Close
Faqja 0 prej 2 FillimFillim 12 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 31
  1. #1
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593

    Nezir Myrta - Iliristika

    Iu kisha lut te gjitheve te diskutoni per shkrimet e Nezir Myrtes se jane shkrime interesante tash me rradhe do ti jap shkrimet.

  2. #2
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Mbi autorin:

    Nezir Myrta (Drillon Gega - pseudonim) ka shkruar midis tė tjerash poezi me motivet - atdhedashuria, lirika, satira, erotika - tė cilat janė botuar nė tė gjitha gazetat e revistat shqipe nė Kosovė e deri ne Njujork). Mund tė pėrmendet botimi nė 1996-tėn nė Nju Jork i vėllimit poetik "Poema pėr popullin" qė pėrmban edhe poezinė "Oshėtima e Skėnderbejve"
    Ka qenė aktor (theatri popullor i Gjakovės, protagonist i dramės "Ura e Shenjtė" 87), pedagog (prof. nė Gjakovė, Istog, Prishtinė - mbi 15 vite); publicist (analist politik), zėdhėnės i pavarur i luftės ēlirimtare tė Kosovės (1990 - ?), publicist nė mjetet audio-vizuele shqiptare e tė huaja RTSH 1992... (1994- ?) nė: Njujork, Cigago, Detroit, Cunnetcicut, Florida...
    Linguist nga 1968 (i papajtuar me sllavizimin e grekizimin e linguistikės shqiptare)...

    Zotėron gjuhėt: angleze, gjermane, franceze, kroate (gjuhė amtare - shqipja). Pjesėrisht: italishten, maqedonishten, rusishten, latinishten....
    Kohet e fundit ka ofruar studimet e tij dhe pėr tu botuar dhe ne Internet dhe kėshtu janė botuar tė gjitha shkrimet me sipėr ne revistern Rruzull dhe pjesė tė tyre janė diskutuar ne forume tė ndryshme shqiptaresh.

  3. #3
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / LINGUISTIKA



    Fjala – Linguistika, apo gjuhėsia, si fjalė shkencore botėrore, ėshtė shkenca e cila merret me studimin e njė gjuhe dhe origjinėn e saj, me studimin e njė grupi gjuhėsh dhe origjinėn e tyre dhe me studimin e Gjuhėsisė sė Pėrgjithshme (Linguistikės Gjenerale) e origjinėn historike tė saj. Kjo fjalė – Linguistika ėshtė njė kompozitė gjenerale, e cila e ka origjinėn e vet nė dy rrėnjė fjalėsh: lin + gui – tė cilat pėrbėjnė fjalėn – lungui, nga fjala pėr emėrtimin e gjuhės nė gjuhėt latine – lingua.



    Nėse e dėshifrojmė kėtė kompozitė gjenerale – Linguistika, sipas methodės linguistike gjenetike, pėr ta njohur origjinėn linguistike tė saj, na del sipas formimit fonomorfologjik kėshtu: Lin+gui+st+i+k+a. Tė dy rrėnjet – lin+gui – nė pėrbėrjen e tyre morfologjike, formojnė bazėn kompozitore – lingui, nga fjala – lingua, si pėrshtatje pėrcaktuese fonetike me ndryshimin e tingullit fundor, zanores – a, nė – i, ndėrsa, pjesėzat kompozitore – st+i+k+a=stika, janė sufiksale i.e., qė pėrcaktojnė fjalėn – lingua (lingui), nė trajtėn e pashquar si emėr – linguist, pėmes grupit - st, nė trajtėn e shquar – linguisti, pėrmes zanores - i, si formė mbiemrore e pashquar – linguistik, pėrmes tokzanores - k dhe si trajtė shquese e kompozitės nė pėrcaktim tė emėrtimit tė saj – Linguistika, pėrmes zanores – a.



    Rrėnja kryesore e kompozitės – Lingustika, ėshtė nomi – gui, qė kuptojmė fjalėn pėr emėrtimin – gjuha – e cila sipas shqipes na del si trajtė e shkurtė e emrit – gui=gua=guha=gjuha, nėpėr trajtat zhvillimore tė illirishtes sė lashtė, qė nė shqipen e vjetėr e kemi nė disa forma dialektore – gua – giua=giuha=gluha=gjuha – si ndryshime historike fonetike shqipe-illire.



    Fillesa morfologike e kompozitės – Linguistika, rrėnja – Lin – ėshtė kuptimi i formimit tė njė gjuhe nga njė burim i pėrbashkėt gjuhėsh, nga njė gjuhė e parė - njė gjuhė e cila lindet nga Ama e saj e lashtė – lin=lind=lindet si gjuhė e re lineare, me spjegimin shqip – lin gua – lind gua (guha), lindet gua (guha-gjuha) – gua e re – lind gua – lin gua – lingua.



    Pra, rrėnja e fjalės – lin – ethymologjinė e saj e ka nė fjalėn – lind, nga fjala – lindje, gjuhė e lindur, e formuar si gjuhė linerare, e cila pėrbėhet nga tre tinguj – lin(d), ku origjina fonetike e tingujve na difton diftongun – l+i=li – si diftong qė difton – lindje (lindja e diellit, lindja e djalit, lindja e vajzės, lindja e foshnjes) nė shqipen. Kurse tingulli i tretė i rrėnjes – lin – lin(d) – ėshtė trajta e shkurtė fonetike e grupit tė shqipes – nd – qė theksohet nė shqipen e vjetėr tė folur me njė tingull tė bashkėdyzuar, tė cilin e kemi nė fjalėt e fjalėformimet shqipe: ndij, perėndij, perėndia, ndigjua, ndjej, ndjenja, parandjenja, ndjeva, parandjeva, ndoshta, ndashtė, mendja, mendim-i, ndeja (nde^ja), ndera, ndihma, ndikimi, andej, kėndej, ėndė-ėndet-ėndje, andje-andja-anda-ėnda etj.

    Nė lidhje me dytingullorin, apo grupin fonetik tė shqipes sė vjetėr – nd – e kemi shėmbullin e mirėpritur tė albanologut, F. Boppi (1855), ku shihet pėrpjekja e tij pėr ta konstatuar mendimin se shqipja e vjetėr, ka mundėsi mė tė forta pėr ta spjeguar gjuhėn sanskrite, ku na del mendimi i tij krahasues: “Pėrsa i pėrket leksikut tė shqipes, me anėn e sanskritishtes, gjindet njė pikė referimi mė e lehtė dhe mė e natyrshme, se sa me anė tė greqishtes. Nė numrorin e shqipes – nėndė (nandė, gege – na^nd), duket se nėn ndikimin e likuideve tė mėparshme ėshtė futur njė – d, nė vend tė – t-sė. Po tė hiqet rrokja – dė, nga nandė (na^nd), gege-shqipe, spjegohet mė lehtė me rrėnjen sanskrite pėr numrorin – navan, se sa me greqishten – evvea”. Duke mos e njohur mirė fonetikėn historike tė dytingullorit tė Gegėnishtes – nd, qė ėshtė bazė e shumė fjalėve kryesore shqipe tė lartėpėrmendura (mend-je, mend, ndij, perėndij...), nuk duket aspak se ėshtė futur njė – d, nė vend tė - t-sė, nėn ndikimin e likuideve tė mėparshme, por, ishte dhe ėshtė kjo – nd, qė pėrbėn natyrėn e njė tingullit shumė tė rėndėsishėm linguistik. Sikur ta dinte Boppi, kėtė dytingullor – nd, qė tok me atė – ng (nga, ngasje, ngamje, ngue, nguemja, ngat, n’gati, ngucama, nge...) i cili poashtu theksohet vetėm me njė tingull nė tė folur shqip – do ta kishte shumė mė lehtė ta spjegonte afėrsinė e lashtė tė shqipes me sanskritishten, duke krahasuar spjegimin shqip tė numrorit gegė – na^nd (nandė) – na^nd=navan, kunė shqipen pėrbėhet nga tre tinguj, kurse nė sanskritishte nga pesė tinguj, do tė thotė se nė shqipen ėshtė edhe mė shkurt si trajtė emėrtuese – na^n(d), gege-shqipe = navan, sanskrite.



    Kėshtu, rrėnja – lin – nė pikėpamje linguistike e ka kuptimin e lindjes sė njė gjuhe nga njė gjuhė e parė (nėna lind foshnjen e gjuha lind gjuhėn) gjuha lind gjuhėn – lingua, ku si folje – lind – formoi fillin e kompozitės – Linguistika.



    Kompozita i.e. Linguistika, e cila sot merret edhe si kompozitė gjenerale pėr Linguistikėn Gjenerale – fomohet kryesisht nga njė fjalė pėr emėrtimin e gjuhėve latine, kurse nė shqipen janė dy fjalė, sipas ethymologjisė sė shqipes sė vjetėr, apo illirishtes sė re – me njė ndryshim intonal fundor nga rrėnja – gua, nė – gui (gua=gui), si formė paraindo-europiane.



    Guha lind guhėn – lingua (gua lind guen – lingua). – Gjuha greke lindi gjuhėt greke (sllave), kurse gjuha latine lindi gjuhėt latine (romane). Ndėrsa, me plot kuptimin e fjalės - gjuha illire-pellgaze, lindi gjuhėt indo-europiane.



    Gu^ me ku^ (guhė me kun, gjuhė me kun – gjuhė kuniforme)



    GUA E GEO



    Gua e geo janė dy fjalė - termine tė para tė fillit tė shprehjės sė zhvillimit tė kulturės sė tė folurit tė njeriut, duke formuar komunikimin e njeriut – gjuha si mjet shprehjeje. Gua ėshtė – gjuha, kurse geo ėshtė – dheu, toka.

    Fjala – gua, si trajtė e shkurtė e fjalės, termit – guha (gjuha), ėshtė nė tri trajta emėrtuese: 1. gua, si emėrtim i organit anatomik tė trupit tė njeriut, organ i gojės – gua e gojės – guha e gojės, shqisa e tė shijuarit, 2. gua, guha-gjuha, emėrtimi i gjuhės sė njeriut, pėrcakimi pėr gjuhėn dhe 3. gua, folja, tė folurit e gjuhės sė njeriut – ku shqipja i ka shumė forma tė pasura linguistke, si thesare burimore tė koncepteve: ligjėrim - /gjuhė/ - tė folur. Termat e vjetra bartin nė vetvete lashtėsinė e njeriut, kulturėn e veprimit tė tij dhe karakteret terminologjike e leksikore, tė cilat ndryshojnė nė koncepte tė reja. Kur marrim shembuj nga shqipja e vjetėr, kemi shprehjet: po folė djali / a po tė folė djali-qika / ka nisė me folė pak / po folė mirė / ēka po folė ashtu?/ po foli drejtė / fol e mbushma menden / guha asht s’ashtė po eshtna then / foli sa mujti / fol e mos hesht / fol me mend / etj., ky term – fol, folja, formoi konceptin – tė folurit, si koncept i ri shqip, kurse termi – folja – u formua pėr emėrtimin e pjesės sė ligjeratės gramatikore – folja, si koncept i ri, nga termi i vjetėr.



    Termi i lashtė – gua, formoi konceptin e ri – gjuhė, nga (gu^- gu^h(ė), ndėrsa termi i lashtė – geu-dheu, toka, formoi koncepin e ri – geo, ku diftongu – ge – (ge’) me zanoren e zgjatur tė theksuar – e, ėshtė njė term i lashtė – ge – qė pėrcaktoi emėrtimin e hidronomit – ege (Ege-Egje-Egjeu), si kuptim i gjetjės sė dheut, tokės (ujdhesave tė shumėta tė detit Egjee dhe nga kuptimi i tokės, dheut, iu dha emri hidronomit, ujit tė detit, emėrtimi i detit). Ky kuptim i gjetjės – e gje – ėshtė shprehja shqipe – gjetja e dheut, tokės – e gjee, (lype tokėn se e gje), e gjenė, si kuptim i foljės shqipe – me gjetė, pėr tė gjetur. Por ky term – ge – krijoi emėrtimin – gen-i, geni i njeriut, geni i gjallesės, (genesis) - lidhet me emrin – gegė (gega) Gega i Dardhanisė (emėrtimi i Grykės sė Dardhanelleve – Dardanelet), qė substancionohet, nė kuptimin e pėrgjegjės sė njeriut – tė foljės sė njeriut, kur njeriu – gjegjet = geget – gega geget – ai qė pėrgjegjet, njeriu qė geget – tė folurit e njeriut – gua – guha e geges – germa e geges.



    Diftongu – ge – ka kuptimin e dheut, tokės, nė kohezionin linguistiko-historik, tė rrjedhės sė theorisė se njeriu u krijua nga dheu, toka edhe do tė bėhet dhee, tokė – nga dheu u krijua e dhee bėhet. Diftongu – ge – difton dhee, tokė – ku nė kuptimin e atij qė u krijua nga Dheu – ai qė pėrgjegjet, ai qė jep gjegje (gege), flet, apo geget – geget gega – gega geget, rrodhi emėrtimi i fjalės – gega, si antroponom gjeneral i banorit tė atij vendi, Gega i Gegėnisė, kurse si toponom – Gegėnia. Poashtu ky diftong – ge, formoi termat: Gea (Perėndia e Tokės), si term mythologjik. Tash, tė shohim, se sa kanė lidhje kronologjike linguistike fjalėt: geo - gua – gea – geni – gega – goga. Kėta terma tė lashtė bartin me vete vet lashtėsinė e njeriut, nė formimin e koncepteve tė reja tė sotme linguistike, tė cilat i takojnė njė periudhe tė hershme para indo-europiane.



    Gua e njeriut qė u krijua nga dheu (geu-geo). – Termi – gua – nėpėrmjet tė varianteve shqipe tė lashta – gua – guha – giuha – gluha, ku termi – giuha e dha konceptin – gjuha, tė folur, e folme (dialekt).

    Fjala – dialekt – formohet nga pjesėt: di+a+lek+t, qė diftongu – di, ka kuptimin e njė pjese tė sė folmės, tingulli apo zanorja – a, nė kėtė rast tė termit ėshtė njė lidhėse e kompozitės, ndėrsa rrėnja – lek (qė ėshtė edhe kuptimi i Lekut-monedhės shqiptare, nga antroponomi Lekė, Leka dhe Lekėt), ėshtė kuptimi i tė folurit, kuptimi i gjuhės, qė nė rastin – alek, nėnkuptohet njeriu qė flet, folėsi i parė – qė formoi antroponomin – Lekė-a, nga illirishtja – Aleksandėr, me kuptimin – shqipja flet – folėsi shqip i Folėsi i Parė. Kurse nė rastin e tė folmės – lek(t) – alekt, tingulli – t, skajon termin – dialekt – pra, ai qė formoi tė folurit e parė – gjuhėn e parė.

    Ndėrsa, termi – gluha – qė e hasim nė shkrimet e Buzukut tek Meshari, ėshtė term i lashtė, qė formoi konceptin – glosė, glosa (glosse), gjithashtu formoi nė greqishte fjalėn – glota – gjuhė - si kuptim i konceptit mė tė vonshėm – glosa (fjala). Nė kėta terma vlenė tė theksohet, se si dominon tingulli – L, qė ėshtė vet filli i lėvizjes sė gjuhės nė gojė – lėvizja e gjuhės nė gojė, si organ anatomik, me pėrshkrimin – njė copė mish nė gojė, e gjatė nė formė shpatuke (guha-gjuha). Pra, kėtu kemi dy variante tė termave – gua – guha, si terma shumė tė hershme tė fillit tė gjuhės sė parė dhe kėta dy termat tjerė tė mėvonshėm – giuha e gluha (glosa – si kuptim pėr fjalėn).



    Ethymologjia e termit – gua. – Gjuha si mjet komunikimi nė mes njerėzve, krijoi emėrtimet e natyrės dhe komunikimin indirekt me natyrėn, nga zėrat e natyrės formoi tingujt e gjuhės, nė abecetė e para i.e., nga pozita e hapjes sė gojės, rrodhi tingulli i parė – a, si fill i gjuhės sė shkruar. Pikėrisht kjo zanore – a – pėrcaktoi diftongun – gu – gua. Diftongu – gu – i cili theksohet me zanoren hundore – u^ - nė shqipėn e vjetėr emėrton edhe pjesėn e mesme tė kėmbės, gu^ - guni (gju^ - gjuni, gjuri), nė terminologjinė dialektore: gazhdra e gunit, ashti i gunit, ashti i rrumbullakėt lėvizės, nė pjesėn e parme tė kėmbės. Tash, kėta dy terma shqipe – gua-guha e guni – rrjedhin nga njė diftong – gu^, ku gua-guha ėshtė njė copė mishi lėvizėse, e zgjatur nė gojė dhe guni ėshtė njė copė ashti rrumbullak lėvizės nė kėmbė, tė cilat dhanė dy terma tjera – guni e goja, guha e gojės e guni i kėmbės (gjymėtyrė), kėta si terma anatomik. Kurse, nė shqipen, diftongu – gu – dha emėrtimet: guha, gur-i, gurrė-a, gup-i (fati, gopi), gushė-a, guxim-i, gusa, guaca, guci, gulshim-i, guma, gufim-i etj.



    Nė variantet terminologjike tė hershme rrodhėn fjalėt e para me tė cilat mund tė formojmė njė diagram, me tė cilin pasqyrojmė lidhjen nė mes emėrtimit tė fjalės – gua (guha-gjuha), si mjet komunikimi – me termin geo-dheu, toka, poashtu, me emėrtimin e zotit tė tokės – gea, deri tek termi – guha (gjuha):



    Gua

    / \

    / \

    Geo Gea

    \ /

    \ /

    Gega



    Emėrtimi – gua, iu prinė tė gjitha termave tjera nė kuptimin e tė folurit, sepse pėrmes gjuhės filloi emėrtimi terminologjik dhe vet linguistika theorike, gjuha ėshtė ajo fuqia e tė shprehurit tė njeriut, qė flet pėr gjithēka dhe duhet tė vihet nė pikėn fillestare tė gjithēkafes, pėrmes tė cilės shprehet kultura e njeriut, zhvillimi i diturisė e shkencės.



    Fjala – gua – guha – gjuha, nė termat e Linguistikės i.e. lingua, langue, language, kryesisht nė gjuhėt romane, nė theorinė linguistike, na del nė forma tė ndryshme si termine. Gjuha gjermane dhe gjuhėt gjermanike, ndryshojnė nė termin e koncepteve tė tyre pėrnga forma e tė shprehurit, pėr gjuhėn si organ anatomik, gjuha si mjet i tė folurit dhe tė folurit. Gjermanshtja ka emėrtimin pėr termin linguistik krejt shqip me tė gjitha elementet tingullore dhe morfologjike – sprache (shprahe), qė ėshtė shprehje, shprehja – german sprache (deutsche sprache), me kuptimin e shprehjes sė njeriut, tė shprehurit me tė folur. Kurse, tek termi – gjuha, si organ anatomik i gojės, tek gjermanishtja e kemi – zung (cung), e cila lidhet me shqipen pėrmes fjalės – cung-u, njė cung mishi i zgjatur nė gojė dhe lėvizės, ku kemi disa fjalė shqipe lidhur me kėtė term - cung-u: cungu i drunit, cungu i bimės, cungu i druve (njė copė dru ku copėtohen drutė me spatė), cungu i bimės (pjesa e trupit tė bimės nėn dhe, nėn tokė, nė tė cilėn lidhen rrėnjet – cungu i lisit, cungu i bungut, cungu i ahut). Njė copė dru i shkurt, reflekton njė copė mishi nė gojė si term anatomik pėr gjuhėn nė gjermanishten. Kur njeriu ka ndonjė fatkeqėsi dhe pret gishtat e dorės, nė shqipe themi – i ka mbetė dora cung (pa gishta), ose kur e kėputė dorėndhe i mbetet pjesa tjetėr e krahut, themi se i ka mbetė krahu cung, i cunguar, si cungu. Poashtu, kemi fjalėn - cung edhe si mbiemėr: i,e,tė cunguar-a, si folje – cungua, cunguar, kurse si term tjetėr – cungim-i-e-et etj.



    Njė nga problemet mė tė ndėrlikuara tė theorisė liguistike moderne edhe vet nė Linguistikėn Gjenerale, ėshtė kundėrvėnja nė mes dy termave: gjuhė – e tė folur. Kemi probleme terminologjike nė gjuhėt i.e. – ger. Sprache – cunge / ang. Speak – speech – language – tonge / fr. Langue – langage – parole – discours – parler / it. Lingua – linguaggio – parole / span. Lengua – lenguaje – habla / arab. Lisan – kalam (gjuhė – tė folur) / greq. Glota – logos / lat. Lingua – sermo / rus. Jazyk – rec – govor / kroat.serb. jezik – govor / .



    Rreth termave – gjuhė dhe tė folur probleme ka gjermanishtja: sprache – rede – das sprechen-sprachact-sprachbesitz- Spreche – Einzel, Sprache – Sprachfahigkeit etj. Edhe gjuha angleze ka probleme terminologjike, lidhur me termat – gjuhė dhe tė folur, e gjuha organ anatomik – language – gjuhė, kurse, speech – tė folur,e tonge – termi anatomik pėr gjuhėn. Sipas W. Baskinit, qė e pėrktheu Kursin e Saussure-t, e jep tash njė zgjidhje tė re anglishte: language – gjuhė / speech (humman speech) – ligjėrim dhe speaking – tė folur.



    Dihet se kompozita – Linguistika u formua nga gjuhėsia romane dhe gjenetika linguistike e vet fjalėformimit – lingua (lingui), na jep shkrepje tė reja mendimesh dhe hapė udhė tė re qė duhet ndjekur, pėr tė ardhė deri tek burimi i vėrtetė terminologjik. Udha ėshtė e hapur pėr tė gjitha gjuhėt, pėr studime ethymologjike, por shqipja e vjetėr, pėrbėn nė fokusin e saj linguistik njė thesar tė madh e tė pastudjuar mirė elementesh fonetike e fonomorfologjike, sidomos nė morfologjinė historike tė saj, me rrėnjet e lashta linguistike. Shumė nyje linguistike tė lashta shqipe, nga ato edhe parahistorike, pėr tė cilat nuk kanė mundėsi spjegimi shumė gjuhė tjera edhe tė mėdha. Mu pėr kėto shkaqe linguistike edhe nuk kanė mundur derisot ta pėrcaktojnė shqipen nė asnjerin grup gjuhėsh i.e. satem e kentum.



    Termi – langue, shpesh pėrdoret edhe si synonom pėr – language – langage. Sipas Fjalorit Linguistik, Paris, 1973 “Language - ėshtė terėsia e fenomenit njerėzor – gjuhė, jo gjuhėt konkrete, por tė bazuara nė faktin e ekzistencės sė tyre dhe nė faktin psikologjik tė aftėsisė sė njeriut pėr tė komunikuar me shenja. Language – ėshtė aftėsia specifike e gjinisė njerėzore pėr tė komunikuar me ndihmen e njė sistemi shenjash tingullore gjuhėsore duke vėnė nė lojė njė teknikė trupore komplekse dhe duke supozuar ekzistencėn e njė funksioni symbolik edhe tė qendrave nervore gjenetikisht tė specializuara. Ky sistem shenjash tingullore pėrdoret nga njė grup shoqėror i caktuar dhe pėrbėn njė gjuhė tė veēantė. Sipas problemeve qė ushtron termi – language – ėshtė vend analizash shumė tė ndryshme, qė implikon raporte tė shumėanshme: relacioni midis subjektit e ligjėrimit, qė ėshtė fusha e psikolinguistikės – midis ligjėrimit e shoqėrisė, qė ėshtė domen i sociolinguistikės – midis funksionit symbolik dhe sistemit qė pėrbėn gjuha, midis gjuhės si tėresi dhe pjesėve qė e pėrbėjnė, midis gjuhės si sistem uniersal dhe gjuhėve qė janė forma tė saja tė veēanta, midis gjuhės sė veēantė si formė e pėrbashkėt e njė grupi shoqėror dhe realizimeve tė ndryshme tė kėsaj gjuhe nga folėsit – e gjithė kjo hyn nė domenin e Linguistikės.”



    Pėr strukturalizmin amerikan, gjuha ėshtė sistem relacionesh, ose bashkėsi sistemesh tė lidhura ndėrveti, elementet e tė cilave nuk kanė asfarė vlere jasht relacioneve tė barazisė e tė kundėrvėnjes qė i bashkojnė. Termi – langue, i kundėrvihet dialektit (tė folmes) dhe shenon gjuhėn e njė bashkėsie folėse, ose terėsinė e mjeteve shprehėse, qė pėrdorė njė shoqėri pėr tė komunikuar. Kėtu mendojmė, ndryshon qendrimi freng nga ai amerikan, pėr domenin – Linguistikė. Pėr frėngėt, termi, dialekt - domethėnė, jo variacion territorial i njė gjuhe, por variacion i pavleshėm i njė gjuhe, qė mė shumė pėrdoret nga ato shtresa tė caktuara dhe qė dialekti ėshtė i denjė, tė pėrdoret si gjuhė kulture. Mendojmė se dialektet kanė rėndėsinė e tyre, ato janė bazamenti i gjuhės sė kulturės dhe pa ato nuk ka as gjuhė kulture, sepse vet gjuha e kulturės ėshtė vet fryti i dialekteve, si normė letrare e njė gjuhe moderne – por, jo tė merret dialekti s gjuhė kulture kombėtare dhe amerikanėt kanė tė drejtė logjike sociolinguistike dhe shkencore, ku strukturalizmi duhet tė jetė nė qendėr tė vėmendjes, pėr konceptin – gjuhė, language, langage, langue. Prandaj, koncepti i Linguistikės strukturale nė pėrgjithėsi – gjuha si sistem relacionesh, i kundėrvihet jo tė folurit, por strukturės sė asaj pjese tė ligjėrmit – gjuhės dhe tė folurit si prodhim individual, duke formuar komunikimin e njė bashkėsie. Krejt, kjo mvaret nga rregullimi i kombinimit tė rregullave sintagmatike dhe rregullave paradigmatike, tė cilat bashkohen midis njė sistemi shenjash, qė i kemi tek termi – gjuha – langue.



    Spjegimi linguistiko-fonetik dhe sociomorfologjik i kompozitės fillestare – Linguistika, rifillon bazėn shkencore tė Linguistikės Gjenetike, ku shihen rrėnjet e nėndheshme, apo tė nėngjuhėshme dhe dalin nė provė shkencore tė secilės gjuhe indo-europiane dhe asaj Gjenerale dhe dihet kush kujt i ka borxhe huazimesh epokale linguistike. Nuk ka asnjė gjuhė tė vdekur, vetėm pasi tė ketė vdekur njė popull totalisht bashkė me gjuhėn e tij, ashtu sikundėr ndodhi me disa popuj tė zhdukur tėrėsisht.

  4. #4
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    ETHYMOLOGJIA E EMRIT - MITOLOGJIA

    MYTHOLOGJIA

    MYTHI - DĖSHIRA PĖR TA ZOTĖRUAR BOTĖN E NATYRĖN




    Fjala emėr - Mitologjia, e cila sipas shkencės sė sotme, vie nga fjala - mit - miti - (greq. mythos - tregim, rrėfim), nėnkuptohet rrėfenja, tregimi pėr njė qenie tė mbinatyrshme, apo rrėfenjė e trilluar pėr dicka qė nuk ka ekzistuar e nuk ėshtė nė tė vėrtetė; apo, prrallė, legjendė, poashtu nė mėnyrė figurative: dicka qė shtrėmbrohet me qėllim dhe paraqitet nė mėnyrė krejt ndryshe, nga se ishte. - Pra, mitologjia ėshtė tėrėsia e miteve tė njė populli.

    Fjala - myth, mythi, fjalė e vjetėr shqipe e folur, e cila flitet edhe sot nė tė dy dialektet, ka kuptimin e dickaje qė ėshtė mbetur nga njė sasi e plotė, qoftė materiale, qoftė si shprehje gjuhėsore, e cila na rrėfen, materialin qė ka qenė; apo, si rrėfim i shkurt, kur njė gojėdhėnė apo legjendė, si personifikim i njė qeniė mbinjerėzore apo edhe mbinatyrore, nuk mbahet mirė mend, por nga e gjithė ajo tėrėsi kompozicioni i themės dhe idesė sė rrėfimit, sot ka mbetur, vetėm njė rrėfejzė e shkurt, apo mund tė mbetet edhe nė vetėm disa fjale goje. Si shėmbull nga - mythi materje, material, si myth substancial, nėnkuptohet, kur harxhohet (soset) materiali nė njė enė, tė drunjtė, a tė qeramikes, qė ėshtė ruajtė pėr njė kohe dhe pasi ėshtė sosė (harxhuar) - ajo pjesa e materialit qė ka mbetur aneve tė enės sė ruajtur e tė zbrastė, thirret - myth, mythi, illirisht. Kemi shprehjet shqipe: mythi i mjaltit, mythi i tėlynit, mythi i dajthit, mythi i dyllit tė mjaltit nė korube (zgjua) tė bletėve, qė na pėrkujton se koruba *)(zgjoni) dikur ishte mbushur me mjaltė. Pra, mythi na tregon, a ka pasė mjaltė nė korubė (zgjua), mythi i mjaltit; mythi na tregon se ka pasė tėlyne nė enė tė ruajtur, qyp, apo tinare etj.

    Ndėrsa, mythi i njė ngjarje tė kahmoēme, apo qė nuk mbahet mirė nė mėnd, pasi ajo ngjarje ėshtė pėrcjellė gojėpasgoje dhe si e tillė, nė pamundėsi tė tė mbajturit nė mėnd, nuk ėshtė interpretuar drejtė, por ėshtė zmadhuar, hiperbolizuar, saqė hiperbollat na kalojnė nė dicka tė pamundshme e tė pakapshme pėr realitetin; nuk ka pasė mundėsi shkrimi si dokumente, apo nuk kanė guxuar as tė shkruhen, nėn sundimet e pushtuesve...ashtu krejt drejtė sipas reales, se ata heronj kanė ekzistuar njė kohė tok mė njerėzit tjerė, apo janė personifikuar, pėrmes fuqive natyrore e mbinatyrore.

    Mythi ėshtė ajo pjesė kompozicionale, thematikė e ideore, qė ka mbetė nga legjendat e gojedhenat e njė popullit, e pėrcjellur gojėpasgoje, e rikrijuar me njė kompozicion hiperbolik (duke e paraqitur historinė tėrthorazi, nga mosguximi nė mėnyrė tė hapėt) me personifikime mbinjerėzore, natyrore e mbinatyrore. Shėmbuj: Mythi mbi Sizifin, Mythi mbi Prometheun, Mythi mbi Mujėn e Halilin, nė kėngėt kreshnike shqiptare, Mythi mbi Divin mavron, Mythi mbi Gjergj Elez Alinė, Mythi mbi Millesh Kopilin (shqiptarin,heroin e Luftės sė Kosovės, 1389, qė ėshtė deformuar nė Millosh Obiliqin), apo Mythi mbi Herkulin, Mythi mbi Samsonin etj.

    Fjala - mitologjia, nė mungesė tė shqiptimit tė drejtė nga origjinali - mythologjia, nė gjuhėt sllave, qė nuk e kanė zanoren - y, dhe tokzanoren, dytingulorin - th, tė illirishtes, respektivisht tė skipes illire (shqipes illire), poashtu theksohet edhe nė shqipen e sotme tė shkruar, sipas direktivave tė Sllavistikės, vetėm me njė ndryshim tė dytingullorit - gj, nė fund tė emrit tė pashquar, kur flitet si shkencė - mitologji, ashtu sikurse shumė thermine tjera linguistike, tė cilat nuk kanė guxuar as tė perkthehėn nė shqipen, anipse shumica nga ato, ishin e janė tė amės sė vet shqipes - shqipes-illire.

    Tė gjitha fjalėt kryesore shkencore, qė pėrcaktojnė shkencat dhe therminologjinė substanciale, qė fillohet njė shkence, janė pėrciellur nė shqipen shkencore bukfalisht nga sllavishtet, me tė vetmin qėllim kryesor, tė mosmundjes sė pėrcaktimit tė drejtė nga gjuha shqipe, kur e gjithė shkenca antike greke, ėshtė vėrtet, shkenca illire - shkenca e shqipes illire (skenca e skipes hillire-pellgase).

    Ndėrsa, nė gjuhėt romane, ėshtė ruajtur origjinaliteti i gjuhės nga rrodhi: ang. mythology, ger. mythologie,fr. mythologie. Por, nga cila gjuhė vėrtet, rrodhi fjala - mythologjia ?

    Cila fjalė e cilės gjuhe mund ta shprehu kuptimin e mythit, sipas fonetikės historike dhe morfologjise historike, qofte sipas linguistikes komparative apo linguistikės gjenetike ?

    Fjala - myth, qė thohet e shkruhet panevojė nga shqipja, si - mit-miti, kur e ka mundėsinė fonetike tė theksimit tė drejtė tė tingujve - y, th, nga gjuha illire, tė cilėt tinguj janė rrjedha kryesore e fjalės nga burimi linguistik prej tė cilit u formua si thermin, nga ama e saj - gjuha illiro-pellgaze.

    Nė bazė tė vet tingujve tė fjalės - m y th, nė trajten e pashquar te emrit, na del rrokja skipe-illire, e cila nė mėnyrė figurative, pasqyron njė mbetje, myth, prej njė tėrėsie shumė tė largėt kohore, e cila nuk ka fuqi ta sinkronzojė gjithė atė material linguistik, si shprehje figurative tė kahmotshme, pėr ta konkretizuar si kompozicion tė veprės, (pasi ajo ishte dikur e plotė dhe reale pėr kohėn nė tė cilėn u krijua nga vepra nė fjalė) dhe popujve iu la nė dispozitiv gojor, tė formojnė lirshem, ndoshta krejt diēka tjetėr figurativisht edhe tej paragjykimeve, gjė qė na del tash diēka krejt abstrakte.

    Mirėpo, nė atė abstrakcion foljor, tash sikur rikrijohet njė kompozicion krejt i ri, nė mėnyrė alegorike, si pikėmbeshtetje nė themėn dhe idenė e vėrtetė tė veprės, i cili myth, nga abstraktja, e konkretizon vuajtjen, mundimet, shfrytėzimin e popullit nga pushtetarėt; por edhe mbijetesėn e tij, se do tė vijė njė ditė e njė kohė, qė do ta mposhti robėrimin...

    Tash, me mythin manevrohet alegorikisht me metafora e perifraza tė kohės sė spjegimit tė veprės (prej asaj veprės reale tė kahmotshme) - saqė ( anipse vėhet nė baza ireale ), pėrsėri ka kuptimin e madhėshtise sė njė njeriu tė njė populli, i cili personifikon shpėtimtarin e tij, bėmirėsin e tij, mbrojtėsin nga rrėbeshet histerike, tė cilat ende vazhdojnė ta lėkundin vet historinė e atij popullit. Kjo nuk ėshtė vetėm njė hiperbolizim i ngjarjes, ndodhisė reale, por mishėrim ideshė krijuese artistike abstrakte, tė cilės i jep gjak jete - ideja e veprės sė lashtė dhe e bėn tė kohės, pėrmes thėnieve filozofike: me motive tė sofistikuara artistikisht, qoftė pėrmes vargjeve: poezise popullore, epikės, epiko-lirikės, baladės apo romancės, apo pėrmes prozės popullore, - ngase mythi ėshtė anonim, duke krijuar kėshtu mythologjine e njė popullit.

    Sizifin e dėnuan perėndite, ta shtyente nė rrokullisje njė shkėmb, pėrpjetė deri nė njė majebjeshke dhe ta lėshonte pėrsėri tėposhtė, poshtepėrpjetė pandėrpremje - si mundim i kotė...Sizifi ėshtė vet populli dhe perėnditė janė pushtetarėt e dhunshėm dhe e detyrojnė popullin tė bėjė mundime tė kota, duke ushtruar tryesninė, si zgjatje e jetės sė tyre hegjemoniste. Por, a ėshtė vėrtet, i kotė, veprimi i njeriut nė obskurantizmin e tij tejmase - ėshtė, pėrderisa tė ngritet vetėdija nė nivel dhe t’i thejė ato pranga terri tė jetės. - Gjergj Elez Alia,(“Qe nandė vjet, nandė varrė n’shtat m’i ka...”) - kur e shtėrngoi me dorė, njė dru thane tė thatė, tė thame nėntė vjet - filloi tė pikojė uji...Pėrgatitje e forcės morale tė popullit, pėr t’i dalė nė dyluftim balozit tė detit (qė e kishte mbi krye nė vatėr)... Njerėzit me njė Rrėmb Fuqie, siē thonė, kanė ekzistuar vėrtet, si rrėmb fuqie mbinjerėzore, njerez me Ore, qe ne momente te caktuara iu ka ndihmuar Ora e tyre ne raste vendimtare shpėtimi - Ora biologjike e njeriut...

    Por, pėr tu kthyer nė myth, si pjesė e mythologjisė sė njė popullit - duhet ai kompozicion vepre heroike, tė tejkalojė pėrmasat e kufinjve ethno-kulturor e historik, tė atij populli dhe tė njihet nga shumė popuj tjerė tė botės...atėherė ai ėshtė njė - myth botėror. Jovetėm tė njihet heroi i mythit vetem brėnda kauzes imagjinative tė atij popullit tė vet.

    Kemi mythe botėrore, tė cilat mbesin nė kujtesėn e njerėzimit, qė atė ngritje e ka bėrė pikėrisht fuqia shprehėse e atij popullit, prej tė cilit u krijua. Ndėrkombėtarizimi i njė ngarjeje ėshtė aftėsia e kthimit nė njė myth, si shprehje rrėfyese mythologjike...

    Mythi mbi Prometheun, u bė myth botėror. Vet fjala - Promethee, ėshtė vetiu fjalė shqipe - skipe-illire, ku ndahet nė tri pjesė morfemash: Pro + me + the, qė ėshtė krejt shqipe: para me the (pro me the), me premtove se nuk do t’iu japesh zjarrin njerėzve nė tokė, ME THE dhe tash dėnohesh i lidhur mbi shkėmb, ku do tė tė copėtojnė shqiponjat...mė thee, (thanė, thėnė). E tash, ēka ishte tjetėr Pormetheu, pėrveēse illirian?

    Mythi, si fjalė greke (mythos) nuk e pėrmbushė as pėrsėafėrmi kuptimin e vet fonetiko-morfologjik, por, ajo ėshtė vėrtet, gjuha illire (pa sufiksin - os). Sipas linguistikės gjenetike, asnjė gjuhe i.e. nuk ka fuqi spjegimi, tė fjalės - myth, pėrveē gjuhės illire tė re (shqipes sė vjetėr). Mythos, nuk ėshtė vetėm njė fantazi, abstrakcion rrėfimi a ngjarjeje, sepse pėrcaktimi i fjalės - mythi, kėrkon diēka edhe mė tė thellė linguistikisht e historikisht, qė e spjegon fonetika historike e shqipes sė vjetėr. Pėrndryshe, sipas kuptimit vetėm, tė njė rrėfenje, ngjarjeje abstrakte, ky pėrkfizim spjegimi, ėshtė poaqė i thatė edhe mė abstrakt, sesa vet kuptimi i mythit. Duke pasė paramendje sė mythi, tejkalon pėrmasat e figurave stilistike linguistike: hiperbola, metateza, perifraza, - poashtu tejkalon pėrmasat: legjenda, gojėdhėna dhe mbetet njė skalitje e thukėt kompozicioni imagjinativ, nė gurin e trurin e mėndjes botėrore, qė i jipen heroit tė mythit; veprime konkrete si personazh i mbėshtjelle me petk artistik edhe me kuptimin e vet shumėdimenzional, me aqė pak fjalė dhe me aqė kompozicion shumėdomethėnės.

    Mythologjia, si shkencė nuk do tė kishte qėndruar nė krijimtarinė e popujve, me vetėm disa rrėfenja tė trilluara, ngjarje tė rrėme, apo prralla, e pėrgėnjeshtrime, siē thohet sot pėr mythin, - perndryshe, nuk ėshtė mirė ta ketė vet kjo shkencė njė lloj definimi tė vet tė tillė, ashtu ēfarė duhet ta ketė si njė kult kulture i njė popullit. Gjithmonė, aty ku nuk kanė mundur tė japin pėrgjegje tė saktė, nė mungesė fuqie shprehėse gjuhėsore (edhe vet grekėt, qė ēuditėrisht iu kanė mveshė gjithė kulturės e historiografisė illire-pellgaze), kanė shtrėmbėruar shumė fakte historiko-linguistike. E vėrteta ėshtė, se vet grekėt, as pėrsėafėrmi, nuk mund ta spjegojnė antikėn “e tyre” - sepse i gjithė Antikuiti (sidomos ai ballkanik), ėshtė Antikuiti illiro-pellgas.

    Vet fjala - a n t i k i t e t i, ėshtė - a n t i k u i t i, anti-kui, anti kuni, qė do tė thotė, kundėr kunit, kundėr kuniformit (Cuneiform). Sot, dikujt i duket si emėr i mirė, fjala - antika, qė ėshtė nė tė vėrtetė - ANTI-ILLIRIKA; gjithēka nė shkencėn greke, ėshtė anti-illire! Derikurė, ky - anti-illirik? Kur faktikisht, vet illirėt populluan dhe kulturuan Evropėn! Thonė sot vet grekėt, se kanė zotėrat e tyre tė Antikės sė lashtė dhe pėrmes greqishtes, nuk mund t’i spjegojnė nė asnjė mėnyrė, as vet emrat e atyre zotėrave (perėndive) qė nga Kroni (Kronos), Zeusi e deri nė mė tė vonshmin zot tė politheizmit. E si mund tė jenė ata perėndi greke, kur nuk mund t’i spjegojnė assesi emėrtimet e tyre, pėrmes gjuhės greke? Derikurė, bota do tė mashtrohet me „antiken greke“? Cila ėshtė ajo antikė? Derikurė, deformimet historiografike, do tė luajnė me ndėrgjegjen dhe me realitetin e shkencės edhe me vet, historinė botėrore?

    Mythologjia ėshtė shkenca linguistike e cila merret me methodologjinė e tė spjeguarit tė ngjarjeve pėrmes fuqisė sė krijimit tė modusit artistik, nga rrethanat historike tė njė populli, ngjarje tė skalitura me aqė mjeshtėri artistiko-filozofike, si kult i atij populli nga u krijuan mythet, pėr tė mbetur tė skalitur nė mendje tė botės.

    Tingujt M+Y+TH mund tė spjegohen pėrmes linguistikės gjenetike edhe si shprehje: ku tingulli TH ėshtė rrėnja kryesore e rrokjes gramatikore, qė lidhet me kuptimin e diftimit tė diftongut tė foljes THE tė shqipes sė vjetėr - ėshtė diēka e thėnė, qė thotė mythologji dhe fjala - log: studim, provė, sprovim aftėsishė e shkathtėsishė, poashti log diturie e mėnēurie.

    Mythi dallon nga: gojėdhėna, legjenda, prralla, sepse ėshtė i thurur me mjeshtėri kompozicionale, si kult i kulturave tė popujve, pra, mythi - kulti i kulturės, sepse nė brėndėsi thematike, ka pjesėn reale si ideja mythike.

    Mythi ka idenė reale pėr bazė, pėr atė dallon nga legjenda - kurse prralla nuk ka asgjė thelbėsore reale nė kompozicionin e vet artistik.

    Ideja e mythit ėshtė e vėrtetė ashtu sikur thema e tij, qė shtjellohet me njė semantike kulti tė njė populli. Mythi ka diēka reale qė ta mbushė mėndjen.

    Kemi mythet: fetare - Mythi mbi Kiametin (Pėrmbytjen e Botės),Mythi mbi Musanė (Mose) qė ia hapė me duar, rrugėn popullit tė tij nėpėr det; mythi mbi Issanė - Krishtin (qė fluturoi nė qiell pas kryqėzimit). Mythi mbi Muhamedin e profetė tjerė.

    Vet fjala – profet, ėshtė shqipe-ilire, qė ka kuptimin – pro-per, pėr fee, ku rrėnja e kompozites ėshtė fjala shqipe - FEE - Profet = Perfee-Perfeeti - ai qė ėshtė - pėr fee, ai qė zbaton urdhėrat fetare, ai qė ėshtė nė krye tė njė feeje, rekomandues.

    Nė gjuhėn shqipe, nga shėnjtėria e kėsaj fjale - profet, ėshtė edhe fjala - perfekt (kryetar bashkie, komune), si emėrtim politik dhe si emėrtim rigorz i kultit tė drejtėsisė, si i besueshėm qė do tė zbatojė drejtėsinė - pėrfekti, profekti, si kuptim - afėr emrit - profet, me ndaa drejtėsinė e popullit si profeti hyjnor, nė kuptimin si - profet. Pėr dallim - profet, nga profekt-pėrfekt, ėshtė shtimi i tingullit - k, si formim i grupit linguistik - kt, tė njohur si prapaqiellzore nė linguistikė...

    Mythet fantastike - mbi kuēedrat e drangojtė, mythi mbi Kaun e Zii, qė mbanė Tokėn nė bririn e tij, mythi mbi (Vampirin) Dhompirin (qė ėshtė fjalė shqipe – dhampir-i (dhom+pir) - ai qė pin gjak njeriu duke kafshuar me dhėmb, nga gegėnishtja e lashtė - dhom-i, dhami = dhėmbi, mythi mbi lugatin; mythi mbi Zanat (zona e malit) etj.

    Mythet historike-natyrore - pėrpjekjet e njeriut, pėr tė mbijetuar e zotėruar natyren, shėnjat e ndryshimeve shoqėrore e historike. Mythet pėr yjet, Mythi mbi Diellin - krijuesi i jetės, gjallėrisė sė tė gjallit – qenies; mythi mbi Hėnėn – mbjellja me hėnė e pemėve (fidaneve, shorteve nė baqe), shartimi i pemėve me hėnė, Hėna si symbol hyjnor dhe ndikimi i saj ne njeriun, bimėn e kafshėn, nė bujqėsii blegėtorii etj. Myth mbi Hėnėn ėshtė pėrciellė si gojėdhėnė e lashtė illiro-pellgaze, nėpėr gjenerata, nė popullin shqiptar edhe pa dijtė as shkrim-lexim gjuhe, as shkence, saqė i kanė dijtė ndikimet e katėr shinave tė hėnės, mbi njeriun e gjallesa tjera nė natyrė…

    Kulti totemik i gjarpėrit tek illirėt, (saqė disa e mendojnė vet fjalėn - illir, nga hillyris, i lakuar, gjarpėr) kur fjala - illir (ilir) eshte illi-hilli-hylli. Mythi mbi Orėn - Ora-Orėt e Mira dhe Orėt e Liga.

    Mythi mbi Dioskurėt, vėllazėrit e lashtėsisė indo-europiane, qė lidhen nė njė lloj tė veēantė, me Mujėn e Halilin, heronjt e epikės kreshnike shqiptare.. . Mythi mbi Prometheun, mythi mbi Herkulin, mythi mbi Heren, mythi mbi Zeusin, mythi mbi Kronosin (Kroni = kroni, krua, fjale shqipe), mythi mbi Orfeun, mythi mbi Akillin etj.

    Mythet ethno-kulturore, etnike, ( ku fjala greke - ethnos, emėrtimi pėr fjalėn - popull, ėshtė krejt pellgase-illire-shqipe, qė vie nga emrit AT-babai, nė numrin shumės tė emrit - ETNIT gegėnisht, (etėrit, toskėrisht), etnik, etnike, Etnia, Etnika, Etnologjia si shkence, Etniteti etj. vetem qė iu ka shtua sufiksi -os) - kėto mythe etnike, si vazhdimėsi e jetės e kulturės sė popullit, si shėnja tė ndryshimeve historiko-kulturore e shoqėrore, qė krijuan legjendat, gojėdhėnat shqiptare-illire, mund tė jenė si bėrthama mythologjike, pėr tė cilat, pjesėrisht, u fol dhe u shkrua, si emra qė nuk hiqen kurrė nga goja e popullit, deri edhe nė pėrmasa botėrore, mund t’i dallojmė disa prej tyre si mythe: Mythi mbi Rozafatin e Shkodrės; Mythi mbi Urėn e Fshajit (Murosja e gruas shqiptare), qė ėshtė shumė interesant, trashigimia e flijimit nė themelet e urave, kalave, kullave tė shėnjta, tempujve fetare, faltoreve etj.



    MYTHI MBI FLIJIMIN do ta kisha emėrtuar si titull pėr njė zakon shqiptar tė lashtė illiro-pellgaz, i ruajtur dhe i aplikuar nėpėr gjenerata dhe epoka, ku shėnjat e atij flijimi janė edhe sot, qė aplikohen konkretisht. Fjala ėshtė, sikur pėr murosjen e nusės nė themelet e Rozafatit, nė tė cilat e murosėn Rozafen, njė femėr shqiptare, me qėllim tė qendrimit tė murit tė Kalasė sė Shkodrės, qė ndėrtohej ditėn e prishej natėn - sepse kėrkonte njė flijim tė njė shpirti tė njeriut nė tė. - Poashtu, si motėrzim kemi edhe Urėn e Fshajit (ura e ofshamės, fshajit, shmamjės), ura mbi lumin Drini i Bardhė (Drilloni dardhan), nė mes tė Gjakovės e Prizrenit (spjegim pėr tė huajt).

    Nė themelet e urės, qė ndėrtonin ditėn e prishej natėn, murosen njė nuse: “vllau i vogėl besnik kish qillue / nusės vet ai s’i kish kallxue...” tregon balada popullore pėr Urėn e Fshajit. Sepse, tre vllazėrit, (nė bazė tė njė diftimi nė ėndėrr, se duhet tė muroset njė grua, nė themelet e urės, qė tė nxėnte vend e mos tė rrėxohet mė), vendosėn qė cila grua e tyre, tė vijė nesrit (tė nesėrmen), tė iu bie bukėn, ajo do tė flijohet me murosje - e gjallė nė themele. Dhe vllai i vogėl, i vetmi, nuk i kishte treguar nusės sė vet fshehtėsinė e pikėrisht ajo shkoi te ura, pėr t’ua ēuar ushqimin burrave nė punė; e cila kishte lėnė foshnjen nė djep... Besa e burrit e flijimi i gruas sė tij. Pėrsėgjallit e murosėn nusėn nė themel guri, qė tė qendrojė Ura e Fshajit. Respektivisht, ky do tė quhej Mythi i Flijimit, ashtu sikurse tek Rozafati i Shkodrės.

    Mythi i Flijimit, aplikohet edhe sotekėsajdite, si shėnje besimi tė lashtė, tė cilin besim e mbajnė, kur fillohen themelet e njė shtėpie, nė themele presin njė dash, qingj apo bile, njė pulė dhe i pėrgjakin themelet, si “Flijim i njė Shpirti”, qė tė shkojė puna mbarė.

    Thone, i duhet shtėpisė, njė gjak i njė frymori nė themele...Nė vend tė njė gruaje, themelet pėrgjaken me njė gjak kafshe...

    Poashtu, edhe per festat fetare, si myth religjioni i kahmotshėm, i pėrcjellur nga popujt e hershėm, tė pellgjeve tė Nillit, Tigrit, Eufratit, Hindit...librat fetare, tregojnė se prehej nganjė djalė pėr festa, derisa doli zakoni, tė prehet njė kafshė. Flijime pėr Hirė tė Natyrės, pėr qėndresė, mbarėsi, plleshmėri e trashėgimi. Ndodhte, kur i cofte (i ngordhte) njė kafshė katundarit, I thojshin, se t’i ka marrė tė ligat e familjes…

    Mythi mbi Flijimin, ishte njė fshehtėsi natyrore, me kuptimin, se duhet tė flijohet dikush, qė tė gėzohet e trashigohet liria e njeriut...ashtu sikurse liria i ka rrėnjet nė gjak...Flijohet dikush pėr dikėnd, ta gėzojė lirinė pasardhėsi...

    Kuptimi filozofik i mythit tė flijimit, qė gjithmonė do tė mbetet fshehtėsi edhe poashtu nė anėn tjetėr dihet dhe kuptohet tėrthorazi, por me njė ftohėsi ndjenje tė njeriut...

    Mythi mbi Afėrditėn; Mythi mbi Apollonin; Mythi mbi Kronin (Kronos); Mythi mbi Zojsin (Zeusin), emėrtimin Zoti - tek shqiptarėt, qė sot ėshtė - Kuptimi i Krijuesit tė Gjithėsisė; Mythi mbi Konstantinin e Doruntinėn; Mythi mbi Gurin e Shpuar (kufiri dardhan i vonshėm me sllavėt); Mythi mbi Illin Arbėresh; Mythi mbi Theuten illire; Mythi mbi Pirron epirot-illirian (“Che sovra gli altri com Aquilla volla”- “Qė pėrmbi tjerėt si Shqipe fluturon”); Mythi mbi Dardhanusin; Mythi mbi Hadin; Mythi mbi Posejdonin; Mythi mbi Kollin e Rodit (Kollosi i Rodosit); Mythi mbi Odhiseun; Mythi mbi Penellopen (besnikėria e gruas illire, qė e priti burrin plot njėzet vjet - udhėtarin e detit); Mythi mbi Illin makedhonas-illirian; Mythi mbi Ajkunėn e Kotorreve; Mythi mbi Lekėn e Madh - Aleksandri i Makedhonisė illire; Mythi mbi Shqiponjėn me dy krerė; Mythi mbi Gegėn; Mythi mbi Toskėn; Mythi mbi Argjiron; Mythi mbi Apolloninė; Mythi mbi Himarėn; Mythi mbi Tomorrin; Mythi mbi Albulenen; Mythi mbi Eneun (Heneun); Mythi mbi Buthrintin; Mythi mbi Athinėn; Mythi mbi Shpellėn e Gjarpėrit; Mythi mbi Krushqit (Vorret e Krushqve); Mythi mbi Norėn e Kelmendit; Mythi mbi Shote Galicėn; Mythi mbi Mic Sokolin; Mythi mbi Therandėn (Kalanė e Prizrenit); Mythi mbi Skendėrbeun; Mythi mbi Plojėn nė Toplicė (zhbimja etnike e dardhanėve nga sllavėt); Mythi mbi Dardhėn (Krushevcin); Mythi mbi Kreshtabardhėn (Kopaoniku i sotėm i pushtar nga sllavėt dhe zhbimja e shqiptarėve me spastrime etnike); Mythi mbi Ali Ibrėn; Mythi mbi Adem Jasharin, zhbimja familjarisht e Tij dhe filli i epokės sė re kosovare, qė mbetėt mythi i kombit e tjera. Tė gjitha kėto janė vazhdimėsia mythike e mythologjise illire-shqiptare (e shumė tjera), qė janė shndėrruar sot nė mythe. Nuk ėshtė lehtė tė shėndrrohet njeriu nė mythin e kombit tė tij!

    Vazhdimėsia shqiptare-illiro-pellgase, lidhet deri tek Mythi mbi Thotin e Mythin mbi Ethanėn (Athinen); e Mythi mbi Atllantin – Tokėn e Pėrmbytur...Emėrtime kėto, antroponome e toponome dardhane illire - emra qė gjithmonė janė nė gojėn e mėndjen e popullit shqiptar sot edhe tė gjithmonshme, si mythe etno-kulturore dhe etno-historike.

    Mythi si themel i folklorit burimor, si idee e thema tė epikės popullore historike, bukolike, idilike, si dashuri e njerėzve ndaj natyres, diellit, hėnės, begatisė, etnikes heroike - si trashigimia e gjallė, portretizime tė gėrshetuara symbolike, ku i japin gjallėri tė sotmes, kur e ndien shpirtėrisht se je pjesė e atij etniteti tė lashtė, tė Tė Parėve.

    Elementet mythike nė folklor janė tė pashmangshme, anipse nganjėherė ato, i japin njė abstrakcion poetik krijimtarisė popullore, ku qėllimi ėshtė shprehja me ashk dashurie, pėr tė mbijetuar edhe nė kushte e mjera sociale, si elemente e dhėmbjes krenare.

    Mythologjia shqiptare ėshtė e lidhur direkt me mythologjinė illire (qė sot quhet mythologjia antike greke). Shqiptarėt besonin nė gjarpėrin apo bollėn, si Ora e shtėpisė, Ora e Familjes, nė themelet e shtėpisė (babai im kurrė nuk lejonte ta mbytte dikush gjarpėrin,a bollėn, nė themele tė shtėpisė, qė gjarpėri, endej (rrėshqitte) lirshėm nėpėr muret e dhomave, raftieve, se thoshte:) dhe pikėrisht lidhja mythologjike ėshtė pėrcjellur nga ajo illiro-pellgazgjike.

    Kishte raste konkrete, me dėshmi tė gjalla, kur disa shqiptarė, besonin se e kuptojnė gjarpėrin (gjuha e gjarpnit), flitnin me gjarpėrin dhe ai bėnte ashtu si i thonin (kuptohet disa njerėz tė veēantė). Poashtu, njerėzit e tillė tė veēantė, i shpėtonin njerėzit e edhe kafshėt, kur i nxinte gjarpėri “e ka nxanė gjarpni” thonė. Ashtu mbeti Kulti mbi Gjarpėrin, si trashegim illiro-pellgas ndėr shqiptarėt ballkanik,

    Me kultin e illirėve, qė pasqyrohet nė veprat e klasikėve tė “Antikes” ballkanike, janė mythet qė thonė shprehimisht, pėr Vitoren, pėr hijet e shpirtėrave tė Vatrės, Shpirtėrat e Mirė (qė mbronin Vatrėn nga tė ligat gojėhapura) dhe Shpirtėrat e Ligjė,(qė mundohen ta shkatėrrojnė Vatrėn); tėvona ėshtė Mythi pėr Nėnėn e Vatres e tjera, tė cilat figurativisht paraqiten, poato tė veprave tė Eskillit, Eurupidit, Sofokliut, Thuqididit, Aristofanit, AristoTelit, Sokratit e Platonit dhe deri tej Homerit hilliran...e babait tė Historisė - Herodotit!

    Mythi ėshtė dėndėsia thematike e idesė sė krijuar (ajo ēfarė ishte si idee e veprės), si rrėfim i shkurt, i thuket, i ngjeshur me fuqi shprehėse figurative, portretizim i fuqishėm historiko-shoqėror, me personazhe tė personifikuara nga fuqitė mbinjerėzore edhe nga ato fuqi tė njohura mbinatyrore, me persona apo gjallesa tjera, si kulti i kultures sė njė populli, e ngjeshur figurativisht me gjithė atė karakterin filozofiko-letrar, apo historiko-natyror - njė fuqi shprehėse, sa tejkalon nė piedestalin e mediave kulturo-historike nė pėrmasa tė njohjes botėrore.

    Mythi nuk ėshtė vetėm njė rrėfenjė, tregim a prrallė!



    _______________

    *)Fjala - korubė, koruba (njėjėsi i emrit) dhe korubat (shumėsi i emrit) nė dialektin gegė tė shqipes, nėnkuptohet, korja e trupit tė drunit, zakonisht , trupi i drunit tė shelgjės, i premė nė madhėsi deri nė njė metėr, ashtu nė formė cilindrike dhe merrėt shelgjėja, ngase pjesa e mbrėndshme, apo zemra e trupit tė saj ėshtė e butė, pėr tu hjekė, apo edhe ndodhė qė ėshtė e zbrastė, kur vjetrohet. Kėshtuqė, nga korja e trupit tė shelgjes, si zgjoni i bletės, mbeti edhe vet emri - korubė, koruba, korubat e bletėve.

    Ndėrsa, fjala, zgjua, zgjoni i bletės, vie nga kuptimi - zgjimi, bletėt qė rrinė zgjuar gjithmonė me ndėrrime, gjithmonė bletėt janė tė zgjuara nė zgjua. Fjala - zgjua, zgjoni i bletės, merret pasi banesa e bletėve, nuk ėshtė vetėm materiali, apo korja nga druri i plotė i shelgjes, si korubė, por, mund tė jetė edhe prej materialeve tjera, qoftė tė drurit apo metalike.

  5. #5
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593

    Nezir Myrta / THANA ILLIRE - ATHENA - ATHINA




    ETHANA - ETHENNE - ATHENNE

    PREJ MYTHOLOGJISE DERI TE REALITTI

    APO

    PREJ MYTHOLOGJISE DERI TEJ DEFORMIZMIT




    Prej mythit deri tek realja, aqesa kane kaluar periudha historike,
    poaqe kaluan edhe periudha te deformimeve historiografike, duke shuar si
    zjarrin dielore te tokes nje histori te ngrire illire!

    Thana Illire ishte perendia e te gjitha te mirave ne jete, si
    personifikim i njeriut me fuqine natyrore - E Thana - Ethana, me fuqine e -
    te thenes, Asaj qe Thote, me fuqine e Thotit- Zotit, te ciles i besuan,
    illiret me te gjitha fiset e tyre ballkanike. Thana eshte Athena - Athina,
    perendia e lashtesise diturore.
    Mythi mbi Thanen, mbeti realizim imirefillte, nga antroponomi ne nje
    toponom qendror - emer gjeografik, ne nje djep te gjuthes, diturise dhe
    kultures antike njerezore.
    Vet Athina me tempullin e saj Akropolin,sipas G.F. Wiliams-it, "heret
    shume perpara ne koherat parahistorike, perpara se Homeri te kete kenduar
    vjershat e perendive dhe te heronjve, perpara se te shkruhej gjuha greke e
    vjeter, gjendej nje popull qe quhej - pellazg (pellgas, shen. aut.). Per kete
    popull shkroi historiani Herodoti, perpara qyteterimit te grekeve", por ne
    kemi pak shkrime te tij historike, lidhur meparaardhesit e illireve te
    lashte, jo qe nuk shkroi ai, por qe u zhduken te gjitha hallkat e keputura,
    qe ishin qe atebote dhe ashtu na mbeten edhe me te keputura derisot,
    historiogafi e humbur apo e tjetersuar ne dy pjese te te kulturave te botes,
    qe krijoi civilizimin dhe rregullimin boteror te sotem. Eshte e cuditshme
    sesi u zhduk gjithe ajo historiografi e vertete, me nje deformizem aqe barbar?
    Mjeshteria e madhe qe duket ne Panteon (Pantheoni panillirian shen. aut),
    vazhdon Williams-i, dhe ne Akropol te Athines, quhet ende
    pellgazgjike.Pellazget (pellgazet) i bene muret e forta dhe te trasha, qe ne
    i quajme , per te cilat profesori Pococke, thote se jane
    bere atehere, kur greket e Homerit nuk ishin ne qenie. Ne ato kohera
    parahistorike, shqiptaret jane te vetmit qe rrojne edhe sot. Vetem ne
    koherat e tashme u provua se pellgazet jane illiret e vjeter, te cilet jane
    dega e pare e indo-evropianeve, perandoria e te cileve shtrihej prej Azise se
    Vogel e deri ne Adriatik e deri ne veri te lumit Danub". Por, studimet
    topografike na shpiejne ne ethymologjine e lumit Iller ne Gjermani, me
    origjine nga Illirishtja, qe difton edhe vet emri, ku fisi i theutoneve
    (teutoneve), te cilet kishin emertimin e prejardhur nga rrenja illire, e qe
    pikerisht edhe ky emer lidhet me Tehutin qe eshte vertet, vet Thoti Skipe,
    "Hermesi i madheshtise se trefishte"(Hermes Trismegist) - edhe larg tej
    Danubit, qe me plot kuptimin e fjales eshte illirizimi evropian, kur Evropa
    ishte e zbaste nga njeriu dhe illiret populluan kete kontinentin e vjeter.
    Gjuha e kultura illire percaktohet ne topografine trekontinentale, me tre
    atllaset gjeolinguistik: Indi, Aleksandria dhe Illeri, te triat keto toponome
    illire. Gurmet antroponmike e toponomastike illre, na shpiejne jovetm ne
    Onomasiologjine europiane, por edhe ne pergjithesi ne Onomasiologjine
    boterore.
    "Illiret, qe u hodhen edhe ne Itali, ne Shqiperi gjenden nen emrin -
    toske dhe ne Itali gjenden me emrin , arbereshet
    tone, qe mbijetuan me gjuhen, kulturen, doket e zakonet e Arberise, neper
    shekuj, ashtu sikur stergjysherit illirian: galabret (Klabret, Kalabrezet),
    Japyget, Mesapet, Venetet... te cilet me gjuhen e kulturen illire, lulezuan
    Apeninet dhe gjithe Evropen Perendimore te sotme.
    Gjuha e kultura illire qyteteroi Evropen de boten!
    Per ta forcuar edhe me shume, theorine ethymologjike te emrit Thana
    (Athina), me Pantheonin illirian, si vazhdimesi historiogafike e
    gjeolinguistike, si Thana illire, vazhdimesia Pantheonike e bashkimit te
    besimeve illire ne nje, qe nga Thoti Skiptar, duhet te nisemi nga vet kuptimi
    i kompozites ne te dy te folmet (dialektet) shqipe: e thanne, e thenne, qe
    lidhen me perendine e lashte - Thotin.
    Thoti e Thana jane antroponome rrenjesisht te nje gjuhe illire-skipe, qe
    ndryshon vetem gjinija, poashtu linguistikisht ndryshojne emertimet e tyre ne
    gjuhet e pergjithshme boterore , ne lidhje me
    ethymologjine e perendive te antikuitit, G.F.Williams-i shton: "Me kot jane
    munduar te dijturit, te nxjerrin ndonje kuptim nga emrat e perendive te
    Greqise, duke pasur per ndihme gjuhen greke. Perkundrazi ne gjuhen shqipe,
    kuptimi i emrave e perendive eshte i plote dhe i kthjellte. Athina (Athena)
    vjen nga fjala shqipe - E THENA, Zeus, vjen nga fjala shqipe - ze, Zot;
    Nemesis, nga fjala - neme, Afrrodita, nga fjalet: afro e dita..."
    Perendia illire - Thana, si falsifikim antroponomik, si emertim i femres
    dardhane-illire dhe topografik, si emertim i qytetit te sotem - Athena edhe
    ne shqipen e sotme cuditerisht thirret - Athina. Pse u be edhe ky ndryshim
    nga emri - Athena, ne shqipen - Athina, ekzistojne sot disa theori, te cilat
    mbeten vetem si mythe a gojedhena, nga goja e popullit, sepse ne linguistike
    ende nuk ka ndonje percaktim shkencor dhe nuk ekziston ende ndonje fakt, qe
    do te na bindi e te jete i plotfuqishem, sikurse vet plotfuqishmeria e Thanes
    e Thotit illirian.
    Mendoj, per te hedhur ne drite disa fakte psiko-linguistike, e qe realisht
    mund te jene fakte filozofike, nisem nga intertoponomet e vet qytetit -
    Athina, qe perbejne emertimet urbane dhe si emra te pjeseve te qyteterimit qe
    dallojne, edhepse ne greqishten, ato kane kuptimin shqip, apo edhe jane krejt
    shqipe. Mund te verejme emertimin e lagjeve te Athines - lagja Plake - edhe
    ne greqishten e vjeter e te rene, qe pemendin edhe arvanitet dijetare, qe
    stergjysherit e tyre, "jane themeluesit e Greqise moderne". - Vet emerimi -
    Plake, qe ne shqipen kjarte eshte emertim moshe, pjekurie, pervoje, e
    topografikisht, emertim lashtesie. -- Fjala shqipe - Plake, mendoj, ne
    kuptimin filozofik: mencurine, diturine e thinjur, (plake e thinme, e thime,
    e thinne, duke kuptuar diturine e thinjur te lashtesise illire edhe eshte
    emertuar - e thinjura, E THINNA, - Athina. Ky alternim morfologjik dhe
    kuptimor ne shqipen, duket sikur iu ka larguar percaktimit te drejte
    linguistik, sepse ajo nuk eshte as Athena, as Athina, por - Thana, si
    vazhdimesi kohore antroponomike e Thotit, si toponom i sotem.
    Domethenia ethymologjike, qe lidhet me shprehjen - e thene, apo shprehja
    e lashte shqipe - e thenne, qe ka kuptimin si - e thenur, qe eshte rrenja
    shqipe - the (ti) apo - e thenna, tha (ajo) e thenura, ajo qe eshte thene, ne
    kuptimin filozofik - ka fuqi spjegimi me te holle (me te mencur) dhe lidhet
    me kuptimin - Thana e Thoti, me shume sesa - e thinna, apo - Athina.
    Pra, rrenja e foljes -the (gege-toske), nga shprehja - e thene, e thenne
    (toske) dhe - e thane, e thanne, e thanme (gege), si alternim - the, ne -
    thii (ne kuptimin - e thine, e thinne, e thime - kur njeriu plaket dhe i
    zbardhen floket, flokethinne, flokethime, e thinjur), eshte bere edhe per tu
    dalluar ajo - Athina shqipe, nga - Athena greke edhe ne kuptimin e mencurise
    me pervoje te lashte, si plaka ballkanike e diturise dhe pervojes historike,
    pasiqe nuk eshte mundur te shprehet e verteta linguistike. Plakonia ishte
    keshilli kombetar illirian per ndarjen e drejtesise ne mes njerezve, si
    emertim juridik i kohes.
    Anroponomet shqipe: Thani, Thana (Fana), Athani, Athanasi, Thanasi,
    Thanora, lidhen me emrin - Thana illire si perendia e te njohures e diturise
    se lashtesise.
    Nistorja e emertimit - A si kundershtim e hijesim psiko-linguistik, per
    te mbetur nen te - THANA, qe nuk ka mbetur - Athana, por Athena, vie si
    kundershtim ndaj toskerishtes shqipe, pasi vet Toskerishtja eshte perflakur
    me perafer, ashtu si gjeopolitikisht, poashtu edhe linguistikisht me
    Greqishten. Kurse, vetem per ndryshim kahjesh hrozonti, Gegenishtja dardhane
    paksa iu ka larguar hallkave historiografike te keputura hilliro-hellene, qe
    hilliret e hellenet e lashte duhet nenkuptuar si eterit e bijte, anipse
    linguistiisht shqipja niset, qe tej Dardhanelleve (Gryka e Dradaneleve)
    dardhane, e nga Dardhanusi i biri i Zeusit, qe eshte vet Zojsi, Zoti -
    emertimi shqip i fuqise mbinatyrore, krijuesit te boterave... Pleqet
    shqiptare ne shqipen e vjeter te folur thone: "Te ndihmofte Zojsi! Te rujtte
    Zojsi! Zojsin e paca (patsha) ndihme! Zojsi para e une mbas Tij!" Dhe
    pikerisht, nga kjo fjale shqipe-illire, u formua edhe emertimi - Zojs, per
    Zeusin gjer. Zeus (gjer. eu=oj), diftongu qe difton nje sinkronizim fonetik
    apo alternim fonologjik.
    Toskerishtja e Gegenishtaja, dy dialektet e shqipes. qendruan te
    perflakura, mu sikur d koka te nje trupi te Shqipes ne flamurin linguistik
    shqiptar. Njera perflakej me greket e tjetra me sllavet, gjithmone
    (embabadem) qe ka kuptimin Adem Baba Adem, lidhet me Ademin, Adamin, Te parin
    e Njerezise! Lashtesia e shprehur ne gjuhen popullore shqipe qe eshte nje
    togfjalesh shqip...
    Poashtu antroponomet shqipe, ne lidhje me fjalen - Thana, sipas vetave e
    zgjedhimeve te foljes - e thene (per te thene), si: Thomi, Thomai,
    Themistokli, Thanai, Thoma, Thomani, Thomas (ger. ang.) etj. poashtu lidhen
    me Thotin e Thanen illire.
    Emertimi - Thana, qe pernga kuptimi filozofik qendron me larg te sotmes,
    sikur nenkupton dicka ne kohet e shkuara, te largeta, qe nenkupton Ate qe
    eshte thene, Ate - qe Tha (Krjiuesi) dhe u be, Ate qe Tha dhe u krijua toka,
    Tha - dhe u krijua njeriu, Tha - dhe u krijua bima, Tha te behet uje - dhe u
    be, Tha te behet zjarr - dhe u be, Tha te behet Dhe - dhe u be! - Ndersa, tek
    emertimi - Thoti, duket sikur eshte dicka me i afert filozofikisht: Thot,
    Thot Thoti, sikur ne kohen e tashme, si krijues i diturise boterore (per ate
    edhe eshte ne mythologjine e gati te te gjithe popujve te botes, nga bota
    ekuatoriale), nga pellgasit, pellgazet, etniteti
    pellgazgjik, si populli i pare i botes. Thoti ka permasa boterore te njohjes
    dhe diturise, e te theologjise edhe sot, por me alternime te ndryshme
    morfologjike ne gjuhet indo-europiane e boterore.
    Rrenja e foljes shqipe-illire - THA, THOT krijoi emertime ne
    linguistiken i.e. duke percaktuar, se kush tha - Tha Ai, Thot Ai - Zoti dhe
    rrodhi veta e pare peremrit vetor - une, ne anglishte, pershkruhet
    linguistikisht - script - I - vijeza vertikale, qe nenkupton veprimin
    vertikal, ngritjen, syqeltesine, zgjimin - Ai qe eshte vertikal, (Ai qe
    s'fle, as s'kotet - zoti),
    qe qendron pip ne kembe, e keto jane shprehje shqipete vjetra me kuptim, -
    Une, Uni, universi, nga kuptimi theologjik, ne kumtimin linguistik shkencor;
    si ngritja e persosja e njeriut dhe zoterimi i botes nga - Une ( I ) ai.
    Njeriu me personifikim linguistiko-filozofik, Ai jam Une per boten ( I ) ai,
    zoterimi i botes nga njeriu, si qenia me e zhvilluar mentalisht!
    Mentt sundojne boten (mendja sundon boten). Mentt - eshte fjale lashte
    gege-shqipe-illire, qe pikerisht nga kjo fjale - mentt, mendt, (mendja,
    mendet) u krijuan fjalet emertuese indo.europiane: men, man - njeriu,
    anglisht - dhe mentsh, (menc) mentsch - njeriu, man - burre, gjermanisht.
    Pra, emertimi per fjalen - n j e r i u ne dy gjuhet e medha te sotme
    boterore, (ang. germ.) rrodhi nga illirishtja e lashte, nga fjala - ment,
    mendja, si perkufizim i dallimit te njeriut ne intelektin, mendjen e tij me
    te zhvilluar nga gjalesat tjera ne natyre!
    Mentt (mendja) sundon boten me diturine e njeriut dhe njeriu u emertua
    nga - mentt illire.
    Poashtu mendoj se, pershendetja anglishte - thank (thank you), si falenderim,
    fjale hyjnore, e shenjte, qe difton respektin dhe edukaten e njeriut,
    miresjelljen, qe duhet te vije si trashegim i falenderimit te Thanes illire
    (thanked = i,e,te falenderuar), - thanket ju dhe Ju ndigjoj, qe eshte
    shprehje e lashte gege-dardhane-illire.
    Gjithashtu, edhe ne gjermanishten, falenderimi i njejte, vetem si alternim
    i nistores, tingullit te pare - Th, ne D, (thank, ang. - danke, gjer.) si dhe
    rrodhi numrori i pare ne gjermanishte, numri - nje (1) ne AIN (ger. Ein). qe
    ka kuptimin Ai eshte Nje, pra nga kuptimi i shprehjes illire - THA AI.
    Poashtu, rrodhen antroponomi, Ajnshtajn (Einstein, A.), Ajnhajt (Einheit -
    Bashkim) etj. Pra, edhe falenderimi ne ang. e gjerm. rrodhi nga respekti per
    Thanen illire, pikerisht sipas kuptimit linguistiko-filozofik te shprehjes
    foljore - thane, e thane, gege-shqipe, si rezultat i mirenjohjes se njeriut
    ndaj njeriut dhe formimit te humanizmit ne shpirt.
    Rrenja e foljes shqipe-illire - THA (ai), THE (ti), ku rrenja - Tha,
    eshte filozofikisht me e larget nga krijimi i botes dhe i njeriut - kurse,
    THE eshte me afer lashtesise, apo femijerise se njeriut, - keta, sikur
    peremra edhe si trajta te shkurtera te peremrave, formuan shume kompozita
    indo-europiane e boterore. Pikerisht, duke bazuar ne emertimet - Thana e
    Thoti. Vet keto rrenjet e Shqipes illire (skipe illire), THA e THE, formuan
    fjaleformime, kompozita e togfjalesha indo-europiane edhe pothuaj ne te
    gjitha gjuhet boterore, qe i percakton Linguistika Gjenerale, si shprehje
    fonologjike e morfologjike, si antroponome e toponome, qe perkufizojne gati
    tere Onomasiologjine boterore, sikurse jane sot, qe nga fjalori fetar e deri
    tek fjalori shkencor kompozitat: THEZE (the+ze); teze, teza - THEMA (teme,
    tema tematika) nga - the+me / THEORIA (teoria, teorik-e, teoriket, teorika,
    teorikisht, teoricient-i-ja-et)/ THEOREMA (teorema), / DIATHEZE (diateze,
    diateza),/ ANTITHEZE (antiteze, antiteza),/ DIOTHEZE (dioteze,
    dioteza-Dioqeza),/ THEATER (teater-i, teatral-e), / AUTHOR (autor-i-ja-et), /
    THEODOR (Teodor-i), / PROMETHEE (Promete-u),/ THEOFIL (Teofil=Teo+fil = djali
    i zotit), /THEO (Theo= Zot), / THEOLOGJI ( Teologji, teolog-u-ja-et), /
    THEOLOGJIKE (teologjike, fetare), / THEOLOGIST (teologist), / THEMIDA
    (Perendia e Drejtesise), / THEOFRASTI / THEOFANI / THEIST (teist=fetar), /
    ATHEIST (ateist-i-ja-et= pafee), / THEBE, THEBA (Tebe, Teba, tebas-i-e-et=
    banoret e Tebes), / THERMI (termi, termat, terminolog,terminologjia), /
    THESPIUS (Tespius-i), / THEUTHRAS / THAUMANT / THALES (Talesi nga Mileti) /
    THALIA (Talia, Muza e komedise), / THEMISI / THESEU (Tezeu), / THESIDA /
    THESPIA / THESPIADA / THESOLANIK (Selaniku), / THOAS / THOANTA / THUQIDIDI /
    THAULLANT (Taulant, taulantet), THEUTA (Teuta), / PARANTHEZE (paranteze,
    paranteza), / METHODA / METHODIKA / (metoda, metodika, metodike), /
    METHODICIENT / BIBLIOTHEKA (biblioteka, qe vie nga dy fjalet shqipe-ilire:
    bibla + the, tha,ne kuptimin bibla thote - biblioteka) / PANTHEONI /
    ORTHOGRAFIA / ORTHOGRAFI / ORTHODOKS / ORTHODOKSAL-E / ORTHODOKSIZMI, /
    ORTHODOKSIZIMI (ortodoks, orodoksizimi...) etj. Ku, ne te gjitha keto
    kompozita indo-europiane e te gjuheve boterore, ekziston rrenja e foljes
    shqipe - THE, ose THA, te cilat gjenden: ne fillim, ne mes, apo ne fund te
    kompozitave te lartepermendura dhe qe te gjitha keto jane me origjine reale
    nga illirishtja e lashte - Ama e Shqipes se sotme.
    Fatkeqesisht, sot edhe ne vet shqipen e shkruar dhe ate letrare edhe ne
    shkencen shqiptare linguistike, ne Albanologjine, te gjitha keto kompozita
    jane deformime fonologjike, apo direktiva te Sllavistikes, qe i ka deformuar
    hegjemonia e tyre. Pse ta humbi shqipja origjinalitetin e vet linguistik, kur
    eshte vetiu historio-fonologjikisht, bija e Illirishtes dhe vet rrenja e
    gjuheve i.e.?
    Faktikisht, per ndryshim te momundjes se theksimit qe "nuk ua qet goja"
    sllaveve dhe nuk e kane ne alfabetet e gjuheve sllave dytingullorin TH
    shqip-illrian dhe thohet e shkruhet ne sllavishtet me tingullin T, sikurse:
    teo, teologija,teatar, Teofil, Teodor, Teolog, ortodoks, ortografija,
    ortograf...etj. Sllavet nuk ekane kete te dreje natyrore fonetike te
    theksimit t dytingullorit, TH as ne gjuhet e tyre te folura as te shkruara.
    Tingulli TH eshte tingull krejtesisht natyralisht i huaj.
    Fjala - thana, ne shqipen si botanom, apo emer botanik, bima, pema -
    Thana (Cornus mas L. - Cornaceae), bime natyrore, qe mbine vetiu (poashtu
    edhe mund te mbeltohet e shartohet me Thanen e bute), rritet ne kodra
    gelqerore, mbrone rrenimin e tokes; gjithashtu mbine vetiu e rritet ne vende
    te thata kodrinore, lugina etj. Thana ka fryte te kuqe me shije te tharte
    (thartine), apo ne fjalen e lashte gege-shqipe - tharpte, tharbte,
    tharptine-a, tharbtina, ku gjendet grupi i tokzanoreve - pt- cka karakterizon
    fonologjikisht masen e reakcionit te shpejte, te vrullshem, rrufee, poashtu
    edhe si acid. Per shqiptaret, Thana eshte bime hyjnore, qe ga lashtesia dhe
    Mythi mbi Thanen eshte perciellur si gojedhene, e tash ka mbetur si myth (mit
    mitike). Shqiptaret e vjeter, besonin se Thana eshte fuqia hyjnore e te
    folurit, miresise, shenjterise, te te njohures, te diturise, te plleshmerise,
    rritjes, bymimit (si tek maja, apo tharmi i bukes, fermentet e enzimet),
    hyjnia e gufimit te shendetit te njeriut. Kur kane vonuar femijet te flasin,
    kane vonuar te ecen, apo ishin shendetligj, plakat i conin nen nje Thane dhe
    luteshin asaj, duke menduar se fuqia e Thanes, do t'ua tefilloje te folurit,
    ecjen, zhvillimin, bymimin e shendetit (me gufe shendeti), si bestytnii - "Oj
    Thane, jepna shendet, fortesi, e pjellore si Ti, tefillona gojen e guhen, oj
    Thane - E Thanna e zotit!"
    Thana, si bionom-botanom shqip-illir, por edhe kuptim theologjik (qe
    fjala - theologji, ndoshta nuk eshte kuptuar si fjale shqipe), te cilen vetem
    shqipja mund ta percaktoje tok me te gjitha ato kompozita i.e. (te paraqitura
    ne kete studim), ku formohen nga rrenjet - tha, the, theo=zot, ku zanorja -
    O, percaktonte diellin, kurse ne kompozite eshte lidhse fonomorfologjike, qe
    i lidhe dy rrenjet: the, e - log (log, logu, prova, studimi, sprovimi i
    diturise e shkathtesise se njeriut), sikurse ne shkencat tjera perkatese.
    Shkenca dhe feja (religjioni), heret nuk ishin aq te ndara perkah
    pikepamjet e tyre ideore e theorike mbi natyren e njeriun dhe nje periudhe te
    gjate kohore mbizoteronte feja, sepse vet shkenca ishte themeluar ne
    predispozita fetare, perderisa, filloi shkenca ta spjegoje realitetin boteror
    dhe nga prizmi theologjik, shpertheu me kibernetiken duke mbijetuar mbi
    theologjine edhe sot, sikur duket, po mbijeton shkenca edhe vet krijuesin e
    saj - njeriun. Ashtu, sikurse ishe shprehja e lashte: deux et machina
    (perendi prej makine). Sot, me pare vie ne shprehje, - perendi prej makine,
    sesa perendi prej njeriu.
    Thoti ne aspektin global dhe Thana ne ate kontinental gjate antikuitit,
    njihen si perendi te te folurit te njeriut, derisa, e folura (te folurit), u
    kthye ne zo, za, ze, tinguj, per te cileve u formuan alfabetet e gjuheve
    indo-europiane e boterore
    Thana e Thoti - dy emertime me gjini te kunderta dhe me kuptim linguistik
    te njejte, dy fjale te skipes illire (shqipes illire). Nga Thana e tek Thoti
    skipe, ndajne e largojne shume periudha historike, prej formimit te vetedijes
    njerezore, qe vet vetedija e njeriut, ka aso rritje te shumefishta edhe
    poashtu ka renie te shumefishta gjate Historise.
    Thana apo Athana - Athena , nga kuptimi i shprehjes shqipe -a thanna, a
    thenne, ketu edhe si kundershtim foljor ne kuptimin e mendimit - e thashe, a
    thanna, a thenna, a thenne, edhe siur te jene formuar fjalet ATHANA, ATHENA,
    ATHENNE -sido qe te bie hulumtimin ne studiet shkencore linguistike,
    percaktimi i vet i drejte i emertimit - Athena, eshte direkt nga gjuha
    shqipe-illire dhe eshte edhe athenne illire dhe shte kjarte nje kompozite
    skipe-illire.
    Ky ekuacion mathematiko-linguistik, ne cfaredi menyre te fillohet te
    shtrohet si zgjidhje fonetike e morfologjike si dhe ne permasat
    fonetiko-historike percaktimi real i emrit Athenna, eshte nga folja shqipe -
    e thene dhe ne cfaredo forme te shtruarjes linguistike - del zgjidhja e
    njejte shqipe-illre !

    (drillon gega)

  6. #6
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ORIGJINA E FJALĖS SHQIPE – LAHUTA

    MYTHI MBI LAHUTĖN

    NATYRA E GJUHĖS DHE GJUHA E NATYRĖS

    LA HUTA KĖNGĖN ME LAHUTĖ

    LA HUTA EMRIN - LAHUTA




    Fjalėformimet (kompozitat) illire-shqipe, tė cilat rrjedhimisht janė formua nga diftongjet, rrėnjet e fjalėve, qė sot pėrbėjnė fjalė, apo togfjalėsha, si emėrtime gjenerale bionomastike (emra gjallesash) antroponomike (emra njerėzish), toponomastike (emra gjeografik); si dhe emėrtime armėsh, veglash pune, emėrtime veglash muzikore – pėrmes analizave fonetike (zbėrthimeve tingullore), mund tė vėrejmė nė njė fjalėformim (kompozitė) – nė tė cilėn fshehen disa fjalė nė atė emėrtim tė formuar, ku secila fjalė veēeveē e fshehur nė tė, ėshtė fjalė e plotė nė vete dhe ka njė kuptim tė veēantė: linguistik, historiko-linguistik, linguistiko-filozofik, socio-linguistik, psiko-linguistik, linguistiko-historiografik etj.

    Emėrtimi i veglės muzikore shqiptare me njė tel – lahuta, ėshte njė fjalėformim, i formuar nga dy fjalė kryesore, sipas dėshifrimit tė parė morfologjik, janė dy morfema: LA+HUTA= LAHUTA. Ku fjala e parė, qė rrjedhė nga morfema apo formema fonetike – LA ėshtė folja shqipe – me lanė (gege), pėr tė lėnė (toske) dhe HUTA ėshtė emėr sendi, pra nė rastin konkret tė kuptimit ėshtė – emėr arme.

    Por, qė edhe nė kėtė fjalė – huta, pėrsėri, kemi dėshifrimin fonetik tė dy morfemave tjera tė padukshme fonetik0-historike e skriptive, nė shkallėn e dytė tė zbėrthimit - qė kėtu, fshehen edhe dy fjalė tjera, sipas zbėrthimit fonetik, mu nė kėto rrėnjė a morfema si diftongje, qė formojnė dy rrokje morfologjike; qė kur zbėrthehet fjala – huta, kemi rrėnjet e saja – hu+ta = huta. Tash na rrjedhė alternomi (qė gabimisht I kemi thėnė – alternim-I-e-et, nė tė cilin ėshtė I kjartė emėrtimi – nom, nomi – emri - fjalė e lashtė shqipe-illire: nomi I zotit, la nom filani, bani nom; u ba nomi; nuk u ba nomi - shprehje gege-shqipe, ku fjala – nom ėshtė e tė dy dialekteve gege-toske). Pra, na del tjetėr emėr apo tjetėr nom - alternom-i, i formuar nga diftongu fonetik, si rrokje morfologjike – hu – dhe – ta, hu+ta=huta,pra, nga kompozita – Lahuta.

    Diftongu – hu, si shprehje fonetike, duket vetėm se na jep kuptimin linguistik tė filleses sė fjalės – huta – por, nė kuptimin botanik ėshtė edhe si botanom, nom botanik, emėr botanik sipas origjinės biologjike, si bimė, dru – hu, huni, qė ėshtė shprehja madhore e fjalės – kuni.
    Pėrderisa, kuni ėshtė njė shkop druni me maje tė mprehtė – ku ėshtė spjegimi I germes, shkroles shqipe – skroll skip, forma e germės nė gjuhėn e pare tė njeriut – gjuha kuniforme (Cuneiform language) – edhe spjegohet vetėm pėrmes Shqipes-illire-pellgaze – germa nė formė tė kunit – Kuniformi - edhe huni ėshtė njė dru I gdhendur me maje tė mprehtė poashtu (huni I gardhit, I lidhur pėr huu-pėr huni, kau lidhet pėr huni, njeriu lidhet pėr gjuhe, pėr fjale – shprehje gege-toske-shqipe) – na del nga kuptimi linguistik,nė kuptim filozofiko-historik.

    Pėrderisa, kuni ishte forma e germės sė gjuhės kuniforme, tash huni nga kuptimi si material, mjet pune pėr tė thurė gardh, gardhin e rrethimit tė trollit, gardhin, si mure tė banesės – shtėpisė sė hershme – huni, nga kuptimi filozofik na del si kuptim historik, huni si mjet mbrojtjeje e sulmi, emėr arme, armė e ftoftė.

    Kėtu nė rastin konkret, tek emėrtimi – lahuta, nė pjesėn e dytė tė kompozites – huta, rrėnja e fjalės – hu, na paraqet pjesėn e drunjtė tė emrit – huta, si armė zjarri, pra, pjesa e drunjtė e armės – hutės, nė tė cilėn ėshtė e mbėrthyer tyta, kėmbėza, zakonisht, huta ėshtė mė e shkurt se pushka, armė me mbushje, e me nganjė fyshek, me kapsolla, me kaēik tė ngrehur pėr shkrehje (ndezje) mos me shkrepė nė raste kritike .
    Ndėrsa, pjesa e dytė e fjalės – huta, rrėnja – ta, ėshtė si onomatopee e krismes sė armės – ta-tak, taaa, taaak – huta.

    Pra, emėrtimi I kompozites – LAHUTA, pas dėshifrimit tė dytė, apo zbėrthimit final fonetiko-morfologjik, duke e ndarė nė rrokje e diftongje, na rrjedhin tri pjesė tė saja: LA+HU+TA=LAHUTA, ku secili diftong difton emėrtim tė plotė nė vete.

    Nistorja e kompozites – LA, si morfemė fonetike, apo formemė fonetike, ėshtė njė nga fjalėt mė tė hershme shqipe-illire, qė formoi shumė fjalė nistore, kompozita e togfjalėsha nė gjuhėt indo-evropiane romane - e cila edhe sot nė shqipen, paraqet njė nga foljet mė tė rėndėsishme, si folje me lanė (pėr tė lėnė), dhe qė lidhet logjikisht me foljen tjetėr shqipe – me laa (pėr tė larė), por qė kėtu ėshtė kuptimi filozofik, - kur lahet, kryhet puna, kemi shėmbuj: lau prej kėtij vendi (u la me kėtė vend, u shpėrngul, iku; I lau paret; laje borxhin; ia lau paret n’vend, me dy kuptime:edhe pėr lamje-larje me tė holla, monedha – edhe kur ia merr jetėn tjetrit, nė mbrojtje apo nė sulm - e mbyti – shprehje shqipe).

    Fjala – LA, ėshtė edhe kuptim pune, pastrimi, lamja-larja, si folje shqipe: me la-pėr tė larė - edhe si kryerje pune nė kuptimin filozofik, folja – me lane, pėr tė lėnė: la vendin nė rrezik dhe iku; la pas veti vepra; la atdheun; la punėn; la lapsin; la hutėn-pushkėn; mė la vetėm; la fjalėn e djalin etj. shprehje shqipe.

    Nė kompoziten – Lahuta, nistorja – LA, ka kuptimin e foljes me lanė-pėr tė lėnė, nė gjurmimin linguistiko-filozofik tė saj: La nom huta, la emėr huta, la huta nom; la huta kėngėn popullore; la huta trimėrinė qė nuk harrohet; la huta ( la pushka) heroizmin; la huta namin (nomin, famėn, zulmėn); la huta krenarinė kombėtare; la huta edukatėn atdhedashėse nė luftėn ēlirimtare - nė kuptimin e mbrojtjes sė atdheut, Nderit, Besės Shqiptare.

    Apo, la huta trishtim, la huta vdekje (kur bėhej vėllavrasje); la huta gverr, sherr; la huta tmerr; la huta vrragė, plagė (nė kuptimin e hakmarrjes); la huta historinė nė kėngė heroike; la huta kėngėn kreshnike; la huta zanin e atdheut - la huta kėngėn me lahutė!

    Fjala e hershme shqipe-illire – LA, formoi prefiksat nė disa gjuhė romane, si emėrtimin e vet fjalės – Latin, poashtu, si prefikse fono-morfologjike tė gjuhėve latine: la liberto, it; la famme, la porte, la language,fr.; la lingua, lat.it.sp.; e cila fjalė illire, formoi edhe alternomet morfologjike si prefikse dhe nyje tė parme tė fjalėve nė gjuhėt latine dhe gjermanike – nga folja illie, rrodhen nyjet e parme – la - gjinia femnore, nė – le, pėr gjininė mashkullore tė emrave dhe – les – pėr shumėsin e emrave nė latinishte, frengjishte, spanjishte e nė gjuhėt latino-amerikane, respektivisht kjo ėshtė gjurmė illirishte linguistike nė Romanistikė.

    Vet, fjala – Latin, si kompozitė, ėshtė formuar nga dy fjalė tė illirishtes, qė sot spjegohen sipas mendimit tim: La+atin= Latin, qė vet, fjala e parė, nistorja – La, ka kuptimin e foljes shqipe-illire (skipe illire) – me lane-pėr tė lėnė. La atin, la babėn, la trollin illirian ballkanik; la vendin e atit, la atdheun, la illirinė – pas shpėrnguljes se trojanėve tė hershėm tok me mbretin Eneun (Heneun), pėrmes Ballkanit nė gadishullin e Apenineve, qė ėshtė krejt fillesa filozofike e kuptimit historiko-sociologjk, Gadishulli etruskan – gadishulli etrojan, I formuar kulturalisht e historikisht nga trojanėt illirian.

    Do tė thotė qė, nuk ėshtė kuptimi I derisotėm I emrit – etrusk, si spjegim nga nyja e parme – e, dhe folja shqipe, me trusė, e trus, e trusi, e truske, e truska, nė kompoziten – etrusk, etruske, etruskan-e-et-ėt, nga folja me shtypė, me trusė, nga ‘e truska’ e shtypka, e robėrojka. – Por Mendoj, se ata janė trojanėt e Eneut e edhe para tij, kur nė Sicili, I dhanė emėrtimin illirian sipas pėremrit tė pakufishėm illir-shqip – s i c i l i - s e c i l a, secili, nė kuptimin linguistiko-sociologjik, secili ka tė drejtė tė jetojė nė kėtė tokė tė lire, nė kėtė botė tė lirė, nė kėtė botė tė re – SICILIA, Sicilian, siciliani, sicilianja, sicilianėt, sicilianet, si antroponome, nga toponomi emri gjeografik – Sicila, ujdhesa e Sicilisė. Pėr kėto toponome dhe antroponome kam shkrime studimesh tė veēanta, por meqė ra fjala, tek emėrtimi I kompozites – lahuta, rrodhen edhe kėtu nė shkurtime…

    Ėshtė me rėndėsi tė madhe tė analizohet e sintetizohet linguistikisht, fonetiko-historikisht, folja shqipe-illire – LA, si folje – me lane – pėr tė lėnė, permes methodes krahasimtare, nga Linguistika Komparative, si krahasim I gramatikes historike tė Shqipes, respektivisht nė lidhje komparative me gjuhėt tjera i.e.
    Poashtu, edhe sipas linguistikes gjenetike, origjina e kėsaj foljeje shqipe-illire fono-gjenetikisht, tė dy tingujt (fonemat) L+A= LA, secili tingull, krijon nė vete njė kuptim tė veēantė emėrtimi fonetik, qė me aqė kuptim psiko-linguistik, paraqiten tė dytingujt, duke shprehur njė tėrėsi veprimi kohor e ndėrfoljor.

    Folja – LA, e cila formoi nyje tė parme e fillesa i.e. nė shqipen ėshtė folje nė veten e tretė tė vetorit nė gramatikė – La (ai, ajo), si folje nė kohėn e kryer tė thjeshtė (aoristi), ku mund tė duket zgjedhimi I saj, nėpėr vetat gramatikore tė pėremrit shqip, si zgjedhim I foljes kėshtu:

    Folja shqipe-illire – La

    Numri njejės: Numri shumės:

    Lash (unė) lam-ė (na)
    Le (ti) lat-ė (ju)
    LA (ai, ajo) lan-ė (ata, ato)

    Fjala – La, illire-shqipe, si njė nga trajtat e shkurta linguistike mė tė hershme illiro-pellgazgjike, nga illirishtja e stėrlashtė paragreke e paralatine, nė gjuhėt latine: la lingua, la patrie, la ideologie, la industrie, la linguistike etj. Pėrderisa nė shqipen kuptohet si pėrfundimi, kryerja e njė pune - LA – nė gjuhet latine ėshtė fillimi, filli I njė fjale, nyja e parme, fillesa e falės. Kjo formė shprehėse linguistiko-historike, na kujton, mbarimin e njė epoke nė atdheun e lashtė illirian tė njė popullate ballkanike dhe pas shpėrnguljes, si fillim e njė linguistike tė re, si fillim I njė Onomasiologjie indo-europiane tė re. Ballkanin e la dhe filloi epokėn nė Perėndim, si kuptim linguistiko-filozofik.
    Kjo formė e fjalėformimeve latine, pikėrisht erdhi a rodhi nga vet folja – la, me lane (gege-shqipe) nga Dardhanishtja e lashtė, qė na pėrkujton thellėsisht nė pikėpamje linguistiko-psikologjike, Pjesėn illire, popullatėn illire tė shpėrngulur duke populluar e kulturuar Evropėn. Se ajo popullatė illire, prej tė cilės u formua kultura perėndimore, me gjuhėt e historiografitė e reja euro-perėndimore - ėshtė pjesė integrale e trungut illirian, ėshtė vet gjaku e gjuha illire. Mund tė pėrmendim edhe vet heronjte kombėtarė: Heroi kombėtar Italian – Guizzepe Garibaldi (Zef Guribardhi, me origjinė nga Guri I Bardhė I Matit tė Shqipėrisė), I cili bėri bashkimin e Italisė; Napoleon Bonoparta, heroi kombėtar francez, Bono Parta, qė vie nga Shqipja-illire – Ana e Mirė, Anamiri-Bonoparta etj. Gjithė Europėn Perėndimore, mund ta quajmė si Vėllazėria illire…
    Latinėt e pare: mesapėt, paunėt,venetėt, madje, galabrėt, Kalabrezėt – Arbėreshėt skipetarė, pėcollen tė folmet illire, gjuhėn, doket, zakonet, kulturėn, nė Apenine dhe formuan: mesapishten, venetishten e tė folme tjera, formuan gjuhėt e vjetra etruske, ku sot I kemi si antroponome e toponome tė sotme: Toskana, Alba, Venediku, Triesta etj. qė janė spjeguar deridikund, por vetėm si fragmente historiko-linguistike…

    Thohet shprehja e lashtė, se ‘Roma e pushtoi Greqinė ushtarakisht, kurse, Greqia e pushtoi Romėn, kulturalisht’, por fjalia syntaksore e parė, qėndron, kurse e dyta, nuk ka bazė tė vėrtetė, se Greqia kurrė nuk e pushtoi Romėn kulturalisht, sepse aty ishte kultura illire-pellgaze e stėrlashtė dhe nėse ndonjėherė Roma ėshtė pushtuar – ėshtė rikrijuar nga kultura illiro-pellgaze. Kultura greke ėshtė formuar nė baza tė gėrmadhave historiografike illire, e deformuar e falsifikuar sipas interesave vetjake greke, pikėrisht nga ajo ‘gjuha e kultura barbare’ qė I thonė disa autorė antik nė shkrimet e tyre njėanėshe.

    Gjithė kjo epokė e hershme e pėrhapjeve illire ėshtė pėrcjellė edhe pėrmes epikės historike shqiptare, sidomos me pėrcjellje me lahutėn shqiptare. Mendoj se, emėrtimi I hershėm I kompozites – lahuta sipas disa informimeve tė vjetra shqiptare, na del me emrin – gauta, qe I pėrgjigjet vet gjuhės sė natyrės fonetike tė vet veprimit tingullor tė instrumentit tė lashtė nė fjalė. Disa linguistė e quajnė sipas disa lokalizmave, sidomos nga Malėsia Madhe, sipas Gj. Shkurtajt, malėsorėt I thonė edhe – lavda, merre q’at lavdė, bjeri lavdės (lahutės); por kjo fjalė me duket ėshtė mė tepėr si synonom I emėrtimit – lahuta, si lokalizėm. Ndėrsa, nė krejt shqipen qėndron emri – lahuta.

    Kompozita shqipe – Lahuta, si emėrtim linguistik, na duket si emėrtim I njė vegle muzikore shqiptare, nė perceptim tė parė tė fjalės, po nė mbrėndi tė saj ato trajta tė shkurta fjalėsh, qė formojnė fjalė nė vete, e deri tek zbėrthimi fonetiko-morfologjik, nė tinguj a fonema, secili tingull I kompozites, ėshtė njė jetė e tėrė njeriu; ėshtė njė gjuhė e tėrė, ėshtė njė histori e tėrė e njė populli, nė sfondin e pėrgithshėm linguistiko-historik.

    Hilliadha e Odhisea e Homerit Hillirian ėshtė kėnduar me shekuj nga rapsodėt e lashtė illirian, deri me rėnien e perandorisė illire – ashtu sikur ėshtė kėnduar ‘Lahuta e Malcisė’ e Fishtes, nga rapsodėt popullorė shqiptarė, deri mė sot. Hilliadha e Odhisa epoka homerike hilliriane (Iliada e Odiseja), sidomos kėngėt nė Illiadhė (Iliadė), na pėrkujtojnė shpėrnguljet masive trojane nė Apenine. Herojt e ideja dhe krejt kompozicion I veprės homerike ėshtė illire.

    Emėrtimi I veglės muzikore me njė tel, tek shqiptarėt ballkanas, qė me plotė tė drejtė logjike – lahuta, nuk mund tė thirret aqė kuptimplote, si vegėl muzikore argėtimi, sa ėshtė e gėrshetuar vet ndjenja e tė bukurės artistike, me ndjenjen e nostalgjisė, dhėmbjes sė hidhėt e krenare.
    Lahuta ėshtė kėnga e vajit tė burrit, vaji krenar historik, instrumenti I vajit kreshnik, qė nėpėr shekuj luajti rol tė rėndėsishėm, nė mbajtjen gjallė tė traditės kombėtare historike. Lahuta, ishte edhe njė thirrėse, thirrje e pėrgjithshme kombėtare, njė orė artistiko-historike atdhetare nė odat shqiptare. Pėr fatkeqėsi, kjo ndodhi njė epokė tė gjatė historike, gjatė pushtimeve tė huaja, deri me hapjen e shkollave shqipe, universiteteve.
    Rapsodi me lahutė ishte aktori, author e aktor, nė tribunat e tė gjitha atyre dramave, tragjedive historike kombėtare, paraqitja e heroizmit tė njeriut me atė Orėn e Shqipes, nė rrezistenca mbrojtėse kundėr tė huajve.

    Kėnga me lahutė ishe theatri kombėtar, duke I dhėnė shpirt ngjarjes sė ndodhur, qė shqiptari ‘bėri gjithmonė njė sy gjumė, e tjetrin sy e linte gjithmonė hapur’ duke I pėrcjellur ngjarjet nė vargje: epike, epike-historike, epike legjendare, epike kreshnike, epiko-lirike etj. mbi shkėmbinj e gryka malesh, e kudo qė u bashkuan, ata burra e burrėresha, qė sot nuk janė mė – por, janė kėngėt e tyre…

    Ashtu sikurse u krijuan mythe mbi heronjt, poashtu edhe mbeti vet mythi mbi lahutėn, si emėrtim I lashtė illirian, qė sot ėshtė nė harresė brezėrishė. Ai zėri I njėtrajtshėm I telit tė saj, me fije bishtkali, gjatė ferkimit me harkun horizontal, duke krijuar tinguj lahuta vertikale, ashtu, si qendruan vertikalisht, edhe nė vdekje heronjt e kombit – rapsodi, e filloi dhe kurre nuk e mbaroi atė ngjarje historike, pėrmes atij teksti tė pėrcjellur gojėmėgojė, si gojėdhėnė, mbajti gjallė doket e zakonet kombėtare, kulturėn burimore, rapsodi, si njė aktor I kohės nė tribuna shekullore, edhe atėbotė kur na ishte e ndaluar shkolla shqipe…

    Ajo ngjarje qė la huta, u kėndua nė lahuta, e thurur me njė poetikė popullore tė rrallė, pėrmes vargut rithmik, e vargut tė bardhė, nė vargje metrike, me rimė tė pėrsosur, sa, kur theksojmė vet emėrtimin – lahuta, nė tė pare nuk na duket ajo madhorja historike e fshehur nė tė, - por me analizė tė hollėsishme fonetiko-morfologjike e historike, duke e shtie nė veprim pėrbėrjen linguistike tė saj, na del kumtimi madhor I emrit – nomit qe nga lashtėsia e kombit.

  7. #7
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – CHRONOS –



    K R O N I - ATI I ZEUSIT - CHRONUS



    Emri – chronos, qė ėshtė vet fjala shqipe-illire – Kroni-Kronus, qė nuk mund tė ketė kurrfarė spjegimi nė asnjė gjuhė indo-evropiane – pėrveēse nė Shqipen e Vjetėr, nė Gegėnishten e lashtė origjinale – kroni – rrjedha e ujit tė burimit, pėrmes njė gurre – gurra e kronit – kroni, me sufiksin illirian – us – Kronus – ėshtė fjalė shqipe!

    Kroni ishte Ati (babai) I Zeusit (2690-2615 p.e.r.), anipse at e bir, sot merren si mythe, ata kanė ekzistuar njerėz tė gjallė dhe kronologjikisht tre brezat: Kroni Zeusi – Dardhanusi I biri I Zeusit – pėrbėjnė treshin e illirisė sė vonė pellgazgjike!

    Greqishtja e Vjetėr nuk mbeti si gjuhė e vdekur, pėr shkak se ishte vjetruar, por vetėm pėr tė humbė gjurmet e saj si dialect I Illirishtes pellgazgjike, e ndryshuar vetėm me sufiksin grek – os, kurse rrėnjet janė krejtėsisht – skipe-illire-pellgaze. Fjalėt kryesore greke tė sotme: chronos, ethnos, hellos, bios, logos, janė rrėnjet skipe-illire-pellgaze: kroni, etnia, helli, bi (bima, biri, bija), logu – studimi-prova-sprovimi-meidani-peshoja e diturive, shkathtėsive, aftėsive-zotėsive psiko-fizike tė njeriut (logu I burrave, logu I mėnēurisė, logu I shkathtėsisė, logu I trimėrisė…) tė cilat fjalė sot fliten nė Shqipen e Vjetėr ballkanike dhe janė tipike origjinale nga gjuha paraardhėse e saj – skipja-illire-pellgaze!

    Kroni (Chronos) si fjalė skipe-illire-pellgaze, ėshtė emrimi I njeriut si antroponom nga hidronomi – kroni (kroni, njėjesi dhe kroje, trajta e pashquar dhe krojet trajta e shquar e emrit, shumėsi I emrit, gege-shqipe); kroi (kroi, njėjėsi dhe kroje, trajta e pashquar dhe krojet, trajta e shquar e emrit, toske-shqipe).

    Kroni, ati I Zeusit dhe gjyshi I Dardhanusit, nuk ishin vetėm mythe, si persoifikime mythologjike, por njerėz tė gjallė, tė cilėt u shndėrruan nė mythologji, vetėm pėr shkak tė mosnjohjes sė tyre si trashigimia shqiptaro-illiro-pellgase – tė cilėt edhe ashtu u falsifikuan dhe u pėrvehtėsuan nga grekėt dhe nga bota antike e Antikuitit, duke mos dashtė ta njohin gjuhėn skipe-illire paraballkanike dhe paraevropiane!

    Gjuhėn shqipe, antika e quajti - gjuhė barbare, pėr tė cilėn shprehje bota antike dhe pėgjithėsisht – Antikuiteti, duhet tė kėrkojė falje, sepse sipas authorėve antik, (qė e quanin barbare), ajo ėshtė gjuha pellgase – Pellgasishtja e stėrlashtė, me pellgasėt qė ndėrtuan Pantheonin = pan=krejt, theo=Theo=Thot=Zot, pra Pantheoni I krejt Zotave, ato Mure tė Qikllopėve, ato shtylla, atllasė antik! Pantheoni ishte tempulli I bashkimit tė Zotave nė Njė Zot! Koha kronike e kalimit nga politheizmi nė monotheizėm.

    PANTHEONI PANTHOTIAN

    Pellgasishtja ėshtė rraja- rrėnja e trungut tė Bimės i.e.

    Ėmri – Kroni – Chronos nėse gjurmohet jovetėm nė aspektin linguistiko-morfologjik, tė Shqipes sė Vjetėr, por edhe nė tė gjitha aspektet tjera tė fushave shkencore, nė aspektin: gjeo-linguistik, historiko-linguistik, socio-linguistik, psiko-linguistik etj., asnjė gjuhė tjetėr indo-evropiane, as botėrore nuk ka kurrfarė fuqie spjegimi tė kėsaj fjale, nė pikėpamje shkencore, si formė e studimit ethymologjik – ngase vet ethymologjia e fjalės – kroni – ėshtė origjinale – shqipe (skipe-illire-pellgase).

    Fjala – chronos nė pikėpame linguistike, pėrbėhet nga rrėnja shqipe – kron qė ka kuptimin e hidronomit shqip – kroni si rrjedha e ujit tė burimit pėrmes njė gurre, e cila ėshtė – gurra e kronit dhe kjo fjalė shqipe – kroni, flitet e shkruhet edhe sotekėsajdite nė dialektin e Gegėnishtes dardhane.

    Nga fjala – kroni kemi fjalėformimet a kompozitat shqipe tė sotme ballkanike, si emra gjeolinguistik: Kroni I Kuq, Kroni I Pojatave, Kroni I Jashamirit, Kroni I Jahmetajve, Kroni I Kajushės, Kroni I Gllijave, Kroni I Zanave, Kroni I Gurit, Kroni I Sukės, Kroni I Bardhė, Kroni I Zhdrellės, Kroni I Mbretit, Kroni I Vajit, Kroni I Brijave, Kroni I Gjekajve, Kroni I Shpatit t’Shėjit etj., kėto vetėm disa nga gjeo-toponomet si hidro-toponome, qė I njoh vet personalisht nė trevėn e Dushkajės sė Gjakovės – Kosovė, ashtu sikur gjeo-toponomet, si hidro-nome tjera tė Kosovės, Dardhanisė dhe trojeve shqiptare nė pėrgjithėsi, sikurse janė sot ende nė milleniusin e ri (2001) me emėrtime tė ndryshme, por me fillesen e secilės kompozite, me fjalėn – kroni (kroni, kroi, kroje, krojet).

    Fjala shqipe gege, kroni si hidronom, ėshtė rrjedha e ujit tė burimit, I cili rrjedhė nga guri, shkėmbi, nėpėr njė gurrė tė punuar nga druri, metali etj. qoftė me njė formė lugu tė vogėl tė drunjtė a tė metaltė, nė vendet malore e fushore e deri tek format mė tė reja tė kronit tė sotėm nė sheshet, rrugėt, bulevardet e qyteteve. Shihet, preket, shijohet uji I freskėt I kronit, kah gurgullon gjatė rrjedhjes sė tij, sikurse thohet shqip – gurgullima e kronit, rrjedha e kronit, freskia e kronit, gurra e kronit, uji i kronit, burimi i kronit, shterrja e kronit etj.

    Kroni - qė nuk shterrė kurrė ėshtė gjuha shqipe-illire-pellgase E THOTIT SKIPE!

    Fjala shqipe kroni qė ėshtė antroponomi – chronos, Kroni - Ati i Zeusit e gjyshi i Dardhanusit qė nuk janė vetėm si mythe a kuptime mythologjike, por ishin njerėz tė gjallė, tė cilėt mbeten si mythe, nė saje tė falsifikimeve historiografike, e qė, tė cilat nuk munden tė pėrvehtėsohen si realitete, ngase ishin figura dardhane-illire, qė flisnin e shkruanin skipen-illire, mu kėtė Shqipen e Vjetėr ballkanike, qė flitet sot - si fillonom e psikonom, kroni me kuptimin e rrjedhės, rrjedhshmėrisė, rrjedhės sė kohės, rrjedhės sė kultures e diturisė, shkencės skipe-illire, si kuptim i rrjedhshmėrisė sė historiografisė illire-pellgase – nė Shqipen e Vjetėr tė dialektit tė Gegėnishtes dardhane – nė bazė tė Fonetikės Historike tė Shqipes, vet dytingullori fillesa e emrit – kr- kro - ėshtė rrjedhė e kohės – koha rrjedhė si kuptim psiko-linguistik dhe si kuptim fonetiko-historik – rrjedha kohore.

    Kuptimi fonetiko-historik i emrit – kron – kroni (chronos), sipas ethymologjisė shqipe, duhet tė jetė me kuptimin e secilit tingulli a foneme – soni, ku secili tingull paraqet njė kuptim linguistik nė vetvete, sipas zbėrthimit si dėshifrim real i kuptimit tė antroponomit nė fjalė dhe sipas pėrbėrjes tingullore tė emrit, nga i cili emėr edhe rrodhi emrimi i atit tė Zeusit e gjyshit tė Dardhanusit – KRONI - tingujt na dalin me kėto kuptime – K+R+O+N+I = KRONI (CHRONOS) -

    K = KOHA

    R = RRJEDHA

    O = DIELLI

    N = NJERIU

    I = SUFIKSI

    Kėto nuk janė vetėm supozime, por ėshtė fillimisht, kuptimi I secilės germė, si tingull – sone – zone – skrole – shkrole – shkronje dhe secili tingull I emrit, spjegon tėrėsinė e kuptimit morfologjik nė vetvete, sepse emrimet kryesore, ashtu sikur edhe emrimet linguistike, nuk janė bėrė pa kuptimin e gjuhės sė natyrės dhe vet gjuha e natyrės ka diktuar nė ēdo emrim - nomim – ku vet fjala – n o m - ėshtė kuptimi i shprehjes gege dardhane, NĖ OMĖ, N’OMĖ – NOM – nomi, emri qė rrjedhė nga OMA - oma-ama-ėma. Kemi shprehjet e sotme shqipe ballkanike – ‘daje ujin nė OMĖ, N’OMĖ; Oma ėshtė vendi kryesor i ujit nė lum, pėr ujitje tė tokave, arave tė bukės – OMA E UJT. Poashtu antroponomistikisht, thohet pėr djalin a vajzėn qė i pėrngjet tė amės – ėmės- nėnės, si rod, soj i mirė apo i keq, e kemi nė shprehjet gege-shqipe: ‘ ai/ajo ka gaa n’omė (ai/ajo ka ngjaa nė amė-ėmė), ia ka marrė cilėsitė, vetitė, karakteret e sojin e rodin e sė amės – ėmės dhe ėshtė amtar apo amtare, ashtu sikurse ėshtė – gjuha amtare!

    Fjala – NOM me kuptimin – nė omė, n’omė – nom, nga Gegėnishtja e hershme dardhane qė ėshtė emėrtimi kryesor gramatikor nė gjuhėt indo-evropiane satem e kentum, nė gjuhėt perėndimore, neolatine, gjermanike, frenge – Le nom, nome – prenom (emri e mbiemri) dhe qė krijoi kompozitat linguistike tė vet shkėnces sė Linguistikes – Onomasiologjia, 0+nom+masi+0+log+i+a: antropo+nom =antroponom, Antroponomia, Antroponomastika; topo+nom =toponom, toponomia – Toponomastika; lingui+nom=linguinom, syno+nom=synonom (sinonimi, sinonomi), pseudo+nom=pseudonom, alter+nom=alternom (alternim-i-e-et), panto+nom=pantonom, bota+nom=botanom; si emra botanik, bimorė; astro+nom=astronom-i-e-ėt-et-ia; geo+nom=geonom; hidro+nom=hidronom etj.

    Poashtu, nė linguistikėn sllave, nė Sllavistikė e kemi tė njejtėn gjė tė shtuarjes gjuhėsore, pėr tė gjitha kėto lloje tė Linguistikės nė pėrgjithėsi nė Indoevropianistikė tė sotme. (Na u dasht tė lidhemi pakėz me historikun e nomimit, emrimit, si njohje pėr antroponomet, toponomet e fjalėformimet a kompozitat, qė shtrohen nė vijim tė kėtij studimi, pėr tė ditur se ēka ėshtė nomimi - emrimi).

    Fjala – kroni (chronos) ėshtė nomi skip – emrimi shqip, nė trajta gramatikore tė emrit (nomit), nė gramatikėn e shqipes, trajtohet e lakohet si emėr dhe shquhet sipas rregullave tė gjuhės shqipe –

    Kroni – trajta e shquar e emrit gegė-shqip, numri njajės, rasa emnore, gjinia mashkullore, emėr konkret, hidronom, toponom, emėr i pėrgjithshėm gramatikor, ndėrsa, nė fjalėformime a kompozita dhe kėtu nė rastin konkret si antroponom – emėr i lakueshėm, lakohet nėpėr rasat gramatikore tė emrit shqip –

    Numri njajės - Trajta e shquar – Lakimi nėpėr rasat e emrit shqip –

    Nom. Emnorja – kroni (Kroni qė nuk shterrė, nuk tė len pa ujė)

    Gen. Gjindorja – i,e,tė kronit (rrjedhin lotėt si gurra e kronit, uji akull i kronit)

    Dat. Dhanorja – kronit ( ia mbarova kronit njė gurrė tė re...)

    Akuz. Kallxorja – kronin ( pava kronin nė maje shkėmbi nė bjeshkė...)

    Vok. Thirrorja – O Kroni (O Kroni ynė kurrė mos u shterrsh (shterrofsh)

    Lok. Rrjedhorja – prej kronit ( Prej kronit doli gjarpni...Prej kronit e kėtu...)

    Fjala shqipe-illire – kroni jovetėm qė emroi atin e Zeusit dhe gjyshin e Dardhanusit – Knonin (Chronos) me ethymologji tė pakontestueshme nga skipja-illire, guha e omės e cila nomoi Kronin, gjuha e amės e cila amnoi-emnoi Kronin - gjuha amtare e Kronit (Chronos) si fjalė e sotme e shqipes sė vjetėr ballkanike formoi njė numėr tė madh tė fjalėformimeve a kompozitave indo-evropiane ( e cila fjalė, gabimisht derisot ėshtė njohur si fjalė me ethymologji greke dhe gabimisht ėshtė pėrvehtėsuar nė leksikografinė e Linguistikės i.e. edhe nė Linguistikėn Gjenerale ) – nuk ėshtė e asnjė gjuhe tjetėr i.e. pos e gjuhės shqipe tė folur e tė shkruar tė sotme.

    Fjala skipe-illire kroni, nga gjuha e Kronit – Kronusit (Chronos) krijoi tė gjitha kompozitat i.e. tė cilat lidhen me tė, nė fjalorėt shkencorė – tė mjekėsisė, shkencės e teknikės, historik, matematik, pedagogjik, astronomik, arkeologjik, filologjik, biologjik, zoologjik, botanik, antroponomastik,toponomastik dhe onomasiologjik nė pėrgjithėsi, fjalorėt letrarė, nė letėrsi, nė poezi, gazetari, zhurnalistikė, fejtonistikė, nė fjalorėt juridik, fillozofik etj.

    Fjala skipe-illire – KRONI formoi kompozitat indo-evropiane e botėrore, tė sotme, sikurse janė –

    Kronus (Chronos) ati i Zeusit, e gjyshi i Dardhanusit

    Kronik-e mjekėsi – sėmundje kronike, qė ka filluar shumė mė heret e pashėrim

    Kronik – fig. I vazhdueshėm, i,e pėrhershme, i,e pandalshme

    Kronik – ė, kronika, vepėr historike letrare shkencore, sipas kohės qė ndodhėn

    Kronikė – zhurnalistikė, e vazhdueshme e ngjarjeve historike, politike,shkencore

    Kronika – kinematografike, film dokumentar kronik, i ngjarjeve filmike

    Kronika – kronist-i author i njė kronike historike, letrare, shkencore etj.

    Kronologji-a – (krono = rrjedhė, log= sprovim, skip-illire) rradhitja e ngjarjeve

    Kronolgjik-e – (skip, krono=rrjedhė, log=sprovim) rrjedha e ngjarjeve

    Kronometri - (skip, krono=kroni, rrjedha, metri, masa) orė precize matje kohe

    Kronometrim – chronometration, matje, masa me kronometėr, ekzakt, sakt

    Kronometroj – kronometron, mas, matja, punė precize, njeri preciz, i sakt

    Fjala skipe-illire – kroni formoi emėrtimin nė greqishte – chronos=kohė, koha, lat. Chronus=kohė, koha, it. Cronista=kohė, koha, ger. Krone=kunorė, kurorė (mbreti, martese etj.)

    Gjuha skipe-illire ėshtė folė e shkrua para Kronit (Chronos) gjuha skipe e Kronit, Zeusit, Sokratit, Platonit, Aristotelit, gjuha e Lekės sė Madh (Aleksandrit te Makedhonisė illire), qė ishte nxėnėsi i Aristotelit...dhe guha skipe est guha e Thotit Skipe. Historia e Botės shkruhet me pjesėmarrjen e shqiptarėve (Lambrehtz).

    Nuk ėshtė e ēuditshme, kur shqipja ballkanike spjegon antikuitetin! Sepse vet gjuha shqipe ishte gjuha e perėndive tė antikuitetit!

  8. #8
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – MAQEDONIA



    MAKEDHONIA ILLIRE

    (Historiku gjeo-linguistik)

    Fjala emėr – Maqedonia, (Macedonia-Makedonia) nė gjuhėn shqipe dhe nė gjuhėt ballkanike dhe i.e. ėshtė pėrciellė si njė falsifikat gjeo-linguistik dhe gjeo-politik, gjatė Luftės sė Dytė Botėrore (1944), si toponom i shpifur ish-jugosllav mbi tokat shqiptare – Makedonija - gjoja duke u mbėshtetur nė emėrtimin e hershėm – nė toponomin real gjeo-historik – Makedhonia illire dhe duke u zėvėndsuar me emėrtimin e njė populli, si antroponom – maqedon – si substrat mbetje bullgaro-sllave, qė nuk ka tė bėjė asgjė ethnogjenetikisht me makedhon illirian. – Kjo mbetje e popullėsisė bullgare ėshtė substrat qysh pas invazionit bullgaromadh, pas Kongresit tė Shėn Stefanit (1879) – kur Bullgaria e Madhe pushtuese u shtrij dhe u zgjėrua mbi tokat shqiptare deri nė mbrėndėsi tė Shqipėrisė sė sotme.

    Makedhonia illire e Lekės sė Madh illirian (Aleksandri I Madh) shtrihet nė njė pjesė tė territorit tė Maqedonisė sė sotme (IRJM) dhe pjesa mė e madhe e saj shtrihet gjeo-politikisht deri nė zemėr tė Greqisė sė sotme, si historiogafi e falsifikuar sllavo-greke. E gjithė Antroponomia edhe Toponomastika e kėtij linguinomi – Makedhonia paraqet bartjėn e gjithmbarshme historiografike antike illire prej antroponomeve, toponomeve, hidronomeve, si emėrtime tė cilat mund tė spjegohen vetėm pėrmes Shqipes sė Vjetėr. Dihet se, ndryshimet ethymologjike, tė cilat u bėnė gjatė periudhave greko-bizantine dhe romake, poashtu edhe pas kėtyre sllave, nė lidhje me prejardhjėn e emėrtimeve, pėrkundėr vėshtirėsive tė gjurmimeve linguistike, pėrsėri mund tė vėrehen rrėnjet skipe-illire, nė toponomet dhe hidronomet kryesore makedhone.

    Gjuha e vendit illirian – Makedhonia ishte – Skipja – Shqipja e Lekės sė Madh, e Filipit tė Makedhonisė, ishte ajo gjuha qė nuk e kuptonin authorėt antik, tė cilėt nga mėria ekspanzioniste e quanin Shqipen e Vjetėr edhe gjuhė barbare (“Akeksandri I Madh fliste njė gjuhė barbare, qė nuk ishte as greke dhe as latine”). Ishte ajo Shqipja e Lekės sė Madh, e pėrciellur gjatė pushtimeve tė tij deri nė Aleksandri, e deri nė – Hindi, poashtu deri tej Illerit gjėrman – nė rrafshin trekontinental afriko-azio-europian! Leka I Madh nuk pushtoi vetėm ushtarakisht, por edhe pushtoi kulturalisht antikuitetin botėror tė kohės, Ai krijoi edhe Mrekullitė e botės si Farin e Aleksandrisė.

    Leka I Madh foli shqip tok me Antikuitetin, nga Aleksandria e deri nė Hind! *)
    Ethymologjia

    Ethymologjia e emrit tė sotėm – Maqedonia-Makedonia si toponom, emėr gjeografik, nė ciliėndo formė linguistike tė hulumtimeve, qė tė provosh, me tė gjitha gjuhėt indo-europiane, me tė gjitha gramatikat historike tė gjuhėve i.e. ky emėrtim – makedonia, nė kėtė formė siē ėshtė sot, nuk paraqet kurrėfarė kuptimi linguistik, si njė kompozitė e cila nuk tregon asgjė, as nė kuptimin historiko-gjenetik tė vet emrit, as tė vet popullit, I cili sot ėshtė vetemruar – maqedon (makedon).

    Sekreti I emėrtimit tė kompozitės – makedonia, qėndron nė tingullin e dyfishtė tė shqipes – dh, si fillesė e rrokjės sė tretė tė kompozitės – e cila rrokje – dho: ėshtė edhe vet kuptimi I toponomit, qė nuk ka mundėsi fonetike, tė theksohet nė gjuhėt sllave dhe mu pėr atė, ka mbetė I njohur si falsifikat histriografik – emėr pa kuptim, I papėrcaktuar ethymologjikisht nė pikėpamje shkėncore.

    Fjala emėr – Maqedonia edhe nė shqip ėshtė pėrciellė si toponom, emėr gjaografik I deformuar, qė nuk pėrcakton emėrtimin e hershėm origjinal, nga gjuha paraardhėse e Shqipes, e cila konteston tė gjitha format emėrtuese i.e. qoftė sipas fonetikės dhe morfologjisė historike tė Linguistikės Komparative, poashtu edhe tė Linguistikės Gjenetike.

    Ethymologjia e emrit – Maqedonia (Makedonia) mund tė spjegohet vetėm pėrmes Shqipes sė Vjetėr, I cila kompozitė ėshtė nė origjinal – Makedhonia – qė lidhet me foljėn e lashtė shqipe-gege – me dho: - me dhonė PIE (Paraindo-europiane)– pra folja – me dhanė (gege) – pėr tė dhėnė (toske).

    Kompozita linguistike – Makedhonia – nė esencėn kryesore tė thelbit tė saj, pėrbėhet nga tri rrokje tė lashta shqipe – ma+ke+dho: - ma: > ke: < dho: >n (ė), ku folja e lashtė dardhanishte gege-shqipe – dho: - dho:n(ė) e theksuar pėrmes nazalizmit tė hershėm :O sikurse tek emėrtimet: so-zo-mo- nom-i, zoni, zona, dho:na-dhona, (Dhona e Zotit!), dh^ana, dh^ena – dhana, e dhana – gege - dhėna, e dhėna – toske, me kuptimin – ajo ēfarė tė jepet (japet), nga zoti apo nga njeriu Si determinim i asaj qė tė japet, dhurohet, falet...(dhonet) si formė dhunėtie, e dhonne, (e dhanne), theksimi i zanores – O-hundore sikur tek fjala - bonne (e banne) – kurse kėtu shprehja shqipe - e dhanme, e banme, gege dhe – e dhėnne, e dhėnme, toske-shqipe, janė kėto shumė mė tė vonshme, si nazale – a-hundore dhe – e-hundore.

    Forma e hershme dardhane gegėnishte – O ^ hundore vie si formė mė e vonshme nazale – a^hundore qė zėvėndėsohen gati tė gjitha format e theksimit, duke iu larguar edhe theksimit origjinal PIE (paraindo-europian) – son-i, so:na-zo:na, dho:na, dho: (kur dhohet nė gjinj) o^sht dho: nė gjii (delja, lopa...). Rrjedha fonetike shqipe e vjetėr nga theksimet mė tė hershme: O^: - a^ - e^: ė^ si konfiguracion fonetik, nga dy fazat gege, nė shqipen e sotme – me –e- tė pazėshme.

    Zatėn, edhe nomet e hershme PIE (paraindo-europiane): zot, zoti – son-soni-zon-zoni, nom-nomi, zonė-zona-t (zana-t e malit), dho: - dhonė-dhona (dhana-dhėna) – dhona e zotit – ajo si t’i japet njeriut – ato forma fonetike PIE, janė edhe vet spjegimi PIE i kompozitave mė tė lashta tė antikuitetit.

    Kompozita origjinale – Makedhonia – pėrmes spjegimit tė Shqipes sė Vjetėr, zbėrthehet a dėshifrohet nė kėto rrokje tė lashta – ma+ke+dhon+i+a= makedhonia, ku secila rrokje ka kuptim fonetik e morfologjiko-historik nė vetvete:

    Ma = trajtė e shkurtė e perėmrit pronor shqip, veta e parė – mue-mua

    Ke = trajtė e shkurtė ndėrfoljore, nga folja me pasė, pėr tė pasur

    dhon = trajta e shkurtė e foljės sė hershme shqipe gege:dhonė-dhanė

    i = sufiksi nė trajtėn e pashquar tė emrit si toponom – makedhonii

    a = sufiksi nė trajtėn e shquar tė emrit si toponom – Makedhonia.

    Emėrtimi – Makedhonia – pėrbėhet prej dy trajtave tė shkurta tė perėmrave tė shqipes sė lashtė, si trajta vetori e pronori dialektor tė Gegėnishtes dardhane tė lashtė, me kuptim mbiemror dhe duke kaluar nė ndėrfoljore, ku rrėnja kryesore e kompozitės ėshtė folja e lashtė – dho: - dhonė-dhona-e dhonna-e dhonmja - (dhanė-dhana- e dhanmja), dhėnė-dhėna-e dhėnmja – qė theksohet me tingullin – o-hundore dhe si folje e lashtė gege, mund tė zgjedhohet nėpėr vetat gramatikore tė vetorit tė shqipes sė vjetėr, kėshtu:

    Ma ke dho^nė (mue) na ke dho^nė (neve)

    Ta kam dho^nė (ty) ju ka dho^nė (juve)

    Ia ke dho^nė (atij,asaj) iu ke dho^nė (atyre-ve)

    Shprehja shqipe gege e lashtė – ma ke dho^nė – e cila ėshtė kuptimi i mėvonshėm – ma ke dha^nė, (ma ke dhanė-ma ke dhėnė) e spjegon ethymologjikisht, krejt fjalėformimin – Makedhonia, nė tė cilėn nėnkuptohet shprehja nė variante tė ndryshme, por, qė mendoj se vie pikėrisht nga dhunėtia e natyrės, e cila i dedikohet njeriut, nė shpėrthime piedestalesh tė aftėsive, zotėsive tė dhuruara, si ato tė mėnēurisė, trimėrisė-guximit, shkathtėsisė, e dhėna e mbarėsisė - qė i dhurohen njeriut – si dhunėtia e natyrės, ku do tė spjegohej pėrmes shprehjeve tė ndryshme: - Ma ke dhonė o Zot...! Ma ke dhonė...diturinė, drejtėsinė, guximin! – Ma ke dhonė tė Mbarėn!...

    Emėrtimi I vendit – toponomi I sotėm – Maqedonia (Makedonia) ėshtė poashtu edhe njė deformim fonetik, ku ashtu sikurse tek emri – shqipja-skipka, nė kėtė kemi deformimin e tokzanores (konsonantes) – K nė Q e cila sipas theksimit latin, kjo theksohet - Q=Ku – e cila ėshtė edhe njėkohėsisht njė deformim fonetik, nė shqiptimin – Maqedonia, nė vend se tė thohet – Makedhonia – vendi makedhon, gjuha makedhone, flamuri makedhon, kultura makedhone, historia makedhone etj.

    Symboli kombėtar makedhon I Makedhonisė illire origjinale ishte flamuri me diell, I cili ėshtė pėrvehtėsuar krejtėsisht nga ky substrati i sotėm bullgaro-sllav (makedon) dhe Dita e Flamurit makedhonas, ishte Dita e Hillit – Hillit tė Dritės – Dillit – Diellit – Dita e Hillit – Dita e Illit – Dita e Yllit pikėrisht, kjo dita festive kombėtare maqedonase – Illinden- ILLINDENI – illi+n+den - Kėtu fjala – illi ėshtė hilli hillirian – ILLI ILLIRIAN + den = dita pra, spjegohet pėrmes Shqipes sė Vjetėr si – DITA E ILLIT = ILLINDITA!

    Poashtu edhe tek formimi I gjuhės maqedone, Maqedonishtes, qė nė tė gjitha format ėshtė terminologji e papėrcaktuar shkėncėrisht, e qė u pėrpilua nga Cirili e Metodi (shek.IX. e.r.) – ku vet kėto dy emėrtime spjegohen pėrmes Shqipės sė Vjetėr – CIRILLI E METHODI – ĒIRILLI E METHODI (METHOTI) – tė cilat antroponome, janė nė lidhje koherente linguistike me skipen illire.

    CIRILLI – (Ciril) – ĒIRILLI spjegohet me ethymologji skipe, pikėrisht nga Shqipja e Vjetėr, ku zbėrthimi fonetik dhe morfologjik I emrit bėhet – cir+il=Ciril, ēir+ill=Ēirill- Ēirilli. Pjesa e parė e emrit – fjala – cir – ēir – vie a rrjedhė nga PIE – k*c >I:>R = kcir=k*Ē>I:R = k’Ēir = ĒiR = Ēiri = qiri, qiriri – si preokupim morfologjik I spjegimit tė dritės, dritės sė diturisė, ndėrsa pjesa e dytė; e emrit – il
    Antroponomet e sotme – Kiro = Kēiro = Kqira-Kēira- Ēiro=Ēira (Qira) si tek antroponomet e sotme maqedonase, poashtu edhe tek ato shqiptare nė Makedhoninė, janė me prejardhje nga kuptimi I qiriut, si kuptim I dritės, kurse poashtu lidhen direkt fono-historikisht me kuptimin e emėrtimit pėr dritėn – ill – illi – LL (AMA), si kuptim I lashtė pėr dritėn, nga – skipja illire – LLAMA ILLIRE.

    Poashtu edhe antroponomi tjetėr – Metodi (Metod) kur analizohet fonetikisht, nė bazė tė Fonetikės Historike, spjegohet nga shprehja – me thot-I, Methoti – e qė lidhet me rrėnjen e foljes – thot – (me thot ai… mė thotė, - me <*thot – pikėrisht lidhet me Thotin Skipe krijuesin e hieroglifeve tė para dhe krijuesin e alfabeteve tė para…

    Nga fjala – Methoti (Metod-I) ngase nė sllavishtet nuk ekziston tingulli I dyfishtė – dytingullori – th, theksohet si – t – ku parafjala – me – e cila lidhet me foljėn – thot – krijon emėrtimin – Methoti – (Metod-I), si antroponom me kuptimin e lashtė nga folja shqipe – thot (ai), me thot (ai), mė thot(ė) Thoti!

    Rrjedhshmėria kronologjike emėrtuese nga kompozita – methot e qė u krijuan kompozitat tjera i.e. dhe PIE (metodė, metoda-t, metodika, metodicient-i-e-ja-et) dhe qė nė realitet sipas burimit linguistik fonetiko-morfologjik, duhet tė jenė reale: methot(d)ė < methodė – methoda – methodika – methodicient-I-ja-et-ėt, dhe qė edhe nė shqipen e sotme thohen sipas fonetikės slave. Anipse, Shqipja ka mundėsi fonetike origjinale tė theksimit tė drejtė tė kompozitave nė fjalė, si karakteristikė linguistike e Shqipes, me elemente tė saja edhe nė grupin lindor tė gjuhėve – satem, ashtu sikundėr Shqipja I ka karakteristikat e elementeve tė saja edhe nė grupin perėndimor tė gjuhėve – kentuum.

    Ēirilli e Methodi tė cilėt njihen si pėrpiluesit e alfabeteve sllave, pikėrisht tė Sllavishtja e Vjetėr – njihen si pėrcaktuesit e gjuhėve sllave, me qėllim lidhjeje nga Thrrakishtja e lashtė, por me njė distancim linguistik nga Greqishtja e Vjetėr, anipse tė gjita kėto gjuhė sllave, merren se janė gjuhė greke dhe pikėrisht, nė shkėncėn e Linguistikės, anashkalohet emėrtimi grek, qė sot kemi termin linguistik pėr studimin e gjuhėve sllave – Sllavistika.

    Toponomastika ballkanike nė kėtė pjesė tė Makedhonisė illire (tok me Maqedoninė e sotme) e cila shtrihet gjeopolitikisht sipas hartės sė lashtė deri nė qėndėr tė Greqisė - ėshtė krejtėsisht me spjegim nga Shqipja e Vjetėr.

    Duke u nisur, qė nga toponomet, emrat gjeografik, poashtu edhe tek hidronomet, tė njohura edhe mė vonė gjatė pushtimeve turke si vilajete shqiptare – Vilajeti I Manastirit dhe Vilajeti I Janinės, tok me Vilajetin e Kosovės e Vilajetin e Shkodrės, janė lidhje koherente toponomastike, qė sot na pėrkujtojnė, njė tėrėsi territoriale tė njė shteti tė lashtė, emrime nga njė gjuhė makedhone, e cila ishte vetėm njė dialekt illirian – ashtu sikur ėshtė sot e folmja dibrane nė relacion me shqipen – Dibranishtja, njė e folme shumė e lashtė e ruajtur etnogjenetikisht, falė autoktonisė historiko-natyrore, sensit tė fortė linguistik, pozitės linguistiko-strategjike, e ruajtur si ndėrlidhshmėri fono-morfologjike natyrore, tė genit foljor, qė I ka pėrballuar tė gjitha atyre imponimeve tė pushtuesve gjatė periudhave historike e deri tek ato parahistorike…

    Toponomet: Skopi (Skupi) Shkupi, si emri I hershėm I kyeqytetit tė Dardhanisė, Astibi(Shtipi), Manastiri – Linkestidi (Bitoli), Tanusha e lashtė, Kėrēova, Tetova, Gostivari, Struga, Prespa, Ohri etj. janė me ethymologji shqipe, nė emėrtimet e lashta. – Poashtu dhe hidronomet – Vardari (Aksi) …”edhe lumi I madh I dardhanėve, I cili mė parė quhej me emrin Paeion – Aksi, tė cilin Homeri e lavdon, mori emrin illirian – Vardari”, sipas I. Degmexhiqit, qė ėshtė thjeshtė ethymologji shqipe-illire – vardar – vazhdar – qė vazhdon -I gjatė.

    Hidronomi – Ohri qė ėshtė njė nga liqenet mė tė bukura, ku nga freskia e ashkut tė frymėmarrjes sė kėndshme, u formua nga pasthirma e gėzimit – Oh dhe nga folja shqipe – rri, rri kėtu, Oh rri – Ohrri – Ohri. Poashtu, emėrtimi – Klementi – ndryshim fonetik nga emri shqip – Kelmenti – Kelmendi, si alternom nga antroponomi i cili e pėrcaktoi edhe vet toponomin nė fjalė.

    Ndėrsa, sot nė milleniusin e Tretė, popullėsia e vėrtetė - trashigimia ethnogjenetike makedhone illire – shqiptarėt e sotėm si popull shtetformues edhe I kėsaj gangrene gjeo-politike ish-jugollave – Makedonia, (1945), (IRJM), shtrihen nė zonat mė tė pazhvilluara, qė me qėllim tė caktuar, mbeten pa infrastructure, vetėmpse janė shqiptarė!

  9. #9
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – ZEUS


    ZOISI SKIPE ZEUSI

    (2690-2615 p.e.r.)


    Emri – Zeus – Zeusi I Biri I Kronit, ėshtė emėr skip-illir – ashtu sikurse ishte vet dėshira e Tij, para se tė ndėrronte jetė, qė tė shėndrrohej nė Skipe (Shqipe, shqiponjė) dhe u thirr Zeusi Skipe - ZOISI SKIPE, ZO IS, zė ish, domethėnė – Zo /zė / ish – zoni ishte, ishte Zo /Zė is – Ze – Zeu – Zeus – Zeusi, qė spjegohet pėrmes Shqipes sė Vjetėr.

    Vet tingulli – z – i cili nė fillim ishte – s – qė pėrcakton tingullin – so – nė trajtėn e shkurtė tė emrit – so – son – soni / zo^ – zo^n – zoni / za^ – za^n – zani / zė – zėu – zėri / - ku kuptimi i tingullit – S – ėshtė vet kuptimi i fatit tė njeriut edhe nė kohėn tonė / O – me – S – nė mes, qė ndanė sferėn e fatit nė dy pjesė nė formė tė lakueshme, ashtu sikur edhe ėshtė vet forma e shkrolės /shkronjės/ - S – diametralisht nė dy diametra harkor, tė barabartė, qė symbolizojnė dy anėt e jetės, dy pjesėt e fatit tė njeriut, pėrmes dy ngjyrave – bardh e zi – pėrcakton fshehtsinė e jetės sė njeriut – qė synkronizon – tė mirėn e tė ligėn dhe barabarėsinė e tyre fundamentale, si dy pjesė aqė tė afėrta – tė sė njejtės tėrėsie – ashtu sukurse ėshtė edhe vet - jeta e njeriut .
    Tingulli – S – so – ėshtė forma e lakueshme qė nėnkupton lėvizjen – gjarpėrore, pėrmes dy harqeve me kahje tė kundėrta dhe gjatė lėvizjes edhe vet krijimi i tingullit – so / son / soni / zo^ – zoni / zė – zėri – domethėnė krijimi i zėrit gjatė lėvizjes sė trupit. S ėshtė edhe syri i gjarpėrit, shikimi me syrin e gjarpėrit, qė shkatėrron tė ligėn dhe mbron njeriun nė momentet mė fatale tė jetės sė tij. Syri i gjarpėrit – (S) ėshtė kuptimi i shpėtimtarit tė njeriut, e mu pėr atė ėshtė i njohur edhe Kulti mbi Gjarpėrin nga antikuiteti, qė nė lat. ėshtė serpente .

    Shqiptarėt sipas traditės sė lashtė e konsiderojnė gjarpėrin nė themele tė shtėpisė – si roje, Roja e Shtėpisė dhe si mbrojtja e fatit tė familjės – kulti hyjnor mbi gjarpėrin
    Kėshtu, vet forma fgurative e tingullit fonetik S reciprokisht ėshtė lėvizja harkore gjarpėrore e trupit anasjelltas, nga e djathta e nė tė majtė, e qė realisht, e figurativisht kur bėhet lėvizja, nga e djathėta nė tė majtė – krijohet forma – Z si kahje e kundėrt e tingullit S. Lėvizja S – nėnkupton skriptin e sonit – kurse Lėvizja – Z nėnkupton shkrimin e zonit – shkrimin e zėrit – sonskriptin / zonskriptin - sanskriptin – shkrimin e shkrolės – S – sonskrit/ sanskrit – Sanskritja. Duke filluar nga e kundėrta e lėvizjes sė trupit, nga e djathėta lartė, nė harkun e parė, deri nė mesin diametral tė – rrethit – O – qė synkronizon – diellin, synkronizon me kronin, rrjedhėn e kohės nga lartė, pra rrjedha e kohės nga dielli – O – SO^ ashtu duke vazhduar nė fillin e harkut tė dytė tė kundėrt nė tė majtė poshtė - formimi i tingullit – S. Mu pėr kėtė edhe disa e mendojnė kuptimin e pėrcaktimit tė vet emrit – illir – hillir – Hillirius – Hillorius - qė nėnkupton fjalėn –i lakueshėm, pėr pėrcaktimin e emrit – illir, duke e lidhur vet emrin – illir, me gjarpėrin. Mirėpo, ky pėrcaktim ishte pėr lėvizjen nė yll – si trup qiellor – S – nė mes tė yllit, i cili krijon – SO – zo^ / za^ / zė / nė kuptimin – e krijimit tė jetės – soni / zani / zėri – si kuptim i pėrsosjes sė gjallesės pas krijimit tė JETĖS – pas krijimit tė tė gjallit – qenies sė gjallė – qoftė mbi Tokė, apo edhe nė trupat tjerė qiellor (sepse njeriu nuk mund tė jetė i vetėm nė – Gjithėsi – si e vetmja qenie nė – Kosmos – Univers.
    Ky tingull PIE – S – qė mė vonė tradicionalisht sipas ndryshimeve tė fonetikės historike, u kthye nė – Z – ishte edhe si kuptim i krijimit tė zėrit nga lėvizja e trupit – krijimi i tė gjallit tė gjallesės. Lėvizja e trupit krijon tė gjallit e gjallėsės – qenies, kurse gjatė lėvizjes sė trupit krijohet – so (theksohet me – O hundore, qė nė gegėnishtėn shqipe, tėvona na vie si tingull nazal – A hundore, na krijohet fjala – za^ - za^ni, nga fjala paraardhėse e kėsaj qė ishte – so* s^o – s^on – s^oni – soni = zoni – zani. Ndėrsa nė toskėrishtėn shqipe, na vie ndryshimi fonetik, si shėmangie, apo alterfon i pėrafėrt, tingulli si rrjedhė fonetike – Ė – e pa zė, apo e pazėshme, e cila krijon fjalėn – zė / zėri nė shqipen e sotme.
    Vet shkrola /shkronja/ - S – si kuptim i lėvizjes sė trupit nė natyrė, kur formohet gjallėria e trupit – jeta e gjallėsės – e cila jetė ėshtė krijuar nga – O – qė nė fakt ky tingull symbolizon – diellin – si krijues tė tė gjallit mbi Tokė (e trupa tjerė qiellorė), Dielli si krijues i gjallesės – qė bii – bima dhe qė Lee /lindet/ zoo – kafsha / zoon / zo^ on – zo^ oni = zoni i onit – zoni i gjallesės nė onin e tė amės/ ėmės = ZOONI e cila fjalė ėshtė krejtėsisht shqipe - illire dhe tropi - antropi – trupi – njeriu.

    Jo rastėsisht janė formuar edhe kėta dy tinguj – SO – tė cilėt pėrcaktojnė nomet – emėrtimet e mėvonshme shqipe-illire (skipe illire) - / son/ soni / zo – z^o / zoni / z^a / z^ani / zė / zėri / * - por, kuptimi i kėtyre dy tingujve – so – nėnkuptohet si kuptim i Trefishtė – LĖVIZJA – KRIJIMI I SONIT / ZONIT / ZANIT / ZĖRIT, gjatė lėvizjes sė trupit, respektivisht gjatė lėvizjes sė airit pėrmes organit tė frymėmarrjes nė trajtėn e shkurtė – SO – dhe Krijuesi i jetės sė tė gjallit, Krijuesi i Gjallesės – Krijuesi i Jetės – Dielli – O – qė krijon Lėvizjen. Ky ėshtė njėherit edhe njė qarkullim fundamental ekzistues – S + O = Lėvizja, e cila nėnkuptohet si lėvizje e Ajrit, si fill i tė gjallit – jetės, pėr tė ardhė fuqia e Lėvizjes – anasjelltas.
    Ky kuptim i Trefishtė i kėtyre Dy tingujve qė nėnkuptohet si Treshi i Krijimit – Univers – Krijimi i Unit – Unė Krijuesi – Unė Versi – Universi (versi=versa=vjersha) si symbolizim i Krijimit nga Krijuesi – synkronizohet me rrjedhėn kohore si kuptim filozofiko-gjenetik, qė praktikisht, pėr tu krijuar – soni / zoni / zani / zėri – fillohet me lėvizje deri tek kėthiza / kthiza / deri tek kthimi dhe nė momentin e kthimit tė lėvizjes krijohet – SO – zo^ / za^ / zė – pra, krijohet prej kuptimit tė zėrit – zėri si kuptim i Lėvizjes – kuptimi i tė gjallit pėrmes zėrit tė tij.

    Fjala e hershme skipe-illire – SO^ - si trajtė e shkurtė e emrit – SOI – duke na rrjedhė si kuptim pėr sojin, rodin, genin trashigues – me pjesėn e dytė tė emrit, qė nė rastin konkret ėshtė – folje skipe-illire, si trajtė e shkurtė – IS – e cila ka kuptimin e foljes ndihmtare shqipe – me kenė / me qenė - gege dhe – pėr tė qenė – toske shqipe – na del bashkimi ndėrfoljor si sufiks i nomit – emrit – SOI – me trajtėn e shkurtė foljore – IS – SO + IS = SOIS – nė kuptimin – zė ish /ishte zė – SOISI – soni is - / soni iste/ ishte/ - si forma mė e hershme skipe, e cila i paraprinė formės sė mėvonshe – zo+is = zois / Zoisi – Zeusi.

    SONI THOT SKIP


    Fjala skipe – SOIS – SOISI – soni is – zoni is – SONI - SONY ėshtė krijimi universal i cili THOT / thotė – thotė diēka me zė universal, si kuptim i fillit tė krijimit tė diēkafes apo tė frymorit, i cili duhet tė bėjė diēka dhe ai kuptim para pėrbėrjes kuptimore fonetiko-morfologjike tė vet fjalės – Sois / Soisi – Zois / Zoisi – Zeus / Zeusi – ishte Soni / Zoni / Zani / Zėri – qė THOT (Ė), prej tė cilit u formua personifikimi i Hermesit tė Madhėsisė sė Trefisht – Thoti Skipe.
    Thotit i tha – soni / zoni – tė shkruhet shkrola dhe krijoi hieroglifet e Para tė gjuhės sė Parė tė njeriut, tė cilat hieroglife mbetėn si forma tė formimit tė abeceve / alfabeteve tė gjuhėve tė para tė Njeriut.

    Nga kėto dy forma tė kėsaj fjale tė hershme skipe – son –i, zon –i – sony i.e. – u formuan fjalėt thelbėsore tė dy gjuhėve botėrore tė sotme – son – biri, djali dhe – sun - dielli– nė anglishte dhe – zon – biri, djali e - zone – dielli nė gjermanishte, nė tė dyja gjuhėt si kuptim ofrimi me tė njejtin burim emėrtmi pėr – djalin dhe diellin, ku tė dyjat kėto emėrtie lidhen me fjalėn skipe – soni – zoni / so^ni / zo^ ni – me kuptimin e emrit – zoni/zani/zėri – prej tė cilės fjale u formua edhe emri – Zois / Zoisi – Zeus / Zeusi.

    Fjala skipe – Zois – formoi kuptimin e emėrtimit – ZOI – ZOT si kuptim i emrit tė besimit tė shqiptarėve /besimi skipetar/ Zoti – Krijuesi i Gjithėsisė, nė kuptimin mė tė madh – Zoti – Krijuesi i Universit – ZOISI me emrin e sotėm shqip – ZOT – ZOTI!
    Ėshtė gjithashtu edhe emėrtimi shqip – zog-u, si emėrtim i pėrgjithshėm pėr shpendėt, shpėzet – zog-u / zogjėt – si emrim i cili lidhet me kuptimin e zonit/ zanit / zėrit (pasiqė tash na dalin tri forma tė emėrtimeve, pėrveēse nė dy dialektet e sotme, - zani – gege dhe – zėri – toske). Diftongu – zo – ėshtė mė i hershmi si emėrtim nė Gegėnishten e lashtė, i cili mendoj tė jetė emėrtim edhe – PIE, qė mbeti edhe emėrtimi pėr fuqinė mbinatyrore – Zoti – tek shqiptarėt.

    Zoni – Zoti – na linden nga i njejti kuptim e Zoisi / Zeusi / lidhet poashtu me emrin - Skipja zogu i qiellit, si formė e mbretėrisė qiellore. Skipja / Shqipja zogu mė i adhuruar i njerėzimit si synkronizim pėr guximin e njeriut, qė sot ėshtė nė symbolet kombėtare edhe mbi symbolet kombėtare.

    Tingulli, fillesa - S – krijoi fillin e emrit – Skip / Skipe, ku secili nga kėta katėr tinguj – SKIP – e ka kuptimin filozofik tė njeriut, rrjedhės sė kohės, ecjes, ecurisė – punės si formuese e njeriut – Qenia Njerėzore, pėr kuptimin e sė cilės unė mendoj se duhet tė jetė ardhė sipas kuptimit tė origjinės fonetike, ku secili tingull, nuk ėshtė vetėm si tingull rasti i emrit, ashtu sikundėr nuk u emruan shqiptarėt rastėsisht me emrin e Skipes – Shqipes, por kishin edhe logjikisht kanė diēka tė pėrbashkėt me shqiponjėn, si dhunėtia e natyrės. Pra emri skip nuk ėshtė rastėsia e emėrtimit tė rastėsishėm por si kuptim i paramenduar logjikisht, i menduar e gjykuar mirė, qė ēdo shkrolė tė emrit, pėrmbanė nė vetvete nga njė kuptim tė veēantė emėrtimi :


    S = Fati nė Lėvizje, dy pjesėt e Fatit, si pjesė jete, ekzistenca e njeriut nė pėrflakje
    K = ecja, ecuria e Fatit, rrjedhės kohore, kalimi i jetės si synkronizim i kohės
    I = Njeriu, qėndresa e tij vertikale mbi tokė, ngjashmėri me Krijuesin e tij
    P = Puna veprimi i njeriut pėr tu formuar si Njeri pėrmes mendjes sė tij - intelektit


    Pra, ishte kjo dėshira e Zeusit – Zoisit – pėr tu shndėrruar nė Skipe / Shqipe – pasi Ai e dinte shumė mire rrjedhėn e kuptimit tė vet emrit tė tij, pėr tė mbetur I Pėrjetshėm edhe pasi ndėrroi jetė si njeri, qė sot njihet si myth – Mythi mbi Zoisin / Zeusin, si Perėndia I tė Gjithė Perėndive tė antikuitetit.


    Zoisi / Zeusi edhepse ishte njeri – ku dihet sot viti I lindjes e vdekjės sė tij, pėrsėri kemi shumė spjegime mythologjike, tek popujt indo-europian qė nga antikuiteti e deri vonė. Mė duket se mė sė drejti I thonė nė gjermanishte – Zois (Zeus, ku difongu I mesit tė fjalės – eu – nė gjermanishte ėshtė – oi, oj – Zois / Zojs) e edhe nė ato gjuhė i.e. ku diftongu fillesė – Zo – I prinė emrit nė fjalė.



    MYTHI MBI ZOISIN - ZEUSIN



    Emėrtimi I fjalės – Zeus – Zois, e qė ky nom – Zois duhet tė jetė PIE (para-indoeuropian) pėsoi ndryshimin fonetik gjatė periudhave historike, por nė cilėndo formė spjegimi – Zo^ - Ze^ - pėrsėri na del kuptimi I zėrit, qė pas lėvizjes difton – zėrin metamorfik tė ekzistencės – nga ai zėri I parė krijues.

    Fjala – Zeus-I - e fjala– Zois-I edhepse me tė njejtin kuptim pėr zėrin, duhet tė prijė si paraardhėse e vėrtetė , fjala mė e lashtė – Zois-I – si fjalė jovetėm paragreke e PIE. Rrėnja e fjalės – Zois nė Shqipen e Vjetėr flitet me togfjalėsha e fjalė tė pėrbėra edhe sot tek shqiptarėt ballkanik, sikur e kemi nė shprehjet shumė tė shpeshta: zo ku je, qė hupe (humbe)…/ zo ku tė kam…/ mo zo^ / mozomakeq / mosozo me ndejtė kėtu…/ zo ēka tė bana / zo ku shkove / A ma mire me thane: mozomakeq a mozomamirė? / bane zo hajr / bane zo andėrr / bane zo zhgandėrr…

    Kėtė shprehje me trajtėn e shkurtė tė emrit – zo – nga fjala – zot – e hasim edhe nėpėr letėrsinė popullore shqiptare, si nė poezi ashtu edhe nė prozė popullore, nė epikė, lirikė, epiko-lirikė – nė tregime, legjenda, mythe etj.
    Nė kėngėt kreshnike shqiptare trajtėn e shkurtė – zo – e kemi nė vargjet: Zo ku m’je Tanusha e Kotorreve / Zo ēka ka dielli qė ashtė ndalė / etj.

    Trajta e shkurtė e fjalės zo^ nė shqip ėshtė jehona e zėrit – zoni I madh I natyrės Zoni I Zotit – qė shprehet pėrmes bubullimės, krisma e rrufesė, gjėmimi I motit, gjėmimi I tokės nė dridhje, termete etj. Ėshtė zėri tej zėrave, krisma tej krimave, oshėtima tej ushtimave, fuqia mbi fuqitė natyrore – tė cilės I lutet njeriu nė momente shpėtimi…

    Kemi shprehje popullore shqiptare nė trajta tė ndryshme tė shqipes sė vjetėr, kur plakat u thonė fėmijve kur qajnė apo e prishin qetėsinė: Mo zus! Zus! Shuj, shukatu, mos ban za^ ku pėrsėri lidhet me kuptimin e zėrit dhe na del pikėrsht fjala e shkurt – zus, qė lidhet pikėrisht edhe me vet mythin mbi emrimin e Zoisit/Zeusit nga e ama e tij.

    Mythi mbi Zeusin thotė se Kroni – I ati, kishte parė njė ėndėrr tė trishtueshme, kur muzat I thonė ėndėrr, se gruaja e tij ėshtė shtatzanė (me zanin nė shtat) dhe do tė lindi njė fėmij I yti - qė do tė tė mposhti ty dhe do ta merr gjithė fronin tėnd dhe tė perėndive! Dhe ai fėmij yti do tė jetė pėrbindėshi yt!
    Kroni u zgjua nga ajo ėndėrr e frikshme – thirri tė shoqen Gea dhe ia tregoi ėndrrėn e tmerrshme dhe e urdhėroi mos ta lindi atė fėmij!
    E shoqja Gea e mbajti fshehur shtatzaninė – atė zanin e shtatit tė saj. Kur erdhi dita e lindjes sė foshnjes, Gea e lindi fshehurazi larg burrit tė saj Kronit. Posa u lind foshnja, filloi tė qajė dhe ajo iu drejtua foshnjes, me fjalėt: mo zo, mo zois - mo zus – mos zus - nga frika se do ta mbyste Kroni, dhe ashtu I mbeti emri foshnjes – Zois / Zeus.
    Zoisi / Zeusi u rrit larg tė Atit – Kronit dhe u bė me njė dhunėti natyrore tė jashtzakonshme – iu bashkua popullit e perėndive tjerė dhe I shpalli luftė tė Atit, duke ia marrė fronin mbretėror tė Perėndive tė Olympit illirian pellgas, prej nga Maja e Olympit hyjnor drejtoi fronin e Perėndive mbi tokė, nėn tokė dhe nė ujė – Perėndia I Perėndive – Zoti I zotėrave tė antikuitetit.

    Nė shqipėn e vjetėr kemi shprehjet e lashta, qė lidhen direkt me emrin – Zois/Zeus sikur janė: Zoisi tė rrittė! / Tė ndihmoftė Zoisi o bir! / Tė ruejtt Zoisi! Ta dhashtė Zoisi tė mbarėn! (pėr uratat a urimet), kurse nė shprehjet: T’vraftė Zoisi! Zoisin e paē gazep! Zoisi tė ardhtė hakesh! (pėr mallkimet) si shprehje e ndjenjave tė dėshprimit.

    Emėrtimi I fjalės – Zois / Zeus nė tė dyjat kėto nome, spjegohet vetėm pėrmes Shqipes qė, nuk mundet asnjė gjuhė tketėr i.e dhe PIE ta spjegojė ethymologjinė e emrit - ashtu qė
    edhe nuk ka sesi tė mos ishte edhe vet - Zoti Shqiptar – Zoti Pellgas - Zoti Skipe!

  10. #10
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – ALBANIA

    Diftongu – AL difton njė lartėsi tė bardhė, bardhėsi e lartė, shprehje e madhėrishme bardhėsie, pėr tė ardhė der tek kuptimi I dritės – bardh – kuptimi I tė cilės bardhėsie tė lartė, vie nga ama, ėma krijuesja e bardhėsisė – dritės – duke u kthyer nė shprehjen e theksimit tingullor tė dyfishtė - L+L = LL, ku nga diftongu – AL, u formua diftongu – ALL – ama – LL(AMA) llama illire – drita – atje N*- AL – T – deri tek kuptimi I shprehjes – DRITA ATJE NALT(Ė) – gege-shqipe dhe DRITA ATJE LART(Ė) – toske-shqipe.
    Diftongu – AL difton si ngritje lartė deri tek kuptimi I dritės, bardhėsisė, e deri tek krijuesi nga drita – zjarri – nė kuptimin e gjithėsisė – me dyfishin e tingullit – L – LL - Gjithėsia – All-ah (arabe), nga – al – nyje e parme e gjuhėve arabe, deri tek diftongu - ALL = gjithė, e gjitha, e tėra – nė gjuhėt gjermanike,(Alleman), ALL (o)– gjithė, krejt – nė gjuhėt anglo-saksone (all sky). Pra, nga tingulli – L - si ngritje lartė e deri tek formėsimi I bardhėsisė – dritės – LL.
    Diftongu - AL ėshtė kuptimi I fjalės N+ T (Ė) bardhėsi e naltė – bardh nė naltėsi – bardhėsi e lartė, bardhėsi e ngritur - diēka e ngritur, e lartė, nė kuptim bardhėsie, e deri tek kuptimi i dritės – e kemi nė disa fjalė shqipe - MAL – M*AL – mali, kodėr e lartė, e madhe, kodėr e ngritur mbi rrafshin tokėsor, e cila fjalė ėshtė PIE (paraindo-europiane), fjalė aqė e lashtė shqipe – mal, mali, malet, malor, malok, Malcia (Malėsia), malėsori, malėsorja, malėsorėt etj.

    Diftongun AL e kemi poashtu nė fjalėn shqipe – PAL – p*< al (krhs), pale, paleo (zoiku), nė shqipen e vjetėr ka kuptimin e domethėnies sė lashtėsisė, apo kur dikush pyet – Pale, na thuaj diēka... ? Apo kur ēuditet njeriu pėr diēka – Pale pale! Si shprehje e pakėnaqėsisė apo edhe e kėnaqėsisė, kur ndėgjon dika tė bukur, tė mėnēur...

    Diftongun AL e kemi poashtu nė fjalėn – dal = d*al – dalja, tė dalurit, rrugėdalja, derėdalja, shtegdalja, qė kuptohet si avansim pėrpara, e deri tek fjala – ndal – (nd)* al – ndalja, ndalimi (halt, ger.), qė kulmi i fjalės ėshtė rrėnja – al. Poashtu tek fjala shqipe – kal-i – k* al – kuptimi edhe si zoonom, emėr kafshe, kalė, kali – poashtu edhe si fjalėformuese e disa kompozitave tjera – kalimi, kalorėsi, vendkalimi, anashkalimi, kaluar, kaluese etj. Gjithashtu nė fjalėt tjera shqipe – val – val(ė), vala – v* al – si ngritje vale mbi nivelin e ujit, - fjalė – fj* al (ė), ku – fj – ėshtė tė folurit, gjuha, tėvona tek fjala shqipe – b* al (ė) – Bal(ė) ėshtė si kuptim bardhėsie, Bala.
    Kurse me rrėnjen e diftongut – al – si ngritje, pėrsosje e tė shprehurit tė gjuhės – fjala – gjithashtu kemi fjalėn shqipe – gal – g* al – (geni - al ) si ndryshim i genit – al , deri tek fjala qė shquan si sufiks – al – gjeneral, sufiksal – genial, gjenial, verbal, paradoksal, final etj.

    Kėto ishin vetėm disa fjalė shqipe, pėrmes tė cilave deshtėm tė kuptojmė se ku gjindet diftongu – AL – nė parimin: prej tė afėrmes kah e largėta, duke hulumtuar deri tek burimi apo ethymologjia e diftongut nė fjalė, pasiqė ėshtė aqė i lashtė PIE deri tek Gjuha e Parė e njeriut, nė kuptimin gjeneral – pėr tė dalė tek formimi i rrokjes – alb – si njė nga shumė rrokje tjera – alb, alf, alk, alp, alv – / alb = alba, albania, / - alf=alfa, / - alk= alka, alkimia, / - alp= alpe, alpet, / - alv=alvan, alvin, alvanit etj.

    Diftongu – AL formoi antroponome, toponome, etnonome, PIE – qė mendoj se ėshtė mė i lashtė sesa diftongu – AR – pėr tė ardhė tek rokjet e pėrafėrta – ALB – ARB – respektivisht tek etnonomi – alban – arban – (albėn – arbėn) – Albania – Arbania – Arbėria, deri tek etnonomet – arbanas, arbėr, arbėresh, arvanit-as etj.

    Pėrkundėr tė gjitha studimeve tė derisotme tė linguistėve: G. Majeri, A Majeri, N. Jokli, E. Giordano, P. Skoku, M. Pavloviqi, V. Dorsa, T. Trajanoski, P. Ilievski, J.B.Hofmani, A. Walde, H. Pederseni, A. Ducellieri, A. Vukiēeviqi, A.V. Desnickaja, M. Shufllaji, C. Truhelka, e deri tek linguistėt shqiptarė – S. Frashėri, E. Ēabeji, Sh. Demiraj, A. Xhuvani, I. Ajeti, A. Buda, Z. Shkodra, R. Ismaili, S. Anamali, Dh. Shuteriqi, E. Sejdaj etj. tė cilėt dhanė kontributet e tyre nė ethymologjinė e emrave – alban – arbėn – si pėrfundim i derisotėm shkencor linguistik – “mbetėt ēėshtje e hapur dhe se nuk ekziston njė mendim i pėrbashkėt” definitiv se kėto dy fjalė – alban – arbėr – janė me ethymologji illire-shqipe, por Ēabeji e Pederseni, ngulin kėmbė se kėto fjalė janė tė huaja (!) duke u nisur nga rrėnjet – alb – arb. A duhet tė mbetet kjo ende ēėshtje e hapur e derikur?
    Mjafton ta marrėsh vetėm studimin e njerit prej kėtyre studjuesve dhe tė gjithė i ke aty !

    Pėrdorimi i kėtyre dy emėrtimeve alban - arban (arbėn), qoftė si rrėnje tė fjalėve – alb – arb – edhepse pėrputhen hipothezat e linguistėve, se kemi tė bejmė me tė njejtin etnonom etnogjenetik tė pėrcaktimit tė emrit pėr tė njejtin popull, i cili mė vonė do tė quhej shqip – shqiptar ( e qė ndoshta, edhe para kėtyreve – skip – skiptar), - duhet kuptuar si ndryshim kohor gjatė etapave historike dhe ky pėrdorim (pėrgojim) jovetėm qė flet pėr tė njejtin popull, por ngėrthen nė vetvete njė dallim si metamorfozė kuptimore etnonomike, pėrmes dy tingujve tė ndryshėm tė tė dy rrėnjeve L tek rrėnja ALB dhe R tek rrėnja ARB. Tash, shtrohet pyetja: cili prej tingujve tė tė dy rėnjeve L (ALB) – R (ARB) do tė ketė ekzistuar mė pėrpara nė rrėnjen e vet L nė alb – apo R nė arb, pėr ta dijtur se cila nga kėto rrėnjė ėshtė mė e lashtė?

    Arabėt jetuan nga ari (ari i bardhė e ari i zi – nafta), ndėrsa
    arbnorėt jetuan kryesisht nga ara e bukės si formė ekzistence.

    Nėse diftongu AR si fillesa e emėrtimit tė etnonomit arab – Arabia do tė bazohej nė pikėpamje ethymologjike – do tė thoja, se vie nga kuptimi i metalit tė ēmueshėm ar, ari, sepse atje nuk kemi tė bėjmė me – arė – ara – arat – tokė e gatshme pėr tė mbjellė tė lashtat, sikurse kemi tė bėjmė tek etnonomi – arban, arbėn Arbania – Arbėnia / – arbėr – Arbėria. – Mendoj se diatheza etnonomike dallon pėrnga procesi i punės, ku nėnkuptohet puna si mjet ekzistence. Ēka do tė thotė se diftongu AR ėshtė mė gjeneral i pėrgjithėsuar tek disa popuj – ar – arab /, ar – armen /, ar – arban-arbėn-arbėr / - si e drejtė kuptimore etnogjenetike e popujve nė fjalė – nga tė tri rrėnjet – ara / arm / arb / - si etnonome pėr tre popujt – arab, / armen, / arban-arbėn-arbėr. Nga diftongu ar u formuan rrėnjet tjera, tė cilat dallojnėe secila sipas kutimit tė tyre, gjatė formimit tė emėrtimeve sikurse janė disa sosh: arb, arg, arm, ark, art, ars, arp etj.
    Ndėrsa, tek etnonomi nga rrėnja – alb – kemi njė kuptim fonetiko-morfologjik nė vetvete, sepse ėshtė i vetmuar, si njė etnonom nė vete, me paraqitje synkronike tė njė singullariteti morfologjik, qė formoi etnonomin – alban – Albanoi – Albanopoli – Albania.

    Mendoj se mė e lashtė ėshtė rrėnja – alb, si rrėnja monomorfologjike e etnonomit sesa kjo – arb, tė cilat i pėrkufizon nė pėrcaktimin emroro-historik vet tingulli i pėrbashkėt – B, i cili e fikson kuptimin e njejtė, respektvisht - i cili i shquan rrėnjet nė fjalė – alb – arb, sepse rrėnja alb ėshtė e njėmvehtėsishme, qė nuk ka ndonjė shoqe tjetėr, pėrsa i pėrket njė etnonomi pėr emėrtimin e popullit – alban, qė vet albanėt ishin njė prej fiseve illire-pellgase.
    Nga rrėnja arb kuptojmė njė rrafsh tė pjerrtė, pėr qėllim sa mė lehtėsim pune fizike, bregore tė njė are tė bukės – si arė buke, nga arė basi – arėbansi - arėberėsi – / arban-arbanėt Arbania / arbėnėt – Arbnia – Arbėnia / arbėri – arbėrėt / arbėresh – arbėreshėt – Arbėria. Edhe kjo ka tė bėjė me njė – naltėsi – n* - al – t (ė), lartėsi ku krijon njė bardhėsi tė tė lashtave – njė – alb (albus) bukolik qė dallohet nė natyrė kah pjekja e tė lashtave. Mė shumė kėtu nėnkuptojmė profesionin bukolik tė bujqėsisė sė illirėve, si bujq e blegėtorė tė vyeshėm, por qė ekzistenca mvarej kryesisht nga ara e bukės. Kėtė pėrcaktim etnonomi arb – arbnor - arbėror e lidhė thjeshtė edhe S. Frashėri dhe ky ėshtė pėrcaktimi mė i njohur nė tė gjitha pėrmasat etno-gjenetike tė etnonomit, si pėrkufizim popullor e nacional i arbonėve tė Arbnisė, arbnorėve tė Arbėnisė – arbėrorėve tė Arbėrisė.

    Ndėrsa, rrėnja alb, kuptohet si al – hi hillir – qė e pėrcakton vet rrėnjen – tingulli - b – dhe nuk ėshtė vetėm si njė shenim hartografik nė Illirinė e Vonė, nė shek. II-tė e.r. nga gjeografi Ptholemeu, nė hartėn ballkanike me etnonomin – Albanoi, e qė merret edhe nga greqishtja – Alvanoi – por, ėshtė kjo rrėnjė – alb – edhe mė e hershme, sepse, sigurisht Pthoemeu nuk e krijoi i Pari kėtė etnonom, por e mori nga larg nga Hartografia hillire – atje nga ai – hi hillir –al – qė tėvona u bė njė – al arab – i formuar nga hieroglifet e Thotit Skipe – Tehuti .

    Diftongu – AL – si fillesa e shumė fjalėve, antroponome, toponome, hidronome, e deri tek etnonomi – alb-a-n-i-a – doli a rodhi nga pjesa gjeo-morfologjike jugore e trekėndėshit illirian trekontinental azio-afriko-auropian. Ky diftong AL mori kuptimin e hinit (hini i zjarrit) nė kutimin etnogjenetik tė origjinės sė jetės sė njeriut e gjallėsave tjera nė natyrė – dhe nė kuptim tė gjėrė tė mendimit, u bė fillesė emėrtimi tė kuptimshmėrisė linguistike e shkencore nė shumė fusha diturie. Kėshtu, nga ky diftong - al - u formuan shumė kompozita linguistike gjenerale – emėrtime me fillesėn - al – hinore, nga hini, apo tretja e bimėve dhe e kafshėve pas jetės, rrodhi fjala arabe – AL K’AL – qė do tė thotė, - hii bimėsh dhe shprehja – al kimi, alkimia, si shprehje alkimike – alk – alkalet, alkaloidet, alkimetri, alkaloza, alkimetria, alkitherapia, alkooli, - al ku’ul = pluhuriza etj.

    Diftongu AL – hini hillir pėrmes fjalės shqipe – bardh – ku edhe i merret tingulli fillesė – b – dhe gėrshetohet fonetikisht me – al – nė – alb – nga boja e bardhė, ngjyra e bardhė, nga ai hii hillir linguistik – nga kuptimi i origjinės sė jetės nga hini, rrodhi fjala – alba – nga rrėnja – alb. Tash kėtu fjala alba – ka kuptimin – bojė njeriu, qė nė shqipen e vjetėr ėshtė shprehja kuptimore – njė bojė njeri – edhe si bojė e bardhė, por edhe si masė gjatėsie e njeriut, gjatėsia e figurės sė njeriut, si gjatėsi vertikale, por edhe si gjatėsi horizontale – pėr tė vdekurin. E shtini n’dhee njė bojė njeri! Njė bojė njeri thellė nė tokė! Njė bojė njeri naltė! E tjera shprehje shqipe, qė lidhėn me ketė dykuptimshmėri bilogjike, me dy kuptime tė ndryshme dhe me njė shprehje linguistike.

    Nga ai – al – hii hillir qė nėnkuptohet boja e hinit, bojė hini - ngjyrė hiri, nga hini i zjarrit, e qė kjo fjalė shqipe si diftong – HI (hii) hini, nga Shqipja e Vjetėr, pėrmes njė tingulli tė lashtė, qė sot merret si grup dytingullor – nd – ishte vetėm njė tingull gege-shqipe – si bashkim fonetik n+d=nd, qė nuk ekziston sot nė alfabetin e shqipes, por qė flitet nė gjuhėn e folur – u formua edhe spjegimi pėr etnonomin – hind – hindi – Hindia, India. – Ku vet toka e Indisė ėshtė bojė hini, njerėzit janė bojėhini, natyra e Indisė ėshtė si bojėhini, toka,dheu si bojėhini. Mirėpo, me shėmangien e tingullit fillesė – h – ashtu sikurse nė shumė etnonome, toponome, hidronome i.e. nė gjuhėt indo-europiane (Histria, Hindia, Hadriatiku, Hindiana, Historia, Hilliria, hilli – hylli, etj.) edhe tek etnonomi – Hindia – Toka Hinore (Hindore), rodhi ky etnonomi i sotmi – India. Kėshtu e mendoj pra, edhe ethymologjinė e vet emrit – Hindia – India, si etnonom edhe si toponom a hidronom – Hindi – Indi, lumi qė brigjet dhe lymi i tė cilit janė bojė hini – ngjyrė e pėrhirtė, e pėrhimtė, e pėrhime, pėrhimur, hinore.

    Fjala alba – si rrėnja e shumė kompozitave tjera i.e. nė tė vėrtetė ėshtė PIE si formin i etnonomit – alban – i cili e ka kuptimin e dokės sė njeriut, i dokshėm, i pashėm, i bukur, alban = i bardhė. Nuk ka fuqi ekzistuese pėrcaktimi i etnonomit – alban – nga rrėnja – alp – qė sipas disa linguistėve edhe sipas E. Ēabejit, po vijka nga kjo rrėnjė – alp me kuptimin ‘thik pėrpjetė’, pjerrtėsi e rrėpinjtė malore, alpike dhe paska pėsuar ndryshim fonetik, si alterfon ndryshimi i tingullit – p – nė tingullin – b – dhe nga rrėnja – alp, qenka formuar rrėnja – alb -, qė po u lidhka me kuptimin alpik, malor, alban = malcor, malėsor, sepse qenka vet relievi gjeografik malor alpik i vet Shqipėrisė!

    Vet kuptimi linguistik i rrėnjes – alp – mendoj se nuk ėshtė tregues i pjertėsisė sė alpeve, por njė kuptim i bardhėsisė, qė alpet gjithmonė duken tė bardha nga bora (dimėr e verė) dhe pėr atė logjikė edhe e morėn emrin si toponom – alp – alpe – gjithmonė tė bardha nga bora, si kuptim i lartėsisė sė bardhė, apo i bardhėsisė sė lartė. Kėtu tek toponomi si emėr gjeografik – alp – alpe – mendoj se rrodhi nga skipja illire – m* al – p = malp, malpe, nga fjala shqipe – mal, pėr tu refleksuar diftongu – al – si kuptim i bardhėsisė – bjeshkė gjithmonė me borė, bjeshkė tė bardha, bjeshkė bore etj. si kuptim gjenealogjik i bardhėsisė – Alpet.

    Ethymologjia e emrit - Albania – si kompozitė e formuar nga rrėnja – alb – qė do tė thotė – bardh – edhe vet enonomi – alban – si dhe toponomi, emri i vendit tė shqiptarėve – vijnė si fjalėformime nga domethėnia kuptimplote – alb = bardh, alba = bardha, albani = bardhi, Albana = Bardha, albanėt = bardhanėt, Albania = Bardhania.

    Pra, emri – Albania – vie nga rrėnja – alb = bardh, qė mund tė vėrtetohet shkėncėrisht dhe tė pėrcaktohet mė drejtėsi logjike, linguistike, leksikografike, gjeo-morfologjike, pikėrisht nga kuptimi i sotėm shkencor i tė gjitha kompozitave tė cilat vijnė, nga kjo rrėnjė – alb – duke krahasuar vetitė psiko-fizike tė zoonomeve, si bionome, apo si veti karakteristike materiale shkencore, qoftė si elemente, duke peshuar me vėrtetėsi pėrbėrjen shpirtėrore, fizike e materiale, tė emėrtimeve qė vijojnė:


    Albatrosi = zogu i bardhė i deteve australiane.

    Albedo-ja = bardhėsi-a nė Astronomi: ajo pjesa e dritės rėnėse – vrushkulli i bardhė i
    Dritės qė pėrhapet, shpėrndahe nga njė sipėrfaqe.

    Albin = albus = i bardhė, njeri apo kafshė me veti tė bardha – albniste.

    Albinizėm = bardhėsi, nė mjekėsi: mungesė e plotė e lingut tė pigmentit nė lėkurė e nė
    Anekse tė saj – shėnja e bardhė e lindjes nė lėkurė.

    Albit = bardhor, nė mineralogji – feldspat i bardhė.

    Album = bardhėsi – fletore e posaēme me fletė shumė tė bardha, pėr fotografi...

    Albumina = e bardha e vesė (voes).

    Albuminometri = nė kimi – lėngu organik nė tė bardhė tė vesė (voes) – aparat, pėr
    Matjen e tė zbardhurit tė urinės.

    Albuminurina = bardhėsia nė serumin e gjakut e urinės, zbardhimi i urinės...



    Tė gjitha kėto emėrtime edhe shkencore vijnė nga rrėnja e fjalės – alb – qė domethėnė – bardh – nė kuptimin e pėrbėrjes dhe tė funksionit tė tyre si elemente, tė emėrtuara sipas vetive tė tyre.
    Faktet shkencore dalin nga origjina e tingujve ashtu sikur edhe janė formuar.

    Tash, se cili emėrtim etnonomi ėshtė i imponuar pėr shqiptarėt – etnonomi i sotėm alban – apo etnonomi – shqiptar – edhe si toponom – Albania – apo – Shqipėria, ku disa linguistė shqiptarė dhe tė tjerė, e marrin imponim etnonomin – shqiptar!

    Mendoj, se etnonomi – alban – gjeo-morfologjikisht ėshtė vetėm njė emėr i njė fisi tė lashtė tė illirėve – kurse, etnonomi – shqiptar (skipetar) – ėshtė gjithėpėrfshirės i shqiptarėve ballkanik, respektivisht, na del aqė sa edhe ėshtė me tė vėrtetė atdheu i shqiptarėve – e pėr pushtuesit mė i madh nė kuptimin gjeo-historik dhe hartografik – si etnonom bashkimi edhe jashtė kuptimit tė njė fisi illirian Albanoi.

    Pėr kėtė shkak edhe u njoftė ndėrkombėtarisht nga bota e sotme ky etnonomi, qė mendoj sė pikrisht, ky ėshtė i imponuar nga fuqitė – Albania, gjuha albane, historiografia albane, kultura albane, - e jo ashtu siē e thotė e vėrteta historiografike shqiptare – Shqipėria, gjuha shqipe, kultura shqiptare, historiografia shqiptare... Ngase, imponimi u bė pikėrisht nga fuqitė e kohės, qė mos tė njihet etnonomi kuptimplotė i shqiptarėve e tokave shqiptare te pushtuara nga popujt sllavo-grek, qė me toka e popullėsi shqiptare edhe u formuan si shtete pėrrreth dhe mbeti njė pjesė gjeo-politike - toponomi – Albania!

    Me fjalėn – Shqipėria – pėrfshihet gjithė ballkani shqiptar illirian – ashtu sikurse edhe ishte gjatė pushtimit turk i ndarė nė katėr Vilajete: Kosova, Shkodra, Manastiri e Janina – ashtu sikundėr ishin edhe fiset illire si shtete antike – Illiria, Epiri, Makedhonia, Dardhania, Delmatia, Dakia, etj.

    Tė dyjat kėto etnonome – Albania e Shqipėria paraqesin tė njejtin kuptim historiko-linguistik, por qė dallojnė nė kuptimin gjeopolitik tė shqiptarėve ballkanik. Mjafton, vetėm tė krahasosh vėllimin hartografik dhe gjeopolitik tė Shqipėrisė gjatė pushtimeve turke e romake, ku Shqipėria ishte edhe pėr katėr herė me e plotė (as e madhe as e vogėl) por sa ishte dhe ėshtė sot populli shqiptar nė Ballkan, e qė duhet patjetėr tė bashkohet nė Shqipėri tė Vėrtetė!

    Etnonomi – shqiptar (skipetar) ėshtė unikati mė i pėrshtatshėm – Shqipėria!

  11. #11
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – EPIR - EPIRI - EPIROT



    FJALA – PIRI - ME ORIGJINĖ PIE



    Emri – EPIR, me tė cilin kuptojmė fiset e lashta illire – Epiri, epirot, epirotėt, (fiset mė kryesore qė ishin – thesprotėt, kaonėt e mollosėt) - ethymologjinė e vet e ka nė rrėnjėn e fjalės – pyrr – dhe sufiksi illir – us - PYRRUS si fjalė skipe-illire e cila lidhet me fjalėn shkencore, botanomin – pyrrus, qė ėshtė vet emri – dardha (Pyrrus, dru frytor I gjinisė sė dardhės I familjės sė trėndafilorėve Rosaceae). Epirotėt janė Dardhanėt e lashtė, si fise tė Illirisė Jugore, Epirotėt janė Dardhanėt e Jugut.

    Emri – EPIR nė tė cilin ėshtė alterfoni, tjetėrzoni apo tingulli tjetėr, pėr ndryshim nga tingulli I mesit tė rrėnjes, si rrokje gramatikore – pyrr=pirr=pir (y=I), tė cilin e kemi deri tek shqiptimi I emrit – Pirro qė lidhet me Dardhanishten e Lashtė historikisht para milleniusit tė gjashtė (milleniusi VI p.e.r) – ky emėr - epir e formoi kompozitėn – epyrrus nga nyja e parme – E, e cila ka kuptimin – nga, prej, e pyrrusit – E Pirros, nga Pirro me origjinė etnogjenetike antroponomike nga E Dardhanit, me origjinė tė lashtė dardhane.

    Edhepse ndoshta dikujt I duken si tė ndryshme kėto dy antroponome – epirotėt e dardhanėt si emėrtime dhe ndoshta dikush mendon ndonjė ndasi, Epirotėt e Dradhanėt e Illirisė, janė vėllazėr tė njė gjuhe, gjaku e historiografie illire, tė vetmit qė ruajtėn etnogjenezen illire, si I vetmi popull pasardhės I drejtpėrdrejtė illirian ballkanik, qė sot pėrbėjnė antroponomėt gjenerale – gega e toska dhe toponomet – Gegėnia e Toskėria.

    Nė tė gjitha kėndvėshtrimet analitike-sintetike tė ethymologjisė sė emrit – Epir na dalin disa forma shprehėse semantike, me tė cilat mund tė gjurmojmė edhe mė thellė nė pikėpamje historike fonologjike e morfologjike, duke ndriēuar edhe mė shumė fjalėn rrėnjė – pyrr – pirr – pir – se ėshtė me kuptim shumė tė hershėm dardhan – piri, me piri, qė ka kuptimin e sojit, rodit tė njeriut, I cili e ka njė apo disa veti dhe karaktere – me piri, si formė e ruajtjės sė trashigimisė.


    Kemi sot shprehjet shqipe: ai e ka me piri…piri I mire, piri I keq, e ka me piri mbretėrinė, e ka me piri bujarinė, e ka me piri besėn, e ka me piri dhunėtinė, e ka me piri vendosmėrinė, e ka me piri mėnēurinė, etj. Apo edhe nė rastėt e kundėrta, pėr vetit e karakteret, veset e liga tė njeriut I kemi shprehjet shqipe – rrėnė me piri, e ka rrėnėn (gėnjeshtrėn) me piri nė gjak, besėpremė me piri, dorėshtėrnguar (koprrac) me piri, tradhėti me piri, ligėsi me piri, piri I mbrapshtė, piri I dreqit etj. Do tė thotė se fjala shqipe – piri, ėshtė fjalė qė I takon origjinės sė njeriut - pėrcjellja e tė mirave poashtu edhe e tė ligave tė njeriut - me piri…

    Origjinalisht, kur njeriu e ka diēka tė thellė nė vete, nė universin e tij personal tė tij, e ka njė veti a karakter, tė mire ose tė keq, tė trashėguar brezpasbrezi, qe prej nga origjina e tij etnogjenetike, e ka me piri qysh nga geni I tij. Kjo fjalė – piri shpreh diēka rrėnjėsore trashigimore, qė e ruan me fanatizėm diēka tė vyrtytshme, tė mire – apo edhe tė ligė.


    Poashtu kemi shprehjet shqipe tė sotme: dikush e ka me piri dashurinė – e dikush e ka me piri urrejtjėn, e ka me piri bėmirėsinė – poashtu dikush e ka me piri hajninė, ai/ajo I ka me piri pėrgojimet, thashėthemėt, - dikush e ka me piri heshtjen, e ka me piri mjeshtėrinė, nuk e ka me piri, se nuk din me ngulė njė gozhdė nė mur…E dikush e ka me piri guximin, heroizmin me piri, atdhedashurinė me piri, sinqeritetin me piri, besnkėrinė me piri, e oratotinė me piri, gojtarinė, dikush e ka humorin me piri, satirėn me piri …e dikush e ka me piri frigėn, tutcan me piri, lajkatar me piri, gjakpirės me piri, dembel me piri, lahper me piri, injorant me piri, sahanlėpirės me piri, vegėl e huaja me piri, hegjemonist me piri, krimiel me piri, etj. Fjala – piri – qėndron mbi traditėn etnogjenetike tė njeriut, atje nga – piri I tij – njeriu qė rrėfehet me piri para rrethit tė vet, para popullit tė vet edhe para botės.

    Fjala – piri – ėshtė trashigimia nga geni I njeriut, qė e pėrciell rodpasrodi dhe nuk mundet tė mos e shfaqi kudo qė gjėndet, sepse ai piri lėvrinė nė mendjen e shpirtin e tij Kėto ishin vetėm disa kėndvėshtrime psikologjike, sociologjike, filozofike, apo thjeshtė kėndvėshtrime gjenealogjike tė personalitetit tė njeriut, si anė pozitive dhe negative.

    Mendoj, se fjala – piri e hershme skipe-illire, formoi edhe vet emrin shkencor botanomin pėr bimėn – pėmėn – dardha – pyrrus, si dhe njė numėr tė madh kompozitash PIE (paraindo-europiane), tė cilėn fjalė – piri, e kemi nė formė: antroponomesh, toponomesh, hidronomesh, emėrtime metalesh, emra gjeografik, fjalė nė gjuhėt i.e. dhe PIE.

    Fjala – piri – formoi emėrtime fisesh illire sikurse janė: pirust, pirusti, pirustėt, -pirat, pirati, piratėt, - piroman, piromani, piromanėt, si xehe nė mineralogji – piriti (FeS2), pirotina, kalkopiriti etj. Poashtu fjala shqipe – piri formoi emėrtimet e ndryshme nė disa gjuhė i.e. sikur e kemi nė anglishte – Empire mbretėri me piri, tėvona emėrtimin pėr pėmėn dardha pikėrisht – pear (pi) ang. – ashtu sikurse qė e krijoi vet nė shqipen fjalėn – folje – pi, pirė, emėrtimet shqipe – pyrg, pyrgu, pyrgje-t ndėrtime me piri. Poashtu fjala skipe-illire - piri formoi fjalėt greke e latine e turke – piri I formoi sikurse janė: pyros=zjarr, greq.pireks, pirheliometri, pirdin, piridinike-piridinare, I,e piridinos, (fjalė illire nė greke) - pyr-a-ae – pyram-is-idis, - Pyram-us, - Pyrg-I qytet I lashtė nė Etruria, - Pyronea – us, - Pyren-e-es, - Pyren-eus-ei, - Pyrethr-um –I, - Pyriphlegeth-on –ontos, - pyrop-us (Bronz), - Pyrrha-se, Pyrrh-a-ae, Pyrrhi-as-adis, Pyrrh-us, Pyrrh-o, (antroponome).

    Poashtu fjala skipe-illire nga Tokarishtja, piri, formoi edhe fjalėn turke me tė njejtin emėr, qė reflektohet si huazim nė shqipen sot dhe ėshtė krejt fjalė PIE illire e lashtė.
    Fjala – piri – pir – formoi emrin gjeografik – Pirineje-t, emėrtuar nga – Piratėt, fiset illire tė hershme: piratėt e baskėt – bashkėt (ata qė rrijnė bashkė) emėrtuan siujdhesėn nė fjalė – Pirineje. Poashtu kemi formimet e kompozitave tjera - pir-Piramidė, piramida, - si formė ndėrtimi me piri etnogjenetik, piramidon (ilaē), piranometri (instrument), piragirit (mineral), pirateri-a , pirazol, (aminopiri, antipiri), piridosin, pirimidin, pirofobi-a, piromani-a, pirofilit-I, piroforik, pirogaloz, pirogen, piroga, pirografi-a, piroksena, piroksilin, pirolatria, piroliza, pirolyzit, pirop, piroplazmoza, piroteknika, pirueti, Pirot-I (afėr Nishit) etj, Tė gjitha kėto kompozita antike i.e. janė me ethymologji skipe-illire-pellgase, tė huazuara nė Greqishten dhe nė gjuhėt tjera i.e. ku tė gjitha kėto emėrtime paraqesin llojin e pirit, qoftė si antroponome, toponome, emėrtime metalesh barnash (ilaēesh), sėmundjesh nė mjekėsi, aparatesh, instrumentesh shkencore etj.

    Fjala – pir – pyrr-us=dardhė PIE formoi emrin gjeografik, toponomin EPIRI, si vend me piri, njerėz me piri, mbretėri me piri, nga shprehja – tokė e pirit, vend I pirit, gjithashtu u formuan edhe fjalėformimet tjera tė dalura nga kjo rrėnjė – epir, epirot, epiroti, Epirotėt, gjuha epirote e njohur nė lashtėsi edhe nga F.Bardhi nė letėrsinė e vjetėr shqipe (Fjalori latino-epirotik), kėto, emėrtime si: antroponom, toponom e botanom, nga Botanika illire, me origjinė qė tej kohės sė lashtė tė Dardhanusit e Theucerit,
    Poashtu edhe vet emri I mbretit epirot – Pirro, si antroponom, nga rrėnja – pyrr – Aquilla Pyrrus (Shqipja Pirro), Pyrro- Pyrrus, Pirroja, Pirrua, (297-272 p.e.s.), vie me ethymologji dardhane, si piri dardhan I Illirisė Jugore.

    Studimet e derisotme linguistike pėr emrin – Epir- Epiri nuk besoj tė kenė ndriēuar me vėrtetėsi ethymologjike prejardhjen e toponomit as tė antroponomit nė fjalė. Sipas disa shenimeve linguistike thuhet se “emėrtimi – Epir pėr krahinėn dhe njė nga shtetet e Ilirisė sė Jugut, qė shtrihej nga malet e Vėtėtimės (Akrokeraunet antike), dhe rrjedhja e mesme e Vjosės, nė veri deri nė gjirin e Ambrakisė nė Jug, dhe nga malet e Pindit nė Lindje e deri nė brigjet e detit Jon nė Perėndim. – Emėrtimi Epir, pėr kėtė krahinė (nė greqisht, do tė thotė – stere, tokė), ka qenė pėrdorur nė fillim nga autorėt grek, si njė emėr I pėrgjithshėm, qė pėrcaktonte pozitėn kontinentale tė saj pėrballė Greqisė ishullore.
    Vetėm nga fundi I shek.VI p.e.r. ai u shėndrrua nė njė emėr tė pėrveēėm gjeografik, ndėrsa, nė gjysmėn e dytė tė shek.IV p.e.r. ai mori edhe kuptim tė pėrcaktuar politik”.

    Kėtu kemi vetėm domethėnien nė greqishte (stere, tokė) tė vet emrit – Epir – ndėrsa nė shqipen ēuditėrisht na mungon, qė sipas Linguistikės Gjenetike, emri - Epir ldhet me rrėnjėn – pir- pirr - pyrr - (pyrr-us=dardhė) si fjalė paraido-europiane (PIE) – p>I – r ® - khs.< p :y* > rr= pyrr < pir*I – PIR-I – PI:R (Ė) - PIRI.
    Kjo fjalė - epir nuk ka aspak kuptim linguistik me fjalėn greke – “stere, tokė”, qė vetėm ėshtė njė kuptim gjeografik pėr grekėt dhe qė sipas pėrpjekjeve pėr greqizimin ballkanik, edhe kjo na qenka spjegim grek, veēsa pėr ta njohur politikisht – Epirin.

    Fjala – Epir, nė zbėrthimin e saj fono-morfologjik, nė rrokje, diftongje e tinguj, na del nga pėrbėrja e njė nyeje tė parme – e – dhe njė emri shumė tė lashtė PIE – pi(ė)-piir- pii – piri - qė ėshtė geni trashigues si antroponom, zoonom, botanom dhe etnonom.

    E – nyje e parme e emrit nė fjalė nga E Pirit

    PIR – emėr i lashtė PIE – piiri, geni trashigues, pėrciellja etnogjenetike e genit

    Nė kėtė mėnyre, methodė ethymologjike, mendoj se mund tė bėhet vet pėrcaktimi shkencor linguistik i emrit – EPIR – E + PIR = EPIR-I – pėr ta pėrcaktuar etnonomin – EPIROT – qė rredhė me domethėnie paragreke e paraturke, respektivisht – piiri – si fjalė shqipe-illire-pellgase PIE.

    Piri – piiri – si fjalė me ethymologji tė ndryshme sipas linguistėve tė derisotėm, nuk do tė thoja se qėndron si emėr i pėrcaktuar, ashtu sikur thonė si – G. Masachio i cili na jep pėr emėr – Pyloria: Epiroch’in lingua albanese se dice Pyloria. - Gjithashtu edhe Dh. Shuteriqi, Fjalė nga leksiku i shqipes fq.353, respektivisht, kur merret si ethymologji karakteristike e me interes tė veēantė, se kjo fjalė – pir(ė), mund tė krahasohet me fjalėn – pyll – piir=pyll, duke e krahasuar i dyti tė parin – se fjala piri po u krahasojka me fjalėn – pylli duke aluduar nė fjalėn e lashtė – pyrr=pyll. Kėtu nuk kemi aspak tė bėjmė me tė njejtėn fjalė, jovetėm qė nuk ka asnjė mundėsi fono-historike, tė shėndrrimit tė tingullit tė dyfishtė – RR nė LL – por qė kuptimi shqip-illir na ēon drejtė tek emri origjinal PIE – pir(ė), piir – piri – e nė etnonomin nė fjalė kuptohet – tokė me piri, Tokė e Pirit – Epiri.

    Ėshtė interesant se linguistėt nuk mund tė tejkalojnė sundimet greko-romake tė kohėrave, pėr tė dalė nė fushė linguistike gjenerale, tė kėtij emri – epir – nga rrėnja – pir-pyr - kur dihet se edhe emėrtimet e disa toponomeve dhe antroponomeve nė Linguistikėn Gjenerale, pra nė gjuhėt boėrore tė Antikutetit, janė formuar kompozitat, si ato interkontinentale – piramidė, piramida, ku fjala piri gjėndet me prejardhje qė nga Thoti Skipe.

    Nuk do tė ishte me interes linguistik vetėm pėr antikėn ballkanike, qė kjo fjalė tė mos jetė kaq universale me karakter botėror. Shih, na siellė ethymologjia nga piramdat arabe e shumė kompozita tjera arabike e aramike, deri tek ato kompozita jo vetėm nė gjuhėt arabe tė sotme, por edhe nė gjuhėt aziatike dhe indo-europiane.
    Nga piramidat arabe e deri tek Pirinejet e mė gjerė nė gjuhėt i.e. ėshtė njė rrafsh interkontinental linguistik, prej formimit tė antroponomeve, toponomeve dhe etnonomit – Epir – qė inkurajon njė vėmendje mė tė madhe sesa na duket nė studim linguistik, duke e analizuar nga disa kėndvėshtrime ethymologjinė nė fjalė.

    Mund tė karakterizojmė thirrjen nė emėrtimin – Epir – Epirotica-Epirotcum nga authorėt antikė grek e latin, tė cilėt e morėn nė dispozicion linguistik, tė quhėt kėshtu – gjuha epirote nė vend tė gjuha shqipe, apo gjuha illire ku e kemi edhe tė authorėt e vjetėr shqiptarė – ky nomim antik u bė pėr shkak se epirotėt ishin nė lidhje ekonomike edhe kulturore mė afėr me ta dhe edhe gjatė pushtimeve greko-romake me njė periudhė kohore mbi njė millenium – pushtuesit bėnė pėrpos copėtimeve territoriale tė tokave illire edhe copėtime kulturore e shkencore, duke e quajtur shqipen illire si gjuhė barbare. Kjo inisiativė politiko-strategjike, nuk u bė pa njė qėllim kryesor, pėr strategjinė e robėrimit dhe asimilimit tė tė gjitha fiseve illire nė ato romake (e sllave mė vonė), me mbetje tė tė vetmit pasardhės illirian – popullit shqiptar – por, qėllimi ishte tė zhduket Illiria pėrmes fiseve si mbretėri tė saja – dhe tė sundojnė mbi “gjuhėn barbare” qė qėllimisht e quanin pushtuesit – me parollėn e lashtė – pėrēaj e sundo (divita et impera). Po kėsaj parolle antike tė shfarosjės illire si botėformuesja kulturore e shkencore, iu nėnshtrua edhe hartografia shqiptare, duke e marrė tė ndarė Mbretėrinė illire, nga ajo dardhane, makedhone – kur dihet se, mbretėri illire ishin tė gjitha mbretėrit e Illirisė para asimilimit tė tyre, qe para romanizimit e sllavizimit tė tyre – si ajo e Dardhanisė, Makedhonisė, Delmatisė, Liburnisė, Dakisė, Ardiejve, Adrianėve, Arianitėve, Paeonėve etj. Tė gjitha kėto mbretėri ishin nė hartografinė illire si – Perandoria illire e kohės, qė sot quhet koha parahistorike.
    Pėr atė sot copėtimi i tokave shqiptare nė mėnyrė strategjike, dhunėshėm e ka politizuar edhe historinė e shkencėn i.e. duke polarizuar me ekzistencėn illire, nė dėm tė interesave shqiptare, nė mėnyrė qė tė na dukėn tė huaj nė mes veti kėta pasardhėsit illirian, kur shqiptarėt ballkanik janė popull parahistorik...!

  12. #12
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – DARDANIA



    DARDHANIA


    Erdhėn me zjarr barbarėt dhe na quajtėn barbarė!
    Erdhėn pushtuesit e egjėr barbarė nga tė gjitha anėt e horizontit nė trojet dardhane illire, qė as nuk dinin t’I spjegonin kultėt e kulturės illire-pellgaze, formuan gjuhė e kultura tė tyre nga gjeo-historia dardhane illire dhe pushtuan, barbarizuan, copėtuan ndanė e pėrēanė barbarisht, deformuan Historiografinė e Vėrtetė, nė mėnyrat mė tė egra dhe ēuditėrisht, shkruajtėn dhe I quajtėn vendasit autoktonė – barbarė dhe gjuhėn shqipe illire, Gjuhėn e Perėndive tė antikuitetit e quajtėn gjuhė barbare!
    Erdhėn barbarėt egėrsisht dhe na quajtėn barbarė!
    authori


    (NJĖ VĖSHTRIM HISTORIK GJEO-LINGUISTIK)


    SOT KUR THUA EMRIN – KOSOVA
    – KE THĖNE EMRIN - DARDHANIA

    KOSOVA
    ZEMRA E DARDHANISĖ

    DARDHANIA
    GJAKU I ILLIRISĖ

    ILLIRIA

    DOMETHĖNIA E BALLKANIT

    RRJEDHA PELLGAZGJIKE


    Emėrtimi – dardhan, dardhanėt ėshtė emri I paraardhėsve mė tė afėrt tė shqiptarėve tė Kosovės sė sotme dhe vet Kosova njihet zemra e Dardhanisė illire, qė mė sė bukuri e plotėson toponomi stėrgjyshor historiografik – Dardhania!

    Nuk ka si mos tė ndihet krenar historiani, kur shkruan pėr Historinė e Ballkanit illirik, kushdoqoftė ai – por, krenaria mė e madhe ėshtė e shqiparit, kur shkruan me lot nė sy e me plagė nė zemėr - Historinė e vet tė drejtė dhe reale!

    Por, nuk ka si mos tė ndihet I zhgėnjyer dhe I nevrikosur secili historian, e sidomos shqiptari vet, kur shkruan pėr Ballkanin Nyjen europiane, qė I lidhė Dy Anėt e Udhės Diellore, I shkatėrruar nė aqė pėrmasa historiografike katastrofale! Nuk ka si mos tė ndihet I prekur dhe I lėnduar, I plagosur shpirtėrisht, sidomos shqiptari, me njė Historiografi aqė tė deformuar ballkanike! Pse mos tė dihet Historia e Vėrtetė?Pėrgjegjėsinė, pėr politizimin ballkanik e mbanė mė sė shumėti Historiografia E Deformuar me deformuesit e saj!
    Ėshtė koha tė shkruhet Historiografia Reale!

    Pse Ballkanit I kullojnė plagėt gjak luftėrash?

    “Nganjė fije nėpėr dhėmbė ” –

    E Popullit.


    ETHYMOLOGJIA E EMRIT - KOSOVA

    Tė marrim si fillim, prej tė afėrmes kah e largėta, vet emrin – Kosova, I cili emėr ėshtė deformuar, politizuar, pėrshtatur sllavizimit, I cili emėr pretendon tė shqyrtohet nga dy anė ethymologjike: njė anė studimi, prejardhja e emrit nga fjala – koso, qė ka domethėnie – sorra tė zeza, me sufiksin thrrak – va , si emėrtimi I pėrshtatur gjatė periudhave historike pushtuese mbi dardhanėt illirian.

    Ky emėrtim – Kosova, mė tepėr ėshtė bėrė pėr shkaqe politike, pėr ta zhdukur nga historiografia ballkanike vet emrin real – Dardhania, pas pėrhapjeve pushtuese – invazioneve sllave nė Ballkan, pėr tu vendosur krejtėsisht mbi tokat dardhane-illire. Emri Dardhania fuqizon prezencėn shqiptare dhe lėkundė prezencėn e ardhėsve nė Ballkan, sepse, kjo shėmangie e kėtij emri, iu lejon toponome tė reja deformuese nė hapsirėn gjeo-politike, duke e ndryshuar hartografinė ballkanike. Kjo ēvendosje apo zhdukje e emėrtimit real kur dihet ekzistenca e shtetit dardhan me fakte tė pakontesueshme, ėshtė edhe ērregullim historiografik, ku pushtuesit formuan njė hartografi fallse, duke iu shėmangur fakteve historike pėr etnogjenezėn e vėrtetė tė Ballkanit.
    Deformimi onomasiologjik i Ballkanit ėshtė pėrgjegjėsi e pushtuesve mbi territoret shqiptare me harta tė dhunshme topografike, me politizime tė antroponomeve, toponomeve, hidronomeve dhe vet etnonomeve tė vėrteta dardhane arbėrore illire. Pushtuesit, jovetėm qė lanė gjurmė kulturore e fetare, tė emėrtimeve tė njerėzve, qė nuk janė me spjegim shqip, por e zhduken topografinė reale ballkanike, qė mos tė dijnė brezat e rinj ethymologjinė e vėrtetė ballkanke!

    Me zhvedosjen politike tė termit – Dardhania, - sllavėve iu dha mundėsia nga fuqitė e kohės, tė shtrihen me pushtime barbare mbi tokat shqiptare dardhane. Duke mos u pėrmendė Dardhania, nė gjuhėn politike tė sotme, u bė deformimi e falsifikimi mė I tmerrshėm nė hartografinė ballkanike dhe nė historiografinė e kėtij Djepi tė diturisė e kulturės botėrore pėrgjithėsisht!

    Deri nė shek.XVII-XVIII, dihen vendasit dardhan tė kėtyre territoreve autoktone shqiptare me njė sipėrfaqe prej 110.000 km. katrore, nga kėto vende shqiptare: Naissa (Nishi), Piroti, Pėrkupi (Prokupla), Leskoviku (Leskovci), Zharra (Pozharevci), Dardha (Krushevci), Gurshumi (Korshumlia), Tauruna (Zemuni), Singiduna (Beogradi), Samaranda (Smedereva), tė rretheve tė Kreshtabardhės (Kopaoniku), Albaniku (Jabllanica), Topliku (Toplica), Lugina e Margės (Morava), Bujana (Bujanovci), Pllaja (Plava), Ngucia (Gucia), Nikēi (Nikshiqi), Podguri (Podgorica), Berana (Ivangradi), Treguri (Novipazari), Skupi (Shkupi), Linkestidi-Manastiri (Bitoli), Bylazora (Velesi), Lihnidi (Ohri), Astibi (Shtipi), Korkyra (Korfuzi), qė u pėrmenden vetėm disa toponome ndėr mė kryesoret…

    Nga shkėputja e dhunshme e mbi 81.000 km.katrore nga atdheu arbėror (shih: Enciklopedia, Zagreb, 1973). vetėm nga shek.XVII e deri nė vitėt 20 tė shek.XX. tė gjitha kėto territore, ishin tė Dardhanisė illire mė tė vonėshme, si vetėm disa nga shumė vendbanime tjera shqiptare tė shfarosura me masakra massive e spastrime etnike, siē dihen territore shqiptare (arbanase)…

    Tash, - athua, emėrtimi I Dardhanisė, paska mbetur tė zėvendėsohet me njė emėr – sorrash tė zeza – apo tė njė fushe, si fushėbetejė fusha e kosave, fushė e shtruar nė kosa (shpata), gjatė Luftės sė Kosovės (1389)?
    Ky emėr aqė I dashur pėr rashėt (lexo: sėrbėt), emėr aqė I dhėmbshėm luftėrash, paska mbetur vėrtet, nga fjala – sorra e zezė, me ato epitete krenarie – vajza kosovare – kosovarja, duke ia fshirė plagėt e luftės dėshmorit tė vet nė fushėbetejė? Ky emėr aqė I dashur paska mbetur si idol artistik e symbol arti lutarak edhe historiografie, me prejardhje linguistike nga – sorra e zezė?! A Kosovarja e bukur nė fushė lufte me kokėn e luftėtarit nė prehėr, ajo kosovare qenka njė sorrė e zezė?!

    Kjo ethymologji deformuese u bė vetėm pėr shkak tė injorimit indirekt, si mjet psikoze, duke e nėnvleftėsuar emėrtimin, qė nė fund tė fundit tė tė gjithave atyre pėrpjekjeve histerike, tė mbetet, pėrsėri tokė sllave, si ato tjerat tė lartėpėrmendura... Kėtu ėshtė nė pyetje nėnvleftėsimi si mjeshtri politike: nėnvleftėso e merrja vlerėn me nga krejt qėllimet nė prapavijė kohore.
    Vet spjegimi sllav pėr emrin gjeografik – Kosova, bie ndesh nė kundėrshtim me vet veprimin ēlirimtar dhe me vet etikėn historiografike tė asaj lufte ēlirimtare nga turqit, qė fatkeqėsisht kjo hipothezė pėrkrahet edhe nga studjues tė mirėfilltė…

    Emri – Kosova – si emėr gjeo-historik si njė emėrtim I ngushtė topografik, qė pėrkufizohet nė mėnyrė tė thjeshtė linguistike, rreth emrit tė njė fushe, tė cilėn fushė e emėrtoi lufta, respektivisht realiteti historik I njė fushe tė shtruar nė kosa, nė shpata, kosa a shpata tė ngrehura nė fushėbetejė, ndėrmjet ballkanasve dhe turqve mė 28. Qėrshor, 1389. Ajo luftė u thirrė Lufta e Kosovės, si luftė e pėrbashkėt me tė gjitha mjetėt e luftės edhe me kosa, nė vend shpatash, qė ka kuptimin e shprehjes – ballkanasit nė kosa me turqit, tė ngritur kosaz, kosaz mbi turqit. Shprehja shqipe – kosaz ėshtė jo e rėndomtė, kur dy veta apo dy grupe njerėzish janė nė kryengritje, nė konflikt ndėrmjet vetit, thohet shqip – po shkojnė kosaz, ēka po shkoni kosaz – me kuptimin kundėr njeritjetrit nė hasmėri…

    Fjala shqipe-illire – kosa ėshtė fjalė skipe-illire parasllave, qė e morėn dhe e pėrehtėsuan si huazim linguistik vet gjuhėt sllave, me tė njejtin kuptim, ēka ėshtė njė veprim I ndėrsjelltė I tė gjitha gjuhėve tė afėrta e tė largėta. Vlen tė theksohet se pikėrisht sėrbėt nė Luftėn e Kosovės (1389), nuk ishin as tė njohur si komb e popull – sėrb, por emri I tyre ishte – rashė (rus), qe nga shteti I parė sėrb – Rashka, si banorė tė principatės sė Stefan Nemanjės tė Rashkės (njė princ shqiptar I sllavizuar pėrmes martese – Stefani I Nemuni).
    Nė Luftėn e Kosovės, morėn pjesė disa popuj ballkanik: shqiptarė, sėrb, bullgarė, boshnjakė, rumunė, hungarez, kroat etj. edhe me ndihmėn e vet rusėve.


    HEROI I LUFTĖS SĖ KOSOVĖS – SHQIPTARI MILLESH KOPLIKU


    Heroi I Luftės sė Kosovės ishte shqiptari – Millesh Kopliku, princi ushtarak gjeneral, I cili e therri nė thembėr me shpatė a kosė tė helmet, mbretin e suprfuqisė sė kohės – sultan Muratin nė ēadėr ushtarake, kur ai ia dha kėmbėn nė shėnjė pėrshėndetjeje, mu nė sy tė shtabit suprem tė ushtrisė turke - kur Milleshi shkoi nė bisedė me atė gjatė luftės, pėr tė kėrkuar armėpushim! Ai hero ballkanik, ishte Millesh Kopliku, sipas tė dhėnave historiografike shqiptare edhe nga vet gojėdhėnat, kėngėt lirike popullore, tė pėrciellura brezpasbrezi, qė sot populli shqiptar dokumenton - shqiptari, tė cilin e pėrvehtėsuan sėrbėt, gjoja si Millosh Obiliqi, sėrb!
    Vet kėnga “Lufta e Kosovės” (1389), e cila u kėndua derisot me lahutė nga shqiptarėt, jep spjegime interesante qe nga bestytnia e deri tek faktet reale historike. Ėndrra e Muratit, se do ta pushtonte Ballkanin, por “Hana e Dielli n’det ishin ra”, qė difton vdekjen e tij nė Kosovė, para nisjes pėr luftė – difton drojen e e pushtuesit, se pikėrisht Kosova ishte gjithmonė fund I perandorive pushtuese:

    Sulltan Murati andėrr kish pa:
    “Dy orrla mue n’krahė m’kanė ra,
    Tanė yjzit pej qielli n’tokė janė ra
    Tanė me tokėn na ishin bashkue –
    Hana e Dielli n’deti ishin ra !”
    ………………………………….
    E Milleshi te mreti asht shkue –
    Ēojke kamėn mreti me ia dhanė,
    Ky hanxhar mretin e kish shpue
    Dekun mretin e kish pa lanė!
    Qaty Milleshi ish konė dalė –
    Mirė atkisė n’shpinė I ka ra
    Po munohen turqit m’I pre
    ………………………………
    Ni shkinė plakė e kishin gjetė
    Qaty shkina turqve u ka thanė:
    Ju tha shpatat pėr me I shtrue

    E atkisė n’guj pėr me I mshue

    “Lufta e Kosovės” kėngė “Pėrparimi” Prishtinė, 2/1978

    Kėnga rrėfen, sesi vet: “Qaty shkina turqve u ka thanė / Kurr Milleshin ju s’mundi m’I pre / Se I veshun nė hekur pancir asht / Edhe atkinė e ka veshun n’hekur / Ju si n’mujshi Milleshin m’I nxanė / Kqyrni ēilsat ai n’musteqe I ka….” Dhe vet vdekjėn e Millesh Koplikut ua tregon ajo shkina plakė, qė merret nė kėngė si spijune turke, pėr ta pre, me e vra heroin e Luftės sė Kosovės!

    Pas vrasjes sė Sulltan Muratit, u thye ushtria turke pėrkohėsisht, me aktin heroik tė shqiptarit – Millesh Koplikut, qė e falsifikuan sipas historiografisė sėrbe, si gjoja Millosh Obiliqi. Sipas falsifikatorėve sėrb e para tyre – atyreve grek: tė gjithė trimat e heronjtė ballkanik tė luftėrave ēlirimtare, tė gjithė strategėt e dijetarėt na qenkan vetėm tė tyre! Ashtu ndodhi me Konstantinin e Madh, me Lekėn e Madh (Aleksandrin e Madh tė Makedhonisė illire), gati edhe me vet Skendėrbeun, qė nuk e falsifikuan, po mos tė ishin dokumentet historigrafike, letrare e shkencore perėndimore tė kohės…


    EMRI KOSOVA NGA FJALA – KOSA


    Emėrtimi – Kosova – origjinėn e vet linguistike e ka nė emrin – kosė, kosa, qė ėshtė vegėl pune pėr kositjen e barit, apo premjen e barit, kosa qė kositė barin. Kosa ėshtė fjalė qė pėrcakton njė cope tė gjatė e tė tėholluar metalike, me pėrbėrje ēeliku e hekuri, me gjatėsi thuaja sa e shpatės, e tėhholuar me maje pak tė kthyer harkore, me njė teh shumė tė mprehtė – teh anze, si anza qė tė sosė, pret si anza si rrfeja synonome kėto tė shprehjeve shqipe. Gjėrėsia e kosės ėshtė pothuaj sa e shuplakės sė dorės, ngjitet pėr njė bisht druri tė gjatė pėrmes ēykės sė kosės e me dorėz, si mjet kositjeje.

    Kosa ėshtė pėrdorė edhe si mjet lufte, nė mbrojtje e nė sulme, duke e lidhur tehun tek ēyka e kosės me njė rub, harrėn, pėr ta pėrdorė si dorėz shpate, dorėz kose. Ēka do tė thotė se kosa ėshtė pėrdorė edhe si mjet kositjeje tė barit edhe si mjet lufte nė raste eventuale…

    Nė Luftėn e Kosovės (1389), si luftė e pėrbashkėt e ballkanasve kundėr turqve, shumica e ballkanasve, luftėtarė nė atė fushėbetejė – Fusha e Kosovės – as nuk kishin armė tė duhura lufte dhe nė mbrojtje tė Ballkanit, ata pėrdorėn edhe kosėt, kosat, si armė nė vend tė shpatave. Dhe si luftė gjithballkanike, ajo fushė lufte u shtrua nė kosa, fushė e shtruar nė kosa si emėrtim me kuptimin me tė gjitha mjetet e luftės sė pėrgjithshme gjithpopullore ballkanike – kosa – kosava – kosavė dhe nga aty I mbeti edhe vet emėrtimi – Kosova.

    Rrėnja kryesore e fjalės ėshtė rrokja – k o s – si deminutiv morfologjik e fonetiko-historik – qė formoi shumė emėrtime e kompozita i.e. dhe PIE. Rrėnja kos kuptohet nė shqip, sipas mendimit tim mund tė zbėrthehet nė njė analizė fono-morfologjike – kėshtu:


    K=ecja, veprimi I njeriut,

    O=dielli,

    S=onomatopeja e lėvizjes, fishkėllima e kosės gjatė premjes sė barit, si premje harkore sss, nė kuptimin e emrit – kos (kosė, kosa) – premja gjarpėrore, harkore, si fuqizim I dyfishtė fonetik e morfologjik – onomatopeja e veprimit tė premjes, apo lėvizjes sė trupit nė hark, nė sferė, nė rreth, pėr tu krijuar energjia fizike apo edhe ajo energjia shpirtėrore.

    Rrėnja e fjalės – k o s – ka kuptimin e lėvizjes harkore, lėvizjes sė trupave nė natyrė e deri tek lėvizja e trupave qiellorė, qė formoi emrin – kosmos. Kjo rrėnjė k o s – formoi kompozitat i.e. koseria, kosmetik-ė, kosmik, kosmodrom, kosmografi-a, kosmonaut-I, kosmopolit, kosmopolit-izėm, kosmovizion, etj.

    Fjalėformimet i.e. e ballkanike: kosavė, kosava, kosavina, kosmaj, Kosturi, Kosmaqi, kosto-ja, kanė spjegim shqip nė fjalėn – premje, premje nė lėvizje, diēka qė prehet si me teh nė lėvizje, e deri tek premja e ēmimit – kos- kosto-kushtim, kusht, qė duhet prerė, caktuar, ēmuar sipas vlerės materiale apo shpirtėrore, kur njeriu prehet nė vend nga befasia, ēudia, tmerri, frika, gėzimi I madh I papritur etj.
    Kuptimi I emrit – Kosovė, Kosova ėshtė vend premjeje, fushė premjeje, kositje trupash, sikur kositė barin nė livadh, vendpremjeje me shpata e kosa. Shprehja artistike popullore shqiptare ka ra kali me not n’gjak ėshtė shprehja mė e fuqishme shpirtėrore, e cila difton fushė gjaku, premje trupash si pret kosa barin…fushė e mbushur me gjak – Fushė-Gjaku – Fushė-Kosova – Kosova!
    Armiku nė Kosovė ėshtė pritė e pree edhe me teha kosash e shpatash nė mbrojtje!


    DARDHANIA

    Origjina lingustike e emrit – Dardania – lidhet etnogjenetikisht, me paraardhėsit e shqiptarėve tė Kosovės, deri me shkatėrrimin e Illirisė sė Vonė, me rėnien e Mbretėrisė Dardane tė Gencit, mė 168 p.e.r. kur u lind kalendari I ri, me ditėn e muajit tė parė kalendor me fillin e epokės e cila quhet sot epoka e re. Ndėrsa ethymologjikisht emri - Dardania solli dhe formoi emėrtimin shkencor – botanomin – dardhė, dardha (Pyrrus communis L.) dru frytor gjetherėnės, I gjinisė sė dardhės I familjes sė trėndafilorėve (Rosacea). Vet emri shkencor botanik, lidhet me fjalėn skipe-illire tė stėrlashtė, nga Botanika illire edhe para kohės sė Dardhanusit e Theucerit.

    Ethymologjia e vet emrit botanik – Pyrrus – lidhet me emrin e dardhanėve tė shumėhershėm paraballkanik, paragrek e paraeuropian – para emėrtimit tė Grykės sė Dardhanelleve dardhane, para emėrtimit tė Dardhanisė afėr Hillionit e Abidhosit, atėbotė, kur shkenca shqipe- illire (skenca skipe) ishte nė kulmin e lulėzimit tė saj – qė ne sot e quajmė – Antikuiteti botėror, nė rrafshin trekontinental azio-afriko-europian historiografik dhe nė pėrmasa shkencore gjenerale.

    Dardhania – njihet historikisht nga babai I Historisė Herodoti dhe nga tjerėt authorė antik – Dardhania – si emėr gjeografik dhe mbretėri e lashtė prej Mijvjeēarit tė VI p.e.r. qė do tė thotė, tash e mbi tetėmijė vjet mė parė, qė ruan dėshmi e monumente arkeologjike nga Koha e Gurit, Bronxit dhe nga fillimet e neolitit. Prej atėbotė Dardhania (para)historike ishte e banuar nga dardhanėt illirian tė cilėt bėjnė pjesė nė dyndjet egjeane disa here nė histori, nga Azia nė Europė, nga Europa nė Azi dhe anasjelltas.
    Gryka e Dardhanelleve, Dardhania afėr Hillionit e Abidhosit, e deri tek mbretėria dardhane e Hillit, Bardhillit, Agronit, Theutes e Gencit edhe deri tek shqiptarėt e sotėm tė Kosovės – janė hallka tė kėputura historike tė cilat I pėrkasin njė tėrėsie gjeo-historike e historiografike illire-pellgazgjike.

    Herodoti, shkroi mjaftė pėr jetėn e dardhanėve nė Ballkan edhe tej e kėndej Egjeut, por, edhepse ai ishte analizuesi I Homerit nė veprėn e parė europiane “Hilliadha e Odhisea” edhepse aqė shumė shkroi pėr heronjtė dardhanė tė Hilliadhės (Iliada) – shkrimet pėr dardhanėt u deformuan nga politizimet e shumėta tė pushteteve gjatė periudhave historike mbi trojet trojane dardhane edhe vet nga authorėt antik, si historianė anti-illirian tė korruptuar oborresh mbretėrore tė mėvonshme greko-bizantine e romake.

    Sipas shumė rezultateve arkeologjike “tė cilat nė Egjee dhe nė Azi tė Vogėl, supozojnė praninė e njė elementi para-indoeuropian dhe paragrek, duke pėrcaktuar me njė lashtėsi tė hershme nė Mijėvjeēarin e III-tė p.e.r.” Tė dhėnat historiografike edhepse me disa ndryshime pėr shkaqe tė politizimeve kohore, pėrsėri janė hallka hartografike tė shkėputura, tė cilat mund tė lidhen, por me njė mjeshtėri tė forte, duke I gjetur tė shtrėmbėruara tek disa authorė antik dhe mė reale tek disa linguistė e historian tė kohės sė re.

    R. Malteni thekson “lėvizjet dardhane, I provojnė edhe ngjashmėritė e emrave Trojan me ata illir. Ky fakt nuk dėshmon vetėm lėvizjet prej Azisė pėr nė Europė, por edhe anasjelltas. Shtegėtimet nga Azia nė Europė, do tė spjegonin me njė anė bredhjet e Eneut dhe tė heronjve tjerė Trojan, siē janė: Paridi, Hektori, Priami, Anhisi, Asaraku etj. tė cilėt kishin prejardhje ballkanike dhe dardhane”, si heronj tė Hilliadhės homerike.

    Emri – Dardania qė ka origjinė linguistike nga botanomi – dardhė, dardha – dhe qė duhet tė thohet drejtė shqip – Dardhania - ėshtė dirigjuar nga sllavistika, qė nuk ua qet goja disonin dh, nė mungesė tė kėtij dytingullorit – dh – ėshtė njė deformim fonetik edhe vet nė Shqipen e sotme, poashtu edhe nė Linguistikėn Shqiptare, nė Albanistikė – kurse nė Shqipen e Vjetėr, si botanom, ėshtė ruajtur edhe si antroponom, zoonom dhe toponom – Dardhan, Dardhanė, Dardhana – Dardhania.

    Toponomi – Dardhania – shtrihet nė rrafshin gjeo-historik dhe historiko-linguistik aqė tė madh euro-aziatik, saqė vetėm duke pėrkujtuar realtetin kohor njė histori illire tė humbur nė toponomet – Dradhania e Trojės (Dardania e Troades, nė jug tė Hellespontit), qė edhe sipas Apollodorit “dihet se nė territorin e Trojes (Troades) shtrihej njė krahinė me emrin Dardhania”, duke vazhduar Straboni “Dardhania, quhej sipas emrit tė qytetit dardhan, qė shtrihej afėr Hillionit e Abidhosit”. Poashtu toponomi i sotėm - Dardhanellet lidhet direkt me emrin dardhan Gryka e Dardhanelleve (Gryka e Dardaneleve), e deri nė veri tė Ballkanit, me shtrimje nė onomastikėn ballkanike, deri mbi trevat e Delmatisė e tė Dakisė, respektivisht, edhe deri tek kulti i kulturės mythologjike – Dardhanusi i Biri i Zeusit (Dadhanusi Biri i Zojsit) – Tė gjitha kėto tė dhėna onomasiologjike antike, na japin njė pasqyrė reale, por nė hallka tė kėputura historike, tė cilat dikur ishin tė lidhura nė njė zinxhir gjeo-linguistik epokal.

    Dardhanėt – fisi illirian nga mbretėria e Hillit tė Hillionit, si trojan nga Hillioni (Hilli Jonė – Hilli joni) formuar si mbretėri nė vete, kishin bėrė lėvizje nė dy drejtime: nė Ballkan dhe nė Apenine. Historikisht pėr lėvizjėn dardhane nė Veri e nė Jug , flasin me fakte historiografike sjegimet e toponomeve tė ngjajshme nė Azi tė Vogėl, nė Illiri dhe nė Apenine, nė Pelloponez e nė Sicilii.
    Straboni shkruan se nė Dardhani janė dy fise dardhane: galabrėt e thunakėt analogjia e tė cilėve gjindet nė Jugun e Italisė – galabrėt (Galabria – galanėt, tė zeshktit, zeshkanėt, sipas fjalės shqipe galė, gala, Galani, galanėt, galabrėt – galabrezėt (kalabrezėt e Kalabrisė), ku sipas tyre sot quhet edhe vet krahina – Kalabria, kalabrezėt e Italisė sė sotme. Me lėvizjen e galabrėve kah Veriu Apenin u formua edhe etnonomi - Galia, galėt – Frankėt – Franca e sotme.
    “Galabrėt dhe Daunėt nė Apulli, qė nuk ėshtė vėshtirė tė spjegohet kjo analogji, jo e rastėsishme, kur dihet se territoret e Kalabrisė ishin tė banuara nga fiset illire: mesapėt e japygėt qė ishin vendosur atje nga Ballkani. Nė kėtė dyndje egjeane tė elementit kulturor nė siujdhesėn Apenine – sigurisht kjo ėshtė pjesa e elementit etnokulturor tė dardhanėve. Historiani Plini Plak shkruan pėr fisin dardhan, tė cilin e ka shkatėrruar Diomedi nė Apenine.

    Fjala mesap ėshtė krejtėsisht fjalė shqipe-illire, e cila ka spjegimin si dyshim i njeriut dhe shprehet pėrmes ndafoljes ndoshta, (Ndashta, ndashti) mesapė, mesapit = me dukėt, ndoshta mund tė jetė... kur njeriu ėshtė dyshues nė diēka, e qė nuk ėshtė i sigurtė nė veprimet qė e rrethojnė gjatė ekzistencės sė tij – mesapė – mesapit (po, jo), mesapėt – Mesapia.
    Lidhja gjenetike e mesapėve dhe e japygėve me illirėt ballkanik – spjegohet me emrat illirė, nė mbishkrimet e epitafet – issase e filalet e tyre: emri Drossus nė mbishkrimet – issa e Tragurioni (gur troje) ėshtė edhe nė mbishkrimet mesape nė trajtė – drossihi , Blatios (Isa) – emri i njė princi ushtarak nga Apullia. Nė mbishkrimet mesape u dėshmua emri Blatves – Blaves (Bllatva), emri Sallas tek Issa e Tragurioni, si edhe tek katundi Lumbarda.

    Emri Lumbarda, qė nė shqipen spjegohet – Lumbardha, lumi i bardhė, spjegon edhe vet ethymologjinė e emrit – Lombardia, krahina e Lombardisė, me kuptimin – Lumbardhia, nga dy fjalėt: lum + bardh, Lumi i Bardhė, qė shtrihet nė luginėn e lumit Po nė Italinė veriore – Lombardia.

    Nė Korēulla qė tek mesapėt njihet – Salaihi, Salahiai, Sallonas, Sallontum etj, Tremeri, thekson: “njė pjesė e kėtyre fiseve dardhane ėshtė ndarė edhe ka kaluar nė Azi tė Vogėl tek Frigėt”. Dyndjet e dorikėve si dyndje egjeane (dorikėt – dor ik, ik dorė, largohu me spjegim shqip) sipas disa historianėve, kėtė lėvizje dardhane e lidhin me dorikėt qė u bėnė nė fund tė shek. XIII p.e.r. dhe nė fillim tė shek. XII p.e.r. sipas Dabinoviqit. Kurse sipas B. Ēoviqit dhe A. Benacit, (AR IV-V – JAZU 329) “lėvizjet dadhane i janė shėmangur pjesės qendrore tė Illirisė (Shqipėrisė Veriore, Malit tė Zi, Dalmatisė(Delmatia) jugore e qendrore, Hercegovinės, Bosnjės Jugore, Rrafshit tė Dukagjinit e Sanxhakut, atėherė do tė thotė se, drejtimi i kėtyre lėvizjeve dardhane, u bė nėpėr pjesėt lindore tė Ballkanit”. Nė kundėrshtim me kėtė mendim, M.V.Grashanini, thotė se: “lėvizjet e dardhanėve, si lėvizje egjeo-dorike kanė shkuar kah pjesa Perėndimore e Dardhanisė, ose nė territorin e sotėm tė Kosovės” duke mos e pėrmendė pjesėn tjetėr jasht Kosove, nė gjithė Sėrbinė, Malin e Zi, Bosnjen Lindore, Maqedoninė Veriore, vetėm pėr shkaqe politizimi tė territoreve tė pushtuara shqiptare-dardhane, anipse deridikund thejnė theorinė e Dabinoviqit, pėrsėri shihen lojėrat politike nė vend tė fakteve historike.

    Nė dyndjet e mėdha egjeane nė pjesėn e saj tė drejtuar kah Jugu, rol vendimtar kishte Ballkani Perėndimor dhe treva e sotme e Kosovės. Nxirren konkludime tė shumėta jo vetėm nė forma hipothetike, se njė pjesė e madhe e formave tipike tė punimeve nga guri e qeramika, qė janė karakteristike mė vonė pėr paijonėt sėbashku me trajtat e caktuara metalike si forma tė nxierrjės sė fakteve nga punimet me dorė manifakturale – kjo formė ka depėrtuar nėpėr Kosovėn e sotme kah Jugu, por sipas Grashaninit: “duke e lėnė me siguri anash rrugėn e Moravės” qė ishte Marga dardhane, lumi mė jetėdhėnės i dardhanėve pėr ekzistencėn e tyre deri nė shek. XVIII, kur pas spastrimeve etnike mbi dardhanėt, u bė vendosja barbare e sllavėve nė Dardhani. Mu pėr kėtė shkak edhe heziton Grashanini ta vėjė “rrugėn e Moravės” nė kontekstin dardhan.
    Nga ky spjegim faktesh perifrastike duket edhe mendimi hipothetik, qė kėto hipotheza i forcon materiali arkeologjik i periudhės kalimtare nga bronzi, nė periudhėn e hekurit, qė vie nga Kosova – nga territori qendror i Dardhanisė.

    G. Novaku thekson: “...dadhanėt ishin popull nė vete, qė kishin qendruar (me tė njejtin emėrtim etnonomi e toponomi) deri nė kohėn e Justinianit I (527-565 e.r.) kur nė atdheun e tyre – vet Justiniani ishte edhe i lindur aty, themelon qytetin – Justiniana Prima” duke i lidhur dardhanėt e Trojes (Troadės) me dardhanėt ballkanik, pasi edhe kanė tė njejtėn etnogjenezė trashigmie tė rodit tė tyre apologjetik ndaj lėvizjeve tė madha nė tė tri drejtimet e tyre veriore, lindore e perėndiore tė Ballanit dhe nė Apenine.

    Hapėsira linguistike dardhane shtrihej nė gjithė territorin ballkanik, si hapsirė linguistike illire. Madje edhe nga kjo hapėsirė elementi gjuhėsor illirian, shtrihet nė kėtė territor tė gjėrė gjeo-linguistik, siē provon B. Hronzy, duke i dėshifruar tabelat e argjillit nga Knosusi. Kėtė konstatim tė Hronzy-t “...e provon edhe prania e toponomisė identike nė territorin anatolo-ballkano-egjean. Ky substrat paragrek ėshtė i karakterit para-indoeuropian, e tregon edhe fakti se koha e formimit dhe e diferencimit illirian, i cili ėshtė vendosur nė gjithė Ballkanin, bie shumė para vitit 3.000 p.e.r. kėtu edhe jetojnė illirėt me fatin e tyre historik”.

    Gjithė territori dardhan i pėrket zonės illire etnogjenetikisht, pėr nga karakteri linguistik dhe formula onomastike trepjesėshe tė cilėn Duje-Randiqi-Mioēeviqi, e konstatojnė nė Dalmaci ėshtė dėshmuar edhe me materialin epigrafik tė Dardhanisė (Studime Onomastike illire). Ndėr tjera kjo lidhje e pėrgjithshme, jovetėm jugore illire, por edhe me vet materialin linguistik tė Dalmacisė sė mesme nė territorin dardhan, shihet edhe nė analogjinė e spjegimit tė antroponomisė, tė atyre mbretėrve dardhan sikurse janė: Longarusi, Batoa dhe Monuniusi (Monuni) e Etuta*) pėrfundon studimi. F. Papazoglu, nė veprėn Onomastika dardhane ZFF VIII – 1, thotė: “i gjithė materiali i gjetur onomastik nė territorin dardhan, mund tė ndahet nė dy grupe emrash: 1. grupi lindor nė tė cilin ekziston elementi onomastik thrrakas dhe i cili pėrfshinė pjesėn lindore – territorin ndėrmjet Skupit (Shkupit),Kumanovės e Naisses (Nishit) dhe 2. grupi perėndimor, nė tė cilin pėrfshihet territori i Kosovės dhe ēka ėshtė mė karakteristike – nė Kosovė ėshtė dėshmuar onomastika e pastėr dardhane, e rrjedhimisht ajo illire, ku nuk mund tė mohohet pėratėsia illire e etnonomit dardhan qė jeton nė tokėn e vet.
    Dardhanėt jetojnė nė tokėn e tyre. Edhe emrat specifik , analogjia e tė cilėve nuk mund tė provohet as tė dėshmohet jasht territorit tė Dardhanisė, tregojnė pėr praninė e elementit paraillir (pellgazgjik)- i cili ėshtė faktori mė mė rėndėsi nė ndikimin dhe nė formimin etnik, e sidomos nė formimi e Onomastikonit dardhan. Ky element kohėve tė fundit po identifikohet si substrat pellgazo-anatolian, idiomat e tė cilit, sipas Karl Oshtirit, janė ruajtura nė tė folmen e gjuhės paraballkanike – nė Illirishten e stėrlashtė.

    Dardhania duhet tė konsiderohet si zonė onomastike e veēantė. Fakti se emrat illirian gjinden nė gjithė territorin e Dardhanisė dhe se numri i tyre ėshtė shumė i madh edhe tė dėshmuar vetėm nė Dardhani, tregon se Onomastika illire nė Dardhani, ka qenė gjithmonė autoktone dhe jo e marrun nga jashtė” pėrfundon me tė drejtė historike – Fanulla Papazoglu.

    Logografi Hekateu nga Mileti, shek VI p.e.r. ekzakt shkruan kėshtu: “Kėtė po e shkruaj siē mendoj se ėshtė e vėrteta. Se ēka e tregojnė grekėt, e shumėta e tyre ėshtė qesharake. Madje – edhe atėherė kur grekėt flasin pėr illirėt, pėr fiset e tyre e sidomos pėrmarrėdhėniet e tyre me botėn, - gjithmonė flitet nė kontekstin e politikės maqedone, apo romake...” Ky mendim real i Hekateut ėshtė vetėm njė nga shumė dėshmi tė gjalla pėr falsifikatorėt grek, sesa e kanė injoruar gjuhėn e kulturėn dhe shkencėn illire duke e pėrvehtėsuar tejmase dhe njėkohėsisht, kėtu shihet haptazi droja greke nga ringjallja illire!

    Tėvona, Hekateu nuk ngurron tė shkruaj edhe kėshtu: “Hekateios Milesios hode mynthetai tade grafo, hos moi dokei alethea eimai gar Hellenon logoi poloi to kai geloioi, hosemoi fainontai eisin”.


    Kur Apiani i Aleksandrisė jep spjegimin e tij gjenealogjik mbi fiset illire: “Kai tode moi malista, polla mytheunton hetera pollon, areskei. Illyro de paidas Enhellea, kai Autarie, kai Dardanon, - kai Miadon, kai Thaullanta, kai Perraibon genesthai kai thugateras, Parthokai Daortho kai Dassaro, kai heteras. Hothen eisi Taulantioi te kai Peraiboi kai Enhellees, kai Autarieis kai Parthenoi, - kai Dassaretioi kai Darssoi”. (Apiani: Illyria IV).


    Interesante ėshtė paraqitja e fiseve illire nė gjuhėt i.e. greke, sllave e romane. Krejt ashtu sikurse e kanė marrė tjerėt kuptimin e etnonomeve tė fiseve illire edhe ashtu ka mbetė edhe jasht kontekstit tė gjuhėve tė tyre, nė disa variante gjoja gjenerale globalisht nė pikėpamje linguistike. Si pikėpamje fonetike e morfologjike – fjalėn – emėr illire, me pamundėsi theksimi nė disa gjuhė tė tyre edhe pėr shkak politizimesh edhe me vet shkencėn linguistike derisot, iu kanė imponuar popullit, me pamundėsi theksimi tė tingujve dhėmbėzorė (th, dh), disa grykore qiellzore (kh*, g-j, gh, gl, kl, kh, hr) sidomos kur ka mungesa tė theksimit tė grupeve (nd, ng, o-shkurtzėshe) janė probleme tė hapura pėr diskutim.

    LATRONĖT E DARDHANISĖ. – njihen nė histori si kryengritėsit dardhan kundėr pushtimeve tė huaja e robėrisė, nga fuqitė e tė dy anėve tė udhės diellore – deri tek njohja historike e dardhanėve tė sotėm tė fundshekullit XX-tė kundėr masakrave masive e pastrimeve etnike sllavo-ruse mbi territorin e ngushtė dardhan tė Kosovės. Nė burimet antike tė shkruara, dardhanėt njihen si fis i fortė i pėrmendur, luftėtar tė fortė e tė qendrueshėm nė ēfarėdo ekstazash tmerri luftėrash eventuale - qė pėrballuan tė gjitha rreziqet shkullore e mijėvjeēare prej tė huajve. Njihen mbretėritė dardhane nga Bardhilli, Agroni, Theuta e Genci. Kėshtu nga shek.III p.e.r. dardhanėt kishin njė shtet tė fortė e tė fuqishėm politik, ushtarak e administratinv nė Ballkanin illirik. Krijuan mbretėrinė me dinastinė e Llongarit dhe si fuqi e madhe politike ballkanike. Nė atė kohė tė Illirisė sė vonė pas shumė mbretėrive para epokės sė re, njė nga qytetet me rėndėsi e qendėr e madhe tregėtare xehtare e Dardhanisė ishte Damastioni, i cili ka krijuar edhe monedha te veta origjinale tė mbretėrisė dardhane, si dhe qytetet tjera kryesore: Skupi, Municipi, Upiana, Justiniana Prima, Naissa, Ulkinioni, Skardi, Skodra.

    Skupi-Skardi-Skodra pėrbėjnė tretoponomshin linguistik qė tregon njė tėrėsi territoriale kompakte dardhane, njėsi e pandashme antroponomike, toponomike dhe si onomasiologji unikate e njė populli ashtu sikur edhe ėshtė populli i sotėm shqiptar. Shihet gjeneza e njejtė e kėtyre tre toponomeve nė fjalė, linguistikisht si gjenezė e pėrbashkėt e kėtyre tre emėrtimeve si emra gjeografik, tė cilat pėrbėhen nga rrėnja e njejtė e fjalės me dytingullorin – SK (SC) sku – ska – sko si njė tėrėsi gjeo-historike dhe gjeo-politike, e cila nuk mund tė ndahet arbitrarisht, ashtu sikundėr nuk mund tė mbetet e ndarė gjeo-politikisht pėr shkaqe politizimesh ballkanike.
    Shkupi ishte kryeqyteti i dytė i Dardhanisė pas rrudhjes gjeo-politike nga invazionet sllavo-bizantine e romake, deri me rrudhjen gjeo-politike tė fundit deri tek Shkodra e Theutės dardhane illire, buzė Adriatikut (Hadriatikut illirian) si qendresa jo e fundit e genit illirian dhe Gencit si mbreti i fundit i Dardhanisė (168 p.e.r) kur ra nėn pushtimin romak.

    Tė gjitha fiset illire: dardhanėt, makedhonėt, epirotėt, ardianėt, skordistėt, delmatėt, liburnėt, dakėt, paijonėt, e deri tek fiset e hershme Thaullantėt dhe Henhellejtė (Enkellejtė), me formimin e mbretėrive tė tyre tė veēanta, disa herė historikisht u rrėnuan nga luftėrat ndėrmjet tyre e deri tek luftėrat me pushtuesit e invazionet e huaja – u rrėnuan dhe u ribashkuan disa herė nė histori – popullėzuan Ballkanin dhe Europėn e mė gjėrė, duke krijuar gjuhė e kultura europiane e botėrore.

    Onomasiologjia europiane fillon me illirėt, e nuk mund tė spjegohet as vet emėrtimi i saj si shkencė linguistike, pa rrėnjet e Shqipes sė Vjetėr, sepse tė gjitha gjuhėt i.e. e kanė si burim tė pėrbashkėt Illirishten e Lashtė e cila sot ėshtė gjuhė e gjallė, me bijėn e saj tė drejtpėrdrejtė – Shqipen ballkanike.

  13. #13
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593

    Nezir Myrta / EMRI SHQIP - DARDHANIA



    ETNONOMI DARDHANIA



    Pse nuk ėshtė sot toponomi – Dardhania nė hartėn ballkanike?


    Studimet e derisotme nė fushat shkencore arkeologjike, linguistike e fillologjike lidhur me emrin – Dardhania hedhin dritė vetėm nė disa anė historike, tė cilat janė tė pakta apo edhe tė njėanshme, pėr shkak tė politizimeve ballkanike, e qė nuk sajojnė njė spjegim tė sinqertė e besnik nė lidhje me shtrirjen e toponomit – Dardhania, pasiqė ky topnom, shtrihet sot nė disa vende ballkanike, respektivisht nė zonat e fiseve illire tė sllavizuara, sikurse janė: delmatėt, liburnėt, dakėt, arianitėt, adrianėt, skordistėt etj.

    Meqenėse, toponomi – Dardhania shtrihet sot nė gjithė pjesėn veriore ballkanike, deri mė 513 e.r. me ardhjėn pushtuese tė rashėve (lexo: rusve) pėrmes Karpateve, territori dardhan i pushtuar barbarisht, deri nė kėtė kohė ishte topografia e plotė hartografike dardhane illire.

    E gjithė Antroponomia e Toponomastike dardhane, pas pushtimeve sllave, filloi tė ndryshohet, tė sllavizohet deri tek ky deformimi i sotėm historiografik, qė reflekton kėtė hartėn ballkanike e cila njihet sot. Pėr t’i mbuluar pushtimet kryesisht ato sllave nė Ballkan, sot emri – Dardhania njihet vetėm si emėr hartografik i cili dikur ka ekzistuar – Dardania e dardanėve, ku kemi edhe vet deformimin nė shqip, ashtu si thohet e shkruhet nė sllavishtet.
    Ky emėr – Dardhania zhvendosė me argumente historiografike tė gjithė Antroponominė dhe Toponomastikėn sllave nė Ballkan dhe nė pėrgjithėsi Onomasiologjinė ballkanike, ngase territoret e pushtuara ishin dardhane illire. Mu pėr kėtė shkak tė kėsaj zhvendosjeje historiografike sllave, emri – Dardhania sot nuk ėshtė nė Hartografinė ballkanike e qė ekziston vetėm si emėr historik, me tė cilin etnonom origjinalisht, pėrcaktohen shqiptarėt e sotėm tė Kosovės, qė vet territori kosovar i sotėm ėshtė vetėm njė pjesė e pestė e territorit dardhan, tė mbretėrive dardhane tė kohės sė tyre.
    Toponomi Dardhania prek dhe zhvendosė Onomasiologjinė ballkanike. Pasiqė sot janė formuar disa shtete sllave, si popuj nė vete, tė sllavizuar nga fiset dardhane illire, pėrveē shqiptarėve dardhan tė sotėm, tė paasimiluar tė kėsaj treve autoktone.
    Toponomi Dardhania, i qet nė shesh deformimet historiografike ballkanike, mu pėr kėtė shkak sot nuk ekziston nė hartėn ballkanike.

    Toponomi – Dardhania gjatė pushtimeve na paraqitet nė forma tė ndryshme hartografike, gjatė pushtimeve tė pjesėshme, duke u zvogėluar deri tek toponomi qė pėrcakton mbretėrinė dardhane tė Bardhillit, Agronit, Theutės e Gentsit, si mbretėri tė njohura historikisht.
    Dihet historikisht, se ka ekzistuar me dokumente Mbretėria dardhane e Bardhillit (393 – 359 p.e.r.), me kryeqytet mbretėror – Bardhilli (Beogradi i sotėm, Singinduna), - Mbretėria e Agronit (250 – 231 p.e.r.), me kryeqytet – Agrami ( Zagrebi i sotėm), - Mbretėria e Theutės ( 230 – 228 p.e.r.), Mbretėria e Gentsit ( 181 – 168 p.e.r.) – me tė gjithė materialin epigrafig tė Dardhanisė, i cili material ka lidhje gjenerale jovetėm me pjesėn jugore illire, por ndėr tjera ėshtė dėshmuar edhe nga formula e tre studjuesve (Duje-Rendiq-Mioēeviq), qė vėrteton si formulė tripjesėshe onomastike e konstatuar nė Dalmaci, e dėshmuar me materialin epigrafik tė Dardhanisė. Studjuesi, R. Katiēiqi, thekson se: “materiali linguistik i Dalmacisė sė mesme me territorin e Dardhanisė, shihet edhe nė ngjashmėrinė e antroponomisė sė sunduesve dardhan sikurse janė: Longarus, Bato, Monunius dhe Etuta.” Sipas, F Papazoglut “i gjithė materiali i gjetur nė territorin dardhan mund tė ndahet nė dy grupe emrash:1. grupi lindor, nė tė cilin ekziston edhe elementi onomastik thrrakas dhe i cili pėrfshinė territorin ndėrmjet – Shkupit, Kumanovės dhe Nishit dhe grupi perėndimor, nė tė cilin pėrfshihet territori i Kosovės dhe ēka ėshtė mė karakteristike, nė tė ėshtė dėshmuar onomastika e pastėr dardhane illire.”

    Onomastika ballkanike i pėrket krejtėsisht materialit linguistik dardhan, nė pėrmasa tė thella historio-linguistike, ku e vėrteton edhe sot antroponomia e toponomastika dardhane, e cila spjegohet krejtėsisht pėrmes Shqipes sė Vjetėr, apo Illirishtes sė Re. Ashtu, sikurse edhe sot toponomet si hidronome, tė ndryshuara nga pushtuesit dihen me origjinė dardhane, tė cilat i pėrcakton shqipja, nga zona qendrore dardhane, pėrmes lumenjve: Marga (Morava), Angri (Ibri), qė mund tė pėrcaktohet nga emėrtimi dardhan – Ibardh (Ibar) – Ibardhi (Ibari, qė thohet nė sllavishtet), Drilloni (Drini i Bardhė), Narona (Neretva), Zenta (Zeta), Aksi – Vardari dardhan (Vazhdari qė vazhdon), e deri tek emėrtimet e lumenjve deri tek mė tė vegjėlit. Dardhania ishte e hapur kah bota egjeane e mediterrane – mesdhetare (spjegim nga koha neolite).

    Si pėrgjegje e disa linguistėve, tė cilėt dardhanėve ua mohojnė prejardhjen illire, pėr qendrimet e tyre jo tė realta pseudo-shkencore, e qė disa sish mundohen edhe sot ta deformojnė edhe mė shumė Onomasiologjinė dardhane ballkanike, ėshtė edhe konstatimi i R Katiēiqit, ku pėrmes analizave tė shumėta methodologjike tė sotme tė Linguistikės Komparative tė materialit linguistik, ai thekson: “Pamarrė parasyshė faktin sa ėshtė i kushtėzuar zhvillimi relativ i shoqėrisė, tė cilės i shėrben ajo gjuhė, jovetėm qė ėshtė e nėvojshme pėr shkak tė tė dhėnave tė gjithmbarshme, por edhe duhet qė nė parim tė jetė e mundshme, tė pėrcaktohen marrėdhėniet e pėrbashkėta tė kohės historike dhe linguistike(...) Methodat e hulumtimeve tė tilla ende nuk janė pėrpunuar sa duhet e saktė, kėshtuqė orvajtjet kėrkimore, kanė mbetur nė trajta shumė primitive, e nė saje tė njė situate tė tillė, u janė hapur dyert e koncepteve aprioristike tė ndryshme, sikurse janė – nordizmi dhe mediterranizmi, tė inspiruara me aktualitetin e tepėrt tė mentalitetit politik.” Kjo tregon kjartė, sesa shumė kanė ndikuar negativisht nė shkencėn reale politizimet ballkanike tė pushtuesve tė ndryshėm shekullor.

    Toponomi Dardhania si pėrcaktim linguistiko-histoprik mė i madh territorial ballkanik edhe si mbretėria mė e madhe illire ballkanike, ėshtė filli kryesor i ēdo nisme studjuese tė gjurmimeve shkencore, si element linguistik, poashtu edhe si gjuhė, del e kjartė se dardhanėt janė bartėsit e genit e guhės (gjuhės) illire, si “bartėsit e kėsaj gjuhe illire nė kėtė territor ishin illirėt dhe gjuha e tyre mund tė quhet – gjuhė illire. Veē kėsaj bartėsit e kėsaj gjuhe illire ishin bashkėkohėsit e qytetėrimeve kreto-mykenase qe na mijėvjeēari II-tė (Dytė) para erės sė re” ashtu sikur dokumenton mjaftė bindshėm, Millan Budimiri. Poashtu, M.V.Grashanini, i cili bazohet nė analizat e materialit linguistik dardhan (Shqipja e Vjetėr, tė gjitha konkluzionet e veta linguistike shkencore , i nxierrė nė pėrputhje tė plotė me rezultatet e pėrmendura linguistike. Mandej, edhe “nga hapėsira ky element linguistik illirian, shtrihet nė njė terrtor tė gjėrė gjeografik” rezulton Zef Mirdita, “siē provon B. Hronzy, duke i dėshifruar tabelat e argjillit nga Knososi. Kėtė konstatim tė B. Hronzy-t, e provon edhe prania toponomisė identike nė territorin anatolo-ballkano-egjean – kėshtu siē verifikon Paul Kretchmer-i. F. Shahermajeri (Schachermeyer) konstaton se ky substrat ballkano-egjean ėshtė shum mė i pranishėm nė trevėn illire, sesa nė atė thrrakase” nė tė cilėn trevė janė ballsamuar antroponomet e toponomet dardhane illire fuqimisht dhe tė mbuluara me shtresin e substratit pseudo-shkencor, tė cilėn onomasiologji duhet nxirrė nė shesh bote , si onomasiologji dardhane ballkanike.

    Studjuesi, H. Krahe, duke folur pėr faktin i cili flet kjartė pėr rolin e rėndėsinė e elementit paleo-ballkanik nė formimin e etnisė illire, e posaērisht kėsaj dardhane, ai shkruan: “Qė ky substrat paragrek ėshtė i karakterit indoeuropian e tregon edhe fakti se koha e formimit dhe e diferencimit etnik illirian, i cili tashmė ėshtė i vendosur nė Gadishullin Ballkanik, bie rreth vitit 2000 p.e.r. Kėshtu edhe jetojnė fatin e tyre historik. Rrezistenca e tyre kundėr romakėve ishte e pashoqe, sepse kėta illirė nuk u asimiluan. Pėr njė shtrirje kaq tė lashtė tė illirėve nė Ballkan, flasin edhe emrat tė cilėt mbarojnė me sufiksat – issa – issos sikurse janė: Lissus, Cissus, Gissus, Naissus, Idassa, Issa, Assos, Mollossos, Orgessos, Panayassos etj. Prania dardhane ballkanike pėrmes kėtyre emrave si toponome tė cilat spjegohen pėrmes Shqipes dhe duhet tė pėrsėriten disa herė nė studime linguistike, pasiqė kjo pėrsėritje onomasiologjike ėshtė mė se e nevojshme - kur kemi parasyshė aqė pėrsėritje tė historisė mbi shqiptarėt dardhan tė Illirisė sė lashtė.

    Burimet arkeologjike dhe dėshmitė historike tė derisotme edhe ato (para)historike argumentojnė se dardhanėt tė cilėt kishin formuar shtetin e tyre , qe nga koha e bronzit dhe e hekurit, me atė kulturė materiale e shpirtėrore tė Dardhanisė, ishte dhe ėshtė edhe sot e kėsaj dite, po kjo kulturė e shqiptarėve ballkanik, me rrjedhė gjenealogjike nga njė trung e rrėnjė illire. Gjithė ajo kulturė mendore, materiale e shpirtėrore e dardhanėve, si dhe esencialja e tė dhėnave linguistike historike dėshmojnė vazhdimėsinė illire-dardhane-shqiptare, nė tė gjitha trevat e banuara sot edhe ato tė pushtuara – prej popullėsisė kompakte dhe njė nga vatrat e formimit nacional tė shqiptarėve – djepi i kombėtarizmit dhe djepi i Shqipes – ishte pikėrishtė – Dardhania.

    Studimet arkeologjike dhe dėshmitė historiografike (anipse tė zhdukura nė masė tė madhe pėr shkak tė pushtimeve barbare shekullore) dėshmojnė pėr katėr zona territoriale tė Dardhanisė: Zona e Adriatikut, Zona Alpike, Zona Qendrore dhe Zona Jugore, tė cilat pėrbėjnė sot vet zemrėn e Ballkanit (Sėrbia, Kosova, Mali i Zi, Pjesa Lindore e Bosnjės, Shqipėria Veriore nga lumi Shkumbin dhe Maqedonia Veriore. Kėto zona dardhane: adriatike, alpike, qendrore, jugore dhe kalimtare, tė dėshmuara nė shfaqjet e hershme , nga gjurmimet nė shtresat etno-kulturore tė neolitit tė heshėm, janė pėrcaktuar si zona antropo-gjeografike.

    Sipas studimeve konfiguracioni i relievit ballkanik na dėshmon se vet zona qendrore e Ballkanit ėshtė Dardhania, e zemra dardhane ėshtė Kosova e sotme e shkėputur barbarisht nga trungu illir i sotėm – Shqipėria edhe me ndikimin e fuqive tė mėdha qė miratuan copėtimin e trojeve shqiptare tė sotme...
    Nga studime tė mirėfillta tė historianit kosovar, Zef Mirdita, grupet etnokulturore tė lokaliteteve tipike dardhane nė gjurmimet pjesėrisht tė bėra nė: Stena e Kuqe nė Trebishnik (Trebishnicė), nė Kodrinėn Kushnjakova, (Kushnjakovo), nė Krapinė (Kroaci), nė Risonaēa nė Arangjellofc, Gradac nė Kragujefc, e deri tek ato nė Thesali, Rumani e Bullgari etj. dėshmojnė gjetjet e zbulimet e hershme akeologjike, nga Koha e Vjetėr e Gurit, se treva e Dardhanisė ishte e banuar – nė kohėn e paleolitit.
    Nė pjesėn qendrore tė territorit tė Dardhanisė, - grupi etnokulturor i Vinēės (afėr Beogradit tė sotėm), paraqet njė variant tė posaēėm e tė veēantė, i cili ėshtė i njohur si variantė kosovaro-moravian jugor. Si lokalitete tė njohura tė kėtij varianti janė nė Kosovė: Tjerrėtorja (afėr Prishtinės), Vallaēi, Fafosi, Zhitkofci, nė territorin e Karragaēit, nė Mitrovicėn e Kosovės (Mitrixi), - kurse nė territorin e Moravės Jugore (Marga dardhane), janė lokalitetet e njohura arkeologjike, qė na japin dėshmi historike shkencore sikurse janė: Pavllofci (afėr Vranjės), Plloēniku (afėr Gurshumit) Korshumlia, Mallēa (afėr Naissės) Nishit, etj. tė cilat flasin me argumente. Figurėzat plastike – altari i vogėl prej dheut tė pjekur, qeramikės, elementi i gjarpėrit si motiv plastik i pikturuar, - vendbanimet etnike tė cilat do tė bartshin strukturat kulturore tė neolitit e paraneolitit. Ku tė gjitha kėto studime arkeologjike ishin tė karakterit paleo-mesdhetar (paleo-mediterran), e paleo-kontinental – qė spjegojnė gjurmimet pėr shtresėn paraindo-europiane (Khs. M. Grashanini, E. Ēershkovi, N. Tasiqi, J. Glishiqi, A. Benaci, R. Galloviqi, etj.
    Mirėpo, edhepse disa mundohen ta shtrėmbėrojnė origjinalitetin historiografik tė gjurmimeve tė faktuara dhe mundohen tė dalin jasht burimeve arkeologjike tė sakta – origjinaliteti tregon Etnikėn e Dardhanisė.
    Pėrkundrejt mundėsisė sė ndarjes sė materialit onomastik tė territorit dardhan, nė zonat e cekura gjeografike dhe i gjithė materiali onomastik i deformuar sot gjithėsesi kėto fakte nuk mund tė mohojnė pėrkatėsinė illire tė etnosit dardhan..



    MBRETĖRIA E BARDHYLLIT


    (393 – 359 p.e.r.)



    Bardhilli (Bardhyli) mbreti dardhan illir, i cili njihet nė Historinė e Vjetėr para epokės sė re, si antroponom ėshtė i lidhur edhe me vet kryeqytetin e mbretėrisė sė tij si toponom me tė njejtėn karakteristikė tė bardhėsisė dardhane illire, qė ishte Beogradi i sotėm. Vet emri Bardhill - Bardhyll pėrbėhet nga dy fjalė emėrtuese, qė kanė kuptimin – illi i bardhė – bardh + ill = Bardhill (Bardhyl), ylli i bardhė.

    Themeluesi i mbretėrisė dardhane illire – Bardhilli – mbretėrinė e mori nė vitin 393 para erės sė re, deri mė 359 para erės sė re dhe njihet si themeluesi i kulturės dardhane me selinė e fronit mbretėror nė brigjet e Donaos (Danubit), pikėrisht Beogradi, qė ruan edhe si toponom i sotėm variantin e emėrtimit tė hershėm, si vazhdimėsi topografike e pandryshuar logjikisht, vetėm se nė gjuhėt sllave sot quhet – beo = bardh dhe nė vend tė fjalės – hill – ill - yll dardhane illire, ėshtė fjala – qytet – citet – grad - Bardhill – Beograd.

    Bardhylli rrjedhė nga njė familje e shtresės mė tė ultė shoqėrore tė kohės, nga njė familje thėngjill-punuese e thėngjill-bartėse – qymyrtar, qymyrxhi, qė tėvona dituria, drejtėsia e guximi i tij, triumfuan me zgjedhjen e tij si mbret i Dardhanisė.
    Anipse me prejardhje nga njė familje e varfėr nga shtresat mė tė vuajtura dardhane – Bardhylli si djalosh i ri, plot energji, vrull pune, si njeri i sakrificės e njohės shpirtėror i shtresave tė varfėra popullore, ai gėzon sympatinė e luftėtarėve tė lirisė – ku si i ri dha shėnja tė njė njeriu tė madh, qė do ta shpėtonte Dardhaninė illire nga krizat e thella sociale, ekonomike e politike tė kohės.

    Shtypjet e paskrupullta diktatoriale, si shtypje tė egra politike tė mbretit paraardhės tė Bardhyllit, qė ishte mbreti Syra, poashtu edhe rreziqet tjera qė i ishin katandisur atdheut dardhan nga pushtuesit e Lindjes me luftėra tė pandėrpreme, ndikuan nė shpirtin e mendjėn e trimit tė ardhshėm – pėr ta krijuar njė mbretėri tė fuqishme dardhane tė kohės.

    Duke ndikuar nė forcat progresive tė kohės qė ishin tė shtypura nga mbreti Syra – pėrmes njė grushtshteti tė fuqishėm – Bardhylli mori kryesinė e kryengritėsve dardhan dhe fitoi besimin e njeriut udhėheqės nė front dhe e rrėxoi mbretin Syra nga froni mbretėror – pėr tu kurorėzuar si njė nga mbretėrit mė tė zotėt tė Dardhanisė.

    Bardhylli duke e pėrjetuar jetėn e vuajtur tė shtresave tė shfrytėzuara nga hierarkia e mbretit Syra, duke i kuptuar e ndjerė shpirtėrisht interesat e tė gjitha shtresave shoqėrore, ishte i kalitur me njė ideologji tė shėndoshė progresive tė kohės dhe shumė shpejt hyri nė veprime politike, pėr ngritjen e njerėzve tė shtypur dhe pėr formimin e njė administrate tė re shtetėrore, nė tė cilėn merrnin pjesė tė gjitha shtresat shoqėrore.
    Bardhylli mori fronin mbretėror dhe u kurorėzua, mbret i Dadhanisė illire, mė 393 p.e.r. ku shėnon fillimin e njė kariere tė frytshme politike e ushtarake, gjatė katėr decenieve mbretėrie. Nė vitin e parė tė udhėheqjes sė tij mbretėrore, mė 393 p.e.r. bėri disa luftėra me mbretėritė e Lindjes dhe me makedhonėt, pėr zotėrimin e Lynkestisė – e mundi mbretin Amyntha II dhe e detyroi tė paguante tribut vjetor.
    Me 369 p.e.r. theu Aleksandrin II makedhon, kurse nė vitin 360 p.e.r. nė njė luftė tė pėrgjakshme theu Perdiken III, nė tė cilėn betejė u vra edhe vet mbreti Perdika III bashkė me katėrmijė ushtarėt e tij. Kjo ishte njė ndėr uftėrat mė tė rrebėta tė Bardhyllit “ngadhėnjyes Bardhyllin e Perdiken thye” siē shkruan poeti ynė N. Mjeda, duke vlerėsuar lartė figurėn madhore ushtarake e mbretėrore tė tij.

    Bardhylli, qė ta dobėsonte , ndikimin spartian e makedhon mbi Epirin, mė 385 p.e.r. u lidh me mbetin e Syrakuzės, Dionisin, nė marrėdhėnie politike e ushtarake tė kohės. Mbretėria e Bardhyllit nė kėtė kohė ishte nė lulėzimin mė tė madh ekonomik, politik e kulturor, me njė rregullim tė mirėfilltė shtetėror, me njė ekonomi tė zhvilluar, me monedhė mbretėrore dardhane dhe me njė forcė tė fuqishme ushtarake.

    Bardhylli nė njė luftė tė ashpėr u mund nga Filipi II i Makedhonisė (i ati i Lekės sė Madh – Aleksandrit III tė ardhshėm) mė 359 p.e.r.
    Burimet historike antike na njoftojnė se mbreti dardhan Bardhylli gjatė pėrshkrimit tė luftės nga authorė tė kohės, nė betejė luftoi mbreti plak 90 vjeēar mbi kalė deri nė momentin e fundit tė jetės sė tij.

    Mbretėrinė e Bardhyllit, ia mori mbreti – Grabo mė 356 p.e.r. i cili vazhdoi mbretėrinė dardhane...

    Sipas emrit – Bardhylli dhe hyjnizimit tė emėrtimit nė fjalė – nga emri – ylli i bardhė, qė ishte vazhdimėsia historike qe nga mbreti i parė i Illirisė – Hilli – si emėrtim i pėrcaktuar nga fjala – yll, trup qiellor, yll drite, nga mbretėria e Hillionit – Hylli Jonė, qė ėshtė vet Troja e ardhshme, Troja e Hillionit, mendojmė se vet symboli stematik dhe si symbol kombėtar illirian, duhet tė ketė qenė Ylli i Bardhė, i cili symbolizon bardhėsinė e dritės sė lirisė kombėtare, paqjen pėr tė gjithė njerėzit, bukurinė e jetės mbi tokė – lirinė e njeriut.

  14. #14
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / EMRI SHQIP ONOMASIOLOGJIK – ARBĖRIA


    Illiristika Ama e Albanistikės shkencė paraindo-europiane.



    ETNONOMI *) - ARBĖR – ARBĖRESH – ARBAN - SHQIPTAR

    – Etnonomi – arbėr-arbėresh formoi toponomin - Arbėria i njejti emėrtim nė dy dialektet e Shqipes Arbėria – Arbania – ( Arbnia ) – arban - arbėn – arbėr – arbėresh. Ashtu sikurse nė gegėnishte, qė etnonomi arbėn, formoi toponomin – Arbnia – (arban – Arbania) – (arbėr – Arbėria) – pėr emėrtimin etnologjik dhe onomasiologjik: nė kuptimin antroponomik arban – arbėr dhe toponomastik Arbania (Arbnia) - Arbėria duke formuar kuptimin e emėrtimit tė hershėm onomasiologjik – arban – Arbania, Arbana, Arbnia (arbanė – arbanėt, gege) dhe poashtu i njejti emėr arbėr – arbėresh, Arbėria (arbėr – arbėrit, toske) – arbėresh – shqiptar - arbėreshėt – arbėrit – arbanėt – shqiptarėt.

    Etnonomi arbėresh qė na duket pakėz me njė ndryshim fono-morfologjik pėr arbėrit - arbėreshėt si emėrtim dallues u formua nga dashuria ndaj atdheut, si emėr shkėndijash tė zjarrit tė zemrės arbėrore, larg Arbėrisė, formoi Arbėrinė e Dytė, si vrushkull tingujsh zjarri tė dashurisė – duke e fuqizuar fonetikisht emrin – arbėr – me sufiksin – esh – flakėroi etnonomi - arbėresh – si njė zjarr dashurie qė ndriēon nga larg Tokėn Arbėrore - i njejti zjarr zemre shqiptare e gjuhe arbėreshe – Arbėreshėt nė Itali.

    Etnonomi arbėr me sufiksin – esh – si fuqizim fonetik nga malli pėr Arbėrinė, pėr tė mos e ndier veten tė largėt, arbėrit e larguar nga Arbėria, poashtu me njė theks tė veēantė duke diftuar se jemi gjallė, krenarė edhe larg atdheut tė lashtė – sikur duke potencuar se po hapet Bota Arbėrore me gjuhėn e kulturėn arbėrishte tej Adriatikut (qė pėr kohėn ishte sikurse sot, tej Atllantikut), kjo fjalė arbėresh u paraqit si njė rilulėzim i gjuhės, dokeve, zakoneve, kulturės e historiografisė illire ballkanike – si njė qendresė epokale e arbėrit tė larguar larg atdheut. Por, ky emėr – etnonom i ri pėr kohėn arbėresh ishte dhe ėshtė jovetėm njė vazhdimėsi historiografike arbėrore, gjatė dyndjeve tė popullėsisė shqiptare gjatė luftėrave shekullore, qė bėnė zbrazjen e trojeve etnike tė lashta – por, edhe njė fuqizim konkret ekzistencial – si ekzistencė e re fundamentale, sepse edhe atje ku janė sot arbėreshet, ishte toka e arritjeve linguistike e kulturore e shkencore artistike, epoka e lulėzimit tė kulturės sė re nė Apenine – si vazhdimėsi e gjuhės e kulturės illire-pellazgjike.

    Gjyshėrit e mėdhenj arbėresh krijuan topografinė apenine, historiografinė e re, kulturėn e re, gjuhėt e reja neolitike, qe nga Sicilia qė kuptimi i kėtij toponomi ėshtė pėremri i pakufishėm shqip-illir me dmethėnie sicili nė kuptimin sicili (secili) ka tė drejtė tė jetojė nė tokėn e re – e deri tek shtetformimet e reja, ekzistenėn e re tė njeriut – banorit apenin, e deri tek formimi dhe bashkimi i kombit – me Giuseppe Garibaldin (Zef Guribardhi) deri tek koha mė e re – Bashkimi i Italisė sė sotme.


    ARA E FARA

    Tingulli A si fillesa e alfabeteve i.e. qė sipas origjinės sė tingullit, ka kuptimin e ekzistencės kulmi me tra nė mes si domethėnie filozofike e ekzistencės sė njeriut nė troje, si formim ekzistencial i mbijetesės historike. Ky tingull A nė bashkėtingullim me tingullin R – i cili ka kuptimin figurativ tė njeriut duke punuar krijoi diftongun qendror, apo atllasin e gjuhės illire-pellgase – AR si diftong qė difton ekzistencėn e njeriut me punė – pra puna qė e krijoi njeriun dhe e dalloi nga gjenetika e qenieve tjera tė gjalla nė natyrė – puna qė e bėri njeriun tė mbijetojė mbi tokė, puna qė e bėri njeriun tė mbijetojė mbi tė gjitha qeniet tjera tė gjalla nė natyrė – puna qė njeriun e bėri zot tė tokės.

    Diftongu AR ėshtė diftong PIE, i cili krijoi nė gjuhėn illire-pellgase fjalėn e parė ekzistuese, mbi tė cilėn mvaret ekzistenca e njeriut tė kohės, rrodhi linguistikisht fjala – ARĖ duke u formuar nga njė sufiks zanor me Ė - A + R + Ė = ARĖ – arė (nė trajtėn e pashquar tė emrit) dhe ara (nė trajtėn e shquar tė emrit) – qė nė gjuhėn shqipe-illire do tė thotė : njė copė tokė e punuar, e lavruar dhe e mbjellur me farė tė drithėrave, tė tė lashtave. Ajo copė toke e punuar, qė krijoi emrin arė, ara (arat, shumėsi i emrit), copė toke e mbjellur me kokrra tė ruajtura tė tė lashtave nga moti i vjem, kokrra tė drithėrave, nga fryti i tė lashtave (drithėrave) nė gjuhėn shqipe-illire thirret farė, fara e drithėrave. Fara hudhet nė ara dhe mbinė bima e re, fara e drithit hudhet nė arė tė punuar, mbiellet, e thohet nė shqipen e vjetėr – fara biinė e bahet bimė nė kuptimin e mbimjes sė farės nė arė, rritjes, zhvillimit, korrjes sė frytit dhe krijimi i fjalės pėr emrimin e tė lashtave: grun, elb, thekėr, misėr etj. Deri tek fjala millė (mielli) pas bluamjes nė mulli, e deri tek fjala bukė, buka.

    Fjalėt shqipe arė e farė – ara e fara janė fjalė PIE (paraindo-europiane), ku nga vet fjala arė, ara pėrmes tingullit F, f, F+ARĖ=FARĖ ku vet ky tingull F nuk erdhi si rastėsi emruese, por me njė kuptim tė madh filozofik linguistiko-shkencor me domethėnien e florės – qė fjala FLORĖ, FLORA rrodhi po nga ky tingull i emrit shqip-illir – farė – f+arė me ethymologji illire-pellgase edhe si emėr shkencor i sotėm i botanikės, duke u lidhur edhe me vet emrin faunė, fauna si krijim edhe i faunės nga mbimja nė kuptimin gjenetik tė krijimit tė gjallesave mbi tokė.

    Vet shkenca mbi studimin e gjallesave biologjia si kompozitė apo fjalė e pėrbėrė ka prejardhje ethymologjike nga shqipja-illire, ku fillon me diftongun BI qė ėshtė diftongu shqip-illir – bii, bima, bima qė biinė (bima qė mbinė) biima biinė dhe fjala e dytė e kompozitės log log, provė, studim, vendprovim i aftėsive psikofizike tė njeriut – logu i diturisė, logu i mėnēurisė, logu i kuvendit, logu i trimėrisė, logu i heroizmit, guximit, - logu i sprovimit tė fuqive, aftėsive psiko-fizike tė njeriut.

    Nė kuptimin filozofik krijimi i qenies sė gjallė nė natyrė ėshtė nga mbimja – bii – bimė-bima – biinė bima, qė merret nga kuptimi i krijimit tė jetės mbi tokė – krijimi i gjallesės, tė gjallit mbi dhee.

    Fjalėt arė e farė (ara e fara ) si fjalė tė lashta PIE mėsa mė duket janė me origjinė pėrciellėse gjenetike qysh pas Pėrmbytjes sė Madhe tė tokės sė atllantėve – pas Pėrmbytjes sė Atllantidės (kur edhe kjo ėshtė fjalė illire-pellgase – llandi i atit – atllantida – vandi-vendi i atit – vendi i etėrve - toka e baballarėve) dhe si pėrciellėse gjenetike e kohės duke aluduar se doli nga uji apo sipas thėnieve biblike, nga – N’UJI – NUHI – Noa (profeti Nuu, Nuhi, Noa), pas shpėtimit tė farės sė gjallė njerėzore e shtazore.

    Ara e Fara janė dy fjalė tė lidhura nė vetvete nė kuptimin ekzistencial, ku shihet edhe vet nga afėrsia fono-morfologjike e ndėrtimit tė tyre, ku nga fjala arė i shtohet fillesa tingulli F si kuptim i florės dhe formohet fjala Farė – fara nė arė / ara e mbjellur me farė / ara e zezė – fara e bardhė / fara biinė nė arė (fara mbinė nė arė) / biinė fara nė arė / fara mbillet nė arė / arė me farė / etj.

    Nga fjala shqipe-illire arė duke nėnkuptuar mbjellėn, mbimjen e frytit tė farės nė arė, rritjen e bimės, pjekjen, korrjen, formimin e drithit tė ri, bluamjen e drithit, gatimin e miellit tė bluar – pėr ta bėrė – bukė dhe pėr ta pjekur nė zjarr – nga vet fjala – bukė – u muar tingulli fillesė – B – duke iu shtuar fjalės emėr – arė, nga rrėnja – AR + B rrodhi emri i ri i punėtorit qė punoi arėn dhe bėri bukėn nga ara e bukės – si fill i etnonomit – ARB. Ky tingull B ka kuptimin e bukės dhe poashtu kuptimin e bėrjes, bamjes (me ba^ bukė – pėr tė bėrė bukėn) dhe kėshtu rrodhi etnonomi - ARBĖR – arbėri (njajėsi i emrit, nė trajtėn e pashquar dhe tė shquar) dhe njėkohėsisht edhe arbėrė, arbėrit, arbėresh-arbėreshėt ( shumėsi i emrit nė trajtėn e pashquar dhe tė shquar) e deri tek toponomi – Arbėria - Arbania nė tė dy dialektet e shqipes-illire.

    Kėshtu rrodhi etnonomi - arbėr – arban nga kuptimi fonologjik e morfologjik deri tek kuptimi linguistik me ethymologji pėrkatėese shqipe me domethėnien – arbėr – ai qė bėri arė / ai bėri arė / arbėrėsi = arbėri, deri tek toponomi – Arbėria, ashtu sikurse nė gegėnishte – arban – ai qė bani arė(n) / ai bani arė / arbanėsi (arbanasi) = arbani e deri tek toponomi Arbania – Arbnia.

    Ajo copė toke e punuar – arė nga arbėri – arbani me gjetjen e pėrsosjen e farės sė drithėrave, nga fara e drithėrave tė ashtuquajtur – drithėra tė vetbiimė – drthėra qė mbinė vetiu – drithi i egėr – drithi i vetmbimė nga natyra qė e krijoi – ajo arė – ara e bukės – u bė e ēmueshme, e vlefshme si ari (nė kuptimin e metalit tė ēmueshėm) , ku me veprimin e punės u bė ekzistenca mė e qendrueshme, mė e vlefshme, jetėgjate e njeriut – pikėrisht lidhen tė dy fjalėt arė (ara) dhe ar (ari) nė kuptimin e ndėrsjelltė tė vleftės, si tė ēmueshėm. Ashtu rrodhen shprehjet e vjetra shqipe njė strajcė dhee – njė strajcė ar / njė strajcė dhee ka mė vlerė se njė strajcė ar (nė kuptimin e arit tė ēmueshėm), / mė mirė njė strajcė dhee – sesa njė strajcė ar / mė e vlefshme ėshtė njė strajcė dhee, sesa njė strajcė ari / njė grusht dhee ėshtė mė i mirė sesa njė grusht ari / nė kuptimin ekzistencial tė ruajtjes sė trollit erbėror, tokės, ruajtjes sė atdheut, sepse njė strajcė ari, mund ta harxhoshė, kurse, njė strajcė dhee ėshtė e gjithmonshme...

    Tingulli A krijoi nė bashkėtingullim fonetik me tingulln r diftongun ar duke formuar emrat: ar – arė, ara, arat toka e bukės dhe ar, ari guri i ēmueshėm me tė vetmin qėllim barabarėsinė e tyre tė artė, tė ēmeshme pėr ekzistencėn jetėgjate tė njeriut mbi tokė. Ara e ari janė dy emra qė pėr nga formimi material janė tė ndryshėm, kurse pėrkah vlefta, vlera janė krejtė tė njejtė, bile siē thohet ara ka mė vlerė sesa ari – sepse prej arės bėhet buka si ekzistencė e pėrditshme kurse ari nuk hahet anipse ėshtė vlerė e gatshme, apo si kundėrvlerė buke.


    ETHYMOLOGJIA E FJALĖS - ETNONIMI

    *) Fjala – Etnonom si fjalė e folur dhe e shkruar edhe nė shqipen letrare e shkencore, si - Etnonim e cila ėshtė shprehur gabimisht deritash sipas direktivės ballkanologjike edhe nė shkencėn e Albanologjisė kėshtu, si fjalė e pėrbėrė greke ethnos = popull dhe onoma = emėr ėshtė krejtėsisht gabim nė tė folur e nė tė shkruar shqip, sepse kjo fjalė e pėrbėrė nuk ėshtė aspak greke, por thjeshtė ėshtė me origjinė linguistike apo me ethymologji tė pakontestueshme fuqimisht shqipe-illire.
    Fjala – etnonim ėshtė falsifikim dhe deformim i vet strukturės fonetike e morfologjike tė termit, i huazuar direkt edhe nė shqip, e qė ethymologjinė e vet tė vėrtetė e ka nė gjuhėn shqipe-illire si kompozitė e pėrbėrė nga dy fjalė etno + nom, ku fjala e parė e kompozitės – ETNO ėshtė kuptimi i drejtė pėr fjalėn emėr etėn, etėr – nė numrin shumės, nga fjala emėr at, ati, baba, babai, nė shumėsin etėn, etnit (gegėnishte) dhe etėr, etrit (toskėrishte)– babatė, baballarėt.
    Ndėrsa fjala e dytė e kompozitės (etno)- NOM kjo fjalė nom ėshtė kuptimi i drejtė i fjalės emėr – nom, nomi, nome, nomet, nomike, nomuese, (emėr, emri, emra, emrat, emruese) nom = emėr si fjalė e lashtė nė shqipen e folur ballkanike, qė flitet edhe sot e kėsaj dite, pėrmes shprehjeve shqipe tė vjetra nomi, / u ba^ nom, / u ba^ nomi, / s’u ba^ nomi-nuk u ba^ nomi, (u ba nomi qatje poshtė,/ nuk u ba nomi qė foli ashtu / hajt ebu se s’u ba^ nomi,/ u ba^ nom i madh qė foli / ēka ke kėshtu bre...se nuk u ba^ nomi!) nomi i zotit (punė tepėr e madhe, punė shum e madhe), / bahet nomi (bahet keq, bahet vėshtirė, tmerr) / s’ bahet nomi (s’bahet kurgja^, asgja^ s’ashtė ajo punė) / s’u ba^ nomi (s’u ba^ asgja keq, punė e madhe se s’u ba^ nomi pėr atė punė), / hajt ebu se s’u ba^ nomi qė fola ashtu...! / bani nom (filani), / bėri nom (punoi shumė, tepėr, tejmase), u ba^ nomi i zi (u ba keq, vėshtirė, kijamet, ngjarje e rėndė, tmerruese, trishtuese) / ēka nomi i zotit u ba^ k’shtu bre...?! (kur ndodhė diēka e papritur, n’zgabim) shprehje kėto gegėnishte dhe u bė nom,/ bėhet nomi / u bė nomi / s’u bė nomi-nuk u bė nomi / nomi i zotit, / bėri nom (filani), / bėri nom / u bė nomi, / nomi i zi (kur bėhet diēka shumė keq) / u bė nomi i zi / ēka nomi i zotit u bė kėshtu bre...?! (kur bėhet a ndodhė diēka e tmerrshme, e ēuditshme, e habitshme dikund, pėr diēka nė befasi, nė zgabim) / kėto shprehje toskėrishte tė njejta me kuptim tė njejtė nė tė dy dialektet e shqipes.

    Pra, fjala NOM ėshtė fjalė shqipe-illire e lashtė, nga shqipja e vjetėr apo Illirishtja e Re, me kuptimin emėr-nom e cila krijoi shumė fjalė e kompozita i.e. linguistike e shkencore. Mund tė veēojmė kėtu krijimin e emėrtimeve nė gjuhėn frenge, pėr fjalėt emri e mbiemri = le nom et le prenom, qė nė shqipen spjegohet si nom e prenom-paranom-paraemėr=mbiemri, pra nom=emri / prenom=paraemri-mbiemri.

    Poashtu nė linguistikėn i.e. fjala shqipe-illire nom-i formoi shumė fjalė e fjalėformime shkencore sikurse janė: topo-nom, antropo-nom, antropo-nomi, antropo-nomike, antropo-nomia, syno-nom (sikurse sytė qė janė tė njejtė, diēka e njejtė, fjalė me kuptim tė njejtė dhe e shkruar ndryshe, synonomi, synonome-t fjalė tė njejta pėrkah kuptimi i tyre) , hidro-nom, asrto-nom, pseudo-nom, alter-nom, etno-nom, bio-nom, bota-nom, zoo-nom, ono-nom, ono-nomi-a, astro-nom-i-ke, topo-nom-i-ke, antropo-nom-i-ke, topo-nom-(m)astike, topo-nom(m)i-a, antropo-nom(m)i-a, o-nom(m)i-a, o-nom-i-ke, o-nom-a-siologjia (o-nom-masio-logji-a), o-nom-(m)asio-logjike (masa), o-nom-(m)as-tika (masa), matja, njėsia matėse linguistike, mathematike etj.

    Pra, fjala etnonom-etnonim nuk ka sesi tė dali si fjalė e pėrbėrė greke, kur e ka ethymologjinė krejtėsisht nga gjuha shqipe-illire, ku ėshtė krejtėsisht kompozitė shqipe, edhe nė pjesėn e parė etno qė ėshtė shumėsi i emrit at, ati (baba, babai) nė fjalėn shqipe etėn, baballarė – qė ėshtė logjikisht nė kuptimin e bashkėsisė sė njė populli, etni, etnia, etnika (populli i tė njejtit gjak, i tė njejtės gjuhė e kulturė), etnike, etnologjia, etnolog-u-e-et-ėt, etnologjike. Kėshtu edhe vet emri i shkencės mbi prejardhjen e popullit, origjina e popullit, vet shkenca Etnologjia dhe Etnografia ethymologjitė e tyre fuqimisht e kanė nga gjuha shqipe-illire.

    Fjalėt shqipe-illire etno – nom janė fjalė parėsore fillesa tė formimit tė shumė kompozitave e emėrtimeve tė shkencave i.e. e botėrore, qė duhet respektuar origjina e tyre e drejtė, reale nga Illirishtja e Lashtė PIE.

    Kompozita etnonom-i pėrbėhet nga dy fjalėt kryesore etėn + nom qė kanė kuptimin baballarė + emėr, me kuptimin logjik emri i baballarėve, emri i njė populli i tė njejtit gjak, i tė njejtės gjuhė, kulturė e historiografie. Kjo kompozitė etnonom-i, mund tė zbėrthehet apo dėshifrohet nė kėto pjesė pėrbėrėse, si fjalė e pėrbėrė kėshtu : ETN+O+NOM = ETNONOM ku fjala e parė ėshtė etėn (gege), shumėsi i emrit baballarė, kurse tingulli O nė mes ėshtė lidhėza, qė ka pėr qėllim vetėm lidhjen e dy fjalėve nė njė tė pėrbėrė apo nė kompozitė dhe fjala e dytė NOM ėshtė emri, kuptimi i emrit – emėrtimi i fjalės – emėn-emėr si pjesė e lakueshme gramatikore e ligjeratės – NOMI – EMNI-EMRI .

    Nė gjuhėn shqipe tė folur popullore, ėshtė interesant sot, se fjala nom ka njė kuptim tė veēantė mė tė madh se fjala – emėr, emėn. Me fjalėn nom kuptohet veprimi psiko-fizik i njeriut nė shkallėn mė tė lartė tė tė shprehurit e tė paraqitjes sė mbivlerave t njeriut, kur ėshtė nė pyetje ana pozitive e veprimit tė tij. Kėtė e kemi sodomos nė shprehjet shqipe tė popullit: la nom (filani) (nė kuptimin – bėri famė, e la famėn e punės, diturisė, guximit – la famė, vdiē e shkoi. Apo, ai/ajo la zulmėn, famėn heroizmin nė fushėbetejė ēlirimtare) / e la nomin e shkoi / apo pėr shprehjet negative nuk la kurrėfarė nomi / shkoi pa nam-nishan, shkoi pa shėnjė pa dokė e hupi (humbi) etj.

    Mendoj, se sot duhet tė intervenojmė nė kėto shprehe gjuhėsore e shkencore, pėr t’i drejtuar deformimet e fjalėve dhe kompozitave sidomos nė shqipen, pasi vet kompozita etnonom si edhe fjalėt tjera tė pėrbėra ku ėshtė rrėnja nom nė fillim, nė mes apo edhe nė fund tė kompozitės, kur dihet se janė me prejardhje shqipe-illire – kjo detyrė kulturore e shkencore iu takon mė se parit vet shqiptarėve.

    Fjala shqipe-illire nom gjindet edhe nė fillim tė kompozitės nominativ, Nominativi – Emnorja rasa e parė e emrit nė gramatikė, ku rrėnja nom e ka rolin kryesor tė formimit tė kėtij fjalėformimi dhe ėshtė pėrciellur nė gjuhėt latine tė vjetra pikėrisht nga Illirishtja e lashtė PIE.

    Fjala nom ėshtė fjala emėr nė gjuhėn illire.

  15. #15
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT - ETRURIA



    Fjala – etrusk pėrbėhet nga pjesėt e saja fono-morfologjike nė zbėrthim linguistik kėshtu: e + tru + s + k e qė pėrbėhet nga njė nyje e parme e – njė emri, apo mė mirė tė themi nga njė rrėnje fjale tė lashtė tru –si rrėnje fjale me kuptimin truall troje, e trallit tė Trojės duke formuar Gjindoren (Genetivin) pėrmes tingullit s – dhe pėrcaktimit tė emrit si etnonom, pėrmes tingullit k – nė trajtėn e pashquar tė emrit – etrusk, nė tė cilin fshehet shprehja shqipe-illire e Trojės – Etruskėt e ardhur prej Trojės illire - Hillionit.





    ETNONOMI - ETRUSK





    Emri - etrusk nė pėrbėrjen e tij fono-morfologjike pasqyron disa rrėnje tė fjalėve, tė cilat fshehen nė vet emėrtimin nė fjalė - sipas origjinės sė tingujve tė fjalės, e cila pėrbėhet nga pjesėt e saj gjatė zbėrthimit tė tyre, duke fshehur nė vetvete vet kuptimin e emrit, me disa ndryshime fonetike tė tingujve, qė nė dukje tė parė, na largon nga origjina linguistike si fjalė, nė mėnyrė qė ta shohim ethymologjinė e vėrtetė.



    Fjala – etrusk pėrbėhet nga pjesėt e saja fono-morfologjike nė zbėrthim kėshtu: e + tru + s + k e qė pėrbėhet nga njė nyje e parme e, njė emri apo mė mirė tė themi nga njė rrėnjė emri tė lashtė tru, duke formar gjindoren (Genetivin) pėrmes tingullit s dhe pėrcaktimit tė emrit si etnonom, pėrmes tingullit k nė trajtėn e pashquar tė emrit etrusk.



    E - nyje e parme e emrit duke formuar Gjindoren (Genetivin) me kuptimin e truallit, nga trualli



    TRU – ėshtė emri prej nga erdhėn nga trualli I Trojės illire – truall Troje – e truallit tė Trojės



    S - sufiks qė pėrcakton Gjindoren (Genetivin) origjinėn e popullates sė ikur - e truallit tė Trojė (s)



    K – sufiksi nė trajtėn e pashquar tė emrit, qė pėrcakton etnonomin – etrusk - si trojan illiran

    Emri – etrusk ėshtė emėrtimi i popullatės trojane illire tė zhvėndosur nga trojet e tyre nga trualli i Trojės – qė historikisht njihen si dyndje egjeane dhe dyndje adriatike – pas luftėrave tė njėpasnjėshme deri tek Kallja e Trojės – qė u detyruan ta lėshojnė vendin pjesėrisht e masovikisht dhe tė gjejnė shpėtim andej detit Adriatik, nė botėn e lirė tė atėhershme – Sicilia ku sicili (secili) kishte tė drejtė tė gjallonte gjellėn e lirė, tė jetojė i lirė, (si toponom me spjegim shqip me pėremrin e pakufishėm tė shqipes sė vjetėr – sicili - secili, secila, secilėt) me kuptimin tokė e premtuar nga secili, nga tė gjithė ardhėsit nė Apenine.

    Trojanėt illirian pas kalljes sė Trojės, tok me mbretin e tyre Heneun (Eneun) shkuan masovikisht nė Apenine, nė fillim nė Jugun e Italisė, nė ujdhesėn Sicilia, pėr tu pėrhapur nė gjithė Apeninet, duke popullėzuar me farėn illire atėbotėn e re tė atėhershme – njėkohėsisht edhe duke kultivuar gjuhėn dhe kulturėn illire si vazhdimėsi e kulturizimit apenin dhe europian – respektivisht duke pasqyruar njė formė tė re kulture tė kohės, me njė njohje tė re gjuha e kultura etruske – gjuha e kultura e truallit trojan.



    Dyndjet egjeane edhe tė Trojanėve dardhan, illirėve dhe paraardhėsve tė tyre pellgazėve mediterran sikurse tė popujve tjerė tė lashtėsisė, si dyndje trekontinentale: Afrikė – Azi – Europė, duke mbetur themelues tė civilizimeve tė antikuitetit - sėpari filluan me pėrhapje nė hapėsirėn ballkanike, duke kultivuar kultet e kulturės mediterrane illire pellgazgjike – pas luftėrave tė pėrgjakshme, pėrmbytjeve natyrore, sėmundjeve masive shfarosėse – duke kėrkuar gjithnjė njė tokė e botė tė re dhe tė lirė. Pėrveē, Ballkanit si botė e lirė e kohės, i cili njihet si Ballkani illirik – nga brigjet egjeane e deri tek Histria (Istra e sotme), duke krijuar njė nga perandoritė mė tė mėdha tė Botės Antike – Illiria – dardhanėt, nga tė dy drejtimet e lashta: nga Troja e nga Ballkani, pėrsėri pėrjetuan edhe dyndjet adriatike – duke kėrkuar gjithnjė njė tokė tė re, pėr tu vendosur nė Apenine, tėvona deri tek brigjet allantike tė Pirinejeve perėdimore. Ato dyndje vazhduan gjithmonė kah Perėndimi, nga presionet vrullshme tė popujve tė mėdhenj aziatik nė pėrmasa botėrore, qė njė kohė u pėrjetuan edhe si dyndje atllantike drejt anės tjetėr tė botės deri nė kohėn tonė tė shek.XXI – nė Tokėn e Re amerikane. Pra, kėtu mund t’i pėrkufizoja katėr dyndje illiro-pellgazgjike nė pėrmasa botėrore: mediterrane, egjeane, adriatike dhe atllantike. Kėto dyndje u bėnė nė kohezione historike tė vazhdueshme, pothuaj nga tė gjitha drejtimet edhe nga ato tirreno-pellgazgjike, Ionike, pėrmes ujėrave dhe tokės, deri tek vendosjet e fiseve theutone, gale, anglo-saksone, balltike e skandinave.

    Arsyeja e kėtyre dyndjeve tė mėdha gjithnjė kah Perėndimi, ishte bymimi i madh demografik i popuve mė tė mėdhenj aziatik: kinezve dhe indianėve, persėve e afganėve, atakeve turke dhe atyre mongole, kur hunėt aziatik arrijtėn deri nė zemėr europiane, e europianėt dhe njė pjesė afrikane, arrijtėn deri nė zemrėn amerikane, si dyndje inter-kontinentale oqeanike deri nė Australinė dhe Alaskėn e largėt. Pėr, spjegimin e kėtyre dyndjeve inter-oqeanike vet flet sot bota moderne!



    - Po kush ishin ata Trojanėt dardhan tė Trojės antike nga Frigia, qė dyndjet e tyre ishin edhe mė tė largėta mediterrane, qė u thirrėn – etrusk nė Apenine dhe atje formuan konfiguracionin historiko-kulturor – Etruria?



    Eneu tok me enejtė trojan krijuan fillin e hershėm tė lashtėsisė nė Apenine duke vuar themelet e njė kulture tė ardhshme latine, pėr tu bėrė tėvona njė nga kulturat e njohura antike romake – e cila gjuhė e kulturė ishte me rrjedhė illire fillimisht, krijoi vet themelin e historiografisė sė re, fillin e kulturės sė re – si kulturė e re e bartur e truallit tė Trojės. Dhe pikėrisht Eneu trojan mbeti Eneida e Virgjillit – Illi i Virgjėr (sipas spjegimit shqip, emrit tė tij) si vepra e parė e gjuhės e kulturės latine, me veprat e bardit poetik apenin Bukoliket, Gjeorgjiket dhe Eneida.



    Bukoliket me kuptimin kėnga e bukės arbėreshe, atyre qė bėnė arėne bukės dikur, / Gjeorgjiket me kuptimin kėnga e tokės, dheut, kėnga e truallit tė ri etrusk, / Eneida – me kuptimin kėnga e Eneut dhe shtegėtimet e tij deri nė truallin e ri etrusk – si kėngė e truallit trojan nė Apenine – kryeveprat e Virgjillit janė fillet e kultivimit tė kulturės antike latine.



    Vet vepra e parė latine e cila njihet si gurthemel i letėrsisė sė kohės Eneida e Virgjillit – spjegon ngjarjet rrėnqethėse tė bredhjeve tė Eneut, nė Apenine.



    Illiada, Odhisea dhe Eneida pėrbėjnė tre atllasėt e kulturės illire dhe vet Eneida ėshtė njė odhiseadė trojane illire. Illiadha – Adha e Illit, udha e Illit illirian poetika epike e Homerit hillir – si vepra e parė europiane me veprėn tjetėr, Odhisea – udhėtari i detit, i paraprijnė krijimit tė veprės sė tretė, si vepra trashiguese illiro-pellgase Eneida mė e njohura nė antikėn latine.



    Eneida e Virgjillit ėshtė Eneiada – Hėneiadha – Eneiadha – udha e Eneut, ashtu sikurse ishte Iliada – illiadha (Hilliadha homerike) udha e Hillit tė Hillionit, por qė Virgjilli na jep njė pėrsosje tė pėrfshirjes sė personazheve – nga Eneu nė njė vend tjetėr, me njė subjekt koherent tipik trashigues, me parafytyrimin e perėndive tė lashtėsisė sė njejtė, duke u lidhur nė tė gjitha kėngėt me emrin – trojan, dardhan, Troja e Hillionit.



    Virgjilli nė veprėn Eneida si vepra e parė e kulturės e letėrsisė antike latine, qe nga kėnga e parė, paraqet njė ardhje tė popullit me prejardhje trojane:



    “From ancient Troy, by force expell’d we came,

    If you by chance have heard the Trojan name!”



    (Kėnga e Parė – Eneida)



    “Nga Troja e lashtė, na erdhėm me forcė tė dėbuar,

    Nėse ju emrin Troja, keni pasė rast pėr ta ndigjuar!”



    (Pėrkthimi nė shqip – N.M.)



    Kjo tregon mė sė miri, prejardhjen etruske trojane, nga ethymologjia e fjalės ku fshehet kuptimi i shprehjes shqipe e trojės – etruske – e trojės illire – si popull qė i pėrket dyndjeve egjeane dhe dyndjeve adriatike, duke na lidhur me origjinėn illiro-pellgase tė etruskėve nė Apenine!



    Virgjilli vazhdon nė kėngėn e parė – Eneida:



    “Thus spoke Illioneus: The Trojan crew,

    With cries and clamors his request renew.

    .................................................. ........

    Trojans, dismiss your fears, my cruel fate,

    And doubts attending an unsettled state,

    Force me guard my coast from foreign foes:

    Who has not heard the story of your woes,

    The name an fortune of your native place,

    The fame and valor of the Phrygian race?

    We Tyrians are not so devoid of sense –

    Nor so remote from Phoebus’ influence.

    .................................................. .....

    And Illian tow’rs and Priam’s empire stood -

    Meantime, with shouts; The Trojan shepherds bring,

    .................................................. .....................

    “O light of Trojans, and support of Troy –

    Thy fathers champion, and my country’s joy!”

    .................................................. .....................

    Troy is no more, and Illion was a town!”



    Aeneid – Vergil, Transl.- eng. by John Dryden

    Etruskėt janė popullata e Trojės – etrusk si pjesėtarė tė popullit tė fisit illirian Frigėt nga Frigia nė Azi tė Vogėl – ku ndodhej Hillioni hillirian tė cilin e ndėrtoi Hilli dhe prej tij rrodhen dardhanėt, si mbretėri – qė besonin nė Yllin e Dritės – Diellin dhe nė bazė tė tij si emėr tragjigues, nga illirėt mediterran u zgjėruan deri nė rrafshin trekontinental: Aleksandri – Hind – Hiller, gjatė pėrhapjeve historike, respektivisht duke kultivuar kulturėn e antikuitetit nė pėrmasa botėrore tė kohės.

    Troja illire. – Etnonomi - trojan



    Edhe veprat antike nuk mbeten tė paprekura, me intervenime tė pusheteve tė kohės, qė ia imponoi devijimin kronologjik tė antroponomisė dhe toponomastikės sė tyre. Shih, edhe nė veprėn Eneida nė vend tė emrit Sparta e ndeshim emrin – grekėt – Greacia, pėr tė iu larguar argumenteve reale historike, kur dihet, se spartianėt e trojanėt ishin dy fise illire-pellgase. Kur dihet se ethymologjia e kėtyre dy emrave – Sparta e Troja qėndron nė spjegimin shqip, pėr tė dy fjalėt si toponome, ashtu sikur edhe pėr antroponomet dhe etnonomet – spartian e trojan.



    Emri Troja ėshtė thjeshtė njė emėrtim, si toponom me ethymologji fuqimisht shqipe tė pakontestueshme, duke u nisur qe nga origjina e tingujve tė fjalės, nga rrėnja e fjalės dhe nga tėrėsia fonomorfologjike e saj. Fjala shqipe – troll, trolli – truall, trualli – nė shumės tė emrit ėshtė Troje, trojet, vendbanimet e njerėzve, qė i pėrket origjinės shqipe, ku e kemi edhe nė shqipen e sotme. Fjala – Trojė – Troja ėshtė pėrkufizimi i disa trojeve, si vendbanime njerėzish, nė njė truall tė pėrbashkėt, ashtu sikur ishte vet, Troja njė shtetqytet – me troje tė rrethuara me mure tė larta, tė gjitha trojet nė njė Trojė, qė edhe quhet si toponom – Troja.



    Fjala shqipe – troje, trolli, trualli – trojet nuk ka se si tė jetė e ndonjė gjuhe tjetėr i.e. e cila pėrcaktoi etnonomin – trojan si etnonom illiro-pellgazgjik dhe toponomin Troja si toponom illirian i lashtėsisė. Janė disa shprehje shqipe tė sotme lidhur me fjalėn – troll – trolli tė cilat dhe janė tė karaktereve tė njerėzve, ku lidhen me gjėndjen shpirtėrore tė njeriut, nė pėrmasa tė thella emocionale, qė kemi mjaftė shembuj: ai/ajo ka ra nė punė tė trollit / e ka qitė nė pikė tė trollit (me kuptimin e ka tranua, e ka ēmendė fare) / rashė nė punė tė trollit / ta luaj trollin / ia luan trollin / ia ka luajt trollin / ajo punė ta luan trollin / luaja trollin / me kuptimin shqip / rashė nė punė tė trollit – rashė nė gjėndje tė vėshtirė alarmuese, rashė tragjedi ekonomike, shpirtėrore, finansiare, apo rashė nė njė gjėndje aqė tė vėshtirė, sa nuk dij se kah ia mbajė, pėr tė gjetė shtegdalje, shpėtim pėr diēka, qė mė rėndon tepėr. Poashtu, shprehja – ai ia ka luajt trollin filanit...kur i foli aqė me argumente tė forta, e qiti nė tjetėr hesap, ia hudhi poshtė krejt fjalėt me argumente, e diskualifikoi tėrėsisht...

    Dhėmbja e dhėmbit ta luan trollin e kemi shprehjen tjetėr shqipe, pėr dhėmbjen e dhėmbit, si dhėmbje tronditėse, ku vet nga fjala – dhėmb, dhėmbi, dhėmbėt u formua nė shqipe edhe fjala – dhėmbje, dhėmbja, dhėmbjet nga sėmundjet e ndryshme.

    Janė mjaftė karakteristike disa shprehje shqipe lidhur me fjalėn troll-i, troje, truall – trualli qė thohet nė dy rastė te fjalėve nė analizė ethymologjike edhe vet shqipe, sikurse, edhe vet nga fjala truall, rrodhi fjala shqipe - truaj, (truemja, i/e trueme, tė truem, i/e trum-i-ja – gege-shqipe), qė kanė kuptimin i/e/tė mallkuar, e truan – e mallkon, e namė, i truemi-i mallkuemi- i namuni. Shprehjet shqipe: e trou buka / e mallkoi buka / i ka tru trolli dhe e lėshuan vendin / troje tė truara / trualli i truar / ai gjith ditėn e lume veē truan e rredhon (namė) / ai/ajo ėshtė trup i truar / mos e truaj sofrėn e bukės / mos e truaj djalin ashtu bre? / ai/ajo ėshtė njeri i truar / vet e trove dhe tash rri / ai/ajo/ata/ato janė tė truar pėr s’gjalli e pėr s’dekni / droj se vet e troi dhe ashtu i erdhi puna / Trumja – Truemja – Truamja si emėr, etj.



    Fjala shqipe troll, trolli, ėshtė poaqė e lashtė, si toponom i rrethimit tė banėsės, shtėpisė, toka rreth shtėpisė sė banimit tė njeriut – sa qė vet rrėnja e kėsaj fjale – tro (apo tru, sikur e kemi nė rastin e prejardhjes sė fjalės – etrusk, nga truall troje, nga trolli i Trojės illire) – kjo rrėnje – tro ėshtė fjalėformuese e shumė emėrtimeve i.e. edhe PIE dhe nė pėrmasa tė pėrgjithshme tė Linguistikės Gjenerale, ku e hasim nė leksikun e pėrgjithshėm botėror: trop, tropik, tropikal-e, an-trop=njeriu, metropol-i-e-et, metropolitan, antrope, antropolog-u-e-et-ėt, Antropologjia, antropologjetik, antropomorf, Tropoja toponom shqiptar, tropojan, tropojas, tropojanėt etj., ku vetėm shqipja ka mundėsi spjegimi ethymologjik pėr tė gjitha kėto fjalė gjenerale, tė shkencės dhe linguistikes botėrore. Deshtėm e s’deshtėm udha ėshtė e hapur pėr tė gjitha gjuhėt.



    Sparta illire. – Etnonomi - spartian

    Askund derisot nė leksikun e gjuhėve i.e. si nė atė shkencor e historik dhe hstoriografik, nuk pėrmenden toponomet – Troja e Sparta dhe etnonomet – trojan e spartian - si fise illire, kur ato ishin etnogjenetikisht, dy fise illire, me tė cilėn gjuhė tė lashtė skipe-illire, vėrtetohen pėrmes ethymologjisė sė vet etnonomeve dhe toponomeve nė fjalė.

    Emri – Spartė – Sparta qė njihet kryesisht nė Luftėn e Trojės, tė cilėn e pėrshkruan Homeri nė veprat Illiada e Odhisea, poashtu edhe vet Virgjilli nė Eneida – poashtu edhe nė histori si shkencė shoqėrore – ky emėr ėshtė me ethymologji shqipe tė pakontestueshme.

    Fjala – spartė – sparta ėshtė njė fjalė shqipe, e cila edhe sotekėsaj dite flitet nė shqipen e vjetėr, si fjalė me kuptim tė pastrimit, spastrimit – shpartimit herrjes sė bimėve nė kopsht, herrja apo spartimi i lehės sė qepve, spartimi i bimėve nė arė gjatė prashitjes, qė sot ka mbetur nė pėrdorim vetėm pėr botėn bimore, ku kuptohet rrallimi i bimėve nė kopsht, spartimi i bimėve pėr tė dhėnė fryte sa mė tė mira – kur kjo fjalė ishte dikur nė Spartė si spastrim i rodit tė njeriut. Spartianėt spartonin fėmijėt e tyre, duke i mbytur ata fėmijė mėnjėherė pas lindjes, me tė meta psiko-fizike, me qėllim qė mos ta humbin rodin, sojin e tyre – por t’i lėnė tė jetojnė vetėm tė zgjedhurit, tė spartuarit ata fėmij tė shėndoshė tė porsalindur, qė tė bėheshin djem, burra e gra luftėtare, sa mė komplete si personalitete, tė shkathėt pėr punė e pėr luftė nė mbrojtjen e atdheut. Ky ishte principi spartian i kohės, pėr atė edhe vet emri, si etnonom – spartian, si dhe toponomi Sparta u formuan fono-morfologikisht nė bazė tė veprimit tė tyre konkret nė spartimin e popullit, veēanėrisht nė spartimin e fėmijve tė tyre. Ashtuqė, fėmia spartian, posa mbushte 7 vjet shalonte kalin, hudhte shigjetėn, stėrvitej ushtarakisht dhe nė moshėn 12 vjeēare, ai ishte ushtar spartian.



    Spartim domethėnė rrallim – spartim – rrallim, herrje – sparton – rrallon, spartoj - rralloj ku kemi disa shprehje shqipe: i kam spartue qepėt, lehen e qepve / e kam spartu arėn me kuptimin e rrallimit tė bimėve me qėllim qė ato tė japin sa mė shumė fryte, si tė lira, tė rralla nė mes tyre nė kopshte, ara etj. spartoe arėn nėse don me tė dhanė bukė / ara e spartume jep bukė / ara e paspartume nuk jep mjaft bukė / spartoe atė kopsht, se tu ka ba therra / nė arė shtine anmikun me prashitė – se e sparton arėn dhe ara jep bukė / shpartoe kopshtin / shpartimi i bimėve jep fryt etj.

    Poashtu e kemi edhe fjalėn tjetėr shqipe, nė kuptimin e spartimit, shpartimit – shpartallim-i-e-et, shpartalloj, shpartallues, shpartallon, shpartallojmė / shpartallimi i rrethimit – ēarja e rrethimit / po ē’e ka shpartallue / e ka shpartalluar / tė shpartallon do tė thotė tė shkatėrron, tė ēanė, tė shkyen etj. qė sot ėshtė nė dy rastet e shqiptimit qoftė me fillesėn, apo tingullin s – apo me dytingullorin sh por, qė ka kuptimin e njejtė pėr fjalėn – spartė, sparta, spartimi, spartohet.



    Njohje paraetruske. –



    Eneu trojan, ishte mbreti i Trojės (Troada) qė nė bazė tė kėtij emri me ethymologji shqipe-illire - ishte fisi illir qė besonte nė Hėnė, pėr atė edhe e kishte emrin Hėnee - Enee, Eneu (me shėmangien e nistores H i.e.), ku prej tij rrodhėn enejtė, pra fisi trojan illirian hėnejtė – enejtė, qė tėvona pas kalljes sė Trojės, nė mungesė tė tyre, si popull i pakėsuar, formuan lidhjen e pėrbashkėt hėnhelleje, si fisi i bashkuar illirian – Hėnhellejtė, tok me Thaullantėt, qė njihen sot si fise (para)historike illire (Enhellejtė-Enkelejtė e Taulantėt) deri nė vendosjen e tyre nė brigjet adriatike.

    Etnonomi - akej



    Me shkrirjen e hėnejve (enejve) nė njė bashkėsi fisnore illire me hellejtė, si fis trojan nė Trojė me emrin hėnhellej - formuan njė nga kulmet e kultit tė kulturės, shkencės dhe artit illir tė kohės, kėshtuqė, tash kemi ardhjen e grekėve, nė Trojė (gjysma e parė e mijvjeēarit tė dytė p.e.r.), tė cilėt morėn kryekėput emrin e mėvonshėm – hellej – hellen duke pėrvehtėsuar gjuhėn e kulturėn dhe historiografinė hellene-hillire, (si dy fjalė tė sė njejtės gjuhe ku tregon ana fonomorfologjike e tyre) as pa ditur pėr ta spjeguar nė atė kohė, as vet kuptimin e artit e tė kultit tė kulturės illire. - Por qė me njė emėr karakteristik, emri i grekėve tė parė, ardhės nė brigjet egjeane ishte i marrur mė vonė nė bazė ethymologjike me kuptimin e guximit tė njeriut – si guxim – na del pėr grekėt emri i tyre si etnonomi i parė, emri akej, akejėt. Ku vet kuptimi i kėtij emri akej lidhet tėvona me emrin akil, me impresion nga emri i heroit tė Illiadhės homerike Akili – si akil- (akej, akejtė, ėshtė shumėsi i emrit nga emri – akil- aquilla – shqipja). Pra, qė ky emėr ethymologjikisht lidhet me emrin aquilla, si emėrtim me kuptimin e skipes, e shqipes, tė shqipes, bij tė shqipes, ku vet emri Aquilla, ėshtė emėrtimi i hershėm me kuptimin Shqipja – si etnonom nė rastin nė fjalė, me prejardhje ethymologjike tė lashtė skipe thotishte.



    Semantika etruske. -



    Gjuha e kultura e truallit tė Trojės – nė kuptimin mė tė ri tė kohės si gjuha e kultura etruske ku vet shprehja e fjalėve tė tilla e truallit tė Trojės kjo shprehje fshehet nė fjalėn etrusk – si gjuhė e kulturė pellgazgjike, vėrshoi si tallaz deti Apeninet, duke formuar njė etnitet tė ri tė kohės – qė tėvona tė vijė e tė zgjėrohet deri nė rrjedha antroponomesh, toponomesh, patronomesh, hidronomesh dhe bionomesh nė pėrgjithėsi – duke vėndosur njė themel pėr kulturėn dhe historiografinė romake.



    Fjalėt etrusk – etrosk – etrur – etrurėt si kuptim pėr etnonomin nė fjalė janė me pėrbėrje antroponomike ardhėse, deri tek toponomi i njohur Etruria. Vet ethymologjia e emrit si toponom – Etruria ėshtė emri toponomastik i etnonomit – etrusk – Etruria – toka etruske, etruskane, ku vet edhe kjo fjalė etruskane na vie ne deminutiv tė shprehjes logjike etruskan nė kalimin alternomik nė etroskan – ku me shėmangien e tingullit r dhe tė fillesės – tingullit e – na rrjedhė fjala toskan, nga alternomi i tingullit u nė tingullin o – respektivisht, sikurse qė e kemi kėtė ndryshim tingullor tek emrat me kuptim tė njejtė shqip – truall – troll – trualli – trolli – trualli – troje nė shumėsin e emrit, pra na rrjedhė toponomi tjetėr – nga etruskan – etroskan – toskan – Toskana, qė ėshtė vet emėrtim i rrjedhur nga vet emri i ardhur nga etnonomi – tosk – toskė – Toska, Toskėt, nga vendi amė Toska – Toskėria, si toponom pėr vendin e toskėve arbėrorė dhe dialekti i shqipes Toskėrishtja.



    Poashtu, nga vet ky emėrtim etrusk nė kuptimin etrosk na rrjedhė emėrtimi trosk - troskė, troskėt me njė largim etnogjenetik duke formuar e riformuar fise tjera.



    Nuk mendoj se disa pėrkufizime ethymologjike tė derisotme pėr prejardhjen e emrit etrusk kur thonė disa se ky emėr vie nga shprehja e truska – me kuptimin e shtypka – si formė linguistike e dalur nga pesha e hidhur e robėrisė, e truska – e shtypka robėria - nuk besoj qė kjo theori, tė jetė frytdhėnėse pėr njė ethymologji tė saktė, reale, tė prejardhjes sė vet emrit – etrusk. Ky mendim ethymologjik si theori, ndoshta ka mbretėruar tek disa ndikime tjera multietnike, nė Itali, duke menduar se edhe vet trevat arbėreshe, janė si pjesė e vuajtjeve ekzistenciale dhe ėshtė fjala pėr mospėrkrahjen ndaj arbėreshėve, nė njė shoqėri tė tillė, pėr tė mbetur Jugu i Apenineve, si edhe vet Italia Jugore, si pjesė mė e pazhvilluar ekonomikisht dhe industrialisht. Dihet se, kjo situatė ekzistenciale, rrodhi nga ndikimet e popujve veriorė gjermanik, duke industrializuar me shumė pjesėn veriore, qė Veriu italian tė jetė mė i zhvilluar.



    Pėrkundėr, ballafaqimeve etruske me popuj e kultura tjera, nė shumė shkrime linguistike, filologjike, thuhet se disa dyshojnė nė prejardhjen etnogjenetike etruske, nga illirėt, edhepse, dihet se: etruskėt, paunėt, mesapėt, venetėt, etj., qe nga fiset e hershme dardhane – galabrėt e paunėt, si fise ardhėse nė Apenine, gjatė dyndjeve dardhane illire, nga veriu ballkanik, kah jugu, pėr nė Apenine, tej Adriatikut, si dyndje adriatike dardhane – kėto dyndje e tregojnė si dėshmi historike prejardhjen illire tė etruskėve – si dhe gjuha etruske ishte gjuha illire, si gjuhė e kulturė dhe etnologji illire – ajo ishte vet – gjuha e kultura illiro-pelgazgjike.



    Spjegimi i mbishkrimeve etruske – mesape, paune, venete etj. nė gjurmimet ethymologjike, gjatė ekspeditave arkeologjike, tė linguistėve europian, nė gjetjen e atyre epitafeve, epigrameve, mbishkrimeve tė varrezave, shkrimeve nė stoli ari e nė monedha tė gjetura nė varreza – tė gjithė erdhėn nė pėrfundim, se vetėm pėrmes rrėnjeve tė shqipes sė vjetėr, mund tė dėshifrohen e tė zbėrthehen ato mbishkrime tė lashta dhe tė spjegohen ekzakt – sepse asnjė gjuhė tjetėr nuk ka mundėsi spjegimi tė tillė.

    Shih: ekspeditat - Theodor Mommseni (1850) duke studjuar mbishkrimet mesape, ai arrijti nė pėrfundimin mbi lidhjet e mesapishtes me illirishten dhe me shqipen “Dialektet e Italisė sė Jugut”, sikurse edhe nė veprėn “Historia e Romės”. Poashtu, linguisti gjerman S. Buge, duke argumentuar pėr zbėrthimin e mbishkrimeve mesape, “duhet tė shfrytėzohet Shqipja pėr tė kuptuar ato mbishkrime” dhe duke ardhur nė pėrfundim nė studimin “Mesapishtja dhe Shqipja” ai zbulon se ekzistojnė njė seri pėrputhjesh midis gjuhės sė mesapėve tė lashtė dhe tė Shqipes sė sotme, si nė aspektin evolutiv fonetik poashtu edhe nė leksik. Paul Kretchmer-i njė nja linguistėt mė tė mėdhėnj dhe hellenistėt mė tė spikatur “Hyrje nė historinė e gjuhės greke” (1896) ku trajton problemet e illirishtes dhe ngjashmėrinė unikate me Shqipen e Mesapishten, por si lidhje tė veēanta i argumenton ato lidhje me Venetishten – duke argumentuar pėrhapjen e illirishtes sė lashtė nė dy anėt adriatike, na jep njė konkludim tė qartė pėr njė lidhje etnogjenetike: etruske, etrure, mesape, paune, galabre, kalabreze, venete, dardhane, trojane – illire!



    Ėshtė interesante njė legjendė nga vet Virgjilli, ku na pėrshkruan njė lidhje gjenetike, nė mes tė etruskėve, dardhanėve dhe trojanėve, nė tė cilėn thohet se: gjurmėt e dardhanėve janė tek paraardhėsit e tyre, me Dardhanusin dhe Trojanėt. Sipas vlerėsimit tė traditės romane, Dardhanusi ishte i Biri i Zeusit dhe Trojanės – i cili u martua me bijėn e mbretit tė Frigisė – me princeshėn Bateia. Dardanusi e themeloi qytetin e lashtė Dardhania, nė zemėr tė fisit frigian illir me njė dekret pėr atė tokė, krahinė, qė ia dhuroi i ati i shoqes sė tij.

    Eneu trojan ishte pasardhėsi i Dardhanusit, ku pas kalljes sė Trojės, mori njė pjesė tė popullit me vete, tė cilėt shtegėtuan nė Apenine.



    Legjenda e lashtė pėr Trojėn.-



    Legjenda pėr Trojėn iu ka interesuar shumė dietarėve e studjuesve botėrorė, tė cilėn e vuan nė shqyrtim analitik, hellenistėt dhe linguistėt e historianėt i.e. Ajo qė zgjon mė tepėr interesim dhe qė i pėrket mė shumė realitetit historik ėshtė subjekti etnografik, se emri Troja lidhet me dardhanėt e Dardhaninė:



    Dardhanusi i Biri i Zeusit dhe i nymfes Elektra, erdhi nga Samothrraku dhe qėndroi njė kohė tek mbreti i Frigisė illire. Dardhanusi me aftėsitė e tij, me shkathtėsinė, bukurinė, maturinė e tij si bir Zeusi, fitoi admirimin e frigėve e sidomos nė veēanėti fitoi adhurimin e princeshės sė bukur Batea e cila ishte e bija e Teucerit – birit tė Skamandrit nga Kreta dhe i nymfes Idaea. Teuceri qė e adhuroi aqė shumė Dardhanusin, si bir zoti, si njeri dhe si dhėndėrr, ia dhuroi me njė dekret ligjor tė kohės disa troje pėr ta themeluar tėvona qytetin Troja, tok me njė krahinė pėrrreth saj, tė cilėn pas vdekjes sė Teucerit, Dardhanusi e quajti krahina Dardhania.

    Dardhanusi e Batea vuan themlet e gurit tė trojeve tė shtetqytetit Troja, vuan vulėn e themelimit tė saj – ndėrsa, Hellena e Agamemnoni vuan vulėn e shkatėrrimit, nė kohėn e mbretit Eneu ku ndodhi Kallja e Trojės – si ngjarje historike, tėvona me ikjėn e Eneut tok me njė pjesė tė popullit trojan pėr nė Apenine – vie filli i njė historie tė re, me formimin e emrit tė ri, etnonomit - etrusk dhe tė qytetit dhe krahinės Etruria.



    Etrurėt lidhen etnogjenetikisht me Trojėn dhe vet emri – etrur, lidhet me emrin Troja.



    Nė fillim tė shek.XX-tė tė erės sonė, studjuesi i njohur – Karl Georg Brandisi – shkroi nė veprėn “Historia e Botės”, Londėr, 1902, fq.48,- “Trojanėt tė cilėt banojshin afėr Propontit dhe nė veri tė malit Idae (sipas emrit – Idaea) i pėrkasin grupit etnik frig. Nėse, vendbanimet, qė Schlieman-i i zbuloi, ato i pėrkasin njė popullėsie tė vetme, e cila duhet tė ketė emigrua aty rreth vitit 3000 p.e.r.”.



    Deri nė kohėn e zbulimeve tė Schlieman-it, Troja ishte vetėm njė legjendė e thurur me romancė e dramė. Bukuria natyrore dhe e njerėzve tė saj, gjaku i vrullshėm, trimat e vėrtetė, kuajt e shkathėt, anijet madhėshtore me vela, zjarri i dashurisė, shpatat e hekurit e tė bronzit si vetėtima rrufeshė, nymfat e perėnditė – u sharruan nė shkatėrrim, kah viti 1250 p.e.r. Homeri, nė Illiadė jovetėm qė e bėri tė pavdekshme legjendėn mbi Trojėn – kur tėvona perėnditė e Olympit illirik, i gjetėn grekėt dhe i pėrvehtėsuan, - por Homeri iu krijoi interesim shkrimtarėve dhe dietarėve, tė cilėt legjendėn e Trojės – e morėn si realitet historik, duke zbuluar fshehtėsitė e njė prej historive mė tė njohura tė botės! Nė kėtė kontekst historik, jovetėm hellenėt e hellenistėt, por edhe romakėt tėvona, edhe bizantinėt, ranė nė kėtė kurthė hermetike trojane! Troja ishte njė qytet aty ku ndodhet sot qyteti turk Hisarllik.



    Sipas dietarit Schlieman-it – bazuar nė hulumtimet arkeologjike tė Trojės sė lashtė, qyteti duket se shumė herė u shkatėrrua dhe u rindėrtua nė poato themele, dhe ai gjeti njė varg shtresash apo qytetesh tė ndėrtuara e tė rindėrtuara njera mbi tjetrėn – si ndėrtime shtresore, nė Trojė!

    Dr. Fuertwangler-i, pėr ndėrtimin e Parė tė Trojės thotė: “Llogaritet se Troja u krijua aty kah milleniusi i Tretė p.e.r. – por, sipas dokumentimit arkeologjik, ka tė ngjarė, qė Troja tė jetė ndėrtuar edhe para milleniusit tė Katėrt p.e.r. – edhe kur dihet kjartė, se Trojanėt, pėrdorshin veglat e bakrit (Cuprum) dhe pėr bakrin dihej 7.000 vjet para erės sė re!”



    Me ardhjen e trojanėve nė Apenine, nė Sicili e treva tjera tė Italisė sė sotme, ata bartėn gjithė kulturėn e historiografinė e lashtė dardhane trojane, kultet, besimet, gjuhėn, doket e zakonet, tė cilat tėvona u mishėruan me njė kulturė tė re tė kohės - pėr tė mbetur tek pasardhėsit enean trojan gjuha e kultura latine-romake, e gjuha e sotme italiane, si rrjedhė etruske – illiro-pellgase mediterrane.



    Gjuha e kultura etruske edhepse ndryshoi nėpėr kohė nga ajo trojane, nė esencė mbeti kuptimi i njėsisė linguistike nė antroponomi, toponomastikė, si formim i njė gjuhe simotėr latine dhe vendasi i ardhshėm apenin, gėrshetoi lidhjet linguistike, me vet kuptimin e emrit – latin – me domethėnien filozofike – la atin – ku nėnkuptohet shpreja e La Atin. Nga folja La nė aorist, prej foljes me lanė – rrodhi nyja e parme e fjalėve latine dhe e shumė gjuhėve latine tė sotme – La – si edhe nė format tjera identike gramatikore la, le (les) si kuptim i lanjes – la libertee, la famiglia, la mere -le pere – les enfant, fr. La parole, sp. etj. deri tek gjuhėt e sotme latino-amerikane.



    Interesante janė krahasimet e disa paternomeve, i.e. sikurse emri – at – baba, nė disa gjuhė:



    Shqip – at-i

    Etrus. – apa

    Greq. – appa

    Latin. – pater

    Gotik. – fadar

    Irl. Vj. – athir

    Armen. – hayr

    Sanskrit. – pitar

    Tokarisht: pacar

    i.e. .......... phater



    Kurse me rėndėsi tė veēantė, mund tė analizojmė fjalėn ar e cila nė shqipen formoi emėrtimin arbėn-arbėr – Arbėria – si kuptim i fjalės ar(ė) ara e bukės, qė e kemi, pėr fjalėn pllugim, lavrim nėpėr disa gjuhė i.e. e botėrore:



    Ar – pllugim, lavrim (lėrim), me lavrua arėn me pllug



    Etrusk: ar - me ba, me mbarua, pėr tė bėrė

    Latin.: arare

    Breton: arat

    Greq.: aroo

    Gotik.: arjan

    Lituan.: ariu

    Ang. : plough (direkt nga fjala shqipe, emri pllug-u, mjet lavrimi nė arė)

    i.e. : ary



    Tė gjitha kėto fjalė nėpėr kėto gjuhė flasin pėr pllugim, lavrim tė arės dhe kaq ngjashmėri fonomorfologjike kanė ndėrmjet veti, tė cilat mė sė miri rrėfejnė pėr njė gjuhė tė pėrbashkėt i.e. e mė gjėrė... ku lidhet kuptimi i emrin – ar(ė), shqipe arbėrore, nė tė gjitha kėto raste komparative linguistike.



    Toponomet etruske, si emėrtime qytetesh spjegojnė prejardhjen etruske tė sotme linguistike, tė toponomeve, e si emra gjeografik italian: Achra – Acerra, / Adria, Atria, Atra – Adria, Atria / Aret – Arezzo / Atina – Atina / Felsina – Bologna / Velsu, velsna, velzna – Bolsena / Uvilla – Boville / Cale, cali – Calvi / Capua - Capua / Chaire, cisra – Cervetri / Ceisna – Cesena / Clesvin – Chiusi / Spina - Comacchio / Cura – Cori / Curt, cortun – Cortona / Cusa – Cosa / Frentina – Ferentino / Vi(p)sul – Fiesole / Felcina – Fogligno / Kavi – Gabi etj.



    Ndėrsa, tek besimi etrusk – etruskan qėndrojnė disa forma alterfonike, nė pėrcaktimet e emėrtimeve tė perėndive tė lashtėsisė, ku me njė ndryshim fonetik, na japin identitet linguistik me perėnditė e popujve tjerė tė lashtė: Apolloni – zoti i dritės, thirrej Aplu, Apulu, Alpu. Silvanus – zoti i fushave dhe i tė lashtave, Palo – shpirti i plleshmėrisė, i venės, Tinia – zoti i bubullimės, shiut, Teramo – Mekuri, Turan – Urania, Turmus – Hermesi – zoti i fshehtėsisė, Turanna – Venus – Afrodita - Venera e deri tek mythologjia moderne Toskane - Siero etj.



    Mendoj tė shtojė diēka mbase, pėrkundėr mendimit tė disa linguistėve, qė ethymologjinė e toponomit – emrin e qytetit – Tiranė-Tirana (kryeqyteti i Shqipėrisė) – qė e lidhin me toponomin Teheran – Terhana - karakteristike ėshtė pėr mendimin tim emri i perėndisė Turanna – Afrodita – Venus – Venera – qė mendoj tė jetė vet pėrcaktimi i toponomit – Tirana – ku me ndryshimin fonetik tė tingullit u nė i - rrodhi emri Tiranė – Tirana me ethymologji etruske – Turanna – Tirana.

  16. #16
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – PELLAZG

    ETNONOMI - PELLGAZ





    Gjuha e natyrės dhe natyra e gjuhės. -



    Shqipja ka fuqinė e gjuhės sė natyrės sė saj fono-morfologjike e semantike ta pėrcaktojė emrin e paraardhėsve illir pellgazgjik. Pėrderisa pellgazėt janė paraardhėsit e illirėve dhe shqiptarėve, vetėm Shqipja e spjegon lashtėsinė e saj. Bindja e realizuar shkencėrisht, pėr origjinėn pellgazgjike tė popullit shqiptar, fuqizohet pėrmes gjuhės sė natyrės tė Shqipes!



    Fjala qė u krijua nė njė gjuhė, nuk mund tė hulumtohet me preardhje nga gjuhėt tjera. Vetėm gjuha qė e krijoi njė emėrtim si fjalė - ajo ėshtė gjuhė amtare e saj e cila mund ta spjegojė fono-morfologjikisht, semantikisht dhe ethymologjikisht atė fjalė.



    Gjuha e pėrsosur ėshtė ajo gjuhė qė i ofrohet mė sė afėrti vet gjuhės sė natyrės, sepse gjuha mė e pėrsosur ėshtė gjuha e natyrės. Ajo gjuhė qė e spjegon gjuhėn e natyrės ėshtė gjuhė e spikatur – spikje skipe, dhe po ajo gjuhė mund tė jetė Ama e gjuhėve tjera tė formuara, si gjuhė amtare e njė grupi gjuhėsh – e deri tek Gjuha e Parė!



    Njė fjalė qė ėshtė krijuar nga njė gjuhė, nuk mund tė kėrkohet me ethymologji nė asnjė gjuhė tjetėr, por vetėm nga Gjuha Amtare qė e krijoi, vetėm ajo gjuhė amtare ka fuqi spjegimi nė domethėnien e saj!

    Tash, cila ėshtė ajo Gjuhė Amtare qė e krijoi njė fjalė, si emėrtim – dihet kur provohen gjuhėt kryesore, nėse kanė fuqi spjegimi fono-morfologjik dhe cila mund ta spjegojė kuptimin e asaj fjale si emėrtim.



    Emri i cili u krijua nga njė gjuhė, si fjalė, kompozitė, fjalė e thjeshtė apo e pėrbėrė, nga gjuha amtare rrodhi, u formua nė bazė tė tingujve, diftongjeve, rrokjeve, si kontest morfologjik, leksikor qė e pėrkufizon, objektin, subjektin, fenomenin natyror, emėrtimin antropologjik, toponomastik, - hidronomin, etnonomin, botanomin, zoonomin – bionomin nė pėrgjithėsi etj., ku si pėrgjegjese ato emėrtime (nomime) na japin vet kuptimin e tyre vizual, audio-vizual, kuptimin si emėr konkret apo si emėr abstrakt – qoftė i natyrės sė gjallė apo i natyrės sė vdekur - dhe qė i ofrohen mė se afėrti vet gjuhės sė natyrės, prej tė cilės u krijuan tingujt e parė, diftongjet e rroket natyrore!



    Emri formon foljet e pjesėt e tjera tė ligjeratės gramatikore, pra, emri emron, apo nomi nomon nomin, pėr atė edhe themi emri emron emėrtimin, si pėrkufizim formulues, duke na dhėnė formulėn e emėrtimit. – Njeriu, me gjuhėn e tij – u bazua nė gjuhėn e natyrės, nė formėn, vetitė fizike, vetitė psikike, veprimin, ndikimin, pėrsosshmėrinė, pozitėn, shprehjen e vet figurative apo zanore, tingėlluese, artikullimin e vet, apo paartikulimin, konkretitetin e abstaktitetin e objektit, subjektit, fenomenit, me pėrcaktimin pėrmes njė pėrgjegjėsje tė tij, tė saj, tė tyre si grup elementesh, apo si njė tėrėsi gjenerale qė ka objekti, subjekti apo vet fenomeni natyror, me pėrcaktimin e qenieve tokėsore vepruese natyrore dhe hapėsirės universale.



    Pėrderisa dihet shkencėrisht se emėrtimi I popullit tė parė njihet si populli I pellgut tė ujit, populli I pellgut tė detit dhe nuk thohet – populli I pellagut tė detit – atėherė nuk mund tė vie ethymologjia e emrit nga fjala – pellag – por nga fjala – pellg – pellgu I ujit, pellgu I detit dhe si emėrtim duhet tė pėrcaktohet etnonomi – pellgaz – populli pellgaz, pellgazėt, gjuha pellgaze – Pellgasishtja, kultura pellgaze, historiografia pellgazgjike, popujt pellgazgjik, ndėrsa si toponom – Pellgania-Pellgazia.



    Emri – pellazg si emėrtimi i njeriut tė popullit tė pellgut tė ujit, rrodhi nga fjala pellgase - pellg – pellgu (trajta e shquar), pellgjet (shumėsi) – me tė cilin kuptohet pellgu i ujit - nga gjuha amė e cila e krijoi si spikje skipe illire pellgazgjike dhe se duhet tė jetė fuqimisht si emėrtim i drejtė – pellgaz. Ndėrsa si emėrtim - pellazg mbeti nė shkencė nga gjuhėt greko-sllave si deformim i vet emrit nė fjalė si etnonom – pellazg dhe toponom – Pellagonia. Poashtu, edhe fjalėformimi – arkipellgu, si pellgu I ndėrtuar afėr ujit, me banime njerėzish - arkipellg ėshtė edhe njė deformim fono-morfologjik si arkipelag – pellgu arkitektural – arkipellgu.



    Emrin – pellg-u kanė tė drejtė ta thonė secila gjuhė sipas natyrės sė saj linguistike, por ethymologjinė e fjalės e nxierrim nga gjuha Amė nga u krijua, duke shprehur vet gjuhėn e natyrės.



    Pellgu dhe Arkipellgu janė dy fjalė me burim nga e njeta rrėnje fjale, pra, nga rrėnja pellg – pellgu i ujit si fjalė shqipe edhe e sotme ballkanike.

    Fjala arkipellg-u na pėrkujton arkitekturėn e hershme pellgase – pellgasėt si arkitektėt mė tė hershėm tė Antikuitetit deri tek pellgasėt si arkitektė tė Akropolit tė Ethanės (Athinės, Athenės), arkitektėt e Kullės sė Babillonit, Hillionit e deri tek ndėrtimet e njohura edhe tė vonshme tė Konstantinopolit, Arena e Romės, Arena e Pullės, arkitektėt e amfitheatrove nė natyrė: Theba, Kollosi i Rodit (Rodosi), nė Sicilia, Apollonia, Butrinti etj. Dhe e gjithė struktura arkiteknike e tyre ėshtė e njejtė, kudo qė ndodhen edhe sot si monumente tė arkitekturės sė lashtė tė antikuitetit botėror.

    Pellgazėt njihen sot etnit e arkitekturės nė rrafshin trekontinenal: Azi Perėndimore, Afrikė Veriore dhe Europė Jugore.



    Nė bazė tė studimeve etnogjenetike tė sotme dhe tė kaluara, shqiptarėt njihen pasardhėsit e illirėve tė lashtė, kurse vet illirėt njihen si pasardhėsit e pellgasve tė stėrlashtė, si populli I pellgut tė ujit. Prandaj, shqipja e vjetėr ka tė drejtė pėr gjurmimin ethymologjik tė vet emrit – pellazg, siē thohet sot nė shkencė. Shqipja si bija e drejtpėrdrejtė e Illirishtes dhe Pellgasishtes sė stėrlashtė, ka mundėsi tė ndihmojė nė pėrcaktimin e fjalės – pellg-u pėr tė mos humbur kohė e hapėsirė shkencore, nė hulumtimin rreth prejardhjes sė vėrtetė tė fjalės, qė tė mos mbetet edhe mė tutje si emėr I papėrcaktuar emri – pellazg.



    Pėrkundėr tė gjitha shkrimeve antike, tek authorėt e lashtė: Herodoti, Homeri, Hesiodi, Hekateu, Dionisi I Halikarnasit, Straboni, Ptolemeu etj., e tek authorėt e shekujve tė shkuar dhe deri tek authorėt e sotėm – kemi shumė kontradikta lidhur me pėrcaktimin e emrit – pellgas ngase nuk u filluan studimet ethymologjike tė emrit nė fjalė, pikėrisht nga gjuha amtare, prej sė cilės rrodhi etnonomi – pellazg, si nga emrat mė tė lashtė tė Linguistikės Gjenerale, qė na lidhė me popullin e pare, respektivisht edhe me gjuhėn e parė tė njeriut.



    Pėrderisa ka ekzistuar populli I pellgut tė ujit atėherė medoemos do tė ketė ekzistuar edhe gjuha e popullit tė pellgut tė ujit – gjuha pellgaze - Pellgasishtja



    “Njoftimet e authorėve tė vjetėr pėrkojnė nė njė pikė tė rėndėsishme, nė faktin se ata mohojnė ēdo lidhje midis pellgazve dhe fiseve tė mėvonshme hellene, pėrderisa, pellgazėt I bėnin vėndas…, kurse, Hellenėt ishin tė ardhur” (Historia e Shqipėrisė, Tiranė, fq. 49). Lidhur me ketė, studjuesi Muzafer Xhaxhiu, thotė:”Nė saje tė arritjeve tė Historiografisė, tė gjuhėsisė dhe nė veēanėti, tė arkeologjisė sonė nė ēėshtjen e autoktonisė dhe tė kulturės sė kombit shqiptar, ėshtė vėrtetuar katėrcipėrisht, se banorėt e lashtė tė vendit tonė, kanė qenė illirėt dhe se shqiptarėt janė pasardhėsit e tyre. Kėto arritje, kanė ēarė tashmė rrugėn, pėr tė bėrė kėrkime dhe hulumtime tė mėtejshme, pėr tė arrijtur tek pellgazėt”, kėshtuqė vetėm shqipja, mund tė na japi fakte reale pėr pėrcaktimin e emrit – pellazg, si lidhje etno-linguistike shqipe – illire – pellgase.



    Homeri hillir – paraardhėsit e illirėve tė lashtė I quante ‘pellgazėt hyjnorė’ atėbotė kur nuk kishte spekullime greko-sllave nė historinė e lashtėsisė dhe pėrvehtėsime ashtu sikur edhe ai vet u pėrvehtėsua e sot njihet gjojasi poet grek, kur nuk ishte, sepse nė kohėn homerike, grekėt porsa erdhen nė Ballkan. Vet Homeri thoshte se “jam nga zoti pellgas” dhe tė gjitha personazhet e vepave tė tia “Illiada” e “Odhisea” janė heronjt e lashtėsisė illiro-pellgazgjike: Akili, Hektori, Priami, Paridi, Asaraku, Odhiseu, Penellopa (ku vetėm shqiptarja e priti burrin 20 vjet, ashtu si e priti nė shumė raste tė dokumetuara me fakte konkrete deri nė kohėn tonė).



    Emri – pellazg si etnonom me tė cilin paraqitet populli I pellgut tė ujit, e qė nė shkencėn tonė tė sotme, ėshtė hipothetizuar me prejardhje linguistike nga gjuha greke - pelagos – me kuptimin njerėz tė detit, apo rrafshinė uji, nga fjala pelargos = lejlek gjoja si njerėz shtegėtarė, kjo ėshtė mė tepėr se njė ėndėrr spekuative pėr t’I hedhur hi syve botės, nė mungesė tė spjegimit shqip, pasi derisot nuk kishte ndonjė hipothezė shqipe tė shtruar botėrisht. Fjala greke pelagos – ka tė bėjė me fjalėn – pelargos=lejlek, kanjushė, por, jo me emėrtimin e popullit tė pellgut tė ujit – pellgaz, pėllgazėt dhe greqishtja nuk mund ta spjegojė emrin – pellgas – pėrmes fjalės – pelazg, qė mundėsia pėr gjurmime ethymologjike nė kėtė rast, nuk ta mbushė mendjen edhe kur dihet se grekėt e pellgazėt nuk kishin asgjė tė pėrbashkėt. Kjo farso u bė duke insistuar ne greqishten e vjetėr, e cila u formua vet nga gjuha illire me ndryshime fono-morfologjike e sufiksive – os, gjoja pėr tu dalluar si njė gjuhė nė vete! A nuk ėshtė qesharake tė krahasohen kėto dy fjalė – pelagos e pelargos, gjoja pėr ethymologji shkencore pėr emrin – pelazg – pellgaz, kur dihet se njera fjalė – pelagos, ėshtė kuptimi I rrafshinės sė ujit, kurse, tjetra – pelargos, ėshtė pėrcatimi nė greqishte I emrit – lejleku, kanjusha dhe gjoja merret si deminutiv shtegėtimi I atij populli tė pellgut tė ujit? Ēfarė kuptimi ka kanjusha nė rrafshinė uji - me pellgun e ujit, tokėn, e tėvona, arkipellgun, nė tė cilin jetoi njė popull me emrin e poatij pellgu – pellgaz?



    Ethymologjia e emrit grek – pelargos. – Nė vend qė tė pėrcaktohet emri – pellgaz (pelazg) nga fjala greke – pelargos = lejlek-u, mund tė vijmė nė njė pėrfundim ethymologjik shqip, se kjo fjalė mund tė sjegohet pėrmes shqipes.

    Mendoj se, vet fjala greke – pelargos = lejlek-u, ėshtė me ethymologji shqipe, ku formohet nga dy rrėnje fjalėsh – pe + larg + os = pelargos, qė diftongu fillesė – pe – I kompozitės nė fjalė, ėshtė marrė si diftongu qė difton emrin – pellg-u, ndėrsa pjesa e dytė e emėrtimit – larg – kuptohet ndajfolje mėnyre - larg, respektivisht, si folje: largoj (unė), largon (ti), largon (ai, ajo), largojmė (na), largoni (ju), largojnė (ata, ato). Apo, largohem, largohesh, largohet (njajėsi) – largohemi, largoheni, largohen (shumėsi). - Kurse si emėr: largim-I-e-et, I,e,tė larguar, I,e,tė larguarė-a-at-et-it, larguar, me kuptimin e emėrtimit tė shpendit tė largėt – lejlekut, kanjushės, si zog shtegėtar I largėt, nga pellgu larg-pelarg – pelargos – I skajuar me sufiksin grek – os.



    Njohje gjėrmane. - Tėvona, studjuesit gjėrman, ethymologjinė e emrit – pellgaz (pellazg), e lidhi me njė mėnyrė tjetėr tė origjinės linguistike, si kompozitė e formuar nga dy fjalė, gjėrmanishte: bhel ezgo = degė e lulėzuar.

    Kjo theori I shkoi pėrshtati edhe studjuesit Windekens – mbase tė gjitha interpretimet me anėn e greqishtes dhe tė gjuhėve mediterrane nuk po mund tė na bindin, pėr prejardhjen e saktė tė emrit – pellgaz (pellazg), ai mundohet tė gjejė njė pikėmbėshtetje arkimediane linguistike, si interpretim tė mbėshtetur nė “pellazgjishten” si gjuhė gjermanike paragreke, ku gjermanėt e vetquajnė lashtėsinė e gjuhės sė tyre, si shkencė – indo-germanistika. Dhe pėrveē shumė studjuesve tjerė, Van Windekensi – si njė nga mrojtėsit kryesorė tė kėsaj theorie, arrinė nė njė interpretim duke e krahsuar fjalėn – pelazg, me origjinė linguistike me prejardhje nga njė formė indo-gjermanike e lashtė – bhel ezgo, kėshtu: “ Nė ‘bhel ezgo’ Windekensi, sheh rrėnjen indo-gjermanike bhel dhe prapashtesėn ezgo – burbuqe, syth, degė… dhe arrinė nė njė kuptim (me degė, apo me sythe) tė lulėzuar – pėrdorur metaforikisht, pėr tė shenuar forcėn vitale tė njerėzve” (F.L.Hyttenbach, ‘Pellazgėt’, Vjenė, 1960, fq. 145).



    Lidhur me kėtė theori tė Windekensit, studjuesi grek, M. Saqellariu, nė veprėn “Popujt parahellen me origjinė indo-europiane”- Athinė, 1977, pohon se hipotheza e Van Windekensit, sipas tė cilės etniku - Pelasgos e ka burimin nė indoeuropianishten “Bhelezgos” (degė e lulėzuar). Mirėpo, ėshtė ardhur kėtu deri tek njė theori duke u munduar tė vėrtetohet disi nga ana fonetike, por assesi nuk ka kurrėfarė mundėsie tė vėrtetohet nga ana semantike. Saqellariu, mendon duke shprehur si aprovim interpretimin e Windekensit, e duke menduar se vėrtet e ka burimin nga greqishtja, duke mos iu pėrmbajtė vet titullit si author “Popujt parahellen…” duke u munduar edhe ta aprovojė theorinė gjermane, edhe ta lejė mjegull nė ethymologji greke!

    Kontradikta e parė linguistike qėndron nė aspektin linguistiko-historik, sesi ka mundėsi, nė pėrmasa indo-europiane, tė gjitha gjuhėt i.e. janė gjermanike dhe kontradikta me vetveten greke tė M. Saqellariut, se flet pėr popuj parahellen dhe nuk e din se grekėt nuk kanė tė bėjnė asgjė me pellgazėt. E si pėrgjegje pėr tė dy theoritė: nėse do tė konstatohej drejtė, vet pėrcaktimi I shkencės linguistike i.e., do tė duhej tė quhej Linguistika indo-pellgazgjike.



    Edhepse, ajo theori ēka konstaton Windekensi, gjenė njė vėrtetim tė plotė, po ta shohim fjalėn – bhel ezgo - nė analogji fonetike dhe semantike shqipe, brėnda shqipes si - bhel = bulė, dhe nė deminutivin - bulėz, bulza, qė na del folja shqipe – bulėzoj – pėrsėri edhe vet fjala gjermane - bhel, ėshtė po ajo fjalė me ethymologji burimore me rrjedhė illiro-pellgazgjike nga pellgasishtja bul(ė)=bhel, kuptimi pėr fjalėn – degė-a. Fjala shqipe – bulė, bulėza, bulėzon, ėshtė njė deminutiv I fjalės – lulė, lulėza, lulėzon, qė ėshtė kuptimi I shpėrthimit tė sythit tė lulės sė frytit tė bimės nė degė – bulė, bula, bulėzimi. Kjo fjalė shqipe e vjetėr – bulė, formoi edhe fjalėn i.e. – bulevard, bulevardi, ku tė dy fjalėt e kėsaj kompozite – bule+vard, janė fjalė shqipe, me kuptimin – vardi I bulėzuar anash, rrugė e gjatė me drunj, pemė, bimė tė buluara, vardi (nga emri, hidronomi – Vardari – Vazhdari, lumi qė vazhdon gjatė - lumi I gjatė illirian). Ndėrsa, kėtu e kemi shprehjen shqipe – vardi me bula anash, vardi me bimė tė buluara (bulėzuara), vazhdi me bula – vardi me bula – Bulevardi.



    Pra, fjala gjermane – bhel ezgo, jo qė e spjegon kuptimin e fjalės – pellazg, por vet kjo fjalė ėshtė me kuptimin e prejardhjes shqipe tė vjetėr – bhel ezgo = bulėza, ku tingulli z, formon kuptimin - bulėzim, lulėzim i bulės, si syth bule, fill lulje e frytit tė bimės, zanafill fryti.





    Popujt pellgazgjik – Europa pellgazgjike. -

    Duke u nisur nga faktet fonomorfologjike linguistike e leksikore, semantike mund tė vijmė nė njė konkludim tė pėrbashkėt shkencor, se vet rrėnjet e illirishtes formuan tė gjitha gjuhėt indo-europiane dhe tė gjithė popujt e vjetėr europian, lidhen shkencėrisht me emrin – pellgaz (pelazg) sikurse: thrrako-pellgazian(pelazgian), dako-pellgazian, romano-pellgazian, galo-pellgazian, germano-pellgazian, franko-pellgazian, anglo-sakson-pellgazian,kelto-pellgazian, thrrako-illiro-frigian (Frigėt illirian nė Azi tė Vogėl) etj. Unė shohė se tė gjitha gjuhėt i.e. pėrbėhen nga rrėnjet pellgasishte, illiro-pellgaze tė lashtė, kurse, me formimin e gjuhės thrrake tė lashtė, si gjuhė illiro-pellgazgjike, tė gjitha gjuhėt i.e. ndahen nė dy nėngrupe, nga grupi linguistik indo-europian, nė:

    a) gjuhėt euro-perėndimore, si gjuhė illiro-pellgazgjike, ndėrsa,

    b) gjuhėt euro-lindore, si gjuhė thrrako-illiropellgazgjike.



    Popujt europian formuan kultet e kulturave tė tyre, pikėrisht duke u bazuar nė elementet illiro-pellgazgjike dhe si tė tillė njihen si popuj illiro-pellgazgjik “elementi pellgazgjik ai qė ka ushqyer rrėnjet e tyre dhe qė ka sjellė kaq veēori analoge nė formimin e tyre psikik, nė kulturėn materiale e shpirtėrore (duke folur pėr shqiptarėt e grekėt N.M.)…pėr t’iu ofruar botės pellgazgjike duhet patur para syve vizion tėrėsor historik dhe parahistorik nė lidhjet e tij tė mbrėndshme. Dhe ky vizion, mund tė pėrfitohet kur operohet jo vetėm me nocionet e arkeologjisė, e etur pėrjetėsisht edhe pėr njė fragment stele, apo amorfe, me nocionet e gjuhėsisė, shkencė jo plotėsisht e saktė, ku jo rrallė ka luhatje tė ndryshme tė interpretimit tė ligjeve tė saj, por edhe me mjete tjera, duke arritur deri tek fantazia, intuita, deri tek vizioni romantik e patriotic, deri aty ku racionalizmi mbaron sė verpruari” (Muzafer Xhaxhiu, Studio albanica, 1970,1).



    Elemente pellgazgjike, qė sot nėnkuptohen prej Homerit, me shprehjen e tij “Pellgaz Hyjnorė” ku vetėm fjala ‘hyjnor-e-ja, hyjnia, hyjnitė, hyjnesha-t, ka mbetur si dokument linguistik shqip, pėr ta pėrcaktuar emrin - illir – hillir-hyllir (ilir), si hyllir hyjnorė, njerėz hyjnorė – njerėz qė emėrtuan yjet (hyjet e qiellit), emrat e tyre janė sot emrat e yjeve universal tė Universit (vet veprat e Homerit, janė pėrkthyer e pėrshtatur nė greqishte, nga illirishtja dhe origjinalet janė zhdukur, tok me tė gjitha veprat illirishte, 90 tragjediė e Eskillit e tė tjerėve dietarė illirian).

    Poashtu Herodoti, kur thotė se “...hellenėt i moren kėta emra nga Pellgazėt” , ndėrsa mythologu, P. Grimal thekson se “kur erdhen hellenėt nė brigjet e Mesdheut, ata gjetėn aty hyjni e kulte, kuptimin e tė cilave nuk e njihnin”,- poashtu Thuqididi, duke folur pėr Helladėn, thotė se ajo nuk ekzistonte mė parė, “dhe se emrin ia kanė dhėnė asaj, fiset e ndryshme, mė tepėr pellgazėt”. “N’iebuhr i bėnte pellgazėt popullin mė tė pėrhapur nė Europė, parase tė fillonte Historia e Greqisė” (G. Dottin “Popuj tė vjetėr tė Europės” – 1916, Paris, fq.129).



    Pellgazėt mendohet tė jenė dukur edhe para mijėvjeēarit tė IV p.e.r. nė hapsirėn mesdhetare dhe egjeane, mendojnė disa dijetarė, historian. Si rrjedhė kronologjike dhe nė lidhje gjenetike illiro-pellgase kemi sot dy theza tė njohura: njera thotė se illirėt janė fis pellgaz, degė e trungut pellgazgjik, kurse tjetra thotė se, pellgazėt janė fis illirian. Studjuesi, Hyttenbach, nė veprėn e tij “Pellazgėt”, i pranon pellgazėt si illirė, jovetėm nė Thesali dhe Epir, por edhe nė Makedhoni, Pelloponez, Troadė (Trojė), Atikė, Azi tė Vogėl, Kretė e ujdhesa tjera egjeane edhe nė Itali. Tash, a janė pellgazėt fis illirian, apo illirėt njė fis pellgazgjik, na trajtojnė tė njejtėn lashtėsi etnogjenetike, tė dy theoritė shkencore i.e., si ēėshtje ende tė hapura, por, qė thonė tė njejtin pėrfundim, se illiro-pellgazėt, apo pellgazo-illirėt janė paraardhėsit e stėrlashtė, stėrgjyshėr tė shqiptarėve ballkanik tė sotėm.



    Pellgazologu, Hyttenbach, jovetėm qė i pranon pellgazėt si illirė, nė Epir e Thesali, Makedhoni, Trojė (Troadė), Azi tė Vogėl, Thrrakė, Pelloponez etj., por thotė se “ky unitet i gjėrė qytetėrimesh, tė tėrėsisė ballkano-anatoliane dhe ky rend kronologjik i evolucionit tė tyre nė periudhėn e kalimit nga neolitiku nė atė tė metaleve, na ēon nė pėrfundim, qė rruga e pėrshkruar nga tė parėt e illirėve, duhet tė kėrkohet nė gjysmėn e mijėvjeēarit tė Tretė (III) p.e.r.” atėbotė, kur bota illire ishte nė kulmin e lulėzimit tė saj kulturo-historik, si kohė parazeusiane e Olympit illirian, atėbotė kur lulėzonte rrjedha kronologjike e Kronit pellgazgjik, tė cilin e mbuloi epoka zeusiane edhe si periudhė mythologjike, edhe si periudhė historiko-shkencore e antikuitetit illirik.



    Tash, mund tė shtrohet pyetja thjeshtė: a duhet tė pėrcaktohet emri – pellazg si paraardhėsi I illirėve dhe shqiptarėve tė sotėm, pėrmes fjalėve greke – pelagos e pelargos, apo nga gjuha shqipe, si gjuhė illiro-pellgaze pėrmes fjalės - pellg – pellgaz – si populli I pellgut tė detit, kur dihet se shqipja ėshtė bija e illirishtes dhe pellgasishtes, gjuha e paraardhėsve illiro-pellgazgjik? Natyrisht, Shqipja pėrcakton emrin e paraardhėsve pellgaz!



    Tė shohim tash nė bazė tė natyrės sė gjuhės se si tingėllojnė fono-morfologjikisht dhe semantikisht, zotat e antikuitetit illiro-pellgazgjik, me emėrtimet e tyre, pėr tė vėrtetuar jovetėm spjegimin shqip tė tyre nė mėnyrė ethymologjike, kur shqipja I ka si emėrtime paraardhėse tė saja – por, se Shqipja ėshtė vet Gjuha e Perėndive tė Olympit illiro-pellgazgjik – skipe illire-pellgaze.



    1. Zeusi ………..zoti suprem, zojsi suprem

    2. Apolloni …….zoti I diellit

    3. Thetis (Poseidoni) ….zoti i detėrave, Theti=Deti

    4. Hermesi ….. zoti I fshehtėsisė

    5. Klimnestra….perėndia e klimės, motit – klima nestra (nesėr)

    6. Aresi, Marrsi…zoti I luftėrave, marrėsi I jetėrave nė luftėra - Marsi

    7. Dionisi ………zoti I argėtimit,

    8. Ethana, Athena, Thana …….perėndia e tė folurit, mbrojtjes dhe e bimėve

    9. Afrodita……..dita afron, perėndia e ditės, e bukurisė dhe dashurisė

    10.Hera …………perėndia e qėndresės, fuqisė qiellore

    11.Dhemetra….perėndia e bujqėsisė – ama e dheut, arės sė bukės

    12. Artemidha …perėndia e arteve dhe e gjuetisė – arte m’I dha, m’I dha artet



    Kėta 12 perėnditė illiro-pellgazgjik, jovetėm nė pikėpamje mythologjike, si drejtues tė njeriut e botės sė lashtė, ky numėr 12, jovetėm qė ėshtė numri I 12 muajve tė vitit tė kalendarit illiro-pellgazgjik – por, edhe derisot, ky numėr ėshtė pėrcaktues I 12 fiseve shqiptare: Hoti, Gruda, Gashi, Berisha, Krasniqja, Thaēi, Kastrati, B’tyēi, Kelmendi, Shala, Shoshi e Morina.



    Poashtu, ky numėr 12 tek shqiptarėt ėshtė edhe pėrkufizimi I kėshillit gjykues, si ent gjykimi zakonoro-juridik, si gjyq popullor – gjykatė drejtėsie, ku ndahet drejtėsia: betime, rregullime pronėsoro-juridike, pajtime gjaqesh, gjykime veprash penale, rregullime problemesh finansiare, gjykime dhe ekzekutime administrativo-pronėsore, rregullime problemesh familiare, martesore, trashigimore, etj., - si formė e juridiksionit shtetėror nė Kosovė derisot nė shek. XXI. - Pėrmes 12 Pleqve, apo 12 Prijėsave tė 12 Fiseve, si Paria e 12 fiseve shqiptare nė fjalė, u formua si gjykatė popullore me emėrtimin - Pleqnia – Plakonia – Kuvendi I Pleqve shqiptarė.

    Plakonia shqiptare e sotme, si forum zakonor juridiksional, na pėrkujton Plakoninė illiro-pellgaze tė lashtė – Gjykimi me 12 Pleq, apo Betimi me Njėzetekatėr (nga dy prijėsa-princa pėr ēdo fis), ėshtė edhe sot nė shprehjet shqipe si: “Njėqint gjaqe bėhen dhe nė fund nuk kanė care pa u ulė nė ēergė me 12 Pleq nė Plakoni / Duhet patjetėr me dalė n’Plakoni / Beja bahet me 12 Pleq edhe me 24 / Qysh ta ndanė Pleqnia – nuk guxon me luejtė / Ta bajė benė me 24 / etj. Pakonia shqiptare ka rregulluar problematikėn ekzistenciale – si njė Gjyq i Popullit nė funksion edhe nėn shtete e pushtete tė huaja shekullore.

    Mythologjia illiro-pellgazgjike, si trashigimi etnogjenetike reale pasardhėse deri tek shqiptarėt ballkanik, ėshtė pėrciellė me pėrkushtim tė plotė nga mythi deri tek Realja – respektivisht, duke I spjeguar ethymologjikisht 12 zotat e Lashtėsisė.



    Ndėrsa, sa pėr kuriozitet linguistik, pėr ta shikuar e ndjerė natyrėn e gjuhės, se tė kujt janė vėrtet, zotat e antikuitetit, tė shohim perėnditė greke tė kohės: Hypsistos (zoti I qiellit), Chthonios (zoti I nėntokės), Moiraia (Athena), Grairae, Graces (grekėt e sotėm), Melaina (Afrodita), Teleia (e begatisė), Hesperidea, Leukothea, Letos, Hestia, Eileithyia etj.(‘Zotat e grekėve’ sipas Karl Kerenyi-t). A nuk janė kėta zota grek, si emėrtime tė natyrės sė gjuhės greke, qė dallojnė nga zotat illiro-pellgazgjik?
    Natyra e gjuhės preokupon tė rishqyrtojė linguistikėn me mėnyrat fono-morfologjike e semantike, nė emėrtimet e lashtėsisė, si rishqyrtim I Historisė!

  17. #17
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – SHKUP



    Toponomi – Shkup (skopje) - dhe

    Etnonomi – shkuptar (shkupjan)

    Skenca skipe

    GENOGUISTIKA

    Tri rrėnje tė njė territori: skup (skop) – scard –

    Skord – skodr – (skut)



    Skupi – Skardi – Skodra, - tre emra skiptar



    Rrėnjet: skup – skop – skip – skyp – skard – skord – skodr

    skut – skot - skep - skap - skam – skan – sken(d) skom

    – skyf – skyth – skit – skat - skel – skulp – skum – skem – skil –

    skar – skad – skien – skab – skal – skath – skav – skuē –skur – skurr –

    skud – skulp – skalp – skor – skand – skall – skaf – skef -

    Lidhen me rrėnjen – skun – s+kun – kun – kuni – kuniform (Cuneiform)

    Genoguistika

    (Nė vend tė hymjes)



    Genoguistika – do tė thojsha se mė sė miri, mė dukėt emėrtimi mė real pėr shkencėn gjenerale tė gjurmimeve linguistike fillestare, si fillesa zanafilla emėrtuese, tė cilat lidhen me prejardhjen, apo, burimin e tė folurit dhe tė shkruarit, nga Gjuha e Parė - rreth ethymologjisė fonomorfologjike – onomasiologjike e onomastike, mbi studimin e origjinės gjuhėsore antroponomike dhe toponomastike, nė radhė tė parė.



    Genoguistika – Geni i Guhės – shkenca mbi Genin e Gjuhės.



    Genoguistika ėshtė shkenca e Genit tė Guhės (Gjenit tė Gjuhės), genit krijues tė gjuhės, se prej nga (kah) rrodhi fjala, emėrtimi, apo kah u lind gjuha – lingua, pėrmes tė cilės filloi nomimi apo emėrtimi gjeneral gjenealogjik onomasiologjik.



    Genoguistika, si shkencė do tė pėrcaktohesh, nė gjurmimin fono-historik, nė bazė tė historikut tė tingujve dhe morfologjiko-historik, nė bazė tė historikut tė morfemave tė natyrės sė gjuhės, gjatė zbėrthimit analitiko-sintetik e semantik, tė emėrtimeve, nė rrokje, diftongje e tinguj – duke hulumtuar me spikatje origjinore, jo vetėm nė rrėnjen kryesore tė fjalės, apo emėrtimit, por duke gjurmuar edhe mė thellė, nė thellėsi tė pakapshme, apo tė padukshme fonetike, se ku dhe ēka fshehet brėnda rrėnjeve tė fjalėve, rrokjeve, diftongjeve dhe vet brėnda tingujve tė rrėnjes sė fjalės, - ēka mungon e nuk duket ndėrmjet lidhjeve tė diftongjeve dhe tė tingujve tė fjalės apo emėrtimit – duke e pėrcaktuar saktėsisht nė mėnyrė shkencore.



    Genoguistika ėshtė shkenca e cila merret me studimin e genit tė guhės (gjenit tė gjuhės) si origjinė linguistike onomasiologjike gjenerale.





    Hymje nė toponomastikėn ballkanike. -

    Toponomastika ballkanike nė realitetin e sigurtė tė gjurmimit ethymologjik tė saj periudhor kohorė, thotė genesa guhėsore shkencore – Genoguistika, ėshtė vetėm njė pjesė toponomesh tė mbetura nga bota gjuhėsore e lashtėsisė trekontinentale asio-afriko-europiane, resektivisht, ėshtė vetėm njė pjesė e toponomastikės kuniforme pellgazgjike, e cila zėn vend nė burimin e gjuhės sė parė, si rrjedhė illiro-pellgasishte e njė madhėsie linguistike nė pėrmasa botėrore, tė kohės sė fillit tė gjenezės gjuhėsore tė pellgazėve, si krijues tė gjuhės dhe abecesė sė gjuhės sė parė – kuniforme.



    Toponomastika e sotme e Ballkanit, ėshtė aqė e ndryshuar gjatė dyndjeve, pushtimeve dhe mbizotėrimeve tė pushtuesve tė ndryshėm ballkanik dhe jashtėballkanik, sa qė ndėrthuret me prezencėn e secilit prej tyre, nė pėrmasa historike tė kohėrave. Pushtuesit, gjithmonė u munduan tė zhdukin faren fonetike e morfologjike tė antroponomeve, toponomeve, hidronomeve origjinale dhe aqė sa munden edhe tė bionomeve nė pėrgjithėsi, e deri tek ndryshimet edhe ato astronome, kur ata pushtues ishin superfuqi, secili nė kohėn e vet, e jovetėm pėr aqė kohė sa ishin, si pushtues e kolonizues dhe si pushtetarė e kolonizatorė - por gjurmėt gjuhėsore tė tyre, mbetėn shumė tė pashlyera, apo si shtresime gjurmėsore njera mbi tjetrėn. Kėshtu pėr shėmbull, gati pothuajse tė gjitha toponomet jovetėm ballkanike, shtėrzejnė ta thonė tė vėrtetėn e tyre burimore gjatė studimeve ethymologjike, mbase janė shtresuar sendimente aqė tė shumėta fonomorfologjike, prefiksale e sufiksale, sa qė ethymologjia e njė fjale apo emri, na del njė pėrzierje substratesh fonetike, tė mbetura njera mbi tjetrėn gjuhė tė pushtuesve, si njė kronologji historike invazionuese. Pėr atė edhe shumė theoricientė e theori tė tyre, dje e sot, hasin nė kundėrshtime tė natyrshme dhe jo tė natyrshme, rreth ethymologjisė sė njė emėrtimi, si pėrcaktim shkencor linguistik – duke menduar se ka disa tė vėrteta burimore, nė tė njejtin emėrtim (edhe duke injoruar ethymologjinė e vėrtetė edhe duke pėrvehtėsuar nė forma plagiati e falsifikimi historiografik) – kur dihet se ekziston vetėm njė e vėrtetė reale. Kjo na vie diēka si ēuditėrisht, ngase tė gjitha ato gjuhė tė pushtuesve mbi njė vend tjetėr tė pushtuar me dekada, shekuj e millieniuse – ishin e janė secila e lindur nga njė burim i pėrbashkėt gjuhėsh – nga gjuha e parė – u lind gua – lingua, me njė tė drejtė historike indirekte.

    Mirėpo, edhepse mund tė gjejmė gjatė gjurmimeve gjuhėsore, disa shtresime substratesh fonomorfologjike nė njė fjalė, apo emėrtim, pėrsėri, mundet tė mbetet mė e dukshmja, ajo gjuhė vendase autoktone, ku nė emėrtim reflektohet fonetika figurative e gjuhės nga e cila rrodhi toponomi (fjala apo emėrtimi) dhe vetėm ajo gjuhė qė ėshtė Ama e atij toponomi, ka fuqi shprehėse spjegimi tė kuptimit esencial tė emėrtimit nė fjalė.

    Shpesh kemi aso kundėrthėniesh si antagonizma linguistike (ndoshta edhe vet mbrėnda njė gjuhe nga studjuesit e saj), ku gjatė keqinterpretimit tė njė zbėrthimi fonomorfologjik tė emėrtimit, duke mos e qėlluar saktėsisht sistemin e ndarjes nė rrokje, diftonge e tinguj, na dalin disa kuptime studimesh, sepse ashtu si e mendon dhe e kryen ndamjen (dėshifrimin) e emėrtimit, poashtu edhe do tė dali origjina gjuhėsore, mbase, secila ndamje, apo zbėrthim fjale, e jep njė kuptim nė vete. Por, se sa ėshtė kryer zbėrthimi i fjalės drejtė, mvaret, edhe vet ethymologjia e saj. Kėshtu na dalin disa spjegime pėr tė njejten fjalė apo emėrtim.

    E cili ėshtė pėrcaktimi shkencor mė i drejtė e real, mvaret se ku pushon e vendoset mė nė thellėsi kuptimore tė gjithanshme shkencore, vet ethymologjia e emėrtimit, tė fjalės, emrit, si toponom, hidronom, etnonom, antroponom, patronom etj.



    TOPONOMI – SHKUP (SKOPJE)



    Toponomi – shkup si emėr shqip i sotėm lidhet me fjalėn skipe-illire – skup - e kjo fjalė – skup, lidhet me gjuhėn kuniforme, e cila merret si gjuha e parė

    (Cuneiform Language). Fjala – skup – sipas studimit genoguistik mund tė zbėrthehet nė kėto pjesė fonomorfologjike: s + ku + p = skup, ku tingulli – S – lidhet me kuptimin PIE – gjarpėror dhe vet ka formėn e gjarpėrit, i lakueshėm, qė kthehet, gjarpėron, figurativisht, ėshtė gjarpėri i rrufesė, forma e vetėtimės gjarpėrore nė qiell, qė symbolizon njeriun e rrufeshėm nė veprime psiko-fizike – i shpejt, i rrebtė si rrufeja nė beteja. – Ku vet onomatopeja e shkelqimit tė dritės sė rrufesė nė qiell – vetėtimės gjarpėrore, para shiut tė rrebtė – fonetikisht ėshtė S, si tokzanore dhėmbėzore, nė momentin para krismės sė rrufesė, veton gjarpėri i vetėtimės. Poashtu, ėshtė edhe onomatopeja e lėvizjes sė gjarpėrit si rrėshqitės, nė pikėpamje onomatopeike dhe figurative nė lėvizje – i cili quhej nė skipen-illire – serpen = gjerpen-gjerpni, duke formuar shumėsin e emrit nė illirishte – gjerpijt, me theksin gjysėm tė mbylltė tė tingullit – e - nga Gegėnishtja e vjetėr shqipe. Me theksimin e tingullit tė ndryshuar – s=gj, ku tingulli – S, si fillesa e fjalės, u ndryshua nė dytingullorin e sotėm shqip – gj, kurse nga illirishtja nė latinishte, iu shtua sufiksi – te, me ndryshimin e tingullit tė dytė dhe mbeti - serpente, lat. (serpen+te=serpente).



    Rrfeja skrun n’qill(ė) si gjerpen = rrufeja shkruan nė qiell si gjarpėn - ėshtė tingulli – S, nga tė folurit gege tė vjetėr shqipe. Pra, kuptimi fonetiko-historik i tingulllit – S, ėshtė edhe vet kuptimi fonetiko-natyror i lakimit tė dritės sė fortė tė vetėtimės sė rrufesė, si gjarpėri – pak para krismės sė saj dhe kjo theori lidhet me kuptimin e dyfishtė tė shpejtėsisė psiko-fizike tė njeriut si njeri i rrebtė - edhe tė ashpėrsisė dhe shpejtėsisė sė rrufeshme tė njeriut, si gjarpėri, ku edhe u krijua kulti totemik skip-illirian mbi gjarpėrin, si ora e tij, njeri me Orė.



    Kurse pjesa e dytė e emrit – skup = s+ku+p, ėshtė diftongu – ku, qė lidhet me fjalėn – ku^, (kui-kuji) – kun-(kuni), me ndryshimin e tingullit – fundor nė trajtėn e pashquar – n=p, dhe rrodhi – skup (nga skun), e qė difton, shpejtėsinė e njeriut dhe njėkohėsisht edhe ashpėrsinė e tij – kuni i rrebtė si rrufeja – skun-i=skup-i. Tėvona, me ndryshimin e tingullit, zanores sė rrėnjes – u=o, u formua fjala skipe-illire – skop, qė ėshtė njė copė shtage druni, skop-i=shkop-i, ku sipas njė theorie e cila thohet, ėshtė kuptimi i – shkopit tė zjarrtė (armės sė zjarrit), shkopijt e zjarrtė, si vend luftėrash gjatė pushtimeve, dhe nga fjala e hershme skipe-ilire – skop (shkop) rrodhi fjala maqedonishte e sllave – Skopje (Skoplje) me disa ndryshime sufiksale.





    Skipja illire. – Si e lidhin disa theoricient, fjalėn – illir, me fjalėn gjarpėr.

    Studjuesit e kohėve tė shkuara dhanė disa theori shkencore lidhur me pėrcaktimin e emrit illir, nga fjala – Hillyrius (illyrios), qė do tė thotė – i lakueshėm, gjarpėror – S, duke e lidhur me fjalėn greke tė lashtė – illyo, ashtu sikurse e nxierr edhe illirologu Aleksandėr Stipēeviqi, duke u munduar ta spjegojė origjinėn linguistike tė emit – illir, nė prothezė tė theksuar se prejardhja e illirėve lidhet me gjarpėrin, me emrin – illyriana, si besim qė ka luajtė rol nė religjionin illirian. Qė, sipas studjuesit gjėrman Otto Gruppe, nė veprėn “Mythologie...” Mynchen, 1906, fq.358, i pari qė vuri nė dukje njė theori tė tillė ku ethymologjia e emrit – illir, lidhet me gjallesėn gjarpėri - “kjo fjalė greke – illyo=lakohet, kthehet”. Stipēeviqi vazhdon rreth emrit – illir: “filologu slloven, Karel Oshtir, gjithashtu erdhi deri tek konkluzioni, ku nė kėtė emėr – illir(illyr) fshehet gjarpėri. Vėrtetimin pėr kėtė e gjeti nė argumentin qė ėshtė edhe mythi i madh mbi gjarpėrin tek Hititėt indo-europian, e mbajti emrin e kuptimit tė njajtė.” Sipas K. Oshtirit, “ai gjarpėr ėshtė quajtė – illyriana dhe gjithashtu ėshtė vėshtirė, qė nė pėrbėrjen e atij emrit, nuk shihet ngjashmėria me emrin - illir”. Kėshtuqė, theoritė e theoricientėt heshten pėr njė kohė, kur, iu shkoi pėrshtati duke mos e njohur brėndėsinė ethymologjike tė emrit – illir, sepse gjarpėri nė besimin fetar illirian, kulti totemik mbi gjarpėrin, ishte vetėm njė cilėsi a veti e karakterit tė idhtė, tė sertė, tė ashpėr, guximtar, tė rrebtė tė njeriut, si rr’feja n’beteja – guximi si njė element psikik illirian. – Ndėrsa, ethymologjia e vėrtetė qėndron nė pėrcaktimin e emrit – illir, nga fjala e hershme PIE – hill-i (hyll-i), ill-yll, (me shėmangien e tokzanores – H, indo-europiane-hindoeuropiane) - qė do ta pėrkufizojsha me shprehjen – Llama e illit, drita e yllit. Sot nė shqipen ballkanike, disa fjalė lidhur me kėtė rrėnje hyj, hyji, hyjni, hyjnia, hyjneshė, hyjnesha-t, hyjnitė, hyjnore, hyjnike, Hyjnor, Hyjnori, Hyjnorėt, i,e,tė hyjnueshme, hyjnueshėm - janė si emėrtime tė shėnjta, hyjnore, ku edhe i pėrgjigjet fjala tjetėr shqipe poashtu – shėnjt, Shėnjti, shėnjtėnit, shėnjtėri-a, shėnjtėritė, i,e,tė shėnjta, shėnjtėrore, shėnjtėror, shėnjtėrore, (shėjt, shėjti, shėjnim-i, shėji, me shėj, i shėjuem, gege-shqipe).



    Sipas, studjuesit Niko Zhupaniqit, nė veprėn e tij ‘Etnologu’ 5-6/1933, fq.100-101, thotė lidhur me prejardhjen e emrit illir: “njė paraqitje ėshtė gati si naive (naivisht), por qė shpesh citohet, - arkeologu Qiro Truhellka, sipas theorisė sė tij, thotė se emri ilir, mund tė spjegohet pėrmes fjalės shqipe – ‘i lirė’.Pėrveē kėsaj kemi edhe mendime, qė emri illir nuk ėshtė indo-europian, por paraindo-europian, i rrjedhes mediterane (“pellgazgjike”)- pellazgjike”. Ky mendim na jep tė kuptojmė se emri illir, shtrihet nė pėrmasa botėrore trekontinentale tė kohės sė tij, duke rrjedhur nga rrėnja pellgazgjike dhe vet prejardhja shihet kjartė – illiro-pellgazgjike, apo pellgazo-illire, sipas theorisė, sepse, bota pėrjetoi disa pėrmbytje e fatkeqėsi natyrore, sėmundje gjenerale shfarosėse - ku u shua gati tėrėsisht, por qė nė secilėn fatkeqėsi, u ruajt fara e njeriut dhe filloi e rifilloi pėrsėri nga e para, nga fillesa – si filli i jetės (qė na duket neve), apo – rifillim jete!



    Tė dy fjalėt – skup – skop, lidhen me gjuhėn kuniforme illiro-pellgazgjike dhe kanė kuptimin e kunit e skopit (kuni e shkopi) si fjalė tė para skipe (shqipe), nga Skipja e Parė me origjinė linguistike kuniforme, tė cilat lidhen me kuptimin e drunit, njė copė dru, njė copė shkop, qė ėshtė vet – kuni, nga i cili edhe u lind guha kuniforme, si gjuhė e parė e folur skune-skipe, nga kuptimi gjenealogjik linguistik, skun – qė do tė thotė, kuni i rrebtė, kuni shkreptimė, si garpėri i dritės sė rrufesė, nė pėrcaktim tė shpejtėsisė, ku lidhet me guximin e njeriut, si veti e karakter specifik i veēantė psiko-fizik.

    Tingulli – S, ka kuptimin e lėvizjes, skun - spejt (shpejtėsia), nė formė lakore na jep hieroglifin rrufetar, gjarpėror, me shkrim si shkrollė – kun – skun – e nga kjo formė shprehėse me konstitucionalitet ilinguistik, na del nė shprehjen e fjalės - skrun – kuni shkrun – kuni shkruan, shkrimi i shkrollės (shkronjes). Nga vetia e karakterit shpėrthyes tė njeriut, nė aspekte tė ndryshme mėnēurie, diturie, trimėrie, nė log a provė studimi edhe shkencor, rrodhi emėrtimi – skun, i cili nga kuptimi i emrit – skop (shkop-i), me ndryshimin e tingullit fundor – n=p, u formua emri – skup, skop, ku sot nė shqipen ėshtė – Shkup, kurse nė sllavishtet – Skop (Skopje, Skoplje). Fjalėt rrėnje: kun – kup – kip – kyp – kop, kur duhet tė vėhen nė lėvizje, nė gjallėri, nė jetė, jetėsohen, gjallohen, zhvillohen - pėrmes fillesės, tingullit – S – skun – skup – skip – skyp - skop – nga tė cilat rrėnje fjalėsh rrodhėn emėrtimet: Skuni – Skipe (shqipe-Shqipja), edhe si emėrtim pėrcaktimi i zogut tė qiellit, qė karakterizohen prej atij zogu tė rrufeshėm, kėto vetitė e cilėsitė dhe karakteret e njeriut nė tokė, me tė cilin emėr edhe u pėrcaktuan shqiptarėt, etnonomi shqiptar – skip – skiptar, skiptari, Skipnia – Skipėria (Shqip – shqiptar – shqiptari – Shqipnia, Shqipėria). Vlen tė theksojmė se me lindjen e grupit tė tingujve shqip – pt, si pėrcaktim i shpejtėsisė, imunitetit, qėndresės sė njeriut, pėrballimit kundėr ēfarėdo vėshtirėsie nė jetė, si njeri qė nuk mund tė zhduket nė asnjė mėnyrė, sado tė egėr e barbare tė veprohet mbi tė, kundėr tij – ky grup tingujsh – pt – dha disa fjalė e kompozita i.e. sikurse janė: Ptolemeu, skipter, skiptar, kapter, monopter, tė cilėt lidhen me kuptimin e pathyeshmėrisė, nga ato fjalėt kompozitat PIE, me koncept tė pėrballimit, ekzistencės heroike, pamposhtėshmėrisė etj., qė janė veti e shqiptarit – skuptarit – skiptarit – shqiptarit.



    Tash, fjala – skun, me formimin e grupit fillestar tė dy tingujve – sk, si formė skallimi, kapėrcimi, shkallė e ngritjes sė diturisė dhe veprimit tė njeriut, si spikatje graduale psiko-fizike, zhvillim i vetėdijes, pėr ta kapėrcyer primitivizmin, pėr tu ngritur pėrmes tė tė menduarit dhe pėr tu bėrė zotėrues i tokės, mbijetues mbi tė gjitha gjallesat tjera nė natyrė – ky skun, duhet tė vėhet edhe nė lėvizje tjetėr, nė lėvizje shkrimi, sepse vetėm lėvizja gjallon, jetėson jep vitalitet. Pėr tu arrjitur kjo formė e ngritjes sė vetėdijes, duhet veprim konkret, e tė formohet pas gjuhės sė folur ajo gjuha e shkruar – abeceja e parė. Pėr tu shkruar tingulli (pėrmes hieroglifit), duhet njė forcė tjetėr tingullore e fjalės – skun – skup – skip – duke u lidhur me atė fuqi qė bjen, bie, ajo qė Ra, nė kuptimin e rėnies – ra, (sipas tė cilės edhe u formua besimi nė zotin Ra – u^ra – e cila ėshtė vet ura lidhėse nė mes tė tė folurit dhe tė shkruarit tė gjuhės sė njeriut. E pikėrisht kjo – ra, duhet tė krijojė vend nė fjalėn – skun-skup-skip, menjėherė pas grupit dy tingujsh fillestarė – sk – tė krijohet njė – R dhe tė formohet fjala tjetėr – sk(r)un – sk(r)up – sk(r)ip = skrun – skrup – skrip, ku fjala – skrun, formoi fjalėn shqipe – shkrun, shkruen-shkruan, ai qė shkruan, kuni qė shkrunė (shkruan), shkrim, shkrimi, e deri tek formimi i fjalėformimeve tjera - shkrimtar-i-e-ja-ėt, shkrime-t, shkrues-e-t, shkrimtore etj. Kurse, duke u bazuar nė pjesėmarrjen e grupit tė dy tingujve – pt, rrodhi nga – skrip = skript-i-e-et, skriptor-e-ja-et - skripti, shkrimi i shkrollės nė abecenė e gjuhės dhe prej saj nė shkrimin e gjuhės nė forma tė ndryshme tė shkrimit. Mbase nė formimin e disa gjuhėve tė Lindjes, na formohet si gjuhė e lashtė, ku u pėrdor nė vend tė grupit – pt, vetėm tingulli – t, skrit, skriti, qė formoi gjuhėn e shkruar – sanskrit, san+skrit me kuptimin shqip – sanskriti, san=sony = son=zon-i – qė do tė thotė – shkrim i zanit (sanit-sonit-zonit)- san skrit – son skrit – zon shkrim – zonshkrimi – zanshkrim-sanskrit.



    Fjalėt: skun-shkrun, skroll (shkrollė), skoll (shkollė), skencė (shkencė), spik (spika, spikatje, spikamė, i,e,tė spikatur), skall (shkallė, gradė), skept (skeptik, skepticizėm), skard (skardi, Sharri), skot (skoti, skotėt), skien (sciense-shkenca), skamp (shkamb-i), skab (shkabė, shkaba-shqiponja), skan (skandi, skandėt), skulp (skulpturė) etj., janė tė gjitha kėto fjalė tė njė gjuhe paraardhėse i.e. kuniforme – skipe-illire pellgazgjike.



    Vet fjala – kun, nga gjuha kuniforme u ngjallė me ngritje audio-vizuale, pėrmes shkrimit tė shkrollės dhe nė gjuhėn e folur kuniforme, merret si formė e hershme – kun – kunu^, qė sipas grupit tė shqipes sė folur tė sotme, gjindet grupi – nd, si formė bashkėdyzimi dy tingujsh nė njė tingull specifik, tė veēantė, qė nuk ėshtė nė shqipen e shkruar – ku e forcon tingullin – n, nė fjalėn – kun(d), kun(d)u, dhe na rrodhi fjala – kundu, e me shėmangien orale tė njerės zanore, tė parės nė fjalė – u, - k’ndu, u formua fjala – k’ndu, dhe po ai tingull – u, i shėmangur gjatė tė folurit, u ndryshua nga – u=ė, kėndu (e), kėndim-i, kėndohet, gjuha qė kėndohet (flitet), gjuha qė lexohet, leximi-kėndimi i gjuhės, ku kemi disa shprehje shqipe tė sotme – a din me k’ndu librat,/ a din me ma k’ndu qet letėr, / k’ndimi asht punė e madhe, / njeri i k’ndushėm (i dijtur), / a shkon ti me k’ndu n’shkollė, / nė kuptimin e leximit tė librit, letrės, mėsimit nė shkollė etj.



    Vlen tė theksohet se vetėm tingulli – k, vertikal, si hieroglifi i ngritjes mbi botė e jetė me vizion ardhmėrie – k, horizontal – kalė, kali, kurse – k – vertikal – njeriu, ecja, kalimi, kalueshmėria, tejkalimi i vėshtirėsive nė jetė, e kaluar, e kalueshme – vetėm ky tingull, nga fjala – kun-i, mbeti nė formimin e emrit – kėnga, nga fjala – k’ndim – kėndim-i-e-et, nga kuptimi i tė diturit tė leximit, apo shkrim-leximit tė gjuhės – nė kuptimin oral zanor, tingullor, kėndimi i asaj qė ėshtė mėsuar – kėnga – qė kemi tash, ndryshimin e grupit bashkėformues morfologjik – nd, nė – ng, poashtu me njė tingull theksimi nė shqipen e vjetėr – kon(g)a (skipe-illire) – ka^n(g)a (gege-skipe)– kėnga (toske-skipe) – konga k’ndohet pėr dy fjalė – shprehje e lashtė shqipe.



    Toponomi – skup (skop) u formua nė bazė tė gjuhės shqipe, si skipe-illire pellgazgjike – Shkup-i, (Skopje), i cili lidhet territorialisht e kulturalisht si njė fjalė – emėrtim shqip, qė i takon njė populli shqiptar edhe historikisht, si kryeqyteti i Dardhanisė (shek.VI e.r.).

    Nė kėtė kontekst linguistik, socio-linguistik e historiko-linguistik, bėjnė pjesė tre toponome tė njė gjuhe, kulture dhe historiografie – skupi – skardi – skodra, tė cilat sot janė tė ndame nė tri shtete politike padrejtėsisht dhe qė pėrbėjnė njė etnitet – shqiptar, historikisht.

    Toponomi – skardi qė sot ėshtė ruajtė historikisht, vetėm si njė emėrtim mė shumė malor, se sa si etnonom, me emrin – sharr-i, i cili shtrihet nė mes Kosovės sė sotme e Maqedonisė (Makedhonisė illire), ėshtė mbetur si substrat i emrit tė fisit tė lavdishėm illiro-dardhan – skordian (skordistėt) qė pėrbėnin gjithė territorin e sotėm tė Sėrbisė qendore. Me ardhjen e sllavėve nė Ballkan, filloi shtyemja etnologjike e skordistėve kah deti Adriatik, me zhbimje tė spastrimeve etnike nga sllavėt. Kėshtuqė, pas kryeqendres mbretėrore tė Dardhanisė – Shkupit, e me rrudhjen demografike skordiste, nga Shkupi erdhi toponomi tjetėr i shtyer dhunėshėm deri buzė Adriatikut – Skodra (Skutari), Shkodra. Se sa kemi njė dallim linguistik fono-morfologjik nė mes tė kėtyre dy emrave, toponome: Skardi e Skodra, kur kemi parasyshė, emėrtimin, toponomin – skord (skordistėt), ndoshta edhe u bė ndonjė ndryshim fonetik tė ndėrrimit tė vendit tė tingujve – rd, nė – dr, respektivisht, nga skord, nė skodr, pėr tu larguar nga kuptimi i emrit si etnonom – skordian, nė skodrian (shkodran). Me te gjitha gjurmimet e deritashme pėr ethymologjinė e emrit, toponomit – Shkodra (Shkodėr) ku nė sllavishtet e kemi – Skadar, dhe ital. Skutari, duke filluar nga ato theori, se fjala vjen me ethymologji shqipe tė fjalės – folje – shko, poashtu edhe me theorinė se vie nga kuptimi i bashkimit tė dy degėve tė Drinit, me domethėnien – shko n’Dri, nuk me duken si theori tė thella e bindėse, por sikur janė ende kontestuese. I kemi dy toponome shumė tė afėrta – skord – skodr (skodėr-Shkodėr), ku fjala – Shkodėr sipas njė theorie lidhet edhe me fjalėn – kodėr, ku na jep njė tė vėrtetė historiografike, respektivisht gjeo-linguistike, e cila lidhet me kodrėn e Rozafatit, por, qė kuptimi i dyanshėm ndėrlidhet me fillesėn – sko, e cila ėshtė vetėm njė alternom i fjalės rrėnje – ski (skip) – sko (skop-je) – sku (skup-i, shkupi) – ska (Skard-i, Sharr-i) - dhe tė gjitha lidhen kryekėput me fjalėn – skip – skipe – shqipe, si tokė e vende tė Shqipes, toponome tė bijve tė shqipes – nga rrėnja e fjalės – ski – skipe, nė rrėnjet tjera me disa ndryshime fonetike e sufiksale: sko – skord, ska – skard, sko – skodr (skodėr). Tash a ėshtė fjala pėr toponomin – Skodra apo Skorda (Shkodra, a Shkorda), qė ėshtė bėrė me qėllim dallimi nga rrėnja – skord, tek skordistėt illirian. Pra na mbetėt si ēėshtje linguistike e hapur, pasiqė disa theori shkencore janė nė dispozicion linguistik dhe asnjera nuk e shpreh apo, spjegon pėrcaktimin e saktė, si ethymologji e konstatuar definitivisht nė mėnyrė shkencore.



    Toponomet shqipe: skupi, skardi, skordi e skodra, reflektojnė njėkuptimshmėri gjeneaogjike tė njė populli tė lashtė nė vete, me njė historiografi, qė nėnkuptohen sot territore kompakte tė njė populli shqiptar.



    Nga fjala shqipe – skop – shkop-i, u formua emėrtimi sllav pėr Shkupin – Skopje, qė nuk ka kurrfarė mundėsie ethymologjike sllave, as si emėrtim i tillė, skopje. Fjala skipe-illire – skop (skop) formoi shumė fjalė e kompozita i.e. skopik-e, teleskop (dylbi nė shkop), mikroskop, makrroskop, episkop etj., tė cilat lishen me fjalėn – skop-shkop edhe si formė vizuale figurative e shikimit pėrmes njė shkopi tė zhbiruar, si gyp, tytė, shkop cilindrik i zbrastė me thjerėza kristali zmadhuese, qė nė realitet ishte me vetėm njė shkop – skop ( e tėvona u bė me dy shkopa shikimi) – edhe si instrumente tė vendosura nė shkop-skop apo, shkopinj, si mbajtėse.


    Etnonomi – shkuptar (shkupjan) i sotėm, ėshtė realisht emėrtimi i banorit tė Shkupit shqiptar, tė cilat lidhen me kuptimin e etnonomit – shqiptar ( shkupjan, shkuptar, shkiptar-shqiptar), si i vetmi etnonom, pėr njė citet skiptar (qytet shqiptar), ku vet fjala qytet nė shqipen e vjetėr ishte – citet (qitet-qytet- citet-city, ang.), skuptar nga citeti skiptar, qyteti buzė lumit Vardar – Vardarit illirian. Kurse nė gjuhėn turke u thirr – Uskup, gjatė invazionit turk, Shkupi si kryeqytet i Vilajetit tė Kosovės, tok me vilejetin e Shkodrės, Manastirit e Janinės deri mė 1912, kur mbeti gjoja si pavarėsi e Shqipėrisė me vetėm njė trung illirian buzė Adriatikut, nga sipėrfaqja e territoreve shqipare prej 110 mijė km katrorė, iu aneksuan pa asnjė tė drejtė njerėzore, shteteve fqinje joshqiptare mbi 81 mijė km.katrore, toka shqiptare illire (Enciklopedia) dhe qė mė 1913, kongresi londinez ia dha Sėrbisė e tėvona mė 1945, Maqedonisė, irjm, si tregėti europiane me toka e territore shqiptare derisot mė 2001, gjoja nė shekullin e milleniusin e ri.

  18. #18
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ILLIRISTIKA DHE SLLAVISTIKA



    NDIKIMI I ILLIRISHTES NĖ SLLAVISHTET


    Gjuhėt sllave tė cilat njihen si gjuhė greke, tė formuara me alfabet grek, pėrvehtėsuan njė sfond tė madh tė thesarit linguistik illirik. Gjuha illiro-pellgazgjike, fuqimisht mund tė merret si burimi i pėrbashkėt i gjuhėve indo-europiane, e cila sipas linguistėve tė kohės sonė shtrihet me ndikim formulues tė gjuhėve nė gjithė rrafshin linguistik indo-europian nė pėrgjithėsi.

    Gjuhėt sllave merren si gjuhė thrakase origjinalisht, tė pėrhapura tok me dyndjet e thrrakasėve nė pjesėn euro-lindore dhe azio-perėndimore. Vet Thrrakishtja si e folme illiro-pellgazgjike, u formua si gjuhė e lashtė nė vete, duke kapėrcyer kufinjt ballkanik, deri tek gjuhėt e sotme kelte, qė Keltishtja e lashtė dokumenton lidhjet e saj me Illirishten dhe me Shqipen.

    Nė formimin e gjuhėve sllave nuk pati shumė vėshtirėsi, pasi ato huazuan pjesėn mė tė madhe tė alfabetit grek tė lashtė dhe tė gjitha formulimet linguistike, fonetike e morfologjike, leksikore e semantike, mbėshteten nė gjuhėn thrrakase, tė gjenezės linguistike illiro-pellgazgjike.

    Pėrkundėr, ndryshimeve sufiksale e prefiksale gramatikore nė gjuhėt sllave tė sotme, shihen kjartė rrėnjet e lashta tė sė njejtės gjuhe para-indo-europiane pellgazgjike, qė sado tė mundohen tė largohen si gjuhė me mėvehtėsi tė veēantė linguistike, duhet pranuar burimin e pėrbashkėt i.e.

    Gjuha greke e lashtė i mori tė gatshme komplet formulimet linguistike nga thrrakishtja, nga vet fisi illirian i hershėm thrrakas dhe sot duket, sikur nuk e pranojnė vet sllavėt, pėr gjuhėt e tyre, si pasardhėsit e thrrakasėve, si theori e gjuhė greke, duke menduar vetėm nė formen alfabetike. Kėtė shtytje sllave e bėri mbizotėrimi sllav nė pėrmasa tė mėdha tė rritjes demografike, duke pasur parasyshė, se grekėt mbetėn si popull i vogėl dhe i pafuqishėm historikisht ta pėrballojė vlimin demografik sllav.

    Gjuhėt u ndikuan nga njeratjetra, por ndikim tė madh substancial ka gjuha me histori mė tė lashtė. Gjuhėt e formuara sllave mund tė pėrkufizohen si gjuhė thrrakase, kuptohet, paragreke dhe popujt nė koegzistencė gjeo-biologjike dhe gjeo-historike gjatė dyndjeve apo pushtimeve, shpėrnguljeve, arratisjeve tė tyre duke kėrkuar shpėtim, duke parė ballafaqimin me gjuhė e kultura tė absorbuara nga tjerėt vendas, formuan gjuhė tė reja, me kusht qė tė asgjėsohet gjithēka josllave, tė zhduken nė ēdo mėnyrė a formė edhe egėrsie – doket e zakonet dhe kultura historiografike illiro-pellgazgjike nė Ballkan dhe Europė Lindore. Ku ra vala sllave, pėrvloi gjithēka illire edhe onomasiologjike!

    Kėshtu ngjau me pushtimet sllave nė Ballkan nga shek.VI e.r. duke u ndeshur direkt me gjuhėn e kulturėn dardhane illire. Sllavėt nuk e kishin shumė tė vėshtirė pushtimin mbi Ballkanin, mbase, pas pushtimeve shumėshekullore romake mbi ballkanasit illirian, vėrshuan duke tjetėrsuar e zhdukur gjithēka tė gjallė aty ku munden edhe Onomasiologjinė ballkanike derisot.

    Ethymologjia e emrit sllav – narod (popull). -

    Ndikimi i illirishtes nė gjuhėt sllave fillon qe nga fjalėt kryesore tė tyre, tė cilat janė formulime si togfjalėsha nė tė shumtėn e rasteve - duke u nisur nga nocioni – popull, qė mund tė spjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr.

    Fjala sllave pėr emėrtimin e popullit – narod, ėshtė njė kompozitė e pėrbėrė prej dy rrėnjeve tė lashta illire – na + rod = narod. Sipas kėtij zbėrthimi morfologjik na dalin dy fjalė krejtėsisht shqipe, ku pjesa e parė e kompozitės – na – ėshtė pėremri vetor i shqipes – na - veta e parė, numri shumės (na, ju, ata-ato), si formė emėrtimi pėr vetveten sllave. Kurse pjesa e dytė e kompozitės – narod, - rod, ėshtė krejtėsisht fjalė illire – rod, rodi, soji i njeriut. Nė kėtė rast gjatė formimit tė emėrtimit – narod, kuptohet shprehja e re – na rod, na jemi rod, na rodi, soji i njeriut, si popull, na jemi rodi. Fjala e hershme shqipe-illire – rod, rodi, e cila mund tė spjegohet edhe fonetikisht, nga pjesėt e saj, diftongu – ro+d, ku diftogu – ro, difton rrojtje, qė rron, si zbutje fonetike e tingullit – rr, nė - r – ashtu sikurse gjindet edhe nė diftongun fillesė tė fjalės emėr – rom – roman – romak, ku theksohet tingulli i dyfisht nė tė folur shqip - rr (rrom, rromėt, rroman, rromak-e). Diftongu – ro – si kuptimi i rrojtjes, gjallimit, ekzistencės (rro), me formimin e emėrtimit me fillesėn – t, rrodhi fjala – t+ro=tro, qė ka kuptimin e trollit, troll-i, troje-t, ku vet fjala shqipe – troll-i, spjegohet pėrmes shqipes me shprehjen – T*RO*LL – tė rrojė illiri – troll, ku pėrmes ndryshimit tė fundesės tingullore – p – rrodhi fjala e hershme illire – trop, si kuptim i fjalės trup, ku me fjalėn – trop, u bė lidhja prefiksale me – an dhe rrodhi emėrtimi – an+trop, qė e kemi formimin e fjalės greke tė hershme – antrop (antropo-s) = njeri, me kuptimin e shprehjes – njeri i trollit, trop nė troll, trup nė truall, njeriu qė nuk jeton mė nėpėr shpella e natyrė tė hapėt, por jeton nė troll (truall), njeriu i trollit. Ashtu sikurse tingulli – p, krijoi fillesėn tingullore tė emrit shqip – popull (pop, people etj.)
    Fjala sllave – narod, si fjala kryesore pėr emėrtimin e popullit, rrodhi nga skipja illire, e cila formoi shumė fjalė e kompozita tjera sllave sikurse janė: naroda, narodi (shumėsi), narodnost=popullėsia, narodnosti = popullėsitė, rodbina=vendlindja, roditi=me lindė, lindet, rodio (se)= u lind, rodila (je)= e lindi (ama), rodili=u linden (shumėsi), rodilka, rodni kraj = vendi i lindjes, rodjendan=ditėlindja, rodi se = do tė lindi, narodni=popullor (emėrtim mashkullor, akuzativi-thirrorja), narodna=popullore (femnore), narodne = tė popullit, narodog = i,e,tė popullit (gjenetivi) etj. sipas rasave tė emrit, ku gjindet gjithashtu edhe nė shumė fjalėformime tjera sllavishte.

    Nga fjala – rod, rodi (soji) si fjalė e lashtė shqipe-illire, me ndryshimin e tingullit – o=a, rrodhi fjala sllave – rad (puna), si formė e respektimit tė rodit, sojit, njeriu rod punon, rodi punon dhe i parodi nuk punon, rodi i njeriut shihet nė punė, puna e tregon rodin e njeriut, sojin (rad, radi, raditi, radnik).

    Antroponomia sllave nė pjesėn mė tė madhe kryesore na del me ethymologji shqipe-illire: Aleks-a-ndri = i pari, qė foli / Ilija=illi, lidhet me hillin / Bog = Zot, emėrtim i Fuqisė Mbinatyrore, si emėr dhe mbiemėr i lashtė illirian, Boga, Bogajt, si mbiemėr i lashtė shqiptar, tė cilėn fjalė e ka ndriēuar edhe albanologu M. Shufllai dhe mu pėr shkak tė ndriēimit tė Albanologjisė, u vra mizorisht nė Zagreb (1929).

    Antroponome dhe toponome tė shqiptarėve tė sllavizuar dhe trevave shqiptare tė pushtuara dhunshėm, tregojnė spjegim shqip (qė vazhdon sllavizimi derisot), sikurse malaziasėt (Montenegro), tė cilėt janė me origjinė shqiptare, ku onomastika e asaj treve illire ėshtė me ethymologji shqipe-illire Limi (lum), Nikēi (Nikshiqi), Berana (Ivangradi), Ulkini (Ulqini), Zenta (Zeta), qė kjo fjalė shqipe ka kuptimin e konfliktit, zėntės, kur zėhen njerėzit nė konflikt, zėhen nė fjalė dhe armė (zihen), lumė luftėrash, lumė zėntash, Podguri (Podgorica), si toponome etj. Ashtu sikurse janė sllavizuar trevat illire, Dakia (Rumania), ku fjala shqipe-illire – dakė, daka, ėshtė kuptimi i deles (delme-delmja, delja), nė kuptimin e blegėtorisė. Kėtu mund tė theksojmė disa kuptime pėr fjalėn emėr kafshe – delja: dakė, daka ėshtė kuptimi malor i hershėm pėr delen (delmes), kurse fjala emėr – delme, (delmja, gege-shqipe), ėshtė kuptimi fushor pėr delen – delma (delme, delmja) – ku edhe rrodhi etnonomi blegtoral i fisit illirian – delmat, ashtu sikurse edhe rrodhi toponomi delmat – Delmatia dhe Dalmatia – me ndryshimin e natyrshėm tė zanores – e=a dhe ashtu e kemi sot toponomin nga kėto variante fonetike zanorale – Dalmaci-a, dalmatėt, kuptimi pėr banorėt e Dalmacisė (Delmatisė), Delmatia, ishte emėrtimi i hershėm, por me sllavizimin e delmatėve, u sllavizua edhe vet emri, me fundesėne ndryshuar illire nė sllave – t = c.

    Gjatė mbretėrisė sė Agronit, Dardhania pėrfshinte edhe Kroacinė e sotme, ku njihet vendqendrimi i tij si mbret dhe vet emėrtimi i selisė sė Agronit, nė Zagrebin e sotėm, i cili quhej – Agram-i, qe gjatė mbretėimit tė tij, u zhvillua bujqėsia teknikale dhe nga vet emri – Agron, rrodhi emėrtimi i fushės sė bujqėsisė sė zhvilluar – agronomia (agronom-i, agrnomet, agronomėt).

    Kemi edhe fjalėn tjetėr – vllah-vlleh, prej tė cilės rrodhi etnonomi – vllah-vlleh (vllah, gege dhe vlleh, toske-shqipe, nga ku rrodhi toponomi - Vllahia, vllahėt – vllah, qė nga fjala shqipe – vllau, vllai, e moren edhe emrin e tyre - vllah (vlleh, vllehėt). Mė nė veriperėndim ballkanik, nga emėrtimi i hershėm i Istėrve (Histria), Istria-Istra, ishin fisi illirian – Liburn, Liburnėt, si detarė dhe toponomi - Liburnia (Sllovenia), ku sot ekzston njė pjesė e mirė e onomasiologjisė liburne-illire, nė toponomastikė dhe antroponomi sikurse hidronomi – Bistrica illire (Ilirska Bistrica), toponomi – Liburnia, -Emona (Lublana), kryeqyteti i Liburnisė, nga koha e mbretėreshės liburne-illire – Emona. Gjithashtu, shihet vendosja e pjesėshme e paeonėve illirian, qė shtriheshin rreth kufirit me thrrakasėt, e tėvona shihet vendosja e tyre nė veri tė Donaut me toponomin – Paeonia - Panonia – Paeonia (paeonėt, panonėt) – Vojvodina etj.

    Emri Nemanja (S. Nemanja), si antroponom, ishte princi i shtetit tė parė sėrb – Rashka, spjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr, qė lidhet me fjalėn gege – nema, nama, i nemuni, ashtu sikurse edhe vet toponomi – Rashka, qė lidhet me emrin – rus, Rusia – rus ka, ka rus-rash, rash ka – Rashka, ku emėrtimi lidhet me dedikimin qė iu bė nga gjuhėt romane – ang. Rush (rash)=rus – pra, shteti i rusėve tė ardhur nė Ballkan gjatė pushtimeve sllave. Emri – rashkė,nė shqipen e vjetėr ėshtė thirrė – raje, raja, shkije raje, nga Raja (Rusia), ku edhe vet sėrbėt sot e quajnė njeritjetrin – raja.

    Emėrtimi Obrenoviq, si antroponom (dinastia serbe e obrenoviqėve), spjegohet me shqipen, qė del nga rrėnja – obren, obrin, Obrij, Obria, (ku gjindet si toponom edhe nė Kosovė – Obria) – lidhet me fjalėn shqipe – breg, brij bregu, vend i ngritur tokėsor, brij toke, qė ka lidhje edhe me fjalėn – brij, afėr, i pėrafėrt, (aty brij, pėrbrij, pėrbrijsh) – tokė e brejtur e mbetur kodrinore – breg – bren dhe nė kėtė rast tregon pėrmes tingullit – o, si fillesė emėrtimi – obren (obrij – Llesh, Millesh Obrija – Millesh Obreni).

    Nėse iu heqim fjalėve sllave sufiksat: viq, vica (serb), ovski (maq.), ov-o-a (bullg.), tė cilat pėrbėjnė natyrėn e kėtyre gjuhėve tė reja sllave, tė gjitha rrėnjet e fjalėve, mund tė spjegohen pėrmes shqipes sė vjetėr, gjatė zbėrthimit fono-morfologjik, nė rrėnje, rrokje, diftongje e tinguj. Ethymologjia e rrėnjes sė fjalės luan rolin kryesor, nė origjinalitetin e vet linguistik, nga e cila rrodhi, apo edhe u pėrvehtėsua, u tjetėrsua gjatė ndryshimit tė theksimit tė zanoreve etj.

    Analogjia e kuptimit tė fjalės, me fjalėt e gjuhėve tjera mė tė lashta, bie nė konkluzion tė kjartė, se cila iu ka ofruar mė shumė natyrės, vizionit e vetive tė objektit, formės, ngjyrės, shijes, veprimit, ndikimit, artikullimit zanor etj., se a plotėson, a e pėrmbushė kuptimisht, rrėnja e fjalės vet emėrtimin.

    Fjala shqipe – gur, guri, formoi fjalėn sllave – gore, me kuptimin, gur i lart, sll.gore=mal, lartė, lartėsi,ashtu sukur doli, fjala sllave – planina=bjeshka, nga fjala shqipe-illire – pllaja, mal i lartė me pllaja, poashtu sikur rodhi edhe fjala pėr ngjyrėn blu, kaltėr – plav-a, lartėsi e kaltėr, nė bazė tė lartėsisė sė bjeshkėve tė larta sikur duken nga afėr si nė qiell. Nga kjo fjalė shqipe – pllajė, pllaja, vend me pllaja, bjeshkė me pllaja, u formua toponomi – Plava nė Malci (Mal tė Zi). Ashtu sikurse edhe toponomi tjetėr malcor, i afėrt gjeografikisht, Gucia, qė rrodhi nga fjala shqipe – nguci-a, Ngucia, nga fjala ngucama, ngucje, vend ngucjesh, vend konfliktesh shqiptaro-malazeze e sllave. Pėr kėto dy toponome, mendojmė se janė tė qėndrueshme shkencėrisht, anipse derisot nuk kishte mendime tė tilla pėr emrat gjeogrtafik – Plava dhe Gucia.

    Fjala shqipe – dru, formoi fjalėn sllave – drv, drva (dru=drv), ashtu sikurse nga fjala – duh, duhama (gege-shqipe), doli fjala sllave – duh= duhamė, shpirt, me theksimin e tingullit – h=sh, rrodhi fjala – dusha=shpirti, spirit. Kjo fjalė formoi edhe antroponome: Dusha, Dushan, dushman, duhovit, sll.= duhamor, shpirtėror.

    Fjala shqipe-illire – rogė, roga, roga e malit (kur prehen drunjtė nė njė pjesė mali), roga e livadhit (bari i premė, kositur nė livadh, pjesė tė livadhit tė kositura atykėtu, roga me bar tė premė), qethja e flokėve tė njeriut, kur nuk prehen mirė flokėt thohet shprehja shqipe – ėshtė qethė roga-roga, e ka lanė rogė, roga-roga, apo edhe kemi shprehjet kur bijnė flokėt vetiu pjesė-pjesė, roga-roga, rogat e kresė (kokės) kur bien flokėt pjesėrisht, thohet roga-roga. Poashtu. - Gjithashtu ėshtė shprehja shqipe e vjetėr – nė rogė tė livadhit (me kuptimin, me dalė pėr lėndinė, haptazi dhe me u ulė rrafsh nė Pleqni, gjykim, gjyq), kur duhet tė zgjidhet ndonjė problem, a konflikt. Kjo fjalė – rogė, formoi fjalėn sllave – rog=brini, rogovi=brinat (brinat e kafshės), nga kuptimi i rogės sė malit, ku kafshėt kullosin nė roga me bar, nė roga mali, qė nga kjo fjalė rog-roga – rrodhi toponomi Rogovė (afėr Gjakovės, Kosovė), nga rrėnja shqipe – rog, e sufiksi thrrak – ov-a, qė iu dha gjatė pushtimeve.

    Fjala shqipe – pod-i, si fjalė e lashtė illire-pellgaze, si fjalė e ndryshuar nė shqipen e shkruar – dysheme-ja, formoi fjalėn sllave – pod – si dysheme dhe si parafjalė – nėn, qė formoi edhe fjalėn – podgore, podguri, podi i gurit, i gurtė, Podgorica, si toponom; poashtu, me kuptimin – nėn, si parafjalė, rodhi nė sllavishte, me kuptimin tjetėr tė diskutueshėm, nga fjala - pod podzemlja=nėntoka, qė ėshtė edhe si emėr edhe si parafjalė etj.

    Fjala shqipe-illire – armė, arma (armata, ushtria), formoi fjalėn sllave – armija=armata. Kjo fjalė armė, formoi nė shqipen fjalėt: armik-u-q-ėt,

    armiqėsi-a-tė; gjithashtu formoi edhe disa fjalėformime i.e. arm=i varfėr etj.



    Ethymologjia e fjalės sllave – sigurno (sigurisht, shqip)

    Fjalėn shqipe – gur-i, si emėr i veēantė karakteristik prej ēdo gjuhe i.e., interesant, e kemi nė shprehjen shqipe – si guri (i,e,tė fortė-a-t), i fortė si guri si dhe nga vet kjo shprehje origjinale, rrodhi fjalėformimi – siguri-a, si emėr, sigurim-i, siguresė-a-t; si folje – sugurua, siguruar; si mbiemėr – i,e,tė sigurtė-a, sigurisht – e, qė formoi emėrtimin e njejtė edhe me kuptim tė njejtė, vetėm me disa ndryshime sufiksale, e prefiksale – fjalėn sllave – sigurno (sigurnost-i-ma, osigurnost-i-ma, osigurava-nje). Dhe jo vetėm nė gjuhėt sllave, por nė shumė gjuhė tjera i.e. si pėrshėmbull:



    Shqip. Siguri-a (sigurimi, sigurime, sigurimet, sigurisht; i,e,tė sigurtė-a etj.)

    Sllav. Sigurno-st (osigurnosti, osiguranja, osiguranje, osiguravanje)

    Latin. Securitas

    Ital. Siguro

    Ang. Security

    Freng. Securitee

    Etj...

    Kjo fjalė e pėrbėrė shqipe – siguri-a dhe i.e., qė nė sllavishte ėshtė po e njejta komplet – sigurno (sigurisht, shqip), pėrbėhet nga dy pjesė morfologjike si kompozitė – si + gur (no), ku pjesa e parė – si - dhe pjesa e dytė, emri – gur, ėshtė vet emri shqip – gur-i (gur, gurėt, gurishte, gurore, gurinė-a-t). Ndėrsa, nė gramatikėn shqipe, fjala – gur, ėshtė: emėr sendi, gjinia mashkullore, emėr konkret, rasa emnore (nominativi), trajta e pashquar, emėr i pėrgjithshėm. – Sipas mbiemrit nė gjuhėt sllave - sigurno, komplet merret komozita rrėnje – sigur – dhe i shtohet sufiksi – no – sigurno (sll. sigurno=sigurisht, shqip), ose, i shtohet fillesa, zanorja – o – dhe del – o+sigurava (folje), osiguranje (emėr), sigurno (mbiemėr). Ndėrsa, nė gjuhėt tjera indo-europane tė lartėpėrmendura, e kemi, vetėm me ndryshimin e tingullit tė dytė – i=e, dhe ndryshimin e tingullit tė tretė – g=k(c), qė del rrėnja kompozitale – securit (as-y-e-)... dhe ndryshimit tingullor, altertonit – g=k(c) – pėrveēse, nė italishte qė e kemi – siguro, vetėm me sufiksin – o, me pėrbėrje tė njejtė morfologjike shqipe – si – (trajtė e shkurtė krahasuese pėremrore e pakufishme, shqipe) dhe rrėnjes kompozitore, apo, emrit – gur-i, si fjalė PIE illiro-pellgazgjike. Kurse, pėr fjalėn – gur-i, dihet se vetėm shqipja e ka origjinal, kurse nė sllavishtet ėshtė – kamen (gur-i, shqip).

    Pėr fjalėn shqipe – gur-i, kemi shumė shprehje shqipe, lidhur me krahasimin e mendimit, fjalės sė folur a tė shkruar, sikurse janė: ishe kanė i fortė si guri / si guri i fortė / tek asht ba buka e fortė si guri (bajate) / koka (qėnka) arrė e fortė si guri, me t’i thye dhambėt / njeriu ėshtė si guri, edhe mė i fortė se guri etj.

    Fjala shqipe – gur-i, tek emri gramatikor – sigur-i-a dhe tek mbiemri shqip – sigurisht, me siguri - ka kuptimin e mendimit tė fortė, tė qėndrueshėm, fjalės reale, mendimit besnik, fjala pa lak (hile), fjala besnike, mendimi i drejtė, vendim i sigurtė, njeriu i siguruar me fjalėn e dhėnė, premtim i paluajtshėm, vėndosmėria e njeriut, apo e shoqėrisė, shtetit, regjimit, pushtetit, pėr ta bėrė njė formė tė mbrojtjes sė njeriut, jetės, mallit, pasurisė, pronės, administratės pronėsoro-juridike, shėndetit; vėndosmėria e pushtetit pėr mbrojtjen sociale e politike tė popullit (sigurimi) etj.

    Siguria, sigurimi ėshtė kuptimi i ruajtjes sė subjektit e objektit, vendimit tė premė ligjor, mbrojtja e marrėdhėnieve ndėrnjerėzore, mbrojtja e marrėdhėnieve ndėrshtetėrore e ndėrkontinentale (Kėshilli i Sigurimit Botėror) etj., qė, nuk mund tė thehet vendimi nė fjalė.

    Kėto janė dy fjalėt shqipe – si + gur, qė formuan fjalėn sllave – sigurno (osiguranje), me kuptimin shqip, fjala si guri i ngulur, fjala e paluajtshme, e pathyeshme, e qėndrueshme, fjala a mendimi besnik i njeriut. Pėr kėtė kemi disa shprehje tjera shqipe: fole fjalėn si guri i ngulun nė tokė / ngule fjalėn n’tru si guri i ngulun / ngule fjalėn si gurin / fjala besnike si guri / mos e gjuaj fjalėn si guri rrumbullak, por si guri rrasė (rrasa e gurit) me t’nxanė vend n’kuvend / mos e qit fjalėn si guri rrumbullak, e me u rrokotelė nėpėr odė burrash,( po qite fjalėn rrasė guri, qė tė nxėnė vend), / po folė fjalė si gur i luajtun (vendit), / njeriu ėshtė si guri (i fortė) etj. Dhe po kėtė kuptim shqip tė shprehjes – si guri, e kanė edhe kompozitat i.e. nė fjalė.


    Disa fjalė tė sotme nė rusishten mund tė synkronizohen me burim ethymologjik illiro-pellgazgjik sikurse fjalėt: spina = shpinda, sina = syni, syri, spela = shpella etj., tė cilat janė shumė tė afėrta me shqipen, si dhe njė mori fjalėsh e fjalėformimesh tjera rusishte, me burim ethymologjik nga thrrakishtja illire. Mund tė konkludojmė pas disa theorive tė theoricientėve, historianėve e linguistėve, tė cilėt e paraqiten diskutabile ēėshtjen e llirėve dhe thrrakasėve, se cilėt ishin pėrpara mė tė hershėm. Dikush i quan illirėt para thrrakasėve e disa tjerė linguistė sllav, i marri thrrakasėt, se paskan ekzistuar para illirėve. Kjo theori e dytė nuk ka asnjė mbėshtetje shkencore, qė thrrakasit janė para illrėve, mbase, illirėt lidhen me Hillionin e stėrlashtė, me Babillonin e shumė toponome tjera tė botės sė lashtėsisė dhe kunkludimi mė i drejtė ėshtė se, illirėt janė shumė mė tė hershėm, kurse thrrakasit, janė njė fis illirian ndėr mė tė hershmit. Pėr kėtė na dėshmojnė lidhjet illiro-thrrake (e jo thrrako-illire), si lidhje si nė pikėpamje linguistike, mbase, vet thrakishtja ėshtė njė gjuhė illire-pellgazgjike. Gjithashtu, na dokumentojnė lidhjet fisnore, tė dokeve e zakoneve, lidhjet kulturore, artistike e shpirtėrore, qė ishin nga njė trung illiro-pellgazgjik, derisa, shpėrthyen llavat e religjioneve, tė besimeve e deri tek vendosja e orthdoksizmit euro-lindor, i cili formoi njė ndasi tė dukshme illiro-thrrake dhe njė largim shumėdimenzional tė kulturės sė lashtė tė tyre tė pėrbashkėt, tė cilėn me qėllim disa historian sllav, mundohen ta veēojnė e ndajnė, si gjuhė e kulturė nė vete dhe tė formojnė ndasi e veēanėti etnike, kulturore, duke e mbajtur fisin thrrakas, si krejtėsisht tė ndarė nga illirėt.

    Ethymologjia e emrit – Sėrbia. – Emri sėrb, rrjedhė nga fjala greke – serv, qė do tė thotė, servor, shėrbėtor, mbase, tingulli – b, nė greqishte ėshtė – v, ashtu sikurse tek emri - arban=arvan, arvanit (arbanit). Kurse, nė bazė tė njė theorie tjetėr, ashtu sikurse ėshtė edhe nė vet fillin e formimit tė etnonomit – sėrb (ku shihet, duket e pavlefshme zanorja –ė), nė mes tė rrėnjes origjinale tė sotme sllave – srp=drapėr, na del, si emėrtim nė bazė tė njė vegle pune pėr korrje, vegėl korrėse, harkore metalike dhėmbėzore – drapėri = srp. Historikisht ardhja e sllavėve (lexo: skitėve, rusve, mbase, atėbotė nuk kishte as etnonom sllav e lėre mė etnonom – srp), kuptohet se i vetmi etnonom i lashtė pėr sllavėt ardhės nė Ballkan, ishte etnonomi – skit (skitėt). kjo ardhje skite ishte nė dy faza kohore strategjike, duke prekur mė parė pulėsin dardhan, mbase, Dardhania, ishte njė nga mbretėritė mė tė forta illire tė kohės dhe skitėt, nuk kishin kurrfarė fuqie tė vinin me qėllime pushtuese. Kėshtu, ardhja e parė sllave ndodhi si formė ekonomike e tregėtare e baskėpunimit (gjoja) reciprok dadhan-sllav (skit) dhe ajo ardhje u bė pikėrisht, gjatė zbritjes sė “ftohtė” tė rusėve nga Karpatet nė Ballkan. Ata skit (rusė), erdhėn aty kah filli i shek.V e.r. dhe ishin korrėtarė me meditje nė arat dardhane, punėtorė, korrėtarė arash, korrėtarė tė lashtash.

    Kjo fjalė – srp, na del edhe nė fillim tek rusėt nė symbolin e tyre – drapėri e ēekani. Drapėri (srp, sll.), si njė mjet korrės, sharrė harkore, tė cilin e kanė edhe sot si symbol kombėtar rus. Atėherė, fjala sėrbe – srp, pasi thohet nė origjinal – srpski jezik=gjuha srpe (sėrbe), nė kuptimin ethymologjik na del, si gjuhė drapėri, gjuha e drapėrit dhe vet etnonomi – srp, del – drapėr, draponj, poashtu edhe toponomi – Sėrbia, na del – Srpia=Draponia (sipas fjalės origjinale skite, apo srpe – srp) dhe emėrtimi pėr gjuhėn sėrbe, na del – srpski=srpisht (sėrbisht), draponisht, gjuha drapone, sipas kuptimit gjeneral tė ēdo gjuhe i.e.

    Fjalės – srp, iu ka shtuar vetėm sufiksi – ski, srp+ski=srpski dhe ka dalė emėrtimi pėr gjuhėn – srpisht (drapnisht), kur merrėt ethymologjia nga rrėnja dhe kuptimi i saj srp=drapėr. Kėtu mund tė theksojmė se pikėrisht kjo prapashtesė a sufiks srp – ski, pikėrisht kjo – ski, duket se ėshtė vet rrėnja e emrit – ski, qė ishte herėt ai emri – skit, skitėt, me tė cilin fjalėformim mund tė vėrtetojmė, shprehjen – drapėr-i skit (srp+ski=srpski), ku formohet edhe shkencėrisht si koncept linguistik dhe na del shprehja shqipe – skit drapėr, drapėn skit dhe nė shumės tė emrit - draponj skit, skitėt me draponj, deri tek shprehja – skitėt korrės, skitėt korrėtarė.

    Kurse, koncepti i tė folurit srp (serv) = govor, (mbase kėto dy theori janė tė diskutueshme, sikur dalin dy burime ethymologjike pėrnjėherė dhe nuk mund tė qendrojnė tė dyjat, por duhet zgjedhur vetėm njera theori absolute shkencore), nga rrėnja – srp (drapėr), apo nga rrėnja – serv (shėrbim, servis, shėrbėtor) - nga fjala skipe-illire – gojė, goja, nė kėtė rast morfologjik0-historik, diftongu – go, nė bashkrenditje me sufiksin – vor, formoi vet fjalėn sllave – go = govor (tė folurit), ndėrsa ėshtė interesant, se pikėrisht nga kjo rrėnje fjale – gov, me sufiksin – na, u formua edhe fjala tjetėr... Kurse, koncepti pėr gjuhėn si organ anatomik, mbeti po ai i trashiguar nga rusishtja – jazyk, jezik=gjuha e gojės.

    Merret, fjala shqipe-illire – bukė, buka e grurit, misrit, ushqimi kryesor europian - nga rrėnja e saj – buk(ė) dhe sufiksit thrakas – va, doli fjala sllave pėr germėn, shkronjėn – buk+va = bukva (sepse vonė ėshtė gjetė emėrtimi sllavisht pėr germėn – sllova) dhe nga kjo rrodhi emėrtimi bukvar=abetare, ashtu sikundėr kjo fjalė – buk, formoi fjalėt i.e. gjermanike – buch (buh) gjerm.=libri, book (buk) ang.=libri. Poashtu, nga kjo rrėnje illire – buk(ė), doli edhe fjala me kuptimin ‘e drejtpėrdrejtė’ – bukval, bukval(no) sll., dhe fjala e pėrbėrė bukfalisht (drejtpėrdrejtė), e cila mund tė shikohet edhe nga emėrtimi i veprės sė Virgjillit – Bukoliket, pėr tė kuptar se sa e lashtė ėshtė kjo rrėnje skipe-illire – buk, e cila ka historikun e saj PIE, nė pellgasishten.

    Sipas, domethėnies ethymologjike, tė fjalės – srp, qė ėshtė drapėr, atėherė duhet tė dali edhe vet toponomi – Srpija (Drapnia), kurse, pėr fuqizim tė tė shprehurit e mendojnė disa, se u ndryshua tokzanorja – p=b, e rrodhi – toponomi – Srbija dhe etnonomi - sėrb.

    Nė tė dy rastet ethymologjike, qoftė nga fjala greke – serv=shėrbim, apo edhe nga vet fjala – srp=drapėr, pėrsėri na del kuptimi i pėrafėrt substancial linguistik, qė lidhet me shėrbimin, punėn, qoftė edhe me drapėr, qė na lidhė me po tė njejtin spjegim real – serv srp = shėrbim me drapėr, punė me drapėr, pėr korrjen e tė lashtave nė ara tė bukės, si emėrtim qė lidhet me njė punė tė njeriut. Tash, a ėshtė vėrtet, kuptimi i korrjes sė tė lashtave, fryteve tė elbit, theknes, tėrrshanės, grunit, misrit – si fryte tė pjekura, apo ėshtė symbolika invazionale e korrjes sė popujve gjatė pushtimeve; kryesore lidhet me njė zanat, profesion tė korrjes. Mbase, edhe nė symbolin kombėtar rus, ėshtė drapėri e ēekani tė kryqėzuara nė fushė tė kuqe, ku symbolizohen dy profesione tė njeriut: frakataria dhe korrja (industria dhe bujqėsia),si forma ekzistenciale tė njeriut sllav, rus.

    Ato dy zbritje tė rusėve nė Ballkan: zbritjen e ftohtė, kur erdhen si punėtorė nė arat dardhane, nė fillim si ardhės skit, tek paonėt (Panoni) dhe gjatė kalimit kėndej Donaut (Danubit) dhe zbritjen e zjarrtė, i shohim historikisht, kur skitėt (rusėt) erdhen me zjarr, me luftėra pushtuese nė Ballkan gjatė (513 e.r.) filli i shek, VI e.r.

    Sipas, historianit, H. Frommer-it, “filluan sulmet e para sllave nė Jug tė Donaut (Danubit), nė vitin 527 e.r. sllavėt u shtyen edhe mė nė thellėsi tė Thrrakisė, nė vitet 547-548 e.r. sllavėt shkatėrruan Dalmacinė (Delmatinė illire, shen, auth.), (mbase Gotėve iu desht tė tėrhiqnin trupat e tyre me e mbrojtė Italinė) dhe arrijten nė kėtė mėnyrė deri nė Dyrrahium (Dyrrah-Durrės, Shqipėri). Nė vitin 551 e.r. sllavėt thyen njė ushtri bizantine nė Adrianopol dhe rethuan Naissusin (Nishin dardan, shen.auth.) Nishin e sotėm...Nė vitin 559 e.r. sllavėtarrijten deri nė Konstantinopol dhe Selanik” (Thesalonik) – “Autoktonia e shqiptarėve”, “Illirėt”,fq.167.

    Tash, kėtu kemi tė bėjmė me njė etnonom tė pasqaruar – sllav, nė vitin 513 e.r., se me ēfarė etnonomi erdhen nė Ballkan, se a ishte vėrtet, emri i tillė, apo ku dhe kah u muar ky emėrtim – sllav, qė nė gjuhėt romane – slave, ėshtė kuptimi i tė varfėrve, skllavėve. Sikur, po ndahen etnonomet – sllav dhe thrrakas, kur dihet historikisht, se thrrakasit e lashtė janė sllavėt e sotėm, si pasardhėsit e tyre.

    Kėshtu sllavėt gjatė pushtimeve, pėrvehtėsuan shkatėrrimet rromake mbi dardhanėt, dakėt, vllahėt, delmatėt dhe illirėt nė pėrgjithėsi, duke zhbijė ēdo gjė illire ballkanike, pėrvehtėsuan toponomet e antroponomet – gjithė onomasiologjinė ballkanike, pėrvehtėsuan illirishten nė formimin e gjuhėve tė reja tė tyre, si invazion korrės e shkatėrrues mbi historiografinė illire.

    Rrėmuja pushtuese sllave nė Ballkan, si etnonom ardhės – rus (rash) erdhen e formuan principatėn Rashka, nė zemėr tė Dardhanisė illire, kur mė 730 ishte nė fuqi principata shqiptare e Dukagjinit, me tė cilėn lidhen edhe miqėsi, marrėdhėnie ekonomike e tregėtare, me pricin Nik Bardhin, si edhe bashkėveprime luftarake nė mbrojtje nga pushtuesit tjerė tė largėt tė mėvonshėm, e deri mė ndamjen e dy blloqeve fetare krishtiane nė shek.XI, perandoria orthodokse sllave e lindjes me qendėr Konstantinopolin dhe ajo perėndimore, e qendėr – Romėn.

    Fiset illire ballkanike iu shtruan sundimeve tė egra e barbare si robėri tė dyfishta e tė shumėfishta tė mėvonshme: romake, greke, bizantine, bullgare, sėrbo-malazeze etj.

    Sėrbėt u formuan si komb - etnonom – srp (serv), me njohjen e tyre nga Mbretėria e Lindjes (Osterreich, Austria), para as dy shekujsh nė Vjenė, kėshtuqė, emri serbi, ėshtė emėr i vonshėm, pas ndėrrimit nga etnonomi – rash (rus) tė Rashkės, nė – srp (serv-serb). Gjuha serbe, si gjuhė sllave, u pėrcaktua shumė vonė nė shkencėn gjuhėsore nė Sllavistikė, kurse sipas studimeve tė tyre linguistike, poashtu edhe nga linguistė tjerė joserb, derisot nė shkencėn serbe, nuk ėshtė prcaktuar shkencėrisht vet emėrtimi – srp (serv-sėrb), nė fushė tė linguistikės ballkanike, nė Ballkanistikė, as nė linguistikėn i.e.





    Etnonomi – sllav. – Emėrtim i papėrcaktuar shkencėrisht i mbetur derisot.

    Etnonomi sllav, sipas njė theorie linguistike tė pėrshtatur mė shuė sesa reale vie nga periudha mė e vonshme historike, prej kuptimit tė fjalės – germa, shkronja – si formė e ngritjes sė kulturės, si symbolizim diturie, e qė pikėrisht lidhet me emrin dhe poashtu etnonomin dhe toponomin - sloven (slloven), slova=germa, slloven, Sllovenia, nga fisi illirian i sllavizuar - Liburnėt e Emonės illire (Lublanės), si kryeqytet i sotėm. Renditja linguistike e emėrtimeve – sllova – slloven – Sllovenia, ėshtė tipike qė karakterizon vetėm kėtė popull dhe se prej tij morėn emėrtimin pėr germėn edhe sllavėt tjerė. Pra, nga fjala pėr emėrtimin e germės, qė nė sllavishtet ėshtė – slova (sllova), me ndryshimin e zanores – o=a, rrodhi emri – slav, por qė edhe kjo theori, nuk ėshtė pėrcaktuar nga theorikėt e linguistikės i.e., mbase, emri sllav, lidhet vet emrin – slav (slave-sklave), me kuptimin e falės – i varfėr, skllav, si emėrtim i hershėm, qe nga periudha skllavo-pronare. Ndėrsa, fjala – slava, sot merret edhe si kuptim i emėrtimit lavdia – (slava=lavdi), me rastin e varrimit tė njeriut sllav.

    Kėshtuqė, nė bazė tė emėrtimit me kuptimin e germės – slova, ky emėrtim i takon mė sė shumėti etnonomit – sloven, slova=sloven, si tė vetmin emėrtim tė tyre tė sllavizuar me ethymologji reale – populli slloven, gjuha sllovene, kultura sllovene, historiografia sllovene dhe toponomi Slovenia. Mu pėr kėtė shkak historik,mbase gjuha pėrcakton kombin, nė ish-jugosllavinė (1945-1991) kur u shkėput Sllovenia dhe u lėkunden historikisht dhe u shkatėrruan themelet ish-jugosllave, deri nė kėtė kohė mbretėroi hymni kombėtar slloven – ‘Hej, slloveni!’
    Pėrkundėr tė gjitha atyre pėrvehtėsimeve, asimilimeve tė fiseve dardhane illire: liburnėve, delmatėve, dakėve, vllahėve, paeonėve, skordistėve, arianitėve, adrianėve etj. pati pėrveē, asimilimeve kombėtare illiriane edhe ndryshimeve tė dhunshme pushtuese fono-morfologjike e falsifikime historiografike nė Ballkanin illirik, nga pushtimet e egra sllave me zhbimje kulture autoktonie tė vendasve, spastrime etnike deri edhe mbi shqiptarėt - mund tė konkludojmė se ėshtė me spjegim real shqip, me ethymologji illiro-pellgazgjike, e gjithė Onomasiologjia ballkanike!

  19. #19
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E FJALĖS – KUNIFORM


    Shkrimi me shkrola nė formė kuni – kuniform (Cuneiform).

    Kompozita – Kuniform (Cuneiform), me tė cilėn sipas tė dhėnave shkencore linguistike tė derisotme, nėnkuptojmė gjuhėn e parė tė Antikuitetit, si gjuha kunoforme (Cuneiform Language), shkrimi kuniform (Cuneiform script), - mund tė spjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr, apo Illirishtes sė re – qė ethymologjikisht ndahet nė dy pjesė fonomorfologjike – kuni + form = kuniform – me kuptimin, formė kuni – shkronja nė formė kuni.
    Pjesa e parė si fjalė e parė e kompozitės – kuni – ka kuptimin e njė cope druri, shkopi tė drunit, apo metalik, pikėrisht nė formė lapsi, i mprehur nė maje ndėrsa, pjesa e dytė e kompozitės nė fjalė – form, fo^rm – ėshtė kuptimi i fjalės i.e. – formė-a.

    Pėrderisa shqipja ėshtė bija e drejtpėrdrejtė e illirishtes dhe illirishtja si bija e pellgasishtes, nuk e shohim njė kuriozitet botėror (anipse pėr disa vėrtet ėshtė ēudi, duke mos e njohur Fonetikėn dhe Morfologjinė Historike Shqipe) – vet Shqipja ėshtė gjuha e drejtpėrdrejtė illiro-pellgazgjike dhe ka fuqi spjegimi tė jashtėzakonshėm tė gjuhės sė parė tė njeriut.
    Pra, kompozita – kuniform – ėshtė kuptimi direkt sipas konceptit natyror origjinal shqip pa asnjė ndėrhyrje analitike e semantike fono-morfologjike, pėr ta dėshifruar nė bazė tė origjinės sė tingujve, apo rrokjeve, si rrėnje fjalesh – por, shprehje direkte – kuniform – formė kuni – shkrimi nė formė kuni, germat nė trajtė kuni, shkrolat e para nė formė kuni dhe gjuha kuniforme (Cuneiform Language).

    Fjala – kuni – nė gjuhėn shqipe ėshtė emėr sendi, emėr konkret, trajta e shquar, numri njajės, shkalla emnore (nominativi), emėr i pėrgjithshėm, qė nė trajta dialektore tė shqipes, theksohet si fjalė: kuni, (kuji, kunji, kunxhi), me theks hundor, tė zanores – *u^- gege-toske dhe nė numrin shumės thohet: kuna, (kuja, kunja, kunxha), si fjalė dialektore.


    Kuni si formė germe dhe kuni si mjet shkrimi, qė shprehė vetveten emėrtuese historiko-linguistike. – Shėnjat mbetėn Shėnjėtore tė Shėnjta, qė formuan abece tė reja.

    Kuni u pėrdor nė fillim si mjet i shkrimit tė germės (shkrolės), e tėvona si vet forma e germės - ashtu sikurse edhe sot – lapsi, i cili ku^ me kun (kui) shkruan, kuni shkruan kunin e duke shkruar kunin – shkruan shkronjen.
    Nė fėmijėrinė e gjuhės sė njeriut, u shkrua nė pllaka argjilli, nė pllaka bote, tė teruna apo tė pjekura nė diell e zjarr, e deri tek kuni i gurit (epoka e gurit), pėr tė shkruar nė pllaka mė tė forta materiale sesa argjilli – dhe deri tek kuni i hekurtė (epoka e bronzit, e hekurit, dhe e metaleve). Pėrmes gėdhendjes me daltė, apo me pykė metalike (qė e menduan jorealisht, pykėn si prejardhje linguistike e fjalės – kuni) - pėr tė shkruar nė pllaka druri, guri, bronzi, alumini, plumbi, zingu, nė materiale tė forta, nė pjesė arkitekturale, mbishkrime varresh (epitafe), epigrame nė piramida, sfinga, nė ballina kėshtjellash tė lashta, nė faltore perėndishė, nė shkėmbinj symbolik, nė monumente, nė vegla pune, nė armė, shpata, nė shkopinj mbajtės (krruta pleqėsh pėr mbajtje) – dokmente deri nė kohėn e sotme kėto - qe nga ballinat e shpellave tė gurta e deri tek objektet arkitekturale tė epokave nė zhvillim tė diturisė dhe kulturės tė njeriut.

    Epet e lashta – Enuma elish, Gilgameshi, Illiadha, Odhisea, Eneida etj., veprat e authorėve shumė tė hershėm janė shkrua me shkrim kuniform, nė pllaka guri, shkėmbinj etj., deri me zbulimin e papirusit – dhe me gjetjen e grafiteve e ngjyrnave, pėr tė shkruar nė lėkura tė terura kafshėsh dhe deri me pėrpunimin e letrės, shkrimi nė letėr.

    Nė gjuhėn shqipe – fjala – kuni, thohet nėpėrmjet tė shprehjeve tė vjetra: i drunit, kuni i hekrit, kuni i kerrit, kuni i zgjedhės sė kerrit, kuni i derės sė shtėpisė, dhomės, kuni i grabujės, kuni i pllugut etj., si nė vegla pune edhe deri tek kuni ato mė tė voglat, nė armė e mjete tjera.

    Nė bazė tė fjalės – kuni, si mjet shkrimi tė gjuhės sė parė, morėn edhe shkrolat (shkronjat), germat e gjuhės, emėrtimin – germat kuniforme, alfabeti kuniform, shkrimi kuniform dhe gjuha kuniforme.
    Tash, se sa ka lidhje Shqipja ballkanike me gjuhėn e parė Kuniform, kur mund ta spjegojė vet emėrtimin nė fjalė, si lidhje ethymologjike direkte me atė gjuhė tė parė tė njeriut – mbetet tė shqyrtohet nė dispozitiv tė studimeve analitiko-sintetike dhe semantike.


    KUNI E PYKA

    Kuni e Pyka. – Pyka mund tė jetė mjet shkrimi, por jo formė shkronje.
    Sipas studime shkencore tė derisotme, pėr ethymologjinė e emrit – kuniform – kemi prononcimin sikur kjo fjalė po u spjegojka me gjuhėn latine me kėtė spjegim – kyooniform = pykė (ang. Wedge-shaped) pra, nga fjala latine – pykė-a, – lat. Cuneus=pykė dhe nga fjala – form (fo^rm) – me tė cilėn shprehje kuptohet - germa nė formė pyke. Ky ėshtė njė pėrcaktim shkencor, i vetmi derisot, pėr shkrolėn kuniforme, sipas rezultateve tė Enciklopedisė botėrore, pėr Kuniformin (Cuneiform skript).

    Tash, fjala – pykė latine, nė shqipen ka kuptimin e njė cope druri shpatuke (shaped, ang), tė shkurtė, nė njerėn anė tė mprehur, e mprehtė si teh shpatuk jo formė majeje – e cila me pėrceptimin vizual duket nė profil – pyka e drurit, pyka e hekurit etj. Pyka nevojitet pėr ēamjen e drunjve, landėve tė trasha (duke e filluar ēamjen me sopatė sėpari, e tėvona pėr tu ēarė drejtė, futet pyka nė vend sopate dhe rrahet fort, duke e ēarė drejtė trupin e drunit, landės).
    Pyka dallon nga kuni pėrkah forma e saj si njė copė druni e gdhendur nė formė shpatuke e mprehtė nė maje, qė mund tė komentohet edhe si njė formė dalte, dalta – ndėrsa kuni ėshtė adekuat forma e lapsit, njė copė shkop druni apo metalik, pikėrisht qė i pėrgjigjet shkrimit kuniform, apo shkrolės nė formė kuni, ashtu sikur edhe tregon vet pamja e atyre shkronjave tė lashta kuniforme. Tash, mbetet tė vėrtetohet a ishte ai shkrim pykaform (nė bazė tė emrit pyka), apo kuniform, nė bazė tė emrit – kuni, qė spjegohet pėrmes shqipes.
    Historiku Kuniform. –

    Sipas enciklopedisė sė sotme, gjuha kuniforme me sistem shkrimi u zhvillua para dekadės sė fundit tė milleniusit IV p.e.r. nė luginat e brigjėt e lumenjve: Tigėr dhe Eufrat, pėrkatėsisht nga Sumerianėt. Karakteret e shkronjave konsistojnė me gėdhėndjen e tyre nė pllaka tė pjekura tė keramikės. Por, duhet tė theksohet a priori, se Historia e shkrimit shtrihet paralel me hieroglifet e hershme egjyptiane rreth Nillit, me alfabet dhe shkrim gjuhe.
    Shkrimi babillonas dhe asyras pėrdorej nė numėr tė madh 300 – 600 tė pėrgjithėsimit tė symboleve kuniforme, pėr fjalėt dhe syllabėt, qė disa janė vizatuar origjinalisht, si pėrgjegjėse tė sakta tė emėrtimit me kuptim natyror.
    Tingujt e thjeshtė dhe rrokjet e shkurta si diftongje tė shkrimit kuniform, janė pėrdorė edhe jasht Mesopotamisė sė lashtė, tek pellgazėt tjerė, illirėt e dardhanėt, nė Elam, tek Hititėt, Frigėt dhe nė gjuhėt anatoliane, si gjuhė illiro-pellgazgjike, mbase, vet ata popuj: mesopotamezėt, babillonasit, asyrėt, akadianėt, hititėt, frigėt, egjyptianėt, hindianėt, kinezėt etj., ishin popuj pellgazgjik, tė cilėt jetonin rreth pellgjeve tė Nillit, Tigrit, Eufratit, Hindit, Jancengiangut, Hoangohosė, Egjeut etj. Kėshtuqė, shkrimi kuniform u shtrij nė pėrmasa botėrore tė kohės.
    Mendojmė, se pikėrisht ai shkrim kuniform, ishte vet shkrimi dhe gjuha e pellgazėve tė stėrlashtė, qė u pėrhap nė popujt mesdhetarė, hindian, tirrean, egjean e deri nė pellgjet adriatike, kaspike etj.

    Shkrimi i shkrolave kuniforme pellgazgjike, u bė model mbėshtetjeje pėr tė gjitha abecetė, nė gjuhėt e mėvonshme indo-europiane dhe se kėto gjuhė i.e. janė formuar nė bazė tė gjuhės kuniforme tė shkruar – shkronjat e sotme tė alfabeteve i.e. nė formė kuni.

    Ėshtė interesant se enciklopedia e sotme nuk e pėrcakton konkretisht, popullin pellgaz, atė paraardhėsin illirian, pėr tu konkretizuar gjuha pellgaze, por na mbeten disi tė ndara kėto dy emėrtime: pellgaz (pellazg) dhe illirė. Poashtu, nuk pėrcaktohet kjartė forma nė besimin e popujve pellgazgjik, ku nga politheizmi i feve pagane, kalohet nė monotheizėm – besimi nė njė zot – besimi nė Hillin e Dritės, si zot i jetės mbi tokė, Krijues i gjallesave, qė ishte besimi hillirian – illiro-pellgazgjik. Sot botėrisht, ka mbetur mythi mbi zotin Dielli, dita e pushimit pėr hirė tė diellit, dita e fundit tė javės – E diella – dita e pushimit nė pjesėn mė tė madhe tė botės. Kjo botė kremton ēdo fundjave ditėn e hillit tė dritės – diellit, ashtu sikurse E Dilla ishte dita e pushimit illirian.

    Cili ishte populli i parė pellgazgjik, qė zbuloi gjuhėn kuniforme, apo ishte njė gjuhė qė nuk dihet saktėsisht, ku u formua sėpari dhe se cili ėshtė Krijuesi i afabetit kuniform tė gjuhės sė parė edhe cili ishte vet populli i parė i pellgut tė ujit?

    Kuniformi pellgazgjik. -
    Mbase, gjuha kuniforme lidhet me popujt pellgazgjik dhe kuniformi ėshtė gjuhė pellgaze - Pellgasishtja, mund tė konkludojmė se ėshtė Rrėnja kryesore e Bimės sė Linguistikės Gjenerale - po marrim disa variante historike, tek pellgazėt e Tigrit, Eufratit, Nillit, Hindit, Jancengiangut, Hoangohosė, Mesdheut, Egjeut, Adriatkut, Kaspikut etj.
    Nė bazė tė tė dhėnave shkencore tė derisotme ėshtė konkluduar se populli i parė i botės ėshtė populli pellgaz, si populli i pellgut tė ujit, por nuk ėshtė precizuar pėrcaktimi i atij populli, ku u lind sėpari, nė cilin pellg uji, a u lind njeriu nė tokė, apo sipas disa hipothezave tė theoricientėve e theorive shkencore tė sotme, a mos erdhi nga ndonjė yll tjetėr nga Gjithėsia. Kjo ėshtė diathezė shkencore lidhur me pėrcaktimin e prejardhjes sė njeriut mbi tokė. Por, nėse bazohemi nė theorinė shkencore, se njeriu u lind nė tokė, si proces evolutiv i evolucionit natyror tė krijimit tė tij, atėbotė, popull pellgaz kishte rreth luginave tė lumenjve tė hershėm tropikal: Nill, Tigėr, Eufrat, Hind, rreth pellgut mediterran, egjean, adriatik, kaspik etj. Se nė cilin pellg u krijuan pellgazėt dhe cili ėshtė pellgu i parė pellgazgjik, sot ekzistojnė disa theori shkencore, duke tėrhejkur mė shumė vėmendje, secila kah vetvetja dhe lashtėsia e vetvetes, tė disa popujve tė antikuitetit. Edhepse ėshtė krijuar njė bazament shkencor botėror gjeneral, se pellgazėt janė ata tė luginave tė Tigrit dhe Eufratit mesopotamez - pėrsėri lindet gjykimi: po cili ėshtė ai populli i parė pellgazgjik? A ėshtė ai rreth Nillit, apo rreth Tigrit dhe Eufratit, Hindit, Jancengianut, Hoangohosė, apo rreth pellgut mediterran dhe egjean. Historia e vjetėr na jep argumente tė ndryshme, tė etapave parahistorike, protohistorike, koha e gurit, bronzit, hekurit etj.



    ALFABETI KUNIFORM ISHTE ALFABETI PELLGAZGJIK

    A ishte vėrtet, gjuha kuniforme, si gjuhė pellgazgjike e formuar nė Afrikė – apo erdhi si gjuhė kuniforme e gatshme dhe u shpėrnda, apo ishte – gjuha e shkrimi i atllantėve tė stėrlashtė illirian – abeceja e Atllantishtes – Illirishtes pellgazgjike e pėrhapur nė popujt tjerė pellgazgjik afriko-azio-europian?
    Cila gjuhė mbizotėroi nė botėn e lashtė – Atllantishtja e atllantėve, Pellgasishtja, si SPIKJA SKIPE, e cila duhet tė ketė qenė si Gjuha e Natyrės pėr Atbotėn e Lashtė.
    – Dhe bota perėndimore duhet tė ketė qenė pėrsėritje nė periudhat historike, si mė e zhvilluar disa herė, qė i ofroi Lindjes - Gjuhėn e Zotit – pas Pėrmbytjes sė Madhe!
    – – Kur ekzistojnė dy fjalė tė lashta – kuni e kina, qė e lidhin botėn linguistike !?
    – A duhet tė jenė Kuniformi - gjuhė e Parė botėrore, Kuni qė formoi Kinėn Linguistike, Kuniformi qė formoi Kinezishten e Lashtė?
    – A duhet tė jetė gjuha kuniforme, Skipja e Parė, gjuha pellgaze – gjuha e llandit tė atit, vandit – vendit tė atit – Atvandit-Atllandit – gjuha atllantike e vendit tė etėrve – Atllantishtja?
    - Pse merret si profet i parė Nuhi (Noa) dhe poaty fillon Feja me Fenikėt (Fenikasit), qė vet ky emėr spjegohet me shqipen Feja=Fenik-e dhe shpikja (lexo:spikja skipe) e alfabetit tė parė, fillon me fenikasit, sipas tė arriturave tė dersotme shkencore!
    - Fenikasit ishin popull pellgazgjik.

    Kuniformi para Pėrmbytjes sė Botės. -
    Mendojmė se Pėrmbytja e Botės ka ndikuar nė ēthurjen e Historisė, apo nė kėputjen e hallkave historike, duke menduar nė njė Botė tė Re, e deri nė ēthurjet historike nga luftėrat, fatkeqėsitė natyrore, shfarosjet masive nga sėmundjet gjenerale etj.
    Mirėpo, Pėrmbytja e Atllantidės, e cila sipas fakteve historike u bė tash e 12 mijė vjet mė parė – u formua Oqeani Atllantik mbi njė botė njerėzore tė atllantėve, mbi gjuhėn, kulturėn dhe historiografinė e Atllantidės dhe u shplua nga uji Toka Europiane (u shplua Europa nga uji dhe u mbulua Allantida). – Ai grup njerėzish nga uji atllantik, qė shpėtuan nga Pėrmbytja e Madhe siē thirret sot, me shpėtimtarin Nuhin – N’ujin – Noa, qė nė shqipen ėshtė antroponomi – Ndu^- Ndue-Ndua – Ndou i Shėnjtė – ai grup njerėzish atllantėsh, erdhi e doli nė brigjet e Afrikės Perėndimore dhe u vendos rreth luginės sė Nillit (Egjypti i sotėm). Pra, shpėtoi njė grup njerėzish nga Atllantida e pėrmbytur n’ujė dhe e vazhdoi e pėrcielli gjuhėn dhe kulturėn e atllantėve tė stėrlashtė, nė Tokėn mė tė Afėrt - sėpari nė Afrikė dhe me pėrhapjet e atllantėve nė Azi dhe Europė, u formuan si popull pellgaz hillirian nė kėtė rrafsh trekontinental.
    Me siguri, ai grupi i njerėzve tė atllantėve me Shpėtimtarin Nuji (Nuhi, Noa) rreth brigjeve tė luginės sė Nillit, gjetėn edhe popuj tjerė pellgazgjik tė kohės – apo edhe mbretėri tė lashta tjera, qė na dokumentojnė tė dhėnat fetare: Profeti Nuji i atllantėve, Profeti – Hibrahim, me bijtė e tij, Issaku (Israeli i sotėm) dhe Ismaili (Egjypti i sotėm), ku para formimit tė Israelit dhe Egjyptit, kishin gjuhėn e kulturėn e lashtė dhe besimin monotheist – Besimi nė zotin Dielli (qė pėr hellenėt ballkanik, e pėr grekėt si hellenik qė e mendojnė vetveten e tyre, ishte periudhė kohore shumė e vonė pėr ta, nė kahasim me atė periudhė tė lashtė, pellgaze dhe atllantike). Mendojmė, se pikėrisht atllantėt e shpėtuar me Nujin, nga Pėrmbytja e Madhe, kur iu ofruan brigjeve tė tokės, nga gėzimi qė gjetėn shpėtim nė njė tokė tė re, rrodhi thirrja e tyre – toka afėr, i afrohemi tokės, Afrimi nė Tokė - Afrimi e emėrtuan vet toponomin kontinental – Afrim -Afria - Afrikė – Afrika me ethymologji shqipe-illire, nga fjala – afrim, si ndajfolje shqipe - afėr – si emėr afri - afria – afrikė – si kuptim i afrimit tė atllantėve me popujt afriko-azio-europian – Afria – Afrika.

    Pėrcaktimi i emrit – Nil. – Hidronomi - Nil, Nili qė thirret jeta afriane, nė luginėn rreth brigjeve tė tė cilit, jetuan pellgazėt e parė(?) dhe formuan njė nga alfabetet e para, si gjuhė illiro-pellgazgjike, a spikje skipe thotishte – ky emėr fonetikisht pėrbėhet nga tre tinguj: N+i+LL = NiLL, qė nė shqipen e vjetėr theksohet, me tingullin e tretė (tė fundit) – LL ashtu sikurse theksohet edhe nga gjuhėt sllave e latine.
    Kuptimi ethymologjik i emrit – Nill, mendojmė se ėshtė me spjegim shqip, i cili lidhet me fjalėn e lashtė – nill – nyll-nylli, qė nėnkuptohet si emėrtim i nillit, nyllit – lymit tė lumit, me brigje tė nyllavta, me nyll – ku nga alternomi i lashtė pellgazgjik – nill, nilli, me ndryshimin fonetik tė tingullit – i, nė – y, rrodhi emri – nyll – nylli, nė shqipen e vjetėr. Lidhur me kėtė fjalė nė shqipen e vjetėr kemi shumė shprehje tė lashta sikurse janė nė gjuhėn e folur, si shprehje satirike: ēka je nyllavė ashtu (me kuptimin: ēka je mbyllė nė vetvete e po rrin drujshėm) / tek je ba^ krejt nyll (me kuptimin: tek je bėrė pa la, pa pastruar), / tu paska bėrė jaka e kėmishės tėrė nyll (me kuptimin: tu paska bėrė kėmisha pa larė, pa pastruar fare), / e paske qafėn plot nyll (tu ka bėrė qafa pa pastruar), / nyllan – i papastruar fare, / teshat nyll – tė palara, / duart nyll – duart e palara etj.

    Kuptimi i fjalės – nyll, ėshtė ai i fjalės sė hershme skipe – nill, qė do tė thotė, lim-lym lumi (lim lumi – llim lumi, limi i lumit, lymi i lumit, me njė theksim tė veēantė hundor tė zanors – i, y dhe nė bazė tė kėsa fjale – nill, nyll, si lumė plot nill-nyll, u pėrcaktua edhe vet emri i lumit – Nill, Nilli – si hidronom.
    Kuni e Kina. –
    Kėto dy fjalė tė lashta – kuni e kina, janė sikur tė afėrta fonomorfologjikisht ashtu sikur tė jenė formuar nga njė gjuhė e parė.


    Origjina e tingujve tė fjalės – kun-i. -
    Fjala kuni – e cila nė zbėrthim fonetik, nga rrėnja e saj, na rrjedhė nga tre tinguj – k+u+n=kun – k*-u^- n, ndėrsa nga po kjo rrėnje, na vie filli i vet fjalės nga diftongu – ku^ tingulli – k – dhe zanorja hundore gege-shqipe – u^ - me pėrcaktimin e rrėnjes si rrokje – kun – pėrmes tingullit – n – na jep trajtėn e pashquar tė emrit dhe i ka dy domethėnie shqipe nė alternativė logjike e semantike, nga diftongu – ku^, si domethėnie e kėrkimit, hulumtinmit, gjetjes sė vendit edhe si emėrtim i shqipes sė vjetėr – (njė) ku^, por gjithashtu edhe si formė lidhėze shqipe (ku, qė, i,e,cili-cila), e qė pėrkufizon fjalėn e parė tė kompozites – kuniform – dhe pėrmes sufiksit apo zanores – i – formon trajtėn e shquar tė emrit – kuni.

    Rrėnja apo rrokja – kun – nė bazė tė origjinės sė tingujve, pėr tu kuptuar drejtė, vie nga diftongu – ku^ (kuu) me fonetikėn gjenetike, rrjedh nga dy tinguj – k + u – si diftong – ku^ dhe tingulli – n, si pėrcaktues sufiksal fonetik i emrit. Tingulli – k – ka kuptimin e ecjės, kalimit tė kohės, ecurisė kalimtare – qė nė shqipen formoi fjalėn – kalė-kali vertikalisht nė pozitė vertikale (kali me kėmbė), si shprehje semantike lidhur me emrin shqip, ku nė bazė tė ecjes sė njeriut, si proces fizik, nė bazė tė rrjedhės kronologjike tė kohės, kroni i kohės, rrodhi emėrtimi – kėmbė-a, qė nė illirishte ishte – ko^m(ė) - ko^ma me zanoren – o hundore, qė nė shqipen e sotme dialektore ėshtė – ka^m(b)a, gege dhe kėm(b)a, toske.
    Kjo rrėnje fjale e lashtė gege-shqipe – ko^m(ė), ko^ma – formoi ecurinė e emėrtimit tė njė rrėnje fjale i.e. tė lashtė – com, (kom) nė tė cilėn hetohet kuptimi i ofrimit tė njerėzve duke ecur, nė kuptimin e fjalės eja, ko^m - pėr tu bashkuar nė njė grup dhe pėr tė formuar njė bashkėsi-bashki – komunitet, kur kominiteti komunikon. Lidhur me kėtė fjalė shqipe tė vjetėr – komė (ko^m(ė), me theks tė zgjatur tė zanores – o, si hundore, kemi shprehjet shqipe: erda kom(ė) (me kuptimin: eca kėmbė e jo me mjete udhėtimi), / shkova kom(ė) (shkova kėmbė), / shkova kom(ė) e erdha kom(ė) vojetardhė,(shkuamje-ardhje, vajtje e ardhje), vojtet’ardhė kom(ė), / jam lodhė gjith ditėn n’kom(ė), / mbeti nusja n’kom(ė) – pa u ulė, / ēka po rrin n’kom(ė) e s’po uesh dikund? Etj.
    Kjo fjalė – ko^m(ė), com-comme ( kambė, gege-kėmbė, toske shqipe) ėshtė rrjedhė illirishte nė gjuhėt indo-europiane, prej tė cilės rrodhen shumė fjalė e fjalėformime (kompozita i.e.) commune – (me kuptimin shqip – ko^mė *-une – me ecė (ko^mė) te unė, si ofrim i njerėzve nė bashkėsi, komunė, qe nga ato tė parat komunitete e deri tek kėto tė sotmet – komunitetet qė komunikojnė. Poashtu nga kjo fjalė shqipe-illire rrodhen fjalėt e fjalėformimet i.e. komunė-a, commune, komunikim, komunikacion, komitet, komunizėm, komparacion, komparativ, kometė-a, kombinim, komplet, kompakt, komintern, komod-itet, kompresor, komandė, komandant, komasacion, komb (emėrtimi shqip pėr kombin-nacionin), poashtu edhe mjet komunikacioni – kombi, komė-a (tė fikėt), komfor, komision, komplikim, kompozitė-a, kompozicion, kompromentim, komotacion, komunar, come=ardhė, ang., por qė nė gjuhėt i.e. mė tepėr pėrdorėt me fillesėn – c/k etj.

    Mirėpo, tingulli – k, si tingullformues nė diftongun – ku^- si diftong ka kuptimin e dyfishtė edhe si formė e prejardhjes – ku^ - me kuptimin – prej kuhit, prej nga, ku gjindet, ku^ – e qė formoi rrėnjen – kun – poashtu edhe si diftong formulues tė formulės fonomorfologjike, pėr emėrtimin e fjalės – kuni, si formė e shkronjės sė abecesė sė parė, tė gjuhės sė parė.

    Ndėrsa, tingulli i dytė i diftongut – ku^ - zanorja – u^ hundore, ka kuptimin e unit tė njeriut – u^ (u^ jam, si trajtė e shkurtė e pėremrit vetor shqip – unė), por, edhe si lidhje gjenealogjike semantike me kuptimin e fjalės – ujė, uji, sepse jeta rrodhi nga uji, u^ nga uji. Gjallesat e para ishin nga uji, me fekondimin e qelizave tė bimės si gjallesė e parė, e deri tek fekondimi embrional gjenetik, i llojeve tė ujorėve dhe i kafshės, nė fillim nė ujė e tėvona nė tokė e mbi tokė, fluturuesit, e deri tek njeriu, sipas evolucionit gjenetik-gjenealogjik natyror.

    Diftongu – ku^ formoi fjalėn – kun – ku^n, pėrmes tingullit – n, si pėrcaktim i trajtės sė pashquar tė fjalės – kuni, tė cilėn e shquan tingulli – i. Kėshtu, rrodhi fono-ethymologjikisht, pjesa e parė e kompozites – kuniform, nga fjala – kuni dhe fjala – form(ė), forma e kunit, germa me formė kuni.

    Gjurmimi i fjalės – kuni, pėrmes linguistikės gjenetike, na ēon drejt njė orjentimi fonetik tė tingujve tė diftongut fillues sė difton rrjedhėn gjene-linguistike tė emrit nė fjalė, si proces analitiko-sintetik fonetik, pėrmes shqipes sė vjetėr, duke e zbėrthyer nė rrokje, diftong dhe tinguj – kun – ku^ - k+u^, qė ėshtė vetėm njė formė e thjeshtė ethymologjike shqipe. Pikėrisht, lidhur me fjalėn emėr – kui, kuni (ku^ji), kemi ende shprehjet shqipe tė vjetra, si frazeologji e fjalė tė popullit shqiptar: fol e ngulja kunin (vendos), / mos fol me kuna (me kuptimin: mos fol me thumba, me satirė), / ti hala po folė me kuna, / ngule kunin e lidhe penin, / ura e gurit e don kunin e fortė, / sa gėdhendė kot nė atė dru – mbaro kuna grabuje, / po rrin si nė kuna (me zor), / ia kij shtie kunin derės (je sigurua), / hekja kunin derės e mos ke dert (lirohu, rri i lirė, / Kunja, Kune, Ajkune, Ajkuna e Kotorreve (antroponome shqipe), / kundėr-kundėrshtim, kundra-t (kėpucėt e mbaruara me kuna metali), / kundrejtė teje-meje-nesh-atyreve, / kungulli (fjalė shqipe ku thohet se ishte buka-ushqimi i parė i njeriut), / kungimi, / kunat-i-kunatė-a, / kunorė-a, kunorėzimi-i, / kunishte etj.

    Nė kėto fraza e fjalė shqipe gjindet fjala – kun-i, si trashigimia historiko-linguistike illiro-pellgazgjike, si lidhje direkte me gjuhėn kuniforme.


    Tri Rrėnje Linguistike Gjenerale. -
    Mendojmė se tri fjalė formuan kulturėn e parė gjenerale nė botėn njerėzore, pėrmes komunikimit, duke formuar tri rrėnjet e para tė kulturės botėrore: kuni – kina - hindi tė cilat i prijnė tri kahjeve tė para tė drejtimit tė diturisė sė pėrgjithshme dhe prej tė cilave rrodhen tė gjitha kėto gjuhė e kultura tė sotme, duke u shumėzuar e ndarė nė grupe e nėngrupe gjuhėsh e kulturash tė veēanta, e deri tek gjuhėt e popujve tė formuara nė bazė tė dialekteve tė tyre, si gjuhė lineare tė lindura – lingua, jazik, language, sprache etj.

    Pėrcaktimi i emrit - Kina . – Kjo fjalė e lashtė na duket e afėrt me fjalėn – kuni – (kuni-kina), vetėm me ndryshimin e tingullit apo zanores – u, nė i, qė mendojme se, kjo fjalė – kina, ka tė bėjė me njė formė mė delikate gjatė shkrimit tė shkronjės dhe tė pėrcaktimt fonetik tė tingullit, apo tė shkronjės - si methodė e ndėrlikimit tė pėrgjegjėseve tė shkrimit fonetik kuniform, duke tentuar, tė paraqitet diēka si formė fonetike mė e fortė e mė kuptimplote. Dihet mirėfilli se edhe kjo formė shkrimi tė shkronjave ėshtė vet njė shkrim kuniform, por duke e fuqizuar formėn e kunit nė secilėn shkronjė, duke i krijuar hapsirė fonetike me shumė vet tingullit, pėr t’i mbetur hapėsirė pėrgjegjėseve tė secilit kuni, si pjesė fonetike e njė tingullit dhe duke e zbėrthyer nė sa mė shumė kuptime fonetike vet tingullin, pėr tė iu ofruar sa mė shumė tingullit natyror, pėrmes natyrės sė tingujve, duke shprehur sa mė afėr gjuhėn e natyrės, si sintetiksion fonetik hapsinorė linguistik. Pėr atė edhe vet alfabeti kinez ka 3.600 shkronja, ku duhet njė student tė mėsojė 12 vite me rradhė vetėm pėr njohjen prefekte alfabetike kineze.
    Fjala – kina pėrbėhet nga diftongu – ki^ pėr dallim nga diftongu – ku^, si formė dalluese – kinaform, nga – kuniform, e qė nė realitet, kemi tė bėjmė me njė dallim jovetėm fonetik, nga ndryshimi i zanoreve nė diftongjet – ku^ dhe – ki^, ku tingulli – u^, i kuniformit, ėshtė tingulli – i^, nė kinaform. Mendojmė se, diftongu – ki^, rrodhi pikėrisht pėr dallim duke treguar, shprehur mendimin se kinezėt nuk erdhen nga njė u^-*ujė, por ishin aty ku janė sot gjatė gjithė ekzistencės sė tyre, respektivisht edhe kjo u bė si ndryshim duke treguar njė racė tė veēantė njerėzore. Kjo formė e pėrcaktimit linguistik, si kinaform, nė ralitet nuk ėshtė asgjė tjetėr pėrceē se pėrcaktimi – kuniform, kur vet shkronjat kineze janė poashtu nė formė – kuni.
    Diftongu – ki^ - poashtu pėrbėhet nga fillesa fonetike – k, qė e spjeguam sipas origjinės sė tingullit mė parė, por dallimi nga tingulli – u^ hundore (kuniform), nė – i^ hundore (kinaform), ka kuptimin e dallimit tė kombit kinez dhe gjuhės kineze, nga ato kuniforme, si rivale linguistike, nė tejkalimin tek origjina e njeriut. Kjo ndoshta mund tė jetė edhe si formė shprehėse e disa pėrsėritjeve tė Historisė Natyrore, ku tregon vet emėrtimi – as- (i pari) nė pėrcaktimin e emrit – Asia-Azia.
    Diftongu – ki^, sipas origjinės sė tingujve, difton ecjėn e njeriut nė kohė, kalimin kronologjik tė njeriut nė kohė si rrjedhė kohe, nė kuptimin e njeriut tė palėvizshėm nga trolli i tij, “i ngjitur pėr toke” – ki^ - nė rrjedhė kohe nė troje autoktone. Ky diftong – ki^, formon emrin – kin – pėrmes tingullit tė njejtė – n, sikur tek – kun – dhe me zanoren sufiksale – a, duke na dhėnė emėrtimin – kina, si pėrcaktim linguistik pėr etnonomin – kinez dhe pėr toponomin – Kina, gjuha kineze, kultura kineze, historiografia kineze etj.
    Kinaformi, nuk ėshtė diēka tjetėr veēse – kuniform si pėrputhje linguistike, pėr te dalė tek gjuha e parė.


    Pėrcaktimi i emrit – Hindi (Indi). -
    Ndėrsa pėr fjalėn – Hind – qė iu dha emėrtimit tė lumit sėpari, ėshtė njė spjegim pėrmes shqipes sė vjetėr, se kjo fjalė vjen nga shprehja e ngjyrės sė hinit (gege-shqipe), ku vet natyra hindase ėshtė ngjyrė hini, pamja e natyėr dhe e njerėzve e hirtė edhe ashtu vetiu ėshtė vet boja e njeriut hindian. Ngjyra natyrale e njeriut dhe e tokės ėshtė, si tokė hinore dhe si njerėz hinorė - hindas. Kjo ėshtė njė shprehje fiziologjike e ngjyrės, tenit tė lėkurės sė njeriut, qė e mori nga vet natyra hinore-hindase.
    Fjala – hind, u formua rreth luginės sė lumit Hind, si popull pellgazgjik hindas e hindus, ku nė bazė tė kėsaj u bė edhe vet emėrtimi, si etnonom – hindas-hindian, hindus – dhe vet toponomi – Hindia, pėr gjithė territorin e popullit hindas, qė me shėmangien indo-europiane tė tingullit fillesė – H, mbeti si emėrtim i shkurtuar – Ind (pėr lumin Hind) dhe – India, pėr toponomin – Hindia. Kjo pėrgjegjėse – hind, pėrbėhet nė spjegimin gegė-shqip, nga tre tinguj: h+i+n(d), ku grupi tingullor – nd, paraqet vetėm njė tingull, me theksim tė veēantė karakteristik tingullor, si bashkėdyzim fonetik i dy tingujve – n+d=nd, e qė nuk ėshtė sot nė abecenė shqipe, sikurse e kemi tek fjalėt: ndij, ndjej, parandij, perėndij, mandej, kėndej, ndoshta, ndashtė etj. Por qė nė tė folur shqip, theksohet grupi dytingullor me njė tingull. Kėtu mund tė veēojmė edhe studimin e F. Bopit, kur thotė se sikur, numrori gegė-shqip – nandė, mos ta kishte atė tingull si tokzanore – d, qė pėrbėhet nga pjesėt –nan-dė, do te ishte mė i suksesshėm nė afėrsinė mė reale me numrorin sanskrit – navan, sesa pėrmes greqishtes. Kėtu nuk ėshtė kuptuar se grupi shqip – nd, nė dialektin gegė, ėshtė vetėm njė tingull nė tė folur dhe vet numrori – navan (9) i sanskritishtes, ofrohet me numrorin shqip – nan(d)ė (na^n(d), qė pėrbėhet dialektisht nga vetėm tre tinguj, e jo edhe nga pesė tinguj sikurse shkruhet shqip. Domethėnė, se numrori shqip tretingullor – nan-(d)ė, i ka dy tinguj mė pak sesa ai numrori sanskrit – navan=na^n(d) – nav-an = na^n*(d)ė, nandė.
    Vet lidhjet e shqipes me sanskritishten janė tė njė natyre linguistike, me afėrsi fonomorfologjike dhe fono-historike diftonguale. Mu kjo afėrsi linguistike e gjuhėve hindase dhe europiane, pruni pėrcaktimin e grupit tė gjuhėve indo-europiane, si gjuhė me njė burim tė pėrbashkėt, nė Linguistikėn Gjenerale.
    Pra, pėrcaktimi i emrit – Hind-i (Ind-i), vie nga shprehja fonetike qė tregon tokė hinore, ku ai diftongu – al – i hershėm linguistik (al=hi^), kėtu na paraqitet poashtu si njė bardhėsi hinore, e pėrhirtė nė kuptimin gjenealogjik tė pėrshtatjes sė njeriut ambientit ekzistues.
    Njė hidronom – hind (ind) pruni pėrcaktimin e etnonomit – hindian-hindas-hindus (si tre popuj me tė njejtėn origjinė), poashtu toponomin Hindia (India), respektivisht edhe hidronomin – Oqeani Hindian (Indian), e deri edhe nė pėrmasa gjeo-linguistike e gjenetike tė pėrhapjes hindiane nė botė, deri nė Amerikė, Hindiana (Indiana), indianėt e Amerikės...
    Mendojmė se, vet ky emėrtim ėshtė njė hi hillir gjatė pėrhapjeve tė kulturės hillire (illire), duke na reflektuar njė bardhėsi tė veēantė, njė dritėsim, por, qė kėtu kemi tė bėjmė me njė kuptim tė bardhėsisė hinore.



    Po - Atllantishtja?



    Kuni ėshtė forma e pėrgjithshme e germės indo-europiane, qė erdhi nga pellgazėt parahistorik para Pėrmbytjes sė Madhe, atėbotė, kur me siguri edhe u formua nga pellgazėt e pellgjeve tė Atllantidės, ashtu sikurse u formuan nga pellgazėt e pellgjeve tė: Nillit, Tigrit, Eufratit, Hindit, Jancengiangut Mesdheut, Egjeut, Adriatikut. – Atėbotė kur Atllantida ishte Toka e Atllantėve, mesiguri, se ka pasė pellgje lumenjsh e detrash nė atė, nė atėbotėn e formimit tė gjuhės e kulturės atllantike dhe sjellėsi i asaj guhe e kulture parapėrmbytėse, ėshtė Nuji (Nuhi, Noa), qė tėvona pas shpėtimit tė atij grupi atllantėsh, rreth Nillit, pėrhapėn (apo edhe ishte e pėrhapur edhe mė parė!) gjuha kuniforme, e cila sot ka mbetur si njė Myth Atėbote...! Mesiguri, qė ka ekzistuar onomasiologjia atllantike, antroponomia e toponomastika atllantike, me toponome, hidronome e bionome nė pėrgjithėsi, qė pėr neve sot janė tė panjohura, si njė botė e panjohur pėr sot..!

    Ndėrsa, fjala – kina, mendojmė se u formua pikėrisht nga ajo gjuhė e hershme (mbase, bota ka pėrjetuar disa pėrmbytje, e shkėputje hallkash diturie dhe historike e parahistorike disa herė, qė pėr neve sot ėshtė ndoshta njė apokalipsė e tė menduarit tė sotėm...), kur fjala – kina, difton linguistikisht, gjithashtu njė formė kuniforme tė shkrimit, si paraqitje vizuale e kunjave, nė alfabetin kinez, shkronjat nė formėn e kunit, por me njė formė mė tė ndėrlikuar shėnjėzore fonetike. Poashtu, sikurse janė sot ato shėnjėza kuniforme dhe nė gjuhėt kineze e japoneze nė pėrgjithėsi, si njė grup gjuhėsh nga familja e madhe e Linguistikės Gjenerale.

    Hieroglifet e lashta pėr neve sot, janė njė formė hijesimi tė shkronjave komplete fonomorfologjike, si formė pjesėzore e figurave, me tė cilat u formuan emėrtimet e hershme, qė si themelues i hieroglifeve merret Thoti skipe, tash e 12 mijė vjet mė parė, ashtuqė edhe lidhet me kohėn pas Pėrmbytjes sė Madhe tė Atllantidės. Pėr atė edhe vet figura mythologjike e Thotit ėshtė me krye shqipje e trup njeriu, si zog, si hieroglifi i parė nė abecenė hieroglifike.


    Parahistoria dhe Protohistoria linguistike. -
    Parahistoria nė Mesopotami vazhdon, pas periudhės paleolitit, mezezoikut e kinezoiku deri tek neolitiku, (duke kapėrcyer dhjetra-mijėra e miliona vjet, si shifra parahistorike sikur na duken sot tė imagjinuara, por me spjegime shkencore) me vijim historik – neolitikun (kohėn e gurit me tri etapat e saj), me perudhėn 9.000 vjet p.e.r., si Parahistoria - tėvona, formimin e komuniteteve tė katundeve (6000 – 3000 p.e.r.). Ndarja e etapave historike: 1. Koha e Artė – qyteti Kish (2900-2700 p.e.r.), 2. Koha Heroike – qyteti Uruk (2.700-2.500 p.e.r.), 3. qytetet: Ur e Lagash (2.500-2.350 p.e.r.). Kėtu mendojmė se sipas emėrtimeve tė lashta, do tė ishte njė rrjedhė kronologjike racionale fonomorfologjike: Ur – Uruk – Urgur (N.M.). Mendojmė se pikėrisht nga fjala – Ur, u formua Urshprehja gjermane – Ursprache, si symbolizim i lashtėsisė sė gjuhės. Tėvona kemi Mbretėrinė e Sargonit tė Arkadit (2350-2200 p.e.r.), Rilindja neosumeriane (2100-2000 p.e.r.), - dinastia Ur III-tė dhe Babillonia e lashtė (2000-1600 p.e.r.). Kėto shifra enciklopedike, megjithatė na japin shumė tė dhėna pas atyre shifrave imagjinare para-protohistorike, pėr pėrhapjen edhe tė gjuhės dhe shkrimit kuniform, deri tek etapa e kundėr-kuniformit – antikuiteti. (Enciklopedia prezente).

    Se ku dhe kush e krijoi i pari shkrimin me hieroglife, dihet se atė e krijoi Thoti skipe, kurse pėr shkrimin kuniform ėshtė ende e panjohur, por sipas shkollarėve tė linguistikės thohet se – shkrimi i parė filloi kah viti 6.000 p.e.r.
    Filli i shkrimit tė gjuhės sė parė nisi tek disa popuj pellgazgjik nė tė njejtėn kohė, nė forma tė ndryshme, por ende nuk dihet se cili ishte ai populli i parė, qė nisi shkrimin e parė, si gjuha e shkruar, kuptohet nga gjuha e parė e folur, si gjuhė hyjnore mė kuptimplote, apo, si amė e gjuhėve tjera tė reja...!

    Tė gjitha format e emėrtimeve tė mundshme linguistike pėr gjuhėt e para e deri tek njė gjuhė e parė e njeriut, e cila sipas mendimit tonė, ka ekzistuar si gjuhė e veēantė dhe prej saj janė formuar gjuhė tjera tė reja, qė pėrcaktojnė Linguistikėn Gjenerale – sikurse mund tė jenė: Atllantishtja e Thotishtja, apo vet Thotishtja si formuese e Atllantishtes, si gjuhė illiro-pellgazgjike, e pėrsėritur disa herė gjatė ndryshimeve historiografike botėrore, qė nga formacionet e para shoqėrore-historike – kėto janė forma linguistike si ēėshtje tė hapura tė gjithmonshme!


    Pėrcaktimi i emrit – antikitet-i (Antiquity). – Sot i kemi dy fjalė – antikė dhe antikitet, ku fjala - antikė-a – nėnkupton lashtėsinė, ndėrsa fjala antikitet, nėnkupton botėn e lashtėsisė si tėrėsi gjeo-historike. Po, tė marrim nė spjegim fonomorfologjik tė pėrcaktimit tė emrit, sipas shqipes sė vjetėr, fjala – antikitet-i, lidhet me gjuhėn kuniform.
    Fjala i.e. – antikė-antika mendojmė se, ka kuptimin jo tė vjetėrsisė, apo tė lashtėsisė, sa ka kuptimin e diēkaje qė ėshtė kundėr diēkaje tjetėr, kur dihet sė nė indieuropianishtet, fjala – anti = kundėr. Pėrta pėrcaktuar kėtė fjalė emėrtuese – antikė, duhet tė lidhemi me vet emėrtimin tėrėsor tė pėrgjithshėm si pėrgjegjėse e lashtėsisė sė botės, qė ėshtė fjala – antikitet (nė sllavishtet) dhe – antiquity (nė gjuhėt latine).
    Emri – antikuity nga gjuhėt latine, sipas spjegimit shqip-illiro-pellgazgjik, mund tė dėshifrohet fonomorfologjikisht, sėpari nė dy fjalė – anti+qui+ty i cili emėr, sipas kuptimit shqip tė vjetėr, fjala e parė – anti = kundėr, kurse, fjala e dytė si rrėnje e kompozitės – kui (qui), ėshtė emėrtimi i fjalės – kui, kun-i, qė lidhet me gjuhėn kuniforme:

    Anti – prefikse, si fjalė e parme me domethėnie i.e. – kundėr
    Kui – rrėnja e fjalės – kun-i, pikėrisht shqipe e vjetėr – kui (kuji),
    Tet – sufiksale pėr pėrcaktimin gramatikor nga sllavishtja e vjetėr
    Ty – sufiksale pėr pėrcaktimin gramatikor nga latinishtja e vjetėr

    Antikitet (sll.) dhe Antiquity (lat.)

    Tash, si do tė thirrej nė shqip kjo fjalė? Ėshtė konstatuar se shqipja ka elemente nė dy grupet e gjuhėve – satem e kentuum. Elementi i shqipes konkretisht nė kėtė fjalė tė pėrbėrė a kompozitė – antikitet-antiquity, ėshtė nxierrja e rrėnjes sė dytė tė kompozitės – qui = kui qė ėshtė fjalė e lashtė shqipe – kui (kuji, kuni) e cila na difton fjalėn pėr kunin nė kuniform dhe vet kompozita i.e. nė fjalė, duhet nė shqipe tė thohet – antikuitet, antikuiti pėr ta plotėsuar natyrshėm vet natyrėn e shqipes. Pėrndryshe, fjala shqipe – antikitet-i, nuk ėshtė gjė tjetėr, veēse njė pėrshtatje linguistike e sllavishtes, nga e cila nuk mund ta kuptojmė drejtė vet kompozitėn dhe tė hapim udhė pėr ethymologjinė e saj.
    Fjala – antikė-a, nuk mendojmė se e ka kuptimin e lashtėsisė, vjetėrsisė sė botės, si pėrgjegjėse historiko-linguistike, sa e ka kuptimin e kundėrshtimit tė njė periudhe tė hershme kuniforme.
    Poashtu, definimi linguistik pėr emėrtimin – antikuiti-antikuiteti, vetiu na bjen spjegimin e pėrcaktimit tė kompozitės, me kuptimin jo tė lashtėsisė, si botė e lashtė – sa na jep kuptimin e njė kundėrshtimi tė gjuhės dhe diturisė kuniforme. Pra – antikuitet, ėshtė fjala e formuar qėllimshėm, duke hapur shtigje tjera nė formimin e gjuhėve tė reja, tė cilat me rritjen demografike tė popujve, u formuan formacione tjera kulturash tė reja tė kohės, duke ekzistuar pėrballė njė bote tė lashtė, me pretendim tė ndryshimit tė botės kulturore. Antikuitet - do tė thotė – kundėr kuniformit, me rastin e zgjėrimit tė diturisė europiane, apo indoeuropiane, nė formimin a lindjen e gjuhėve tė reja – lin-gua. Ku edhe kjo falė – gua, ėshtė njė formė e shkurtė pėr fjalėn – gjuha=guha=gua lin+gua, qė nėnkupton, lindjen e gjuhės sė re, lineare nganjė apo disa gjuhė tė lashta si komponim modalitetesh linguistike fonomorfologjike, nė njė formė kombinimi tė vlerave mė tė forta linguistike.



    SHKRIMI I SHKROLĖS


    Periudha kohore prej gjuhės sė folur, deri tek gjuha e shkruar, ishte filli i njohjes sė vėrtetė tė njeriut me njeriun dhe me natyrėn. Pėrpekjet e tij pėr ta emėrtuar natyrėn, trupat e objektet dhe gjithēka qė ka nė natyrė – mu ajo njohje vizuale dhe audio-vizuale e trupave, objkteve, fenomeneve natyrore, lėvizjeve e veprimevet pėrmes lėvizjes dhe zėrave tėgjallsdave nė natyrė, krejt kėto e shtyen njeriun tė detyrohet pėr njė komunikim tė ri, duke filluar shkrimin e shkronjės sė parė, pėrpilimin e alfabetit dhe vet shkrimin e gjuhės.

    Skrimi i parė i gjuhės sė njeriut filloi nė forma e methoda tė ndryshme evidente, momenale, funksionale, spėari duke e pėrmbledhur gjithė kuptimin fiziologjik, psiko-fizik tė gjallesės apo tėrė veprimin e fenomenit natyror – nė formė zogu, formė njeriu, formė gjymėtyre tė gjallesės etj., kėshtu duke ardhur gradualisht deri tek shkrola e vėrtetė, e cila kishte pėr tė qenė vet shprehja mė e pėrafėrt e tingullt, si shprehje pėrgjegjėse e tij.

    Sa pati vėshtirėsi njeriu ta gjejė e formoi emėrtimin me gojė, si gjuhė e folur para shkrimit – edhe mė shumė pati vėshirėsi, ta formojė pėrgjegjėsen e tingullit pėrmes shkronjės. Shkrimi shkronjės ishte mundim i shumėfistė pėr tė ardhur deri tek abeceja e parė, e cila pėrcakton me tėgjithė ata tinguj tė shkruar, tė cilėt bėjnė pjesė nė shprehjen orale-gojore, qė gjuha si organ anatomik i njeriut (si shqisė jovetėm e shijimit, por edhe e shijimit theksor tė tingujve), pėr ta realizuar gjuhėn e shkruar si pėrgjegjėse gjenerale orale.


    Natyra e tingullit e tingulli i natyrės. -
    Pėr shkrimin e shkrolės, njeriu u mundua gjatė, derisa me vetėdijen e tij arrijti, ta bėje atė shenjen e parė mbi tokė e tėvona mbi pllakė. Pėr ta gjetur methodėn e shkrimit tė shkrolės, njeriu provoi gjithēka tė mundshme rreth vetes, pėrmes hijes sė objektit nė dritė, hijes sė gjymėtyrės, duke pėrdorur shkopin, kunin, duke i dhėnė germės formėn me kuna – me shkopin e shkrimit tė shkrolės, sipas natyrės sė tingullit nė theksim e nė tė shprehur.

    Secila shkronjė e abecesė e ka historikun e vet linguistik, me njė fonetikė tė veēantė historike tė tingullit dhe secila e ka spjegimin e vet fonetik, nė bazė tė tingullit tė natyrės dhe natyrės sė tingullit.

    Rezyme:
    Theorikėt dhe theoritė e derisotme, mendojmė se mė shumė shkuan nė komplikime tė panevojshme historiko-inguistike, nė bazė tė kontradiktave tė tyre nacionale. Thohet se as pėr sė afėrmi nuk iu kushtua kujdes gjurmimeve tė fillit tė gjuhės sė parė, sa iu kushtuan divergjencave tė theorikėve - individuale e grupive si shkolla linguistike e shkollarė tė pamvarur (kur arritėn tė formojnė individualitetet e tyre) – duke mos mundur tė shpėrthejnė epokat historike pėrmes studimeve (apo edhe duke parė se njė gjuhė sado e madhe – mund tė jetė vetėm njė e folme e shkurtė e njė tjetre kolosale, qė mendohet e harruar dhe e zhdukur, si gjuhė e vdekur). Gjuha e njė populli tė madh nuk e spjegon tėrėsinė linguistike, tė njė gjuhe tė madhe tė lashtė. Tash, a cicėrron zogu, apo bubullon bubullima, megjithatė nuk duket e nuk ėshtė njėsoj, por, mė shumė e duam cicėrrimė e zogut sesa bubullimen, kur jemi tė ngopur nė stomak, e ku jemi tė uritur, bubullima qė bie shiun, na gėzon mė shumė sesa cicėrrima e zogut, sepse bėhet buka. Bi – ba – bu – tri diftongje qė diftojnė – bima ban bukėn, kurse, tingulli bėn gjuhėn.

    Ta shkatėrrosh njė gjuhė tė lashtė, me pėrvehtsime, pėrsėri rrėnjet e asaj gjuhe I ke nė shprehje, qė assesi nuk mund t’i zhdukėsh, sepse ato rrėnje tė lashta I ke brėnda gjuhės sate (e kjo ishte dhe ėshtė dukuri e shpeshtė e pushtuesve), sepse asgjė e gjallė nuk rritet pa rrėnjet e saja, e qė do tė thotė ndoshta ta shterrėsh njė burim tė tėrė gjuhėsh. Ndėrsa, ta ndėrtoshė e ruajsh njė kulturė qė u lind nė njė gjuhė tė lashtė me fuqi shprehėse dhe ta modernizoshė, do tė thotė, se mbanė gjallė genin e gjuhės sė natyrės. Mendojmė se, kurrė nuk shuhen gjuhėt edhpse shuhen popujt, sepse geni gjuhėsor, reflektohet kudo nėpėr gjenerata epokale.

  20. #20
    i/e larguar Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,593

    Nezir Myrta / SHPJEGIME SHQIPE ONOMASIOLOGJIKE



    Shqipja E Vjetėr, fuqimisht ka mundėsi shpjegimi tė emėrtimeve antroponomike dhe toponomastike
    indo-europiane e gjenerale, pamvarėsisht, se dikush mund tė thotė, se shqipja ėshtė njė gjuhė e
    re e shkruar me abece tė formuar as njė shekull mė parė (1908).

    – Gjuha e folur shqipe, qė sot flitet, si gjuhė e vjetėr, e cila nuk ka mundė tė pėrfshihet nė gjuhėn e shkruar,
    nė rrafshin fonetik, ashtu si theksohen shumė tinguj nėpėr dialektet e saja, gegėnishte e toskėrishte, e aqė
    mė bukur nė tė folmen arbėrishte, respektivisht edhe nė nėndialekte - nė mėnyrė mjaftė origjinale, reflekton
    njė histori linguistike edhe parahistorike, duke u lidhur me gjuhėn e parė tė njeriut, si gjuhė nė pėrmasa aqė
    tė ndėrlikuara fonomorfologjike, si gjuhė e folur e ruajtur nė popullin shqiptar - ku rrėnjet shqipe kanė
    fuqi shpjegimi edhe tė fjalėve e kompozitave kryesore tė Linguistikės Gjenerale.
    Gjuha shqipe e folur, si gjuhė illiro-pellgazgjike, ėshtė pėrciellė aqė e paprekshme dhe origjinale me
    burimet e saja rrėnjėsore, pėrmes tingullit, apo diftongut, ka fuqi tė shprehet njė fjalė e vetme, ku origjinaliteti
    i saj tregon sikur flet vet krijuesi me gjuhėn e natyrės, qė ende nuk arrijtė tė bėhet njė gjuhė e shkruar, me
    tė gjitha ato vlera, qė mundė tė shpjegohet antikuiteti linguistik gjeneral. Kjo detyrė mbi detyra, pėr ndriēimin
    e shqipes sė vjetėr tė folur, i mbetet nė radhė tė parė shqiptarit tė sotėm!

    Ethymologjia e emrit – agronom. – Kompozita i.e. – aronom-i-a, si shprehje e shumėfishtė
    gjuhėsore gjenerale, mund tė shpjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr, e cila sipas studimeve tė derisotme,
    vie nga fjala greke, agros = arė, fushė. Po, ēfarė do tė thotė nė tė vėrtetė, fjala – agro dhe ku e
    ka ethymologjinė e saj?

    Historiku linguistik, i fjalės – agronom, mund tė pėrcaktohet mbrėnda periudhės kohore tė njerit prej
    prijėsve dardhano-illirian - Agronit.
    Fjala – agro si rrėnja e parme e kompozitės – agronom, si fillesa e shumė kompozitave tjera i.e.,
    lidhet thjeshtė me emrin e mbretit dardhan-illirian – Agroni, i biri i Pleuratit, mbretėroi Dardhaninė rreth
    iteve (250 – 231 p.e.r.), i cili selinė mbretėrore tė tij e emėrtoi poashtu nė bazė tė emrit tė vet –
    Agram (Zagrebi i sotėm, kryeqyteti i Kroacisė); cka do tė thotė se Kroacia e sotme ishte mbretėri
    dardhane-illire, me fise tė saja deri tek delmatėt e Delmatisė (Dalmacia e sotme).
    Nga emri – Agron, qė e zhvilloi nė nivel tė kohės sė tij, punimin e arės, si tokė buke, u formua
    emėrtimi – Nomi i Agronit – agronom-i, (agro+nom), si emri i tij. Mirėpo, grekėt, nga rrėnja – agro
    illiro-pelgazgjike, formuan emėrtimin – agram, nga fjala shumė e hershme pellgazgjike – agrak, qė
    ka kuptimin e karakterit tė njeriut tė trashė – trutrashė, duke injoruar emrin Agram (Zagrebi) –
    Agrami i Agronit, nė aspektin historiko-linguistik, vetėm qė dardhanėt delmatė, nuk pranuan
    orthodoksizmin grek, me rastin e formimit tė katolicizmit, thjeshtė pėr ēėshtje fetare!
    Kėshtuqė, fjala e pėrbėrė – agronom, nuk ka mundėsi tė jetė fjalė greke, kur shihet edhe vet pozita gjeografike fushore kroae e sotme - po pėrkundrazi, grekėt ishin ata qė formuan me sufiksin – os, fjalėn pėr kuptimin – arė, fushė = agros dhe emėrtimin e fjalės – agram = pa shkronjė, pa germė...
    Pra, emri – agronom (agro+nom), ėshtė nomi i Agronit (emri i Agronit), si fillesa e shumė kompozitave tjera
    i.e. sikurse janė: agronom-i-e-ėt-et, agrobiolog-u-e-ėt-et, agrobiologji-a, agrobiologjik-e, agrobotanikė-a
    , agrobotanist-i-e-ėt-et, agroekologji-a, agrofizikė-a, agrofond, agrogjeologji-a, agrokimi-a, agrokimik
    , agrokimist, agroklimatologji-a, agrokompleks, agrolog, agrologji-a, agologjik-e, agromekanikė-a,
    agromekanik-u, agrometeorologji-a, agrominimum-i, agropedologji-a, agrosferė-a, agroteknikė-a,
    agrumor-e, agrume-t, agrumikulturė-a (alternomi i tingullit – o, nė – u) etj.

    Ndėrsa mund tė theksojmė, se pikėrisht nga kjo fjalė – agro, si shpehje e natyrės psikike tė njeriut punėtor, me reagimet kundėr shtypjes dhe shfrytėzimit tė kohės, me ndyshimin e tingullit fundor – o, nė – e, si shprehje e revoltės eksploatuese tė punėtorit, rrodhi emėrtimi – agresiv-e, agresivitet, agresor-ie-ėt-et. Kurse, kjo fjalė – agro, formoi edhe disa kompozita tjera i.e., sikurse janė: agrar-i-e-ėt, agrarizėm, agrafe (arė e vogėl), agrafi-a, agramatizėm, agregat, agregim, agrement, agresinė-a, agresion etj.

    Emėrtimi pėr fjalėn greke – grama = germa , rrodhi nga fjala – garama e garamondėve pellgazgjikė, pra, nga – garama = grama, me shėmangien e zanores sė parė tė fjalės, kurse nė shqipen mbeti nga fjala – garama = germa, shkrola – shkronja!

    Ethymologjia e fjalės – teatėr. – Fjala e lashtė – theatėr-(teatėr), sipas ethymologjisė sė derisotme,po vijka ga fjala greke e vjetėr (gr. Theatron; lat. Theatrum) nė terminologjinė indo-europiane nuk ėshtė term i pėrcaktuar shkencėrisht, as ne greqishten e vjetėr, as nė atė latine, - por, kjo kompozitė a fjalėformim, vjen nga illirishtja pellgazgjike me kėtė shjegim nga shqipja: the+ atė + r = theatėr, si zbėrthim morfologjik i cili pėrbėhet nga dy fjalė shqipe, ku fshehet shprehja shqipe – (ti) the atė, atė e the, si e thėnė pėr atė, pėr atė qė thua – (thot), the atė publikisht – the atė nė theatėr, (ti) theatron(si folje, me theatrua), bėn theatėr nė binė, skenė theatrale. Kjo kompozitė i.e. e sotme – theatėr-i, ethymologjinė e vėrtetė linguistike, e ka nė shqipen e vjetėr, pellgasishten, ( qė ėshtė njėsoj tė thuash: pellgasishtja-illirishtja-shqipja, qė ėshtė njė trung linguistik, nga rrėnja pellgaze-kuniforme), qė duke u zbėrthzer nė rrokje, diftongje e tinguj, na rrjedhė kėshtu:

    The – ėshtė folje shqipe, nga folja me thanė (gege), pėr tė thėnė (toske), nė dy dialektet e shqipes – the (ti) atė, the (me theks tė gjatė tė zanores – e) – veta e dytė e njajėsit, nė gramatikėn e shqipes (thee – ti), nga zgjedhimi i foljes nėpėr veta – thash (unė), the (ti), tha (ai, ajo) – tham (na), that (ju), than (ata, ato).

    Atė - ėshtė pėremėr diftor i shqipes (dėftori), atė – kėtė, nga shprehja shqipe – the ATĖ bukur, bukur e the atė pjesė tė tė folurit, e the atė theatrisht, e the atė theatrore-theatrale!

    R – ėshtė sfiksi apo prapashtesa – r, nga kompozita (theatė)r, nė trajtėn e pashquar tė emrit – theatėr = the+atė+r.


    Diftongu fillesė – the, si nistori i shqipes illire, nė kėtė kompozitė – theatėr (theatri), ėshtė nga folja
    mė e lashtė shqipe – nga thotishtja (Thoti – Hermesi i trefishtė), ku ky diftong – the – formoi shumė
    kompozita i.e. e gjenerale (theo, theologji, themė, theori, theoremė, thezė, diathezė, hipothezė etj.) dhe
    kėtu ka kuptimin e shprehjes shqipe: the atė bukur, the atė fuqishėm, the atė madhėrishėm, the atė me
    njė thėnie tė pashoqe, the atė theatrisht, respektivisht nė kuptimin e njė tė thėnne (thėnme), tė njė ngjarje,
    a ndodhie tė jashtėzakonshme, si njė imitim theatral pėrmes pėrmes aktorėve, qė imitojnė personat
    e ngjarjes, me kuptim tė pėrgjithėsuar kombėtar apo botėror. The atė cka tha authori nė dramė, tragjedi
    apo komedi (sepse grekėt kur erdhėn nė Ballkan,gjetėn krejt theatrin pellgazgjik tė gatshėm, nė lulėzimin
    mė tė madh tė theatrit klasik dhe e pėrvehtėsuan me vetėdije gjithė atė thesar arti dramatik e kulture
    illire-pellgazgjike). Do tė thotė se – the atė cka tha e shkroi authori (the atė nė theatėr), e ringjalle, i jape jetė,
    e publikove (sepse jeta e dramės ėshtė theatri).

    Diftongu shqip – the – qė difton nė veten e dytė tė vetorit tė shqipes ( ti the – the atė), formoi nga kjo folje
    e lashtė (thanė-thėnė)
    Shumė kompozita nė shqipen sikurse janė: thėnie, thėnja, parathėnia, pasthėnia, thėnjet, - i,e,tė
    thėna, thashethėna-t, theoria, thema, theorema, theza, diatheza, hipotheza, theatri, theatrot, theatror,
    theatral-e, theatralitet-i, theatrolog-u-e-et-ėt, theatrologji-a, theopatia, thekna (bimė ushqyese,
    bukė e hershme), Theranda (Prizreni) etj.
    Ndėrsa, folja shqipe – the, nė kuptimin theologjik (theologu), si kompozitė, formoi e rrodhi shpehjet shqipe
    tė hershme, tė cilat rrodhėn nga drejtimi i njeriut me fytyrė kah natyra, kah krijuesi i saj, me shpirt, me zemėr
    e mendje, duke e ndier shpirtėrisht, cka duket tė ketė thėnė Ajo fuqi natyrore e mbinatyrore, pėr botėn
    e njeriun, duke iu ofruar sikur e interpreton (imiton), atė thėnie si Atėthėnia madhore, thėnie tė natyrės
    para njeriut: the atė tė bėhet dhe u bė / the tė krijohet dhe u krijua / the atė tė jetojė dhe jetoi / the atė
    tė vdesė dhe vdiq / the atė tė lindet dhe u lind / the atė tė lindet dhe lindet e do tė lindet etj. Ky ishte
    njė paragjykim a parandjenjė e njeriut, pėr atė (krijuesin) qė tha – thotė e do tė thotė, pėr njeriun, jetėn,
    botėn, universin, lindjen, dashurinė e vdekjen, qe nga filli i fillimit tė filleve tė botės sonė, tha Ai, Thoti (Zoti),
    me kuptimin – Zoni i Thotit, zoni i atij qė tha i pari (Zėri i Thotit - Zoti). Diftongu shqip – the, nė vetėn e dytė
    tė njajėsit, tė vetorit, ky vetor shqip – the, difton diēka tė re mė rėndėsi jetike pėr njeriun, ky ėshtė filli i filleve
    tė thėnies artistike, nė mėnyrė diftore a diftuese – (Ti The) nisi dhe u kijua gjithēka mbi botė e
    tejbote, universale, si fjala e thėnė – theoria poetike, artistike, letrare, politike, fetare (theoria theologjike)
    , theoria shkencore, historike, linguistike, dramatike, theoria theatrale, filozofike, psikologjike, pedagogjike,
    theoria idealiste, materialiste, theoria e forcės, e veprimit, e punės, theoria e hulumtimit shkencor etj.

    Theoria e theatrit

    Theoria e theatrit (apo teoria e teatrit, pėr gjuhėt qė nuk e kanė theksimin e tingullit tė dyfishtė – th),
    shtė njera prej theorive mė tė hershme, si theori e imitimit tė natyrės pėrmes njeriut, duke krijuar
    personat theatralė dhe duke i luajtur nė skenė theatrore, nė interretimin e roleve tė ndryshme, sipas shkrimit
    tė veprės dramatike nga authori. Vet fjala – theoria – pėrbėhet prej pjesėve tė saja, kur zbėrthehet nė rrokje
    , diftongje e tinguj, ku secila prejtyre ka njė kuptim tė veēantė, si fjalė apo si thėnie – the+o+ri+a = theoria, qė
    kur shpjegohet pėrmes shqipes, dalin kėto kuptime:

    THE – folja shqipe nė vetėn e dytė tė vetorit (the ti)
    O - ėshtė vetėm lidhėza qė lidhė dy fjalėt e kompozitės
    RI – mbiemėr shqip – i ri, si emėr, risi, the diēka tė re, the risi
    A - ėshtė vetėm sufiksi i komozitės – theoria, trajta e shquar.

    Mbase, vet kuptimi theorik i njė theorie ėshtė baza pėr tė vepruar, krijuar para se tė fillojė procesi i punės
    veprimit, si ēėshtje theorike, se ēka duhej tė thoshte dikush si rregullė pune a veprimi, pėr diēka qė do tė
    shtrohet nė veprim konkret natyror apo njerėzor.
    Tash, shtrohet pyetja, se kush ėshtė ai pėrpiluesi i njė theorie? Ėshtė ai authori i saj, e authori ėshtė krijues
    i asaj theorie, apo vepre letrare, artistike a shkencore – a u t h o r (qė nė mungesė tė dytingullorit – th, disa
    gjuhė e thonė – autor). Fjala – author, ėshtė kuptimi i krijuesit tė veprės, si shkalla mė e lartė e krijimit dhe
    imitimi apo zbatimi praktik i saj. Authori ėshtė authoritativ, qė duhet tė zbatohet theoria e tij letrare, artistike
    , politike e tij. Ndėrsa, aktori ėshtė imitimi besnik i authorit, jeta e veprės sė authorit, qė i jep jetė, frymė, shpirt
    para publikut dhe e bėn akt veprimi, akt pune si aktor. Nė politikė – authority, organi suprem qė jep ligje,
    urdhėra para publikut dhe populli i zbaton ato urdhėra authotitative tė pushtetmbajtėsit.
    Fjala – author, e cila pėrbėhet nga pjesėt e saja – a+u+tho+r = author, nė vetvete ka, apo fshehen nė tė, dy
    fjalė kryesore shqipe tė vjetra – tingulli – u^ (si theksim hundor i tingullit – u), qė ėshtė vet fjala e vjetėr shqipe
    – pėremri vetor – unė, si ego e atij qė thotė diēka fort tė rėndėsishme, si shprehje e unit tė njeriut authoritativ
    – dhe fjala e dytė – tho (u^+tho) qė ėshtė vet folja shqipe e lashtė – tho^m (u^ *tho^m), qė e kemi sot nė
    shqipen moderne – unė them. Nė shqipen e vjetėr pėremri vetor – unė, ėshtė vetėm me njė tingull hundor –
    u^, tė cilin e kemi nė shprehjet e lasha shqipe: u^ jam zot shpie kėtu / u^ thash ashtu / u^ thom (unė them), /
    u^ tho^m me bo^ kshtu! / U^ t’kam tho^n(ė) / U^ t’kom msu’ me folė! / U^ t’kom msu’ me shkru’ / U^ t’i
    dhash’ m’simet e para / etj.
    Nė skematikė linguistike do tė dukej e zbėrthyer nė pjesėt e saja kėshtu fjala – author:


    A – prefiks aprioritar, qė forcon pėremrin vetor – u^ (unė)

    U – pėremri vetor i shqipes sė vjetėr – unė (u- hundore)

    THO – folja shqipe e vjetėr – thom-ė (tho^m) veta e parė njajės

    R - ėshtė sufiksi i fjalės autho+r, qė pėrcakton emrin


    Fjala – author-i (autor-i), fuqimisht e ka ethymologjinė shqipe, nga e cila rrodhėn shumė kompozita indo-europiane, sikurse janė: authori, authorėt, authoritet-i-e-et, authoriativ, authority (ang.), authoritar-e-et-ėt, authodidakt, autho (auto, mjet komunikacioni), autarki-a (vetkėnaqėsia), autentik-e, autenticitet, autobiografi-a, autobiografik, autgraf, autografik-e, autoblindė-a, autobot-i, autobus, autodafee-ja, autodrom, autogami-a, autogarazhė-a, autogol-i, autogjen, autohemotherapi, autointoksikim-i-e-et, autokarro-ja, autokinema-ja, autoklavė-a, autokolonė-a, autokombajn-i, autokontrollė-a-i, autokraci-a, autokrat-i-e-et-ėt, autokratik-e, autokritikė-a, autokritik-e, autokton-i-a, autoktone, autolizė-a, automat-i, automatik-u-e-ėt, automatiksi, automatikės, automatikisht, automatizėm-mi, automatizoj, automobil, automobilist, automekanik-u, autonom-e, autonomi-a, autonomist-i-e-et-ėt, autoofiēinė-a, autopark-ing, autopilot, autoplastikė-a, autoportret-i-e-et, autoqefal, autorecension, autoreferat, autorepart-i-e-et, autorizim, autorizoj, autoserotherapi-a, autostradė-a, autosygjestion-i-e-et, autovinē-i-e-at, autotransfuzion-i-e-et, autotransport-i-e-et, autovaksinė-a, autoqefale etj... Kėshtu rrodhi fjala greke – autos=vetė, nė tė cilėn fshehen dy fjalėt si rrėnjė tė vjetra shqipe, nė fjalėn – autho-auto, si kuptim i shprehjes sė lashtė illiro-pellgazgjike – unė thom (u^ thom) – vet unė (u^ bėj vet) vetbėj – vetbėrje, vetveprim, me origjinė nga vetori shqip i vjetėr – u^, si rrėnja kryesore e kompozitės – auto-r, author.

    Diftongu – the, nė formėn vetfolėse, - tho^m, nė formimin e kompozitave tė lartpėrmendura i.e., dhe gjenerale, nga nisma e tė folurit, the-tho^m, mori cilsitė e veprimit nga ai foljor nė atė veprues, si formė vetvepruese e njeriut dhe e mjetėve tė punės sė tij, prej formave tė ndryshme, nė pjesėmarrje nėtė gjitha shkencat e sotme.

    Vet fjala – diftong, si pėrbėrje dytingullore linguistike, ėshtė njė ethymologji shqipe, diftongu difton, ai/ajo qė difton diēka, diftim, dėftesė (diftesė-a), e qė sot ėshtė nė tė gjitha gjuhėt i.e.

    Ethymologjia e fjalės – intelekt. – Emėrtimi i fjalės – intelekt-i, si kuptim i pėrsosjes sė tė menduarit tė njeriut, si proces i ngritjes sė vetėdijes kulturore, artistike, letrare e shkencore tė njeriut, qė e dallon njeriun nga vet masa e popullit tė tij – mund tė shpjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr. Fjala – intelekt, nė vetvete pėrmban fjalėn shqipe – tel, teli, e qė nė kuptimin figurativ ėshtė fija e hollė metalike – teli, tela, telat, qė vetėm shqipja e ka kėtė fjalė origjinale e cila krijoi shumė kompozita tjera indo-europiane e botėrore, nė Linguistikėn Gjenerale.
    Fjala – intelekt, pėrbėhet prej rrėnjeve tė saja, (h)in+tel+e+kt = intelekt, ku rrėnja e fshehur – (h)in, ėshtė kuptimi i brėndėsisė sė diēkafes, qė hyn nė diēka, qė ėshtė nė diēka, ajo qė ekziston nė diēka, e nė rastin konkret, ėshtė ajo masa mendimi i ngritur i njeriut, si tė menduarit e hollė tė njeriut, tė tėhollarit e mendimit pėrmes logjikės dhe si proces psikologjik shkalla e lartė,tė pėrceptuarit dhe tė njohjės sė njohurive tė thella, thelbėsore, esenciale, - si kult i kulturės sė njeriut nė kuptimin filozofik dhe si mendje e hollė, si njeri mendjehollė, i menēur, mendjetel, nė kuptimin shqip linguistik.
    Fjala – tel, nga shqipja e cila formoi shumė kompozita tjera i.e., nė fjalėn – intelekt, ėshtė kuptimi i njeriut tė hollė nga mendja, si kulm i diturisė, me tė cilėn fjalė emėrtojmė procesin gjenial, krijues tė njeriut, poashtu edhe nė kuptimin mė tė gjėrė, njeriu qė ka njė mendje tė ngritur mbi disa tjerė, apo njė klasė njerėzish, qė janė ajka e mėnēurisė, diturisė sė kombit tė vet, apo edhe tė kombeve tjera e tė mbarė njerėzimit – intelektual, njohje intelektuale, intelektualėt, intelektualiteti, inteligjencia.
    Sipas zbėrthimit tė fjalės – intelekt, nė shpjegimin e shqipes, na rrjedhė shprehja shqipe – in+tel, dy rrėnjet esenciale tė kompozitės, me kuptimin – hin+tel, in+tel, nė tel, si logjikė e hollė brėnda tė mendarit tė njeriut, ku na rrjedhė forma – hintel-intel, si pjesė e brėnshme e tė mendarit, qė formoi fjalėn – inter=brėnda, nė disa gjuhė i.e., ėshtė kuptimi i foljes shqipe – me hii (illirisht), me hy (gege-shqipe) dhe – pėr tė hyrė (toske-shqipe). Me shėmangien e nistores – h, mbeti fillesa – in (hin), si shėmangie i.e., edhe rrėnja e dytė – tel, (nga kuptimi i telit, tė tėholluarit tė mendimit, si ngritje e procesit tė hulumtimit tė njohurive e shkathtėsive, tė menduarit e lartė tė njeriut, apo tė menduarit e thellė, mendje qė shpon telin. Nė njė kuptim tė shqipes kemi shprehjet: ai ėshtė mendjehollė, e shpon telin me menēurinė e tij/saj, ėshtė mendjetel, ai/ajo ėshtė i/e hollė mendjetel, ai ia ēelė birėn telit me mendjehollėsi etj.
    Kompozita – intelekt, nė dėshifrimin skematik fonomorfologjik, si shpejgim shqip, na duket kėshtu:

    IN -hin, folje shqipe, in=nė, prej foljes me hi (illire), hy, pėr tė hyrė

    TEL – fije e hollė metalike, si kuptim i tė menduarit tė hollė

    E - lidhėz linguistike, mund tė jetė dhe – i, (inteligjenci-a)

    KT - grup tokzanoresh si shpjegim i lidhjes sė qėndrueshme

    Kuptimi i fjalės shqipe – tel-i, ėshtė ndėrlidhshmėria e shkallės sė lartė tė tė menduarit (psikologjikisht), si pėrēues i shprehjes sė njohurive tė thella, dijes sė hollė, pėrēueshmėria e fijeve nervore tė tė menduarit – t e l e – telepatia dhe pikėrisht, nga fjala shqipe – tel, u formua emėrtimi pėr kompozitat – telefoni, telegrafi, televizor, teleprinter etj.
    Nga fjala – intelekt, rrodhen shumė kompozita tjera i.e. skurse janė edhe shqipe: intelekti, intelektual, intelektualja, intelektualet, intelektualėt, intelektualizmi, inteligjenca, inteligjencia, intelegjent-e, inteligjentėt etj.
    Ky ėshtė njė shpjegim shqip pėr fjalėn – intelekt, si aftėsi, zotėsi mendore pėr tė gjykuar dhe arsyetuar, ėshtė forca e aftėsisė sė njeriut, fuqia e logjikės sė hollė, si shkallė e lartė qė ka arrijtur njeriu nė zhvillimin e tij mendor – por, jo nė kuptimin intelektualist, qė ėshtė intelektualizmi, qė vuan nga egoizmi, pėr ta mbajtur vetveten si pozė intelektuale e kohės...
    Prandaj, fjala latine – intellectus, intelectum, duke e fuqizuar nė tigullin – ll, tell, formoi edhe fjalėn anglishte – tell (to tell)=me tregua dhe kjo fjalė si kompozitė latine – intelectus, ėshtė vetėm njė dallim sufiksal me – us, um.

    Fjala shqipe – tel, sipėr kuptimin e fijės metalike, fije e hollė, poashtu edhe si rrėnja e shumė kompozitave indo-europiane, vetėm nė shqipen njihet (folet e shkruhet) dhe ėshtė rrėnja origjinale pėr kompozitat i.e. e gjenerale sikur janė: telargji-a, telefon-i, telegrafi, telegrafik-e, telautograf-i-a, telautogram, telazė-a,(dhe si parashtesė – tel, nuk ėshtė greke – gr, telu, tele=largėsi, larg, por pikėrsht fjalė origjinale shqipe-illiro-pellgazgjike), ku formoi njė mori kompozitash – teledirekt, teledirigjim-i, teledramė-a, telefaks-i, teleferik-u, telefonik-e, telefonim-i, teefonist-i-ja-et-ėt, telekamerė-a, telekardiofon-i, telekardiograf-i-a, telekardiogram, telekino, telekomandim-i-e-et, telekomandoj, telekomunikacion-i, teleks-i-e-et, telematizėm, telematizmi, telemekanika,telemekanik-u, telemetri, telendisė (turq. e rregulluar hollė), telendisje, telencefal-i, telepati-a, telepatike, telencefalon, telerentgenografi-a, telespektator-e-ė, teletipe (teletajp, ang. teleshkrues), telofazė-a, telstar etj., ku nė tė gjitha kėto ėshtė rrėnja kryesore shqipe – tel.

Faqja 0 prej 2 FillimFillim 12 FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Iliristika e Nezir Myrtes!
    Nga yxc nė forumin Gjuha shqipe
    Pėrgjigje: 4
    Postimi i Fundit: 03-09-2002, 23:48

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •