Close
Faqja 1 prej 13 12311 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 258
  1. #1
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime

    Lexoji keto Letra (Tregime) do tė Shplodhesh Menderisht

    Ne kete temė Perpos qe mund te lexoni tregime Interesante,mund edhe te kontriboni me ndonje tregim apo ndonje ngjarje interesante duke Postuar...


    ----------------------------------------------------------------------------------------
    Dielli pėrcėllonte me rrezet e tij, ndėrsa plaku mjekėrbardhė nisej pėr faljen e namazit tė drekės.Rrudhat e tij nė ballė tregonin vuajtjet e tij nė jetė, duke filluar qė nga fėmijėria e tij e deri nė ditėt e sotme. Por, pėr ēudi, nė sytė e tij vėrehej krenaria dhe brendia e shpirtit tė lumtur, e nganjėherė ajo lumturi manifestohej me buzėqeshje e cila rrėnjėt I kishte nė besimin e tij nė Allahun, besim I kultivuar me njė ndjenjė tė veēantė.

    Derisa po kalonte skajin e rrugės, rastisi nė njė ēun me njė ēantė nė dorė I cili duke vrapuar goditi plakun dhe u rrėzua pėrtokė. Plaku I habitur nga ky takim I papritur me njė njeri me tė cilin e dallonin 70 vite, filloi ta ngrisė fėmijėn e rrėzuar I cili filloi tė qajė nga dhembjet e shkaktuara. Duke ia shkundur pluhurin nga rrobet e tij tė mira, duke e vendosur gishtin afėr buzėve pėr tė heshtur, preku syrin dhe lėvizin dorėn djathtas e majtas pėr tė ndėrprerė qarjen. Beshiri I vogėl menjėherė e kuptoi se plaku me tė cilin u ndesh ėshtė shurdhmemec. Filloi ta shikojė me sy tė mbushur me lot, derisa plaku ia prekte mjekrėn e tij tė butė dhe duke e puthur nė faqe, duke ia bėrė me shenjė se a dėshiron tė shkojė diku me tė.



    Beshiri me njė lėvizje tė kokės ia bėri me shenjė se u pajtua me propozimin e tij. U nisėn dhe mbėrritėn te dera e oborrit tė xhamisė. Aty Beshiri e kuptoi se plaku e kishte ftuar qė tė shkojnė nė xhami. Mirėpo, ēfar tė bėjė Beshiri I vogėl nė xhami, kur nuk kishte mėsuar se si tė falej dhe po I thotė plakut se nuk di tė falet. Plaku I urtė I tha se do ta mėsojė tė falet. Morrėn abdest dhe hynė nė xhami.Ezani ushtoi duke lajmėruar kohėn e namazit tė drekės, ndėrsa Beshiri shikonte ne lartėsitė e xhamisė pėrbrenda duke u habitur dhe duke menduar se sa ėshtė kjo xhami e lartė.



    Plaku filloi ta mėsojė Beshirin vetėm me lėvizjet e namazit e pasi qė ishte shurdhmemec, nuk kishte mundėsi tia mėsojė edhe duatė pėrcjellėse tė namazit.

    Pas faljes sė namazit, plaku dhe Beshiri u nisėn pėr nė shtėpi, mirėpo ende pa mbėrri nė destinacion, plaku hyri nė njė dyqan dhe I bleu atij disa bombone dhe ia futi nė ēantė, sėrish duke ia bėrė me sy dhe me gisht si shenjė qė tė heshtė.

    Kjo pamje vazhdoi edhe ditėve tjera sa qė Beshirit iu bė shprehi shkuarja me plakun pėr tė falė namazin, mirėpo kėsaj here nė shtėpi tė plakut e cila nuk ishte edhe aq larg shtėpisė sė Beshirit. Beshiri edhe kur luante me shokėt futboll, lojė kjo shumė e dashur pėr tė, kur shihte plakun qė po kalonte andej pari, linte lojėn dhe vraponte pas tij, sepse ishte koha e namazit..

    Kaluan shumė vjet dhe Beshiri pas kryerjes sė shkollės fillore, udhėtoi pėr nė Xhidde, qytet bregdetar nė Arabinė Saudite, pėr tė vazhduar shkollimin e mesėm dhe atė universitar.

    Beshiri qė atje filloi tė mėsojė se si falet namazi me duatė pėrcjellėse, kuptoi esencėn e namazit, mėsoi leximin e Kuranit, sepse tė gjitha kėto ishin shumė problem tė mėsohen nė njė vend sikur Tunisi pėr shkak tė qėndrimit tė shtetit me laicizėm ndaj Islamit. Shkurt Beshiri dhe bashkėkombasit e tij ndjeheshin tė huaj sa I pėrket islamit nė atdheun e tyre.

    Pas disa viteve qėndrim nė Arabinė Saudite, Beshiri u kthye nė shtėpi, por kėsaj here jo si njė Beshir I vogėl, por I rritur me shtat tė lartė, me njė fytyrė tė rrumbullakėt, me sy tė kthjellėt dhe me njė buzėqeshje tė madhe.Mirėpo, ende pa shkuar pėr tė vizituar familjen e tij, sė pari shkoi tė vizitojė plakun e fėmijėrisė sė tij, I cili kishte mbjellur te ai dashurinė e Islamit, namazit edhe pse me gjuhėn e gjesteve.

    Takoi plakun I cili kishte qenė nė shtėpi pėrbrenda. Shtėpia ishte shumė e vogėl, me njė korridor tė vogėl dhe me dy dhoma tė vogla. Plaku u gėzua shumė pėr ardhjen e Beshirit, saqė I pikuan lotėt nėpėr faqe. Ndejti pak me tė dhe u nis pėr te familja e tij.

    Pas njė kohė kuptoi se plaku ishte sėmurė dhe Beshiri shkoi pėr ta vizituar atė. Kur hyri brenda, pa se plaku ishte shtrirė nė shtrat dhe po flinte. Por pėr ēudi, nė momentin kur hyri Beshiri nė dhomė, ai hapi sytė dhe ktheu kokėn kah ai. Beshiri iu afrua plakut dhe u ul afėr tij.Kapi dorėn e tij dhe e puthi nė shenjė dhimbjeje pėr tė qė ėshtė I sėmurė, ndėrsa plaku shtrėngoi dorėn e Beshirit. Beshiri me shenja tė dorės po e pyet se si ėshtė me shėndet dhe se do tė bėjė mė mirė, ndėrsa plaku duke ngritur mesin e buzėve dhe duke ulur skajet e tyre, ia bėri me shenjė Beshirit se pėr tė ka ardhur fundi. Por plaku I tha se qė njė javė nuk ka bėrė namaz, ndėrsa Beshiri I ēuditur e pyeti se pse. Ai I tha se pa abdest si tė falet.Beshiri u mendua pak dhe doli pėrjashta ku nė njė qoshe gjeti njė gur deri diku tė madh, ia afroi dhe I tregoi se si merret tejemmumi. Plaku mori tejemmum ndėrsa Beshiri tash po e meson se si tė falet kur ėshtė I shtrirė. Kėshtu, derisa plaku po falte namazin, pasi mbaroi, filloi tė ndjehet edhe mė keq, kėshtu qė ndjente se fundin e ka shumė afėr. Plaku shikonte Beshirin mu nė sy, duke I treguar atij se fundi ėshtė, ndėrsa Beshirit filluan tI pikojnė lotėt nga dhembja. Ashtu nė atė moment, Beshiri me gjeste po I thotė plakut se: Kur isha unė fėmijė, ti ma mėsove namazin ndėrsa unė po ta mėsoj nė pleqėri. Plaku me dhembje tė mėdha, buzėqeshi dhe I tha Beshirit (me gjeste): Unė ta mėsova namazin nė fillim tė jetės, ndėrsa ti po ma mėson namazin nė fund tė jetės , dhe menjėherė pas kėsaj, drejtoi sytė kah tavani I shtėpisė dhe dha shpirt.

    Njerėzit e mėdhenj njėherė vdesin por gjithmonė jetojnė. Plaku tė cilit as unė nuk arrita tia mėsoj emrin, ishte mėsuesi dhe thirrėsi mė I mirė nė islam. Dinte tė dojė dhe ta dojnė. Unė isha ai qė e kam dashur mė sė shumti, sepse iu gjeta nė momentin e vdekjes, tha Beshiri me lotė nė sy duke na treguar neve ngjarjen e tij tė vėrtetė nė jetė. Edhe unė isha ai njėri prej shumė vetėve qė e dėgjuam kėtė tė ngjarė tė cilit as pa e njohur plakun e Beshirit, mu mbushėn sytė me lot.

    Muzdelifeja ishte vendi I bekuar sepse takuam njerėz tė bekuar me jetė interesante tė bekuar, siē ishte jeta e Beshirit.

    Ndėrsa sa pėr tė ngjarat tjera, tjetėr herė..
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  2. #2
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    Letėr e njė luftėtari tė UĒK-sė nga Shqipėria

    Bija ime!

    Aq e kisha dashur qė tė jem afėr teje, tė shoh se sa je rritur. Por edhe pse jam larg, larg saqė na ndajnė dy botėra, unė e ndjej veten krenar dhe shumė afėr teje, kur e di se pėr cka u sakrifikova, e ti bija ime e dashur, duhet tė jesh shumė krenare, gjithmonė tė ecėsh me kokė tė ngritur lart, tė mos dorėzohesh edhe pse disa tė mendojnė pėr jetime.

    Unė jam larg, thash sa dy botėra, por shpirti im cdo mbrėmje vie nė natė, nė dhomėn tėnde ti pėrkdhel flokėt e arta, flokėt e gjata, qė aq shumė i desha.

    Pas ca kohėsh me anė tė kėsaj letre, nuk dėshiroj qė tė tė arsyetohem pėr ikjen time pa fjalė, pa gjurmė, por tė tė them se edhe pse unė vdiqa, kėtij populli tė pėrvuajtur duhej t'i dalė dikush nė krah.

    Unė isha i fundit qė mora kėtė guxim, sepse shokėt e vėllezėrit e mi, mu atėherė kur u paraqita pėr nė luftė, ata vetėm se kishin ujitur tokėn me gjakun e tyre, e lulet e lirisė sa vijnė e rriten.

    Bija ime! Ngre kokėn lart, se nuk dėshiroj tė tė shoh se si e ndjen veten jetime. Ta lash nėnėn, e cila ishte frymėzimi im pėr tė shkuar nė luftė, zemra e cila gjakoi pėr mua, qė juve t'ju shoh tė lirė, tė kėnaqur nė atdheun tonė tė shkelur nga cizma e fėlliqur. Ajo prej tani do tė jetė udhėzimi yt, por tė pėrkujtoj, kujdesu shumė pėr tė.

    Bija ime! Letrėn qė po e lexon, ėshtė shkruar mu nė front, ku dominon fryma e barotit, fryma e lirisė, sepse llomotitjet e askujt nuk vlejnė, e as shitjet e patriotėve nuk bėjnė para, nėse nuk je nė front tė luftės, e tė shikohesh me armikun nėpėrmjet shėnjestrės. Kjo ėshtė kėnaqėsia e vetme, qė mund ta pėrjetojė secili qė dėshiron tė vdesė e jo tė luftojė me shpresė qė tė kthehet nė familje.

    Tė lutem bija ime! Mos ma kėrko varrin se nuk do tė ma gjeshė. Dije edhe mbaje mend se varri im ėshtė nė Sllupcan, nė Tanushė, nė Kalanė e Tetvės. Kėtu prehen eshtrat e mia. Tė lutem mos ngurro, dhe thuaju tė gjithėve qė mos tė ngurrojnė qė tė mė ngrisin pėrmendore, sepse nuk dhashė jetėn pėr pėrmendore e pėr strofa kėngėsh, por vetėm e vetėm qė tė fitoj kėnaqėsinė e Zotit qė e falėnderoj shumė qė mė gatoi aq mirė.

    E di se tash duke i lexuar kėto rreshta tė pikojnė lotėt, por mė vie shumė e qartė se ato janė lotėt e krenarisė, e jo lotėt e dhimbjes pėr babanė e vdekur, pėr babanė i cili flijoi veten sikur shumė baballarė tjerė.



    Bija ime!



    Janė kėto fjalėt e mia tė fundit, sepse pas kėsaj nisem nė njė betejė nė tė cilėn nuk ka mbrapa. Bėhu vajzė e mirė, e ndershme, e dėgjueshme ndaj nėnės, bėhu vajzė e diturisė, e sinqertė. Mos lejo qė kjo botė mashtruese tė tė kapė me thonjtė e saj tė fėlliqur e tė tė cojė ku janė shumė vajza tė mbetura rrugėve tė Italisė e Evropės. Nėse bija ime nuk pėrfundon kjo luftė e ti rritesh, do tė kisha dashur qė edhe ti tė jesh nė rradhėt e ushtrisė sė popullit, sepse vdekja nuk ėshtė asgjė pėr ata qė i ofrohen vullnetarisht.

    Ajo ėshtė fazė qė kėrkon haracin e saj, por qė shpėrblehet me njė botė, me njė jetė tjetėr pėr tė cilėn po ta dinte mirė bota, do tė ngarendnin tė gjithė qė ta marrin me shpatė.

    Tė lutem bija ime, pėrshėndeti tė gjithė njerėzit qė mė kanė njohur, tė gjithė miqtė. Pėrshėndete nėnė tėnde dhe ruaje si sytė e ballit, sepse shumė e respektova dhe mė respektoi.

    Mirė u pafshim nė botėn e amshuar, nė botėn ku nuk ka mė brenga. Dhashtė Zoti qė tė jemi tė gjithė bashkė, nė njėrin kopsht tė Xhenetit.



    P.S. E dashur, mos ia trego dhe mos ia lexo letrėn cupės tonė deri sa tė rritet e deri sa t'i mėsojė shkronjat. Ju dua shumė.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  3. #3
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    SOFRA E SYFYRIT



    Atė natė Aburrahmani nuk vuri gjumė nė sy deri nė syfyr. Shumė mendime, shumė trazime iu sollėn nė kokė.
    Ashtu duke qėndruar, afėr koftorit I cili bubullonte
    nga zjarri fort I ndezur, papritmas iu kujtua t'I dėrgojė njė falėnderim Zotit pėr tė gjitha tė mirat qė ia kishte dhėnė.
    - O Zot, o Allahu im, falėnderimet tė qofshin Ty, ti je Mėshirues, Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė mi ke dhuruar. Pas kėsaj lutje Abdurrahmani duke thėnė besmelen, tentoi tė flejė. Por, iu kujtua lutja
    qė sapo e kish pėrfunduar..Ty tė falėnderoj pėr tė gjitha tė mirat qė mi ke dhuruar. Kjo frazė e fundit i pėrsėritej.
    - Eh Zot, sa shumė tė mira qė mI ke dhėnė e qė dikush nuk i ka. Menjėhere filloi ti fiksohet nė kokė fjala e fundit qė dikush nuk i ka!
    Ngriti kokėn nga jastėku derisa bubullima dhe drita e zjarrit qė dilnin nga koftori e pėrkujtuan: - Ndoshta dikush sonte as zjarr nuk ka ndezur, ndoshta dikush sonte ka rėnė pėr tė fjetur, me dert sepse nuk ka meēfarė ta shtrojė sofrėn e syfyrit?!

    Kėshtu duke u menduar e kujtuar, i mbushur pėrbrenda me njė mėrzi qė e kishte kapluar, vonė vėrejti se nėpėr faqet e tij lėshohen lotė tė nxehtė, lotė qė dalin jashtė e qė kroin e tyre e kishin nė zemrėn e Abdurrahmanit, emri i tė cilit tregonte se vėrtetė ai ishte rob I Mėshiruesit. Ashtu qėndroi deri nė cingėrrimėn e sahatit tė kurdisur pėr syfyr. U zgjua, u vesh dhe derisa po bėhej gati pėr tė ngrėnė syfyr, i puthi dy ēupat e tij tė vogla qė ishin duke fjetur ėmbėl. Por, prapėseprapė nga koka e tij ende nuk ishte larguar brenga pėr njerėzit qė agjėrojnė pa syfyr pėr shkak se nuk kanė me ēka ta gėzojnė syfyrin. Pasiqė buka ishte gati, u ul dhe filloi tė hajė por kafshata e parė i lidhet nė fyt dhe nuk mundet ta pėrpijė. Mezi arriti ta ēojė kafshatėn e parė ndėrsa sytė e tij ishin ngulitur nė njė qoshe tė sofrės.
    - Abdurrahman, ēfar ke? E pyeti e shoqja.
    - Asgjė, asgjė! U pėrgjigj Abdurrahmani. Pas njė heshtje tė shkurtėr, foli edhe njėherė:
    - Grua, a ke menduar ndonjėherė pėr sofrėn e syfyrit?
    - Si mendon?- e pyeti Eminja.
    - A ke pyetur veten se sofra jonė pėrplot me tė mira,ndėrsa sofra e dikujt asgjė nuk ka, apo vetėm bukė tė thatė?!!
    Duke I thėnė fjalėt e fundit, iu drodh buza dhe lotėt filluan ti dalin, thuaja se shpėrtheu ujė nga sytė e tij. U ngrit nga sofra, piu pak ujė dhe veshi rrobet e trasha pėr tė dalė jashtė. Gruaja menjėherė doli pas tij dhe e pyeti: - Ku po shkon?!
    - Do tė kthehem menjėherė. Abdurrahmani tashmė ishte nisur drejt njė vendi tė caktuar. Ai ishte nisur te dyqani mė I afėrt, ndėrsa dyqanet gjatė Ramazanit punonin deri nė pėrfundim tė syfyrit. Ishte nisur me njė qėllim tė vetėm. Kishte vendosur qė t?I blente syfyrin dikujt. Po kujt se?!!
    - Selamu alejkum.
    - Alejkum selam Abdurrahman, urdhėro.He, ke mbetur pa bukė pėr syfyr a?
    - Jo, ngrėna syfyr, por dua tė blej diēka Bajram. Tė lutem mė shėrbe mė shpejtė se nuk kam kohė.

    - Po, menjėherė, urdhėroni ēfar po doni?
    Pasiqė bleu gjėrat e duhura, Abdurrahmani nė atė natė tė ftohtė me borė ishte nisur drejt njė shtėpie gatitė rrėzuar, e cila gjendej nė skaj tė qytetit. Pullazi
    I shtėpisė I shtrembėruar, ndėrsa nga lagėshtia shiheshin tullat e kuqėrremta pasiqė I kishte rėnė pjesa e lyer e mureve nga jashtė. Trokiti nė derėn kryesore, e cila me tė hyrė tė ēonte nė njė oborr tė vogėl. Nga plasat e derės vėrejti se nė shtėpi nuk ishte e ndezur asnjė dritė. Por, pas njė kohė tė shkurtė dėgjohet njė zė I ēirrur I njė plaku:
    - Kush ėshtė?
    - A je kėtu o xha Brahim?
    - Po, po bujrum, urdhėroni- u pėrgjigj xha Brahimi,
    njė I moshuar qė I kishte arritur tė tetėdhejtat, vite kėto qė vėreheshin nė ballin e tij plot rrudha dhe mjekrrėn e bardhė. Me tė parė se kush po e thėrret, xha Brahimi lėshoi zė:
    - Oooo Abdurrahman, ti je a?!! ? Eja, eja me shpejt se mėrdhimė.
    Abdurrahmani hyri Brenda nė shtėpinė e tij, e cila ishte e vogėl por e kishte pronarin me zemėr tė madhe.
    - Xha Brahim, po pse dritat I ke tė fikura, a nuk ėshtė koha e syfyrit?-pyeti Abdurrahmani.
    Xha Brahimi lėshoi njė ofshamė tė shkurtėr dhe pastaj heshti.
    - Ah, Abdurrahman, me ta thėnė tė drejtėn, isha duke fjetur e as qė kisha ndėrmend tė zgjohem. - Pse?-pyeti Abdurrahmani. - Po, si tė them?..pasoi heshtja?.- nuk kisha se me ēka tė bėj syfyr u pėrgjigj xha Brahimi. Abdurrahmani ndjeu njė barrė shumė tė rėndė nė shpirtin e tij pas kėtyre fjalėve, dhe shkurt u thellua nė mendime:?. Unė sa syfyre I kam ngrėnė me begati ndėrsa ky plaku I shkretė ku ta dij se sa ditė I ka agjėruar pa syfyr?-I thoshte vetes. Nga sytė e tij filluan t?I dalin lotėt pandalė dhe me zė tė mekur I shtriu duart pėrplot me tė mirat qė I kishte blerė.
    Kur e pa xha Brahimi se ēfar kishte bėrė Abdurrahmani tha:- Allahu nuk e humb kėtė popull derisa ka njerėz si ti?. Por loti e tradhėtoi. Abdurrahmani bashkė me xha Brahimin hėngrėn syfyr dhe pas njė ore u kthye nė shtėpi. Tė nesėrmen pasiqė kishte pėrfunduar punėn pak mė herėt pėr shkak tė namazit tė xhumasė, me tė arritur afėr xhamisė takoi Islamin dhe merr vesh se xha Brahimi, plaku me tė cilin kishte ngrėnė syfyrin , kishte vdekur po atė mėngjes. Abdurrahmani me dy ndjenja ia fail namazin e xhenazes; ndjenja e parė e dhimbjes pėr xha Brahimin, ndėrsa ndjenja e dytė, ndjenja e kėnaqėsisė shpirtėrore se arriti qė t?I bėjė njė tė mirė xha Brahimit, duke mos e ditur askush pėrveē Allahut.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  4. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar fisniku-student pėr postimin:

    Brisil (28-09-2013)

  5. #4
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    TREGIMI PĖR PENDIMIN E VĖRTETĖ



    Ky ėshtė njė tregim interesant pėr fuqinė e teubes, pendimit tė sinqertė te Allahu xh.sh. Njė vajzė marokene Leila El Heuli ishte sėmurė nga kanceri dhe mjekėt nuk ishin nė gjendje qė ta shėrojnė. Specialistėt mė tė mirė tė Europės nuk kishin mė shpresa pėr shėrimin e saj, madje edhe vetė Leila kishte humbur ēdo shpresė, mirėpo Allahu, I lartmadhėruar qoftė Ai, I sheh gjendjet. Nė vazhdim do ta lėmė vetė motrėn tonė Leila qė tė tregojė pėr veten e saj.

    Tregimi pėr shtimin e imanit, e treguar me fjalėt vetiake, ėshtė marrė nga libri Ata tė cilėt iu penduan Allahut, tė botuar nė gjuhėn fringe ndėrsa autor ėshtė Ibrahim Abdullah el Hazemi. Leila tregon: Para nėntė vjetėve mė kanė treguar se kam njė sėmundje shumė tė rėndė- kancerin, tė gjithė e dinė se vetėm tė pėrmendurit e kėtij emir ėshtė tmerrues. Besimi im nė Allahun ishte I dobėt. Nė pėrgjithėsi kasha lėnė anėsh tė pėrmendurit e Allahut dhe kam menduar se bukuria dhe shėndeti do tė zgjasin tėrė jetėn. Kurrė nuk kam menduar se do tė sėmurem nga kanceri. Kėshtu, kur jam njoftuar pėr sėmundjen qė kasha, aq shumė u trondita nga brendia e shpirtit. Mendoja qė tė iki. Mirėpo ku? Ku mund tė ik nga sėmundja e cila gjendet nė mua? Madje kam menduar edhe pėr vetėvrasje! Mirėpo, shumė kam dashur burrin tim dhe fėmijėt e mi. As qė kam menduar pėr dėnimin e Allahut nėse e bėjė atė mėkat, sepse ashtu siē thashė, kam qenė larg tė pėrkujtuarit tė Allahut. Dėshira e Allahut ishte qė kjo sėmundje tė jetė shkaku I udhėzimit tim, gjithashtu edhe shkak pėr udhėzimin e shumė njerėzve Shkova nė Belgjikė ku vizitova shumė mjekė. Ata I thoshnin burrit tim se sė pari duhet tė ma largojnė gjinjtė, pastaj tė shkoj nė terapi tė caktuara. E dija se terapitė do tė bėjnė qė tė mė bien flokėt, vetullat dhe qerpikėt do tė humbin, se do tė shkaktojnė paraqitjen e mjekrrės nė fytyrėn time dhe qė thonjtė dhe dhėmbėt do tė mė biejnė. Kėshtu qė pėrgjithėsisht e hodha poshtė kėtė zgjidhje. Mė mirė do tė vdes me gjinjtė e mi, dhėmbėt dhe me tė gjitha tė cilat Allahu mė ka krijuar sesa pa to- thosha me vete. I luta mjekėt qė tė mė japin terapi tjetėr e cila ka efekt mė tė vogėl dhe atė e bėnė. U ktheva prap nė Maroko. Shkoja nė terapi dhe nuk kam pasur kurrfarė pasojash nė trupin tim qė mė bėnte shumė tė lumtur. Mendoja: ndoshta mjekėt kanė gabuar e ndoshta nuk e kam kancerin. Mirėpo, pas gjashtė muajve fillova tė dobėsohem, ngjyra ime filloi tė ndryshojė dhe ndjenja dhembje tė vogla. Mjeku im nė Maroko mė kėshilloi qė tė kthehem nė Europė dhe atė e bėra. Atje nė Belgjikė arrita nė katastrofė! Mjekėt I thanė burrit tim se sėmundja ėshtė pėrhapur nė tėrė trupin tim, se mushkėritė janė tėrėsisht tė infektuar, dhe se nuk kanė kurrfarė zgjidhje pėr rastin tim. Thoshin: Mė mirė ėshtė tė merrni gruan tuaj dhe ta ēoni nė vendin tuaj qė tė vdesė atje. Burri im ishte I shokuar. Dhe nė vend qė tė kthehet nė Maroko, shkuan nė Francė, duke menduar se atje do tė gjejmė ndonjė zgjidhje. Mirėpo, nė Francė asgjė mė shumė se atė qė e dėgjuam nė Belgjikė. Nė fund, vendosėm qė tė shkojmė nė spital dhe tė shkoj nė operacion pėr largimin e gjinjve dhe tė vazhdoj me terapi tė fortė (tė cilėn ma pėrshkruan mė herėt mjekėt). Mirėpo, burri im mendonte pėr diēka pėr tė cilėn moti kohė kishim harruar- pėr fat tė keq, nė diēka qė ishte shumė larg nga mendjet tona. Allahu xh.sh. frymėzoi burrin tim qė tė mė ēojė nė shtėpinė e shenjtė tė Allahut nė Mekke. Ndoshta do tė mund tė dalim para Allahut dhe ta lusim qė tė na ndihmojė tė gjejmė zgjidhje prej kėtij problemi. Lėshuam Parisin duke thėnė: Allahu Ekber, La ilahe il-lall-llah Isha shumė e lumtur sepse ishte hera e parė qė po vizitoj shtėpinė e Allahut Qaben. Morra njė Kuran nga Parisi, mė parė as qė e kisha afėr vetes. U nisėm pėr nė Mekke. Kur kam hyrė nė shtėpinė e Allahut, sė pari herė e pashė Qaben, qava shumė- pamje vend nė tė cilin janė falur tė Dėrguarit e Allahut, Xhamia e shenjtė, shumė muslimanė, madhėri, dhunti dhe mėshirė e pastėr e Allahut tim, Allahut Qava sepse me tė gjitha kėto nuk kam mundur tė ballafaqohem, sepse mė vinte keq pėr vitet e shkuara pa namaz dhe pa kėrkimin e ndihmės sė Allahut. Thoja: O Zot, mjekėt ishin tė pafuqishėm tė mė shėrojnė Ti ke ilaēin pėr ēdo sėmundje, tė gjitha dyert para mua janė tė mbyllura. Asgje nuk mė ka mbetur vetėm tė kėrkoj para Derės tėndė, tė lutem o Zot, mos mI mbyll dyert e Tua. Vazhdova tė falem dhe tI lutem Allahut deri sa sillesha rreth Qabes. E luta qė tė mos mė dėshpėrojė dhe kthejė me duarthatė. Ashtu siē thashė edhe mė herėt, nė pėrgjithėsi isha larguar nga feja e Allahut. Atje shkova edhe te dijetarėt dhe I kam lutur tė mė udhėzojnė pėr disa libra dhe dua tė cilat mund lehtė tI mėsoj. Mė kėshilluan qė tė mėsoj gjithēka prej Kuranit. Poashtu mė kėshilluan qė sa mė shumė tė bėj Tedhalle me ujin e zemzemit. (Tedhalla ėshtė pirja e njė sasie tė madhe tė ujit deri sa uji nuk arrinė nė brinjė). Gjithashtu mė kėshilluan qė tė pėrmendi shumė Allahun dhe tė ēoj salivate pejgamberit s.a.v.s. Nė vendin e shenjtė tė Allahut ndjeja veten shumė tė qetė dhe tė rehatshmė. E luta burrin tim qė tė mė lejojė tė mos kthehem prap nė hotel dhe tė qėndroj nė Harem tėrė kohėn. Ai mė lejoi. Nė Harem afėr meje ishin edhe disa motra nga Egjipti dhe Turqia tė cilat mė panė se shumė po qaj. Mė pyetėn pėr shkakun e qarjes time. U thashė se para se tė vij nė shtėpinė e Allahut, kurr nuk kam menduar se aq shumė do ta dua. Gjithashtu u thashė se kam kancerin. Ato tėrė kohėn ishin me mua dhe nuk mė linin tė vetme. Gjithashtu kishin marrė leje nga burrat e tyre qė tė qėndrojnė me mua nė xhami. Rrallė flinim. Kemi ngrėnė sasi tė vogla tė ushqimit, mirėpo kemi pirė shumė ujė zemzemi. Ashtu siē ka thėnė Muhammedi a.s.: Uji I zemzemit ėshtė pėr atė qė pihet, nėse e pi me qėllim tė shėrimit, Allahu xh.sh. do tė tė shėrojė. Nėse e pi pėr shkak tė etjes, Allahu xh.sh. do ta shuajė etjen etj. Atėherė nuk ka ndier uri. VAzhduam tė bėnim tavaf dhe tė lexojmė shumė Kuran. Ashtu kemi kaluar ditė dhe netė. Kur erdha nė shtėpinė e Allahut isha shumė e dobėsuar, ndėrsa pjesa e sipėrme e trupit tim dhe gjinjtė e mi ishin mbushur me enjtėsira gjaku dhe qelbi. Ajo ishte pėr shkak se kanceri ishte pėrhapur nė tėrė pjesėn e gjinjėve tė mi. Motrat mė lutnin qė tė pastroj pjesėn e sipėrme tė trupit me ujė zemzemi, ndėrsa unė kasha frikė qė atė pjesė ta prek. Kisha frikė tė kujtoj sėmundjen, sepse atėherė sėmundja do tė prėokuponte mendjen time, nė vend qė tė kujtohem nė Allahun dhe tI dorėzohem tėrėsisht. Prej atėherė rregullisht laja gjoksin tim, pa prekje direkte tė pjesės me kancer. Pas pesė ditėve, shoqet e mia insistuan qė tėrė trupin ta lajė me ujė zemzemi. Nė fillim refuzova. Mirėpo, diēka mė shtynte qė atė ta bėj. Ngadalė kam tentuar tė kaloj nėpėr pjesėt tė cilat nuk I kam larė, mbi gjoks. Sėrish kasha frikė, mirėpo sėrish ndjeva fuqinė e cila mė detyroi qė edhe njėherė tė tentoj. Isha nė hamendje. Pas tentimit tė tretė, detyrova dorėn time qė tė kalojė mbi pjesėn e sipėrme tė trupit, dhe nė fund, mbi gjoks. Ndodhi diēka e pabesueshme- nuk kishte mė enjtje tė gjakut dhe qelbit!!! Nuk mundja tė besoja nė atė ēka ndjeja. Preka edhe njė herė gjoksin tim, ishte e vėrtetė! Po, ishte e vėrtetė! U dridha. Mė ra ndėrmend se caktimi I Allahut ishte qė tė bėjė ēfarė tė dojė Ai. E luta njė shoqe timen qė tė prekė trupin tim me dorėn e saj a ka enjtje. Ajo e bėri kėtė dhe pastaj bėrtiti: Allahu Ekber!Allahu Ekber! Vrapova te burri im nė hotel, e ngrita kėmishėn time dhe thashtė: Shiko mėshirėn e Allahut! I tregova se ēfarė kishte ndodhur dhe ai nuk mund tė besonte. Qante pandėrprerė. Tha: A e di se mjekėt janė betuar se do tė vdesėsh pėr njė afat prej tri javėve? Unė iu pėrgjigjesha : Fati ėshtė nė duart e Allahut, qoftė Lartėsuar Ai, askush nuk di se ēfarė na sjell ardhmėria pėrveē Atij. Qėndruam nė shtėpinė e shenjtė tė Allahut njė javė, duke falėnderuar Allahun pėr Mėshirėn e Tij tė pafundme. Pastaj shkuam tė vizitojmė xhaminė e Pejgamberit a.s. nė Medine. Pas kėsaj, udhėtuam nė Francė. Atje, mjekėt u habitėn dhe u befasuan shumė. A je ti personi I njėjtė- mė pyetnin. Me krenari pėrgjigjesha: Po, ky ėshtė burri im, ne iu kthyem Allahut, dhe tash nuk I frikohem askujt pėrveē Allahut. Fati vjen prej Tij. Mė thonin se unė jam njė rast I veēantė. Ata shprehėn dėshirė qė tė mė shikojnė pėrsėri. E bėmė sėrish, dhe nuk gjetėn asgjė. Mė pėrpara, mezi merrja frymė nga tė enjturit. Mirėpo kur shkova nė shtėpinė e Allahut dhe e luta qė tė mė shėrojė, kanceri u zhduk tėrėsisht. Kėrkova librat pėr biografinė e Muhammedit a.s., lexova shumė dhe qaja. Kam qarė duke mė ardhur keq pėr atė qė lėshova nė jetė. Kam lėshuar tė kem dashurinė e Allahut dhe tė Pejgamberit. Unė, rob I Allahut, e cila ėshtė dashur tė dojė Allahun me tėrė shpirtin tim, kam harxhuar dashurinė time, tėrė kėto vjet, nė gjėra tė kota tė kėsaj bote. Kam qarė pėr kohėn e harxhuar larg Allahut, Krijuesit tim, pėr kohėn tė cilėn tė gjithė duhet ta harxhojmė nė adhurimin e TIj, duke e dashur sinqerisht, duke shprehur dashurinė ndaj tė Dėrguarit tė Tij, pasimin e sunnetit tė tij. Lusim Allahun qė tė mė falė mua, burrintim dhe tė gjithė muslimanėt dhe tė mė pranojė si robe e sinqertė e Tij. Amin!
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  6. #5
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    E marrė nga Tema e Hapur nga Gimi3
    Leximi i Kur'anit & Dobite e Tij .

    Njė amerikan i moshuar musliman, jetonte nė njė fermė nė lindje tė maleve Kentucky sė bashku me nipin e tij.
    Ēdo mėngjes gjyshi zgjohej herėt nė mėngjes, ulej nė tavolinėn e kuzhinės dhe lexonte Kur’an. Nipi i tij, dėshironte tė bėhej sikur ai dhe e imitonte atė nė tė gjitha mėnyrat e mundshme.
    Njė ditė nipi e pyeti gjyshin, “Gjysh, kam provuar tė lexoj Kur’an sikurse ti por nuk mund ta kuptoj atė, edhe atė ēfarė e kuptoj e harroj sapo ta mbyll librin. Ēfarė tė mira ka nga leximi i Kur’anit?”
    Gjyshi, me qetėsi ndaloj sė mbushuri stufėn me qymyr dhe iu drejtuar nipit, “merre kėtė shportė tė qymyrit, mbushe nė lum me ujė dhe ma sjell prapė”. Djaloshi veproi si i tha ai, por i tėrė uji i rrjedhė nga shporta para se tė vinte nė shtėpi.
    Gjyshi qeshi dhe i tha, “duhet tė ecėsh pak
    mė shpejtė herėn tjetėr; e dua shportėn me ujė. Nuk po provoni sa duhet”, dhe e dėrgoi atė pėrsėri. Kėsaj radhe djaloshi vrapoi shpejtė, por pėrsėri shporta ishte e zbrazėt para se tė kthehej nė shtėpi.
    Me gjysmė frymė i tha gjyshit se ishte e pamundur tė barte ujė me shportė dhe shkoi ta merrte njė kovė. Plaku i tha, “nuk dua njė kovė ujė, por dua njė shportė ujė. Ti vetėm nuk provon sa duhet”, dhe doli jashtė ta shikonte djaloshin tek po provonte pėrsėri. Kėsaj radhe, djaloshi e kuptoi se ishte e pamundur por dėshironte ti tregonte gjyshit tė tij se edhe nėse do tė vraponte sa mė shpejt qė tė mundte nuk do t’ia arrinte, uji do tė rridhte para se tė kthehej nė shtėpi.
    Djaloshi, pėrsėri e zhyti shportėn nė lum dhe vrapoi shpejtė, por kur arriti tė gjyshi i tij shporta ishte e zbrazėt.
    Me gjysmė fryme tha, “E sheh gjysh, ėshtė e padobishme”.
    Plaku ia ktheu, “shikoje
    shportėn”. Djaloshi shikoj shportėn dhe pėr herė tė parė e vėrejti se shporta ishte ndryshe. ishte transformuar nga njė shportė e vjetėr e ndyrė nė njė shportė tė pastėr, brenda dhe jashtė.
    Gjyshi iu pergjigj nipit te tij me fjalet :
    “ kėshtu ndodhė kur e lexon Kur’anin. Mund tė mos kuptosh dhe tė mbash mend asgjė, por kur e lexon atė, do tė ndryshosh brenda dhe jashtė. Kjo ėshtė puna e Allahut nė jetėt tona”.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  7. #6
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    Gimi3
    Thirr nė rrugėn e Zotit tėnd me urtėsi dhe me kėshillė tė mirė!'


    Nė njė vend nė France diku para 50 viteve jetonte njė plak turk pesėdhjetė vjeēar. Emri i tij ishte Ibrahim dhe punonte nė njė dyqan ushqimor. Dyqani ishte nė njė ndėrtesė ku nė njėren prej banesave tė asaj ndertese jetonte njė familje jehude. Kjo famlije jehude kishte njė djalė shtatė vjeēar, qė e quanin Xhad. Xhadi jehudi. Fėmiu kishte zakon qė ēdo ditė tė shkonte tek dyqani i xhaxhit Ibrahim pėr tė blerė nevojat shtėpiake. Ēdo herė kur merrte tė dilte nga dyqani vidhte nga njė ēokolatė, e xhaxhi Ibrahimi bėhej sikur s'di gjė.
    Njė ditė, Xhadi harroi ta vidhte ēokolatėn duke dalur e xhaxhi Ibrahimi e thirri dhe i tregoi se kishte harruar ta merrte ēokolatėn tė cilėn e merrte ēdo ditė! Xhadi u tremb ngase kishte menduar se xhaxhi Ibrahimi nuk di asgjė pėr vjedhjen e tij. Kėrkoi nga ai qė ta falte dhe i premtoi se nuk do te vidhte mė asnjė ēokolatė. Xhaxhi Ibrahim i tha: 'Jo, premtom se nuk do vjedhėsh asnjė gjė nė jetėn tėnde, e ēdo ditė kur tė dalėsh nga dyqani merre nga njė ēokolatė se ėshtė e jotja. Xhadi pranoi i gėzuar.
    Kaluan vitet e xhaxhi Ibrahimi pėr Xhadin ishte si baba, si shok dhe si nėnė. Kur Xhadit i ngushtohej ndonjė punė ose haste ndonjė problem, vinte tek xhaxhi Ibrahimi dhe ia paraqiste problemin. Kur ai mbaronte, xhaxhi Ibrahimi nxirrte nga njė sirtar nė dyqan njė libėr, ia jepte atė Xhadit dhe kėrkonte prej tij ta hapte njė faqe kudo nė libėr. Pasi ai e hapte atė, xhaxhi Ibrahim i lexonte dy faqet qė ishin hapur pastaj e mbyllte librin dhe e zgjidhte problemin. Xhadi u largonte i qetėsuar, atij iu kishte larguar preokupimi, i ishte rehatuar truri dhe problemi ishte zgjidhur. Kalonin vitet kurse raportet vazhdonin mes Xhadit dhe xhaxhi Ibrahimit, muslimanit turk i moshuar e i pashkolluar.
    Xhadi u bė djalosh njėzet e katėr vjeēar kurse xhaxhi Ibrahimi gjashtėdhjetė e shtatė.
    Xhaxhi Ibrahimi vdiq. Para vdekjės, u la bijve tė tij njė kuti e nė atė futi librin tė cilin e shihte Xhadi sa herė qė e vizitonte atė nė dyqan. I porositi bijtė e tij qė pas vdekjės sė tij t'ia jepnin Xhadit librin si dhuratė pėr tė, djaloshin jehud!
    Xhadi mori vesh pėr vdekjėn e xhaxhit Ibrahim. U mėrzit shumė kur djemtė e xhaxhit ia dorėzuan kutin, ngase xhaxhi Ibrahim pėr tė kishte qenė shok shoqėrues dhe ai e shpėtonte nga zjarri i problemeve!
    Njė ditė, Xhadit i ndodhi njė problem. Nė moment iu kujtua xhaxhi Ibrahimi e bashkė me tė iu kujtua edhe kutia, tė cilėn ia la atij. Shkoi tek kutia dhe e hapi, kur papritmas aty gjeti librin tė cilin e hapte ēdo herė kur vizitonte xhaxhain nė dyqanin e tij!
    Xhadi e hapi njė faqe nga libri, mirėpo libri ishte nė gjuhėn arabe e ai nuk e dinte atė. Shkoi tek njė shok i tij tunisian dhe kėrkoi prej tij qė t'ia lexoj dy faqe nga libri e ai i lexoi ato!
    Pasiqė Xhadi ia shpjegoj problemin e tij shokut tunisian, ky tunisiani gjeti zgjidhjen pėr Xhadin!
    U habit Xhadi dhe e pyeti: Ē'ėshtė ky libėr?
    Tunisiani i tha: Ky ėshtė Kur'ani Kerim, libri i muslimanėve!
    Xhadi ia ktheu: E si tė bėhėm unė musliman?

    Tunisiani tha: Ta shqiptosh shahadetin dhe ta pasosh sheriatin.
    Xhadi tha: Esh-hedu en La ilahe il-lallah ve enne Muhammeden resulullah.

    Xhadi u bė musliman dhe pėr vete zgjodhi emrin Xhadullah el-Kur'ani. E zgjodhi kėtė emėr si madhėrim pėr kėtė libėr mahnitės dhe vendosi qė pjesėn e mbetur tė jetės sė tij t'ia kushtoi kėtij libri fisnik. Xhadi e mėsoi Kur'anin, e kuptoi atė dhe filloi thirrjen pėr tek Allahu nė Evropė derisa pranuan islamin nė duart e tij shumė njerėz, diku rreth gjashtė mijė jehudė dhe krishterė.
    Njė ditė, derisa ai po shfletonte kujtimet e tija tė vjetra, e hapi Kur'anin tė cilin ia kishte dhėnė xhaxhi Ibrahim dhe nė fillim tė tij gjeti hartėn e botės. Kurse mbi kontinentin e Afrikės ishte nėnshkrimi i xhaxhit Ibrahim e nėn tė ishte shkruar ajeti: ' Thirr nė rrugėn e Zotit tėnd me urtėsi dhe me kėshillė tė mirė!' Xhadullahi menjėherė vėrejti dhe u bind se kjo ishte porosia e xhaxhit Ibrahim andaj vendosi ta realizoi atė.
    Braktisi Evropėn dhe shkoi pėr t'i ftuar njerėzit tek Allahu nė Kenia, njė jugė tė Sudanit, Ugandė si dhe shtetet fiqnje. Vetėm nė fiset e Zulu pranuan Islamin nė duart e tij mė shumė se gjashtė milion njerėz!
    Vdekja e tij Xhadullah el-Kur'ani, ky musliman i vėrtetė, thirrės i inspiruar, i harxhoi nė islam 30 vite, tė gjitha ia nėnshtroi thirrjės tek Allahu nėpėr vendet e panjohura tė Afrikės dhe u bė shkak qė islamin ta pranojnė miliona njerėz. Xhadullah el-Kur'ani vdiq nė vitin 2003 si pasojė e sėmundjeve tė cilat e goditėn nė Afrikė nė rrugėn e thirrjės pėr tek Allahu.
    Atėbotė kishte pesėdhjetė e katėr vite tė cilat i shpenzoi nė thirrjėn islame.
    Ngjarja nuk ka mbaruar ende!
    Nėna e tij, jehude fanatike dhe mėsuese universitare e edukative, pranoi islamin vitin e kaluar, nė vitin 2005, dy vite pas vdekjes sė djalit tė saj- thirrėsit islam.
    Pranoi islamin nė moshėn shtatėdhjetė vjeēare. Ajo tregon se ka luftuar pėr tridhjetė vite sa ishte biri i saj musliman qė ta kthej nė fenė jehude. Ajo edhe pėrkundėr pėrvojės, mėsimit dhe aftėsisė sė saj pėr t'i bindur njerėzit nuk arriti ta bind birin e saj qė tė kthehėt. Ndėrsa xhaxhi Ibrahim, ky musliman i pashkolluar e i moshuar, arriti qė ta lidhė zemrėn e birit tė saj pėr islamin! Kjo ėshtė feja e vėrtetė. E lus Allahun qė ta ruaj atė dhe ta forcojė nė punė tė mira.
    Mirėpo, pse Xhadullahu pranoi islamin?
    Xhadullah el-Kur'ani tregon se xhaxhi Ibrahim pėr gjatė shtatėmbdhjetė vite asnjėherė nuk ka thėnė 'o qafir' apo 'o jehudi', bile nuk i ka thėnė as edhe 'pranoje islamin!'
    Paramendo, shtatėmbdhjetė vite nuk i ka folur atij as pėr fenė, as pėr islamin e as pėr jehudizmin!
    Njė plak i moshuar e i pashkolluar e diti si ta bėj zemrėn e kėtij djaloshi qė tė lidhet pėr Kur'ani!
    Shejhu kur e takoi atė njėherė e pyeti se si ndihej kur me miliona njerėz kanė pranuar islamin nė duart e tij, ai ia ktheu se nuk ndihet edhe aq krenar ngase -sipas tij- ai i kthen njė pjesė tė mirėsisė sė xhaxhit Ibrahim!
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  8. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar fisniku-student pėr postimin:


  9. #7
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    ĖNDĖRRA E NJĖ DJALOSHI


    Nuk falja namaz rregullisht dhe harrova se ku gjendet xhamia. Disa netė para fillimit tė muajit tė Ramazanit tė vitit 1999 rashė tė flejė si zakonisht. Isha nė shtėpinė time. Pashė qudi nė gjumė. Isha nė shtrat dhe flija. Pastaj mė erdhi gruaja ime dhe filloi tė mė zgjojė. Bėrtita: “Ēfarė don!” Por befasia ishte se ajo nuk mund ta dėgjonte zėrin tim.

    U mundua tė mė zgjojė pėrsėri, e unė pėrsėri parashtroja pyetjen e njejtė, kurse ajo edhe mė tutje nuk mė dėgjonte. Shkoi e frikėsuar dhe thirri motrat dhe vėllezėrit e mi. Shkuan dhe u kthyen me njė mjek. Befasia tjetėr ishte se edhe ai nuk kishte mundėsi tė mė dėgjojė. Mė kontrolloi dhe u tha se kam vdekur. Ata filluan tė qajnė dhe tė mėrziten pėr mua edhe pse unė nuk kisha vdekur. Por nuk e dėgjonin zėrin tim. Kėshtu i shikoja gruan time dhe vėllezėrit e mi duke u folur atyre, por ata edhe mė tutje nuk mė dėgjonin.

    Dėgjoja se si bisedonin pėr xhenazen time. Mė dėrguan drejtė varrezave, kurse unė i bėrtitja secilit qė kalonte pranė meje se jam i gjallė dhe se nuk kam vdekur, por asnjėri prej tyre nuk mė pėrgjigjej. Pastaj mė pėrgatitėn dhe mė pastruan dhe shkuan pas meje nė xhami qė tė ma falin namazin e xhenazes. Atėherė i fola imamit dhe i thashė se jam i gjallė dhe se nuk kam vdekur, por imami nuk u pėrgjigj. Unė madje i dėgjoja ata dhe i shikoja, kurse ata mė injoronin. Pas namazit mė dėrguan drejt varreve dhe filluan ta pėrgatisin varrimin tim. Mė futėn nė njė gropė. I bėrtita tė fundit qė pashė, ndėrmjet tij dhe mua ishin dėrrasat… I thashė se nuk kamė vdekur dhe “mos mė varros”. Nuk mu pėrgjigj. Mbi mua hudhnin dhe.

    Mu kujtua fjala e tė Dėrguarit sal-lallahu alejhi ve sel-lem “Me tė vėrtetė i vdekuri i dėgjon hapat”. Dėgjova hapat e tyre deri sa largoheshin prej meje. Atėherė u vėrtetova se jamė nė njė hapėsirė tė errėt. Mė erdhėn dy njerėz dhe njėri u ulė te kėmbėt e mija, kurse tjetri te koka. Mė pyetėn: “ Kush ėshtė Zoti yt?” Nisa tė them: “Zoti im ėshtė... Zoti im ėshtė... “E di se kushė ėshtė Zoti im, por nuk di se si kam harruar. Gjithashtu mė pyetėn: “ Kush ėshtė i Dėrguari yt?” Prap nuk munda tė kujtohem se kush ėshtė i dėrguari im. Dhe gjithashtu mė pyetėn se cila ėshtė feja ime, kurse unė e pėrsėrisja tė njėjtėn gjė por nuk mundesha tė kujtohem. Nė koken time mė silleshin familja, vetura dhe shitorja ime. Pastaj erdhen me njė qekanė tė madh dhe mė goditen aq shumė nė ballė, sa qė bėrtita dhe i zgjova ata qė flinin nė shtėpi…”Ēke, pse po bėrtet? Zgjohu!”, filloi tė mė thėrrasė gruaja ime. E kuptova se krejt kjo kishte qenė vetėm ėndėrr dhe menjėherė pas zgjimit dėgjova ezanin e sabahut. Mu pėrcaktua edhe njė jetė, kurse kjo ėndėrr qe shkak pėr udhėzimin tim dhe tė kapurit fort pėr fenė, zvogėlimin e haramit dhe tė gjėrave qė mė largojnė nga Xheneti. Elhamdulil-lah, pranova nėnshtrimin ndaj All-llahut! Tani jetoj nė lumturi dhe rehati tė plotė sė bashku me gruan, fėmijėt dhe vėllezėrit e mi. Lus All-llahun qė tė mė merr shpirtin duke qenė i nėnshtruar ndaj Tij!
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  10. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar fisniku-student pėr postimin:

    Brisil (28-09-2013)

  11. #8
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    DASHURIA DHE KOHA


    All-llahu i madhėrishėm nė Kur’anin fisnik thotė:

    “Betohem nė kohėn!” (Asr, 1)

    Njėherė nė njė ishull jetonin tė gjitha llojet e ndjenjave: lumturia, mėrzia, dituria dhe dashuria. Njė ditė tė gjithėve ju njoftuan se ishulli do tė fundoset dhe tė gjithė ndėrtuan aniet e shpėtimit pėrveē dashurisė. Dėshiroj tė mbetet deri nė momentin e fundit.

    Kur ishulli gati u fundos dashuria vendosi tė kėrkoj ndihmė: Pasuria kaloi pranė saj nė njė anije tė madhe.

    Dashuria e pyeti:

    Pasuri, a mė merr me vete?”

    “Jo, nuk mundem” u pėrgjigj pasuria. “Kam aq shumė ar dhe argjend nė anije, sa qė nuk ka vend pėr ty”.

    Dashuria e luti mėrzinė qė ta marrė:

    Mėrzi mė merr me vete nė anijen tėnde!”

    “Oh dashuri, aq jam e mėrzitur, dhe mė duhet tė jem vetėm”.

    Lumturia kaloi pranė dashurisė por meqė ishte aq e gėzuar nuk e dėgjoi fare thirrjen e dashurisė.

    Papritmas, dikush pėshpėriti:

    “Eja dashuri, unė do tė marrė.” Ishte ky njė plak i moshuar.

    Aq e lumtur dhe e gėzuar dashuria harroi ta pyes plakun se ku po shkojnė. Kur arritėn nė vendin e caktuar plaku shkoi rrugės sė tij. E vetėdijshme sa i kishte borxh plakut dashuria e pyet njė dijetar:

    “Kush mė ndihmoi dhe shpėtoi?”

    “Ishte koha” u pėrgjigj dijetari

    Koha?” u habit dashuria. “pėrse mė ndihmoi ajo?”

    Dijetari qeshi dhe me urtėsi iu pėrgjigj:

    “Sepse vetėm koha ėshtė e aftė tė kuptoj vlerėn e vėrtetė tė dashurisė”.

    Muhammedi, a.s. e kishte dėrgua njė njeri nė udhėtim i cili shokėve tė tij ju kishte bėrė imam gjatė namazit dhe e fillonte dhe mbaronte namazin me kaptinėn Ihlas (Kul Huvull-llahu). Kur u kthyen i treguan pėr kėtė Pejgamberit a.s. i cili tha:

    “Pyeteni, pėrse ka vepruar kėshtu”

    Ata e pyetėn dhe ai u pėrgjigj:

    “Sepse kjo ėshtė kaptinė e atributeve tė Gjithėmėshirshmit dhe unė e dua ta lexojė”

    Pejgamberi a.s. tha:

    “Lajmėroni se edhe All-llahu e donė atė!” (Transmeton Aisha, shėnon Buhariu)
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga fisniku-student : 26-11-2007 mė 11:02
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  12. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar fisniku-student pėr postimin:

    Brisil (28-09-2013)

  13. #9
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    PSE NUK MĖ PRANOHET DUAJA?

    Njė njeri nga banorėt e Basrės e takoi Ibrahim Ed’hemin dhe i tha duke iu ankuar:

    Allahu xhel-le shanuhu nė Kur’anin Famėlartė thotė:

    “UD’UNI ESTEXHIB LEKUM” - “Mė thirrni mua (kėrkoni prej meje), Unė ju pėrgjigjem.” (Gafir, 60)

    E ē’ėshtė me ne, i lutemi Allahut, por duaja s’na pranohet, kėrkojmė nga Allahu xhel-le shanuhu, kurse pėrgjigje s’marrim dot. Vallė pse kėshtu?!

    -Pėr atė se zemrat e juaja janė tė vdekura, - u pėrgjigj Ibrahimi.

    -E kush i ka vdekur ato? – pyeti ai.

    -Dhjetė cilėsi – u pėrgjigj Ibrahim Ed’hemi.

    -Cilat janė ato? – pyeti pėrsėri ai.

    Ibrahim Ed’hemi iu pėrgjigj duke i thėnė se ato dhjetė cilėsi janė:

    1. E dini se Allahu xhel-le shanuhu ėshtė Njė dhe se e njihni Atė, por obligimet ndaj Tij nuk jeni duke i kryer dhe nuk jeni duke e adhuruar.

    2. E lexoni Kur’anin Famėlartė, por s’jeni duke vepruar sipas tij, e as qė doni tė kuptoni nga ai (Kur’ani).

    3. Thoni se e doni tė Dėrguarin e Allahut, por nė bazė tė sunneteve tė tij s’jeni duke vepruar.

    4. Thoni se shejtani ėshtė armiku I juaj I madh dhe se e mallkoni atė, kurse ju pėrsėri jeni duke e mbajtur dhe e dėgjoni me plotė bindje.

    5. Thoni se i frikėsoheni vdekjes dhe se ajo ėshtė e vėrtetė e pamohueshme, por pėr kėtė s’keni pėrgatitur asgjė.

    6. Thoni se i frikėsoheni zjarrit tė Xhehenemit, ndėrsa trupin tuaj e keni lodhur me punė qė ēojnė nė zjarr.

    7. Thoni se e doni Xhenetin, kurse pėr kėtė s’jeni tė pėrgatitur, pasiqė dėfrimet i keni shijuar nė kėtė botė dhe nuk keni bėrė vepra qė ju dėrgojnė nė tė.

    8. Kur zgjoheni nga gjumi, tė metat e juaja i hidhni pas shpinės (veten tuaj e harroni), kurse tė metat dhe veprat e turpshme tė njerėzimit i zbuloni dhe i pėrgojoni. Nuk i shiqoni punėt tuaja, por i shiqoni punėt e tė tjerėve.

    9. I shfrytėzoni begatitė (nimetet) e Allahut dhe nuk e falėnderoni Atė.

    10. Shpesh i pėrcillni tė vdekurit pėr nė varreza, por nuk po mėsoni nga kjo.

    Andaj, s’do t’iu pėrgjigjet duaja!
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  14. #10
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    NAMAZI I PAKUJDESSHĖM


    E kujton gjyshėn dhe vėrejtjet e saja qė namazin e tij ta kryen me kohė: »Djali im, nuk duhet lėnė namzin deri nė momentin e fundit!« Gjyshja e tij ishte shtatėdhjet vjeēare, por, sa herė qė e dėgjonte ezanin, menjėherė ngrihej dhe i pėrgjigjej thirrjes sė myezinit.

    Ai, pėrkundrazi, kurrė nuk mundi ta mposhtė egon e tij, tė ngritet menjėherė e tė falet. Ēfarėdo pune tė bėnte, namazi ishte nė rend tė fundit dhe ēdo herė e kryente me shpejtėsi tė madhe qė tė arrijė me kohė. Duke menduar pėr kėtė, u ngrit dhe e kuptoi se i kishin mbetur vetėm pesėmbėdhjetė minuta deri nė ezanin e jacisė. Shpejtė morri abdest dhe filloi tė falė namazin e akshamit.

    Derisa bėnte tesbih, sėrish e kujtoi gjyshėn e tij dhe filloi t’i vie turp nga lutjet e veta. Ajo u falte me aq pėrulėsi dhe qetėsi. Filloi me duanė e tij, pastaj e lėshoi kokėn nė sexhde dhe pėr njė kohė qėndroi nė atė pozitė. Kishte qenė tėrė ditėn nė shkollė dhe ishte shumė i lodhur…

    Papritmas, e zgjoi njė zė i ēuditshėm, zhurmė dhe bėrtimė. Filluan ta kaplojnė djersėt e ftohta. Shikoi rreth vetes, nė secilėn anė qė shikonte – shihte shumė njerėz. Turmė e madhe. Disa qėndronin tė ngrirė, duke shikuar rreth vetit, disa vraponin herė djathtas e herė majtas, krejtėsisht tė humbur, pėrderisa disa prej tyre ishin gjunjėzuar me duar tė mbledhura, vetėm duke pritur… E kaploi njė frikė e madhe dhe panikė kur e kuptoi se ku gjendet. Kjo ishte Dita e Gjykimit!!!

    Derisa ishte gjallė kishte ndėgjuar pėr dhėnjen e llogarisė nė Ditėn e Gjykimit, por kjo i dukej shumė largė! A thua kjo mund tė jetė fryt i imagjinatės sė tij, diēka ēka mendja e tij kishte trilluar?! Jo, pritja dhe frika ishin aq tė mėdha – ėshtė e pamundshme qė kjo tė jetė e pavėrtetė. Hulumtimet ende vazhdonin. I dėshpruar filloi tė vrapojė herė tek njeri e herė tek tjetri duke pyetur se a e kishin thirrur emrin e tij. Askush nuk kishte mundėsi t’i pėrgjigjet.

    Papritmas, ndėgjoi njė zė duke thirrur emrin e tij, turma e njerėzve filloi tė ndahej duke i bėrė rrugė pėr tė kaluar. Dy veta e kapėn pėr dore dhe e tėrhiqnin pėrpara. Kaloi nė mes tė turmės duke mos shikuar fare. Melekėt e sollėn deri nė qendėr dhe aty e lanė. Derisa koka e tij ishte e pėrulur, e gjithė jeta e tij i kalonte para syve, si tė jetė ndonjė film.

    E shikontė babain e tij duke vrapuar nga ligjerata nė ligjeratė, duke hargjaur shėndetin e tij nė rrugėn e islamit. E shikonte nėnėn e tij duke ftuar mysafir nė shtėpinė e tyre, duke shtruar sofrėn e mbushur me tė gjitha tė mirat. Filloi tė mbrohet: »Edhe unė gjithnjė isha nė atė rrugė. I kam ndihmuar tė tjerėt, e kam pėrhapur fjalėn e Zotit, namazin e kam kryer, kam agjėruar Ramazanin. Tė gjitha obligimet e All-llaht i kam kryer, ndėrsa ato qė i ka ndaluar, nuk i kam bėrė« Filloi tė ēajė dhe tė mendojė pėr atė sa e ka dashur All-llahun. E dinte se tė gjitha qė i bėri nė jetė nuk ishin aq sa e meriton All-llahu. E dinte se All-llahu ėshtė Mbrojtėsi i vetėm i tij…

    Djersitej dhe dridhej sa asnjėherė nė jetėn e tij. Sytė e tij ishin tė ngulitur nė peshojėn e veprave, duke pritur vendimin. Mė nė fund, vendimi ėshtė marrė. Dy melekė, duke mbajtur fletėt nė duart e tyre, u kthyen nė drejtim tė turmės. Kėmbėt i kishte para kolapsit. I mbylli sytė posa filluan tė lexojnė emrat e atyre tė cilėt shkojnė pėr nė Xhehennem. Emri i tij ishte i pari. U gjunjėzua dhe filloi tė bėrtasė me zė tė lartė »Si mund tė jamė unė pėr nė Xhehennem? Tėrė jetėn time i kam shėrbyer tė tjerėt, e kam pėrhapur fjalėn e All-llahut nė mesin e njerėzve tė tjerė…«

    I humbi shikimi, filloi tė dridhej nė tėrė trupin. Ata dy melekė e kapėn pėr duar. Pėrderisa kėmbėt i zvarriteshin, ata e tėrhiqnin nėpėr turmė nė drejtim tė humnerės sė Xhehennemit. Bėrtiste, dhe i dėshpruar mendonte se a ka ndokush prej njerėzve qė mund t’i ndihmojė… I thėrriste tė gjitha veprat e mira tė cilat i kishte bėrė: ndihmėn tė cilėn ia kishte bėrė babait tė tij, agjėrimin e tij, namazet e tij, Kur’anin tė cilin e kishte lexuar, pyeste se amund t’i ndihmojė ndonjėra vepėr tė cilėn e kishte kryer!? Por, melekėt edhe mė tej e tėrhiqnin nė drejtim tė Xhehennemit.

    Iu afruan zjarrit. Shikimi i tij i fundit pas vete… A nuk kishte thėnė Resulullahi s.a.v.s., i pastėr ėshtė ai person i cili pastrohet nė lumė pesė herė nė ditė, ashtu edhe namazi i kryer pesė herė nė ditė pastron nga gjynahet?! Filloi tė bėrtasė: »Namazi im? Namazi im? «

    Melekėt nuk u ndalėn dhe arritėn buzė grėminės sė Xhehennemit. Filloi ta ndien nxehtėsinė e zjarrit nė fytyrėn e tij. Shpresat e fundit ishin humbur, ėshtė dėnuar nė zjarr tė pėrhershėm…Njėri nga melekėt e shtyri nė zjarr dhe ai filloi tė bie, duke shikuar fundin i cili afrohej sa mė shumė … Papritmas, njė dorė e fortė e kapi dhe e tėrhoqi prapa. E fshiu pluhurin nga fytyra dhe para veti pa njė plak me mjekėrr tė gjatė dhe tė bardhė. E pyeti: » Kush je ti?« Plaku u pėrgjigj: »Unė jam namazi yt«

    »Po ku ishe deri tani? Mė shpėtove nė momentin e fundit! edhe pak dhe do tė pėrfondoja nė fund tė Xhehennemit!«

    Plaku buzėqeshi dhe tha: » Po, edhe ti mua mė ke kryer gjithmonė nė momentin e fundit, a ke harruar?!«

    Nė atė moment i hapi sytė dhe e ngriti kokėn nga sexhdeja. Ishte tėrėsisht i djersitur. Ndėgjonte zėrat tė cilat vinin nga jashtė dhe ndėgjoi ezanin e jacisė. Menjėhėrė u ngrit dhe shkoi tė marrė abdest.

    “Pra shkatėrrim ėshtė pėr ata qė falen, Tė cilėt ndaj namazit tė tyre janė tė pakujdesshėm”. (El Ma’un, 4,5)
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  15. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar fisniku-student pėr postimin:

    Brisil (29-09-2013)

  16. #11
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    ĒFARĖ KĖRKON LYPĖSI

    Allahu i Madhėrishėm nė Kur’anin fisnik urdhėron e thotė:

    “Andaj, jepja tė afėrmit atė qė i takon, e edhe tė varfėrit edhe udhėtarit, e kjo ėshtė shumė mė e dobishme pėr ata qė veprojnė pėr hir tė All-llahut dhe tė tillėt janė ata tė shpėtuarit.” (Er Rrum, 38)

    Para disa dite u takova me njė njeri i cili njė pjėse tė jetės sė tij, vitet mė tė bukura tė rinisė i kishte kaluar me njė grup besimtarėsh. Ata kishin autoritetin e tyre dhe mėsuesit e tyre. Nė fillim ēdo gjė ishte ideale, por me kalimin e kohės filloi tė ndiej njė zbrazėti e diē mė vonė edhe nė njė mėnyrė i tradhėtuar.

    Nuk e kishte tė qartė se ēfarė po ndodhė. Por, kishte vendosur qė edhe mė tej tė sillet nė kėtė grup besimtarėsh. Sa mė tepėr koha kalonte, shkuarja tek kėta shokė dhe dijetarė bėhej mė pak e kėndshme, mė monotone, bile filloi ngadalė tė mungonte nė namaze tė pėrbashkėta.

    Filloi tė ēuditej me vetveten, si ndryshoi kaq shumė, si nuk i sjell mė kėnaqėsi dėgjimi i ligjeratave dhe kėshillave tė autoriteteve tė ditura. Vėrtet ata dijnė shumė, kanė mėsuar shumė gjėra pėrmendėsh, posedojnė gjėra me vlerė, por pėr kėtė shoqėrimi me ata filloi tė zbehej dhe kėnaqėsinė e ndiente nė vetmi.

    Duke mė treguar ky njeri pėr kėtė qė i kishte ndodhur, u hap me mua dhe nga ai dėgjova kėtė tregim interesant.

    Njėher njė i varfėr erdhi te bukėpjekėsi dhe i tha: “Dėhiroj pak bukė ju lutem”. “Sa i menqur je” i tha bukėpjekėsi “vėrtet ke ardhur te bukėpjekėsi i vėrtetė”. Bukėpjekėsi mori librin nga tavolina dhe filloi t’i tregoj lypėsit pėr bukėn. I tregonte pėr miellin dhe elbin, pėr grurin dhe krundet. Aq bukur i fliste pėr kėto gjėra sa qė filloi tė mahnitej me vetveten. Kur ngriti kokėn u habit-pos gjurmės sė parė tė buzėqeshjes nė fytyrė, lypėsi nuk buzėqeshi mė.

    “Unė kėrkoj bukė” tha lypėsi. “Ah, ah” pėrsėri tha bukėpjekėsi “Vėrtet je i menēur, eja me mua, ta tregoj furrėn time”. Filloi ta udhėheq nė shumė koridore, ia tregoi enėn ku pėrgatitej buka duke i thėnė: “Askush nuk ka kėtė kapacitet, kemi tė gjitha llojet e bukės pėr ēdo shije…” Mė pas bukėpjekėsi duke hapur dyert impozante tė qelqit tha: “Kjo ėshtė dhoma jonė pėr inspirim”. Bukėpjekėsi “ndiente” se te lypėsi kishte lėnė pėrshtypje tė madhe. Por, lypėsi nuk fliste fare. Bukėpjekėsi e “kuptoi” heshtjen e tij. Duke e pėrqafuar lypėsin sikurse tė njihen qė moti dhe si tė ishin vėllezėr i tha: “Edhe mua mė mahnit kjo sikurse ty” Bukėpjekėsi vazhdoi mė tutje: “Njerėzit me kilometra largė vijnė tek unė. Njė herė nė javė punėtorėt e mi grumbullohen rreth meje pėr tė dėgjuar recetat e mia me vlerė tė paēmuar, librin e recetave tė jetės”

    Lypėsi ishte ulur ngase nuk kishte zgjidhje tjetėr pėrpos tė dėgjonte bukėpjekėsin e entuziazmuar. “E di ēfarė dėshiron, dėshiron tė mė dėgjon” i tha bukėpjekėsi. “Unė dėshiroj vetem pak bukė” i tha lypėsi.

    “Ah, ah” u pėrgjigj bukėpjekėsi “Sa i menqur je” Pėrsėri e pėrqafoi tė varfėrin dhe e dėrgoi nė paradhomėn e furrės. “Atė qė tani do ta them ėshtė shumė me rėndėsi. E sheh kėtė rrugė? Ka shumė bukėpjekėsa, andaj bėhu i kujdesshėm, ata nuk bėjnė bukė tė mirė. E di, njėri brumit i qet dy lugė krip nė vend se t’i qet njė lugė. Tjetri e nxenė furrėn pėr tre shkallė mė tepėr se sa duhet.

    I varfėri i llomitur, u nis drejt rrugės. “A nuk dėshiron bukė?” e pyeti bukėpjekėsi. I varfėri u ndal, duke i ulur supet e shikoi dhe u pėrgjigj: “Tani e humba apetitin”. “Dėm i madh” tha bukėpjekėsi “Si duket njerėzit nuk dėshirojnė bukė tė vėrtetė”

    Ndoshta vėrtet ndonjėher dėshirojmė t’i ndihmojmė dikujt, por duhet tė kemi kujdes qė individit t’i japim atė qė i nevoitet. Njėra ndėr gjėrat mė tė stėrholluara te secili individ ėshtė zemra e tij. Atė qė njeriui e flet, zemra ia kėrkon, pėr atė qė njeriu mallėngjehet pėr atė zemra qanė, pėr atė qė njeriu gjurmon pėr atė zemra kėrkon.

    Zemra e secilit njeri ėshtė si ena. Rrallė herė kjo enė mbushet. Kur dikush dėshiron tė bisedoj me ne, zemra i kėrkon pėrgjigje, nuk duhet ta rrefuzojmė. Kur dikush na thėrret nė rrugė ose na shikon nė rrugė duhet qė nė njė mėnyrė t’i pėrgjigjemi. Nuk ėshtė me rėndėsi qė tė tregojmė shumė, ose tė tregojmė gjatė, apo tė tregojmė ēdo gjė qė dijmė. Ajo qė ėshtė e nevojshme ėshtė dashuria dhe kujdesi pėr t’ia mbushur zemrėn e tjetrit. Pra, tjetrit duhet ofruar atė qė kėrkon zemra e tij me kujdes, butėsi dhe sinqeritet.

    Muhammedi s.a.v.s. ka thėnė: “Vėrtetė Allahu i Madhėrishėm i ka enėt e Tij nė Tokė. Kėto enė janė zemrat, dhe enėt mė tė dashura te Allahut tė Madhėrishėm janė ato mė tė pastrat, mė tė qėndrueshmet, mė tė stėrholluarat” (Shėnon Taberaniu, transmetuar nga Ebu Utbe el-Havelaniu)

    Andaj tė varfėrit jepi bukė e mos ia trego bukurinė e furrės. Ndėrsa zemrės sė pėrvuajtur kėshillė tė bukur dhe mirėkuptim.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  17. #12
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    Shejtani ia ndriēon rrugėn pėr nė xhami

    Njė person zgjohet herėt nga gjumi pėr ta falur namazin e Sabahut nė Xhami,i vesh teshat merr abdes dhe niset pėr nė Xhami, nė mes tė rrugės pėr nė Xhami rrėzohet i ndytė teshat, kthehet nė shtėpi e i ndėrron teshat dhe niset pėr ta falur namazin pėr tė dytėn herė dhe po nė tė njėjtin vend prapė rrėzohet, prapė kthehet nė shtėpi merr abdes dhe i ndėrron teshat dhe niset pėr nė xhami, nė tė njėjtin vend takon njė person me njė dritė (fener) nė dorė e pyet: kush jeni ju?

    Ai i pėrgjigjet: Tė kamė parė qe dy herė qė rrėzohesh kėtu e pėr kėtė tani po ta ndriēoj rrugėn pėr nė Xhami....

    Ja ndriēon rrugėn deri te dera e Xhamisė dhe para se tė hynė nė Xhami i thotė njeriu (qė ėshtė rrėzuar): Hynė nė Xhami tė falemi.... por ai refuzon, me gjithat ai ja pėrsėritė disa herė duke i thėnė hyrė tė falemi por ai refuzon kategorikisht qė tė mos hynė ta fal namazin.

    Njeriu e pyet : Pse nuk dėshiron tė falesh?

    Ai i thotė : Unė jam shejtani.... unė tė kamė rrėzuar herėn e parė qė tė kthehesh nė shtėpi e tė mos falesh nė Xhami por ti u ktheve, e herėn e parė kur u ktheve nė shtėpi e more abdes qė tė shkosh nė Xhami ta falėsh namazin All-llahu ti fali ty mėkatet, e kur tė rrėzova herėn e dytė e ti u ktheve nė shtėpi qė tė marrėsh abdes e tė shkosh ta falėsh namazin All-llahu ua fali familjes sate mėkatet, e nė herėn e tretė u frikėsova qė nėse tė rrėzojė All-llahu do t'ia falė mėkatet tėrė fshatit tėnd.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  18. #13
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    Ebu Kudame


    Ky muxhahid ka jetuar pas tabiitabiinėve.
    Merrte pjesė nė shumė luftra dhe pėr shkak tė aftėsisė qė kishte treguar nė kėto xhihade u caktua emir i njė ēete muxhahidinėsh.

    Ishte njė periudhė kohore qė s'kishte xhihad dhe si pasojė Ebu Kudame kishte ngelė nė shtėpi pranė familjes sė vet.

    Njė ditė xhumaje hatibi qė mbante hutben njoftoi muslimanėt qė ndodheshin nė xhami , se muslimanėt e njė krahine tjetėr kishin filluar xhihadin ,prandaj kush kishte mundėsi t'i ndihmonin me ēfardo lloj ndihme , qoftė edhe duke bėrė dua .

    Sa mbaroi xhumaja Ebu Kudame njoftoi muxhahidinėt qė ai drejtonte , qė tė bėheshin gati pėr xhihad dhe vetė shkoi nė shtėpi , u pėrshėndet me familjen dhe pa ardhur akoma Iqindia ai sė bashku me ēetėn e vet u nisėn pėr nė tokėn e xhihadit .

    Rrugės duke ecur njė grua muslimane i thotė:

    "Esselamu alejkum O Ebu Kudame !"

    Ebu Kudame u bė gati qė t'ia kthente selamin ,por iu kujtua hadithi i profetit:

    "...Kini frikė dunjanė , kini frikė gratė ..."

    dhe pėr kėtė shkak nuk i foli fare , por vazhdoi rrugėn.
    Gruaja i foli prapė :

    "Esselamu alejkum O Ebu Kudame !"

    Ebu Kudame pėrsėri s'foli fare ,por vazhdonte tė ecte .
    Gruaja i foli pėr sė treti:

    "Esselamu alejkum O Ebu Kudame !"

    Dhe Ebu Kudame prapė s'foli.
    Atėherė gruaja i tha:

    "Kėshtu nuk kanė vepruar burrat e mirė! "

    Kur dėgjoi kėto fjalė Ebu Kudame ia ktheu selamin dhe ndaloi kalin qė tė merrte vesh se si ishte halli i kėsaj gruaje qė me aq ngulm donte tė bisedonte me tė.

    "Jam njė nėnė me dy fėmijė -vazhdoi tė fliste gruaja-burri qė moti ka rėnė shehid.
    Unė kam njė djalė mė tė bukur se hėna dhe dua qė djalin tim ta marrėsh me vete nė xhihad dhe lus Allahun qė ta pranojė si shehid dhe ta bashkojė me babanė e tij nė xhennet , sepse shumė e ka dashur babanė e vet . "

    Ebu Kudame pyeti se ku e kishte djalin qė ta shihte .
    Gruaja i tha se djali i saj mund tė kthehet nga ēasti nė ēast , prandaj i luti qė tė prisnin pak .

    Ebu Kudame u mendua pak dhe iu kujtua rasti kur profeti shkonte pėr xhihad nė luftėn e Tebukut ...
    Kur ndonjėri prej sahabėve ngelte mbrapa ushtrisė sahabėt e tjerė e njoftonin profetin duke i thėnė :

    "Filani ka ngelur mbrapa , ta presim apo tė vazhdojmė ?

    Profeti u thoshte :

    "Lėreni nėse ka mirėsi nė vetvete Allahu do e dėrgojė atė me ju dhe n.q.s. s'ka mirėsi ju ka ruajtur Allahu nga sherri i tij ."

    Si pėrfundim Ebu Kudame i tha :

    "Mė vjen keq , por s'mund tė presi pasi mė duhet tė iki sa mė shpejt !"

    I dha selam dhe iku...

    Ditėn tjetėr muxhahidinėt qė ishin nėn komandėn e Ebu kudames dalluan nė horizont njė kalorės qė sa vinte e u afrohej mė shumė .
    Pas pak ēastesh ai i arriti ata .
    U dha selam dhe u tha se kėrkonte Ebu Kudamen .
    Muxhahidinėt njoftuan Ebu Kutaben dhe i thanė se njė kalorės i panjohur dhe me fytyrė tė mbuluar po e kėrkonte.
    Ebu Kudame shkoi menjėherė pėr tė takuar tė panjohurin qė po e kėrkonte.
    Pasi u pėrball me tė e pyeti kush ishte dhe ēfarė kėrkonte ?!
    I panjohuri hoqi shallin me tė cilin kishte mbuluar fytyrėn dhe tha :

    "Jam djali i asaj gruas , e cila bisedoi me ty , qė tė mė marrėsh me vete nė xhihad !

    Ndėrsa nga ana tjetėr Ebu Kudame kur pa fytyrėn e atij djaloshi u shtang dhe i shkuan ndėrmend fjalėt e nėnės sė atij djali :

    "...kam njė djalė mė tė bukur se hėna ..."

    Pėshpėriti diēka nė vetvete dhe i tha djaloshit :

    "Jo ! S'mund tė tė marrė me vete !
    Kthehu nga ke ardhur .Xhihadi yt ėshtė tek nėna jote!"

    Por djaloshi filloi t'i lutej dhe t'i pėrgjėrohej qė mos ta kthente mbrapa .
    Papritur zemra e ngurtė , porsi njė shkėmb e Ebu Kudames u zbut dhe nuk po i rezistonte dot lutjeve dhe pėrgjėrimeve tė djaloshit .
    Me gjithė merakun se mos po i ndodhte ndonjė gjė e pakėndshme kėtij djaloshi kaq tė mirė dhe kaq tė bukur Ebu Kudame pranoi qė ta merrte me vete...

    Rrugės Ebu Kudame vėrente se djaloshi lėvizte herė nė krye herė ne fund tė muxhahidinėve , pėr tė parė nėse dilush prej muxhahidinėve kishte nevojė pėr ndihmė ...

    Pasi bėnė njė rrugė bukur tė gjatė Ebu Kudame urdhėroi qė tė pushonin .
    Gjatė pushimit djaloshin nga lodhja qė pėrjetoi nga rruga e gjatė e zuri menjėherė gjumi ...

    Njė grup muxhahidinėsh kur e panė se sa shpejt e zuri gjumi filluan tė qeshin me tė .
    Por pėr ēudi tė tyre filloi tė qeshė edhe djaloshi , por ky i fundit po qeshte gjatė gjumit .
    Kur u zgjua e pyetėn se mos kishte parė ndonjė ėndėrr ?!
    Tha djaloshi :

    "Po !Pashė nė ėndėrr sikur Allahu mė futi nė xhennet .
    Fillova tė ecė nėpėr tė dhe para mė doli njė shtėpi me parmakė prej ari dhe argjendi .
    U futa nė tė dhe pashė aty dy vajza shumė tė bukura .
    Ato mė thanė tė vazhdoja mė tej.
    Mė tej pashė dy vajza akoma mė tė bukura edhe ato mė thanė qė tė vazhdoja mė tej.
    Kur arrita tek dhoma e fundit pashė njė krevat dhe e ulur nė tė ishte njė vajzė mė e bukur se gjithė tė tjerat.
    E pyeta atė se kush ishte , kurse ajo mė ktheu pėrgjigjen :

    "Unė jam caktuar qė tė jem gruaja jote nė xhennet !

    Kur mė tha kėtė gjė unė u afrova qė ta prekja , kurse ajo mė tha:

    "Avash se akoma s'ka ardhur koha .
    Do ta kesh kėtė mundėsi sė shpejti !

    Pas kėsaj u zgjova...

    Tė gjithė heshtėn...
    Heshtjen e theu Ebu Kudame duke thėnė :

    "Pėrgėzohu o djalosh !

    Pasi udhėtuan edhe pak kohė arritėn nė tokėn e xhihadit

    Ebu Kudame nė rolin e njė komandanti tė aftė , i cili njeh ushtarėt e vet filloi ndarjen e muxhahidinėve .
    Disa i caktoi nė vijėn e parė tė frontit e disa tė tjerė nė prapavijė .
    Edhe djaloshin e caktoi me ata qė ishin nė prapavijė ...

    Gjatė betejės Ebu Kudame vėrejti nga larg se njė kalorės i mbuluar me njė guxim tė papėrshkruar po ēante rradhėt e kufarėve .
    Nė fillim nuk e njohu , por pasi iu afrua mė afėr pa se ky kalorės ishte djaloshi qė iu bashkangjit rrugės .
    I foli rreptė dhe urdhėroi qė tė kthehej nė prapavijė .
    Kurse djaloshi ia ktheu :

    "O Ebu Kudame a nuk e ke dėgjuar se ēfarė thotė Allahu :

    "Le tė luftojnė nė rrugėn e Allahut ata qė japin jetėn e kėsaj bote pėr botėn tjetėr ..."

    Dhe unė dua tė jem njėri prej atyre dhe dua qė kėtė shkėmbim ta bėjė sa mė parė .
    Prandaj tė lutem mos mė nxirr pengesa .

    Ebu Kudame kur kuptoi dėshirėn e madhe tė kėtij djaloshi pėr tė rėnė shehid i dha lejen qė tė luftonte nė vijėn e parė tė frontit .

    Tani qė djaloshit iu dha leja pėr tė luftuar nė vijėn e parė tė frontit u bė sikur tė ishte me krahė .
    Pėrshėndeti Ebu Kudamen dhe filloi duke luftuar pėrsėri .

    Beteja zgjati njė kohė bukur tė gjatė dhe pėrfundoi duke u realizuar premtimi i Allahut :

    "...ushtria jonė ka pėr tė qenė gjithmonė Ngadhėnjyese ..."

    Nė fund tė betejės , qė siē thamė pėrfundoi me fitoren e muslimanėve muxhahidinėt filluan tė kėrkojnė njėri-tjetrin pėr tė parė kush kishte rėnė shehid e kush ishte plagosur .

    Edhe Ebu Kudame filloi tė kėrkonte djaloshin ...

    Duke kėrkuar mes tė vrarėve dėgjoi njė zė tė mekur qė po pėrmendte emrin e tij.
    Shkoi menjėherė aty nga vinte zėri dhe pa djaloshin qė po rėnkonte nga plagėt e shumta qė kishte marrė .
    I zbuloi fytyrėn dhe po i jepte kurajo .

    Djaloshi me zėrin qė po i dridhej filloi tė fliste :

    "O Ebu Kudame ! Ndjej erėn e xhennetit , jepi selam nėnės time dhe njoftoje se Allahu ia pranoi duan.
    Jepi selam edhe ..."

    Pa mbaruar fjalėn , me njė buzėqeshje nė fytyrė ia dorėzoi shpirtin Krijuesit tė vet .

    Ebu Kudame s'i mbajti dot lotėt ...

    Duke qenė se Ebu Kudame sė bashku me muxhahidinėt e realizuan qėllimin pėr tė cilin kishin ardhur (njėrėn prej dy fitoreve , ose fitore mbi kufarėt ose rėnie shehid ) morrėn rrugėn e kthimit pėr nė vendin e tyre ...

    Nė hyrje tė fshatit kishin dalė shumė njerėz ...

    Nėna qė prisnin fėmijėt e tyre , motra qė prisnin vėllezėrit e tyre , gra qė prisnin burrat e tyre ...

    Disa gėzoheshin kur shihnin tė njohurit e tyre , kurse disa tė tjera qanin nė heshtje kur merrnin vesh se i njohuri i tyre kishte rėnė shehid .

    Ebu Kudame zbriti nga kali i tij dhe ecte kokėulur ...

    Ia tėrhoqi vėmendjen njė vajzė e vogėl dhe shumė e bukur , e cila s'linte muxhahid pa ndaluar , duke e pyetur pėr njė tė njohurin e saj .

    Ebu Kudames iu rrėnqeth mishi , tė rahurat e zemrės iu shtuan ...

    Vallė ku kishte parė njė fytyrė tė ngjashme si ajo e asaj vajze ?!

    Iu kujtuan pėrsėri fjalėt e gruas qė bisedoi nė ēastin kur nisej pėr xhihad :

    "...jam njė nėnė me dy fėmijė ..."

    A mos kjo do ishte motra e atij djaloshi , tė cilit vetė Ebu Kudame ia mbylli sytė ?!

    A kėsaj donte t'i dėrgonte selamin e fundit djaloshi qė bėri Ebu Kudamen tė qajė aq shumė sa t'i lagej mjekra ?!

    Por pyetjet e shumta qė i lindėn nė mendje ia ndėrpreu vajza e vogėl , e cila filloi tė ecė nė drejtim tė tij.
    Ebu Kudame sa e pa se ajo vinte nė drejtim tė tij , ndryshoi rrugė dhe filloi tė ecte me tė shpejtė , sikur tė ishte ai fajtori pėr gjithēka qė ndodhi...

    Por nuk zgjati shumė ecja e tij , sepse ai u pėrball me nėnėn e djaloshit , e cila i dha selam dhe po priste se ēfarė lajmi do t'i jepte Ebu Kudame .

    Ndėrkaq arriti edhe vajza e vogėl , e cila edhe ajo sikur nėna e saj po priste nė heshtje fjalėt e Ebu Kudames .

    Subhanallah ! Sa ēaste tė vėshtira ishin ato pėr Ebu Kudamen !

    Prej sikletit filluan t'i dilnin djersė ...

    Mė nė fund mori guximin dhe me njė zė qė i dridhej tha :

    "Djali yt u vra ..."

    "Mos mendoni se janė vrarė (tė vdekur) ata qė ranė nė rrugėn Allahut .
    Pėrkundrazi ata janė tė gjallė duke u ushqyer tek Zoti i tyre ."-ia ktheu gruaja.

    Ndėrkaq kur vajza e vogėl dėgjoi fjalėt e Ebu Kudames ra pėrtokė e vdekur.
    Gruaja me njė zė tė qetė sikur s'kishte ndodhur gjė tha :

    "Tė Allahut jemi tek Ai do tė kthehemi "

    Mori vajzėn nė krahė dhe u largua qetė qetė ...

    Ebu Kudame shkundi veten se mos ishte nė ėndėrr...

    Kėmbėt s'po e mbanin.
    U ul mbi njė gur.
    Ngeli aty pėr njė kohė tė gjatė duke menduar pėr zemrėn e asaj gruaje qė rradhė herė gjendet nė kraharorėt e burrave .
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  19. #14
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    MBRETI DHE DJALOSHI BESIMTAR



    Mbreti rrinte ulur ne fronin e vet i kapardisur si kendes, e shkendijat dilnin nga syte e tij. Ushtaret dridheshin prej tij nga frika, sepse kishte zemer te forte si guri, a me te forte dhe me te ashper se guri.
    Mbreti e levizi koken si shenje se magjistari mund te paraqitej para tij. Magjistari hyri i perkulur dhe me koke te ulur, u ndal para mbretit dhe tha: “I falenderohem zoteriut tim qe me lejoi te paraqitem para tij. Zoteri, kam ardhur t’ju them se jam plakur dhe se fuqia me ka leshuar. Kam frike se kur te vdes, edhe magjia ime do te vdese se bashku me mua. Urdheroni, zoteri qe te gjendet ndonje djalosh i zgjuar te cilit do t’ia kisha mesuar mjeshtrine e magjise!”
    Mbreti tha: “Te faleminderit ty, o magjistar! Tere jeten tende e ke shpenzuar ne sherbimin tim! Ke qene besnik dhe i sinqerte, ndaj do ta kryej deshiren tende!” Mbreti urdheroi qe te plotesohet deshira e magjistarit. U zgjodh nje djalosh i zgjuar dhe me fytyre te bukur, te buzeqeshur, nje djalosh shpirtemire dhe mendjemprehte.
    Magjistari, pas nje veshtrimi te shkurter, menjehere erdhi ne perfundim se ku djale eshte nje thesar i paqmueshem. Pastaj tha: “Mire paskan zgjedhur, po shoh se je i menqur, i qete dhe i zgjuar. Shpresoj se nuk mashtrohem!”
    Keshtu djaloshi filloi te vinte qdo dite te magjistari, qe prej tij t’i mesonte bazat e magjise, por nuk e bente kete dhe gjithaq me deshire. Nuk e donte nje profesion te tille, por qfare te bente! Ky ishte nje urdher i mbretit te ashper dhe te pameshirshem, ndaj nuk kishte mundesi ta kundershtonte ate.
    Nje dite, derisa po shkonte te magjistari, dikush e thirri nga pas si me turp. Ishte ky nje kryeprift qe jetonte i vetmuar ne nje banese te veten, e qe deshironte ta njoftonte djaloshin me te verteten dhe fene e All-llahut. Djaloshi pranoj te takohej me te dhe e hapi zemren e tij para mesimeve dhe keshillave te tij qellimmira. I vinte mire ta degjonte bukurine e fjaleve dhe mendjen e gjere te ketij njeriu te devotshem. Dhe keshtu djaloshi qdo dite kthehej ne kete shtepi te miresise qe ta mesonte urtesine, ne menyre qe te nxirrte nga ajo q’eshte e mire per kete bote dhe te kursente diq nga ajo per boten tjeter dhe per tere njerezit. Per kete nuk i fliste asgje magjistarit, qe te mos e gjente ndonje e keqe. Edhe ai njeri i devotshem e kishte keshilluar qe per kete mos t’i fliste askujt, derisa All-llahu xh.sh. t’i udheroje diq tjeter. Dhe mire kishte vepruar!
    Pas nje kohe, djaloshi filloi te mendonte dhe te brengosej gjithnje e me shume. Deri kur do te mbetej me frike nga oborri mbreteror, magjistari dhe padrejtesia?! Si te largohej nga magjistari pergjithmone? Atehere, nje dite, i pa shume njerez te cileve diq ua kishte zene rrugen. Qfare po ndodhte atje?
    U afrua dhe e pa nje shtaze te trishtueshme qe ua kishte zene rrugen njerezve. Te gjithe ishin te frikesuar. Djaloshi e mori nje gur, e ngriti dhe tha: “O Zot, nese tek Ti eshte me e dashur ajo qfare ben kryeprifti sesa ajo qfare ben magjistari, mbyte kete shtaze!” E pastaj e gjuajti ate shtaze me gur, e qelloi ate dhe ajo ra e vdekur per toke. Njerezit u habiten me ate se qfare beri, ndaj filluan te tubohen rreth tij. Djaloshi shkoi tek kryeprifti per t’i treguar se qfare kishte ndodhur. Ishte mjafte i shqetesuar; zemra sikur donte t’i dilte jashte gjoksit.
    Kryeprifti e qetesonte djaloshin duke i thene: “ O bir, ti je sot me i mire se une. Kam degjuar se qfare ke bere. Dije se All-llahu xh.sh. eshte me ty! Besimtari gjithnje eshte ne sprove. Ndoshta do te gjeje ndonje gje e pakendshme, por behu zemerforte dhe i durueshem. E lus All-llahun e madherishem qe te te ndihmoje ne qdo gje!”
    Djaloshi gjithnje e me shume behej i devotshem, ndaj njerezit e qmonin me shume. Filloi me ndihmen e All-llahut fuqipote t’i sheroje te verbrit, te semurit nga lebra dhe te semurit tjere.
    Per kete degjoi njeri prej bashkepunetoreve dhe keshilltareve te afert te mbretit, i cili vazhdimisht i bente shoqeri mbretit. Kishte blere dhurata te shumta dhe te shtrenjta dhe shkoi tek shkoi tek djaloshi. I tha: “Sikur qe me sheh, une jam i verber! Nese me sheron, te gjitha keto gjera te bukura do te behen tuat!”
    Djaloshi u pergjigj: “Une jam sikur te gjithe ju, nuk mund te sheroje askend. Ai qe ju sheron ju dhe mua eshte All-llahu xh.sh. Nese beson ne All-llahun, i Lartesuar qofte, une do te lutem qe te te sheroje!”
    Atehere keshilltari i mbretit deklaroi se All-llahu eshte Nje, i Vetmi dhe menjehere u sherua, prandaj u gezua tej mase qe All-llahu xh.sh. e kishte sheruar. Kur u sherua u perul ne shenje falenderimi ndaj All-llahut xh.sh.
    Diten e dyte, ai njeri erdhi tek mbreti dhe u ul prane tij si zakonisht, e mbreti u habit kur e pa se ky nuk ishte me i verber. Mbreti e pyeti: “Kush ta ktheu shikimin?” Njeriu besimtar iu pergjigj: “All-llahu, Zoti im i Lartesuar, Ai mua m’i ktheu syte”. Mbreti u hidherua dhe bertiti: “Ti a ke Zot tjeter perveq meje? Me thuaj, kush te bindi se ekziston ndonje zot perveq meje?”
    Keshilltari, pas kembenguljes se mbretit, pranoi se kete e kishte bere djaloshi. Mbreti urdheroi qe ta sjellin djaloshin. Kur e prune, e pyeti: “Me thuaj bir, a thua magjia jote u be aq e forte saqe tani mund te sherosh te verberin, te semurin nga lebra dhe te besh gjera te tjera jo te zakonshme?”
    Djaloshi u pergjigj: “Une nuk e sheroje askend, ndersa magjia nuk ka kurrfare ndikimi ne sherim. Askush perveq All-llahut xh.sh. nuk i sheron njerezit nga semundjet e tyre!”
    Mbreti bertiti: “Do te te mesoj ty se si duhet te sillesh me zoteriun tend! Une jam zoti yt dhe nuk ka zot tjeter! Ndaj duhet te me tregosh se kush ta ka helmuar mendjen dhe te ka mesuar te flasesh keshtu!”
    Mbreti urdheroi qe ta torturonin djaloshin derisa pranoi se ai ishte kryeprifti. Mbreti frikesohej se njerezit do te fillonin te adhuronin tjeterkend, e jo ate, dhe keshtu do ta humbte mbreterine. Ndaj urdheroi qe menjehere te ta sillnin kryepriftin. Kur e sollen ate, mbreti filloi te kercenohej duke i thene: “Ti, do me thene je kreu i turbullirave? A deshrion qe njerezit te jane te padegjueshem ndaj meje? A pretendon se ka Zot tjeter veq meje? Largoje kete ide. Ne te kunderten te pret vdekja!” Kryeprifti i refuzoi kercenimet dhe tha: “Zoti im eshte All-llahu, e ti nuk mund te me detyrosh me kercenimet e tua qe te largohem nga besimi im! Bej qfare te duash!”
    Nuk kaluan as disa minuta e mbreti kerkoi qe t’ia sjellin nje shpate qe me te t’ia heq koken kryepriftit. Por, ai ishte i palekundur me fene e vet, duke i refuzuar kercenimet. Mbreti urdheroi qe t’i prehet koka, gje qe edhe u be.
    Atehere mbreti iu drejtua keshilltarit te vet, duke i thene: “Me ty kam kaluar shume kohe dhe ty te kam shok. Te keshilloj qe ta lesh fene tende dhe te mbesim edhe me tej shoke!” Keshilltari e refuzoi kete. Edhe me ate u be sikur me kryepriftin.
    Mbreti pastaj urdheroi qe t’ia sjellin djaloshin, dhe tha: “Largohu, o djalosh, nga feja jote? Do te ishte vertete keq qe nje djalosh sikur ti ta humbe jeten per shkak te besimit te gabuar. Mos u sakrifiko ne lulen e rinise tende; kthehu ne fene e baballareve dhe te gjysherve te tu!”
    Djaloshi nuk u lekund dhe i mbeti besnik fese se vet te vertete, edhe pse e dinte se qfare i kishte ndodhur kryepriftit dhe shokut te mbretit, dhe iu drejtua mbretit duke i thene:
    “E besoj All-llahun si Zot, dhe nuk kam Zot tjeter veq Tij. Beni me mua qfare te doni!”
    Mbreti e urdheroi nje grup te njerezve te vet lojale qe ta dergojne djaloshin ne nje mal te larte dhe qe atje t’i kercenoheshin dhe t’ia terhiqnin verejtjen se nese nuk largohet nga feja e tij, do ta gjuanin ne gremine, ne menyre qe te jete shembull per te tjeret qe duan te bejne sikur ky.
    Ne maje te malit, djaloshi e luti Krijuesin e vet: “O Zot, denoji ata per punet e tyre jo te mira!”
    Menjehere mali u lekund dhe sherbetoret e mbretit rane ne gremine, e djaloshi u kthye me hapa te sigurte, me koke te ngritur. Kur e pa mbreti zullumqare, u qudit dhe u habit.
    Duke bertitur tha: “Gjera te quditshme po ndodhin me ty. Ku jane njerezit qe i kam derguar me ty?”
    Djaloshi u pergjigj: “All-llahu me liroi prej tyre. Mali u dridh dha ata rane ne gremine. Keshtu nuk arriten ta kryejne krimin te urdheruar nga ju!”
    Mbreti u nervozua dhe i urdheroi ushtaret qe ta dergojne djaloshin ne mes te detit dhe ta gjuajne atje per ta mbytur valet e detit.
    Djaloshi ne mes te detit te trazuar iu lut All-llahut xh.sh. per ndihme, dhe Ai ia pranoi lutjet djaloshit. Sherbetoret e mbretit qe te gjithe u permbyten, e djaloshi, e djaloshi u kthye me besim te forte dhe i sigurte ne ndihmen e All-llahut xh.sh. Sa e kendshme eshte pergjigjja e tij thene mbretit: “All-llahu me liroi nga ushtaret tuaj, te cilet u bene ushqim per peshqit!” Mbreti gati sa nuk pelciti nga hidherimi, kur djaloshi me plot besim ne All-llahun i tha: “O mbret, ju nuk mund te me mbytni, gjersa t’ju them se qfare duhet te beni per te me mbytut”. Mbreti pa u hamendur tha: “Do te veproje si te thuash!”
    Djaloshi me tere zerin tha: “Tuboni njerezit ne nje vend te hapur dhe me lidhni per nje trung palme! Pastaj merrni nje shigjete nga qanta ime dhe vendosni ne hark, e pastaj thuani: “Ne emer te All-llahut, Zotit te ketij djaloshi!!! Pastaj, gjuajeni shigjeten ne drejtim timin. Nese veproni ashtu, do te keni sukses ne mbytjen time!”
    Mbreti tha: “Po pranoj!”

    I tuboi njerezit ne shesh e lidhi djaloshin per trungun e palmes. E mori shigjeten, e vendosi ne hark dhe tha: “Ne emer te All-llahut, Zotit te ketij djaloshi!” Shigjeta e goditi djaloshin besimtar ne temth dhe e mbyti. Vdes sikur deshmor. Fjalet e fundit i kishte: “La ilahe il ā€“ lall ā€“ llah ā€“ s’ka zot tjeter perveq All-llahut!”
    Njerezit u binden me syte e tyre ne sinqeritetin e djaloshit dhe te gjithe e shqiptuan fjalen me te embel qe gjuha mund te shqiptoje: “E besojme All-llahun, Zotin e djaloshit!”
    Nje fatkeqesi e rende e kishte goditur mbretin!!! Ndodhi ajo qe me se shumti i frikesohej. I tere populli u bene besimtar. As ushtaret, e as oborrtaret nuk mund te gjenin ndonje zgjidhje qe t’i shmangnin njerezit nga e verteta. Nuk arriten te gjenin menyre si t’i mashtronin dhe t’i largonin nga besimi i tyre ne Zotin e djaloshit.
    Mbreti nuk dinte se qfare te beje. Disa nga shoket e tij i thane: “E sheh, ndodhi ajo prej qka me se shumti frikesoheshe! Nuk ishe sa duhej i kujdesshem. I tere populli u be besimtar. Urdhero te hapen hendeqe te medha, te mbushen me dru dhe te ndizet zjarri. Urdheroji ushtaret qe ta hedhin ne zjarr secilin qe nuk pranon te largohet nga feja e tij!”
    Kur e bene kete, i erdhi rendi nje gruaje qe e mbante ne duar nje foshnje te posalindur. Kur e derguan te zjarri asaj filloi t’i dhimbset femija e saj, atehere femija foli dhe tha: “Nene behu e durueshme, ti je ne rruge te drejte!” Kur e ema e degjoi kete, u hodh ne zjarr se bashku me femijen. Mirepo, meleket i shpetuan dhe i derguan ne Xhennet, i cili u eshte premtuar durimtareve insha-Allah !

    POROSI NGA TREGIMI I MBRETIT ME DJALOSHIN BESIMTAR

    1. Muslimani e fsheh besimin e vet, nese frikesohet se armiku mund t’i shkakoje atij dem.
    2. Muslimani i lutet All-llahut xh.sh. ne situata jetesore, e sidomos nese e godet ndonje fatkeqesi, sikurse kishte vepruar djaloshi.
    3. All-llahu eshte i Vetmi qe sheron, gjersa mjeku eshte mjet e jo ai qe sheron.
    4. I riu musliman duhet t’i thirr te tjeret ne Islam, sikur qe kishte vepruar djaloshi qe e kishte thirrur keshilltarin e verber.
    5. Muslimani eshte i forte dhe i vendosur ne fene e vet, edhe perkunder ngacmimeve qe i ndodhin nga te tjeret.
    6. Kur e verteta behet e qarte, muslimani eshte i obliguar ta ndjeke ate, sikur qe vepruan te pranishmit ne ekzekutimin e djaloshit.
    7. Zullumqaret dhe tiranet gjithnje e kane fundin e tmerrshem dhe punet e tyre te shemtuara gjithnje zbulohen, sikur qe ndodhi me mbretin e padrejte.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga fisniku-student : 04-12-2007 mė 11:08
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  20. #15
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    KULETA E HUMBUR

    Mustafaja eshte nje tregtar i madh dhe i pasur, i njohur per sinqeritetin e tij ne mesin e njerezve. Prandaj shume njerez i besojne dhe bashkepunojne me te te sigurt ne cilesine e mallit qe e shet. Ishte shume i pelqyer, ndaj numri i bleresve shtohej gjithnje e me shume. Ndaj pasuria e tij shtohej. E kishte blere nje anije te madhe tregtare qe te mund te blinte mall me cilesor dhe me te qmueshem nga vende te ndryshme, nga Lindja, Kina, dhe vende te pasura me mendafsh dhe perfume.
    Erdhi koha e haxhxhit dhe muezini e lajmeroi kete, qe njerezit me kohe te pergatiten per kete obligim. Kete thirrje e degjoi edhe Mustafaja, ndaj deshi te nisej per rruge. Tha me vete: “Kete e kam obligim para All-llahut xh.sh. per arsye se jam i pasur dhe duhet t’i pergjigjem Atij!”
    All-llahu xh.sh. ka thene:
    “Dhe per hir te All-llahut, vizita e Qabes (haxhi) , eshte obligim per ate qe ka mundesi udhetimi tek ajo.”
    (Ali Imran, 97)



    SHKUARJA NE HAXH

    Mustafaja u pergatit per rruge dhe u nise me ndihmen e All-llahut xh.sh. per haxh, se bashku me nje karvan
    Karvani u nise ne drejtim te Mekkes se nderuar. Gjate rruges ata u ndalen disa here ne menyre qe besimtaret te pushonin dhe t’i kryenin disa nevoja te tyre. Bujtinat i bene ne disa vende, derisa arriten ne qytetin e dritave ne Medine (El-Medinetul-Munevvere). Me ta ishte edhe Mustafaja. Pas nje pushimi te shkurter ne qytet, Mustafaja deshi t’i blerje disa gjera per te cilat kishte nevoje. Kur e futi doren ne gjep qe ta njerre kuleten e tij, kuleta nuk ishte. E kerkoj neper teshat e veta dhe u tmerrua kur edhe aty nuk e gjeti. Per fat te tij te keq iu be e qarte se e kishin humbur kuleten e bashke me te edhe parate qe i kishte marre per rruge. E ne kulete i kishte tre mije dinare, qe eshte nje shume e madhe. Kjo shume parash do t’i ndihmonte atij per t’i mbuluar shpenzimet e rruges per ne haxh e do t’i kishin mbetur edhe shume te tjera, te cilat mendonte t’ua dhuronte te varferve ne Mekken e ndershme. Qfare te bente tani? E kishte humbur pasurine e nevojshme!
    Mustafaja mendonte sika mundur t’i ndodhte kjo, mirepo nuk u zhgenjye dhe nuk u hamend ne qellimin e tij per ta kryer obligimin e vet. U pajtua me kete, duke thene se kjo ishte shkruar prej all-llahut xh.sh. Ai megjithate ishte i pasur, ka pasuri qe vlen me mijera dinare, ndaj mund te huazonte nga shoket e tij qe udhetonin me te. Kur ta kryeje haxhin dhe te kthehet ne shtepi do t’ua kthente parate e huazuara. Kerkoi qe t’i huazonin ca te holla, gje per te cilen te gjithe ishin te gatshem te jene ne sherbim te tij, per arsye se e qmonin, keshtu qe ia tubuan aq sa kerkoi. E kreu obligimin e vet te haxhit dhe u dhuroi te varferve diq prej parave, mu ashtu siq e kishte menduar ne fillim te rruges dhe u kthye ne qytetin e tij. Ishte i lumtur dhe i gezuar qe All-llahu xh.sh. ia kishte mundesuar nje rast te ketille. Shume shpejt ua ktheu borgjin njerezve nga te cilet i kishte huazuar parate, duke i falenderuar perzemersisht.

    FATKEQESITE I VININ NJERA PAS TJETRES MUSTAFASE

    Kalonin ditet e Mustafaja edhe me tutje ishte tregtar i madh, i cili gezonte respect. Jetonte ne begati, ngase All-llahu xh.sh. i kishte dhene pasuri te shumte atij dhe femijeve te tyre u kishte dhene lumturi dhe shendet. Gjithnje e falenderonte dhe e madheronte All-llahun xh.sh. per begatite qe i kishte dhene. Asnjehere nuk kishte harruar t’i mesoje femijet e vet qe te jene te mire dhe besimtare shembullore, qe te jene shembull me sjelljet e tyre dhe ta falenderojne All-llahun xh.sh., si dhe te kerkojne falje nga Ai kur jane ne vetmi ose ne vend publik.
    Mustafaja i kishte dy djem dhe nje vajze qe ende ishte ne gji. Ai i ushqente dhe kujdesej per ta. I kishte mesuar te silleshin mire dhe t’i respektonin prinderit e tyre.
    Nje dite, kur Mustafaja u ul ne tavoline dhe drekonte me gruan dhe femijet e tij, dikush trokiti ne dyert e shtepis se tij. Njeri prej djemve te Mustafase shkoi ta hapte deren. Ishte sherbetori i tij Hasani, i cili e kerkonte zoteriun e tij per bje gje shume te rendesishme. Mustafaja u ngrit nga tavolina dhe e pyeti: “Q’eshte ajo kaq me rendesi per te cilen po ma prish rehatine?” Sherbetori heshti per nje kohe si memec, ishte zverdhur dhe i shqetesuar dhe dridhej nga frika. Mustafa e pyeti edhe nje here: “Fol diqka, q’eshte qe je kaq i frikesuar? Me mban ne hamendje!” Hasani iu pergjegj: “Zoteri, anija juaj eshte fundosur gjate kthimit te saj nga India me tere mallin qe kishte ne te!”
    Mustafaja e uli pak koken per shkak te ketij lajmi te dhembshem ndaj vete tha: “ Nuk ka dalje e as ndihme pa ndihmen e All-llahut te Madheruar. Kthehu ne dyqan. Ky eshte vullnet i All-llahut xh.sh. dhe asgje nuk mund ta nderroje fatin tim qe e ka caktuar All-llahu xh.sh.
    Mustafaja hyri ne shepine e vet dhe u ul ne tavoline qe ta perfundonte dreken me gruan dhe femijet e tij. Nuk u merzit e as nuk vajtonte po ia kishte fatin e vet vullnetit te All-llahut xh.sh., edhe pse ajo anije perbente tri te katertat e pasurise se tij. Iu kthye punes se tij me plote elan dhe deshire, i vendosur qe ta kthente sa me shpejt pasurine e vet te humbur.
    Pas disa ditesh, e goditi lajmi i kobshem per mbytjen e djemve te tij. Nje mur i vjeter qe rrezuar mbi ta, ndaj ata kishin mbetur nen germadhat e tij, edhe pse njerezit qene munduar per t’i nxjerre te gjalle qe aty.
    Mustafaja qau dhe u merzit per ta, por shume shpejt e mblodhi veten, sepse e dinte qe fatkeqesite duhet t’i perballonte me durim, ndaj e luti All-llahun xh.sh. qe t’ia fale e ata t’i perfshije nen meshiren e Tij.
    Dhembjen dhe merzine e tij e zbuste mendimi se djemte e tij kishin qene te mire dhe te degjueshem ndaj prinderve te vet. Plotesisht ia kishte lene fatin e vet All-llahut xh.sh. se Ai e mbron ke te doje.
    Mustafaja mbeti me gruan dhe vajzen e vet te vogel. Mirepo, puna e tij nuk shkonte me shume lehte si me pare, fitimi i tij behej gjithnje e me i vogel. U detyrua qe ta shiste shtepine e tij te madhe dhe ta blente nje me te vogel, me modeste. Dyqani nuk ishte me plot me mall te qmueshem, ndaj numri i bleresve zvoglohej per qdo dite. Sherbetoret e leshonin ne kerkim te tregtareve me te pasur. Musatafase gjithnje e me shume i binte autoriteti qe ne me fund u detyrua ta leshoje qytetin e vet, se i vinte turp t’i shikonte njerezit me sy. Ishte bere nje shembull konkret i nje te pasuri qe shume shpejt ishte bere i varfrer. Pas teshave te shtrenjta dhe te bukura tani mbante tesha te arrnuara. Dikur kishte sherbetore rreth vetes dhe dinte qe shpesh here t’i ndihmonte te varferit e tani mezi jetonte.
    Vendosi ta leshonte qytetin e tij e ndoshta All-llahu ia nderron gjendjen e tij financiare me te mire. Ndoshta nderimi is jell fat. Bisedoi per kete me shqen e tij, e ajo u pajtua me kete, bile edhe e trimeroi ta bente kete. Edhe ajo nuk mund t’i duronte shikimet qellimkeqija dhe pergojimin e grave te keqija se pas pasurise se madhe kishte mbetur pa asgje dhe se familjen e tyre e kishte lene fati. Ajo duronte dhe mundohej perkunder te gjithave ta ndihmonte bashkeshortin e saj ne fatkeqesine e tij, mirepo gjendja tani ishte bere e pa durueshme dhe kishin vendosur qe se bashku ta leshonin vendbanimin e tyre te deritanishem dhe te kerkonin fitim me te mire dhe jete me te lumtur.
    Gruaja e durueshme e Mustafase pergatiti pak ushqim te nevojshem per rruge. Ai e shikonte me mallengjim qytetin e tij nga nje dritare e vogel duke i kujtuar ditet e tij te lumtura. Sikur ne ender e degjoi zerin e gruas qe thoshte se qdo gje ishte gati per rruge. E mori vajzen e vogel ne duar dhe e perqafoi me butesi e ne syte e tij u paraqiten lotet, te cilet u mundua t’i fshihte nga gruaja e tij. Gruaja e tij e mori ate pak ushqim qe e kishin per rruge. Ishte bashkeshorte e mire, e durueshme dhe e degjueshme. Dikur ishte e pasur, por me te gjitha kishte sjellje njerezore. Kur u varferuan, kete fat te cilin ua kishte caktuar All-llahu xh.sh. e pranoi ne menyre shume te qete. Edhe ne keto qaste te renda per burrin e saj ishte prane tij dhe se bashku me te i bente belle kesaj fatkeqesie qe i kishte goditur. E tani shkonte me te ne te panjohur edhe pse ishte ne muajin e nente te shtatzenesise e mund te lindte ne qdo moment.
    Gjate rruges Mustafaja dhe gruaja e tij pushuan ne nje fshat dhe blen ca gjera te nevojshme per ta. Pas udhetimit te gjate dhe te rende mberriten ne nje qytet te madh ne te cilin edhe kishin menduar te shkonin. Menjehere pas hyrjes ne qytet, gruaja e tij filloi te ankohet per dhembjet e lindjes. Si duket kishte ardhur moment i lindjes. Mustafa e gjeti nje shtepi te vjeter e te leshuar ne periferi te qytetit, pa dyer dhe pa kulm, ketu edhe u vendosen. Ai pastaj nxitoi deri ne qytet, e nata kishte filluar te leshohej mbi qytet. Erdhi ne qytet, mirepo nuk arriti te bleje asgje, ngase te gjitha dyqanet ishin mbyllur. Shetiste rrugeve te qytetit e zemra e luste All-llahun xh.sh. se ndoshta do te gjente ndonje dyqan te hapur. Me ne fund e gjeti nje te hapur dhe u gezua tej mase.

    FUNDI I FATKEQESIVE

    Mustafaja aty bleu qumesht dhe vaj. Shitesi e pyeti: “Ku e ke qypin?” Mustafaja iu pergjigj: “ Une jam i huaj dhe nuk kam qyp.” “Atehere paguaje kaucionin per qypin!” Mustafa i zhgenjyer pyeti se sa kerkon? “Pese derhem!”-iu pergjigj shitesi. Mustafaja heshti. E shitesi i tha: “Q’eshte me ty o njeri?” Mustafaja i tha: “Nuk kam, e kam vetem nje derhem! Ma jepni ate (qypin v.p), e une ju premtoj se do t’jua kthej ate!”
    Shitesi i mire e kuptonte se q’eshte varferia dhe nevoja e Musatafase dhe nga meshira ia mbushi qypin me qumesht dhe i qiti ne te pak vaj. Ia dha Mustafase duke i thene: “Mos harro qe ne mengjes te ma kthesh!” Mustafaja iu falenderua dhe i premtoi se do ta kthente ate pa e vonuar. E mori ne duar qypin dhe ashtu i gezuar u nis duke i harruar per nje moment problemet e veta. I dukej sikur po ia dergonte gruas se vet nje dhurate te qmueshme. Ate po e priste nje ushqim i shijshem pas lindjes se dhembshme. Atehere i ra ndermend se ajo ishte e vetme ne nje shtepi te leshuar dhe te shkaterruar dhe e kaploi frika se mos ndoshta gjate lindjes i ka ndodhur diq, ndoshta ka pasur nevoje per ndihme. I shpejtoi hapat e tij duke kaluar neper rrugicat e erreta te qytetit. Nuk kishte me kalimtare askund. Njerezit kishin shkuar neper shtepite e tyre qe te pushonin pas dites se mundimshme.
    Mustafaja hecte me hapa te shpejte dhe papritmas rrezohet, e qypi se bashku me qumeshtin i del nga duart dhe copetohet i tere. Mustafane e kaploi nje zhgenjim i papershkruar. Para syve te tij renditeshin fotografite nga jeta e tij - pasuri dhe bollek, kurse tani, mjerim , varferi dhe merzi. Pa marre parasysh sa ishte i durueshem, kete nuk mund ta duronte. Ia hapi All-llahut xh.sh. zemren e tij te thyer dhe e zbrazi tere merzine e vet me nje vajtim te dhembshem. Qante me ze aq shume, saqe nga femijeria nuk kishte qare ashtu. Vaji i tij theu qetesine e nates, dhe nje njeri hapi dritaren per te pare se kush eshte duke qare, dhe pyeti: “Q’ke o njeri? Pse qan?” Mustafaja e ktheu koken nga dritarja dhe u pergjigj: “Me ra qypi me qumesht dhe u thye!” Njeri nga dritarja tha: “O, Zot, a nje njeri i rritur sikur ju, te qaje ngase i ka rene qypi me qumesht; a jeni sherbetor i ndonje zoteriu koprrac? Q’eshte me njerezit keto dite? I pengojne njerezit duke ua prishur gjumin per disa derheme!” Pastaj e perplasi dritaren, Mustafaja tha: “All-llahu te falte!” Menjehere e ktheu shikimin nga copat e lagura te qypit nga qumeshti i derdhur dhe e kujtoi gruan e vete e cila do te linde e nuk do te kete qfare te haje. Jeta ishte e zeze ne syte e tij, e sidomos kur mendonte se gruas se tij mund t’i ket ndodhur diq e keqe. Ndoshta eshte e vdekur e ndoshta edhe vajza e tij e vogel ka vdekur me te.
    Menjehere ia plasi vajit me ze te madh, se nuk kishte asnje para, nga do te siguronte ushqimin!? Ai njeri i meparshem doli dhe e qortoi: “Qetesohu o njeri! Perse po na pengon? Na ler te fleme dhe shko! Njerezve u ndodhin shume gjera te keqija, e nuk kerkojne ndihme e as nuk qajne!” Mustafaja tha: “All-llahu te falte! Une para dhjete vjeteve e kam humbur kuleten se bashku me tre mije dinare dhe asnje lot nuk e kam leshuar e as nuk kam vajtuar, sepse isha i pasur. Tani po e sheh, po qaj per disa derhem, se nuk kam me shume!” Njeriu i tha: “Q’ka ke humbur?” Mustafaja tha: “Kuleten me tre mije dinare!” Njeriu: “Pashe Zotin, pershkruama!” Mustafa: “A edhe po me perqesh? Me ler rehat, qfare fitoj nese ta pershkruaj?” Njeriu: “Pashe Zotin, pershkruama, seriozisht e kam dhe nuk po mahitem!” Mustafa heshti dhe tha me vete: “Nuk ka rrugedalje, as ndihme, as fuqi pa vullnetin e All-llahut te Lartesuar, e tani jam ne kete situate te padalshme, e ky njeri tani kerkon qe t’ia pershkruaje kuleten te cilen e kam humbur para dhjete vjetesh. E ky tani deshiron qe tq argetohet!”
    Atehere ky e kapi per dore dhe i tha perseri: “Pershkruama kuleten e humbur!” Mustafa u pergjigj: “Do te te tregoj nese me leshon - kuleta eshte e zeze, e qepur me penj te kuq, i ka tre xhepa; ne secilin nga njemije dinare. Tani a je i kenaqur? Me lesho, All-llahu te meshirofte!”
    Njeriu e pyeti: “Kujt ia dergoje ushqimin?” Mustafaja tha: “Gruas sime, te cilen e kam lene ne nje shtepi te braktisur e ajo eshte gati te linde, e ndoshta tashme veq ka lindur, e nuk ka kush t’i ndihmoje!” Njeriu: “Ti dhe gruaja juaj jeni mysafire te mi! Eja ta shkojme dhe ta marrim ate!”
    Mustafaja ishte i gezuar per shkak te miresise se papritur te ketij njeriu. U nguten se bashku qe ta merrnin gruan dhe vajzen e tij. I gjeten dhe i sollen dhe gruaja nuk kishte lindur ende. Ua dha nje dhome dhe kerkoi nga gruaja e tij qe te kujdeset per gruan e Mustafase.
    Nga mesi i nates, gruaja e Mustafase lindi djale. Mustafaja u gezua dhe iu falenderua All-llahut xh.sh.

    GEZIMI

    Ne mengjes nikoqiri i tyre ua solli kafjallin dhe gjersa hanin ia filluan bisedes. Nikoqiri e pyeti Mustafane: “Me qfare pune merresh?” Mustafa i tha: “Kam qene trgtar dhe e di kete pune, mirepo tani jam i varfer sikur qe me sheh dhe nuk kam me qka te tregtoj. Ketu kam ardhur te kerkoj pune, ndoshta tek ndonje tregtar tjeter.”
    Nikoqiri i tha: “Qfare thua, te marresh pjese me mua ne nje pune te vogel tregtare? Tani do t’i jap njeqind dinare per fillim qe te mund ta fillosh punen, e pastaj fitimin do ta ndajme.” Pas disa ditesh, Mustafaja u kthye tek nikoqiri i vet dhe i tha shokut te tij te ri: “Bera tregti dhe kam fituar pesedhjete dinare, gjysma eshte e juaja!” Njeriu i tha: “Bashkoja kete fitim parave te tua dhe trgto me to qe te fitosh me shume!”
    Iu kthye Mustafa tregut, me plot vullnet per pune. Frika nga varferia ishte larguar, ndaj nuk e shikonte jeten ashtu zi si me pare. All-llahu jep dhe All-llahu ndalon. All-llahu e shpetoi nga varferia kur e kishte me se veshtiri, prandaj punonte panderprere, e gjuhen dhe zemren e vete vazhdimisht e perdorte qe ta madheroje dhe falenderoje All-llahun xh.sh.
    Dinte ta tregoje falenderimin e tij te thelle ndaj nikoqirit te tij per ndihmen e dhene. U kthey kur kaluan disa jave dhe ia dha gjysmen e fitimit.
    Njeriu i tha Mustafase: “Shiko shoku im, tani do te them diq pasi qe e arrite qetesine dhe rehatine e zemres sate.”
    Mustafaja e pyeti: “Qfare do te me thuash, o vella?” Njeriu tha: “A te kujtohet qe e ke humbur kuleten e te hollave?” Ky iu pergjigj: “Po, me kujtohet, kurr nuk do ta harroj kete!” Njeriu: “Te pata pyetur se a mund te ma pershkruash kuleten e ti e bere kete.” Mustafaja tha: “Po, kete e pata bere ate nate kur isha duke qare!” Njeriu shkoi tek nje arke e zbukuruar dhe nxorri nje kulete: “A eshte kjo kuleta juaj?” Mustafaja mori fryme me veshtiresi dhe gati sa nuk i doli shpirti kur e pa kuleten e tij. Nga gezimi i madh dhe tronditja e humbi vetedijen. Kur erdhi ne vete, i tha njeriut: “Pashe All-llahun, ku e gjete ate?” Njeriu iu pergjegj: “E kam gjetur para dhjete vjetesh ne rruge per ne haxh. I thash nje njeriu qe te bertiste me ze, kush e ka humbur kuleten, mirepo askush nuk u lajmerua, prandaj e mora qe ta ruaj duke iu lutur All-llahut xh.sh. qe te me ndihmoje ne gjetjen e pronarit te kesaj kulete. Une nuk ha haram. E falenderoj All-llahun i Cili te ka derguar ne kete qytet dhe ma ka mundesuar te ta kthej kuleten kur ke pasur me se tepermi nevoje per te holla! Kjo para eshte fituar hallall. Merre kuleten tende dhe parate te cilat i fitove me pare, ngase t’i kam dhene njeqind dinare nga kuleta jote!”
    Mustafaja e falenderoi njeriun per qdo gje qe kishte bere, si dhe e luti All-llahun xh.sh. qe edhe me shume t’i ndihmonte per shkak te fisnikerise dhe sinqeritetit te tij.
    Jeta perseri u ringjall tek Mustafaja dhe familja e tij: “Bota e muslimaneve ende eshte plot me miresi dhe sinqeritet, kur ka ende te tille qfare jeni ju. All-llahu i sprovon krijesat e Tij. Me duket sikur All-llahu jua kishte dhene ne amanet keto para, qe te mund te m’i ktheni ateher kur te kem me se tepermi nevoje per to.” Atehere lexoi nga Kur’ani i nderuar:
    “Dhe ata te cilet kujdesen per amanetet e besuara atyre dhe per obligimet e veta. Dhe ata te cilet lutjet e tyre i kryejne me kohe - ata jane pasardhes te denje, te cilet do ta trashegojne Xhennetin; ata do te jetojne pergjithmone ne te.” InshaAll-llah.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  21. #16
    i/e regjistruar Maska e LOGIC
    Anėtarėsuar
    22-01-2006
    Postime
    732
    Faleminderit
    1
    6 falenderime nė 5 postime
    Dy fėmijė nė Luftėn e Uhudit



    Bismil-lahirr-rrahmanirr-rrahim

    Es selamu alejkum ve rahmetullahi ve berekatuhu

    Vėllezėr dhe motra tė nderuara, nė njė Ligjeratė tė mbajtur nga njė dijetarė i Afrikės sė Jugut, dijetari pėrmendi njė hadith tė cilin desha ta ndajė me ju. Nė tė thuhet si vijon:

    Nė luftėn e Uhudit, kur muslimanėt tuboheshin pėr tė shkuar nė luftė, erdhėn dy fėmijė (12 dhe 13 vjeēarė), njėri prej tyre quhej Rafi“ ibn Hatixh ndėrsa tjetri Samra ibn Xhundub dhe kėrkuan nga i Dėrguari (SalAllahu Alejhi ve Selem) qė t“i lejojė tė marrin pjesė nė luftė, mirėpo i Dėrguari i All-llahut (SalAllahu Alejhi ve Selem) u tha qė tė kthehen dhe ata respektuan urdhėrin e tė Dėrguarit (SalAllahu Alejhi ve Selem) dhe u kthyen. Babai i njėrit prej atyre dy fėmijėve tė kthyer erdhi tek i Dėrguari (SalAllahu Alejhi ve Selem dhe i tha:

    " O i Dėrguari i All-llahut, ti nuk i ke lejuar birit tim qė tė marrė pjesė nė luftė dhe unė respektoj vendimin dhe urdhėrin tėnd. Vetėm se, biri im ėshtė shenjėtarė shumė i mirė dhe ndoshta shkathtėsia e tij mund t“i ndihmpjė Ummetit kėtė ditė (SubhanAll-llah, athua ka kėsi prindėr sot ?!?)."

    I Dėrguari i All-llahut (SalAllahu Alejhi ve Selem) i lejoi birit tė kėtij Sahabiu qė tė merr pjesė nė luftė. Kur dėgjoi fėmiu tjetėr se, i Dėrguari i All-llahut (SalAllahu Alejhi ve Selem) i kishte lejuar shokut tė tij (fėmiut tjetėr) qė tė marrė pjesė nė luftė, ai u kthye prap dhe iu drejtua tė Dėrguarit (SalAllahu Alejhi ve Selem):

    " O i Dėrguari i All-llahut, ti nuk na lejove qė tė marrim pjesė nė luftė, mua dhe shokut tim dhe ne u kthyem, ndėrsa tani ke lejuar Rafi“i-un pėr shkak tė shkathtėsive tė tija nė hark, mirėpo unė tė betohem se, po qė se na lejon qė tė mundemi, unė do t“a rrėzojė atė." (SubhanAll-llah, fėmijė 12 vjeēar)

    I Dėrguari i All-llahut (SalAllahu Alajhi ve Selem) i tha: " Nė regull, ti thua se mund t“a rrėzosh atė? Thirre shokun tėnd dhe ejani kėtu pėr mundje."
    [Dy Sahabe-fėmijė duke u mundur pėr tė luftuar fisebilil-lah]

    Dhe para syve tė tė Dėrguarit (SalAllahu Alejhi ve Selem), Samra mbajti fjalėn e dhėnė dhe rrėzoi Rafi“-un. I Dėrguari i All-llahut (SalAllahu Alejhi dhe Selem) tha:

    " SubhanAll-llah, ti pate tė drejtė. Qė tė dy mund tė shkoni."
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Gimi3 : 03-06-2008 mė 12:39
    A known mistake is better than an unknown truth.

  22. #17
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    KUJTIMET ME ROJTARIN

    As mos me pyetni sa te lumtur ishim kur na e bene nje kopsht ne afersi te sheshit qendror ! E tere ajo qe gjendej ne te ta bente me dije se ai vend ishte i pergatitur per femije. Aty ishin dhjete luhatese me ulese te shumta shumengjyreshe, me lidhese te lekures. Por, asnjera nga gjitha keto nuk mund te krahasohet me bukurine e patave qe notonin neper bazene, me fontanen e bukur, uji i te cilit rrjedhte ne bazene, duke shkaktuar nje gurgullime te bukur, zeri i te ciles depertonte ne veshet tane.
    Sa i mrekullueshem qe eshte ky kopsht yni !

    LOJA ESHTE PJESE E FEMIJERISE

    Dija te shkoja te shkoja te kopshti nje ore para perendimit te diellit, ne percellje te vellait te vogel, Blerimit. Atje shoqeroheshim me femijet e tjere te lagjes sone. Ishim te nje moshe dhe te nje gjatesie, keshtu qe edhe hapat tane ishin te njejte. Kur hynim ne kopsht, i leshonim duart, shikimet tona shperndaheshin ne tere kopshtin, kembet tona vraponin ne drejtim te luhateseve dhe pishinave. Shpeshhere une dhe vellai im i vogel lagnim ca riska buke dhe ua gjuanim patave. Kur axha Rexhep e merrte ne dore pipin e vet dhe i fryente atij e denim se dyert e kopshtit se shpejti do te mbylleshin. Koha e lojes dhe e argetimit kishte kaluar. Pastaj iknim nga rojtari derisa ai e arrinte ndonjerin nga ne. Edhe kjo ishte pjese e lojes sone se dashur.

    AXHA REXHEP JU DESHIRON MIRESEARDHJE

    Eshte e drejte te themi: “Ai eshte rojtari qe meriton respekt !”
    Na shikon me shikim te bute ateror, gjithnje me fytyre te buzeqeshur kur vijme me kopsht. Kishte qene rojtar i tij edhe para se te shnderrohej ne kopsht per femije. Asnjehere nuk do te harrojme se si qdo nate, para daljes nga kopshti na joshte me sheqerka te llojllojshme qe te dilnim sa me pare. Edhe pse pip ii tij kishte ze te kendshem, bombonet me gjathate e benin te veten. Edhe kur e leshonim kopshtin, ne veshet tane nje kohe te gjate tingellonte zeri i pipit. Kjo ishte nje shprehi e axhes Rexhep, qe qdo here ta fishkellonte melodine e tij te dashur.

    LOJA DHE PROVIMI NUK SHKOJNE BASHK

    Erdhi koha e provimeve. Tani me nuk mund te shkoj ne kopshtin tone te dashur. Babai im me ka ndaluar derisa t’i kryej provimet me sukses te shkelqyeshem. Me zell pergatitem per provime. Mirepo si mund t’i’ harroj luhateset dhe patat e bukura.
    Babai e ndiente se di. Mirepo si mund t’i’ harroj luhateset dhe patat e bukura.
    Babai e ndiente se diq po me mundonte, por kot perpiqej te dinte se q’eshte ajo. Nuk pergjigjesha ne pyetjet e tij, se e dija se nuk do te lejonte ate qe e deshiroja. Ne nje moment, e verejti se po i vizatoj ne leter luhateset dhe patat prane bazeneve. E lavderoi vizatimin tim, por si rendom ne menyre te bute ma terhoqi verejtjen se duhet te mendoj edhe per lendet e tjera.

    SHKO NE PROVIM I QETESUAR

    Shume shpejt vendosi diq ne vete. Sapo e perfundoi dreken, me kerkoi mua. Nena me dergoi te dhoma e tij . ne hyrje i dhash selam dhe iu ula ne preher. E kapa perqafe, duke e nier se ka ardhur koha e gezimit. Me tha: “Fisnik, qfare thua, a te shkojme me te shpejte ne nje vizite te shkurter ne kopsht? Duhet te pushosh pak, mesimi te ka lodhur, andaj nje pushim i vogel do te te ndihmonte qe neser te shkosh ne provim pa brenga dhe i qetesuar. Pergatitu, une po te pres !”
    U gezova pa mase dhe e falenderova duke e puthur ne faqe. E verejti kete dhe tha: “Falenderoju vizatuesit te mire, i cili ma perkujtoi kete !”

    KRENOHEM ME BABANE

    I vesha me te shpejte kepucet dhe ne nje qese te vogel futa pak buke te thate. U pershendeta me nenen, e cila m’i dha ca tesha te pastra. Shpejt dola se bashku me babane dhe Blerimin. Rruges e verejta se si nga dritaret me veshtronin shoket e mi. I luteshin All-llahut qe edhe baballaret e tyre t’i dergonin ata ne kopsht sikur qe kete e bente babai im. Edhe ata, sikur une mesonin me zell. Une shoqerohesha vetem me nxenes te mire dhe te zellshem. E lutja All-llahun qe t’i pranoje lytjet e tyre, ne menyre qe te gjithe se bashku te takoheshim tek axha Rexhep prane patave dhe fontanave te ngjyrosura.
    Sa i mrekullueshem eshte babai im ! Vertet krenohem me te. Ai eshte symbol i njeriut te ndieshem, te bute dhe besnik.


    MIKEPRITJA E MIRE ESHTE GOSTI

    Kur na pa axha Rexhep, buzeqeshi dhe vetullat e tij te zbardhura shendriten nga gezimi. Nxitoi nga ne per te na uruar mireseardhje, sikur bejne shoket e dashur pas nje mungese te gjate. Shume shpejte e futi doren ne xhep qe tere kete ta kompenzoje me bombone, te cilat i kishte ruajtur per ne, ka tanime shtate dite. Kushdo qe do te na shihte ne ato momente, do te mendonte se axha Rexhep eshte shoku im qe para njezet vjetesh, edhe pse une i kam pasur vetem dhjete vjet.
    Sa bukur na priste ! Na thirri te ulemi ne ulesen e tij te preferuar, ne te cilen qe moti e kishte gravuar emrin e tij e prane tij numrin 1956.

    SUKSESI ESHTE MIK I TE ZELLSHEMVE

    Pas bisedes se shkurter me babane tim, axha Rexhep m’u drejtua dhe me tha: “Pse nuk po te shoh me ketu ? Mendoj se je duke u pergatitur per provime, e di se je shume i zellshem !” Iu buzeqesha e ai vazhdoi, duke bere shaka: “Ngase ke munguar shtate dite te tera, pot a jap noten “zero”!!!”
    I gezuar per shkak te nderhyrjes se tij qesharake, i thashe: “Vellai im dhe une gjithnje jemi te paret. Do t’jua tregoj notat edhe ndonje dite. Te gjitha jane peseshe! Do te kaloj me sukses te shkelqyeshem! ” Duke m’i rrahur shpatullat me tha: “Lehte e kam une me ju! Baba ii juaj mund te krenohet me femijet e vet te mrekullueshem!”

    FJALET E TE MEDHENJVE JANE THESARE

    Heshti pak: Me shikoi ne sy: “Fisnik, te premtoj qe pas provimeve do te ta rrefej nje tregim te kendshem, si shperblim pee mundin tend te madh”
    Brohorita nga gezimi dhe thashe: “Tregim argetues? A dini tregime interesante per ne? Axhe, ju jeni te mrekullueshem!!! Qysh tani ju falenderoj! Pashe Zotin a mund te ma tregoni tani, ne menyre qe te mos mendoj per te gjate kohes se provimeve? Ju lutem axha Rexhep, ā€¦ do t’ju degjoj me vemendje!”
    E levizi koken ne shenje pohimi. Ndersa une me shpejtesi dhe me shkathtesi i mblodha edhe tete shoket e mi, shoket e mi ne loje dhe “partnere” ne ndarjen e bomboneve, kuptohet, pas lejes se marre nga baballaret e tyre.
    Axha Rexhep u uroi mireseardhje dhe filloi me tregimin e tij te paharrueshem.

    BOTA ESHTE SKENE E MESIMT

    Mbreteroi nje heshtje e thelle. E drejtoi gishtin ne drejtim te lisit nen hijen e te cilit rrinim, dhe tha: “Te dashur femije, shikoni kete dru! Per kete dru me lidhin kujtime dhe mesime te dobishme. Disa prej tyre jane te dhimbshme, e disa te tjera jane te bukura. Ato me kane mesuar leksione te paharruara ne jeten time.”
    Na habiten fjalet e tij. Si ben qe nje dru ta mesoje njeriun? Vazhduam ta degjonim te qete, e ai thoshte: “Ndodhia me e rendesishme, prej se ciles kam marre mesim, ka ngjare para dhjete vjetesh. Ky dru ishte nje nene e kujdesshme qe ruante ne pjesen e poshtme nje mbreteri te madhe buburrecash te zinj. Ende mund t’i vereni gjurmet e tyre!!!”
    Vertet mund te shihej hyrja ne trung.

    BUBURRECAT JANE SHEMBULL I ZELLSHMERISE

    “Ne ate kohe punoja nga mengjesi gjer ne mbremje, duke prere dege, duke mbjelle lule dhe drunj, si dhe duke i ushqyer patat. Nje here , vemendjen time e terhoqi nje litar i gjate dhe i z ii cili perbehej prej buburrecave. I shikova me vemendje nje kohe te gjate, duke e madheruar All-llahun xh.sh., i cili iudha zelle qe prej mengjesit te hershem te kerkojne ushqim dhe ta tubojne ate per dite te veshtira.
    U afrova dhe u perkula mbi ta, duke i urdheruar si me shaka me fishkellimen e pipit tim. Per qudi, sikur me kuptuan! Sa e quditshme eshte bota e tyre! Njeri bartte nje grimce dhĆ© qe ta ndertonte shtepine e vet, tjetri qendronte ne gjysem meter largesi nga hyrja, sikur u tregonte rrugen te tjereve, ndersa i treti e mbante nje karkalec te vdekur, gjersa i katerti u shkonte ne ndihme!”

    ROJA ESHTE LIGJ DHE REND

    “Tere kete disi mund ta kuptoja. Por, qfare benin ata dy buburreca duke qendruar pa levizur para hyrjes? I shikova me vemendje! I kuptova se ata ishin rojtaret qe nuk e lejonin hyrjen e te huajve dhe te cilet i vezhgonin kalimtaret dhe te papunet. Sa gje e bukur qe ishte kjo! Sa te rinj, te gjalle dhe te forte! Asnje buburrec nuk mund te dilte nga kontrolli i tyre, nese deshironte te largohej apo te ikte. Detyra e tyre sa ishte e ngjajshme me timen ne kopsht, prandaj vendosa t’i njihja me mire. Do te perpiqem ta njoh me mire afersine e tyre ne zgjedhjen e problemeve te renda, sikur qe edhe une isha i detyruar te veproja me rastin e ardhjes sime ketu ne kopsht si shef i kopshtit!”

    NUK KA JETE PER TE DESHTUARIN

    “ Me ndihmen e nje shkopi e nda va kokrren e grurit nga nje buburrec i vogel i cili e bartte ne drejtim te hyrjes. Me te shpejte ai buburrec u kthye prapa ne drejtim tekokrres se grurit dhe vazhdoi ta terhiqte. E perserita kete disa here dhe qdo here buburreci e kapte kokrren dhe nisej drejt magazines se mbreterise se buburrecave.
    Mendova ta fshihja ate kokerr. Me shkathtesi dhe shpejtesi e morra kokrren dhe e futa ne xhep. Buburreci e kerkoi kokrren e grurit, por kot, deri sa u bind se ka humbur. Vendosi te hyje duke i levizur krahet e veta te zbrazeta, por filloi nje beteje e rende!!!”

    DORA QE JEP ESHTE ME E MIRE SE DORA QE MERR


    “Shpejtuan buburrecat-rojtare ne drejtim te buburrecit te mjere dhe sikur u grinden dhe u fjalosen me te nje kohe. Papritmas, kercyen ne trupin e buburrecit te lodhur dhe ia keputen koken nga trupi, duke e lene qe te ballafaqohet me vdekjen, derisa u nfa nga jeta.
    E luta All-llahun xh.sh qe te ma fale kete pune te shemtuar dhe fillova te qaj mbi trupin e vdekur te buburrecit, mbi te cilin binin pikat e loteve te mi te nxehte dhe te dhimbshem.
    Rojtaret menduan se buburreci ishte kthyer pa e perfunduar punen, andaj e kishin akuzuar dhe e kishin denuar per pertaci dhe papunesi. E denuan me vdekje, se nuk ka jete per ata qe deshirojne te jene barre per te tjeret, e jane ne gjendje te punojne.
    Qe nga atehere , ky vend eshte bere vend i posaqem per mua. Ndaj bombone per buburrecin tone deshmor, vdekja e te cilit ishte mesim per ata qe logjikojne. Me doren time mekatare e kam shkruar ne ulese prane atij vendi: “Rexhepi, 1956v.”


    MESIMET NGA TREGIMI

    1. Natyra me boten e vet bimore dhe shtazore dhe me bukurine e vet te cilen e ka krijuar All-llahu xh.sh. eshte vertet nje hapesire per jeten dhe argetimin e femijeve.
    2. Jane te paharrueshme momentet e lojes se perbashket me femijet e lagjes ne kopshtin e madh.
    3. Kopshti i madh i perbashket ku takohen femijete lagjes, e ka rojtarin e vet, i cili e hap dhe e mbyll kopshtin ne kohen e vet te caktuar me pipin e vet.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  23. #18
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    RRUSHI I LAZDRUAR

    Une jam nje kokerr rrushi .Kokrrat e tjera jane vellezerit e mi. Para meje kane ardhur ne bote. Kalaveshi yne perbehet prej kater kokrrash. Ishin te vogla , pastaj urriten dhe u bene te pjekura.
    Isha vertet i lazdruar.All-llahu e kishte caktuar qe te jem kokrra e fundit, keshtu qe kete ofiq e kam fituar kur e kam zbukuruar renditjen tone.
    Jeta e femijes se lazdruar eshte e stermbushur me ndodhi qe i ka perjetuar.Kete here do te ju gostis dhe t’ju rrefej tri tregime.

    VJEDHESI I PJESHKAVE

    Isha pese vjeqar. Nje dite dola me biqikleten time, e cila edhe nuk ishte ne gjendje te mire per shkak te perdorimit te tepert te saj.Nganjehere e terhiqja me vete e nganjehere hipja mbite gjersa arrita tek nje vend qe quhej “Dera e kuqe”,jo edhe aq larg nga lagjja jone. Ishte shitesi i tlyenit, Qerimi, zdrukthtari Naimi e ishte aty edhe kroi. Shpeshhere beja kinse po pija uje ne menyre qe t’i lagia teshat e mia, gje e cila me pelqente shume. Perpara kroit ishte nje dyqan i pemeve i Jakupit,i cili qendronte ne mes te pemeve duke bertitur: “Te kuqe dhe te pjekura, te kuqe dhe te pjekura ”,e ne nderkohe i rregullonte dhe i palonte ,pjeshkat neper sanduqe. Ishte i kenaqur qe po thirrte blersit me zerin e tij te mire.
    Qendroja prane gypave te ujit si zakonisht ,e syte e mi shikonin pjeshket qe ishin bukur te renditura.Ketu luhej loja eshejtanit: “heroi dhe hajni”kur Jakupi e nxori nje sanduk me pjeshka para dyqanit.A do te kete sukses kjo loje?Gjer atehere asnjehere s’e kam provuar rolin e hajnit.E preka xhepin, ishte i zbrazur.Iu afrova me kujdes sandukut, duke e shfrytezuar rastin kur shitesi ishte i zene me nje mushteri.Me shpejtesi dhe mjeshteri te madhe zgjata doren,keshtu qe pjeshka e madhe u gjet ne xhepin tim.Me shpejtesi te vetetimes, u ndala me biqiklete para shtepise sime.Para se te trokisja ne dere, e nxorra pjeshken dhe e kafshova me lezet. Por,gjurmet e vjedhjes me kishin mbetur ne buze.Kur nena e hapi deren,i pa keto gjurme duke perfshire me nje shikim xhepin tim dhe duart e mia.Kur me pyeti:”qka po ha?”e kuptova se jam i zbuluar.
    Nuk isha mesuar ta genjeja nenen. Ajo me kishte mesuar te jem i sinqerte, edhe pse me kishte lazdruar. U pergjigja i habitur: “E kam nje pjeshke, nga e cila kam ngrene.”
    Me pyeti: “Ku e morre?” Iu pergjigja: “E kam vjedhur nga dyqani i Jakupit.”
    U hidherua, por nuk mu kercenua. Shume shpejte erdhi ne vete, me kapi per dore dhe me dergoi ne dyqan. E kerkoi gjysme kilogrami pjeshka, e pagoi dhe morri nje qese te vogel me peme. Nga qesja e nxorri nje pjeshke te pjekur e te kuqe dhe e ktheu ne sanduk, e Jakupi kete as nuk e verejti. U qudita pse e beri kete, kur ne e kishim paguar ate pjeshke!!!
    U kthyem ne shtepi. Para se te filloja qe t’i haja pjeshket, nena ime e ndershme dhe e devotshme filloi te me rrahe, aq dhimbshem, sa qe shpejte harrova kenaqesine kur hengra pjeshken e pare.
    Kjo per mua ishte mesimi i pare dhe i fundit per ndershmerine. Pas kesaj me nuk kisha nevoje per kurrfar keshille qe do te ma mesonte nderin.
    Nese Jakupi nuk me ka pare duke e vjedhur pjeshken, All-llahu, i cili na i ka dhuruar keto pjeshka te shijshme, sheh qdo gje qe punojme.

    OBLIGIMI I HARRUAR

    Ne fund te javes, kur u ktheva nga shkolla (e enjte, 29 prill, 1985)erdhi koha qe t’i shkruaj detyrat e shtepise.Kur e kreva detyren, u relaksova dhe hyra ne enderra te bukura , te bukura sikur femijeria :se neser, te premten, do te shkoj me nenen ne parkun “Burimi i gjelbert” dhe se si do te udhetoje me tren neper sheshin “Hasan Prishtina.” Kenaqesha duke menduar per kete.
    Endrat e mia realizoheshin. Shetitja kishte kaluar me gezim dhe hare, dhe u ktheva i gezuar dhe i kenaqur.
    Erdha ne shtepi i lodhur per arsye se pata luajtur shume prane burimit. Duke prekur neper shtrat e kerkoja qanten qe te bindem se detyra eshte ne vend. Mirepo, per shkak te lodhjes se madhe me kaploi nje gjume i thelle. Me duhej te flija, ne menyre qe te pushoja. Kam fjetur deri vone. Nena disa here provoi te me zgjoje. U zgjova pas ores shtate e gjysme dhe kerkova falje nga nena. I kreva lutjet e mengjesit te cilat me kishin kaluar duke fjetur. E mora me te shpejte qanten dhe nje riske buke te lyer me gjalpe dhe nxitova ne shkolle. Duke e falenderuar All-llahun xh.sh. arrita ne kohe, para ziles ne shkolle (e cila gjendej ne lagjen Saranda). Nuk kisha ndier mundin, sepse e doja shkollen. Aty mesohet dhe edukohet. Shkolla ime dallohej me nxenes te shkelqyeshem dhe te edukuar, sikur edhe une, i falenderuar qofte All-llahu xh.sh.
    Ne shkolle filluam me “Bismil-lah!” Mesuesi Osman kerkoi qe t’i nxjerrim fletoret, qe te na i shikoje detyrat e shtepise. Kur e futa doren ne qante, fletoren nuk e kisha!!! Ndoshta kishte mbetur per te fjetur ne shtratin tim?! A do te me besoje mesuesi? Asnjehere ne shtate muajte e kaluar nuk ka ndodhur te mos i beje detyrat e shtepise!
    Erdhi rendi ne mua e mesuesi me pyeti: “Ku i ke detyrat?”
    Nje lot i madh me pikoi neper faqe. Nuk kisha mesuar te arsyetohem per nje gje te ketille. Mirepo si do ta argumentoj se nuk jam fajtor? Shkova ne vendin e denimit, e mesuesi nuk na denonte menjehere. Ne kete kisha fat. Dikush trokiti ne dere. Erdhi shpetimi!!! Nje grua e mbante nje fletore dhe pyeti: “A e keni ne klase nje femije te vogel bjond i cili e ka harruar fletoren? Ju lutem faleni ate! Ja keshtu eshte fletorja dhe jepjani kete qese te vogel.” I buzeqesha nenes dhe e falenderova me shikim per kujdesin e saj e hapa qesen e ne te ishin 99 kokrra rrushiā€¦ Pse nuk ishin njeqinde? Nena ime nuk harron, por kishte dashur te ma jape nje leksion qe te mos harroj me.
    Te faleminderit nene edhe nje here! Femija yt i lazdruar e mori edhe nje leksion per nderin dhe sinqeritetin ne tregimin e pare, e ardhja jote tani ma dha edhe nje leksion ā€“ qe te mos e le kryerjen e puneve te mia dhe te mos harroje.

    SHIKIMI I FUNDIT


    Me kishin keshilluar qe ta lus All-llahun xh.sh. qe te ma shpetoje nenen time, semundja e se ciles ishte gjithnje e me e rende. Mirepo, kete here nena ime nuk me percolli. Shendeti i saj eshte keqesuar shume. Kisha frike se do te me leshoje dhe do te kaloje ne boten e qetesise dhe rehatise, pa semundje dhe dhimbje.
    E kishin sulmuar kater semundje menjehereā€¦Nje mjek hynte, tjetri dilte, dhe secili nga ata kerkonte qe t’i blihej ilaq i ri dhe t’i kushtojme me teper kujdes dhe t’i ndalojme vizitat.
    Por,q’eshte me e keqja, vizitoret e kishin vershuar per ta pare.qdo njera prej tyre propozonte qe ta kerkojme ndonje mjek tek i cili eshte veshtire te arrihet tek ai, ose ndonje ilaq qe truri nuk mund ta pranoje,e si do te mund ta pranonte barku i nenes sime dhe ta absorboje ate.Per arsye se, ajo ishte shume e dobet, nga dhimbjet e medha te cilat i duronte pa u ankuar dhe assesi nuk thoshte pos:”falenderimi i takon All-llahut xh.sh ’’Te gjitha mundesha t’i mendoja, pos vdekjes dhe ndarjes prej saj.Nuk mund ta paramendoja veten duke qare kur ajo te vdese!Jo,jo nuk do te vdeseā€¦nuk do te qaj! Ajo do te sherohet. Askush nga kusherinjet tane nuk ka vdekur para pleqerise se thelle.
    Nena ime ishte ne dhjetevjeteshin e katert te jetes se saj. Rreth saj ishin gati sa vjetet e saj ilaqe te ndryshme dhe te paperdorura bimesh. Shkova te fleje ne dhomen e vellait tim me te madh. Sikur te me kishte zgjuar ndonje melek, pa ndonje marreveshje paraprake, para namazit te sabahut. Mbeta ne shtrat, duke mos i nderprere lutjet e mia per nenen time: “O Zot, largoi keto kater semundje nga nena ime! Ajo eshte drita e jetes sime! Le ta ndriqoje ende shtepine tone. Ajo eshte e tille ne pune dhe shpirtā€¦”
    All-llahu iu pergjigj fillimit te lutjeve te miaā€¦mirepo ne menyren qe nuk e kisha menduar. Kur tha muezini: “Esh ā€“ hedu en la ilahe il ā€“ lallah,” nena e perseriste ate. Kur e perfundoi muezini, perfundoi edhe jeta e nenes sime!
    Trokiti gjyshja ime ne dere, duke thene: “All-llahu e mori amanetin e vet dhe u sherua femija im i dashur, nena jote. Nuk ka me nevoje per mjek, ilaqe dhe vizita!”
    E madherova dhe e falenderova All-llahun xh.sh. Shkovata shoh nenen e cila ishte sheruar dhe t’ia uroj. Nuk mund t’i mbaja lotet. Kerkuan nga une qe te pershendetem nga ajo. E shikova fytyren e saj te qete dhe te bute dhe e kuptova ate qe vellezerit e mi nuk e kuptoninā€¦porosine e buzeqeshjes se saj edhe pse ishte e vdekur. “Buzeqeshju biro jetes dhe behu i durueshem ne dhimbjet e saj.”
    Nese nena me ka shkuar dhe me ka vdekur All-llahu jeton jeten pergjithmone dhe eshte me besimtaret e drejte:
    “All-llahu vertet eshte me durimtaret.”
    (El-Bekare, 53)

    Atehere e kuptova se All-llahu e kishte pranuar pjesen e pare te lutjes sime. Djali i lazdruar do te jete drite ne vend te nenes se vet, i cili do t’ua tregoje rrugen e vertete e vellezerve te vet. Mesimi i saj i trete do t’i mbetet ne kujtese nje kohe te gjate.
    All-llahu te meshirofte, oj nena ime! I lazdruari yt i vogel bjond po qan per ty. Cila dore e bute do te m’i lemoje floket? Dhe cili ze i embel do t’ia perkujtoje leksionin e trete kur ta harroje ose e harron nje pjes te saj? I lazdruari yt oj nene, ishte shkak qe te tjeret te te sulmojne duke thene se po e lazdron per se tepermi!
    Mirepo sot vogelushi yt i vogel u be i madh e edhe pena e tij u be e madhe. Me te po u shkruan femijeve per ate qfare ka perjetuar gjate periudhes se zhvillimit dhe pjekurise. Ka mbetur i besueshem dhe i paharrueshem. Buzeqeshja nuk i largohet nga buzet e tij, perkunder syve te ziliqareve dhe te keqijave te perqaresve te cilet nxisin perqarje.
    All-llahu te meshirofte, oj nena e te voglit dhe te madhit!
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  24. #19
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    Djaloshi I menēur

    Para shume viteve, gjate kohės se Tabi’ineve ( Gjenerate e muslimaneve pas sahabeve), Bagdadi ishte njė qytet I madh islam, ne fakt, ishte Kryeqendra e ummetit Islam dhe, pėr shkak se jetonin njė numėr I madh dijetaresh, ishte qendra e diturisė Islame. .
    Njė dite mbreti i Romes e dėrgon njė emisar ne Bagdad pėr ti sfiduar Muslimanet me tre pyetje. Kur emisari arriti ne qytet, e informoi Kalifatin se kishte tre pyetje me te cilat do I sfidonte Muslimanet. .
    Kalifja mblodhi te gjithe dijetaret e qytetit dhe e vendosi emisarin e romes te ngjitet ne njė podium te larte dhe tha. “Kam ardhur me tre pyetje. Nėse me pėrgjigjeni , atėherė do ju le njė pasuri te madhe qe e kam sjellur nga mbreti i Romes..
    “Pyetjet janė :

    1. "Cfare kishte para Allahut?" .
    2. "Ne cilin drejtim ėshtė Allahu?" .
    3. "Cfare bėn Allahu ne kėtė moment?"
    .

    Shumica e asamblesė ishte ne qetesi. (A mund te ju pėrgjigjes ti kėtyre pyetjeve?) Ne mes te kėtyre dijetareve brilliant dhe studenteve qėndronte njė njeri me djalin e tij te vogėl. “ Oh babi im I dashur! Unė do I pėrgjigjem dhe do ja mbyll gojėn” tha djaloshi. .
    Kėshtu qe djaloshi I pershperiti kalifes qe te marr leje te ju pėrgjigjet ne pyetje dhe u lejua..
    Romaku ju adresua djaloshit Musliman dhe e pėrsėriti pyetjen e pare, “Cfare kishte para Allahut? “ Djaloshi pyeti. “ A di te numėrosh?”.
    “Po,” tha njeriu.
    “ Atėherė numėro prej dhjete e me poshtė!”, “ dhjete,nėnte,tete,,,,,” deri sa arriti ne “njė” dhe nuk numėroi me” Por cfare ndodhet para numrit ‘njė’ ?” pyeti djaloshi..
    “ S'ka me asgjė para njėshit- kjo ėshtė ! kaq “ tha njeriu. “ Pra, nėse nuk qėndron aritmetikisht asgjė para ‘njėshit’, atėherė si pritni qe te kėtė diē para ‘Njė” I gjithėdijshmi, I pėrhershmi, I pari, I fundit, shpikėsi, I padukshmi?”.
    Tash njeriu nga Roma I befasuar nga pėrgjigja direkt nuk mund te debatonte me shume. Prandaj pyeti,” me thuaj , ne cilin drejtim ėshtė kthyer Allahu?”.
    “Me sjell njė qiri dhe ndeze pastaj, “ tha djaloshi. “ dhe me thuaj ne cilin drejtim ėshtė drejtuar flaka.” “ Por, flaka ėshtė vetėm njė drite shpėrndahet ne katėr anėt, Veri,Jug,Lindje dhe Perėndim. Nuk ėshtė drejtuar vetėm ne njė ane , “ Tha njeriu me habi..
    Djaloshi tha, “ Nėse njė flake fizikisht shpėrndahet ne katėr anėt ashtu qe nuk do te mund te me tregosh se ne cilėn ane ėshtė e drejtuar, atėherė cfare pritni nga Nur-us-Samauati uel-erd: Allahu Ndriēuesi I Qiejve dhe Tokės? Drite mbi Drite, Allahu ėshtė I drejtuar nga te gjitha anėt e nė tė gjitha kohet.”.
    Romaku ishte marrezuar dhe I shtangur qe kėtu ishte njė vocėrrak I cili I pėrgjigjej pyetjeve te tij ne atė mėnyrė sa qe nuk mund te argumentonte kundėr provave te tij.
    Kėshtu qe , si I krisur dėshironte te provonte pyetjen finale. Por para se te bėnte , djaloshi tha, “Prit! Ju jeni ai qe bėni pyetje dhe unė jam Ai qe ju pėrgjigjem te gjitha pyetjeve tua . Do te jete e drejte sikur ju te zbritni poshtė ne vendin ku qėndroj unė kėshtu qe unė te jem aty ku jeni ju tash, kėshtu qe pėrgjigjet te ndihen mire ashtu si ishin ndier pyetjet e tua.
    “ Kjo ju duk e arsyeshme romakut, kėshtu qe ai zbriti nga lart dhe djaloshi u ngjit ne podium. Njeriu pėrsėriti pyetjen e tij finale. “ Me thuaj, cfare bėn Allahu ne kėtė moment?” Djaloshi me krenari u pėrgjigj, “Ne kėtė moment, kur Allahu e pa ne kėtė podium te lart njė gėnjeshtar dhe pėrqeshės te Islamit. .
    Ai e beri te zbres nga lart poshtė. Dhe atė qe beson ne njeshmerine e Allahut, Ai e ngriti lart dhe e vėrtetoi te Vėrtetėn. Ai nė ēdo moment ėshtė i angazhuar nė ēėshtje tė reja (falė mėkate, largon brengosje, jep jetė, jep vdekje, krijon gjendje, zhduk tė tjera etj.). (Sura 55 ar-Rahman, Ajeti 29)." . Romaku nuk pat cfare te thotė pėrveē te largohet dhe te kthehet ne vendin e tij, I mundur . Nė ndėrkohė ,ky vocėrrak u rrit dhe u bė njeri nder dijetaret me te famshėm ne Islam.
    Allahu, I lartemadheruari , e shpėrbleu me njė menēuri dhe dituri te dinit Islam . Emri I tij ishte Ebu Hanifja (rahmatullahu 'alejhi Allahu e mėshiroftė ) I njohur sot si njė dijetar I madh ne Islam
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga fisniku-student : 08-12-2007 mė 17:26
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

  25. #20
    Erga omnes Maska e fisniku-student
    Anėtarėsuar
    11-10-2006
    Vendndodhja
    Nėn hijen e Diellit
    Postime
    4,439
    Faleminderit
    3
    21 falenderime nė 21 postime
    MENDIMTARI QE MERITON TE RESPEKTOHET

    Edhe pse i mitur, quhej “mesues i vogel”. Ashtu e thirrnin shoket e tij ne shkolle, te bindur ne talentin dhe zgjuarsine e tij. Emrin e ka Visar dhe i ka 12 vjet. Ka arritur deri ne klasen e gjashte. Per disa muaj do te perfundoje shkollen fillore . Ne pese vitet e kaluara ishte nxenes i shkelqyeshem. All-llahu xh.sh. i kishte dhururar atij zell, logjike dhe vendosmeri. Ne klase ishte i qete dhe i terhequr, dhe gjithmone me kujdes dhe menquri pergjigjej kur te tjeret nuk ishin ne gjendje te jepnin pergjigje te drejte. Prandaj ishte i rendesishem dhe e meritonte respektin.

    DJALI I TALENTUAR ESHTE NJERI SIKURSE EDHE JU

    Vertete, ai ishte nje nxenes i mrekullueshem, jo vetem ne ate shkolle, por edhe ne shkollat tjera te lagjes. Vetem ai nuk donte te lavderohej per aftesite e veta para te tjereve, por donte te jete i thjeshte dhe modest. Nuk deshironte qe ta ngrenin gjer ne qiell. Por thoshte: “Mos u habitni me mua, sepse une jam sikur ju dhe kam mendje me te cilen mendoj. Sikur edhe ju ta kishit perdorur mendjen tuaj si duhet, nuk do te mahniteshit me me mua!”
    Keto ishin fjale qe tregonin se sa ishte i zellshem dhe serioz.

    ALL-LLAHU KUJDESEJ PER TE

    Visari nuk ishte as pejgamber i derguar prej All-llahut xh.sh., se koha e te derguarve kishte kaluar qe moti, e pas Muhammedit a.s. nuk ka me te derguar tjere, e as nuk ishte prej atyre me mrekullira dhe mu’xhize. Per te fliteshin gjera te kendshme neper biseda te neteve te gjata, neper ndeja te lagjeve. Njerezit ishin te mahnitur me te dhe ai gjithnje ishte ne qender te bisedave. Ishte shembull per nxenesit tjere ne sjellje dhe mesim, sikur te ishte i udhehequr nga kujdesi madheshtor i All-llahut xh.sh.

    DHE NGA SHERRI I ZILIQARIT

    Nena e Visarit ia kishte ndaluar daljen nga shtepia ne menyre qe ta ruaje nga syte e ziliqareve te pameshirshem. Askush, as nga vellezerit e tij nuk ishte i ngjashem me te per nga menquria dhe sjellja. Babai i tij madje mendote ta qregjistronte nga shkolla, nga frike se mund t’i ndodhe diq. Kujdesi prinderor e ndjekte qdokund, ku shkonte ose ku qendronte. Kishin frike se dikush do ta grabiste a do t’i ndodhte ndonje fatkeqesi. A do ta hane syte e keqinj te ziliqareve!? Babi i tij donte ta njohtonte drejtorin e shkolles per brengen e tij, mirepo ai kete nuk e beri. Sikur diq e ndalonte ate nga kjo.

    MESUESI E MBANE POROSINE

    U be mire qe babai i tij nuk veproi ashtu si kishte menduar, sepse ne ditet e ardhshme Visari do te tregonte nje urtesi te madhe ne shkolle. Nga ajo ndodhi mund te nxirret mesim dhe keshille.
    Kur mesuesi i ri hyri ne klase, i shikoi nxenesit e ri qe te njoftohej me ta. Shikimi iu ndal ne fytyren e kthjellet te Visarit, i cili me buzeqeshje dhe fjale te kendshme i uroi mireseardhje ne emer te te gjitheve: “Mire se erdhe, zoteri! Me ju do t’i ndajme momentet kete vit. Ju do te na udheheqni dhe te na ndriqoni rruget e diturise me mund dhe sakrifice te madhe. Qysh tash falenderoj per mundin tuaj te madh te ardhshem”.

    KUJDES NGA MENDIMET E SEMURA

    Mesuesi u ul ne kateder, por per qudi, e filloi ligjeraten e tij te pare me shpjegimin e nje filozofie te perzier. Sa me teper qe shpjegonte, aq me shume behej e pakuptueshme. Per kete nxenesit me pare nuk kishin degjuar asgje. Edhe pse e perseriste, ne baze te shikimeve te tyre, shihej se asgje nuk kishin kuptuar.
    “Shikoni femije, sikur te ekzistonte Zoti, sikur qe thone te paditurit, a nuk do te mund ta shihnim ate? A thua Ai Zot nuk do te paraqitej para syve tane?” femijet u nemiten, truret e tyre te vegjel ishin ne dileme!!! Nuk dinin q’te benin. Ta kundershtonin mesuesin, apo te mos flisnin asgje? O Zot, meshiro?!”

    MOSBESIMI ESHTE I PADURUESHEM

    Mesuesi e nxori nje laps nga xhepi dhe tha: “Te dashur femije, a e shihni kete laps?” ata u pergjigjen: “Po!”, ai e futi ne xhep dhe vazhdoi: “A po e shihni lapsin tani?” u pergjigjem: “Jo!” ā€“ atehere tha: “Lapsi nuk ekziston, pasi qe nuk mund ta shihni! Gjithashtu, as Zoti nuk ekziston ā€“ per arsye se nuk e shihni! Me nje fjale: per qdo gje qe nuk e shohim, themi se nuk ekziston. A e kuptuat kete?”
    Femijet heshten, sikur dikush t’i kishte goditur ne koke. Nuk mund te thoshin asnje fjale, edhe pse nuk mund te pranonin ate qe u thoshte mesuesi i tyre.

    A TE DYSHOHET NE ALL-LLAHUN?

    Shikimet e tyre ne ate situate te pakendshme u drejtuan kah Visari. Ai gjithnje i shpetonte sa here qe ballafaqoheshin me probleme.
    Te gjithe e dine qe All-llahu ekziston. Eshte diqka qe zemrat e tyre e ndjejne, ne te cilen jane te sigurt. Kete qe ua tha mesuesi, askush gjer me tash nuk ua kishte thene.
    “Visar, nuk jemi mesuar ta kundershtojme mesuesin, edhe nese gabon! Gjate tere pese vjeteve te kaluar e kemi konsideruar mesuesin te pagabueshem. Ngritu, eshte rendi yt tani. Te gjithe kane nevoje per vendosmerine tende dhe na fal per heshtjen tone, situata eshte e veshtire!”

    TE THUASH TE VERTETEN ESHTE TRIMERI

    Visari u mendua pak e pastaj iu pergjigj shikimeve te drejtuara kah ai. U ngrit dhe kerkoj leje qe te thote diq: “Mesues i dashur, a me lejon qe shokeve te mi t’ju shpjegoj ate qka thate ju?”
    Mesuesi kesaj iu gezua shume dhe e perseriti se: “Nuk ka Zot, se nuk e shohim dhe kete jua shpjegova me shembullin e lapsit!” Fjalet e veta i perfundoi, duke menduar se ka bere diq te mire. I dukej se qeshtja eshte shume e thjeshte, se ajo qe ekziston ā€“ shihet.

    NJERIU MUND TE GABOJE

    Visari heshti pak, e pastaj e pyeti mesuesin e vet: “A me lejoni mesues i nderuar qe te bisedojme per mendimin tuaj?”
    Mesuesi iu pergjigj: “A ti do te diskutoje me mua?! O bir, gjerat jane shume te qarta! A e ka pare dikush nga ju Zotin? Ose a po e sheh lapsin te cilin e fsheha pak me pare? Une kam te drejte. Ti a e ke pare Zotin?”
    Visari iu pergjigj: “Ngadal pak mesues! Njeriu mund te gaboje ā€“ qdo njeri mund te gaboje!”
    Mesuesi ne menyre nenqmuese bertiti: “A po me akuzon qe kam gabuar!”
    Visari ne menyre te qete u pergjigj: “Edhe une jam nga ata qe gabojne. Njeriu gabon, po qofte edhe i rritur apo mesues, kjo nuk eshte turp!”

    RESPEKTOJE MENDIMIN E TE TJEREVE

    “Mesues i nderuar, ju lutem kuptojeni ate qe jua kam thene. Shembulli juaj me lapsin qe e fshehet eshte i gabueshem. Lapsi tani gjendet ne xhepin tuaj, ndaj nuk e shohim. Po ashtu, All-llahu ekziston, edhe pse Ate nuk e shohim. Ky eshte mendim i gabuar”. Mesuesi filloi te nenqmoje Visarin duke i thene: “O bir, a mendon se Zoti ekziston e ti nuk e ke pare? A mos je i marre? Tani ulu te vazhdojme mesimin!!! Ulu!” Mesuesi mendoi se qeshtja mori fund.

    E VERTETA ā€“ PARA SE GJITHASH (TRIUMFON)

    Visari e luti mesuesin qe ta vazhdojne dialogun. Mesimi nuk ka kuptim nese nxenesit nuk e kuptojne ate. Tha: “A besoni ju mesues ne qdo gje qe shihni?”
    Mesuesi e tundi koken dhe tha: “Po, kjo eshte e logjikshme dhe e vertete! Visari tha: “A mund te na tregoni mendjen tuaj? Sigurisht qe jeni te bindur se jeni te menqur dhe se posedoni mendjen?”
    Mesuesi heshti, ndersa nxenesit qeshnin. Mendja e mesuesit nuk mund te shihej. Visari vazhdoi: “A mund te themi se nuk keni mend, pasi qe ne nuk e shohim?
    Mesuesi u habit. Nuk e shpetoi logjika e tij. Ne fytyrat e nxenesve shihej kenaqesia.

    ZOTIN E NJOHIM ME ANE TE KRIJESAVE TE TIJ


    Visari vazhdoi: “Mesues i nderuar, a mund te na tregoni shpirtin tuaj, qe te bindemi se ekziston?”
    Mesuesi plasi nga hidherimi dhe tha: “Nuk eshte e logjikshme!... Mendja dhe shpirti nuk mund te shihen, por i shohim shenjat e tyre...A je ti mendjelehte?!” Buzeqeshja e mesuesit ishte e tharte. Visari iu pergjigj: “Shpirti....mendja...ajri..... jane ndodhi qe nuk mund t’i shohim, por i shohim shenjat e tyre me ane te te cilave perfundojme se ato ekzistojne .... Zoti gjithashtu!”
    Ne ate moment, zerat pushuan e u degjua zeri i muezinit: “Deshmoj se nuk ka zot tjeter veq All-llahut!!!” Ne keto momente te qetesise mesuesi e lekundi koken dhe tha: “Edhe une deshmoj se nuk ka zot tjeter veq All-llahut!!!”


    MESIMET E TREGIMIT

    1. Nxenesi i menqur dhe mendjeprehte nuk duhet te mahnitet me veten e vet e ta ule vleren e shokeve te vete, por duhet te thote sikur Visari: “Mos qendroni te habitur, une jam sikurse ju”.
    2. Nxenesi duhet ta prese mesuesin ashtu siq i ka hije kur mesuesi hyn ne klase, sikurse e bente Visari kete.
    3. Nuk mund te thuhet se qdo gje qe nuk mund ta shohim nuk ekziston. Ne i shohim shenjat e fuqise magnetike, por ate nuk e shohim edhe pse ajo ekziston ā€“ sepse i shohim shenjat e saj.
    4. All-llahun e njohim ne baze te shenjave te Tij, gjurmeve dhe krijesave te Tij, e sidomos kur i shikojme yjet dhe kozmosin, e tere kjo na jep te kuptojme se Ai eshte Krijuesi i Lartesuar.
    5. Muslimani eshte i obliguar t’i drejtohet me urtesi, ne menyre te bukur dhe me plot dituri atij qe e degjon ose e sheh se e shane All-llahun ose fene dhe i refuzon ato.
    6. Mesuesi nuk eshte i pagabuar dhe mund te gaboje, e nxenesi duhet ta permiresoje ate ne menyren me te mire, e sidomos kur mesuesi kerkon nga ai te beje ate qe eshte ne kundershtim me All-llahun xh.sh.
    7. Muslimani duhet te jete i durueshem dhe i qendrueshem ne udhezimin e te tjereve, sikur qe e beri kete Visari, i cili e nderpreu biseden me mesuesin, e pastaj ne menyre te qete ia tregoi te verteten, edhe pse mesuesi e perqeshte.
    8. Ai qe kupton te verteten, nuk duhet te tregoje mendjemadhesi, por duhet t’i kthehet se vertetes, sikur qe beri mesuesi dhe u pendua tek All-llahu xh.sh.
    9. Shpirtin dhe mendjen nuk e shohim, edhe pse e besojme ekzistimin e tyre, per arsye se i shohim gjurmet e tyre, e ato jane krijesa te All-llahut fuqiplote. Atehere si mund te mos e besojme All-llahun, kur i shohim krijesat e Tij?
    10. Ai qe deshiron ta pranoje Islamin le te shqiptoje keto fjale: “Eshhedu en la ilahe il-lAllah ve eshhedu enne Muhammeden resulullah”, si dhe te kete besim te forte dhe te punoje sipas rregullave te Islamit, sikur qe besoi mesuesi kur e verteta iu be e qarte.
    "Idea ėshtė Kėshilltari mė i mirė i Veprės"

Faqja 1 prej 13 12311 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Tregime te ndryshme fetare!
    Nga Zana e malit nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 41
    Postimi i Fundit: 24-01-2010, 03:28

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •