Close
Faqja 0 prej 2 FillimFillim 12 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 30

Tema: Izraeli

  1. #1
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919

    Izraeli

    Roger Garaudy
    RASTI IZRAEL

    Studim i sionizmit politik

    Titulli origjinal: The case of Israel
    (a study of political - zionism)




    Ka shumė tema tė cilat merren me kėtė ēėshtje - nga pikėpamja pozitive dhe negative, por kurrė nga ajo neutrale, bile edhe kur kanė pretendime tė tilla - dhe padyshim do tė ketė edhe tė tjera. Mirėpo tash, kur njėri prej intelektualėve prijėtarė tė Francės i jep kontribut tė vlefshėm ndriēimit tė kėsaj ēėshtjeje, ėshtė e drejtė qė libri i tij tė bėhet i kuptueshėm nė gjuhėn angleze.
    Roger Garaudy nuk i mbėshtetet neutralitetit. Ai, nė tė vėrtetė, beson se shtetėsia e Izraelit - e drejta e tij e dėgjuar pėr tė qenė, tė cilėn arabėt palestinezė ėshtė dashur ta pranojnė - bazohet nė mashtrimin famoz. Ai thotė: „Izraeli nuk posedon legjitimitet - as historik, as biblik, as juridik - nė pikėpamje tė hapėsirės ku ėshtė themeluar”. Pėr tė sionizmi politik, i cili ka lindur me mund tė madh para njė shekulli me paraqitjen e Theodor Herzlit dhe librit tė tij Der Judenstaat (shteti hebraik), nuk ėshtė vetėm shtrembėrim i tė vėrtetės por edhe tradhėti e sionizmit fetar dhe profetėsisė sė vėrtetė shpirtėrore hebraike, tė cilėn Garaudy e ēmon. Qoftė e turpshme ose e sinqertė, mirėpo pėrherė e pamėshirshme, ithtarėt e Herzlit e kanė shfrytėzuar atė qė Garaudy e quan „mit historik” dhe „pretekst biblik” pėr ta okupuar Palestinėn dhe pėr ta dėbuar popullin e saj.
    Mė kujtohet se njė herė e kam pyetur njė shkencėtar dhe diplomat tė famshėm izraelit nė ēka, sipas mendimit tė tij, bazohet diplomacia izraelite. Ai u pėrgjegj: „Shumė thjesht. Nė Dhjatėn e Vjetėr”. Fakti se ai vetė, sikur Herzli, ka qenė ateist i bindur ose, tė themi, tė supozohet se diplomacia izraelite do tė duhej tė realizohet, pėr shembull, diku nė mes hindusėve ose tė pafeve, tė cilėt nuk kanė kurrfarė respekti tė veēantė ndaj Dhjatės sė Vjetėr, nuk i ka lėnė mbresė si vėshtirėsi. Golda Meiri e ka zgjidhur tėrė problemin kur, me shkathtėsinė e saj tė zakonshme, tha: „Kjo tokė ekziston si rezultat i premtimit tė cilin na e ka dhėnė vetė Zoti. Do tė ishte qesharake tė kėrkohet pranim i legjitimitetit tė saj”. Roger Garaudy nuk i pranon pohimet e kėtilla. Ai argumenton se kemi tė drejtė t’i shtrojmė vetes pyetje se a thua, vallė, vėrtet kjo ka qenė dėshira e Zotit, pasi qė urdhėrat e tij na i ka pėrcjellė, shpesh herė nė mėnyrė jobindėse dhe kontradiktore, pikėrisht populli i cili i jep tė drejtė vetes tė bėhet trashėgimtar i porosisė sė Tij. Pėrveē kėsaj, edhe krahas supozimit se Zoti me tė vėrtetė ka dhėnė njė premtim tė tillė, Garaudy dyshon se ata tė cilėt e sundojnė sot Palestinėn janė trashėgimtarėt e vėrtetė. Andaj i ėshtė kushtuar analizės, jo vetėm tė „mitologjisė biblike”, por edhe tė asaj qė ai e quan „mitologji e tė drejtave historike”.
    Nė kėtė kuptim argumentet janė prezentuar edhe mė parė, por, sipas mendimit tim, asnjėherė kaq bindshėm. Stili i shqyrtimit ėshtė polemizues dhe ndonjėherė i ashpėr, por gjithmonė racional. Shqyrtimi te disa, me siguri, do tė nxitė hidhėrimin, por meriton pėrgjigje tė urtė. Hiē hidhėrim mė tė vogėl nuk do tė nxjerrė as pohimi se „sionizmi dhe antisemitizmi nė njėfarė dore janė vėllezėr bineq”. Do tė ishte vėshtirė tė mohohet ekzistimi i lidhjeve objektive midis tyre, sepse edhe sionizmi edhe antisemitizmi i kanė rrėnjėt nė besimin se asimilimi i ēifutėve nė shoqėri joēifute ėshtė i padėshirueshėm dhe nė fund tė fundit i pamundshėm. Dyshimin nė kėtė lidhje lehtė do ta demantojė hyrja nė ligjet naciste tė Nirnbergut pėr racat prej 1935: „Sikur ēifutėt tė kenė shtetin e vet i cili pėr pjesėn dėrmuese tė popullit do tė ishte atdheu i tyre, ēėshtja hebraike qysh sot do tė ishte zgjidhur, bile edhe pėr to vetė. Sionistėt e flaktė aspak nuk i kundėrshtojnė premisat themelore tė ligjeve nirnbergiane, sepse e dinė se kėta ligje janė zgjidhje e drejtė pėr popullin hebraik”.
    Do tė ishte absurd tė mohohet se disa prej antisemitistėve tė sotshėm e marrin Izraelin pėr shėnjestėr nga hidhėrimi. Megjithatė, shumė prej nesh pėrherė kanė qenė tė bindur se, nė fund tė fundit, shteti Izrael mė parė e ka shtuar antisemitizmin nė botė

    se sa e ka zvogėluar. Pas invazionit nė Liban, a mund tė thuhet, vallė, se nuk jemi nė tė drejtė?
    Krahas argumenteve tė qarta dhe logjike tė Garaudyt ekziston edhe njė arsye pėr shkak tė tė cilit ky libėr do tė ketė tėrheqshmėri freskuese pėr lexuesit e regjionit qė flasin anglisht. Sado moti qė tė kishin mėsuar mbi Shkrimet e shenjta dhe cilėsdo fe t’i takonin, nė to ka lėnė pėrshtypje besnikėria protestante Dhjatės sė Vjetėr, kėshtu qė lehtė mund tė bėhen tė gatshėm ta nxisin lėvizjen moderne sioniste nė pėrmbushjen e profecisė. Kjo ėshtė manifestuar edhe nė thėnien e jozakonshme tė Arthur Balfourit mė 1919, se „sionizmi, qoftė i mirė apo i keq, i vėrtetė apo i gabuar, rrėnjėt i ka nė traditėn e lashtė, nė nevojat e sė tashmes dhe nė shpresat e sė ardhshmes, gjė qė ėshtė me rėndėsi shumė mė tė madhe se dėshirat dhe paragjykimet e 700 mijė arabėve tė cilėt tash banojnė nė kėtė vend tė lashtė (Palestinė)”. Edhe Jimmy Carter ka thėnė diē mjaft tė ngjashme kur, 60 vjet mė vonė, nė Knesetin izraelit ka deklaruar se raporti midis SHBA-ve dhe Izraelit „ėshtė i pazhdukshėm, sepse themelohet nė vetėdijen, moralin, religjionin dhe besimin e vetė popullit amerikan...”.
    Roger Garaudy ėshtė trashėgimtar i traditave tė ndryshme. Pėr tė ēėshtjet tė cilat i ka ngritur afera Dreyfus ende janė realitet i gjallė. Ai e pranon ashtu tė gatshme se tė jesh kundėrshtar i Dreyfusit - do tė thotė tė jesh racist dhe fetarisht njeri fanatik i cili e gjykon ndikimin hebraik nė shoqėrinė franceze - domethėnė tė jesh mbrojtės i sionizmit politik. Sipas dėshmisė personale (Le Monde, 30 korrik 1983) e pranoi krishtėrizmin dhe u bė anėtar i Partisė Komuniste tė Francės nė vitin 1933, nė kohėn kur Hitleri erdhi nė pushtet. Pėrkrahja e fesė dhe hyrja nė Partinė Komuniste tė vendit tė vet pėr tė aspak nuk ka qenė kontradiktore. Nė botėn e „absurditetit dhe tmerrit” me ndėrmjetėsimin e besnikėrisė ndaj fesė ka qenė nė gjendje sėrish tė gjejė kuptim nė jetėn dhe historinė e vet, por ndjente mangėsi tė doktrinės shoqėrore kishtare „e cila nuk ka dhėnė mundėsi pėr tejkalimin e kundėrshtive tė kėsaj bote nė rendin ekzistues”. Nė atė kohė u duk se partia komuniste ėshtė kundėrshtari mė i vendosur i kapitalizmit dhe nacizmit. Sot e konsideron njėsoj tė natyrshme se ka qenė normale qė, krahas interesimit tė gjatė tė tij pėr qytetėrimin arabo-islam tė gjejė qetėsi dhe kompletim nė Islam, fe universale e cila Moisiun dhe Jezuin i numėron tė dėrguar tė vet dhe nė tė cilėn, sipas fjalėve tė Garaudyt, nuk ka ndarje nė mes shkencės, arsyes dhe shpalljes. Pėrveē kėsaj, Islami jep mundėsi qė tė mbizotėrohet problemi i raportit tė besimit dhe veprimit politik - gjė qė ėshtė me vlerė tė madhe pėr njeriun sikur Garaudy.
    Jeta e Garaudyt, e pėrmbushur me luftė kundėr ekstremizmit nacionalist, racizmit dhe imperializmit politik perėndimor, e ka sjellur atė deri te kjo padi publike e sionizmit politik nė tė gjitha manifestimet e tij tė kaluara dhe tė tashme. Ky shqyrtim vėrtet meriton t’i kushtohet vėmendje.
    Petėr Mansfieldi

  2. #2
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    Hyrje

    Ky shqyrtim ka tė bėjė me njė temė „tė ndaluar”: sionizmin dhe shtetin Izrael. Nė Francė mund tė kritikohet dogma katolike ose marksizmi, tė sulmohet ateizmi ose nacionalizmi, tė gjykohet regjimi i Bashkimit Sovjetik, SHBA-ve ose Afrikės Jugore, tė predikohet anarkia ose monarkizmi pa ndonjė rrezik tė veēantė, pėrpos polemizimit tė zakonshėm qė mund tė mbarojė edhe me pėrmbysjen e premisave tė autorit. Po qe se, megjithatė, i hyhet analizimit tė sionizmit kalohet nė njė botė krejtėsisht ndryshe. Nga fusha e literaturės kalohet nė fushėn e organeve tė drejtėsisė. Nė bazė tė njė ligjit prej 29 korrik tė vitit 1981, i cili, nė mėnyrė mjaft tė drejtė, ndalon shpifjen e cilitdo person sipas pėrkatėsisė sė tij kombit, racės, religjionit ose grupit tė caktuar etnik, ēdo kritikė drejtuar shtetit Izrael dhe sionizmit politik nė tė cilin e ka nismėn ju ekspozohet persekutimeve.
    Pėr shkak tė kritikės rrėnjėsore tė shtetit Izrael - kurse me termin „rrėnjėsor” nuk kam pėr qėllim kritikėn e veprimeve njė nga njė, bile as ato kriminale, por logjikėn e brendshme tė njė shteti i cili themelohet nė parimet e sionizmit politik - menjėherė do tė trajtoheni si „nacist”, gjė e cila jetėn do t’ua vė nė rrezik. Autori i kėtij shqyrtimi mund ta dėshmojė kėtė fakt, pasi qė pėr tė njėjtėn arsye ai vetė ka pėrjetuar pėrsekutime, ėshtė akuzuar pėr „nacizėm” dhe ėshtė kėrcėnuar me vdekje.1
    Me ēfarė mekanizmi ka qenė e mundshme qė tendencat e sionizmit politik tė vehen nė fushėn e luftėrave fetare? Me ndihmėn e amalgamėve, lėvizjen e kuptimeve dhe supstitucioneve me tė cilat Begini ka dhėnė dritė tė gjelbėrt kur ka shqiptuar togėfjalėshin: „Nuk ekziston kurrfarė dallimi midis antiizraelizmit, antisionizmit dhe antisemitizmit”. Kėtė togėfjalėsh menjėherė e pranuan dhe e pėrhapėn nė mbarė botėn prijėsit e organizatės botėrore sioniste.2
    Para se tė fillojmė hulumtimin e ideologjisė dhe praksės sė sionizmit politik, duhet qė, pėr arsye tė forta qė i pėrmendėm, tė vėrtetojmė lėndėn e kritikės sonė duke pėrcaktuar dhe duke theksuar dallimet midis sionizmit fetar dhe atij politik, midis sionizmit dhe hebraizmit dhe pastaj midis Izraelit biblik dhe shtetit sionist Izrael.

    A. Sionizmi fetar dhe politik

    Ėshtė e pamundshme tė mos dallohen dy karaktere plotėsisht tė ndryshėm: karakteri i sionizmit fetar dhe karakteri i sionizmit politik.
    Sionizmin fetar shpesh herė e kanė predikuar mistikėt. Ai futet nė lidhje me shpresėn e madhe mesiane tė hebraizmit, sipas sė cilės me ardhjen e Mesiut pas kalimit tė kohės do tė realizohet Mbretėria e Zotit nė tėrė njerėzinė „nė tė gjitha bashkėsitė njerėzore nė tokė” (Zėnafilla, XII, 3), nė qendėr tė sė cilės do tė jenė ato vende nė tė cilat Bibla i vendos rrėfimet pėr Abrahamin dhe Moisiun.
    1 Kėtu nuk bėhet fjalė pėr asgjė tė re. I nderuari A. C. Forrest nė librin The Unholy Land (Toronto dhe Montreal, MacLelland Stewart, 1971) rrėfen se si, pasi qė kishat prezbiteriane ia kishin besuar tė pėrgatitė raport pėr tė ikurit palestinezė, duke u kthyer me argumente nė formė tė fotografive se izraelitėt kanė shfrytėzuar bomba pėrcėlluese, pranoi vėrejtjen shoqėrore tė prijėsit hebraik antisionist, Bill Gottliebit, siē vijon: „Po qe se supozimet e mia nuk janė tė gabuara, do tė vijė deri te thirrja e haptė e sionistėve dhe mund tė bėheni gati nė tė gjitha llojet e padive shpifėse” (f. 39). Prej rastit Forrest deri te proceset gjyqėsore tė ngritur kundėr Georges Montaronit (Temoignage Cretien), Jacque Fauvetit prej Le Mondeit dhe kundėr meje, metodat nuk janė ndryshuar.
    2 Nė Komitetin Nacional tė Ligės Ndėrkombėtare kundėr racizmit dhe antisemitizmit M. Andre Monteili deridiku e parafrazoi togėfjalėshin e Beginit: „Antisionizmi”, tha ai, ėshtė „inkorporim i antisemitizmit”. „Antisemitizmi modern ka gjetur mėnyrė mė respektabile tė tė shprehurit: thjesht, nuk ėshtė e mundur tė kihet disponim antisemit sepse fjala ėshtė pėr antisionizėm” (Le Monde, 16 nėntor 1982). Pastaj do ta shqyrtojmė arsyen e kėsaj mimeze.

    Ky sionizėm fetar ka sjellur deri te vizita tradicionale e hebrenjve „tokėn e shenjtė”, bile edhe deri te konstatimi i bashkėsive shpirtėrore, posaēėrisht nė Safed, kur persekutimet nga ana e „mbretėrve mė katolikė” tė Spanjės (pas njė bashkėjetese tė gjatė dhe tė lumtur tė muslimanėve dhe hebrenjve nė atė vend) i kanė shtyrė disa njerėz tė devotshėm tė shkojnė nė Palestinė qė tė mund tė jetojnė nė harmoni me fenė e tyre.
    Nė njė kohė mė tė afėrt pėr ne, nė shekullin 19, „adhuruesit e Sionit” (Choveve Zion) kanė tentuar qė nė tokėn e Sionit tė krijojnė qendėr shpirtėrore prej nga do tė pėrhapeshin besimi dhe kultura hebraike.
    Duhet vėnė nė pah se kėtij sionizmi fetar (i cili ka tubuar relativisht grupe tė vogla besimtarėsh) muslimanėt kurrė nuk i janė kundėrvėnė, sepse edhe ata veten e konsiderojnė pasardhės tė Abrahamit dhe besimit tė tij. Sionizmi shpirtėror, i cili ēdo program politik pėr krijimin e shtetit dhe ēfarėdo sundimi tė Palestinės e ka konsideruar tė huaj, asnjėherė nuk iu ka prijė konflikteve midis bashkėsive hebraike dhe banorėve arabė, qofshin muslimanė apo tė krishterė.
    Sionizmi politik ėshtė fėmijė i Theodor Herzlit, i cili nė Vjenė duke filluar prej vitit 1882 ka themeluar doktrinėn e kėsaj lėvizjeje, kėshtu qė nė vitin 1896 ia ka dhėnė formėn pėrfundimtare nė librn Der Judenstaat (shteti hebraik). Kongresi botėror sionist i mbajtur nė Bazel nė vitin 1897 shėnoi fillimin e zbatimit konkret tė doktrinės herzliane. Qė nė fillim ėshtė e domosdoshme tė pėrcaktohet se vetėm ky sionizėm politik, me parimet dhe pasojat e tij, paraqet temėn e shqyrtimit e cila ndodhet para jush.
    Para sė gjithash, pėrkundėr sionizmit fetar, Herzli nė konceptimet e tij ka qenė agnostik mė radikal dhe bile ashpėr u ėshtė kundėrvėnė atyre tė cilėt hebreizmin e kanė definuar si religjion. Nga pikėpamja e sionizmit politik, hebrenjtė, para sė gjithash, janė „popull”. (Kur do tė merremi me „ligjet themelore” tė shtetit Izrael do tė shqyrtojmė dykuptimshmėrinė themelore tė definicionit „hebraik” dhe konstantėn e cila luhatet nė mes definicionit sipas „prejardhjes etnike” dhe definicionit sipas „religjionit”.3
    Herzli, profesioni thelbėsor i tė cilit nuk ka qenė i natyrės fetare, por i natyrės politike, e ka prezentuar ēėshtjen e „sionizmit” nė njė mėnyrė tė re radikale. Nė bazė tė pėrshtypjes e cila, sipas fjalėve tė tij, tek ai ka lėnė afera Dreyfus, ka ardhur nė pėrfundimet vijuese:
    1. Hebrenjtė, kudo qofshin nė botė dhe nė cilindo shtet qė jetojnė, pėrbėjnė njė „popull” tė vetėm.
    2. Pėrherė dhe ēdokund kanė qenė tė ekspozuar persekutimeve.
    3. Nuk mund t’i asimilojnė popujt nė mesin e tė cilėve jetojnė (tė njėjtin supozim e shprehin tė gjithė antisemitėt dhe racistėt).

    Pėrfundimet praktike, tė cilat Herzli i nxori prej kėtyre koncepteve dhe zgjidhjeve dhe tė cilat i ka mbrojtur nė kuptim tė pėrfundimit tė antagonizmit ekzistues, mund shkurtimisht tė reduktohen nė pikat qė vijojnė:
    1) Refuzimi i asimilimit, tė cilin, nė tė vėrtetė, nuk e pėrkrahin vendet e Evropės Lindore, e sidomos Mbretėria Ruse, ndodh nė pėrmasa gjithė e mė tė mėdha nė Perėndim (posaēėrisht nė Francė, ku, pas aferės Dreyfus, antisemitizmi e ka zbuluar fytyrėn e saj tė turpshme).

    3 Veprėn bazore nė kėtė temė, nė tė cilėn shpesh do tė kemi rast tė thirremi, e ka shkruar juristi i flaktė sionist Prof. Claude Kleini, drejtor i institutit pėr tė drejtėn komparative nė Universitetin Hebraik nė Jerusalem. Vepra ėshtė titulluar: Le Carctere juif de l’Etat d’Izrael (Paris, botim i Cujasit, 1977). Ai nuk e fshehė se vjen deri te ngatėrimi i vazhdueshėm i kriteriumit etnik dhe atij fetar duke u pėrgjigjur nė pyetjet kush ėshtė ēifut (Kreu 2, f. 47) dhe kush nuk ėshtė ēifut (Kreu 3, f. 52).

    2) Krijimi i jo vetėm „vatrės” shpirtėrore, qendrės nga e cila do tė shpėrndahej besimi dhe kultura hebraike, por themelimi i „shtetit hebraik”, ku do tė vendoseshin tė gjithė hebrenjtė e botės. Kėtu, gjatė kėtyre viteve tė fundit tė shekullit 19 (i cili nė Evropė ėshtė shekulli „i nacionaliteteve”), njihet njėra nga shprehjet e nacionalizmit tipikisht perėndimor. Ky nacionalizėm mjaft fuqishėm ėshtė manifestuar nė Gjermani dhe dukshėm ka ndikuar nė Herzlin, njeri me koncepte dhe arsimim gjerman.
    3) Shteti duhet vendosur nė hapėsirėn e „zbrazėt”. Ideja e kėtillė, karakteristikė e kolonializmit si paraqitje mbizotėruese e asaj kohe, ka nėnkuptuar pėrjashtimin e ēfarėdo kujdesi qoftė pėr popullatėn autoktone. Supozimet i Herzlit dhe prijėsve tė mėvonshėm tė sionizmit politik tė cilėt kanė qenė ithtarė tė tij janė themeluar nė qėndrimin e kėtillė kolonialist, i cili do tė jetė bazė e gjithė ndėrmarrjes sė ardhshme sioniste, kurse mė vonė edhe i shtetit Izrael i cili ėshtė paraqitur nga ai.

    Ēėshtja e zgjedhjes sė regjionit nuk ka qenė me rėndėsi pėr Herzlin, i cili, siē do tė shohim, pėr vend veprimi tė „carter kompanisė” sė vet, embrionit tė shtetit tė ardhshėm, ka marrė nė shqyrtim ose Argjentinėn (sipas sugjerimit tė baron Hirshit) ose Ugandėn (tė cilėn e ka propozuar Britania). Ėshtė me rėndėsi se Herzli ka kėrkuar kėshillė prej Cecil Rhodesit i cili nė atė kohė ka qenė i angazhuar, nė kolonizimin e Afrikės Jugore, sepse sipas fjalėve tė Herzlit edhe ndėrmarrja e tij personale ka qenė e llojit „kolonizues”.
    Herzli, megjithatė, nga tė gjitha territoret nė tė cilat shteti hebraik ka mund tė vendoset, i ka dhėnė pėrparėsi Palestinės, sepse ka dashur t’i shfrytėzojė synimet e „adhuruesve tė Sionit” dhe tė pėrforcojė lėvizjen e vet duke e kanalizuar nė dobi tė traditės sė vet fetare nė tė cilėn vetė nuk ka besuar.
    Pėr implementimin e politikės sė hartuar ėshtė dashur tė shfrytėzohet ēdo arsye e cila ka shkaktuar kėtė dykuptimshmėri. Shembull mė tipik i shfrytėzimit tė urtė tė pėrzierjes sė kėtyre dy llojeve tė sionizmit, shumė vjet pas vdekjes sė Herzlit, ėshtė deklarata e Belfourit nga viti 1917, me tė cilėn qeveria britanike ka pėrkrahur njėfarė „atdheu nacional pėr hebrenjtė” nė Palestinė, por jo nė dėm tė interesave tė popullatės vendėse. Megjithatė, prijėsit e sionizmit politik e kanė shfrytėzuar Deklaratėn nė kuptim tė paralajmėrimit pėr krijimin e „shtetit hebraik” nė vend tė Palestinės, nė tė cilėn popullata vendėse do tė eliminohej nė dobi tė qeverisjes sė shtetit sionist mbi tėrė territorin.
    Pikėrisht ky karakter kolonializues i sionizmit politik, me „baza” mitologjike dhe pasoja tmerruese edhe pėr popullin e nėnshtruar kolonizimit edhe pėr paqen botėrore, bėn temėn e vetme tė analizės sonė kritike.


    B. Sionizmi dhe Hebreizmi

    Deri nė kalimin nga lufta letrare nė atė gjyqėsore, e nga debata politike nė ndeshje fetare ka ardhur me futjen e njė hutie tjetėr, e njė amalgame tjetėr. Loja me pėrzierjen e palejuar tė sionizmit politik dhe fetar (gjė qė mundėson, shfrytėzimin e religjionit nė shėrbim tė politikės, arsyetimin e politikės sė caktuar dhe shndėrrimin e saj nė njėfarė tabue qė qėndron mbi ēdo kritikė) nuk ka qenė e mjaftueshme, andaj ėshtė lozur edhe loja e identifikimit tė sionizmit fetar me hebreizmin, qė pėr antisemitizėm tė mund t’i akuzojnė tė gjithė kritikėt e prijėsve izraelitė tė politikės sioniste. Konceptim mė i thellė pėr antisemitizėm mund tė gjendet nė librin e Bernard Lazareit, Antisemitism, its History and Causes (Antisemitizmi, historia dhe shkaqet e

    tij), e publikuar nė vitin 1894,4 pikėrisht nė atmosferėn e krijuar tė aferės Dreyfus dhe paraqitjes sė sionizmit politik herzlian.
    Nuk do tė ishte e vėrtetė tė thuhet, gjė qė ndonjėherė ndodh, se „nė punimet e tij tė mėvonshme Lazarei ėshtė dashur patjetėr tė ndalet t’iu pėrshkruajė bile edhe pėrgjegjėsi tė pjesėrishme pėr antisemitizėm vetė hebrenjėve”. Nė pamfletin Contre l’antisemitisme (Kundėr antisemitizmit), tė cilin e publikoi Stocki nė vitin 1896, ai ka shkruar: „Atė qė e kam shkruar nė librin tim” e kam pėrsėritur edhe nė pamfletin e titulluar Antisemitisme et revolution (mart 1985). Sėrish nė vitin 1896, tek ai lexojmė:
    „Kam shkruar qė nuk guxojmė tė nisemi nga supozimi se deri te manifestimi i antisemitizmit nė tė kaluarėn ka ardhur vetėm pėr shkak tė konflikteve fetare. Ende kam njė mendim tė tillė. Kam shkruar qė arsye e paraqitjes sė antisemitizmit gjatė historisė ka qenė fakti se ēdokund dhe pėrherė, po bile edhe sot e kėsaj dite (kurziv ėshtė Lazarei), ‘ēifuti ka qenė qenie e pashoqėrueshme’. Ende kam po tė njėjtin mendim... Mė nė fund, nė mbarim tė librit kam shkruar: shkaqet e antisemitizmit nga vetė natyra janė shkaqe etnike, fetare, politike dhe ekonomike. Tė gjitha kėto janė arsye me vlera largpamėse dhe nuk paraqiten vetėm pėr shkak tė vetė hebrenjve, as vetėm pėr shkak tė fqinjėve tė tyre, por kryesisht pėr shkak tė kushteve mbizotėruese shoqėrore”.
    Pas njė kohe, duke pėrpunuar librin e vet, ashtu siē do tė vepronte ēdo shkrimtar tjetėr serioz, Lazarei ka shtuar:
    „Sikur tė kisha pasur nevojė sot tė shkruaj sėrish njė libėr tė kėtillė, me siguri do tė konstatoja se shumė gjėra duhet ndryshuar dhe shumėēka duhet shtuar, por nėse ka nė pėrgjithėsi diē pėr ēka veten duhet ta qortoj, ajo ėshtė pse nuk jam marrė mė saktėsisht me shkaqet fetare tė antisemitizmit, nė realitet, pse nuk kam treguar sa duhet se si ata shėrbehen me interesat ekonomike tė disa kapitalistėve”.
    Dhe, duke iu pėrgjegjur edhe njė herė Drumontit, ka shtuar: „Shqyrtimi pėr ēėshtjen hebraike nuk duhet kthyer nė shqyrtim pėr mua individualisht”. (fq. 18 dhe 19 e pamfletit tė Lazareit).
    Vepra e Bernar Lazareit ėshtė shkruar si pėrgjigje nė bestselerin e Drumontit pėr antisemitizmin La France juive (1886) (Franca hebraike). Pėr dallim nga pamfleti i paditur i Drumontit, nga i cili buron urretje e fortė, studimi i Lazareit, bile edhe lexuesit i cili nuk ndanė mendimin e tij nė tė gjitha ēėshtjet (e tė cilat kryesisht trajtohen nė mėnyrė tė ndershme vetėm si teza pune), i lė pėrshtypje se ėshtė e bazuar nė analizat e qeta historike tė cilat tė shtynė tė mendosh dhe tė sjellin nė pėrfundim se edhe bashkėsitė hebraike bartin njė pjesė tė pėrgjegjėsisė nė persekutime, sakrifica tė tė cilave shpesh kanė qenė edhe vetė, porse edhe antisemitėt nė mėnyrė tė pandershme i shfrytėzojnė rrethanat objektive tė partikularizmit tė kėtyre bashkėsive.
    Lazarei bėn dallim midis antihebreizmit me prejardhje krishtere, i cili nė skenė ėshtė prej fillimit tė shekulllit IV deri nė gjysmėn e shekullit XIX, dhe fenomenit antisemitizėm, i cili me kėtė emėr pėr herė tė parė paraqitet nė vitin 1873 nė librin Der Sieg des Judenthums uber das Germanenthum (Fitorja e hebreizmit mbi gjermanizmin), e gazetarit hamburgian Wilhelm Marrės.
    Nė mėnyrė specifike antihebreizmi krishter ka qenė prodhim sekondar i konstantinizmit ideologjik dhe politik tė kishės fitimtare, trashėguese jo vetėm tė traditės sė priftėrinjve tė mėdhej tė sinagogės por edhe tė mbretėrisė romake. Kisha, sapo e mori fuqinė dhe pushtetin, nga gjendja e tė pėrndjekurit mė parė, u kthye nė
    4 Fatmirėsisht, kjo vepėr fundamentale (L’antisemitisme, son histoire et-ses causes, 1982) ka dalur nė reprint-botim tė shtėpisė botuese Editions de la Difference. (Njė reprint-botim i mėhershėm ėshtė paraqitur nė Paris mė 1934, kurse pėrkthimi anglisht, pėr fat tė keq jo i plotė, daton prej vitit 1967 - shėn. i pėrkth.).

    pėrndjekės tė religjioneve tjera, politeizmit dhe hebreizmit. Hebreizmin, i cili deri atėherė u tregua mjaft i suksesshėm nė pėrfitimin e kthimtarėve, kisha e konsideronte rival tė fuqishėm tė cilin do tė duhej ta nėnshtronte (Mesazhi i Parė i shėn Petrit, II, 9: „Ju jeni gjenerata e zgjedhur, priftėria mbretėrore, kombi i shenjtė, popull i veēantė...”). Prandaj ėshtė absurditet, sepse kisha i akuzoi hebrenjtė se ata janė populli i cili, duke refuzuar pėrkrahjen e Jezuit si Mesi, u bėnė „vrasės tė zotit”, pasi qė nė Nike (Nicae) u shpall se Jezu Krishti ėshtė nga e njėjta „substancė” sikur edhe Zoti.
    Bernard Lazarei tregon se si partikularizmi pedant i bashkėsive hebraike dhe mbėshtetja e tyre nė komentimin mė tė ngushtė dhe mė rigoroz tė ligjeve tė Moisiut me shekuj ka ofruar pretekste tė rėndomta pėr ngritjen e akuzave tė kėtilla. Hebrenjtė „u fortifikuan brenda rrethojave tė cilat mė parė kanė qenė ngritur rreth Torės dhe shkruesve tė parė tė dijshėm, pastaj mburojė e tyre u bėnė terisejėt dhe talmudistėt, trashėgimtarėt e Ezrės, demaskuesit e mėsimit tė parė tė Moisiut dhe armiqtė e tė dėrguarit”.5 Kjo ka qenė nė kundėrshtim me „mėsimin e parė tė Moisiut, tė cilin e kanė spastruar dhe shpėrndarė Isaiu, Jeremiu dhe Ezekieli, kurse e kanė pasuruar dhe gjeneralizuar hebraiko-helenistėt”.6
    Izolimi ekzistues ėshtė keqėsuar, shton Lazarei, pėr shkak tė rrethanave tė cilat pėr hebrenjtė nėnkuptonin diē krejtėsisht tė jashtėzakonshme: populli izraelit „mburrej me pėrsosurinė e Torės dhe e konsideronte veten jasht dhe mbi krejt popujt e tjerė”.7
    Qėndrimi i kėtillė edhe mė tej potencohej me pėrforcimin e nacionalizmit nė Evropėn e shekullit 19. „E konsedorojnė veten popull i zgjedhur, mė i mirė se tė gjithė popujt e tjerė, kurse kjo karakterizon tė gjitha nacionet shoveniste, edhe gjermanėt edhe francezėt edhe anglezėt e sotshėm”.8
    Tėrheqja e hebrenjėve nė njė botė qė u gjason atyre nuk ka qenė gjė aspak e re. Provat mė fisnike qė janė bėrė me shekuj qė ajo botė tė hapet i kanė shkatėrruar integralistėt, do tė thotė rabinėt ultrarigorozė dhe „talmudizmi i shtanguar”. Lazarei pėrkujton se si nė shekullin XII integralistėt e kanė kundėrshtuar ashpėr pėrpjekjen e Maimonidesė, filozof mė i famshėm hebraik i tė gjitha kohėrave, tė argumentojė harmoninė e besimit dhe arsyes. Veprėn e tij mė t famshme More Nebuchin (Udhėrrėfyes pėr tė habiturit) e dėmkosėn tė gjithė prej talmudistėve deri te dominikanėt. Nė vitin 1232 rabini Solomon prej Montpellieri e hudhi anatemėn nė secilin qė e lexon librin nė fjalė dhe u kujdes qė ai libėr tė digjet nė zjarr. Talmudistėt luftuan „tė kufizohet populli hebraik qė tė studiojė vetėm Ligjin (e Moisiut)”.9 Sipas sugjerimit tė njė mjekut gjerman Asher den Yechiela nė Barcelonė ėshtė tubuar koncili prej 30 rabinėve nėn udhėheqjen e Ben Adretit dhe ka ekskomunikuar tė gjithė njerėzit nėn moshėn 25 vjeēe tė cilėt kanė lexuar ēfarėdo libri tjetėr krahas Biblės dhe Talmudit.10 Lazarei paraqet shkurtimisht rezultatin e pėrpjekjes sė tillė nė kėtė mėnyrė: „Ia kanė arritur qėllimit, e kanė pėrjashtuar popullin hebraik prej bashkėsisė sė popujve”.11
    Nė shekullin XVII ajo pėrpjekje e njėjtė me tė cilėn dėshirohej tė shuhet zėri i Maimonidesit ka vazhduar nė forcat e talmudistėve pėr zhdukjen e Spinozės. Nė shekullin XVIII cak i sulmeve tė tyre ka qenė Moisi Mendelssohni. Me pėrkthimin e
    5 Bernard Lazare, Antisemitism, its History and Causes, Londėr 1967, f. 11.
    6 Po aty, f. 12.
    7 Po aty, f. 10.
    8 Po aty, f. 133.
    9 Po aty, f. 63.
    10 Po aty, f. 64.
    11 Po aty, f. 14.

    Biblės nė gjuhėn gjermane, ai e tėrhoqi mbi vete gjykimin e rabinėve, tė cilėt dėshironin tė ruanin monopolin e komentimit talmudian tė Ligjit. Mbasi nuk lejonin ofrim tė drejtėpėrdrejtė Torės, ata e ndaluan leximin e kėtij pėrkthimi.
    Tash do tė shqyrtojmė se si sot nė shtetin Izrael priftėria hebraike e krahut tė djathtė ekstrem tė partive fetare synon tė mbajė leximin „selektiv” dhe sektar tė Biblės pėr qėllime tė reja politike dhe kėshtu arrin shtetit t’ia imponojė qėndrimin e vet.
    Lazarei thekson edhe njė aspekt tė njėanshėm tė kėsaj tradite:
    Tė bėhet Izraeli qendėr botėrore, vend i tronditjeve tė popujve, lėvizės i kombeve. Ėshtė absurde, por kėtė e bėjnė edhe miqtė edhe armiqtė e hebrenjve. Sido qė tė thirren Bossuet ose Drumont, ata hebrenjve iu kushtojnė rėndėsi tė tepruar.12
    Nė veprėn Doscourse on Universal History (Shqyrtim mbi historinė universale) Bossueti prej Judesė krijoi qendėr botėrore. Tė gjitha ngjarjet historike, themelimi dhe shkatėrrimi i mbretėrive, janė shkaktuar vetėm me dėshirėn e Zotit, besnik i bijve tė Izraelit, tė cilėve u ėshtė dhėnė obligim qė njerėzimin ta drejtojnė vetėm drejt njė caku pėrfundimtar - drejt ardhjes sė Krishtit. Mjafton qė kėtė skemė ta kthejmė kryengulthi pėr tė fituar Protokolet e eprorit tė Sionit, kėtė falsifikim tė cilin, menjėherė pas Kongresit botėror sionist nė Bazel nė vitin 1897, e krijoi sekcioni sekret i policisė ruse me qėllim tė pėrkrahjes sė idesė mbi „komplotin masonohebraik” tė kurdisur pėr ta pasur nė mbikqyrje botėn, gjė qė do tė nėnkuptonte pastėr fitoren e tė keqes. E pėrsosur ėshtė simetria me konceptin e Bossuetit.
    Kur te Bernard Lazarei i pėrmendim rrymat nė konceptin hebraik tė cilat e vėnė nė pah karakterin e jashtėzakonshėm hebraik pėrballė universalizmit, rrymat tė cilat e nėnvizojnė shpirtin e fitores, dominimit dhe gjakderdhjes te Joshui, diskriminimin racor tek Ezrei, prirjen qė populli izraelit tė shndėrrohet nė qendėr tė botės dhe tė historisė sė tij, e bėjmė atė duke ndjekur kahjen e mendimit tė Lazareit qė ta largojmė konfuzionin tė cilin e kanė krijuar antisemitėt padashje duke u pėrpjekur qė shtrembėrimin e tė vėrtetės nga sionistėt ta nxjerrin kinse prej papėrsosurisė themelore tė hebreizmit.
    Tradita e pasur hebraike, sikur edhe tradita krishtere dhe islame, pėrmban synime reciprokisht kontradiktore dhe pikėrisht sikur konstantinizmi dhe integralizmi krishter dhe integralizmi musliman dhe mbyllja e derės sė ixhtihadit (e drejtė e komentimit individual tė mėsimit islam), ashtu edhe nė historinė e hebreizmit ka synime tė cilat tė ēojnė nė integralizėm dhe mbyllje. Sionistėt mė fanatikė sot i shfrytėzojnė pikėrisht kėto synime nė hebreizėm, nė tė cilin ato vetė nuk besojnė. Ne e kundėrshtojmė komentimin e tillė selektiv tė Biblės dhe traditės hebraike tė cilat hebrenjtė i izolojnė prej popujve tjerė. Nė ēdo moment jemi tė vetėdijshėm se nė traditėn e madhe tė hebreizmit dhe kontributin e tij nė ngritjen e njerėzimit ekziston, pėrballė papajtueshmėrive, ferment i lulėzimit tė jetės hyjnore. Me temat e zotimit dhe premtimit nė tė cilat janė tė thirrura, sipas Zanafillės, „tė gjitha bashkėsitė njerėzore tė tokės”, tėrė njerėzia, paraqitet nė njė formė humane njė kėrkesė e re - qė njeriu, qė gjithė njerėzit nė ēdo moment tė historisė sė tyre tė mundohen ta kuptojnė vullnetin e Zotit, caktimin hyjnor dhe t’iu nėnshtrohen dhe t’i pėrmbushin ato, sikur veproi Abrahami duke i ofruar sakrificėn e tij, qė kėshtu ta bėjnė relative tėrė urtėsinė dhe etikėn tonė, nė mėnyrė qė besimi tė fillojė aty ku mendimi mbaron.
    12 Ky fragment nuk paraqitet nė pėrkthimin anglisht. Ndodhet nė faqen 263 tė vėllimit tė dytė nė botimin frengjisht tė vitit 1934. Megjithatė, kėtė e bėri bile edhe Andre Neheri nė librin e tij tė mrekullueshėm L’essence de prophetisme (Calman-Levy, 1972, f. 111). „Israel is the axis of the World, its nerve, its center, its heart”.

    Me Abrahamin, me premtimin mesian tė mbretėrive tė Zotit, me dispozitat e Zotit tė cilat i janė shpalluar Moisiut, me paraqitjen e njė numri tė madh tė pejgamberėve, me internacionalizimin e besimit duke i hudhur tė gjitha formalitetet e jashtme qė kanė tė bėjnė me tė, me proklamacionin e Hosesė (VI, 6) „…sepse unė e kam dashur mėshirėn mė tepėr se sa hidhėrimin, njohjen e Zotit mė tepėr prej viktimave tė djegura”, me Amosin, Isaiun dhe Jeremiun, tė cilėt premtimin „e Shpėtimtarit dhe Zotit tė drejtė” (Isai, XIV, 21) e bėjnė universal, me mesianizmin e madh hebraik, i cili, me siguri, ėshtė kontributi mė i madh hebraik pėr qytetėrimin botėror, paraqitet periudha e shpresės, periudha e drejtimit tė shikimit nė ardhmėri dhe pėrmbushjes sė vetė ardhmėrisė. Duke i bėrė nderime hebreizmit nė Appelin aux vivants (Thirrje tė gjallėve), kam shkruar:
    „I tillė ėshtė kontributi thelbėsor i hebreizmit, konceptimi i ri i kohės qė kanė pėrfaqėsuar tė derguarit e mėdhej: periudhė e premtimit, shpresės, shikimit nė ardhmėri… Populli me besnikėrinė e tij ndaj Dhjatės bėhet i rėndėsishėn nė pėrmbushjen e premtimit: nė realizimin e Mbretėrisė sė Zotit. Duke iu pėrgjigjur thirrjes sė Zotit tė cilėn e dėshmojnė dhe e pėrcjellin tė dėrguarit e Zotit, njerėzit bėhen pjesėmarrės nė veprimin e vazhdueshėm krijues gjatė historisė. Historia ėshtė shfaqje konstante e asaj qė ėshtė radikalisht e re nė jetėn e njerėzve... Ajo ėshtė e ndriēuar me premtimin mesian tė mbarimit tė kohės”.13
    Mė pastaj kam shkruar: „Njėra nga fatkeqėsitė mė tė mėdha tė shtetit tė sotshėm Izrael ėshtė ajo qė nevojėn pėr tė dėrguarit nė kėtė vend e plotėsojnė ashtu qė atė ia nėnshtrojnė ligjit tė rabinėve integralistė”.14
    As shekuj me radhė pas paraqitjes sė Shkrimeve tė shenjta tė tė dėrguarve tė mėdhej, influenca profetike, me tėrė fuqinė dhe ngrohtėsinė e vet njerėzore nuk u zhduk nė mesin e atyre tė cilėt Gerschom Scholemi i provokon nė librin e tij Major Trends in Jevish Mysticism (Orientimet kryesore tė misticizmit hebraik), i cili u bė libėr klasik.
    Ai pėrmend gnosticizmin e Zidov Philoit prej Aleksandrie, nė megje tė ndikimit tė Lindjes dhe Greqisė, dhe „hasidizmin” gjerman tė skoncentruar rreth rabinit Jehud, mjaft i afėrt i bashkėkohanikut tė tij shėn Franjit prej Assissie nė kuptim tė predikimit se ēdokund ėshtė i pranishėm Zoti dhe Dashuria.
    Nė Spanjė, nė takimin e sufive andaluzianė tė Islamit dhe hebreizmit dhe nga pėrjetimi i tyre i kontaktit tė drejtėpėrdrejtė dhe individual me Zotin, qė i shpie, siē thekson Gerschom Scholemi, nė lidhje tė afėrt me budizmin tibetanas dhe spiritualizmin hindus, lindin frytet mė tė mira tė hebreizmit: sinteza e madhe e besimit hebraik, tė cilėn nė gjuhėn arabe e ka shkruar Maimonidesi (1135-1204), shok dhe nxėnės i muslimanit Averroes (Ibėn Ruzhd), pastaj Zohari (Libri i madhėshtive) i Moisiut prej Leoni (fund i shek. XIII), ku frika nga Zoti zėvendėsohet me dashuri ndaj Zotit, sikur edhe te bashkėkohaniku i tij, murgu krishter prej Kalabrie Joachim Florisit.
    Mė nė fund, „hasidizmi” i fundit, i lindur nė Poloni nė shekullin XVI - shumė i afėrt vizionit tė mistikut Rheinland dhe Meister Eckhartit15 - dhe lulėzimi i mėtejm i tij nė shekullin XIX me paraqitjen e veprės Letters to the Hasidism on ecstasy sėrish ta zgjojė nė ēdo njeri shkėndinė Hyjnore tė cilėn e bartė brenda nė vetvete.
    Dija pėr shpėtimin e pėrgjithshėm, universalizmi madhėshtor i tė dėrguarit i cili mjaft fuqishėm e pėrshkon Etikėn e Spinozės, pėrkundėr pėrmbajtjes sė formalizmit
    13 Roger Garaudy, Appel aux vivats, Edition dr Seuil, biblioteka „Point”, 1979, f. 154.
    14 Po aty, f. 155.
    15 Jerusalem 1941.

    matematikan kartezian, mesianizmi i cili e lėviz Marksin e ri edhe e bėri veprėn e tij ferment tė shpirtit revolucionar tė mbarė shekullit.
    Mė pastaj, krejt deri te porosia shpirtėrore e Martin Buberit, i cili mė nė fund e hapė plasaritjen nė pesė shekujt e individualizmit tė gjatė kanibalist dhe na pėrkujton se qendra e „unanieve” qėndron nė tjetrin: „Ne jetojmė nė kahjet e reciprocitetit universal”.16 Sipas mendimit tė tij, shpirti nuk mund tė kėrkohet nė „unė” e vet por nė raportin e tij me tjetrin. I njėjti rregull vlen edhe pėr qytetėrimet edhe individėt; qytetėrimet ekzistojnė dhe lulėzojnė vetėm me anė tė plleshmėrisė reciproke. Shpallja e Zotit nė mėnyrė mė tė plotė pėrjetohet nė marrėdhėniet reciproke tė njerėzve.
    Nė bazė tė traditės sė kahmotshme universale tė hebreizmit sionizmi politik krijon njėfarė distorzioni nacional dhe kolonial, i cili ekzistencėn e vet nuk ia ka borxh hebreizmit por nacionalizmit dhe kolonializmit evropian tė shekullit XIX. E shfrytėzon komentimin sektar dhe fisnor tė Biblės duke shtrembėruar nė kėtė mėnyrė konceptimin e vėrtetė tė Zotit, e krejt kėtė me qėllim tė mbulimit dhe kamuflimit tė qėllimeve tė veta politike.17

  3. #3
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    C. Izraeli biblik dhe „shteti i sotshėm sionist” Izraeli

    Nė etapėn e fundit tė historisė sė shtetit sionist, i cili do tė mund tė quhej sionizėm militant, kėrkuarja strehim nė pretekstet biblike pranon dimensione tė reja.
    Nė momentin kur Izraeli harxhon, sipas raporteve tė bankės botėrore, mė tepėr se 50 pėrqind tė buxhetit tė vet nė maqinerinė luftarake, dhe kur ky militarizim, sipas fjalėve tė vetė Ariel Sharonit, sikur edhe nė politikėn e lėvizjes sioniste, pėr tė cilėn do tė bėjmė fjalė mė vonė, nuk ka pėr qėllim vetėm mbrojtjen e Izraelit, por dezintegrimin e shteteve arabe nė regjion, citimi i fragmenteve nga Bibla duhet tė ndihmojė vazhdimisht nė „arsyetimin” e zgjerimit tė kufijve dhe metodave tė terrorizmit dhe gjakderdhjes shtetėrore.
    Kjo nga vetvetiu nuk ėshtė gjė e re.18 Qysh nė vitin 1937 Ben-Gurioni19 ka trasuar kufijt e Izraelit duke u thirrė nė Bibėl. Sipas mendimit tė tij, toka e Izraelit ėshtė dashur tė pėrfshijė pesė regjione: pjesėn jugore tė Libanit deri te lumi Litan (kėtė pjesė ai e quan pjesa veriore e Izraelit perėndimor); Sirinė jugore; Transjordaninė (tash Jordani); Palestinėn (tė cilėn e quan territor tė Mandatit /britanik/) dhe Sinajin. Kufiri verior i shtetit do tė duhej tė shkojė me gjerėsinė gjeografike tė qytetit Hama nė Siri, sepse ai e identifikon me Hamathin, i cili nė
    16 Martin Buber, I and Thou, Edinburgh 1970, fq. 69 dhe 67.
    17 Bernard Lazarei ka thėnė se Talmudi neve na largon nga Bibla:
    „Etėrit e Kishės i kanė mbytur tė dėrguarit” (Kjo nuk gjendet nė pėrkthimin anglisht; nė botimin frengjisht tė vitit 1934, vėll. 2, f. 184). Kėtu, prapseprapė nuk dėshirojmė tė zhvillojmė polemikė pėr Talmudin. Do tė ishte e pandershme tė shėrbehemi me dredhi kur ėshtė fjala pėr kėto apo ato faqe tė Talmudit prej tė cilave shpėrthejnė ndjenjat e urrejtjes dhe ashpėrsisė qė kanė tė bėjnė me zakonet e epokės sė caktuar ose me konceptin e besimit qė ėshtė karakteristik pėr atė epokė. Kur rabini Simeon ben Yokhai ka thėnė: „Duhet vrarė ithtarėt mė tė mirė johebrenjė”, nuk ka qenė aspak mė i rreptė se Sain Louisi kur pat porositur se asnjė profan nuk duhet tė zehet me ndonjė hebre, por sapo tė dėgjojė se feja krishtere njolloset, duhet menjėherė tė ēohet ta mbrojė edhe atė vetėm me shpatė dhe t’ia ngul kundėrshtarit sa mė thellė nė bark” (Joinville, The Life of St. Louis Sheed and Ward, 1955, f. 36). Drama qėndron nė atė qė sot prej Biblės rabin Joshui, e prej Talmudit Simeon ben Yokhai qė tė arsyetohet politika dhe ajo qė padashje i kthehet shpina traditės universale dhe profetike tė hebreizmit.
    18 Komentimin e kėtillė tė Biblės do ta analizojmė nė kreun e parė tė kėtij shqyrtimi jo vetėm ta ilustrojmė, por edhe ta argumentojmė se fare nuk ka baza pėr njė ofrim tė tillė.
    19 Raporti i ėshtė paraqitur kongresit botėror Poalei Zion, Zurich 29 korrik tė vitit 1937 (Tel-Aviv, 1938, fq. 206, 207).

    Librin e katėrt tė Dhjatės sė Vjetėr (XXXIV, 1-8) nėnkupton kufirin verior tė Kananit. Disa sionistė tė tjerė „komentatorė tė flaktė tė Biblės”, tė udhėhequr nga interesat individualė, e identifikojnė Hamathin me Halepin, ndėrkaq ka edhe prej atyre tė cilėt e vendosin nė Turqi! Rabin Adin Shteinsalzi, i afėrt i partisė Shelli, nė njė kolokuium qė e organizoi Sartre nė Izrael, propozoi qė tė merren nė shqyrtim „tė drejtat historike” tė hebrenjve nė Qipro! Nė vitin 1956 Ben-Gurioni, krahas lejimit tė Knesetit, ka deklaruar se Sinai ka qenė pjesė pėrbėrėse e „Mbretėrisė sė Davidit dhe Solomonit”. Kur SHBA-tė dhe Bashkimi Sovjetik, gjatė kohės sė sulmeve nė Suez, i frenuan kėto ambicje tė pabaza, „gjeografia biblike” u gjet nėn tavolinė qė sėrish nė vitin 1967 tė shohė dritėn e ditės. Nė pėrcaktimin e kufijve tė tokės sė premtuar, njėsoj „lumi Egjipt” ndonjėherė ėshtė komentuar si lumi Nil (por cila prej grykave tė tij?), e ndonjėherė si Vadi el-Arish.
    Nė konceptin e kėtillė elastik tė kufijve, gjithmonė nė momentin e duhur, kryesisht thirrja nė Bibėl bėhet qė, para sė gjithash, tė legalizohet agresioni ose, pas aktit tė kryer, tė arsyetohet aneksimi.
    Nė shkallėn e tanishme tė ekspanzionit, sionizmi qė tė arsyetojė ndėrmarrjet e militarizmit izraelit thirret nė fantazmėn paranoike tė rabinit „tė partive fetare”, tė cilėt janė pėrkrahėsit mė fanatikė tė pushtimeve. Nuk ėshtė e rastėsishme ajo qė, me rastin e invazionit nė Liban, Begini vendosi tė shtunėn, nė shenjė respekti tė sabatės, t’i ndalojė fluturimet e kompanisė ajrore El Al.
    Me shėnimet e kėtilla, tė cilat janė karakteristike pėr integralistėt, jepen shumė arsyetime ideologjike: jo vetėm qė territoret e okupuara tė Libanit janė bėrė vende tė „fisit Asher”, por pėr nevojat e kėtij qėllimi janė „shuguruar” edhe vetė gjakderdhjet, shkatėrrimi i Tirės dhe Sidonit, bombardimet e Bejrutit, pastaj therjet nė Sabėr dhe Shatil nuk kanė qenė vetėm vazhdim i drejtėpėrdrejtė i „Oradourit” Deir Yasin (nė realizim tė Irgunit tė Beginit nė vitin 1948); ndėrmarrjet e pėrgjakura tė „njėsitit 101” tė Sharonit Qibyai dhe Kafėr-Kasemi dhe tė tjera; ēdo vrasje e kėtillė ka fituar titull nderi. Kur shteti i sotshėm Izrael ndaj arabėve sillet ashtu siē ėshtė vepruar dikur me kanitėt dhe ish banorėt e tjerė tė kėtij vendi, pėr tė thuhet se vetėm e pėrsėritė veprėn e shenjtė tė Izraelit biblik.20
    „Prej njerėzve tė kėtyre qyteteve, qė Zoti yt t’i lė nė trashėgimi, nuk do tė lėshė nė jetė asgjė qė merr frymė. Por krejtėsisht do t’i zhdukish: edhe hititėt, amoritėt, kanitėt dhe perizitėt, hivitėt dhe xhebuzitėt, ashtu siē tė ka urdhėruar Zoti yt”.21
    Ose kėtė: „Tash, shkoni dhe dėnoni amalikėt dhe plotėsisht zhdukne krejt atė ēka kanė; dhe mos i kurseni; mbytni meshkujt dhe femrat, fėmijėt dhe foshnjet, lopėt dhe dhentė, devet dhe gomarėt”.22
    Arsyetimi „biblik” i gjenocidit, legjitimizimi i vazhdueshėm i agresioneve dhe pėrvetėsimeve tė regjioneve me dhunė nga shteti i tashėm sionist Izraeli, i cili prezentohet si trashėgimtar dhe vazhdues legjitim i Izraelit biblik, bėn qė edhe ajo ēka ėshtė absolutisht e papranueshme lehtė ta pranojnė hebrenjtė nė diasporė dhe shumė tė krishterė tė cilėt nė mėnyrė jokritike e pranojnė si tė vėrtetė katekizmin katolik dhe predikimin e tė dielave protestante dhe kėshtu nė mėnyrė tė pavetėdijshme promovojnė mitologjinė sioniste, josubstancialitetitin themelor tė tė cilit egzegeza e argumenton tashmė tėrė njė shekull, e sidomos viteve tė fundit.
    Kėtu gjejmė argument tė fuqisė mobilizuese mitike. Nė njė artikull tė gazetės Nekudah nėn titullin „Me forcė deri nė mbarimin e punės”,23 rabin Eliezer Waldmani i
    20 Nė kreun e parė tė kėtij libri do tė sqarojmė karakterin e pastėr mitologjik tė kėtyre „shfarosjeve tė shenjta”.
    21 Deuteronomion, XX, 16-17 (Libri i pestė i Mojsiut).
    22 I. Samuel, XV, 3.

    jep politikės sė Sharonit dhe tė Beginit aso mbėshtetje „teologjike” qė i pėrgjigjet planeve tė tyre shtetėrore: duke u shėrbyer me shumė citate nga Bibla, ai shpjegon se me okupimin e Libanit Izraeli ka treguar se mund tė vė „rendin e ri” jo vetėm nė Lindjen e Mesme por edhe mė gjerė dhe se ky ėshtė „fillim i shpėtimit” tė botės. Nuk ėshtė mė i kėnaqur me glorifikimin e luftės mbrojtėse: lufta me vete bartė vlera. Nė kėtė mėnyrė „tė shpėtimit”, thotė ai, Izraeli nė Liban ka arritur „njė stadium mė pėrparimtar se sa me luftė gjashtėqind ditėshe”. „Me kėtė luftė e kemi treguar forcėn tonė ushtarake. Ne jemi pėrgjegjės pėr tė vėnė rend edhe nė Lindjen e Mesme edhe nė botė”.
    Nė ballafaqim me makutėrinė e tillė megalomane tė nacionalizmit dhe militarizmit izraelit, lehtė kuptohet ankthi dhe vėrejtja profetike e njė sionisti tė hershėm i cili nė vitin 1958 ka pėrkujtuar se si, gjashtėdhjetė vjet mė parė, ka hyrė nė lėvizje. Martin Buberi, njėri ndėr mendimtarėt mė tė mėdhej tė shekullit tonė, autor i veprės The Kingdom of God, The Knowledge of Man, On the Bible, Israel and the World (Mbretėria e Zotit, Dituria e njeriut, Pėr Biblėn, Izraeli dhe bota) i ka bėrė replikė Ben-Gurionit nė Jerusalem mė 1957:
    „Dhe tash Ben-Gurioni flet se ideja mesiane ėshtė e gjallė dhe do tė jetojė deri nė ardhjen e Mesiut. Unė i pėrgjigjem me pyetjen: Nė sa zemra tė kėsaj gjenerate nė vendin tonė ideja mesiane ėshtė e gjallė nė ēfardo forme tjetėr pėrveē asaj tė ngushtė nacionaliste e cila kufizohet nė pėrcjelljen e mėrgimtarėve? Ideja mesiane e privuar nga lakmia pėr shpėtimin e njerėzimit dhe dėshira pėr tė marrė pjesė nė realizimin e saj larg janė nga vizionet mesiane tė tė dėrguarve tė Izraelit”.24
    Gjatė tėrė jetės sė tij, krejt deri nė vdekje nė Izrael, Buberi asnjėherė nuk pushoi qė, nė cilėsi tė sionistit, publikisht ta njollosė bastardhimin politik dhe nacionalist tė sionizmit fetar:
    „Duke folė pėr shpirtin e Izraelit, ne e konsiderojmė veten se jemi ndryshe nga popujt e tjerė. Mirėpo, po qe se shpirti i Izraelit koncepton vetėm identitetin sintetik tė kombit tonė, vetėm arsyetimin e bukur tė egoizmit tonė kolektiv, vetėm transformimin e zotit nė idhull - pasi qė kemi refuzuar pėr zot tė pranojmė cilindo Zot tjetėr tė gjithėsisė - atėherė ne jemi, me tė vėrtetė, tė ngjashėm me popujt e tjerė; me ta pijmė nga e njėjta gotė e pijes”.25
    Ideologjia nacionale, shpirti i nacionalizmit, ėshtė e dobishme vetėm deri nė momentin derisa kombin nuk e sjell deri nė mbarimin e tij nė vetė atė. Hebreizmi nuk ėshtė vetėm nacion. Hebreizmi, me tė vėrtetė, e ka edhe atė kuptim, por, pėr shkak tė vetive specifike tė lindura me tė qė nėnkupton edhe bashkėsinė fetare, hebreizmi ėshtė diē mė tepėr se ajo.26
    Duke treguar thellė rrėnjėt e bastardhuara tė nacionalizmit politik, i cili nuk ka mbirė prej hebreizmit por prej nacionalizmit evropian tė shekullit 19 dhe i cili tash ėshtė bėrė zėvendėsim pėr religjionin - kult idhujtar i njė shteti i cili veten e quan Shteti Izrael, ai ka shkruar:
    „Religjioni hebraik ėshtė ērrėnjosur dhe ky ėshtė thelbi i sėmundjes qė paralajmėrohet me ngjitjen e nacionalizmit hebraik kah mesi i shekullit 19... Kjo dėshirė e flaktė fillestare ėshtė shtyllė e tė gjitha llojeve tė maskimeve tė cilat hebreizmi modern nacional i ka huazuar prej nacionalizmit modern tė Perėndimit. Kėtu mund tė shtrohet pyetja se ēfarė lidhje ka kjo me tė gjitha ato ide pėr zgjedhshmėrinė e popullit hebraik. Kjo ide nuk paralajmėron ndjenjėn e superioritetit,
    23 Analiza e Aharon Mogedit nė Davar prej 3 shtat. 1982.
    24 Martin Buber, Israel and the World (New York, Schochen 1984, f. 263).
    25 Po aty, f. 185. (Ligjėratė nė Universitetin e Tel-Avivit, 1939).
    26 Po aty, fq. 221-222. (Drejtuar Kongresit tė 12 sionist, Karlsbad, 5 shtat. 1921).

    por mė tepėr ka kuptimin e fatit. Ajo nuk shpėrthen nga krahasimi me tė tjerat por nga besnikėria e pėrqėndruar detyrės... Tė dėrguarit detyrėn e kanė formuluar, por kurrė nuk kanė hequr dorė nga paralajmėrimi: po qe se vetėm do tė lavdoheni me zgjedhshmėrinė tuaj nė vend qė tė tregoni se e meritoni atė, po qe se do ta shndėrroni atė nė objekt statik nė vend qė ta pranoni si urdhėr, ju do ta lozni nė bixhoz.”.27
    Ai duke dhėnė shenjė nė „krizėn nacionaliste” tė sionizmit politik, i cili ėshtė shtrembėrim i hebreizmit shpirtėror, konkludon:
    „Kemi shpresuar se nacionalizmi hebraik nuk do tė bėn gabim duke ngritur popullin nė piedestalin e idolit. Shpresa jonė ka qenė e kotė”.28
    Martin Buberi ka qenė lojal dhe besnik i flaktė i tokės sė Sionit. Kėtė e theksoi nė vitin 1939 nė njė letėr drejtuar Gandhit, duke u pėrgjegjur nė pyetjen e tij se pse sionistėt nuk ndjejnė lojalitet ndaj vendlindjes sė vet dhe pse nė atė vend nuk iu bashkangjiten qytetarėve tė tjerė nė luftė kundėr tiranisė, por kėrkojnė shtet tjetėr „nacional”. Buberi nė pėrgjigjen e tij deklaroi se feja hebraike nuk mund tė ekzistojė nė kurrfarė rrethanash tjera pėrpos nė bashkėsi, nė harmoni me ligjet e veta dhe nė territorin e vet.
    „Rėndėsi vendimtare pėr ne nuk paraqet premtimi i tokės, por kėrkesa, pėrmbushja e sė cilės ėshtė nė mėnyrė tė pandashme e lidhur pėr tokėn, pėr ekzistimin e bashkėsisė sė lirė hebraike nė atė tokė”.29
    Gandhi kur ia pėrkujtoi se Palestina iu takon arabėve dhe se do tė ishte e padrejtė dhe johumane qė arabėve t’iu imponohet pushteti hebraik, Buberi iu pėrgjigj: „Ne nuk dėshirojmė qė t’ua marrim pushtetin, por tė jetojmė me ta”.30
    Nė ligjėratėn tė cilėn e ka mbajtur nė vitin 1958 nė Nju-Jork nė mėnyrė tė theksuar e ka definuar qėndrimin e tij tė pandryshueshėm pėr sa i pėrket ēėshtjes sė raportit me arabėt. Sipas mendimit tė tij „lindja e sėrishėm e popullit hebre” duhet tė ndodh nė hap me „anėtarėsimin e tyre nė botėn Lindjes sė Afėrt”, gjė qė do tė pėrjashtonte pėrdorimin e forcės: „Mė i rrezikshėm prej tė gjitha mėsimeve tė gabuara ėshtė ai sipas tė cilit kahja historike caktohet vetėm me forcė”, e cila pėrherė „ėshtė fitore e johumanitetit ndaj humanitetit dhe tradhėti e ashpėr e besimit”. Gabimi mė i keq, sipas mendimit tė Buberit, ka qenė tė konsiderohet Izraeli „enklavė e botės perėndimore”. Nė vitin 1958 ka pėrkujtuar qysh mė 1921 ka prezentuar „idenė pėr krijimin e Federatės sė Lindjes sė Afėrt, nė tė cilėn duhet tė marrim pjesė”.31 „Megjithatė, pėrkundėr propozimeve pėr shtetin dynacional ose pjesėmarrjen e hebrenjve nė Federatėn e Lindjes sė Afėrt, ndodhi ndarja e pafatshme e Palestinės, plasaritja midis dy popujve gjerėsisht u hap dhe filloi lufta”.32 Buberi ka pėrkujtuar se nė fillim nuk ka qenė kundėr dhunės dhe nuk e ka kundėrshtuar paraqitjen e shtetit Izrael, por ka mbajtur qėndrim tė prerė se, pas dy luftėrave tė para izraelito-arabe, qė ka qenė dėshmitar i tyre, „paqja midis hebrenjve dhe arabėve e cila nėnkupton vetėm ndėrprerjen e luftės nuk ėshtė kurrfarė paqje; i mundshėm ėshtė vetėm bashkėpunimi i vėrtetė”. „Sot pėr shumicėn ėshtė absurd… tė mendohet pėr pjesėmarrjen izraelite nė Federatėn e Lindjes sė Mesme. Nesėr, me ndryshimet qė do tė ndodhin nė skenėn
    27 Po aty, fq. 223-224.
    28 Po aty, f. 224.
    29 Po aty, f. 229. (Letra drejtuar Gandhit, mė 1939).
    30 Po aty, 223.
    31 Po aty, fq. 255-256.
    32 Po aty, f. 256.

    politike botėrore pavarėsisht prej nesh, kjo mundėsi mund tė paraqitet nė kuptimin e skajshėm pozitiv”.33
    Deklaratat e kėtilla sot do tė mjaftonin qė Begini ose agjentėt e tij lojalė tė organizatės sioniste ta trajtojnė Buberin si kundėrshtar tė Izraelit, „nė tė vėrtetė si antisemit - Buberin, tė dėrguarin mė tė famshėm hebre i cili ka jetuar nė shtetin Izrael qė nga themelimi i tij.
    Fatmirėsisht, kjo traditė, ndonėse e lidhur pėr pakicėn modeste pėr shkak tė orientimit ideologjik tė fėmijėve nėpėr shkolla, paraedukimit rabinor tė ushtarit dhe ndikimit nė tėrė popullatėn me anė tė propagandės zyrtare, nuk ėshtė zhdukur plotėsisht. Gjatė kohės sė agresionit dhe gjakderdhjeve nė Liban kemi dėgjuar, sa pėr mostėr, klithmėn e prof. Benjamin Cohenit, nga Universiteti i Tel-Avivit, drejtuar P. Vidal-Nacquetit mė 8 qeshor tė vitit 1982:
    „Ju shkruaj pėrderisa dėgjoj radion i cili pikėrisht shpalli se ‘ne’ jemi tė angazhuar nė ‘arritjen e qėllimeve tona’ nė Liban, nė realitet, nė sigurimin e ‘paqjes’ pėr banorėt e Galilesė. Kėto rrena, tė cilat nuk do tė zvogėlonin as ‘famėn’ e Goebbelsit, mė bėjnė tė ēmendem. Ėshtė e qartė se kjo luftė e egėr, mė barbare nga tė gjitha luftėrat e mėparshme, nuk ka kurrfarė lidhje me tentimin e vrasjeve nė Londėr, ose me sigurinė e Galilesė... A ėshtė e mundur, vallė, se hebrenjtė, tė bijtė e Abrahamit… hebrenjtė, tė cilėt edhe vetė kanė qenė viktima tė aq shumė brutaliteteve, janė bėrė aq brutalė?... Suksesi mė i madh i sionizmit, pra, ėshtė dehebreizimi i hebrenjve. Miq tė dashur, bėni ēka ėshtė nė mundėsinė tuaj qė t’i pengoni Beginėt dhe Sharonėt qė tė arrijnė cakun e tyre tė dyfishtė: likuidimin pėrfundimtar (sot kjo ėshtė shprehje moderne) tė palestinezėve si popull dhe izraelitėve si qenie njerėzore”.34
    Ky gjykim, sipas ashpėrsisė sė tij, ėshtė i barabartė me gjykimet e tė dėrguarit, si pėr shembull, Jeremiut, i cili i ka mallkuar ata „tė cilėt ju predikojnė rrena nė emėr timin... Ata kanė bėrė vepėr tė turpshme nė Izrael...” (Jeremiu, XXIX 21, 23). Ose Mikaiut, i cili i gjykon prijėsit e Izraelit: „Ju lutem, dėgjojeni kėtė, ju eprorė tė shtėpisė sė jakovėve dhe princėr tė shtėpisė sė izrailėve, qė e urreni zgjuetėsinė dhe e shtrembėroni barazinė... Ata e forcojnė Sionin me gjak, kurse Jerusalimin me shtrembėrim” (Micah, III 9-10).
    Sot tė gjithė ata tė cilėt e damkosin politikėn „e princėrve tė shtėpisė sė izraelitėve”, politikėn e shtetit sionist Izrael shpallen antisemitė. Sipas kėtij kriteriumi, Amosi, Isaiu, Mikaiu, Jeremiu, tė gjithė tė dėrguarit e famshėm hebrenjė, do tė ishin tė akuzuar si „antisemitė”. Sepse, prej tė gjitha traditave tė mėdha hebraike, prijėsit e sotshėm sionistė kanė zgjedhur tė mbajnė vetėm anėn e atyre tė cilėt mund ta arsyetojnė politikėn e tyre me rrėfimet pėr masakrėn e Joshuit mbi kanitėt, duke paralajmėruar nė kėtė mėnyrė masakrat mbi arabėt e Palestinės dhe Libanit, e jo me mallkimet e Jeremiut ose Mikaiut, me ligjet e diskriminimit racor tė Ezriut, e jo me mesianizmin universalist tė Ezekiut dhe Isaiut. Kanė zgjedhur „etėrit e shenjtė qė i kanė mbytur tė dėrguarit”.
    Me njė mashtrim tė kėtillė, i cili ēdo kritikė tė politikės sė shtetit sionist Izrael e barazon me antisemitizėm, shkaktohet rrezik serioz i paraqitjes sė antisemitizmit tė vėrtetė.
    Ajo ēka mund tė shkaktojė antisemitizėm nė kohėn e sotshme nuk ėshtė kritika e politikės sė agresionit dhe gjakderdhjes, por pėrkrahja e verbėr dhe e pakushtėzuar qė i jepet kėsaj politike.
    33 Po aty, f. 257. (Ligjėrata ėshtė mbajtur mė 30 prill 1958, nė Nju-Jork, pėr miqt amerikanė tė hebrenjve).
    34 Letėr e publikuar nė Le Monde, 19 qershor 1982.

    Pra, as Menachem Begini, as Ariel Sharoni, as Itzhak Shamiri nuk janė tė aftė vetė me mizoritė e tyre tė prodhojnė antisemitizėm. Kėta35 tė diskredituar kahmoti si kriminelė tė luftės (masakrat e tė cilėve nė Liban janė pasojė logjike e ideologjisė, mitologjisė dhe politikės sė ekspansionizmit tė tyre kolonialist) nuk mund, vėrtet, nė asnjė mėnyrė tė pėrzihen me popullin izraelit nė tėrėsi, e ende mė pak me kompatriotėt tanė qė i pėrkasin besimit dhe traditės hebraike.
    Rrezik mė tė madh nė trimėrimin e antisemitizmit paraqesin udhėheqėsit e disa organizatave tė ashtuquajturve „pėrfaqėsuese”, tė cilėt sillen si agjentė tė vėrtetė tė qeverisė sioniste tė Izraelit, sepse i lejojnė rrenat dhe krimet e saj mė flagrante dhe i pėrkrahin parullat e saj. Ata mėpastaj pohojnė, pa kurrfarė argumentesh, se folin nė emėr tė „bashkėsisė hebreje” si tėrėsi, pėrderisa shumė anėtarė tė kėsaj bashkėsie, duke ndjekur shembullin e qindra mijėve izraelitė Brenda nė Izrael, neveriten nga kėto krime dhe kryerėsit e tyre.
    Pa kurrfarė dyshimi se bėhen mashtrime tė rrezikshme kur Begini dhe ekipi i tij fitojnė pėrkrahjen finansiare tė rabinėve tė „partive fetare”, tė cilėt thėrrasin nė „luftėn e shenjtė”, komentojnė Biblėn nė frymėn fisnore dhe me shfrytėzimin e gabuar tė temave mbi „popullin e zgjedhur” dhe „tokėn e premtuar”, mashtrojnė edhe hebrenjtė edhe tė krishterėt qė, kinse nė emėr tė tė drejtės hyjnore, tė arsyetojnė thyerjen e pėrgjakur tė tė drejtave njerėzore. T’iu shėrbesh qėllimeve tė hebreizmit dhe krishtėrizmit do tė thotė ta hudhish mashtrimin e paraqitur duke manipuluar gjėrat e shenjta; tė refuzosh barazimin e hebreizmit, do tė thotė tė besimit tė Abrahamit dhe Mojsiut, universalizmin e famshėm tė tė dėrguarve, me shovenizmin racist tė sionizmit dhe tė mos thėrrasish torrturuesit nė shėrbim tė Haddadit dhe tė tjerėve si ky tė cilėt punojnė punė tė flliqura pėr qeverinė nė Tel-Aviv „tė krishterėve libanezė”. Qartė, qėllimi ynė ėshtė lufta kundėr mashtrimeve dhe konfuzioneve tė kėtilla: duhet nėnvizuar dallimin midis shtetit Izrael dhe politikės sė saj, nga njėra anė, dhe popullatės izraelite nga ana tjetėr, e cila ka filluar tė vetėdijėsohet se me tė manipulojnė drejtuesit e saj; duhet bėrė dallim midis hebreizmit dhe mitologjisė sioniste e cila e deformon nė qėllime politike; duhet refuzuar dorėzimin terrorizmit intelektual tė agjentėve racistė izraelitė tė cilėt do tė dėshironin qė botėn ta ndajnė nė sionistė dhe antisemitė, njėsoj siē tentonin racistėt e deridjeshėm ta ndajnė nė hebrenjė dhe johebrenjė.
    Bėjmė luftė kundėr sionizmit politik pikėrisht pėr shkak se jemi antiracistė. Antisionizmi nuk i jep arsye antisemitizmit, por atė e bėn vetė sionizmi.
    Luftojmė kundėr sionizmit i cili dėshiron ta shfrytėzojė religjionin pėr arsyetimin e politikės sė caktuar.
    Qė tė dalim nga pėshtjellimi i rrezikshėm i sionizmit fetar me sionizmin politik, i Izraelit biblik me shtetin sionist Izrael, do tė pėrpiqemi ta analizojmė sionizmin politik duke nisur nga mitologjia nė tė cilėn themelohet, atė historike dhe pseudobiblike, dhe realitetin politik i cili, i bazuar nė supozimet mistike tė sionizmit politik, po bėhet domosdoshmėri, nė tė vėrtetė: politikėn e brendshme tė themeluar nė racizėm; politikėn e jashtme tė agresionit dhe ekspansionizmit qėllimi i sė cilės ėshtė uzurpimi i „hapėsirės jetėsore” pėr vendosjen e emigrantėve potencialė; metodėn e veprimit politik pėr tė cilėn ėshtė tipik terrorizmi shtetėror.
    35 Rezimenė e „biografive” tė tyre duhet shikuar nė kreun e fundit tė kėtij libri.

  4. #4
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    Pjesa e parė
    MITI HISTORIK

    MITI MBI „TĖ DREJTAT HISTORIKE”


    „Ky vend ėshtė atdheu historik i hebrenjėve”, thuhet nė memorandumin e Organizatės Sioniste drejtuar Konferencės Paqesore nė vitin 1919.
    Proklamimi i shtetit Izrael mė 14 maj tė vitit 1948 nė Palestinė ėshtė bėrė „nė bazė tė tė drejtave natyrore dhe historike tė popullit hebre pėr tė pasur atdhe nė atė vend”.
    Konceptin „e tė drejtave historike” propaganda sioniste gjithmonė e lidhė pėr idenė „e tokės sė premtuar”, gjė e cila izraelitėve duhet t’ju shėrbejė si bazė pėr „tė drejtėn e vėrtetė hyjnore” nė posedimin dhe sundimin e Palestinės.
    Megjithatė, kėta dy ēėshtje do t’i trajtojmė veē e veē. Kjo nuk ėshtė rėndė, sepse pėrveē nė tekstet biblike askund tjetėr nuk mund tė gjendet kurrfarė gjurme pėr rrėfimet e Dhjatės sė Vjetėr mbi ndodhitė qė kanė ndodhur dhjetė shekuj para erės sė re. Pėr ta nuk ka kujtime as nė tekstet e popujve tė Lindjes sė Mesme e as nė kėrkimet arkeologjike. Bile edhe shkencėtari i cili aq shumė ka dėshiruar tė ruhet autenticiteti i Dhjatės sė Vjetėr dominikani ati De Vaux pranon se, pėrveē nė Bibėl, nuk ka mundėsi tė gjenden „tė dhėna tė qarta pėr patriarkitė hebraike, pėr periudhėn e kaluar nė Egjipt ose uzurpimin e Kananit. Pėrveē kėsaj, dyshohet se disa tekste tė reja do tė mund ta ndriēonin mė tepėr kėtė ēėshtje”.36
    Kėshtu qė tema „e premtimit” tė tokės sė Palestinės paraqitet vetėn nė tekstet e atyre qė gėzojnė tė drejtė tė shėrbehen me atė premtim. Nė shekullin e kaluar disa komentatorė tė Letrave tė Shenjta kanė ardhur deri te pėrfundimet mė radikale, pėr ēka do tė bėhet fjalė mė vonė, kur do tė diskutojmė pėr „tokėn e premtuar” (Von Rad, Thompson, Van Seters, Albert de Pury...).
    Sapo ta ndėrpresim kėnaqjen tonė me pranimin e pjesėve „historike” tė Dhajtės sė Vjetėr nė mėnyrė jokritike, perceptimi i parė i cili na imponohet ėshtė se historia e hebrenjėve jo vetėm qė nuk pėrfaqėson „qendrėn” e historisė botėrore, gjė qė pohojnė tezat e sionizmit politik tė cilat i ka pėrvetėsuar edhe njėfarė katekezė krishtere, por nė asnjė epokė tė vet nuk paraqitet ndryshe nga historia e perandorive tė mėdha siē kanė qenė ajo mezopotamike, hitite ose egjiptiane.
    Po qe se e lėmė anash arkeologjinė, e cila dėshmon se mė tepėr se dhjetė mijė vjet njeriu ėshtė i pranishėm nė regjionin i cili i pėrgjigjet Palestinės, edhe pse kufizohemi nė periudhėn historike pėr tė cilėn ekzistojnė dokumente tė shkruara, nė mėnyrė skematike mund tė dallojmė:
    1) Kohėn e hershme tė bronzit, e cila vazhdon deri nė mileniumin e tretė para erės sė re. Nga kjo periudhė ekzistojnė argumente (sidomos pas zbulimit tė teksteve tė Eblės, nė vitin 1976) pėr ekzistimin e qytetėrimit tė madh urbanistik nė Kanan, tė cilin e kanė pėrbėrė popujt e gjuhėve semite-perėndimore, ku bėjnė pjesė gjuha aramite dhe hebraike.
    2) Periudhėn (2200-1900) tė cilėn e karakterizon dyndja e nomadėve.
    3) Faza e re e urbanizimit (1900-1550) nė kohėn e mesme tė bronzit.
    4) Prej gjysmės sė shekullit XVI para erės sė re kėtė regjion e dominon Egjipti: faraonėt e 18 dinastive e shndėrruan Palestinėn nė zonė kufitare egjiptiane.

    Territori nė zemėr tė „gjysmėhėnės pjellore”, i cili shtrihet prej Nilit deri tek Eufrati, ėshtė regjioni nėpėr tė cilin kanė kaluar bashkėsi tė ndryshme njerėzish dhe aty janė pėrzier. Kur nomadėt ose gjysmėnomadėt e Mesopotamisė ose Transjordanisė, tė cilėt tashmė ishin nė rrugė ta lėnė mėnyrėn e jetesės nomade, arritėn - gjatė shpėrnguljeve tė tyre sezonale - nė Kanan nė fillim tė mileniumit tė dytė para erės sė re, pra, nė kohėn e hershme tė bronzit, aty janė takuar me kanitėt, tė cilėt
    36 R. De Vaux, O. P., The Early History of Israel, Londėr 1978, fletorja 1, f. 156.

    kahmoti e kishin bėrė Kananin atdhe tė vetin dhe kishin qytetėrim tė urbanizuar, kurse kah fundi i mileniumit tė dytė para erės sė re ishin nė prag tė pranojnė pėrdorimin e hekurit dhe praksėn e shkrimit alfabetik.
    „Hebrenjtė”, pėrkundėr skemės tradicionale tė Biblės, para depėrtimeve nomade nė Kanan nuk kanė pėrbėrė bashkėsi tė veēantė etnike. Ata kanė prezentuar konfederatėn e grupeve tė ndryshme etnike dhe kanė qenė vetėm njė nga elementet e migrimeve tė mėdha nomade (sipas atit De Vaux, amoritė ose aramitė).
    Disa prej kėtyre fiseve nomade janė vendosur nė Kanan, pėrderisa tė tjerėt kanė vazhduar rrugėn drejt Egjiptit. Tė parėt (nė mesin e tė cilėve kanė qenė edhe ata tė cilėt mė vonė do tė quhen hebrenjė) prej kanitėve e pėrvetėsuan gjuhėn, shkrimin dhe religjionin, derisa nuk u nisėn sėrish, rreth vitit 1400, mbase duke ndjekur pushtuesit hyksosė, pėr tė kėrkuar kullosa nė Egjipt.
    Kur hyksosėt u dėbuan nga Egjipti, ata tė cilėt me siguri arritėn bashkė me ta dhe gėzonin status tė privilegjuar dhe mbrojtjen e tyre janė konsideruar „bashkėpunėtorė” tė tyre dhe iu janė nėnshtruar shtypjeve tė tmerrshme dhe mėnyrės sė rėndė jetėsore. Kėta njerėz tė prirur pėr rebelim, tė cilėt ishin vendosur nė zonat kufitare dhe nuk pėrfaqėsonin ndonjė grup etnikumi, por mė tepėr njė kategori njerėzish me disponim armiqėsor ndaj faraonit, tė quajtur apiru (nga e cila, sipas mendimit tė atit De Vaux, me siguri rrjedh fjala „hebrew”) u larguan nga Egjipti. Sigurisht lloji i kėtillė i „egzoduseve” tė autsajderėve tė pakėnaqur do tė ketė ndodhur mjaft shpesh dhe nė mėnyrė tė zakonshme pasi qė nė kronikat egjiptiane asgjė nuk pėrmendet pėr kėtė „incident”, bile as nė raportet e rojeve kufitare, edhe pse raportet e tilla ekzistojnė prej shekullit XIX para erės sė re e kėndej.
    „Burimet” qė i kemi nė disponim pėr kėtė ndodhi, krahas atyre nga Dhjata e Vjetėr, mund tė numėrohen nė gishtat e njėrės dorė. Pėrmendja mė e hershme e emrit „Izrael” paraqitet nė njė pllakė guri tė ngritur mbi vorr nga periudha rreth vitit 1225, nė tė cilėn pėrkujtohet fitorja e faraonit Memeptah. Aty thuhet duke mos pėrmendur hollėsitė se ai, kur i ka pushtuar qytetet nė Palestinė, e ka zhdukur edhe „Izraelin”. „Izraeli ėshtė zhdukur, fisi i tij mė nuk ekziston”. Ky tekst nuk pėrmend asgjė mė tepėr pėr Izraelin.37
    Mėpastaj, katėrqind tabelėza argjili tė cilat janė zbuluar prej vitit 1887 e kėndej ne Tel-el-Amarn, kryeqytet i faraonit Amenophis IV (Akhenaton, 1375-1358) pėrmbajnė shėnime tė cilat dėshmojnė pėr korenspondencėn midis faraonit dhe princėrve vasalė tė Palestinės dhe Sirisė. Nė to nuk ka kurrfarė gjurme pėr Izraelin, por japin tė dhėna interesante pėr qytetet-shtetet e Kananit dhe rivalitetin e tyre.
    Nga gjurmėt e dobėta pėr Izraelin tė cilat i gjejmė nė historitė e popujve tė tjerė vijmė deri nė dy pėrfundime:
    I pari, popullit hebre nuk ėshtė e mundur t’i pėrshkruhet „e drejta e pushtuesit tė parė” si „e drejtė historike”. Kur fiset e tyre, me valėn e aramitėve, arritėn nė Palestinė, aty i gjetėn „vendasėt” kanitė, hititė (rreth Hebronit, themelues tė tė cilit kanė qenė ata), amonitė (rreth Amanit), moabitė (nė lindje tė Detit tė Vdekur) dhe edomitė (nė juglindje). Njėkohėsisht, nga Detit Egje arriti edhe njė popull, filistinėt, tė cilėt u vendosėn midis Mount-Carmelit dhe shkretėtirės. Andaj, ata tė cilėt sot quhen palestinezė nuk e kanė prejardhjen vetėm prej arabėve. Arabėt nė njė numėr shumė tė vogėl arritėn nė shekullin VII tė erės sė re, e kthyen nė Islam pjesėn mė tė madhe tė popullatės (duke pėrfshirė aty edhe izraelitėt), u shkrinė me ta me anė tė martesave tė pėrziera dhe e futėn gjuhėn e tyre. Paraqitja e arabėve nė Palestinė nė shekullin VII ka
    37 „Kjo nuk ka mund tė bėjė fjalė pėr tėrė Izraelin, do tė thotė pėr krejt 12 fiset e tij, sepse ‘Izraeli i tėrė’ nuk ka qenė as i konstituar nė atė kohė. Prandaj kjo ėshtė dashur tė bėjė fjalė pėr Izraelin nė njė kuptim shumė tė ngushtė” (Po aty, fletorja 1, f. 390).

    qenė shumė mė tepėr fenomen kulturor se sa etnik. Palestinezėt e kanė prejardhjen prej kanitėve vendės tė cilėt kanė qenė tė vendosur nė Palestinė mė sė paku qysh para pesė mijė vjetėsh (prej fillimit tė epokės historike), Filistinėve (tė cilėt vendit ia dhanė emrin Palestinė - nė gjuhėn arabe, Filastin), por edhe prej persianėve, grekėve, romakėve, arabėve dhe turqve, tė cilėt, pas babilonasve, hititėve dhe egjiptianėve, vazhdimisht e pushtonin vendin. „Pushtuesit e parė” tė vendit janė ata palestinezė tė cilėt banojnė nė tė qė nga fillimi i historisė.
    Pėrfundimi i dytė i cili imponohet nga historia e Palestinės ėshtė se hebrenjtė (apiru), kur arritėn prej Egjiptit nė shekullin XIII para erės sė re dhe u vendosėn nė Palestinė, qoftė me anė tė depėrtimit gradual ose pushtimit (kėsaj do t’i kthehemi mė vonė kur do tė diskutojmė pėr rrėfimet biblike), kanė qenė vetėm njėri nga popujt pushtues (ku bėjnė pjesė babilonasit, hititėt, egjiptianėt, persianėt, romakėt, arabėt, turqit, britanezėt).
    Tashmė pas vendosjes sė tyre nė Kanan, e ajo ka ndodhur pėrafėrsisht nė shekullin XIII, mund tė bisedohet pėr popullin izraelit, i cili ka qenė vetėm njė fis nė lidhjen e fiseve me prejardhje tė ndryshme etnike, dhe tė thirremi nė burime qofshin tė jashtėm apo tė brendshėm: pikėsėpari pėr arsye se, siē u pėrmend mė lartė, nuk ka kurrfarė burimi tjetėr pėrpos Biblės i cili bėn fjalė pėr periudhėn para kėsaj,38 e pastaj edhe pėr atė se asnjė tekst biblik nuk ėshtė pėrpiluar para periudhės sė sundimit tė Solomonit (shekulli 10). Versionet e para biblike kanė qenė tė inspiruara nga preokupimet politike tė asaj kohe (tė nxitura qoftė nga entuziazmi ose krtika mbretėrive, nga legjitimizimi i posedimit tė pronės ose uzurpi i saj etj.) dhe janė bazuar nė traditėn gojore. Ata kanė qenė sikur forcat norvegjeze, vargjet homeriane, legjendat pėr mbretin Artur, gjenealogjitė heroike tė griotsave afrikane, ose rrėfimet nė tregimin e novelistėve arabė nė tė cilat, siē thotė ati De Vaux (op. cit., f. 182):
    Emrat e vendeve ose emrat e grupeve pėrbrenda fisit si dhe mbiemrat e gjyshėrve shpjegohen me etimologjinė e popullarizuar. Me anė tė rrėfimeve dėshmohet e drejta e fisit pėr shfrytėzimin e ndonjė territori ose pėr gėzimin e ndonjė privilegji dhe nė to rolin kryesor e loz ai grup tė cilit i takon autori.
    Nga analiza e teksteve biblike (sepse nuk posedojmė tė tjerė) kuptojmė se rreth vitit njė mijė para erės sė re prijėsi i njė grupi (i cili nė shekullin XVI era e re do tė emėrohej condottiereom) nga fisi hebre, nė krye tė mercenarėve filistinezė dhe kritianė, nė mėnyrė tė shkathtė duke shfrytėzuar balancimin e forcave tė dy „suprfuqive” tė asaj kohe, Babilonit dhe Egjiptit, arriti tė krijojė mbretėri dhe, me ndihmėn e truprojės sė kritianėve dhe filistinėve, arriti tė kurorėzohet nė Jerusalem, ku banorėve tė deriatėhershėm, xhebuzitėve, iu lejoi tė vazhdojnė edhe mė tej tė jetojnė. Prijėsi i kėtij grupi, Davidi, i cili komandimin e njė tė tretės sė ushtrisė sė vet ia besoi filistinit tė quajtur Ittai prej Gathe, kurse nė Transjordani nė kohėn e rebelimit tė Absalomit pati pėrkrahjen e mbretit amonitas Shobit, as qė synoi ta „hebreizojė” Kananin. Pėrkundrazi, krijoi shtetin multinacional, duke marrė nėn mbrojtjen e vet popuj me prejardhje dhe besime tė ndryshme. Stėrgjyshja e tij ka qenė maobiēanase, dhe kur e kaploi njė krizė e vėshtirė farefisin e vet e vėndoi nėn mbrojtjen e mbretit tė maobėve.
    Atij njė grua nga fisi hitit i lindi djalin Solomon, i cili e trashėgoi nė fron dhe i cili bile edhe e zgjeroi karakterin e shtetit shumėkombėsh.39
    38 Do tė marrim vetėm shembullin mė tė rėndėsishėm: vetėm emri David dhe rrėfimi pėr tė nuk paraqitet nė asnjė burim tjetėr pėrpos Biblės - as nė tekste e as nė mbeturinat arkeologjike.
    39 Ėshtė interesantė tė vėrehet se nė bazė tė ligjit tė shtetit tė sotshėm Izrael, sipas tė cilit dikush ėshtė hebre vetėm po qe se e ka nėnėn hebreje ose po qe se e ka pranuar besimin hebraik, mbreti Solomon nuk do tė konsiderohej hebre as qė do tė mund tė shfrytėzonte „ligjin pėr kthim”. E para, Pėr

    shkak se nėna e tij nuk ka qenė hebreje, por pjesėtare e hitittėve. Kurse e dyta, pėr shkak se asnjė rabin ortodoks, i cili ėshtė i autorizuar ta vėrtetojė kthimin nuk do tė pranonte ta kthejė njeriun i cili nė Jerusalem ka ngritur altare pėr zotrat e konkubinėve tė tij nga Egjipti, Edoma, Maoba, Sidona etj. E njėjta gjė do tė vlente edhe pėr Savlin, nėna e tė cilit ka qenė kanitase si dhe pėr mbretin David, stėrgjyshja e tė cilit Ruthi ka qenė maobitanase.
    Pas vdekjes sė Solomonit, mbretėria e Davidit ėshtė ndarė nė Izrael pjesa veriore dhe nė Judejė pjesa jugore. Nė vitin 721 para erės sė re asirianėt e pushtuan Izraelin, kurse nė vitin 587 Judejėn e nėnshtruan babilonasit. Njerėzit autoritativė tė vendit i detyruan tė migrojnė. Kur e mori mbreti persian Kiri Babilonin, iu lejoi tė migruarve tė kthehen (edhe pse pjesa dėrmuese e tyre dėshironin tė qėndrojnė nė Babilon). Pas kėsaj hebrenjtė vazhdimisht kanė jetuar nėn sundimin e persianėve, grekėve dhe romakėve deri nė kryengritjen e makabejėve nė shekullin II para erės sė re, e cila ka qenė e drejtuar kundėr Antiochus Epiphanesit, ithtar i Aleksandrit nga dinastia seleukoviq. Pas luftės njėzetvjeēare makabejėt themeluan dinastinė e hazmoneanėve. Ajo u shkatėrrua pėr shkak tė konflikteve tė brendshme. Nė vitin 63 para erės sė re Pompeji e pushtoi Palestinėn dhe e bėri monarki vasale nėn sundimin Irod, kėshtu qė u bė provincė romake. Tė dy kryengritjet kundėr okupatorit romak njėra nė vitn 70, e tjetra nė vitin 135 era e re, u shuajtėn. Pas shuarjes sė kryengritjes sė dytė, tė cilėn e udhėhoqi Bar Kokhbi, tempulli i shenjtė u rrėnua. Populli hebre u shpėrnda nė tė gjitha anėt e Mediteranit. Nė Palestinė u ndėrpre qenia i bashkėsisė hebraike.
    Benjamini prej Tolede, pelegrini hebraik, me rastin e vizitės sė Jerusalemit nė vitin 1170 ka gjetur nė krejt Palestinėn vetėm 1.440 hebrenjė. Nahmanidesi nė vitin 1267 ka takuar vetėm dy familje hebreje nė Jerusalem.
    Pėrderisa kryqtarėt me rastin e pushtimit tė Jerusalemit nė vitin 1099 i dogjėn hebrenjtė nė sinagogė, Salahudini, pasi e ēliroi qytetin, iu lejoi hebrenjve tė kthehen.
    Hebrenjtė janė kthyer nė Palestinė vetėm pėr shkak tė keqtrajtimeve qė kanė pėrjetuar nėpėr vendet e tjera, e jo nga malli qė kanė pasur pėr „atdheun e praetėrve tė tyre”. Nė shekullin XV ndėr tė parėt qė u kthyen nė Palestinė ishin hebrenjtė e Spanjės, tė cilėt nuk kishin kurrfarė nevoje tė migrojnė gjatė tetė shekujsh koekzistence me arabėt, por kanė ikur nga mostoleranca e inkuizicionit dhe „mbretėrve mė katolikė se katolikėt”. Vetėm njė numėr i vogėl i hebrenjve tė Spanjės arriti nė Palestinė. Pjesa dėrmuese e tyre gjeti strehim nė Francė, Holandė, Itali, Egjipt, Qipėr apo nė Ballkan. Nė vitin 1845 nė Palestinė prej gjithsejt 350 mijė banorėve sa ka pasur, vetėm 12 mijė kanė qenė hebrenj, kurse mė 1880 ka pasur 25 mijė hebrenj prej popullatės sė pėrgjithshme e cila ka numėruar 500 mijė. Pėrndjekjet tė cilat filluan nė vitin 1882 nė Rusi shkaktuan valė tė reja tė kolonizimeve nė Palestinė, pas tyre vazhduan valėt e tė migruarve nga Polonia dhe Rumunia.
    Duke arritur tash te momenti kur, pas publikimit tė librit tė Theodor Herzlit, The Jewish State (Shteti hebraik), 1896, filloi tė zgjerohet sionizmi politik, duhet ta pėrfundojmė problemin e tė ashtuquajturave „tė drejtat historike” qė tė mund t’i konceptojmė motivimet e reja tė kėsaj lėvizjeje.
    Hebrenjtė jo vetėm qė nuk kanė qenė „banorėt” e parė tė Palestinės, por nuk kanė qenė asgjė mė tepėr se njė komponentė e pėrzierjeve tė shumė popujve nė „gjysmėhėnėn pjellore”. Nuk kanė kurrfarė baze tė gėzojnė tė drejtėn nė vendin e jashtėzakonshėm gjatė kėsaj historie tė gjatė. Sionizmi politik merr pjesė nė ndryshimin e fakteve dhe manipulimin sistematik kur nė tekstet shkollore izraelite dhe nė propagandėn pėr botėn e jashtme i thekson si tė rėndėsishme pėr historinė e Palestinės vetėm ato pak momente kur hebrenjtė nė tė kanė lozur njėfarė roli. Momentet e tilla janė:

    1) Uzurpimi fisnor i tokės Kanan nė kohėn e Joshuit, tė cilėn tektset biblike tė shekullit X e vendosin nė shekullin XIII para erės sė re. Teologėt e shekullit VI, tė cilėt disa qindra vjet pas ngjarjes sė cekur sėrish e kanė shkruar historinė, e kanė shndėrruar kėtė invadim nė „luftė tė shenjtė”, duke mbajtur llogari pėr caqet e caktuara politike. (Pėr kėtė mė tepėr do tė bėhet fjalė kur do tė merremi me mitologjinė fetare tė sionizmit si plotėsim i mitologjisė hostorike).
    2) 73 vjetėt e sundimit tė Davidit dhe Solomonit.
    3) Migrimi nė Babilon dhe kthimi prej migracionit.
    4) Mė nė fund, kryengritjet kundėr pushtetit romak nė periudhat prej vitit 66 dėri mė 70 dhe prej vitit 132 deri mė 135.

    E tėrė pjesa tjetėr e historisė sė Palestinės ėshtė fshirė sikur, gjatė dy mijė vjetėve, krejt prej mileniumit tė tretė e deri tek ardhja e hebrenjve, nuk ka ndodhur asgjė nė atė vend, sikur gati as gjatė dy mileniumeve tė ardhshėm qė nga filli i kryengriyjes sė Bara Kokhabit, 135 era e re, e deri nė krijimin e shtetit Izrael 1948!
    Pra, miti thelbėsor historik ėshtė krijuar ashtu qė historitė e gjata pesė mijė vjeēare nė mėnyrė arbitrare janė mbajtur vetėm nė disa epizoda: migrimi i hebrenjve, nė mesin e aq shumė migrimeve tjera; mbretėria e Davidit, nė mesin e aq shumė mbretėrive tjera; ose kryengritjet e makabejėve ose Bara Kokhabit, prej tė gjitha kryengritjeve tjera nga tė cilat vėlon historia.
    Historia e Palestinės e cila mėsohet nėpėr shkollat e shtetit Izrael ėshtė vepėr e falsifikuesve. Por, edhe „historia e shenjtė” tė cilėn e mėsojnė edhe katekizmi katolik edhe shkollat javore protestante, duke iu pėrmbajtur Biblės dhe duke e injoruar historinė e vėrtetė tė Lindjes sė lashtė, me paqėllim e ndihmojnė propagandėn e sionizmit politik dhe pėrgatisin miliona tė krishterė nė mbarė botėn qė, mitologjinė e cila ėshtė shkatėrruese pėr popullin palestinez dhe paqen botėrore, ta pranojnė si tė vėrtetė. Sepse, kjo mitologji i shėrben sionizmit politik si themel pėr pretendime, agresione dhe aneksime territoriale.
    Sionistėt kėtij falsifikimi fillestar tė tė vėrtetės ia shtojnė edhe dy mite historike:
    1) Ata duke shndėrruar Palestinėn nė shkretėtirė historike (nė pėrjashtim nė periudhave kur ata kanė qenė aty), e transformojnė atė nė shkretėtirė gjeografike: „Jepjani tokėn e pabanuar me popull popullit pa tokė”, ėshtė i njohur formulimi i Izrael Zangwillit.40
    2) Sionizmi (sikur antisemitė) pasi qė e zhduku kuntinuitetin historik tė tokės palestineze, krijoi kontinuitetin racor dhe racistik tė „popullit hebraik” duke trilluar gjenealogjitė dhe duke refuzuar asimilimin me qėllim pėr tė arsyetuar kthimin tokės sė „stėrgjyshėrve” tė kėtij populli - sikur tė jenė „hebrenjtė” e sotshėm pasardhės dhe trashėgimtarė natyror tė izraelitėve nga kohėrat biblike dhe sikur ata pėrfundimisht nė kėtė mėnyrė tė pėrmbushin dėshirėn e kahmotshme dhe tė pėrhershme tė tė gjithė bashkėsive botėrore „hebraike”.

    Nė vazhdim do t’i analizojmė kėta dy mitologji historike.
    1. Miti mbi „shkretėtirėn”
    Kur shteti hebraik i Herzlit (The Jewish State) nė vitin 1896 e definoi qartė dhe haptas sionizmin politik, filloi tė injorohet plotėsisht prania e popullit palestinez. Kjo prani ka mbetur e papėrmendur edhe nė librin e Herzlit edhe nė kuvendet konstituitive
    40 Izrael Zangwilli, The Return to Palestine, New Liberal Review, dhjetor 1901, f. 672. (Palestina ėshtė tokė e pabanuar me popull; hebrenjtė janė popull pa tokė).

    tė lėvizjes botėrore sioniste. Mosekzistimi i popullit palestinez ėshtė njėra nga postulatet themelore tė sionizmit dhe ėshtė nė rrėnjė tė tė gjitha krimeve tė mėvonshme. Zonjusha Golda Meir, nė Sunday Timesu tė 15 qershorit tė vitit 1969 ka thėnė: „Thelbi qėndron nė atė se palestinezėt nuk kanė ekzistuar. Kjo nuk ėshtė njėsoj sikur tė kishte ekzistuar populli palestinez, e ne pastaj tė kishim ardhė, ta kishim larguar dhe ta kishim uzurpuar tėkėn e tij. Ata nuk kanė ekzistuar”.
    Po qe se palestinezėt nuk ekzistojnė, kurse nė anėn tjetėr bėjnė rezistencė, ky popull i „paparanishėm por i pranishėm” duhet patjetėr ose tė dėbohet ose tė zhduket, pikėrisht ashtu siē u ka ndodhur indianėve me ardhjen e kolonizatorėve nė Amerikė.
    Kur Einsteini e ka pyetur Weizmannin derisa ai ishte njėri nga prijėsit e lėvizjes botėrore sioniste: „Ēka do tė ndodh me arabėt po qe se Palestina do t’u jepet hebrenjėve?”, Weizmanni iu pėrgjigj: „Ēfarė arabėsh? Ata nuk luajnė kurrfarė roli tė rėndėsishėm”.41
    Profesor Ben-Sion Dinuri, ministri i parė i arsimit nė shtetin Izrael dhe shok i afėrt i themeluesit tė shtetit, David Ben-Gurionit, nė hyrje tė veprės sė tij History of the Haganah, nė botim tė organizatės botėrore sioniste, ka shkruar: „Nė vendin tonė ka vend vetėm pėr hebrenjtė. Do t’iu themi arabėve: Dilni! Nėse nuk pajtohen dhe bėjnė rezistencė, do t’i dėbojmė me forcė”.
    Joseph Weitzi, ish drejtor i Zyrės pėr popullėzim pranė agjencisė hebraike, nė vitin 1940 ka shkruar: „Ne duhet patjetėr ta kemi tė qartė se nuk ka vend nė tė njėjtėn kohė pėr tė dy popujt nė kėtė tokė... Zgjidhje e vetme ėshtė Eretz Izraeli, bile Izraeli Perėndimor pa arabė, dhe prandaj mbetet vetėm shpėrngulja e arabėve prej kėtu nė vendet fqinje”.42
    Sidoqoftė, realiteti ka qenė krejtėsisht ndryshe. Pas deklaratės sė Balfourit nė vitin 1917, pas 20 vjetėve tė sionizmit politik dhe tė propagandės sė tij pėr „kthim”, pas valėve tė para tė emigrantėve hebrenj tė cilėt iknin nga pėrndjekjet nė Rusi, Poloni dhe Rumuni, sipas regjistrimit tė cilin e pėrfunduan britanezėt mė 31 dhjetor tė vitit 1922, nė Palestinė ka pasur gjithsejt 757 mijė banorė, prej tė cilėve 663 mijė kanė qenė arabė (590 mijė muslimanė dhe 73 mijė tė krishterė) dhe 83 mijė hebrenj, do tė thotė 88 pėrqind tė popullatės e kanė pėrbėrė arabėt, kurse 11 pėrqind hebrenjtė. Duhet theksuar se kjo „shkretėtirė” e ashtuquajtur ka qenė eksportues i drithit dhe frutave tė citrusit.
    Nė vitin 1891, njėri nga sionistėt e parė, Asher Ginzbergu ( i cili ka pėrdorur pseudonimin Ahad Ha’am) pasi qė ia bėri njė vizitė Palestinės, ka shkruar: „Ne nga jashtė jemi mėsuar tė besojmė se Palestina ėshtė gati plotėsisht e shkretė: vetėm shkretėtirė lakuriqe nė tė cilėn mund tė blehet toka sipas dėshirės. Gjėrat nuk qėndrojnė ashtu, por ndryshe. Nė mbarė territorin vėshtirė ėshtė tė gjendet tokė pune e cila nuk ėshtė e punuar…” Vendet e vetme tė cilat nuk janė kultivuar, siē ka theksuar ai vetė, janė dinat ranore dhe bregoret gurore, ku asgjė nuk kultivohet pėrveē pemėve edhe atė pas shumė pune tė mundimshme nė spastrimin dhe mbushjen e vendit me dhe.43
    Nė tė vėrtetė, para ardhjes sė sionistėve „beduinėt” (nė realitet, bujqit) kanė eksportuar 300 mijė tonė drith nė vit; zona e kultivuar me pemishteve qė ishte pronė e arabėve e dyfishoi eksportimin nė mes viteve 1921 dhe 1942; prozhmet ku janė
    41 Ka cituar Alfred Lilienthalin, The Zionist Connection, New York 1978, f. 341.
    42 Davari, 29 shtator 1967. E ka ctuar Noam Chomsky, Israeli Jews and Palestinian Arabs, Holy Cross Quarterly, nė verė tė vitit 1972. (Ėshtė ribotuar nė veprėn e Chomskit, Peace in the Middle East, Londėr 1975, f. 94).
    43 Ahad Ha’ami, Complete Works (nė gjuhėn hebraike), Tel-Aviv, Devir Publishing House, dhe Jerusalemi, The Hebrew Publishing House, botimi i tetė.

    kultivuar drunjtė e portokajve dhe citruset e tjera shtatėfish janė shtuar nė periudhėn nė mes viteve 1922 dhe 1947; prodhimtaria e perimeve dhjetėfish ka qenė mė e madhe nė vitin 1938 se sa nė vitin 1922.
    Po qe se merren parasysh vetėm frutat e citrusit, nė raportin e Peelit, sekretar shtetėror pėr kolonitė, qė ia ka dorėzuar parlamentit britanez nė vitin 1937, e i cili bazohet nė rritjen rapide tė pemishteve me portokaj nė Palestinė, ėshtė vlerėsuar se prodhuesit dhe eksportuesit 30 milionė sandukė me portokaj dimėror, sado qė tė pritej se do tė rritej prodhimtaria botėrore nė dhjetė vitet e ardhshme, do tė pėrfaqėsoheshin me kėtė rend:
    Palestina: 15.000.000 sandukė
    SHBAT-tė: 7.000.000 sandukė
    Spanja: 5.000.000 sandukė
    (Qiproja, Egjipti, Algjeria etj.): 3.000.000 sandukė.
    Ky „projekt” dhe tė dhėnat nė tė cilat ėshtė bazuar ai mund tė gjenden nė raportin e Peelit, kreu 8, paragrafi 9, f. 214.
    Po qe se merret parasysh pėrparimi i pėrgjithshėm qė ėshtė realizuar nė bujqėsinė e tė gjitha shteteve gjatė pesėdhjetė vjetėshit tė fundit dhe asaj t’i shtohet shuma e jashtėzakonshme e „ndihmės” finansiare tė cilėn shteti e pranon nga vendi i huaj (pėr ēka mė tepėr do tė bėjmė fjalė nė lidhje me finansimin e shtetit Izrael), ėshtė e qartė se nė kėtė fushė aspak nuk mund tė bisedohet pėr „ēudinė e quajtur Izrael”.
    Miti mbi zbrazėtirėn historike dhe gjeografike ėshtė dashur tė shėrbejė si pikėnisje themelore e politikės sioniste nė Izrael, me qėllim qė t’i arsyetojė keqtrajtimet, grabitjet, represaliet pėr fushėveprimin dhe forcėn e tė cilave do tė bėhet fjalė nė faqet e ardhshme.
    2. Miti mbi racėn
    Miti i dytė themelor historik i sionizmit bėn fjalė mbi kontinuitetin e racės dhe mallin e pėrhershėm pėr kthim. Gjenealogjia e rrejshme ka pėr qėllim imponimin e besimit se tė gjithė hebrenjtė e sotshėm tė botės janė pasardhės tė njė „race” e cila, sipas urdhėrit Hyjnor, me Abrahamin dhe patriarkėt ka arritur en bloc nė „tokėn e premtuar” Kanan, pas kėsaj ka ikur nė Egjipt, qė mėpastaj, me ndėrmjetėsimin e Zotit tė vet, tė lirohet nga robėria me shpėrnguljen e ēuditshme tė cilėn e ka udhėhequr Mojsiu rreth shekullit XIII, dhe e cila mė nė fund nėn udhėheqjen e Joshuit e ka nėnshtruar tokėn „e premtuar”, duke e ērrėnjosur, spas urdhėrave tė Zotit, popullatėn vendase me qėllim qė tė ndėrtojė mbretėrinė e Davidit - qė pas sė gjithash tė jetė e fituar dhe e dėbuar nė migrim.
    Nė vitin 539 kur Kiri iu lejoi tė internuarve tė kthehen, dy njerėz tė afėrt tė oborrit persian, prifti i lartė Nehemiu dhe qatibi e prifti Ezrai, nga meraku qė tė ruajnė pastėrtinė e religjionit dhe racės sė vet dhe t’i ikin shkrirjes sė hebrenjve nė ato popuj nė mesin e tė cilėve kanė jetuar, kanė pėrcaktuar ligje rigoroze tė cilėt i kanė ndaluar martesat me gratė qė nuk janė hebreje dhe e kanė kodifikuar Ligjin i cili edhe mė herėt i ėshtė shpallur Mijsiut, duke instaluar pushtetin absolut priftėror.
    Ligjet tė cilėt i janė dedikur ndasisė racore kanė qenė mjaft rigorozė: „Ndahuni prej njerėzve tė kėtij vendi dhe prej grave tė huaja” (Ezrai, X, 11). Bashkėshortet prej popujve tė huaj ėshtė dashur tė pėrzihen nė afat prej tre muajsh. Te Nehemiu (XIII, 3) lexojmė:
    „Nė atė kohė i kam parė hebrenjtė tė cilėt kanė qenė tė matruar me gra nga fissi Acshdod, Amonit dhe Maobit. Fėmijėt e tyre kanė folur mė shumė nė gjuhėn e nėnave tė tyre dhe nuk kanė mundur tė flasin nė gjuhėn hebreje. Kam bėrė luftė

    me ta dhe i kam mallkuar, disa prej tyre i kam dėnuar, ua kam shkulur flokėt dhe i kam shtyrė tė betohen nė Zot, duke iu thėnė: ‘Ju nuk do t’ua sillni vajzat e tyre djemve tuaj as do t’ua jepni vajzat tuaja djemve tė tyre, e as do t’i sillni vajzat e tyre pėr veten tuaj” (XIII, 23-25).
    „Nė kėtė mėnyrė e kam pastruar popullin prej tė gjithė tė huajve dhe kam caktuar reparte priftėrinjsh dhe levitėsh, ēdonjėrin me detyrė tė veēantė” (XIII, 30).
    Pra, hebreizmi, parimisht i ruajtur nga ēdo ndikim i jashtėm, ėshtė dashur tė bėhet i pėrjetshėm nėn mbikqyrjen vigjilente tė klerikėve tė lartė.
    Kur tė analizojmė si e komenton sionizmi bashkėkohor Biblėn parcialisht, me mitologji dhe nė baza fisnore, do tė shohim se ky version „zyrtar” i historisė hebreje, „legjenda e artė”, apologjetika nė shėrbim tė qėllimeve tė vėrtetuar nė mėnyrė tė qartė, paraqet elementin e tij kryesor.
    Historia e kėtillė i prezentohet edhe „diasporės”, hebrenjėve tė shpėrndarė nėpėr mjediset e mbarė popujve tė botė, nė tė cilėn pėr bashkėsitė bebreje, sipas mendimit tė sionistit, ēdoherė dhe ēdokund tė pėrndjekura, thuhet se e kanė ruajtur shpresėn mesiane pėr t’u „kthyer” nė „tokėn e premtuar” tė cilėn vetėm pėrkohėsisht e kanė humbur.
    Prandaj vetėm ata prej tė gjithė popujve tė botės janė trashėgimtarė tė „popullit priftėror”, tė obliguar me misionin hyjnor qė me anė tė vuajtjeve dhe besimit tė paluhatshėm tė dėshmojnė cakun themelor tė Zotit. Pėr kėtė arsye, historia e tėrė njerėzisė rrotullohet rreth fatit tė kėtij populli.
    Mė vonė do tė shohim se si sionizmi i sotshėm politik e ka „sekularizuar” kėtė skemė qė bile edhe para atyre (edhe nė shtetin Izrael edhe nė „diasporė”) tė cilėt mė nuk e rrėfejnė besimin hebraik t’i arsyetojė disa forma tė forcės politike.
    Para se tė kalojmė nė polemikėn mbi komentimin e gabuar themelor teologjik qė ėshtė bazė e ideologjise sioniste, me temat e „premtimit” me tė cilat fitohet „e drejta Hyjnore” nė tokėn e Palestinės dhe „tė zgjedhjes” sė popullit hebre e cila i lejon qė nė emėr tė asaj „tė drejte Hyjnore” t’i shkelė tė gjitha tė drejtat njerėzore tė atyre qė me vite jetojnė dhe veprojnė nė Palestinė, do t’i shqyrtojmė dy mitologji ndihmėse: mitin mbi „racėn hebreje” dhe mitin mbi mallin e pėrherhsėm pėr kthim.
    Nocioni „racė” ėshtė shpikje e Evropės sė shekkullit XIX, e cila qė tė gjejė arsyetim pėr udhėheqje koloniale tė Perėndimit, me vetdėshirė e ka ndryshuar dallimin midis grupeve linguistike nė nocion tė dallimit biologjik dhe, para sė gjithash, nė kierarki midis ndarjeve tė mėdha etnike tė njerėzimit.
    Para se ky mit tragjik tė zhvillohet, sidomos me anė tė komentimeve tė ēmendura tė kont Joseph-Arthur de Gobineauit nė veprėn e tij me titull Essay on the Inequality of the Races of Monkind (Ese mbi pabarazinė e racave njerėzore), nė vitin 1853, mė afėr nocionit racė ka qenė koncepti fisnor i bashkėsisė pėr nga gjaku, „i arsyetuar” nė tė gjitha qytetėrimet me projektimin mitologjik tė stėrgjyshit tė pėrbashkėt, heroit „eponimik” tė fisit ose me gjenealogji legjendare siē e gjejmė tek indianėt amerikanė ose nė Eneidė (poemėn e Virgjilit) dhe nė Dhjatėn e Vjetėr. Megjithatė, perceptimi i kėtillė nuk ka pasur domethėnien e „racės” nė kuptimin e fjalės qė ka fituar nė Evropė nė shekullin XIX, nė tė vėrtetė, kuptimin e disa grupimeve tė mėdha tė qenieve njerėzore. Me tė janė nėnkuptuar individėt me prejardhje tė njėjtė nė bashkėsi tė vogla fisnore ose nė shtresa tė veēanta shoqėrore. Nė gjuhėn frenge tė shekullit XVI, pėr shembull, dinastia e caktuar mbretėrore ėshtė quajtur „race”, kurse nė shekullin XVIII, fisni trashėgimtare, „de race”, e vėnė pėrballė aristokratėve tė sapoformuar, tė cilėt nuk kamė pasur gjenealogji.
    Tashmė nė shekullin XVIII, qė shėmbullohet me Buffonin, u paraqit ideja mbi yrnekun origjinal tė njerėzimit, pėr racėn e bardhė, e cila gjithė e mė shumė po

    „degjenerohet” me largimin e saj nga brezi mesatar. Pastaj, nė emėr tė „evolucionizmit” tė lartė etnocentrik, Evropa, strumbullari kryesor i tij, filloi ashtu si pėrherė tė kundrojė nė popujt joperėndimorė si nė popuj „primitivė” dhe t’i arsyetojė pushtimet kolonizuese tė njeriut tė bardhė si njė formė drejt pėrhapjes sė „progresit”. Nocioni i sotshėm „i pazhvillimisė” konceptin e kėsaj hierarkie e bėn tė pavdekshėm, sipas sė cilit model i shtegdaljes sė njerėzimit ėshtė modeli i Perėndimit: ndonjė popull a ėshtė pak a shumė „i zhvilluar” mvaret prej asaj sa ėshtė afėr kėtij modeli. Levi-Straussi nė Race et Histoire (Raca dhe historia) ashpėr e sulmon etnocentrizmin e tillė dhe tregon se si vepron ai nė varfėrim, sepse e ndėrpret dialogun nė mes kulturave: „Gabim i vetėm i cili mund t’i shkaktojė vuajtje njė bashkėsie njerėzore dhe ta pengojė nė pėrmbushjen e plotė tė natyrės sė vet ėshtė izolimi nga tė tjerėt”.44
    Pseudoteoria mbi racėn pėrherė ka shėrbyer pėr arsyetimin e dominimit dhe dhunės. Shembull kulminant i saj ėshtė racizmi. Hitleri nė Mein Kampf i akuzon jehuditė se „kanė sjellė zezakė nė rajonin e Rajnės me qėllim tė kryqėzimit tė racės sė bardhė tė cilėn ata e urrejnė”, duke pohuar se „jehuditė e helmojnė gjakun e tė tjerėve, por e ruajnė tė vetin nga falsifikimi”.
    Patjetėr duhet theksuar se Hitleri, nga zgjidhjet e tjera tė mundshme, u pėrcaktua tė imitojė therorinė e vet. Ligjdhėnėsi i cili i publikoi ligjet e pėrgjakur nirnberiane, nė preambullė thekson se e kanė frymėzuar vendimet e para historike, tė cilat, pėr tė ruajtur pastėrtinė e racės, i sollėn Ezrai dhe Nehemiu.
    Kėtu nuk bėhet fjalė vetėm pėr historinė e lashtė ose arkeologjinė, sepse sipas traditės sė rabinėve, ligji themelor i shtetit tė sotshėm izraelit i definon „hebrenjtė” pikėrisht ashtu si kanė kėrkuar Ezrai dhe Nehemiu dhe si ėshtė konstatuar me ligjet raciste nirnberiane. Hebre ėshtė njeriu i cili ka lind prej nėnės hebraike (kriter racor) ose e ka pranuar besimin hebraik (kriter teokratik).45 Personat e vetėm tė cilėt mund tė kenė dobi prej ligjit pėr kthim dhe privilegje qė rrjedhin prej tij, nė shtetin Izrael, janė ata tė cilėt i plotėsojnė kriteret nė fjalė. Pra, kėtu nuk bėhet fjalė vetėm pėr definimin racor, por edhe pėr diskriminimin racist, sepse, siē do tė shohim, pėrkatėsia njėrit ose tjetrit grupacion etnik sjell ose privilegje ose nėnrenditje.
    Racizmi nuk ka baza shkencore. Nga kėndvėshtrimi biologjik teoria e vjetėr mbi „indeksin kranial” e cila bėn dallimin midis „colichocephalousit” dhe „brachyephalousit” konsiderohet e pavlefshme. Gjnetika moderne sipas sė cilės disa „gjene” drejtojnė cilėsitė serologjike tė gjakut, po ashtu, tregon se koncepti biologjik i racės ėshtė i papranueshėm.
    ????? Zanafilla (XI 18-27) shėrben, sikur ligjet e tjera raciste, qė tė „arsyetojė” hierarkitė dhe dominimet. Tre djemtė e Noit, tė cilėt, pasi zbritėn prej anijes, morėn pėrsipėr „tė popullėzojnė tėrė tokėn”, duhej tė konsideroheshin nismėtarė tė aziatikėve (Shemi), evropianėve (Japheti) dhe afrikanėve (Hami). Kėto tė fundit kanė qenė tė gjykuar nė robėri dhe tirani. Nė Mesjetėn feudale Hami konsiderohej si stėrgjysh i robėrve, kurse Japheti si stėrgjysh i zotėrinjėve ?????? Semi si stėrgjysh i priftėrisė arriti nė kulmin e shkallės????? Leon Poliakovi, nė veprėn The Aryan Mith (Mitologjia arianite), vėren se sipas traditės hebraike (??????), edhe pse ajo nuk thėrret qartė nė „racėn”…46
    Historia nuk ofron themel hiē mė objektiv pėr nocionin racė se sa biologjia. Tė thuhet se „jehuditė” janė „racė” tjetėrfare nga raca „e popujve” tjerė, do tė thotė, tė krijosh mitologji, edhe atė mitologji qė ėshtė e pranueshme edhe pėr antisemitėt edhe
    44 C. Levi-Straussi, Race and Victory nė Structural Anthropology, fletorja 2, 1977, f. 356.
    45 Shih:?????, Fundamental Lows of the State of Israel, New York, 19…., f. 156.
    46 Leon Poliakovi, The Aryan Mith, Londėr 1874, f. 327.

    pėr sionistėt. Antisemitizmi dhe sionizmi mbėshteten nė supozimin e njėjtė dhe ēojnė drejt rezultateve tė njėjta.
    Ky supozim i pėrbashkėt ėshtė besimi nė njėfarė partikulariteti „hebraik” tė cilin nuk mund ta asimilojnė popujt e tjerė, pa marrė parasysh se a ka ta bėjė me pasojat e „zgjedhshmėrisė” ose „ekskluzivitetit”.
    Rezultat edhe i qėndrimit tė antisemitėve edhe sionistėve ėshtė konkludimi se „jehuditė” duhet patjetėr tė jenė tė ndarė prej popujve tjerė dhe tė mbledhur nė njė geto botėrore, ky edhe ka qenė vazhdimisht qėllimi i antisemitėve.
    Nė realitet, asnjėherė nuk ka ekzistuar kurrfarė race hebraike pėrveēse nė marritė e Hitlerit dhe nė llomotitjet e sionistėve. Nė ēdo shkallė tė historisė „jehuditė” kanė qenė pjesė pėrbėrėse e grupeve mė tė mėdha etnike (tė cilat, veē kėsaj, nuk kanė qenė raca).
    Nomadėt ose barinjtė, tė cilėt patėn hyrė nė tokėn Kenan dhe tė cilėt tashmė ishin nė rrugė tė pranonin jetėn nė vendstrehime tė pėrhershme, kanė qenė aremitė, ardhacakė nga rajoni i Eufratit Verior, Transjordania ose Arabia, pra, „semitė”, mirėpo jo nė bazė tė gjakut, por nė bazė tė gjuhės, ashtu siē janė edhe arabėt edhe izraelitėt e sotshėm. Afėrsia e gjuhės hebreje me atė arabe e vėrteton kėtė fakt.
    Aparu dhe Habiru (hebrenj) tė cilėt dolėn nga Egjypti (Exodus, Libri i dytė i Moisiut), kanė qenė vetėm kategori shoqėrore (njerėz tė skajshėm tė shoqėrisė, disidentė), e jo grup etnik.
    Fiset tė cilat depėrtuan nė Kenan nė mnyrė paqesore ose me luftė, u pėrzinė edhe nė aspektin kulturor edhe me anė tė lidhjeve tė gjakut me popullatėn vendase. Kėtė e dėshmuan disa shekuj mė vonė ligjet racore tė Ezrait dhe Nehemiut.
    Mbretėria e Davidit dhe Solomonit ka qenė multinacionale dhe u ka ofruar mirėseardhje grupeve tė huaja etnike dhe kultit tė tyre religjioz.
    Kur mbreti Kir u lejoi emigrantėve nė Babilon qė tė „kthehen”, njė pjesė e madhe e tyre mbeti nė Mesopotami, ku tashmė i kishin lėshuar thellė rrėnjėt.
    Nė fund, kur romakėt i dėbuan izraelitėt pas rebelimit tė Bar Kokhbeit dhe rebelimit tė viteve tė shtatėdhjeta tė erės sė re, kėta shpesh angazhoheshin t’i kthejnė nė fenė e tyre banorėt tė cilėt u kishin ofruar strehim. Joseph Reinachi mė 30 mars tė vitit 1919,nė Journal des Debats, shkruajti:
    „Hebrenjtė e Palestinės pėrfaqėsojnė vetėm njė pakicė tė vogėl. Njėsoj si tė krishterėt dhe muslimanėt, hebrenjtė kanė qenė mjaft tė zellshėm nė kthimin e popujve tjerė nė fenė e tyre. Para nismės sė epokės kristiane hebrenjtė tashmė kishin kthyer nė besimin monoteist tė Moisiut shumė semitė tjerė (ose arabė), grekė, egjiptianė dhe romakė. As mė vonė, jehuditė nuk kanė qenė mė pak aktivė nė pėrfitimin e besėndėrruarve nė Azi, nė tėrė Afrikėn Veriore, nė Itali, Spanjė dhe Gali. Nė bashkėsitė hebraike, tė cilat i pėrmend Gregory prej Toursi nė kronikat e tij, pa dyshim kanė dominuar besėndėrruarit galianė dhe romakė. Nė mesin e jehudive, tė cilėt Ferdinand Katoliku i dėboi prej Spanje dhe tė cilėt u vendosėn nė Itali, Francė, nė Lindje dhe nė Smirnė (Izmir), ka pasur shumė besėndėrruar me prejardhje iberike. Pjesa dėrmuese e jehudive rusė, polakė dhe galicianė janė pasardhės tė Khazarit, popull tatar nga Rusia Jugore, tė cilėt me tė madhe janė kthyer ne judaizėm nė kohėn e sundimit tė Karlit tė Madh. Tė flasish pėr njėfarė race hebraike, don tė thotė, ose tė jesh i padishėm ose tė jesh i pandershėm... Hebrenjtė kanė qenė vetėm njė prej shumė fiseve arabe ose semite, tė cilėt u vendosėn nė Azinė Perėndimore”.
    Pėrfundimi i Joseph Reinachit ėshtė i qartė: „Pasi qė nuk ekziston as racė hebreje as komb hebre, por vetėm religjion hebraik, sionizmi vėrtet ėshtė marrėzi - gabim i trefishtė: historik, arkeologjik dhe etnik”.

    Maxime Rodinsoni e vėrteton pikėpamjen e Reinachit me saktėsi edhe mė tė madhe shkencore:
    „Ėshtė fare e mundshme qė tė ashtuquajturit banorė arabė tė Palestinės (tė cilėt, mė nė fund, kur bėhet fjalė pėr shumicėn, u bėnė arabė), kanė shumė mė tepėr „gjak” jehudinjsh tė vjetėr - edhe antropologjia fizike kėtė mundohet ta argumentojė se ėshtė e saktė - se sa shumė hebrenj tė diasporės tė cilėt ekskluziviteti fetar nė asnjė mėnyrė nuk i ka penguar tė absorbojnė konvertitė me prejardhje tė ndryshme. Prosetilizmi hebraik shekuj me radhė ka qenė i rėndėsishėm bile edhe nė Evropėn Perėndimore, kurse ka vazhduar nė vendet e tjera brenda periudhave tė gjata kohore. Nė kuptimin historik, argumente tė mjaftueshme janė: shteti hebraik i Arabisė Jugore nė shekullin VI, shtetas tė tė cilit kanė qenė arabėt jugor tė konvertuar nė judaizėm; shteti hebraik rus i Khazarit nė Rusinė Juglindore prej shekullit VIII-X, tė cilin e kanė pėrbėrė turqit, finlandezo-hungarezėt, e padyshim pjesėrisht edhe sllavėt; hebrenjtė e Kinės, tė cilėt plotėsisht u „kinezizuan”; hebrenjtė e zi tė Cochinit; hebrenjtė e Etiopisė etj. Edhe nga aspekti antropologjik, vėshtrimi i cilitdo tubim hebrenjsh me background tjetėrfare mjafton qė tė na japė njė pasqyrė pėr madhėsinė e popujve tjerė”47
    Nga ky trillim i historisė Thomas Kiermani ka formuluar pėrfundimin mė tė qartė: „Antropologėt kanė ardhur nė pėrfundim… se jehuditė evrolindor shpikėsit e sionizmit kanė pak ose aspak lidhje biologjike me Palestinėn”.48
    ٭ ٭ ٭
    Qė shqyrtimin pėr kėto gjoja „tė drejta historike” ta sjellim deri nė fund, duhet marrė parasysh tre momente kyēe nė krijimin e shtetit Izrael:
    1) Deklaratėn e Balfaurit, tė pėrmbajtur nė letrėn dėrguar baronit prej Rothschildi mė 2. nėntor tė vitit 1917:
    „Qeveria e Lartėmadhėrisė sė Tij shikon me dashamirėsi nė themelimin e atdheut nacional tė pupullit hebraik nė Palestinė dhe do tė bėjė pėrpjekje qė ky qėllim tė arrihet mė lehtė, por tė kuptohet qartė se me asgjė nuk ka t’iu shkilen tė drejtat qytetare dhe fetare bashkėsive ekzistuese johebreje nė Palestiė ose tė drejtat dhe statusi politik i jehudive nė cilindo shtet tjetėr tė botės”.
    Edhe vetė Balfauri shpejt e kuptoi rrezikun. Mė 19 shkurt i shkruajti Llojdi Georgerit: „Pikė e dobėt e pozitės sonė, natyrisht ėshtė ajo se nė rastin e Palestinės me dashje dhe me tė drejtė nuk e pranojmė sentencėn e vetpėrcaktimit”. „Sikur tė kėrkonim mendimin e banorėve vendasė”, shtoi ai, „ato pa dyshim do tė merrnin vendim antihebraik”.
    Kėtė e vėrtetoi edhe raporti i Komisionit King-Crane, tė cilin e dėrgoi kryetari Vilson qė tė konstatojė „opcionet dhe dėshirat e banorėve nė pėrgjithėsi”. Nė mesazhin mbi Palestinėn tė cilin anėtarėt e Komisionit ia drejtuan kryetarit mė 12 qershor, shkruan:
    „Kėtu banorėt e vjetėr, muslimanėt dhe tė krishterėt, kanė njė qėndrim tė pėrbashkėt dhe mjaft armiqėsor ndaj migrimit ekstenziv hebraik ose synimeve qė jehuditė tė vėnė pushtet mbi ta. Dyshojmė se kėtu ndonjėri prej nėpunėsve anglezė
    47 Maxime Rodinsoni, Israel: A Colonial Settler Statel, New York 1973, fq. 79-80. Po ashtu, Ilan Halevin, La Question juive, Paris, Editions de Minuit 1981, fq 116-125, dhe shqyrtimin e tij pėr librin e Arthur Kostlerit mbi khazarėt, The Thirteenth Tribe, Londėr 1976.
    48 Thomas Kiermani, The Arabs, Abacus Edition, 1975, f. 296.

    ose amerikanė beson se realizimi i programit sionist ėshtė i mundshėm nė ndonjė mėnyrė tjetėr pėrpos pėrkrahjes sė forcave tė mėdha ushtarake”.49
    Komisioni, duke hudhur poshtė pjesėn mė tė madhe tė programit sionist, dha propozim qė t’i jepet pėrkrahje bashkimit tė Sirisė dhe Palestinės nėn mandatin amerikan, duke siguruar vendbanime tė kufizuara nacionale pėr hebrenjtė.
    Arthur Koestleri nė mėnyrė tė shkėlqyeshme e ka definuar atė qė ka arritur Balfauri me deklaratėn e tij: „Njė popull solemnisht ia ka premtuar popullit tjetėr tokėn e popullit tė tretė”.50
    Me kėtė deklaratė nisėn tė renditen njėra pas tjetrės rrenat e mėdha si udhėrrėfues nė shtetin Izrael dhe nė veprimin e prijėsve tė tij: Jo vetėm qė klauzola e deklaratės sė Balfourit, pėr respektimin e tė drejtave njerėzore „tė bashkėsive johebreje”, ėshtė vėnė pėrherė nė lojė, por edhe idenė tė cilėn e ka definuar libri i Bardhė britanez nė vitin 1922 pėr „vendbanimin nacional hebraik” si njė qendėr prej ku do tė pėrhapej kultura dhe religjioni hebraik ka qenė vetėm maskė pas sė cilės ėshtė fshehur krijimi i shtetit sionist, mė 26 shkurt tė vitit1919 zotėri Cruzoni ka shkruar:
    „Derisa Weizmanni ndoshta me vendlindjen nacionale ju flet njėrėn dhe derisa ju me tė nėnkuptoni diē tjetėr, ai pėrgatitė krejtėsisht diē tė tretėn. A ka nė mend shtetin hebre, kombin hebre, nėnshtrimin e banorėve arabė pushtetit hebre e tė ngjashme. Planet e tija janė maskuar me shkathtėsi, kurse do tė tentojnė t’i realizojnė nėn mburojėn e tutorisė britaneze”.
    Kjo ėshtė dyftyrėsi e qartė e diplomacisė sioniste. Nė mars tė vitit 1921 Kėshilli Nacional Hebraik i dėrgoi Winston Churchilit njė memorandum nė tė cilin thuhet se populli hebre „nuk mund tė durojė dyshimet qė t’ia mohojė tė drejtat popullit tjetėr”.
    Golda Meiri, megjithatė, mė 25 qershor tė vitit 1969 nė Kneset ka deklaruar tė kundėrtėn: „Dėshiroj qė nė shtetin hebraik tė vendosė shumica e hebrenjve, gjė e cila nuk mund tė krijohet Brenda nate… Gjithmonė kam besuar se ky ėshtė thelbi i sionizmit”.
    2) Vendimin pėr ndarjen e Palestinės, tė cilin mė 29 nėntor tė vitit 1947 e aprovoi Kuvendi Gjeneral i KB.
    Hebrenjtė atėherė pėrbėnin 32 pėrqind tė popullatės sė pėrgjithshme tė vendit dhe psedonin 5,6 pėrqind tė tokės. Shtetit sionist iu nda 56 pėrqind e territorit me tokė mė pjellore.
    Votimi pėr planin e ndarjes ka qenė shkas i disa punėve tė flliqta. Mė 18 dhjetor tė vitit 1947 anėtari i dhomės pėrfaqėsuese tė KB, Lawrence H. Smithi ia pėrkujtoi Kongresit atė ēka ka ndodhur.
    „Tė kontrollojmė proēes verbalin qė tė shohim ēka ka ndodhur nė mbledhjen e Kuvendit tė KB para votimit pėr ndarje: pėr aprovimin e rezolutės janė dashtė dy tė tretat e votave. Kuvendi ėshtė dashtė tė votojė dy herė dhe votimi nė tė dy rastet ėshtė shtyrė. Ekzistojnė raporte autentike se nė ndėrkohė pėrfaqėsuesi i SHBA-ve nė Kuvend dhe „zyrtarėt e lartė tė Washingtonit” u kanė bėrė shumė presion pėrfaqėsuesve tė tre popujve tė vegjėl... Votat vendimtare pėr ndarje janė marrė prej Haitit, Liberisė dhe Filipineve. Kėta vota kanė mjaftuar qė tė arrihet shumica e dy tė tretave. Para saj, kėta shtete e kanė kundėrshtuar masėn e pėrmendur... Presioni qė e kanė bėrė pėrfaqėsuesit tonė, zyrtarėt tonė, si dhe qytetarėt privatė tė SHBA-ve meriton ēdo qortim”.51
    Drow Pearsoni, nė rubrikėn e tij: Merry-Go-Round (Kali rrotullues), tė 2 dhjetorit 1947, ka paraqiur hollėsi tė kėtilla:
    49 Hany Hawordi, The King-Crane Commission, Bejrut 1962, f.92.
    50 Arthur Koestleri, Promise and Fulfilment, Londėr 1949, f. 4.
    51 U. S. Congressional Record, 18 dhjetor 1947, f. 1174.

    „Harvey Firestoni, i cili posedon plantacione tė kauēukut nė Liberi, ka lidhė punė me qeverinė liberiane...”
    Vetė kryetari Truman ia ekspozoi Ministrinė e punėve tė jashtme presionit tė pashembullt. Nėnsekretari shtetėror, Sumner Wellesi, ka shkruar: „Shtėpia e Bardhė drejtpėrdrejtė ka urdhėruar qė te zyrtarėt amerikanė tė zbatohen tė gjitha format e presionit tė drejtėpėrdrejtė ose tė tėrthortė nė mėnyrė qė pėr njė kohė tė shkurtėr tė sigurohet shumica e nevojshme e votave”.52
    Kėtė e vėrteton edhe James Forresti, sekretari i atėhershėm i Ministrisė sė Mbrojtjes:
    „Metodat tė cilat i shfrytėzojnė njerėzit jasht organeve tė pushtetit ekzekutiv, qė tė bėjnė zullum dhe presion te popujt e tjerė nė Kuvendin Gjeneral, janė metoda skandaloze”.53
    3) Okupimin e territorit, nė zonėn e cila u ishte ndarė arabėve, nga ana e trupave sionistė, ndėrmjet vendimit pėr ndarje, tė sjellur mė 29 nėntor tė vitit 1947 dhe mbarimit tė vėrtetė tė mandatit britanez, mė 15 maj tė vitit 1948; shembuj pėr kėtė janė Jaffa dhe Acra.
    Nė rrethanat e caktuara a mund t’iu zehet pėr tė madhe palestinezėve dhe vendeve fqinje pėr atė pse nuk u pajtuan me padrejtėsinė monstruoze „tė aktit tė kryer” dhe pse rrefuzuan „tė pranojnė” shtetin sionist?
    Megjithatė, shtetit sionist nuk i mjaftonte vetėm toka. Ai atė duhej ta pastronte nga popullata vendase qė tė krijohej koloni, por jo koloni e tipit tradicional qė ka pėr qėllim eksploatimin e fuqisė punėtore tė vendit, por koloni ardhacakėsh tė cilėt do tė duhej tė zenin vendin e banorėve autoktonė.
    Shteti sionist, pėr tė realizuar kėtė qėllim, u lėshua nė atė qė mund tė thirret vetėm me njė emėr - terorizėm shtetėror, do tė thotė, nė pogrome54 tė vėrteta kundėr popullatės palestineze. Shembull mė i shprehur ėshtė Deir Yasini. Mė 9 prill tė vitit 1948, duke ndjekur shembullin e nacistėve nė Oradour, trupat Irgune, me nė krye Menachem Beginin, masakruan 254 vetė tė kėtij katundi - burra, gra, fėmijė dhe pleq.55 Nė librin e tij, The Revolt, Begini shkruan se pa atė qė u bė nė Deir Yasin nuk do tė ekzistonte shteti Izrael, dhe pastaj shton: „Nė ndėrkohė Haganahi ka kryer sulme tė suksesshme nė frontet e tjera… Arabėt i ka kapur paniku dhe kanė ikur, duke bėrtitė Deir Yasini! (f. 165).
    Tashmė mė 15 maj tė vitit 1948, sekretari gjeneral i Ligės Arabe e ka informuar sekretarin gjeneral tė KB, se shtetet arabe janė tė detyruara tė intervenojnė pėr tė mbrojtur palestinezėt.
    Pas luftės sė parė arabe-izraelite nė vitin 1949, sionistėt mbanin nėn kontrollin e tyre 80 pėrqind tė Palestinės, kurse 770 mijė palestinezė ishin tė dėbuar nga vendi.
    Kombet e Bashkuara emėruan ndėrmjetėsues, kont Folkea Bernadottein. Nė raportin e tij tė fundit, kont Bernadottei ka shkruar:
    „Parimet e tė drejtės elementare seriozisht do tė lėndoheshin nė qoftė se kėtyre viktimave tė pafajshme tė konfliktit do t’iu mohohej e drejta e kthimit nėpėr shtėpi nė kohėn kur migrantėt hebrenj vazhdimisht arrijnė nė Palestinė. T’iu mohohet kjo e drejtė, do tė thotė, tė pėrkrahet kėrcėnimi i shpėrnguljeve permanente tė
    52 Sumner Wellesi, We Need not Fail, Boston 1948, f. 63.
    53 The Forrestal Diaries, New York 1951, f. 63.
    54 Pogrom, term anglisht qė nėnkupton: vrasjen e planifikuar tė popullatės sė pambrojtur .
    55 Sa i pėrket masakrit nė Deir Yasin ėshtė interesant tė krahasohet versioni tė cilin e ka rrėfyer Begini nė librin e tij The Revolt, nė botimin anglisht mė 1951, dhe dėshmia e Jaxques de Reynierit, drejtor i misionit ndėrkombėtar tė Kryqit tė Kuq nė Jerusalem, nė librin e tij mė 1948 a Jerusalem (Neuchatel, Editions de la Baconniere 1950, ribotimi 1969, fq. 69-78).

    migrantėve arabė tė cilėt shekuj me radhė kanė lėshuar rrėnjėt e tyre nė kėtė tokė”.
    Ai i ka pėrshkruar „plaēkitjet, shkatėrrimet dhe grabitjet me pėrmasa tė mėdha” dhe „shembujt e zhdukjes sė katundeve tė cilėt nuk kanė pėrfaqėsuar kurrfarė caku ushtarak”.
    Ky raport (document i KB, A.648, f. 14) u ėshtė paraqitur KB mė 16 shtator tė vitit 1948. Njė ditė mė vonė, mė 17 shtator tė vitit 1948, kont Bernadottei dhe ndihmėsi i tij francez, pukovnik Seroti, u vranė nė pjesėn e Jerusalemit, e cila ka qenė nėn okupimin sionist.
    Qeveria izraelite, e ballafaquar me zemėrimin e pėrgjithshėm botėror, e arrestoi udhėheqėsin e grupit Stern Fridman-Yellin dhe e dėnoi me pesė vjet burgim. Ai u amnestua nė vitin 1950 dhe u zgjodh nė Kneset. Nė korrik tė vitit 1971 Baruch Nadeli, njėri nga udhėheqėsit e grupit Stern prej vitit 1948 kėrkoi qė t’i jepet mirėnjohje nga se ka dhėnė urdhėr tė kryhet masakri.56
    Udhėheqėsi sionist i shtetit Izrael lehtė mund tė lozė rolin e Kombeve tė Bashkuara, sepse shumica e anėtarėve tė kėtij trupi heshtazi kanė lejuar uzurpimin sionist tė Palestinės.
    Para valės sė „dekolonizimit” mė 1948, nė Organizatėn e KB, me shumicė, kanė dominuar fuqitė perėndimore. OKB, duke ua rrefuzuar arabėve tė drejtėn e vendosjes pėr fatin e vet, tė cilėt nė atė kohė pėrbėnin dy tė tretat e popullatės palestineze, ka thyer Rezolutėn e vet.
    Nė qoftė se gjėrat vėshtrohen bile edhe vetėm nga aspekti juridik, shtrrohen njė sėrė pyetjesh.57 Vendimin pėr dobinė e ndarjes e ka sjellė Kuvendi Gjeneral, e jo Kėshilli i Sigurimit. Andaj, kjo ka vlerė vetėm tė rekomandimit, por jo edhe tė vendimit tė plotėfuqishėm. Veē kėsaj, kėtė ndarje nuk e kanė rrefuzuar vetėm palestinezėt. Irguni i Beginit nė atė kohė doli me deklaratė se njė ndarje e tillė ėshtė e paligjshme dhe kurrė nuk do tė pėrkrahet.
    „Jerusalemi ka qenė dhe pėrherė do tė mbetet kryeqyteti ynė. Eretz Izraeli sėrish do t’i kthehet popullit izraelit. Krejt dhe pėrgjithmonė… Kėto ēka duhet tė pėrgatitim nuk janė plane mbrojtėse lokale, por plane tė gjera strategjike, edhe pėr tė zmbrapsur sulmet edhe pėr tė pėrgatitur ofensiva tė armatės ēlirimtare hebreje”.58
    Ben-Gurioni vetė ka shkruar: „Derisa nuk kishin shkuar britanezėt, nė asnjė vendbanim hebraik, sado larg tė ketė qenė ai, nuk kanė hyrė arabėt dhe nuk e kanė pushtuar, ndėrkaq, Haganahi… okupoi shumė pozita arabe dhe ēliroi Tiberiasin dhe Haifin, Jaffėn dhe Safadin”.59
    Kjo ėshtė mėnyra me tė cilėn territori, qė OKB fillimisht ua kishte ndarė sionistėve (56 pėrqind), u shtua nė gati 80 pėrqind.
    Shkurt thėnė, ėshtė gabim tė pohohet se shtetin Izrael e kanė „krijuar” Kombet e Bashkuara. Ai ėshtė krijuar me njė sėrė „faktesh tė gatshme”, nga dhuna e Hanagahit, Irgunit dhe grupit Stern.
    56 Pėr vrasjen e gjeneral Bernadotteit shiko raportin e gjeneral A. Lundstromit (i cili nė kohėn e vrasjes ka ndodhur nė automobilin e Bernadotteit), i cili ėshtė dėrguar nė KB nė tė njėjtėn ditė kur ka ndodhur vrasja. Gjeneral Lundstromi e ka shkruar librin i cili ėshtė botuar nė Romė nė vitin 1970: Un tributo alla memoria del Conte Foke Bernadotte, kurse Ralph Hewini, librin: Count Bernadotte, His Life and Work (Londėr 1950). Rrėfimi i Baruch Nadelit u paraqit nė javoren milanase Europa, kurse e pėrcolli edhe Le Monde mė 4 dhe 4 korrik tė vitit 1971.
    57 Nė lidhje me kėtė ēėshtje shiko: Henry Cattani, Palestine, the arabs and Israel, Londėr 1969.
    58 Begini, The Revolt, fq. 335-337.
    59 David Ben-Gurioni, Rebirtanel Destiny of Israel, New York 1954, f. 530.

    Kėshteu rrėfehet pėr „mitet historike”, pėrfundohet me shkrimin mbi trillimet dhe gjakderdhjet. As qė ka mund tė ndodh ndryshe, nėse jo pėr diē tjetėr, atėherė pėr vetė idetė mbi „tė drejtat historike”, tė cilat kur zbatohen nė rrugė tė gjata, janė udhėrrėfenjėse absurde dhe tmerre lufte.
    Sikur tė gjeneralizojmė mėnyrėn sioniste „tė pėrvetėsimit”, e cila themelohet nė „tė drejtat historike”, nė tėrė planetin tonė do tė bėhej kaos. Pse italianėt tė mos i dėshmojnė „tė drejta historike” mbi Francėn, ku romakėt, pasi qė Julie Cezari e nėnshtroi Galinė, sunduan shumė mė shumė se sa mbretėrit izraelitė nė Palestinė? Pse skandinavėt tė mos e pėrvetėsojnė Normandinė, Anglinė dhe Sicilinė nė emėr tė „gjyshėrve” tė tyre normando-norvegjezė? Ēka do tė ndodhte me Afrikėn sikur pushtuesit e lashtė tė saj tė kėrkonin rekonstruimin e Perandorisė Mandingo ose pushtetin supreme tė prijėsve fisnorė Fulė?
    Po qe se kufizohemi bile vetėm nė Evropė, a do tė ishim nė gjendje tė parashohim vargun e ndodhive qė do tė duhej patjetėr tė ndodhnin sikur shtetet e sotshme evropiane tė tentonin tė dėshmojnė „tė drejtat historike” nė territoret, tė cilat i kanė sunduar ose kanė pėrbėrė pjesėn mė tė madhe tė popullatės nė ndonjė periudhė tė kaluar kohore. Nė qoftė se kthehemi vetėm prej kontratės sė Warshavskyfalit nė vitin 1648, vetėm 350 vjet mbrapa, qė kanė shėnuar „nisjen e re” tė Evropės, me shkatėrrimin pėrfundimtar tė „krishtėrizmit” dhe lindjes sė shtetit nacional, Evropa me kėrkimet kontradiktore, „historike”, tė secilit shtet nė vete, do tė hudhej nė njė rrėmujė tė pėrgjakur tmerruese. Flaka do t’i shkonte prej Suedie e deri nė Itali dhe Austri, dhe prej Alaske e deri nė Ballkan. E ēka do tė ndodhte sikur tė duhej tė kthehemi prej shkatėrrimit tė mbretėrisė romake, para pesėmbėdhjetė shekujsh? Tė gjitha „kombet” sė bashku me kufijtė e tyre, nė tė shumtėn e rasteve janė vetėm rezultat i konflikteve nė mes vete, i raporteve tė forcave, i „fakteve tė pėrkryera” dhe i ēdo gjėje tjetėr qė pėrbėn historinė. Blaise Pascali me mendjehollėsi ka vėrejtur se „ne duke mos arritur qė drejtėsisė t’i japim fuqi, fuqinė e kemi shndėrruar nė drejtėsi”.
    Shembulli i fundit i njė absurditeti tė kėtillė mund tė gjendet nė Amerikė. Teologu Albert de Pury, nga Universiteti Nauchatel, ka shkruar: „Kolonizimi i Amerikės ėshtė bazuar nė dėbimin e turpshėm tė fiseve indiane nga vendi i tyre, por ky fakt sot nuk do tė mund tė merrej si themel pėr t’i mohuar shtetet tė cilat janė krijuar nė atė kontinent”.60 Mirėpo, „tė drejtat historike” tė indianėve janė mė autentike se tė drejtat e sionistėve. Indianėt nuk kanė qenė vetėm tė parėt, por edhe tė vetmit pronarė tė Amerikės dhe aty kanė jetuar me mijėra vjet para ardhjes sė spanjolėve, anglezėve dhe popujve tjerė evropianė, tė cilėt i dhjetuan dhe i grabitėn tokėn. Derisa ata sot kanė tė drejtė tė paparashkruar qė vazhdimisht tė kėrkojnė t’iu kthehen mjetet pėr jetesė, kush do tė mund edhe tė mendonte qė t’i konsiderojė pronarė tė vetėm tė Amerikės me tė drejtė t’i pėrzėnė dhe maltretojnė grupet etnike me prejardhje evropiane?
    A thua, vallė, kjo don tė thotė se njeriu nė cilindo moment tė historisė duhet t’u dorėzohet dhe t’u lėshohet tė rėnave dhe „fakteve tė pėrkryera”, si qeni i cofėt nė hendek?” Jo, assesi. Vazhdimi i padrejtėsisė nuk tė sjell qė tė fitosh tė drejtėn. Zhdukja e Polonisė nga harta e Evropės e cila ka vazhduar njėqind e njėzet vjet (1795-1918) nuk ka shkaktuar eliminimin historik tė kėtij vendi dhe vetėm heqja e pazotėrueshme e zgjedhės sė huaj tė cilėn e ka duruar populli i Polonisė, e ka bėrė tė mundshme sėrish lindjen e saj. E njėjta gjė sot vlenė edhe pėr popullin e Palestinės, i cili tashmė decenie me radhė po shtyhet nga vendi nė tė cilin ka jetuar dhe punuar me
    60 Nė kolokviumin evropo-arab, tė mbajtur nė Paris, nė shtator tė vitit 1977, France/Pays Arabes, 1978, fq. 136-140.

    mijėra vjet, me qėllim qė tė dėbohet ose tė detyrohet qė nė shtėpi tė vet tė jetojė si i huaj. Qėndresa e palestinezėve nuk nėnkupton kėrkimin e ndonjė „tė drejte historike” tė largėt ose abstrakte, por tė drejtėn vitale, heqjen e aktit permanent tė dhunės sė pamohueshme mbi vetė rrėnjėt e jetės sė tyre.
    Kjo nuk ka asgjė tė pėrbashkėt me mitologjinė tė cilėn e ka pjellė sionizmi. Para tremijė vjetėsh, si rezultat i njėrit nga invadimet e shumta, lindi njė mbretėri jetėshkurtėr (vazhdoi vetėm 73 vjet), mbretėri e cila bile kurrė nuk tentoi tė bėjė homogjenizimin etnik. Kobi historik e solli kėtė shtet deri nė shkatėrrim, fatin e tė cilit pėrjetuan edhe tė gjitha perandoritė dhe dominionet. Ata pushtues, tė cilėt treguan se nuk janė tė gatshėm qė tė absorbohen nė botėn nė tė cilėn kanė hyrė, u dėbuan, gjė e cila u ndodhi edhe kryqtarėve tė cilėt e pushtuan Palestinėn nė shekullin XI dhe me dėshirė pranuan qė tė jetojnė nė tė si trup i huaj duke ia nėnshtruar popullatėn vendase pushtetit tė vet, pikėrisht ashtu si vepron shteti i sotshėm Izrael, duke u mbėshtetur nė forcėn e armės dhe parasė sė Perėndimit. Pas okupimit dyshekullor (1096-1291), qė e shėnojnė luftėrat e pandėrprera kundėr popullatės autoktone, kryqtarėt u dėbuan. Kryqtari i fundit u largua me anije nga Acra nė vitin 1291.
    Propaguesit e sionizmit politik nga kėndvėshtrimi historik nuk kanė hiē mė tepėr „tė drejta historike” mbi Palestinėn se sa kanė pasur kryqtarėt.
    ٭ ٭ ٭
    Realiteti kolonialist i shtetit sionist tė shekullit XX ėshtė maskuar me mitologjinė e mallit tė pėrhershėm pėr „kthimin”. Udhėheqėsit e jetės shpirtėrore hebreje, tė cilėt e kanė ndihmuar kthimin nė Palestinė, kanė mbetur figura tė izoluara. I tilllė ka qenė rasti edhe me Judė Halevin (1075-1141), filozofin dhe poetin hebre tė asaj periudhe kur nė Spanjėn muslimane hebrenjtė gėzonin pozitė privilegjuese. Ky poet i famshėm-mistik, i cili nė secilin hebre shihte profetin, shpalli se „intuita hyjnore, tė cilėn Zoti nė mėnyrė tė posaēme ua ka dhuruar hebrenjve, mund tė pėrjetojė pėrparim vetėm nė tokėn izraelite”. Apeli i tij (nė tė cilin thirren sionistėt politik tė sotshėm edhe pse nuk ndajnė mendimin e tij) mbeti nė atė kohė pa jehonė, kurse shembulli i tij (shkoi nė Jerusalem dhe vdiq te dyert e qytetit) pa ithtarė. E njėjta gjė ndodhi edhe nė shekullin XIII, me filozofin dhe mistikun, Nahmanidesin, i cili shkoi tė vendoset nė Jerusalem, por nė rrugė e sipėr nuk gjeti bashkėmendimtarė.
    Ajo ēka solli deri te vala e madhe e vendosjes sė hebrenjve nė Palestinė nuk ėshtė „malli” i pėrhershėm i cili nuk gjeti stimulim bile as nė predikimet mesiane tė rabinit,61 por pėrndjekjet. Kur hebrenjtė, tė cilėt kryqtarėt me forcė i dėbuan nga Jerusalimi, i dėbuan edhe nga Spanja nė vitin 1492 „mbretėrit katolikė” (pėrveē atyre qė e ndėrruan besimin para terrorit tė inkuizicionit), njė numėr i madh i tyre gjetėn strehim nė shtetet evropiane, kurse njė numėr i vogėl u strehua nė Palestinė, ku mistikėt e Safadit e shkrinė nė njė tėrėsi tė pėrbashkėt vizionin e tyre tė lartė universal tė dashurisė Hyjnore dhe njėjėsisė sė botės me interpretimin mitik tė historisė sė Izraelit. Detyrė e sionizmit politik ka qenė qė tė lozė nė letrėn e ngatėrrimit tė pėrhershėm tė madhėshtisė profetike judaike dhe mitit historik i cili ėshtė bazė e sionizmit politik. Fakti qė mistikėt e bėnė Safadin qendėr tė ndikimit shpirtėror hebraik nuk ka pasur si pasojė ndonjė migrim masovik. Kur nė vitin 1570 Joseph Nasi, komandant prej Naxosi, duke ikur nga inkuizicioni portugez, mori leje prej
    61 Nga fundi i shekullit XIII, teksti themelor i literaturės kabaliste, nė realitet, Zoharit (Libri i dritės, libri mė i rėndėsishėm i Kabalės) e ka komentuar njerėzimin si rezyme tė kozmosit, kurse misioni i popullit hebraik nė suaza tė njerėzimit ėshtė qė ta pėrtėrijė njėjėsinė e botės dhe tė vė mbretėrinė Gjithpėrfshirėse Hyjnore.

    miqve tė tij muslimanė, sulltan Sulejmanit dhe sulltan Selimit II qė sėrish tė ndėrtojė Tiberiadėn (Palestina Veriore) pėr ithtarėt e besimit hebre, pėrpjekja e tij e pėrtėritjes politike nuk zgjoi kurrfarė interesimi nė mesin e bashkėsive hebreje dhe shpejt u shkatėrrua.
    Nė rrafshin shpirtėror, me paraqitjen e Baruch Spinozės, traditat mė tė mėdha universaliste hebraike pėrfundimisht u ndanė prej miteve historike, prej etnocentrimizmit hebre „popullit tė zgjedhur” dhe pasojave tė tij shoveniste dhe rasiste.
    Karl Marksi, veprimtaria e tėrėsishme e tė cilit nė shekullin XIX ėshtė vazhdim i jehonės sė mesianizmit universal tė profetėve tė mėdhej dhe Spinozės, nė veprėn e tij On the Jewish Question (Mbi ēėshtjen hebreje) (1844) nuk ka mund tė pėrfytyrojė kurrfarė emancipimi tė hebrenjve jasht lirimit universal tė njerėzimit nga sistemi brenda tė cilit hebrenjve u ėshtė dhėnė njė rol specifik.
    Sionizmi politik ėshtė parqitur nė njė vend krejtėsisht tjetėrfare nga ai nė tė cilin ėshtė paraqitur misticizmi hebraik. Ai ka tentuar tė gjejė njė zgjidhje pastėr kolonialiste pėr ēėshtjen e pėrndjekjeve tė hebrenjve nė Evropė.
    Pėrzėnia e hebrenjve nga Spanja menjėherė pas rėnies sė Granadės, i cili shėnoi edhe mbarimin e sundimit tė muslimanit tė fundit nė atė vend; masakrimi i 300 mijė hebrenjve nė Poloni nė vitin 1648 pėr tė cilin ėshtė pėrgjegjės Bogdan Khmelnitsky me kozakėt e tij; pogromet qė i kanė organizuar mbretėrit rusė duke filluar prej vitit 1882; rasti i Dreyfusit nė Francė (1894-1906) nė tė cilin erdhi nė shprehje tėrė paturpėsia tė cilėn ka mund ta shprehė borgjezia e lartė e prishur, struktura e nėnēmuar ushtarake, kisha dhe shtypi i bastardhuar me qėllim qė tė pėrdornin nacionalizmin si instrument pėr tė ruajtur me ēdo kusht privilegjet e fituara; dhe nė fund, nacizmi, i cili me luftėn kundėr hebrenjve ka dashur tė fshehė qėllimin e tij kryesor, sundimin e botės, dhe tė shfaros armikun e tij kryesor - lėvizjen revolucionare tė klasės punėtore, - tė gjitha kėto ndodhi kanė shkaktuar paraqitjen e ēėshtjes sė kėrkimit tė vendit i cili do tė shėrbente si strehim i sigurtė pėr hebrenjtė e pėrndjekur.
    Theodor Herzli,62 i cili nuk ka qenė aspak hebre i devotshėm dhe tė cilit as qė i ka shkuar nė mend ndonjė kthim „mistik” nė Jerusalim, ka qenė i motivuar nga brenga e vet pėr shpėtimin e hebrenjve nga pėrndjekjet. E ka inspiruar, siē ka thėnė vetė, rasti i Dreyfusit. Ai ka konsideruar se zgjidhje mė e mirė e problemit ėshtė gjetja e territorit ku do tė krijohej „shteti hebraik”.
    Nė kontekstin kolonialist politik tė asaj periudhe, e pėrkundėr cionizmit shpirtėror tė cilin e kanė mbrojtur, pėr shembull, „Adhuruesit e Sionizmit”, dhe me nė krye shkrimtarin hebre me prejardhje ruse Asher Ginsbergin (Ahad Ha’am), kanė ėndėrruar pėr krijimin e qendrės shpirtėrore tė zhvillimit tė kulturės dhe religjionit hebraik, duke kristalizuar nė atė mėnyrė synimet e bashkėsive hebreje nė botė, tė cilat nuk kanė pasur pėr qėllim krijimin e forcės politike ose ekonomike, Theodor Herzli e hartoi planin me renditje krejtėsisht tjetėrfare. Nė kongresin e Bazelit nė vitin 1897 e shpalli sionizmin me karakter politik e jo shpirtėror. Ai iu drejtua kolonialistit mė tipik britanez Cecil Rhodesit (sipas tė cilit Rodezia e ka marrė emrin). Nė letrėn drejtuar Rhodesit mė 11 janar tė vitit 1902, nė tė cilėn ia sqaron planin e tij, nė mes tjerash i thotė:
    „Pse ju drejtohem pikėrisht Juve pasi qė kjo nė asnjė mėnyrė nuk ka tė bėjė me Ju? Vėrtet, pse? Sepse fjala ėshtė pėr diēka qė ka karakter kolonialist... E ajo ēka dėshiroj qė ju tė bėni ėshtė... tė vėni vulėn e autoritetit tuaj nė planin sionist dhe
    62 The Jewish State ėshtė botuar nė Vjenė mė 1896.

    disa njerėzve qė ju betohen juve t’ua thoni kėtė qė vijon: „Unė, Rhodesi, e kam hulumtuar kėtė plan dhe konsideroj se ėshtė i drejtė dhe i realizueshėm”.63
    Kjo ka qenė pikėnisja e sionizmit politik: Herzli bėnte pėrpjekje qė prej njė Fuqie perėndimore tė fitojė koncesione kolonialiste si garancė pėr zbatimin e projektit tė tij.
    Ai ka pasur tė drejtė kur ka deklaruar: „Shtetin hebraik e ka themeluar qysh nė Bazel”,64 sepse tė gjitha tiparet e ardhshme tė shtetit Izrael, me njė ligjikė tė pamposhtur, do tė dalin nga parimet kolonialiste nė tė cilat themelohet.
    Nė fillim sionizmi politik nuk ėshtė orientuar nė mėnyrė tė veēantė drejt Palestinės. Nė zhargonin kolonialist tė asaj kohe nė pyetje ka qenė vetėm gjetja e „vendit tė lirė”, do tė thotė, territorit nėn qeverisjen e Perėndimit nė tė cilin nuk do tė kishte nevojė tė kihet kujdes pėr popullatėn vendase. Herzli bėri pėrpjekje „tė fitojė koncesione territoriale nė Mozambik dhe nė Kongėn e Belgjikės”.65
    Disa bashkėpunėtorė tė tij tė cilėt kanė marrė pjesė nė themelimin e sionizmit politik i kanė marrė edhe llagapėt e tyre sipas territorit qė e kanė dhėnė pėrkrahje. Kėshtu Max Nordau ėshtė thirrė „afrikan”,66 kurse Chaim Weizmanni „ugandian”. Janė shqyrtuar edhe projekte tjera: Argjentina mė 1897, Qiproja mė 1901-1902, Sinaji mė 1902 dhe mė nė fund Uganda mė 1903-1904, tė cilėn Herzlit ia propozoi qeveria britaneze. Organizata sioniste botėrore vendosi nė dobi tė Palestinės qysh mė 1905, njė vit pas vdekjes sė Herzlit.
    Palestina, nė kryqėzimin e tre kontinenteve, pėr Herzlin ka qenė vetėm njėri prej territoreve tė mundshėm, por nė pėrpjekjet e tij ka qenė mė tėrheqės sė tė tjerėt, sepse ka prezentuar territorin e pėrshtatshėm pėr bisedime me forcat kolonialiste. Nė kohėn kur forcat rivale kolonialiste Gjermaia, Rusia dhe Britania kanė ardhur ndesh nė Lindjen e Afėrt, kur Wilhelmi II e ka aktivizuar projektin e hekurudhės Berlin-Bizant-Bagdad, kur mbretėria ruse ka tentontuar tė marrė Moreuzin qė tė dalė nė Mesdhe dhe kur Britania me vigjilencė ka mbikqyrė rrugėn pėr nė Indi pėrmes kanalit tė Suezit dhe fushat e naftės nė Gji, Herzli ka lozur nė letrėn e tė gjitha epsheve kolonialiste menjėherė. Nė vepėrn Shteti Hebraik ka shkruar: „Ne atje duhet tė krijojmė njė pjesė tė bedenit mbrojtės tė Evropės kundėr Azisė, pararojės sė qytetėrimit pėrballė barbarizmit”.67
    Siē e ka paraparė Herzli, shteti Izrael, pa u absorbuar nė Lindjen e Afėrt dhe pa u pajtuar tė bėhet agjenturė e kolonializmit kolektiv tė Perėndimit, nuk do tė mund tė ekzistojė nė atė regjion.
    Herzli dhe themeluesit e sionizmit politik nuk kanė ngurruar qė gjatė bisedave me kundėrshtarėt, madje edhe me antisemitėt mė tė flaktė, tė shėrbehen me gjuhėn qė u ka konvenuar bashkėbiseduesve tė tyre. Nė ditarin e tij tė vitit 1895 Herzli ka shkruar: „Kajzerit do t’i them: Lejoni popullit tonė tė shkojė! Ne kėtu jemi tė huaj, tė cilėve nuk iu lejohet qė tė asimilohen me kėtė popull, e as qė mund ne ta bėjmė njė gjė tė tillė”.68
    63 Theodor Herzli, Complete Diaries, Londėr 1960, fletorja 3, f. 1194.
    64 Po aty, fletorja 2, f. 581.
    65 J. P. Alemi, Juifs et Arabes, 3000 ans d’histoire, Paris 1968, f. 67.
    66 Mė 19 dhjetor tė vitit 1903 studenti Zelig Loubani ka gjuajtur me revolver pas Nordauit, duke bėrtitė: „Vdekje Nordauit, ‘afrikanit’”.
    67 Herzli, The Jewish State, New York 1946, f. 96. Nė tė njėjtėn vepėr ka shkruar: „Shoqėria hebreje do tė hyjė nė bisedime me sundimtarėt e tashėm tokėsor, duke iu shtruar protektoratit tė forcave evropiane”.
    68 Herzli, Complete Diaries, fletorja 1, f. 23.

    Shkrimtari sionist A. Chouraqui nė biografinė e tij pėr Herzlin pėrmend se mė 4. mars 1896 Herzli ka shkruar: „Ithtari im mė besnik deri mė tash ėshtė antisemiti Ivan von Simonyi prej Pressburgu (Bratisllavė)”.69
    Duke pėrfytyruar ardhmėrinė e hebrenjve „tė liruar”, nė veshėt e Herzlit kumbonin fjalėt e tyre: „Antisemitėt kanė pasur tė drejtė. Por, tė mos bėhemi xhelozė. Edhe ne do tė bėhemi tė lumtur”.70
    Sa i pėrket Rusisė, ministri mbretėror i financave Wittei nė mėnyrė cinike ia rrėfeu Herzlit se me njė rast i ka thėnė mbretit Aleksandėr III: „Shkėlqesia Juaj, po qe se ka mundėsi tė fundosen gjashtė ose shtatė milionė hebrenjė nė Detin e Zi, unė aspak asgjė nuk kam kundėr njė veprimi tė tillė”.
    Por, Herzli e lajmėroi se ai megjithatė pret nga qeveria ruse njėfarė kurajimi, nė ēka Wittei i tha: „Ne i trimėrojmė hebrenjtė tė shpėrngulen duke u dhėnė, pėr shembull, nga njė shqelm bithėve”.71
    Herzli e pranoi: „Do tė mė akuzojnė, edhe atė me plote tė drejtė, se u shėrbej qėllimeve tė antisemitizmit, sepse them se ne jemi popull, popull i vetėm”.72
    Kur ėshtė fjala pėr Britaninė, nė kohėn e deklaratės sė Balfourit mė 1917, Weizmanni i ka dėrguar notė Kabinetit luftarak nė tė cilėn thuhet:
    „Me paraqitjen e rezolutės sonė, ne ia kemi besuar fatin tonė nacional dhe sionist Ministrisė sė Punėve tė Jashtme dhe Kabinetit shtetėror tė luftės me shpresė se ēėshtjen do ta shqyrtojnė nė dritėn e parimeve tė Perandorisė dhe tė parimeve pėr tė cilat interesohet Atlanti”.73
    69 A. Chouraqui, A Man Alone, Jerusalem 1970, f. 106.
    70 Po aty, f. 67. Afrimi i ndėrsjellė i sionizmit dhe antisemitizmit ėshtė vėrtetuar qysh nė knoėn e Hitlerit. Raportet e Ministrisė sė Punėve tė Jashtme gjermane zbulojnė stadiumet e marrėveshjes sė arritur ndėrmjet Rajhit hitlerian dhe Agjencisė hebreje e cila ėshtė dashur tė lehtėsojė transferimin dhe emigrimin e hebrenjve gjermanė nė Palestinė. Dokumenti i datės 22 qershor tė vitit 1937 dėshmon pėr luhatshmėrinė e nacistėve: „Qėndrimi i kėtillė gjerman i diktuar nga kėrkesat e politikės vendase praktikisht e ndihmon konsolidimin hebraik nė Palestinė dhe me tė shpejtohet zhvillimi i shtetit hebre nė atė vend”.
    Mirėpo, vetė Hitleri vendosi tė vazhdojė rrugėn e filluar. Zėvendės drejtori i zyrės pėr politikė ekonomike pranė Ministrisė sė Punėve tė Jashtme, Clodiusi shėnon mė 27 janar 1938: „Fireri sėrish pak kohė mė parė solli vendim… qė me tė gjitha mjetet e mundshme duhet tė ndihmohet edhe mė tej emigrimi i hebrenjve nga Gjermania. Tė gjitha pyetjet tė cilat deri nė kėtė moment kanė mund tė paraqiten se a thua sipas mendimit tė Firerit shpėrngulja e hebrenjve duhet tė drejtohet pikė sė pari nga Palestina ose jo, me kėtė kanė marrė pėrgjigje pohuese”. (Dokumentet e politikės sė jashtme gjermane, 1918-1945. Seria D, fletorja 5, Londėr 1953, fq. 752-784).
    Udhėheqėsi i dikurshėm i grupit Stern, Nathan Yalin-Mori (mė parė Friedman Yellini) sjellė dėshmi tė cilat i ka shfrytėzuar emisari i atij grupi gjatė bisedimeve me nacistėt nė vititn 1942 mu nė valėn e luftės: „Planet tona pėr shpėrnguljen gjithėpėrfshirėse i kanė dhėnė Gjermanisė pėrparėsi shtesė nė pėrmbushjen e qėllimeve qė i ka pranuar haptazi, pėr spastrimin e Evropės nga hebrenjtė”. Nathan Yalin-Mori, Israel-Israel… Histoire de Groupe Stern, 1940-1948, Paris 1978, f. 98).
    Bashkėpunimin e liderėve sionistė dhe nacistė e vėrteton edhe Hannah Arendti nė librin e tij Eichmann in Jerusalem. Duke punuar pėr lėvizjen sioniste, z. Kastneri me Eichmannin bėri kontratė me tė cilėn ėshtė dashur t’ua lejojė disa mijėra hebrenjve tė shquar dhe anėtarėve tė organizatave rinore sioniste „shkuarjen ilegale” nė Palestinė. Si kundėrvlerė, nė kampet prej tė cilėve qindra dhe mijėra tė derguar nė Auschwitz duhej tė zotėronin „rendin dhe paqjen”. (Hannah Arendti, Eichmann in Jerusalem, Londėr 1963, fq. 37-38).
    Pėr ēėshtjen e bashkėpunimit tė prijėsve sionistė dhe nacistė mund tė konsultohet edhe dokumenti The Holocaust Victims Accuse: Documents and Testimony on Jewish War Criminals prej Rebe Moshe Shanfieldit, nė botim tė Neturei Kartės prej SHBA, G.P.O.B. 2143, Bruklin, New York 11202.
    71 Chouraqui, vep. e cit., f. 236.
    72 Po aty, f. 199.
    73 Chaim Weizmanni, Trial and Error, Londėr 1949, f. 258: „Atė ēka edhe e kemi dėshiruar”, ka shkruar Weizmanni, „ka qenė protektorati britanez”. Pastaj nė dobi tė lordit Robert Cecil ka sqaruar:

    „Palestina hebreje do tė ishte mbrojtėse e Anglisė, sidomos nė anėn e Kanalit tė Suesit”. (Po aty, fq. 242-243).
    Qė tė kuptohet mė mirė se sa janė vėllezėr binakė sionizmi dhe antisemitizmi duhet edhe njė herė tė theksohet se vetė Balfouri ka qenė antisemist. Ai ka qenė njėri prej atyre politikanėve tė cilėt nė vitin 1905 kanė udhėhequr kampanjė tė ashpėr nė dobi tė Ligjit pėr tė huajt, nė realitet, tė ligjit pėr dėbimin e hebrenjve rusė nga Britania. Pėr tė, si dhe pėr mbretin ose kajzerin rus, deklara e tij ka pasur pėr qėllim orientimin e hebrenjve drejt Palestinės (gjė tė cilėn me kėmbėngulje e ka kundėrshtuar hebreu i vetėm nė Kabinet, Edwin Montagu), sepse nuk i ka dėshiruar nė vendin e vet.
    Nėse nė njė periudhė tė mėvonshme ka ardhur deri te konflikti i sionistėve dhe Britanisė, ai sipas karakterit ka qenė i ngjashėm me konfliktin ndėrmjet Afrikės Jugore dhe Britanisė si vend metropolit i Perandorisė dhe nuk ka qenė antikolonialist. Kur arabėt palestinezė nė periudhėn prej vitit 1936-1939 u ēuan nė kryengritje edhe kundėr imperializmit britanez edhe kundėr kolonializmit hebraik, kjo lėvizje e vėrtetė antikolonialiste u shuajt me intervenimin e ushtrisė britaneze tė ndihmuar me formacione ushtarake sioniste.
    Pra, pasi qė tė zhvishen nga sionizmi politik tė gjitha dredhitė qė kanė tė bėjnė me mitin historik nė tė cilin, sipas pohimeve tė themelusve tė tij, ai bazohet, sinoizmi politik nė qenien e vet paraqitet si njė fenomen kolonialist. Vetėm se ajo ēka e dallon nga „kolonializmi” klasik (pėr shembull, nga lloji britanez dhe francez) ėshtė fakti se eksploatimin e popullatės vendase autoktone si fuqi e lirė pune ose sigurimin i tregut pėr prodhimet „e vendit amė” nuk i ka si preokupim tė vetėm. Ai vepron nė praktikė pėr shkak tė shpėrnguljes kolonialiste: nuk ka pėr qėllim vetėm t’i eksploatojė „banorėt autoktonė”, por tė zė vendin e tyre, t’ua marrė tokėn, duke i pėrzėnė t’i lėrė papunė, t’i detyrojė tė shpėrngulen dhe me anė tė diskriminimit racor nė vendin e vet t’ua pamundėsojė veprimin politik. Ky ėshtė kuptimi i vėrtetė i parullės sė sionizmit politik nė Izrael: Toka hebreje, fuqia hebreje e punės, shteti hebre.
    ٭٭٭
    Sionistėt, qė tė zėvendėsojnė mosekzistimin e plotė tė themelimit tė insistimit tė vet nė „tė drejtat historike”, e shfrytėzojnė dhe e keqpėrdorin njė element tjetėr i cili vėrtet mbėshtetet nė realitetin historik - masakrėn tė cilėn e bėri Hitleri mbi hebrenjtė.
    Ėshtė plotėsisht i arsyeshėm tentimi i atyre „sionistėve” tė cilėt nuk shėrbehen me mitologji nė arsyetimin e ideologjisė sė tyre pėr tė gjetur vend i cili do tė jetė strehim i viktimave tė pėrndjekura. Megjithatė, padrejtėsia tė cilėn e kanė bėrė disa tė tjerė nuk mund tė drejtohet me pėrndjekjen e popullatės sė pafajshme dhe me nėnshtrimin e vendit tė tyre, popullatės e cila nuk ka marrė pjesė nė krimet hitleriane mbi hebrenjtė.
    Pėrndjekjet dhe masakrat qė kanė duruar hebrenjtė nė periudhėn e sundimit nacist kėrkojnė dėmshpėrblime. Por, kjo nuk do tė thotė se dėmshpėrblimet duhet tė merren prej atyre qė nuk kanė bėrė krime.
    Disa njerėz, nė mesin e tė cilėve bėjnė pjesė edhe pilotikanėt sionistė, konsiderojnė se zgjidhje e vetme e problemit tė sigurimit tė hebrenjve ėshtė krijimi i shtetit hebraik. Mirėpo, kjo zgjidhje, shihet qartė, nuk ėshtė e pranueshme. Cili shtet gjatė historisė sė vet ka qenė i kursyer nga shkatėrrimi? E ende mė pak „perandoritė” kolonialiste tė krijuara, sikur shteti sionist, kundėr dėshirės sė popullatės vendase: asnjėra prej tyre, pa marrė parasysh forcėn luftarake tė fuqisė okupuese, nuk ka arritur tė mbijetojė. Pėrvoja e zbatimit tė projektit kolonialist pėr krijimin e shtetit sionist nė Palestinė - shtetit i cili tanimė me vetė qenien e vet ėshtė gjykuar nė politikėn ekspanzioniste qė tė fitojė „hapėsirė jetėsore”, vend tė mjaftueshėm pėr emigrim tė

    pakukufishėm - ka treguar se ajo nėnkupton gjendjen e luftės sė pėrhershme dhe shqetėsimin gjithė e mė tė madh pėr ardhmėrinė. Kjo ka arritur pėrmasa tė atilla sa qė sot shteti Izrael ėshtė pjesa mė e pasigurtė e botės pėr hebrenjtė. Pjesa dėrmuese e popullatės hebreje botėrore (80%) ėshtė plotėsisht e vetėdijshme pėr kėtė fakt, sepse i jep pėrparėsi mbetjes sė gjnezės sė vet nė tokė: pas pėrvojės disa dhjetėvjetėshe nėpėr tė cilėn ka kaluar shteti Izrael numri i hebrenjve qė e kanė lėshuar e tejkalon numrin e ardhacakėve.
    Megjithatė, edhe sikur tė duhet me u pajtuar se krijimi i shtetit sionist ėshtė e vetmja zgjidhje e mundshme, askush nuk do tė kishte mund ta kundėrshtojė, pėr shembull, qė atyre tė cilėt e kanė mbijetuar gjenocidin nacist si barazim t’u jepet territori i njėrit prej Landerve gjermanė, si shtet plotėsisht i pavarur, tė cilin me para do ta ndihmonin ata evropianė qė kanė qenė fajtorė pėr krimin dhe tė cilėt heshtazi do ta pranonin. Gjenocidi mbi hebrenjtė pėrbėn njė pjesė tė historisė evropiane dhe tė episodit tė turpshėm nacist.
    Tė paguhet dėmshpėrblim pėr krimin e tillė nė llogari tė arabėve, tė cilėt nuk kanė pasur lidhje me tė, ėshtė projekt pastėr kolonialist i cili dėshirohet tė arsyetohet me gjoja kontinuitetin historik tė Izraelit biblik dhe shtetit tė tashėm Izrael, me kontinuitetin i cili sipas asaj qė ėshtė vėrtetuar deri mė tani ėshtė tėrėsisht vetėm mitologjik. Pra, ai ėshtė komentim i gabuar i argumentit jo tė zakonshėm „tė holokaustit” me tė cilin dėshirohet tė fitojė legjitimitet themelimi i shtetit Izrael nė tokėn e vjedhur nga rarabėt. „Holokausti dhe themelimi i shtetit Izrael!”, shkruan Gerschom Scholemi, „janė dy anė tė tė njėjtės ndodhi tė madhe historike”.74 „Shteti Izrael”, thotė njė autor tjetėr, „na e mundėson qė tė durojmė agoninė e Auschwitzit pa dėshpėrim tė pashėrueshėm”.75
    Mėnyrat pėr tė cilat shfrytėzohet „holokausti”, nė emėr tė tė cilit kėrkohet legjitimiteti jo vetėm i shtetit Izrael, por, absolutisht edhe i ēdo kėrkese tė udhėheqėsve tė tij, na shtyjnė qė thellė tė mendojmė rreth tyre.
    Para sė gjithash, vetė fjala „holokaust” ka theks fetar: ajo nėnkupton flijim nė aspektin fetar i cili pėrbėhet prej njė ose mė shumė sakrificave qė i flijohen ndonjė zoti. Kėtu nuk ėshtė fjala vetėm pėr vokabularin. Krimi nacist kundėr hebrenjve sipas karakterit nuk ka qenė fetar: ai prezenton njė problem politik i cili pėrbėn pjesėn e njė tėrėsie.
    Tė flitet pėr „holokaustin” do tė thotė edhe tė ndahen hebrenjtė nga ajo masė e gjerė e viktimave tė luftės hitleriane, numri i tė cilėve arrin mė se 60 milionė tė vrarė burra dhe gra. Prej popullatės civile janė shfarrosur tre milionė polakė johebrenjė dhe mė se gjashtė milionė civilė sllavė tjerė. A ėshtė nė interes tė vetė hebrenjve qė tė ndahen prej numrit tė pėrgjithshėm tė gjithė atyre qė kanė duruar fashizmin hilerian dhe kanė luftuar kundėr tij? Pse vdekja do tė kishte karakter „tė shenjtė” vetėm pėr njė pjesė tė njerėzimit?
    Mė pastaj, ky partikularitet fshehė natyrėn e vėrtetė tė ndėrmarrjes hitleriane, sikur nacizmi mund tė definohet vetėm nga njėri aspekt i tij: me racizmin antihebraik. Pasi qė kam qėndruar nė tė njėjtin kamp pėrqėndrimi nė tė cilin ka qenė i internuar edhe shoku im Brnar Lecachei, themelues i Ligės ndėrkombėtare kundėr racizmit dhe antisemitizmit, mė kujtohet se nė njė fatkeqėsi dhe sprovė tė rėndė, me ēka kemi qenė tė lidhur nė mėnyrė vėllazėrore, kemi pasur pikėrisht tė njėjtin motiv tė luftės pėr liri. Nga e gjithė ajo qė i kemi rrėfyer njėri tjetrit nuk mund tė sjell ndėrmend asgjė qė do t’i pengonte dėshmisė se ai ka qenė hebre, e unė jo. Tė gjithė shokėve tonė nė kamp iu
    74 Gerschom Scholemi, The Messianic Idea in Judaism, Londėr 1971, f. 311.
    75 AbrahamHeschel, Israel: An Echo of Etemity, New York 1969, f. 115.

    ka ardhur mirė kur prefekti i New Yorkut, La Guardiu, i ka ndihmuar tė dalė nė liri, njėsoj siē e kemi ndarė tė njėjtin pikėllim vėllazėror, disa vjet mė vonė, kur kemi dėgjuar pėr vdekjen e tij.
    Tė quajsh msakrėn e hebrenjve „holokaust” nuk do tė thotė vetėm tė ndajsh hebrenjtė nga numri i pėrgjithshėm prej 60 milionė viktimave hitleriane dhe tė fshehish natyrėn e vėrtetė tė projektit hitlerian. Por kjo, po ashtu, do tė thotė t’i japish kėsaj masakre karakter kuazi-mistik, ta bėsh vetėm pjesė tė historisė hebreje si njė moment nė pėrndjekjen e amshueshme si pasojė e zgjedhjes sė amshueshme hyjnore dhe tė ndajsh atė nga historia e Evropės, do tė thotė, tė harrosh se krimet e imperializmit nacist kundėr hebrenjve dhe shumė tė tjerėve kanė qenė vazhdimėsi e krimit tė imperializmit perėndimor nė tėrėsi, duke filluar nga gjenocidi i dhjeta milionė tė indianėve amerikanė ose mė tepėr se njėqind milionė zezakė nė Afrikė, deri te depėrtimi i dhjetra milionė robėrve nė Amerikė. Gjenocidin tė cilin e ndėrmori Hitleri nuk ka qenė as krimi i parė i imperializmit e as krimi me numėr mė tė madh tė viktimave, ndaj t’i ndajsh hebrenjtė nė „holokaust” i cili paraqet „pėrjashtim” do tė thotė tė fshehish shkaqet e thella tė kėtyre gjenocideve, tė lejosh qė hebrenjve t’u ndihmohet sė bashku me viktimat e tjera tė krimit dhe tė heqish dorė nga lufta kundėr rrėnjės sė shkakut tė sė keqes.
    Kjo, gjithashtu, do tė thotė tė ndajsh Izraelin nga historia botėrore, e posaēėrish nga bota e Tretė. Nė njė mbledhje nė Gush Etzion, Ariel Sharoni, nė fjalimin e tij para delegacioneve tė huaja hebreje, ka deklaruar: „Kemi tė drejtė qė prej botės tė kėrkojmė ēka tė dėshirojmė.
    Si hebrenjė ne askujt asgjė nuk i kemi borxh, kurse bota e mbetur ndaj nesh ka njė borxh tė madh”.
    Boaz Evroni,76 duke e gjuajtur edhe njė herė rrethojėn e ngritur midis hebrenjve dhe tė „tjerėve” nė kuptim tė tė gjithė tė tjerėve, iu pėrgjigj se „bota e mbetur” do t’i thotė Izraelit se ajo ėshtė „ēėshtje e cila ju pėrket juve dhe evropianėve, e jo tėrė botės”.
    Nė Kinė, nė Japoni, nė Indi, nė Afrikė dhe nė Amerikėn Latine, ku jetojnė tre tė katėrtat e popullsisė botėrore, pak njerėz edhe kanė dėgjuar ndonjėherė pėr ju. Atje nuk jeni as tė dėbuar e as tė zhdukur, dhe atje njerėzit nuk u kanė borxh asgjė. Veē kėsaj, tė bėhem i sinqertė, atje pėrherė e keni mbajtur anėn e tė bardhėve, kolonialistėve dhe keni marrė pjesė nė shfrytėzimin e tė ngjyrosurve: zezakėve, aziatėve dhe indianėve. Po qe se nė atė pjesė tė botės ka llogari tė papaguara atėherė ju jeni borxhlinj tė tyre… Me evropianėt ju duhet t’i lani hesapet… Prandaj, urdhėroni dhe lani hesapet me ata, kulturės sė tė cilėve i takoni. Na leni neve barbarėt tė qetė. Pasi qė tashmė bėhet fjalė pėr tė drejtat dhe obligimet, po e pėrmendi kalimthi, e ēka bėjnė pushkėt tuaja „uzis” dhe „galil” nė duart e forcave represive nė Salvador?
    E sa u pėrket evropianėve, vazhdoi Boaz Evroni, ata do tė mund tė pėrgjigjeshin: „Duhet patjetėr tė pėrkujtoni se edhe miliona rusė, britanezė, francezė dhe tė tjerė janė vrarė nė atė luftė. Ata e mundėn Gjermaninė dhe kėshtu ju shpėtuan juve… Tė mos ishin ata, sot prej jush nuk do tė mbetej kurrfarė gjurme”.77
    76 Yediot Aharonot, 27 nėntor 1981.
    77 Po aty. Tė shtojmė se pėrndjekjet gjatė historisė nuk kanė qenė vetėm fat i hebrenjve. Ka pasur pėrndjekje tė krishterėve nė kohėn e Neronit dhe tė Dioklecianit, pastaj ka pasur pėrndjekje tė „heretikėve” - orgji tė pėrgjakura pėr shfarrosjen e katarit nė Languedoc (katari - pjesėtar i njėrės prej sekteve tė ndryshme asketike dhe dualiste tė cilat u paraqitėn nė Mesjetėn e vonshme dhe kanė predikuar besimin nė engjėllinė e Krishtit i cili nuk e shijoi as lindjen e as vdekjen nė kuptimin njerėzor - vėr. e pėrkth.), shtypje tė husitėve nė Bohemi (Ēeki), masakėr tė valdensit (ithtar i Petėr Valdoit,

    Franca Jugore, shekulli XII - vėr. e pėrkth.), inkuizicione shoane, masakra e natės sė Bartolomeut, pėrndjekje tė hugenotėve me ndihmėn e ushtrisė e tė ngjashme. Kėto janė vetėm disa prej shembujve tė jotolerancės, viktima tė sė cilės ndėr tė tjerėt, kanė qenė edhe hebrenjtė.
    Po qe se, sėrish, nė vend qė t’i ndajmė hebrenjtė prej johebrenjve - gjė tė cilėn e bėri Hitleri - masakrėn naciste tė hebrenjve nė Evropė e vėshtrojmė si njė pjesė tė tėrėsisė, do tė thotė, si njė aspekt tė planeve tė Hitlerit ndaj gjithė atyre tė cilėt prej nacizmit e kanė mbrojtur dinjitetin e njeriut, tė ēdo njeriut, hebrenjve u takon vendi nė perspektivėn e historisė botėrore nė harmoni me traditat e tyre mė tė larta mesiane.
    Mirėpo, sionizmi politik nė thelb insiston nė „veēanti” dhe separatizėm, ēka duhet pėrkrahur idenė se hebrenjtė nuk mund tė kenė siguri nė diasporė, por vetėm nė njė shtet tė ndarė - sikurse shtetet po bile edhe perandoritė, pa marrė parasysh sa kanė qenė tė fuqishme, nuk kanė qenė krejt, pa pėrjashtim, nė ndonjė moment historik tė nėnshtruara dhe tė zhdukura, e popullata e tyre e lėnė nė mėshirėn ose pamėshirėn e pushtuesve. Nuk ėshtė e saktė se dionizmi politik, qoftė si ide ose si realizim i asaj ideje nė formė tė shtetit, i ka shpėtuar hebrenjtė. Po, hebrenjtė kanė shpėtuar prej nacizmit, por i ka shpėtuar Stalingradi dhe Al Alameini. Palestina, pa e ndalur depėrtimin hitlerian drejt Lindjes, me shtetin sionist ose pa tė, do t’i nėnshtrohej terrorit nacist.
    Nė themel tė shkaqeve sioniste pėr falsifikimi e historisė qėndrojnė motivet politike. Qėllimi kryesor, i cili ėshtė realizuar nė bazė „tė veēantisė”, ėshtė: shteti Izrael tė ndahet nga bashkėsia ndėrkombėtare dhe, nė vend tė raporteve normale tė themeluara nė tė kuptuarėt e ndėrsjellė, nė interesat e pėrbashkėta dhe nė koekzistencėn paqedashėse, me tė tjerėt tė vehen raporte tė veēanta tė fajėsisė, kėshtu qė edhe vetė kujtimi i „holokaustit”, i veēuar nga konteksti i pėrgjithshėm historik, tė jetė i mjaftueshėm qė viktimės sė veēantė t’i lejohet ēdo gjė, madje edhe masakrat mė tė lashta tė shndėrrohen nė magji, e qė sot „ndihma e veēantė” e Shteteve tė Bashkuara pėr Izraelin tė kalojė 750$ pėr krye tė njė banori,78 qė ėshtė dyfysh mė tepėr se tė ardhurat nacionale pėr krye tė njė banori nė shtetet afrikane. Ēka do tė bėhej sikur indianėt amerikanė ta detyrojnė „botėn e mbetur” qė nė kėtė mėnyrė tė paguajė gjenocidin qė ėshtė kryer mbi ta? Ose zezakėt afrikanė tė kėrkojnė kompenzim tė „borxhit” pėr qindra milionė viktima tė tregtisė me robėr?
    Pėrkushtimi i sionizmit politik pėrhapjes sė mitit mbi veēantinė ka pėr pasojė izolimin e plotė tė vendit. Izolimi i Izraelit nė UN ėshtė shprehje e gjendjes sė pėrgjithshme dhe mund ta durojė vetėm duke i falėnderuar deri mė tani ndihmės sė pakushtėzuar dhe tė pakufizuar tė SHBA-ve. Megjithatė, kur ndihma e jashtme pėr Izraelin njė ditė do tė shterej (gjė e cila, tė themi, u ka ndodhur kryqtarėve nė aspekt tė armatimit dhe parave), varėsia financiare dhe ushtarake e shtetit sionist do tė ishte aq e madhe sa qė lehtė do tė zbulohej se si sionizmi politik ua ka pėrgatitė hebrenjve njė katastrofė mė tė keqe. Qė ta fshehin kėtė tė vėrtetė tmerruese, prijėsit izraelit i pėrdorin tė gjitha mjetet nė mėnyrė qė tė krijojnė bindje se populli i tyre edhe mė tej ndodhet buzė shfarrosjes, „holokaustit tė ri”. Pėr kėtė qėllim u duhet antisemitizmi nga jashtė dhe goditjet e „kėrcėnimeve arabe” nga Lindja e Mesme - pėrderisa, nė realitet, ata janė ata tė cilėt prej Deir Yasinit e deri nė Sabrė dhe Shatilė kanė masakruar dhjetra mijė arabė, kanė bėrė krime tė cilėt janė plotėsisht nė disproporcion me sulmet qė janė provokuar me okupimin e tyre kolonialist tė Palestinės.
    78 Senati amerikan pėr vitin 1983, duke e rritur shumėn e ndihmės qė Shtėpia e Bardhė ia lejoi Izraelit, e ngriti nė 850 milionė dollarė pėr bujqėsi dhe 910 milionė dollarė pėr blerjen e armėve. Kėtu nuk janė pėrfshirė kontributet e hebrenjve tė „diasporės”.

    Shkurt, dėshira pėr veēantinė dhe pseudoshenjtėrinė e historisė hebreje i ka penguar udhėheqėsit sionistė qė tė arrijnė atė qė gjoja ka qenė qėllim i tyre, t’ua mundėsojnė hebrenjve qė tė jetojnė nė njė shtet ēfarė kanė edhe popujt e tjerė tė botės.

  5. #5
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    MITI „BIBLIK”

    „Kjo tokė ekziston si rezultat i premtimit tė vetė Zotit. Do tė ishte qesharake tė kėrkohet pranimi i legjitimitetit tė saj”. Kjo ėshtė aksioma themelore e sionizmit politik siē e ka formuluar zonja Golda Meir.79
    „Kjo tokė na ėshtė premtuar dhe ne kemi tė drejtė nė tė”, ka thėnė Begini.80
    „Po qe se ekziston Bibla dhe Populli i Biblės, atėherė duhet patjetėr tė ekzistojė edhe toka e Biblės - toka e gjykatėsve dhe patriarkėve nė Jerusalem, Hebron, Jerihon dhe nė rrethinėn tyre”.81
    Nė kėtė mėnyrė udhėheqėsit e sionizmit politik, sido qė ta quajnė veten djathtist apo majtist, anėtar tė partisė Laburiste apo Likude, pėrfaqėsues tė ushtrisė apo rabinėve, vazhdimisht thirren nė argumentin „biblik” si bazė pėr argumentimin e pretendimeve territoriale, „tė drejtės hyjnore” nė posedimin e Palestinės. Ēėshtjen e prezentojnė si akt dhurate me firmosjen e Zotit me tė cilėn fitojnė tė drejtėn qė tė shpronėzojnė ēdo pronar tjetėr tė tokės pėr tė cilėn bėhet fjalė.
    Konceptimi i kėtillė edhe „i premtimeve” edhe i mjeteve pėr realizimin e tij (pasi qė udhėheqėsit e sionizmit politik i nxjerrin prej Librit pėr Joshuin nė tė cilin ai rrėfen pėr trimėritė e tij gjatė shfarrosjes sė banorėve tė gjetur, sipas urdhėrit tė Zotit dhe me ndihmėn e Tij), krahas temave mbi „popullin e zgjedhur” dhe „Izraelin e madh” prej Nilit e deri te Eufrati, pėrbėjnė bazėn ideologjike tė sionizmit politik.
    Kolonialistėt e tė gjitha epokave dhe tė gjitha kombeve gjithmonė kanė kėrkuar „arsye” pėr aneksimet, plaēkitjet dhe epėrsitė e tyre politike. Preteksti zakonisht ėshtė kėrkuar nė gjoja „superioritetin” e kulturės me tė cilėn pushtuesi e ka arsyetuar „misionin arsimor” tė „racės” sė vet. Preteksti fetar, po ashtu, u ka dhėnė ndihmė shtesė tė ēmueshme pushtimeve tė tilla kolonialiste ose, thėnė pėrgjithėsisht, ēdonjėrės epėrsi pushtetare tė njė grupi shoqėror mbi grupin tjetėr.
    Ēdo gjė i lejohet atij populli i cili ėshtė „i zgjedhur” i Zotit, „shėrbėtor i Absolutit”. Gesta Dei per Francos, do tė thotė se „frankonėt” kanė qenė dora e Zotit, andaj pėr kėtė arsye ka ardhur deri te luftėrat kryqtare. Spanja e „mbretėrve mė katolikė” ėshtė Spanja e inkuizicionit dhe gjenocidit ndaj indianėve amerikanė. „Rusia e Shenjtė” ka qenė Rusia e pogromeve. Gott mit uns nėnkupton Gjermaninė e Bismarchut para se tė bėhej Gjermani e Hitlerit dhe Auschwitzit. „Ju jeni ushtarėt e Krishtit”, iu thoshte gjeneral Spellmani forcave ekspedite amerikane nė Vietnam.
    Nė vitin 1972 Vorsteri, kryeministėr i Afrikės Jugore, i diskredituar pėr shkak tė racizmit tė ashpėr tė apartheidit, lajmėrohej me porositė e njėjta: „Tė mos harrojmė se ne jemi popull i Zotit tė cilit i ėshtė besuar misioni”.82
    Nė traditėn fetare judaiste „zgjedhshmėri” nė thelb do tė thotė „zgjedhshmėri pėrmes vuajtjes”, e ajo ėshtė thirrja e lartė shpirtėrore nė pėrgjegjėsi dhe flijim pėr atė qė e ka pranuar porosinė hyjnore. Por, tė pėrkujtojmė edhe njė herė se kritika jonė i ėshtė drejtuar drejtpėrdrejtė sionizmit politik, i cili e eksploaton jo vetėm temėn „zgjedhshmėri”, por atė e bėn edhe me „zgjedhshmėrinė pėrmes vuajtjes”, kėshtu qė „holokausti” shfrytėzohet pėr qėllime politike. Nė kuptimin kolonialist, zgjedhshmėria nėnkupton superioritetin i cili, ende nė traditėn e pastėr kolonialiste tė ideologjisė sė arsyetimit, paraqitet si superioritet i pėrgjegjėsisė dhe flijimit tė sėmurė,
    79 Tė shikohet konteksti i kėsaj deklarate nė Le Monde, prej 15 tetorit tė vitit 1971.
    80 Deklarata e Beginit e dhėnė nė Oslo, e pėrcjellė nė Davar, 12 dhjetor tė vitit 1978.
    81 Moshe Dayani, nė Jerusalem Post, 10 gusht tė vitit 1967.
    82 Vivant-Univers, nr. 290, janar-shkurt, 1974.

    pėr ēka, pėr shembull, ka bėrė fjalė Rudyard Kiplingu si pėr „barrėn e njeriut tė bardhė”.
    Ideja e popullit tė zgjedhur ėshtė historikisht infantile, sepse tė gjithė popujt nė shkrimet e tyre kanė shprehur konceptime tė privilegjuara pėr veten nė kuptim tė zgjedhshmėrisė. Pse t’i besohet vetėm njė populli kur janė nė pyetje shkrimet e tij?
    Ideja e popullit tė zgjedhur ėshtė politikisht kriminale, sepse pėrherė e ka arsyetuar agresionin, ekspansionin dhe dominimin.
    Ideja e popullit tė zgjedhur ėshtė teologjikisht jotolerante, sepse „zgjedhshmėria” vetėm e njė populli do tė thotė „gjujtje” e tėrė popujve tjerė.
    Kolonializmi sionist nuk pėrjashtohet nga ky rregull. Tashmė e kemi parė se ai nėnkupton vetėm mohimin e ekzistimit tė popullit palestinez (Golda Meiri) ose pėrzėnien e tij prej Deir Yasinit deri nė Bejrut (Begini) dhe me siguri ka ende ndėrmarrje tė tilla tė jashtėzakonshme dhe tė ngjashme.
    Fenomeni ideologjik i rėndėsisė qė nė Izrael u jepet disa pasuseve tė Biblės ėshtė aq i madh sa sionizmi politik ėshtė zhvilluar nė opozitė me protestėn fetare judaiste tė rabinėve, tė cilėt nė vitin 1897 kanė deklaruar se tė nėnshtrosh Palestinėn me tė holla dhe me armė nėnkupton po tė njėjtėn gjė sikur edhe tė japish tradita judaiste mė shumė dhe mė fisnike.
    Nė kohėn e nismės sė kampanjės sė Herzlit nė vitet 1890-ta ėshtė rrefuzuar propozimi pėr mbajtjen e konferencės hebreje nė Munchen, pėr shkak se rabinėt gjermanė e kanė kundėrshtuar atė duke pohuar se „pėrpjekjet qė tė themelohet shteti nacional hebraik nė Palestinė janė nė kundėrshtim me premtimet mesiane pėr judaizmin”.83 Nė vitet e tridhjeta tė shekullit XX, Albert Einsteini ka shkruar:
    „Shumė mė me dėshirė do tė kisha pranuar njė kontratė tė arsyeshme me arabėt nė bazė tė jetesės sė pėrbashkėt nė paqe se sa krijimin e ndonjė shteti hebre. T’i lėmė anash shkaqet politike, vetėdija ime mbi natyrėn thelbėsore tė judaizmit e kundėrshton idenė e shtetit hebre i cili do tė kishte kufij, ushtri dhe ndonjė shkallė tė fuqisė profane, pa marrė parasysh se sa modest ai do tė ishte. Kam frikė se judaizmi do tė pėrjetojė dėm pėrbrenda, posaēėrisht nga zhvillimi i nacionalizmit tė ngushtė brenda radhėve tona… Ne mė nuk jemi hebrenjė tė periudhės makabeje. Kthyerja kombit nė kuptimin politik tė fjalės do tė ishte e barabartė me heqjen dorė nga spiritualizimi i bashkėsisė sonė tė cilin ia kemi borxh gjenisė sė profetėve tonė.84
    Pjesa dėrmuese e izraelitėve tė sotshėm nuk janė hebrenjė sipas bindjes fetare dhe praktikimit tė fesė, kurse „partitė e ndryshme fetare”, edhe krahas rolit vendimtar qė lozin nė shtetin Izrael, nė aspektin e anėtarėsimit janė mjaft me numėr tė vogėl. Kėtė paradoks tė qartė shumė mirė e ka sqaruar Nathan Weistocki: „Po qe se obskurantizmi rabin e zotėron Izraelin ajo do tė ndodh pėr shkak se misticizmit sionist i mungon koherentiteti, pėrpos nė pikėpamje tė besimit tė Mojsiut. Hiqni konceptet „e popullit tė zgjedhur” dhe „tė vendit tė premtuar” dhe do t’i rrėzoni themelet e sionizmit. Prandaj, edhe pse ajo ėshtė paradoksale, partitė fetare marrin fuqi nga agnostika e pėrbėrė sioniste. Nevoja e koherentitetit tė brendshėm tė strukturės sioniste tė Izraelit i ka detyruar udhėheqėsit e tij qė ta forcojnė pushtetin e priftėrinjve. Partia socialdemokrate Mapai ėshtė ajo e cila, me inisiativė tė Ben Gurionit, e futi mėsimin e fesė si lėndė obligative shkollore. Kėtė nuk e bėnė partitė fetare”.85
    Pėr tė njėjtin shkak nė Izrael nuk mund tė lidhet kurorė qytetare. Hebreu mund tė martohet, tė ndahet ose shkurorėzohet vetėm nė pajtim me rregullat e Torės, do tė thotė, me ligjet fetare tė ekspozuara nė Pesėlibėrshin e Dhjatės sė Vjetėr.
    83 Forresti, The Unhey Land (Toka profane), vep. e cit., f. 53
    84 E ka cituar Moshe Menuhini, The Decadence of Judaism in Our Time, 1969, f. 324.
    85 Nathan Weistocki, Le Sionisme contre Israel, Paris, Maspero, 1969, f. 315.

    Pasoja kryesore e pamundėsisė sė ndarjes sė sinagogės nga shteti manifestohet nė faktin se shteti Izrael edhe pas 44 vjetėsh tė krijimit tė tij ende nuk ka kushtetutė: „Qė t’i iket konfliktit me partitė klerikale, tė cilat janė tė pėrqėndruara nė shfrytėzimin e Torės si ligj themelor i vendit, ėshtė e domosdoshme pėrmbajtja nga sjellja e kushtetutės”.86
    Ajo ēka paraqet parimin thelbėsor tė shtetit sionist, nė realitet, definicioni i „hebrenjve”, do tė thotė, i personit i cili vetėm nė atė cilėsi mund tė shfrytėzojė Ligjin themelor, konstituiv pėr kthim, ka tė njėjtin karakter klerikal dhe diskriminues.
    Ligji pėr kthim (5710-1950) thotė:
    1. Secili hebre ka tė drejtė tė bėhet banor i kėtij vendi si emigrant...

    40. Nė kuptim tė kėtij ligji, hebre konsiderohet personi i lindur prej nėnės hebreje, ose personi i kthyer nė judaizėm ose personi i cili nuk rrėfen ndonjė fe tjetėr.87
    Sillen, pra, vetėm dy kritere: kriteri racor (trashėgimia me anė tė gjakut tė nėnės) dhe kriteri fetar (kthimi nė judaizėm).Kalimthi tė pėrmendim se ky i dyti konsiderohet valid vetėm nė qoftė se e vėrteton rabini „ortodoks” (e jo „i kthyer”).
    Ideologjia e arsyetimit e cila ėshtė karakteristike pėr sionizmin thirret nė premtimin e dhėnė Abrahamit nė Zanafillė (XV, 18): „Tė njėjtėn ditė Zoti bėri kontratė me Abrahamin, duke thėnė: Sojit tėnd ia kam dhėnė kėtė tokė, prej lumit tė Egjiptit deri te lumi i madh, lumi Eufrat”.
    Tashmė kemi theksuar se nuk ekziston askund tjetėr kurrfarė argumenti pėr kėtė histori tė lashtė tė Izraelit pėrveēse nė shkrimet e Dhjatės sė Vjetėr. Pytja e cila, pėr kėtė arsye, shtrohet menjėherė ėshtė: a mundet cilado qoftė bashkėsi e qenieve njerėzore t’ua imponojė tė tjerave pushtetin e vet duke qeverisur me ekzistencėn e tyre po qe se pas saj nuk qėndron kurrfarė dėshmie tjetėr pėrveē besimit tė bashkėsisė pėrkatėse nė traditėn e vet?
    Ēėshtja po bėhet ende mė e logjikshme po qe se merret parasysh se tė gjithė popujve tė Lindjes sė Mesme - mezapotamianėve, hetitėve, egjiptianėve - u ėshtė dhėnė i njėjti premtim hyjnor sikurse Abrahamit: toka dhe pasardhėsit. Pse tė mos e pėrvetėsojnė sirianėt - si tė drejtė tė veten historike dhe hyjnore - premtimin tė cilin hyjnesha Arina ua ka dhėnė „tė parėve” tė tyre hetitė (mbretėria e tė cilėve, pėr dallim nga ajo e Davidit dhe Solomonit, ka vazhduar gati njėmijė vjet, prej shekullit XVIII deri nė shekullin VIII para erės sė re) duke „i konstatuar kufijtė” e tokės sė tyre tė premtuar?88 Kėrkesėn e tillė me tė drejtė do ta konsideronim absurde. Pse atėherė tė merret qėndrim tjetėr ndaj teksteve tė ngjashme qė dalin prej ndonjė qytetėrimi fqinjė, nėse jo pėr atė pse, me tė drejtė ose jo, besojmė se jemi trashėgimtarė tė atij qytetėrimi? (Shiko Qarkoren e parė tė Shėn Petrit e cila tashmė ėshtė cituar).
    Prandaj qė nga fillimi duhet patjetėr ta konsiderojmė kėtė komentim tė Biblės „fisnor”, do tė thotė, komentim i cili a priori e mban traditėn e fisit „tonė” si tė vetmin valid, pėrderisa traditat e fiseve tjera, bile edhe ato fqinje, nuk kanė kurrfarė validiteti.
    Komentimi i tillė i Biblės, madje edhe duke i pranuar supozimet fisnore pėr vlerat ekskluzive tė kėtij libri, i ndarė nga konteksti i pėrgjithshėm i religjioneve tė Lindjes sė Mesme tė cilat i janė aq tė afėrta, nėnkupton komentimin selektiv me tė cilin
    86 Po aty, f. 316.
    87 Tekstin e ligjit e ka dhėnė Claud Kleini, drejtor i institutit pėr tė drejtėn komparative nė Universitetin Hebraik nė Jerusalem, nė Le Caractere jif de l’Etat d’Israel! (Paris, botim i Cujasit 1977, fq. 155-156). Ky punim i juristit tė shquar sionist, i botuar frengjisht, ka rėndėsi fundamentale pėr shkak tė analizave tė mrekullueshme vendimeve tė Gjyqit supreme izraelit.
    88 Les Religions du Proche-Orient asiatique, Paris, botim i Fayardit, 1970, f. 557.

    ndahen episodet e caktuara pėr shkak se i shėrbejnė qėllimit tė arsyetimit tė ndonjė sjelljeje tė sodit dhe e pėrjashtojnė ndonjė tjetėr pėr shkak se anojnė nga gjykimi i asaj sjelljeje.
    Ėshtė e vėrtetė se nė Dhjatėn e Vjetėr ka pjesė tė cilat, tė merren si shembuj pėr sjellje, do tė arsyetonin Oradourin ose Deir Yasinin, okupimin e dhunshėm tė territorit ose gjenocidin. Libri i Joshuit, nė tė cilėn aq shpesh sot thirren luftėtarėt rabinė nė Izrael duke predikuar luftėn e shenjtė dhe tė cilėn e imponojnė nė mėsimin shkollor,89 vė nė pah se shfarrosja „me shpatė” dedikuar popullatės sė nėnshtruar - „burrave, grave, tė rinjve dhe pleqve” (Joshui, VI, 21) - gjė tė cilėn e lexojmė nė rrėfimin pėr Jerihonin dhe shumė qytete tė tjera.
    Numrat (Libri 4 i Dhjatės sė Vjetėr, XXXI, 7-18) na tregojnė pėr veprat heroike tė atyre „fėmijėve tė Izraelit” tė cilėt, me tė ngadhnjyer medianitėt „i kanė threė tė gjithė burrat”, „i kanė marrė tė gjitha gratė e tė robėruarve medianitė” dhe „i kanė djegur tė gjitha qytetet e tyre”. Kur u kthyen dhe erdhėn para Mojsiut, ai ishte i hidhėruar… Dhe Mojsiu u tha atyre: A i keni lėnė tė jetojnė tė gjitha kėto gra…? Andaj tash mbytne ēdo fimijė tė mitur mashkull dhe ēdo grua e cila ka pasur marrėdhėnie intime me burrin. Por fėmijėt femra virgjine leni tė jetojnė dhe mbani pėr vete.
    Kėto rrėfime kanė mund tė jenė vetėm vepėr e teologėve tė cilėt kanė dashur tė proklamojnė besimin nė Zotin e pangadhnjyeshėm pėrkundėr disfatės tė cilėn e pėrjetuan si popull i Tij. Asirianėt fitoren e vet e festuan si fitore tė zotit tė tyre Assurit ndaj Jehovės sė mundur. Teologėve tė periudhės sė pėrndjekjeve u ėshtė dashur, pėr kėtė arsye, tė tregojnė se humbja e popullit tė tyre nuk ka qėndruar nė dobėsinė e Jehovės, por nė mosbesimin e tyre, pėr ēka edhe kanė qenė tė dėnuar.
    Shumėzimi i rrėfimeve pėr masakrat dhe shfarrosjet e urdhėruara prej Zotit, nė realitet, ėshtė kritikė e mėnyrės nė tė cilėn mbretėrit i kanė udhėhequr luftėrat qė prej tyre tė fitojnė dobi materiale. Nė traditėn „e luftės sė shenjtė”, nė tė vėrtetė, dobia materiale nuk ėshtė marrė parasysh kur ka qenė nė pyetje fitorja. Besimi dhe praktika e tillė kanė qenė nė fuqi nė atė pjesė tė botės nė periudhėn pėr tė cilėn bėhet fjalė. „Mallkimi” i cili ka nėnkuptuar zhdukjen e tė ngadhnjyerve, po bile edhe tė kafshėve tė tyre, nė realitet, ka qenė betimi para Zotit pėr heqjen dorė nga ēdo plaēkė e luftės vetėm nė qoftė se Ai ia bėn tė mundshme fitoren. Tė ngadhnjyerit nuk do tė shiteshin si robėr, e ngadhnjyesit nuk do t’i merrnin kafshėt e tyre. Tė gjithė dhe ēdo gjė do tė zhdukej. Ajo ka qenė shfarrosje sipas urdhėrit tė Zotit, pėrmbushje e besės dhėnė Zotit.
    Vetėm si njė shembull tė fabrikimit tė kėtyre legjendave historike do tė marrim „pushtimin e Jerihonit”, i cili absolutisht ėshtė i trilluar. Arkeologėt kanė konstatuar se „Jerihoni ka qenė i zhdukur nė shekullin XIV, e i lėshuar gjatė periudhės pėr tė cilėn pėrgjithėsisht supozohet se ka qenė nė kohėn e Joshuit”.90
    Megjithatė, kėto konstrukcione historike shfrytėzohen nėpėr shkollat e Izraelit me qėllim tė stimulimit tė fanatizmit nė mesin e tė rinjve. Psikologu G. Tamarini nga Universiteti i Tel-Avivit ka kryer provėn vijuese. Nxėnėsve prej klasės sė katėrt e deri nė klasėn e tetė tė moshės prej tetė deri mė katėrmbėdhjetė vjet tė cilėt e kanė lexuar Librin mbi Joshuin, e numri i tė cilėve ka kalur njėmijėshin, ua ka ndarė rrėfimin pėr gjenocidin nė Jerihon tė rrėfyer nė atė libėr (VI, 20, 21) dhe ua ka parashtruar njė pyetje kėsisoji: „Tė supozoni se ushtria izraelite me luftė e merr ndonjė fshat arab. A pajtoheni ose jo qė kundėr banorėve tė atij fshati tė ndėrmerren akcione tė njėjta si ato
    89 Ėshtė simptomatike se ministry i arsimit ėshtė udhėheqės i njė partie fetare.
    90 De Vauxi, The Early History of Israel, fletorja 2, f. 480.

    qė Joshui i ndėrmori kundėr banorėve tė Jerihonit?” Numri i nxėnėsve tė cilėt kanė dhėnė pėrgjigje pozitive ėshtė sjellė ndėrmjet 66 dhe 95 pėrqind, varėsisht nga shkolla ose kibbytzi, nė tė vėrtetė, qyteti nė tė cilin kanė jetuar fėmijėt.91 Shpallja e rezultateve tė kėsaj ankete, e cila e zbuloi fytyrėn e vėrtetė tė njė shoqėrie, solli deri te largimi i profesorit Tamarin nga Universiteti.
    Rabini dhe armata vazhdojnė me larjen e trurit tė klientėve tė vet. Gjatė kohės sė invazionit nė Liban nė vitin 1982 luftėtarėt rabinė nuk e ndėrprenė predikimin e doktrinės sė „luftės sė shenjtė”. Temėn qendrore e ofroi njė rabin me gradėn kapiten:
    „Nuk guxojmė t’i lėmė pas dore burimet biblike tė cilėt e arsyetojnė kėtė luftė dhe praninė tonė kėtu. Si hebrenj ne detyrėn tonė fetare (mitzvah) e pėrmbushim kėtu. Ashtu ėshtė shkruar: detyrė fetare (mitzvah) ėshtė ta pushtosh tokėn nga armiku”.92
    Kėtu vėrtet punohet pėr komentimin selektiv tė Biblės, komentimin i cili ėshtė jokritik dhe johistorik, dhe i cili iu mbahet vetėm atyre pasuseve qė mund tė shėrbejnė pėr t’iu dhėnė legjitimitet pushtimeve dhe zbatimit tė metodave barbare, sepse ka edhe pjesė tjera nė Dhjatėn e Vjetėr tė cilat janė tė frymėzuara krejtėsisht me frymė tjetėrfare.
    Para sė gjithash, kur bėhet fjalė pėr „premtimin”, Abrahami shumė pak e ka konsideruar veten pronar tė tokės kananiane ndaj nė Hebron, me njė mirėsjellje shumė tė mirė, iu drejtua me lutje Ephronit, Hetitit, t’ia shesė fushėn nė Machpelach, para Mamrės, qė atje tė mund ta vorrosė gruan e tij, Sarėn (Zanafilla, XXIII, 3-20).
    Ja, pra, edhe njė shembull tė kėsaj tradite dualiste: Nė Librin pėr gjyqtarėt (I, 8) thuhet se fėmijėt e Judės, pas vdekjes sė Joshuit, e kanė pushtuar Jerusalemin dhe i kanė ērrėnjosur banorėt e tij. Por, nė tė njėjtin libėr (I, 21) lexojmė tė kundėrtėn: „Dhe fėmijėt e Benjaminit nuk i pėrzunė Xhebuzitėt tė cilėt banonin nė Jerusalem, por i lanė tė jetojnė me ta deri nė ditėt e sotshme”.
    Nė librin e dytė tė Samuilit shohim se Davidi e konsideron tokėn „e premtuar” deri nė atė masė tė vogėl sa qė prej Araunahit, mbretit tė xhebuzitėve, blenė fushė pėr ndėrtimin e Tempullit dhe pėr tė paguan 50 sekelė tė argjendtė (XXIV, 24). Libri i parė i kronikave sėrish na rrėfen se si Davidi e ka blerė pjesėn e tokės qė tashmė u pėrmend (XXI, 18-25) dhe, ndonėse nė kėtė version mbreti xhebuzit e thėrret Ornanin, kurse ēmimi rritet nė gjashtėqind sekelė ari, kėto kontradikta nuk kanė rėndėsi tė madhe. Ajo ēka ėshtė e pėrbashkėt te tė dy versionet shprehet nė faktin se Davidi nuk ėshtė sjellė si pronar i tokės dhe nik i ka pėrzėnė banorėt vendės, por pėrkundrazi, me to ėshtė marrė vesh nė mėnyrė tė qytetėruar, pikėrisht ashtu si ka vepruar edhe Abrahami nė kohėn e vet.
    Ēėshtja ėshtė e njėjtė edhe kur ėshtė fjala pėr zbatimin e metodės. Versioni i rrėfimit pėr hyrjen nė Kanan nė Librin pėr gjyqtarėt ėshtė krejtėsisht ndryshe nga ai qė tregohet nė Librin pėr Joshuin. Nė vend tė invazionit tė cilin e pėrshkruan Joshui, dhe ku fiset e bashkuara nė njė shtet tė vetėm dhe nėn njė komandė tė vetme e masakrojnė popullatėn gjatė pėrparimit tė tyre, versioni prej Librit pėr gjyqtarėt prezenton fotografinė e infiltrimit tė shkallėrishėm, zakonisht tė qetė, ndonėse ndonjėherė tė fortė, pa ndonjė konflikt mė tė madh me qytetet kanoniane kėshtu qė maqina luftarake e fiseve tė pabashkuara dhe tė paorganizuara nomade nuk ka mundur lehtė tė fitohet. Poema e fitores tė cilėn e kėndon Deborahu nė kreun e pestė, tė Librit pėr gjyqtarėt, njėra nga pjesėt mė tė vjetra tė Dhjatės sė Vjetėr, e ngjashme me poemat luftarake tė egjiptianėve prej kohės sė Tethmosisit III ose Ramzesit III, ėshtė
    91 Liban-Palestine, e bototi Centre Protestant de l’Ouest, Paris, botim i L’Harmattan, 1977, fq. 84-86. (Raporti pėr kėtė projekt u paraqit nė The Zioniste State and Jewishldentity, i botuar si Israc nr. 5, janar, 1973).
    92 Ha’aretz, 5 korrik 1982.

    njė prej episodeve tė rralla tė fitores nė kėtė version, sepse ideologjia e luftės sė shenjtė dhe shfarrosjes nė emėr tė Zotit nuk mbizotėron kėtu si te Joshui.
    Dhjata e Vjetėr, pa dyshim larg prej ekskluzivitetit dhe braktisjes sė asimilimit, prej mohimit dhe shtypjes sė tė „tjerėve”, pėrherė e pėrkujton lexuesin: „Ndaj, ta doni tė huajin; sepse nė Egjipt ju keni qenė tė huaj” (Deutoronomion, X, 19: cf. Exodus, XXII, 21 dhe Leviticus, XIX, 33-34). Kundėr ēfardo diskriminimi pėrcakton se „i njėjti ligj do tė vlejė pėr ata tė cilėt janė tė lindur kėtu dhe pėr tė huajt tė cilėt qėndrojnė nė mesin tuaj” (Exodus, XII, 49).
    Komentimi i Biblės nė mėnyrė fisnore, nacionaliste dhe raciste ashtu siē e praktikon sionizmi politik, nuk e pranon mallkimin e Mikaiut:
    „Dėgjojeni kėtė, ju lutem, ju krerėt e shtėpisė sė Jakovit dhe princėr tė shtėpisė sė Izraelit, ju tė cilėt e urreni gjyqin dhe e tjetėrsoni ēdo tė drejtė… Ata Sionin e forcojnė me gjak kurse Jerusalemin me padrejtėsi… Andaj Sioni pėr shkak tuajin do tė lėrohet sėrish sikur fusha, kurse Jerusalemi do tė shndėrrohet nė rrėnoje...”
    Komentimi i Biblės nė mėnyrė selektive i vė nė plan tė parė tre mite thelbėsore: mbi popullin e zgjedhur, Kananin si dhuratė e kėtij populli dhe ekskluzivisht „Izraelin e Madh” tė hebrenjve.
    Komentimi i Biblės nė mėnyrė kritike i cili kėto tema i vendos nė periudhėn nė tė cilėn ato janė paraqitur dhe kėrkon pėrgjigje nė pyetjet mbi qėllimet politike dhe teologjike me tė cilat kanė qenė tė frymėzuara ėshtė mėnyra e vetme qė ato tė integrohen nė historinė e fatit tė njeriut dhe intencės sė Zotit.
    Nė qoftė se pėr besimtarin Bibla ėshtė shpallje e ndėrmjetėsimit tė Zotit nė jetėt njerėzore pėr t’iu dhėnė kuptimi i caktuar, ajo ēka ėshtė mė e rėndėsishme se ēdo gjė tjetėr gjatė komentimit tė saj, ėshtė dallimi i manifestimeve „poetike” (do tė thotė, kreative) prej atyre hyjnore. Prandaj Bibla nuk mund tė lexohet si doracak historik, si lexohet, pėr shembull, historia e Romės. Pikė sė pari pėr atė se nga ky kėndvėshtrim do tė ishte „inferiore” nė kuptim tė vlerave „objektive” sa i pėrket llojit tė tillė tė historisė. Nė rrėfimet biblike asgjė nuk mund tė vėrtetohet „objektivisht” pėr veprat e ptriarkėve, pėr qėndrimin nė Egjipt, pėr shpėrnguljen e izraelitėve prej Egjiptit, pėr Mojsiun dhe shugurimin nė Kanan, sepse nuk ėshtė i mundshėm kurrfarė vėrtetimi i kryqėzuar, as nė bazė tė dokumenteve te shkruara qė rrjedhin nga burimet jobiblike, e as nė bazė tė analizave arkeologjike. „Vdekja e Solomonit ėshtė ndodhia mė e hershme nė historinė e Izraelit e cila mund tė caktohet me datė tė saktė”,93 sepse nė kėtė rast mund tė vėmė raport komparativ historik me kronologjinė e Perandorisė Naosaire, e cila ėshtė e besueshme, pasi qė me siguri ėshtė e vėrtetuar me llogaritjet astronomike.
    Sot asnjė egzegetė nuk e hedh poshtė paragjykimin se pjesėt mė tė vjetra tė Biblės, ato tė cilat quhen burime „jehoviste”, kanė mund tė shkruhen mė herėt gjatė sundimit tė Solomonit (kah mesi i shekullit X para erės sė re) dhe se janė kompilim i tregimeve gojore. Pra, nė qoftė se mbahemi vetėm pėr kriterin e „objektivitetit” historik, kėto rrėfime biblike pėr ndodhitė qė kanė ndodhur edhe disa shekuj mė parė nuk kanė asgjė mė tepėr „historike” nė kuptimin pozitiv tė fjalės se sa qė kanė Iliada dhe Ramayana.
    Nga kėndvėshtrimi i pozitivizmit shkurtpamės dhe dehumanizues historik i cili interesohet vetėm pėr „faktet” e jo edhe pėr kuptimet, „premtimi” dhėnė Abrahamit, „kontrata”, „zgjedhshmėria”, sakrifikimi i birit tė Abrahamit, Is’hakut, shpėrngulja e izraelitėve prej Egjiptit, pastaj vetė personaliteti i Mojsiut nuk posedojnė kurrfarė realiteti „historik”.
    93 Martin Nothi, History of Israel, Londėr 1958, f. 224.

    Prandaj, nga pikėpamja „shkencore” (nė kuptimin e ngushtė tė fjalės, nė realitet, nė kuptimin shkencor pozitivist), asgjė nuk mbetet prej zgjedhshmėrisė, kontratės ose historisė sė pėrgjithshme tė Izraelit para sundimit tė Davidit.
    Mirėpo, pėrkundėr kėsaj, po qe se historinė nuk e shikojmė nė mėnyrė tė verbėr, por si i ka hije nė mėnyrė tė vėrtetė njerėzore, do tė thotė, po qe se nga e kaluara provojmė tė zbulojmė se si njeriu ėshtė bėrė qenie njerėzore dhe i pranojmė trillimet e tij „poetike” si tendenca qė me ndihmėn e tyre, pėr dallim nga sojet e tjera tė kafshėve, t’i japė kuptim jetės dhe vdekjes sė tij, krahas imagjinatave pėr heroin dhe tė shenjtin, tė cilat i ka trilluar ose i ka fituar me anė tė pėrvojės, qė tė shkojė sa ėshtė e mundshme mė tej nė tė vėrtetėn e mėnyrės sė jetesės njerėzore, e pse atėherė, me shtruarjen e problemit historik t’i rrėnohet toka nėn kėmbė kėsaj popullate.
    Problemi nuk qėndron mė nė njohjen se a ėshtė Abrahami, vėrtet i lindur nė „Ur tė kaldeanėve (gjė e cila bile ėshtė anakronizėm);94 a ka udhėtuar, vėrtet rrugės sė pėrshkruar; a i ka zbritur atij Zoti (dhe nė ēfarė forme) qė t’i premtojė dhuratė nė tokė dhe nė pasardhės, ose, tė themi, nė njohjen se nė cilin mal duhet vėnė „drurin e ndezur” tė Mojsiut, ose a thua Joshui ka qenė kryekomndues i fisit dhe vrasės i kanitėve (siē u patėn bėrė tė tjerėt, shumė shekuj mė vonė, vrasės tė indianėve) e tė ngjashme.
    Problemi ėshtė krejtėsisht ndryshe dhe nuk pėrjashton hulumtimin mė tė pėrpiktė shkencor, por pėrkundrazi, atė e nėnkupton dhe e supozon. Problemi qėndron nė ēėshtjet vijuese: Nė cilin ēast, nė ēfarė rrethanash historike, nė ēfarė bashkėsi njerėzore dhe pėr ēfarė qėllimesh janė konsideruar kėto rrėfime themelore pėr trimat, tė vėrteta ose mitike, tė krijuara - rrėfime tė cilat kanė pasur rėndėsi vendimtare pėr formimin e njeriut dhe tė jetės sė tij? Me rėndėsi ėshtė se njerėzit kanė qenė nė gjendje tė imagjinojnė ose tė krijojnė pėrfytyrime tė tilla pėr veten. Janė pėrpjekur tė jetojnė nė harmoni me kėto shembuj, gjė e cila ka prezentuar fillimin e njė realitetit tjetėr,95 e cila ka hapur hapėsira tė reja, hapėsira pa kufijė, ka zbuluar kriter tė ri sipas tė cilit tė gjitha planet njerėzore dhe realizimi i tyre janė reduktuar vetėm nė kuptimin relativ nė krahasim me kėtė hapėsirė tė pakufijshme, e cila ėshtė shtrirė para karvanit tė njerėzimit. Kjo hapėsirė e pakufijshme e cila nė traditėn e Abrahamit quhet „Zot” i mundėson njeriut tė arrijė veprimet mė tė larta tė kėsaj bote „lėvizjet nė drejtim tė amshueshmėrisė”, siē ka shkruar Kierkegaardi nė meditimet e tij tė mrekullueshme pėr Abrahamin, „princin e besimit”.96
    Nga ky kėnd „teologjik”97 tė shqyrtojmė sėrish temat e zgjedhshmėrisė, kontratės, premtimit tė tokės dhe pasardhėsve, jo me qėllim qė t’i kuptojmė si „fakte” (si dėshmi e tė drejtės pronėsore, ose si program politik, gjė tė cilat janė pretendime, nė tė njėjtėn kohė fatale dhe absurde, tė sionizmit politik) por „domethėnien” e tyre ta
    94 Nocioni Chalde nuk paraqitet para shekullit tė nėntė, por tashmė nė shekujt pas periudhės nė tė cilėn tradita i vendos ptriarkėt.
    95 Ajo ēka na gėzon ėshtė fakti se „poetėt” kanė qenė nė gjendje tė mendojnė dhe tė krijojnė personazhe tė atilla siē ka qenė Hektori ose Rama, tė cilėt ende kanė ndikim nė jetėn tonė, madje edhe pse supozohet se lufta e Hektorit me Akilin te Troja ose fitorja e Ramės ndaj Ravanit nė Sri-Lankė kanė qenė legjenda tė kulluara. Nė qoftė se me „realitetin” nėnkuptojmė atė qė lė gjurmė nė ne dhe i inspiron veprimet tona, atėherė kėto legjenda janė mė tė realta se shumė „fakte” tė pėrditshmėrisė.
    96 Soren Kierkegaardi, Fear and Trembling, Londėr 1939, f. 48. Ky meditim mbi aktin nė tė cilin themelohet besimi pėr „brezin e Abrahamit” - judaizmin, krishterizmin, Islamin - na duket sot se ėshtė i rėndėsishėm, sepse i zgjidhė ēėshtjet e rėndėsishme tė kohės sonė, sidomos ēėshtjet e raporteve nė mes besimit, nga njėra anė, dhe moralit, politikės e shkencės, nė anėn tjetėr.
    97 Me epitetin „teologjik” mendoj nė studimin pėr njeriun dhe historinė e tij e cila nuk pėrjashton dimensionin transcendental tė njeriut, nė realitet, aftėsinė e tij tė pėrhershme qė „nė mėnyrė poetike” ta shkėput lidhjen ( me realen, por me atė parciale dhe lokale) me determinizmat e tė kaluarės sė vet dhe me „kėrkimin” e pėrhershėm pas kuptimit tė jetės dhe vdekjes sė vet.

    kuptojmė si trashėgimi tė madhe hebreje nė fillim tė pasardhėsve tė Abrahamit tė cilit i takojnė tė gjithė, edhe hebrenjtė edhe tė krishterėt edhe muslimanėt.
    Po qe se i pranojmė datat e konstatuara me metoda shkencore sipas tė cilave kronisti mė i vjetėr „jehovist” i ka shkruar veprat e tij tashmė nė kohėn e sundimit tė Solomonit, duhet patjetėr tė pyetemi se ai ēfarė „porosie”, sipas njohurive tona, ka tentuar t’ua pėrcjellė bashkėkohanikėve tė vet.98 Disa si, pėr shembull, Von Radi nė veprėn Theology of the Old Testament (Teologjia e Dhjatės sė Vjetėr), nė kronikėn jehoviste, shohin sankcionimin e mbretėrisė sė Davidit nė kuptim tė ballafaqimit me ata tė cilėt ende qanin pėr konfederatėn e vjetėr fisnore. Tė tjerėt, sikur Albert de Pery, theksojnė aspektin joformal, por kritik tė veprės jehoviste, i cili e pėrkujton lexuesin se intenca e Zotit mbi „premtimin” realizohet edhe pėrkundėr faktit se tė zgjedhurit nuk e meritojnė njė gjė tė tillė. Ai i vė nė pah madje edhe lėshimet e Abrahamit nė aspect tė vetė esencės sė „premtimit”. Duke e inkuadruar nė tregimin e vet qėndrimin e Abrahamit nė Egjipt, kronisti rrėfen se Abrahami i ka trathtuar dy lėndė „premtimi”: tokėn (tė cilėn e lėshoi) dhe pasardhėsit (tė cilėt si qyqar i rrezikoi duke e paraqitur gruan e vet, Sarėn, si motėr dhe duke lejuar qė atė ta marrė faraoni nė haremin e vet).99
    Shihet qartė se jehovisti ėshtė i preokupuar nga dėshira qė lexuesin ta impresionojė me madhėshtinė e Zotit dhe me shpėrblimet e vullnetit tė Tij tė mirė. Zoti nuk humb asgjė nga madhėshtia e Tij pėrkundėr trathtisė sė njerėzve qė u ėshtė dhėnė „premtimi” dhe tė cilėt pėr atė nuk e meritojnė. Disa episode dėshmojnė se pėrherė kur patriarku ose anėtarėt e familjes sė tij shėrbehen me mashtrim ose dhunė gjatė punimit me njerėzit e tjerė pason ndonjė katastrofė: kur Abrahami lejoi qė gruaja e tij, Sara, tė ketė aq ndikim tek ai sa qė ta largojė shėrbėtoren e cila i lindi djalė (Zanafilla, XVI); kur Josipin e trathtuan vėllezėrit (Zanafilla, XXV-XXVII); ose kur djemtė e Jakovit bėnė masakėr mbi banorėt e Shekemit (Nablusit) gjatė ceremonive rituale (Zanafilla, XXXIV).
    Ēdo herė kur Abrahami bėn pėrpjekje qė ta „pėrvetėsojė” Premtimin dhe ta realizojė nė mėnyrėn e vet, me fuqi ose dinakėri, ndėrmarrja e tij dėshton. Ai vjen nė pėrfundim se nuk mund tė jetohet ndryshe, por nė marrėveshje me fqinjėt.
    Mandej, nė frymėn e universalizmit tė pėrgjithshėm, jehovisti e redukton, nė intencėn kozmike tė Zotit, realizimin e mbretėrive tė Davidit dhe tė Solomonit vetėm nė vlerė relative, duke pėrkujtuar se premtimi i Zotit nuk do tė pėrmbushet deri kur „nė ty tė gjitha familjet e botės nuk do tė jenė tė bekuara”.100
    Kur ėshtė fjala pėr qėllimin e shqyrtimit tonė, hulumtimi i burimeve tjera mė tė reja do tė ishte i papėrshtatshėm (si Elohisti, i cili, pa dyshim, i takon shekullit VIII, deuteronomionit prej shekullit VII, ligjit klerikal dhe historiografisė sė deuteronomionit qė e kanė zanafillėn nė shekullin VI nė kohėn e pėrndjekjeve).
    Madje edhe pse patriarkėt dhe Abrahami nuk kanė qenė personalitete historike, edhe pse kontrata, premtimi dhe zgjedhshmėria i pėrkasin legjendės dhe poezisė, ajo aspak nuk na pengon, por aq mė tepėr, na nxitė ta vėrtetojmė vlerėn e tyre, pasi qė kontrata paraqet raportin e njeriut me Zotin, premtimi raportin e qėllimit tė njeriut me intencėn e Zotit, kurse zgjedhshmėria ēėshtjen e pėrgjegjėsisė sė njeriut kur ai pranon dimensionin e tij transcendental
    Nė Kur’an mė shumė herė pėrsėritet: „Secilin tė dėrguar tė cilin ua kemi dėrguar njerėzve ka folur nė gjuhėn e popullit tė vet ashtu qė porosinė e vet t’ua bėjė tė
    98 Nė kėtė temė shiko sintezėn e Albert de Pury Les Sources du Pentateuque: une breve introduction u Les Cahiers Protestants, shtator 1977, f. 48.
    99 Zanafilla, XII, 10-20.
    100 Zanafilla, XII, 3.

    qartė”.101 Kur me rastin e egzegezės Bibla ndahet nė klasa tė ndryshme aluvionesh prej tė cilave pėrbėhet, vijmė deri te disa versione sukcesive tė premtimit tė tokės dhe pasardhėsve. Kėtu, para sė gjithash, premtimi u ėshtė dhėnė nomadėve, tė cilėt e kanė praktikuar translokimin e kopeve tė tyre, premtimi i tokės nė tė cilėn do tė mund tė vendosen dhe tė qetėsohen (Zanafilla, XXVII, 10-22). Ky premtin nuk implikon kurrfarė triumfi ushtarak ose politik ndaj territorit pėr tė cilin bėhet fjalė, por, thjesht, popullėzimin. Stadiumi i dytė (dhe versioni i dytė i Premtimit) i zgjeruar nė dimensioned nacionale, post facto ėshtė arsyetim i pushtimeve davidiane: ai i jep pėrkrahje pushtetit suprem tė „popullit tė zgjedhur” mbi tė gjitha viset tė cilat ndodhen „ndėrmjet lumit tė Egjiptit dhe lumit tė madh, lumit Eufrat”. (Zanafilla, XV, 18). Versioni i tretė (i cili ende i pėrmbahet Dhjatės sė Vjetėr) e zgjeron premtimin nė „tė gjitha bashkėsitė botėrore” (Zanafilla, XII, 3).
    Fija e cila pėrshkohet nėpėr tėrė historinė e premtimit ėshtė kujdesi i pėrhershėm i Zotit pėr mirėqenien e njerėzimit:102 kjo brengė ėshtė e qartė edhe kur nomadit i premton siguri dhe mirėqenie tė pasardhėsve nė tokėn e pasur nė tė cilėn mund tė qetėsohet; edhe kur i premton shtet stabil dhe pėrparimtar nė tė cilin i ka mbajtur shpresa nė kohėn e sundimit tė Davidit; ose kur i hapė modelet pėr tubimin e mbarė njerėzimit pėr tė realizuar qėllimin mė tė lartė njerėzor dhe intencėn e vetė Zotit, si e prezenton atė, pėr shembull, i dėrguari Isaiu (II, 4).
    Shpėtimi i njeriu asnjėherė nuk pėrcillet nė ndonjė botė tjetėr, sepse duket se besimi i lashtė izraelit e pėrjashton njė dualizėm tė tillė, megjithatė, toka dhe forca politke asnjėherė nuk janė qėllime tė vetvetės. Ato pėrherė relativizohen nė raport me transcendentitetin e Zotit.
    Toka i takon vetėm Zotit: „Toka kurrė nuk do tė jetė nė shitje, sepse ajo ėshtė vetėm e imja: kurse ju jeni vetėm kalimtarė dhe musafirė tek unė”.103 Zoti, qė tė kėpus lidhjen ndėrmjet njeriut dhe tokės, urdhėron qė pėr ēdo vit jubilar (ēdo tė 49 vit) e tėrė toka, pa marrė parasysh se nėpėr sa duar nė ndėrkohė ka kaluar, duhet patjetėr tė redistribuohet dhe t’i kthehet pronarit tė parė: „Nė secilin vit jubilar tė gjitha hipotekat do tė shlyhen dhe atij do t’i kthehet ajo qė e posedon”.104
    Sundimi, si edhe toka, i takon vetėm Zotit. Nė librin e parė tė Samuilit (VIII, 10-18), Samuili ua tėrheq vėrejtjen njerėzve nė tė gjitha ērregullimet qė do t’i sjellė me vete themelimi i monarkisė nė Izrael.
    Sionizmi politik, me komentimin e gabueshėm qenėsor tė premtimit, e ka trathtuar porosinė mė tė bukur hebreje drejtuar botės.
    Sionizmi politik nuk e ka trathtuar vetėm hebreizmin por e ka prishur edhe krishterizmin. Sepse, vallė, a nuk shikohet ēorodia themelore e krishterizmit nė shmangjen prej asaj qė ėshtė trashėgimi mė e vlefshme hebreje, e qė ėshtė besimi i Abrahamit, besim i cili nuk kėrkon kėnaqjen nė premtimet hyjnore, por nė dėgjueshmėrinė e urdhėrave tė tij?
    Kierkegaardi mė thellė se tė gjithė telogėt: hebrenjė, tė krishterė ose muslimanė, ka demonstruar esencėn e pėrbashkėt tė besimit tė krejt pasardhėsve tė Abrahamit, tė krejt atyre qė u ėshtė dhėnė premtimi, edhe atė premtimi i cili pėr tė tre bashkėsitė (tė cilat, nė realitet, janė njė tėrėsi) nuk nėnkupton premtimin e privilegjit por tė pėrgjegjėsisė: tė pėrgjegjėsisė pėr t’ia nėnshtruar dėshirat e njeriut dėshirės sė Zotit, me tė gjitha rreziqet qė mund t’i ndodhin njeriut nė zbatimin e kėtij projekti tė lartė,
    101 Kur’ani, sure XIV, 4; Botim i Penguinit, 1964, f. 98.
    102 Pėr vlerėn e premtimit shiko tezėn e Albert Peryit: Promesse divine et legende culturelledans le cycle de Jacob, fletorja 2, Paris, botim i Gabaldit, 1975.
    103 Leviticuz, XXV, 23. (Libri i tretė sipas Mojsiut).
    104 Leviticuz, XXV, 28.

    sepse ai kurrė nuk do tė mund tė depėrtojė plotėsisht nė providencėn hyjnore. Karl Barthi ka shkruar kėshtu: „Ēkado qė tė them pėr Zotin, ato janė vetėm fjalė tė njeriut. Krijesa mėkatare siē ėshtė njeriu nuk mund tė shprehet ndryshe por me fjalė, e ato janė janė vetėm provizore, tė nėshtruara revidimit, ndaj ai kurrė nuk mund tė arrijė pėrsosurinė e vet”.105 „Tash kam pėr qėllim”, ka shkruar Kierkegaardi, „qė nga rrėfimi pėr Abrahamin tė nxjerr dialektikėn e cila ėshtė e fshehur nė tė dhe tė tregoj se besimi ėshtė njė paradoks i madh, paradoks i cili vrasjen mund ta transformojė nė akt tė shenjtė tė kėndshėm pėr Zotin, paradoks i cili me kurrfarė mendimi nuk mund tė tejkalohet, sepse besimi fillon aty ku mendimi ndalet”.106
    Tė krishterėt tė cilėt vetes i lejuan tė futen nė pėrcjelljen e parullės se sionizmit politik pėr „tokėn e premtuar” dhe „popullin e zgjedhur”, janė shėruar, apo jo, nga devijimi shekullor i njė kishe e cila e ka pėrmbajtur nė mėnyrė specifike antisemitizmin krishter tė bazuar nė akuzėn e poshtėr drejtuar kundėr hebrenjve se kanė qenė popull „zotvrasės”, vrasės tė Jezu Krishtit. Sot po ajo e njėjta kishė mundohet ta korigjojė qėndrimin e vet me anė tė komentimit tė gabuar pikėrisht nė drejtim tė kundėrt. Pasi qė nė kohėn e vet e ka „anatemizuar” popullin „e lėnė”, tash popullit „tė zgjedhur” e jep pėrkrahje. Tė ēalosh me tė dy kėmbėt nuk ėshtė njėsoj sikur tė hapėrosh drejtė. Ka njerėz tė shenjtė dhe ka mėkatarė. Mirėpo, nuk ka aspak mė tepėr popuj tė shenjtė se sa qė ka tė mallkuar.
    Pas pėrbuzjes sė zėnkės sė vlefshme tė rivalitetit nė tė cilėn kisha krishtere ka pohuar se ajo ėshtė lėndė „e zgjedhshmėrisė” dhe se ėshtė trashėgimtare e „popullit priftėror”,107 tash e gjejmė tė gatshme tė bėjė kompromis dhe tė marrė pjesė nė ndarje, sikur pasardhėsit e Abrahamit kanė qenė tė pėrbėrė prej sekteve, sikur besimi i Abrahamit ka qenė „trashėgimi” nė tė cilėn ka pasur tė drejtė vetėm njė popull, njė racė, njė institucion ose njė kishė dhe sikur nuk ka qenė obligim i imponuar pėr tė gjithė ata tė cilėt kanė shprehur dėshirė t’i pėrgjigjen thirrjes hyjnore.
    Pra, ē’tė thuhet pėr „katolicizmin” ose „ekumenizmin”, e kėtij ose tė atij lloji, i cili shtiret se ėshtė i pavetėdijshėm pėr anėtarėt e tjerė tė bashkėsisė sė Abrahamit - hebrenjtė para tyre dhe muslimanėt pas tyre?
    Duhet tė thuhet haptas se ėshtė monstruoze ajo qė tė krishterėt bėjnė dallim ndėrmjet „premtimit” tė tokės dhe premtimit „tė mbretėrisė”, sikur Bibla nuk paraqet njė tėrėsi, dhe se sillen njėsoj si ata hebrenjė tė cilėt i ndajnė tendencat nacionaliste dhe raciste tė Torės nga univerzalizmi i lartė profetik, duke filluar prej Amosit deri te Jezui.
    Ēfarė konceptimi i besimit tė Abrahamit dhe porosisė sė Jezuit ka mund tė inspirojė, nė pikėpamje „tė mbretėrisė”, Jacques Maritainin kur ka shkruar: „Palestina ėshtė territori i vetėm nė tė cilin njė popull ka tė drejtė tė pamohueshme, absolute, tė garantuar nga Zoti?”108 A don tė thotė kjo se pėrkatėsia bashkėsisė sė Abrahamit fitohet me lindje e jo me besim, dhe se marrja pjesė nė premtim ėshtė privilegj dhe e drejtė pronėsore e jo pėrgjegjėsi dhe mėshirė?
    E ē’tė thuhet pėr dokumentin e titulluar: Pastoral Guide on the Attitude of Christians towards Judaism (Udhėrrėfyesi pastorian mbi qėndrimin e tė krishterėve ndaj judaizmit), tė cilin e publikoi Komiteti Episkopal i Francės, mė 16 prill tė vitit 1975, ku (nė pikėn 5) thuhet: „Ne si tė krishterė nuk mund ta harrojmė se qysh nė kohėrat e hershme Zoti ia ka dhėnė popullit tė Izraelit dhuratė tokėn rreth tė cilės ėshtė thirrur tė bashkohet...?” Mund tė themi vetėm se ajo ėshtė pėrzierje tragjike e
    105 Leviticuz, XVIII, 3.
    106 Kierkegaardi, vep. e cit., f. 74.
    107 Porosia e parė e Petrit, II, 9.
    108 Jacques Maritaini, Le mystere d’Israel, Paris 1965, f. 243.

    judaizmit me shtetin Izrael dhe sionizmin, dhe teologji e ēuditshme krishtere e cila pėrmbushjen e plotė tė premtimit nuk e sheh mė te Jezu Krishti dhe paralajmėrimi i mbretėrisė sė tėrė botės.109
    Kur’ani mė mirė e ka definuar atė qė nėnkuptohet me pasardhėsit e Abrahamit, duke shtuar pėrgjigjjen e Abrahamit nė thirrjen e Zotit: „Ja, kėtu jam”, njėsoj pajtimin e pakushtėzuar tė birit tė tij: „O babai im, punoje atė qė urdhėrohesh, e ti, nėse do Zoti, do tė mė gjesh mua prej tė durueshmėve”.110 Ky nėnshtrim i pakushtėzuar i ēdo ambicie njerėzore ėshtė ajo me ēka fillojnė pasardhėsit e Abrahamit.
    109 Nė kėtė temė shiko studimin: Oca Jean Landousiesi, Le Don de la terre de Palestine: Etude biblique, tė cilin si punim magjistrature e ka prezentuar nė Institut Catholique, Paris, qershor 1974.
    110 Kur’an, sure XXXVII, 102, botim i Penguinit, f. 167.

  6. #6
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    Pjesa e dytė
    NGA MITOLOGJIA SIONISTE DERI TE POLITIKA E IZRAELIT „

    Jo hebrenjtė vrasin johebrenjė, dhe ata kanė ardhur
    t’i varin johebrenjtė!”
    (Deklarata e Menachem Beginit, mė 22 shtator tė
    vitit 1982, pas masakrės nė Sabėr dhe Shatil).

    POLITIKA E BRENDSHME: RACIZMI, IZRAELI SI ENTITET KOLONIALIST


    „Ēdo gjė qė bėhet nė vepėr nė Izrael duket se ka pėr qėllim qė nė kokat e hebrenjve tė Izraelit tė mbjellė bindjen se ekzisron dallim kualitativ dhe normativ nė mes hebrenjve dhe johebrenjve… Me kėtė parim janė frymėzuar tė gjitha ligjet dhe dispozitat shtetėrore qė i pėrkasin politikės sė brendshme, statusit tė individėve dhe familjeve, kriterit pėr tė marrė shtetėsi e tė ngjashme. Ky ėshtė parim i cili e drejton sjelljen tonė ndaj arabėve izraelitė, beduinėve dhe banorėve tė bregut perėndimor dhe Gazės, dhe mėnyra jonė iu pėrgjigjet aspiratave tė tyre...
    Asnjė padrejtėsi ose zbatim i shtrembėruar i ligjit hebraik nuk do tė mund tė shuajė ata tė cilėt e shohin dallimin nė mes ligjit tė priftėrve dhe vizionit tė profetėve. Ne nuk do t’i lejojmė askujt qė nė bazė tė pretendimeve mesiane Izraelin ta shndėrrojė nė njė geto fetare, geto e cila i vė nė lojė ligjet universale tė njerėzimit dhe tė drejtėn ndėrkombėtare”.
    Me kėto fjalė zonja Shulamit Aloni, pėrfaqėsuese nė Kneset dhe udhėheqėse e Lėvizjes izraelite pėr tė drejtat njerėzore, ka shprehur hidhėrimin e saj nė artikullin me titull: „In the Name of Judaism” nė revistėn izraelite Yediot Aharonot, 25 qershor 1978.
    Nė kėtė vajtim jehon akuza publike nė llogari tė mėnyrės nė tė cilėn shpirti esencial i judaizmit ėshtė shtrembėruar ideologjikisht me mitologjinė e errėt tė sionizmit politik.
    E tėrė politika e shtetit Izrael, edhe ajo e brendshme edhe ajo e jashtme, me logjikėn e pamėshirshme, e ka prejardhjen prej dy karakteristikave qenėsore tė sionizmit politik: nė esencė ajo ėshtė fenomen kolonialist, i maskuar me njė maskė specifike tė mitit pseudoteologjik, fenomen tė cilin qysh para lindjes sė tij nė mėnyrė zyrtare, nė kongresin e Bazelit mė 1897,111 haptas e dėmkosėn gati tė gjithė rabinėt dhe tė gjithė ata qė ndjekin religjionin hebraik si trathti judaizmit pėr tė shmangur krejt atė qė shpirtėrore nė tė me qėllim tė arsyetimit tė politikės nacionaliste dhe raciste.
    Racizmi i sionizmit politik ėshtė system i pėrkryer koherent me tė cilin janė tė frymėzuar tė gjitha ligjet dhe tė gjitha veprimet praktike tė shtetit Izrael.
    Racizmi tashmė ishte parim organik i planeve tė para tė Theodor Herzlit, ēka jep tė konkludohet nga libri i tij The Jewish State, e ende mė tepėr nga Diaries (Ditarėt) e tij. Pas Revolucionit francez, me forcimin e demokracisė gjatė shekullit XIX, mė parė nė Francė e pastaj edhe nė vendet e tjera evropiane, erdhi deri te prapsja e sistemit diskrimues arkaik dhe johuman kundėr hebrenjve. Hebrenjtė e integruar nė disa nacione me tė drejta tė plota qytetare, kryesisht janė „asimiluar” dhe janė identifikuar me fatin e kombit nga i cili kanė dalur duke dhėnė pėr tė njė kontribut tė ēmueshėm nė jetėn politike, ekonomike dhe kulturore. Krijimtaritė e dijetarėve mė tė mėdhej nė mesin e tyre i ka karakterizuar universalizmi, i cili idenė e Spinozės qė mė parė e bėri aq tė madhėrishme. Prej Karl Marxit e deri te Martin Buberi, prej Heineit e deri te Kafka, prej muzikantėve sikur Mendelssonni e deri te fizikanėt siē ka qenė Einsteini, tė gjithė porosinė e tyre ia kanė drejtuar tėrė njerėzimit.
    111 Nė konferencėn e rabinėve tė mbajtur nė Filadelfi mė 1869, u miratua rezoluta vijuese: „Detyra mesiane e Izraelit nuk ėshtė qė ta restaurojė shtetin e lashtė Izrael... gjė qė do tė nėnkuptonte edhe njė ndarje me popujt e tjerė, por bashkimi i tė gjithė fėmijėve tė Zotit tė cilėt bėsojnė nė Njė Zot, kėshtu qė uniteti i tė gjitha qenieve tė kuptueshme tė arrihet nė mėnyrė paralele me synimin e tyre kah pastėrtia shpirtėrore”.

    Plani i Herzlit ka shkuar nė drejtim tė kundėrt nga kjo traditė fisnike. Thellė i shqetsuar me rastin e Dreyfusit,112 ai vetė ka pohuar se ka luftuar pėr tė zhdukur asimilimin, duke pėrmbajtur kėshtu tezėn themelore antisemite. Ka konsideruar se hebrenjtė nuk mund tė asimilohen nė popuj tjerė duke prezentuar vetėm elementin fetar dhe kulturor pėrbrenda tyre, por ata duhet veēuar patjetėr nė shtetin e tyre tė veēantė.
    Herzli, pėr t’i realizuar qėllimet e projektuara, s’ngurroi qė me bashkėbiseduesit tė shėrbehet me atė gjuhė e cila ka pasur mė shumė tė ngjarė qė t’i bindė nė rrezikun qė hebrenjtė paraqesin pėr to dhe nė nevojėn qė atyre t’iu lehtėsohet shkuarja.113
    Nė Londėr, pėr shembull, Herzli ka deklaruar se sionistėt me zgjidhjen e ofruar tė ēėshtjes hebreje „do tė eliminonin rrezikun nga revolucioni i cili do tė fillojė me hebrenjtė e do tė mbarojė kush e din se ku...” Herzli tė njėjtėn gjė e bisedoi me ministrin gjerman tė punėve tė jashtme, Von Bulowin, me Kajzerin Wilhelm II, me ministrin rus tė punėve tė brendshme, Plehvein, me mbretin Nikolė II, si dhe me pjesėn dėrmuese tė antisemitėve tė njohur. Plehvei ka qenė pėrgjegjės pėr pogromet nė Kishinev, nė prill tė vitit 1903, qė asisoji pėr nga vrazhdėsia nuk njeh historia. Nė maj tė tė njėjtit vit Herzli iu drejtua Plehveit duke ia preferuar sionizmin si ilaē kundėr „revolucionit”, i cili pas Kishinevit me siguri do tė mund tė bėhej tėrheqės pėr rininė hebreje. Plehvei kur e pranoi Herzlin nė gusht, ky prej tij kėrkoi letėr pėr pėrkrahjen e sionizmit. Letrėn e mori. Plehvei nė letėr qartė ia bėri me dije se do ta pėrkrahė atė sionizėm qė do t’i nxjerrė hebrenjtė nga vendi, por jo edhe kultivimin e ndonjė nacionalizmi tė huaj brenda Rusisė. Herzli e ka konsideruar letrėn „tė kėnaqshme”. Me njė rast tjetėr kur iu drejtua Plehveit, kėrkoi prej tij qė ta prezentojė para sulltanit turk, kėshtu qė prej tij tė mund tė kėrkojė leje pėr tė hyrė hebrenjtė nė Palestinė. Pėrkundėr parandjenjave tė kėqija tė miqve tė tij, Herzli e shpalli kėtė korespondencė nė Kongresin Sionist tė vitit 1903.
    Para se edhe tė ishte i publikuar libri i Herzlit, njėri nga kritikėt e tij nė fillim tė vitit 1896 ka dashur qė ta vrasė atė, sepse „ju hebrenjve do t’u sillni dėme tmerruese”. Herzli pa ngurrim iu pėrgjegj: „Ja, pra, unė po filloj tė marr tė drejtėn tė bėhem antisemiti mė i keq i botės”. Bukur mirė i vetėdijshėm pėr afrimin e ndėrsjellė tė projektit sionist dhe antisemit, ai tha: „Antisemitėt do tė bėhen miqtė tonė mė tė sigurtė, kurse shtetet antisemite do tė bėhen aleatėt tonė”. Nė tė njėjtin kontekst ėshtė dhėnė edhe kjo vėrejtje: „Nuk do tė jetė aspak mirė po qe se kjo do t’i japė ende material zotėri Drumontit”.
    Nė realitet, Herzli i ka zhvilluar tė gjitha ato ide me tė cilat janė shėrbyer antisemitėt. Para se ta pėrfitojė pėr sionizėm britanikun Rothschild nė vitin 1902, ka propaguar kampanjėn e frikėsimit drejtuar financierėve tė mėdhenj hebraikė dhe nė gazeta ka skicuar planin nė temėn: „Tregtia e Rothschildit’ - objektivisht paraqitje kėrcėnuese drejtuar kundėr botės nė formė tė kėtij shumėkėndėshi.114
    Ose, tė themi, Herzli qė ta pėrforcojė mbresėn se hebrenjtė janė tė huaj nė shtetet e veta dhe tė pėrgjigjet nė protestėn e rabinėve tė cilėt janė ankuar se ai shkakton dyshim nė pakėsimin e bėsnikėrisė nacionale hebreje, ka shkruar: „Propaguesi kryesor i idesė patriotike pėr Anglinė ėshtė rabini kryesor, herr Adleri, gjerman. Sa i pėrket
    112 Qysh nė rastin e Dreyfusit u zbula se si ėshtė shfrytėzuar antisemitizmi si pretekst pėr tė mbuluar korrupcionin, rrenėn dhe qėllimet e ndyta tė klasės sunduese, tė politikanėve dhe ushtrisė. Ky ka qenė paralajmėrim i popullit francez pėr turpet e antisemitizmit dhe rolit tė tij reakcionar.
    113 Ajo qė pason bazohet nė ligjėratėn e zonjės L. M. C. van de Hoeven Leonhardi me titull: Sionism herzlien et antisemitisme, Paris shtator 1977.
    114 The Complete Diaries of Theodor Herzl, botim i Raphael Patait, New York dhe Londėr 1960, fletorja 2, f. 592.

    patriotizmit prusian, udhėrrėfyesi ynė i ndritshėm ėshtė rabini dr. Maybaum nga Berlini, hungarez; pak kohė mė parė zėri i cili i bashkangjitet korit tė protestės nė Belgjikė ėshtė zėri i rabinit M. Bloch, i cili, gjykuar sipas emrit, nuk ėshtė as flamand e as valonas”.115 As antisemiti mė i flaktė nuk ka mund tė flaės mė keq. Pra, Herzli shumė mirė e ka ditur se antisemitizmi i duhet sionizmit politik qė hebrenjtė tė binden se duhet tė ikin dhe tė shpėrngulen nė Palestinė. Gjatė shqyrtimit do tė shohim se kjo ide e tij deri nė ditėt e sotshme ka mbetur karakteristikė dominante e sionizmit politik. Judaizmi sapo pushon tė definohet si besim dhe definohet si komb, bėhet e pamundshme llogaritja nė motivimin fetar „kthim Sionit”. (e kemi parė se gjatė historisė ky motivim nuk ka pasur shumė efekt). Prandaj u bė i domosdoshėm lėvdimi i „nacionalizmit ekstranacional”, duke i prezentuar hebrenjtė si tė huaj nė mesin e njerėzve me tė cilėt jetojnė (qė ėshtė ushqim mė i mirė pėr antisemitizmin) dhe nė pėrndjekje tė kėrkohet stimulimi i shpėrnguljeve. Herzli, do tė thotė, nuk ka pasur arsye tė frikėsohet se antisemitizmi do tė derdh lotė e bile edhe do ta trimėrojė.
    Nuk ka munguar vėrejtja. Baroni Chlomecki, kryetar i parlamentit austriak, i ka shkruar Herzlit: „Nė qoftė se qėllimi i propagandės suaj ėshtė pėr tė mbajtur anėn e antisemitizmit, ai mund tė arrihet. Jam plotėsisht i sigurtė se antisemitizmi me njė propagandė tė tillė do tė forcohet dhe hebrenjtė do t’i katandisni nė gjakderdhje”.116
    Pas vdekjes sė Herzlit realizatorėt e porosisė sė tij nuk kanė pasur guxim qė ditarėt (Diaries) t’i publikojnė nė tėrėsi, por kur faqet helmuese mė nė fund u publikuan nė Gjermani mė 1923, shkrimtari austriak, Joseph Samuel Blochi (redactor i Oesterreichische Wochenschriftit) i cili ka njohur mirė Herzlin gjatė jetės sė tij, ka shkruar nė tė njėjtin stil profetik:
    „Letrat drejtuar Rothschildit dhe baron Hirschit, si dhe pohimet se hebrenjtė janė rebelė dhe revolucionarė potencialė nė shtetet ku jetojnė, mjaftojnė qė popullit hebre t’i sjellin shkatėrrimin. Herzli i ka furnizuar armiqtė e hebrenjve me bazėn pėr ‘zgjidhjen e ēėshtjes hebraike’. Ai ua ka treguar rrugėn nga duhet shkuar nė veprimtarinė e tyre tė ardhshme. Ditarėt janė tė tmerrshėm”.
    Herzli vdiq nė korrik tė vitit 1904. Nė tetor tė tė njėjtit vit Jewish Quarterly Review i publikoi rezultatet e hulumtimeve detajore tė antisemitizmit dhe sionizmit tė cilat i bėri shkencėtari anglo-hebraik, Lucein Wolfi. Ai erdhi nė pėrfundim se „tashmė ekzistojnė shenja mjaft tė shprehura tė rėnies sė antisemitizmit tė organizuar... edhe atė pėrkundėr faktit se ēėshtja e asimilimit edhe mė tej paraqet vėshtirėsi”. Megjithatė, ai shtoi se propaganda sioniste „me siguri do t’u japė fuqi jetėsore intrigave antisemite, tė cilat, pėrndryshe, do tė duhej patjetėr tė shkojnė drejt uljes”. „Pra, tė pėrfundojmė, rreziku karakteristik nga sionizmi qėndron nė faktin se ai ėshtė aleat natyror dhe i pėrhershėm i antisemitizmit dhe arsyetim i tij mė i fortė”.
    Pas krijimit tė shtetit Izrael, nė vitin 1948, racizmi i sionizmit politik iu ka sjellė dėm jo vetėm hebrenjve tė tėrė botės, por, gjithashtu, dhe para sė gjithash, popullit palestinez, ekzistencėn politike tė tė cilit sionizmi e mohon plotėsisht.
    Rrethi i ri i problemeve nė lidhje me sionizmin politik pėrbėhet nga pyetja se si tė krijohet shumica hebreje nė vendin e banuar me bashkėsinė autoktone arabe palestineze?
    Sionizmi politik ėshtė pėrgjigjur nė pytjen e shtruar me tė vetmen zgjidhje qė ka mund tė dalė nga programi kolonialist - me themelimin e kolonive tė ardhacakėve, duke pėrzėnė palestinezėt dhe duke mbėshtetur emigrimet hebreje.
    115 Herzli, „Zionist Congress”, Contemporary Reviow, tetor 1892, f. 591.
    116 Herzl Year Book, botim i Raphael Patait, New York 1958, fletorja 1, fq. 216 dhe 217.

    Pėrzėnia e palestinezėve dhe uzurpimi i tokės sė tyre ka qenė ndėrmarrje e planifikuar dhe sistematike. Shefi i fondit nacional hebraik, pėrgjegjės pėr marrjen e tokės nė Palestinė, Joseph Weitz, ka shkruar nė vitin 1940:
    „Duke biseduar nė mes nesh, ėshtė e qartė se nė kėtė tokė nuk ka vend pėr tė dy popujt... Zgjidhje ėshtė vetėm Izraeli Eretz, bile Izraeli Perėndimor, pa arabė, e rrugėdalje e veteme ėshtė shpėrngulja e arabėve tė kėtushėm nėpėr vendet fqinje; tė gjithė duhet shpėrngulur - asnjė fshat, asnjė fis nuk duhet lėnė. Shpėrnguljet duhet orientuar nė drejtim tė Irakut, Sirisė, po bile edhe nė drejtim tė Transjordanisė... Vetėm pas shpėrnguljes sė tyre kjo tokė do tė jetė nė gjendje tė absorbojė miliona prej vėllezėrve tonė”.117
    Ky program ėshtė formuluar para se edhe tė ketė lindur shteti Izrael. Sa i pėrket realizimit tė tij nė planin politik dhe ekonomik, ai plotėsisht pėrputhet me definicionin tė cilin nė nėntor tė vitit 1980 e ka dhėnė prof. Israel Shahaku, nga Universiteti Hebraik nė Jerusalem, mė parė kryetar i ligės izraelite pėr tė drejtat e njeriut: „Nė tė vėrtetė, shtetin Izrael e kanė krijuar njerėzit tė cilėt nuk kanė qenė tė vetėdijshėm pėr tė drejtat e popujve joperėndimorė... Ata nuk kanė absolutisht kurrfarė kuptimi pėr drejtėsinė jasht rrethit tė vet”. Qėndrimi dominant, sipas fjalėve tė tij, ka qenė „fundamentalisht racist” me „racizėm tė kombinuar. Sė pari racizmi hebraik, e pastaj racizmi perėndimor: ndjenjė e superioritetit perėndimor qė tash nuk ėshtė aq e shprehur sikur para katėrdhjetė ose pesėdhjetė vjetėsh”. Ky racizėm ka fituar „shpejtėsi mjaft tė fuqishme” nė mes viteve 1974 dhe 1980, nė periudhėn nė tė cilėn ėshtė karakteristike ngritja e „ideologjisė mistike” dhe „ndihma e madhe financiare e SHBA-ve, gjė qė plotėsisht i ka ndryshuar dimensionet e tij”.118
    Bėn efekt tė ēuditshėm pohimi i propagandės sioniste se shteti Izrael paraqet „demokracinė e vetme nė Lindjen e Afėrt”. Para kėsaj thirret nė argumentin se opozita mund tė dalė nė mediume po bile edhe nė rrugė.
    Pėr hir tė sė vėrtetės, duhet thėnė se kundėrshtarėt guximtarė tė racizmit tė shtetit Izrael siē janė: prof. Israel Shahaku, avokati Felicie Langeri, i dėrguari nė Kneset, Shulamit Aloni, Uri Avneri, gjeneral Peledi, prof. Leibowitz dhe disa tė tjerė - pėr fat tė keq shumė tė paktė, vėrtet arrinė qė me mjaft guxim dhe pėrkundėr kėrcėnimeve dhe represaljeve t’iu kundėrvihen parimeve tė sionizmit politik dhe praktikės e cila prej tyre rrjedhė dhe publikisht dėshmohet. Megjithatė, nuk duhet harruar kurrė se kjo liri tolerohet vetėm pėrbrenda „establishmentit” hebraik. Demokracia izraelite nėnkupton diskriminimin fundamental, gjė qė, nė realitet, ndodh me tė gjitha shtetet e tjera kolonialiste nė tė cilat ekziston vetėm pushteti i „njeriut tė bardhė”. Kjo „demokraci” e ēuditshme izraelite mund tė krahasohet me atė demokraci amerikane e cila nė Deklaratėn e saj pėr pavarėsi ka proklamuar barazinė e tė gjithė njerėzve, mirėpo, prapseprapė, njė shekull tė tėrė e ka mbėshtetur robėrimin e zezakėve, duke e quajtur nė mėnyrė delikate „institucion i veēantė”, por ka nxitur edhe pėrndjekjen e indianėve, tė cilėt janė vrarė dhe janė pėrzėnė me qėllim qė tė merret toka e tyre. Izraeli vėrtet ėshtė shtet demokratik, por jo edhe pėr „zezakėt” dhe „indianėt” e kėtij shteti nė tė cilėt ēuditėrisht aludojnė ligjet themelore tė Izraelit si „populatė johebraike”, me ēka nėnkuptohen palestinezėt, edhe muslimanėt edhe tė krishterėt.
    Do t’i numėrojmė vetėm aspektet mė tė shprehura tė politikės izraelite tė apartheidit, sepse i pėrkasin statusit personal dhe fitmit tė tė drejtės nė pronėn tokėsore.
    117 Davar, 29 shtator 1967.
    118 Intervistė e prof. Israel Shahakut tė cilėn ia ka dhėnė revistės amerikane Village Voice, 19 nėntor 1980.

    a) Statusi personal. Librin tė cilin e ka shkruar me mjaft saktėsi sionisti i flaktė, prof. Claude Kleini, shef i institutit pėr tė drejtėn komparative tė Universitetit Hebraik ne Jerusalem, shpjegon shumė gjėra edhe atė para sė gjithash me titullin e vet: Le Caractere jif de l’Etat d’Israel.119 Pėrkundėr mohimit tė autorit, por falė rigorozitetit tė argumentimit tė tij, nga libri nė mėnyrė tė pashmangshme del nė shesh natyra raciste e shtetit Izrael.
    1) „Shteti zyrtarisht e pranon doktrinėn e sionizmit”.120 Kėtė pohim prof. Kleini e arsyeton me faktin se me antė tė tre ligjeve iu jepet „status i veēantė” organizatave sioniste nė Izrael. Ligji i parė prej tyre (5713-1952) ka tė bėjė me Organizatėn botėrore sioniste dhe me Agjencinė hebraike. Autori vė nė pah se me kėtė ligj nuk vehet „lidhja ligjore nė mes... hebrenjve tė cilėt nuk jetojnė nė Izrael dhe shtetit. Lidhja e tillė ligjore mund tė bėhet vetėm me veprimin e dėshirės personale, ashtu siē ėshtė, tė themi, vendosja nė Izrael”.121 Mirėpo, drejtuesi eminent ėshtė mė i matur kur ėshtė nė pyetje fakti se Organizata botėrore sioniste dhe Agjencia hebraike, si institucione, janė tė lidhura nė mėnyrė organizative dhe juridikisht pėr shtetin Izrael edhe pse veprojnė nė tė gjitha vendet e botės.
    Sikur kasha katolike ose partia komuniste tė kishin proklamuar lidhje tė tilla juridike, shtetėrore me Vatikanin ose me pushtetin sovjetik, ato me siguri dhe me tė drejtė do tė shpalleshin jolegjitime, „agjentura tė fuqive tė huaja”, tė paautorizuara pėr tė mbledhur mjete nė dobi tė shtetit tė vet. Shkurt thėnė, „statusi i veēantė” me tė cilin konstatohet lidhja juridike dhe shtetėrore midis kėtyre institucioneve dhe shtetit Izrael e aktivizon ēėshtjen e cila nė esencė ka rėndėsi politike dhe juridike. Fakti se legjitimiteti i Organizatės botėrore sioniste dhe Agjencisė hebraike nuk vehet nė pyetje, nga vetvetiu paraqet tė vetmin privilegj dhe pėrjashtim.
    Dy ligjet e tjerė tė cilėt Kleini i ndanė i pėrkasin Keren Kayemetit (fond nacional hebraik; ligj i miratuar mė 23 nėntor 1953) dhe Keren Hayesodit (fond pėr rekonstruim; ligj i votuar mė 10 janar 1956). „Kėto dy ligje”, shkruan prof. Kleini,122 „kanė mundėsuar transformimin e kėtyre fondeve pėr tė realizuar dofarė privilegje”. Duke mos i numėruar ato privilegje, ai vetėm nė formė „vėrejtjeje” pėrmend se „tokat nė pronėsi tė fondit nacional hebraik janė shpallur toka tė Izraelit”123 dhe njėri prej ligjeve themelorė proklamon „patjetėrsueshmėrinė e kėtyre pronave”. Fjala ėshtė pėr njėrin prej katėr „ligjeve themelorė” - elementeve tė kushtetutės sė ardhshme, e cila ende nuk ėshtė sjellė nė Izrael bile as pas 45 vjetėvė prej themelimit tė shtetit. Ligjet nė fjalė janė sjellė nė vitin 1960. Ėshtė fatkeqėsi qė ky jurist i mrekullueshėm me kujdesin e tij tė zakonshėm pėr saktėsi nuk jep kurrfarė komenti pėr „patjetėrsueshmėrinė” e caktuar. Ai bile nuk pėrcakton as se me tė nėnkuptohet njė pjesė toke tė cilėn (me anė tė blerjes) e ka „shpėtuar” fondi nacional hebraik me qėllim qė tė bėhet pronė „hebreje” dhe tė mos i shitet ose tė mos i jepet me qira pėr ta punuar johebraikut.124
    A mund tė mohohet nė ndonjė mėnyrė diskriminimi racist qė ėshtė karakteristik pėr kėtė ligj themelor?
    119 Paris, botim i Cujasit, 1977.
    120 Vep. e cit., f. 22.
    121 Po aty, f. 21.
    122 Po aty, f. 21.
    123 Nė versionin e parė thuhet: „Prona e patjetėrsuar e racės hebreje”.
    124 Duhet mbajtur mend se 75 pėrqind e tokės i takon shtetit, kurse 14 pėrqind fondit nacional hebraik.

    Vazhdojmė me leximin mėsimor tė veprės sė prof. Kleinit,125 nė tė cilėn komentohet Ligji mbi kthimin, ligji i cili ėshtė „kurorė e tė arriturave sioniste”. Nė fillim tė debatit, me tė cilin ky ligj njėzėrit u miratua nė Kneset, Ben-Gurioni me 5 korrik tė vitit 1950 ka deklaruar se shteti Izrael „nuk ėshtė shtet hebraik vetėm nė bazė tė faktit se hebrenjtė pėrbėjnė shumicėn e popullatės sė tij. Ai ėshtė shteti i hebrenjve kudo qofshin ata dhe i secilit hebre qė atė e dėshiron”.126
    Duke analizuar pasojat e njė ligji tė kėtillė, Kleini parashtron pyetjen: „Ndonėse hebrenjtė pėrbėjnė pjesėn mė tė madhe tė popullatės sė Izraelit, popullata e shtetit nuk ėshtė tėrėsisht hebreje, sepse nė tė jeton njė numėr i konsiderueshėm i pakicės johebreje, tė cilėn mė tepėr e pėrbėjnė arabėt dhe druzėt. Problemi i cili paraqitet mund tė definohet nė kėtė mėnyrė: Deri nė ēfarė mase njė ligj siē ėshtė Ligji mbi kthimin, i cili e favorizon vetėm emigrimin e njėrės popullatė (tė definuar sipas pėrkatėsisė sė ndonjė bashkėsie fetare dhe etnike) sipas esencės sė vet ėshtė diskriminues?”127
    Pėr autorin ka rėndėsi tė veēantė pyetja se a thua konventa ndėrkombėtare pėr eliminimin e tė gjitha formave tė diskriminimit racor (e cila mė 21 dhjetor tė vitit 1965 ėshtė miratuar nė Kuvendin Suprem tė UN) ėshtė zbatuar edhe nė Ligjin mbi kthim. Duke shfrytėzuar dialektikėn, pėr tė cilėn e lėmė tė lirė lexuesin qė vetė tė gjykojė, bie pėrfundim me njė distinkcion mjaft subtil. Kur ėshtė fjala pėr mosdiskriminim „kurfarė mase nuk guxon tė ndėrmirret kundėr cilitdo grupi tė caktuar qoftė. Ligji mbi kthim ėshtė miratuar nė favor tė hebrenjve tė cilėt dėshirojnė ta popullėzojnė Izraelin: ai nuk ėshtė drejtur kundėr ndonjė grupi ose nacionaliteti. Ligji i tillė nuk mund tė trajtohet si ligj diskriminues”.128
    Pėr tė mirėn e lexuesit, i cili ėshtė nė rrezik qė tė habitet ose tė mbetet i hutuar me njė logjikė tė tillė, e cila mund tė quhet vetėm paturpėsi dhe me tė cilėn dėshirohet tė thuhet se tė gjithė qytetarėt janė tė barabartė vetėm se disa janė pak mė tepėr tė barabartė se tė tjerėt, do tė japim njė ilustrim konkret tė situatės sė krijuar me Ligjin mbi kthim. Pėr ata tė cilėt nuk mund tė shėrbehen me kėtė ligj ėshtė caktuar Ligji mbi nacionalitetet (No. 5712-1952). Ai i pėrket (nen. 3) „secilit individ i cili drejtpėrdrejtė para themelimit tė shtetit Izrael ka qenė shtetas palestinez dhe nuk ėshtė bėrė izraelit nė bazė tė nenit 2”. Personat me tė cilėt ka tė bėjė ky pėrshkrim (dhe tė cilėt trajtohen si njerėz qė „kurrė mė parė nuk kanė pasur shtetėsi”, do tė thotė, tė cilėt janė trashėgimtarė pa shtet) duhet patjetėr tė argumentojnė se kanė jetuar nė vend nė filan e filan periudhėn, gjė e cila shpesh herė ėshtė e pamundshme tė dokumentohet, sepse dokumentet relevante janė zhdukur gjatė luftės dhe terrorit qė e ka pėrcjellė themelimin e shtetit sionist. Po qe se argumentimi nuk ėshtė i mundshėm, atėherė individi, pėr t’u bėrė qytetar i Izraelit, duhet tė ndjek rrugėn e „natyralizimit”, e cila, pėr shembull, kėrkon deridiku njohjen e gjuhės hebreje. Pas kėsaj, ministri i punėve tė brendshme, „po qe se njė gjė tė tillė e konsideron tė dobishme”, zbatuesit ose ia lejon ose ia refuzon shtetėsinė izraelite. Shkurt, hebreu prej Patagonie bėhet qytetar izraelit sapo zbret nga aeroplani nė aeroportin e Tel-Avivit, kurse palestinezi, i lindur nė Palestinė prej prindėrve palestinezė, mund tė trajtohet si njeri pa shtet. Ajo me ēka kemi tė bėjmė kėtu nuk ėshtė diskrimin racor kundėr palestinezėve por vetėm masė nė favor tė hebrenjve!
    Ky apartheid i njėjtė, i cili zbatohet nė marrjen e shtetėsisė ėshtė nė fuqi edhe kur ėshtė nė pyetje e drejta e vendbanimit dhe martesės.
    125 Kleini, vep. e cit., f. 19.
    126 Po aty, f. 29.
    127 Po aty, f. 33.
    128 Po aty, f. 35.

    Qytete tė tėra, siē janė Nazarethi i Epėrm dhe Carmieli (nė Verilindje tė Haifes), janė ndėrtuar nė tokėn qė i ka takuar fondit nacional hebraik, „ndodhen jasht kufijve tė sektorit tė rezervuar pėr johebrenjė”. Gazeta ditore Ha’aretz mė 18 prill tė vitit 1972, botoi intervistėn me sekretarin e kėshillit tė punėtorėve nė Carmiel, Mosha Prishmorein, i cili thotė: „Ne dėshirojmė qė vetėm hebrenjtė tė jetojnė dhe punojnė kėtu”. I bėhet vėrejtje se ka edhe arabė qė punojnė atje. Ai pėrgjigjet: „Po, por vetėm nė ndėrmarrjet hebreje dhe vetėm si fuqi e punės manuele”. Zėvendėsi i tij Rahl Tiroschi shton: „Po qe se u lejojmė qė tė jetojnė kėtu, do ta pengojnė qėllimin tonė, judaizimin e Galilesė”. A nuk nėnkuptohet nga kjo se johebrenjve u ėshtė ndaluar tė jetojnė nė disa vende tė caktuara? Sipas prof. Kleinit, kjo nuk do tė nėnkuptonte diskriminimin racor kundėr palestinezėve, por vetėm masėn nė dobi tė hebrenjve.
    Mund tė sjellim edhe shumė shembuj tė apartheidit, i cili ėshtė ende nė fuqi nė shtetin Izrael, me tė cilėt plotėsisht do tė arsyetohej rezoluta nr. 2279 (XXX), e votuar mė 10 nėntor 1975 nė Kuvendin Suprem tė UN: „Sionizmi ėshtė formė e racizmit dhe diskriminimit racor”.
    Kėtij racizmi themelor, i cili sa ėshtė karakteristik pėr sionizmin politik po aq ėshtė edhe pėr ēdo kolonializėm, i ėshtė vėnė edhe maska pseudoteologjike e cila ėshtė specifikė e sionizmit politik.
    Kėshtu, pėr shembull, nė tė gjitha ēėshtjet qė i pėrkasin statusit personal nė shtetin Izrael racizmi potencon tutorinė priftėrore e cila i jep „bazė” fetare. Kjo posaēėrisht hetohet nė ligjet mbi martesėn.
    Me ligjin nr. 5713 tė vitit 1953 pėr gjyqet rabine konstatohet: „Neni 1: Ēėshtjet martesore dhe shkurorėzimet e hebrenjve nė Izrael, me kusht qė tė kenė shtetėsi izraelite ose tė jenė tė vendosur nė kėtė shtet, do tė jenė ekskluzivisht nė kompetencė tė gjyqeve rabine. Neni 2: Kurorėzimet dhe shkurorėzimet e hebrenjve tė Izraelit do tė kryhen nė pajtim me ligjin fetar hebraik”.
    Pra, nuk ka martesė qytetare pėr hebrenjtė nė Izrael. Ja vetėm njė shembull tė pasojave tė gjithėfuqisė sė rabinit nė kėtė drejtim: Hebreu me emrin Cohen nuk ka tė drejtė tė martohet me gruan e shkurorėzuar (sepse cohenėt, pasardhės tė vėllait tė Moisiut, Aronit, kanė kryer detyra priftėrore nė Tempull). Kjo ndalesė rabine mund tė tejkalohet vetėm me procedurė tė komplikuar dhe vendim tė Gjyqit Suprem.129 Njė shembull tjetėr: Vejusha pa fėmijė sėrish mund tė martohet vetėm pėr kunatin e vet nė qoftė se ai pranon tė martohet me tė ose nė qoftė se gjyqi rabin ia lejon chalitzin i cili e liron nga kryerja e detyrės sė tillė.
    Nė konkludimin tjetėr tė Kleinit thuhet: „Nė praktikė ėshtė shumė e qartė vlera e kėtij ligji: nė Izrael ligji e pamundėson martesėn ndėrmjet hebrenjve dhe johebrenjve”.130
    Racizmi dhe teokracia kėtu janė tė lidhur pandashmėrisht me pyetjen qenėsore, do tė thotė, me pėrcaktimin e hebrenjve. Kush ėshtė „hebre”? Ligji shtetėror nė kėtė pyetje pėrgjigjet kėshtu (udhėzimet prej 10 janarit 1960): „Nė rubrikat e dokumenteve identifikuese, „religjioni” dhe „grupi etnik”, personi do tė regjistrohet si hebre nė qoftė se nėna e tij ėshtė hebreje dhe nė qoftė se nuk i takon ndonjė religjioni tjetėr ose nė qoftė se ėshtė i konvertuar nė besimin hebraik nė pajtim me Halak-hahun”.
    Ky definicion nėnkupton vėshtirėsi tė mėdha, tė cilat prof. Kleini i paraqet krejtėsisht haptazi. Para sė gjithash, „judaizmi nuk ėshtė religjion i cili e favorizon konvertimin”.131 Vėrtet, nė kohėn tonė konvertimet janė skajshmėrisht tė rralla.
    129 Po aty, f. 124. Proekt ligji pėr konstatimin e procedurės gjatė vėnies sė kurorės qytetare, me tė cilin do t’u ikej kėtyre ndalesave tė vjetėruara, ėshtė refuzuar mė 1972.
    130 Po aty, f. 123.
    131 Po aty, f. 49.

    Mbetet, do tė thotė, kriteriumi etnik: „Pėr hebrenjtė”, thotė Kleini, „nocionet e religjionit dhe tė prejardhjes etnike janė identikė”.132 Megjithatė, problemi me tė nuk zgjidhet. „Vėrtetimi i pėrkatėsisė hebreje sipas linjės femėrore nuk ėshtė zgjidhje plotėsisht e kėnaqshme. Qė ajo tė kuptohet, duhet pasur nė mend se ajo nėnkupton lėvizjen mbrapa sipas nėnės, gjyshes, stėrgjyshes etj.”133 Ja, pra, ilustrime konkrete. Kemi pėrmendur se sipas ligjit tė shtetit Izrael qė ėshtė nė fuqi mbreti Solomon nuk do tė ishte hebre, sepse nėna e tij ka qenė hetiēanase, e as mbreti Savle, sepse nėna e tij ka qenė nga fisi i kanitėve. Mirėpo, observimi i padyshueshėm logjik i prof. Kleinit tregon se as mbreti David eventualisht nuk do tė mund tė konsiderohej hebre, sepse stėrgjyshja e tij ka qenė maobiqanase. Po qe se ai konsiderohet pasardhės i saj sipas linjės femėrore, nuk mund tė jetė hebre, e po qe se shkohet sipas linjės mashkullore, martesa e asnjėrit prej kolosėve tė pėrmendur nuk do tė ishte legjitime nė shtetin e sotshėm Izrael. Fatkeqėsisht, kjo tashmė nuk ėshtė vetėm shaka. Prof. Kleini konkludon: „Zgjidhje pėr kėtė problem vėrtet nuk ekziston. Plotėsisht ėshtė e mundshme qė njė ditė definicioni i kėtillė tė shkaktojė probleme tė cilėt do tė pėrfundojnė nė gjyq, por deri tash juristėt izraelitė nuk kanė pasur raste tė natyrės sė tillė”.134
    Definicioni i formuluar nė kėtė mėnyrė sėrish do tė shkaktojė telashe nė jetėn e pėrditshme. Po qe se konstatohet se gjyshja e ndonjė izraeliti nuk ka qenė hebreje, administrata ka tė drejtė qė regjistrimin e tij ku thuhet „hebre” ta ndryshojė nė „johebre”, me ē’rast nuk do tė mund tė martohet me hebreje nė Izrael, vetėm nėse nuk i nėnshtrohet konvertimit. Nė kohėn e rastit tė zonjės Shalit, nė vitin 1970, kur njė officer i marinės u martua me njė skotlandeze, e cila nuk ishte hebreje, zonja Golda Meir, kur arriti rasti i saj nė Gjyqin Suprem, publikisht e thirri zonjėn Shalit dhe gratė tjera qė kanė qenė nė njė situatė tė ngjashme qė t’i nėshtrohen ceremonisė sė konvertimit.
    Natyra raciste dhe kolonialiste e sionizmit nuk manifestohet vetėm nė statusin personal, por edhe nė uzurpimin e tokės.
    Sionizmi qė moti si dhe sot e kėsaj dite e mohon ekzistimin e palestinezėve me parullėn pėr „tokėn pa popull pėr njerėzit pa tokkė” dhe me legjendėn mbi shkretėtirat tė cilat, kur ndodhen nė „duart e vėrteta”, sjellin lulėzim dhe tokėn e bėjnė tė mrekullueshme.
    Nė sferėn ekonomike Izraeli nuk paraqet ndonjė „mrekulli”.135
    Kur ėshtė nė pyetje „mosekzistimi” i palestinezėve, njeriu, nė rastin mė tė mirė, mund tė mbetet vetėm i hutuar nga shpejtėsia me tė cilėn njė popull e pėrzė dhe e tranferon popullin tjetėr, por hiē mė pak nuk do ta hutojė as shpejtėsia e proēesit tė robėrimit me tė cilėn pronėsia e tokės kalon prej duarve tė njėrit nė duart e tjetrit. Mirėpo, as kėtu nuk ndodh „mrekulli”: ky ėshtė vetėm implementimi i planit tė shpronėsimit sistematik i cili ėshtė pėrpunuar mirė qysh para krijimit tė Izraelit, si njė instrument bazor i politikės kolonialiste tė sionizmit politik.
    Theodor Herzli nė ditarin e 12 qershorit tė vitit 1895 ka shkruar:
    „Duhet ta marrim shkallėrisht pronėsinė e pronave private tė cilat na janė ndarė neve. Do tė pėrpiqemi qė popullatės sė varfėruar nė heshtje t’ia humbim gjurmėt pėrtej kufirit duke iu siguruar punėsim nė shtetet tranzitore dhe duke ua marrė atė tė
    132 Po aty, f. 48.
    133 Po aty, f. 49.
    134 Po aty, f. 49.
    135 „Popullata arabe e Izraelit” (nė gjuhėn hebreje) nė Arakhim 1971, Nr. 3, f. 10. Pėr ekonominė palestineze para krijimit tė shtetit sionist, shiko supra.

    drejtė nė shtetin tonė. Edhe procesi i shpronėsimit dhe pėrzėnies sė tė varfėrve duhet tė bėhet me kujdes dhe nė mėnyrė diskrete.136
    Programi i shpronėsimit ėshtė zbatuar nė mėnyrė sistematike (nė mungesė tė „diskrecionit”) qė nga momenti kur sionistėt i morėn nė duart e veta mjetet pėr realizimin e dhunshėm tė planit pėr grabitjen e tokės.
    Etapa e parė ka pasur karakteristika tė kolonializmit klasik. Fjala ėshtė pėr shfrytėzimin e fuqisė lokale tė punės sipas metodės sė baronit Edward Rothschild. Si nė Algjeri, ku e ka eksploatuar fuqinė e lirė tė punės sė fshatarėve nė vreshtat e tij, nė atė mėnyrė, vetėm duke i zgjeruar fushat e veprimtarisė sė vet, edhe nė vreshtat palestineze ka vazhduar tė shfrytėzojė fuqinė e punės sė arabėve, kėtu, nė realitet, tė disa rabėve tjerė, pra, tė palestinezėve.
    U bė kthesė kur, pas disfatės sė revolucionit rus nė vitin 1905, arriti vala e re e tė shpėrngulurve. Kėta dezertorė, nė vend qė tė vazhdojnė luftėn aty nė vend me revolucionarėt e tjerė rusė, ata prej vendit tė revolucionit tė dėshtuar futėn nė Palestinė njė „socializėm” tė ēuditshėm sionist. Themeluan kooperativa zanatēinjsh dhe ferma kolektive bujqėsore, duke i shtyrė fshatarėt palestinezė me qėllim tė vėnise sė ekonomisė mbi baza tė klasės punėtore hebreje. Ata prej tipit klasik tė kolonializmit, tė cilin e kanė praktikuar britanikėt dhe francezėt, kanė kaluar nė kolonializmin e popullėzimit. Kjo nėnkupton pranimin e logjikės sė sionizmit politik e cila ka shtėrnguar vėrshimin e ardhacakėve. Pėr ta ėshtė dashur tė sigurohet tokė dhe punė, duke mos punuar (siē thotė prof. Kleini) asgjė kundėr askujt. Qė nga ai moment detyrė kryesore ka qenė tė ndėrrohet populli palestinez me njė popull tjetėr dhe, natyrisht, atij t’i grabitet toka.
    Tė pėrkujtojmė se nė kohėn e sjelljes sė deklaratės sė Balfourit sionistėt kanė poseduar vetėm 2.5 pėrqind tė tokės, nė kohėn e votimit tė vendimit pėr ndarje, vetėm 6.5 pėrqind, kurse nė vitin 1982 ata tashmė kanė poseduar 93 pėrqind tė tokės.
    Nė vitin 1930 dr. A. Ruppini, ekspert i agjencisė hebraike pėr bujqėsi dhe ekonomi, ka vėnė kėtė parim:
    Toka ėshtė mė qenėsorja pėr popullėzimin e Palestinės. Pasi qė nė Palestinė gati mė nuk ka tokė tė punueshme dhe tė lirė, ne duhet, kur tė blejmė tokė edhe ta popullėzojmė, pra, t’i pėrzėmė fshatarėt tė cilėt e kanė punuar mė parė, qofshin ata pronarėt ose blerėsit e saj.
    Veprimet procedurale qė janė zbatuar nė shpronėsimin e popullatės vendase bėjnė pjesė nė kolonializmin mė tė pamėshirshėm tė shijes raciste, i cili nė krahasim me sionizmin ėshtė ende mė i shprehur.
    Pika nismėtare e operacionit tė madh tė quajtur plaēkitjet ka qenė themelimi i fondit nacional hebraik nė vitin 1901, i cili nė krahasim me institucionet e ngjashme tė kolonializmave tjerė ėshtė veēuar me atė se „e ka mbrojtur rishitjen dhe dhėnien e tokės sė marrė me qira johebrenjve”.
    Politika agrare e prijėsve izraelitė, nė realitet, ka qenė plaēkitja dhe shpronėsimi i planifikuar i fshatarėve arabė. Rregullorja e vitit 1943 pėr shpronėsim me qėllim tė interesit publik ėshtė trashėguar nga periudha e mandatit britanik. Kjo rregullore, vetvetiu e vyeshme, shpėrdorohet kur zbatohet nė mėnyrė diskriminuese. Pėr shembull, nė vitin 1962 pronarėve nė Deir el-Arad, Nabel dhe Be’neh u janė marrė 500 hektarė tokė, kurse „interesi publik” ka qenė ndėrtimi i qytetit Camiel, i rezervuar vetėm pėr hebrenjtė.
    Janė shfrytėzuar edhe ligjet nė rastet e nevojshme, tė cilėt i kanė miratuar britanikėt nė vitin 1945, e tė cilėt njėsoj kanė pasur tė bėjnė edhe me hebrenjtė edhe
    136 Herzli, Complete Diaries, fletorja 1, f. 88.

    me arabėt. Ligji nr. 124 i jep komandantit ushtarak autorizim - pėr nevoja sigurie - t’i suspendojė tė gjitha tė drejtat e qytetarėve, duke pėrfshirė edhe lirinė e lėvizjes. Mjafton qė ushtria ta shpallė ndonjė zonė tė ndaluar „pėr shkaqe sigurie” dhe arabit t’i pamundėsohet shkuarja deri te fushat e tij pa lejen e komandantit ushtarak. Po qe se ai nuk arrin tė marrė lejen e nevojshme, fushat e tij shpallen tė papunueshme dhe Ministria e bujqėsisė mund t’i „zaptojė qė ta sigurojė punimin e tyre”.
    Kur nė vitin 1945 Britania solli ligje mjaft rigoroze kolonialiste pėr tė luftuar kundėr terrorizmit hebraik, juristi Bernard (Dov) Josephi, duke protestuar kundėr sistemit tė njohur si letters de sachet (letra sekrete mbretėrore me tė cilat urdhėrohet pėrndjekja ose burgosja e disa personave - vėr. e pėrkth.), ka thėnė: „A duhet tė gjithė tė biem viktimė e terrorizmit zyrtar?... Qytetari nuk ka mėnyrė se si tė mbrohet nga burgu i pėrjetshėm qė mund t’i caktohet edhe pa gjykim... Administrata ka fuqi tė pakufishme qė sipas dėshirės sė vet t’i ndjekė njerėzit... Nuk ka nevojė tė bėsh ndonjė shkelje tė ligjit sepse vendimi qė sillet nė ndonjė zyrė ėshtė plotėsisht i mjaftueshėm…” Bernard (Dov) Josephi nė fjalė, kur u bė ministėr i drejtėsisė nė Izrael, u dasht patjetėr t’i vė nė fuqi ato ligje tė njėjta kundėr arabėve.
    Fjalėt e J. Shapiroit tė drejtuara kundėr kėtyre ligjeve mė 7 shkurt tė vitit 1946 nė mitingun protestues tė Tel-Avivit (tė pėrcjella nė Hapraklit nė shkurt tė tė tė njėjtit vit, fq. 58-64) kanė qenė ende mė tė ashpra: „Sistemi i cili ėshtė instaluar nė Palestinė pas sjelljes sė Ligjit pėr mbrojtje nuk i ngjanė asnjė sistemi tjetėr nė asnjė shtet tė qytetėruar; ligje tė tillė nuk ka pasur madje as nė Gjermaninė naciste”. I njėjti person, kur ėshtė emėruar prokuror publik e mė vonė edhe ministėr i drejtėsisė, ligjet e kritikuar i ka vėnė nė fuqi kundėr arabėve. Qė tė arsyetohet edhe mė tej zbatimi i tė gjitha kėtyre ligjeve tmerruese, prej vitit 1948 e deri mė sot nė Izrael kurrė nuk ėshtė hequr gjendja e rrezikshme.
    Mė 25 janar 1972 Shimon Peresi nė Davar ka shkruar: „Zbatimi i ligjit nr. 125, me tė cilin themelohet administrata ushtarake, ėshtė vazhdim i drejtpėrdrejtė i luftės pėr selitjen hebraike nė Palestinė dhe pėr emigrimin hebraik”.
    Urdhėresa pėr tokėn e lėnė ugar, e cila ėshtė sjellė mė 1948 e ėshtė plotėsuar mė 1949, shkon nė tė njėjtin drejtim, por mė pak tėrthorazi. Ministri i bujqėsisė, bile edhe duke mos kėrkuar arsye nė „interesin publik” ose nė „sigurinė ushtarake” mund tė rekuizojė ēdo tokė tė lėnė. Egzodusi i popullatės arabe me pėrmasa tė gjera, si pasojė e terrorit nė stilin e Deir Yasinit mė 1948, Kafėr Kasemit mė 29 tetor 1956, ose pogromit tė „njėsitit 101”, kreator ideor i tė cilit ka qenė Moshe Dayani e realizues shumėvjeēar i tij Ariel Sharoni, ka „liruar” territore tė gjera tė cilat, pasi janė pastruar nga pronarėt dhe punėtorėt arabė, u janė dhėnė nė shfrytėzim ardhacakėve hebrenj.
    Mekanizmi i shpronėsimit tė fshatarėve ėshtė plotėsuar me urdhėresėn e 30 qershorit tė vitit 1948; me dispozitėn pėr pasurinė e atyre qė „mungojnė” ( tė 15 nėntorit 1948); me ligjin pėr tokėn e atyre qė „mungojnė” ( tė 14 marsit 1950); me ligjin pėr fitim e tokės (tė 13 marsit 1953) dhe me tėrė arsenalin e masave qė ėshtė dashur, duke i detyruar arabėt qė ta lėshojnė vendin dhe duke instaluar vendbanime hebreje nė tė, tė arsyetojnė plaēkitjet dhe grabitjet. Kjo ėshtė tema tė cilėn e shqyrton Nathan Weistock nė librin Le Sionisme contre Israel.137
    Qė tė shlyhej edhe pėrkujtimi nė ekzistimin e popullit bujqėsor palestinez dhe t’i jepet autenticitet mitit mbi „shkretėtirėn”, janė zhdukur katundet arabe sė bashku me shtėpitė, selishtat po bile edhe me vorret dhe vorrezat. Prof. Israel Shahaku nė vitin 1975 ka bėrė regjistrimin e 385 katundeve arabe plotėsisht tė rrafshuara, tė pėrmendur nėpėr krahina, prej gjithėsejt 475 katundeve, sa ka psur nė vitin 1948.
    137 E ka botuar Maspero nė Paris, 1969, f. 373 dhe vazhdon.

    Ndėrtimi i vendbanimeve izraelite nė bregun perėndimot vazhdon me njė intenzitet tė veēantė prej vitit 1979, kurse pėr nder tė traditės mė klasike kolonialiste, janė vendosur, natyrisht, tė armatosurit.
    Rezultat i dėbimit tė rreth 1.5 milion palestinezė dhe tė krejt asaj qė ka pėrcjellė dėbimin e tyre ėshtė fakti se pėrqindja e „tokės hebreje” nė Palestinė, siē e quajnė zyrtarėt e fondit nacional hebraik, nga shifra prej 6.5 pėrqind nė vitin 1947 sot ėshtė rritur nė 93 pėrqind nga territori i pėrgjithshėm shtetėror. Prej saj 75 pėrqind i takon shtetit, kurse 14 pėrqind fondit nacional hebraik.
    Mbasi e sqaruam qėndrimin e politikės kolonialiste dhe raciste tė sionizmit politik ndaj statusit personal dhe pronėsisė sė tokės, nuk ėshtė vėshtirė tė vlerėsohet se ēka nėnkuptojnė liderėt izraelitė me fjalėn „autonomi” pėr tė cilėn bėn fjalė Begini. Kjo fjalė me tė vėrtetė nėnkupton vazhdimin e kryerjes sė anketimit si tė politikės sė sionizmit politik.
    Pyetja e parė e cila parashtrohet ėshtė se me kė prijėsit izraelitė do tė mund tė bisedonin. Me OĒP-nė? Nuk vjen parasysh. Me pėrfaqėsuesit e zgjedhur tė popullit? Qeveria izraelite tė gjithė i ka shkarkuar nga pozita.
    Do tė sjellim rrjedhėn e shembujve kryesorė tė kėsaj autonomie tė karikaturuar. Mė 3 maj tė vitit 1979 Begini ia ekspozoi komitetit prej 11 anėtarėsh planin e autonomisė administrative. Mė 18 maj komiteti e miratoi, kurse mė 21 maj qeveria definitivisht e konfirmoi planin. Plani pėrbėhej nga regjistri i parimeve me tė cilėt vetėdijėsohet politika aneksioniste dhe ekspansioniste e entitetit sionist. Me kėtė plan ėshtė precizuar se, pas periudhės kalimtare tė caktuar prej pesė vjetėsh pėr tė realizuar autonominė administrative, Izraeli do tė kėrkojė gjoja „tė drejtėn e suverenitetit” tė vet mbi bregun perėndimor dhe rrypin e Gazės. Ky parim i ndriēon tė gjitha parimet e tjera. „Vendbanimet hebreje dhe banorėt hebrenj do t’i nėnshtrohen ligjit izraelit dhe administratės izraelite. „E drejta” qė tė vazhdohet popullėzimi nė „zonat e vėnė nėn regjimin e autonomisė do tė jetė e garantuar: tokat nė pronėsi tė Qeverisė dhe tokat e papunuara”138 do t’i mbajnė forcat okupuese. Shteti sionist do tė jetė pėrgjegjės pėr planifikimin e shfrytėzimit tė resurseve tė ujit dhe vetėm do tė konsultohet me kėshillin administrativ. Forcat e tij tė armatosura „do tė stacionohen nė pikat e caktuara tė zonės tė cilat janė nė kompetencė tė regjimit autonom”, kurse „forcat e sigurimit do tė jenė pėrgjegjėse pėr sigurimin e brendshėm” tė territoreve tė okupuara. Kur ėshtė fjala pėr kėshillin administrativ, plani qeveritar parasheh qė „administrata ushtarake tė delegojė pėrfaqėsuesit e vet nė pushtetin autonom. Me anė tė bisedimeve do tė caktohet numri i anėtarėve tė cilėt do tė zgjedhen nė kėshillin administrativ si dhe numri i ministrive qė do tė jenė nė kompetencė tė tij”. Nė aneks-planin thuhet se liderėt sionistė kurrė nuk do tė lejojnė krijimin e shtetit palestinez nė bregun perėndimor dhe nė Gazė.139
    Qeveria njėzėrit ka vendosur qė ky plan, i quajtur „Parimet e autonomisė sė plotė administrative tė banorėve arabė tė Judesė, Samarisė dhe Gazės dhe emigrantėve tė
    138 „Propozimet e planit pėr shfrytėzimin e tokave nė bregun perėndimor janė si viojon: toka e pakultivuar nė pronėsi shtetėrore do tė shfrytėzohet, sipas nevojave, me qėllim tė sigurisė, pėr banesa tė hebrenjve dhe pėr rehabilitim tė emigrantėve. Toka e cila nuk ėshtė regjistruar nė mėnyrė legjitime si pronė private, por prapseprapė punohet privatisht do tė shfrytėzohet, siē kėrkohet, vetėm pėr nevoja tė sigurisė. Nė mėnyrė tė ngjashme, toka e cila zyrtarisht ėshtė regjistruar si tokė provate, por nuk punohet do tė shfrytėzohet me qėllim tė sigurisė nė qoftė se do tė ketė nevojė pėr tė. Nė kėtė rast nuk do tė konfiskohet, por do tė rekuizohet. (Dallimi ėshtė si vijon: kur ėshtė nė pyetje rekuizimi pronėn e merr qeveria, por pronėsia mbetet nė duart e personit privat). Toka nė pronėsi private e cila punohet nuk do tė shfrytėzohet pėrveēse nė rast tė nevojave tė patjetėrsueshme me qėllim tė sigurisė ose tė ndėrtimit tė rrugėve”. (Jerusalem Post, 18 maj 1979).
    139 Ha’aretz, 22 maj 1979.

    pranishėm hebrenj nė ato zona”, tė jetė platformė e delegacionit izraelit nė bisedime pėr autonomi. Pėr shkaqe taktizimi plani nuk do t’i prezentohet Egjiptit gjatė bisedimeve.140
    Porositė e komitetit tė obliguar pėr zbatimin e kėtij plani janė publikuar nė revistėn Ha’aretz. Plotėsonjėset porosive tė dhėna mė 9 shkurt, kanė shpaluar qėllimin qė pushtetit autonom t’i imponohen restrikcione shtesė.
    Restrikcionet fillojnė tashmė nė nivel tė procedurės pėr zgjedhjen e kėshillit administrativ. Asnjė kandidat i gjykuar pėr kundėrshtimin e okupacionit nuk mund tė vijė parasysh tė zgjedhet. Kandidatėt do tė paraqiten nė listat individuale pa shenja tė qarkut elektoral tė cilin dėshirojnė ta pėrfaqėsojnė. Nė planin ekonomik „administrata autonome nuk do tė jetė e autorizuar tė nxjerrė para, tė themelojė bankėn qendrore ose tė caktojė tatimin e pėrgjithshėm. Nuk do tė ketė autorizim pėr kontrollimin e importit dhe eksportit as pėr qarkullimin e parave. „Sa i pėrket sigurimit tė brendshėm” tė burgosurit politikė t’i nėnshtrohen ligjit izraelit, kurse qeveria e Izraelit tė ketė tė drejtėn e vetos pėr ēfarėdo amnestie qoftė”.
    Zaptimi i tokės duhet tė bėhet mė me intenzitet. Pėr tė themeluar kampe dhe zona ushtarake tė trajnimit, „duhet tė rrethohen 727.000 dynymė tokė”.141 Toka ėshtė e nevojshme edhe pėr ndėrtimin e rrugėve. Nė bregun perėndimor do tė ndėrtohen „mė se dhjetė autorrugė”, nė rrypin e Gazės njė, ndėrsa njė do tė sillet qyteteve kryesore. „Rrjeti i komunikacionit nė krahina do tė jetė nė mbikqyrje tė ministrisė izraelite pėr komunikacion. Veē kėsaj, pushteti okupues do ta furnizojė me ujė rrypin e Gazės dhe do ta ruajė tė drejtėn e shfrytėzimit tė resurseve tė ujit nė bregun perėndimor”.
    Ja edhe njė porosi tė komitetit: „Ardhacakėt do tė konstituojnė forca policore lokale dhe do tė mbajnė armė ēdo herė kur janė nė lėvizje”.142
    Rėndėsinė e kėtij operacioni nė mėnyrė tė mrekullueshme qysh mė parė e ka rezymuar revista jugoafrikane Die Transvaler, ekspert pėr ēėshtje tė diskriminimit racor (apartheidit): „A ka ndonjė dallim tė vėrtetė nė mes mėnyrės me tė cilėn populli i Izraelit mundohet tė mbahet nė mesin e popujve johebrenj dhe mėnyrės me tė cilėn afrikaneri mundohet tė mbetet ai ēka ėshtė?”143
    Izraelitėt thirren nė Bibėl kur duan tė sqarojnė se pse nuk kanė dėshirė qė tė pėrzihen me popujt e tjerė. Afrikanerėt veprojnė njėsoj. Edhe vetė premieri i Afrikės Jugore, Verwoerdi, e ka kuptuar se „hebrenjtė e kanė marrė Izraelin prej arabėve pasi qė kėta kanė jetuar aty mė se njė mijė vjet. Pėr kėtė pajtohem me ta. Izraeli, ashtu si dhe Afrika Jugore, ėshtė vend i apartheidit”.144
    Mbasi i kemi shqyrtuar metodat e sionizmit politik nė pėrndjekjen e arabėve, do t’i shqyrtojmė edhe metodat me tė cilat bėhen pėrpjekje qė hebrenjtė tė sillen nė Izrael. Themi „bėhen pėrpjekje” pėr shkak se ky tentim ka dėshtuar. Vetėm 18 pėrqind e hebrenjve tė botės jetojnė nė Izrael, ku sionistėt u kanė premtuar „siguri”. Hebrenjtė, pas shumė luftėrash dhe pėr shkak tė paaftėsisė sė prijėsve izraelitė tė udhėhequr nga doktrina sioniste qė nė mėnyrė paqesore ta integrojnė shtetin nė mesin e popujve tė Lindjes sė Mesme, sot nė asnjė shtet botėror nuk gėzojnė mė pak siguri se sa nė Izrael. Gjendja e kėtillė ėshtė rezultat i politikės e cila lufton qė nė kohėn e
    140 Ma’ariv, 22 maj 1989.
    141 Njė dynym tokė ėshtė 1.000m2.
    142 Ha’aretz, 21 maj 1979.
    143 E ka cituar H. Katzew, South Africa: A Country without Friends, Midstream, nė pranverė 1962, f. 73; Richar P. Stevens dhe Abdelwehab M. Elmessiri e kanė ribotuar nė Israel and South Africa: The progression of a Relationship, New Jersy botim i reviduar, 1977, f. 66.
    144 Rand Daily Mail, 23 nėntor 1961.

    dekolonizimit nė mnyėr permanente ta pėrjetėsojė - sė bashku me Afrikėn Jugore - llojin e gjykuar tė kolonializmi mė tė papėrmirėsueshėm.
    Motivi fetar (atė „nacional” edhe tė mos e pėrmendim), pėrkundėr legjendės qė e pėrhapė sionizmi politik, luan njė rol mjaft tė dobėt nė „kthimin” nė Palestinė. Nuk ėshtė nė pyetje indiferentiteti, por, e kundėrta, shkaqet fetare tė cilat ndodhen nė themelet e judaizmit, nė parimet e tij mė tė larta. Nė Bibėl dhe nė traditėn rabinore koekzistojnė shpirti i madh universal, shpirti i profetit tė mesianizmit (sidomos nė pjesėn e dytė tė Librit pėr Isaiun) dhe shpirti i ngushtė nacional, i cili posaēėrisht manifestohet nė Librin pėr Joshuin, i cili ėshtė pėrplot vrasje dhe shfarosje tė urdhėruara nga Zotit, gjė qė e karakterizon edhe Ezrėn edhe Nehemiun, libra kushtuar diskriminimit racor dhe teokracisė nė shėrbim tė ekskluzivizmit shovinist. Sionizmi politik mbėshtetet nė komentimin e njėanshėm, selektiv tė Biblės i cili i pėrforcon synimet nacionaliste nė llogari tė shpirtėrores sė judaizmit.
    Theodor Herzli, babai i sionizmit politik, me bindje ka qenė ateist, kurse Bibla e ka interesuar vetėm aq sa ka mund t’i ofrojė arsyetim pėr politikėn e fuqisė. Pjesa mė e madhe e rabinėve e kanė gjykuar sionizmin politik qysh para se ai tė paraqitet. Konferenca e Filadelfisė, e mbajtur prej 3 deri mė 6 nėntor tė vitit 1896, hapatas i ka dėmkosur parimet e sionizmit politik bile para se t’i definojė Herzli tezat e tij. Kjo konferencė e rabinėve e ka miratuar edhe rezolutėn145 nė tė cilėn ėshtė theksuar nė mėnyrė radikale mospajtimi nė mes parimeve universaliste tė judaizmit dhe parimeve tė nacionalizmit sionist.
    Mendimi i shprehur nė rezolutė nuk ka nėnkuptuar se Jerusalemi pėr ta nuk ka qenė i rėndėsishėm. „Viti tjetėr” i Isaiut „nė Jerusalem” dhe Dhjata: „Nė qoftė se tė harrojmė ty, o Jerusalem...”, nė psalmėn 137, janė shpirti i besimit hebraik. Megjithatė, rabinėt kanė refuzuar qė fenė ta vėnė nė shėrbim tė ndėrmarrjeve politike dhe universalizmin t’ia nėnshtrojnė nacionalizmit. Ata Jerusalemin e kanė vėnė, siē vepruan Jeremiu dhe Isaiu, nė epiqendėr tė premtimit mesian, i cili nuk ka pritur krishterizmin pėr t’iu drejtuar tė gjithė popujve tė botės dhe pėr tė lajmėruar „kthimin” e vėrtetė - jo kthimin e njė bashkėsie njė vendi tė caktuar, por kthimin e tėrė botės, tė gjithė njerėzve Mbretėrisė sė amshueshme Hyjnore, siē lexojmė nė vargjet e lartėsuar tė Isaiut.
    Pėr Jerusalemin janė tė lidhur momentet mė madhėshtore tė tri feve tė mėdha tė shpalluara. Momenti i gatishmėrisė sė Abrahamit pėr sakrificė, symbol qenėsor i besimit qė tejkalon ēdo arsye e moral: mirėsi e pėrbashkėt e judaizmit, krishterizmit dhe Islamit. Momenti i vdekjes dhe ringjalljes sė Jezu Krishtit. Momenti i ngritjes sė tė dėrguarit Muhammed, pikėrisht nga ai vend tė cilin edhe Kur’ani edhe Bibla e theksojnė si vend ku Abrahami ka prezentuar sakrificėn dhe tė cilin edhe muslimanėt njėsoj e respektojnė si edhe hebrenjtė edhe tė krishterėt. Jerusalemi ėshtė vendi tė cilit i janė drejtuar muslimanėt gjatė kryerjes sė lutjeve para se Meka, po ashtu, e lidhur pėr traditėn e Abrahamit, tė zė vendin e vet nė lutje.
    Kėshtu Jerusalemi mbartė pėr hebrenjtė, si dhe pėr tė krishterėt dhe muslimanėt, kuptimin e „njė vendi tė lartė” nė fenė e tyre, drejt tė cilit janė drejtuar lutjet e tė gjithėve. Nė tė tri fetė e shpallura ai simbolizon tubimin e tėrė njerėzimit nė besimin e pėrbashkėt, akt bazor i tė cilit ėshtė prezentimi i sakrificės sė Abrahamit. Andaj muslimanėt, gjatė njėmbėdhjetė shekujve tė qeverisjes sė tyre me qytetin, i kanė respektuar rrėnimet e tij dhe u kanė lejuar tė gjithė haxhinjve qė t’i vizitojnė. Hapi i parė tė cilin Salahudini e ndėrmori kur e ēliroi qytetin ka qenė qė ta hapė sėrish pėr
    145 Shiko supra.

    hebrenjtė dhe tė gjithė tė krishterėt, ngase kryqtarėt i kanė masakruar dhe pėrndjekur edhe hebrenjtė edhe ortodoksėt edhe muslimanėt.
    Luftėrat kryqtare kanė qenė „sionizėm krishter”, siē ėshtė sot sionizmi politik „luftė kryqtare hebreje”: nė tė dy rastet vėrehet qartė bastardhimi i shpirtit dhe besimit.146
    Ėshtė me rėndėsi se nė shkollat e shtetit Izrael dhe nė programet e sionizmit politik mė shpesh citohen ato pjesė tė Biblės qė kanė tė bėjnė me pushtimin e Kananit nga Joshui dhe me mbretėrinė e Davidit, pra, me aspektet luftarake dhe politike tė historisė sė Palestinės, e jo me sakrificėn e Abrahamit ose me fjalėt e tė dėrguarit.
    Jerusalemi, qendėr shpirtėrore e tėrė njerėzimit, i thėrret njerėzit nė vizitė (haxh), e jo nė zgjedhė (nėnshtrim).
    Dhe kur Kiri i Persisė, nė vitin 538 para erės sė re, e mundi Nabonidusin, mbretin e fundit babilonas, dhe u lejoi tė internuarve, mbasi ata mė parė kishin qenė tė deportuar nė Babilon, tė kthehen nė Jerusalem, shumė prej tyre kanė mbetur nė Mesopotami dhe me kėnaqėsi e kanė punuar tokėn, si i ka thirrė Jeremiu (XXXIX) tė veprojnė. Nė ndėrkohė kanė pėrfituar njė pjesė tė popullatės nė fenė e tyre dhe, duke zgjeruar bashkėsinė e vet, kanė konstituar njė lloj shteti nė shtet, tė cilin e ka drejtuar njėri prej „prijėsve tė tė internuarve” (Rash Galuti) dhe e ka mbrojtur praktikimin e formės karakteristike pėr jetėn e tyre dhe besimin e tyre. Pikėrisht nė kėtė qendėr tė influencės shpirtėrore ėshtė shkruar Talmudi - ai komentim i mėsimeve tė Moisiut qė nė shekujt e ardhshėm i ėshtė caktuar tė lozė rol tė rėndėsishėm nė bashkėsitė botėrore hebraike.
    Shumė qendra tjera tė judaizmit janė paraqitur nė tė njėjtėn mėnyrė bile edhe atje ku nuk ka qenė shkaktar internimi. Kur Ptolomeu, mbreti egjiptian, u kthye nė shtėpi nė vitin 320 para erės sė re, pasi qė e pushtoi Judenė, me tė erdhėn edhe disa hebrenj palestinezė, tė cilėt sėrish nė atė mėnyrė iu bashkangjitėn atyre bashkėvendasve tė tyre, tė cilėt patėn ikur nė brigjet e Nilit dy ose tre shekuj mė parė, para invadimit tė pushtuesve asirianė. Ata nuk janė kthyer nė Palestinė edhe nė vitin 250 para erės sė re bashkėsia hebraike e Aleksandrisė ka qenė bashkėsia mė e madhe hebraike nė botė. Kėta hebrenjė, tė cilėt e morėn kulturėn greke tė Aleksandrisė skajshmėrisht tė helenizuar, kanė zgjeruar vetėdijen mbi religjionin e tyre nė rrethimin e tillė helenist. Librat e tyre tė shenjta Tora dhe Porositė janė pėrkthyer nė gjuhėn greke, kurse nga dialogu i kėtyre dy kulturave ka lind vepra e madhe e sintezės tė cilėn e ka realizuar hebreu Philo (Philo Judaeus).
    Para ardhjes sė krishterizmit hebrenjtė janė pėrpjekur nė mbarė botėn t’i kthejnė njerėzit nė fenė e tyre. Prej Indie deri nė Kinė, prej Jemeni deri nė Krime, prej Rome deri nė Gali, njerėzit e tė gjitha racave e pranuan Jehovėn si Zotin e tyre tė vetėm.147
    Me zgjerimin e krishterizmit, e para sė gjithash prej kohės kur ai u pėrkrah nė mbretėrinė romake dhe kur prej tė pėrndjekurit u bė pėrndjekės, tė krishterėt nė mėnyrė tė marrėzishme dhe kriminale i kanė akuzuar hebrenjtė se janė „popull zotvrasės”, vrasės tė Krishtit, duke prodhuar kėshtu njė formė tė veēantė tė antisemitizmit krishter (sikur krimi ekleziastik i disa priftėrve tė lartė mund t’i pėrshkruhet tėrė njė bashkėsie fetare, pasardhėsve tė saj dhe ithtarėve tė saj). Prej atėherė shteret aktiviteti hebraik nė pėrfitimin e anėtarėve tė rinj.
    146 Nė kėtė temė, shiko: Judaisme contre Sionisme prej rabinit Emmanuel Levyne, nė botim tė Cujasit, 1969.
    147 Philo ka shkruar: „Zakonet tona rėndojnė nė peshė dhe i kthejnė barbarėt dhe helenėt, kontinentet dhe ujdhesat, Lindjen dhe Perėndimin, Evropėn dhe Azinė, tėrė botėn, skaj e mė skaj”. (Ka cituar Bernard Lazarein, Antisemitism... shiko: f. 36. botimi anglisht, 1967).

    Ndikimi shpirtėror i judaizmit kurrė nuk ka qenė i lidhur me idenė e kthimit nė Palestinė. Nė vitin 1492 kur „mbretėrit mė katolikė” i dhanė fund periudhės sė artė tė koekzistencės sė muslimanėve dhe hebrenjve nė Spanjė, i pėrzunė hebrenjtė, i detyruan me dhunė tė ndėrrojnė fenė (Marrano - hebre i kryqėzuar ose maur i Spanjės mesjetare) ose i persekutuan, hebrenjtė kryesisht gjetėn strehim nė Francė, nė Itali, nė Egjipt, nė Ballkan dhe nė Turqi. Vetėm njė numėr mjaft i vogėl hebrenjsh nga Barcelona, disa qindra njerėz tė devotshėm, hyrėn edhe nė bashkėsinė palestineze tė cilėn qysh nė shekullin XIII e themeloi rabini Moshe Ben-Nahmani, e ithtarėt e tė cilit kanė qenė tė vendosur nė Jerusalem, Hebron, Safad dhe Tiberias... Madje as nė vitin 1835, sipas Nevill Mandelit,148 bashkėsia hebreje nė Palestinė nuk ka pasur mė tepėr se 10 mijė njerėz.
    Emigrimi mori hov mė tė madh tashmė pasi qė Theodor Herzli e krijoi sionizmin politik, edhe atė jo pėr shkaqe fetare por pėr shkaqe politike: tė pėrndjekjes nė Evropė (Rusia, Rumunia, Polonia, e pastaj Gjermania) dhe tė doktrinės sė sionizmit politik tė themeluara nė njė sėrė motivesh: - nė mitin mbi pamundėsinė e asimilimit tė hebrenjve (koncept tė cilin sionizmi politik e ndanė me antisemitizmin); nė mitin mbi antisemitizmin i cili komentohet si i pėrjetshėm dhe i pa ērrėnjosur (prandaj pas revolucionit francez qartė erdhi deri te rėnia e tij nė Evropė dhe Amerikė); nė mitin mbi refuzimin e luftės kundėr shtypėsve nė tokėn e origjinės me pjesėmarrjen e tė shtypurve tjerė; pastaj nė mitin mbi heqjen dorė nga lufta pėr mbrojtjen e besimit dhe kulturės hebreje dhe tė mesianizmit universalist nė favor tė kėrkesė pėr themelimin e shtetit hebraik (libri i Herzlit Judenstaat) tė frymėzuar me nacionalizmin evropian tė shekullit XIX - tė shtetit me tokėn e vet, tė cilėn duhet zaptuar me bashkėfajėsinė e forcave kolonialiste dhe me zbatimin e metodave tė tyre, me tė vetmin qėllim - pėr tė cilin kanė ėndėrruar Herzli dhe Ben-Gurioni - koncentrimin e tė gjithė hebrenjve nė Palestinė.
    Mesianizmi fetar universalist i traditės sė madhe hebraike prej atėherė ėshtė ndėrruar me nacionalizmin politik me tė gjitha karakteristikat e ekskluzivitetit dhe shovinizmit.
    Kthyerjen dhe shtrembėrimin e judaizmit e kanė denoncuar qė nė fillim tė shfaqjes sė tillė autoritarėt mė tė lartė tė tij shpirtėror. Nė vitin 1885, Herzli, ende para se ta botojė librin mbi shtetin hebraik, kur me tė madhe e ka propaguar sionizmin politik, Konferenca nė Pitsburg i ka prezuantuar „tetė parimet e reformės sė judaizmit”. Pjesa mė e madhe e rabinėve amerikanė kanė deklaruar: „Ne mė nuk e konsiderojmė veten popull, por bashkėsi fetare, dhe prandaj nuk e presim as kthimin nė Palestinė, as shėrbesėn sakrifikuese nėn bijtė e Aronit, as vėnien e sėrishme tė ēfarėdo ligjeve qofshin qė kanė tė bėjnė me shtetin hebraik”.
    Protestė kundėr sionizmit politik nuk kanė shprehur vetėm rabinėt por edhe disa prej hebrenjve mė tė famshėm botėror: filozof Einsteini, Martin Buberi, kryetari i parė i Universitetit hebraik nė Jerusalem, prof. Judah L. Magnesi etj.
    Krahas arsyeve fetare tė cilat kanė ndikuar nė ata tė cilėt sionizmin politik e kanė konsideruar nė aspektin politik shfrytėzues tė religjionit dhe tradhėtar tė judaizmit, shkaqet kryesore pėr kundėrshtimin e sionizmit kanė qenė:
    1) Instalimi i shtetit hebraik nė Palestinė nė mėnyrė tė pashmangshme do tė shkaktonte konflikt me popullatėn e cila me shekuj jeton dhe vepron nė atė vend:
    „Ajo qė mė sė shumti mė ka munguar”, ka thėnė nė mėnyrė profetike Judah Magnesi nė vitin 1931, „ėshtė mosekzistimi i ndonjė propozimi konstruktiv pėr zgjidhjen e konfliktit tė dy popujve - pa iu mbėshtetur luftės... Hebrenjtė me tė
    148 E ka cituar Ilan Haleyi, La Question juive, Paris, nė botim tė Minuit, 1981, f. 17.

    drejtė kėrkojnė prej botės drejtėsi... Mirėpo, sa mė pėrket mua, nuk jam i gatshėm nė arritjen e drejtėsisė duke u bėrė padrejtėsi arabėve. E konsideroj padrejtėsi vėnien e arabėve nėn pushtetin hebraik pa pėlqimin e tyre. Nė qoftė se nuk jam pėr shtetin hebraik, atėherė ajo ėshtė vetėm nga shkaku qė e kam pėrmendur: nuk dėshiroj luftė me botėn arabe”.149
    Magnesi, ndonėse i ka takuar lėvizjes sioniste gati qė nga fillimi, ai qysh nė vitin 1923 e ka shtruar pyetjen: „A do tė bėhen hebrenjtė kėtu (nė Palestinė), duke u pėrpjekur tė krijojnė organizėm politik, mbrojtės tė fuqisė brutale dhe militarizmit, siē ka qenė rasti me disa hazmoneanė tė mėvonshėm” (stėrgjyshėr tė makabejėve - vėr. e pėrkth.).150
    2) Sionizmi politik i rrezikon hebrenjtė anekand botės ashtu qė nxitė dyshim nė shtetėsinė e tyre tė dyfishtė. Kėshilli amerikan pėr judaizėm, i themeluar mė 31 gusht tė vitit 1943, me nisiativė tė 92 rabinėve tė cilėt janė takuar nė qershor tė vitit 1942 nė Atlantic City tė protestojnė kundėr planit pėr krijimin e shtetit hebraik, kėshtu ėshtė deklaruar nė manifestin e vet:
    „Patjetėr u dasht tė vijė kjo ditė pasi qė neve nuk na mbetet asgjė tjetėr por vetėm tė thirrim ‘Ndaluni!’ Kushtėzimi i hebrenjve amerikanė me flamurin hebraik, me ushtrinė hebraike dhe me shtetin nė Palestinė, pastaj me shtetėsi tė dyfishtė nė Amerikė, ėshtė mė tepėr nga ajo qė mund tė pranojmė... Nga kėndvėshtrimi ynė universal i komentimit tė fatit dhe historisė hebreje, si dhe pėr shkak tė kujdesit pėr mirėqenien dhe statusin e popullit hebraik nė pjesėt e tjera tė botės, ne nuk mund tė pajtohemi qė tė pranojmė theksin politik tė cilit nė programin sionist tash i kushtohet rėndėsi mė e madhe. Nuk mund e tė mos na bėjė pėrshtypje se nacionalizmi hebraik lėviz drejt krijimit tė hutisė te bashkėvendasit tonė nė pikėpamje tė vendit dhe funksionit tonė nė shoqėri dhe tėrheqjes sė vėmendjes sonė nga roli historik i cili na kushtėzon tė jetojmė si bashkėsi fetare kudo qė tė ndodhemi”.151
    Kėshilli amerikan pėr judaizėm ka propozuar zgjidhje konkrete pėr problemin „e personave tė shpėrngulur” (si kanė filluar t’i quajnė mė vonė):
    „Kėrkojmė qė Kombet e Bashkuara tė sigurojnė sa mė parė qė ėshtė e mundshme riatdhesimin ose vendosjen e sėrishme... tė gjithė atyre popujve qė janė dėbuar prej shtėpive tė tyre me forcat e Boshtit dhe... tė pėrqėndrohen nė pėrpjekjet e tyre qė pa vonesė tė sigurojnė strehim pėr tė shpėrngulurit e tė gjitha konfesioneve, tė gjitha bindjeve politike dhe tė gjitha pėrkatėsive nacionale... Pėr vėllezėrit tonė hebrenj kėrkojmė vetėm kėtė: barazi nė tė drejta dhe obligime me pjesėtarėt e kombeve tjera... Ne i kundėrshtojmė pėrpjekjet pėr instalimin e shtetit nacional hebraik nė Palestinė ose diku tjetėr, si njė filozofi disfatizmi dhe si njė filozofi e cila nuk ofron zgjidhje praktike pėr ēėshtjen hebreje...
    Palestina ėshtė pjesė e trashėgimisė fetare izraelite, siē ėshtė edhe pjesė e trashėgimisė sė dy feve tjera tė mėdha botėrore. Ne me gėzim presim instalimin e njė qeverie demokratike autonome nė Palestinė, nė tė cilėn hebrenjtė, muslimanėt dhe tė krishterėt do tė jenė tė pėrfaqėsuar nė mėnyrė tė drejtė.
    I thėrrasim tė gjithė hebrenjtė tė pėrkrahin komentimin tonė pėr fatin dhe mėnyrėn e jetesės hebreje nė atė mėnyrė do tė pėrkrahin traditat mė tė larta tė besimit tonė. Besojmė se kėta tė vėrteta do tė jenė bazė e ēdo programi tė njė ardhmėrie mė autentike tė pėrbėrė nga ana e njerėzve tė lirė”.152
    149 Norman Bentwich, For Zion’s Sake: a Biography of Judah Magnes, Filadelfi 1954, f. 188.
    150 Po aty, f. 131.
    151 Samuel Halperini, The Political World of American Zionism, Detroit 1961, fq. 84 dhe 85.
    152 New York Times, 31 gusht 1943.

    Nė atė kohė, gjė qė mund tė konkludojmė nga Vjetari hebraik amerikan i vitit 1943, lėvizja sioniste nė SHBA ka pasur 207.000 anėtarė. Atėherė nė SHBA kanė jetuar gjithėsejt 5.000.000 hebrenj.
    Duhet theksuar se, pėrkundėr propagandės sioniste, emigrimi nė Palestinė nuk ėshtė pėrshpejtuar. Kah fundi i shekullit XIX nė Palestinė ka pasur mė pak se 50.000 hebrenj. Dy vjet pas deklaratės sė Balfourit prej vitit 1917 ende ka pasur vetėm 65.000 hebrenj, tė cilėt kanė pėrbėrė 7 pėrqind tė popullatės sė pėrgjithshme. Gjatė 12 vjetėve, prej vitit 1920 deri mė 1932, nė Palestinė kanė ardhur 118.387 hebrenj, do tė thotė, mė pak se njė pėrqind e popullatės botėrore hebreje.
    Pėrqindja e hebrenjve tė cilėt e kanė zgjedhur Izraelin si vend pėr tė jetuar, ka mbetur shumė i vogėl bile edhe pas gjakderdhjeve tė tmerrshme hitleriane. Ben-Gurioni e ka pranuar mossuksesin e tillė me rastin e audiencės sė njė grupi amerikan, mė 31 gusht 1949: „Edhe pse e kemi realizuar planin tonė pėr instalimin e shtetit hebraik, ende jemi nė fillim. Sot nė Izrael ka vetėm 900.000 hebrenj, sepse pjesa dėrmuese e popullatės hebreje ende gjindet nė vendet e tjera tė botės. Detyra jonė ėshtė qė tė gjithė hebrenjtė t’i sjellim nė Izrael”.
    Nė dhjetor tė vitit 1951 Ben-Gurioni i qėrtoi udhėheqėsit sionistė amerikanė pse nuk kanė ecur pėrpara me shembullin e tyre. „Nuk mund t’i numėrojmė as pesė udhėheqės tė cilėt kanė lėvizur dhe kanė ardhur nė Izrael pasi qė ėshtė formuar shteti”.153
    Liderėt izraelitė dhe ndihmėsit e tyre nė botėn e jashtme nė mėnyrė dėshpėruse janė kėrcėnuar me antisemitizėm, sepse ai pėr to ka qenė o domosdoshėm nė realizimin e qėllimeve. Dr. Israel Goldsteini ka shkruar: „Ēka presin hebrenjtė amerikanė? A thua, vallė, e presin Hitlerin qė me fuqi t’i nxjerrė? A mendojnė se do tė shpėtojnė nga tragjedia e cila i ka detyruar hebrenjtė e vendeve tjera tė emigrojnė?”154
    Tridhjetė vjet mė vonė as mbrojtėsit e tjerė besnikė tė shtetit Izrael nuk ngurrojnė tė tregohen njėsoj qesharakė. Madje edhe pas masakrave nė Sabėr dhe Shatil, tė kryera nėn patronazhin e ushtrisė izraelite, revista hebreje zvicrane prej 11 qershorit tė vitit 1982 e ka arsyetuar solidarizimin e vet me terrorizmin shtetėror tė udhėhequr nga Jerusalemi: „Prej kur ekziston Izraeli ne jemi nė gjendje tė hapėrojmė nė jetė kryelartė, ky ėshtė fakt tė cilin nuk guxojmė anjėherė ta harrojmė”. Kjo mund ta ēojė lexuesin tė mendojė se hebrenjtė nė Zvicėr para vitit 1948 kanė qenė nė njė gjendje pa shpresė!
    Antisemitizmi ėshtė i domosdoshėm pėr sionizmin nė arritjen e qėllimeve tė hartuara. Vetė Herzli ka shkruar: „Hebrenjtė paraqesin njė popull tė veēantė dhe nuk mund tė integrohen nė popuj tjerė. Mirėpo, mund t’i asimilojė ēdo shoqėri nė tė cilėn nė njė periudhė tė gjatė kohore ndjehen tė sigurtė. E kjo nuk do tė jetė kuurė nė interesin tonė”.
    Qė tė nxitet shpėrngulja nė mėnyrė artificiale, jo vetėm qė nuk pėrjashtohet, por, pėrkundrazi, porositet trillimi i skenareve antisemite. Nė realitet, shpėrngulja nė Palestinė qė nga fillimi ėshtė nxitė me mjete artificiale.
    Do tė pėrmendim tri shembuj tė proceseve tė shfrytėzuar:
    I pari ėshtė shembulli i jemenasit, tė cilėt kanė pėrbėrė bashkėsinė kryesore tė emigrantėve lindorė para vitit 1948. Problemi ka qenė tė gjindet zėvendėsim pėr punėtorėt arabė pėr kryerjen e punėve mė tė pakėndshme me po tė njėjtat paga ditore - punėve nė bujqėsi, nė ndėrmėrrje, nė shtėpitė private. Raporti i dr. Thonit nga
    153 New York Times, 31 dhjetor 1951.
    154 The Day, New York, 15 mars 1950.

    agjencia hebreje, i paraqitur nė vitin 1908, ka ofruar edhe zgjidhje. Vetėm hebrenjtė lindorė mund tė punojnė sikur arabėt, pėr pagat ditore tė arabėve dhe njėkohėsisht t’i kontribuojnė realizimit tė planit sionist pėr punėsim „tė fuqisė sė punės hebreje” dhe eliminimin e punėtorėve palestinezė. Ai ka pėrfunduar: „Sikur tė na shkojė pėrdore qė familjet jemenase t’i vendosim kėtu pėr pėrherė, do tė kishim arritur edhe diē tjetėr: gratė dhe vajzat jemenase do tė punonin si fuqi pune nė amvisėri nė vend tė grave dhe vajzave arabe tė cilat momentalisht e kryejnė punėn e oborrtareve nė gati ēdo familje tė ardhur me kompenzim tė pamatur prej 20 deri mė 25 franga franceze nė muajt”.155 Nė vitin 1911 ėshtė dėrguar nė Jemen njė pseudo-predikonjės - njė „socialist sionist”, Warshavsky, i emėruar qė mė parė pėr atė qėllim nė rabinin Yevne’eli, qė hebrenjve jemenasė t’ua konfirmojė ardhjen e Mesiut dhe Mbretėrisė sė tretė izraelite. Shumė mė vonė, nė vitin 1948, emigrantėt jemenasė janė sjellė nė Izrael, nė operacionin e quajtur „Qilimi ēudibėrės”, nė aeroplanin qė i ka transportuar kanė kėnduar: „O David! O David!, (do tė thotė, o Ben-Gurion) o mbret i Izraelit!” Operacioni ėshtė realizuar nė dy etapa, prej dhjetorit tė vitit 1948 dėri nė mars tė 1949 dhe prej korrikut tė 1949 deri nė shtator tė 1950, kurse ka kushtuar pesė milionė e pesėqind mijė dollarė.
    Shembulli i dytė ka tė bėjė me „personat e shpėrngulur” po ashtu prej vitit 1948. Nė atė kohė nė zonėn e okupimit amerikan ka pasur vetėm ndėrmjet 100.000 dhe 114.000 hebrenj „tė shpėrngulur”. Pėrkundėr propagandės sė flaktė tė agjencisė hebraike, autori i raportit tė Klausnerovit, pasi ka theksuar se (para konferencės hebreje amerikane, tė mbajtur mė 2 maj tė vitit 1948) „Hebrenjtė si njė kolektivitet mė tepėr refuzojnė shkuarjen nė Palestinė”, pa bishtnuar ka thėnė:
    Jam i bindur se ata njerėz duhet me i detyruar tė shkojnė nė Palestinė... Qė ky program tė realizohet ėshtė e patjetėrsueshme qė bashkėsia hebreje ta ndėrrojė politikėn e saj tė pėrgjithshme dhe nė vend qė tė kujdeset pėr rahatinė e tė shpėrngulurve tė kujdeset qė ata tė ndjehen sa mė tė parahatshėm... Hapi tjetėr do tė ishte krijimi i njė organizate sikur Haganahu (policia sioniste) e cila do tė kishte detyrė qė vazhdimisht t’i shqetėsojė hebrenjtė...”
    Preokupimi kryesor i udhėheqėsve sionistė nuk ka qenė qė t’u ndihmojė por t’i detyrojė tė shkojnė nė Palestinė. Ben-Gurioni nė njė letėr drejtuar pushtetit zbatues sionist, tė datuar mė 17 dhjetor tė vitit 1938, tashmė ka shprehur frikė se hebrenjve tė pėrndjekur mund t’ju shkojė pėrdore tė gjejnė strehim nė shtetet perėndimore:
    „Po qe se hebrenjtė (e Perėndimit) do tė duhet tė zgjedhin nė mes ndihmesės sė tė shpėrngulurve, shpėtimit tė hebrenjve prej kampeve tė pėrqėndrimit dhe dhėnies ndihmė pėr muzeun nacional nė Palestinė, dhemshuria do tė rėndojė dhe e tėrė energjia e njerėzve do tė kanalizohet nė shpėtimin e hebrenjve nga shtetet e ndryshme... kėshtu sionizmi do tė fshihet nga rendi i ditės”,156
    Sa u pėrket qeverive tė shteteve perėndimore, ashtu tė pėrgatitura qė tė derdhin lotė hipokrizie mbi „tė ikurit nga holokausti”, ato nuk kanė ngurruar, kur ka qenė nė pyetje strehimi i tė ikurve, t’i imponojnė kuotat e numrit tė tė pranuarve. Prej 2.500.000 viktimave hebreje tė nacizmit tė cilėt kanė ikur nė shtetet e huaja nė mes vitit 1935 dhe 1943, mezi 8.5 pėrqind e tyre kanė shkuar nė Palestinė. SHBA-tė kanė pranuar 182.000 tė ikur (mė pak se shtatė pėrqind), kurse Britania e Madhe vetėm
    155 Pėrmbajtja e kėtij raporti ėshtė dhėnė nė The History of the Zionist Settlements, nė gjuhėn hebreje, botim i Masad Publications, Tel-Aviv, e ka cituar Ilan Halevi, vep. e cit., f. 24.
    156 E cituar nė The Other Israel, e botoi Matzpeni, Tel-Aviv 1968, f. 91; e ka ribotuar Nathan Weistock nė Zionisme: False Messiah, Londėr 1979, fq. 136, 137.

    67.000 tė ikur (mė pak se dy pėrqind). Pjesa mė e madhe e tė ikurve (mė se 75 pėrqind e tyre) kanė gjetur strehim nė BRSS, nė realitet 1.930.000.157
    „Duhet tė kihet parasysh”, vazhdon rabin Klausneri, „se kemi punė me njerėzit e sėmurė. Ata nuk duhet tė pyeten, atyre duhet t’u thuhet ēka tė punojnė. Ata mė vonė do tė jenė falėnderues”.158
    Nė shembullin e tretė bėhet fjalė pėr hebrenjtė e Irakut. Bėrthama i kėsaj bashkėsie ėshtė krijuar para dy mileniume e gjysmė prej tė ikurve tė cilėt pas shkatėrrimit tė mbretėrisė sė Judės, i ka udhėhequr Nabukodonosori. Bashkėsia hebreje - me 110.000 njerėz nė vitin 1948 - i ka pasur rrėnjėt thellė nė tokė. Rabini kryesor i Irakut, Khedour Sassooni ka theksuar: „Tashmė njė mijė vjet hebrenjtė kanė tė drejta dhe privilegje tė njėjta sikur edhe arabėt dhe nuk konsiderohen si ndonjė pjesė specifike e ndarė e kėtij nacioni”.
    Mandej nė vitin 1950 dhe 1951 u kryen akte tė terrorizmit izraelit nė Bagdad. Mbasi hebrenjtė e Irakut u pėrmbajtėn nga shpėrnguljet nė Izrael, shėrbimet sekrete izraelite nuk ngurruan qė t’i sulmojnė me bomba nė mėnyrė qė tė binden se janė nė rrezik. Nė sulmin e kryer nė sinagogėn Masaud Shemtov gjetėn vdekjen tre persona dhe u plagosėn mė se 20 tė tjerė.159 Kėshtu filloi shpėrngulja me emrin „Operacioni Alibaba”.
    Mund tė sjellim edhe shumė shembuj, duke iu dhėnė prioritet shantazheve qė nė Amerikėn Latine i ka organizuar sionizmi politik. Bashkėsia hebreje nė Meksikė ka qenė e reduktuar nė statusin e kolonisė izraelite. Nė pranverė tė vitit 1948 fondi i bashkuar i Meksikės ka lajmėruar se ata persona tė cilėt refuzojnė t’i japin kontribut kėtij fondi sionist, ose kontributi i tė cilėve nuk do tė plotėsojė shumėn gjegjėse, do t’i nėshtrohen gjykimit tė rreptė, kurse emrat e tyre do tė publikohen. „Gjykimi” i tillė i parė ėshtė shpallur nė gazetėn e Mexico Cityt Die Stimme mė 9 qershor tė vitit 1948. Ky system ėshtė zgjeruar edhe nė shtetet e tjera tė Amerikės Latine. Hebrenjve kokėfortė uruguaianė tė Montevidesė tė cilėt nė vitin 1949 kanė refuzuar tė paguajnė dy pėrqindėshin e tatimit nė mall, sa kanė kėrkuar liderėt sionistė, u ėshtė ndaluar hyrja nė sinagogė, si dhe lidhja e kurorės, vorrimi dhe arsimimi me pjesėmarrjen e rabinit.160 Veprimet e njėjta janė pėrhapur nė Argjentinė, Brazil dhe Peru.161
    Tentimi sionist qė tė gjithė hebrenjtė e botės t’i vendos nė Palestinn nuk pati sukses, gjė qė ka qenė fatmirėsi jo vetėm pėr disa vende tė cilave do t’u mungonin kontributet e qytetarėve tė tyre hebrenj, por edhe pėr Lindjen e Mesme, ku vala e madhe e migracionit ende mė tepėr do ta forconte synimin e shtetit sionist drejt agresionit tė vazhdueshėm ndaj fqinjėve arabė me qėllim tė fitimit tė „hapėsirės hebreje”. Megjithatė, insistimi qė prej shtetit Izrael tė sundohen tė gjithė hebrenjtė „e diasporės” edhe mė tutje ėshtė aktual. Derisa Ben-Gurioni ka qenė premier, ka themeluar: „Detyrimin kolektiv tė organizatės sioniste dhe lėvizjes sioniste pėr ta ndihmuar shtetin Izrael nė tė gjitha rastet dhe nė tė gjitha rrethanat... Kjo do tė thotė,
    157 Tė dhėna nga instituti i New Yorkut pėr ēėshtjet hebreje dhe nga vepra e Christopher Sykesit Crossroads of Israel, Londėr 1965, tė pėrmendur nė veprėn e cituar tė Weistockut, f. 138.
    158 E cituar nė What Price Israel? Alfred Lilienthali, New York 1953 (e ka ribotuar instituti pėr studime palestineze 1969), f. 195.
    159 Raporti mbi kėto akte provokative u publikua nė javoren izraelite Ha’olah Hazeh mė 20 prill dhe 1 qershor tė vitit 1966. Nė gusht tė vitit 1972 atė e vėrtetoi Kokhavi Shemeshi nė gazetėn Black Panthers, kurse gazetari Baruch Nadali tė njėjtėn e bėri nė njė pikėpyetėse drejtuar Mordekai Ben-Parotit me anė tė Gjyqit supreme nė Tel-Aviv, mė 7 nėntor 1977; Shiko raportin nė Yediot Aharonot, mė 8 nėntor 1977; E ka cituar Ilan Halevi nė vepėrn e pėrmendur, f. 29.
    160 Jewish Post, 20 prill 1949.
    161 Imprensa Israelita (Rio-de-Zhanejro), 20 korrik 1948; Nossa Voz (San-Paulo), 28 korrik 1948; Agjencia telegrafike hebraike (Buenos-Ajres), 2 gusht 1948.

    tė ndihmohet shteti pa marrė parasysh se a dėshirojnė apo jo qeveritė tė cilave hebrenjtė pėrkatės ua kanė borxh lojalitetin qytetar”.162 Nė kongresin sionist botėror kjo ėshtė pranuar nė kuptimin e „bashkėpunimit tė pakushtėzuar me shtetin dhe qeverinė e Izraelit”. Oponentėt kanė theksuar se dhėnia e njė statusi tė tillė lėvizjes sioniste botėrore do t’i vėjė hebrenjtė qė jetojnė jasht Izraelit nė njė pozitė delikate e cila do tė mund „me njėfarė arsyetimi tė fut frikė nga detyrimi i besnikėrisė sė dyfishtė shtetėrore”.163
    Midis invazionit nė Liban, mė 10 qershor tė vitit 1982, nė letrėn qarkore me tė cilėn ėshtė kėrkuar mbledhja e parave pėr shtetin Izrael, kryetari i sektorit zvicėran „Action Israel” - Mr. Nessim D. Gaoni ka shkruar: „Ushtria izraelite kujdeset pėr frontin e luftės; fronti tjetėr, do tė thotė, ekonomia izraelite ndodhet nė duart tuaja. Ndihmojeni me aq sa keni mundėsi, duke treguar nė atė mėnyrė edhe njė herė se populli hebraik ėshtė i veēantė dhe i pandashėm”.
    Qėndrimin e njėjtė nė pėrkrahjen e pakushtėzuar dhe a priori, madje kur ėshtė nė pyetje edhe krimi, e ka shprehur edhe Alain Rothschildi kur nė njė intervistė dhėnė France Soirit, mė 27 shtator tė vitit 1982, menjėherė pas masakrės nė Sabėr dhe Shatil, para Kėshillit pėrfaqėsues tė institucioneve hebreje nė Francė, ka thėnė: „Rėndėsia e kėtyre ndodhive ėshtė shtrembėruar me synim qė tė sulmohet dhe tė njolloset bashkėsia hebreje dhe populli nė tėrėsi nė mėnyrė qė tė detyrohet edhe njė herė tė mbajė mėkatin e parė vetėm pse quhet hebraik. Kryerėsit e vėrtetė plotėsisht kanė kaluar pa i vėnė re, e ato kanė qenė libanezėt”. Kjo ėshtė identike me fjalėt e Beginit: „Johebrenjtė vrasin johebrenjė” - duke harruar mė parė tė pėrmendė se kėta kriminelė kanė qenė „kryerėsit” tė cilėt i ka armatosur shteti Izrael dhe tė cilėt kanė mund ta kryejnė aksionin falė Sharonit, sepse ua ka hapur kampet, i ka rrethuar me trupat e vet dhe me raketa i ka ndriēuar barbaritė qė janė kryer para syve tė ushtarėve tė tij.164 Udhėzimi i Beginit si dhe i Rothschildit nė kėtė krim ėshtė i barabartė me „antisemitizmin” kundėr „bashkėsisė hebraike”!
    162 Jerusalem Post, 17 gusht 1951.
    163 Proēes verbali zyrtar i kongresit tė 23 sionist botėror, mė 1951.
    164 Shiko librin e Ammon Kapeliukit mbi Sabrin dhe Shatilin, Enguete sue un massacre, Paris, nė botim tė Du Seuil, 1982

  7. #7
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    II
    POLTIKA E JASHTME IZRAELITE:

    EKSPANSIONIZMI


    „Do t’ju propozoja qė me kohė t’i ktheheni programit tė ‘Palestinės sė Madhe’ para se tė bėhet shumė vonė... Programi i Bazelit duhet patjetėr t’i pėrmbajė fjalėt Palestina e Madhe ose Palestina dhe vendet fqinje - ēdo gjė tjetėr ėshtė e pakuptimtė. Nuk mund t’i sillni dhjetė milonė hebrenjė nė njė tokė me njė sipėrfaqe prej 25.000 kilometrash katrorė”.165
    Kjo letėr, tė cilėn mė 29 tetor tė vitit 1899 Theodor Herzlit ia ka drejtuar njė mik i tij i afėrt, David Trietschi, shumė qartė shprehė logjikėn sekrete tė politikės sė jashtme sioniste.
    Vetėm parimi i sionizmit - tė shndėrrosh hebreizmin nga religjioni nė nacion dhe shtet, tė konsiderosh tė gjithė hebrenjtė e botės pjesėtarė tė atij nacioni, tė luftosh pėr t’i sjellė ata nė shtetin hebraik - nė mėnyrė tė pashmangshme e ka fut Izraelin nė njė sėrė luftėrash ekspansioniste me qėllim tė mbizotėrimit tė „hapėsirės jetėsore” (Lebensraum hitlerian). E tėrė historia e sulmeve dhe aneksimeve tė shtetit Izrael ka rrjedhė nga kjo logjikė e papajtueshme e sionizmit politik.
    Dallimi i vetėm midis goditjes militante-ekspansioniste izraelite dhe naciste ėshtė nė ideologjinė dhe mitologjinė qė e ndjekin izraeliten, theksi nuk vehet vetėm nė mitin mbi racėn por, nė njė masė ende mė tė fortė, nė mitin pseudobiblik mbi „premtimin”, tė komentuar nė konceptimin e pastėr fisnor - jo nė kuptimin shpirtėror tė mbretėrisė mesiane Hyjnore, por nė kuptimin materialist, territorial tė fjalės „tokė”. Vargu nė Zanafillė (XV, 18): „Sojit tėnd ia kam dhėnė kėtė tokė, prej lumit tė Egjiptit deri te lumi i madh, lumi Eufrat”, kuptohet si njė program166 politik dhe ushtarak si njė realitet historik dhe dokument pėr pronėsi, sikur „soji” i Abrahamit ėshtė definuar nė njė kontinuitet sipas gjakut e jo sipas pėrkatėsisė fesė sė pėrbashkėt; sikur prej kėtij „soji”, bile tė konceptuar nė kuptimin organik, duhet pėrjashtuar arabėt, tė cilėt sipas Zanafillės janė pasardhės tė Ismailit, djalit mė tė madh tė Abrahamit, si dhe tėrė atė pjesė tė njerėzimit e cila nė sakrificėn e Abrahamit shehė prototipin e fesė sė vet; sikur gjenealogjinė mitike tė hebrenjve tė sotshėm si pasardhės tė banorėve tė lashtė tė Kananit duhet marrė pėr tė vėrtetė, e madje as sipas bazės biologjike as sipas dėshmive historike hėbrėnjtė e sotshėm - e kanė prejardhjen, sikur edhe tė gjithė tjerėt, nga pėrzierja e popujve tė ndryshėm, prej Krimeje deri nė Jemen dhe prej Etiopie deri nė Spanjė - nuk kanė tė drejtė tė kėrkojnė trashėgiminė e „gjyshėrve” tė cilėt edhe nuk janė tė tyre dhe tė pėrjashtojnė popullatėn vendase tė arabėve muslimanė dhe tė krishterė tė cilėt janė bartės shumė mė tė sigurtė tė trashėgimisė etnike dhe territoriale tė banorėve tė mbretėrisė sė Davidit se sa ardhacakėt polakė, rusė, rumunė, hungarezė, jemenasė dhe afrikanė, tė cilėt vetėm propaganda e tmershme sioniste mund t’i paraqesė si tėrėsi nacionale, tė dalluar, sipas mendimit tė racistėve nacistė, qoftė sipas karakteristikave fiziki (formės sė kafkės dhe hundės) ose atyre psikike.
    165 Oscar Rabinowiczi, A Jewish Cyprus Project, New York 1962, f. 17.
    166 Herzli nė Ditarėt ka regjistruar bisedėn me mikun e vet tė nderuar Willaiam Hechlerin, johebreun sionist, famullitarin nė ambasadėn britanike nė Vjenė, tė cilėn e ka zhvilluar duke udhėtuar me Orient ekspres. „Nė kompartiment e shpalosi hartėn e vet tė Palestinės dhe nisi tė mė japė udhėzime tė pakufujshme. Kufij veriorė duhet tė jenė malet e kthyera nga Cappadocia (do tė thotė, malet Taurus nė Turqi - ver. e pėrkth.); kufiri jugor duhet tė jetė kanali i Suezit. Parrulla qė duhet propaguar ėshtė „Palestina e Davidit dhe Solomonit”. (Complete Diaries of Theodor Herzl, Londėr 1960, fletorja 1, f. 342).

    Mirėpo, prapseprapė, nė bazė tė kėsaj legjende pėr „Izraelin e madh” tė premtuar gjoja gjyshėrve tė tyre dhe tė komentimit selektiv tė Biblės, liderėt izraelitė vazhdimisht e „arsyetojnė” politikėn e tyre ekspansioniste tė agresionit dhe aneksimit, duke e realizuar nė emėr tė pėrrallave mitike.
    „Po qe se ekziston Libri i Biblės”, ka thėnė Moshe Dayani nė gusht tė vitit 1967, „atėherė duhet patjetėr tė ekzistojė edhe Populli i Librit, edhe Toka e Biblės - Toka e gjuqtarėve dhe patrikėve, aty diku nė Jerusalem, Hebron, Jerihon dhe rrethinė”.167 „Parimet” e kėtilla i bėjnė edhe kufijtė elastikė: „Merrne deklaratėn amerikane pėr pavarėsi si shembull. Nė tė aspak nuk bėhet fjalė pėr kufijtė territorial. Ne nuk jemi tė obliguar t’i pėrmendim kufijtė e shtetit tonė”.168 Thirrja e Ben-Gurionit nė „precedentin” amerikan ėshtė mjaft simptomatike, sepse atje kufiri, me tė vėrtetė, njė shekull tė tėrė vazhdimisht ka lėvizur nė drejtim tė perėndimit derisa nuk ka arritur deri te Oqeani i Qetė, pėrherė duke i shqetėsuar indianėt tė cilėt ėshtė dashur tė shpėrngulen nga vendi qė t’iu bėhet vend ardhacakėve.
    Ben-Gurioni nė njė mėnyrė mjaft tė haptė ka thėnė: „Ne nuk na pėrgjigjet status quo. Kemi instaluar njė shtet dinamik dhe fortė jemi pėrcaktuar pėr krijim dhe reformė, ndėrtim dhe ekspansion”.169
    Praktika politike ėshtė plotėsisht nė harmoni me kėtė teori tė jashtėzakonshme: toka ėshtė okupuar e popullata e saj ėshtė pėrzėnė. Qė nga filli shteti sionist nė qenėsinė e vet ka mbėshtetur ligjin e xhunglės. Liderėt izraelitė asnjėherė nuk e kanė respektuar rezolutėn e KB pėr ndarjen e Palestinės. Tashmė e kemi pėrmendur se nė periudhėn ndėrmjet rezolutės pėr ndarje, tė votuar mė 29 nėntor tė vitit 1947, dhe mbarimit tė mandatit britanik, komandosėt sionistė i kanė zaptuar regjionet e ndara pėr arabėt, siē janė Jaffa dhe Acra. Shtetet arabe kur provuan tė intervenojnė pėr t’i mbrojtur palestinezėt nga masakra si ndodhi nė Deir Yasin (mė 9 prill tė vitit 1948), liderėt e shtetit sionist aktin e tillė e morėn si pretekst pėr aneksimin e territoreve tė reja. Prandaj KB iu ndanė 56 pėrqind tė territorit tė Palestinės, kah fundi i luftės sė parė izraelite-arabe sionistėt kanė mbajtur 80 pėrqind tė plota tė territorit.
    Nė lidhje me ekspansionin, u dasht tė pėrhapej edhe njė legjendė, legjenda mbi konfrontimin e Davidit tė vogėl dhe Goliathit arab, e cila shfrytėzohet jo vetėm pėr tė ngacmuar dhemshurinė ndaj kėtij „populli tė vogėl”, sigurimi i tė cilit ėshtė i rezikuar, por edhe pėr ngritjen e vendosmėrisė sė tij ushtarake. Madje duke mos marrė parasysh situatėn e sotshme kur armata izraelite posedon armė shumė mė superiore, edhe nė sasi edhe nė kualitet, se sa tė gjitha shtetet arabe sė bashku, duhet theksuar se nė vitin 1948 forcat e bashkuara tė Egjiptit, Sirisė, Jordanisė, Libisė dhe Irakut kanė numėruar mė pak se 22.000 vetė pėrballė 65.000 ushtarėve izraelitė.
    Megjithatė, duket se liderėt izraelitė kėtė goditje tė parė e kanė konsideruar tė pakėnaqshme. New York Times, mė 9 mars tė vitit 1964, ka botuar intervistėn me Ben-Gurionin, i cili tashmė deri atėherė ishte tėrhequr. „Ai ka thėnė se territori izraelit ka mund tė jetė mė i madh sikur Moshe Dayani tė kishte pasur komandėn kryesore gjatė luftės sė vitit 1948”. Gjenerali Allon, nė duart e tė cilit ka qenė komanda kryesore gjatė luftės, ka deklaruar:
    „Kur premieri dhe ministri i mbrojtjes (Ben-Gurioni, nė tė cilin kryetari Truman ka bėrė presion tė fortė) ka urdhėruar ndėrprerjen e pėrparimit tė armatės sonė, ne kemi qenė gati nė kulmin e fitores nė tė gjitha frontet me rėndėsi vitale, prej
    167 Jerusalem Post, 10 gusht 1967.
    168 Ditari i Ben-Gurionit, 14 maj tė vitit 1948, e ka pėrmendė Michael Bar-Zohari, The Armed Prophet, Londėr 1967, f. 133.
    169 Ben-Gurioni, Rebirt and Destiny of Israel, New York 1954, f. 419.

    lumit Litan - nė veri, deri te shkretėtira e Sinajit - nė jugperėndim. Edhe disa ditė tė kishte vazhduar luftimi ka mund tė na mundėsojė... ēlirimin e tėrė vendit”.
    Kjo detyrė, megjithatė, ka qenė vetėm e pezulluar. Kryetari Nasser kur e ka nacionalizuar kanalin e Suezit, liderėt izraelitė nė veprimin e tillė kanė parė mundėsinė e zgjerimit tė ri territorial, duke bėrė pakt edhe me britanikėt edhe me francezėt. Britanikėt kanė qenė tė gatshėm tė angazhohen, sepse kanali pėr to ka pasur rėndėsi tė jashtėzakonshme, kurse francezėt, duke pasur parasysh se kanė qenė tė angazhuar nė luftėn algjeriane, kanė shpresuar se do t’i sulmojnė liderėt e luftės algjeriane dhe aleatėt e tyre nė Egjipt. Operacioni ėshtė kontraktuar nė Francė. Moshe Dayani dhe Shimon Peresi kanė lidhė kontratė me gjeneral Challein (mė vonė me njėrin prej udhėheqėsve tė „komplotit tė gjeneralit” nė Algjeri) dhe me qeverinė franceze.170
    Ekspedita ėshtė ndalur me frenimin e fortė tė amerikanėve dhe sovjetėve. Mirėpo, „plani i madh” ka mbetur. Menachem Begini tashmė kishte deklaruar: „Eretz Izraeli do tė reastaurohet pėr popullin e Izraelit. I tėrė, dhe pėr pėrherė”.171
    Nė vitin 1967 liderėt izraelitė sollėn vendim qė tė bėjnė edhe njė kėrcim pėrpara. Lufta ka qenė njėra ndėr mėnyrat mė tė mira pėr zgjidhjen e problemeve tė brendshme. Prej 950.000 banorėve aktivė, ka pasur 96.000 tė papunėsuar. Shpėrngulja e tejkaloi numrin e tė ardhurve. Atė vit Izraelin e lėshuan 10.000 qytetarė. Derdhja e parave tė mbledhura nė diasporė nėpėr fonde (posaēėrisht nė SHBA) ka qenė nė njė nivel mė tė ulėt tė mundshėm. Lufta triumfale me njė hov do tė mundėsonte zgjidhjen e tė gjitha atyre problemeve - me anė tė mobilizimit dhe uzurpimit tė territorit tė ri do tė merrnin fund papunėsia, zhurma rreth kėrcėnimit tė „sigurisė” izraelite do tė stimulonte mbledhjen e parave nė botė, kurse fitorja luftarake sėrish do ta ngritte besimin e ardhacakėve potencialė.
    Ideja e „luftės preventive” ka qenė pjesė pėrbėrėse e logjikės sė sistemit sionist. Begini, mė 12 tetor tė vitit 1955, nė Kneset ka shpallė: „Besoj thellė se duhet patjetėr, pa u luhatur mė tutje, tė fillohet lufta preventive kundėr shteteve arabe. Me tė do tė arrijmė dy qėllime: shkatėrrimin e fuqisė arabe dhe zgjerimin e territorit tonė”.
    „Lufta preventive” e vitit 1967 ose „lufta gjashtėditėshe” ka filluar me operacionin i cili i ka ngjarė operacionit tė fashistėve japonezė kur mė 7 dhjetor tė vitit 1941 nė Pearl Harbour, pa shpallur luftė, e kanė befasuar dhe zhdukur flotėn amerikane tė Oqeanit tė Qetė. Ngjashėm skuadrilat izraelite, pa shpallur luftė, mė 5 qershor tė vitit 1967, i shkatėrruan forcat ajrore egjiptiane nė tokė.
    Premieri Levi Eshkol, mė 12 qershor tė tė njėjtit vit, ka thėnė nė Kneset se „vetė ekzistimi i shtetit Izrael ėshtė varur nė njė fije peri, por shpresat e prijėsve arabė pėr shkatėrrimin e Izraelit janė zhdukur”. Asnjė udhėheqės izraelit nuk ka mund t’i besojė njė rrene tė tillė, e cila ka qenė e destinuar vetėm pėr naivėt brenda nė shtet dhe jasht tij. Ish ministri Mordechai Ben-Tovi haptas e ka pėrgėnjeshtruar: „Tėrė rrėfimi pėr rrezikun nga eksterminimi ėshtė trilluar edhe nė hollėsinė mė tė vogėl dhe ėshtė glorifikuar a posteriori qė tė arsyetohet aneksimi i territorit tė ri arab”.172 Prej autoriteteve ushtarake kėtė e ka vėrtetuar gjenerali Ezer Weizmanni: „ Nuk ka ekzistuar kurrė rreziku nga shfarrosja”,173 si dhe gjenerali Mattityah Peledi: „Teza sipas sė cilės ne kemi qenė tė rrezikuar nga gjenocidi nė qershor tė vitit 1967 dhe
    170 N. Lau Lavie, Mosje Dayan: a Biography, Londėr 1968, f. 156.
    171 Menachem Begini, The Revolt: The Story of the Irgun, Londėt 1951, f. 335. The New York Times, 29 nėntor 1967, e ka cituar vėrejtjen e gjeneralit De Gaull: „Gjatė konfliktit rreth Suezit mė 1956 izraelitėt janė paraqitur si shtet luftarak, i vendosur qė tė zgjerohet”.
    172 Al-Hamishmar, 14 prill 1972.
    173 Ma’aric, 19 prill 1972.

    sipas sė cilės Izraeli ka luftuar pėr mbijetesėn e tij fizike ka qenė vetėm mashtrim, i cili ėshtė paraqitur dhe ka qenė i nxehur tashmė pas luftės”.174 Madje edhe gjenerali Rabin ka shkruar: „Nuk besoj se Nasseri ka dashur luftė. Dy divizione qė i ka dėrguar nė Sinaj mė 14 maj nuk do tė ishin tė mjaftueshme tė fillojė sulmin nė Izrael. Ai kėtė e ka ditur edhe ne e kemi ditur”.175
    Agresioni i ndihmuar me rrena i ka mundėsuar Izraelit ta okupojė Sinajin. Rrena krahas agresionit ka lozur njė rol tė rėndėsishėm, sepse autoritarėt e shtetit sionist pėrherė kanė pohuar se aneksimi nuk ka qenė qėllim i tyre.
    „Izraeli nuk dėshiron kurfarė territori tė asnjė fqinji tė tij”, ka thėnė pėrfaqėsuesi izraelit nė KB, Michael Comay, mė 8 nėntor tė vitit 1966. (Dokument i KB A/SPC, PV 505). „Nuk kam kurfarė qėllimi pushtues”, kanė qenė fjalėt e Moshe Dayanit nė emisionin e radios mė 5 qershor tė vitit 1967. Ėshtė me rėndėsi qė kėto deklarata tė krahasohen me deklaratat e gjeneralit Hodi, komandant i forcave ajrore izraelite: „Plani i gjatė 16 vjeē ėshtė realizuar nė ato 80 minutat fillestar” (duke menduar nė sulmin e 5 qershorit tė vitit 1967). „Ne kemi jetuar me atė plan, e kemi ėndėrruar atė, jemi ushqyer me tė. Vazhdimisht atė e kemi pėrsosur”.176
    Krimi u pagua. Pas vitit 1967 sionistėt kanė mbajtur territorin tri herė mė tė madh se ai qė u ėshtė caktuar me ndarjen e vitit 1947. Megjithatė, apetitet pėr territore tė reja nuk u morėn nė konsideratė.
    Nė korrik tė vitit 1968 Moshe Dayani ka deklaruar:
    „Gjatė njėqind vjetėve tė fundit populli ynė po kalon nėpėr proēesin e krijimit tė shtetit dhe nacionit, ekspansionit, pėrfitimit tė hebrenjve tė ri dhe ndėrtimit tė vendbanimeve tė reja me qėllim tė zgjerimit tė kufijve tonė. Asnjė hebre le tė mos mendojė se proēesi ka marrė fund. Asnjė hebre le tė mos thotė se i jemi afruar mbarimit tė rrugės”.177
    Nė njė intervistė tė vitit 1972, zonjės Golda Meir i ėshtė parashtruar pyetja: „Sa territor konsideroni se ėshtė i domosdoshėm kur ėshtė nė pyetje siguria izraelite?” Ėshtė pėrgjigjur:
    „Nėse doni tė thoni se pritet tė tėrheq ndonjė vijė, atė ne nuk e kemi bėrė. Por, njėra prej pikave kryesore tė politikės izraelite ėshtė se asnjė marrėveshje paqesore nuk mund t’i kthejė kufijt e sotshėm nė ato tė 4 qershorit tė vitit 1967. Sa u pėrket kufijve duhet tė ketė ndryshime. Pėr shkaqe sigurie ne dėshirojmė tė ndėrrohen tė gjithė kufijt tonė”.
    Politika kolonialiste e Izraelit, pas stopimit tė cilin e pėrjetoi nė vitin 1973, sėrish nė mėnyrė tė papajtueshme po rrėmben pėrpara, sidomos pas marrėveshjes sė arritur nė Camp David nė shtator tė 1978. („Müncheni” egjiptian). Ajo i mundėsoi shtimin e vendbanimeve nė territoret e okupuara, aneksimin e Jerusalemit dhe tė rrafshnaltės sė Golanit dhe nė vitin 1982 invazionin nė Liban.
    Ajo qė invazionin nė Liban nė verė tė vitit 1982 e bėn aq tė rėndėsishėm nuk ėshtė as veēantia as befasia e tij. Ky operacion ėshtė pėrgatitur vite me radhė. Ai ka bėrė pjesė nė logjikėn e luftės sė kolonializmit dhe fashizmit izraelit pėr Lebenstraum. Ėshtė fakt i ri se shumė hebrenj tė botės, e disa edhe nė Izrael, pranė miliona njerėzish tjerė nė botė, pėr herė tė parė kanė filluar tė vetėdijėsohen pėr mashtrimin sakrifica tė tė cilit kanė qenė mė tepėr se njė ēerek shekulli: ėshtė fakt tragjik qė janė dashtė tė ndodhin msakrimet e mijėra burrave, grave, fėmijėve dhe pleqve, shkatėrrimet e Bejrutit, turpet e Sabrit dhe Shatilit qė, nėpėrmjet mitit me tė cilin kanė qenė tė
    174 Ha’aretz, 19 mars 1972.
    175 Po aty, (e ka cituar Le Monde, 3 qershor 1972).
    176 Sunday Times, 6 korrik 1967.
    177 Ma’ariv, 7 korrik 1968.

    verbėruar, mezi tė shohin fytyrėn e vėrtetė tė doktrinės sė sionizmit politik dhe praktikimin e politikės aktuale tė shtetit Izrael - fytyrėn e kolonializmit, racizmit e bile gjithė e mė tepėr edhe tė fashizmit.
    Arsyeja e parė qė ėshtė shfrytėzuar pėr agresionin nė Liban ka qenė sulmi nė ambasadorin izraelit nė Londėr, i cili menjėherė i ėshtė pėrshkruar OĒP-sė. Pas burgosjes sė kriminelėve dhe pas kryerjes sė hetimeve policore, zonja Margaret Thatcheri haptas ka lajmėruar se „regjistri i emrave tė viktimave tė sulmit” i cili ėshtė gjetur te personat e akuzuar pėr atentatin nė ambasadorin izraelit nė Londėr ka pėrmbajtur edhe emra tė pėrfaqėsuesve tė OĒP-sė nė Londėr. Nė qoftė se shefi i zyrės sė OĒP-sė ka qenė njėri prej caqeve tė sulmit, sulmuesit me siguri nuk do tė gėzonin shumė pėrkrahjen e palestinezėve, siē ka pohuiar Izraeli: „Nuk besoj se sulmi ėshtė kryer me qėllim hakmarrjeje”, ka thėnė zonja Thatcher nė intervistėn dhenė BBC-sė. „Ka mundėsi qė me sulmin nė ambasadorin Argov kanė dėshiruar tė shkaktojnė armiqėsi tė reja nė Lindjen e Mesme, por besoj se ajo nuk ka qenė arsyeja”.178
    Flakėrimi i kėtillė i propagandės izraelite ka kaluar nė Francė gati i pavėrejtur, andaj e ka rrėnuar legjendėn pėr „mbrojtjen legjitime”, e cila ka qenė pretekst pėr sulmin e pėrtėritur.
    Pastaj pasoi edhe njė rrenė pėr qėllimet e luftės, e cila tash ėshtė pagėzuar si „operacion paqesor nė Galile”. Sipas mashtrimit tė ri, qėllim ka qenė krijimi i zonės sė sigurisė nė thellėsi prej 40 kilometrash pėrgjatė kufirit. Forcat e KB i kanė lejuar armatės izraelite tė kalojė nėpėr linjat e tyre dhe tė niset drejt Bejrutit. Pasi ėshtė shkatėrruar Bejruti, Begini mbi rrėnimet e qytetit e ka vėnė kryetarin e Libanit tė cilin Izraeli kahmoti e ka pėrgatitur dhe e ka formuar t’u shėrbejė qėllimeve tė tij. Megjithatė, kur ai, Bashir Gemayeli, si i tillė nuk ėshtė treguar mjaft i dėgjueshėm, ėshtė vrarė nė lokalet e tij zyrtare - tė cilat kanė qenė tė rrethuara nga forcat izraelite dhe tė depėrtueshme vetėm nė bashkėpunim me ta. Vrasja sėrish i ka shėrbyer ushtrisė izraelitė si pretekst pėr okupimin e tėrėsishėm qė, siē ka pohuar qeveria izraelite, tė vė rend dhe tė pengojė pastrimin e hesapeve. Dhe nė kėtė mėnyrė ka ndodhur qė, nė 200 metra largėsi nga shtabi izraelit, para syve tė izraelitėve dhe nė dritė tė reflektorėve tė tyre, natėn, nė pogromin i cili ka vazhduar dy ditė, tė vriten ata shfarrosja e tė cilėve ka qenė qėllim i prijėsve izraelitė qysh nga fillimi. Kurse Begini e ka komentuar me fjalėt: „Johebrenjtė vrasin johebrenj”.
    Ky ėshtė vetėm aspekti i jashtėm i rrėfimit. Mirėpo, ėshtė me rėndėsi qė tė kuptohet domethėnia i tij e brendshme si njė prej momenteve nė realizimin e planit tė sionizmit politik - „Izraelin e madh”.
    Sikur tė konstatohet se okupimi i Libanit nuk ka kurrfarė lidhje me tentimin e vrasjes sė ambasadorit izraelit nė Londėr ose me ndonjėfarė rrezikimi tė Galilesė, mjafton tė jetė „Qėllim - Libani” vetėm tė renditet nė skenarin e planit sionist pėr „Izraelin e madh”.
    Qysh nė kohėn kur asnjė diplomat izraelit nuk ka qenė i sulmuar, kur OĒP-ja nuk ka ekzistuar dhe kur terrorizmi nuk e ka rrezikuar Galilenė, okupimi i Libanit ka qenė i planifikuar si paragraf nė kalendarin e aneksimeve sioniste. Ben-Gurioni, nė ditarin e tij mė 21 maj tė vitit 1948, ka shėnuar:
    „Libani ėshtė thembra e Akilit pėr koalicionin arab. Pushteti suprem musliman nė kėtė vend ėshtė artificial dhe lehtė mund tė zhvendoset. Atje duhet vėnė shtetin krishter, kufiri jugor i tė cilit do tė shkojė pėr lumin Litan. Me atė shtet ne do tė nėnshkruanim kontratė pėr alenacė. Pastaj, pasi qė do ta thenim fuqinė e ushtrisė arabe dhe do ta bombardonim Amanin, do ta shlyenim Transjordaninė nga harta
    178 International Herald Tribune, 8 qershor 1982.

    botėrore; mandej do tė pasonte rėnia e Sirisė. Dhe po qe se Egjipti ende do tė merrte guxim tė na kundėrvihej me luftė, do ta bombardonim Port Saidin, Aleksandrinė dhe Kajron. Kėshtu do t’i jepnim fund luftės dhe do tė kompenzonim pėr Egjipin, Asirinė dhe Kaldenė nė emėr tė stėrgjyshėrve tonė”.179
    Nė dritėn e ngjarjeve tė fundit, shihet qartė se si fantazimi mitologjik i sionizmit megaloman mund t’iu kushtojė gjaqe dhe lotė mijėra njerėzve tė gjallė.
    Shumė mė para preteksteve qė janė paramenduar pėr tė realizuar skenarin e Ben-Gurionit, Moshe Dayani nė mėnyrė mjaft tė saktė ia ka dhėnė atij formėn. Kah viti 1954, kur ka qenė majori Hadad, ordinancė e pėrgjakur e Beginit, ende fėmijė, ja pra, ē’ka qenė plani i Dayanit, tė cilin Moshe Sharetti, ish premieri izraelit, na e ka zbuluar nė ditarin e vet:
    „Sipas mendimit tė tij (Dayanit) duhet gjetur vetėm ndonjė oficer, ndoshta mjafton edhe grada e majorit, tė cilin duhet pėrfituar ose duhet blerė me para qė tė pranojė tė shpallet Shpėtimtar i maronitėve. Atėherė armata izraelite do tė hyjė nė Liban, do ta okupojė territorin e duhur dhe do tė instalojė regjimin krishter i cili do tė jetė nė aleancė me Izraelin. Territori nė jug tė lumit Litan do t’i bashkangjitet tėrėsisht Izraelit...”180
    Pas disa ditėsh Sharetti ka shkruar: „Shefi i shtabit e pėrkrahė planin qė tė paguhet njė officer (libanez) i cili do tė pranojė rolin e marionetit. Armata izraelite, duke iu pėrgjigjur thirrjes sė tij pėr tė ndihmuar ēlirimin e Libanit prej shtypėsve muslimanė, do tė mund tė niset nė sulm”.181
    Pra, nėpėrmjet legjendės pėr „sigurinė” dhe „paqen nė Galile” lehtė ėshtė tė kuptohet se pėr Izraelin ēfarė rėndėsie ka pasur lufta nė Liban. Mė pastaj sqarime ka dhėnė ministri i ri i Beginit, prof. Ne’emani (nga partia e djathtė ultra fetare) mė 1982:
    „Kėshtu tash Izraeli ka gjasė tė shkėlqyeshme tė konstituojė rend tė ri nė Liban... Forcat mbrojtėse izraelite duhet tė jenė tė gatshme pėr tė qėndruar gjatė nė atė vend... Nė ndėrkohė, Izraeli do tė ketė mundėsi tė arrijė nivelin e zhvillimit shoqėror-ekonomik ose teknologjik nė regjionin fqinj i cili gjeografikisht dhe historikisht ėshtė pjesė pėrbėrėse e Eretz Izraelit... Mbase bėhet i mundshėm integrimi i rrypit nė jug tė lumit Litan...”182
    Natyrisht, liderėt izraelitė, njėsoj si edhe pas ēdo eskalimi, kanė vėnė nė pah se do tė ketė nevojė edhe mė tej tė bėhet presion qė tė realizohet plani afatgjatė i sionizmit politik. Nė atė rast Ariel Sharoni i pari ka theksuar se deri nė momentin e dhėnė Izraeli „ka realizuar vetėm njė pjesė tė vogėl tė punės”.183
    Kjo luftė njėsoj si edhe tė gjitha luftėrat e tjera izraelite, sipas fjalėve tė prof. Leibowitzit, tė cilat guximshėm i ka thėnė nė konferencėn pėr shtyp mė 14 qershor tė vitit 1982 nė Jerusalem, „ka pasur pėr qėllim pėrgatitjet pėr luftėn pasuese”. Duket se liderėt sionistė nė mėnyrė konsekuente e zbatojnė vargun poetik nga libri i Joshuit nė tė cilin thuhet: „Ēdo vend nė tė cilin hapėroni me tabanin tuaj ėshtė vendi tė cilin unė ua jap” (Joshui, I, 3).
    179 E ka cituar Michael Bar-Zohr nė The Armed Prophet, vep. e cit., fq. 139-140.
    180 E ka cituar Livia Rokach nė veprėn e saj Israel’s Sacred Terrorism, Belmont, Mass., 1980, f. 28. (Ditari i Sharettit pėr 16 maj 1954).
    181 Po aty, f. 29. (Ditari i Sharettit pėr 28 maj 1954).
    182 Jerusalem Post, 24 qershor 1982. Tė pėrkujtojmė se nė letrėn drejtuar Konferencės paqesore parisiene tė vitit 1919, Chaim Weizmani ka kėrkuar qė kufiri verior tė pėrfshijė „brigjet veriore dhe jugore tė lumit Litan, deri nė 33 gradė dhe 45 minuta tė gjerėsisė veriore”, do tė thotė, tė shkojė linjės nė mes Sidonit dhe Bejrutit.
    183 Intervistė e Sharonit dhėnė Oriani Fallacit, nė revistėn milanase Europa, 28 gusht 1982; (London Times, 30 gusht 1982).

    Ky edhe ėshtė koncepti i „Izraelit tė madh”, qėllim i vazhdueshėm i sionizmit politik, siē ka theksuar gjenerali (nė rezervė) Shlomo Gaziti, tash kryetar i Universitetit Ben-Gurion nė Beershebai, duke ligjėruar pėr qėllimet qenėsore tė konfilktit izraelit me arabėt:
    „Detyrė e parė ėshtė sigurimi qė Eretz Izraeli historik tė mos copėtohet. Detyrė e dytė ėshtė sigurimi qė Eretz Izraeli historik tė mbetet nėn kontrollin absolut tė henrenjve dhe sipas saj nė bazėn e vet tė mbetet shtet hebraik. Detyrė e tretė ėshtė zgjidhja e plotė e ēėshtjes sė arabėve nė Eretz Izraelin historik... Zgjidhje pėr arabėt duhet gjetur patjetėr jasht kufijve tė Eretz Izraelit historik”.184
    Pėrzėnia e arabėve nga Palestina dhe destabilizimi e dezintegrimi i shteteve arabe - janė dy pika me rėndėsi tė programit sionist.
    Nė artikullin e Oded Yenionit i cili ėshtė publikuar nė revistėn jerusalemiane Kivunim (Drejtimet) e tė cilėn e boton Organizata botėrore sioniste (Nr. 14, shkurt 1982) ėshtė ekspozuar „strategjia e Izraelit nė vitet e 80-ta”. Artikulli e zbulon mekanizmin me tė cilin shteti Izrael, duke i tejkaluar tė gjitha agresionet e mėparshme, ka pėr qėllim tė angazhohet nė intervenimin sistematik dhe tė pėrgjithshėm kundėr strukturave tė tė gjitha shteteve fqinje arabe, me qėllim pėr tė arritur shkatėrrimin e tyre.
    Zbatimi i njė projekti me pėrmasa tė tilla, nė pėrkrahje tė pakushtėzuar dhe tė pkufizuar tė SHBA dhėnė Izraelit, nė mėnyrė tė pashmangshme do tė krijonte tendosje jo vetėm nė shtetet arabe dhe nė shtetet e tjera muslimane, por edhe nė tėrė Botėn e tretė. Bashkimi Sovjetik nuk do tė mund tė pėrmbahej nga intervenimi... Prandaj ky plan paraqet edhe detonatorin mė tė rrezikshėm tė luftės sė tretė botėrore, me mundėsi tė veprimit tė ndėrsjellė nuklear i cili do tė pėrfundonte frikshėm pėr planetėn si tėrėsi.
    Plani sionist, sikur tė vėrtetohej nė atė mėnyrėn qė do tė sillte deri te pasojat e tij pėrfundimtare (e artikulli pėr tė cilin bėhet fjalė tregon se liderėt sionistė, sipas logjikės sė doktrinės dhe budallakisė sė tyrė, janė plotėsisht tė vetėdijshėm pėr pasojat e tilla), nuk do tė rrezikonte vetėm njė pjesė tė kufizuar tė botės, por do t’iu kėrcėnohej tė gjithė popujve. Qėllimet megalomane sioniste janė shumė mė tė rrezikshėm se sa deri mė tash, madje edhe nė spekulimet e tyre mė budallaqe mitologjike, shteti sionist e ka realizuar ēdo detyrė qė ia ka parashtruar vetes.
    Pėr kėtė shkak do t’i reprodukojmė pasuset mė tė rėndėsishme tė kėtij artikulli i cili rrjedh prej Organizatės botėrore sioniste dhe i shpalon qėllimet tė cilat nė suaza tė rrethanave tė sotshme bien ndesh me ėndėrrėn shekullore pėr „Izraelin e madh” tė edukuar nė gjirin e sionizmit politik:
    „Marrja e sėrishme e siujdhesės sė Sinajit, me resurset e tashme dhe potencialė, ėshtė qėllim politik i klasės sė parė i cili ėshtė penguar me Camp Davidin dhe marrėveshjen paqesore. Pa naftė dhe pa tė ardhurat e saj, e duke pasur parasysh harxhimet tona tė mėdha momentale..., do tė duhet tė punojmė nė kuptim tė restaurimit tė situatės nė status quo i cili ka ekzistuar nė Sinaj para vizitės sė Sadatit dhe konceptimit tė gabueshėm tė marrėveshjes paqesore e cila ėshtė nėnshkruar nė mars tė vitit 1979...
    Situata ekonomike nė Egjipt, natyra e regjimit dhe politika e tij panarabe do sjellė deri nė njė situatė tė atillė qė... do tė detyrohet Izraeli tė veprojė, drejtperdrejtė ose tėrthorazi, qė sėrish tė vė kontroll mbi Sinajin... Pėr shkak tė konflikteve tė brendshme, Egjipti nuk paraqet ushtarakisht-problem strategjik, edhe nė afat pre njė-dy ditė mund tė kthehet nė pozitėn qė ka qenė pas luftės sė qershorit tė vitit 1967. Miti
    184 Yediot Aharonot, 15 janar 1982.

    pėr Egjiptin si njė fuqi e fortė udhėheqėse e botės arabe... me siguari nuk e ka mbijetuar 1967... Fuqia e Egjiptit, nė raport me vetė Izraelin dhe me botėn tjetėr arabe, ka rėnė prej vitit 1967 pėrreth 50 pėrqind... Pėr njė kohė tė shkurtėr, pėr shkak tė marrjes sė sėrishme tė Sinajit, Egjipti do tė fitojė disa pika nė llogarinė tonė por... kjo nuk do tė ndryshojė raportin e fuqive nė favor tė tij. Sa i pėrket imazhit ekzistues vendas, Egjipti tashmė ėshtė i vdekur, sidomos nė qoftė se merret parasysh zmadhimi i vijės midis muslimanėve dhė tė krishterėve. Qėllimi politik i Izraelit ėshtė qė ta copėzojė Egjiptin nė aspektin territorial nė zona tė ndara gjeografike gjatė viteve tė tetėdhjeta nė frontin perėndimor...
    Po qe se Egjipti shpėrbėhet, vendet sikur Libia dhe Sudani, ose madje edhe vendet mė tė largėta, nuk do tė vazhdojnė ekzistencėn e vet nė formėn e tashme por do tė ndajnė fatin e Egjiptit nė aspekt tė shpėrbėrjes dhe shkatėrrimit. Vizioni i shtetit tė krishter kopt nė Egjiptin e Epėrm, me disa shtete tė dobėta me njė fuqi mjaft tė lokalizuar dhe pa qeveri qendrore si ka ekzistuar deri mė tash, ėshtė ēelės i zhvillimi historik i cili, ndonėse ėshtė penguar me marrėveshjen paqesore, nė fund tė fundit duket i pashmangshėm.
    Edhe pse nė dritėn e ngjarjeve momentale fronti perėndimor duket mė problematik, nė realitet, ėshtė mė pak i komplikuar prej atij lindor... Shpėrbėrja e tėrėsishme e Libanit nė pesė krahina shėrben si precedent pėr mbarė botėn arabe... Shpėrbėrja e mėvonshme e Sirisė dhe Irakut nė zona tė homogjenizuara etnike ose fetare... ėshtė qėllimi primar afatgjatė i Izraelit, ndėrsa plani primar afatshkurtėr ėshtė thyerja atyre shteteve ushtarakisht... Siria, sipas strukturės fetare dhe etnike, do tė ndahet nė disa shtete tė vogla... ashtu qė pėrgjatė bregut do tė formohet shteti Alawi, pastaj dy shtete tė vogla sunite rreth Halepit dhe Damaskut, tė cilat do tė kenė disponim armiqėsor ndaj fqinjit tė tyre verior, kurse druzėt do tė themelojnė shtetin e tyre ndoshta edhe nė Golanin tonė, por me siguri nė Hauran dhe nė Jordanin Verior. Ky shtet do tė jetė garancė e paqes dhe sigurisė nė rrugė tė gjata, e ky cak ndodhet qysh sot nė largėsi tė dorės sonė.
    Iraku, nga njėra anė i pasur me naftė, por nga ana tjetėr i shtypur nga pėrēarjet e brendshme, fortė ėshtė nė nishan tė Izraelit. Tretja e kėtij vendi pėr ne ėshtė bile mė e rėndėsishme se shpėrbėrja e Sirisė. Iraku ėshtė mė i fortė se Siria dhe, shikuar nė njė afat tė shkurtėr, fuqia e Irakut paraqet rrezikun mė tė madh pėr Izraelin. Lufta nė mes Irakut dhe Sirisė... do ta copėtojė Irakun dhe do ta sjellė deri te kolapsi i brendshėm madje edhe para se tė jetė nė gjendje tė organizojė luftė nė njė front tė gjerė kundėr nesh. Ēdo formė e konfrontimit ndėrarab nė afat tė shkurtėr do tė jetė e dobishme dhe do tė na afrojė nė realizimin e qėllimit mė tė lartė, do tė thotė, shkatėrrimin e Irakut... Pra, mė sė paku tri shtete do tė instalohen rreth tri qyteteve tė rėndėsishme - Basrės, Bagdadit dhe Mosullit; zonat shiite nė jug do tė ndahen nga zonat sunite dhe kurde tė veriut. Ndoshta kjo luftė e tashme e irano-irakiane do ta thellojė polarizimin e tillė.
    I gjithė Gadishulli Arabik ėshtė natyrisht i paracaktuar pėr tretje, diē pėr shkak tė presioneve tė brendshmne, diē pėr shkak tė presioneve tė jashtme. Deri te kjo me siguri do tė vijė nė Arabinė Saudite, pa marrė parasysh se fuqia ekonomike e atij vendi a do tė mbetet e fortė ose do tė dobėsohet. Konfliktet e brendshme dhe shpėrbėrja janė proēes natyror i cili do tė ndodh si rezultat i organizimit tė tashėm politik.
    Jordani ėshtė qėllimi ynė strategjik, me afat realizimi nė ardhmėrinė imediate, por jo nė afat tė gjatė, sepse ky vend, pas mbarimit tė sundimit tė gjatė tė mbretit Husein dhe mbartjes sė pushtetit te palestinezėt, pėr ne nuk do tė paraqet ndonjė kėrcėnim real... Politikėn izraelite, edhe nė luftė edhe nė paqe, duhet drejtuar nė likuidimin e Jordanit nėn regjimin e tashėm dhe pėrcjelljen e pushtetit nė pjesėn mė tė madhe tė

    palestinezėve tė atjeshėm. Ndėrrimi i regjimit nė lindje tė lumit Jordan do t’i japė fund edhe problemit tė territoreve nė bregun perėndimor i cili ėshtė i banuar dendur me arabė. Qoftė me anė tė luftės ose paqes, shpėrngulja nga kėto territore, si dhe „ngrirja” ekonomike dhe demografike brenda tyre, janė garanca tė patjetėrsueshme tė ndryshimeve tė ardhshme nė tė dy brigjet e Jordanit, dhe ne duhet patjetėr tė angazhohemi nė mėnyrė aktive qė nė tė ardhmen shumė imediate ta shpejtojmė kėtė proces. Plani pėr autonomi si dhe ēdo lloj kompromisi ose ndarje e kėtyre territoreve duhet hudhur poshtė...
    Nė kėtė shtet nuk ka mundėsi tė jetohet mė kėshtu siē jetohet sot, do tė thotė, pa ndarjen e dy popujve - tė arabėve nė Jordan, e hebrenjve nė bregun perėndimor. Bashkėjetesa dhe paqja e vėrtetė do tė mbizotėrojė vendin atėherė kur arabėt do ta kuptojnė se nuk ekzistencė as rehati pa hebrenjtė...
    Nė periudhėn nukleare nė tė cilėn do tė hyjmė sė shpejti nuk ka mė mundėsi qė tri tė tretat e popullatės hebreje tė jetojnė nė rrypin e bregut tė banuar dendur. Pėr kėtė arsye rrallimi i popullatės sė dendur ėshtė qėllim strategjik vendas i rendit tė parė... Judea, Samaria dhe Galilea janė garanca tė vetme tė ekzistencės sonė nacionale dhe po qe se nuk bėhemi shumicė nė regjionet malore, nuk do tė mund ta sundojmė kėtė vend dhe do ta humbim sikur kryqtarėt. Vėnia e sėrishme e baraspeshės nė vend nė kuptimin demografik, strategjik dhe ekonomik ėshtė qėllimi ynė primar dhe mė i rėndėsishėm sot. Popullėzimi i pjesės malore tė vendit, ku momentalisht nuk ka popullatė hebreje, kėrkon nė mėnyrė tė patjetėrsueshme, nė suaza tė planit tonė strategjik, kontrollin e zhvillimit e cila shkon prej Beershebit deri te Galilea e Epėrme”.
    Plani kolonialist dhe racist i sionizmit politik, pasi qė shkaktoi pėrzėnien, plaēkitjen dhe ngulfatjen e paletsinezėve, e pastaj njė sėrė luftėra duke u kėrcėnuar se do t’i zhdukė tė gjitha shtetet arabe, prej tash paraqet kėrėcėnim edhe pėr paqjen botėrore.
    Mbase duket paradoksale qė njė shtet kaq i vogėl me territor dhe me numėr tė banorėve mund tė loz njė rol tė atillė edhe nė punėt me pėrmasa botėrore. Qė ta kuptojmė se pse ėshtė ajo ashtu, nuk mjafton tė merret parasysh vetėm pozita strategjike e vendit pėrkatės, edhe pse, meqė ndodhet nė kufi tė tri kontinenteve, edhe ai ėshtė i rėndėsishėm.Chaim Weizmanni ka pasur tė drejtė kur i ka bindur bashkėbiseduesit e vet britanikė se „Palestina hebraike mund t’i ofrojė mbrojtje Anglisė, sidomos nė aspect tė kanalit tė Suezit”.185 Izraeli, me tė vėrtetė, i mban nė dorė „ēelėsat” e ryzės mė tė rėndėsishme tregtare dhe ushtarake nė mes Lindjes dhe Perėndimit - dhe, po qe se sot, pėr shkak tė kalimit tė hegjemonisė nga njėra fuqi nė tjetėrn, ai atė mė nuk e bėn nė dobi tė Britanisė, tash e bėn tė njėjtėn detyrė nė shėrbim tė SHBA... Izraeli nė rolin e policit nė Lindjen e Mesme ėshtė bėrė i domosdoshėm pėr Shtetet e Bashkuara tė Amerikės, prej kur ata, nga largimi i Shahut, nuk mund mė tė llogaritin nė vėnien e bazave tė veta nė Iran. Izraeli ka pėr detyrė jo vetėm tė vėzhgojė mbi Suezin, por edhe mbi tė gjithė regjionin, i cili ėshtė prodhues i naftės, por edhe t’i sigurojė bazat e sigurta nė Mediteranin lindor. Vetė amerikanėt nuk mund t’i kryejnė kėto detyra: pėrvoja e Vietnamit i ka mėsuar t’i ikin intervenimit tė drejtpėrdrejtė nė Botėn e tretė. Andaj veprojnė me ndėrmjetėsimin e Izraelit, duke i dhėnė ndihmė tė pakushtėzuar dhe tė pakufizuar. Pozita e kėtillė mė shumė iu pėrgjigjet. Iu mundėson qė ta gjykojnė Izraelin nė mėnyrė verbale, mirėpo, duke shfrytėzuar tė drejtėn e vetos, nė tė njėjtėn kohė e mbrojnė nga ēdo sankcionim i vėrtetė qė do tė mund ta pengonte lirinė e veprimit tė tij, e mbi tė gjitha, duke e
    185 Weizmanni, Trial and Error, f. 243.

    furnizuar me para dhe armė tė nevojshme pėr tė kryer kėto detyra vitale dhe pėr tė ruajtur pozitėn e Shteteve tė Bashkuara tė Amerikės nė fuqinė e baraspeshės botėrore. Duhet theksuar se, pėr shembull, SHBA e furnizojnė armatėn izraelite me armatim mė tė sofstikuar. International Heral Tribune, mė 22 korrik tė vitit 1982, ka botuar lajmin se „qeveria izraelite kėtė vit do tė harxhojė pesė miliardė e gjysmė US $ nė forcat e tij ushtarake. Ēdo i treti dollar do tė vijė nga arka amerikane”.
    Gati tėrė paisja e armatės izraelite ėshtė blerė sipas programit ushtarak amerikan tė ndihmės dedikuar shteteve tė jashtme nga i cili Izraeli ka pranuar 15 milardė US $ prej gjithėsej 28 miliardėve tė shpėrndara nė mbarė botėn duke filluar prej vitit 1951.
    Prej 567 aeroplanėve sa ka poseduar Izralei nė prag tė invazionit nė Liban, 457 kanė qenė tė blerė prej SHBA falė krediteve dhe dhuratave tė Washingtonit.
    Po qe se pėrjashtohet azhurnimi i dėrgesės sė bombave shpėrhtyese (tė cilat Izraeli tash vetė i prodhon), nė dėrgesėn e armatimit amerikan pėr Izraelin nuk ka pasur kurrfarė ndėrprerje. Sipas deklaratve tė zyrtarėve tė Pentagonit dhe tė vetė izraelitėve, blerja e planifikuar e 11 aeroplanėve tė tipit F-15 duhet tė zhvillohet „normalisht”, paralelisht me dėrgesat tashmė janė siguruar fluturuese tjera, proektilė vetdrejtues, automjete tė blinduara, kamionė e tė ngjashme.
    Bashkėpunimi i afėrt i forcave tė armatosura dhe industrisė luftarake tė tė dy vendeve e bėn ēdo propozim tė Amerikės nė ndėrmarrjen e masave ndaj Izraelit skajshmėrisht jopopullor nė shtabet ushtarake. Izraeli hollėsisht e informon Pentagonin nė veprimin e llojeve tė armatimit me tė cilat ky e furnizon, sidomos pėr armėn tė cilėn armata amerikane ende nuk e ka provuar. Kėshtu qartė ka qenė rasti edhe me aeroplanin vėzhgues tė tipit hawkeye E-2C, i cili ėshtė pėrdorur kundėr caqeve tė largėta nė Siri nė fazėn e parė tė luftės nė Liban.
    Nė kėtė mėnyrė ushtria amerikane mund kryejė me tė vėrtetė eksperimente ekstensive me armėt mė bashkėkohore, duke shfrytėzuar nė atė drejtim armatėn izraelite dhe me tė duke e bėrė shumė mė efikase se ēfarėdo trupe e ekspeditės amerikane qė do tė mund tė ishte.
    Nga pikėpamja „gjeopolitike”, si e kanė pasur zakon tė flasin nacistėt, ende vetėm Afrika Jugore, e cila bėn roje nė rrugėn tjetėr pėr nė Azi (rreth Kepit tė Shpresės sė Mirė) dhe bėn presion nė shtetet fqinje afrikane, ėshtė nė gjendje t’i ofrojė Amerikės shėrbime tė ngjashme, edhe pse, sipas rėndėsisė t’i dėrgojė nė njė nivel shumė mė tė ulėt.
    Shteti Izrael dhe Afrika Jugore e kanė tė zhvilluar bashkėpunimin e afėrt me njėra tjetrėn dhe janė komplementare nė mes vete. Nė krahasim me ngjashmėrinė e qartė tė regjimit (apartheid) dhe gjendjes (pėrherė nė konflikt, nė rastin e parė me botėn e zezakėve e nė tjetrin me botėn e arabėve), ky fakt aspak nuk na habitė.
    Strategjinė e „plotėsimit” tė tė dy vendeve e ka definuar shkėlqyeshėm Jewish Affairsi (Johanesburg) nė numrin e nėntorit 1970:
    „Lindja e Mesme pėr Afrikėn Jugore - me Izraelin si roje e vogėl por e pazėvendėsueshme e botės sė lirė - ėshtė vija e parė e mbrojtjes sė sigurisė sė saj. Nė realite, Izraeli e mbikqyrė korridorin dhe e ruan tė mos bėhet agjent kryesor qarkullimi i agresionit tė mundshėm tė armiqve tanė. Ardhmėria e kalimit ndėrmjet Mediteranit dhe Oqeanit Indian ka rėndėsi qenėsore pėr Izraelin, por as pėr Afrikėn Jugore mbrojtja e tij nuk ėshtė mė pak e vlefshme se mbrojtja e rrugės detare rreth Kepit. Sepse, nė qoftė se korridori bie nė duart e armiqve, nė duart e armiqve tė Izraelit dhe Afrikės Jugore, edhe rruga detare rreth Kepit do tė sulmohej, gjė e cila do tė ndėrlikonte shumė ēėshtjen e sigurisė sė Afrikės Jugore. Sa i pėrket Izraelit, njė nacion mik, i armatosur mirė dhe i fortė nė jug tė Afrikės... nė dyrt e rojes sė tij mund tė ketė pėr tė vetėm vleftė tė paēmueshme”.

    Raporti miqėsor i tė dy shteteve nuk vjen nė shprehje vetėm nė veprimet e tilla spekulative siē ka qenė vizita e Vorsterit nė Izrael nė vitin 1976. Raportin e vėrtetė tė dy vendeve nuk e demaskon sa duhet as fakti se Vorsteri, premier i vendit nė tė cilin dominon forma mė e shprehur e racizmit (aparthedit) nė Luftėn e Dytė Botėrore ka qenė gjeneral nė organizatėn pronaciste, Ossevabrandwag,186 sa mund tė kuptohet ajo nga bashkėpunimi i afėrt nė fushėn ushtarake, ekonomike dhe kulturore. Gjatė kohės sė vizitės sė Vorsterit nė Izrael dhe pas vizitės sė tij Yad va-Shemit, pėrmendores sė viktimave hebreje tė nacizmit, revista izraelite Ha’aretz, mė 26 prill tė vitit 1976, ka shkruar:
    „Ne mundohemi qė mė hollėsisht tė hulumtojmė tė kaluarėn madje tė personaliteteve shumė tė pavlefshme tė Luftės sė Dytė Botėrore. A thua Yad va-Shemi nuk ia ka ditur Vorsterit tė kaluarėn? Ose ndoshta „interesat nacional” tė shtetit Izrael janė mė tė vlefshėm se shenjtėria e pėrmendores sė gjashtė milionė viktimave tė holokaustit nacist?”
    Pas bisedimeve tė para qė, nė vitin 1970, i zhvilloi Shimon Peresi me Bothin,187 ministėr e mbrojtjes sė Afrikės Jugore, marrėdhėniet e tė dy vendeve vazhdimisht kanė pėrparuar. Me ndėrmjetėsimin e Izraelit, koncernėt jugoafrikanė iu ikin sankcioneve tė imponuara nga bota tjetėr, sepse kontrata nė mes EEB dhe Izraelit u ka mundėsuar qė prodhimet e tyre tė paraqiten nė vendet e tregut tė perbashkėt.
    „Krahas gjithė kėsaj, ekziston marrėveshje e rėndėsishme ushtarake” midis kėtyre dy shteteve.188 Kėtė e vėrteton Times i Londrės mė 3 prill tė vitit 1976, nė mesazhin e korespondentit tė vet prej Cape Townit:
    „Pėr shkak tė ndalimit tė shitjes sė armėve Afrikės Jugore, ajo vėshtirė mund tė vijė deri te armatimi bashkėkohor... Izraeli, me tė cilin vendi ka marrėdhėnie tė sinqerta, ėshtė njė prej atyre shteteve tė pakėta qė Republikėn mund ta furnizojė me armė moderne dhe njėkohėsisht t’ia pėrcjellė pėrvojėn e fituar nė luftėrat kundėr arabėve... Gjatė viteve tė fundit, Afrika Jugore gjithė e mė shumė po identifikohet me Izraelin. Shtypi kėtu shpesh herė tregon ngjashmėrinė nė mes zhvillimit tė sionizmit dhe afrikanerizmit”.
    Nė vitin 1976 kryetari Kongresit amerikan hebraik nė letrėn drejtuar sekretarit gjeneral tė KB thotė se ai „me keqardhje ka vėrejtur se Izraeli po paraqitet nė mesin e vendeve tė cilat Afrikėn Jugore e furnizojnė me armė”.189
    Artikulli mė i vlefshėm jugoafrikan ėshtė uraniumi, lėndė e veēantė e kėrkesės sė Izraelit, i cili deri nė nėntor tė vitit 1976 tashmė ka pasur arsenalin prej 13 deri mė 20 bomba tė atij lloji qė ėshtė gjuajtur nė Hiroshimė.190
    Revista izraelite Ha’aretz, mė 29 qershor tė vitit 1975, ka publikuar artikullin e Shlomo Aharonsonit pėr „nevojėn e rishqyrtimit tė pozitės strategjiko-politike tė Izraelit”. Ai ka shkruar:
    „Armėt nukleare janė njė prej mjeteve tė cilat mund t’i zhdukin shpresat e arabėve nė fitoren pėrfundimatre mbi Izraelin... Njė numėr adekuat i bombave atomike do tė mund tė shkaktonte dėme tė mėdha nė tė gjitha kryeqendrat arabe dhe do tė sillte deri te rrėnimi i Tendės Asuane. Me rezervėn shtesė tė kėtyre
    186 Nė vitin 1942 Vorsteri ka shkruar: „Ne e pėrkrahim nacionalizmin krishter sepse ėshtė aleat i nacional-socializmit... Nė Itali e quajnė fashizėm, nė Gjermani nacioanl-socializėm, kurse nė Afrikėn Jugore nacionalizėm krishter”. (E ka cituar A. Hopple: South Africa: Workers under Apartheid, 1966, f. 3).
    187 Shiko: Sechabi (organ i kongresit nacional jugoafrikan) prill 1970, f. 19.
    188 C. L. Sulzberger nė The New York Times, mė 30 prill tė vitit 1971.
    189 Ha’artz, 14 nėntor 1976.
    190 Brian Becketti, ‘Israel’s Nuclear Options’, e publikuar nė The Middle East International, nėntor 1976.

    bombave, do tė mund t’i mposhtnim qytetet e mėdha dhe tė mesėm dhe derivatet e naftės... Nė botėn arabe ka rreth njėqind caqe pėr shkatėrrim, kurse zhdukja e vetėm disave prej tyre... do t’i privonte arabėt nga tė gjitha epėrsitė e arritur nga Yom Kappuri”.
    Si ka mund tė ndodhė qė shteti sionist i Izraelit tė bėhet aq i rėndėsishėm nė strategjinė globale tė fuqive sa qė sot ėshtė nė gjendje tė rrezikojė edhe paqen botėrore?
    Herzli nė shtetin e vet hebraik qartė ka thėnė: „Ne atje (nė Palestinė) duhet ngritur njė pjesė tė murit evropian kundėr Azisė, pararojėn e civilizimit pėrballė barbarizmit”. Prej atėherė shteti Izrael nuk u bė vetėm ndėrmjetėsues i kolonializmit kolektiv perėndimor nė Lindjen e Mesme por - posaēėrisht pėr SHBA - edhe pjesė pėrbėrėse mė e rėndėsishme e raportit tė fuqive nė tablonė planetare tė shahut.
    Liderėt sionistė nė tėrėsi shėrbehen me kėtė argument. Nė artikullin tashmė tė cituar, i publikuar nė Kivunim nė shkurt tė vitit 1982, ata bile tallen me temat e „luftės sė ftohtė”.
    „Njė prej qėllimeve mė tė rėndėsishme tė BRSS-sė ėshtė qė ta mposhtė Perėndimin me anė tė kontrollimit tė pasurive tė mėdha ekonomike nė Gjirin Persik dhe nė pjesėn jugore tė Afrikės, ku ėshtė locuar mė shumė rezerva botėrore e mineraleve. Mund t’i paramendojmė pėrmasat e konfliktit global i cili na pret nė tė ardhshmen. Nė bazė tė doktrinės sė Gorshkovit Bashkimi Sovjetik duhet tė ketė kontrollin mbi oqeanet dhe zonat e pasura me minerale tė Botės sė tretė. Kjo, krahas doktrinės sė sotshme sovjete se do tė jetė e mundshme qė lufta tė fillohet, tė fitohet dhe tė mbijetohet nė tė cilėn forca ushtarake e Perėndimit do tė shkatėrrohej e banorėt e tij do tė bėheshin robėr nė shėrbim tė marksizėm-leninizmit, paraqet rrezikun kryesor pėr ekzistencėn tonė dhe paqen botėrore”.
    Eksploatimi i antikomunizmit nė nivelin e njeriut tė tipit tė Beginit, ėshtė tipik pėr metodat e sionizmit politik, i cili, duke mos e ndėrruar natyrėn e vet qenėsore, gjenė shprehje mė elegante nė personalitetin e Shimon Peresit qė barbarizmit t’i jepet „fytyrė mė njerėzore”. Dėshira e Reganit qė Beginin ta ndėrrojė me Peresin nuk nėnkupton ndėrrimin e politikės por tentimin qė ajo nė paraqitjen e saj tė jashtme tė bėhet mė pak antipatike.
    Fjalimet e zhurmshme boshe tė Menachem Beginit asgjė nuk ndėrrojnė, sepse Izraeli nė pikėpamje tė ndihmės monetare dhe tė ndihmave tjera edhe mė tutje mvaret plotėsisht prej Shteteve tė Bashkuara tė Amerikės.
    Pas aneksimit tė rrafshnaltės sė Golanit, Begini nė protestėn e administratės sė Reganit (pastėr verbale) ėshtė pėrgjigjur duke i dėrguar notė ambasadorit amerikan me fjalėt: „Ēfarė pėrralle ėshtė ajo pėr dėnimin e Izraelit?... A jemi ne vazalėt tuaj? Ose, vallė, jemi republikė bananeje?... Nuk do tė na frikėsoni me dėnim. Ai qė do tė na kėrcėnohet, do tė konstatojė se ne jemi tė shurdhur”. Nė kėtė shtoi se populli izraelit ka mbijetuar 3.700 vjet pa marrėveshje pėr bashkėpunim strategjik me Amerikėn, andaj edhe pa pėrkrahjen e SHBA nuk do tė vijė nė pyetje ekzistenca e tij as nė 3.700 vitet e ardhshme.
    Ky lavd i paturpshėm i Beginit nuk paraqet ndonjė rrezik pėr Izraelin, sepse politika e sionizmit izraelit shumė mirė iu pėrgjigjet qėllimeve tė politikės sė jashtme tė Shteteve tė Bashkuara dhe nė tė luan njė rol aq tė pazėvendėsueshėm sa qė qeveria e Izraelit (me siguri nuk do tė ketė kurrfarė dėnimi), mund tė flaės ēka tė dojė.
    Edhe financimi i Izraelit mjaft tregon pėr natyrėn e kėtij shteti.

    Zotėri Pinhas Sapiri, derisa ka qenė ministėr i financave tė Izraelit, ka nxjerrė nė dritė nė „Konferencėn e milionerėve hebraikė” (sic!)191 tė mbajtur nė Jerusalem mė 9 dhe 10 gusht tė vitit 1967, se nė mes viteve 1949 dhe 1966 Izraeli ka pranuar shtatė miliardė dollarė tė Amerikės. Qė tė kuptohet madhėsia e kėsaj cifre, mjafton tė pėrkujtojmė se ndihma tė cilėn Evropa Perėndimore e ka pranuar nė mes viteve 1948 dhe 1954 sipas planit tė Marshallit ka qenė 13 miliardė dollarė, qė do tė thotė se shteti Izrael (nė tė vėrtetė, njė periudhė tė gjatė kohore) pėr mė pak se dy milionė banorė ka pranuar mė tepėr se gjysma e shumės qė i ėshtė dhėnė popullatės evropiane prej 200 milionė njerėzve, ose njėqind herė mė shumė nė krye tė banorėve.
    Ja edhe njė krahasim tė mundshėm: shuma mesatare e ndihmės pėr tė gjitha „shtetet e pazhvilluara” nė periudhėn prej vitit 1951 deri mė 1959 nuk ka qenė mė tepėr se 3.164 milionė dollarė,192 ndėrsa Izraeli - nė atė kohė pėr vetėm 1.700.000 banorė - ka pranuar 400 milionė dollarė; Pra, duke pasur mė pak se njė tė njėmijtėn pjesė tė popullatės sė „pazhvilluar” botėrore, Izraeli gjithėsej ka pranuar njė tė dhjetėn e ndihmės sė pėrgjithshme. Mė pak se 2.000.000 izraelitė kanė pranuar nė krye tė banorit njėqind herė mė shumė se dy miliardė banorė tė Botės sė tretė.
    Pėr tė qenė krahasimi mė i qartė, do tė japim edhe disa tė dhėna numerike. Ndihma 7 miliardėshe, sa i ėshtė dhuruar Izraelit gjatė 18 vjetve, paraqet mė tepėr se tė ardhurat e pėrgjithshme vjetore tė fituara me punėn e tė gjitha shteteve fqinje arabe (Egjiptit, Sirisė, Libanit dhe Jordanit), tė cilat nė vitin 1965 kanė qenė gjashtė miliardė US $.
    Po qe se marrim parasush vetėm pjesėmarrjen amerikane nė ndihmė, do tė shohim se nė mes viteve 1945 dhe 1967 SHBA-tė kanė dhėnė pėr ēdo izraelit nga 435 dollarė dhe pėr ēdo arab nga 36 dollarė, ose 2.5 pėrqind e popullatės ka pranuar 30 pėrqind tė asaj ndihme e cila i ėshtė dhėnė pjesės tjetėr tė popullatės prej 97.5 pėrqind.
    Ekonomisti izraelit me famė botėrore Don Patinkini ka treguar jo vetėm shkallėn deri te e cila bruto prodhimi nacional izraelit, nė mes viteve 1950 dhe 1958, nuk e ka mbuluar harxhimin financiar, as atė atė publik as atė privat, por edhe nivelin e ulėt tė kapitalit ekzistues.193 Thėnė mė thjeshtė, prodhimi i punės nacionale nuk i mbulon nevojat nacionale. Nė bazė tė vjetarit tė KB i cili i publikon tė dhėnat statistikore pėr raportet financiare nacionale (1965), pėrpjestimi i nevojave tė pėrgjithshme tė shtetit Izrael i cili ka qenė i mbuluar me bruto prodhimet nacionale, ka qenė ndėrmjet 80 dhe 83 pėrqind, ndėrkaq vendet sikur Vietnami, i cili nė atė periudhė e ka financuar luftėn, i kanė mbuluar 87 pėrqind tė nevojave nacionale nga bruto prodhimet nacionale, kurse nė Jordan, shtet me mė shumė shkretėtirė dhe pa resurse natyrore, ky numėr ka kaluar 80 pėrqindshin. Edhe nė shtetet tė cilat njihen se janė mjaft tė „pazhvilluara” siē janė Bolivia, Cejloni, Sudani dhe Malta pėrqindja ėshtė rritur nė mbi 90.
    Pra, kur ėshtė fjala pėr ndihmėn e jashtme, shteti sionist i Izraelit bėn pjesė nė shtetet mė tė mvarura.
    Liderėt sionistė, nė pėrpjekje pėr ta plotėsuar dhe kompenzuar dallimin nė fjalė, nė vitin 1967, pas „luftės gjashtėditėshe” - qė tashmė e kemi pėrmendur - kanė thirrė konferencėn vjetore tė milionerėve hebraikė nga diaspora. Nė njė intervistė dr. Yaakov Herzogu, drejtor gjeneral i Kabinetit tė premierit, e ka definuar qėllimin e
    191 Fjalimi i Sapirit gjindet nė The Israel Economist, tė shtatorit 1967. (Fletorja XXIII, nr. 9) fq. 181-182.
    192 Nė bazė tė statistikės sė KB dhėnė Le courant international des capituax a long term et les donations publiques, 1951-1959; (The international flow of long-term capital and public grants, 1951-1959), tė cilėn e ka cituar Georges Corm nė Les Finances d’Israel, Institut of Palestine Studies, 1968.
    193 Poa ty.

    kėtyre takimeve kėshtu: „Duhet shqyrtuar mėnyrat me tė cilat mund tė afrohen investime mė tė mėdha nė Izrael dhe tė binden investitorėt hebrenj nga jashtė qė me ndjenjėn e drejtpėrdrejtė tė pėrgjegjėsisė tė marrin pjesė nė ekonominė hebreje... Tash jemi duke planifikur edh diē tjetėr - njė diskutim tė gjerė pėr identifikimin e diasporės me Izraelin nė luftė kundėr asimilimit nė vendet e tjera”.
    Kjo ndėrmarrje u pagua, sepse tash organizatat hebreje amerikane i dėrgojnė Izraelit mesatarisht pėr ēdo vit nga njė miliardė dollarė. Nė kėto kontribute, tė cilėt janė radhitur nė ato „vullnetare”, nuk paguhet tatim, qė do tė thotė se paraqesin taksė pėr tagradhėnėsin, edhe pse u shėrbejnė si mbėshtetje „pėrpjekjeve luftarake” izraelite dhe e financojnė agresionin e tij. Megjithatė, kontributet kryesore vijnė drejtpėrdrejtė nga shteti amerikan, kurse nė fillim tė viteve 1980-ta ka qenė njė shumė, nė formė tė „ndihmės”, mė tepėr se tre miliardė dollarė nė vit.
    Ekziston kontrata qė kjo ndihmė vjetore prej tre miliardė dollarėsh tė rritet gjatė vitit 1982, gjė e cila ėshtė mjaft befasuese duke pasur parasysh restrikcionet tė cilat i janė imponuar Amerikės nė pikėpamje tė harxhimeve tė brendshme.
    Gati gjysma e ndihmės zyrtare pėrbėhet prej dhuratave dhe „huazimeve” tė cilat shumė shpejt harrohen. Ndihma tjetėr e rritė borxhin e jashtėm izraelit, i cili shpejt rritet dhe i afrohet shifrės prej 20 miliardė dollarėsh, ose mesatarisht 5.000 dollarė nė krye tė banorit, gjė e cila nuk ka ndodhur mė parė.
    Pjesėn kryesore tė ndihmės vjetore e pėrbėjnė dėrgesat e armėve pėr tė cilat Kongresi - pasi qė i duhet t’i ikė senzacionalitetit dhe kritikės sė haptė - ka formuar njė procedurė tė veēantė financiare nė bazė tė ligjit pėr kontrollimin e eksportimit tė armėve prej vitit 1976.
    Kėshtu, pėr shembull, nė vitin fiskal 1981 nė favor tė Izraelit janė lejuar dėrgesa ushtarake nė vlerė tė njė miliardė dollarėve. Mirėpo, menjėherė pas raportit tė shitjes, 500 milionė dollarė tė borxhit janė shlyer, kurse 500 milionėt e tjerė janė regjistruar nė atė ekzistues, shtatė milionė borxh, sa ėshtė vlerėsuar ai atėherė zyrtarisht. Borxhi qeverisė amerikane nėnkupton afatet e privilegjuara pėr fillimin e pagesės (grace periods) edhe deri nė dhjetė vjet. Veē kėsaj, pėr shkak tė keqėsimit tė sėmundjes sė ekonomisė izraelite, prej vitit 1973 Izraeli e servison borxhin e vet vetėm formalisht, kėshtu qė porcionet e arritura financohen me anė tė ndihmės sė re pėr ēdo vit.
    Gjatė pėrgatitjes pėr tė sulmuar Egjiptin nė vitin 1956, nė maj Franca i ka dėrguar Izraelit dy dėrgesa me nga 12 aeroplanė luftarakė tė tipit „myster IV” dhe njė numėr tanksash. Natyrisht, dėrgesat kanė pasur bekimin e fshehtė tė SHBA-ve, tė cilat mė shumė kanė dashur qė njė shtet evropian ta armatosė Izraelin dhe tė armiqėsohet me arabėt se sa njė gjė e tillė t’i ndodh Amerikės. Megjithatė, gjatė muajit qershor dhe gjatė muajve tjerė vijues kanė rrjedhė sasi tė mėdha armatimi drejt Izraelit nė bazė tė marrėveshjes e cila ėshtė ruajtur si top-fshehtėsi. Dėrgesat janė realizuar pa dijen e Washingtonit dhe ministrit francez pėr punė tė jashtme, tė cilėt e kanė kundėrshtuar ndihmėn pėr Izraelin nga frika se me tė do t’i ofendojnė arabėt dhe do t’iu dėmtojnė lidhjeve dhe interesave tjerė francez nė Lindjen e Mesme.194
    Ndihma rritet edhe me anė tė aneks-kontratave, sidomos kur ėshtė fjala, pėr shembull, pėr aviacionin. Kėshtu industria e aviacionit izraelit lidhė kontratė pėr prodhimin e pjesėve pėr F-4s dhe F-15s.
    Nė fund, ndihma ekonomike pėrfshinė edhe lehtėsimet e eksportit izraelit nė SHBA nė formė tė tarifave tė privilegjuara tė cilat vlejnė pėr „vendet e pazhvilluara”,
    194 M. Bar-Zohar, The Armed Prophet, f. 210.

    kėshtu qė 96 pėrqind e kėtij eksporti hyn nė vend pa doganim (rreth njė miliardė dollarė).
    Shifra tjetėr do tė jetė e mjaftueshme tė definojė natyrėn e shtetit sionist tė Izraelit: shuma e pėrgjithshme vetėm e ndihmės zyrtare amerikane kalon 750 US $ nė krye tė banorit.195 Kėshtu „dhurata nė para” duke iu shtuar tė hyrave nacionale izraelite jep shumėn e cila ėshtė mė e madhe se tė hyrat bruto nacionale tė dyfishuara nė krye tė banorit tė Egjiptit dhe tė shumė vendeve tjera afrikane.
    Kėto shifra duhet tė zhdukin shumė trillime, e nė vend tė parė dhe mė tė rrezikshmin prej tė gjithėve, trillimin mbi Izraelin e vogėl, tė dobėt dhe vazhdimisht tė ekspozuar rrezikut qė vjen nga vala arabe, prandaj edhe tė gjykuar tė luftojė pėr ekzistencėn e vet. Nė tė vėrtetė, falė ndihmės sė SHBA Izraeli posedon mjete me tė cilat nė afat prej 48 orėsh mund tė godasė Damaskun, Bagdadin, Amanin dhe Kajron, me tė njėjtin efikasitet si e goditi Bejrutin. Rreziku qėndron nė pėrrallėn mbi Izraelin tė cilit pėrherė i kėrcėnohet zhdukja, kurse, nė realitet, Izraeli paraqet vazhdimisht kėrcėnim pėr tė gjithė fqinjėt e tij. Kjo ėshtė pėrralla (nė bazė tė sė cilės mendimi perėndimor pajtohet me krejt dhe me ēdo gjė qė vjen nga Izraeli, po bile edhe me krimet mė tė papranueshme) pėr mrekullinė e tė ashtuquajturit „Davidi i vogėl” i cili i ėshtė kundėrvėnė Goliathit gjithkapėrdijės arab - andaj „Davidi i vogėl” mund ta ngrehė hoben vdekjeprurėse tė mbushur me armatim dhe para tė SHBA-ve. Shteti sionist i Izraelit e mban peshėn nė Lindjen e Mesme, nė qendėr tė tre kontinenteve, Evropės, Azisė dhe Afrikės, me gjithė rėndėsinė e Amerikės sė fuqishme.
    195 Tė pėrkujtojmė edhe njė herė se nė kėtė shifėr nuk janė pėrfshirė as kontributet qė arrijnė nga diaspora as „huatė” amerikane tė cilat shumė shpejt „shlyhen”. Po qe se merren parasysh kontributet vjetore nga diaspora, qė e tejkalojnė njė miliardė US $, dhe huatė e „kamufluara” amerikane, atėherė kontributet e pėrgjithshme reale nga jasht me siguri janė dyfish mė tė mėdha se shifra e pėrmendur.

  8. #8
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    III
    METODAT E POLITIKĖS IZRAELITE:

    TERRORIZMI SHTETĖROR

    Pa respektuar kurrfarė tabuje, ndriēimi ynė i vrazhdėsive tė realitetit tė sionizmit politik, kolonializmit tė tij, racizmit tė tipit apartheid dhe logjokės sė pamėshirshme tė politikės sė tij agresioniste e cila ka pėr qėllim pushtimin e „hapėsirės jetėsore” nėn pretekstin e mbrojtjes legjitime dhe tė luftės pėr ekzistencė, do tė duhej tė qėndiset nė rrugėn e cila shpie drejt zgjidhjes sė problemit.
    Nė vend tė parė, duhet ikur shtrembėrimit tė ēmendurishėm dhe kriminal tė antisemitizmit qė ėshtė simetrik i sionizmit politik po aq sa pėrpiqet qė pėr krimet e lėvizjes sė tillė tė bėjė pėrgjegjės mbarė popullin e Izraelit dhe tė gjithė hebrenjtė e botės, pėrderisa ata nė tė shumtėn e rasteve janė vetėm viktima tė manipulimit shpirtėror i cili ėshtė strehim i liderėve izraelitė. Disa prej atyre njerėzve, pėrkundėr presionit qė i janė ekspozuar, nė Izrael dhe gjetiu, fillojnė tė tregojnė se janė tė vetėdijshėm pėr pėrfundimin vetvrasės drejt tė cilit i ēon sionizmi jo vetėm hebrenjtė por edhe shumė tė tjerė.
    Qėllimi i shqyrtimit tė cilin po e paraqesim nė kėtė libėr ėshtė qė tė pėrgėnjeshtrojmė doktrinėn e caktuar, do tė thotė, doktrinėn e sionizmit politik dhe politikėn e caktuar, do tė thotė, politikėn e shtetit Izrael, e cila ėshtė paraqitur dhe ekziston si rezultat i asaj doktrine. Kjo hyrje na mundėson qė nė mėnyrė efikase t’i kundėrvihemi edhe antisemitizmit, por para saj tė mos i ngatėrrojmė themeluesit dhe trastarėt e asaj doktrine dhe politike kolonialiste tė mbrapshtė tė cilėn ajo e stimulon me masėn izraelite, medje edhe nėse janė tė mashtruar nga sundimtarėt e tyre, e ende mė pak me hebrenjtė e „diasporės” si tėrėsi.
    Kurrė nuk e kemi pėrzier popullin gjerman me hitlerizmin, bile as atėherė kur propaganda e legjendave naciste mbi racėn dhe „popujt proletarė” ka manipuluar me atė popull dhe e ka shtyrė qė, duke shkuar pas udhėheqėsve tė vet, ta bėjė Hitlerin „kancelar tė zgjedhur demokrat” dhe t’i dėgjojė urdhėrat e tij tė kobshėm.
    Secili sistem bėn „vetndarjen” e atyre udhėheqėsve tė cilėt i meriton, por, prapseprapė, nuk mund t’i pėrziejmė ato „udhėheqės” tė ardhur me mashtrime me popullin tė cilin e kanė mashtruar.
    Pasi bėmė pėrpjekje tė heqim maskėn prej shumė gjėrave, ajo ēka ne kėtu akuzojmė nuk ėshtė ndonjė grup i njerėzve aq tė zgjedhur sa qė sistemi me vetė logjikėn e vet, i ka nxjerrė nė sipėrfaqe dhe njerėzit e tillė i ka sjellė nė pushtet.
    Ėshtė e vėrtetė se, pėr shembull, triumvirati i cili dirigjon me politikėn sioniste tė Izraelit tė sotshėm ėshtė triumvirat i kriminelėve tė luftės. Para tė gjithėve dhe mė nė zė ka qenė Begini, tė cilin Ben-Gurioni e ka karakterizuar si „tip plotėsisht hitlerian”.196
    Kur pėr herė tė parė Begini i ka vizituar Shtetet e Bashkuara tė Amerikės, njė grup i hebrenjve tė shquar, duke pėrfshirė edhe Albert Einsteinin, mė 4 dhjetor tė vitit 1948, i ka shkruar redaktorit tė New York Timesit si vijon: „Ėshtė e pakuptueshme se ata tė cilėt nė mbarė botėm e kundėrshtojnė fashizmin, nė qoftė se fare mirė e dinė ēfarė fame gėzon Begini dhe ēka ka nė perspektivė, mund t’i bashkangjiten levizjes sė tij dhe ta pėrkrahin atė...” Begini ka qenė „udhėheqės i partisė politike e cila nė bazė tė organizimit, metodave tė punės, filozofisė politike dhe njėfarė karizmaticiteti ka qenė mjaft afėr partive naciste dhe fashiste. Palestina ėshtė krjuar prej anėtarėve tė ish organizatės terroriste- shoveniste tė orientuasr djathtistė Irgun Zvai Leumi”.
    196 Ben-Gurioni, letėr drejtuar Chaim Guriuit mė 1963, tė pėrmendur nė Israeleft, nr. 108 prej 15 qershorit 1977.

    Protestuesit hebraikė kanė pėrmendur si „shembull tmerrues” tė politikės sė lėvizjes sė Beginit „sjelljen e tyre nė fshatin arab, Deir Yasin. Ky fshat, larg nga trafiku kryesor dhe i rrethuar me pronat hebreje, nuk ka marrė pjesė nu luftė... Mė 9 prill bandat terroriste e kanė sulmuar fshatin e qetė... (dhe) e kanė vrarė pjesėn mė tė madhe tė popullatės”.
    „Ėshtė e domosdoshme qė nė kėtė vend tė njihet e vėrteta pėr Beginin dhe lėvizjen e tij... Prandaj, poshtė tė nėnshkruarit, nė kėtė mėnyrė i prezentojnė publikisht disa fakte me rėndėsi pėr Beginin me qėllim qė t’i shtyjnė tė gjithė ata tė cilėve u intereson kjo ēėshtje qė tė mos i pėrkrahin manifestimet e tij mė tė reja tė fashizmit”.197
    Begini ka qenė njeri i zhytur nė gjak. Tė nesėrmen pas masakrės nė Sabėr dhe Shatil - tė kryera falė atij dhe ministrit tė tij tė mbrojtjes, duarve tė dėgjueshmėve tė tyre, tė atillė siē janė ata prej tė cilėve njėrin e quan „miku im Haddadi” - Begini ėshtė ankuar se „johebrenjtė vrasin johebrenjė”, dhe se kanė ardhur t’i varin hebrenjtė!”
    Ministri beginian i mbrojtjes, gjenerali Ariel Sharoni, nė atė kohė njeriu i dytė i qeverisė dhe realizues i sulmit nė Liban, ėshtė kryerės i veprave tė cilat hudhin mė tepėr dritė nė aktivitetet e tij tė tanishme. Ai ka qenė personi tė cilit nė gusht tė vitit 1953 Moshe Dayani i ka dhėnė detyrė tė krijojė dhe ta vė nėn komandėn e vet „njėsitin 101” me qėllim tė hakmarrjes nėpėr fshatrat kufitare arabe nė mėnyrė qė tė zgjėrohet territory dhe tė shpejtohet shpėrngulja e popullatės johebreje, gjė qė ka qenė detyrė e parė e sionizmit.198 Sharoni dhe komandosėt e tij e kanė kryer sulmin e parė befasues nė fshatin e vogėl palestinez Qibyi nė Jordan natėn nė mes 14 dhe 15 tetorit tė vitit 1953. Kanė masakruar 66 banorė tė fshatit, prej tė cilėve tre tė katėrtat kanė qenė gra dhe fėmijė. Vėzhguesit ushtarakė, me tė arritur nė fshat dy orė pas masakrės, nė raportin e tyre pėr Kėshillin e Sigurisė sė KB, kanė dėshmuar:
    „Me plumba trupat e brimuar nė pragje tė shtėpive dhe goditjet e shumėfishta nė dyert e shtėpive tė shkatėrruara tregojnė se banorėt kanė qenė tė detyruar tė rrinė nėpėr shtėpi derisa ato janė ngritur nė ajėr... Dėshmitarėt kanė dėshmuar njėlloj pėr ndodhinė si mbi natėn e llahtareve gjatė tė silės ushtarėt izraelitė kanė lėvizur nėpėr fshat, kanė ngritur shtėpi nė ajėr, kanė gjuajtur nėpėr dyer dhe dritare me armė automatike dhe kanė hudhur granata dore”.
    Prej akteve provokative qė i kanė paraprijė luftės sė parė nė Sinaj, masakrat nė Khan Yunis dhe Bani Suheil nė territorin egjiptian, natėn e 31 gushtit tė vitit 1955, i ka udhėhequr vetė Sharoni. Ai i ka udhėhequr edhe sulmet „ndėshkuese” nė territorin sirian nė bregun lindor tė liqenit Tiberias, tė cilat Kėshilli i Sigurisė sė KB i ka gjykuar mė 19 janar tė vitit 1956.
    Sharoni, gjatė luftės sė vitit 1967, ka komanduar me atė pjesė tė armatės e cila e ka sulmuar Sinajin. Personalisht ėshtė pėrgjegjės pėr vdekjen e qindra ushtarėve
    197 Pikėrisht Irguni i Beginit e ka ngritur nė ajėr hotelin Mbreti David nė Jerusalem, me ē’rast kanė humbur jetėn 91 vetė. Qėllimi ka qenė zhdukja e shtabit tė ushtrisė britanike e cila e ndaloi Rommelin nė rrugėn e tij pėr tė pushtuar Palestinėn dhe i pengoi nacistėt qė t’i shfarrosin banorėt e saj hebrenj.
    198 Mė 31 mars tė vitit 1955 Moshe Sharetti nė ditarin e tij ka shkruar: „Nė vitet e tridhjeta... e kemi udhėzuar opinionin qė hakmarrjen ta konsiderojė impuls plotėsisht negativ. Tash, pėrkundrazi, e arsyetojmė sistemin e hakmarrjes... Kemi ardhur deri nė atė situatė qė hakmarrjen ta pranojmė si vlerė morale. Ky parim nė pėrgjithėsi ėshtė pranuar nė opinion, sidomos te tė rinjtė, por ėshtė kristalizuar dhe ka arritur vlerėn e njė parimi tė shenjtė nė batalionin e Sharonit, i cili u bė instrument shtetėror pėr hakmarrje”. (Livia Rokach, Israel’s Sacred Terrorism, Belmont, Mass. 1980, f. 36).
    Mbi pėrgjegjėsinė e Ariel Sharonit pėr egėrsitė e kryera nė Liban, shiko dėshminė e mrekullueshme tė gazetarit tė flaktė sionist izraelit, Jacob Timermanit, The Longer War: Israel in Lebanon, New York 1982.

    egjiptianė tė cilėt ka refuzuar t’i robėrojė nė ditėt e fundit tė luftės, pasi qė urdhėri i Beginit ka qenė: „Mos i robėro por zhduki forcat egjiptiane nė Sinaj”.199
    Nė Yediot Aharonot tė 26 korrikut tė vitit 1973, Ariel Sharoni ka shkruar: „Izraeli tash ėshtė superfuqi ushtarake... Tė gjitha fuqitė e shteteve evropiane janė mė tė dobėta se tonat. Vetėm pėr njė javė Izraeli do tė mund ta nėnshtronte tėrė territorin prej Kartumi deri nė Bagdad dhe Algjer”. Si ministėr i mbrojtjes ka pasur nė dsiponim projektilė nuklearė tė cilėt do t’ia mundėsonin realizimin e lavdimit nė fjalė.
    Njeriu i tretė nga treshi famėkeq nė krye tė Izraelit ėshtė Itzhak Shamiri, ministėr i punėve tė jashtme. Madje edhe nėse nė biografinė e tij nėnvizojmė vetėm ato momente qė u pėrkasin makinacioneve me shtetet e tjera dhe me organizatat ndėrkombėtare, edhe atij shumėēka mund t’i pėrshkruhet.
    Karierėn e Shamirit nė tėrėsi e ka caktuar racizmi. Qėndrimin ndaj botės dhe marrėdhėnieve ndėrkombėtare e ka ekspozuar nė artikullin tė cilin Yediot Ahoronoti e ka botuar mė 14 nėntor tė vitit 1975, pas votimit pėr rezolutėn e KB e cila sionizmin e ka dėmkosur si racizėm. Nė artikull ka shkruar:
    „Ėshtė e papranueshme qė popujt e pėrbėrė prej njerėzve tė cilėt sapo kanė zbritur nga drunjtė e imponojnė veten pėr udhėheqės botėror... Si mund qė qeniet e tilla primitive tė kenė ndonjė mendim tė vetin? Goditjen tė cilėn pikėrisht e kemi marrė nga KB duhet edhe njė herė tė na bind se ne jemi ndryshe prej popujve tjerė”.
    Kjo ėshtė fija kryesore e politikės sė jashtme tė sionizmit, kurse kariera e Sharonit ka qenė realizim logjik i ideve tė asaj politike. Ai ka qenė njėri prej tre udhėheqėsve kryesorė tė organizatės Lehi (Lohamei Herut Israel, „Luftėtar pėr ēlirimin e Izraelit”), e cila ėshtė e njohur si grupi Stern ose aradha Stern. Historiani gjerman Klaus Polkehni me rastin e kėrkimit tė arkivave sekrete tė Rajhit tė Tretė e ka zbuluar planin pėr aleancė tė cilin nė janar tė vitit 1941 aradha Stern ia ka ekspozuar ministrit tė Hitlerit pėr punė tė jashtme. Nė pėrcjelljen e propozimit ka ndėrmjetėsur atasheu marinar i ambasadės gjermane nė Turqi, i cili ka qenė i obliguar pėr misione tė veēanta nė Lindjen e Mesme. Nė mesazhin e 11 janarit tė vitit 1941 i ka pėrcjellė projektet e organizatės Lehi:
    „Zhvendosja e masave hebreje nga Evropa ėshtė kusht i parė pėr zgjidhjen e problemit hebraik, por ajo ėshtė e mundshme vetėm nė qoftė se ato masa vendosen nė ndonjė shtet hebraik brenda kufijve tė tij historik... Ky ėshtė qėllimi i luftės shumėvjeēare dhe aktivitetit politik tė partisė Lehi dhe organizatave tė saj nacionale ushtarake.
    1. Mund tė ekzistojė interes i pėrbashkėt nė aspekt tė instalimit tė rendit tė ri nė Evropė, nė pajtim me konceptet gjermane, dhe synimet e vėrteta tė popullit hebraik tė kristalizuara nė programin e organizatės Lehi.
    2. Bashkėpunimi do tė ishte i mundshėm nė mes Gjermanisė sė re dhe kombit tė rilindur hebraik.
    3. Instalimi i shtetit historik hebraik nė bazėn nacionale dhe totalitare, i cili sipas kontratės do tė ishte i lidhur me Rajhin gjerman, do tė ndihmonte nė tė ardhmen ruajtjen dhe forcimin e pozitės sė Gjermanisė nė Lindjen e Mesme... Bashkėpunimi me organizatėn Lehi do tė ishte nė pajtim me vijėn e fjalimt tė fundit tė Kancelarit tė Rajhit tė Tretė, nė tė cilin z. Hitleri ka theksuar se ēdo aleancė dhe ēdo kombinim qė do tė shkaktonte humbjen e Britanisė do tė duhej tė pranohet”.200

    199 Uri Avneri, nė Ha’olam Hazeh, 24 gusht 1973.
    200 E ka cituar prof. Israel Shahaku nė Zo Haderekh, 2 shtator 1981.

    Kjo urrejtje e njėjtė ndaj Britanisė ka qenė shkaktare qė Shamiri, nė krye tė aradhės Stern, ka inicuar vrasjen e Lord Moyneit, ministėr shtetėror britanik, nė nėntor tė vitit 1944, nė Kajro, dhe pastaj, mė 17 shtator tė vitit 1948, duke shfrytėzuar metodat e njėjta terroriste, e ka sulmuar edhe kont Bernadottein nė Jerusalem, tė cilin KB e kishin emėruar ndėrmjetėsues midis izraelitėve dhe arabėve.
    Brenga e vetme e Shamirit dhe bashkėpunėtorėve tė tij ka qenė realizimi i planit tė sionizmit politik - krijimi i „hapėsirės jetėsore” nė Palestinė pėr tė gjithė hebrenjtė e botės.
    Harold Reinharti, nga sinagoga nė West End tė Londrės, nė Times tė 23 shtatorit tė vitit 1948, ka shkruar: „Vetėm me ēmenduri mund tė shpjegohet vrasja e kont Bernadotteit. Megjithatė, siē dihet fare mirė dhe qė te nacistėt ėshtė treguar pamohueshėm nė pėrmasa tė mėdha, kufiri nė mes ēmendurisė dhe nacionalizmit tė pafrenueshėm ėshtė i pasigurtė. Nacionalizmi i zhveshur nuk din pėr kurrfarė ligji tjetėr perveē domosdoshmėrisė. Pasioni i nacionalizmit ndaj Libenstraumit i tejkalon kufijtė e arsyes dhe dhemshurisė. Ka lind nga pikėllimi dhe dėshpėrimi, nacionalizmi i zhveshur - nė kundėrshtim me tėrė traditėn hebreje - vjen deri te njėfarė shprehje nė mesin e hebrenjve tė sotshėm”.
    Ky ėshtė njė pėrshkrim i shkurtėr i triumviratit tė kriminelėve tė luftės tė cilėt kanė qenė nė pushtet nė Izrael nė kohėn e invazionit nė Liban. Mirėpo, do tė ishte naļve tė mendohet se problemet do tė zgjidheshin me ndėrrimin e kėtyre njerėzve dhe me vėnien e personaliteteve tė qė pėrkrahin ndonjė aspekt tjetėrfare.
    Pra, nuk janė njerėzit ata qė paraqesin problem, por doktrina - doktrina e sionizmit politik tė cilėn kėta liderė e kanė sjellė deri te kufijtė e mbramė. Barbarizmi, qoftė edhe me formė njeriu, prapseprapė ėshtė vetėm barbarizėm. Me siguri Reagani mė shumė do t’i donte vazalėt mė pak arogantė, por vetėm me kusht tė udhėheqin tė njėjtėn politikė. Pa dyshim mė shumė i pėlqen Shimon Peresi dhe ekipi i tij. Por, pyetja ėshtė se a do tė sillte vėrtet ndonjėfarė ndryshimi kjo „opozitė” e cila me asgjė nuk i kundėrshton parimet themelore tė doktrinės sioniste.
    Veē kėsaj, ekipi „rezervė” pėrbėhet prej njerėzve tė cilėt qė nga themelimi i shtetit Izrael deri para njė kohe kanė qenė nė pushtet. Shimon Peresi ka qenė nxėnės i dashur i Ben-Gurionit, i cili, siē e pamė, i ka hartuar orientimet e sionizmit politik me pasojat mė tė kėqija tė mundshme.
    A thua, vallė, Peresi ka qenė mė human ndaj palestinezėve? Nė Kneset kur u zemėrua pėr shkak tė pėrgjegjėsive tė ministrit tė dikurshėm tė mbrojtjes pėr masakrat nė Sabėr dhe Shatil, Sharoni u pėrgjegj: „Ku kanė qenė oficerėt izraelitė kur janė masakruar palestinezėt nė Tel-el-Zatėr? Ju atėherė keni qenė ministėr i mbrojtjes”. Dhe, me tė vėrtetė, kur pas rrethimit pesėdhjetėditėsh, prej 22 qershorit deri mė 12 gusht tė vitit 1976, tė ahstuquajturit falangistė „krishterė”, tė pėrgatitur dhe tė armatosur mirė nga qeveria izraelite, kanė qenė shkaktarė tė „zhdukjes” sė 2.000 njerėzve (sipas statistikės sė Kryqit tė Kuq Ndėrkombėtar), ministri i mbrojtjes Shimon Peresi as gishtin nuk e lėvizi qė t’i pengojė egėrsitė qė i bėnė marionetėt e Izraelit.
    Nė njė intervistė Ariel Sharoni bile ėshtė lavdėruar me krimet:
    „Duhet patjetėr t’i rrahim, t’i rrahim, vazhdimisht t’i rrahim. Duhet t’i rrahim kudo: nė vend, nė shtetet arabe, nė shtetet pėrtej detit. Kjo ėshtė e realizueshme. Kam parė edhe situata tė dėshpėrueshme pėr tė cilat ėshtė gjetur zgjidhje. Nuk mjafton tė veprojmė kundėr tyre tashmė pas goditjeve tė tyre, por pėr ēdo ditė dhe ēdokund. Kur tė kuptojmė se gjenden nė ndonjė shtet evropian, duhet patjetėr tė ndėrmarrim aksion pėrkundėr vėshtirėsive dhe mundėsive tė kufizuara. Megjithatė, nuk duhet tė lėshohemi nė luftė me pėrmasa tė gjera. Papritmas dikush

    tė zhduket kėtu, dikush tė gjendet i vdekur atje ose i shpuar me thikė pėr vdekje nė ndonjė klub evropian tė natės”.201
    Atė ēka e thotė Sharoni, atė e punon Partia laburiste, mbasi terrorizmi shtetėror ėshtė pjesė e logjikės sė sionizmit politik. Duke rezymuar rezultatet e hetimit pėr vrasjen e pėrfaqėsuesit tė OĒP-sė nė Itali, Wa’el Zu’ayterit, e cila ndodhi mė16 tetor tė vitit 1972 nė Romė, gjyqi i Romės Assize nė preambulėn e aktgjykimit tė vet nė nėntor tė vitit 1981 ka sqaruar se ėshtė e pamundshme tė konstatohet fajėsia e cilit individ qoftė, sepse bėhet fjalė pėr rastin politik i cili ėshtė jasht kompetencave tė tij. „Ky krim ėshtė pasojė e politikės sė paramenduar qysh mė parė... tė cilėn nė mėnyrė metodike dhe me efikasitet e realizon ndonjė organizatė prej shtetit Izrael”. Duke pėrkujtuar faktin se eliminimit fizik tė gjashtė palestinezė ndėrmjet tetorit tė vitit 1972 dhe korrikut tė 1973 „i kanė paraprijė deklaratat, zyrtare dhe jozyrtare, tė udhėheqėsve izraelitė pėr luftėn e pamėshirshme kundėr lėvizjes palestineze tė qėndresės dhe pėrfaqėsuesve tė saj, tė cilėn duhet zhvilluar ēdokund dhe me tė gjitha mjetet e mundshme”, gjyqi ka konsideruar se kėto krime „kanė t’i pėrshkruhen shėrbimit tė fshehtė izraelit, e sidomos seksionit tė tij qė ėshtė aktiv nė botėn e jashtme dhe mban kontakte me mbarė botėn”.
    Nė kohėn e vrasjes sė Wa’el Zu’ayterit, kryeministreja „socialiste” zonja Golda Meiri ka paraqiur vėrejtje tė ngjashme me atė tė Sharonit. Nė Kneset, mė 18 tetotr tė vitit 1972, kur ia kanė shtruar pyetjen pėr vrasjen, gjithėsej 48 pasi qė ajo ka ndodhur, ėshtė pėrgjegjur: „E gjithė ajo qė di ėshtė se vėrtet plumbat e kanė qėlluar cakun e vet”.
    Kush e ka sjellė ligjin racist pėr kthimin? Kush e ka organizuar grabitjen sistematike tė tokės? Kush i ka pėrzėnė nga ajo tokė ata tė cilėt e kanė punuar? Kush e ka kryer sulmin nė Suez? (E kanė pėrgatitur Moshe Dayani dhe Shimon Peresi nė Paris). E kush e ka pėrgatitur agresionin e vitit 1967? Ēdo herė hasim tė njėjtėt emra: Ben-Gurioni, Moshe Dayani, Golda Meiri, Shimon Peresi - tė gjithė personat tė cilėt i kanė takuar partisė e cila tash ėshtė nė „opozitė”. Sulmin tė cilin e kanė kryer Begini dhe klika e tij nė Liban ėshtė vetėm edhe njė kapitull i tė njėjtės histori si rrjedhojė e tė njėjtės logjikė. Nė kėtė sa ka tė vėrtetė mė mirė tregon fakti se kur Begini ka dashur t’u shpjegojė amerikanėve se ēka ka bėrė, personi i parė tė cilin e ka menduar si kryerės tė misionit nė Amerikė ka qenė Shimon Peresi.
    Nė tė vėrtetė, kur janė nė pyetje bazamentet e politikės, nuk ka aspak divergjenca tė mėdha nė mes likudėve dhe laburistėve. Dy ditė pas fillimit tė invazionit nė Liban, kur mė askush nuk ka mund tė dyshojė nė pėrmasat e operacionit, nė metodat dhe qėllimet e tij, Kneseti ia ka dhėnė votbesimin qeverisė, nė ē’rast vetėm Rakahu (Partia Komuniste) ka qenė kundėr. Prej nėntė deputetėve tė pėrmbajtur, vetėm njė, Y. Saridi, i ka takuar partisė laburiste.
    Kur ėshtė fjala pėr ardhmėrinė, dhe gjasat pėr zgjidhjen e vėrtetė tė problemit me anė tė bisedimeve, edhe partia laburiste nė mėnyrė aktive angazhohet nė gjuajtjen e propozimit nga Fezi dhe nė orientimin drejt tezės sė Reaganit, gjė e cila pėrjashton ēdo dialog me OĒP-nė, andaj bile askush nuk dyshon se OĒP-ja mund tė jetė i vetmi pjesėmarrės i mundshėm nė bisedimet tė cilat do tė zhvilloheshin me qėllim tė arritjes sė paqes.
    Prandaj ėshtė i kuptueshėm qėndrimi i ish kancelarit austriak Bruno Kreiskyt, socialist dhe hebre, familja e tė cilit ka qenė viktimė e kampit nacist. Nė realitet,
    201 Yediot Aharonot, 26 maj 1974.

    mbasi e ka pėrshkruar luftėn e tij brenda Internacionales socialiste, ka thėnė: „Nuk dua tė kem asgjė me atė Izraelin”.202
    202 Bruno Kreisky, Der Stern, gusht 1982.

  9. #9
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    PĖRFUNDIMI

    1. Shteti sionist i Izraelit nuk ka legjitimitet - as historik, as biblik, as juridik - nė hapėsirėn nė tė cilėn ėshtė instaluar. Nuk ka as legjitimitet moral: sjellja e tij, edhe nė planin e brendshėm edhe nė atė ndėrkombėtar (racizėm, ekspansionizėm, terrorizėm shtetėror), e bėn shtet tė ngjashėm me shumė tė tjerė bile edhe mė tė zi se ato me tė cilėt ka raporte mė tė afėrta, nė realitet, me:
    I. Shtetet e Bashkuara tė Amerikės, prej tė cilave, nė luftė kundėr arabėve, i merr dhe i imiton traditat mė tė zeza, nė tė vėrtetė, format e trajtimit tė indianėve dhe zezakėve; luftėn nė Vietnam; fiksionet „demokratike” tė kombinuara me pėrkrahjen e regjimeve tė diktaturės nė Amerikėn Latine;
    II. Republikėn Jugoafrikane, duke praktikuar apartheidin e saj dhe kolonializmin arkaik;
    III. Salvadorin, Guatemalėn dhe Paraguain (vendstrehimet mė tė rėndėsishme tė nacistėve tė vjetėr), tė cilėt Izraeli i furnizon me armė dhe me instruktorė qė t’iu ndihmojė nė terrorizimin e banorėve tė vet.
    2. Doktrina qenėsore e shtetit Izrael, sionizmi politik - i cili nuk ka lind nga tradita judaiste, mirėpo ajo i siguron kamuflazhė dhe i shėrben si pretekst - por nga nacionalizmi dhe kolonializmi perėndimor i shekullit XIX, ėshtė formė e racizmit, nacionalizmit dhe kolonializmit.
    3. Ky shtet, i dalė nga njė ideologji e rrejshme dhe njė sėrė aktesh tė dhunės dhe terrorizmit, ėshtė krijuar nė bazė tė vendimit tė paligjshėm tė OKB (nė tė cilėn atėherė kanė dominuar forcat perėndimore) dhe me ndihmėn e presionit dhe korrupcionit. Nuk ka mbijetuar falė vetes dhe forcės sė vet, por njėsoj sikur shtetet kryqtare dikur, falė lėshimit tė parave dhe armėve nga Perėndimi, e para sė gjithash, falė ndihmės sė pakushtėzueshme dhe tė pakufishme tė Shteteve tė Bashkuara tė Amerikės, tė cilat e shfrytėzojnė si element kryesor nė strategjinė e tyre nė raport me botėn, sikur hurin e ngulur nė Lindjen e Mesme.
    4. Kur t’i hiqen shtetit sionist tė Izraelit tė gjitha motivet qė shfrytėzohen pėr tė arsyetuar themelimin e tij dhe terrorizmin intelektual (e ndonjėherė edhe atė fizik) me tė cilin mbrohet, dhe nė kėtė mėnyrė tė zhveshet plotėsisht, ai atėherė paraqitet vetėm si njė shtet nga shumė shtete tė botė, pa kurrfarė aureole, privilegji ose karakteri tė shenjtėrisė. Sepse, as shtetet e tjera, pikėrisht si dhe as Izraeli, nuk ia kanė borxh prejardhjen e tyre ndonjė tė „drejte” por njėfarė raporti tė fyqive dhe fakteve tė gatshme.
    5. Historia, andaj, nuk mund tė riformulohet e kufijtė e shtetit tė ndėrrohen me anė tė akteve tė dhunshme. Nė ēfarė mėnyre, pra, mund tė arrihet deri te zgjidhja e realizueshme e problemit?
    6. Pėr tre shkaqe mė sė paku ėshtė e pakuptueshme tė thirret OĒP-ja qė pa kurfarė kushti „ta pranojė” Izraelin:
    a) Kjo do tė thotė tė kėrkohet prej palestinezėve tė pranojnė legjitimitetin e uzurpimit tė tokės dhe okupimit tė pronave me anė tė gjyqit, viktimė e tė cilit ata kanė qenė. Shteti Izrael, nė vetė Palestinėn mė parė se kudo tjetėr, po qe se njė gjė e tillė vėrtet ėshtė e domosdoshme, mund tė jetė i pranuar de facto, por jo edhe de jure.
    b) Shteti Izrael, sipas qenėsisė sė vet (sionizėm politik) dhe ekzistencės sė vet (me anė tė uzurpimeve dhe ndėrmarrjeve luftarake) ka karakter ekspansionist: ai pas ēdo agresioni dhe pas ēdo aneksimi gjakon pas territoreve tė reja „tė hapėsirsė jetėsore”. Prandaj ėshtė e pamundshme tė „pranohet” validiteti i kufijve tė tij „elastikė”. Cilin Izrael do tė duhej OĒP-ja ta pranojė? Atė qė ėshtė projektuar me planin e KB pėr ndarje tė vitit


    1947? Atė qė ėshtė krijuar me uzurpimet e vitit 1948 me anė tė terrorit dhe shembullit tė Deir Yasinit? Atė tė vitit 1967, me territorin e fituar me anė tė luftės preventive dhe invazionit? Atė tė vitit 1982 me shtimin e vendbanimeve nė territorin e ri? Atė tė ėndėrrave megalomane tė Theodor Herzlit (prej Eufrati deri te „lumi i Egjiptit”) ose tė Ben-Gurionit (prej lumit Litan deri nė Sinaj)? Atė qė e ka paramenduar Ariel Sharoni, duke ėndėrruar mbi dominimin hebraik tė Lindjes sė Afėrt prej Ngushticės deri te kanali i Suezit? Ose, sėrish atė i cili duhet t’i dezintegrojė tė gjitha shtetet arabe, pėrgjatė linjave tė tyre pėrēarėse etnike dhe fetare?
    c) Nė fund, si mund tė kėrkohet prej OĒP-sė qė nė mėnyrė valide tė „pranojė” ēkado qoftė kur tė drejtat e saj pėr tė ekzistuar kontestohen? Si mund tė kėrkohet akti i pranimit prej njė institucioni, ekzistimi i tė cilit me kėmbėngulje mohohet?
    Me cilėt bashkėbisedues udhėheqėsit izraelitė ende kanė dėshirė tė kenė punė kur kryetarėt e bashkive tė cilėt i kanė zgjedhur palestinezėt dhe prej tė cilėve pjesa mė e madhe ka treguar besnikėri ndaj OĒP-sė, i kanė larguar nga pozita e izraelitėve?
    A duhet pėr uzurpimet e reja tė „bisedohet” me njė grusht „gauleiterėsh” tė cilėt i janė imponuar popullit, me kolaboracionistėt dhe „kaposhėt”, me marionetėt tė cilėt pėr arabėt palestinezė do tė ishin si Haddadi pėr tė krishterėt libanezė? E vėrteta qėndron nė faktin se pushtetmbajtėsit izraelitė, prej Beginit deri te Peresi, nuk dėshirojnė tė bisedojmė me askend.
    7. Nė bazė tė kėsaj qė u pėrmend mė lartė, zgjidhje pėr problemin mund tė pritet vetėm prej bashkėsisė ndėrkombėtare.
    a) Nuk bėhet fjalė pėr atė qė „Izraeli tė hudhet nė det”, siē pohon propaganda e rrejtshme. Ajo kundėr tė cilės luftojnė palestinezėt, si dhe tė gjithė luftėtarėt pėr liri nė botė, nuk janė njerėz e ende mė pak njė popull i tėrė, por ajo ėshtė doktrina raciste - sionizmi politik dhe sjellja kolonialiste agresive e shtetit dhe drejtuesve tė tij.
    b) Do tė shėrbehemi me njė formulim tė njėrit prej udhėheqėsve tė OĒP-sė: Kur vjen nė botė njė fėmijė ilegjitim, madje edhe si pasojė e dhunimit, vrasja e fėmijės nuk vjen parasysh.
    c) Ēdo zgjidhje duhet patjetėr tė ketė garancėn e bashkėsisė ndėrkombėtare, pa marrė parasysh dėshtimet e bashkėsisė nė fjalė nė tė kaluarėn kur nė tė ka dominuar Perėndimi dhe kur nė mėnyrė ilegjitime e ka „pėrmirėsuar” padrejtėsinė tė cilėn Hitleri ua ka bėrė hebrenjve, duke u shkatuar padrejtėsi palestinezėve tė cilėt nuk kanė marrė pjesė nė krimet naciste.
    8. Andaj, pėrkundėr refuzimit tė vendimeve tė KB nė mėnyrė sistematike nga liderėt izraelitė, zgjidhje e vetme e cila do tė ishte nder pėr tė gjithė dhe e cila do t’u ofronte siguri tė gjithėve ėshtė, siē ka propozuar Yassir Arafati, qė tė dy palėt t’i respektojnė tė gjitha rezolutat e KB pėr Palestinėn.
    Tė pėrkujtojmė se rezoluta e parė ka pasur tė bėjė me ndarjen dhe saktėsisht i ka definuar kufijtė e tė dy shteteve, tė Izraelit dhe tė Palestinės.
    Me rezolutėn e dytė ėshtė dėshmuar formalisht ekzistimi i shtetit Izrael.
    Madje edhe nė qoftė se kjo ndarje dhe „krijimi i njė shteti” i kanė tejkaluar kompetencat juridike tė Kuvendit Gjeneral dhe nė bazė kanė qenė tė padrejtė, pėr palestinezėt janė tė pranueshėm sepse kanė konsideratė ndaj drejtėsisė ndėrkombėtare, me kusht qė pala tjetėr t’i pranojė, me garancė ndėrkombėtare tė njė pranimi tė tillė.


    9. Pengesė e vetme pėr zbatimin e zgjidhjes sė kėtillė ėshtė refuzimi i liderėve izraelitė, sepse, sipas mendimit tė tyre, sionizmi politik, miti i cili pėrbėn bazėn e shtetit tė tyre, me tė do tė vehej nė pyetje dhe do tė ndalej nė realizimin e dėshirės sė tij pėr pushtet dhe ekspansionizėm.
    Nuk ėshtė kurrfarė utopie tė merret nė shqyrtim njė zgjidhje e kėtillė, sepse sionizmi politik po bėhet gjithė e mė i shprehur „mitik”. Para sė gjithash, pėr atė se vetėm 18 pėrqind e hebrenjve botėror i janė pėrgjigjur thirrjes qė tė „kthehen”, kurse edhe pėr atė se tash dallga rrjedh nė drejtim tė kundėrt. Nė tė vėrtetė, mė shumė hebrenj e lėshojnė Izraelin se sa qė me dėshirė „kthehen” nė tė.
    Nė kėtė mėnyrė ėshtė e dukshme sot humbja qė pėson sionizmi politik dhe plani i tij qė tė gjithė hebrenjtė e botės t’i sjellė nė Palestinė, nė geto botėrore, gjė qė njėkohėsisht ėshtė dėshira e tė gjithė antisemitėve tė botės.
    10. Arritja e njė kompromisi paqedashės, qė do tė shuante zjarret tė cilėt do tė mund tė sillnin deri te lufta e tretė botėrore, mvaret vetėm prej bashkėsisė ndėrkombėtare.
    Natyrisht, kurrfarė intervenimi ushtarak nuk vjen parasysh, por varėsia e shtetit sionist pėr botėn e jashtme, nga aspekti financiar, ekonomik dhe ushtarak ėshtė e njė natyre tė atillė kėshtu qė pakėsimi gradual i „ndihmės” sė jashtme do tė mund t’i detyronte pushtetmbajtėsit e Izraelit, sido qė tė quhen Begin ose Peres, tė ulen nė masėn e bisedimeve.
    11. Botimi i kėtij libri nė gjuhėn frenge dhe nė gjuhėn angleze duhet t’i kontribuojė demistifikimit tė opinionit publik, posaēėrisht nė Amerikė, Francė dhe Izrael, me eliminimin e fotografisė mitike tė problemit tė pėshtjellur me realitetin objektiv dhe me theksimin e fakteve tė pamohueshme qė e gjithė ēėshtja do tė mund tė vehej nė rrafshin e bisedimeve tė qeta politike.
    12. Pėr tė filluar duhet:
    a) qė secila bashkėsi tė marrė garancė pėr sigurinė e vet, vetpėrcaktimin dhe heqjen e diskriminimit, me pėrkrahjen e bashkėsisė ndėrkombėtare;
    b) qė menjėherė tė ndalohet ēdo furnizim me armė, municion dhe paisje ushtarake nė Lindjen e Mesme si dhe mbledhja e parave qė nė mbarė botėn e kryejnė organet zyrtare tė shtetit Izrael me autorizimet qė i kanė marrė nė bazė tė „ligjeve themelore”, me tė cilėt kam pėr qėllim Organizatėn sioniste botėrore dhe Agjencinė hebreje;
    c) qė nė mėnyrė progressive tė shpejtohet desionizimi i shtetit Izrael, i cili ėshtė njėsoj i domosdoshėm pėr sigurinė e tij si dhe pėr sigurinė e fqinjve tė tij, ēka vetėm mund t’i bėjė bisedimet tė mundshme, me sankcionime intensive ekonomike, derisa liderėt izraelitė, nga presioni i opinionit tė vet publik, tė mos pranojnė fillimin e bisedimeve tė sinqerta me OĒP-nė dhe me tė gjithė ata qė politika sioniste i sulmon dhe i rrezikon gati gjysmė shekulli.
    Pikėrisht atėherė do tė hapet rruga pėr reintegrimin e vėrtetė tė kėtij shteti nė Azi (dhe ndėrprerjen e funksionimit tė tij si njė enklavė raciste dhe kolonialiste perėndimore), pėr ēka ka ėndėrruar Martin Buberi qysh prej vitit 1921, e qė e ka mbrojtur nė vitin 1947 - Federatėn e vendeve tė Lindjes sė Afėrt, nė tė cilėn do tė kishte qenė e mundshme koekzistenca vėllazėrore, pa diskriminim etnik nė mes arabėve dhe hebrenjve, nė vendin ku kanė lindur tre fetė e mėdha botėrore, si shpresa tė hebrenjve, krishterėve dhe muslimanėve, do tė thotė, tė gjithė atyre tė cilėt kanė tė drejtė nė trashėgiminė e Abrahamit, por edhe ata tė cilėt, pa bindje fetare nė atė trashėgimi, sėrish vazhdojnė ta kultivojnė kulturėn e tij dhe vlerat e tij tė larta njerėzore.

  10. #10
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    Me e keqa eshte se njerzit kujtojne se Izraeli eshte populli i Zotit kur qe ky popull qe i ka vrare profetet , duke filluar nga zekeria, gjon pagezori dhe tentativen per te vrare jezusin.Mirepo deri dje kishat ishin ne armiqesi me kete popull kurse sot duke iu referuar servilizmit e megallomanise te gjithe kerkuan falje dhe e futen veten ne sherbim te loxhave masone dhe sioniste boterore.

  11. #11
    ..... .....
    Anėtarėsuar
    11-05-2008
    Postime
    2,503
    Jihad is the disease,Israel is the cure...

    http://www.terrorismawareness.org/

  12. #12
    Creator Spiritus Maska e Dito
    Anėtarėsuar
    02-04-2004
    Vendndodhja
    Ne Bahēen time
    Postime
    3,883
    Urime per informacionin e gjere, por historine e ben vetem me i forti dhe mbase vjen dita kur arabet bashkojne forcat dhe i japin fund ekspasionit izralit.


    Dito.

  13. #13
    i/e regjistruar Maska e shalja1
    Anėtarėsuar
    18-05-2009
    Postime
    427
    Citim Postuar mė parė nga white-knight Lexo Postimin
    Jihad is the disease,Israel is the cure...

    http://www.terrorismawareness.org/
    o zotni ne po shofim se si po vejne punet po kerkojme qe qeshtja te kuptohet e te zgjidhet sa me pake viktima se gjihadi juaj na prishi me krejt dynjan edhe ne qe jem shqiptare pposa te zbresim ne aeroporte na shiqojn me sy te venger si gjihadiste po dashte zoti mos te perhapet te ne kjo mortaj qe ne boten arabe kerdi po ben neper gjamija ne shkolla ne pazare a ka then Allahu ti vriten neper gjamija ne ruge njerzit e pafajshem te vriten kalimtar kush eshte sovran mbi njeriu perveq zotit te madhrishem ju gjihadistet marre ani edhe shqiptar zoti u vafte e ua hupte faren qe e moret ne qafe njerzimin e sidomos boten islame,

  14. #14
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    29-05-2009
    Postime
    256
    e kam lexuar qe moti kete liber

    ndersa shkrimtari ka qene shume i persekutuar nga cifutet,

    sepse na del ne shesh nje e vertete shume e shimbshme dhe nje realitet qe nuk mohohet

    ne kete liber tregohet e vertata e cifuteve dhe masakrat e tyre ,per gjate historise

  15. #15
    Lazaratas Maska e Bel ami
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Vendndodhja
    Lazarat
    Mosha
    44
    Postime
    1,184
    Ky liber eshte nje trillim koke e kembe.Ndersa mohon te dejtat e Izraelit, pse nuk na thote cilat jane te drejtat e Palestinezeve?Palestinezet per aq kohe sa te mendojne te shuajne nga "faqja e dheut" Izraelin, aq kohe do te shtypen nga Izraeli dhe asnje vend ne bote ska per ti mbeshtetur.
    Palestinezet duhet te mesohen me shtetin e Izraelit,ta pranojne si shtet nese duan te jetojnene paqe, por ata po perdoren si mish per top nga klane ekstremiste arabe.
    ... E ku thuhene ne karte
    Fjalet e Gjuhes se Zjarrte!

  16. #16
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    29-05-2009
    Postime
    256
    sipas teje edhe shqiptaret e kosoves dhe maqedonise duhet te lene qe serbi dhe maqedoni ti largoje me dhune nga shpite e tyre ,te ua rezoje shpijat ti vrase ti perdhunoje e ne fund ti dergoje ne kampe ne shqiperi ,ndersa ne kosove dhe maqedoni te ndertoje shtepija serbe e maqedone


    e gjithe bota e permban palestinen, nuk e di nga kete perfundim qe bota e permban izraelin

    dhe popull autokton jane palestinezet e jo cifutet, si duket e verteta te dhemb ti.

  17. #17
    i/e regjistruar Maska e fegi
    Anėtarėsuar
    29-05-2009
    Postime
    5,768
    Shum postime ne kete teme, jan hjekur nga stafi aju lajmroj izraeli qe dotju bobardoi,bom,bom ha,ha.

  18. #18
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    09-02-2009
    Postime
    812
    presidenti i Iranit will sort them out....bastard country

  19. #19
    Citim Postuar mė parė nga Bel ami Lexo Postimin
    Ky liber eshte nje trillim koke e kembe.Ndersa mohon te dejtat e Izraelit, pse nuk na thote cilat jane te drejtat e Palestinezeve?Palestinezet per aq kohe sa te mendojne te shuajne nga "faqja e dheut" Izraelin, aq kohe do te shtypen nga Izraeli dhe asnje vend ne bote ska per ti mbeshtetur.
    Palestinezet duhet te mesohen me shtetin e Izraelit,ta pranojne si shtet nese duan te jetojnene paqe, por ata po perdoren si mish per top nga klane ekstremiste arabe.
    Ata qe nuk duan nje shtet palestinez jane ne radhete pare shtetet arabe. Njera nga keto shtete eshte Siria. Nuk i intereson nje shtet palestinez per faktin se ka nen kontroll nje pjese te konsiderueshme te territoreve palestineze. Dhe ē'do here qe kemi nje paqe te mundeshme afer, nderhyjne me sherbimet e tyre sekrete, duke goditur Izraelin apo duke ndihmuar organizaten terrorist Hamas.
    Nga ana tjeter nuk mjaftohen vetem me Palestinen, por kane interesa shume te medha edhe ne liban. Problemi ne Liban nuk eshte vetem territorial, por mbi te gjitha politik dhe shoqeror. Ne Liban komuniteti i Krishtere perben gjysmen e popullsise dhe eshte filoperendimor i deklaruar.
    Persa i perket Izraelit ai eshte ne tokat e tije, dhe sa te ekzistoje hegjemonia Amerikane ne kyte planet do te jete nje shtet i forte dhe i papushtueshem nga vendet primitive arabe.

  20. #20
    i/e regjistruar Maska e fegi
    Anėtarėsuar
    29-05-2009
    Postime
    5,768
    [redakto] Historia

    [redakto] Shperngulja

    [redakto] Themelimi i shtetit

    Pėrpjekjet pėr formimin e shtetit te ri nė tokėn e ashtu quajtura "toka e premtuar" filluan ne Angli ne shekullin e XIX. Qeveria Angleze nė vitin 1848 sipas njė verdikti, konsullatat e saj nė Palestinė i dorėzoi nen juridiksionin e ēifutėve. ne vitin 1870 aktiviteti i ēifutėve kaloi nga Anglia ne Rusi. Theodor Herzl i cili kaloi ne krye te lėvizjes Sioniste punoi shume pėr tė formuar njė shtet Izraelit brenda Palestinės. Herzl duke pasur mbrapa njė fuqi si Anglia po pėrpiqesh qe t'ia arrinte qėllimit te tij. ne vitin 1870 ēifutėt e arratisur prej masakrės antisemite nga Rusia u vendosen ne Palestinė dhe formuan ferma bujqėsore. ne vitet 1870-1896 Herzl formoi shtatėmbėdhjetė koloni fermash.

    Herzl i kėrkoi Sulltanit Osman tė asaj kohe Abdulhamidi i dyte formonte njė Republikė Aristokrate por kėrkesat e tij u refuzuan.

    Mbas Luftės sė Parė Botėrore ne vitin 1917 me futjen e ministrit tė jashtėm tė Anglisė Arthur Balfour me deklaratėn Balfour, nė vitin 1917 procesi filloi. grupimi i Kombeve te Bashkuara ne vitin 1920 ja dha Anglisė pėrfaqėsinė e saj ne Palestinė. Pas kėsaj njė zyrė e hapur nė Angli filloi tė pėrfaqėsonte tė drejtat e ēifutėve e mbėshtetur nga Anglia.

    Pas disa vitesh nė Gjermaninė Naziste me fillimin e genocidit ndaj ēifutėve cilėn me pas filluan te emigronin me tė madhe nė Palestinė. Arabėt nė Palestinė dolėn kundra kėtij emigracioni dhe Anglia vendosi tė ndalojė emigrimin. Pas kėsaj njė Organizatė Ushtarake e quajtur Hagana e cila ishte e lidhur me Sionin filloi aktivitete terroriste nė mėnyrė qė tė protestonte kundra vendimit tė marrė nga Anglia nė lidhje me ndalimin e emigracionit ēifut pėr nė Palestinė. Drejtuesit palestinezė bėnė marrėveshje me Gjermaninė Naziste.

    Pėr nė Palestinė filloi emigrimi ilegal i fshehtė. Me mbarimin e Luftės sė Dytė Botėrore dhe me triumfin e aleatėve ēėshtja e Palestinės kishte arritur nė faqe tė fundit. Anglia duke siguruar edhe mbėshtetjen e Amerikės , ēėshtjen e Palestinės e ēoi pėr tu zgjidhur ne kombet e bashkuara. Kombet e Bashkuara nė nėntor tė vitit 1947's vendosi qė njėra anė e Palestinės tė ishte e Ēifutėve ndėrsa ana tjetėr e Arabeve. Ndėrkohė qė ēifutėt e pranuan, kurse arabėt e refuzuan kėtė vendim. Qyteti i Kudusit u caktua si zone ndėrkombėtare dhe ishte nėn juridiksionin e Kombeve tė Bashkuara. Kjo zgjidhje nuk i kėnaqi aspak arabet. Kėshtu qė pas kėsaj filloi lufta izraelito-palestineze

Faqja 0 prej 2 FillimFillim 12 FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Terrorizmi, problem serioz ndėrkombėtar
    Nga Kryeplaku nė forumin Problemet ndėrkombėtare
    Pėrgjigje: 275
    Postimi i Fundit: 11-11-2020, 06:04
  2. Muslimanėt nė Amerikė para Kristofor Kolombos!
    Nga Florim07 nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 8
    Postimi i Fundit: 16-04-2009, 17:25
  3. Ne Liban
    Nga D@mian nė forumin Problemet ndėrkombėtare
    Pėrgjigje: 670
    Postimi i Fundit: 02-12-2006, 15:33
  4. Vazhdojne luftimet ne rripin e Gazes
    Nga StormAngel nė forumin Problemet ndėrkombėtare
    Pėrgjigje: 140
    Postimi i Fundit: 22-04-2006, 08:44
  5. Iraku u sulmua per mbrojtjen e Israelit
    Nga altin55 nė forumin Problemet ndėrkombėtare
    Pėrgjigje: 53
    Postimi i Fundit: 03-10-2004, 21:25

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •