Close
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 4
  1. #1
    i/e regjistruar Maska e Fjala e drejte
    Anėtarėsuar
    24-02-2004
    Vendndodhja
    albania
    Postime
    188

    Besimi dhe besimtari

    Pėrmbajtja

    Besimi nė All-llahun 2
    Besimi nė All-llahun - mbėshtetja e besimtarit 7
    Personaliteti ėshtė doemos i lirė nė atė qė beson 11
    Epėrsia e besimit, e jo e besimtarit 17
    Besimtari i dobėt dhe i fuqishėm 22
    ǒpritet nga besimtari nė ideologjinė dhe moralin e tij 27
    Besimtari dhe fjala e dhėnė 32
    Besimtari dhe respekti 36
    Besimtari dhe grindja 40
    Besimtari dhe pacenueshmėria personale 46
    Fuqia e besimtarit 51
    Besimtari nuk ėshtė nė lajthitje 55
    Stabiliteti i besimtarit 59
    Barabarėsia dhe dhėnia e pėrparėsisė 64
    Mallėngjimi pėr pastėrtinė e shpirtit 70
    All-llahu  dhe njeriu nė orientim 74
    Ndryshimi shoqėror 79
    Forca materiale e shoqėrisė nuk ėshtė garanci e vetme e ekzistimit tė saj 85
    Ndihma e All-llahut 85
    E vėrteta nuk vdes 85
    Islami nuk ėshtė spiritualizėm i pastėr as materializėm ekstrem 85
    Sprovat nė kėtė botė 85
    Jeta e njeriut ndėrmjet pushimit dhe punės 85
    Kur fjala nuk pėrcillet me vepėr 85
    Nuk ka shpėrblim pa sprova 85
    Lutja afron tek All-llahu  85
    Jeta e tė dėrguarit tė All-llahut -mishėrim i misionit tė tij 85
    Falja e namazit tė xhumasė nuk e ndėrpret furnizimin 85
    Muhammed El-Behij 85
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga altin55 : 27-02-2004 mė 08:29
    "Me mire i drejte dhe i zhytyr ne balte se mashtrues dhe tek sarajet e mbretit".


    33:23.
    Prej besimtarėve kishte burra qė vėrtetuan besėn e dhėnė All-llahut, e disa prej tyre e realizuan premtimin duke dhėnė jetėn, dhe ka prej tyre qė janė duke pritur (ta zbatojnė) dhe ashtu nuk bėnė kurrfarė ndryshimi

  2. #2
    i/e regjistruar Maska e Fjala e drejte
    Anėtarėsuar
    24-02-2004
    Vendndodhja
    albania
    Postime
    188
    IMANI
    Besimi nė All-llahun



    Besimi nė All-llahun


    Besimi mė All-llahun nuk reduktohet vetėm nė fjalė, nė dėshmim, as nė maksimėn e shehadetit tė cilėn e shqipton gjuha, as nė citatet kur’anore qė lexohen nė ēastet kur nevojitet konfirmimi i lidhjes me Islamin.
    Besimi nuk ėshtė as kėshillė qė i drejtohet tjetrit, as dije pėr fenė qė i pėrcillet tjetrit, tė paudhėzuarit nė ēėshtjen e fesė. Besimi nuk ėshtė as profesion i veēantė, nga i cili jetohet.
    “Disa beduinė thanė: Ne kemi besuar!”
    Kėtė ia thanė beduinėt felajmėruesit Muhammedit ; Mirėpo, atėherė vetėm i pėrsėritėn fjalėt, tė cilat e shprehin vėrtetėsinė e pejgamberėsisė sė tij. Ato nuk u pėrcollėn me atė qė udhėzon se besimi nė All-llahun e madheruar; i ka lėvizur qeniet e tyre nė reagim mbi pozitėn e muslimanėve ndaj armiqėve apo ndaj raportit tė armiqėve ndaj tyre. Kėto fjalė nuk kanė inkuadruar vendosjen e fuqishme qė ato, njėkohėsisht tė bėhen edhe pjesė pėrbėrėse tė vetė atyre, edhe udhėtregues nė jetėn private dhe publike.
    Nė pajtim me qėndrimin e tyre tė kėtillė: pranimin e pejgamberisė sė Muhammedit (a.s); qė nuk ėshtė konfirmuar me asgjė qė e pėrcjellė kėtė pranim, as qė ndihej ndonjė ndikim i tij, pasoi pėrgjigjja kur’anore e cila pėrgėnjėshtroi pohimet e tyre:
    “Thuaj: Ju nuk keni besuar ende, por thuani: ne jemi dorėzuar, e ende nuk po hyn besimi nė zemrat tuaja...”
    Nė fakt, ju nuk jeni dorėzuar plotėsisht (nuk besoni Islamin e mirėfilltė), imani i mirėfilltė ende nuk ėshtė forcuar nė zemrat tuaja. Ju vetėm para botės e keni shprehur fenė dhe kėnaqėsinė tuaj me Islamin, qoftė nga frika, siguria apo nga shkaku tjetėr. Sikur tė thoshit se Islami ėshtė ideologjia juaj do tė ishit tė sinqertė. Pėr fjalėt tuaja nuk ka vend, sepse imani konstruktiv posedon normat qė kėrkojnė flijime me jetė, pasuri personale, ose edhe njėrėn edhe tjetrėn sė bashku. Imani kėrkon qė feja mos tu bėhet nė asnjė ēast mjet pėr arritjen e pasurisė, tė mirave dhe kėnaqėsive tė kėsaj bote.
    “Besimtarė janė vetėm ata qė i besuan All-llahut, tė dėrguarit tė Tij, e mandej nuk dyshuan dhe pėr hir tė All-llahut luftuan me pasurinė dhe me jetėn e tyre. Tė tillė janė ata tė vėrtetit.”
    Kjo ėshtė pėrgjigjja pėr njeriun qė thotė se ėshtė besimtar, e nė fakt nuk ėshtė. Misioni i imanit tė vėrtetė ėshtė i rėndė, sepse zė fillė nė abstenimin nga pasuria pėr grumbullimin e tė cilės njerėzit rėndom synojnė dhe nxitojnė. Imani i mirėfilltė kėrkon dhėnien pėrparėsi vdekjes ndaj jetės, kurse jeta ėshtė ajo qė njeriu mė sė shumti e ruan dhe pėr ē’arsye rregullisht frikėsohet.
    Synimi i imanit tė vėrtetė ėshtė i gjatė nėse njeriut i ėshtė caktuar tė jetojė, sepse rruga e All-llahut pėr tė cilėn njeriu duhet tė luftojė nuk ėshtė rrugė pa vėshtirėsi, sprova dhe kriza. Kjo ėshtė nė tė vėrtetė, rruga qė e pėrcjellin gjithnjė kėto dukuri. Imani nuk ėshtė rrugė e disponimit dhe e kėnaqėsisė:
    “Ju patjetėr do tė sprovoheni si nė pasurinė tuaj, si nė veten tuaj, madje do tė dėgjoni ofendime tė shumta prej atyre qė u ėshtė libri para jush, e edhe prej idhujtarėve, po nė qoftė se duroni dhe ruheni, ajo ėshtė gjėja mė vendimtare.”
    Sprovimi me pasuri, jetė, me pėrjetimin e nėnēmimit dhe humbjes nga armiku i fesė nuk ėshtė veēori vetėm pėr muslimanėt e parė, pėr Muhammedin nė radhė tė parė, por ky ėshtė fati qė, pa pėrjashtim, e karakterizon besimin nė All-llahun e madheruar; pa marrė parasysh nė vendin dhe kohėn.
    Gjykimi pėrfundimtar pėr atė se kush sa ėshtė besimtar, pa marrė parasysh a ėshtė besimi i tij aktiv apo pasiv, edhe pėrkundėr argumenteve tė dukshme qė e konfirmojnė kėtė apo atė, i pėrket All-llahut nė kuptim tė ajetit kur’anor:
    “Thuaj: “A ju ia bėni me dije All-llahut fenė tuaj (duke thėnė: ne besuam), kur All-llahu ėshtė Ai qė e di ē’ka nė qiej dhe ē’ka nė tokė dhe All-llahu ėshtė i dijshėm pėr ēdo send.”
    Gjykimin pėr atė se kush ka poseduar iman, pėrfundimisht i lihet All-llahut, e kjo ka pėr qėllim qė besimtari tė pėrpiqet tė bėhet i sinqertė dhe me imanin e tij tė dėshirojė vetėm arritjen e kėnaqėsisė sė All-llahut. Nė kėtė rast, imani do tė jetė frytdhėnės dhe do tė sendėrtohen rezultatet e tij tė afėrta dhe ato tė mėvonshme.


    Njė nga fitimet e imanit nė kėtė botė ėshtė fuqia.

    “Atyre nga mesi juaj tė cilėt besuan dhe bėn vepra tė mira All-llahu u premtoi se do t’i bėjė zotėrues nė atė tokė ashtu si pat bėrė zotėrues ata qė ishin para tyre dhe fenė tė cilėn Ai e pėlqeu pėr ta do ta forcojė, e nė vend tė frikės Ai do t’u dhurojė siguri. Ata mė adhurojnė Mua e nuk mė shoqėrojnė asgjė. E kush edhe pas kėsaj mohon, tė tillė janė ata mė tė prishurit.”

    Fitimi nga imani nė botėn e ardhshme ėshtė kėnaqėsia e All-llahut dhe afėrsia e Tij:


    “Ndėrsa, ata qė besuan dhe bėn vepra tė mira, tė tillėt janė krijesa mė e dobishme. Shpėrblime pėr ta tek Zoti i tyre janė: vendet ne xhennete nėpėr tė cilėt burojnė lumenj, e aty janė pėrgjithmonė, pakėputur. All-llahu ėshtė i kėnaqur ndaj tyre, e edhe ata tė kėnaqur ndaj Tij. E kjo ėshtė pėr atė, qė ia ka pasur dronė Zotit tė vet.”
    Ai qė brengoset pėr tė patur besim tė mirė nė All-llahun e madheruar;, nuk kėrkon dėfrime tė kėsaj jete, as nuk pret qė jeta t’i bėhet e lehtė. E vetmja qė pret ėshtė zbatimi i premtimit tė All-llahut e madheruar;, qė besimtarėt e mirėfilltė t’i bėjė tė deleguar tė tij nė tokė, dhe e dėshiron kėnaqėsinė e All-llahut e madheruar; nė botėn ė ardhshme. Kėta janė ata qė besojnė drejtė, nuk dyshojnė dhe luftojnė me pasurinė dhe jetėn e tyre nė rrugėn e All-llahut e madheruar;

    Besimi nė All-llahun
    - mbėshtetja e besimtarit

    -
    Besimtari ėshtė pėrgjegjės pėr besimin e vet siē ėshtė pėrgjegjės edhe pėr jetėn e vet.
    Mbase kjo pėrgjegjėsi ndaj besimit ėshtė mė e madhe nga pėrgjegjėsia ndaj jetės, duke e marrė parasysh se besimtari ėshtė i obliguar qė tė luftojė me pasuri, me jetė dhe me pasardhės nė rrugėn e All-llahut e madheruar; pėr ideologjinė sė cilės i pėrket. Kjo do tė thotė se apelit pėr besim nė All-llahun e madheruar;, i cili ėshtė kodeks i virtyteve pozitive, medoemos duhet t’ia pėrkushtojė veten dhe pasurinė e vet.
    Mirėpo, nėse pėr shkak tė besimit u ekspozohet kokėēarjeve nė shoqėrinė ku jeton, nuk guxon t’u nėnshtrohet krizave, as nuk guxon tė lejojė qė t’i zhduket besimi. Thjesht, duhet tė shpėtojė me ideologjinė, nė mėnyrė qė t’i shpėtojė krizės sė mundshme, sepse apeli nė rrugėn e All-llahut e madheruar; nuk ka tė bėjė mė shumė me pėrfitimin e besimtarėve tė rinj se sa me forcimin e besimit nė All-llahun e madheruar; te besimtarėt tė ekspozuar vėshtirėsive.
    “O robėr tė e Mi qė besuat, toka Ime ėshtė e gjėrė, pra vetėm Mua mė adhuroni. Secili njeri do tė shijojė vdekjen, e pastaj do tė ktheheni tek Ne.”
    Kur’ani e thėrret besimtarin ta ruaj besimin e vet, qoftė edhe duke u shpėrngulur pėr ta ruajtur kėtė, t’i bėhet mė e dashur se sa qėndrimi nė vendin ku imani mund t’i rrezikohet dhe tė vijė nė pyetje.
    Logjika kur’anore rreth kėsaj ēėshtjeje reduktohet nė atė se tėrė toka i pėrket All-llahut e madheruar; dhe se ka vend pėr tė gjithė besimtarėt.
    Pėrveē kėsaj, ēdo person patjetėr duhet tė vdes, kėtu apo atje. Nė sipėrfaqen e tokės nuk ka asnjė kėnd amshueshmėrie qė njeriu do tė mund ta pranonte, duke kėrkuar shpėtim nė llogari tė besimit, qė do tė thotė se kjo botė nuk ėshtė as faza e parė e as e fundit nė jetėn e njeriut dhe nuk meriton kujdesin e atillė. Pas tij ėshtė jeta tjetėr, e amshueshme, ku do tė jetojė njeriu, qoftė nė qetėsi dhe nė bollėk, apo duke vuajtur dhe larė mėkatet. Mėnyra e jetės pas vdekjes ėshtė kushtėzuar me besimin nė All-llahun e madheruar; nė kėtė botė. Kėrkohet besim i mirėfilltė me gjithė atė qė e pėrcjellin. Atij, qė nuk i intereson ēėshtja e botės sė ardhshme, mund tė sillet ndaj besimit ngacmueshėm dhe tė mos u pėrmbahet parimeve tė tij.
    All-llahu e madheruar; premton se rreziqet dhe krizat, tė cilave do t’u ekspozohet imani i njė besimtari, gjatė kohės do tė zhduken plotėsisht:
    “S’ka dyshim se ata qė e kundėrshtojnė All-llahun dhe tė dėrguarin e Tij, tė tillėt janė ndėr mė tė poshtėruarit. All-llahu ka pėrcaktuar (shkruar nė Levhi Mahvudh): “Unė dhe tė dėrguarit e Mi, pa tjetėr do tė ngadhnjejmė!” All-llahu ėshtė i Fortė, Ngadhnjyes.”
    Ata qė All-llahun e madheruar; dhe tė Dėrguarin e Tij i konsiderojnė armiq, i pėrbuzin parimet morale dhe koncepcionet teologjike. Ata e ngacmojnė besimin, i cili ėshtė burim i udhėzimit dhe i orientimit tė sigurt, me kėrkesėn qė ai tė largohet nga jeta e njeriut, duke pohuar se ai nuk luan rolin e arsimuesit nė shoqėri. Pėrpjekjet e kėtilla manifestohen me krijimin e normave tė reja qė e rregullojnė jetėn dhe sjelljen. Kėshtu, duke ua ndėrruar atyre besimin nė All-llahun e madheruar;, njeriu zgjedh dhe pranon parime tė reja tė cilėt e mundėsojnė veprimtarinė e tij.
    All-llahu e madheruar;, nė frymėn e ajetit paraprak, u ka premtuar kėtyre dy gjėra: e para, se do tė pėrjetojnė pėrēmim, dhe e dyta, se do tė pėsojnė humbje, sepse All-llahu e madheruar; me fuqinė dhe forcėn e vet do t’i kundėrvihet provokimeve tė tyre.
    Kjo edhe u pėrgjigjet, sepse dėnimi pėr shkak tė provokimit tė All-llahut e madheruar; dhe besimit nė tė ėshtė pėrēmim skajor, humbje dhe katastrofė pėr atė qė kėtė e provon.
    Me kėtė vepėr, besimit tė tij i ndihmohet edhe nga ana e All-llahut e madheruar;
    Kur njeriu kujdeset pėr njerėzishmėrinė e vet, shqyrton natyrėn e vėshtirėsive dhe pengesave qė i janė drejtuar kundėr ideologjisė sė tij, tė cilat ai i duron me pėrpjekje tė mėdha duke u orvatur qė ta shpėtojė qoftė edhe me migrim nga vendi nė vend, mburret tėrė jetėn me atė qė e ka bėrė nė emėr tė gjėrė mė tė dashur pėr tė. Jeton nė kujtimet plotė dritė, lavdi dhe trimėri sepse nuk ėshtė treguar i dobėt nė ēastet e vėshtirėsive dhe sprovave nė tė cilat amorali shfaqet nė cilėsi tė titanit dhe provokimi forcohet nė aspekt tė tiranit. I tillė ėshtė ai qė e mban vravashkėn e sė vėrtetės, me tė jeton dhe pėr tė lufton. Pėr tė e vėrteta ėshtė dritė e udhėzimit, pa marrė parasysh se terri po shtohet, nė te gjen impulsin dhe cakun e jetės.

    Besimi konstruktiv nė All-llahun e madheruar; ėshtė udhėzim dhe shpresė, ai ėshtė jetė pėr atė qė e kupton.


    Personaliteti ėshtė doemos i lirė nė atė qė beson
    Islami garanton lirinė e besimit, jo vetėm pėr shkak se besimi nėn presion ėshtė pa kurrfarė rezultatesh dhe dobish, por edhe pėr shkak se besimi me detyrim para sė gjithash i kundėrvihet natyrės sė jetės nė tokė dhe natyrės sė vet njeriut.
    Detyrimi ėshtė nė kundėrshtim me natyrėn e jetės sė njeriut, me natyrėn ēfarė edhe e dėshiron All-llahu e madheruar; Ai dėshiron qė kjo botė tė bėhet arenė e sė vėrtetės dhe sė keqes, deri sa nuk mbaron dhe nuk shndėrrohet nė trajtė tjetėr qė quhet ahiret.
    Njėkohėsisht me zanafillėn e njeriut nė tokė janė gjetur edhe dy gjėra: Udhėzimi i All-llahut e madheruar;, misioni i tė cilit ka pėrfunduar nė periudhėn ndėrmjet Ademit (a.s); dhe Muhammedit (a.s);, e cila paraqet tė vėrtetėn dhe udhėrrėfimin, nga njė anė, dhe me vullnetin e All-llahut e madheruar;, mashtrimi i shejtanit nė cilėsi tė pėrfaqėsuesit tė sė keqes dhe jo tė vlefshmes, nga ana tjetėr.
    “Pėrkujto kur Ne u thamė engjėjve: “Bėni sexhde Ademit!” (nė shenjė pėrshėndetjeje) e ata i bėn, me pėrjashtim tė Iblisit. Ai tha: “A t’i bej sexhde atij qė e krijove nga balta?” (mandej vazhdoi e) tha: “A e sheh (i tha Zotit) kėtė qė Ti e vlerėsove mbi mua, nėse mė lė tė jetojė deri nė ditėn e kijametit, unė gjithsesi do t’i shfaros pasardhėsit e tij, mė pėrjashtim tė njė pakice”. (Zoti) tha: “Shko, e kush prej tyre vjen pas teje, shpėrblimi juaj ėshtė xhehennemi, shpėrblim i plotė!”
    Del se All-llahu e madheruar; i ka lejuar shejtanit, pėrfaqėsuesit tė amorales, t’i lajthojė njerėzit dhe t’ua zbukurojė tė keqen. I ėshtė lejuar qė misionin e tij rrėnues ta vazhdojė deri nė Ditėn e Gjykimit, deri nė fillimin e periudhės sė dytė tė jetės sė njeriut, deri nė ahiret.
    Thirrja e tė dėrguarit nė tė vėrtetėn dhe rrugėn e drejtė ėshtė aktuale e do tė zgjasė deri sa tė ketė jetė, ndonėse dėrgimi i tyre ka mbaruar me Muhammedin (a.s);:
    “Nga ju le tė jetė grup qė thėrret nė atė qė ėshtė e dobishme, urdhėron pėr punė tė mbara dhe ndalon nga e keqja. Tė tillėt janė tė shpėtuarit.”
    Ekzistimi i sė vėrtetės dhe sė pavėrtetės, njėkohėsisht, nė kėtė botė, deri nė Ditėn e Gjykimit, porositė lirinė e personalitetit nė atė qė beson sot dhe nė tė cilėn do tė besojė nesėr. Sikur tė mungojė kjo, pėrkatėsisht sikur tė gjithė njerėzit tė besonin tė vėrtetėn dhe ta ndiqnin rrugėn e sė mirės, kurse refuzojnė rrugėn e sė pavėrtetės dhe tė ēlirohen nga mashtrimi i shejtanit, do tė ishte e nevojshme dhe e domosdoshme tė pushojė edhe jeta nė tokė.
    Sikur All-llahu e madheruar; tė dėshirojė fundin e konfliktit ndėrmjet sė vėrtetės dhe sė pavėrtetės, do tė zhdukej edhe kjo botė. Kuptimin e kėsaj e gjejmė nė ajetin:
    “Sikur tė kishte dashur Zoti yt, qė tė gjithė ata qė janė nė tokė do t’i besonin...”
    Sikur tė ishte jeta e atillė, do tė ishte mbaruar, mirėpo, All-llahu e madheruar; kėtė nuk e ka dėshiruar dhe pėr kėtė njerėzit janė tė ndarė nė disa qė e ndjekin tė vėrtetėn, e nė disa qė e ndjekin tė pavėrtetėn.
    Detyrimit tė besimit nė All-llahun e madheruar; i kundėrvihet edhe specificiteti i natyrės sė njeriut:
    “Vėrtet, Ne e krijuam njeriun nė formėn mė tė bukur.”
    Atėherė All-llahu e madheruar; natyrėn e njeriut e ka dhuruar me aftėsitė e kundrimit dhe njohjes:
    “Ne e krijuam prej njė uji tė bashkėdyzuar pėr tė sprovuar atė, andaj e bėmė tė dėgjojė e tė shohė.”
    Aftėsia e tij qė tė kuptojė atė qė e sheh dėgjon, pėrsiat, zė fill nė vlerėsimin e gjėrave dhe nė zgjidhjen e asaj qė e konsideron korrekte dhe tė mirė.
    Kur njeriu detyrohet tė besojė, kjo do tė duhej tė konsiderohej uzurpim i natyrės sė tij, sepse kundėrshtohet me karakteristikat me tė cilat e ka shquar All-llahu me rastin e krijimit. Prandaj trajta negative e sentencės drejtuar Muhammedit (a.s);:
    “A ti do t’i detyrosh njerėzit qė tė bėhen besimtarė?”
    nuk paraqet kurfarė ēudie as mohimin e rėndomtė tė tentimit tė detyrimit nė besim, por ka tė bėjė me secilin qė kjo i bie nė mend, pa marrė parasysh natyrėn e lidhjes sė tij me All-llahun e madheruar; Pėrveē kėsaj, as vetė All-llahu e madheruar; nuk don qė tė gjithė njerėzit tė besojnė. Vullneti i tij vjen nė shprehje dhe ai ėshtė mbi ēdo vullnet tė njeriut.
    Fakti i provės dhe vullneti nė ideologji dhe nė besim ėshtė i karakterit njerėzor-natyror, e pos kėsaj edhe hyjnoro-kozmik. Prandaj, orvatja e cilitdo qė tė gjithė njerėzit t’i kthejė nga njė gjė, jo vetėm qė nė esencė ėshtė e pamundur, por nė tė njėjtėn kohė udhėzon se ai qė do tė tentonte kėtė nuk e njeh seleksionimin njerėzor, natyrėn e njeriut dhe zhvillimin shoqėror. Kjo po ashtu flet se ai sikur edhe tė ngjashmit, me tė janė tė ngeshėm, tė preokupuar nga ata, qė nuk ka kurrfarė dobie.
    Detyrimi nė fe, nė cilėndo trajtė dhe formė, ėshtė orvatje jo e ndershme dhe johumane. Mirėpo, pėrparimi i njerėzimit nė shkencė dhe aplikimi i saj nė praksė, fatkeqėsisht, ka qenė rruga e zgjerimit tė detyrimit nė fe, nė vend qė ta zhdukė atė. Kjo tregon gjenialitetin e vet, mė tė madh nė krahasim me shkencėn dhe zbatimin e saj nė praktikė.
    Prandaj, Kur’ani, kur e konfirmon lirinė e personalitetit nė besim, siē flet ajeti:
    “Sikur tė kishte dashur Zoti yt, qė tė gjithė ata qė janė nė tokė do t’i besonin. A ti do t’i detyrosh njerėzit qė tė bėhen besimtarė?”
    dėshiron ta mėsojė njerėzimin qė nė binarėt dhe orientimin e vet ta nderojė njeriun dhe seleksionimin sipas natyrės sė krijimit; kėrkon nga shoqėria ta respektojė rrugėn e jetesės sė vet nė rrethin e sė mundshmes dhe nuk kalon atje ku do tė ndeshet me ligjet natyrore dhe shoqėrore dhe me tė tjerat qė e rregullojnė ekzistencėn tokėsore tė njeriut.
    Vullneti i All-llahut, gjatė krijimit tė vet, kujdeset edhe pėr harmoninė e njeriut. Njeriu do t’i sendėrtojė edhe parimet moralo-etike nėse jetėn e ka nė pėrputhje me vullnetin e All-llahut e madheruar; Ndėrkaq, konflikti me tė ėshtė gjykuar me shkatėrrim, dhe jo vetėm qė humbet orvatja e provokimit, por bėhet kundėrvajtje dhe mėkat dhe lejohet shkatėrrimi nė fund, sepse fjala e All-llahut gjithnjė mbetet mbi ēdo gjė.
    Nėse pėrjashtohet detyrimi, nuk mbetet asgjė tjetėr gjatė thirrjes nė besim, pos dėshirės sė fortė dhe bindjes nė kufijtė e njerėzores, normales dhe bujares; kjo ėshtė ajo nė ēka thėrret Kur’ani:
    “Ti (Muhammed) thirr pėr nė rrugėn e Zotit tėnd me urtėsi e kėshillė tė mirė dhe polemizo me ata (kundėrshtarėt) nė atė mėnyrė qė ėshtė mė e mira. Zoti yt ėshtė Ai qė e di mė sė miri atė qė ėshtė larguar nga rruga e Tij dhe Ai di mė sė miri pėr tė udhėzuarit.”
    Epėrsia e besimit,
    e jo e besimtarit
    Natyra e njeriut ėshtė e karakterit dualist. Atė e pėrbėjnė arsyeja dhe gjykimi, nga njėra anė dhe instikti dhe pasioni nga ana tjetėr.
    Ajo ėshtė themel i njohjes dhe madhėsisė, ajo ėshtė burim i rėnies dhe i lajthitjes... Nė tė, sė bashku janė shpirti i qetėsuar, qė synon kah e mira dhe keqja qė ka prirje pėr tė keqen.
    Ajo njėkohėsisht nė vete bartė humanen dhe animalen.
    Konstruksioni i kėtillė i natyrės sė njeriut e bėn atė tė hamendet ndėrmjet sė mirės dhe sė keqes, madhėshtisė dhe poshtėrsisė nė veprime dhe sjellje.
    Detyra e njeriut nuk ėshtė tė shpejtojė, t’i zhdukė instiktet dhe nė llogari tė kėsaj tė bėhet i arsyeshėm dhe i urtė, por ta formojė dhe pėrgatisė personalitetin pėr jetė, si individ dhe lloj, pos nėse nuk dėshirohet vdekja e tij.
    Njeriu nuk abstenon nga solidariteti me arsye, nė mėnyrė qė t’u kundėrvihet pasioneve tė cilat janė shumė tė fuqishme nga arsyeja, sepse nga fillimi janė tė pėrgatitur pėr aktivitetin e caktuar dhe mė shpejtė zhvillohen se arsyeja dhe njohja.
    Detyra e njeriut ėshtė ta vendosė baraspeshėn ndėrmjet kėtyre dy shfaqjeve nė vete; duhet tė jetė tepėr i drejtė dhe tė pengojė qė njėra tė ngadhėnjejė mbi tjetrėn, qė mos t’u jep mundėsi pasioneve qė ta mposhtin arsyen, e cila ėshtė mė e dobėt se ato. Pėr kėtė arsye, nė kuptim tė rivėnies sė drejtėsisė sė kėrkuar, ėshtė obliguar tė ofrojė mundėsi tė madhe zhvillimit tė arsyes nė mėnyrė qė tė forcohet.
    Por kush i garanton individit se do ta rivendosė baraspeshėn e kėrkuar nė qenien e vet ose cilės do gjė tjetėr me natyrė komplekse.
    Njeriu, nė analogji me natyrėn e vet dualistike, hamendet ndėrmjet dy skajshmėrive, nganjėherė anon kah epshet dhe instiketet, nga shkaku se kjo ėshtė ana e tij mė e fuqishme e cila e tėrheq nga vetja. Me kėtė rast vjen nė shprehje domosdoshmėria e faktorit tė baraspeshės.
    Thuhet se pėrvoja njerėzore, e cila gjatė historisė sė gjatė ėshtė shndėrruar nė tė drejtė, tradita dhe ligje, mundet, nė suaza tė njohjes dhe edukatės, qė tė shpjerė njerėzimin drejt normave tė moralit tė shėndoshė tė cilave do t’u pėrmbahet nė sjellje dhe kėshtu ta ruaj baraspeshėn ndėrmjet arsyes dhe instiktit.
    Nė bazė tė kėsaj shtrohet pyetja:
    1. ǒe garanton korrektėsinė e kėtyre pikėpamjeve, traditave dhe ligjeve, tė cilat janė po ashtu pjesė pėrbėrėse e arsyes dhe instiktit, pėr ruajtjen e baraspeshės sė kėrkuar gjatė gjeneratave?
    2. ǒe siguron suksesin e tyre nė arritjen, pėrkatėsisht nė baraspeshėn pėr tė cilėn ėshtė fjala, nėse konsiderojmė se normat e larta janė tė sakta?
    Kur’ani i shton natyrės dualistike tė krijimit tė njeriut edhe gjėnė e tretė, e cila duhet tė pėrfillet. Ky ėshtė ēelėsi i baraspeshės dhe drejtėsisė ndėrmjet arsyes dhe pasioneve, kjo ėshtė zemra. Ai pėr tė thotė:
    “All-llahu ju nxorri nga barqet e nėnave tuaja (si foshnje), e ju nuk dinit asgjė. Ju pajisi me (shqisa pėr) tė dėgjuar, me tė parė dhe me zemėr, ashtu qė tė jeni falėnderues.”
    Kur’ani i jep shenjė specifitetit tė natyrės sė njeriut dhe nuk e gjen atė vetėm nė arsye, por e shikon sė bashku me shqisat e tė dėgjuarit dhe tė pamurit dhe nė vet zemrėn.
    Sa u pėrket pasioneve, ajeti i sipėrm nuk i pėrmend nga shkaku se ata janė simbol i animales, pėrbėrės i pėrbashkėt i shtazės dhe njeriut, kurse kėtu fjala ėshtė pėr begatinė e All-llahut, diturinė tė cilėn ia ka dhuruar njeriut. Dituria ėshtė karakteristikė me tė cilėn dallohet vetėm njeriu, pėr arsye tė aspektit tė tij njerėzor, e jo animal.
    Detyra e arsyes ėshtė qė tė njohė dhe tė gjykojė. Zemra ėshtė vendi i besimit nė All-llahun e madheruar;, qė ta ruaj baraspeshėn ndėrmjet dy natyrave tė kundėrta tė njeriut, arsyes dhe instiktit. Besimi nė fuqinė e vet e ktheu njeriun kah udhėzimi, Kur’ani; ai ėshtė mbėshtetės i pėrhershėm pėr arsyen dhe njohjen gjatė pjekjes, sikur ėshtė ndihmues gjatė mbajtjes sė instikteve dhe mbetjes sė tyre nė jetė. Ndihma e besimit, zhvillimit tė arsyes, nė aspektin pozitiv, pėrbėhet nga edukimi i instiktit qė mos tė shndėrrohet nė epsh dhe mos tė zotėrojnė me tė gjitha veprimet e njeriut. Nė kėtė mėnyrė krijohet atmosferė e volitshme edhe pėr zhvillim tė suksesshėm intelektual.
    Sė kėndejmi, personaliteti qė beson nė All-llahun e madheruar; jeton me jetė tė vėrtetė natyrale. Ky ėshtė njeri i lirė dhe fisnik. Prandaj besimi ėshtė vlera e vetme e besimtarit qė vjen nė shprehje nė sjelljen e tij pozitive dhe nė barazpeshėn e natyrės sė tij dualistike, kurse vetė besimtari nuk paraqet kurrfarė vlere pėr fenė:
    “Ata tė shprehin ty mirėnjohės (ta pėrmendin) qė u bėn muslimanė. Thuaj: -Pranimin tuaj tė fesė Islame mos ma njihni (mos ma pėrmendni) mua, por nėse jeni tė sinqertė All-llahu juve ju bėri mirė, kur ju udhėzoi pėr besim.”

    Besimtari i dobėt
    dhe i fuqishėm


    Dallimet ndėr individėt nė sferėn e natyrės njerėzore (nė njohje, pjekuri, energji, vendosmėri) janė ekzistuese dhe reale. Madje edhe emocionet, tė nxitura nga motivi i njėjtė, dallojnė nga njėri person te tjetri. Edhe tė perceptuarit njerėzor tė gjėrave dhe gjykimi pėr to nuk janė te tė gjithė nė shkallėn e njėjtė tė precizitetit. Rasti i kėtillė ka tė bėjė edhe me vullnetin nė ēėshtjen e marrjes sė qėndrimeve tė ndryshme ndaj disa rasteve dhe dukurive.
    D.m.th. karakteristikat e veēanta, tė cilat janė tė ndryshme sipas specificiteteve tė veta, kontribuojnė qė njeriu tė pėrcaktohet pėr ndonjė parim apo ideologji.
    Nė kėtė pyetje nuk ka kurrfarė dallimi as nė lojalitetin e Islamit. Ka besimtar, perkatėsia e tė cilit nė Islam ėshtė aq e thellė, e pėrshkuar me mėsimin Islam qė veten dhe pasurinė e tij e vė nė disponim pėr sendėrtimin e parimeve Islame. Nė anėn tjetėr ėshtė sėrish besimtari, imani i tė cilit ėshtė formalitet i pastėr. Imani i kėtillė nuk lė kurrfarė gjurmash nė personalitetin, pasurinė e tij dhe nė kėnaqėsitė e kėsaj bote. I tilli ka zgjedhur ndėrmjet imanit nga njė anė, dhe egoizmit dhe begatisė, nė anėn tjetėr. Rruga qė e ndjek tregon dobėsinė e besimit tė tij dhe rangimin e tė mirave tė kėsaj bote nė plan tė parė.

    Lloji i parė i besimtarėve tė zėnė nė gojė janė tė fuqishėm nė besimin, ekzistencėn dhe aksionet e veta nė rrugėn e besimit konstruktiv, nė rrugėn e apelit tė shoqėrisė qė beson, shoqėrisė qė nė themel ėshtė e pjekur dhe kompakte.

    Lloji i dytė nganjėherė ėshtė barrė pėr shoqėrinė, apo sipas parashtrimit mė tė saktė, i ėshtė e panjohur e mira e pėrgjithshme. Ekzistimi i kėtij lloji besimtarėsh ėshtė i lidhur vetėm me interesin personal dhe ėshtė pėr t’u frikėsuar qė mos tė shndėrrohet nė hipokrizi, kurse edhe nga ana moralo-etike ėshtė e papranueshme, sepse paraqet rrezik pėr sigurinė e shoqėrisė dhe thirrjen ideologjike. Ky ėshtė rrezik i madh pėr jetėn e shoqėrisė, sepse shėrbehet me fuqinė e mashtrimit dhe shtirjes.
    Vetė Kur’ani e shtron dallimin ndėrmjet besimtarit tė fortė dhe tė dobėt dhe vendin e njėrit dhe tjetrit tek All-llahu e madheruar;:
    “A mos e konsideruat dhėnien e ujit haxhinjve dhe kujdestarinė ndaj xhamisė sė shenjtė, si besimin e atij qė i besoi All-llahut dhe ditės sė fundit dhe qė luftoi nė rrugėn e All-llahut? Jo, ato nuk janė tė barabarta te All-llahu. Popullin mizor All-llahu nuk e vė nė rrugė tė drejtė.”
    Me anė tė stilit pyetėsor tė fjalisė mohohet barabarėsia mes besimtarit qė kujdeset pėr haxhinjtė dhe Bejtullahun dhe atij qė beson All-llahun e madheruar;, Ditėn e Gjykimit, dhe pos kėsaj lufton nė rrugėn e All-llahut. Lufta nė rrugėn e All-llahut, d.m.th. durimi i vėshtirėsive dhe sakrificave gjatė thirrjes nė Islam, zgjerimin e tij dhe vigjėlimit tė pėrhershėm qė tė mbetet i fortė dhe i fuqishėm, kjo nė fakt ėshtė lirimi nga egoizmi dhe shtytjet e ulėta tė epsheve. Me fjalė tė tjera, kjo d.m.th. tė jetojmė nė harmoni tė detyrave dhe obligimeve qė nga ne i kėrkon besimi, dhe tė cilat nganjėherė kėrkojnė vetėmohim ose na shpiejnė nė vdekje... Shėrbimet ndaj haxhinjve nė Ka’be janė aktivitete tė rėndomta qė nuk kėrkojnė sakrificė nė pasuri, jetė ose nė pasardhės. Kur’ani e konfirmon dallimin e tyre qė pas pyetjes sė shtruar sjell gjykimin:
    “Ata tė cilėt besuan, migruan dhe luftuan me pasurinė dhe veten e tyre nė rrugėn e All-llahut, ata kanė pozitė mė tė lartė te All-llahu dhe vetėm ata janė fatlumė.”
    Dhėnia ujė haxhinjve dhe ruajtja e Ka’bes janė pėr Kur’anin, shembull i aksionit tė besimtarėve mė tė dobėt, deri sa hixhreti dhe xhihadi nė rrugėn e All-llahut me jetė dhe pasuri janė karakteristika tė besimtarėve mė tė mėdhenj. Ky ėshtė shembull nga realiteti i shoqėrisė sė parė muslimane, por lirisht dhe nė tėrėsi mund tė bėhet dallimi, tė bėhet rregull i pėrgjithshėm, ndėrmjet disa aksioneve dhe t’i atribuohet njėrit grup. Kjo ėshtė e mundur nė bazė tė asaj qė kemi pėrmendur se besimtari i fuqishėm ėshtė ai qė ėshtė i pėrshkruar aq shumė me besimin nė All-llahun e madheruar; dhe me ftesėn qė veten dhe pasurinė e vet ta vė nė disponim pėr sendėrtimin e ideologjisė sė cilės i pėrket, deri sa besimtari mė i dobėt ėshtė ai qė ėshtė nė mes ose hamendet ndėrmjet asaj ēka ofron kjo botė dhe sakrificave qė i kėrkon besimi konstruktiv tė bėhen nė emėr tė saj.
    Ai nganjėherė i jep epėrsi vetes dhe kėsaj bote ndaj nevojave tė fesė, dhe bėhet hipokrit, ashtu qė nuk dihet qartė se cilės anė i takon, anės sė ėndjeve tė veta ose pėrkatėsisė sė mirfilltė tė ideologjisė sė vet.
    Rezulton se besimtari i fuqishėm ėshtė mė i mirė se i dobėti, dhe se fuqia e shoqėrisė bėhet mė e madhe me tė fuqishmit, ndėrsa bie me tė dobėtit.
    Nga kjo, po ashtu, pėrfundojmė se nuk ėshtė ēudi qė hipokriti i shfrytėzon begatitė e kėsaj bote, derisa besimtari i mirėfilltė privohet nga kėto. Ky privim ėshtė produkt i zgjidhjes sė tij tė pavarur dhe kjo pėr atė paraqet kėnaqėsi tė vėrtetė. Ndikimi i kėtij lloji tė kėnaqėsisė pėr besimtarin e vėrtetė sigurisht ėshtė mė i madh se pasojat e jetės komode mbi hipokritin.
    ǒpritet nga besimtari nė ideologjinė dhe moralin e tij
    Besimtari ka lidhje me Krijuesin e vet, me tė afėrmit, shoqėrinė dhe bashkėsinė, me anėtarėt e sė cilės jeton bashkėrisht.
    Lidhja e tij me All-llahun e madheruar; duhet tė jetė e sinqertė dhe e pastėr, ajo duhet tė jetė pa i pėrshkruar shok All-llahut, nė lutje respektimit tė nėnshtrimit dhe vetėm Atė tė vetmin ta ngrenė nė apogje tė gjithekzistueses.
    “Thuaj: -Ejani t’ju lexoj atė qė me tė vėrtetė ju ndaloi Zoti juaj: tė mos i shoqėroni Atij asnjė send...”
    Pėrshkrimi shok All-llahut e madheruar; nuk do tė thotė zvogėlim i madhėsisė sė Krijuesit, por nėnēmim i dinjitetit tė njeriut qė e bėn kėtė. Ai qė e krahason All-llahun e madheruar; me krijesat tjera, njėkohėsisht e ngre ndonjė krijesė nė shkallėn e All-llahut e madheruar;, i barazon vetitė e Krijuesit me ato tė krijesave tė Tija, e barazon Sunduesin me ata qė janė tė sunduar, Apsolutin me ata qė janė tė kufizuar. Atėherė atij qė shėrbehet me kėtė logjikė i lejohet t’i adhurojė edhe dikė nga njerėzit tė barabartė me veten, madje edhe gjėra qė janė mė tė ulėta pėrkah vlera edhe nga vetė ai, duke e zvogėluar nė kėtė mėnyrė dinjitetin e vet njerėzor. I tilli nuk ėshtė besimtar tė cilin e do All-llahu e madheruar; Besimtari, tė cilin e kėrkon All-llahu e madheruar; e di vlerėn e krijesave nė ekzistencėn e pėrgjithshme, si dhe vlerėn, tė drejtėn dhe detyrėn e vet.
    Mospėrshkrimi shok All-llahut e madheruar; ėshtė veēori e njerėzishmėrisė sė vėrtetė, e cila nuk mposhtet, e as qė i mohon veēoritė e saja.

    Lidhja e besimtarit me ata qė i janė mė tė afėrm pėrbėhet nė sjelljen e njerėzishme dhe fisnike qoftė ndaj prindėrve, fėmijėve, miqve...
    “Adhuroni All-llahun e mos i shoqėroni Atij asnjė send, silluni mirė ndaj prindėrve, tė afėrmve, jetimėve, tė varfėrve, fqiut tė afėrt, fqiut tė largėt, shokut pranė vetes, udhėtarit tė largėt dhe robėrve. All-llahu nuk e do atė qė ėshtė kryelartė dhe atė qė lavdėrohet.”
    Prindėrit, pos asaj qė ndikimi i tyre te i biri ėshtė i madh, ata nė raport me tė birin, jetojnė periudhėn lamtumirėse tė jetės sė vet. Sė andejmi nga ana e tij duhet t’ua sigurojė, para sė gjithash, jo vetėm kujdesin material, por edhe nderimin dhe kujdesin e nevojshėm, pa marrė parasysh pozitat e ndryshme shoqėrore qė i zėnė. Kjo ėshtė shenjė se janė tė respektuar, se u plotėsohen dėshirat dhe se nuk u nėnēmohen ndjenjat. Ndėrkaq, gjatė pranimit tė sugjerimeve prindėrore nė punėt birėrore, i jepet pėrparėsi, sipas traditės Islame, asaj qė mbėshtetet nė bindjen reale, duke i respektuar rrethanat dhe rastet ekzistuese.

    Prindėrit ndaj fėmijėve duhet tė jenė zemėrgjerė, ashtu si edhe ndaj atyre qė janė tė gjallė, dhe ndaj atyre qė janė nė rrugė tė lindin. Nuk guxojnė ta konsiderojnė barrė atė qė e investojnė dhe flijojnė pėr ta, sepse ata janė tė paaftė, tė varur dhe nuk janė nė gjendje tė ndajnė me prindėrit vėshtirėsitė e jetės.
    Kur Kur’ani ndalon mbytjen e fėmijėve, nė ē’drejtim disa kanė anuar, duke u arsyetuar se ata u janė barrė, ai thėrret prindėrit qė t’i largohen kėsaj, sepse All-llahu e madheruar; i furnizon edhe kėto edhe ata. Analogjikisht me kėtė, Kur’ani ndalon edhe kryerjen e terrorit ndaj tyre, abstenimin ndaj tyre, blasfeminė, ngushtimin e mundėsive tė tyre dhe perceptimin se janė barrė, objekte dhe gjėsende tė panevojshme. Krejt kjo pengon zhvillimin e tyre normal dhe formon tek ata kompleksin e alienacionit.
    Besimtari i mirėfilltė ėshtė optimist. Shpirti i tij ėshtė i mbushur me shpresė nė All-llahun e madheruar; dhe mbėshtetjen nė Tė, nė ēdo aksion. Ndodh qė njeriu, atė qė mbase do ta shpenzonte pėr fėmijėn, ta shpenzojė pėr sėmundjen qė e goditė, e ēfarė ėshtė dallimi ndėrmjet investimit nė sėmundje e cila dobėson dhe molis dhe investimit nė pasardhės qė jetojnė dhe pėrparojnė.

    Sa u pėrket lidhjeve tjera tė besimtarit, ato manifestohen kryesisht nė katėr gjėra:
    1. Shenjtėria e jetės:
    “...mos e mbytni njeriun sepse mbytjen e tij e ndaloi All-llahu, pėrpos kur ėshtė me vend!...”

    2. Shenjtėria e pasurisė:
    “Mos iu afroni pasurisė sė jetimit derisa ai tė arrijė pjekurinė, (mund t’i afroheni) vetėm nė mėnyrėn mė tė mirė, zbatoni me drejtėsi masėn dhe peshojėn. Ne nuk ngarkojmė asnjė njeri pėrtej mundėsive tė tij...”

    Kėto janė pacenueshmėritė tė cilat nuk guxojnė tė pėrdhosen as tė thyhen, sepse nė mbrojtjen e tyre ėshtė pranimi i ekzistencės sė tjetrit dhe zgjerimi i suazave tė sė drejtės sė tij tė bashkimit nė jetėn publike. Kėto shenjtėri janė shenjė, se ai qė i ruan ėshtė njeriu me tė cilin nuk sundojnė epshet nė veprime. Ai nuk ka rėnė nėn ndikimin e egoizmit, as nėn ndonjė faktor tė sprovės nė raportet e tij me tė tjerėt, ndonėse rrethanat ndonjėherė kėrkojnė tė qėndrojnė anash ēdo gjėje qė ndodh nė skenėn jetėsore. Bonjaku qė posedon pasuri, ėshtė i paaftė t’u kundėrvihet atyre qė janė mė tė fortė nėse dėshirojnė tė luajnė me pasurinė e tij. Nevoja e detyron tė rrezikuarin social qė tė mos masė drejt kur matė apo peshon. Dėshmitari po ashtu gjen shumė shkaqe tė dėshmojė nė dobi tė tė afėrmit nėse ky ėshtė pėrzier nė ndonjė proces gjyqėsor. Ndonjėherė njėra nga palėt e kontratės sė nėnshkruar gjen arsyetime tė ndryshme qė tė shkel kėtė kontratė.
    Ajeti i sipėrm, kur i precizon lidhjet e besimtarit me tė tjerėt, qoftė nė familje, nė bashkėsinė e ngushtė apo tė gjerė, ka pėr qėllim vetėm t’i mundėsojė njeriut tė bėhet element pozitiv nė ndėrtimin e shoqėrisė kompakte, qė nė vlerėsimin e vet dhe nė vlerėsimin e tė tjerėve tė bėhet njeri nė kuptimin e plotė tė fjalės, i atillė ēfarė e ka krijuar All-llahu e madheruar; dhe tė jetojė jetė tė lirė dhe tė sinqertė. Sė andejmi pėrfundimi i ajetit tė theksuar ėshtė nė kuptim tė fjalėve:
    “Dhe se kjo ėshtė rruga Ime e drejtė, pra pėrmbajuni kėsaj, e mos ndiqni rrugė tė tjera e t’ju ndajnė nga rruga e Tij. Kėto janė porositė e Tij pėr ju, ashtu qė ė ruheni.”

    Besimtari dhe fjala e dhėnė

    Fjala e dhėnė (besimi) nuk pėrbėhet vetėm nga tė ruajturit e gjėsė sė besuar. Ajo manifestohet nė aspekte tė ndryshme: material, emotiv, abstrakt etj.
    Fjala e dhėnė nė tė vėrtetė, pėrbėhet nga plotėsimi i obligimeve tė cilat besimtari i ka ndaj vetvetes, pėrgjegjėsisė nė vendin e punės, ndarjes sė drejtėsisė nė mėnyrė tė drejtė, plotėsimi i kontratės dhe premtimit tė sinqertė gjatė kėshillimit, kujdesit ndaj familjes etj.
    Kjo nė fakt ėshtė pranimi i tė gjitha obligimeve tė cilat me vete i sjell marrja e sinqertė e besimit konstruktiv nė All-llahun e madheruar; ku Ai urdhėron:
    “...qė t’u jepni amanetin tė zotėve tė tyre dhe kur tė gjykoni, ju urdhėron tė gjykoni me tė drejt mes njerėzve...”
    ku ka pėr qėllim obligimet e ndryshme qė duhet plotėsuar dhe aplikimin e tė cilėve e pėrcjell kėmbimi reciprok dhe forcimi i besimit ndėr besimtarėt. Kėtu ai nuk aludon vetėm nė anėn materiale tė kėtij atributi i cili ėshtė i njohur me emrin “depozitim” (ruajtje)”. E pastaj, kur nė vazhdim tė ajetit urdhėron drejtėsinė:
    “...ju urdhėron tė gjykoni me tė drejt mes njerėzve...”
    dėshiron tė tėrheqė vėrejtjen nė rėndėsinė e saj nė jetėn e shoqėrisė, nėse do ta zbatonte.
    Pasi qė plotėsimi i fjalės nė tė gjitha trajtat e saj ėshtė themel i sigurisė sė besimtarit, ajo njėkohėsisht ėshtė edhe parulla e ruajtjes sė interesave tė pėrgjithshme. Fjala e dhėnė e cila inspiron qė tė plotėsohen tė gjitha obligimet nė raport me anėtarėt e shoqėrisė, ėshtė besim origjinal, i cili mbanė kompabilitetin dhe lirinė e plotė tė jetės nė shoqėri dhe provimin e vėrtetė tė normave nė tė cilat zė fill. Sė kėndejmi nuk ka asgjė mė tė vlefshme se besimi i ndėrsjell i anėtarėve tė shoqėrisė, qoftė kjo nė paraqitjet e sinqerta ndaj njėri tjetrit, vėllazėrinė, ndihmėn dh dashurinė reciproke.

    Besimtari i plotėson obligimet e besuara pa hamendje dhe nuk ka nevojė pėr kontrollor qė do ta pėrcjellė ēdo hap tė tij. Ju qaset detyrave i furnizuar me ndjenjat, e thella tė obligimit dhe pėrgjegjėsisė, i pėrshkuar me liri tė plotė, lirinė e pranimit dhe kryerjes, lirinė e detyrės dhe obligimit. Vetėm nė kėtė mėnyrė ai mundet ta arrijė shkallėn qė i pėrgjigjet natyrės sė tij tė veēant me tė cilėn All-llahu e madheruar; e dhuroi njeriun me rastin e krijimit. Pėr shkak tė sendėrtimit tė humanitetit tė plotė, njė nga rrugėt e tė cilit ėshtė besimi, ajeti i theksuar pėrfundon:
    “Sa e mirė ėshtė kjo qė ju kėshillon. All-llahu dėgjon dhe sheh si veproni.”

    Sa e madhe dhe e vlefshme ėshtė ajo qė ėshtė porositur nė ajetin e theksuar. Nė njė ajet tjetėr pėrmendet besimi si atribut i domosdoshėm pėr besimtarin, atribut qė duhet patjetėr ta pėrmbush jetėn e tij. All-llahu e madheruar; duke i ekspozuar veēoritė e besimtarėve tė vėrtetė thotė:
    “Dhe tė cilėt me kujdes i ruajnė ato qė u janė besuar (sende ose fjalė), e ruajnė edhe premtimin e dhėnė.”
    Premtimet e plotėsuara d.m.th. aspekt i besimit. Kur’ani me kėtė rast, sikur edhe mė parė, shprehet nė trajtėn e shumėsit nė fjalėn “besim-dhėnia e fjalės” dhe konfirmon si ai ka forma tė shumėllojta se pėrbėhet nga obligimet e pėrgjithshme dhe tė veēanta dhe detyrat e shumėnumėrta tė cilat besimtari i pranon me vullnetin e vet tė lirė dhe me personalitetin komplet human, i cili ėshtė thellė i pėrshkruar me besimin nė All-llahun e madheruar; Rezultatet e kėsaj shihen nėpėrmjet lidhjeve tė nduarnduarta tė individit me tjetrin.
    Para mbarimit tė ajetit tė theksuar mė parė, pasi qė nga besimtari kėrkohet besimi dhe aplikimi i drejtėsisė, All-llahu e madheruar; thotė: “All-llahu ēdo gjė dėgjon dhe sheh”, duke pėrkujtuar se Ai ėshtė dėshmitar i asaj qė besimtari flet kur gjykohet dhe vėzhgues i ēdo vepre tė tij. Nė tė tėrhequrit e vėrejtjes nė atributet e All-llahut tė dėgjimit dhe tė pamurit qėndron domethėnia e kryerjes sė vetėdijshme tė besimtarit tė asaj qė kėrkohet nga ai, kurse lėnia e asaj qė i ndalohet. Nė kėtė ėshtė fshehtėsia e vetkontrollit nė sjellje dhe barabartėsinė e tė gjithė besimtarėve-se tė gjithė janė kujdestarė (barinj) dhe se tė gjithė janė pėrgjegjės pėr kopenė e vet, dhe mė nė fund, se nuk ėshtė e novojshme ta kontrollojnė njėri tjetrin.

    Besimtari dhe respekti

    Qė marrėdhėniet ndėrmjet besimtarėve tė mbeten tė forta, ato reciprokisht nuk guxojnė tė nėnēmohen, as tė ofendohen me atė ēka e cungon dinjitetin njerėzor. Njėri grup nuk guxon ta nėnēmojė tjetrin.
    Kėto dhe shfaqjet e ngjashme janė pasoja tė vetbindshmėrisė, egoizmit dhe urejtjes.
    Islami nuk ndalon qė muslimanėt tė ndahen nė mendime, duke e marrė parasysh se kjo ėshtė gjė qė zė fill nė dallimet reale individuale, dhe mospajtimi nė mendim edhe pėrveē kėsaj nuk shpie kah ēarjet. Pėrkundrazi, mospajtimet rriten nė kompaktėsi dhe unitet, pėrkundėr orvatjeve tė teorive shoqėrore, bashkėkohore tė cilat e rekomandojnė dhe ndihmojnė ēarjet nė shoqėritė moderne tė njohura me emrin “kompleksi social”. Por, kur dallimet nė mendim shpiejnė deri nė konflikte, Islami urdhėron pėr t’iu drejtuar Kur’anit dhe Hadithit dhe aplikimin e qėndrimeve nė kėto dy burime, qė tė shmangen tė pėrēarjet.

    Kėrkon nga ata qė janė ndarė ta pranojnė njėrin nga burimet ose tė dytė sė bashku nė kualifikimin e asaj pėr ē’arsye janė ndarė:
    “O ju qė besuat, nėnshtrojuni All-llahut, nėnshtrojuni tė dėrguarit dhe pėrgjegjėsve nga ju. Nėse nuk pajtoheni pėr ndonjė ēėshtje, drejtojuni All-llahut dhe tė Dėrguarit po qe se i besoni All-llahut dhe ditės sė fundit!”
    Islami i thėrret besimtarėt e vet t’i kthehen Kur’anit dhe Sunnetit, kur mospajtimi nė mendim kalon nė konflikt, dhe kėshtu ai rigorozisht ka kujdes mbi unitetin dhe kompaktėsin e tyre. Me tė njėjtin synim ai ndalon pėrqeshjen dhe pėrēmimin nė kontaktet reciproke. Sipas All-llahut e madheruar;, kėto atribute negative nuk munden kurrsesi tė dalin nga bujari dhe toleranti i cili me tė tjerėt ndan dhe dhimbset. Nė nivelin e dukurive tė pėrmendura janė edhe blasfemia, akuzimi jo i bazuar, emėrtimi me emra tė shėmtuar tė cilėt ndoshta i pėrgjigjen gjendjes sė tashme apo tė pėrparshme tė bartėsve tė tyre, p. sh. besimtari qė quhet i qalė, i verbėr, i zi, e qorton dikė pėr shkak tė tė kaluarės sė tij tė keqe pėr ēka ai vėrtetė ėshtė dėshmuar. Pėr gjithė kėtė Kur’ani thotė:
    “O ju qė besuat, nuk bėn tė tallet njė popull me njė popull tjetėr, meqė tė pėrqeshurit mund tė jenė mė tė mirė nga ata tė cilėt pėrqeshin, e as gratė me gratė e tjera, sepse mund tė ndodhė qė gratė tjera tė jenė mė tė mira se ato qė pėrqeshin dhe mos etiketoni njėri-tjetrin me llagape. Pas besimit ėshtė keq tė pėrhapet llagapi i keq. E ata qė nuk pendohen, janė mizorė.”
    Kur’ani numron tri lloje shqetėsimesh, tri format mė tė rėnda, me tė cilat besimtari mund ta nxisė tjetrin me tė cilin jeton sė bashku. Kėto atribute janė mė tė shėmtuara pėr shkak se rrjedhin nga besimtari i cili duhet tė jetė mjaft i edukuar dhe i cili nuk guxon tė lejojė qė sjelljen ta pėrcjellė egoizmi dhe urrejtja. Pastaj, ato mund t’i drejtohen besimtarit kur ky ėshtė nė shoqėri me tjetrin, i cili mbase ėshtė mė human, mė i gatshėm pėr aksion dhe mė i afėrt All-llahut e madheruar; se ai, dhe edhe nga kjo janė nėnēmim i madh. Kėto atribute janė:

    1. Pėrqeshja dhe nėnēmimi i tjetrit;
    2. Ofendimi me sharje dhe akuza tė pabaza dhe;
    3. Emėrtimi me emra pėrqeshės tė cilat pėrbuzin atė, tė cilit i drejtohen.
    Paprekshmėria e muslimanit nuk respektohet ē’prej se bota Islame ėshtė ndarė nė grupe mė tė vogla. Ështė bėrė normale ajo qė Islami e ka ndaluar. Gjendja e raporteve ndėr kėto grupet nė rrethanat bashkėkohore mohon se ato kanė ēfarėdo lidhje me Islamin dhe koncepcionin e tij. Njėra tjetrėn e nėnēmon, pabazė e akuzon dhe ia atribuon atributet tė cilat nė opinion kanė marrė formėn e mosbesimit dhe pėrgėnjeshtrimit.

    Koncepcionet etike tė Islamit janė koncepcione tė moralit tė lartė dhe humanitetit skajor. I shėrbejnė vetėm sė mirės, tė njerėzishmes pa dallim nė kohė dhe nė gjeneratė. Prandaj, ēdo gjė qė e pason afirmimin e tyre paraqet njė hap mbrapa nė rrugėn e sendėrtimit tė humanitetit tė mirėfilltė.
    Besimtari dhe grindja

    Besimtarėt janė tė afėrm me njėri tjetrin. Ata janė vėllezėr, pa marrė parasysh vendin ku jetojnė. Dallimet nė gjuhė, komb dh ngjyrė tė lėkurės nuk janė faktorė qė i ndajnė, siē nuk janė kėshtu as malet, lumenjtė, shkretėtirat, dhe detet. Ndėrmjet vete janė tė lidhur me lidhjen e cila u ėshtė e pėrbashkėt, e kjo ėshtė besimi nė All-llahun e madheruar; dhe nė tė dėrguarin e Tij Muhammedin (a.s); Pėr ta kjo ėshtė kriteri mbi ēėshtjen pėr tė cilėn ndahen:
    “Pėr ēdo send qė nuk pajtoheni, gjykimi pėr tė ėshtė te All-llahu.”
    Dhe kjo ėshtė ajo sė cilės po i kthehen kur dallimi nė mendim shpie deri nė grindje:
    “O ju qė besuat, nėnshtrojuni All-llahut, nėnshtrojuni tė dėrguarit dhe pėrgjegjėsve nga ju. Nėse nuk pajtoheni pėr ndonjė ēėshtje, drejtojuni All-llahut dhe tė Dėrguarit po qe se i besoni All-llahut dhe ditės sė fundit. Kjo ėshtė mė e dobishmja dhe pėrfundimi mė i mirė.”

    Kėto janė marėdhėniet reciproke tė besimtarit ashtu si i paraqet Kur’ani. Ata pėr njėri tjetrin janė pasqyrė, ku secili i sheh lėshimet e veta.
    Nėse disi vie deri te kontesti apo te konflikti ndėrmjet dy grupeve tė besimtarėve, ėshtė detyrė e muslimanėve tė tjerė tė intervenojnė, ta zgjidhin situatėn e krijuar dhe ta vendosin qetėsinė dhe harmoninė, sepse Kur’ani kėtė e kėrkon prej tyre:
    “Nėse dy grupe besimtarėsh tentojnė tė luftojnė ndėrmjet vete, pajtoni ata!”
    Pėrfundojmė se Kur’ani tė gjithė besimtarėt i fton tė intervenojnė nė rast grindjeje dhe se kjo nuk ėshtė detyrė e grupti tė veēantė.

    Mirėpo, nėse njėra nga palėt e shkelė kontratėn ose nuk i pėrgjigjet apelit pėr paqe dhe vazhdon armiqėsinė, atėherė ėshtė detyrė e tė gjithė muslimanėve, pa pėrjashtim, t’i qėrojnė hesapet me palėn e cila tregohet si agresor dhe tiran dhe tė jenė kėmbėngulės nė kėtė deri sa edhe ajo palė nuk kthehet nė atė nė ēka i ka ftuar Kur’ani, e kjo ėshtė vendosja e vėllazėrimit Islam nė vend tė grindjes dhe pėrēarjes:
    “Nė qoftė se ndonjėri prej tyre e sulmon tjetrin, atėherė luftojeni atė grup qė vėrsulet me padrejtėsi, derisa t’i bindet udhėzimit tė All-llahut!”
    Nėse vėllazėria fiton, kurse konflikti dhe armiqėsia flaken midis vėllezėrve tė fesė, ėshtė detyrė e besimtarėve qė t’i vėnė kushtet e paqes nė mėnyrė qė drejtėsia plotėsisht tė sendėrtohet. Kėtė e kėrkon All-llahu dhe me kėtė ėshtė i kėnaqur. Pėrveē kėsaj, kjo ėshtė rivendosja e paqes ndėr palėt tė cilat me fe janė tė barazuar. Kjo ėshtė ajo pėr ēka jep shenjė edhe Kur’ani:
    “Nė qoftė se ndonjėri prej tyre e sulmon tjetrin, atėherė luftojeni atė grup qė vėrsulet me padrejtėsi, derisa t’i bindet udhėzimit tė All-llahut, e nėse kthehen, atėherė me drejtėsi bėni pajtimin ndėrmjet tyre, mbajeni drejtėsinė, se vėrtet All-llahu i do tė drejtit. S’ka dyshim se besimtarėt janė vėllezėr, pra bėni pajtim ndėrmjet vėllezėrve tuaj dhe keni frikė All-llahun, qė tė jeni tė mėshiruar!”
    Intervenimi gjatė pengimit tė konflikteve lokale dhe vendosja e harmonisė dhe dashurisė midis tė grindurve brenda shoqėrisė Islame ėshtė rrugė e fesė. Kjo ėshtė ajo ēka kėrkon Kur’ani, sepse problemet e njė grupi besimtarėsh janė probleme tė tė gjithėve, pa marrė parasysh largėsinė qė i ndan, pa marrė parasysh dallimet nė gjuhė, ngjyrėn e lėkurės apo kombin. Besimtarėt ndėrmjet vete nuk dijnė pėr problemin e “pėrzierjes nė punėt e huaja”, sepse nuk janė tė huaj pėr njėri tjetrin. Mirėpo, pėrzierja e armikut nė punėt e tyre ka bėrė qė tė ndryshojnė raportet mes vete, qė afėrsinė dhe pavarėsinė e vet t’ia adaptojnė kėtij armiku. Kėshtu ndėrmjet vete janė bėrė tė huaj dhe besojnė nė pikėpamjet dhe normat qė ua ka imponuar armiku, i cili ėshtė pėrzier nė punėt e tyre. Janė krijuar rrethojat, pengesat dhe kufijt jo vetėm gjeografik, gjuhėsor dhe nacional, por madje edhe ideologjik dhe fraksional brenda shoqėrisė Islame, e cila ėshtė ndarė nė shtete tė pavarura politike dhe ēdonjėri prej tyre ka vendosur pėr “mospėrzierje nė ēėshtjet e brendshme tė tjetrit” dhe parimin e “seperatizmit”. Kėshtu armiku i muslimanėve arriti qė ata ta lėnė atė mė tė vlefshmen: kompaktėsinė reciproke tė cilėn ua urdhėron feja nė dominim, ndihmesė dhe dashuri.

    Kėtij armiku, pa marrė parasysh qė ai i shkelė kufijt qė i ka caktuar All-llahu e madheruar; dhe i Dėrguari i Tij, i ka shkuar pėr dore mė shumė se ta marrė pushtetin e besimtarėve mbi vete. Kjo ėshtė ēėshtje, pėr tė cilėn Kur’ani mėson se nuk pajtohet me atributet e fesė konstruktive:
    “Njerėzit, qė besojnė nė All-llahun dhe nė botėn tjetėr, nuk duhet tė jenė nė dashuri me ata, qė All-llahut dhe tė Dėrguarit tė Tij i kundėrvihen, qoftė ata tė jenė babatė e tyre, apo fėmijėt e tyre, apo vėllezėrit e tyre, apo kushėrinjt e tyre.” (El-Muxhadele, 22).
    Duke numėruar kėshtu, Kur’ani shkon deri nė brezin e fundit tė mė tė afėrmve nė familje dhe kategorikisht e ndalon kėtė duke folur:
    “Besimtarėt, kur ka besimtarė, mos tė shoqėrohen me mosbesimtarėt! E ai qė kėtė e bėn, nuk duhet tė shpresojė kurfarė tė mire nga All-llahu; vetėm kėshtu bėni, qė prej tyre tė mbroheni.” (Ali-Imran, 28).

    Duke iu falėnderuar parimeve tė seperatizmit dhe mospėrzierjes nė punėt e brendshme tė tė tjerėve, kurse pas pavarėsimit tė vėrtetė politik tė disa grupeve tė besimtarėve, janė shtuar edhe problemet e tyre dhe jeta ėshtė bėrė mė e kompletuar ashtu qė edhe pavarėsia e tyre politike ėshtė nė hije tė raportit tė tij qė e dėshiron dobėsinė e tyre dhe asaj ēka fsheh zemra e tij “e madhe”. Muslimanė tė dobėt u bėtė me pavarėsinė, e cila zė fill nė parimin e mospėrzierjes nė ēėshtjet e brendshme tė tjetrit. Besimtari sot nė qetėsi e shikon vėllain e vet se si e dėnon apo e mbytė dora e armikut tė pėrbashkėt, dhe jo vetėm kjo, por e ndihmon luftėn duke e vėshtruar fituesin me ngazėllim, dhe duke e nėnēmuar tė humburin. Muslimanėt kanė probleme tė karakterit ekonomik ekzistencial, politik dhe mbrojtės dhe zgjidhja e tyre gjendet nė heqjen e kufijve dhe pengesave qė e ndajnė botėn muslimane, sepse asnjė shtet Islam nuk ka mundėsi qė individualisht t’i zgjidh as problemet e veta lokale.

    Pėrfundimisht, a do t’i kthehen muslimanėt vėllazėrisė, dominimit, solidaritetit, kėshillimit reciprok dhe marrėveshjes gjatė zgjidhjes sė problemeve me tė cilat janė ndeshur. A po e dijnė se armiku i pėrbashkėt ua ka imponuar parimin e seperatizmit dhe ua ka bėrė tė dashur pavarėsinė, qoftė ajo rajonale, fisnore, ideologjike, gjuhėsore apo nacionale, duke iu hakmarrur, duke u kujdesur qė tė mbeten tė dobėt, duke e shfrytėzuar gjatė kėsaj pasurinė dhe fuqinė e tyre? A po gjejnė nė Kur’an parime tė cilat do ta ndėrtojnė sistemin e jetės, i cili u garanton siguri, stabilitet, lavdi dhe fuqi!

    Besimtari dhe pacenueshmėria personale


    Sot ekzistojnė dy teori nė lidhje me pozitėn e njeriut nė shoqėri ku jeton. Ato janė plotėsisht kundėrshtuese. Njėra niset nga botėkuptimi se njeriu ėshtė i pavarur dhe se ka lidhje me tė tjerėt nėpėrmjet ligjit, bontonit dhe traditės, kurse tjetra konfirmon se njeriu ėshtė pjesė e tėrėsisė nė tė cilėn ėshtė fundosur dhe se specificiteti dhe kufijt e tij janė tė pacaktuar, dhe se ai vetėm merrė pjesė nė aktivitetin e pėrgjithshėm, tė cilit, ai dhe tė tjerėt i pėrkasin.

    Pikėpamja e parė ėshtė qėndrimi i Islamit i cili nuk e mohon pavarėsinė e personalitetit nga se i shėrben tjetrit. Ai nuk e asimilon individin nė tjetrin, pa marrė parasysh lidhjet e tyre farefisnore ose ēfarėdo qoftė tjera tė cilat pėr bazė e kanė simpatinė. Islami, krahas pėrpjekjes qė t’i zhvillojė raportet harmonike, dashurore dhe stabile ndėrmjet burrit dhe gruas, ka kujdes, nė tė njėjtėn kohė, nė pavarshmėri dhe pavarėsi tė gruas nė disponim me pasurin e vet. Ajo ka tė drejtė tė drejtojė me punėt e veta apo sė paku ta autorizojė tjetrin, pos burrit, nė udhėheqje. Pasuria e gruas rėndon e tėrheq shikimin e mashkullit, i cili shikon qė nė rastin e hyrjes nė martesė, sė paku, tė ketė pjesėmarrje nė tė. Mirėpo, Islami, kur e largon burrin nga pasuria e gruas, jep shenjė pėr pavarshmėrinė e saj dhe sinjal pėr ruajtjen e pavarėsisė, pa marrė parasysh lidhjen e tyre martesore.

    Nga ana tjetėr, sado qė Islami ngadalė llogaritė nė propagandimin e besimit Islam, origjinalitetit dhe pastėrtisė sė shoqėrisė Islame, posaēėrisht familjes, ai i ndalon burrit tė kėrkojė nga gruaja e vet, e cila ėshtė jomuslimane, tė kalojė nė Islam. Kėnaqet me atė qė fryti i kėsaj martese-fėmijėt tė bėhen muslimanė. Me kėtė i jep tė drejtė femrės qė lirisht t’i shpreh ndjenjat e veta fetare.

    Pėrveē kėsaj qė femra posedon pavarėsinė pasurore dhe ideologjike, as personaliteti i saj nuk asimilohet ndaj burrit. Thjeshtė nuk ka arsye pse individi sipas Islamit do ta humb individualitetin e vet dhe tė tretet nė tjetrin. Subjektiviteti i personalitetit dhe personaliteti i saj janė njė, kurse lidhjet e saj me personin tjetėr nė shoqėri janė prap tjetėr gjė. S’andejmi ēdo individi i janė garantuar edhe kufinj tė paprekshėm, tė cilėt nuk guxojnė tė pėrdhosen as tė shkelen, pos me lejen e saj. Kėto shenjtėri janė: shenjtėria e jetės, pasurisė dhe nderit.

    Kur Islami i jep rėndėsi tė madhe pacenueshmėrisė sė banesės, nuk zė fill nė botkuptimin se ajo ėshtė vetėm strehimore, vend i banimit, por se ka lidhje tė fortė me specificitetin e personalitetit, e ky ėshtė nderi i saj. Banesa ėshtė perdja e kėtij nderi, vendi ku familja lėviz pa frikė nga pėrzierja e tjetrit dhe pikėpamjeve tė tij. Pėr kėtė Kur’ani thėrret besimtarin qė mos ta kalojė pragun e huaj shtėpiak pa lejen paraprake dhe pa ndjenjėn e mirėseardhjes. Nė kėtė aspekt ai thotė:
    “O besimdrejtė, mos hyni nė shtėpi tė huaja, derisa nuk u lejohet dhe derisa nuk i pėrshėndetni anėtarėt e familjes!” (En-Nur, 27).
    Me mirėseardhje kėtu nėnkuptohen dy gjėra: e para ėshtė leja pėr hyrje, kurse e dyta ndjeshmėria dhe kėnaqėsia e kėndėshme me mysafirin. Nėse mysafiri edhe pas lejes pėr hyrje ndjen pakėnaqėsinė e shtėpiakut me ardhjen e vet, ėshtė mė mirė tė kthehet, sepse nuk ėshtė plotėsuar kushti i dytė i mirėseardhjes. E detyra e atij qė i bėhet mirėseardhje ėshtė t’i pėrshėndesė nikoqirėt me pėrshėndetje Islame, me tė cilėn e pėrshėndet muslimani muslimanin, nė shenjė tė vėrtetimit tė sigurisė dhe qetėsimit, nga arsyeja se marėdhėniet reciproke tė besimtarėve zėnė fill, tė paktėn, nė shmangien nga dėmi dhe ofendimi. Çėshtja se si e trajton kėtu Kur’ani nuk ėshtė vetėm ēėshtja e sė drejtės sė nikoqirit, sipas tė cilit nuk guxohet t’i shkaktohet padrejtėsi me hyrjen pa leje nė banesė, por kjo mė tepėr ėshtė kujdesi mbi marrėdhėniet morale, fisnike dhe njerėzore tė besimtarėve. Kjo nė tė vėrtetė ėshtė kujdesi qė sundimi tė mbetet nė duart e pavarėsisė tė vėrtetė tė tyre, ēka paraqet gurthemelin e solidaritetit dhe kompaktėsisė sė shoqėrisė Islame. Prandaj ajeti i theksuar, pas tėrheqjes sė vėrejtjes nė shenjėrinė e banesės, ėshtė pėrshkruar me fjalėt:
    “Kjo ėshtė mė mirė pėr ju, mėsohuni.” (En-Nur, 27).
    Pohohet se sjellja gjatė vizitės, si e pėrcakton ajeti i theksuar, ėshtė mė mirė pėr marėdhėniet reciproke tė besimtarėve, me shpresė qė kjo t’u bėhet orientim i pėrhershėm, sepse pėrmban dobinė e tyre tė pėrbashkėt. Nuk ka tė mirė mė tė madhe se sa qė marrėdhėniet e shoqėrisė Islame tė jenė nė bazė tė vėllazėrisė sė pastėr, respektimit tė ndėrsjell dhe garantimit tė shenjtėrisė sė nderit, mbi tė drejtėn e tė cilit askush nuk do tė gabojė, e lere ta pėrdhosė atė.

    Sikur Islami ta kundrojė individin nga aspekti i tėrėsisė dhe qė ai tė hyjė nė konglomerat, duke e humbur specificitetin e ekzistencės sė vet, sigurisht nuk do tė kujdesej kaq shumė pėr individualizmin e persoalitetit dhe nuk do t’i pėrcaktonte tė gjitha shenjtėritė tė cilat janė nė lidhje me tė, e me tė cilat tashmė jemi njoftuar. Vetėm kėshtu njeriu mund tė ndjejė krenarinė dhe sigurinė e vlerės dhe nderit personal nė familje, nė shtėpi dhe nė vendqėndrim.

    Fuqia e besimtarit

    Besimtarėt gabojnė nė tė kuptuarit e lidhjes sė vet me All-llahun e madheruar; nėse mendojnė se Islami ėshtė i izoluar nga jeta dhe rastet e fuqisė ose dobėsisė dhe nga ēastet e fitores ose humbjes qė e pėrcjellin. Mashtrohen nėse llogarisin se mjafton nėse duan tė jenė tė fuqishėm, qė vetėm ta pranojnė Islamin dhe tė thėrrasin nė besimin Islam, qoftė fshehtas ose publikisht, individualisht ose grupisht, nė xhamia ose jasht tyre. Besimi nė All-llahun e madheruar;, para sė gjithash, ka tė bėjė me aplikimin nė jetė tė parimeve tė tij, tė cilėt duhet tė jenė ligje tė shoqėrisė dhe themel tė etikės. Ligjet e fesė rigorozisht janė tė lidhura me rezulatatet e caktuara, tė cilat nė asnjė rast, nuk mungojnė. Nėse hetojnė se ekziston disharmoni nė jetėn e shoqėrisė apo individit ndėrmjet parimeve, nga njė anė, dhe rezultateve tė pritura nga ana tjetėr, menjėherė pėrfundojmė se parimi pėrkatės nuk ka ndjekur rrugėn e drejtė tė aplikimit. Nga kjo del se gjendja e sotme e botės muslimane ėshtė pasojė e ndjekjes sė koncepcionit tė cilin Islami e ka ndaluar.

    ]Kėshtu, pėr shembull, Kur’ani e definon atė qė besimtari duhet ta marrė pėr shok tė sinqertė dhe nė prehrin e tė cilit duhet ta gjejė mbrojtjen. Garancia e kėsaj miqėsie ėshtė dinjiteti dhe fuqia e atij dhe shoqėrisė qė i pėrket, e nėse e lėshon dhe e goditė pafuqia dhe shkatėrrimi le ta qortojė vetveten. Pėr kėtė ai thotė:
    “Mbrojtėsit tu janė vetėm All-llahu dhe i Dėrguari i Tij dhe besimtarėt tė cilėt me pėrkushtim kryejnė namazin dhe ndajnė zekatin.” (El-Maide, 55).
    All-llahu e madheruar; pohon se rezultati i parimit tė theksuar, nėse aplikohet me vend, ėshtė fuqia, lavdia dhe ēdo e mirė tjetėr:
    “Ai qė pėr mbrojtės e merrė All-llahun dhe tė Dėrguarin e Tij, dhe besimtarėt, - e- ana e All-llahut gjithsesi do tė fitojė.” (El-Maide, 56).

    Kur besimtari e merrė All-llahun e madheruar;, tė Dėrguarin e Tij dhe besimdrejtėt pėr miqė, ai vetėm aplikon nė vepėr koncepcionet e Islamit, rezultatet e tė cilit ndiqen gjatė kryerjes me pėrulėsi tė dy ibadeteve themelore: namazit dhe zekatit. Kryerja e namazit sipas rregullit tė caktuar e pastron shpirtin dhe e forcon dėshirėn pėr shoqėrim tė tjerėve nė jetėn shembullore, duke ndihmuar edhe me solidaritet. Zekati mund tė evitojė sėmundjet nga tė cilat lėngon shoqėria, qoftė kjo me evitimin e urisė dhe varfėrisė nė pleqėri dhe nė pamundėsi tė fitimit, duke ia kthyer tė drejtėn pėr ekzistencė tė lirė njerėzore atij qė pėr shkak tė traditave tė ndryshme qė kanė dominuar nė disa shoqėri ėshtė privuar nga ajo, duke i ofruar ndihmė atij qė fatkeqėsisht e ka humbur pasurinė apo edhe me investime tė cilat do t’i pengojnė mosmarrėveshjet ndėr besimtarėt dhe do t’i forcojė kundėr armikut tė pėrbashkėt.

    Besimtari qė sinqerisht ndjek parimet e Islamit, pranon vetėm All-llahun e madheruar;, tė Dėrguarin e Tij dhe besimdrejtėt e pėrpiktė pėr miqė tė vet. Nė bazė tė kėsaj miqėsie zhvillohet lidhje e fortė, pėr tė cilėn nuk ka shkėputje dhe e cila sundon dhe ngadhėnjen. Nė kėtė kuptim ėshtė domethėnia edhe e fjalėve tė All-llahut:
    “Le tė jenė tė sigurtė se do tė ngadhnjejnė ata qė mbahen fortė me All-llahun”(???)
    Kur Kur’ani e cakton, sipas asaj qė konkludojmė nga ajeti i theksuar, kush ėshtė shok dhe miqėsinė e cila duhet ruajtur, ai automatikisht i ndalon besimtarit ta shoqėrojė atė qė e nėnēmon fenė dhe e konsideron pėr lojė, qoftė ai ithtar i konfesionit tjetėr apo Mohues i ekzistencės sė All-llahut e madheruar; Kjo mė sė miri shihet nga ajeti Kur’anor qė po e citojmė:
    “O besimdrejtė, mos u shoqėroni me ata qė pėrqeshen dhe tallen me fenė tuaj, as me ata qė para jush u ėshtė dhėnė libri, as me idhujtarėt, -dhe frikėsojuni All-llahut, nėse jeni besimtarė!” (El-Maide, 57).

    Ai qė nėnēmon fenė ėshtė i barabartė me atė qė luan me tė. As njėri as tjetri nuk i respektojnė vlerat e larta morale, siē janė dinjiteti njerėzor, fisnikėria dhe humaniteti. Feja nuk ėshtė tregim pėr brezat e kaluar. Ajo mė tepėr ėshtė grumbull koncepcionesh qė thėrrasin pėr etikė tė lartė dhe flet pėr rezultatet e zbatimit apo moszbatimit tė kėtyre koncepcioneve nė jetė. Mik i mirėfilltė i besimtarit tė vėrtetė ėshtė vlera moralo-etike e pėrmendur nė Kur’an dhe Hadith, nė tė vėrtetė tė prezentuara nė personalitetin e besimtarit, ėshtė ai qė kėtyre vlerave nuk u jep kurrfarė rėndėsie apo i nėnēmon ato. Shpėtimi dhe fitorja i pėrkasin atij qė i pranon kėto parime, kurse dobėsia dhe shkatėrrimi atij qė ua kthen shpinėn.
    Besimtari nuk ėshtė nė lajthitje
    Nuk ka sėmundje mė tė keqe e mė tė rrezikshme sesa kur njerėzit bien nėn ndikim tė epshit dhe i gjunjėzohen sprovės. Epshi vetvetiu nuk ėshtė sėmundje, duke e marrė parasysh se njė pjesė e jetės ėshtė edhe themel i kėnaqėsive dhe bukurive tė kėsaj jete. Ai gjendet nė ēdo kohė dhe gjatė gjithė jetės sė njeriut. Ndėrkaq, nėse i nėnshtrohemi kėrkesave dhe ndikimit tė tij, shndėrrohet nė sėmundje e cila nganjėherė e arrinė atė shkallė saqė nuk mund tė shėrohet. Kjo ėshtė gjendja kur njeriu bėhet rob i epsheve dhe kur personaliteti i tij pėrjeton thyerje tė plotė.

    Pasuria, gruaja, fėmijėt, nderi, pushteti... janė sprova tė vėrteta pėr njeriun, dhe si magjepsia me to rritet, ashtu dobėsohet kompaktėsia e shoqėrisė dhe prishen lidhjet ekzistuese. Forca e personalitetit bie ashtu qė vlerat morale dhe shoqėria nė sytė e tij humbin cilėsinė e vet. Nė situatė tė kėtillė ėshtė shumė lehtė qė njerėzit tė orientohen kah ajo qė ua dėshiron armiku, nė vend tė asaj qė ia dėshirojnė vetvetes dhe asaj qė nga ata kėrkon bashkėsia e tyre e ngushtė dhe e gjerė.
    Ështė e pamundur plotėsisht tė izolohet natyra e personalitetit nga ndikimi i pasurisė, gruas, fėmijėve, nderit, pushtetit dhe tė mirave tjera tė kėsaj bote, por ėshtė e mundur tė pengohet, si te individi ashtu edhe te shoqėria nga shndėrrimi nė epsh me anė tė vullnetit tė lirė. Ky ėshtė vullneti i cili doemos duhet ta gjejė vendin e vet tė vėrtetė nė kujdesin tė cilin ia ofron orientimi dhe edukata e drejtė. Nė tė vėrtetė misioni i Islamit pothuaj edhe lėviz nė rrethin e burimit tė epshit dhe sprovės nė jetėn e njeriut, nga njė anė, dhe kundėrvėnies epsheve qė tė mos bihet nėn ndikimin e saj, nga ana tjetėr. Ai qartė e pėrcakton prejardhjen e kėtij epshi, pasojat e tij nė psikėn e njeriut dhe njėkohėsisht tėrheq vėmendjen nė denimin dhe fundin katastrofal tė individit dhe tė shoqėrisė. Po ashtu e precizon rrugėn e vullnetit njerėzor deri te fuqia e plotė nė mėnyrė qė tė qėndrojė kundrruall epshit dhe tė gjitha prvokimeve tė tij.

    Kur Kur’ani e bėn burim tė lajthitjes atė qė e quan shejtan, ai pohon se rruga e vullnetit tė fortė ėshtė besimi nė All-llahun e madheruar; dhe udhėzimi kah i cili thėrret. Nėpėrmjet dialogut me shejtanin janė paraqitur sprovat e kėsaj bote, nga njė anė, dhe kundėrvėnia atyre, pėr shkak tė garantimit tė ekzistimit tė vlerave morale, nga ana tjetėr.
    “Dhe kur u thamė engjėjve: Pėruljuni Ademit!” - ata tė gjithė, pos Iblisit, u pėrulėn. “A t’i pėrulem atij qė e ke krijuar nga argjili?”-tha: “Tė shohim”-pastaj tha-”ja ky, tė cilin e ke bėrė mė tė mirė se unė: nėse mė lejon deri nė Ditėn e shkatėrrimit, sigurisht, pėrveē njė numri tė vogėl prej tyre, pasardhėsit e tyre do t’i mashtrojė.” “Shko”!-tha Ai. -”Atyre qė do tė tė ndjekin ty, denimi i xhehennemit do tė jetė denim i plotė. Dhe me zėrin tėnd mashtroje kėnd tė duash, dhe ndiqi ata me kalorėsinė dhe kėmbėsorin tėnde, dhe pėrzieju me ta nė pasuri, dhe nė fėmijė dhe premtoju atyre, -kurse shejtani vetėm gėnjeshtra iu premton. Por ti, vėrtetė, nuk do tė kesh kurrėfarė pushteti mbi robėt e Mi!”, kurse Krijuesi yt ėshtė mbrojtės i mjaftueshėm!” (El-Isra, 61-65).
    Ky dialog shtron shkallėn e sprovave tė kėsaj bote: pasuria, gruaja, fėmijėt, nderi, sundimi... dhe pasojat e tyre nė rast se i tėrheqin njerėzit nė gjiun e vet, nėprėmjet provokimit tė shejtanit All-llahut e madheruar; Po ashtu, tėrheq vėmendjen nė fuqinė e besimtarėve tė vėrtetė nė kundėrvėnien provokimeve tė tmerrshme tė cilat sikur t’i kundėrvihej vetėm natyra njerėzore pa besimin nė All-llahun e madheruar;, do tė dominonin dhe do t’ia zhdukin kufijt e personalitetit. Qė Kur’ani mė butė t’i pėrcaktojė pasojat e lajthitjes dhe rezultatet e rėnies nė gjiun e saj, pėr individin dhe shoqėrinė thotė:
    “All-llahu ėshtė mbrojtės i tė gjithė besimtarėve dhe Ai i nxjer nga terri nė dritė, kurse atyre, qė nuk besojnė, mbrojtės u janė shejtanėt, e ata i shpiejnė nga drita nė terr.” (El-Bekare, 257).
    Ai qė lirohet nga lajthitja dhe ndikimi i epshit, ėshtė sikur ai qė ka dalur nga errėsira nė dritė. Mirėpo, kėnd e mashtron shejtani, dhe i ndjek epshet nė mirėsjellje dhe nė marrėdhėinet me tė tjerėt, ai nuk e sheh qartė rrugėn dhe ėshtė i ngjashėm me atė qė shkon nga drita nė errėsirė, sepse ka poseduar natyrėn e pastėr njerėzore dhe udhėzimin e All-llahut e madheruar;, para se t’i pėrulet ndikimit, kurse kjo i ka mjaftuar ta ndjek rrugėn nga e cila nuk ka kthim.

    Stabiliteti i besimtarit

    Njė nga atributet mė tė rėndėsishme qė i shquan besimtarėt, tė dashurit e All-llahut e madheruar;, ėshtė mosfrikėsimi nga armiku, reciprokisht njėra palė nga tjetra, mosdėshprimi nėse iu shmanget diē qė tjerėt i gėzon apo kur i goditė fatkeqėsia:
    “Mos t’i frikėsohen askujt dhe pėr asgjė mos tė tė mbrojturit e All-llahut: ata qė besojnė dhe ata qė i frikėsohen All-llahut: (Junus, 62-63).
    Besimtarėt nuk i frikėsohen armikut, pėr arsye se detyra e tyre ėshtė tė jenė tė gatshėm qė t’i kundėrvihen nėse ata i nxisin:
    “Dhe kundėr tyre pėrgatitu sa tė mundeni fuqi dhe kuaj pėr betejė, qė me kėtė t’i frikėsoni armiqėt e All-llahut dhe tuajt, dhe tė tjerėt pos tyre-ju nuk i njihni, All-llahu i Dėrguari. Çdo gjė qė shpenzoni nė rrugėn e All-llahut, do t’u kompenzohet dhe nuk do t’u bėhet padrejtėsi.” (El-Enfal, 60).
    Kjo ėshtė gatishmėri pėr kundėrvėnie atakut tė hapur, nga njė anė, dhe atij tė fshehur pas tė cilit fshihet hipokrizia dhe mashtrimi, nga ana tjetėr. Ajo nuk bartė vulė tė armiqėsisė as tiranisė:
    “Nėse ata anojnė kah paqja, bėhu edhe ti, dhe mbėshtetu tek All-llahu.” (El-Enfal, 61).
    Nėse besimtarėt janė tė gatshėm qė t’i kundėrvihen fuqisė materiale dhe morale tė armikut, kurse kjo ėshtė karakteristikė qė duhet t’i shquajė, ai hamendet nė provokim dhe nė konfliktin e armatosur, ashtu qė burimi i frikės dhe kėrcėnimit praktikisht nuk ekziston.

    Besimtarėt ndėrmjet vete nuk frikėsohen nga njėri tjetri, sepse burimi i frikės sė brendshme qėndron nė dominimin e ėndjeve, epsheve dhe ndjekjes sė mashtrimeve tė shejtanit, kurse ata sėrish nuk mund tė jenė besimtarė komplet, nėse All-llahu e madheruar; nuk ėshtė mik i mirėfilltė nė vend tė shejtanit, siē tha ajeti i cituar Kur’anor. Sikur All-llahu e madheruar; t’u jetė miku i vetėm besimtarėve dhe ata miq tė Tij, d.m.th. qė rrugėn qė e ndjekin nė mirėsjellje tė jetė vėrtetė Kur’anore, rruga e devotshmėrisė dhe qėndrueshmėrisė. Pėr tė tillėt Kur’ani thotė:
    “Kėta janė ata qė besojnė dhe qė i ruhen ēdo tė keqeje.”
    Nga domethėnia “tė jesh mik i All-llahut” nuk kuptohet asgjė tjetėr pos tė jesh i devotshėm. Ajeti i cituar, kur pohon pėr besimtarėt se janė miqė tė All-llahut, njėkohėsisht nėnkupton qė ata mos tė frikėsohen as mos tė dėshprohen pėr asgjė. Njė ajet tjetėr e pėrmend po kėtė, dhe ua atribuon edhe besimin konstruktiv nė All-llahun e madheruar; dhe qėndrueshmėrinė nė rrugėn e drejtė:
    “Atyre qė flasin: Krijuesi ynė ėshtė All-llahu”, e pastaj mbeten nė kėtė, vijnė engjėjt: “Mos u frikėsohuni dhe mos u dėshproni, dhe gėzojuni xhennetit i cili ju ėshtė premtuar.”
    Devotshmėria identifikohet me besimin e sinqertė dhe me ndjekjen e rrugės Kur’anore:
    “Elif, Lam, Mim. Ky libėr nė tė cilin nuk ka kurrfarė dyshimi, ėshtė udhėzim pėr tė devotshmit dhe ata tė cilėt besojnė nė botėn tjetėr dhe falin namazin dhe njė pjesė nga ajo qė Ne ua kemi dhėnė, e ndajnė, dhe atyre qė besojnė nė atė ēka t’ėshtė shpallur ty dhe nė atė ēka ėshtė shpallur para teje, dhe atyre tė cilėt nė ahiret thellė besojnė. Atyre Krijuesi i tyre rrugėn e drejtė do t’ua tregojė dhe ata dėshirat e tyre do t’i sendėrtojnė.”

    Kur besimtarėt individualisht i mposhtin ėndjet dhe epshet e veta, atėherė as nė shoqėri nuk gjendet kurrfarė burimi i frikės, i cili do tė mund t’i brengoste, t’i pėrēajė ose t’i bėjė armiq ndėrmjet vete, sepse urrejtja qė i mbush zemrat, kjo gangrenė e njerėzimit, i ka rrėnjėt e veta nė egoizėm dhe nė vetmohim, kurse synimi i besimit ėshtė qė ta zvogėlojė egoizmin dhe ta vendosė barazpeshėn nė mirėsjellje dhe nė luftėn jetėsore, duke lėnė vend nė tė edhe pėr tė tjerėt dhe duke iu ndihmuar nė mėnyrė qė angazhimi t’u bėhet i suksesshėm. Nė kėtė rast besimtari ėshtė nė rrugėn Kur’anore, ėshtė pėrudhur nga ana e Krijuesit dhe ka sukses nė jetė:
    “Kėta janė ata qė janė tė shpėtuar dhe tė cilėt deri te synimi i tyre kanė ardhur.”
    Fakti se besimtarėt nuk i frikėsohen armikut, nuk do tė thotė se ata janė plotėsisht pa ndjenja dhe se u janė shterur forcat e brendshme tė cilat janė burim i emocioneve tė ndryshme. Ata janė njerėz, dhe sidoqoftė nuk dalin nga kėto suaza. Qėllimi i citatit tė pėrmendur ėshtė qė fatkeqėsitė jetėsore mos t’i hamendin nė besimin nė All-llahun e madheruar; nė vlerat e larta morale dhe etikėn njerėzore. Ndodhitė e pėrditshme kalojnė pranė tyre, e ata nuk i hetojnė as i ndjejnė. S’andejmi nuk dėshprohen nėse kurdoqoftė i goditė humbja e pasurisė, jetės dhe begative, apo goditen me uri dhe skamje, apo edhe nuk u tregohet nderi dhe kėnaqėsitė e kėsaj bote. Nuk vajtojnė gjėrat qė janė tė karakterit sekondar, nga shkaku se qėllimi i gjallėrimit nuk ėshtė vetėm tė jetohet nė kėtė botė. Tė tillėt kanė, shpenzojnė materialisht, dhe dijnė pėr tė drejtėn qė nė pasurinė e tyre ka pjesė lypėsi dhe i pafuqishmi. Kurse kur janė nė pushtet, janė tė drejtė dhe e mbrojnė tė dobėtin. Nėse janė tė dobėt, punojnė pėr pėrparimin e sė mirės, e jo tė tiranisė dhe padrejtėsisė. Fėmijėt e tyre, nėse i kanė, nuk janė barrė pėr shoqėrinė, por anėtarė tė saj tė dobishėm. Qėllimi i jetės sė tyre ėshtė qė ta takojnė Krijuesin e vet, qė nė fushėn e moralit, drejtėsisė dhe mirėsisė ta arrijnė atė, qė nga ata e kėrkon besimi konstruktiv, edhe ndaj vetes edhe ndaj shoqėrisė. Kėto vlera sendėrtohen nė rend tė parė me lėshimin jo tė plotė nė kėnaqėsinė dhe begatinė e kėsaj bote dhe duke iu shmangur konflikteve nė rrugėn e sendėrtimit tė tyre:
    “Ata qė e duan jetėn tokėsore dhe bukurinė e tij, do t’i shprblejmė sipas veprave tė tyre. Nė kėtė fare nuk do tė dėmtohen. Kėta janė ata qė nė amshueshmėri i pret zjarri i tmerrshėm, kurse pėr veprat qė i kanė bėrė nė tokė nuk do tė kenė kurrfarė shpėrblimi as ēfarė dobie.” (Hud, 15-16).

    Barabarėsia dhe dhėnia e pėrparėsisė

    1. Bota sot ėshtė arenė e konflikteve tė shumta: konfliktit ndėrmjet tė bardhėve dhe zezakėve, konflikti ndėrmjet popullit tė kėtij apo atij kontinenti, konflikti ndėrmjet punėtorit manual dhe pasanikut, tė paarsimuarit dhe tė arsimuarit... Bota ishte ēarė nė fronte dhe taborre kundėrshtare. Realiteti i cilės do shoqėri e konfirmon kėtė ēarje tė madhe siē flet edhe pėr konfliktin ndryshe tė ngjyrosur ndėr disa grupe, ndėrsa varėsisht nga fortėsia e konfliktit dhe gjerėsisė sė pėrmasave tė tij shtohen edhe drejtimet filozofike tė cilėt e arsyetojnė kėtė apo atė qėndrim, apo thjesht e thellojnė konfliktin. Problemi i “barabarėsisė dhe superioritetit” sipas vėshtrimit tė kėtyre drejtimeve, nuk ėshtė fenomen antropologjik, por ēėshtje e kritereve. Ngjyra e bardhė apo e zezė ėshtė kriter; pasuria apo skamja ėshtė kriter, analfabetizmi apo arsimimi janė kritere.
    Mirėpo, nuk ka dyshim nė barabarėsinė dhe dhėnien e pėrparėsisė si fenomen real antropologjik. Por kur natyra njerėzore, vetvetiu, ėshtė themel i barabarėsisė, atėherė ku qėndron pėrparėsia? A ėshtė nė ngjyrė? Ngjyra nuk ėshtė tjetėr pos pasojė e kushteve klimatike dhe gjeografike dhe pėr kėtė ajo mund tė ketė pėrparėsi ndaj tjetrit, ose grupi ndaj grupit. A mos ėshtė atėherė nė pasuri, mallė? Ajo i ėshtė nėnshtruar shkatėrrimit. Apo mbase ėshtė nė skamje? Edhe kjo herėpashere shndėrrohet nė kundėrshtinė e vet. Punėtori qė sot orvatet, nesėr bėhet pasanik. Sot ka njė rol, kurse nesėr njė rol krejt tjetėr... A mos ėshtė nė analfabetizėm dhe nė atė qė e pėrcjell nėpėrmjet mirėsjelljes nė jetėn e pėrditshme? Edhe ai shpesh zhduket, e nuk ėshtė e rrallė qė i paarsimuari tė jetė mė i moralshėm se i arsimuari. Kėto kritere nuk janė themel i pėrparėsisė dhe nuk guxohet qė kontesti, nė lidhje me kėtė problem, tė shndėrrohet nė konflikt i cili e shkatėrron edhe individin edhe shoqėrinė. Mė e saktė ėshtė ajo se kėtu individi mė sė shumti humb. Kėto kritere nuk janė themel i superioritetit tė individit ndaj tjetrit, as grupet ndaj tjetrit nga shkaku i thjeshtė se ata nuk janė prodhim i natyrės sė njerėzisė e cila ėshtė themel i barabarėsisė dhe e cila paraqet shumėn e specificitetit qė dallon nga karakteristikat tjera tė ekzistencės. Mendimi bashkėkohor qė i arsyeton kėto apo ato kritere ėshtė i karakterit lokal dhe nuk ėshtė fare nė gjendje qė vetes t’ia zgjedh formėn e pėrgjithshme me anė tė logjikės abstrakte. Po ashtu, nuk i shkon pėr dore ta mashtrojė, sepse ky shekull shquhet me prosperitet tė dukshėm nė teknologji dhe aplikimin shkencor nė tė gjitha fushat e zhvillimit shoqėror.

    2. Qėndrimi i Islamit (pėr shkak tė lokalizmit, kufizimit dhe superficialitetit tė filozofisė tė konfliktit ekzistues njerėzor), ėshtė mė ortodoks kur e konfirmon barabarėsinė dhe superioritetin sė bashku, duke u udhėhequr nė kėtė me natyrėn njerėzore dhe me karakteristikat e saj tė veēanta. Kur’ani thotė:
    “O ju njerėz! Ne nga njė mashkull dhe njė femėr ju kemi krijuar”. (El-Huxhurat, 13),
    duke treguar atė se themeli i barabarėsisė sė tė gjithėve qėndron nė natyrėn njerėzore. Pastaj vazhdon:
    “Dhe ju kam bėrė juve nė popuj dhe fise, qė tė njoftoheni.” (El-Huxhurat, 13,
    duke mohuar se ndarja nė popuj, fise dhe grupe e arsyeton superioritetin e disave ndaj tė tjerėve, nė ēka apelojnė disa doktrina bashkėkohore filozofike, s’andejmi kjo ndarje duhet tė jetė shkak pėr njoftimin dhe takimet mes vete, e jo shkas pėr armiqėsi dhe kthimin e shpinės tjetrit. Dallimet ndėrmjet njėrit dhe personit tjetėr janė gjithsesi mė tė arsyeshme pėr takim dhe miqėsi, siē ėshtė kėtu rasti me mashkullin dhe femrėn, tė fortin dhe tė dobėtin, ose me tė bardhin dhe tė ziun. Kur’ani e vėrteton edhe superioritetin, dhe shton:
    “Mė buajri ndėr ju tek All-llahu ėshtė ai qė ėshtė mė i devotshėm. Vėrtetė All-llahu di ēdo gjė dhe ėshtė i informuar pėr ēdo gjė.” (El-Huxhurat, 13).
    Sipas ajetit tjetėr Kur’anor, njerėzimi nė tėrėsi ėshtė nderuar tek All-llahu e madheruar;:
    “Ne i kemi nderuar bijtė e Ademit” (El-Isra, 70).
    Mirėpo, nė ajetin e pėrmendur paraprakisht theksohet bujaria ndėr njerėzit, sikur qė theksohet se kriteri i kėtij superioriteti ėshtė devotshmėria (takvallėku). Por gjykimi pėr sasinė e devotshmėrisė nuk i pėrket asnjė njeriu. Kjo ėshtė ēėshtje e dijes dhe informimit tė All-llahut e madheruar;. Pėr kėtė edhe ajeti i cituar pėrfundon me fjalėt:
    “Vėrtetė All-llahu di ēdo gjė dhe ėshtė i informuar pėr ēdo gjė.”

    Sa i pėrket natyrės sė vet devotshmėrisė, Kur’ani i precizon suazat e saj me fjalėt:
    “Nuk ėshtė mirėsia nė atė qė ta ktheni fytyrėn tuaj drejt lindjes dhe perėndimit, por mirėsi ėshtė kush beson All-llahun, dhe nė Ditėn e Mbramė, edhe nė engjėjt, edhe nė librat edhe nė felajmėruesit, dhe nga pasuria, edhe pse u ėshtė e dashur, u ndajnė tė afėrmve dhe bonjakėve, dhe skamnorėve dhe udhėtarėve qėllim mirė dhe lypsėve, dhe pėr lirin nga robėria dhe ata qė kryejnė namazin dhe japin zekatin dhe tė cilėt kur e marrin njė obligim, obligimin e plotėsojnė, sidomos ata qė janė tq qėndrueshėm nė skamje dhe nė sėmundje dhe nė luftėra tė rrepta, ata janė besimtarė tė sinqertė dhe ata largohen nga veprimet e shėmtuara.” (El-Bekare, 177).
    Kur’ani mohon se devotshmėria pėrbėhet nė kthimin formal kah lindja apo perėndimi me rastin e namazit. Devotshmėria ėshtė rrugė e besimit konstruktiv, ndihmesė vullnetare, falja e rregullt e namazit, dhėnia e zekatit, pėrmbushja e kontratės, durimi nė fatkeqėsi, pastėrtia e shpirtit dhe ndihmesa tė nevojshmėve, kėto nė tė vėrtetė janė karakteristikat e humanitetit tė vėrtetė dhe pa tė njeriu do t’i shoqėrohej shtazės nė egoizėm dhe ėndjet e saja.

    Islami e barazon natyrėn njerėzore por bėn dallim ndėr individėt nė bazė tė pjekurisė sė moralit tė kėsaj natyre. Garancia e ekzistimit tė humanitetit dhe suksesit tė shoqėrisė qėndron nė orientimin e personit drejt parimeve moralo-etike, e jo nė drejtim tė egoizmit dhe konfliktit pėr kėtė shkak.
    Mallėngjimi pėr pastėrtinė e shpirtit
    Çdo individ si njeri komplet, ėshtė nėn ndikimin e asaj ēka mendon pėr tjetrin sikur edhe asaj ēka vėren nė jetėn e tij. Kjo njėherėsh ėshtė themeli pėr formimin e qėndrimit pėr tė.

    Nuk i bėn dėm raporteve, ndėrmjet vete nėse ajo qė vėrtetė te tjetri ėshtė objekt i krenarisė dhe lavdrimit nė opinion. Mirėpo, bėn dėm nėse ėshtė e kundėrta, sepse ai qė vėren nė jetėn e tjetrit diē qė ndeshet me normat e morales, ai tė paktėn ėshtė i kujdesshėm nė sjelljen me tė nėse kursen nga ofendimi dhe shqetėsimi. Dhe kėshtu raportet keqėsohen. E ngjanjėherė atė ēka njeriu e mendon pėr tjetrin nuk i pėrgjigjet realitetit, e herė herė kjo ėshtė mashtrim dhe dyshim i vėrtetė. Qėndrimi dhe mendimi i tij janė tė paqėndrueshėm, e ofendon dhe i bėn keq, e qė ky kėtė fare nuk e meriton nga vėllai, me tė cilin jeton nė njė bashkėsi. Keqėsimi i lidhjeve, nė kėtė rast, i kthehet dyshimit tė gabuar dhe pėr kėtė Kur’ani, kur thėrret pėr forcimin e lidhjeve mes besimtarėve, sepse aty kėtu mund tė ketė Dėrguarin qė momentalisht i rrėnon, kėshillon shmangien nga dyshimi, dhe thotė:
    “O besimdrejtė, largojuni shumė dyshimeve! Disa dyshime vėrtetė janė mėkat.” (El-Huxhurat, 12).

    Nganjėherė, edhe pėrkundėr asaj qė nė sjelljet e tjetrtit, nė jetėn dhe nė fushėveprimin e tij vėren keq, i mospėrfill lidhjet me tė ose e ofendon, gjenė edhe karakteristika tė mira dhe kjo e bėn tė kėnaqur dhe shpesh i pėlqen personaliteti i tij.
    Kur’ani, po ashtu, ndalon depėrtimin nė fshehtėsitė e tė tjerėve dhe zbulimin e tė metave tė huaja, me numrimin dhe sistematizimin e tyre sikur jeta t’u ishte plotė tė meta dhe nuk posedojnė asfarė cilėsie as virtyti pėr t’u lėvduar. Kjo quhet spiunim tė cilin e pėrmend edhe Kur’ani, pasi qė e ka ndaluar dyshimin!
    “Dhe mos e spiunoni njėri tjetrin.” (El-Huxhurat, 12).
    Nėse nė ēdo individ ndikon ajo qė e vėren nė jetėn e tjetrit, ėshtė e kuptueshme se do tė jetė mė i ndjeshėm ndaj atij qė ėshtė nė lidhje me personalitetin e tij, pa marrė parasysh shkallėn e lartė tė arritur nė fushėn e arsimimit, humanizmit dhe pėrvojės jetėsore. Njeriu nuk dėshiron qė tė tjerėt ta ofendojnė me atė ēka nuk ėshtė i kėnaqur dhe ēka nuk don, qoftė ajo edhe e vėrtetė, e sidomos nėse ajo ėshtė larg realitetit. Nėse ndodh qė dikush t’i bėjė keq, kjo kėtė e nxit nė veprim johuman madje edhe ndaj atij qė flet keq pėr tė, kurse tė folurit keq, shpesh dhe para sė gjithash ėshtė pėrgojim. Nuk ka dyshim se sjelljet e kėtilla dhe tė ngjashme nuk kontribuojnė nė ruajtjen e marrėdhėnieve tė shėndosha reciproke; ata edhe nė shumė po i pengojnė dhe rrėnojnė. Pėr kėtė ndalim tė pėrgojimit, Kur'ani ėshtė i hapur dhe i qartė kur thėrret nė pėrbuzjen e kėsaj cilėsie jomorale:
    “Dhe mos e pėrgojoni njėri tjetrin! Vallė, a dikujt prej jush do t’i pėlqejė ta hajė mishin e vėllaut tė vet tė vdekur, kurse kjo juve ju ėshtė neveritėse.” (El-Huxhurat, 12).
    Kėtė e krahason me ngrėnien e mishit tė vėllait qė ka vdekur dhe trupi i tė cilit ėshtė shkapėrderdhur. Kjo ėshtė tejet neveritėse. Pėrgojimi paraqet padrejtėsinė e dyfishtė ndaj tė virgjėrit, rruga dhe dyshimi nė njė anė, kurse pėrhapja e trillimit, nė anėn tjetėr. Ajo ėshtė shenjė se njeriu nė fjalė nuk ka turp, kujdes as humanitet nė sjellje.

    Pėr kėtė Islami kėrkon qė shpirtėrat tė jenė tė pastėrt, tė jenė larg nga dyshimi i gabuar, pėrcjellja e mungesave tė tė tjerėve dhe pėrgojimi i tė virgjėrve dhe tė qetėve. Ai kėtė e kėrkon pėr shkak se cilėsitė e kėqia tė cekura janė shenjė e logjikės sė sėmurė dhe rrugės sė keqe gjatė jetės. Ështė mė e dobishme qė besimtarėt tė bėhen ndėrtues dhe tė shtojnė ēdo ditė risi nė forcimin e raporteve reciproke, se sa t’i zhdukin. Logjika e sėmurė, jomorali dhe indiferenca kundruall jetės janė dėshmi tė zhdukjes sė pjesėrishme, pasi qė ishin vetėm shprehje e urrejtjes, e kėsaj lėngate tė fshehtė njerėzore. Ështė fatkeqėsi qė pėr njerėzit ėshtė mė lehtė tė urrejnė, se sa ta zbusin sėmundjen nė shpirtėra.
    All-llahu e madheruar; dhe njeriu nė orientim

    Kur nė fushėn e orientimit tė pėrmendet All-llahu e madheruar; krahas me njeriun, mendohet nė Kur’anin, besimin nė tė dhe pranimin e rrugės nė tė cilėn thėrret. Ndėrkaq, kur pėrmendet njeriu kundruall All-llahut e madheruar; nė fushėn e pėrmendur, mendohet nė pavarėsinė e njeriut nė sjellje dhe veprime pa kthimin e parimeve tė fesė dhe udhėzimit Kur’anor.
    Nėse njeriu vepron nė rrethin e tij tė veēant, pa udhėzimin hyjnor bie nė gabim. Ky gabim nė fillim mund tė jetė me pasoja tė kufizuara, por kur pavarėsia bėhet veēori e shumicės nė shoqėri dhe kur tė shumėzohen gabimet, tė cilat janė prodhim i sjelljes sė liė tė privuar nga udhėzimi i All-llahut, Kur’ani, besimi konstruktiv dhe devotshmėria, njeriu shpesh nuk beson, as qė mund tė parashohė se ēfarė dėnimesh mund t’i godasin individin dhe shoqėrinė. Ky dėnim i njėjtė mund ta godet pavarėsinė e personit pėrgjegjės pėr ēėshtjen e pėrgjithshme. Nuk matet gabimi i sjelljes sė lirė sipas asaj se a ėshtė ndonjėherė e pėmasave tė kufizuara, e herė herė tė gjera, por sipas asaj se nė ē’masė personi largohet nė veprime nga Kur’ani dhe mbėshtetet nė vetvete dhe aftėsitė e veta njerėzore. D.m.th., njeriut askush nuk i garanton se nuk do tė gabojė nėse nė orientin pavarėsohet dhe mbėshtetet vetėm nė vetėveten, sepse mendimi i grupit pa marrė parasysh numrin e tij, nuk ka vlerė pėr tė mirėn e pėrgjithshme, pėr shkak se nuk ėshtė i privuar nga faktorėt qė e ndjekin, qoftė kur kėta faktorė hyjnė nė strukturėn e njeriut ose bėjnė presion mbi tė me rastin e vendosjes dhe sjelljes. Njeriu nė tė vėrtetė ėshtė bashkimi i emocioneve qė grumbullohen, emocioneve tė inspiruara nga ndodhitė e ndryshme dhe kushtet e veēanta jetėsore. Pėr kėtė edhe mendimi i njeriut ėshtė i kufizuar. Emocioni i gėzimit dhe vajtimit nė mėnyrė barabartė ndikon edhe nė varietetin e veprimeve dhe rezonimeve tė tij.
    Qė tė evitohet ky kufizim nė orientim dhe brenda mundėsive tė evitohet pasojat e gabimeve tė tij, Kur’ani nuk lejon qė i Dėrguari i All-llahut e madheruar; as muslimanėt, gjatė kohės sė jetės sė tij dhe mė vonė, ta marrin udhėzimin mbi vete, e ta mospėrfillin Librin e All-llahut. Kjo kuptohet nga ajeti Kur’anor ku All-llahu e madheruar; e qorton:
    “Pėrse pos All-llahut tė kėrkoj gjyqtar tjetėr, kur Ai ua shpalli librin e qartė?” (El-En’am, 114).

    D.m.th. se nuk mund tė ndjekin burim, udhėzim, dhe dispozita tjera pos Kur’anit nė atė qė ėshtė e lidhur pėr sjelljet dhe punėt e besimtarėve pėrgjithėsisht, pėrkohėsisht moralin, dhe ėshtė domosdoshme qė ta ndjekin vetėm atė. Nuk ėshtė kjo pėr atė se ai ėshtė objekti i udhėzimit tė tė gjitha llojeve, por qė fjalėt, koncepcionet dhe porositė e tij nuk vjetrohen dhe gjithnjė mbeten bashkėkohore, pa marrė parasysh kohėn dhe brezat. Kur’ani do tė mbetet i atillė deri nė ditėn e fundit. Kėtė e pohon njė nga ajetet e tij:
    “Fjalėt e Krijuesit tėndė janė apogje e sė vėrtetės dhe drejtėsisė. Fjalėt e Tij askush nuk mund t’i ndryshojė dhe Ai ēdo gjė dėgjon dhe ēdo gjė din.” (El-En’am, 115).
    Atė qė e pėrmban Kur’ani paraqet tė vėrtetėn, orientimin e rregullt dhe moralin e pėrpiktė. Ai ėshtė burim i drejtėsisė pėr njeriun si individ dhe raportet e tij me tė tjerėt nė shoqėri.
    Pajtohet me natyrėn njerėzore, nuk e smadhon, as nuk e nėnēmon, kujdeset pėr specificitetin dhe karakteristikat e tij. Pėr shkak tė kėtij koekzistimi tė tyre, natyrės njerėzore, i pėrket vlera, kurse Kur’anit amshueshmėria.
    Qė Kur’ani ta shtojė nė shpjegim domosdoshmėrinė e pranimit tė Librit tė All-llahut e madheruar; si udhėzim nė jetė, i qaset deskribimit tė drejtimit i cili ėshtė i kundėrt me atė Kur’anor, duke theksuar se kjo rrugė doemos e shpie shoqėrinė nga jo e vėrteta dhe jomorali:
    “Nėse ti do t’u nėnshtrohesh shumicės sė atyre qė jetojnė nė tokė, ata nga rruga e All-llahut do tė kthejnė, ata jepen vetėm pas supozimeve dhe ata vetėm gėnjejnė. Krijuesit tėnd i janė mirė tė njohur ata, qė kanė lajthitur nga rruga e Tij, dhe Ai mirė e Dėrguari ata qė janė nė rrugė tė drejtė.” (El-En’am, 116-117).
    Kur’ani kėtė e shpjegon nė atė mėnyrė, qė njerėzit me anė tė mendimeve tė pavarura tė ndjekin ambicjet personale, tė cilat nuk paraqesin tė vėrtetėn reale. Kėto janė gjykimet dhe imagjinimet individuale, tė cilat vetėm i mbajnė, dėshirat vetjake. Numri i tyre nuk i kontribuon vėrtetėsisė sė tyre, shumėsia e tyre ėshtė e natyrės sasiare, e jo cilėsore. Kjo d.m.th. se mendimet e pavarura, pa marrė parasysh se janė tė numėrta, nuk dalin nga suaza e bindjes e cila ėshtė shenjė e epshit, dėshirės personale dhe ėndrrės.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga altin55 : 27-02-2004 mė 08:39
    "Me mire i drejte dhe i zhytyr ne balte se mashtrues dhe tek sarajet e mbretit".


    33:23.
    Prej besimtarėve kishte burra qė vėrtetuan besėn e dhėnė All-llahut, e disa prej tyre e realizuan premtimin duke dhėnė jetėn, dhe ka prej tyre qė janė duke pritur (ta zbatojnė) dhe ashtu nuk bėnė kurrfarė ndryshimi

  3. #3
    i/e regjistruar Maska e Fjala e drejte
    Anėtarėsuar
    24-02-2004
    Vendndodhja
    albania
    Postime
    188
    Libri i All-llahut e madheruar; kėrkon qė ky drejtim mos tė pranohet si udhėzues nė orientimin jetėsor, sepse ata, ambicjet e tė cilėve i mbajnė mendimet e tyre janė jo tė sinqertė, spekulues: “... dhe vetėm mbahen nė gėnjeshtėr.” Kur’ani saktė e pėrcakton rrugėn qė ia trason njeriu vetvetes duke e mospėrfillur Librin e All-llahut si udhėzim tė pėrhershėm, dhe ekspozon parregullėsinė e ndjekjes sė saj:
    “Vėrtetė Krijuesi yt di kush ka lajthitur nga rruga e drejtė. Ai mė sė miri di ata qė janė nė rrugė tė drejtė.” (El-En’am, 117).
    All-llahu e madheruar; e bėn kėtė nga shkaku se dėshiron ta bėjė me dije se vlerėsimi pėr shumėsinė e cila ėshtė larg nga udhėzimi i vėrtetė i takon vetėm atij qė ėshtė mė sė shumti i informuar mbi natyrėn njerėzore, atij qė sigurisht e din, kush ėshtė nė rrugėn e mirė, e kush ėshtė nė lajthithje. Ky ėshtė All-llahu e madheruar;, Njė dhe i Gjithėmundshėm:
    “Ai di ēka ndodhur para tyre dhe ēdo tė ndodh pas tyre. Kurse nga ajo qė i din tė tjerėt dijnė vetėm aq sa Ai don.” (El-Bekare, 255).

    Ndryshimi shoqėror

    All-llahu e madheruar; nuk ėshtė i kėnaqur me besimtarėt pėr shkak tė personalitetit tė tyre, por me ta ėshtė i kėnaqur pse besojnė dhe ndjekin parimet e Islamit. Edhe kur i ndihmon, i ndihmon nga shkaku i njėjtė:
    “Ne vėrtet do t’i ndihmojmė tė Dėrguarit Tanė dhe besimtarėt nė jetėn e kėsaj bote, e edhe nė Ditėn kur tė ngrihen dėshmitarėt, nė ditėn, kur shkatėrruesve arsyetimet e tyre nuk do t’u ndihmojnė, ata i pret mallkim dhe vendbanim i keq.”
    Mirėpo, nėse ua abstenon ndihmėn dhe ua shpreh pakėnaqėsinė e vet, kjo ėshtė pėr arsye se e kanė mospėrfillur besimin. Ështė e domosdoshme qė tė tillėt tė ndėrrohen me shoqėrinė e cila e mbronė tė vėrtetėn, lufton nė rrugėn e All-llahut dhe nuk i frikėsohet qortimit as kėrcėnimit tė njeriut.

    Nė tokė bashkė me tė vėrtetėn me vullnetin e All-llahut gjendet edhe e pavėrteta. kėshtu do tė zgjasė deri nė Ditėn e gjykimit, prandaj duhet tė ekzistojė grupi qė e mbron tė Vėrtetėn nga njė anė, dhe tjetra qė ėshtė kundėr saj, nga ana tjetėr:
    “O besimdrejtė, nėse dikush nga ju bėn renegatje nga feja e vet-dhe, All-llahu sigurisht nė vend tė tyre do tė sjell njerėzit qė Ai i don dhe ata e duan Atė, tė mėshirshėm ndaj besimtarėve, kurse krenar ndaj jobesimtarėve, ata nė rrugėn e All-llahut do tė luftojnė dhe qortimit tė blasfemuesve nuk do t’u frikėsohen.” (El-Maide, 54).
    Por, cili ėshtė ai grup qė meriton tė hyjė nė skenėn jetėsore nė momentin e kėrkuar?:
    “Kjo ėshtė ndihma e All-llahut tė cilėn Ai ia jep kujt tė dojė. Dhuratat e All-llahut janė tė bollshme dhe Ai di kush ēfarė shpėrblimi meriton.” (El-Maide, 54).
    D.m.th. qė gjithėpėrfshirja e informimit tė All-llahut e zgjedh ndėr njerėzit grupin i cili ėshtė nė gjendje tė qėndrojė nė mbrojtje tė besimit konstruktiv nė All-llahun e madheruar; dhe flijohet nė emėr tė tij. anėtarėt e kėtij grupi janė tė vendosur dhe tė fuqishėm nė kundėrvėnien ithtarėve tė sė keqes dhe po aq modest dhe tė butė nė mirėsjellje me vėllezėrit nga feja.

    Problemi i ndėrrimit tė njė shoqėrie me njė tjetėr ėshtė parim dhe ligj i jetės. Nė tė vėrtetė, domosdoshmėria e ndėrtimit identifikohet me domosdoshmėrinė e ligjeve kozmike ku dominon harmonia e pėrkyrer dhe ku kurrė nuk vjen deri te kaosi:
    “Dhe nata u ėshtė dėshmi: Ne heqim dritėn ditore dhe ata mbesin nė terr. Dhe Dielli lėvizė deri te kufiri i caktuar, ky ėshtė urdhėr i tė Fuqishmit dhe Gjithdijshmit. Edhe Hėnės ia kemi caktuar kohėn dhe ajo gjithnjė kthehet sikur thupra e vjetėr e palmės. As Dielli s’mund ta arrijė Hėnėn, as nata ta kaloj ditėn, tė gjithė ata notojnė nė gjithėsi.” (Jasin, 37-40).
    Ndryshimi pėr tė cilin ėshtė fjala nuk imponohet nga anash. Ajo ėshtė rezultat i sjelljes sė anėtarėve tė shoqėrisė dhe sipas llojit tė veprimeve tė tyre caktohet edhe shkalla e tyre, nė ngadalėsi ose shpejtėsi, largėsi ose afėrsi, nė rrugėn pėr fund, kurse fundi i ndryshimit ėshtė fillimi i rimėkėmbjes. Nė kėtė kuptim ėshtė edhe ajeti Kur’anor:
    “Kur tė vendosim qė njė qytet ta zhdukim, do t’iu urdhėronim atyre, qė janė mėsuar nė luks, qė t’i jepen shfrenimit dhe qė ashtu ta meritojnė denimin, dhe pastaj nga themeli do ta rrėnonim ate.” (El-Isra, 16).

    D.m.th. kur liderėt dhe pėrfaqėsuesit e pushtetit tė njė shoqėrie tė bėhen tė pasur, kurse anėtarėt tjerė tė bėhen tė kėnaqur me lojėrat dhe mėkatet e tyre, fundi ėshtė i domosdoshėm. Nė gėrmadhat e saj krijohet shoqėri e re, sjellja e sė cilės ėshtė nė kundėrshtim me moralin e popullit qė ka paraprirė. E vėrteta del nė dritė, vendoset drejtėsia, mjetet materiale shpenzohen pėr qėllimet e caktuara saktė dhe ēdo individė e di detyrėn dhe rolin e vet. Edhe shoqėria e re i nėnshtrohet ndryshimit dhe asgjė nė kėtė nuk dallon nga paraprakja ose e ardhmja, deri sa ėshtė nė anėn e sė vėrtetės dhe drejtėsisė dhe All-llahu e madheruar; e ndihmon, e posa i kthehet tė keqes e pret fundi i cili as nuk vonohet as nuk mbetet prapa:
    “Ata thonė: “Kur do tė pasojė ai kėrcėnim, nėse ėshtė e vėrtetė kjo qė e flitni!” Thuaj: “Vetvetiu nuk mundem kurrfarė dėmi ta evitojė, e as ndonjė dobi vetes t’ia sjell, bėhet ashtu siē do All-llahu. Çdo popull ka fundin, dhe kur vjen fundi i tij, as pėr njė ēast nuk mund as ta shtyjė as ta shpejtojė.” (Junus, 48-49).
    Pėr atė se ēdo shoqėri, pa pėrjashtim, i nėnshtrohet ligjeve tė domosdoshme tė ndryshimit

    Kur’ani thotė:
    “Ne popujt e lashtė para tyre i kemi shkatėrruar pėr shkak se nuk kanė besuar; tė dėrguarit e tyre dėshmi tė qarta u kanė sjell, por ata nuk kanė dėshiruar tė besojnė. Kėshtu e denojmė Ne popullin jobesimtarė. Pastaj, pas tyre, iu kemi bėrė nė Tokė mėkėmbės, qė tė shohim se si do tė silleni ju.” (Junus, 13-14).
    I Gjithdijshmi u drejton fjalim anėtarėve tė shoqėrisė sė re, tė cilėt i ndėrruan pararendėsit, tė cilėt pėr shkak tė dhunės, jomoralit dhe intrigave janė shkatėrruar. Megjithatė, edhe pėrkundėr dijes se ēfarė do tė jetė fundi i tyre, thotė: “Tė shohim se si do tė veproni”, tė shpjegojė se ndryshimi qė po ndodh nė shoqėri, nuk ėshtė kurrfarė befasie, kthesė apo rastėsi, por kompensim i llogaritur i anėtarėve tė saj pėr sjellje, kurse pėr liderėt orientim pėr udhėheqje:
    “Kjo ėshtė pėr shkak qė All-llahu nuk do ta privojė nga begatia popullin, tė cilit ia ka dhuruar, deri sa ai vet nuk ndryshohet, kurse All-llahu ēdo gjė e dėgjon dhe di...” (El-Enfal, 53).
    All-llahu e madheruar; kėshtu u ofron mundėsi tė mėdha dhe tė shkėlqyeshme disa shoqėrive duke pritur qė nė kėtė begati t’i jenė mirėnjohės, por ato lehtas e kuptojnė ēėshtjen e fesė dhe rėndom nė rastin e tyre dalin nė shesh fjalėt Kur’anore mbi ndryshimin:
    “Atyre u kemi dhėnė mundėsi tė cilat juve nuk ua kemi dhėnė; edhe tė dėgjuarit, edhe tė pamit edhe zemrėn u kemi dhėnė, por as dėgjimi i tyre, as shikimi i tyre, as zemrat e tyre nuk kanė qenė tė kurfarė dobie, sepse shenjat e All-llahut i kanė mohuar-dhe nga tė gjitha anėt i ka rrethuat ajo sė cilės i janė pėrqeshur.” (El-Ahkam, 26).
    Ndryshimi ėshtė i domosdoshėm nėse shoqėria nuk e pėrfillė misionin e sė vėrtetės:
    “Krijuesi yt nuk ka shkatėrruar padrejtėsisht fshatėrat dhe qytetet, kur banorėt e tyre kanė qenė tė ndershėm.” (Hud, 117).

    Forca materiale e shoqėrisė nuk ėshtė garanci e vetme e ekzistimit tė saj

    Sikur vetėm forca materiale e shoqėrisė, e cila manifestohet nė shėndet, pasuri, pasardhės, gatishmėrinė pėr sulm ose mbrojtje, tė shpiente kah solidariteti, pastėrtia e shpirtit, paqja dhe dashuria, ajo vetvetes do t’i bėhej synim e jo mjet nė rrugėn e cakut tjetėr.
    Mjetet materiale shpiejnė drejt prosperitetit, urbanizmit dhe mirėqenies, e nganjėherė janė burim edhe i luksit, tė tė kėqijave, shfrenimit e madje edhe rrėnimit:
    “All-llahut ėshtė krijues i qiejve dhe i tokės; Ai lėshon nga qielli ujin dhe bėn me anė tė tij bėhen frytet e me tė cilat ushqeheni dhe u jep qė t’i pėrdorni anijet, tė cilat notojnė nėpėr det, me vullnetin e Tij, dhe u jep t’i shfrytėzoni lumenjt, dhe u jep qė ta shfrytėzoni Diellin dhe Hėnėn, tė cilat gjithnjė lėvizin, dhe u jep qė ta shfrytėzoni natėn dhe ditėn, dhe u jep nga gjithė ajo qė nga Ai kėrkoni, dhe nėse do t’i numėroni begatitė e All-llahut, nuk do tė arrinit kėtė.” (Ibrahim, 34).

    Kėto fenomene janė tė natyrės materiale dhe pa dyshim janė bartės tė fuqisė, urbanizmit dhe mirėqenies. Por ēfarė do tė jenė pasojat e tyre nėse njerėzit nuk ndjekin udhėzimin e All-llahut? Kur’ani mbaron ajetin e dytė nga kėta dy tė pėrmendurit me fjalėt:
    “Vėrtetė njeriu ėshtė i padrejtė dhe jomirėnjėhoės.” (Ibrahim, 34),
    dhe ashtu pėrgjithėsisht e shtron gjykimin pėr natyrėn njerėzore, nė rast qė kjo natyrė lihet pa udhėzimin e All-llahut, apo njeriu e refuzon udhėzimin e All-llahut kur i paraqitet, duke bėrė me dije se do t’i mohojė tė mirat e All-llahut kur ėshtė nė plotni. Natyra njerėzore me kėtė refuzim vetvetes i bėn padrejtėsi, sepse bjen dhe dobėsohet pasi ka qenė e fuqishme:
    “A nuk po i sheh ata qė, nė vend tė mirėnjohjes All-llahut pėr begatitė, ia kthyen me mosmirėnjohje dhe popullin e vet e kanė sjellė nė shtėpinė e shkatėrrimit.” (Ibrahim, 28).
    Mosbesimi i tyre pėrbėhet nė tė shmangurit dhe nė nėnēmimin e udhėzimit tė All-llahut.
    Karakteristikė e materies ėshtė, po ashtu qė ajo magjeps dhe mashtron:
    “Do t’ju preokupojė garimi, deri sa varret nuk i shpėrngulni (d.m.th. deri nė vdekjen tuaj).” (Et-Tekathur, 1-2).

    Kjo magjepsje me materien, pa vėshtrim nė pasoja, ngren deri nė lavdėrim dhe mbėshtetjen vetėm nė tė:
    “Nė asnjė qytet Ne nuk kemi dėrguar Pejgamber, e qė nuk kanė thėnė ata, qė ishin mėsuar nė jetė luksoze: “Ne nuk besojmė nė ata, qė janė dėrguar me anėn tuaj!” dhe qė nuk kanė thėnė: “Kemi shumė pasuri dhe fėmijė, ne nuk do tė mundohemi.” (Sebe’: 34-35).
    Kjo ėshtė natyra e materies nė magjepsjen dhe mashtrimin e saj dhe assesi nuk mund tė numrohen sprovat e idhėta dhe tė rrezikshme nėpėr tė cilat e shpiejnė njeriun nė situatat e ndryshme jetėsore. Fuqia e saj magjepse, paraqet ligj shoqėror i cili ėshtė karakteristik pėr ēdo shoqėri:
    “Dhe sikur t’i mėshironim dhe nga fatėkeqėsitė t’i ēlironim, ata sėrish nė humbjen e tyre do tė bredhnin njėjtė.” (El-Mu’minun, 76).

    Pėr shkak tė koordinimit preciz ndėrmjet premisave dhe pėrfundimeve nė ligjin shoqėror, Kur’ani nė shumė vende ua tėrheq vėrejtjen pėrfaqėsuesve dhe tė gjithė anėtarėve tė shoqėrisė pėr pasojat e mbėshtetjes vetėm nė fuqinė materiale dhe i fton nė shfletimin e historisė, qė tė binden si janė bindur dhe zhdukur bashkėsitė shoqėrore, duke kėrkuar prej tyre tė ndalen nė faktorėt qė doemos shpiejnė nė ndryshim, nė mėnyrė qė t’u shmangen nė mirėsjelljen e vet. Kėta janė faktorėt shoqėrorė, e jo katastrofa natyrore. Kėta janė faktorėt qė njerėzit mund t’i mposhtin, por edhe lehtė tė gjunjėzohet nėn ndikimin e valės sė madhe materiale, kurse edhe mė lehtė qė tė prezentohen nė cilėsi tė tiranit, e kjo do tė thotė fundi i ekzistimit tė shoqėrisė:
    “Pėrse ata nuk udhėtojnė nėpėr botė, qė tė shohin se si kanė pėrfunduar ata para tyre? Ata kanė qenė mė tė fortė se ata, dhe tokėn e kanė lavruar dhe e kanė punuar mė shumė se qė kanė punuar kėta.” (Err-Rrum, 9).

    Kur’ani kėtu konkretisht jep shenjė nė dy vende, Bizantin dhe Persinė, nė shekullin e gjashtė tė erės sonė. Ato kanė poseduar aq mjete materiale, forcė dhe fuqi sa qė historia i ka radhitur nė rradhėn e dy mbretėrive mė tė mėdha tė asaj kohe, por fundi i kėsaj fuqie dhe madhėsie qe pėrcjellur me konfliktin e tyre reciprok. Pėrfundimisht u shkatėrruan pėr shkak tė gabimeve, ēarjeve dhe dhunės sė tyre. Shkaku i vetėm pėr kėtė ka qenė mbėshtetja e dyanshme vetėm nė faktorin material, duke e asgjėsuar mendimin dhe udhėzimin e All-llahut:
    “Dhe All-llahu nuk u ka bėrė dhunė, por ata vtevets. Pastaj fundi i atyre qė bėjnė keq ndodh dhe mbaron me tė keq, sepse ata i mohojnė dhe i konsiderojnė tė rrejshme shenjat e vėrteta tė All-llahut dhe atyre u pėrqeshen.” (Err-Rrum, 9-10).
    Shoqėria qė ka merituar tė krijohet nė gėrmadhat e dy perandorive tė pėrmendura ka qenė shoqėri e besimtarėve nė All-llahun e madheruar; nė siujdhesėn Arabe, e ndihmuar me ndihmėn, madhėshtinė dhe mendimi ėshtė i All-llahut
    dhe atėherė besimtarėt do t’i gėzohen ndihmės sė All-llahut. Ai i ndihmon kujt tė dojė, Ai ėshtė i fuqishėm dhe mėshirplotė.” (Err-Rrum, 4-5).

    Kjo ndihmė ka ardhur nė shprehje tė plotė kah fundi i ēerekut tė parė tė shekullit tė shtatė tė erės sė re, pas persianėve dhe Bizantėve nė vitin 622, dhe pas fitores sė besimtarėve kundėr jobesimtarėve-Kurejshitėve. Nė tė njėjtėn kohė bie edhe fitorja ndaj aleatėve persianė nė Bedėr mė 624:
    “Ështė premtimi i All-llahut, dhe All-llahu do ta potėsojė premtimin e Vet, por shumica e njerėzve kėtė nuk e di.” (Er-Rrum, 6).
    All-llahu e madheruar; ka premtuar se do t’i ndihmojė besimtarėt dhe do t’u jep mundėsi mė tė mėdha se sa atyre qė janė nė anėn e tė keqes, shfrenimit dhe tė cilėve materia, e cila u mundėson qė tė prezentohen si tiranė, u ėshtė bėrė idhull:
    “Kurse All-llahu sigurisht do t’i ndihmojė ata, qė fenė e Tij e ndihmojnė.” (El-Haxhxh, 40).

    Ndihma e All-llahut

    Ndihma e All-llahut ėshtė rregull i amshueshėm pėr atė qė e ndihmon thirrjen e All-llahut. Pėrfundim i kėtij rregulli nuk mbetet pas premisės, e kur njeriu e ndihmon All-llahun e madheruar; edhe vetė atij i ėshtė garantuar ndihma:
    “E All-llahu sigurisht do t’i ndihmojė ata, qė besimin e Tij e dihmojnė. All-llahu vėrtetė ėshtė i fuqishėm dhe i furishėm.” (El-Haxhxh, 40).
    Njeriu e ndihmon All-llahun e madheruar; ashtu qė beson korrektėsisht dhe jeton nė pajtim me koncepcionet me tė cilat ka ardhur Islami, kurse tė cilat janė pėrmbajtur nė Kur’an dhe nė Hadith tė Dėrguarit tė All-llahut.

    Karakterisitka e misionit tė Islamit ėshtė edhe kjo qė kėrkon nga besimtari qė kur tė dojė, tė dojė vetėm nė emėr tė All-llahut e madheruar; dhe i Dėrguari i Tij, tė jenė mė tė dashur nga jeta e tyre vetjake, pasuria, pasardhėsit, farefisi... nė tė vėrtetė nga kjo botė dhe ēdo gjė qė ėshtė nė tė. Kjo vjen nė shprehje nėpėrmjet veprimeve tė tij bujare dhe humane ndaj kėrkesave tė ajeteve Kur’anore:
    “Atė qė duan, besimtarėt do ta arrijnė, ata qė nė lutjet e tyre janė tė pėrulur, dhe tė cilėt, atė ēka s’u intereson i shmangen, dhe tė cilėt sadakė ndajnė, dhe tė cilėt vendet e turpshme tė tyre i fshehin, -pos prej grave tė tyre ose atyre qė janė nė posedim tė tyre, tė tillėt, vėrtetė, nuk meritojnė qortim, kurse ata, qė edhe pėrveē kėsaj kėrkojnė, ata mė tė keqen e tepeojnė,-dhe tė cilėt pėr gjėrat e besuara dhe obligimet e veta kujdesen, dhe tė cilėt namazet e tyre i kryejnė me rregull.” (El-Mu’minun, 1-8).

    Kėto ajete numrojnė tri lloje cilėsish qė e karakterizojnė sjelljen pozitive tė besimtarit dhe ato konsiderohen si garanci e ndihmės sė All-llahut atij. Nė llojin e parė bėn pjesė kryerja e rregullt dhe me rregull e namazit dhe dhėnia e zekatit. Nė llojin e dytė ėshtė specifik ndalimi i pėrdhosjes sė nderit nga ana e trajtave mė tė ulėta tė saj, pėrgojimit tė parėndėsishėm e deri te trajtat mė tė larta, prostitucioni. Lloji i tretė ėshtė ngusht i lidhur me raportet konstruktive reciproke nga pėrmbajtja e kontratės deri te tė gjitha obligimet shoqėrore. Atij qė i atribuohen kėto cilėsi nuk e shqetėson, nuk e ngarkon shoqėrinė, e as qė tek ai gjendet diē e keqe, apo vepėr e keqe; pėrkundrazi, ruan shoqėrinė nga ēarjet dhe zgjerimi i urrejtjes, kontribuon qė solidariteti i anėtarėve tė tij gjithnjė tė mbetet i fuqishėm dhe i pastėr. Ështė besnik dhe posedon ndjenjė tė fuqishme tė pėrgjegjėsisė dhe dėshirė tė sinqertė t’i plotėsojė obligimet ndaj vetvetes dhe besimtarėve nė bashkėsinė e vet. Ështė kozmopolit dhe kjo manifestohet nėpėrmjet ruajtjes sė tij nderit tė huaj. Frikėsohet qė mos t’i afrohet as nga afėrsia as nga largėsia. Pastėrtinė e shpirtit e ka arritur nėpėrmjet pranisė pėrulėse me All-llahun e madheruar; me anė tė lutjes dhe mirėsisė. Rregullisht kujdeset pėr namazet dhe shitblerja nuk e pengon nė rrugėn e tij. Ky besimtar vėrtetė e ka ngadhėnjyer armikun e njeriut, epshin. E ka ngadhėnjyer shfrenimin dhe ēdo prirje kah e keqja. Fuqinė tė cilėn tek ai e paraqet amorali ėshtė mposhtur pos asaj me ēka janė tė kėnaqur All-llahu e madheruar;, etika e lartė dhe shoqėria sė cilės i pėrket. Sikur shoqėria tė pėrbėhej nga besimtarėt e kėtillė, fitimtarė do tė kishte nė tė dy frontet, tė brendshėm dhe tė jashtėm. Do tė fitonte nė vete kundėrshtarin e ēuditshėm, tė shpirtit, epshit, dhe njėkohėsisht do ta fitonte armikun e jashtėm nė rrugėn e drejt tė misionit, ideologjisė dhe sjelljes.

    Ai qė e ngadhėnjen veten automatikisht i ka ngadhėnjyer edhe armiqtė e vet. Armiqtė e tij nxitojnė pėr nder dhe pas tė gjitha atyre qė e pėrcjell duke mos zgjedhur mjete gjatė kėsaj, shėrbehen me hipokrizi, me kėrkimin e hapur ose me armiqėsi... por ky megjithatė fiton, sepse ėshtė mė i durueshėm prej tyre nė vėshtirėsitė jetėsore, ėshtė mė pak i interesuar pėr jetė, deri sa ato janė mė tepėr tė kthyer kah begatitė e tij. Lufta e tyre ėshtė jetėshkurtėr. E lėnė, nėse shohin se mund ta shpėtoj kryet nga vdekja, e cila, natyrisht, supozohet nėse kjo luftė vazhdon pėr sendėrtimin e cilitdo qėllim.
    Tė vėrtetėn e thotė All-llahu e madheruar; kur thotė:
    “Vėrtetė All-llahu do t’i ndihmojė ata qė e ndihmojnė Atė. Ai ėshtė i gjithmundshėm dhe i fuqishėm.” (El-Haxhxh, 40).
    Me konkludimin “Ai ėshtė i gjithmundshėm dhe i fuqishėm”, All-llahu e madheruar; i dėshiron besimtarit fuqinė dhe madhėrinė, rruga e tė cilit ėshtė ajo qė tashmė e kemi pėrmendur. Asesi nuk i dėshiron dobėsi as molisje, rruga e tė cilit ėshtė mashtrimi i shejtanit, sundimi i epshit dhe tirania e materies nė mendim dhe nė sjellje.

    E vėrteta nuk vdes

    E vėrteta dhe drejtėsia nuk munden nė asnjė rast tė zhduken nga kjo botė si sakrificė tė dhunės, pa marrė parasysh sa do tė jetė i madh numri i prepotentėve dhe tiranėve. Patjetėr duhet tė ekzistojė grupi, qoftė mes territ, i cili ėshtė nė rrugėn e sė vėrtetės dhe i cili praktikisht i aplikon koncepcionet e drejtėsisė, sė paku mes vete. Nėse nuk ka grup tė atillė, atėherė ka individė tė cilėt me mundėsitė e veta punojnė nė realizimin e kėtyre parimeve:
    “E nė mesin e atyre, qė i krijojmė, ka njerėz, tė cilėt tė tjerėt i udhėzojnė kah e vėrteta dhe tė cilėt sipas saj gjykojnė drejtėsisht.” (El-A’raf, 181).

    Shprehjet “udhėzon nė tė mirė” dhe “ata drejtėsinė dhe tė vėrtetėn e zgjerojnė” Kur’ani i pėrdorė nė trajtėn e kohės sė tashme qė tė theksojė se ky grup ėshtė i amshueshėm dhe se ky ėshtė grumbull besimtarėsh qė gjendet nė ēdo kohė. Rruga e kėtij grupi ėshtė e vėrteta, kurse e vėrteta ėshtė udhėzim prej All-llahut e madheruar;. Kėshtu ky grup e aplikon drejtėsinė nė bazė tė udhėzimit tė All-llahut, i cili gjithnjė gjendet me njerėzimin pa marrė parasysh se do tė jetė errėsuar atmosfera. Ekzistimi i udhėzimit nuk ėshtė i kushtėzuar vetėm me konfliktin ndėrmjet sė vėrtetės dhe tė pavėrtetės, as me caktimin e All-lahut me krijimin e burimeve tė tyre, por e pavėrteta vetvetiu kėrkon ekzistimin e sė vėrtetės. Kjo ėshtė nė tė vėrtetė ashtu si terri i natės qė e lajmėron agimin. Shfaqja e sė vėrtetės nė kėtė rast i pėrgjigjet lindjes sė diellit. Ekzistimit tė sė vėrtetės nuk i pengon nėse pėr njė periudhė tė caktuar nuk i dėgjohet zėri, sikur qė edhe terri i natės nuk do tė thotė se drita nuk ekziston para agimit dhe lindjes sė Diellit.

    Kjo ėshtė natyra e gjėrave dhe jetesės. E vėrteta dhe pavėrteta, drejtėsia dhe padrejtėsia, janė pjesė pėrbėrėse e kėsaj natyre nė tė cilėn bėn pjesė fuqia dhe dobėsia, fuqia nė njė periudhė, kurse dobėsia nė tjetrėn, pas sė cilės vjen periudha e re e fuqisė dhe sėrish dobėsisė dhe kėshtu me radhė. E sa i pėrket zhdukjes sė tėrėsishme tė sė vėrtetės dhe drejtėsisė, sikur edhe zhdukjes sė vėrtetė tė sė vėrtetės dhe tė pavėrtetės, kjo nuk do tė ndodh deri atėherė sa nuk pushon ekzistimi njerėzor nė tėrėsi dhe jeta nė kėtė botė.

    Vdekja dhe zhdukja, tė cilėn ne e vėrejmė ėshtė karakteristikė e individit, e kjo edhe e vet llojeve. Nė stilin e komparacionit mund tė thuhet se dobėsia e sė vėrtetės ose tė pavėrtetės, nė njė periudhė, i pėrgjigjet vdekjes sė individit, kurse fuqia e cilėsdo prej tyre nė periudhėn tjetėr, ėshtė e ngjashme me lindjen e re.

    Njeriu i cili njė periudhė tė caktuar ėshtė nė anėn e sė pavėrtetės dhe padrejtėsisė, nuk ndėrron nė qenien e tij. Ai, atėherė vetėm e mospėrfill funksionin e vėrtetė, begatitė me tė cilat All-llahu e madheruar; e ka dhuruar. Kėto begati janė zemra dhe arsyeja; mbyll zemrėn para besimit nė All-llahun e madheruar; dhe i drejton mendimet vetėm nė kėnaqėsitė e kėsaj bote dhe ato qė i pėrcjell nga dekoret dhe lavditė. Kujdeset vetėm pėr vetveten dhe i kėnaq ėndjet e veta. Mė shumė jeton pėr sot se pėr nesėr, sepse ai qė jeton pėr nesėr i supozon edhe vetė rreziqet e kėsaj tė cilat bėhen barrierė e caktuar pėr bashkim tė tjerėve nė dėfrime dhe ėmbėlsirė:
    “Ne pėr xhehennem kemi krijuar shumė xhinnė dhe njerėz; ata kanė zemėr por me to gjė nuk kuptojnė, ata kanė sy - por me ta nuk shohin; ata kanė vesh-por me to nuk dėgjojnė.” (El-A’raf, 179).

    Ky ėshtė shembull i atyre qė e zgjedhin tė keqen dhe i ndjekin rrugėt e tiranėve nėpėrmjet obligimeve ndaj vetes dhe tė tjerėve. Mėnyra se si i pėrdorin ata tė mirat e All-llahut ėshtė krejtėsisht negative dhe gjatė kėsaj jo vetėm qė i humbin cilėsitė njerėzore dhe lėshohen nė shkallėn mė tė ulėt njerėzore, por bien krejt poshtė, nė shkallė tė shtazėve. Shtaza me animalitetin e vet, me egėrsinė, egoizmin dhe luftėn pėr ekzistencė nuk del nga suazat e natyrės sė vet. Ajo vetėm e demonstron natyrėn, nė tė cilėn ėshtė krijuar. Prandaj njeriu, si i zgjedhur, kur e mospėrfill specificitetin e zemrės dhe arsyes dhe ndjek drejtimin e shtazės, duke i shkatėrruar nė vete karakteristikat njerėzore, nuk ėshtė i barabartė as me shtazėn, sepse nuk e posedon fuqinė e saj tė lakmisė dhe makutėrisė. Pėr kėtė ėshtė mė i ulėt se ajo:
    “Ata janė sikur shtazėt, madje edhe, mė t kėqij - asgjė s’u intereson.” (El-A’raf, 179).
    Janė mė tė kėqinj se shtazėt, sepse nuk e kanė ashtu tė zhvilluar fuqinė e pasioneve sikur ato, nga njė anė, ndėrsa i kanė mospėrfillė karkteristikat njerėzore me tė cilat janė krijuar, nga ana tjetėr. Kanė lajthitur dhe gjenden nė kllapi. Nuk janė ende tė gatshėm qė ta kuptojnė mirėsinė dhe detyrėn e jetės.
    Pasi qė e vėrteta dhe drejtėsia kurrė nuk e braktisin krejt kėtė botė, kjo ėshtė edhe shpresa qė sėrish tė dominojnė dhe forcohen, pėrgjithmonė. Pakicės sė besimtarėve qė ėshtė nė rrugėn e vėrtetė, e kjo ėshtė pakica e pėrherėshme nė shoqėrinė nė tė cilėn dominojnė padrejtėsia nė sjellje dhe e pavėrteta nė mendim dhe orientim, nuk i mbetet gjė tjetėr pos tė kėmbėngulin, sepse kėmbėngulėsia nė rrugėn e sė vėrtetės dhe drejtėsisė do t’i nxisė dhe forcojė edhe tė tjerėt qė t’i ndjekin. Kėshtu do tė rritet numri i ithtarėve tė sė vėrtetės nė llogari tė ithtarėve tė sė pavėrtetės dhe drejtėsisė do ta ngushtojė fushėn e padrejtėsisė.

    Ekzistenca e sė vėrtetės ėshtė e lidhur me tė ekzistuarit a atyre tė cilėt nė tė besojnė, kurse dominimi i saj me rritjen e numrit tė ndihmėtarėve tė saj. Shpresa ėshtė sėrish rruga e pushtetit dhe fuqisė sė saj. Deri sa njeriu e kupton se nuk ka zhdukje tė udhėzimt tė Allahut, pa marrė parasysh se zėri nganjėherė po i dėgjohet nė dobi, ai supozon qė drita e saj do tė shėndrisė nė kohėn mė tė afėrtė qoftė edhe tė mos u pėlqejė kjo jobesimtarėve. Kur besimtari shpreson nė kėtė, nuk jeton nė iluzione por nė realitet, nė tė cilin zė fill ekzistenca komplete ashtu si e ka krijuar All-llahu e madheruar; dhe si e rregullon me ligjet permanente, pėr tė cilat s’ka ndryshim:
    “E sikur tė kishte dėshiruar Krijuesi yt, tė gjithė njerėzit ithtarė tė njė feje do t’i bėnte. Mirėpo, ata gjithnjė nė besim do tė ndahen, pos atyre qė Krijuesi yt u mėshirohet, e pėr kėtė edhe i ka krijuar.” (Hud, 118-119).
    Konflikti mė nė fund megjithatė do tė mbarojė me humbje tė pavėrtetės dhe ithtarėve tė saj:
    “Ne nė Zebur, pas Tevratit, kemi shkruar, se Tokėn robėt e Mi tė ndershėm do ta trashėgojnė.” (El-Enbija, 105).


    Islami nuk ėshtė spiritualizėm i pastėr as materializėm ekstrem


    Islami i kundėrvihet materializmit, i cili jo vetėm qė mohon ēdo gjė jomateriale, por nxit nė delikt, gėnjeshtėr dhe vepėr tė keqe, qoftė ajo publike ose e fshehtė. Islami ėshtė edhe kundėr spiritualizmit tė pastėr, i cili rekomandon izolimin nga kjo botė dhe nga kėnaqėsitė, stolitė dhe bukuritė e saj. Kjo d.m.th. qė ndalon teprimin nė begati, sikur qė ndalon edhe abstenimin nga ato. Islami i ndalon qė tė dy kėto drejtime, sepse i pari, materializmi, i bėn dėm shoqėrisė, kurse i dyti, spiritualizmi, ėshtė i drejtuar kundėr individit. Prandaj e rekomandon midisin, maturinė ndėrmjet teprimit dhe abstenimit. Kur’ani thotė:
    “O bijtė e Ademit, vishuni bukur, kur doni ta kryeni namazin! Edhe hani, edhe pini, por mos e teproni! Ainuk i don ata qė e teprojnė.” (El-A’raf, 31).
    Kėrkon veshje tė bukur me rastin e ēdo shkuarje nė xhami, ashtu edhe gjatė ēdo takimi, qoftė ai ndėrmjet burrit dhe gruas ose farefisit. Kėrkon qė tė hanin dhe pinin ushqime dhe pije tė mira dhe tė lejuara.
    Ështė i lejueshėm dėfrimi nė begatitė dhe stolitė e kėsaj bote. Nė fakt, Kur’ani edhe kėtu ndalon teprimin dhe thyerjen e normave tė tė maturės. Qė Kur’ani vėrtetė tė pohojė kėtė lejueshmėri, i kundėrvihet atij qė kėto kėnaqėsi ia ndalon vetvetes:
    “Thuaj: Kush i ka ndaluar stolitė, tė cilat i ka krijuar All-llahu pėr robėt e vet, dhe ushqimet e shijshme!” Thuaj: “Ato janė pėr besimtarėt nė kėtė botė, nė atė botė janė vetėm pėr ata. “Ja kėshtu Ne hollėsisht i ekspozojmė ajetet njerėzve qė dijnė.” (El-A’raf, 32).
    Kur nė kėtė mėnyrė e mohon ndalimin e kėnaqėsisė nė begati, njėkohėsisht dhe haptas deklaron se ata i pėrkasin besimtarėve dhe tė tjerėve qė jetojnė me ta nė kėtė botė, duke theksuar se ata di t’i shfrytėzojnė vetėm besimtarėt nė botėn e ardhme. D.m.th. qė kjo shkon nė llogari tė lejimit tė tyre. Nuk ekziston sot as dyshimi mė i vogėl se shfrytėzimi i begative botėrore nuk ėshtė i lejuar. Numėrsia e tyre ėshtė lejuar dhe kjo nė kufij tė mesit tė artė.

    Mirėpo, kur me kėtė teprohet, ndalimi i Islamit ėshtė kategorik, sepse pėrdorimi i tepruar nė bukuritė dhe begatitė e kėsa bote shpie drejt shumė mėkateve, siē janė:
    -kundėrvajtjet shoqėrore,
    -shfrenimi nė sjellje dhe padrejtėsia ndaj tė tjerėve,
    -pėrshkrimi shok All-llahut e madheruar;,
    -tė folurit e panevojshėm dhe gėnjeshtra pėr All-llahun e madheruar;.

    Ai qė ėshtė i pangopur pėr dėfrime nuk ndalet nė kufirin e lejuar dhe tė caktuar. Nė rast se nuk ka mjete materiale, pangopėsia e shtyn nė vjedhje dhe prostitucion dhe e shpie nė veprim tė padrejtė me anėtarėt e familjes vetjake, sikur edhe me ata pėr tė cilėt ėshtė i detyrueshėm tė kujdeset, nėse tė drejtat e tyre i sjellin nė pyetje dėfrimet e tyre. I tilli i verifikon ēdo gjė qė i vie nė dorė, kurse duke ia afruar litarin e shpėtimit burimeve tė ėndjeve tė veta synon qė vetėm tė mbetet nė shoqėrinė e kėnaqėsive. I kthehet asaj ashtu si ai qė i drejtohet idhullit tė vet, duke e lutur pėr plotėsimin e dėshirave. Materia ėshtė qėllimi i tij dhe nuk sheh asgjė tjetėr pos saj. Vlerat jomateriale sikur as devotshmėria nuk meritojnė angazhimin pėr respektimin sipas botėkuptimit tė tij. Pėr kėtė ėshtė lehtė qė nė rrugėn e sendėrtimit tė kėrkesave tė materies tė blasfemojė dhe gėnjejė All-llahun e madheruar; i cili ia tėrheq vėrejtjen pėr Veten dhe pėr rrugėn e drejtė. Kur’ani, kur i komenton kėto pyetje thotė:
    “Thuaj: “Krijuesi im ndalon shfrenimin, edhe publik edhe tė fshehur, edhe mėkatet, edhe dhunėn e paarsyeshme dhe qė All-llahut t’ia konsideroni tė barabartė ata pėr tė cilėt Ai kurrfarė dėshmie nuk ka shpallur, dhe qė pėr All-llahun tė flitni atė qė nuk dini.” (El-A’raf, 33).
    Komenti Kur’anor i ndalimit tė kundėrvajtjeve tė theksuara ėshtė nė stilin e rezultateve dhe pasojave tė pėrdorimit tė tepruar nė begatitė e kėsaj bote. E ndalon teprimin, sepse ai ėshtė shkak i kėtyre mėkateve. Kurse ndalimi i shkaqeve, nėse kihet parasysh, ajo qė do tė shkaktohet gjithsesi ėshtė mė i fuqishėm, sepse nė vete fshehin pasojat e domosdoshme tė cilat e dėmtojnė delikuentin dhe bashkėqytetarėt e tij.
    Tė rezymojmė: Islami ėshtė feja e jetės reale, feja e natyrės njerėzore e cila mund tė jetojė pa dorėzim tė plotė, epsheve tė stomakut dhe instiktit seksual, sikur edhe pa fyerjen e dinjitetit njerėzor tė tjetrit gjatė aktivitetit tė tij. Kjo natyrė mund tė jetojė me jetė fisnike tė njeriut qė posedon arsye tė shėndoshė dhe zemėr tė sinqertė.

    Sprovat nė kėtė botė


    Kjo botė ėshtė prezentuar nėpėrmjet gruas, fėmijėve dhe pasurisė tė tė gjitha trajtave: arit, argjendit, botės bimore dhe shtazore. Mirėpo, kėto begati bėhen mashtrim dhe sprovė nėse rriten nė epsh. Por para se tė bėhen kėto ekziston periudha e shfrytėzimit dhe pėrdorimit tė tyre korrekt.
    Kjo botė dhe ēdo gjė qė ėshtė nė tė e ka krijuar All-llahu e madheruar; Ai i ka krijuar edhe burimet e sprovave edhe pasionet, sikur qė i ka krijuar burimet e kėnaqėsive dhe tė dobisė. Por kjo nuk ėshtė e keqe skajore, as qė ėshtė ndaluar qė njeriu t’i shfrytėzojė kėto begati nė jetė, nė raporte me tė tjerėt. Sikur Islami si fe prej All-llahut e madheruar; t’i ndalojė kėnaqėsitė dhe stolitė e kėsaj bote, prej kur ka filluar misioni i tij e deri te Muhammedi (a.s); do tė ishte larg nga natyra njerėzore dhe karakteristikat e tij, ai tash do tė kėrkonte nga njeriu tė pamundshmen, nėse kemi parasysh funksionet fiziologjike tė organeve tė tij. Pėr kėtė Kur’ani kėtė botė e vė para njeriut dhe ia tėrheq vėrejtjen se kjo njėkohėsisht i ėshtė sprovė dhe mashtrim, nėse vetėm atij i pėrkushtohet:
    “Njerėzve iu duket se e mirė ėshtė ajo ēka lakmojnė: femrat, fėmijėt, grumbulli i arit dhe argjendit, kuajt e shkėlqyeshėm, kafshėt dhe tė lashtat. Kėto janė begatitė nė jetė nė kėtė botė (e tek All-llahu ėshtė strehimorja me e bukur).” (Ali-Imran, 14).
    Shprehja Kur’anore “kėnaqėsitė” pėr gratė dhe fėmijėt tregon se ata janė sprovė dhe mashtrim, sepse posedojnė karakteristikėn e mashtrimit, sidomos nėse njeriu lehtė bie nė ndikimin e tyre dhe u ofrohet pėr kėtė rasti dhe mundėsia.
    Femra nuk ėshtė sprovė sipas asaj se njeriu ndjen simpati ndaj saj. Nė tė vėrtetė simpatia ndaj femrės dhe lidhja e ligjshme me tė ėshtė ēėshtje natyrore. Mirėpo, ajo bėhet sprovė dhe mashtrim nėse kjo lidhje normale shndėrrohet nė pasion dhe bėhet qėllimi i vetėm nė jetė.
    Shprehjet “grumbull” pėr argjendin dhe arin dhe “tė shkėlqyeshėm pėr kuajt, tregojnė nė sprovėn pėr pasuri. Kėto pasuri nuk paraqesin sprovė nėse fitohen dhe shėrbejnė pėr plotėsimin e nevojave. Ato nuk janė kėto as nė sasi tė mėdha, kur shpenzohet nė aspekte tė ndryshme si ndihmė tė tjerėve. Pasuria ėshtė sprovė dhe mashtrim kur grumbullimi i saj bėhet pasion i tubimit tė pėrhershėm, dhe kujdesi i pėrhershėm mbi lėndėt e para nga tė cilat fitohet, ashtu si toka dhe bota shtazore.
    Kur Islami thekson se kjo botė paraqet sprovė pėr mashkullin me gruan, pasardhėsit dhe pasurinė, dėshiron t’ia tėrheq vėrejtjen njeriut nė rrezikshmėrinė e shndėrrimit tė tė mirave tė kėsaj bote nė tė keqe tė tij. Sprova me gruan, pėrkatėsisht simpatia e tepruar ndaj gjinisė femrore, kthehet me shumė tė kėqia, ashtu qė ai qė lėshohet nė tė, rėndom mbaron nė dėshprim dhe probleme tė mėdha. Mashtrimi me fėmijė ka pėr pasojė edukimin mjaft tė keq tė pasardhėsve, tė cilėt nė mėnyrė indiferente sillen ndaj prindėrve dhe tė afėrmve. Verbėria me pasuri e shpie individin, familjen e tij dhe tė afėrmit drejt privimit tė plotė, nxitė urrejtjen e tė tjerėve dhe dėshirėn e tyre, qė i tilli tė bie nė varfėri tė thellė, tė pėrjetojė nėnēmim nė kėtė botė dhe kujtesė tė keqe pas vdekjes. Qė njeriu t’i shmanget kėtij rreziku, duhet ta ndjek rrugėn qė e ka caktuar Islami, rruga qė nuk e pengon shfrytėzimin e begative, por ndalon qė ato tė bėhen gėnjeshtra. Kur’ani, pasi qė gratė, fėmijėt dhe pasurinė i ka quajtur kėnaqėsi tė jetės tokėsore, thotė:
    “Tė devotshmit te Krijuesi i tyre do tė kenė kopshtet e xhennetit, nėpėr tė cilat rrjedhin lumenjt, nė to do tė qėndrojnė pėrherė, edhe gra tė pastra, edhe kėnaqėsinė e All-llahut.” E All-llahu mirė i din obėt e Vet, tė cilėt flasin: “Krijuesi ynė, ne, vėrtetė besojmė, prandaj na i fal mėkatet tona dhe na ruaj vuajtjes nė zjarr!”... tė cilėt janė tė durueshėm dhe vėrtetėdashės, dhe tė cilėt e kalojnė kohėn nė lutje, dhe ndajnė lėmoshė dhe tė cilėt nė agim lusin qė t’u falet.” (Ali-Imran, 14-17).
    Ajetet e theksuara Kur’anore pėrkujtojnė se ekzistojnė edhe begati mė tė mira nga kėto nė kėtė botė. Ato janė nė botėn tjetėr, nė ahiret, nga dy periudhat ekzistencės. Kur’ani i pėrmend nga shkaku se njeriu nė kėtė botė kalimtare, duhet tė zotėrojė me pasionet e veta dhe mos t’i shndėrrojė tė mirat siē janė femra, fėmijėt dhe pasuria, nė epshe, por ato duhet t’i shėrbejnė dhe t’i shfrytėzojė drejt, e jo tė bie nėn ndikimin e tyre. Atėherė disa nuk do tė zhduken me dėfrimet e tepruara, as tė tjerėt me privimin e pjesėrishėm ose tė plotė tė tė mirave tė kėsaj bote. Kėto ajete Kur’anore, po ashtu, i pėrmendin edhe cilėsitė e atyre qė zotėrojnė veten dhe nuk u dorėzohen epsheve. Kėta janė ata “tė cilėt ruhen nga tė kėqiat dhe tė shėmtuarat”, ata janė besimtarė tė vėrtetė, kėrkojnė nga All-llahu e madheruar; kėrkimin e mėkatit, janė tė durueshėm, durojnė vuajtje, janė tė vendosur nė tė mirėn dhe tė keqen dhe vetėveten e kontrollojnė nė veprime. Janė tė sinqertė nė fjalė dhe vepra, pėrkushtues dhe tė nėnshtruar lutjes nė tė cilėn e shohin ardhmėrinė. I ndihmojnė ata me tė cilėt e ndajnė tė mirėn e tė keqen dhe gjithėnjė janė tė gatshėm qė t’u dalin nė ndihmė. Ata nė agimin e hershėm kėrkojnė falje nga All-llahu e madheruar;, nga arsyeja se jeta e tyre e pėrditėshme ėshtė e rregulluar dhe fillojnė nga mėngjesi me pėrmendjen e All-llahut e madheruar; Kėta, qė posedojnė cilėsi tė kėtilla njerėzore tė cilat i kanė bėrė mė tė fortė nga ėndjet e tyre, ata janė tė vetmit nė gjendje qė korrektėsisht t’i pėrdorin tė mirat e kėsaj bote dhe mos tė bien nė sprova. Vetėm atyre All-llahu e madheruar; u ka premtuar mirė nė ahiret, sepse e kanė ruajtur veten nga ekzagjerimi, kurse tė tjerėt nga privimi i plotė.

    Jeta e njeriut ndėrmjet pushimit dhe punės

    Toka nė bashkėsi me trupat tjerė qiellor ėshtė pėrgaditur nė mėnyrėn qė njeriut t’i bėhet me dije, se jeta e tij e frytshme ėshtė nė pushim dhe qetėsi nga njė anė, dhe puna dhe angazhimi, pėr shkak tė ekzistencės dhe vazhdimit tė misionit njerėzor, nga ana tjetėr. Kjo flet qė nevoja e njeriut pėr pushim nuk ėshtė fare mė pak e vlefshme nga nevojat e tij pėr aktivitetin fizik dhe intelektual gjatė punės.
    All-llahu ka krijuar tokėn dhe natyrėn e jetės nė te... Ai, po ashtu, e ka caktuar edhe dualitetin e njeriut nė ēėshtjen e pushimit dhe punės. Njeriu sipas natyrės sė tij ėshtė krijuar pėr dy gjėra njėkohėsisht, pėr punė dhe pushim. Toka sėrish ėshtė pėrgaditur nė mėnyrėn qė t’i plotėsoj kėto dy nevojat e njeriut:
    Thuaj: “Mė thuani ju mua, nėse do tė jepte All-llahu, qė nata t’ju zgjasė amshueshėm, deri nė ditėn e Gjykimit, cili zot pos All-llahut, do t’ju jepte dritė? Pėrse nuk dėgjoni?” Thuaj: “Mė thuani ju mua, nėse do tė jepte All-llahu, qė dita tė zgjasė amshueshėm, deri nė ditėn e Gjykimit, cili zot, pos All-llahut, do t’ju jepte natėn, qė nė te tė pushoni? Pėrse nuk shihni? Nga mėshira e vet Ai u ka dhėnė ditėn dhe natėn, qė nė te tė pushoni, kurse nga tė mirat e tij tė punoni dhe qė tė jeni mirėnjohės.” (El-Kasas, 71-73).

    Kur’ani pėrmend qė ndarja e kohės nė natėn e errėt, kur njeriu qetėsohet, dhe nė ditėn e ndritshme, kur duhet tė punojė dhe tė jetė aktiv, ėshtė begati e All-llahut pėr njeriun pėr jetėn e tij tė kėsaj bote, e qė nuk ka kush tjetėr pos Tij qė do tė ishte nė gjendje qė diē tė tillė ta bėjė. All-llahu e madheruar; mė sė miri e di ē’ėshtė e nevojshme dhe e dobishme, dhe ėshtė nė gjendje tė zbatojė ē’tė dojė dhe dėshirojė.

    Pėrfundimi mbi kohėn tė cilėn e nxjerrim nga ky sistem ėshtė qė njeriu nė kėtė botė duhet tė punojė, qė tė angazhohet dhe tė pėrpiqet nė suaza tė mundėsive tė veta njerėzore me tė cilat ėshtė krijuar, siē i nevojitet pushimi, qetėsia dhe banesa. Ai, prandaj, ėshtė pėrgjegjės para All-llahut nėse e lė pas dore cilėndo prej kėtyre gjėrave, pushimin nė njė pjesė tė kohės, kurse punės nė tjetrėn. Lojaliteti i njeriut ndaj All-llahut e madheruar; pikėrisht manifestohet nė tė nėnshtruarit e tij ligjeve, sipas tė cilave ėshtė rregulluar bota, sikur edhe nė atė qė e kryen, me ēka ėshtė obliguar ose abstenon nga ajo qė i ėshtė ndaluar. Si do qė kėto ajete, mbi rregullimin e jetės njerėzore nė tokė ku ndėrrohen dita dhe nata, kėrkojnė pranimin e ekzistencės sė All-llahut, ato po ashtu kėrkojnė nga besimtarėt qė mos tė dalin nga suazat e kėtij sistemit nė jetėn e tyre tė pėrditshme. Kohėn e caktuar pėr pushim nuk duhet kaluar nė punė, as tė lihet pas dore puna duke i lejuar vetes pėrtaci dhe papunėsi, duke u mbėshtetur nė lėmoshė, trashėgimi ose kamatė. Ai qė punon pa ndėrprerje nuk e kupton domethėnien e fjalėve:
    “Kush e tepron nuk e lėron tėrė tokėn, as shpina nuk do t’i mbetet e drejtė. Derisa ai qė jeton nga lypėsia dhe trashėgimia, pa angazhim dhe punė tė ndershme, nuk ka ndjenja pėr dinjitet njerėzor dhe i humb mundėsitė e veta nė bisedė tė kotė, nė lojė dhe nė dėm tė tė tjerėve. I kėtillė nuk ėshtė besimtar i cili di pėr All-llahun e madheruar; dhe i cili ndjek rrugėn e Tij nė kėtė botė.”
    Ajetet e cituara, po ashtu, theksojnė se nata ėshtė pėr pushim dhe qetėsi, kurse dita pėr angazhim dhe punė, nga shkaku i thjeshtė qė paqja tė sigurohet nė kohėn tė cilėn tė gjithė njerėzit e marrin pėr pushim, kurse kushtet e punės janė lehtėsuar nė periudhėn kur tė gjithė janė aktivė, sepse drita e ditės i kontribuon atmosferės sė punės, deri sa terri i natės, i cili pėrkujton amshueshmėrinė, qetėsinė, paqen dhe stabilizimin, pengon.

    Kėshtu, specificiteti tokėsor, sė bashku me trupat tjerė qiellor me vullnetin e All-llahut trason rrugė tė drejtė tė ekzistencės njerėzore, ku njeriu i gjenė vend vetes dhe tė tjerėve. Nuk orvatet tė dominojė natyrėn, nė gjiun e sė cilės ėshtė gjetur, para se t’a ketė mėsuar rendin dhe ligjin e saj. Nuk ia imponon vullnetin e tij, para se ta merrė direktivėn dhe orientimin prej saj. Kur’ani nuk e izolon njeriun nga natyra as nuk e thėrret qė mos tė depėrtojė nė fshehtėsitė e saj. Pėrkundrazi, e fton qė ta kuptojė krijimin e All-llahut dhe ta harmonizojė jetėn e vet me shfaqjet dhe ligjet e saj. Pėr kėtė, njeriu ėshtė i obligueshėm t’i falėnderohet All-llahut e madheruar; nė begatitė Kur’anore.
    Kur fjala nuk pėrcillet me vepėr
    Besimtarėt para betejės nė Uhud flitnin pėr punėt qė do t’i ndėrmarrin pastaj, sepse qenė tė sigurtė nė fitore. Kėshtu kjo ishte impuls i entuziazmit dhe gatishmėrisė pėr luftė. Mirėpo, kur entuziazmi u shndėrrua nė preokupim rreth tubimit tė presė dhe materialit tė luftės, qė e kishte lėnė armiku nė fillim tė betejės, duke ikur para forcės me tė cilėn u janė kundėrvėnė besimtarėt, ai edhe i ka riorganizuar radhėt e veta dhe hyri nė kundėrsulm duke e shkatėrruar forcėn pėr tė cilėn nė fillim u besua se askush asgjė nuk mund t’i bėjė.

    Rezultati i betejės ka qenė qė armiku fitoi, kurse besimtarėt humbėn. Lidhur me kėtė erdhi ajeti Kur’anorė:
    “O besimdrejtė, pėrse e flitni njė e tjetėr mendoni? O sa u urren All-llahu kur flitni, e nuk punoni! All-llahu i don ata qė nė rrugėn e Tij luftojnė si bedem i fortė.” (Es-Saff, 2-4).
    Kur’ani u bėn vėrejtje besimtarėve pėr fjalėt dhe premtimet e tyre tė zbrazėta. Pohon se praktika ka treguar ekzistimin e jazit tė gjėrė ndėrmjet fjalėve dhe veprave, premtimit dhe pėrmbushjes sė tij: “O besimdrejtė, pėrse e thoni atė qė nuk e veproni?” U bėn vėrejtje pėr kėtė kontradiktė nė mėnyrėn e cila pėrmban zemėrimin dhe pakėnaqėsinė e All-llahut: “Tek All-llahu gjėja mė e urrejtur dhe neveritėse ėshtė qė ta thoni atė qė nuk e veproni.”

    Humbja e besimtarėve nė Uhud nuk ka qenė katastrofa e vėrtetė, nė tė ka qenė edhe elementi i interesit i cili pėrbėhej nė atė qė janė detyruar tė ndalen nė dobėsitė e veta dhe t’i studiojnė shkaqet e kėtyre dobėsive, nė mėnyrė qė herėn tjetėr t’i shmangen humbjes, qė ta marrin kėtė humbje si mėsim e cila do t’i shpie deri te fitorja, nė rrethanat i imponon lufta e re. Shkak i dobėsisė sė tyre ka qenė egoizmi dhe rėnia nėn ndikimin e tė mirave tė kėsaj bote, nė momentin kur me fuqinė e tyre dhe me fuqinė e besimit tė tyre e pėrcaktonin fatin e popullit, tė cilit i takonin, fatin e ideologjisė dhe misionit tė tij. Kthimi i tyre presė dhe pasurisė dhe frikės, duke iu falėnderuar solidaritetit tė besimtarėve dhe fuqisė sė tyre, tregon se koncepcionet e idesė besimin e tė cilit e kanė bartė nuk kanė qenė, tė paktėn, te disa nga ata, mė tė vlefshme nga kjo botė, dekoreve dhe begative tė saj. Prandaj Kur’ani, pasi morėn mėsim nga humbja, u drejtohen: “Vėrtetė All-llahu i don ata qė luftojnė nė rrugėn e Tij nė radhė tė forta sikur ata tė jenė mur qė ėshtė fuqishėm i lidhur dhe i ngjitur.” Rruga e fitores nė jetė, rreziqet, kujdesi, lufta... ėshtė nė kėmbėngulėsinė dhe pathyeshmėrinė nė kryerjen e detyrave, ashtu qė duket se tė gjithė luftojnė pėr gjėnė e njėjtė, nė njė rresht ku nuk ka zbraztirė: “Vėrtetė All-llahu i don ata qė luftojnė nė rrugėn e Tij nė radhė tė forta.” Krahas kėsaj duhet llogaritur edhe pėr konsolidimin e tė gjitha forcave disponuese para takimit dhe konfliktit: “sikur ata janė mur qė ėshtė fuqishėm i lidhur dhe i ngjitur.” Fitorja, siē shihet nga ky ajet, ėshtė kushtėzuar me momentin vijues: qė lufta qė bėhet, tė jetė nė rrugėn e All-llahut, nė rrugėn e vlerave dhe parimeve tė larta moralo-etike, tė cilėt njerėzimit i garantojnė tė mirėn, fuqinė, lavdinė, raportet e shėndosha recproke dhe solidaritetin, kurse i shmangen imponimit tė vullnetit tė tjetrit me pranimin e obligimeve pa hamendje dhe dyshim, dhe mė nė fund ballafaqimin me fatkeqėsitė dhe rreziqet tė pėrbashkėta me forcat, rradhėt e tė cilave janė tė qėndrueshme dhe tė forta. Paralajmėrimet e humbjes janė: Shumė tė folur mbi punėn, sė cilės nuk i qaset me mjaft sinqeritet dhe vendosmėri dhe shikimin nė anėn materiale tė jetės dhe kėnaqėsitė e tij, nė ēastin kur janė nė pyetje vlerat dhe parimet e larta moralo-etike.

    Tregimi mbi punėn, sė cilės nuk i qaset vendosmėrisht, jo vetėm qė ėshtė humbje e besimit nė atė ēka thuhet, por shpie edhe nė thyrjen e ambicjeve personale tė cilat personi rėndom ia vė vetes pėr detyrė. Nė tė vėrtetė, mbejta pas e veprave pas fjalėve ėshtė mashtrim i vėrtetė dhe rregullisht, manifestohet negativisht nė individė, deri sa gradualisht nuk e pėrfshin edhe tėrė popullin dhe paraqet rrezik pėr ekzistencėn e tij. Shumė premtime, nga tė cilat mjaft pak plotėsohen, dėfrejnė dhe fitohet ndjenja e trimėrisė nė fillim. Mirėpo, me pasojat e veta, ato janė katastrofė e vėrtetė pėr kombin dhe ardhmėrin e tij, sepse dyshimi bėhet i domosdoshėm dhe pjesa pėrbėrėse e tėrė asaj qė thuhet, e madje edhe ftesės sė sinqertė pėr evitimin e rrezikut real, i cili do ta shkatėrrojė kombin nė tėrėsi, nėse e godet.
    Pėr kėtė besimi nė vlerat e larta morale dhe besimi nė All-llahun e madheruar; ėshtė gjėja e parė e cila kėrkohet, pastaj qėllimi i sinqertė qė sėrish ėshtė produkt i besimit tė fuqishėm, pastaj aksioni me forcat e pėrbashkėta dhe vetėm atėherė tregimi mbi suksesin me ndihmėn e All-llahut, e jo tė folurit mbi humbjen, thyerjen dhe jorehatinė.

    Nuk ka shpėrblim pa sprova


    1. Problemi i besimit nė vlerat e larta morale dhe nė All-llahun e madheruar; nuk ėshtė ēėshtje e gjuhės se si do ta shprehni mė bukur, as luks me tė cilin njeriu kėnaqet, e nuk ėshtė as dekor qė e zbukuron. Ky ėshtė problem i jetės sė njeriut nė themel dhe nė tėrėsi. Rruga e fesė ėshtė e mundimshme. Pengesat e saj janė tė shumta dhe tė rrezikshme. Jeta e besimtarėve ėshtė vetėm provim dhe varg i pandėrprerė i sprovave, tė cilat shpesh ia trondisin shpirtin qė ndonjėherė e shpiejnė nė dėshprim:
    “A mendoni ju, se do tė hynė nė xhennet, e ende nuk e keni shijuar atė qė e kanė shijuar ata, tė cilėt para jush kanė qenė dhe zhdukur? Ata i kaė dėrmuar mospasjet dhe sėmundjet, dhe aq qenė shqetėsuar, qė edhe i dėrguair edhe ata qė knė besuar me ta, kanė bėrtitur: “Kur do tė vijė mė ajo ndihma e All-llahut?” Ja, ndihma e All-llahut ėshtė vėrtetė afėr!” (El-Bekare, 214).
    Besimtari i ėshtė ekspozuar urisė, skamjes, ofendimit, dėmeve, sėmundjeve, jorehatisė dhe jostabilitetit: “Ata i kanė shfarosur skamjet dhe sėmundjet.” Nga kjo nuk ėshtė kursyer as i dėrguari, as ideologu as besimtari, nga afėrsia as nga largėsia dhe goditjet e mėdha i kanė gjetur qė edhe i dėrguari edhe kėta qė me tė kanė besuar kanė bėrtitur: “Kur do tė vijė mė ajo ndihma e All-llahut?”

    Lėnia e besimtarit nė All-llahun e madheruar; dhe vlerave tė larta morale nė mėshirė dhe jomėshirė tė kėtyre provokimeve, nuk ėshtė karakteristikė e njė kohe, as e njė misioni tė tė dėrguarit tė caktuar, as vendit tė lidhur pėr kėtė apo atė shpallje. Ky ėshtė parimi kryesor i ekzistencės njerėzore, njė nga ligjet qė e rregullojnė shoqėrinė e tėrėsishme njerėzore me tė gjitha kėto shfaqjet e tij tė nduarnduarta: “A po mendoni ju se do tė hyni nė xhennet, e mbi kokat tuaja ende nuk ka fryrė ajo qė ka kaluar mbi ata qė kanė qenė para jush.” Skamjet, ofendimet dhe dėmet, tė cilave besimtari nė All-llahun e madheruar; u ėshtė ekspozuar, janė tė natyrės materiale. Kėto kokėēarje nganjėherė zgjasin mė shumė, apo pasojat u janė aq tė rėnda sa qė njeriu fillon tė hamendet ndėrmjet kokėēarjes sė cilės i ėshtė ekspozuar dhe shpresės nė ndihmėn e premtuar tė All-llahut: “dije se ndihma e All-llahut ėshtė afėr.” Kur njeriu tė jetė i sigurt nė ndihmėn e All-llahut, e kjo duhet tė jetė nėse udhėhiqet sipas parimeve tė fesė, atėherė skamja sė cilės i ėshtė ekspozuar ėshtė e parėndėsishme, i kthehet qetėsia dhe forcohet shpresa nė fitore kur do kėnaqet nė tė mirat, e kėsaj bote. Nga ana tjetėr, nėse besimtari lehtė e duron skamjen dhe sakrificat materiale nė emėr tė fesė sė vet, ndihet fitimtar, krenar dhe i madh, qė edhe kjo ėshtė njė pjesė e ndihmės sė All-llahut ndaj tij. Dallimi ndėrmjet territ, dėshprimit dhe dritės sė shpresės ėshtė dallimi i karakterit psikologjik. Atė njeriu mund ta tejkalojė me durimin e besimtarit tė vėrtetė dhe me mbėshtetjen nė All-llahun e madheruar;. Sado mė shumė qė e shkel nuk i kthehet sėrish territ, sepse kjo vetė shpėrndahet me vdekjen e tij. Kėshtu kalon nė shfrytėzimin e fitores sė amshueshme dhe ky ėshtė fundi i eksperimentit dhe sprovės. Fitorja e vėrtetė tė cilėn e pėrjeton besimtari ėshtė takimi me All-llahun e madheruar;, amshueshmėria nė xhennet dhe kėnaqėsia e All-llahut.


    2. Nėse njeriu nuk armatoset me besimin nė All-llahun e madheruar; rrallė herė arrin ta zgjidhė ndonjė nga problemet, tė cilat nga shkaqet e ndryshme ia imponojnė telashet jetėsore. Shpesh ky shkak nuk ėshtė provokim i besimit tė tij, nganjėherė kėta janė vetė kushtet e jetės dhe rethanat e saj tė cilėt vazhdimisht ndėrrohen. Ndėrkaq, shkaqet e ndryshimit tė rrethanave dhe kushteve natyrore, si i kupton njeriu, deri mė sot, nuk kanė fituar karakterisitika tė pėrgjithshme, sepse anėtari i familjes, i shoqėrisė dhe i kombit nuk ėshtė i edukuar ashtu qė krizat dhe ekspozimi i njeriut atyre, tė jenė shfaqje e domosdoshme pėr jetėn grupore. Prej aty ėshtė edhe humbja e shpresės gjatė kundėrvėnies rreziqeve, shkak i trishtimit tė jetės, dėshprim atij qė mbi ta nuk vigjėlon. Pėr kėtė besimi nė All-llahun e madheruar; nuk ėshtė aq ēėshtje personale e individit sa ėshtė problem i shoqėrisė dhe kombit si tėrėsi, i cili synon ekzistencėn, konsolidimin, lavdinė dhe mirėqenien.


    Lutja afron tek All-llahu e madheruar;
    Qėllimi i tė gjitha kėtyre lutjeve, namazit, agjėrimit, zekatit dhe haxhit ėshtė tė tė afrojnė kah All-llahu e madheruar; nga arsyeja se krijojnė atmosferė nė tė cilėn besimtari, duke u vetmuar dhe duke i harruar problemet e kėsaj bote, e kujton Zotėriun e tij dhe ku fuqia dhe madhėshtia e Tij i bėhen mė tė afėrta. Nė kėtė rast, kur fuqia dhe madhėshtia e All-llahut janė tė pranishme, besimtari synon qė tė jetė afėr atributeve tė All-llahut. Nėse lutja ėshtė e domosdoshme qė me All-llahun tė vihet nė kontakt dhe t’i drejtohet Atij, atėherė ajo duhet edhe tė pėrcillet me praninė, e cila nuk ėshtė e karakterit hapėsinor. Nė tė vėrtetė, duhet qė All-llahu me atributet qė i pėrshkruhen Atij tė gjendet nė jetėn e njeriut, e kurrsesi i izoluar as i ndarė nga jeta e tij. Besimtari i devotshėm duhet tė pėrpiqet qė ēdo moment nė personalitetin e vet t’i senėrtojė atributet qė i pėrkasin All-llahut e madheruar;: dija, fuqia, jeta, forca, mėshira, krijimi, trajtėsimi, pasuria dhe tė gjitha tė tjerat, tė cilat janė pjesė e qenies sė Tij. Kjo nuk do tė thotė uniteti i All-llahut e madheruar; me njeriun ose anajelltas, si e mendojnė kėtė disa mistikė. Kjo pikėrisht d.m.th. qė njeriu i devotshėm komunikon me tė tjerėt duke u udhėhequr gjatė kėsaj me atributet e All-llahut, i pėrvetson ato dhe i posedon nė masėn qė me to drejtohet. Pėr kėtė nxiton pėr dije, sa mė i pasur tė jetė me tė dhe sa mė shumė ta njohė ekzistencėn komplete dhe specificitetet e saj, madje edhe All-llahu e madheruar; ėshtė aq mė afėr Atij. Pėrpiqet tė bėhet i fuqishėm dhe i aftė, ta posedojė fuqinė e trupit, aftėsinė e arsyes, dhe gjykimit, mundėsinė e sundimit mbi pasionet dhe aftėsinė e planifikimit nė jetė. Sa tė jetė nė gjendje qė sa mė shumė tė ketė nga kėto tė gjitha nė vete, aq ėshtė mė afėr All-llahut e madheruar;. Synon qė shpirtit tė tij t’i zhvillojė jetė fisnike dhe ta largojė nga e shėmtuara dhe ulėta, jeta me plotė liri individuale qė ėshtė karakterisitikė e tij. Pėrpiqet qė shpirtėrisht tė pasurohet, me anė tė maturisė dhe kėnaqėsisė, me ato qė janė mė tė domosdoshme dhe pėrveē mundėsisė qė tė arrijė shumė mė tepėr nga kjo. Pasuria e All-llahut nuk pėrbėhet nga pasuria dhe pasardhėsit, por nė atė qė askujt nuk i nevojitet qė pėrherė tė ekzistojė. Pėr kėtė njeriu nuk mund t’i afrohet All-llahut e madheruar; i cili ėshtė aq i pasur, me grumbullimin e pasurisė, por me maturi nė tė, as me shumėsinė e fėmijėve, por me mospasjen e nevojės pėr ta. Sado qė besimtari i devotshėm pavarėsohet nga pasuria, nderi dhe pushteti, aq ėshtė mė afėr pasurisė sė All-llahut dhe nuk ka nevojė pėr asgjė pos pėr Tė. Besimtari me anė tė punės dhe aksionit krijon dhe trajton. Ështė specialist i punės sė vet dhe e kryen me ndėrgjegje. Cilėsia ėshtė kriter i tij, e jo sasia, sepse puna cilėsore ėshtė edhe produktive. Kėshtu puna e misionarit ėshtė e pėrsosur, vetėm nėse le gjurmė tė dukshme tek ata qė i udhėzon. Puna e profesorit do tė fitojė karakteristikėn e kreativitetit nėse nxėnėsit dhe studentėt i orienton drejtė, mė parė me shembull tė mirė se sa me ligjėratė. Dhe specialist sa mė i madh tė jetė nė punėn e vet dhe ta kryejė me ndėrgjegje atė, aq ėshtė mė afėr krijimit dhe kreaturės sė All-llahut. I kėtilli ėshtė i mėshirshėm me besimtarėt e drejtė, edhe atėherė kur ėshtė mė i rrepti ndaj kundėrshtarėve tė sė vėrtetės dhe armiqve tė humanitetit, tė cilėt njėri tjetrin e konsiderojnė pėr idhull dhe adhurohen pėr njė periudhė tė caktuar, kurse kur e humbin shenjtėrinė kalojnė nė tė tjerėt dhe kėshtu jeta u kalon nė ngritjen e idhujve dhe nė adhurimin e pėrkohshėm. Sa mė i afėrtė dhe i mėshirshėm tė jetė besimtari ndaj besimtarėve tjerė, kurse mė i rreptė ndaj armiqve tė sė vėrtetės, ėshtė gjithnjė e mė afėr All-llahut e madheruar; i cili ėshtė i mėshirshėm dhe jopėrdėllues nė tė njėjtėn kohė.
    Mirėpo, nėse lutja izolohet nga orvatja e pėrshkrimit me atributet e All-llahut, dhe nuk bėhet iniciatore e njeriut, ideologjike dhe praktike, vlera e saj bie dhe gjurma pothuaj nuk i ndihet. Nė kėtė kuptim Kur’ani thotė:
    “Kurse kontributet e tyre nuk do tė pranohen pėr shkak se nuk besojnė nė All-llahun dhe nė tė Dėrguarin e Tij, qė plogsht e kryejnė lutjen dhe qė vetėm jashtė vullnetit ndajnė.” (Et-Tevbe, 54).

    I pėrshkruan hipokritėt dhe thotė se lutja u ėshtė joproduktive. Pėrtacia, me tė cilėn falen, dhe detyrimi me tė cilin e shpenzojmė pasurinė pėrudhin nė izolimin e lutjes sė tyre, e kjo ėshtė karakteri i saj impulsiv nė jetėn e besimtarit tė vėrtetė. Pėr kėtė ata edhe e besojnė All-llahun e madheruar; dhe tė Dėrguarin e Tij me besim tė sinqertė. Kur’ani pėr qėllimin e namazit thotė:
    “Komunikoje Librin qė po tė shpallet dhe kryeje namazin-vėrtetė namazi pengon nga shfrenimi dhe nga ēdo gjė e keqe; kryerja e namazit ėshtė dėgjueshmėria mė e madhe!-dhe All-llahu e di ēak punoni.” (El-Ankebut, 45).
    Konfirmon qė lutja e vėrtetė ka rezultate pozitive, prandaj pasojat e faljes janė lėnia e shfrenimit dhe sė keqes, shmangia nga kundėrvajtjet shoqėrore dhe morale, tė cilat ofendojnė dhe i dėmtojnė tė tjerėt. Nė tė kundėrtėn, nėse ky pozitivitet nuk bėhet rezultat konkret i namazit, atėherė ai ėshtė formal, dhe si i kėtillė nuk pėrudhė nė ekzistencėn e All-llahut e madheruar; nė cilėsi tė faktorit aktiv nė jetėn e njeriut. Falja nė kėtė mėnyrė ėhtė vetėm ceremoni, formė dhe figurė pa shpirt dhe gjurmė.
    Nė nga shenjat e dobėsisė sė muslimanėve ėshtė edhe izolimi, pėr tė cilin ėshtė kėtu fjala. Pėr kėtė, ata janė tė barabartė me ata qė tėrėsisht e kanė braktisur namazin dhe i kanė pėrqafuar epshet. Dhe atė ditė kur tė bėhen tė fortė me trup dhe intelekt, kur tė kujdesen pėr arritjen e dijes, tė jenė tė ndėrgjegjshėm nė punė, kur ta ndjekin rrugėn e Kur’anit nė sjellje, sinqerisht dhe vėllazėrisht komunikojnė njėri tjetrin, vetėm atėherė edhe nė lutjet e veta do tė jenė nė shkallėn e caktuar tė afėrsisė me All-llahun e madheruar;, i cili u mundėson tė bėhen “populli mė i mirė”. Besimtari i fuqishėm ėshtė nė afėrsi tė All-llahut, sepse i posedon cilėsitė tė cilat janė specifike vetėm pėr Krijuesin, deri sa besimtari i dobėt ėshtė larg nga All-llahu e madheruar; pėr shkak tė atributeve tė kėqia tė cilat i pėrshkruhen.

    Jeta e tė dėrguarit tė All-llahut -mishėrim i misionit tė tij

    Skenat e shumta nga jeta e tė Dėrguarit tė All-llahut, ashtu si edhe ato qė janė nė lidhje me pejgamberinė e tij, i kanė kontribuar suksesit tė misionit, me tė cilin ėshtė ngarkuar. Kėto shfaqje nė sjelljen e tij e shprehin nė tė vėrtetė biografinė e vėrtetė tė koncepcioneve, pas tė cilave kanė qėndruar edhe njė varg synimesh qė e shpiejnė njeriun, i cili beson nė to, nė humanitetin e lartė, humanitetin qė e pėrcjell moralin dhe bėmirėsinė konstruktive.
    Kur Kur’ani i regjistron aspektet si kėto, nė kuptim tė premtimit dhe udhėzimit drejt tė Dėrguarit tė All-llahut, ai dėshiron vetėm tė theksojė se pėrtėrirja e apelit kah e vėrteta ose ēfarėdo apeli tjetėr qėllimi i tė cilit ėshtė shkalla mė e lartė e humanitetit - nėse rrethanat shoqėrore janė tė atilla qė tė kėrkojnė dalje nga rėnia morale, duke kėrkuar ideolog, i cili do ta spjegojė udhėzimin konkret tė privuar nga ēdo qėllim tjetėr dhe nga aspiratat personale - e ky ėshtė udhėzim i All-llahut dhe rruga e drejtė - nuk do tė ketė kurrfarė rezultatesh pozitive nėse pranė tij nuk gjenden fenomenet qė i kėrkon Kur’ani, me tė cilat All-llahu e madheruar; e ka udhėzuar tė zgjedhurin Muhammed ((a.s) tė birin e Abdullahut.

    Sa u pėrket epsheve dhe udhėzimeve kur’anore tė drejtuara drejtpėrdrejt tė Dėrguarit tė All-llahut, ata vlejnė pėr tė gjithė besimtarėt, gjatė gjitha kohėve dhe brezave, dhe ata duhet patjetėr tė pranohen dhe tė aplikohen nė rrethanat dhe situatat shoqėrore, tė cilat i pėrgjigjen rrethanave tė shpalljeve tė tyre. Fenomeni mė i rėndėsishėm i pasojave tė dukshme tė cilat garantojnė suksesin e misonit dhe apelit janė:
    -qė ajo nė ēka ftohet tė paraqes tė vėrtetėn e njėmendėt;
    -lojalitetin e plotė ndaj kėsaj;
    -zbatimin korrekt tė parimeve pas tė cilave qėndron nė jetėn vetjake.


    1. Domosdoshmėria e sė vėrtetės nė zbatimin e njėmendėsisė sė asaj qė rekomandohet kėrkon gjithsesi edhe largimin e tij nga e pavėrteta dhe mashtrimi. Pėr kėtė All-llahu e madheruar; i thotė tė Dėrguarit tė Vet:
    “Thuaj: unė nuk ju them juve: tek unė janė thesaret e All-llahut, as nuk ju them: Unė jam engjull- unė ndjek vetėm atė qė mė shpallet. “Thuaj: “A janė tė njėjtė i verbėri dhe ai qė sheh? Pėrse nuk mendoni?” (El-En’am, 50).
    Ajeti paralajmėron tri gjėra gjatė thirrjes, prej tė cilave secila ėshtė nė gjendje tė mundėsojė dhe tėrheq ithtarė dhe aspirantė nė periudhėn e caktuar, duke pasur nė mend se kthimi prapa, pasi tė zbulohet realiteti, ėshtė shumė mė i rėndė dhe shndėrrohet nė faktor rrėnues tė thirrjes origjinale. Tėrheq vėmendjen se nuk ėshtė fjala pėr premtimin e pasurisė sė vėllimshme dhe dhėnies, sepse pritet nga ai qė pohon se ka pasuri dhe se ndan vazhdimisht, pandėrprerė. Po ashtu, paralajmėron se nuk flitet pėr njohjen e fshehtėsive, ngase ka qenė njohur tek Arabėt, tek falltorėt dhe astrologėt e tyre, se njohja e fshehtėsive mundėson kėrkimin e tė mirave materiale. Pėr kėtė, apeli pas tė cilit qėndron propaganduesi qė pohon se i di fshehėtsitė, do tė pranohej, por nėn ndikimin e kėnaqėsive tė kėsaj bote e cila me vete bartė tė nesėrmen mė tė mirė pėr shkak tė njohjes sė asaj qė do tė ndodhė:
    “E sikur e keqja do tė ishte larg nga unė.” (El-A’raf, 188).
    Dhe mė nė fund, ajeti paralajmėron nė pretendimin qė ka pikėpamjen se njeriu ėshtė jashtė suazave tė mundėsive njerėzore, se ėshtė lloji qė nuk posedon anėn animale as ofertėn, dhe se pėr kėtė arsye ėshtė mė i zgjedhur, pėr ē’arsy duhet t’i pėrulemi kur prinė dhe udhėheqė:
    “Por prijėsit e populli tė tij, qė nuk kanė besuar, kanė folur: “Ky ėshtė njeri bash sikur edhe ju, vetėm dėshiron qė jasht jush tė dallohet. Sikur tė dojė All-llahu, do tė dėrgonte engjėj. Kėshtu diē nuk kemi dėgjuar nga stėrgjyshėrit tanė tė lashtė.” (El-Mu’minun, 24).
    “Por krerėt e popullit tė tij, qė nuk kanė besuar, tė cilėt kanė mohuar se nė kėtė botė do tė ringjallen, dhe tė cilėve u kemi dhėnė qė nė kėtė botė nė luksoz tė jetojnė, do tė thonin: “Ai ėshtė njeri sikur edhe ju, ai hanė atė qė edhe ju hani, dhe pinė atė qė edhe ju e pini. Dhe nėse i nėnshtroheni njeriut, sikur qė jeni edhe ju, sigurisht do tė humbeni.” (El-Mu’minun, 33-34).
    Ajeti pos kėsaj kėrkon nga i Dėrguari i All-llahut qė me shprehje tė qartė e precize ta ekspozojė detyrėn e misionit tė tij: “Unė ndjek vetėm atė qė mė ėshtė shpallur.” Nė tė vėrtetė, folė dhe transmeton vetėm atė, asgjė mos shto, siē ėshtė kjo traditė qė vetėm tė nxitet, pranimi i cili mė sė shpeshti ėshtė i karakterit tė pėrkohshėm dhe pasojat e tė cilit pastaj nuk mund tė shmangen.

    2. Nė nevojėn e sinqeritetit dhe lojalitetit tė plotė tė gjėrave, nė tė cilat apelohet tregon Kur’ani kur e thėrret tė dėrguarin e All-llahut:
    “Thuaj: “Namazi im, falja ime, edhe jeta ime, edhe vdekja ime, vėrtetė i janė pėrkushtuar All-llahut, Krijuesit tė botėrave, i cili nuk ka tė barabartė me Veten. Kjo mė ėshtė urdhėruar, dhe unė jamė muslimani i parė.” (El-En’am, 162-163).
    Misioni i tė dėrguarit ėshtė tė thėrrasė nė udhėzimin e All-llahut. Pėr kėtė arsye sinqeriteti i plotė ndaj All-llahut e madheruar; edhe pėrbėhet nga ajo qė tėrė jeta e bartėsit tė misionit tė jetė lutje dhe drejtim Krijuesit. Jeta e tij, nė tė vėrtetė, ėshtė shembull qė pėrmban parime tė thirrjes pas sė cilės qėndron. Ai duhet tė jetė shembulli i parė i besimtarėve, si sipas besimit nė ato koncepcione, ashtu edhe sipas aplikimit tė nė praktikė.

    3. Faktori i qėndresės dhe durimit sipas rėndėsisė sė tij aspak nuk mbetet prapa dy kushteve paraprake, tė cilat shpiejnė kah apeli i suksesshėm drejt sė vėrtetės, pėr ēka flet edhe Kur’ani:
    “Prandaj praktikisht komunikoje atė qė tė urdhėrohet dhe mos ua vė mendjen politeistėve; Ne do tė ēlirojmė nga ata qė tallen, tė cilėt pos All-llahut zot tjetėr marrin dhe do tė marrin vesh ata! Ne mirė e dijmė, se e ke rėndė nė zemėr pėr atė ēka ata flasin, prndaj madhėroje Zotriun dha lavdoje Atė, dhe bėnu prej atyre qė bėjnė sexhde, dhe deri sa je gjallė, Krijuesin tėnd adhuroje.” (El-Hixhr, 94-99).
    Kėto ajete kėrkojnė qėndresė nė mision dhe nė shpalljen e tij pėrkundėr pakėnaqėsisė sė kundėrshtarėve tė tij, tė cilėt me qėndrimin e tyre i pengojnė bartėsit e sė vėrtetės. Pėrveē kėsaj qėndrese ata ende kėrkojnė edhe aplikimin praktik tė pandėrprerė tė parimeve tė kėtij misioni nė jetėn e bartėsit tė tij, posaēėrisht tė namazit, pa frikė nga kushdo, deri nė frymėn e fundit.

    4. Kur kėtyre tre faktorėve, vėrtetėsisė sė misionit, lojalitetit ndaj saj dhe qėndresės nė tė, u shtohet aplikimi i drejtė, qė nė fakt jep fotografinė e njeriut fisnik i cili pranon koncepcionet pėr tė cilėt thėrret, atėherė edhe suksesi i misionit ėshtė i garantuar. Nė kėtė jep shenjė Kur’ani:
    “Ti shko rrugės sė vėrtetė, sikur qė tė ėshtė urdhėruar, e ashtu le tė veprojnė edhe besimtarėt tė cilėt janė me Ty, dhe mos u bėni tė vrazhdė, sepse Ai sheh shumė mirė atė qė ju punoni, Dhe mos e mbani anėn e atyre, qė padrejtėsisht veprojnė, e qė t’ju djeg zjarri, ju nuk keni mbrojtės tjetėr, pos All-llahut, pėrndryshe, nuk ka ndihmė pėr ju! Dhe kryeje namazin nė fillim dhe nė fund tė ditės dhe nė kohėt e kėrkuara tė natės! Veprat e mira vėrtetė i zhdukin veprat e kėqija. Kjo ėshtė mėshirė pėr ata qė e duan mėsimin. Dhe bėru i durueshėm! All-llahu, pa dyshim, nuk do t’ua mungojė shėrblimin atyre, qė vepra tė mira bėjnė.” (El-Hud, 112-113-5).
    Ajetet e cituara kėrkojnė nga i dėrguari i All-llahut dhe nga ata qė nė tė besojnė ta ndjekin atė qė iu porositet:
    -qė mos t’i nxisė periudha e suksesit tė misionit tė tyre nė tirani dhe tė konsiderohen mė tė mėdhenj se tė tjerėt,
    -qė mos tė kenė besim nė ata qė janė nė lajthithje dhe tė cilėt me mosbesimin ndaj All-llahut e madheruar; i bėjnė vetes dhunė, dhe mos t’i pranojnė kėshillat e tyre as mos t’i imitojnė, sepse mund t’i godasė shkatėrrimi,
    -qė mos ta praktikojnė hakmarrjen, por tė reagojnė nė sjelljet dhe veprimet e armiqėsisė tė tyre nė mėnyrėn si e bėjnė kėtė njerėzit me vlerat tė larta morale,
    -qė tė bėhen tė durueshėm kur t’i shqetėsojė dikush ose u shkaktohet dėm,

    Kjo ėshtė mjaft pėr sukses dhe shpėtim, sidomos nėse All-llahu e madheruar; ėshtė i pranishėm nė pėrmendje nė tė gjitha ēastet e tyre qė i kalojnė duke punuar.
    Tėrė kjo qė realizon dhe qė bėn realitet nė jetėn e tė Dėrguarit tė All-llahut, gjatė pejgamberisė sė tij dhe nė raport me tė tjerėt, e Kur’ani thotė:
    “Kush i pėrulet Lajmėtarit, ai edhe All-llahut i ėshtė pėrulur, duke krijuar nga jeta e vet mishėrim tė misionit me tė cilin qe ngarkuar.”
    Pėr kėtė arsye edhe kremtimi i ditėlindjes sė tė dėrguarit tė All-llahut duhet tė jetė nė shenjė tė ndjekjes sė rrugės sė atij, i cili ka ftuar nė rilindje, i ka vendosur dispozitat dhe i cili nė personalitetin e tij e ka unjėsuar kėtė dhe botėn tjetėr.

    Falja e namazit tė xhumasė nuk e ndėrpret furnizimin

    Kur ėshtė koha e namazit tė xhumasė, e njeriu gjendet nė punė, mund tė hamendet qė mos tė pėrgjigjet nė thirrje tė ezanit dhe tė shkojė nė xhami, duke llogaritur se koha pėr tė cilėn falet namazi i xhumasė nuk ėshtė si nė namazet tjera, sepse ėshtė diē mė e gjatė. Pėrveē kėsaj, falet pikėrisht, nė gjysmė tė ditės, kur puna e pėrditshme ėshtė nė vlugun mė tė madh, dhe se lėshimi i tij do tė shkaktojė humbje, sikur qė nganjėherė njeriu flet me hamendje se agjėrimi zvogėlon aktivitetin e punės apo se zekati i zvogėlon tė ardhurat.

    Namazi i xhumasė ka rėndėsi tė lutjes dhe rėndėsi tė manifesitimit tė saj tė pėrbashkėt nė tė njėjtėn kohė. Ai ėshtė tubim, ku besimtari pa tjetėr duhet t’i pėrtrijė lidhjet me vėllezėrit e vet nė situatėn tė cilėn e pėrcjell mosekzistimi i dallimeve ndėrmjet tė pasurit dhe tė varfėrit, autoritativit dhe tė rėndomtit, sikur qė humben dallimet edhe nė vete, ngjyra dhe tė tjerat, qė e ndajnė njė person nga tjetri. Nė tė vėrtetė nė kėtė tubim sundon vetėm synimi i drejtimt All-llahut e madheruar; dhe besimi nė Tė. Atmosfera e kėtillė e pastron jetėn njerėzore nga jorehatia e vrapit pėr dėfrimet materiale, sė paku deri sa zgjat namazi. Gjurmat e tij ndihen njė kohė tė caktuar.
    Xhumaja nė tė vėrtetė ėshtė mbledhje ku kristalizohet jeta e shitblerjes tė anėve tė interesuara dhe ua kthen besimin nė solidaritet dhe ndihmesė gjatė kontaktimit dypalėsh. Ju tėrheq vėrejtjen nė qėllimin e tyre mė tė lartė, qėllimin e vėllazėrimit tė pėrgjithshėm njerėzor sipas Librit tė All-llahut, tėhreq vėrejtjen nė pranimin e tij, veprimin sipas tij dhe ruajtjen e tij.
    Ai ėshtė takimi i pėrmbushur me dashuri ndaj All-llahut e madheruar; dhe me mbėshtejten vetėm nė tė pėr angazhimin dhe punėn e dhėnė: “Kush mbėshtetet nė All-llahun, Ai i mjafton atij”, qė tė ketė sukses nė mendimin dhe qėllimin e vet. Pėr kėtė xhumaja ėshtė ku ēdokush merr pjesėn e vet, sa tė pėrtėritet individi me kėtė takim aq ėshtė edhe pjesa e saj nė tė. Kur tė merret krejt kjo parasysh, ėshtė i kuptueshėm edhe apeli kur’anor i drejtuar besimtarėve:
    “O besimdrejtė, kur tė thirreni pėr namaz ditėn e premte, lereni shitblerjen dhe shkoni qė All-llahun ta pėrmendni, kjo dinie, ėshtė pėr ju mė mirė.” (El-Xhumuatu, 9).
    Kėrkon tė nxitojnė nė xhami qė ta lavdėrojnė All-llahun e madheruar; pėr ta lėnė shitblerjen, kurse ky ėshtė simbol pėr lėnien e ēdo pune i cili ėshtė burim i furnizimit. Pastaj shpjegon se ajo qė kėrkohet prej tyre, qė ta lėnė punėn gjatė kohės sė namazit tė xhumasė dhe tė shkojnė nė namaz, ėshtė nė fakt mė mirė pėr atė qė i pėrgjigjet. Qė besimtarėt mos ta kuptojnė gabimisht qė ndėrprerja e punės tė premten gjatė kohės sė namazit tė xhumasė ėshtė festė edhe dita e mbetur, ekziston ajeti i cili i qorton qė ta vazhdojnė punėn posa tė falen:
    “Ndėrsa kur i kryhet namazi, atėhrė shpėrndanu nėpėr tokė dhe begatinė e All-llahut kėrkonie dhe All-llahun pėrmendne shumė, qė tė arrini ēka dėshironi.” (El-Xhumuatu, 10).
    “Dhe pėrmendni All-llahun shumė”, d.m.th. qė gjithmonė, deri sa punojnė dhe angazhohen, ta kenė nė kujtesė udhėzimin, e All-llahut nė rrugėn e drejtė, e cila ėshtė caktuar gjatė kontakteve tė ndėrsjella, kryerjes sė punėve ose aktiviteteve pėrgjithėsisht. Tė kėtillėt vijnė deri te furnizimi vetėm nė mėnyrė tė lejuar, por edhe i shpenzojnė korrektėsisht. Hallalli dhe harami u janė tė qartė, ēdo gjė qė e dėmton individin dhe tė tjerėt ėshtė e ndaluar, deri sa tė tjerat janė tė lejuara. Besimi, prandaj, ėshtė lehtė i kuptueshėm. Nė tė nuk ka kurrfarė komplikimi. Kurse lutja, pa dallim lloji, i kontribuon fuqisė shpirtėrore, e cila i nevojitet personit, gjatė punės dhe produktivitetit tė tij, mė tepėr cilėsor se sasior. Ajo nuk ėshtė vendosur pėr shkak tė vėrtetimeve tė rėndomta, as ta luftojė njeriun nga aksionet jetėsore.



    Muhammed El-Behij
    - Jeta dhe vepra shkurtimisht –




    1. Bota muslimane nė gjysmėn e dytė tė shekulit XIX dhe nė fillim tė shekullit XX karakterizohet me batica dhe zbatica tė mėdha ushtarake politike, socio-ekonomike nga njė anė dhe shkencore, kulturore e civilizuese nga ana tjetėr. Njėherėsh kjo periudhė shėnon shenjat e para vendimtare tė muslimanėve pėr heqjen e kolonializmit dhe dominimit tė huaj shirtėror e territorial, dhe frytet e para konkrete tė mėsuesve tė mėdhenj: Ibni Tejmije, M. Abdulvehabi e etj. Angazhim tė madh nė kėtė kanė dhėnė Xh. Afgani, M. Abduhu, A. Kevakibi, A. Hani, R. Rida, F. Vexhdi, Sh. Numani, E. Azadi, M. Ikballi e tė tjerė, secili nė fushėn e vet.
    Njė nga nxėnėsit e kėsaj plejade gjigantėsh, i drejtpėrdrejtė apo tėrthorazi, ėshtė edhe egjiptiani, akademiku Dr. Muhammed El-Behij.
    2. Dr. Muhammed El-Behij u lind para 90 vitesh mė 1905 nė Egjipt. Mėsimin fillor dhe tė mesėm e kreu nė qytetin e Aleksandrisė. Si edhe shumė fėmijėve dhe familjeve tė asaj kohe, iu plotėsua dėshira qė tė regjistrohet nė Universitetin e njohur muslimanė tė Kajros nė “El-Ehzer”. Pasi i kreu me sukses studimet, si studenti mė i dalluar fitoi bursėn nga fondi “Muhammed Abduhu” dhe shkoi tė studjojė nė Gjermani. Atje regjistroi dhe e kreu edhe njė fakultet tjetėr. Mė pastaj, studimet i vazhdoi si postdiplomist dhe kėshtu nė vitin 1936 doktoroi nė filozofi, nė Universitetin e Hamburgut. Arsimimi i tij tradicional (nė “El-Ez’herin” e reformuar nga M. Abduhu... ) dhe modernistėt perėndimorė nė Evropė, studimi i shkencės sė idealizmit gjerman, socialutopizmit franēez, pastaj ekzistencializmit dhe materializmit ateist, bėn qė M. El-Behij tė absorbojė dituri tė shumta dhe njėherėsh ndikuan qė tė formojė kritere tė rrepta dhe metoda origjinale nė punėn e tij intelektuale, kėrkimore dhe shkencore. Kjo u manifestua edhe nė punėn e tij praktike, pasi u kthye nga Evropa nė Egjipt, ku punon si profesor i filozofisė nė Univerzitetin e El-Ez’herit, disa vite. Si rezultat i punės sė tij kemi paraqitjen e dijes.
    3. M. El-Behij brenda njė kohe relativisht tė shkurtėr u dallua me punėn e tij. Kjo ndikoi qė tė tėrheqė vėmendjen e kompetentėve dhe tė caktohet drejtor i Sektorit kulturo-arsimues tė Universitetit tė El-Ez’herit, e mė pastaj tė emėrohet edhe doktor i tij. Edhe nė kėtė funksion, M. El-Behij ishte i palodhshėm dhe mjaft produktiv. Mirėpo, punėn mė tė madhe M. El-Behij do ta zhvillojė vetėm pasi u emėrua ministėr i Vakufit dhe ēėshtjeve tė El-Ez’herit. Nė kėtė post, ai, sipas shembullit tė mėsuesve tė mėdhenj, do tė jep kontribut tė jashtėzakonshėm pėr Universitetin nė fjalė dhe pėr mbarė botėn muslimane.
    Me mėsimin e tij, u nxorr Ligji mbi reformat nė El-Ez’her, tė cilat Universitetin e riorganizuan nė formė dhe pėrmbajtje, nė sasi dhe nė cilėsi. Ligji i ri i solli freski dhe prosperitet tė theksuar. U themeluan tė gjitha fakultetet e nevojshme, pa marrė parasysh drejtimin, lėndė obligative ishin: Akaidi, (besimi), tefsiri (Egzegeza), hadithi (tradita) dhe fikhu (jurisprudenca). Fakultetet specifike kanė mėsuar lėndėn pėrkatėse Islame.
    Kėto reforma e ngjallėn punėn, angazhuan, potencialet krijuese dhe El-Ez’heri filloi sėrish tė emitojė shpirt dhe frymė tė shėndoshė. (Shih: F. Rahman, “Duh Islama”, fq. 267-341).
    Ky ligj, po ashtu, mundėsoi edhe hapjen e fakultetit pėr femrat muslimane. Mė vonė, nė vitet e 70-ta ky fakultet u riorganizua nė Univerzitet tė veēantė, qė pėr mbarė botėn muslimane ka njė rėndėsi tė madhe.
    Shpirti i tij kreativ, fuqia e tij intelektuale dhe autoriteti i tij prej punėtori tė zellshėm, e motivuan qė t’i rreket edhe njė pune shumė me rėndėsi. Ky ishte mision pėr organizimin dhe themelimin e trupit mė tė lartė shkencor tė botės muslimane “Akademia e shkencave Islame” tė El-Ez’herit, pėr anėtarė tė sė cilės mund tė zgjidhen mendimtarėt, shkencėtarėt dhe krijuesit mė tė mėdhenj Islamikė.
    Akademia ka mekanizmat ordinarė dhe mbarė seancat e veta tė rregullta. Nė tė studimi shqyrton dhe analizon problemet poetike Islame dhe sjell vendime pėrkatėse pėrkitazi me ēėshtjet e pazgjidhura nga aspekti kur’anoro-sunnetik e shkencor, qė i preokupojnė dhe me tė cilat ballafaqohen tė gjithė muslimaėt e botės gjatė jetės dhe punės.
    Kėto ishin tė dhėna tė shkurtėra pėr disa nga aktivitetet kryesore tė tij nė aspektin e organizativo intelektual, ku M. El-Behij ishte bartėsi dhe ideologu i tyre, orientues briliant dhe konstruktiv, kreativ dhe perspektiv.
    4. M. El-Behij ėshtė filozof e mendimtar mjaft produktiv. Nė ēastin kur po e shkruajmė kėtė shkrim rasti nuk disponojmė me tė dhėna tė plota bibliografike pėr tė, por edhe kjo e afruara mjafton tė shihet opusi i tij nė planin e fjalės sė shkruar. Si njohės i mirė i Orientit dhe Perėndimit, ai u ballafaqua me shumė ēėshtje pėr tė cilat duhet dhėnė zgjidhje; prandaj ai shkroi nė zhanre tė ndryshme. Veēori e shkrimeve tė tij ėshtė se ai pėrpiqet burimisht ta kuptojė problemin dhe nė mėnyrė origjinale tė interpretojė si besimin Islam, ashtu edhe problemet dhe fenomenet tjera.
    Puna e tij shkencore karakterizohet me saktėsi dhe meditim. Di t’i qaset problemit me konstruktivitet; edhe problemet mė tė rėnda di t’ia ofrojė lexuesit, t’ia bėjė tė kapshme dhe interesante. Qendrore nė shkrimet e tij ėshtė tė kuptuarit e drejtė tė Islamit, duke u mbėshtetur nė fundamentet e tij, pozita dhe perspektiva e muslimanėve nė ballafaqim me kulturat dhe civilizimet aktuale dhe gjendja e brendshme e muslimanėve: ekspozimi i gjendjes faktorėt qė sollen deri kėtu, a ka rrugdalje dhe cilėt janė ato?!
    Ilustrimi mė i mirė pėr kėtė ėshtė vepra “El-Iman” (Besimi Islam) (botim i Akademisė sė Shkencave, e cila meqė e themeloi vetė M. El-Behij), tė cilėn lexuesit po ia ofrojmė tė pėrkthyer nė gjuhėn shqipe. Vepra ka stil tė lehtė, gjuhė tė kuptueshme e tė rrjedhshme, me plotė instruksione; paraqet sintezėn e pėrsiatjeve tė tij kur’anore-sunnetike; paraqet udhėzimin konkret drejt besimit tė mirėfilltė: pėrkufizimin e besimit, vlerėn, fuqinė, cilėsinė dhe rėndėsinė e tij, paraqet arsyeshmėrinė fetare dhe racionale intuitive dhe meditative, fizike dhe praktike, qė nga Edeni deri nė Eskatos, nga ngahershmėria deri nė pėrhershmėri.
    5. Pėrkthimin e veprės “Imani” ia pėrkushtojmė autorit me rastin e 90 vjetorit tė lindjes sė tij. Ndėrkaq i shpreh falenderim M. Hafizoviqit, pėrkthyesit nė boshnjakishte, qė na e ofroi kėtė vepėr nė nėnqiellin tonė. Falenderoj edhe tė tjerėt qė mundėsuan pėrkthimin dhe botimin e kėtij pėrkthimi. Lexuesve u dėshiroj disponim gjatė leximit dhe mirėkuptim pėr lėshimet eventuale, sepse vetėm All-llahut i takon pėrhershmėria.


    Veprat e M. El-Behij
    1. Aspekti teologjik i mendimit Islam
    2. Mendimi modern Islam dhe lidhja e tij me kolonializmin botėror.
    3. Feja dhe shteti nga aspekti kur’anor
    4. Feja dhe civilizimi botėror
    5. Mendimi bashkėkohor Islam dhe problemi i familjes dhe solidaritetit
    6. Mendimi Islam nė zhvillimin e tij
    7. Islami nė realitetin bashkėkohorė ideologjik
    8. Klasat e shoqėrisė evropiane dhe manifestimi i saj nė shoqėrinė bashkėkohore Islame
    9. Pesė traktate rinisė bashkėkohore muslimane
    10. Islami nė luftė pėr zgjidhjen e problemeve bashkėkohore tė botės Islamike
    11. Mendimi i fesė
    12. Pikėpamje kur’anore e besimit dhe sjelljes
    13. Islami dhe jeta e muslimanėve
    14. Islami nė shekullin e 14 hixhrij
    15. Komentimi i xhuz’it “AMME”

    “Ne vėrtetė do t’i ndihmojmė tė Dėrguarit Tonė dhe besimtarėt nė jetėn e kėsaj bote, e edhe nė Ditėn kur tė ngrihen dėshmitarėt, nė ditėn, kur shkatėrruesve, arsyetimet e tyre nuk do t’u bėjnė dobi, ata i pret mallkim dhe vendbanim i keq.”
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga altin55 : 27-02-2004 mė 08:51
    "Me mire i drejte dhe i zhytyr ne balte se mashtrues dhe tek sarajet e mbretit".


    33:23.
    Prej besimtarėve kishte burra qė vėrtetuan besėn e dhėnė All-llahut, e disa prej tyre e realizuan premtimin duke dhėnė jetėn, dhe ka prej tyre qė janė duke pritur (ta zbatojnė) dhe ashtu nuk bėnė kurrfarė ndryshimi

  4. #4
    V per Vendeta Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    919
    Zoti ta shperblefte.

Tema tė Ngjashme

  1. Kisha ėshtė Njė
    Nga Albo nė forumin Komuniteti orthodhoks
    Pėrgjigje: 14
    Postimi i Fundit: 29-05-2010, 11:25
  2. Fanatizmi dhe Besimi !!
    Nga NoName nė forumin Toleranca fetare
    Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 09-12-2009, 14:10
  3. Feja Islame
    Nga Muslimane nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 28-07-2005, 21:23
  4. Qėllimi dhe kuptimi i fesė - besimit
    Nga ORIONI nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 04-12-2004, 16:59
  5. DOKTRINA - Kapitulli II. Simboli i Besimit
    Nga Albo nė forumin Komuniteti orthodhoks
    Pėrgjigje: 19
    Postimi i Fundit: 21-09-2004, 21:47

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •