Close
Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 21
  1. #1
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Lightbulb Zoti dhe atributet e Tij

    Zoti dhe atributet e Tij
    Mėsime mbi doktrinėn Islame (libri i parė)

    Titulli i origjinalit: God and His Attributes
    Autori: Sejjid Muxhteba Musavi Lari

    Mėsimi i Parė
    Zhvillimi i besimeve gjatė shekujve


    Ndėr temat themelore intelektuale qė kanė tė bėjnė me jetėn e njeriut, ēėshtja religjioze gėzon njė rėndėsi tė veēantė. Nė fakt, ato janė vėshtruar gjithmonė si ēėshtjet themelore tė mirėvajtjes dhe tė caktimit (fatit) tė njeriut, dhe si produkt ka qenė mendjemprehtėsia e thellė dhe dituria gjithėpėrfshirėse.
    Dijetarėt dhe hulumtuesit e shumtė u janė qasur studimeve gjithėpėrfshirėse edhe tė brezit tė gjerė nė lidhje me motivet dhe origjinėn e interesimit tė njeriut qė kanė tė bėjnė me ēėshtjet religjioze, duke i gjurmuar hulumtimet e veta me pikėpamje tė veēanta dhe me metodologji qė i drejtojnė pėrfundimet dhe gjykimet e tyre.
    E vėrteta e kėsaj ēėshtjeje ėshtė se prej kohėrave tė hershme parahistorike, feja dhe besimi kanė qenė pjesė tė formimit tė shoqėrisė njerėzore; nuk ėshtė e mundur qė nė tė kaluarėn ose nė tė sotmen, tė gjendet njė shoqėri nė tė cilėn nuk ėshtė parashtruar ēėshtja e religjionit. Kurani Fisnik na referon nėpėrmes ajeteve tė shumta pėr faktet historike tė profetėve tė dėrguar nga ana e Zotit nė mėnyrė tė vazhdueshme te popujt e hershėm, tė cilėt krahas dobive tė ndikimit shpirtėror kanė luajtur edhe rolin themelor nė krijimin e shoqėrisė civilizuese.
    Studimi i mėnyrės se si ėshtė zhvilluar jetesa e njerėzve dhe dituria, duke marrė parasysh edhe diturinė e pranuar nga horizontet e largėta tė historisė, na bėjnė me dije se njeriu e pėrqafoi besimin religjioz para se tė bėhet i vetėdijshėm pėr metodat e deduksionit racional.
    Si pasojė e kėsaj, periudha e parė e diturisė njerėzore dhe e industrisė nuk e mbajti primatin mbi periudhat e mėhershme tė religjionit dhe tė besimit. Mund tė deklarojmė edhe atė se pėrpjekjet e njerėzve nė sferėn e religjionit dhe tė besimit kanė qenė mė tė fuqishme dhe afatgjata sesa pėrpjekjet nė fushėn e shkencės dhe tė shkencave shoqėrore, sepse dituria mbi realitetin e jashtėzakonshėm, qė paraqet esencėn e botės sė qenieve, ėshtė shumė mė e ndėrlikuar dhe mė pak e arritshme sesa esenca e atyre gjėrave tė cilat dituria dhe shkencat shoqėrore vazhdimisht pėrpiqen ta realizojnė.
    Natyra esenciale e diellit shkėlqyes, pėrmes sė cilit shfaqen mė sė shumti tė gjitha gjėsendet, ka mbetur i panjohur pėr shumė shekuj pėr njerėzimin. Lėvizjet dhe efektet e tija kanė qenė subjekt i shumė interpretimeve tė ndryshme; edhe pse asnjėri nuk ka mundur ta mohojė ndriēimin e rrezeve tė tija, mendjet e shumicės sė tyre kanė mbetur nė errėsirėn e thellė me gjithė respektin pėr diturinė e tyre.
    Pra, perceptimi i tė vėrtetės sė madhe ėshtė e pamundur tė kuptohet pa njė kontrollim logjik, deduksion dhe studim gjithėpėrfshirės. Nėse i hasim paragjykimet dhe mitet religjioze nė mesin e njerėzve antikė, tė cilėt vazhdimisht janė duke u injektuar nė shabllonet e reja pėr shkak tė mangėsisė dhe dobėsisė sė mendimeve si dhe tė frenimit tė diturisė, kjo nuk do tė thotė se religjioni dhe pėrmbajtja e saj doktrinare ėshtė e pavėrtetė. Pėrkundrazi, ajo paraqet primatin dhe autonominė e aspiratave religjioze nė thellėsinė e shpirtit dhe zemrės sė njeriut. Aq mė tepėr, prej shkencės e cila hulumton periudhėn parahistorike, nuk mund tė presim shumė se do tė zbulojė pėr religjionin antik diēka tjetėr, pėrveē deshifrimit tė gjurmėve tė miteve dhe paragjykimeve nė mbeturinat e njeriut primitiv si dhe ato nėntokėsore.


    Pasi qė drejtimet dhe aktivitetet njerėzore janė gjithmonė tė shoqėruara prej dy karakteristikave tė qarta – primati dhe autonomia, dhe nė anėn tjetėr, gjithėpėrfshirja dhe gjithanshmėria nė mesin e anėtarėve tė llojeve tė ndryshme, logjikisht rrjedh se duhet t’i parashtrojmė disa zanafilla pėr drejtimet dhe aktivitetet e thellėsisė sė shpirtit tė njeriut. Ekzistimi i njė fenomeni tė tillė tė pandėrprerė nė njė formė universale dhe tė pėrhershme pėrgjatė historisė dhe parahistorisė, nuk mund tė konsiderohet si rrjedhojė e adeteve dhe zakoneve; ėshtė njė manifestim i vullnetit tė fortė prej lashtėsisė dhe tė instinktit tė domosdoshėm tė sė vėrtetės. Tė gjitha besimet religjioze, me pikėpamjet dhe format e saja tė ndryshme, rrjedhin prej njė burimi tė pasur dhe tė pashtershėm – natyra e lashtė e njeriut, e cila nuk ėshtė e imponuar as nga jashtė as nė mėnyrė tė rastėsishme.
    Sė pari, nė natyrėn e qenies sė njeriut vjen aftėsia pėr ta pranuar besimin dhe pastaj besimi merr formėn e vet. Prirja e njėjtė e brendshme, qė e nxit personin nė hulumtime intelektuale nė mėnyrė qė ta ndiejė realitetin, ėshtė njė shenjė e nevojės sė njeriut pėr dituri religjioze. Sigurisht qė kjo nuk do tė thotė se njė gjendje e brendshme dhe njė gatishmėri e tillė nuk do ta shoqėrojė patjetėr besimin e formuar tė plotė dhe tė saktė.
    Sikur qė trupi ka nevojė pėr substanca ushqimore dhe kjo nuk na bėn tė kuptojnė mirėsinė dhe dobinė e saj, nė mėnyrė tė njėjtė edhe shpirti kėrkon ushqimin e vet – tė quajtur besimi dhe religjioni – dhe kėrkon me kėmbėngulje tė informohet pėr zotėruesin e tij si dhe ka dėshirė tė lutet te porta e Tij. Por, instinkti qė e nxit tė kėrkojė, nuk ėshtė nė gjendje ta njohė dhe ta vlerėsojė besimin dhe fenė, ta dallojė tė vėrtetėn prej tė gabuarės.
    Dijetarėt kanė pranuar se besimet religjioze gjithmonė janė gėrshetuar me jetėn e njeriut. Prapėseprapė, mendimet e tyre janė dalluar nė lidhje me rrėnjėt themelore tė religjionit dhe tė faktorėve qė kanė luajtur rolin kryesor nė themelimin dhe zhvillimin e saj. Gjykimet e tyre, nė mėnyrė tė pėrgjithshme, janė tė bazuara nė studime tė besimeve primitive dhe religjioneve tė paragjykuara, qė ēojnė nė njė rezultat ku konkluzionet e tyre nė analizat pėrfundimtare janė tė palogjikshme dhe tė gjymta.
    Ėshtė e vėrtetė se disa religjione tė caktuara, nė mungesė tė mirėkuptimit tė principeve tė shpalljes, nė paraqitjen dhe rritjen e saj janė ndikuar nga rrethanat shoqėrore si dhe nga faktorėt e ngjashėm. Megjithatė, nuk ėshtė e logjikshme qė paraqitjet e tė gjitha tendencave religjioze t’i pėrshkruhen rrethanave ekonomike dhe kėrkesave tė kohės, frikės prej fuqive tmerruese natyrore, paditurisė ose tė faktorėve qė nuk pranohen nga shkencėtarėt.
    Padyshim, njė prej faktorėve tė paraqitjes sė ideve kundėrreligjioze dhe tė grupeve qė e mohojnė Zotin, ka qenė tė mėsuarit e gabuar, papėrshtatshmėria dhe shtrembėrimet inteligjente tė ndjekėsve tė disa religjioneve. Prandaj, vetitė dhe karakteristikat e veēanta tė ēdo religjioni duhet tė vėshtrohen nė mėnyrė individuale gjatė studimit tė shkaqeve qė i kanė prirė njerėzit nė pėrkrahjen e religjionit tė caktuar.
    Mund tė vėrehet se gjatė shumė ngjarjeve historike, religjioni ka dominuar nė tė gjitha marrėdhėniet e asaj kohe. Nėse religjioni nuk ka qenė dukuria primare, atėherė ėshtė dashtė tė mbyllet brenda katėr mureve tė motivit material. Megjithatė, cili faktor tjetėr do tė mund t'u jepte qėndrueshmėri dhe vendosmėri personaliteteve religjioze pėr hir tė qėllimeve religjioze tė tyre? A ishte dobia materiale apo fitimi personal ajo, qė vuajtjet e hidhėta tė mjerimit dhe vėshtirėsitė e shumta, i bėri qė tė kenė shijen e ėmbėl nė shpirtin e tyre? Pėrkundrazi, ne e pamė se ata i flijuan tė gjitha burimet materiale tė pėrparimit dhe dėshirat personale, pėr idealet dhe ndjenjat e tyre religjioze, duke shkuar aq larg sa qė e sakrifikonin me gjithė dėshirė edhe shpirtin e tyre.
    Nė tregimin qė ka tė bėjė me Faraonin dhe magjistarėt e tij, e lexojmė se ai u bėri thirrje tė gjithė magjistarėve tė tij nė mėnyrė qė tė korrin fitore ndaj Musės (a.s.), qė ishte i udhėzuar nga ana e Zotit, duke shpresuar se me zotėsinė dhe fuqinė magjike tė tyre do tė mund ta detyronin qė tė gjunjėzohet. Por, duke i falėnderuar fuqisė sė mbinatyrshme qė i ishte dhėnė Musės (a.s.), ata pėsuan humbje dhe u kthyen nė besimin e vėrtetė. Faraoni i tėrbuar, arroganca e tė cilit u dėrmua, filloi tė pėrgojojė dhe t’i kėrcėnojė, duke thėnė se do t’i dėnojė ata me torturat mė tė dhimbshme: ndarja e gjymtyrėve tė tyre. Por, njė revolucion i thellė kishte zėnė vend nė zemrat e magjistarėve; ata qėndronin qetė dhe tė vendosur kundrejt kėrcėnimeve tė


    faraonit dhe torturave tė tyre tė dhimbshme. Ata u pėrgjigjėn me njė guxim tė mrekullueshėm: “E ti urdhėro qė tė na torturojnė, dhe mund ta zbatosh urdhrin tėnd vetėm nė jetėn e kėsaj bote tė kufizuar” (Taha, 72)
    Kjo ishte njė ekspozim i qartė i fuqisė sė vullnetit tė lindur njerėzore pėr tė vėrtetėn dhe realitetin qė ekziston nė brendėsinė e tij dhe paraqitet kur tė konfrontohet me shtypje, shtrėngim dhe forcė brutale. Njerėzit qė kanė jetuar larg nga pallati i Faraonit dhe qė kanė pėrfituar prej tij, u quan kundėr tij dhe ishin tė gatshėm edhe tė paguanin me jetė kėtė kundėrshtim. Pėr kėtė arsye, prirja specifike e njeriut ndaj ēėshtjeve religjioze nuk mund tė shpjegohet sipas interpretimeve materialiste; pėrkundrazi, incidentet e tilla si tė magjistarėve, demonstrojnė primatin e ndjenjės religjioze te njeriu.
    Besimet e palogjikshme nuk i pėrkasin vetėm ēėshtjeve religjioze. Para se tė ishin pėrpunuar nė mėnyrė tė pėrshtatshme, shumica e shkencave ishin tė gėrshetuara me paragjykime. Njeriu e gjeti rrugėn e tij prej magjisė deri te medicina e vėrtetė dhe e dobishme, prej alkimisė deri te kimia reale. Askush nuk mund tė pretendojė se, nėse njeriu ka bėrė njė gabim gjatė hulumtimit, ai ėshtė i lidhur pėr atė gabim dhe se, asnjėherė nuk do tė gjejė rrugėn deri te e vėrteta. Ata qė besojnė nė filozofinė shkencore dhe nė primatin e metodės eksperimentale, pranojnė se eksperimentet e tyre mund tė japin rezultate tė gabuara megjithėse nuk e ndryshojnė statusin e sė vėrtetės.
    Ata qė mohojnė Zotin insistojnė nė pėrfundimin se Zoti ėshtė produkt i mendjeve njerėzore, pėr shembull, filozofi anglez Bertrand Russell, konsideron se frika nga forcat natyrore ėshtė origjina e religjionit. “Sipas mendimit tim, themeli i religjionit ėshtė frika: frika prej tė panjohurės, frika nga vdekja, frika nga humbja, frika nga e fshehta dhe misteriozja. Pėrveē kėsaj, siē u vėrejt edhe mė herėt, ndjenja e shndėrruar nė realitet ia mundėson ēdonjėrit qė tė imagjinojė se ai ka njė mbėshtetės nė tė gjitha problemet dhe pėrpjekjet e tij.” (1)
    Kjo ėshtė njė thėnie qė vėshtirė mund tė vėrtetohet me ndonjė provė.
    Samuel King thotė: “Burimi i religjionit ėshtė i mbuluar me mister. Nė mesin e teorive tė panumėrta tė shkencėtarėve lidhur me kėtė temė, mund tė vėrejmė se disa prej tyre janė mė tė logjikshme se tė tjerėt, por edhe mė i miri prej tyre ėshtė i hapur pėr kundėrshtime nga pikėpamja e vėrtetimit shkencor. Ata nuk mund tė kalojnė sferėn e spekulimit logjik. Pėr kėtė arsye, ekzistojnė shumė mosmarrėveshje tė mėdha nė mesin e sociologėve nė lidhje me burimin e fesė.”(2)
    Megjithatė, ne mund tė pėrgjigjemi nė kėtė mėnyrė: edhe nėse pranojmė se burimi dhe motivi themelor pėr besimin e njeriut ka qenė frika, kjo nuk vėrteton nė asnjė mėnyrė se ekzistenca e Zotit ėshtė thjesht njė trillim pa ndonjė realitet.
    Nėse frika e motivon njeriun qė tė kėrkojė strehim, dhe nėse nė rrugėn e tij tė kėrkimit e zbulon realitetin e besueshėm (Zotin), a ka kėtu ndonjė kundėrshtim pėr t’u bėrė? Nėse ėshtė frika shkaku i zbulimit tė njė sendi tė sigurt, a mund tė themi se ai send ėshtė diēka imagjinare dhe joreale, sepse ishte frika ajo qė e nxiti njeriun qė ta kėrkojė?
    Sigurisht se do tė ishte e palogjikshme tė pohojmė, pėr shembull, se shkenca e medicinės nuk ka realitet sepse njeriu e ka kėrkuar dhe e ka zbuluar atė pėr shkak tė frikės, frikės prej sėmundjes dhe vdekjes? E vėrteta e kėsaj ēėshtjeje qėndron aty se shkenca e medicinės ėshtė realitet, pa marrė parasysh se motivi burimor gjatė zbulimit ishte frika nga sėmundja dhe vdekja apo ndonjė faktor tjetėr.
    Nė tė gjitha zhvillimet dhe ēėshtjet e jetės, besimi nė njė Zot tė fuqishėm dhe tė ditur, ėshtė njė strehė reale dhe njė pėrkrahje e fortė. Kjo ėshtė njė ēėshtje qė dallohet plotėsisht prej tė tjerėve, nė atė se a ishte motivi i njeriut gjatė kėrkimit frika prej ligėsisė dhe tė kėrkuarit e strehimit, apo jo. Kėto dy ēėshtje janė tė ndara dhe duhet tė studiohen ndaras.
    Padyshim se gjatė fazės sė tij primitive tė jetesės, njeriu ishte viktimė e tmerrit poshtėrues dhe tė dhimbshėm kur ballafaqohej me dukuritė natyrore tė tmerrshme si: stuhia, shtrėngata, tėrmeti dhe sėmundjet. Njė ankth nga frika ia shkaktoi njė hije fatkeqe nė tė gjitha aspektet e jetės dhe tė mendimeve tė tij, dhe pėrmes njė beteje tė pandėrprerė ai korri fitore kundėr frikės dhe dobėsisė; ai gjithashtu vėrejti se ku mund tė gjejė mbėshtetje dhe tė kėrkojė strehė prej ngjarjeve


    tmerruese, dhe e gjeti qetėsinė e tij tė brendshme. Nė fund, pėrmes mundimeve tė paepura ai pushtoi ankthin e poshtėrimit dhe tė frikės dhe arriti fitoren e mrekullueshme.
    Studimi i fazave tė ndryshme nė jetėn e njeriut primitiv, dhe zbulimi i dėshmisė se frika mbizotėroi nė mendimet e tij, nuk e vėrtetojnė se frika dhe padituria ishin faktorė tė vetėm kryesorė pėr tė prirė njeriun kah religjioni. Njė pohim i tillė do tė ishte rezultat i vėrejtjes sė vetėm tė njė dimensioni tė kėsaj ēėshtjeje. Pėrfundimet e pėrgjithshme mund tė nxirren prej hulumtimeve historike vetėm nėse e gjithė historia, me tė gjitha periudhat e ndryshme tė jetės sė njeriut, ėshtė hulumtuar dhe studiuar, dhe jo vetėm njė kėnd i historisė sė tij laramane dhe tė pafundmė.
    Dominimi i frikės dhe i poshtėrimit nė ēėshtjet njerėzore gjatė periudhave specifike dhe tė kufizuara, nuk duhet tė merret si bazė pėr formimin e vlerėsimit gjeneral pėr tė gjitha periudhat. A nuk do tė ishte njė vlerėsim i ngutshėm tė thuhet se tė gjitha idetė dhe ndjenjat religjioze tė njeriut, prirja pėr tė adhuruar Zotin nė tė gjitha periudhat e mėhershme dhe tė tanishme, ka qenė shkaktuar thjesht nga tmerri, nga frika e zemėrimit tė natyrės, tė luftės, dhe tė sėmundjes?
    Faktikisht, ata qė e kanė bindjen mė tė vendosur nė mesin e njerėzve, nuk janė mė tė dobėtit. Ata qė gjatė rrjedhės sė kohės kanė ngritur lart flamurin e religjionit, kanė qenė mė tė fuqishmit dhe mė tė vendosurit prej njerėzve. Besimi i njeriut nuk ėshtė rritur nė proporcion me dobėsinė e tij, dhe lideri i njerėzve nė ēėshtjet fetare nuk ėshtė mė i dobėti dhe mė i mjeri prej mesit tė tyre.
    A ėshtė besimi nė religjionin e mijėra dijetarėve dhe mendimtarėve vetėm njė produkt i frikės nga shtrėngata, tėrmeti ose sėmundja? A mund tė atribuohet prirja e dijetarėve pėr religjion, rezultatet e studimeve tė tyre, vėrtetimet e tyre racionale dhe logjike, pra tė gjitha kėto t'i atribuohen paditurisė dhe mangėsisė sė informimit ndaj fenomeneve dhe dukurive natyrore? Ēka do tė ishte pėrgjigjja e njeriut inteligjent?
    Aq mė tepėr, nuk ėshtė nė rregull arritja e njė qetėsie pėrmes religjionit tė cilin njeriu e kundėrshton. Ndryshe nga kjo, vetėm pas arritjes sė besimit dhe bindjes, njeriu fillon t’i shijojė frytet e religjionit – paqen dhe qetėsinė.
    Sipas mendimit tė dijetarėve tė udhėhequr hyjnorė, bota ėshtė njė pėrmbledhje e shkaqeve dhe arsyeve tė llogaritura nė mėnyrė tė hollėsishme. Sistemi preciz i gjithėsisė ėshtė dėshmitar pėr ekzistencėn e burimit tė cilin e karakterizojnė dituria dhe fuqia. Goditjet e ērregulluara dhe tė pakapshme tė brushės pėr pikturim, nuk mund tė merren si shenjė e aftėsisė sė artistit, por goditjet precize dhe vizatimet me pėrmbajtje tė arsyeshme, nė tė vėrtetė janė dėshmi tė ekzistimit tė piktorit tė talentuar.
    *****
    Ka edhe tė tillė qė e konsiderojnė religjionin si njė realitet matanė natyrės, si njė produkt i faktorėve ekonomikė. Ata mundohen nė mėnyrė tė fuqishme tė vendosin ndonjė lidhje nė mes religjionit dhe ekonomisė. Ata pretendojnė se religjioni ka qenė gjithmonė nė shėrbim tė imperializmit dhe tė eksploatimit, dhe se ka qenė njė zbulim i shtresės sunduese qė e kanė pėrdorur pėr ta thyer rezistencėn e klasės nėnshtruese. Ata thonė se religjioni ėshtė pėrdorur pėr t’i trullosur punėtorėt dhe pėr t’i inkurajuar ata qė tė pranojnė humbjet e tyre. Nuk ka dyshim se, si ēdo gjė tjetėr nė botė, edhe religjioni mund tė keqpėrdoret. Kur tė devijohet prej qėllimit tė tij tė vėrtetė, mund tė shndėrrohet nė njė vegėl nė duart e pėrfituesve tė cilėt dėshirojnė t’i robėrojnė popujt. Prapėseprapė, ky keqpėrdorim nuk duhet t’i japė pretekst oportunistėve pėr tė sulmuar pamėshirshėm ēdo gjė qė e bart emrin religjion. Duhet bėrė njė ndarje e qartė nė mes religjioneve tė shtrembėruara, tė gatuara nga imperialistėt pėr ta trullosur masėn dhe religjionit autentik dhe konstruktiv.
    Ėshtė e mundur qė shumė shoqėri njerėzore, kushte tė pafavorshme ekonomike, ngecja ekonomike dhe prapambetja kanė mundur tė bashkėjetojnė me besimin religjioz. Por kjo bashkėjetesė nuk e bėn tė nevojshme lidhjen shkakėsore; njėri nuk mund tė prezantohet si shkaku i tjetrės. Ndonjėherė, mund tė shohim ndonjė shoqėri qė ėshtė duke pėrparuar ekonomikisht duke qenė tė lidhur thellė me religjionin, ndėrsa, nė anėn tjetėr shoqėria qė i gėzon kushtet e favorshme ekonomike tė ngjashėm me tė parin, nuk ka prirje pėr religjion. Ngjashėm, nė njė mjedis tė varfėrisė dhe prapambetjes, mund tė lindė dielli i religjionit, ndėrsa


    nė njė mjedis tjetėr tė ngjashėm, influenca e religjionit mund tė jetė nė zenit. Mungesa e qartė e harmonisė nė mes kushteve ekonomike dhe pėrhapjes dhe dobėsimit tė influencės religjioze nuk ėshtė e mjaftueshme pėr themelimin e marrėdhėnieve shkakėsore. Duhet tė gjendet njė faktor i veēantė nė lidhje me shfaqjen dhe zhdukjen e njėrės, dhe tė lidhet me ekzistencėn ose joekzistencėn e tjetrės.
    Mund tė vėrejmė qartė kėtė mungesė tė harmonisė nė dy shoqėri qė janė nėn sundimin dominues tė klasės shfrytėzuese. Nė njėrėn prej tyre, religjioni ėshtė lėnė jashtė skenės nė mėnyrė totale, ndėrsa nė tjetrėn, ndikimi i tij ėshtė zgjeruar.
    Realitetet objektive na bėjnė me dije se njeriu e pranon religjionin sipas ndryshimeve tė situatave tė jashtme. Kudo qė religjioni e shpall thirrjen e tij, njėri duhet t’i shikojė motivet themelore tė brendshme tė natyrės specifike tė religjionit dhe jo kushtet ekonomike tė shoqėrisė. Si shtesė, kur ta analizojmė qėllimin e religjionit hyjnor, arrijmė nė pėrfundim se masa e pėrparimit dhe e vendosjes sė sistemit tė drejtė ekonomik tė bazuar nė religjion, ka qenė njėra prej arsyeve tė dėrgimit tė profetėve. Kjo, gjithashtu ėshtė njėra prej arsyeve se pse njeriu graviton kah religjioni dhe njė prej dobive qė ka pėrfituar njerėzimi nga religjioni.

    Vazhdon...

  2. #2
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Lightbulb Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i dytė
    Thellėsia e qenies sė njeriut e nxit atė nė kėrkim tė Zotit

    Jashtė sistemit kompleks tė trupit tė njeriut, njeriu zotėron dimensione vitale dhe tė pafundme tė cilat nė asnjė mėnyrė nuk janė tė mbyllur brenda mekanizmit tė tij trupor. Pėr t’i zbuluar ato pikėpamje dhe rrafshe qė janė pėrtej strukturės trupore dhe dimensionit fizik tė njeriut, njeriu duhet tė hulumtojė strukturėn e brendshme dhe shpirtėrore dhe tė ndiejė horizontet e gjėra tė natyrės sė tij gjithėpėrfshirėse, bashkė me manifestimet e tija delikate dhe tė pėrpunuara tė ndjenjave dhe tė instinkteve.
    *****
    Ekziston njė varg special i perceptimeve nė qenien e njeriut qė janė tė gėrshetuara nė mes veti, qė rrjedhin prej natyrės materiale tė njeriut dhe shfaqja e tyre nuk varet nga faktorėt e jashtėm. Nė mesin e kėtyre perceptimeve janė edhe ndjenja e angazhimit nė drejtėsi, vėrtetėsi, saktėsi dhe ndershmėri.
    Para se tė hyjė nė sferėn e shkencės dhe tė diturisė me tė gjitha ēėshtjet e saj, njeriu ėshtė nė gjendje t’i kuptojė tė vėrtetat pėrmes kėtyre kuptimeve qė gjenden nė natyrėn e njeriut prej lindjes. Por, pas ndėrhyrjes sė shkencės dhe filozofisė nė kėtė sferė dhe pas mbushjes sė trurit tė njeriut me prova dhe dėshmi tė ndryshme, ai ka mundur tė harrojė perceptimet e tija natyrale dhe tė zotėruara prej lindjes ose ka filluar tė dyshojė nė to. Pėr kėtė arsye, kur njeriu fillon tė lėvizė pėrtej kėsaj natyre, fillojnė t’i paraqiten dallimet.
    Prirja pėr religjion dhe pėr besim nė Zot e josh nė fazėn fillestare nė bazė tė motivit instiktiv dhe perceptimit natyror, por ata zhvillohen me ndihmėn e arsyetimit dhe tė tė menduarit. Rrėnjėt e ndjenjave natyrale qė janė nė dispozitė pėr njeriun, gjinden aq thellė dhe nė tė njėjtėn kohė aq pastėr dhe evident sa qė, nėse njeriu e spastron mendjen dhe shpirtin e tij prej koncepteve religjioze dhe prej mendimeve antireligjioze dhe pastaj tė shikojė nė vetvete dhe nė botėn e tij tė brendshme, do tė vėrejė qartė se ai ėshtė duke lėvizur nė njė drejtim tė caktuar bashkė me tėrė karvanin e ekzistencės. Pa vullnet ose ndonjė dėshirė pėr kėtė, ai do tė fillojė jetėn e tij nė njė pikė tė caktuar dhe prapė, pa ndonjė dėshirė dhe vullnet, do tė pėrparojė nė drejtim tė pikės tjetėr, qė ėshtė e panjohur pėr tė. Realiteti i njėjtė mund tė vėrehet edhe nė tė gjitha krijesat natyrore, qė funksionojnė me njė rregull tė caktuar dhe me njė precizitet.
    Nėse njeriu, me shikim tė pastėr dhe me gjendjen e tij tė pastėr natyrore, e vėshtron ambientin qė e rrethon, do tė ndiejė qartė ekzistimin e forcės sė madhe qė e rrethon atė dhe tėrė botėn. Nė ekzistencėn e tij, qė ėshtė njė pjesė shumė e vogėl e botės sė madhe, do tė vėrejė diturinė, fuqinė dhe vullnetin pėr tė ekzistuar, dhe do ta pyesė veten se si dituria, fuqia dhe vullneti nuk kanė mundur tė ekzistojnė nė botė si njė tėrėsi. Ėshtė njė rregull i llogaritur deri nė detaje dhe njė lėvizje e botės qė e detyron njeriun ta pranojė ekzistencėn e intelektit universal qė gjendet jashtė botės sė natyrės, por megjithatė krijon dhe udhėheq me tė; pėrderisa nuk pranohet njė gjė e tillė, nuk do tė mund tė shpjegohen rregullat nėnshtruese tė kėsaj bote. Ēdokush qė e vlerėson pozitėn e vet nė kėtė botė mund tė kuptojė se ekziston njė fuqi qė e krijon atė, qė e sjell nė kėtė botė, e inspiron lėvizjen e tij dhe e largon atė mbrapa, pa lejen e tij apo pa kėrkuar ndihmėn e tjetrit.
    Udhėheqėsi i martirėve Hysein b. Ali (a.s.), nė lutjen e tij drejtuar Krijuesit thotė: “Si ėshtė e mundur tė vijmė nė pėrfundim pėr ekzistencėn Tėnde duke u bazuar nė njė gjė qė ėshtė i varur prej Teje nė ekzistencėn e tij? Pse nuk e zotėron dukshmėrinė, tė cilėn e zotėrojnė tė gjithė


    pėrveē Teje, ashtu qė tė mund tė bėhesh i dukshėm? Kur ke qenė i fshehur prej syrit tė brendshėm, ashtu qė tė ėshtė dashur prova si udhėzues drejt Teje? Kur ke qenė i largėt prej nesh, ashtu qė shenjat dhe gjurmėt e Tua tė na joshin afėr Teje? I verbėr qoftė syri qė nuk tė vėren, duke e ruajtur dhe mbrojtur atė!
    “O Zot, Ti qė na je shfaqur me shkėlqimin Tėnd, si mund tė jesh i fshehur kur Ti je i dukshėm dhe i zbuluar? Si mund tė mungosh, kur Ti me manifestimin Tėnd tė pandėrprerė vėzhgon mbi robėrit e Tu?.”(3)
    Nuk ėshtė parė asnjėherė dhe nė asnjė kohė qė tė punohet diēka pa e parė punuesin e tij, as njė vepėr pa vepruesin e tij. Kėrkimi i lidhjes sė shkakut dhe tė pasojės rrjedh prej instinktit tė brendshėm tė njeriut; vetėdija pėr shkakun nuk mund tė largohet prej asnjėrit. Ngjashėm, ndjenja religjioze dhe kėrkimi i Krijuesit nuk mund tė largohen prej asnjėrit. Edhe njė fėmijė qė nuk ka kurrfarė pėrvoje nė kėtė botė, ēdoherė qė dėgjon ndonjė zė ose vėren ndonjė lėvizje, do ta pėrqendrojė vėmendjen nė mėnyrė instiktive kah burimi i zėrit apo lėvizjes.
    Mbėshtetjet e diturisė dhe tė jetės praktike bazohen nė pranimin e shkakut si bazė tė ēdo ndikimi. Nė fakt, norma e kauzės (shkakėsisė) ėshtė diēka absolute qė nuk pranon asnjė pėrjashtim. Gjeologjia, fizika, kimia, sociologjia, ekonomia dhe tė gjitha shkencat tjera, si qėllim tė hulumtimit e kanė caktimin e shkaqeve dhe faktorėve qė i pėrcaktojnė marrėdhėniet ndėrmjet tyre. Thėnė shkurt, ėshtė e qartė se shkenca dhe dituria nuk janė asgjė tjetėr veēse hulumtuesit e shkaqeve; i tėrė pėrparimi i ēėshtjeve qė kanė tė bėjnė me njeriun, rrjedh nga hulumtimet e kryera nga ana e dijetarėve nė pėrcaktimin e shkakut tė fenomenit.
    Ku ėshtė e mundur pėr ne tė gjendet nė ndonjė qenie tė vetme ose nė ndonjė qoshe tė universit, ndonjė shenjė e vetėprejardhjes absolute ose vetėkrijuese? Nėse do tė kishin gjetur diēka tė tillė, atėherė do tė kishim arsyetuar shtrirjen e atij shembulli tė vetėm nė tėrė skemėn e ekzistencės.
    Sigurisht qė, nuk ėshtė e domosdoshme qė ligji i shkakėsisė tė na shfaqet gjithmonė nė ndonjė formė tė mirėnjohur. Shumėllojshmėria dhe variacioni i shkaqeve ėshtė i tillė qė, njė hulumtues qė studion vetėm njė fenomen nuk do tė jetė nė gjendje qė ta pėrcaktojė shkakun e atij fenomeni. Sidoqoftė, nė tė gjitha ēėshtjet njerėzore, tė veēanta dhe tė pėrgjithshme, tė kaluarėn dhe tė ardhmen, nė situatėn personale apo shoqėrore, nuk mund tė gjendet asgjė e rastėsishme. Jo vetėm se kemi tė bėjmė me njė rregull qenėsore nė krijimin e ēdo fenomeni, por ėshtė edhe diēka qė vėrehet shumė lehtė nė marrėdhėniet e ēdo fenomeni brenda rrethanave ekzistuese, dhe ajo ėshtė se rregulla ėshtė e llogaritur deri nė hollėsi dhe nė mėnyrė delikate. Pėr shembull, nė kultivimin e njė druri, rregullat e tokės dhe tė qiellit operojnė me njė harmoni tė pėrkryer me strukturėn e rrėnjėve dhe tė degėve tė drurit. Gjithashtu, ekziston marrėdhėnia nė mes tė atij druri dhe tė kafshėve, tė cilėt e nxjerrin ushqimin prej drurit. Si ėshtė e mundur tė ekzistojė njė rastėsi nė origjinėn e rregullave ndėrmjetėsuese?
    Sikur fenomeni tė kishte marrė formėn e vet nė njė nivel tė caktuar tė strukturės sė qenies, nė mėnyrė tė pavetėdijshme dhe tė rastėsishme, kjo do tė na kishte pajisur me njė fushėveprim tė jashtėzakonshėm tė zhdukjes dhe tė shkatėrrimit tė kėsaj bote. Do tė mjaftonte njė pėrēarje mė e lehtė nė baraspeshėn e elementeve dhe tė disharmonisė sė rregullave qendrore nė gjithėsi qė t’i humbin spirancat dhe tė pėrplasen trupat qiellorė, duke rezultuar me njė eksplozion masiv dhe shkatėrrim tė botės.
    Sikur tė ishte bazuar origjina e kėsaj bote nė ndonjė rastėsi, atėherė pse teoritė madje edhe tė materialistėve, janė tė bazuara nė supozimin e planit, rregullės dhe mungesės sė rastėsisė? Nėse e tėrė bota ėshtė rezultat i njė rastėsie, ēka ėshtė ajo qė nuk u shfaq nė bazė tė rastėsisė? Nėse diēka vjen nė ekzistencė jo nė bazė tė vetisė sė rastėsisė, atėherė cilat janė veēoritė dalluese dhe karakteristikat e tija dhe a mund tė zbatohen tė njėjtat nė fenomenet e panumėrta dhe tė larmishme tė universit?
    Tani, pasi qė rastėsia i ėshtė kundėrvėnė rregullės dhe harmonisė, atėherė rrjedh se tė gjitha gjėsendet qė bartin gjurmėt e planifikimit, dizajnit dhe tė llogaritjes, duhet tė jenė joharmonike dhe tė pavazhdueshme, sepse koncepti i planifikimit, dizajnit dhe i llogaritjes i ėshtė kundėrvėnė rastėsisė dhe gjasės.


    Tė supozohet se rastėsia ėshtė infrastruktura e universit dhe se principet e tij drejtuese nuk bazohen nė argumentet logjike ose prova shkencore, nuk mund tė pranohet si zgjidhje definitive nė gjeometrinė e strukturės sė qenies.
    Kur shkenca eksperimentale vėrteton se elementet dhe faktorėt natyrorė nuk mund tė shfaqin ndonjė ndikim tė pavarur dhe nuk zotėrojnė ndonjė kreativitet; kur tė gjitha pėrvojat tona, emocionet e ndjeshme dhe pėrfundimet racionale na drejtojnė nė pėrfundim se asgjė nė natyrė nuk shfaqet pa ndonjė arsye dhe shkak, si dhe tė gjitha fenomenet janė tė bazuara nė njė sistem tė themeluar dhe ligje specifike, kur tė gjitha kėto merren parasysh, ėshtė befasuese se disa njerėz ia kthejnė shpinėn principeve shkencore, pėrfundimit parėsor dhe propozimeve tė bazuar nė tė menduarit, dhe mohojnė ekzistimin e Krijuesit.
    Arsimimi dhe faktorėt e mjedisit janė nė mesin e shkaqeve qė, ose i ndalojnė perceptimet natyrore (qė i zotėrojnė prej lindjes) tė njeriut qė ta ekspozojnė veten, ose pėrkundrazi i pėrforcojnė ato. Ēfarėdo qė tė ekspozojė burimi i instinktit, ėshtė i ngjashėm me modelin e natyrės nė nėnshtrimin e ligjeve. Ata qė kanė qenė tė lirė nė ndjekjen e drejtimit burimor tė krijimit tė tyre, pa qenė tė burgosur me vese dhe huqe, dhe natyra e brendshme e tė cilėve nuk ėshtė e ngjyrosur me shprehje dhe fraza tė ndryshme, janė nė gjendje tė dėgjojnė thirrjen e qenies sė tyre tė brendshme dhe t’i dallojnė veprat e mira prej tė kėqijave dhe besimin e vėrtetė prej besimit tė gabuar. Pafeja, qė ėshtė nė fakt njė largim nga natyra burimore, mund tė shihet nė mesin e individėve tė tillė. Nėse ndokush u thotė se bota nuk ka njė rregull tė qėndrueshėm dhe ėshtė njė pėrfundim i rastėsisė, duke i stolisur fjalėt e tija me njė terminologji filozofike, nuk do tė ketė ndonjė efekt nė njerėz tė tillė, sepse do t’i refuzojnė kėto teori si meritė e natyrės sė tyre burimore.
    Ata qė janė tė zėnė nė rrjetėn e shkencės mund tė bien viktimė e dyshimit dhe tė konfuzionit si njė rezultat i terminologjisė joshėse. Dituria e kufizuar qė e inspiron arrogancėn brenda njeriut, ėshtė sikur njė copė e gotės sė ngjyrosur tė vendosur pėrpara tė ēarės sė mendjes dhe tė natyrės burimore; ēdokush qė zotėron kėtė njohuri e sheh botėn tė ngjyrosur me ngjyrat e mėsimit dhe tė shkencės sė tij shoqėrore. Ai paramendon se tėrėsia e realitet ėshtė ajo ēka sheh pėrmes tė ēarės sė ngushtė tė ndjenjave dhe mendjes sė tij, e qė janė viktimė e ngjyrave. Sigurisht qė ne nuk themi se njeriu duhet tė pėrmbahet prej zhvillimit tė mendjes sė tij nė mėnyrė qė ta rruajė veten prej iluzioneve. Por, ai nuk duhet tė kufizohet ose tė mburret me diturinė dhe shkencėn e tij shoqėrore.
    Shumica e njerėzve, nė vend se tė bėjnė dituritė dhe njohuritė e tyre njė shkallė pėr lartėsimin e mėtutjeshėm tė mendjes sė tyre, nė mėnyrė qė tė ngrihen nė nivelet mė tė larta, ata mbesin tė palėvizshėm dhe tė burgosur brenda katėr mureve tė termave dhe tė koncepteve.
    Natyra burimore e njeriut kur ta ndiejė rrezikun, ia mėsyn kėrkimit tė ndihmės. Kur njė person ėshtė nėn presionin e problemeve dhe tė mundimeve, kur faktorėt materialė ia kthejnė shpinėn atij, kur nuk ka kyēje nė asnjėrėn prej burimeve jetėsore dhe ėshtė duke u fundosur sikur kashta nė vorbullėn e peripecive dhe vdekja ėshtė vetėm njė hap mė larg, atėherė njė shtytje e brendshme e udhėheq atė nė mėnyrė instiktive nė drejtim tė burimit jomaterial tė pėrkrahjes. Ai kėrkon ndihmė prej njėrit, fuqia e tė cilit ėshtė mė superiore sesa tė gjitha fuqitė tjera, dhe ai kupton se ėshtė ajo Qenie e mėshirshme dhe gjithėfuqishme qė mund ti ndihmojė me fuqinė e Tij tė jashtėzakonshme dhe ta shpėtojė atė. Pėr shkak tė perceptimit tė tij, me tėrė fuqinė e tij do tė kėrkojė ndihmėn e qenies mė tė shenjtė qė ta shpėtojė nga rreziku, dhe nė thellėsinė e zemrės do tė ndiejė fuqinė e asaj qenieje duke u munduar qė ta shpėtojė atė.
    Njėherė e pyeti njė person Imam Sadikun (a.s.) nė lidhje me udhėzimin e tij drejt Zotit, duke thėnė se ai ėshtė nė konfuzion nė lidhje me kėtė pėr shkak tė polemikave dhe fjalėve tė shumta. Imami (a.s.) e pyeti: “A ke udhėtuar ndonjėherė me anije?”, dhe ky u pėrgjigj “Po”. Pastaj Imami (a.s.) e pyeti: “A tė ka ndodhur ndonjėherė gjatė udhėtimit qė nė anije tė fillojė tė rrjedhė uji nga ndonjė vrimė dhe nuk ke pasur askėnd pėr tė tė ndihmuar nga valėt e stuhishme tė oqeanit?”, dhe prapė pėrgjigjja ishte “Po”. Nė ato momente tė rrezikshme dhe nė atė gjendje kur ke humbur shpresėn, a ke pasur ndjenjėn qė njė forcė e pafundme dhe e plotfuqishme mund tė shpėtojė prej vdekjes sė tmerrshme?” - “Po, me tė vėrtetė ishte ashtu”.

    Pastaj Imami (a.s.) vazhdoi: “Ėshtė Zoti i Plotfuqishėm qė ėshtė burimi i mbėshtetjes dhe drejt tė cilit njeriu shikon me shpresė kur janė tė mbyllura tė gjitha dyert”(4)
    Edhe njerėzit kėmbėngulės dhe materialistė qė zotėrojnė pushtet dhe qė janė tė pavėmendshėm pėr fuqinė e pėrhershme tė Zotit, ndryshojnė kur tė bien nė grackėn e humbjes dhe tė shkatėrrimit. Ata harrojnė mohimin e Zotit qė rrethina dhe shkolla e tyre materialiste e mendimit ia kishte ngulitur nė mendjen e tij dhe me plot zemėr kthehen kah zanafilla e tė gjitha qenieve dhe burimi i tė gjitha fuqive.
    Historia ka regjistruar shembuj tė panumėrt tė personave tė tillė qė kanė rėnė viktimė e situatave tė vėshtira dhe tė mundimshme, ashtu qė pluhuri ndotės ėshtė larguar papritmas prej natyrės sė tyre burimore dhe prej thellėsisė sė shpirtit tė tyre kthehen kah Krijuesi i pashoq.
    Si shtesė ndaj burimit tė brendshėm tė njeriut, qė janė tė thurura nė qenien e tij prej lindjes dhe qė e ndihmojnė nė zbulimin e realitetit ashtu qė i lirė prej tė gjitha formimeve mendore dhe detyrimeve, ai pėrparon nė rrugėn e natyrės sė tij burimore, ėshtė gjithashtu edhe faktori i jashtėm udhėheqės dhe kėshillues qė i nevojitet pėr t’ia treguar rrugėn dhe pėr t’ia pėrforcuar natyrėn e tij burimore. Ėshtė udhėheqja, ajo qė i reformon cilėsitė kėmbėngulėse dhe qė e mbron mendjen dhe natyrėn zanafillėse prej shtrembėrimit dhe dėgjueshmėrisė ndaj zotėve tė rrejshėm.
    Profetėt janė dėrguar pėr t’i vetėdijesuar njerėzit nė lidhje me perceptimet delikate tė natyrės sė tyre burimore, tė bėjnė qė prirjet e tyre fetare tė rrjedhin nė drejtimin e duhur dhe t’i japin krahė aspiratave tė tyre fisnike.
    Prijėsi i Besimtarėve Aliu (a.s.) ka thėnė: “Zoti e dėrgoi tė Dėrguarin e Tij nė mesin e njerėzve ashtu qė ata tė mund t’i pyesin nė lidhje me marrėveshjen e tyre me Zotin, t’i pėrkujtojė begatitė e harruara tė Zotit, tė flasė me ta duke i kėshilluar, tė zgjojė te ata urtėsinė e fshehtė dhe t’u shfaqė atyre shenjat e fuqisė sė Zotit.”(5)
    Njė udhėheqje dhe njė kėshillė e tillė nuk e pėrfshin shuarjen e dritės sė dėshirės kreative tė njeriut ose heqja dorė e tij nga liria dhe aftėsia e tij pėr tė menduar dhe pėr tė zgjedhur. Pėrkundrazi, ėshtė njė lloj asistence gjatė tendencės dhe instinktit tė tij pozitiv duke ia mundėsuar rritjen dhe zhvillimin e tyre. Ėshtė nėpėrmes udhėheqjes dhe kėshillimit ajo qė bėn tė lirė njeriun prej lidhjeve dhe duke ia mundėsuar tė pėrfitojnė nė tė gjitha dimensionet e natyrės sė tyre burimore dhe tė lulėzojė nė tėrė qenien e tij.
    Kurani thotė: “Dhe Profeti heq nga ata rregullat dhe normat e rėnda tė tyre qė janė vendosur nė qafėn e tyre si pranga. Pra, ata tė cilėt e besojnė atė, e nderojnė dhe e ndihmojnė, veprojnė me dritėn qė iu zbrit me tė, tė tillėt janė tė shpėtuarit nė kėtė botė”. (Araf, 157) “O ju qė besuat, pėrgjigjuni (thirrjes sė) Allahut dhe tė tė dėrguarit kur ai (i dėrguari) ju fton pėr atė qė ju jep jetė” (Enfal, 24) O ju njerėz! Juve ju erdhi nga Zoti juaj kėshilla (Kurani) dhe mjekimi shėrues pėr zemrat tuaja” (Junus, 57)
    Tė parėt qė i pranuan kėshillat e Profetėve (a.s.) ishin njerėzit me zemėr tė pastėr dhe ndėrgjegje tė ndriēuar. Rangu i kundėrshtarėve tė tyre pėrbėhej prej atyre qė mbėshteteshin nė fuqinė e tyre mashtruese dhe nė pasurinė e tyre, ose ishin tė mbushur me mburrje nė llogari tė diturisė sė tyre tė mjerė dhe tė pamjaftueshme; mendjet e tyre pėrmbajnė iluzionet e kalbura, nė atė mėnyrė qė arroganca e tyre e paarsyeshme i parandalon prej lulėzimit aftėsitė e tyre tė brendshme dhe aspiratat e tyre.
    Njė dijetar ka parashtruar ēėshtjen nė kėtė mėnyrė: “Nė ēėshtjet shpirtėrore, gjithashtu, vlen ligji i furnizimit dhe i kėrkesės. Nėse kėrkesa pėr religjion nuk ka ekzistuar nė natyrėn e njeriut, furnizimi i pajisur prej Profetėve do tė ishte harxhuar kot. Ne e shohim se furnizimi i pajisur nga ana e profetėve ka gjetur konsumatorė; vizionet e tyre pjellore, tė kthjellėta dhe autentike kanė hasur nė pasues dhe mbėshtetės tė panumėrt. Kjo ėshtė njė dėshmi se kėrkesa pėr religjion ekziston brenda njeriut dhe nė ndėrgjegjen e tij mė tė thellė”.
    Nė fakt, predikimi themelor i tė gjithė profetėve ka qenė thirrja nė monoteizėm, jo vėrtetimi i ekzistencės sė Zotit. Ata e mohonin vlerėn e idhujve, diellit, hėnės dhe yjeve qė tė mund tė adhurohen, ashtu qė etja e brendshme dhe natyrale e njeriut pėr adhurim tė mos jetė i kėnaqur me tė drejtuarit kah objektet e jashtme, por nė vend tė saj tė kėrkojnė vlerat nė njė hark tė ngritjes kah objekti i vėrtetė i adhurimit.

    Zemrat e tyre duhet tė lidhen pėr pėrkryerjen e pafundme, dhe me njė besim tė tillė qė rritet pėrherė, ata duhet vazhdimisht tė pėrparojnė drejt burimit tė tė gjitha vlerave dhe virtyteve, duke arritur pėrfundimisht te qėllimi i tyre.
    Tė gjitha llojet e politeizmit dhe tė pafesė, forma primitive e tė cilit ėshtė idhujtaria dhe forma e avancuar qė ėshtė materializmi, janė rezultate tė largimit nga natyra e qė ekziston prej lindjes te njeriu.
    Pėrparimi i diturisė qė ka tė bėjė me pėrvojėn fetare, tė pėrhapur nė tėrė botėn, ėshtė bėrė pėrmes zbulimeve qė lejojnė nxjerrjen e disa pėrfundimeve tė rėndėsishme.
    Duke u bazuar nė fakte tė konsiderueshme nė tė cilat kanė ardhur sociologėt, arkeologėt dhe antropologėt, historia e religjionit tani analizon instinktin e religjionit duke i pėrfshirė parimet, besimet, adetet, zakonet dhe faktorėt qė e formojnė njė shoqėri; me njė metodė tė re, qė nuk pėrputhet dhe qė ka njė dallim shumė tė madh nė krahasim me shpjegimet e dhėna mė herėt.
    Tani ekziston njė rrjedhė aktuale e mendimit, qė ėshtė duke fituar vazhdimisht pėrkrahės tė rinj prej shkollave tė ndryshme tė mendimit dhe qė vijnė nė pėrfundim se ndjenjat religjioze janė primare, natyrale dhe komponentė e qėndrueshme e shpirtit tė njeriut dhe se ėshtė njė mjet i thurur nė brendėsinė e njeriut prej lindjes pėr perceptimin e tej-racionales,.
    Kah viti 1920, njė filozof gjerman me emrin Rudolf Oto, ishte nė gjendje tė vėrtetojė se paralel me elementin intelektual dhe etik, te njeriu ekziston edhe elementi tej-racional prej lindjes qė e formon ndjenjėn religjioze. Atributet qė kanė tė bėjnė me Zotin, sikurse qė janė fuqia, madhėshtia dhe pėrkryerja kanė qėllimin e tėrheqjes sė vėmendjes nė atė se shenjtėria nuk mund tė reduktohet nė asnjė nocion tjetėr tė ultė. Kėta formojnė njė kategori tė pavarur, qė nuk mund tė rrjedhė prej asnjė kategorie tjetėr dhe nuk mund tė identifikohet as me ndonjė koncept racional as me diēka tjetėr tė ngjashme.
    Nė fakt, njė prej veēorive tė kohės sė sotme ėshtė hulumtimi i dimensionit tė katėrt nė botėn e natyrės, tė quajtur “koha”. Sikurse dimensionet tjera, ashtu edhe koha duhet tė pėrzihet me trupin e njeriut; nuk ekziston asnjė trup qė ėshtė i lirė prej kohės, qė rrjedh prej lėvizjes dhe ndėrrimit.
    Ėshtė gjithashtu njė karakteristikė e shekullit, se hulumtimet e shkencėtarėve kanė ēuar deri te zbulimi i “dimensionit tė katėrt” tė shpirtit tė njeriut – ndjenjat religjioze.(6a)
    Tri dimensionet ose ndjenjat tjera janė: ndjenja e kureshtjes, ndjenja e virtytit dhe ndjenja e bukurisė. Ndjenja religjioze ose nocioni i tė shenjtės, ėshtė dimensioni i katėrt dhe mė kryesori prej tė gjitha ndjenjave. Prej lindjes, ēdokush zotėron njė tėrheqje dhe prirje qė ekziston jashtė natyrės, veēmas dhe pavarėsisht prej tri ndjenjave tjera. Me zbulimin e ndjenjės religjioze, u rrėnua burgu tredimensional i shpirtit dhe u vėrtetua se tendencat religjioze tė njeriut janė tė rrėnjosura nė mėnyrė autonome nė qenien e tij. Ato ndjenja janė shfaqur edhe gjatė kohės sė hershme tė jetesės sė njeriut kur jetonte nėpėr shpella dhe pyje.
    Pavarėsisht nga primati, autonomia dhe efikasiteti i ndjenjės pėr kureshtje, virtyt dhe bukuri, si dhe pėr rolin qė kanė luajtur nė shfaqjen e shkencės, moralit dhe artit, ishte ndjenja religjioze ajo qė pėrgatiste terrenin pėr aktivitetet e kėtyre tri ndjenjave, duke i ndihmuar gjatė pėrparimit nė rrugėn e tyre dhe nė zbulimin e sekreteve tė botės sė krijuar.
    Sipas pikėpamjes sė besimtarit, bota ėshtė konstruktuar mbi bazėn e ligjit dhe planit tė llogaritur preciz. Ky besim ėshtė i paracaktuar nga i urti Zot pėr ta stimuluar ndjenjėn e kureshtjes nė hulumtimin dhe zbulimin e ligjeve dhe mistereve tė natyrės qė janė tė bazuara nė zinxhirin e shkaqeve dhe tė pasojave.
    Ėshtė i pamohueshėm roli i ndjenjės religjioze nė zhvillimin dhe pėrparimin e kualiteteve tė larta njerėzore, nė modifikimin e instinktit dhe frytėzimin e ndjenjės sė moralit dhe tė virtytit, ata qė i pėrmbahen urdhrave tė religjionit duke e konsideruar atė si njė prej detyrave mė kryesore religjioze nė kontrollimin e instinkteve tė tyre dhe tė sigurimit tė atributeve tė larta dhe tė shquara.
    Mendimet religjioze kanė qenė po ashtu faktorė pėrgjatė historisė nė kultivimin e ndjenjės estetike. Njeriu primitiv krijonte veprat kreative tė artit pėr t’i lavdėruar hyjnitė e tyre. Tempulli i mrekullueshėm i Kinės, piramidat madhėshtore tė Egjiptit, statujat e shquara tė Meksikės, arkitektura e stėrholluar dhe e habitshme e Islamit Lindor, tė gjitha kėto rrjedhin nga ndjenja religjioze.


    Psikologėt besojnė se ekziston lidhja nė mes krizės sė pjekurisė dhe paraqitjes sė befasishme tė ndjenjės religjioze. Nė kėtė periudhė tė jetės, edhe te personat qė kanė qenė indiferentė ndaj ēėshtjeve religjioze, ndjenja religjioze fiton njė forcė speciale.
    Nuk ka dyshim se thirrja e brendshme e shfaq veten nė njė mėnyrė tė tillė, sa qė nuk mund ta bllokojė rrugėn e tij asnjė pengesė. Prapėseprapė, disa faktorė tė caktuar si propaganda kundėrshtuese mund tė zvogėlojė rritjen dhe zhvillimin e ndjenjės sė brendshme dhe mendimit korrekt, edhe pse njė influencė e tillė negative nuk mund tė rezultojė nė ērrėnjosjen komplete tė prirjes natyrore. Nėse anulohen pengesat e tilla, instinktet e pėrshtypjes do t’i rifillojnė aktivitetet e tyre dhe do tė shfaqen nė kuptimin e pėrpjekjeve krijuese tė brendshme.
    Ne e dimė se kanė kaluar mė shumė se gjysmė shekulli prej revolucionit komunist nė Bashkimin Sovjetik, por rrėnjėt e religjionit janė ende thellė nė shpirtrat e shumė njerėzve sovjetikė. Pavarėsisht nga pėrpjekjet qė janė bėrė gjatė kėsaj periudhe tė gjatė nga ana e sunduesve pėr ta zhdukur religjionin, nuk kanė qenė nė gjendje ta largojnė ndjenjėn e religjionit nga populli.
    Prandaj, ekzistimi i idesė materialiste nė botė nuk e kundėrshton faktin se besimi nė Zotin ėshtė i natyrshėm pėr njeriun. Nėse ndonjė shkollė e caktuar largohet nga rruga e burimit natyror duke pėrjashtuar veten pėrballė shkollave tjera, nė tė kaluarėn dhe nė tė tashmen, kjo nuk mund tė konsiderohet si hedhje poshtė e pohimit se besimi nė Zot ėshtė diēka natyrale pėr njeriun; pėrjashtimet ekzistojnė nė tė gjitha sferat. Ajo ēka na tregon historia ėshtė se shkolla materialiste ėshtė themeluar nė shekullin e gjashtė dhe shtatė para Krishtit.

    Vazhdon...

  3. #3
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i tretė
    Zoti dhe logjika empirike (ndijore)


    Padyshim se situatat shoqėrore, faktorėt historikė dhe arsimorė, si dhe format e ndryshme tė punės njerėzore nuk mund tė mbesin jashtė ndikimit tė pasqyrimit praktik tė tendencės sė brendshme dhe karakteristikave tė tija shpirtėrore dhe emocionale. Edhe pse kėto situata tė ndryshme nuk krijojnė ndonjė detyrim ose domosdoshmėri nė zgjedhjen e drejtimit tė njeriut, ato mund tė jetėsojnė njė situatė tė pėrshtatshme pėr njė lloj tė zgjedhjes sė caktuar, duke luajtur njė rol tė rėndėsishėm nė pikėpamjen e njeriut pėr gjėrat e ndryshme. Kėto situata, ndonjėherė mund ta ekspozojnė veten nėn maskėn e pengesės duke ndikuar nė lirinė e njeriut dhe mundėsinė e tij pėr tė zgjedhur.
    Si rezultat i afėrsisė sė madhe me deduksionin shkencor dhe empirik, mendja e njeriut kujdeset qė tė tregohet disi i druajtur prej deduksionit tė pastėr intelektual, posaēėrisht nėse ēėshtja qė ėshtė nėn hetime ėshtė jomateriale dhe e pandjeshme.
    Nė pėrgjithėsi, aftėsitė mendore tė njerėzve sigurojnė fortėsi dhe shkathtėsi nė fushėn nė tė cilėn aplikohen mė sė shumti: ēėshtjet qė shtrihen jashtė asaj fushe i paraqiten atij joreale dhe joautentike, ose nė rastin mė tė mirė, sekondare dhe tangjente ndaj ēėshtjeve tė cilat ai e specializon. Prandaj, njerėzit tentojnė qė tė gjykojnė gjithēka nė mėnyrė tė veēantė.
    Njė prej faktorėve mė shkatėrrues dhe ēorientues nė mendimet qė kanė tė bėjnė me ēėshtjen e Zotit ėshtė kufizimi i mendimit tė ndonjėrit nė logjikėn e shkencės empirike dhe tė dėshtojė nė njohjen e kufijve dhe vijave kufitare tė asaj logjike. Pasi qė ekspertėt e shkencave empirike pėrkushtojnė tėrė energjinė e tyre nė shkencat ndijore, ata janė tė huaj pėr ēėshtjet qė kanė tė bėjnė me kuptimet matanė ndjenjave. Ky tjetėrsim, kjo distancė prej ēėshtjeve jondijore, ky besim i jashtėzakonshėm pėr tė dhėnat tė fituara pėrmes shkencave empirike, arrin atė pikė sa qė testimi dhe eksperimentimi e formojnė tėrė strukturėn mendore dhe botėrore si edhe pikėpamjet e ekspertėve tė tillė. Ata e konsiderojnė eksperimentimin si vegėl tė vetme tė pranueshme dhe mėnyrė tė vetme pėr tė arritur njohjen, si njė kriter tė jashtėzakonshėm. Ata presin qė nė kėtė mėnyrė tė zgjedhin ēdo problem. Detyra e shkencės ėshtė sqarimi i relacioneve nė mes tė fenomeneve; qėllimi i saj ėshtė vendosja e marrėdhėnieve nė mes ndodhive, jo nė mes tė Zotit dhe ndodhive. Nuk duhet pritur qė tė perceptohen realitetet tej-ndijore nėpėrmes kritereve ndijore, ose tė shihet Zoti nė laborator. Shkencat nuk mund t’i kryejnė eksperimentet laboratorike nė lidhje me ekzistencėn e Zotit dhe pastaj tė gjykojnė se nėse njė gjėsend nuk mund tė vėrehet fizikisht dhe nuk mund tė themelohet mbi baza tė eksperimenteve laboratorike dhe llogaritjeve matematikore, atėherė ai gjėsend nuk ka realitet.
    Nė fakt, asnjė eksperiment nuk mund tė themelohet nė pėrcaktimin e ekzistimit ose jo tė qenies jomateriale, sepse vetėm ajo qė mund tė shfuqizohet pėrmes eksperimentit, e njėjta mund tė vėrtetohet pėrmes eksperimentit. Shkenca dhe metafizika janė dy forma tė diturisė qė i gėzojnė nivelet e njėjta tė vlefshmėrisė dhe vėrtetėsisė. Ligji metafizik nuk bazohet as nė eksperimente, as nuk mund tė shfuqizohet pėrmes eksperimentit. Mijėra eksperimente shkencore janė kryer pėr tė vėrtetuar se tė gjitha gjėsendet janė materiale, por tė gjitha do tė dėshtojnė gjatė arritjes sė qėllimit.


    Shkencėtarėt empirikė kanė tė drejtė tė thonė: “Unė kam zbuluar njė send” ose “Unė nuk kam zbuluar asnjė send”. Ata nuk kanė tė drejtė tė thonė: “Njė send i tillė nuk ekziston.”
    Metodat laboratorike tė ndėrlikuara dhe me strukturėn e pėrparuar zhvillimore nuk mund ta gjejnė rrugėn deri te bota e panjohur, e errėt dhe e zgjeruar e elementeve qė janė objekte tė eksperimentimit; ata nuk mund tė kuptojnė realitetet qė janė tė fshehura nė zemrat e atomeve tė panumėrta; dhe, ata nuk mund tė zbulojnė natyrėn e vėrtetė tė materies.
    Metoda empirike ka qenė shumė e dobishme nė zhvillimin e vetėdijesimit tė njeriut pėr rregullėn e pėrpiktė tė krijimit, dhe mund tė sigurojė bazat e reja dhe tė pastra pėr besimin nė Zot pėrmes hulumtimeve tė rregullave tė krijimit, sepse ajo ėshtė dėshmues i ekzistimit tė Zotit tė fuqishėm dhe tė vetėdijshėm. Megjithatė, qėllimi dhe synimi i shkencėtarėve nė hulumtimet e tyre tė ēėshtjeve qė kanė tė bėjnė me natyrėn dhe misteret e botės, nė pėrgjithėsi nuk na bėjnė qė tė kuptojmė ekzistimin e Krijuesit. Nė rrjedhėn e zhvillimit tė tij tė pandėrprerė nga ana e hulumtuesve, shkenca vazhdimisht ėshtė duke shpalosur misteret e ekzistencės, por pa u zhvilluar matanė diturisė sė tyre tė ngushtė dhe tė kufizuar qė e kanė marrė nga faza e tanishme e hulumtimeve. Sikur tė kishin mundur ta bėnin kėtė, ata do tė kishin kuptuar lidhshmėrinė e fenomenit dhe vartėsinė e tė gjitha gjėsendeve ndaj njė rregulle, dhe nė kėtė mėnyrė do tė kishin arritur dy faza shtesė tė diturisė dhe tė mprehtėsisė: E para, ata do tė ishin nė gjendje tė ndėrlidhin nė mes veti tė gjitha informatat e tyre ndijore, empirike dhe pastaj kishin mundur tė nxjerrin pėrfundime racionale dhe tė bėjnė interpretime. Pa pranimin e ekzistimit tė Krijuesit tė urtė, ėshtė e pamundur interpretimi i bindshėm i tėrėsisė sė informatave tė dala prej shkencėtarėve tė ndryshėm dhe lidhjeve qė ekzistojnė nė mes tyre.
    Megjithatė, praktikisht, puna dhe metoda e mendimit shkencor ėshtė formulimi i parimeve dhe ndėrmarrja e hulumtimeve pa u referuar te Zoti, ashtu qė sistemi i mendimeve nė tė cilėn mungon Zoti tė bėhet boshti nė tė cilėn puna shkencore zmbrapset, duke shkaktuar qė njerėzit tė bėhen tė huaj pėr ēdo gjė qė ndodhet matanė fushės sė atij mendimi.
    Nė tė njėjtėn kohė, jeta praktike e njeriut ėshtė e lidhur nė mėnyrė tė paevitueshme me shkencėn. Rezultatet e dala nga njohuritė empirike pėrfshijnė tė gjitha aspektet materiale tė jetės, duke e izoluar atė brenda katėr mureve tė padepėrtueshme, dhe ėshtė vėshtirė e mundur tė gjendet ndonjė vegėl natyrore nė mesin e kuptimeve jetėsore tė njeriut. Kjo e rrit nė mėnyrė tė pashmangshme besimin e njeriut nė shkencė dhe ndikon nė sjelljen e tij, duke shkaktuar brenda tij njė gjendje tė dyshimit dhe tė hezitimit.
    Si shtesė, natyra e dobishme e fenomenit tė hulumtuar nga shkenca empirike ėshtė e prekshme dhe e kuptueshme pėr ēdonjėrin, me kontrast tė thekshėm ndaj ēėshtjeve metafizike. Ngjashėm, fenomenet materiale tė hulumtuara nga shkenca empirike janė tė mirėnjohura, duke pasur parasysh se nė rastin e metafizikės e kundėrta ėshtė e vėrteta.
    Njohja e ēėshtjeve religjioze pėrmes metodave jokorrekte, qė ėshtė ndjekur nga ana e kishės mesjetare, e kombinuar me armiqėsi ndaj tė gjitha manifestimeve tė shkencės, ishte faktori kryesor i preferimit tė shkencės empirike ndaj filozofisė dhe metafizikės. Shkurt, shkenca paraqitej si kundėrshtar i religjionit dhe nuk shkonte paralel me tė.
    Njėherė, logjika empirike ia arriti qė t’i derdhė tė gjitha mendimet nė njė model tė vetėm, e ngjyrosi pamjen e jashtme tė njeriut nė botė deri nė atė shkallė sa qė ata u bindėn se ėshtė e vetmja bazė pėr pranimin e tė vėrtetės sė gjėsendeve. Atė e pėrcaktuan si njė autoritet suprem dhe e konsideruan tė pamundur vėrtetimin e ekzistencės sė ndonjė gjėje qė ėshtė e pakuptueshme pėr ndjenjat.
    Kėshtu qė, shkencėtari empirik i cili ėshtė i pavetėdijshėm pėr metodėn e atyre qė e njohin Allahun, pranon dhe e konsideron si tė drejtė ēdo gjė qė pajtohet me logjikėn shkencore dhe mendimet. Ai i jep vetes tė drejtėn tė mohojė gjithēka qė nuk pėrputhet me metodėn e tij shkencore. Metoda e tij ėshtė besimi absolut nė eksperiment dhe tė konsideruarit e saj si dėshmi tė vetme pėr saktėsinė e ēfarėdo pėrfundimi.
    Nė njė situatė tė tillė, kur e tėrė baza e mendimit fetar ėshtė e injoruar, shkencėtarėt vijnė nė pozitė tė tillė qė mbesin pa ndonjė princip pėr interpretimin e ēėshtjeve sekondare fetare qė paraqiten nė formėn e urdhėresave dhe tė ndalesave.


    Duke qenė tė mėsuar me gjuhėn e shkencės dhe tė varur nga formulat, ai ėshtė plotėsisht i mbyllur ne metodėn e tij duke imagjinuar lidhjet, duke i lėnė urdhėresat e thjeshta dhe tė ēiltra tė fesė pa pėrmbajtur ndonjė vlerė.
    Metoda e mendimit ėshtė e gabuar dhe jo korrekte. Edhe pse shkenca i ka formulat e veta komplekse dhe jashtėzakonisht precize, kuptimi i sė cilės kėrkon studime tė thella dhe tė vėshtira, po ato formula e lėnė anash sferėn e shkencės sapo tė hyjnė nė jetėn praktike, duke e distancuar veten prej gjuhės teknike tė shkencėtarit. Aty ku nuk ėshtė e mundur njė gjė e tillė, aty do tė jenė tė kufizuar prej qendrave shkencore dhe industriale, bibliotekave dhe qendrave hulumtuese.
    Ēdokush mund tė shfrytėzojė pajisjet e tilla si telefoni dhe radioja. Tė njėjtat zotėrojnė tė vėrtetat e tė gjitha veglave dhe instrumenteve shkencore. Pėrkundėr tėrė saktėsisė dhe ndėrlikimit qė i kanė, njė udhėzim i veēantė do tė mundėsojė pėrdorimin e tyre pėr ēdokėnd. Specialistėt dhe ekspertėt nuk i pėrcjellin njohuritė mekanike dhe teknike deri te blerėsi i pajisjes; nė vend tė kėsaj, ata i pėrmbledhin nė disa fjalė tė shkurta rezultatet e punės sė mundimshme nėpėr tė cilat kalon zbuluesi.
    Pėr kėtė arsye, nuk ėshtė e drejtė dhe nė pajtim me logjikėn shkencore pėrpjekja pėr t’i detyruar urdhėresat fetare (tė cilat nuk mund tė pėrmblidhen nė ndonjė formulė shkencore, duke qenė nė tė njėjtėn kohė i thjeshtė dhe universal) nė njė model tė dėmshme dhe imagjinar pėr ndonjėrin, dhe pastaj tė shpallen si tė pavlefshme dhe tė parėndėsishme, pėrderisa injorimi i roleve tė tyre vendimtare dhe thellėsive tė tyre do tė ndikojė nė jetėn tonė. Udhėzimet praktike japin frytin e tyre kur tė proklamohen nė njė gjuhė tė kuptueshme universale dhe bėhen tė qarta pėr ēdonjėrin nė jetėn e tyre private dhe shoqėrore.
    Aq mė tepėr, sikur tė kishim supozuar se urdhėresat dhe udhėzimet e religjionit do tė mund tė pėrcaktohen sipas njohurive, kuptimeve dhe shijeve tona, atėherė nuk do tė kishim nevojė pėr shpallje dhe tė dėrguar; nė do tė kishim formuar fenė tonė.
    Njeriu shpesh ua hedh shikimin dobėsive tė veta, edhe pse ėshtė i preokupuar me anėt e fuqishme tė saj. Shkencėtari adhurues i botės bashkėkohore ėshtė aq krenar me njohuritė e tija, si rezultat i asaj qė ėshtė arritur nė shkencat eksperimentale, sa qė e paramendon veten sikur tė ketė pushtuar dhe zotėruar botėn e tė vėrtetės nė mėnyrė triumfale, por asnjėri nuk ka qenė nė gjendje tė deklarojė se ka arritur njohurinė e tė gjitha mistereve tė universit dhe se ka ngritur tė gjitha perdet e botės sė natyrės.
    Duhet tė shikojė me njė pikėpamje mė tė gjerė dhe tė kuptojė se sa e lehtė ėshtė njė pikė e diturisė kur tė krahasohet me oqeanin e mistereve tė fshehta qė na kundėrvihen neve. Nė zgjimin e ēdo zbulimi shkencor paraqiten edhe njė sėrė tė panjohurash pėrpara syve tanė. Pėrgjatė shekujve, njeriu u mundua dhe punoi nė mėnyrė tė palodhshme me tė gjitha qė kishte nė dispozicion pėr ta njohur botėn sa mė shumė qė ėshtė e mundur. Rezultati i vetėm i pėrpjekjeve tė tija ishte zbulimi i disa prej shumė mistereve tė universit. Nė kėtė rrugė janė qitur vetėm disa hapa tė shkurta dhe aty qėndron edhe njė grumbull i tėrė i tė panjohurave qė e rrethojnė njohurinė njerėzore sikur retė.
    Prandaj, duhet tė vlerėsohet nė mėnyrė mė reale sfera e njohjes sė shkencės ndijore dhe fusha e vėrtetė e aktivitetit dhe e ndikimit. Duhet tė hiqet dorė prej tė gjitha paragjykimeve, qė janė sikur barriera nė rrugėn e tė vėrtetės, nė favor tė analizės korrekte.
    Padyshim, shkencat empirike mund tė na njoftojnė vetėm pėr aspektet e jashtme tė fenomeneve; ėshtė vetėm ēėshtja praktike dhe fenomeni material qė pėrfshihet nė sferėn e tyre tė studimit dhe qė ėshtė i prekshėm pėrmes eksperimenteve laboratorike. Metoda e shkencės nė arritjen e synimit tė saj, duke u munduar qė tė pėrfitojnė njohuri prej ēdo rritjeje tė vogėl tė saj, ėshtė mbikėqyrja dhe eksperimenti. Pasi qė interesimi themelor i shkencave empirike ėshtė hulumtimi i botės sė jashtme, me qėllim qė tė sigurohet se ndonjė teori e caktuar ėshtė e saktė, ne duhet ta krahasojmė rezultatin e saj me botėn e jashtme pėr tė parė pėrshtatshmėrinė e saj. Nėse bota e jashtme e verifikon atė nė mėnyrė efektive, ne do ta pranojmė atė, nėse jo nuk do ta pranojmė. Pra, duke marrė nė konsideratė objektin dhe metodėn e shkencės empirike, duhet tė pyetemi se, a janė tė vėrtetat metafizike subjekte tė testimeve ndijore dhe eksperimenteve? A kanė tė drejtė hulumtimet empirike qė tė intervenojnė nė ēėshtjet e fesė dhe tė besimit?


    Pėr tė zbuluar saktėsinė ose pasaktėsinė e kėsaj ēėshtjeje nė shkencat empirike, ėshtė e nevojshme qė tė shfrytėzohet ndėrrimi dhe eliminimi i faktorėve dhe kushteve tė dhėna. Kjo metodė nuk ėshtė e zbatueshme pėr ekzistencėn hyjnore tė pėrhershme, tė pandryshueshme dhe tej-materiale.
    Dituria materiale ėshtė njė llambė qė mund tė ndriēojė disa ēėshtje tė panjohura me rrezet e tij. Por jo njė llambė qė mund ta eliminojė errėsirėn. Dituria e sistematizuar ėshtė e varur prej pėrfshirjes sė tėrėsishme, nė totalin e tij dhe formėn e aftėsisė njohėse, qė mund t’i bashkojė tė gjitha pikėpamjet parciale nė njė vizion tė vetėm total. Tani, burgosja e njohurisė njerėzore nė kufijtė e ngushtė empirikė nuk mund ta bjerė njeriun nė vizionin total, por vetėm nė njė vetėdijesim tė fenomenit empirik tė kombinuar mė njė pavetėdijesim tė dimensionit tė brendshėm tė qenies.
    Pa marrė parasysh a besojmė nė Zotin apo jo, kjo nuk ka tė bėjė me shkencėn ndijore, sepse objekti i hulumtimit tė tyre ėshtė ēėshtja praktike. Shkencat qė e preokupojnė veten me fenomenet materiale nuk kanė tė drejtė ta shprehin veten nė mėnyrė pohuese ose mohuese nė lidhje me ndonjė subjekt jomaterial. Varėsisht prej besimit tė shkollave religjioze tė mendimit, Zoti nuk ėshtė trup. Ai nuk mund tė perceptohet pėrmes ndjenjave. Ai ėshtė matanė kohės dhe vendit. Ai ėshtė njė qenie, ekzistenca e tė Cilit nuk ėshtė subjekt i kufizimit tė pėrkohshėm dhe vendi nuk mund ta kufizojė atė. Pėr kėtė arsye, ėshtė i lirė prej nevojės dhe i lartėsuar nė esencėn e Tij mbi ēfarėdo lloji tė mangėsisė. Ai e di aspektin e jashtėm dhe tė brendshėm tė universit; bota ėshtė e hapur para Tij. Pėrfundimisht, ai Zotėron shkallėn mė tė lartė tė ēdo pėrkryerjeje dhe ėshtė shumė mė i lartė nga ēdo gjė qė mund tė vijė nė mendjen e njeriut nė lidhje me Atė. Ne assesi nuk mund tė dimė bazėn e esencės sė Tij, pėr shkak tė pamjaftueshmėrisė sonė dhe tė pafuqisė, paaftėsisė dhe mjeteve dalluese.
    Pėr kėtė arsye, nėse i studioni tė gjitha librat e shkencės empirike nuk do tė gjeni asnjė eksperiment mė tė vogėl nė lidhje me Zotin ose ndonjė gjykim qė ka tė bėjė me Zotin.
    Edhe nėse e pranojmė perceptimin ndijor si mjet tė vetėm pėr zbulimin e realitetit, nuk mund tė vėrtetojmė duke u bazuar nė perceptimin ndijor se asgjė nuk ekziston matanė botės ndijore. Njė pohim i tillė do tė ishte joempirik duke u mbėshtetur nė dėshmi joempirike ose jondijore.
    Edhe nėse pasuesit e shkollės fetare tė mendimit nuk kanė prova pėr deklaratat e tyre, pėrfundimi i lehtė dhe i dhunshėm se joqenia sundon matanė mbretėrisė ndijore, do tė ishte njė zgjedhje joshkencore i bazuar nė imagjinatė dhe nė spekulim. Disa njerėz mundohen tė propagandojnė kėtė trillim nė veshjen e shkencės dhe ta prezantojnė zgjedhjen e tyre sikur tė ishin urdhėruar prej mendimit shkencor. Por, nė analizėn pėrfundimtare, mohimi i pėrfshirė nė njė kėrkim tė tillė ėshtė i padenjė ndaj shkencės dhe filozofisė, madje edhe tė logjikės empirike. Nė librin e tij “Principet themelore tė filozofisė”, George Pulitzer thotė: “Tė paramendosh se njė gjėsend nuk pėrfshihet nga koha dhe vendi dhe se ėshtė imun ndaj ndėrrimeve dhe zhvillimeve, ėshtė njė pamundėsi”. Ėshtė e qartė se kėto fjalė pasqyrojnė njė mėnyrė tė mendimit, tė njė njeriu qė nuk ėshtė duke ditur se ēka po hulumton. Sikur tė kishte ditur se si duket ajo qė po e kėrkon, do tė kishte ditur edhe si ta kėrkojė atė. Pasi qė aktiviteti i kėtyre formave tė mendimit rrotullohet rreth natyrės dhe sferės sė ndijores, do ta konsiderojė si tė pamundshėm nė mėnyrė automatike gjithēka qė shtrihet jashtė brezit tė aktiviteteve tė tija, dhe ekzistenca e tė cilit nuk mund tė provohet me anė tė eksperimenteve empirike. Besimin nė njė entitet tė tillė do ta konsiderojė si diēka qė ėshtė nė kundėrshtim me formėn e mendimit shkencor. Prapėseprapė, dijetarėt e shkencave natyrore janė tė konfrontuar me njė sasi tė madhe tė panjohurash duke e konsideruar kėtė si ēėshtje tė prekshme, tokėsore dhe tė pajetė, edhe pse janė nė lidhje tė vazhdueshme me tė (pavarėsisht nga e cila universi material, me sekretet dhe misteret e veta tė panumėrta, nuk pėrbėhet vetėm prej kėtij globi nė tė cilėn jetojmė). Atėherė, dijetarėt e tillė kanė tė drejtė tė thonė vetėm: “pasi qė sfera e mbinatyrores shtrihet jashtė fushės sė mjeteve tė mia profesionale, unė mbetem i heshtur dhe nuk mund ta shpreh mohimin”. Si mund t’i lejojnė ata vetes pėr tė bėrė njė deklaratė tė tillė qė do ta bėjė njohurinė aq gjithėpėrfshirėse sa vetė koncepti i universit, kur njohuria e tyre krahas konceptit universal tė ekzistencės ėshtė afėr zeros?



    Ēfarė dėshmie ekziston pėr tė vėrtetuar deklaratėn se ekzistenca ėshtė ekuivalent mė ēėshtjen praktike dhe se e tėrė bota e ekzistencės pėrbėhet prej entiteteve materiale? Duke e refuzuar metafizikėn, a ka qenė nė gjendje shkencėtari ta mbėshtesė mohimin e tij nė logjikė ose nė prova, ose tė sigurojė njė dėshmi se matanė joekzistencės absolute nuk eksiton asgjė jashtė fushės sė asaj qė mund tė kuptohet?
    *****
    Edhe pse shkenca nuk pėrjashton nė mėnyrė eksplicite dhe definitive ēdo gjė qė ėshtė e panjohur, thjesht sepse nuk ka ndonjė mundėsi depėrtimi nė tė pėrmes veglave dhe instrumenteve, duke pritur me durim ditėn kur do tė zbulohet , materialistėt as nuk i afrohen ēėshtjes sė ekzistencės sė Zotit me dyshim ose hezitim; nė bazė tė paragjykimeve tė gabuara dhe tė nxituara, ata e shprehin vlerėsimin e tyre se Krijuesi nuk ekziston.
    Persona tė tillė formojnė kritere dhe standarde tė tilla pėr vetveten e tyre dhe nuk janė tė pėrgatitur tė aplikojnė ndonjė kriter tjetėr, tė themeluar pėr synimin e caktuar nė fushėn e caktuar. Pėr shembull, ata kurrė nuk do tė shfrytėzojnė kriterin e aplikueshėm pėr matjen e sipėrfaqes sė trupit, por kur tė vijnė te matja e botės tejndijore, ata mundohen ta matin Zotin, shpirtin dhe inspirimin me mjete matėse tė njėjta qė i pėrdorin pėr matje nė botėn materiale. Kur vėrejnė se nuk janė nė gjendje tė nxjerrin ndonjė pėrgjigje nė pyetjet lidhur me qeniet, ata vazhdojnė tė mohojnė ekzistencėn e tyre.
    Tani, nėse personi i burgosur nė logjikėn empirike dėshiron tė pranojė realitetin e universit deri nė nivelin e lejuar nga pėrvoja empirike dhe tė mohojė gjithēka qė shtrihet matanė saj, ai duhet tė pranojė se kjo ėshtė shtegu tė cilėn e ka zgjedhur pėr vete; nuk ėshtė rezultati i hulumtimit dhe eksperimentimit shkencor. Ky lloj i pseudo-inteligjencės buron prej rebelimit intelektual dhe prej heqjes dorė nga natyra burimore. Zoti, tė cilėn shkencėtarėt e shkencave natyrore dėshirojnė qė ta “vėrtetojnė” sė koti, pėrmes mjeteve dhe instrumenteve matėse tė tyre, nuk ėshtė aspak zot nė sytė e atyre qė e adhurojnė Zotin.

    Vazhdon...

  4. #4
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Lightbulb Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i katėrt
    Besimi nė realitetin e tė padukshmes pėrfshin mė shumė se Zotin


    Njė prej karakteristikave tė Zotit unik, ndaj diturisė dhe adhurimit tė tė Cilit na thėrrasin Profetėt dhe liderėt fetarė, ėshtė se Ai ėshtė plotėsisht i pakapshėm pėr perceptimet ndijore. Aq mė tepėr, Ai zotėron atributet e parapėrjetshmes dhe tė paspėrjetshmes. Duke ekzistuar gjithkund Ai ėshtė askund. Kudo nė botėn e natyrės dhe tė qenies ndijore, manifestimet e Tija kanė njė ekzistencė reale dhe vullneti i Tij ėshtė i manifestuar kudo nė botėn e qenies dhe tė gjitha fenomenet e natyrės na bėjnė me dije pėr fuqinė e Esencės sė Tij tė urtė.
    Sigurisht, qė njė qenie e tillė tė cilėn njeriu nuk mund ta kuptojė me ndjenjat e tija, qė nuk ėshtė i ngjyrosur nė asnjė mėnyrė me materializėm, dhe nuk i pėrgjigjet pėrvojės dhe vėshtrimit tanė normal, ėshtė jashtėzakonisht vėshtirė pėr ne qė tė paramendohet. Kur tė pranohet njėherė se ėshtė vėshtirė tė paramendohet ndonjė gjėsend, atėherė bėhet shumė lehtė mohimi i tij.
    Ata qė donė ta zgjidhin problemin e ekzistencės sė Zotit pėrbrenda strukturės sė kufizuar mendore dhe ngushtėsisė sė vizionit, pyesin se si ėshtė e mundur tė besohet nė njė qenie tė padukshme. Ata nuk e vėrejnė faktin se perceptimi ndijor, duke qenė i kufizuar, mund t’i ndihmojė njeriut qė tė kuptojė dhe tė pranojė vetėm njė pjesė tė qenies; nuk mund tė zbulojė tėrėsinė e qenies dhe tė depėrtojė nė tė gjitha dimensionet e ekzistencės. Organet ndijore nuk na lejojnė qė tė pėrparojmė asnjė hap matanė aspekteve tė jashtme tė fenomenit; njėjtė sikur qė shkencat empirike nuk mund tė bartin njeriun pėrtej kufijve tė ndijores.
    Nėse njeriu, pėrmes zbatimit tė instrumenteve shkencore dhe kritereve, nuk mund tė kuptojė ekzistencėn e gjėsendit, ai nuk mund ta mohojė ekzistencėn e tij thjesht sepse nuk pėrputhet me kriteret materiale, pėrveē nėse disponon me prova se gjėsendi i hetuar ėshtė i pamundur.
    Ekzistencėn e njė ligji objektiv e zbulojmė pėrbrenda shumėsisė sė fenomenit e cila ėshtė e mundshme pėr interpretim. Nėse ėshtė i mundur themelimi i tė vėrtetės shkencore vetėm nėpėrmes ndjesisė sė drejtpėrdrejtė, atėherė pjesa mė e madhe e tė vėrtetave shkencore duhet tė hidhen poshtė, sepse shumė fakte shkencore nuk mund kuptohen pėrmes pėrvojės ndijore ose testimit.
    *****
    Sa mė shumė qė merren nė konsideratė realitetet e botės materiale, asnjė person i arsyeshėm nuk do tė pranojė se ai nuk po e vėren apo nuk po e ndien gjėsendin e dhėnė nė jetėn e tij tė pėrditshme, si bazė tė mjaftueshme pėr mohimin e saj. Ai nuk do tė shpallė si joekzistues atė ēka dėshton tė hyjė nė sferėn e perceptimit ndijor.
    Kur nuk jemi nė gjendje tė caktojmė shkakun e ndonjė gjėsendi pėrmes eksperimenteve shkencore, atėherė kjo nuk na shpie kah mohimi i ligjit tė tij tė shkakėsisė. Ne vetėm themi se shkaku ėshtė i panjohur pėr ne sepse ligji ėshtė i pavarur prej eksperimentit nė fjalė; asnjė eksperiment nuk mund tė na shpie kah mohimi i shkakėsisė.
    A nuk ėshtė e vėrtetė se tė gjitha gjėsendet qė ne i pranojmė dhe i besojmė, kanė njė ekzistencė qė i takojnė kategorisė sė njėjtė si jona ose si gjėra tė dukshme pėr ne? A mund tė shohim apo tė ndiejmė gjithēka nė kėtė botė materiale? A ėshtė vetėm Zoti, ajo qė nuk mund tė shihet pėrmes ndjenjave tona?

    Tė gjithė materialistėt janė nė dijeni se shumica e gjėsendeve tė njohura pėr ne pėrbėhen prej ēėshtjeve dhe realiteteve tė cilat nuk mund t’i kuptojmė dhe me tė cilat nuk kemi njohuri tė zakonshėm. Ekzistojnė shumė qenie tė padukshme nė univers. Pėrparimi i shkencės dhe i diturisė sė kėtij shekulli ka zbuluar tė vėrteta tė panumėrta tė kėtij lloji, dhe njė prej kapitujve mė tė pasur nė zbulimet shkencore ėshtė transformimi i materies nė energji. Kur qeniet dhe trupat e dukshėm tė kėsaj bote dėshirojnė tė prodhojnė energji, ata janė tė detyruar ta ndėrrojnė pamjen e tyre dhe ta transformojnė atė nė energji. Tash, a ėshtė kjo energji – boshti ku kryhen shndėrrimet e lėvizjeve dhe ndryshimet e universit – e dukshme ose e prekshme?
    Ne e dimė se energjia ėshtė burimi i fuqisė, por esenca e energjisė mbetet ende njė mister. Le tė marrim si shembull vetėm elektricitetin, prej tė cilės varen aq shumė shkenca, civilizimi dhe jeta jonė. Asnjė fizikan nė laboratorin e tij – ose ēdokush tjetėr qė merret me pajisjet elektrike dhe tė ngjashme – nuk mund ta shohė elektricitetin ose ta ndiejė dhe ta prekė ngarkesėn ose rrjedhjen e saj. Askush nuk mund ta vėrejė nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė kalimin e elektricitetit nėpėr pėrēues; ai kėtė mund ta vėrejė vetėm nėpėrmjet pėrdorimit tė instrumenteve adekuate.
    Fizika moderne na tregon se gjėrat pėr tė cilat kemi perceptimin e ndijores janė tė qėndrueshme, tė ngurtė dhe tė fiksuar, dhe nuk ka energji tė dukshme nė lėvizjet e tyre. Por, pėrkundėr dukjes sė pamjes sė jashtme, atė ēka ne e shohim; nė fakt, atė ēka shohim dhe e kuptojmė, ėshtė njė sasi e madhe atomesh qė nuk janė tė qėndrueshme, tė ngurta dhe tė fiksuara. Tė gjitha gjėrat nuk janė asgjė mė shumė sesa njė transformim, ndėrrim dhe lėvizje. Atė ēka organet tona ndijore paramendojnė se janė tė fiksuara dhe tė palėvizshėm, dhe se u mungojnė stabiliteti, qėndrueshmėria dhe lėvizja; tė gjitha ato janė tė kapluara nga lėvizja, ndėrrimi dhe zhvillimi. Pa kėto nuk mund tė bėhen tė kuptueshme pėr ne vetėm pėrmes shikimit tė drejtpėrdrejtė ndijor.
    Ajri qė na rrethon, ka njė masė tė konsiderueshme dhe kryen njė presion tė vazhdueshėm nė trupin tonė; ēdokush e bart mbi vete presionin prej 16.000 kg tė ajrit. Por ne nuk ndiejmė ndonjė presion pėr shkak tė kėsaj, sepse presioni i jashtėm neutralizohet pėrmes presionit tė brendshėm tė trupit tanė. Ky fakt shkencor nuk ka qenė i njohur deri nė kohėn e Galileos dhe Paskalit, madje edhe tani shqisat tona nuk mund ta ndiejnė atė.(6) Vetitė qė u janė pėrcaktuar faktorėve natyrorė nga ana e shkencėtarėve nė bazė tė eksperimenteve ndijore dhe pėrfundimeve logjike nuk mund tė kuptohen nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė. Pėr shembull, radio valėt janė prezentė gjithkund dhe nė tė vėrtetė, askund. Nuk ka ndonjė lokacion qė ėshtė i lirė prej forcės tėrheqėse tė ndonjė trupi fizik, por kjo nė asnjė mėnyrė nuk ia ul vlerėn e ekzistimit tė tij, as nuk ia zvogėlon substancėn.
    Konceptet si drejtėsia, bukuria, dashuria, urrejtja, armiqėsia, urtėsia, qė e pėrbėjnė universin tonė mental, nuk kanė ndonjė ekzistencė tė qartė e tė saktė ose ndonjė aspekt tė vogėl fizik; megjithatė, ne i pranojmė ato si tė vėrteta. Njeriu nuk e di esencėn e elektricitetit, tė radio- valėve, tė energjisė, tė elektroneve dhe neutroneve; ai kupton ekzistencėn e tyre vetėm pėrmes rezultateve dhe efekteve tė tyre.
    *****
    Shumė ėshtė e qartė se jeta ekziston; nuk mund ta mohojmė nė asnjė mėnyrė. Por, si mund ta matim atė, dhe me ēfarė mjeti mund ta matim shpejtėsinė e mendimeve dhe tė imagjinatės?
    Prej gjithė asaj qė u tha, ėshtė mjaft e qartė se mohimi i ēdo gjėsendi qė shtrihet matanė shikimit dhe dėgjimit tonė ėshtė nė kundėrshtim me logjikėn dhe principet tradicionale tė arsyes. Pse mohuesit e Zotit dėshtuan tė zbatojnė principet e pėrgjithshme tė shkencės nė ēėshtjet e posaēme tė ekzistencės sė fuqisė qė sundojnė mbi natyrėn?
    Njėfarė materialisti nga Egjipti shkoi pėr nė Meke me qėllim tė zhvillimit tė debatit, dhe atje e takoi Imam Sadikun (a.s.). Imami i tha:
    -Fillo me pyetjet!- Por Egjiptiani nuk i tha asgjė. Pastaj Imami e pyeti:
    -A e pranon se toka pėrmban tė poshtmen dhe tė sipėrmen.
    -Po - u pėrgjigj Egjiptiani.
    -Atėherė, si e di ēka ka nėn tokė?
    -Unė nuk e di, por unė mendoj se nuk ka asgjė nėn tokė.
    -Tė imagjinuarit ėshtė shenjė e paaftėsisė kur tė pėrballesh me diēka qė nuk je i sigurt. Tani, mė trego a ke qenė ndonjėherė nė qiell?
    -Jo- u pėrgjigj Egjiptiani.
    -Sa e ēuditshme ėshtė se ti nuk ke qenė as nė Lindje as nė Perėndim, nuk je lėshuar nėn tokė ose nuk ke fluturuar nė qiell, as qė ke kaluar afėr tyre pėr tė ditur se ēka ekziston atje, por megjithatė ti mohon ekzistencėn e ndonjė gjėsendi nė ato vende. A mundet ndonjė njeri i menēur tė mohojė ekzistencėn e asaj pėr tė cilėn nuk ka dijeni? Dhe ti e mohon ekzistencėn e Krijuesit sepse nuk mund ta shohėsh Atė me sy.
    -Askush nuk ka biseduar me mua nė kėtė mėnyrė deri mė tani.
    -Pra, nė fakt, ti ke dyshime nė lidhje me ekzistencėn e Zotit; ti mendon se Ai mund tė ekzistojė ose tė mos ekzistojė?
    -Ndoshta ashtu.
    - O njeri, duart e njėrit qė nuk din janė tė zbrazėta prej tė gjitha dėshmive; i padituri kurrė nuk mund tė zotėrojė asnjė lloj tė dėshmive. Bėhu i vetėdijshėm mirė se ne kurrė nuk kemi ndonjė dyshim apo hezitim nė lidhje ekzistencėn e Zotit. A nuk po e sheh Diellin dhe Hėnėn, ditėn dhe natėn, duke u ndėrruar rregullisht dhe duke pasuar trajektoren e caktuar? Nėse kanė ndonjė fuqi nė dorė, le tė largohen nga trajektorja e caktuar dhe le tė mos kthehen mė. Pse kthehen vazhdimisht? Nėse janė tė lirė nė ndėrrimin dhe rrotullimin e tyre, pse nata nuk bėhet ditė dhe dita tė bėhet natė? Betohem nė Zotin se ata nuk kanė zgjedhje tė lirė nė lėvizjet e tyre; ėshtė Ai qė i shkakton kėto fenomene qė tė ndjekin trajektoren e caktuar; ėshtė Ai qė komandon me ata; dhe Atij i takon e tėrė madhėshtia dhe shkėlqimi.- Egjiptiani i tha:
    -Ti je duke folur tė vėrtetėn.- pastaj Imami (a.s.) vazhdoi:
    -Nėse imagjinon se natyra dhe koha e pėrparojnė njeriun, atėherė pse edhe nuk e zmbrapsin? Dije qė qiejt dhe Toka janė tė nėnshtruar Vullnetit tė tij. Pse qiejt nuk shemben mbi Tokė? Pse shtresat e Tokės nuk janė tė pėrmbysura dhe pse nuk lartėsohen deri te qiejt? Pse ata qė jetojnė nė Tokė nuk e pasojnė njėri- tjetrin?- Pastaj Egjiptiani tha:
    -Zoti, i Cili ėshtė Sunduesi dhe Pronari i qiejve dhe tė Tokės i mbron ata prej shembjes.
    Fjalėt e Imamit (a.s.) kishin ndezur njė dritė tė besimit qė tė shkėlqejė nė zemrėn e Egjiptianit; ai iu nėnshtrua tė vėrtetės dhe e pranoi Islamin.(7)
    Tė mos harrojmė se ne jemi tė burgosur nė kornizėn e materies dhe dimensioneve tė tija; ne nuk mund tė paramendojmė njė qenie absolute me mėnyrėn tonė tė zakonshme tė mendimit. Nėse njė fshatari i themi se ekziston njė qytet i madh dhe shumė i populluar me emrin Londėr, ai nuk mund tė paramendojė nė mendjen e tij njė fshat tė madh, ndoshta sė paku dhjetė herė mė tė madh se fshati i tij, si edhe ndėrtesat, mėnyrėn e veshjes sė banorėve, mėnyrėn e jetės sė tyre dhe marrėdhėniet nė mes veti. Ai do tė mendojė se karakteristikat e njerėzve janė tė njėjta sikur nė fshatin e tij kudo qė tė jetojnė. Gjėja e vetme tė cilėn mund t’ia tregojmė atij, nė mėnyrė qė tė korrigjojė mėnyrėn joreale tė mendimit, ėshtė se Londra ėshtė njė vend i banuar por nė atė mėnyrė tė cilėn ti e paramendon dhe karakteristikat e tija nuk janė tė njėjta sikur tė fshatit tėnd. Atė ēka mund tė themi nė lidhje me Zotin ėshtė se Zoti ekziston dhe ai zotėron jetėn, fuqinė dhe diturinė, por ekzistenca dhe fuqia e Tij nuk janė tė njohura pėr ne. Nė kėtė mėnyrė, mundemi sado pak qė t’i ikim kufizimeve tė vendosura nė tė kuptuarit tanė. Gjithashtu, ėshtė e pamundur pėr materialistėt qė tė parafytyrojnė esencėn e materies primare.
    Edhe pse na duket se objektet ndijore janė gjėsendet tė cilat i dimė nė mėnyrė tė qartė dhe tė saktė, nuk mund tė mbėshtetemi vetėm nė objekte tė tilla nė ēėshtjet shkencore dhe filozofike. Duke vėnė anash tė gjitha qėndrimet fanatike, duhet tė caktojmė natyrėn e vėrtetė tė objekteve ndijore dhe shkallėn me tė cilėn mund t’i ndihmojnė njeriut gjatė zbulimit tė sė vėrtetės. Nė tė kundėrtėn, do tė na ēorientojnė, sepse kuptimet ndijore mbėshteten vetėm nė disa kualitete tė caktuara tė aspektit tė jashtėm tė objektit ndijor. Nuk mund tė arrijmė kuptimin e plotė tė atyre kualiteteve ose tė esencės dhe vetėm tė substancės sė objektit ndijor, duke lėnė anash objektin jondijor.
    Syri, qė ėshtė mjeti mė i sigurt pėr kuptimin e realitetit, nė shumė raste ėshtė i paaftė tė na shfaqė realitetin; mund ta vėrejė dritėn me gjatėsi valore mė tė madhe se 4% tė mikronit dhe mė tė vogėl se 8% tė mikronit, dhe pėr kėtė arsye nuk mund ta vėrejė dritėn qė ėshtė mbi dritėn ultraviolete ose nėn dritėn e kuqe.
    Aq mė tepėr, gabimet e bėra pėrmes perceptimit ndijor formojnė njė kapitull tė rėndėsishėm nė librat e psikologjisė: syri ėshtė i njohur pėr kryerjen e gabimeve.
    Ngjyrat qė i pranojmė nga bota e jashtme, nė fakt nuk janė ngjyra. Ato janė vibracionet e dritės nė gjatėsitė valore tė ndryshme. Pėrvojat e ndjenjės sė shikimit tonė kanė gjatėsi tė ndryshme valore tė dritės nė pėrputhje me mekanizmin e tyre tė veēantė tė ngjyrave. Me fjalė tjera, atė qė ne e perceptojmė pėrmes ndjenjave tona ėshtė e kufizuar pėrmes strukturės dhe aftėsive tė ndjenjave tė tilla. Pėr shembull, struktura e ndjenjės sė shikimit tė kafshės sė caktuar, si lopa ose macja, shkakton qė ata ta shohin realitetin e jashtėm monoton si tė ngjyrosur. Nga pikėpamja e analizės shkencore, natyra e mekanizmit tė ndjenjės sė shikimit tė njeriut qė i lejon t’i vėrejė ngjyrat, nuk ėshtė krejtėsisht e qartė dhe tė gjitha teoritė qė janė paraqitur deri mė sot janė hipotetike (tė kushtėzuara). Ēėshtja e aftėsisė sė njeriut pėr t’i parė ngjyrat ėshtė e turbullt dhe e ndėrlikuar.
    Pėr tė parė se si mund tė gabojė ndjenja e tė prekurit, mund ta bėni kėtė eksperiment. Mbushini tre enė me ujė: tė parin me ujė shumė tė nxehtė, tė dytin me ujė shumė tė ftohtė dhe tė tretėn me ujė tė vakėt. Futeni njėrėn dorė nė ujin e nxehtė dhe tjetrin nė ujin e ftohtė, dhe pritni tė kalojnė disa minuta. Pastaj futini tė dy duart nė ujin e vakėt; do tė befasoheni kur tė vėreni se po pėrjetoni njė ndjenjė kontradiktore. Njėra dorė do t’ju tregojė se uji i vakėt ėshtė i ftohtė, ndėrsa dora tjetėr do t’ju tregojė se ėshtė i nxehtė. Sigurisht qė uji ėshtė i njėjtė dhe i vetmi, si dhe temperatura e tij ėshtė e njohur.
    Tani, arsyeja dhe mendja na thonė se nuk ėshtė e mundur qė uji tė jetė i ftohtė dhe i nxehtė nė tė njėjtėn kohė, pėr tė pasur dy tipare tė kundėrta. Ėshtė ndjenja e tė prekurit ajo qė gabon, duke e humbur vetėkontrollin si rezultat i dy enėve tė ujit, nė tė cilat janė futur duart. Ajo ēka ndjen nuk ėshtė nė pėrputhje me tė vėrtetėn dhe, mendja dhe arsyeja e njeriut nxjerrin nė pah kėtė gabim.
    Duke qenė kėshtu rasti, atėherė si mundemi tė mbėshtetemi nė perceptimin ndijor pa udhėzimin e mendjes dhe kriterit mendor? A ka ndonjė mėnyrė pėr ta mbrojtur veten nga gabimet e perceptimit ndijor pėrveē se me gjykime mendore?
    Njėherė njė person e pyeti Udhėheqėsin e Besimtarėve (a.s.): “A e ke parė ndonjėherė Zotin tėnd?”, dhe ai u pėrgjigj: “Kurrė nuk do tė adhuroj njė Zot tė cilėn nuk mund ta shoh”. Pastaj, ky person e pyeti: “Si e ke parė, na shpjego neve”. “O ti i mjerė! Askush nuk e ka parė atė me sytė e tij fizikė, por zemra e mbushur me tė vėrtetėn e besimit mund ta sodisė (tė sjellė ndėr mend) Atė”(8)
    Atėherė, a ėshtė gjykimi i mendjes dhe i arsyes ajo tė cilit i ėshtė besuar detyra e korrigjimit tė gabimeve tė perceptimit ndijor, ndėrsa burimi i gjykimit tė tillė shtrihet matanė sferės sė ndijores.
    *****
    Perceptimet ndijore nuk mund tė prodhojnė vizione reale; vlera e tij e vetme ėshtė faktike. Ata qė mbėshteten ekskluzivisht nė perceptimin ndijor, kurrė nuk do tė jenė nė gjendje qė nė hulumtimet e tyre tė zgjedhin ndonjė problem nė lidhje me ekzistencėn dhe enigmėn e krijimit. Prej vlerėsimit tanė nė lidhje me mundėsitė e perceptimit ndijor, arrijmė deri te pėrfundimi se edhe nė sferėn e empirikes dhe ndijores ėshtė e pamundur qė tė jepet njė njohuri e caktuar pėr njeriun dhe tė udhėhiqet deri te e vėrteta. A Fortiori, ėshtė e ngjashme e vėrteta e ēėshtjeve qė shtrihen matanė perceptimit ndijor.
    Pasuesit e metafizikės janė tė bindur se nė mėnyrė tė njėjtė sikur qė eksperimenti dhe testimi janė metoda tė hulumtimit dhe tė njohurisė qė mund tė ndiqen nga shkenca ndijore, ashtu edhe arsyetimi ėshtė kuptimi i hulumtimit tė sė vėrtetės nė ēėshtjet metafizike.

    Parėsia e principit tė jetės
    Shkenca thotė se jeta ėshtė ajo qė krijon jetė. Jeta e qenieve tė gjalla ėshtė e mundshme vetėm pėrmes gjeneratės, lindjes dhe reproduktimit tė llojit. Deri mė sot nuk ėshtė zbuluar asnjė qelizė e vetme qė ka lindur prej njė materieje tė pa jetė. Edhe forma mė e ulėt e qenies sė gjallė, sikur qė janė sfungjeri dhe paraziti, nuk mund tė lindin dhe tė zhvillohen, pėrveē nėse vetė shkaku qė ėshtė pjesėmarrės i jetės - tė mund tė gjendet nė mjedisin rrethues.


    Bazuar nė dėshminė e shkencės, toka ka kaluar nėpėr njė periudhe tė gjatė nė tė cilėn nuk ka pasur mundėsi pėr jetė pėr shkak tė nxehtėsisė sė madhe qė mbizotėronte. Nuk ka qenė e mundur tė shihet asnjė bimė nė sipėrfaqen e planetit dhe nuk kanė ekzistuar as lumenjtė apo burimet. Atmosfera ishte e plotė me metale tė shkrira dhe shpėrthime tė vullkaneve. Mė vonė, kur filloi tė ftohet korja e tokės, pėr miliona vjet me radhė ishin nė gjendje qė tė gjendeshin vetėm materiet inorganike. Thėnė shkurt, gjatė gjithė ndryshimeve tė zhurmshme qė kanė ndodhur nė sipėrfaqen e tokės, nuk ka pasur shenja tė jetės. Atėherė, si ndodhi qė jeta shpėrtheu befas?
    Nuk ka dyshim se jeta lindi brenda njė kohe tė shkurtėr pas shfaqjes sė tokės. Sa ka zgjatur ky proces dhe si ndodhi kjo, nuk ėshtė e njohur. Me shekuj hulumtuesit janė pėrpjekur nėpėr laboratorėt e tyre qė ta zbulojnė misterin e jetės, njė fenomen me tė vėrtetė i shkėlqyeshėm, por ende nuk janė as afėr zgjidhjes sė kėsaj enigme. Njė hulumtues ka shkruar nė librin e tij "Botėrat e largėta" – "Ēfarė fjalė magjepse ėshtė jeta? A ka lindur ekzistenca prej joekzistencės? A mundet materia organike tė shfaqet prej materies inorganike? Apo, ėshtė duke punuar ndonjė dorė e fuqishme dhe krijuese? A ėshtė sugjeruar ndonjėherė se jeta ka ardhur nė planetin tonė prej trupave qiellorė tė tjerė, sepse kur forma mė e ulėt e jetės – farat e mikrobeve tė bimėve, duke notuar nė atmosferėn e trupave qiellorė ngrihen nė lartėsi, rrezet e diellit mund ta bartin pėrmes ndikimit tė presionit nga largėsia, kėshtu qė ata sė fundi tė arrijnė nė sipėrfaqen e ndonjė trupi tjetėr qiellor ku kanė lulėzuar dhe zhvilluar”.
    Kjo hipotezė nuk pėrfaqėson as pėrparimin mė tė vogėl nė zgjidhjen e enigmės sė madhe, sepse nėse hipoteza ėshtė e vėrtetė, ne ende nuk dimė se si u paraqit jeta, nė njėrėn prej planetėve tė sistemit diellor apo nė njėrėn prej yjeve tė Qenit tė Madh. Njėjtė sikur qė ora nuk ėshtė prodhuar duke i grumbulluar sustat, dhėmbėzoret, bulonat dhe levat, ashtu edhe krijimi i jetės nuk ėshtė i mundur p.sh. nė mungesė tė zemrės, e cila e vė jetėn nė lėvizje dhe thirrjet qė na bėhen: ‘eja nė jetė’.
    Ne e dimė se materia vetvetiu nuk mjafton pėr jetė, si dhe asnjė element material nuk zotėron jetė tė pandihmė. Kėshtu qė, nuk mund tė supozojmė se jeta ka rrjedhur prej pėrzierjes harmonike tė atomeve qė e formojnė materien. Shtrohet pyetja pse materia e gjallė nuk mund ta pėrsėrisė veten, veēse pėrmes lindjes dhe reproduktimit tė llojit. Veprimet dhe reaksionet kimike janė vazhdimisht nė brendėsi tė trupave jo tė gjallė pa ndonjė gjurmė tė jetės duke u reflektuar mbi to. Tė thuhet se materia ėshtė e prirė pėr bashkim dhe se jeta u shfaq pėrnjėherė nė drejtim tė zhvillimit dhe evolucionit tė saj, ėshtė vetėm shpjegimi i fenomeneve tė gjalla dhe vitale pėrmes ndjenjave; kjo nuk do tė thotė tė shpjeguarit e origjinės sė jetės dhe shkakut tė saj.
    Veē kėsaj, pjesėzat e materies nuk kanė qenė nė mėnyrė origjinale nė mospėrputhje njėra me tjetrėn; prandaj shkaku ėshtė dashur qė t’i pėrshtatė disa prej tyre dhe tė parandalojė bashkimin e disa tė tjerėve. E cili ėshtė shkaku i dhurimit tė jetės vetėm tė disa pjesėzave ndėrsa pjesėzat tjera kanė qenė tė privuar nga ajo?
    Gjėja e vetme qė rezulton prej bashkimit tė dy ose mė tepėr elementeve ėshtė se ēdo element ia pėrcjell tjetrit disa prej vetive qė i zotėron; si tė dhurosh diēka kur nuk e zotėron atė? Elementet i fitojnė vetitė e pėrbashkėta si rezultat tė pėrzierjeve, njė veti e cila nuk mund t’i tejkalojė vetitė qė i zotėrojnė tė dy elementet, por jeta me karakterin e tij unik nuk pėrmban ngjashmėri tė vetive tė materies. Jeta e shfaq veten nė atė mėnyrė qė materia ėshtė e paaftė pėr njė gjė tė tillė, dhe nė shumė aspekte, me tė vėrtetė jeta mbizotėron materien. Edhe pse na duket se jeta varet prej materies, materia duke qenė njė formė qė e pranon atė, lėvizja, vullneti dhe kushtimisht ndjenja dhe njohuria shfaqen te materia vetėm kur jeta i hedh rrezet e veta mbi tė. Prandaj, ėshtė i pajustifikuar pėrpjekja e interpretimit tė jetės pėrmes marrėdhėnieve tė reaksioneve kimike.
    Cili ėshtė ai faktor qė i prodhon qelizat nė variacione tė panumėrta dhe me programe tė ndryshme, dhe pastaj i fut ata nė njė formė tė planifikuar? I pėrgatit qelizat reproduktive qė i bartin karakteristikat dhe tė veēantat e baballarėve te pasardhėsit e tyre, pa u paraqitur as gabimi mė i vogėl nė kryerjen e atij funksioni.
    Ne e vėrejmė se qelizat jetėsore kanė disa karakteristika tė veēanta nė pėrbėrjen e tyre, nė mes tė cilave janė riparimi, rikonstruksioni, ruajtja e llojit dhe aftėsia pėr ndryshime.


    Ēdo qelizė e njeriut funksionon nė kohėn e duhur dhe nė mėnyrėn e duhur. Shpėrndarja e detyrave dhe e funksioneve ndėrmjet qelizave ėshtė e mrekullueshme. Ato janė tė shpėrndara sipas nevojės sasiore nė mėnyrė qė tė sigurojnė zhvillimin e trupit, dhe ēdo qelizė shkon nė vendin e vet tė caktuar tė trurit, mushkėrisė, mėlēisė, zemrės dhe te veshkat. Njėherė pasi qė e kanė zėnė vendin e tyre tė caktuar, ato nuk dėshtojnė as pėr njė moment nė kryerjen e funksioneve tė tyre vitale; ato shpėrndajnė dhe zmbrapsin materien e panevojshme dhe tė padobishme dhe e ruajnė saktė vėllimin e tyre tė duhur.
    Atribuimi i kėtij klasifikimi tė mrekullueshėm, qė ka qėllimin e formimit sipas pėrpjesėtimit tė duhur tė gjymtyrėve dhe organeve tė duhura pėr qeniet e gjalla, faktorėve mekanikė dhe tė pavetėdijshėm, ėshtė njė interpretim plotėsisht joadekuat. Cili njeri me mendje tė shėndoshė do tė kishte pranuar njė palogjikė tė tillė? Atėherė, jeta qenka njė dritė qė shkėlqen prej horizontit tė lartė nė materien ekzistuese, qė ka aftėsinė e pranimit tė saj; ia fillon lėvizjen materies dhe i vendos nė mėnyrė inteligjente nė pozicionet e tyre tė veēanta.
    Ėshtė vullneti udhėheqės i Krijuesit dhe fuqia e Tij qė vendosin deri diku, qė sigurojnė veprimet dhe zhvillimet nė drejtim tė pėrkryerjes, dhe urtėsia e Tij gjithėpėrfshirėse dhe largpamėse, qė dhuron mrekullinė e madhe tė jetės, me tė gjitha karakteristikat e saj, nė materien e pajetė. Njeriu qė ėshtė i vetėdijshėm pėr tė vėrtetėn, vėren njė kėrcėnim konstant tė jetės qė rrjedh pėrmes substancės ndėrruese dhe tė lėvizshme tė materies. Ai e sodit Zotin nė aspektin e Tij tė krijimit tė vazhdueshėm dhe tė fillimit, dhe nė nxitjen e Tij tė pandėrprerė drejt pėrkryerjes.

    Vazhdon...

  5. #5
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i pestė
    Manifestimi i Zotit nė natyrė

    Bota e materies dhe e natyrės, e konceptuar si njė tėrėsi e krijuar, ėshtė njė provė mė e mirė, mė e pastėr dhe mė universale pėr diturinė e Zotit. Vullneti i urtė i Principit tė Amshueshėm mund tė zbulohet nė procesin e thjeshtė tė ndryshimit tė materies. Ėshtė e qartė se rrezet e Tij tė amshueshme dhurojnė jetė dhe mjete jetese pėr tė gjitha qeniet, dhe se e tėrė krijesa me ekzistencėn dhe pėrparimin e saj, e kanė prejardhjen prej Atij.
    Pėr t’i studiuar qeniet e ndryshme tė universit dhe misteret e librit tė krijimit, faqet e tė cilave dėshmojnė pėr veprimin e inteligjencės sė lartė gjatė krijimit tė tij, do tė na sigurojnė me prova ku bazohet dituria dhe besimi nė Krijuesin e urtė, Fuqia e tė cilit ėshtė shumė pak e manifestuar nė renditjen e qenieve krahas tėrė shkėlqimit dhe pafundėsisė qė zotėrojnė. Ėshtė mė tepėr njė dėshmi e thjeshtė dhe e ēiltėr, tė cilit i mungon njė aspekt i tėrėsisė dhe njė peshė e dėshmisė filozofike. Ėshtė njė rrugė pėr studim dhe zhytje nė mendime qė ėshtė i hapur pėr tė gjithė; tė gjithė mund tė pėrfitojnė prej tij, mendimtarėt dhe dijetarėt si dhe shumica e thjeshtė e njerėzimit.
    Ēdokush, nė nivelin e lejuar tė aftėsisė dhe tė vizionit tė tij, nė tė gjitha fenomenet e kreacionit mund t’i vėrejė shenjat e lidhshmėrisė, harmonisė dhe tė vendosmėrisė, dhe tė zbulojė nė ēdonjėrin prej pjesėzave tė panumėrta tė krijimit njė dėshmi tė prerė pėr ekzistimin e burimit tė qenies.
    Adaptimi i plotė i ēdo lloji tė kafshėve ndaj kushteve tė jetesės ėshtė njė shenjė e Zotit. Tė gjitha janė krijuar me tė gjitha mjetet e veēanta qė janė tė nevojshme pėr kushtet e veta tė jetės.
    Musa (a.s.), i cili ka folur me Zotin, e shfrytėzoi kėtė dėshmi pėr tė vėrtetuar faraonin pėr ekzistimin e Zotit. Faraoni i tha Musės dhe vėllait tė tij: “Kush ėshtė Zoti juaj?”. Musa (a.s.) u pėrgjigj: “Zoti ynė ėshtė ai i Cili i krijoi tė gjitha gjėsendet me formėn e veēantė tė krijimit” (Taha, 49)
    Nė tė njėjtėn mėnyrė, Imam Sadiku (a.s.) i tha Mufaddalit: Vėshtroje me kujdes strukturėn e zogut; shiko si ėshtė krijuar i lehtė dhe i vogėl nė sasi, nė mėnyrė qė t’i mundėsohet fluturimi. U janė dhėnė vetėm dy kėmbė nė vend tė katėr sikur qė u janė dhėnė kafshėve dhe vetėm katėr prej pesė gishtave tė kėmbėve sa u janė dhėnė kafshėve nė ēdo kėmbė. Zogjtė e kanė kraharorin e hollė dhe tė mprehtė qė ua mundėson ta qajnė ajrin dhe tė fluturojnė nė ēdo drejtim. Kėmbėt e gjata tė zogjve pėrshtaten lehtė nėn nivelin e bishtit dhe tė krahėve, trupi i tij ėshtė i mbuluar i tėri me pupla nė mėnyrė qė ajri tė mund tė depėrtojė brenda tyre dhe t’i ndihmojė gjatė fluturimit. Pasi qė ushqimi i zogjve pėrbėhet kryesisht prej farave dhe prej mishit tė kafshėve qė janė tė lehtė pėr tė ngrėnė pa e pėrtypur, ata nuk kanė nevojė pėr dhėmbė. Nė vend tė saj, Zoti ka krijuar pėr ta njė sqep tė fortė dhe me maje qė nuk thyhen kur e shkėpusin mishin ose tė pėsojė ndonjė dėmtim gjatė mbledhjes sė farave. Pėr t’ia mundėsuar tretjen e ushqimit tė papėrtypur, u ėshtė dhėnė njė sistem i fuqishėm tretės dhe trupi i nxehtė. Pėr mė tepėr, shpezėt shumohen duke pjellė vezė ashtu qė mbesin mjaft tė lehtė pėr tė fluturuar; sikur tė ishte zhvilluar pasardhėsi i tyre nė stomakun e tyre, kishin me qenė tė rėndė pėr fluturim”.(9)
    Pastaj Imami (a.s.) e pėrmendi ligjin e pėrgjithshėm duke thėnė: “Nė kėtė mėnyrė, tė gjitha veēoritė e krijimit tė zogjve i pėrshtaten ambientit dhe mėnyrės sė veēantė tė jetės”

    Pyetja e tė folurit tė kafshėve – mjeti me tė cilin komunikojnė kafshėt nė mes veti, ėshtė njė dėshmi tjetėr hyjnore. Ata zotėrojnė njė gjuhė tė posaēme qė u mundėson atyre komunikimin nė mes veti. Kurani Fisnik na rrėfen njė tregim tė njė milingone duke iu drejtuar Profetit Sylejman (a.s.): “Milingona tha: O milingona hyni nė vendet tuaja qė tė mos u copėtojė Sulejmani dhe ushtria e tij duke mos ju vėrejtur” (Neml, 18)
    Shkencėtarėt modern kanė zbuluar njė sistem tė sofistikuar tė komunikimit nė mes tė kafshėve qė ėshtė shumė mė i ndėrlikuar dhe preciz sesa sistemi ynė i komunikimit. Crissy Morrison shkruan: “Nėse e vendosim njė molė femėr afėr dritares sė dhomės tonė, do tė emetojė sinjale tė kėndshme qė mola mashkull do t’i pranojė nga njė distancė e pabesueshme dhe do t’i dėrgojė sinjalet e veta si pėrgjigje. Sado qė tė mundohesh pėr tė trazuar kėtė komunikim, nuk do tė mund ta bėsh kėtė. A ka ndonjė lloj tė transmetuesit kjo krijesė e dobėt, apo mola mashkull ka ndonjė pranues tė padukshėm nė antenėn e saj? Bulkthi i fėrkon kėmbėt e tij nė mes veti, dhe zėri i tij mund tė dėgjohet deri nė njė kilometėr largėsi, nė njė natė tė qetė dhe tė heshtur. Pėr ta thirrur shokun e vet, bulkthi femėr vė nė lėvizje 60 tonelata ajėr derisa bulkthi femėr t’i pėrgjigjet ngrohtė adhurimeve tė tij pėrmes njė kuptimi fizik, edhe pse nė dukje asnjė zė nuk mund tė dėgjohet prej tij”.
    “Para zbulimit tė radios, shkencėtarėt kanė paramenduar se kafshėt komunikojnė nė mes veti pėrmes nuhatjes dhe marrjes erė. Duke supozuar se kjo hipotezė ėshtė e vėrtetė, prapė do tė kishte me qenė njė ēudi, sepse era ėshtė dashtė tė udhėtojė nėpėrmes ajrit dhe tė arrijė deri tė vrima e hundės sė insektit femėror. Kjo ėshtė ndaras prej ēėshtjes se a fryn era ose jo, dhe si insekti femėror do ta pranojė erėn dhe tė kuptojė se prej nga po vjen, duke mundėsuar atė tė mėsojė se ku gjendet kėrkuesi i saj.”
    “Sot, duke u falėnderuar mjeteve tė pėrbėra mekanike, kemi arritur mundėsinė tė komunikojmė nė mes veti edhe nė distanca shumė tė largėta. Radioja ėshtė njė zbulim i mrekullueshėm, duke na mundėsuar tė komunikojmė nė mėnyrė tė menjėhershme nė mes veti. Por, pėrdorimi i saj ėshtė i varur prej telit dhe prej prezencės sonė nė vendin e caktuar. Mola ėshtė ende shumė larg prej nesh”(10)
    Zgjedhja e shkencave empirike si mjete tė studimit tė mistereve te pafundme tė botės ka edhe njė pėrparėsi tjetėr, pėrveē shtrirjes brenda rrezes sė veprimit tė ēdonjėrit. Ajo ėshtė vetėdijesimi ndaj mrekullive tė krijesave dhe rregullave qė mbizotėrojnė nė tė, qė nė mėnyrė natyrale ndėrlidh njeriun me Zotin i Cili e krijoi atė; njė vetėdijesim i tillė ia shfaq njeriut tiparet e pėrkryerjes, diturisė dhe fuqisė sė pafundme qė e karakterizon Krijuesin dhe Burimin e tė gjitha qenieve.
    Kjo rregull e saktė na dėshmon njė qėllim, njė plan, njė urtėsi tė gjerė dhe gjithėpėrfshirėse. Cili krijues, cila fuqi, cila dituri ka investuar nė botėn e qenies, nė mė tė voglin dhe mė madhėshtorin tė krijesave tė ngjashme tė Tija – nė tokė, nė atmosferė, nė trupat qiellorė, nė zemrėn e gurit, nė zemrat e atomeve!
    Kur tė flasim pėr “rregullėn”, me kėtė duhet tė kuptojmė se koncepti i rregullės ėshtė i zbatueshėm nė njė fenomen kur pjesėt e saj tė ndryshme janė nė njė raport tė tillė qė nė mėnyrė harmonike ndjekin njė qėllim tė veēantė; gjithashtu duhet tė merret parasysh edhe bashkėpunimi i pjesėve nė mes veti.
    Ndonėse, ata qė e mohojnė ekzistimin e rregullės nė univers, nė mėnyrė tė pėrgjithshme nuk e mohojnė ekzistimin e njė shkaku aktiv (pasi qė ata pranojnė ligjin e shkakėsisė), ajo ēka nėnkuptojnė me anė tė principit tė njohurisė sė ndėrsjellė nė natyrė ka tė bėjė me shkakun pėrfundimtar, dhe kėtė ata e refuzojnė, duke na lėnė tė kuptojmė kėtė si intervenim tė synimit dhe qėllimit nė fenomenet natyrore.
    Nė ajete tė shumta, Kurani Fisnik i bėn thirrje njeriut qė tė mendojė pėr rregullėn e krijimit, ashtu qė popullata e gjerė tė jetė nė gjendje qė nė mėnyrėn mė tė thjeshtė tė vetėdijesohet pėr ekzistimin e Krijuesit Unik. Ja disa ajete nė lidhje me kėtė:
    “Ėshtė fakt se nė krijimin e qiejve e tė tokės, nė ndėrrimin e natės e tė ditės, tė anijes qė lundron nė det qė u sjell dobi njerėzve, nė shiun qė e lėshon Zoti prej sė larti dhe me tė ngjall tokėn pas vdekjes sė saj dhe pėrhap nė tė nga ēdo lloj gjallese, nė qarkullimin e erėrave dhe reve tė nėnshtruara mes qiellit e tokės, (nė tė gjitha kėto), pėr njė popull qė ka mend, ka argumente pėr diturinė dhe fuqinė e Allahut” (Bekare, 164).
    “Zoti ėshtė Esenca e Pastėr, qė ngriti qiejt pa ndonjė shtyllė, sikur qė edhe i shihni ato. Ai mbizotėroi Arshin dhe nėnshtroi diellin e hėnėn, qė ēdonjėri udhėton deri nė njė afat tė caktuar; Ai rregullon ēėshtjen e gjithėsisė, sqaron argumentet, qė tė jeni tė bindur pėr takimin (pas ringjalljes) me Zotin tuaj” (Rad,2)
    “Dhe Ai ėshtė, i cili tokėn e shtriu, dhe nė tė krijoi kodra e lumenj dhe prej secilit fryt bėri dy lloj (ēift), bėri qė nata ta mbulojė ditėn. Vėrtet, nė gjithė kėtė ka fakte pėr njerėzit qė thellė mendojnė pėr fuqinė e Krijuesit” (Rad, 3)
    Nėse pranojmė dhe mbėshtesim ēdo teori qė ėshtė parashtruar nga ana e specialistėve dhe hulumtuesve, edhe teorinė e evolucionit qė ka tė bėjė me paraqitjen e llojeve tė ndryshme tė formuara nė kėtė botė, asnjėra prej teorive nė fjalė nuk ėshtė e kuptueshme pa prezencėn e njė fuqie absolute, intervenimit tė vullnetit, vetėdijes, qėllimit dhe synimit final. Krijimi gradual pėrbrenda sistemit tė natyrės, po ashtu ėshtė tregues i qartė pėr intervenimin e vullnetit dhe tė vetėdijes pėr proceset e saj; tė gjitha etapat nė lėvizjen dhe pėrparimin e natyrės kanė qenė tė bazuara nė njė zgjedhje tė pėrpiktė dhe llogaritje, dhe natyra nuk ka shmangur asnjėherė prej rrugės sė paracaktuar tė saj as pėrnjėherė tė vetme gjatė miliona viteve tė saja.
    Ėshtė e vėrtetė se nė fazat fillestare tė nxjerrjes sė dėshmive pėr ekzistencėn e Zotit prej nėnshtrimit tė ligjeve tė universit, janė shfrytėzuar tė dhėnat empirike dhe disa pjesė tė argumenteve janė pėrpiluar me ndihmėn e ndjenjave, studimit tė natyrės dhe vrojtimit empirik. Prapėseprapė, nė realitet, argumenti nuk ėshtė empirik por racional, duke na udhėzuar larg prej natyrės nė drejtim tė realitetit tė jashtėzakonshėm qė shtrihet matanė natyrės. Argumentet empirike kanė tė bėjnė me marrėdhėniet nė mes dy pjesėve tė natyrės, ēdonjėra prej tė cilėve duhet tė jetė e perceptueshme nė mėnyrė ndijore, qė tė mund tė lejojė themelimin e marrėdhėnieve nė mes tė dy fenomeneve.
    Kur tė vlerėsojmė shkallėn e diturisė dhe vetėdijesimit tė personit, duke kontrolluar punėn e tij dhe tė arriturat e tija, ne nuk jemi pėrfshirė nė njė zbulim empirik; sepse shkalla e njohurisė dhe e inteligjencės sė personit nuk ėshtė njė madhėsi e prekshme pėr ne dhe qė ėshtė i nėnshtruar eksperimentimit direkt nė pjesėn tonė. Sigurisht qė njeriu mund tė provojė pėrvojėn e vullnetit, inteligjencės dhe tė mendimeve pėrbrenda qenies sė tij, por ai nuk ėshtė i vetėdijshėm pėr ekzistimin e tyre te personat tjerė; kjo ėshtė e paarritshėm pėr njeriun.
    A vetėdijesohemi pėr ekzistimin e inteligjencės dhe vėmendjes brenda njeriut pėrmes veprave dhe tė arriturave tė njeriut, apo nuk ka prova empirike pėr ekzistimin e tyre te njerėzit. Zbulimi i inteligjencės te tė tjerėt pėrmes veprave tė tyre dhe tė arriturave bazohet nė njė provė racionale, dhe jo pėrmes pėrfundimit empirik, nė kuptimin e inteligjencės dhe mėnyrės sė tė vepruarit, duke qenė tė prekshėm nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė pėrmes ekzaminimit direkt nė mėnyrė qė tė mund tė zbulohen raportet e tyre. Gjithashtu, ky zbulim nuk bazohet nė krahasimin logjik, nė kuptimin e parashtrimit tė identitetit nė mes njė individi dhe tė gjithė tė tjerėve. Prandaj, duke ditur se njohja e vėmendjes dhe e inteligjencės te njeriu nuk mund tė zėrė vend pėrmes provave empirike, ėshtė e qartė se argumentet e nėnshtrimit tė ligjeve nė univers dhe lidhjet e tyre me esencėn hyjnore, gjithashtu nuk i takon kategorisė sė provave empirike.
    *****
    Sipas njė kėndvėshtrimi tjetėr, pasi qė njeriu nuk ėshtė krijuesi i natyrės por vetėm i njė pjesėze tė saj, veprimet e tij nė botėn e natyrės paraqesin vendosjen e marrėdhėnieve nė mes pjesėve tė ndryshme tė asaj bote.
    Qėllimi i synimit qė ndjek njeriu nė bashkimin e serisė sė tėrė tė elementeve materiale (si p.sh. nė konstruktimin e ndėrtesės, automjetit ose tė fabrikės) varėsisht prej asaj se ēka po krijohet; e tėrė kjo ėshtė synimi dhe qėllimi pėrfundimtar i vetė krijuesit, e jo tė gjėsendit tė ndėrtuar. Prandaj, ndėrlidhja nė mes tė pjesėve tė gjėsendit tė krijuar ėshtė njė ndėrlidhje jonatyrore; duke e vendosur njė ndėrlidhje tė tillė, krijuesi dėshiron qė ta arrijė synimin e vet dhe tė mbijetojė mangėsinė e tij, tė gjitha pėrpjekjet e njeriut janė lėvizje prej mundėsisė deri te realiteti dhe prej tė paplotės deri te pėrkryerja.

    Sidoqoftė, kėto dy karakteristika nuk pėrdoren pėr pėrshkrimin e marrėdhėnieve nė mes tė qenieve tė krijuara dhe Zotit. Marrėdhėnia nė mes tė veprave tė ndryshme tė Zotit nuk ėshtė jonatyrale, dhe synimi i fenomenit tė krijuar nuk ka tė bėjė me Krijuesin. Thėnė ndryshe, qėllimet e veprimeve tė Zotit kanė tė bėjnė me vetė veprėn, jo me faktorin, sepse urtėsia e Zotit kėrkon qė Ai duhet tė shkaktojė qė tė gjitha qeniet tė arrijnė pėrkryerjen e tyre.
    Nėse, nė drejtim tė zhvillimit tė argumentit tė nėnshtrimit tė ligjeve tė universit, mundohemi tė vėrtetojmė ekzistimin e krijuesit tė ngjashėm me krijuesin njerėzor, atėherė krijuesi hyjnor kishte me qenė njė qenie krijuese e nivelit tė njeriut; vėrtetimi i ekzistimit tė njė krijuesi tė tillė ėshtė njė ēėshtje tėrėsisht tjetėr prej asaj tė vėrtetimit tė ekzistimit tė Krijuesit tė tė gjitha qenieve. Nga pikėpamja shkencore, vetė paraqitja e materies ėshtė e pamundur; teoria marksiste, se bota materiale ėshtė gjithnjė duke u evoluar dhe pėrparuar nė drejtim tė gjendjes sė tij mė tė lartė, ėshtė nė kundėrshtim tė hapur me faktet shkencore dhe realitetin nė natyrė. Tėrė zhvillimi dhe lėvizja nė sferėn minerale bėhet nė saje tė intervenimit tė vullnetit nė materien e brendshme ose nė saje tė tėrheqjes, shkėmbimit dhe bashkimit me trupat tjerė.
    Nė botėn bimore, zhvillimi, rritja dhe shtimi ndodhin si rezultat i reshjeve tė shiut, ditės sė diellit dhe sigurimit tė materieve ushqyese prej dheut. Rasti i njėjtė ėshtė edhe me botėn shtazore, pėrveē se kėtu duhet tė shtojmė edhe ekzistimin e faktorit tė lėvizjes vullnetare nė drejtim tė asaj qė ėshtė e dobishme dhe e nevojshme.
    Nė tė gjithė shembujt e pėrmendur ekziston njė bashkėpunim i qartė, nė mes gjėsendeve dhe krijesave nė njėrėn anė, dhe faktorit tė jashtėm, nė anėn tjetėr. Nė pėrputhje me tiparet e veēanta qė janė prezentė prej lindjes nė ēdo qenie, si dhe ligjeve dhe formulave subjekt i tė cilit ėshtė, nuk ėshtė e mundur mosbindja ndaj urdhrave tė cilat janė tė gdhendura nė vetė qenien e tij.
    Realitetet qė njeriu i percepton pėrmes ndjenjave tė tij pėrmbajnė tipare tė veēanta. Ne e ndjejmė qartas se qeniet e kėsaj bote janė subjekte tė ndėrrimeve dhe tė paqėndrueshmėrisė. Pėrgjatė periudhės sė ekzistimit tė saj, ēdo qenie materiale ėshtė duke lėvizur nė drejtim tė rrugės sė rritjes dhe tė zhvillimit, ose duke pėrparuar kah kalbja dhe plakja. Thėnė shkurt, asnjė qenie materiale nuk mbetet e pandryshueshme dhe e fiksuar nė planin e vet tė ekzistencės.
    Njė tipar tjetėr i ekzistuesit ndijor ėshtė edhe fundorja. Prej pjesėzave mė tė vogla deri te galaktika e stėrmadhe, tė gjitha gjėsendet kanė nevojė pėr kohėn dhe vendin; ėshtė e kuptueshme se disa gjėsende tė caktuara zėnė vendin mė tė madh ose kohėn mė tė madhe, ndėrsa tė tjerėt e kanė kohėn mė tė shkurtė dhe zėnė vendin mė tė vogėl. Aq mė tepėr, tė gjitha qeniet materiale i takojnė njė familjeje, nė kuptimin e ekzistimit tė tyre si dhe tė veēorive qė i zotėrojnė; ēfarėdo atributi qė i pėrshkruhen kėtyre gjėsendeve, si madhėshtorja, bukuria dhe urtėsia, bėhen duke i krahasuar me ndonjė gjė tjetėr.
    Prej karakteristikave tjera tė kėtyre qenieve janė varėsia dhe kushtėzimi. Ekzistimin e ēfarėdo njė qenieje qė mund ta kuptojmė, ėshtė i varur dhe i kushtėzuar prej faktorėve tjerė, dhe pėr kėtė arsye kanė nevojė pėr ta. Nuk mund tė gjendet asnjė send materiale nė botė qė mbėshtetet tėrėsisht nė vetvete, dhe qė nuk ka nevojė pėr asgjė tjetėr pėrveē vetes. Prandaj, nevoja dhe varėsia i kufizojnė tė gjitha qeniet materiale.
    Inteligjenca dhe mendja e njeriut janė nė gjendje tė kapėrcejnė vellot e dukjes sė jashtme, nė dallim prej ndjenjave tė tija, dhe tė depėrtojnė nė thellėsitė dhe dimensionet e brendshme tė qenies; ata nuk mund tė pranojnė se ekzistenca duhet tė jetė e izoluar dhe e ndarė prej qenies relative, tė fundme, ndryshuese dhe tė varur. Pėrkundrazi, fuqia e vėmendjes e pranon haptas nevojėn e ekzistimit matanė sferės qė shihet me lehtėsi, tė realitetit tė qėndrueshėm, absolut dhe vetė ekzistues prej tė cilit varen dhe mbėshteten tė gjitha qeniet. Ky realitet ėshtė i pranishėm nė tė gjitha kohėrat dhe nė tė gjitha vendet. Aty ku nuk ėshtė i pranishėm, tėrėsia e botės do tė mbaronte sė ekzistuari dhe do ta humbte tėrė pjesėn e ekzistencės.
    Njėherė, pasi ta vėrejmė vartėsinė e botės sė krijuar dhe tė kuptojmė se asnjė fenomen nuk mund tė ekzistojė i pandihmė, do tė nxjerrim pėrfundimin se duhet tė ekzistojė Ekzistenca e Domosdoshme, prandaj jemi tė detyruar tė pyesim: “Prej kujt ėshtė i varur ēdo fenomen pėrfundimisht?”


    Nėse pėrgjigjemi: “Prej njė trupi tjetėr”, atėherė duhet tė bėjmė kėtė pyetje: “Nga ēka ėshtė i varur ai trup”. Nėse edhe nė kėtė pyetje do tė pėrgjigjet: “Prej njė gjėsendi natyra e sė cilės ėshtė e panjohur pėr ne”, atėherė shtrohet pyetja: “A ėshtė ai gjėsend i thjeshtė apo i pėrbėrė?” Nėse pėrgjigjet se ėshtė i pėrbėrė, atėherė ne i kundėrpėrgjigjemi me atė se edhe e pėrbėra varet prej pjesėve tė saja, pasi qė sė pari duhet tė ekzistojnė pjesėt e thjeshta nė mėnyrė qė tė vijė e pėrbėra nė ekzistencė. Pasi qė natyra ėshtė e pėrbėrė, atėherė ajo nuk mund tė jetė Ekzistencė e Domosdoshme.
    Pėr kėtė arsye, ne jemi tė detyruar qė tė themi se shkaku i parė duhet tė jetė i thjeshtė; gjithashtu duhet tė ketė kohėzgjatjen dhe tė jetė gjithėpėrfshirės sikur Ekzistenca e Domosdoshme, pasi qė zinxhiri i shkakėsisė nuk mund tė vazhdojė nė mėnyrė tė pacaktuar.
    Atėherė, tėrėsia e botės paska nevojė pėr njė realitet qė ėshtė i pavarur dhe nė tė cilin mbėshteten tė gjitha fenomenet e kushtėzuara, tė fundme dhe relative. Tė gjitha gjėsendet kanė nevojė pėr njė realitet tė tillė qė tė mund tė furnizohen me ekzistencė, dhe tė gjitha qeniet zotėrojnė njė shenjė tė jetės sė tij tė pafundme, njohurisė, fuqisė dhe urtėsisė. Kėto shenja na mundėsojnė qė tė fitojmė njohuri tė vlershme nė lidhje me realitetin dhe t’ia mundėsojė ēdonjėrit, qė zotėron mendjehollėsi dhe qė ėshtė kureshtar, qė tė arrijė nė pėrfundim pėr ekzistimin e Krijuesit.
    *****
    Varėsia reciproke e materies dhe e ligjeve tė ekzistencės, nė asnjė mėnyrė, nuk na drejton kah pavarėsia e materies. Pėrkundrazi, fenomenet e ndryshme qė rrjedhin nga materia, bashkė me raportet reciproke, na sugjerojnė se materia nė formėn e vet tė ekzistencės ėshtė e detyruar tė pranojė dhe tė ndjekė ligje dhe norma tė caktuara qė e nxisin atė nė rregull dhe harmoni. Ekzistenca mbėshtetet nė dy faktorė bazikė: materia dhe rregullsia, qė janė nė raporte tė ngushta nė mes veti dhe e lindin njė botė koherente dhe harmonike.
    Disa njerėz e konsiderojnė materien si tė pavarur dhe paramendojnė se e ka fituar vetė kėtė liri dhe i zhvilluan ligjet qė tė sundojnė mbi tė. Por, si mund tė besojnė ata se hidrogjeni dhe oksigjeni, elektronet dhe protonet, duhet sė pari tė prodhojnė vetveten, e pastaj tė bėhen burim pėr qeniet e tjera, dhe pėrfundimisht, t’i vendosin ligjet pėr vetveten e pastaj pėr tėrė botėn materiale?
    Materializmi paramendon se objektet e ulėta janė burime tė shfaqjes sė objekteve tė larta, pa u lodhur fare pėr tė konstatuar se a ekziston e larta nė nivelin mė tė ulėt. Nėse materia e ulėt ėshtė e paaftė qė edhe nė shkallėn mė tė lartė tė zhvillimit tė saj, qė do tė thotė mendimi dhe pasqyrimi i mendimit tė krijojė vetveten ose t’i cenojė ligjet qė sundojnė mbi tė, atėherė nė mėnyrė tė pashmangshme rrjedh se ėshtė e paaftė qė t’i krijojė qeniet tjera dhe ligjet qė i qeverisin ato. Atėherė, si mund tė besojmė se materia e ulėt mund tė angazhohet mė krijimin dhe fillimin e qenieve tė larta ose tė kenė fuqinė e dhurimit tė ekzistencės fenomeneve mė tė ulėta?
    Nė shkencėn e re tė sistemeve ėshtė themeluar njė princip sipas tė cilit sistemet pėrfshijnė elementet e gjalla qė kanė njė qėllim ose sisteme tė organizuara nga jashtė nė bazė tė njė programi tė dhėnė, qė mund tė zhvillohen duke u zgjeruar kah drejtimi i nėnshtrimit ndaj lidhjeve dhe pėrmirėsimit mė tė madh. Prapėseprapė, tė gjitha sistemet, tė thjeshta ose tė pėrbėra, kanė nevojė qė tė ndihmohen dhe tė ndėrlidhen me faktorėt e jashtėm; ata nuk janė nė gjendje tė konstruktojnė vetveten. Asnjė sistem apo substancė nė botė nuk do tė jetė nė gjendje tė krijojė ose tė paracaktojė njė lėvizje dhe tė zhvillojė organet, pėrveē nėse e gėzon masėn e paracaktimit tė fuqisė dhe tė vetėdijes.
    Duke u bazuar nė ligjet e probabilitetit, rezultati i nxitjes pėr pavarėsim tė pėrgjithshėm mund tė jetė shpėrbėrja dhe anarkia, duke u drejtuar kah fundi i njėtrajtshėm. Po ashtu, ligji i probabilitetit hedh poshtė nė mėnyrė tė vendosur paraqitjen e njė botė nė mėnyrė tė rastėsishme, duke e konsideruar atė si irracionale dhe tė pamundshme. Edhe llogaritjet qė bazohen nė ligjet matematikore tė probabilitetit konfirmojnė domosdoshmėrinė e udhėheqjes dhe planifikimit korrekt tė botės, nė pėrputhje me programin preciz dhe paracaktimin e vetėdijshėm.
    Nė tė vėrtetė, ligji i probabilitetit merret me njė goditje vendimtare kundėr atyre qė besojnė nė teorinė e prejardhjes sė rastėsishme tė gjithėsisė. Nėse provojmė tė zbatojmė teorinė e rastėsisė nė njė sistem mė tė thjeshtė ose nė numra tė vegjėl, atėherė do tė vėrejmė se zbatimi i tij nuk ėshtė i pamundur, ndonėse pak i vėshtirė. Por ėshtė e pabesueshme qė ndonjėri tė takojė njė rastėsi gjeometrike duke e pasqyruar rregullėn dhe harmoninė qė mbizotėron nė sistemin e ndėrlikuar tė botės. Gjithashtu, ndėrrimet e pjesshme dhe tė thjeshta nė rregullat e ekzistencės, nuk janė nė gjendje tė shpjegojnė transformimin e botės, bashkimin e elementeve tė ndryshme dhe bashkimin e atomeve themelore pėr tė formuar njė pėrzierje harmonike.
    Nėse njėherė natyra ka qenė e angazhuar nė mėnyrė autonome nė krijim dhe nė formim, atėherė pse nuk ndėrmerr ndonjė iniciativė nė drejtim tė ndėrrimit tė mėtutjeshėm tė vetvetes; pse mė nuk shfaq vetvetiu ndonjė ndėrrim tė intensitetit mė tė madh?
    Edhe dukuritė mė tė vogla dhe mė thjeshta tė kėsaj bote, tė ēojnė nė krijimin e figurave tė mrekullueshme qė janė nė harmoni dhe nė pajtim me qėllimin e krijimit. Kjo ėshtė vetvetiu njė shenjė e sė vėrtetės se mbrapa tė gjitha ndėrrimeve tė jashtėzakonshme, ėshtė e angazhuar njė forcė e vetėdijshme dhe e fuqishme nė krijimin dhe prodhimin e sistemit tė mrekullueshėm tė gjithėsisė: ia jep formėn e kristalizimit tė mrekullueshėm tė botės sė krijesės dhe e zbulon planin dhe renditjen e qenies.
    *****
    Harmonia dhe ndėrlidhja e miliona fenomeneve natyrore dhe marrėdhėniet e tyre me jetėn mund tė shpjegohen nė bazė tė njė hipoteze tė vetme, qė e ka kėtė kuptim: Ne konceptojmė nga Krijuesit nė lidhje me kėtė sistem tė pafund, i Cili i ka vendosur elementet e llojllojshme tė jetės nė kėtė glob, pėrmes fuqisė sė Tij tė pafundme dhe ka hartuar nga njė program pėr secilin element. Kjo hipotezė ėshtė nė pajtim me lidhjet harmonike qė janė tė futura nė brendėsi tė fenomeneve.
    Nėse nuk e pranojmė kėtė hipotezė, sa ėshtė e mundur qė njė harmoni e tillė tė jetė e paraqitur nė mėnyrė tė rastėsishme dhe pa ndonjė qėllim, nė mesin e larmisė sė rregullave tė krijimit? Si mund tė besohet se materia mund tė bėhet vetvetiu prejardhje e atributeve dhe karakteristikave disa milionėshe dhe kėshtu tė bėhet i barabartė me Krijuesin e vendosur, tė urtė dhe tė gjithėdijshėm.
    Nėse bota e krijesave nuk ka ekzistuar, me tė gjitha mrekullitė qė e verbojnė intelektin dhe shkėlqimin e tė cilit dituria njerėzore nuk mund ta kuptojė plotėsisht, dhe nėse gjithėsia ėshtė pėrbėrė prej njė krijese njėqelizore, prapėseprapė njė mundėsi e tillė qė njė entitet i tillė mospėrfillės dhe i parėndėsishėm, bashkė me rregullėn qė mbizotėron mbi tė si dhe kushtet e nevojshme dhe informacionet, qė tė vijė nė ekzistencė si njė rastėsi e thjeshtė, mundėsi apo shans, njė mundėsi e tillė, sipas biologut zviceran Charles Unguy, na paraqet njė moment qė vlera e tij duhet tė jetė matematikisht e pabesueshme.
    *****
    Tė gjitha pjesėzat e qenies ekzistuese janė subjekte tė rendit tė vendosura mirė, edhe atė si nė strukturėn e brendshme ashtu edhe nė raportet ndėrmjet tyre. Kompozimi dhe relacionet e tyre nė mes veti janė tė tilla, sa qė e ndihmojnė njėra-tjetrėn pėr tė pėrparuar nė shtegun e tyre pėrkatėse deri te qėllimi qė e kanė para vetes. Duke pėrfituar prej ndėrlidhjeve qė i kanė me qeniet tjera dhe prej shkėmbimit tė influencės me to, sikur qė ėshtė pėrcaktuar nė kompozimin e tyre, ato janė nė gjendje tė pėrparojnė nė drejtim tė qėllimit dhe pėrcaktimit tė tyre.
    Arritja themelore e shkencės materiale ėshtė identifikimi i aspekteve tė jashtme dhe kualitetit tė botės; identifikimi i esencės dhe natyrės sė vėrtetė tė qenieve tė krijuara dhe fenomeneve shtrihet matanė kapjes sė shkencave tė tilla. Pėr shembull, e arritura mė e madhe qė mund tė arrijė tė kuptojė njė astronom ėshtė se a janė tė fiksuara dhe tė palėvizshme sferat milionėshe qiellore sipas vetisė sė forcės centrifugale apo ato vazhdojnė sė rrotulluari pėrderisa forca tėrheqėse i parandalon prej pėrplasjes nė mes veti dhe duke e mirėmbajtur ekuilibrin e tyre. Gjithashtu, ai mund tė masė largėsinė e tyre prej tokės dhe shpejtėsinė e tyre si dhe vėllimin pėrmes instrumenteve shkencore, mirėpo, rezultati pėrfundimtar i tė gjitha njohurive dhe eksperimenteve nuk e shpijnė matanė interpretimit tė aspektit tė jashtėm dhe sipėrfaqėsor tė krijesės. Pėr astronomin ėshtė e pamundur tė kuptojė natyrėn e vėrtetė tė forcės tėrheqėse, esencėn e forcės centrifugale ose mėnyrėn se si janė paraqitur ato dhe sistemi ndaj tė cilės ato i nėnshtrohen.


    Shkencėtarėt mund tė interpretojnė njė makinė pa pasur njohuri pėr interpretimin e fuqisė lėvizėse. Shkencat natyrore janė tė paafta tė interpretojnė tė vėrtetat disa milionėshe qė janė tė ngulitura nė natyrė dhe nė vetė njeriun. Njeriu ka gjurmuar deri nė zemrėn e atomit por ai nuk ėshtė nė gjendje tė zgjidhė misteret e njė atomi tė vetėm tė gjallė. Thėnė shkurt, kėto janė bastionet e mistereve qė kampionėt e shkencave natyrore nuk janė nė gjendje ta pushtojnė.
    Njė prej ēudirave tė krijimit ėshtė harmonia reciproke qė ekziston nė mes tė dy fenomeneve qė nuk janė tė njėkohshme. Kjo harmoni ėshtė e njė natyre tė tillė qė nevojat e njė fenomeni tė paformuar ende veē janė tė siguruara nė strukturėn e fenomenit tjetėr.
    Shembullin mė tė mirė tė njė harmonie tė tillė mund ta vėrejmė te marrėdhėniet ndėrmjet nėnės dhe fėmijės. Nė mesin e njerėzve dhe sisorėve, sapo tė mbetet shtatzėnė femra dhe fetusi fillon tė zhvillohet nė mitėr, gjėndra sisore qė prodhon qumėsht, njė formė e ushqimit tė kėndshėm dhe gjithėpėrfshirės, fillon tė punojė nėn ndikimin e hormoneve speciale. Me rritjen e fetusit, rritet edhe sasia e substancės ushqyese, ashtu qė kur tė vijė fetusi nė prag tė lindjes dhe ėshtė i gatshėm pėr tė dalė jashtė nė botėn e gjerė dhe tė pakufizuar, ushqimi i nevojshėm dhe i pėrshtatshėm pėr tėrė nevojat trupore tė fėmijės qėndron i gatshėm.
    Kjo substancė e gatshme ėshtė nė pajtim tė plotė me sistemin tretės tė pazhvilluar ende te foshnja. Ėshtė i ruajtur nė njė depo tė fshehtė – gjoksi i nėnės – njė depo me tė cilėn ėshtė pajisur nėna disa vjet mė herėt para se foshnja ta marrė formėn e vet. Nė mėnyrė qė tė lehtėsojnė ushqimin e foshnjės sė sapolindur, janė tė vendosura vrima tė vogla dhe tė buta nė maje tė gjoksit, vetvetiu pėr t'iu pėrshtatur gojės sė foshnjės, nė mėnyrė qė qumėshti tė mos rrjedhė direkt nė gojėn e atij qė nuk ka fuqi pėr tė gėlltitur. Nė vend tė saj, foshnja e tėrheq ushqimin ditor prej asaj depoje duke e thithur.
    Me rritjen e foshnjės, paraqiten ndėrrimet nė qumėsht qė janė tė lidhur me moshėn e tij. Pėr kėtė arsye, shkencėtarėt besojnė se nuk ėshtė e kėshillueshme thithja e foshnjės sė sapolindur nga mėndesha (gruaja qė jep qumėsht) qė nuk kanė lindur fėmijė njė kohė tė gjatė.
    Kėtu shtrohet pyetja: a nuk ėshtė furnizimi pėr nevojat e njė krijese qė nuk ka ardhur nė ekzistencė ende, tė formuara nė strukturėn e njė krijese tjetėr, diēka e planifikuar dhe e parashikuar nė bazė tė urtėsisė dhe saktėsisė? A nuk ėshtė ky furnizim pėr tė ardhmen, kjo ndėrlidhje e mahnitshme dhe delikate nė mes dy krijesave, njė punė e njė fuqie tė gjithėdijshme dhe tė jashtėzakonshme? A nuk ėshtė njė shenjė e qartė e intervenimit tė njė fuqie tė pafundme, njė projektuesi dhe planifikuesi madhėshtor, qėllimi i tė cilit ėshtė vazhdimi i jetės dhe i zhvillimit tė tė gjitha fenomeneve drejt pėrkryerjes?
    Ne e dimė mirė, se llogaritjet precize qė janė bazė pėr makinat dhe veglat industriale, janė rezultate tė talenteve dhe ideve qė janė tė futura nė planifikimin dhe konstruktimin e tyre. Ngjashėm, duke u bazuar nė vrojtimet tona objektive, mund tė arrijmė konkluzionin e pėrgjithshėm filozofik se kudo qė zbatohen rregullat dhe procedurat duke u bazuar nė llogaritje dhe baraspeshė, do tė kėrkohen gjithashtu edhe vullneti, inteligjenca dhe idetė.
    Pėrpikėria e njėjtė qė mund tė kėrkohet pėr makinat industriale mund tė vėrehet nė shkallėn mė tė lartė dhe mė tė shquar nė qeniet natyrore dhe nė pėrbėrjen e tyre. Nė tė vėrtetė, shkalla e planifikimit dhe organizmit tė dukshėm nė natyrė ėshtė nė nivelin aq tė lartė sa qė saktėsia e shpenzuar e njeriut pėr kreacionet e veta nuk mund tė krahasohet nė asnjė mėnyrė me ta.
    Kur tė pranojmė, pa hezitim, se rregullat tona industriale janė produkte tė njė vullneti dhe tė njė ideje, si mund tė kuptojmė funksionimin e inteligjencės sė pafundme, vullnetit dhe diturisė qė qėndron mbrapa planifikimit preciz tė natyrės?
    *****
    Nė epokėn tonė, shkenca e medicinės ka arritur shkallėn e pėrparimit tė tillė, qė lejon largimin e veshkės prej trupit tė njeriut dhe ta transplantojė nė trupin e njeriut tė cilit i ėshtė ndalur funksionimi i veshkės dhe qė ėshtė nė prag tė vdekjes. Sigurisht qė kjo arritje nuk ėshtė rezultat i punės sė vetėm njė mjeku; ėshtė njė trashėgimi e disa mileniumeve.
    Atėherė, operacioni i transplantimit qenka njė fazė pėrfundimtare e njė procesi tė gjatė, faza fillestare e tė cilit ėshtė pėrkryer nga ana e shkencėtarėve tė mėhershėm; ėshtė dashur qė tė akumulohen idetė dhe mendjemprehtėsitė e shkencėtarėve pėr disa mileniume me radhė, pėrderisa ka mundur tė vijnė deri te transplantimi i veshkės.


    A ėshtė e mundur qė tė arrihet nė kėtė rezultat pa dituri? Ėshtė e qartė se jo. Truri i fuqishėm i njeriut ėshtė dashur tė punojė me mileniume qė tė bėhet realitet transplantimi i veshkės.
    Tani, le tė parashtrojmė edhe njė pyetje. Ēka kėrkon mė shumė dituri dhe aftėsi? Ndėrrimi i gomės sė automobilit – njė detyrė qė padyshim kėrkon shkathtėsi tė caktuara teknike, ose vetė prodhimi i gomės? Cila ėshtė mė e rėndėsishme, prodhimi apo ndėrrimi i saj?
    Ndonėse transplantimi i veshkės ėshtė njė procedurė e rėndėsishme pėr medicinėn, ėshtė i ngjashėm me ndėrrimin e gomės sė automjetit, rėndėsia e saj ėshtė zbehur, kur tė krahasohet me vetė strukturėn e veshkės dhe misteret, finesat dhe llogaritjet qė i pėrmban.
    Cili shkencėtar realist qė ėshtė duke hulumtuar nė mėnyrė tė sinqertė tė vėrtetėn, mund tė deklarojė se pėrderisa transplantimi i veshkės ėshtė njė rezultat i hulumtimeve dhe i eksperimenteve tė pandėrprera shekullore, vetė struktura e veshkės nuk nxjerr nė shesh gjurmėt e inteligjencės kreative dhe tė vullnetit duke qenė njė produkt i natyrės sė thjeshtė, njė natyrė e cila nuk ka mė shumė dituri ose vetėdije sesa tė nxėnėsve tė kopshtit tė fėmijėve?
    A ėshtė mė e logjikshme qė tė parashtrohet ekzistenca e inteligjencės, e vullnetit dhe e planifikimit nė krijimin dhe rregullimin e botės, sesa tė cilėsohet kreativiteti nė njė ēėshtje ku mungon inteligjenca, mendimi, vetėdija dhe fuqia e pėrtėritjes?
    Besimi nė ekzistimin e njė krijuesi tė urtė ėshtė padyshim mė logjik sesa besimi nė kreativitetin e materies, e cila nuk ka as kuptim, as vetėdije, as mundėsi pėr tė planifikuar; nuk mund t’i atribuojmė materies tė gjitha vetitė dhe cilėsitė e inteligjencės qė e shohim nė botė dhe nė renditjen e paracaktuar qė paraqitet.
    Mufadali i tha Imam Sadikut (a.s.): “Zotėri, disa paramendojnė se rregulla dhe preciziteti qė e shohim nė natyrė, ėshtė njė vepėr e natyrės”. Imami (a.s.) iu pėrgjigj: “Pyeti ata, a ėshtė natyra ajo qė i kryen ato funksionet e llogaritura precize nė pėrputhje me diturinė, mendjen dhe fuqinė e tyre. Nėse ata thonė se natyra zotėron dituri dhe fuqi, ēka i pengon ata prej konfirmimit tė esencės sė pėrjetshme hyjnore dhe pranimit tė ekzistimit tė ligjit suprem? Nė anėn tjetėr, nėse thonė se natyra i kryen detyrat e veta nė mėnyrė tė rregullt dhe korrekte, pa zotėruar njohuri dhe vullnet, atėherė prej kėsaj rrjedh qė kėto funksione tė urta dhe precize, si dhe ligjet e pėrpiluara janė vepėr e njė krijuesi tė gjithėdijshėm dhe tė menēur. Asaj qė i thonė ata natyrė, nė fakt ėshtė njė ligj dhe njė zakon i caktuar nga dora e fuqisė hyjnore pėr tė sunduar mbi krijesėn”.(11)

    Finesat e natyrės
    Le tė shqyrtojmė njė mushkonjė malarike. Nuk ka nevojė ta pėrdorim mikroskopin. Do tė jemi nė gjendje qė pėrmes syrit lakuriq tė vėrejmė renditjen precize dhe tė ndėrlikuar tė pėrmbajtur nė atė objekt tė parėndėsishėm.
    Brenda kėtij objekti delikat, ekziston njė strukturė e brendshme qė pėrbėhet prej elementeve dhe ndjenjave tė mrekullueshme lidhur me pėrpikėrinė: sistemi tretės, sistemi qarkullues, sistemi nervor dhe sistemi i frymėmarrjes. Mushkonja ka njė laborator tė pajisur plotėsisht: me pėrpikėri dhe shpejtėsi tė mahnitshme i pėrpunon tė gjitha informatat e duhura. Krahasoje me njė laborator shkencor: edhe pėrkundėr tė gjitha resurseve ekonomike dhe njerėzore qė i janė kushtuar asaj, asnjėherė nuk mund tė arrijė shpejtėsinė, saktėsinė dhe pėrpikėrinė e laboratorit tė thjeshtė tė mushkonjės. Sa kohė, tė menduarit dhe inteligjenca janė tė nevojshme pėr tė prodhuar njė ilaē kundėr pickimit tė mushkonjės!
    Kur janė tė nevojshme aq shumė planifikime, ide dhe pėrpikėri pėr njeriun qė tė kryejė njė detyrė tė tillė, a nuk janė mprehtėsia, saktėsia dhe renditja qė shihen nė kėtė botė, njė prej provave se prejardhja buron prej inteligjencės, planifikimit kreativ dhe urtėsisė sė gjerė tė krijuesit? A ėshtė e mundshme tė konsiderohet e tėrė gjeometria precize, funksionimi dhe lėvizja e gjithėsisė si njė rezultat i materies dhe i paditurisė sė tij? Ne deklarojmė nė mėnyrė mė pohuese se fenomeni i krijimit shpreh rregullsinė dhe renditjen; ata nuk na bėjnė me dije pėr tė paqėllimtėn, anarkinė dhe parregullsinė.
    Nėse ndonjėherė perceptojmė pikat e dobėta nė natyrė, kjo nuk ka tė bėjė me pamjaftueshmėrinė ose tė metėn nė librin e pafund tė krijimit. Mendimet dhe kuptimet tona nuk janė nė gjendje tė lartėsohen nė qiell dhe tė fluturojnė, dhe e arritura e mendjes sonė ėshtė shumė e cekėt pėr tė kuptuar tė gjitha misteret dhe enigmat e gjithėsisė. Mendja jonė nuk mund t’i vėrejė qartė tė gjitha synimet dhe qėllimet e ekzistencės.
    Nėse nuk jemi nė gjendje tė kuptojmė funksionin e vidhės sė vogėl nė makinėn e madhe, a na jep kjo tė drejtė pėr tė dėnuar konstruktorin e tij si tė padijshėm? Apo ndoshta, horizonti i vėshtrimit tonė ėshtė i ngushtė pėr tė pėrfshirė synimin dhe qėllimin e vėrtetė tė makinės?
    Rastėsia nuk mund ta kryejė detyrėn e diturisė, aq mė shumė qė dituria nuk ėshtė e pėrzier nė asnjė mėnyrė me paditurinė. Nėse, sikur qė paramendojnė materialistėt, bota e natyrės nuk ėshtė zhvilluar prej diturisė dhe vullnetit (pėrkundėr shenjave tė kreativitetit dhe inovacionit qė mund tė vėrehet nė ēdo fenomen) atėherė, edhe njeriu, me qėllim tė arritjes sė synimit tė tij ėshtė dashtė tė heqė dorė nga pėrparimi nė rrugėn e diturisė dhe tė burgosė veten nė padituri, nė mėnyrė qė t'i pėrshtatet paditurisė sė vetė natyrės.
    E vėrteta qė udhėheq dhe drejton funksionimin e botės me njė rregullsi dhe renditje tė tillė, zotėron njė synim, qėllim dhe vullnet qė nuk mund tė mohohet. Nuk mund tė supozohet se procesi i pandėrprerė i aksionit dhe reaksionit tė pėrparojė nė njė drejtim tė caktuar pa njė intervenim dhe mbikėqyrje tė njė intelekti.
    Pas shumė viteve tė planifikimit tė kujdesshėm dhe punės sė palodhshme, biokimistėt kanė arritur sukses nė zbulimin organizmave tė caktuar eksperimentalė tė njė niveli tė thjeshtė dhe primitiv, nė tė cilin mungojnė tė gjitha shenjat e jetės. Ky triumf shkencor ishte konsideruar si shumė i vlefshėm dhe i pranuar me njė entuziazėm tė madh nė qarqet shkencore, dhe asnjėri prej tyre nuk deklaroi se ky produkt laboratorik ėshtė shfaqur nė ekzistencė si rezultat i njė rastėsie, pa ndonjė orientim, planifikim dhe saktėsi tė veēantė.
    Duke qenė kėshtu realiteti, ata qė i pėrshkruajnė tė gjitha qeniet e sistemit tė pafund tė gjithėsisė, bashkė me vetitė e tyre tė ndėrlikuara dhe misterioze, njė force tė verbėr dhe tė pavetėdijshėm, janė duke bėrė dėm dhe padrejtėsi ndaj inteligjencės logjike dhe njerėzore, dhe duke zhvilluar luftė tė hapur kundėr tė vėrtetės.
    Pėrkushtoja vėmendjen pėr njė ēast radhitėsit nė shtypshkronjė. Ai punon me njė kujdes dhe me njė vėmendje tė madhe kur i radhit shkronjat e kėrkuara sipas njė faqeje tė librit, por kur ta rishikojė punėn e tij, ai do tė vėrejė gabime tė vogla, tė shkaktuara nga pakujdesia mė e vogėl. Sikur tė kishte marrė radhitėsi i shkronjave njė grusht me shkronja dhe tė kishte shpėrndarė mbi pllakė, nė vend tė rreshtimit tė tyre nėpėr rendet e duhura, a do tė kishte rezultuar me njė faqe me pėrmbajtje korrekte dhe pa gabime?
    Do tė kishte qenė edhe mė absurd tė deklarohet se njėqind kilogramė tė plumbit tė shkrirė, duke bėrė presion qė tė kalojnė nėpėrmes njė gypi, tė dalin nė formėn e shkronjave tė gatshme; pastaj njė shtrėngatė e fortė t’i marrė ato shkronja dhe t’i vendosė me njė rend tė rregullt dhe tė veēantė nėpėr mijėra pllaka metalike; dhe pastaj kėto pllaka tė rezultojnė me shtypjen e librave qė pėrmbajnė me mijėra faqe, duke pėrmbajtur shprehje tė shumta precize tė diskutimeve tėrheqėse dhe shkencore, shprehje joshėse, dhe tė gjitha kėto pa paraqitjen e mė tė voglit gabim? A mundet ndokush tė mbėshtesė njė teori tė tillė?
    Ēka mund tė thonė materialistėt qė e mohojnė Zotin lidhur me lajmėrimin e formave shumėngjyrėshe tė shkronjave tė krijimit dhe relacioneve precize dhe komplekse qė i rregullojnė trupat qiellor, krijesat natyrore dhe objektet materiale? A janė shkronjat e krijimit (atomet dhe pjesėzat qė i pėrmbajnė ata) nė ndonjė mėnyrė mė tė vogla se shkronjat qė janė pėrdorur gjatė shtypjes? A ėshtė e pranueshme nė ndonjė mėnyrė se kėto shkronja tė renditura dhe kuptimplota, kjo gjeometri precize dhe e organizuar mirė, kėto forma ēuditėse tė pėrshkruara nė librin e krijimit, tė jenė njė vepėr e injorancės dhe e paqėllimtė? Dhe, njė fuqi e madhe dhe e urtė, njė ligj me renditje tė mrekullueshme, tė mos jetė prezent nė tė njėjtėn thurje tė kėsaj bote? A nuk rrjedhin tė gjitha fenomenet prej manifestimit tė vetėdijes, zotėrimit tė diturisė dhe fuqisė?
    Nėse, fuqia e fshehur nė thellėsinė e materies nuk rrjedh nga inteligjenca universale, cili faktor do t’i udhėheqė ata drejt zhvillimit tė formės, drejt njė rregullsie mahnitėse dhe harmonie?
    Nėse, ajo fuqi ėshtė njė faktor tė cilit i mungon inteligjenca dhe vullneti i vetėdijshėm, pse asnjėherė nuk bien pre e viktimės sė parregullsisė, dhe pse bashkimi i materies nuk rezulton asnjėherė me pėrplasje dhe shkatėrrim?


    Ėshtė mu ajo, qė besimi nė krijuesin ia jep kuptimin ēdo gjėje nė ekzistencė dhe e pajis botėn me ndjenja dhe pėrmbajtje. Ata qė zotėrojnė vizionin e thellė dhe mendimin e pastėr kuptojnė qartė se njė fuqi e pafundme siguron mbajtjen e rendit tė botės me njė mbikėqyrje tė sigurt dhe njė pavarėsi absolute.
    Nė tė kaluarėn, ēdokush qenkėsh mėsuar qė ta drejtojė dhe ta kontrollojė kafshėn e tij pėr kalėrim, dhe qe mėsuar qė me shekuj tė shikojė njė pronar ose mbikėqyrės tė ēdo pjese tė pronės, ēdo copėze tė tokės, ēdo grupi ose organizimi. Tani gjėrat qėndrojnė ndryshe. Sot njeriu ka fituar qasje nė satelitėt me teledirigjim, pajisjet elektronike dhe avionėt pa pilot, tė gjitha tė pajisura me instrumente automatike dhe vegla. Ēdokush e di se ėshtė e mundur qė tė konstruktohet njė makinė e pajisur mirė, qė do tė reagojnė nė mėnyrė tė duhur ndaj rasteve tė ndryshme, pa qenė prezent ose tė shihet ndėrtuesi i makinės. Prandaj, ne nuk kemi mė tė drejtė pėr tė mohuar me kokėfortėsi ekzistimin e Zotit, thjesht sepse duart e Tij nuk mund tė shihen duke u marrė me punėt krijesės, kur tė themi ‘tė shihen’, me kėtė nėnkuptojmė mėnyrėn tonė tė kuptimit dhe njohurisė sė pamjaftueshme.
    Me siguri qė, do tė ishte njė analogji me mangėsi tė lartė qė tė tėrheqim njė paralele me ndėrtuesin e njė sateliti artificial ose tė raketės, i cili qėndron nė njė stacion tė pajisur mirė nė tokė dhe me ndihmėn e njė pajisjeje tė ndėrlikuar drejton dhe kontrollon rrjedhėn dhe lėvizjen e anijes kozmike. Por, nėse intervenimi i dorės sė Zotit nė renditjen e krijesės nuk ėshtė i dukshėm pėr syrin tonė fizik dhe i kuptueshėm (edhe pse mund tė vėrehen shenjat dhe indikacionet qė janė sikur rrezet qė burojnė prej madhėshtisė sė Tij) a mund tė mos e vėrejmė ekzistencėn e planifikuesit dhe tė lėvizėsit i cili ėshtė i vetmi zotėrues i diturisė, fuqisė dhe vullnetit tė vėrtetė, thjesht sepse ai nuk mund tė pėrfshihet nė kallėpin e thjeshtė tė kohės dhe tė vendit?
    Ėshtė e vėrtetė se mundėsitė tona janė tė kufizuara pėr kuptimin e njė qenieje qė nuk i pėrngjan asgjėje tė njohur pėr ne ose qė ka ndonjė model tė ngjashėm nė sferėn e ndijores tė cilin gjuha e njeriut nuk ėshtė nė gjendje ta pėrshkruajė nė mėnyrė tė duhur dhe precize. Llamba e intelektit tonė shpėrndan shumė pak dritė nė kėtė fushė tė pafundme, ose, tė themi ndryshe, ndeshet me muret e kufizimit. Nė tė njėjtėn kohė, marrėdhėniet tona nė kėtė botė kanė tė bėjnė me fenomenet, qė lėnė pėrshtypje nė mendjet tona se pėrbėhen prej linjave qė dallohen lehtė gjatė vėshtrimit tė botės objektive. Por, gjatė kuptimit tė botės, problemi i paramendimit ėshtė larguar prej nesh; nuk ekziston asnjė barrierė ne mes koncepteve tona dhe sasisė sė nevojshme tė aftėsisė njohėse.
    Megjithatė, disa persona tė caktuar skeptikė, tė cilėt e kanė braktisur zėrin e mendjes qė buron prej natyrės esenciale tė njeriut dhe tė cilėve u ėshtė bėrė e zakonshme mėnyra e kufizuar e ekzistencės sė natyrės, janė vazhdimisht duke pritur shfaqjen e ndonjė ēudie prej Zotit qė do ta thyejė renditjen ekzistuese tė natyrės, nė mėnyrė qė t’u dhurohet atyre prej besimit dhe fesė dhe tė bėhet e kuptueshme dhe e pranueshme ekzistenca e Tij. Prapėseprapė, ata nuk e vėrejnė se ēfarėdo gjurme dhe shenje e Zotit qė mund tė shfaqet, do tė shkaktojė vetėm njė ngacmim dhe trazim tė pėrkohshėm; me kalimin e kohės do tė bėhen “normal” dhe mė nuk do tė nxisin vėmendjen.
    Ndonėse tash, tė gjitha fenomenet janė tė pėrfshirė nė kornizėn e renditjes sė kreacionit, ata fillojnė me prishjen e rendit tė natyrės, dhe pasi qė tė gjitha krijesat janė pėrsėritur nė periudhat e kėsaj bote prej manifestimit tė tyre tė parė, tash do tė pranohen si normale dhe tė zakonshme. Nė tė kundėrtėn e kėsaj, njė qenie qė nuk mund tė perceptohet pėrmes ndjenjave, aq mė tepėr, njė qenie qė ėshtė e mbushur me shkėlqim dhe madhėshti, si dhe me shenjtėri dhe lartėsi, gjithmonė do tė ketė ndikim nė shpirtin e njeriut. Vėmendja e tyre ndaj njė qenieje tė tillė, me tė vėrtetė do tė jetė gjithmonė nė rritje dhe ata vazhdimisht do tė shikojnė nė drejtim tė saj me njė dėshirė tė madhe.
    Ėshtė sundimi i shpirtit tė kokėfortėsisė dhe i gjykimit tė bazuar nė logjikėn e paakorduar, qė e prangos mendjen e njeriut me kufizime. Sepse, ēdo krijesė nė renditjen e ekzistencės ėshtė njė dėshmi adekuate pėr ata qė i mbushin dhe i zbrazin mendjet e tyre me kokėfortėsi dhe shkaqet e mohimit.

    Vazhdon...

  6. #6
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i gjashtė
    Nevoja e botės pėr njėrin qė nuk ka nevojė

    Principi i shkakėsisė ėshtė njė ligj i pėrgjithshėm dhe universal, dhe njė themel pėr tė gjitha pėrpjekjet e njeriut, si nė pėrvetėsimin e njohurisė ashtu edhe nė veprimtaritė e tij tė zakonshme. Pėrpjekjet e dijetarėve pėr tė zbuluar shkakun e ēdo fenomeni, qoftė natyror ose shoqėror, buron prej besimit se asnjė fenomen nuk buron nga vetja dhe nė vete, pa intervenimin e shkakut ose tė faktorit.
    Hulumtimet e mendimtarėve kudo nė botė kanė dhėnė mundėsi pėr njohjen sa mė tė mirė tė rendit tė fuqishėm tė natyrės. Sa mė shumė qė kanė pėrparuar nė rrugėn e njohurisė, aq mė shumė janė tė pėrkushtuar parimit tė shkakėsisė. Lidhja nė mes tė shkakut dhe pasojės, nė njėrėn anė, dhe parimit se asnjė fenomen nuk do tė shkelė me kėmbė nė fushėn e qenies pa ndonjė shkak, nė anėn tjetėr, janė prej pėrfundimeve mė tė forta qė janė pėrpiluar ndonjėherė nga ana e njeriut dhe llogariten si prej kushteve tė domosdoshme pėr veprimtari intelektuale. Ata pėrfaqėsojnė diēka natyrale dhe tė kamotshme, tė pėrvetėsuara nė mėnyrė automatike nga mendjet tona.
    Edhe njeriu parahistorik ishte i prirė qė t’i zbulojė shkaqet e fenomeneve, dhe, nė fakt, filozofėt e kanė nxjerrė konceptin e jetesės sė shkakėsisė prej vetė natyrės dhe prirjes sė njeriut, para se ta vendosin atė nė modelin filozofik. Tė burgosur, sikur qė jemi edhe ne nė mes tė katėr mureve tė materies, ne nuk ndeshemi rastėsisht me asgjė nė jetė; nė tė vėrtetė, asnjėri nuk ka rastisur deri mė tani, gjatė tėrė historisė sė botės, nė ndonjė rastėsi qė nuk ka rrjedhur prej shkakut. Aty ku nuk ėshtė rasti i tillė, aty mund tė kemi ndonjė arsyetim pėr tė konsideruar gjithėsinė si tė rastėsishme nė zanafillė. Ēfarė lloj i rastėsisė mund tė jetė ajo, qė prej agimit tė qenies e deri nė kohėrat e sotme i ka udhėhequr bashkėveprimet e pafundme tė tė gjitha gjėsendeve nė mėnyrė tė mahnitshme, precize dhe tė organizuar? A mund tė jetė kjo renditje qė ne e vėrejmė, pasqyrimi i njė rastėsie tė thjeshtė?
    *****
    Ēdo fenomen i supozuar nė gjithėsi ishte fundosur nė errėsirėn e tė joqenies para se tė pranojė formėn e tij nga qenia. Nuk mund tė pėrshkojė errėsirėn e joqenies dhe tė dalė pėrpara rrafshit tė qenies si njė gjė ekzistuese pėrderisa dora e fuqishme e shkakėsisė ta vėrė atė nė funksion.
    Marrėdhėnia nė mes tė shkakut dhe pasojės ėshtė marrėdhėnia nė mes tė dy gjėsendeve ekzistuese, nė kuptimin qė ekzistimi i njėrės prej tyre ėshtė i varur prej ekzistimit tė tjetrės. Ēdo pasojė ka marrėdhėnien e afrisė dhe tė harmonisė me shkakun e tij, pasi qė pasoja e tėrheq ekzistencėn e saj prej shkakut. Kjo ndėrlidhje specifike nuk mund tė asgjėsohet ose tė zėvendėsohet me njė tjetėr ndėrlidhje.
    Ēdoherė qė ta konsiderosh themelin e njė gjėsendi se ka njė marrėdhėnie identike ndaj qenies dhe joqenies, duke mos qenė asnjėra prej tyre esenciale pėr tė nė mėnyrė tė arsyeshme, ai gjėsend ėshtė i pėrcaktuar teknikisht si njė gjė e “mundshme”, nė atė kuptim qė nuk ka asgjė pėrbrenda esencės sė tij qė i nevojitet qenies ose joqenies. Nėse njė gjėsend, nė vetė esencėn e tij ka nevojė pėr vetė joesencėn e tij, atėherė ky lloj i ekzistencės ėshtė i pamundur. Pėrfundimisht, nėse qenia shfaqet prej brendėsisė sė esencės sė njė gjėsendi, nė atė mėnyrė qė arsyeja nuk mund ta pranojė si tė varur prej ēfarėdo njė gjėsendi, atėherė ekzistenca e atij gjėsendi ėshtė e pėrcaktuar si e nevojshme. Ėshtė njė qenie e pavarur, e lirė nga tė gjitha nevojat dhe qė ėshtė i gjallė pėrmes vetė esencės sė tij; esenca e tij ėshtė burim pėr tė gjitha qeniet tjera, pėrderisa vetė nuk ėshtė subjekt i ndonjė nevoje ose kondite.
    Duhet tė shtohet se ekzistenca materiale nuk mund tė sigurojė nė asnjė mėnyrė atributin e tė “domosdoshmes”, sepse ekzistenca e ēfarėdo qenieje materiale e kombinuar ėshtė e kushtėzuar prej ekzistencės sė pjesėve qė e pėrbėjnė atė; ėshtė e varur prej pjesėve tė veta si nė zanafillė ashtu edhe nė mbijetesė.
    Materia ka aspektet dhe dimensionet e ndryshme; ėshtė e zhytur nė sasi dhe shumėllojshmėri; dhe siguron dimensionet e saja tė ndryshme pėrmes atributeve dhe tipareve. Qenia e domosdoshme, pėrkundrazi, ėshtė e lirė prej tipareve tė tilla.
    *****
    Tė gjitha fenomenet qė njėherė nuk kanė ekzistuar dhe pastaj janė shfaqur nė ekzistencė, kanė zotėruar nocione abstrakte tė qenies dhe tė joqenies. Kur ata nxituan nė drejtim tė vendit tė qenies, kjo ishte rezultat i njė shkaku qė i detyroi ata nė atė drejtim. Ishte njė shtytje, njė faktor i jashtėm, qė drejtoi ata nė kėtė drejtim dhe jo nė tjetrin. Me fjalė tjera, ekzistimi i shkakut ishte faktori i qenies, njėjtė sikur joekzistenca ose mospasja e shkakut ėshtė faktori i joqenies.
    Sigurisht qė, shfaqja e njė fenomeni si rezultat i njė ekzistence tė njė shkaku, nuk e humb asnjėherė esencėn e nevojės, gjithmonė do tė mbetet njė qenie qė e karakterizon nevoja. Pėr kėtė arsye, nevoja e njė fenomeni pėr njė shkak ėshtė permanent dhe i qėndrueshėm. Marrėdhėnia e tij me shkakun nuk do tė ndėrpritet asnjėherė, as pėr njė moment tė vetėm. Nėse vjen deri te ndėrprerja, ekzistenca e atij fenomeni do t'i dorėzohet joekzistencės, njėjtė sikur brenda ēastit ndalet sė punuari gjeneratori elektrik, do tė errėsohen tė gjitha poēet qė janė tė lidhura pėr atė gjenerator. Pėr kėtė arsye, shkaku dhe pasoja, tė qenėt i lirė prej nevojės dhe nėnshtrimi ndaj nevojės, janė nė relacione tė pėrhershme ndėrmjet veti. Nėse vjen deri te ndėrprerja, nuk do tė mbetet gjė pos errėsirės dhe joqenies.
    Nė kėtė mėnyrė, asnjė fenomen nuk mund tė shfaqet nė kėtė botė, pėrderisa t’i falet atij njė fuqi e caktuar nga njėri, esenca e tė cilit ėshtė e lirė prej nevojės dhe ėshtė njė burim prej tė cilit qenia shpėrthen jashtė nė mėnyrė tė vrullshme. Sikur tė kishte qenė e pandarė qenėsia prej esencės sė fenomenit, atėherė nuk do tė kishin ndjekur rrugėn e ndarjes dhe tė joqenies. Por, ėshtė nevoja ajo qė ėshtė qenėsore nė esencėn e tyre, ashtu qė, edhe pas vendosjes sė rendit nė krijim, vetitė e tyre tė nevojės do tė vazhdojnė nė tė gjitha rrethanat. Ata nuk janė tė lirė prej nevojės sė shkakut. Ėshtė e pamundur qė njė pasojė tė gėzojė ekzistencėn nė mėnyrė tė pavarur ose tė vazhdojė tė ekzistojė pėr njė moment tė vetėm pa u mbėshtetur nė ndonjė shkak.
    Kėshtu qė, bėhet e qartė se tė gjitha fenomenet, tė gjitha qeniet e mundshme, burojnė nė ēdo kohė dhe nė ēdo moment prej njė esence tė pafundme qė dhuron ekzistencė – Qenia e Domosdoshme, Krijuesi Unik dhe i Plotfuqishėm, fuqia dhe mbėshtetja qė i lejon tė paraqiten dhe tė mbeten nė ekzistencė.
    Kurani Fisnik thotė: “Ai ėshtė, i Cili prej plotėsisė sė Esencės sė Tij u ka dhuruar juve ekzistencėn” (Nexhm, 48). “O ju njerėz, ju keni nevojė pėr Zotin tuaj; vetėm Esenca e Tij Unike ėshtė e lirė prej nevojės dhe vetėm Ai ėshtė i denjė pėr falėnderim” (Fatir, 15).
    Le tė lexojmė me vėmendje edhe kėtė thirrje tė Kuranit: “A mos po mendojnė ata se ata janė tė krijuar pa ndonjė arsye, apo supozojnė se vetė e kanė krijuar veten” (Tur, 35). “A kanė krijuar ata qiejt dhe Tokėn? Ata nuk kanė besim nė atė ēka thonė” (Tur, 36). “A mos kanė ata ndonjė Zot tjetėr pėrveē Allahut? Jo, nuk ėshtė ashtu; Zoti ėshtė shumė mė i Lartė prej atyre qė i shoqėrojnė Atij” (Tur, 43). “ I madhėruar ėshtė Ai, nė dorėn e tė Cilit ėshtė i tėrė sundimi dhe i Cili ka fuqi mbi ēdo send” (Mulk, 1)

    Burimi i tė gjitha qenieve ėshtė i lirė nga nevoja pėr shkakun
    Ithtarėt e materializmit ia kushtojnė shumė vėmendjen kritike ndaj parimit se Zoti nuk ka nevojė pėr shkakun. Ata thonė se, nėse supozojmė se Krijuesi ėshtė zanafilla e botės dhe ai i cili ia jep ekzistencėn, dhe tė gjitha fenomenet e kanė prejardhjen prej tij si dhe ekzistenca e tyre vazhdon prej tij, cili ėshtė ai shkak (arsyetim) qė e ka liruar atė nga nevoja pėr krijuesin; cili faktor ka shkaktuar paraqitjen e Tij?
    Nė njė udhėzim tė dhėnė Shoqėrisė Ateiste tė Londrės, shkrimtari i mirėnjohur Bertrand Rusell ka thėnė: “Njė ditė, kur isha i moshės tetėmbėdhjetė vjeēare, isha duke lexuar autobiografinė e John Stuart Millit. Njė fjali ma tėrhoqi vėmendjen posaēėrisht: Milli kishte shkruar se njė ditė e kishte pyetur babėn e tij se kush e kishte prurė atė nė ekzistencė, babai i tij nuk ishte nė gjendje qė tė pėrgjigjet”. Arsyeja pėr kėtė ishte se ai menjėherė e parashtroi pyetjen: Kush e ka prurė Zotin nė ekzistencė?

    Pastaj Russelli shtoi: “Unė jam ende i bindur se ajo fjali e thjeshtė vė nė dukje arsyetimin e shtrembėr tė shkakut primar. Sepse, nėse gjithēka duhet tė ketė shkakun dhe arsyen e vet, atėherė ai gjėsend mund tė jetė ose Zoti ose bota, dhe e tėrė biseda bėhet e pakuptimtė”(12) Fatkeqėsisht, filozofėt e shquar perėndimorė qė e kanė pranuar ekzistimin e Zotit nuk janė nė gjendje ta zgjidhin kėtė problem. Filozofi anglez Herbert Spencer, nė lidhje me kėtė ka thėnė: “Problemi qėndron aty se, nė njėrėn anė, arsyeja e njeriut kėrkon shkak pėr gjithēka, dhe nė anėn tjetėr, i refuzon tė gjitha format qarkore. As nuk e kupton, as nuk mund tė pėrfshijė shkakun e pashkaktuar. Kur t'i tregojė prifti njė fėmije se Zoti e ka krijuar tokėn, fėmija pyet se kush e krijoi Zotin”.(13)
    Nė njė vend tjetėr thotė: “Materialistėt mundohen qė ta bindin vetveten se bota ekziston vetvetiu dhe pa ndonjė shkak prej tė amshueshmes. Prapėseprapė, nuk mund tė besojmė nė diēka qė nuk pėrfillim edhe ndonjė shkak. Teologu shkon pėr edhe njė hap mbrapa duke thėnė se Zoti e krijoi botėn. Por fėmija parashtron pyetjen qė nuk ka pėrgjigje: kush e krijoi Zotin?”(14)
    Ne mund tė ngremė pikėrisht kundėrshtimin e njėjtė kundėr materialistėve dhe t’i pyesim: “Nėse e ndjekim vargun e shkakėsisė deri nė fillimin e tij, do tė mbėrrijmė pėrfundimisht te shkaku i parė. Le tė themi se shkaku i tillė nuk ėshtė Zoti, por materia. Atėherė, na tregoni se kush e krijoi materien e parė? Ju qė besoni nė ligjin e shkakėsisė, pėrgjigjuni nė kėtė pyetje: nėse materia ėshtė shkaku pėrfundimtar i tė gjitha gjėsendeve, ēka ėshtė shkaku i materies? Ju thoni se burimi i tė gjitha fenomeneve ėshtė materia-energjia, ēka ėshtė shkaku dhe origjina e materies-energji?”
    Pasi qė vargu i shkakėsisė nuk mund tė tėrhiqet deri nė pafundėsi, ata mund tė pėrgjigjen se materia ėshtė njė entitet i pėrjetshėm dhe i pėrhershėm, pėr tė cilin nuk mund t’i parashtrohet asnjė fillim: materia ėshtė e pakrijuar, nuk ka fillim dhe fund, dhe del prej vetė natyrės sė tij. Kjo do tė thotė se, materialistėt e pranojnė parimin e tė pėrjetshmes dhe tė joorigjinės; ata besojnė se tė gjitha gjėsendet dalin prej materies sė pėrjetshme dhe se krijesat dalin prej natyrės sė brendshme tė materies, pa pasur nevojė fare pėr ndonjė krijues.
    Russelli konstaton haptas kėtė besim nė udhėzimin e cituar mė lart. Ai thotė: “Nuk ka dėshmi se bota ka pasur ndonjėherė fillimin. Ideja se gjėsendet duhet tė kenė njė fillim, ėshtė rezultat i varfėrisė sė imagjinatės sonė”.(15)
    Nė tė njėjtėn mėnyrė qė Russelli e konsideron materien si tė pėrhershme, ashtu edhe besimtarėt i konsiderojnė atributet e Zotit si tė pėrhershme. Atėherė besimi nė tė pėrhershmen qenka i pėrbashkėt nė mes filozofėve materialistė dhe religjiozė; tė dy grupet pajtohen se ekziston shkaku primar, por ata qė e besojnė Zotin thonė se shkaku primar ėshtė i urtė, i gjithėdijshėm dhe zotėron fuqinė e vendimmarrjes dhe tė pėrcaktimit, ndėrsa pėr materialistėt shkaku primar nuk ka as vetėdije, inteligjencė, kuptim, as fuqinė e vendimmarrjes. Kėshtu qė, heqja e Zotit nuk na jep zgjidhjen e kėtij problemi tė parashtruar pėrmes qenies sė pėrhershme.
    Aq mė shumė, materia ėshtė vendi pėr lėvizje dhe ndėrrim, dhe lėvizja e saj ėshtė dinamike dhe e vendosur nė brendėsi tė esencės sė saj. Tani, lėvizja esenciale nuk ėshtė nė pėrputhje me tė pėrhershmen, dhe materia dhe qėndrueshmėria esenciale janė dy kategori reciprokisht tė jashtėzakonshme qė nuk mund tė bashkohen nė njė vend tė vetėm. Ēfarėdo qė ėshtė e qėndrueshme dhe e pandryshueshme nė esencėn e saj, nuk mund tė pranojė lėvizjen dhe ndėrrimin pėrbrenda esencės.
    Si mund ta arsyetojnė marksistėt pėrjetshmėrinė e materies, kur besojnė se materia ėshtė e shoqėruar me antitezėn e saj? E pėrhershmja do tė thotė qėndrueshmėria dhe pandryshueshmėria e esencės, pamundėsia e ndėrprerjes, por materia nė vetė esencėn e saj ėshtė njė pėrbėrje e forcave dhe potencialeve; ėshtė vetė relativitet, i zėnė tėrėsisht me jetė dhe vdekje
    E pėrhershmja nuk ėshtė nė pėrputhje me mėnyrėn e tė qenit i zotėruar nga materia dhe tė faktorėve dhe atributeve tė nevojshme sipas vetė natyrė sė saj. Besimi i atyre qė i besojnė Zotit, nė lidhje me parimin e fiksuar dhe absolut qė kanė tė bėjnė me krijesėn qė nė natyrėn e saj dhe prej natyrės sė saj, mund tė pranojė stabilitetin dhe absoluten; natyra e tij ėshtė i lirė dhe i largėt nga karakteristikat e materies. Vetė natyra e materies refuzon tė pėrhershmen, tė pėrjetshmen dhe vazhdimėsinė, sepse nuk mund ta ndajė veten prej lėvizjes, relativitetit dhe ėshtė nė kundėrshtim me tė qenit faktor primar ose absolut.
    Do tė jetė e dobishme kėtu qė tė pėrmendim diskutimin e Imam Sadikut (a.s.) me njėrin prej materialistėve tė kohės sė tij. Materialisti e pyeti: “Nga ēka janė krijuar qeniet?”
    Imami (a.s.) u pėrgjigj: “Ato janė krijuar prej asgjėje. (Ato kanė qenė joqenie)” Materialisti: “Si u formuan dhe u shfaqėn prej joqenies?”
    Imami (a.s.): “A nuk thashė se tė gjitha gjėsendet janė prej asgjėsė? Kjo e ka kėtė domethėnie, tė gjitha qeniet fillimisht ishin joqenie. Ato nuk kanė ekzistuar, dhe pastaj kaluan nė ekzistencė. Ti dėshiron tė thuash se kjo botė ėshtė e pėrhershme, por kjo shprehje ėshtė e pasaktė pėr kėto arsye:
    -E para, nėse bota materiale ėshtė e pėrhershme, atėherė rrjedh se njė qenie e pėrhershme ėshtė subjekt i ndėrrimeve dhe i ndėrprerjeve, gjė qė ėshtė e pamundur.
    -E dyta, nėse elementet prej tė cilave pėrbėhet kjo botė, janė tė pėrhershme sipas vetive tė esencės sė tyre, si ėshtė e mundur qė ata tė pėrfshihen nga vdekja dhe zhdukja? Dhe anasjelltas, nėse u mungon jeta nė esencėn e tyre, si mund tė shpėrthejė jeta prej tyre?
    -Nėse thua se qeniet e gjalla shfaqen prej elementeve tė gjalla dhe qeniet pa jetė prej elementeve tė pajeta, atėherė ne pėrgjigjemi se njė esence qė i mungon jeta brenda dhe prej saj, nuk mund tė bėhet e pėrhershme dhe nuk mund tė bėhet burim i jetės”.
    Materialisti: “Nėse ėshtė materia ashtu si thua ti qė ėshtė, pse ėshtė thėnė pėr qeniet se janė tė pėrhershme?”
    Imami (a.s.): “Besimi nė pėrjetėsinė e gjithėsisė ėshtė pikėmbėshtetje pėr ata qė mohojnė ekzistencėn e sunduesit dhe planifikuesit tė tė gjitha gjėrave tė krijuara, qė nuk e pranojnė profetėt e Zotit, librat qė i sjellin i konsiderojnė si trillime tė lashtėsisė dhe i shpikin besimet qė i pėrshtaten vetvetes”(16)
    *****
    Atėherė, ne themi se ekzistimi i njė gjėsendi nuk ėshtė i mundur pa shkakun qė i mungon atij gjėsendi, do tė thotė, fati i tė cilit ėshtė nė duart e atij shkaku dhe vazhdimėsia e tė cilit varet nga ekzistenca e shkakut tė tij. Kjo nuk vlen pėr qenien qė ėshtė e vetėdijshme pėr realitetin e saj dhe nuk i shfaq gjurmėt e tė metave dhe tė kufizimit.
    Shkaku primar ėshtė primare sipas vetisė sė zotėrimit tė qenies sė pėrkryer dhe tė pakufizuar; jo njė qenieje qė ėshtė subjekt i ndonjė faktori, por qė ėshtė i lirė prej nevojave dhe kėrkesave, prej kushtėzimit dhe varėsisė, dhe nuk pėrmban asnjė gjurmė tė lėvizshmėrisė dhe tė ndėrrimit.
    Kur tė flasim pėr shkakun e parė dhe nė tė njėjtėn kohė pohojmė se Zoti ėshtė i lirė prej tė gjitha nevojave dhe kėrkesave, me kėtė nuk nėnkuptojmė se Ai, pėrgjithėsisht ndien nevojė pėr njė shkak bashkė me qeniet e krijuara, por i ėshtė dhuruar pėrjashtimi prej ligjit tė shkakėsisė. Zoti nuk ėshtė ndonjė rezultat, ashtu qė tė ketė nevojė pėr shkakun; Ai nuk ėshtė as ndonjė fenomen qė tė ketė nevojė pėr krijues. Tė gjitha manifestimet dhe fenomenet kanė prejardhjen prej Tij. Ai ėshtė burimi i pėrhershėm i qenies. Ligji i shkakėsisė zbatohet nė mėnyrė unike nė sferėn e atyre gjėsendeve joekzistenca e tė cilave i parapriu ekzistencės sė tyre.
    Ngjashėm, kuptimi i shkakut tė parė nuk ėshtė ajo se Zoti e filloi Vetveten, se Ai ishte shkaku i vetvetes. Nevoja pėr pasojėn e shkakut gjendet te lloji i ekzistencės qė zotėronte i mėparshmi. Ai ekziston, jo pse ėshtė vetėekzistues esencial, por si njė rezultat i njė ekzistence qė ka prejardhje dhe varėsi, dhe qė sigurohet nga shkaku. Por, qenia, natyra e tė cilit nuk ėshtė subjekt i kushteve dhe qė tregon njė mungesė tė varėsisė dhe ndėrlidhjes, ėshtė e larguar tėrėsisht prej sferės nė tė cilėn operon ligji i shkakėsisė.

    Nėse qenia, sipas vetisė sė pėrkryerjes dhe lirisė sė nevojės pėr esencėn e saj, qėndron pa pasur nevojė pėr shkakun, atėherė rrjedh se asnjė shkak nuk e ka pajisur atė nė ndonjė shkallė tė qenies dhe se asnjė shkak nuk mund tė intervenojė nė tė. Vargu i shkakėsisė nuk mund tė shtrihet pafundėsisht nė drejtimin e kundėrt, dhe mungesa e ndėrlidhjes ėshtė e pandarė prej nocionit tė shkakut tė parė. Prandaj, nuk parashtrohet pyetja “Kur u shfaq shkaku i parė?”; pyetjet e tilla kanė tė bėjnė vetėm me origjinėn e fenomeneve dhe varėsinė e tyre.
    Ekzistenca e shkakut tė parė ėshtė e ngjashme me esencėn e tij. Tė qenėt e tij si shkaku i parė, ėshtė gjithashtu identik me vetė esencėn e tij. Tė dyja kėto tipare pėrfshijnė lirinė prej nevojės, ndėrsa gjėrat, ekzistenca e tė cilave ėshtė e huazuar, kanė nevojė pėr shkakun, sepse ato karakterizohen me transformime dhe ndėrrime, me shfaqje prej joekzistencės dhe hyrje nė ekzistencė. Si mund tė supozohet se besimi nė ekzistencėn e Zotit ėshtė pranimi i kundėrshtimeve, ndėrsa besimi nė natyrėn e pashkaktuar tė njė pasoje si materia nuk ėshtė kundėrshtuese?
    Ne jetojmė nė botė, ku tė gjitha gjėsendet janė tė ekspozuara ndaj ndėrrimeve dhe shkatėrrimeve. Ėshtė njė shenjė e pėrkohshmes e varėsisė dhe detyrimit tė vulosur nė ēdo pjesėz tė saj. Nevoja dhe varėsia janė tė rrėnjosura nė mėnyrė tė qėndrueshme nė thellėsitė e qenies sonė dhe nė ēdo gjėsend tė tokės dhe tė qiejve. Ekzistenca jonė nuk ėshtė e pėrhershme dhe nuk ėshtė shfaqur nga brendėsia e esencės sonė. Mė herėt nuk ishim, pastaj jemi mbuluar me veshjen e ekzistencės dhe mė pastaj jemi lindur. Nė mėnyrė qė tė vijmė deri te qenia, krijesat sikur ne, duhet t'i lutemi dhuruesit tė ekzistencės.
    Por, Ai qė ėshtė i pėrjetshėm dhe i pėrhershėm, ekzistenca e tė Cilit shfaqet prej vetė esencės sė Tij, paraqitja e tė Cilit nuk pėrfshihet nga koha, dukshėm nuk ka nevojė pėr shkakun. Kuptimi i shkakut nė filozofi ėshtė ajo qė ēon pėrpara njė pasojė prej joekzistencės nė ekzistencė dhe e mbulon me veshjen e ekzistencės. Ky kreativitet nuk mund tė parashtrohet pėr shkaqet materiale, dhe roli i vetėm i materies ėshtė heqja dorė nga njėra formė dhe tė bėhet i kapshėm pėr tjetrin.
    Ėshtė e vėrtetė se ēdo qenie materiale siguron nė ēdo moment njė karakter tė ri dhe tė ndryshėm, si rezultat i zhvillimit tė brendshėm. Prapėseprapė, lėvizja natyrore e botės, proceset e lindjeve dhe korrupsioni, na nxjerrin nė shesh nevojėn e pėrhershme pėr njė dorė qė krijon lėvizjen, njė dorė e cila e edukon karvanin e krijesės dhe e nxit pėrpara.

    Vazhdon...

  7. #7
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i shtatė
    Fundorja e zinxhirit tė shkakėsisė

    Materialistėt mund tė insistojnė me kėmbėngulėsi nė mohimin e tė vėrtetės dhe tė parashtrojnė njė argument tjetėr qė ėshtė mostėr nė vete. Ata mund tė thonė: “Ne nuk e ndėrpresim vargun e shkakėsisė, por pėrkundrazi, e vazhdojmė atė deri nė pafundėsi; ne e mbrojmė parimin e natyrės sė pafundme tė lidhjes shkakėsore”.
    Atėherė, ata duhet tė pėrgjigjen nė kėtė pyetje: Analiza e botės nė kėtė mėnyrė mbėshtetet nė supozimin e vargut tė shkaqeve dhe tė pasojave, si dhe shtrirjes sė pafundme tė vargut tė shkaqeve. Prapėseprapė, pasi qė ēdo shkak ėshtė njėkohėsisht edhe njė pasojė, i mungon atij ekzistenca nė vetė esencėn e tij, shkaku ėshtė i paaftė qė tė marrė pjesė nė ekzistencė ndaras, si superior dhe paraprijės.
    Atėherė, si ėshtė e mundur qė ēdo pjesė e vargut, qė ėshtė i dominuar prej nevojės prej njėrit deri nė skajin tjetėr, tė shfaqet prej joekzistencės? Ekzistenca e ēdo pjese tė vargut, manifeston pamjaftueshmėri, paaftėsi dhe fillimin nė kohė; prej nga rrodhi ekzistenca e tij? Si ėshtė e mundur qė njė qenie e mrekullueshme dhe e ndėrlikuar tė shfaqet prej bashkimeve dhe joqenieve tė pafundme? A shpėrthen jeta prej unionit tė faktorėve tė panumėrt qė shkaktojnė vdekjen?
    Megjithatė, nė largėsinė e pėrtejme tė kėtij vargu tė pafundmė, prapė vargu do tė zotėrojė atributet e tė nevojshmes, varėsisė dhe tė fillimit nė kohė. Vargu nga natyra, nga e cila nuk paraqitet autonomia dhe liria prej nevojės, nuk mund tė vishet asnjėherė me veshjen e qenies pėrderisa tė lidhet me njėrin i cili ėshtė i lirė nė mėnyrė absolute nga nevoja nė esencėn e tij, me njė qenie e cila zotėron atributet e hyjnores qė ėshtė vetėm njė shkak dhe jo njė pasojė. Pa ekzistimin e njė qenieje tė tillė tė pakushtėzuar, burimi i tė gjitha shkaqeve dhe themeluesi i gjithė ekzistencės, nuk mund tė shpjegohet renditja e kreacionit.
    Tė supozojmė se nė frontin e luftės, njė kolonė e ushtarėve tentojnė tė sulmojnė armikun por asnjėri prej tyre nuk ėshtė i gatshėm t’ia fillojė betejės pėr ta goditur nė zemėr armikun. Atij qė i ėshtė dhėnė urdhri pėr kėtė, thotė: “Nuk do tė sulmoj pėrderisa filani nuk ia nis i pari”. Ēdo ushtar e pėrsėrit tė njėjtėn gjė; nuk ėshtė asnjėri prej tyre gati t’ia fillojė sulmit nė mėnyrė tė pakushtėzuar.
    Nėn kushte tė tilla, a do tė fillojė ndonjėherė sulmi? Sigurisht qė jo, sepse luftimi i ēdonjėrit ėshtė i kushtėzuar prej tjetrit. Ėshtė e qartė se nuk do tė ndodhin asnjėra prej vargjeve tė sulmeve tė kushtėzuara pa u pėrmbushur kushti, qė ėshtė diēka e pamundur nėn rrethanat e tilla, dhe si rezultat sulmi nuk do tė ndodhė.
    Nėse e vazhdojmė vargun e shkaqeve dhe tė pasojave deri nė pafundėsi, ekzistenca e ēdo hallke nė zinxhir do tė jetė e kushtėzuar nga hallka paraprake, e cila po ashtu do tė jetė e kushtėzuar nga hallka e saj paraprake. Kjo ėshtė njėjtė sikur ēdo hallkė nė zinxhirin e shkakėsisė tė kishte deklaruar me zė tė lartė prej brendėsisė sė qenies sė saj: “Unė nuk do ta mbėrthehen me veshjen e ekzistencės pėrderisa tjetri tė mos shkelė nė fushėn e qenies”. Ēdo hallkė varet prej kushtit qė nuk ėshtė i plotėsuar, prandaj edhe ēdonjėri ėshtė i izoluar prej bekimit tė ekzistencės.
    Pasi qė e vėrejmė se i tėrė universi ėshtė duke u valėvitur me forma tė ndryshme tė qenieve, duhet tė ekzistojė ndonjė shkak qė nuk ėshtė pasojė, njė konditė qė nuk ėshtė subjekt i ndonjė kondite, pėrndryshe, sipėrfaqja e botės nuk do tė ishte e mbuluar aq dendur me fenomene tė shumta.
    Ai shkak primar ėshtė i tillė qė, nė esencėn e tij ėshtė i lirė prej tė gjitha nevojave, qė nuk ka nevojė pėr tė gjitha aspektet e ndryshme tė ekzistencės, dhe qė ėshtė nė gjendje tė jetėsojė fenomenet mė tė mahnitshme dhe manifestimet mė origjinale. Ai ėshtė njė krijues qė i planifikon tė gjitha kėto dhe pastaj i vė nė realizim, qė i bashkon tė gjitha krijesat nė njė mekanizėm kalimtar, i cili shpėrndan vazhdimisht perlat e ekzistencės nė tėrė botėn, dhe qė e nxit pėrpara peizazhin e mrekullueshėm tė kreacionit nė mėnyrė qė tė pėrmbushė qėllimin e renditjes sė qenies.
    Duke e bėrė botėn si tė jokrijuar dhe tė pėrjetshme, materialistėt mundohen qė tė hedhin poshtė nevojėn e qėndrueshme tė botės pėr njė krijues dhe nė kėtė mėnyrė t’i japin botės njė ekzistencė tė pavarur. Megjithatė, metoda e tyre nuk po jep rezultate tė kėnaqshme.
    Materialistėt paramendojnė se bota ndien nevojė pėr njė krijues vetėm nė momentin iniciues tė saj; pasi qė tė plotėsohet kjo nevojė, Zoti dhe bota mė janė tė pavarur prej njėri-tjetrit dhe mė nuk kanė lidhje nė mes veti. Si rrjedhim i kėtij besimi, materialistėt vazhdojnė tė mohojnė edhe nevojėn pėr momentin iniciues, dhe duke kundėrshtuar idenė e fillimit pėr kreacionin, ata paramendojnė se e kanė zgjedhur problemin e Zotit dhe tė kreacionit, dhe e lirojnė botėn prej nevojės pėr krijues.
    Kjo, sepse ata paramendojnė se nevoja e botės ėshtė e pėrkohshme dhe kalimtare, ndonėse nevoja ėshtė e pandarė prej esencės sė botės, bota nuk ėshtė tjetėr, veēse njė lėvizje, formė e kufizuar dhe e varur e lėvizjes.
    Nė tė vėrtetė, ēdo moment ėshtė fillimi i krijimit; ēdo moment, ēdo atom nė botė ėshtė i angazhuar nė krijim. Rrjedh se tėrėsia e fushės sė atomeve qė kanė marrė pjesė nė krijim gjatė kohės, ėshtė e ngjashme dhe nuk janė tė pavarur prej atomeve qė e pėrbėjnė atė.
    Kėshtu qė, bota ende ka nevojė pėr krijuesin e tij, njėjtė sikur qė kishte nevojė pėr tė nė momentin e fillimit tė krijimit. Edhe nėse supozojmė se bota ėshtė e pėrhershme, prapė nuk do tė kishte gėzuar autonominė e ekzistencės.



    Pėrgjigje shkencėtarėve ndaj tezave tė pėrjetėsisė sė botės

    Sikur qė njeriu i humb aftėsitė e veta gjatė kalimit tė kohės ashtu edhe njė ditė llamba e jetės sė tij do tė shuhet. Gjithashtu edhe gjithėsia ėshtė duke pėrparuar vazhdimisht nė drejtim tė shkatėrrimit dhe shpėrbėrjes. Sepse, energjitė ekzistuese nė botė gradualisht janė duke u zbehur; atomet shndėrrohen nė energji, dhe energjia aktive shndėrrohet nė pasive dhe tė palėvizshme. Njėherė, kur tė ndahen atomet nė mėnyrė tė barabartė dhe uniforme, nuk do tė mbetet asgjė pos qetėsisė absolute dhe palėvizshmėrisė. Prandaj, ėshtė e pamundur qė tė konsiderohet materia si esencė e pėrhershme ose substancė e qenies, dhe nuk ka zgjidhje tjetėr veēse tė pranohet bota si e krijuar.
    Ligji i dytė i termodinamikės - entropia ose zvogėlimi i energjisė termike, na mėson se edhe pse nuk mund ta caktojmė datėn e paraqitjes sė botės, bota ka pasur fillimin e saj. Nxehtėsia nė botė ėshtė duke u zvogėluar dhe duke rėnė nė mėnyrė graduale, sikur njė copė e hekurit tė shkrirė qė gradualisht liron nxehtėsinė e tij nė ajėr, derisa nė fund temperatura e hekurit do tė barazohet me temperaturėn e objektit dhe tė ajrit qė e rrethon atė.
    Sikur tė mos kishte ekzistuar fillimi ose pika fillestare e botės, tė gjitha atomet ekzistuese do tė ishin shpėrbėrė dhe shndėrruar nė energji, pakufi para shumė vitesh mė herėt. Gjatė tė kaluarės sė largėt, nxehtėsia e botės kishte mbėrritur deri te fundi i saj, sepse, gjatė shndėrrimit tė saj tė njėpasnjėshme dhe tė vazhdueshme, materia ėshtė transformuar nė njė energji tė humbur. Nuk ėshtė e mundur qė e tėrė energjia e humbur tė shndėrrohet pėrsėri nė materie dhe sasi, komfor botės sė qenies.
    Sipas ligjit tė lartpėrmendur, pasi qė tė harxhohet njėherė energjia, nuk mund tė paraqiten mė veprimet dhe reaksionet kimike. Por, duke ditur qė veprimet dhe reaksionet kimike janė ende duke ndodhur, atėherė jeta nė tokė ėshtė e mundshme, dhe njė trup i madh si dielli ėshtė i pjesėtueshėm ēdo ditė dhe ēdo natė nė treqind mijė milionė tonelata, ėshtė e qartė se bota e ka fillimin e saj nė kohė.
    Vdekja e planetėve dhe yjeve, si dhe zhdukjet e yjeve, janė prova tė zhdukjeve dhe tė ndryshimeve nė renditjen ekzistuese. Ato na tregojnė se bota po shkon nė drejtim tė joqenies dhe nė njė mbarim tė paevitueshėm. Pastaj, vėrejmė se shkencat natyrore e kanė pėrjashtuar materien prej kėshtjellės sė tė pėrhershmes. Shkenca, jo vetėm qė dėshmon se bota ėshtė e krijuar por ėshtė edhe dėshmitare se bota ėshtė shfaqur sė ekzistuari nė kohėn e caktuar. Nė kohėn e lindjes sė saj, bota kishte nevojė pėr forcėn mbinatyrore, pasi qė nė fillim, tė gjitha gjėsendet nuk i kishin format e tyre dhe ishin tė padallueshme. Kishte nevojė pėr t’u ndezur njė shkėndijė fillestare e lėvizjes dhe e jetės nė botėn e natyrės. Si ka qenė e mundur qė njė ambient, tė cilit i mungon energjia dhe qė karakterizohet me qetėsi absolute dhe pa formėsim tė shėrbejė si burim i lėvizjes dhe i jetės?
    Mekanikėt nė bėjnė me dije se trupi qė nuk lėviz do tė mbetet gjithmonė nė qetėsi, pėrderisa tė ndikohet nga ndonjė forcė e jashtme nė tė. Ky ligj paraqet njė parim tė padhunueshmėrisė nė botėn tonė materiale, prandaj nuk mund tė besojmė nė teorinė e probabilitetit ose tė rastėsisė . Asnjė trup qė ėshtė nė qetėsi, nuk ka hyrė nė lėvizje pėrderisa tė bėhet subjekt i ndonjė force tė jashtme. Duke u bazuar nė kėtė ligj tė mekanikės, duhet tė ekzistojė forca qė ėshtė jashtė botės sė materies, qė e krijon atė botė dhe i jep energji nė mėnyrė qė tė marrė formėn, tė ndryshojė vetveten dhe tė sigurojė aspektet e ndryshme.
    Frank Allen, njė personalitet i shquar prej shkencėtari, propozon kėtė argument interesant nė favor tė krijimit tė botės nga ana e Zotit: “Shumė njerėz janė munduar qė tė demonstrojnė se bota materiale nuk ka nevojė pėr krijuesin. Ajo ēka ėshtė mbi tė gjitha dyshimet, ėshtė se bota ekziston dhe pėr origjinėn e tij mund tė propozohen katėr shpjegime:
    E para ėshtė se pėrkundėr asaj qė thamė, ta konsiderojmė botėn si njė ėndėrr dhe iluzion tė thjeshtė.
    E dyta ėshtė se ėshtė shfaqur tėrėsisht prej joqenies.
    E treta ėshtė se bota nuk ka pasur fillimin dhe se ka ekzistuar pėrherė dhe E katėrta ėshtė se bota ėshtė krijuar.
    Hipoteza e parė varet prej pranimit tonė se, nė realitet, nuk kemi tė bėjmė me zgjidhjen e ndonjė problemi qė ėshtė i ndarė prej problemit metafizik tė vetėdijesimit tė njeriut pėr vetveten, i cili po ashtu mund tė cilėsohet si ėndėrr, fantazi ose iluzion. Ėshtė e mundur qė ndonjėri tė thotė se treni i imagjinuar hekurudhor, qė ėshtė i mbushur plot me udhėtarė tė imagjinuar, ėshtė duke kaluar lumin joekzistues nėpėr urėn jomateriale.
    Hipoteza e dytė, se bota e materies dhe e energjisė ka ardhur nė ekzistencė vetvetiu, ėshtė njė e pakuptimtė dhe absurde, sikur edhe hipoteza e parė; nuk ia vlen as qė tė diskutohet pėr tė.
    Hipoteza e tretė, se bota ka ekzistuar gjithmonė, ka njė element tė pėrbashkėt me konceptin e krijimit, sepse, ose materia e pajetė dhe energjia e pėrzier me tė, ose krijuesi kanė ekzistuar gjithmonė. Asnjėri prej atributeve tė tė pėrjetshmes nuk paraqet ndonjė ēėshtje tė veēantė nė vetvete. Prapėseprapė, termodinamika ka vėrtetuar se bota ėshtė duke pėrparuar nė drejtim tė njė gjendjeje nė tė cilėn nxehtėsia e tė gjithė trupave do tė jetė nė shkallėn e ulėt, dhe energjia e pėrshtatshme pėr pėrdorim mė nuk do tė jetė nė dispozicion. Atėherė jeta do tė bėhet e pamundshme.
    Nėse bota nuk e ka fillimin dhe ka ekzistuar prej tė amshueshmes, njė gjendje e tillė e vdekjes dhe e pajetesės veē kishte pėr t’u paraqitur. Dielli shkėlqyes dhe i nxehtė, yjet dhe toka qė ėshtė plot jetė, janė dėshmitarė se bota e ka prejardhjen nė kohė; njė moment i posaēėm shėnoi fillimin e krijimit. Atėherė, bota nuk mund tė behėt tjetėr, veēse e krijuar; duhet tė ketė ekzistuar njė krijues suprem, njė shkak fillestar, i gjithėdijshėm, i gjithėfuqishėm qė bėri qė tė paraqitet bota nė ekzistencė.”(17)
    *****
    Nėse njeriu mendon pak mė thellė dhe me gjerėsinė e vizionit e pasqyron atė nė realitet, ai do tė kuptojė se i ballafaquar me dimensionet e mėdha gjeografike tė ekzistencės dhe, nė njė mėnyrė kėrkesa pėr t’i kuptuar ato, vėshtirė qė ai do tė mund tė konsiderojė kapacitetin e tij si adekuate pėr kėtė detyrė. Njohuria pėr sistemin e krijimit, akumuluar nga ana e njeriut gjatė pėrpjekjeve tė tija tė palodhshme, ėshtė gati asgjė. Edhe pse shkenca ka bėrė hapa tė mėdha pėrpara, ekziston njė pabarazi nė mes njeriut, asaj ēka ka mėsuar njeriu dhe asaj ēka ende nuk di.
    Sa mė shumė qė interesohemi pėr periudhat e sė kaluarės, qė janė tė mbuluara me errėsirėn e plotė, e tėra qė dimė ėshtė ajo se me mijėra e ndoshta edhe me miliona lloje tė njerėzve kanė mundur tė ekzistojnė deri mė sot dhe qė kanė qenė mė superiorė sesa llojet e ditėve tona. Mund tė ndodhė qė, edhe nė tė ardhmen tė vijnė nė jetė prapė llojet e tillė tė njerėzve.
    Ajo qė e quajnė shkencė tė adhuruesve tė shkencės, tė kohės sė sotme, dhe qė tė njėjtit e konsiderojnė atė si tė barabartė me shumėn e tėrė realitetit, nė tė vėrtetė ėshtė thjesht njė grumbull i ligjeve qė ėshtė i zbatueshėm pėr njė dimension tė vetėm tė kėsaj bote. Rezultati i tė gjitha pėrpjekjeve dhe eksperimenteve njerėzore ėshtė njė sasi e diturisė nė lidhje me njė pikė tė ndritshme tė ēastit, krahasuar me dritėn e zbehtė tė llambės qė ėshtė e rrethuar nga nata e errėt qė mbėshtjell shkretėtirėn e stėrmadhuar tė hapėsirės sė papėrcaktuar.
    Nėse kthehemi mbrapa pėr disa miliona vjet, pluhuri i paqartėsisė do tė na mbulojė rrugėn tonė si njė shenjė e theksuar e dobėsisė dhe paditurisė sė njeriut, kur tė pėrballet me madhėshtinė dhe pafundėsinė e natyrės. Mund tė ndodhė qė, periudha nė tė cilėn ka ekzistuar njeriu, tė mos jetė asgjė mė shumė se njė ēast i jetėgjatėsisė sė botės; ėshtė e sigurt se dikur ka ekzistuar njė oqean i pafundmė i joqenies nė tė cilėn nuk ka pasur gjurmė prej njeriut. Me pak fjalė, ne dimė shumė pak pėr fillimin e udhėtimit tonė dhe asgjė prej tė ardhmes sė tij.
    Nė tė njėjtėn kohė, ėshtė e pamundur qė tė besohet se kushtet e domosdoshme pėr jetesė ekzistojnė vetėm nė kėtė planet tė vogėl. Sot, shumė shkencėtarė e konsiderojnė sferėn e jetės si jashtėzakonisht tė gjerė dhe tė pafund; ata na prezantojnė me miliona planetė pėrpara shikimit tonė dhe ne shikojmė nė to pėrmes kuptimeve tė ndryshme. Por, nė kėtė mėnyrė na ėshtė mundėsuar pėr tė parė vetėm fushėn e vizionit tė njė milingone, nė krahasim me pafundėsinė e gjithėsisė.
    Duke pėrshkruar njė udhėtim tė imagjinuar nė botėn e pafundme, Camile Flammarion, njė shkencėtare e shquar, nė librin e saj tė astronomisė thotė: “Ne vazhdojmė tė pėrparojmė pėr njėmijė vjet, dhjetė mijė vjet, njėqind mijė vjet, me shpejtėsinė e njėjtė, me vendosmėri, pa e ngadalėsuar mjetin tonė transportues, duke lėvizur nė mėnyrė tė pandėrprerė nė drejtim tė vijės sė drejtė. Pėrparojmė me shpejtėsinė treqind mijė kilometra nė sekondė (300.000 km/sec). A paramendojmė se nėse udhėtojmė me njė shpejtėsi tė tillė me miliona vite me radhė, do tė arrijmė kufirin e botės sė dukshme? Jo, ka shumė vende tė errėta dhe tė pafundme qė duhen rrugėtuar, dhe atje, gjithashtu, duken yjtė e rinj nė kufirin e qiellit. Ne pėrparojmė nė drejtimin e tyre, por athua do t’i arrijmė ndonjėherė?
    Miliona vite tė tjera, mė shumė zbulime tė reja tė freskėta; mė shumė madhėshti dhe shkėlqime; mė shumė botė tė reja dhe universe tė reja; mė shumė qenie tė reja dhe ekzistenca tė reja, a do tė pėrfundojnė ndonjėherė? Horizonti nuk mbyllet kurrė; qiejt kurrė nuk e pengojnė rrugėn tonė; kozmosi i pandėrprerė, zbrazėtia e pafundme. Ku jemi ne? Cila ishte rruga qė pasuam? Ne jemi ende nė mes tė pikės, qendra e rrethit ėshtė gjithkund, perimetri i tij nuk shihet askund. E tillė ėshtė bota e pafundme e cila shtrihet para nesh, dhe studimi i sė cilės mezi ka filluar. Nuk kemi parė asgjė, dhe kthehemi tė frikėsuar, duke u shembur prej rraskapitjes prej udhėtimit tė pafrytshėm. Por, ku jemi duke rėnė ne? Ne mund tė biem pėrjetėsisht nė njė vorbull tė pafund, fundi i sė ciės nuk mund tė arrihet kurrė, njėsoj sikur nuk mund tė arrijmė majėn e saj. Veriu bėhet jug, as poshtė as lartė, as djathtas as majtas. Nė ēfarėdo drejtimi tė shikojmė, e shohim pafundėsinė dhe brenda saj zgjerimin e pafund; bota jonė nuk ėshtė asgjė mė shumė se njė ishull i vogėl nė njė arkipelag tė madh, i shpėrndarė matanė oqeanit tė pafund. Nė tėrė jetėn e njerėzimit, e tėrė krenaria e njeriut ėshtė historia e tij politike dhe religjioze, ose tėrė jeta e planetit tonė me gjithė madhėshtinė e saj, ėshtė sikur njė ėndėrr e momentit fluturues.
    Sikur tė ishte kėrkuar qė tė shkruhet edhe njėherė tėrė puna kėrkuese e shkruar nga ana e miliona dijetarėve nėpėr miliona libra, e tėrė sasia e ngjyrės sė shkrimit e nevojshme pėr kėtė detyrė nuk do tė kalojė as sasinė e njė cisterne tė vogėl. Por, pėr tė pėrshkruar dhe pėrshtatur nė mėnyrė tė rregullt format e tė gjitha gjėsendeve ekzistuese qė janė mbi tokė dhe nė qiell, nė tė kaluarėn e padukshme dhe nė tė ardhmen e pafundme, pėr tė shkruar shkurtimisht tė gjitha misteret e sė krijuarės, mund tė na duhet ngjyra e shkrimit me sasi mė tė madhe se uji i oqeanit.”(18)
    Sikur qė shkruan profesor Ravailleti: “Nė mėnyrė qė tė kemi njė koncept tė plotė tė botės, mjafton tė dimė se, numri i galaktikave nė zgjerimin e pafundmė tė kozmosit ėshtė mė i madh se numri i kokrrave tė zallit nė tė gjitha brigjet e botės”.(19)
    Konsideratat e tilla qė marrin parasysh atė ēka dimė dhe atė ēka nuk dimė, na bėjnė tė mundshme tė shpėtojmė nga burgu i flluskės sė jetės tonė tė ngushtė; tė bėhemi tė vetėdijshėm pėr atė se sa tė vegjėl jemi; tė shkojmė matanė jetės sonė tė kufizuar, deri nė atė shkallė pėr tė cilėn kemi mundėsi; dhe ta sodisim (meditojmė) realitetin me kujdesin dhe thellėsinė mė tė madhe.

    Vazhdon...

  8. #8
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i tetė
    Demagogjitė pseudoshkencore


    Materialistėt pohojnė se themelimi i shkollės sė tyre tė mendimit nė shekullin e tetėmbėdhjetė dhe nėntėmbėdhjetė ishte i lidhur nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė me pėrparimin e shkencės dhe se metoda dialektike ishte njė fryt i kėputur nga dega pjellore e shkencės.
    Ata e pėrshkruajnė ēdo filozofi si tė ndarė prej materializmit, si njė formė tė idealizmit qė e kundėrshton metodėn shkencore tė mendimit dhe insiston nė atė se pozita e tyre ėshtė shkencore dhe pėrparimtare. Sipas tyre, realizmi pėrbėhet prej largimit nga e vėrteta metafizike; ēdokush duhet ta bazojė pikėpamjen e tij botėrore nė logjikėn ndijore dhe ta zgjedhė materializmin. Por kjo deklaratė nuk ėshtė asgjė mė shumė se njė iluzion fanatik qė bazohet nė njė teori tė pavėrtetuar. Pikėpamje tė tilla burojnė drejtpėrsėdrejti prej sistemit tė mendimeve qė janė tė pėrqendruar nė materializėm; brenda saj, ēdo gjė ėshtė e definuar dhe e kufizuar me referencė kah materializmi.
    Besimi nė njė objekt tė adhurimit ėshtė padyshim njė prej burimeve parimore tė kulturės dhe njohurisė njerėzore. Parashtrimi i besimit nė Zotin, si njė bazė pėr pikėpamjen korrekte tė botės, ka bėrė ndryshime nė themelet e shoqėrisė dhe tė mendimit gjatė tėrė historisė njerėzore. Edhe tani, nė periudhėn e shkencės dhe teknologjisė, kur njeriu e gjeti rrugėn e tij pėr nė gjithėsi, njė numėr i konsideruar i shkencėtarėve kanė njė botėkuptim religjioz si njė pjesė tė sistemit intelektual. Ata kanė ardhur nė besim pėr ekzistimin e krijuesit, burimin e tė gjitha qenieve, jo vetėm pėrmes zemrės dhe vetėdijes por edhe pėrmes deduksionit dhe logjikės.
    *****
    Sikur tė ishin tė sakta arsyetimet e materialistėve pėr botėkuptimet e tyre, nė vend tė qenies sė bazuar nė njohurinė joadekuate tė historisė sė mendimit materialist, ėshtė dashur tė ekzistojė njė lidhje e posaēme nė mes shkencės dhe prirjes pėr materializėm; vetėm pikėpamjet materialiste do tė ishin pasqyruar nė sferėn e shkencės.
    A ka mbajtur ndonjė shkencėtar apo filozof, gjatė cilėsdo periudhė, ndonjė botėkuptim ateist ndaj botės dhe a i kanė takuar ndonjė kampi materialist? Njė ekzaminim shkencor i jetės dhe punės se mendimtarėve tė mėdhenj do tė na mjaftojė pėr tė parė se, jo vetėm qė kampi religjioz nuk ėshtė i zbrazėt prej shkencėtarėve tė vėrtetė, por gjithashtu shumė mendimtarė dhe personalitete tė shkencės, duke pėrfshirė edhe themeluesit e shumtė bashkėkohorė, kanė besuar nė monoteizėm.
    Aq mė tepėr, besimi materialist dhe ateist nuk ka qenė i kufizuar nė asnjė mėnyrė pėr periudhėn e evolucionit dhe pėrparimit tė shkencės. Prej kohės antike dhe gjatė tėrė historisė, materialistėt kanė qėndruar pėrballė frontit tė bashkuar tė besimtarėve.
    Ditėve tė sodit, kryesisht ėshtė forma vulgare e marksizmit, ajo nga e cila ėshtė e kthyer vėmendja e shkencės, duke e konsideruar atė si njė vegėl tė mashtrimit. Me sa duket, ata qė ishin dashur qė ta planifikojnė rrugėn e tyre nė dritėn e qartė tė diturisė dhe duke i matur tė gjitha ēėshtjet pėrmes kuptimeve tė thella logjike dhe hulumtuese, duke qenė tė lirė plotėsisht prej tė gjithė fanatizmave dhe paragjykimeve tė nxituar, pikėrisht kėta njerėz kanė rėnė pre e ngecjes dhe imitimit tė verbėr. Ata kanė mohuar nė mėnyrė arrogante tė gjitha vlerat qė janė mė tė larta se intelekti dhe arsyeja, madje edhe mburren me mohimin e tyre injorant.


    Deklarimi i tyre se e ardhmja e shkencės e ka pėrjashtuar nocionin e Zotit ėshtė njė retorikė e pastėr dhe nuk ka tė bėjė fare me metodėn logjike, sepse edhe mijėra eksperimente shkencore nuk mjaftojnė pėr tė demonstruar se nuk ekziston qenia ose faktori jomaterial .
    Materializmi ėshtė njė besim metafizik, prandaj duhet tė pranohet ose tė hidhet poshtė, duke u bazuar nė metodėn filozofike. Pikėrisht pėr kėtė arsye, njė pranim i materializmit nuk mund tė bėhet bazė pėr mospranimin e metafizikės. Pėr ta interpretuar materializmin nė kėtė mėnyrė, sipas analizės pėrfundimtare ėshtė shumė e pakuptimtė dhe do tė ishte njė nocion paragjykues duke pėrfshirė edhe shtrembėrimin e tė vėrtetės, dhe sė fundi, ta konsiderosh materializmin si shkencore, do tė ishte tradhti ndaj shkencės.
    Ėshtė e vėrtetė se deri vonė njeriu ishte shumė i pavetėdijshėm pėr shkaqet dhe faktorėt natyrorė qė ndikojnė te fenomenet dhe se ai ishte shumė pak nė dijeni nė lidhje me zhvillimet dhe ngjarjet pėrreth tij. Por, besimi i tij nuk buron prej paditurisė, sepse po tė kishte buruar, themelet e besimit nė Zot do tė ishin shembur pasi qė tė zbuloheshin faktet qė kanė tė bėjnė me njohjen e botės. Pėrkundrazi, ne e shohim nė epokėn e sotme se me zbulimin e njė mori misteresh qė kanė tė bėjnė me krijimin, besimit nė Zot u janė shtuar dimensionet.
    Tani shkenca ndriēon sfera tė kufizuara; botėkuptimi shkencor merret me vetėm njė pjesė tė caktuar tė shkencės, jo tė tėrin. Shkenca nuk ėshtė e aftė qė tė demonstrojė aspektin dhe formėn e tėrė krijimit. Por, nė tė njėjtėn kohė, pasi qė forma shkencore e perceptimit ėshtė precize dhe specifike, besimi nė Zotin pranon njė natyrė mė specifike dhe njė lloj tė ri tė logjikės me pėrparimin e shkencės. Vetėdijesimi i njeriut lajmėrohet pėrmes perceptimit tė tij tė shkakut dhe pasojės, dhe njėri qė beson nė shkakėsinė themelore tė fenomenit, assesi nuk mund tė injorojė rolin e faktorit mė themelor, e ajo ėshtė puna mbi dhe pėr tė gjitha shkaqet.
    *****
    Deri nė kohėt e fundit, njeriu paramendonte se qenia e tij pėrbėhet vetėm prej formės simetrike dhe tė rregulluar mirė. Ai nuk ishte i vetėdijshėm pėr kompleksin e mistereve tė pėrmbajtura nė krijimin e tij. Sot, ai ka zbuluar tė vėrtetat mahnitėse dhe me ndikim tė gjerė nė lidhje me brendėsinė e qenies sė tij tė dobėt, duke kuptuar se nė trupin e tij ekzistojnė me miliona qeliza. Kjo ia mundėsoi njė ngritje tė posaēme tė vlerės sė madhėshtisė sė krijuesit qė ėshtė i rėndėsishėm pėr kėtė mjeshtri, qė nuk ishte e mundur nė tė kaluarėn.
    A ėshtė e logjikshme qė tė thuhet se besimi nė Zotin ėshtė tipike pėr ata qė nuk dinė asgjė pėr pėrbėrjen dhe krijimin e njeriut, dhe se njė shkencėtar qė ėshtė i vetėdijshėm pėr ligjet e natyrės dhe faktorėt qė ndikojnė nė rritjen dhe zhvillimin e njeriut, si dhe qė e di se ligji dhe llogaritja e tij precize kryesojnė gjatė tėrė etapave tė ekzistencės sė njeriut, ėshtė gati pėr tė besuar se materia, i mangėt nga tė gjitha kuptimet dhe vetėdija, ėshtė burimi i ligjeve tė mrekullueshme tė natyrės?
    A ndikojnė te shkencėtari zbulimet dhe njohuritė shkencore nė arritjen e pėrfundimit se materia, e panjohur dhe jo e kuptuar sa duhet, tė jetė krijuesi i tij dhe i tė gjitha qenieve? Materializmi e vėshtron botėn me njė sy tė mbyllur dhe, si rezultat i kėsaj, nuk ėshtė nė gjendje t’i pėrgjigjet shumė pyetjeve.
    Gjithashtu, shkenca nuk ofron pėrgjigje nė pyetjen se a mundet bota tė ndahet nė dy pjesė, materiale dhe jomateriale, ose tė na tregojė se cili ėshtė synimi pėrfundimtar i botės. Kėto pyetje nuk i takojnė sferės sė shkencės; njohuria shkencore mund tė na njoftojė me atė se cili ėshtė synimi, deri nė njė shkallė tė caktuar, por nuk ėshtė nė gjendje tė na tregojė njė drejtim nė jetė ose tė na inspirojė me rrugėn qė duhet ndjekur.
    Atėherė, pikėpamja shkencore nuk mund tė bėhet themeluese e ideologjisė njerėzore. Vlera e njohurisė shkencore ėshtė kryesisht praktike, nė atė se ia mundėson njeriut qė tė dominojė mbi natyrėn. Ajo qė kėrkohet qė tė jetė baza e besimit, ėshtė vlera ideale dhe teorike.
    Pėrveē kėsaj, shkenca ėshtė e bazuar nė eksperimente dhe zbulime, dhe ligjet qė kanė pėr bazė eksperimentet, janė tė nėnshtruara ndaj ndryshimit dhe jostabilitetit. Feja kėrkon njė bazament qė ėshtė pjesė e pėrhershmes, qė ėshtė imun ndaj ndėrrimeve dhe ėshtė nė gjendje qė t'u pėrgjigjet pyetjeve sikurse qė janė natyra dhe forma e botės, dhe si njė tėrėsi me njė metodė qė meriton tė besohet dhe qė ėshtė permanente. Vetėm nė kėtė mėnyrė mund tė plotėsohet nevoja e njeriut pėr njė interpretim dhe analizė tė mirėfilltė tė ekzistencės.


    Duke pėrparuar nė drejtim tė pėrkryerjes, njeriu kėrkon baraspeshėn shpirtėrore dhe intelektuale; nėse i mungon qėllimi, ai do tė devijojė nė rrugėn e gabuar dhe tė rrezikohet me fatkeqėsi. Njeriu i cili nuk e gjen qėllimin e tij nė religjion, do tė ndjek njė qėllim tė cilin do ta formojė vetė dhe nuk do tė jetė asgjė tjetėr, pėrpos njė revolt kundėr vullnetit tė natyrės; i cili nuk ka tė bėjė fare me krijimin ose me pjekurinė intelektuale.

    Arsyet pėr mohim dhe pabesim

    Librat e historinė sė religjionit mundohen t'i pėrshkruajnė faktorėt qė e kanė tėrhequr njeriun nė religjion. Por, tentimet e tyre qė i bėjnė janė tė kota dhe tė paafta pėr tė zbuluar tė vėrtetėn e ēėshtjes. Duhet tė fokusohet tendenca e brendshme e njeriut ndaj monoteizmit, ajo karakteristikė parėsore qė i takon llojit tė njerėzve, qė ia jep njeriut pėr tė gjitha kontradiktat, mendimet dhe dėshirat e tija tė brendshme – njė vend tė veēantė nė krijim. Atėherė bėhet i mundur zbulimi i faktorėve qė e ēojnė njeriun nė marrjen nėpėr kėmbė tė vetė natyrės sė tij pėrmes religjionit mallkues.
    Lidhjet religjioze tė njeriut janė degėt e natyrės sė tij, ndėrsa materializmi ėshtė diēka qė ėshtė nė kundėrshtim me natyrėn. Nė pėrputhje me strukturėn e tij specifike, njeriu do tė krijojė zotin e tij, nėse nuk e zbulon Zotin e vėrtetė, dhe zotin qė ai e zbulon mund tė jetė i natyrės apo historisė sė pashmangshme. Zoti i rremė e zė vendin e Zotit tė vėrtetė, pėr sa i pėrket gjithėpėrfshirjes sė autoritetit, efikasitetit tė urdhrit dhe kapacitetit pėr ta udhėhequr njeriun nė rrugėn e caktuar dhe shtyrjen pėrpara tė tij, pa u penguar nga dėshira e ndokujt.
    Ky ėshtė burimi i tregtisė me zota tė rremė, besnikėrisė ndaj idhujve tė rinj, qė do ta flijojnė Zotin nė mėnyrė tė vrazhdė historisė dhe do tė kėmbejnė margaritar pėr rruaza.
    Mjerisht, shumė njerėz tė goditur prej njė poshtėrimi tė vetėimponuar, janė pėrkulur pėrpara idhujve qė vetė i kanė formuar dhe hyjnizuar. Ata ia kanė kthyer shpinėn krijuesit tė pashoq dhe kanė pranuar me dėshirė turpėrimin e pėrdhosur tė adhurimit tė keqorientuar.
    Nėse e vėshtrojmė pėr sė afėrmi ēėshtjen, do tė shohim se paraqitja e materializmit nė Evropė si njė shkollė e mendimit, shkėputjet e lidhjeve tė njerėzve nga parimi madhėshtor, burgosja e tyre nė zinxhirėt e materies, zgjedhja e shkencės nė vend tė religjionit, tė gjitha kėto janė shkaktuar nga vargu i faktorėve shoqėrorė dhe historikė qė u shfaqėn nė perėndim.
    *****
    Njė prej faktorėve qė shkaktoi njė reaksion gjithėpėrfshirės nė Evropė dhe shkaktoi shfaqjen e propagandės sė mendimit tė lirė dhe kundėrreligjioz, ishte presioni shpartallues i shfaqur nga ana e autoriteteve tė kishės sė tė krishterėve gjatė fillimit tė Renesancės ndaj mendimtarėve qė ishin duke paraqitur idetė e reja shkencore.
    Veē kėsaj, sa i pėrket doktrinės specifike religjioze, kisha ishte mirėnjohėse pėr disa parime shkencore tė veēanta qė kanė tė bėjnė me njeriun dhe botėn qė ėshtė trashėguar prej filozofėve antikė tė Greqisė sė lashtė dhe qė ishte vendosur nė pozitėn e njėjtė sikur besimi religjioz. Ēfarėdo teorie qė u shfaq pėr tė kundėrshtuar Biblėn dhe kėto parime trashėguese, ishte konsideruar si heretike dhe ēdokush qė i pėrkrahte kėto teori, dėnohej ashpėr.
    Kontradikta e hapur nė mes shkencės dhe religjionit formoi armiqėsi tė dyanshme nė tė dy kampet. Intelektualėt dhe shkencėtarėt e panė se kisha e krishterė ishte duke skllavėruar inteligjencėn dhe mendimin, parandalonte zhvillimin e lirė tė idesė; pėrmes pėrkrahjes sė tij ndaj sistemit tė ngurosur tė mendimeve dhe traditės kundėrintelektuale, ishte duke krijuar njė atmosferė mbytėse pėr njeriun e shekullit tė ri. Nė kėtė mėnyrė, shkencėtarėt u tėrhoqėn prej religjionit dhe e zgjodhėn izolimin e dhimbshėm.
    Kėto presione akumuluese pėrfundimisht udhėhoqėn drejt reaksioneve tė dhunshme qė e gėlltitėn tėrė Evropėn. Pasi qė u dobėsua fuqia dhe dominimi i kishės dhe gjendja shtypėse e tij pėrfundoi, mendimi perėndimor e riktheu lirinė e tij tė humbur dhe reagoi fuqishėm kundėr kufizimeve tė imponuara ndaj tij.
    Intelektualėt i hoqėn zinxhirėt e ritualit antik prej qafave tė tyre dhe u larguan nga religjioni. E tėrė urrejtja dhe dhimbja qė kishin ndier ndaj religjionit, u shndėrrua nė njė valė tė madhe tė armiqėsisė ndaj tij. Filloi njė krizė e theksuar shpirtėrore qė arriti kulmin me ndarjen e shkencės nga religjioni. Njė dėshirė e palogjikshme pėr hakmarrje ndaj religjionit udhėhoqi deri te mohimi i tė vėrtetės hyjnore dhe tė ekzistimit tė Zotit.
    Ėshtė e vėrtetė se disa doktrina tė ndėrlidhura me religjionin ishin tė palogjikshme ose edhe tė pabaza, duke mos pasur asnjė lidhje me njohurinė autentike religjioze. Por, pėr t’u hakmarrė ndaj kishės ėshtė njė gjė, ndėrsa tė vjen nė njė paragjykim tė nxituar dhe tė gabuar nė lidhje me religjionin, ėshtė diēka krejt tjetėr. Ėshtė e qartė se hakmarrja, duke qenė e natyrės sė pastėr emocionale, nuk ka tė bėjė aspak me pėrpikėrinė shkencore.
    Nė kėtė mėnyrė, mungesa shpirtėrore e njeriut arriti nė njė shkallė tė barabartė me pasurinė e tij shkencore dhe teknologjike. Duke pėrparuar nė industri, ai u zmbraps nė etikė dhe nė natyrėn shpirtėrore, deri nė atė shkallė sa qė ndienin mungesėn e zotėsisė morale nė shfrytėzimin e drejtė tė njohurisė sė re tė arritur.
    Njohuria shkencore ėshtė indiferente ndaj vlerave; njėri nuk mund t’i pėrcaktojė detyrat e njė qenieje njerėzore me pėrgjegjėsi, duke u referuar nė shkencė. Sado qė ka pėrparuar shkenca, nuk mund tė shoh asnjė hap pėrpara vetes. Dituria njerėzore nuk mund tė arrijė deri te esenca e botės dhe ta kuptojė atė nė tėrėsi, as nuk mund tė profetizojė fatin e ardhshėm tė njeriut.
    Ėshtė vetėm pikėpamja botėrore e monoteizmit ajo e cila nuk tenton qė ta mbyllė njeriun nė aspektin material tė ekzistencės sė tij. Pėrkundrazi, pėrmes simboleve dhe shenjave qė i janė dhėnė njeriut pėr ta udhėhequr veten nė rrugėn e tij, monoteizmi ia pėrcakton njeriut njė prejardhje dhe njė tė ardhme madhėshtore. Njėherė kur ta vendosė veten nė rrugėn e monoteizmit, njeriu do tė sigurojė njė botėkuptim gjithėpėrfshirės pėrbrenda kornizės nė tė cilėn i gjen pėrgjigjet pėr pyetjet e tij themelore hulumtuese. Njėherė, pasi qė ta arrijė kėtė fazė tė besimit gjithėpėrfshirės dhe pėrmasave tė shumta, jeta e njeriut pranon njė vrull tė freskėt dhe vlerat janė fryte tė botėkuptimit tė realizuar. Lufta me kishėn ishte njė faktor i ndarjes sė shkencės prej religjionit.
    Edhe njė grup tjetėr hoqi dorė nga religjioni dhe gjeti strehė nė materializėm, sepse koncepti i parashtruar nga ana e kishės ishte i papėrshtatshėm dhe joadekuat, si dhe i mungonte vlera transcendente. Njerėzit inteligjent, kėto nocione i kanė gjetur si tė papranueshme dhe jobindėse. Kisha e prezantonte Zotin me terma materiale dhe njerėzore, nė kuptimin qė ishte e kundėrt me dėshirėn e njeriut pėr vlerat absolute dhe pėrpjekjet pėr tė depėrtuar dhe kapėrcyer kornizat kufizuese.
    Nuk ka dyshim se njė e vėrtetė e sigurt qė ėshtė e vulosur nė mendjen e njė personi nė njė formė defekte tė legjendės, do tė reagojė nė mėnyrė negative posa tė arrijė pjekurinė intelektuale.
    Tė ballafaquar me njė pėrshkrim antropomorf tė Zotit, qė ėshtė formuar nė teologjinė e krishterė, lartėsimi i besimit pėrtej arsyes dhe kėmbėngulja se besimi duhet t'i paraprijė mendimit, - njerėzit e shkolluar kuptuan se kėta mendjengushtėt mundohen ta burgosin urtėsinė dhe shkencėn nė monopolin e mbajtur nga ana e teologjisė krishtere, dhe se kėto kuptime nuk ishin nė pėrputhje me kriteret racionale dhe metodat shkencore. Pasi qė nuk kishin burime autentike prej tė cilave kanė mundur tė mėsojnė mėsimet e vėrteta mbi Zotin, duke qenė tė varur tėrėsisht nga institucionet e kishės dhe nga librat e tyre tė korruptuar, dhe pasi qė nuk kishin hyrje nė sistemet superiore, tė cilat do t’i kėnaqnin nevojat e tyre materiale dhe shpirtėrore dhe t’u ofrojė atyre njė kornizė tė pėrshtatshme pėr t’i bashkuar tė gjitha elementet vitale tė jetės, materiale dhe shpirtėrore, emocionale dhe intelektuale, atėherė botėkuptimi materialist i lėshoi rrėnjėt e saja te ata, duke i udhėhequr nė mohimin e tė gjitha vlerave tė jashtėzakonshme dhe mbinjerėzore.
    Ata nuk ishin tė vetėdijshėm se ndonėse gabimet e ēojnė religjionin nė humbje kur tė ndiqet rruga e paditurisė, nė anėn tjetėr, religjioni i vėrtetė, i lirė prej tė gjitha iluzioneve, paragjykimeve dhe shtrembėrimeve mund ta ēlirojė njeriun prej skllavėrisė ndaj miteve dhe paragjykimeve, duke e mbajtur atė fortė nė boshtin e besimit tė drejtė, dhe ta pajisė me mirėkuptime korrekte tė mėsimit nė lidhje me Zotin, tė tilla qė e kėnaqin mendjen hulumtuese. Nė vend tė kėsaj, intelektualėt perėndimorė ishin tė vetėdijshėm vetėm pėr aspektet paragjykuese tė religjionit tė gabuar dhe pėr atė se si dogmave themelore tė religjionit i mungonin bazamentet logjike, kėshtu qė ata nuk hezitonin nė gjykimin e religjionit tė tillė si tė pabazė. Gjykimi i tyre ishte i bazuar nė pėrvojėn e tyre tė dekurajuar qė kishin me religjionin e tyre dhe pėr kėtė arsye nuk do tė kishte dėshtuar qė tė bėhet i nxituar, joreal, irracional dhe alogjik.
    Kjo ėshtė e shprehur nė kėtė mėnyrė, nga ana e dijetarėve tė fiziologjisė dhe tė biokimisė: “Fakti se disa dijetarė, nė rrjedhėn e tyre tė hulumtimeve nuk kanė qenė tė udhėhequr drejt kuptimit tė ekzistimit tė Zotit, ka shumė arsye. Kėtu do t’i pėrmendim vetėm dy prej tyre. E para, rrethanat politike tė krijuara nga despotizmi, bashkė me shoqėrimin e kushteve sociale dhe administrative, kanė tentuar ta nxisin njeriun tė mohojė ekzistimin e krijuesit. E dyta, vėmendja e njeriut ka qenė gjithmonė nėn ndikimin e disa iluzioneve dhe fantazive, dhe ndonėse njeriu mund tė mos ketė frikė nga vuajtjet trupore ose shpirtėrore, ai ende nuk ėshtė i lirė tėrėsisht pėr tė zgjedhur rrugėn e drejtė.
    Nė familjet krishtere, shumica e fėmijėve, gjatė viteve tė hershme tė jetės sė tyre, fitojnė besimin nė lidhje me ekzistimin e Zotit ngjashėm me ekzistimin e njeriut, dhe ata i mėsojnė se njeriu ėshtė krijuar sipas formės sė Zotit. Kur fillojnė tė hyjnė nė sferėn e shkencės dhe, fillojnė tė mėsojnė dhe tė zbatojnė konceptet shkencore, ata nuk mund tė koordinojnė konceptin e tyre tė dobėsuar dhe antropomorf tė Zotit me provat logjike dhe metodat e shkencės. Kėshtu qė, pas njė kohe tė caktuar, kur tė humb e tėrė shpresa nė koordinimin e besimit dhe tė shkencės, ata e braktisin tėrėsisht konceptin e Zotit dhe e pėrjashtojnė nga mendja e tyre.
    Shkaku kryesor pėr kėtė ėshtė se prova e logjikės dhe kategoritė e shkencės nuk i modifikojnė ndjenjat dhe besimet e tyre, por nė vend tė saj kjo u shkakton atyre paraqitjen e ndjenjės sė besimit tė gabuar nė Zot. Nėn ndikimin e kėsaj ndjenje, tė kombinuar me faktorėt e tjerė psikologjikė, ata janė tė tmerruar nė pamjaftueshmėrinė e konceptit tė tyre dhe heqin dorė nga tė gjitha orvatjet pėr njohurinė e Zotit”(20)
    Kėshtu qė, shkencėtarėt u munduan, duke parashtruar tė gjitha llojet e ligjeve dhe formulave, pėr tė mos lėnė vend pėr Zotin dhe religjionin nė zgjedhjen e pyetjeve qė e prekin ekzistencėn dhe krijimin. Ata u munduan qė ta ndajnė shpresėn e njeriut prej religjionit dhe ta shkarkojnė Zotin prej ushtrimit tė rolit tė tij nė funksionimin e botės dhe tė renditjes sė natyrės.
    Sa herė qė vijnė deri te qorrsokaku, ata mundohen ta zgjedhin problemin pėrmes hipotezave ose ta vonojnė zgjedhjen e tij definitive derisa tė zėnė vend hulumtimet mė gjithėpėrfshirėse. Ata paramendojnė, se nė kėtė mėnyrė janė duke u shmangur nga dorėzimi ndaj formulave joshkencore dhe paragjykimeve. Kėshtu qė, edhe pse ia dolėn qė tė ikin nga rreziku i pėrcaktimit si politeistė, ata me plot keqardhje u armatosėn me pafe dhe ateizėm.
    *****
    Megjithėse, besimi nė Zotin dhe nė parimin e zanafillės, ėshtė diēka qė ekziston te njeriu prej lindjes, nuk mund tė krahasohet me domosdoshmėritė materiale pėr jetė, tė cilat njeriu mundohet t’i sigurojė nė mėnyrė tė vazhdueshme. Dallohet shumė prej jetės materiale, dhe duke qenė njė nevojė e brendshme, i takon njė kategorie krejtėsisht tė veēantė.
    Aq mė tepėr, ėshtė mė lehtė qė tė mohohet njė qenie e padukshme sesa tė konfirmohet, pėr shkak tė pamundėsisė sonė tė pėrshkrimit tė tij nė mėnyrė adekuate. Njerėzve qė u mungon kapaciteti mendor, e zgjedhin rrugėn e lehtė dhe tė padhembshme tė mohimit, nė vend tė ndėrmarrjes sė pėrpjekjes mendore. Veē kėsaj, shtegu i mohimit nuk pėrfshin ndonjė dėm tė dukshėm. Duke ia kthyer shpinėn Zotit, njerėzit sigurojnė njė qėndrim tė kokėfortėsisė dhe armiqėsisė ndaj religjionit, dhe qė ėshtė e kalbur pėrbrenda me fanatizėm. Efektet e thella tė njė qėndrimi tė tillė mund tė shihen lehtė nė argumentet djallėzore tė atyre qė i kanė kthyer shpinėn religjionit.
    Gjithashtu, ėshtė mė lehtė qė tė mohohet njė qenie e padukshme, sepse konfirmimi i saj nėnkupton obligime tė shumta pėr njeriun; ata qė dėshirojnė t’i shkundin obligimet, thjesht e mohojnė ekzistimin e njė parimi zanafillės.
    Kurani thotė: “A dėshiron njeriu t’i shpenzojė tė gjitha ditėt e mbetura tė jetės sė tij, nė mungesė tė besimit dhe dėshirave tė kota? Sepse, ai pyet nė mėnyrė mohuese ‘Kur do tė ndodhė dita e ringjalljes dhe e llogaritjes?’, thuaj ‘Atė ditė kur sytė e njerėzimit do tė jenė tė verbėr nga tmerri dhe frika” (Kijame, 5-7)
    *****


    Mėsimet e asketėve profesionalė injorantė dhe alogjikė, gjithashtu mund tė shikohen si njė faktor qė i nxit grupet e caktuara tė njerėzve kah drejtimi i materializmit.
    Instinktet qė lajmėrohen bashkė me jetėn natyrale tė njeriut, qė janė tė gėrshetuara me ekzistencėn e saj, jo vetėm qė nuk janė tė kota dhe tė paqėllimta, por ato janė edhe forca pėrcaktuese dhe formuese tė fatit, faktorit tė zhvillimit dhe tė lėvizjes, qė e drejtojnė njeriun pėrpara qėllimit qė e ka marrė parasysh gjatė krijimit tė tij. Ėshtė e vėrtetė se njeriu nuk duhet tė jetė si skllavi i verbėruar nga instinktet e tija, si njė i burgosur, e tėrė qenia dhe lėvizjet e tė cilit janė nėn kontrollin e rojtarit tė burgut. Por, gjithashtu ai duhet tė mos luftojė me realitetin e vetė qenies dhe tė kėrkojė bllokimin e tė gjitha aktiviteteve dhe lėvizjeve nė pjesėn e instinktit tė tij. Nė fakt, ekzistenca frytdhėnėse pėr njeriun ėshtė e varur nga prania aktive e instinkteve tė tija nė jetėn e tij, i shpėrndarė me njė baraspeshė tė pėrshtatshme; shtypja e instinkteve tė shpie drejt komplekseve dhe shkatėrrimit tė personalitetit.
    Pikėpamja qė mbizotėronte nė fenė krishtere gjatė kohės sė mesjetės, ishte e bazuar nė njė orientim tė veēantė pėr tė ardhmen qė e detyronte zhvlerėsimin e botės materiale. Tashti, cila do tė jetė konsekuenca nėse njėri mohon vlefshmėrinė e tė gjitha forcave tė instinktit, nė emėr tė Zotit dhe tė religjionit, madje edhe nėse mundohet t’i asgjėsojė ato; nėse njėri e shenjtėron celibatin (beqarinė) dhe murgėrinė dhe e dėnon si tė papastėr martesėn dhe lindjen, qė ėshtė i tėrė aktiviteti qė siguron vazhdimin e ekzistencės sė llojit; dhe, nėse njėri e konsideron varfėrinė dhe humbjen si garanci pėr lumturi, atėherė, a do tė mund tė presim prej religjionit tė tillė tė luajė njė rol aktiv dhe kreativ?
    Roli dhe misioni i vėrtetė i religjionit ėshtė tė pėrpunojė, tė udhėheqė dhe tė kontrollojė instinktet; t’i caktojė kufijtė e sferės sė aktivitetit tė tyre; dhe tė pastrojė prej ēoroditjes dhe teprimit. Nuk ka tė bėjė me asgjėsimin dhe shfuqizimin e tyre. Pėrmes kontrollimit tė instinkteve dhe pėrpjekjes pėr ta liruar vetveten prej kurthit, me tė cilėn e prezantojnė, njeriu krijon njė fat tė qėllimshėm pėr vetveten. Nėse dėshton ta bėjė kėtė, pėrplasjet e instinkteve brenda tij do tė jenė aq tė mėdha, sa qė ai nuk do tė mund tė bėhet aq lehtė pronar i vetė qenies sė tij. Prandaj, ai ka nevojė pėr njė sistem gjithėpėrfshirės tė edukimit moral.
    Nė njėrėn anė, njeriu ėshtė subjekt i ndikimit tė impulsit religjioz; kjo e zbut atė pėrbrenda dhe e bashkon gjithė energjinė e shpėrndarė nė mbėrthimin e fuqisė sė tij, duke e drejtuar kah pėrvetėsimi i virtyteve dhe pėrfitimeve. Nė anėn tjetėr, ai ėshtė subjekt i ndikimit tė instinkteve tė tij.
    Nė ēdo shoqėri ku njerėzve u thuhet se nė emėr tė Zotit dhe religjionit, rruga pėr nė lumturi ėshtė nė kthimin e shpinės ndaj dhuntive tė kėsaj bote, nė mėnyrė automatike hapet njė rrugė pėr zhvillimin e materializmit dhe tė pėrqendrimit ndaj vlerave materiale, ashtu qė konceptet ngatėrruese tė religjionit, bashkė me tė gjitha ndėrlikimet e saj me ndikim tė gjerė, zhduken prej skenės.
    Por, kjo nuk paraqet logjikėn e vėrtetė tė religjionit. Religjioni i vėrtetė drejton vėmendjen e njeriut kah vlerat autentike shpirtėrore, duke i bazuar ato nė besimin ndaj krijuesit dhe duke i prezantuar njeriut mėsimet gjithėpėrfshirėse dhe parimet pėr jetesė. Ato ia zgjerojnė fushėn e vizionit tė tij deri nė kufijtė e sferės qiellore, duke e ēliruar atė prej skllavėrisė sė vetėadhurimit dhe materializmit, dhe njėkohėsisht duke ia lejuar t’i shijojė kėnaqėsitė materiale tė kėsaj bote deri nė njė nivel tė caktuar.
    *****
    Disa njerėz mendojnė se ndalimi i shijimit tė disa kėnaqėsive tė lejuara nga ana e religjionit, do t’i garantojė atyre lumturinė. Ata mendojnė se religjioni ėshtė duke luftuar me kėmbėngulėsi kundėr tė gjitha kėnaqėsive dhe nuk ėshtė nė gjendje pėr tė bėrė kompromis me kėnaqėsitė e kėsaj bote; dhe sikur Zoti po i detyron ata qė tė zgjedhin nė mes tė lumturisė sė kėsaj bote dhe tė ardhmes.
    Ky qėndrim pėr religjionin ėshtė i ēorientuar plotėsisht dhe joreal. Nėse religjioni pėrpiqet tė luajė ndonjė rol nė pėrpjekjet e njeriut dhe nė zgjedhjen e tij tė drejtimit, kjo ėshtė pėr arsye tė pėrmbushjes sė pafrenueshme tė dėshirave, dorėzimit tė pakushtėzuar ndaj instinkteve dhe apetiteve, dhe nėnshtrimit ndaj urdhrave tė egos, duke e errėsuar jetėn e njeriut dhe duke shndėrruar atė nė formėn e njė skllavi tė pandėrgjegjshėm.

    Pėrkundėr natyrės sė pastėr esenciale, ai bie prej postit tė tij tė qė i takon dhe e humb rrugėn e vėrtetė. Sikur, pėrmbushja e dėshirave instiktive dhe e pasioneve, tė mos kishte qenė njė shkak i mjerimit tė pėrjetshėm dhe i degradimit tė dhimbshėm, nuk do tė ishte e ndaluar njė gjė e tillė.
    Janė kėto konsiderata, qė na bėjnė tė mundshme tė kuptojmė se pse religjioni i ka ndaluar disa gjėra tė posaēme dhe si pajtohet lumturia e kėsaj bote me lumturinė e botės sė ardhshme.
    Konsiderata tė ngjashme zbatohen pėr imponimet ndaj njeriut nė lidhje me detyrat e ndryshme. Pėrpjekja pėr t’i kryer veprat obliguese tė adhurimit, nė mėnyrė tė sinqertė dhe pa dyfytyrėsi, sjell njė ndėrrim tė brendshėm te njeriu; qėllimi i kėtyre veprave nuk ėshtė pakėsimi i lumturisė botėrore tė njeriut.
    Adhurimi ėshtė sikur njė shtrėngatė nė lagunėn e qetė tė zemrės, duke ia transformuar natyrėn e brendshme tė njeriut dhe kriteret e tij tė gjykimit. Ėshtė njė gur themel nė tė cilėn qėndron fort mbėshtetja e religjionit, njė edukatė praktike dhe frytdhėnėse qė depėrton nė thellėsitė e shpirtit. Shpata e tij e mprehtė e ndan shkulin e kalbėsisė dhe tė ultėsisė nga njeriu, duke ia mundėsuar qė tė fluturojė nė njė mbretėri tė pastėr, tė gjerė dhe tė pafund. Thėnė shkurt, ia mundėson njeriut qė tė arrijė pjekurinė e vėrtetė.
    Jo vetėm qė aty nuk ka kontradikta nė mes tė shqetėsimeve jetėsore dhe atyre shpirtėrore, por shqetėsimet shpirtėrore janė nė favor tė njė jete mė tė lumtur tė kėsaj bote.
    Mund tė ndodhė qė mėsimet jo bindėse dhe alogjike tė fesė krishtere kanė ndikuar te prirjet antireligjioze tė disa njerėzve, si pėr shembull te Bertrand Ruselli. Ai besonte nė mėnyrė tė prerė, se besimi nė Zotin tė shpie nė palumturi, sikur qė mund tė vėrejmė nga kėto fjalėt e tija: “Mėsimet e kishės kanė bėrė qė njeriu tė zgjedhė njėrin prej dy mjerimeve dhe humbjeve: ose mjerimin nė kėtė botė dhe ndalesa nga kėnaqėsitė e saj, ose mjerimi nė botėn e ardhshme dhe ndalesa nga kėnaqėsitė e parajsės. Sepse, kisha duhet medoemos ta durojė njėrin prej kėtyre dy formave tė mjerimeve. Njėri, duhet t'i nėnshtrohet mjerimit tė kėsaj bote dhe tė vuajė prej ndalesave dhe izolimeve, nė mėnyrė qė tė shijojė kėnaqėsitė e botės sė ardhshme, ose nėse ndonjėri dėshiron t’i shijojė kėnaqėsitė e kėsaj bote, ai duhet tė pranojė faktin se ai do tė jetė i ndaluar prej shijimit tė kėnaqėsive tė botės sė ardhshme.”
    Pėrhapja e mendimeve tė tilla, qė paraqesin njė padituri tė madhe dhe tė thellė tė pikėpamjes religjioze, mund ta pėrcaktojė fatin e religjionit ekzistues nė shoqėrinė e caktuar. Efekti i tyre nė besimin njerėzor ėshtė shumė i thellė qė tė mund tė matet nė mėnyrė adekuate me njė shikim shumė tė shpejtė dhe sipėrfaqėsor. Ky lloj i mendimit ka shkaktuar qė vėmendja e njeriut tė drejtohet ekskluzivisht nė sferėn materiale, me apo pa dashje. Pėrqendrimi i vėmendjes qė rezulton me kėnaqėsi ka shkaktuar dobėsimin e ēėshtjeve shpirtėrore dhe morale.
    Religjioni nuk e dėnon njeriun qė tė durojė njėrin prej dy formave tė mjerimit. Ėshtė plotėsisht i mundshėm kombinimi i lumturisė sė kėsaj bote me atė tė ardhshmen. Pse Zoti, thesari i tė Cilit ėshtė i plotė me mėshirė dhe mirėsia e tė cilit ėshtė e pashtershme, tė mos e dėshirojė pėr robėrit e tij lumturinė e plotė qė e pėrfshin kėtė dhe botėn tjetėr? Kjo ėshtė saktėsisht ajo qė dėshiron Ai.
    *****
    Njė faktor tjetėr qė ka ndikuar nė pėrhapjen e ideve materialiste ka qenė pėrmbushja e pasioneve dhe zhytja nė pellgun e epsheve. Ēdo perceptim mendor dhe ide formon bazėn e ndonjė veprimi tė jashtėm; shtegu i njeriut pėr veprime e merr formėn nėn ndikimin e besimit tė tij. Anasjelltas, veprimet dhe parimet morale tė njerėzve i sjellin ndryshime cilėsore prirjeve mendore dhe mėnyrės sė tė menduarit.
    Njeriu qė i adhuron epshet e tij, gradualisht do tė humbasė tė gjitha idetė e lartėsuara nė lidhje me Zotin. Njėherė, pasi qė njeriu e zgjedh njė bosht pėr ekzistencė, e qė ky bosht nuk ėshtė Zoti, dhe tė paramendojė se ēka do qė ekzistojė nė kėtė botė ka qenė thjesht e pėrllogaritur brenda saj, si dhe i shkarkuar prej ēfarėdo qėllimi, ashtu qė ideja pėr ndihmė gjatė tėrė jetės bėhet e pakuptimtė, ai fillon ta kushtojė tėrė energjinė e tij mendore nė shtimin deri nė maksimum tė kėnaqėsive. Kjo zhytje poshtėruese nė planin e ulėt tė ekzistencės i vyshk rrėnjėt e tė gjitha aspiratave pėr rritje dhe zhvillim.
    Pėrkundrazi, ideja e besimit nė Zot ėshtė sikur njė farė qė ka nevojė pėr tokė tė pėrshtatshme pėr t’u zhvilluar. Mund tė lulėzojė vetėm nė mjedisin e pastėr, nė mjedisin ku njeriu mundet shumė lehtė dhe shumė shpejtė tė arrijė shkallėn e pėrkryerjes qė ėshtė privilegji i tij i veēantė, duke i falėnderuar kornizės nė tė cilėn janė hedhur parimet e jetės sė tij. Besimi nė Zotin nuk mund tė lulėzojė nė ndonjė mjedis tė papėrshtatshėm ku ēoroditja ėshtė e shfrenuar.
    Pra, njė prej pengesave pėr njohjen e Zotit dhe arsyeve pėr mohimin e kėsaj ekzistence nga ana e njeriut, pėrkundėr tė gjitha shenjave tė qarta dhe dėshmive bindėse qė janė nė dispozicion, ėshtė dorėzimi ndaj mėkateve dhe kėnaqėsive tė epsheve. Imam Xhafer Sadiku (a.s.) iu pėrgjigj pyetjes Mufadalit, e cila pėrgjigje ėshtė e regjistruar nė librin Risalah-ji Ahlija: “Betohem me shpirtin tim se, Zoti e ka bėrė tė njohur Veten edhe pėr tė paditurit dhe nė kėtė nuk ka dėshtuar aspak, sepse ata shohin dėshmi tė qarta dhe indikacione bindėse tė Krijuesit nė krijimin e Tij dhe shohin fenomene mahnitėse nė mbretėrinė e qiejve dhe nė tokė qė drejtojnė kah Krijuesi”.
    “ Tė paditur janė ata qė e kanė hapur portėn e mėkateve para veti dhe qė kanė pasuar rrugėn e kėnaqjes sė epshit dhe pasioneve. Dėshirat e shpirtrave tė tyre kanė dominuar mbi zemrat e tyre, dhe pėr shkak tė tiranizimit tė vetvetes, shejtani ka arritur qė tė dominojė mbi ta. Zoti i ka vulosur zemrat e tyre mėkatare.”(20a)
    Gjithashtu, dėshira pėr rehati, zėnka, diskutime dhe logjika e dobėt e disa besimtarėve tė padijshėm, janė disa nga faktorėt qė e nxisin njeriun drejt materializmit.
    Kaosi dhe konfuzioni i jetės, begatia e prodhimit masiv tė tė mirave, bollėku dhe fuqia, aspektet verbuese dhe tė marrosura tė jetės moderne, pėrhapja e shpejtė e mėnyrave pėr kėnaqėsi dhe shijime, tė gjitha kėto e hutojnė tėrėsisht njeriun lakmitar. Ata mundohen qė ta largojnė veten prej sferės sė ēėshtjeve religjioze dhe refuzojnė tė pranojnė autoritetin e ēfarėdo fuqie superiore, sepse jo vetėm qė kjo nuk do t’u sjellė atyre ndonjė pėrfitimin material, por gjithashtu do tė frenojė stuhinė e dėshirave dhe tė pasioneve tė tyre.
    Nė njė ambient ku njerėzit janė tė zhytur nė mėkate, dėfrime dhe ēoroditje, dhe refuzojnė tė pranojnė ēfarėdo kufizimi pėr drejtimin e veprave tė tyre, religjioni mund tė ekzistojė vetėm nė emėr.
    Njerėzit materialistė dhe ata qė mendojnė vetėm pėr kėnaqėsitė e tyre, nuk mund tė bėhen kėrkuesit dhe adhuruesit e Zotit. Kur njėri prej dy parimeve – besimi dhe tė kėrkuarit me dėshirė tė Zotit, mbizotėron hapėsirėn mendore tė njė individi, tė tjerėt duhet ta lėshojnė tė njėjtėn. Njėherė, kur tė mbizotėrojė adhurimi nė mendjen e njeriut, do t’i dėbojė tė gjitha tendencat materialiste, duke i shkėputur zinxhirėt e fortė tė dėshirave tė ulėta, dhe duke i inspiruar pėrpjekjet e vazhdueshme tė njeriut pėr t’u lartėsuar nė drejtim tė qėllimit tė tij. Nė kėtė mėnyrė, paraqitet modeli i lirisė sė plotė tė njeriut prej skllavėrisė ndaj natyrės.
    Sa mė shumė i ngritur dhe mė i lartė ėshtė synimi qė ia cakton vetes njeriu, aq mė e thekshme ėshtė prirja drejt saj, dhe pėrpjekja qė i nevojitet pėr arritjen e saj ėshtė aq mė e madhe dhe me zgjatje mė tė madhe. Pra, nėse e zgjedhim Zotin pėr synim, atėherė ne kemi zgjedhur njė synim qė ngrihet pafundėsisht, dhe rruga qė ēon deri nė arritjen e synimit do tė jetė ngjashėm, e pafundme; ndonėse, nė tė njėjtėn kohė, e pastėr dhe e drejtė. Ėshtė njė synim qė do t’u japė pėrgjigje shumė problemeve dhe pyetjeve, dhe pasi qė do tė na detyrojė ta mohojmė tiraninė dhe egon, do tė na dhurojė lirinė absolute.
    Nėse e pranojmė Zotin si synim tonin, liria do tė harmonizohet me rritjen dhe zhvillimin tonė. Orvatjet tona pėr zhvillim dhe progres do tė fitojnė nė pėrmbajtje dhe nė kuptim, duke i falėnderuar impulsit hyjnor dhe dėshirės pėr jetė tė amshueshme. Thėnė shkurt, dėshira pėr zhvillim dhe pėrparim, e rregulluar njėherė pėrmes adhurimit tė Zotit, as nuk vjen nė kundėrshtim me lirinė e njeriut, as nuk rezulton me skllavėrinė e tij.
    Ne mund tė deklarojmė se e kemi arritur lirinė vetėm atėherė kur jemi nė hap nė pėrparimin e pėrgjithshėm tė botės drejt pėrkryerjes, dhe kjo do tė arrihet vetėm atėherė kur tė merren parasysh pėrfitimet nė mėnyrė tė vetėdijshme dhe tė kujdesshme. Liria nuk ėshtė njė veprim qė shfaq bindje ndaj natyrės ose ndaj pashmangshmėrisė historike, sepse kur ta injorojė njeriu mirėqenien e vet pėr ta ndjekur diktatin e natyrės, atėherė kjo nuk ėshtė asgjė tjetėr veēse njė skllavėri ose dėgjueshmėria e verbėr.

    Vazhdon...

  9. #9
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i nėntė
    Si e paraqet Kurani Zotin

    Kur dėshirojmė tė vlerėsojmė personalitetin shkencor dhe diturinė e njė dijetari, ne do tė hulumtojmė dhe do ta analizojmė nė tėrėsi veprėn e tij. Ngjashėm, pėr ta matur talentin, kreativitetin dhe aftėsinė e njė artisti pėr t’i zbuluar shėmbėlltyrat origjinale, ne do ta bėjmė studimin e veprimtarisė sė tij artistike.
    Nė tė njėjtėn mėnyrė, ne mund t’i perceptojmė atributet dhe karakteristikat e esencės sė pastėr tė Krijuesit pėrmes kualiteteve dhe rregullave qė i pėrshkojnė tė gjitha fenomenet, bashkė me hollėsitė dhe precizitetin e tyre.
    Nė kėtė mėnyrė, brenda kufijve tė caktuar tė kapacitetit tonė pėr tė kuptuar dhe pėr tė perceptuar, ne mund tė njoftohemi me diturinė, urtėsinė, jetėn dhe fuqinė e Zotit. Sikur tė ishte nė pyetje pėrfshirja e tėrėsishme e Zotit, atėherė duhet tė pranojmė se mundėsia e njeriut pėr njė njohje tė tillė nuk do tė arrijė aq larg. Karakteristikat e Zotit nuk mund tė vendosen brenda kufijve tė dhėnė, dhe ēfarėdo krahasimi ose ngjashmėria qė i ofrojmė, do tė jetė e gabuar; sepse ēka do qė ėshtė e dukshme pėr shkencėn dhe mendjen, nė sferėn natyrore ėshtė vepėr e Zotit dhe produkt i vullnetit dhe urdhrit tė Tij, ndėrsa esenca e Tij nuk ėshtė pjesė e natyrės dhe nuk i takon kategorisė sė qenieve tė krijuara. Prandaj, esenca e qenies hyjnore nuk mund tė kuptohet nga njeriu pėrmes krahasimit dhe analogjisė.
    Thėnė shkurt, Ai ėshtė njė qenie pėr tė cilėn nuk ekziston asnjė masė apo kriter pėr njohjen e esencės sė Tij dhe pėr caktimin e fuqisė, autoritetit dhe njohurisė sė Tij, nuk kemi nė dispozicion shifra ose tė dhėna statistikore.
    Atėherė, a ėshtė njeriu aq i mjerė dhe i pafuqishėm pėr tė perceptuar diēka nga esenca dhe atributet e realitetit aq tė lartėsuar? Pranimi i pafuqisė dhe i pamundėsisė sonė pėr tė arritur njohurinė komplete, tė thellė dhe gjithėpėrfshirėse pėr Zotin, nuk do tė thotė se ne jemi tė privuar prej ēfarėdo forme tė njohurisė, sado qoftė relative. Modeli i renditur mirė i universit na deklaron me zė tė lartė pėr atributet e Tija, dhe ne mund tė nxjerrim pėrfundim pėr fuqinė dhe kreativitetin e pafundmė tė Zotit prej bukurisė dhe vlerės sė natyrės. Pėr ne, fenomenet janė treguesit e esencės sė Tij unike.
    Soditja pėr vullnetin, vetėdijen, njohurinė dhe harmoninė e pandarė nė renditjen e qenieve dhe tė gjitha fenomeneve tė ndryshme tė jetės, na bėjnė tė mundshme qė tė kuptojmė se tė gjitha kėto kualitete sė bashku me tė gjitha elementet e tjera, na flasin se qėllimi, drejtimi dhe synimi burojnė medoemos prej vullnetit tė Zotit, i Cili Vetė zotėron kėto atribute, para se tė reflektohen nė pasqyrėn e krijimit.
    Ajo qė na bėn ta njohin Zotin dhe tė komunikojnė me qenien e Tij, ėshtė fuqia mahnitėse e mendjes, qė e ka zanafillėn prej burimit tė paraamshueshmes, qė ka shkėlqyer mbi materie dhe ia ka dhuruar aftėsinė e kėrkimit tė njohurisė dhe tė pėrparimit drejt sė vėrtetės. Pėrmes kėsaj dhurate madhėshtore hyjnore ėshtė manifestuar dituria e Zotit.
    *****
    Islami e shqyrton njohurinė pėr Zotin nė njė mėnyrė tė qartė dhe tė re. Kurani, burimi themelor pėr studimin e pikėpamjes Islame, zbaton metodėn e mohimit dhe tė pohimit nė lidhje mė kėtė pyetje.

    Sė pari, e mohon ekzistimin e zotėve tė rremė pėrmes provave dhe tė shenjave bindėse, sepse nė qasjen e doktrinės transcendente tė njėsisė ėshtė e domosdoshme sė pari tė mohohen tė gjitha format pseudohyjnore dhe adhurimit tė tė tjerėve pėrveē Zotit. Kjo ėshtė hapi i parė i rėndėsishėm nė shtegun drejt njėsisė.
    Kurani thotė: “A kanė hequr dorė politeistėt injorantė prej Zotit tė vėrtetė dhe nė vend tė tij kanė zgjedhur zotat e rremė dhe tė pafuqishėm? Thuaju atyre: ‘Paraqitni provat tuaja!’, kjo thirrja ime drejt njėsisė ėshtė thėnia ime dhe e atyre tė diturve prej shoqėrisė, po ashtu edhe i tė gjithė tė dėrguarve dhe tė diturve para meje. Por, politeistėt nuk kanė njohuri pėr tė vėrtetėn dhe vazhdimisht e mėnjanojnė veten prej tij”. (Enbija, 24).
    “Thuaj, O i Dėrguar ‘Ju i adhuroni tė tjerėt pėrpos Zotit, tė cilėt nuk kanė fuqi pėr tė ndihmuar ose pėr tė lėnduar. Ėshtė Zoti, qė ėshtė i gjithėdėgjueshmi dhe qė e di gjendjen e ēdo krijese” (Maide, 79).
    Njėri qė i ka ndėrprerė lidhjet me unitetin hyjnor, harron pozitėn e tij tė vėrtetė nė lidhje me botėn dhe qenien, dhe bėhet i huaj prej saj. Sepse, forma pėrfundimtare e vetizolimit ėshtė ndėrprerja e tė gjitha lidhjeve me vetė natyrėn esenciale tė tij. Anasjelltas, njėherė kur tė tjetėrsohet njeriu prej esencės sė tij, nėn ndikimin e faktorėve tė brendshėm dhe tė jashtėm, ai do tė shkėputet edhe prej Zotit tė tij dhe tė bėhet skllav i ēdonjėrit pėrveē Zotit, qė ia zėnė vendin e tė gjitha mendimeve logjike. Kjo paraqet njė rikthim te adhurimi i fenomeneve, sepse adhurimi i njė idhulli dhe akordimi i pėrparėsisė ndaj materies janė dy forma tė prapambetjes qė e grabisin njeriun prej aftėsive tė tij ekzistuese natyrore pėr zhvillim.
    Monoteizmi ėshtė forca e vetme qė ia mundėson njeriut rikthimin e kreativitetit tė vlerave njerėzore. Duke rikthyer postin e tij tė vėrtetė, ai hyn nė njė gjendje tė harmonisė me vetė natyrėn e tij dhe natyrėn pėrfundimtare tė tė gjitha qenieve, duke arritur nė kėtė mėnyrė formėn mė tė pėrkryer tė ekzistencės sė shpalosur pėr tė.
    Gjatė historisė, tė gjitha thirrjet dhe lėvizjet kanė filluar me shpalljen e njėsisė hyjnore dhe sundimit ekskluziv tė Zotit. Asnjė koncept nuk i ėshtė paraqitur njeriut qė ėshtė mė produktive pėr krijimin e ideve dhe qė ėshtė mė relevante ndaj dimensioneve tė ndryshme tė ekzistencės njerėzore, ose njė frenė mė efektive tė prapėsisė njerėzore, sesa qė ėshtė koncepti i njėsisė hyjnore.
    Duke i pėrdorur provat e qarta, Kurani i tregon njeriut mėnyrėn e arritjes sė diturisė pėr esencėn hyjnore, si nė vijim: “A u shfaq njeriu prej joqenies pėrmes vetvetes? A e krijoi vetveten? A i kanė krijuar njerėzit qiejt dhe tokėn? Sigurisht qė ata nuk e njohin Zotin” (Tur, 35-36)
    Kurani ia lė mendjes sė njeriut dhe mendimit praktik qė tė kuptojė falsitetin e kėtyre dy hipotezave, se njeriu ka ardhur nė ekzistencė vetvetiu ose ai vetė ishte krijuesi i tij, duke i testuar dhe analizuar ato nė laboratorin e mendjes sė tij. Duke menduar pėr shenjat dhe dėshmitė e Zotit, ai do tė zbulojė se me njė siguri tė qartė dhe absolute burimin e vėrtetė tė tė gjitha qenieve dhe tė kuptojė se asnjė vlerė nuk mund tė parashtrohet pėr ndonjė model tė universit, pėrveē nėse mbrapa saj nuk punon njė mendje e organizuar dhe e aftė.
    Nė ajetet tjera, vėmendja e njeriut i ėshtė kushtuar mėnyrės sė krijimit tė tij dhe shfaqjes graduale prej joqenies. Nė kėtė mėnyrė ai do tė kuptojė se krijimi i tij i shquar, me tė gjitha mrekullitė qė i pėrmban, ėshtė njė shenjė e vullnetit tė pafundmė hyjnor, rrezet depėrtuese tė tė cilit arrijnė deri te tė gjitha qeniet.
    Kurani thotė:“Ne e krijuam njeriun prej esencės sė baltės, pastaj Ne e vendosėm atė nė njė vend tė sigurt nė formėn e njė sperme. Pastaj e shndėrruam spermėn nė njė gjak tė mpiksur, dhe pastaj nė njė copė tė mishit tė paformuar. Pastaj e shndėrruam nė eshtra dhe i mbuluam eshtrat me mish. Pastaj e lindim si njė krijesė tė re. I lartė ėshtė All-llahu, mė i miri Krijues!” (Muminun, 12-14)
    Kur fetusi ėshtė i gatshėm ta pranojė formėn dhe pamjen, tė gjitha qelizat e syrit, veshit, trurit dhe organet e tjera, fillojnė tė funksionojnė aktivitetin e tyre tė pandėrprerė. Kjo ėshtė e vėrteta kah e cila Kurani drejton vėmendjen e njeriut. Pastaj, ia parashtron njeriut pyetjen, athua tė gjitha kėto ndėrrime tė mrekullueshme janė nė pėrputhje me hipotezėn se nuk ka Zot?
    A nuk ėshtė i rrallė rasti qė fenomenet e tilla dėshmojnė dhe demonstrojnė, me theks tė veēantė nevojėn pėr njė plan dizajn, dorė udhėzuese tė inspiruar nga njė vullnet i vetėdijshėm? A ėshtė e mundshme qė qelizat e trupit duhet tė mėsojnė funksionin e tyre, tė ndjekin qėllimin e tyre nė mėnyrė precize dhe tė rregullt dhe tė kristalizojnė aq mrekullueshėm nė botėn e qenieve, pa qenė njė qenie e vetėdijshme dhe e fuqishme qė i mėson ata?
    Kurani pėrgjigjet nė kėtė mėnyrė:“Ai ėshtė, i Cili krijon dhe jetėson (tėrėsinė e pjesėve), i Cili ndan (pjesėt qė i takojnė ēdo organi), dhe i Cili jep forma (aspekteve tė ndryshme) (Hashr, 24) Kurani pėrshkruan ēdo fenomen ndijor qė njeriu sheh rreth vetes sikur diēka qė thėrret pėr tė menduarit dhe nxjerrje tė konkluzioneve:“Zoti yt ėshtė i vetmi Zot. Nuk ka Zot tjetėr pėrveē Atij, Gjithėmėshirshmit dhe Mėshirėplotė. Nė krijimin e qiejve dhe tė Tokės, nė ndėrrimin e natės dhe ditės, nė anijet qė lundrojnė nėpėr dete pėr tė siguruar furnizimin, nė ujin qė dėrgohet nga qielli nė tokė pėr tė ngjallur tokėn pas vdekjes sė tij, nė llojet e ndryshme tė shtazėve tė shpėrndarė mbi tėrė sipėrfaqen e tokės, nė qarkullimin e erės, nė retė qė janė tė nėnshtruara ndaj urdhrit tė Zotit dhe qė qėndrojnė nė mes tė tokės dhe qiellit, nė tė gjitha kėto ka shenja pėr njerėzit qė e pėrdorin mendjen e tyre” (Bekare, 163-164).“Thuaj njeriut qė tė shikojnė me vėmendje dhe tė vėrejė se ēka pėrmbajnė qiejt dhe Toka” (Junus, 101).
    Gjithashtu, Kurani pėrmend studimin e historisė njerėzore dhe tė gjitha ndryshimet qė i kanė kaluar popujt e mėhershėm, si njė burim tė posaēėm tė diturisė. I bėn thirrje njeriut qė tė ketė kujdes gjatė hulumtimit tė sė vėrtetės, ndaj fitoreve dhe humbjeve, lavdive dhe poshtėrimeve, fatit dhe fatkeqėsisė, njerėzve tė ndryshėm antikė, dhe nė kėtė mėnyrė duke mėsuar nga ligjet e sakta dhe tė pėrpikta tė historisė, ai do tė jetė nė gjendje qė tė pėrfitojė pėr veten dhe pėr shoqėrinė e tij, duke e rreshtuar historinė e shekullit tė tij me ato ligje.
    Nė lidhje me kėtė Kurani deklaron:“Edhe para kohės suaj, disa ligje dhe norma ishin nė fuqi, prandaj, udhėtoni dhe hulumtoni gjurmėt historike qė i kanė lėnė njerėzit e sė kaluarės, pėr tė parė se cili ishte fati i atyre qė e kanė mohuar tė vėrtetėn e shpalljes dhe premtimeve tė Zotit” (Ali Imran, 137).“Sa tė fuqishėm kanė qenė ata, tė cilėt ne i shkatėrruam nė qytetet e tyre, nė llogari tė shtypjeve dhe keqtrajtimeve tė tyre, dhe ne i bėmė tė tjerėt qė tė jenė trashėgimtarėt e tyre” (Enbija,11)
    Gjithashtu, Kurani e pranon edhe botėn e brendshme tė njeriut, qė ėshtė e shprehur pėrmes shprehjes “enfus” (shpirt), si burim i tė menduarit frytdhėnės dhe zbulimit tė sė vėrtetės. Rėndėsinė e tij e vė nė pah si nė vijim:“Ne i shfaqim shenjat dhe dėshmitė tona nė horizonte, nė shpirtrat dhe nė qenien e brendshme tė robėrve Tanė, ashtu qė t’u bėhet e qartė se Zoti ėshtė e Vėrteta” (Fusilet, 53.)“Nė sipėrfaqen e tokės janė shenjat pėr zotėruesit e bindjes, dhe nė vetveten tuaj; a nuk po vėreni?” (Dharijat, 20-21)
    Me fjalė tjera, ėshtė njė burim i pasur i njohurisė nė bukurinė dhe simetrinė e trupit njerėzor, me tė gjitha organet dhe aftėsitė e tij, nė aksionet dhe reaksionet, nė mekanizmin e tij preciz dhe delikat, nė instinktet dhe energjitė e tija tė larmishme, me perceptimet e tija, ndjenjat dhe emocionet, njerėzore dhe shtazore, dhe posaēėrisht nė aftėsinė e tij mahnitėse tė mendimit dhe tė vetėdijesimit me tė cilat ėshtė besuar njeriu dhe kapacitetin qė ende ėshtė vėshtirė tė kuptohet, sepse njeriu ka ndėrmarrė vetėm disa hapa nė studimin e kėtyre fuqive tė padukshme dhe marrėdhėniet e tyre me trupin e tij material.
    Kurani deklaron se ėshtė i mjaftueshėm pasqyrimi dhe ekzaminimi i vetvetes, pėr t’u udhėzuar kah burimi i amshueshėm dhe i pafundmė; qė ėshtė i lirė prej tė gjitha nevojave, qė ka dituri tė pakufishme, shkathtėsi dhe fuqi, dhe pasqyrimi i dobėt i tė cilit ėshtė manifestuar nė qenien tėnde. Atėherė do tė kuptosh se ėshtė njė realitet i pakufizuar qė i ka bashkuar nė njė vend nė mėnyrė aq tė frytshme njė pėrbėrje tė elementeve dhe e ka sjellė tė njėjtėn nė planin e ekzistencės.
    Duke u dhėnė ekzistencėn shenjave tė gjalla dhe dėshmive bindėse, duke e vėnė nė dispozicion tėnd dhe brenda qenies tėnde pėr tė kėrkuar njohjen e Zotit, nuk do tė pranohet kurrfarė arsyetimi nga ana jote pėr largim nga udha e drejtė dhe pėr mohim.
    Gjithashtu, Kurani zbaton metodėn e mohimit dhe tė pohimit nė lidhje me ēėshtjet qė kanė tė bėjnė me atributet e Zotit. Nė kėtė mėnyrė, i pėrshkruan atributet qė i zotėron esenca e Krijuesit si “atributet pohuese”. Pėrveē njohurisė, fuqisė dhe vullnetit tė Tij, qėndron fakti se ekzistencės sė Tij nuk i paraprin joekzistenca dhe se Qenia e Tij nuk ka fillim, dhe fakti se tė gjitha lėvizjet e botės burojnė prej vullnetit tė Tij dhe fuqisė sė Tij.


    Kurani thotė:“Ai ėshtė Zoti, I Vetmi, pėrveē tė Cilit nuk ka tjetėr Zot, njohėsi i tė fshehtės dhe tė dukshmes, Gjithėmėshirshmit dhe Mėshirėplotė. Ai ėshtė Zoti, I Vetmi, pėrveē tė Cilit nuk ka tjetėr Zot, Urdhėruesi,I Gjithėfuqishmi, i Pastėr dhe Pa tė Meta, Dhuruesi i Sigurisė, Mbrojtėsi, I Ēmuari, I Fuqishmi, Madhėshtori, Shumė i Lartėsuari. I pastėr dhe i lirė ėshtė Ai, prej ortakėve qė ia pėrshkruajnė Atij” (Hashr, 22-23)
    “Atributet negative”janė ato atribute prej tė cilėve ėshtė i lirė Zoti. Ato e pėrfshijnė faktin se Zoti nuk ėshtė njė trup dhe nuk ka ndonjė vend; qenia e tij e shenjtė nuk ka ortak ose tė ngjashėm; Ai nuk ėshtė i burgosuri i kufijve tė caktuar pėrmes kufizimeve ndijore; Ai nuk lind as nuk ėshtė i lindur, nuk ka ndėrrim dhe lėvizje brenda esencės sė Tij, Ai ėshtė pėrkryerja absolute; dhe Ai nuk e ngarkon askėnd me detyrėn e krijimit.
    Kurani thotė:“Thuaj, o i Dėrguar: ‘Ai ėshtė Zoti, I Vetmi, Zoti i cili ėshtė i lirė nga nevoja prej tė gjitha gjėrave dhe pėr tė Cilėn ndiejnė nevojė tė gjitha qeniet. Askush nuk ėshtė pasardhėsi i Tij dhe Ai nuk ėshtė pasardhės i asnjėrit, dhe Ai nuk ka tė ngjashėm.” (Ihlas,1-4).“I Pastėr dhe i Lartėsuar ėshtė Zoti yt, Zoti i Fuqishėm dhe i Vetėm, i Cili ėshtė i pastėr prej asaj qė ia pėrshkruajnė tė paditurit.” (Safat, 180)
    Logjika njerėzore, qė nė mėnyrė tė paevitueshme mendon nėn kushtet e kategorisė sė kufizuar, ėshtė i paaftė pėr t’u zbarkuar nė gjykimin pėr hyjninė, sepse duhet tė pranojmė se ėshtė e pamundur qė tė kuptohet baza pėrfundimtare e qenies pėr tė cilin nuk ekziston ndonjė analogji e kuptueshme dhe e dukshme ose ndonjė paralele nė botėn e krijesės. Nė kėtė pikė, tė gjitha shkollat mė serioze tė mendimit dhe metodat mė tė famshme tė tė menduarit (pasqyrimit), bien pre tė hutesės.
    Sikur qė tė gjitha qeniet ekzistuese duhet tė kthehen nė njė esencė me tė cilėn ėshtė identike ekzistenca, te njė ekzistencė e pavarur nga e cila varen tė gjitha qeniet tjera, kėshtu qė duhet tė burojnė nga njė burim i jetės, fuqisė dhe diturisė, prej njė qenieje tė pakufishme prej sė cilės dalin jashtė valėt e mėdha tė atributeve dhe tė vetive me bollėk.

    Vazhdon...

  10. #10
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i dhjetė
    Kushtet qė duhet t’i plotėsojė objekti ideal i adhurimit

    Zotėria i Botės, sikurse qė ėshtė prezantuar nė Kuran, zotėron tė gjitha kushtet e nevojshme tė njė objekti ideal pėr adhurim. Ai ėshtė qė e krijoi dashurinė dhe tė gjitha format e bukurisė, dhe Ai i shpiku tė gjitha format e fuqisė dhe tė energjisė. Ai ėshtė njė oqean i pafund nė sipėrfaqen e valėvitur lehtė tė sė cilės notuesi i mendjes lėkundet sikur njė lodėr. Ėshtė Ai, i Cili i mban qiejt nga rėnia dhe tokėn nga shembja. Sikur tė kishte mbyllur vetėm pėr njė ēast syrin e Tij tė mėshirės ose ta mėnjanojė atė nga kjo botė, i tėrė universi do tė prishej dhe do tė lėviz vetėtimthi nė drejtim tė joekzistencės nė formė tė pluhurit. Prandaj, ekzistenca dhe mbijetesa e ēdo atomi nė univers ėshtė e varur prej Tij.
    Ėshtė Ai i Cili dhuron tė gjitha dhuntitė dhe lumturinė, i Cili na zotėron dhe i Cili mund tė heqė dorė prej neve. Kur tė japė urdhrin Ai dhe tė merret leja, posa tė thotė “Bėhu”, formohet krijesa. Substanca e sė vėrtetės dhe e realitetit rrjedhin nga esenca e Tij, si dhe nga liria dhe drejtėsia, ndėrsa virtytet dhe pėrkryerjet tjera burojnė nga rrezet tė atributeve tė Tij. Pėr tė fluturuar kah Ai, ose pėrpjekjet pėr t’u afruar te porta e Tij e lavdishme, do tė thotė arritja e tė gjitha dėshirave tė besueshme nė shkallėn mė tė lartė. Cilido qė ia dhuron zemrėn e tij Zotit, fiton njė shoqėrues tė dhembshur dhe shok tė dashur; ai qė i mbėshtetet Atij, ai e ka vendosur shpresėn e tij nė njė mbėshtetje tė fortė, ndėrsa ai qė e lidh zemrėn e tij pėr ndonjėrin pėrpos Zotit, ėshtė viktimė e iluzionit dhe e vė themelin e tij nė erė.
    Ai qė ėshtė i vetėdijshėm pėr lėvizjen mė tė lehtė qė zė vend kudo nė gjithėsi, mund tė na caktojė njė rrugė qė na ēon deri te lumturia dhe tė na vendosė njė mėnyrė tė jetės dhe njė sistem tė marrėdhėnieve njerėzore qė i pėrshtaten normave. Ai e ka vendosur si duhet krijimin. Nė fund tė fundit, Ai ėshtė i informuar pėr interesat tona tė vėrteta, dhe ėshtė vetėm e drejta e Tij qė tė formulojė shtegun pėr ne, si njė pėrfundim logjik dhe rrjedhim natyral i hyjnisė sė Tij. Vetėm nėse veprojmė sipas programit tė formuar nga ana e Tij, vetėm atėherė do tė kemi garanci tė vetme pėr lartėsimin tonė drejt Tij.
    Si ėshtė e mundur qė njeriu duhet tė jetė aq i dashuruar nė tė vėrtetėn dhe drejtėsinė, sa qė ėshtė i gatshėm tė flijojė jetėn e tij pėr hir tė saj, pėrveē nėse nuk ėshtė i vetėdijshėm pėr burimin dhe origjinėn e saj?
    Nėse ia vlen qė tė adhurohet qenia, atėherė ai nuk mund tė jetė askush tjetėr pėrveē Krijuesit, i Cili ėshtė boshti i tė gjitha qenieve. Asnjė gjėsend apo person nuk e ka postin e tillė qė meriton lėvdimin dhe pėrkushtimin e njeriut. Tė gjitha vlerave tjera, pėrpos Zotit, i mungojnė absolutėsia dhe primati, dhe nuk mbahen gjallė vetvetiu dhe brenda vetes; ato janė vetėm relative dhe shėrbejnė vetėm si mjete pėr tė arritur shkallėt mė tė larta se vetvetja.
    Cilėsitė primare qė ia pėrcaktojnė adhurimin e njeriut janė tė qenėt dhurues i tė gjitha dhuntive dhe tė qenėt i vetėdijshėm pėr tė gjitha mundėsitė, nevojat, kapacitetet dhe energjitė qė pėrmbahen nė trupin dhe shpirtin e njeriut. Kėto cilėsi i takojnė vetėm Zotit; tė gjitha qeniet janė tė nevojshme dhe mbėshteten nė atė qenie I Cili ėshtė ekzistues dhe qė mbėshtetet nė vetė esencėn e Tij. Karvani i ekzistencės ėshtė duke lėvizur pėrpara pandėrprerė kah Ai, me ndihmėn e Tij, dhe urdhrat e Tij zbresin vazhdimisht pėr ēdo pikėz tė universit.


    Atėherė, nėnshtrimi dhe adhurimi absolut i takojnė vetėm Esencės sė Tij tė Shenjtė. Prezenca e tij e lavdishme, e pandėrprerė pėr asnjė moment, ndihet nė zemrėn e ēdo atomi tė qenies. Tė gjitha gjėsendet tjera pėrveē Zotit na bėjnė me dije se dobėsia dhe mungesa mbizotėron mbi ta. Pėr kėtė arsye, ata nuk janė tė denjė pėr bindje dhe nuk janė tė denjė pėr uzurpimin e realitetit nga asnjė pjesė e sferės sė Zotit, qė ėshtė tėrė rrafshi i gjerė i ekzistencės. Gjithashtu, njeriu ėshtė shumė bujar dhe i vlefshėm pėr tė qenė i nėnshtruar dhe i pėrulur ndonjė gjėsendi tjetėr pėrpos Zotit.
    Nė tėrė rrafshin e gjerė tė ekzistencės, Zoti ėshtė i vetmi qė meriton lavdėrimin e njeriut. Njeriu duhet tė dhurojė dashurinė e tij, Zotit, tė mundohet pėr t’u afruar te Ai dhe tė fitojė kėnaqėsinė e Tij, duke i paraprirė mbi tė gjitha qeniet dhe objektet e tjera tė dashurisė. Kjo do tė rezultojė me fisnikėrimin dhe shtimin e vlerės sė tij, sepse njeriu ėshtė njė pikė e vogėl dhe nėse nuk bashkohet me oqeanin, ai do tė goditet nga furtuna e ēoroditjes dhe do tė thahet nga dielli djegės i kaosit. Njeriu fiton personalitetin e tij tė vėrtetė dhe do tė bėhet i pėrjetshėm atėherė kur t'ia bashkėngjitė veten burimit tė shndritshėm, kur Zoti t’i japė kuptim botės sė tij dhe tė bėhet interpretues i tėrė ngjarjeve tė jetės sė tij. Nė kėtė kuptim, bota e njeriut mund tė bėhet e gjerė dhe e shtrirė ose e ngushtė dhe e shtrėnguar.
    Udhėheqėsi i besimtarėve Aliu (a.s.), nė diskutimin e bėrė nė lidhje me dobėsitė e njeriut dhe aftėsitė e kufizuara thotė: “Sa e ēuditshme dhe e mrekullueshme ėshtė ēėshtja e njeriut! Nėse shpreson nė lidhje me ndonjė dėshirė tė caktuar, lakmia do tė bėjė tė mjerė; dėshira do ta ēojė kah lakmia, dhe lakmia do ta shkatėrrojė atė; nėse bie viktimė e pashpresės, hidhėrimi dhe pikėllimi do ta shkatėrrojnė atė; nėse arrin lumturinė dhe fatin e mirė, do tė dėshtojė nė rruajtjen e saj; nėse bie viktimė e frikės dhe e tmerrit, do ta detyrojnė pėr tė shprehur hutinė; nėse i dhurohet siguria e plotė, do tė bėhet mospėrfillės; nėse i kthehen tė mirat, do tė bėhet arrogant dhe i pabindur; nėse preket prej fatkeqėsisė, dhimbja dhe pikėllimi do ta turpėrojnė atė; nėse siguron pasuri, do tė bėhet i sigurt nė vetvete; nėse varfėria e mbėrthen atė, do tė zhytet nė mjerim; nėse dobėsohet nga uria, nuk do tė jetė nė gjendje tė ngrihet nga toka; nėse tepron duke ngrėnė, shtypja e barkut do ta shqetėsojė atė. Pra, ēdo mungesė nė jetėn e njeriut ėshtė e dėmshme, dhe tė gjitha teprimet do ta ēorodisin dhe do ta shkatėrrojnė”.(21)
    Nė pėrgjithėsi, drejtėsia, fisnikėria, virtyti dhe vetitė tjera qė pėrfitojnė respekt dhe lavd, duhet tė jenė imagjinare dhe ėndėrruese, ose duhet t’i konsiderojmė kėto vlera si reale dhe tė domosdoshme, duke u bazuar nė kuptimet e ndėrgjegjes dhe tė instinktit. Nė rastin e fundit, ne duhet tė pranojmė kokulur se ėshtė ekzistenca universale dhe absolute ajo prej sė cilės rrjedh virtyti, jeta dhe fuqia, dhe prej tė cilės burojnė tė gjitha vlerat.
    *****
    Kur ta vėshtrojmė me kujdes ēėshtjen, do tė shohim se tė gjitha qeniet e panumėrta qė ekzistojnė nė botė, dashuria dhe aspiratat qė janė tė rrėnjosura nė thellėsitė e qenies sonė, tė gjitha takohen nė njė pikė tė vetme dhe tė gjitha rikthehen nė njė burim tė vetėm – Zoti. Esenca dhe realiteti i botės ėshtė i ngjashėm me lidhjet, relacionet dhe me marrėdhėniet e tij me Zotin. Qeniet lartėsohen nėpėrmes rrugėve tė ndryshme deri nė pikėn nga e cila kanė filluar dhe buruar, dhe vetėm ajo pikė ėshtė e vlefshme pėr dashurinė dhe devotshmėrinė e njeriut. Njėherė, kur ta zbulojė njeriu kėtė pikė, ai dashurohet aq shumė nė bukurinė dhe pėrkryerjen absolute tė saj, sa qė i harron tė gjitha gjėrat e tjera.
    Ne shohim se tė gjitha fenomenet janė shfaqur prej joqenies nė gjendjen e qenies, dhe se gjatė periudhės sė ekzistimit tė saj, tė shkurtėr apo tė gjatė, janė tė varur nga burimi i jashtėm pėr ndihmė dhe mbėshtetje; ata janė tė shėnuar nė mėnyrė tė pashlyeshėm me nėnshtrim dhe mungesė tė vetėqeverisjes.
    Sikur tė ishte i pavetėdijshėm objekti ideal i adhurimit, nė drejtim tė tė cilit pėrpiqemi tė pėrparojmė, nė lidhje me dhimbjet qė i vuajmė dhe natyrėn e botės, dhe sikur tė mos kishte mundėsi pėr tė kėnaqur dėshirat dhe pėrmallimet tona plot me paaftėsi dhe mungesė sikur qė jemi ne, dhe t'i takojė kategorisė sė njėjtė sikur ne, atėherė nuk do tė ishte qėllimi ynė final dhe objekti ynė pėrfundimtar, ose nuk do tė zotėronte ndonjė vlerė absolute.


    Kur tė kėrkojmė pėrmbushjen e dėshirave tona pėrmes adhurimeve tona, ėshtė vetėm Zoti Ai i cili mund tė na pėrgjigjet dhe tė na i pranojė kėrkesat tona. Kurani thotė: “Ata qė i thėrrasin, pėrpos Allahut, janė tė krijuar sikur ju (janė tė pafuqishėm sikur ju)” (Araf, 194)
    Udhėheqėsi i besimtarėve Alıu (a.s.) duke i bėrė lutje Zotit nė xhaminė e Kufės tha: “O Zotėruesi im, O Zotėruesi im! Ti je Zoti i Madhėruar dhe unė jam njė rob i pėrēmuar dhe i parėndėsishėm. Kush mund tė tregojė mėshirė robit tė Tij tė parėndėsishėm, pėrveē Zotit tė Madhėruar? O Zotėruesi im, O Zotėruesi im, Ti je i fortė dhe i fuqishėm, unė jam i dobėt dhe i paaftė; kush mund ta mėshirojė njė tė dobėt, pėrpos njėrit qė ėshtė i fuqishėm dhe i fortė?
    O Zotėruesi im, O Zotėruesi im! Ti je ai qė i dhuron fisnikėri lypėsit, dhe unė qėndroj si njė lypės pėrpara portės Tėnde. Kush do ta mėshirojė lypėsin, pėrpos njėrit qė ėshtė fisnik dhe tepėr bujar?
    O Zotėruesi im, O Zotėruesi im! Ti je ekzistenca e pėrjetshme dhe unė jam njė krijesė e paracaktuar pėr vdekje. Kush do ta mėshirojė njėrin tė paracaktuar pėr vdekje, pėrpos esencės sė pėrjetshme dhe tė pėrhershme?
    O Zotėruesi im, O Zotėruesi im! Ti je udhėrrėfyesi qė e tregon rrugėn, dhe unė jam i humbur dhe i hutuar. Kujt do t’i vijė keq pėr njė tė humbur dhe tė hutuar, nėse jo udhėrrėfyesit qė ia tregon rrugėn?
    O Zotėruesi im, O Zotėruesi im! Ki mėshirė pėr mua me anė tė mėshirės tėnde tė pafundme; mė prano dhe trego kėnaqėsi pėr mua me bujarinė, pėrkrahjen dhe mirėsinė Tėnde. O Ti qė je, zotėrues i bujarisė, pėrkrahjes dhe mirėsisė, dhe qė pėrfshin gjithēka me mėshirėn tėnde, O Ti mė i mėshirshmi prej tė mėshirshmėve”.(22)
    Kėshtu qė, nuk justifikohet nė asnjė mėnyrė pėrkulja ndaj tė tjerėve pėrveē Zotit dhe orientimi nė ndokėnd tjetėr pėrveē Zotit; veēmas prej Zotit, asgjė nuk mund tė ketė as mė tė voglin efekt nė fatin tonė tė vėrtetė. Nėse, njė objekt i adhurimit meriton devotshmėrinė dhe dashurinė e njeriut, dhe ėshtė i aftė pėr ta ngritur deri nė majėn e lumturisė, ai objekt i adhurimit duhet tė jetė i lirė prej tė gjitha mangėsive dhe pamjaftueshmėrive. Rrezet e tij tė pėrjetshme duhet tė prekin tė gjitha krijesat me mbėshtetjen pėr jetesė, dhe bukuria e tij duhet tė shkaktojė qė ēdo zotėrues i mendjes sė mprehtė tė gjunjėzohet para tij. Zotėrimi i fuqisė sė pafundme, qė e shuan etjen pėrvėluese tė shpirtit tonė, dhe pėrfitimi i diturisė prej saj, nuk ėshtė asgjė tjetėr pėrpos arritja deri te burimi pėrfundimtar i natyrės sonė tė vėrtetė.
    Nėse e zgjedhim njė objekt tjetėr, pėrpos Zotit, pėr adhurim dhe pėr shfaqjen tonė tė dashurisė, mund tė zotėrojnė ndonjė aftėsi dhe mundėsi pėr t’i pėrmbushur deri nė njė pikė tė caktuar dėshirat tona, por kur ta arrijė njėherė atė pikė, nuk do tė jetė mė objekti ynė i dashurisė dhe i adhurimit. Nuk do tė jetė mė nė gjendje tė na nxisė dhe tė na tėrheqė; pėrkundrazi, do tė na shkaktojė njė ngecje. Sepse, jo vetėm qė nuk do t’i kėnaqė dėshirat tona instinktive tė adhurimit, por do tė na parandalojė prej pasqyrimit tė ēfarėdo vlere tė lartė dhe do tė na burgosė nė njė rreth tė ngushtė, nė mėnyrė tė tillė sa qė nuk do tė kemi mė motive pėr pėrparim ose lartėsim.
    Nėse objekti i tillė i zgjedhur pėr adhurim dhe dashuri ėshtė mė inferior ndaj nesh, kurrė nuk mund tė shkaktojė lartėsimin dhe rafinimin e qenies sonė. Pėrkundrazi, lartėsimi ynė nė drejtim tė tij do tė shpie kah niveli i ulėt dhe pastaj, do tė bėhemi sikur gjilpėra e busullės qė e ndėrron drejtimin nėn ndikimin e fushės sė huaj magnetike. Rezultati do tė jetė humbja totale e drejtimit; fati i paevitueshėm i njeriut do tė jetė mjerimi i pėrjetshėm.

    Adhurimi, mėnyra mė eminente e shprehjes sė falėnderimit

    Njė objekt i adhurimit mund t’i drejtojė lėvizjet e njeriut dhe ta ndriēojė errėsirėn me dritėn e tij, vetėm atėherė kur ėshtė nė gjendje pėr t’i dhėnė idealet, pėr ta pajisur me ekzistencėn pozitive dhe tė lartėsuar, kur ėshtė shkaku i pasojave dhe ėshtė esenca e stabilitetit dhe e qėndrueshmėrisė. Pastaj, objekti i adhurimit krijon efekte tė brendshme te njeriu dhe e udhėheq atė nė mendimet dhe veprat e tija. I ndihmon esencės sė njeriut, ajo pjesė e njeriut qė ėshtė e edukuar pėrmes urtėsisė hyjnore, qė ta arrijė pėrkryerjen.
    Ēdo pėrpjekje apo lėvizje nė pjesėn e njeriut pėr zgjedhjen e drejtimit tė gabuar pėr vetveten, pėr tė marrė rrugėn e padrejtė nė jetėn e tij, do tė rezultojė me tjetėrsim prej vetvetes, humbjen e tė gjitha pėrmbajtjeve, dhe shtrembėrimin e personalitetit tė tij. Njeriu nuk mund ta njohė veten nė mėnyrė tė saktė, nėse e ka ndarė veten prej Krijuesit. Tė harrosh Zotin, do tė thotė tė harrosh vetveten, tė jesh i harruar ndaj qėllimit universal tė jetės njerėzore dhe tė botės qė tė rrethon, dhe tė mos jesh nė gjendje pėr t’u reflektuar nė asnjė formė tė vlerės sė lartė.
    Njėjtė sikur qė pėrkushtimi ndaj tjetrit, pėrpos Zotit, e tjetėrson njeriun prej vetvetes dhe e transformon atė nė njė lloj tė makinės lėvizėse biologjike, ngjashėm edhe mbėshtetja nė Zotin dhe lutja pėrpara pragut tė Tij, e tėrheq lart njeriun njėdimensional prej thellėsive tė oqeanit tė neglizhencės, dhe pastaj ta ringjallė dhe ta kthejė nė vete. Pėrmes adhurimit tė Zotit, ushqehen aftėsitė shpirtėrore dhe forcat hyjnore tė njeriut. Njeriu e kupton nivelin e ulėt tė materies sė pavlefshme, shpresat, dėshirat dhe i vėren mangėsitė dhe dobėsitė nė vetė qenien e tij. Thėnė shkurt, e sheh vetveten ashtu si ėshtė.
    Tė qenėt i vetėdijshėm pėr Allahun dhe fluturimi nė drejtim tė burimit tė padukshėm tė tė gjitha qenieve, ndriēon dhe gjallėron zemrėn. Ėshtė njė kėnaqėsi e vėrtetė dhe e plotė, njė kėnaqėsi qė nuk mund tė krahasohet me kėnaqėsitė e botės tredimensionale. Me orientimin e njeriut kah realiteti abstrakt dhe jomaterial, mendimet e tij do tė bėhen mė fisnike dhe vlerat do tė shndėrrohen nė ato mė tė larta.
    Udhėheqėsi i besimtarėve Aliu (a.s.) tregonte pėr ndikimin e mrekullueshėm qė i bėn zemrės sė njeriut vetėdija ndaj Zotit: “Krijuesi i Plotfuqishėm, vetėdijen ndaj Tij e ka bėrė mjet pėr pastrimin e zemrės. Ėshtė vetėdija pėr Zotin, ajo qė e bėn zemrėn e shurdhėr qė tė fillojė tė dėgjojė, zemrėn e verbėr qė tė shikojė dhe zemrėn e pabindur qė tė nėnshtrohet.”(23)
    Ai gjithashtu thotė: “O Zot! Ti je shoqėruesi mė i mirė i atyre qė tė dashurojnė Ty dhe burimi mė i mirė i shėrimit pėr tė gjithė ata qė vendosin besimin nė Ty. Ti i vėshtron gjendjet e brendshme tė tyre dhe veprimet e jashtme dhe ke njohuri pėr thellėsitė e zemrave tė tyre. Ti e di hapėsirėn e shtrirjes sė mendjehollėsisė dhe diturisė sė tyre, dhe tė fshehtat e tyre janė tė shfaqura pėr Ty. Zemrat e tyre dridhen nga ndarja prej Teje; nėse vetmia u shkakton frikė dhe ankth, vetėdija pėr Ty i qetėson ata; nėse mundimet dhe vėshtirėsitė i sulmojnė ata, Ti je strehim i vetėm pėr ata.”(24)
    Imam Sexhadi (a.s.), shembulli i pėrkryer i pastėrtisė dhe drejtėsisė, i cili ka pasur njė lidhje tė pathyeshme me Zotin e tij, na ka demonstruar shprehjen mė tė lartė tė dashurisė ndaj Zotit, pėrmes lutjes sė tij. Ishte kjo njė dashuri e shenjtė qė ia kishte ndezur tėrė qenien e tij. Edhe pse shpirti i tij ishte nėn shtypjen e rėndė prej pikėllimit mortor tė ndarjes, krahėt e fuqishėm tė dashurisė ia mundėsuan ngjitjen deri nė lartėsitė e pafundme tė qiellit. Me njė sinqeritet dhe pėrulje tė papėrshkrueshme, ai bėri lutje te porta e Zotit tė Pėrjetshmit:
    “O Zot! Unė jam shpėrngulur te ndjesa Jote dhe qėllimi im ėshtė mėshira Jote. Unė kam dėshirė tė flaktė pėr faljen Tėnde dhe mbėshtetem nė fisnikėrinė Tėnde, sepse nuk ka asgjė nė sjelljen time qė ėshtė e denjė pėr falje, dhe mirėsia Jote ėshtė shpresa ime e vetme.
    O Zot, mė udhėzo nė rrugėn mė tė mirė dhe mė mundėso qė tė vdes si besimtar nė fenė Tėnde dhe tė ringjallem si besimtar nė fenė Tėnde.
    O Zot, tė Cilit i bėjė adhurim, O Ti, ndihmėn e tė Cilit e kėrkojnė mėkatarėt nė lutjet e tyre pėrmes mėshirės Tėnde! O Ti, nė pėrkujtimin e fisnikėrisė sė Tė Cilit, i pėrēmuari kėrkon strehim! O Ti, nga frika e tė Cilit keqbėrėsit lotojnė hidhur.
    O burimi i qetėsisė pėr zemrat e atyre qė u dėbuan me frikė nga shtėpitė e tyre! O ngushėllues i atyre qė janė tė pikėlluar dhe zemėrthyer! O ndihmės i tė vetmuarve, tė refuzuarve dhe nevojtarit! Unė jam ai rob qė u pėrgjigja bindshėm kur Ti i urdhėrove njeriut qė tė pėrgjigjet.
    O Zot! Ja ku jam duke bėrė sexhde mbi dhe, para pragut Tėnd. O Zot, nėse Ti shfaq mėshirė secilit qė tė thėrret Ty nė lutje, atėherė mė mundėso qė tė bėhem mė i merituari nė lutjet e mia, ose nėse e fal secilin qė loton nė prezencėn Tėnde, atėherė mė shpejto tė lotoj.
    O Zot. Mos e bėn tė pashpresė atė qė nuk mund tė gjejė dhėnės pos Teje; mos mė shtyj me dorėn e refuzimit, tani qė veē jam duke qėndruar pėrpara pragut Tėnd”(25)
    Ēdokush qė dėshiron tė kuptojė domethėnien e thellė tė kėsaj lutjeje, duhet tė paramendojė se shpjegimi racional dhe deduksioni logjik janė tė paaftė pėr tė dhėnė kuptimin e thellė tė ēėshtjeve qė e prekin ndriēimin shpirtėror. Kurani Fisnik pėrshkruan mėnyrėn dhe drejtimin e jetės sė jobesimtarit dhe tė materialistit, si nė vijim: “Veprat e atyre qė janė jobesimtar, janė sikur vegimi nė njė shkretėtirė tė rrafshėt dhe tė thatė. Njeriu i etshėm do tė paramendojė se aty ka ujė dhe do tė nxitojė nė drejtimin e saj, por sapo tė arrijė atje, nuk do tė gjejė ujė.” (Nur, 39) “Zoti dhe i Dėrguari i Tij i bėjnė thirrje njerėzimit kah e vėrteta; ndėrsa, tė gjitha deklaratat qė i bėjnė tė tjerėt pos Zotit, janė tė pabaza dhe tė kota, sepse ata nuk janė nė gjendje pėr tė pėrmbushur nevojat e njerėzve. Ai qė mbėshtetet te ata, do tė bėhet sikur ai qė i ka zhytur duart e veta nė njė burim pėr tė pirė ujė, por do tė kuptojė se duart e tij nuk tė mbėrrijnė deri te uji. Jobesimtarėt i bėjnė thirrje njeriut vetėm nė rrugėn e gabuar”. (Rad, 14)“Vendbanimi i atyre qė i zgjedhin tė tjerėt pėrpos Zotit, si mbrojtės dhe si mbėshtetės, ėshtė sikur vendbanimi i merimangės; sikur tė kishte ditur merimanga, se vendbanimi i saj ėshtė mė i dobėti” (Ankebut, 41)“Veprat e atyre qė nuk besojnė nė Zot, janė sikur hiri i shpėrndarė prej erės sė fortė; ata nuk kanė kurrfarė pėrfitimi prej orvatjeve tė tyre. Kjo ėshtė rruga e gabuar, plotėsisht e dalluar prej rrugės sė shpėtimit” (Ibrahim, 18)
    Shprehja mė e lartė e falėnderimit qė mund ta bėjė njeriu nė pragun e objektit tė tij tė vėrtetė tė adhurimit ėshtė lutja, qė ėshtė shprehja e dashurisė pėr pėrkryerjen absolute tė Tij dhe devotshmėria ndaj saj. Kėtė e bėn nė harmoni me tėrė kreacionin, sepse tė gjitha qeniet lartėsojnė dhe e madhėrojnė Zotin.
    Kurani thotė:“Shtatė qiejt dhe toka dhe tė gjitha ato qė i pėrmbajnė, e lartėsojnė Allahun. Nuk ka asnjė krijesė qė nuk merr pjesė nė lartėsimin dhe madhėrinė e Zotit tė tij, por ju nuk e kuptoni lartėsimin e tyre. Zoti yt ėshtė i butė dhe falė shumė”. (Isra, 44)
    Natyrisht qė ky lartėsim nuk ia siguron as mė tė voglin pėrfitim Atij, sepse Ai zotėron tė gjitha pėrkryerjet deri nė njė shkallė tė pakufishme, dhe as bota, as njeriu nuk mund t’i shtojnė Atij diēka ose tė mėnjanojnė ndonjė gjė prej Tij. A ėshtė e besueshme qė Ai tė krijojė njeriun me qėllim tė pėrfitimit prej adhurimit dhe tė madhėruarit tė tij? Pėrkundrazi, ėshtė njeriu ai i cili, duke fituar njohuri pėr qenien supreme dhe duke e adhuruar Atė nė madhėshtinė e Tij, tė arrijė qėllimin pėrfundimtar dhe pėrkryerjen e vėrtetė.
    Profesori, Ravaillėt, filozofi dhe fizikani i famshėm, nė lidhje me vetėdijesimin nė gjithėsi, thotė: “Astronomia moderne thotė se atomet dhe molekulat dinė se ēka janė duke bėrė; nė kuptimin normal tė botės, ata janė tė vetėdijshėm pėr detyrat qė i kryejnė dhe pėr rrjedhėn e jetės sė tyre. Ky vetėdijesim i tyre, ėshtė superior ndaj njohurisė sė fizikanit, sepse tė gjithė fizikanėt e dinė qė sikur njė atom tė mos ishte i njohur dhe i qartė, askush nuk do tė dinte asgjė pėr tė. Trupat, lėvizjet, shpejtėsia, koncepti i aty-sė dhe kėtu-sė, rrezatimi, ekuilibri, hapėsira, atmosfera, distanca, bashkė me shumė gjėra tė tjera, vijnė nė ekzistencė duke i falėnderuar atomit. Sikur tė mos kishte ekzistuar atomi, ēfarė do tė ishte origjina e tė gjitha fenomeneve tė shquara tė kreacionit? Ekziston ngjashmėria nė mes vetėdijesimit dhe trupit, sikur qė ekziston ngjashmėria nė mes lėvizjes dhe jolėvizjes ose aspektit pozitiv dhe negativ tė lėvizjes.
    Marrė nė tėrėsi, hapėsira nuk ėshtė e verbėr. Nėse u kujtohet, ne kemi demonstruar gjatė kontrollit tė fushės sė vizionit, se syri nuk ėshtė faktori bazik dhe pėrcaktues. Pasi qė ėshtė i fiksuar nė njė pikė tė caktuar tė globit, nė bazė tė rrethanave tė kufizuara tė llojit njerėzor dhe qenieve tjera tokėsore, ka njė fushė tė ngushtė fizike brenda sė cilės operon. Por, nė njė hapėsirė nė mes tė tokės dhe diellit, nė mes tė diellit dhe galaktikave, dhe nė mes galaktikave dhe planetėve tė largėta gjigante, ku forcat e bujshme me diapazon tė llahtarshėm janė tė angazhuara nė shkėmbimin e energjisė, aty njė organ i thjeshtė siē ėshtė syri i njė krijese tokėsore, nuk ka mundėsi pėr tė treguar veten ose tė demonstrojė efektivitetin e tij”.
    Por, pikėrisht pėr kėtė arsye, nuk mund tė besojmė se mbizotėron mungesa e vetėdijes dhe e ndėrgjegjes nė ato zona ku bėhet shkėmbimi i energjive tė mėdha dhe ku sundojnė forcat e ndryshme, si ajo tėrheqėse, e baraspeshės, lėvizėse, optike dhe centrifugale. Verbėria nuk ekziston nė kėto fenomene tė mahnitshme, madje edhe pjesėzat e dritės nuk mund tė konsiderohen si diēka qė i pėrngjan njė postieri tė pashkolluar, puna e vetme e tė cilit ėshtė dorėzimi i dėrgesės tė cilin nuk mund ta lexojė”(26)

    Vazhdon...

  11. #11
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i njėmbėdhjetė
    Pamundėsia e krahasimit tė atributeve hyjnore

    Nė pėrpjekjet tona pėr ta pėrshkruar Krijuesin dhe pėrfitimin e njohurisė nė lidhje me atributet e Tij, teorikisht na nevojiten konceptet dhe shprehjet qė janė matanė shtrirjes sonė. Termat qė i pėrdorim, nuk janė tė aftė tė na ndihmojnė nė arritjen e qėllimit tonė – pėrshkrimin e vėrtetė tė Zotit – sepse, tė kuptuarit tonė tė kufizuar nuk mund tė na sigurojnė perceptimin e natyrės sė atributeve tė pakufishme tė Zotit. Ai ėshtė shumė mė i lartė prej tė gjitha koncepteve tė sajuara dhe tė formuara nga ana e mendjes sė njeriut.
    Njeriu, i cili ėshtė i krijuar dhe i kufizuar nga ēdo anė, nuk duhet pritur qė tė jetė nė gjendje qė tė arrijė dhe tė pėrshkruajė njė qenie jomateriale sipas kuptimit tė atributeve dhe karakteristikave materiale.
    Ai ėshtė njė realitet qė ėshtė diēka krejt tjetėr prej qenies natyrale dhe qenies sė rastit, fuqia absolute dhe dituria e pakufishme e tė cilit i kaplojnė tė gjitha gjėsendet, i Cili sipas fjalėve tė Kuranit “nuk ka tė ngjashėm me qeniet e fundme dhe tė krijuara” (Shura, 11), dhe natyrisht qė njė realitet i tillė nuk mund tė diskutohet nė frymėn e njėjtė sikur njė temė e zakonshme.
    Aliu (a.s.), Udhėheqėsi i atyre qė frikohen prej Zotit, ka thėnė: “Cilido qė e krahason dhe e asimilon Zotin me diēka ose ia referon esencės sė Tij tė shenjtė, nė realitet nuk e ka marrė Atė nė pikėpamje. Ēfarėdo qė njeriu e njeh pėr bazė tė esencės sė Tij, duhet patjetėr tė jetė i krijuar. Zoti ėshtė Krijuesi dhe Bėrėsi. Ēfarėdo qė ėshtė i varur nga tė tjerėt, pėrpos nga vetja, ėshtė i shkaktuar dhe i krijuar. Ėshtė vetėm Zoti Ai qė ėshtė vetėm shkaku (dhe jo pasoja).
    Ai e ndėrmerr krijimin pa ndonjė mjet dhe instrument. Ai bėn matjen pa kėrkuar ndihmėn e mendimit dhe tė tė menduarit. Ai ėshtė i lirė prej tė gjitha nevojave dhe nuk nxjerr pėrfitim prej asnjė gjėsendi. Koha dhe hapėsira nuk e shoqėrojnė Atė. Veglat dhe instrumentet nuk i ndihmojnė Atij. Ekzistenca e Tij i paraprin tė gjitha kohėrave dhe parapėrjetėsia u paraprin tė gjitha fillimeve.
    Ai nuk ėshtė i kufizuar prej asnjė kufizimi, sepse fenomenit i caktohen kufijtė e esencės pėrmes kufizimeve qė janė specifike pėr vetė fenomenin dhe trupi ėshtė ai qė ia shfaq ngjashmėrinė. Esenca e Tij e shenjtė nuk i pranon konceptet e lėvizshmėrisė dhe tė palėvizshmėrisė; si ėshtė e mundur qė diēka qė ėshtė e krijuar pėrbrenda fenomenit, tė ekzistojė edhe nė qenien e Tij?
    Sikur tė kishte lėvizje dhe qetėsi nė esencėn e Tij, Ai do tė ishte i ekspozuar ndryshimit; Ai do tė ishte i ndarė dhe parapėrjetėsia e Tij do tė ishte mohuar.
    Ai ėshtė burimi i tė gjitha fuqive, kėshtu qė asnjė qenie nuk mund tė ndikojė mbi Tė. Dhe pėrfundimisht, Ai ėshtė Krijuesi, I Cili nuk ndėrron ose zhduket dhe i Cili nuk ėshtė i fshehur asnjėherė prej njerėzve tė diturisė dhe tė mendjemprehtėve”(27)
    Fakti se, atributet e Zotit janė tėrėsisht tė ndara prej atributeve tona dhe se nuk mund tė vėrtetohen pėrmes krahasimit me atributet tona, qėndron aty se atributet e origjinės sė qenies dallohen prej atributeve tė tė gjitha qenieve.
    Pėr shembull, ne kemi aftėsi pėr tė kryer detyra tė caktuara, por kjo nuk ėshtė e njėjtė sikur fuqia e Zotit; nė rastin tonė, atributi ėshtė diēka tjetėr, ndėrsa ekzistenca qė e pėrshkruan ėshtė diēka tjetėr. Kur e lavdėrojmė njohurinė tonė, ne nuk jemi njė dhe identik me njohurinė tonė. Gjatė moshės sė mitur nuk ka pasur gjurmė tė mėsimit apo tė njohurisė nė qeniet tona, por gradualisht kemi siguruar sasi tė njohurisė pėrmes mėsimit dhe studimit. Njohuria dhe fuqia formojnė dy kėnde tė veēanta tė qenies sonė, ato as nuk janė identike me esencėn tonė, as nuk janė tė bashkuara njėra me tjetrėn nė qenien tonė. Atributet tona janė trajta jonė e jashtme ndėrsa esenca ėshtė njė substancė; tė dytė janė tė pavarur njėri prej tjetrit.
    Por, rasti i atributeve hyjnore ndryshon nė mėnyrė fundamentale. Kur tė themi se Zoti ėshtė i gjithėdijshėm dhe i gjithėfuqishėm, me kėtė nėnkuptojmė se Ai ėshtė burimi i diturisė dhe fuqisė; atributi nuk ėshtė asgjė tjetėr, pėrpos entitetit qė e pėrshkruan edhe pse nė koncept dallohet tėrėsisht. Nė realitet, atributet e Tija janė identike me esencėn e Tij; sepse esenca e Tij nuk pėrmban ndonjė substancė sipas tė cilit mund tė mbėshtetet trajta e jashtme. Ai ėshtė qenie absolute, qė identifikohet me diturinė, fuqinė, jetėn, qėndrueshmėrinė dhe perceptimin; Ai nuk ėshtė subjekt i kufizimit mendor ose tė jashtėm.
    Pasi qė jemi rritur nė vetė zemrėn e natyrės dhe jemi tė afėrm me tė nė ēdo kohė, dhe pasi qė ēfarėdo qė shohim e ka dimensionin dhe formėn e caktuar, si dhe kohėn, hapėsirėn dhe tė gjitha veēoritė e trupit, ose thėnė shkurt, pėr shkak tė tė mėsuarit tė mendjes sonė me fenomenet natyrore, ne mundohemi t’i matim tė gjitha gjėsendet me kriteret e natyrės, gjithashtu edhe konceptet intelektuale dhe racionale. Nė kėtė mėnyrė, kriteri i natyrės na shėrben si pikėnisje pėr tė gjitha zbulimet shkencore dhe filozofike.
    Tė paramendosh njė qenie qė nuk ka asnjė veti tė materies dhe qė ndryshon prej ēdo gjėje qė mendja jonė mund ta pėrfytyrojė, dhe pėr t’i kuptuar atributet qė janė tė pandashme prej esencės, jo vetėm qė kėrkon njė pėrpikėri tė madhe por gjithashtu edhe kėrkon qė ta zbrazim tėrėsisht mendjen tonė prej qenies materiale.
    Aliu (a.s.) ka folur nė mėnyrė elokuente, tė thellė dhe kuptimplote nė lidhje me kėtė ēėshtje. Ai e vė theksin nė atė se njeriu nuk mund ta burgosė Zotin nė tė pėrshkruarit, duke thėnė: “Monoteizmi i pastėr dhe besimi i pėrkryer bazohen nė shkarkimin, mohimin dhe pėrjashtimin e tė gjitha atributeve tė qenieve tė krijuara nga esenca e Tij e shenjtė. Zoti ndalon qė Ai tė pėrshkruhet me ndonjė atribut tė tillė, sepse kur tė pėrshkruhet Ai nė kėtė mėnyrė, na duket se ēdo atribut ėshtė i ndarė prej zotėrimit tė Tij dhe se ėshtė i huaj pėr Tė. Kėshtu qė, kur tė thotė ndonjėri diēka nė lidhje me pėrshkrimin e Krijuesit, duke e paramenduar Atė si Zotėrues tė disa atributeve tė mbishtuara esencės sė Tij, ai e ka bėrė Atė ortak tė ndonjė gjėsendi dhe ka sugjeruar se Ai pėrbėhet prej dy pjesėve. Njė tentim i tillė i pėrshkrimit tė Zotit rrjedh prej paditurisė dhe mungesės sė diturisė.”(28)
    Konceptet mendore nuk mund ta pėrshkruajnė Zotin duke u mbėshtetur nė atributet fundore; duke qenė tė kufizuar, ato nuk janė tė aplikueshme pėr qenien e Zotit. Ēdo atribut, pėr sa i pėrket kuptimit tė veēantė qė e bart, ėshtė i ndarė prej tė gjitha atributeve tjera. Pėr shembull, atributi i jetės ndryshon prej atributit tė fuqisė; ato nuk janė tė kėmbyeshme. Ėshtė e mundshme, qė nė rastet e ndryshme tė bashkohen tė gjitha kėto atribute nė njė vend tė vetėm, por nė kuptimin e hartimit tė fjalėve (leksikor) nuk e kanė domethėnien e njėjtė.
    Kur mendja e njeriut dėshiron t’i caktojė njė atribut njė gjėsendi tė caktuar, qėllimi i tij ėshtė qė tė vendosė njė lloj harmonie nė mes atributit dhe qenies qė e pėrshkruan. Por, pasi qė atributi dallohet prej qenies nė kuptimin e konceptit, nė mėnyrė tė paevitueshme, mendja do tė gjykojė se ato do tė mbesin tė ndara njėri prej tjetrit. Mėnyra e vetme pėr t’i njohur gjėsendet ėshtė pėrshkrimi i tyre duke pėrdorur konceptet mendore, qė janė tė ndara sipas nocionit njėra prej tjetrės dhe si pasojė e kėsaj, detyrimisht tė fundme. Prandaj, ato koncepte nuk mund tė pėrdoren pėr tė pėrfituar njohuri pėr realitetin mė tė jashtėzakonshėm. Ai ėshtė shumė mė i lartė nga mundėsia e qenies pėr t’u njohur pėrmes pėrshkrimit, dhe ēdonjėri qė e kufizon Zotin me atributet e dhėna, ka dėshtuar nė pėrfitimin e njohurisė pėr Tė.
    Duke pėrmendur disa shembuj, mund tė kuptojmė deri nė njė shkallė, se atributet nuk janė tė mbi-shtuara ndaj esencės. Duke marrė parasysh se rrezet e nxehtėsisė qė burojnė prej zjarrit pėrēojnė nxehtėsinė nė ēdo send nė afėrsi tė saj, atėherė pėrfundojmė se njėri prej vetive dhe atributeve tė zjarrit ėshtė tė djegurit dhe shpėrndarja e nxehtėsisė.
    A e kanė okupuar kėto veti njėrin skaj tė qenies sė zjarrit? Natyrisht qė jo. E tėrė qenia e zjarrit zotėron atributin e djegies dhe tė shpėrndarjes sė nxehtėsisė.


    Imam Xhafer Sadiku (a.s.), u pėrgjigj nė pyetjen lidhur me natyrėn e Zotit: “Ai ėshtė diēka qė dallohet plotėsisht prej gjėsendeve tjera; vetėm Ai ėshtė identik me vetė esencėn e qenies. Ai nuk ėshtė trup dhe nuk ka formė. Ndjenjat nuk mund ta perceptojnė Atė dhe Ai nuk mund tė arrihet. Ai nuk ėshtė i kapshėm pėr pesė shqisat tona; pėrfytyrimi dhe imagjinata nuk janė nė gjendje qė ta mbėrthejnė Atė. Kalimi i kohės dhe vjetėrsia e moshės nuk mund ta dobėsojnė Atė nė asnjė mėnyrė, dhe Ai ėshtė i lirė prej ndėrrimeve dhe ndryshimeve.” (29)

    Uniteti i Zotit
    Kur tė shtrohet ēėshtja e njėsisė nė fjalimet religjioze, nėnkuptohet pėrfshirja e shumė temave qė e pėrmbajnė besimin nė njėsinė e esencės, ashtu qė pėrzierja e atributeve dhe dallimi nė mes tė esencės dhe atributeve ėshtė tėrėsisht i pėrjashtuar pėr sa i pėrket unitetit tė atributeve. Dallimet dhe diferencat rrjedhin prej kufizimeve. Parashtrimi i diferencės nė mes tė atributeve hyjnore ėshtė i vlefshėm vetėm nga pikėpamja e mendimit tonė racional; shumėllojshmėria e drejtimeve dhe e atributeve tė mbishtuara nuk mund tė ndikojnė nė esencėn hyjnore si tė tilla qė janė.
    Nėse nė botėn e natyrės shikojmė nė njė trup pėrmes copėzave tė ndryshme tė xhamave tė ngjyrosur me ngjyra tė ndryshme, trupi i tillė do tė na shfaqet nė ngjyra tė ndryshme, tė cilat ngjyra do tė ndėrrohen nė mėnyrė tė njėpasnjėshme. Ngjashėm, kur ta sodisim (meditojmė) esencėn hyjnore unike me anė tė mendjes sonė, ndonjėherė do t’ia atribuojmė diturinė asaj qenieje tė pakufishme se, tė gjitha krijesat janė prezentė para Tij nė tė gjitha kohėrat; nė kėtė rast themi se Ai ėshtė i gjithėdijshmi. Nė njė kohė tjetėr, ne jemi tė vetėdijshėm pėr aftėsinė e Tij pėr tė krijuar tė gjitha gjėsendet, dhe atėherė themi pėr esencėn e Tij se ėshtė i gjithėfuqishėm.
    Pra, kur tė perceptojmė pėrmes kėtyre tė ēarave tė ndryshme atributet e ndryshme, qė na duken si tė ngjashme sikur vetitė e qenies sonė tė kufizuar, ne mundohemi qė t’i ndajmė atributet e Tij prej esencės sė Tij tė pafundme. Objektivisht, tė gjitha konceptet e bartura pėrmes atributeve tė ndryshme, kanė njė ekzistencė tė thjeshtė dhe e bartin njė realitet tė vetėm, njė realitet qė ėshtė i lirė prej tė gjitha tė metave dhe mangėsive, qė zotėron tė gjitha pėrkryerjet si: fuqia, mėshira, dituria, bekimi, urtėsia dhe madhėshtia.
    Udhėheqėsi i besimtarėve Aliu (a.s.) nė fjalimin e tij tė parė, nė Nehxh-ul Belaga, thotė: “Fillimi i religjionit ėshtė tė pasurit njohuri pėr esencėn e pastėr hyjnore, ndėrsa pėrkryerja e njohurisė sė tillė qėndron nė besimin nė atė qenie hyjnore. Besimi i pėrkryer qėndron nė devotshmėrinė e sinqertė nė pragun e Tij, dhe devotshmėria e pėrkryer nuk ėshtė asgjė tjetėr pėrveē shkėputjes sė Burimit Unik prej tė gjitha atributeve tė qenieve tė mundshme.
    Keni kujdes, Ai nuk mund tė pėrshkruhet me asnjė atribut, sepse atėherė do tė ishte lajmėruar dallimi nė mes tė emrit dhe atributit. Ēdonjėri qė mundohet ta pėrshkruajė Atė pėrmes atributeve, nė realitet ėshtė duke ia krijuar njė tė ngjashėm dhe njė shok pėr Tė, ose ėshtė duke e parė Zotin si dy. Ēdonjėri qė e sheh Zotin si dy, ėshtė duke u munduar pėr tė ndarė qenien e Tij. Personit tė tillė i mungon njohuria dhe depėrtimi deri te natyra unike e Zotit, si dhe ėshtė i verbėr dhe i paditur.
    Si rrjedhim, ai qė ėshtė i privuar prej vizionit, do tė provojė tė tregojė me gisht kah Zoti (ta kufizojė nė njė kohė dhe hapėsirė tė caktuar), dhe ēdonjėri qė e bėn kėtė, nė tė vėrtetė ai ka parashtruar kufijtė rrethues pėr Krijuesin e tė gjitha qenieve dhe e ka bėrė tė fundme Atė. Ēdonjėri qė e kufizon Atė nė kėtė mėnyrė, do ta konsiderojė Atė si madhėsi e matshme. Ēdonjėri qė pyet: “Ku ėshtė Zoti?” , padashur, ai e formon Atė si njė trup tė kufizuar prej njė trupi tjetėr; dhe ēdonjėri qė pyet “Nė ēka ėshtė i angazhuar Zoti?”, padashur, konstaton se disa pjesė tė caktuara nuk e pėrmbajnė qenien e Tij, ose janė tė zbrazėta”.
    Pra, ēdo atribut ėshtė i pakufishėm dhe pėrfshihet nė pafundėsinė e esencės. Zoti ėshtė i lirė prej atributeve tė fundme qė mund tė dallohen njėra prej tjetrės dhe qė janė tė ndara prej esencės sė Tij.
    Njėherė, kur tė njėmendėsojmė se qenia e Zotit buron prej Vetvetes, si rrjedhim do tė kemi se njė qenie absolute ėshtė e pafundme nė tė gjitha anėt. Nėse qenia dhe joqenia janė tė konceptuara nė mėnyrė tė barabartė pėr njė tėrėsi, atėherė duhet tė sigurohet njė qenie nga jashtė qė do tė ndikojė nė kėtė tėrėsi nė mėnyrė qė tė vihet deri te shfaqja e ekzistencės; sepse, nė fund tė fundit, vetė fillimi ėshtė i pamundur. Atėherė, qenka vetėm qenia absolute ajo qė buron prej vetvetes; tė gjitha realitetet tjera janė tė nėnshtruara ndaj saj dhe janė tė njohur vetėm pėrmes saj. Njėherė, kur esenca ėshtė identike me vetė ekzistencėn e tij, ajo ėshtė e pafundme sa i pėrket diturisė, fuqisė, jofillimit dhe pambarimit, sepse tė gjitha kėto janė format e qenies. Dhe, njė esencė qė ėshtė identike me ekzistencėn, duhet patjetėr tė zotėrojė tė gjitha kėto pėrkryerje deri nė njė shkallė tė pafundme.
    *****
    Njėsia e Zotit ėshtė njėra prej atributeve tė Tija mė tė shquara. Tė gjitha religjionet qiellore, nė predikimet e tyre origjinale dhe tė pandryshuara, i kanė bėrė thirrje njerėzimit drejt afirmimit tė pastėr tė unitetit tė Zotit, duke mos ia pranuar askėnd si shok tė Tij. Njė pėrshkrim i tillė i shokut, ēfarėdo dimensioni apo forme qoftė, ėshtė gabimi mė i rėndė pėr tė cilėn bart pėrgjegjėsi njeriu. Kjo ėshtė pėrsėritur shumė shpesh gjatė historisė, dhe ka qenė rezultati i padijes, pavetėdijesimit dhe tė largimit nga udhėheqja e arsyes dhe tė mėsimeve tė profetėve.
    Nėse njeriu ka besuar nė Zot, nė pajtim me mendimet korrekte, provat e arsyes dhe udhėheqjes sė profetėve, do tė ishte e pamundur pėr tė qė tė pranojnė ndonjė fenomen tė rastit ose njė gjėsend tė krijuar nė vend tė Tij, dhe tė paramendojnė se ēfarėdo njė qenie tjetėr tė mund tė bėhet partneri i Tij ose i barabartė nė kontrollimin dhe komandimin e fatit tė botės, ose edhe tė ketė ndonjė hise nė administrimin e rendit nė univers.
    Sikur tė kishin sunduar zotėt e panumėrt nė botė dhe ēdonjėri prej kėtyre zotėve tė kishte dhėnė urdhra sipas vullnetit tė tij, rendi i universit do tė ishte shndėrruar nė njė anarki ta plotė.
    Kurani thotė: “Sikur tė kishin qenė zota tė tjerė, pėrveē Zotit tė vėrtetė dhe tė vetėm, renditja nė qiej, nė tokė do tė shkatėrrohej. Atėherė, le tė jetė i lartėsuar Zotėruesi i Fronit prej asaj qė ia pėrshkruajnė Atij” (Enbija, 22)
    Nėse ne themi se Zoti ėshtė njė, ajo ėshtė prej asaj se Ai nuk ėshtė trup. Trupi ėshtė njė pėrbėrje prej njė vargu tė elementeve tė ndryshme, bashkimi i tė cilave shkakton paraqitjen e saj. Bashkimi, ndarja dhe prodhimi janė atributet e qenieve dhe trupave tė rastit; pėr kėtė arsye, ne i mohojmė ato nė rastin e Zotit dhe tė gjitha ato qė shfaqen nė ekzistencė si rezultat i bashkimit dhe i prodhimit, nuk i shpallim as si Zot as sikur diēka qė i pėrngjan Atij.
    Ėshtė e mundur qė tė konceptohet pluraliteti pėrbrenda kategorisė sė caktuar, njėherė pasi qė kemi folur pėr kufizimet si: sasia, cilėsia dhe koha. Megjithatė, Zoti nuk ėshtė i kufizuar me asnjėrėn prej kėtyre kufizimeve, prandaj ėshtė e pamundur qė tė pėrfytyrohet Ai me njė tė ngjashėm ose tė tillė.
    Nėse pėrpiqemi qė tė paramendojmė esencėn e ujit pa ndonjė atribut kufizues, dhe tė pėrsėrisim kėtė ushtrim disa herė, asgjė nuk do t'i shtohet konceptit tonė origjinal. Sepse, qysh nė fillim kemi pėrfytyruar ujin nė kuptimin e tij absolut, pa ndonjė kufizim apo kushtėzim. Ėshtė e pamundur qė nė tentimin pasues tė pėrfytyrojmė se do tė na shfaqet njė hipotezė e re pėr sasinė apo cilėsinė e ujit.
    Por, nėse ia shtojmė esencės sė ujit disa atribute kufizuese qė janė jothelbėsore pėr tė, do tė lajmėrohen format dhe instanca tė ndryshme tė ujit dhe me ta do tė lajmėrohet edhe pluraliteti. Si shembull tipik i kėsaj do tė ishte uji i shiut, uji i burimit, uji i lumit dhe uji i detit, tė gjitha tė vrojtuara nė kohėra dhe vende tė ndryshme. Nėse i eliminojmė tė gjitha kėto atribute kufizuese dhe tė shikojmė prapė nė esencėn e ujit, do ta shohim tė lirė prej tė gjitha dualizmave dhe si njė esencė tė vetme.
    Ne duhet tė bėhemi tė vetėdijshėm se ēfarėdo njė qenie qė mund tė pėrmbahet nė njė vend tė caktuar, medoemos ka nevojė pėr atė vend. Dhe, ēfarėdo njė qenie qė mund tė pėrmbahet nė njė kohė tė caktuar, ekzistencėn ia ka borxh pėrcaktimit tė kushteve tė asaj kohe; ekzistenca e saj do tė realizohet vetėm brenda kornizės kalimtare qė i pėrmban ato kushte.
    Kėshtu qė, kur tė bėhemi nė dijeni pėr njė qenie qė ėshtė prezent nė tė gjitha kohėrat dhe tė gjitha vendet dhe qė zotėron shkallėn mė tė lartė tė besueshme tė pėrkryerjes, dhe pėrveē tė cilit asgjė nuk ėshtė e pėrkryer ose absolute dhe i lirė prej tė metave, atėherė duhet tė pranojmė se ngarkimi i dualizmit ndaj njė realiteti shumė tė lartė ėshtė njėjtė sikur ta bėsh atė tė fundme dhe tė kufizuar.


    Nė tė vėrtetė, Zoti nuk ėshtė njė nė kuptimin numerik, ashtu qė ne tė mund tė imagjinojmė Atė si anėtarin e parė tė kategorisė qė pasohet nga e dyta. Njėsia e Tij ėshtė e tillė, sa qė nėse e paramendojmė ekzistencėn e tė dytės krahas Tij, atėherė i dyti duhet tė jetė identik me tė parin. Pasi qė shumėllojshmėria e gjėsendeve buron prej rrethanave tė kufizuara, qė i dallojnė ata njėra prej tjetrės, do tė ishte plotėsisht joracionale tė parashtrojmė tė dytin pėr njė qenie qė ėshtė i lirė prej tė gjitha kufizimeve dhe kufijve. Ekzistenca e tė dytit do tė nėnkuptonte se i pari ka kufizime dhe kufij. Dhe, nėse pėrjashtohen kufizimet dhe kufijtė, atėherė nė asnjė mėnyrė nuk mund tė kemi dy qenie; pėrshtypja jonė mbi tė dytin do tė ishte thjesht pėrsėritja e tė parit.
    Doktrina e unitetit hyjnor e ka kuptimin se nėse e konsiderojmė Zotin si tė vetėm dhe tė zhveshur prej tė gjitha fenomeneve ekzistuese, atėherė esenca e Tij hyjnore do tė pohohet tėrėsisht. Gjithashtu, nėse e konsiderojmė ekzistencėn e Tij bashkė me ekzistencėn e fenomenit, prapė ekzistenca e Tij do tė pohohet tėrėsisht. Por, nėse pėrkundrazi, shikojmė nė kontingjentin e fenomeneve duke e pėrjashtuar Zotin prej saj, nė asnjė mėnyrė nuk mund tė themi se ėshtė ekzistues, sepse ekzistenca e tyre varet prej Krijuesit si pėr nga prejardhja ashtu edhe nga pėrjetėsimi i tyre.
    Pra, sa herė qė t’i atribuojmė Zotit ndonjė kufizim dhe konditė, kjo do tė thotė se Zoti do tė pushojė sė ekzistuari sa herė qė pushon sė ekzistuari ajo konditė apo kufizim. Megjithatė, ekzistenca e Zotit nuk ėshtė subjekt i konditės dhe pluralitetit, prandaj arsyeja nuk mund tė parashtrojė anėtarin e dytė tė kategorisė sė Tij.
    Le tė japim njė ilustrim: Supozoni se bota ėshtė e pafundme, nuk ka kufij dhe nė ēfarėdo drejtimi qė tė udhėtojmė, kurrė nuk do tė arrijmė te fundi i saj. Me njė koncept tė tillė tė botės sė trupave, ku tė gjitha dimensionet e saj do tė jenė tė pakufishme, a mund tė paramendojmė njė botė tjetėr si shtesė ndaj kėsaj, qoftė ajo e fundme apo e pafundme? Patjetėr qė nuk do tė mundemi, sepse koncepti i njė bote tė pafundme tė trupave medoemos pėrjashton ekzistencėn e njė bote tjetėr tė tillė. Nėse mundohemi ta paramendojmė njė botė tė tillė, do tė jetė ose identik me tė parin ose me ndonjė segment tė saj.
    Kėshtu qė, duke konsideruar se esenca hyjnore ėshtė qenie absolute, parashtrimi i ekzistencės sė qenies sė dytė qė i pėrngjan Atij, do tė ishte plotėsisht e njėjtė me atė sikur tė kishim paramenduar njė botė tė dytė tė trupave qė koekzistojnė me trupat e botės sė pafundme. Me fjalė tjera, njė gjė e tillė ėshtė e pamundur.
    Prandaj, ėshtė i qartė kuptimi pėr Zotin se, tė qenėt Njė, nuk do tė thotė se Ai nuk ėshtė dy; por, ėshtė ajo se i dyti ėshtė i papėrfytyrueshėm dhe se zotėrimi ekskluziv i karakterit hyjnor ėshtė i domosdoshėm sipas esencės sė Tij. Ai bėhet i veēantė prej tė tjerėve, jo sipas kuptimit tė kufizimeve por sipas kuptimit tė vetė esencės sė Tij, qė mund tė shquhet qartė prej tė gjitha gjėsendeve tjera. Pėrkundrazi, tė gjitha qeniet tjera e arrijnė dallueshmėrinė e tyre jo prej esencės sė tyre por mė tepėr prej Zotit.
    *****
    Shohim qartė se raporti i ndėrsjellė gjithėpėrfshirės dhe harmonia ekzistojnė nė mes tė gjitha komponentėve tė botės. Njeriu prodhon gazin karbonik, i cili ia mundėson frymėmarrjen e bimėve, pemėve dhe drurėve, qė nė mėnyrė reciproke prodhojnė oksigjenin dhe ia mundėsojnė njeriut frymėmarrjen. Si rezultat i kėtij shkėmbimi nė mes njeriut dhe bimėve, nė tė gjitha kohėrat ėshtė konservuar njė sasi e caktuar e oksigjenit; pėrndryshe, nuk do tė kishte mbetur asnjė gjurmė nga ekzistenca njerėzore nė tokė.
    Sasia e nxehtėsisė qė pranon toka nga dielli i pėrgjigjet nevojave tė qenieve tė gjalla sa i pėrket nxehtėsisė. Shpejtėsia e rrotullimit tė tokės pėrreth diellit dhe distanca qė e mbajnė prej burimit tė energjisė dhe tė nxehtėsisė, ėshtė e caktuar nė atė mėnyrė qė tė bėjė tė mundshme ekzistencėn njerėzore nė tokė. Distanca e tokės prej diellit pėrcakton shkallėn e nxehtėsisė qė i pėrgjigjet saktėsisht nevojave tė jetės njerėzore nė tokė. Sikur tė kishte qenė shpejtėsia e rrotullimit njėqind mile (185,3 km) nė orė, nė vend tė njėmijė mile (1.853 km) nė orė, aq sa ėshtė tani, netėt dhe ditėt tona do tė ishin dhjetė herė mė tė gjata sesa qė janė tani, dhe intensiteti i diellit do tė ngrihej aq shumė, sa qė e gjithė bota bimore do tė ishte djegur dhe netėt e ftohta tė dimrit do tė ngrinin tė gjithė filizat e freskėt nė dhe.


    Sikur tė ishin reduktuar pėr gjysmė rrezet e diellit, tė gjitha krijesat e gjalla do tė ishin ngrirė nė vend, si pasojė e tė ftohtit tė madh. Ndėrsa, nė anėn tjetėr, sikur tė ishin dyfishuar rrezet e diellit, fara e jetės nuk do tė kishte dhėnė fryt asnjėherė. Sikur tė kishte qenė hėna mė larg se toka, baticat do tė ishin shumė mė tė forta dhe mjaft tė forta qė t’i ērrėnjosin malet.
    Sipas kėtij kėndvėshtrimi, bota na duket si njė karvan nė tė cilėn janė bashkuar tė gjithė udhėtarėt sikur hallkat e zinxhirit. Tė gjitha pjesėt e saja, tė mėdha apo tė vogla, bashkėrisht janė duke u orvatur qė tė lėvizin pėrpara nė njė drejtim tė njėjtė. Pėrmes kėtij organizmi, gjithēka e pėrmbush funksionin e tij tė veēantė dhe tė gjitha gjėsendet ndihmojnė dhe e plotėsojnė njėra-tjetrėn. Lidhja e thellė dhe e padukshme i bashkon tė gjitha atomet me tė gjitha atomet e tjera.
    Njė botė qė ėshtė e mbushur me unitet tė tillė, duhet medoemos tė jetė e ndėrlidhur me njė burim tė vetėm. Qenia e ka prejardhjen prej njė origjine tė vetme; nėse tėrėsia e universit ėshtė njė, atėherė edhe krijuesi i tij duhet tė jetė njė. Fakti qė krijuesi e ka sjellė unitetin brenda shumėllojshmėrisė sė botės sė krijuar, vetvetiu ėshtė njė provė bindėse pėr njėsinė, fuqinė dhe urtėsinė e Tij.
    Kurani Thotė: “Pyeti ata, ‘Mė tregoni idhujt tė cilėt i adhuroni nė vend tė Zotit. A kanė krijuar ata ndonjė gjė prej Tokės apo, a kanė marrė pjesė nė krijimin e qiejve bashkė me Zotin? A u kemi dhėnė atyre ndonjė libėr nė tė cilin ata mbėshteten gjatė pėrshkrimit tė shokėve ndaj nesh?’. Jo. Keqbėrėsit e mashtrojnė njėri-tjetrin me premtimet e tyre tė kota. Padyshim, ėshtė Zoti ai i cili parandalon qiejt prej shembjes dhe asgjėsimit; askush tjetėr nuk do tė mund t’i parandalojė ata nga shembja dhe asgjėsimi. Dije qė Zoti yt ėshtė i durueshėm prej falės.” (Fatir, 40-41)
    Natyra jonė e pastėr, qė ėshtė dimensioni themelor i ekzistencės sonė, gjithashtu pohon njėsinė e Zotit. Gjatė krizave tė rėnda dhe kohėrave tė vėshtira, kur tė gjitha dėshirat tona janė tė fokusuara nė njė pikė tė vetme, ne ndėrrojmė drejtimin dhe ia besojmė zemrėn Atij.
    Njė prej nxėnėsve tė Imam Xhafer Sadikut (a.s.) e pyeti Atė: “Ēfarė prove ekziston pėr njėsinė e Zotit?”. Imami (a.s.) u pėrgjigj: “Prova pėr njėsinė e Tij ėshtė raporti i ndėrsjellėt dhe vazhdimėsia e tėrė kreacionit, renditja e plotė nė ekzistencė qė sundon mbi tė gjitha gjėrat. Zoti, nė Kuran thotė: “Sikur tė kishte qenė njė krijues tjetėr pėrpos Zotit, nė qiej dhe nė tokė, renditja e tyre do tė humbej dhe bota do tė ishte shkatėrruar.”(30)
    Pra, rregullsia dhe tėrėsorja e rregullave qė sundojnė mbi tė gjitha gjėrat, hedhin poshtė teorinė e ekzistimit tė disa zotėve, duke sunduar nėpėr sfera tė njėjta apo tė ndryshme.
    *****
    Ndonėse Kurani thekson unitetin e Zotit nė krijim dhe nė urtėsi, e pėrmend gjithashtu edhe rolin e shkakut dhe mjeteve qė i zbatojnė urdhrat e shenjta tė Zotit. Ai thotė: “Zoti e zbrit poshtė ujin prej qiejve dhe e ringjall tokėn, pas vdekjes sė saj. Aty ka shenja tė qarta pėr ata qė janė tė vėmendshėm” (16:65).
    Njėherė, pasi tė nxjerrim pėrfundimin se vetėm Zoti ėshtė i angazhuar nė krijimin, renditjen dhe drejtimin e tėrė universit, dhe se tė gjitha burimet e pasojės dhe shkakėsisė janė tė nėnshtruara ndaj vullnetit dhe urdhrit tė Tij – duke pasur ēdonjėri prej tyre rolin e veēantė tė caktuar nga ana e Zotit – njėherė qė tė arrijmė kėtė pėrfundim, si mund tė paramendojmė qė ndonjė qenie tjetėr tė jetė nė nivelin e njėjtė me Zotin dhe t’i pėrkulemi nė adhurim para tij? Kurani thotė: “Disa prej tyre i konsiderojnė tė tjerėt si tė barabartė me Zotin dhe i donė ata sikur tė kishin qenė Zot, por besimtarėt ia kushtojnė tėrė dashurinė Zotit tė tyre” (Bekare,165). “Nė mes tė shenjave tė Tij janė nata, dita, dielli dhe hėna. Mos u pėrkulni dhe mos i bėni sexhde para diellit dhe hėnės. Nė vend tė saj, bėni sexhde para Zotit, i cili i krijoi ata” (Fusilet, 37)

    Vazhdon...

  12. #12
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i dymbėdhjetė
    Fuqia e pakufishme e Zotit


    Fuqia e pakufishme e Zotit nuk ka dėshmi mė tė qartė sesa ajo qė sigurohet pėrmes studimit dhe hulumtimit tė fenomenit tė universit tė krijuar dhe formave tė shumta si dhe koloritit tė natyrės, e cila kurrė nuk mund tė pėrshkruhet tėrėsisht.
    Kur ta vėshtrojmė kreacionin e Zotit, do ta gjejmė veten tė ballafaquar me njė energji tė pafundme pėr tė cilėn nuk mund tė paramendohet asnjė kufizim. Njė vėshtrim nė kreacion dhe nė miliona tė vėrteta qė janė tė fshehura nė mrekullitė e natyrės dhe nė thellėsitė e vetė qenies sė njeriut, na siguron tė dhėna mė tė qarta tė shkallės sė fuqisė sė Atij qė ėshtė Njė, dhe qė e ka krijuar atė, sepse renditja e pasur dhe komplekse e qenies nuk pranon asnjė shpjegim tjetėr.
    Ėshtė fuqia e Zotit e cila nuk mund tė krahasohet me asgjė, ajo qė e detyron njeriun qė tė pėrkulet pėrpara Krijuesit tė kėtij projekti tė madh. Nuk ka fjalė pėr tė shprehur pėrmasat e fuqisė sė tij; ajo esencė unike ka aq shumė fuqi, sa qė kurdoherė qė Ai dėshiron tė shfaqet diēka, i mjafton urdhrit “Bėhu” pėr tė dalė jashtė Tij, dhe objekti tė cilit i drejtohet do tė bėhet. Kurani Thotė: “Kur Ai dėshiron ndonjė gjė tė caktuar, Ai vetėm urdhėron ‘Bėhu’, dhe ajo bėhet” (Jasin, 82)
    Ligji i parashtruar nė kėtė ajet ėshtė treguesi mė i mirė i fuqisė sė Tij tė pakufishme dhe i manifestimit tė fuqisė dhe madhėshtisė sė Tij tė pafundme. Ky ligj mohon ēdo kufi qė mund t’i caktohet fuqisė sė Zotit dhe ēdo proklamatė qė mund t’i pėrshkruhet si e pamjaftueshme pėr tė gjitha kriteret dhe pėrmasat e kėtij ligji hyjnor.
    Tė parėt e shkencave natyrore dhe njerėzit e laboratorėve, pėrkundėr tė gjitha pėrparimeve qė kanė arritur, ende nuk i kanė fituar njohuritė komplete nė lidhje me sekretet e vetėm njėrit prej qenieve tė shumta dhe tė ndryshme tė universit tė krijuar. Megjithatė, dituria e pjesshme dhe e mangėt, tė cilėn e ka siguruar njeriu nė lidhje me disa qenie qė ekzistojnė nė kėtė botė, i mjafton atij qė tė kuptojė me tėrė qenien e tij se, njė fuqi e madhe qė ka krijuar njė varietet dhe njė shumėllojshmėri nė univers, duhet tė jetė i pafundmė.
    Duke marrė parasysh diapazonin e Tij tė gjėrave tė krijuara: krijesat e imta dhe bishat pėrbindėsha me forma tė ēuditshme qė banojnė nė fund tė oqeanit; zogjtė e hijshėm dhe melodikė me krahėt shumėngjyrėsh, bukuria e tė cilėve imitohet nga ana e artistėve tė shkathėt si njė zbukurim i zejes sė tyre; yjet qė shkėlqejnė nė qiej dhe dielli qė lind dhe perėndon; agimi dhe drita e hėnės; planetėt, galaktikat dhe mjegullnajat, qė disa prej tyre pėrmbajnė nė brendėsitė e tyre me miliona yje shkėlqyese, qė janė marramendėse nė pafundėsinė e tyre tė dukshme.
    Si tė tilla qė janė, gjėrat e krijuara, a nuk tė frikėsojnė me madhėshtinė e tij dhe a nuk sugjerojnė pėr fuqinė e pafundme tė Krijuesit tė tij? A mundet ndokush qė tė mos e pėrfill fuqinė e Krijuesit qė i jep njė shumėllojshmėri tė tillė jetės dhe bėn qė tė shfaqen format e veēanta dhe tė fundme nė njė diapazon tė gjerė tė fenomeneve?
    Tani, duke ditur faktin se, tė gjitha kėto forma magjepse tė gjėrave tė krijuara pėrfundimisht rrjedhin nga atomi, ēėshtja e qenies nuk mund tė shpjegohet ndryshe, veēse duke u referuar nė njė fuqi udhėzuese dhe tė pafundme. Ėshtė Ai, i Cili qė i nxit tė gjitha gjėrat nė drejtim tė marrjes sė formave jetėdhėnėse dhe qė zotėron fuqinė dhe inteligjencėn pėr tė planifikuar dhe dizajnuar kėtė skemė tė gjerė dhe precize.
    *****
    I madh dhe i vogėl, i vėshtirė dhe i lehtė, janė tipare qė i takojnė qenies sė fundme; nė sferėn e pafundme tė esencės dhe atributeve tė Zotit, nuk ekzistojnė ēėshtje tė tilla si, e madhe dhe e vogėl, shumė dhe disa, etj. Paaftėsia dhe pamundėsia shkaktohen nėse ndonjė faktori i jepet nė dispozicion njė madhėsi e fundme e energjisė dhe nė rrugėn e tij ekziston ndonjė pengesė, ose nėse faktorit tė tillė i mungojnė mjetet dhe instrumentet pėr tė vepruar; nė rastin e fuqisė sė pafundme, tė gjitha kėto janė tė papėrfytyrueshme.
    Kurani thotė:“ Asgjė nė qiej ose nė Tokė nuk mund t’i shkaktojė ndonjė dobėsi ose paaftėsi Zotit; me tė vėrtetė, Zoti ėshtė i gjithėdijshėm dhe i plotfuqishėm” (Fatir, 44)
    Edhe pse, zoti ėshtė i aftė t’i kryejė tė gjitha punėt, Ai e krijoi botėn sipas njė skeme specifike dhe precize, nė kornizėn e sė cilės ėshtė caktuar njė rol i veēantė fenomeneve tė posaēme qė i paraprijnė tė tjerėve. Ato fenomene janė tė nėnshtruara nė mėnyrė tė padiskutueshme dhe plotėsisht urdhrit tė Tij, dhe asnjėherė nuk e kundėrshtojnė as mė tė voglin urdhėr tė Tij.
    Kurani thotė: “Dielli, hėna dhe yjet janė nėn urdhrin e Tij. Bėhu i vetėdijshėm se kreacioni i takon vetėm Allahut; ėshtė urdhri i Tij depėrtues qė nė pastėrtinė e tij tė lartėsuar krijon botėn dhe ēdo gjė qė pėrmban ajo” (Araf, 54)
    Nėse flasim nė mėnyrė tė prerė, asnjė krijesė nė skemėn e universit nuk mund tė bėhet manifestimi i fuqisė ose tė ketė ndonjė pjesė nė vullnetin dhe urdhrin e Tij, sepse sikur qė Zoti nuk ka ortak nė esencėn e Tij, ashtu edhe nė shkakėsinė e Tij nuk ka asnjė ortak.
    Pasi qė tė gjitha krijesave u mungon pavarėsia nė esencėn e tyre dhe janė tė varur prej Tij, ata janė tė mangėt edhe nė krijimin e veprave dhe tė ndikimeve. Ēdo faktor dhe shkak e ka prejardhjen e esencės sė qenies sė tij prej Zotit, si edhe fuqia e tij pėr tė vepruar dhe pėr tė ushtruar ndonjė ndikim.
    Kurdoherė qė dėshiron Ai ose kėrkon nevoja, rregulla qė i rrethon tė gjitha qeniet, e braktis rolin e saj sepse ajo rregull i ėshtė nėnshtruar vetvetiu vullnetit tė Tij, sado qė rregulla mund tė jetė e ēmuar dhe e qėndrueshme. Krijuesi, i Cili ia ka caktuar njė pasojė tė veēantė ēdo faktori dhe shkaku, ėshtė nė gjendje qė tė neutralizojė dhe tė pezullojė atė pasojė nė ēdo moment. Njėjtė, sikur qė njė urdhėr ishte i mjaftueshėm pėr tė prurė nė ekzistencė tėrė universin nė mėnyrė tė njėjtė, mjafton njė urdhėr tjetėr qė ta zhdukė efektin e zakonshėm tė fenomenit.
    Kurani thotė: “Ata thanė, ‘Digjeni Ibrahimin dhe nė kėtė mėnyrė do tė ndihmoni zotėt tuaj, nėse jeni njerėz tė veprave’. Ne i urdhėruam zjarrit, ‘bėhu i ftohtė pėr Ibrahimin dhe mos e lėndo atė.’ Ata u munduan qė t’i bėjnė dredhi kundėr tij, por ne i bėmė ata humbės” (Enbija, 68-69) Edhe pse, ekziston tėrheqja e fuqishme nė mes tė diellit dhe tokės, e cila tėrheqje pėrfshin njė hapėsirė tė gjerė, tė dy trupat janė tė nėnshtruar vullnetit tė Tij. Sapo T’i japė njė zogu tė vogėl njė fuqi tė mjaftueshme, zogu ėshtė nė gjendje t’i rezistojė tėrheqjes sė tokės dhe tė fluturojė.
    Kurani thotė: “A nuk i shikojnė ata shpendėt fluturues nė qiell dhe tė vėrejnė se qielli ėshtė i nėnshtruar ndaj tyre? Ėshtė vetėm Zoti, Ai i cili i mban ata nė lartėsi dhe kjo ėshtė njė shenjė e qartė e fuqisė sė Zotit pėr njerėzit qė besojnė” (Nahl, 79)
    Ēfarėdo fenomeni qė mund tė paramendohet qė ekziston, nė botėn e qenies do t'i gjejė mjetet e nevojshme tė jetesės, tė pėrgatitura nga ana e Krijuesit. Prandaj, ēfarėdo fuqie dhe aftėsie qė ėshtė formuar nė skemėn e kreacionit, ajo patjetėr duhet tė ndėrlidhet me fuqinė e pafundme tė Zotit.
    Udhėheqėsi i besimtarėve Aliu (a.s.), nė fjalimin e tij, qė ėshtė i regjistruar nė Nehxh-ul Belaga, thotė: “O Zot! Ne nuk mund tė depėrtojmė nė thellėsitė e madhėshtisė dhe tė lartėsisė Tėnde. Ne dimė vetėm qė je i gjallė dhe ekzistencė nė vetvete, se je i lirė prej ngrėnies dhe gjumit. Asnjė mendje nuk mund tė tė perceptojė Ty dhe asnjė sy nuk mund tė tė shikojė Ty, por Ti i shikon tė gjithė sytė. Ti e di jetėgjatėsinė e tė gjitha gjėsendeve dhe Ti je i gjithėfuqishėm.
    Edhe pse nuk kemi kuptuar asgjė prej kreacionit Tėnd, ne jemi tė habitur nga fuqia Jote dhe Tė lartėsojmė me madhėshti. Ajo qė ėshtė e fshehur prej nesh dhe sytė tanė nuk mund tė shikojnė, dhe mendjet tona nuk mund ta arrijnė; ajo qė ėshtė e mbuluar pėrmes vellove tė padukshmes, ėshtė shumė mė e madhe sesa ajo qė mund tė shikojmė...”(31)


    Nėse njeriu vendos qė tė ndėrtojmė ndonjė spital, ai sė pari do tė grumbullojė veglat e nevojshme dhe pjesėt e pajisjeve qė nuk kanė lidhje esenciale njėri me tjetrin, dhe pastaj i bashkon nė mes veti sipas kuptimit tė vargut tė ndėrlidhjeve artificiale, pėr tė arritur deri te qėllimi i tij.
    Me qėllim tė formimit tė ndėrlidhjeve tė tilla artificiale, ai do tė shfrytėzojė forca dhe objekte tė ndryshme ekzistuese. Puna dhe aktiviteti i tij janė njė pjesė e sistemit tė kreacionit; ato nuk janė aktivitete kreative plotėsisht tė dukshme, por vetėm njė formė e lėvizjes qė zė vend brenda objektit ekzistues. Kreacioni hyjnor formon njė kategori qė dallohet plotėsisht prej formimit tė ndėrlidhjeve artificiale nė mes tė objekteve tė palidhura. Zoti i formon gjėsendet bashkė me tė gjitha tiparet, forcat, energjitė dhe karakteristikat e tij.
    Kur tė themi se Zoti ėshtė i gjithėfuqishėm, ne duhet tė jemi tė vetėdijshėm pėr atė se, fuqia e tij ka tė bėjė vetėm me gjėrat qė janė tė mundshme. Gjėrat qė janė tė arsyetuara si tė pamundshme janė plotėsisht jashtė sferės sė fuqisė sė Tij, dhe pėr ne fjalėt si “fuqia” ose “aftėsia” nė lidhje me gjėrat qė janė tė pamundshme, janė tė pasakta dhe tė pakuptimta. Ndonėse fuqia e Zotit ėshtė e pakufishme, duhet tė merren parasysh aftėsitė perceptuese tė gjėrave dhe mundėsitė e tyre pėr tė shėrbyer si vendi i manifestimit tė fuqisė hyjnore. Implementimi i vullnetit tė Zotit ėshtė i gėrshetuar me relacionet ndėrmjet shkakut dhe pasojės, dhe me njė rrjet kompleks tė arsyeve dhe shkaqeve. Pėr t’u bėrė njė gjėsend objekt i vullnetit tė Zotit, nuk mund tė bėhet i parealizueshėm dhe nė esencėn e tij duhet tė zotėrojė aftėsinė perceptuese; vullneti hyjnor ėshtė i kualifikuar nė kuptimin e perceptimit tė gjėrave. Ėshtė e vėrtetė se shkėlqimi hyjnor ėshtė i pafundmė dhe i kalon kufijtė vazhdimisht, por vendi i caktuar pėr pranimin e tij mund tė jetė me tė meta dhe i paaftė pėr tė absorbuar pjesėn e pafundme, qė burimi tepėr i pasur, ia ofron atij.
    Oqeani ėshtė njė burim jashtėzakonisht i pasur me ujė, por tankeri ka vetėm njė kapacitet tė kufizuar pėr tė pranuar ujin; nė fakt, vetėm me njė sasi tė vogėl tė ujit mund tė ngarkohet tankeri. Mjaft e qartė, ajo ēka ėshtė e fundme dhe e kufizuar, nė kėtė rast ėshtė kapaciteti i tankerit, jo uji i oqeanit.
    Dikush e pyeti Udhėheqėsin e Besimtarėve Aliun (a.s.): “A ka aftėsi Zoti yt, qė tė vendosė tėrė botėn nė brendėsi tė njė veje tė pulės?”. Ai u pėrgjigj: “Me tė vėrtetė, Zoti i Plotfuqishėm ėshtė nė gjendje tė bėjė gjithēka, por atė ēka po kėrkon ti ėshtė e pamundur”.(32) Pra, edhe pse esenca e shenjtė e Zotit ėshtė absolutisht e lirė prej pamundėsive dhe paaftėsive, ėshtė e pakuptimtė dhe joracionale pėr tė kėrkuar prej Zotit tė bėjė diēka qenėsisht tė pamundur.
    *****
    Njeriu, zemra e tė cilit rrah pėr dashurinė ndaj Zotit dhe qė lundron me besim nė Krijuesin e tė gjitha qenieve, asnjėherė nuk do tė dekurajohet dhe nuk do tė humbė shpresėn, qoftė edhe nė mes tė vėshtirėsive mė tė rėnda. Ēfarėdo veprimi qė ndėrmerr, ai e bėn kėtė me vetėdijen e qenies qė ėshtė nėn hijen mbrojtėse tė fuqisė supreme qė mund ta bėjė fitues mbi tė gjitha vėshtirėsitė.
    Njeriu qė ėshtė i vetėdijshėm pėr Zotin dhe qė e di se e gėzon mbėshtetjen e tij, mund t’i rezistojė dhe t’i durojė tė gjitha mundimet dhe vuajtjet. Vėshtirėsitė pėr tė janė sikur shkuma mbi sipėrfaqen e ujit. Zjarri qė digjet brenda tij bėhet edhe mė i ndezur dhe ai shfaqet edhe mė i fortė se kurdoherė prej vuajtjeve.
    Gjatė mundimeve qė i duron, ai ėshtė i ngushėlluar dhe i pėrforcuar pėrmes dashamirėsisė dhe pėrkrahjes sė Zotit. Dhe kjo ėshtė, motori i tij i vėrtetė i aktiviteteve tė tija. Dėshtimet nuk ia bllokojnė rrugėn e tij dhe nuk bėhen shkak i dorėzimit tė tij; pėrkundrazi, me synime tė sinqerta dhe pėrpjekje tė zellshme, ai vazhdon tė orvatet deri te fitorja pėrfundimtare.
    Ai e di mirė, se pėrpjekjet e tij nuk mund tė mbesin tė pafrytshme dhe se fitorja shkon te ai qė e meriton. Kurdo qė tė dėshirojė Ai, do tė marrė pėr dore atė qė ėshtė rrėzuar dhe ėshtė shtypur, i cili nuk ka strehė tjetėr pėrveē Atij, dhe ta ngritė atė deri nė majėn e fuqisė. Ndonjėherė, Ai e fshin pluhurin e poshtėrimit dhe ia ul hundėn e shtypėsit arrogant dhe tė fuqishėm, i cili beson vetėm nė dhunė dhe nė logjikėn e forcės, dhe i cili i trajton njerėzit si tė pavlefshėm.
    Historia na dėshmon pėr shumė tiranė tė shkatėrruar pėrmes katastrofave, duke u fundosur dhe duke u zhdukur nė shtrėngatėn e turpit!


    Vetė tregimet pėr tė dėrguarit e Zotit na pasqyrojnė modelin mė komplet dhe mė ideal tė vlerave njerėzore. Ne tė gjithė e dimė, se si tė dėrguarit i kanė bėrė ballė forcave shtypėse tė atyre ditėve, me qėllim tė udhėzimit tė njerėzve kah shpėtimi, reformimit tė shoqėrisė dhe rrėnjosjes sė vlerave tė larta dhe fisnike nė mendjet e tyre. Duke vepruar nė kėtė mėnyrė, ata e ndezėn shkėndijėn e parė tė shkatėrrimit tė politeizmit.
    Pėrgjigjja qė u ngrit prej besimeve tė tyre, shkaktoi njė tronditje pozitive tė tillė, sa qė ishin nė gjendje ta ndėrrojnė faqen dhe drejtimin e historisė. Ata i ngujuan fondamentet e adhurimit monoteist dhe themeluan principet e virtytit nė mėnyrė mė gjithėpėrfshirėse.
    Kush mund tė mohojė rolin e luajtur pėrmes devotshmėrisė sė tyre dhe besimit nė luftėn e palodhshme qė e zhvilluan? Sa larg mund ta ēojė njeriun fuqia dhe sa mund t’ia mundėsojė durimin dhe sakrificėn?
    Njė rishikim i pėrciptė i historisė krenare tė jetės sė profetėve, na mundėson qė tė vėrejmė, nė formėn mė tė gjallė tė mundshme, sinqeritetin dhe devotshmėrinė qė e kanė treguar, mėshirėn dhe durimin, dhe dėshirėn e tyre tė fortė pėr tė udhėzuar dhe reformuar njeriun. Sekreti fundamental i suksesit tė tyre ishte fakti se, asnjėherė pėr asnjė moment nuk kanė menduar pėr veten; ata kanė hequr dorė sinqerisht nga vetė qenia e tyre, duke e bėrė veten dhuratė pėr kauzėn e Zotit. Atėherė Zoti iu pėrgjigj duke ia dhuruar pavdekshmėrinė dhe famėn e pėrjetshme pėr ata.

    Vazhdon...

  13. #13
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i trembėdhjetė
    Dituria e pafundme e Zotit

    Krijuesi qė nuk mund tė rrethohet me vend, pėr esencėn e Tė Cilit nuk mund tė pėrfytyrohet asnjė kufi, qenia e tė Cilit nuk mungon nė asnjė vend tė qiellit dhe tė Tokės, njė krijues i tillė, sigurisht qė ėshtė i vetėdijshėm pėr tė gjitha gjėrat; nuk ka asgjė jashtė tėrė skemės sė qenies, ku rrezet e ndritura tė diturisė sė Tij nuk shkėlqejnė.
    Ngjarjet qė ndodhin nė pjesėt mė tė largėta tė universit, ndodhitė qė janė paraqitur para miliona vitesh ose do tė paraqiten pas miliona vitesh nė tė ardhmen – tė gjitha janė tė pėrfshira nė sferėn e diturisė sė Tij; prandaj, pėrpjekjet mė gjithėpėrfshirėse pėr interpretimin e diturisė sė Tij janė tė dėnuara pėr tė dėshtuar.
    Pėr tė kuptuar fushėn e gjerė tė diturisė sė Tij, ne e shtrijmė kufirin e mendjes sonė, zbatojmė inteligjencėn tonė nė tė menduarit dhe nė hulumtim, dhe pėrpiqemi tė pėrparojmė kah qėllimi ynė me mendjen e pastėr. Prapėseprapė, aparatit tonė mendor do t’i mungojnė shkathtėsitė e nevojshme pėr arritjen e qėllimit tonė.
    Sikur tė kishim nė ēdo vend, sikur qė ekzistojmė nė njė vend dhe nė njė kohė tė caktuar, ashtu qė asnjė vend tė mos ishte i privuar nga prezenca jonė, asgjė nuk do tė ishte e fshehur prej nesh dhe do tė ishim nė dijeni pėr ēdo gjė.
    Pėr ne, bota e qenies ėshtė e ndarė nė dy pjesė: e zbuluar (e hapur) dhe e fshehtė. Gjėrat janė tė “fshehta” nė atė kuptim qė tė vėrtetat e caktuara, duke qenė tė pakufishme dhe jomateriale, nuk mund tė perceptohen pėrmes ndjenjave tona. Ėshtė e rėndėsishme qė tė mbajmė nė mend se tėrėsia e ekzistencės nuk pėrbėhet prej materies qė shtrihet brenda diapazonit tė shkencės empirike.
    Pėr tė kuptuar sekretet dhe misteret e kreacionit, na duhet qė tė parashtrojmė njė platformė. Lartėsinė qė mund tė arrijmė varet prej forcės intelektuale qė kemi nė dispozicion dhe prej shkallės sė mirėkuptimit qė e vė nė lėvizje ngritjen tonė. Njėherė, pasi tė kemi njė platformė tė pėrshtatshme, shumė realitete do tė na bėhen tė njohura pėr ne.
    *****
    Pėrmes shprehjes gajb (e fshehta), Kurani Fisnik ia vendos pėrpara njeriut njė vizon tė gjerė tė realitetit. Gjithashtu edhe tė dėrguarit e Zotit janė pėrpjekur qė ta lartėsojnė vetėdijen e njeriut pėr universin e krijuar, deri nė njė nivel qė e pėrfshijnė si pafundėsinė, ashtu edhe tė fundmen dhe kufijtė e tė padukshmes, ose tė themi dimensionet e mundshme tė tė dukshmes.
    Pėr Zotin, “e fshehta” nuk ekziston; pėr Tė, tėrė universi ėshtė i “dukshėm”. Kurani thotė:“Ai ėshtė qė e di tė fshehtėn dhe tė dukshmen, Ai ėshtė Mėshiruesi, Mėshirėbėrėsi” (Hashr, 22) Ēfarėdo qė ėshtė krijuar nga ana e njeriut rrjedh prej shkathtėsisė, inteligjencės dhe diturisė sė vetė njeriut si krijues. Sa mė delikat dhe mė i rafinuar qė ėshtė produkti, aq mė qartė e shfaq diturinė e thellė dhe gjithėpėrfshirėse tė krijuesit tė tij, dhe aq mė shumė dėshmon pėr aftėsitė e tij planifikuese dhe projektuese.
    Puna e dorės sė njeriut nuk krahasohet nė asnjė mėnyrė me misteret dhe madhėshtitė e kreacionit. Megjithatė, neve na sugjerohet se, skema harmonike dhe e renditur e universit, si dhe manifestimi i inteligjencės nė planin e tij tė gjerė, mahnitėse dhe tė tejbukur tė kreacionit, duhet patjetėr qė tė na dėshmojė se, njėri qė planifikon dhe qė e pajis atė me rregulla, duhet tė zotėrojė diturinė e pakufishme dhe gjithėpėrfshirėse. Nėnshtrimi ndaj ligjeve tė universit ėshtė dėshmia mė e fortė pėr ekzistimin e njė qenieje qė i kapėrcen tė gjithė kufijtė me dituri, vullnet dhe urtėsi, dhe i cili i ka projektuar ēudirat e kreacionit nė pėrputhje me planin e kalkuluar nė mėnyrė precize. Shenjat e diturisė sė Tij tė pafundme mund tė shihen qartė nė ēdo grimcė tė ēdo fenomeni.
    Eksperimentet dhe teoritė e shkencėtarėve furnizojnė me dėshmi ēdonjėrin qė dėshiron tė dijė pėr diturinė e pafundme tė Zotit dhe pėr manifestimet e Tij tė panumėrta nė mbretėritė e insekteve, shtazėve dhe bimėve.
    Zoti ėshtė i informuar pėr drejtimin e yjeve nė gjithėsi, pėr botėn enigmatike dhe tronditėse tė mjegullnajave dhe pėr rotacionet e galaktikave; pėr tė gjitha gjėrat prej tė paraamshueshmes deri te pasamshueshmja; pėr numrin total tė atomeve nė trupat qiellor; pėr lėvizjet e miliona krijesave, tė mėdha dhe tė vogla, qė lėvizin nė sipėrfaqen e tokės dhe nė thellėsitė e oqeaneve; pėr normat dhe ligjet qė e rregullojnė natyrėn nė mėnyrė tė pagabueshme; pėr aspektet e dukshme dhe tė padukshme tė tė gjitha gjėrave. Ai di edhe pėr hutitė shqetėsuese qė janė si pasojė e ndėrlikimeve, mė mirė sesa ata qė dinė pėr vetveten.
    Dėgjoni edhe njėherė se ēka thotė Kurani:“A nuk ėshtė i informuar pėr sekretet e krijesave tė Tija, Ai qė e krijoi botėn? Sigurisht qė Ai ka Dituri pėr tė gjitha hollėsitė dhe sekretet e botės”. (Mulk, 14) “Asgjė nuk ėshtė e fshehur prej Zotit, as nė tokė as nė qiell” (Al-i Imran, 5) Shkencėtarėt e natyrės janė mė tė njoftuar sesa tė tjerėt pėr hollėsitė dhe pėrpikėritė e mistereve qė janė tė rrėnjosura nė ēdo pjesė tė kreacionit; ata janė tė vetėdijshėm prej studimeve dhe hulumtimeve tė llogaritjeve tė ndryshme qė janė tė integruara nė brendėsitė e gjėsendeve tė gjalla dhe jo tė gjalla, nė qelizat dhe nė globulinat; pėr format e ndryshme tė aksioneve dhe reaksioneve, tė brendshme dhe tė jashtme, qė zėnė vend nė ta; dhe pėr pėrpjekjet e materialeve dhe substancave tė ndryshme. Nė kėtė mėnyrė, ata bėhen dėshmitarė tė shenjave mahnitėse tė Zotit dhe diturisė sė pafundme nė natyrė, ose sikur qė thotė Kurani “...nė horizonte” (Fusilet, 53). Mė shumė se tė tjerėt, ata janė tė eksponuar manifestimit tė atributeve dhe pėrkryerjeve tė Zotit, duke pėrfshirė edhe diturinė e Tij tė pakufizuar, dhe nėse ata nuk e refuzojnė thirrjen e ndėrgjegjes sė tyre, do tė dallojnė mė qartė ekzistencėn e Krijuesit.
    Njėfarė dijetari ka thėnė njėherė: “Bota jonė i pėrngjan mė tepėr njė ideje tė famshme sesa njė makinacioni tė famshėm. Si njė teori ose njė definicion shkencor, mund tė thuhet se bota ėshtė produkt i njė ideje tė famshme ose manifestimit tė njė ideje (mendimi) shumė mė superior sesa jona. Si po duket mendimi shkencor po lėviz nė drejtimin e kėsaj teorie”.
    Dituria e Zotit nuk ėshtė e kufizuar me gjėrat e sė kaluarės ose ngjarjet dhe objektet e sė tashmes; dituria e Tij pėr tė ardhmen ėshtė pikėrisht e njėjtė sikur dituria e Tij pėr tė tashmen.
    Dituria e Zotit ėshtė, tė themi ashtu, e “drejtpėrdrejtė” nė kuptimin e plotė tė fjalės. Nuk ka nevojė qė sė pari tė ekzistojė njė objekt i diturisė, pėr tė cilėn duhet tė ndėrlidhet vetė dituria e Tij. Tė gjitha gjėrat janė tė shpaluara para Tij, sepse esenca e Tij e shenjtė ėshtė diēka qė dallohet plotėsisht prej tė gjitha krijesave dhe fenomeneve tjera, dhe njėkohėsisht ėshtė edhe i ndarė prej tyre: tė gjitha gjėrat e sė kaluarės dhe tė ardhmes janė nė prezencėn Tij pa pasur nevojė pėr ndonjė ndėrmjetėsues.
    Udhėheqėsi i besimtarėve, Aliu (a.s.) thotė: “Ai i di tė gjitha gjėrat, por jo pėrmes mjeteve dhe veglave, mungesa e tė cilave do tė kishte detyruar ndėrprerjen e diturisė sė Tij. Nuk ekziston ndonjė tėrėsi e bashkuar, e quajtur “Dituri”, qė ėshtė si ndėrmjetėsues nė mes Atij dhe gjėsendeve tė diturisė sė Tij; nuk ka asgjė tjetėr pėrpos esencės sė Tij.”(33)
    Kėtu Aliu (a.s.) e pėrmend parimin teologjik, sipas tė cilit informimi i Zotit pėr tė gjitha gjėrat ėshtė i drejtpėrdrejtė dhe i menjėhershėm. Nė diturinė e Tij pėr fenomenet, Zoti nuk ka nevojė pėr format mendore qė janė baza pėr sigurimin e diturisė. Sikur tė kishte siguruar diturinė pėrmes mjeteve dhe formave tė tilla, do tė ishte lajmėruar nevoja te Ai, ndėrsa Ai ėshtė i lirė prej nevojave.
    Prej njėrit qė rrjedh ekzistenca e botės dhe tė banorėve tė tij, qė ėshtė nė gjendje tė pėrmbushė nevojat e ēdo sendi qė mund tė paramendohet, qė dhuron ēdo pėrkryerje dhe dhunti, a mund tė besohet se Ai vetė ėshtė i burgosuri i Nevojės?


    Format mendore mbesin nė mendjet tona pėr aq sa dėshirojmė ne qė tė mbesin; ato zhduken menjėherė sapo ta largojmė vėmendjen tonė prej tyre, sepse ato janė tė formuara dhe tė krijuara nga ana jonė. Kjo formė e diturisė nuk ėshtė e drejtpėrdrejtė dhe jondėrmjetėsuese, prandaj ėshtė quajtur “dituria e pėrfituar” nė dallim prej “diturisė sė drejtpėrdrejtė”, qė nuk ka nevojė pėr mjete.
    Dallimi nė mes nesh, qė vetė e krijojmė formėn tonė mendore, dhe tė krijuesit, i Cili krijon tė gjitha qeniet, qėndron nė atė se ne i kemi borxh Atij pėr ekzistencėn tonė dhe prandaj kemi nevojė pėr Tė, sepse Ai ėshtė Krijuesi i vėrtetė dhe gjallėrues i tė gjitha gjėsendeve, ėshtė i lirė prej nevojave dhe nuk ka nevojė tė shfrytėzojė pėrfytyrimin pėr tė siguruar diturinė.
    Pėrshkrimi i ngjarjeve tė kaluara dhe tė ardhme qė zėnė vend nė horizontet e qenies dhe mendjes sonė ėshtė i kufizuar nė mėnyrė tė paevitueshme, pasi qė ne e okupojmė vendin dhe kohėn e caktuar, jashtė sė cilės nuk kemi ekzistencė. Ne jemi fenomene materiale, dhe materia, nė pajtim me ligjet e fizikės dhe tė relativitetit, ka nevojė pėr kohė dhe hapėsirė nė procesin e tij gradual tė zhvillimit dhe tė ndryshimit. E kaluara dhe e ardhmja nuk kanė ndonjė rėndėsi pėr qenien qė ėshtė prezent prej tė paraamshueshmes deri te pasamshueshmja, nė tė gjitha hapėsirat dhe kohėrat, dhe ėshtė i lirė prej robėrimit ndaj materies dhe pasojave tė tij.
    Pasi qė ēdo fenomen mbėshtetet nė ekzistencėn e pafundme tė Krijuesit, pėr sa i pėrket ekzistencės dhe prejardhjes sė tij, asnjė vello apo barrierė nuk mund tė supozohet se ekziston nė mes Zotit dhe fenomenit tė caktuar; Zoti e pėrmbyll dimensionin e tij tė jashtėm dhe tė brendshėm, dhe ėshtė plotėsisht i autorizuar pėr njė gjė tė tillė.
    Dikush e pyeti Udhėheqėsin e besimtarėve Aliun (a.s.): “Ku ėshtė Zoti?”, dhe Aliu (a.s.) u pėrgjigj: “Nuk ėshtė e drejtė qė tė parashtrohet kjo pyetje, sepse ėshtė Zoti, Ai qė krijon vendin. As nuk ėshtė e drejtė tė parashtrohet pyetja ‘Ēfarė ėshtė Zoti, prej ēfarė natyre ėshtė Zoti?’, sepse ėshtė Zoti, Ai qė e krijoi tėrė natyrėn. Aq mė tepėr, nuk ėshtė e drejtė ta parashtrohet pyetja ‘Ēka ėshtė Zoti?’, sepse ėshtė Zoti, Ai qė i krijoi tė gjitha themelet.
    Lavdėruar qoftė Zoti i Gjithėfuqishėm, qė tė diturit nuk janė nė gjendje tė notojnė nė valėt e shkėlqimit tė Tij, qė pėrkujtimi pėr pėrjetėsinė e Tij i ndalon tė gjitha mendjet nė shtegun e tyre, dhe qė nė qiellin e Tij tė gjerė tė shenjtėrisė, mendja e humb rrugėn e tij.”(34)
    Kurani thotė:“Zoti ėshtė i informuar pėr gjithēka qė ekziston nė sipėrfaqen e tokės dhe nė thellėsitė e oqeaneve. Ai ka dijeni pėr ēdo gjeth qė bien dhe pėr ēdo farė qė ėshtė i fshehur nė errėsirėn e tokės. Tė gjitha gjėsendet, tė njoma dhe tė thata, janė tė qarta pėr Tė.” (Enam, 59) Le tė paramendojmė se gjendemi nė njė dhomė duke shikuar rrugėn pėrmes njė dritareje tė vogėl, ku vėrejmė turma tė mėdha automjetesh qė lėvizin shpejt pėrgjatė rrugės. Ėshtė e qartė qė nuk mund t’i vėrejmė tė gjitha automjetet njėkohėsisht; ne i shohim njė nga njė duke kaluar para dritares, dhe pastaj zhduken prej shikimit tonė. Nėse nuk dimė asgjė pėr automjetet, mund tė paramendojmė se ato vijnė nė ekzistencė gradualisht nė njėrin skaj tė dritares dhe pushojnė sė ekzistuari nė skajin tjetėr tė dritares.
    Kjo dritare e vogėl i korrespondon saktėsisht fushės sonė tė vizionit; e pėrcakton tė kaluarėn dhe tė ardhmen pėr automjetet. Ata qė janė jashtė dhomės, duke qėndruar nė trotuar, i shohin tė gjitha automjetet duke lėvizur njėri pas tjetrit. Situata jonė, pėr sa i pėrket tė kaluarės dhe tė tashmes sė botės, ėshtė sikur i atij personi qė i vėshtron automjetet pėrmes dritares sė vogėl.
    Njėherė kur tė njėmendėsojmė se Zoti ėshtė mbi kohėn dhe hapėsirėn, do tė kuptojmė se ngjarjet e sė kaluarės dhe tė ardhmes gjithmonė janė prezent dhe ekzistuese para Tij, sikur njė pikturė.
    Prandaj, duhet tė kemi njė ndjenjė tė pėrgjegjėsisė ndaj Krijuesit, i Cili ėshtė nė dijeni pėr ēdo mė tė voglin veprim dhe punė tė botės sė krijuar, sikur qė thotė Kurani: “Ai di pėr tė gjitha veprimet tuaja” (Bekare, 283) - dhe mėnjanon prej nesh ēdo mėkat apo gabim qė mund tė na shkaktojė largimin prej Tij. Ne duhet tė adhurojmė Zotin, zotėruesin e diturisė absolute, I Cili ka bėrė qė t'u kundėrvihemi kėtyre periudhave tė ndryshme dhe t’i arrijmė aftėsitė e tanishme qė i kemi. Gjithashtu, nuk duhet tė shfaqim mosbindje ndaj urdhrave tė Tija, qė na hapin rrugėn drejt lumturisė sė vėrtetė dhe qėllimit pėrfundimtar tė njeriut, dhe nuk duhet tė pranojmė asnjė synim tjetėr pėrveē Atij.


    Pėr tė arritur te Zoti, ne duhet ta stolisim veten me atribute hyjnore dhe ta pėrgatisim veten, pėrderisa jemi duke qėndruar pėrkohėsisht nė kėtė botė, pėr takimin me Tė. Atėherė, ne mund t’i kthehemi Atij, qė ėshtė burimi, origjina dhe fillimi i ekzistencės sonė. Kjo kėrkon veprime dhe pėrpjekje tė mundimshme me qėllim tė pėrmirėsimit tė vetvetes, sepse pėrgjegjėsia pėr tė vepruar nė kėtė mėnyrė ėshtė vendosur mbi supet e njeriut si njė detyrė hyjnore.

    Vazhdon...

  14. #14
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i katėrmbėdhjetė
    Opinionet nė lidhje me drejtėsinė e Zotit

    Ēėshtja e drejtėsisė, si njė prej atributeve tė Zotit, e ka historinė e tij tė veēantė. Shkolla tė ndryshme tė mendimit nė Islam, kanė mbajtur qėndrime tė ndryshme nė lidhje mė kėtė temė, duke interpretuar nė pėrputhje principet e tyre tė veēanta.
    Disa Sunnij qė ndjekin pikėpamjet e teologut Ebu’l Hasan Ash’ari, nuk besojnė nė drejtėsinė e Zotit si njė ēėshtje tė besimit, dhe ata mohojnė se drejtėsia ėshtė e pėrkryer sipas akteve hyjnore. Megjithatė, sipas pikėpamjes sė tyre, Zoti e trajton njė person tė caktuar dhe ēfarėdo dėnimi ose shpėrblimi ia jep Ai - pavarėsisht se ēka ka merituar, do tė paraqesė tė mirėn absolute dhe drejtėsinė, edhe pse mund tė na duket e padrejtė kur ta matim me standardet njerėzore.
    Nė kėtė mėnyrė, kėta Ashari i veēuan atributet e drejtėsisė sė Zotit prej veprave tė Tija, dhe nė kėtė mėnyrė e pranuan si tė drejtė ēka do qė mund t’i atribuohet Atij. Nėse Ai shpėrblen tė drejtin dhe e ndėshkon mėkatarin, kjo ėshtė drejtėsia, por sikur tė kishte bėrė edhe tė kundėrtėn, prapė do tė ishte nė sferėn e tij tė gjerė tė drejtėsisė sė Tij.
    Ata deklarojnė se termat “drejtėsia” dhe “padrejtėsia” janė tė pakuptimta kur tė aplikohen pėr Zotin, dhe padyshim se intenca ka qenė ngritja e esencės sė shenjtė tė Zotit nė pozitėn e epėrsisė mė tė lartė. Por, asnjė njeri i matur nuk do t’i pranojė kėto nocione tė cekėta dhe joadekuate, sikur diēka qė kanė tė bėjnė me epėrsinė e Zotit. Nė fakt, ata e ngatėrrojnė mohimin e renditjes nė botė dhe principin e shkakėsisė me renditjen e pėrgjithshme tė botės dhe administrimin e veprave tė njeriut si individ.
    Pasuesit e el-Ashariut besojnė se llamba e ndritshme e mendjes shuhet, sa herė qė pėrballet me kuptimet dhe ēėshtjet e religjionit qė nuk janė nė gjendje tė sjellin pėrfitime njeriut ose ta ndriēojnė rrugėn e tij.
    Kjo thėnie nuk pėrputhet as me mėsimet e Kuranit as me pėrmbajtjen e sunnetit. Kurani e konsideron si zhvlerėsim qė mendja tė bėhet njė udhėheqės jo i drejtė dhe vazhdimisht i bėn thirrje njeriut pėr tė menduarit dhe meditim, nė mėnyrė qė tė pėrfitojė diturinė hyjnore dhe besimin fetar. Ata qė dėshtojnė pėr tė pėrfituar nga kjo llambė e ndriēuar, Kurani i krahason mė shtazėt:“Mė i keqi prej tė gjitha krijesave nė sytė e Allahut, janė ata persona qė janė tė shurdhėr dhe memecė dhe qė nuk mendojnė” (Enfal, 22)
    I Dėrguari i Islamit thotė: “Zoti ka caktuar dy udhėheqės pėr njeriun: njė tė jashtėm – tė dėrguarit e Zotit, dhe njė tė brendshėm – fuqia e mendjes sė tij.”
    *****
    Mutezilėt dhe Shi’itėt qėndrojnė nė opozitė me Ashari’tėt dhe shkollėn e tyre. Prej tė gjitha atributeve tė Zotit, ata kanė zgjedhur drejtėsinė si princip tė kredos sė tyre. Duke u bazuar nė argumentet e transmetuara dhe racionale, ata gjithashtu e kanė refuzuar si tė papajtueshėm me principet e drejtėsisė doktrinėn e mosndėrhyrjes sė ndikimit tė fatit hyjnor dhe paracaktimit tė veprave tė njeriut.
    Ata besojnė se drejtėsia ėshtė baza e veprimit tė Zotit, si nė renditjen e universit ashtu edhe nė vendosjen e ligjeve. Njėjtė sikur qė njeriu mund tė matet pėrmes kritereve tė sė mirės dhe tė keqes, ashtu edhe veprat e krijuesit janė subjekte tė kriterit tė njėjtė. Pasi qė logjika e mendjes pėrcakton se drejtėsia ėshtė qenėsisht e lavdėruar dhe padrejtėsia qenėsisht e dėnueshme, njė objekt i adhurimit qė pėrfshin inteligjencėn e pafundme dhe shpirtin, asnjėherė nuk do tė ndėrmarrė njė veprim qė mendja e konsideron si tė palejueshėm.
    Kur ne themi se Zoti ėshtė i drejtė, me kėtė nėnkuptojmė se Ai ėshtė i gjithėdijshmi dhe esenca kreative nuk bėn asgjė qė ėshtė nė kundėrshtim me urtėsinė dhe pėrfitimin. Koncepti i urtėsisė, kur tė aplikohet pėr Krijuesin, nuk e ka kuptimin se Ai i zgjedh mjetet mė tė mira pėr arritjen e qėllimit tė Tij ose pėr tė shėruar mungesat e Tija, sepse vetėm njeriut i ėshtė bėrė thirrje qė tė lėvizė prej mangėsisė kah pėrkryerja. Interesimi i Zotit ka tė bėjė me nxitjen e qenieve qė tė zhvendosen prej mangėsisė kah pėrkryerja dhe qėllimeve qė janė pjesė e pandarė e esencės sė tyre. Urtėsia e Zotit pėrbėhet prej asaj qė, Ai sė pari rrėnjos njė formė tė pėrkrahjes nė brendėsi tė ēdo fenomeni, dhe pastaj, pasi qė t’ia dhurojė ekzistencėn, e nxit atė nė drejtim tė pėrkryerjes sė aftėsive tė tij pėrmes ushtrimit tė mėtejmė tė fisnikėrisė sė Tij.
    Atėherė, drejtėsia paska njė kuptim tė gjerė, qė natyrisht pėrfshin edhe shmangien e shtypjes dhe tė gjitha veprave tė pamendėt. Nė lidhje me shpjegimin e drejtėsisė sė Zotit, Imam Xhafer Sadiku (a.s.) thotė: “Drejtėsia nė rastin e Zotit, ka kuptimin qė mos t’ia pėrshkruash Atij asgjė, sepse nėse e bėn kėtė, atėherė do tė shkaktojė fajėsimin dhe qortimin tėnd.”(35)
    Padyshim qė, shtypja dhe tė gjitha format e ēoroditjes nė tė cilat ėshtė i angazhuar njeriu, rrjedhin prej paditurisė dhe mungesė sė vetėdijes, nė njėrėn anė, dhe kėrkesės qė ėshtė e ndėrlidhur me ultėsinė dhe qė ekziston te njeriu prej lindjes, nė anėn tjetėr. Ndonjėherė, ato janė pasqyrime tė urrejtjes dhe tė armiqėsisė, qė pėrnjėherė shpėrthejnė jashtė prej qenies sė brendshme tė njeriut nė formė tė shkėndijės.
    Janė tė shumtė ata njerėz qė kanė shprehur neveritje ndaj gjendjes sė vet shtypėse dhe ēoroditėse. Megjithatė, pėr shkak tė paditurisė nė lidhje me rezultatin pėrfundimtar tė veprave tė tyre, kohė pas kohe ata vazhdojnė qė tė veprojnė me padrejtėsi dhe ta pėrdhosin veten me tė gjitha llojet e veprave tė turpshme dhe ēoroditėse.
    Ndonjėherė njeriu ndien se ka nevojė pėr diēka qė nuk ka burime ose mundėsi pėr tė siguruar. Ky ėshtė shkaku kryesor i shumė tė kėqijave. Ndjenja e nevojės, urisė dhe e lakmisė, mbizotėrimi i dėshirės pėr tė sunduar ose pėr tė lėnduar, tė gjitha kėto pėrbėjnė faktorėt qė prijnė deri te sjellja agresive.
    Nėn ndikimin e tyre, njeriu i humb frerėt e vetėkontrollit. Ai pėrqendrohet me tė gjitha mundėsitė e tij nė pėrmbushjen e dėshirave dhe cenimin e tė gjitha kufizimeve etike dhe fillon tė shtrėngojė fytin e tė shtypurve.
    Esenca unike e Zotit, tė asaj qenieje tė pafundme, ėshtė e lirė prej tendencave dhe kufizimeve tė tilla, sepse asgjė nuk ėshtė e fshehur para diturisė sė Tij, dhe ėshtė e pabesueshme qė Ai tė vuajė nga pamundėsia, ēfarėdo qoftė ajo. Sepse, Ai ėshtė i Paraamshueshėm, rrezet e tė Cilit u dhurojnė jetė dhe gjallėri tė gjitha gjėsendeve dhe qė i siguron tė gjitha lėvizjet, ndryshimet dhe zhvillimet e tyre.
    Esenca e Tij e mprehtė, qė pėrfshin tė gjitha shkallėt e pėrkryerjes, qėndron pa ndier nevojė pėr ndonjė gjė, ashtu qė mungesa e tij tė shkaktojė shqetėsim pėr Tė kur Ai tė shfaqė dėshirėn pėr njė gjė tė tillė. Padyshim qė, Fuqia dhe aftėsia e Tij janė tė pakufizuara dhe nuk barazohen me asgjė, nė mėnyrė qė Ai tė devijojė prej rrugės sė drejtėsisė dhe tė mėkatojė ndaj ndonjėrit, ose tė hakmerret me qėllim tė qetėsimit tė zemrės sė tij, ose tė ndėrmarrė ndonjė akt tė papėrshtatshėm dhe tė pahijshėm.
    Asnjėri prej kėtyre motivacioneve pėr sjellje tė padrejtė nuk mund tė gjenden te Zoti dhe, me tė vėrtetė, konceptet e padrejtėsisė dhe tė shtypjes nuk janė tė aplikueshme pėr njė qenie, fisnikėria dhe mėshira e tė Cilit pėrfshijnė tė gjitha sendet dhe shenjtėria e esencės sė tė Cilit ėshtė e manifestuar qartė nė tėrė kreacionin e gjerė.
    Kurani vazhdimisht mohon tė gjitha nocionet e padrejtėsisė nga ana e Zotit, duke e konsideruar Atė, nė shenjtėrinė e Tij, tėrėsisht tė largėt prej akteve tė padenja. Ai thotė: “Zoti, kurrė nuk e konsideron si tė lejueshme qė tė veprojė nė mėnyrė tė padrejtė ndaj robėrve tė Tij; ėshtė mė tepėr njeriu, ai i cili bėn padrejtėsi dhe shtypje.” (Junus, 44)
    Nė kėtė ajet, Zoti e veēon Veten prej tė gjitha nocioneve te padrejtėsisė, qė ėshtė diēka neveritėse pėr njeriun, dhe nė vend tė saj ia atribuon njeriut padrejtėsinė. Aq mė tepėr, si ėshtė e mundur qė Zoti tė kėrkojė prej njeriut qė tė zbatojė drejtėsinė dhe barazinė, kur nė tė njėjtėn kohė i ka tė njollosura duart e Tij me veprat mėkatare? Kurani thotė: “Zoti i urdhėron njeriut qė tė veprojė me drejtėsi dhe mirėsi, dhe ju urdhėron bujari ndaj tė afėrmve. Ai ju ndalon prej veprave tė kėqija dhe nga dhuna. Ai ju paralajmėron prej mėshirės sė Tij, ashtu qė tė mund ta pranoni kėshillėn e Tij” (Nahl, 90)
    Islami e ēmon drejtėsinė aq shumė, sa qė nėse njė grup i Myslimanėve dėshirojnė qė tė devijojnė prej rrugės sė drejtėsisė dhe tė angazhohen nė shtypje dhe dhunė, ata duhet tė parandalohen, dhe nėse do nevoja edhe me luftė. Ky ėshtė njė urdhėr i Kuranit: “Nėse dy grupe tė besimtarėve luftojnė njėri me tjetrin, vendosni paqen nė mes tyre. Nėse njėri prej tyre ka kryer agresion ndaj tjetrit, atėherė luftojeni agresorin deri sa t’i kthehen nėnshtrimit ndaj urdhrave tė Zotit. Njėherė kur tė kthehen, paqėsoni ata dhe vendosni paqen me drejtėsinė e plotė. Sigurisht qė Zoti e do drejtėsinė” (Huxhurat, 9)
    Njė ēėshtje interesante qė del nga ky ajet ėshtė se ndėrmjetėsuesi ėshtė i udhėzuar nė mėnyrė tė pėrpiktė qė tė sigurohet, se gjatė vendosjes sė paqes, diskutimi nė mes palėve tė bėhet duke u bazuar nė drejtėsi, pa treguar shpirtbutėsi ndaj agresorit. Mund tė ndodhė nė ndonjė rast, qė ka filluar lufta me qėllime agresore, ndėrsa ndėrmjetėsuesi mundohet ta pėrfundojė konfliktin duke insistuar nė shpirtbutėsinė dhe vėshtrimin sipėrfaqėsor tė fajtorit dhe nė fund ta bindė njėrėn prej palėve tė heqė dorė nga kėrkesa e tij nė favor tė palės tjetėr. Nė kėtė rast, afrimi dhe shpirtbutėsia, edhe pse legjitime nė vete, mund ta pėrforcojė frymėn e agresivitetit qė ekziston te ata qė pėrfituan duke e filluar luftėn. Nė fakt, ėshtė bėrė traditė, qė nė rastet e tilla tė plotėsohet dėshira e agresorit dhe t’i mundėsohet tė pėrfitojė ndonjė lėshim.
    Edhe pse, abstenimi vullnetar i njėrit nga kėrkesa e tij ėshtė e dėshirueshme, nė rrethanat e tilla do tė ketė pasoja tė padėshirueshme nė mentalitetin e agresorit. Qėllimi i Islamit ėshtė ērrėnjosja e forcės dhe padrejtėsisė prej shoqėrisė Islame dhe t'u sigurojė anėtarėve tė tij se askush nuk mund tė fitojė asgjė pėrmes agresionit dhe forcės.
    *****
    Nėse i hedhim njė shikim renditjes sė kreacionit, mund tė shohim se mbizotėron njė baraspeshė e gjerė dhe gjithėpėrfshirėse mbi tė gjitha fenomenet fizike. Kjo ėshtė e dukshme te rregullsia e atomit, te shpejtėsia e lėvizjes sė elektroneve, rrotullimi i planetėve dhe te lėvizjet e tė gjithė trupave. Ėshtė e dukshme edhe nė mbretėrinė e mineraleve dhe bimėve, nė relacionet precize qė ekzistojnė nė mesin e organeve tė qenieve tė gjalla, nė baraspeshėn nė mes tė komponentėve tė brendshme tė atomit, nė baraspeshėn nė mes trupave tė gjerė qiellorė dhe forcat e tyre tė pėrllogaritura deri nė detaje. Tė gjitha kėto forma tė baraspeshės dhe ekuilibrit, bashkė me tė gjitha ligjet tjera precize qė shkenca ende mundohet t’i zbulojė, janė dėshmitarė tė ekzistimit tė njė rendi tė pamohueshėm nė gjithėsi, i cili ėshtė konfirmuar pėrmes ekuacioneve matematikore. Profeti Ynė i saktė ka shprehur kėtė drejtėsi universale dhe baraspeshėn e plotė, faktin qė asgjė nuk pėrmban parregullsi ose nuk ėshtė nė vendin e vet, me kėtė formulim tė ngjeshur dhe domethėnės: “Ėshtė baraspesha e vėrtetė dhe simetria qė e mirėmbajnė tokėn dhe qiejt”.
    Kurani ia atribuon Musės (a.s.) kėto fjalė: “Zoti Ynė ėshtė Ai qė i pajis tė gjitha gjėsendet me atė qė ėshtė e nevojshme pėr tė dhe pastaj i udhėzon ata pėr vazhdimin e ekzistencės sė tyre” (Taha, 50)
    Me fjalė tė shkurta, Musa (a.s.) ia parashtroi Faraonit mėnyrėn se si ėshtė krijuar bota bashkė me renditjen dhe bukurinė qė mbretėron nė tė, qė janė pjesė e shenjave tė Zotit. Qėllimi i tij ishte qė ta mbrojė atė prej mendimeve tė gabuara dhe t’i ndihmojė qė tė perceptojė ekzistimin e renditjes sė drejtė dhe hyjnorė nė gjithėsi.
    Prandaj, njė prej normave qė sundon nė natyrė nė mėnyrė tė pashmangshme ėshtė rendi dhe ligji, dhe tė gjitha gjėsendet sipas vetisė sė nėnshtrimit ndaj normave dhe ligjeve tė natyrės, janė tė pėrfshira nė procesin e evolucionit nė drejtim tė pėrkryerjes qė ėshtė specifike pėr ēdonjėrin prej tyre. Ēdo devijim prej kėtij modeli tė renditjes dhe relacioneve tė themeluara mbi ta, do tė kishte rezultuar me kaos dhe konfuzion.
    Sa herė qė shfaqet ndonjė parregullsi nė natyrė, vetė fenomeni tregon njė reaksion, dhe faktorėt e brendshėm dhe tė jashtėm lajmėrohen pėr t’i mėnjanuar barrierat, pėr tė zhvilluar dhe rivendosur rendin e nevojshėm pėr tė vazhduar drejt rrugės sė pėrkryerjes.


    Kur tė sulmohet trupi nga ana e mikrobeve dhe elementeve tjera tė sėmundjes, globulinat e bardha fillojnė t’i neutralizojnė ato, nė pajtim me normat e pashmangshme. Ēfarėdo bari qė mund tė jepet tė sėmurit, ėshtė vetėm njė faktor i jashtėm qė mund t’i ndihmojė globulinave tė bardha gjatė detyrės sė tyre tė neutralizimit dhe rivendosjes sė baraspeshės nė trupin e njeriut.
    Dhe sė fundi, ėshtė e pamundur qė Zoti, dashuria e tė Cilit ėshtė e pafundme dhe i Cili dhuron begatitė robėrve tė Tij nė mėnyrė tė pakufizuar, tė kryejė edhe mė tė voglėn padrejtėsi ose ndonjė vepėr tė papėrshtatshme. Kjo ėshtė, ajo qė na thotė Kurani: “Ėshtė Zoti, Ai i Cili e bėri Tokėn si vendbanim pėr ju, i Cili i ngriti qiejt, ju krijoi nė formėn mė tė bukur dhe ju furnizon me ushqimin mė tė shijshėm dhe mė tė kėndshėm si mjete jetese. Ky ėshtė Zoti, Zotėruesi Yt.” (Gafir, 64)

    Vazhdon...

  15. #15
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i pesėmbėdhjetė
    Njė analizė e fatkeqėsisė dhe e vuajtjes

    Ēėshtja e drejtėsisė sė Zotit pėrfshin edhe disa ēėshtje problematike tė caktuara, siē janė: ekzistimi i katastrofave, i humbjeve dhe i fatkeqėsive nė renditjen e natyrės, dhe pabarazitė nė renditjen shoqėrore. Kjo pyetje parashtrohet, nė fakt, parashtrohen njė varg pyetjesh dhe vėrejtjesh nė mendjet e shumė njerėzve. Problemet me tė cilat ballafaqohen, janė aq fundamentale, sa qė ajo ēka fillon me dyshim dhe hezitim, pėrfundimisht shndėrrohet nė njė kompleks tė pazgjidhshėm.
    Njerėz tė tillė pyesin se si ėshtė e mundur qė nė njė botė tė krijuar nė bazė tė inteligjencės dhe tė urtėsisė, tė mbizotėrojnė aq shumė vuajtjet, dhimbjet dhe tė kėqijat; se si bota duhet t’i nėnshtrohet vazhdimisht goditjeve tė mundimeve dhe fatkeqėsive, me humbje dhe mangėsi gjithmonė nė rritje.
    Pse nė shumė pjesė tė botės, ngjarjet tronditėse e godasin njerėzimin, duke rezultuar me humbje dhe shkatėrrime tė pėrmasave tė mėdha? Pse ėshtė ashtu qė njėri ėshtė i bukur ndėrsa tjetri i shėmtuar? Njėri ėshtė i shėndoshė ndėrsa tjetri i sėmurė? Pse nuk janė krijuar tė gjithė njerėzit tė barabartė, dhe a nuk ėshtė kjo pabarazi, njė tregues i mungesės sė drejtėsisė nė gjithėsi?
    Drejtėsia nė renditjen e gjėsendeve varet prej asaj sesa janė tė lirė nga shtypjet, diskriminimet dhe fatkeqėsitė, ose nga mungesa prej tė gjitha tė metave, sėmundjeve dhe varfėrisė; dhe, ata thonė qė vetėm nė kėtė mėnyrė do tė kishim arritur te pėrkryerja dhe drejtėsia.
    *****
    Fillimisht, duhet tė pranojmė se vlerėsimi ynė i ēėshtjeve tė universit, nuk na lejon qė tė depėrtojmė deri te thellėsitė pėrfundimtare tė fenomeneve; ėshtė joadekuate analiza e kufijve dhe qėllimeve tė gjėsendeve.
    Kuptimi ynė fillestar i ngjarjeve tė pakėndshme dhe fatkeqėsive ėshtė i pėrkufizuar tė jetė sipėrfaqėsor; ne nuk jemi tė pėrgatitur qė ta njohim tė vėrtetėn qė shtrihet matanė pėrshtypjes sonė fillestare. Qė nė fillim, ne nuk mund tė pėrcaktojmė synimin pėrfundimtar tė atyre ndodhive, dhe pėr kėtė arsye nuk mund t’i konsiderojmė ato si prova tė padrejtėsisė. Ndjenjat tona do tė zgjohen dhe do tė na udhėheqin nė drejtimin e analizave mė tė palogjikshme.
    Por, nėse thellohemi pak mė tepėr nė mendime, do tė vėrejmė se ky vlerėsim i njėanshėm i ngjarjeve tė cilėn e emėrtojmė si padrejtėsi, rrjedh prej asaj se, interesat tona ose tė atyre qė ne jemi tė ndėrlidhur nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė ose indirekte, ne i bėjmė si kritere ose masė matjeje. Ēka do qė i siguron interesat tona, ėshtė e mirė, dhe ēka do qė na i dėmton ato, ėshtė e keqe. Me fjalė tjera, gjykimi ynė pėr tė keqen dhe tė mirėn ėshtė i bazuar nė perceptimin shkurtpamės tė horizonteve tė ngushta tė mendjes sonė, dhe mungesės sė diturisė sė pėrpiktė qė kanė tė bėjnė me normat e kreacionit.
    A ėshtė ekzistenca jonė, njė ēėshtje e vetme qė ėshtė e pėrfshirė nė ēdo dukuri dhe ngjarje? A mund ta bėjmė fitimin dhe humbjen tonė pjesė tė njė kriteri me tė cilėn e vlerėsojmė tė mirėn dhe tė keqen? Bota jonė materiale ėshtė vazhdimisht e angazhuar me prodhimin e ndryshimeve. Ngjarjet qė nuk kanė ndodhur sot, do tė ngjajnė nesėr, disa gjėra do tė zhduken dhe tė tjerat do ta zėnė vendin e tyre.
    Ėshtė e qartė se, ajo ēka ėshtė sot e dobishme dhe e vlefshme pėr disa njerėz, do tė pėrfundojė sė ekzistuari nesėr. Por, pėr ne qė jemi qenie njerėzore dhe qė jemi tė lidhur pėr ekzistencėn tonė dhe pėr gjėrat e kėsaj bote, pėrvetėsimi i gjėrave ėshtė i mirė dhe humbja e tyre ėshtė e keqe. Por, pavarėsisht nga njeriu dhe lidhjet e tij, natyra ndryshuese e botės vazhdimisht prodhon fenomene ndryshuese. Nėse bota nuk e pėrfshin mundėsinė e ndryshimit, atėherė vetė fenomenet nuk do tė ekzistonin dhe si pasojė e kėsaj nuk do tė kishim ēėshtjen e sė mirės dhe tė keqes.
    Nė njė botė tė tillė tė kushtėzuar dhe tė pandryshueshme nuk do tė kishim as humbje as mangėsi, as rritje dhe as zhvillim; as ndryshime dhe dallime, as shumėllojshmėri as variacione; as bashkime dhe as lėvizje. Nė njė botė pa mangėsi dhe humbje, nuk do tė kishte as kritere njerėzore, morale dhe sociale, ligje dhe kufizime. Zhvillimet dhe ndryshimet janė rezultate tė lėvizjes dhe tė rrotullimit tė planetėve. Sikur tė kishin pushuar sė ekzistuari, nuk do tė kishte as tokė, hėnė, diell, ditė, muaj, dhe as vite.
    *****
    Njė pikėpamje gjithėpėrfshirėse e botės do tė na mundėsojė qė tė kuptojmė se ajo ēka ėshtė e dėmshme sot pėr ne, ose qė mund tė bėhet i tillė nesėr, ėshtė e dobishme pėr tė tjerėt. Bota nė tėrėsi, lėviz nė drejtimin e diktuar sipas qėllimit tė pėrgjithshėm tė qenies dhe pėrfitimit tė qenies; individėt mund tė pėsojnė dėme gjatė kėtij procesi dhe mund tė ndodhė qė edhe njė pjesė e madhe e njerėzimit tė mos pėrfitojė prej kėsaj.
    Sikur tė ishim nė gjendje qė tė zhytemi mjaft thellė nė oqeanin e diturisė dhe t’i shfletojmė faqet e librit tė stėrmbushur me mistere me gishtin e mirėkuptimit tonė, atėherė tė gjitha qėllimet pėrfundimtare dhe pėrfundimet e tė gjitha ngjarjeve dhe fenomeneve do tė na shpaloheshin para nesh. Prapėseprapė, fuqia jonė e gjykimit nuk ėshtė mjaft gjithėpėrfshirėse qė tė mund ta pėrballojė rrjetėn komplekse me tė cilėn konfrontohemi: ne e dimė se, as zinxhiri i shkaqeve paraprijėse nuk i ka sajuar fenomenet e sotshme, as zinxhiri i pasojave tė ardhshme nuk do t’i sajojė kėto fenomene .
    Sikur tė ishte e mundshme pėr ne qė tė shikojmė prej planit tė gjerė botėror nga lart, nė atė mėnyrė qė tė mund t’i vėrejmė tė gjitha aspektet pozitive dhe negative tė ēdo gjėsendi, atėherė do tė kishim vėrejtur tė gjitha misteret e atyre gjėsendeve qė paraqiten nė botė; sikur tė kishte qenė e mundshme pėr ne qė tė vlerėsojmė pasojat dhe rezultatet e tė gjitha ngjarjeve gjatė historisė, tė asaj tė kaluarės, tė sotmes dhe tė ardhmes, dhe tė gjitha zhvillimeve nė mes tė paraamshueshmes dhe tė pasamshueshmes, pra sikur tė kishte qenė e mundur e gjithė kjo, atėherė do tė ishim nė gjendje tė themi se e keqja e rastit tė caktuar peshon mė shumė se e mira e saj dhe ta emėrtojmė si njė fatkeqėsi.
    Por, a mund tė zotėrojė njeriu njė dituri tė tillė gjithėpėrfshirėse tė zinxhirėve horizontalė dhe vertikalė tė shkakėsisė? A mund ta vendosė veten nė boshtin lėvizės tė botės?
    Pasi qė nuk jemi objekti i ekspozimit tė njė aftėsie tė tillė, pasi qė nuk do tė jemi asnjėherė nė gjendje pėr tė pėrshkuar njė distancė tė pakufishme, sado tė gjata tė jenė hapat tona, dhe pasi qė kurrė nuk do tė kemi mundėsi pėr ta ngritur vellon prej tėrė kėtij ndėrlikimi dhe tė matin masėn e tyre pėrkatėse, ėshtė shumė mė mirė pėr ne qė tė pėrmbahemi prej gjykimeve tė njėanshme dhe tė ngutshme qė janė tė bazuara nė shikimin tonė tė shkurtėr. Ne duhet tė pranojmė se nuk duhet tė bėhet pėrfitimi ynė njė kriter pėr gjykimin e kėtij universi tė gjerė. Vrojtimet relative, qė i kryejmė brenda kornizės sė tė dhėnave tė kufizuara qė i kemi nė dispozicion dhe kushtet specifike, subjekte tė tė cilave jemi ne, nuk mund tė na sigurojnė asnjėherė kritere pėr gjykime pėrfundimtare.
    Natyra shpesh mund tė punojė nė drejtim tė pėrmbushjes sė qėllimit tė veēantė qė ėshtė i paimagjinueshėm pėr njeriun dhe pėr rrethanat e tij tradicionale. Pse nuk mund tė supozohet se ndodhitė e pakėndshme janė rezultate tė pėrpjekjeve qė synojnė pėrgatitjen e terrenit pėr fenomenet e reja qė do tė jenė instrumente tė vullnetit tė Zotit mbi sipėrfaqen e tokės? Mund tė ndodhė qė kushtet dhe rrethanat e epokės sė caktuar tė kenė nevojė pėr procese tė tilla.
    Nėse tė gjitha ndryshimet dhe rrėmujat qė na tmerrojnė, nuk pėrmbahen brenda planit dhe projektit tė dhėnė, si dhe nuk kanė ndonjė qėllim specifik, dhe sikur tė ishin shtrirė pėrgjatė kohės pa shkaktuar ndonjė rezultat pozitiv apo konstruktiv, atėherė nuk do tė kishte mbetur asnjė gjurmė nė tokė prej asnjė krijese tė gjallė, duke pėrfshirė edhe njeriun.
    Pse duhet tė akuzojmė botėn si tė padrejtė, kaotike dhe tė paqėndrueshme, thjesht sepse shfaqen disa fenomene dhe ngjarje tė veēanta nė natyrė? A duhet tė fillojmė me dhėnien e vėrejtjeve pėr arsye tė njė sasie tė vogėl tė pakėnaqėsive, tė mėdha apo tė vogla, duke i harruar tė gjitha manifestimet dhe pėrpikėritė e urtėsisė, tė gjitha mrekullitė qė i shohim nė botė dhe nė krijesa, qė dėshmojnė pėr vullnetin dhe inteligjencėn e qenies sė lartėsuar?
    Pasi qė njeriu vėren aq shumė dėshmi tė planifikimit tė kujdesshėm nė tėrė universin, ai duhet tė pranojė se bota ėshtė njė tėrėsi e qėllimshme dhe njė proces qė lėviz nė drejtim tė pėrkryerjes. Ēdo fenomen nė tė ėshtė subjekt i njė kriteri specifik dhe nėse fenomeni paraqitet nė mėnyrė tė pashpjegueshme ose tė pajustifikueshme, atėherė kjo ėshtė nga shkurtpamėsia e njeriut. Njeriu duhet tė kuptojė se ai ėshtė i fundmė, atij i mungon aftėsia e kuptimit tė qėllimit tė tė gjitha fenomeneve dhe pėrmbajtjeve tė tyre, dhe nuk ka tė bėjė aspak me atė se kreacioni ka tė meta.
    Qėndrimi ynė ndaj ngjarjeve tė hidhėta dhe tė pakėndshme tė kėsaj bote i ngjan gjykimit tė bėrė nga ana e njė banori tė shkretėtirės i cili vjen nė qytet dhe i vėren buldozerėt e fuqishėm duke i rrėnuar ndėrtesat e vjetra. Ai do ta konsiderojė kėtė shembje si njė akt tė pamend tė shkatėrrimit, por a ėshtė e logjikshme pėr atė tė mendojė se shembja bėhet pėr shkak se ėshtė e paplanifikuar dhe e paqėllimtė? Sigurisht se jo, sepse ai e sheh vetėm procesin e rrėnimit, por jo edhe tė llogaritjes dhe planifikimit tė arkitektėve tjerė qė janė tė pėrfshirė nė kėtė proces.
    Sikur qė ka thėnė njė shkencėtar: “Gjendja jonė ėshtė sikur gjendja e fėmijėve qė e vėshtrojnė cirkun qė ėshtė duke i mbledhur plaēkat pėr tė shkuar ndokund tjetėr pėr tė vazhduar jetėn e tij ngacmuese, por nė kėtė pamje tė palosjes sė tendave dhe tė ardhje-shkuarjeve tė njerėzve dhe tė kafshėve, kėta fėmijė tė gjorė nuk shohin asgjė tjetėr pėrveē shpėrbėrjes dhe mbarimit tė cirkut”.
    *****
    Nėse shikojmė pak mė thellė dhe me imagjinatė nė fatkeqėsitė dhe katastrofat qė e shqetėsojnė njeriun dhe t’i interpretojmė nė mėnyrė tė drejtė, do tė vlerėsojmė se nė realitet ato janė bekime dhe jo shkatėrrime. Tė qenėt e bekimit- bekim dhe shkatėrrimit- shkatėrrim, varet prej reaksionit tė njeriut ndaj tij. Njė ngjarje e njėjtė mund tė pėrjetohet plotėsisht ndryshe nga ana e dy njerėzve tė ndryshėm.
    Fatkeqėsia dhe dhembja janė sikur alarme tė vėrejtjes pėr njeriun pėr t’i pėrmirėsuar gabimet dhe tė metat; ato janė sikur sisteme imune natyrore ose mekanizma rregulluese tė gėrshetuar nė brendėsinė e njeriut, si njė pjesė e pandashme e tij.
    Nėse pasuria tė prinė drejt vetėkėnaqėsisė dhe nė kėrkimin e plotėsimit tė dėshirave, kjo ėshtė njė fatkeqėsi dhe shkatėrrim, dhe nėse varfėria dhe mospasja tė prinė kah pastrimi dhe ngritja e shpirtit njerėzor, atėherė kjo ėshtė njė bekim. Kėshtu qė, begatia nuk mund tė llogaritet si fatmirėsi absolute dhe varfėria, njė fatkeqėsi absolute. Rregulla e njėjtė pėrfshin tė gjitha dhuntitė natyrore qė mund tė zotėrojė njeriu.
    Popujt qė janė tė ballafaquar me forca tė ndryshme armiqėsore dhe tė detyruar qė tė luftojnė pėr mbijetesėn e tyre, janė tė pėrforcuar nė kėtė mėnyrė. Nėse e konsiderojmė pėrpjekjen dhe luftėn si diēka pozitive dhe konstruktive, atėherė nuk mund tė mos e pranojmė rolin e luajtur gjatė pėrpjekjeve tė njeriut, nė zhvillimin e burimeve tė brendshme njerėzore dhe nxitjes sė tij drejt pėrparimit.
    Njerėzit qė nuk janė tė obliguar qė tė luftojnė dhe qė jetojnė nė mjedise qė janė tė lira prej tė gjitha kundėrshtimeve, shumė lehtė do tė zhyten nga ana e prosperitetit material nė kėnaqėsitė dhe epshet e tyre.
    Shumė shpesh ndodh qė ndonjėri i duron nė mėnyrė vullnetare mundimet dhe dhembjet, pėr hir tė qėllimeve tė mėdha. Sikur tė mos kishte qenė ajo dhimbje dhe ai mundim, qėllimi i tij mund tė mos i dukej aq i dėshirueshėm pėr tė. Rruga e lėmuar nėpėr tė cilėn lėviz ndonjėri nė mėnyrė tė verbėr dhe mekanike, nuk tė drejton kah zhvillimi dhe rritja. Dhe, prej pėrpjekjes sė njeriut nga e cila ėshtė larguar elementi i vullnetit tė vetėdijshėm, nuk mund tė shkaktohen ndėrrimet rrėnjėsore te njeriu.
    Lufta dhe kontradikta janė sikur kamxhiku qė e detyrojnė njeriun qė tė lėvizė pėrpara. Trupat e ngurtė shpartallohen nėpėrmes presionit tė fryrjes sė vazhdueshme, por njerėzit formohen dhe modulohen pėrmes mundimeve dhe vuajtjeve qė i bėjnė ballė. Ata e hedhin veten nė oqean, pėr tė mėsuar se si tė notojnė dhe ėshtė testi i rėndė i krizės ajo prej sė cilės shfaqen aftėsitė gjeniale.


    Vetėkėnaqėsia e shfrenuar, dashuria ndaj botės, kėrkimi i plotėsimit tė dėshirave tė pakufizuara, shkujdesja e qėllimeve tė larta, tė gjitha kėto janė treguesit e udhėheqjes sė gabuar dhe mungesės sė informimit. Nė fakt, mė tė fatkeqit prej njerėzve janė ata qė janė rritur nė mesin e komforit dhe luksit, qė nuk e kanė pėrjetuar asnjėherė vuajtjen e jetės ose nuk i kanė shijuar ditėt e tija tė hidhėta bashkė me diellin e kėndshėm tė jetės sė tyre qė lind dhe perėndon, pa u vėrejtur nga askush tjetėr.
    Ndjekja e tendencės sė njėrit dhe dhėnia e pėrkrahjes ndaj dėshirės sė ndonjėrit nuk ėshtė nė pajtim me qėndrueshmėrinė dhe lartėsimin e shpirtit si dhe me pėrpjekjet dhe mundimet qė bėhen me njė qėllim tė caktuar. Nė njėrėn anė, kėrkimi i kėnaqėsisė dhe ēoroditja, dhe nė anėn tjetėr, fuqia e vullnetit dhe vendosmėria pasqyrojnė dy tendenca tė kundėrta tė njeriut. Pasi qė asnjėri nuk mund tė mohohet ose pohohet ashtu qė njėri ta pėrjashtojė tjetrin, atėherė njeriu duhet tė tentojė vazhdimisht t’i reduktojė dėshirat e tij ndaj kėnaqėsive dhe t’i konsolidojė forcat kundėrshtuese brenda saj.
    Ata qė janė rritur nė luks, qė nuk kanė shijuar ditėt e hidhėta dhe tė ėmbla tė botės, qė gjithmonė e kanė gėzuar mbarėsinė dhe nuk e kanė pėsuar urinė, ata kurrė nuk mund ta ēmojnė shijen e ushqimit tė lezetshėm, as harenė e jetės sė plotė dhe ata janė tė paaftė pėr tė ēmuar bukurinė e vėrtetė. Kėnaqėsia e jetės mund tė shijohet realisht vetėm nga ana e atyre qė kanė pasur pėrvojė me mundimet dhe dėshtimet nė jetėn e tyre, qė kanė kapacitet tė absorbimit tė vėshtirėsive dhe t’i rezistojnė vuajtjeve qė shtrihen nė ēdo hap tė shtegut tė njeriut.
    Rehatia materiale dhe shpirtėrore do tė bėhet e ēmueshme pėr njeriun vetėm pasi tė pėrfitojė eksperiencė me rėniet dhe ngritjet e jetės dhe nga presionet e incidenteve tė pakėndshme tė saja. Njėherė kur tė preokupohet njeriu me jetėn materiale, tė gjitha dimensionet e ekzistencės sė tij do tė prangosen dhe do t’i humbasė tė gjitha aspiratat dhe lėvizjet. Nė mėnyrė tė paevitueshme, ai do neglizhojė edhe jetėn e tij tė pėrhershme dhe pastrimin e brendshėm. Pėr aq sa dėshirat dhe pasionet ia hedhin hijen nė qenien e tij dhe shpirti i tij ėshtė i zėnė nė kurthin e errėsirės, pėr aq do tė jetė sikur njė pikėz qė lėkundet nė valėt e materies. Ai do tė kėrkojė strehė nė ēdo gjė, pėrpos Zotit. Prandaj, atij i duhet diēka qė ta zgjojė dhe tė nxisė pjekurinė nė mendimet e tij, t’ia pėrkujtojė atij kalueshmėrinė e kėsaj bote kalimtare dhe t’i ndihmojė atij nė arritjen e qėllimit pėrfundimtar tė mėsimeve hyjnore – liria e shpirtit prej tė gjitha pengesave dhe barrierave qė e parandalojnė njeriun prej arritjes sė pėrkryerjeve tė larta.
    Stėrvitja dhe rafinimi i vetvetes nuk duhet tė bėhet me ēmim tė ulėt; ajo kėrkon heqje dorė prej kėnaqėsive dhe dėshirave tė shumta dhe procesi i ndėrprerjes sė shprehive ėshtė i hidhėt dhe i vėshtirė.
    Ėshtė e vėrtetė se ushtrimet e tilla do tė bėhen pėr hir tė pastrimit tė qenies sė brendshme tė njeriut dhe lejimit tė shfaqjes sė aftėsive tė tij tė fshehta. Megjithatė, abstenimi duke treguar durim ndaj mėkateve dhe kėnaqėsive e ka gjithmonė shijen e hidhėt dhe arrihet pėrmes rezistencės kėmbėngulėse ndaj ngacmimeve tė ulėta, qė njeriu tė mund ta pėrmbushė misionin e tij tė thyerjes sė barrierave qė e pengojnė atė dhe nė kėtė mėnyrė tė arrijė deri te mbretėria e vlerave mė tė larta.

    Vazhdon...

  16. #16
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i gjashtėmbėdhjetė
    Mundimi dhe vuajtja si shkaqe tė zgjimit


    Ata qė janė tė dehur me arrogancėn e fuqisė dhe tė suksesit, dhe qė kanė harruar krejtėsisht etikėn humane pėr shkak tė joshjes sė shpirtrave tė tyre dhe tė ndjenjave tė tyre, nė skajet e ndryshme tė botės do tė kuptojnė ndonjėherė se zhvillimi i ngjarjeve tė pakėndshme do t’i bėjė ata tė hapur ndaj ndėrrimeve dhe zhvillimeve fundamentale qė gufojnė prej vellove tė harresės. Madje, ata mund tė udhėhiqen nė ndonjė rrugė tė caktuar, drejt ndonjė shkalle tė pėrkryerjes morale dhe drejt njė tė ardhmeje mė tė frytshme sesa kjo e tanishme. Ata janė njerėz te tė cilėt fatkeqėsia ka shkaktuar njė transformim rrėnjėsor.
    Duke marrė parasysh ndikimet e neglizhencės dhe dehjet e arrogancės, nė njėrėn anė, dhe mėsimeve tė panumėrta morale tė pėrvetėsuara nga fatkeqėsia, nė anėn tjetėr, mund tė themi se dėshtimet dhe fatkeqėsitė janė relative pėrderisa pėrmbajnė bekime tė shkėlqyera; ato kontribuojnė nė mėnyrė tė frytshme nė ndėrtimin e vetėdijes dhe vullnetit tė njeriut.
    Atėherė, mundimi qenka hapi i parė nė drejtim tė njė gjendjeje mė tė lartė dhe mė tė pėrparuar tė qenies; ai e pėrgatit njeriun pėr kompensimin qė e pret atė dhe prej pėrgjigjes ndaj tij bėhet e qartė se, a ka arritur shkallėn e lartė tė sinqeritetit dhe devotshmėrisė, apo ėshtė fundosur nė kalbje e shkatėrrim. Kurani thotė:“Vėrtet, ne e krijuam njeriun tė pėrqafuar nga mundimet” (Beled, 4), ose nė njė vend tjetėr: “Ne ju provojmė me frikė, uri, humbje tė pasurisė dhe tė pronės, vdekjen dhe humbjen e fryteve tė punėve tuaja tė rėnda. Gėzoji me lajme tė mira ata qė luftojnė burrėrisht nė kėtė rrugė, ata qė kur ballafaqohen me ndonjė fatkeqėsi dhe dhimbje thonė: ‘Ne jemi tė Zotit dhe te Ai do tė kthehemi nė rrugėn tonė tė pėrkryerjes’. Kėta janė qė do tė pranojnė mirėsinė dhe mėshirėn prej Zotit tė tyre bashkė me vuajtjet e tyre, dhe ata janė me tė vėrtetė tė udhėzuar.” (Bekare, 155-157)
    Padyshim, Zoti kishte mundur tė krijojė botėn pa mundime, vuajtje dhe fatkeqėsi, por kjo do tė kishte pasur kuptimin e privimit tė lirisė dhe zgjedhjes sė njeriut nga ana e Zotit. Njeriu do tė ishte i lirė nė botė si njė krijesė pa vullnet tė lirė dhe fuqi tė zgjedhjes, njėjtė sikur krijesave tjera qė u mungojnė pėrkryerja dhe vetėdija, qė janė tė formuara nga natyra dhe tė bindur plotėsisht ndaj saj. Atėherė, a do tė kishte merituar njeriu emrin njeri?
    Duke paguar ēmimin e shtrenjtė tė humbjes sė aftėsive qė i zotėrojnė prej lindjes dhe lirisė, burimit tė tij mė tė ēmueshėm, a do tė kishte pėrparuar drejt pėrkryerjes ose kalbjes dhe rėnies? A nuk do tė humbte edhe bota tėrė mirėsinė dhe bukurinė e saj, nė kuptimin e tė kundėrtave tė tyre?
    Ėshtė e qartė se fuqia e tė dalluarit dhe e diskriminimit bėn tė mundshme ekzistimin e tė mirės dhe tė keqes, tė bukurės dhe tė shėmtuarės. Duke i dhėnė njeriut bekimet e paēmueshme tė lirisė dhe mundėsinė e zgjedhjes, Zoti, urtėsia e tė cilit ėshtė manifestuar nė tėrė kreacionin, dėshiroj qė tė vė nė dukje tėrė zotėsinė e Tij tė krijimit tė fenomeneve qė dėshmojnė pėr urtėsinė dhe fuqinė e Tij.
    Ai vendosi brenda qenies sė njeriut mundėsinė e veprimit tė mirė dhe tė keq, dhe ndonėse Ai nuk i detyron qė tė veprojnė sipas asnjėrit prej tyre, Ai gjithmonė pret qė ai tė veprojė mirė. Zoti nuk e aprovon tė keqen, ėshtė sjellja e drejtė ajo qė pėrputhet me aprovimin e Tij, dhe si shkėmbim ndaj kėsaj Ai jep shpėrblim tė begatshėm dhe tė paimagjinueshėm. Zoti e paralajmėron njeriun nė lidhje me pasimin e rrugės sė gabuar dhe e kėrcėnon atė me ndėshkim dhe torturė nėse vepron nė atė mėnyrė.
    Nė kėtė mėnyrė, duke pėrdorur fuqinė e zgjedhjes qė Zoti ia ka dhuruar atij, njeriu mund tė veprojė nė mėnyrė tė duhur, duke iu pėrshtatur udhėzimit hyjnor dhe ndėrgjegjes sė tij.
    Por, nėse rastėsisht i rrėshqasin kėmbėt e tij dhe kryen ndonjė mėkat, rruga e tij mbetet e hapur pėr t’u kthyer kah pastėrtia dhe drita, kah miratimi dhe mėshira e Zotit. Kjo ėshtė vetvetiu njė manifestim i mėtejmė i fisnikėrisė sė Zotit dhe drejtėsisė gjithėpėrfshirėse, qė ėshtė njė prej bekimeve qė Ai u dhuron robėrve tė tij.
    Sikur t'u kishte dhėnė Zoti shpėrblimin e menjėhershėm tė moralshmėve pėr veprat dhe sjelljet e tyre tė drejta, nė asnjė mėnyrė ata nuk do tė ishin mė superiorė ndaj mėkatarit dhe tė ēoroditurit. Dhe, sikur e keqja nė mendime dhe vepra, tė ishte dėnuar dhe ndėshkuar menjėherė, virtyti dhe pastėrtia nuk do tė gėzonin asnjė epėrsi ndaj papastėrtisė.
    *****
    Nė fakt, parimi i kundėrshtimit ėshtė baza e botės sė krijuar; ėshtė ajo qė ia mundėson materies tė ndėrrojė dhe tė zhvillohet ashtu qė mirėsia e Zotit tė derdhet nė tėrė botėn. Sikur materia tė mos merrte forma tė ndryshme si rezultat i ndeshjes sė saj me qeniet e ndryshme dhe sikur qeniet tė mos ishin nė gjendje pėr t’Iu pėrshtatur formave tė reja pėrbrenda vetes, pėrparimi dhe modifikimi i qenies do tė ishte i pamundur. Bota e qėndrueshme dhe e pandryshueshme do t’i pėrngjajė kapitalit tė fjetur i cili nuk sjell asnjė profit. Pėr kreacionin, ndryshimi ėshtė njė kapital qė sjell pėrfitim. Sigurisht, qė ėshtė e mundur se investimi i ndonjė pjese tė kapitalit tė rezultojė me humbje, por nė tėrėsi, lėvizja e vazhdueshme e materies pėrfundimisht sjell pėrfitim. Kundėrshtimi qė zė vend nė format e materies, rezulton me pėrparimin e renditjes sė qenies nė drejtim tė pėrkryerjes.
    Ėshtė njė pyetje si, a ekziston e keqja nė botė nė kuptimin e plotė tė fjalės. Nėse e vėshtrojmė me kujdes, do tė vėrejmė se e keqja e gjėsendeve nuk ėshtė atributi i vėrtetė i tyre; ėshtė diēka relative.
    Armėt e zjarrta nė duart e armikut ėshtė njė e keqe pėr mua, dhe armėt e zjarrta nė duart e mia ėshtė njė e keqe pėr armikun tim. Nėse e lėmė anash mua dhe armikun tim, armėt e zjarrta nė vetvete nuk janė tė mira as tė kėqija.
    Mund tė thuhet se rrjedha e natyrės ėshtė matematikore: sistemi i tij ėshtė i vendosur nė mėnyrė tė tillė qė nuk mund t'u pėrgjigjet tė gjitha nevojave tona. Prapėseprapė, ne dėshirojmė t’i pėrmbushim tė gjitha dėshirat tona tė panumėrta pa u pėrplasur as me mė tė voglėn pengesė, dhe forcat e natyrės nuk na pėrgjigjen tė gjitha dėshirave tona tė pafundme qė na ushqejnė, dėshirat qė janė tė kota nė ēdo rast nga pikėpamja e natyrės sonė esenciale. Natyra nuk i kushton asnjė vėmendje dėshirave tona dhe refuzon t'u nėnshtrohet kėrkesave tona. Kėshtu qė, kur takohemi me tė pakėndshmet nė jetėn tonė, ne mėrzitemi pa tė drejtė dhe shkaqet e shqetėsimit tonė i emėrtojmė si “e keqja”.
    Nėse ndokush dėshiron qė ta ndezė llambėn e tij kur nuk ka vaj nė tė, ai nuk do tė fillojė tė psherėtijė dhe tė ankohet ose tė mallkojė tėrė universin.
    Kreacioni ėshtė duke pėrparuar vazhdimisht drejt qėllimit tė tij tė qartė, pėrmes pėrpjekjeve dhe orvatjeve tė pandėrprera. Shkaqet specifike ia pėrcaktojnė ēdo hap tė tij, ndryshimet dhe zhvillimet qė i kalojnė nuk janė tė pėrcaktuar nė mėnyrė tė tillė qė t’i plotėsojnė miratimet e njerėzve ose t’i kėnaqin dėshirat e tyre.
    Duhet tė pranohet se disa prej zhvillimeve tė kėsaj bote nuk do t’i pėrshtaten dėshirave tona dhe ne nuk duhet ta konsiderojmė kėtė pėrvojė tė pakėndshme si njė gjė tė padrejtė.
    Udhėheqėsi i besimtarėve Aliu (a.s.), e pėrshkruan botėn si njė shtėpi tė mundimeve, por megjithatė, njė vend i mirė pėr njėrin qė e njeh atė si duhet. Edhe pse ai u ndesh me mundime dhe pakėnaqėsi, ai vazhdimisht tėrhiqte vėmendjen ndaj drejtėsisė absolute tė Zotit.(35a)
    Edhe njė ēėshtje tjetėr e rėndėsishme e cila nuk bėn tė tejkalohet ėshtė se e mira dhe e keqja nuk pėrfaqėsojnė dy kategori ose dy vargje reciprokisht ekskluzive tė kreacionit. Mirėsia ėshtė e ngjashme me qenien dhe e keqja ėshtė e ngjashme me joqenien; sa herė qė qenia e shfaq veten, me kėtė nėnkuptohet gjithashtu edhe joqenia.


    Kur flasim pėr varfėrinė, skamjen, paditurisė ose sėmundjen, ne nuk duhet tė imagjinojmė se ata i kanė ndarė realitetet: varfėria, thjesht nuk ka bollėk, padituria ėshtė mungesa e diturisė dhe sėmundja ėshtė humbja e shėndetit. Bollėku dhe dituria janė realitete, por varfėria nuk ėshtė asgjė tjetėr pos dorės dhe gjepit tė zbrazėt, dhe padituria ėshtė mungesa e diturisė. Prandaj, varfėria dhe padituria nuk kanė realitet tė prekshėm; ato janė tė definuar pėrmes joekzistencės sė gjėrave tjera.
    Njėjtė ėshtė edhe rasti i fatkeqėsive dhe katastrofat qė i konsiderojmė si tė kėqija dhe burime tė vuajtjeve. Edhe ato janė njė lloj i humbjes ose tė joqenies, dhe janė tė kėqija vetėm nė kuptimin e asaj se rezultojnė me shkatėrrimin ose joekzistencėn e ndonjė gjėsendi tjetėr, pėrveē vetes. Jashtė saj, asgjė nuk mund tė emėrohet si e keqe ose e shėmtuar.
    Nėse katastrofat nuk i nxisin sėmundjet dhe vdekjet, humbjen apo shkatėrrimin e krijesave tė caktuara, duke i parandaluar kapacitet e tyre prej shtrirjes, ato nuk do tė jenė tė kėqija. Ajo qė ėshtė qenėsisht e keqe ėshtė humbja dhe shkatėrrimi qė rrjedhin prej fatkeqėsisė. Ēka do qė ekziston nė botė ėshtė e mirė; e keqja i takon joqenies, dhe pasi qė joqenia nuk formon njė kategori tė pavarur tė qenies, ajo nuk ėshtė e krijuar dhe nuk ekziston.
    Qenia dhe joqenia janė sikur dielli dhe hija e tij. Kur tė kthehet njė trup kah dielli, do tė hedhė njė hije. Ēka ėshtė hija? Hijet nuk janė tė krijuara prej asgjėsė; formohen thjesht nga dielli duke mos ndriēuar nė ndonjė pjesė tė caktuar, pėr shkak tė ekzistimit tė pengesės; nuk ka ndonjė origjinė apo burim tė vetes.
    Gjėsendet kanė ekzistencė reale sipas vetisė sė krijuar pa ndonjė referim ndaj ndonjė gjėsendi tjetėr, dhe nė kėtė kuptim ato nuk janė tė kėqija. Prej pikėpamjes qė buron nga besimi nė Zotin, bota ėshtė ekuivalente me tė mirėn. Ēdo gjė ėshtė qenėsisht e mirė; nėse ėshtė e keqe, kjo ėshtė ashtu vetėm nė kuptimin relativ dhe sipas lidhjeve tė saja me gjėsendet tjera rrethuese. Ekzistenca e ēdo gjėje ėshtė joreale pėr tė tjerėt jashtė saj, dhe e paprekur prej kreacionit.
    Mushkonja malarike nuk ėshtė e keqe nė vete. Nėse e pėrshkruajmė si tė keqe, ajo ėshtė pėr shkak tė asaj se ėshtė e dėmshme pėr njeriun dhe shkakton sėmundje. Ajo ēka ėshtė e krijuar, ėshtė ekzistenca e atij gjėsendi nė dhe pėr veten, qė ėshtė ekzistencė e vėrtetė; ekzistenca e kushtėzuar nuk ka ndonjė vend nė renditjen e qenies dhe nuk ėshtė reale. Prandaj, ne nuk mund tė pyesim se pse Zoti ka krijuar ekzistencėn relative ose tė kushtėzuar. Entitetet e kushtėzuara ose abstrakte janė tė pandara prej entiteteve qė burojnė prej tyre; ato janė shoqėruesit e tyre tė pandarė prej entiteteve reale qė i japin gjallėrim asaj dhe nuk janė pjesėmarrėse tė qenies sė tyre. Atėherė, njėri nuk mund tė flasė pėr entitetet e kushtėzuara sikur diēka qė janė tė krijuara. Ajo ēka ėshtė reale, qenia e tij duhet patjetėr tė burojė prej Krijuesit. Reale janė vetėm ato gjėra dhe atribute qė ekzistojnė jashtė mendjes. Atributet reale janė tė krijuara nga ana e mendjes dhe nuk kanė ekzistencė jashtė saj, kėshtu qė nuk mundemi tė kėrkojmė krijuesin e saj.
    Veē kėsaj, ajo qė ka potencialin pėr tė ekzistuar ėshtė bota si njė tėrėsi, me tė gjitha objektet qė i pėrmban dhe atributet qė janė tė pandashme prej saj; bota paraqet njė njėsi tė pandarė. Prej pikėpamjes sė epėrsisė sė urtėsisė sė Zotit, ose duhet tė ekzistojė bota nė modelin qė ėshtė i veēantė pėr tė, ose nuk mund tė ekzistojė fare.
    Bota, pa njė renditje ose bota nė tė cilėn mungon parimi i shkakėsisė, ku e mira dhe e keqja nuk janė tė ndara njėra nga tjetra, do tė ishte njė pamundėsi dhe njė fantazi. Nuk ėshtė e mundur qė tė supozohet se duhet tė ekzistojė njė pjesė e botės, ndėrsa pjesa tjetėr jo. Kreacioni ėshtė njė tėrėsi, sikur forma dhe figura e njeriut dhe pjesėt e tij janė tė pandara njėra nga tjetra.
    Zoti ėshtė absolutisht i lirė prej tė gjitha nevojave, dhe njė prej rrjedhimeve tė kėsaj ėshtė se Ai dhuron lirshėm qeniet, sikur njė xhymert, i cili kur tė dhurojė ndonjė dhuratė bujare, mė nuk pret ndonjė kompensim apo kundėrshpėrblim; ose sikur njė artist i shkathėt i cili ėshtė i zėnė vazhdimisht me krijimin e formave tė reja. Njė zemėrgjerėsi dhe njė kreativitet i tillė definojnė esencėn e Zotit, shenjat e tė Cilit janė tė dukshme dhe evidente nė ēdo fenomen.

    Vazhdon...

  17. #17
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i shtatėmbėdhjetė
    Disa aspekte tė pabarazisė


    Tė supozojmė se pronari i njė fabrike i merr nė punė punėtorėt e shkathėt dhe tė pashkathėt qė tė punojnė dhe tė administrojnė me fabrikėn e tij. Kur tė afrohet koha e pagesės sė rrogave, punėtorėt e shkathėt dhe tė kualifikuar i paguan mė tepėr se punėtorėt e pashkathėt. Tani shtrohet pyetja, a ėshtė i drejtė apo i padrejtė dallimi nė mes tė rrogave? A ėshtė duke vepruar nė mėnyrė tė anshme apo tė paanshme drejtori i fabrikės?
    Padyshim se kėtu kemi tė bėjmė me njė diferencė, por nuk mund ta quajmė diskriminim. Drejtėsia nuk kėrkon qė zotėruesi i fabrikės tė paguajė punėtorėt e pashkathėt njėjtė sikur punėtorėt e shkathėt. Kjo, mė tepėr, e ka kuptimin se ai duhet tė t’i paguajė ēdonjėrit sipas kategorisė qė meriton. Sigurisht qė njė rregull i tillė do tė pėrcaktojė vlerat krahasuese tė ēdo vendi tė punės dhe tė kontribuojė pėr mbarėvajtjen e punės.
    Tė bėsh dallime nė raste tė tilla, ėshtė forma praktike dhe shprehėse e drejtėsisė; tė mos veprosh nė kėtė mėnyrė, do tė ishte ekuivalent me shtypjen, diskriminimin dhe padrejtėsinė; do tė ishte rezultat i njė vlerėsimi joadekuat tė vlerės relative tė gjėsendeve nė ndarjen e tyre.
    Kur ta vėshtrojmė botėn si njė tėrėsi dhe t’i analizojmė pjesėt e saja tė ndryshme, do tė vėrejmė se ēdo pjesė e ka pozitėn dhe funksionin e saj special, dhe ėshtė i veshur me kualitetet qė janė tė pėrshtatshėm pėr tė. Nė dritėn e kėtij kuptimi, ne mund tė kuptojmė domosdoshmėrinė e peripecive nė jetėn njerėzore, pastaj tė dritės dhe errėsirės, si dhe tė suksesit dhe dėshtimit, tė gjitha kėto me qėllim tė mirėmbajtjes sė baraspeshės sė pėrgjithshme tė botės.
    Sikur tė ishte bota uniforme, pa ndryshime dhe dallime, nuk do tė ekzistonin llojet e ndryshme dhe tė shumta tė qenies. Ėshtė pikėrisht kjo begati e shumėllojshmėrisė dhe shumėtrajtshmėrisė qė ekziston dhe me anė tė sė cilės ne e vėrejmė madhėshtinė dhe shkėlqimin e kėsaj bote. Gjykimi ynė pėr gjėsendet do tė bėhet logjike, korrekte dhe e pranueshme, vetėm atėherė kur tė marrim nė konsideratė baraspeshėn qė mbizotėron nė gjithėsi dhe raportet qė i lidhin pjesėt e ndryshme tė saj nė mes veti nė mėnyrė tė dobishme, por jo edhe nėse i vėshtrojmė pjesėt e saja nė mėnyrė tė izoluar prej tėrėsisė.
    Renditja e kreacionit ėshtė e bazuar nė baraspeshė, perceptim dhe kapacitet; ajo ēka ėshtė e themeluar nė mėnyrė tė vendosur nė kreacion ėshtė diferencimi, jodiskriminimi. Vrojtimi i tillė na bėn tė mundshme qė tė ekzaminojmė materien nė mėnyrė mė objektive dhe mė specifike. Diskriminim, do tė thotė, bėrja e dallimeve nė mes tė objekteve, qė zotėrojnė perceptimet e njėjta dhe qė ekzistojnė nė rrethanat e njėjta. Diferencimi, do tė thotė, bėrja e dallimit nė mes tė kapaciteteve qė janė tė pabarabarta dhe nuk janė subjekte tė rrethanave tė njėjta.
    Do tė ishte gabim tė themi se, mė mirė do tė ishte qė ēdo gjė nė botė tė jetė uniforme dhe pa dallime, sepse tė gjitha lėvizjet, aktivitetet dhe shkėmbimet e gjalla qė i shohim ne, janė bėrė tė mundshme pėrmes diferencimit.
    Njeriu ka mėnyra tė ndryshme tė perceptimit dhe tė pėrjetimit tė bukurisė, pasi qė ekziston kontrasti nė mes tė bukurisė dhe shėmtisė. Joshja qė ushtrohet nga ana e bukurisė ėshtė, nė njė mėnyrė, pėrfytyrimi i shėmtisė dhe fuqisė sė tij pėr tė zmbrapsur.
    Nė mėnyrė tė njėjtė, sikur njeriu tė mos ishte sprovuar dhe testuar gjatė jetės, besimi i thellė dhe virtyti nuk do tė kishin vlera, dhe nuk do tė kishte kurrfarė arsyeje pėr tė pastruar dhe pėr tė pėrpunuar shpirtin e njeriut, po ashtu nuk do tė kishte asgjė prej tė cilit ėshtė dashur t’i pėrmbajmė dėshirat tona.
    Nėse e tėrė pėlhura ngjyroset me njė ngjyrė tė vetme nė mėnyrė uniforme, ne nuk mund tė themi se jemi piktor; ėshtė variacioni i ngjyrave dhe detajet qė e shfaqin shkathtėsinė e artistit.
    Nė mėnyrė qė tė njihet identiteti i njė gjėsendi, ėshtė esenciale qė ai tė dallohet prej gjėrave tjera, sepse njėsia matėse, sipas sė cilės njihen gjėrat apo personat, ėshtė dallimi i jashtėm apo i brendshėm qė kanė nė mes veti.
    *****
    Njėra prej mrekullive tė kreacionit ėshtė ndryshimi nė mes tė aftėsive dhe talenteve qė u janė dhuruar qenieve, pėr tė siguruar vazhdimėsinė e jetės sociale, kreacioni i ka dhėnė ēdo individi njė strukturė tė veēantė tė prirjeve dhe aftėsive, bashkėveprimi i tė cilave siguron rendin nė shoqėri; ēdo individ plotėson ndonjė nevojė tė shoqėrisė dhe kontribuon nė zgjedhjen e problemeve tė saj.
    Dallimi natyral i individėve nė lidhje me aftėsitė e tyre, shkakton qė tė ndihet nevoja ndaj tjetrit. Ēdokush merr pjesė nė ndonjėrėn nga detyrat e shoqėrisė sipas prirjes dhe aftėsisė sė tij, dhe jeta shoqėrore sigurohet nė atė mėnyrė qė tė bėhet e mundshme pėrparimi dhe mbarėvajtja e njeriut.
    Le tė marrim si shembull njė ndėrtesė apo njė aeroplan. Ēdonjėri prej tyre ka pjesė tė panumėrta tė ndara, komponentė tė ndėrlikuar dhe tė detajuar qė dallohen shumė njėri prej tjetrit nė madhėsi dhe formė; ky dallim rrjedh prej pėrgjegjėsisė qė e mban ēdo komponent kundrejt tėrėsisė.
    Sikur tė mos kishte ekzistuar ky dallim nė strukturėn e aeroplanit, nuk do tė ishte mė aeroplan por njė bashkim i metaleve tė klasifikuara. Nėse, dallimi ėshtė njė shenjė e drejtėsisė sė vėrtetė nė aeroplan, atėherė duhet tė ekzistojė edhe ndonjė shenjė e drejtėsisė hyjnore nė mesin e tė gjitha krijesave tė botės, duke pėrfshirė edhe njeriun.
    Veē kėsaj, duhet tė jemi tė vetėdijshėm se dallimi nė mes qenieve ėshtė e pėrfshirė nė esencėn e tyre prej lindjes. Zoti nuk krijon gjithēka duke ushtruar vullnetin e Tij nė mėnyrė tė veēantė dhe tė ndarė; vullneti i Tij nuk ėshtė ushtruar nė mėnyrė individuale. E tėrė bota, prej fillimit deri nė fund, ka ardhur nė ekzistencė me njė ushtrim tė vetmin tė vullnetit tė Tij; ishte kjo, ajo qė u mundėsoi krijesave nė shumėsinė e tyre tė pafundmė qė tė shfaqen nė ekzistencė.
    Atėherė, qenka njė ligj i posaēėm dhe njė renditje, qė i rregullon tė gjitha dimensionet e kreacionit, qė pėrbrenda kornizės sė shkakėsisė, ia cakton njė gradė dhe pozitė ndaj ēdo gjėje. Vullneti i Zotit pėr tė krijuar dhe pėr tė rregulluar botėn, ėshtė baras me vullnetin e Tij urdhėrues brenda tij.
    Janė disa prova tė sakta filozofike si mbėshtetje pėr kėtė sugjerim, dhe gjithashtu ėshtė e shpjeguar edhe nė Kuran: “Ne krijuam gjithēka me kufij dhe me masė; puna jonė pėrmbahet vetėm nė njė gjė, sa hapja dhe mbyllja e syrit” (Kamer, 49-50)
    Do tė ishte gabim qė tė paramendohej se, dallimet dhe marrėdhėniet e pėrcaktuara nga ana e Zotit nė kreacionin e Tij, janė tė njėjta sikur marrėdhėniet e caktuara nė mėnyrė formale qė ekzistojnė nė shoqėrinė njerėzore. Lidhja e Zotit me kreacionin e Tij, nuk ėshtė njė formalitet i thjeshtė ose njė ēėshtje e perceptimit; ėshtė njė lidhje qė buron prej aktit tė vetė kreacionit. Renditja qė Ai ka vendosur nė tė gjitha gjėsendet, ėshtė rezultati i vetė krijimit tė Tij. Ēdo qenie pranon prej Zotit njė sasi tė pėrkryerjes dhe bukurisė, aq sa ka mundėsi qė tė pranojė.
    Sikur tė mos ishte renditja e caktuar qė e rregullon kėtė botė, ēdo qenie do tė kishte mundėsi pėr tė dhėnė ngritje ndonjė qenieje tjetėr, sipas drejtimit tė lėvizjes sė tij, atėherė shkaku dhe pasoja do tė kishin mundur t’i ndėrrojnė vendet. Por, duhet tė nėnkuptohet se raportet esenciale nė mes tė gjėrave janė tė fiksuara dhe tė domosdoshme; vendi dhe tipari qė u janė dhėnė njė gjėsendi, mbeten tė pandarė prej tij, pa marrė parasysh rangun apo shkallėn e ekzistencės qė mund tė kenė. Asnjė fenomen nuk mund tė shkojė matanė shkallės sė fiksuar qė i ėshtė dhėnė atij dhe tė okupojė shkallėn e ndonjė qenieje tjetėr. Dallimi ėshtė shoqėrues i shkallėve tė qenies, duke i caktuar atyre vlera tė ndryshme tė dobėsisė dhe tė fuqisė, mangėsisė dhe pėrkryerjes.
    Do tė ishte diskriminim nėse dy fenomene kanė kapacitetin e njėjtė tė pranimit tė pėrkryerjes, por i ėshtė dhėnė vetėm njėrit prej tyre ndėrsa tjetrit i ėshtė mohuar.


    Shkallėt e qenieve qė ekzistojnė nė renditjen e kreacionit nuk mund tė krahasohen me pozitat e caktuara formale tė shoqėrisė njerėzore. Ato janė reale, joformale, dhe jotransferuese. Pėr shembull, njeriu dhe shtaza nuk mund t’i ndėrrojnė vendet njėri me tjetrin njėjtė sikur qė individėt mund t’i ndėrrojnė postet dhe pozitat e tyre qė i zotėrojnė.
    Marrėdhėnia qė i ndėrlidh tė gjitha shkaqet me pasojat e saj dhe ēdo pasojė me shkakun e tij, buron prej esencės sė vėrtetė tė shkakut dhe tė pasojės pėrkatėsisht. Nėse diēka ėshtė shkak, ėshtė i tillė pėr shkak tė ndonjė tipari qė ekziston nė brendėsinė e tij dhe ėshtė i pandarė prej tij; dhe nėse diēka ėshtė pasojė, ėshtė i tillė pėr shkak tė ndonjė cilėsie qenėsore brenda tij, qė nuk ėshtė asgjė tjetėr veēse njė formė e qenies sė tij.
    Atėherė, qenka njė renditje esenciale dhe e thellė qė i lidh tė gjitha fenomenet, dhe shkalla e fenomenit brenda renditjes ėshtė identike me esencėn e tij.
    Pėr aq sa diferencimi ka tė bėjė me mungesėn e vendqėndrimit tė tij nė esencė, pėr aq ajo nuk ėshtė diskriminim, sepse derdhja e begative tė Zotit nuk ėshtė e mjaftueshme pėr realitetin qė tė shfaqet nė ekzistencė; sepse ėshtė e nevojshme edhe aftėsia pranuese e enės sė destinuar pėr pranimin e dhuntisė. Ėshtė mu pėr kėtė arsye, qė qeniet e caktuara e ndiejnė mungesėn dhe nuk i arrijnė gradat mė tė larta; ėshtė e pamundur qė njė gjė tė sigurojė kapacitetin pėr njė qenie ose ndonjė pėrkryerje tjetėr, dhe tė njėjtėn mos t’ia dhurojė Zoti.
    Si shembull mund t’i marrim numrat. Ēdo numėr e ka vendim e vet tė caktuar; numri dy vjen pas numrit njė dhe nuk mund t’i ndėrrojnė vendet nė mes veti. Nėse ia ndėrrojmė vendin e ndonjė numri, njėkohėsisht do t’ia ndėrrojmė dhe esencėn e tij.
    Pra, ėshtė e qartė se tė gjitha fenomenet zotėrojnė gradat e fiksuara dhe janė tė nėnshtruara ndaj vargut tė ligjeve tė qėndrueshme dhe tė pėrhershme. Natyrisht qė ligji hyjnor nuk formon njė entitet qė ėshtė krijuar ndaras, por ėshtė njė koncept abstrakt qė e ka prejardhjen prej mėnyrės se si janė parė gjėsendet ekzistuese. Ajo qė e ka ekzistencėn e jashtme, pėrbėhet prej niveleve dhe gradave tė qenies, nė njėrėn anė, dhe sistemit tė shkakut dhe tė pasojės, nė anėn tjetėr. Asgjė nuk shfaqet jashtė kėtij sistemi, qė nuk ėshtė asgjė mė tepėr sesa njė normė hyjnore qė pėrmendet nė Kuran: “Ju nuk do tė gjeni asnjė ndėrrim nė normėn hyjnore” (Fatir, 43)
    *****
    Renditja e kreacionit ėshtė e bazuar nė vargun e ligjeve qė janė tė pandara prej esencės sė tij. Vendi i ēdo fenomeni brenda tij ėshtė i definuar qartė dhe ekzistenca e niveleve dhe gradave tė ndryshme tė ekzistencės ėshtė njė pasojė e domosdoshme e natyrės sistematike tė kreacionit, qė nė mėnyrė tė paevitueshme i jep ngritje shumėllojshmėrisė dhe dallimit.
    Shumėllojshmėria dhe dallimi nuk janė tė krijuar vetvetiu, ato janė atribute tė pandashme tė ēdo fenomeni. Ēdo pjesėz nė gjithėsi ka pranuar atė pėr tė cilėn ka pasur potencial tė pranojė; asnjė padrejtėsi ose diskriminim nuk e ka vizituar atė, dhe nė kėtė mėnyrė ėshtė siguruar pėrkryerja e universit, duke i pėrngjarė tabelės sė shumėzimit nė renditjen e tij precize dhe tė pandryshueshme.
    Materialistėt, qė ekzistimin e shumėllojshmėrive dhe tė dallimeve nė renditjen natyrore e konsiderojnė si dėshmi tė shtypjes e tė padrejtėsisė dhe paramendojnė se bota nuk ėshtė e drejtuar sipas drejtėsisė, nė mėnyrė tė paevitueshme do ta pėrjetojnė jetėn si tė vėshtirė, tė pakėndshme dhe tė mėrzitshme.
    Gjykimi i nxituar i materialistėve i ballafaquar me mundimet dhe vėshtirėsitė, ėshtė sikur gjykimi i fėmijės qė ėshtė duke vėshtruar njė kopshtar gjatė krasitjes sė degėve tė shėndosha dhe tė gjelbra tė njė peme nė pranverė. I pavetėdijshėm pėr qėllimin dhe rėndėsinė e krasitjes, fėmija do tė mendojė se kopshtari ėshtė njė person i paditur dhe shkatėrrues.
    Nėse tė gjitha dhuntitė e botės tė ishin vėnė nė dispozicion tė materialistėve, ai prapė nuk do tė ishte i kėnaqur. Sepse, njėherė pasi qė bota tė shikohet si e paqėllimtė dhe e bazuar nė padrejtėsi, ėshtė e pakuptimtė pėr njeriun qė tė kėrkojė drejtėsinė, dhe nė botėn nė tė cilėn mungon qėllimi ėshtė absurde qė njeriu tė parashtrojė njė qėllim pėr vete.
    Nėse origjina dhe fati i njeriut janė tė tillė sikur qė i pėrshkruan materialisti, sikur bari qė rritet vetvetiu dhe pastaj zhduket, atėherė njeriu duhet tė jetė mė i mjeri prej krijesave. Sepse, ai do tė jetojė nė njė botė qė i mungojnė tė gjitha afinitetet, pajtueshmėria dhe harmonia. Mendimet,

    ndjenjat dhe emocionet do t’i shkaktojnė njė ankth, duke qenė se nuk ėshtė asgjė me tepėr se njė lojė mizore e luajtur nga ana e natyrės, pėr t’ia shtuar mjerimin, dhimbjen dhe vuajtjet e tij.
    Sikur tė kishte qenė njeriu iniciatori dhe gjeniu qė do ta pėrkushtojė veten ndaj shėrbimeve tė njerėzimit, ēfarė pėrfitimi do tė kishte prej tij? Komemoracionet pas vdekjes, bėrja e nderimeve, ceremonive qė bėhen nė varrin e tij, nuk do t'i kishin sjellė dobi atij aspak; ato do tė shėrbenin vetėm pėr t’i ruajtur legjendat boshe. Sepse, personi nė fjalė nuk do tė ishte asgjė mė shumė se njė formė e mbledhur nga ana e natyrės dhe qė shėrben pėr dėfrimin e tij vetėm pėr disa ditė para se tė shndėrrohet nė njė grusht pluhuri.
    Nėse e vėshtrojmė fatin e shumicės sė njerėzve qė janė duke luftuar vazhdimisht me lloje tė ndryshme tė pikėllimeve, anktheve dhe dėshtimeve, fotografia do tė bėhet gjithnjė mė e zezė. Me njė vėshtrim tė tillė ndaj jetės njerėzore, parajsa e vetme materialiste qė mund t’ia ofrojė njeriut ėshtė ferri i tmerrit dhe i dhimbjes. Atėherė, pozicionit materialist qė i mungon liria dhe zgjedhja, do ta bėjė atė krijesė edhe mė tė mjerė.
    Pikėpamja njėdimensionale e materializmit do ta bėnte njeriun njė automat, me mekanizmin dhe dinamizmin e tė cilit do tė operojė natyra. A munden inteligjenca dhe instinkti tė mos e pėrmendin fare realitetin e ekzistencės dhe tė pranojnė njė interpretim aq banal dhe mendjengushtė pėr njeriun, jetėn dhe fatin e tij?
    Sikur tė ishte i saktė ky interpretim, njeriu do tė ishte i paaftė pėr ta pėrjetuar lumturinė, sikur kukulla e fėmijėve. I gjendur nė njė situatė tė tillė, njeriu do tė ishte i detyruar qė prej pasioneve dhe prirjeve tė tij tė formojė njė bazė pėr parimet morale dhe njėsitė matėse tė vlerės, dhe t’i gjykojė pėr tė gjitha kėto sipas fitimit dhe humbjes personale. Ai do tė kishte dhėnė maksimumin pėr tė asgjėsuar ēdo pengesė nė rrugėn e tij dhe pėr t’u liruar prej tė gjitha pėrmbajtjeve nė dėshirat e tij materiale. Nėse vepron nė ndonjė mėnyrė tjetėr, ai do tė konsiderohet si i prapambetur dhe i paditur.
    Ēdokush qė zotėron njė sasi mė tė vogėl tė mendjehollėsisė dhe qė e gjykon ēėshtjen nė njė mėnyrė indiferente dhe tė paanshme, kėto pikėpamje dritėshkurtra dhe fantastike do t’i konsiderojė si tė vlefshme, prapėseprapė shumica e tyre do tė vihen nė kuvertėn e arsyetimeve tė shtrembėta filozofike dhe shkencore.
    Njė njeri me pikėpamje religjioze tė botės e konsideron botėn si njė sistem tė renditur qė zotėron ndėrgjegje, vullnet dhe qėllim. Inteligjenca supreme e drejtėsisė zbatuese tė Zotit sundon mbi universin dhe mbi ēdo pjesė tė qenies dhe vėzhgon mbi tė gjitha punėt dhe veprimet. Prandaj, njeriu religjioz fiton njė pėrshtypje pėrballė vetėdijes qė sundon mbi botėn, dhe e di se bota e krijuar dhe e administruar nga ana e Zotit ėshtė patjetėr njė botė e unitetit, harmonisė dhe mirėsisė. Ai kupton se mospajtimi dhe e keqja kanė njė ekzistencė tė fenomenit dhe luajnė njė rol thelbėsor nė arritjen e tė mirės dhe shfaqjes sė unitetit dhe harmonisė.
    Pėrveē kėsaj, sipas kėsaj pikėpamjeje qė i skicon horizontet pėr njeriun, jeta nuk ėshtė e kufizuar ndaj kėsaj bote, dhe madje jeta e kėsaj bote nuk ėshtė e kufizuar pėr mirėqenien materiale ose lirinė prej pėrpjekjeve dhe dhimbjeve. Besimtari, nė religjion do tė shohė botėn si njė udhė qė duhet tė pėrshkohet, si njė vend tė sprovave dhe si njė mejdan tė pėrpjekjeve. Nė tė do tė testohet ndershmėria e veprave tė tij. Nė fillimin e jetės sė ardhshme, e mira dhe e keqja nė mendimet, besimet dhe veprimet e njerėzve do tė maten me njė peshore tė saktė. Drejtėsia e Zotit do tė paraqitet nė aspektin e tij tė vėrtetė dhe ēfarėdo humbje qė ka pėsuar njeriu nė kėtė botė, qoftė materiale apo tjetėr, do t’i kompensohet atij.
    Nė dritėn e fatit qė e pret njeriun dhe dhėnies sė pavlefshmėrisė esenciale tė tė mirave tė kėsaj bote materiale, njeriu i orienton pėrpjekjet e vetėdijshme tė tij vetėm drejt Zotit. Qėllimi i tij bėhet jeta dhe vdekja pėr Tė. Peripecitė e kėsaj bote mė nuk ia tėrheqin vėmendjen fare. Ai i vėshtron gjėrat kalimtare si tė tilla qė janė, dhe nuk i lejon asnjė sendi t’ia joshė zemrėn. Sepse, e di qė forca e joshjes do t’i shkaktojė vyshkjen e humanizmit dhe ta fundosė nė vorbullėn e udhėheqjes sė gabuar materialiste.
    *****
    Si pėrfundim, do tė kishim shtuar se madje edhe veēmas prej ēėshtjes sė perceptimit, ekzistenca e dallimit nė botė nuk e nėnkupton padrejtėsinė. Shtypja dhe padrejtėsia e ka kuptimin se ndokush ėshtė subjekt i njė diskriminimi, ndonėse ka njė pretendim qė ėshtė baras me tjetrin.


    Por, qeniet nuk kanė “pretendim” ndaj Zotit, as qė kanė pasur ndonjėherė, kėshtu qė nėse disa gjėsende e gėzojnė epėrsinė mbi tė tjerėt, kjo nuk mund tė llogaritet si padrejtėsi.
    Ne nuk kemi asgjė qė ėshtė jona: ēdo frymėmarrje dhe ēdo rrahje e zemrės, ēdo mendim dhe ide qė kalon nėpėr mendjen tonė, janė marrė prej njė depoje tė cilėn ne nuk e zotėrojmė dhe pėr tė cilėn nuk kemi bėrė asgjė pėr ta ndėrtuar atė. Ajo depo ėshtė njė dhuratė prej Zotit, qė na ėshtė dhėnė neve nė momentin e lindjes.
    Njėherė kur tė kuptojmė se ēfarėdo qė tė kemi, nuk ėshtė asgjė tjetėr veēse njė dhuratė hyjnore, do tė na bėhet e qartė se dallimet nė mes tė dhuntive qė Ai ia jep njeriut janė tė bazuara nė urtėsinė e Tij, por nuk kanė tė bėjnė fare as me drejtėsinė, as me padrejtėsinė, sepse nuk kemi tė bėjmė me meritat apo pretendimet tona.
    Kjo jetė e fundme dhe e pėrkohshme ėshtė njė dhunti pėr ne, njė dhuratė prej Krijuesit. Ai ka lirinė e veprimit absolut nė marrjen e vendimit pėr llojin dhe sasinė e dhuratės qė Ai ia dhuron, dhe nuk kemi asnjė pretendim ndaj Tij.
    Prandaj, nuk kemi asnjė tė drejtė qė tė kundėrshtojmė edhe nėse dhurata qė na ėshtė dhėnė falas, ėshtė e vogėl dhe e parėndėsishme.

    Vazhdon...

  18. #18
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i tetėmbėdhjetė
    Vėshtrimi i pėrgjithshėm i problemit


    Njė prej pyetjeve qė e ka tėrhequr vėmendjen e mendimtarėve qė janė marrė me natyrėn e jetės njerėzore dhe ka qenė temė e polemikės sė pėrhershme ėshtė se a ėshtė i lirė njeriu nė zgjedhjen e synimit tė tij dhe nė zbatimin e dėshirave tė tija nė tė gjitha veprimet dhe aktivitetet e tij, si dhe nė tė gjitha ēėshtjet e jetės, qofshin ato materiale apo tė tjera. A janė dėshirat, prirjet dhe vullneti i tij faktorėt e vetėm qė i pėrcaktojnė vendimet e tij?
    Ose, a janė tė imponuara veprimet dhe sjelljet ndaj tij? A ėshtė njeriu i detyruar qė t’i kryejė veprimet e caktuara dhe t’i ndėrmarrė vendimet e caktuara? A ėshtė ai njė vegėl e pavullnetshme nė duart e njė faktori tė jashtėm?
    Pėr tė kuptuar rėndėsinė e kėsaj pyetjeje, duhet tė sajojmė nė mendjen tonė se zgjidhja e saj varet prej aftėsisė sonė pėr tė pėrfituar tėrėsisht prej ekonomisė, ligjit, religjionit, psikologjisė dhe prej tė gjithė lėmenjve tjerė tė diturisė qė pėr temė studimi e marrin njeriun. Pėrderisa tė kuptojmė se, a e ka njeriu vullnetin e lirė apo jo, ēfarėdo ligji qė i ėshtė parashtruar njeriut nė cilėndo shkencė, do tė zbatohet te qenia, natyra e tė cilit mbetet e panjohur pėr ne. Ėshtė e qartė se nuk do tė vijmė deri te asnjė rezultat i dėshirueshėm.
    Ēėshtja e vullnetit tė lirė pėrballė determinizmit, nuk ėshtė vetėm njė problem filozofik apo akademik. Njėkohėsisht, ėshtė edhe njė shqetėsim pėr tė gjithė ata qė i parashtrojnė detyra njeriut, pėr tė cilėt ai ėshtė pėrgjegjės pėr t’i pėrmbushur ato dhe njėkohėsisht e inkurajojnė pėr t’i kryer ato. Sepse, nėse sė paku, ata nuk besojnė nė vullnetin e lirė, nuk do tė kenė bazė pėr t’i shpėrblyer njerėzit qė i kryejnė detyrat e tyre dhe t’i dėnojnė ata qė nuk i kryejnė.
    Pas lindjes sė Islamit, edhe Myslimanėt i kanė kushtuar vėmendje tė posaēme kėsaj ēėshtjeje, sepse pikėpamja e Islamit shkaktoi qė ēėshtja tė pranojė njė shqyrtim mė tė thellė sesa qė ka qenė rasti i deriatėhershėm dhe tė qartėsohen tė gjitha paqartėsitė shoqėruese. Sepse, nė njėrėn anė, problemi ishte i ndėrlidhur me njėsinė e Zotit dhe, nė anėn tjetėr, me atributet e Tij tė drejtėsisė dhe tė fuqisė.
    Mendimtarėt e sė kaluarės dhe tė sė sotmes mund tė ndahen nė dy grupe nė lidhje me ēėshtjen e vullnetit tė lirė dhe tė determinizmit. Tė parėt e pėrjashtojnė me vendosmėri lirinė e njeriut nė veprimet e tij dhe nėse veprimet e tija na shfaqen sikur shenja tė zgjedhjes sė lirė, kjo ėshtė pėr shkak tė natyrės sė tij tė mangėt dhe tė pamjaftueshme tė perceptimit njerėzor.
    Grupi i dytė beson nė vullnetin e lirė dhe thonė se njeriu gėzon lirinė e plotė tė veprimeve nė sferėn e veprave tė vullnetshme; aftėsia e tij mendore pėr tė menduar dhe pėr tė vendosur ka efekte me ndikim tė gjerė dhe ėshtė i pavarur prej tė gjithė faktorėve tė jashtėm.
    Natyrisht qė njeriu i ndien pasojat e detyrimit pėr sa i pėrket lindjes sė tij, pasojat e faktorėve tė ndryshėm qė e rrethojnė atė dhe pasojat e dukurive qė i rastis gjatė jetės sė tij. Si rezultat i kėsaj, njeriu mund tė arrijė gjer te pėrfundimi se nuk ekziston njė gjė e tillė si vullneti i lirė. Ai hyri nė kėtė botė pa vullnetin e tij dhe na duket se ai kontrollohet tėrėsisht prej fatit, i fryrė nga era andej kėndej si njė copėz letre derisa ta lėshojė kėtė botė pėrfundimisht.
    Nė tė njėjtėn kohė, njeriu kupton qartė se ai ėshtė i lirė dhe i pavarur nė shumė gjėra, pa asnjė formė tė detyrimit dhe imponimit. Ai ka aftėsi dhe kompetencė tė luftojė nė mėnyrė efektive




    kundėr pengesave dhe tė shtrijė kontrollin e tij ndaj natyrės duke u mbėshtetur nė eksperiencėn dhe diturinė e mėhershme. Njė realitet objektiv dhe praktik qė nuk mund ta mohojė njeriu ėshtė se ekziston njė dallim i thellė dhe parėsor nė mes tė lėvizjeve tė vullnetshme tė duarve dhe kėmbėve tė tija dhe funksionimit tė zemrės, mėlēisė dhe mushkėrive tė tij.
    Pra, duke ia dhėnė vullnetin, vetėdijen dhe mundėsinė e zgjedhjes, qė janė vula tė humanizmit tė tij dhe burime tė pėrgjegjėsisė, njeriu e di se ai me tė vėrtetė e ka lirinė e zgjedhjes sė lirė nė tėrė vargun e veprave, dhe se asnjė pengesė nuk e ndalon atė prej implementimit tė vullnetit tė tij ose formimit tė besimit tė tij. Por, nė anėn tjetėr, duart e tij janė tė lidhura dhe ai nuk ka fuqi pėr tė zgjedhur ēėshtjet qė janė tė pėrcaktuara sipas detyrimeve materiale ose instinkteve dhe qė formojnė njė mesatare tė jetės sė tij, ndėrsa ēėshtjet tjera janė tė imponuara nga ana e faktorėve tė jashtėm.

    Determinizmi (Pėrcaktimi)
    Ithtarėt e determinizmit nuk besojnė se njeriu ėshtė i lirė nė veprat qė i kryen nė botė. Deterministėt teologjikė, sikurse qė ėshtė shkolla teologjike myslimane e njohur si Asharite, mbėshteten nė kuptimin e jashtėm tė disa ajeteve Kuranore dhe nuk ndalen pėr tė menduar nė lidhje me kuptimin e vėrtetė tė ajeteve relevante ose nė lidhje me natyrėn e fuqisė sė Zotit pėr tė paracaktuar, duke nxjerrė pėrfundimin se njeriu sidoqoftė nuk ka liri.
    Ata gjithashtu mohojnė se gjėrat shkaktojnė pasoja dhe nuk pranojnė se shkaqet kanė rolin e tyre nė krijimin dhe inicimin e fenomeneve natyrore. Ata konsiderojnė se ēdo gjė ėshtė pasojė e drejtpėrdrejtė dhe e pandėrmjetme e vullnetit hyjnor, dhe ata thonė se edhe pse njeriu ka njė sasi tė vogėl tė vullnetit dhe tė fuqisė nė dispozicion, ajo nuk ka kurrfarė pasoje nė veprimet e tij. Veprimet e njerėzve nuk janė tė shkaktuara pėrmes fuqisė dhe vullnetit tė tyre, por janė tė shkaktuara sipas vullnetit tė Zotit, qė vetėm Ai i formon tė gjitha pasojat. Njeriu vetėm mund t’i japė njė ngjyrė tė caktuar veprimeve qė i kryen, me synimin dhe intencėn e tij dhe kjo ngjyrosje rezulton me veprat qė kualifikohen si tė mira ose tė kėqija. Veēmas prej kėsaj, njeriu nuk ėshtė tjetėr veēse njė pikė pozicioni pėr implementimin e vullnetit dhe tė fuqisė sė Zotit.
    Ata gjithashtu thonė se nėse supozojmė se njeriu zotėron vullnetin e lirė, ne do tė kishim ngushtuar sferėn e fuqisė dhe qeverisjes sė Zotit. Kreativiteti absolut i Zotit kėrkon qė asnjė njeri tė mos pėrballet me Tė si krijues; gjithashtu, besimi nė njėsinė e Zotit, duke konsideruar Atė si sundues absolut, duhet tė nėnkuptojė se tė gjitha fenomenet e krijuara, pėrfshirė veprimet e njeriut, janė tė mbyllura nė sferėn e vullnetit hyjnor.
    Nėse pranojmė se personi i krijon veprat e tij, do tė mohojmė sovranitetin e Zotit nė tėrė kreacionin, qė nuk pėrputhet me atributin krijues tė Zotit; sepse atėherė ne do tė kishim gėzuar sovranitetin e tėrė nė sferėn e veprave dhe mė nuk do tė kishte mbetur asnjė rol pėr Zotin. Kėshtu qė, besimi nė vullnetin e lirė ėshtė konsideruar se do tė shpie nė mėnyrė tė papėrkulur kah politeizmi ose dualizmi.
    Veē kėsaj, disa njerėz me apo pa vetėdije, e bėjnė parimin e determinizmit njė justifikim pėr tė kryer vepra qė janė nė kundėrshtim me religjionin dhe moralin, duke ua hapur rrugėn tė gjitha devijimeve nė sferėn e besimit dhe tė veprimit. Disa poetė hedonistė i takojnė kėtij grupi; ata e paramendojnė determinizmin si justifikim tė mjaftueshėm pėr mėkatet dhe shpresat e tyre, dhe nė kėtė mėnyrė tė ikin prej barrės sė ndėrgjegjes dhe famės sė keqe.
    *****
    Kjo mėnyrė deterministe e tė menduarit ėshtė nė kundėrshtim me parimin e drejtėsisė, duke u referuar nė, si nė Zotin ashtu edhe nė shoqėrinė njerėzore. Ne e shohim qartė drejtėsinė hyjnore, me tė gjitha dimensionet e saj nė tėrė kreacionin dhe e lavdėrojmė esencėn e Tij mė tė shenjtė si zotėrues tė kėtyre atributeve. Kurani thotė: “Zoti dėshmon pėr njėsinė e Tij; Ai ėshtė qė e mban drejtėsinė; esenca e tij unike ia ka dhėnė mundėsinė e pohimit tė gjitha gjėsendeve dhe ka njohuri pėr tė gjitha gjėsendet.” (Ali Imran, 18)
    Zoti, gjithashtu e cilėson vendosjen e drejtėsisė nė shoqėrinė njerėzore si njė prej qėllimeve tė dėrgimit tė profetėve dhe e shpall dėshirėn se robėrit e Tij duhet ta mbajnė drejtėsinė: “Me tė vėrtetė Ne i dėrguam profetėt tanė me argumente dhe mrekulli, dhe i zbritėm pėr ata Librin dhe Peshoren, ashtu qė njeriu duhet ta vendosė drejtėsinė” (Hadid, 25)


    Gjithashtu, nė Ditėn e Ringjalljes, trajtimi i Zotit pėr robėrit e Tij do tė bazohet nė drejtėsi, dhe asnjėri nuk do tė bėhet subjekt i as mė tė voglės padrejtėsi. Kurani thotė: “Ne do ta vendosim peshoren e drejtėsisė nė Ditėn e Ringjalljes dhe asnjėrit nuk do t’i bėhet e padrejtė” (Enbija, 47)
    A nuk do tė ishte padrejtėsi ta detyrosh njeriun tė kryejė ndonjė mėkat dhe pastaj ta dėnosh atė? Sikur tė kishte lėshuar njė gjyq ndonjė vendim tė tillė pėr dėnim dhe nėn kushtet e tilla, sigurisht qė do tė bėhej njė padrejtėsi.
    Nėse e mohojmė parimin e lirisė dhe nuk ia caktojmė asnjė rol pozitiv vullnetit tė njeriut, nuk do tė mbetet asnjė dallim nė mes tė njeriut dhe tė gjithė kreacionit. Sipas deterministėve, veprimet e njerėzve u ngjajnė atyre krijesave te tė cilėt ndikojnė seritė e faktorėve tė jashtėm dhe qė janė jashtė kontrollit tė tyre; vullneti ynė nuk ka fare fuqi qė vetvetiu tė formojė ndonjė pasojė.
    Por, nėse Zoti krijon veprimet vullnetare tė njeriut, nėse Ai ėshtė Krijuesi i padrejtėsisė dhe i mėkatit, madje edhe nėse i pėrshkruajmė shok Atij, si mund tė shpjegojmė njė sjellje tė tillė nė pjesėn e Qenies sė Pėrkryer dhe tė Lartėsuar?
    Besimi nė determinizėm i shfuqizon dhe i anulon tė gjitha parimet e profecisė dhe tė shpalljes; konceptin e mesazhit hyjnor qė shėrben si burim i vetėdijesimit njerėzor; idenė e urdhrit dhe tė ndalesave, kriterin religjioz dhe tė renditjes, ligjit dhe tė kredos dhe, doktrinėn e shpėrblimit pėr veprat e ndonjėrit. Sepse, njėherė pasi qė tė besojmė se tė gjitha veprimet tona bėhen nė mėnyrė mekanike, pa ndonjė vullnet apo zgjedhje nga ana e tij, nuk do t’i mbetet asnjė rol pėr mesazhin e Profetėve qė u janė dėrguar njerėzve si ndihmė nė pėrpjekjet e tij.
    Nėse detyrat e imponuara ndaj njeriut dhe udhėzimet e adresuara ndaj tij, nuk kanė tė bėjnė fare me vullnetin e lirė dhe kompetencėn pėr t’u bindur dhe pėrgjigjur, atėherė ēfarė dobie kemi prej tyre?
    Nėse gjendja shpirtėrore dhe veprimet e jashtme determinohen nė mėnyrė mekanike, tė gjitha pėrpjekjet e pareshtura tė edukuesve tė moralit pėr tė nxjerrė nga pengu shoqėrinė njerėzore dhe tė lėvizė nė drejtimin e kreativitetit dhe tė vlerave tė larta do tė jenė tėrėsisht tė paefektshme.
    Pėrpjekjet e tyre nuk do tė kishin asnjė qėllim; ėshtė e padobishme pėr tė pritur prej njė qenieje, veprimet e sė cilės janė tė parapėrcaktuara, pėr tė ndryshuar. Por njeriu ėshtė pėrgjegjės edhe pėr shkatėrrimin ose shpėtimin e tij, edhe tė tjerėve; zgjedhja e tij ia jep formėn fatit tė tij dhe njėherė kur tė kuptojė se ēdo vepėr e tij i ka pasojat e veta, ai do ta zgjedhė rrugėn e tij me njė kujdes tė veēantė. Mbėshtetja e tij nė dashurinė dhe pėrkrahjen e Zotit do t’ia mundėsojė hapjen njė dritareje tė fuqisė pėr tė.
    Mund tė kundėrshtohet ajo se, duke konsideruar se besimi nė gjithėpėrfshirjen e diturisė sė Zotit (Ai i di tė gjitha ndodhitė e botės prej fillimit tė saj; askund nė botė nuk shfaqet ndonjė ndodhi, qoftė e madhe apo e vogėl, pėr tė cilin Ai nuk ka njohuri paraprake pėr tė), Zoti duhet tė dijė paraprakisht egėrsitė, veprat e liga dhe mėkatet qė i kryen njeriu, dhe megjithėse ato ndodhi do tė realizohen, njerėzit janė tė paaftė qė tė shmangen prej tyre.
    Ne u pėrgjigjemi nė kėtė mėnyrė: Ėshtė e vėrtetė se Zoti ėshtė i informuar pėr tė gjitha fenomenet, tė mėdha apo tė vogla, por kjo dituri nuk e ka kuptimin se njeriu ėshtė i detyruar nė tė gjitha veprimet e tij. Dituria e Zotit ėshtė e bazuar nė principin e shkakėsisė; nuk zbatohet te fenomenet ose te veprat e njerėzve qė shtrihen jashtė kėsaj kornize. Dituria qė operon sipas kuptimit tė pasojės sė shkaktuar, nuk pėrfshin detyrimin.
    Zoti ishte i vetėdijshėm pėr rrjedhėn e ardhshme tė ngjarjeve tė botės dhe Ai ka ditur se ēfarė vepra mund tė kryejė njeriu nė pėrputhje me vullnetin e tij tė lirė. Ushtrimi i vullnetit tė lirė tė tyre ėshtė pjesė e njė zinxhiri tė shkakėsisė qė i shpie nė veprimet e tyre, dhe ėshtė vetė njeriu ai i cili vendos qė tė bėjė vepra tė mira apo tė kėqija. Nė rastin e mėvonshėm, pėrmes keqpėrdorimit tė vullnetit tė tyre tė lirė, ata shkaktojnė shkatėrrime dhe ēoroditje, kėshtu qė nėse nė njė shoqėri ekziston shtypja dhe e liga, atėherė ky ėshtė rezultat i veprave tė njeriut, nuk ėshtė i krijuar prej Zotit. Dituria e Zotit nuk ndikon nė zgjedhjen e njeriut nė mes tė mirės dhe tė keqes.
    Ėshtė e vėrtetė se brenda sferės sė lirisė dhe fuqisė sė njeriut pėr tė vendosur, ekzistojnė faktorė tė caktuar si, rrethanat e mjedisit, natyra prej lindjes e njeriut dhe udhėheqja hyjnore, qė luajnė njė rol gjatė bėrjes sė zgjedhjeve. Por ai rol ėshtė i kufizuar vetėm pėr zgjimin e prirjeve dhe pėr inkurajimin dhe asistencėn e vullnetit tė njeriut; ajo nuk e detyron njeriun qė ta zgjedhė drejtimin e caktuar. Ekzistimi i kėtyre faktorėve nuk e ka kuptimin se njeriu ėshtė i burgosur nė mbėrthimet e tyre; pėrkundrazi, ai ėshtė plotėsisht i vetėdijshėm qė, ose t’u bindet prirjeve tė krijuara prej faktorėve tė jashtėm, ose t’u rezistojė duke i kufizuar apo ndėrruar drejtimin e tyre. Njė individ mund tė pėrfitojė prej udhėheqjes qė e ka nė dispozicion nėpėrmes vizionit tė qartė dhe mendjehollėsisė, duke a dhėnė formė prirjeve tė tij dhe duke i kontrolluar apo modifikuar ato. Sasia e madhe e energjisė instiktive qė gjendet nė brendėsinė e njeriut, kurrė nuk mund tė eliminohet tėrėsisht, por ėshtė me rėndėsi qė tė ngadalėsohet dhe mos t’i lejohet mundėsia e egėrsimit tė tij.
    *****
    Supozoni njė ekspert tė mekanikės qė duke kontrolluar njė automjet para se tė niset nė ndonjė udhėtim parashikon se automjeti nuk mund tė kalojė mė shumė se disa kilometra para se tė ndalet pėr shkak tė ndonjė defekti teknik. Tani, nėse automjeti ndalet pas disa kilometrave, ashtu sikur qė parashikoi mekaniku, a mund tė thuhet se ai ishte shkaku i ndaljes sė automjetit thjesht sepse e parashikoi atė?
    Ėshtė e qartė se jo, sepse gjendja e riparimit tė dobėt tė automjetit ishte arsyeja e ndaljes sė tij, jo dituria e mekanikut dhe parashikimi i tij; asnjė njeri i arsyeshėm nuk mund ta konsiderojė diturinė e mekanikut si shkak tė ndaljes.
    Le tė marrim njė shembull tjetėr: Arsimtari ka njohuri pėr pėrparimin e nxėnėsve dhe e di qė njėri prej tyre nuk do tė kalojė nė provimin e tij pėrfundimtar pėr shkak tė pėrtacisė dhe refuzimit tė tij pėr tė punuar. Pasi qė tė shpallen rezultatet e provimit, do tė bėhet e qartė se me tė vėrtetė studenti i pakujdesshėm nuk e ka dhėnė provimin. A ėshtė shkaku i rėnies nga provimi dituria e arsimtarit apo pėrtacia e nxėnėsit? Sigurisht qė kjo e dyta.
    Kėta shembuj na mundėsojnė qė tė kuptojmė deri nė njė shkallė, se pse dituria e Zotit nuk ėshtė shkaku i veprave tė robėrve tė Tij.
    *****
    Njė prej pasojave mė tė dėmshme tė deterministėve pėr shoqėrinė ėshtė se ua mundėsojnė tiranėve arrogantė t’ia zėnė frymėn dhe t’i marrin nėpėr kėmbė tė shtypurit dhe madje mė e rėndė se kjo, tė vėshtirėsojnė mbrojtjen e tyre.
    Duke pėrdorur determinizmin si njė arsyetim, tiranėt i mohojnė tė gjitha pėrgjegjėsitė pėr veprat e tyre tė dhunshme dhe mizore; ata deklarojnė se dora e tij ėshtė dora e Zotit dhe tė gjitha shkeljet e tij ia vesh Zotit, I Cili ėshtė pėrtej tė gjitha qortimeve dhe vėrejtjeve. Atėherė, tė shtypurit janė tė obliguar tė pėsojnė dhe tė pranojmė ēka do qė shtypėsi tė veprojė me ata, sepse lufta kundėr padrejtėsisė sė tij do tė ishte e kotė dhe pėrpjekjet pėr tė sjellė ndryshime do tė dėshtojnė nė mėnyrė tė pashmangshme.
    Imperialistėt dhe kriminelėt tjerė kryesorė, gjatė historisė e kanė pėrdorur kohė pas kohe determinizmin pėr ta pėrjetėsuar vrazhdėsinė dhe tiraninė e tyre.
    Kur familja e Udhėheqėsit tė Martirėve Hysein b. Aliut (a.s.) doli pėrpara Ibni Zijadit, krimineli famėkeq i tha Zejneb’ul Kubrasė “A e ke parė ēka i ka bėrė Zoti vėllait tėnd dhe familjes sate?” Ajo u pėrgjigj: “Prej Zotit unė nuk kam parė asgjė tjetėr pėrpos mirėsisė dhe dashamirėsisė. Ata kanė bėrė atė, qė Zoti deshi t’i lartėsojė gradat e tyre dhe t’i kryejnė detyrat qė u ishin besuar atyre. Sė shpejti do tė mblidheni pėrpara prezencės sė Zotit tuaj dhe do tė thirreni pėr llogari; atėherė do tė kuptoni kush ka fituar dhe kush ėshtė kursyer.” (35b)
    Nė lidhje me ēėshtjen e vullnetit tė lirė dhe tė determinizmit, materialistėt kanė rėnė nė kundėrshtim. Ata e shohin njeriun si njė qenie materiale qė ėshtė subjekt i ndryshimeve dialektike, sikur e tėrė bota tjetėr dhe tė paaftė pėr tė shkaktuar pasoja pėr veten. I ballafaquar me faktorėt e mjedisit, pashmangshmėritė historike dhe rrethanat e paracaktuara, atij i mungon i tėrė vullneti i lirė. Ai ėshtė tėrėsisht nė mėshirėn e natyrės pėr sa i pėrket zgjedhjes sė shtegut tė tij tė zhvillimit si dhe tė ideve dhe tė veprave tė tij. Ēfarėdo revolucioni apo zhvillimi shoqėror ėshtė vetėm rezultati material i njė situate tė caktuar rrethuese dhe njeriu nuk ka asnjė rol pėr tė luajtur nė tė.

    Sipas marrėdhėnieve tė pėrcaktuara nė mes tė shkakut dhe tė pasojės, asgjė nuk shfaqet pa i paraprirė shkaku i tij dhe vullneti i njeriut, kur tė ballafaqohet me rrethanat materiale dhe ekonomike tė mjedisit dhe faktorėve tė tij mentalė. Pėrveē kėsaj, edhe kur tė bėhet subjekt i ligjeve tė papėrkulura qė nė fakt janė pak mė shumė se “pasoja” qė i krijojnė, njeriu ėshtė i shtrėnguar qė ta zgjedhė rrugėn qė i ėshtė imponuar atij sipas kėrkesave tė mjedisit dhe kapaciteteve mendore. Kėshtu qė, nė asnjė mėnyrė nuk mund tė shprehet vullneti i pavarur dhe zgjedhja e njeriut, dhe nuk ka rol pėr ndjenjat e pėrgjegjėsisė morale dhe diskriminim.
    Por, nė tė njėjtėn kohė, materialistėt e konsiderojnė njeriun tė aftė tė ndikojė nė shoqėri dhe nė botė. Dhe, mė shumė se shkollat tjera, ata e vėnė mė shumė theksin nė propagandimin dhe disiplinėn ideologjike brenda grupit tė organizuar. Ata i bėjnė thirrje masės sė popullit qė kanė qenė viktima tė imperializmit qė tė fillojnė njė revolucion tė dhunshėm dhe tė mundohen qė njerėzit t’i ndėrrojnė besimet e tyre dhe tė luajnė njė rol tjetėr prej asaj qė kanė luajtur deri mė tani, tė gjitha kėto duke u bazuar nė fuqinė e zgjedhjes sė lirė. Veshja e njė roli tė tillė njeriut, ėshtė nė kundėrshtim me tėrė skemėn e materializmit dialektik, pasi qė ata proklamojnė se fare nuk ekziston vullneti i lirė.
    Nėse materialistėt pretendojnė se ngritja e masės sė shtypur dhe pėrforcimi i lėvizjeve revolucionare pėrshpejton lindjen e renditjes sė re prej mitrės sė tė vjetrės, atėherė kjo do tė ishte alogjike, sepse asnjė revolucion ose ndonjė ndėrrim kualitativ nuk mund tė ndodhė pa vend ose pa kohė tė pėrshtatshme. Sipas metodės dialektike, natyra i kryen punėt e tij mė mirė se ēdokush tjetėr; ta angazhosh nė ndonjė propagandė dhe t’i kėrkosh qė ta mobilizojė opinionin, ėshtė njė pėrzierje e padrejtė nė punėt e natyrės.
    Gjithashtu mund tė thuhet se, sipas materialistėve liria pėrbėhet prej njohjes sė ligjeve tė natyrės me qėllim tė shfrytėzimit tė saj, pėr hir tė qėllimeve dhe synimeve tė larta, jo nė ndonjė pozitė tė pavarur pėrballė ligjeve tė natyrės. Por, edhe kjo nuk e zgjedh problemin, sepse edhe nėse ndonjėri i ka mėsuar ato ligje dhe ka vendosur, nė parim, qė t’i shfrytėzojė ato pėr qėllime tė caktuara, pyetja mbetet se a janė natyra dhe materia ato qė ia paracaktojnė ato qėllime dhe i imponojnė njeriut ose njeriu ėshtė ai qė i zgjedh ato lirshėm.
    Nėse njeriu ka mundėsi zgjedhjeje, a janė vendimet e tija pėrfytyrime tė dėshirave dhe kushteve tė natyrės, ose a mund t’i kundėrshtojnė ato?
    Materialistėt e konsiderojnė njeriun si njė krijesė njėdimensionale, ashtu qė edhe besimet dhe idetė i tij janė rezultate tė zhvillimeve ekonomike dhe materiale, dhe janė subjekte tė pikėpamjeve tė klasave shoqėrore dhe marrėdhėnieve produktive brenda shoqėrisė. Ose thėnė shkurt, ato i pasqyrojnė rrethanat e caktuara qė rrjedhin prej nevojave materiale tė qenieve njerėzore.
    Sigurisht qė, ėshtė e vėrtetė se njeriu zotėron edhe ekzistencėn materiale dhe se marrėdhėniet materiale tė shoqėrisė dhe rrethanat fizike, gjeografike dhe natyrore kanė ndikim te njeriu. Por edhe faktorėt tjerė qė rrjedhin prej natyrės esenciale tė njeriut dhe prej qenies sė tij tė brendshme, po ashtu kanė ndikuar nė fatin e njeriut pėrgjatė historisė, dhe nuk ėshtė e mundur qė ta konsiderojmė jetėn intelektuale tė njeriut se ėshtė inspiruar vetėm prej materies dhe marrėdhėnieve produktive tė saj. Njėri, nuk mund tė mos e vėrejė rolin e rėndėsishėm qė luajnė faktorėt religjiozė dhe idealė, si edhe shtytjet shpirtėrore, nė pėrzgjedhjen e rrugės tė cilėn do ta ndjekė njeriu; pa dyshim, qė vullneti i tij ėshtė vetėm njė hallkė nė zinxhirin e shkakut qė e drejton atė pėr tė kryer ose jo ndonjė vepėr.
    Pa dyshim qė, njeriu ėshtė subjekt i ndikimit tė aksioneve dhe reaksioneve natyrore, ose tė asaj se forcat historike dhe ekonomike e pėrgatisin terrenin pėr shfaqjen e ngjarjeve tė caktuara. Por, ato nuk janė pėrcaktuesit e vetėm tė historisė dhe ato nuk luajnė rolin themelor nė vendimmarrjen pėr fatin e njeriut. Ato janė tė paafta qė tė marrin prej njeriut lirinė e tij dhe fuqinė pėr tė vendosur, sepse ai ka pėrparuar deri nė njė pikė ku, ai ka njė vlerė qė shtrihet matanė natyrės dhe ia mundėson atij sigurimin e vetėdijes dhe ndjenjėn e pėrgjegjėsisė.
    Jo vetėm qė njeriu nuk ėshtė i burgosuri i materies dhe i marrėdhėnieve produktive, por ai ka fuqi dhe sovranitet mbi natyrėn dhe aftėsi pėr t’i ndėrruar marrėdhėniet e materies.
    Njėjtė sikur qė ndryshimet nė fenomenet materiale janė subjekte tė shkaqeve dhe faktorėve tė jashtėm, ekzistojnė disa ligje dhe norma nė shoqėrinė njerėzore qė e pėrcaktojnė shkallėn e pėrparimit dhe tė fuqisė sė kombit, ose tė dobėsimit dhe tė rėnies. Ngjarjet historike nuk janė subjekte, as tė determinizmit tė verbėr, as tė rastėsisė; ato i korrespondojnė normave dhe projekteve tė kreacionit, nė mesin e tė cilėve njeriu do tė mbajė njė vend tė rėndėsishėm.
    Nė shumė ajete tė Kuranit Fisnik, shtypja, padrejtėsia, mėkati dhe ēoroditja janė shfaqur si faktorė qė e kanė ndryshuar historinė e njerėzve tė caktuar, duke qenė kjo njė normė mbikėqyrėse nė tė gjitha shoqėritė njerėzore. “Kur vendoset qė ndonjė vend tė shkatėrrohet, adhuruesit e pasionuar tė pėrfitimit tė asaj shoqėrie fillojnė tė bėjnė mėkate dhe ēoroditje. Atėherė, zbatohet urdhri i pashmangshėm i Zotit mbi njerėzit e ulėt dhe tė ēoroditur qė kanė qenė tė zėnė me veprat e grumbullimit tė pasurisė; toka do tė kthehet mbrapsht dhe njerėzit e saj do tė shkatėrrohen” (Isra, 16)
    “A nuk e ke parė ti se ēka bėri Zoti yt me popullin e Ad-it? Ose banorėve tė Iremit qė kanė pasur fuqi tė madhe; njė fuqi e tillė nuk ka ekzistuar nė ndonjė vend tjetėr? A nuk e ke parė ti popullin e Semudit, i cili e ka thyer gurin dhe ka ngritur pallate pėr vete? Ose Faraonin qė kishte njė forcė tė madhe dhe trupat qė kanė shtypur nė mėnyrė arrogante dhe kanė bėrė shkatėrrime nė tokė? Zoti lėshoi mbi ta kamxhikun e zemėrimit tė Tij; me tė vėrtetė, Zoti u rri nė pritė shtypėsve”.(Fexhr 6-14)
    Gjithashtu, Kurani na pėrkujton se, njeriu qė i adhuron epshet e tija dhe i nėnshtrohet prirjeve tė tija humbėse, do tė jetė shkaktarė i shumė fatkeqėsive pėrgjatė historisė: “Faraoni filloi tė veprojė sikur arroganti kėmbėngulės nė tokė dhe shkaktoi grindje nė mes tė popullit tė tij, duke i poshtėruar dhe pėrulur Bijtė e Israilit. Ai ua mbyste djemtė e tyre dhe i linte tė gjallė gratė e tyre; me tė vėrtetė ai ka qenė i dhėnė pas ēoroditjes dhe tė keqes” (Kasas, 4) “Ai (Faraoni) e poshtėron popullin e tij, duke i detyruar qė t’i nėnshtrohen urdhrave; me tė vėrtetė ata kanė qenė njerėz tė ēoroditur dhe mėkatarė” (Zuhruf, 54)
    Sa shumė gjakderdhje, luftėra, rrėnime dhe shkatėrrime janė shkaktuar prej adhurimit tė dėshirave tė pasionuara dhe nga etja pėr pushtet! Tė gjitha kėto i kanė bėrė njerėzit, qė janė elementet pėrbėrėse tė shoqėrisė, qė zotėrojnė inteligjencė dhe vullnet tė lindur nė qenien e tyre, qė i paraprin pėrfshirjes sė tyre nė shoqėri. Shpirti individual nuk ėshtė i pafuqishėm pėrballė shpirtit kolektiv.
    Ata qė thonė se individi qė nė veprimet e tija ėshtė i kushtėzuar tėrėsisht prej rrethanave shoqėrore, paramendojnė se ēdo pėrbėrje e vėrtetė duhet patjetėr tė pėrfshijė shpėrbėrjen e pjesėve tė tija nė unitetin e tėrė, nė mėnyrė qė tė mundėsohet shfaqja e realitetit tė ri. Sipas tyre, alternativa e vetme pėr kėtė do tė ishte, ose mohimi i realitetit tė shoqėrisė si pėrbėrje e individėve dhe pranimi i pavarėsisė dhe i lirisė sė individit, ose tė pranohet realiteti i shoqėrisė si i pėrbėrė dhe tė hiqet dorė nga pavarėsia dhe liria e individit. Ėshtė e pamundur kombinimi i kėtyre dy mundėsive, pohojnė ata.
    Tani, edhe pse shoqėria disponon me njė fuqi mė tė madhe se individi, kjo nuk do tė thotė se individi ėshtė i detyruar nė tė gjitha aktivitetet dhe interesimet e tija. Pėrparėsia e natyrės esenciale e njeriut dhe rezultati i zhvillimeve tė tij nė rrafshin natyror, ia mundėsojnė atij tė veprojė lirshėm dhe t’i kundėrshtojė imponimet e shoqėrisė.
    Edhe pse Islami parashtron personalitetin dhe fuqinė pėr shoqėrinė, si edhe jetėn dhe vdekjen, individėt i konsideron si tė aftė pėr tė rezistuar dhe luftuar kundėr ēoroditjes qė ekziston nė mjedisin shoqėror; nuk i shikon kushtet klasore si faktorė pėrcaktues qė prijnė kah shfaqja e besimit uniform nė mesin e atyre qė kanė prirje pėr kėtė.
    Detyra e urdhėrimit nė tė mira dhe ndalesės nga e keqja ėshtė vetvetiu njė urdhėr pėr tė kundėrshtuar renditjen shoqėrore ku ėshtė i pėrfshirė mėkati dhe ēoroditja. Kurani thotė: “ O ju qė keni besuar, mbani fort besimet tuaja, sepse drejtimi i gabuar i tė tjerėve nuk mund t’ju detyrojė asnjėherė qė tė gaboni rrugėn” (Maide, 108) “Kur tė vdesin ata, engjėjt do tė pyesin ‘Ēka keni bėrė?’ Ata do tė pėrgjigjen ‘Ne ishim tė dobėt dhe tė pafuqishėm nė tokė’ Engjėjt do t’i thonė ‘A nuk ishte toka e Zotit e gjerė mjaft pėr tė migruar ju nė tė?’ (nė mėnyrė qė t’u ikni rrethanave, dhe arsyetimi i tyre nuk do tė pranohet)” (Nisa, 97).
    Nė kėtė ajet, ata qė e konsiderojnė vetveten si tė detyruar qė t'i pėrshtaten shoqėrisė, janė tė dėnuar rėndė dhe arsyetimet e tyre pėr mospranimin e pėrgjegjėsisė janė tė refuzuara.


    Sepse, pėr tė pėrparuar njeriu moralisht dhe shpirtėrisht ėshtė e domosdoshme ekzistenca e vullnetit tė lirė tek ai. Njeriu ka vlerė, dhe vlerat mund tė priten prej tij vetėm pėr aq sa ėshtė i lirė. Ne e sigurojmė pavarėsinė individuale dhe vlerėn vetėm kur tė zgjedhim rrugėn qė pėrputhet me tė vėrtetėn dhe i rezistojmė tendencat e liga pėrbrenda nesh dhe mjedisit rrethues, pėrmes pėrpjekjeve tona. Nėse veprojmė vetėm sipas drejtimit tė zhvillimeve natyrore ose determinizmit dialektik, ne do tė humbim tė gjitha vlerat dhe personalitetin tonė.
    Pra, asnjė faktor nuk e detyron njeriun gjatė zgjedhjes sė rrugės sė tij jetėsore, as qė ndonjė forcė e obligon ta braktisė atė. Njeriu mund tė deklarojė se do ta formojė veten, jo atėherė kur ta ndėrrojė formėn e tij sipas ligjeve qė dominojnė nė shoqėri ose qėllimeve tė paraformuara, por atėherė kur ai vetė tė zgjedhė, tė vendosė dhe tė investojė nė pėrpjekjet e tija nė kėtė drejtim.

    Vazhdon...

  19. #19
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i nėntėmbėdhjetė
    Vullneti i lirė


    Ithtarėt e kėsaj shkolle thonė se njeriu ėshtė i vetėdijshėm nė mėnyrė automatike pėr zotėrimin e vullnetit tė lirė nė veprimet e tij; ai mund tė vendosė sipas dėshirės sė tij dhe ta formojė fatin e tij sipas vullnetit dhe tendencės sė tij. Jeta qė dekreton pėrgjegjėsi pėr njeriun, pendimi qė njeriu ndien pėr veprat e caktuara tė tij, dėnimet qė i parashikojnė ligjet pėr kriminelėt, veprimet qė i pėrmbush njeriu pėr tė ndryshuar drejtimin e historisė, tė gjitha kėto dėshmojnė se njeriu ėshtė i lirė nė veprat e tij.
    Gjithashtu, ēėshtja e pėrgjegjėsisė fetare tė njeriut, dėrgimi i profetėve, shpallja e mesazheve hyjnore, dhe ligji i ringjalljes dhe i gjykimit, tė gjitha kėto bazohen nė vullnetin e lirė tė njeriut dhe nė pėrzgjedhjen gjatė veprave tė ndryshme qė i kryen.
    Do tė ishte plotėsisht e pakuptimtė sikur Zoti, nė njėrėn anė, ta detyrojė njeriun tė veprojė nė njė mėnyrė tė caktuar, dhe nė anėn tjetėr, ta shpėrblejė apo ta dėnojė atė. Sigurisht qė do tė ishte e padrejtė qė Krijuesi tė na vendosė nė rrugėn qė Ai vetė dėshiron, pėrmes vullnetit dhe fuqisė sė Tij, dhe pastaj tė na dėnojė pėr veprat qė i kemi kryer pa pasur mundėsinė e zgjedhjes.
    Nėse, veprat e njerėzve janė, nė realitet, tė Zotit, tė gjitha korrupsionet, tė ligat, dhe vrazhdėsitė duhet tė konsiderohen si vepra tė Tij, ndonėse qenia e Tij e shenjtė ėshtė tėrėsisht e pastėr prej tė gjitha padrejtėsive dhe korrupsioneve.
    Sikur tė mos kishte zgjedhje tė lirė pėr njeriun, i tėrė procesi i pėrgjegjėsisė fetare tė njeriut do tė ishte i padrejtė. Tirani shtypės nuk do tė kishte merituar qė tė fajėsohet dhe bota e drejtė nuk do tė meritonte asnjė lėvdatė, sepse pėrgjegjėsia ka kuptim vetėm pėrbrenda sferės sė asaj qė ėshtė e mundshme dhe e arritshme pėr njeriun.
    Njeriu meriton fajin apo lėvdatat pėr merita vetėm kur ai ėshtė nė gjendje qė tė vendosė dhe tė veprojė lirshėm; pėrndryshe, nuk mund tė bėhet fjalė pėr fajin apo lėvdatėn.
    Ata qė e pėrkrahin qėndrimin e lartpėrmendur, kanė shkuar aq larg nė mbrojtjen e parimit tė vullnetit tė lirė tė njeriut, sa qė e konsiderojnė njeriun si zotėrues tė padiskutueshėm tė vullnetit tė lirė absolut nė tė gjitha aktet e tija tė vullnetshme.
    Ata paramendojnė se Zoti ėshtė i paaftė ta zgjerojė qeverisjen e Tij mbi dėshirat dhe vullnetin e krijesave tė Tija, dhe se aktet e vullnetshme tė njeriut janė vėnė jashtė sferės sė fuqisė sė Tij. Ky ėshtė, shkurtimisht, qėndrimi i ithtarėve tė vullnetit tė lirė absolut.
    *****
    Ata qė thonė se janė normat dhe vullneti natyror i njeriut qė e krijojnė botėn e fenomeneve dhe tė gjitha pasojat i pėrshkruajnė polit tė kundėrt me Zotin. Madje edhe rrotullimi i botės dhe aktet e njerėzve nuk kanė kurrfarė lidhjeje me Zotin. Mė sė paku, gjėsendet e krijuara i bėjnė ortak me Zotin nė krijimin e Tij, ose e formojnė edhe njė krijues qė i e vėnė pėrballė Zotit, Krijuesit. Ata, nė mėnyrė tė pavetėdijshme, e konsiderojnė esencėn e gjėsendeve tė krijuara si tė pavarura prej esencės hyjnore.
    Pavarėsia e krijesės, qoftė e njeriut apo tjetėrkujt, kėrkon qė tė besohet nė atė krijesė si njė ortak i Zotit nė tė gjitha aktet e Tij si dhe nė pavarėsinė e Tij, duke rezultuar qartė me formėn e dualizmit. Kėshtu qė, njeriu ėshtė i larguar prej parimeve tė larta tė unitetit hyjnor dhe ėshtė hedhur nė njė grackė tė rrezikshme tė politeizmit. Tė pranosh idenė e lirisė absolute tė njeriut do tė nėnkuptonte anulimin e Zotit prej sovranitetit tė Tij nė fusha tė caktuara, e qė nė fakt, Ai i pėrfshin tė gjitha qeniet, pėrndryshe nuk do t’i atribuojmė njeriut sovranitetin e qėndrueshėm dhe tė papenguar nė sferėn e akteve tė tija tė vullnetshme. Asnjė besimtar i vėrtetė i njėsisė sė Zotit nuk mund tė pranojė ekzistimin e kreativitetit qė ėshtė i ndarė prej atij tė Zotit, qoftė edhe nė mbretėrinė e kufizuar tė akteve tė njeriut.
    Gjatė mirėnjohjes sė vlefshmėrisė sė shkaqeve dhe faktorėve natyrorė, duhet tė konsiderojmė Zotin si shkakun kryesor tė tė gjitha ngjarjeve dhe fenomeneve, dhe tė pranohet se nėse do Zoti, Ai mund t’i neutralizojė ato, madje edhe nė sferėn e kufizuar nė tė cilėn operojnė dhe t’i bėjė tė paefektshme.
    Sikur qė tė gjitha krijesave nė botė u mungon pavarėsia nė esencėn e tyre ose thėnė ndryshe tė gjitha krijesat varen prej Zotit, atyre gjithashtu u mungon pavarėsia nė shkaktimin dhe prodhimin e pasojave. Kėshtu qė, e kemi doktrinėn e unitetit tė akteve, qė e nėnkupton pranimin e faktit se i tėrė sistemi i qenies bashkė me shkaqet, pasojat, ligjet dhe normat ėshtė njė vepėr e Zotit dhe paraqitet nė ekzistencė prej vullnetit tė Tij. Ēdo faktor dhe shkak ia ka borxh Atij jo vetėm esencėn e ekzistencės sė tij por edhe mundėsinė pėr tė vepruar dhe prodhuar pasoja.
    Uniteti i akteve nuk kėrkon prej nesh qė tė mohojmė principin e shkakut dhe tė pasojės dhe rolin e tij qė luan nė botė. Ose, tė konsiderojnė gjithēka si produkt tė drejtpėrdrejtė dhe tė pandėrmjetshėm tė vullnetit tė Zotit nė mėnyrė tė tillė qė ekzistenca ose joekzistenca e faktorėve shkaktues nuk do tė ndryshonin asgjė. Por, ne nuk duhet t’i atribuojmė pavarėsinė kėtyre faktorėve ose tė paramendojmė se marrėdhėniet e Zotit me botėn janė sikur tė njė artisti me veprėn e tij, pėr shembull, tė piktorit dhe tė pikturės sė tij. Lindja e veprės sė artit varet prej artistit, por pasi ta pėrfundojė punėn piktori, hijeshia dhe joshja e pikturės do tė mbetet pavarėsisht prej artistit; nėse piktori ndėrron botė, puna e tij e shkėlqyer do tė mbetet edhe pas tij.
    Tė paramendosh marrėdhėniet e Zotit me kėtė botė si tė njėjta me atė tė shembullit tė lartpėrmendur, ėshtė njė formė e politeizmit. Ēdokush qė mohon rolin e Zotit nė fenomenet dhe nė veprat e njeriut, do tė supozojė se fuqia Zotit ėshtė e pamjaftueshme dhe do tė ndalet nė kufijtė e natyrės dhe tė vullnetit tė lirė njerėzor. Njė pikėpamje e tillė ėshtė e papranueshme, sepse nėnkupton mohimin e tėrėsisė sė fuqisė sė Zotit dhe kufizimin e esencės sė pakufishme dhe tė pafundme.
    Ai qė mban njė mendim tė tillė, do ta konsiderojė veten si tė lirė prej nevojave nga Zoti dhe kjo do tė shkaktojė kundėrshtimin e Tij dhe do ta angazhojė atė nė korrupsionin e tėrė tė moralit. Pėrkundrazi, ndjenja e vartėsisė prej Zotit, mbėshtetjes nė Tė dhe pėrkushtimit ndaj Tij, i ka pasojat e veta pozitive te personaliteti, karakteri dhe udhėheqja e njeriut. Duke mos njohur asnjė burim tė urdhėrimit pėrveē Zotit, qoftė tė brendshėm apo tė jashtėm, dėshirat dhe prirjet e pasionuara nuk do tė mund ta tėrheqin prej kėsaj rruge dhe asnjė njeri tjetėr nuk do tė jetė nė gjendje ta skllavėrojė atė.
    Kurani Fisnik mohon ēfarėdo pjesėmarrjeje tė njeriut me Zotin nė lidhje me administrimin e punėve tė kėsaj bote: “Thuaj;’Lavdi i takon vetėm Zotit, i Cili nuk ka pasardhės dhe i Cili nuk ka ortak nė administrimin e botės. Asnjėherė nuk vjen deri te zvogėlimi i fuqisė sė Tij, ashtu qė tė ndiejė nevojė pėr ndonjė ndihmės. Lavdėroje esencėn e Tij vazhdimisht si zotėrues tė atributeve madhore mė tė pėrkryera’” (Isra, 111)
    Ajete tė shumta proklamojnė qartė fuqinė absolute dhe forcėn e Zotit. Pėr shembull: “Zoti ka nėn kontroll gjithēka qė ekziston nė qiell dhe nė tokė, dhe ai ka fuqi mbi tė gjitha gjėsendet” (Maide, 120) “Asgjė nė qiell dhe nė tokė nuk mund ta dobėsojė Zotin, dhe Ai ėshtė i gjithėdijshmi dhe i gjithėfuqishmi’ (Fatir, 44)
    Qeniet e kėsaj bote kanė nevojė pėr Zotin pėr mbijetesėn dhe pėrjetėsimin e tyre, njėjtė sikur qė kanė nevojė pėr prejardhjen e tyre. Tėrėsia e kreacionit duhet tė pranojė dhuratėn e ekzistencės pėrsėri, gjatė ēdo momenti kohor, mungesa e tė cilit do tė rezultonte me shkatėrrimin e tėrė tė universit. Kreativiteti i tė gjitha forcave tė botės ėshtė identike me kreativitetin e Zotit dhe ėshtė njė zgjerim i aktivitetit tė Tij. Qenia qė nė vetė esencėn e tij ėshtė e varur prej vullnetit hyjnor, nuk ka ndonjė pavarėsi qė tė qėndrojė krye nė veti, njėjtė sikur llamba elektrike qė e merr dritėn e saj prej stacionit tė fuqisė elektrike, nė tė cilėn kyēet qė tė mund tė pranojnė vazhdimisht energjinė prej burimit tė njėjtė pėr tė qėndruar ndezur.
    Kurani Famėlartė deklaron qartė dhe preras : “Njerėzit kanė nevojė pėr Zotin vazhdimisht, dhe ėshtė Ai i Cili ėshtė tėrėsisht i lirė prej tė gjitha nevojave” (Fatir, 15)
    Tė gjitha esencat burojnė prej vullnetit tė Tij dhe janė tė varur prej Tij; tė gjitha fenomenet vazhdimisht janė tė mbėshtetura prej Tij. Rendi i fuqishėm dhe i mrekullueshėm i universit ėshtė i orientuar nė drejtim tė njė poli tė vetėm dhe tė kthyer nė drejtim tė njė boshti tė vetėm.
    Imam Xhafer Sadiku (a.s.) ka thėnė: “Fuqia dhe forca e Zotit janė shumė tė larta, qė tė mund tė shfaqet diēka nė univers dhe qė ėshtė nė kundėrshtim me vullnetin e Tij”(36)
    A nuk na ka dhuruar Zoti parimin e vullnetit tė lirė, dhe sikur tė mos na kishte pajisur nė ēdo moment me jetė, furnizim dhe energji, asnjėherė nuk do tė kishim mundur tė bėjmė dhe tė ndėrmarrim diēka. Sepse, ėshtė vullneti i Tij i pandryshuar qė ka pėrcaktuar se ne duhet t’i kryejmė aktet e vullnetshme nė pėrputhje me vullnetin e lirė, dhe nė kėtė nė mėnyrė tė pėrmbushim rolin qė na ka caktuar Ai neve. Ai ka dėshiruar qė njeriu duhet tė konstruktojė tė ardhmen e tij, tė mirė apo tė keqe, tė errėt apo tė ndritur, nė pėrputhje me mprehtėsitė dhe dėshirat e veta.
    Atėherė, aktet tona tė vullnetshme qenkan tė lidhura me veten tonė dhe me Zotin. Ne mund t’i shfrytėzojmė me vetėdije tė plotė burimet qė na ka dhėnė nė dispozicion Zoti qė, ose tė lartėsojmė dhe tė pėrmirėsojmė veten nė pėrputhje me zgjedhjen e drejtė, ose tė zhytemi nė ēoroditje, mėkate dhe nė vetė-kėnaqje. Sigurisht qė mbetet e vėrteta se, fushėveprimi i akteve tona tė vullnetshme shtrihet pėrbrenda kufijve tė fiksuar; fuqia ėshtė prej Zotit dhe dobia qė mund tė pėrfitojmė ėshtė prej nesh.
    Supozoni se ndokush ka njė zemėr artificiale qė mirėmbahet pėrmes baterive dhe tė cilin mund ta kyēim ose shkyēim prej njė dhome kontrolluese; kurdoherė qė dėshirojmė mund ta shkyēim dhe ta ndalim funksionimin e zemrės. Ajo ēka ėshtė nė dorėn tonė, ėshtė rryma qė shkon prej baterisė deri te zemra; nė ēdo moment mund ta ndalim. Por, pėr aq sa i lejojmė baterisė qė tė funksionojė, personi te i cili ėshtė i transplantuar do tė jetė i lirė pėr tė vepruar sipas dėshirės sė tij. Nėse kryen vepra tė mira ose tė kėqija, padyshim qė do tė jenė nė pėrputhje me vullnetin e tij. Mėnyra se si do tė pėrfitojė prej fuqisė sė dhėnė nė dispozicion varet plotėsisht prej tij dhe nuk ka tė bėjė asgjė me ne.
    Ngjashėm, fuqia jonė rrjedh prej Zotit dhe Ai mund ta tėrheqė prej nesh nė ēdo moment, por Ai ka caktuar mėnyrėn se si mund ta shfrytėzojmė atė fuqi tėrėsisht pėr zgjedhjen tonė tė lirė.

    Shkolla e rrugės sė mesme
    Tė gjitha qeniet e botės gėzojnė njė formė tė udhėheqjes, qė ėshtė e posaēme pėr fazėn e zhvillimit tė cilėn e kanė arritur; forma e tyre specifike i pėrgjigjet shkallėve tė ndryshme tė ekzistencės.
    Ėshtė e mundur pėr ne qė tė qartėsojmė dhe tė dallojmė pozitėn tonė nė mesin e qenieve tė ndryshme tė kėsaj bote. Ne e dimė se bimėt janė tė zėnė rob nė duart e forcave pėrcaktuese tė natyrės, qė shfaqen pėrmes reaksioneve zhvillimore tė caktuara pėrballė ndryshimeve nė mjedisin e tyre.
    Kur t’i analizojmė tiparet e shtazėve, do tė vėrejmė se zotėrojnė tipare qė ndryshojnė prej atyre tė bimėve. Pėr tė siguruar ushqimin e tyre, shtazėt duhet tė angazhohen nė rangun e gjerė tė aktiviteteve, pasi qė natyra nuk u bėn thirrje atyre pėr gosti ku servohet ushqimi i gatshėm para tyre. Shtazėt kanė nevojė pėr vegla dhe instrumente tė ndryshme nė pėrpjekjet e tyre pėr tė siguruar ushqimin, dhe kjo natyrė i ka pajisur ato me kėtė.
    Edhe pse shtazėt janė subjekte tė influencės sė fortė tė instinkteve dhe nė kėtė kuptim janė qenie tė nėnshtruara, ata gėzojnė njė shkallė tė caktuar tė lirisė nėpėrmjet sė cilės, deri diku mund ta lirojė veten prej robėrimit tė vrazhdė tė natyrės.
    Shkencėtarėt janė tė mendimit se shtazėt e dobėta i referohen natyrės pėrmes strukturės natyrore dhe organeve tė tyre; pėr aq sa rriten e forcohen, pėr aq do tė referohen pėrmes instinkteve tė tyre dhe pėr aq mė shumė do tė gėzojnė ndihmėn e drejtpėrdrejtė dhe mbrojtjen e natyrės. Anasjelltas, sa mė mirė qė janė tė pajisura pėr sa i pėrket aftėsive ndijore dhe mendore, dhe sa mė e madhe tė jetė shkalla e tyre e pavarėsisė, pėr aq do tė zvogėlohet drejtimi i tyre sipas instinktit. Nė periudhėn e parė tė jetės sė tij, fėmija ėshtė nėn mbrojtjen e drejtpėrdrejtė tė nėnės dhe tė babės sė tij; me rritjen e tij, gradualisht del prej mbikėqyrjes sė tyre gjithėrrethuese.
    Njeriu qė ka arritur nivelin mė tė lartė tė zhvillimit, si njė qenie e vetme qė zotėron aftėsinė e vullnetit dhe mendjehollėsinė e pavarur, ka njė nivel tė ultė tė fuqisė instinktive. Me arritjen graduale tė lirisė sė tij, ai do tė rrethohet nė mėnyrė progresive me dobėsitė relative tė aftėsive tė tija ndijore.
    Natyra i plotėson kėrkesat e bimėve nė mėnyra tė ndryshme. Nė mbretėrinė e shtazėve, edhe pse nėna bėn disa pėrpjekje pėr ta bartur, ushqyer dhe mbrojtur pasardhėsin e saj, instinktet lajmėrohen shumė herėt te i riu dhe nėna nuk ka nevojė tė brengoset pėr edukatėn dhe pėrgatitjen e saj. Por, nė rastin e njeriut, ne e shohim se ai nuk zotėron instinkte tė fuqishme natyrore dhe fuqia e tij pėr t’i rezistuar faktorėt e pafavorshėm dhe tė ashpėr tė mjedisit ėshtė shumė mė inferiore sesa e shtazėve. Kėshtu qė varėsia e tij prej prindėrve tė tij vazhdon pėr disa vite, derisa tė mbėrrijė pėrfundimisht pavarėsinė dhe vetėbesimin dhe derisa tė vijė nė gjendje qė tė qėndrojė nė kėmbėt e veta.
    *****
    Kurani Fisnik flet qartė pėr dobėsitė dhe paaftėsitė e njeriut: “Njeriu ėshtė krijuar i dobėt dhe i paaftė” (Nisa, 28). Njeriun e ka lėnė natyra vetė mekanizmit tė tij, mė shumė sesa shtazėt. Te njeriu ne i shohim, nė njėrėn anė, njė shtrirje tė lirisė dhe njė shfaqje tė aftėsive pėr t’u rritur dhe pėr t’u vetėdijesuar, dhe nė anėn tjetėr, njė shtim nė vartėsi dhe nė nevojė. Pėrderisa ėshtė duke fituar lirinė, njeriu ėshtė duke u zhytur gjithnjė e mė thellė nė skllavėrinė e nevojės.
    Sipas pikėpamjeve tė dijetarėve tė caktuar, kėto situata tė ndryshme tė rendeve tė ndryshme tė kreacionit formojnė faktorėt, tė cilėt pastaj e imponojnė rritjen dhe zhvillimin e njeriut. Sa mė shumė qė pėrparon qenia nė shkallėn e progresit, pėr aq ėshtė mė afėr lirisė. Ėshtė pikėrisht nevoja dhe mungesa e baraspeshės sė lindur ajo qė mundėson paraqitjen e zhvillimit dhe tė pėrparimit.
    Pėr ta shprehur veten vullneti dhe zgjedhja e lirė, duhet tė ekzistojė njė faktor qė i kundėrshton instinktet natyrore. Atėherė, njeriu do tė ndodhet nė mes tė dy tėrheqjeve tė kundėrta, ēdonjėri duke u munduar ta fitojė dėgjueshmėrinė e tij. Kėshtu qė, ai ėshtė i detyruar qė ta zgjedhė rrugėn qė ai vetė e dėshiron, nė mėnyrė tė lirė, tė vetėdijshme dhe duke u mbėshtetur nė pėrpjekjet dhe burimet e tija. I lirė nga tė gjithė faktorėt pėrcaktues dhe paragjykime mendore, ai fillon tė punojė pėr njerėzimin dhe tė zhvillojė veten sipas parimeve dhe kritereve specifike. Njėherė, kur tė pėrballet me kėto elemente tė kundėrshtimit, njeriu nuk mund ta arrijė baraspeshėn ose tė zgjedhė rrugėn e drejtė pėr veten, duke vepruar si njė automat ose duke u pėrmbajtur prej tė gjitha pėrpjekjeve. Duke e bartur barrėn hyjnore tė besimit hyjnor, dhuratėn e madhe hyjnore qė qielli dhe toka nuk ishin nė gjendje qė ta bartnin, njeriu dėshmoi se vetėm ai ėshtė i denjė pėr ta pranuar atė dhe tani ai ėshtė i ballafaquar me dy zgjidhje nė luftėn dhe konfliktin e tij: ose do tė bėhet i burgosuri i ashpėrsisė sė instinkteve dhe dėshirave tė shfrenuara dhe nė kėtė mėnyrė ta degradojė veten, ose duke e vėnė nė pah aftėsinė e tij tė begatshme tė vullnetit tė lirė, mendimit dhe tė vendosjes, tė fillojė rrugėn e rritjes, zhvillimit dhe tė lartėsimit.
    *****
    Sa herė qė njė qenie ėshtė e lirė prej bindjes sė detyrueshme ndaj instinkteve dhe hedhjes sė zinxhirėve tė skllavėrisė, dhe tė fillojė t’i shfrytėzojė aftėsitė e tija prej lindjes dhe zotėsitė e mėsuara, aftėsitė e tij ndijore do tė zgjohen dhe kapacitetet e tija natyrore do tė zvogėlohen.
    Arsyeja pėr kėtė ėshtė ēfarėdo njė organ apo aftėsi e qenies sė gjallė qė nuk shfrytėzohet, gradualisht asgjėsohet. Anasjelltas, sa mė shumė qė shfrytėzohet njė organ apo njė aftėsi, aq mė shumė do tė rritet dhe mbushet me energji.
    Pra, kur drita e ndėrgjegjes dhe tė vullnetit kreativ tė inspirohet me fuqinė e mprehtėsisė dhe tė arsyes, ta ndriēojė rrugėn e tij dhe t’i pėrcaktojė veprat e tij, fuqia e tij e mendimit dhe e mendjemprehtėsisė do t’ia mundėsojnė zbulimin e sė vėrtetės dhe tė realitetit.
    Aq mė tepėr, gjendja e hutesės dhe e hezitimit tė njeriut nė mes dy poleve tė kundėrta, do ta anojė kah mendimi dhe vlerėsimi, ashtu qė pėrmes pėrpjekjeve ai mund ta dallojė rrugėn e drejtė nga ajo e gabuar. Kjo do t’i aktivizojė aftėsitė e tij mendore, dhe do ta pajisė me njė shkallė mė tė lartė tė lėvizjes dhe forcės jetėsore.
    Zotėrimi, dėshira pėr liri, shkencė dhe civilizim, tė gjitha kėto janė rezultate tė drejtpėrdrejta tė ushtrimit tė vullnetit tė lirė tė njeriut. Njėherė, pasi qė ta arrijė njeriu lirinė dhe t’i vazhdojė pėrpjekjet e tija tė domosdoshme dhe pozitive, ai do tė mund tė pėrparojė shpejt nė procesin e rritjes dhe shpalosjes sė aspekteve tė natyrės sė tij esenciale dhe tė lindur. Me arritjen e maturisė sė talenteve dhe aftėsive tė tija, ai do tė transformohet nė njė burim tė dobisė dhe virtytit nė shoqėri.
    Ne i vėrejmė rezultatet e vullnetit tė lirė gjithkund, dhe lufta e zhvilluar kundėr ithtarėve tė tij nga ana e atyre qė e kundėrshtojnė atė, ėshtė vetvetiu tregues i qartė se kėta tė fundit pa dyshim qė do ta pranojnė vullnetin e lirė.
    Tani, le tė shikojmė se cilat kufizime i janė caktuar fuqisė sė njeriut pėr zgjedhje dhe ēfarė fushėveprimi ai gėzon gjatė ushtrimit tė zotėsive tė tija.
    Pikėpamja autentike e Shi’izmit qė ėshtė nxjerrė prej Kuranit dhe prej fjalėve tė Imamėve (a.s.) paraqet shkollėn e tretė ndėrmjetėsuese nė mes deterministėve dhe ithtarėve tė vullnetit tė lirė absolutė. Kjo shkollė nuk vuan prej pamjaftueshmėrive dhe dobėsive tė determinizmit, qė e kundėrshtojnė arsyen, ndėrgjegjen dhe kriteret etike dhe sociale, dhe qė e mohojnė drejtėsinė e Zotit duke ia atribuuar Atij tė gjitha mizoritė dhe padrejtėsitė qė ndodhin. Po ashtu, kjo shkollė nuk merret me mbrojtjen e vullnetit tė lirė absolut, nuk e mohon gjithanshmėrinė e fuqisė sė Zotit dhe nuk e refuzon njėsinė e veprimeve tė Zotit.
    Ėshtė e qartė se aktet tona tė vullnetshme dallohen prej lėvizjes sė Diellit, Hėnės dhe Tokės, ose tė planetėve dhe shtazėve. Fuqia e vullnetit rrjedh prej brendėsisė sonė dhe na bėn tė mundshme qė tė kryejmė ose jo vepra tė caktuara, duke na dhėnė lirinė e zgjedhjes.
    Mundėsia jonė pėr tė zgjedhur lirshėm ose pėr tė kryer vepra tė mira apo tė kėqija, rrjedh prej ushtrimit tė lirė tė aftėsive tona pėr tė dalluar. Ne duhet ta shfrytėzojmė dhuratėn e zgjedhjes sė lirė nė mėnyrė tė vetėdijshme; sė pari duhet tė mendojmė nė mėnyrė tė matur dhe tė kujdesshme, t’i peshojmė gjėrat me precizitet, dhe pastaj ta bėjmė zgjedhjen e pėrllogaritur. Ėshtė vullneti i Zotit qė ne ta shfrytėzojmė lirinė nė kėtė mėnyrė, nė botėn tė cilėn Ai e krijoi me vetėdije dhe vigjilencė.
    Ēka do qė tė bėjmė ėshtė sigurisht i pėrfshirė nė sferėn e njohurisė sė mėparshme dhe vullnetit tė Zotit. Tė gjitha aspektet e jetės, tė gjitha ndikimet nė fatin e njeriut, janė tė kufizuara dhe tė kushtėzuara nė njohurinė e Tij; ėshtė i definuar pėrmes kufijve qė tanimė veē ekzistojnė nė njohurinė e Zotit. Aq mė tepėr, ne nuk jemi tė lirė prej nevojave tė Esencės, pėr tė cilėn jemi tė lidhur, as pėr njė moment tė vetėm dhe dobia e fuqive tona qenėsore ėshtė e pamundur pa ndihmėn e pandėrprerė tė Zotit.
    Me fuqinė e Tij supreme dhe tė pakalueshme, Ai na vėshtron prej sė afėrmi dhe nė njė mėnyrė qė ėshtė jashtė imagjinatės sonė, Ai zotėron me informata dhe sovranitet tė plotė pėr tė gjitha qėllimet dhe veprat tona.
    Pėrfundimisht, vullneti ynė i lirė nuk mund tė shtrihet matanė kufirit tė renditjes sė caktuar nga ana e Zotit nė kreacionin e Tij, dhe pėr kėtė arsye, nuk paraqet asnjė problem nė lidhje me njėsinė e veprave tė Zotit.
    Duke pasur mundėsi pėr tė krijuar pasoja nė kėtė botė pėrmes vullnetit tė tij, vetė njeriu ėshtė subjekti i vargjeve tė ligjeve natyrore. Ai vjen nė kėtė botė pa ndonjė zgjedhje nga ana e tij, dhe i mbyll sytė nė kėtė botė, pa pasur dėshirė pėr tė vepruar nė atė mėnyrė. Natyra e ka lidhur me zinxhirė pėrmes instinkteve dhe nevojave. Megjithatė, njeriu zotėron aftėsi dhe mundėsi tė caktuara; liria i prodhon njė kreativitet brenda tij qė ia mundėson ta nėnshtrojė natyrėn dhe tė sundojė mbi mjedisin e tij.
    Imam Xhafer Sadiku (a.s.) ka thėnė: “As determinizmi as vullneti i lirė; e vėrteta gjendet nė mes tė kėtyre dyve”(37)
    Pra, ekziston vullneti i lirė, por nuk ėshtė gjithėpėrfshirės. Sepse, pėr tė parashtruar njė sferė tė veēantė pėr njeriun, do tė ishte baras me pėrshkrimin e ortakut ndaj Zotit gjatė veprimeve tė Tija. Vullneti i lirė qė e gėzon njeriu i lirė, ėshtė i dhėnė nga ana e Krijuesit tė natyrės, dhe urdhri i Zotit e manifeston veten nė formėn e ligjeve qė e rregullojnė njeriun, natyrėn, marrėdhėniet nė natyrė, shkaqet dhe faktorėt.
    *****
    Nė pikėpamjen Islame njeriu nuk ėshtė as njė krijesė e gatshme i ndėshkuar me determinizėm ndaj fatit tė tij, as nuk ėshtė hedhur nė njė mjedis tė errėt dhe tė paqėllimtė. Ai ėshtė njė qenie e tejmbushur me aspirata, talente, shkathtėsi, vetėdije kreative dhe prirje tė ndryshme, i shoqėruar me njė udhėheqje strehuese.
    Gabimi i bėrė nga ana e deterministėve dhe protagonistėve tė vullnetit tė lirė absolut ėshtė se ata kanė paramenduar se njeriu pėrpara vetes i ka dy rrugė tė mundshme: ose tė gjitha veprat e tija duhet t’i atribuohen Zotit, ashtu qė ai e humb tėrė lirinė e tij dhe bėhet i determinuar nė veprat e tija, ose ne jemi tė obliguar qė tė pranojmė se aktet e tija vullnetare rrjedhin prej njė esence tė pavarur dhe tė pakufizuar, njė pikėpamje qė ka si pasojė kufizimin e fuqisė sė Zotit.
    Megjithatė, fakti qė kemi vullnetin e lirė, nuk do tė ndikojė nė gjithėpėrfshirjen e fuqisė sė Zotit, sepse Ai ka dėshiruar qė ne vetė t’i marrim vendimet tona, nė pėrputhje me ligjet dhe normat qė Ai i ka vendosur.
    Sipas njė pikėpamjeje, aktet dhe veprat e njeriut mund t’i atribuohen atij, dhe sipas njė pikėpamjeje tjetėr, Zotit. Njeriu ka lidhje tė drejtpėrdrejta me veprat e tija, gjersa lidhja e Zotit me veprat e tilla ėshtė indirekte, por tė dy format e marrėdhėnieve janė tė vėrteta dhe reale. As vullneti i njeriut nuk do ta themelojė veten nė kundėrshtimin e vullnetit hyjnor, as nuk ėshtė vullneti i njeriut nė kundėrshtim me dėshirėn e Zotit.
    Njeriu kokėfortė qė synon nė pabesim dhe qė i kundėrshton tė gjitha predikimet dhe vėrejtjet, fillimisht ia nis pikėpamjes sė tij tė gabuar nėpėrmes ushtrimit tė vullnetit lirė, dhe pastaj i pėrjeton pasojat e kokėfortėsisė dhe verbėrisė sė zemrės.
    Duke iu bindur dėshirės sė unė-it tė ultė, kėta njerėz tė padrejtė i parandalojnė zemrat, sytė dhe veshėt e tyre qė tė funksionojnė, dhe si rezultat fitojnė gjendjen e mallkimit tė pėrjetshėm.
    Kurani thotė:“I paralajmėrove ti ata ose jo, ata nuk do tė tė besojnė ty. Zoti i ka vulosur zemrat, sytė dhe veshėt e tyre; ėshtė njė vello pėrpara syve dhe veshėve tė tyre, dhe njė vuajtje e dhimbshme i pret ata” (Bekare, 6-7)
    Ndonjėherė korrupsioni dhe mėkati nuk janė tė njė madhėsie tė tillė qė tė bllokojnė rrugėn e kthimit te Zoti dhe e vėrteta. Por, nė raste tjera e arrijnė njė nivel ku kthimi te identiteti i vėrtetė njerėzor mė nuk ėshtė i mundshėm; atėherė vula e kokėfortėsisė lėshohet nė shpirtrat e ndotur tė jobesimtarėve. Ky ėshtė tėrėsisht njė rezultat natyral i sjelljeve tė tyre, i pėrcaktuar sipas vullnetit dhe dėshirės sė Zotit.
    Pėrgjegjėsia e personave tė tillė buron prej ushtrimit tė vullnetit tė lirė tė tyre, dhe fakti se ata nuk kanė siguruar bekimet e udhėheqjes, nuk ia zvogėlon pėrgjegjėsinė e tyre. Ėshtė njė parim i qėndrueshėm dhe i qartė pėr pasojėn se “ēfarėdo qė buron prej vullnetit tė lirė dhe e arrin kulmin nė detyrim, nuk e kundėrshton vullnetin e lirė”.
    Rrėfehet se Imami (a.s.) ka thėnė: “Zoti dėshiron qė gjėsendet ta zėnė vendin e tyre pėrmes shkakut dhe mjetit, dhe ai nuk vendos dhe jep urdhėr ndryshe, veēse pėrmes shkakut; prandaj, Ai krijoi nga njė shkak pėr ēdo gjėsend.”(38)
    Njė prej shkaqeve qė vihet nė punė nga ana e Zotit nė kreacionin e Tij ėshtė njeriu dhe vullneti i tij, duke e mirėmbajtur me parimin se shkaqet dhe mjetet e caktuara janė tė vendosura nga ana e Zotit me qėllim tė paraqitjes (shfaqjes) sė ēdo fenomeni nė univers; zhvillimi i fenomenit kėrkon ekzistimin paraprak tė atyre shkaqeve dhe mjeteve, dhe aty ku mungojnė, aty nuk do tė paraqitet fenomeni.
    Ky ėshtė parimi i pėrgjithshėm qė nė mėnyrė tė paevitueshme qeveris edhe me aktet tona tė vullnetshme. Zgjedhja dhe vullneti ynė, e formojnė hallkėn e fundit nė zinxhirin e shkaqeve dhe mjeteve qė rezultojnė gjatė kryerjes sė njė akti nga ana jonė.
    Ajetet e Kuranit qė i lidhin tė gjitha gjėsendet pėr Zotin dhe i pėrshkruajnė nė mėnyrė tė tillė sikur qė rrjedhin (dalin) prej Tij, kanė tė bėjnė me njoftimin e vullnetit tė paraamshueshėm tė Krijuesit si njė projektues tė botės dhe shpjegimin se si fuqia e Tij i rrethon dhe depėrton nė tėrė rrjedhėn e qenies. Fuqia e Tij zgjatet nė ēdo pjesė tė universit, pa asnjė pėrjashtim, por forca e padiskutueshme e Zotit nuk do ta zvogėlojė dhe pakėsojė lirinė e njeriut. Sepse, ėshtė Zoti, Ai qė vullnetin e lirė e bėri njė pjesė tė njeriut, dhe ėshtė Ai qė ia dhuron atij kėtė vullnet. Ai e ka bėrė njeriun tė lirė pėr tė ndjekur rrugėn qė e zgjedh vetė, dhe Ai nuk mban asnjė individ apo njeri si pėrgjegjės pėr dėshtimet dhe mangėsitė e tė tjerėve.
    Nėse ka ndonjė detyrim nė punėt e njeriut, ajo e ka atė kuptim se atij i ėshtė imponuar vullneti i lirė si njė rrjedhim i vullnetit tė Zotit, jo nė kuptimin e asaj se ai ėshtė i detyruar qė tė veprojė nė atė mėnyrė.
    Kėshtu qė, kur t’i ndėrmarrim veprat mė tė mira, aftėsia pėr t’i kryer ėshtė prej Zotit, dhe zgjedhja pėr ta shfrytėzuar atė aftėsi ėshtė prej nesh.
    Ajete tė caktuara tė Kuranit e vėnė theksin mbi rolin e njeriut nė vullnetin e njeriut dhe veprave tė tija, duke pėrgėnjeshtruar bindshėm pikėpamjet e deterministėve. Kur dėshiron ta tėrheqė vėmendjen e njeriut pėr vuajtjet dhe fatkeqėsitė qė i pėson nė kėtė botė, ato i pėrshkruan si rezultate tė keqbėrjeve tė tija.
    Nė asnjėrin prej ajeteve qė kanė tė bėjnė me vullnetin e Zotit, nuk mund tė gjendet asnjė ajet qė aktet e vullnetshme tė njeriut i atribuon vullnetit hyjnor. Kėshtu qė, Kurani deklaron: “Kushdo qė e bėn tė mirėn mė tė vogėl, do ta ndiejė rezultatin e saj, dhe kushdo qė e bėn tė keqen mė tė vogėl, do ta ndiejė rezultatin e saj” (Zilzal, 7-8). “Sigurisht qė jeni pėrgjegjės pėr veprat tuaja” (Nahl, 93). ”Ata qė i caktojnė shok Zotit, thonė se adhurimi i idhujve dhe veprat tjera rrjedhin prej vullnetit tė Zotit; sikur tė kishte dashur Zoti, ata dhe paraardhėsit e tyre nuk do tė ishin politeistė, dhe ata nuk do t’i praktikonin veprat e periudhės sė paditurisė. Edhe ata qė janė larguar prej rrugės sė drejtė nė kohėrat e mėhershme, gjithashtu flasin marrėzira, duke mohuar mėsimet hyjnore dhe duke ia atribuuar Zotit largimet e tyre nga rruga e drejtė, por ata kanė vuajtur dėnimin pėr gėnjeshtrat dhe shpifjet e tyre. Thuaj atyre: ‘A keni ndonjė provė bindėse pėr atė ēka flitni? Nėse nuk keni, justifikimet tuaja nuk janė asgjė tjetėr veēse ide dhe fantazi tė gabuara; ju flitni fjalė tė kota dhe tė pavėrteta”. (Enam,148)
    Sikur, shpėtimi apo largimi nga rruga e drejtė tė vareshin prej vullnetit tė Zotit, nuk do tė ekzistonte asnjė gjurmė prej korrupsionit dhe devijimit mbi sipėrfaqen e Tokės; tė gjithė do tė ndiqnin rrugėn e shpėtimit dhe tė sė vėrtetės, me apo pa dashje.
    Disa tė zvetėnuar qė mundohen ta justifikojnė veten, kanė deklaruar se tė gjitha veprat mėkatare qė i kanė kryer, janė sipas vullnetit dhe dėshirės sė Zotit. Kėshtu qė Kurani thotė: “Kur tė kryejnė ndonjė vepėr tė neveritshme, ata thonė: ‘Ne kemi gjetur paraardhėsit tonė duke vepruar nė kėtė mėnyrė dhe Zoti ka urdhėruar qė tė veprohet nė kėtė mėnyrė’. Thuaju atyre, O profet: ‘Zoti nuk urdhėron vepra tė urryera, por ju i atribuoni Zotit ēdo vepėr mėkatare dhe tė gabuar qė i kryeni nė paditurinė tuaj.” (Araf, 28)
    Njėjtė, sikur qė Zoti ka dėshiruar qė tė shpėrblehen veprat e mira, ashtu edhe ka dėshiruar qė tė ndėshkohen pėr mėkate dhe korrupsion. Por nė tė dy rastet, dėshira pėr rezultat dallohet nga dėshira pėr veprimet qė tė ēojnė te rezultati.
    Me tė vėrtetė, qenia e njeriut dhe pasojat natyrore tė akteve tė tija janė subjekte tė vullnetit tė Zotit, por veprat e vullnetshme tė njeriut rrjedhin prej vetė vullnetit tė tij.
    Pikėpamja Islame, sikurse qė edhe konceptohet prej Shi’izmit, ėshtė ajo se njeriu nuk zotėron vullnetin absolut tė lirė qė ia mundėson veprimin jashtė kornizės sė dėshirės dhe vullnetit tė Zotit, qė e mbulon tėrė universin sipas ligjeve dhe rregullave tė fiksuara, duke e reduktuar Zotin nė njė qenie tė dobėt dhe tė paaftė kur tė ballafaqohet me vullnetin e krijesave tė Tij. Nė tė njėjtėn kohė, njeriu nuk ėshtė i burgosuri i njė mekanizmi qė e parandalon atė pėr tė zgjedhur rrugėn e tij nė jetė dhe ta detyrojė atė tė bėhet rob i instinkteve, sikurse qė janė shtazėt.
    Kurani Fisnik, nė disa prej ajeteve tė tij, konstaton qartė se Zoti ia ka treguar njeriut rrugėn e shpėtimit, por ai ėshtė i detyruar qė, ose ta pranojė udhėheqjen dhe shpėtimin, ose tė shkojė nė rrugėn e gabuar.
    “Ne i kemi treguar njeriut rrugėn e sė vėrtetės dhe rrugėn e gabuar; ai duhet tė zgjedhė ose rrugėn e udhėzimit dhe tė falėnderojė, ose tė zgjedhė rrugėn e mosmirėnjohjes.” (Inan,3)
    Pra, t’i atribuosh Zotit veprat e vullnetshme tė njeriut, ėshtė e refuzuar nga ana e Kuranit

    Vazhdon...

  20. #20
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-07-2019
    Vendndodhja
    Ballsh
    Postime
    110
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Pėr: Zoti dhe atributet e Tij

    Mėsimi i njėzetė
    Format e vullnetit dhe dėshirės sė Zotit


    Paracaktimi (kada) dhe caktimi ose fati (kader) janė njė prej temave kundėrshtuese qė shpesh janė keqinterpretuar pėr shkak tė mungesės sė mirėkuptimit tė saktė ose ndonjėherė synimit keqdashės. Me qėllim tė shqyrtimit tė temės, ne do ta analizojmė nė mėnyrė sa mė tė ngjeshur qė ėshtė e mundshme.
    Ēdo gjė nė botė ėshtė e bazuar nė njė llogaritje precize, logjikė dhe ligj. Ėshtė vendosur nė vendin e vet sipas matjeve tė pėrpikta, dhe pėrcaktimi i karakteristikave tė tija rrjedh prej shkaqeve dhe faktorėve prej tė cilave ėshtė i varur.
    Sikur qė ekzistenca themelore e ēdo fenomeni rrjedh prej shkaqeve tė tija specifike, gjithashtu edhe tė gjitha tiparet e tija tė brendshme dhe tė jashtme sigurohen prej burimit tė njėjtė, si edhe forma dhe sipėrfaqja e saj. Pasi qė ekziston njėtrajtshmėria nė mes tė shkakut dhe pasojės, shkaku nė mėnyrė tė paevitueshme ia pėrcjell pasojės karakteristikat qė janė tė afėrta me esencėn e tij.
    Nė pikėpamjen Islame, paracaktimi dhe fati e kanė kuptimin e urdhrit tė qėndrueshėm tė Zotit qė kanė tė bėjnė me shpalosjen e ēėshtjeve tė botės, shtrirjeve dhe kufizimeve tė tyre. Tė gjitha fenomenet qė shfaqen nė renditjen e botės, duke pėrfshirė veprat e njeriut, bėhen tė fiksuara dhe tė caktuara nė kuptimin e shkaqeve tė tyre, si dhe ekzistimit tė tyre si rrjedhim i vlefshmėrisė universale tė principit tė shkakėsisė.
    Paracaktimi (kada) e ka kuptimin e njė gjėsendi tė ndėrprerė dhe tė pakthyeshėm, dhe i referohet kreativitetit dhe akteve tė Zotit. Caktimi (kader) e ka kuptimin e shtrirjes ose pėrmasės, dhe ėshtė tregues i natyrės dhe kualitetit tė rendit nė kreacion, si dhe nė karakterin e tij sistematik; kjo do tė thotė se Zoti e pajisi botėn e qenies me njė strukturė tė planifikuar dhe sistematike. Me fjalė tjera, fati ėshtė rezultat i kreativitetit tė Tij qė lė gjurmė dhe mbresė nė tė gjitha gjėrat e krijuara.
    Pėr ta shprehur ndryshe, ajo ēka nėnkuptojmė me kader ėshtė fiksimi i jashtėm dhe objektiv i kufijve dhe proporcioneve tė gjėsendeve, pra nga jashtė dhe nė mėnyrė objektive. Pėr shembull, para se tė ekzekutojė planin e tij, njė arkitekt do tė pėrgatisė nė mendjen e tij kualitetet dhe dimensionet e bllokut qė propozon ta ndėrtojė. Pra, tė gjitha kėto forma tė fiksuara, cilėsitė dhe proporcionet, Kurani i pėrshkruan si kader: “Ne kemi krijuar gjithēka sipas masės sė caktuar” (Kamer, 49). “Ēdo gjėje Zoti ia ka caktuar sasinė dhe pėrpjesėn” (Talak, 3)
    Termi kada, nė Kuran e ka kuptimin e domosdoshmėrive racionale dhe natyrore, dhe tė gjitha pjesėt e shkakut qė ēojnė kah shfaqja e njė gjėsendi. Kjo nėnkupton se vullneti i Zotit do tė zbatohet, vetėm atėherė kur kushtet, sasitė dhe shkaqet e caktuara janė tė radhitura njėra pas tjetrės.
    Krijuesi e merr parasysh situatėn e hapėsirės kalimtare, bashkė me kufizimet dhe pėrmasėn, dhe pastaj e zbaton urdhrin e Tij. Ēfarėdo faktori apo shkaku qė ėshtė i dukshėm nė botė, ėshtė manifestim i vullnetit dhe i diturisė sė Zotit dhe njė mjet pėr tė pėrmbushur atė ēka ka paracaktuar Ai.
    *****

    Aftėsia pėr t’u rritur dhe zhvilluar ėshtė e vendosur nė zemrėn e ēdo gjėsendi. Materia, qė ėshtė subjekt i ligjit dhe i lėvizjes, ka aftėsinė e pranimit tė formave tė ndryshme dhe pėrshkimit tė proceseve tė shumta. Nėn ndikimin e faktorėve tė ndryshėm, ai pranon njė mori tė gjendjeve dhe cilėsive tė tėra. Energjinė e tij e pranon prej disa faktorėve qė ia mundėsojnė zhvillimin e tij, por kur ndeshet me faktorėt tjerė, e humb ekzistencėn e tij dhe zhduket. Ndonjėherė, vazhdon tė pėrparojė pėrmes fazave tė ndryshme derisa tė arrijė shkallėn mė tė lartė tė zhvillimit; nė raste tjera, i mungon shpejtėsia e nevojshme pėr tė pėrparuar nė fazat e mėtutjeshme dhe lėviz mė ngadalė.
    Pra, pėrfundimi i gjėsendeve nuk ėshtė i lidhur drejtpėrdrejtė me caktimin dhe paracaktimin, sepse ėshtė shkaku ajo qė ia pėrcakton natyrėn e pasojės. Pasi qė qeniet materiale janė tė lidhura me shumėllojshmėrinė e shkaqeve, ato do tė pasojnė nė mėnyrė tė paevitueshme rrugė tė ndryshme; ēdo shkak e pajis me nėnshtrim qenien nė rrugėn e tij tė veēantė.
    Paramendoni se dikush vuan nga sėmundja e apendicitit. Ky ėshtė njė “caktim-kader” qė rrjedh prej ndonjė shkaku tė veēantė. Dy “caktime” shtesė dhe tė ndara e presin kėtė tė sėmurė: ai, ose pajtohet tė operohet, qė nė kėtė rast do ta rikthejė shėndetin e tij, ose nuk do ta pranojė operimin dhe nė kėtė rast do tė vdesė. Tė dy format e zgjedhjes paraqesin njė formė tė kaderit.
    Pra, caktimet mund tė shkėmbehen, por ēfarėdo qė tė vendosė i sėmuri dhe tė veprojė sipas saj, nuk do jetė jashtė sferės sė asaj qė Zoti ka caktuar si mundėsi.
    Nuk mund tė qėndrojė ndonjėri duarkryq dhe t'i thotė vetes: “Nėse ky ėshtė fati im, do tė mbetem gjallė, ndėrsa nėse nuk ėshtė fati im, do tė vdes, pa marrė parasysh se ēfarė pėrpjekjeje tė bėj.”
    Nėse kėrkoni mjekimin dhe shėrimin, ky ėshtė fati juaj, nėse e refuzoni mjekimin dhe tė vdisni, edhe ky ėshtė fati juaj. Kudo qė tė shkoni dhe ēka do qė tė bėni, ju jeni nėn pėrqafimin e fatit.
    Njerėzit qė janė pėrtac dhe refuzojnė tė punojnė, sė pari vendosin tė mos punojnė dhe pastaj kur mbesin pa para, ata e fajėsojnė fatin. Sikur tė kishin vendosur qė tė punojnė, paratė qė kishin fituar do tė bėheshin rezultati i fatit. Kėshtu qė, qofshi ju aktivė dhe tė zellshėm apo pėrtacė, nė asnjė mėnyrė nuk do ta kundėrvini fatin.
    Atėherė, ndėrrimi i fatit nuk e ka kuptimin e kundėrshtimit tė faktorėve tė veēantė ose kundėrshtimi i ligjit tė shkakėsisė. Asnjė faktor nė botė qė prodhon njė pasojė nuk mund tė pėrjashtohet prej ligjit universal tė shkakėsisė. Diēka qė shkakton njė ndryshim tė caktimit ėshtė vetvetiu njė hallkė e zinxhirit tė shkakėsisė, njė manifestim i paracaktimit dhe i fatit. Ose, thėnė ndryshe, njė caktim ndryshon nėpėrmjet caktimit tjetėr.
    Nė dallim prej shkencės qė e vė theksin vetėm nė njė drejtim dhe i orienton vetėm aspektet e veēanta tė fenomeneve, ligjet e metafizikės nuk janė tė interesuara pėr pikėpamjen e ndėrthurur tė fenomenit; edhe pse ligjet i rregullojnė fenomenet, ato janė indiferente pėr sa i pėrket orientimit qė pretendojnė. Nė realitet, vetė fenomenet dhe orientimet e tyre janė subjekte tė ligjeve tė gjera dhe gjithėpėrfshirėse tė metafizikės; nė ēfarėdo drejtimi qė tė drejtohet fenomeni, ato janė tė pėrfshira nė mėnyrė tė pashmangshme prej ligjeve tė tilla.
    Pra, kemi tė bėjmė me njė gjendje tė njė rrafshi tė gjerė dhe tė shtrirė. Edhe pjesėt mė veriore edhe ato mė jugore tė saj, janė tė pėrfshira pėrbrenda rrafshit.
    *****
    Thėnė shkurt, paracaktimi dhe caktimi nuk pėrfaqėsojnė asgjė tjetėr veēse parimin e pėrgjithshėm tė shkakėsisė; ata pėrfaqėsojnė tė vėrtetėn metafizike qė nuk mund tė matet nė mėnyrė tė njėjtė sikur e dhėna shkencore.
    Parimi i shkakėsisė thotė vetėm atė se ēdo fenomen e ka shkakun e tij; nuk mund tė bėjė asnjė parashikim vetvetiu, duke qenė kjo njė karakteristikė qė mungon nė tėrėsi prej vetėdijes metafizike.
    Sepse, pėr ligjet e metafizikės, qė ėshtė forma pėrshkruese e diturisė dhe njė bazė e fortė dhe e qėndrueshme pėr fenomene tė ndryshme tė botės, nuk ka rėndėsi se cili fenomen i veēantė shfaqet. Autostrada pėrgjatė sė cilės njeriu udhėton, duke i falėnderuar fortėsisė dhe stabilitetit, ėshtė tėrėsisht indiferente ndaj drejtimit nė tė cilėn udhėtojnė njerėzit.


    Udhėheqėsi i Besimtarėve Aliu (a.s.) ishte duke pushuar nė hijen e murit tė rrėzuar qė dukej se do tė shembet. Papritmas u ngrit dhe shkoi pėr t’u ulur nė hijen e njė muri tjetėr. E pyetėn: “A je duke ikur prej caktimit tė Zotit?”
    Ai tha: “Unė po kėrkoj strehė nė fuqinė e Zotit prej caktimit tė Tij” qė e ka kuptimin “unė po largohem prej njė caktimi nė tjetrin. Tė dy uljet dhe ngritjet ishin subjekte tė barabarta tė caktimit. Nėse shembet muri i rrėzuar mbi mua dhe unė tė lėndohem, do tė jetė fati dhe paracaktimi, por nėse unė largohem nga zona e rrezikut dhe i shmangem lėndimit, gjithashtu edhe kjo do tė jetė fati dhe paracaktimi.”
    Kurani Famėlartė i pėrshkruan si norma hyjnore, sistemet dhe ligjet e natyrės qė sundojnė nė botė dhe e ndjek drejtimin e pashmangshėm dhe tė pandryshueshėm: “Norma hyjnore ėshtė e pashmangshme dhe e pandryshueshme” (Ahzab, 62)
    Norma e pandryshueshme e Zotit, pėrveē gjėrave tjera, urdhėron se: “Nėse njerėzit e pajisin veten me kapitalin e besimit dhe i kryejnė veprat e mira dhe tė dobishme, do tė jenė fitues nė jetė dhe do tė bėhen trashėgues nė tokė” (Nur, 55)
    Sipas Kuranit, edhe kjo ėshtė njė normė e pandryshueshme: “Zoti nuk do ta ndryshojė fatin e njė populli, pėrderisa njerėzit nuk e ndėrrojnė veten” (Rad, 11)
    Nga pikėpamja religjioze e botės, realitetet nuk janė tė izoluara brenda katėr mureve tė shkakėsisė. Fenomenet nuk duhet tė merren parasysh vetėm sipas marrėdhėnieve tė tyre ndijore dhe dimensioneve tė tyre materiale. Faktorėt jomaterialė kanė mundėsi hyrjeje nė mbretėrinė qė ėshtė tėrėsisht e mbyllur pėr faktorėt materialė, dhe ato luajnė njė rol tė pavarur dhe vendimtar nė shfaqjen e fenomenit.
    Nė asnjė mėnyrė bota nuk ėshtė indiferente ndaj dallimit nė mes tė mirės dhe tė keqes; aktet e njeriut prodhojnė reaksione tė caktuara gjatė jetės sė tij. Mirėsia dhe bujaria ndaj njė shoku, dashuria dhe shėrbimi ndaj krijesave tė Zotit janė faktorė qė, nėpėrmes kuptimit jomaterial, pėrfundimisht rezultojnė me njė ndryshim tė fatit tė njeriut dhe kontribuojnė pėr qetėsi, lumturi dhe begati tė dhuntive.
    Shtypja, zemėrligėsia, egoizmi, dhe agresioni japin fryte tė hidhura dhe kanė rezultate tė paevitueshme tė dėmshme. Pra, sipas kėtij kėndvėshtrimi, ndonjė formė e shpėrblimit ėshtė qenėsore nė natyrė, sepse bota zotėron perceptim dhe vetėdije; i dėgjon dhe i sheh. Mėnyra se si i shpėrblen veprat ėshtė njė manifestim i caktimit dhe paracaktimit; ėshtė i pamundur shpėtimi prej kėsaj, sepse kudo qė tė shkosh, do tė tė ndjekė.
    Disa shkencėtarė thonė: “Mos thoni se botės i mungon perceptimi, sepse nė kėtė mėnyrė do ta akuzoni veten pėr mungesė tė perceptimit. Ju keni ardhur nė ekzistencė si pjesė e kėsaj bote, dhe nėse nuk ka vetėdije nė kėtė botė atėherė nuk ka as te ju”.
    Duke marrė parasysh rolin e faktorėve jomaterialė nė formimin e caktimit, Kurani thotė: “Sikur tė kishin besuar dhe vepruar me devocion njerėzit e kėsaj bote, Ne do t’ia hapim portat e bekimeve tokėsore dhe qiellore, por pasi qė ata e mohojnė tė vėrtetėn, Ne i dėnojmė pėr sjelljet e tyre tė liga.” (Araf, 96)“Ne nuk e shkatėrrojmė asnjėherė ndonjė vend pėrveē nėse njerėzit e atij vendi bėhen tė vrazhdė dhe agresivė” (Kasas,59)
    Konceptet e caktimit dhe tė paracaktimit janė tė cituara nga ithtarėt e determinizmit si njė prej provave tė tyre. Sipas mendimit tė tyre, nuk ėshtė e mundur qė tė kryhet asnjė akt nė mėnyrė tė pavarur prej ndonjėrit, sepse Zoti ka paracaktuar aktet e njerėzve, ato tė pėrgjithshme dhe tė veēanta, tė mira dhe tė kėqija, kėshtu qė nuk mbetet asnjė fushė pėr ndonjė akt tė vullnetshėm tė njeriut.
    Ekziston njė dallim nė mes tė determinizmit dhe fatit tė pakthyeshėm. Ēdo fenomen ėshtė gati pėr t'u shfaqur kur janė prezentė shkaqet e tija. Njė hallkė nė zinxhirin e shkaqeve ėshtė vullneti i njeriut, qė luan rolin e caktuar tė vetvetes. Njeriu ėshtė njė qenie e pajisur me vullnetin e lirė, kėshtu qė aktet e tija ndjekin qėllime tė caktuara, dhe gjatė ndjekjes sė qėllimeve tė tilla ai nuk ndjek disa ligje automatike tė natyrės, sikur pika e shiut qė bie sipas ligjit tė gravitacionit. Sikur tė kishte qenė e kundėrta, njeriu nuk do tė kishte mundur t'i ndjekė qėllimet e tij qė i ka ndėrmend si njė qenie qė zotėron vullnetin e lirė.

    Kjo ėshtė nė kundėrshtim me pikėpamjen deterministe, qė vullnetin e lirė tė njeriut e konsideron si tė paefektshėm dhe i lidh tė gjitha shkaqet vetėm pėr Zotin dhe faktorėt e jashtėm tė vetė esencės sė njeriut.
    Besimi nė caktimin dhe paracaktimin jep rezultate nė determinizėm vetėm atėherė kur tė konsiderohen si fuqi dhe vullnete zėvendėsuese tė njeriut ashtu qė asnjė rol ose pasojė nuk i atribuohet dėshirave tė tija nė veprat qė i kryen. Prapėseprapė, nė realitet caktimi dhe paracaktimi nuk janė asgjė tjetėr pėrveē sistemit tė shkakut dhe pasojės.
    Kurani na tregon se disa prej atyre qė i kundėrshtuan profetėt dhe e ngritėn flamurin e rezistimit kundėr tė zgjedhurve tė Zotit, e interpretuan caktimin dhe paracaktimin nė kuptimin deterministė. Ata nuk deshėn ta ndryshojnė situatėn ekzistuese nė mėnyrė tė tillė qė renditja shoqėrore e monoteizmit tė zėvendėsojė adetet dhe zakonet e kalbura, pėr tė cilat ishin tė lidhura. Ja disa ajete qė kanė tė bėjnė me kėtė: “Ata thanė, ‘Sikur tė kishte dashur Zoti qė tė mos i adhurojmė engjėjt, ne nuk do tė kishim bėrė atė.’ Ata nuk flasin sipas logjikės ose provave shkencore, por sipas paramendimeve tė tyre tė kota. A i kemi dėrguar ne atyre ndonjė libėr qė pėrmban dėshmi pėr besimin e tyre tė gabuar nė determinizėm?” (Zuhruf, 20-21)
    Nė dallim prej deterministėve, tė dėrguarit e Zotit dhe pasuesit e mėsimeve hyjnore nuk kanė qenė tė interesuar pėr ruajtjen e status kuo-sė por pėr largimin e traditave dhe shikimin kah e ardhmja.
    Kurani Fisnik i premton njerėzimit fitoren pėrfundimtare nė luftėn kundėr tiranėve dhe tėrheq vėmendjen se qeverisja pėrfundimtare mbi sipėrfaqen e tokės do tė jetė qeverisja e drejtėsisė. E pavėrteta do tė zhduket dhe rezultati pėrfundimtar i tė gjitha ēėshtjeve do t’u takojė atyre qė u frikėsohen Zotit. Ky ėshtė premtimi i Kuranit: “Ėshtė vullneti ynė qė ne u japim pėrkrahje atyre qė kanė qenė tė shtypur gjatė historisė, duke i bėrė ata prijės dhe trashėgues nė tokė”. (Kasas,5)“Zoti u premton atyre qė besojnė dhe kryejnė vepra tė mira se do t’i bėjė trashėgues nė tokė, se ai do tė zbatojė me vendosmėri religjionin qė Ai e ka zgjedhur pėr ju, dhe se do t’u dhurojė tė gjithė besimtarėve siguri mbas frikės prej armikut, kjo, me qėllim qė tė mund tė adhuroni vetėm Mua dhe qė tė mos mė pėrshkruani asnjė partner.” (Nur, 55)
    “Ne i bėjmė qė njerėzit tė shtypur ta trashėgojnė tokėn e bekuar dhe tė premtuar. Nė kėtė mėnyrė, pėrkrahja e Zotit ndaj bijve tė Israelit arriti masėn e plotė, dhe si shpėrblim pėr durimin e treguar ndaj vuajtjeve, ne e shkatėrruam Faraonin dhe njerėzit e tij bashkė me veprat e tyre.”(Araf,137)
    Pra, Kurani pėrshkruan njė kundėrshtim nė mes tė besimit dhe pabesimit, nė mes tė tė nėnshtruarit dhe tiranit; lėvizja revolucionare nė vazhdim, ėshtė nė harmoni me lėvizjen e tėrė kreacionit drejt pėrkryerjes.
    Thirrja e profetėve, shpėrblimi dhe ndėshkimi, parajsa dhe ferri – tė gjitha kėto dėshmojnė se njeriu ka detyra dhe pėrgjegjėsi, dhe Kurani e lidh shpėtimin e njeriut, nė kėtė botė dhe nė tė ardhmen, nė vartėsi me veprat e tij.
    Sipas doktrinės sė caktimit dhe paracaktimit, njeriu ėshtė i lirė dhe pėrgjegjės pėr fatin e tij si dhe pėr kontrollin e tij. Nė tė vėrtetė, caktimi dhe paracaktimi janė nė funksion nėse njė person ėshtė i fuqishėm dhe tjetri i mjerė dhe i poshtėruar, nėse njė shoqėri ėshtė fituese dhe krenare, dhe tjetri i mundur dhe i poshtėruar. Kjo ėshtė kėshtu vetėm se caktimi dhe paracaktimi pėrcaktojnė qė njė njeri shfrytėzon kuptimin e pėrparimit dhe ecėn nė rrugėn e nderit dhe tė dinjitetit, pėrderisa tjetri zgjedh indiferencėn dhe vetėkėnaqėsinė, dhe nuk mund tė shpresojė asgjė tjetėr pėrveē humbjes, poshtėrimit dhe mjerimit.
    Kurani konstaton qartė:“ Zoti nuk e ndėrron gjendjen e njė populli pėrderisa ata nuk e ndėrrojnė veten.” (Enfal, 53). Padyshim se mund tė ndodhė, qė dėshirat tona tė mos plotėsohen sikurse qė i parashikojmė, por nė asnjė mėnyrė kjo nuk na dėshmon se njeriu ėshtė i detyruar dhe i determinuar nė aktet e tij. Fakti se fushėveprimi i akteve tė vullnetshme tė njeriut ėshtė i kufizuar, nuk e kundėrshton nė asnjė mėnyrė zotėrimin e qartė tė vullnetit tė lirė; pohimi se njeriu zotėron vullnetin e lirė, nuk nėnkupton nė asnjė mėnyrė se vullneti i tij i lirė ėshtė i pafundmė.
    Zoti ka vendosur faktorė tė shumtė qė funksionojnė pėrgjatė hapėsirės sė gjerė tė qenies. Ndonjėherė, kėta faktorė, bashkė me fenomenet nė tė cilėn rezultojnė, janė tė dukshme dhe tė qarta pėr njeriun, dhe ndonjėherė jo. Interpretimi i kujdesshėm dhe real i konceptit tė caktimit dhe paracaktimit, do ta inspirojė njeriun tė mundohet mė tepėr qė tė njohė dhe t’i pranojė tė gjithė faktorėt, kėshtu qė duke i marrė parasysh tė gjitha kėto, ai mund tė synojė arritjet mė tė larta. Ėshtė pikėrisht pėr shkak tė kufizimeve tė njeriut se ai nuk ėshtė nė gjendje t’i sigurojė tė gjithė faktorėt e nevojshėm pėr sukses, kėshtu qė dėshirat dhe kėrkesat e tij mbeten tė paplotėsuara.
    Sipas parimit tė pėrgjithshėm tė shkakėsisė, fati i ēdo qenieje ėshtė i lidhur ngushtė me shkakun qė i paraprin asaj. E pranon ose jo ekzistimin e parimit hyjnor, njeriu nuk ka asnjė lidhje nė ēėshtjen e lirisė dhe tė fatit tė tij, sepse njeri mund t'i atribuojė vullnetit tė Zotit sistemin e shkakut dhe tė pasojės, ose tė pretendojė se ėshtė i pavarur dhe se nuk ka lidhje me parimin hyjnor. Duke qenė kjo ēėshtja, gjithashtu mund tė pohohet se determinizmi rezulton prej besimit nė doktrinėn e caktimit dhe tė paracaktimit. Atė ēka nėnkuptojmė me fatin ėshtė lidhja e pandarė e ēdo fenomeni me shkakun e tij, duke pėrfshirė edhe vullnetin dhe zgjedhjen e njeriut; sigurisht qė me kėtė nuk e mohojmė shkakėsinė.
    Caktimi dhe paracaktimi e lindin ekzistencėn e ēdo fenomeni, sipas kuptimit tė caktuar vullneti hyjnor sundon nė tėrė botėn si njė parim dhe ligj i pėrgjithshėm. Ēdo ndryshim qė shfaqet, bazohet gjithashtu nė norma dhe ligje hyjnore. Sikur tė mos kishte qenė kėshtu, caktimi dhe paracaktimi nuk do tė kishin asnjėherė ndonjė pasqyrim tė jashtėm. Ēfarėdo njė shkollė shkencore e mendimit qė pranon parimin universal tė shkakėsisė, ėshtė e obliguar tė pranojė realitetin e marrėdhėnieve nė mes fenomenit dhe shkakut tė tij, qoftė ajo teiste apo materiale nė botėkuptimin e tij.
    Tani, nėse lidhja pėrfundimtare nė mes tė shfaqjes sė fenomenit, duke pėrfshirė edhe aktet njerėzore dhe tė shkaqeve tė tij e udhėheq njeriun nė drejtim tė automatizmit, tė paracaktuar nė aktet e tij, atėherė teizmi dhe materializmi janė tė hapur pėr kundėrshtime, pasi qė tė dytė e pranojnė shkakėsinė. Por, nėse nuk i prin nė atė drejtim (sikur qė ėshtė dashtė tė mos prijė), prapėseprapė shtrohet pyetja: ēka ėshtė dallimi nė mes tė teizmit dhe materializmit?
    *****
    Dallimi ėshtė se pikėpamja botėrore teiste, nė kundėrshtim me atė materialiste, faktorėt idealė dhe jomaterialė i konsideron si plotėsisht tė afta pėr ta formuar pasojėn. Nė tė vėrtetė kėta faktorė janė mė tė pėrbėrė dhe mė delikatė nė rrjetėn e kreacionit sesa qė janė faktorėt materialė. Botėkuptimi i bazuar nė besimin nė Zotin i jep shpirt qėllimit dhe kuptimit tė jetės. I dhuron njeriut guxim, forcė jetėsore, gjerėsinė e vizionit, thellėsinė e mendjemprehtėsisė dhe forcėn e mendjes; e parandalon njeriun prej rrėnjės nė humnerėn e pavendosmėrisė dhe e bart atė lart nė harkun e pafundme tė ngritjes.
    Kėshtu qė, ai qė beson nė Zot dhe qė ėshtė i bindur thellė nė caktimin dhe paracaktimin, dhe qė percepton se janė qėllimet e urta qė funksionojnė nė kreacionin e njeriut dhe tė gjithėsisė, do tė pėrparojė nė rrugėn e drejtė pėrmes mbėshtetjes nė Zot; duke ditur se ka mbėshtetje nga Zoti, ai do tė jetė mė i sigurt dhe shpresues pėr rezultatet e aktiviteteve tė tij.
    Por, njėri qė ėshtė i zėnė me botėkuptimin e materializmit, korniza mendore e tė cilit e prin atė qė tė besojė nė caktimin dhe paracaktimin material, nuk e gėzon asnjėrin prej kėtyre pėrparėsive. Ai ėshtė i privuar nga mbėshtetja e sigurt dhe e padukshme nė pėrpjekjet e tij pėr tė arritur qėllimin.
    Ėshtė e qartė se ekziston dallimi rrėnjėsor nė mes tė dy shkollave tė mendimit pėr sa i pėrket pasojave tė tyre sociale dhe psikologjike. Anatole France thotė: “ Ėshtė efekti pėrfitues i religjionit qė ia mėson njeriut arsyen e ekzistencės sė tij dhe pasojat e veprave tė tij. Njėherė kur tė refuzojmė parimin e filozofisė teiste, sikur qė e bėjnė gati tė gjithė nė kėtė fazė tė shkencės dhe tė lirisė, mė nuk do tė kemi asnjė mėnyrė tė njohjes sė asaj se pse kemi ardhur nė kėtė botė dhe se ēka duhet tė pėrmbushim pasi qė kemi bėrė hapin e parė nė kėtė botė.
    Misteri i fatit na ka mbėshtjellė me sekretet e tij tė fuqishme, dhe nėse dėshirojmė qė tė shmangim tėrėsisht pėrvojėn e dykuptimėsisė pikėlluese tė jetės, ne nuk duhet tė mendojmė fare. Sepse rrėnja e pikėllimit tonė shtrihet nė paditurinė e plotė tė arsyes sonė pėr ekzistencė. Dhimbja fizike dhe shpirtėrore, mundimet e shpirtit dhe tė mendjes, tė gjitha do tė ishin tė durueshme, sikur tė kishim ditur arsyen e tyre dhe tė kishim besuar se Zoti e ka dėshiruar atė.

    Besimtarėt e vėrtetė ndjejnė kėnaqėsi nė vuajtjet shpirtėrore qė i pėsojnė. Edhe mėkatet qė i kryen nuk ia grabisin shpresėn. Por, nė njė botė ku rrezja e besimit ėshtė e shuar, dhimbja dhe sėmundja e humbin kuptimin e tyre dhe bėhen mahi tė shėmtuara, njė formė e talljes sė keqe.”

    Vazhdon...

Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit

Fjalėt Kyēe pėr Temėn

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •