Nuk e di ku ka shkuar miku im Pier-Paolo. Prej kohėsh nuk dėgjohemi as nė telefon. Gjithēka ndodhi pa u marrė vesh.Unė prisja si gjithmonė tė ishte ai i pari qė tė mė kėrkonte. Nuk ndodhi kėshtu pėr njė javė rresht. U pėrpoqa tė kujtoja mos ishte zemruar me mua. Asgjė. Mbase gėnjeja veten e harroja detajet qė ai i kishte me gjithė mend inat. Nuk e di, tani unė ndiej nevojėn t’i flas. Kėto kohė kam parė njė ėndėrr tė keqe. Ėndrrėn e vendit tim.
E pėr kėto gjėra flisja vetėm me tė. Pier-Paolo mė dėgjonte deri nė fund. Si mbaroja, ēohej mė kėmbė, i binte pėrqark dhomės e ndizte njė cigare. Pastaj fliste. E unė i jepja tė drejtė. Nuk e kundėrshtoja ndonjėherė.
Sot s’ėshtė mė. Kush e di ku ka shkuar. Pa mė thėnė gjė. E si pėr dreq, ėndrra ime parandjente zėnkėn tonė tė fundit. I paraprinte asaj me shpejtėsi e mė linte mua tė humbur, tė braktisur nė njė cep tė panjohur. Vetėm. Pa ndihmėn e kurrkujt.
-Ku je futur?-i them mureve bosh, e bėj tė mbyll sytė. Por njė ankth i ēuditshėm mė kujton ėndrrėn. Mė duket sikur gjithēka do marrė fund siē mė ka thėnė miku im.
-Kur do vish ndonjėherė me mua nė Shqipėri?-i thashė dikur.
-Kur tė braktiset pėrgjithnjė prej njerėzve,-foli, e unė ndjeva njė erė tė akullt qė mė veshi sytė. Ē’desh tė thoshte me kėtė? Njė vend pa njerėz ėshtė i vdekur,-mendova e ndjeva sikur mė rrėshkiti diēka prej vetes e qė e bėri mė tė rėndė heshtjen.
-Ē’thua?i bėrtita e ai qeshi.
–Ti e di mirė qė dikur do japė shpirt shqiponja e fundit-mė tha e u ul nė vendin e tij. Priste qė unė tė kundėrshtoja. Kurse brenda meje zjente njė inat i verbėr. Gati iu hodha sipėr me duart qė dridheshin pėr ta mbytur. Por nuk e bėra kėtė. Ai po qeshte. Ishte miku im.
Mė provokoi apo jo?-i pėrsėris akoma vetes kur jam vetėm. E ē’do bėjė ai nė njė shqipėri pa njerėz? Rrugėt e zbrazėta do bien erė vetmi. Qentė dhe macet do gėrmojnė tokėn e do rrėshkasin brenda saj pėr t’u mbuluar nga hiēi njerėzor.
Kurse tani nis tė shikoj njė fill qė mė ēon drejt mendimit tė tij.
-Vėrtet,-them,-nuk ėshtė e pamundur ajo qė tha Pier-Paolo. –Ndoshta njė ditė nuk do ketė mė frymė njeriu mbi tokėn time. Tė gjithė po ikin, e dikur do tė mbrijnė kushedi ē’gjallesa tė tjera tė ēuditshme! Ėshtė mė mirė kėshtu?
Tė mbeten tė vdekurit! Pėr ta do jetė njė jetė e dytė vendi ynė bosh. Aq sa janė. Do dinė tė rregullohen. Tė vetėm, pa zhurmė, do strukin shpirtrat nė apartamentet e zbrazura e do festojnė nė heshtje. Do bėhen tmerri i fqinjėve tė huaj. Qetėsia e tyre do zerė nė besė e do mallkojė kėdo qė do presė rikthimin nė tokėn e premtuar. Ata, tė vdekurit, do jenė trashėgimtarėt e vendit tė braktisur. E unė do pres me ankth tė vdes. Vetėm atėhere s’do kem turp tė qesh shqip. S’do mė duhet buzėqeshja kur tė jem kufomė. Do shkel ajrin mbi rrugė e do dėgjoj kollėn e vrarė tė atyre qė mė pėrshėndesin. Tė tė padukshmėve, qė tani janė shumė e ndiejnė nevojėn tė lidhen perjetėsisht me aq pak sa iu premtua nė gjallje.
Ndiej ftohtė. Mbyll kanatat e dritares, nė pritje tė mikut tim Pier-Paolo. E sa shpejt u bėmė tė afėrt. Mė duket se herėn e parė i bėri pėrshtypje ecja ime. E ēuditshme. Me duart qė shtrėngonin fort diēka nė xhepa, unė ulja kokėn e ngatėrrohesha nė tė gjitha qoshet e atij vendi tė huaj. Ndieja frikė, e kur dikush mė afrohej bėja direkt kthim nė qoshen e parė qė gjeja. Mė dukej sikur dikush gdhihej ēdo mbrėmje mbi kokėn e shtratit tim e mė kėshillonte. Mė detyronte nė atė gjuhė tė huaj mos shikoja gjė. Nuk e meritoja. Kisha zgjedhur tė vija diku jashtė. S’ishte mė shumė se e tepėrt kjo?!
-Zoti i dha baltės trupin e shpirtin, pastaj e quajti NJERI,-mė ka thėnė Pierpaolo pėr herė tė parė.
-Sot, pėr t’u ndier i tillė nga tė tjerėt, veē trupit e shpirtit tė kėrkohet patjetėr edhe pashaporta… dreqin,-kishte vazhduar i hutuar. Me bindjen qė kishte lexuar pėr tė mė thėnė diēka prej librave tė shenjtė.
Mė pėlqente shumė atėhere. Tani ėshtė zhdukur. Ajo ideja e Zotit mė guduliste pėrherė dėshirėn e marrė qė gjėrat lexoheshin njėlloj nga sytė e shpirtrave.
Sot, duke ndier humbjen e pjesėshme tė shpirtit tim, nuk i jam dhe aq besnik idesė. Unė, isha unė qė mendoja takimin tim me policin e rrugės. I jam betuar vetes njėmijė herė qė do e ndiqja pas. Pa mė thėnė gjė. Me vete duhej tė kisha dokumentat qė s’do ia tregoja. Do prisja tė mė prangoste, tė hidhte nė qafėn time delikate zinxhirin e ēeliktė e tė mė tėrhiqte pas vetes brutalisht. Tė ecnim e tė na shikonin tė gjithė. Derisa kur mua tė mė pihej ujė, ai tė mė thoshte qė s’lejohej pėr ne.Ndalohej rreptėsisht uji i atij vendi qė ishte vetėm pėr vendasit.
Kjo do tė ndodhte nė njė rrugė dytėsore, e kur t’i vinte rradha qendrės, ai do mė lidhte sytė qė unė mos shijoja harmoninė e arkitekturės. Do mė pėrkulte me kujdes mbi shpinėn e asfaltit e i lodhur do mė thoshtebėshtetu mbi katėr gjymtyrėt!
Unė s’do flisja. Do ishte e kotė. Mė mire tė transportoja Njeriun Arian mbi vete se tė luaja hakmarrėsin. Kėshtu tė paktėn humbja vetveten. Identiteti im nuk do dallohej prej askujt. Kafshė, i trasfomuar si isha, askush s’do mendohej tė merrte shenjat e gishtave. Se unė do kisha katėr thundra tė rrahura mbi gurė, qė s’do linin veē njolla pa kuptim nė procedurat e shtetit. Vetėm zėri im, ankimi i kafshės sė lodhur qė e shtyjnė tė ecė edhe mė tej nėn zgjedhė po,…vetėm kėshtu mund tė njiheshim unė dhe raca ime. Ndryshe ishte e vėshtirė. E pamundur. Prandaj iu vinte inat tė trasportuarve vendas. Qė s’kuptonin gjuhėn tonė. Qė bunkerėt e heshtjes i ngrinin gjoja pėr ne e izolonin intelektet e tyre.
Tani Pierpaolo mund tė jetė larg. Aq shumė sa mund tė mos dėgjojė ankimet e shpirtrave tanė. Fundja nuk ėshtė se i intereson mė pak se ne vendi im.
Ishte ai qė e ftoja kudo qė mė kėrkonin. E nė heshtje, dėgjonte gjuhėn tonė. Unė i thoja ngadalė:
-Vendi im ėshtė larg prej kėtej. Me mijėra kilometra udhėtim pėr t’iu afruar brigjeve tė virgjėr.
-E pamundur!
--Mė dėgjo me kujdes: Duhet tė kalosh hapėsirėn dhe kohėn qė t’i afrohesh atij vendi. Nė fillim, patenta jote duhet tė jetė e thjeshtė. Njė nėnshkrim afėr zhgarravitjes. Patenta e Kristoforo Kolombos me pak fjalė. Ti nisesh nė kėrkim tė diēkaje tė paemėrt e pėrplasesh jo nė palma e rėrė tė pashkelur, por mbi gurėt e shtetrrethimit. Me tė zbarkuar, do tė tė rrethojnė tė gjithė brenda rrezes sė kilomtrave. Do tė tė ledhatojnė me shikimet e tyre krenare e do tė tė pyesin ē’bėn aty. Ti do heshtėsh. Veshi yt ėshtė i pamėsuar me kėtė gjuhė tė huaj. Nuk do tė tė duket e vrazhdė. Tė paktėn vetėm nė fillim ndodh kėshtu, mė beso mua.
U dashurua i shkreti me tregimin tim. Sa mė shumė i thoja pėr ata qė humbnin moralin e dergjeshin pa vlera nė mohimin e vetes, aq mė shumė mė rrinte afėr. Mė dėgjonte me vėmendje. Mė premtonte para.
I gjori,-them e ndihem pa fat. Sikur tė mos e kem kuptuar ndonjėherė. E si mund tė kuptosh njė njeri qė merr tė kundėrtat e asaj qė ti i jep?
Nuk dua tė fsheh gjė. I kam folur edhe pėr mallkimet. Ato qė dilnin me zė prej bashkėqytetarėve tė mi. qė vareshin litar e kėrkonin tė hidhnin poshtė shtatoren e Shqipėrisė sė vogėl. Nė pritje tė rrėzimit tė diēkaje, qė mė tepėr se diktaturė, do ishte zgjedha e lindjes nė njė vend tė pėrhumbur.
Nuk mė kuptonte i gjori miku im Pierpaolo. Unė po e qaj si tė vdekur tani. S’ka mundėsi tė jetė ndryshe pėr mua. Ai s’ėshtė kėtu. E mua s’mė lenė tė ze vendin e tij…
$ $ $

Pierpaolo nuk e mbajti premtimin e tij. Vjedhurazi, u pėrvodh nė njė udhėtim tė fshehtė e mbėriti ēuditėrisht nė vendin e vogėl shqiptar. Nuk i njihte ende banorėt e atjeshėm. Kishte qėndruar vetėm afėr njėrit qė i bėri tė njohur njė ide,atė tė nėnshtrimit tė njė kombi kundrejt njė njeriu tė vetėm. I mjeri Pierpaol!Iu afruan dhe e pyetėn. Nuk e dinte ē’e fshehtė i detyrohej fatit tė tij. Tani qė ishte i lirė, e akoma gjėrat s’i ishin nėnshtruar ligjit tė species.
-Ku janė majmunėt?-pyeti e u lėshua me vrap drejt njė vendi plot drurė. Aty bėnte qetėsi. U mbėshtet pas njė peme e priti ta vrisnin. Priste rreth vetes qėniet me mjekėr, ato qė rridhnin nga raca e mikut tė braktisur. Akoma asgjė. Doli me vrap pas njė shtegu e nė rrugėn plot njerėz, hapi krahėt e klithi me tė madhe:
-Mrekulli! Ky ėshtė vullneti i zotit. Edhe ju paskeni kėmbė e duar si ne!
E askush nuk ia vuri veshin. Tė varfėrit qė e rrethuan pas njė ēasti u zhgėnjyen e bėnė mė tej. Tė tjerėt, pa i kaluar afėr, e evituan derisa gjetėn itineraret e fshehta. Me mendjen tek dikush qė ata i priste. Pierpaolon jo.
Nėnqeshi me vete. Akoma nuk ia kishin futur siē duhej. Shpalosi nė ajėr pasaportėn e vet, e nisi tė flasė diēka. U ēorr nė gjuhėn e tij. Kėrkoi me ēdo kusht tė dėgjohej. Nė kėtė vend rriteshin elefantė majė pemėve! Kėtu fėmijėve iu pritej kordoni umbriakal e ju dhurohej pushka nė shenjė kėmbimi! Hiē fare. Edhe ata qė kishin nevojė, ishin njėlloj si nė vendin e tij. Si miku i tij. Nuk bėnin zė. I nėnshtroheshin vullnetit tė njė toke aq shumė tė pakėt pėr ta.
Eh, e kush priste tė ndėrronte mendje ky i huaj nė Shqipėri?


I bindur nė misionin e vet, Pierpaolo harroi gjithēka. I trasformuar nė kafshėn e vetes, uli kurrizin e priti. Me tė katėr gjymtyrėt. Kėtu ishte vend tjetėr. Nuk iu bind njeri. E pakta, mendoi do mė hanė tė gjallė kėta njerėz.
E kanibalėt shqiptarė nuk iu afruan. Tė paktėt i erdhėn dhe e ladhatuan me dhimbje.. Ai s’bėnte zė. Njė fėmijė i prapė i tėrhoqi bishtin(tė paktėn pardesyja e tij kishte njė formė tė pėrafėrt me qimet e njė kafshe), qeshi, dhe i shkeli syrin djallėzisht…