Close
Faqja 0 prej 4 FillimFillim 12 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 62
  1. #1
    Shmekeri Prishtines
    Anėtarėsuar
    04-08-2002
    Vendndodhja
    USA
    Mosha
    42
    Postime
    66

    Lidhja Shqiptare e Prizrenit - 10 qershor 1878

    PRISHTINE, 10 gusht

    Lidhja Shqiptare e Prizrenit ndryshon datėn e themelimit tė saj. Historiani i njohur kosovar Skėnder Rizaj u shpreh sot nė Institutin Albanologjik tė Prishtinės gjatė promovimit tė librit "Dritė e re pėr kryetarin e parė tė Shqipėrisė etnike", i cili hedh dritė mbi jetėn dhe veprėn e Ymer Prizrenit. Historiani Rizaj tha se pėr Ymer Prizrenin ėshtė shkruar qė 115 vjet mė parė, por figura e tij nuk ėshtė njohur sa duhet, prandaj gjykuar sipas kėtyre rezultateve ai mbetet njė nga figurat kryesore tė kombit shqiptar. "Kam bėrė hulumtime nė dy arkiva kryesore botėrore, nė atė tė Perandorisė Osmane dhe nė bibliotekat e Turqisė, dhe nė arkivin e Londrės, dhe konstatova se Lidhja Shqiptare e Prizrenit nuk ėshtė formuar mė 10 qershor 1878, por mė 10-20 janar tė vitit 1877", tha Rizaj. Nė kėtė libėr janė pėrmbledhur kumtesat e paraqitura nė njė tribunė shkecore, tė organizuar nga dega e historisė e Institutit Albanologjik tė Prishtinės. "Me pesė trajtesa shkencore tė autorėve Xheladin Shala, Skėnder Rizaj, Muhamet Pirraku, Enver Baftiu dhe Parim Kosova, u bė njė pėrpjekje qė tė shėnohet edhe 115-vjetori i ngjarjes mė tė rėndėsishme nė historinė kombėtare shqiptare, si dhe martirizimi i njėrit nga krerėt kryesorė tė saj, tė kryetarit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit ", u tha tė shtunėn nė promovimin e vėllimit. Prof.dr.Skender Rizaj, njėri ndėr autorėt e kumtesave tė pėrmbledhura nė kėtė libėr, vlerėsoi se Ymer Prizreni ėshtė figura mė e ndritur e kombit shqiptar. Ndėrsa historiani tjetėr Izber Hoti, tha se duke hedhur dritė nė jetėn dhe veprimtarinė e tij, bėhet pa dyshim edhe ndriēimi i qenies dhe veprimtarisė si kėtij organizmi kombėtar, siē ėshtė Lidhja Shqiptare e Prizrenit, por edhe trajtimi dhe shqyrtimi i kohės kur ai ishte dhe kur veproi. Edhe historiani Daut Bislimi e vlerėsoi kėtė vėllim si mjat tė rėndėsishėm pėr historianėt apo edhe thjeshtė pėr lexuesin e thjeshtė. "Haxhi Ymer Prizreni ishte udhėheqėsi kryesor i rrymės revolucionare shqiptare qė kėrkonte luftė kundėr gjithė atyre qė rrezikonin tėrėsinė tokėsore tė adheut. Ishte pėr njė ballafaqim tė ashpėr me Portėn e Lartė pėr krjijimin e shtetit shqiptar", tha historiani tjetėr Muhamet Pirraku. Libri "Dritė e re pėr kryetarin e parė tė Shqipėrisė etnike" konsiderohet njė libėr me interes pėr studjuesit e historisė dhe pėr lexuesit tjerė. Nė faqet e fundit tė tij janė botuar edhe fotografi tė eksponateve muzeale qė kanė tė bėjnė me Ymer Prizrenin.
    Love is Just a Temporary Form of Insanity--Sylvester Stallone

  2. #2
    Shpirt i Lirė
    Anėtarėsuar
    15-04-2002
    Postime
    898
    Historiani Rizaj tha se
    "Kam bėrė hulumtime nė dy arkiva kryesore botėrore, nė atė tė Perandorisė Osmane dhe nė bibliotekat e Turqisė, dhe nė arkivin e Londrės, dhe konstatova se Lidhja Shqiptare e Prizrenit nuk ėshtė formuar mė 10 qershor 1878, por mė 10-20 janar tė vitit 1877",
    Keto fjale Riza i tha gjate prezantimit te librit, apo ne liber gjenden faktet dhe argumentat mbi kete date te re qe jepet per mbledhjen ne Lidhjen e Prizrenit ???

    Taulant-Dardani,
    a mund te me japesh me shume informacione te lutem ?

  3. #3
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    47
    Postime
    3,394

    Lidhja e Prizrenit - 10 qershor 1878

    Nisin pėrgatitjet pėr kremtimin e 125-vjetorit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit


    PRISHTINE, 20 shkurt - Nė Prishtinė u themelua sot kėshilli organizativ pėr kremtimin e 125-vjetorit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Organizimi i kėtij manifestimi do tė shtrihet nė tri rrafshe. Ėshtė planifikuar njė akademi solemne, leximi i kumtesave shkencore dhe organizimi i aktiviteteve tė ndryshme festive e kulturore.
    Organizimi i manifestimit tradicional pėr nder tė pėrvjetorit tė 125 tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, sivjet ėshtė ngritur nė shkallė institucionale. Kjo ėshtė nismė e Ministrisė sė Kulturės, e cila sė bashku me Akademinė e Shkencave dhe tė Arteve tė Kosovės themeluan kėshillin i cili do tė merret me organizimin dhe strukturimin kremtues tė kėsaj dite tė shėnuar. Ministri i Kulturės Behxhet Brajshori tha se manifestimi do tė shtrihet nė tri rrafshe nė tė cilat do tė pėrfshihet njė sprektėr i gjerė i veprimtarive. Sipas tij, manifestimi do tė ketė karakter gjithkombėtar dhe do tė orgnizohet nė disa qendra tė Kosovės. Manifestimi pėr nder tė 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit do tė mbahet nėn patronatin e presidentit tė Kosovės, Ibrahim Rugova. Nė kėshillin organizativ janė pėrfshirė edhe ministria e Arsimit, Kuvendi Komunal i Prizrenit, Kuvendi Komunal i Prishtinės si dhe institucione tė tjera.

    Radio 21
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 20:58

  4. #4
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Marre nga historia zyrtare.

    K R E U V

    LIDHJA SHQIPTARE E PRIZRENIT
    (1878 - 1881)

    1. KRIZA LINDORE DHE LĖVIZJA SHQIPTARE


    Gjatė viteve 70 tė shek. XIX u duk qartė se politika 40-vjeēare tanzimatiste e qarqeve sunduese osmane nuk arriti tė ndalte procesin e shthurjes sė mėtejshme tė perandorisė sė sulltanėve. Plogėshtia e strukturės shtetėrore, arbitrariteti i hallkave administrative dhe korrupsioni i aparatit burokratik, qė Perandoria Osmane kishte trashėguar nga sistemi i mėparshėm feudal-ushtarak, u shtuan mė shumė. Nė vitet 70 ekonomia e saj ndodhej nė njė amulli tė pėrgjithshme. Gjatė dy dekadave tė fundit vėrshimi i mallrave tė industrisė evropiane ishte trefishuar. Mė 1875 niveli i eksportit pėrfaqėsonte ēerekun e importit. Kriza e saj financiare ishte acaruar nė kulm. Porta e Lartė ishte e detyruar tė merrte ēdo vit nga jashtė borxhe tė reja, pasi me tė ardhurat buxhetore nuk pėrballonte dot as gjysmėn e shpenzimeve tė veta. Mė 1875 tė ardhurat ishin 800 milionė franga ari, kurse borxhet e saj tė jashtme kapnin 5,3 miliardė franga ari. Perandoria Osmane nuk ishte nė gjendje tė shlyente jo vetėm kėstet e kredive, por as kamatėn e tyre tė pėrvitshme.
    Me gjithė pėrpjekjet e tyre gjysmėshekullore, qarqet sunduese osmane nuk i siguruan dot Perandorisė sė tyre as qetėsinė e brendshme politike. Kryengritjet e masave popullore kundėr shtypjes feudale dhe ato tė kombėsive joturke kundėr zgjedhės osmane, vazhduan tė shpėrthenin nė tė katėr anėt e Perandorisė. Pėr mė tepėr, tani kishte dalė nė skenė, si forcė e re kundėrshtare, edhe lėvizja liberale demokratike turke, e pėrfaqėsuar nga organizata e “Osmanėve tė Rinj”, e cila synonte tė zhdukte despotizmin feudal teokratik tė sulltanėve.
    Edhe gjendja ndėrkombėtare po zhvillohej nė dėm tė saj. Gjatė viteve 70 kishte dalė nė skenė Perandoria Gjermane, e cila kishte filluar tė trondiste pozitat ndėrkombėtare tė dy perandorive koloniale, tė Anglisė dhe tė Francės. Disfata qė pėsoi Franca nga Prusia (1871), i dha rast Rusisė cariste tė hidhte poshtė nenet e Traktatit tė Parisit (1856), qė e pengonin tė armatosej nė Detin e Zi kundėr Perandorisė Osmane. Po ashtu, Austro-Hungaria, pas disfatės qė kishte pėsuar politika e zgjerimit tė saj nė Gjermani e nė Itali, kishte filluar tė aktivizohej nė drejtim tė Gadishullit Ballkanik dhe tė detit Egje. Gjatė kėsaj kohe edhe Italia, e cila kishte pėrfunduar bashkimin e saj politik dhe kishte hyrė nė radhėt e Fuqive tė Mėdha, ndonėse ishte ende e dobėt, aspironte tė vinte njė kėmbė nė bregdetin lindor tė Adriatikut.
    Si pasojė e kėtyre ndryshimeve, pėrballė Anglisė e Francės, tė cilat pėrpiqeshin si edhe mė parė ta mbanin nė kėmbė Perandorinė Osmane, tani, gjatė viteve 70, qėndronin dy fuqi tė tjera tė mėdha qė dėshironin shembjen e saj tė shpejtė - Rusia cariste dhe Austro-Hungaria. Pėr tė vėnė nė jetė planin e saj ekspansionist, Rusia filloi tė nxiste popullsitė e shtypura tė Turqisė Evropiane pėr kryengritje kundėr Portės sė Lartė dhe sidomos shtetet sllave ballkanike pėr luftė kundėr Perandorisė Osmane. Pėr kėtė qėllim ajo doli me flamurin e “pansllavizmit”, i cili nė tė vėrtetė ēonte nė nėnshtrimin e kombėsive sllave dhe josllave ndaj politikės cariste.
    Nė kėto rrethana shpėrtheu nė korrik tė vitit 1875 kryengritja ēlirimtare kundėrosmane nė Hercegovinė. Muajin tjetėr ajo u shtri nė Bosnjė. Nė kryengritjet e tė dy vendeve morėn pjesė vetėm popullsitė sllave tė krishtere. Banorėt sllavė myslimanė, tė cilėt nė Bosnjė pėrfaqėsonin shumicėn e popullsisė, qėndruan jashtė kryengritjes, madje pjesėrisht anuan kundėr saj. Me gjithė ndihmėn qė patėn nga Serbia e Mali i Zi, kryengritėsit nuk i bėnė dot ballė kundėrveprimit ushtarak osman. Nė vjeshtė e nė dimėr, hovi i kryengritjeve ra, por nė pranverėn e vitit 1876 ato u gjallėruan pėrsėri. Pėr mė tepėr, nė prill 1876 shpėrtheu kryengritja ēlirimtare nė Bullgari. Megjithatė Porta e Lartė mundi pėrsėri t’i shtypte kryengritjet bullgare, boshnjake dhe hercegovinase.
    Sapo shpėrtheu kryengritja nė Hercegovinė e nė Bosnjė, Serbia e Mali i Zi u pėrpoqėn ta shtrinin zjarrin e saj edhe nė popullsitė e tjera tė shtypura tė Turqisė Evropiane. Ato i nxitėn pėr kryengritje kundėrosmane edhe shqiptarėt, por kėta nuk lėvizėn, sepse panė qė Beogradi dhe Cetina kishin qėllime aneksioniste ndaj trojeve tė tyre. Nė qershor 1876, kur u pa se plani i shpėrthimit tė kryengritjes sė pėrgjithshme tė popujve tė shtypur tė Ballkanit kishte dėshtuar, Beogradi e Cetina kaluan nė aksion tė hapur. Serbia mė 30 qershor dhe Mali i Zi mė 1 korrik 1876 i shpallėn luftė Perandorisė Osmane. Serbia e Mali i Zi patėn pėrkrahjen e Perandorisė Ruse, e cila u dėrgoi armatimet e nevojshme dhe, sė bashku me to, edhe 30 mijė “vullnetarė” rusė pėr tė luftuar pėr ēlirimin e “vėllezėrve” sllavė nga zgjedha osmane.
    Por lufta e dy monarkive ballkanike kundėr Turqisė krijoi njė situatė tepėr tė ndėrlikuar nė arenėn ndėrkombėtare. Cilido qė tė ishte pėrfundimi i saj, ajo do tė tėrhiqte ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha pėr tė rregulluar, secila sipas interesave tė vetė, hartėn politike tė Evropės Juglindore. Nė tė vėrtetė, njė javė pas fillimit tė luftės, mė 8 korrik 1876, Rusia dhe Austro-Hungaria bėnė me anėn e dy notave tė veēuara njė marrėveshje tė fshehtė nė Rajhshtat (Reichsttadt) tė Bohemisė pėr ta rregulluar Gadishullin Ballkanik sipas interesave tė tyre ekspansionistė. Vjena e Peterburgu vendosėn tė mos ndėrhynin ushtarakisht nė konfliktin e Serbisė e tė Malit tė Zi me Turqinė. Por tė dyja palėt ranė nė ujdi qė, po ta fitonte luftėn Perandoria Osmane, nuk do tė bėhej asnjė ndryshim nė hartėn politike tė Gadishullit Ballkanik. Megjithatė, nė kėtė rast do ta detyronin Portėn e Lartė tė zbatonte nė favor tė popullsisė sllave disa reforma si ato qė iu dhanė Kretės mė 1886, ndėrsa po ta fitonte luftėn pala tjetėr (Serbia e Mali i Zi), Bosnja do tė kalonte nėn zotėrimin kryesisht tė Austro-Hungarisė dhe pjesėrisht tė Serbisė, e cila do tė merrte gjithashtu njė pjesė tė Kosovės, kurse Mali i Zi njė pjesė tė Hercegovinės. Bullgaria do tė bėhej njė shtet autonom dhe Rumelia njė vilajet autonom. Nė kėtė rast Vjena vuri conditio sine qua non qė tė mos krijohej njė shtet i madh sllav nė Gadishullin Ballkanik. Kjo do tė thoshte qė as Serbia nuk duhej tė shtrihej deri nė Adriatik, as Bullgaria nuk duhej tė pėrfshinte Maqedoninė, sepse, si njėra, si tjetra, do ta pengonin ekspansionin e Austro-Hungarisė drejt Egjeut. Nė notėn austro-hungareze parashihej krijimi i njė shteti autonom shqiptar, kurse nota ruse nuk e pėrfillte fare fatin e Shqipėrisė. Nė Rajshtat ēėshtja shqiptare hyri pėr tė parėn herė nė qerthullin e diplomacisė evropiane si ēėshtje politike. Megjithėse aty nuk u mor asnjė vendim, qysh nė hapin e parė u shfaqėn dy qėndrime tė kundėrta, qė do ta karakterizojnė, tani e tutje, trajtimin e ēėshtjes shqiptare nga kancelaritė e mėdha: njėri i Rusisė, qė mohonte krejtėsisht tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve, tjetri i Austro-Hungarisė, qė kėrkonte, veēse pjesėrisht, respektimin e tyre. Edhe ideja e Vjenės pėr krijimin e njė formacioni politik shqiptar, ishte e kushtėzuar me futjen e kėtij shteti nėn protektoratin e saj.
    Si pasojė e kėtyre tre faktorėve - e kalbėzimit tė Perandorisė Osmane, e rritjes sė lėvizjes ēlirimtare dhe e ndėrhyrjes sė Fuqive tė Mėdha - lindi pėrsėri nė mesin e viteve 70, por me njė mprehtėsi mė tė madhe se nė tė kaluarėn, e ashtuquajtura Krizė Lindore. Thelbin e saj e pėrbėnte, si edhe mė parė, jo vetėm ēėshtja e ēlirimit kombėtar tė popujve tė robėruar tė Perandorisė Osmane, por edhe ēėshtja e ndarjes sė zotėrimeve tė Perandorisė Osmane, nė tė cilėn pėrfshihej edhe copėtimi i trojeve shqiptare.

    Shqipėria nė fillim tė Krizės Lindore (1875-1876)
    Fillimi i Krizės Lindore i gjeti shqiptarėt nė marrėdhėnie tė acaruara me Perandorinė Osmane. Asnjė nga kėrkesat e ngritura prej tyre gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm nuk ishte pranuar nga Porta e Lartė. Shqipėria nuk gėzonte asnjė tė drejtė kombėtare. Nė viset e saj, administrata e vilajeteve ndodhej gjithnjė nė duart e nėpunėsve turq. Nė krahinat malore vazhdonte presioni i pushtetit qendror pėr t’ua hequr malėsorėve venomet tradicionale dhe pėr t’i futur nėn zgjedhėn e administratės burokratike centraliste. Vendi nuk ishte lehtėsuar as nga pesha e rėndė e taksave, as nga shėrbimi i gjatė i nizamit. Me masat centraliste qė Porta kishte ndėrmarrė pasi shpalli dekretin e dytė tė Tanzimatit (Hatt-i Humayun i vitit 1856), gjendja e Shqipėrisė u keqėsua mė shumė. Kudo mbretėronte varfėria ekonomike, administrata shtetėrore e shthurur, korrupsioni pa skrupull i qeveritarėve dhe krimet e pandėshkuara tė hajdutėve. Banorėt e Shqipėrisė ndodheshin, sipas shprehjes sė njė dėshmitari tė huaj, nė “kulmin e varfėrisė”. Gjykatat burokratike perandorake, tė urryera nga shqiptarėt, vinin duke u forcuar vazhdimisht. Po aq e rėndė ishte edhe gjendja politike dhe ajo e arsimit nė Shqipėri. Porta e Lartė vazhdonte t’i diskriminonte shqiptarėt, tė mos i njihte si komb mė vete dhe shqiptarėt e tri besimeve si elementė tė tė njėjtit komb. Ngritja e shkollave shqipe vijonte tė ishte e ndaluar, nė njė kohė kur rrjeti i shkollave tė huaja po zgjerohej nga viti nė vit. Trojet shqiptare qėndronin tė copėtuara ndėrmjet vilajeteve tė ndryshme. Me kėtė copėtim, Porta e Lartė vijonte t’ua mohonte atyre karakterin etnik shqiptar.
    Megjithatė, regjimi policor e teokratik nuk kishte mundur ta asgjėsonte idenė e ēlirimit tė Shqipėrisė nga zgjedha shekullore osmane. Ndikimi i ideve ēlirimtare e patriotike ishte shtrirė nė tė katėr anėt e atdheut. Malėsorėt qėndronin tė gatshėm pėr tė mbrojtur autonominė e tyre lokale nga ēdo ekspeditė e befasishme osmane. Shqiptarėt kishin filluar tė bindeshin se shpėtimi i vendit mund tė arrihej vetėm me njė kryengritje tė pėrgjithshme ēlirimtare dhe me formimin e njė shteti kombėtar e tė veēantė shqiptar ose, siē shprehej njė vėzhgues i huaj, tė njė principate tė lirė shqiptare.
    Me qėllim qė tė largonte rrezikun e shpėrthimit tė kryengritjes ēlirimtare nė Shqipėri, Porta e Lartė shpalli nė verėn e vitit 1875 se tani e tutje nuk do t’i pėrsėriste mė ekspeditat ushtarake pėr vendosjen e pushtetit tė saj centralist nė krahinat e panėnshtruara. Por ky vendim, me tė cilin Perandoria Osmane vuloste fundin e periudhės sė Tanzimatit nė trojet shqiptare, nuk e ndryshoi gjendjen e brendshme tė Shqipėrisė. Orvatjet e saj pėr t’i mobilizuar shqiptarėt nė masė kundėr kryengritėsve hercegovinas e boshnjakė dėshtuan. Thirrjes sė saj iu pėrgjigjėn vetėm pak feudalė derebej, tė cilėt pėr mė tepėr qėndruan pasivė nė prapavijat e frontit.
    Nė fillim tė Krizės Lindore, Shqipėria kishte, pra, forca tė gatshme pėr tė shpėrthyer njė kryengritje ēlirimtare kundėrosmane. Megjithatė, qarqet politike shqiptare nuk u treguan tė prirura pėr shpėrthimin e saj. Nė ngurrimin e tyre ndikoi jo aq mungesa e njė organizate kombėtare qė t’i grumbullonte rrėketė krahinore nė lumin e kryengritjes sė pėrgjithshme ēlirimtare, sesa koniunktura negative pėr ēėshtjen shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare. Kriza Lindore e viteve 70 i gjeti shqiptarėt tė rrethuar nga mospėrfillja e Fuqive tė Mėdha, asnjėra prej tė cilave nuk ishte shprehur publikisht pėr njohjen e tė drejtave tė tyre kombėtare.
    Nė radhė tė parė ishte rreziku qė kryengritja shqiptare tė shkaktonte ndėrhyrjen nė favor tė Portės sė Lartė tė Fuqive tė Mėdha, tė cilat nuk dėshironin qė tė prishej status quo-ja nė Gadishullin Ballkanik. Por edhe sikur kjo tė prishej, qarqet patriotike shqiptare ishin tė bindura se Fuqitė e Mėdha, meqenėse nuk e pėrkrahnin, qoftė edhe nė parim, idenė e pavarėsisė politike tė Shqipėrisė, madje as atė tė autonomisė sė saj administrative, do tė shfrytėzonin rastin ose pėr ta okupuar atė ushtarakisht (Austro-Hungaria dhe Italia), ose pėr ta copėtuar atė midis shteteve fqinje (Rusia, Anglia, Franca). Gjendjen ndėrkombėtare tė ēėshtjes shqiptare e ndėrlikonte sidomos politika e tri monarkive fqinje ballkanike. Krahas mobilizimit ushtarak pėr luftėn kundėr Perandorisė Osmane, Serbia, Greqia e Mali i Zi po zhvillonin njė veprimtari tė dendur diplomatike e propagandistike, pėr tė siguruar nga ana e Fuqive tė Mėdha miratimin e aspiratave tė tyre mbi trojet shqiptare.
    Kriza Lindore krijoi kėshtu njė situatė mbytėse, madje tė rrezikshme pėr kryengritjen ēlirimtare kundėrosmane nė Shqipėri. Ajo e ktheu mundėsinė e copėtimit tė Shqipėrisė nga njė rrezik potencial nė njė rrezik real. Nė kėto rrethana qarqet politike shqiptare nuk e shtruan ēėshtjen e kryengritjes sė armatosur pėr pavarėsinė e Shqipėrisė. Derisa tė krijohej gjendja e favorshme ndėrkombėtare, ato i vunė vetes si qėllim tė vijonin pėrpjekjet pėr tė arritur bashkimin e trojeve shqiptare nė njė vilajet autonom nė kuadrin e Perandorisė Osmane, zgjidhje kjo qė nuk e cenonte politikisht status quo-nė nė Evropėn Juglindore dhe qė do tė krijonte kushtet pėr sigurimin e tėrėsisė e tė paprekshmėrisė sė territoreve shqiptare.
    Krijimi i njė vilajeti autonom shqiptar u bė kėshtu, nė fillim tė Krizės Lindore, program i pėrbashkėt politik si pėr atdhetarėt mė radikalė rilindės, ashtu dhe pėr qarqet atdhetare tė moderuara. Megjithatė, ndėrmjet programit autonomist tė tė dyja rrymave kishte ndryshime nė kėto drejtime: tė parėt e vlerėsonin autonominė administrative si njė etapė drejt pavarėsisė kombėtare tė Shqipėrisė; tė dytėt e shikonin si qėllim nė vetvete, si program maksimal tė aspiratave tė tyre politike; tė parėt mendonin ta realizonin vilajetin autonom me rrugėn e kryengritjes; tė dytėt, qė kishin besim nė dashamirėsinė e sulltanit, shpresonin ta arrinin me anėn e reformave qė do tė bėnte Porta e Lartė.
    Me platformėn pėr krijimin e vilajetit autonom shqiptar nuk u bashkuan vetėm bajraktarėt e disa krahinave malore tė veriut dhe, nė mėnyrė tė veēantė, kapedani i Mirditės, Preng Bibė Doda, biri i Bibė Dodė pashės. Nė tė vėrtetė, qysh nga vdekja e tė atit (1868), Prenga, ende i ri, mbahej i internuar nė Stamboll me pretekst se ishte duke vijuar shkollėn. Por, me kėmbėnguljen e vazhdueshme tė mirditorėve, Porta e Lartė u detyrua, nė fund tė korrikut 1876, ta kthente Preng Bibė Dodėn nė Shkodėr, duke i dhėnė titullin pashė dhe duke e emėruar kajmekam tė Mirditės. Prenga, tani 17-vjeēar, ishte si dhe i ati, njė prijės partikularist. Gjatė qėndrimit tė tij nė Stamboll ai u kishte parashtruar ambasadorėve tė Rusisė, tė Francės dhe tė Austro-Hungarisė ambicjen e vet pėr t’u bėrė princ i Mirditės autonome. Parisi e Vjena nuk e pėrkrahėn projektin e tij, pasi nuk donin t’i shkaktonin nė kėto ēaste Perandorisė Osmane shqetėsime nė Shqipėrinė Veriore. Pėrkundrazi, Rusia e Italia e miratuan, por i vunė si kusht qė ai tė lidhte aleancė ushtarake me Cetinėn dhe tė sulmonte me mirditorėt ushtritė osmane, tė cilat tani ishin tė zėna me luftėn nė kufirin malazez.
    Nė kėto rrethana Preng Bibė Doda ngriti nė Orosh flamurin e luftės pėr autonominė e Mirditės. Nė tė njėjtėn kohė filloi bisedimet e fshehta me qeveritarėt serbė e malazezė pėr tė hyrė nė luftė krahas tyre kundėr Turqisė. Kėto traktativa nuk u pritėn mirė nga bashkatdhetarėt e vet dhe e diskredituan atė nė sytė e tyre. Projekti i Preng Bibė Dodės gjeti pėrkrahje vetėm nė disa qarqe reshpere katolike tė Shkodrės, veēse, nė vend tė njė principate tė mbyllur brenda kufijve tė ngushtė tė Mirditės, ato kėrkonin njė formacion politik mė tė gjerė, - njė principatė autonome, ku tė hynin tė gjitha krahinat malore tė Shqipėrisė sė Veriut. Kėtė platformė politike e pėrqafuan edhe disa intelektualė, si Zef Jubani, Preng Doēi, Pjetėr Gurakuqi, tė cilėt mendonin se krahina autonome e Mirditės do tė shėrbente si pikėnisje pėr formimin mė vonė tė njė shteti kombėtar shqiptar.
    Qarqet patriotike shqiptare nuk u solidarizuan as me projektin e Preng Bibė Dodės, as me idenė e reshperėve katolikė shkodranė, pasi tė dyja kishin karakter partikularist dhe nuk pajtoheshin me platformėn mė tė pėrparuar rilindėse. Mirdita e vogėl dhe e izoluar, patriarkale dhe e varfėr, pa qytete e pa bujqėsi tė zhvilluar, nuk mund tė jetonte e pavarur dhe nuk mund tė bėhej bėrthama e shtetit tė ardhshėm kombėtar shqiptar. Pėrkundrazi, kthimi i Mirditės katolike, qoftė edhe sė bashku me fqinjėt e saj, nė njė principatė autonome, me njė prijės partikularist nė krye siē ishte Preng Bibė Doda, do tė bėhej faktor i pėrēarjes fetare e krahinore tė vendit dhe do t’u jepte rast tri monarkive fqinje, tė pėrmbushnin aspiratat e tyre pushtuese ndaj trojeve shqiptare veriore, lindore e jugore.

    Marrėveshja e Budapestit dhe lufta ruso-turke e viteve 1877-1878

    Me gjithė nxitjet politike qė pati nga Rusia, nga Serbia dhe nga Mali i Zi, Preng Bibė Doda ngurroi tė fillonte veprimet luftarake kundėr Turqisė, derisa Rusia nuk i kishte shpallur luftė asaj. Ndėrkaq, Serbia e Mali i Zi, me gjithė ndihmėn e madhe qė patėn nga Rusia, nuk qenė nė gjendje ta mundnin Perandorinė Osmane, sė cilės i kishin shpallur luftė nė fillim tė verės 1876. Disfatat qė pėsuan ushtritė serbe lanė pėrshtypjen se Rusia nuk do tė pajtohej me situatėn e krijuar nė Ballkan nė dėm tė saj dhe se sė shpejti ajo do tė hynte vetė nė luftė kundėr Perandorisė Osmane. Nėn ndikimin e diplomatėve caristė, qė e shfrytėzuan kėtė rrethanė, kapedani mirditor filloi nė fund tė vitit 1876 pėrgatitjet pėr aksionin luftarak kundėrosman. Nė janar 1877 mirditorėt bllokuan rrugėn Shkodėr-Prizren, kurse nė shkurt arrestuan disa funksionarė tė administratės perandorake.
    Por ngjarjet ndėrkombėtare u zhvilluan nė dėm tė Preng Bibė Dodės. Rusia nuk hyri menjėherė nė luftė, siē parashihej. Madje, me propozimin e Anglisė, Fuqitė e Mėdha pranuan qė ēėshtjet e ngritura nga Rusia nė kurriz tė Perandorisė Osmane tė shqyrtoheshin nga njė Konferencė Ndėrkombėtare, e cila do tė zhvillohej me pjesėmarrjen e ambasadorėve tė tyre tė akredituar nė Stamboll.
    Konferenca Ndėrkombėtare i filloi punimet nė Stamboll, buzė Bosforit, mė 24 dhjetor 1876. Por ajo ndeshi qysh nė fillim nė pengesa tė organizuara nga vetė nismėtarja e saj, Anglia. Me pėrkrahjen e fshehtė tė Londrės, ditėn qė u hap Konferenca sulltan Abdyl Hamiti shpalli kushtetutėn e pėrgatitur nga Mithat Pasha, i cili u deklaroi ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha se nė kuadrin e saj do tė zgjidheshin tė gjitha problemet qė shqetėsonin kombėsitė e Perandorisė, prandaj e quante Konferencėn Ndėrkombėtare tė panevojshme. Por manovra e Portės sė Lartė nuk pati rezultat. Me pėrkrahjen qė gjeti kėmbėngulja e Rusisė, Konferenca Ndėrkombėtare i vijoi punimet nė Londėr.
    Qeveria ruse, e cila nuk kishte asnjė besim nė Konferencėn Ndėrkombėtare, i vazhdoi pėrgatitjet pėr luftė kundėr Perandorisė Osmane. Nė kėtė drejtim ajo kishte edhe nxitjen e Gjermanisė, e cila megjithatė e kushtėzonte pėrkrahjen e saj me pėlqimin qė duhej tė jepte pėr kėtė luftė edhe Austro-Hungaria. Rusia u detyrua tė bėnte lėshime, tė cilat u fiksuan nė marrėveshjen e fshehtė qė ajo lidhi me Austro-Hungarinė nė Budapest, mė 15 janar 1877.
    Marrėveshja e Budapestit u hartua mbi platformėn e miratuar gjashtė muaj mė parė nė Rajhshtat dhe u plotėsua me njė marrėveshje shtojcė qė u nėnshkrua mė 18 mars 1877. Sipas tyre, Austro-Hungaria do tė qėndronte asnjanėse nė luftėn ruso-turke. Si shpėrblim ajo fitonte tė drejtėn tė pushtonte ushtarakisht Bosnjėn dhe Hercegovinėn, kurse fati i sanxhakut tė Novi Pazarit (Pazarit tė Ri) do tė caktohej me njė marrėveshje tė veēantė qė do tė lidhnin Peterburgun me Vjenėn. Perandoria dualiste zotohej tė mos i prekte Rumaninė, Serbinė, Bullgarinė dhe Malin e Zi, tė cilat Rusia i mbante si territore tė zonės sė saj tė ndikimit. Perandoria Ruse do tė kėnaqej me aneksimin e Besarabisė nė Ballkan dhe tė Batumit nė Kaukaz. Por, nė rast se Perandoria Osmane do tė shembej krejtėsisht, Bullgaria, Rumania dhe Shqipėria do tė bėheshin shtete autonome; Kreta, Thesalia dhe Epiri do tė aneksoheshin nga Greqia, kurse Stambolli me rrethinėn e tij do tė shpallej qytet i lirė.
    Marrėveshja e Budapestit, sado qė nė parim pranonte idenė e njė shteti autonom shqiptar, e linte tė papėrcaktuar si hapėsirėn territoriale, ashtu edhe statusin e tij. Kjo rrethanė krijonte mundėsinė pėr tė cenuar rėndė tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė, i hapte rrugėn Serbisė qė tė aneksonte krahinėn e Kosovės, Malit tė Zi viset e Shqipėrisė Veriore, Greqisė trojet e Shqipėrisė Jugore, tė cilat pėrfshiheshin nėn emėrtimin Epir, kurse krahinat e Shqipėrisė Lindore ishin nė rrezik tė pėrfshiheshin brenda kufijve tė shtetit autonom sllav, qė do tė krijohej me emrin Rumeli. Veē kėsaj, me marrėveshjen e Budapestit Rusia cariste e detyronte Austro-Hungarinė tė mos i prekte Rumaninė, Serbinė, Bullgarinė dhe Malin e Zi, por jo Shqipėrinė. Kjo do tė thoshte se Vjena, e cila e kishte ngritur ēėshtjen e shtetit autonom shqiptar, kishte liri veprimi ta pėrfshinte atė nė suazėn e politikės sė saj ekspansioniste. Si rrjedhim, me shembjen e Perandorisė Osmane, mė shumė se gjysma e trojeve shqiptare do tė copėtohej ndėrmjet fqinjėve ballkanikė, kurse pjesa tjetėr, edhe nė qoftė se bashkohej nė njė shtet tė veēantė autonom shqiptar, do tė hynte nėn kontrollin e Perandorisė dualiste. Megjithatė, duhet pranuar se marrėveshja e Budapestit, pavarėsisht nga kėto aspekte negative, ishte akti i parė diplomatik ndėrkombėtar qė pranoi nė parim idenė e krijimit tė njė shteti shqiptar. Kjo ide ishte e Austro-Hungarisė, e cila u nis nga interesi pėr tė krijuar nė Ballkanin Perėndimor njė barrierė kundėr ekspansionit serb drejt Adriatikut e Maqedonisė.
    Po aq negative pėr ēėshtjen shqiptare qenė edhe vendimet qė morėn Fuqitė e Mėdha nė Konferencėn Ndėrkombėtare tė Londrės, e cila i mbylli punimet e saj me nėnshkrimin e njė protokolli nė mars tė vitit 1877. Konferenca nuk e mori fare nė shqyrtim ēėshtjen shqiptare. Protokolli i Londrės e njohu parimin e autonomisė pėr kombėsitė e Perandorisė Osmane, por edhe nga ky parim shqiptarėt u pėrjashtuan, pasi nuk u panė si njė komb i veēantė. Protokolli e detyronte Portėn e Lartė tė pranonte formimin e njė province autonome nė Bosnjė-Hercegovinė dhe tė dy provincave autonome tė Bullgarisė dhe tė Rumelisė Lindore. Madje njėra prej tyre, vilajeti perėndimor (Bullgaria) me qendėr nė Sofje, do tė pėrfshinte nė kufijtė e vet edhe disa vise tė banuara nga popullsi shqiptare, siē ishin krahinat e Kaēanikut, tė Tetovės, tė Gostivarit, tė Kėrēovės e tė Dibrės deri nė rrjedhėn e lumit Drin. Protokolli e detyronte gjithashtu Perandorinė Osmane qė t’i jepte Malit tė Zi, pėrveē tė tjerave, tre ishuj nė liqenin e Shkodrės dhe t’i njihte atij tė drejtėn e lundrimit tė lirė nė kėtė liqen dhe nė lumin Bunė. Ēėshtjen e principatės autonome tė Mirditės, me gjithė premtimet qė i kishte bėrė Preng Bibė Dodės, Rusia nuk e shtroi fare pėr diskutim nė kėtė Konferencė. Pas nėnshkrimit tė paqes ndėrmjet Turqisė e Serbisė nė mars 1877, Mirdita kryengritėse, e braktisur nga Rusia, Serbia e Mali i Zi, mbeti vetėm pėrballė Portės sė Lartė.
    Perandoria Ruse mbeti e pakėnaqur nga Protokolli i Londrės. Rreziku i njė lufte ruso-turke nuk u largua. Pėr tė siguruar prapavijat e saj, Porta e Lartė vendosi atėherė ta shtypte me tė shpejtė rebelimin e Mirditės, ndonėse Preng Bibė Doda qėndronte nė pasivitet. Kapedani mirditor u orvat ta shmangte operacionin ushtarak osman duke bėrė lėshime, por Porta e Lartė, e cila donte ta zhdukte me kėtė rast vetėqeverisjen e Mirditės dhe venomet e saj, kėrkoi dorėzimin e tij pa kushte. Kėshtu, pas njė sėrė ultimatumesh tė pėrsėritura, mė 8 prill 1877, filluan operacionet e vėrteta ushtarake osmane kundėr Mirditės.
    Tri kolona tė ushtrisė sė rregullt osmane marshuan kundėr Mirditės nga Lezha, nga Prizreni dhe nga Mati. Ndonėse me huta tė vjetra, mirditorėt trima e ndalėn pėr njė javė marshimin e tyre. Por javėn e dytė kolona osmane, qė marshonte nga Mati, duke pėrfituar nga pakujdesia qė kishte treguar Preng Bibė Doda nė kėtė anė, pėrparoi me lehtėsi nė brendi tė Mirditės dhe u mori krahėt mirditorėve qė luftonin nė sektorin perėndimor e verior. Preng Pasha, i pushtuar nga paniku, braktisi mė 15 prill Mirditėn dhe u fsheh nė Lurė. Pas tij krerėt e tjerė u arratisėn ose u dorėzuan te turqit. Malėsorėt e thjeshtė e vazhduan edhe disa ditė qėndresėn derisa ajo u shtyp. Kėshtu, pėr tė parėn herė nė historinė e sundimit shekullor osman nė Shqipėri, mė 22 prill 1877, ushtritė turke hynė nė kryeqendrėn e Mirditės, nė Orosh, tė cilin e plaēkitėn dhe e dogjėn.
    Dy ditė mė vonė, mė 24 prill 1877, Perandoria Ruse i shpalli luftė Turqisė. Serbia, e cila ndėrkohė kishte nėnshkruar paqen me Stambollin, qėndroi mėnjanė. Pėrkundrazi, Mali i Zi, i cili nuk kishte pranuar as tė nėnshkruante paqen, as tė pėrsėriste armėpushimin, u bashkua me Rusinė nė luftėn kundėr Perandorisė Osmane.
    Sapo filloi lufta, rusėt e malazezėt u bėnė thirrje pėrsėri shqiptarėve dhe nė mėnyrė tė veēantė mirditorėve qė tė bashkoheshin me ta kundėr Perandorisė Osmane. Por tashmė, edhe mirditorėt kishin nxjerrė mėsime. As malėsorėt, as krerėt e tyre nuk kishin mė besim nė politikėn e Rusisė e tė Malit tė Zi. Nėn presionin e tyre kapedani i Mirditės u detyrua tė mos i dėgjonte mė nxitjet ruse e malazeze. Ndėrkohė edhe Porta e Lartė, e cila tani nuk donte tė kishte telashe me mirditorėt, pasi mori garanci se Preng Pasha kishte hequr dorė nga ideja e kryengritjes sė armatosur, shpalli faljen e tij dhe e pezulloi pėrsėri vendosjen e administratės sė saj centraliste nė Mirditė. Mirditorėt u kthyen nė shtėpitė e tyre tė djegura, por armėt nuk i dorėzuan.

    Komiteti i Janinės dhe projekti i kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane (1877)
    Lufta ruso-turke krijoi njė gjendje tė re pėr tė gjitha kombet e shtypura nga Perandoria Osmane dhe pėr tė gjitha monarkitė e Gadishullit Ballkanik. Kudo sundonte bindja se kjo luftė do tė pėrfundonte me disfatėn e Portės sė Lartė. Tė gjitha shtetet ballkanike u vunė nė lėvizje pėr tė plotėsuar nė pėrfundim tė kėsaj lufte bashkimin e tyre kombėtar dhe, ca mė shumė, pėr tė pėrmbushur aspiratat e tyre aneksioniste nė dėm tė kombeve tė tjera tė gadishullit.
    Pėr ēėshtjen shqiptare fillimi i luftės ruso-turke krijoi njė gjendje mė tė ndėrlikuar se ajo qė ishte mė parė. Qarqet politike shqiptare, edhe pse nuk e dinin marrėveshjen e fshehtė tė Budapestit, nuk kishin asnjė dyshim pėr katastrofėn qė e priste Shqipėrinė, nė rast se luftėn do ta fitonte Rusia dhe nė rast se pas luftės do tė triumfonte diktati i saj. Nė kėtė rast Shqipėrinė e priste copėtimi i saj territorial dhe, pėr pasojė, vdekja e saj politike. Dėshmia e fundit pėr kėtė ishte proklamata qė lėshoi cari rus mė 24 prill 1877, me tė cilėn ai ftonte tė gjitha kombėsitė e krishtera tė Gadishullit Ballkanik tė rrėmbenin armėt krahas ushtrive ruse, pasi pėr ta tashmė kishte ardhur dita e ēlirimit nga shtypėsi mysliman osman. Theksi i saj fetar tregonte se Rusia nuk kishte hequr dorė nga platforma e panortodoksisė dhe se nė projektin e saj pėr rregullimin e ardhshėm tė Ballkanit nuk kishte vend pėr shqiptarėt myslimanė si subjekt i tė drejtave kombėtare. Por qarqet atdhetare shqiptare e shihnin me shqetėsim edhe fitoren e Perandorisė Osmane, sepse kjo do tė sillte forcimin e zgjedhės shekullore tė sulltanit mbi atdheun e tyre.
    Mendimi i pėrgjithshėm qė pushtoi opinionin publik tė vendit nė atė kohė ishte qė Shqipėria tė ngrinte sa mė parė zėrin pėr tė drejtat e saj, pėrndryshe, po tė qėndronte pasive dhe, ca mė keq, po tė rreshtohej prapa Stambollit, do tė identifikohej me Perandorinė Osmane dhe do tė quhej si njė zotėrim turk, si njė pre nė duart e fitimtarit.
    Nė kėto rrethana qarqet atdhetare pėrparimtare e radikale shqiptare vendosėn ta kėrkonin shpėtimin e tėrėsisė territoriale tė atdheut jo te lufta kundėr shovinistėve ballkanikė, as te qėndrimi pritės, por tek organizimi i kryengritjes sė armatosur ēlirimtare kundėrosmane qė do tė ēonte nė shpalljen e pavarėsisė sė Shqipėrisė. Me kėtė veprim edhe diplomacia evropiane do tė vihej para njė fakti tė kryer.
    Ideja e kryengritjes ēlirimtare kishte, si edhe mė parė, mbėshtetje nė gatishmėrinė e masave popullore. Ajo gjeti gjithashtu miratimin e forcave atdhetare tė moderuara, tė cilat tani u bindėn se Perandoria Osmane nuk ishte mė nė gjendje t’i mbronte trojet shqiptare nga invazioni sllav. Por shpėrthimi i kryengritjes ēlirimtare dhe shpallja e pavarėsisė sipas platformės sė patriotėve mė tė pėrparuar ose e autonomisė, sipas asaj, tė qarqeve tė moderuara kėrkonte paraprakisht zgjidhjen e disa problemeve themelore, siē ishin: formimi i njė qendre tė vetme drejtuese, pėrgatitja politiko-ushtarake dhe sigurimi i pėrkrahjes nė arenėn ndėrkombėtare. Nismėn pėr ta vėnė nė jetė idenė e kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane e mori Komiteti Shqiptar, qė u formua nė Janinė nė maj tė vitit 1877, nė krye tė tė cilit u vu Abdyl Frashėri, njė nga ideologėt, diplomatėt dhe organizatorėt mė tė shquar tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare. Nė kėtė Komitet bėnin pjesė personalitete, qė pėrfaqėsonin pothuajse tė gjitha krahinat e vilajetit tė Janinės, si Mehmet Ali Vrioni (Berat), Mustafa Nuri Vlora (Vlorė), Sulejman Tahiri (Tepelenė), Myslim Vasjari (Kurvelesh), Sabri Gjirokastra (Gjirokastėr), Mihal Harito (Zagori), Mehmet Goroshiani (Pėrmet), Vesel Dino (Prevezė) etj.
    Komiteti i Janinės vendosi lidhje edhe me qarqet politike qė vepronin nė viset e tjera tė atdheut, me tė cilat shqyrtoi ēėshtjen e pėrgatitjes sė kryengritjes sė armatosur. Nė tė njėjtėn kohė ai ra nė kontakt me oficerėt shqiptarė qė shėrbenin nė garnizonet osmane tė vendit dhe qė treguan gatishmėri pėr tė marrė pjesė nė kryengritjen e armatosur. Pas kėsaj, shqetėsimi kryesor i Komitetit u pėrqendrua nė aspektin diplomatik tė ēėshtjes shqiptare.
    Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės mendonin se tani qė Perandoria Osmane ishte nė rrezik tė shembej plotėsisht nga armatat ruse, fuqitė perėndimore nuk do ta linin Perandorinė Ruse qė ta ndryshonte hartėn politike tė Gadishullit Ballkanik sipas planeve tė saj ekspansioniste. Duke u kapur pas zėrave qė qarkullonin nė shtypin ndėrkombėtar, se fuqitė perėndimore do ta zmadhonin territorin e Greqisė pėr ta pėrdorur si barrierė kundėr ortekut rus, ata shpresonin se po ato fuqi, pėr interesat e politikės sė ekuilibrit nė Evropėn Juglindore, do tė merrnin nė konsideratė edhe idenė e njė shteti shqiptar tė pavarur. Sikurse shkruante disa muaj mė vonė Abdyl Frashėri, Evropa do tė bindej se qytetėrimin e saj nė Gadishullin Ballkanik nuk mund ta mbronte nga rreziku rus vetėm diga greke, por, sė bashku me tė, edhe diga shqiptare. Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės mendonin se nė kėto rrethana Shqipėria duhej tė lidhte me Greqinė njė aleancė politike e ushtarake pėr tė hyrė bashkėrisht nė luftė kundėr Perandorisė Osmane pėrpara se armatat ruse tė zbritnin nė jug tė Gadishullit Ballkanik. Por ata kėrkonin si kusht qė Athina ta mbėshteste idenė e pavarėsisė sė Shqipėrisė dhe ta miratonte tėrėsinė e saj tokėsore. Nė rast se Athina do ta nėnshkruante mbi kėtė parim aleancėn dypalėshe, do tė konsiderohej e kapėrcyer pėr ēėshtjen shqiptare pengesa kryesore nė plan ndėrkombėtar.
    Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės ishin tė ndėrgjegjshėm se qeveria greke nuk do tė hiqte dorė aq lehtė nga qėndrimi i saj i vjetėr, nuk ishte e prirur qė tė pranonte kėrkesėn e shqiptarėve pėr tė pėrfshirė nė shtetin e tyre krejt Shqipėrinė e Jugut deri nė Prevezė, sepse ishte pushtuar nga lakmia pėr tė aneksuar krejt vilajetin e Janinės, deri te lumi Seman. Megjithatė ata shpresonin se pėrballė gjendjes kritike qė ishte krijuar pėr Greqinė nga pėrparimi i ushtrive ruse, Athina mund tė hiqte dorė nga platforma qė kishte parashtruar vitin e kaluar dhe do ta shikonte me njė sy realist propozimin e shqiptarėve.
    Nė tė vėrtetė opinioni publik grek ishte i tronditur nga politika ruse. Greqia, e cila priste prej kohėsh shembjen e Perandorisė Osmane qė tė sendėrtonte aspiratat e saj territoriale, tani e ndiente veten krejtėsisht tė braktisur. Pėr shkak tė lidhjeve tė Athinės me Anglinė e Francėn, Rusia cariste nuk po i pėrfillte fare aspiratat e saj nacionaliste, ndėrsa Anglia me Francėn po e shtrėngonin Athinėn qė tė qėndronte asnjanėse. Opinioni publik grek po bindej gjithnjė e mė shumė se me qėndrimin asnjanės tė Greqisė, Trakia dhe Maqedonia ishin nė rrezik tė pėrfshiheshin nė kufijtė e Bullgarisė dhe tė Rumelisė qė do tė krijoheshin sipas planit carist, kurse Thesalia dhe Epiri mund tė mbeteshin pėrsėri brenda kufijve tė Perandorisė Osmane, tė cilėn Anglia me Francėn pėrpiqeshin ta shpėtonin nga katastrofa e plotė. Brenda nė Greqi organizatat irredentiste helenike kėrkonin me kėmbėngulje tė ndėrmerreshin veprime energjike pėr tė mos e humbur rastin e favorshėm qė po krijohej nga shembja e Perandorisė Osmane. Por Mbretėria Helenike me rreth njė milion banorė, me financa krejtėsisht tė rrėnuara dhe me forca ushtarake tė dobėta, nuk e ndiente veten nė gjendje tė ndėrmerrte me sukses veprime tė armatosura kundėr Perandorisė Osmane. Nė kėto rrethana propozimi i Komitetit tė Janinės pėr njė aleancė shqiptaro-greke gjeti njė pritje pozitive nė qarqet qeveritare tė Athinės. Qeveria greke pranoi tė hynte nė bisedime me shqiptarėt.
    Bisedimet u zhvilluan nė mėnyrė tė fshehtė nė Janinė gjatė gjysmės sė dytė tė korrikut 1877, ndėrmjet Abdyl Frashėrit, i cili shoqėrohej nga Mehmet Ali Vrioni, dhe Epaminonda Mavromatis, njė funksionar i Ministrisė sė Jashtme greke. Qysh nė fillim u duk se tė dyja palėt erdhėn nė takim me pikėpamje tė papajtueshme. Abdyl Frashėri, qė si nismėtar i takimit e nisi i pari bisedėn, pasi argumentoi interesat jetikė tė tė dyja palėve pėr njė luftė tė pėrbashkėt kundėr Perandorisė Osmane e pansllavizmit carist, parashtroi zotimet dhe kushtet e palės shqiptare pėr lidhjen e aleancės politike e ushtarake. Shqiptarėt zotoheshin qė ta fillonin tė parėt luftėn kundėrosmane me anėn e kryengritjes ēlirimtare, e cila do tė shpėrthente nė Shqipėri sapo tė nėnshkruhej aleanca. Ata merrnin kėshtu pėrsipėr qė pushtetin turk nė Shqipėri ta asgjėsonin me forcat e tyre tė brendshme. Menjėherė pasi tė shpėrthente kryengritja e armatosur, deklaroi Abdyl Frashėri, do tė shpallej pavarėsia kombėtare e Shqipėrisė. Ai kėrkoi qė, sapo tė fitonte kryengritja nė Shqipėri, Greqia t’i shpallte luftė Perandorisė Osmane. Shqiptarėt zotoheshin gjithashtu ta ndihmonin ushtrinė greke qė t’i pushtonte pa vėshtirėsi Thesalinė e Maqedoninė, pasi oficerėt dhe ushtarėt shqiptarė, qė shėrbenin nė garnizohet osmane tė kėtyre viseve, ishin nė lidhje me Komitetin e Janinės, pra tė gatshėm qė, me urdhrin e tij, t’i dorėzonin qytetet pa gjakderdhje. Kundrejt kėtyre detyrimeve pala shqiptare kėrkonte si kusht nga qeveria e Athinės qė ajo ta njihte zyrtarisht formimin e principatės sė pavarur shqiptare nė kufijtė etnikė tė Shqipėrisė, duke pėrfshirė Kosovėn nė veri, deri nė Vranjė, dhe Ēamėrinė nė jug, deri nė Prevezė.
    Pala greke nuk pranoi asnjė nga kushtet e parashtruara nga Komiteti i Janinės. Para sė gjithash ajo e kundėrshtoi krejtėsisht idenė e njė principate shqiptare tė pavarur dhe ca mė shumė pėrfshirjen nė kufijtė e saj, qoftė edhe tė njė pjese tė vogėl tė tė ashtuquajturit Epir. Sipas tezės sė saj, krejt Epiri, qė nga lumi Seman deri te gjiri i Prevezės, ishte tokė greke. Si rrjedhim ajo nguli kėmbė qė Shqipėria e Jugut tė rrėmbente armėt nėn flamurin grek dhe tė kėrkonte bashkimin e saj me Greqinė. Athina pranoi qė kryengritja ēlirimtare tė kishte karakter shqiptar vetėm nė veri tė lumit Seman, por vuri si kusht qė edhe kėto vise tė kėrkonin bashkimin e tyre me Greqinė pėr tė formuar njė shtet dualist greko-shqiptar nėn sovranitetin e mbretit tė Greqisė.
    Abdyl Frashėri u pėrpoq ta bindte qeverinė e Athinės pėr absurditetin e pikėpamjeve tė saj. Populli shqiptar, deklaroi ai, po ndėrmerr revolucionin ēlirimtar pėr tė formuar shtetin e vet tė pavarur dhe jo pėr ta zėvendėsuar zgjedhėn osmane me robėrinė greke, pėr tė ruajtur tėrėsinė e vet territoriale dhe jo pėr ta ndarė atė nė tokė greke dhe nė tokė shqiptare. Nė bazė tė udhėzimeve qė mori nga Athina, Epaminonda Mavromatis nuk bėri asnjė tėrheqje, madje mbajti gjatė takimeve njė qėndrim arrogant dhe fyes ndaj shqiptarėve.
    Ndėrkaq, gjatė kohės qė zhvilloheshin bisedimet e fshehta nė Janinė, ngjarjet nė frontin ruso-turk morėn tjetėr rrugė. Sado qė Perandoria Osmane ishte shumė e dobėt, invazioni carist ngjalli nė popullsinė turke ndjenjėn e atdhetarisė dhe rriti frymėn e qėndresės sė saj ushtarake. Si rrjedhim, pas sukseseve tė shpejta qė korrėn gjatė dy muajve tė parė tė luftės, nė fillim tė korrikut ushtritė ruse u gozhduan nė Plevnė tė Bullgarisė. Qėndresa e Plevnės, e cila tregonte se Perandoria Osmane nuk ishte aq e dobėt sa pandehej, e qetėsoi deri diku qeverinė greke dhe e ēliroi pėrkohėsisht nga ngutja qė kishte pėr tė hyrė nė luftė. Nga ana tjetėr, Athina u bind se aspiratat e saj pushtuese ndaj Shqipėrisė nuk mund t’i plotėsonte me anėn e Komitetit tė Janinės. Shpresat pėr tė aneksuar krejt vilajetin e Janinės ajo tani i vari te Komiteti Epirot, qė ishte formuar nė Korfuz nga disa emigrantė grekė, tė cilėt kėrkonin bashkimin e vilajetit tė Janinės (tė Shqipėrisė sė Jugut) me Mbretėrinė Greke. Kėta morėn pėrsipėr detyrėn qė tė organizonin nė kėto vise njė kryengritje filoheleniste. Nėn ndikimin e kėtyre faktorėve nė fund tė korrikut bisedimet greko-shqiptare u ndėrprenė.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 20:59

  5. #5
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Komiteti i Stambollit dhe platforma e tij politike

    Qėndresa osmane e Plevnės vazhdoi pesė muaj. Ndėrkohė patriotėt shqiptarė, edhe pse bisedimet e Janinės u ndėrprenė, nuk hoqėn dorė nga ideja e kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane. Ata i vazhduan pėrpjekjet pėr t’i shkrirė komitetet shqiptare lokale nė njė komitet kombėtar, pėr formimin e komitetit qendror kombėtar dhe pėr pėrgatitjen e kryengritjes sė armatosur. Por, ndėrsa nė malet Ballkan dhe nė sektorin e Kaukazit ushtritė osmane ndalėn pėrparimin e ushtrisė ruse, nė frontin malazez, nė Shqipėrinė e Veriut nė gusht 1877, mbrojtja turke u thye dhe ushtria osmane filloi tė tėrhiqej drejt jugut. Kjo ngjarje tronditi opinionin publik nė Shqipėrinė e Veriut. Nė kėto rrethana u formua nė Shkodėr njė komitet shqiptar i pėrbashkėt pėr qytetarėt myslimanė e katolikė, i kryesuar nga Pjetėr Gurakuqi. Nė memorandumin e kėtij komiteti kėrkohej tė formohej njė shtet kombėtar mė vete nėn vasalitetin e sulltanit, siē ishin nė atė kohė Serbia dhe Rumania. Por gjendja nė frontin me Malin e Zi u stabilizua shpejt. Pėrparimi i ushtrisė malazeze u ndal.
    Gjatė vjeshtės sė vitit 1877 patriotėt shqiptarė i kushtuan kujdes edhe fushatės sė zgjedhjeve pėr parlamentin e dytė osman. Megjithėse zgjedhjet qenė indirekte dhe u zhvilluan nėn diktatin e valinjve, nėn trysninė qė vinte nga poshtė dolėn deputetė edhe disa personalitete atdhetare, ndėr tė cilat ishte edhe Abdyl Frashėri.
    Ēeljen e parlamentit nė dhjetor tė atij viti patriotėt shqiptarė, sidomos antarėt e Komitetit tė Janinės, e shfrytėzuan pėr tė organizuar nė kryeqytetin perandorak njė takim nė shkallė kombėtare. Pėr kėtė qėllim, pėrveē deputetėve tė parlamentit, u thirrėn nė Stamboll edhe personalitete tė njohura shqiptare qė pėrfaqėsonin pothuajse tė gjitha krahinat e Shqipėrisė. Nė mbledhjen e parė, qė u mbajt mė 18 dhjetor 1877, u miratua forumi i organizatės atdhetare revolucionare me emrin Komiteti Qendror pėr Mbrojtjen e tė Drejtave tė Kombėsisė Shqiptare, ose siē u quajt shkurt Komiteti i Stambollit. Kryetari i Komitetit u zgjodh Abdyl Frashėri. Megjithėse nuk dihet ende pėrbėrja e plotė e kėtij Komiteti, janė njohur tanimė si anėtarė tė tij Pashko Vasa, Jani Vreto, Ymer Prizreni, Zija Prishtina, Sami Frashėri, Ahmet Koronica, Mihal Harito, Iljaz Dibra, Mehmet Ali Vrioni, Seid Toptani, Mustafa Nuri Vlora, Mane Tahiri etj.
    Nė programin politik tė Komitetit tė Stambollit pėrfshihej teza mbi organizimin me ngutėsi tė kryengritjes sė armatosur kundėrosmane dhe krijimin e shtetit kombėtar shqiptar. Komiteti vendosi gjithashtu qė tė zhvilloheshin bisedime me Greqinė pėr tė arritur njė aleancė shqiptaro-greke sipas platformės sė parashtruar nga Abdyl Frashėri.
    Ndėrkohė ngjarjet nė front pėsuan njė kthesė rrėnjėsore. Mė 10 dhjetor 1877 qėndresa e Plevnės u thye. Ushtritė ruse filluan tė pėrparonin pėrmes maleve Ballkan. Serbia e Mali i Zi morėn zemėr nga pėrparimi rus dhe rifilluan veprimet luftarake kundėr Turqisė. Perandoria Osmane tani dukej se ishte nė pragun e katastrofės sė plotė. Nė kėto rrethana qeveria e Athinės e pranoi propozimin e ri tė paraqitur nga patriotėt shqiptarė pėr tė rifilluar bisedimet dypalėshe qė ishin ndėrprerė nė fund tė korrikut.
    Turi i dytė i bisedimeve shqiptaro-greke u zhvillua nė Stamboll gjatė gjysmės sė dytė tė muajit dhjetor 1877. Kėtė radhė qeverinė greke e pėrfaqėsonte Stefanos Skuludhi, deputet nė parlamentin e Greqisė. Abdyl Frashėri, i cili kryesonte pėrsėri delegacionin shqiptar, tani nuk pėrfaqėsonte Komitetin Ndėrkrahinor tė Janinės, por Komitetin Kombėtar tė Stambollit. Abdyli i parashtroi Stefanos Skuludhit planin e hollėsishėm tė shpėrthimit tė kryengritjes shqiptare, e cila do tė fillonte nė Shqipėrinė e Jugut. Menjėherė pas saj do tė formohej qeveria e pėrkohshme e Shqipėrisė, qė do tė njihej nga Greqia, e cila do tė hynte gjithashtu nė luftė kundėr Perandorisė Osmane nė Thesali. Kryengritja do tė shtrihej nė Gegėri e nė Kosovė. Greqia do t’i ndihmonte shqiptarėt me armatime. Projekti i Abdyl Frashėrit ishte i leverdishėm pėr tė dyja palėt. Shqipėria siguronte tėrėsinė territoriale, duke pėrfshirė nė kufijtė e saj edhe vilajetin e Janinės (Epirin), ndėrsa Greqia hiqte dorė nga Epiri, por do tė aneksonte pa luftė Thesalinė, me ndihmėn e oficerėve shqiptarė qė komandonin ushtrinė osmane. Abdyli u pėrpoq edhe njė herė ta bindte qeverinė e Athinės, se ishte nė interes tė Greqisė qė ajo tė kishte si aleate, kundėr Perandorisė Osmane e kundėr rrezikut rus, njė Shqipėri tė fortė, prandaj nguli kėmbė qė aleanca dypalėshe tė ndėrtohej sipas parimit tė njohjes sė njė principate tė pavarur shqiptare nė kufijtė e saj etnikė, nė krye tė sė cilės mund tė vihej edhe njė princ me origjinė nga dinastia qė mbretėronte nė Greqi. Por pala greke nuk hoqi dorė as kėtė radhė nga pretendimet ndaj Shqipėrisė. Si rrjedhim, nė ditėt e fundit tė dhjetorit, me urdhrin telegrafik tė ardhur nga Athina, bisedimet shqiptaro-greke u ndėrprenė pėrsėri.
    Nė fillim tė vitit 1878 situata nė front u pėrmbys plotėsisht. Pasi kaluan malet Ballkan, ushtritė ruse filluan tė pėrparonin me shpejtėsi nė drejtim tė jugut, pa ndeshur ndonjė rezistencė serioze nga ana e ushtrive osmane. Mė 4 janar 1878 ato pushtuan Sofjen, mė 18 janar Edrenenė dhe mė 28 janar arritėn nė fshatin Shėn-Stefan, nė periferi tė Stambollit. Nga paniku qė pushtoi Perandorinė Osmane pėrfituan ushtritė serbe, tė cilat marshuan pa vėshtirėsi drejt vilajetit tė Kosovės dhe, pasi morėn Pirotin, Nishin, Kurshunlinė dhe Vranjėn, nė fund tė janarit arritėn nė Gjilan. Po ashtu, ushtritė malazeze pushtuan mė 10 janar Tivarin, mė 19 janar Ulqinin dhe njė javė mė vonė dolėn nė brigjet e liqenit tė Shkodrės e tė lumit tė Bunės.
    Disfata e plotė e ushtrive osmane i shqetėsoi tė gjitha Fuqitė e Mėdha. Nė mėnyrė tė veēantė ajo tronditi Britaninė e Madhe, e cila, pėr tė penguar hyrjen e ushtrive ruse nė Stamboll, dėrgoi flotėn e saj luftarake nė detin Marmara. Nė tė njėjtėn kohė, me nxitjen e saj, Porta e Lartė i kėrkoi komandės ruse armėpushim. Duke parė se Anglia ishte e vendosur tė mbronte me ēdo kusht kryeqytetin osman, Rusia nėnshkroi nė Edrene, mė 31 janar 1878, armėpushimin me Perandorinė Osmane dhe filloi bisedimet pėr tė pėrfunduar Traktatin e Paqes me tė.
    Situata e re ndėrkombėtare, qė u krijua pas disfatės sė plotė turke, e detyroi Komitetin e Stambollit ta rishikonte programin e vet. Sipas tij, shpėrthimi nė kėto rrethana i kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri do tė ishte njė hap i dėmshėm, qė do ta lehtėsonte pėrparimin e ushtrive serbe, malazeze e greke nė brendi tė trojeve shqiptare dhe do t’u jepte rast monarkive fqinje qė ta sanksiononin me anėn e fitores ushtarake aneksimin e viseve tė pushtuara prej tyre. Pėr kėtė arsye Komiteti hoqi dorė pėrkohėsisht nga projekti i kryengritjes sė armatosur dhe hartoi njė program tė ri politik pėr Lėvizjen Kombėtare Shqiptare.
    Programi i ri, i cili u pėrpunua nė ditėt e para tė vitit 1878, pėrmbante ndryshime taktike e jo strategjike. Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit nuk hoqėn dorė nga synimi i tyre i mėparshėm, nga formimi i shtetit kombėtar shqiptar. Por tani para Shqipėrisė qėndronte si detyrė e ngutshme ruajtja e tėrėsisė sė saj tokėsore. Pėrveē kėsaj, ata mendonin se nė kushtet e reja pavarėsia kombėtare e Shqipėrisė ishte e parealizueshme, pasi ajo nuk gėzonte asnjė mbėshtetje nė arenėn ndėrkombėtare. Pėr mė tepėr, tani qė kishte filluar pushtimi i trojeve shqiptare nga ushtritė fqinje, rreziku i copėtimit tė Shqipėrisė ishte bėrė shumė serioz. Nė kėtė gjendje tė re shqiptarėt u kthyen pėrsėri nė programin e mėparshėm. Nė vend tė pavarėsisė sė plotė kombėtare, ata vendosėn tė kėrkonin bashkimin e trojeve tė tyre amtare nė njė vilajet autonom shqiptar nė kuadrin e Perandorisė Osmane. Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit shpresonin se krijimi i njė vilajeti tė tillė do tė gjente pėrkrahės nė arenėn ndėrkombėtare, tė paktėn mbėshtetjen e atyre Fuqive tė Mėdha qė nuk e dėshironin shpartallimin e plotė tė Perandorisė Osmane. Veē kėsaj, pėr tė mbrojtur tėrėsinė territoriale, shqiptarėt do tė luftonin tė veēuar nga Perandoria Osmane, do tė hynin nė betejė kundėr rrezikut sllav, grek, austriak ose italian nė emėr tė interesave kombėtarė tė Shqipėrisė. Ata ishin tė bindur se njė luftė e tillė, si edhe formimi i vilajetit autonom shqiptar, do ta sanksiononte nė plan ndėrkombėtar ekzistencėn e shqiptarėve si komb dhe tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė. Kėto fitore do tė shėrbenin si bazė pėr ta kthyer vilajetin autonom shqiptar, nė rrethana koniunkturale mė tė favorshme, nė njė shtet tė pavarur shqiptar. Pėr tė arritur bashkimin politik dhe organizativ tė mbarė vendit rreth kėsaj platforme, udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit vendosėn tė formonin njė lidhje shqiptare me karakter kombėtar, ku tė pėrfaqėsoheshin tė gjitha shtresat shoqėrore dhe tė gjitha krahinat shqiptare qė bėnin pjesė nė tė katėr vilajetet perėndimore tė Gadishullit Ballkanik. Projektin pėr formimin e saj e pėrgatiti qysh nė fillim tė vitit 1878, Pashko Vasa, qė nė atė kohė ishte kėshilltar i valiut tė Kosovės.
    Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit shpresonin se me programin e tyre tė ri, i cili e pėrjashtonte pėrkohėsisht konfliktin e armatosur shqiptaro-turk, Porta e Lartė nuk do ta pengonte formimin e Lidhjes Shqiptare. Kjo liri veprimi kishte rėndėsi tė veēantė pėr ta, pasi u jepte atyre mundėsi qė ta shpejtonin formimin e lidhjes kombėtare dhe organizimin e forcave tė saj tė armatosura. Pėr kėtė qėllim Komiteti i Stambollit ngarkoi njė komision tė posaēėm, tė kryesuar nga Pashko Vasa, pėr tė nxjerrė lejen pėrkatėse nga Porta e Lartė. Pėr njė kohė tė gjatė Stambolli nuk dha asnjė pėrgjigje.
    Gjatė muajit shkurt 1878 tensionin politik tė shqiptarėve e rriti edhe mė shumė ekspedita qė organizoi qeveria greke kundėr trojeve kombėtare tė Shqipėrisė. Qė ta vinte Rusinė para faktit tė kryer dhe tė merrte parasysh aspiratat e saj territoriale, qeveria e Athinės e detyroi Komitetin e Korfuzit qė, para se tė nėnshkruhej Traktati i Paqes me Turqinė, tė provokonte nė Shqipėrinė e Jugut njė kryengritje tė armatosur kundėrosmane dhe tė nxiste kryengritėsit vendas qė tė kėrkonin bashkimin e krahinave tė tyre me Mbretėrinė e Greqisė. Sipas planit tė saj tė pėrgatitur me kujdes, mė 12 shkurt 1878 njė bandė e madhe greke me rreth 600 “vullnetarė” tė ashtuquajtur epirotė, tė rekrutuar nė Greqi, midis tė cilėve kishte edhe disa mercenarė tė huaj, tė pajisur me armė e topa tė ushtrisė helenike dhe tė komanduar nga oficerė grekė, zbarkuan nga ishulli i Korfuzit nė fshatin Lėkurės, nė afėrsitė e Sarandės. Pasi ngritėn kėtu flamurin e Greqisė, shpallėn fillimin e kryengritjes “greke” nė viset e Epirit. Tė nesėrmen, mė 13 shkurt, internacionalistėt grekė pushtuan Sarandėn; pastaj njė pjesė e tyre u drejtua pėr nė fshatin Ēukė, pjesa tjetėr pėr nė fshatin Gjashtė, duke shpresuar se aksioni i tyre do tė ishte sinjali pėr shpėrthimin e kryengritjes sė pėrgjithshme nga ana e popullsisė vendase.
    Ndėrkaq popullsia shqiptare vendase jo vetėm nuk u bashkua me bandėn greke, por, pėrkundrazi, u ngrit nė kėmbė kundėr saj. Nėn thirrjen e krerėve lokalė, me mijėra vullnetarė shqiptarė rrėmbyen armėt pėr mbrojtjen e vendit. Pėrparimi i forcave greke u ndal nė kodrat e Gjashtės. Mė 17 shkurt vullnetarėt shqiptarė, sė bashku me forcat turke qė erdhėn nga Janina, u shkaktuan atyre dy disfata tė rėnda, njėrėn nė Karalibej, tjetrėn nė Gjashtė, dhe i detyruan tė tėrhiqeshin me humbje tė mėdha nė Lėkurės. Pas njė luftimi tjetėr, qė u zhvillua mė 23 shkurt 1878 nė Lėkurės, banda u shpartallua plotėsisht. Komandanti i tyre mundi tė shpėtonte sė bashku me 110 veta, duke u tėrhequr gjatė bregdetit, derisa u hodh nė Korfuz. Tė tjerėt u vranė ose u zunė robėr gjatė luftimeve.



    2. THEMELIMI I LIDHJES SHQIPTARE TĖ PRIZRENIT

    Shqipėria dhe Traktati i Shėn-Stefanit (3 mars 1878)

    Njė muaj pas armėpushimit tė Edrenesė u nėnshkrua nė Shėn-Stefan, mė 3 mars 1878, Traktati i Paqes ndėrmjet Perandorisė Ruse dhe Perandorisė Osmane.
    Traktati i Shėn-Stefanit i shkėpuste Perandorisė Osmane rreth 80 pėr qind tė zotėrimeve tė saj nė Gadishullin Ballkanik. Me shpresė se do tė shmangte kundėrshtimin e fuqive tė tjera tė mėdha, Rusia nuk mori pėr vete asgjė nga kėto territore. Ajo u kufizua vetėm duke i shkėputur Rumanisė, tė cilėn e kishte aleate nė luftėn qė fitoi, krahinėn e Besarabisė nė veri tė lumit Pruth dhe duke aneksuar disa krahina qė zotėronte Perandoria Osmane, nė jug tė Kaukazit (Kars, Ardahan, Bajazid e Batum). Synimet e saj hegjemoniste nė Evropėn Juglindore Rusia cariste do t’i siguronte kryesisht nėpėrmjet Bullgarisė sė madhe autonome qė u krijua me Traktatin e Shėn-Stefanit. Bullgaria do tė ishte njė principatė autonome me qeverinė e saj, tributare ndaj sulltanit. Formimi i saj ishte nė vetvete njė hap pozitiv, pasi e ēlironte popullin bullgar nga zgjedha shekullore osmane. Por, Rusia krijoi njė Bullgari tė madhe, tė cilėn ajo do ta kishte si njė satelite tė saj me qėllim qė tė vendoste nėpėrmjet saj zotėrimin e vet nė Gadishullin Ballkanik. Nė kufijtė e saj do tė pėrfshihej shumica dėrrmuese e tokave qė i shkėputeshin Perandorisė Osmane. Kjo do tė shtrihej nė lindje deri nė Detin e Zi, nė jug deri nė detin Egje, nė veri deri nė Danub dhe nė perėndim deri nė malet e Voskopojės. Sado qė Bullgaria e madhe do tė mbetej nėn sovranitetin e sulltanit turk, Porta e Lartė nuk do tė kishte tė drejtė tė vendoste brenda kufijve tė saj asnjė garnizon ushtarak osman. Pjesa tjetėr e territoreve perandorake do t’i jepej Rumanisė, Serbisė dhe Malit tė Zi, qė ktheheshin nga principata autonome nė shtete tė pavarura. Greqia nuk pėrfitonte asgjė. Ajo do tė mbetej ashtu siē ishte, njė shtet i pavarur brenda kufijve tė saj tė paraluftės.
    Traktati i Shėn-Stefanit nuk e zinte fare nė gojė Shqipėrinė, e cila pėr Rusinė nuk ekzistonte si subjekt tė drejtash politike. Sipas Traktatit tė Shėn-Stefanit, gati gjysma e trojeve shqiptare u jepej shteteve sllave ballkanike. Bullgaria do tė merrte, pėrveē tė tjerave, krahinat shqiptare tė Korēės, tė Bilishtit, tė Pogradecit, tė Strugės, tė Dibrės, tė Kėrēovės, tė Gostivarit, tė Tetovės, tė Shkupit, tė Kaēanikut etj. Serbia, e cila do tė shtrihej kryesisht drejt jugperėndimit, do tė aneksonte edhe viset veriore e verilindore tė Kosovės, deri nė afėrsi tė Mitrovicės. Mali i Zi, sipėrfaqja e tė cilit do tė rritej mė tepėr se tri herė, do tė pėrfshinte brenda kufijve tė tij gjithashtu njė varg krahinash shqiptare, si atė tė Ulqinit, tė Krajės, tė Anamalit, tė Hotit, tė Grudės, tė Tuzit, tė Kelmendit, tė Plavės, tė Gucisė dhe tė Rugovės. Pjesa tjetėr e Shqipėrisė do tė mbetej nėn sundimin e Perandorisė Osmane. Si rrjedhim, me Traktatin e Shėn-Stefanit trojet shqiptare do tė copėtoheshin ndėrmjet katėr shteteve tė huaja. Perandoria Ruse e gjymtonte kėshtu rėndė tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė dhe e vėshtirėsonte nė kulm luftėn e popullit shqiptar pėr krijimin e shtetit kombėtar.
    Zemėrimin e thellė qė shkaktoi nė Shqipėri Traktati i Shėn-Stefanit e rriti mė tej terrori i ushtrive serbo-malazeze mbi shqiptarėt e viseve tė pushtuara prej tyre dhe shpėrngulja me dhunė nga kėto krahina e dhjetėra mijė familjeve shqiptare, tė cilat vėrshuan si muhaxhirė nė krahinat e papushtuara nga ushtritė ballkanike. Vetėm nė vilajetin e Kosovės endeshin rreth 100 mijė burra, gra e fėmijė, tė shpėrngulur nga zona e pushtimit serb. Gati 38 mijė veta tė dėbuar nga ushtritė ruse e bullgare qenė shpėrndarė, sipas konsullit anglez Blunt, nė viset e vilajetit tė Manastirit. Sipas tė dhėnave tė konsullit austro-hungarez Lipih (Lipich), mbi 26 mijė shqiptarė, tė dėbuar nga zona e pushtimit malazez, ishin vendosur nė vilajetin e Shkodrės. Por numri i shqiptarėve tė shpėrngulur ishte mė i madh, po tė kemi parasysh se jo pak prej tyre mėrguan nė vilajetet e Selanikut, tė Stambollit, tė Izmirit, tė Adanasė e tė Sirisė.
    Zemėrimi kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit pėrfshiu tė gjitha shtresat e popullsisė shqiptare, qė nga fshatarėt e zejtarėt e deri te qarqet ēifligare e tregtare. Ky zemėrim i shqiptarėve nuk drejtohej vetėm kundėr Perandorisė Ruse dhe aleatėve tė saj ballkanikė, por edhe kundėr Perandorisė Osmane, e cila kishte nėnshkruar njė akt tė tillė, qė e dėnonte me vdekje atdheun e tyre. Fakti se asnjė nga fuqitė e tjera tė mėdha nuk e ngriti zėrin pėr tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė, i bindi pėrfundimisht shqiptarėt se ata tashmė ishin krejtėsisht vetėm.
    Gjendja e re qė u krijua nga vendimet e Shėn-Stefanit dhe nga ngjarjet qė rrodhėn mė pas, nė mars-prill 1878, kur u duk qartė se Fuqitė e Mėdha perėndimore ishin tė vendosura tė mbronin me ēdo kusht sundimin e Perandorisė Osmane nė Ballkan dhe si rrjedhim nuk ishin tė prirura tė merrnin parasysh tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve, Komiteti Qendror i Stambollit arriti nė pėrfundimin se si kryengritja e armatosur kundėrosmane, ashtu edhe kėrkesa pėr pavarėsinė e Shqipėrisė nuk mund tė qėndronin mė si pika kryesore tė programit tė tij politik. Tani qė copėtimi i trojeve shqiptare filloi tė vihej nė jetė dhe doli nė plan tė parė detyra e mbrojtjes sė tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, kryengritja e armatosur kundėr Perandorisė Osmane jo vetėm qė nuk e zgjidhte ēėshtjen shqiptare, por e ndėrlikonte edhe mė keq atė e fatin e atdheut. Nė rrethana tė tilla ndėrkombėtare, Komiteti Shqiptar i Stambollit adaptoi, pėr aq kohė sa do tė vijonte kjo gjendje e ndėrlikuar, njė platformė tė re politike, e cila kėrkonte mobilizimin e mbarė vendit pėr plotėsimin e dy detyrave kryesore: pėr tė kundėrshtuar me luftė tė armatosur, nė emėr tė kombėsisė shqiptare, ēdo vendim qė do tė merrnin Fuqitė e Mėdha, qoftė edhe me pėlqimin e Perandorisė Osmane, nė dėm tė tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė dhe, nė tė njėjtėn kohė, pėr tė arritur bashkimin e tė gjitha trojeve tė atdheut nė njė vilajet tė vetėm shqiptar, tė pajisur me disa tė drejta autonomiste, qė mund tė realizoheshin pa hyrė nė konflikt me Portėn e Lartė.
    Pėrmbushja e kėtyre objektivave bėnte tė nevojshėm formimin e njė fronti tė vetėm politik mbarėshqiptar dhe pranimin nga ana e kėtij fronti tė platformės politike tė pėrpunuar nga Komiteti Kombėtar i Stambollit.
    Pėr krijimin e frontit tė bashkuar politik, qė do tė kishte formėn e njė lidhjeje kombėtare shqiptare, kishte tashmė nė Shqipėri njė truall deri diku tė pėrgatitur edhe nga pikėpamja organizative. Qysh nė dhjetor tė vitit 1877, nė krahinat periferike tė Shqipėrisė, kur ato filluan tė kėrcėnoheshin nga pushtimi serb e malazez, ishin organizuar besėlidhje shqiptare krahinore ose, siē quheshin nė disa vise, komisione lokale tė vetėmbrojtjes, tė cilat u pėrpoqėn tė mobilizonin shqiptarėt pėr tė hyrė nė veprim sapo tė lėshohej kushtrimi. Traktati i Shėn-Stefanit i dha njė nxitje tė fuqishme krijimit tė besėlidhjeve tė reja. Por me evolucionin ekonomik, shoqėror, politik e kulturor qė kishte pėsuar Shqipėria, gjatė dekadave tė fundit, ndryshe nga periudhat e mėparshme, ndėrgjegjja e bashkėsisė krahinore ishte tejkaluar tanimė te shqiptarėt. Ēdo krahinė kishte filluar ta ndiente veten si gjymtyrė e njė trupi tė vetėm, si pjesė e njė atdheu tė pėrbashkėt. Ky evolucion nė ndėrgjegjen kombėtare tė shqiptarėve ishte njė faktor i favorshėm pėr veprimtarinė e Komitetit Kombėtar tė Stambollit, tė cilit tani i takonte detyra t’i bashkonte besėlidhjet krahinore nė njė trup tė vetėm organizativ dhe me njė platformė tė vetme politike.
    Derisa tė shkriheshin nė njė organizatė kombėtare, pėrballė besėlidhjeve krahinore qėndronin tri detyra themelore: tė mobilizonin shtresat e gjera popullore nė lėvizjen e madhe tė protestės kundėr vendimeve tė padrejta tė Traktatit tė Shėn-Stefanit; tė pėrgatiteshin ushtarakisht pėr tė kundėrshtuar me armė copėtimin e trojeve shqiptare, nė rast se vendimet e Traktatit do tė mbeteshin nė fuqi; tė kujdeseshin pėr tė ndihmuar dhe pėr tė sistemuar rreth 150 mijė muhaxhirėt shqiptarė, tė grumbulluar nė vilajetet e Kosovės, tė Shkodrės e tė Manastirit, tė cilėt kishin mbetur pa bukė e pa strehė.
    Ndėrkaq, nė prill tė vitit 1878, opinioni publik shqiptar u informua nga shtypi ndėrkombėtar pėr kundėrshtimin qė kishte gjetur Traktati i Shėn-Stefanit nė fuqitė e tjera tė mėdha. Nė tė vėrtetė, kundėrshtimin mė tė rreptė ai e pati nga Anglia dhe nga Austro-Hungaria, tė cilat u shqetėsuan sė tepėrmi nga rritja e shpejtė e ndikimit tė Rusisė nė Gadishullin Ballkanik nėpėrmjet Bullgarisė sė Madhe. Pėr kėtė arsye, me kėmbėnguljen e tyre, u vendos qė kushtet e pėrcaktuara nė Traktatin e Shėn-Stefanit tė rishikoheshin nga njė kongres i posaēėm i Fuqive tė Mėdha, i cili, sipas vendimit qė u mor mė vonė, do tė mblidhej nė Berlin mė 13 qershor 1878.
    Shqiptarėt ishin tė bindur se Fuqitė e Mėdha, ndonėse e kundėrshtuan Traktatin e Shėn-Stefanit, pėrsėri nuk ishin tė prirura qė t’i merrnin parasysh interesat kombėtarė tė Shqipėrisė. Megjithatė, pezullimi i tij deri nė thirrjen e kongresit tė Berlinit u jepte nė dorė patriotėve shqiptarė njė kohė tė ēmueshme pėr ta organizuar mė mirė qėndresėn politike e ushtarake. Por, nga ana tjetėr, leja qė kishte kėrkuar Komiteti i Stambollit pėr tė formuar njė lidhje shqiptare, ndeshi mė nė fund nė kundėrshtimin e Portės sė Lartė. Nė parim qeveria osmane nuk e shihte me sy tė keq lėvizjen e protestės sė popullsive tė saj kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, por ajo nuk e pranonte nė asnjė mėnyrė qė kjo lėvizje tė zhvillohej e tė organizohej ashtu siē e kuptonte Komiteti i Stambollit, si njė lėvizje kombėtare shqiptare. Porta e Lartė kėrkonte qė shqiptarėt tė protestonin kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit si nėnshtetas myslimanė, qė nuk donin tė shkėputeshin nga Perandoria Osmane dhe nga sulltani i saj halif. Patriotėt shqiptarė, tė cilėt nuk mund tė pajtoheshin me kėto kushte, vendosėn qė ta formonin lidhjen shqiptare duke u mbėshtetur nė lėvizjen popullore dhe nė besėlidhjet lokale.

    Rrymat politike dhe protestat shqiptare
    Gjatė pranverės sė vitit 1878, krahas hovit qė mori lėvizja e protestės kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, ngadhėnjeu edhe ideja pėr tė kundėrshtuar me armė vendimet qė mund tė merreshin nė Kongresin e Berlinit nė dėm tė tėrėsisė tokėsore tė atdheut. Nė kėto rrethana, kėrkesa pėr tė formuar njė lidhje tė pėrgjithshme u bė mjaft popullore. Megjithatė forcat e ndryshme atdhetare tė lėvizjes kombėtare nuk e konceptonin njėsoj karakterin dhe programin qė duhej tė kishte kjo lidhje e pėrgjithshme. Qarqet atdhetare shqiptare, tė pėrfaqėsuara, nė pėrgjithėsi, nga Komiteti Kombėtar i Stambollit, qė formuan grupimin ose, siē u quajt nga vėzhguesit e huaj tė kohės, rrymėn radikale, synonin tė themelonin njė lidhje shqiptare, e cila duhej tė mobilizonte popullsinė e vendit nė emėr tė tė drejtave kombėtare tė Shqipėrisė dhe ta drejtonte atė nė luftė pėr ruajtjen e tėrėsisė tokėsore tė atdheut, duke kėrkuar nė tė njėjtėn kohė krijimin e njė vilajeti autonom shqiptar ose, po ta lejonin rrethanat ndėrkombėtare, tė njė shteti shqiptar autonom. Sipas udhėheqėsve tė kėsaj rryme, lidhja shqiptare duhej pėrgatitur pėr tė luftuar, nė pėrshtatje me rrethanat qė do tė krijoheshin, jo vetėm kundėr shteteve shoviniste fqinje, por edhe kundėr Perandorisė Osmane. Njė grupim ose rrymė e dytė nė lėvizjen kombėtare ishte ai i tė moderuarve, siē u cilėsua po nga bashkėkohėsit, qė pėrfaqėsohej nga personalitete tė njohura atdhetare, si Ali bej Gucia, Iljaz pashė Dibra, Abedin pashė Dinoja, Mahmud pashė Biēaku, Omer pashė Vrioni etj. Ashtu si radikalėt, edhe tė moderuarit kėrkonin qė lidhja e pėrgjithshme tė kishte karakter kombėtar. Ata e pranonin nė parim edhe idenė e njė vilajeti tė bashkuar autonom shqiptar, tė pajisur me njė autonomi administrative e kulturore. Por, ndryshe nga elementėt radikalė tė Komitetit tė Stambollit, kėta nuk e shikonin vilajetin e bashkuar shqiptar si njė hallkė, si njė shkallė pėr tė shkuar mė tej drejt njė shteti tė bashkuar e tė pavarur shqiptar. Pėrveē kėsaj, tė moderuarit nuk ishin gjithashtu tė prirur pėr t’iu kundėrvėnė Portės sė Lartė. Ata shpresonin se vilajeti shqiptar mund tė krijohej me pėlqimin e vetė sulltanit, tė cilin, besonin se do ta bindnin, pasi, sipas tyre, krijimi i kėtij vilajeti ishte nė interesin e vetė Perandorisė Osmane.
    Pėrgjithėsisht qarqet e moderuara, duke pasur parasysh rrezikun e jashtėm, prireshin ta kufizonin lėvizjen vetėm me mbrojtjen e territoreve tė kėrcėnuara, vetėm me luftėn kundėr copėtimit tė vendit. Si rrjedhim, ata e pėrfytyronin besėlidhjen shqiptare jo si njė front politik kombėtar tė veshur me atribute shtetėrore, por si njė federim ose aleancė krahinash tė krijuar vetėm pėr tė luftuar bashkėrisht kundėr shovinistėve fqinjė.
    Megjithatė, ndėrmjet platformės sė qarqeve radikale dhe platformės sė tė moderuarve kishte mjaft pika takimi, siē qe ajo e karakterit kombėtar shqiptar tė lidhjes sė pėrgjithshme dhe pranimi nė parim i formimit tė njė vilajeti autonom shqiptar. Nė situatėn dramatike, qė u krijua nė pranverėn e vitit 1878, kėto pika tė pėrbashkėta merrnin rėndėsi tė dorės sė parė pėrballė pikėpamjeve tė ndryshme qė kishin ato pėr kohėn e mėnyrėn se kur dhe si duhej tė sendėrtohej ky vilajet, tė cilat mund tė zgjidheshin pas formimit tė lidhjes shqiptare. Nė kėto rrethana, u arrit bashkėpunimi i tė dy rreshtimeve politike pėr formimin e njė lidhjeje shqiptare me karakter kombėtar, qė do tė udhėhiqte luftėn e popullit shqiptar kundėr copėtimit territorial tė atdheut dhe do tė parashtronte nevojėn e bashkimit administrativ tė mbarė viseve shqiptare nė njė vilajet autonom shqiptar.
    Jashtė kėtyre dy grupimeve atdhetare, qė pėrfaqėsonin Lėvizjen Kombėtare Shqiptare, nė jetėn politike tė Shqipėrisė vepronte edhe njė rreshtim i tretė sulltanist, i udhėhequr nga nėpunėsit turkomanė tė administratės sė vilajeteve, nga elementė feudalė e klerikė turkomanė, tė cilėt e identifikonin veten me qarqet sunduese perandorake, anonin plotėsisht nga vija politike e Portės sė Lartė dhe i shėrbenin asaj. Tė interesuar pėr tė kundėrshtuar vendimet e Traktatit tė Shėn-Stefanit, edhe pasuesit e kėtij grupimi u bashkuan me lėvizjen pėr organizimin e qėndresės sė armatosur nėpėrmjet “lidhjes” sė pėrgjithshme, e cila duhej tė vepronte sipas orientimeve tė sulltanit. Ata nuk ishin pėr njė lidhje shqiptare, por pėr njė lidhje islamike, ku tė merrnin pjesė tė gjitha popullsitė myslimane tė Gadishullit Ballkanik, pavarėsisht nga kombėsia e tyre, nga e cila, logjikisht, do tė pėrjashtoheshin shqiptarėt e krishterė, si ortodoksė, edhe katolikė. Veē kėsaj, sulltanistėt, siē u quajtėn nė atė kohė, nuk e pranonin as nė parim idenė e njė vilajeti shqiptar, sepse ky vilajet, sipas tyre, do t’i ndante shqiptarėt myslimanė nga “vėllezėrit” myslimanė tė Gadishullit Ballkanik dhe tė Perandorisė Osmane.
    Kėto qėndrime u kundėrshtuan nga atdhetarėt shqiptarė, radikalė e tė moderuar, qė nuk mund tė pajtoheshin me platformėn e qarqeve sulltaniste dhe nė mėnyrė tė veēantė me idenė konservatore tė njė lidhjeje islamike, e cila po tė krijohej do ta shuante emrin e Shqipėrisė. Nė tė vėrtetė, qarqet sulltaniste nuk kishin ndonjė mbėshtetje nė shtresat e gjera tė popullsisė shqiptare. Veprimtarinė e tyre e udhėhiqnin valinjtė e katėr vilajeteve shqiptare, qė zbatonin me besnikėri udhėzimet e Portės sė Lartė. Megjithatė, ato luanin ende njė rol tė rėndėsishėm nė jetėn politike tė vendit, pasi kishin nė dorė aparatin shtetėror - administratėn, ushtrinė, xhandarmėrinė, financat dhe mjetet e telekomunikacionit qė lidhnin krahinat me njėra-tjetrėn. E vetmja pikė qė dukej sikur i afronte sulltanistėt me qarqet atdhetare, ishte gatishmėria e tyre pėr tė luftuar me rrugė jashtėqeveritare, kundėr shkėputjes sė zotėrimeve perandorake nė Ballkan, pra edhe kundėr shkėputjes sė trojeve shqiptare, ndonėse kėtė luftė ata kėrkonin ta zhvillonin nėn flamurin islamik.
    Pėr tė mos shkaktuar nė atė ēast kritik pėrēarjen e forcave politike tė vendit, Komiteti i Stambollit dhe rrethet e tjera atdhetare tė vendit iu shmangėn pėrkohėsisht luftės sė hapur kundėr qarqeve sulltaniste. Madje, duke u kapur pas gatishmėrisė qė tregonin kėto qarqe pėr tė luftuar kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, udhėheqėsit atdhetarė mendonin se, me njė punė tė mėtejshme sqaruese, do ta tėrhiqnin masėn e tyre nė platformėn e lidhjes shqiptare.
    Platformėn e vet politike Komiteti i Stambollit e ngriti gjatė pranverės edhe nė arenėn ndėrkombėtare. Qysh nė muajin mars, kur pėrmbajtja e Traktatit tė Shėn-Stefanit ende nuk ishte shpallur, Pashko Vasa i paraqiti ambasadorit britanik nė Stamboll njė promemorje nė emėr tė popullit shqiptar, nė tė cilėn lufta kundėr copėtimit territorial tė Shqipėrisė lidhej organikisht me kėrkesėn pėr autonominė e saj administrative. Shqiptarėt, shkruante ai, nuk mund tė kėnaqen me administratėn e kalbur osmane. Ata janė tė bindur se Porta e Lartė, as nuk dėshiron dhe as nuk ėshtė nė gjendje t’u japė atyre njė administratė mė tė mirė se atė qė u ka dhėnė deri sot. Shqiptarėt, theksonte patrioti rilindės, janė tė vendosur t’i kėputin tė gjitha lidhjet qė i bashkojnė me Turqinė dhe nuk duhet tė pėrjashtohen nga ajo e drejtė qė kanė popujt sllavė tė Ballkanit pėr tė formuar shtete tė pavarura ose autonome. Megjithatė, pėrfundonte Pashko Vasa, shqiptarėt kėrkojnė njė administratė autonome qė t’u pėrgjigjet mė shumė nevojave dhe traditave tė tyre.
    Njė vend tė veēantė nė veprimtarinė politike qė zhvilloi Komiteti i Stambollit gjatė pranverės sė vitit 1878 zėnė shkrimet e Abdyl Frashėrit, tė cilat ai i botoi nė shtypin e huaj, brenda dhe jashtė Perandorisė Osmane. Nė njė artikull tė botuar nė muajin prill nė gazetėn turke “Basiret” (Stamboll), ai i tėrhiqte tėrthorazi vėmendjen Portės sė Lartė qė tė mos pranonte asnjė lėshim nė kurriz tė trojeve tė Shqipėrisė dhe t’u njihte shqiptarėve tė drejtat e tyre kombėtare. Askush, pra, as Perandoria Osmane, shkruante kryetari i Komitetit tė Stambollit, nuk ka tė drejtė t’u japė tė tjerėve tokat qė u takojnė shqiptarėve. Duke evokuar luftėn qė zhvilluan shqiptarėt nė shek. XV kundėr Perandorisė Osmane, Abdyl Frashėri u linte tė nėnkuptonin qeveritarėve tė Stambollit se Shqipėria ishte gati tė pėrsėriste epopenė e Skėnderbeut, nė rast se nuk do t’i njiheshin tė drejtat e saj kombėtare.
    Nė njė seri artikujsh tė botuar gjatė prillit e majit nė organin austriak “Messager de Vienne” (“Mesazher dė Vjenė”), Abdyl Frashėri argumentonte para opinionit publik evropian tė drejtat politike qė i takonin popullit shqiptar, si njė nga kombet mė tė lashta tė Evropės, me gjuhė, me territor, me kulturė, me ndėrgjegje dhe me histori tė pėrbashkėt mijėravjeēare. Kombi shqiptar, nėnvizon ai, nuk aspiron asgjė tjetėr, veēse tė jetojė i lirė, tė dalė nga prapambetja dhe tė zėrė vendin qė meriton nė radhėt e kombeve tė qytetėruara tė Evropės. Nė rast se Fuqitė e Mėdha, theksonte Abdyli, do ta dėnojnė kėtė popull trim e liridashės tė mbetet nė robėri dhe ca mė keq tė copėtohet ndėrmjet shteteve fqinje, Gadishulli Ballkanik nuk do tė ketė kurrė qetėsi, sepse shqiptarėt nuk do tė pushojnė asnjėherė sė luftuari pėr tė fituar pavarėsinė e tyre kombėtare. Pėrkundrazi, nė rast se shqiptarėve do t’u njihen tė drejtat e tyre kombėtare, Shqipėria do tė bėhet faktor i paqes dhe do tė kthehet nė njė digė kundėr ekspansionit carist, i cili rrezikon jo vetėm Gadishullin Ballkanik, por edhe Kontinentin Evropian.
    Nė tė njėjtėn kohė anėtarėt e Komitetit tė Stambollit e shtuan veprimtarinė e tyre politike edhe brenda nė Shqipėri. Por kėtu ata ndeshėn nė pengesat e qarqeve sulltaniste, tė cilat, duke shfrytėzuar terrorin qė po ushtronin organet ushtarake serbe-malazeze kundėr shqiptarėve nė veri dhe provokacionet qė po kurdisnin agjentėt shovinistė grekė nė viset shqiptare jugore, pėrpiqeshin ta vėshtirėsonin organizimin e popullit shqiptar nė shkallė kombėtare dhe t’i nxisnin shqiptarėt qė tė hidheshin nė njė luftė tė parakohshme e tė paorganizuar kundėr shteteve fqinje.
    Anėtarėt e Komitetit tė Stambollit dhe atdhetarėt e tjerė i bėnė ballė me sukses, nė shumicėn e krahinave tė vendit, kėtij presioni tė qarqeve qeveritare e sulltaniste. Ata arritėn tė shmangnin konfliktet e parakohshme qė ishin gati tė shpėrthenin, sidomos nė veri, nė sektorin shqiptaro-malazez. Me kėtė rast Komiteti i Stambollit e shpalli edhe njė herė publikisht platformėn e vet. Me njė proklamatė drejtuar mė 30 maj 1878 popullit shqiptar dhe, pėr njoftim, opinionit ndėrkombėtar, ai shprehte keqardhjen qė nė njė ēast aq kritik pėr Shqipėrinė, vendi po u nėnshtrohej sulmeve fatkeqe dhe persekutimeve tė shėmtuara nga qeveria malazeze, serbe e greke, veēanėrisht nga fqinjėt malazez. Megjithatė, Komiteti i Stambollit, thuhej nė proklamatė, e “konsideron tė ngutshme nevojėn pėr tė ndalur njė luftė midis dy popujve (shqiptarėve dhe malazezėve - shėn. i aut.), tė cilėt kanė pasur mjaft raste ta matin fuqinė dhe trimėrinė e tyre, dhe pėr tė larguar kėshtu rreziqe tė reja pėr paqen nė Lindje”. Proklamata pėrfundonte: “Ne dėshirojmė nxehtėsisht tė jetojmė nė paqe me tė gjithė fqinjėt tanė, Malin e Zi dhe Greqinė, Serbinė dhe Bullgarinė. Ne nuk kėrkojmė, nuk dėshirojmė asgjė prej tyre, por jemi krejtėsisht tė vendosur tė mbajmė me kėmbėngulje ēdo gjė qė ėshtė jona. T’u lihet pra shqiptarėve toka shqiptare!”
    Shqetėsimi qė pushtoi shqiptarėt pėr fatin e atdheut, u shpreh me njė lumė protestash, qė shpėrthyen gjatė muajve prill e maj 1878 nga tė katėr anėt e vendit kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit. Pothuajse nė ēdo qendėr kazaje u zhvilluan mbledhje popullore, nė tė cilat u morėn vendime pėr tė kundėrshtuar me ēdo kusht copėtimin e trojeve shqiptare. Nė shumicėn e rasteve, nė pėrfundim tė kėtyre mbledhjeve u hartuan protesta me shkrim drejtuar Fuqive tė Mėdha, nė tė cilat shprehej vendosmėria e shqiptarėve pėr tė mbrojtur deri nė njeriun e fundit ēdo pėllėmbė tė tokės amtare. Funksionarėt e admnistratės dhe pėrkrahėsit e tyre sulltanistė ushtruan nė kėto mbledhje presion tė fuqishėm pėr t’i detyruar pjesėmarrėsit qė t’i nėnshkruanin protestat e tyre jo si banorė shqiptarė, por si nėnshtetas islamikė tė lidhur me Perandorinė Osmane. Por kėto presione nuk dhanė rezultat. Nė asnjė nga krahinat shqiptare, pjesėmarrėsit e mbledhjeve nuk pranuan ta cilėsonin veten e tyre si banorė islamikė. Nė tė gjitha aktet drejtuar Fuqive tė Mėdha banorėt myslimanė dhe tė krishterė, protestonin si shqiptarė, si pjesėtarė tė njė kombi tė vetėm. Madje, nė shumė raste, pjesėmarrėsit e mbledhjeve popullore hartuan peticione drejtuar Portės sė Lartė, me anėn e tė cilave kėrkonin reforma autonomiste pėr Shqipėrinė.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:01

  6. #6
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Themelimi i Lidhjes sė Prizrenit (10 qershor 1878)

    Njė nga ēėshtjet kryesore, qė u shtrua gjatė pranverės sė vitit 1878, nė mbledhjet popullore tė krahinave tė vendit ishte formimi i lidhjes shqiptare, karakterin kombėtar tė sė cilės e mbrojtėn si patriotėt radikalė, ashtu dhe qarqet e moderuara. Si procedurė pėr formimin e saj udhėheqėsit politikė vendosėn tė shfrytėzonin traditėn e lashtė shqiptare. Sipas kėsaj tradite, sa herė qė vendin e kėrcėnonte rreziku i jashtėm, secila krahinė thėrriste kuvendin e vet krahinor dhe pastaj pėrfaqėsuesit e tyre mblidheshin nė njė kuvend tė jashtėzakonshėm, i cili formonte, sipas rastit, besėlidhjen ndėrkrahinore ose lidhjen e pėrgjithshme. Ekzistenca, nė pranverėn e vitit 1878, e besėlidhjeve lokale ose e komisioneve tė vetėmbrojtjes, e lehtėsonte punėn e udhėheqėsve politikė. Duhej vetėm thirrja e kuvendit tė pėrgjithshėm dhe organizimi me sukses i punimeve tė tij.
    Nismėn pėr thirrjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm e mori Komiteti i Stambollit. Por, pėr tė mos shkaktuar reagimin e hapur tė organeve qeveritare osmane, Komiteti i Stambollit vepronte, si edhe mė parė, nė rrethanat e fshehtėsisė sė plotė. Si vend pėr mbledhjen e Kuvendit u caktua Prizreni, qyteti kryesor i Kosovės dhe njė nga mė tė mėdhenjtė e Shqipėrisė, qė ndodhej nė afėrsi tė krahinave, ku do tė zhvillohej qėndresa e armatosur e Lidhjes pėr mbrojtjen e tėrėsisė sė atdheut. Me organizimin e drejtpėrdrejtė tė veprimeve pėr thirrjen e Kuvendit u ngarkua njė Komision i posaēėm, shumica e anėtarėve tė tė cilit ishin nga Prizreni e Gjakova. Ndėrmjet tyre njihen Ymer Prizreni dhe Ahmet Koronica, ndėrsa thirrjen pėr mbledhjen e Kuvendit e lėshoi qysh nė fund tė prillit njė nga pėrfaqėsuesit mė tė shėnuar tė qarqeve atdhetare tė moderuara, Ali bej Gucia (mė vonė: Ali pashė Gucia), pronar i madh tokash dhe kundėrshtar i vjetėr i Tanzimatit e i Traktatit tė Shėn-Stefanit.
    Lėvizja pėr thirrjen e Kuvendit Kombėtar u gjallėrua nė kulm gjatė gjysmės sė dytė tė majit. Sapo u pėrhap lajmi se Kongresi i Berlinit do tė mblidhej mė 13 qershor 1878, nė viset e tė katėr vilajeteve u zhvilluan mbledhje pėr tė zgjedhur delegatėt qė do tė niseshin pėr nė Prizren. Nga viset shqiptare tė vilajetit tė Kosovės, tė Shkodrės, tė Manastirit dhe tė Janinės, nuk u caktua si delegat pėr nė Prizren asnjė nga elementėt sulltanistė. Megjithatė, ulematė dhe funksionarėt osmanė, duke pėrdorur mjete nga mė tė ndryshmet, bėnė qė nė ato kaza, ku banonin nė mėnyrė tė pėrzier popullsi myslimane shqiptare, boshnjake, turke dhe pomake (bullgarė tė islamizuar), tė caktoheshin si delegatė edhe mjaft pashallarė e bejlerė sulltanistė.
    E shqetėsuar nga zhvillimi i Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, Porta e Lartė nuk e la fatin e politikės sė saj nė Shqipėri vetėm nė duart e autoriteteve shtetėrore tė vilajeteve, por ndėrhyri edhe vetė pėr tė ndryshuar rrjedhėn e ngjarjeve. Pėr kėtė qėllim ajo thirri nė Stamboll, nė fund tė majit, personalitetet mė tė dėgjuara tė jetės politike shqiptare, si Iljaz pashė Dibrėn, Ali bej Gucinė, Abdyl Frashėrin, Ymer Prizrenin, Ahmet Koronicėn, Zija Prishtinėn, Mustafa pashė Vlorėn, sheh Mustafa Tetovėn, Vejsel bej Dinon dhe disa dhjetėra tė tjerė, ndaj tė cilėve ushtroi pėr disa ditė me radhė njė trysni tė fortė pėr t’i detyruar qė t’i jepnin besėlidhjes karakterin e njė organizate islamike ballkanike. Personalitetet shqiptare, qė i rezistuan presionit tė qeverisė osmane, Porta u pėrpoq t’i mbante nė Stamboll me pretekste tė ndryshme, pėr tė penguar pjesėmarrjen e tyre nė Kuvendin Kombėtar. Por ata u nisėn pėr nė Prizren pa lejen e saj. Prizreni kishte marrė nė ato ditė tė para tė qershorit njė pamje festive. Pėrveē banorėve tė pėrhershėm qarkullonin nė qytet mijėra mysafirė tė tjerė tė veshur me rrobat e krahinave tė tyre dhe tė armatosur.
    Kuvendi Kombėtar u hap mė 10 qershor 1878. Por atė ditė nė Prizren nuk kishin arritur tė gjithė delegatėt e krahinave shqiptare. Mungonin delegatėt e vilajetit tė Shkodrės, nisjen e tė cilėve e kishin penguar intrigat e valiut turk, Hysen Pashės. Po ashtu, nga vilajeti i Janinės arritėn vetėm dy delegatė (njėri nga tė cilėt ishte Abdyl Frashėri), pasi tė tjerėt ishin ende nė udhėtim. Nga tė dhėnat e derisotme dokumentare nuk ka qenė e mundur tė pėrcaktohet lista e plotė e delegatėve, as numri i saktė i atyre qė u ndodhėn tė pranishėm nė ditėn e hapjes sė Kuvendit tė Pėrgjithshėm tė Lidhjes. Njihen mė se 110 emra, shumica e tė cilėve vinin nga vilajeti i Kosovės. Ishin kėta pėrfaqėsues tė shtresave tė ndryshme shoqėrore, ēifligarė e agallarė, tregtarė e zejtarė, klerikė e nėpunės, bajraktarė e malėsorė. Kishte personalitete tė shquara politike tė sė kaluarės, por edhe emra tė rinj qė po hynin nė jetėn politike tė vendit, figura qė kishin marrė pjesė nė kryengritjet kundėr Tanzimatit ose qė kishin luftuar prej kohėsh kundėr ushtrive tė monarkive fqinje ballkanike. Ndėr figurat mė tė shquara qė merrnin pjesė nė Kuvendin e Pėrgjithshėm njihen: Ali bej Gucia, Iljaz pashė Dibra, Hasan pashė Tetova, Ymer Prizreni (kryetar i komisionit organizator tė Kuvendit), Abdullah pashė Dreni, Ahmet Koronica, Shaban bej Prizreni, Zija bej Prishtina, Jashar bej Shkupi, Shaban bej Peja, Filip Doda, Sulejman Vokshi, Shuajip Spahiu, Ali Ibra, Abdyl Frashėri etj. Nė Prizren kishin ardhur gjithashtu delegatė disa feudalė sllavė e sulltanistė nga viset e Bosnjė-Hercegovinės.
    Kuvendi i Prizrenit i filloi punimet nė ditėn e caktuar, me qėllim qė kėrkesat shqiptare t’u paraqiteshin Fuqive tė Mėdha para se tė mblidhej Kongresi i Berlinit (13 qershor 1878). Kuvendi i Pėrgjithshėm i zhvilloi punimet nė njė nga sallat e medresesė sė ndėrtuar nė shek. XVII nga Mehmet Pasha; kjo ndėrtesė ndodhet pranė xhamisė ose Bajrak-Xhamisė, siē quhej nga qytetarėt prizrenas. Kryetar i Kuvendit u zgjodh delegati mė i moshuar, Iljaz pashė Dibra (Qoku)?.
    Delegatėt qė morėn pjesė nė Kuvendin e Pėrgjithshėm kishin pėr ēėshtjen kryesore tė ditės njė unitet tė plotė mendimi; tė gjithė qenė tė vendosur pėr tė kundėrshtuar me ēdo kusht copėtimin e trojeve shqiptare, pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė. Mendim tė njėjtė shprehėn delegatėt qė u takonin qarqeve atdhetare edhe pėr karakterin dhe programin politik tė organizatės, qė do tė themelonte Kuvendi. Ata kėrkuan me kėmbėngulje qė Kuvendi, ashtu siē ishte parashikuar prej tyre, tė formonte njė Lidhje Shqiptare me karakter kombėtar. Ndryshe nga kėta, delegatėt, qė i takonin krahut sulltanist, u pėrpoqėn qė organizata qė do tė themelohej tė kishte njė karakter islamik e jo kombėtar shqiptar dhe t’ia nėnshtronin atė interesave tė Stambollit. Nė ditėn e parė tė punimeve nė Kuvend folėn delegatė tė tė gjitha grupimeve politike. Nga fjalimet qė u mbajtėn nė kėtė ditė ruhet vetėm njė fragment i fjalės sė Abdyl Frashėrit, kryetar i Komitetit tė Stambollit dhe delegat i Toskėrisė (i vilajetit tė Janinės). Duke mbrojtur platformėn atdhetare tė lėvizjes kombėtare, ai i ftoi tė gjitha krahinat shqiptare qė tė bashkoheshin si njė trup i vetėm pėr tė mbrojtur mbarė atdheun nga rreziku i asgjėsimit. Abdyli ndėr tė tjera tha: “Qėllimi i Kuvendit ėshtė qė t’ua presim hovin armiqve tė pashpirt, duke lidhur besėn shqiptare dhe duke u betuar qė t’i mbrojmė me gjak trojet qė na kanė lėnė gjyshėrit dhe stėrgjyshėrit tanė”. Fjalimi i Abdyl Frashėrit la pėrshtypje brenda dhe jashtė sallės.
    Delegatėve tė grupimit atdhetar, iu desh tė pėrballeshin nė Kuvend si me qendrimet e dėmshme tė qarqeve sulltaniste, ashtu edhe me trysninė e autoriteve qeveritare osmane, tė pėrfaqėsuara nga mytesarifi turk i Prizrenit, Qamil Beu, qė ishte i pranishėn nė kėtė tubim. Tė dyja kėto forca u pėrpoqėn tė pengonin bashkimin e shqiptarėve nė njė lidhje kombėtare. Megjithatė, Kuvendi i Prizrenit e pėrmbushi misionin e tij historik kombėtar. Akti mė i rėndėsishėm i tij ishte vendimi pėr themelimin e njė organizate me karakter politik e ushtarak, tė njė Lidhjeje (Ittifaku), me njė qendėr tė vetme drejtuese dhe me degė tė saj nė tė gjitha krahinat e vendit, e cila do tė merrte pėrsipėr detyrėn qė tė mbronte me ēdo mjet interesat e vendit.
    Po atė ditė Kuvendi Kombėtar miratoi tekstin e njė proteste, drejtuar Kongresit tė Berlinit, me anėn e sė cilės ngrihej zėri kundėr shkėputjes sė krahinave shqiptare nė favor tė shteteve fqinje. Sipas traditės, sė bashku me formimin e Lidhjes, u shpall edhe njė besė e pėrgjithshme, nė bazė tė sė cilės duhej tė pushonin menjėherė tė gjitha veprimet e gjakmarrjes ndėrmjet banorėve tė krahinave qė ishin pėrfaqėsuar nė Kuvendin e Prizrenit.
    Vendimi i Kuvendit tė Prizrenit pėr themelimin e Lidhjes ishte njė fitore e madhe e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, pasi me anėn e tij iu dha goditja e parė dhe e fuqishme pėrpjekjeve tė Stambollit pėr ta veshur Lidhjen me karakter islamik dhe u hodhėn themelet e njė organizate kombėtare shqiptare, e cila, qysh nė ditėn e parė tė saj, pati njė karakter atdhetar.
    Menjėherė pas themelimit tė Lidhjes u formuan organet e saj tė larta. Nė krye tė Lidhjes qėndronte Kėshilli i Pėrgjithshėm me funksione legjislative dhe me seli nė Prizren, nga i cili do tė vareshin degėt krahinore. Kryetar i tij u zgjodh Iljaz pashė Dibra. Pėr tė ushtruar funksionet ekzekutive u formua Komiteti Qendror i Lidhjes Shqiptare, i pėrbėrė nga tri komisione, secili me njė pėrgjegjės tė veēantė: komisioni i punėve tė jashtme (Abdyl Frashėri), komisioni i punėve tė brendshme (Haxhi Shabani) dhe komisioni i tė ardhurave financiare (Sulejman Vokshi).
    Krijimi i organeve tė larta tė Lidhjes sė Prizrenit dhe pajisja e tyre me funksione pushtetore ishin njė fitore tjetėr qė korrėn forcat atdhetare, pasi me anėn e tyre u hodhėn themelet pėr krijimin nė Shqipėri tė njė pushteti tė veēuar nga ai i Portės sė Lartė. Kjo fitore u pėrforcua me caktimin nė krye tė organeve tė larta tė personaliteteve qė militonin nė Komitetin e Stambollit (Abdyl Frashėri e Sulejman Vokshi), ose qė u takonin qarqeve tė moderuara (Iljaz pashė Dibra e Haxhi Shaban Prizreni). Pėr fitoren e plotė tė krahut patriotik nuk mbetej tjetėr hap, veēse pajisja e besėlidhjes me njė statut ose kanun, siē quhej nė atė kohė, tė ndėrtuar mbi platformėn rilindėse.

    Kanuni dhe Urdhėresa (17 qershor 1878)
    Aktet e para tė Kuvendit tė Pėrgjithshėm ishin: njė peticion pėr ēėshtjen shqiptare, dėrguar Kongresit tė Berlinit, njė peticion, dėrguar Portės sė Lartė, Kararnameja (Akti i Vendimeve-Kanuni) dhe Talimati (Urdhėresa).
    Tė dyja peticionet u miratuan mė 15 qershor 1878. Ato u pajisėn me nėnshkrimet e disa mijėra pėrfaqėsuesve tė popullsisė shqiptare nė tė gjitha krahinat e Shqipėrisė. Me anėn e tyre kėrkohej nga Kongresi i Berlinit dhe nga qeveria turke qė tė mos i jepnin shteteve tė huaja asnjė pėllėmbė tokė nga atdheu i tyre. Edhe nė kėto dokumente tė Kuvendit tė Lidhjes shprehej vendosmėria e pėrfaqėsuesve shqiptarė pėr tė luftuar deri te njeriu i fundit pėr tė kundėrshtuar ēdo vendim qė do tė cenonte tėrėsinė territoriale tė atdheut. Veē kėsaj, nė peticionin qė iu dėrgua Portės sė Lartė, parashtrohej edhe kėrkesa pėr tė bashkuar tė gjitha trojet shqiptare nė njė vilajet tė vetėm shqiptar ose, siē thuhet nė peticion, nė njė “vilajet tė bashkuar” (Tevhidi vilajet) me njė “kuvend tė bashkuar” nė krye dhe me administratė, buxhet e ushtri tė veēantė, pra tė pajisur me autonomi administrative e kulturore.
    Por ky program i autonomisė (krijimi i vilajetit tė bashkuar me autonomi administrative) nuk u pėrfshi nė tė dy dokumentet e tjera qė u miratuan nga Kuvendi, mė 17 qershor 1878, nė Kararnamenė dhe nė Talimatin. Kjo shpjegohet me ndikimin e qarqeve konservatore nė punimet e vendimet e Kuvendit, tė cilat nuk ishin tė interesuara pėr ndryshime tė raporteve tė Shqipėrisė me Perandorinė Osmane. Ndikimi i kėtyre qarqeve, me tė cilat qenė bashkuar edhe delegatėt boshnjakė, u forcua, pėrkohėsisht, nė krahasim me atė tė grupimit tė delegatėve autonomistė kosovarė, edhe pėr shkak se nė Kuvendin e Pėrgjithshėm nuk kishin arritur ende delegatėt e krahinave tė tjera tė Shqipėrisė, sidomos ata tė vilajeteve tė Shkodrės e tė Janinės, tė cilėt ishin tė gjithė pėrkrahės tė autonomisė. Por, veē kėtij faktori, nė mungesėn e kėrkesės nė Kararname tė njė vilajeti tė bashkuar shqiptar, me autonomi administrative, ndikoi edhe rreziku i jashtėm, ai i copėtimit tė Shqipėrisė, qė nxirrte nė plan tė parė dhe si detyrė mė tė ngutshme mbrojtjen e tėrėsisė sė trojeve shqiptare.
    Nė kėto rrethana, qarqet konservatore, tė nxitura edhe nga qeveritarėt osmanė, u pėrpoqėn t’i impononin Kuvendit tė Pėrgjithshėm njė platformė me ndikime sulltaniste dhe islamike. Por kėto orvatje dėshtuan, sepse ndeshėn nė kundėrshtimin e rreptė tė pėrfaqėsuesve tė vijės patriotike tė Kuvendit.
    Kanuni i Lidhjes, me emrin Kararname (Akti i Vendimeve) sanksionoi formimin e Lidhjes si organizatė politike shqiptare dhe pėrcaktoi detyrat e saj mė tė ngutshme. Megjithėse ky dokument nuk iu shmang dot disa formulimeve kontradiktore, me kėmbėnguljen e delegatėve atdhetarė aty u pėrfshinė dispozita tė tėra, qė i shėrbenin Lėvizjes Kombėtare Shqiptare dhe qė binin ndesh me interesat e Portės sė Lartė. Kėshtu, nė nenin 1 thuhej se qėllimi i Lidhjes sė Prizrenit ishte tė mbronte tėrėsinė tokėsore tė Perandorisė Osmane, me tė cilėn Lidhja nėnkuptonte edhe mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, kurse nė nenin 6 shpallej nė formė edhe mė tė qartė e mė tė prerė, se Lidhja do tė kundėrshtonte vetėm lėshimet tokėsore nė favor tė Bullgarisė, tė Serbisė dhe tė Malit tė Zi (pra, jo kundėr tokave qė do tė merrte Rusia dhe Austro-Hungaria), qė do tė thoshte se ajo do tė luftonte vetėm pėr mbrojtjen e tėrėsisė sė trojeve shqiptare. E vėshtruar nga kjo pikėpamje, Kararnameja i pėrgjigjej detyrės sė parė e kryesore qė qėndronte para Lidhjes dhe Lėvizjes Kombėtare Shqiptare: lufta pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė atdheut, tė Shqipėrisė. Po ashtu, ajo shprehte synimet vetėqeverisėse tė shqiptarėve. Nga njėra anė thuhej se Lidhja e Prizrenit do ta shihte si armik ēdo njeri qė do tė pėrpiqej tė dobėsonte autoritetin e qeverisė osmane (neni 2), ndėrsa nga ana tjetėr, ajo e vishte veten dhe komitetet e saj me funksione pushtetore tė veēuara nga ato tė Stambollit (neni 14), tė cilat e dobėsonin autoritetin e Portės sė Lartė nė Shqipėri.
    Lidhja trajtohej nė Kararname si njė institucion politik, me njė personalitet juridik tė pavarur nga Porta e Lartė. Qeveria e Stambollit, thuhej nė nenin 14 tė saj, “nuk do tė pėrzihet nė asnjė mėnyrė nė ēėshtjet e Lidhjes”. Por ajo qė e theksonte mė shumė karakterin e saj tė pavarur ishte e drejta qė fitoi Lidhja me anėn e Kararnamesė pėr tė ngritur nė kėmbė forca tė armatosura, tė veēuara nga ushtria perandorake osmane, dhe pėr tė hyrė nė luftė kundėr fuqive tė huaja, pavarėsisht nga qėndrimi i Portės sė Lartė. Lidhja merrte pėrsipėr edhe disa prerogativa nė fushėn administrative e gjyqėsore.
    Tė gjitha kėto dėshmojnė se referimi nė ndonjė rast te feja islame ose pėrfshirja nė tė e shprehjes sė besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane, nuk pėrcaktonin karakterin e vėrtetė tė Kararnamesė, nuk cenonin pėrmbajtjen e saj themelore, qė i pėrgjigjej synimeve tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė atė periudhė. Veē kėsaj, ky nuk ishte programi pėrfundimtar i Lidhjes, i cili do tė miratohej nė njė mbledhje mė tė pėrgjithshme tė Kuvendit, ku tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e tė gjitha krahinave tė Shqipėrisė.
    Nė dokumentin tjetėr, qė Kuvendi i Pėrgjithshėm miratoi po atė ditė (mė 17 qershor 1878), i cili u quajt Talimat (Urdhėresė), trajtoheshin aspektet organizative, politike e ushtarake tė Lidhjes. Urdhėresa, ndryshe nga Akti i Vendimeve, ishte e zhveshur nga ēdo referim te feja islame, si dhe nga deklarata e besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane. Veē kėsaj, funksionet pushtetore tė Lidhjes kėtu ishin mė tė theksuara. Nė Urdhėresė flitej haptas se Lidhja do tė formonte njė administratė qendrore me seli nė Prizren, tė pėrbėrė nga pėrfaqėsues tė ēdo sanxhaku, nga e cila do tė vareshin administratat lokale tė kazave. Krahas kėsaj administrate tė veēuar do tė krijohej edhe njė ushtri e shkėputur nga ajo e Portės sė Lartė, e cila do tė varej drejtpėrdrejt nga Lidhja. Nėpėrmjet Kararnamesė, delegatėt e Kuvendit tė Pėrgjithshėm shpallėn Prizrenin si kryeqytetin e Lidhjes.
    Lidhja vendosi tė ngrinte njė ushtri tė rregullt, tė disiplinuar dhe tė ndėrgjegjshme, tė aftė pėr tė mbrojtur atdheun. Nė Talimat pėrfshihej edhe njė shtojcė qė pėrmbante njė varg masash konkrete pėr dislokimin e menjėhershėm tė forcave tė armatosura tė Lidhjes sė Prizrenit nė pikat kryesore strategjike, si nė Guci, nė Rugovė, nė Kolashin, nė Prepol, nė Senicė, nė Tashllixhe, nė Mitrovicė, nė Gjilan, nė Palankė, nė Shkodėr e gjetkė. Prej kėtej ato do tė mbronin viset shqiptare, nėse Kongresi i Berlinit do t’ua jepte Serbisė, Bullgarisė e Malit tė Zi. Sipas Talimatit, Kuvendi Kombėtar parashihte tė ngrinte, nė rast nevoje, njė ushtri kombėtare prej 190 mijė vetash.
    Lajmi i formimit tė Lidhjes nė Prizren u pėrhap menjėherė nė Shqipėri dhe pati jehonė nė tė katėr anėt e vendit. Kudo filloi njė diskutim i zjarrtė rreth vendimeve tė Kuvendit tė Prizrenit. Me kėtė rast atdhetarėt pėrparimtarė kėrkuan qė tė mblidhej pėrsėri Kuvendi i Pėrgjithshėm, nė tė cilin tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e krahinave shqiptare tė tė katėr vilajeteve.
    Nė protestat, qė popullsia e krahinave tė ndryshme i drejtoi gjatė atyre ditėve Kongresit tė Berlinit, mbahej njė qėndrim krejt i ndryshėm ndaj Stambollit, nga ai i krahut sulltanist. “Ashtu sikurse nuk jemi dhe nuk duam tė jemi turq, po ashtu do tė luftojmė me tė gjitha forcat tona kundėr cilitdo qė do tė kėrkonte tė na bėnte sllavė, austriakė ose grekė”, thuhej ndėr tė tjera nė njė memorandum drejtuar, mė 13 qershor 1878, kryeministrit britanik, lordit Bikonsfild (Beaconsfield), nėnshkruar nga rreth 500 qytetarė shkodranė, tė cilėt kėrkonin respektimin e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė dhe formimin e njė shteti shqiptar tė pavarur. Me telegramet qė i drejtonin Kongresit tė Berlinit nė ditėt e mėpasme, pėrfaqėsuesit e kazave shqiptare tė vilajeteve tė Shkodrės, tė Janinės, tė Kosovės e tė Manastirit kėrkonin gjithashtu, si shqiptarė, respektimin e tėrėsisė tokėsore tė atdheut tė tyre, tė Shqipėrisė. Tė tilla kėrkesa iu paraqitėn areopagut ndėrkombėtar edhe nga shqiptarėt e mėrguar jashtė Shqipėrisė, madje edhe nga grupe shqiptarėsh qė ndodheshin nė Stamboll. Nė njė memorandum, drejtuar mė 20 qershor 1878 ministrave tė Jashtėm tė Fuqive tė Mėdha nga njė grup personalitetesh shqiptare qė banonin nė kryeqytetin e Perandorisė Osmane, midis tė cilėve bėnin pjesė edhe disa anėtarė tė Komitetit tė Stambollit (Pashko Vasa, Sami Frashėri, Ali Danish Prishtina, Sermedi Seid Toptani dhe Abedin bej Dino), pasi protestohej nė emėr tė popullit shqiptar kundėr copėtimit territorial tė atdheut, shtrohej kėrkesa pėr t’i dhėnė Shqipėrisė njė rregullim tė veēantė administrativ, sipas njė projekti tė hartuar prej njė komisioni tė pėrbėrė nga shqiptarė dhe tė miratuar nga Porta e Lartė.
    Paralelisht me rritjen e lėvizjes masive nė tė mirė tė platformės kombėtare, pėrfunduan edhe pėrgatitjet pėr mbledhjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm. Nė fund tė qershorit nė Prizren arritėn delegatėt e pothuajse tė gjitha krahinave shqiptare. Nė tė njėjtėn kohė u kthye nga Berlini edhe delegacioni shqiptar, i kryesuar nga Abdyl Frashėri, qė kishte shkuar atje pėr t’u paraqitur Fuqive tė Mėdha tė mbledhura nė Kongres, Peticionin me kėrkesat e Kuvendit tė Lidhjes sė Prizrenit. Shumica dėrrmuese e delegatėve ishte edhe mė e vendosur pėr ta mbrojtur deri nė fund programin politik kombėtar tė Lidhjes. Madje disa delegatė, si pėr shembull ata tė Shkodrės, kishin porosi nga popullsia e tyre qė “tė mos pranonin asgjė qė mund tė interpretohej si forcim i frymės islamike” dhe “po tė vinin re se Lidhja po i shmangej rrugės kombėtare pėr tė hyrė nė rrugėn thjesht fetare, tė largoheshin prej saj”.
    Kuvendi i Pėrgjithshėm u mblodh nė Prizren mė 1 korrik 1878. Nga 300 delegatėt qė, sipas disa dėshmive, kishin ardhur nė Prizren, njihen tė paktėn 140 emra, nga tė cilėt 96 nga Kosova, 26 nga Shkodra dhe 20 nga vilajeti i Janinės. Pas dy ditė diskutimesh Kuvendi i Pėrgjithshėm miratoi, mė 2 korrik 1878, njė Rezolutė ose Kanun tė ri pėr Lidhjen e Prizrenit, me tė cilin u bėnė hapa tė rėndėsishėm nė pėrpunimin e mėtejshėm tė programit tė Lidhjes.
    Kanuni i ri e shpalli botėrisht organizatėn e formuar nė Prizren si Lidhje Shqiptare dhe organin e saj qendror e quajti Komitet Kombėtar. Statuti i ri ishte pastruar nga ndonjė formulim me karakter fetar islamik dhe nga ideja e besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane, qė kishin pasur vend nė Kararname. Nė tekstin e Kanunit thuhej shprehimisht se Lidhja do tė luftonte pėr tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė dhe se veprimtarinė e saj do ta shtrinte vetėm nė trojet shqiptare. Ai i jepte tė drejtė Komitetit Kombėtar tė formonte nėnkomitete tė Lidhjes nė qendrat e sanxhakėve tė Shqipėrisė, tė organizonte njė ushtri tė armatosur pėr tė mbrojtur trojet shqiptare, tė shpallte mobilizimin ushtarak tė tė gjithė burrave tė aftė pėr armė, tė vilte, pėr nevojat e veta buxhetore, njė sėrė taksash tė ndryshme dhe tė jepte dėnime penale kundėr dezertorėve nga Lidhja Shqiptare. Kuvendi mori edhe masat e nevojshme pėr anėt organizative tė Lidhjes.
    Nė njė mbledhje tė fshehtė, qė u zhvillua natėn nė shtėpinė e atdhetarit prizrenas Shuaip Spahiu, u zgjodhėn anėtarėt e Kėshillit tė Pėrgjithshėm, qė vishej me funksione legjislative dhe, tė Komitetit Kombėtar, qė do tė ushtronte funksione ekzekutive. Nė Kėshillin e Pėrgjithshėm u zgjodhėn 56 anėtarė nga krahinat shqiptare tė tė katėr vilajeteve, tė cilėt ishin nga tė gjitha besimet fetare dhe pėrfaqėsonin forcat atdhetare tė vendit. Midis tyre ishin: Iljaz pashė Dibra, Ali pashė Gucia, Sheh Mustafa Tetova, Abdyl Frashėri, Ymer Prizreni, Sulejman Vokshi, Haxhi Zeka, Ahmet Koronica, Haxhi Shabani, Binak Alia, Ali Ibra, Ali pashė Draga, Ali bej Tirana, Qazim bej Gjirokastra etj. Si kryetar i Kėshillit mbeti pėrsėri Iljaz pashė Dibra. Tri komisionet e Komitetit, tė pajisura me funksione dikasteriale, mbetėn siē ishin, nėn kryesinė e Abdyl Frashėrit, tė Haxhi Shabanit e tė Sulejman Vokshit.
    Kanuni, i miratuar mė 2 korrik 1878, shėnonte fitoren e plotė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė gjirin e Lidhjes sė Prizrenit. Kjo fitore ishte e dyfishtė. Nga njėra anė, detyra pėr tė mbrojtur vetėm trojet shqiptare, me tė cilėn e ngarkoi ky kanun, e ktheu pėrfundimisht Lidhjen e Prizrenit nė njė organizatė politike kombėtare dhe i dha tė drejtėn pėr ta pėrfaqėsuar Shqipėrinė e robėruar nė arenėn ndėrkombėtare. Nga ana tjetėr, tė drejtat qė i dha po ai kanun pėr tė pasur administratė, ushtri, buxhet dhe gjyqe tė veēanta, e pajisėn Lidhjen e Prizrenit me funksione pushtetore tė veēuara nga ato tė shtetit centralist osman. Nė tė vėrtetė, me kėto tė drejta, qė u sanksionuan nė kanunin e 2 korrikut 1878, Lidhja e Prizrenit fitoi bazėn ligjore pėr tė ngritur shkallė-shkallė njė shtet autonom shqiptar brenda shtetit perandorak osman.


    3. MBROJTJA E TROJEVE SHQIPTARE

    Shqipėria dhe Kongresi i Berlinit (13 qershor-13 korrik 1878)
    Kongresi i Berlinit u hap mė 13 qershor 1878, me rend dite rishikimin e Traktatit tė Shėn-Stefanit. Nė tė morėn pjesė 6 Fuqitė e Mėdha tė Evropės: Gjermania, Anglia, Franca, Rusia, Austro-Hungaria dhe Italia. Sipas procedurės sė vendosur paraprakisht, vendimet do tė merreshin njėzėri. Punimet e Kongresit tė Berlinit i drejtoi kancelari gjerman, Otto Bismark.
    Nė punimet e Kongresit tė Berlinit mori pjesė edhe njė delegacion qeveritar i Perandorisė Osmane, i kryesuar nga ministri i saj i Jashtėm, Kara Theodhor Pasha, me ndihmės tė parė Mehmet Ali Pashėn, njė mareshal turk me origjinė gjermane. Por delegacioni turk nuk kishte tė drejta tė barabarta me ato tė Fuqive tė Mėdha. Ai mund tė diskutonte pėr ēdo ēėshtje tė rendit tė ditės, por nuk kishte tė drejtė tė votonte pėr vendimet e Kongresit.
    Me ftesėn e Fuqive tė Mėdha, shtetet ballkanike (Serbia, Greqia, Bullgaria, Rumania, Mali i Zi) dėrguan nė Berlin delegacionet e tyre qeveritare, tė cilat parashtruan dhe mbrojtėn nė seanca tė veēanta tė Kongresit kėrkesat e tyre politike e territoriale.
    Edhe shqiptarėt, sidomos organizmat e Lidhjes sė Prizrenit, i parashtruan Kongresit tė Berlinit kėrkesat e tyre. Nė dhjetėra peticione e memorandume tė dėrguara gjatė muajve qershor-korrik 1878, pėrveē protestave kundėr lakmive pushtuese tė shteteve fqinje, qė cenonin tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė, parashtrohej edhe kėrkesa pėr t’i dhėnė Shqipėrisė disa tė drejta autonomiste. Kėtė kėrkesė ia pėrcolli me anėn e Abdyl Frashėrit Kongresit tė Berlinit edhe Lidhja e Prizrenit me peticionin qė miratoi mė 15 qershor.
    Megjithėse kjo platformė e autonomisė ishte pranuar nga shumica e qarqeve patriotike shqiptare, nuk munguan t’u paraqiten Fuqive tė Mėdha edhe kėrkesa tė tjera, qė parashikonin formimin e njė shteti tė pavarur shqiptar. Kėshtu, nė memorandumin, qė njė grup atdhetarėsh shkodranė i dėrguan mė 13 qershor 1878 lordit Bikonsfild, kryetar i delegacionit anglez nė Kongresin e Berlinit, pasi flitej hollėsisht pėr rrezikun qė i kanosej tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė nga shtetet fqinje, parashtrohej si zgjidhja mė e pėrshtatshme pėr ēėshtjen shqiptare, nė kushtet nė tė cilat ndodhej Evropa Juglindore, formimi i njė shteti shqiptar tė pavarur. Krijimi i shtetit tė pavarur shqiptar do ta ēlironte popullin shqiptar nga zgjedha shekullore osmane, do tė krijonte nė Ballkan njė mburojė kundėr pansllavizmit rus dhe do tė shėrbente si njė element ekuilibri nė lindje.
    Megjithatė, Fuqitė e Mėdha, tė mbledhura nė Kongresin e Berlinit, nuk i morėn parasysh kėto kėrkesa tė shqiptarėve. Edhe pse nė Berlin luhej fati i popullit shqiptar, Fuqitė e Mėdha e injoruan qenien e tij. Madje, delegacioni shqiptar, i ngarkuar nga Lidhja e Prizrenit, i cili shkoi nė Berlin me nismėn e vet pėr t’i parashtruar Kongresit tė drejtat e Shqipėrisė, nuk u pėrkrah nga askush. Abdyl Frashėri, kryetari i delegacionit, u pėrpoq ta bindte kryetarin e Kongresit, kancelarin Bismark, nė njė takim qė pati me tė, qė ta pėrfshinte nė rendin e ditės sė njė seance edhe ēėshtjen e kombit shqiptar. Por kancelari gjerman nuk pranoi duke u shprehur brutalisht se “nuk ka njė komb shqiptar”.
    Si rrjedhim, ēėshtja shqiptare nuk u pėrfill fare si ēėshtje mė vete nga Kongresi i Berlinit. Tė mbledhura pėr tė rishikuar Traktatin e Shėn-Stefanit, Fuqitė e Mėdha morėn pėrsipėr qė tė hartonin nė Kongresin e Berlinit njė hartė tė re politike tė Gadishullit Ballkanik. Nė Kongres Fuqitė e Mėdha nuk u udhėhoqėn nga parimi i lirisė sė popujve, por nga interesat e tyre tė veēantė, tė cilėt ishin nė kontradiktė tė thellė ndėrmjet tyre. Perandoria Ruse luftonte pėr tė sanksionuar kushtet e Traktatit tė Shėn-Stefanit, kurse Britania e Madhe me Austro-Hungarinė pėrpiqeshin tė pakėsonin sa mė shumė pėrfitimet e Rusisė dhe t’i pėrforconin pozitat e tyre nė Evropėn Juglindore. Perandoria Gjermane orvatej tė kėnaqte Austro-Hungarinė pėr tė mos e lėnė qė tė bashkohej me Francėn dhe ta neutralizonte kundėrshtimin e Rusisė, duke provokuar keqėsimin e marrėdhėnieve tė saj me Perandorinė Britanike. Synimi kryesor i Francės ishte izolimi politik i Gjermanisė, kurse Italia, nga ana e saj, kėrkonte zgjidhje tė tilla qė do tė ēonin nė dobėsimin e pozitave tė Austro-Hungarisė nė Gadishullin Ballkanik.
    Punimet e Kongresit tė Berlinit vijuan plot njė muaj. Ato pėrfunduan mė 13 korrik 1878 me nėnshkrimin e Traktatit tė Berlinit, i cili zėvendėsoi atė tė Shėn-Stefanit.
    Sipas traktatit tė ri, pėrfitimet politike e territoriale tė Rusisė u pakėsuan si nė Gadishullin Ballkanik, ashtu edhe nė Azinė e Vogėl. Ideja e njė principate bullgare, nėn sovranitetin e sulltanit, mbeti nė fuqi, por kufijtė e saj u zvogėluan gati trefish. Kongresi i Berlinit vendosi qė territori i saj tė shtrihej midis lumit Danub dhe maleve Ballkan. Viset nė jug tė maleve Ballkan do tė formonin njė provincė autonome tė Perandorisė Osmane me emrin Rumelia Lindore. Viset e Maqedonisė, sė bashku me krahinat lindore tė Shqipėrisė, tė cilat me Traktatin e Shėn-Stefanit i jepeshin Bullgarisė, do tė mbeteshin gjithashtu nėn sundimin osman. Kongresi i Berlinit ua njohu pavarėsinė Rumanisė, Serbisė dhe Malit tė Zi. Ai ripohoi gjithashtu vendimin e mėparshėm pėr t’i dhėnė Rumanisė Dobruxhėn Veriore dhe pėr t’i shkėputur asaj provincėn e Besarabisė nė favor tė Rusisė. Kufijve tė Serbisė e tė Malit tė Zi ai u bėri ndryshime tė rėndėsishme. Me kėmbėnguljen e Austro-Hungarisė u vendos qė Serbia tė mos zgjerohej nga ana jugore (nė drejtim tė Novi Pazarit, tė Mitrovicės dhe tė Prishtinės, tė cilat Vjena i lakmonte pėr vete), por nga ana juglindore, duke i dhėnė asaj krahinat e Pirotit, tė Trenit, tė Vranjės e tė Nishit; kėto, me Traktatin e Shėn-Stefanit, i qenė premtuar Bullgarisė. Pėr tė njėjtėn arsye, me kėmbėnguljen e Vjenės, Malit tė Zi iu pakėsuan sė tepėrmi pėrfitimet territoriale nga ana veriore, nė drejtim tė Hercegovinės dhe tė Novi Pazarit. Sipas Traktatit tė Berlinit, ai do tė zgjerohej kryesisht nga ana jugore: do tė merrte krahinat e Tivarit, tė Podgoricės, tė Plavės, tė Gucisė, tė Rugovės e tė Kolashinit. Aneksimi i Ulqinit nuk iu njoh, por Cetina fitonte tė drejtėn qė anijet tregtare malazeze tė lundronin lirisht nė lumin Bunė dhe nė liqenin e Shkodrės.
    Pėrfitime tokėsore nė kurriz tė Perandorisė Osmane patėn sidomos dy fuqi tė mėdha, tė cilat nuk kishin marrė pjesė fare nė luftėn ruso-turke: Austro-Hungaria dhe Britania e Madhe. Austro-Hungaria fitoi tė drejtėn pėr tė pushtuar ushtarakisht, gjoja pėr t’i administruar, Bosnjėn dhe Hercegovinėn, pėrveē limanit Spic, nė brigjet jugore tė Dalmacisė, tė cilėn e aneksoi zyrtarisht; po ashtu fitoi tė drejtėn pėr tė mbajtur garnizone ushtarake nė sanxhakun e Novi Pazarit. Britania e Madhe, e cila u paraqit nė Kongres si mbrojtėsja mė e flaktė e Perandorisė Osmane, i shkėputi kėsaj ishullin e Qipros.
    Me pėrkrahjen e Anglisė e tė Francės, Kongresi i Berlinit mori nė shqyrtim edhe kėrkesat e Greqisė, e cila gjithashtu nuk kishte marrė pjesė nė luftėn ruso-turke. Athina pretendonte tė aneksonte Thesalinė, Maqedoninė, Kretėn dhe sidomos Epirin (vilajetin e Janinės). Pas mjaft debatesh, Kongresi, duke marrė parasysh kundėrshtimin qė bėri Anglia pėr Kretėn dhe Rusia pėr Maqedoninė, nuk pranoi qė kėto t’i jepeshin Greqisė, ndėrsa pėr pretendimet greke nė Epir, Perandoria Osmane deklaroi haptas se aneksimi i Epirit nga Greqia do tė ishte i rrezikshėm pėr tė dyja palėt, pasi aty mbisundonte popullsia shqiptare, e cila do t’u shkaktonte telashe si Greqisė, ashtu dhe Turqisė. Mė nė fund u vendos qė kufiri nė Thesali dhe nė Epir tė caktohej nga njė komision turko-grek. Megjithatė, Kongresi rekomandonte si vijė kufiri lumin Kalamas nė Epir dhe lumin Selemvria nė Thesali. Nė rast se Greqia e Turqia nuk do tė merreshin dot vesh ndėrmjet tyre, thuhej nė nenin 24, atėherė do tė ndėrhynin Fuqitė e Mėdha.
    Vendimet e Kongresit tė Berlinit cenonin rėndė interesat e popullit shqiptar dhe tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė. Ashtu si Traktati i Shėn-Stefanit, edhe ai nuk e pa Shqipėrinė si njė njėsi politike tė veēantė, por e trajtoi si njė plaēkė tregu tė destinuar pėr tė pėrmbushur synimet e Fuqive tė Mėdha dhe pėr tė kėnaqur lakmitė e shteteve ballkanike. Traktati i Berlinit nuk i njohu Shqipėrisė asnjė tė drejtė kombėtare, madje nuk e zinte fare nė gojė emrin e saj. Ai nuk e respektoi as tėrėsinė e saj territoriale. Malit tė Zi, pėrveē trojeve me popullsi tė pėrzier shqiptare e sllave, iu dhanė pėrsėri disa vise thjesht shqiptare (krahinat e Plavės, tė Gucisė e tė Rugovės), sikundėr edhe Serbisė (krahinat e Vranjės, tė Trenit e tė Pirotit). Bullgarisė nuk iu njohėn viset e Shqipėrisė Lindore, por, nga ana tjetėr, iu dhanė Greqisė (e cila nuk pėrfitonte asgjė nga Traktati i Shėn-Stefanit), viset e Ēamėrisė. Veē kėsaj, me Traktatin e Berlinit lindi edhe njė rrezik tjetėr pėr trojet shqiptare. Ky rrezik vinte nga Austro-Hungaria, e cila, pėrveē pushtimit tė Bosnjės dhe tė Hercegovinės, fitonte gjithashtu tė drejtėn tė vendoste garnizone ushtarake dhe tė ndėrtonte rrugė strategjike nė sanxhakun e Novi Pazarit “deri pėrtej Mitrovicės”. Me kėto koncesione Vjena hidhte hapin e parė pėr tė pushtuar njė ditė krejt Kosovėn dhe pėr tė dalė pastaj nė Selanik.
    Midis vendimeve tė tjera qė mori Kongresi i Berlinit, dy prej tyre preknin, njėri tėrthorazi e tjetri drejtpėrdrejt, dy ēėshtje qė kishin lidhje me aspektin politik tė trojeve shqiptare, qė do tė mbeteshin nėn sundimin e Perandorisė Osmane. E para trajtohej nė nenin 23 tė traktatit. Sipas kėtij neni, Porta e Lartė detyrohej tė hartonte pėr viset ballkanike, qė ndodheshin nėn sundimin e saj tė plotė, “rregullore organike” pėr njė administrim autonom tė vilajeteve, pak a shumė tė njėllojtė me atė qė i qe dhėnė ishullit tė Kretės mė 1868. Me qėllim qė kėto “rregullore” t’u pėrshtateshin nevojave tė vendit, Porta duhej tė ngarkonte “komisione tė posaēme” pėr hartimin e tyre, nė tė cilat “elementi vendas duhej tė pėrfaqėsohej nė shkallė tė gjerė”. Projektet qė do tė hartoheshin pėr ēdo vilajet, thuhej nė po kėtė nen, para se tė hynin nė fuqi, do tė miratoheshin edhe nga Komisioni Evropian qė u krijua nga Fuqitė e Mėdha pėr Rumelinė Lindore. E dyta ishte pėrfshirė nė Protokollin nr.13 tė Kongresit tė Berlinit dhe kishte lidhje me venomet e Mirditės. Fillimisht ēėshtja u ngrit nga pėrfaqėsuesit e Francės dhe tė Austro-Hungarisė. Kėta kėrkuan nga Porta e Lartė qė ajo t’i respektonte edhe nė tė ardhmen “privilegjet dhe imunitetet” (domethėnė: venomet), tė cilat “popullsia e Mirditės i gėzon ab antiquo” (qė nė kohėt e lashta). Pėrfaqėsuesi osman e kundėrshtoi kėtė propozim qė e pengonte Portėn e Lartė ta nėnshtronte Mirditėn, duke u kapur pas faktit se zotimi pėr tė respektuar venomet nė kėtė krahinė binte nė kundėrshtim me nenin 23, i cili e detyronte atė tė zbatonte reforma administrative nė vilajetet e Turqisė Evropiane. Megjithatė ai shtoi se Porta e Lartė nuk kishte ndėrmend tė zbatonte reformat e saj nė krahinėn e Mirditės. Fuqitė e Mėdha mbetėn tė kėnaqura nga deklarata e pėrfaqėsuesit turk, e cila u pėrfshi nė Protokollin nr.13, duke marrė kėshtu vlerėn e njė zotimi zyrtar. Tė dyja kėto vendime ishin negative pėr Shqipėrinė.
    Me nenin 23 Fuqitė e Mėdha cenonin interesat jetike tė Shqipėrisė, jo pse e detyronin Perandorinė Osmane t’i pajiste viset ballkanike me administratė autonome “tė pėrshtatshme” me nevojat e tyre, por me tė drejtėn qė fitoi Porta e Lartė pėr ta mbajtur edhe nė tė ardhmen ndarjen administrative qė ishte nė fuqi, pra copėtimin e trojeve shqiptare ndėrmjet katėr vilajeteve tė ndryshme. Reformat administrative autonomiste i kėrkonin vetė qarqet pėrparimtare rilindėse, por ato i kushtėzonin kėto reforma me bashkimin e trojeve shqiptare nė njė vilajet tė vetėm autonom. Pajisja e katėr vilajeteve me “rregullore organike” tė veēantė, gjoja nė pėrshtatje me nevojat e vendit, do t’i vėshtirėsonte edhe mė tej lidhjet ekonomike, shoqėrore, politike e kulturore ndėrmjet krahinave shqiptare tė kėtyre vilajeteve. Pėr mė tepėr, e drejta qė fituan me nenin 23 Fuqitė e Mėdha pėr tė ndėrhyrė nė kėtė ēėshtje, u dha atyre mundėsinė, siē shkruante pak mė vonė Abdyl Frashėri, qė t’u jepnin reformave karakter joshqiptar, por serb nė vilajetin e Kosovės, bullgar nė atė tė Manastirit dhe grek nė vilajetin e Janinės. Si rrjedhim, me zbatimin e nenit 23 rritej mė tepėr nė tė ardhmen rreziku i aneksimit tė trojeve shqiptare nga shtetet fqinje ballkanike dhe vėshtirėsohej mė shumė lufta e shqiptarėve pėr bashkimin e kėtyre trojeve nė njė vilajet tė vetėm autonom.
    Po ashtu, me Protokollin nr. 13, Fuqitė e Mėdha cenonin interesat jetike tė Shqipėrisė, sepse ēėshtjen kombėtare shqiptare e reduktuan vetėm si problem tė popullsisė sė saj katolike dhe nė mėnyrė tė veēantė vetėm si ēėshtjen e njė krahine tė saj, siē ishte krahina e vogėl dhe e prapambetur e Mirditės, e cila, sipas tyre, nuk aspironte gjė tjetėr, veēse tė ruante statusin e saj partikularist e patriarkal. Protokolli nr.13 i hapte kėshtu rrugėn Vjenės, e cila gėzonte prej kohėsh tė drejtėn e mbrojtjes sė popullsive katolike tė Perandorisė Osmane (kultusprotektoratin), qė tė ndėrhynte lirisht nė jetėn e brendshme tė Mirditės dhe ta kthente atė nė njė pikėmbėshtetje tė avancuar pėr ekspansionin e saj tė mėtejshėm drejt brigjeve shqiptare tė Adriatikut dhe drejt viseve tė Ballkanit Qendror.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:02

  7. #7
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Acarimi i marrėdhėnieve shqiptaro-turke.
    Aksioni i Gjakovės (korrik-shtator 1878)


    Vendimet e Kongresit tė Berlinit e shtuan zemėrimin e shqiptarėve kundėr Fuqive tė Mėdha dhe kundėr Portės sė Lartė. Nga tė katėr anėt e vendit u bėnė protesta pėr tė kundėrshtuar shkėputjen e trojeve shqiptare nė favor tė shteteve fqinje. Kudo u shpreh gatishmėria e masave popullore pėr tė mos lėshuar, qoftė nė veri, qoftė nė jug, asnjė pėllėmbė tokė tė banuar nga popullsi shqiptare. Megjithatė, pasi mbaruan punimet e Kongresit tė Berlinit, vėmendja e shqiptarėve u drejtua kryesisht nga fati i trojeve veriore, pasi vendimi i Fuqive tė Mėdha pėr dorėzimin e Plavės dhe tė Gucisė nė favor tė Malit tė Zi kishte formė tė prerė. Si i tillė ai duhej tė zbatohej menjėherė, kurse vendimi pėr viset jugore do tė merrte formė pėrfundimtare mė vonė, pasi ishte i lidhur me bisedimet turko-greke.
    Tensioni i madh politik qė pushtoi opinionin publik krijoi njė truall tė favorshėm pėr rritjen e shpejtė tė autoritetit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit dhe pėr shtrirjen e saj organizative, brenda pak javėve, nė tė katėr anėt e vendit.
    Pasi u kthyen nė krahinat e tyre delegatėt qė kishin marrė pjesė nė Kuvendin e Prizrenit, besėlidhjet lokale ose komisionet e vetėmbrojtjes, qė ishin krijuar mė parė, u kthyen menjėherė nė degė tė Lidhjes Shqiptare. Nė ato krahina, ku ato mungonin, u organizuan mbledhje tė posaēme, tė cilat formuan degėt lokale tė Lidhjes. Duke marrė parasysh vėshtirėsitė e ndėrlidhjes sė degėve tė shumta me Komitetin Kombėtar dhe pėr ta rritur operativitetin e kėtyre degėve nė pėrshtatje me rrethanat lokale, nė fillim tė korrikut u formuan nė bazė vilajetesh tri komitete ndėrkrahinore tė Lidhjes Shqiptare me qendėr nė Prizren, nė Shkodėr dhe nė Janinė. Me to u lidhėn degėt e shpėrndara nė sanxhakėt dhe nė kazatė e kėtyre vilajeteve. Meqenėse mė 1878 vilajeti i Manastirit ishte suprimuar, degėt e formuara nė sanxhakėt e Dibrės, tė Ohrit e tė Manastirit u lidhėn me Komitetin Ndėrkrahinor tė Prizrenit, kurse ato tė sanxhakut tė Korēės me Komitetin Ndėrkrahinor tė Janinės. Lidhjet ndėrmjet Komitetit tė Janinės dhe komiteteve tė Prizrenit ose tė Shkodrės kryheshin sipas rastit, nėpėrmjet degės sė Elbasanit ose nėpėrmjet degės sė krijuar posaēėrisht pėr kėtė qėllim nė Selanik, e cila shėrbente si ndėrmjetėse pėr lidhjet e komiteteve ndėrkrahinore tė vilajeteve me Komitetin e Stambollit. Pėr tė shpejtuar lidhjet ndėrmjet tyre, komitetet krahinore shfrytėzuan edhe linjėn telegrafike, madje, nėpėrmjet telegrafistėve atdhetarė, edhe shifrazhin sekret telegrafik.
    Nė pėrshtatje me situatėn e krijuar, Komiteti Ndėrkrahinor i Janinės u ngarkua me detyrėn qė tė merrte masa politike e ushtarake pėr tė parandaluar ose, nė pamundėsi tė kėsaj, pėr tė kundėrshtuar shkėputjen e Ēamėrisė nė favor tė Greqisė. Pėr kėtė qėllim nė dhjetėditėshin e tretė tė korrikut 1878 u organizua nė Janinė njė Kuvend i gjerė Ndėrkrahinor me pėrfaqėsues tė tė gjitha degėve tė vilajetit. Pasi vendosi tė shprehte botėrisht vendosmėrinė e shqiptarėve pėr tė kundėrshtuar me armė ēdo lėshim tė trojeve tė tyre nė favor tė Mbretėrisė Greke, Kuvendi Ndėrkrahinor caktoi pėr ēdo kaza numrin e forcave vullnetare, qė do tė mobilizoheshin pėr tė hyrė nė luftė menjėherė sapo tė dilte nevoja. Nė tė njėjtėn kohė pėrfaqėsuesit e degėve tė Jugut miratuan njė memorandum, me tė cilin paralajmėrohej Porta e Lartė se shqiptarėt ishin tė vendosur tė viheshin edhe kundėr saj, nė rast se ajo do tė tėrhiqej pėrballė pretendimeve shoviniste tė Athinės.
    Nė mbledhjen qė mbajti mė 24 korrik 1878, nėn drejtimin e Abdyl Frashėrit, Kuvendi Ndėrkrahinor i Janinės, krahas vendimeve qė mori pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, shqyrtoi edhe ēėshtjen e formimit tė vilajetit autonom shqiptar. Pėr kėtė qėllim, mė 24 korrik 1878, u hartua njė rezolutė e veēantė, nė tė cilėn aspirata e shqiptarėve pėr autonomi ėshtė formuluar nėpėrmjet tri kėrkesave: bashkimi i trojeve tė tyre nė njė vilajet tė vetėm, zhvillimi i gjuhės shqipe si gjuhė kombėtare dhe zbatimi menjėherė nė Shqipėri i reformave tė pėrshtatshme me nevojat e saj, sikurse ishte krijimi i “milicisė shqiptare” me forca tė rekrutuara nga e gjithė Shqipėria. Lidhja parashikonte qė vetėm nė vilajetin e Janinės tė mblidhte 30 mijė burra tė armatosur.
    Kjo rezolutė, nė tė cilėn shprehej vendosmėria e shqiptarėve pėr tė kundėrshtuar me armė nė dorė ēdo aneksim tė tokės sė tyre nga Greqia, madje edhe nė kundėrshtim me qėndrimin e Portės sė Lartė, shqetėsoi qarqet qeveritare tė Stambollit. Nė telegramet qė i dėrgonte kryetarit tė Kuvendit Ndėrkrahinor tė Janinės mė 3 dhe 25 gusht, kryeministri turk shpejtoi t’i qetėsonte shqiptarėt, duke u zotuar se nuk do t’i lėshonte Greqisė asnjė pėllėmbė tokė nga vilajeti i Janinės.
    Gjithashtu, nė pėrshtatje me situatėn e krijuar, dy komitetet ndėrkrahinore tė Veriut u mobilizuan pėr tė kundėrshtuar me armė dorėzimin e kazasė sė Gucisė (ku bėnte pjesė edhe Plava) nė favor tė Malit tė Zi. Pėr mbrojtjen e tyre nė Shkodėr u zhvillua njė miting popullor, pas tė cilit filluan menjėherė pėrgatitjet pėr tė rekrutuar vullnetarė dhe pėr tė grumbulluar armė. Brenda pak ditėve, nė fillim tė korrikut, nė rrethin e Shkodrės u regjistruan rreth 6 mijė vullnetarė. Qytetarėt dhe fshatarėt dhanė kontribut nė tė holla e drithė. Njė mobilizim i tillė ndodhi edhe nė Kosovė, sidomos nė Gjakovė e nė Pejė. Mė shumė se kudo mobilizimi pėrfshiu banorėt e Plavės e tė Gucisė. Shqiptarėt, tė cilėt pėrbėnin shumicėn dėrrmuese tė kėtyre dy krahinave, u vunė nė gatishmėri tė plotė, duke vėzhguar ditė e natė lėvizjet e ushtrive malazeze pėrtej kufirit. Sipas vendimit qė mori Komiteti Kombėtar i Lidhjes sė Prizrenit, vullnetarėt e krahinave tė tjera do tė qėndronin nė shtėpitė e tyre nė pritje pėr t’u nisur nė front sapo tė lėshohej kushtrimi.
    Pėrgatitjet politike dhe ushtarake tė Lidhjes sė Prizrenit tregonin se nenet e Traktatit tė Berlinit, qė cenonin tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė, nuk mund tė zbatoheshin pa dhunėn e armatosur kundėr shqiptarėve qė do tė ushtrohej ose nga Mali i Zi, ose nga Perandoria Osmane. Pėr ta mėnjanuar kėtė konflikt tepėr tė kushtueshėm dhe me pėrfundime tė pasigurta pėr Malin e Zi, knjaz Nikolla kėrkoi ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha, duke e akuzuar Portėn e Lartė si organizatoren e Lidhjes sė Prizrenit.
    Pėr Perandorinė Osmane kazaja e Gucisė, me mė pak se 10 mijė banorė, nuk kishte asnjė rėndėsi ekonomike e strategjike nė krahasim me territoret e gjera tė Bullgarisė, tė Bosnjės, tė Hercegovinės etj., qė asaj iu shkėputėn nga Traktati i Berlinit. Por Porta e Lartė nuk donte qė, pėr shkak tė njė krahine tė parėndėsishme kufitare, tė ndizte revoltimin e mėtejshėm tė 1,6 milion shqiptarėve, tė cilėt do tė mbeteshin brenda kufijve tė Perandorisė. Si rrjedhim, ajo ngurroi tė dorėzonte Plavėn e Gucinė, duke u justifikuar para Fuqive tė Mėdha me arsyen e vėrtetė, me rrezikun e njė konflikti tė armatosur ndėrmjet saj dhe shqiptarėve.
    Ndėrkaq, nė dhjetėditėshin e tretė tė korrikut u acaruan marrėdhėniet e Portės sė Lartė me shqiptarėt, pėr shkak tė qėndrimit tė kėtyre tė fundit ndaj pushtimit tė Bosnjės e tė Hercegovinės nga Austro-Hungaria. Kur mė 22 korrik ushtritė austro-hungareze filluan marshimin drejt Bosnjės dhe Hercegovinės, autoritetet shtetėrore osmane u kėrkuan krerėve tė Lidhjes Shqiptare qė t’u vinin nė ndihmė me forcat e tyre tė armatosura boshnjakėve, qė kishin rrėmbyer armėt kundėr pushtuesve tė huaj. Kėrkesėn e Stambollit e miratuan vetėm qarqet sulltaniste, tė cilat u pėrpoqėn tė bindnin Kėshillin e Pėrgjithshėm tė Lidhjes pėr tė marrė pjesė nė luftėn kundėr Austro-Hungarisė, ndėrsa anėtarėt e tij nuk pranuan, duke pėrdorur si argument nevojėn e ngutshme qė kishte vendi pėr mbrojtjen e trojeve shqiptare. Presioni i qarqeve qeveritare dhe i elementėve turkomanė vijoi katėr javė, derisa mė 19 gusht 1878 Kėshilli i Pėrgjithshėm, i mbledhur posaēėrisht pėr kėtė qėllim, e hodhi pėrfundimisht poshtė kėrkesėn e Portės sė Lartė. Lidhja vendosi tė mos dėrgonte forcat e saj tė armatosura kundėr invazionit austro-hungarez nė Bosnjė, me arsyen e thjeshtė se ato ishin krijuar pėr tė mbrojtur interesat kombėtarė tė Shqipėrisė e jo tė Perandorisė Osmane. Me kėtė qėndrim Lidhja e Prizrenit u dha, pas miratimit tė kanunit kombėtar mė 2 korrik 1878, goditjen e dytė planeve tė sulltanit. Goditjen e tretė ajo ua dha tre javė mė vonė me vrasjen nė Gjakovė tė mareshalit Mehmet Ali pashė Maxhari.
    Pas dėshtimit tė planeve tė saj nė lidhje me Bosnjėn e me Hercegovinėn, Porta e Lartė filloi tė shqetėsohej si nga rruga e veprimeve tė pavarura nė tė cilėt tashmė kishte hyrė Lidhja Shqiptare, ashtu edhe nga trysnia e madhe qė po ushtronin Fuqitė e Mėdha nė lidhje me zbatimin e Traktatit tė Berlinit kundrejt Malit tė Zi e Mbretėrisė Greke. Trysni tė fuqishme ushtronte sidomos Rusia cariste, e cila po e kushtėzonte tėrheqjen e ushtrive tė veta nga Rumelia Lindore me dorėzimin nga ana e Perandorisė Osmane tė trojeve qė i qenė premtuar Malit tė Zi. Kėrkesėn e plotėsimit tė detyrimeve, qė rridhnin nga Kongresi i Berlinit, ia parashtroi Stambollit edhe princi i Malit tė Zi, mė 13 gusht 1878. Pėr t’u ēliruar nga ky presion e sidomos nga ai qė ushtronte Rusia, ushtritė e sė cilės ndodheshin nė afėrsitė e Stambollit, Porta e Lartė vendosi tė shpejtonte veprimet pėr dorėzimin e kėtyre trojeve, duke pėrfshirė kėtu edhe Plavėn e Gucinė. Nė pėrgjigjen qė i dha princit tė Malit tė Zi, mė 20 gusht, Ministria e Jashtme e njoftonte knjaz Nikollėn se qeveria perandorake kishte caktuar mareshalin Mehmet Ali Pashėn si komisar i jashtėzakonshėm pėr tė kryer formalitetet e dorėzimit tė Plavės e tė Gucisė.
    Nė fund tė gushtit u dėrgua nė Shqipėri mareshali Mehmet Ali pashė Maxhari si komisar me fuqi tė jashtėzakonshme pėr kufijtė turko-malazezė, i shoqėruar nga njė adjutant i sulltanit. Ai u porosit qė, para se tė shkonte nė kufi, ta bindte Komitetin e Lidhjes tė mos e kundėrshtonte dorėzimin e Plavės e tė Gucisė dhe tė mos i sillnin atij pengesa nė zbatimin e Traktatit tė Berlinit.
    Qysh nė fillim u mor vesh se mareshali turk kishte marrė pėrsipėr tė shpėrndante Komitetin Kombėtar tė Lidhjes Shqiptare nė Prizren dhe, pasi tė kryente dorėzimin e Plavės e tė Gucisė, do tė vinte nė Shkodėr pėr tė shpėrndarė edhe aty Komitetin Krahinor tė Lidhjes. Prandaj lajmi i misionit tė Mehmet Ali pashės u prit me zemėrim nė Shqipėri. Nė Prizren, Komiteti Kombėtar i Lidhjes u shpreh kundėr pjesėmarrjes sė mareshalit nė komisionin e kufirit. Po kėshtu, nė njė mbledhje tė fshehtė qė u mbajt nė Shkodėr nga aktivistėt mė radikalė, u vendos qė tė mos e linin komisarin e sulltanit as tė hynte nė qytetin e tyre.
    Mehmet Ali pasha arriti nė Prizren mė 25 gusht 1878 dhe ra menjėherė nė kontakt me anėtarėt e organeve qendrore e ndėrkrahinore tė Lidhjes Shqiptare. Ai u pėrpoq tė bindte veēan udhėheqėsit e saj pėr kotėsinė dhe dėmin e kundėrshtimit tė shqiptarėve, pasi, sipas tij, jo vetėm Porta e Lartė, por as Fuqitė e Mėdha nuk do tė tėrhiqeshin; ato do ta zbatonin me ēdo kusht Traktatin e Berlinit. Nė njė mbledhje tė pėrbashkėt me tė gjithė krerėt e Lidhjes, mė 26 gusht, ai pėrdori, midis tė tjerave, edhe kėrcėnimin, duke u lėnė njė afat prej 24 orėsh pėr t’u menduar. Por tė nesėrmen askush nuk u paraqit nė mbledhje. Pėr mė tepėr, atė ditė u vra nga njerėzit e Lidhjes Shqiptare me atentat, nė kafenenė “Marash” tė Prizrenit, telegrafisti i Mehmet Ali pashės, tė cilin mareshali e kishte sjellė me vete pėr tė ruajtur sekretin e raporteve qė do t`i drejtonte Portės sė Lartė. Vrasja e telegrafistit ishte njė paralajmėrim qė Lidhja e Prizrenit i drejtonte Maxhar? Pashės dhe nėpėrmjet tij qeverisė osmane, pėr tė hequr dorė nga dorėzimi i trojeve shqiptare.
    Mehmet Ali pasha nuk qe nė gjendje as t’i bindte udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare, as edhe tė shpėrndante Komitetin Kombėtar sipas porosive tė posaēme qė kishte marrė nė Stamboll. Megjithatė, mareshali turk nuk hoqi dorė nga misioni i tij. Mė 31 gusht ai u nis pėr nė Gjakovė i shoqėruar nga tri batalione ushtarėsh turq, duke kėrkuar nga Mitrovica qė t’i dėrgonin nė ndihmė edhe njė batalion tjetėr. Edhe nė Gjakovė ai thirri mė 1 shtator nė njė mbledhje krerėt e degės sė Lidhjes, tė cilėt u pėrpoq t’i bindte qė t’i nėnshtroheshin vullnetit tė sulltanit. Por kėtu ai gjeti njė qėndrim mė tė rreptė. Me pėrjashtim tė kryetarit tė degės sė Lidhjes, Abdullah pashė Drenit, i cili si pėrfaqėsues i krahut sulltanist u bashkua me Maxhar Pashėn, tė gjithė anėtarėt e tjerė, tė udhėhequr nga patriotėt e vendosur Sulejman Vokshi e Ahmet Koronica, e ftuan mareshalin osman qė tė mos e vijonte mė tej rrugėn drejt kufirit malazez. Sapo morėn vesh nisjen e tij, udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare pėr Gjakovėn, lėshuan kushtrimin, tė cilit iu pėrgjigjėn mijėra malėsorė tė armatosur. Mė 1 shtator, nėn drejtimin e Ali pashė Gucisė, ata u grumbulluan nė malin Erenik, duke zėnė rrugėn qė kalonte prej Gjakove nė Plavė e nė Guci. Nė kėto rrethana, Mehmet Ali pasha e shtyu marshimin pėr nė kufi dhe u struk nė sarajet e Abdullah pashė Drenit nė Gjakovė. Pas kėsaj, pėr t’i dhėnė njė paralajmėrim tjetėr mė tė prerė, po atė mbrėmje qytetarėt e malėsorėt gjakovarė, rreth 4 500 veta tė armatosur, tė cilėt i qenė pėrgjigjur kushtrimit tė Lidhjes Shqiptare, lanė malin Ereē dhe zbritėn nė qytet, ku rrethuan sarajet e Abdullah pashė Drenit. Tė nesėrmen, mė 2 shtator 1878, njė delegacion gjakovarėsh u paraqit pėrsėri te Abdullah pashė Dreni (nė sarajet e tė cilit ishte strehuar Mehmet Ali pasha) dhe i dha njė ultimatum prej 24 orėsh qė ta pėrcillte mareshalin nga kishte ardhur. Tė dy pashallarėt shpresuan se me gjashtė kompanitė, rreth 600 veta qė mbronin sarajet, me 30 trimat qė kishin me vete dhe me ndihmat qė prisnin t’u vinin nga Mitrovica, nga Prizreni dhe nga miqtė e tyre, do ta shtypnin kryengritjen. Nė tė vėrtetė atyre u erdhėn vetėm 70 malėsorė nga Fandi i Gjakovės, tė mashtruar prej priftit tė tyre.
    Mė 3 shtator, pasi mbaroi afati i ultimatumit, rreth 4 500 kryengritės, qė mbanin tė rrethuar sarajet, filluan sulmin. Pėrleshja ishte e ashpėr dhe me humbje tė mėdha pėr tė dyja palėt. Nė mbrėmje u bė njė armėpushim prej 24 orėsh pėr tė rifilluar bisedimet, tė cilat vijuan gjatė natės dhe gjatė ditės sė nesėrme, por pa ndonjė rezultat. Nė mbrėmjen e 4 shtatorit rifilluan luftimet. Mė 5 shtator gjendja e tė rrethuarve u keqėsua, pasi shumica e ushtarėve qė mbronin sarajet u dorėzuan. Batalioni qė u nis nga Mitrovica pėr t’i ardhur nė ndihmė Maxhar Pashės u shthur rrugės dhe shumica e ushtarėve tė tij, duke qenė shqiptarė, u bashkuan me kryengritėsit. Mė 6 shtator 1878, pas njė sulmi tė rreptė qė ndėrmorėn luftėtarėt e Lidhjes Shqiptare, edhe mbeturinat e kompanive turke qė mbronin mareshalin osman u dorėzuan. Pastaj kryengritėsit arritėn t’u vėnė zjarr sarajeve. Mehmet Ali pasha dhe Abdullah pashė Dreni mbetėn tė vrarė gjatė sulmit tė fundit. Me vrasjen e tyre luftimet morėn fund me fitoren e forcave tė Lidhjes Shqiptare. Gjatė kėtij luftimi treditor tė dyja palėt patėn humbje tė mėdha, tė rrethuarit rreth 90 veta, forcat e Lidhjes rreth 500 veta.
    Pėrpjekja e armatosur e Gjakovės ishte frymėzuar nga Lidhja Shqiptare e Prizrenit, ndėrsa me organizimin e saj tė drejtpėrdrejtė u mor dega e Lidhjes pėr Gjakovėn. Udhėheqėsit kryesorė tė saj ishin Ahmet Koronica, Sulejman Vokshi, Ali bej Gucia, Jakup Ferri dhe Ismail Myderizi, sė bashku me krerėt e esnafėve tė qytetit tė Gjakovės.
    Pėrpjekja e Gjakovės pati jehonė tė madhe brenda dhe jashtė vendit. Nė saje tė pjesėmarrjes sė gjerė tė masave popullore dhe tė gjakut tė tyre tė derdhur nė kėto luftime, kjo ngjarje shėnoi fitoren e plotė tė vijės atdhetare shqiptare nė gjirin e Lidhjes sė Prizrenit. Aksioni i Gjakovės tregoi se Lidhja e Prizrenit ishte njė organizatė krejtėsisht e pavarur nga Porta e Lartė, madje ajo ishte e vendosur qė, pėr tė mbrojtur tėrėsinė territoriale tė atdheut, tė luftonte edhe kundėr saj. Nė tė vėrtetė, Lidhja e Prizrenit, e cila u formua pėr tė kundėrshtuar vendimet e Fuqive tė Mėdha dhe u pėrgatit pėr tė hyrė nė luftė kundėr ekspansionit tė shteteve fqinje, dėshmorėt e saj tė parė i la nė luftė kundėr Perandorisė Osmane.
    Luftimet e Gjakovės patėn jehonė edhe jashtė kufijve tė Shqipėrisė nė tri drejtime: si njė akt qė cenonte Traktatin e Berlinit nė lidhje me detyrimet territoriale tė Perandorisė Osmane ndaj Malit tė Zi; si njė aksion qė keqėsoi mė shumė marrėdhėniet e Portės sė Lartė me shqiptarėt; si njė veprim qė e vėshtirėsonte mė keq zgjidhjen e problemeve tė krijuara nga Kriza Lindore nė Gadishullin Ballkanik.

    Kuvendi i Dibrės dhe rezoluta e tij (1 nėntor 1878)

    Me aksionin e Gjakovės, Lidhja e Prizrenit bėri njė hap tė rėndėsishėm pėrpara. Opinioni shqiptar priste tani qė Porta e Lartė tė ndėrhynte energjikisht pėr tė vėnė nė vend dinjitetin e saj, tė shkelur rėndė. Nga ana tjetėr, vėzhguesit e huaj, tė cilėt e vlerėsuan kėtė aksion si njė kryengritje kundėr Stambollit, prisnin qė ajo tė shtrihej edhe nė viset e tjera tė Shqipėrisė.
    Porta e Lartė nė fillim mendoi tė ndėrhynte duke ndėrmarrė njė fushatė ushtarake ndėshkimore kundėr gjakovarėve dhe Lidhjes Shqiptare. Pėr kėtė, mė 8 shtator u nisėn nga Selaniku pėr nė Kosovė forca tė shumta ushtarake, tė cilat, me urdhėr nga Stambolli, u ndalėn mė pas njė pjesė nė Ferizaj dhe tė tjerėt nė Shkup. Qeveria e sulltanit arriti nė pėrfundimin se nė atė situatė nuk mund tė ndėrmerrej asnjė masė ushtarake e ndėshkimore ndaj shqiptarėve, sepse nuk ishte nė interesin e saj tė shkaktonte njė luftė, qė funksionarėt e saj e quanin civile, me shqiptarėt. Njė veprim i tillė do tė bėhej shkak pėr njė kryengritje tė pėrgjithshme nė Shqipėri, tė cilėn, siē dėshmojnė dokumentet bashkėkohėse, Stambolli nuk ishte nė gjendje nė atė kohė ta shtypte. Prandaj Porta e Lartė e la nė heshtje pėrleshjen e Gjakovės, duke ua ngarkuar pėrgjegjėsinė e gjakderdhjes disa personave tė “pandėrgjegjshėm”, kundėr tė cilėve deklaroi se do tė merreshin masa nė kohėn e duhur.
    Pėr njė kryengritje tė armatosur kundėr Stambollit nė kėtė periudhė, kur rreziku i copėtimit territorial ndodhej nė momentin e tij mė tė mprehtė, nuk qenė tė interesuara as qarqet atdhetare shqiptare. Megjithatė, ato mendonin se tani qė lėvizja kishte ecur mjaft pėrpara, ishin krijuar rrethana tė favorshme pėr ta detyruar Portėn e Lartė qė tė lėshonte pe nė lidhje me tė drejtat autonomiste tė Shqipėrisė pa qenė nevoja pėr njė kryengritje tė armatosur kundėr saj. Kjo ēėshtje u trajtua nga Komiteti i Stambollit gjatė dhjetėditėshit tė tretė tė muajit shtator 1878.
    Pasi analizoi gjendjen e re politike, Komiteti i Stambollit, nė mbledhjen e fshehtė qė zhvilloi nėn kryesinė e Abdyl Frashėrit, vendosi ta ngrinte me forcė para Portės sė Lartė ēėshtjen e formimit tė Vilajetit Shqiptar. Vendimi i Komitetit u shpall botėrisht si lajm, pa emėr autori, mė 27 shtator 1878, nė gazetėn “Terxhuman-i Shark”, qė botohej nėn drejtimin e Sami Frashėrit nė kryeqytetin perandorak. Sipas kėtyre lajmeve, Lidhja Shqiptare kishte hartuar njė program prej 7 pikash. Nė pikėn e parė thuhej se sovraniteti i sulltanit do tė ruhej nė Shqipėri dhe se asnjė pėllėmbė tokė shqiptare nuk duhej t’u jepej shteteve tė tjera. Nė pikėn e dytė kėrkohej krijimi i Vilajetit tė Shqipėrisė, domethėnė bashkimi i tė gjitha trojeve shqiptare nė njė njėsi tė vetme politiko-administrative. Pikat e tjera trajtonin prerogativat autonomiste dhe parimet kushtetore qė duhej tė kishte ky vilajet. Tė gjithė nėpunėsit do tė ishin shqiptarė. Nė administratė e nė shkollė do tė pėrdorej gjuha shqipe. Osmanishtja do tė pėrdorej vetėm nė korrespondencėn me Portėn e Lartė. Vilajeti i Shqipėrisė do tė kishte gjithashtu ushtrinė e vet kombėtare. Shqipėria autonome do tė qeverisej nga njė regjim demokratik. Tė gjithė banorėt, pa marrė parasysh dallimet fetare e shoqėrore, do tė kishin tė drejta dhe detyra tė barabarta. Vendi do tė qeverisej nga organe pushtetore tė zgjedhura demokratisht prej tyre. Ēdo nahije (lokalitet), ēdo kaza (rreth) dhe ēdo sanxhak (prefekturė) do tė kishte kėshillin e vet tė zgjedhur periodikisht. Organi mė i lartė do tė ishte Kuvendi i Madh i Vilajetit i zgjedhur nga kėshillat e sanxhakėve, i veshur me pushtet legjislativ dhe ekzekutiv. Kuvendi i Madh do tė zgjidhte qeverinė e vilajetit (Kėshillin e Vilajetit). Qeveria do tė pėrgatiste ligjet, do tė studionte reformat, do tė hartonte buxhetin dhe do tė zgjidhte gjykatėn e pėrgjithshme, tė cilat do t’ia paraqiste pėr miratim Kuvendit tė Madh. Vendimet e Kėshillit tė Vilajetit, thuhej nė kėtė program, do tė zbatoheshin nga tė gjithė banorėt e vilajetit. Ato do tė ishin tė detyrueshme edhe pėr qeverinė perandorake osmane.
    Pasi programi i ri u shpall botėrisht, u ftuan tė gjitha degėt e Lidhjes sė Prizrenit qė ta miratonin dhe tė ngarkonin njė delegacion tė pėrbėrė nga personalitete shqiptare tė njohura pėr t’ia paraqitur atė Portės sė Lartė. Nė shumė krahina tė vendit u hap njė diskutim i zjarrtė ndėrmjet aktivistėve atdhetarė, qė e mbėshtetėn programin e ri dhe qarqeve sulltaniste, tė cilat u ngritėn kundėr pėrmbajtjes sė tij. Me qėllim qė tė tėrhiqnin nė anėn e tyre pėrkrahėsit e krahut tė moderuar, nė mjaft krahina udhėheqėsit u detyruan tė bėnin njė lėshim, - tė hiqnin dorė nga pjesa e fundit e programit (nga parimet kushtetore qė duhej tė kishte Vilajeti i Shqipėrisė), rreth tė cilave u pėrqendrua diskutimi mė i rreptė.
    Nė fillim programi u shtrua pėr diskutim nė degėn e Lidhjes Shqiptare pėr Dibrėn, me nismėn e sė cilės u mbajt nė Dibėr, mė 14 tetor, njė kuvend i jashtėzakonshėm, ku morėn pjesė krerėt e qytetit tė Malėsisė dhe tė Fushės sė Dibrės, qė miratuan njė rezolutė, tė hartuar mbi parimet e programit tė Komitetit tė Stambollit. Pasi protestohej kundėr copėtimit tė trojeve shqiptare nga Kongresi i Berlinit dhe pasi flitej pėr rrezikun e asgjėsimit tė Shqipėrisė nga shtetet fqinje, nė rezolutė vihej nė dukje se pėr tė larguar kėtė rrezik ėshtė e domosdoshme qė tė gjithė sanxhakėt shqiptarė tė bashkohen nė njė vilajet tė vetėm autonom (Vilajeti i Shqipėrisė). Vilajeti i Shqipėrisė do tė kishte kryeqytetin e vet, organet e tij ekzekutive e legjislative, nėpunės shqiptarė, arsimim nė gjuhėn shqipe, buxhetin e tij etj. Rezoluta qė doli nga ky Kuvend do t’i nėnshtrohej njė diskutimi mė tė gjerė nė njė kuvend tė posaēėm, nė tė cilin do tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e tė gjitha krahinave tė sanxhakut.
    Kuvendi i posaēėm i Lidhjes u mblodh mė 1 nėntor 1878 nė qytetin e Dibrės, me nismėn e Komitetit tė Lidhjes Shqiptare pėr tė dyja Dibrat dhe veēanėrisht tė kryetarit tė saj, Iljaz pashė Dibrės (Qoku). Nė Kuvend mori pjesė si pėrfaqėsues i Lidhjes Shqiptare pėr mbarė Toskėrinė (vilajetin e Janinės) Abdyl Frashėri. Kuvendi miratoi njė rezolutė nė trajtėn e njė memorandumi, tė hartuar nga dora e Abdyl Frashėrit.
    Rezoluta e Kuvendit tė Dibrės pėrmbante po ato kėrkesa, qė shtroheshin nė programin e Komitetit tė Stambollit dhe qė ishin pėrfshirė nė rezolutėn e mbledhjes sė Dibrės tė 14 tetorit 1878, tė pėrmbledhura nė pesė pika: formimi i Vilajetit tė Shqipėrisė, pajisja e tij me nėpunės shqiptarė, zhvillimi i arsimit nė gjuhėn shqipe, zbatimi i reformave nga Kuvendi i Madh, pėrdorimi i njė pjese tė madhe tė buxhetit pėr pėrparimin e arsimit dhe pėr ndėrtime botore. Nga programi i Komitetit tė Stambollit nuk u pėrfshinė haptas nė rezolutė vetėm parimet demokratike tė strukturės shtetėrore tė Vilajetit tė Shqipėrisė. Vendin e tyre kėtu e kishte zėnė e drejta qė do tė kishte Kuvendi i Madh pėr tė zbatuar “reforma tė dobishme pėr shtetin dhe pėr kombin”. Mė nė fund nė rezolutė thuhej se kėto kėrkesa do t’i paraqiteshin brenda njė muaji nė emėr tė tė gjithė popullit shqiptar, Portės sė Lartė, me anė tė njė delegacioni tė pėrbėrė nga personalitete tė shquara tė Shqipėrisė. Anėtarėt e delegacionit, para se tė vinin nė Stamboll, duhej tė merrnin pėlqimin, me mandat tė shkruar, nga tė gjitha kazatė dhe sanxhakėt shqiptarė. “Shqipėria, - thuhej nė fund tė rezolutės, - do tė rezistojė duke qenė e lidhur dhe e bashkuar si njė trup i vetėm, derisa tė arrihet plotėsimi i kėrkesave tė lartpėrmendura”.
    Sipas marrėveshjes qė u arrit nė Dibėr, delegacioni qė do ta paraqiste dhe do ta mbronte rezolutėn para Portės sė Lartė do tė pėrbėhej nga 14 veta, midis tė cilėve ishin Iljaz pashė Dibra, Sheh Mustafa Tetova, Hasan pashė Prizreni, Mustafa pashė Vlora, Abedin bej Dino, Mehmet Ali Vrioni, Sabri Gjirokastra, Mihal Kristo, Abdyl Frashėri etj. Detyrėn pėr tė nxjerrė mandatet, me tė cilat miratohej nga pėrfaqėsuesit e kazave e tė sanxhakėve shqiptarė rezoluta dhe mandatet e pėrbėrjes sė delegacionit, e morėn pėrsipėr Iljaz pashė Dibra pėr krahinat veriore dhe Abdyl Frashėri pėr krahinat jugore.
    Misionin e vet tė vėshtirė e tė lodhshėm Abdyl Frashėri e kreu brenda njė muaji. Pasi la Dibrėn, ai u nis nė drejtim tė Elbasanit, kaloi nė Berat, nė Fier e nė Vlorė, pastaj nė Gjirokastėr, nė Delvinė e nė Filat dhe, pasi pėrshkoi Ēamėrinė deri nė Prevezė, u kthye nė Janinė. Qė kėtej ai e njoftoi, mė 2 dhjetor 1878, Iljaz pashė Dibrėn pėr entuziazmin qė kishin shkaktuar kudo vendimet e Kuvendit tė Dibrės dhe pėr gatishmėrinė e pėrfaqėsuesve tė popullit shqiptar pėr tė nėnshkruar mandatet e pėrfaqėsimit. Nė veri mandatet e miratimit tė rezolutės dhe tė pjesėtarėve tė delegacionit Iljaz pashė Dibra i pėrfundoi aty nga mesi i janarit 1879.
    Por delegacioni shqiptar e pezulloi nisjen pėr nė Stamboll, pasi ndėrkohė lindi rreziku i aneksimit tė pjesės jugore tė Ēamėrisė nga Greqia. Ky rrezik i detyroi udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare qė tė merreshin me mbrojtjen e kufijve jugorė dhe ta linin pėr mė vonė paraqitjen e rezolutės sė Kuvendit tė Dibrės nė Portėn e Lartė.

    Mbrojtja e trojeve jugore. Kuvendi i Prevezės (11 janar 1879) dhe misioni diplomatik i Abdyl Frashėrit (pranverė 1879)
    Gjatė kohės qė patriotėt shqiptarė po merreshin me ēėshtjen e tė drejtave autonomiste tė Shqipėrisė, qeveria e Athinės i bėnte presion tė vazhdueshėm Portės sė Lartė qė tė zbatonte menjėherė Protokollin nr.13 tė Kongresit tė Berlinit, domethėnė tė fillonte bisedimet me palėn greke pėr tė caktuar kufirin e ri midis tyre sipas vijės Kalamas-Selemvria qė kishin rekomanduar Fuqitė e Mėdha. Nėn trysninė e protestave shqiptare, Porta e Lartė e zvarriti pėr muaj me radhė pėrgjigjen e saj, me shpresė se me kalimin e kohės do tė krijoheshin rrethana mė tė favorshme pėr tė. Por nė fund tė vitit 1878 ajo u detyrua tė pranonte se ishte gati tė fillonte bisedimet me qeverinė greke. Konferenca dypalėshe u vendos tė zhvillohej nė Prevezė, nė fund tė janarit 1879.
    Sapo u hap lajmi i mbledhjes sė afėrt tė konferencės, Komiteti Ndėrkrahinor i Janinės ftoi tė gjitha kazatė e Shqipėrisė sė Jugut dhe tė gjithė sanxhakėt e Shqipėrisė sė Veriut, qė tė dėrgonin sa mė parė pėrfaqėsuesit e tyre nė njė kuvend tė jashtėzakonshėm nė Prevezė, pėr tė pėrcaktuar qėndrimin qė duhej mbajtur ndaj konferencės turko-greke. Nė Kuvend u ftuan tė merrnin pjesė posaēėrisht pėrfaqėsuesit e komiteteve ndėrkrahinore tė Prizrenit dhe tė Shkodrės.
    Kuvendi i Prevezės u hap mė 11 janar 1879 me pjesėmarrjen e rreth 400 delegatėve, tė cilėt, pasi e shpallėn veten si krerė tė mbarė Shqipėrisė, morėn njė sėrė vendimesh politike e ushtarake. Kuvendi nuk e kundėrshtoi plotėsisht Protokollin nr.13. Delegatėt deklaruan se e pranonin rekomandimin e Fuqive tė Mėdha pėr bashkimin e Thesalisė me Greqinė (deri te lumi Selemvria), porse ishin kategorikisht tė vendosur pėr ta kundėrshtuar deri nė fund lėshimin e Epirit Mbretėrisė Greke (deri te lumi Kalamas). Nė rast se Fuqitė e Mėdha, thuhej nė rezolutėn e Kuvendit, nuk do t’i marrin parasysh interesat e Shqipėrisė, atėherė shqiptarėt do t’i kundėrshtojnė me armė vendimet e tyre. Pėr kėtė qėllim, thuhej mė tej, “do tė mobilizohen, me shpenzimet e Lidhjes, tė gjithė shqiptarėt e aftė pėr luftė”. Nė fundin e janarit 1879 filluan tė vinin nė Prevezė edhe delegatė nga viset e Shqipėrisė sė Veriut, nga Shkodra, Durrėsi, Elbasani, Ulqini, Prizreni, Dibra, Novi Pazari etj.
    Para se tė shpėrndahej, Kuvendi i Prevezės formoi tri komisione me detyra tė posaēme. I pari, komisioni politik, qė do tė qėndronte nė Prevezė pėr tė ndjekur nga afėr punimet e konferencės turke-greke; i dyti, komisioni ushtarak, qė do tė shpėrndahej nė Shqipėri pėr tė organizuar forcat luftarake tė Lidhjes; i treti, komisioni diplomatik, qė do tė shkonte nė Stamboll pėr t’i bėrė trysni Portės sė Lartė qė tė mos pranonte lėshimin e trojeve shqiptare Greqisė. Nė krye tė komisionit tė tretė u vu Abdyl Frashėri, meqenėse ky do tė merrte pjesė edhe nė delegacionin e Kuvendit tė Dibrės. Pėr kėtė arsye ai e shtyu pėr mė vonė nisjen e tij pėr t’i paraqitur Portės sė Lartė rezolutėn e 1 nėntorit 1878.
    Delegacioni osman arriti nė Prevezė javėn e fundit tė janarit 1879. Atė e kryesonte mareshali Ahmet Muhtar pasha, i cili gėzonte njė konsideratė tė veēantė nė Perandorinė Osmane pėr qėndresėn qė kishte bėrė gjatė luftės sė fundit kundėr ushtrive ruse. Sulltani shpresonte se, pėr hir tė kėsaj konsiderate, mareshali do t’i zbuste shpirtrat e revoltuar tė shqiptarėve. Pėr tė njėjtin qėllim, nė delegacionin prej tre komisarėsh, siē u quajtėn anėtarėt e tij nė atė kohė, ishte vėnė edhe njė personalitet i njohur shqiptar, Abedin bej Dino (komisar i Bursės sė Stambollit), anėtar i Komitetit Ndėrkrahinor tė Lidhjes Shqiptare pėr vilajetin e Janinės, i cili u emėrua nga sulltani qė tė qetėsonte opinionin publik shqiptar. Por as njėri, as tjetri nuk patėn sukses. Sapo delegacionet turke e greke arritėn nė Prevezė, mė 28 janar, delegatėt e Kuvendit sė bashku me popullsinė qytetare shpėrthyen njė demonstratė nė rrugėt e Prevezės, duke shprehur pėrpara selive tė komisioneve turke e greke vendosmėrinė e tyre pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore dhe pėr tė mos pranuar asnjė lėshim tė trojeve tė tyre nė dobi tė Greqisė. Po mė 28 janar 1879 pėrfaqėsuesit e krahinave shqiptare, qė ndodheshin nė Prevezė, u drejtuan Fuqive tė Mėdha, nėpėrmjet konsujve tė tyre nė kėtė qytet, njė protestė kategorike, me tė cilėn paralajmėronin se do tė ndėrmerrnin njė luftė vendimtare me pasoja tė thella pėr paqen nė Gadishullin Ballkanik, nė rast se nuk do tė merreshin parasysh tė drejtat territoriale tė Shqipėrisė dhe do tė cenohej tėrėsia e saj tokėsore.
    Pėr shkak tė demonstratave kėrcėnuese tė shqiptarėve, tė cilat vijuan pėr disa ditė me radhė, konferenca turko-greke filloi me vonesė, mė 6 shkurt 1879. Veē kėsaj, presioni i fortė i shqiptarėve e detyroi delegacionin osman qė tė mos u nėnshtrohej kėrkesave greke. Duke u justifikuar me rrezikun e shpėrthimit tė kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri dhe duke u kapur pas faktit se vija Kalamas-Selemvria, qė kishin shėnuar Fuqitė e Mėdha nė Protokollin nr.13 nuk kishte formėn e njė vendimi, por tė njė rekomandimi, Ahmet Muhtar pasha u tregua mė nė fund i gatshėm t’i lėshojė Greqisė Thesalinė, por jo Epirin. Meqenėse Athina nuk e pranoi kėtė zgjidhje, pas gjashtė javėsh konferenca e Prevezės u mbyll.
    Menjėherė pas dėshtimit tė bisedimeve dypalėshe qeveria e Athinės kėrkoi ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha, tė cilat nė tė vėrtetė ishin tė prirura pėr tė vėnė nė jetė Protokollin nr.13. Ndėrkohė edhe udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare formuan bindjen se lufta paraprake kundėr vendimeve qė do tė merrnin Fuqitė e Mėdha pėr njė ēėshtje tė tillė, siē ishte tėrėsia territoriale e Shqipėrisė, nuk mund tė zhvillohej me sukses vetėm me anė tė memorandumeve e tė protestave. Kėrkohej njė ballafaqim me pėrgjegjėsi me politikėn e jashtme tė Fuqive tė Mėdha pėr tė argumentuar ballė pėr ballė tezat themelore dhe pėr tė sqaruar ēdo pikė tė errėt, qė mund tė ngrinte aparati i tyre diplomatik. Pėr kėtė qėllim Komiteti Ndėrkrahinor vendosi qė, krahas peticioneve e memorandumeve, tė niste njė mision diplomatik nė kryeqytetet kryesore tė Evropės pėr tė mbrojtur ēėshtjet e parashtruara nė ato dokumente dhe pėr tė argumentuar para kancelarive tė tyre padrejtėsinė qė kishin kryer me Protokollin nr. 13 ndaj interesave jetikė tė Shqipėrisė. Barra e kėtij misioni diplomatik iu ngarkua Abdyl Frashėrit dhe Mehmet Ali Vrionit.
    Misioni diplomatik i pėrfaqėsuesve tė Lidhjes Shqiptare zgjati tre muaj. Ata u nisėn nga Preveza nė fund tė muajit mars 1879, shkuan nė Romė, nė Paris, nė Londėr, nė Berlin, nė Vjenė e nė Stamboll?. Kudo ku shkuan ata u paraqitėn si tė dėrguar tė Lidhjes Shqiptare, e cila pėrfaqėsonte gjithė Shqipėrinė. Ata u dorėzuan ministrave tė Jashtėm tė Fuqive tė Mėdha (dhe pėr njoftim edhe Portės sė Lartė) njė memorandum me tė njėjtėn pėrmbajtje qė ishte hartuar nga Abdyl Frashėri qysh mė parė.
    Nė kėtė memorandum dėnoheshin haptas vendimet qė kishin marrė Kongresi i Berlinit nė dėm tė Shqipėrisė, duke shkėputur shumė krahina tė saj nė favor tė Serbisė, tė Malit tė Zi e tė Greqisė. Megjithatė diskutimi kryesor kėtu sillej rreth Protokollit nr. 13. Qeveria greke, theksohej nė kėtė memorandum, kishte pėrdorur prej kohėsh tė gjitha mjetet pėr ta shtėnė nė dorė Epirin. Ajo kishte harxhuar shuma tė mėdha pėr tė nxitur popullsinė lokale qė tė kėrkonte bashkimin e saj me Greqinė. Por tė gjitha orvatjet e Athinės kishin dėshtuar, sepse popullsia e Epirit nė shumicėn e saj dėrrmuese ishte shqiptare dhe jo greke. Pasi u bind se nė Epir ajo nuk kishte mbėshtetjen e popullsisė lokale, thuhej mė tej, qeveria greke iu drejtua Kongresit tė Berlinit, duke shpresuar se me pėrkrahjen e Fuqive tė Mėdha do t’i kėnaqte lakmitė e saj shoviniste. Por Kongresi i Berlinit, nėnvizohej nė memorandum, ndonėse nuk i miratoi me vendim tė prerė kėrkesat greke, fakti qė rekomandoi t’i lėshohen Greqisė krahinat nė jug tė lumit Kalamas tregonte se nuk u shqetėsua pėr tė drejtat e popullit shqiptar. Mė tej nė memorandum rreshtoheshin argumentet etnike, historike, ekonomike e strategjike qė provonin karakterin shqiptar tė kėtyre krahinave dhe domosdoshmėrinė pėr tė mos i shkėputur nga trupi i Shqipėrisė. “T’i japėsh Greqisė, - theksohej po aty, - vendet qė ajo kėrkon nė kėtė krahinė, do tė thotė t’i shmangesh detyrės qė ka ēdo popull pėr tė mbrojtur atdheun dhe kombin e tij, sepse kjo do tė ishte njėlloj sikur t’i jepje qė tani ēelėsat e Shqipėrisė njė vendi tė huaj (Greqisė - shėn. i aut.), i cili me pėrpjekjet e tij nuk synon tjetėr veēse ta pushtojė dhe ta sundojė atė tėrėsisht”.
    Nė lidhje me qėndrimin e shqiptarėve ndaj Protokollit nr.13, gjuha e memorandumit ishte e prerė. Shqiptarėt, thuhej aty, si njė popull i frymėzuar nga ndjenja atdhetare, nuk do tė lejojnė qė vendi i tyre tė pushtohet dhe tė sundohet nga tė tjerėt. Dhe mė tej: “Shqiptarėt kanė ruajtur atdheun e tyre, kombėsinė e tyre, gjuhėn e tyre dhe zakonet e tyre duke prapsur sulmet e romakėve, tė bizantinėve e tė venedikasve. Si mund tė lejohet qė nė kėtė shekull tė diturisė e tė qytetėrimit, njė komb kaq trim e kaq i lidhur me truallin e tij tė sakrifikohet duke ia dhėnė njė fqinji kaq tė pangopur, pa asnjė arsye tė ligjshme?” Memorandumi drejtuar Fuqive tė Mėdha shpallte nė fund se pėrballė lakmive tė egra tė fqinjėve shqiptarėt qenė bashkuar me njėri-tjetrin dhe qenė betuar solemnisht se do ta mbronin me armė atdheun e tyre deri te njeriu i fundit dhe se nė tė njėjtėn kohė do tė pėrpiqeshin pėr tė zbatuar nė atdheun e tyre reformat pėr tė cilat kishte nevojė vendi, nė mėnyrė tė veēantė zhvillimin e arsimit publik.
    Tezat e parashtruara nė memorandum Abdyl Frashėri i shtjelloi mė hollėsisht gjatė takimeve qė pati me ministrat e Jashtėm dhe me personalitete politike tė vendeve qė vizitoi. Argumentet qė ai solli, se shqiptarėt do t’i mbronin me armė tė drejtat e tyre kombėtare, nė rast se Fuqitė e Mėdha do tė merrnin njė vendim tė prerė nė lidhje me lėshimin e Epirit nė favor tė Greqisė, lanė kudo njė pėrshtypje tė thellė. Mbrojtėsi mė i flaktė i pretendimeve greke, ministri i Jashtėm frėng V. Vadington (Waddington), u detyrua tė pranonte se Franca nuk do tė ngulte kėmbė pėr zbatimin me ēdo kusht tė Protokollit nr.13 dhe se kufiri i ri turko-grek nuk do tė caktohej pėrfundimisht pa u dėgjuar edhe teza e shqiptarėve. Njė premtim tė tillė Abdyl Frashėri mori edhe nga kryeministri italian Depretis dhe nga ministri i Jashtėm britanik Solsbėri (Salisbery). Para se tė ktheheshin nė Shqipėri, gjatė qėndrimit nė Stamboll, Abdyl Frashėri e Mehmet Ali Vrioni i drejtuan sulltanit, mė 23 qershor 1879, njė memorandum, nė tė cilin i kėrkonin qė tė mos pranonte nė asnjė mėnyrė zbatimin e Protokollit 13, pasi copėtimi i Shqipėrisė, thuhej aty, do tė sillte asgjėsimin e kombit shqiptar dhe kjo, nga ana e vet, do tė vinte nė rrezik vetė Perandorinė Osmane. Sikurse shkruanin autorėt e kėtij memorandumi, tė pesė Fuqitė e Mėdha, pėrveē Francės, tė cilat ata sapo i kishin vizituar, ishin tashmė tė prirura qė tė mos i jepej Greqisė tokė nga Epiri. Ata i kėrkonin sulltanit qė tė thyente kėmbėnguljen e Francės, duke kėnaqur Greqinė me mė tepėr toka nga ato qė i ishin premtuar nė Thesali. Trajtimi i mosmarrėveshjeve turko-greke rreth Protokollit nr.13 nga ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha zgjati gati dy muaj. Por kėto fuqi u treguan tė pavendosura pėr tė dhėnė njė vendim tė prerė, ngurruan qė ta caktonin vetė kufirin turko-grek. Me propozimin e Francės, nė qershor 1879, ato kėrkuan bashkėrisht nga Perandoria Osmane dhe nga Mbretėria Greke qė tė rifillonin bisedimet dypalėshe rreth kufirit tė tyre tė ri. Konferenca e re turko-greke do tė zhvillohej nė Stamboll dhe do tė ndiqej sė afėrmi nga ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha tė akredituar pranė Portės sė Lartė. Fakti qė Fuqitė e Mėdha pranuan tė vihej nė diskutim Protokolli nr. 13, qe fitorja e parė diplomatike qė korri Lidhja Shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare.
    Por vendimi qė ato morėn pėr rifillimin e bisedimeve turko-greke i nxiti shqiptarėt qė ta vazhdonin presionin e tyre si ndaj Portės sė Lartė, ashtu dhe ndaj Fuqive tė Mėdha. Nė qershor tė vitit 1879, Lidhja Shqiptare deklaroi se nuk kishte hequr dorė nga vendimi i saj i mėparshėm pėr tė luftuar me armė jo vetėm kundėr Greqisė, por edhe kundėr Stambollit, nė rast se do tė miratoheshin pretendimet e Athinės nė Epirin shqiptar. Pėr t’ia paraqitur Portės sė Lartė kėtė vendim, nė muajin gusht shkoi nė Stamboll njė delegacion i pėrbėrė nga Abdyl Frashėri, Mehmet Ali Vrioni dhe Vesel Dino. Njė muaj mė vonė, nė shtator 1879, Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes Shqiptare, nė njė mbledhje tė jashtėzakonshme qė zhvilloi nė Prizren, ripohoi vullnetin e mbarė Shqipėrisė pėr tė mbrojtur trojet e saj pėrballė lakmive tė Greqisė dhe nė tė njėjtėn kohė formoi njė Komitet tė Luftės tė pėrbėrė nga 37 anėtarė, pėr tė vazhduar pėrgatitjet e nevojshme ushtarake nė krahinat jugore.
    Vendosmėria qė treguan shqiptarėt pėr tė mbrojtur trojet e tyre dhe rreziku i shpėrthimit tė kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri, e detyruan Portėn e Lartė qė t’i zvarriste pėrsėri nga njėri muaj nė tjetrin bisedimet me palėn greke, duke mos pranuar tezėn e Athinės, e cila ngulte kėmbė pėr tė marrė si bazė nė kėto bisedime Protokollin nr.13. Nė tė njėjtėn kohė, edhe Fuqitė e Mėdha vijuan pėrherė e mė tepėr tė bindeshin se zbatimi i kėtij Protokolli nuk varej vetėm nga nėnshkrimi i Perandorisė Osmane dhe se aneksimi i Epirit nga Mbretėria Greke nuk mund tė arrihej pa luftė me shqiptarėt ose, siē shprehej njė diplomat frėng nė nėntor 1879, pa njė gjakderdhje tė madhe, e cila mund tė ishte fatale pėr Greqinė. Kėshtu, pas gati 10 muaj pėrpjekjesh, edhe Konferenca e Stambollit u shpėrnda pa asnjė rezultat. Nė kėto rrethana Fuqitė e Mėdha vendosėn ta merrnin vetė nė dorė caktimin e kufirit turko-grek. Pėr kėtė qėllim ato thirrėn nė qershor tė vitit 1880 njė forum ndėrkombėtar, Konferencėn e Berlinit.

    Mbrojtja e Plavės dhe e Gucisė (tetor 1879-janar 1880)
    Me revoltėn e armatosur tė Gjakovės dhe me aksionin diplomatik tė pranverės sė vitit 1879, Lidhja Shqiptare ia hoqi Portės sė Lartė de facto tė drejtėn qė tė fliste nė emėr tė Shqipėrisė. Veē kėsaj, me qėndresėn e saj energjike, ajo bėri qė tė zvarriteshin e tė mos zbatoheshin menjėherė dy vendimet e rėndėsishme tė Kongresit tė Berlinit, qė cenonin interesat kombėtarė tė Shqipėrisė, njėri nė favor tė Malit tė Zi (neni 28 i Traktatit) dhe tjetri nė dobi tė Greqisė (Protokolli nr. 13 i Kongresit).
    Megjithatė Lidhja e Prizrenit nuk e kishte plotėsuar ende pėrfundimisht programin e saj. As gjashtė Fuqitė e Mėdha nuk ishin tė prirura t’i anulonin vendimet qė kishin marrė nė Kongresin e Berlinit, as dy shtetet fqinje ballkanike nuk kishin ndėrmend tė hiqnin dorė nga viset qė u kishin premtuar Fuqitė e Mėdha. Si rrjedhim, lufta pėr mbrojtjen e trojeve shqiptare ende nuk kishte marrė fund, pėrkundrazi, parashikohej qė ajo tė merrte trajta tė pėrgjakshme.
    Pas vrasjes nė Gjakovė tė mareshal Mehmet Ali pashės, Porta e Lartė u dha tė kuptojnė Fuqive tė Mėdha se e kishte tepėr tė vėshtirė tė pėrmbushte kundrejt Malit tė Zi detyrimet territoriale qė rridhnin nga Traktati i Berlinit. Por knjaz Nikolla nuk donte tė dinte pėr asnjė justifikim. Nga frika se me kalimin e kohės mund tė ndryshonin rrethanat ndėrkombėtare nė dėm tė saj, Cetina kėrkonte vazhdimisht ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha pėr ta detyruar Perandorinė Osmane tė dorėzonte sa mė parė krahinat e Podgoricės, tė Shpuzės, tė Zhabjakut, tė Plavės, tė Gucisė e tė Rugovės, tė cilat Kongresi i Berlinit ia kishte dhėnė Malit tė Zi. Veē kėsaj, si kundėrpeshė ajo po e vononte dorėzimin e Ulqinit, tė Dinoshit dhe tė Bregut tė Bunės, tė cilat i mbante tė pushtuara qysh nga koha e luftės, por qė sipas Traktatit tė Berlinit duhej t’i ktheheshin Perandorisė Osmane.
    Presionin mė tė fortė ndaj Perandorisė Osmane e ushtroi Rusia cariste, e cila vijoi ta kushtėzonte tėrheqjen e ushtrive tė saj pushtuese nga Traka me dorėzimin e krahinave qė i qenė premtuar Malit tė Zi. Fuqitė e tjera tė Mėdha u bashkuan me presionin carist, pasi e shikonin me shqetėsim qėndrimin e mėtejshėm tė ushtrive ruse nė afėrsi tė Stambollit. Kėshtu, nė fund tė vitit 1878, Porta e Lartė vendosi t’i zbatonte detyrimet territoriale kundrejt Malit tė Zi.
    Vendimi i Stambollit ngriti pėrsėri nė kėmbė shqiptarėt. Pėr tė shqyrtuar gjendjen e re u mblodh menjėherė, nė fillim tė janarit 1879, Komiteti Kombėtar i Lidhjes, i cili ripohoi qėndrimin e vet tė caktuar mė parė. Sipas kėsaj vije, Lidhja e Prizrenit nuk do ta pengonte dorėzimin e Podgoricės, tė Shpuzės e tė Zhabjakut, pasi ato banoheshin nga popullsi tė pėrziera sllavo-shqiptare, por do ta kundėrshtonte me armė lėshimin e Plavės dhe tė Gucisė, popullsia e tė cilave ishte nė masėn dėrrmuese shqiptare. Vendimin e Komitetit Kombėtar e miratuan tė dy komitetet ndėrkrahinore tė vilajeteve tė Shkodrės dhe tė Kosovės, tė cilat po nė janar 1879 mblodhėn kuvendet e tyre tė jashtėzakonshme, pothuajse nė atė kohė qė zhvilloi punimet e veta edhe Kuvendi Ndėrkrahinor i Prevezės. Meqenėse Plava e Gucia bėnin pjesė nė vilajetin e Kosovės, barrėn e drejtimit dhe tė organizimit tė luftės pėr mbrojtjen e tyre e mori pėrsipėr Komiteti Ndėrkrahinor i Prizrenit, i cili nga ana e vet formoi njė shtab ushtarak tė posaēėm, me Ali pashė Gucinė nė krye.
    Ndėrkaq u mblodh nė fshatin Virpazar, nė afėrsi tė liqenit tė Shkodrės, komisioni turko-malazez, i cili mė 2 shkurt 1879 nėnshkroi marrėveshjen dypalėshe pėr formalitetet e dorėzimit brenda njė jave tė krahinave tė vilajetit tė Shkodrės, qė i takonin njėra-tjetrės sipas Traktatit tė Berlinit. Nga frika e kryengritjes sė shqiptarėve, Porta e Lartė nuk pranoi ta pėrfshinte nė marrėveshje dorėzimin e Plavės e tė Gucisė, duke e lėnė ēėshtjen e tyre pėr t’u zgjidhur mė vonė. Sipas marrėveshjes, dorėzimi i Podgoricės, i Shpuzės dhe i Zhabjakut nga ana e autoriteteve turke u krye pa vėshtirėsi. Po ashtu u bė edhe dorėzimi i Ulqinit, i Dinoshit dhe i Bregut tė Bunės nga ana e autoriteteve malazeze.
    Por Mali i Zi nuk deshi ta linte punėn tė zgjatej mė tej. Knjaz Nikolla iu drejtua menjėherė Fuqive tė Mėdha, duke kėrkuar prej tyre qė ta detyronin Perandorinė Osmane t’ia dorėzonte dy krahinat shqiptare (Plavėn dhe Gucinė) Malit tė Zi. Nga ana e vet Porta e Lartė u kėrkoi Fuqive tė Mėdha tė dėrgonin nė Plavė e nė Guci njė Komision Ndėrkombėtar pėr t’u bindur pėr vėshtirėsitė qė gjente te shqiptarėt e egėrsuar nga padrejtėsitė e Kongresit tė Berlinit. Nė vend tė tij ato dėrguan Komisionin Ndėrkombėtar pėr caktimin e vijės sė kufirit, tė pėrbėrė nga pėrfaqėsues tė gjashtė Fuqive tė Mėdha dhe tė dy shteteve tė interesuara. Komisioni filloi nga puna nė maj 1879 dhe pėr disa muaj me radhė u mor me caktimin e pikave tė kufirit turko-malazez nė vilajetin e Shkodrės. Por gjatė verės, kur Komisioni Ndėrkombėtar donte tė shkonte nė Plavė e nė Guci, pėrfaqėsuesit e Komitetit Ndėrkrahinor tė Prizrenit u paraqitėn Fuqive tė Mėdha, mė 22 gusht 1879, njė notė me shkrim, me tė cilėn deklaronin se nuk do tė njihnin asnjė ndryshim tė kufirit me Malin e Zi pa pjesėmarrjen nė Komisionin Ndėrkombėtar tė krerėve tė Lidhjes Shqiptare dhe pa u miratuar vendimet e tij nga e “gjithė” Shqipėria. Pas kėsaj note tė rreptė, Komisioni Ndėrkombėtar e ndėrpreu punėn e vet, pezulloi udhėtimin e tij pėr nė Plavė e nė Guci.
    Me kėtė rast filluan pėrsėri protestat e Malit tė Zi dhe ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha pėr ta detyruar Perandorinė Osmane qė ta zgjidhte sa mė parė ēėshtjen e Plavės e tė Gucisė. Porta e Lartė provoi t’i bindte banorėt e dy krahinave kufitare qė tė hiqnin dorė nga qėndresa e mėtejshme, duke u premtuar familjeve, qė nuk dėshironin tė jetonin nėn sundimin malazez, se do t’u jepte tokė nė vendbanime tė reja dhe se do t’i ēlironte nga taksat pėr dhjetė vjet. Por shqiptarėt nuk u lėkundėn nga vendimi i tyre. Atėherė knjaz Nikolla filloi tė kėrcėnonte se do ta zgjidhte kėtė ēėshtje me anėn e luftės sė armatosur dhe se nė njė rast tė tillė nuk do tė aneksonte vetėm Plavėn e Gucinė, por edhe vise tė tjera shqiptare.
    Nė kėto rrethana, marrėdhėniet shqiptaro-malazeze erdhėn duke u keqėsuar vazhdimisht. Gjatė muajit tetor 1879 Mali i Zi filloi pėrqendrimin e ushtrive nė kufi, duke e ēuar numrin e tyre nė 5 600 veta. Kėtyre masave Lidhja e Prizrenit iu pėrgjigj duke vėnė nė gatishmėri luftarake forcat e saj tė armatosura.
    Sipas vendimit qė Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes kishte marrė mė 3 tetor 1879, Komisioni Ushtarak a Shtabi Ushtarak, nėn kryesinė e Ali pashė Gucisė, i krijuar nga Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes Shqiptare pėr Kosovėn, shpalli pėr zonėn e Plavės e tė Gucisė gjendjen e luftės. Tė gjithė burrat plavianė e gucianė tė aftė pėr armė u shpallėn luftėtarė qė do tė qėndronin nė gatishmėri nė shtėpitė e tyre. Po nė tetor 2 mijė gjakovarė tė armatosur u nisėn pėr nė Guci. Nė fund tė tetorit mbėrritėn kėtu edhe vullnetarė nga Shkodra e Malėsia.
    Porta e Lartė, pėr tė mėnjanuar konfliktin e armatosur, i propozoi Cetinės qė nė vend tė krahinave shqiptare tė Plavės e tė Gucisė t’i jepte disa vise sllave tė Hercegovinės. Por propozimin e Stambollit, tė cilin e kundėrshtoi Austro-Hungaria, nuk e pranoi as Mali i Zi.
    Pas disa ndeshjeve sporadike kufitare, qė ndodhėn gjatė tetorit, knjaz Nikolla vendosi mė nė fund tė kalonte nė sulme tė hapura. Mė 31 tetor dhe 1 nėntor 1879 forcat malazeze, duke dashur tė tėrheqin vėmendjen e Fuqive tė Mėdha dhe, njėherazi, tė matnin pulsin e shqiptarėve, kryen dy inkursione kundėr vijės mbrojtėse tė forcave tė Lidhjes, tė parin nė fshatin Pepaj dhe tė dytin nė fshatin Arzhanicė. Nė kėtė tė fundit vranė nė befasi 30 fshatarė dhe dogjėn mjaft shtėpi, por pas disa orė luftimesh u dėbuan nga forcat e Lidhjes. Nė tė vėrtetė kėto qenė sulme demonstrative, tė cilat shqiptarėt i pėrballuan pa ndonjė vėshtirėsi. Edhe pse dėshtoi, sulmi malazez nxiti njė valė tė madhe mobilizimi nė tė katėr anėt e Shqipėrisė. Me mijėra vullnetarė tė tjerė vrapuan nė krahinat e Gjakovės, tė Pejės, tė Dibrės e tė Shkodrės. Gatishmėria e shqiptarėve qe aq masive, sa Shtabi Ushtarak i Lidhjes sė Prizrenit, i vendosur nė Guci, u detyrua tė pengonte nisjen e tyre drejt frontit, pasi nuk ua ndiente nevojėn dhe nuk kishte mundėsi pėr t’i sistemuar.
    Nė fillim tė muajit dhjetor forcat kryesore malazeze qenė rreshtuar gjatė vijės kufitare, nė fshatrat Murinė, Pepaj, Arzhanicė e Velikė, kurse forcat shqiptare pėrballė tyre nė fshatrat Guci, Kolenivicė, Martinaj, Plavė e Nokshiq. Midis forcave malazeze dhe shqiptare nė sektorin verilindor kalonte lumi Lim vetėm me njė urė prej druri. Zona malazeze ishte kryesisht malore, ndėrsa nė atė shqiptare dominonte pllaja e Plavės.
    Mė 4 dhjetor 1879, pjesa mė e mirė e ushtrisė malazeze prej 4 mijė ushtarėsh, nėn komandėn e Mark Milanit, ndėrmori njė sulm tė furishėm nė sektorin e Nokshiqit, nė drejtim tė Plavės e tė Gucisė. Shtabi ushtarak i Lidhjes, i pėrbėrė nga Ali pashė Gucia (kryetar), Jakup Ferri, Sulejman Vokshi, Haxhi Zeka, Filip Ēeka, Jusuf Sokoli e tė tjerė, midis tė cilėve kishte edhe disa oficerė tė karrierės, u pėrgjigj duke hedhur nė sulm rreth 2 mijė luftėtarė. Luftimet mė tė ashpra u bėnė nė luginėn e Nokshiqit, ku u angazhuan forca tė shumta malazeze. Luftėtarėt u pėrleshėn aq ashpėr me njėri-tjetrin, sa qė tė dy palėt lanė mėnjanė hutat dhe nxorėn jataganėt, duke u pėrleshur trup me trup. Pėrleshja vazhdoi disa orė me radhė. Forcat vullnetare tė Lidhjes ndalėn sulmin e ushtrisė malazeze dhe i shkaktuan asaj disfatė nė Nokshiq, duke e detyruar tė tėrhiqej brenda kufijve tė Malit tė Zi. Edhe pse tė dhėnat pėr humbjet e tė dy palėve janė kontradiktore, mund tė nxirret si pėrfundim se nga malazezėt pati 300 tė vrarė e tė mbytur nė lumė gjatė tėrheqjes, ndėrsa nga shqiptarėt 300-400 veta. Nė kėto luftime u vra edhe njė nga komandantėt e shquar tė ushtrisė sė Lidhjes, Jakup Ferri.
    Vendosmėria e shqiptarėve pėr tė qėndruar deri nė fund dhe kėmbėngulja e Cetinės pėr tė vazhduar mė tej luftėn alarmuan si Fuqitė e Mėdha, ashtu edhe Perandorinė Osmane. Nga frika e ndėrlikimeve tė reja, Porta e Lartė vendosi ta zgjidhte me ēdo kusht dorėzimin e dy krahinave kufitare. Pėr kėtė qėllim ajo nisi menjėherė pėr nė Kosovė mareshal Ahmet Muhtar pashėn, i cili atė kohė ishte komandanti i Armatės osmane tė Rumelisė me qendėr nė Manastir. Mareshali, i shoqėruar nga 11 batalione (rreth 6 000 ushtarė), sapo arriti nė Prizren thirri nė takim anėtarėt e Komitetit Kombėtar tė Lidhjes pėr t’i bindur qė t’i nėnshtroheshin vendimit tė sulltanit. Por ata nuk pranuan. Mė 14 dhjetor 1879 lėshoi njė shpallje, me tė cilėn u kėrkonte shqiptarėve qė tė merrnin nė konsideratė gjendjen kritike tė Portės sė Lartė dhe tė mos pengonin dorėzimin e dy krahinave kufitare, pasi me qėndresėn e tyre po shkaktonin shkatėrrimin e Perandorisė Osmane, por as lutjet, as kėrcėnimet nuk dhanė rezultat. Mė 15 dhjetor 1879 u mblodh nė Guci Kuvendi i pėrfaqėsuesve tė Komitetit Ndėrkrahinor tė Kosovės, i cili vendosi qė ta kundėrshtonte me armė deri nė fund dorėzimin e kalasė sė Gucisė. “Ne, banorėt e Plavės e tė Gucisė, - thuhej nė memorandumin e miratuar nga Kuvendi, - nuk i njohim traktatet e shteteve evropiane qė u japin malazezėve tokat e trashėguara nga prindėrit tanė. Ne do ta kundėrshtojmė me armė dorėzimin e tokave tona”.
    Sipas porosisė qė kishte dhėnė Porta e Lartė, Ahmet Muhtar pasha mori masa ushtarake pėr tė penguar vajtjen e vullnetarėve shqiptarė nė Plavė e nė Guci. Pėr kėtė qėllim ai solli nga Mitrovica edhe 7 batalione tė tjera, tė cilat i vendosi nėpėr shtigjet e rrugėve. Pas kėsaj u nis pėr nė Gjakovė, ku gjeti njė gjendje mė tė acaruar se nė Prizren. Gjakovarėt e paralajmėruan se, po ta vazhdonte mė tej rrugėn drejt kufirit, do tė pėsonte fatin e Mehmet Ali pashė Maxharit. Kur pa se edhe Peja e kishte bllokuar rrugėn pėr nė Plavė e nė Guci, mareshali osman e ndėrpreu misionin e vet, hoqi dorė nga vajtja nė Guci dhe u kthye nė Prizren.
    Dėshtimi i misionit tė Ahmet Muhtar pashės e bindi pėrfundimisht knjaz Nikollėn tė mos shpresonte mė as te ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha. Si rrjedhim, ai vendosi tė ndėrmerrte kundėr forcave tė Lidhjes Shqiptare njė mėsymje tė pėrgjithshme, e cila u zhvillua javėn e parė tė muajit janar 1880. Nė kėtė mėsymje u hodh pothuajse e gjithė ushtria malazeze, 25 batalione me rreth 9 mijė veta, qė u rreshtuan pėrballė Plavės e Gucisė.
    Sapo u njoftua pėr pėrgatitjet ushtarake tė Cetinės, Shtabi Ushtarak Shqiptar i pėrforcoi masat mbrojtėse. Me thirrjen e Lidhjes Shqiptare u mobilizuan mijėra vullnetarė nga e gjitha Shqipėria, nga Plava, Gucia, Peja, Prizreni, Gjakova, Shkodra, Dibra dhe nga krahinat mė tė largėta tė Shqipėrisė sė Jugut. Por shtabi ushtarak i kryesuar nga Ali pashė Gucia, qė mori vetė nė dorė drejtimin e operacioneve luftarake, pėrqendroi nė zonėn kufitare me Plavėn e Gucinė 4 mijė luftėtarė vendas dhe 3 mijė vullnetarė tė tjerė, gjithsej 7 mijė veta.
    Komanda malazeze kishte rreshtuar nė vijėn e parė tė frontit forcat vullnetare tė komanduara nga Mark Milani, tė cilėt do tė fillonin sulmin sipas taktikės sė tyre tradicionale qė kishte pasur kurdoherė sukses pėrballė ushtrive osmane. Forcat malazeze ishin pėrqendruar nė njė sektor tė ngushtė (Velikė-Pepaj), me qėllim qė t’i shpartallonin shqiptarėt qė me sulmin e parė, nė drejtim tė Plavės. Por Shtabi Ushtarak Shqiptar ua mori malazezėve nė mėnyrė tė papritur iniciativėn. Mė 6 dhe 7 janar 1880 njėsi tė vogla shqiptarėsh, me qėllim qė tė tėrhiqnin vėmendjen e komandės ushtarake malazeze, ndėrmorėn dy sulme nė verilindje tė Malit tė Zi, nga ana e sanxhakut tė Novi Pazarit. Komanda ushtarake malazeze, duke kujtuar se shqiptarėt do tė vazhdonin tė sulmonin nga verilindja, pėr t’u dalė forcave tė tyre prapa shpine e tėrhoqi ushtrinė nga zona jugore dhe e nisi drejt veriut. Duke pėrfituar nga kjo rrethanė, forcat shqiptare, tė rreshtuara nė sektorin e Plavės, shpėrthyen mė 8 janar njė sulm tė furishėm kundėr pozitave tė armikut qė ndodhej nė Velikė, nė Pepaj e nė Arzhanicė.
    Sulmin e nisėn luftėtarėt e Nokshiqit tė komanduara nga Kurt Asllani dhe Nure Kurti. Mėsymja ishte e furishme dhe pas luftimesh tė ashpra e trup mė trup forcat malazeze, tė pėrbėra nga 4 mijė luftėtarė, u detyruan tė tėrhiqeshin. Ushtritė e Lidhjes, pasi thyen edhe njėsitė malazeze tė komanduara nga Mark Milani, hynė nė tokėn malazeze, shtinė nė dorė Arzhanicėn, Velikėn e Pepajn dhe u drejtuan pėr nė Murinė. Luftimet mė tė pėrgjakshme u bėnė nė Velikė e nė Pepaj, prandaj pėrpjekja e 8 janarit mori emrin e tyre. Ushtria malazeze u tėrhoq nė Sutjeskė. Por Shtabi Shqiptar nuk kishte ndėrmend tė vazhdonte pėrparimin nė thellėsi tė tokės sė Malit tė Zi. Mė 9 janar ai urdhėroi forcat shqiptare, qė nuk hasėn ndonjė kundėrshtim nga ushtritė malazeze, tė tėrhiqeshin nė kufirin e vjetėr.
    Gjatė betejės sė Pepajt e tė Velikės, tė dyja palėt patėn dėme nė njerėz, por, sipas tė dhėnave tė ndryshme, ato tė Malit tė Zi qenė mė tė shumta. Shqiptarėt lanė nė kėto luftime edhe dy kapedanėt trima, Kurt Asllanin e Nure Kurtin.
    Vrulli patriotik qė pėrshkoi luftėn nė Velikė e nė Pepaj dhe fitorja qė shqiptarėt korrėn kundėr ushtrive malazeze mė 8 janar 1880, la pėrshtypje tė thellė nė opinionin ndėrkombėtar. Disa ditė mė vonė, kryekonsulli austro-hungarez nė Shkodėr, Shmuker, i cili e ndoqi sė afėrmi zhvillimin e betejės, i raportonte qeverisė sė vet: “Vetė malazezėt pohojnė se nė luftėn e Velikės e tė Pepajt shqiptarėt luftuan burrėrisht dhe fituan mbi ta. Dhe me tė vėrtetė, fuqia e Lidhjes (sė Prizrenit - shėn. i aut.) e theu atė ushtri malazeze qė ka qenė kurdoherė e zonja t’u bėjė ballė forcave turke. Shqiptarėt luftuan tė shtyrė nga ideja kombėtare”. Pas kėsaj, opinioni publik evropian filloi tė interesohej pėr historinė e popullit shqiptar dhe pėr tė drejtat e tij kombėtare. Veē kėsaj, disa publicistė kritikuan Kongresin e Berlinit qė nuk i kishte pėrfillur tė drejtat e njė kombi aq trim dhe aq liridashės, siē ishte populli shqiptar.
    Me fitoren qė korrėn nė Nokshiq, nė Pepaj e nė Velikė shqiptarėt i dhanė tė kuptonte diplomacisė evropiane se Perandoria Osmane, sado qė po e mbante Shqipėrinė prej pesė shekujsh nėn zgjedhė, nuk ishte zonjė e trojeve tė saj dhe se zotėr tė kėtyre trojeve ishin banorėt shqiptarė.
    Disfata qė pėsoi nė front e bindi qeverinė malazeze se ajo vetė nuk ishte nė gjendje ta thyente qėndresėn e Lidhjes Shqiptare me anėn e luftės sė armatosur. Pėr kėtė arsye knjaz Nikolla shpalli menjėherė se i kishte pezulluar veprimet luftarake nė kufi dhe se zbatimin e Traktatit tė Berlinit nė kėtė pikė po ua linte pėrsėri nė dorė Fuqive tė Mėdha. Madje ai kėrkoi nga konsulli britanik nė Shkodėr qė tė ndėrhynte pranė autoriteteve qeveritare tė vilajetit, me qėllim qė edhe shqiptarėt t’i pezullonin veprimet e mėtejshme luftarake.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:03

  8. #8
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Mbrojtja e Hotit dhe e Grudės (pranverė 1880)

    Fitoret e shqiptarėve kundėr ushtrive malazeze dhe jehona e tyre nė arenėn ndėrkombėtare patėn pasoja tė thella nė Shqipėri. Ato e pėrforcuan mė tej bindjen e shqiptarėve se tashmė ishin nė gjendje t’i mbronin trojet e tyre jo vetėm pa ndihmėn e ushtrive osmane, por edhe kundėr vullnetit tė Portės sė Lartė. Besimi qė fituan te forca e tyre e armatosur, e ngriti nė njė shkallė mė tė lartė vendosmėrinė pėr tė kundėrshtuar me armė ēdo ndėrhyrje tė re tė Fuqive tė Mėdha ose ēdo orvatje tė re tė qeverisė sė Stambollit nė dėm tė trojeve tė tyre amtare.
    Pas disfatės qė pėsoi nė Velikė e nė Pepaj, knjaz Nikolla iu drejtua pėrsėri Fuqive tė Mėdha dhe kėto, nga ana e tyre, i bėnė pėrsėri presion Perandorisė Osmane pėr ta ēuar deri nė fund dorėzimin e Plavės e tė Gucisė. Porta e Lartė u pėrgjigj se ishte e gatshme ta kėnaqte Malin e Zi, por jo nė Plavė e nė Guci. Duke parė vendosmėrinė luftarake tė shqiptarėve dhe paaftėsinė ushtarake tė Malit tė Zi, Fuqitė e Mėdha pranuan nė parim ta rishikonin vendimin qė kishin marrė nė Kongresin e Berlinit. Me kėtė rast u bėnė disa propozime pėr ta kėnaqur Cetinėn me vise sllave nė veri ose nė jug tė Malit tė Zi, por nuk u pranuan. Mė nė fund ndėrhyri Italia, e cila, nėpėrmjet ambasadorit tė saj nė Stamboll, kontit Korti (Corti), sugjeroi qė t’i jepeshin Malit tė Zi viset e Hotit e tė Grudės sė bashku me njė pjesė tė Kelmendit, tė cilat banoheshin gjithashtu nga popullsi shqiptare. Fuqitė e Mėdha menduan se popullsia e kėtyre viseve, duke qenė katolike dhe jo myslimane, nuk do ta kundėrshtonte bashkimin e saj me Malin e Zi tė krishterė. Porta e Lartė nuk solli ndonjė pengesė. Vetėm knjaz Nikolla, i bindur se do tė kishte pėrsėri telashe me shqiptarėt, protestoi rreptėsisht. Por mė nė fund, duke parė kėmbėnguljen e tė gjitha Fuqive tė Mėdha, u detyrua tė pėrulej. Kėshtu, mė 18 prill 1880, ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha miratuan propozimin italian, qė njihet me emrin “vija Korti”, pėr t’i dhėnė Malit tė Zi, nė vend tė Plavės e Gucisė, viset e Hotit e tė Grudės. Dorėzimi i kėtyre viseve u vendos tė bėhej pas 4 ditėsh, mė 22 prill 1880.
    Fakti qė Fuqitė e Mėdha, Perandoria Osmane dhe Mali i Zi u detyruan, pas 20 muaj pėrpjekjesh pa rezultat, tė hiqnin dorė nga vendimi i Kongresit tė Berlinit nė lidhje me Plavėn e Gucinė, shėnonte njė fitore tė re diplomatike qė arritėn shqiptarėt nė arenėn ndėrkombėtare. Protokolli i Stambollit, i nėnshkruar nga ambasadorėt e tyre mė 18 prill 1880 pėr Hotin e Grudėn, ishte po aq i padrejtė sa edhe neni i Traktatit tė Berlinit pėr Plavėn e Gucinė. Viset e Hotit e tė Grudės, sė bashku me ato tė Kelmendit e tė Kastratit, ishin pjesė e pandarė e Malėsisė sė Madhe, kurse nga ana administrative vareshin nga vilajeti i Shkodrės. Banorėt e tyre, krejtėsisht shqiptarė dhe me tradita tė lashta luftarake liridashėse, ishin bashkuar me Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit qysh me themelimin e saj. Pėr kėtė arsye, mė 1 mars 1880, sapo arritėn lajmet e para rreth propozimit italian, pra njė muaj para se tė nėnshkruhej Protokolli i Stambollit, krerėt e tyre, tė mbėshtetur nga banorėt e krejt Malėsisė sė Madhe, zbritėn nė Shkodėr dhe shpallėn se ishin tė vendosur tė kundėrshtonin ēdo vendim qė do tė merrej nė dėm tė viseve tė tyre. Nė mbledhjen e pėrbashkėt qė bėnė nė Shkodėr, mė 1 mars 1880, krerėt e Hotit, tė Grudės, tė Kelmendit e tė Kastratit miratuan njė peticion drejtuar Fuqive tė Mėdha, nė tė cilin deklaronin se do tė rrėmbenin armėt pėr tė mbrojtur trojet e tyre, nė rast se Fuqitė e Mėdha do ta miratonin projektin “Korti”.
    Kushtrimi qė lėshuan banorėt e Malėsisė sė Madhe vuri nė lėvizje popullsinė e tė gjitha krahinave tė vendit. Gjatė atyre ditėve shqiptarėt, myslimanė e tė krishterė, u lidhėn mė shumė se kurrė me njėri-tjetrin. Kudo u shpreh vendosmėria pėr tė mbrojtur Hotin e Grudėn deri nė pikėn e fundit tė gjakut. Shqipėria u pėrgatit kėshtu pėrsėri pėr luftė.
    Meqenėse Hoti, Gruda, Kelmendi e Kastrati bėnin pjesė nė vilajetin e Shkodrės, barra e organizimit tė luftės mbrojtėse i takonte Komitetit Ndėrkrahinor tė kėtij vilajeti. Qysh nga 25 marsi 1880, Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes Shqiptare nė Shkodėr ishte nė mbledhje tė vazhdueshme dhe filloi tė merrte masat e nevojshme ushtarake pėr mbrojtjen e Hotit e tė Grudės. Mė 3 prill 1880 u zhvillua nė Shkodėr njė kuvend krahinor, ku morėn pjesė pėrfaqėsues tė popullsisė sė qytetit e tė Malėsisė. Kuvendi vendosi tė kundėrshtohej me ēdo kusht lėshimi i Hotit e i Grudės. Ai u dėrgoi njė peticion Fuqive tė Mėdha, nė tė cilin thuhej, ndėr tė tjera: “Kemi vendosur qė tė derdhim pikėn e fundit tė gjakut para se tė hynim nėn zgjedhėn e njė qeverie tė huaj. Ideja kombėtare na bashkon nė mbrojtjen e atdheut tonė”. Mė 11 prill 1880 Komiteti Ndėrkrahinor i Shkodrės, ashtu siē kishin vepruar edhe dy komitetet e tjera ndėrkrahinore, formoi menjėherė Shtabin Ushtarak tė vilajetit me detyrė qė tė merrte masat e duhura pėr mbrojtjen e Hotit e tė Grudės. Nė krye tė Shtabit Ushtarak u vu Hodo Sokoli, njė kolonel i karrierės. Midis anėtarėve tė tij bėnin pjesė jo vetėm pėrfaqėsues nga qyteti, si Selim Ēoba, Filip Ēeka, Shaban Bushati, Zef Simoni, Selim Gjyrezi etj., por edhe mjaft krerė malėsorė tė regjur nė luftėra, si Dedė Gjoni dhe Ismail Marku nga Hoti, Ismail Martini dhe Bazo Kurti nga Gruda, Nikė Gila dhe Nikė Leka nga Kelmendi, Shaban Elezi dhe Gjon Deda nga Kastrati etj. Komiteti Ndėrkrahinor i Shkodrės i bėri thirrje tė veēantė Preng pashė Bibė Dodės, i cili deri atėherė nuk kishte marrė pjesė nė mbrojtjen e trojeve shqiptare, duke e emėruar, nė rast se do tė ishte i gatshėm, nėnkryetar tė Shtabit Ushtarak.
    Formimi i Shtabit Ushtarak u pasua nga gatishmėria qė treguan krahinat e ndryshme tė vendit pėr tė dėrguar vullnetarė sipas zakonit nga njė burrė pėr shtėpi, kurse viset e Malėsisė sė Madhe u zotuan tė mobilizonin tė gjithė burrat e aftė pėr armė. Shtabet ushtarake, tė formuara nė vilajetet e Kosovės dhe tė Janinės, njoftuan se ishin gati tė dėrgonin forcat e tyre vullnetare sapo tė ndihej nevoja. Por Shtabi Ushtarak i Shkodrės, duke parė gatishmėrinė e masave popullore, i konsideroi tė mjaftueshme forcat luftarake tė mobilizuara vullnetarisht nė vilajetin e vet. Nė tė njėjtėn kohė, Komiteti Ndėrkrahinor i Shkodrės lėshoi njė shpallje, me anėn e sė cilės, pasi vinte nė dukje vendosmėrinė e mbarė vendit pėr tė mbrojtur trojet e atdheut, u kėrkonte vullnetarėve tė qėndronin nė gatishmėri, nė pritje tė zhvillimit tė ngjarjeve.
    Zemėrimi e vendosmėria e shqiptarėve arriti kulmin pasi u nėnshkrua nga ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha Protokolli i Stambollit, mė 18 prill 1880, me emrin “Protokolli mbi kufijtė e Turqisė dhe tė Malit tė Zi”. Me kėtė rast u pėrsėritėn protestat telegrafike drejtuar Fuqive tė Mėdha dhe Portės sė Lartė. Nė tė njėjtėn kohė filluan pėrgatitjet ushtarake. Mė 19 prill u zhvillua nė Shkodėr njė miting i madh popullor, njė nga manifestimet mė masive qė kishte parė qyteti deri atėherė. Nė miting, midis entuziazmit popullor, Hodo Sokoli, nė njė fjalim tė zjarrtė qė mbajti para mijėra qytetarėve dhe malėsorėve, deklaroi ndėr tė tjera, se pėrballė veprimeve qė po kryente Porta e Lartė nė dėm tė tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė dhe pėr tė shpėtuar atdheun nga fatkeqėsi tė tjera qė do tė sillte sundimi i mėtejshėm i saj, shqiptarėt duhej t’i kėpusnin lidhjet me Perandorinė Osmane dhe ta merrnin vetė nė dorė fatin e atdheut tė tyre. Hodo bej Sokoli dhe pas tij 1 500 veta qė ndodheshin nė miting, hoqėn publikisht spaletat e uniformės ushtarake e dekoratat e sulltanit dhe deklaruan se nuk do ta njihnin as atė, as Stambollin. Po atė ditė u nisėn pėr nė vijėn e kufirit vullnetarėt e parė qytetarė, rreth 1 500 veta, tė cilėt u bashkuan me mijėra vullnetarė malėsorė qė kishin vrapuar nga malėsitė e Veriut.
    Nė mbrėmjen e 21 prillit u nisėn nga Shkodra, duke lundruar nė liqen, disa dhjetėra anije me vullnetarė shkodranė, rreth 3 mijė veta, tė cilėt, sė bashku me Shtabin Ushtarak dhe komandantin e tij Hodo Sokolin, u vendosėn nė Tuz. Nė 22 prill 1880, sipas Protokollit tė Stambollit, trupat turke u larguan nga kalaja e Tuzit dhe nga pikat e tjera qė i takonin Malit tė Zi. Por, ashtu siē ndodhi nė Plavė e Guci, edhe nė Hot e Grudė forcat shqiptare i zunė kėto pika para se tė afroheshin ushtritė malazeze. Gjatė gjithė vijės mbrojtėse qenė rreshtuar rreth 8 mijė vullnetarė shqiptarė, nė gatishmėri pėr tė kundėrshtuar pėrparimin e ushtrive malazeze.
    Pak mė vonė, ushtritė malazeze, me rreth 10 mijė veta, arritėn tek Ura e Rzhanicės, pika mė e pėrparuar e kufirit tė vjetėr. Aty u ndeshėn me pararojat e ushtrisė sė Lidhjes Shqiptare, tė pėrbėra nga disa qindra qytetarė e malėsorė, tė cilėt u bėnė thirrje tė ndaleshin, pasi banorėt e kėtyre vendeve nuk i njihnin vendimet e Fuqive tė Mėdha. Ushtritė malazeze nuk u bindėn, por kėrkuan tė marshonin pėr tė marrė nė dorėzim kalanė e Tuzit. Atėherė pararojat shqiptare hapėn zjarr kundėr pararojave malazeze. Kėshtu, tek Ura e Rzhanicės filloi mė 22 prill pėrleshja e armatosur ndėrmjet tyre.
    Sapo shpėrthyen krismat e para, forcat vullnetare tė Malėsisė sė Madhe, nėn drejtimin e Ismail Markut e Baca Kurtit, u hodhėn nė sulm tė furishėm kundėr forcave kryesore malazeze qė ndodheshin nė Helm, nė breg tė lumit Cem. Tė dyja palėt luftuan me vendosmėri pėr disa orė rresht. Mė nė fund ushtritė malazeze u thyen dhe u tėrhoqėn pėr nė Podgoricė, duke lėnė disa tė vrarė e tė plagosur.
    Fitorja e Rzhanicės dhe e Helmit ngjalli entuziazėm nė mbarė Shqipėrinė. Komiteti Ndėrkrahinor i Shkodrės, duke parashikuar njė sulm tė ri nga ana malazeze, vendosi t’i mbante forcat luftarake nė kufi dhe tė siguronte armė martina pėr vullnetarėt shqiptarė tė pajisur pjesėrisht me huta dhe pjesėrisht me jataganė. Pėr kėtė qėllim u ftuan krahinat e vilajetit qė tė shtonin ndihmat financiare. Mbi shtresat e pasura tė Shkodrės u shpall njė tatim i jashtėzakonshėm nė tė holla e nė drithė. Nė kėto rrethana Preng pashė Bibė Doda, duke parė se me qėndrimin e vet tė lėkundur po cilėsohej nga opinioni publik si bashkėpunėtor i Cetinės, pranoi ftesėn e Komitetit Ndėrkrahinor pėr tė mobilizuar mirditorėt dhe pėr t’i sjellė nė Tuz.
    Pas luftės sė Rzhanicės, viset e Hotit e tė Grudės, tė liruara nga ushtritė osmane, por tė papushtuara nga ato malazeze, mbetėn de facto nėn sovranitetin e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit pėr 8 muaj, nga 22 prilli 1880 deri mė 28 dhjetor 1880, kur nė Tuz u rivendos administrata osmane. Me qeverisjen e tyre merrej Komiteti i Lidhjes Shqiptare pėr Shkodrėn, qė kishte ngarkuar nė Tuz njė Komision tė kryesuar nga Hodo Sokoli, i cili ushtronte pushtetin ekzekutiv si njė institucion shtetėror i Lidhjes Shqiptare.
    Menjėherė pas disfatės qė pėsoi mė 22 prill 1880, knjaz Nikolla protestoi pranė Fuqive tė Mėdha dhe kėto mė 24 prill i drejtuan qeverisė osmane njė notė kolektive, me tė cilėn e shtrėngonin qė t’i dėbonte forcat shqiptare nga kufiri pėr t’u hapur rrugėn forcave malazeze. Por Porta e Lartė nuk e kishte mė situatėn nė dorė. Pėrveēse nuk donte tė hapte konflikt me shqiptarėt, ajo nuk kishte as forca tė mjaftueshme nė Shkodėr pėr tė zbatuar kėrkesėn e Fuqive tė Mėdha.
    Nė fillim tė muajit maj, pas ardhjes sė forcave mirditore, nė vijėn kufitare numri i vullnetarėve u rrit nė rreth 9 mijė veta, pėrveē 7 mijė tė tjerėve qė qėndronin nė gatishmėri nė shtėpitė e tyre pėr t’u nisur nė luftė sapo tė lėshohej kushtrimi. Sipas njoftimeve qė kishte Shtabi Ushtarak, pėrtej kufirit qėndronin rreth 20 batalione malazeze me afėrsisht 9 mijė veta tė armatosur me martina dhe tė pajisura me topa e artileri. Morali i vullnetarėve shqiptarė ishte aq i lartė, sa nga radhėt e tyre doli propozimi qė tė ndėrmerrej njė mėsymje kundėr ushtrive malazeze pėr ta detyruar knjaz Nikollėn qė tė hiqte dorė njė herė e pėrgjithmonė nga lakmia e tij pėr trojet shqiptare. Kėtė ide e pėrqafoi jo vetėm Hodo Sokoli, kryetari i Shtabit Ushtarak tė Shkodrės, por edhe Ali pashė Gucia, kryetari i Shtabit Ushtarak tė Kosovės, i cili pėr mė tepėr u zotua ta fillonte mėsymjen me forcat e veta nga Plava e Gucia, nė thellėsi tė territoreve malazeze. Nuk pritej veēse miratimi nga Komiteti Kombėtar i Lidhjes Shqiptare. Por udhėheqėsit e tij, pėr t’iu shmangur ndėrlikimeve ndėrkombėtare qė do tė shkaktonte mėsymja shqiptare, nuk e pranuan propozimin e dy shtabeve ushtarake. Sipas tyre, presioni, qė ushtronte pėrqendrimi i forcave kufitare nė Hot e Grudė, ishte i mjaftueshėm pėr t’i detyruar Fuqitė e Mėdha tė rishikonin Protokollin e Stambollit.
    Nė fakt lufta pėr mbrojtjen e Hotit e tė Grudės pati jehonė tė thellė jashtė Shqipėrisė. Interesimi i publikut evropian pėr konfliktin shqiptaro-malazez u rrit mė shumė. Pothuajse tė gjitha gazetat kryesore tė Evropės Perėndimore dėrguan ato javė korrespondentėt e tyre tė posaēėm nė Shkodėr, shumica e tė cilėve u detyruan tė vinin nė dukje atdhetarinė e lartė qė frymėzonte qėndresėn shqiptare. Fuqitė e Mėdha u bindėn pėrfundimisht se as Protokolli i Stambollit nuk mund tė zbatohej me anėn e presionit diplomatik. Anglia me Rusinė propozuan njė ndėrhyrje ushtarake tė pėrbashkėt tė Fuqive tė Mėdha kundėr shqiptarėve tė pėrqendruar nė kufi, por Austro-Hungaria me Gjermaninė kundėrshtuan. Mė nė fund fitoi qėndresa shqiptare. Pasi pranuan nė parim tė hiqnin dorė edhe nga Protokolli i Stambollit, Fuqitė e Mėdha miratuan mė 15 qershor 1880 propozimin e Anglisė e tė Austro-Hungarisė pėr t’i dhėnė Malit tė Zi, nė vend tė Hotit e tė Grudės, qytetin bregdetar tė Ulqinit sė bashku me rrethinat e tij. Heqja dorė e Fuqive tė Mėdha nga vendimi qė kishin marrė mė 18 prill 1880 ishte fitorja e tretė diplomatike qė korrėn shqiptarėt, brenda 6 muajve, nė arenėn ndėrkombėtare. Por vendimi i Fuqive tė Mėdha pėr t’i lėshuar Malit tė Zi Ulqinin me rrethinat e tij shtroi pėrsėri detyrėn e ngutshme tė mbrojtjes sė tėrėsisė sė atdheut, tė cilit po i shkėputej tani njė pjesė mė e rėndėsishme dhe jetike.



    4. LĖVIZJA PĖR AUTONOMINĖ E SHQIPĖRISĖ

    Lėvizja kundėr administratės osmane gjatė vitit 1879

    Me gjithė pėrqendrimin e vėmendjes sė tyre kundėr rrezikut tė copėtimit territorial tė atdheut, patriotėt nuk hoqėn dorė nga programi autonomist, nuk e lanė pas dore kėrkesėn pėr vilajetin autonom tė Shqipėrisė, qė u formulua nė rezolutėn e Kuvendit tė Dibrės, mė 1 nėntor 1878. Si qendra e Lidhjes Shqiptare, ashtu edhe komitetet e saj ndėrkrahinore e ngritėn herė pas here me anėn e memorandumeve ēėshtjen e tė drejtave autonomiste tė vendit. Ndėrsa Porta e Lartė, e vendosur pėr tė mos bėrė asnjė lėshim, vijoi ta zvarriste pėrgjigjen, nė shumė krahina tė Shqipėrisė mori hov lėvizja popullore kundėr administratės shtetėrore osmane.
    Nė tė vėrtetė, nė viset shqiptare, administrata qeveritare e vilajeteve ishte paralizuar qysh nė verėn e vitit 1878. Gjyqet shtetėrore nuk funksiononin. Qeveria e Stambollit, qė nga vera e vitit 1879, nuk kishte mundur tė nxirrte nga viset shqiptare as taksa dhe as nizamė. Nė shumė raste njė pjesė e kėtyre taksave ishte vjelė nga organet e Lidhjes Shqiptare pėr tė pėrballuar luftėn mbrojtėse dhe sistemimin e muhaxhirėve. Rekrutėt shqiptarė, nė vend qė tė vinin nizamė nė ushtrinė perandorake, ishin regjistruar vullnetarė nė ushtrinė e Lidhjes sė Prizrenit. Degėt e saj kishin filluar tė ushtronin nė tė njėjtėn kohė edhe funksionet gjyqėsore.
    Porta e Lartė nuk mund tė pajtohej gjatė me kėtė gjendje. E shqetėsuar nga rrjedha qė po merrnin ngjarjet nė Shqipėri, ajo u orvat nė pranverėn e vitit 1879 ta rivendoste autoritetin e saj nė viset shqiptare, duke rimėkėmbur nė kėto vise administratėn e saj tė mėparshme. Por rivendosja e administratės sė vjetėr osmane shkaktoi reagimin e menjėhershėm tė shqiptarėve. Ata e kundėrshtuan rreptėsisht urdhrin qė lėshoi Stambolli pėr tė vjelė taksat e reja dhe ca mė tepėr taksat e prapambetura jo vetėm pėr faktin se pagesa e tyre ishte njė barrė e rėndė pėr popullsinė e varfėruar nga lufta, por edhe pėr arsye politike. Fshatarėt e qytetarėt e quanin pa vend t’i paguanin taksa Perandorisė Osmane qė nuk ishte nė gjendje tė mbronte trojet e tyre, madje, qė po tregohej e gatshme t’i shiste, siē shpreheshin ata, tek armiqtė e vendit. Qėndresa kundėr taksave mori pėrpjesėtime aq tė mėdha, sidomos nė vilajetet e Kosovės e tė Shkodrės, sa tagrambledhėsit nuk guxonin t’u afroheshin fshatarėve e qytetarėve. Pėr ta shpėnė urdhrin e saj deri nė fund, Porta e Lartė i porositi valinjtė qė, po ta shihnin tė nevojshme, tė pėrdornin pėr vjeljen e taksave edhe dhunėn ushtarake. Por, siē raportonte mė 7 qershor 1879 ministri serb nė Stamboll, pėr shkak tė kėsaj porosie shqiptarėt e Prizrenit e tė Prishtinės u revoltuan aq shumė ndaj qeverisė osmane, sa ishin gati tė rrėmbenin edhe armėt kundėr saj. Si pasojė e kėsaj qėndrese Stambolli u detyrua tė hiqte dorė pėrkohėsisht nga pėrdorimi i dhunės nė vjeljen e taksave.
    Tė njėjtėn qėndresė ndeshi te shqiptarėt edhe orvatja tjetėr e Portės sė Lartė pėr tė rekrutuar nizamė nė Shqipėri. Nizamėt shqiptarė nuk iu pėrgjigjėn thirrjes nėn armė ose, edhe kur u paraqitėn, u arratisėn sapo u pajisėn me armė, duke deklaruar se do ta kryenin shėrbimin ushtarak nėn urdhrat e Lidhjes sė Prizrenit. Lėvizja pėrfshiu edhe nizamėt shqiptarė tė rekrutuar gjatė viteve tė kaluara, tė cilėt ndodheshin ende nė radhėt e ushtrisė osmane. Nė mjaft raste, ata qė kryenin shėrbimin ushtarak jashtė Shqipėrisė i braktisėn repartet e tyre, sapo u formua Lidhja e Prizrenit. Pėrpjesėtimi qė mori arratisja e detyroi Portėn e Lartė qė t’i mbante ata nė reparte tė dislokuara nė trojet shqiptare.
    Hov tė madh mori sidomos lėvizja kundėr gjykatave shtetėrore osmane, qė urreheshin nga masat popullore pėr shkak tė procedurės sė ndėrlikuar, tė ligjeve tė papėrshtatshme, tė gjuhės sė pakuptueshme dhe tė korrupsionit tė thellė qė sundonte nė to. Nė mars tė vitit 1879, nė Prishtinė, nė qendrėn e vilajetit tė Kosovės, filloi agjitacioni ndėrmjet qytetarėve pėr tė kėrkuar krijimin e gjykatave popullore, tė pavarura nga pushteti qendror, tė cilat duhet t’u pėrshtateshin kushteve dhe zakoneve tė vendit, pra tė ishin shqiptare nga ligjet, nga gjuha dhe nga gjyqtarėt. Nė prill agjitacioni u shtri edhe nė fshat. Nė kėtė kohė kėrkesa pėr krijimin e gjykatave popullore shqiptare mori formėn e njė lėvizjeje pėr vetėqeverisjen e vendit, nė krye tė sė cilės ishte vėnė Zija Prishtina, anėtar i Komitetit tė Stambollit. Nė maj tė vitit 1879 Zija Prishtina i paraqiti Portės sė Lartė peticionin e popullsisė sė sanxhakut tė Prishtinės, nė tė cilėn kėrkohej tė mos bėnte asnjė lėshim tė trojeve shqiptare, tė lejonte formimin e gjyqeve tė pavarura shqiptare dhe tė largonte ushtrinė nga Kosova. Mė 12 maj 1879 sulltani lejoi qė nė sanxhakun e Prishtinės tė formoheshin gjykatat shqiptare, tė cilat tė vepronin krahas gjykatave shtetėrore, duke ua lėnė nė dorė shtetasve qė t’i drejtoheshin, sipas dėshirės, njėrės prej tyre. Por disa ditė mė vonė, me zgjerimin qė mori lėvizja nė viset e tjera, ai u detyrua ta shtrinte kėtė tė drejtė nė gjithė vilajetin e Kosovės.
    Lėvizja pėr gjykatat shqiptare, ashtu si edhe lėvizjet kundėr taksave shtetėrore e rekrutimit tė nizamėve, ndonėse u zhvilluan nėn hijen e Lidhjes sė Prizrenit, nė fillim patėn karakter spontan e lokal. Por hovi i madh qė ato morėn, tėrhoqi menjėherė vėmendjen e organeve udhėheqėse tė Lidhjes sė Prizrenit, tė cilat morėn nė dorė drejtimin e tyre. Lėvizja kundėr pagesės sė taksave dhe rekrutimit tė nizamėve u pėrhap kėshtu nė pjesėn mė tė madhe tė vendit. Kėrkesa pėr gjykatat shqiptare u shtri nė vilajetin e Shkodrės, kurse nė atė tė Kosovės u thellua mė tej. Qysh nė maj, nėn drejtimin e degėve tė Lidhjes, u parashtrua nė Gjakovė e nė Pejė kėrkesa qė me krijimin e gjykatave shqiptare tė suprimoheshin gjykatat osmane. Madje, mė 19 maj 1879, Komiteti Kombėtar i Lidhjes vendosi ta shtrinte kėrkesėn e vetėqeverisjes jo vetėm nė institucionet gjyqėsore, por nė mbarė administratėn shtetėrore tė vilajetit. Meqenėse Porta e Lartė nuk pranoi t’i suprimonte gjykatat shtetėrore, Lidhja e Prizrenit shpalli bojkotimin e tyre. Popullsia u ftua t’u drejtohej vetėm gjykatave shqiptare, madje u shpallėn ndėshkime kundėr atyre qė do tė trokisnin nė gjykatat shtetėrore.
    Porta e Lartė u pėrpoq ta shuante lėvizjen popullore pa hyrė nė konflikt tė armatosur me shqiptarėt. Pėr kėtė qėllim ajo dėrgoi nė Shqipėri emisarė dhe agjitatorė tė posaēėm, tė cilėt i pėrsėritėn premtimet e zakonshme pėr reforma administrative. Nė tė njėjtėn kohė, me qėllim qė tė shkaktonin pėrēarje ndėrmjet udhėheqėsve tė Lidhjes Shqiptare, ata e shtuan trysninė ndaj qarqeve tė moderuara. Megjithatė, nė mbledhjen qė Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes mbajti mė 24 korrik 1879, vendosi me shumicė votash qė t’i kujtonte Portės sė Lartė se shqiptarėt do tė detyroheshin ta pėrmbysnin vetė pushtetin lokal nė rast se Stambolli nuk do tė plotėsonte kėrkesat e Shqipėrisė. Nė tė njėjtėn kohė, atdhetarėt radikalė, duke mos pasur besim nė gatishmėrinė e Stambollit pėr reforma, kėrkuan ta thellonin mė tej lėvizjen popullore kundėr administratės osmane pėr ta detyruar sulltanin qė ta merrte parasysh rezolutėn e Kuvendit tė Dibrės.
    Porta e Lartė, pasi e zvarriti pėr njė kohė tė gjatė pėrgjigjen pėr rezolutėn e Kuvendit tė Dibrės, deklaroi, nė verėn e vitit 1879, se kėrkesat e shqiptarėve do tė zgjidheshin nė kuadrin e “ligjeve organike” (reformave administrative) qė ajo detyrohej tė zbatonte nė territoret e saj evropiane sipas nenit 23 tė Traktatit tė Berlinit. Me kėtė deklaratė ajo linte tė kuptonte se nuk kishte ndėrmend ta ndryshonte ndarjen administrative tė vilajeteve qė ishte nė fuqi.
    Nė kėto rrethana qarqet atdhetare shqiptare e ngritėn menjėherė zėrin, duke theksuar se zbatimi i nenit 23 tė Traktatit tė Berlinit, pa bashkuar mė parė trojet e tyre nė njė vilajet tė vetėm, ishte njė shkelje e hapur e tė drejtave kombėtare tė Shqipėrisė. Me njė parashtresė drejtuar kryeministrit osman, mė 27 gusht 1879, Abdyl Frashėri kėrkonte qė nė kushtet aktuale tė mos zbatohej nė Shqipėri neni 23 i Traktatit tė Berlinit, domethėnė tė mos formoheshin komisione tė posaēme pėr tė hartuar reforma tė ndryshme pėr ēdo vilajet. Qė Shqipėria tė shpėtonte nga rreziku i asgjėsimit, qė ajo tė bėhej e aftė pėr veten e saj dhe pėr Perandorinė Osmane duhej, theksonte Abdyl Frashėri, qė reformat e nevojshme tė hartoheshin nga njė komision i vetėm pėr tė gjitha trojet shqiptare, gjė qė kėrkonte paraprakisht bashkimin e tė gjitha kėtyre trojeve (tė ndara nė 11 sanxhakė) nė njė vilajet tė vetėm. Veē kėsaj, shtonte ai, ishte e domosdoshme qė ky komision i posaēėm t’i studionte reformat e dobishme pėr Shqipėrinė nė bashkėpunim me pėrfaqėsuesit e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit.
    Nė kėto rrethana, kur u acaruan edhe marrėdhėniet shqiptaro-malazeze dhe forcat e Malit tė Zi u vunė nė gatishmėri luftarake nė kufijtė e Shqipėrisė, u mblodh nė Prizren, mė 3 tetor 1879, Kuvendi i Pėrgjithshėm i Lidhjes Shqiptare, nė tė cilin u trajtuan dy ēėshtje themelore qė shqetėsonin vendin: qėndrimi qė duhej mbajtur ndaj provokacioneve ushtarake tė Cetinės e pėrgatitjeve tė saj pėr luftė dhe zhvillimi i lėvizjes pėr autonominė e Shqipėrisė. Pėr ēėshtjen e parė nuk pati diskutime tė shumta. Tė gjithė qenė tė njė mendimi pėr t’iu pėrgjigjur ushtrive malazeze me armė, nėse ato do tė orvateshin tė merrnin me dhunė Plavėn e Gucinė. Diskutime tė shumta u bėnė brenda e jashtė Kuvendit pėr ēėshtjen e tė drejtave autonomiste tė Shqipėrisė. Delegatėt e Kuvendit dhe veprimtarėt e lėvizjes kombėtare jashtė tij ishin tė mendimit qė kėtė herė Lidhja Shqiptare tė kėrkonte jo si njė vit mė parė me rezolutėn e Dibrės (tė 1 nėntorit 1878) njė “Vilajet Shqiptar”, por njė “Principatė Shqiptare” ose njė “Republikė Shqiptare”, me kryeqytet Manastirin, nėn suzerenitetin e sulltanit, duke i paguar atij njė tribut vjetor. Njė kėrkesė e tillė, qė do tė ēonte nė shkėputjen gati tė plotė tė Shqipėrisė nga Perandoria Osmane, u parashtrua nga pėrfaqėsuesit e krahut radikal tė Lidhjes, ndėrsa pjesa tjetėr e delegatėve tė Kuvendit dhe e udhėheqėsve tė saj mendonte se, pėr shkak tė konfliktit me Malin e Zi, qė po trokiste nė derė, nuk ishte e volitshme qė nė ato ditė tė hyhej nė luftė kundėr Portės sė Lartė.
    Nė kėto rrethana, delegatėt radikalė u tėrhoqėn nga kėrkesa e njė “Principate Shqiptare” ose tė njė “Republike Shqiptare” dhe vendosėn tė kėrkojnė nga Stambolli “Vilajetin e Shqipėrisė”, pa bėrė asnjė hap tė mėtejshėm prapa. Por qeveria turke e kundėrshtonte edhe kėtė kėrkesė dhe, duke qenė nė dijeni tė punimeve tė Kuvendit, kaloi nė pėrdorimin e forcės ndaj tij. Mė 13 tetor 1879 organet qeveritare tė Prizrenit vunė nė pėrdorim garnizonin ushtarak dhe e shpėrndanė mbledhjen e Kėshillit tė Pėrgjithshėm, pa i lėnė kohė atij tė pėrfundonte punimet e tij dhe tė miratonte rezolutėn pėrkatėse.
    Nė njė nga seancat e para Kuvendi i Pėrgjithshėm arriti tė zgjidhte sėrishmi Kėshillin e Pėrgjithshėm tė Lidhjes Shqiptare. Kryetar i Lidhjes Shqiptare u zgjodh nė vend tė Sheh Mustafa Tetovės (qė kishte zėvendėsuar Iljaz pashė Dibrėn) Haxhi Ymer efendiu (Prizreni), myderriz (profesor i sė drejtės islame), pėrkrahės i krahut radikal tė lėvizjes kombėtare.
    Nė fillim tė nėntorit 1879, kur filluan sulmet e ushtrive malazeze nė sektorin e Plavės e tė Gucisė, tė cilat u pasuan nga mėsymja qė ato zhvilluan nė fillim tė dhjetorit 1879 dhe nė javėn e parė tė janarit 1880, lėvizja popullore kundėr administratės shtetėrore osmane ra pėrkohėsisht.

    Lėvizja autonomiste gjatė pranverės 1880
    Mbrojtja me sukses e Plavės dhe e Gucisė nga sulmet e ushtrive malazeze u dha zemėr rretheve atdhetare qė ta drejtonin vėmendjen pėrsėri nė marrėdhėniet e tyre me administratėn osmane. Rastin pėr ta tėrhequr lėvizjen spontane popullore nėn flamurin e kėrkesave autonomiste e dha pėrsėri Porta e Lartė.
    Menjėherė pas fitores qė korrėn shqiptarėt nė Velikė e nė Pepaj, qeveria osmane shpalli reformat administrative (ligjet organike) qė do tė zbatoheshin nė zotėrimet e saj tė Gadishullit Ballkanik. Reformat u shpallėn pa krijuar asnjė komision lokal, pėr tė cilin flitej nė nenin 23 tė Traktatit tė Berlinit, dhe pa e pėrfillur fare kėrkesėn e Lidhjes sė Prizrenit pėr formimin e njė vilajeti tė vetėm shqiptar. Sipas kėtyre reformave, nė viset shqiptare, tė copėtuara ndėrmjet katėr vilajeteve, do tė forcohej mė shumė se mė parė zgjedha politike, ekonomike, shoqėrore e kulturore e pushtetit qendror osman. Shqiptarėt nuk fitonin asnjė tė drejtė kombėtare; nuk kishin tė drejtė as pėr arsim nė gjuhėn amtare, madje as tė drejtėn tė quheshin “shqiptarė”, sepse Porta e Lartė nuk e njihte kombėsinė shqiptare. Karakteri burokratik i administratės sė vilajeteve forcohej, po ashtu edhe vartėsia e saj prej Portės sė Lartė. Nė reformėn gjyqėsore nuk kishte vend pėr gjykata shqiptare. Gjykatat e reja perandorake, edhe pse formalisht ndaheshin nga pushteti administrativ, mbeteshin organe tė pushtetit qendror osman. Sistemi fiskal dhe shėrbimi ushtarak nuk prekeshin. Nga tė ardhurat buxhetore vetėm njė e dhjeta u lihej kėshillave administrativė lokalė pėr t’u shpenzuar nė vend dhe vetėm nė rast se tė ardhurat realizoheshin plotėsisht.
    Nė tė njėjtėn kohė me shpalljen e reformave administrative, Porta e Lartė e shtroi me forcė kėrkesėn e saj tė mėparshme pėr tė mbledhur taksat e nizamėt e prapambetur; madje tani taksat e nizamėt ajo i kėrkonte pėr llogari tė tre vjetėve.
    Nė kėto rrethana, qėndresa popullore shqiptare kundėr administratės perandorake osmane hyri nė njė fazė tė re. Nė mjaft raste ajo u shpreh me sulme tė armatosura kundėr saj. Gjatė pranverės sė vitit 1880 kėto sulme u drejtuan jo vetėm kundėr vjeljes me dhunė tė taksave, por edhe pėr pastrimin e vendit nga administrata shtetėrore e vilajeteve.
    Nė vilajetin e Kosovės pėrpjekjet e para tė armatosura ndėrmjet fshatarėve shqiptarė dhe ushtarėve turq, qė shoqėronin tagrambledhėsit qeveritarė, u shfaqėn qysh nė muajin shkurt 1880. Nė mars qėndresa e armatosur u shtri nė krejt rrethet e Prizrenit e tė Prishtinės. Nė fillim tė prillit u grumbulluan nė Shtimje gati 3 mijė fshatarė pėr tė sulmuar Prizrenin dhe pėr ta zėvendėsuar administratėn osmane me organe shtetėrore shqiptare. Garnizoni turk i Prizrenit u doli pėrpara dhe nė fshatin Krushe sulmoi njė pjesė tė tyre, por nuk i shpėrndau dot. Pėr raprezalje autoritetet turke burgosėn 6 udhėheqės tė Lidhjes Shqiptare. Atėherė kryengritėsit sulmuan Prizrenin, hynė brenda nė qytet dhe pasi ēliruan tė burgosurit, ia dorėzuan pushtetin Komitetit tė Lidhjes Shqiptare. Pėrballė kėtij aksioni tė armatosur garnizoni turk u detyrua tė qėndronte i mbyllur nė kala. Sulme tė tilla ndodhėn edhe nė sanxhakėt fqinjė tė Prishtinės e tė Pejės, ku pushteti lokal kaloi gjithashtu nė duart e degėve tė Lidhjes Shqiptare.
    Lėvizja autonomiste u shtri, ndonėse nė pėrpjesėtime mė tė vogla, nė mjaft vise tė vilajetit tė Manastirit e tė Janinės. Pėrkundrazi, nė vilajetin e Shkodrės ajo u shpreh nė njė formė tė tillė qė la pėrshtypje tė thellė si brenda, ashtu edhe nė arenėn ndėrkombėtare. Mė 9 prill 1880, kur popullsinė e vilajetit e kishte pushtuar vala e pėrgatitjeve ushtarake pėr tė mbrojtur Hotin e Grudėn, u mblodh njė Kuvend i jashtėzakonshėm i Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės. Pas dy ditė punimesh Kuvendi miratoi njė rezolutė, me tė cilėn kėrkohej nga sulltani qė ky t’i largonte ushtritė turke nga Shqipėria dhe t’u njihte autonominė administrative mbarė viseve shqiptare tė bashkuara nė njė vilajet tė vetėm. Ky vendim u pėrsėrit me ceremoni tė veēantė nė mitingun popullor, qė u zhvillua nė Shkodėr mė 19 prill 1880, me rastin e nisjes sė vullnetarėve tė parė pėr nė Tuz. Nė fillim tė majit Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes e ktheu gazetėn qeveritare turqisht tė vilajetit, me emrin “Shkodra”, nė njė gazetė shqip dhe nė njė organ tė tij. Nė numrin e saj tė parė shqip, qė doli mė 7 maj 1880, u botua njė deklaratė, nė tė cilėn thuhej se tani e tutje duhej tė merrte fund sundimi osman nė Shqipėri.
    Megjithatė ky sundim nuk mori fund dhe Lidhja e Prizrenit nuk e kishte ende nė duart e saj pushtetin politik tė vendit. Me fitoret qė ajo arriti nė saje tė lėvizjes popullore nė pranverėn e vitit 1880, nė Shqipėri u krijua njė diarki (dypushtet) e ndarė ndėrmjet Portės sė Lartė dhe Lidhjes Shqiptare. Edhe Porta e Lartė kishte formuar tanimė bindjen se kėrkesa e autonomisė sė Shqipėrisė kishte lėshuar rrėnjė nė ndėrgjegjen e popullsisė shqiptare dhe kishte pėrfshirė tė gjitha trevat shqiptare. Nėn trysninė e kėsaj aspirate tė shqiptarėve dhe pėr t’u dhėnė fund kėrkesave tė vazhdueshme tė Lidhjes sė Prizrenit pėr krijimin e njė “vilajeti tė bashkuar tė Shqipėrisė”, qeveria turke, pas diskutimeve tė shumta qė u zhvilluan nė prill-maj 1880, mė 5 qershor miratoi vendimin pėr formimin e “Vilajetit tė Rumelisė”, nė tė cilin, siē thuhej nė kėtė vendim, “do tė bashkoheshin vilajetet qė janė nė Shqipėri, domethėnė ai i Shkodrės, i Kosovės, i Manastirit dhe i Janinės”. Edhe pse ky do tė quhej “Vilajeti i Rumelisė”, nuk do tė mbante emrin “Vilajeti i bashkuar i Shqipėrisė” dhe do tė kishte nė krye njė guvernator turk, Ejup Pashėn, krijimi i tij do tė shėnonte njė hap tė rėndėsishėm nė bashkimin e tokave shqiptare nė njė vilajet tė vetėm, prandaj u kundėrshtua nga Fuqitė e Mėdha, sidomos nga Rusia, nėn presionin e tė cilave edhe sulltani hoqi dorė nga ky vendim.
    Ndėrkaq, atdhetarėt mė tė vendosur shqiptarė arritėn nė pėrfundimin se tani ishin krijuar kushtet pėr tė pėrmbushur kėrkesėn e autonomisė sė Shqipėrisė, hap i parė drejt sė cilės do tė ishte pajisja e Lidhjes Shqiptare me atributet e njė qeverie tė pėrkohshme. Kjo ēėshtje u shtrua nė mbledhjen qė u mbajt nė Frashėr, nė fillim tė muajit qershor 1880. Kėtu morėn pjesė pėrfaqėsuesit e krahinave tė Shqipėrisė Juglindore, tė cilat administrativisht vareshin nga vilajetet e Janinės e tė Manastirit (afėrsisht rrethet e sotme tė Pėrmetit, tė Skraparit, tė Korēės e tė Kolonjės). Midis ēėshtjeve tė tjera qė kishin tė bėnin me mbrojtjen e trojeve shqiptare, mbledhja miratoi edhe propozimin pėr tė formuar njė qeveri tė pėrkohshme pėr krejt Shqipėrinė, e cila tė merrte nė dorė administrimin e tė gjithė vendit. Qeveria do tė formohej nga njė kuvend i pėrgjithshėm i Lidhjes sė Prizrenit, ku duhej tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e tė gjitha krahinave shqiptare. Barra kryesore e plotėsimit tė kėsaj detyre historike iu ngarkua Abdyl Frashėrit.
    Fill pas mbylljes sė punimeve tė mbledhjes sė Frashėrit, Abdyli sė bashku me aktivistėt e tjerė atdhetarė u shpėrndanė nė viset e Shqipėrisė Jugore pėr tė popullarizuar idenė e qeverisė sė pėrkohshme shqiptare. Pėrpara se tė thirrej kuvendi i pėrgjithshėm i Lidhjes Shqiptare, u mendua qė ēėshtja tė shqyrtohej nga Kuvendi Ndėrkrahinor i vilajetit tė Janinės. Kuvendi Ndėrkrahinor u vendos tė mblidhej nė Gjirokastėr pasi tė shiheshin pėrfundimet e Konferencės sė Berlinit, e cila do tė fillonte punimet e veta sė afėrmi, mė 16 qershor 1880.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:04

  9. #9
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Konferenca e Berlinit dhe ēėshtja shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare (qershor-gusht 1880)

    Zyrtarisht Konferenca e Berlinit, nė tė cilėn morėn pjesė ambasadorėt e gjashtė Fuqive tė Mėdha, nėn kryesinė e ministrit tė Jashtėm tė Gjermanisė, princit Bylov (Bülov), u mblodh pėr t’u dhėnė fund ēėshtjeve tė Traktatit tė Berlinit, qė kishin mbetur pas dy vjetėsh ende tė pazgjidhura. Nė tė vėrtetė, dy qenė ēėshtjet e rėndėsishme tė pazgjidhura dhe qė tė dyja ishin pasojė e qėndresės shqiptare: kufiri turko-grek dhe kufiri turko-malazez. Megjithatė, edhe pse shqiptarėt e kishin mbajtur nė tension dy vjet me radhė diplomacinė ndėrkombėtare, Fuqitė e Mėdha vijuan tė mos i pėrfillnin aspiratat e tyre kombėtare. Shqiptarėt nuk u lejuan as nė Konferencėn e Berlinit qė tė parashtronin dhe tė mbronin interesat e tyre jetikė.
    I vetmi mjet pėr ta ēuar zėrin e tyre nė Konferencėn e Berlinit qenė protestat dhe memorandumet. Pėr kėtė qėllim, nė tė katėr anėt e vendit u organizuan pėrsėri nėn drejtimin e organeve tė Lidhjes sė Prizrenit mbledhje tė gjera popullore, nė tė cilat u shpreh edhe njėherė vendosmėria pėr tė mos lejuar asnjė copėtim tė trojeve shqiptare nė favor tė shteteve fqinje. Nga tė katėr anėt e vendit u hartuan, me njė pėrmbajtje tė tillė, njė varg protestash, tė cilat iu drejtuan telegrafisht Konferencės sė Berlinit. Rėndėsi tė veēantė patėn tri peticionet dėrguar veē e veē nė qershor nga Komitetet Ndėrkrahinore tė Lidhjes Shqiptare pėr vilajetin e Janinės, pėr atė tė Kosovės (i Prizrenit) dhe pėr vilajetin e Shkodrės. Nėnshkruesit e kėtyre akteve kėrkonin respektimin e tė drejtave kombėtare tė shqiptarėve nė fushėn e tėrėsisė territoriale, vinin nė dukje padrejtėsinė e pretendimeve territoriale greke dhe pasojat qė do tė kishin shqiptarėt nėse ato do tė pranoheshin. Nė peticione, me njė ton diplomatik, shprehej besimi se Fuqitė e Mėdha do t’i merrnin nė konsideratė tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve, por theksohej njėkohėsisht, se ata ishin tė vendosur tė kundėrshtonin me armė copėtimin e trojeve tė tyre amtare. Por krahas kėtyre protestave tė rrepta, qarqet atdhetare rilindėse u pėrpoqėn t’u tėrhiqnin vėmendjen Fuqive tė Mėdha edhe ndaj problemit tė tė drejtave autonomiste tė Shqipėrisė.
    Kėtė radhė Porta e Lartė u ndodh mė ngushtė se herėt e tjera. Meqenėse Fuqitė e Mėdha nuk i pėrfillnin shqiptarėt, gjithė pėrgjegjėsinė e ēėshtjeve tė pazgjidhura tė Traktatit tė Berlinit ia ngarkonin Perandorisė Osmane. Si rrjedhim, presioni i tyre pėr t’u dhėnė fund kėtyre ēėshtjeve nė favor tė Greqisė e tė Malit tė Zi qe mė i fortė se kurrė. Por tani qė nė Shqipėri lėvizja autonomiste kishte marrė hov tė madh dhe autoriteti i Stambollit ishte dobėsuar shumė, Porta e Lartė mė shumė se kurdoherė e pati tė vėshtirė t’u impononte shqiptarėve vullnetin e Fuqive tė Mėdha. Ajo ishte e ndėrgjegjshme se ēdo ndėrhyrje e saj ushtarake pėr t’i detyruar shqiptarėt tė pranonin copėtimin e trojeve tė tyre do ta ndizte mė keq flakėn e luftės kundėrosmane nė Shqipėri. Pėr kėtė arsye, me gjithė presionin e Fuqive tė Mėdha, ajo vendosi tė kundėrshtonte nė kėtė Konferencė ēdo zgjidhje territoriale nė dėm tė shqiptarėve. Madje, pėr t’i qetėsuar nė kėtė drejtim, sulltani emėroi, nė pragun e Konferencės sė Berlinit, ministėr tė Jashtėm tė Perandorisė Osmane Abedin pashė Dinon, ish-anėtarin e Kryesisė sė Lidhjes sė Prizrenit.
    Konferenca e Berlinit i filloi punimet mė 16 qershor 1880. Pothuajse tė gjitha ēėshtjet qė trajtoi kishin tė bėnin me Shqipėrinė. Midis tyre, ajo qė pati mė shumė debate ishte ēėshtja e kufirit turko-grek. Prirja qė tregonin Fuqitė e Mėdha pėr ta zmadhuar Greqinė, me qėllim qė ta kishin si njė ledh kundėr ndikimit rus nė Ballkan, e nxiti Athinėn tė kėrkonte nė Epir mė shumė troje shqiptare se ato qė rekomandoheshin nė Protokollin nr. 13 tė Kongresit tė Berlinit, jo deri nė lumin Kalamas, por deri nė jug tė Sarandės, duke pėrfshirė edhe qytetin antik tė Butrintit. Por Fuqitė e Mėdha kėrkuan ta kėnaqnin Greqinė nė sektorė tė tjerė, pasi, sipas tyre, prania e shumė shqiptarėve nė Mbretėrinė Greke do ta dobėsonte fuqinė e saj. Perandoria Osmane kundėrshtoi si njėrėn, si tjetrėn zgjidhje. Pėrfaqėsuesi i saj la tė kuptojė edhe njėherė se Porta e Lartė ishte e prirur pėr tė bėrė lėshime vetėm nė Thesalinė greke, por jo nė Epirin shqiptar. Pėrfundimisht, Konferenca e Berlinit nuk bėri nė kėtė ēėshtje asnjė hap pėrpara. Ajo miratoi propozimin e Francės pėr ta kthyer nga “rekomandim” nė “vendim” vijėn kufitare Kalamas-Selemvria, pėr tė cilin flitej nė Protokollin nr. 13. Megjithatė vendimi ishte pėrsėri i cunguar, pasi nuk parashikonte asnjė mjet pėr ta detyruar Perandorinė Osmane qė ta ēonte deri nė fund zbatimin e tij.
    Konferenca e Berlinit nuk e trajtoi drejtpėrdrejt ēėshtjen e kufirit turko-malazez, pasi kjo, sipas pikėpamjes sė Fuqive tė Mėdha, kishte gjetur zgjidhje dy javė mė parė. Por gjatė ditėve qė konferenca vazhdonte punimet e saj, ambasadorėt e tyre nė Stamboll ia propozuan variantin e ri Portės sė Lartė, duke ia lėnė asaj nė dorė qė tė zgjidhte pėr t’i dorėzuar Malit tė Zi ose krahinėn e Hotit e tė Grudės, ose qytetin e Ulqinit me rrethinat e tij.
    Edhe pse Konferenca e Berlinit nuk i pėrfilli interesat kombėtarė tė Shqipėrisė, lufta e masave shqiptare nėn udhėheqjen e Lidhjes sė Prizrenit pėr tė mbrojtur tėrėsinė territoriale dhe pėr tė fituar tė drejtat e saj autonomiste, tashmė kishte filluar tė bėnte jehonė edhe nė disa nga kancelaritė e Fuqive tė Mėdha. Kush mė shumė e kush mė pak, ato filluan tė bindeshin se lėvizja shqiptare nuk ishte, siē kishin pohuar deri atėherė, njė makinacion i Stambollit, se ajo ishte shprehje e protestės sė njė populli qė kishte aspiratat e veta kombėtare dhe se faktori shqiptar nuk duhej lėnė pas dore nė qoftė se dėshironin qė vendimet e tyre tė mėtejshme tė viheshin me tė vėrtetė nė jetė. Megjithatė, qėndrimi qė mbajtėn ndaj faktorit shqiptar nuk qe i njėjtė. Nė secilėn prej tyre ndikuan interesat e veēantė politikė dhe ekonomikė qė ato kishin nė Evropėn Juglindore.
    Qėndrimi mė i papajtueshėm pėr ēėshtjen shqiptare u duk midis Rusisė cariste dhe Britanisė sė Madhe. Rusia vijonte tė mos e pranonte idenė e njė shteti autonom shqiptar, pėr ta lėnė gjithnjė tė hapur rrugėn e pėrmbushjes sė aspiratave pushtuese qė ushqenin shtetet sllave tė Ballkanit. Anglia udhėhiqej nga parime tė kundėrta. Ajo donte, si edhe mė parė, forcimin e Perandorisė Osmane, tė cilėn, pėrveēse e kishte kthyer nė njė gjysmėkoloni tė saj, vijonte ta shihte si njė ledh tė rėndėsishėm pėr tė penguar ekspansionin rus nė Evropėn Juglindore. Pėr kėtė arsye, qeveria britanike ishte e prirur qė t’u jepeshin shqiptarėve disa tė drejta autonomiste, me qėllim qė ta ēlironte Perandorinė Osmane nga telashet qė i vinin prej tyre, tė cilat ēonin nė dobėsimin e saj. Njė qėndrim tė ndėrmjetėm mbajti Austro-Hungaria, e pasuar nga Gjermania. Edhe Vjena udhėhiqej nga synimi pėr tė penguar ekspansionin rus nė Ballkan, por tani kishte filluar tė shqetėsohej edhe nga pavarėsia qė po fitonte Lėvizja Kombėtare Shqiptare dhe nė mėnyrė tė veēantė nga fryma antiaustriake, qė kishte shkaktuar nė Shqipėri vendosja e garnizoneve tė saj ushtarake nė hyrje tė Kosovės, deri nė afėrsi tė Mitrovicės. Pėr kėtė qėllim, Vjena nuk ishte pėr shtrirjen e tė drejtave kombėtare nė mbarė viset shqiptare, por vetėm nė Shqipėrinė Veriore me popullsi tė dendur katolike, tė cilėn ajo shpresonte ta mbante nėn kontrollin e saj nėpėrmjet kultusprotektoratit.
    Gjatė ditėve tė Konferencės sė Berlinit ngadhėnjeu pikėpamja e Vjenės. Mė 26 qershor 1880 ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha nė Stamboll, sė bashku me variantin e zėvendėsimit tė krahinės sė Hotit e tė Grudės me qytetin e me rrethinat e Ulqinit, e kėshilluan Portėn e Lartė qė tė shqyrtonte mundėsinė pėr t’i dhėnė tė drejtėn e vetėqeverisjes administrative vetėm vilajetit tė Shkodrės.
    Por disa diplomatė tė huaj, tė cilėt e ndiqnin nga afėr gjendjen e Shqipėrisė, dyshonin se me kėtė zgjidhje Perandoria Osmane pėrsėri nuk do tė kishte qetėsi tė brendshme. Sikurse i raportonte qeverisė sė vet nė korrik tė vitit 1880 ambasadori anglez nė Stamboll, Goshen, dhėnia e autonomisė administrative vetėm pėr vilajetin e Shkodrės, nuk i shėrbente Perandorisė Osmane, as politikės britanike nė Ballkan. “Kombėsia shqiptare, - shkruante ai, - ėshtė njė element qė nuk duhet lėnė pa pėrfillur nė ēdo kombinim politik nė tė ardhmen. Edhe nė qoftė se ėshtė e parakohshme, unė do tė rekomandoja qė formimi i njė province shqiptare tė bashkuar, tė mbahej tė paktėn gjithnjė parasysh”. Sipas diplomatit britanik, ishte nė interes tė Anglisė qė Shqipėria tė bėhej e fortė dhe ajo mund tė bėhej e tillė vetėm nėse bashkoheshin tė gjitha viset shqiptare nė njė provincė tė vetme autonome. “Ky popull, - nėnvizonte Gosheni, - qė nė pjesėn mė tė madhe ėshtė mysliman, do tė bėhet burim vėshtirėsish nga mė tė mėdhatė pėr vendet sllave e greke” tė Gadishullit Ballkanik. Qeveria britanike e Gladstonit e pėrvetėsoi tezėn e ambasadorit tė vet, por Fuqitė e tjera tė Mėdha qėndruan nė pikėpamjen e Vjenės, e cila vijoi tė ngulte kėmbė pėr t’i dhėnė autonominė administrative vetėm vilajetit tė Shkodrės, madje as krejt territoreve tė tij, por kryesisht malėsive katolike qė bėnin pjesė nė kėtė vilajet.
    Megjithatė, ēėshtja shqiptare tashmė kishte fituar tė drejtėn e qytetarisė nė arenėn ndėrkombėtare dhe nuk mund tė injorohej si mė parė nga Fuqitė e Mėdha. Kjo u duk qartė nė mbledhjet qė zhvilloi gjatė verės sė vitit 1880 Komisioni Evropian pėr Rumelinė Lindore, i krijuar nga Fuqitė e Mėdha pėr tė shqyrtuar, nė mbėshtetje tė nenit 23 tė Traktatit tė Berlinit, projektin e reformave administrative qė kishte pėrgatitur Porta e Lartė pėr tė zbatuar nė vilajetet e saj tė Gadishullit Ballkanik. Me kėtė rast pėrfaqėsuesi britanik Ficmoris (Fitzmaurice) i paraqiti komisionit njė projekt, me anėn e tė cilit kėrkonte jo bashkimin e menjėhershėm tė trojeve shqiptare nė njė vilajet tė vetėm, por organizimin e tyre nė katėr sanxhakė me qendėr nė Shkodėr, nė Prizren, nė Elbasan dhe nė Janinė, si hap tė parė pėr bashkimin e tyre nė tė ardhmen nė njė shtet tė vetėm shqiptar. Por projekti britanik ndeshi pėrsėri nė kundėrshtimin e fuqive tė tjera. Madje Komisioni Evropian, me pėrjashtim tė pėrfaqėsuesit rus, miratoi mė 23 gusht 1880 projektin e hartuar bashkėrisht nga pėrfaqėsuesit e Francės dhe tė Austro-Hungarisė, i cili shėnonte njė hap prapa nė krahasim me idenė e formuluar dy muaj mė parė, pasi tani i sugjerohej Portės sė Lartė tė jepte autonominė administrative jo pėr krejt vilajetin e Shkodrės, por vetėm pėr malėsitė patriarkale tė Veriut. Megjithatė, me kėmbėnguljen e pėrfaqėsuesit britanik, nė deklaratėn e Komisionit Evropian pėr Rumelinė Lindore u vu si shtesė shėnimi se Fuqitė e Mėdha “nuk do tė kishin asnjė kundėrshtim”, nė rast se Porta e Lartė do ta shihte me vend qė t’i bashkonte krahinat shqiptare nė njė vilajet tė vetėm.
    Por Porta e Lartė nuk pranoi asnjė nga kėto sugjerime.

    Kuvendi i Gjirokastrės (23 korrik 1880)
    Sukseset qė u arritėn gjatė pranverės kundėr administratės osmane tė vilajeteve, paaftėsia e Portės sė Lartė pėr ta ndaluar vrullin e luftės sė masave shqiptare dhe jehona qė patėn kėto suksese nė arenėn ndėrkombėtare i dhanė njė shtytje tė mėtejshme lėvizjes autonomiste nė Shqipėri. Por vendimi qė morėn Fuqitė e Mėdha brenda e jashtė Konferencės sė Berlinit, pėr ta detyruar Portėn e Lartė qė t’i kėnaqte Athinėn dhe Cetinėn me lėshime territoriale nė Ēamėri e nė Ulqin, krijoi njė rrethanė thellėsisht tė ndėrlikuar pėr Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit.
    Qarqet atdhetare tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, duke qenė tė bindura se Porta e Lartė nė gjendje paqeje nuk do t’i jepte asnjė tė drejtė kombėtare Shqipėrisė dhe se kėto mund tė siguroheshin vetėm nėse asaj i krijohej njė gjendje pa rrugėdalje, kėmbėngulėn qė lufta pėr autonominė e vendit tė vijonte edhe nė kėto kushte. Sipas pikėpamjes sė tyre, ishte e nevojshme qė lufta kundėr copėtimit tė trojeve shqiptare tė shkrihej me luftėn pėr tė drejtat autonomiste tė Shqipėrisė. Nė njė rast tė tillė, mendonin ato, Porta e Lartė do tė ngurronte tė hapte njė luftė frontale kundėr gjithė Shqipėrisė, aq mė tepėr qė fuqitė perėndimore, nė radhė tė parė Britania e Madhe dhe Austro-Hungaria, do ta detyronin Perandorinė Osmane ta shmangte me ēdo kusht kėtė konflikt me shqiptarėt pėr tė mos pėrfituar prej tij Rusia cariste. Kėto ēėshtje pritej tė diskutoheshin nė mbledhjen e Kėshillit tė Pėrgjithshėm tė Lidhjes Shqiptare qė u mbajt nė Prizren nė dhjetėditėshin e fundit tė korrikut tė vitit 1880. Kėshilli do tė vendoste rreth masave qė duheshin marrė pėr tė pranuar lėshimin e territoreve qė Konferenca e Berlinit ia kishte dhėnė Greqisė, si edhe pėr tė kundėrshtuar vendimin e Konferencės sė Stambollit pėr Ulqinin. Mbledhja e korrikut e Kėshillit tė Pėrgjithshėm tė Lidhjes kishte njė pėrbėrje mjaft tė gjerė, megjithatė burimet dokumentare tė njohura deri mė sot heshtin rreth vendimeve tė tij.
    Nė tė njėjtėn kohė Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes pėr Shqipėrinė e Jugut, sapo mori njoftim pėr rezolutėn e 1 korrikut tė Konferencės sė Berlinit pėr ratifikimin nė favor tė Greqisė tė kufirit greko-turk, vendosi tė mbledhė nė Gjirokastėr njė kuvend tjetėr tė Lidhjes Shqiptare. Ndryshe nga sa ishte menduar nė fillim, Kuvendi i Gjirokastrės nuk pati karakter ndėrkrahinor, por mbarėshqiptar. Sipas njoftimit qė jep konsulli rus, Trojanski, Kuvendi u vendos tė mblidhej nė Gjirokastėr pėr tė qenė mė afėr qendrės sė trojeve shqiptare, mė larg presionit tė qendrės sė vilajetit dhe ndėrhyrjes sė agjentėve tė huaj qė ndodheshin nė Janinė.
    Kuvendi u mblodh mė 23 korrik 1880. Aty morėn pjesė kryesisht krerėt shqiptarė myslimanė e tė krishterė tė Beratit, tė Pėrmetit, tė Vlorės, tė Labėrisė dhe tė Ēamėrisė. Por, sipas tė dhėnave tė konsullatės austro-hungareze nė Prevezė, nė kėtė Kuvend kanė marrė pjesė pėrfaqėsues nga e gjithė Shqipėria, jo vetėm nga jugu, por edhe nga Gegėria, ndėrsa krahinat qė nuk dėrguan dot pėrfaqėsuesit e tyre, i miratuan vendimet e tij me shkrim.
    Punimet e Kuvendit i drejtoi Abdyl Frashėri. Ēėshtja themelore qė u trajtua aty ishte: autonomia e Shqipėrisė, koha e shpalljes dhe mėnyra e realizimit tė saj. Kuvendi i Gjirokastrės vendosi qė, nė rast se qeveria e Stambollit do tė shtrėngohej tė zbatonte rezolutėn e Konferencės sė Berlinit ose nė rast se Greqia do tė orvatej t’i merrte me dhunė tokat shqiptare qė asaj i qenė premtuar, Lidhja Shqiptare do tė shpallte menjėherė njė qeveri tė pėrkohshme kombėtare. Me formimin e saj do tė merrte fund sundimi osman nė Shqipėri. Sapo tė shpallej qeveria e pėrkohshme shqiptare, do tė pushoheshin nėpunėsit turq dhe do tė zėvendėsoheshin nga nėpunės shqiptarė pa dallim feje. Tė ardhurat shtetėrore do tė administroheshin nga qeveria e pėrkohshme pėr nevojat e Lidhjes Shqiptare. Menjėherė do tė hartohej njė kushtetutė, e cila do tė garantonte sigurinė e personit, tė pasurisė dhe ushtrimin e lirė tė fesė. Qeveria e pėrkohshme do tė merrte tė gjitha masat pėr tė vendosur rendin dhe qetėsinė shembullore nė mbarė vendin. Pėr kėtė qėllim do tė dėnoheshin me rreptėsi jo vetėm autorėt e krimeve, por edhe tradhtarėt e vendit. Nė tė njėjtėn kohė do t’i kushtohej njė kujdes i veēantė ushtrisė kombėtare, nė radhėt e sė cilės do tė inkuadroheshin tė gjithė nizamėt, rezervistėt dhe oficerėt shqiptarė qė shėrbenin nė ushtrinė osmane.
    Kuvendi i Gjirokastrės vendosi qė Shqipėria tė mos kalonte pėrtej caqeve tė njė shteti autonom nėn sovranitetin e sulltanit. Megjithatė, marrėdhėniet ndėrmjet Shqipėrisė autonome dhe Perandorisė Osmane do tė kufizoheshin nė minimum. Sulltani do tė kishte vetėm njė tė drejtė: tė emėronte guvernatorin e pėrgjithshėm tė Shqipėrisė, kurse Shqipėria detyrohej t’i paguante Portės sė Lartė njė tribut vjetor nė tė holla dhe tė ndihmonte me njė kontigjent tė caktuar ushtarėsh shqiptarė nė rast lufte me shtetet e huaja. Pėr kompensim Perandoria Osmane do tė detyrohej ta mbronte ushtarakisht Shqipėrinė nga ēdo agresion i jashtėm.
    Lidhur me rezolutėn e Konferencės sė Berlinit tė 1 korrikut 1880 Kuvendi i Gjirokastrės mbajti tė njėjtin qėndrim qė kishte pėrcaktuar mė parė Lidhja. Shpalli se shqiptarėt nuk kishin punė me Thesalinė, por ishin tė vendosur tė kundėrshtonin me ēdo kusht njė copėtim tė Shqipėrisė sė Jugut (tė Epirit). Kuvendi shprehu gatishmėrinė e shqiptarėve pėr t’u hedhur menjėherė nė front, nė qoftė se ushtritė greke do tė shkelnin kufirin. Kuvendi vendosi tė merrte edhe masa konkrete ushtarake pėr mbrojtjen e tėrėsisė sė Shqipėrisė, duke ngritur pėr kėtė qėllim ushtrinė kombėtare.
    Pėr ta detyruar Perandorinė Osmane qė ta njihte de jure autonominė e Shqipėrisė, udhėheqėsit mendonin tė tėrhiqnin nė veprime luftarake shtresat e gjera popullore dhe ta vinin Portėn e Lartė para faktit tė kryer. Sipas tyre, fakti i kryer do tė siguronte nė tė njėjtėn kohė edhe mbėshtetjen e atyre Fuqive tė Mėdha, tė cilat nuk dėshironin trazira tė brendshme, qė do ta dobėsonin mė shumė Perandorinė Osmane. Ata mendonin tė siguronin mbėshtetjen e tyre duke tėrhequr simpatinė e opinionit botėror nė favor tė kryengritjes ēlirimtare dhe duke dhėnė prova se shqiptarėt ishin tė pėrgatitur pėr tė organizuar shtetin e tyre kombėtar.
    Kuvendi zė njė vend tė rėndėsishėm nė historinė e Lidhjes Shqiptare. Ai shėnoi njė shkallėzim tė mėtejshėm tė luftės pėr autonominė e Shqipėrisė dhe shtroi pėr herė tė parė, nė shkallė kombėtare, krijimin e njė qeverie tė pėrkohshme shqiptare. Me vendimet e tij Kuvendi i Gjirokastrės ua parashtroi edhe njėherė Fuqive tė Mėdha pėrgjigjen kategorike se shqiptarėt nuk do tė lejonin nė asnjė mėnyrė copėtimin e territoreve tė atdheut tė tyre.
    Fill pas mbylljes sė Kuvendit tė Gjirokastrės pjesėmarrėsit u shpėrndanė pėrsėri nė viset e tyre, me qėllim qė tė mobilizonin forcat ushtarake pėr tė mbrojtur tėrėsinė e trojeve shqiptare dhe pėr tė siguruar tė drejtat kombėtare.
    Tėrheqja e shtresave tė gjera tė popullsisė nė platformėn atdhetare tė krahut radikal tė Lidhjes i dha shtytje lėvizjes autonomiste. Fill pas mbylljes sė Kuvendit tė Gjirokastrės nė mjaft krahina tė Jugut u rritėn veprimet e popullsisė pėr dėbimin e nėpunėsve turq nga administrata lokale dhe pėr kthimin e saj nė administratė shqiptare. Njė muaj mė vonė, nė gusht 1880, konsulli rus nė Janinė, Trojanski, raportonte nė lidhje me gjendjen nė Ēamėri: “Qeverisja e vilajetit tani po kalon dalėngadalė nė duart e shqiptarėve, tė cilėt pėrpiqen tė largojnė qė kėtej tė gjithė nėpunėsit me origjinė joshqiptare dhe kanė pasur aq sukses nė kėtė punė, saqė nė rrethet e Epirit Veriperėndimor Lidhja Shqiptare vepron pothuajse nė mėnyrė tė pavarur”. Dėshmi e rritjes sė autoritetit tė Lidhjes Shqiptare ishte vendosja e qetėsisė sė plotė jo vetėm nė Shqipėrinė e Jugut, por nė mbarė vendin. Lidhja arriti tė vendoste qetėsinė e rendin edhe nė vilajetin e Manastirit e tė Kosovės. Me vendimet e Kuvendit tė Gjirokastrės u solidarizua edhe opinioni publik i vilajetit tė Kosovės e tė Shkodrės, veēse nė kėto treva shqiptarėt mbetėn tė gozhduar pėr shkak tė shqetėsimit qė vijoi tė shkaktonte ēėshtja e Ulqinit.
    Vendimet e Kuvendit tė Gjirokastrės shkaktuan shqetėsim nė Stamboll. Porta e Lartė mori masa pėr ta shtypur lėvizjen autonomiste me anė tė pėrēarjes ose tė dhunės nė rast se acarohej situata nė sektorin e Ulqinit. Pėr ēėshtjen e Ēamėrisė ajo vendosi tė fitonte kohė duke e vazhduar kundėrshtimin ndaj Protokollit nr. 13 dhe duke i zvarritur pėrsėri bisedimet me palėn greke.



    5. MBROJTJA E ULQINIT. KUVENDI I DIBRĖS
    (GUSHT-NĖNTOR 1880)

    Demonstrata navale (gusht-tetor 1880)

    Mali i Zi e pranoi propozimin qė bėnė ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha nė Stamboll, mė 26 qershor 1880, pėr tė zėvendėsuar krahinat e Hotit e tė Grudės me qytetin dhe rrethinat e Ulqinit. Por Porta e Lartė, megjithėse zyrtarisht nuk e kundėrshtoi, nxori pėrsėri nė shesh pengesėn qė do tė ndeshte nė dorėzimin e tij nga ana e shqiptarėve. Nė tė vėrtetė, jo vetėm qyteti bregdetar i Ulqinit, por edhe hinterlandi i tij fshatar banohej krejtėsisht nga popullsi shqiptare. Pėrveēse pjesė e pandarė e truallit kombėtar tė Shqipėrisė, Ulqini ishte skela kryesore e Shkodrės dhe e pellgut tė saj nė detin Adriatik. Ai ishte njėkohėsisht edhe pika mė e rėndėsishme bregdetare qė lidhte tregtinė e jashtme tė Kosovės me skelat e ndryshme tė Mesdheut.
    Si edhe mė parė, shqiptarėt protestuan menjėherė pėr kėtė padrejtėsi tė re qė Fuqitė e Mėdha po bėnin nė dėm tė interesave tė tyre kombėtarė. Nė tė njėjtėn kohė ata ia pėrsėritėn Portės sė Lartė vendosmėrinė pėr ta mbrojtur me ēdo kusht Ulqinin dhe gatishmėrinė pėr tė hyrė nė luftė edhe kundėr saj. Por kėtė radhė Fuqitė e Mėdha ishin tė vendosura pėr tė mos i marrė nė asnjė mėnyrė parasysh justifikimet e qeverisė osmane. Me njė notė kolektive, qė i drejtuan mė 3 gusht 1880 Stambollit, ato e ftonin Portėn e Lartė ta thyente qėndresėn e shqiptarėve dhe t’ia dorėzonte Ulqinin Malit tė Zi.
    Nė fillim qeveria osmane pėrsėri ngurroi tė pėrdorte forcėn ushtarake kundėr Lidhjes Shqiptare. Ajo u pėrpoq mė shumė se kurdoherė me anė tė kėrcėnimeve pėr t’i bindur udhėheqėsit e saj tė hiqnin dorė nga qėndresa, por orvatjet nuk patėn sukses. Vullnetarėt shqiptarė nėn komandėn e Isuf Sokolit, tė Haxhi Mehmet Becit, tė Mehmet Gjylit etj., e rrethuan Ulqinin dhe u pėrgatitėn pėr ta shtėnė nė dorė, sapo tė largoheshin ushtritė turke nga qyteti.
    Pėr ta zgjidhur ēėshtjen e dorėzimit tė Ulqinit, Fuqitė e Mėdha e kėrcėnuan Turqinė se do tė zhvillonin njė demonstratė navale nė bregdetin shqiptar, madje mė vonė se do tė zbarkonin trupat e tyre nė skelėn turke tė Izmirit. E tmerruar nga demonstrata navale dhe pėr tė shmangur ndėrlikimet ndėrkombėtare, Porta e Lartė dėrgoi nė gusht 1880 nė Shkodėr gjeneral Riza Pashėn me 3 000 ushtarė, me detyrėn qė ta dorėzonte Ulqinin pa konflikte tė armatosura. Riza Pasha, qė mbėrriti nė Shkodėr mė 19 gusht, u pėrpoq t’i bindte krerėt e Lidhjes me tė holla e me premtime qė tė hiqnin dorė nga mbrojtja e Ulqinit. Nė njė takim tė veēantė qė pati mė 22 gusht me anėtarėt e Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės, ai u deklaroi se do tė pėrdorte dhunėn ushtarake kundėr tė gjithė atyre qė do tė pengonin dorėzimin e Ulqinit. Me 24 gusht 1880 Riza Pasha shpalli nė Shkodėr shtetrrethimin e ndalimin e qarkullimit dhe tė lidhjeve me Ulqinin nga mbrėmja nė agim. Por orvatjet e tij nuk dhanė rezultat. As letrat personale qė sulltani u drejtoi krerėve tė Lidhjes, as ndėrhyrjet e ministrave tė tij nuk i prapsėn vullnetarėt nga vendimi pėr mbrojtjen e Ulqinit. Pėr kėtė 2 000 luftėtarė shqiptarė (ndėr tė cilėt 600 ishin shkodranė), tė komanduar nga Muftar agė Reēi, zunė pozita midis Midės sė Krajės dhe Malit tė Mozhurės pėr tė penguar kalimin e forcave tė Riza Pashės nė Ulqin. Forca tė tjera ulqinake, nėn komandėn e Haxhi Mehmet Becit, qėndronin nė gatishmėri kundėr marshimit tė mundshėm tė forcave malazeze.
    Mė 1 shtator Fuqitė e Mėdha vendosėn tė ndėrmerrnin demonstratėn navale para ujėrave tė Ulqinit dhe mė 4 shtator 1880 rreth 20 korracata me shumė anije tė vogla angleze, franceze, gjermane, ruse, italiane dhe austro-hungareze hodhėn spirancat nė ujėrat e Raguzės.
    Por edhe pas kėsaj as popullsia e Shkodrės dhe e Ulqinit, as edhe Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes pėr Shkodrėn nuk u nėnshtruan; ata u treguan tė vendosur tė mbronin Ulqinin. Pėr mbrojtjen e Ulqinit u shpreh edhe Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes qė u mblodh nė Prizren nė fillim tė shtatorit. Ndėrkaq, mė 7 dhe 8 shtator 17 batalione osmane, tė komanduara nga Riza Pasha, rrethuan qytetin e Shkodrės dhe u drejtuan pėr nė Ulqin. Forcat vullnetare shqiptare, qė ndodheshin nė Ulqin e nė Mozhurė, u dolėn pėrpara forcave osmane dhe ndalėn marshimin e tyre pėr nė Ulqin. Mė 15 shtator dega e Lidhjes Shqiptare pėr Ulqinin u dėrgoi Fuqive tė Mėdha, nėpėrmjet konsujve tė tyre nė Shkodėr, njė memorandum ku protestonte nė mėnyrė kategorike kundėr lėshimit tė Ulqinit dhe shprehte gatishmėrinė e popullsisė sė tij pėr tė qėndruar deri nė fund.
    Mė 17 shtator komandanti i flotės ushtarake tė Gjashtė Fuqive tė Mėdha i dėrgoi Riza Pashės njė ultimatum, me tė cilin i jepte 3 ditė afat pėr dorėzimin e Ulqinit. Mė 17 shtator ushtritė e Lidhjes, tė pėrbėra nga 6 mijė ushtarė qė deri atėherė e mbanin tė rrethuar Ulqinin, sapo morėn lajmin pėr demonstratėn navale, sulmuan ushtritė osmane dhe e shtinė nė dorė qytetin. Ushtria turke u mbyll nė kazerma dhe mė pas u largua fshehurazi nga qyteti.
    Mė 20 shtator flota e gjashtė Fuqive tė Mėdha la Raguzėn dhe u drejtua pėr nė jug, por nuk hyri nė ujėrat e Ulqinit. Megjithatė, ushtritė e Lidhjes Shqiptare, tė cilat tani qėndronin pėrballė flotės ndėrkombėtare, nuk u bindėn. Mė 25 shtator Riza Pasha shpalli shtetrrethimin nė Shkodėr, bllokoi rrugėn e Ulqinit pėr tė ndaluar furnizimin e vullnetarėve, ēarmatosi forcat e armatosura tė qytetit qė vareshin nga Lidhja, ndaloi mbledhjet dhe shpalli shpėrndarjen e Degės sė Lidhjes. Njėkohėsisht bėri arrestime. Mė 29 shtator Riza Pasha urdhėroi shpėrndarjen e Komitetit Ndėrkrahinor tė Lidhjes dhe e kėrcėnoi se do tė merrte masa ushtarake kundėr tij, nėse nuk shpėrndahej. Dega e Lidhjes tė nesėrmen u pėrgjigj se ajo tashmė nuk e njihte Riza Pashėn si komandant ushtarak tė vilajetit dhe e kėrcėnonte se do ta dėbonte atė sė bashku me garnizonin e tij nga Shkodra.
    Pikėrisht nė kėto ditė, kur acarimi i marrėdhėnieve ndėrmjet Lidhjes sė Prizrenit dhe Portės sė Lartė po ēonte drejt konfliktit tė armatosur, Anglia dhe Austro-Hungaria ndėrhynė pėr tė penguar mbrojtjen me armė tė Ulqinit. Duke parė se as demonstrata detare e flotės ndėrkombėtare, as masat ushtarake tė qeverisė osmane nuk po jepnin rezultat, konsujt britanikė dhe austro-hungarezė u pėrpoqėn tė bindnin krerėt e degėve tė Lidhjes sė Prizrenit e nė mėnyrė tė veēantė anėtarėt e Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės se Fuqitė e Mėdha ishin tė prirura t’u jepnin shqiptarėve tė drejta autonomiste, por kėrkonin si kusht qė kėta tė mos e kundėrshtonin dorėzimin e Ulqinit dhe tė mos shkaktonin konflikt tė armatosur me Portėn e Lartė. Edhe pse premtimi i tyre qe njė mashtrim, si edhe presionet e dhunshme tė Stambollit nuk mbetėn pa efekt. U lėkundėn sidomos qarqet e moderuara, tė cilat menduan se ia vlente tė sakrifikohej Ulqini pėr tė siguruar tė drejtat autonomiste pa hyrė nė konflikt me Portėn e Lartė. Si rrjedhim, disa nga anėtarėt e Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės, ndėrmjet tė cilėve edhe Hodo Sokoli, pėrkrahės i njohur i lėvizjes autonomiste, tani hoqėn dorė nga lufta pėr mbrojtjen e Ulqinit.
    Kjo rrethanė e vėshtirėsoi mė shumė detyrėn e atdhetarėve pėr tė mbrojtur me armė Ulqinin dhe pėr tė siguruar autonominė e Shqipėrisė. Megjithatė, ata nuk hoqėn dorė nga qėndrimi i tyre, por u pėrpoqėn tė mbanin gjallė frymėn luftarake nė tė katėr vilajetet. Veē kėsaj, ata vendosėn tė ndėrmerrnin pėrēapjen e fundit pėr tė tėrhequr nė programin e tyre qarqet e moderuara, nė mėnyrė tė veēantė forcat luftarake qė ishin ende tė lidhura pas tyre. Pėr kėtė qėllim u thirr njė kuvend i jashtėzakonshėm i Lidhjes Shqiptare nė qytetin e Dibrės.

    Kuvendi i Dibrės (20-24 tetor).
    Lufta e Ulqinit

    Kuvendi i Dibrės i filloi punimet mė 20 tetor 1880. Aty morėn pjesė rreth 300 delegatė tė ardhur nga krahinat shqiptare tė katėr vilajeteve, tė shoqėruar nga 5 mijė veta tė armatosur. Shumica e tyre ishin dėrguar nga vilajeti i Kosovės dhe nga viset shqiptare tė vilajetit tė Manastirit. Numri i delegatėve qė pėrfaqėsonin Shkodrėn, Shqipėrinė e Mesme dhe tė Jugut ishte mė i pakėt. Pjesa mė e madhe e delegatėve u pėrkiste rrymave radikale dhe tė moderuara. Midis delegatėve ishin Ali pashė Gucia, Iliaz pashė Dibra, Abdyl Frashėri etj.
    Kuvendi trajtoi tri ēėshtje me rėndėsi vendimtare pėr Shqipėrinė: qėndrimin ndaj ēėshtjes sė Ulqinit, krijimin e njė vilajeti autonom dhe formimin e qeverisė sė pėrkohshme.
    Lidhur me ēėshtjen e parė Kuvendi e quajti tė domosdoshme mbrojtjen me armė tė Ulqinit dhe shprehu gatishmėrinė pėr tė dėrguar nė Shkodėr forcat vullnetare tė sanxhakut tė Dibrės. Ky vendim iu njoftua edhe Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės. Abdyl Frashėri dhe pėrfaqėsuesit e krahut radikal argumentuan gjithashtu programin e miratuar nė Kuvendin e Gjirokastrės, pėr krijimin e vilajetit autonom tė Shqipėrisė dhe pėr formimin e qeverisė sė pėrkohshme. Ashtu siē parashikohej, elementėt konservatorė (rreth 25 veta) mbajtėn anėn e Portės sė Lartė. Ata nuk pranuan asnjė nga kėrkesat e atdhetarėve radikalė dhe u sulėn me ashpėrsi kundėr tyre. Vendimi pėr mbrojtjen e Ulqinit, pavarėsisht nga urdhri qė kishte dhėnė sulltani pėr dorėzimin e tij, u mor me votat e atdhetarėve radikalė dhe tė moderuar. Tė moderuarit e pranuan nė parim edhe formimin e Vilajetit tė Shqipėrisė. Madje disa prej tyre, ndėr tė cilėt Iljaz pashė Dibra dhe Ali pashė Gucia, e miratuan edhe tezėn e Abdyl Frashėrit pėr ta sendėrtuar vilajetin autonom me anėn e veprimeve tė armatosura. Tė tjerėt ngulėn kėmbė nė pikėpamjen e tyre tė mėparshme: pėr tė mos shkuar pėrtej paraqitjes sė peticionit, duke ia lėnė sulltanit nė dorė plotėsimin e kėrkesave tė tij. Debate tė zjarrta u zhvilluan sidomos rreth ēėshtjes sė formimit tė qeverisė sė pėrkohshme, kundėr sė cilės u ngritėn gjithė delegatėt konservatorė.
    Si pasojė e kėtyre divergjencave, Kuvendi i Dibrės doli me dy rezoluta. Njėra, e ndėrtuar sipas platformės sė Kuvendit tė Gjirokastrės, me tė cilin kėrkohej krijimi i Vilajetit tė Shqipėrisė me autonomi tė gjerė, fitoi afėrsisht 120 vota. Tjetra, e propozuar nga delegatėt e krahut tė moderuar, me tė cilin lutej Porta e Lartė qė tė krijonte njė Ejalet tė Shqipėrisė, pa i shkrirė vilajetet, dhe tė zbatonte nė kėtė reformat pėr organizimin e ri tė vilajeteve, sipas nenit 23 tė Traktatit tė Berlinit. Ejaleti i Shqipėrisė do tė kishte njė autonomi tė kufizuar. Rezoluta e dytė grumbulloi shumicėn prej 150 votash. Delegatėt konservatorė nuk nėnshkruan asnjėrin prej tyre. Tė dyja rezolutat u dėrguan veē e veē nė Stamboll. Pėr ēėshtjen e qeverisė sė pėrkohshme, Kuvendi i Dibrės zyrtarisht nuk mori asnjė vendim. Nė bazė tė marrėveshjes qė u arrit ndėrmjet patriotėve revolucionarė, ajo u la tė shqyrtohej edhe njėherė nė Prizren. Miratimi i dy rezolutave tregoi se Kuvendi i Dibrės nuk arriti tė bashkonte tė gjitha forcat patriotike shqiptare rreth njė programi tė vetėm autonomist. Megjithatė, vendimet e tij patėn jehonė pozitive si brenda vendit, ashtu edhe nė opinionin publik evropian.
    Gjatė ditėve tė Kuvendit tė Dibrės qeveria e Stambollit mori masa tė tjera shtrėnguese kundėr shkodranėve pėr tė siguruar dorėzimin pa luftė tė Ulqinit. Ajo vendosi tė pėrfitonte nga pėrēarja qė u thellua nė Kuvendin e Dibrės dhe t’i jepte fund qėndresės sė Lidhjes pėr mbrojtjen e Ulqinit. Mė 25 tetor 1880 Porta e Lartė largoi nga Shkodra gjeneral Riza Pashėn dhe nė vend tė tij dėrgoi mareshal Dervish Pashėn, tė shoqėruar nga 21 batalione dhe tė pajisur me fuqi tė jashtėzakonshme. Ai u emėrua komisar i jashtėzakonshėm dhe kryekomandant i vilajetit tė Shkodrės. Pėr tė shmangur pusitė e forcave shqiptare, Dervish Pasha udhėtoi nga Stambolli nė Shqipėri me anije. Sapo arriti nė Shkodėr, mė 3 nėntor 1880, ai i dha njė ultimatum Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės pėr tė tėrhequr vullnetarėt shqiptarė nga Ulqini.
    Nė kėtė kohė treva e Ulqinit ndodhej nėn kontrollin e forcave vullnetare tė Lidhjes Shqiptare, qė drejtoheshin nga shtabi ushtarak i formuar pėr mbrojtjen e Ulqinit. Nėn drejtimin e tij, sipas tė dhėnave mė tė sakta, qenė 2 mijė vullnetarė tė vendosur nė Ulqin (nga tė cilėt 800 ulqinakė) dhe 2 mijė tė tjerė, nė sektorin e Tuzit. Nė fillim tė nėntorit, kur Dervish Pasha ishte vendosur tanimė nė Shkodėr, mbėrritėn kėtu qindra vullnetarė tė tjerė nga Tetova, nga Shkreli, nga Dibra, nga Kelmendi dhe pritej tė vinin rreth 4 mijė tė tjerė nga Prizreni, nga Gjakova e nga Dibra.
    Presionet qė Dervish Pasha bėri nga 7 deri nė 16 nėntor 1880 ndaj Komitetit Ndėrkrahinor tė Lidhjes pėr Shkodrėn pėr ta detyruar tė dorėzonte Ulqinin nuk dhanė rezultat. Edhe Komiteti i Lidhjes pėr Ulqinin nė peticionin qė u dėrgoi mė 16 nėntor Fuqive tė Mėdha, shprehte vendosmėrinė pėr mbrojtjen e qytetit. Fryma e qėndresės kishte pėrfshirė gjithė popullsinė e qytetit.
    Pėr tė shpejtuar dorėzimin e Ulqinit u angazhuan konsulli anglez (K. Grini) dhe ai austro-hungarez (F. Lipih) nė Shkodėr, tė cilėt, nė marrėveshje me Dervish Pashėn, ushtruan trysni mbi Komitetin Ndėrkrahinor tė Shkodrės pėr ta bindur tė hiqte dorė nga mbrojtja e Ulqinit. Pėrkundrejt kėsaj konsujt e huaj do tė ndėrhynin pranė sulltanit pėr t’u dhėnė shqiptarėve tė drejtat autonomiste. Pėrballė trysnisė sė Dervish Pashės dhe premtimeve tė konsujve tė huaj, mė 17 nėntor 1880 shumė anėtarė tė Komitetit Ndėrkrahinor tė Shkodrės deklaruan se hiqnin dorė nga qėndresa e armatosur nė Ulqin. Ndėrkohė edhe mjaft nga pėrfaqėsuesit e krahut tė moderuar kishin kapitulluar para Dervish Pashės dhe patėn shkuar aq larg, sa disa ditė mė parė kishin lajmėruar telegrafisht Kuvendin e Dibrės se nuk kishin nevojė pėr ndihma, pasi kishin vendosur ta dorėzonin qytetin. Kapitullimi i tyre shkaktoi revoltimin e atdhetarėve shkodranė, tė cilėt formuan njė komitet tė ri tė Lidhjes Shqiptare pėr Shkodrėn. Nė komitetin e ri, qė u ngrit mė 19 nėntor 1880, hynė partizanėt e vendosur tė mbrojtjes me armė tė Ulqinit, si Selim Ēoba, Isuf Sokoli, Fetah Dragusha, Filip Ēeka etj.
    Por ngjarjet u zhvilluan me shpejtėsi tė madhe. Pėrēarja nė udhėheqjen e Lidhjes dobėsoi forcat e saj ushtarake, sidomos ardhjen e vullnetarėve tė tjerė. Komiteti i ri nuk pati kohė tė mobilizonte popullin dhe tė organizonte qėndresėn e armatosur kundėr ushtrisė osmane. Tri ditė mė vonė, mė 22 nėntor 1880, ndėrsa Shkodra nuk e kishte kapėrcyer ende krizėn e brendshme politike, Dervish Pasha i dha urdhėr ushtrisė turke tė fillonte marshimin pėr nė Ulqin. Atė ditė ushtritė turke u ndeshėn me forcat shqiptare te Kodra e Kuqe, afėr fshatit Klesna. Nė fillim vullnetarėt shqiptarė i sprapsėn ushtritė turke, por mė vonė, pasi arritėn reparte tė tjera osmane tė pajisura me artileri moderne, forcat shqiptare u thyen. Komandanti i tyre Isuf Sokoli u plagos rėndė dhe pak mė vonė vdiq.
    Pasi u thye ushtria shqiptare, forcat turke vazhduan marshimin dhe hynė nė Ulqin, mė 23 nėntor 1880, tė cilin pastaj mė 26 nėntor ua dorėzuan ushtrive malazeze.
    Sė bashku me dorėzimin e Ulqinit mori fund edhe ēėshtja e kufijve veriorė, e cila kishte shqetėsuar pėr gati 30 muaj jo vetėm Perandorinė Osmane, por edhe diplomacinė evropiane. Megjithatė, edhe pse ēėshtja e kufirit turko-malazez u mbyll, lufta qė zhvilluan shqiptarėt kundėr shantazhit brutal tė Fuqive tė Mėdha dhe ndėrhyrjes ushtarake tė Portės sė Lartė la pėrshtypje tė thellė nė opinionin publik tė Evropės. Jo vetėm nė shtyp, por edhe nė disa parlamente tė Evropės, u ngritėn zėra proteste kundėr politikės sė Fuqive tė Mėdha, tė cilat vendosėn tė pėrdornin luftanijet pėr tė shtypur tė drejtat kombėtare tė popullit shqiptar.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:05

  10. #10
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    6. LĖVIZJA KULTURORE SHQIPTARE NĖ VITET E LIDHJES SĖ PRIZRENIT
    (1878-1881)


    Mendimi politik, filozofik e shoqėror nė vitet e Lidhjes sė Prizrenit
    Gjatė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit Lėvizja Kombėtare Shqiptare nuk u shpreh vetėm me luftėn e pėrditshme politike, diplomatike e ushtarake pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė atdheut dhe pėr formimin e shtetit kombėtar shqiptar. Ajo u shfaq nė tė njėjtėn kohė edhe me zhvillimin e vrullshėm tė mendimit politik, filozofik e shoqėror, si edhe tė veprimtarisė publicistike, letrare e shkencore.
    Nga frymėzimi atdhetar e nga karakteri pėrparimtar, lėvizja kulturore shqiptare e viteve tė Lidhjes sė Prizrenit ishte pjesė pėrbėrėse e lėvizjes kulturore rilindėse, e cila kishte marrė jetė nė dhjetėvjeēarėt e mėparshėm. Por gjatė viteve tė Krizės Lindore ajo pėrshiu tė gjitha sferat e jetės kulturore tė vendit dhe u kthye, mė shumė se nė tė kaluarėn, nė njė lėvizje atdhetare. Si e tillė ajo u frymėzua nga lufta politike, diplomatike e ushtarake qė zhvilluan shqiptarėt nėn udhėheqjen e Lidhjes sė Prizrenit, por me pėrmbajtjen e saj atdhetare e demokratike ndikoi nė ngritjen ideologjike tė lėvizjes kombėtare nė njė shkallė tė paparė deri atėherė.
    Lėvizjen kulturore tė kėsaj periudhe e udhėhoqėn po ata atdhetarė, tė cilėt pėrpunuan edhe platformėn politike tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Atė e udhėhoqėn figura tė shquara, si Abdyl Frashėri, Pashko Vasa, Jani Vreto, Sami Frashėri, Thimi Mitko, Ymer Prizreni, tė cilėt me veprimtarinė e tyre si ideologė e si aktivistė, si shkrimtarė e si organizatorė, zėnė njė vend tė rėndėsishėm nė historinė e gjithė Rilindjes Kombėtare Shqiptare.
    Nė fushėn e mendimit politik e shoqėror, lėvizja kulturore trajtoi problemet kryesore qė shqetėsonin lėvizjen kombėtare nė kushtet e Krizės Lindore tė viteve 70: konsolidimin e unitetit kombėtar tė shqiptarėve, mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė atdheut dhe formimin e shtetit shqiptar autonom si hap drejt krijimit tė shtetit kombėtar tė pavarur, demokratik e iluminist.
    Njė vend qendror nė platformėn ideologjike, tė pėrpunuar nė njė varg shkrimesh nga udhėheqėsit e lėvizjes kombėtare tė kėtyre viteve, zuri koncepti filozofik pėr kombin. Ēėshtja kishte rėndėsi jetike pėr shqiptarėt, pasi nė arenėn ndėrkombėtare sundonte ende koncepti mesjetar, i cili e mbante bashkėsinė fetare tė njė populli si njė pėrbėrės tė domosdoshėm pėr tė qenė njė komb. Sipas kėtij koncepti, shqiptarėt tė ndarė nė tri besime fetare tė ndryshme nuk merreshin ende si pjesėtarė tė njė kombi tė vetėm as nga Perandoria Osmane, as nga Fuqitė e Mėdha, as nga shtetet fqinje ballkanike. Si rrjedhim, atyre u mohohej e drejta pėr tė formuar njė shtet kombėtar mė vete. Kundėr kėtij koncepti tė prapambetur u ngritėn tė gjithė ideologėt dhe aktivistėt e lėvizjes kulturore shqiptare. “Tė ngresh besimin fetar nė parim kombėsie dhe tė marrėsh dogmėn pėr racė apo ritin pėr atdhe, nuk ėshtė aspak e pranueshme”, shkruante Pashko Vasa mė 1879.
    Veē kėsaj rilindėsit nuk u pajtuan as me konceptin tjetėr qė qarkullonte nė disa teoricienė tė kohės sė tyre, sipas tė cilėve njė popull quhet komb kur ka formuar shtetin. Konceptin filozofik pėr kombin e formuloi nė mėnyrė mė tė plotė Abdyl Frashėri qysh nė pragun e themelimit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Nė artikujt e tij, tė botuar nė pranverėn e vitit 1878, ai shikonte si pėrbėrės tė njė kombi gjuhėn e pėrbashkėt, territorin e pėrbashkėt, historinė e pėrbashkėt dhe jetėn shpirtėrore tė pėrbashkėt (tė cilėn ai e kėrkonte jo nė fenė e pėrbashkėt, por nė fushėn e dokeve, tė zakoneve, tė tregimeve, tė kėngėve, tė valleve dhe tė virtyteve tė pėrbashkėta) dhe mbi tė gjitha aspiratėn pėr tė formuar njė shtet tė pėrbashkėt. Lėvizja kulturore shqiptare pėrvetėsoi kėshtu nė fushėn ideologjike njė nga konceptet filozofike mė tė pėrparuara tė shek. XIX.
    Lėvizja kulturore shqiptare e shtriu kėtė koncept tė pėrparuar edhe nė truallin e veprimtarisė politike. Ideologėt rilindės tė kėtyre viteve, mė shumė se paraardhėsit e tyre, i dhanė lėvizjes kulturore shqiptare, ashtu si edhe lėvizjes politike kombėtare, njė pėrmbajtje laike. Madje, pėr hir tė unitetit kombėtar, ata u bėnin thirrje bashkatdhetarėve qė tė mos dėgjonin predikimet e xhamisė e tė kishės, kur ato binin ndesh me interesat kombėtarė, u shėrbenin sunduesit tė huaj dhe propagandave tė shteteve fqinje; kėshtu ata ishin nė konflikt tė hapur me institucionet klerikale dhe tė palėkundur pėrballė kėrcėnimeve tė tyre. Thirrje tė tilla si ajo e Pashko Vasės: E mos shikjoni kisha e xhamia / Feja e shqyptarit asht shqyptaria! u bėnė shumė popullore nė Shqipėri. Ky laicizim i ndėrgjegjes kombėtare, i cili gjatė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit pėrparoi me hapa tė shpejtė, pushtoi pothuajse tė gjitha fushat e jetės kulturore tė vendit.
    Njė vend po aq tė rėndėsishėm nė platformėn ideologjike tė lėvizjes kulturore zuri edhe koncepti politik pėr territorin kombėtar tė shqiptarėve. Kjo ēėshtje kishte gjithashtu rėndėsi jetike, pasi nė kushtet e Krizės Lindore shqiptarėve u duhej tė afirmonin sa mė parė nė arenėn ndėrkombėtare tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė si njėsi politike, pėr tė parandaluar pėrmbushjen e lakmive tė huaja shoviniste nė kurriz tė saj. Ashtu si nė konceptin e kombit, edhe nė atė tė territorit ideologėt atdhetarė nuk ndoqėn rrugėn e udhėheqėsve nacionalistė tė monarkive ballkanike, tė cilėt, pėr tė pėrligjur aspiratat e tyre shoviniste nė kurriz tė kombeve tė tjera, ngritėn tė ashtuquajturin kriter historik. Siē dihet, ky kriter krijoi te Serbia, Bullgaria e Greqia prirjen pėr tė rimėkėmbur, nė antagonizėm me njėra-tjetrėn, e para Perandorinė e Stefan Dushanit, e dyta Perandorinė e car Samuilit, e treta Perandorinė Greke-bizantine, tė cilat patėn nė mesjetė nėn zgjedhėn e tyre njė varg kombėsish tė Ballkanit. Edhe shqiptarėt, shkruante Abdyl Frashėri, kishin mundėsi tė merrnin nga historia e tyre e lashtė argumentin e trevės ku banonin mbarė fiset ilire pėr tė pėrligjur krijimin e njė shteti tė madh shqiptar. Por ky kriter do tė ishte i padrejtė, pasi nė mjaft nga ato vise tashmė banojnė popuj tė tjerė, tė cilėt nuk do tė pranonin nė kushtet e reja tė qytetėrimit tė hynin nėn njė zgjedhė tė huaj. Rilindėsit kėrkonin qė tė zbatohej nė radhė tė parė kriteri etnik dhe jo ai historik, tė respektoheshin gjendja reale dhe tė drejtat territoriale tė sotme tė tė gjithė popujve. Vetėm kriteri etnik, theksonte Abdyl Frashėri, do tė vendoste njė paqe tė qėndrueshme nė Gadishullin Ballkanik dhe njė harmoni tė vėrtetė ndėrmjet kombeve tė tij. Me kėtė koncept politik lėvizja kulturore shqiptare u rreshtua gjithashtu nė pozitat mė tė pėrparuara tė lėvizjeve kulturore evropiane tė shek. XIX.
    Gjatė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit lėvizja kulturore shqiptare ngriti nė njė shkallė mė tė lartė edhe koncepte tė tjera politike, filozofike ose shoqėrore, tė cilat ishin shfaqur gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm. Ajo i dha konceptit atdhe ose mėmėdhe njė pėrmbajtje tė re politike jo vetėm si njė bashkėsi krahinore tė vendlindjes, por si njė bashkėsi tė mbarė trojeve amtare dhe si njė ideal tė shenjtė, pėr ēlirimin ose mbrojtjen e tė cilit tė gjithė shqiptarėt duhej tė pėrpiqeshin me ēdo mjet, duke mos kursyer as jetėn e tyre. Ajo e pasuroi mė tej kulturėn politiko-shoqėrore, duke e trajtuar konceptin e autonomisė sė Shqipėrisė nga kėndi i interesave kombėtarė shqiptarė, si njė hallkė kalimtare pėr tė sendėrtuar, nė kushte kombėtare mė tė pėrshtatshme, pavarėsinė e saj tė plotė. Procesi i laicizimit tė ndėrgjegjes politike kombėtare ia hapi dyert njė depėrtimi mė tė hovshėm tė mendimit iluminist nė jetėn kulturore tė vendit, gjė qė shpejtoi emancipimin ideologjik tė shqiptarėve nga presioni i dogmatizmit obskurantist i institucioneve fetare. Veē kėsaj, ajo e shtriu konceptin e vėllazėrimit tė shqiptarėve jo vetėm nė fushėn e detyrave, por edhe nė atė tė tė drejtave. Si rrjedhim, ajo e shkriu atė me konceptin e barazisė sė tyre qytetare, pavarėsisht nga pėrkatėsia fetare, shoqėrore e krahinore, e cila nuk ishte nė rendin shoqėror osman. Pėrveē tė tjerave, ajo e konceptoi edhe vetė kulturėn jo si njė stoli, por si njė armė qė duhej tė forconte unitetin kombėtar tė shqiptarėve nė luftė pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė dhe pėr tė formuar shtetin kombėtar shqiptar.

    Letėrsia politike
    Gjatė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit mendimi politik shqiptar u shpreh me mjete tė panjohura mė parė. Tė tilla ishin protestat e memorandumet drejtuar Fuqive tė Mėdha e Portės sė Lartė, tė cilat vetėm fare pak u redaktuan nga kryesia e Lidhjes sė Prizrenit, ndėrkohė qė shumica dėrrmuese u hartua me nismėn e degėve krahinore tė saj ose tė qarqeve tė ndryshme atdhetare tė vendit. Pavarėsisht nga autorėt, ato pajtohen ndėrmjet tyre nė trajtimin dhe nė zgjidhjen e ēėshtjeve themelore qė shqetėsonin Lėvizjen Kombėtare Shqiptare. Pothuajse tė gjitha flasin nė emėr tė kombit shqiptar. Kudo spikat fryma e vėllazėrimit tė shqiptarėve pavarėsisht nga dallimet fetare, spikat krenaria e tyre pėr traditat e pėrbashkėta liridashėse dhe vendosmėria pėr tė mbrojtur tė drejtat kombėtare. Takimi i tyre nė kėto ēėshtje tė rėndėsishme politike tregonte se platforma ideologjike kombėtare kishte depėrtuar thellė nė shtresat e gjera tė popullsisė shqiptare.
    Por shprehjen e vet mė tė lartė, si nga forma ashtu dhe nga pėrmbajtja, ajo e gjeti te traktatet politike dhe te shkrimet publicistike tė hartuara nga personalitetet e lėvizjes kombėtare pėr publikun ndėrkombėtar. Patriotėt shqiptarė e kishin ndier prej kohėsh nevojėn pėr njė tribunė shtypi tė pavarur. Por Porta e Lartė e kishte kundėrshtuar vazhdimisht lejen pėr tė nxjerrė njė organ periodik shqip brenda kufijve tė Perandorisė. Edhe pėrpjekjet pėr tė botuar njė gazetė shqiptare jashtė Perandorisė Osmane kishin dėshtuar pjesėrisht pėr mungesė mjetesh financiare, pjesėrisht nga qėndrimi armiqėsor i qeverive tė huaja. Me pėrpjekje tė mėdha Sami Frashėri arriti ta shtinte nė dorė, nė qershor tė vitit 1878, drejtimin e gazetės turke “Terxhuman-i Shark” (“Interpreti i Lindjes”), qė botohej nė Stamboll, por kjo nuk pati jetė tė gjatė, pasi pas katėr muajsh u mbyll nga censura osmane. Njė vit mė vonė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare i erdhi nė ndihmė njė nga arvanitėt mė pėrparimtarė tė Greqisė, Anastas Kullurioti, i cili filloi nė shtator 1879 botimin nė Athinė tė gazetės “I foni tis Alvanias” (“Zėri i Shqipėrisė”), por edhe kjo u mbyll pas njė viti.
    Ndėr penat publicistike Abdyl Frashėri u dallua nė mėnyrė tė veēantė pėr gamėn e problemeve, pėr forcėn e argumenteve dhe pėr qartėsinė e mendimeve nė shkrimet e tij tė botuara nė shtypin turk, austriak e frėng. Ai shtjelloi nė mėnyrė koncize pothuajse tė gjitha aspektet e platformės ideologjike e politike tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė pėrgjithėsi dhe tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit nė veēanti. Njė veprimtari po aq tė pasur zhvilloi gjithashtu Sami Frashėri, i cili u shqua nė fushėn e publicistikės polemizuese kundėr armiqve tė ēėshtjes kombėtare shqiptare. Veē kėsaj, ai trajtoi nė gazetėn e vet “Terxhuman-i Shark”, nga kėndi i interesave tė Shqipėrisė, edhe ngjarjet e pėrditshme ndėrkombėtare. Nė publicistikėn e kėtyre viteve morėn pjesė gjithashtu, ndonėse nė mėnyrė mė tė kufizuar, Jani Vretoja, Thimi Mitkoja dhe shumė atdhetarė tė tjerė, tė cilėt i botuan shkrimet e tyre pa emrin e autorit. Njė kontribut tė rėndėsishėm dha nė kėtė fushė edhe Jeronim de Rada, njė nga arbėreshėt mė tė shquar tė Italisė.
    Ndėrmjet traktateve politike tė kėtyre viteve, vendin kryesor e zė vepra e Pashko Vasės “E vėrteta mbi Shqipėrinė dhe shqiptarėt”, e cila u botua mė 1879 frėngjisht, anglisht e gjermanisht, kurse njė vit mė vonė u pėrkthye turqisht e greqisht. Me kėtė vepėr autori kishte pėr qėllim, sikurse shkruante vetė, ta bėnte tė njohur popullin shqiptar para botės sė qytetėruar “me cilėsitė, me tė metat, me nevojat dhe me shpresat e tij”, tė tregonte origjinėn e tij si njė nga popujt mė tė lashtė tė Evropės, tė pėrshkruante fazat qė ai kishte kaluar gjatė shekujve, ta mbronte nga armiqtė keqdashės qė e kishin pėrbuzur dhe tė argumentonte tė drejtat kombėtare qė i takonin, duke pėrfshirė edhe atė tė bashkimit tė vilajeteve shqiptare nė njė vilajet tė vetėm, qė do tė shėnonte njė hap drejt autonomisė sė Shqipėrisė.
    Ēėshtjes sė aleatėve tė shqiptarėve nė luftėn e tyre kombėtare iu kushtuan dy traktate tė veēanta. Nė njėrin prej tyre, tė botuar bullgarisht nė Sofje mė 1879 nga Jusuf Ali beu, me titull “Bisedime tė ditės qė meritojnė vėmendje”, autori shprehte mendimin se shqiptarėt e bullgarėt kishin mjaft interesa tė pėrbashkėta, tė cilėt krijonin mundėsinė pėr tė qenė bashkėluftėtarė. Nė tjetrėn, tė botuar greqisht nė Athinė mė 1880 nga Thimi Brandi, me titull “Ankime tė shqiptarėve”, mbrohej teza se shqiptarėt e grekėt rrezikoheshin njėsoj nga rritja e shteteve sllave, se asnjėra nga tė dyja palėt nuk mund tė shpresonte te Fuqitė e Mėdha, se historia u diktonte rrugėn e bashkėpunimit tė ngushtė politik dhe se kėtė bashkėpunim e pengonin vetėm qarqet zyrtare greke, tė cilat mendonin pa tė drejtė se me zhvillimin e saj lėvizja kulturore shqiptare do tė pakėsonte shkėlqimin e helenizmit. Njė vend tė rėndėsishėm nė letėrsinė politike tė kėtyre viteve zė, mė nė fund, broshura “Shqiptarėt dhe demonstrata navale pėrpara jurisė eprore tė shtypit”, qė njė autor anonim shqiptar e botoi frėngjisht mė 1880, pėr qėndresėn qė organizoi Lidhja e Prizrenit nė mbrojtje tė Ulqinit. Nė kėtė broshurė autori u bėn njė akuzė tė ashpėr Fuqive tė Mėdha nė pėrgjithėsi dhe qeverisė britanike nė veēanti, tė cilat, nė vend qė tė pėrkrahnin idenė e krijimit tė njė shteti kombėtar shqiptar si e vetmja rrugė e drejtė e zgjidhjes sė Krizės Lindore, dėrguan flotėn e tyre luftarake pėr tė shtypur me dhunė tė drejtat legjitime tė njė populli liridashės.
    Shkrimet publicistike dhe traktatet politike trajtojnė po atė temė qė frymėzuan protestat e memorandumet e kėsaj periudhe - njohjen e shqiptarėve nė arenėn ndėrkombėtare si njė komb i formuar plotėsisht dhe miratimin e tė drejtės sė tyre supreme pėr tė pasur shtetin kombėtar nė kufijtė e tyre etnikė.
    Me kėto shkrime e traktate autorėt sollėn njė varg argumentesh historike, filozofike, etnografike, filologjike e politike, qė provonin se shqiptarėt i kishin tė gjitha vetitė pėr tė qenė njė komb dhe pėr tė formuar shtetin e vet. Njė nga argumentet e dorės sė parė ishte prejardhja e shqiptarėve nga ilirėt, tė cilėt njiheshin si pasardhės tė pellazgėve, pra, lashtėsia e tyre shprehej nė lashtėsinė e autoktonisė, tė gjuhės e tė kulturės. Ata kritikuan tezėn pseudoshkencore tė pėrhapur nė ato vite, sipas sė cilės nuk kishte njė gjuhė tė vetme shqipe, por aq gjuhė sa ishin dialektet e saj ose tezėn tjetėr se tė folmet e saj ishin “dialekte tė bastardhuara” tė greqishtes a tė latinishtes dhe mbrojtėn pikėpamjen, tė cilėn e kishin pranuar gjuhėtarėt mė tė shquar tė kohės, se gjuha shqipe ishte njė gjuhė mė vete nė familjen e gjuhėve indoevropiane, se dallimet dialektore brenda saj nuk kishin rėndėsi themelore dhe se lidhjet ndėrmjet saj e greqishtes ose latinishtes ishin pak a shumė njėsoj si lidhjet ndėrmjet gjuhėve tė ndryshme indoevropiane. Po ashtu, ata sollėn argumente tė reja me tė cilat provuan se shqiptarėt e tė gjitha besimeve e tė tė gjitha krahinave kishin tė njėjtin formim shpirtėror. Shqiptarėt, shkruante Abdyl Frashėri, kanė pasur kulturėn e tyre tė veēantė qysh nė kohėt parahistorike; ata u kanė qėndruar besnikė, deri nė njėfarė shkalle, traditave tė lashta pasi pėrqafuan jo vetėm krishterimin, por edhe islamizmin. Nė Shqipėri dallimet fetare, nėnvizonte ai, nuk kanė ndonjė rėndėsi pėrballė dallimeve shoqėrore. Shoqėria shqiptare karakterizohej, sipas tij, nga ndarja nė krerė e nė popull dhe jo nga ndarja nė myslimanė e tė krishterė. Myslimanėt dhe tė krishterėt shqiptarė, shkruante Pashko Vasa, “flasin po atė gjuhė, kanė po ato zakone, vazhdojnė po ato doke dhe po ato tradita. Midis tyre nuk ka pasur kurrė smirė tė rrėnjosur, as armiqėsira shekullore. Ndryshimi i fesė nuk ka qenė kurrė shkak pėr t’i shtytur nė njė pėrēarje sistematike”.
    Pothuajse tė gjithė autorėt e kėsaj periudhe evokuan nė shkrimet e tyre politike figurėn e ndritur tė Skėnderbeut si mishėrim i njėsisė kombėtare, si simbol i atdhedashurisė shqiptare dhe si flamur i luftės ēlirimtare. Nė tė njėjtėn kohė, nėpėrmjet emrit tė tij tė lavdishėm, ata u kujtonin sundimtarėve osmanė se shqiptarėt ishin gati, nė rast se nuk do t’u njiheshin tė drejtat e tyre kombėtare, tė pėrsėritnin epopenė e shek. XV. Veē kėsaj, ata u kujtonin popujve tė Evropės se vendet e tyre kishin detyrime tė mėdha ndaj Shqipėrisė, e cila me luftėn e saj heroike qė kishte zhvilluar nėn udhėheqjen e Skėnderbeut, e kishte mbrojtur lirinė e tyre nga pushtimi osman. Njė vend tė rėndėsishėm nė publicistikėn e kėtyre viteve zunė shkrimet qė mbronin karakterin e programin kombėtar tė Lidhjes sė Prizrenit nga akuzat e shpifjet e armiqve tė ēėshtjes shqiptare, tė cilėt e paraqitnin atė si njė organizatė fanatike islamike tė manipuluar nga Porta e Lartė dhe tė drejtuar kundėr popujve fqinjė tė krishterė. Sami Frashėri, i cili u dallua mė shumė se tė tjerėt nė kėtė fushė, argumentoi me njė varg artikujsh tė botuar nė shtypin osman se Lidhja e Prizrenit u formua nga ndėrgjegjja kombėtare e shqiptarėve dhe se Porta e Lartė nuk ka pasur gisht nė formimin e saj. “Si mund tė thuhet, - shkruante ai, - se Lidhja e Prizrenit ėshtė formuar mbi bazėn e fanatizmit mysliman, kur aty kanė marrė pjesė pa dallim feje myslimanė e tė krishterė, domethėnė mbarė bijtė e atdheut?”. Porta e Lartė, shkruante Samiu nė njė artikull tjetėr, jo vetėm “nuk ka pasur gisht nė formimin e saj”, por ajo as “nuk ėshtė nė gjendje t’i ndalojė shqiptarėt qė tė marrin pjesė nė tė”. Lidhja e Prizrenit, theksonin njėzėri patriotėt e kėtyre viteve, ka pėr qėllim tė mbrojė tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve dhe nuk drejtohet kundėr kombeve tė tjera tė Ballkanit. “Lidhja Shqiptare, - shkruante mė 1879 njė atdhetar anonim nga Shqipėria e Mesme, - ėshtė lidhje kombėtare. Ajo nuk dėmton asnjė komb tjetėr. Ajo dėshiron, kėrkon dhe pėrpiqet me tė gjitha fuqitė e saj tė shpėtojė kombin e vet duke bashkuar Shqipėrinė nė njė vilajet tė vetėm autonom dhe tė shkėputet nga prapambetja duke zhvilluar shkrimin nė gjuhėn e kombėsisė sė saj. Ajo dėshiron e kėrkon tė ketė paqe dhe miqėsi me tė gjitha kombet qė e rrethojnė. Ajo respekton e nderon tė gjitha kombėsitė e huaja dhe tė gjitha gjuhėt e tjera qė mund tė ndodhen nė gjirin e saj”.
    Mė nė fund, tė gjithė autorėt dhanė tė njėjtin vlerėsim pėr politikėn e ndjekur nga Fuqitė e Mėdha nė lidhje me ēėshtjen shqiptare. Tė gjithė e dėnuan njėsoj Traktatin e Shėn-Stefanit dhe Kongresin e Berlinit. Askush nuk pati iluzione se Fuqitė e Mėdha do t’i merrnin parasysh me vullnetin e tyre interesat kombėtarė tė Shqipėrisė. Ata qenė njėzėri tė mendimit, se nė kushtet e atyre viteve rreziku mė imediat vinte nga politika pansllaviste ruse, se me synimet e veta ekspansioniste Perandoria Cariste kėrcėnonte jo vetėm ekzistencėn e kombėsisė shqiptare, por edhe atė tė kombėsive tė tjera ballkanike, madje edhe ekzistencėn e kombėsive sllave tė gadishullit. Sipas mendimit tė pėrgjithshėm tė atdhetarėve shqiptarė, e vetmja rrugėdalje nga situata dramatike, qė kėrcėnonte jo vetėm Gadishullin Ballkanik, por edhe Kontinentin Evropian, ishte respektimi i parimit tė kombėsisė pėr tėrė popujt. Nė rast se Shqipėria do tė copėtohej midis fqinjėve tė saj, Gadishulli Ballkanik nuk do tė kishte kurrė qetėsi, pasi shqiptarėt nuk do hiqnin asnjėherė dorė nga lufta pėr tė fituar tė drejtat e tyre kombėtare. Pėrkundrazi, theksonte Abdyl Frashėri, nė rast se Shqipėria do tė fitonte tė drejtat e saj, “do tė vijė dita kur Evropa do tė bindet se shqiptarėt i shėrbejnė ēėshtjes sė njerėzimit dhe tė qytetėrimit mė mirė se ēdo popull tjetėr i Lindjes”.

    Shoqėria e tė Shtypurit Shkronja Shqip (Shoqėria e Stambollit-1879)

    Hovi qė mori lufta pėr autonominė e Shqipėrisė i dha gjithashtu njė shtytje tė fuqishme lėvizjes nė fushėn e arsimit e tė letėrsisė shqipe, tė cilat tani synonin jo vetėm tė ngrinin nė njė shkallė mė tė lartė ndėrgjegjen atdhetare tė masave popullore, por edhe tė pėrballonin nevojat qė shtronte zėvendėsimi i administratės osmane me administratėn shqiptare.
    Qė me themelimin e Lidhjes sė Prizrenit, u ndje mė shumė se kurdoherė nevoja e ngutshme pėr tė caktuar alfabetin e njėsuar tė gjuhės shqipe dhe pėr t’i dhėnė fund anarkisė qė sundonte nė kėtė fushė. Po ashtu, tani u ndje mė shumė se mė parė nevoja e ngutshme pėr tė formuar njė organizatė qendrore ose, siē thuhej atėherė, njė shoqėri kulturore, e cila tė merrte pėrsipėr barrėn e drejtimit e tė organizimit tė pėrpjekjeve pėr tė ngritur shkolla shqipe nė gjithė vendin dhe pėr tė zhvilluar me ritme mė tė shpejta letėrsinė shqiptare, duke botuar tekste shkollore, vepra letrare, broshura shkencore e organe periodike shqipe.
    Nismėn pėr zgjidhjet e kėtyre dy detyrave e mori drejtpėrdrejt Komiteti i Stambollit. Pėr kėtė qėllim ai formoi qysh nė fillim tė vjeshtės sė vitit 1878 njė komision tė gjerė prej 25 vetash, i cili ngarkoi njė komision tė ngushtė me 7 anėtarė (Sami Frashėri, Jani Vreto, Pashko Vasa, Hoxha Tahsini, Koto Hoxhi, Ibrahim Bėrzeshta, Said Toptani), pėr tė zgjidhur ēėshtjen e alfabetit tė pėrbashkėt.
    Sikurse shprehej disa ditė mė vonė Thimi Brandi nė njė letėr qė i drejtonte Jani Vretos, formimi i Komisionit Kulturor u pėrshėndet si njė hap i rėndėsishėm qė “do tė vinte themelet e gjuhės shqipe”. Por pėrpjekjet e atdhetarėve shqiptarė pėr tė formuar njė shoqėri kulturore tė ligjshme, e cila ta zhvillonte lirisht veprimtarinė e saj nė Perandorinė Osmane, pėrsėri dėshtuan. Porta e Lartė dhe nėn shembullin e saj Patrikana e Fanarit e kundėrshtuan kėrkesėn e paraqitur prej tyre si pėr formimin e organizatės kulturore, ashtu dhe pėr botimin e njė gazete shqip.
    Ndėrsa i vijuan pėrpjekjet pėr formimin e shoqėrisė kulturore, atdhetarėt u morėn me ēėshtjen e alfabetit. Nė fillim tė vitit 1879 para komisionit tė alfabetit u paraqitėn katėr projekte tė ndryshme pėr shkrimin e shqipes, tė cilat u diskutuan duke pasur parasysh kriteret shkencore, politike e praktike qė duheshin pėr gjuhėn shqipe. Prej tyre komisioni miratoi projektin e Sami Frashėrit, i cili ishte i ndėrtuar sipas parimit fonetik (pėr ēdo tingull njė shkronjė) dhe sipas alfabetit latin, tė plotėsuar pėr tinguj tė veēantė tė shqipes me shkronja tė huajtura nga alfabeti grek ose tė sajuara nga autori. Projektet e tjera nuk u pranuan pėr arsye tė ndryshme, ose pse mbėshteteshin vetėm nė alfabetin grek (J. Vreto), ose pse nuk i pėrmbaheshin parimit fonetik (P. Vasa), ose pse pėr pėrdorimin e tij duheshin shtypshkronja tė posaēme (H. Tahsini).
    Nė njė letėr qė anėtarėt e komisionit u dėrgonin mė 5 mars 1879 bashkatdhetarėve qė banonin nė Egjipt, i porositnin tė pėrdornin, sikurse thuhet aty, “kėtė alfabet (tė cilin) ne shokė vėllezėr shqiptarė... me njė mendje, me njė zemėr, me njė fjalė, vumė themeli pėr tė shkruar gjuhėn tonė shqipenė”. Ai shėnonte njė hap tė madh pėrpara nė fushėn e lėvizjes kulturore dhe pėr rrjedhim pati njė pėrhapje tė gjerė nė masėn e shqiptarėve. Megjithatė, edhe ai nuk ishte shumė praktik, pasi shtypshkronjat duhej tė pajiseshin dhe me disa shkronja tė posaēme. Kjo e metė shkaktoi mė vonė kundėrshtime nga mjaft personalitete shqiptare, si pasojė e tė cilave ēėshtja e alfabetit tė njėsuar mbeti pėrsėri nė rend tė ditės.
    Tre muaj mė vonė, komisioni botoi veprėn e parė me alfabetin e ri, me titull “Alfabetare e gluhėsė shqip”, e cila pėrmbante, pėrveē alfabetit tė Stambollit, disa shkrime mėsimore tė pėrgatitura nga Sami Frashėri, Pashko Vasa, Jani Vreto e Koto Hoxhi.
    Pėr tė mos e acaruar mė shumė pakėnaqėsinė e shqiptarėve, tė cilėt nė kėtė periudhė i kishte pushtuar vala e lėvizjes autonomiste, Porta e Lartė ngurroi tė ndėrhynte menjėherė kundėr kėsaj veprimtarie qė po zhvillohej brenda nė kryeqytetin e Perandorisė. Kėtė rrethanė e shfrytėzuan atdhetarėt shqiptarė, tė cilėt shpejtuan tė formonin, pa lejen e qeverisė, edhe shoqėrinė kulturore. Pas disa ditė bisedimesh paraprake, ata thirrėn nė Stamboll, mė 12 tetor 1879, njė konferencė tė posaēme, e cila do tė themelonte shoqėrinė dhe do tė miratonte statutin e saj, sipas projektit qė kishte pėrgatitur Jani Vreto qysh nė tetorin e vitit tė mėparshėm.
    Nė konferencėn e Stambollit morėn pjesė 27 veta, tė cilėt pėrfaqėsonin, aq sa lejonin rrethanat politike, popullsinė shqiptare tė tri besimeve dhe tė krahinave kryesore tė vendit, qė nga Kosova deri nė Ēamėri. Veē kėsaj, ata vinin nga radhėt e tė gjitha shtresave shoqėrore tė Shqipėrisė. Ndėrmjet tyre kishte bejlerė ēifligarė dhe intelektualė qytetarė, por shumicėn dėrrmuese e pėrbėnin emigrantė me origjinė fshatare, tė cilėt kishin lėnė vendlindjen pėr tė punuar nė kurbet. Krahas kėtyre njerėzve tė thjeshtė, aty morėn pjesė edhe figurat mė tė shquara tė Lidhjes sė Prizrenit, tė cilėt ishin nė tė njėjtėn kohė edhe anėtarė tė Komitetit tė Stambollit, si Abdyl Frashėri, Pashko Vasa, Jani Vreto, Sami Frashėri, Zija Prishtina etj.
    Mė 12 tetor 1879 konferenca vendosi themelimin e shoqėrisė kulturore dhe miratoi kanonizmėn (statutin) e saj, tė cilėn e nėnshkruan tė gjithė pjesėmarrėsit. Zyrtarisht organizata u quajt “Shoqėria e tė Shtypurit Shkronja Shqip”, kurse shkurtimisht u bė zakon tė thirret “Shoqėria e Shkronjėzave”, ose “Shoqėria e Stambollit”. Kryetar i saj u zgjodh Sami Frashėri, kurse pjesėmarrėsit e konferencės formuan kėshillin qendror tė shoqėrisė.
    Programi i Shoqėrisė sė tė Shtypurit Shkronja Shqip u shpreh nė mėnyrė tė qartė nė kanonizmėn e saj. Ai nisej nga teza e shpallur qysh prej rilindėsve tė parė, se ēdo komb qė nuk e shkruan gjuhėn e tij dhe nuk ka alfabetin e vet kombėtar ėshtė njė komb i prapambetur. Prandaj qėllimi i shoqėrisė ishte ta nxirrte popullin shqiptar nga prapambetja duke zhvilluar arsimin kombėtar dhe letėrsinė shqipe. Ajo synonte tė mobilizonte nė kėtė veprimtari tė gjithė shqiptarėt atdhetarė, kudo qė ndodheshin, nė atdhe ose nė mėrgim, duke i grumbulluar organizativisht, nė degė krahinore tė varura prej qendrės. Ajo mendonte gjithashtu tė krijonte njė fond pėr tė pėrballuar nevojat materiale tė programit tė saj. Fondi do tė krijohej nga kuotizacionet e anėtarėve dhe nga tė ardhurat qė do tė mblidheshin nga shitja e librave. Sapo tė shtoheshin tė ardhurat, thuhej nė nenin 18, shoqėria do tė pajisej me njė shtypshkronjė, me anėn e sė cilės do tė shtypte libra, gazeta e revista shqipe. Mė vonė, thuhej nė nenin 19, kur tė ardhurat do tė rriteshin mė shumė, shoqėria do tė ngrinte me shpenzimet e saj edhe shkolla shqipe. Kėto shkolla do tė ishin krejt tė pavarura dhe do tė formonin bėrthamėn e rrjetit arsimor kombėtar.
    Krerėt e Shoqėrisė sė tė Shtypurit Shkronja Shqip iu pėrveshėn punės pėr tė zbatuar menjėherė programin e saj. Disa javė pas themelimit tė shoqėrisė ata shtypėn nė njė shtypshkronjė tė Stambollit kanonizmėn e saj, tė cilėn e shpėrndanė brenda e jashtė Shqipėrisė. Nė tė njėjtėn kohė u nis nė Shqipėri njė grup aktivistėsh pėr tė ndihmuar nė formimin e degėve tė Shoqėrisė. Por gjatė vitit 1880 Porta e Lartė kaloi nė reaksion tė hapur kundėr lėvizjes kulturore shqiptare. Administrata e saj ndėrhyri me ashpėrsi dhe me kėrcėnime pėr tė ndaluar veprimtarinė e Shoqėrisė sė tė Shtypurit Shkronja Shqip. Ajo nuk dha leje as pėr botime librash, as pėr krijim degėsh, as pėr ngritje shkollash shqipe. Nė tė njėjtėn kohė edhe pėrfaqėsues tė turkomanėve e tė grekomanėve, tė institucioneve klerikale islamike e ortodokse, ndėrmorėn njė fushatė tė egėr kundėr veprimtarėve tė lėvizjes kulturore shqiptare. Peshkopi ortodoks i Drinopojės (Gjirokastrės) lėshoi njė mallkim publik kundėr shkrimit shqip. Hovi qė mori lėvizja kulturore shqiptare shqetėsoi jo vetėm kishėn fanariote, por edhe qeverinė greke. Si pasojė e kėtij shqetėsimi, organet shtetėrore tė Athinės ndaluan nė vjeshtėn e vitit 1880 botimin e mėtejshėm tė gazetės “I foni tis Alvanias” dhe filluan persekutimet kundėr botuesit tė saj, Anastas Kulluriotit.
    Nė kėto rrethana Shoqėria e tė Shtypurit Shkronja Shqip nuk pati mundėsi ta zhvillonte veprimtarinė e saj kulturore brenda Perandorisė Osmane dhe ca mė pak nė Shqipėri. Madje ajo u detyrua tė kalonte nė ilegalitet. Ndjekjeve u shpėtoi vetėm dega e Shoqėrisė sė Shkronjėzave qė u formua mė 1880 nė Bukuresht (Rumani), e cila mė vonė luajti njė rol tė rėndėsishėm pėr plotėsimin e programit kulturor tė Shoqėrisė sė Stambollit.

    Letėrsia popullore dhe artistike
    Njė vend tė rėndėsishėm nė lėvizjen kulturore tė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit zė letėrsia popullore dhe artistike shqip.
    Nė letėrsinė popullore njė zhvillim shumė tė begatshėm pati epika historike. Nė qershor tė vitit 1878, nė ditėt e themelimit tė Lidhjes sė Prizrenit, u botua nė Aleksandri tė Egjiptit vepra madhore e Thimi Mitkos “Bėleta shqiptare”, nė tė cilėn qenė pėrfshirė mjaft kėngė popullore historike tė krijuara gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm nga poetėt anonimė tė krahinave tė ndryshme tė Shqipėrisė. Nė hullinė e kėtyre kėngėve eci edhe vepritmaria popullore e viteve tė Lidhjes sė Prizrenit. Si mė parė, edhe tani ajo pati pėr qėllim tė pėrjetėsonte nė vargje ngjarjet tronditėse historike dhe tė frymėzonte brezat e rinj pėr betejat e ardhshme. Por poezia popullore historike e kėsaj periudhe dallohet nga ajo e dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm pėr frymėn e saj mė tė theksuar kombėtare. Uniteti kombėtar i shqiptarėve qė krijoi Lidhja e Prizrenit nė fushėn politike, u pasqyrua kėshtu edhe nė krijimtarinė popullore historike.
    Sipas traditės, rapsodėt popullorė krijimet e tyre letrare mė monumentale ua kushtuan ngjarjeve historike mė tė shėnuara. Nė qerthullin e kėtyre ngjarjeve tani nuk hynė vetėm momentet dramatike madhore, siē ishin pėrpjekjet e armatosura me armiqtė e tyre, por edhe momentet politike kulmore. Kėshtu, krahas kėngėve epike qė iu kushtuan luftės pėr mbrojtjen e Lėkurėsit e tė Gjashtės, tė Plavės e tė Gucisė, tė Hotit e tė Grudės, tė Kelmendit e tė Ulqinit, tė Slivovės e tė Shtimjes, u thurėn gjithashtu kėngė historike pėr kuvendet e Prizrenit e tė Gjirokastrės, tė Gjakovės e tė Frashėrit, tė Shkodrės e tė Dibrės, madje edhe pėr forume tė tilla ndėrkombėtare, siē ishte Kongresi i Berlinit. Po ashtu, tani poetėt anonimė u ngritėn monumente nė vargje jo vetėm kryetrimave qė u shquan nė fushėn e luftės, si Mic Sokoli, Ali Ibra, Isuf Sokoli, Col Delia, Ēel Shabani ose Sef Kosharja, por edhe ideologėve ose udhėheqėsve politikė tė Lidhjes sė Prizrenit, siē ishin Abdyl Frashėri, Sulejman Vokshi, Ali pashė Gucia, Haxhi Ymeri (Ymer Prizreni) etj.
    Tė gjitha kėngėt popullore historike tė kėtyre viteve kanė karakter epik ose retorik. Pavarėsisht se janė thurur nga rapsodė tė viseve tė ndryshme dhe nė mėnyrė tė pavarur nga njėra-tjetra, ato bashkohen qoftė nga boshti tematik, qoftė nga frymėzimi atdhetar. Nėpėrmjet vargjeve tė tyre tė pasura me figura dhe shprehje poetike, autorėt anonimė himnizojnė drejtpėrdrejt ose tėrthorazi luftėn atdhetare tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Nė tė njėjtėn kohė ata stigmatizojnė herė me tallje, herė me sarkazėm armiqtė, kryesisht “shtatė krajlat” (gjashtė Fuqitė e Mėdha sė bashku me Perandorinė Osmane), rreshtimi i tė cilėve kundėr Shqipėrisė shkaktonte te shqiptarėt jo frikė, por krenari.
    Krenaria kombėtare, e lidhur ngushtė me besimin pėr tė ardhmen, mbizotėron pothuajse nė tė gjitha kėngėt popullore historike tė kėsaj periudhe. Shqiptarėt janė krenarė, sepse asnjėherė nuk i kanė lėshuar armėt kundėr sundimtarit osman: “Se Shqipnia e ka pas adet / Nga njė pashė me mbyt pėr vjet!”, thuhet nė njė kėngė popullore tė kėtyre viteve. Sef Kosharja nuk e ndien veten tė turpėruar, si dikur kreshnikėt mesjetarė, kur mareshali osman Dervish Pasha e dėnoi me varje nė majėn e njė lisi. Pėrkundrazi, ai ėshtė krenar se vdes pėr atdhe (“Po hije m’ka mue, o djemt’e mi / Se kam lanė shpirtin pėr Shqipni”). Nė njė kėngė tjetėr popullore, Dervish Pasha, pasi e shtyp Lidhjen e Prizrenit pyet: Ku ndodhet Sulejman Vokshi, qė nuk po e kap dot? Ku u zhduk populli qė shkon pas tij? Dhe rapsodi pėrgjigjet: Janė atje lart nė bjeshkė, atje ku zbardhin retė dhe sė shpejti do tė takohen pėrsėri me tė (“N’ato bjeshkė, te retė e bardha / Q’atje nelt, ku zbardhin ret’/ Kjoft kysmet do’i shihsh opet!”). As Abdyl Frashėri nuk e ndien veten tė mundur ose tė turpėruar kur kalonte pėrmes Manastirit i lidhur me hekura dhe i shoqėruar nga xhandarėt osmanė, tė cilėt po e ēonin nė burgun e Prizrenit. Pėrkundrazi, kėndon rapsodi popullor, “emiri i Shqipėrisė” (“udhėheqėsi” i Shqipėrisė) iu drejtua me krenari e me optimizėm njė konsulli tė huaj, i cili qeshi me ironi kur e pa tė lidhur me pranga: “Ne e mbollėm kėtė farė / Po tė tjerė shqiptarė / Do ta korrin mė tė mbarė!”.
    Edhe letėrsia artistike e kėtyre viteve u dallua pėr karakterin mė tė theksuar kombėtar luftarak, pėr lidhjen e ngushtė me detyrat politike, pėr rolin mė tė fuqishėm edukativ atdhetar dhe pėr vėllimin mė tė pasur tė krijimeve letrare.
    Vrulli i lėvizjes atdhetare qė shpėrtheu gjatė viteve tė Lidhjes sė Prizrenit tėrhoqi nė fushėn e letėrsisė mjaft pena tė reja, por shumica e krijimeve tė tyre letrare mbetėn tė pabotuara. Pėrveē “Alfabetares” dhe “Kanonizmės” sė Shoqėrisė sė Stambollit, tė cilat ishin njė pėrjashtim, Porta e Lartė nuk lejoi asnjė shkrim tjetėr shqip qė tė botohej nė Perandorinė Osmane. Por edhe jashtė kufijve tė saj mundėsitė e botimit ishin tė kufizuara. Vetėm pak shkrime shqipe arritėn tė botoheshin nė ndonjė organ periodik tė jashtėm, siē ishte gazeta “I foni tis Alvanias” qė dilte nė Athinė, ose revista “Iris”, qė shtypej nė Bukuresht. Pėr tė siguruar njė pėrhapje mė tė gjerė nė rradhėt e bashkatdhetarėve, disa krijime letrare shqipe, siē ishte poema “Mori Shqypni” e Pashko Vasės dhe himni me titull “Marsejeza” i Thimi Mitkos, u botuan nė fletė qarkulluese dhe u shpėrndanė nė atdhe me anėn e veprimtarėve tė Lidhjes sė Prizrenit. Pati gjithashtu krijime letrare, tė cilat u shpėrndanė nė dorėshkrim midis bashkatdhetarėve. Kėshtu ndodhi, pėr shembull, me poemėn “Shqipėria”, tė shkruar nga Naim Frashėri.
    Lėvizja letrare shqipe u zhvillua kryesisht nė gjininė e poezisė luftarake. Kjo u lidh me detyrat politike e kulturore mė tė ngutshme qė shtroheshin para lėvizjes kombėtare nė pėrgjithėsi dhe Lidhjes sė Prizrenit nė veēanti. Si rrjedhim, tematika e rrahur prej saj ishte po ajo qė trajtoi edhe letėrsia politike e atyre viteve. Nė ēdo poezi spikat thirrja pėr bashkimin e shqiptarėve si njė trup i vetėm pavarėsisht nga dallimet fetare. Tė gjithė autorėt e tyre dėnojnė armiqtė e atdheut - Perandorinė Osmane, Fuqitė e Mėdha, monarkitė ballkanike dhe institucionet klerikale. Tė gjithė lėshojnė kushtrimin pėr tė rrėmbyer armėt jo vetėm pėr tė fituar lirinė e Shqipėrisė, por edhe pėr tė mbrojtur tėrėsinė e saj tokėsore. Nė tė njėjtėn kohė ata ftojnė bashkatdhetarėt e tyre pėr tė shkruar gjuhėn amtare, lėvrimin e sė cilės e vlerėsonin si njė armė tė fuqishme jo vetėm pėr pėrparimin e vendit, por edhe pėr thellimin e lėvizjes atdhetare.
    Krijimi letrar mė i frymėzuar i viteve tė Lidhjes sė Prizrenit dhe nė tė njėjtėn kohė njė nga poezitė mė pėrfaqėsuese tė mbarė Rilindjes Kombėtare ėshtė poema “Mori Shqypni” e Pashko Vasės. Me njė pasuri figurash poetike, me njė patos romantik atdhetar dhe me njė gjuhė tė rrjedhshme, autori synon tė ngrejė peshė zemrat e bashkatdhetarėve nė luftė pėr lirinė e atdheut. Ai e fillon poemėn e vet duke kundėrvėnė mjerimin e atėhershėm tė Shqipėrisė me madhėshtinė e saj tė dikurshme. Shqipėria, kėndon poeti, dikur zonjė e nderuar, nėnė trimash tė dėgjuar, tė cilėt nė tė kaluarėn i kallnin tmerrin armikut, tani ishte e shtrirė pėrdhe si njė lis i lartė, gjithkush e shkelte me kėmbė trupin e saj dhe askush nuk e thoshte njė fjalė tė ėmbėl pėr tė. Pse ndodhte kjo? Kjo ndodhte, theksonte autori, jo se shqiptarėt e kishin humbur trimėrinė dhe atdhedashurinė e dikurshme, por se ishin tė pėrēarė nga institucionet fetare, se ishin tė ndarė nga krerėt nė njėqind “ēeta” dhe, si rrjedhim, nė vend qė tė bashkoheshin kundėr armiqve, luftonin kundėr njėri-tjetrit. Pas tablosė dramatike, fillon shpėrthimi epik i poetit atdhetar, i cili i fton shqiptarėt tė lėnė mėnjanė fetė, tė bashkohen tė gjithė si vėllezėr, tė lidhen tė gjithė nė njė besė, tė rrėmbejnė tė gjithė armėt dhe “Para se tė humbasė kėshtu Shqipnia / Me pushkė nė dorė le tė vdesė trimnia”. Poema arrin pikėn e vet kulmore kur autori lėshon thirrjen pėr tė mbrojtur me ēdo kusht tokėn shqiptare: “Asht toka jonė, t’parėt na e kanė lanė / Kush mos e preki! Tė vdesim tė tanė! / Tė vdesim si burrat qi diqen motit”.
    Kėtė kalim nga nota heroike pėr tė kalurėn nė gjėmėn elegjiake pėr tė tashmen, e pėrdorėn edhe autorė tė tjerė tė kėtyre viteve, si Thimi Mitkoja, Naim Frashėri dhe Nikolla Ēako, pasi u jepte dorė qė tė ndiznin me patos atdhetar zemrat e bashkatdhetarėve nė luftėn pėr ēėshtjen e madhe tė Shqipėrisė.
    Tė gjithė krijuesit letrarė tė periudhės sė Lidhjes sė Prizrenit janė krenarė pėr tė kaluarėn e shqiptarėve, e cila zė fill me pellazgėt parahistorikė, ata krenohen pėr figurat e mėdha qė kanė hyrė nė historinė e njerėzimit, si Aleksandri i Maqedonisė, Pirroja i Epirit, sidomos Skėnderbeu (qė, siē theksonte Naim Frashėri, i dha “dėrmėn” Perandorisė Turke) ose Marko Boēari (qė, siē shprehej Nikolla Ēako, fitoi kundėr “skllavėrisė” osmane). Nėpėrmjet kėtyre evokimeve ata i pėrgjigjeshin nė tė njėjtėn kohė atij opinioni konservator evropian, qė e paraqiste kombin shqiptar si njė popull pa histori. Madje, si poetė, ata reagonin mė me pasion sesa si prozatorė, duke arritur deri nė atė shkallė sa lashtėsinė e Shqipėrisė dhe tė shqiptarėve nuk e shprehnin me argumente historike, por me hiperbola letrare (pėr Naimin Shqipėria ka qenė gjallė qė kur u krijua bota, pėr Mitkon shqiptarėt kanė lindur para se tė formohej hėna).
    Ashtu si Pashko Vasa, edhe poetėt e tjerė e pėrshkruajnė gjendjen e Shqipėrisė sė atyre viteve me ngjyrat mė tė errėta. Ata kanė pika takimi edhe kur trajtojnė detyrat qė shtroheshin para vendit. Ē’na duhet trimėria, theksonte Naimi, nė qoftė se prej saj nuk fiton gjė Shqipėria? Madje, vijonte ai, sot Shqipėria ka nevojė jo vetėm pėr trimėrinė e bijve tė saj, por edhe pėr diturinė e tyre e nė mėnyrė tė veēantė pėr lėvrimin e gjuhės amtare. Nė njė thirrje tė vargėzuar Thimi Mitkoja u kujtonte bashkatdhetarėve se pėr tė shpėtuar nga sundimi i huaj dhe pėr ta ndritur kombin e tyre, duhej tė luftonin pėr tri ēėshtje: pėr lirinė, pėr vetėligjėsinė (autonominė) dhe pėr shkrimin e gjuhės shqipe, pėrveē detyrės qė ishte nė rend tė ditės - mbrojtja e trojeve shqiptare. Madje, tė pushtuar nga patosi atdhetar, shpeshherė ata shkuan mė larg se kėrkesat qė pėrmbante programi politik i Lidhjes sė Prizrenit. Nė shumicėn e rasteve ata u bėnė thirrje vėllezėrve tė tyre jo aq pėr “vetėligjėsi”, sesa pėr “zbimin e Turqisė” dhe “lirinė e Shqipėrisė”, si nė kohėn e Skėnderbeut.
    Karakteristikė tjetėr e pėrbashkėt e poetėve tė kėtyre viteve ishte optimizmi pėr tė ardhmen e atdheut. Ashtu si nė shkrimet politike, edhe nė krijimet letrare autorėt ishin tė bindur se, me djem trima si ata qė luftuan nė Guci dhe me udhėheqės tė ndritur si Abdyl Frashėri me shokė, Shqipėria e robėruar dhe e prapambetur do ta fitonte njė ditė lirinė e humbur e do tė hynte shpejt nė rrugėn e qytetėrimit. Nė njė poezi greqisht, njė poet anomin e shprehte optimizmin e vet pėr luftėn e mėtejshme tė shqiptarėve me kėto katėr vargje: “Sa kohė jetojnė bijtė e Gjergjit tė Madh / nė Shqipėri, / Sa kohė qė ata kanė moshėn rinore / dhe shquhen pėr trimėri, / Sapo tė vijė pranvera dhe tėrfili / tė mbijė pėrsėri, / Karejfili? i shqiptarit do tė ushtojė / prapė pėr liri!”.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:06

  11. #11
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    7. LUFTA PĖR REALIZIMIN E AUTONOMISĖ DHE SHTYPJA E LIDHJES SĖ PRIZRENIT

    Kryengritja e armatosur dhe formimi i qeverisė sė pėrkohshme (dhjetor 1880-janar 1881)
    Pas dorėzimit tė Ulqinit forcat politike shqiptare dhe veēanėrisht Lidhja Shqiptare e Prizrenit e pėrqendruan vėmendjen nė dy ēėshtje kryesore: nė atė tė pretendimeve greke ndaj Ēamėrisė dhe nė problemin e tė drejtave autonomiste tė Shqipėrisė. Nė kėtė periudhė u rrit mė tej vendosmėria e shqiptarėve pėr tė mos i lėshuar Greqisė asnjė pėllėmbė tokė tė Ēamėrisė.
    Tė gjitha forcat atdhetare kishin qėndrim tė njėjtė pėr kėtė ēėshtje, vijuan tė kėrkonin qė Protokolli nr.13 tė korrigjohej nė mėnyrė tė tillė qė Greqia tė kėnaqej jo me vise shqiptare, por me troje greke nė Thesali.
    Edhe Porta e Lartė, duke qenė e bindur se pėrdorimi i dhunės pėr t’i detyruar shqiptarėt tė hiqnin dorė nga Ēamėria do tė shkaktonte njė kryengritje tė re, me pėrmasa tė mėdha nė Shqipėri, po kundėrshtonte zbatimin me forcė tė kėtij vendimi. Stambolli u pėrpoq tė pėrfitonte nga zvarritja e ēėshtjes sė Ēamėrisė pėr tė marrė masat pėr rivendosjen e autoritetit tė tij tė tronditur nė Shqipėri dhe pėr tė shtypur lėvizjen autonomiste. Megjithėse krahu i moderuar i Lidhjes Shqiptare hoqi dorė nga lufta pėr autonominė e Shqipėrisė, atdhetarėt radikalė e vazhduan atė mė me forcė pas ngjarjeve tė Ulqinit. Nė njė mbledhje tė veēantė qė u mbajt nė Prizren nė nėntor, nė tė cilėn mori pjesė edhe Abdyl Frashėri, u vendos qė ky (Abdyl Frashėri) tė nisej pėr nė Stamboll pėr t’i paraqitur edhe njėherė Portės sė Lartė kėrkesėn pėr bashkimin e vilajeteve dhe veē kėsaj kryengritja kundėrosmane tė niste sapo tė shihej se Porta e Lartė do tė kalonte nė sulm kundėr Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit.
    Qysh nė javėn e parė tė muajit dhjetor 1880 Porta e Lartė filloi tė kalonte shkallė-shkallė nė sulm kundėr lėvizjes autonomiste shqiptare. Goditjen e parė ua dha forcave atdhetare nė Shkodėr. Menjėherė pasi pėrfundoi dorėzimin e Ulqinit, Dervish Pasha u turr me egėrsi tė jashtėzakonshme kundėr organeve tė Lidhjes sė Prizrenit nė vilajetin e Shkodrės, tė cilat arriti t’i shpėrndante me terror, duke rivendosur pushtetin e administratės centraliste osmane. Mareshali turk u tregua mė i egėr me partizanėt e lėvizjes autonomiste, sesa me pjesėmarrėsit e luftės sė Ulqinit. Mė 11 dhjetor ai arrestoi pabesisht dhe internoi nė Anadoll edhe figura tė tilla si Hodo Sokolin e Preng Bibė Dodėn, tė cilėt nuk morėn pjesė nė luftėn e Ulqinit, por ishin pėrkrahės tė kėrkesave autonomiste, ndėrsa Daut Boriēin e izoloi nė Stamboll. Arrestime tė tjera ndėrmori ai nė qytetin e Shkodrės.
    Disa ditė mė vonė Porta e Lartė e thirri nė Stamboll Dervish Pashėn dhe i ngarkoi detyrėn tė hartonte planin e njė ekspedite tė madhe ushtarake kundėr Shqipėrisė, pėr tė shtypur nė mbarė vendin Lidhjen Shqiptare dhe prirjen e saj pėr kryengritje tė armatosur kundėrosmane. Nė relacionin qė i paraqiti sulltanit mė 27 dhjetor, Dervish Pasha kėrkonte qė lėvizja autonomiste shqiptare tė shtypej para se tė shpėrthente njė kryengritje e pėrgjithshme e armatosur dhe pėr kėtė qėllim tė dėrgoheshin nė Shqipėri 40 batalione ushtarėsh me dy qendra drejtuese, njėra nė Shkodėr, tjetra nė Shkup, qė ekspedita ushtarake tė fillonte nė Veri dhe pas zgjidhjes sė ēėshtjes sė Ēamėrisė tė shtrihej edhe nė Shqipėrinė e Jugut. Nė tė njėjtėn kohė sulltan Abdyl Hamiti II u drejtoi shqiptarėve njė thirrje tė jashtėzakonshme, ku i cilėsonte tė gjithė ata qė kėrkonin krijimin e njė vilajeti tė vetėm shqiptar si armiqtė mė tė rrezikshėm tė Perandorisė Osmane.
    Udhėheqėsit shqiptarė i morėn vesh synimet e Stambollit, prandaj i shpejtuan pėrgatitjet pėr organizimin e aksionit tė armatosur autonomist. Sipas planit tė tyre, ai do tė fillonte nė vilajetin e Kosovės, do tė shtrihej menjėherė nė vilajetin e Janinės dhe pastaj do tė pėrhapej nė viset shqiptare tė dy vilajeteve tė tjera.
    Nė Kosovė veprimet e armatosura filluan nė sanxhakun e Prizrenit, qysh nė muajin dhjetor 1880, me njė varg sulmesh nga ana e fshatarėve kundėr administratės osmane. Fill pas tyre u ngritėn banorėt e Prizrenit, tė cilėt dėbuan nga qyteti mytesarifin e sanxhakut sė bashku me nėpunėsit e huaj. Kėtu mbėrriti nė ato ditė edhe Abdyl Frashėri, qė u largua fshehurazi nga Stambolli. Brenda pak ditėve qytete e krahina tė tjera, si Shkupi, Gjakova, Luma e Gucia, u ēliruan e u pastruan nga administrata perandorake dhe u bashkuan me pushtetin e ri qė u ngrit nė Prizren.
    Vrulli i lėvizjes kundėrosmane i nxiti udhėheqėsit kryesorė tė rrymės radikale, tė grumbulluar nė Prizren, tė bėnin hapat e parė pėr zbatimin e programit tė tyre autonomist. Nė fund tė dhjetorit ata riorganizuan Komitetin Kombėtar tė Lidhjes Shqiptare, ku mbeti shumica e anėtarėve tė mėparshėm, qė ishin edhe ndėr themeluesit e saj, si Ymer Prizreni, Abdyl Frashėri, Sulejman Vokshi, Shuaip Spahiu, Ali Ibra etj. Komiteti Kombėtar mori vendime tė rėndėsishme: tė pėrhapte kryengritjen kundėrosmane nė krejt vilajetin e Kosovės dhe tė thėrriste mbledhjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm tė Lidhjes Shqiptare pėr tė formuar qeverinė e pėrkohshme.
    Kuvendi i Jashtėzakonshėm i Lidhjes Shqiptare u mblodh nė Prizren nė fillim tė dhjetėditėshit tė dytė tė muajit janar. Nė Kuvend mbajti njė fjalim programatik Abdyl Frashėri, nė tė cilin tha, midis tė tjerave: “Porta e Lartė nuk do qė tė bėjė asgjė pėr Shqipėrinė. Ajo i trajton me pėrbuzjen mė tė madhe si lutjet tona, ashtu edhe neve… Le tė mendojmė e le tė punojmė pėr vete dhe tė mos ketė asnjė ndryshim ndėrmjet toskėve e gegėve. Tė jemi tė gjithė shqiptarė dhe tė formojmė njė Shqipėri tė bashkuar”. Me kėtė formulim Abdyl Frashėri nėnkuptonte krijimin e “njė shteti autonom shqiptar”, i cili, nėse nuk do tė njihej nga Stambolli dhe do tė sigurohej me anėn e kryengritjes sė armatosur, do tė shpinte vetvetiu nė shpalljen e pavarėsisė sė plotė tė Shqipėrisė.
    Nė pėrfundim tė punimeve Kuvendi i Jashtėzakonshėm miratoi, me pak ndryshime, Komitetin Kombėtar tė mėparshėm tė Lidhjes Shqiptare. Duke marrė parasysh detyrėn e re qė shtrohej para vendit - zėvendėsimin e administratės osmane me administratėn shqiptare autonome - Kuvendi e veshi organin qendror tė Lidhjes Shqiptare me funksione tė plota pushtetore. Pėr kėtė qėllim ai e shpalli Komitetin Kombėtar qeveri tė pėrkohshme me kryetar Ymer Prizrenin, nėnkryetar Shuaip Spahiun dhe me dhjetė anėtarė, midis tė cilėve ishin Abdyl Frashėri, i ngarkuar pėr punėt e jashtme dhe Sulejman Vokshi, i ngarkuar pėr punėt ushtarake.
    Fill pas formimit tė saj qeveria e pėrkohshme u pėrpoq ta pėrhapte flakėn e kryengritjes ēlirimtare nė viset e tjera tė vilajetit tė Kosovės e tė shtrinte pushtetin e saj nė gjithė vilajetin e Kosovės dhe shkallė-shkallė edhe nė tre vilajetet e tjera shqiptare. Nė tė njėjtėn kohė ajo iu pėrvesh organizimit tė forcave ushtarake. Brenda pak ditėve u formuan njėsi ushtarake tė rregullta dhe pranė tyre reparte shėtitėse qė do tė shėrbenin ku ta lypte nevoja. Nė viset e ēliruara u ngrit menjėherė administrata shqiptare, e cila hyri nėn vartėsinė e qeverisė sė pėrkohshme tė Prizrenit.
    Lėvizja e armatosur autonomiste u pėrhap me shpejtėsi edhe nė viset e tjera tė vilajetit tė Kosovės. Nė saje tė pėrkrahjes qė gjetėn nė masat popullore, repartet e Lidhjes Shqiptare tė komanduara nga Sulejman Vokshi, mė 4 janar shtinė nė dorė Shkupin, mė 18 janar ēliruan pa luftė Prishtinėn (kryeqendrėn e vilajetit) dhe mė 25 janar Mitrovicėn. Ndėrkohė u lidhėn me qeverinė e pėrkohshme edhe qytetet e tjera tė vilajetit tė Kosovės, si Peja, Ferizaj, Vuēiterna etj. Nėpunėsit e lartė turq u dėbuan nga tė gjitha kėto qendra, ku u vendos autoriteti i Lidhjes. Garnizonet e dobėta turke u detyruan tė mbylleshin nė pika tė caktuara, prej nga nuk mund tė dilnin pa dorėzuar mė parė armėt. Forcat e Lidhjes Shqiptare zunė urat hekurudhore nė mėnyrė qė tė pengohej ardhja e pėrforcimeve ushtarake osmane. Shoqėria e trenave me qendėr nė Shkup mori urdhėr tė mos transportonte trupa e municione pėr ushtrinė turke.
    Nė shkurt autoriteti i qeverisė sė pėrkohshme u shtri nė Tetovė, nė Gostivar e nė Dibėr. Nė Dibėr dėbimi i nėpunėsve turq ndeshi nė kundėrshtimin e feudalėve sulltanistė, qė kryesoheshin nga Sadik pashė Hoxholli, tė cilėt, duke mos pasur mbėshtetje nė popullsinė vendase, thirrėn nė ndihmė dy batalione turke nga Manastiri. Qeveria e pėrkohshme e Prizrenit dėrgoi nė Dibėr Abdyl Frashėrin, qė u vendos drejtpėrdrejt nė selinė e prefekturės, para sė cilės u mbajt njė miting i madh. Duke iu pėrgjigjur thirrjes sė Abdylit, qė nė fjalėn e tij u kėrkoi dibranėve tė bashkoheshin me qeverinė e pėrkohshme, popullsia e Dibrės sė Sipėrme, qytetarė e malėsorė, dėboi mė 19 shkurt mytesarifin turk dhe vendosi pushtetin e Lidhjes Shqiptare. Dibra u lidh kėshtu me qeverinė e pėrkohshme.
    Porta e Lartė u pėrpoq t’i mbyste me anėn e censurės lajmet mbi ngjarjet tronditėse qė po zhvilloheshin nė Kosovė. Madje jo vetėm shtypi turk, por edhe shtypi ndėrkombėtar nuk botoi asgjė mbi kėto ngjarje. Atdhetarėve shqiptarė nuk u mbeti asnjė mjet nė dorė pėr tė njoftuar zhvillimin e lėvizjes autonomiste, pėrveēse letrave personale qė shkėmbenin fshehurazi ndėrmjet tyre. Nė njė letėr tė tillė qė Sami Frashėri i dėrgonte nga Stambolli Jeronim de Radės nė Itali nė valėn e kėtyre ngjarjeve, mė 20 shkurt 1881, shkruante: “Lidhja e Shqiptarėve qė ka kėrthizėn nė Prizren, nė Gegėri, ka kėrkuar shumė herė, qė nga tre vjet e tėhu, bashkimin e Shqipėrisė me njė provincė me autonomi; po mbretėria gjer mė sot e kish gėnjyer me fjalė. Kėtė herė shqiptarėt e kuptuan fort mirė qė mbretėria nuk do tė bėnjė gjė kurrė pėr ta, dhe Lidhja e Prizrenit ka nevojė tė bashkojė Shqipėrinė e ta bėnjė njė me autonomi, a mbase me shkėputje fare pas punėsė. Kėshtu Lidhja mori emrin e guvernės sė pėrdorme (qeverisė sė pėrkohshme - shėn. i aut.) dhe pėrzuri guvernatorėt turq nga gjithė vilajeti i Kosovės dhe nga Prizreni, nga Gjakova, nga Tetova, nga Dibra etj. 10 000 shqiptarė tė armatosur kanė zėnė Shkupin dhe udhėnė e hekurtė; 10 000 tė tjerė po bėhen gati pėr t’u unjur nė Toskėri. Pėr pak kohė do tė dėgjoni njė kryengritje tė madhe nė Shqipėri”.
    Nė tė vėrtetė, nė fund tė shkurtit qeveria e pėrkohshme arriti tė shtrinte autoritetin e saj nė katėr nga pesė sanxhakėt e vilajetit tė Kosovės (me pėrjashtim tė Novi Pazarit): nė tė Prizrenit, tė Pejės, tė Shkupit e tė Prishtinės. Pushteti i ri u krijua nėpėrmjet shndėrrimit tė komiteteve tė mėparshme tė Lidhjes nė organe pushteti nė ēdo sanxhak. Po kėshtu ndodhi edhe me komitetet e kazave qė vareshin nga ato tė sanxhakėve.
    Qeveria e pėrkohshme synonte ta shtrinte kryengritjen e armatosur ēlirimtare nė krejt viset shqiptare, nė vilajetin e Shkodrės, nė Shqipėrinė e Mesme e tė Jugut. Njė kujdes tė veēantė i kushtoi ajo sanxhakut tė Dibrės, si njė hallkė qė lidhte gjithė trevat shqiptare.
    Veprimtaria e qeverisė sė pėrkohshme u pėrqendrua nė ngritjen e forcave tė armatosura shqiptare, nė vendosjen e rendit publik, nė organizimin e administratės sė re e sidomos tė gjykatave shqiptare (qė u krijuan nė ēdo sanxhak duke zėvendėsuar ato osmane), nė krijimin e njė buxheti tė shtetit shqiptar, nėpėrmjet pėrqendrimit nė duart e Lidhjes tė taksave shtetėrore.
    Krahas veprimeve ushtarake, tė cilat ēuan nė ēlirimin e shpejtė tė vilajetit tė Kosovės dhe tė disa viseve tė vilajetit tė Manastirit, qeveria e pėrkohshme i kushtoi kujdes tė veēantė edhe ngritjes sė pushtetit tė ri shqiptar. Administrata e re qė u ngrit nė viset e ēliruara u pastrua jo vetėm nga funksionarėt turq, por edhe nga ata sulltanistė shqiptarė. U morėn masa tė rrepta kundėr veprimeve arbitrare dhe shpėrdorimit tė funksioneve pushtetore nga nėpunėsit e pandėrgjegjshėm. Duke i dhėnė njė rėndėsi tė madhe vendosjes sė njė qetėsie shembullore, organet e Lidhjes Shqiptare ndoqėn me ashpėrsi tė gjithė keqbėrėsit e arratisur. Masa tė rrepta u morėn gjithashtu edhe kundėr parisė reaksionare, qė u pėrpoq tė minonte pushtetin e ri me veprimtarinė e saj armiqėsore. Mjaft prej pėrfaqėsuesve tė saj u arrestuan. Pėr sukseset qė pati pushteti i ri i vendosur nga Lidhja Shqiptare nė viset e Kosovės, kryekonsulli austro-hungarez raportonte nga Shkodra, mė 5 mars 1881, midis tė tjerave: “ ... Edhe nėpunėsit mė tė vegjėl janė caktuar nga Lidhja; gjyqtar ėshtė njė qytetar i Prizrenit; taksat qė nxirren nga popullsia derdhen nė llogari tė Lidhjes; nėpunėsit i marrin rrogat rregullisht. Lidhja ka kujdes pėr mbajtjen e rendit qoftė nė qytet, qoftė nė fshat. Sigurimi publik tani ėshtė shumė mė nė rregull se ē’ishte nė kohėn kur administratėn e drejtonin funksionarėt e sulltanit”.
    Sukseset qė arriti lėvizja ēlirimtare nė Kosovė ngjallėn njė entuziazėm tė madh nė radhėt e atdhetarėve shqiptarė. Madje shumė prej tyre filluan tė shpresonin se me kėtė hov qė po merrte aksioni revolucionar ēlirimtar po krijohej mundėsia pėr tė fituar jo vetėm autonominė e Shqipėrisė, por “mbase”, siē shprehej Sami Frashėri ato ditė, edhe shkėputjen e saj tė plotė nga Perandoria Osmane. Nė kėto rrethana qarqet atdhetare filluan tė mendonin edhe pėr formėn e qeverisjes qė duhej tė kishte shteti i ardhshėm shqiptar. Lidhur me formėn e regjimit, opinioni publik shqiptar anonte kryesisht nga regjimi monarkist. Ai e pėrfytyronte Shqipėrinė e lirė si njė principatė a si njė mbretėri me njė fisnik shqiptar ose tė huaj nė krye. Sipas kėtij koncepti, Shqipėria nuk duhej tė bėnte pėrjashtim nga vendet e tjera tė Ballkanit qė u formuan si shtete monarkiste. Pėrkrahėsit e regjimit republikan ishin mė tė pakėt. Ndėr ta u shqua Sami Frashėri, i cili propozonte pėr Shqipėrinė njė zgjidhje origjinale, njė republikė me njė kryesi kolegjiale. “Nė u bėftė dot Shqipėria mė vete, - shkruante Sami Frashėri nė letrėn e pėrmendur drejtuar De Radės, - nuk do tė kemi nevojė pėr princėr as tė krishterė as muhamedanė qė tė na rrjepnė e tė na pinė gjaknė. Vendi ynė mund edhe do tė guvernohet (tė qeveriset - shėn. i aut.) prej njė farė dhimokratije, prej pleqet”. Kjo pikėpamje pėr tė vendosur nė Shqipėri njė regjim republikan me njė presidencė kolegjale pėrfaqėsonte mendimin mė pėrparimtar tė shprehur deri atėherė nga lėvizja demokratike shqiptare.
    Pas sukseseve qė korri lėvizja nė vilajetin e Kosovės e nė sanxhakun e Dibrės, pritej qė ajo tė shtrihej edhe nė viset e tjera tė vendit. Nė tė vėrtetė, nė Shqipėrinė e Jugut atdhetarėt prisnin ēastin e pėrshtatshėm pėr t’u hedhur nė veprim. Shenjėn do ta jepte Abdyl Frashėri nė varėsi tė ecurisė tė bisedimeve turko-greke dhe tė zhvillimit tė ngjarjeve nė Kosovė. Meqenėse kėtu Porta e Lartė kishte pėrqendruar forca ushtarake tė mėdha pėr tė pėrballuar njė sulm tė mundshėm nga ana e Greqisė, qeveria e pėrkohshme e Prizrenit filloi tė pėrgatiste reparte vullnetarėsh pėr tė ndihmuar kryengritėsit e vilajetit tė Janinės, sapo kėta tė hidheshin nė veprim. Por pikėrisht ato ditė u krijua njė gjendje ndėrkombėtare shumė e ndėrlikuar, e cila e pengoi shtrirjen e lėvizjes nė viset jugore.
    Ngjarjet e reja nė Shqipėri, tė cilat po ēonin nė prishjen e status quo-sė nė Evropėn Juglindore, pra nė ndryshimin e hartės politike tė Kongresit tė Berlinit, shqetėsuan jo vetėm Portėn e Lartė, por edhe Fuqitė e Mėdha. Shqetėsimin e tyre e rriti mė tej qėndrimi i Greqisė, e cila, duke pėrfituar nga kryengritja shqiptare, filloi ta kėrcėnonte Perandorinė Osmane me luftė pėr ta detyruar qė t’i lėshonte asaj Ēamėrinė e Thesalinė. Ndėrlikimet e mėdha qė po krijoheshin nė Gadishullin Ballkanik nga sukseset e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare i detyruan Fuqitė e Mėdha tė ndėrhynin energjikisht pėr t’i detyruar Stambollin e Athinėn qė t’i jepnin fund ēėshtjes sė kufirit turko-grek, me qėllim qė Porta e Lartė t’i kishte duart tė lira pėr tė shtypur Lidhjen e Prizrenit dhe kryengritjen e saj tė armatosur.
    Pėr t’i bėrė ballė kėtij komploti ndėrkombėtar qė po organizohej kundėr Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, udhėheqėsit e Lidhjes sė Prizrenit u orvatėn pėrsėri tė siguronin njė pikėmbėshtetje tė jashtme. Rastin ua dha Greqia me gatishmėrinė e saj pėr tė hyrė nė luftė kundėr Perandorisė Osmane. Nė kėto rrethana, udhėheqėsit e lėvizjes kombėtare me Abdyl Frashėrin nė krye, u kthyen te projekti i tyre i vjetėr pėr tė lidhur njė aleancė politike e ushtarake me Greqinė, sipas sė cilės, nė pėrfundim tė luftės sė pėrbashkėt kundėr Stambollit, Athina do tė aneksonte provincėn greke tė Thesalisė, kurse shqiptarėt do tė fitonin pavarėsinė kombėtare nė kufijtė e tyre etnikė, duke pėrfshirė kėtu edhe viset shqiptare tė Ēamėrisė.
    Nė fillim qeveria e Athinės u tregua e interesuar pėr bisedimet shqiptaro-greke, tė cilat u zhvilluan nė Korfuz. Por shpejt u pa se ajo nuk kishte hequr dorė nga platforma e saj, qė parashikonte aneksimin e vilajetit tė Janinės nga Greqia dhe bashkimin e Shqipėrisė me Greqinė nė formėn e njė shteti dualist. Veē kėsaj, ndėrsa vijonin bisedimet e Korfuzit, presioni i Fuqive tė Mėdha ndaj Stambollit dhe Athinės u rrit aq shumė, sa Porta e Lartė e qeveria greke u detyruan tė bėnin lėshime dhe t’i jepnin fund grindjes rreth kufirit tė tyre tė ri. Sipas protokollit, qė u nėnshkrua mė 27 mars 1881, Perandoria Osmane pranoi t’i lėshonte Greqisė pjesėn mė tė madhe tė Thesalisė, afėrsisht deri nė lumin Selemvria dhe njė pjesė shumė tė vogėl nė kėndin juglindor tė Epirit, konkretisht qytetin e Artės sė bashku me rrethinat e tij. Ky vendim i Fuqive tė Mėdha u mor pėr shkak tė qėndresės gati trevjeēare tė Lidhjes Shqiptare, e cila luftoi me vendosmėri pėr tė mos lėshuar asnjė pėllėmbė tokė shqiptare nė vilajetin e Janinės (Epir).
    Qėndrimi i Fuqive tė Mėdha ndaj ēėshtjes shqiptare dhe ndėrhyrjet e konsujve tė tyre kundėr lėvizjes autonomiste ushtruan njė ndikim negativ nė zhvillimin e mėtejshėm tė ngjarjeve nė Shqipėrinė e Jugut. Veē kėsaj, me nėnshkrimin e marrėveshjes turko-greke, Athina nuk dėshironte mė trazira nė vilajetin e Janinės. Madje tani lindi rreziku qė, sapo tė shpėrthente kryengritja autonomiste nė Shqipėrinė e Jugut, Greqia t’i sulmonte shqiptarėt prapa krahėve pėr tė bėrė aneksimin e vilajetit tė Janinės. Nė kėto rrethana atdhetarėt shqiptarė tė viseve jugore ngurruan tė fillonin veprimet kryengritėse kundėr Portės sė Lartė.

    Betejat e fundit tė Lidhjes dhe shtypja e saj (prill 1881)

    Sapo u bind se ēėshtja e kufirit turko-grek po hynte nė rrugėn e zgjidhjes, Porta e Lartė mendoi se tashmė i kishte duart tė lira pėr tė shtypur me forcė lėvizjen autonomiste shqiptare. Pėr kėtė qėllim, disa ditė pėrpara se tė nėnshkruhej protokolli i marrėveshjes sė kufirit, ajo i dha urdhėr Dervish Pashės qė tė vinte nė zbatim planin e ekspeditės ushtarake kundėr Shqipėrisė. Atij iu dha grada e kryegjeneralit dhe detyra e kryekomandantit tė Rumelisė, domethėnė tė forcave tė armatosura tė dislokuara nė vilajetet e Kosovės, tė Manastirit, tė Janinės, tė Shkodrės e tė Selanikut. Ekspedita e tij, e pėrbėrė nga 30 batalione, do tė ndihmohej edhe nga garnizonet ushtarake tė vendosura nė qytetet e Kosovės. Ekspedita do tė kishte edhe 7 gjeneralė tė tjerė nėn komandėn e Dervish Pashės.
    Goditjen e parė ushtria osmane ia dha Komitetit tė Lidhjes Shqiptare nė Shkup, tė kryesuar nga Jashar bej Shkupi. Ky komitet, ndryshe nga ata tė qyteteve tė tjera te Kosovės, nuk preku as administratėn osmane, as mytesarifin dhe as garnizonin turk tė qytetit. Ai nuk pengoi gjithashtu futjen e forcave tė tjera ushtarake osmane mė 27 shkurt 1881 dhe vendosjen kėtu tė Ibrahim Pashės si komandant i garnizonit. Mė 23 mars Ibrahim Pasha thirri nė selinė e tij 11 anėtarėt e Komitetit tė Lidhjes pėr Shkupin me Jashar bej Shkupin nė krye, tė cilėt i arrestoi pabesisht.
    Pushtimi i Shkupit, pati rėndėsi tė madhe pėr forcat osmane, pasi pėr nga madhėsia dhe pozita strategjike qyteti ishte njė pikėmbėshtetje e fortė pėr zhvillimin e ekspeditės sė tyre nė mbarė vilajetin e Kosovės. Pėr kėtė arsye, gjatė ditėve tė mėvonshme u shpėrngulėn nga Selaniku nė Shkup forcat kryesore tė ekspeditės ushtarake osmane (30 batalione me rreth 20 mijė ushtarė). Mė 7 prill 1881 arriti edhe vetė Dervish Pasha, i cili vendosi kėtu shtabin e vet. Nė tė njėjtėn kohė aty u shpall shtetrrethimi dhe filluan arrestimet. Pėr tė ngjallur terror nė popull, tė gjithė anėtarėt e arrestuar tė Komitetit tė Lidhjes, pasi i shėtitėn nė rrugė tė lidhur me hekura, i dėrguan nė burgun e Selanikut dhe mė vonė i internuan nė ishullin e Rodosit, nė detin Egje.
    Sapo ra Shkupi, Lidhja Shqiptare lėshoi kushtrimin nė mbarė Kosovėn pėr tė rrėmbyer armėt dhe pėr t’i bėrė ballė ekspeditės osmane. Qeveria e pėrkohshme formoi shtabin e mbrojtjes me 25 anėtarė, nga tė cilėt njihen deri mė sot Sulejman Vokshi (qė ishte edhe komandant i tij), Ali Ibra, Mic Sokoli, Binak Alia, Sef Kosharja, Halim Efendiu, Zeqirja Aga, Mullah Hyseni, Mustafa Aga, Halil Efendiu etj. Nė kohėn e fillimit tė ekspeditės ushtarake shtabi kishte vetėm 5 mijė luftėtarė. Pėrpjekjet pėr mobilizimin e forcave tė tjera nuk u kurorėzuan me sukses. Qeverisė sė pėrkohshme i mungonin edhe mjetet financiare pėr armatimin dhe mbajtjen e tyre. Udhėheqėsit e saj vendosėn t’i pėrqendronin forcat ushtarake nė rrugėn Ferizaj-Prizren dhe ta zhvillonin luftėn e armatosur nė qafat e maleve midis Ferizajt e Suharekės, tė cilat kontrollonin rrugėn nga mund tė kalonte ushtria turke pėr nė Prizren. Pėr kėtė arsye forcat e para vullnetare u pėrqendruan kryesisht nė dy pika strategjike: nė Shtimje, ku u vendos edhe shtabi i tyre nėn kryesinė e Sulejman Vokshit; pjesa tjetėr zuri vend nė pozita mė tė pėrparuara, nė afėrsi tė fshatit Slivovė. Pėr tė siguruar ndėrlidhjen e shpejtė tė shtabit me Prizrenin, u ngrit me tė shpejtė nė Shtimje njė stacion telegrafik. Sipas planit tė shtabit tė ushtrive shqiptare, nė rast se qėndresa e Shtimjes do tė thyhej, prita tjetėr kundėr ushtrive osmane do tė organizohej nė Grykat e Carralevės.
    Krahas pėrgatitjeve ushtarake, Lidhja e Prizrenit mė 15 prill 1881 u drejtoi njė memorandum ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha nė Stamboll, qė ishte dhe akti i fundit diplomatik i saj, me anėn e tė cilit, pasi shprehte vendimin qė kishte marrė pėr tė mbrojtur me armė tė drejtat kombėtare, pėr tė siguruar autonominė e Shqipėrisė dhe pėr ta futur vendin nė rrugėn e pėrparimit e tė qytetėrimit, kėrkonte ndėrhyrjen e kancelarive evropiane pėr tė ndaluar ekspeditėn ndėshkimore osmane.
    Por pikėrisht nė kėtė ēast vendimtar u dukėn pasojat e dėmshme tė qėndrimit tė butė qė kishte mbajtur qeveria e pėrkohshme ndaj forcave reaksionare, tė cilat u vunė nė lėvizje pėr tė penguar mobilizimin nė masė tė forcave vullnetare dhe organizimin e shpejtė tė qėndresės sė armatosur.
    Nė kėtė gjendje tensioni tė jashtėm e tė brendshėm, dy javė pasi ra Shkupi, Dervish Pasha u dha urdhėr ushtrive tė veta tė marshonin drejt Kosovės dhe tė zinin qytetin Ferizaj. Pėr tė ngjallur terror nė popullsinė shqiptare, gjatė marshimit ushtria osmane, pasi theu qėndresėn e parė qė ndeshi nė Grykėn e Kaēanikut, bombardoi me artileri fshatrat qė ndodheshin gjatė rrugės. Mė 7 prill ajo hyri nė Ferizaj. Tė nesėrmen arriti kėtu edhe Dervish Pasha sė bashku me shtabin e vet. Sapo u vendos nė Ferizaj, ai u dėrgoi njė ultimatum forcave tė Lidhjes duke i kėrcėnuar se do tė merrte masa ndėshkimore tė rrepta kundėr atyre qė do tė qėllonin me armė ushtritė osmane. Krerėt dhe vullnetarėt e Lidhjes nuk lėvizėn nga pozitat e tyre. Vetėm disa krerė, midis tyre edhe Ali pashė Gucia, u paraqitėn te Dervish Pasha duke i shprehur besnikėrinė e tyre ndaj sulltanit dhe duke dėnuar aksionin autonomist tė Lidhjes sė Prizrenit.
    Dervish Pasha u pėrgatit pėr mė shumė se dhjetė ditė para se tė nisej ekspedita nga Ferizaj nė Prizren. Pasi dėshtuan orvatjet e tij pėr tė pėrēarė udhėheqėsit e Lidhjes, ai ndėrmori pėr katėr ditė me radhė (16-19 prill) disa operacione ushtarake tė kufizuara pėr tė zbuluar numrin e vullnetarėve shqiptarė dhe pozitat e tyre. Mė 20 prill 1881 ushtritė osmane tė ndara nė dy kolona morėn urdhėr tė fillonin sulmin kundėr forcave shqiptare tė vendosura nė Slivovė dhe nė Shtimje.
    Ndeshja e parė me ushtritė osmane ndodhi mė 20 prill nė Slivovė. Edhe pse me municion tė pakėt, nė saje tė qėndrueshmėrisė sė tyre shqiptarėt e ndalėn pėr mjaft orė pėrparimin e armikut. Por gjendja e tyre u keqėsua kur hyri nė veprim artileria fushore turke. Duke parė dėmin qė po u shkaktonte luftėtarėve njė bateri e armikut, komandanti i kėtij sektori, Mic Sokoli nga Bujani i Malėsisė sė Gjakovės, sė bashku me disa luftėtarė tė tjerė, lanė pozicionet mbrojtėse dhe u hodhėn drejt kodrės ku ishte vendosur artileria turke. Qėllimi i tyre ishte tė sulmonin dhe tė asgjėsonin baterinė e armatosur, qė po u shkaktonte dėme shqiptarėve. Por tė gjithė kėta luftėtarė trima, sė bashku me komandantin e tyre Mic Sokolin, u vranė pėrpara grykave tė topave tė artilerisė osmane. Pėrballė epėrsisė sė armikut nė numėr e nė armatime, shqiptarėt, me gjithė heroizmin qė treguan, u detyruan tė tėrhiqeshin nga Slivova nė Shtimje, ku qėndronin forcat kryesore tė Lidhjes sė Prizrenit.
    Beteja e dytė ndodhi tė nesėrmen, mė 21 prill 1881, nė Shtimje. Kėtu luftimet qenė mė tė pėrgjakshme se nė Slivovė. Nė luftimet e ashpra, tė cilat vazhduan mė tepėr se 2 orė, morėn pjesė edhe vetė anėtarėt e shtabit shqiptar, si Sulejman Vokshi, Ali Ibra, Binak Alia, Rustem Sadria e tė tjerė. Edhe kėtu vullnetarėt shqiptarė luftuan me heroizėm tė rrallė, por nėn breshėrinė e dendur tė artilerisė sė armikut dhe kur municioni i armėve tė tyre filloi tė shteronte, u detyruan tė tėrhiqeshin nė drejtim tė Suharekės.
    Nė betejat e Slivovės e tė Shtimjes tė dyja palėt patėn shumė tė vrarė e tė plagosur: turqit rreth 800 veta, ndėrsa shqiptarėt 1 200 veta.
    Pas Shtimjes forcat e Lidhjes Shqiptare u bėnė mė 22 prill 1881 tri prita tė tjera ushtrive osmane, nė Grykėn e Carralevės, nė fshatin Dule dhe nė hyrje tė Suharekės, por marshimin e tyre nuk e ndalėn dot. Tė nesėrmen, mė 23 prill 1881, pasi theu qėndresėn e shqiptarėve, Dervish Pasha, i shoqėruar nga 7 gjeneralė dhe me 24 batalione, hyri nė Prizren ku shpalli menjėherė shtetrrethimin dhe bėri arrestime tė shumta.
    Qėllimi i Portės sė Lartė nuk ishte vetėm qė tė shtypte kryengritjen e armatosur kundėrosmane, por tė mbyste edhe idenė e autonomisė sė Shqipėrisė, duke pėrfshirė kėtu edhe kėrkesėn pėr formimin e njė vilajeti tė vetėm shqiptar. Pėr kėtė, pasi shtypi qėndresėn nė Prizren, Dervish Pasha thirri kėtu mė 30 prill krerėt e dikurshėm tė Lidhjes pėr sanxhakėt e Prizrenit, tė Prishtinės, tė Pejės, tė Mitrovicės, tė Shkupit, tė Dibrės, tė Shkodrės, tė Manastirit etj., si edhe pėrfaqėsuesit e qarqeve sulltaniste. Ai u kėrkoi atyre tė nėnshkruanin njė deklaratė, ku dėnohej veprimtaria e Lidhjes Shqiptare dhe sidomos kėrkesa e saj pėr bashkimin e vilajeteve shqiptare, tė cilėn e quante njė akt armiqėsor. Kėtu erdhėn kryesisht krerėt sulltanistė dhe vetėm disa nga drejtuesit e moderuar tė Lidhjes, si Ali pashė Gucia, Iljaz pashė Dibra, Hasan pashė Dervalla dhe Esat pashė Tetova, tė cilėt e nėnshkruan deklaratėn e Dervish Pashės. Si rrjedhim, krerėt e moderuar, qė e dėnuan me shkrim idenė e vilajetit autonom, u quajtėn nga sulltani tė falur, madje disa prej tyre, si Ali pashė Gucia etj., u emėruan nė poste tė rėndėsishme nė administratėn e vilajeteve tė Kosovės e tė Manastirit.
    Epėrsia e ushtrisė osmane, kapitullimi i elementėve tė moderuar dhe pushtimi i shpejtė i Prizrenit shkaktuan tronditje tė thellė nė opinionin publik tė vendit. Megjithatė, udhėheqėsit e Lidhjes vendosėn ta vazhdonin mė tej qėndresėn kundėr ushtrive osmane. Vatrat e qėndresės tani duhej tė organizoheshin nė Gjakovė e nė Dibėr. Pėr organizimin e tyre shkuan Sulejman Vokshi nė Gjakovė dhe Abdyl Frashėri nė Dibėr.
    Sipas planit tė ri, forcat dibrane duhej tė sulmonin Shkupin pėr t’u marrė krahėt ushtrive osmane, gjė qė do tė ndihmonte vullnetarėt gjakovarė tė kundėrsulmonin pėr tė rimarrė Prizrenin. Por nė Dibėr Abdyl Frashėri gjeti njė gjendje tė ndryshuar. Kėtu dibranėt nuk deshėn tė largoheshin nga Dibra pėr tė luftuar kundėr Dervish Pashės nė Kosovė, sepse mendonin se forcat turke do tė sulmonin fshatrat rreth qytetit. Prandaj malėsorėt dibranė vendosėn qė ta kundėrshtonin ushtrinė osmane nė viset e tyre.
    Nė Gjakovė Sulejman Vokshi gjeti kushte mė tė favorshme. Me gjithė reaksionin e disave prej parisė feudale, qyteti e malėsia ndodheshin ende nėn autoritetin e degės sė Lidhjes Shqiptare. Udhėheqėsit e saj arritėn tė mobilizonin forca tė shumta, sidomos nga radhėt e malėsorėve tė Krasniqit e tė Gashit. Por vullnetarėt e mobilizuar nuk ishin tė mjaftueshėm pėr njė sulm kundėr Prizrenit. Si rrjedhim, edhe forcat gjakovare qėndruan nė mbrojtje tė krahinės sė tyre. Vendosmėria e tyre e detyroi Dervish Pashėn tė priste ardhjen e forcave tė tjera pėrpara se tė ndėrmerrte sulmin kundėr Gjakovės. Sulmi u zhvillua njė muaj mė vonė, nė maj 1881. Pasi morėn Gjakovėn, ushtritė osmane shtinė nėn kontrollin e tyre tė gjitha qytetet e tjera tė Kosovės. Por nė malėsitė e Gjakovės, tė Dibrės e tė Lumės qėndresa e armatosur kundėr ushtrive osmane vazhdoi me sulme e kundėrsulme nga tė dyja palėt, deri nė vjeshtė 1881.
    Nė pėrfundim tė ekspeditės ushtarake osmane, Lidhja Shqiptare e Prizrenit u shpėrnda. Pushtetin nė vilajetin e Kosovės e mori kudo administrata e Portės sė Lartė. Vendosja e saj u shoqėrua me njė terror tė pashembullt pėr Shqipėrinė. Dervish Pasha arrestoi dhe dėnoi pa gjyqe rreth 7 mijė veta, udhėheqės e veprimtarė tė Lidhjes, 3 mijė nė Kosovė dhe 4 mijė nė vilajetet e Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės. Midis tė vrarėve nė luftimet qė u bėnė nė Slivovė e nė Shtimje, pėrveē Mic Sokolit, qenė edhe veprimtarė tė tjerė tė Lidhjes dhe luftėtarė tė ushtrisė sė saj, si Rustem Sadria, Seit Suhareka, Mehmet Smaili, Ali Ibrahimi e tė tjerė, ndėrsa nga ata qė u kapėn dhe u ekzekutuan pa gjyq Ali Nimani (oficer karriere), Mulla Hyseni e Sef Kosharja.
    Dervish Pasha u pėrpoq tė shtinte nė dorė me ēdo kusht udhėheqėsit e lėvizjes autonomiste shqiptare dhe tė qėndresės sė armatosur kundėrosmane. Kryetari i qeverisė sė pėrkohshme, Ymer Prizreni, u fsheh pėr disa kohė nė Malėsinė e Gjakovės, pastaj mėrgoi nė Mal tė Zi (Ulqin). Ai nuk pranoi asgjė nga ofertat pėr falje e pėr ofiqe tė larta qė i dha sulltani dhe qėndroi nė mėrgim derisa vdiq (1884). Sulejman Vokshi qėndroi gati pesė vjet i arratisur gjithashtu nė Malėsinė e Gjakovės. Gjatė kėsaj kohe ai organizoi njė kryengritje tjetėr kundėr pushtuesit osman, qė shpėrtheu nė Kosovė mė 1885. Me shtypjen e saj u kap dhe u dėnua rėndė. Abdyl Frashėri u nis nė kėtė kohė pėr nė Shqipėrinė e Jugut. Por Dervish Pasha, i cili donte ta shtinte me ēdo kusht nė dorė, u dha urdhra tė rreptė organeve tė xhandarmėrisė turke pėr tė zėnė tė gjitha shtigjet nga mund tė kalonte ai drejt jugut dhe caktoi njė shumė tė madhe pėr atė qė do ta kapte tė gjallė ose tė vdekur. Abdyli u shpėtoi ndjekjeve qeveritare gjatė udhėtimit tė fshehtė nė rrethet e Dibrės, tė Matit, tė Krujės e tė Tiranės, por nė kohėn kur po kapėrcente Shkumbinin, nė vahun e fshatit Buqės, afėr Elbasanit, u kap nga njė patrullė turke dhe u dėrgua nė Prizren. Kėtu u dėnua nga njė gjyq special me vdekje, dėnim i cili u kthye nė burgim tė pėrjetshėm. Abdyli u mbajt tre vjet i burgosur nė kalanė e Prizrenit, pastaj u internua sė bashku me familjen nė zonėn e Marmarasė. Duke qenė i sėmurė rėndė nga vuajtjet nė burg dhe nė internim, Abdyl Frashėri u lejua mė 1886 tė kthehej nė Stamboll, ku jetoi i izoluar nėn vėzhgimin e policisė derisa vdiq mė 1892. U arrestuan gjithashtu udhėheqės tė tjerė tė Lidhjes, si Shuaip Spahiu, Zija Prishtina, Omer efendi Narta, Jusuf Dohoshishti etj., qė u dėnuan me burgime e internime tė rėnda.
    Tė njėjtin qėndrim Porta e Lartė mbajti edhe nė vilajetin e Janinės. Edhe kėtu, pasi u dėnuan veprimet e lėvizjes atdhetare, valiu i vilajetit, Mustafa Asim pasha, nė fillim tė muajit thirri nė njė mbledhje tė posaēme nė Prevezė tė gjithė anėtarėt e degėve tė Lidhjes Shqiptare tė krahinave tė Jugut (49 veta) pėr tė dėnuar idenė e autonomisė sė Shqipėrisė. Ashtu si nė Prizren, edhe nė Prevezė, krerėt qė nuk pranuan tė hiqnin dorė nga kėrkesa pėr formimin e njė vilajeti tė vetėm shqiptar, si Mustafa Nuri Vlora, Omer pashė Vrioni, Mehmet Ali Vrioni, Dalip bej Pėrmeti, Seit bej Gjirokastra, Sulejman bej Dino, Qazim bej Preveza etj., u arrestuan pabesisht dhe u internuan nė Ēanak-Kala.
    Pas valės sė burgimeve dhe tė internimeve, Dervish Pasha iu pėrvesh detyrės sė tretė me tė cilėn e kishte ngarkuar Porta e Lartė, funksionimit tė rregullt tė administratės shtetėrore osmane dhe nė mėnyrė tė veēantė ēarmatimit tė popullsisė, vjeljes sė taksave, rekrutimit tė nizamėve dhe ngritjes sė gjykatave perandorake nė tė gjitha trojet shqiptare. Pėr plotėsimin e kėsaj detyre ai qėndroi nė Shqipėri bashkė me forcat e tij deri nė fund tė vitit 1881.
    Por, me gjithė terrorin e egėr, Porta e Lartė nuk arriti ta nėnshtronte plotėsisht vendin. Ajo nuk mundi ta shuante idenė qė kishte pushtuar masat popullore pėr autonominė e Shqipėrisė, as aspiratėn e tyre pėr zhvillimin e kulturės kombėtare shqiptare. Administrata centraliste osmane u vendos vetėm nė qytete e nė fshatrat fushore. Fshatrat e viseve malore nuk pranuan as tė dorėzonin armėt, as tė jepnin taksa, as tė shkonin nizamė. Ēėshtja e taksave, e nizamėve dhe e armėve mbetėn njė plagė e hapur pėr Portėn e Lartė. Nė kuadrin e lėvizjes autonomiste shqiptare ato u bėnė shkak pėr shpėrthimin e konflikteve tė reja ndėrmjet popullit shqiptar dhe pushtuesve osmanė.

    Rėndėsia historike e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit

    Lėvizja kombėtare, tė cilėn e udhėhoqi Lidhja Shqiptare e Prizrenit, lindi nga vrulli atdhetar i shtresave mė tė ndryshme tė popullsisė sė Shqipėrisė dhe u zhvillua nė truallin historik tė pėrgatitur gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm nga lėvizja e Rilindjes Kombėtare Shqiptare. Ajo shėnoi njė hap tė madh cilėsor nga pikėpamja e platformės ideologjike, e kėrkesave politike dhe e frontit luftarak, nė krahasim me lėvizjen ēlirimtare tė dhjetėvjeēarėve tė kaluar. Lidhja e Prizrenit ishte e para lėvizje ēlirimtare me karakter kombėtar, nė tė cilėn morėn pjesė tė gjitha krahinat e Shqipėrisė dhe nė tė cilėn u kombinuan tė gjitha format e luftės ēlirimtare, qė nga kuvendet popullore deri te parashtresat politike, qė nga misionet diplomatike deri te kryengritjet e armatosura. Ajo ishte e para lėvizje masive, e cila synoi tė pėrmbushte programin madhor tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare nė kushtet e Krizės Lindore tė viteve 70 tė shek. XIX - njohjen e kombit shqiptar si njė bashkėsi tė pandarė, mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė atdheut dhe formimin e njė shteti shqiptar autonom e demokratik.
    Lidhja Shqiptare e Prizrenit shėnonte, si organizatė, njė hap tė madh cilėsor nga pikėpamja e funksioneve politike, e shtrirjes territoriale dhe e mjeteve tė luftės nė krahasim me besėlidhjet e mėparshme. Ajo ishte e para organizatė kombėtare qė krijoi degė tė saj nė tė gjitha krahinat shqiptare dhe e para organizatė atdhetare qė pėrdori pėr interesat e lartė tė atdheut krahas pushkės edhe penėn. Pėr mė tepėr, Lidhja Shqiptare e Prizrenit ishte e para organizatė, e cila jo vetėm u vesh qysh nė fillim me funksione pushtetore, por arriti nė fund tė fitonte atributet e njė qeverie tė pėrkohshme shqiptare, pothuajse krejtėsisht tė pavarur nga autoriteti i Perandorisė Osmane.
    Lidhja Shqiptare e Prizrenit pėr herė tė parė sfidoi prepotencėn e Fuqive tė Mėdha, agresivitetin e monarkive fqinje dhe arrogancėn e Portės sė Lartė. Nėn udhėheqjen e atdhetarėve mė tė pėrparuar ajo mundi t’i nėnshtronte armiqtė e brendshėm, t’i izolonte bashkudhėtarėt e pėrkohshėm dhe tė merrte karakterin e njė fronti tė gjerė, duke e udhėhequr Lėvizjen Kombėtare Shqiptare nė mėnyrė tė shkallėzuar, por gjithnjė nė ngritje, derisa arriti nė veprėn e saj mė kulmore, nė formimin e qeverisė sė pėrkohshme shqiptare.
    Lidhja e Prizrenit u shtyp pasi erdhi deri nė pragun e sendėrtimit tė programit tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare. Materialisht ajo u shtyp nga dhuna ushtarake dhe nga terrori policor i Perandorisė Osmane. Nė tė vėrtetė ajo u mbyt edhe nga konspiracioni ndėrkombėtar qė organizuan kundėr saj Fuqitė e Mėdha. Por edhe pse u shtyp, ajo pati njė varg arritjesh me rėndėsi tė madhe historike.
    Gjatė viteve 1878-1881 u bėnė hapa mė tė mėdhenj sesa gjatė dhjetėvjeēarėve tė kaluar nė procesin e bashkimit tė shqiptarėve, pavarėsisht nga dallimet fetare, pėrkatėsia shoqėrore, shpėrndarja krahinore dhe pikėpamjet politike, nė njė bashkėsi tė vetme kombėtare, e cila, pėr mė tepėr, u sanksionua edhe nė llogoret e luftės sė udhėhequr prej saj pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė atdheut dhe pėr tė formuar shtetin kombėtar shqiptar.
    Me qėndresėn e armatosur qė zhvilloi pėr mbrojtjen e Plavės, tė Gucisė, tė Hotit, tė Grudės, tė Kelmendit e tė Ulqinit, Lidhja Shqiptare e Prizrenit tregoi se trojet shqiptare nuk mund tė trajtoheshin si plaēkė tregu pėr tė kėnaqur interesat e Fuqive tė Mėdha ose lakmitė pushtuese tė monarkive fqinje. Madje, nė saje tė kėsaj qėndrese ajo i detyroi Fuqitė e Mėdha jo vetėm tė rishikonin tri herė me radhė vendimet e tyre nė lidhje me pėrfitimet e Malit tė Zi nė dėm tė trojeve shqiptare, por edhe tė hiqnin dorė pėrfundimisht nga lėshimi i Ēamėrisė shqiptare nė dobi tė Mbretėrisė Greke.
    Me karakterin kombėtar qė pėrshkoi veprimtarinė e saj trevjeēare, Lidhja Shqiptare e Prizrenit e pėrmbysi tezėn qė mbronin Fuqitė e Mėdha dhe shtetet fqinje ballkanike, sipas sė cilės mohohej ekzistenca e kombit shqiptar; ajo vėrtetoi nė shkallė ndėrkombėtare se populli shqiptar ishte njė komb i formuar, liridashės, atdhetar, me aspiratat e veta dhe i vendosur pėr tė krijuar shtetin e vet kombėtar. Edhe pse shqiptarėt nuk i fituan gjatė Krizės Lindore tė drejtat e tyre kombėtare, nė saje tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit ēėshtja shqiptare hyri tanimė nė veprimtarinė diplomatike ndėrkombėtare si njė nga problemet e mprehta qė kėrkonte zgjidhje nė ēdo rregullim tė ardhshėm tė Evropės Juglindore.
    Me veprimtarinė pushtetore, qė zhvilloi sidomos gjatė muajve tė fundit tė jetės sė saj, Lidhja Shqiptare e Prizrenit hodhi gjithashtu poshtė tezėn tjetėr tė propaganduar aq shumė nga armiqtė e Shqipėrisė mbi paaftėsinė e shqiptarėve pėr vetėqeverisje dhe provoi nė truallin konkret se ata tashmė ishin tė pėrgatitur politikisht pėr tė pasur shtetin e tyre kombėtar.
    Lidhja Shqiptare e Prizrenit i dha njė shtytje tė paparė deri atėherė edhe lėvizjes kulturore shqiptare; pėrparimet e arritura brenda tre vjetėve tė jetės sė saj nė fushėn e mendimit shoqėror, tė letėrsisė publicistike dhe tė krijimtarisė letrare ishin mė tė mėdha, sesa hapat e kryer gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm.
    Lidhja e Prizrenit krijoi mė nė fund njė pikė tė shėndoshė referimi si me programin e saj politik, ashtu edhe me formėn e saj organizative pėr lėvizjet e mėvonshme ēlirimtare tė shqiptarėve deri nė fitoren e pavarėsisė kombėtare, nė nėntor tė vitit 1912.
    Nga ana tjetėr, Lidhja e Prizrenit u dha shqiptarėve edhe njė varg mėsimesh tė rėndėsishme. Sukseset e saj treguan se autonomia e Shqipėrisė ishte njė synim i realizueshėm, por shtypja e saj tregoi se fitorja pėrfundimtare e autonomisė kalonte nėpėr rrugė tė vėshtira dhe se duheshin pėrpjekje tė tjera vigane pėr arritjen e saj. Historia e Lidhjes tregoi se pengesa kryesore pėr krijimin e shtetit kombėtar shqiptar nuk vinte vetėm nga Perandoria Osmane, por edhe nga faktori ndėrkombėtar. Shqiptarėt u bindėn se luftėn ēlirimtare duhej ta zhvillonin duke u mbėshtetur nė radhė tė parė nė forcat e tyre njerėzore e materiale dhe se duhej tė punonin njėkohėsisht pėr tė siguruar pėrkrahjen e Fuqive tė Mėdha, sidomos tė atyre qė kishin filluar tė anonin nga zgjidhja e drejtė e ēėshtjes kombėtare shqiptare. Lidhja provoi gjithashtu se brenda vendit Lėvizja Kombėtare Shqiptare mbėshtetjen politike, morale, materiale e luftarake duhej ta kėrkonte te shtresat e gjera tė popullit dhe te bashkimi i tė gjitha forcave shoqėrore e politike tė kombit shqiptar, pa dallim feje, krahine e pėrkatėsie shoqėrore. Veprimtaria e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit tregoi, mė nė fund, rėndėsinė e madhe qė kishte pėr betejat e ardhshme ēlirimtare edukimi i popullit shqiptar me ndėrgjegjen kombėtare nėpėrmjet shkollės shqipe, tė letėrsisė shqiptare dhe tė publicistikės patriotike.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:07

  12. #12
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    43
    Postime
    345
    Kreu V ėshtė shkruar nga prof. dr. Kristo Frashėri

  13. #13
    i/e regjistruar Maska e Lekė Rezniqi
    Anėtarėsuar
    06-06-2002
    Vendndodhja
    Prishtinė
    Mosha
    37
    Postime
    240
    Lishja Shqiptare e Prizrenit...
    Sot njė periudhė mjaft e lavdishme e Historisė sonė.
    Ju lumtė atyre atėherė pėr gjithė ato qė i kanė bėrė.
    Ministria ka paraljmėruar njė Festė madhėshtore pėr nder tė kėsaj Lidhjeje.
    Nuk solla asgjė tė re ndoshta, por mė pėleqn kjo temė shumė.
    Dodon i nderuar tė lumtė.

    Leka nga Prishtina
    Ti Shqipėri mė jep nder mė jep emrin Shqipėtar.

  14. #14
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    26,717
    Postimet nė Bllog
    4

    Lidhja e Prizrenit - 10 qershor 1878

    Lidhja Shqiptare e Prizrenit nė kėndvėshtrimin e djalit tė Abdyl Frashėrit. Nė ēfarė rrethanash historike u mbajt ajo dhe roli i fuqive tė mėdha

    Mithat Frashėri: "Ja e vėrteta e Lidhjes sė Prizrenit"


    Dashnor Kaloēi

    Pas pak ditėsh mbushen plot 125 vjet nga dita kur mė 10 qershor tė vitit 1878 u mbajt Lidhja Shqiptare e Prizėrenit, e cila nė historinė e Shqipėrisė ėshtė konsideruar si njė nga ngjarjet mė madhore tė kombit tonė. Gjatė periudhės sė regjimit komunist tė Enver Hoxhės, pėrkujtimi i kėsaj ngjarje bėhej si njė ngjarje e zakontė historike dhe vetėm nė vitin 1978, me rastin e 100 vjetorit tė kėsaj Lidhje, ajo ngjarje u pėrkujtua me njė bujė tė madhe duke vėnė nė funksionim tė gjithė propagandėn shtetėrore. Pas viteve '90, kur shumė nga ngjarjet e historisė sė Shqipėrisė filluan tė shikoheshin jo vetėm bardhė e zi, por me tė gjitha anėt pozitive dhe negative tė tyre, edhe pėr Lidhjen Shqiptare tė Prizėrenit pati mjaft debate dhe kontestime tė ndryshme si pėr rrethanat historike nė tė cilat u mbajt ajo, roli i Turqisė, zbatimi i vendimeve tė Lidhjes, pjesėmarrja a po jo nė atė mbledje tė Abdyl Frashėrit dhe shumė e shumė faktorė tė tjerė. Lidhur me kėtė ngjarje historike, ne vendosėm tė botojmė kujtimet e djalit tė Abdyl Frashėrit, Mithat Frashėrit, njėrit prej personaliteteve tė letrave shqipe, tė cilėn ai e pati botuar nė vitin 1928 nė revistėn "Dituria", me rastin e 50vjetorit tė asaj Lidhje.

    Rrethanat historike para Lidhjes

    "Moti 1928 pėrfaqėson pėr ne njė pesėdhjetėvjetor historik me rėndėsi tė madhe, fillimin e lėvizjeve qė do tė linin pėrshtypjen e thellė tė tyre me emrin Lidhja e Prizrenit, njė lėvizje qė zgjoi dhe shkaktoi krijimin e Shoqėrisė Shqiptare tė Stambollit. Mungesa e botimeve nė gjuhėn shqipe, si edhe tė mospasurit sot nė dorėn tonė tė kujtimeve dhe shėnimeve tė shkruara nga ajo kohė, si dhe akoma fakti qė Shqipėria atėhere ishte e vizituar dhe e vizituarshme prej tė huajve, na bėjnė tė mos kemi sot nė duart tona lėndėn e plotė pėr rikonstituimin e atyre ngjarjeve. Pėr ēdo studim historik mbi kėtė pikė jemi pra tė shtrėnguar tė bazohemi mbi kujtimet personale dhe mbi tė pakta ndihma qė na japin do botime fort tė kufizuara. Lidhja e Prizrenit lindi nga Lufta Ruso-Tyrke e motit 1877-78. Rusia fitimtare po pėrgatiste copėtimin e Turqisė, i impononte konditat e saj, i shkėpuste copė toke, disa drejtpėrdrejt nė favor tė saj (nė jugė tė Kaukasit), tė tjerat pėr shtetet e vegjėl tė Ballkanit, klientė dhe agjentė tė saj. Dhe, nė qoftė se pėr veten e saj merrte thela nga trupi i Turqisė tyrke, prej Ballkanit cėnonte edhe tokėn shqiptare pėr njė shtet tė krijuar rishtazi dhe vetėm truallin arbėnor pėr tė tre shtetet drejtpėrdrejt fqinjė. Ky **** i ēelur befas nėn kėmbėt e shqiptarėve po zgjuante njė reaksion si me thanė fiziologjik, hidhte kushtrimin dhe qiste poteren sipas zakonit jetik tė popullit, njė praktikė kurdoherė e pėrsėritur, nė ēdo rast: Lidhja e Prizrenit ndoshta nė krye ishte edhe ajo njė manifestim lokal kundėr shkėputjes sė tokės pėr fitimin e Serbisė dhe Bullgarisė. Kėtu ėshtė koha tė pėrmendim se me fjalėn qė figuron si titull i kėtij artikulli, nuk duam tė dėftejmė vetėm pėrpjekjet qė u bėnė rrėzė Sharit: po edhe shfaqjet patriotike tė Janinės dhe Shkodrės. S'ka dyshim se ay ndryshim qė projektohesh nė statutin tokėsor tė Shqypnisė, zgjonte njė reaksion identik, njė mbrojtje instiktive edhe nė ato dy qendra tė tjera: Rusia me njė anė po sillte Bullgarinė e Re gjer nė Devoll dhe nė Drin, nė anė tjatėr i falte Serbisė Nishin, Vranjėn, Kurshunlinė, Leskovcin si dhe Malit tė Zi, Podgoricėn, Shpuzėn, Gucinė, Plavėn, tėrė duke paraparė pėr Greqinė njė dhuratė nga ana e Epirit. Tė tre ballėt e rrezikut krijonin tri vatra kundėrqėndrimi, prej tė cilave, kuptohet vetiu, dy tė veriut do tė kishin sipėrsinė (epėrsinė-red) materiale, me shumėcinė e popullsisė, forcėn strategjike tė pozitės dhe njė farė indipendence relative pėrkundrejt Tyrqisė. Po edhe nga ana tjetėr, fuqia morale dhe intelektuale do t'i binte nė pjesė tė asaj qendre qė ishte nė jugė. Dhe me tė vėrtetė kur veriu injoronte gjermė njė pikė manevrat e shqehėve, duke qenė larg qendrave tė tyre, pra duke mos i parė me sy (se nė atė kohė propaganda dhe politika luhej nė Petėrbugr dhe jo nė Belgrad), Janina ishte njė vend i lirė i veprimeve greke dhe aspiratat e helenizmės s'shihnin nevojė tė fshiheshin ose tė maskoheshin. Vetėm Shkodra ndjente drejtpėrdret shtypjen e Cernagorės, prej luftrave tė pareshtura ndėrmjet dy racave. Lufta Ruso-Tyrke po ngjante mbas luftimeve tė Alemanjės dhe tė Italisė pėr njėsinė kombiare tė tyre, pas parimeve tė kombėsisė qė kishin filluar tė kėqyren si njė element preponderant nė jetėn e popujve dhe tė shteteve. Kėshtu qė, edhe Rusia qė bėnte njė politikė thjesht egoiste pėr rritjen e saj, edhe ajo Rusi qė ngrinte armėt mė tepėr pėr parime fetare si njė zihje ndėrmjet Kryqit dhe Kuranit, nė fund tė luftės ishte shtrėnguar tė dėftejė ide kombiare, tė kėrkojė copėtimin e Tyrqisė pėr fitimin e kombeve tė ndryshme tė Rumelisė nė emėr tė njerėzisė, tė racave, tė sė drejtės dhe jo vetėm tė fuqisė. Idetė e ra s'ishin fare tė panjohura nė Shqipėrinė e Poshtme: atje kishte gjetur njė hej, njė shesh diskutimi epopeja patriotike e Garibaldit, idetė humanitare tė Mazzinit.

    Kėrcėnimi i Shqipėrisė

    Nė Janinė prapė lufta e motit 1870 kishte zgjuar njė interes tė madh dhe ishte e natyrshme qė ēdo lėvizje, ēdo parim i ri, do tė ndiqesh me njė kuriozitet praktik nė atė qendėr nė tė cilėn nuk mungonte intelektualizmi. E nesėrmja e luftės, vajtja e rusėve nė portat e Stambollit dhe imponimi i vullnetit tė tyre me traktatin e Shėn Stefanit, po vinte nė evidencė rrezikun qė i kanosesh Tyrqisė, rrotja e sė cilės nė Rumeli po bėhesh fort e dyshimtė. Ky kėrcėnim ishte edhe mė i posaēėm pėr Shqipėrinė: nė qoftė se imperatorial otomane po menasohesh (kėrcėnohej - red) si shtet, trualli arbėnor po shtihesh nė rrezik si racė, si komb dhe bash nė njė kohė kur bėhesh fjalė pėr tė drejtat e popujve dhe pėr parime tė njerėzisė. Duhej, pra, qė edhe shqiptarėt nė kundėrqėndrimin dhe ankimet e tyre tė mbėshteteshin mbi argumenta prej njė mentaliteti modern. Edhe kėtu shfaqet pėr neve influenca e degės jugore: nė Prizren populli, kompakt dhe me armė nė dorė, me ndėrgjegje pėr fuqinė materiale tė tij, si dhe pėr supremacinė mbi elementin shka, bazonte shpresat mbi forcėn e numurit dhe mbi tė drejtėn e pronės. Juga me pak e fortė, po mė konshiente pėr tė drejtat e saj si racė dhe si komb, vinte nė peshė parimet e rinj qė kishin pėrmbysur sisteme tė vjetra. Kjo influencė e delegatit tė jugės u manifestua edhe nė njė mėnyrė mė definitive duke i dhėnė lėvizjes njė karakter tė pėrbashkėt, gjeneral, panshqiptar, duke e nxjerrė nga forma e revendikimeve lokalė, pėr vatanin e vogėl, pėr vilajetin dhe kazanė; tani mejtimet dhe kėrkesat ishin pėr Shqipėrinė e tėrė, pėr mėmėdhenė, pėr juigėn dhe verinė, pėr myslimanėt dhe tė krishterėt, pėr ēdo ēip tė truallit dhe ēdo individ qė flet gjuhėn shqipe. Ishte mbase hera e parė qė lulja e kuptimit tė kombėsisė po zinte rrėnjė nė shkrepat e Arbėrisė dhe, kuptohet vetiu se, bima e re do tė zhvillohesh me gjithė ngjryat e saj: nga e sotmja te pritmi ishte njė i vetėm ēap pėr tė bėrė. Dhe dita e nesėrme zuri tė preokupojė lidhjen dhe degėt e saj mė tepėr se gjendja e keqe e ditės: duhesh siguruar jeta e kombit dhe e mėmėdheut duke i bėrė kėtė komb dhe kėtė mėmėdhe t'u njihen tė drejtat e tyre, tė respektohesh nė njė mėnyrė baraz me tė drejtat e atyre popujve nė favor tė tė cilėve kėrkohesh tė shquhet trualli shqiptar. Kushtrimi dhe poterja e zakoneve tė vjetra po transferohesh nė njė anksion diplomatic; brenga simple dhe instiktive e katundit po merrte formėn e njė aspirate kombiare dhe patriotike, me njė qok mė tė lartė dhe natyrisht mė tė largėt.

    Ēfarė kėrkonte Lidhja

    Kėndonjėsi do tė shohė nė kaptinėn e bibliografisė nomenklaturėn e njė sėrė artikujve tė mi nė tė cilėt janė pėrpjekur tė eksponoj punimin e Lidhjes, fazat e ndryshme tė veprimit tė saj dhe vėshtirėsitė me tė cilat kishte tė bėnte. Mjerisht, gjermė sot, studimet e bėra mbi kėtė lėvizje ose botimet relative pėr tė, janė fort tė pakė, mė tė pakė akoma kur e krahasojmė me imponencėn e saj fare kryesore. Nė shumė njerėz Lidhja e Prizrenit mund tė paraqitet si njė prej atyre kryengritjeve qė populli ynė e ka pasur kurdoherė nė vetijė tė tij, sidomos nė shekull tė nėntėmbėdhjetė me Ali Tepelenėn dhe Bushatllinė si edhe mė pas tyre. Po ndryshimi qėndron mbi pikėn qė, kur ēdo lėvizje e parė kishte pėr shtytkė iniciale aktivitetin e njė njeriu tė vetėm duke u mbėshtetur mbi tendenca lokale tė nevojuara prej cirkonstancave tė ditės, kėtė radhė inisiativa merresh prej popullit dhe qėllimi ndehesh mbi tė tėrė Shqipėrinė etnografike, mbi ditėn e veprimit si edhe mbi kohėn e ardhshme. Lidhja donte moscopėtimin e Shqipėrisė; por edhe kėrkonte qė toka arbėnore tė njihet si Shqipėri, tė caktohen tė drejtat e saj, t'i respektohet jeta; me njė fjalė njė vend autonom, me administratė dhe sundim tė pėrshtatun. Ishte njė interprizė kolosale, me vėshtirėsi tė panumėrta, sė brendshmi dhe sė jashtmi, nė trup tė popullit dhe, mė tepėr akoma, nga ana e sunduesit tė Stambollit. Tyrqia nė fillim tė lėvizjes dėfteu njė kėnaqėsi duke parė te shqiptarėt njė mprojtės tė integritetit tokėsor tė imperatorisė otomane; por aspiratat nacionaliste dhe autonomiste tė shqiptarėve, mbase edhe mė tepėr se nga ēdo send, kolaborimi i gjithė Shqipėrisė dhe i gjithė elementeve fetarė, e bėnė Tyrqinė qė tė shohė te zgjimi i maleve tanė njė armik mė tė madh se nga ushtėritė ruse ose lakmitė e shteteve tė Ballkanit. Edhe fuqia brutale tyrke s'mėnoi tė manifestohet nė Ulqin si edhe nė Kaēanik. Mentaliteti tyrk nė atė kohė nuk pranonte njė ide nacionaliste, njė aspiratė tė bashkėt dhe me bashkim; politika e sulltanit qė bazuar mbi ndarje dhe ēarje; shpresa e sundimit ishte ngrehur mbi antagonizmėn ndėrmjet toskėve dhe gegėve tė krishterėve dhe myslimanėve. Pranonte qė malėsorėt tanė tė luftojnė pėr shtėpinė dhe kullotat e tyre, por jo pėr njė entitet moral qė i thonė mėmėdhe.

    Lidhja ishte shqiptare

    Padyshim s'do tė mungojnė njerėz qė nuk njohin rrjedhjen e punėve ose janė lėshuar nė rrėketė e thėnieve prej fqinjėve tė interesuar dhe besojnė ose kanė besuar qė Lidhja ėshtė njė krijim i qeverisė tyrke. Sa thamė mė sipėr, janė njė pėrgjigje pėr tė tillėt. A mund tė thuhet se veprimi i Lidhjes mbeti shterpė? Njė veprim, njė pėrpjekje ėshtė kurdoherė pėllore: ėshtė lidhja dhe nisja e njė ekzistence tė re, edhe nė qoftė se rrėfehet sijsh njė rezultat imediat. Nė kėtė botė sforcimi pėr tė arritur njė qėllim ka mbase njė rėndėsi dhe njė vleftė mė tė madhe se nga qėllimi vetė. Njė luftim i sotėm ėshtė kapital i magazinuar pėr kohėn e ardhme, njė fuqi e mbetur e gjallė qė ushtrohet nė ēdo minutė dhe shfaqet me forcė nė ditė nevoje. Edhe kėshtu Lidhja, tėrė duke pasur si pemė vonimin e caktimit tė kufisė nė Epir pėr favorin e Greqisė dhe pastaj shpėtimin e asaj cope tė madhe tė Shqipėrisė, pati edhe fitimin mė tė madh akoma tė pėrgatitė jetėn kombiare tonė, t'u japė njė kuptim tė ri aspiratave tė popullit. Qė nga ajo ditė, vėrtet, fillon shpresa e njė shpėtimi, e njė jete mė se tė luftur nė formė tė caktuar; qė atėhere merr njė trajtė tė kthjelltė ideja e pėrfytyruar prej fjalės Shqipėri; mbruhen dhe gatuhen aspiratat pėr njė qok tė shėnuar. Lokalizma dhe kantonizma i lėnė vend patriotizmės; tendecat ndarėse dhe mėrgonjėse fillojnė tė peshojnė drejt njė pikė tė vetme; krahinat dhe elementet qė e kishin kujtuar veten e tyre tė ndarė dhe tė huaj me njėri-tjetri nisin tė njėsohen, tė ndjehen solidare. Me njė fjalė, fiset tė bėhen komb. Kjo mbrujtje e shpirtit dhe e dėshirave, krijimi I kėtij karakteri tė ri nuk bėhesh dot pa njė edukatė perseverente dhe tė gjatė tė bazuar mbi stėrvitjen morale dhe intelektuale. Edhe njė pemė jo mė pak e ēmueshme e Lidhjes sė Prizrenit qe pėr neve krijimi i "Shoqėrisė e tė shtypuri shkronja shqip". E harruar, e pėrbuzur si njė patois (fr. Dialect - red), e shikuar, jo si njė vegėl qytetėrimi por mbase, si njė ndalesė pėrparimi, shqipja, me themelimin e Shoqėrisė sė Stambollit nis tė bėhet e gjallė dhe shpirtdhėnėse, tė jetė njė organ pėr tė dhėnė ide dhe aspirata, tė zgjojė ndjenja dhe tė frymėzojė mendime. Ē'shohim sot, ē'presim nga e ardhmja, ē'kemi tė drejtė tė kėrkojmė nga pritmi, buron nga shoqėria letrare, lindur nga lėvizja e Lidhjes sė Prizrenit.

    (vijon nesėr)
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  15. #15
    carpe diem Maska e drini_nė_TR
    Anėtarėsuar
    28-09-2002
    Vendndodhja
    Tiranė, AL
    Mosha
    41
    Postime
    1,585

    Arrow Themelimi i dekoratės "Lidhja e Prizrenit"

    Rugova: “Kam marrė vendim tė themeloj dekoratėn qė do tė quhet medalja e artė e Lidhjes sė Prizrenit”

    Kryetari Rugova takon Kėshillin Organizativ tė manifestimit me rastin e 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit

    BURIM QELA
    PRISHTINĖ, 6 QERSHOR - Kryetari i Kosovės, Ibrahim Rugova, ėshtė takuar tė premten me Kėshillin Organizativ pėr shėnimin e manifestimit tė 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit, manifestim ky qė do tė mbahen nėn patronazhin e tij. Pas takimit, Rugova ka theksuar se anėtarėt e Kėshillit Organizativ e kanė njoftuar me pėrgatitjet qė janė kryer deri tani pėr shėnimin e kėtij pėrvjetori. “Pėrgatitjet kanė rrjedhur shumė mirė, jemi gati qė ta fillojmė kremtimin e kėsaj dite tė rėndėsishme nė historinė e Kosovės dhe tė popullit shqiptar”, ka thėnė Rugova. Ai falėnderoi anėtarėt e Kėshillit pėr punėn e bėrė deri tani. Rugova bėri tė ditur se ka themeluar dekoratėn qė do tė quhet Medalja e Artė e Lidhjes sė Prizrenit. “Ju njoftoj se kam marrė vendim tė themeloj dekoratėn qė do tė quhet medalja e artė e Lidhjes sė Prizrenit qė do t’iu jepet shumė personaliteteve tė Kosovės, tė Shqipėrisė, si dhe tė viseve tė tjera shqiptare nė Maqedoni, Preshevė, Mal tė Zi e diasporė, e qė kanė kontribuuar pėr mirėkuptimin dhe bashkėpunimin ndėrshqiptar, dhe pėr tė tjerėt nga bota e jashtme qė kanė ndihmuar dhe studiuar letėrsinė, historinė dhe kulturėn shqiptare dhe kjo do tė hyjė nė dekoratat mė tė larta tė shtetit tė Kosovės dhe kėto ditė do tė bėjė shpalljen e dekoratave, mirėnjohjeve, ēmimeve qė do t’i japė presidenti i Kosovės, institucionet e Kosovės”, ėshtė shprehur Rugova. Ndėrkaq, ministri i Kulturės, Rinisė, Sportit dhe Ēėshtjeve Jorezidente, Behxhet Brajshori, theksoi se ēdo ėshtė gati pėr tė filluar shėnimin e 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit. “Mund tė them qė ēdo gjė ėshtė gati pėr tė filluar kremten tonė pėr shėnimin e kėtij pėrvjetori tė rėndėsishėm pėr historinė tonė kombėtare”, ka pohuar Brajshori, duke shtuar se u kemi bėrė shumė ftesa personaliteve tė ndryshme nga tė gjitha trevat shqiptare, diaspora dhe pėrfaqėsuesve tė misionit tė UNMIK-ut, KFOR-it pėr pjesėmarrje nė kėtė pėrvjetor. Nė anėn tjetėr prof.dr.Jusuf Bajraktari prezentoi programin e konferencės shkencore, kushtuar 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit. Sipas tij kjo konferencė do tė ketė karakter ndėrkombėtar nė tė cilėn do tė marrin pjesė 26 studiues tė ēėshtjes shqiptare tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, nga Kosova, Shqipėria, Maqedonia e Mali i Zi, si dhe 11 studiues tė huaj nė krye tė tė cilėve do tė jetė historiani britanik, Noel Malcolm. Manifestimi pėr shėnimin e 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit organizohet nėn patronazhin e kryetarit tė Kosovės, do tė mbahet prej 9 deri mė 11 qershor nė Prishtinė dhe nė Prizren.

    (marrė nga gazeta Koha)
    --------------------------------------

    Kam nėnvizuar disa fjalė dhe ose vargje tė kėtij artikulli qė vėrtetė mė kanė mallėngjyer pa mas. Mė ėshtė dukur sikur kjo dekortatė vjen nga njė institucion i Shqipėrisė, por nė fakt janė nga njė Instutucion i Shqipėrisė por i trevės sė Dardanisė. Hallakatja se nga cila Shqipėri do tė jepet kjo dekoratė mė kėnaqi shumė sepse tashmė Shqipėria ėshtė Dardani . Ose jo, Dardania ėshtė Shqipėri. Mė mirė tė dyja njėkohėsisht .

    Ju ē'mendoni? Unė jam shumė i gėzuar
    sinqerisht
    drini.

  16. #16
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    07-09-2002
    Vendndodhja
    kepi rodonit
    Postime
    347
    Mbrėmė nė Prishtinė u mbajt njė akademi solemne kushtuar 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit

    Prishtinė, 10 qershor 2003

    - Mbrėmė nė Teatrin Kombėtar nė Prishtinė u mbajt njė akademi solemne kushtuar 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit, nė tė cilėn foli Presidenti Kosovės Ibrahim Rugova.

    Merrnin pjesė pėrfaqėsuesit mė tė lartė tė institucioneve tė Kosovės, pėrfaqėsues tė pushtetit lokal tė asambleve komunale, pėrfaqėsues nga Shqipėria, Maqedonia dhe nga tė gjitha trevat shqiptare, si dhe nga diaspora. Ishte i pranishėm nė kėtė solemnitet edhe Naltmadhnia e Tij trashėgimtari i fronit shqiptar Leka Zogu I me bashkėshorten.


    Nė kėtė akademi solemne foli edhe ministri i Kulturės Behxhet Brajshori, i cili tha se shėnimi i 125-vjetorit tė Lidhja Shqiptare tė Prizrenit pėr herė tė parė pas Kuvendit tė Lezhės ka mbledhur kuvendarė e personalitete nga tė gjitha trojet etnike.

    Ai nėnvizoi se Lidhja Shqiptare e Prizrenit me peshėn e saj vazhdon tė ketė rrezatime ndikuese shumplanėshe edhe nė politikėn e sotme tė brendshme, por edhe nė politikėn e sotme rajonale, si dhe nė politikėn e sotme ndėrkombėtare.

    Ndėrkaq nė vazhdim u shfaq njė program i zgjedhur artistik kushtuar kėsaj ngjarjeje tė rėndėsishme tė historisė sonė kombėtare.

    Mė poshtė po e japim fjalėn e Presidentit Rugova mbajtur nė kėtė akademi solemne.

    Ibrahim Rugova: Jemi krenar me Lidhjen e Prizrenit qė reflekton edhe nė kohėn tonė pėr tė mirė

    Jemi tubuar sot nė kėtė Akademi solemne pėr njė ditė solemne tė historisė sonė, nė 125-vjetorin e Lidhjes sė Prizrenit. Kjo ditė solemne bėhet edhe mė e madhe, sepse pėr herė tė parė po e kremtojmė nė Kosovėn e lirė, ēfarė ishte ėndėrr dhe projekt i burrave tė mėdhenj tė Lidhjes sė Prizrenit.

    Lidhja e Prizrenit ishte lėvizje pėr themelimin e shtetit modern shqiptar. Ishte lėvizje pėr mbrojtjen e territoreve shqiptare dhe pėr ēlirimin nga Mbretėria Otomane.

    Sot mund tė themi se ishte lėvizja mė e kompletuar pėr shtetin shqiptar pas rezistencės sė shkėlqyeshme tė Gjergj Kastriotit Skėnderbeut, i cili pėr 25 vjet rresht e mbrojti vendin e vet dhe botėn perėndimore.


    Lidhja e Prizrenit ishte pėrcaktuar pėr t'u inkuadruar me shtetin e vet shqiptar nė botėn perėndimore.

    Mė 10 qershor tė vitit 1878, u mblodhėn nė Prizren delegatė nga tė gjitha viset shqiptare, themeluan institucionet: Kuvendin kombėtar, Qeverinė, sektorin diplomatik dhe forcat mbrojtėse – ushtrinė e vet.

    Kėto institucione funksionuan plot tri vjet rresht. Kuvendi i Prizrenit i kundėrshtoi vendimet e Kongresit tė Berlinit pėr shkėputjen e territoreve shqiptare dhe vazhdoi ndėrtimin dhe mbrojtjen e shtetit tė vet nė tėrėsinė territoriale. Pėr tri vjet Lidhja e Prizrenit vendosi administratėn shqiptare, nė Kosovė kryesisht dhe nė viset e tjera.

    Mė 1881 Mbretėria otomane nuk mundi ta tolerojė mė ngritjen e shpejt tė shtetit shqiptar dhe vendosi ta shkatėrrojė atė me forca tė armatosura. Pas rezistencės sė ashpėr tė forcave tė Lidhjes sė Prizrenit nėn komandėn e Sylejman Vokshit, tė luftimeve qė u zhvilluan sidomos nė Kosovė, u shua kjo lėvizje e shkėlqyeshme.

    Nė kėtė kohė njėri nga krerėt e Lidhjes sė Prizrenit Abdyl Frashėri bashkė me Ymer Prizrenin dhe Sylejman Vokshin thoshte me optimizėm dhe vizion tė madh “Ne po mbjellim e tė tjerėt do tė korrin.

    Ky ishte vizioni i burrave tė mėdhenj tė Lidhjes sė Prizrenit, tė bindur se shpirti i saj do tė vazhdojė tė jetojė. Kėshtu sot mund tė themi se Lidhja e Prizrenit ishte njė lėvizje e kompletuar shtetėrore qė i aktivizoi tė gjitha fuqitė e njė kombi pėr liri, pavarėsi dhe demokraci.

    Pas shtypjes sė Lidhjes sė Prizrenit shqiptarėt u forcuan dhe u konsoliduan nė planin e brendshėm kulturor, diplomatik e tė miqėsisė. Kėshtu mė 1899 nėn drejtimin e Haxhi Zekės nė Pejė u themelua “Lidhja e Pejės” si ringjallje e Lidhjes sė Prizrenit qė u pranua nė tė gjitha territoret.

    Po atė vit Sami Frashėri botoi traktatin e vet njė lloj kushtetute pėr drejtimin e shtetit shqiptar "Shqipėria ē'ka qenė, ē'ėshtė dhe ē'do tė bėhet". Por edhe kjo Lidhje e Pejės u shua nga Porta e lartė.

    Kėshtu pėrpjekjet pėr liri e pavarėsi nuk pushuan as pas shuarjes sė Lidhjes sė Pejės. Nė fillim tė viteve 1900 burrat e Lidhjes sė Prizrenit dhe brezi tjetėr i burrave tė kėsaj kohe pėr 34 vjet rresht vazhduan pėrpjekjet pėr liri e pavarėsi. Kėshtu mė 1912 u shpall pavarėsia shqiptare.

    Por kjo pavarėsi u cungua me mbetjen e gjysmės sė territoreve shqiptare jashtė shtetit qė u njoh nga fuqitė e mėdha. Kjo u sanksionua edhe pas Luftės sė parė botėrore, si dhe pas Luftės sė dytė botėrore.

    Nė vitet '90 me fillimin e pėrfundimit tė Luftės sė ftohtė dhe me shkatėrrimin e njė shteti ku u vendos me dhunė Kosova dhe territoret tjera shqiptare, nė Kosovė filloi organizimi i Lėvizjes demokratike pėr liri, pavarėsi e demokraci dhe ndėrtoi shtetin e vet.

    Objektiv i tė gjitha partive politike tė viseve shqiptare u vendos: Kosova e pavarur, shqiptarėt nė Maqedoni tė jenė nė strukturėn shtetėrore, shqiptarėt nė Mal tė Zi tė kenė administratė lokale dhe nė Preshevė.

    Lėvizja demokratike pėr liri e pavarėsi e Kosovės ishte pėr integrime evropiane e veriatlantike.
    Nė saje tė pėrpjekjeve tė pėrbashkėta dhe me ndėrhyrjen e NATO-s mė 12 qershor tė vitit ’99 Kosova u lirua.

    Qe katėr vjet pas luftės Kosova ka pasur njė progres tė mirė nė tė gjitha fushat e jetės. Kemi bashkėpunim tė mirė mė UNMIK-un dhe KFOR-in e OSBE-nė. Institucionet e Kosovės bashkė me UNMIK-un po pėrgatiten pėr zhvillim ekonomik tė vendit.

    Pra do tė kemi njė Kosovė tė pavarur, demokratike e paqėsore me garanca pėr minoritetet dhe tė gjithė qytetarėt e saj tė integruar nė BE, nė NATO dhe nė miqėsi tė pėrhershme me SHBA. Njohja formale e pavarėsisė do tė qetėsonte kėtė pjesė tė Evropės e tė botės dhe do tė shpejtonte zhvillimin ekonomik e demokratik.

    Nė 125-vjetorin e Lidhjes sė Prizrenit do thėnė se objektivat e saj ishin legjitime pėr mbrojtjen e territoreve tė veta, ishin objektiva humane si tė ēdo populli dhe nuk ishte pėr marrjen e territoreve e tė tjerėve.
    Jemi krenar me Lidhjen e Prizrenit qė reflekton edhe nė kohėn tonė pėr tė mirė.

    Nga kjo Akademi solemne pėrshėndesim Presidentin Bush, Kryeministrin Bler, Presdientin Shirak, Kancelarin Shrėder dhe Kryeministrin Berluskoni. Si gjithmonė pėrshėndesim Papa Gjon Pali II, qė gjithnjė lutet pėr Kosovėn.

    Zoti e bekoftė Lidhjen e Prizrenit!
    Zoti i bekoftė shqiptarėt!
    Zoti e bekoftė Kosovėn!


    Presidenti Moisiu uron Rugovėn pėr Lidhjen e Prizrenit

    Tiranė, 10 qershor 2003 - Presidenti Moisiu nuk do tė jetė i pranishėm nė festimet me rastin e 125 -vjetorit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit. Nė njė telegram urimi dėrguar presidentit tė Kosovės, Moisiu shprehet se pėr shkak tė angazhimeve tė konfirmuara mė pėrpara, nuk ka mundėsi tė jetė i pranishėm nė kėto ditė festimesh nė Prizren.

    Moisiu uron Rugovėn pėr kėtė datė tė shėnuar dhe vlerėson Lidhjen Shqiptare tė Prizrenit, si njė burim tė pashtershėm frymėzimi pėr tė gjithė shqiptarėt nė pėrpjekjet e tyre titanike pėr pavarėsi.

    "Brezat e sotėm e tė ardhshėm e kujtojnė dhe do ta nderojnė atė, si njė moment madhor dhe krenarie nė historinė tonė kombėtare", shprehet Moisiu nė telegramin e tij.

    Duke pėrfunduar ai shkruan: "Mė lejoni me kėtė rast, zoti President, t'ju uroj Ju, dhe nėpėrmjet Jush, tė gjithė qytetarėve tė Kosovės, gėzuar festėn, mbarėsi dhe suksese nė pėrpjekjet Tuaja tė mėdha pėr ndėrtimin dhe forcimin e shoqėrisė demokratike nė Kosovės", transmetojnė mediat e Tiranės.


    Presidenti Rugova ka dekoruar 37 personalitete tė njohura nga Kosova dhe bota me "Medalje tė artė tė Lidhjes sė Prizrenit"
    Prishtinė, 10 qershor 2003 - Presidenti i Kosovės Ibrahim Rugova ka dekoruar tė gjithė themeluesit dhe veprimtarėt e Lidhjes sė Prizrenit me dekoratėn "Hero i Kosovės".

    "Nė kuadėr tė shėnimit tė 125-vjetorit tė LSHP dhe nė bazė tė kompetencave kushtetuese tė gjithė themeluesit, duke filluar nga Ymer Prizreni, Abdyl Frashėri, Sylejman Vokshi, Vasko Pashė Shkodrani Ferid e Shaqir Curri e veprimtarė tė ndryshėm i kam pallė "Hero tė Kosovės".


    Dekorimi i tyre ėshtė nė procedurė e sipėr sepse duhet pėrgatitu. Presidenti i Kosovės, po kėshtu, pėr herė tė parė ka dekoruar 37 personalitete tė njohura nga Kosova dhe vende tė ndryshme tė botės me dekoratėn "Medalja e artė e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit".

    Nė arsyetimin e kėsaj dekorate, presidenti Ibrahim Rugova tha se dekorata "Medalja e artė e Lidhjes sė Prizrenit" u jepet personaliteteve tė njohura tė shqiptarėve tė Kosovės dhe institucioneve me motivacion pėr kontrbut nė tė mirė tė shtetit tė Kosovės dhe tė popullit shqiptar nė pėrgjithėsi, pėr bashkėpunim dhe mirėkuptim pėr shqiptarėt dhe integrime shqiptare si dhe pėr integrimin evropiane e evroatlantike.

    Kjo medalje do t'u jepet edhe personaliteteve tė jashtmem, miqtė e Kosovės dhe tė popullit shqiptar pėr kontributin e tyre nė ndriēimin e historisė, kulturės dhe jetės sė shqiptarėve dhe personaliteteve qė e ndihmojnė progresin e Kosovės, tha me kėtė rast presidenti Rugova.


    Tė dekoruarit me "Medaljen e artė tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit" nga Presidenti i Kosovės janė kėto personalitete:

    Kosovė:
    Idriz Ajeti,
    Mark Krasniqi,
    Fehmi Agani,
    Adem Jashari,
    Ali Hadri,
    Imzot Nikė Prela,
    Anton Ēetta,
    Mehmet Gjevori,
    Zekeria Cana,
    Pajazit Nushi,
    Sabri Hamiti,
    Rexhep Ismajli,
    Muhamet Shukriu,
    Eqrem Kryeziu,
    Jusuf Gėrvalla.

    SHBA:
    Xhim Xhema,
    Sami Repishti,
    Xhozef Diogardi.

    Maqedoni:
    Shukri Rrahimi,
    Ali Aliu.

    Mali i Zi:
    Mehmet Bardhi,
    Ferhat Dinosha.

    Preshevė:
    Riza Halimi.

    Itali - arbėreshėt:
    Antonio Bellushi

    Shqipėri:
    Presidenti i Shqipėrisė Alfred Moisiu,
    Eqrem Ēabej,
    Ismail Kadare,
    Bujar Hoxha,
    Azem Hajdari,
    Naltmadhnia e Tij Leka I-rė,
    Ernest Koliqi.

    Nga bota:
    Noel Malkolm,
    Mishel Ruks,
    Robert Elsie,
    Leonard Foks.

    Nga tradita:
    At Gjergj Fishta,
    At Shtjefėn Gjeēovi.


    Presidenti Rugova priti Leka Zogun

    Prishtinė, 10 qershor 2003 - Naltmadhnia e Tij Leka Zogu dje pasdite ėshtė pritur nga presidenti i Kosovės Ibrahim Rugova me tė cilin ka biseduar pėr zhvillimet nė Kosovė dhe nė rajon.

    Presidenti e vlerėsoi si moment historik vizitėn e parė tė Leka Zogu i Parė dhe e ka falėnderuar qė i ėshtė pėrgjigjur ftesės sė tij pėr tė marrė pjesė nė ceremoninė e shėnimit tė 125-vjetorit tė Loidhjes Shqiptare tė Prizrenit.


    Ai tha me kėtė rast se ka njoftuar Naltmadhninė me progresin qė ėshtė bėrė nė Kosovė, me objektivat e institucioneve tona pėr zhvillimin ekonomik dhe me atė qė ai insiston qė Kosova tė njihet sa mė parė si njė vend i pavarur, sepse nė kėtė mėnyrė, tha presidenti Rugova, do tė shpejtoheshin proceset ekonomike dhe demokratike.

    "Por nė tė njėjtėn kohė punojmė ngushtė me UNMIK-un qė t'i realizojmė objektivat tona", tha presidenti Rugova, duke falėnderuar Naltmadhninė e tij pėr shumė vite qė ka pėrkrahur dhe ka mbrojtur ēėshtjen e Kosovės dhe ka ndihmuar Kosovėn dhe lėvizjen tonė nė vitet 90-ta pėr liri dhe pavarėsi.

    Ndėrkaq, Naltmadhnia e Tij Leka Zogu i Parė, pas takimit me presidentin Rugova uroi qė sa mė parė tė realizohet vullneti i popullit tė Kosovės pėr pavarėsi, pėr tė cilėn siē u shpreh ai, populli i Kosovės ka sakrifikuar shumė, por ai shprehu dėshirėn qė Kosova dhe Shqipėria tė jenė njė shtet i pėrbashkėt.


    Rugova e Shtajner udhėtuan sot nė Bruksel

    Prishtinė, 10 qershor 2003 - Presidenti i Kosovės Ibrahim Rugova dhe shefi i UNMIK-ut Mihael Shtajner udhėtuan sot nė mėngjes pėr nė Bruksel ku do tė flasin para Komitetit pėr Politikė tė Jashtme tė Parlamentit Evropian pėr situatėn aktuale nė Kosovė.


    Nė Prizren sot u zhvilluan njė varg aktivitetesh kushtuar Lidhjes sė Prizrenit
    Prizren, 10 qershor 2003 - Sot, mė 10 qershor, si para 125 vjetėve, kur u mbajt Kuvendi i Lidhjes s Prizrenit, u bė pėrurimi i kompleksit tė ri tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, datė kjo kur u mblodhėn pėrfaqėsuesit e tė gjitha trevave tė atėhershme shqiptare nė Kuvendin e tyre legjendar pėr mbrotjen e tokave shqiptare nga gllabėrimet e tė huajve.

    Ishte kjo njė atmosferė madhėshtore nė Prizrenin legjendar, ku kishin ardhur me mijėra shqiptarė nga tė gjitha viset ku banojnė sot ata pėr tė kremtuar kėtė pėrvjetor tė LSHP, ngjarje kjo nga mė tė rėndėsishmet nė historinė tonė.


    Duke folur nė kėtė tubim ministri i Kulturės Behxhet Brajshori tha: "Jemi kėtu nė Prizrenin e lashtė, nė tė cilin para 125 vjetėve u mbajt Kuvendi gjithėkombėtar dhe nė tė cilin morėn pjesė delegatėt nga tė gjitha krahinat shqiptare".

    Z. Brajshori tha se ky ishte kuvend i unitetit tė tė gjithė shqiptarėve tė lodhur nga luftėrat. Sikurse sot edhe atėherė, ishin prizrenasit bujarė ata tė cilėt i pritėn nė mėnyrėn mė dinjitoze burrat mė nė zė tė kombit pėr ta bėrė kuvendin, tha ai.

    Kryetari Asamblesė komunale tė Prizrenti Eqrem Kryeziu, pasi pėrcolli pėrshėndetjet e Presidentit Rugova (i cili ndodhet jashtė vendit), pėr punėt qė kanė vajtur kaq mirė nė pėrgatijet e kremtimit tė kėtij pėrvjetori, pėrshėndeti pjesėmarrėsit e kėtij tubimi nga tė gjitha viset shqiptare.

    Si sot para 125 vjetėve nisi shtegtimin e saj ngjarja e mė e rėndėsishme e popullit shqiptar nė historinė mė tė re, tha Kryeziu. Ndėrkaq, 120 e njė vit mė vonė gjenerali britanik Majk Xhekson, nė tė njėjtėn ditė, natėn ndėrmjet 9 e 10 qershorit vuri firmėn nė dokumentin e Kumanovės, tha z.Kryeziu dhe pyeti athua Zoti luan me shifra?

    Duke u pėrgjegjur, z.Kryeziu tha se sipas 10 qershorėve tė Prizrenit duket se po.

    "Kur historianėt flasin pėr Lidhjen e Prizrenit ata shkruajnė pėr shoprtallimin, pėr disfatėn e saj, por ne besojmė se LP pati njė mision tjetėr. Ėshtė si njė lloj ajsbergu, ajo maja qė shihet nuk ėshtė dhe ajo qė nuk shihet ėshtė.

    Dhe nė kėto raste historia e mirėfilltė bėhet pikėrisht nga ajo qė nuk shihet", theksoi Kryeziu. "Ne mendojmė se ka veprime, zhvillime ose ngjarje njė dimensionale, afatshkurta, por ka edhe tė tilla, shumėdimensionale afatgjate dhe njėra prej tyre ishte edhe Lidhja e Prizrenit", tha mes tjerash Eqrem Kryeziu, duke pėrkujtuar qėllimin e ndritshėm tė krerėve tė Lidhjes.

    I ftuar tė pėrshėndesė kėtė tubim, Naltmadhnia e Tij Leka Zogu I pėrcolli pėrshėndetjet e pėrzemėrta, siē tha, nga vėllezėrit qė janė nė do troje tė tjera.

    Ai tha se e di se ēka kanė bėrė krerėt e Lidhjes sė Prizrenit pėr njė atdhe e njė komb tė pėrbashkėt, duke urur pjesėmarrėsit qė tė kenė atė komb tė pėrbashkėt njė ditė dhe gjithė tė mirat pėr popullin shqiptar kudo qė ndodhet, pėrfundoi Leka Zogu, duke thirrė: "Rroftė kombi shqiptar"!

    Nė vazhdim tė kėtij manifestim u shfaq njė program i pasur artistik.

    Po sot nė Prizren pėr nder tė kėtij prėvjetori tė Lidhjes sė Prizrenit nė galerinė e arteve nė hamamin e qytetit u hap njė eksēozitė me fotografi.

    Ndėrkaq po nė kėtė qytet i mbylli punimet konferenca shkencore kushtuar Lidhjes sė Prizrenit, nė tė cilėn morėn pjesė me kumtesa historianė tė vendit dhe nga bota.


    I pėrmbylli punimet Konferenca shkencore kushtuar Lidhjes sė Prizrenit
    Prizren, 10 qershor 2003 - Nė kuadėr tė shėnimit tė 125-vjetorit tė LSHP-sė sot nė Prizren, i zhvilloi punimet konferenca shkencore me temėn "Lidhja Shqiptare e Prizrenit dhe vendi i saj nė histori", konferencė kjo e organizuar nga ASHA e Kosovės dhe Shqipėrisė.

    Nė kėtė konferencė shkencore pėr dy ditė me radhė, kumtesat e tyre janė paraqitur 26 studiues dhe historianė nga tė gjitha trevat shqiptare dhe nga bota, nė mesin e tė cilėve ishte edhe Dr. Noel Malkolm nga Britania e Madhe.

    Me kėtė rast vlen tė pėrmendet kumtesa e Dr. Malkolmit me titull "Diplomatėt britanikė dhe LSHP-ja 1878-1880". Ky referees solli para pjesėmarrėsve njė pjesė tė historisė mė bashkėkohore gjė pėr tė cilėn edhe referuesit e tjerė u pėrqėndruan nė historin e kėtyre viteve.


    Nė fund tė konferencės Dr. Jusuf Bajraktari, drejtor i Institutit tė Historisė nė Prishtinė dhe organizator i konferencės falenderoi pjesėmarrėsit dhe ligjėruesit pėr referimet, siē tha ai, mjaft tė qėlluara dhe u shpreh shumė i kėnaqur me rrjedhėn e kėsaj konference.

    Ndėrkaq, Dr. Ana Lalaj, drejtoreshė e Institutit tė Historisė nė Tiranė pėrmbylli konferencėn shkencore. Ajo nė kėtė kontekst pėrmendi luftėn dhe sakrificat e popullit shqiptar qė bėnė tė mundur mbledhjen e tė gjithė shqiptarėve kėtu pėr tė festuar festat nė liri, siē ėshtė edhe kremtimi i 125-vjetorit tė LSHP-sė.


    Nė Prizren pėrfundoi festivali tradicional i SHKA "Prizreni 2003"

    Prizren, 10 qershor 2003 - Mė 7,8 dhe 9 qershor, me rastin e 125-vjetorit tė Lidhjes sė Prizrenit, nė Prizren u mbajt festivali tradicional i SHKA "Prizreni 2003", i organizuar nga Forumi i Rinisė i LDK-sė.

    Veēanti e sivjetme ishte se pėr herė tė parė festivali u mbajt nė Kalanė e vjetėr tė qytetit nė Prizren.
    Pjesėmarrės nė kėtė festival ishin shoqėritė kulturo- artistike nga tė gjitha trevat shqiptare.

    Nė natėn e tretė finale, pėr mė tė mirėt u ndanė shpėrblime, Ēmimi i parė "Shoqėria mė e kompletuar" pėr nga origjinaliteti, koreografia dhe interpretimi iu nda SHKA “Emin Duraku” nga Zhuri.

    Edhe mė kėtė rast Forumi i Rinisė i LDK-sė dėshmoi se di t'i ēmojė dhe t'i kultivojė vlerat e mirėfillta tradicionale e autoktone tė folklorit shqiptar.


    Trepca.net
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:09
    shtriji kembet sa ke jorganin ..se te ha bubi.

  17. #17
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    23-06-2002
    Vendndodhja
    Deutschland
    Postime
    116

    Foto te Luftetareve te Forcave te Lidhjes se Prizrenit

    "Nje grup Luftetaresh te Lidhjes se Prizrenit nga Tirana"





    Foto origjinale
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 21-01-2010 mė 21:21

  18. #18
    Rising Star and Legend Maska e Davius
    Anėtarėsuar
    20-04-2003
    Vendndodhja
    Underground
    Mosha
    39
    Postime
    11,960

    Qėndrimi i shtypit tė huaj ndaj lidhjes sė Prizrenit

    QĖNDRIMI I SHTYPIT ARAB NDAJ LIDHJES SĖ PRIZRENIT

    Gazeta „EI ahram" nr. 120, e 3 nėntorit 1878 nėn titullin „Shqipėria" shkruante se: „njė popull i cili kėrkon pavarėsinė dhe ėshtė ...

    Qemajl Morina

    ...nė gjendje pėr te tė sakrifikojė ēdo gjė, ėshtė e pamundur tė lihet anash para se tė ngopė tokėn me gjak; shqiptarėt nuk janė mė ata tė djeshmit, ata janė zgjuar dhe janė mė tė pjekur".

    Jehona e Lidhjes sė Prizrenit apo Lidhjes Shqiptare nuk u ndie vetėm brenda kufijve tė Evropės, por ajo kishte habitur mbarė botėn. Trimėritė e popullit shqiptar dhe flijimet e tij pėr tokėn e tė parėve kishin zenė faqe tė tėra dhe vendet e para nė lajmet e shtypit botėror, e unė do tė mundohem tė pėrshkruaj shkurtimisht qėndrimin e shtypit arab ndaj ngjarjeve tė Lidhjes sė Prizrenit.

    Dua tė cek nė fillim se dėshira ime ėshtė t'i jap njė kontribut sado tė vogėl trajtimit tė Lidhjes sė Prizrenit, pishtarėt e sė cilės, dhe jo vetėm ata, flijuan gjėnė mė tė shtrenjtė pėr tė mirėn e brezave tė rinj. Nė tė njėjtėn kohė i bėj me dije tė interesuarit se ekziston mundėsia e njė studimi tė Rilindjes sonė kombėtare nėpėrmjet shtypit arab, pasi qė asokohe kishte lidhje tė shumėfishta ndėrmjet popullit shqiptar dhe arabėve, e vlen tė pėrmendim se dinastia shqiptare nė krye me Mehmet Ali pashėn sundonte qendrėn e botės arabe — Egjiptin qysh prej vitit 1805.
    Kumtesa ime ėshtė bazuar nė dy gazetat kryesore dhe me tė njohura tė asaj kohe nė botėn arabe. Ato janė „El vokaiė el misrijje"1 dhe „El ahram",2 tė cilat i kishin ndjekur rregullisht ngjarjet e Lidhjes Shqiptare.

    Me traktatin e Shėn Stefanit krahina tė tera shqiptare u ishin lėnė shteteve borgjeze fqinje. Shqiptarėt kishin protestuar kundėr kėsaj padrejtėsie. Nė gazetėn „Elvokaie"3 hasim pesė protesta tė tilla dėrguar konsujve tė shteteve tė mėdha nga krahinat e ndryshme shqiptare. Populli i Dibrės proteston te ambasadorėt e Austro-Hungarisė dhe tė Anglisė kur merr vesh se do tė mbesin nėn sundimin bullgar, duke vėnė nė pah ndėr tė tjera: „se nuk gjendet nė atė anė asnjė bullgar. I gjithė populli janė myslimanė dhe tė krishterė tė kombėsisė shqiptare".4 Protesta tė tilla ishin dėrguar edhe nga Shkodra, Gucia, Plava, Malet e Shqipėrisė Veriore, Prizreni, Prishtina, Manastiri etj.s Nė tė njėjtėn gazetė hasim nė protestė'n e dėrguar nga Shqipėria Perėndimore Kongresit tė Berlinit ku, pėrveē tjerash, thuhet: „Afėr njė milion shqiptarė, gjysma prej tyre myslimanė dhe gjysma tė krishterė tė Shqipėrisė Perėndimore kėrkojnė mė shumė tė drejta se traktati i Shėn Stefanit, pasi qė populli shqiptar ėshtė popull shumė i vjetėr dhe meriton t'i gėzojė tė njėjtat tė drejta sikurse bullgarėt".6

    Ēėshtja e Lidhjes Shqiptare

    Nėn kėtė titull gazetat arabe shkruanin artikuj tė tėrė mbi ēėshtjen shqiptare. Gazeta „EI ahram" nr. 120, e 3 nėntorit 1878 nėn titullin „Shqipėria" shkruante pėr Lidhjen e Prizrenit, anėtarėt e saj dhe komisionet e ndryshme per ēėshtjet administrative e ush-tarake, pastaj shpjegon se qėllimet e Lidhjes ishin dy:
    1. Mos t'i dorėzohej askujt asnjė pėllėmbė e tokės shqiptare
    2. Shqipėria tė fitonte autonominė e plotė.
    Lidhja Shqiptare mundohej qė ēėshtja e popullit shqiptar tė njihej sa mė mirė nga opinioni ndėrkombė'tar. Pėr kėtė qėllim, krahas pėrgatitjeve pė'r mbrojtjen e Atdheut, vepronte edhe nė terrenin diplomatik. Njė gjė tė tillė hasim nė „EI ahram" nr. 144, tė 24 prillit 1879, ku botohej protesta shqiptare drejtuar shteteve tė mėdha e ku thuhej: „Shqiptarė't kanė vendosur tė sakrifikojnė gjėnė mė tė shtrenjtė pėr hir tė kombit dhe vendit tė vet. Ata refuzojnė kategorikisht qė Greqia tė ketė tė drejtė nė tokat e tyre".
    Gazeta nė fjalė vazhdon se ngjarjet e fundit kishin zgjuar te populli shqiptar ndjenjat e diturisė dhe tė pėrparimit. Ata kėrkojnė nga Evropa qė tė mos lejojnė humbjen e popullit shqiptar, i cili s'ia ka besėn drejtėsisė sė shteteve tė mėdha, dhe mendon se Shqipė'ria nuk do tė bėhet fli pėr Greqinė.

    Lidhja Shqiptare nė pranverėn e vitit 1879 kishte ndėrmarrė njė aksion diplomatik pėr t'ua bėrė tė njohur qeverive evropiane ēėshtjen shqiptare dhe tė protestonte kundėr padrejtėsive qė i bėheshin popullit shqiptar. Kjo detyrė u qe ngarkuar Abdyl Frashėrit dhe Ali bej Vrionit, turnenė e tė cilėve e kishte ndjekur me vėmendje shtypi arab.
    Sulltani i Turqisė duke parė se Lėvizja Shqiptare kishte marrė njė hov tė madh „u premton shqiptarėve autonominė si shpėrblim pėr tokat qė do t'i jepeshin Greqisė".7
    Pėrleshjet e forcave shqiptare me ushtrinė serbe nė kufi zinin njė vend tė dukshėm nė shtypin arab.8


    Aktivitetet e Lidhjes Shqiptare

    Lidhja Shqiptare dita mė ditė vinte duke u forcuar, mbante nė dorė plotėsisht gjendjen e brendshme, merrte masat e duhura pėr mbrojtjen e kufijve. Gazeta „El Ahram",9 sipas lajmeve tė gazetave tė Vjenės shkruante: „se e gjithė Shqipėria ėshtė ngritur kundėr Turqisė, flamujt e kryengritjes janė ngritur nė fushat dhe malet e saj. Gazeta zyrtare „Revolucioni shqiptar" ka shpallur thirrjen pėr pavarėsi nė tė dy gjuhėt, shqipe dhe turke, tė nėnshkruar nga udhėheqėsit e Lidhjes prej myslimanėsh dhe tė krishterėsh, ndėr tė cilėt ishin edhe Prenk Bibė Doda dhe prifti Barto".

    Ēėshtja shqiptare kishte arritur kulminacionin nė fillim tė vitit 1880. Lidhja Shqiptare me organizimin e forcave tė saja kishte arritur tė pengonte zbatimin e traktatit tė Berlinit. Kjo gjė kishte bėrė qė „El Ahrami"10 tė shkruante se „Traktati i Berlinit ishte fillimi i problemit tė Orientit, e jo mbarimi i tij".

    Qėndresa heroike e popullit shqiptar kundėr lakmive tė qeverive borgjeze tė fqinjve pėr mbrojtjen e njėsisė tokėsore kishte ngjallur simpati kudo nė botė. „El Ahrami"11 pėrmendte se: „njė popull i cili kėrkon pavarėsinė dhe ėshtė nė gjendje pėr te tė sakrifikojė ēdo gjė, ėshtė e pamundur tė lihet anash para se tė ngopė tokėn me gjak; shqiptarėt nuk janė mė ata tė djeshmit, ata janė zgjuar dhe janė mė tė pjekur".
    Kjo gjė kishte nxitur Lidhjen Shqiptare qė tė dėrgonte njė delegacion pranė shteteve tė mėdha „tė kėrkojė ndryshimin e neneve tė traktatit tė Berlinit lidhur me Shqipėrinė".12
    Lidhja Shqiptare ishte gjithnjė nė lėvizje dhe ndiqte me vemendje ēdo manevrim tė shteteve tė mėdha nė dėm tė viseve shqiptare. „El Ahrami" nr. 212, i 26 gushtit 1880 botonte njė shpallje tė Lidhjes Shqiptare drejtuar popullit shqiptar ku pėrveē tė tjerash thuhej: „Ne shqiptarėt, bijtė e kėsaj toke e jo tė ardhur nė tė, qė kemi fituar pavarėsinė para sa shekujsh, duhet tė kėrkojmė tė kemi shtetin tonė tė pamvarur...".
    Kah mbarimi i vitit 1880 Lidhja Shqiptare hynte ne fazėn pėrfundimtare, duke u ballafaquar nga njėra anė me diplomacinė e Evropės dhe me Portėn e Lartė nė anėn tjetėr, qė kėrkonin dorėzimin e Ulqinit me rrethe.

    Dervish pasha kishte pėrdorur metodat mė barbare pėr arrestimin e udhėheqėsve tė Lidhjes Shqiptare; tradhtisht, nė fillim, kishte arrestuar Preng Bibė Dodėn dhe Hodo Pashėn.

    Qeveritė evropiane, edhe pse dinin pėr krimet e Dervish pashės kundėr udhėheqėsve shqiptarė, heshtnin, duke mos marrė kurrfarė masash. Nė gazetėn „El Vakaie"13 hasim nė njė artikull ku ėshtė botuar f jalimi i Ēarls Dilke, mbajtur nė Parlamentin anglez, i cili pėrveē tjerash thotė: „Qeveria angleze nuk e sheh tė arsyeshme tė marrė masa ndėrmjetėsuese pėrsa u pėrket veprave tė pashės lidhur me arrestimin e prijėsve tė Lidhjes Shqiptare me gėnjeshtra e tradhti".

    Por, me gjithė masat e egra qė mirrte Dervish pasha pėr shtypjen e Lidhjes Shqiptare, populli shqiptar, nė ēdo rast, sipas mundėsisė shfaqte urrejtjen kundėr sunduesit otoman duke u ngritur nė kryengritje, njoftimet lidhur me tė cilat i ndeshim nė muajt e fundit tė vitit 1881.


    Lidhja mbron tokat shqiptare tė Veriut

    Lidhja e Prizrenit, pėrveē autonomisė, kishte marrė pėrsipėr si detyre edhe mbrojtjen e unitetit tokėsor tė Shqipėrisė nga lakmitė e qeverive borgjeze tė fqinjėve ballkanikė.
    Shtypi arab i kishte ndjekur me interesim tė plotė trimėritė e popullit shqiptar: „Ata lidhin besėn sipas zakonit tė tyre qė ta luftojnė kushdo qė sulmon dhe kėrkon vendin e tyre".14
    Lord Bikėnsfild (kryetar i Qeverisė Angleze) flet pėr njė „sukses" tė politikės sė tij duke bėrė fjalė pėr ēėshtjen e Orientit nė kuvendin e princėve, ku pėrveē tjerash cek: „Pjesa me e vėshtirė e traktatit tė Berlinit ishte rregullimi i kufijve tė Malit tė Zi, tė cilit tash i janė dorėzuar Podgorica dhe Shpuzi pa derdhur gjak".15
    Dorėzimi i qyteteve tė pėrmendura pa gjakderdhje i kishte dhėnė kurajė Qeverisė Malazeze tė ndėrmerrte njė aksion tjetėr pėr pushtimin e Plavės dhe tė Gucisė, duke u dėrguar memorandume Portės sė Lartė dhe shfeteve tė mėdha, por qėndresa e Lidhjes sė Prizrenit kishte bėrė qė kjo pikė e traktatit tė mos zbatohej.
    Ēėshtja e Plavės dhe e Gucisė ishte bėrė objekt shqyrtimi nė shtypin e mbarė botės, e gazeta „El Ahram"16 e ēmonte si „ēėshtje politike tė dorės sė parė".
    Plava dhe Gucia, sipas gazetes „El Vakaie",17 ishin bėrė objekt diskutimi nė parlamentet e Evropės, e dėshmi pėr kėto kemi pėr shembull diskutimin nė parlamentin hungarez ku kishte folur lidhur me kėtė Baroni Haymerli, i cili kishte mbajtur anėn e Portės.

    Shtetet e mėdha pas dėshtimit tė pėrpjekjeve tė tyre qė t'ia dorėzonin Plavėn dhe Gucinė Malit tė Zi, kishin vendosur t'i kėmbenin kėto me Hotin dhe Grudėn, sipas propozimit tė kontit Korti (ministėr i jashtėm italian) me pretekst se banorėt e kėtyre krahinave ishin katolikė dhe nuk do te bėnin rezistencė. Por, nė tė njėjtėn kohe kėtu fshefej edhe dėshira e Italisė qė tė zvogėlohej ndikimi i Austrisė ndėr shqiptarėt katolikė nė bregun lindor tė Adriatikut.18 Lidhja Shqiptare kishte karakter kombėtar, mbronte tėrėsinė e tė gjitha tokave shqiptare e nuk kishte tė bėnte me ndarjet fetare, prandaj tė gjithė shqiptarėt u bashkuan dhe e penguan zbatimin e kėtij plani tė shteteve tė mėdha.

    Prijėsit e Lidhjes Shqiptare kishin fituar njė simpati tė madhe nė shtypin arab, vendosmėria e tyre per mbrojtjen e tokave shqiptare i kishte bėrė objekt shqyrtimi nė botėn arabe. Kėshtu gazeta „El Vakaie"19 pėrshkruan njė dialog nė mes Ali pashė Gucisė dhe princ Nikollės, ku princi malazez e quan Ali pashėn si kryengritės dhe njeri qe s'u bindet urdhėrave te sulltanit, pasi qė ai nuk iu lėshonte Plavėn dhe Gucinė Malit tė Zi sipas Traktatit tė Berlinit. Por, Ali pasha i pėrgjigjet duke ia kujtuar se edhe malazeztė e kishin ēuar jetėn ne kryengritje kundėr sulltanit e nė kėte menyrė e kishin arritur pavaresinė. Pėr kėtė „shqiptarėt sot i binden vetėm Qeverisė sė re (LidhjesShqiptare), e ēohennė kryengritje deri sa tė arrijne pavarėsinė".

    Shqiptarėt me rezistencėn e tyre heroike kishin bindur botėn se nuk ishin njė grup fisesh qė mund tė shpartalloheshin lehtė, siē pretendonin armiqtė e tyre.20 Shtypi i huaj i pėrcillte me kujdes ngjarjet nė Shqipėri. Dėshmi pėr kėtė gjejmė edhe nė „El Va-kaie",21 sipas gazetės „Nol Pres Liber", e cila shihte se interesi i Orientit kėrkonte qė t'u lihej shqiptarėve dhe malazezėve ēėshtja e tyre, duke mos ndėrhyrė asnjė nga shtetet e mėdha. Gazeta arabe e konsideronte plotėsisht tė arsyeshėm kėtė mendim.22

    Gazeta nė f jalė pėrfundonte artikullin e saj sikur tė dinte planet e shteteve tė mėdha kundėr popullit shqiptar, me kėto fjalė: „Nėse ato kanė ndėrmend tė dėrgojnė ushtarė, ose e detyrojnė Turqinė tė dėrgojė ushtrine pėr tė marrė tokat shqiptare nga te zotėt e tyre... atėherė parimi i kombėsisė pėr tė cilėn shtetet e mėdha krenohen se luftojnė t'ia arrijnė qėllimit tė tij, nuk ka dyshim se Evropa e ka lėshuar rrugėn e drejtė. Nėse ajo nuk do t'ju ndihmojė shqiptarėve ėshtė mė e arsyeshme tek e fundit t'i lėrė tė lirė nė zgjidhjen e ēėshtjes sė tyre".
    Lidhja Shqiptare vendosi si mė parė tė mos dorėzojė Ulqinin, por shtetet e mėdha iu pėrgjegjėn duke dėrguar flotėn e tyre tė pėrbashkėt nė ujėrat e Ulqinit mė 20 shtator 1880, kurse nė anėn tjetėr ushtronin presion mbi Portėn e Lartė qė t'i bindte shqiptarėt me forcė ta lėshonin Ulqinin.23
    Shtypi arab i kishte kushtuar kujdes tė posaēėm ēėshtjes sė Ulqinit. Gazeta „El vakaie"24 pėrshkruan njė artikull nga gazeta austriake „Korenspondans" ku pėrveē tė tjerash thuhet: „Lidhja Shqiptare fare nuk ėshtė trembur nga lajmi i bashkimit tė flotės dhe arritjes sė saj tė shpejtė nė ujėrat e Ulqinit. Ajo s'donte tė dinte fare per kėtė lajm, por i dėrgonte ushtarėt e vet nė Shkodėr".
    E njėjta gazete, mė 18 tetor e pėrshkruante gjendjen nė kėtė mėnyrė: „Tė gjitha gazetat pa dallim ideologjie dhe kombėsie pajtohen se shqiptarėt janė tė revoltuar.. ,".25

    Popujt e shikonin me admirim tė madh luftėn e popullit shqiptar. Gazeta „El vakaie"26 pėrshkruan njė artikull nga gazeta franceze „Korie Dorian" nė te cilin thuhet: „Ėshtė gjė e pamundur qė njė popull luftėtar, i vjetėr e fisnik, sikurse ėshtė populli shqiptar, tė lėshojė njė pjesė tė vogėl tė Atdheut tė tij..."Gazeta franceze i krahasonte shqiptarėt me borganesėt, tė cilėt refuzuan t'i nėnshtroheshin sundimit tė mbretit spanjoll. „El ahrami" nuk besonte se ushtria turke mund t'i sulmonte forcat e Lidhjes, pasi qė „ato mbrojnė tė drejtat e perandorisė, e nė anėn tjetėr nuk ėshtė sekret se udhėheqėsit dhe komandantėt mė tė mirė janė shqiptarė".27

    Gazeta nė f jale transmetonte thėniet e disave tė cilėt thoshin se Dervish pasha ishte ai i cili ua kishte dorėzuar Batomin rusėve pa gjakderdhje, e ėshtė nė gjendje tė bėjė njė gjė tė tillė edhe me Ulqinin.Me gjithė rezistencėn e popullit shqiptar, Dervish pasha hyri nė Ulqin mė 24 nėntor pas njė lufte tė rreptė me shqiptarėt dhe mė 26 nėntor ia dorėzoi Ulqinin Malit tė Zi.


    Lidhja mbron kufijt e Jugut

    Kongresi i Berlinit nuk kishte cėnuar vetėm kufijt nė Veri tė Shqipėrisė, ai e kishte bėrė kėtė edhe nė Jug, ku Greqia merrte Thesalinė dhe Epirin, sipas nenit 24 tė Protokollit tė Trembėdhjetė. Protestat shqiptare nuk kishin sjellė kurrfarė rezultati. Greqia gėzonte pėrkrahjen e plotė tė Francės, gjoja pėr t'i bėrė ballė dominimit sllav nė Ballkan. Ēėshtja e kufijve tė jugut kishte zgjuar interesim tė madh nė shtypin arab, ishin botuar artikuj tė gjatė rreth kėsaj ēėshtjeje. Gazeta „El ahram"28 botonte njė artikull tė marrė nga gazeta „Tajm" ku thoshte: „Evropa duhet ta bindė Greqinė tė heqė dorė" nga Janina, sepse hyrja e saj nėn Greqinė i pėrngjan hyrjes sė njė therre nė sy, pasi qė shqiptarėt do ta mbrojnė atė".

    Lidhja Shqiptare e Jugut ishte shkaktare qė tė mbaheshin tri konferenca ndėrkombėtare lidhur me kufijt. E fundit ishte ajo e 7 marsit 1881 ku mori fund ēėshtja e kėtyre kufijve qė konsiderohej ndėr problemet mė tė vėshtira tė Orientit. Ambasadori gjerman insistoi te pėrfaqėsuesi turk qė Greqisė t'i jepej edhe Epiri, por ai iu pergjegj se shqiptarėt ishin armatosur dhe Porta nuk ishte nė gjendje tė hynte nė luftė me ta.

    Lidhja Shqiptare pati sukses tė mbronte Janinėn dhe Ēamėrinė nga synimet greke.
    Porta e Lartė tash ishte liruar nga problemet e kufijve dhe shtypte me sa fuqi kishte Lidhjen Shqiptare, por shpirti revolucionar i saj mbeti nė zemrat shqiptare dhe u trashėgua brez pas brezi deri kur u ngrit flamuri kuq e zi mė 28 nėntor 1912, pėr tė kumtuar lindjen e Shqipėrisė.

    ----------------------
    1 El vakiė el misrij-je ėshtė gazeta mė e vjetėr e botės arabe. Numri i parė i saj ka dalė mė 20 korrik 1828, themelues i sė cilės ėshtė M e h m e t Ali pasha nga Kavalla, vaM i Egjiptit gjatė viteve 1805—1849. Nė fillim dilte vetėm turqisht, pastaj edhe nė gjuhėn arabe.
    2 „El ahrami" (Piramidet) ėshtė themeluar mė 1875 nga I e 1 i m dhe Bushare Tikla, botohej nė Aleksandri. fishtė e njėjta gazetė e pėr-ditshme autoritative qė sot del nė Kairo. Numrat lidhur me ngjarjet e Iidhjes sė Prizrenit janė nxjerrė nga mikrofilmi i redaksisė. Por mė duhet tė cek se shumė numra tė dy gazetave nuk kam mundur t'i gjej nė Arkivin Kombėtar tė Egjiptit e posaēėrisht tė gjashtėmujorit tė fundit tė vitilt 1878, kohės sė formimit tė Lidhjes, gjė qė kanė bėrė tė duket njė lloj jbrazėtire nė zhvillimin e ngjarjeve.
    3 Nr. 763, 764, 767.
    4 Nr. 764, 9 qershor 1878.
    5 Nr. 766, 23 qershor 1878.
    6 Nr. 767, 30 qershor 1878.
    7 „El ahram" nr. 145, 15 maj 1879, f. 4
    8 „El Vakaie" nr. 810, 11 maj 1879.
    9 Nr. 165, 1 tetor 1879, viti i katėrt.
    150 Nr. 197, 13 maj 1880.
    11 « Po aty.
    12 „El Vakaie" nr. 885, 1 qershor 1880.
    13 Nr. 1170, 21 korrik 1881.
    14 „El Vakaie" Nr. 796, 2 shkurt 1879.
    15 „El Vakaie" Nr. 804, 30 mars 1879.
    16 Nr. 180, 15 janar 1880.
    17 Nr. 853, 12 shkurt 1880.
    18 M. F r a s h ė r i, Liga e Prizrenit, f. 31.
    19 Nr. 864, 14 mars 1880.
    20 X h. B e 1 e g u, Lidhja e Prterenit, f. 87.
    21 Nr. 904, 7 korrik 1880.
    22 „El vakaie" Nr. 904, 7 korrik 1880.
    23 „Al ahram" Nr. 217, 20 shtator 1880.
    24 Nr. 938, 13 tetor 1880.
    25Nr. 914, 18 tetor 1880.
    26 Nr. 964, 2 nėntor 1880.
    27 „El ahrarai'' Nr. 225, 25 nėntor 1880.
    28 Nr. 156, 21 korrik 1879.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Davius : 06-07-2006 mė 18:22
    My silence doesn't mean I am gone!

  19. #19
    Rising Star and Legend Maska e Davius
    Anėtarėsuar
    20-04-2003
    Vendndodhja
    Underground
    Mosha
    39
    Postime
    11,960
    SHTYPI MALAZEZ PĖR LIDHJEN E PRIZRENIT

    Anonim Shkruan "Gjatė periudhės sė Lidhjes sė Prizrenit, nė Mal tė Zi, botohej gazeta „Glas Crnogorca", e cila zėvendėsonte gazetėn e mėpėrparshme „Crnogorac", qė pėr shkak tė shkrimeve antiturke dhe antiaustriane, u ndalua ...

    Qamil Gexha

    ...tė shpėrndahej nė territoret e Turqisė dhe Austrisė dhe kėshtu nuk pati arsye tė publikohej edhe mė tutje. Numri i fundit i saj doli nė mesin e shkurtit tė vitit 1873. Gazeta „Glas Crnogorca" krijoi njė orientim dhe program qė ndryshonte nga ai i gazetės „Crnogorac".1

    Kjo gazetė dhe gazetat tjera qė prekin ēėshtjen shqiptare, e nė veēanti gjatė periudhės sė Lidhjes sė Prizrenit, i trajtojnė ato nė frymėn antishqiptare kundėr lėvizjes sė shqiptarve pėr autonomi dhe pavarėsi. Nė kėtė gazetė botoheshin edhe shumė artikuj tė huazuar prej gazetave tė tjera.
    Pas njė pauze prej njė viti e tre muaj (1877—1878), pėr shkak tė angazhimit tė Malit tė Zi nė luftė kundėr Turqisė, kjo gazetė vazhdoi tė botohej pėrsėri. Mė 8 janar tė vitit 1879 botoi artikullin nė faqen e parė me titull „Lidhja Shqiptare". Nė kėtė si dhe nė artikujt e tjerė vijues, qė bėjnė fjalė pėr „Lidhjen e Prizrenit" dhe aktivitetin e saj, siē janė kryengritjet antiturke pėr njė autonomi qė do tė ēonte nė pavarėsi, vihet re njė tendencė e pėrgjithshme qė ėshtė karakteristike pėr historiografinė borgjeze — tendenca e nėnvlerėsimit, apo e mospėrfilljes sė plotė tė pjesėmarrjės dhe tė rolit pozitiv vendimtar tė masave popullore nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare. Kėto lėvizje konsiderohen tė organizuara ose tė nxitura herė nga Turqia e herė nga fuqitė tjera tė jashtme.2 Pėr Lidhjen e Prizrenit thuhet se nuk ka qenė gjė tjetėr veēse pjellė e Portės, e ndriēuar dhe artificialisht e fryrė nga shtypi europian vetėm pėr t'i minuar zbatimet e vendimeve tė Kongresit tė Berlinit. Lidhur mė kėtė njė artikull i kėsaj gazete shėnon: tėrė ajo qė ėshtė shkruar nė gazeta (mendohet nė tė huajat — Q. G.) mbi Lidhjen Shqiptare ose ėshtė krejtėsisht e pabazė ose ėshtė stėrmadhuar. Lidhja Shqiptare nuk ha pasur atė vetėdije qė i mvishet asaj pėr tėrėsinė dhe pavarėsinė e Shqipėrisė (Arnautllukut), as qė mund tė rrjedhė nga kjo vetėdije..., e cila theksohet nė gazetarinė evropiane. Ajo ėshtė, nė tė vėrtetė, pjellė e mendjes nga kėto motive: disa qė ta padisin Turqinė, qė me formimin e Lidhjes sė Prizrenit pengon zbatimin e vendimeve tė Ko-ngresit tė Berlinit, tė tjerėt qė tė padisin Rusinė, gjoja se ajo me kėrkesat e tepruara e ka nxitur kėtė gjendje nė Turqi, dhe sikur ka pėr qėllim tė arsyetojė mbetjen e saj nė Rumeli, tė tretėt qė tė tregojnė se nė kėtė rast lypset dora e fortė pėr ta kthyer rendin dhe paqen nė Turqi".3

    Pėr tė krijuar bindjen se Lidhja e Prizrenit ėshtė pjellė e Turqisė, nė njė artikull tjetėr shėnohet se ajo ishte e formuar vetėm nga myslimanėt. „Kush mendon se ajo Lidhje ėshtė e pėrbėrė nga shqiptarėt, e aq mė tepėr nga shqiptarėt e Gucise, mashtrohet keq. Ajo ėshtė e pėrbėre vetėm nga myslimanėt, madje nga ata tė Sanxhakut tė Prizrenit. Atė e ka formuar Porta, pėr ta larguar pergjegjėsinė pėr pengesat qė do t'i dalin pėrpara dėshirės sė Evropės pėr zbatimin e vendimeve tė Kongresit tė Berlinit.. .".*

    Edhe nė artikujt e tjerė, pėr ēėshtjet shqiptare e nė rend tė parė pėr Lidhjen e Prizrenit, thuhet se nuk janė gjė tjetėr, veēse pėrpjekje tė turqėve pėr t'i nxitur shqiptarėt qė tė mos realizohen vendimet e Fuqive tė Mėdha dhe nė asnjė vend nuk shėnohet se Lidhja e Prizrenit ishte lėvizje pėr mbrojtjen dhe afirmimin e kombit shqiptar e pėr krijimin e pavarėsisė sė tij, siē e vlerėson edhe Dimitrije Tucoviqi nė librin e tij „Serbija dhe Shqipėria" ku shėnon se: „Lufta pėr autonomi ka arritur pikėn mė tė lartė me organizimin e Lidhjes Shqiptare".5


    Meqenėse dorėzimi i Plavės dhe i Gucisė nuk u bė nė mėnyrė paqesore, siē kishte vendosur Kongresi, Princ Nikolla organizoi ushtri dhe e dėrgoi nė keto anė. Shqiptarėt e Plavės dhe tė Gu-cisė, tė udhėhequr nga Ali pashė Gucia dhe Jakup Perri, bashkė me ta edhe shqiptarėt qė ishin dėrguar nga Lidhja e Prizrenit, iu pėrgjegjėn me luftė ushtrisė malazeze. Nė lidhje me luftėn e Velikės gazeta jep lajme tė' pavėrteta, i hiperbolizon sukseset e ushtrisė malazeze dhe e rrit numrin e tė vrarėve nė anėn e shqiptarėve. Trupat malazeze nuk arritėn tė hyjnė nė Plavė dhe Guci. Gazeta „Glas Crnogorca" kėtė mossukses e arsyeton si vijon: „Nė luftė tė Velikės kanė hyrė shumė turq (nizam) tė veshur me rrobe tė arnautėve pėr t'u maskuar se janė arnaut". Megjithatė nė vazhdim tė artikullit, autori u kėrcėnohet banorėve tė Plavės dhe Gucisė: „Ta keni ndėrmend banorė tė Plavės dhe Gucisė! E mira ju sjell tė mirėn, tė panėnshtruarit do t'i gjykojė Ligji".*


    Meqė nuk u realizua vendimi i Kongresit tė Berlinit pėr dorėzimin e Plavės dhe Gucisė, Fuqitė e Mėdha vendosėn qė Malit tė Zi t'i jipen Hoti dhe Gruda. Gazeta „Glas Crnogorca", shprehet se kjo ėshtė ēėshtje e Fuqive tė Mėdha: „ ... Mali i Zi, shėnon gazeta, as qė dėshiron, as qė mund dhe as qė e konsideron se duhet qė me gjakun dhe tė hollat e veta t'i pėrmirėsojė gabimet e tė tjerėve. Kjo ėshtė edhe njė vėrtetim se sa e mbajnė f jalėn Fuqitė eMėdha.

    Mė 21 qershor tė vitit 1880 gazeta boton memorandumin e shqiptarėve dėrguar shteteve evropiane: „Nė momentin kur nė Berlin mbahet konferenca pėr ta rrezikuar dokumentin e kufirit greko-turk, populli shqiptar mendon se ka pėr detyrė t'ia paraqesė me pėrultėsi Asamblesė sė lartė kujdesin dhe aspiratat. Ne, tė drejtat e tė tjerėve i pranojmė dhe kėrkojmė qė edhe tė tjerėt t'i pranojnė tė drejtat tona, dėshira jonė unike ėshtė qė tė zgjerohemi nė Uogari tė fqinjėve tanė, por kėrkojmė qė edhe kėta tė lirohėn nga kėrkesat egoiste. Para Kongresit tė Berlinit ne i kemi gjykuar kėrkesat pėrvetėsuese tė Greqisė si tė padrejta dhe sot po i pėrsėrisim. Protestojmė pėr ēdo lloj copėtimi tė vendit tonė tė dashur... Bota qė nuk mban anė e di se ku shpiejn kėto qėllime, dhe po tė jetė se ato mbėshtillen me njėmijė pelerina".8


    Pas kėtij memorandumi pason komenti i gazetarit, i cili ndėr tė tjera thotė: „Ky telegram ėshtė nisur nga Stambolli dhe nė kėtė ēėshtje ka dorė Stambolli. Edhe kjo deklaratė e Stambollit „Vakit" i pėrngjan kėtij memorandumi, prandaj tregon ēartė se iniciativa pėr njė memorandum tė tillė zė fill nga ana e Portės".


    Qėllimi i gazetės „Glas Crnogorca", jo vetėm nė kėtė rast, ishte qė tė tregojė, kinse, interesin e pėrbashkėt tė Turqisė dhe Lidhjes Shqiptare dhe bashkėpunimin e tyre reciprok, e nė kėtė mėnyrė ta orientojė mendimin publik, qė ishte kundėr Turqisė, dhe kundėr Lidhjes Shqiptare.
    Disa artikuj tė kėsaj gazete sjellin lajme pėr pėrgatitjen e shqiptarėve kundėr vendimeve tė Kongresit tė Berlinit, lidhur me lėshimin e tokave Greqisė, mirėpo edhe pėr kėto raste kjo gazetė vė nė dukje se Turqia ėshtė nxitėse e shqiptarėve dhe se ajo i armatos dhe i furnizon me veshmbathje. Nė artikullin „Armatimi nė Shqipėri, ka rėnė nė kontakt me udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare, ka organizuar xhindarmėrinė shqiptare nė Thesali dhe Epir, Abedin pasha, i cili edhe vetė ėshtė shqiptar nga Preveza, punon me tė gjitha forcat me banorėt e vendit qė me vepėr t'ia tregojė Konferencės peticionet shqiptare. Kėtė e ndihmon i vėllai Vesel beu dhe Vasė efendiu, i cili ėshtė emėruar guvernator i Selanikut. Pėr kėto pėrgatitje shkruan edhe korrespondenti i „Dejli Njus" nga Stambolli.. .".9


    Vendimi i Fuqive tė Mėdha, qė nė vend tė Plavės dhe Gucisė t'i dorzohen Malit tė Zi Hoti, Gruda dhe Kelmendi nuk u realizua, pėr shkak tė kundėrshtimit tė Lidhjes sė Prizrenit, e cila grumbu-lloi forcat e veta nga krahina tė ndryshme tė Shqipėrisė veriore. Ushtria turke nga kėto krahina u tėrhoq, pozitat e tyre i zunė luftėtarėt e Lidhjes sė Prizrenit. Kur ushtiia malazeze kaloi kufirin e vjetėr, te Ura e Rrzhanicės dhe nė disa vende tė tjera, u ndesh me forcat shqiptare, me ē'rast pati tė vrarė nga tė dy palėt. Ushtria malazeze pas kėtyre betejave u tėrhoq nė Podgoricė.

    Ngase edhe ky vendim mbeti i parealizuar, Fuqitė e Mėdha vendosėn qė Malit tė Zi t'i jipet njė vend nė bregdet. Gazeta nė f jalė pėr kėtė ēėshtje nė kėtė kohė shkruan: ... „Nga shtypi i Evropės dėgjojmė se Fuqitė e Mėdha mendojnė qė Malit tė Zi nė vend tė Plavės dhe Gucisė, respektivisht, Hotit, Grudės dhe Kelmendit t'i ipet pėr kompensim Ulqini dhe toka gjer nė Bunė. Kėtė mendim e ka „Novaja Vremja", kurse gazetat zyrtare tė Vjenės mendojnė se njė gjė e tillė ėshtė e mundur... Ne me besim tė plotė pėrcjellim orvatjet e Forcave dhe shpresojmė nė zgjidhjen paqesore tė kėsaj ēėshtjeje rreth kufijve tanė".10 „Se kjo gjė ėshtė e vėrtetė fletė fakti se ēetat shqiptare kanė filluar tė duken nė rrethin e Ulqinit".11 Gazetari i kėtyre lajmeve i zhvlerėson forcat shqiptare, sepse, sipas tij, nė ushtrinė shqiptare kishte filluar konflikti nė Tuz, nga ana tjetėr, kėto ēeta janė tė pėrbėra vetėm nga qindra njerėz vendas, qė pashai i Shkodrės me urdhėrin e Portės i ka organizuar shpejt e shpejt qė t'i tregojė botės, se shqiptarėt mbrojnė ēdo pėllėmbė toke". Nė kėtė artikull lufta ndėrmjet shqiptarėve dhe turqve konsiderohet luftė e vogėl e pėrgatitur nga turqit sa pėr tė treguar se nuk u dorzua Ulqini me dėshirė".
    Njė artikull tjetėr i kėsaj gazete, lidhur me shėnimet e shtypit evropian se Lidhja e Prizrenit ėshtė shumė e fuqishme shkruan, me njė ton nėnēmues: „Ku ėshtė ajo Lidhje Shqiptare qė zotohej se s'ka pėr ta lėshuar asnjė pėllėmbė toke...?".


    Ėshtė e vėrtetė se nė mbrojtjen e Ulqinit morėn pjesė forca tė vogla nė krahasim me numrin qė mund ta organizonte Lidhja. Kjo u shkaktua nga premtimet dhe presionet e Austrisė dhe Anglisė dhe me pėrpjekjet e Dervish pashės pėr t'i bindur muhamedanėt shkodranė edhe me anė tė kėrcėnimit ndaj atyre qė qėndronin nė pozita tė luftės. Kėto patėn sukses sidomos nė qarqet e moderuara, qė pengonin dėrgimin e vullnetarėve dhe ndikuan nė shpėrndarjen e vullnetarėve. Shkak tjetėr ishte se Lidhja kishte rėnė nė krizė nga konfliktet dhe mosmarrėveshjet e brendshme, gjė qė ndikoi nė dobėsimin e rezistencės. Megjithate, nė luftėn pėr Ulqinin trupave shumė mė tė mėdha turke, iu bė rezistencė e konsiderueshme, e jo siē paraqitet nė shtypin e Malit tė Zi se ekzistonte qė mė parė marrėveshje ndėrmjet Dervish pashės dhe luftėtarėve shqiptarė.


    Nė raportin e konsullit Lipich qė i dėrgoi Baronit Hajmėrleh thuhet se nė krahinėn e Ulqinit janė tubuar nja tre mijė shqiptarė nga tė cilėt 700—800 ulqinakė, nja 1000 shkodranė po aq veta nga Anamali, nga Reqi, nga Lohja dhe nga disa fshatra tė rrethit tė Shkodrės, pastaj disa qindra shkrelas dhe 50 kelmendas.12

    Beteja kryesore u zhvillua nė Grykėn e Mozhurės, me ē'rast disa herė u zbrapsėn forcat turke, por kur kėto filluan ta pėrdorin artilerinė e rėndė, shqiptarėt u thyen, vullnetarėt u shpėrndanė e komandanti Isuf Sokoli u plagos pėr vdekje.13


    Me interes tė posaēėm janė artikujt e ndryshėm, tė marrė nga gazetat e tjera, notat e shteteve nėnshkruese tė marrėveshjes sė |Kongresit tė Berlinit, dėrguar njera-tjetrės, pėr ēėshtje kontestue-
    tė kufirit turko-malazez dhe pėr zbatimin e vendimeve tė Fuqive tė Mėdha nė lidhje me dorėzimin e Plavės, Gucisė, Hotit e Grudės dhe tė Ulqinit, e sidomos pjesėt e „Librit tė Kuq" tė Aus-tro-Hungarisė, qė bėjnė fjalė pėr ēėshtjet e kufijve tė Malit tė Zi, tė cilat kjo gazetė i botoi. Tė gjitha kėto botime nė njė masė tė mirė tregojnė qėllimet, interesat, dhe manovrimet e Fuqive tė Mėdha pėr kėto anė.
    --------------------------
    1 B. Kovaēeviq, „Crnogorac" i „Glas Crnogorca" o albancima, fq, 30.
    2Stefanaq Pollo, Studime Historike, Tiranė 2/1968, fq. 95—96-
    3 „Glas Crnogorca" — 8 janar 1879.
    4 „Glas Crnogorca" — 12 janar 1880.
    5Dimitrije Tucoviq, Sėrbija e Shqipnija, Prishtinė 1968, fq. 39.
    6 „Glas Crnogorca" — 8 dhjetor 1879.
    7 „Glas Crnogorca" — 26 janar 1880.
    8 „Glas Crnogorca" — 21 qershor 1880.
    9 „Glas Crnogorca" — 5 korrik 1880.
    10 „Glas Crnogorca" — 5 korrik 1880.
    11 „Glas Crnogorca" — 5 korrik 1880.
    12 Hans-Hof-und Staatsarchiv — Raport i Lippich — Baronit H a j-mėrleh Shkodėr, 6 tetor 1880. (Dokument i pėrkthyer shqip nga Insti-fcuti i Historisė, Tiranė).
    13 Po aty — 30 nėntor 1880.
    My silence doesn't mean I am gone!

  20. #20
    Rising Star and Legend Maska e Davius
    Anėtarėsuar
    20-04-2003
    Vendndodhja
    Underground
    Mosha
    39
    Postime
    11,960
    QĖNDRIMI I RUSISĖ NDAJ LIDHJES SHQIPĖTARE TĖ PRIZRENIT

    Historiografia ruse erdhi deri te konkluzioni se, pa marrė parasysh pohimet zyrtare tė Rusisė cariste dhe tė...
    Mr Shemsi Ajvazi

    ...qarqeve pansllaviste dhe pansllavoortodokse, faktori vendimtar pėr ēlirimin e popullit shqiptar dhe pėr fitoren e pavarėsisė sė Shqipėrisė, ka qenė lufta heroike e popullit shqiptar e jo faktori ndėrkombėtar.


    Qėndrimi i Rusisė zyrtare ndaj Lidhjes sė Prizrenit nuk dallon nga qėndrimii saj ndaj lėvizjes ēlirimtare shqiptare nė pėrgjithėsi. Ai ishte rezultat i aspiratave imperialiste ruse ndaj Ballkanit, tė cilin Rusia e konsideronte hapėsirė shumė tė rėndėsishme gjeostrategjike pėr kontrollimin e procesit tė shpėrbėrjes sė Perandorisė Osmane, me qėllim qė tė pėrfitojė sa mė shumė nga ky proces, sepse Ballkani do t'i shėrbente si "placdarm" pėr kontrollimin e shteteve evropiane dhe pėr pengimin e ekspansionit tė tyre nė drejtim tė Lindjes, pėr tė cilėn Rusia ushqente aspirata tė vjetra qė nga koha e perandoreshės Ekaterina II, plot njė shekull para se tė fillonte "kriza lindore".

    Nė momentin kur Ekaterina II arriti nė fronin e Rusisė, diplomacia ruse filloi tė ndėrmarrė hapat pėr ta rikthyer prestigjin ndėrkombėtar tė Rusisė. Hapi i parė diplomatik i Ekaterinės II ishte afrimi me Austro-Hungarinė. Mė1780 Ekaterina II takohet nė Mogilevė me perandorin Jozef, ku arrihet qėndrimi identik i Rusisė dhe i Austro-Hungarisė ndaj Turqisė dhe Polonisė. Pastaj e tėrė vėmendja e diplomacisė ruse, tė cilėn e udhėhiqte vetė Ekaterina II sė bashku me Potemkinin, u drejtua kah zgjidhja e ēėshtjes turke dhe realizimi i tė ashtuquajturit "projekt grek". Qėllimi i kėtij projekti ishte dėbimi i tėrėsishėm i turqve (myslimanėve Sh.A.) nga Evropa dhe krijimi i njė perandorie greke, nė fronin e sė cilės do tė ulej nipi i Ekaterinės II, Konstantin Pavloviē, kurse Austro-Hungaria do tė fitonte njė pjesė tė Gadishullit ballkanik.[1]

    Nė vitin 1778 Ekaterinės II i lindi nipi i dytė dhe ajo pagėzoi me emrin perandorak, Konstantin dhe ia caktoi maminė greke qė tė pėrfitojė nga ajo dhe nė moshė tė njomė ta mėsojė gjuhėn greke, tė cilėn Konstantini mė vonė do ta pėrsoste me ndihmėn e mėsuesve grekė. Edukimi i tij special bėhej me qėllim qė tė pėrgatitej sa mė mirė pėr fronin perandorak me seli nė Konstantinopol. Planifikohej qė Konstantini tė sundojė nė aleancė me Austro-Hungarinė, duke qenė i pavarur nga Sank Pitersburgu si sovran i "perandorisė sė krishterė" brenda hapėsirės sė Turqisė evropiane.[2] Stambolli do te rikthente emrin e vjetėr Konstantinopol dhe do tėshndėrrohej faktikisht nė njėrėn nga tri kryeqendrat e Rusisė, krahas Sank Petersburgut dhe Moskės. Kjo do te thoshte, jo vetem mbizotėrim moral mbi botėn krishterė-lindore, por njėkohėsisht edhe njė hap vendimtar nė drejtim tė sundimit mbi Evropėn. Kėtė plan, diplomacia ruse e pėrgatiste nė fshehtėsi tė madhe, duke marrė hapa tė duhur pėr ta penguar dhe zbutur reagimin e shteteve tė tjera evropiane. Nė kėtė mėnyrė, Perandoria ruse dėshironte tė fitojė tė drejtėn e pėrzierjes nė ēėshtjet gjithevropiane.

    Pėr ta realizuar kėtė synim, diplomacia ruse filloi t'i pėrdorė metodat e vjetra tė ndikimit diplomatik, siē ishte agjitacioni demagogjik te popullata sllavortodokse nė vendet e huaja. Carizmi, pėr t'i arritur qėllimet e veta politike, merrte pozėn e ēlirimtarit ēdokund ndaj tė krishterėve. Qysh atėherė nė politikėn e jashtme tė Ekaterinės II caktohen detyrat parėsore tė politikės sė carizmit rus pėr shekullin XIX, ku pėrparėsi kishte depėrtimi nė Ballkan.[3]

    Mė vonė nė kohėn e Ēėshtjes lindore, kur Rusia ishte dobėsuar si rezultat i disfatės sė pėsuar nė Luftėn e Krimesė (1853-1856) dhe ajo dėshironte ta rikthente autoritetin e humbur, duke filluar nga popujt sllavoortodoks filloi ta zbatonte pėrsėri propagandėn demagogjike nga koha e Ekaterinės II pėr t'u treguar si mbrojtėse dhe ēlirimtare e tyre dhe e tė krishterėve tė tjerė lindorė. Pasi qė Rusia nė atė kohė ishte e dobėt, vepronte nė bashkėpunim me shtetet e tjera evropiane, duke hyrė nė lojėra tė ndryshme diplomatike, sidomos me Austro-Hungarinė, e cila kishte aspirata te ngjashme dhe ishte shumė sensibile, kur ishte fjala pėr sllavėt, tė cilėve ua kishte dronė dhe i shihte si rrezik pėr perandorinė e vet. Nė kėto rrethana shqiptarėt nuk ishin tė pėrshtatshėm pėr t'u futur nė skemėn e politikės cariste ruse nė Ballkan, pasi qė nuk ishin sllavė dhe shumica e tyre nuk ishin as krishterė. Pėr ta mėnjanuar nė tėrėsi ēėshtjen shqiptare, ajo e injoronte atė nė ēdo mėnyrė apo mundohej t'i paraqesė ata si njė element i huaj nė mesin e popujve sllavoortodoks dhe tė krishterė-lindorė. Pėr kėtė ēėshtje Rusia, haste nganjėherė fatkeqėsisht nė mirėkuptim tė shteteve evropiane. Qėndrimi i padrejtė i Rusisė ndaj shqiptarėve nuk ishte gjithnjė i hapėt, por ne momentet kritike ishte gjithmonė nė dėm tė tyre.

    Nė fillim tė verės sė vitit 1875 fillon kryengritja e populates sllavoortodokse nė Hercegovinė dhe pas njė kohe edhe nė Bosnje. Qeveria ruse konsideronte se ishte e domosdoshme ndihma pėr kryengritėsit sllavoortodoks, por njėkohėsisht nuk dėshironte qė tė binte nė konflikte me Austro-Hungarinė, e cila dronte nga lėvizjet sllave. Pėr kėtė shkak, ministri i punėve tė jashtme i Rusisė, Aleksandėr M. Gorēakov, meqenėse kishte parasysh dobėsinė e Rusisė nė atė kohė, vendosi qė ndėrhyrja nė ēėshtjet ballkanike tė bėhet nė bashkėveprim me kėtė shtet. Dhe nė gusht tė vitit 1875 Gorēakov deklaron nė Vienė pėr domosdoshmėrinė e ndėrhyrjes sė pėrbashkėt nė problemin turko-hercegovas. Me kėtė propozim u pajtua edhe ministri i punėve tė jashtme i Austro-Hungarisė, Andrashi.[4]

    Mė 30 qershor 1876 Serbia i shpalli luftė Turqisė. Nė kėtė akt kishte dorė edhe Rusia, e cila dėrgoi 4 000 vullnetarė, midis tė cilėve edhe shumė oficerė nė krye me gjeneralin Ēerkasov, i cili edhe u emrua komandant supreme i Armatės serbe[5]. Lufta serbo-turke shtoi rrezikun pėr njė krizė tė pėrgjithshme evropiane dhe sidomos pėr njė konflikti serioz ndėrmjet Rusisė dhe Austro-Hungarisė. Me qėllim qė tė mėnjanohet ky rrezik, organizohet njė takim i fshehtė i Aleksandrit II dhe Gorēakovit me Franc Jozefin dhe Andrashin nė kėshtjellėn e Rajhshtadit nė Bohemi, mė 8 korrik 1876. Nė Rajhshtad nuk u nėnshkrua asnjė konventė, bile asnjė protokol. Pėrmbajtja e kėtij "komploti" ruso-austriak ėshtė diktuar nga Andrashi dhe ėshtė shkruar nga ambasadori rus ne Vienė, i cili ishte i pranishėm nė Rajhshtad. Pavarėsisht nga kjo, Gorcakovi ia diktoi po ashtu njėrit prej pėrcjellesve te tij pėrmbajtjen e kėsaj marrėveshjeje. Kėto dy shkresa, tė cilat dallohen njėra nga tjetra ne disa pika, janė dokumentet e vetme, ku shėnohen rezultatet e "takimit tėRajhshtadit".[6]

    Dokumenti nė variantin e Gorēakovit ėshtė dokumeti i parė, i cili zbulon qėllimet e politikės cariste ruse ndaj ēėshtjes shqiptare dhe karakterizon mėnyrėn e trajtimit tė shqiptarėve, tė cilat kanė lėnė pasoja tė rėnda nė zhvillimin e ngjarjeve tė mėtejshme tė asaj kohe nė viset shqiptare. Mund te thuhet lirisht se kjo tendencė e qėndrimit rus ndaj shqiptarėve ka vazhduar deri nė ditėt e sotme. Me qėllim qė ta sqarojmė kėtė tendencė do te shtrojmė shkurtimisht pėrmbajtjen e takimit tė Rajhshtadit dhe do t'i theksojmė dallimet ndėrmjet kėtyre dy dokumenteve. Nė Rajhshtad, tė dy palėt u pajtuan se nė rast tė fitores sė Serbisė "shtetet nuk do ta ndihmojnė krijimin e njė shteti tė madh sllav". Por, me insistimin e Gorēakovit, Andrashi u pajtua pėr disa zgjerime tė Serbisė dhe Malit tė Zi, tė cilat kanė qenė nė dėm tė shqiptarėve.[7] Sipas versionit te Gorēakovit, Serbia do tė fitonte disa pjesė tė "Serbisė sė Vjetėr" dhe tė Bosnjės, Mali i Zi - tėrė Hercegovinėn dhe njė liman nė Adriatik, kurse sipas versionit tė Andrashit, Mali i Zi do tė merrte vetėm njė pjesė tė Hercegovinės, ndėrsa pjesa tjetėr e Hercegovinės dhe Bosnja nė tėrėsi do tė aneksohej nga Austro-Hungaria.[8] .

    Sipas versionit rus, Austro-Hungaria do tė ketė tė drejtė ta aneksojė vetėm "Kroacinė turke" dhe disa pjesė tė Bosnjės nė kufi me tė", sipas planit, i cili do tė pėrcaktohet mė vonė. Kėtu nuk bėhet fjalė pėr tė drejtėn e Austro-Hungarisė mbi Hercegovinėn.[9] Nė rast se shkatėrrohet Turqia evropiane, Bullgaria dhe Rumania, sipas versionit rus, do tė bėheshin principata te pavarura, kurse sipas atij austriak - do tė jenė provinca autonome tė Perandorisė Osmane; po sipas kėtij versioni edhe Shqipėria do tė bėhej provincė autonome e tillė. (Ky ėshtė rasti i parė qė edhe Shqipėri tė hyjė nė kombinimet diplomatike tė shteteve tė mėdha pėr krijimin e shteteve tė reja nė Ballkan.) Nė versionin rus, Shqipėria nuk pėrmendet fare.[10] Marrėveshja e Rajhshtatit fshihte ne vete shumė embrione tė keqkuptimit dhe tė konflikteve, qė dolen nė shesh ne kohėn e ashpėrsimit tė "krizes lindore", e sidomos pas Luftės ruso-turke (1877-78). Politika ruse ndaj Ballkanit nė atė kohė i pėrmbahej planit dhe programit tė Ministrisė sė Punėve tė Jashtme tė Rusisė, nė krye tė sė cilės gjendej A. M.Gorēakov. Ky plan mund tė ilustrohet nga njė raport i kėsaj ministrie nga viti 1862, ku konstatohet se ".Rusia i mbetet besnike parimeve tė veta tė koordinimit tė hapave politikė me interesat e saja". Ndėrkaq, kredoja kryesore e ministrit Aleksandėr Gorēakov (ka shėrbyer diplomat plot 65 vjet, 25 nga tė cilat ka qenė minstėr i punėve te jashtme) ishte: "Detyra kryesoree politikės sė jashtme tė Rusisė ėshtė mbrojtja e intereseve tė saja nacionale".[11]

    Detyra e dytė e politikės se Gorēakovit ishte se duhet tė bėhet ēmos qė nė Evropė mos tė bėhen kurrėfarė ndryshimesh territoriale, apo ndryshime tė baraspeshės, apo sferės sė ndikimit, tė cilat do t'u shkaktonin dėme tė mėdha intereseve tė Rusisė. Vetėm nė kėtė mėnyrė Rusia mund ta zinte vendin e vet, t'i rikthente pozitat, autoritetin dhe ndikimin. Pas kėtyre mendimeve tė Gorēakovit, tė cilat i parafrazoi ministri aktual i punėve tė jashtme i Rusisė, Igor Ivanov, nė referatin e tij nė seminarin, kushtuar 200-vjetorit tė lindjes sė Aleksandėr Gorēakovit, mbajtur mė 16 tetor 1998. Ai me admirim tė madh konstaton dhe bėn pyetje:"A nuk jehojnė nė mėnyrė aktuale edhe sot kėto fjalė tė diplomatit tė madh rusė" Pastaj, nė vazhdim, duke folur pėr situatėn nė Ballkan, I. Ivanov citon fjalėt e A. Gorēakovit, qė ai ia kushtonte regjionit tė njėjtė:"Ēėshtja lindore nuk ėshtė vetėm ēėshtje ruse,ajo ka tė bėjė me realitetin e Evropės, tė botės dhe me prosperitetin e njerėzimit dhe tė civilizimit tė krishterė". "Kanė kaluar mė se 100 vjet- klithte Ivanov- dhe ky postullat bėhet i vėrtetė mė tepėr se kurrė. Rregullimi i problemeve ballkanike dhe, nė rend tė parė situata ne Kosovė, ėshtė njė ndėr detyrat mė tė ndėrlikuara tė politikės evropiane dhe botėrore".[12]

    Citati i lartpėrmendur i Gorēakovit e ilustron mė sė miri se qėndrimi i Rusisė ndaj ēėshtjes shqiptare kamuflohet me paragjykime konfesionale me qėllim qė tė ndikojė te shtetet e tjera evropiane, tė cilat ishin tė ngarkuara po ashtu me kėto paragjykime. Nė kėtė mėnyrė Rusia prejudikonte njėkohėsisht arsyetimin e qėndrimit tė saj tė padrejtė ndaj ēėshtjes shqiptare. Mu pėr kėtė arsye Rusia mundohej gjithnjė qė lėvizjes kombėtare tė shqiptarėve t'ia atribojė karakterin fetar dhe sidomos Lidhjes sė Prizrenit, e cila u paraqit si lėvizje ēlirimtare e organizuar dhe pėr kėtė shkak Rusia e konsideronte atė si tė rrezikshme pėr interesat dhe synimet e saja ne Ballkan. Ėshtė e vėrtetė se nė organizimin e Lidhjes sė Prizrenit kanė marrė pjesė njerėz me botėkuptime tė ndryshme, ndėr to edhe me ato fetare islamike, gjė qė ka tė bėjė me realitetin historik tė asaj kohe. Dihet se motivet e organizimit tė Lidhjes sė Prizrenit kanė qenė nė radhė tė parė mbrojtja e vatrave shqiptare, tė cilat rrezikoheshin seriozisht nga politika e shteteve tė mėdha evropiane dhe nga apetiti i fqinjėve, qė gėzonin pėrkrahjen e plotė tė Rusisė. Siē pohojne shkencat e drejtėsisė,"motivet janė ato qė zbulojnė karakterin e veprės". Prandaj, mund tė thuhet se Lidhja e Prizrenit nė tė gjitha fazat e saja dhe sipas tė gjitha pėrmasave hyn nė radhėn e organizatave ēlirimtare dhe pėr popullin shqiptar paraqet njė vlerė shumė tė madhe dhe tė pėrjetshme.

    Rusia, me qėllim qė ta realizojė politikėn e saj imperialiste nė Ballkan, ka ushtruar njė aktivitet tė madh diplomatik, sidomos nė viset shqiptare, ku themelonte pėrfaqėsitė e saja nėpėr qendrat administrative, si: Shkodra, Manastiri, Janina, Shkupi, Prizreni etj. Ajo, nė kėto qendra dėrgonte diplomatė tė aftė, tė cilėt shėnonin tė gjitha aktivitetet dhe pėrshkruanin gjendjen ekonomike, shoqėrore dhe kulturore tė kėtyre viseve. Ata i dėrgonin rregullisht raporte ambasadės ruse nė Stamboll, por nganjėherė raportet i dėrgonin edhe drejtpėrdrejt nė Ministrinė e Punėve tė Jashtme tė Rusisė.Nė arkivat ruse ekzistojnė materiale tė shumta tė periudhės sė "krizės lindore", tė cilat kanė vlerė shkencore tė dorės sė parė pėr historinė tė popullit shqiptar tė kėsaj periudhe, por edhe pėr ēėshtjet me tė rėndėsishme tė historisė ballkanike. Mė i rėndėsishmi ėshtė Arkivi i Politikės sė Jashtme tė Rusisė (AVPR), ku gjenden raportet e konsujve rusė nga Turqia evropiane dhe sidomos nga qendrat e pėrmendura mė lart, tė cilat pėrmbajnė dėshmi tė vlefshme pėr jetėn ekonomike, shoqėrore dhe politike tė shqiptarėve. Sa i pėrket objektivitetit tė tyre shkencor, ato janė tė ndryshme, varėsisht nga personalitetet, qė pėrfaqėsonin politikėn ruse nė viset shqiptare dhe nga bindjet e tyre personale, politike dhe ideologjike.[13]

    Materialet mė interesante mund tė konsiderohen ato tė diplomatit tė ri rus, M. A. Hitrovo, i cili, nė mars tė vitit 1861, u emėrua konsull nė Manastir, qė nė atė kohė ishte qendėr e Vilajetit tė Manastirit, apo e Vilajetit tė Rumelisė. Qė nga fillimi M. A. Hitrovo fillon ta studiojė me kujdes jetėn shoqėrore dhe ekonomike tė shqiptarėve dhe tė sllavėve maqedonas. Ai udhėtonte nėpėr viset e vilajetit dhe rezultatet e hulumtimeve tė veta ia dėrgonte bashkė me raportet e rregullta Ministrisė sė Punėve tė Jashtme dhe Ambasadės ruse nė Stamboll. Raportet e tij jane karakteristike pėr nga vėrejtjet e hetueshme personale, pjekuria e konkluzioneve dhe vlerėsimet e drejta tė situatave Hitrovo ka pėrcjellur me interesim dhe simpati tė njėjtė zgjimin kombėtar tė shqiptarėve, tė sllavėve, tė grekėve dhe tė vllehėve. Nė vlerėsimet e veta ai nuk idealizon apo tejēmon kėtė ose atė dukuri, apo aktivitet politik. M.A. Hitrovo nė veprimtarinė e tij, nė mendimin e tij pėr levizjet ēlirimtare tė popujve ballkanikė lidhur me rolin e Rusisė pėr ēlirimin e tyre ngasundimi turk, i pėrmbahej njė linie tė pavarur vetanake, sepse nuk ishte i ngarkuar me paragjykime religjioze. Shėrbeu nė Manastir nė vitet 1861-64, pastaj nė Stamboll si konsull gjeneral i Rusisė (1864-68), pėr njė kohė punoi nė Rusi dhe mė 1871 kthehet pėrsėri nė Stamboll nė pozitėn e mėpareshme. Ai mbante lidhje dhe korrespodencė me personalitete shqiptare edhe gjatė kohės kur ishte ne Rusi. Kėto dokumente dhe materialet e tjera nė lidhje me aktivitetin e tij, gjenden ne Sank Petersburg nė Repartin e dorėshkrimeve tė Institutit tė Letėrsisė e disa edhe ndėr dokumentet e Ambasadės ruse nė Stamboll.[14]

    Konsullata e Rusisė nė Prizren u hap nė mesin e vitit 1878 me qėllim qė t'i pėrcjellė pėr sė afėrmi ngjarjet rreth Lidhjes sė Prizrenit. Konsull u emėrua J. Jastrebov, diplomat qė ka shėrbyer nė Turqinė evropiane nė kohėn e Luftės ruso- turke (1877-78). Ai ishte konsulli i pare qė erdhi nė Prizren, qė kishte pėr detyrė, pos tė tjerave, tė ndikonte edhe nė formimin e mendimit negativ ndaj Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit te konsujt e tjerė evropianė qė arriten mė vonė nė Prizren.Duhet theksuar se veprimi i tij ka pasur ndikim sidomos tek konsulli anglez. Nga raportet e tij merret vesh se Jastrebov, ishte sllavenofil dhe me botėkuptime konservatore. Ai mundohej nė ēdo mėnyrė t'i mbrojė idetė e pansllavizmit dhe tė sllavoortodoksizmit dhe me antipati tė madhe e shikonte lėvizjen shqiptare. Jastrebovi e shihte veprimtarinė e Lidhjes sė Prizrenit vetėm si reaksionare dhe assesi nuk donte te dinte pėr idenė e pėrkrahjes sė lėvizjes ēlirimtare shqiptare, siē bėnte Hitrovo, i cili pas Kongresit te Berlinit e pėrkrahu idenė e ēlirimit tė shqiptarėve dhe luftėn e tyre kundėr Turqisė.[15] Caktimi i Jastrebovit pėr konsull nė Prizren simbolizon dhe karakterizon qėndrimin zyrtar tė Rusisė ndaj Lidhjes sė Prizrenit. Dokumente tė vlefshme janė edhe ato nė fondin personal te ambasadorit rus nė Turqi, N.P.Igniatev, i cili gjendet nė Arkivin Shtetėror qendror tė Revolucionit tė Tetorit (CGAOR). Po ashtu janė interesante fondet e diplomatėve tė tjerė, sikur A. M. Gorēakov, A. S. Jonin etj. Kėto materiale pėrfshijnė periudhėn e viteve 1860-1880.[16]

    Nė materialet e zyrės diplomatike tė Komandės Supreme tė Armatės ruse,gjetur nė Jedrene gjatė Luftės ruso-turke (1877-1878) gjendet nje document qė ka tė bėjė me Lidhjen e Prizrenit. Nė kėtė dokument shėnohet takimi i komandantit suprem tė Armatės ruse, E. I. Totleban, me njė pėrfaqėsues tė Lidhjes sė Prizrenit. Dokumenti dėshmon se nė periudhėn qershor - gusht tė vitit 1878, njė pėrfaqėsues i Lidhjes Shqiptare ėshtė dėrguar nga Prizreni nė Jedrene, ku atėherė gjendej Shtabi suprem i Armatės ruse, me detyrė tė posaēme, qė tė mėsojė pėr qėndrimin e qeverisė ruse ndaj Lidhjes sė Prizrenit dhe tė sqarojė se ēfarė mund tė presin shqiptarėt nga Evropa dhe ēfarė nga Rusia. Nė kėtė bisedė pėrfaqėsuesi shqiptar ka definuar shkaqet, tė cilat kanė shkaktuar rritjen e lėvizjes shqiptare pas Luftes ruso - turke. Pėrfaqėsuesi shqiptar pohon se formimi i shteteve tė forta: Serbisė, Malit tė Zi, Bullgarisė dhe Greqisė, nė kufi me Shqipėrinė dhe njėkohėsisht dobėsimi i Turqisė, janė sinjale qė tregojnė se shqiptarėve u kanoset rreziku i gėlltitjes sė tyre nga fqinjtė e pėrforcuar.[17] Nė pyetjen se ēfarė dėshirojnė shqiptarėt, pėrfaqėsuesi pėrgjigjet: "Shqiptarėt dėshirojnė pėr veten asgjė mė tėpėr se qė ėshtė bėrė pėr popujt e tjerė tė Gadishulli ballkanik - pranimin e pavarėsisė dhe tė drejtėn qė tė themelojnė principatėn e tyre tė posaēme."[18] Kjo deklaratė e pėrfaqėsuesit tė Lidhjes sė Prizrenit vėrteton se brenda lėvizjes shqiptare, krahas programeve tjera mė tė moderuara, qė nga fillimi i veprimtarisė sė Lidhjes ekzistonte edhe programi pėr pavarėsinė e Shqipėrisė.

    Sa i pėrket historisė sė themelimit tė Lidhjes, pėrfaqėsuesi pohon se pushteti turk ka marrė pjesė nė organizimin e saj dhe se nė kėtė rast, qėllimi pushtetit turk ka qenė tė tregohet se realizimi Kongresit tė Berlinit ėshtė i pamundshėm dhe qė tė zvogėlohen sa mė tėpėr humbjet territoriale tė Turqisė. Megjithatė, pushteti turk duke pėrkrahur Lidhjen nė fillim, nuk mundi qė asaj t'ia imponojė ndikimin e vet.[19] Nė ekzemplarin e pastėr tė protokolit tė kėsaj bisede, cili u shkrua pėr ministrin e punėve tė jashtme, N. K. Grish, dhe pėr ambasadorin rus nė Turqi, A. B. knjaz Llobanov-Rostovski, tė gjitha formulimet janė zbutur, por edhe thėniet e Totlebanit janė shkruar me njė stil mė tė kujdesshėm: "Rusia bashkėndjen me tė gjithė popujt dhe i kupton synimet e tyre tė ligjshme e tė drejta,ajo po ashtu kėto ndjenja i ndanė edhe ndaj shqiptarėve nėse ata me sjelljet e tyre i arsyetojnė kėto simpati, qė do tė thotė tė vendosin marrėdhėnie miqėsore dhe fqinjėsore me malaziasit, serbėt, bullgarėt, grekėt, duke ua lėshuar ato vende, pėr tė cilat ka vendosur Kongresi i Berlinit qė t'u dorėzohen shteteve fqinje me Shqipėrinė". Ndėrkaq, qėllimet e Lidhjes sė Prizrenit, tė cilat i kishte formuluar pėrfaqėsuesi shqiptar, janė interpretuar nė njė mėnyrė tė papėrcaktueshme.[20]

    Shėnimet pėr personalitetin e kėtij pėrfaqėsuesi shqiptar janė shumė tė varfėra. Emri i tij nė tekst zėvendėsohet me tre yje sikur "***beu gėzon autoritet jo vetėm nė Shqipėri, por edhe nė Konstantinopol, ka qenė disa herė kaimakam nė qytete te ndryshme dhe ka lidhje tė mira me njerėz nė pozita tė larta. Ky njeri ėshtė i moshuar dhe nė tė vėrtetė ka njohuri tė mira pėr kėtė vend dhe krijon pėrshtypje se mund t'i besohet ".[21]Sipas mendimit tė Irina G. Senkeviēit, ky beg ėshtė me origjinė nga myslimanėt e Dibrės apo tė Matit, sepse nė pėrgjigjet e tij ėshtė shprehur me simpati tė madhe ndaj shqiptarėve tė kėtyre dy regjioneve. Pėr identifikimin e kėtij personi ndihmojnė dy dokumente nga arkivi personal i M. A. Hitrovos; ai me titull: "Akti pėr autorizimin gjeneral, i lėshuar zotriut Jusuf Ali-beut, kaimakamit tė Dibrės..."Ky akt autorizon Jusuf Ali-beun qė tė pėrfaqėsojė interesat e shqiptarėve". Dokumenti tjetėr pėrshkruan situatėn politike nė krahinat shqiptare dhe caqet e Lidhjes shqiptare. Dokumenti ėshtė pėrpiluar nė emėr tė parisė shqiptare - gege;myslimanė dhe tė krishterė nga Dibra, Mati, Malėsia, Mirdita, Prizreni, Elbasani etj., tė cilėt ishin tė gatshėm tė mbronin lirinė e atdheut me armė nė dorė pa kursyer flijesat.[22] Ngjarjet nė Turqinė evropiane nė kohėn e "krizės lindore" janė pėrcjellur me vėmendje edhe nga shtypi rus, i cili e pėrkrahte nė pėrgjithėsi politikėn zyrtare tė Rusisė nė Ballkan. Gazetat ruse botonin komente politike qė shprehnin nė tė vėrtetė qėndrimin zyrtar tė Rusisė cariste pėr Ēėshtjen lindore nė pėrgjithėsi, rrjedhimisht edhe pėr ēėshtjen ballkanike, e nė kuadėr tė saj edhe pėr ēėshtjen shqiptare. Komentet politike tė gazetave kryesore, si "Moskovskie viedemosti" dhe "Sank-Pjeterburshke viedemosti" flasin qartė se politika e jashtme e Rusisė cariste kishte pėr qėllim qė ēėshtjen ballkanike, si edhe Ēėshtjen lindore nė pėrgjithėsi ta zgjidhė nė dobi tė zgjerimit tė ndikimit tė saj nė kėtė pjesė tė botės.[23] Pėrkrahje tė madhe i jepnin gazetat ruse "zgjidhjes" sė ēėshtjes bullgare, duke dėshiruar qė nėpėrmjet Bullgarisė sė madhe tė realizohej mbizotėrimi i Rusisė cariste nė Ballkan[24]

    Komentet politike tė kėtyre gazetave, edhe pse bėjnė fjalė vazhdimisht pėr shqiptarėt nė kohėn e "krizės lindore", veēanėrisht pėr periudhėn e Lidhjes sė Prizrenit, karakterizohen pėr qėndrime tė padrejta, tė cilat jo vetėm qė nuk e pėrfillin ekzistencėn dhe mirėqenien e popullit shqiptar, por njėkohėsisht falsifikojnė tė vėrtetėn historike lidhur me rolin dhe rendėsinė e lėvizjes kombėtare shqiptare tė udhėhequr nga kjo Lidhje. Sipas mendimit tė komentatorėve politikė tė kėtyre gazetave ruse, Lidhja e Prizrenit jo vetėm qė ishte pjellė e Portės, por edhe vegėl e saj. Tė gjitha pėrpjekjet e lėvizjes kombėtare shqiptare, tė udhėhequra nga Lidhja, pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare, krahas me ato tė vendeve tė tjera ballkanike, vlerėsohen nė mėnyrė negative, jo si pėrpjekje tė popullit shqiptar, por si pėrpjekje tė myslimanėve fanatikė shqiptarė, tė cilėt, duke qenė dorė e shtrirė e Portės, luftojnė pėr ruajtjen e sundimit osman nė viset e banuara nga shqiptarėt.[25] Kėrkesa pėr autonominė shqiptare, ēmohen si tė paqena, si demagogji e Portės, e cila duke u thirrė nė ekzistencėn e kombit shqiptar dhe nė tė drejtat e tij, dėshiron qė me pėrkrahjen e popullit shqiptar ta ruajė sundimin e saj nė kėtė pjesė tė Evropės.[26]

    Edhe lajmet qė sjellin gazetat ruse, nė esencė kanė tendencė qė "tė vėrtetojnė"se rezistenca shqiptare kundėr vendimeve tė Kongresit tė Berlinit bėhej sipas urdhėrave tė Portės me qėllim qė tė ruhet sundimi osman nė Evropė.[27] Pėrveē qėndrimit zyrtar tė Rusisė dhe tė shtypit rus ėshtė e rėndėsishme tė flitet edhe pėr qėndrimin e historiografisė ruse ndaj Lidhjes sė Prizrenit dhe lėvizjes ēlirimtare shqiptare nė pėrgjithėsi. Ky qėndrim dallon nga qėndrimi politik i carizmit rus, i frymėzuar me ideologji pansllave dhe pansllavoortodokse dhe i motivuar me interesa strategjike dhe gjeopolitike.Historianėt rusė qė janė marrė me ēėshtjet shqiptare, por edhe ata qė janė marrė me ēėshtjet ballkanike nė pėrgjithėsi, pohojnė se populli shqiptar sė bashku me popujt e tjerė ballkanikė ka marrė pjesė aktive nė luftėn ēlirimtare kundėr Turqisė feudale dhe se kjo luftė intensifikohet nė kohėn e "krizės lindore", kur u aktualizua ēėshtja e ekzistimit tė mėtejshėm tė Turqisė evropiane.[28]

    Duhet theksuar se historiografia ruse ėshtė marrė seriozisht me ēėshtjet ballkanike, por edhe me atė shqiptare, sidomos nė periudhėn sovjetike, kur demaskimi i politikes imperialiste ruse ishte i preferuar. Historianėt ruse tė kėsaj periudhe paten mundėsi t'i shfrytėzojnė arkivat me materiale tė begatshme, qė i kishte lėnė pas veti aktiviteti i madh diplomatik dhe informativ i Rusisė nė pjesėn e Turqisė evropiane.Historianėt rusė tė periudhės sovjetike e vlerėsuan historinė e popullit shqiptar si pjesė tė historisė sė popujve ballkanikė, kurse luftėn dhe lėvizjen popullore ēlirimtare si pjesė te asaj ballkanike. Ata konstatojnė vazhdimėsinė e kėsaj lufte pėr ēlirim qė nga shekulli XV, kur Skėnderbeu u ngrit kunder pushtetit turk.[29] Historianėt e kėsaj kohe i kushtuan kujdes tė veēantė periudhės- gjysma e dytė e sh. XIX -fillimi i sh. XX tė histories sė popullit shqiptar, pasiqė kjo periudhė ishte pjesa mė e tronditshme dhe mė interesante e kėsaj historie. Atėherė kur u zhvillua lėvizja popullore ēlirimtare dhe kur kjo lėvizje ishte shumė aktive nė luftė pėr ēlirimin nga zgjedha shekullore e pushtetit feudal turk. Natyrisht, konstatohet se kėtij aktiviteti tė madh i ka kontribuar edhe "kriza lindore"me tė gjitha implikimet e saja politike tė krijuara nė njė periudhė historike, kur antagonizmi ndėrmjet fuqive tė mėdha evropiane rreth ēėshtjeve ballkanike arrinte kulminacionin e vet, i cili u reflektua negativisht pėr popujt e vegjėl nė Ballkan.[30] Kontribut tė veēantė pėr kėto vlerėsime pėr historinė e popullit shqiptar ka dhėnė historianja e njohur, Irina G. Senkeviē, por edhe disa historianė tė tjerė, si I. S. Galkin, i cili ėshtė marrė sidomos me periudhėn pas Lidhjes sė Pizrenit.

    Nė veprat e historianėve rusė, nė mėnyrė koherente, janė shtruar rrethanat sociale, ekonomike, kulturore dhe politike tė popullit shqiptar, ėshtė paraqitur lufta e shteteve tė mėdha evropiane pėr ndikim dhe imponim tė interesave te tyre popullit shqiptar, ėshtė sqaruar roli i ēdonjėrės nga ato nė proceset e ngjarjeve tė asaj periudhe.Konstatohe se Turqia, Austro-Hungaria dhe Italia kanė ushtruar propagandė tė vazhdueshme kundėr zgjimit kombėtar dhe konsolidimit nacional te shqiptarėve dhe po ashtu kundėr konsolidimit tė marrėdhėnieve tė shqiptarėve me fqinjėt. Natyrisht, nė kėto raste bėhet fjalė pak pėr rolin negativ tė Rusisė per shkak tė rrethanave politike nė Rusi nė atė kohė, por ky fakt nuk i zhvlerėson konstatimet e tjera tė historianėve rusė. "Kriza lindore" (1875-1878), qė filloi me aksionet e armatosura tė popujve ballkanikė kundėr pushtetit turk, e cila e shkaktoi Luftėn ruso-turke (1877-1878), konsiderohet si etapė - kthesė nė zhvillimin e lėvizjes ēlirimtare te popullit shqiptar. Lidhja e Prizrenit pėrshkruhet hollėsisht dhe konsiderohet si organizatė e parė kombėtare shqiptare. Vlerėsohet se, me gjithė tentimet e pushteti turk qė Lidhjes shqiptare t'ia mohojė karakterin kombėtar dhe t'ia theksojė karakterin fetar, ajo nė nėntor tė vitit 1878 pėrpiloi programin e autonomisė sė Shqipėrisė dhe se Lidhja e Prizrenit, me pėrkrahjen e mbarė lėvizjes popullore, mori karakter antiqeveritar dhe ēlirimtar. Lidhjes se Prizrenit i pranohen merita tė mėdha pėr luftėn e saj dyvjeēare pėr autonominė e Shqipėrisė. Konstatohet se ajo ka pasur policinė dhe forca ushtarake tė konsiderueshme, por mendojnė se Lidhja e Prizrenit nuk ka qenė mjaft konsekuente dhe e vendosur nė luftė kundėr pushtetit turk. Kėtė qėndrim tė Lidhjes I. G. Senkeviē e arsyeton me rrethanat e ndėrlikuara ndėrkombėtare nė kohėn kur ajo vepronte dhe me qėndrimin e fuqive tė mėdhaevropiane ndaj shqiptarėve.

    Nė pėrgjithėsi, vlerėsohet se Lidhja e Prizrenit, me gjithė disfatėn qė e pėsoi, fitoi rėndėsi tė madhe nė historinė e popullit shqiptar nė luftė pėr pavarėsi dhe se ajo i dha hov lėvizjes kulturore-arsimore shqiptare, e cila u zhvillua si njė formė e re e luftės ēirimtare dhe e luftės pėr pavarėsi. Nė bazė tė materialeve dokumentare mbi luftėn e popullit shqiptar historiografia ruse erdhi deri te konkluzioni se, pa marrė parasysh pohimet zyrtare tė Rusisė cariste dhe tė qarqeve pansllaviste dhe pansllavoortodokse, faktori vendimtar pėr ēlirimin e popullit shqiptar dhe pėr fitoren e pavarėsisė sė Shqipėrisė, ka qenė lufta heroike e popullit shqiptar e jo faktori ndėrkombėtar.[31]
    ------------------------------------------------------------------------
    [1] Istoria Diplomatii, v. I .Moskva ,1941, f. 291-292.
    [2] Lord Kinross, Rascvet i upadok Osmanskoi Imperii, Moskva 1999, pėrkthim rusisht, f. 439.
    [3] Istoria diplomacii, v. I , f. 292-293.
    [4] Istoria diplomatii, v. II, Moskva, 1945, f. 23.
    [5] Po aty, f. 23.
    [6] Istoria Diplomatii, v. II, Moskva, 1945, f.29.
    [7] Istoria Diplomatii, v. II, f. 29.
    [8] Po aty, f. 29.
    [9] Po aty, f. 30.
    [10] Po aty, f. 30.
    [11] E.Primakov, Rusia; Reforme i vneshnaia politika, Mezhdunarodnaiazhiznj, No 7, Moskva, 1998.
    [12] I. Ivanov, Gorcakov paraqet njė epokė tė tėrė tė diplomacisė ruse,Mezhdunarodnaia zhiznj, No 12, Moskva, 1998.
    [13] Irina G. Senkevich, Albania v period Vostochnogo krizisa, Moskva, 1965.f. 9.
    [14] *I.G.Senkevich, po aty, f. 9-10.
    [15] I.G. Senkevich, po aty, f. 10.
    [16] Po aty, f.12.
    [17] *I.G.Senkevich. po aty . f. 116.
    [18] Po aty. f. 117.
    [19] Po aty.
    [20] I.G.Senkevich, po aty, f. 117.
    [21] Po aty, f. 118.
    [22] Po aty, f. 121.
    [23] Shemsi Ajvazi, Lidhja e Prizrenit nė shtyypin rus - Punim magjistrature, Universiteti I Prishtinės, Fakulteti Filozofik, Prishtinė,1977, f. 168
    [24] Po aty, f. 169.
    [25] Po aty, f. 169.
    [26] Po aty, f. 170.
    [27] Po aty, f. 171.
    [28]* I. G. Senkevich, Albania v period vostochnogo krizisa, Moskva,1965, f. 4; Naira Shakhtakhtinska-Ajvazi, Historiografia sovjetike pėr shqiptarėt, -punim i magjistraturės-Universiteti i Kosoves - Fakulteti Filozofik,Prishtinė, 1984, f. 38.
    [29] N.Sh.Ajvazi, punim magjistrature, f. 268.
    [30] Po aty, f. 269.
    [31] N. Sh. Ajvazi. Punim i magjistraturės. f. 270-272
    My silence doesn't mean I am gone!

Faqja 0 prej 4 FillimFillim 12 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Jeta e Prizrenit fillon me Therandėn e lashtėsisė
    Nga Davius nė forumin Bashkėpatriotėt e mi nė botė
    Pėrgjigje: 1
    Postimi i Fundit: 03-08-2014, 06:49
  2. Lidhja e dytė e Prizrenit
    Nga shendelli nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 18-12-2011, 11:46
  3. ROLI I ULEMAVE NĖ LIDHJEN E PRIZRENIT, Shkruan: Mexhid YVEJSI, Gjakovė
    Nga Mexhid Yvejsi nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 20-04-2009, 03:52
  4. Qėndrimi i shtypit tė huaj ndaj lidhjes sė Prizrenit
    Nga Davius nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 5
    Postimi i Fundit: 09-07-2006, 23:28

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •