Close
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 10 prej 10

Tema: Leon Tolstoi

  1. #1
    i/e regjistruar Maska e spirobeg
    Anėtarėsuar
    22-04-2008
    Postime
    84
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Leon Tolstoi


    Leon Tolstoi (1828-1910)

    Jeta


    Leon Tolstoi lindi mė 9 gusht 1828 nė katundin Jasnaja Poljana pranė Tulės, nga njė familje e vjetėr Fisnikėsh. Sa pat mbushur dy vjet I vdiq nėna. Pėr edukatėn e tij u kujdesua shumė tezja, e cila ishte grua e mėsuar. Edhe vėllai I madh, Nikollai tip ėndėrronjės, ndikoi mbi edukatėn e Leonit. Nė shtėpi pėr edukatėn e fėmijėve kishte mėsues e kijdestarė tė huaj. Veprat e Rusoit e paten magjepsur shumė Leonin.
    Po mbi ndėrgjgjen e Leonit gjurmė ta pashlyeshme la sidomos ambienti I Jasnaja Poljanės, jeta e shėndoshė fshatare dhe natyra e bukur ruse.
    Mė 1844 Tolstoi hyri nė univesitetin e Kazanit dhe nisi tė bėnte jetėn e crregullt tė studentėve aristocratė duke u dhėnė pas ballove e dėfrimeve. Po kjo jetė e zbrazėt e lodhi; nuk e kėnaqėn as studimet prandaj i la mėsimet pėrgjysmė dhe u kthye nė katundin e tij mevendim tė prerė, qė tė pėrmirėsonte gjendjen fshatare. Po nuk ja doli nė krye. Po nė atė kohė ai iu pėrvesh njė pune jashtėzakonisht tė madhe pėr tė zgjeruar e forcuar kulturėn e tij. Mė 1851 hyri nė ushtri; shėrbeu nė vende tė ndryshme, si nė Kaukaz, nė ushtrinė e Danubit e sidomos nė Krime. Gjatė shėrbimit ushtarak ai boti prej 1852-1856 kujtimet e fėmirise nė tre romane: “Fėmijria”, “Adoleshenca”, “Rinia”. Kėto vepra paten sukses dhe tėrhoqėn vėretjen e botės letrare mbi kėtė officer tė ri.

    Mėsuesi i popullit


    Pasi mbaroi lufta e Krimesė ku ai pat marrė pjesė, dha dorėheqjen dhe sgkoi nė Peterburg, ku e pritėn mire rrethet letrare mė progreiste. As kėtu nuk qėndroi gjatė: problemi I fshatarisė e mundonte shumė. Hartoi njė project pėr clirimin e fshatarėve dhe iu mbush mendja qė tėrė aktivitetin e tij t’ja kushtonte arėsimit tė tyre. Pas njė ushėtimi jashtė Rusisė, nė Francė e Zvivėr, mė 1859 ja filloi punės si mėsues I popullit nė Jasnaja Poljana. Pėr t’u sqaruar mbi shumė probleme pedagogjike, qė I kishin dale nė praktikė, ndėrmori njė udhėtim tė ri jashtė vendit, gjatė tė cilit u takua me shumė pedagog. Kur u kthye, u dha edhe mė shumė entusiasėm pas veprimtarisė pedagogjike. Mblodhi rreth vehtes mėsues tė mire, nisi tė botojė edhe njė revistė pedagogjike. Si pedagog Tolstoi predikonte parimin e educates sė lire, duke synuar zgjimin e interesit tė nxėnėsve pėr punė e studim dhe pa pėrdorur kurrė detyrim, frikėn ndėshkimet. Si metodė pėr tė mėsuar ai kėshillonte mnetodėn e “ Kuvendimet e lira me nxėnėsit”. Kėto ide tė reja pėrparimtare pėr atė kohė, u perhapsėn e u bėnė popullore, po ngjallėn edhe dyshimet e policisė e tė qeveritarėve. Tolstoi u afrua gjithnjė me katundarėt dhe u entusiazmua nga aftėsitė e talentet e tyre.

    Autori i kryeveprave


    Mė 1862 ai u martua. Jeta e lumtur familjare e qetėsoi perkohėsisht shpirtin e tij. Shkroi vepra tė ndryshme letrare, nga tė cilat shquajnė romanet “Lufta dhe paqja“ (1864-1869) dhe “Ana Karenina“ (1873-1877), por u muar edhe me aktivitet pedagogjik e me bujqėsi. Kriza morale e tulatur pėr njė kohė, nisi pėrsėri tė ndihet me kėrkimet e qėllimeve tė jetės. Mohoi krejt klasėn e fisnikėve dhe kaloi nė pozitat e fshatarėsisė patriarkale; kuptimin e jetės sė vėrtetė e gjeti te mbarė populli, te mbarė njerėzimi, qė ndėrton jetėn me duart e veta e qė s’ėshtė parazit. Me kėtė prizmė ai kritikoi ashprė regjimin shoqėror e politik tė Rusisė cariste, kishėn, kulturėn obortare dhe pronėn.
    Veqse ai kishte edhe pikėpamje tė shtrembta, nuk predikoi luftėn kundėr kėtyre instutucioneve tė kalbura. Sunduesve u kėshillonte qė tė hiqnin dorė vullnetarisht nga pronat dhe nga privilegjet, kurse klasave tė shtypura u kėshillonte tė durojn, tė ushqejnė dashuri vėllazėrore kristiane ndaj padronėve, tė mos kundėrshtojnė sė keqes me forcė. Ai mendonte se zgjidhja e kontradiktave shoqėrore dhe pėrparimi do tė bėhej jo me anė tė luftės sė klasės, jo me anė tė revolucionit (tė cilat ai si pranonte), por vetėm kur cdo njeri do tė pėrpiqej me gjithė forcat pėr tu pėrsosur moralisht. Si mjet themelor pėr ripėrtritjen morale tė njerėzve Tolstoi tregonte mėsimet e ungjullit. Kėto janė parimet kryesore tė tolstoizmit, qė siq shihet pėtmban ide utopike dhe tė dėmshme. Tolstoizmi gjeti dishepuj tė zjarrtė kudo nė botė. Dishepujt e tij shtoheshin edhe mė tepėr , sepse gjenin njė unitet tė plotė midis doktrinės dhe jetės sė mėsuesit tė tyre i cili ashtu si predikonte, ashtu edhe vepronte dhe jetonte. Nėn influencėn e kėsaj filozofie, morale, ai hoqi dorė pėr njė kohė nga letėrsia artistike, duke u marrė me vepra mėsimore me anė tė sėcilave kėrkonte ti mėsonte popullit moral.

    Vitet e fundit


    Gjat viteve 1881-1901 Tolstoi jetoi nė Moskė ku mėsonin fėmijėt e tij. I kėsaj kohe ėshtė romani i tij ”Ringjallja“ (1899). Po nuk harroi Jasnaja Poljanėn e kurdoherė morri pjesė nė iniciativat mirėbėrėse nė favor tė tė mjerėve. Mė 1901 u kthye sėrish nė kėtė fshat tė dashur ku bėnte njė jetė sa mė tė thjeshtė dhe ku merrej gjallėrisht me punė bujqėsore nga mė tė rėndomtat. Kėtu , Jasnaja Poljana, vinin e vizitonin njerėz tė shumtė , admirues tė gjenisė sė tij: midis tyre ishin artist e shkenctarė tė shquar ( ndėr ta edhe Ēehovi, Gorki, Rjepini etj.). Mė 1908 pas dėshtimit tė revolucionit tė parė rus nė lidhje me dėnimet me vdekje, tė shumta nėn regjimin shtypės tė kryeministrit reaksionarė Stolipin shkruan artikullin demaskues ”Nuk mund tė heshtė !“. Se c’forcė morale kishin fjalėt e tija dhe se sa fort i tronditin themelet e autokracisė, shihet te njė artikull i njė gazete reaksionare: “Dy mbretėr ka ndėr ne: Nikolla II dhe Leon Tolstoi. Cili nga tė dy ėshtė mė i fortė? Nikolla II nuk mund t’i bėjė asgjė Tolstoit, nuk mund tė trondit fronin e tij, kurse nga ana e tjetėr Tolstoi tronditė me siguri froni e Nikollait dhe dinastisė sė tij“.
    Tolstoi ishte bėrė shkrimtar universal. Rusia zyrtare s’kishte fuqi t’i bėnte ndonjė tė keqe. Vetėm kisha e mallkonte vit pėr vit si heretik e mohues tė fesė ortodokse. Mė 1908 mbarė bota kulturale nderoi tetėdhjetė vjetorin e tij. Pas kėsaj nuk jetoi mė gjatė. Ai vuante moralisht sepse nė jetėn e tij personale nuk kushte realizuar gjer nė fund filozofinė e tij. Nuk mund tė vazhdonte tė jetonte nė njė shoqėri tė priviligjuar, nė njė familje qė gėzonte rehatitė e njė kulture oborrtare. Nė njė shėninm tė tij tė viti 1907 lexojmė kėto fjlalė prekėse “Gjithnjė mė shumė e mė shumė vuaj, gati fizikisht, duke parė pabarazinė nė mes pasurisė dhe teprimive tė jetės sonė dhe tė varfėrisė qė na rrethon; unė s’kam fuqi tė pakėsoj kėtė pabarazi. Kėtu qėndron karakteri tragjik i jetės sime“.
    Mė 28 tetor 1910 fshehurazi u largua nga familja e tij, nga Jasnaj Poljana, me qėllim qė tė vendosej nė jug pranė disa fshatarėve tė njohur pėr tė jetuar njėsoj si ata. Vetėm nė kėtė mėnyrė shpresonte tė plotėsonte idealin e tij. Por rrugės u ftoh dhe vdiq me 7 nėntor 1910 nė stacionin hekurudhor Astapova ( sot Leon Tolstoi). Sipas dėshirės sė tij u varros nė Jasnaja Polijana. U varros pa ceremoni, pasi arqimandriti i madh i Rusisė e kishte shkishėruar, dhe nuk mund ta varrosnin nė varresat e kishės.

  2. #2
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    Jetėshkrimet


    TOLSTOI, Leon



    TOLSTOI Leon (1828 -1910) shkrimtar i madh rus



    * Kur ishte nė universitetin e Kazanit nuk rrinte shumė me shokėt, me tė cilėt pothuaj nuk njihej. Rrinte gjithnjė nė njė nga bankat mė tė largėta nga profesori. Kėtė e bėnte se gjatė mėsimit lexonte vepra letrare dhe filozofike.


    * Kur poezitė nė prozė tė Turgenievit patėn nė Rusi sukses tė madh, Leon Tolstoi provoi tė shkruajė dhe ai nė kėtė gjini. Pėr tė pasur njė gjykim sa mė tė paanshėm pėr punėt e tij, ia dėrgoi materialin me pseudonim njė revistė qė drejtohej prej njė miku tė tij. Tolstoi atėherė ishte i famshėm dhe shkrimi i tij si do qė tė ishte do tė botohej, prandaj nuk e pėrdori emrin e vet. Redaktori e ktheu dorėshkrimin si tė pabotueshėm, sepse autori nuk e kishte ende pėrvojėn nė artin e tė shkruarit.
    Tolstoi nuk thuri mė kurrė poezi nė prozė.


    * Tolstoi prekej shumė shpejt. Turgenievi, pas shtatėmbėdhjetė vjetėsh qė ishte zemėruar me tė, shkoi pėr ta takuar nė Jasnaja Poljana. Gjatė ditėve qė ndenji atje foli shumė pėr veprat e tij dhe i lavdėroi ato.
    Pasi u kthye Turgenievi, Tolstoi i shkroi: "Kur dėgjoj pėr veprat e mia provoj njė ndjenjė komplekse, ku elementi kryesor ėshtė turpi dhe dyshimi se po mė tallin. Megjithėse besoj nė mirėsinė tuaj mė duket se ju keni qeshur me veprat e mia.
    Mė mirė do tė jetė qė tė mos flasim mė kėtej e tutje me njeri-tjetrin".


    * Tolstoi ishte supersticioz dhe shpesh thoshte se numri 28 kushtėzohej me disa gjėra tė jetės sė tij. Ai kishte lindur me 28 gusht 1828 dhe ishte martuar nė datėn 28. Mė 1910 i biri i tha njė ditė i shkujdesur:
    - Ki kujdes baba se kėtė vit t'i mbush 82 vjeē dhe numri 82 ėshtė 28-ta e pėrmbysur.
    - Ndoshta, - u pėrgjigj Tolstoi, - bėre mirė qė ma the. Ai vdiq atė vit.


    * Njė ditė kur po shėtiste me kalė me tė birin humbi rrugėn nė mes tė pyllit.
    - E di se ku jemi kėtu? - e pyeti djalin.
    I biri i tha se Jasnaja ishte pėrpara tyre. Dhe Tolstoi donte tė kthehej nė shtėpi, duke ndjekur atė drejtim.
    - Ėshtė e pamundur, - i tha i biri, - nga kjo anė ka shumė ferra qė do tė na i ējerrin duart.
    Tolstoi nuk deshi tė kthehej mbrapa dhe i tha tė birit:
    - Sidoqoftė le ta provojmė! Vazhdoi tė ecte me kalė dhe ferrat e para nisėn tė gėrvishin. I biri e pa krejt tė gjakosur por aspak tė shqetėsuar.
    - Vėshtro biri im, - i tha, - siē e sheh unė jam ējerrė gjithandej nga ferrat, por ē'rėndėsi ka? Unė kėrkoj nė ēdo gjė rrugėn e drejtė, dhe nė qoftė se do tė ēirrem ende, prapė do kėrkoj rrugėn e drejtė qė ėshtė edhe e vėrteta.


    * Njė ditė shkoi pėr ta takuar nacionalisti i famshėm Derul dė Pol, qė mbronte idenė e fitores ndaj Gjermanisė.
    * Leon Tolstoi qė zakonisht me tė huajt ishte i sjellshėm dhe shumė korrekt, kėtė radhė e humbi durimin dhe iu pėrgjigj:
    - Kufijtė duhet tė pėrcaktohen me marrėveshjen e popujve dhe jo me hekur dhe gjak. Dhe kur tė ketė njerėz qė do ta kuptojnė kėtė atėhere nuk do tė ketė mė luftėra nė botė.


    * Kur e mbaronte sė shkruari njė kapitull tė romanit ia kopjonte e shoqja ose njė nga tė bijat. Kjo kopje i duhej shkrimtarit tė madh si njė skicė pėr tė punuar mbi tė. Nė pak ditė e mbushte me korrigjime, prishje me laps dhe me shtesa.
    - Atėhere kapitulli duhet kopjuar pėr sė dyti. Ka disa kapituj nga romanet e tij qė janė kopjuar deri edhe dhjetė herė.


    * Kur Tolstoi besonte se kishte arritur qartėsinė dhe pėrsosmėrinė e dėshiruar, ua lexonte veprėn e re njerėzve tė tij tė afėrm nganjėherė dhe fshatarėve. "Pushteti i errėsirės", u lexua pėrpara fshatarėve, tė cilėt nuk e pritėn mirė. Nė pjesėn mė emocionale tė dramės ata qeshėn kur dėgjuan disa fjalė vulgare qė pėrdorte nė dialog Tolstoi.


    * Tolstoi e donte shumė muzikėn, sidomos muzikėn e Bethovenit. Kur dėgjoi njė pjesė tė Bethovenit u emocionua shumė sa iu mbushėn sytė me lot, por nga qė nuk donte ta kuptonin tė pranishmit, i tha sė bijės:
    - Mė jep pak shaminė se mė ka zėnė rrufa.

    * Nė shtėpinė e Tolstoit ishin piktori i shquar Rjepin dhe aktori Andrejev. Kur po bisedonin tė tre sė bashku, njė zonjė, e cila kishte ardhur pėr t'i bėrė vizitė zonjės sė Tolstoit, u ul nė piano dhe nisi tė luajė me shumė ndjenjė "Sonatėn e Krajtzerit" tė Betovenit.
    Tė gjithėve u la shumė mbresa. Atėherė Tolstoi tha:
    - A duhet tė bėjmė edhe ne sonatėn tonė Krajtzerit? Unė do ta shkruaj, Rrjepini do tė pikturojė dhe Andrejevi do ta recitojė.
    Propozimi u pranua me entuziazėm, por vetėm Tolstoi e kreu detyrimin e tij.
    Tolstoi i tha Gorkit:
    - Po tė isha mbret, do tė nxirrja njė ligj qė do t'ia ndalonte tė drejtėn e tė shkruarit atij shkrimtari qė pėrdor njė fjali kuptimisht tė gabuar ose ai qė do tė bėnte gabim gramatikor tė fishkėllehej nga lexuesi.
    - Si, - u pėrgjigj Gorki, - po liria e tė shkruarit?
    - Liria pėr tė shkruar deri sa duhet, por jo liri pėr tė shkruar keq.

    * Pas krizės qė pėsoi mė 1880 Tolstoi vishej shumė thjesht pothuaj fare
    pa kujdes.
    Njė herė nė Tula u dha shfaqja e njė drame tė Tolstoit,
    Tek artisti qė drejtonte shfaqjen u paraqit portieri i teatrit:
    - Nė hyrje, - i tha, - ėshtė njė fshatar si gjysmė budalla, qė kėrkon me
    ēdo kusht tė hyjė nė teatėr dhe tė asistojė nė prova. Thotė se ju njeh, po mua mė duket e pamundur, sepse ėshtė fjala pėr njė fshatar injorant dhe tė pagdhendur.
    Kryekomiku doli te hyrja dhe u gjend ballėpėrballė me Leon Tolstoin qė ishte veshur me rroba dhe kėpucė tė bėra vetė.

    Nė vitin 1891 Leon Tolstoi ishte i zėnė me njė punė shumė tė rėndėsishme. Kur shpėrtheu zia e bukės, ai la ēdo gjė dhe iu vu punės pėr organizimin e ndihmave pėr tė uriturit. Atėherė hapi mbi dyqind mensa falas.
    Njė herė, duke ditur qė njė grua e ve e varfėr fshatare vetėm nuk mund ta korrte grurin, Tolstoi shkoi vetė me drapėr nė dorė pėr tė ndihmuar, duke punuar pėrplasi gjurin pas njė rrote. Pa u ankuar fare vazhdoi punėn. Dhimbja iu shtua shumė. Nga ethet i hipi temperatura e lartė. lu desh tė shtrihej nė shtrat pėr disa javė, por nuk u ankua fare.



    * Mė 25 shkurt 1901 Leon Tolstoi u shkishėrua nga Sinodhi i shenjtė. Atė ditė tė gjitha kishat e Rusisė kishin lėshuar anathema kundėr kėtij "armiku tė zotit dhe tė perandorit". Tolstoi atėherė ishte nė Moskė. Atje po kalonte nėpėr njė rrugė kryesore. Menjėherė turma e njohu dhe e rrethoi me dashuri tė madhe. Njeri prej tyre tha:
    - Po ky na paska qenė djalli me fytyrė njeriu?!
    Grumbulli i njerėzve e mbuloi me brohoritje dhe me thirrje: "Rroftė Tolstoi". U desh ndėrhyrja e xhandarmėrisė pėr tė shpėrndarė grumbullin e madh tė njerėzve.


    * Ditėn e shkishėrimit, Tolstoi kaloi para pallatit tė guvernatorit tė pėrgjithshėm tė Moskės. Kur e pa shkrimtarin grupi i ushtarėve, qė bėnin shėrbimin e rojės para portės sė guvernatorit, me njė lėvizje tė menjė-hershme, u vu nė pozicion gatitu dhe pėr nder armė. Tolstoi iu kthye mikut qė e shoqėronte dhe i tha duke qeshur:
    - Vėshtro more mik se si kėtu te ne nė Rusi, i bėjnė nderime ushtarake njė krimineli tė shtetit qė ėshtė shkishėruar.



    * Drejtori i "Gazetės zyrtare" shkruante nė ditarin e tij:
    "Nė Rusi tani kemi dy Carė: Nikollėn II dhe Leon Tolstoin.
    Ky i dyti ėshtė ndoshta mė i fuqishėm se i pari, sepse ndėrsa Nikolla nuk mund tė bėjė gjė kundėr Tolstoit, ky minon ēdo ditė e mė shumė autoritetin e fronit tė Nikollės II nė Rusi".


    * Shumė punėtorė shkonin ta takonin Tolstoin qė tė bindeshin nėse ai vėrtetė merrej me punė krahu. Njė kėpucar erdhi pėr tė parė nė se kėpucėt qė kishte bėrė Tolstoi ishin tė punuara mirė dhe i dha disa kėshilla profesionale shumė tė vlefshme. Njė herė tjetėr u paraqit te Tolstoi njė njeri i varfėr, i zbehtė nė fytyrė e me lot nė sy. Ai i tregoi se gruan e kishte tė sėmurė shumė rėndė nga tuberkulozi. Nė pranverė do tė vdiste pa tjetėr:
    - E po, tė lutem mjeshtėr, tė mė shkruani njė gisht letėr dhe tė mė thoni a do tė rrojė gjatė ime shoqe? E si tė mos besojmė te Leon Tolstoi? Kėshtu tė paktėn ajo do tė vdesė e qetė.
    Tolstoi u emocionua shumė. Ai ishte gati qė ta shkruante letrėn, por i tha vizitorit se kėshtu ai do tė bėnte njė gėnjeshtėr kurse ai ishte mbrojtėsi i sė vėrtetės absolute.
    I varfėri i kėrkoi ndjesė. Kur u largua, Tolstoi psherėtiu i hidhėruar, duke menduar se nganjėherė gėnjeshtra mund tė ketė edhe anėn e saj mė tė mirė.



    * Tolstoi nė vitet e fundit tė jetės sė tij ishte kundėr artit pėr art dhe kundėr metodave tė mėsimit tė artit nėpėr akademi dhe konservatorė.
    * Kur po bisedonte me disa miq pėr kėtė temė njė nga bashkėbiseduesit i tha:
    - E po mirė, le ta zemė se keni arsye dhe po mbyllėn tė gjitha institutet artistike. Po me ēfarė do tė zėvendėsohen?
    Leon Tolstoi u pėrgjigj: - Vėrejtja juaj ėshtė njėsoj si kjo qė do t'ju them tani: sikur ju tė kini njė ėnjtje nė faqe nga dhėmballa, vini tek unė dhe unė ua heq dhėmballėn e sėmurė. Ju nuk do tė kėnaqeni me mua dhe do tė mė thoni:
    "Po kjo faqja ime qė u shfry me se do tė zėvendėsohet?"
    - Me asgjė, nuk ka nevojė tė zėvendėsohet, - iu pėrgjigj bashkėbiseduesi.



    * Leon Tolstoi hyri nė sallon kur e shoqja po u lexonte fėmijėve njė kapitull nga "Lufta dhe Paqja". Ndenji nė kėmbė te praku i derės duke dėgjuar dhe kur kapitulli mbaroi tha papritur:
    - Sa i bukur qė ishte!


    * Leon Tolstoit i thanė se nė tė gjithė fshatin Jasnaja Poljana fshatarėt e tij kishin vetėm tri lopata qė nuk mjaftonin pėr punė. Ai nuk pranoi tė blejė tė tjera duke thėnė:
    - Mė mirė kėshtu! Fshatarėt do t'ia huajnė njėri- tjetrit lopatat dhe do tė mėsojnė tė ndihmojnė dhe tė duhen ndėrmjet tyre.



    * Tolstoi e pati tė shoqen njė bashkėpunėtore tė ēmuar...
    Njė mbrėmje ai i tha:
    - Merre kėtė letėr dhe mė shkruaj tė gjitha fjalėt qė tė kam thėnė kur tė kėrkova tė bėheshe gruaja ime. Shpresoj se do tė kujtohesh.
    E shoqja mori letrėn dhe nisi tė shkruante. E gjithė ajo qė shkroi dhe qė i shoqi e rikopjoi, ishte deklarata e fashme e dashurisė qė gjendet te Ana Karenina.


    * Njė ditė Tolstoit i erdhi njė zonjushe. Ajo kishte trashėguar njė milion monedha tė kushtueshme dhe kėrkonte mendim se si t'i pėrdorte sa mė mirė ato.
    - Digjeni atė fond, - e kėshilloi Tolstoi.
    - Si thatė? Po me atė mund tė ngrihet njė azil pėr pleqtė ose njė konvikt pėr fėmijėt?
    - Dhe pėr kėtė doni t'i shpenzoni? Jo, prindėrit nuk duhet t'i ēojnė prindėrit nė azil. Digjeni, mė dėgjoni mua, ėshtė gjėja mė e mirė qė mund te bėni.


    * Tolstoi hapi njė shkollė pėr fėmijėt e fshatarėve tė tij ku zbatoi njė sistem tė ri mėsimi. Mėsimi nuk duhej tė jepej mekanikisht dhe me pahir. Kur te nxėnėsit sbihte lodhje dhe mungesė dėshire pėr mėsim e mbyllte shkollėn. Pas njė ndėrprerje pak a shumė tė gjatė ai dėgjoi tė trokitnin nė portėn e tij. Zėrat fėminore tė nxėnėsve i thoshnin:
    - Ju lutemi hajdeni na bėni mėsim, kemi dėshirė tė studiojmė.
    "Carpe Diem"

  3. #3
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    Leon Tolstoi

    Veprimtaria letrare e Leon Tolstoit shtrihet nė njė periudhė prej gjashtėdhejtė vjetėsh, gjatė sė cilės jeta ekonomike, shoqėrore, politike dhe kulturore e Rusisė ndryshoi shumė. Pra pėsoi njė ndryshim tė fuqishėm dhe mjaft emocional. Njė ndikim tė madh mbi qaraqet pėrparimtare dhe mbi artin rus ushtruan veprat e kritikut dhe dijetarit tė madh rus Ēernishevski dhe mikut tė tij mė tė ri Dobroljubov. Ata bėnė thirrje pėr pėrmbysjen e rendit feudal me anė tė njė revolucioni tė fshatarėsisė: ata filluan njė luftė tė rreptė ideologjike kundra shkrimtarėve oborrtarė dhe njėkohėsisht mbrojtjen me pasion letėrsinė realiste bashkėkohėse. Nė letėrsinė e kėsaj kohe u shquan ndėr tė tjerė: Turgeinevi, Nekrasovi, Anton Ēehovi e mbi tė gjithė Leon Tolstoi; nė pikturė Rjepini e Surikovi; nė muzikė Ēajkovski, Musorgski etj.

    Si artist i madh, Leon Tolstoi pasqyroi nė veprat e tij letrare ato kondradiktat kryesore tė epokės sė tij qė shkaktuan revolucionin nė Rusi, prandaj dhe Lenini e quajti atė: “pasqyrė tė revolucionit rus”. Pas njė udhėtimi jashtė Rusisė, nė Francė e Svicėr, mė 1985 ia filloi punės si mėsues i poullit nė Jasnaja Poljana. Tolstoi pėrgjatė punės sė tij si mėsues i popullit do tė tregojė njė interes shumė tė veēantė nė fushėn e arsimit dhe kulturės. Mblodhi rreth vetes mėsues tė mirė, nisi tė botojė edhe njė revistė pedagogjike. Si redaktor Tolstoi predikonte parimin e edukatės sė lirė, duke synuar zgjimin e interesit tė nxėnėsve pėr punė e studim dhe pa pėrdorur kurrė detyrimin, frikėn, ndėshkimet.

    Si metodė nė tė mėsuar ai kėshillonte metodėn e “kuvendimet e lira me nxėnėsit”. Tolstoi mė vonė u martua. Jeta e lumtur familjare e qetėsoi pėrkohėsisht shpirtin e tij tė lodhur nga puna. Shkroi vepra tė ndryshme letrare, nga tė cilat shquajnė romanet “Lufta dhe paqja” dhe “Ana Karenina”, por me aktivitetin pedagogjik, ai nuk harroi tė merret edhe me bujqėsi. Tolstoi do tė gjejė kuptimin e jetės sė vėrtetė mbarė populli i tij, te mbarė njerėzimi, qė ndėrton jetėn me duart e veta e qė s’ėshtė parazit. Me kėtė prizėm ai kritikoi ashpėr regjimin shoqėror e politik tė Rusisė cariste, kishin, kulturėn obortare dhe pronėn. Leon Tolstoi ėshtė njė nga romancierėt mė tė mėdhenj tė botės.
    Lenini thoshte se te Tolstoi gjejmė: ”tabllo tė pakapėrcyeshme tė jetės ruse” kurse Gorki ka thėnė se Tolstoi “shkruan me njė forcė tė tmerrshme, gati mbinjerėzore”. Leon Tolstoi do tė mbetet kolosi mė i madh i letėrisė ruse, po dhe tė asaj botėrore. Ai merret pėr mjeshėr ideal i karakterit dhe fshatarit rus, Tolstoi si artist realist ka treguar se krijimtaria e tij shėnon pėr letėrsinė botėrore njė hap tė ri tė madh pėrpara, gjė nuk do tė heshtė kurrė. Ai do tė mbetet artist gjenial e realist i shquar, qė hedh kategorikisht maskat tė ēdo lloji qofshin. Si artist i jashtėzakonshėm u jep jetė personazhėve me njė mėnyrė tė tillė, qė i ka tė rralla shoqet nė letėrsinė e pėrbotshme. Ndikimi i veprimtarisė sė Tolstoit mbi letėrsinė ruse dhe atė botėrore ka qenė dhe do tė jetė i madh.
    "Carpe Diem"

  4. #4
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    "Sonata e Krojcerit"

    Tolstoi me mjeshtėri tė rrallė do tė nisė romanin “Sonata e Krojcerit” me njė vizatim fjalėsh shumė tė bukura, duke shkruar pena e tij ngjarjen ne njė ditė tė bukur pranvere e me pamje mahnitėse, e qė personazhet e tij tė po udhėtonin me tren. Mbase kjo tė jep njė ngjarje me plot ngjyrim tė bukur. Kur lexojmė me admirim vargjet e hedhura nė letėr, qė vetėm njė artist i shquar realist di tė shkruajė kėtė, tė jep nė mendje njė panoramė tė bukur mendimesh. Udhėtimi me tren, madje dhe njerėz tė ndryshėm krijonin njė atmosferė disi tė mirė. Brenda trenit qenė tė vendosur shumė pasagjerė qė udhėtonin, por nė pikė tė vėmendjes qe njė zonjė paksa e thyer nė moshė jo aq e bukur, por qė ishte e veshur mirė, njė burrė qė kishte afėr tė dyzetave me pr- ofesion avokat i veshur me tesha tė reja dhe shume tė bukura, tregtari plak gjataman qė kishte vite tė kaluara, Pozdnishevi i pashėm me flokėkaēurrele, dinamik e kalerik, po dhe me sy mjaft tė mprehtė-melankolik. Kėtij tė fundit i pėlqente indiferenca dhe nuk e jepte shumė veten para tė tjerėve. Dita e bukur, veēanėrisht nė udhėtimin me tren bėnte njė dallgė bukurie pranverore nė fytyrat e tyre tė qeshura. Udhėtimi aty-kėtu plasarite njė imazh tė bukur.
    Mes tė tjerave, avokati e kishte marrė veten nga pranvera e bukur, dhe nė qėndrimin e tij plasi njė mendim duke thėnė se sot pėr sot, divorci ėshtė njė nga problemet kyēe qė e mbėrthejnė shoqėrinė tonė tė Evropės, po dhe kėtu nė Rusi. Dhe ja me qė kjo dukuri ėshtė pėrhapur shumė nė vendet tona dhe ėshtė bėrė e pranishme sė shumti shkurorėzimi, gjė qė nuk jepte njė shenjė tė mirė. Plaku gjithsesi qė nuk harroi mendjen nė xhep duke i thėnė qetėsisht se kėto gjera ndodhnin po dhe nė kohėn time tė dashur. Plaku cinik, por dhe i pėrmbajtur ngaherė i shikonte pasagjerėt e tij dhe ua mbante provokimet e tij qė nuk rreshtinin fare. Duke e matur veten dhe nė publik theskoi se me pėrhapjen e kulturės po gatuhen tė gjitha kėto shkurorėzime e divorce. Tė tjerėve u dogji njė ēikė, por kaluan veten nė njė stazė tjetėr. Mirėpo zonja qė ishte e lodhur nga udhėtimi dhe nga ditėt e para tė njė pranvereje e hiqte veten paksi shumė. Ju burrat nuk e keni dhe aq keq, sepse e promovoni veten nė liri me gratė, ndėrsa gruan keni dėshirė ta mbani nėn kurrizin tuaj, duke kaluar ēaste tė bukura jetese, ose mė mirė tamam si njė robe e burrit. Nuk tingėllon kjo dhe aq bukur, hė! Mirėpo plaku sa herė i jepte syve nga njė ledhatim tek zonja, dhe duke e shėrbyer me fjalė se e keni gabim kur thoni kėshtu pėr burrin. Unė do tė doja t’ua tregoja se ku ėshtė dallimi i burrit. Burri mban veten si njė shtyll kryesore e shtėpisė, kurse gruaja ėshtė njė vazo e brishtė, por qė me mundėsi tė shumta thyhet kollaj fare. Kėtė zonjė e nderuar duhet ta thoni, pėrse e harroni!
    Avokati me atė qėndrimin e tij prej aktori u hodh nė bisedė, duke i ngacmuar; ne jemi akoma larg njė koncepti evropian mbi martesėn. Indiferenca e avukatit kėtu nuk shkaktoi asgjė. Zonja mori veten dhe ia mbajta me prapavijėn tė sulmonte me fjalė plakun. Bukuria e martesės ėshtė diēka madhėshtore pėr njeriun qė di tė dashuroje, por se martesa e ngre pozitėn e tyre mė lartė se kurrė. Ndėrsa martesat pa dashuri nuk meritojnė tė quhet dashuri. Dashuria ėshtė parapėlqim i palėve. Brenda kėsaj zone lindėn shumė mendime nė lidhje me dashurinė dhe martesėn, gjė qė njė mendim i interesant do tė ishte dhe skena qė mbajtėn zotėriu me sy tė bukur-melankolik qė mė vonė doli nė dritė misteri i tij, me zonjėn. Mirėpo Pozdnishevi nuk do tė pajtohet me mendimet kryekėput tė zonjės, sepse ai burri nuk do tė mund tė ishte i pėrkyer ta donte gruan e vet pėr tė tėrė jetė, do tė ishte pikėrisht njė grua qė do tė harronte dashurinė dhe do tė nxirrte tradhtinė e tė shoqit. Kjo nuk pranohet tė paktėn nga mendja ime. Fjalėt qė do tė dilnin nga goja e tij ishin: Tė duash vetėm njė njeri tėrė jetėn, ėshtė po aq e pamundur sa, edhe njė qiri tė rrije i ndezur pėr tėrė jetėn. Pasi qė dėgjoi avukati mendimin e hedhur pėr martesėn, ai u trondit pėr njė kohė dhe do t’i thotė se martesa ėshtė njė realitet i kohės gjė qė nuk mund tė kundėrshtohet, duhet pranuar me spektėr tė gjerė, kėtu shihet dobėsia juaj nė logjikėn pėr tė kuptuar martesėn dhe dashurinė. Mirėpo Pozdnishevi nuk harroi tė futet nė skenė duke ia kundėrshtuar fjalėt avukatit se unė njoh vetėm pasionin seksual, diē dashuri tjetėr as qė kam mendjen tė njoh. Dikush kishte lėshuar interesim pėr tė ditur mė shume se kush fshihej pas figurės sė tij. Pėr ato qė nuk mė njohin, u them se jam Pozdnishevi, pikėrisht portreti qė pėrjetoi ndodhinė e hidhur, fundja jam ai qė vrau tė shoqen time. Pėr moment mori heshtja, dhe s’u dėgjua asgjė. Zotėriu avukat dhe zonja, fill mė vonė vajtėn nė njė vagon tjetėr. Pozdnishevi filloi tė tregoje tregimin e tij... Prej kėtu mėnyra e romanit do tė trajtohet nė formėn e njė intervisteje dedikuar pyetje pėr Pozdnishevit. Njeriu qė do tė ngacomojė burimin dhe materialet e shpirtit tė tij, do tė mbetet njė enigmė e kohės sė tregimit dhe romanit.


    Ende s’kisha mbushur 16 vjet, pa e marrė veten mirė shokėt mė ēonin mendjen tek shumė gjėra qė s’kishin tė bėnim me moralin tim. Njė shoku im do tė mė mėsojė se si ndiqen femrat dhe si mund tė preki kenaqėsinė e njė nateje me femra. Atė natė e mora pas vetes mėkatin dhe u tėrhoqa nė shfrenim thuajse tė plotė. Sa mė shumė qė kalonte jeta ime, aq mė shumė merrte pėrmasat e njė jete tė shfrenuar, duke kaluar nė shtėpi publike etj. Trishtimi qė kisha kapluar unė dhe ndjenjat e ime nuk komentoheshin. Mirėpo unė do tė doja tė thosha se ēdo veprim qė ndėrmarrė nga ne ėshtė i kotė. Mė kujtohet nė kohrat tona, vajza po tė vinte nė moshė, prindėrit me aq kujdes i organizonin martesėn. Thuajse ishte shprehi e mirė. Kėtė gjė e predikonin tė gjithė popujt tjerė, vetėm ne huliganėt ndėrruam tė pranojmė kėtė lloj sistemi nė principet tona. Po ja qė ka disa vajza qė rrijnė pa u martuar nė kohė dhe djemtė u shkojnė rreth e rrotull dhe bėjnė njė zgjedhje tamam si nė pazar. Ja kėshtu ishte kjo punė tek ne. Ēifutėt thonė- “A ju doni qė ne tė jemi vetėm tregtarė tuaj”. Mirė atėherė, veē dijeni, se ne do tė jemi zotėritė tuaj”. Kjo korrenspondon me kėtė: “A ju doni qė ne tė jemi vetėm mjet dėfrimi? – Mirė veē, dijeni se edhe ju do tė jeni skllevėrit tanė” – thanė gratė. Skllavėria e gruas rrjedh sepse ajo nuk ėshtė e barabartė nė fushėn e marrėdhėnieve njerėzore, po dhe tė marrėdhėnieve seksuale. Fejesa ime qė kisha bėrė kishte plasur mė tė liga, dhe e dija se dhe do tė mbaronte me ligėsira. Sepse ēdo gjė qė fillon me ligėsira, ndaj dhe patjetėr qė tė pėrfundojė me ligėsira. Nėjse as qė dua ta kujtoja njė gjė tė tillė, sepse shoqėria jonė ishte kurdisur me kėtė mėnyrė jetese, dhe i vinte zor tė udhėhiqej pas njė operacioni tė martesės. Nga tė gjitha kėto del se martesa tek ne ėshtė shndėrruar nė njė treg shitblerjeje. Njė maskara i shesin njė virgjėreshe dhe tė tėrė kėtė shitjeje e sheqerosin me disa formalitete tė njohura e tejnjohura. Tė kaloj nė historinė time, si u martuan tė gjithė shokėt e mi, ashtu dhe unė u martova. Kur kishte ardhur muaji i mjaltit, mua mė vinte shumė turp, pastaj mė dukej si njė ėndėrr fatkeqe qė e jetoja nė mesin e ndjenjave tė mia. M’u duk e bezdisshme po aq tė jetoja me ndjenjėn e muajit tė mjaltit.
    Ditėt e para duken si tė freskėta, por mė vonė ajo shndėrrohet nė dhimbje. E kalova muajin e mjaltit nė vaj, turpi dhe mėrzia nuk m’u ndanė tėrė kohėn. Jeta mori njė hije shumė tė tmerrshme. Me qėndrimin tim prej njė huligani, e bėra edhe shoqen time tė mbėrthehet me vuajtjen qė nuk kishte as emėr e as rrasė... Qėndrimi jonė mori krejt panoramė tjetėr, tamam si fillimi qė nisi sė prapthi. E keqja e sė keqes ėshtė se sipas teorisė, dashuria pėrkufizohet nėn titullin mė tė lartė ideal, kurse nė praktikė ajo mbetet njė poshtėrsirė e pandreqshme. Shpeshherė e pyesja veten, nga e kishte zanafillėn e gjithė kjo urrejtje dhe marėzirė. Kjo mund tė ishte vetėm njė vrasje e instiktit shtazarak, qė e torturonte shpirtin e saj. Nga e gjithė kjo iu nėnshtrova aktit kriminal, dhe vrave shoqėn. Kur ika nė gjyq, gjyqtarėt mė pyesnin se si e vrava atė? Budallenjtė mendonin se e kisha vrarė me thikė apo me diēka tjetėr. Po jo nuk e vrava me thikė, e vrava me diēka tjetėr me ditėt qė kishin kaluar nė dhimbje dhe urrejtje... Atė qė nuk e pranoja tėrė kohės sime martesėn, qe se unė doja tė dėfreja epshet e mia seksuale me gruan, por ajo qė m’i ndėrpret epshet ėshtė martesa. Qė nė ditet e martesės njeriu kryen marrėdhėnie me tė, dhe mund tė kishte lėnė shtatzėnė atė. Pasi tė kisha lėnė shtatzėnė, mua mė hiqej e drejta tė ringjallja epshet seksuale. Nga kjo unė s’duroj qė ajo tė bėjė jetėn e njė kafshe, duke e ushqyer foshnjėn e vete duke i dhėnė gji e disa gjėrave tjera. Unė dua tė jem i lirė ne epshet e mia, e jo tė prisja kohėn tė kaloje, e pastaj tė bėja tė njėjtėn gjė me tė... “Merre tėrė poezinė, tėrė pikturėn dhe skulpturėn, lexoni vargjet e dashurisė, admironi lakuriqėsinė e Venerave dhe tė Frinave dhe do tė bindeni se femrėn kudo dhe kurdoherė e kanė trajtuar si njė mjet dėfrimi”.
    Mirėpo unė ngaherė e pranoja qė isha i shfrenuar komplet, dhe mė dukej vetja sikur isha familjar dhe i fisnikėruar nė detaj. Por kur kaloja nė shfrenim, apo kur mė kapte koka unė tė gjitha fajet ia hidhja karakterit tė saj, dhe kėshtu unė isha i ēmendur. Ndėrsa vajza ishte e urtė si gjithė shoqet e saj, po edhe e edukuar mirė.

    Sa herė qė na u sėmureshin fėmijėt ne i ēonim tek mjekėt. Mjekėt ishin aq shpirtligė, sa gruan kur e kontrollonin apo diēka tjetėr e preknin dhe e ledhatonin. Kur merrja vesh unė, doja tė plasja nga xhelozia. Thuajse nga e gjithė kjo mė la nė tru fiksim vetėm krimbi i xhelozisė... Truhaēevski, i kishte tė gjitha mundėsitė qė t’i pėlqente asaj. Eleganca e tij tė jepte nė mendje njė bukuri tė rrallė, talenti i padiskutueshėm si muzikant, pastaj nė intimitetin qė krijonte mes tyre muzika dhe nėn udhėheqjen e kėsaj muzike mbi natyrėn e ndjeshme tė gruas sime. Kjo ishte vuajtja dhe tmerri i vėrtetė qė jetoja nė skenėn e shpirtit tim. Truhaēevski i thirrur nga unė pėr njė tė diele, qė tė luante gjithashte me gruan time. Afėrsia ime tek ai ishte sikur e njėtrajtshme, ata ishin nė dilemė pėr tė luajtur se ēfarė; sonatėn e Bethovenit, apo ndonjė pjesė tė vogėl. Nejse qėndrimi im prej njė shterpėsie tė thellė e binda veten sikur e respektova me gjithė ndjenja, e pėrcolla Truhaēevskin gjer tė dera, dhe iu afrova shoqės sime. Afėrsia ndaj saj nuk mė shquante ndonjė qetėsi, vetėm xhelozi dhe prapėsirė. Edhe pėrse kur mendoja pėr kėtė urrejtje mes nesh, mė dukej sikur lindte vetvetiu, shkaqet nuk dihen!
    Ē’gjė tjetėr mund tė kishte njė grua e ndershme me njė violinist, pėrveēse interesave muzikore! Mysafirėt u mblodhėn sėrish tė dielėn dhe ata sėrish, humbėn veten e tyre nė teatrin e muzikės. Ata luajtėn sonatėn e Krojcerit. Gruan nuk e kisha parė asnjėherė si mė parė si nė atė mbrėmjeje: pianos i binte me nje ndjenjė tė thellė dhe shumė simpatike, pastaj krejt turisiti i shpirtit tė saj qeshte si njė hėnė kulaēe kur ishte e vetmuar nė luajtjen nė piano. Spektakėl i vėrtet qe ajo mbrėmje. Mbrėmja po atė natė ishte madhėshtore, madje Truhaēevski mė falėnderoi pėr rastin qė i kisha dhuruar, tė luaje me gruan time, kjo qe mundėsia e mirė pėr tė. Gjithēka kaloi pėr mrekulli, thjesht sikur kisha kaluar nėpėr nervat e mia me tėrė bujėn dhe aventurėn e qetėsisė dhe dashurisė... Mė vonė m’u kujtua mizorisht biseda e dikurshme qė kisha bėrė me vėllain e Truhaēevskit, kur kuptova se ai po zbatonte njė jetė me shoqen time, mua nxirrte shpirt perde dhe vetėm vuaja nė vetminė time tė kotė. Ku e mendoja kėtė, mė bėnte tė vuaja shumė. Koka mė vėrdallisej aq shumė sa nuk dija tė nxirrja asnjė mendim tė ri ose shpresėdhėnės pėr tė ardhmen time. Lundroja mbi veten time dhe luaja njė lojė tė keqe. Atė, Trehuēevskin e urreja me gjithė forcė, dhe s’kishte mbetur gjė vetėm se tė shkoja e ta mbysja veten diku jashtė ndėrgjegjes sime.
    "Carpe Diem"

  5. #5
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    Mjaft i veēantė ėshtė imazhi i Napoleonit nė veprėn e Tolstojit “Lufta e Paqja” mbaruar mė 1869 e publikuar mė 1878. Leon Tolstoi pėrmbys mitin e romantik tė njeriut tė jashtėzakonshėm duke e konsideruar Napoleonin njė “marionetė” nė duart e fatit e zvogėlon lavdinė e tij tė themeluar nga padrejtėsitė e nga mohimi i ēdo tė drejtė njerėzore. Ja si e pėrshkuan Tolstoi figurėn e imperatorit nė betejėn e Borodinos mė 7 shtator 1812... “Me lėkurėn e zbehtė, fytyrėn e fryrė, sytė e ftohtė, hundėn e kuqe e zėrin e ngjirur qėndronte i ulur nė karrige duke dėgjuar pa dashur e me vėshtrim tė ulur pėrtokė, zhurmėn e kanoneve. Me njė angoshė jonormale priste fundin e kėtij aksioni, ndaj tė cilit konsiderohej shkaku, por qė nuk kishte asnjė fuqi ta ndalte”.
    "Carpe Diem"

  6. #6
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    Lew Nikolajewitsch Tolstoi (sqt.: Leon Nikollajeviē Tolstoj) lindur mė 28 Gusht/9 Shtator (Kalendari Julian) 1828 nė Jasnaja Poljana te Tula; dhe ka vdekur mė 7./20 Nėntor (Kalendari Julian) 1910 nė Astapowo, autori dhe mendimtari gjenial rus, i dha kontribut tė madh letėrsisė dhe historisė ruse. Mirėpo, pikėpamjet e tij filozofike, shqyrtimet nė tė cilat ai ka prezantuar idetė mbi Zotin, shpirtin, dijen, dashurinė dhe shumė pikėpamje tė tjera tė tij, mbetėn tė pakuptueshme pėr kohėn kur jetoi. Pėr kėtė arsye, qe mallkuar dhe anatemuar prej kishės, kurse miqtė dhe tė afėrmit e braktisėn. Nė vitin 1910, nė vitin e 81 tė jetės, Leon Tolstoj e lėshoi shtėpinė dhe vdiq nė rrugė, nė stacionin Astapovo. Pėrse fundi i jetės sė kėtij autori tė madh qe kaq i dėshpėrueshėm dhe i dhembshem dhe ku qe nisur Tolstoji, kur e braktisi shtėpinė. Disa letra tė tij i ndriēojnė kėto gjera. Kėshtu ai shkruan pėr kishėn: “Bota bėri ēka dėshiroi, i lejoi kishės ta shpjegojė rėndėsinė dhe synimin e jetės. Bota vendosi jetėn krejtėsisht tė kundėrt me mėsimet e Krishtit, kurse kisha studioi veprat e shkruara me tė cilat e la popullin tė jetojė nė kundėrshti me ligjin e Krishtit, tė jetojė sipas vullnetit tė tij. Rezultati ishte se bota filloi tė jetojė jetėn mė tė keqe se nė jetėn pagane, kurse kisha jo vetėm qė kėtė e arsyetonte, por edhe e miratonte duke folur se kjo ėshtė nė pajtim me mėsimin e Krishtit …”. Clear Glade, Mars, 1909. Rusja e cila ishte e martuar pėr njė musliman, E. Velikova, i shkroi Tolstojit, qė bijtė e saj dėshirojnė ta pranojnė islamin, dhe pyeti pėr kėshillė dhe a ėshtė kjo e mundur. Autori iu pėrgjigj: “Sa i pėrket preferimit tė muhamedanizmit ndaj ortodoksisė … mundem vetėm tė pajtohem nė mendimin me shpirtrat tė cilėt janė nė kėtė kalim. … duke i kuptuar idealet kristiane dhe doktrinėn kristiane nė mėnyrė tė drejtė, pėr mua nuk ka dyshim qė muhamedanizmi, sipas formave tė jashtme, pakrahasueshėm ėshtė mbi ortodoksinė. Dhe, nėse personi gjendet tė zgjedhė ndėrmjet kėtyre dy obcioneve: ta mbajė ortodoksinė apo ta pranojė muhamedanizmin, pėr ēdo person tė arsyeshėm nuk ka dyshim se do ta pranojė muhamedanizmin me pranimin e doktrines: Njė Zot dhe i Dėrguari i Tij, nė vend tė adhurimit tė ndėrlikuar dhe tė paqartė - trinitetit, shpagimit, sakramenteve, shenjtorėve dhe ikonave tė tyre dhe ritualet komplekse.” Clear Glade, mars, 15, 1909. Ta shqyrtojmė edhe njė letėr tė autorit tė madh, e cila edhe mė tepėr e sqaron pikėpamjen, kurse ėshtė rezultat i hulumtimit tė dhembshėm. “Do ta kisha kėnaqėsinė sikur ju tė ishit tė fesė dhe bindjes sė njėjtė sikur unė. Keni zbuluar diēka nė zemrėn time. Ēfarėdo suksesi nė jetė, pasuria, respektet dhe falėnderimet nuk mė janė siguruar. Miqtė e mi, madje edhe familja kanė kthyer kokėn nga unė. Disa – liberalėt dhe estetėt mė konsiderojnė pėr budalla ose me mendje tė dobėt sikur Gogolin; revolucionarėt dhe radikalėt konsiderojnė se jam mistik, orator, llafazan; njerėzit qeveritarė mė konsiderojnė tė rrezikshėm, ortodoksėt (pravosllavėt) me konsiderojnė djall. E pranoj se e kam rėndė … Prandaj, ju lutem, shikoni nė mua si pasues tė Muhamedit (muhamedan), dhe ēdo gjė do tė jetė nė rregull.” Clear Glade, Prill, 1884.

    Wikipedia
    "Carpe Diem"

  7. #7
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,877
    Faleminderit
    0
    21 falenderime nė 21 postime
    Leon Tolstoji

    “Kėrkoj tė mė konsideroni pasues
    tė Muhammedit”

    Leon Nikollajeviē Tolstoj (1828-1910), autori dhe mendimtari gjenial rus, i dha kontribut tė madh letėrsisė dhe historisė ruse. Mirėpo, pikėpamjet e tij filozofike, shqyrtimet nė tė cilat ai ka prezantuar idetė mbi Zotin, shpirtin, dijen, dashurinė dhe shumė pikėpamje tė tjera tė tij, mbetėn tė pakuptueshme pėr kohėn kur jetoi. Pėr kėtė arsye, qe mallkuar dhe anatemuar prej kishės, kurse miqtė dhe tė afėrmit e braktisėn. Nė vitin 1910, nė vitin e 81 tė jetės, Leon Tolstoj e lėshoi shtėpinė dhe vdiq nė rrugė, nė stacionin Astapovo.
    Pėrse fundi i jetės sė kėtij autori tė madh qe kaq i dėshpėrueshėm dhe i dhembshem dhe ku qe nisur Tolstoji, kur e braktisi shtėpinė. Disa letra tė tij i ndriēojnė kėto gjera. Kėshtu ai shkruan pėr kishėn:
    “Bota bėri ēka dėshiroi, i lejoi kishės ta shpjegojė rėndėsinė dhe synimin e jetės. Bota vendosi jetėn krejtėsisht tė kundėrt me mėsimet e Krishtit, kurse kisha studioi veprat e shkruara me tė cilat e la popullin tė jetojė nė kundėrshti me ligjin e Krishtit, tė jetojė sipas vullnetit tė tij. Rezultati ishte se bota filloi tė jetojė jetėn mė tė keqe se nė jetėn pagane, kurse kisha jo vetėm qė kėtė e arsyetonte, por edhe e miratonte duke folur se kjo ėshtė nė pajtim me mėsimin e Krishtit …”. Clear Glade, Mars, 1909.
    Rusja e cila ishte e martuar pėr njė musliman, E. Velikova, i shkroi Tolstojit, qė bijtė e saj dėshirojnė ta pranojnė islamin, dhe pyeti pėr kėshillė dhe a ėshtė kjo e mundur. Autori iu pėrgjigj:
    “Sa i pėrket preferimit tė muhamedanizmit ndaj ortodoksisė … mundem vetėm tė pajtohem nė mendimin me shpirtrat tė cilėt janė nė kėtė kalim. … duke i kuptuar idealet kristiane dhe doktrinėn kristiane nė mėnyrė tė drejtė, pėr mua nuk ka dyshim qė muhamedanizmi, sipas formave tė jashtme, pakrahasueshėm ėshtė mbi ortodoksinė. Dhe, nėse personi gjendet tė zgjedhė ndėrmjet kėtyre dy obcioneve: ta mbajė ortodoksinė apo ta pranojė muhamedanizmin, pėr ēdo person tė arsyeshėm nuk ka dyshim se do ta pranojė muhamedanizmin me pranimin e doktrines: Njė Zot dhe i Dėrguari i Tij, nė vend tė adhurimit tė ndėrlikuar dhe tė paqartė - trinitetit, shpagimit, sakramenteve, shenjtorėve dhe ikonave tė tyre dhe ritualet komplekse.” Clear Glade, mars, 15, 1909.
    Ta shqyrtojmė edhe njė letėr tė autorit tė madh, e cila edhe mė tepėr e sqaron pikėpamjen, kurse ėshtė rezultat i hulumtimit tė dhembshėm.
    “Do ta kisha kėnaqėsinė sikur ju tė ishit tė fesė dhe bindjes sė njėjtė sikur unė. Keni zbuluar diēka nė zemrėn time. Ēfarėdo suksesi nė jetė, pasuria, respektet dhe falėnderimet nuk mė janė siguruar. Miqtė e mi, madje edhe familja kanė kthyer kokėn nga unė. Disa – liberalėt dhe estetėt mė konsiderojnė pėr budalla ose me mendje tė dobėt sikur Gogolin; revolucionarėt dhe radikalėt konsiderojnė se jam mistik, orator, llafazan; njerėzit qeveritarė mė konsiderojnė tė rrezikshėm, ortodoksėt (pravosllavėt) me konsiderojnė djall. E pranoj se e kam rėndė … Prandaj, ju lutem, shikoni nė mua si pasues tė Muhamedit (muhamedan), dhe ēdo gjė do tė jetė nė rregull.” Clear Glade, Prill, 1884.
    Komenti ėshtė i tepėrt.

    Pėrktheu: Nexhat Ibrahimi
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  
    "Carpe Diem"

  8. #8
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    15 falenderime nė 13 postime

    Leon Tolstoi

    Pėrktheu: Faslli Haliti

    QIRIRI



    Ju keni dėgjuar qė ėshtė thėnė:
    Sy mė sy, dhėmb pėr dhėmb.
    Por unė ju them qė tė mos kundėrshtoni
    atė qė ju bėn keq.
    Mateo, V.38-39

    Nė radhėt e zotėrinjve kishte njerėz tė mirė dhe tė kėqinj. Disa, duke sjellė ndėr mend ēastin e vdekjes, i trembeshin Zotit, kishin mėshirė pėr njerėzit; tė tjerėt ishin ca qen tė vėrtetė. Por mė tė kėqijtė e tė gjithė krerėve ishin ata qė nga shėrbėtorė tė dikurshėm, tė dalė nga balta, ishin bėrė zotėrinj. Kėta, mbi tė gjitha, ia bėnė tė rėndė jetėn njerėzve tė varfėr. Nė njė pronė fisnikėsh ndodhej njėfarė qehajai. Fshatarėt ishin tė detyruar tė bėnin punė angari. Tokat shtriheshin pa kufi dhe ishin toka tė mira, me rrjedha uji, me livadhe dhe pyje. Kishte boll tokė pėr tė gjithė, si pėr zotėrinjtė ashtu dhe pėr bujqit e tyre; por agai kishte marrė si qehaja shėrbėtorin e njė prone tjetėr tė tij.
    Qehajai fitoi shumė shpejt njė autoritet tė madh dhe rėndoi me gjithė peshėn e vet mbi kurrizin e fshatarėve. Edhe ai, kishte familje: gruan dhe dy vajza tė martuara; kishte grumbulluar aq shumė lekė, sa mund tė jetonte dhe madje, tė jetonte pa mėkatuar, por ishte i pangopur dhe i zhytur thellė nė tė keqen. Filloi t’u kundėrvihej fshatarėve gjatė
    punės angari. Ndėrtoi njė kaminė, i vuri tė gjithė nė punė, burra dhe gra dhe shiti tullat pėr llogari tė vet. Fshatarėt shkuan nė Moskė pėr t’u ankuar te padroni, por mė kot; ai i pėrzuri dhe e la tė lirė qehajanė tė vepronte sipas qejfit tė tij. Ky i fundit, mori vesh se fshatarėt ishin ankuar dhe kurdisi hakmarrjen. Kėshtu jeta e fshatarėve tė varfėr u bė edhe mė e rėndė. Midis tyre pati tradhėtarė qė kallėzuan shokėt e tyre.
    Midis fshatarėve lindėn mosmarrėveshje; tėrbimi i padronit u shtua. Gjendja bėhej pėrherė e mė e rėndė: qehajai arriti gjer aty sa tė gjithė i trembeshin si njė bishe tė egėr. Kur kalonte nėpėr fshat tė gjithė i shmangeshin si tė ishte ujk, tė gjithė i ruheshin syve tė tij. Qehajai mori vesh pėr tmerrin qė ngjallte te fshatarėt dhe zemėrimi i tij u rrit edhe mė shumė; nisi t’i zhdėpte njerėzit e tij me tė rrahura nisi dhe t’I ngarkonte me punė tė rėnda dhe fshatarėt vuajtėn ende mė shumė.
    Shpesh, pėrbindėsha tė tillė pėrfundojnė tė vrarė.
    Fshatarėt filluan tė flasin si ta hiqnin qafe njė herė e mirė: mblidheshin dendur nė ndonjė vend tė veēuar dhe mė guximtari thoshte:
    -Do ta durojmė ende mė gjatė kėtė cub? Ne tė vdekur se tė vdekur jemi, ndaj, tė vrasėsh njė krijesė tė tillė s’ėshtė mėkat.

    Njė ditė, para javės sė shenjtė, u bė njė mbledhje nė pyll: qehajai i kishte dėrguar fshatarėt qė tė vadisnin. Nė kohėn e drakes fshatarėt u mblodhėn dhe vendosėn.
    -Si mund tė jetojmė kėshtu? – thanė.
    -Ai do tė na shfrytėzojė gjer nė palcė. Jemi tė rraskapitur: pėr ne dhe pėr gratė tona s’ka pushim, as ditė, as natė; dhe po qe se s’ėshtė i kėnaqur, kėrcet kamxhiku. Simeoni vdiq nga kamxhiku, Anisio vdiq nė pranga. Ē’presim mė? Ai do tė kthehet sonte… Mjafton ta rrėzojmė nga kali, t’i japim njė tė goditur me sėpatė dhe ēdo gjė do tė marrė fund. Ta varrosim pastaj si qen dhe askush s’ka pėr ta marrė vesh. Vetėm tė biem mirė nė ujdi me njėritjetrin; tė qėndrojmė tė bashkuar; asnjė tradhti!
    Kėshtu foli Vasili Minaiev. Ai ishte mė I tėrbuari ndaj qehajait ngaqė ai e rrihte ēdo javė mė kamxhik dhe i kishte marrė gruan pėr ta bėrė kuzhinieren e vet. Fshatarėt e bėnė me fjalė.
    Kur erdhi qehajai, i qortoi fshatarėt ngaqė nuk po i prisnin pemėt siē donte ai. Nė stivėn e pemėve tė prera qehajai pa njė bli tė njomė.
    -Unė, s’kam urdhėruar qė tė pritet ky bli. Kush e preu? Tregoni, ose ju ngordha tė
    gjithėve me kamxhik.
    Nisi tė kėrkojė se nė cilin rresht gjendej bliri i njomė.
    I treguan rreshtin Sidorin. Qehajai e goditi Sidorin nė fytyrė me sa i hante krahu, aq sa Sidorit i vėrshoi gjaku rrėke. Tė njėjtėn gjė bėri edhe me Vasilin, me sebepin se stiva e druve tė prera tė tij nuk ishte edhe kaq e madhe dhe pas kėtyre tė rrahurave u largua.
    Nė mbrėmje fshatarėt u mblodhėn prapė dhe Vasili tha:
    -E mora vesh, ju, nuk jeni njerėz, por jeni ca harabela. Bėrtitėt atje nė pyll: “Do ia rregullojmė ne qejfin!” dhe nė ēastin e duhur u tulatėt. Kėshtu mblidhen harabelat kundėr skifterit. “Asnjė lėkundje, asnjė shmangie!” Dhe kur arrin skifteri, tė gjithė ia mbathin dhe fshihen midis hithrave. Atėherė skifteri vjen, kap zogun qė do dhe e mbėrthen me kthetra. Harabelat shfaqen pėrsėri. Ciu… Ciu… Por mungon njė prej tyre… Po cili mungon?… Ivani… Aq mė keq. Ashtu qoftė…” Tamam si ju. Kur s’duhet zmbrapsur, tė mos zmbrapsemi. Kur ai u muar me Sidorin, duhej tė afroheshim dhe ta hiqnim qafe. Por ju: “Asnjė paburrėri, asnjė tradhti!” dhe, kur ai erdhi, tė gjithė u zhdukėt nė shkurre.
    Rrahja e mendimeve u bė gjithnjė e mė tė shpeshtė dhe fshatarėt u betuan qė tė shpėtonin nga qehajai. Ky i fundit u bėri tė ditur se gjatė javės sė pashkėve duhej tė lėronin tokėn qė do tė mbillej me tėrshėrė. Kėto fjalė i nxitėn keqazi fshatarėt. Javėn
    e shenjtė u mblodhėn te Vasili.
    -Po qe se ai ka harruar Zotin, po qe se vepron sipas qejfit, atėherė duhet ta vrasim
    patjetėr. Nuk do tė jemi mė pak fajtorė po tė mos vepronim kėshtu si mendojmė. Erdhi edhe Pjetėr Mikevi, njė burrė i ndrojtur, tė cilit s’i pėlqente tė merrte pjesė nė diskutime tė tilla. Megjithatė, pasi dėgjoi deri nė fund, tha:
    -Vėllezėrit e mi, ju po mendoni tė bėni njė mėkat tė madh. Tė zhdukėsh njė shpirt ėshtė gjė e rėndė. Ėshtė e lehtė t’i marrėsh shpirtin dikujt, por si mbetemi, pastaj, vetė ne? Ai vepron dhe bėn keq? E keqja mbetet tek ai. Duhet ta durojmė vėllezėrit e mi, duhet ta durojmė.
    Vasili u shqetėsua.
    – Si the ti? Ėshtė mėkat tė vrasėsh njė njeri? Sigurisht, ashtu ėshtė, por ē’njeri pa?
    Ėshtė krim tė vrasėsh njė njeri, por jo njė qen si ai!… Vetė Zoti e thotė kėtė. Duhet t’i vrasim qentė e tėrbuar, nėse na vjen keq pėr njerėzit. Po tė mos e vrisnim, do tė bėnim njė mėkat tė rėndė. Ndryshe kushedi sa njerėzve do t’u bėnte keq ai! Dhe ne, po qe se duhet tė paguajmė me kokėn tonė, do tė vuajmė pėr tė tjerėt tė cilėt do tė na falėnderojnė. Po nuk vendosėm tė veprojmė, do t’u bėjmė keq tė gjithėve. Ti thua marrėzira, Mikev. Tė punojmė gjatė festės sė Krishtit!… Po ti vetė s’do tė shkosh…
    Mikev pėrgjigjet:
    -E pse s’do tė shkoja? Po tė mė dėrgojnė pėr tė punuar, do tė shkoj. S’do tė punoj pėr vete, dhe Zoti do tė dijė kujt t’ia ngarkojė mėkatin. Ne, duhet tė kujtojmė gjithmonė, vetėm Atė. S’flas unė kėshtu, vėllezėr. Nėse u dashka luftuar e keqja me tė keqen, Zoti do ta kishte thėnė kėtė, pėrkundraziai thotė: po deshe ta zhdukėsh tė keqen, merre mbi vete. S’ėshtė e vėshtirė tė vrasėsh njė njeri, por gjaku i tij do tė njollosė shpirtin tėnd. Tė vrasėsh njė njeri ėshtė si tė pėrgjakėsh shpirtin tėnd. Ti pandeh se ke vrarė njė njeri tė keq, ti mendon se ke shkatėrruar tė keqen… po pastaj tė bie ndėr mend se vuan nga njė e keqe mė e madhe. Duroje tė keqen dhe ke pėr ta mundur atė.
    Pas kėtyre fjalėve fshatarėt s’morėn mė asnjė vendim. Mendimet ishin nga mė tė tė ndryshmet. Disa mendonin si Vasili, tė tjerėt ishin me Petron dhe, pėr tė mos mėkatuar, pėlqyen mė tepėr tė duronin.
    Tė dielėn e parė tė javės sė pashkėve fshatarėve iu lejua qė tė nderonin festėn. Mbikėqyrėsi, i shoqėruar nga pleqtė e fshatit, erdhi nė mbrėmje pėr tė njoftuar se kishte njė urdhėr qė vinte nga shtėpia e padronit: “Mihail Semenoviēi, qehajai, urdhėron qė nesėr tė gjithė tė dalin nė punė”.
    Ai i ra kryq e tėrthor gjithė fshatit, u bėri tė ditur tė gjithėve detyrimin qė disa tė punonin matanė bregut tė lumit, tė tjerėt nė tokat qė ishin ndanė rrugės kryesore. Fshatarėve u erdhi plasje, por nuk guxuan tė kundėrshtonin. Tė nesėrmen nxorėn parmendat jashtė dhe nisėn tė lėrojnė tokat. Ranė kambanat. Tė gjithė kremtojnė festėn nė kishė, kurse fshatarėt vazhdojnė tė lėrojnė tokėn.
    Mihail Semenoviēi, qehajai, u ēua mjaft vonė dhe bėri njė shėtitje pėr t’u hedhur njė sy bujqve. Gruaja dhe e bija vejushė, (qė kishte ardhur pikėrisht pėr kėto ditė feste) u veshėn e u stolisėn; njėri nga shėrbėtorėt bėri gati karrocėn; shkuan nė meshė. U kthyen; njėra nga shėrbėtort pėrgatiti samovarin. Mbas pak u kthye edhe Mihail Semenoviē e sakaq tė gjithė tok filluan tė pinin ēajin.
    Qehajai ndezi pipėn dhe thirri mbikėqyrėsin.
    -Pra! I vure fshatarėt nė punė?
    -Po, Mihail Semenoviē.
    -Shkuan tė gjithė?
    -Qė tė gjithė. I nisa vetė.
    -I nise, i nise… po, apo punojnė? Shko e u thuaj se unė do tė vete t’i shoh pasdite. Duhet qė tė lėrojnė nga njė hektar me thellėsi tė dyfishtė dhe tė punojnė mirė. Po gjeta punė tė bėrėshkel e shko, do tė punojnė edhe ditėn e Pashkės.
    Mbikėqyrėsi po bėhej gati tė largohej, kur Mihail Semenoviēi e thirri pėrsėri qė t’i thoshte edhe diēka tjetėr, megjithėse ndihej i sikletosur e i lėkundur. Mė nė fund tha:
    -Ja si ėshtė puna. Do dėgjosh me marifet ē’thonė pėr mua ata cubat. Cilėt janė ata qė kėrcėnojnė, ē’thonė; m’i bėj tė ditur tė gjitha. I njoh unė ata cuba, s’duan tė punojnė ata, duan tė rrinė shtrirė, tė mos bėjnė asgjė. Duan tė dehen e tė festojnė, ja ē’duan dhe nuk mendojnė se po t’i lėnė zvarrė punėt, do tė jetė tepėr vonė pastaj pėr t’ua dalė mbanė.
    -Dėgjoi, pra, llomotitjet e tyre dhe m’i kallėzo tė gjitha ato qė do tė thonė. Mė duhet t’i di. Shko. Dhe m’i trego tė gjitha, ė!
    Mbikėqyrėsi u rrotullua, doli nga shtėpia, i hipi kalit dhe u nis fushave. Gruaja e qehajait qė dėgjoi bisedėn e bėrė nė mes mbikėqyrėsit dhe tė shoqit, iu afrua dhe iu lut tė tregohej mė zemėrbutė me fshatarėt. Ishte njė grua e ėmbėl dhe zemėrmirė. Kur mundte, ajo e qetėsonte tė shoqin dhe mbante anėn e fshatarėve. Iu afrua tė shoqit dhe, me tė lutura, i tha:
    -Mihailka, miku im, ditėn e madhe, me rastin e festės sė Zotit Tonė, mos bėj mėkat dhe tė lutem nė emėr tė Krishtit, mos i nxirr fshatarėt nė punė.
    Mihaili s’ua vuri veshin fare fjalėve tė gruas dhe ia dha tė qeshurit para turinjve tė saj.
    – Si duket, ka kohė qė kanxhiku im s’i ka pėrkėdhelur mė ato tulet e tua, prandaj dhe tregohesh kaq e guximshme. S’tė takojnė ty kėto gjėra.
    -Mihailka, miku im, kam parė njė ėndėrr qė lidhet me ty, njė ėndėrr tė keqe. Dėgjomė, mos i detyro fshatarėt tė punojnė ditėn e Pashkės.
    -Ta tregoj unė ty, se, me sa shoh, ti mendon se meqė je ca e shėndoshė, kamxhiku
    s’ka pėr tė tė lėnė gjurmė. Hap sytė po tė them!
    Semenoviēi u tėrbua, ia veshi me pipė buzėve sė shoqes dhe e pėrzuri, duke e urdhėruar qė tė bėnte gati drekėn.
    Mihail Semenoviēi hėngri njė koke viēi, njė derrkuce qumėshti tė pjekur, njė supė makaronash me qumėsht, piu ca raki mani dhe e mbylli me njė tortė tė sheqerosur. Pastaj thirri kuzhinieren dhe i dha urdhėr qė tė kėndonte, ndėrsa ai vetė mori balalajkėn dhe nisi tė lėkundej.
    Mihail Semenoviēi vazhdoi tė kalonte mbasditen nė qejfin e vet, duke bėrtitur, duke i rėnė balalajkės dhe duke u argėtuar me kuzhinieren. Sakaq mbikėqyrėsi hyn, pėrshėndet dhe nis tė tregojė ato qė ka parė e dėgjuar nė fusha.
    -Mirė! Po a punojnė? Do ta mbarojnė detyrėn e tyre?
    -Kanė bėrė mė shumė se gjysmėn.
    -Brazdat janė hapur thellė?
    -Po. S’pashė asgjė tė keqe. Me sa duket, kanė frikė.
    -Toka punohet mirė?
    -Shumė mirė, derdhet si pluhur.
    Qehajai ndenji i heshtur pėr disa minuta.
    -Po ē’thuhet pėr mua? Mė shajnė?
    Mbikėqyrėsi vihet nė siklet. Mihail Semenoviēi e urdhėron qė tė kallėzojė krejt tė vėrtetėn:
    -Fol pa frikė. Fjalėt s’janė tė tuat, por tė tyret. Po mė the tė vėrtetėn do tė tė shpėrblej, por, nėse mė fsheh ndonjė gjė, do tė tė rrah me kamxhik. Eh! Katjushka, jepi njė gotė raki qė t’i hapet squpi.
    Kuzhinieria shkon tė marrė rakinė dhe ia vė mbikqyrėsit pėrpara. Ai e pi me njė frymė, fshin mjekrėn: “Tė dalė ku tė dalė, – mendon – s’ėshtė faji im nėse ata nuk flasin mirė pėr tė. Do tė them tė vėrtetėn sepse ai atė do”.
    Dhe fillon:
    -Po, mėrmėrisin, Mihail Semenoviē, flasin nėn zė.
    -Po ēfarė thonė? Fol.
    -Thonė se ju nuk besoni te Zoti.
    Qehajai ia shkrep tė qeshurės.
    -Kush e thotė kėtė?
    -Tė gjithė. Thonė edhe se keni marrėdhėnie me djallin.
    Qehajai vazhdon tė gajaset.
    -Mirė pra, e mora vesh, por mė trego mė hollėsisht pėr ato qė interesojnė. Kush flet pėr mua? Ē’thotė Vasili?
    Mbikėqyrėsit s’i pėlqente tė fliste keq pėr shokėt, por kishte ditė qė nuk ishte nė marrėdhėnie tė mira me Vasilin.
    -Vasili ėshtė ai qė e ngre zėrin mė shumė se tė tjerėt.
    -E ē’thotė? Fol, pra!
    -S’ma nxė goja…- dhe, pas njė mėdyshje, zbrazet.- Thotė se ju Mihail Semenoviē nuk do t’i shpėtoni vdekjes sė dhunshme.
    -Ah, shumė mirė! Po ē’pret akoma ai? Pėrse s’mė vret? Mos i ka krahėt tepėr tė shkurtėr? Mirė, Vasil, do tė takohemi bashkė. Po Tiska, ai qeni, flet edhe ai apo jo?
    -Tė gjithė flasin keq.
    -Po ē’thonė?
    -S’ėshtė mirė ta pėrsėris.
    -Pse s’ėshtė mirė? Hajt, bėhu trim! Fol.
    -Thonė: Iu ēaftė barku, iu ēaftė dhe i dalēin gjithė rropullitė jashtė.
    Mihail Semenoviē s’e mbajti dot veten dhe ia plasi sė qeshurės.
    -Do ta shohim se rropullitė e kujt do tė dalin mė parė. Kush e tha kėtė? Tiska?
    -Po, Mihail Semenoviē. Asnjė s’flet mirė. tė gjithė flasin keq dhe ju kėrcėnojnė.
    -Mirė pra! Po Pjetėr Mikevi ē’thotė? Mė mallkon edhe ai leshkoja?
    -Jo, Mihail Semenoviē, Pjetri nuk ju mallkon.
    -Po ē’bėn?
    -Ėshtė i vetmi qė s’ju mallkon. Ėshtė i ēuditshėm. E shohin me habi, Mihail Semenoviē.
    -Po, pse?
    -Tė gjithė fshatarėt habiten me sjelljen e tij.
    -Po ē’bėn, pra?
    -Ėshtė vėrtet diēka e jashtėzakonshme. Kur unė iu afrova atij, ai kishte punuar mė shumė se njė hektar atje nė shpat, pranė Turkinos. I vete pranė dhe dėgjoj qė ai kėndonte me njė zė kaq tė ėmbėl, kaq tė dashur… dhe mbi parmendė shkėlqente diēka…
    -Ēfarė?
    -Diēka si njė zjarr i vogėl. I afrohem dhe shoh njė qiri pesėkopekėsh tė vendosur mbi parmendė. Qiriri digjej dhe nuk e shuante as era. Ai shkundi parmendėn, u hodh nė brazdėn tjetėr dhe pėrsėri qiriri nuk u shua.
    -Po ē’thoshte?
    -Asgjė. Kur mė pa, mė uroi festėn dhe ia mori sėrish kėngės.
    -I fole?
    -Jo. Disa fshatarė iu afruan atėherė dhe qeshėn. “Ah… Ah!… – thoshin, – Mikevi s’do tė lutet kurrė. Mjaft qė t’i paguhet puna qė ka bėrė gjatė javės sė pashkės”.
    -Po ai si u pėrgjigj?
    -Tha vetėm njė gjė: “Paqe mbi tokė njerėzve me vullnet tė mirė”. Nisi pėrsėri tė lėronte tokėn, nguci kalin dhe vazhdoi tė kėndonte me zėrin e tij tė ėmbėl. Dhe qiriri digjej vazhdimisht dhe nuk kurrsesi shuhej.
    Qehajai nuk qeshi mė. Ai uli balalajkėn, e la kokėn t’i binte mbi gjoks dhe u zhyt nė botėn e vet. Mbeti kėshtu i kredhur nė mendime pėr pak kohė dhe, pasi u dha leje kuzhinieres dhe mbikėqyrėsit tė largoheshin, u hodh mbi krevat dhe filloi tė dėneste me ngashėrim.
    E shoqja iu afrua t’i fliste. Ai nuk pėrgjigjej; shqiptoi vetėm:
    -Ai mė mundi, tani ėshtė radha ime.
    -Shko, – tha e shoqja, – shko e u thuaj fshatarėve qė ta lenė punėn dhe do tė tė kalojė. Edhe herė tė tjera ke bėrė tė kėqija, po kurrė nuk tė ka kapur njė frikė e tillė. Pse trembesh tani?
    -Humba, – pėrgjigjet. – Ai mė mundi.
    E shoqja ia ktheu:
    -Ti pėrsėrit gjithmonė tė njėjtėn gjė: “Ai mė mundi! Ai mė mundi!” Shko, urdhėroi fshatarėt qė tė lenė punėn dhe gjithēka do tė vejė mirė. Shko. Po tė shaloj kalin. U suall kali dhe e shoqja e qehajait e bindi tė shoqin qė tė shkonte nė fushė dhe t’u
    thoshte fshatarėve tė linin punėn. Mihail Semenoviēi hipi nė kalė dhe u nis drejt fushės. Kaloi gardhin, njė grua i hapi portėn e oborrit dhe ai pėrshkoi fshatin. Me tė parė qeha-janė, tė gjithė njerėzit dredhonin rrugėn dhe fshiheshin, kush nė oborrin e vet, kush nė kopshtin e tij, kush nė ndonjė qoshe.
    Qehajai pėrshkoi kėshtu gjithė fshatin dhe arriti te dera e njė shtėpie. Dera ishte e mbyllur dhe ai s’mundi ta hapte duke qenė mbi kalė. Thirri qė tė vinin t’ia hapnin, por s’u duk askush. Atėherė zbriti, e hapi vetė dhe mori tė hipte sėrish mbi shalė. Vuri kėmbėn nė yzengji dhe, ndėrsa hidhte kėmbėn tjetėr mbi shalėn e kalit, kafsha u tremb sapo pa njė derr dhe u pėrplas pas portės. Qehajai ishte i rėndė. Shala u anua dhe ai shkoi e u pėrplas pas portės. Atje ndodhej njė shufėr hekuri e mprehtė, mė e lartė se tė tjerat; ai u pėrplas tamam te kjo shufėr hekuri, e cila i ēau barkun dhe ra pėrtokė.
    Fshatarėt po ktheheshin nga puna. Disa kuaj ndjenė erėn e gjakut dhe s’pranuan tė kalonin aty pranė tė vrarit. Fshatarėt e panė dhe dalluan Mihail Semenoviēin tė shtrirė nė kurriz, me duart e kryqėzuara, me sy tė akullt, me rropullitė qė i vareshin jashtė, i larė i tėri nė gjakun e tij, njė gjak qė as toka nuk e thithte. Fshatarėt, tė tmerruar, i drejtuan kuajt nga ana tjetėr e rrugės. Vetėm Pjetėr Mikevi zbriti nga kali, iu afrua qehajait dhe, duke e parė ashtu tė vdekur, ia mbylli sytė. I ndihmuar nga djali i tij, rregulloi njė karrocė, vuri mbi tė kufomėn dhe e ēoi nė shtėpinė e agait. Ky i fundit, duke dėgjuar gjithė historinė, i liroi fshatarėt nga puna angari.
    Dhe fshatarėt kuptuan atėherė se jo nė hakmarrjen, por nė butėsinė qėndron plotfuqishmėria e Zotit.

  9. #9
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    15 falenderime nė 13 postime

    LEON TOLSTOI - tregim

    LEON TOLSTOI


    Shqipėroi Albana Ndoni



    MĖSHIRA E IVAN AKSINOFIT…




    Nė qytetin e Vladimirit, jetonte njė tregtar i ri, i quajtur Ivan Dimitriē Aksinof. Ai kishte dy dyqane dhe njė shtėpi tė vetėn. Aksinofi ishte njė djalosh simpatik, me flokė tė ēelėt e kaēurrela. Plot gaz dhe shumė i pasionuar pas kitarės. Kur ishte fare i ri, kishte pas qenė shumė i dhėnė pas pijes. Bėhej shumė poterexhi kur e tepronte me gotėn, por pas martesės, hoqi dorė, pėrveēse ndonjė rasti tek tuk, mė tė rrallė. Njė verė, Aksinofi do tė shkonte nė panairin Nizhni. Tek po pėrshėndetej me njerėzit e shtėpisė, e shoqja i tha: - Ivan Dimitriē, mos u nis sot, se tė kam parė keq nė ėndėrr! Aksinofi qeshi: - Ke frikė se, kur tė arrij nė panair, do shkoj tė bėj ahengje ti kėshtu? - Nuk e di nga se kam frikė. Di vetėm qė kam parė njė ėndėrr tė keqe. Tė pashė sikur u ktheve nga qyteti dhe, kur hoqe kapelėn, koka tė qe bėrė e bardhė fare. - iu pėrgjigj gruaja. Aksinofi qeshi prapė. - Shenjė fati ėshtė, - tha mes tė qeshurės. - Ke pėr ta parė, po nuk e shita gjithė mallin e po nuk iu solla plot peshqeshe nga panairi. Nė kėto e sipėr, i tha mirė u pafshim familjes sė tij dhe u nis. Kishte bėrė gjysmėn e udhės, kur u takua me njė tregtar qė e njihte. U rregulluan nė tė njėjtin han pėr tė kaluar natėn. Pinė ēaj sė bashku, e mė pas, shkuan tė flinin, secili nė dhomat pranė njėra-tjetrės. Nuk ishte zakon i Aksinofit tė ngrihej vonė dhe, duke dashur tė udhėtonte me fresk, zgjoi karrocierin e tij dhe i tha tė mprihte kuajt. Pastaj, shkoi te hanxhiu, qė jetonte nė njė kasolle pas hanit, pagoi shpenzimet e veta dhe vazhdoi udhėtimin. Kishte bėrė rreth njėzetė e pesė milje, tė thuash, kur ndaloi pėr tė ushqyer kuajt. Sa mori pak frymė pėrpara bujtinės, pastaj hyri nė hajat dhe, pasi kėrkoi t i ngrohnin samovarin, nxori kitarėn e zuri tė luante nė tė. Papritur, njė trojka me zilka qė bėnin tėngėr - trėngėr, ndaloi dhe prej saj, zbriti e u shfaq, njė oficer i ndjekur nga dy ushtarakė. Ai erdhi tek Aksinofi dhe zuri ta pyesė kush ishte dhe nga vinte. Aksinofi, ndėrsa u pėrgjigjej pyetjeve tė tij, u kujtua dhe i tha: - Mos dėshiron tė pish njė ēaj me mua? Por oficeri kėmbėnguli me breshėrinė e pyetjeve tė veta: - Ku e kalove natėn e shkuar? Ishe vetėm, apo me ndonjė shok tregtar? A e pe tregtarin nė mengjes? Pse u largove nga hani, pėrpara se tė zbardhte dita? Aksinofi vrau mendjen pse po i bėheshin gjithė kėto pyetje. Por prapė rrėfeu me hollėsi gjithė ēkishte ndodhur, pastaj nuk iu durua e pyeti edhe ai: - Pse po mė pyet kaq shumė, sikur tė isha njė hajdut zullumqar? Unė po udhėtoj pėr punėt e mia tė tregtisė, ējanė gjithė kėto pyetje?! Atėherė oficeri, pasi thirri afėr edhe ushtarakėt e tij, i tha: - Unė jam oficer policie i kėsaj krahine dhe po tė pyes, sepse tregtari me tė cilin ti kalove mbrėmjen dje, u gjet me fyt tė prerė. Duhet tė kontrollojmė gjėrat e tua. Dhe hynė nė bujtinė. Tė tre, ushtarakėt dhe oficeri i policisė, hapėn dhe kontrolluan plaēkat e Aksinofit. Papritur, oficeri, nga njėra prej trastave, nxori njė thikė, duke thirrur: - E kujt ėshtė kjo thikė? Aksinofi ngriti sytė dhe kur pa njė thikė tė gjakosur, tė sapo nxjerrė nga trasta e tij, u tmerrua. - Si ėshtė e mundur qė paska gjak nė kėtė thikė? u ngėrdhesh oficeri. Aksinofi u pėrpoq tė pėrgjigjej, po nuk mundi tė nxirrte asnjė fjalė, vetėm belbėzoi: - Unė… unė nuk e di…nuk ėshtė e imja. Atėherė oficeri i policisė, tha pa e zgjatur fare: - Kėtė mėngjes tregtari u gjet me gurmaz tė prerė. Ti je i vetmi njeri qė e ke bėrė. Dera e hanit ishte e kyēur nga brenda dhe nuk kishte njeri tjetėr. Ja ku ėshtė edhe thika e gjakosur nė trastėn tėnde! Surrati e sjellja tė tradhėtojnė. Ndaj, tani mė thuaj si e vrare dhe sa para i vodhe! Aksinofi u betua qė nuk e kishte bėrė ai, qė nuk e kishte parė mė tregtarin, pasi kishin pirė ēajin bashkė, qė ai nuk kishte para tė tjera, pėrveē tetė mijė rublave tė veta, qė ajo thikė nuk ishte e tija... Por zėri i dilte i dobėt, fytyra i kishte humbur ngjyrėn dhe ai dridhej nga frika si njė fajtor i vėrtetė. Oficeri urdhėroi ushtarakėt ta lidhnin Aksinofin dhe ta hidhnin nė karrocė. Tek po i lidhnin kėmbėt dhe po e pėrplasnin nė karrocė, Aksinofi e lėshoi veten dhe qau. Paratė dhe malli iu morėn, atė e dėrgua nė qytetin mė tė afėrt, ku edhe e burgosėn. Nė Vladimir u bėnė hetime rreth karakterit tė tij. Tregtarėt dhe banorėt e tjerė tė atij qyteti, thanė se dikur ai kishte qenė pijanik dhe e kalonte kohėn kot, por ama ishte njė njeri shpirtmirė. Pastaj u bė gjyqi; Aksinofi u akuzua pėr vrasjen e tregtarit nga Riazani dhe pėr vjedhjen e njėzetė mijė rublave. E shoqja e tij, ishte e dėshpėruar e gjora dhe nuk po dinte ēfar tė besonte. Femijėt ishin tė vegjėl. Mė i vogli, ishte foshnjė nė gji. Fatzeza, pa ēpa, mori me vete femijėt dhe shkoi u sistemua, shkel e shko, nė qytetin ku i shoqi ishte burgosur. Nė fillim nuk e lejuan ta takonte, por pas shumė tė luturash, ajo mori lejen nga zyrtarėt dhe, mė nė fund, u gjend te burgu ku dergjej Aksinofi. Kur e pa tė shoqin tė veshur me rrobat e burgut, tė lidhur me zinxhirė, tė mbyllur tok me njerėz tė hurit e tė litarit, sė shkretės i ra tė fikėt dhe nuk u pėrmend pėr njė goxha kohė. Si erdhi nė vete, i mbėshtolli fėmijėt pas shtatit dhe u ul afėr tė shoqit. I tregoi pėr ndodhjet e shtėpisė dhe pastaj e pyeti pėr atė qė i kishte bėrė vaki atij. Dhe i ziu, i tha asaj gjithēka dinte dhe vetė. - Ēdo bėjmė tani? - hoqi me zemėr e shkreta grua. - Duhet ti shkruajmė Carit, ti lutemi qė tė mos lejojė ti ndodhė gjėmė e tillė, njė njeriu tė pafajshėm. E shoqja i tha se ia kishte dėrguar njė letėr Carit, por nuk ja kishte vėnė njeri veshin. Aksinofi uli sytė pa folur dot asnjė fjalė. Mu atė kohė, gruaja vazhdoi: - Nuk doli pa gjė ajo ėndrra qė pashė me flokėt e tu tė zbardhur. Tė kujtohet? Nuk duhet tė ishe nisur atė ditė... Dhe pas njė-ēikė: - Vanja, shpirt, thuaji gruas tėnde tė vėrtetėn; nuk ishe ti ai qė e bėre? - foli duke kaluar gishtat e saj nėpėr flokėt e tij. - Pra, edhe ti dyshon tek unė! - pothuajse psherėtiu Aksinofi dhe, duke fshehur fytyrėn nė duar, zuri tė qante. Mu atė minutė, njė ushtarak erdhi i tha tė shoqes dhe fėmijėve, se koha aq ishte, se duhej tė largoheshin dhe Aksinofi, i tha lamtumirė familjes sė tij pėr herė tė fundit. Me tė mbetur vetėm, fatziu mendoi edhe njė herė ato qė ishin thėnė dhe, kur iu kujtua qė edhe e shoqja, dyshonte pėr tė, tha me vete: “- Me sa duket, vetėm Zoti mund ta dijė tė vėrtetėn, vetėm Atij mund ti drejtohem, vetėm mėshira e Tij nė bėftė punė!” Dhe nuk shkroi mė letra, hoqi dorė nga ēdo shpresė dhe rrinte e i lutej vetėm Zotit. Aksinofi u dėnua me rrahje dhe u dėrgua nė miniera. U rrah vėnēe me kamxhik dhe kur iu shėruan plagėt e kėrbaēit, e degėdisėn pėr nė Siberi, me tė dėnuar tė tjerė. Pėr njėzetė e gjashtė vjetė, Aksinofi hoqi pikėn e zezė nė Siberi. Flokėt iu zbardhėn si dėbora dhe mjekra iu zgjat, iu hollua dhe iu thinj. Iu shua gjithė gėzimi; ishte bėrė si bihut, aty ndalonte, aty ecte ngadalė, fliste pak, dhe kurrė nuk qeshte, por lutej shpesh. Nė burg mėsoi tė bėnte kėpucė dhe fitoi ca para, me tė cilat bleu “Jetėt e tė Shenjtėve”. Shfletonte nė libėr kur kishte dritė tė mjaftueshme nė birucė; tė dielave nė kishėn e burgut lexonte mėsimet dhe kėndonte nė kor, sepse zėrin e kishte ende tė mirė. Autoritetet e burgut, e pėlqenin Aksinofin pėr urtėsinė e tij dhe shokėt nė vuajtje, e respektonin; ata e quanin “Gjyshi” ose “I Shenjti”. Kur donin tiu bėnin ankesa autoriteteve tė burgut, pėr ndonjė pakėnaqėsi, gjithmonė zgjidhnin Aksinofin si pėrfaqėsuesin e tyre; dhe kur kishte sherre mes tė burgosurve, ai ua sheshonte gjėrat dhe ua gjykonte ēėshtjet. Nuk i vinte asnjė lajm prej shtėpisė dhe Aksinofi, as nuk e dinte nėse e shoqja dhe fėmijėt, ishin ende gjallė. Njė ditė, erdhi nė burg njė grup i ri tė dėnuarish. Nė mbrėmje, tė burgosurit e vjetėr, u mblodhėn rreth tė rinjve dhe zunė ti pyesnin se nga ēqytet e fshat vinin dhe pėrse ishin dėnuar. Aksinofi ishte ulur edhe ai, pranė tė sapoardhurve dhe vetėm dėgjonte, me njė ndjenjė pikėllimi, ato qė thuheshin. Njė prej tė dėnuarve tė ardhur rishtaz, njė burrė i gjatė dhe i fortė, rreth tė gjashtėdhjetave, me njė mjekėr tė shkurtėr e tė thinjur, po u tregonte tė tjerėve se pse ishte dėnuar. - Epo, miq - po thoshte ai - unė vetėm se mora njė kalė qė ishte lidhur nė njė sajė, u arrestova dhe u akuzova pėr vjedhje. U thashė qė kalin e mora vetėm qė tė shkoja mė shpejt nė shtėpi dhe pastaj do ta lėshoja, pėr mė tepėr qė karrocieri ishte njė mik i ngushtė imi. Kėshtu iu thashė. Jo, - mė thanė, - ti e vodhe! Por se si dhe se ku e vodha, ata nuk ishin nė gjendje ta thonin. Tani…unė vėrtetė kisha bėrė njė zullum dhe e drejta e donte tė isha kėtu brenda, ku e ku mė pėrpara, por nė atė kohė, nuk mundėn tė mė gjenin. Kurse tani, mė rrasėn kėtu pėr hiēgjė. Eh… Janė gėnjeshtra kėto qė thashė, kam qenė nė Siberi mė pėrpara, por nuk qėndrova gjatė. - Prej nga je? - se kush e pyeti. - Nga Vladimiri. Familja ime ėshtė nga ai qytet. Emrin e kam Makar, por mė thėrrasin edhe Semioniē. Aksinofi ngriti kokėn. - Mė thuaj Semioniē, a njeh ndonjė prej tregtarėve Aksinof nė Vladimir? A janė ende gjallė ata? - e pyeti me ndrojė. - I njoh the? Sigurisht qė po. Aksinofėt janė tė pasur, edhe pse i ati i tyre ėshtė nė Siberi. Njė mėkatar si ne, me sa duket. Po ti, o Gjysh, si ke pėrfunduar kėtu? Aksinofit nuk i pėlqente tė fliste pėr fatkeqėsinė e tij. Psherėtiu dhe tha: - Kam njėzetė e gjashtė vjet nė burg, pėr mėkatet e mia. - Ē far mėkatesh? - u bė kurioz Makar Semioniē. Por Aksinofi vetėm sa tha: - Epo, epo…do ta kem pasur hak, me sa duket! Nuk do kishte folur mė, por shokėt e tij i thanė tė sapoardhurit, se si kishte pėrfunduar Aksionofi nė Siberi; se si dikush kishte vrarė njė tregtar, kishte futur njė thikė mes plaēkave tė Aksinofit dhe, i gjori, kishte shkuar si qeni nė vresht. Me tė dėgjuar kėtė, Makar Semioniēi pa nga Aksinofi, pėrplasi pėllėmbėn pas gjurit dhe thirri: - Po kjo ėshtė e mrekullueshme! Vėrtetė e mrekullueshme! Po sa qenke plakur, mor Gjysh! E pyetėn pse u befasua kaq shumė dhe ku e kishte parė ai Aksinofin mė pėrpara, por Makar Semioniēi nuk u pėrgjigj. Ai vetėm tha: - Ėshtė e mrekullueshme vėrtet, se si u takuam kėtu, djema! Ama kėto fjalė, e bėnė tė mendohej Aksinofin. Mos vallė ky njeri e dinte se kush e kishte vrarė tregtarin? Ndaj tha: - Semioniē, ti mbase ke dėgjuar rreth asaj qė ndodhi atėherė, ose, ku i dihet, mė ke parė diku edhe mė pėrpara? - E si tė mos dėgjoja? Bota ėshtė mbytur me thashetheme. Por ka kaluar shumė kohė dhe nuk mė kujtohet mirė thashethemi i atėhershėm. - Mbase e ke dėgjuar se kush e vrau tregtarin - insistoi Aksinofi. Makar Semioniēi qeshi dhe tha: - Duhet tė ketė qenė ai qė iu gjet thika nė trastė. Nėse ndonjė tjetėr e fshehu thikėn “ai nuk ėshtė njė hajdut derisa e kapėn” thotė njė fjalė e urtė. E si mund tė tė fusė tjetri, njė thikė nė trastėn tėnde, kur ti e ke nėn kokė? Do zgjoheshe patjetėr. Aksinofi e dėgjoi ētha dhe u ndje shumė i sigurt se para syve, kishte vrasėsin e tregtarit. U ngrit dhe iku. Atė natė, Aksinofi nuk vuri gjumė nė sy. Ndihej tmerrėsisht i trishtuar dhe ēnuk i shkoi nėpėr mend. Pamja e sė shoqes, ashtu siē ishte ditėn qė u ndanė pėr tė shkuar nė panair. Iu bė sikur tė ishte aty; sikur ngriti kokėn dhe sytė nga ai, ai dėgjoi tė folurėn dhe tė qeshurėn e saj. Pastaj pa fėmijėt, tė dy tė vegjėl, siē ishin atėherė, njeri i veshur me njė mantel tė vogėl dhe tjetri, nė gjirin e sė ėmės. Pastaj ju kujtua vetja, ashtu si kishte pas qenė, i ri dhe i gėzuar. Ju kujtua se si ishte ulur tė luante kitarėn nė hajatin e bujtinės kur e arrestuan dhe se sa pa halle kishte qenė dikur... Me mendje pa vendin ku e kishin rrahur, xhelatin dhe njerėzit qė rrinin pėrreth; zinxhirėt, tė dėnuarit, gjithė njėzetė e gjashtė vitet e jetės sė tij nė burg dhe rrėnimin e tij kur as ia priste mendja. Gjithė kjo, e trishtoi kaq shumė, sa qė ishte gati tia hiqte vetes. “- Dhe e gjitha, per shkak tė atij maskarai!” - gati hoqi me shpirt Aksinofi. Urrejtja kundėr Makar Semioniēit iu ndje kaq e madhe, sa ndjeu tė fortė shtysėn pėr hakmarrjen, ēka se kjo mund ti kushtonte shtrenjtė atij vetė. Vazhdoi tė pėrsėriste lutje gjatė gjithė natės, por nuk qe e mundur tė gjente qetėsi. Tėrė ditėn nuk iu afrua fare Makar Semioniēit, as qė ia hodhi sytė. Kaluan dy javė kėshtu. Aksinofi nuk mund tė mbyllte sy netėve dhe ishte aq keq, sa nuk dinte nga tia mbante. Njė natė, ndėrsa po ecte nėpėr burg, vuri re copa dheu, qė dilnin nga poshtė njėrit prej krevatėve ku flinin tė burgosurit. Mbajti kėmbėt pėr tė parė ēfar ishte. Papritur, Makar Simioniēi doli zvarrė sė poshtmi krevatit dhe pa Aksinofin si me frikė. Aksinofi u pėrpoq tė kalonte pa u vėnė re, por Makari i kapi krahun dhe i tregoi se kishte gėrrmuar njė vrimė poshtė murit dhe e fshihte dheun, duke e futur nė ēizmet e tij tė larta. E zbrazte ēdo ditė, kur tė burgosurit shkonin nė punė. - Vetėm rri urtė, plakush dhe do tė marr edhe ty, kur tia mbath vetė. Nėse do flasėsh, ata kanė pėr tė mė ngordhur nė dru, por mė pėrpara, unė ty kam pėr tė ta marrė shpirtin, ta dish. Aksinofi u drodh nga inati, duke parė armikun e tij mu pėrpara hundės. - Nuk kam qejf tė arratisem, ndaj dhe ti, ske pse tė mė vrasėsh; mė ke vrarė njė herė shumė kohė mė parė! Do shoh e do bėj, si tė urdhėrojė Zoti. - tha dhe i shtyu dorėn Makar Simioniēit. Tė nesėrmen, kur tė burgosurit u nxorėn pėr nė punė, ushtarėt shoqėrues, vunė re se disa prej tė dėnuarve, zbraznin copa dheu nga ēizmet e tyre. Burgu u kontrollua dhe tuneli u gjet. Drejtori erdhi dhe i pyeti tė gjithė tė burgosurit, pėr tė mėsuar se kush e kishte gėrmuar gropėn. Tė gjithė e mohuan tė qenurit nė dijeni tė saj. Ata qė e dinin, nuk mund ta tradhėtonin Makar Semioniēin, duke e pasur tė qartė se do dėnohej me rrahje pėr vdekje. Nė fund, drejtori u kthye nga Aksinofi, tė cilin e njihte pėr njeri tė mirė dhe i tha: - Ti je plak qė tė besojmė, nė emėr tė Zotit, mė thuaj, kush e gėrmoi gropėn? Maker Semioniēi qėndronte pa ēarė kokėn, duke parė drejtorin dhe rrallė i hidhte sytė nga Aksinofi. Duart dhe buzėt e Aksinofit u drodhėn dhe, pėr njė copė herė, nuk mundi tė fliste. Vetėm bluante me vete; “- e pse ta mbroj, atė qė mė shkatėrroi jetėn? Le tė paguajė pėr atė qė kam vuajtur unė. Nėse tregoj, ata do ta rrahin pėr vdekje dhe, ēėshtė mė keq akoma, unė mbase dyshoj gabimisht tek ai. Le qė, nė fund tė fundit, ētė mirė do tė kem unė nga gjithė kjo histori?”. - Hė, plakush, - kėmbėnguli drejtori, - na thuaj tė vėrtetėn. Kush gėrmoi poshtė murit? Aksinofi hodhi sytė nga Makar Semioniēi dhe tha: - Nuk mundem, shkėlqesia juaj. Nuk ėshtė vullneti i Zotit, qė unė tė tregoj. Bėni ētė doni me mua, jam nė dorėn tuaj. Sado qė drejtori u pėrpoq, Aksinofi nuk foli mė dhe kėshtu ēėshtja u mbyll. Natėn qė pasoi, kur Aksinofi ishte shtrirė e bėrė gati pėr gjumė, dikush u afrua me qetėsi dhe iu ul nė shtrat. Ai pa nėpėr errėsirė dhe njohu Makarin. - Ēdo tjetėr prej meje? - e pyeti. - Pse erdhe kėtu? Makar Semioniēi qėndronte i heshtur pėrfund shtratit. Ndaj Aksinofi u ngrit ndenjur: - Ēfar do? Largohu, ose do thėrras rojen! Makar Semioniēi u pėrkul mbi Aksinofin dhe pėshpėriti: - Ivan Dimitriē, mė fal! - Perse? - mezi pyeti Aksinofi. - Isha unė, ai qė e vrava tregtarin dhe e fsheha thikėn nė gjėrat e tua. Doja tė tė vrisja edhe ty, por dėgjova zhurmė jashtė, ndaj e fsheha thikėn nė trastėn tėnde dhe u hodha nga dritarja. Aksinofi rrinte i heshtur e nuk dinte ētė thoshte. Makar Semioniēi shkau nga krevati dhe u gjunjėzua nė shesh. - Ivan Dimitriē, - tha ai, - mė fal! Pėr dashurinė e Zotit, mė fal! Do tregoj qė e vrava unė tregtarin dhe ti do lirohesh e do kthehesh nė shtėpi. - Kollaj pėr ty tė flasėsh, - tha Aksinofi, - Po unė kam vuajtur njėzetė e gjashtė vjetė pėr shkakun tėnd. E ku mund tė shkoj tani?! Gruaja ime ka vdekur dhe fėmijėt mė kanė harruar. Nuk kam ku tė mbytem… Makar Semioniēi nuk u ngrit, por filloi tė pėrplaste kokėn nė dysheme. - Ivan Dimitriē, mė fal! - lebetitej - Kur mė rrahėn me kamxhik, nuk ishte kaq e vėshtirė tė duroja, sa ēėshtė tani, qė tė kam ty pėrpara syve. E prapė, ti pate mėshirė pėr mua, nuk tregove. Pėr hir tė Krishtit , mė fal, si maskara qė jam! Dhe filloi tė dėneste. Kur e pa nė atė gjendje, filloi te qante edhe Aksinofi. - Zoti do tė tė falė, - pėshpėriti si nė lutje - Ka tė ngjarė qė unė jam njėqind herė mė i lig se ty… Dhe nga kėto fjalė, zemrėn e ndjeu mė tė lehtė e malli pėr shtėpinė, sikur iu largua. Nuk kishte mė dėshirė tė dilte nga burgu, dėshironte vetėm ti afrohej ora e vdekjes. Pavarėsisht atyre qė i tha Aksinofi, Makar Semioniē e rrėfeu fajin e tij. Vetėm se, kur i erdhi urdhri pėr lirim, Aksinofi kishte vdekur...

  10. #10
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,457
    Faleminderit
    4
    34 falenderime nė 25 postime

    Pėr: Leon Tolstoi

    - Mė lejoni t’iu pyes, - i tha – jeni mason?
    - Po, bėj pjesė nė vėllazėrinė e frank-masonėve, - tha udhėtari, duke e shikuar nė sy Pjerin, pėrherė e mė thellė. – Nė emėr tė tyre si edhe nga ana ime, ju jap dorėn si vėlla.
    - Kam frikė, - tha Pjeri me buzė nė gaz e duke u lėkundur midis besimit qė i frymėzonte masoni dhe prirjes qė kish pėr t’i quajtur gjepura ato qė besonin ata – kam frikė se jemi shumė larg njėri tjetrit, se botėkuptimi im ėshtė aq i kundėrt me atė tuajin, sa nuk do tė mundim kurrė tė kuptohemi e tė merremi vesh.
    - E di botėkuptimin tuaj, - tha masoni, - dhe ky botėkuptim pėr tė cilin flisni e qė iu duket fryt i punės suaj intelektuale, ėshtė botėkuptimi i shumicės sė njerėzve, ėshtė fryti uniform i krenarisė, i pėrtacisė e i padijes. Mė falni, zoti im, po tė mos iu njihja nuk do shtroja bisedė me ju. Botėkuptimi juaj ėshtė njė gabim i hidhur.
    - Po unė, nga ana ime, mund tė mendoj fare mirė se jeni ju nė gabim, - ia ktheu Pjeri me njė buzėqeshje tė ndrojtur.
    - Unė nuk do tė goxoj kurrė tė them se e njoh tė vėrtetėn – tha masoni, duke e ēuditur perherė e mė shumė Pjerin me saktėsinė dhe forcėn e fjalėve tė tia. – Fill i vetėm, njeriu nuk e arrin dot kurrė tė vėrtetėn, gur gur bėhet kalaja, vetėm me pjesėmarrjen e tė gjithėve, me mijėra breza, nga i pari ynė Adami e gjer nė kohėn tonė, ngrihet ai tempull qė duhet tė jetė shtėpia e denjė e Tė Madhit Zot, - tha masoni e mbylli sytė.
    - Dua t’iu them, se nuk besoj, nuk... besoj nė Zotin, - foli Pjeri me keqardhje e gjyē, duke ndjerė nevojėn qė tė thosh tė vėrtetėn.
    Masoni e vėshtroi me vėmendje dhe qeshi pa zė siē do tė qeshte njė kamės i madh, qė ka miliona, nga fjalėt e njė tė vobekti i cili i qahej se s’kish ku tė gjente pesė rubla tė shkreta qė do ta bėnin tė lumtur.
    - Po ju nuk e njihni, zoti im, - tha masoni. – Ju s’mund ta njihni. Ju nuk e njihni e prandaj jeni fatkeq.
    - Po, po fatkeq jam, - pohoi Pjeri, - po ē’mund tė bėj?
    - Ju nuk e njihni, zoti im, dhe prandaj jeni shumė fatkeq. Ju nuk e njihni, po Ai nuk ėshtė kėtu, Ai ėshtė nė mua, Ai ėshtė nė fjalėt e mia, ėshtė nė ty e gjer nė fjalėt e njė sakrilegje qė sapo nxore nga goja, - tha masoni me njė zė tė rreptė qė i dridhej.
    Heshti dhe psherėtiu, duke dashur siē dukej ta shtronte gjakun.
    - Sikur Ai tė mos ishte, - tha me zė tė ulėt, - ne nuk do flisnim pėr Tė, zoti im. Pėr ēfarė, pėr Kė folėm? Kė mohove ti? – tha befas me njė autoritet e rreptėsi entuziaste nė zėrin e tij. – Kush e shpiku nėqoftėse nuk ėshtė? Pse lindi nė mendjen tėnde pandehma se na ekzistoka njė qėnie e tillė e pakuptueshme. Pėrse ti dhe gjithė njerėzit keni marrė me mend ekzistencėn e njė qėnie tė tillė tė papėrfytyrueshme, tė njė qėnieje tė plotfuqishme, tė pėrjetshme e tė pakufishme nė tė gjitha cilėsitė e saja?...
    E preu fjalėn dhe heshti njė copė herė tė mirė. Pjeri as mundte as donte ta prishte kėtė heshtje.
    - Zoti ekziston, po ėshtė shumė e vėshtirė qė ta kuptosh, - zuri prapė tė fliste masoni; tani nuk shikonte Pjerin nė fytyrė, po vėshtronte drejt pėrpara tij, duke shfletuar fletėt e librit me duart e plakura, qė i dridheshin e qė s’i rrinin rehat nga tronditja e brendshme qė ndjente. – Sikur Ai, pėr tė cilin flasim, tė ish njeri dhe ti tė dyshoje pėr ekzistencėn e tij, unė do tė ta sillja kėtė njeri, do ta merrja pėr dore e do tė ta tregoja. Po si tė mundja unė, mortar i mjerė, t’i tregoj tėrė gjithpushtetin, tėrė amėshimin, tėrė Hirin e Tij atij qė ėshtė i verbėr, apo atij qė mbyll sytė tė mos E shohė, tė mos E kuptojė, e tė mos shohė e tė mos kuptojė sa i ulėt, sa i ndyrė e sa i gabuar ėshtė vetė? Kush je ti? Ēfarė je ti? Kujton se je i urtė se munde tė nxjerrėsh nga goja ato fjalė sakrilegje, - tha me njė buzėqeshje tė hidhur e pėrēmonjėse, - po je mė budalla e mė lolo nga njė ēilimi qė, duke lojtur me pjesėt e njė sahati tė fabrikuar me mjeshtėri, do tė guxonte tė thosh se nuk beson nė sahatēinė qė e ka bėrė, mbasi nuk e kupton pėrse ėshtė bėrė ky sahat. Ėshtė vėshtirė ta njohėsh... Shekuj me rradhė, nga i pari ynė Adami e gjer nė ditėt tona, ne pėrpiqemi ta fitojmė kėtė njohje dhe jemi larg, larg nga qėllimi ynė sa qielli me dhenė, po nė paaftėsinė tonė pėr ta kuptuar ne shohim vetėm dobėsinė tonė dhe madhėshtinė e Tij

    Pjeri, duke e shikuar masonin nė fytyrė, me zemėr tė ndrydhur e me sy tė shkėlqyer, e dėgjonte pa ia prerė fjalėn, dhe nuk e pyeste, po besonte me gjithė shpirt nė ato qė i thosh ky njeri i huaj. A mos po i mbushej mendja nga arsyetimet e shėndosha tė frank-masonit? Mos vallė e bėnin pėr vete intonacionet e ngrohta tė zėrit tė oratorit, qė herė dridhej nga mallėngjimi e herė kėputej si i mbytur nga lotėt e brendshėm, tė zėrit qė e prekte mu nė zemėr, e rrėmbente dhe e nanuriste si tė ish fėmijė? Mos e hipnotizonte ai vėshtrim ku vetėtinte flaka e njė bindjeje tė sinqertė? Mos e tronditnin kjo paqe e kulluar shpirtėrore, kjo qartėsi dhe vendosmėri prej apostulli, aq mė fort se formonin njė kontrast tė pėrsosur me atoninė e vet morale dhe shkretėtirėn e dėshpėruar tė shpirtit tė tij? Sido qė tė ishte, dėshironte me mish e me shpirt qė tė besonte, dhe besonte, zemra i freskohej nga njė ndjenjė paqeje tė lumur, i dukej sikur shkrifėrohej, sikur pėrtėrihej, sikur kthehej sėrish nė jetė.
    - Zotin nuk e njohim dot me mendje, vetėm jeta na bėn qė ta kuptojmė, - tha masoni.
    - Nuk kuptoj, - u pėrgjigj Pjeri, duke ndjerė i tmerruar se nė shpirtin e tij po ēonte krye sėrish dyshimi. Kish frikė se mos vallė e bindnin arsyetimet e dobėta e tė errėta tė bashkėfolėsit tė vet. Trembej se vallė u besonte e mos e plakoste dyshimi. – Nuk kuptoj, - tha, - si bėhet qė mendja njerėzore tė mos arrijė dot ta njohė Zotin?!
    Masoni iu pėrgjigj me buzėqeshjen e tij tė ėmbėl prej babai tė dhembshur:
    - Urtėsia mė e lartė dhe e vėrteta ėshtė ai ajo vesa qiellore, si njė lėng i kulluar e i dlirė qė duam ta marrim nė veten tonė. A mundem unė ta shtie kėtė lėng tė dlirė nė njė vazo tė papastėr dhe tė gjykoj mbi dlirėsinė e tij? Vetėm me pastrimin e brendshėm tė vetvetes mund ta shpie nė njė farė dlirėsie vesėn qiellore qė kam marrė nė veten time.
    - Po, po, kėshtu ėshtė, - pohoi me zė Pjeri
    - Urtėsia mė e lartė nuk mbėshtetet vetėm nė arsyen, dhe as shkencat profane si fizika, kimia, historia dhe degėt e tjera tė dijes njerėzore. Urtėsia njerėzore ėshtė Njė. Urtėsia mė e lartė, ka vetėm njė shkencė, shkencėn e Gjithėsisė, shkencėn qė shpjegon Krijimin dhe vendin qė zė njeriu aty. Pėr t’i bėrė vend nė veten tonė kėsaj shkence ėshtė e domosdoshme tė pastrojmė e tė pėrtėrijmė unin tonė tė brendshėm, dhe prandaj, para se tė dimė, duhet tė besojmė dhe tė perfeksionohemi. Dhe pėr t’ia arritur kėtyre qėllimeve ėshtė vėnė nė shpirtin tonė ajo dritė e Zoitit qė quhet ndėrgjegje.
    - Po, po, - tha Pjeri, i bindur plotėsisht.
    - Vėshtro me sytė e shpirtit unin tėnd tė brendshėm dhe pyete veten nė je i kėnaqur nga vetvetja. Ku ke arritur me ndihmėn e arsyes vetėm? Kush je ti? Jeni i ri, jeni i pasur, jeni i menēur, i mėsuar, zoti im. Me tėrė kėto tė mira qė iu janė dhėnė, ēfarė keni bėrė? A jeni tė kėnaqur nga vetja dhe jeta juaj?



    * (Pjesė e pėrzgjedhur nga "Lufta dhe Paqja", vėllimi 2.)

Tema tė Ngjashme

  1. Tolstoi dhe Arti?
    Nga Veshtrusja nė forumin Arti botėror
    Pėrgjigje: 5
    Postimi i Fundit: 05-01-2010, 09:22
  2. Lev Tolstoi: "Kėrkoj tė mė konsideroni musliman"
    Nga ORIONI nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 4
    Postimi i Fundit: 07-05-2007, 15:58
  3. Rrefimi im - Leon Tolstoi
    Nga Cupke_pe_Korce nė forumin Filozofi-psikologji-sociologji
    Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 19-02-2006, 13:57
  4. Jetėshkrime nga njerėz tė menēur!
    Nga Davius nė forumin Filozofi-psikologji-sociologji
    Pėrgjigje: 164
    Postimi i Fundit: 20-05-2005, 14:31
  5. Lev Tolstoi: "Kėrkoj tė mė konsideroni musliman"
    Nga Klevis2000 nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 02-11-2004, 13:35

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •