Close
Faqja 7 prej 7 FillimFillim ... 567
Duke shfaqur rezultatin 121 deri 138 prej 138
  1. #121
    Moderator
    Anėtarėsuar
    24-04-2002
    Postime
    2,009

    Pėr: Ismail Kadare

    Tregimi i panjohur i Kadaresė, qė parashikoi vdekjen e Mehmet Shehut

    Aida Tuci

    Tri-katėr javė pasi Kadare dorėzoi tregimin pėr botim, ndodh njė tjetėr krim nė kupolėn e shtetit komunist: vret veten Mehmet Shehu; njė vrasje qė, ashtu si ajo e Lin Biao-s nga Mao, u komentua nėn zė nė Shqipėri, por me bėrtitje nė botė, si vrasja e pasardhėsit nga dora e Enver Hoxhės



    Nuk ėshtė e vėrtetė se unė e vrava Dunkanin pėr t’i rrėmbyer fronin mbretėror. Vrasja qė kreva unė ėshtė nga ato qė ligji i quan vetėmbrojtje.

    Kėshtu e nis Kadare rrėfimin te “Dimri i fundit i vrasėsit”. Kuptueshėm flitet pėr njė vrasje, por mbi tė gjitha pėr njė tė vėrtetė tė madhe, atė tė krimit nė kupolėn e shtetit. Ėshtė e udhės tė shpjegohet sfondi historik i botimit tė kėtij tregimi. Jemi nė vitin 1981. Bota vlonte pėr vrasjen gjoja aksidentale tė atij qė shihej si pasardhėsi i Mao Ce Dunit, Lin Biao. Sipas tė gjitha rrėfimeve, dyshohet se Lin Biao u vra pas darke, njėlloj siē shkruan Kadare pėr Makbethin e tij. Ajo e Dunkanit dhe Lin Biao-s, janė dy vrasje qė ngjajnė si dy pika uji (siē shprehet dhe vetė Kadare). Ndryshim i vetėm ėshtė se ndėrsa nė versionin dramatik shekspirian ėshtė pasardhėsi qė vret mbretin, nė realitetin dramatik kinez ėshtė mbreti, pra Mao Ce Duni, qė vret pasardhėsin.

    Dy paralele qė ecin njėkohėsisht, edhe pse shekuj larg njėri-tjetrit. Tri-katėr javė pasi Kadare dorėzon kėtė vepėr pėr botim, ndodh njė tjetėr ngjarje: vret veten Mehmet Shehu, njė vrasje qė, ashtu si ajo e Lin Biao-s, u komentua nėn zė nė Shqipėri, por me bėrtitje nė botė, si vrasja e pasardhėsit nga dora e Enver Hoxhės. Njė paralele tjetėr kjo, nė leximin qė i bėn sot lexuesi. Njė tregim qė merr tashmė pėrmasa gati-gati profetike, edhe pse nuk ka asnjė gjasė qė tė jetė i tillė, ėshtė thjesht njė koincidencė e jashtėzakonshme, por njė shkak shumė i mirė, asokohe, pėr ta ndaluar menjėherė botimin e librit.

    Pavarėsisht se leximi i kėtij tregimi sot tė fut nė kontekstin e leximit tė krimit nė kupolėn komuniste, njė nga aspektet madhore tė veprės sė Kadaresė ėshtė pikėrisht universaliteti. Aq sa mendon se Kadare tė ngėrthen nė kontekstin shqiptar, po aq tė ēon dhe mė pėrtej, nė atė universal. Gjithēka qė trajton ky tregim lidhet me pushtetin, me ambicien, me urrejtjen, krimin e fshehtė, pra me ēdo gjė qė jetohet ende sot e kėsaj dite, kėtu e nė pjesėn tjetėr tė globit. Nė ēdo kohė kanė jetuar e do tė jetojnė Makbethė qė do ta lakmojnė aq shumė fronin, sa tė “detyrohen” tė kryejnė vrasje pėr t’u ‘vetėmbrojtur’.

    Nuk ėshtė rastėsi qė te “Dimri i fundit i vrasėsit” Kadare, ashtu si gjithė krijuesit e mėdhenj, i ėshtė rikthyer personazheve tė ngjizur prej tė tjerėve, nė kėtė rast tė Makbethit. Helena Kadare nė librin e saj “Kohė e pamjaftueshme” e cek dashurinė e Kadaresė pėr Shekspirin. Por dhe vetė shkrimtari shumė herė nė shėnimet e tij, nė intervista por edhe biseda private mes miqsh ka folur pėr raportet e tij nė adoleshencė me Shekspirin. Na ka rrėfyer sesi ka kaluar ditė tė tėra duke kopjuar Makbethin, pėr ta pasur nė shtėpi. “Mund tė thuhet se ky ishte libri i parė qė pata shkruar” – thotė Kadare nė njė nga intervistat. Nė bisedat me tė, kur bie fjala te Makbethi, (duke iu referuar edhe motėrzimit tė ri qė sjell nė kėtė libėr me tregime) tregon se kohė pas kohė nė adoleshencė zemėrohej me Shekspirin. I thoshte vetes se kur tė rritej do t’i rishihte dramat e tij. Ky trill fėminor, qė me sa duket ka jetuar gjithmonė brenda shkrimtarit, priti rastin tė rizgjohej, pikėrisht nė moshėn e pjekurisė sė tij letrare. “Siē ndodh shpesh me dėshirat e hershme, me kalimin e kohės ato fitojnė tipare tė reja dhe ti atėherė e kupton se ajo dėshirė qė dikur ishte naive s’ėshtė mė e tillė”- shkruan Kadare nė librin “Ftesė nė studio”. Pikėrisht ajo dėshira naive por e bukur e fėmijės sė dikurshėm Kadare, “pėr tė pėrmirėsuar dramėn e Shekspirit”, i vjen sot, lexuesit me tiparet e njė Makbethi sipas stilit Kadareian…njė letėrsi e nivelit universal, e thellė, e bukur, jashtėzakonisht interesante, qė botohet nė suplementin “Mapo libri”.







    Nuk ėshtė e vėrtetė se unė e vrava Dunkanin pėr t’i rrėmbyer fronin mbretėror. Vrasja qė kreva unė ėshtė nga ato qė ligji i quan vetėmbrojtje.

    Pėr fat tė keq, njerėzit e dinė fare tė pėrēudur kėtė histori. Nuk e fsheh qė e dinė tė shtrembėruar ata qė ende besojnė qė Dunkani u vra prej rojave tė veta (nė qoftė se ka ende tė tillė), por aq mė tepėr ata qė janė tė bindur se unė e vrava mbretin i shtyrė nga xanxa pėr pushtet.

    Kanė kaluar pesėmbėdhjetė vjet qysh atėherė. Thashethemja pėr vrasjen e tij u rrit nga viti nė vit, gjersa kėtė dimėr u kthye nė flamė tė pėrgjithshme.

    Shkaktar pėr ngatėrresėn u bėra ndoshta unė vetė. Do tė ishte mė mirė, ndoshta, qė qysh nė fillim ta shpjegoja saktėsisht si ndodhi gjithēka dhe jo tė gėnjehesha nga mendimi se mund tė fshihja gjysmėn e sė vėrtetės. Shkurt, do tė ishte mė mirė qė tė shpallja qysh atėherė se Dunkani ia kishte hapur gropėn vetvetes (gjė jo fort e rrallė kjo pėr tiranėt) dhe unė nuk bėra gjė tjetėr, veēse e shtyva nė tė.

    Nė tė vėrtetė, qysh nė krye, duke e ditur gjithė prapa-skenėn e kėsaj shėmtie, isha i bindur se nuk gėnjeja aspak kur shpalla se Dunkani u vra prej vetvetes, domethėnė, prej njerėzve tė tij.

    Por, me sa dukej, kjo bindje e brendshme nuk ishte e mjaftueshme pėr tė mė shfajėsuar. Kėshtu qė nuk mund t’i bėsh fajtorė pėshpėritėsit e rrugėve e tė bujtinave dhe as atė aktorin e paaftė, Uill Hampstonin, i cili, i bazuar nė kėto pėshpėrima dhe pėr tė zezėn e vet, shkroi njė dramė, dorėshkrimin e sė cilės ia kapi policia ime e fshehtė.

    Fajtorėt, pra, s’ishin as fjalamanėt e rrugėve e, aq mė pak, fatkeqi Uill Hampston, por tjetėrkush dhe ky tjetėrkush, sado e ēuditshme tė duket, ishte, siē e thashė mė lart, vetė mbreti Dunkan.

    Ja se si ndodhi gjithēka:

    Prej kohėsh ai mė shikonte gjithė helm. Kishte lindur dyshimi nė kokėn e tij, si pasojė e sėmundjes qė kanė pėrgjithėsisht sovranėt pėr tė dyshuar pėr kėdo, nga ndonjė shpifje djallėzore apo thjesht ngaqė atij vetė i pėlqente tė nxiste dyshimin, pėr tė pėrligjur nė fillim urrejtjen e pastaj veprimet kundėr meje. Prej kohėsh dihet se shpeshherė njerėzit e fshehin arsyen e vėrtetė pėrse urrejnė tjetrin, kėshtu qė shpikin shkaqe tė tjera, ngaqė shkaku i vėrtetė ėshtė aq i turpshėm, saqė ata ia mbulojnė edhe ndėrgjegjes sė tyre.

    Qyshkur e kisha vėnė re se Dunkani mė kishte smirė. Nė tė vėrtetė, ishte gruaja ime qė e kishte pikasur e para kėtė. Dhe jo tek ai, por nė fillim te gruaja e tij. Shoh diēka tė keqe nė sytė e saj, mė thoshte vazhdimisht, sidomos kur ktheheshim nga ndonjė pritje e oborrit. Unė e kundėrshtoja. Nuk mė duket e tillė, thosha, sillet aq e pėrzemėrt me ne tė dy. Por ajo ngulte kėmbė gjersa mė bindi disi. Por kjo nuk ma lėkundi, megjithatė, mendimin tim pėr Dunkanin. Punė e madhe se gruaja ėshtė e tillė, i thashė. Nė fund tė fundit, ka rėndėsi ē’mendon ai.

    Por gruaja ime, lady im e bukur dhe e menēur, mė dėgjonte gjithė trishtim. Nuk ka smirė qė tė mos kalojė nga gruaja te burri, thoshte. Herėt a vonė, kjo do tė ndodhė.

    Dhe kėshtu ndodhi vėrtet. Nė sytė e Dunkanit, gjithmonė e mė shpesh nisi tė krijohej njė zonė e ftohtė. Dalėngadalė, ajo nisi tė pikasej edhe prej tė tjerėve. Pėr mua dhe gruan time filluan ditėt e ankthit. I shtyrė pikėrisht prej tij, u pėrpoqa tė blija ndokėnd nga rrethi i tij i ngushtė, pėr tė mos u gjetur nė befasi.

    Kur ai shpalli se do tė vinte tri ditė bujtės nė kėshtjellėn time, shumica e atyre qė e kishin nuhatur, ndėrkaq, ftohjen midis nesh, kujtuan se kjo bujtje shpallte mbarimin e saj. Kuptohet qė armiqtė e mi u hidhėruan, kurse miqtė, pėrkundrazi, ishin gjithė hare.

    Ē’e keni kėtė fytyrė tė ngrysur? na thoshin ata. A nuk gėzoheni qė e gjithė kjo mėrzi po merr fund?

    Ne, sikur tė pėrmendeshim nga kėto fjalė, ēeleshim nė fytyrė, po zemrėn e kishim sterrė. Dhe kjo pėr arsyen e thjeshtė se ne dinim, ndėrkaq, atė qė nuk e dinte njeri: Dunkani vinte jo pėr t’i dhėnė fund ftohjes, por pėr shkatėrrimin tim.

    Plani i tij (qė unė e mora vesh nga spiuni im) ishte sa djallėzor, aq edhe i thjeshtė: natėn e tretė tė bujtjes, te dera e dhomės sė tij tė fjetjes do tė shkaktohej njė trazirė, zhurma e sė cilės do ta zgjonte atė nga gjumi. Pas kėsaj, bashkė me shpurėn, ai do tė largohej me ngut nga kėshtjella ime dhe, merrej me mend qė, pa gdhirė mirė, anekėnd do tė hapej fjala se Makbethi deshi ta vriste nė gjumė bujtėsin mbret.

    Gjithė ato ditė e net pėrpara ardhjes sė tij, ne tė dy, unė dhe gruaja ime, jetuam nė njė ankth tė vėrtetė. Me qindra herė pėrsėritnim me vete e me njėri-tjetrin: ē’ėshtė kjo gjėmė qė na gjeti? Pastaj vinin me radhė pyetjet e tjera: nėse Dunkani kishte vendosur tė mė rroposte, pėrse kishte zgjedhur njė mėnyrė tė tillė? etj., etj., gjer te pyetja e fundit: ē’tė bėnim?

    Arsyen e zgjedhjes prej tij tė njė mėnyre kaq tė pabesė nuk e patėm vėshtirė ta zbulonim: unė kisha shumė ndikim te kryezotėt e provincave, sidomos atyre kufitare, kėshtu qė njė sulm i tij drejtpėrdrejt, pa parapėrgatitje, do tė ishte i rrezikshėm pėr tė, aq mė tepėr qė kohėt e fundit ai nuk ndihej i sigurt. Ndaj i dukej mė e arsyeshme (dhe, pėr fat tė keq, kėshtu ishte e vėrteta) qė, pėrpara se tė mė godiste, tė mė njolloste. Nuk ishte hera e parė qė vepronte kėshtu. Me Thanin e Kodrit, e pastaj me atė tė Glamsit, kishte bėrė tė njėjtėn gjė. Ndryshonte vetėm forma.

    Po ndėrsa e gjithė kjo ishte pėr ne njė hamendje torturuese, pyetja tjetėr: “ē’tė bėnim?”, ishte, nė tė vėrtetė, edhe mė e tmerrshmja. Ishte njė pyetje qė kėrkonte ngut, tė cilėn orėt dhe minutat qė kalonin e bėnin mė tė padurueshme. Ē’tė bėnim pėrpara zezonės qė po na avitej? Tė ulnim kokėn, duke iu nėnshtruar fatit? Tė shpresonim se, ndoshta, tiranit do t’i kthehej mendja? Tė arratiseshim?

    Orėt kalonin dhe ne s’ishim tė aftė tė bėnim asgjė. Nė tremen veriore, atė qė vėshtronte nga rruga e madhe, disa herė e kisha kapur gruan time duke soditur pėrhumbshėm. Isha i sigurt se, ashtu si unė, ajo priste qė nė rrugė tė shfaqej kumtari mbretėror, qė do tė lajmėronte heqjen dorė prej vizitės.

    Por kjo nuk ndodhi. Pėrkundrazi, katėr ditė pėrpara mbėrritjes sė sovranit erdhi njė pjesė e trupės sė sigurimit tė tij. Ishin, ndoshta, ata qė do tė sajonin trazirėn.

    Gruaja ime i kishte vėnė re e para dhe mė thirri:

    - Eja tė shikosh.

    Qė nga tremja, ne ndiqnim me sy afrimin e tyre. Ishte ftohtė. Fytyra e sime shoqeje ishte e bardhė si gėlqere. Ngadalshėm, jo sikur tė ishin mendime, por kufoma mendimesh, mė erdhėn pėr herė tė fundit nė mendje mėdyshjet: tė ulnim kokėn pėrpara fatit, tė arratiseshim, tė shpresonim mėshirė.

    Jo, nuk do tė ndodhte asgjė nga kėto. Unė do tė bėja tjetėr gjė dhe pikėrisht atė qė kishte sajuar mendja e tij e mbrapshtė. Kishte menduar tė lozte teatėr nė kėshtjellėn time? Le tė vdiste, pra, si nė teatėr.

    Tė ardhurit s’kishin mbėrritur ende te porta e parė e kėshtjellės, kur unė arrita, mė nė fund, t’ia them asaj vendimin tim.

    Ajo nuk tha asgjė, veē u zbardh edhe mė shumė nė fytyrė. Njė gulē i rėndė, ēnjerėzor, nisi t’ia dridhte supet. Jam e ligė, pėrsėriste pa pushim, jam mėkatare.

    - Asnjė nga ne s’ėshtė vrasės, – i thashė. – Por, nė ėshtė puna pėr tė qenė i tillė, jam unė ai qė e mendova kėtė gjė.

    - S’ėshtė e vėrtetė, – tha ajo me zė tė fikur. – Unė e kam menduar pėrpara teje.

    E kundėrshtova. I thashė se, pavarėsisht qė ia kisha thėnė nė atė ēast, kishte ditė qė e bluaja nė kokė, gjė qė ishte krejtėsisht e vėrtetė.

    Por ajo, nė vend qė tė qetėsohej, nėnqeshi me hidhėrim.

    - Ti ke ditė, kurse unė kam javė, qė nga ēasti kur…

    Atėherė, unė shpejtova ta ndėrpres, pėr t’i thėnė se, nė tė vėrtetė, qysh atėherė, madje mė pėrpara, mė kishte vetuar nėpėr tru vrasja e tiranit.

    Por ajo prapė nuk qetėsohej dhe ne tė dy, si nė njė garė ogurzezė, po iknim larg e mė larg nė kohė, duke u pėrpjekur t’ia kalonim njėri-tjetrit pėr tė siguruar kurorėn e vrasėsit.

    Qysh nė banketin e dukeshės K. Qysh nė pritjen e ambasadorėve veriorė. Qysh nė borėn e madhe…

    Ne shtyheshim praptazi si tė verbėr, pa vėnė re se po afrohej njė afat qė s’duhej ta kapėrcenim: dita kur unė mora vesh planin e Dunkanit pėr shkatėrrimin tim. Ishim, pra, duke iu afruar asaj dite, atij afati, para tė cilit asnjė nga ne s’mund tė pėrligjej pėr vetėmbrojtje, pėrkundrazi, duke e kapėrcyer atė, vėrtetonim se gjithė jetėn s’kishim menduar veē pėr vrasjen e tij, ishim, pra, duke u shtyrė verbtazi prapa, kur, siē duket, ajo u pėrmend dhe tha:

    - Mjaft. Po vazhduam kėshtu, do tė ēmendemi.

    Lėshova kokėn te supi i saj, ndėrsa murmurisja:

    - Ti ke tė drejtė. Ke plotėsisht tė drejtė… Asnjė nga ne nuk ėshtė vrasės… Ėshtė ai vetė qė e sajoi gjithė kėtė tmerr… Lindi nė trurin e tij kjo ethe, qė na ngjiti qė larg… Dhe tani, mjaft me kėto, ndryshe, ashtu siē the ti, do tė ēmendemi vėrtet. Le tė merremi, mė mirė, me pėrgatitjen e incidentit…

    Gjer nė fund, madje edhe pasi u krye, ne vazhduam ta quanim atė “incident” dhe kėtė, me sa duket, e bėnim pėr t’i kujtuar ndėrgjegjes sonė se ne po kryenim diēka qė ishte ngjizur jashtė nesh. Shkurt, ne ishim aktorė, qė po loznim nė njė pjesė tė shkruar nga tjetėrkush, vetėm se kėtu, ndryshe nga teatri, skena do tė lyhej me gjak tė vėrtetė dhe plagėt, dhe rėnkimi, dhe vdekja do tė ishin po ashtu, tė vėrteta.

    Kaq shumė m’u ngjit nė kokė njė pėrqasje e tillė, saqė njėmend nisa tė dyshoja se njė pjesė e shpurės sė sigurimit tė tij dhe pikėrisht ata qė ishin caktuar pėr trazirėn te porta e mbretit, nuk ishin roja, por aktorė teatri tė marrė me qira pėr kėtė punė. Isha pothuajse i sigurt se kishin bėrė prova pėrpara se tė vinin kėtu dhe nė prova kishte qenė, ndoshta, i pranishėm vetė Dunkani.

    Pėrgatitjet pėr pritjen e sovranit mė lehtėsuan ankthin, saqė, kur ai, mė nė fund, arriti, unė e zotėroja plotėsisht veten.

    Kishte nė fytyrė, si pėrherė, atė shprehje pėrvujtnie qė, mė shumė se ushtria, burgjet, paratė dhe policia e fshehtė, kishte ndihmuar pėr ēoroditjen e armiqve tė tij, pėr pėrēarjen, mėdyshjet ose squlljen e komplotistėve nė ēastin fatal. Tė godisje njė tiran me fytyrė tė tillė ishte gjėja mė e vėshtirė nė botė.

    - A ka fantazma nė kėtė kėshtjellė? – pyeti ai, duke qeshur, nė kohėn qė po ngjiteshim pėr nė sallėn e pritjes.

    Pėr fat, gruaja ime, qė diē po i tregonte mbretėreshės, nuk e dėgjoi pyetjen dhe kur, pas tė qeshurave tė pėrgjithshme, ajo pyeti: “ēfarė tha sovrani?” dhe dikush iu pėrgjigj: mbreti pyeti: “a ka fantazma nė kėtė kėshtjellė?”, kuptohej qė, falė kėsaj rruge tė tėrthortė, mbresa e fjalėve tė tij arriti e zbutur gjer tek ajo. Unė, gjithashtu, nuk e pata vėshtirė tė bashkohesha me tė qeshurėn e pėrgjithshme, por ajo, ndėrkaq, s’mė pengonte tė pyesja me vete se ē’ishin ato fjalė: njė frazė e pėrgatitur qysh mė parė, gjė e njohur nė kėsi rastesh pėr sunduesit qė u pėlqente tė bėnin pėrshtypje pėrpara turmės, pjellė e beftė e ndėrgjegjes sė papastėr apo njė kuptim misterioz, nga ata qė qielli ia dėrgon njeriut dhe qė ky i fundit, nė shumicėn e rasteve, nuk di t’i shkoqitė.

    - Ē’ishin ato fjalė pėr fantazmat? – mė pyeti gruaja, natėn vonė, nė shtrat.

    - Marrėzira, – i thashė.

    - Kurse mua ku s’mė shkoi mendja.

    - Fli tani.

    Kėshtu i thashė asaj, por pėr vete as qė mund ta mendoja se mund tė mė zinte gjumi. Nė kokė bluaja hollėsitė e planit qė kisha pėrgatitur. Isha ende nė mėdyshje pėr dy-tri pika. Ndėr to, kryesorja qe zgjedhja e ēastit tė goditjes: t’i pėrmbahesha skenarit tė Dunkanit, domethėnė, tė prisja natėn e tretė, apo, pėr t’iu shmangur ēdo tė papriture, tė veproja i pari, pa i lėnė kohė atij tė bėnte ndonjė ndryshim, qė do tė ishte fatal pėr mua?

    Ndėrkohė, mendja ime sillej e shkonte te plani i tij. Disa pika tė tij ishin pėr mua tė errėta: pėr shembull, ēėshtja e mbretvrasėsve tė gėnjeshtėrt. E dinin qysh tani rolin e tyre apo do tė shtyheshin nė kurth nė ēastin e fundit, tė detyruar me forcė, me dredhi apo tė nxitur nga pija? Veē kėsaj, dhe kjo ishte kryesorja, ē’do tė bėhej mė pas me ta? Do tė flijoheshin, duke u vrarė mu te porta, apo do tė kurseheshin pėr t’u nxjerrė mė vonė nė gjyq qė tė dėshmonin kundėr meje?

    Dunkani, me siguri, para se tė vendoste e kishte vrarė mendjen pėr punėn e tyre njėlloj si unė tani. Unė, gjithashtu, isha nė mėdyshje si tė veproja me ta. T’i asgjėsoja nė vend, domethėnė mu te porta e bujtėsit, si provė e pakundėrshtueshme e fajit, apo t’i kurseja pėr t’i detyruar tė dėshmonin nė gjyq?

    Ē’nuk do tė jepja pėr tė ditur zgjedhjen pėrfundimtare tė Dunkanit. E ndieja se isha rob i planit tė tij dhe, po ta kisha nė dorė atė plan, nuk do t’i lėvizja asnjė presje. Madje, ashtu siē ndodh shpesh qė midis njė ankthi tė madh njeriut ia pėrshkojnė trurin shestimet mė tė marra, mendoja se ē’do tė ndodhte sikur tė ngrihesha natėn e t’i trokisja te dera pėr t’i thėnė: madhėri, ma jepni, mė nė fund, skenarin tuaj dhe do ta shihni po nuk e kreva pikė pėr pikė… me tė vetmin ndryshim se ju do tė goditeni vėrtet…

    Gdhiu, mė nė fund, mėngjesi dhe pastaj kaloi edhe dita e dytė. Po afrohej nata. Koka po mė ēahej nga mėdyshjet. E para dhe kryesorja mbetej mėdyshja e vjetėr: ta bėja qė sonte, apo tė prisja natėn e tretė? Me siguri, Dunkani e kishte edhe ai njė tundim pėr tė ndėrruar planin. Hamendjet e tjera nuk ishin mė pak torturuese: ē’kishte pasur ndėr mend tė bėnte mė pas me provokatorėt? Po unė, ē’do tė bėja unė me ta? Po prit, duhej tė mendoja gjithashtu ē’do tė bėja me njerėzit e mi qė do tė mė shėrbenin. T’i shpėrbleja ashtu siē u kisha premtuar, t’i ruaja pėr ndonjė gjyq, t’i zhdukja menjėherė?

    Dunkani, me siguri, kishte parapėlqyer kėtė tė fundit pėr tė tijtė. (S’kishte ndodhur ndonjėherė qė vrasėsit tė mos flisnin mė vonė.) Pra, s’kishte pse tė ngulmoja pėr tė qenė origjinal. Le qė, edhe po tė doja, s’bėhesha dot i tillė. E ndieja qė kisha rėnė kokė e kėmbė nė rrjetėn e tij. Madje, nganjėherė mė dukej qė ishte truri i tij qė mė urdhėronte, ashtu siē mė kishte urdhėruar gjithė jetėn.

    Gjatė darkės (ishte gjithmonė nata e dytė), ai mė bėri ftesėn qė unė, gjithashtu, tė shkoja bujtės nė kėshtjellėn e tij, pas dy muajsh. Kjo ftesė mė ēoroditi krejt. Ē’tė ishte vallė? Njė tėrheqje, kushedi pse, nga plani i parė, duke menduar ndoshta se ishte mė lehtė pėr tė tė mė therte si njė berr nė kėshtjellėn e tij? Apo thjesht njė mėnyrė e zakonshme pėr tė mė vėnė nė gjumė?

    Pėr trurin tim, kjo ishte njė ngarkesė me tė vėrtetė e tepėrt. Ndonėse nuk doja kurrsesi, s’isha nė gjendje tė pengoja dyndjen e hamendjeve tė reja tė shkaktuara prej ftesės. Unė, natėn nė kėshtjellėn e Dunkanėve nė rolin e bujtėsit. Dunkani, nė rolin tim. Ē’do tė bėnte me vrasėsit: t’i ruante pėr gjyq, t’i zhdukte nė ēast?

    - Mos vallė ka hequr dorė nga e liga? – mė tha gruaja, kur pas darkės ramė pėr tė fjetur.

    - Vetėm atė mos e beso, – iu pėrgjigja.

    Ajo psherėtiu.

    - Atėherė… nė qoftė se ke pėr ta bėrė, bėje sonte, – tha. – Ma thotė zemra se nesėr do tė jetė vonė.

    Dhe ashtu u bė. Mė dy pas mesnate. Sipas shestimit qė kishim bėrė tė dy, unė dhe ai vetė. Me tė vetmin ndryshim qė, nė ēastin e fundit, kur e pashė trupin e tij tė mbytur nė gjak (kurrė s’e kisha menduar se trupi i njė plaku do tė kishte aq shumė gjak), i trullosur, pa e ditur as vetė pse, i thashė njėrit prej njerėzve tė mi ta nxirrte nga kėshtjella kufomėn.

    - Ku ta ēoj? – mė pyeti ai.

    M’u kujtua njė kanal ujitės, dy milje larg kėshtjellės, plot ujė dhe llum… Ndaj tė gdhirė, mendimi qė kufoma nuk ishte nė kėshtjellė dhe qė, veē kėsaj, uji e kishte shpėlarė e zbardhur, mė jepte njėfarė qetėsie.

    Pastaj ndodhėn pak a shumė ato qė u pėshpėritėn bujtinave dhe qė ai karafili Uilli Hampston i kishte shkruar nė dramėn e tij. Nė mėngjes, ndonėse kufoma mungonte, vrasja u mor vesh prej tė gjithėve. (Ishte vėrtet pėr t’u ēuditur qė mungesa e kufomės nuk ngjalli shpresė tek askush se mbreti mund tė ishte ende gjallė dhe diku zvarritej.) Tė lemerisur, njerėzit vėrtiteshin rrotull napave tė pėrgjakura. Duke hetuar tmerrin qė shkaktonte pamja e tyre, po mendoja se njė kufomė qė mungon qenkėsh mė ngjethėse se trupi i masakruar…

    Gjetja e trupit nė kanal aty nga pasditja nuk ndryshoi asgjė. Kurse unė kisha vėnė aq shumė shpresė nė atė zhvendosje tė kufomės. Kanė kaluar pesėmbėdhjetė vjet qė nga ajo ditė, por tė gjitha orėt, pėr tė mos thėnė minutat e saj, i kam tė renditura nė kujtesė: mbėrritja e qerres me kufomėn e mbretit, qė kullonte ujė dhe llum, ulėrimat e rojave tė tij tė vėna nė torturė, shandanėt e natės, qė sajonin hije nėpėr mure.

    I ngrysur, unė rrija mėnjanė, duke kafshuar gishtat. Sa mirė qė e ēova kufomėn larg, thosha me vete. Madje, mė larg ta kisha ēuar. Njėqind, njė mijė, dy mijė milje… Po ku t’i gjeja ato? Skocia, dreqi e marrtė atė, s’ka shkretėtira.

    Atėherė ende besonim, unė dhe lady im, se zhvendosja e kufomės gjatė natės do tė ndihmonte pėr mbulimin e sė vėrtetės. Por s’qe e thėnė tė ndodhte ashtu.

    Tė gjitha kėto i kujtonim kaq herė bashkė me lady-n tim nė pasditet e ftohta tė dimrit, te vatra, qė na ngrohte gjithmonė e mė pak. Tani qė ajo ka vdekur, i pėrsėris me veten time, pa u kujdesur aspak se mos mė dėgjojnė shėrbėtorėt.

    Qysh se lady mė la, mė ka munduar vetmia, por veēanėrisht vitin e fundit ajo m’u bė e padurueshme. Lady im e bukur, e menēur, ajo qė, fare pa tė drejtė, nė dramėn e atij aventurierit Uill Hampstonit, dilte si nxitėsja kryesore e vrasjes. O Perėndi, ē’gėnjeshtra mund tė sajojė pena e njė kinse dramaturgu.

    Megjithatė, tani mė vjen keq qė, nė tėrbim e sipėr, e grisa dorėshkrimin e dramės. Do tė doja ta lexoja edhe njė herė, sidomos pėr ca vende mjaft tė ēuditshme… Sė paku, tė mos e kisha mbytur autorin. Po ta kisha nė burg, do tė zbrisja ndonjė natė nė qeli dhe do t’i thosha: pa shkruaje edhe njė herė atė paēavuren tėnde.

    Ca vende nė dramė ishin vėrtet tė ēuditshme, por mua mė kujtohen fare turbull. E para, se ka kaluar mjaft kohė qėkurse dorėshkrimi u kap; e dyta, ngaqė e lexova pothuajse me njė frymė, me sy tė zbardhur nga tėrbimi. Kėshtu qė e tillė mė vjen ndėr mend, si nė mjegull.

    Mė kujtohet se nė tė flitej pėr fantazmėn e Dunkanit qė mė shfaqej mua. Ėshtė e vėrtetė se nė dy-tri gosti qeveritare kam pasur vegime, por kėto nuk ia kam treguar askujt, madje, as lady-t tim. Atėherė, si ishte e mundur qė ai sharlatani Uilli Hampston tė merrte vesh atė qė unė gati ia kisha fshehur edhe vetes?

    - S’duhet ta shash ashtu, – mė thoshte nganjėherė ajo. Fisnikja, zemėrarta, lady im, ajo qė duhej tė urrente tėrbueshėm njeriun qė, pa tė drejtė, e kishte nxirė emrin e saj. S’duhet ta shash mė thoshte, sepse, nė fund tė fundit, nė dramėn e tij, nga kreu nė fund, pohonte njė keqardhje pėr ty.

    - A thua?

    - Jam fare e sigurt. Madje, kjo ishte dhe arsyeja kryesore qė tė thashė tė mos e grisje dorėshkrimin e aq mė pak t’i prisje kokėn autorit. Por ti aq shumė ishe ndėrsyer prej leximit, saqė ishte e pamundur tė tė flitej.

    - Kjo ėshtė e vėrtetė.

    Kėshtu bisedonim pasditeve tė gjata tė vjeshtės. Gjithmonė e mė shpesh na kujtoheshin (asaj mė shumė, sesa mua) copa tė dramės sė asgjėsuar. Njė nga skenat qė na kishte habitur gjithmonė ishte ajo e magjistricave. Uilli Hampston duhej tė ishte vetė i sėmurė nga nervat, qė tė pėrfytyronte pamje tė tilla. Nė asnjė nga dramat e luajtura nė teatėr nuk ishte parė kurrė njė gjė kaq e frikshme. Si i kishte shkrepur vallė nė kokė dhe ē’kuptim kishte gjithė ai makth? Mė ndėrmendeshin njėra pas tjetrės dhe nuk isha nė gjendje tė gjykoja nėse mė lehtėsonte disi apo mė rėndonte mė shumė ndėrgjegjen ajo parathėnie e tyre ogurzezė.

    Ishim duke folur njė ditė pikėrisht pėr kėtė, kur unė, befas, i rashė ballit me dorė:

    - Po prit, – thirra. – O Perėndi, ne po vrasim mendjen pėr njė gjė kaq tė thjeshtė. Magjistricat… e veshura me lecka… po ishte Xhon Tendleri, spiuni im nė rrethin e Dunkanit, qė dy-tri herė e dėrgoi tek unė ndėrlidhėsin e veshur si grua lypsare.

    - Vėrtet? S’ma ke thėnė ndonjėherė kėtė…

    - Ishte njė hollėsi e parėndėsishme… Pastaj, kaq shumė mė tronditnin lajmet qė mė sillte, saqė ēdo gjė tjetėr mė fshihej nga kujtesa.

    Ndėrsa unė flisja, ajo nuk m’i ndante sytė e vėmendshėm, si njeriu qė ėshtė i sigurt se tjetri ka ende pėr tė thėnė.

    - Ndėrlidhėsi i Xhon Tendlerit, – vazhdoja unė. – …I veshur si lypsare rreckamane… Madje, e mbaj mend fare mirė edhe vendin ku u takuam… Ėshtė njė yrt i shkretė pėrtej famullisė sė vjetėr… Atje e dėgjova pėr herė tė parė gjėmėn qė donte tė mė punonte Dunkani… E gjithė kjo ėshtė fare e qartė… Por ajo qė s’arrij ta kuptoj kurrsesi ėshtė se si ai Uilli Hampston e ka marrė vesh njė gjė tė tillė… Unė e kam mbajtur tė fshehtėn… ti vetė je dėshmitare… apo jo?

    - Ndoshta Xhon Tendleri ose vetė ndėrlidhėsi ka folur…

    - A thua?

    - S’ka si tė jetė ndryshe. Dikush nga ata tė dy…

    - Ka mundėsi. Unė vetė nuk e kam ēarė kokėn pėr tė mbikėqyrur mė pas heshtjen e tyre. Nė fund tė fundit, ishte njė e fshehtė qė, sa ishte gjallė Dunkani, i pėrkiste, nė radhė tė parė, atij ta ruante… Kurse tani… hm, sikur Xhon Tendleri tė ishte gjallė, tani as qė do ta ēaja kokėn nė qoftė se ai llapte andej-kėndej, apo jo. Madje, po ta shikosh punėn hollė-hollė, tani do tė mė voliste qė ai t’i nxirrte ato qė dinte… Po ē’e do qė s’ėshtė mė nė kėtė botė.

    - Po, ndoshta, ėshtė gjallė ndėrlidhėsi.

    - Ndėrlidhėsi? I veshur si grua lypsare? Po kush e di cili ishte ai? Vetėm Xhon Tendleri e dinte… Unė, edhe po tė mė dalė pėrpara, nuk e njoh dot, kaq nė mėnyrė tė neveritshme e kishte maskuar fytyrėn.

    - Ah, po…

    Pas kėsaj, kisha vėnė re se ēdo herė qė hapej biseda pėr magjistricat, nė sytė e saj ndehej njė tis pikėllimi. Njė ditė, me zė tė ulėt, gati pėrkėdhelės, mė pyeti:

    - Majkėll, je i sigurt se tek ai yrti i shkretė tė erdhi vėrtet ndėrlidhėsi i Xhon Tendlerit…

    - Si?

    Ajo mė ledhatoi dorėn para se tė vazhdonte.

    - Ėshtė e vėrtetė apo ndoshta e gjithė kjo t’u pėrhi?…

    Unė (siē ma tregoi vetė mė pas) u zverdha nė fytyrė dhe me zė tė ftohtė mezi shqiptova midis dhėmbėve:

    - Ėshtė krejtėsisht e vėrtetė. Dhe, nė qoftė se ti, zonja mbretėreshė, nuk e beson, eja tė shkojmė qysh tani tek yrti.

    - Jo, unė tė besoj plotėsisht.

    - Tė nisemi menjėherė pa humbur asnjė ēast.

    - Majkėll, tė lutem!

    - Tė vish ti, tė vijnė edhe gjithė ata qė dyshojnė, more vesh? Tė shkulen tė gjithė, me roja, me oborrtarė, me priftėrinj.

    - Mos ulėri! Po na dėgjojnė shėrbėtorėt.

    - Le tė dėgjojnė. Le ta marrė vesh gjithė bota qė Makbethin s’e beson mė as gruaja e vet.

    Ajo nisi tė qante heshturazi.

    Edhe tani, pas kaq vjetėsh, mė pikon nė zemėr kur kujtoj dėnesėn e asaj dite. Nuk e di pse, po pas vdekjes sė saj, nga tė gjitha bisedat me tė, ajo e magjistricave mė vinte ndėr mend mė shpesh.

    Njė ditė (ishte njė ditė e ftohtė, e zhveshur, ja, si sot) i hipa kalit dhe u nisa drejt e atje tek yrti. Kur iu afrova vendit, u thashė rojave tė mos mė shoqėronin mė tutje. Djerrina, ku e kisha takuar dikur tė dėrguarin gjithė lecka tė Xhon Tendlerit, ngjante mė e shkretuar se atėherė. Shkurret e ulėta dhe guriēkat lageshin nga njė shi i imėt, i pashpresė. Pėr njė kohė tė gjatė i mbajta sytė nga ai drejtim ku mė qe shfaqur gruaja e rreckosur. Njė si pritje e turbullt mė bėnte tė mos i hiqja sytė qė andej. Madje, njė herė m’u duk se ia dėgjova pas shpine hapat dhe vrulltazi u ktheva. Por ishte, me sa dukej, zhurma e njė dege tė rrėzuar nga ndonjė zog.

    Ndėrsa rrija ashtu krejt i mpirė nė shi, m’u kujtuan prapė fjalėt e sė ndjerės lady-t tim: “mos e gjithė kjo t’u pėrhi?” dhe pėr herė tė parė dyshova nėse e kisha takuar vėrtet te ky yrt i shkretė tė dėrguarin e Xhon Tendlerit, apo e gjithė kjo s’kishte qenė veēse pjellė e trurit tim.

    O Perėndi, thashė me vete, m’i hiq kėto dyshime tė marra… Ja ku ishin shkurret, dy tė ngjitura me njėra-tjetrėn dhe e treta pak mėnjanė. Ja edhe guri i thyer, si i ngulur pjerrtazi nė tokė, dhe nga e djathta druri gjysmė i tharė. E mbaja mend fare mirė gjithēka.

    Kėshtu rrija tė qetėsoja veten, por njė zė brenda meje mė thoshte: qė ke qenė kėtu, kjo ėshtė e vėrtetė, madje, jo njė herė, por disa herė rresht, por kjo s’ėshtė kryesorja. Kryesorja ėshtė nėse i dėrguari i Xhon Tendlerit tė erdhi vėrtet nė takim te kjo humbėtirė dhe, nėse tė erdhi, t’i tha vėrtet ato fjalė apo…

    Tė ishte gjallė Xhon Tendleri, do tė rendja drejt e tek ai pėr tė dėgjuar edhe njė herė tė gjitha provat e pabesisė sė Dunkanit. Pėr fat tė keq, mė duhej ta bluaja gjithēka nė kokėn time tė lodhur.

    Ndėrsa kthehesha, u pėrpoqa tė risjell ndėr mend bisedat e mia me Xhon Tendlerin ose, mė saktė, tė vetmen bisedė qė pata me tė, ngaqė mė pas, pėr arsye sigurimi, ai iu shmang takimeve tė drejtpėrdrejta. (Dunkani nuk tė do, kjo ėshtė fare e qartė. Arsyeja? Oh, po kjo merret lehtė me mend. Si pėr ēdo tiran, arsyeja e parė ėshtė smira. Dyshimi vjen mė pas, pėr tė pėrligjur krimin. Ē’duhet tė bėsh? Tė hapėsh sytė, imzot. Kjo ėshtė tani pėr tani kėshilla e vetme qė mund tė tė jap. Pėr ēdo gjė tjetėr do tė dėrgoj lajme. Njeriu im mund tė vijė i veshur si lypėse plakė, qė murmurit fjalė ose vjersha pėrēart.)

    Nė prag tė bujtjes sė Dunkanit, Xhon Tendleri arriti tė mė dėrgonte njė pusullė: “Kujdes nga bujtėsi, imzot. Gjithsesi, do tė ēoj lajme prapė”.

    Ditė tė tėra prita me ankth mbėrritjen e ndėrlidhėsit, veshur si rreckamane. Digjesha nga padurimi tė merrja vesh se ē’kishte ndėr mend tė bėnte Dunkani gjatė bujtjes. Hamendje nga mė tė frikshmet mė vėrtiteshin nė kokė. Pėr dreq, ndėrlidhėsi nuk po dukej. Ime shoqe ishte nė ankth po aq sa unė, nė mos mė tepėr. Pėr tė mos i shtuar ankthin, nuk ia tregova fare kur nisa tė shkoja vetė te famullia e vjetėr, atje ku tė dielave mblidheshin zhulsit dhe lypsarėt… Ishin disa qė flisnin vėrtet pėrēart… Unė vetė s’ndihesha mirė… Me njėrėn prej tyre, megjithatė, mė duket se fola… Pėrpiqesha tė mos mė shpėtonte asnjė nga fjalėt e saj… por ato ishin tė turbullta… krejt pėrēartje, siē mė kishte paralajmėruar Xhon Tendleri… Veē kėsaj, unė vetė e kisha kokėn tė turbullt nga tronditja e pagjumėsia… Arrita ta tėrheq mėnjanė dhe dy herė i thashė: tani jemi vetėm, fol qartė… Por ajo vazhdonte tė fliste tymthi… siē duket, kėshtu e kishte porosinė… Fliste pėr njė kazan tė zi qė ziente… S’merrej vesh mirė ē’donte tė thoshte, megjithatė, unė e kapa thelbin: diēka e keqe pėrgatitej, kurth vrasjeje nė gjumė, pabesi e zezė… Me shpresė se do tė mė fliste mė qartė, i thashė se do ta prisja pas dy ditėsh te djerrina prapa famullisė… Atje e prita vėrtet, ja, nė njė ditė tė tillė… me orė tė tėra… ndėrsa kokėn vazhdoja ta kisha tė turbullt, tė turbullt…

    Mjaft, thirra me zė, pėr habi tė rojave, dhe vura kalin nė trokth. Nuk do t’i kujtoja mė kėto. Nė djall tė venin hijet e sė shkuarės. Unė vetė po i afrohesha zonės sė hijes dhe s’kisha pse tė trembesha prej tyre. Isha unė ai qė do tė trembja pas pak tė tjerėt, jo thjesht si mbret, por edhe si fantazmė. Kjo ide, pėr ēudi, mė lehtėsoi. S’kisha pse tė vrisja mendjen pėr hollėsitė e asaj qė kishte ndodhur pesėmbėdhjetė vjet mė parė. Kryesorja ishte qė Dunkani deshi tė mė bėnte tė zezėn dhe unė arrita t’ia punoja i pari atė qė donte tė mė punonte mua ai. Ky ishte thelbi i ēėshtjes. Tė tjerat s’ishin veēse vogėlsira.

    I gjallėruar, u ula nė treme dhe, sipas zakonit, nisa tė shfletoja kumtesėn pėr ngjarjet kryesore tė ditės. Pastaj raportin e policisė sė fshehtė pėr pėshpėrimat nė popull. Ky i fundit mė kishte tėrhequr gjithmonė, por qysh nga rigjallėrimi i pėshpėrimave pėr vrasjen e D., ai raport mė qe bėrė kureshtja kryesore e ditės. Shefi i policisė, duke e ditur kėtė, sa vinte e pasuronte edhe mė tepėr, duke futur nė tė kuvendime tė pėrgjuara nga spiunėt e tij andej-kėndej, letra tė kapura, pohime nga tė burgosurit, kallėzime padórase etj., etj.

    E ēuditshme qe se ndonjė nga pėshpėrimat pėrkonte me ato qė kishte shkruar Uill Hampstoni nė dramėn e tij. Kėshtu, pėr shembull, veē fantazmės sė Dunkanit, qė nuk mungonte nė asnjė nga thashethemet, duke nisur nga ato tė dukeshės sė Jorkut e gjer te llomotitjet e pijanecit Dan Ēiver te Taverna e Urės, flitej herė pas here pėr njollat e gjakut, qė e ndjera ime shoqe gjoja i shihte mbi duar. Mė kujtohet se kjo ishte nė dramėn e Hampstonit, madje mbaj mend edhe vargjet: “Unė: Ēojeni kufomėn te kanali i Zhytrave. Ajo: E lan dot vallė gjakun ai kanal?”. Kurse nė njė skenė mė pas (mė kujtohet se kjo ishte njė nga skenat mė tė zymta dhe e shkreta lady im, sado qė u pėrpoq ta mbante veten, nė mbarim tė leximit tė saj qe zbardhur si pėlhurė nė fytyrė), pra, nė njė skenė tjetėr, ime shoqe dilte duke bėrė sikur lante duart, ngaqė i dukej se nė to i kishte ende ato njollat e mallkuara.

    Thashethemet pohonin pak a shumė tė njėjtėn gjė: qė lady-t tim, befas, gjatė drekės, nė vallėzim a nė kohėn qė bėnte dantellė, i mbusheshin duart me njolla gjaku, tė tilla qė nuk ia lante dot asnjė sapun.

    Hm… sa larg mund tė shkojė fantazia e sėmurė njerėzore. Nė tė vėrtetė, njė vit para vdekjes asaj iu shfaq nė duar njė sėmundje lėkure, qė mjeku i saj u pėrpoq mė kot t’ia shėronte me gjithfarė mėnyrash. Mua mė pikonte nė zemėr, kur ia shihja duart e saj tė bukura tė lyera me balsam ose tė mbėshtjella me fasha. Gjatė njė pritjeje, ajo shtriga, dukesha e Jorkut, nuk ia hiqte sytė dhe njė ēast gjeti rastin pėr ta pyetur: si i keni tani duart, madhėri? Dėgjova se ju kanė dalė disa njolla…

    Mbaj mend se lady-t tim iu zmadhuan bebėzat e syve. Ishte po atė natė ose ndoshta mė vonė qė, duke dashur ta ngushėlloja pėr bezdinė qė i shkaktonte kjo, ia putha fashat dhe bėra njė si lėvizje pėr t’i mėnjanuar pak, me qėllim qė t’ia shihja mishin. Por ajo i largoi ato me rrėmbim dhe me njė zė tė shurdhėt, me njė zė tė ndryshuar, qė nuk ia kisha dėgjuar ndonjėherė, mė tha: edhe ti dyshon se nė to ėshtė gjaku i Dunkanit?

    E shkreta lady im! Me sa duket, qysh atėherė ishte pėshpėritur pėr kinse njollat e gjakut tė mbretit… Ndoshta, ajo vetė ia ka pohuar trazimet e ndėrgjegjes sė saj ndonjė mikeshe, qė e ka kujtuar besnike, duke u bėrė kėshtu vetė burimi i sė keqes.

    Kaq herė kam vrarė mendjen, por gjithsesi nuk e kam gjetur dot nėse pėshpėrimat kanė ekzistuar qysh atėherė dhe Uill Hampstoni, duke u treguar mė i zoti se policia ime e fshehtė, kishte arritur t’i mblidhte e t’i fuste ato nė dramėn e vet, apo ishte drama e tij qė, pasi ishte thėrrmuar vetė, qe shpėrndarė nė mijėra pėshpėrima.

    I bindur se kopje tė asaj drame tė mallkuar gjendeshin ende diku, bėra ēmos pėr t’i gjetur, por mė kot. Spiunėt e mi s’lanė brimė pa trazuar, skutė tė fshehtė pa hapur, qilar e famulli tė largėt pa hulumtuar, po atė s’e gjetėn dot. Ē’nuk zbuluan gjatė kėtyre zhbirimeve: dorėshkrime nga mė tė pabesueshmet, pėrshkrime orgjish tė turpshme, letra tė fėlliqura, lidhje e vese tė neveritshme, marrėzi tė tjera, qė s’i kap lapsi. Nga dramat e gjetura, njė pjesė ishin qesharake, tė tjerat, tė mėrzitshme, por asnjė nuk i afrohej sadopak asaj tė Uill Hampstonit.

    E megjithatė, dyshimi se ajo ėshtė strukur diku dhe pret njė kohė mė tė pėrshtatshme pėr tė dalė nuk mė hiqet. Nė mos ajo, njė tjetėr pjellė e saj ose pjellė e kėsaj pėshpėrime tė mallkuar tė pafund. Nė kėtė rast, duhet tė jem fare idiot qė tė mos e kuptoj se kjo ėshtė mbi fuqitė e mia pėr ta ndaluar. Nė qoftė se murmurima njerėzore ngul kėmbė qė duhet tė ketė njė dramė pėr mua, asnjė forcė e, aq mė pak, unė, nuk do tė jetė nė gjendje ta pengojė. E vetmja gjė qė mund tė bėj, ėshtė qė tė kėrkoj qė, kur ajo dramė tė bėhet gati pėr t’u shfaqur, nė afishet e saj, nė vend tė emrit tė autorit, cilido qoftė ai, tė shkruhet emri i mbretit Dunkan, shestuesit tė vėrtetė tė saj.

    Pjesė e shkėputur nga “Koncert nė fund tė stinės”, 1981

    MAPO

  2. #122
    Moderator
    Anėtarėsuar
    24-04-2002
    Postime
    2,009

    Pėr: Ismail Kadare

    Kadare boton romanin e panjohur tė 1958-ės

    NGA: FATMIRA NIKOLLI


    Kadare boton romanin e panjohur tė 1958-ėsTIRANE-Shtėpia Botuese "Onufri" do tė botojė kėtė fillimshkurt romanin e parė tė Ismail Kadaresė. I titulluar "Mjegullat e Tiranės", ai ėshtė krejt i panjohur pėr publikun. Veēse njė rreth i ngushtė miqsh ka dijeni pėr historinė e shkruar mė 1958, kohė kur Kadare ishte vetėm 22 vjeē.
    Lajmi bėhet i ditur nga botuesi i tij, Bujar Hudhri, me rastin e 78-vjetorit tė ditėlindjes sė shkrimtarit.

    Njė histori dashurie mes dy tė rinjsh studentė. Rrėfimi ėshtė vendosur nė Tiranėn e kohės, nė vitet e zymta tė 1950-ės. I pyetur, nėse kjo histori dashurie ėshtė bazuar mbi kujtimet e vetė Kadaresė, Hudhri thotė se "nuk mund ta pohojė njė gjė tė tillė". Nė fakt, shkrimtarėt janė mjeshtra nė pėrdorimin e ngjarjeve reale, duke i mbėshtjellė me imagjinatė tė pakursyer, e Kadare edhe mė shumė se mjeshtrit. Romani qė 'mori jetė' plot 56 vite mė parė, kur shkrimtari i njohur ishte student nė Tiranė, ka qėndruar deri mė tani nė sirtarėt e tij.

    Botimi
    Pse nuk ėshtė botuar deri mė tani njė roman i shkruar mė 1958? - e pyesim Hudhrin. "Kadare nuk ka dashur ta botojė. Ai ka menduar se nuk ishte aq i arritur sa duhet pėr t'u dėrguar para lexuese", -pėrgjigjet ai. E megjithatė, koha qė ai u bind ta shpinte kėtė roman tė parė tė karrierės sė tij, krejt tė panjohur, e njėherazi kaq tė vjetėr, erdhi.

    Botimi i tij ėshtė ideuar tė bėhet i paraprirė nga njė bisedė e shkrimtarit me njė studiuese tė re. Kjo bisedė do tė ndėrmjetėsojė mes shkrimtarit e lexuesit. "Pėrmes kėsaj bisede, shkrimtari do tė tregojė ēfarė ėshtė ky roman, konteksti nė tė cilin u shkrua dhe pse vjen tani. Romani paraprihet nga njė studim i mirėfilltė, pasi Kadare nuk do qė tė ketė keqkuptime", pėrfundon Hudhri.

    Kjo vepėr ėshtė shkruar nė 1958, para se ai tė mbaronte degėn e Gjuhės e tė Letėrsisė nė Universitetin e Tiranės, pėr tė nisur mė tej udhėtimin drejt Moskės, ku do tė pėrfundonte nė dy vjet studimet nė Institutin e Letėrsisė Botėrore "Maksim Gorki" (1958-1960). I bėrė i njohur qė nė rini, para se tė shkruante kėtė roman, ai e kishte nisur rrugėn e krijimtarisė letrare si poet qė nė vitet e gjimnazit, duke botuar "Frymėzimet djaloshare mė 1954, "Ėndėrrimet", (1957). Famėn ia ēoi mė tutje vėllimi "Shekulli im" (1961), e mė tej "Pėrse mendohen kėto male" (1964), "Motive me diell" (1968) etj. Ndėrkohė, nė vitin 1964, ai kishte botuar "Gjeneralin e ushtrisė sė vdekur", veprėn e tij mė tė dashur e mė tė njohur.

    Ditėlindja
    Ismail Kadare ka lindur mė 28 janar tė vitit 1936 nė Gjirokastėr.
    "Kėshtjella" (1975), "Kronikė nė gur" (1970), "Emblema e dikurshme" (1977), "Ura me tri harqe" (1978), "Gjakftohtėsia" (1980), "Pallati i ėndrrave" (1981), janė tė tjera vepra tė zėshme tė tijat. Shumica e veprave tė Ismail Kadaresė janė pėrkthyer e botuar nė mbi 45 gjuhė tė botės dhe janė pritur shumė mirė nga publiku lexues. Ai ėshtė shkrimtari shqiptar mė i njohur nė botė. Nė vjeshtėn e 1990-ės ai vendosi tė linte Shqipėrinė, pėr t'ju drejtuar Parisit, qytetit ku veprat e tij kishin korrur sukses. "Mungesa e ndryshimeve demokratike", qe arsyeja pėr tė cilėn ai kėrkoi azil politik. Ai ėshtė fitues i shumė ēmimeve letrare kombėtare dhe ndėrkombėtare, ku mė tė rėndėsishmit prej tyre, janė "The Booker Prize Man" qė e mori nė vitin 2005 e "Princi i Asturias pėr letėrsinė", 2009.

    (GazetaShqiptare/BalkanWeb)

  3. #123
    i/e regjistruar Maska e Xhuxhumaku
    Anėtarėsuar
    19-11-2003
    Vendndodhja
    sopr'un'curva
    Postime
    13,379

    Pėr: Ismail Kadare

    Serbė ndryshe!


    Ismail Kadare


    ARRI (Rayonnement Franēais Realites Internationales) mė ka ftuar me kėmbėngulje nė njė tryezė tė rrumbullakėt, organizuar prej tij, me temėn: “Tė jesh shqiptar, tė jesh serb… e tė bėsh dialog”.

    Mė duhet pra tė bisedoj me njė shkrimtar serb, pėr atė ēka ndodh sot nė Ballkan, nė sytė e publikut francez. Shkrimtari serb, Vidosav Stevanoviē ėshtė i njohur. Kam pėrshtypjen se diku jam takuar me tė, po s’jam i sigurt.

    Tryeza zhvillohet nė Avenynė e Observatorit, pėrbri Kopshtit te Luksemburgut, nė orėn 5 mbasdite. Meqenėse ėshtė fare pranė shtėpisė sime, nisemi nė kėmbė, tė dy me Elenėn, njė ēerek ore pėrpara pesės.

    Ndonėse mbėrrijmė para kohe, salla ėshtė ndėrkaq plot. Dhe jo vetėm kaq, nė tryezė ka zėnė vend shkrimtari serb bashkė me pėrkthyesen si dhe gjallėruesi i debatit, Laurand Kovacs, nėndrejtor nė Inalco. Tė gjithė kanė qenė ne pritje, dhe aty pėr aty ndiej se ka qenė krijuar njė dramacitet artificial. Mund te thuhet se kjo gjithashtu bėn pjesė ne stilin e gjithēkaje qė ka tė bėjė me Kosovėn. Vetė tryeza e rrumbullakėt ėshtė mjaft kurioze duke nisur nga vetė emėrtimi i debatit. Ky emėrtim ka patur brenda dyshimin se a mund te dialogojnė dy shkrimtarė ballkanas? Pas kėtij dyshimi tė parė ka ardhur tjetri, e sikur tė mos duan? Sikur njeri prej tyre tė mos vijė vallė? Sikur tė mos vijnė tė dy?

    Pėr publikun kjo ėshtė sidoqoftė tėrheqėse.

    Ndėrsa eci drejt podiumit e ndiej se duhet sqaruar sidoqoftė publiku se nuk ka patur kurrfarė mėdyshje pėr tė marrė pjesė nė kėtė dialog.

    E meqenėse nganjėherė gjestet janė mė tė qarta se fjalėt, kur mbėrrij te tryeza, u tregoj tė tjerėve orėn, qė ende nuk ka shkuar pesė.

    Kovacs sqaron se nė tė vėrtetė tryeza fillon nė pesė dhe se ata kanė zėnė vend para kohe nė tė.

    Ai na paraqet tė dyve, pastaj ma jep fjalėn mua. Them se jam i gėzuar qė me jepet rasti tė bisedoj lirshėm me njė kolegun tim serb pėr dramėn e sotme ballkanase.

    Nė tė vėrtetė ėshtė ashtu. Shtoj se nuk ėshtė hera e parė qė mė ndodhte kjo me shkrimtarė jugosllavė. Pėrmend Ivan Gjuriēin, qė e kam njohur kėtu nė Paris dhe mikun tim Danillo Kishin, qė e kujtojnė tė gjithė me mallėngjim.

    -Kėta kanė qenė gjithashtu miqte e mi,- ndėrhyn Stevanoviēi.

    Tė kesh qenė mik me Kishin dhe Gjuriēin, ėshtė shenjė e mirė.

    Tryeza nis kėshtu me klimė tė pėrzemėrt. Ajo vazhdon te jetė e tillė edhe kur vjen fjala te thelbi dramatik i ēėshtjes: Lufta nė Kosovė.

    E them qartė pikėpamjen time. Vidosav Stevanoviē, gjithashtu. Si rrallėherė ndonjė serb ai dėnon pa asnjė rezervė jo vetėm diktatorin Millosheviē, por gjithė krimet serbe nė Kosovė. Ndryshe nga shumė kinse opozitarė, ai nuk spekulon me bombardimet e NATO-s.

    Ky takim qė nisi me njė trysni te ngucur artificialisht, ka rrezik tė pėrfundojė nė njė idil rozė. Ndaj pėr tė prishur idilin, i bėj njė pyetje kolegut serb lidhur me nacionalizmin shqiptar.

    -Mė thoni sinqerisht, Vidosav, a ju bezdis nacionalizmi shqiptar dhe nė qoftė se ėshtė kėshtu, ēfarė ju bezdis konkretisht nė tė?

    Ai u mendua njė hop, pastaj u pėrgjigj:

    -Unė e njoh nacionalizmin shqiptar, po ai mua nuk mė bezdis. Mua mė bezdis nacionalizmi serb.

    E njoh mirė parapėlqimin e francezeve pėr pėrplasje mendimesh tė kundėrta, ndaj pėr tė shmangur shijen e keqe tė njė mirėkuptimi tė tepruar i kujtoj sallės cėshtjen e Shqipėrisė sė madhe dhe tė “miteve nacionaliste shqiptare” qė pėrmenden shpesh nė shtyp, madje i kujtoj se shpesh tė dy nacionalizmat vihen nė njė plan, njė prolog i zakonshėm ky pėr tė vėnė pastaj nė njė plan: xhelatėt dhe viktimat.

    Prejardhja ilire e shqiptarėve, zanafilla e shqipeve prej ilirishtes dhe legjenda e Skėnderbeut janė tre macet e zeza qė tmerrojnė paqeruajtėsit kulturore te Ballkanit. Pėrsėris mendimin tim tė njohur, se edhe sikur kėto tė jenė tre pėrralla tė ēmendura tė shqiptarėve, ato s’janė tė dėmshme pėr askėnd. Shtoj se tė tria janė zbulime tė Evropės dhe nėse nė Shqipėri ka tre ose katėr libra pėr Skėnderbeun, nė Evrope ka 300 ose 400. E po kėshtu qėndron puna me sheshet dhe rrugėt dhe me shtatoret e portretet.

    Vidosav Stevanoviē tund kryet nė shenjė pohimi.

    Kur takimi mbaroi, i pari qė mė pėrgėzon pėr paqen ėshtė Jacques Rupnik, njė nga ekspertėt mė tė njohur tė Ballkanit tė sotėm. Shtypi e pastron takimin me tone dashamirėse. Pra, mund tė jesh shqiptar, mund tė jesh serb e mund tė diskutosh.

    Fatkeqėsisht, Vidosav Stevanoviē ėshtė shpallur tradhtar i serbėve pikėrisht se ka njė mendje tė lirė. Tani pėr tani atje sundon e kundėrta: mendja barbare.

    Shkėputur nga “Ra ky mort e u pamė”, 22 qershor 1999

    http://www.standard.al/serbe-ndryshe/
    --- La Madre dei IMBECILI e sempre in cinta...

    ---voudou.. ---

  4. #124
    i/e regjistruar Maska e Xhuxhumaku
    Anėtarėsuar
    19-11-2003
    Vendndodhja
    sopr'un'curva
    Postime
    13,379

    Pėr: Ismail Kadare

    Dosja e Orfeut


    Ismail Kadare






    braccio_Duke_Rene_II_Lorraine_France_c1490Orfeu ishte pėrgatitur nė fshehtėsi tė plotė. Pėrveē njė ndryshimi qė i kishte bėrė lirės, asgjė tjetėr s’ishte marrė vesh. Ndryshimi kishte tė bėnte me numrin e telave: nga shtatė i kishte ēuar nė nėntė. Nė krye ishte marrė si diēka e thjeshtė, mė pas nisi tė pėshpėritej se kishte gjasė tė quhej mė e madhja risi e shekujve tė fundit.

    Muzikanti ishte tepėr i famshėm, kėshtu qė nuk pėrjashtohej qė lajmi pėr shpikjen e tij tė fundit tė zinte njė vend nė kronikėn olimpiane. Orfeun e duam t =ė gjithė, flitej se kishte thėnė Zeusi. Megjithatė, s’mund t’i lejojmė gjėra qė s’ia lejojmė askujt. Aq mė tepėr qė nuk e ka bėrė tė qartė pėrse i duhen ata dy tela tė tepėrt.

    Unė vetė mbare jam i shijes sė vjetėr, por mendoj se tė gjithėve na ėshtė mėsuar veshi me lirėn e moēme shtatėtelshe.

    Nga e majta e tij, Prometeu, nga i cili nuk pritej veēse miratimi i ēdo akti rebelues, rrinte shpėrfillės.

    Ishte Apolloni, pėr ēudi, zakonisht i matur, qė i kishte dalė nė mbrojtje artistit. Madje, me aq zell, saqė jo vetėm ishte pėr miratimin e risisė, por kishte shkuar mė tej, duke kėrkuar qė numri i muzave tė shtohej gjithashtu nga shtatė nė nėnte, pėr t’iu pėrshtatur asaj.

    Debati, qė edhe pa kėtė kishte qenė i ashpėr, u acarua mė fort. Trille artistėsh, thoshin kundraorfeianėt. Sot duan dy tela shtojcė, nesėr kushedi ē’mufka do tė kėrkojnė. Sė paku, tė shpjegoheshin, ndėrhynte hyu i luftės. Te ne, kur shqyrtohen modelet e reja tė armėve, gjėrat janė tė qarta. E do heshtėn dy pėllėmbė a dymbėdhjetė pėllėmbė mė tė gjatė, se kėshtu ia bėn gropėn mė mirė kundėrshtarit?

    Okej. Ndryshe, s’kemi kohė pėr sofizma.

    Britmat pro e kundėr, lėrini artistėt nė punė tė tyre, i lėmė, i lėmė, por pastaj na ndodh hataja, si mijėvjeēarin qė shkoi, zotėruan njė copė herė, gjersa Zeusi, i lėkundur siē qe atė ditė, e shtyu vendimin. Zeusi dinte, me sa dukej, diēka qė tė tjerėt ende nuk e dinin.

    Vėmendja e tė gjithėve u pėrqendrua nė Olymp, nė atė javėn e paharrueshme, kur nuk flitej veē pėr hallin e Orfeut. S’ishte vetėm ēėshtje e miratimit ose jo e shpikjes sė tij. Ishte diēka tjetėr, ajo qė e dinte vetėm Zeusi: sėmundja e sė fejuarės sė re tė muzikantit. Ajo zbehej ēdo ditė, kishte dhembje gjithkund, sidomos nė gjoks. Ajo qė askush, duke pėrfshirė edhe Zeusin, nuk e dinte ishte se ē’lidhje mund tė kishte sėmundja e vajzės me dy telat e shtuar tė lirės.

    U desh njė kohė e gjatė, qė e vėrteta tė pikonte, sidomos pas vdekjes sė Euridikės. Orfeu nisi tė kėrkonte diēka tė pamundur: kthimin e saj nga pėrtejvarri. Artin qė gjer atėherė e kishte shpenzuar pėr famė dhe pėr dėfrim, tani po e pėrdorte veē pėr nxjerrjen e lejes sė vėshtirė. Iu desh tė mallėngjente me kėngėtimin e tij ministrat e Ferrit, gjersa tė dėgjohej prej Hadesit vetė. I verbri ishte prekur nga zėri i artistit, po aq sa nga sajdisja qė iu bė. Tė mėsuar me Olimpin luksoz, artistėt rrallė kujtoheshin pėr skėterrėn. Por Hadesi s’do tė hakmerrej pėr shpėrfilljen. Pėrkundrazi, do tė bėnte ēmos ta ndihte. Madje, pa i kėrkuar asgjė nga ato qė pėshpėritnin gojėt e liga, njė himn kushtuar skėterrės, pėr shembull, a ndonjė koncert falas pėr tė vdekurit. S’ishte nga ata Hadesi, dinte tė tregohej xhentėlmen, ndonėse ēėshtja nuk ishte e lehtė. Asnjė banor i ferrit nuk kishte dalė kurrė prej tij.

    Megjithatė, Hadesi kishte bindjen se pengesat, sado tė rėnda, ishin tė kapėrcyeshme, me pėrjashtim tė Cerberit, qenit tė portės. Jo, nuk shtrohej ēėshtja qė Orfeu i famshėm tė kėndonte apo jo pėrpara njė qeni. Edhe po tė bindej ta bėnte, pėr hir tė Euridikės, s’dihej a do tė arrinte njė pėrfundim. Qeni ishte i njė race tė panjohur, i pandjeshėm ndaj ēdo ndėrhyrje tokėsore a hyjnore.

    Ndoshta kishte njė shpresė, kishte thėnė Orfeu. Dhe i kishte folur pėr risinė qė kishte dashur t’i sillte muzikės, me ata dy telat e famshėm. Hadesit diēka i kishte zėnė veshi, por turbull.

    Nė kohėn qė Orfeu kishte parandier se fati po i pėrgatiste ditėt e kėqija, pa e shpallur se do tė ngrihej kundėr tij, si njeriu qė kėrkonte tė pajisej me njė vegėl shpėtimi, po shtyhej drejt kėrkimit tė njė muzike tė paarritshme.

    Enigma e dy telave, ajo qė kishte torturuar atė verė kureshtarėt e Olimpit, ē’ishin vallė ata dy tela, pėrse, pėr ēfarė hynin nė punė, do tė zgjidhej mė nė fund.

    Hadesi tundte kryet krejtėsisht mosbesues. Qeni Cerber, ai qė Orfeu shpresonte tė zbuste me kėngėn e tij, nė jetė tė jetėve nuk do tė lejonte kurrė askėnd tė dilte nga porta. Nėse kishte ende njė shpresėz, ajo s’lidhej kurrsesi me zbutjen, por me vėnien nė gjumė tė shtazės.

    Orfeu kishte bindjen se mund tė bėnte. Paē fat, i kishte thėnė Hadesi, pėrpara se t’i shpjegonte kushtin e fundit. Ishte njė pakt i detyrueshėm midis Orfeut dhe atij vetė, Hadesit, thėnė ndryshe Mortit. Njė pakt, nė dukje i thjeshtė, pėrmbushja e tė cilit nuk varej veēse prej atij vetė, Orfeut.

    Nėse varet prej meje, do ta pėrmbush sado mizor tė jetė.

    Do ta shohim, tha Hadesi dhe me fjalė tė pakta ia tha paktin… Ashtu si dy telat e shtuar, ishte folur gjatė pėr tė. Kishte a s’kishte pakt tė fshehtė? E nėse kishte, pėrse nuk tregohej.

    Siē pritej, zhurma u fashit kur e vėrteta doli nė dritė. Kishte njė pakt vėrtet. Dhe si ēdo pakt klasik ishte i thjeshtė. Pas vėnies nė gjumė tė Cerberit, Orfeu do tė plotėsonte njė kusht tė vetėm: gjatė daljes nga ferri, nuk do ta kthente kryet pėr tė parė tė fejuarėn, qė i vinte pas.

    Ky ishte thelbi: sado mall tė kishte, sado padurim, nuk do ta kthente kryet. E kthente, e humbte. Nė jetė tė jetėve.

    Shumicės sė olimpianėve, pakti iu qe dukur i lehtė. Njė moskthim koke vetėm. Tė ishte, sė paku, qė ta kishte nusen nė shtrat e mos ta prekte dot, hajde de. Zhurma pėr lehtėsirat qė u bėheshin artistėve, nė kohėn qė tė tjerėve, pėr njė gabim tė vogėl, iu thyheshin brinjėt, u pėrtėri kudo. Gjer ditėn kur erdhi lajmi se Orfeu e kishte humbur shansin. Kur e fejuara e kishte thirrur me mall, s’kishte duruar do tpa kthyer kryet. Disa ia qanin hallin: i gjori, malli i madh e kishte vėnė poshtė, tė tjerėt e qortonin, si shumė i dobėt paskėsh qenė, punė artisti.

    Njė palė e tretė, nga ata qė flisnin rrallė, kishin tjetėr mendim. Ishin tė bindur se pakti kishte qenė i rremė. Kurrfarė Eurodike nuk i vinte pas, nė ēastin qė Orfeu kapėrcente pragun e skėterrės. Kthimi i kokės kishte qenė njė si gjetje e djallit. Thelbi i tij pėrbėhej nga njė mohim. Njė mos i pafund.

    Nga mosvėshtrimi prej Orfeut, e fejuara e tij merrte jetė. Kurse nga vėshtrimet merrte mort.

    Gjithēka ishte mbrapsht nė kėtė histori. Prej mospamjes, Orfeu bėhej njė ringjallės. Prej tė kundėrtės, njė vrasės.

    Mund tė ishin tė dy nė kėtė botė, por me njė kusht: qė tė mos shiheshin kurrė.

    Shprehja e famshme, tė jesh a tė mos jesh, nė kėtė rast do tė ishte: tė mos jesh qė tė jesh.

    Pra, sido qė ta merrje, nė tė gjitha rastet nuk kishte veē njė ngadhėnjim tė asgjėse dhe Orfeu s’mund tė ishte veēse i humbur.

    Kurrfarė Euridike nuk vinte pas Orfeut nė ēastin e kapėrcimit tė pragut tė ferrit.

    E nė rast se Orfeu nuk binte nė kurth? Mund tė pyeste njė zė kundėrshtues. Me fjalė tė tjera, nė rast se, duke i besuar paktit, nuk e kthente kryet, ē’ndodhte pastaj? Do tė zbulohej mė nė fund se Euridika s’kishte pasur dhe se pakti paskėsh qenė i rremė?

    Kjo ishte e pamundur…Rruga do tė ishte e gjatė. Nė pakt, me sa dukej, nuk pėrcaktohej koha e moskthimit tė kokės…Dihej, ndėrkaq, se pėr njė tė mosqenė si Euridikj=a, pafundėsia durohej lehtė, kurse pėr Orfeun s’ishte ashtu. Do tė vinte njė ēast qė do ta kthente kryet…

    Veē kėsaj, s’duhej harruar se nata do tė binte mijėra herė, nė shumė shekuj rresht…Njė zgjidhje tjetėr mund tė gjendej…

    Ndonėse ndėrtesa e teatrit nxinte, dramaturgut iu duk se brenda saj, diku nė thellėsi, regėtinte njė ndriēim i zbehtė. Iu afrua portinerisė sė jashtme, asaj pėrbri oborrit, prej nga hynin aktorėt dhe, pėr habinė e tij, bashkė me xixėllimėn e cigares, dalloi nė gjysmėterr spikamėn e njohur tė portierit.

    I tha mirėmbrėma pėrpara se ta pyeste se a ishte dikush brenda apo i kishin bėrė sytė.

    Portieri iu pėrgjigj se hidrauliket po merreshin me njė riparim, por ai, po tė donte, mund tė hynte.

    E falėnderoi dhe eci drejt hyrjes. Zakonisht, ulej aty nga mesi i sallės, midis radhės nėnte dhe trembėdhjetė, me sytė nga skena. Nė fillim ia kishin marrė pėr trill, pastaj mani, pastaj krizė tė krijimit, ndonėse fjalėn “krizė” nuk e shqiptonte kurrkush. Ai vetė pėrpiqej tė mos gjente ndonjė shpjegim. Thjesht ndihej mirė. Perden ngjyrė vishnje e kishte lehtė ta pėrfytyronte si rrobėn e gjatė tė njė zonje disi tė fyer, s’dihej kur dhe prej kujt.

    Ndenjėset kishin tė njėjtėn ngjyrė dhe kadifeja e lozhave, gjithashtu, duke pėrfshirė edhe qeveritaren.

    Dramat e pakta tė tij, pėrpara se t’i shkruante, ashtu i kishte pėrfytyruar pak a shumė, nė sallėn e zbrazėt, me sytė nga skena.

    Nga tė dyja anėt e saj, tė ndriēuara mė pak se vetė skena, ishin dy shkallina tė jashtme. Zakonisht, nuk binin nė sy, por, kur fenerėt e zbehtė anash ndizeshin, spektatorėt e dinin se do tė kishte personazhe qė do tė ngjiteshin qė andej. Me pėrjashtime tė rralla ishin personazhe negative tė krejt realizmit tė pafund socialist, nga Berlini nė Shangaj. Ngjiteshin nga qilarėt gjithė frikė, nga strehimet kundėrajrore, baret e natės plot zvetėnim ose nga vetė skėterra. Hidraulikėt tė dyshimtė, spiunė tė NATO-s, komplotistė tė zbuluar prej plenumit tė tetė, tė njėmbėdhjetė, madje tė dytit, atij pėr tė cilin shumė njerėz ishin tė bindur se nuk ishte bėrė kurrė, shfaqeshin pikėllueshėm. Nuk vonin pas tyre priftėrinjtė katolikė, horrat me laviret e tyre, madje hija e mėrzitur e mbretit Zog.

    Nė tė vėrtetė, mė shumė se tė skena, dramaturgu e kishte shpresėn tek ato shkallina. Natyrisht, nėse fati nuk e kishte braktisur.

    Ndriēimi i fenerėve po luhatej si nga njė frymėmarrje e fshehtė. Mos u ndal e bekueme, tha me vete, pa e ditur ose, nė shqipe tė vjetėr.

    Hija e dikujt qė po ngjiste shkallinėn, u duk pėrpara se tė shfaqej njeriu vetė. Dramaturgu e kuptoi se ishte pikėrisht ai qė kishte pritur. Nė dorė mbante lirėn e moēme, dy telat e shtuar tė sė cilės, si ēdo shtesė metalike e mėvonshme, dalloheshin qė larg.

    Me frymėmarrje gati tė ndalur, ai ndiqte atė qė po ndodhte. Do t’i vinte vallė pas e fejuara, ashtu siē dihej nga tė gjithė, apo Euridike s’do tė kishte?

    Humbjet e mėdha ne i krijojmė vetė, mendoi. Dhe, po nė atė ēast, disa hapa pas njeriut me lirė tė riparuar, u duk vajza. Bėri njė mėnjanim pėr tė mos shkelur trupin e Cerberit tė fjetur, pastaj kokulur, si shumica e nuseve ballkanase, eci pas Orfeut.

    Mos thirri dramaturgu sė brendshmi. Ishte njė “mos” i njohur miliardash, prej tė cilit njerėzimi nuk shkėputej dot: mos kthe kryet, nė s’do qė ta humbsh!

    Orfe, foli vajza me zė tė fikur.

    Dramaturgu mbylli sytė pėr tė mos e parė atė qė do tė ndodhte.

    Pjesė e shkėputur nga “E penguara”, 2009, pėrfshirė nė librin me tregime “Bisedė pėr brilantet nė pasditen e dhjetorit”

    http://www.standard.al/dosja-e-orfeut/
    --- La Madre dei IMBECILI e sempre in cinta...

    ---voudou.. ---

  5. #125
    i/e regjistruar Maska e Cerebro
    Anėtarėsuar
    11-07-2014
    Postime
    125

    Post Ismail Kadare / Letėr Kadaresė

    Letėr Kadaresė

    Letėr Kadaresė
    Nga Alfred Lela {25/07/2014}

    Ismail Kadaresė i kanė nisur letėr javėn e shkuar. E shkruar prej Nasho Jorgaqit, letra dhe as mėtimi i saj nuk tė jep arsye tė mjafta pėr t’u ndalur; jo se nuk ėshtė e habitshme dhe shqetėsuese, por se ngjan si pushkė e vjetėr nga njė tjetėr frėngji. Vajtim i dėgjuar domethėnė. alfred lelaMotivi i qėndisur me dogmė socrealiste dhe i paraqitur si analizė teksti, mė shumė se kritikė e kulluar ishte njė biēak i vogėl qejfmbetjeje rrethuar me helm. Nė tė kundėrt, ajo letėr tė fton pėr t’i ikur rastit dhe pėr tė studiuar vazhdėn apo kontekstin.

    Vazhda ėshtė numri jo i vogėl i ‘denoncimeve’ ndaj mjeshtrit tė letrave shqipe, i pranuar botėrisht si njė prej tė mėdhenjve tė letėrsisė universale. Radhitja e kėtyre fletėrrufeve do donte kohė, por as nuk ėshtė nevoja e saj, duke qenė se ēdo gjė qė lidhet me shkrimtarin bėhet menjėherė dijeni publike. Skizofreninė e denoncimeve e pėrmbledh mė sė miri njė shkrim i paradokohėve i Arben Kallamatės i cili shpallte, pak a shumė, se ‘erdhi shtatori muaji i sulmit kundėr Kadaresė.’ Sepse ēdo shtator zhvillohen, si me thėnė, eliminatoret e Finaleve tė Botėrorit tė Nobelit.

    Pse, megjithatė, ka kaq shpesh, e kaq shumė fort sulme ndaj njė shkrimtari kryesisht me mantelin e demiurgut, i cili me ngulm i reziston kėrkesės pėr t’u futur nė arenėn e debatit politik tė ditės nė Tiranė (debat mbi literaturėn nuk ka). Gazetarėt e dinė fort mirė kėtė ngaqė mė shumė se njėherė, buzėvarur kanė marrė mohime pas kėrkesave pėr prononcime apo intervista ndaj shkrimtarit. Nėse, nė ngut e sipėr, a nė mosdėshirė pėr t’u thelluar, ia mveshim antikadareadėn inateve tė vogla, tė tipit: mė the e tė thashė; s’mė pe e tė pashė; ika e ta lashė; s’ma le, po ta lashė; jemi vetėm sa duke kėnaqur shijen tonė bazike pėr informim dhe aspak thellimin qė kėrkon formimi.

    Lufta e zhganit antiKadare me Shkrimtarin, duhet ta themi qė nė zanafillė tė shtjellimit, nuk ėshtė luftė brenda llojit, por mes llojeve. Njė antagonizėm i tillė, sa i ashpėr, por mė shumė hileqar, nuk mund asesi tė fshihet brenda fizionomisė sė luftės brenda llojit. Forca tė tjera shtytėse, pėrbindėsisht tė tilla, e pėrcaktojnė kėtė pėrplasje.

    Sigurisht anatemuesve tė Kadaresė nuk u volit qė tė bėhet e ditur natyra e vėrtetė dhe e thellė deri nė frojdizėm e qėndrimit tė tyre, kėshtu qė ata kanė gjetur strehė te njė kategorizim moral. Duke shpikur dikotominė perverse dhe hileqare ‘shkrimtar i madh, njeri i vogėl’.

    Modeli i ‘njeriut tė mirė’ nė art dhe jetė mbėrrin deri te ne si njė derivat i shkollės socrealiste nė letėrsi dhe asaj komuniste nė pedagogji e moral shoqėror. Njeriu i mirė, ai qė sakrifikohet pėr ‘interesin e pėrgjithshėm’, ėshtė njė kategori e mjerimit filozofik. Mund ta gjesh sigurisht nė filmat e Hollivudit, por brenda njė heroizmi shterues qė i nevojitet happy end-it dhe biletashitjes. Dėshtimi i komunizmit si rend shoqėror ndoshta kėtu e kish fillesėn: te pėrpjekja pėr tė deindividizuar individin. Pėr ta ndėrtuar atė pa cene. Po, kapitalizmi i ka njerėzit e tij tė mirė: te punėtorėt socialė, klerikėt, dhe po deshe prostitutat.

    Ne tė tjerėt jemi njerėz mė vete.

    Te mėvetėsia nė spikamė, e shndėrruar nė universalizim tė veprės letrare, fillon edhe tėhuajėzimi (in)koshient i anti-kadareanėve me Shkrimtarin. Me filozofinė e tij hapur Oksidentale, antishenjė e parapėlqyer e sė cilės janė sovjetizmi (lexo bizantinizmi politik e shoqėror) dhe otomanizmi (lexo orientalizmi despotik e kulturor). Kadare i ka pasur e i ka tema tė parapėlqyera marrėdhėniet e shqiptarit me ‘sovjetiken’ dhe ‘otomanen’, me orientalen dhe oksidentalen, me mitin dhe anti-mitin. ‘Mosmarrėveshja’, njė dhjatė e antropologjisė kombėtare mė shumė se njė sprovė, ėshtė dėshmi e kėsaj.

    Rrjedhimisht parehatia e anatemuesve. Shumė syresh ndihen sovjetikė (filorusė), e shumė tė tjerė otomanistė (dumbabistė). Por nuk mund ta thonė kėtė: do tė ishin politikisht jokorrekt, por edhe do skualifikoheshin e ndoshta pėrēmoheshin nga njė opinion publik kryesisht Oksidental. Ky ngushtim, ky kulm i ulėt, kjo bezdi sociale e kjo dergjė kulturore u dhemb nė shpirt. Fajėsojnė pėr kėtė Kadarenė qė ėshtė nė fakt njė ndėr shenjat, programuesit dhe pėrēuesit e Oksidentalizmit shqiptar. Nuk ėshtė e rastit qė ai ėshtė prej tė targetuarve tė mėdhenj, njėri krah i Trinisė (sė shenjtė) tė universalizmit e oksidentalizmit shqiptar: dy tė tjerėt janė Nėnė Tereza e Gjergj Kastrioti.

    Kadare me letėrsinė dhe mendimin e vet ka ngritur, pavarėsisht terrenit tė minuar me atentatorė tė shkollave otomano-sovjetike, njė sistem mė vete tė shpirtit tė shqiptarit, njė arkitekturė oksidentale tė tij. Duke u bėrė nė proces njė Shqipėri e dytė ose njė Komb paralel. Ėshtė ky shorti i pėrcaktuar dhe i panegociueshėm i shkrimtarit tė madh qė del nga njė kulturė e vogėl. Atė qė Shqipėria nuk e ka patur nė fat historik e ka marrė nė fat kulturor.

    Pėr kėtė letra e javės sė shkuar drejtuar Kadaresė, ka qenė nė fakt njė kumt pėr publikun. Njė aht nga yrti i ngushtė i viteve 1945-1990 dhe letėrsisė dogmatike tė realizmit socialist. Shenja e fundit e disfatės sė asaj dergje letrare. Qė e kėrkon shpėtimin, ironikisht, bash te modeli qė e vdiq: te njeriu i mirė, personazhi pozitiv.

    Kadare, padyshim, nuk mund tė bėhet pjesė e kėtyre kanoneve tė vokta e tė vorfna socletrare. Ai ėshtė, tashmė dhe pėrfundimisht, mė shumė se njeri dhe personazh: njė Katedrale e kulturės shqiptare.

    Kėto do t’i thoja nėse merrja tė shkruaja njė letėr pėr Kadarenė.

    [Gazeta MAPO.]
    Tomorrow Never Dies.

  6. #126
    i/e regjistruar Maska e Cerebro
    Anėtarėsuar
    11-07-2014
    Postime
    125

    Post Ismail Kadare / Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin

    Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin

    Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin
    nga MALCOLM FORBES

    Nė kėto kohėra tė vėshti ra pėr blerjen e librit, ku dominojnė thrillerat me gjuhė stereotipe dhe kujtimet e njerėzve tė shquar tė shkruar nga dikush tjetėr, lajmi se, mė nė fund, ėshtė pėrkthyer nė anglisht njė roman i vitit 1978, i thjeshtė nė subjekt e nė zhvillimin e personazheve, nuk ka tė ngjarė tė ngazėllejė lexuesin e zakonshėm. Fakti se autori i kėtij romani ėshtė poeti dhe romancieri mė i shquar shqiptar, mund tė jetė mė shumė pengesė se ndihmė.

    Sidoqoftė, pėr ata qė janė tė familjarizuar me emrin e Ismail Kadaresė ose tė magjepsur nga vepra e tij, ose pėr ata shpirtra aventurėkėrkues qė iu ngjallin interes zėrat e huaj tė padėgjuar, “Muzgu i perėndive tė stepės” mund tė jetė njė kėnaqėsi e vėrtetė.

    Ky roman enigmatik dhe joshės ėshtė njė rrėfim fiksional i Kadaresė pėr kohėn kur ishte student pėr Letėrsi Botėrore nė Institutin e mirėnjohur “Gorki” nė Moskė, nė vitin 1958. Kjo “fabrikė intelekti” synonte tė indoktrinonte njė brez tė ri poetėsh, romancierėsh dhe dramaturgėsh qė tė aderonin dhe tė bėheshin “prodhimtarė” tė realizmit socialist tė sanksionuar nga shteti. Kadare e pėrēmonte mėsimdhėnien doktrinare (deri nė atė masė, saqė iu zvordh dėshira pėr tė shkruar dhe konsideroi seriozisht braktisjen e letėrsisė) dhe narratori anonim qė rrėfen nė vetėn e parė nė roman gjithashtu ankohet dhe pėrqesh pjesėmarrėsit trushpėlarė tė kėsaj doktrine.

    Pėr t’iu shmangur tonit deklamativ, narratori i Kadaresė largohet nga ky mjedis sa mė shpesh mundet dhe vendoset nė njė distancė tė sigurt nga profesorėt e Partisė Komuniste dhe instruksionit tė tyre tė mėrzitshėm. Duke bėrė njė gjė tė tillė, ai fiton liri vetjake dhe ajo qė vjen mė pas ėshtė thjesht njė kremtim i moskokėēarjes rinore.

    Ne pėrgjojmė festat e dehjes dhe mbrėmjet letrare, tė cilat shpien nė zbulimin se “njė njeri mund tė ndeshė mė shumė mrekulli nė njė natė tė vetme nė krahasim me ato qė stėrgjyshėrit e vet antropoidė kanė parė nė dhjetėra mijėra vite tė evolucionit”. Lexojmė pėr shėtitje me ski dhe udhėtime drejt daēave, endje tė ēmendura me tren drejt sė panjohurės dhe njė kėrkim ngulmues, tė krisur, pėr vilėn e Mbretit Zog. Njė pjesė e pushimeve nė shtėpitė e krijimit tė shkrimtarėve janė pa gjallėri – me shi tė herėpashershėm dhe bilardo nė Jaltė, net tė bardha tė pafundme dhe pingpong nė Rigė – por narratori ynė ėshtė krijues, duke sajuar vetė argėtimin e tij (zakonisht nė formėn e dėfrimeve me vajzat ruse) dhe duke bėrė humor me absurditetin qė e rrethon.

    Kadare e mbush romanin e tij me lloj-lloj personazhesh dytėsore. Gjejmė aty teto Katjan, babushka e ftohtė, jobuzėqeshėse ndaj tij, e cila monitoron portinerinė nė katin e parė tė shtėpisė ku flenė studentėt si njė rojė pa shprehje nė fytyrė; ish-partizanin grek Anteo, qė tani pi gjithė kohės; dhe studenten e bukur tė mjekėsisė, Lidėn, e cila ėshtė e lumtur tė ketė njė tė dashur shqiptar, pėr sa kohė qė ai nuk ėshtė shkrimtar.

    Nuk ėshtė pėr t’u ēuditur qė asaj nuk i pėlqejnė ata. Shkrimtarėt e institutit pėrshkruhen si njė tufė leshkosh e spiunėsh mburravecė e servilė. Mė tė vjetrit prej tyre, qė duhet tė ishin edhe mė tė shquarit, ushqejnė paragjykime tė vjetra dhe ngjajnė me “qenie tė pėrēudnuara, qė i kisha parė tė futura nėpėr tretėsira nė ca enė qelqi, nė muzeun e shkencave tė natyrės”. Rekrutėt e rinj kanė smira tė tmerrshme mes tyre dhe sajojnė gjėma tė zeza prapa krahėve. Secili nga ata ėshtė mediokėr, qė ka pėr qėllim tė shkruajė ēfarė ėshtė udhėzuar tė shkruajė. Duke pėrshkuar qytetin, narratori reflekton pėr pasaktėsinė artistike tė tyre “Pothuajse nė asnjė roman sovjetik nuk pėrshkruhej saktėsisht Moska”.

    Pėrkundrazi, pėrshkrimet e tij pėr qytetin janė njė kritikė e ashpėr dhe e hidhur: Sheshi i Kuq ėshtė “i shkretė”, muret e shtrira tė Kremlinit kanė “diēka tė mangėt, shurdhane, njė mungesė drame” turmat rrallohen “si gjaku qė ngjitet me vėshtirėsi nė kokėn e njeriut, kur ai e ka trysninė tė ulėt”.

    Romani i Kadaresė ėshtė pėrkthyer nė mėnyrė tė shkėlqyer nga pėrkthyesi David Bellos, nga njė botim i vitit 1998 nė frėngjisht, dhe kaq fatmirėsisht nuk ngjan si njė “telefon i prishur”. Humori i lehtė i Kadaresė, dėshpėrimi dhe talljet sarkastike ndaj shkrimtarėve servilė, mbeten tė paprekura. Drejt fundit tė librit, kėto tallje sa vete e bėhen njė kritikė mė e ashpėr dhe e hidhur, kur tė gjithė shkrimtarėt pėrfshihen nė furoren qė shpėrthen ndaj lajmit se Boris Pasternak paskėsh fituar ēmimin “Nobel”. Ndėrsa natė e ditė nga transmetimi i radios dėgjohen mallkime tė njėpasnjėshme pėr Pasternakun, shpalosen ngjyrat e vėrteta tė tyre. Heroi i Kadaresė vetėm sa ndalon pėr njė ēast dhe mendon si i mpirė se “Njė e gjashta e dheut ndodhet nėn sharje”.

    Joshja kryesore e romanit tė Kadaresė ėshtė mospranimi i tij pėr tė luajtur lojėn pėr tė cilėn ėshtė pėrzgjedhur qė tė luajė dhe kafshimi i dorės autoritare qė e ushqen. Njė kėnaqėsi tjetėr mund tė pėrjetohet ndėrsa ndjek pranėvėnien mendjemprehtė tė baladave tė lashta shqiptare me arratitė e tij reale dhe sureale. Folklori ballkanas pėrshkon shumė nga poemat dhe romanet e Kadaresė, veēanėrisht “Kush e solli Doruntinėn” (2011), por kėtu autori e pėrdor folklorin pėr njė efekt tė epėrm, pėr tė shpuar tejpėrtej artificet e kulturės letrare sovjetike.

    Njė roman i hershėm, vende-vende disi bazik, “Muzgu i perėndive tė stepės” shėnjohet, sidoqoftė, nga madhėshtia dhe ėshtė njė shtesė e mirėpritur e veprės sė Kadaresė. Ai e ka marrė tashmė ēmimin “Man Booker International”. Nėse drejtėsia ekziston, ai do tė kthehet dikur nė Europėn Veriore pėr tė kaluar nga pretendent i pėrjetshėm i Nobelit nė njė fitues qė duhet ta kishte marrė me kohė kėtė ēmim.


    Marrė nga gazeta “The National”, 30 korrik 2014
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Cerebro : 02-08-2014 mė 09:16
    Tomorrow Never Dies.

  7. #127
    I love god
    Anėtarėsuar
    23-02-2007
    Postime
    8,043

    Pėr: Ismail Kadare / Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin

    Citim Postuar mė parė nga Cerebro Lexo Postimin
    Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin
    ja dha enveri nobelin.mjafton besoj

  8. #128
    i/e regjistruar Maska e Xhuxhumaku
    Anėtarėsuar
    19-11-2003
    Vendndodhja
    sopr'un'curva
    Postime
    13,379

    Pėr: Ismail Kadare / Nėse drejtėsia ekziston, Kadare duhet ta kishte marrė Nobelin

    Citim Postuar mė parė nga drague Lexo Postimin
    ja dha enveri nobelin.mjafton besoj
    enveri dhe partia,

    mos harro, se [partia ta ve dhe ta heq njollen
    --- La Madre dei IMBECILI e sempre in cinta...

    ---voudou.. ---

  9. #129
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    26-12-2009
    Postime
    180
    Postimet nė Bllog
    4

    Pėr: Ismail Kadare

    Nese nje shkrimtar shkruan per politiken ,atehere atij duhet ti gjykohen veprat sipas ndikimit politik qe ka pasur.

  10. #130
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    22-06-2014
    Postime
    67

    Pėr: Ismail Kadare

    Kadareja eshte shume lart, po qe te merrte cmim nobel librat duhet t'i kishte shkruar nga burgu. Do te ishte histori me pikante edhe per publikun boteror qe i pelqen sensacioni dhe sakrificat e jashtezakonshme. Ky i shkreti ka qene rehat, behet tashti sikur ka qene ne tension psikologjik etj etj, po nuk ja ble njeri ato sot. Nen-kuptimet i kishte futur neper libra, po ishin aq te thella e kriptike sa nuk i merrte vesh njeri dhe mund te perdoreshin nga te gjitha krahet. Po te beje tashti ndonje roman per vuajtet e vete-syrgjynosjes ne France, mund te kete ndonje shans, po ate nuk ka per ta bere se i rrenohet kalaja...

  11. #131
    i/e regjistruar Maska e laguna blu
    Anėtarėsuar
    12-12-2004
    Postime
    579

    Pėr: Ismail Kadare

    Tashmė ėshtė bėrė rutinė shqiptare qė aty nga fundi i verės apo nė shtator tė riaktualizohet gjithnjė dosja "Kadare". Mbase dikujt i pengon vjeshta e "Nobelit"? Duke mos hyrė nė diskutimet se sa ėshtė i madh apo i vogėl si njeri, vetvetiu mė sillet nėpėr kokė pyetja: kujt do t'i bėnte sherr nobelisti i parė shqiptar nė letėrsi?
    "Nuk mund tė mbash gjarpinj nė kopshtin tėnd, me shpresėn se ata do t'i kafshojnė vetėm fqinjėt..."

  12. #132

    Ismail Kadare / Rrėfimi i panjohur i Kadaresė: Dyshimi pėr kancer, skaner nė Greqi

    Rrėfimi i panjohur i Kadaresė: Dyshimi pėr kancer, skaner nė Greqi

    Rrėfimi i panjohur i Kadaresė: Dyshimi pėr kancer, skaner nė Greqi

    Kur ndien se po tė vjen fundi, kur ajo ēka mund tė lexosh nė sytė e mjekėve nuk ėshtė shpresė, e vetmja dėshirė ėshtė tė pėrqafosh, pse jo dhe tė puthėsh njeriun e panjohur qė pėrpiqet tė tė mbajė nė kėmbė. Fundja, siē thotė Kadare “Ritualet nuk prishen nė fund tė jetės”. Kėto ndjesi kishin pėrshkuar qenien e shkrimtarit tė madh 30 vite tė shkuara, kur ndodhej nė Athinė, nė njė takim ndėrkombėtar shkrimtarėsh, tė cilin po e shfrytėzonte edhe pėr tė kryer njė vizitė mjekėsore. Marrėdhėnies sė acaruar mes Shqipėrisė dhe Greqisė nė vitin 1984, qė ia bėnte tė pafavorshme vizitėn nė vendin fqinj, i shtohej edhe njė ankth qė lidhej me jetėn e tij. Mund tė ishte sėmurė me kancer. Dy mjekėt shqiptarė qė e kishin vizituar, e kishin kėshilluar tė bėnte njė skaner nė Greqi… dhe kjo nuk ishte gjė e mirė. Ankthin e atyre ditėve Ismail Kadare e ka fiksuar nė letėr, nė shėnimet e tij. Mbėrritja nė Athinė, gjendja e tensionuar politike, protestat antishqiptare para Ambasadės, shoqėrimi nga policia vendėse, vizita nė spitalin grek dhe pritja e pėrgjigjes sė mjekėve, ndėrsa njė infermiere me sy gri tė thellė e shoqėronte nėpėr korridoret e bardha. Pėr tė gjitha tregon vetė Kadare.

    SKANER NĖ ATHINĖ

    Shėnime
    1
    Jam ftuar nė njė takim ndėrkombėtar shkrimtarėsh nė Athinė. Ftesa qėllon nė kohė tė favorshme. Shqipėria mė 1984-n me kėmbėngulje kėrkon pėrmirėsim marrėdhėniesh me fqinjin e jugut. Takimi ėshtė nė shtator. Ftesa ėshtė miratuar qysh nė pranverė. Kam dėshirė tė shkoj nė kėtė takim. Dėshira shoqėrohet me dyshimin se mos atmosfera politike turbullohet. Befas kėtij dyshimi i shtohet njė pengesė e re. Njė krizė e pėrsėritur e shiatikut mė rėndohet nė fillim tė verės, duke mė bllokuar nė shtrat. I pari mendim i zymtė qė mė vjen, ėshtė rrezikimi i udhėtimit. Ėshtė herė e parė qė ai nuk rrezikohet prej shtetit.

    2
    Vizitė nga dr.Preza. Si pėrherė shoqėrohet nga dr.Basha. Dr. Preza nuk thotė asgjė pa kėrkuar mendimin e dr.Bashės. Ky i fundit, nga ana e tij, pėrsėrit pėrpiktaz ato qė thotė dr.Preza. Me sa duket, kam hernie diskale (dhjamth i shtyllės shpinore). Ndėrkaq, pėrpara gjetjes sė mjekimit tė duhur afatgjatė, duhet pėrjashtuar dyshimi i kancerit. Ky ėshtė mendimi i dr.Prezės. Dhe natyrisht i dr.Bashės. Kur marrin vesh udhėtimin nė Athinė, tė dy kėmbėngulin se duhet bėrė njė skaner atje. Pėr kėtė do tė mė nxjerrin njė autorizim. Gjatė verės pėrpiqem tė bėhem i riaftė pėr ecjen. Gjithė shqetėsimin e kam se a do tė jem nė gjendje t’i bėj ata 200 a 300 hapa nga porta e daljes sė ndėrtesės sė aeroportit gjer te shkalla e avionit.

    3
    Ndodhem nė Athinė, nė hotelin “Astir Pallas”. Pishinė, diell, luks, shkrimtarė. Mjedis qė i jep dyshimit pėr kancer njė ngjyrim tė veēantė pikėllimi. Ia tregoj shqetėsimin Danilo Kishit, fqinjit tim nė hotel, me tė cilin u njoha qė nė minutat e para tė mbėrritjes. Pėr ēudi, nė vend tė mė thoshte ‘s’ka gjė, mos ēaj kryet!’, i jep rėndėsi dhe mė nxit tė mos i shmangem vizitės. (Pak kohė mė pas, ai do tė kalonte vetė nėpėr kalvarin e njohur.)

    4
    Nė Athinė ėshtė ende nxehtė. I shmangem marrjes sė fjalės nė forum, ngaqė s’di ē’tė them. Ose mė mirė, ēdo gjė qė mund tė them, mund tė merret pėr keq. Nga tė dyja anėt: nga vendi im nė radhė tė parė, nga auditori ndoshta. Atmosfera politike midis Shqipėrisė dhe Greqisė befas keqėsohet. Ajo qė kisha frikė ka ndodhur, por tani s’mė bėn pėrshtypje fort. Nė njė darkė te zonja Fleming, vejusha e shpikėsit tė famshėm tė penicilinės, mė merren mendtė dhe rrėzohem. E zonja e shtėpisė e shqetėsuar thėrret njė nga mjekėt e njohur, mik tė saj. Doktori i vjetėr i shkollės angleze, me kostum tė zi dhe orė me qostek, mbėrrin nė orėn 11:00 pas darke. Mė viziton. I them se kam njė autorizim pėr skaner. Mė thotė se duhet ta bėj patjetėr. Mė premton se do tė ndėrhyjė pėr tė gjetur njė vend nė radhėn e gjatė.

    5
    Nė Athinė vazhdojnė prej disa ditėsh manifestimet kundėr Shqipėrisė. Ambasada shqiptare ėshtė e rrethuar nga forca tė shumta policie. Nisem pėr tė bėrė skanerin me njė makinė tė ambasadės. Njė makinė e policisė na ndjek pas. Nė fillim punonjėsi i Ambasadės e quan atė ndjekje pėrgjim. Pas pak e ndėrron vetė mendimin dhe e lavdėron: thjesht njė kujdes pėr tė na mbrojtur nga ndonjė provokim. Nė oborrin e spitalit, makina e policisė nuk e fsheh qė na shoqėron hap pas hapi. Madje, njėri nga policėt hyn brenda nė spital fill pas meje. Tjetri rri te hyrja.

    6
    Njė infermiere e hijshme interesohet pėr mua. Flet njė frėngjishte tė kėndshme dhe mė thotė tė mos mėrzitem. Nė tė vėrtetė kam njė lloj qetėsie, qė mund tė quhet edhe mpirje. Infermierja hyn dhe del disa herė. Gjatė kalimeve vjedhurazi mė shikon gjithė kureshtje, me sytė e saj gri tė ēelėt. Mė nė fund, qėndron pėrballė meje. – Mė falni qė po ju pyes, – mė thotė me zė tė ulėt. – Ē’jeni ju? Unė ngre supet. – Pacient, – i them. – E di qė jeni i huaj, – vazhdon ajo, – por… Nga njė kthim i kokės drejt derės qė ēon nė sallonin ngjitur, e kuptoj nė ēast pėrse e ka fjalėn. Ka parė ose ka folur me policin, qė ka zėnė vend atje. Buzėqesh dhe i them: – Nuk jam i burgosur. Jam shkrimtar. – Natyrisht, – thotė ajo, – s’e kisha fjalėn atje… Mė falni… Sytė i ka tė bukur, tepėr tė ėmbėl dhe bardhėsia e petkut tė saj mė duket tronditėse. Gjithė mjedisi duket sikur fsheh njė mundėsi dashurimi, nga ato qė pėr arsye qė merren me mend, nuk kryhen kurrė.

    7
    Doktorėt qė do tė mė shikojnė, vijnė pėr tė mė takuar. Ata gjithashtu flasin frėngjisht. Janė tepėr tė sjellshėm, i ngjajnė mjekut me kostum tė zi dhe me orė tė vjetėr me qostek. Tė dy pėrmendin rekomandimin e zonjės Fleming. Sytė e infermieres bėhen edhe mė tė ėmbėl. Ėshtė ajo qė mė ndihmon pėr t’u shtrirė nėn mbulesėn e rėndė tė aparatit. S’bėj ndonjė pėrpjekje pėr tė mos menduar. Mendimet kanė ikur tė gjitha, si tė duan tė mė lėnė tė qetė. Mpirjes i shtohet pėrgjumja. Kėrkėllimat e lehta tė aparatit e shtojnė atė. Vizita vazhdon gjatė dhe mė duket se mund tė dremit. Por diēka e papritur mė sjell nė vete. Befas mė ngjan se po e kuptoj tė folurėn e dy doktorėve, qė ndjekin nė kėmbė pamjen qė jep aparati. Nuk kam ditur kurrė greqisht, veē disa fjalėve tė pista, mėsuar prej shokėve minoritarė tė gjimnazit. Befas vėrej se veē fjalėve tė pista, di edhe ca fjalė normale. Pikėrisht ato qė nuk duhej t’i dija. – Dhenine dhiskales, – thotė njeri nga mjekėt. – Ine allos. (S’ėshtė diskale. Ėshtė tjetėr gjė.) Pikėrisht ajo qė, me sa duket, ka dyshuar dr. Preza, mendoj. Dhe natyrisht dr. Basha. Dhe mė tepėr se ata tė dy, unė vetė.

    8
    Njė trishtim i njė lloji tė veēantė mė kaplon befas. Si prerjet kirurgjikale qė zbuten nga qetėsuesit, ai nuk arrin tė mė shkaktojė therje tė dhimbshme. Ėshtė ndoshta trajta prej sarkofagu e aparatit, zėri i mjekėve qė vjen sipėr tij, gjuha e huaj nė tė cilėn shpallet dekreti, vetė thelbi i dekretit, qė nuk pranon mėdyshje. As falje e stratagjema pėr t’i bėrė bisht. Janė, me sa duket, tė gjitha kėto qė, nė vend tė panikut, mė krijojnė njė farė qetėsie. Ine allos… Kaq ka qenė caktuar qė tė ndodhem nė kėtė botė. Tė tjerė e kishin pasur afatin mė tė gjatė. Dhe po aq tė tjerė mė tė shkurtėr. Njė copė herė nuk arrij tė gjej se ē’moshė kam. Natyrisht, po tė pėrqendrohem qoftė edhe njė grimė mund ta gjej, por, i mpirė siē jam, nuk i kap dot vetvetishėm, pa fjalė dhe pa shifra, vitet e qėndrimit tim nė botė. Mė parė se tė ndodhė kjo, nė trurin tim bėhet njė tjetėr njehsim. Shumė shkrimtarė kanė vdekur mė tė rinj se unė. Ndoshta gjysma, ka mundėsi shumica… Pushkini, pėr shembull. Pėrse mė kujtohet pikėrisht ai? Nuk e di. Dhe aq mė pak nuk jam nė gjendje tė gjej sa vite ai ėshtė mė pak se unė. Pėr gjendjen time kjo ngjan vėrtet tejet e vėshtirė. Pra, Pushkini ka qenė mė pak nė kėtė botė. Kjo ėshtė kryesorja. Ine allos. Ashtu si ai, ashtu si mijėra sivėllezėr tė mi, unė do t’i bindem dekretit. Nga tė gjitha dekretet qė kemi vuajtur, ky ėshtė mė i pranueshmi. Je vetėm pėr vetėm pėrballė qiellit. Pa ndėrmjetės. Pa duar tė huaja. Dhenine dhiskales. Ine allos. Fjalėt mė pėrsėriten pa dashjen time. Ka diēka qė mė ikėn, qė fshihet. Herė-herė mė ngjan se e kap. Ka lidhje me atė qė ky kumt i keq mė erdhi nėpėrmjet gjuhės greke. Asgjė tjetėr s’mė ka ardhur nėpėrmjet saj. Nė gjimnaz, midis marrėzive tė shumta, kam qeshur si gjithė tė tjerėt, me greqishten e nxėnėsve minoritarė. Ka ndodhur shumė vite mė parė. Veē kėsaj, s’kam menduar kurrė se njė gjuhė mund tė hakmerret kėshtu. Ine allos.

    9
    Mbulesa e shurdhėt e aparatit nis tė lėvizė ngadalė. Jam prapė i shtrirė, por tani jashtė bunkerit. Me sytė e lodhur shoh infermieren. Pastaj mjekėt. Janė po ata, mjekėt me sahate tė vjetra me qostekė, qė numėrojnė orėt qė mė mbeten nė kėtė botė. Bėj tė ngrihem pėr tė zbritur, por infermierja bėn dy hapa drejt meje me ngut: ‘Non’, mė thotė me zė tė butė. ‘Vous ne pouvez pas.’ Mė shpjegon se askush s’ėshtė nė gjendje tė zbresė menjėherė pėr shkak tė marramendjes sė fortė. Dy mjekėt vazhdojnė tė flasin me zė tė ulėt, por kuptimi im i greqishtes ka marrė fund pėrgjithmonė. Infermierja mė afrohet edhe mė. – Tani mbėshtetuni tek unė pėr tė zbritur. Mė kap krahun tim dhe ma vė rreth qafės sė saj. Nga qafa, qė ngjan edhe mė e lėmuar nėn petkun e bardhė, i vjen njė erė e mirė. Ndėrsa zbres, e lė kryet tė afrohet edhe mė te supi i infermieres dhe gjithė pikėllimi i lėnies sė kėsaj bote, pėrpara se tė lidhet me tė afėrmit, tempujt, katedralet dhe plazhet e gėzueshme, mblidhet befas tek ajo qafė vajze tė panjohur. Ajo mė shoqėron gjer te ndenjėsja dhe ulet pėrbri meje. Mjekėt janė ende nė kėmbė pėrbri aparatit. – Unė e di ē’kam, – i them vajzės. Ajo vėshtron e habitur pėr tė thėnė “jo”. – I dėgjova mjekėt kur thanė “dhenine dhiskales. Ine allos”. Ce n’est pas une discale. C’est autre chose. – Kjo s’do tė thotė ende asgjė, – thotė ajo. – Deshifrimi i fotografive tė aparatit kėrkon mjaft kohė. Ju kuptoni greqisht? – Jo, pėrveē atyre fjalėve. Vajza buzėqesh dhe pėrsėri bėn “jo” me krye. Ajo vėshtron nga mjekėt. Heshtja bėhet e vėshtirė. – A ėshtė polici pėrjashta? – Me siguri. Pse pyesni? Nė tė vėrtetė, pyetjen e kisha bėrė kot. Ose pėr tė dėgjuar atė fjalė, qė befas m’u duk e rėndėsishme. Sikur tė mos ishin mjekėt, e ndieja se do ta pėrqafoja atė vajzė dhe po aq natyrshėm do ta puthja. Njė gjė tė tillė e kam pasur gjithmonė tė lehtė. Jam i sigurt se nuk do tė kishte kundėrshtim. Ritualet nuk prishen nė fund tė jetės. Mjekėt afrohen mė nė fund. Shtojnė se s’duhet tė shqetėsohem. Sytė e vajzės janė tė thellė, me njė gri tė dendur, tė pafund. Mė shoqėron nė sallonin pėrbri, ku nėpunėsi i Ambasadės shqiptare dhe polici grek rrinė sikur s’kanė lidhje me njėri-tjetrin. Dalim njėri pas tjetrit tė tre.

    ISMAIL KADARE


    (Marrė nga libri me kujtime i Helena Kadaresė “Kohė e pamjaftueshme”, botimet “Onufri”)
    'Who is John Galt?'
    To say 'I love you' one must first be able to say the 'I' - Ayn Rand

  13. #133
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    26-12-2009
    Postime
    180
    Postimet nė Bllog
    4

    Pėr: Ismail Kadare

    Nuk eshte e thene qe nje njeri qe ka punuar mire per emrin e tij,duhet te kete vuajtje vetem nga ndeshkime politike.

  14. #134

    Ismail Kadare / Kadare, mes Skilės e Karibdės nė komunizėm

    Kadare, mes Skilės e Karibdės nė komunizėm

    Kadare, mes Skilės e Karibdės nė komunizėm

    Ismail Kadare, romancieri shqiptar dhe kandidati nė pritje i Nobelit, ka kohė qė e ka ndarė mė dysh opinionin, dhe jo vetėm pėr veprėn e tij. Disa komentues perėndimorė nuk kanė qenė edhe aq tė ngadaltė pėr t’u dhėnė zė dyshimeve pėr dikė qė ia doli mbanė tė jetonte, relativisht i patrazuar, nė Shqipėrinė e Enver Hoxhės, njė prej diktatorėve socialistė mė brutalė (dhe mė tė krisur).

    Pati disa pak entuziastė mė tė mėdhenj pėr dėnimin me vdekje dhe regjimi shtypės i Hoxhės e shtriu juridiksionin e vet nė tė gjitha aspektet e jetės sė shqiptarėve. Pėr tė eliminuar kundėrshtarėt, ai burgosi mijėra persona nė kampe pune tė detyruar, ndėrkohė qė shumė tė tjerė u torturuan dhe ekzekutuan. Pėr mė tepėr, kultura perėndimore konsiderohej si e dėmshme dhe armiqėsore; madje, nė mėnyrė akoma mė qesharake, mbajtja e mjekrės ndalohej si johigjienike. Sa i pėrkiste dhe i interesonte Hoxhės, e ardhmja e Shqipėrisė ishte e rruar taze dhe – tė paktėn pėr njė farė kohe – nė aleancė me Bashkimin Sovjetik.

    Kadareja, sipas opinionit tė ekspertit tė respektuar tė Ballkanit Noel Malcolm, ishte pjesė e klasės drejtuese tė Shqipėrisė, shumė i kujdesshėm pėr tė mos e komprometuar veten. Gjykuar nga jashtė, ai konsiderohej si instrument i njė regjimi mizor dhe i pėrmendur njėkohėsisht me Vaclav Havelin dhe Aleksandėr Solzhenicinin vetėm pėr ta dėmtuar. Pa dyshim, pak ishin tė gatshėm pėr ta mbrojtur atė, por vala filloi tė merrte kthesė ndėrsa mė shumė detaje u bėnė tė njohura nė kapėrcyell tė mileniumit, se si ishte tė jetoje e tė ishe artist ndėrsa punoje prapa perdes sė hekurt.

    Sė fundmi, reputacioni i Kadaresė ėshtė lartėsuar dhe ēmimet, nderimet e pjesėmarrja nė festivale tė librit e kanė ngritur atė nė njė status, qė mė parė do tė ishte i paimagjinueshėm. Tashmė, siē demonstrojnė edhe shėnimet lėvduese nė kopertinė tė librit tė pėrkthimit tė ri, “Muzgut tė perėndive tė stepės” (i cili u botua sė pari nė vitin 1978), ai pėrmendet rregullisht krahasuar me Kafkėn dhe nderohet nga pėlqimet e “Financial Times” dhe “Wall Street Journal”. Ėshtė njė kthesė e jashtėzakonshme.

    Pėr kėtė, njė pjesė e meritės duhet t’i jepet David Bellos- it, pėrkthyesit tė respektuar tė Kadaresė, hyrjet prezantuese tė tė cilit paraqesin njė sfond tė vlefshėm informues pėr lexuesin, qė nuk e njeh jetėn e pasluftės tė Bllokut tė Lindjes nė pėrgjithėsi dhe tė Shqipėrisė nė veēanti. Siē edhe vėren ai, Shqipėria kishte qenė, qė nga viti 1949, “njė varėsi virtuale” e BRSS-sė dhe kishte siguruar vend ankorimi pėr tė vetmen bazė tė nėndetėseve sovjetike nė Mesdhe.

    Nė fund tė viteve 1950, sidoqoftė, Hoxha ishte alarmuar gjithnjė e mė shumė nga liberalizimi i dukshėm i shoqėrisė sovjetike nga Nikita Hrushovi dhe tensioni ndėrmjet Moskės dhe Tiranės ishte rritur.

    Prandaj, “Muzgu i perėndive tė stepės” ėshtė pasqyrim i njė kulture tė paranojės dhe dyshimit, nė tė cilėn kushdo qė kryente njė lėvizje tė gabuar ose pėshpėriste diēka qė mund tė konsiderohej subversive, mund tė priste tė kishte pasoja ndėshkimore.

    Nė qendėr tė tij ėshtė nderimi me Ēmimin Nobel pėr Letėrsinė, nė vitin 1958, i Boris Pasternakut, gjė qė nė Bashkimin Sovjetik shkaktoi njė trazirė tė fuqishme. Lexuesi i interesuar pėr tė mėsuar mė shumė pėr kėtė mund tė kėrkojė librin “The Zhivago Affair”, shkruar nga Peter Finn dhe Petra Couvee, i botuar mė herėt gjatė kėtij viti. Rrėfimi i Kadaresė pėr kėtė ėshtė si personal, ashtu edhe i krijuar dhe shumė lehtė i fiksionalizuar. Narratori i tij ėshtė njė shkrimtar i ri shqiptar, student i letėrsisė nė Institutin Gorki, i cili u krijua pėr tė prodhuar njė kuadėr shkrimtaresh qė do t’i thurte lavde realizmit socialist. Duhet ta pranojmė se nuk ėshtė njė nga leximet mė tė lehta dhe duhet ta ndjekėsh pėr tė mos humbur njė numėr tė madh personazhesh, shumica e tė cilėve janė persona realė. Por avantazhi ėshtė, sidoqoftė, portretizimi i Moskės nė njė kohė kur lexuesit e kėsaj ane tė fushės sė betejės ideologjike ishin mė tė interesuar pėr “From Russia With Love” dhe “Dr No”, sesa pėr ndonjė gjė qė shfaqej nė lindje.

    Ashtu si Kadare vetė, narratori rastėsisht ndesh nė disa faqe tė “Doktor Zhivagos”. Mė vonė, pasi Pasternakut i ėshtė dhėnė Ēmimi Nobel, ai ia pėrmend kėtė njė shoku, i cili i thotė: “Mos i thuaj asnjė fjalė njeriu. Mund tė futesh nė telashe serioze pėr asgjė”. Nė Institut, narratori ndeshet me shkrimtarė tė tjerė nga satelitė tė BRSS-sė, tė cilėt kanė braktisur gjuhėn e vet, pėr tė shkruar sipas njė “recete” marksiste-leniniste sovjetike. Ky nuk ėshtė njė kurs qė ai dėshiron ta ndjekė. Pėr tė, kultura dhe mitet, gjuha dhe historia e vendit tė vet janė intrinsike pėr artin e tij dhe pjesė tė kėtij romani i kushtohen parafrazimit tė baladave tė ngjashme me ato tė mitologjisė greke.

    Megjithėse magjepsėse siē janė, mbi to bie hija e fushatės kundėr Pasternakut, e cila u udhėhoq nga transmetimi ndėrgjegjshmėrisht hakmarrės-ndėshkimor dhe helmues, shenja dalluese e regjimeve tė tilla. “Njė e gjashta e dheut ndodhet nėn sharje”, shkruan Kadare. Ndėshkimi i Pasternakut erdhi nga ēdo qoshk, pėrfshirė thuajse tė gjithė kolegėt e tij shkrimtarė. Narratori sa ē’ka rėnė nė dashuri, po aq pėrjeton njė torturė. Si Hoxha, ai ėshtė zhgėnjyer nga Bashkimi Sovjetik, por pėr arsye krejt tė ndryshme. Ai duhet tė kthehet nė shtėpi nė Shqipėri, pavarėsisht nga ē’pret tė gjejė atje. Ishte njė rrugė qė vetė Kadare zgjodhi ta ndiqte, ku ngadhėnjeu patriotizmi i tij i brendshėm, i lindur, ndaj tundimit pėr tė qėndruar nė ekzil. A ka pasur ndonjėherė ndonjė shkrimtar tė ngecur mė ngushtė ndėrmjet Skilės e Karibdės?

    Alan Taylor
    HERALDSCOTLAND
    'Who is John Galt?'
    To say 'I love you' one must first be able to say the 'I' - Ayn Rand

  15. #135

    Ismail Kadare - Darka e Gabuar

    Darka e gabuar - Ismail Kadare
    (fragment nga romani)

    [...]
    Ja ē’kishte ndodhur. Atė pasdite tė paharrueshme, kur tanket dhe autoblindat, pas shkarrangjitjes rėnkuese hynė nė qytet, prej njėrės autoblindė, atje te sheshi i Bashkisė, kishte dalė komandanti i divizionit gjerman, koloneli Fritz von Schwabe, mbajtės i Kryqit tė Hekurt.
    Pa ēmpirė ende kėmbėt, nė kohėn qė shoqėruesit e tij prisnin urdhrat e para, ai ia nguli vėshtrimin pamjes nė njė mėnyrė, qė i habiti tė tjerėt. E si tė mos mjaftonte kjo, po aq mungues, si tė fliste me vete, shqiptoi fjalėt: “Gjirokastėr... kam njė mik kėtu...”
    Shoqėruesit kujtuan se po bėnte mahi, ēka ishte dhe s’ishte e besueshme, pas njė dite aq tė gjatė e plot tė papritura. Por koloneli vazhdoi me tė njėjtin zė: njė mik tė madh, njė shok universiteti... mė tė ngushtin e miqve... vėlla e shkuar vėllait...
    Shoqėruesit pritėn qė, mė nė fund, t’ia shkrepte gazit, siē bėhet pas mahive tė tilla e, pasi tė thoshte “bėra shaka”, tė shpjegonte shkakun e mahisė.
    Asgjė e tillė s’ndodhi. Pėrkundrazi, duke vėshtruar shoqėruesit me ca sy tė menduar, qė nuk ia kishin parė kurrė, ai tha emrin e mikut, fakultetin ku kishin qenė bashkė nė Młnchen dhe adresėn vendase tė tij: Doktor Gurameto i madh, alias grosse doktor Gurameto, Rruga Varosh, 22, Gjirokastėr. Albanien.
    Pa e marrė veten nga kjo, shoqėruesit dėgjuan urdhrin e komandantit qė tė gjendej e tė sillej menjėherė pėrpara tij shqiptari i ēuditshėm. Katėr ushtarė, hipur nė dy trirrotėsha, me mitraloza nė duar dhe me adresėn e tė kėrkuarit, u nisėn me rrapėllimė tė gjenin njeriun.
    Ngaqė banorėt ende nuk kishin dalė nga strehimet, askush nuk e pa atė qė ndodhi, mbėrritjen e ushtarėve te porta e doktor Gurametos, trokitjen, marrjen e tij me vete.
    Te sheshi i Bashkisė, ndonėse i kishin besuar mė nė fund fjalėt e kolonelit, kur vunė re nervozizmin me tė cilin ai priste mikun e shpallur, shoqėruesve, kushedi pse, iu ngjall pėrsėri njė fije dyshimi. Ishte vėrtet mik i madh, vėlla e stėrvėlla apo dikush qė kėrkohej pėr t’u dėnuar? Pa e vrarė mendjen mė tej, me njėfarė kureshtie, tani po prisnin nėse doktorit tė famshėm do t’i jepej ndonjė medalje e lartė apo do tė pushkatohej pėr ē’kushedi krim.
    Trirrotėshat mbėrrinė njėri pas tjetrit, me tė njėjtėn rrapėllimė tė padėgjuar, por qė tani nuk habiste kurrkėnd, ngaqė mbėrritja e doktorit enigmatik s’mund tė mendohej veēse e tillė.
    S’dukej tė ishte fjala as pėr medalje e as pėr dėnim. Ishte tjetėr gjė ajo qė pikėrisht ishte dukur e pabesueshme, sentimentale, si nga shekulli i kaluar, mė thellė, si nga koha e kalorėsisė.
    Nė krye doktori u duk se shtangu, thua se nuk e njohu shokun e shkollės (kalimi i viteve, uniforma ushtarake e sidomos dy gjurmė plagėsh mbi fytyrė, kishin qenė ndoshta shkaku i mosnjohjes), por pastaj ēdo gjė shkoi siē duhej.
    Pėrqafimet e natyrisht mallėngjimi dhe lotėt ishin tė tillė, saqė fije tė tjera hamendjesh nisėn tė valaviteshin e sakaq tė treteshin aty pėr aty... A ishte vizituar koloneli te mjeku kohėt e fundit?.. Nga ana tjetėr... njė pėrdėllim i tillė... kaq... O, jo, jo... nuk mund tė ishte kjo... As njėri e as tjetri s’dukeshin tė atillė... Njė diēka tjetėr ishte megjithatė... Koloneli von Schwabe, ndonėse i ri e me gradė tė paktė, kishte lidhje tė forta atje nė Berlin, nė qendrėn e Rajhut... Ai mund tė dinte gjėra qė s’i dinte kush... Ai mund tė dinte, pėr shembull, se ky doktor shqiptar mund tė emėrohej befas... guvernator i Shqipėrisė.
    Ndėrkaq, mallėngjimi vazhdonte. Gjetja e vėllait tė humbur, si ato qė tregoheshin nė baladat e vjetra, nuk do tė ishte mė prekėse. Koloneli, si tė ishte nė mendjen e tyre, po i thoshte diēka tė ngjashme doktorit.
    Nibelungen, he? Kodi Lek Dukaxhin, he? Tė kujtohet ē’mė thoshe te “Taverna e vejushės Marthe”? Besa shqiptare, mikpritja.
    Mė kujtohet, si s’mė kujtohet?, pėrgjigjej doktor Gurametoja i madh.
    Ishte i mallėngjyer pa dyshim edhe ai, por njė hije e pashpjegueshme i kalonte herė pas here nė sy.
    Fytyra e kolonelit, gjithashtu, herė pas here ngurosej.
    Kaq shumė e ėndėrroja kėtė takim, thoshte mendueshėm. Kur qėllonte qė dikujt i tregoja pėr ty dhe pėr Shqipėrinė, siē e kisha lexuar te Karl Maye dhe siē ma kishe thėnė ti, mė merrnin ndoshta pėr tė marrė... Sepse ata nuk e dinin lidhjen time me ty... Nuk e dinin se, kur kujtoja se po jepja shpirt, ty tė kisha ndėr mend. Aq shumė tė kisha ndėr mend, saqė befas m’u duk se jo mjeku ynė ushtarak, por ishte ti qė po mė operoje... Tė kujtohet kur mė kishe thėnė se kishe parė njėherė njė ėndėrr tė frikshme, ku tė dukej se po operoje vetveten?.. Ja, ashtu m’u duk... Po mė operoje ti... pavarėsisht se veglat i kishte ndėr duar tjetėrkush... Pra, ti mė shpėtove... mė ngjalle, mė thirre, mė ktheve nga vdekja.
    Nė ēast e preu tė folurėn dhe vuri dorėn te balli, aty ku kishte njėrėn nga shenjat e plagėve. Kur nisi tė fliste prapė, zėrin e kishte tė ngadaltė, gati-gati tė pikėlluar.
    Kėshtu pra... kur mora urdhrin... kur mė thanė: merr divizionin e tankeve dhe shko tė pushtosh Shqipėrinė... mendimi i parė ishte pėr ty. Ishte fjala jo ta pushtoja, por ta shpėtoja Shqipėrinė, ta bashkoja me Rajhun e pėrjetshėm dhe, natyrisht e nė radhė tė parė, tė tė gjeja ty, vėllain tim... Dhe kėshtu u nisa hareshėm nė vendin e Besės, siē mė kishe thėnė ti...
    Ai prapė pushoi sė foluri, kėtė herė pėr njė kohė tė gjatė.
    Nė qytetin tėnd, doktor Gurameto, mė qėlluan.
    Zėri i tij ishte tani i ngjirur dhe fytyra i nxinte.
    Shoqėruesit ndiqnin tė zymtė tė folurėn e kolonelit. I ngrirė, pa thėnė asgjė, dėgjonte doktor Gurametoja i madh.
    Mė goditėn pabesisht... Kur pararoja, me shpirt ndėr dhėmbė, arriti tė jepte lajmin: na goditėn! mendimi im i parė ishte prapė pėr ty. Pėr fajin tim, ngaqė tė besova ty, i shtyrė nga mallėngjimi, mendjelehtėsisht i kisha nisur drejt vdekjes. Nuk e fsheh, me pezėm tė tmerrshėm thirra: Gurameto, tradhtar, ku e ke besėn tėnde shqiptare, ku?!
    Ja ku doli, gati sa nuk thirrėn me zė shoqėruesit e kolonelit... Kishte dalė atje, ku ata kishin dyshuar. Doktor Gurametoja i madh ishte i humbur.
    Ai vetė rrinte shtang, pa u pėrgjigjur. Zėri i kolonelit sa vente bėhej mė i mbytur. Tė dėrgova lajm. Mijėra fletushka tė hodha me avion. Po vij si mik. A pret miq, o i zoti i shtėpisė? Pastaj, si pėrgjigje, u duk pararoja qė po kthehej me shpirt ndėr dhėmbė. Kur pashė ushtarėt e mi, me kokat qė u vareshin anash motoēiletave, nuk e fsheh, mė erdhi tė ulėrija. Ku janė fjalėt qė kemi folur te “Taverna e vejushės Marthe”, ku ėshtė besa jote, Gurameto? Pėrse nuk flet?
    Doktori, mė nė fund, arriti tė fliste:
    S’tė godita unė, Fritz.
    Ah, ashtu?! S’mė godite ti? Aq mė keq. Vendi yt mė goditi.
    Unė pėrgjigjem pėr portėn time, jo pėr atė tė shtetit.
    Ėshtė njėlloj.
    S’ėshtė njėlloj. Unė s’jam Shqipėria, ashtu si ti s’je Gjermania, Fritz.
    Ah, ashtu?
    Ne jemi tjetėr gjė.
    Koloneli uli sytė dhe qėndroi njė grimė kohė mendueshėm.
    Tjetėr gjė, murmuriti. Thėnie e bukur. Ti je i ēuditshėm, Gurameto. Kėshtu ke qenė pėrherė, i veēantė. Ti je Mbinjeri, apo jo? Domethėnė, ti s’je i kėsaj bote.
    As ti, Fritz.
    Do tė thuash, ndaj s’merremi vesh me tė tjerėt?
    Ndoshta. Unė kam mbetur ai qė isha.
    E unė jo? Ti mendon se uniforma qė mbaj, plagėt qė kam marrė, lufta, Kryqi i Hekurt mė kanė ndryshuar? Ja ku ta them, aspak.
    Nė qoftė ashtu, Fritz... Nė qofsh ai qė ke qenė, unė tė ftoj pėr darkė nė shtėpinė time, sipas kodit qė kemi folur. Sonte.
    Koloneli vuri dorėn te balli, si ta kishin goditur. Vėshtrimin e kishte tė akullt, thua se ai vėshtrim thoshte: tė shkoj pėr darkė, nė vendin ku mė qėlluan pas krahėsh?
    Pėrpara se tė pėrgjigjej e pėrqafoi Gurameton, por kėtė herė ftohtėsisht. Ky i fundit, duke e marrė atė pėrqafim si mospranim tė ftesės, tendosi qafėn. Pėrgjigja, pėr habi, ishte e kundėrt.
    Tė jap fjalėn se do tė vij. Pastaj, duke ia afruar kryet te veshi, pėshpėriti: s’besoj se ke me mė pre nė besė.
    Fjalėt e fundit i tha gjysmė shqip e gjysmė nė gjermanishte tė vjetėr.
    Kur mbrėmja ra mbi qytet, doktor Gurametoja i madh ndjeu ta kaplonte njė pikėllim i madh, i panjohur. Tek dėgjonte zhurmat e pėrgatitjes sė darkės, qė nga tremja e katit tė dytė, vėshtronte portėn e shtėpisė, ku i ftuari do tė trokiste.

    ...

    Ai erdhi pėrpiktas nė orėn qė kishte premtuar, ēuditėrisht, pa zhurmė e rrapėllimė, si tė kishte flatruar mbi qytet, pėr tė mos e marrė vesh askush. Pikėrisht kėshtu e kuptoi atė heshtim i zoti i shtėpisė, ndaj pyetja e parė qė i bėri ishte nėse duhej tė ulte perdet e tė fikte gramafonin.
    Pėr habinė e tij, tjetri u pėrgjigj: kurrsesi. Kur koloneli Fritz von Schwabe shkonte pėr darkė e sidomos nė Shqipėri, le tė ndizeshin llambat e tė gjėmonte muzika, siē e kėrkonin doket.
    Ti mė thirre pėr darkė, unė erdha!, tha me zė tė bujshėm.
    I qeshur e plor gjallėri ngjiti shkallėt, ndjekur nga shoqėruesit, pas tė cilėve vinte ushtari me njė arkė me shampanjė. Ashtu hynė nė sallonin e madh, i puthėn dorėn zonjės sė shtėpisė dhe vajzės, pa harruar tė pėrshėndesnin prerazi dhėndrin.
    Zėnia e vendeve nė sallon, hapja e shampanjės dhe zgjedhja e muzikės pėr gramafon vazhdoi njė copė herė. Njėfarė mpirjeje, e shkaktuar ndoshta nga ajo qė asnjė shtėpi shqiptare ende nuk kishte pritur ushtarakė gjermanė, ashtu si kėta tė fundit s’kishin pasur tė tillė rast, u kapėrcye kur tė ftuarit zunė vend nė tryezėn e darkės.
    Qysh nė krye u duk se ajo kishte marrė pėr mbarė. Hareshėm ngriheshin dollitė dhe zhurmėria e tryezės i shkonte shkumbėzimit tė shampanjės, e kjo e fundit kryqėzimit tė bisedave, qė nuk kishin as vazhdimėsinė e mėrzitshme e as ndėrprerjen e shthurur. Koloneli me tė zotin e shtėpisė disa herė folėn vesh mė vesh, pa e fshehur se ngacmoheshin pėr kujtimet studenteske, tė cilat kurrsesi nuk mund tė pėrfytyroheshin pa emra pijesh e zonjushash, nė kohėn qė zonja Gurameto, me sytė e saj tė qeshur, jepte tė kuptonte se nuk bezdisej aspak prej tyre.
    O Zot, psherėtiu koloneli pas pak. Zėri nuk ishte aq i lartė, megjithatė njė heshtje u krijua aty pėr aty. O Zot, tha prapė ai, kaq javė, kaq muaj kam ėndėrruar tė gjendem nė njė shtėpi tė tillė...
    Sytė iu mjegulluan prapė. Zėri iu zbut, ashtu si pasdite te sheshi i Bashkisė.
    Kaq javė e kaq muaj, vazhdoi me zė tė ulėt, midis Europės sė shkretuar, rrethuar nga morti e urrejtja, nuk ėndėrroja veē njė darkė tė tillė... Gurameto, miku im, kur pak mė parė tė thashė se ditė tė tėra mendjen e kisha tek ty, kjo t’u duk ndoshta e tepruar. Por mė beso, kam qenė i sinqertė... Nga tė gjitha shtėpitė e mundshme, ku ėndėrroja tė bujtja, nė krejt kėtė kontinent tė trishtuar, e para e mbi tė gjitha ishte shtėpia jote.
    Tė besoj, u pėrgjigj i qetė Gurametoja.
    Tė faleminderit, vėlla... Ishte dyfish joshėse.
    Ngaqė ishte jotja dhe ngaqė ishte shqiptare. Ashtu siē ma ke thėnė ti. Lek Dukaxhin... A mė jep besėn, o i zoti i shtėpisė! Formula madhėshtore. Gjithė kohėn mendoja se, jo mė kot, doket tona tė lashta gjermanike ngjajnė me tuajat... Ato kode qė bota i ka harruar, por qė ne do t’i ringjallim... Kėto thosha me vete, tek rrugėtoja mespėrmes Europės sė kallkanosur nga dimri... Tė gjitha i kishim, tė gjitha po i fitonim, veē diēka mungonte...
    Njė nga oficerėt deshi tė pėrfitonte nga heshtja, pėr tė ngritur njė dolli, por vėshtrimi i kolonelit e bėri ta linte gotėn nė vend.
    E folura e tij sa vente e bėhej e vėshtirė.
    Dhe, siē tė thashė, kur mora urdhrin ta pushtoj... domethėnė ta... bashkoj Shqipėrinė, mendimi i parė ishte, do shkoj te vėllai i em. Do ta gjej kudo qė tė jetė. Dhe ja, erdha... por ti...
    Ti...
    Darkėtarėt vėshtronin njėri-tjetrin, pastaj sytė e tė zotit tė shtėpisė, si tė kėrkonin ndihmė se si tė shmangej kjo bisedė. Doktor Gurametoja ishte zymtuar pėrsėri.
    Ti mė godite, Gurameto... Pas krahėsh, pabesisht.
    Jo unė, tha dokori qetėsisht.
    E di. Por ti e di mė mirė se unė se Lek Dukaxhin... se kodi juaj kėrkon gjak pėr gjak... Gjak gjerman u derdh... gjaku nuk hup kurrė...
    Me sy tė mbyllur doktor Gurametoja priste vendimin.
    Tetėdhjetė pengje do ta lajnė atė gjak... ndėrsa ne hamė darkė, ata mblidhen... portė mė portė...
    Fytyra e tė zotit tė shtėpisė mbeti e ngurosur. Kishte dėgjuar diēka, por kishte kujtuar se urdhri do tė sprapsej.
    Tė gjithė prisnin se ē’do tė pėrgjigjej. Ndihej qė diēka do tė dilte nga ai gur. Tė thoshte, pėr shembull, pėrse m’i thua mua kėto? Ose: tė thirra si mik, nderomė siē tė nderoj. Ose thjesht tė shqiptonte formulėn e vjetėr pėr druvezėn e turpnueme. Pas sė cilės, siē e kėrkonte Kodi, tė dilte nė dritare pėr me lajmėrue gjindjen se miku gjerman i kishte turpnue druvezėn.
    Doktor Gurametoja i madh nuk tha asgjė tė tillė. Ajo qė do tė thoshte ishte tjetėr gjė, kėtė e ndiente, por edhe mė e ndryshme ishte ajo qė mendonte.
    Nė tė vėrtetė, s’ishte mendim. Ishte thjesht diēka e beftė, e pavend, shi nė kohėn qė s’duhej, njė ndėrhyrje nė trurin e tij, qė ngjante se lidhej me ėndrrėn e ēuditshme, qė ia kishte kujtuar koloneli disa orė mė parė, te sheshi i Bashkisė. Vetėtimshėm, me qartėsi verbuese, si asnjėherė tjetėr e kujtoi ėndrrėn kur, i shtrirė nė tryezėn e operacionit, befas kishte vėnė re se mjeku qė po e operonte ishte ai vetė. Ishte habitur disi, aq sa mund tė habitej njeriu nė ėndėrr, madje, mė fort se kjo i kishte bėrė pėrshtypje shprehja e fytyrės sė tjetrit. Prej saj nuk kuptohej nėse e kishte njohur a jo, madje, kishte patur dėshirėn t’i thoshte: jam unė, a s’mė njeh? Ndėrkaq, kirurgu me thikat nė duar e dha njė shenjė njohjeje, por tepėr tė zbehtė, siē ndodh kur njeriu takon dikė tė bezdisshėm, dhe ai prapė deshi t’i thoshte: kujdes, ki mėshirė, a nuk e sheh qė jam unė, domethėnė, ti vetė? Por mjeku kishte vėnė maskėn mbrojtėse ndėrkaq, dhe tani atij i duhej tė zbėrthente shprehjen e maskės. Ajo ndryshonte. Herė i dukej se i jepte tė kuptonte se, natyrisht, do tė kishte mėshirė pėr tė, si pėr tė vetin, e herė e kundėrta, pėr gjithkėnd mund tė kishte dhimbsuri, veē pėr tė jo.
    Deshi t’i thoshte: pse? Por narkoza nuk e linte. Shprehja e maskės sa vente bėhej mė e rreptė. Tani qė mė re nė dorė, do ta shohē ē’do tė tė punoj.
    Dhe tortura vazhdonte. Bėra shaka, ti je unė, si mund tė tė bėj keq? E fill pas kėsaj, idiot, si nuk e paske mėsuar se armiku mė i madh i njeriut ėshtė vetvetja? Si s’e ditke ti se nga tjetri ka gjasė tė shpėtosh, por nga vetvetja kurrė? Dhe maska ishte pėrkulur mbi tė pėr t’i ngulur thikėn e parė, shi atėherė kur ai, nga klithma e vet, ishte zgjuar.
    Nė tryezėn e darkės koloneli po i thoshte diēka, por zėri vinte si nga jashtė dhe ai s’ishte i sigurt se ia shkoqiste fjalėt. Ti mė ngjalle, Gurameto. Zėri ishte i ulėt, fare i ulėt: mė ngjalle pėr tė zezėn tėnde.
    Natyrisht, pėr tė zezėn e vet ishte kjo qė po ndodhte. Qysh tani, me siguri, anekėnd qytetit po pėrgojohej si tradhtar. Dhe mė pas, nė ditėt qė do tė vinin, nė stinėt, vitet, madje pas vdekjes, me siguri qė ashtu do tė pėrmendej.
    Ai donte tė klithte, si atėherė nė shtratin studentesk nė gjumė, pėr tė shpėtuar nga ky makth. E hapi mė nė fund gojėn, por nė vend tė klithmės, nxori vetėm dy fjalė, madje edhe ato qetėsisht:
    “Liroji pengjet, Fritz!”


    * * *




    Kopertina e romanit "Darka e Gabuar"
    Emri:  darka-e-gabuar-m.jpg

Shikime: 2119

Madhėsia:  61.0 KB
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Do Not Tread On : 12-08-2014 mė 12:26
    'Who is John Galt?'
    To say 'I love you' one must first be able to say the 'I' - Ayn Rand

  16. #136
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    29-11-2010
    Postime
    16,184

    Pėr: Ismail Kadare

    Osmani e dekoron shkrimtarin Ismail Kadare me urdhrin “Hasan Prishtina”

    Presidentja e Kosovės, Vjosa Osmani e ka dekoruar shkrimtarin Ismail Kadare me urdhrin “Hasan Prishtina”.

    Osmani tha se me veprat shkrimtari Kadare ka mbrojtur e ka promovuar kulturėn, traditat e gjuhėn shqipe.

    Ajo shtoi se Kadare ka qenė njė gardian i sė drejtės sė popullit shqiptarė.

    “Vepra e tė cilėt ėshtė njė enciklopedi e jetės sė shqiptarėve. Jam shumė i lumtur qė jeni kėtu kur Prishtina e jonė e dashur ėshtė veshur me petkun e librit. Prania juaja nė panairin e librit ėshtė njė mesazh i rėndėsishėm”.

    “Ju keni qenė vazhdimisht pikė referimi pėr shqiptarėt. Nėpėrmjet krijimtarisė suaj ju keni dhunėn shembullin pėr shqiptarėt. Ju e keni shpalosur artistikisht si rrallė kush historinė e tradita shqiptare. Ju e keni mbrojtur e keni promovuar kulturėn shqiptare, si dhe keni qenė njė gardian i sė drejtės sė popullit shqiptarė”, tha Osmani.

    Shkrimtari Kadare tha se pėr tė nuk ka nderim mė tė madh se dekorata qė morri nga Osmani.

    “Sė pari ju falėnderoj, jam shumė i prekur qė tė jem afėr jush pėr kėtė nderim kaq tė madh. Ėshtė njė fat i radhė qė njė popull tė nderoj dhe tė tė quaj bashkė mbrojtės tė tė drejtave te tij”, tha Kadare.


    Lajme.al

    https://www.lajme.al/osmani-e-dekoro...san-prishtina/

  17. #137
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    29-11-2010
    Postime
    16,184

    Pėr: Ismail Kadare

    ISMAIL KADARE – NJĖ RRĖFIM PĖR SEKRETET E ROMANEVE DHE ĒMIMIN E FUNDIT

    2019


    Shqipėria, njė vend i vogėl nė Gadishullin Ballkanik, ra nė komunizėm pas pėrfundimit tė Luftės Botėrore. Pėr dekada, ajo qė njerėzit thonin dhe shkruanin u censurua rreptėsisht nė Shqipėrinė komuniste.

    Ismail Kadare, shkrimtari 83-vjeēar shqiptar ishte adoleshent kur iu fut rrugės sė letėrsisė duke kopjuar me dorė Makbethin e Shekspirit dhe bėri emėr si njė romancier nė moshė 27 vjeēare me romanin e tij tė parė “Gjenerali i ushtrisė sė vdekur (1963)”.

    Kadare kėrkoi politik nė Francė nė 1990 dhe vazhdon tė shkruajė atje qė atėherė. “Bota ende nuk e kupton sa tragjike ėshtė tė jetosh nė njė vend qė nuk e do letėrsinė. Letėrsia ėshtė gjėja mė e ēmuar nė jetė, ” shkruan Kadare nė njė intervistė tė dėrguar me email.

    Besoj se ju keni mėsuar pak pėr shkrimtaren korean Pak Kyongni pasi jeni njoftuar pėr ēmimin. Ē’mendim keni pėr tė?

    Kam dėgjuar fjalė shumė tė mira pėr shkrimtaren Pak Kyongni dhe mė duket njė fakt shumė i bukur, qė ky ēmim mban emrin e saj. Gjithashtu, ėshtė njė gėzim pėr mua qė kėtė ēmim e ka marrė para meje njė shkrimtar qė e ēmoj shumė si Amos Oz, njė nga miqtė e mi mė tė mirė. Letėrsia ėshtė e tillė, ka nė thelbin e saj globalizmin. Ne jetojmė nė njė shtėpi tė madhe, qė quhet tokė, glob tokėsor. Nė thelbin e saj, ėshtė universale, e pėrjetshme, e pamoshė, e pa vend, nė kuptim e pa caktuar nė njė vend. Ndjehem i nderuar qė e kam fituar kėtė ēmim nė Korenė e Jugut.

    Nė 1970, Parisin e pėrshkroi njė stuhi letrare, botimi i “Gjenerali i ushtrisė sė vdekur”. Njė libėr i cili ju ka dhėnė njė emėr tė madh nė botėn letrare. Si lindi ky roman?

    Ka filluar si njė tregim i shkurtėr, mbresė. Por ėshtė e bukur si fakt qė tė jep jeta ndonjėherė. Jeta shpesh nuk te jep fakte tė bukura, por i krijon shkrimtari. Nė kėtė rast ėshtė njė dhuratė, njė ngjarje e pazakonshme qė ka brenda diēka qė kapėrcen vetveten. Njė mision i ēuditshėm, qė ndodh nė botė shumė rrallė, qė ndodh midis dy vendeve shumė rrallė. Dhe qė ndodhte nė Shqipėri nė njė atmosferė jo tė pėrshtatshmė pėr tė. Do me thėnė, vinė pėrfaqėsues tė njė ushtrie qė ende quhej e NATO-s, armiqėsore pėr ne, pėr tė kryer njė mision njerėzor, tė cilin Shqipėria komuniste dhe nuk e kuptonte mirė.

    Shqipėria s’ishte mėsuar me mallėngjimet e vjetra, tė kaluara, tė stėrkaluara, tė harruara, tė paharruara, tė fajit, tė jofajit. Pra ishtė njė subjekt, njė ngjarje qė tė jepte liri. Por liria nė kėtė rast, dhe befasia, janė tė pėrshtatshme pėr letėrsinė por janė tė rrezikshme nė njė vend ku liria nuk ēmohet, nė njė vend ku liria, pėrkundrazi, tė kall frikėn. Kjo ėshtė. Kjo kundėrthenie, bėri qė unė t’i kthehesha shumė herė kėsaj teme, sepse sapo e shkrova, m’u duk se ishte mė e thellė, gjithmonė se ē’mendova nė fillim, mė e thellė, mė e ngatėrruar, mė problematike. Nisi si tregim, pastaj u pasurua si novelė, u botua nė shtyp, pastaj u kritikua.

    Ky ėshtė romani mė i njohur nė botė i juaj, por sipas mendimi tuaj nuk ėshtė romani mė i mirė, apo jo?

    Unė mendoj qė nuk ėshtė romani im mė i mirė, por mė i njohuri, vėrtet pasi unė kam qenė shumė i ri kur e kam shkruar, njėzet e pesė vjeē, shkrimtar i ri nė njė vend, domethėnė, nė njė rend shoqėror tė mjerė, tė trishtueshėm, jashtėzakonisht armiqėsor pėr letėrsinė, pėr njė talent. Dhe nė fillim, sigurisht unė s’krijova… njė temė e tillė s’tė krijonte asnjė afėrsi me shoqėrinė socialiste, me shtetin, me klimėn, gjithēka ishte e kundėrt me atė qė neve e kishim bazuar artin tonė, letėrsinė tonė tė realizmit socialist.

    Bazohej nė njė gjė shkretanė, njė gjė jashtėzakonisht e trishtueshme pėr artin. Gėzimi, optimizmi, qielli ishte blu, qė shndriste. Kurse ky ishte njė roman me baltė, shi dhe vdekje. Ishte i mbarė si letėrsi por krejtėsisht i mbrapshtė pėr vendin ku jetoja.

    Nė romanin tjetėr tuaj, “Pallati i Ėndrrave”, ju iu afruat shumė afėr rrezikut, duke jetuar nė njė vend diktatorial si Shqipėria, ku pavarėsisht nga alegoria, ishte e qartė qė ju i bėnit autopsi vendit ku jetonit?

    Unė nuk u nisa me kėtė qėllim, si tė thuash qė, po ia hedh regjimit me njė temė jo tė pėrshtatshme pėr tė. Nė letėrsi, zakonisht, shkrimtarėt seriozė, nuk nisen nga dikanėri tė tilla. Vetvetiu tema e tillė, e shtypjes sė njeriut, ėshtė e natyrshme, dhe meritat e tij, ose mosmerita e tij, ėshtė qė ta vėrė re kėtė gjė ose tė mos e vėrė re kėtė gjė.

    Cilėt shkrimtarė ju pėlqejnė dhe cilat vepra konkretisht?

    Mua mė ka pėlqyer letėrsia dramatike, pėr arsye qė mund t’i duken njė lexuesi, njė kritiku, njė studiuesi, njė akademiku, mund t’i duken mjaft banale. Ėshtė njėlloj si tė habitesh pse fėmijėve iu pėlqejnė tmerret ndonjėherė. Fėmija sa ėshtė natyrė e padjallėzuar, e pastėr, aq mė shumė do tė shikojė tmerrė tė frikshme, tė kundėrta. Dhė unė kur isha fėmijė, mė tėrhiqnin shumė fantazmat, dhe pak a shumė, shtėpia ku banoja ishte e tillė – nė Gjirokastėr – qė ma nxiste kėtė pėrfytyrim. Ma nxiste pėrfytyrimin e frikshėm.

    Kėtė ēudi ma ma nxiti edhe njė shkrimtar qė unė s’kuptoja ēfarė ishte dhe ai quhej Shekspir, nga Anglia, i pėrkthyer, dhe u mahnita, se libri quhej “Makbeth”. Sigurisht e shfletova nė fillim, pastaj e shfletova me kujdes, e lexova njė mė njė, nuk kuptova thelbin e tij, s’mund ta kuptoja se ishte vepėr shumė e thellė. Por ama u kėnaqa shumė qė atje kishte magjistrica, fantazma, qė uleshin nė tryezė, qė vinin iknin. Mė pėlqente ēdo gjė e kėtij libri dhe m’i errėsoi tė gjithė librat e tjerė. Shekspiri mė errėsoi ēdo letėrsi tjetėr, edhe atė greke. Shekspiri ishte kaq i ashpėr dhe dramatik, impresionant.

    Homeri mė pėlqente, por, normalisht, ashtu si edhe tė tjerėve. Kjo ishte diēka e mirė se mė mbajti nė ekuilibėr, qė tė mos degradonte fantazia ime vetėm pėr tmerre. Pėr ēudi, ai qė mė ekuilibroi vėrtetė ishte Servantesi me “Don Kishotin”. Nėse nė veprėn time ndjehet humori, kėtė e kam nga Don Kishoti.

    Cila ėshtė kėshilla qė mund t’u jepni shkrimtarėve tė rinj kudo nė botė?

    Botimi i hershėm mund tė jetė mbase edhe fatal. Pėr fat tė keq, qė mė vonė m’u shndėrrua nė mbarėsi, emri im doli nė shtyp si shkrimtar, shumė pėrpara se tė isha shkrimtar. Mė doli nė mėnyrė qesharake, nė njė pėrgjigje tė gazetės “Letrari i ri”, te rubrika “Posta e redaksisė”. Pėrgjigjja ishte tallėse pėr mua: “Ismail Halit Kadare.

    Lexuam vjershat tuaja, por ato, tė mos ju vijė keq, qė po jua themi, por janė shkruar nė njė gjuhė qė letėrsia nuk i pranon fare.” Kishin botuar dhe strofėn time tė parė. Unė qė as doja t’ia dija se ēfarė mė shkruanin, por isha i mrekulluar nga emri im i shtypur pėr herė tė parė nė gazetė. Mendoj se ashtu si pija u ndalohet adoleshentėve, mund t’u ndalohet edhe tė botojnė herėt.

    Ēfarė do donit t’i thonit lexuesit tuaj korean?

    Lexuesit koreanė dua t’i shpreh mirėnjohjen, sepse ka treguar interesim pėr veprėn time, po ashtu edhe pėrkthysve dhe botuesve koreanė qė kanė sjellė nė kėtė vend tė largėt mbi dhjetė libra tė mi.


    / Gazeta Shqip / Insajderi.com

    https://insajderi.com/ismail-kadare-...imin-e-fundit/

  18. #138
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    29-11-2010
    Postime
    16,184

    Pėr: Ismail Kadare

    Corriere della Sera/ Ismail Kadare: Fuqia e informacionit sot po rikthen njė tjetėr totalitarizėm, atė mbi kulturėn

    Shkrimtari Ismail Kadare rikthehet nė libraritė italiane me njė roman tė shkruar rreth 40 vjet mė parė. “Pallati i ėndrrave” ruan gjithė fuqinė dhe freskinė distopike tė sė tashmes.

    Nė njė intervistė pėr “La Lettura” tė Corriere della Sera, shkrimtari flet pėr kohėn kur u shkruajt romani, marrėdhėnien me Enver Hoxhėn, arratinė nė Francė e deri pėr teknologjinė dhe frikėn se mos kjo e fundit po na kontrollon mendjen.

    I nderuar zoti Kadare, fillimisht ju falenderoj shumė qė pranuat kėtė intervistė. Kjo intervistė po bėhet me rastin e botimit nė Itali tė veprės suaj “Pallati i ėndrrave”, botuar nė Shqipėri nė vitin 1981. Cili ėshtė kėndvėshtrimi juaj aktual ndaj njė libri qė keni shkruar mė shumė se 40 vjet mė parė?

    Ėshtė njė libėr i shkruar pėr atė kohė. Shqipėria ishte njė vend totalitar dhe si shkrimtar ndjeja qė pėrmasa e komunizmit dhe pushteti i tij mbi individin po bėhej absolut. E gjithė ajo atmosferė qė pėrshkruhet nė kėtė vepėr nuk ndryshon shumė nga totalitarizmi shtypės i Shqipėrisė sė Enver Hoxhės nė atė periudhė. Nė kokėn time, gjithė ajo zymtėsi qė kam mundur tė shpreh ishte e vėrtetė, e sot kjo mė gėzon qė kam mundur ta shpreh. Letėrsia tė jep mundėsinė e jetės dhe nė kushte tė tilla. Ky ishte fati im, jeta me letėrsinė.
    Nė kohėn kur u shkrua ishte absolutisht aktual. Por edhe tani ėshtė aktual, por me kalimin e 40 viteve asgjė nuk ka humbur nga kualitetet e tij. Unė me gėzim i rishfaq edhe njėherė ato mendime pėr publikun e sotėm.

    E bėn aktual fryma kritike, mohuese qė ka pasur qė nė atė kohė, ka qenė shumė e ashpėr. Mė gėzon fakti qė kam pasur njė mendim aq radikal pėr kohėn. Kjo ashpėrsi nuk ka rėnė me kalimin e kohės. Ndaj librit nė ato vite pati presione, ndalime, kritika. Pėr herė tė parė pas daljes sė kėtij romani mendova se do tė mė arrestonin, pasi fryma anti-sistem nė tė ishte e dukshme.

    Dhe cili ėshtė kėndvėshtrimi juaj ndaj njeriut dhe shkrimtarit Ismail Kadare tė vitit 1981? Mendoni se keni ndryshuar shumė? Dhe nėse po, si?

    Nuk mendoj se kam ndryshuar. Ne letėrsi gjėrat ndryshojnė shumė ngadalė, nė mendjen e shkrimtarit gjithashtu, e kjo ėshtė diēka pozitive.
    Nė vitin 1981 pikėpamjet e mia mbi totalitarizmin, kėrkonin tė konfiguronin njė Shqipėri evropiane ashtu siē ishin rrėnjėt e saj. E kam mbrojtur kėtė pikėpamje me veprat e mia, nė mėnyrė tė natyrshme, duke besuar nė njė pėrkatėsi tė hershme evropiane tė kėtij populli qė jetoi njė nga sistemet mė tė egra komuniste. Gjithė vepra ime pėrpiqet tė orientojė lexuesin drejt njė zgjimi tė brendshėm, por dhe aq tė bukur qė letėrsia mund ta japė, dhe pse nė ato vite dukej e pamundur.

    Pėr njė person si unė, qė sot lexon pėr herė tė parė veprėn “Pallati i ėndrrave”, ky roman ėshtė befasues sepse ėshtė shumė aktual. Mendonit se po shkruanit mbi tė gjitha njė alegori tė regjimit komunist shqiptar? Apo ishit nė dijeni, tashmė qė nė atė kohė, pėr shtrirjen universale dhe tė pėrjetshme tė romanit?

    Shkrimtari e ndjen me intuitė pėr gjėrat qė shkruan e jeton, se duke qenė tė kohės ato janė njėkohėsisht tė pėrjetshme. Pėr fat tė mirė kjo temė qė zhvillohet nė kėtė roman ėshtė e pėrjetshme.
    Vepra ėshtė njė satirė e totalitarizmit, qė kalon kufijtė lokalė e kombėtarė. Thagma e kėtij romani ėshtė shkruar te njė nga novelat qė kam shkruar paralelisht nė atė kohė. Ndoshta te “Qorrfermani” kam idenė e njė personazhi qė tė ēon tek ėndrra. Mė vonė, ky mendim do tė fekste tek unė kur dėgjova mbi disa vjedhje nė Tiranė. Vjedhje tė ēuditshme, groteske, nė plan tė parė, por qė zgjuan tek unė projektimin e skėterrės. Kishte kohė qė mė joshte projektimi i njė skėterre. E kam treguar kėtė e nė librin “Kohė pėr rrėfim”, njė bisedė me njė studiuese shqiptare ku them se “E dija qė ishte e vėshtirė, pėr tė mos thėnė e pamundur, tė shkruaja njė vepėr tė tillė. Vetėm pasi shkrova dy kapitujt e parė tė veprės, ndjeva se po realizoja atė qė mė ishte dukur e pamundur: skėterrėn. Ishte njė lloj mbretėrie e vdekjes ku, nė mos ne vetė, ishte gjumi dhe ėndrrat tona, njė pjesė e jetės sonė qė gjendej matanė, ndėrkohė qė ne ishim kėtej.
    Romani pasqyron tensionin midis etnicitetit kombėtar dhe atij perandorak pėr njė individ e dinasti, fati i tė cilėve ėshtė i lidhur njėkohėsisht me politikėn kombėtare e atė ndėrkombėtare. Isha i vetėdijshėm pėr fatalitetin qė mund tė mė sillte ky libėr, por aq i bindur nė fuqinė universale tė kėsaj teme.

    A ėshtė fuqia e ėndrrave nė roman e ngjashme me fuqinė e informacionit nė botėn e sotme?

    Imazhet e fuqishme dhe logjika gati surreale e bėnin personazhin e kėtij romani Mark Alemin shpesh tė pafuqishėm pėrballė fuqisė sė ėndrrave.
    Bota njerėzore ka aftėsinė tė pėrshkruajė e pėrsėrisė veten nė shumė forma, tė gjejė mėnyra pėr t’i mbijetuar pengesave. Alegoria e “Pallatit tė Ėndrrave” nė kontekstet e reja kulturore, shoqėrore, apo njė bote e cila tashmė po pėrballet me konflikte tė reja mė ashpra siē janė dy vatrat e luftėrave tė reja, qė po sjellin njė kėrcėnim pėr stabilitetin, rikthen vėmendjen tek nevoja e urtėsisė njerėzore.
    Fuqia e informacionit nė kohėt e sotme po rikthen njė tjetėr totalitarizėm, atė mbi kulturėn. Ruajtja e kulturės nė kėto ujėra tė fuqishme tė informacionit ėshtė detyrė e njerėzve tė shkrimit.

    Ēfarė mendoni pėr pėrpjekjet e teknologjisė, e cila po funksionon (punon) kudo nė botėn bashkėkohore, nga Kina nė Silicon Valley, dhe po bėhen pėrpjekje tė digjitalizohet gjithēka, dhe si rrjedhojė ndoshta njė ditė a do tė mund tė arrihet deri aty sa tė kontrollohet mendimi njerėzor?

    Kjo ėshtė njė pėrpjekje e pamundur.

    Ēfarė roli luajti vepra “Pallati i Ėndrrave” nė lidhje me situatėn tuaj nė Shqipėri edhe nė lidhje me vendimin qė ju morėt pėr tė jetuar nė Paris?

    Ky roman mė solli shumė telashe dhe pse isha mėsuar me telashe. Zakonisht botimi i veprave tė mia shoqėrohej gjithnjė me kritika nė shtyp, mbledhje nė Lidhjen e Shkrimtarėve. Kudo nė Tiranė flitej se “ėshtė ndaluar libri i Kadaresė dhe pritet dėnimi”. Botimi i veprave tė mia nė Francė ka luajtur njė rol tė jashtėzakonshėm nė lidhje me situatėn nė tė cilėn unė si shkrimtar ndodhesha nė Shqipėri. Franca, lexuesi perėndimor ka luajtur njė rol nė shpėtimin e situatės sime. Mė vonė nė Kafe Rostand nė Paris kam takuar njė gazetare franceze e cila mė ka treguar se ka shkuar nė ambasadėn tonė dhe ka pyetur mbi gjendjen time. Erdhėn shumė informacione nga Perėndimi, qė shtypi i huaj interesohet pėr Kadarenė dhe kjo e trembi Enver Hoxhėn. Nė kėtė rast veproi mekanizmi i mbrojtjes perėndimore. Ka qenė periudha mė e zezė nė jetėn time.
    Largimi im drejt Francės duke ikur pėrgjithmonė nga vendi im erdhi nė rrethana kur kuptova se kjo ishte mėnyra e vetme pėr tė ndryshuar kursin e regjimit nė Shqipėri. Udhėheqėsi komunist i asaj kohe duket se nuk do ta bėnte njė veprim tė tillė. Ika kur mendova se ky veprim do tė luante njė rol pėr rėnien e komunizmit nė vend.

    Keni lindur nė tė njėjtin qytet, Gjirokastėr, me diktatorin Enver Hoxha. Cila ka qenė marrėdhėnia juaj me tė?

    Nuk kam pasur asnjė marrėdhėnie personale me tė. Ne kemi qenė komshinj, nė lagjen mė tė vjetėr e mė tė madhe tė Gjirokastrės, te rrugica qė unė i kam ringjallur emrin e ēuditshėm “Sokaku i tė marrėve”. Nė Gjirokastėr Enver Hoxha nuk njihej shumė gjatė luftės, pasi shtėpitė gjirokastrite kishin shumė identitet tė fortė dhe nuk lejonin spikatjen e identiteteve tė zbehta. Mendimi im i gjithėkohshėm pėr Enver Hoxhėn ka qenė jo pozitiv. Nuk gjendet nė veprėn time askund ndonjė pėrshkrim ku tė theksohet admirimi pėr tė. Kjo shpaloset qartė, sidomos, te “Dimri i vetmisė sė madhe”, ku ai pėrshkruhet gjerėsisht nė biseda me tė tjerėt dhe s’ka ndonjė ndryshim midis tij dhe galerisė sė personazheve krejtėsisht negative tė atij qė quhej blloku komunist.

    Nė moshėn 11-vjeēare ju kopjuat me dorė tė gjithė Makbethin. Pse Shekspiri ishte kaq i rėndėsishėm pėr ju?

    Tragjedia e Shekspirit pushtoi mendjen time qė kur isha ende fėmijė. Makbethi shfaqi para meje botėn e letėrsisė. U dhashė pas kėsaj magjepsjeje siē i jepesh njė feje. Me mendimin se po ta kopjoje librin bėhet yti, pra bėheshe autor, e kopjova tė gjithin me dorė me njė laps e njė letėr. Ky ishte njė koncept i ēuditshėm qė nuk e di se nga mė lindi dhe nuk arrij ta shpjegoj dot, por njė ide e tillė mė vazhdoi pėr njė kohė shumė tė gjatė, duke menduar se pėrderisa unė kopjoja njė libėr, isha njėkohėsisht dhe pjesėmarrės nė krijimin e tij. Kėshtu, pasi kopjova njė pjesė tė Makbethit, jetoja vetėm me tė.
    Shekspiri ka qenė gjithnjė i rėndėsishėm nė veprėn time e vijon tė jetė si njė mjeshtėr qė tė udhėheq drejt portave tė letėrsisė sė madhe.

    Ndryshe nga shkrimtarėt e tjerė tė mėdhenj tė mėrguar, si Conrad, Nabokov apo Kundera, ju nuk e keni braktisur kurrė gjuhėn tuaj origjinale, shqipen. Pėrse?

    Mendoja se mund ti jepja mė shumė artit tim me kėtė gjuhė. Gjuha shqipe mė ka dhėnė gjithė hapėsirėn pėr tė shprehur pėrmes saj pėrfytyrimet e mia. Nuk kam ndjerė asnjėherė pengesė nė artin tim nga kjo gjuhė, por jam magjepsur vazhdimisht pas bukurisė sė saj.


    Javanews.al

    https://javanews.al/corriere-della-s...-mbi-kulturen/

Faqja 7 prej 7 FillimFillim ... 567

Tema tė Ngjashme

  1. Premisa tė gabuara
    Nga Arrnubi nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 30-04-2012, 18:25
  2. Pėrgjigje: 10
    Postimi i Fundit: 06-10-2011, 14:03
  3. Leter drejtuar Ismail Qemal bej Vlores
    Nga Brari nė forumin Problematika shqiptare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 28-11-2006, 14:14
  4. A po realizohet teoria e konspiracionit hebre?
    Nga DEN_Bossi nė forumin Problematika shqiptare
    Pėrgjigje: 9
    Postimi i Fundit: 20-11-2006, 12:27
  5. Historia fetare pėrmes historisė dramatike (nga Ismail Kadare)
    Nga macia_blu nė forumin Toleranca fetare
    Pėrgjigje: 23
    Postimi i Fundit: 13-01-2004, 12:15

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •