Close
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 3
  1. #1
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    24-02-2009
    Vendndodhja
    Prishtinė
    Mosha
    31
    Postime
    3,642

    Lidhja e Pejės (1899-1900)

    Lidhja Shqiptare e Pejės ose siē u quajt ndryshe Besa-besė


    -Rrethanat e brendshme dhe tė jashtme politike nė pragun e themelimit tė Lidhjes (1898)


    Gjatė vitit 1898, ndėrsa Porta e Lartė vazhdonte tė shtypte me tė njėjtėn ashpėrsi lėvizjen shqiptare, atdhetarėt rilindės e shtuan veprimtarinė pėr ngritjen e ndėrgjegjes kombėtare tė popullit, pėr bashkimin dhe organizimin e tij nė qėndresėn kundėr sunduesve osmanė. Mė 1 janar tė vitit 1898 shoqėritė atdhetare tė mėrgimit (Komiteti i Stambollit, Shoqėria “Dituria” e Bukureshtit, “Vėllazėria Shqiptare” nė Egjipt, Shoqėria “Dėshira” e Sofjes dhe Shoqėria Kombėtare Shqiptare e arbėreshėve tė Italisė) botuan njė thirrje tė pėrbashkėt me titullin “Nė emėr tė popullit shqiptar”, qė u drejtohej qeverisė sė Stambollit dhe Fuqive tė Mėdha. Nė thirrje dėnoheshin intrigat e shteteve fqinje nė Shqipėri, pretendimet e tyre aneksioniste ndaj vilajeteve shqiptare tė Kosovės, tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės, si edhe politika e verbėr e Portės sė Lartė, qė u kishte lejuar grekėve, serbėve e bullgarėve tė hapnin kisha e shkolla nė vilajetet shqiptare dhe u kishte bėrė atyre lėshime tė njėpasnjėshme politike nė dėm tė Shqipėrisė.


    Nė kėtė dokument parashtroheshin kėrkesat themelore tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. “Tė gjithė ne shqiptarėt, – theksohej nė tė, – kudo qė ndodhemi, brenda dhe jashtė atdheut dhe pavarėsisht nga besimet fetare, kėrkojmė nga sulltan Abdyl Hamiti autonominė administrative tė tokave shqiptare, bashkimin e vilajeteve ku ėshtė pėrfshirė atdheu ynė nė njė vilajet tė vetėm me njė guvernator shqiptar”, me gjuhė zyrtare gjuhėn shqipe, me shkolla e me kisha shqipe.

    Atdhetarėt rilindės i bėnin tė ditur nė kėtė thirrje opinionit evropian se “shqiptarėt, pėr tė ruajtur qenien e tyre dhe pėr tė pėrmbushur programin kombėtar, nuk do tė ngurronin tė pėrdornin edhe kryengritjen e armatosur, tė drejtėn supreme tė popujve, revolucionin”.

    Thirrja e shoqėrive shqiptare tė mėrgimit ishte njė dokument i rėndėsishėm programatik, qė pati ndikim si nė opinionin publik evropian, ashtu edhe nė Shqipėri, ku vijonte propaganda e ideve autonomiste. Nė mjaft qendra tė Shqipėrisė vepronin nė fshehtėsi komitetet shqiptare. Nė maj tė vitit 1898 mytesarifi i Prizrenit njoftonte valiun e Kosovės pėr veprimtarinė e njė Komiteti Qendror nė kėtė qytet, ndėrsa nė Tetovė ishte ngritur njė komitet tjetėr i fshehtė, qė kishte shtrirė degėt e tij edhe nė mjaft qendra tė Kosovės. Kėto komitete punonin pėr forcimin e bashkimit tė shqiptarėve, pėr ruajtjen e tėrėsisė territoriale tė vendit dhe pėr organizimin e luftės pėr autonominė e Shqipėrisė. Idetė autonomiste kishin marrė njė pėrhapje tė gjerė nė vilajetin e Kosovės, nė sanxhakun e Dibrės e qendra tė tjera tė vilajetit tė Manastirit, nė tė cilat shqiptarėt haptazi kėrkonin tė drejtėn e vetėqeverisjes, tė njėjtė me atė qė gėzonin kombet e tjera tė Ballkanit. Duke bėrė fjalė pėr kėtė aspiratė tė shqiptarėve, ministri i Jashtėm i Turqisė, Tefik Pasha, deklaronte nė qershor tė vitit 1898, se “shqiptarėt kėrkojnė vetėqeverisjen dhe shkojnė mė tej: kėrkojnė njė princ nga kombi i tyre…, kėrkojnė tė kenė ushtrinė e tyre, e cila ē’ėshtė e vėrteta duhet tė jetė pjesė e Perandorisė… Por, po u formua, nė rast se u nevojitet, ata mund ta organizojnė sipas mėnyrės sė tyre”.

    Qeveria turke vazhdoi tė shtypte me forcėn e armėve lėvizjen dhe popullsinė e zonave kryengritėse shqiptare. Nė projektin e “reformave”, qė valiu i Kosovės, ai i vilajetit tė Manastirit, ministri i Brendshėm dhe ai i Luftės i paraqitėn Portės sė Lartė, nė mars tė vitit 1898, si edhe nė “Projektin mbi Shqipėrinė”, qė mareshali Ethem Pasha i parashtroi sulltanit me porosi tė qeverisė nė korrik tė atij viti (1898), shihej si rrugė e vetme pėr “stabilizimin” e gjendjes nė Shqipėri forcimi i pushtetit tė centralizuar osman, qė nuk u njihte asnjė tė drejtė popujve tė tjerė. Kėrkohej tė zbatoheshin nė Shqipėri dhe sidomos nė pjesėn e saj veriore e veriperėndimore, nė sanxhakėt e vilajeteve tė Kosovės e tė Manastirit “reforma” tė tilla, siē ishte nėnshtrimi me forcė i popullsisė shqiptare, duke pėrdorur dhunėn ushtarake pėr ta detyruar atė tė paguante taksa, tė pranonte regjistrimin e pėrgjithshėm dhe shėrbimin e detyrueshėm ushtarak. Mareshali Ethem Pasha, komandant i forcave ushtarake osmane nė Kosovė, kėrkonte qė tė ndėrmerrej ēarmatosja e pėrgjithshme e shqiptarėve, “meqė armėt ishin mjeti kryesor i veprimeve tė tyre kryengritėse”.

    Masat shtypėse tė Portės sė Lartė u pėrkrahėn edhe nga pėrfaqėsues tė tillė tė parisė gjysmėfeudale shqiptare, si Esat pashė Toptani, Syreja bej Vlora etj. Nė “Promemorjen”, qė Syreja bej Vlora i parashtroi sulltanit, po nė korrik tė vitit 1898, kėrkonte qė tė shtypeshin me dhunėn ushtarake “forcat rebele tė popullit nė anėt e Korēės, tė Kolonjės, tė Elbasanit e tė Shkodrės”, “tė ndalohej me ēdo mjet futja nė Shqipėri e Murat Toptanit” (qė porsa ishte arratisur nga internimi nė Tripoli) dhe e atdhetarėve tė tjerė; “tė mos lejoheshin tė hynin nė Shqipėri gazetat dhe revistat “heretike” shqipe, qė botoheshin nė Bukuresht dhe nė vende tė tjera dhe “tė ndalohej pėrhapja e gjuhės shqipe, e cila po pėrdorej nė korrespondencat private dhe kishte filluar tė mėsohej nė disa shkolla tė Shqipėrisė”.

    Pėr tė zbatuar kėto projekte “reformash”, tė cilat, siē theksonte nė qershor tė vitit 1898 Tefik Pasha, synonin “tė parandalonin formimin e njė Shqipėrie autonome dhe shkėputjen e saj nga Perandoria Osmane”, Porta e Lartė mbante nė Turqinė Evropiane njė ushtri prej 150 000 vetash.

    Por qeveria e sulltanit nuk qe nė gjendje tė shtypte qėndresėn e shqiptarėve dhe t’i ēarmatoste ata. Nė fundin e muajit gusht kryengritja pėrfshiu pėrsėri Pejėn, Gjakovėn dhe zonėn pėrreth. Po nė verėn e atij viti u forcua qėndresa kundėrosmane nė rrethet e Shkodrės, tė Korēės, tė Kolonjės e tė Elbasanit, ku vepronin ēeta tė armatosura. Stambolli u gjend atėherė nė njė pozitė tė ndėrlikuar. Edhe pse ishte i interesuar tė shtypte sa mė shpejt lėvizjen shqiptare, sulltani ngurroi tė hidhte forca tė mėdha ushtarake nė Shqipėri, tė cilat do ta keqėsonin gjendjen atje dhe do t’u jepnin shkak shteteve fqinje tė ndėrhynin nė Turqinė Evropiane.

    Acarimi i ri i ēėshtjes maqedone, nė fund tė vitit 1898 dhe nė fillim tė vitit 1899, qė u shoqėrua me shtimin e ndėrhyrjeve tė qarqeve drejtuese tė Bullgarisė, tė Serbisė, tė Greqisė e tė Malit tė Zi nė Turqinė Evropiane, e veēanėrisht nė vilajetet shqiptare, krijuan pėrsėri njė gjendje tė nderė politike nė Ballkan e si rrjedhim edhe nė Shqipėri. Kėtu ndikoi gjithashtu qėndrimi i Fuqive tė Mėdha, tė cilat, duke pasur parasysh kėrkesat e shteteve ballkanike, sidomos tė Bullgarisė, nė janar 1899 u morėn vesh pėr njė ndėrhyrje kolektive pranė Portės sė Lartė. Me nismėn e Anglisė e tė Italisė iu parashtrua Portės sė Lartė kėrkesa pėr zbatimin e reformave nė Maqedoni, pėr tė parandaluar kryengritjen nė kėtė trevė tė Ballkanit. Me kėtė ndėrmarrje u bashkuan edhe Gjermania, Austro-Hungaria dhe Rusia. Fillimi po nė kėtė kohė i bisedimeve ndėrmjet Bullgarisė e Serbisė pėr tė ndarė tri vilajetet, tė Kosovės, tė Manastirit e tė Selanikut, e elektrizoi edhe mė shumė gjendjen nė Ballkan dhe nė Shqipėri.


    -Kuvendi i Pejės dhe themelimi i Lidhjes Shqiptare (23-29 janar 1899)

    Nė kėto rrethana tė ndėrlikuara rifilluan pėrpjekjet e atdhetarėve shqiptarė pėr bashkimin e gjithė popullit dhe pėr krijimin e njė lidhjeje tė re, e cila, sipas shembullit tė Lidhjes sė Prizrenit, do t’i udhėhiqte shqiptarėt nė luftėn pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė dhe pėr ēlirimin e saj.

    Vatėr e pėrpjekjeve tė tilla pėr formimin e njė lidhjeje tė re, ashtu si nė vitet e Lidhjes sė Prizrenit (1878-1881) edhe tani, mė 1899, u bėnė pėrsėri qytetet e vilajetit tė Kosovės dhe sanxhaku i Dibrės, tė cilat kėrcėnoheshin drejtpėrdrejt nga qarqet shoviniste tė Serbisė, tė Bullgarisė e tė Malit tė Zi.

    Lidhja e re shqiptare u krijua pas njė pune tė madhe pėrgatitore, organizative e politike, qė atdhetarėt shqiptarė brenda vendit, tė udhėhequr nga Haxhi Zeka dhe shoqėritė patriotike jashtė atdheut, sidomos ato tė Bukureshtit dhe Komiteti Shqiptar i Stambollit bėnė nė fundin e vitit 1898 dhe nė janar tė vitit 1899. Gjatė kėsaj kohe u mbajtėn mbledhje tė gjera tė pėrfaqėsuesve tė popullsisė sė qyteteve e tė rrethinave, si nė Pejė, nė Mitrovicė, nė Prishtinė, nė Vuēiternė, nė Drenicė e nė qendra tė tjera tė vilajetit tė Kosovės, ku shqiptarėt dhanė besėn dhe shprehėn gatishmėrinė pėr tė formuar lidhjen. Kėto mbledhje tė njėpasnjėshme tė popullsisė shqiptare, si edhe letėrkėmbimi i dendur i Haxhi Zekės me qendrat e ndryshme tė vilajetit tė Kosovės, tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės, tregojnė se organizatorėt e Lidhjes kishin ndėrmend tė thėrrisnin njė kuvend tė pėrgjithshėm shqiptar, ku tė merrnin pjesė delegatė nga tė gjitha krahinat e Shqipėrisė dhe tė tė gjitha besimeve, myslimanė, katolikė e ortodoksė. Edhe pėrfaqėsuesit e popullsisė sė Shkodrės, tė Dibrės, tė Prishtinės, tė Pazarit tė Ri, si edhe tė Shqipėrisė sė Jugut , kėrkonin qė tė thirrej sa mė shpejt kuvendi qė po pėrgatitej pėr organizimin e shqiptarėve nė njė lidhje tė pėrgjithshme.

    Nė kėtė periudhė pėrgatitore udhėheqėsit e lėvizjes shqiptare pėrcaktuan edhe programin e kėtij kuvendi, i cili, i pėrpunuar tanimė qė nė kohėn e Lidhjes sė Prizrenit (1878-1881) dhe nė memorandumet shqiptare tė viteve 1896-1898 pėrmbante dy ēėshtje themelore: ruajtjen e tėrėsisė territoriale tė vendit dhe formimin e njė Shqipėrie autonome, ku tė pėrfshiheshin tė katėr vilajetet shqiptare.

    Fryt i kėtyre pėrpjekjeve ishte thirrja e Kuvendit Kombėtar Shqiptar, i cili i zhvilloi punimet e tij nė Pejė mė 23-29 janar tė vitit 1899, ku morėn pjesė pėrfaqėsues tė parisė dhe tė popullsisė sė vilajetit tė Kosovės, si dhe pėrfaqėsues tė veēantė tė vilajeteve tė Manastirit e tė Janinės. Kėtu u shpall formimi i lidhjes sė re shqiptare qė, sipas shembullit tė Lidhjes tė Prizrenit tė vitit 1878, u quajt Lidhja e Pejės. Kryetar i Kuvendit dhe i Komitetit drejtues tė Lidhjes u zgjodh Haxhi Zeka.

    Kuvendi i zhvilloi punimet e tij nė formėn e mbledhjeve tė ngushta, ku merrnin pjesė njė numėr i vogėl delegatėsh, ose duke organizuar tubime tė gjera, me 450-500 pjesėmarrės, pėrfaqėsues tė shtresave tė ndryshme tė popullsisė sė vilajetit tė Kosovės dhe tė vilajeteve tė tjera shqiptare. Ndėrsa 36 delegatėt, qė gėzonin tė drejtėn e votės, vinin nga qytetet e vilajetit tė Kosovės dhe ishin pėrfaqėsues tė shtresave tė mesme qytetare e fshatare, mėsues tė shkollave gjysmė tė mesme dhe tė medreseve turke, nėpunės tė administratės lokale, ēifligarė tė mėdhenj, nėpunės tė lartė, klerikė etj. Midis tyre ishin Haxhi Zeka, Halil Hasan pashė Begolli, Myderiz Ismaili, Myderiz Abdullahu, Myfti Salihu, Bajram Curri, Myderiz Mehmet Hamdiu, Mehmet Aqifi, Zenel Beu, Ali pashė Draga nga Rozhaja, Ismail Haki pashė Tetova, Abdyl Halimi, Mehmet Sherifi, Myderiz Abdyli, Naxhi Mehmet Sulejmani, Mehmet Aqifi, Mehmet Tahiri, Mehmet Murati nga Senica etj.

    Pėrveē 36 delegatėve tė vilajetit tė Kosovės, qė kanė vėnė nėnshkrimet e tyre nė vendimet e Kuvendit tė Pejės, nė kėtė tubim morėn pjesė edhe pėrfaqėsues tė veēantė tė vilajeteve tė tjera shqiptare, tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės. Sanxhaku i Dibrės i vilajetit tė Manastirit u pėrfaqėsua nga Selim Rusi, intelektual dhe atdhetar i shquar i kėsaj treve. Mjaft delegatė nga qytetet e vilajetit tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės, qė nuk mundėn tė shkonin nė Kuvendin e Pejės pėr shkak tė pengesave qė u nxorėn autoritetet osmane, i kumtuan Kuvendit se i miratojnė vendimet e tij dhe se ruajnė tė drejtėn pėr tė marrė pjesė nė Lidhjen Shqiptare. Kuvendi i janarit tė vitit 1899 u quajt nga organizatorėt e tij si njė tubim i parė, paraprak, i cili do tė pasohej nga njė kuvend ose kongres mė i pėrgjithshėm shqiptar.

    Kuvendi i Pejės mori vendime tė rėndėsishme pėr zhvillimin e mėtejshėm tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, siē ishin Rezoluta (Kararnameja) prej 11 pikash dhe Akti i Besės prej 12 pikash, qė u miratuan nė mbledhjen me dyer tė mbyllura tė Kuvendit mė 28 janar dhe u shpallėn publikisht mė 29 janar 1899.

    Nė vendimet e Kuvendit u shpall formimi i Lidhjes ose, sikurse quhej nė Rezolutė, i Ittifakut dhe u vendos Besa ndėrmjet shqiptarėve. Lidhja shihej si njė organizatė e pėrgjithshme dhe unike kombėtare, qė do tė bashkonte nė gjirin e saj gjithė shqiptarėt, gegė e toskė, myslimanė e tė krishterė. Pėr tė arritur kėtė bashkim u vendos qė tė ndaloheshin gjakmarrjet, armiqėsitė e grindjet dhe parashikoheshin dėnime tė rrepta si pėr kėto, ashtu edhe pėr veprimet e tjera qė cenonin rendin publik.

    Lidhja pėrcaktoi si detyrė kryesore e tė dorės sė parė mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė kundėr ēdo orvatjeje qė Serbia, Bullgaria, Mali i Zi dhe Greqia do tė ndėrmerrnin pėr copėtimin e trojeve shqiptare. Kuvendi e vuri theksin sidomos te rreziku i aneksimit tė vilajeteve shqiptare tė Kosovės e tė Manastirit dhe shprehu gatishmėrinė pėr tė mobilizuar gjithė shqiptarėt nė rast se atdheu sulmohej nga cilado anė qoftė dhe veēanėrisht nė rast se sulmoheshin kėto vilajete, qė shtetet fqinje dhe Fuqitė e Mėdha i pėrfshinin nė tė ashtuquajturėn Maqedoni. Nė rast lufte ishte vendosur tė bėhej njė ndarje e tillė e forcave shqiptare, qė do tė mbronin atdheun: ato tė sanxhakut tė Prishtinės, tė Pazarit tė Ri e tė Dibrės do tė ruanin kufijtė verilindorė kundėr Serbisė, forcat e Pejės, tė Plavės dhe tė Shkodrės kufirin me Malin e Zi dhe ato tė vilajetit tė Janinės (tė Shqipėrisė sė Jugut) do t’i kundėrviheshin Greqisė.

    Por nė luftėn pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė ishte e interesuar edhe Porta e Lartė, qė pėrpiqej tė ruante paprekshmėrinė e Perandorisė Osmane. Atdhetarėt shqiptarė pėrfituan nga ky interesim i Stambollit, pėr ta organizuar, nėpėrmjet njė veprimtarie legale, popullin dhe pėr ta bashkuar nė njė lidhje tė re, e cila mori pėrsipėr mbrojtjen e tėrėsisė sė territoreve shqiptare. Prandaj me frazat “pėr besnikėrinė ndaj sulltanit”, “pėr gatishmėrinė pėr tė jetuar nė suazat e pushtetit tė tij”, qė pėrfshiheshin nė hyrjen e Rezolutės sė Kuvendit tė Pejės, drejtuesit e Lidhjes nuk kishin aspak ndėrmend tė pėrjetėsonin sundimin osman nė Shqipėri, por tė shprehnin synimet e tyre pėr tė mbrojtur paprekshmėrinė territoriale tė Shqipėrisė, pėr tė mos lejuar qė ajo tė kalonte nga sundimi osman, i cili ishte nė kalbėzim e sipėr dhe po shkonte dita-ditės drejt fundit, nėn njė robėri tė re edhe mė tė rrezikshme tė shteteve ballkanike ose tė ndonjė prej fuqive evropiane. Nė Rezolutėn e Kuvendit tė Pejės bėhej njė dallim i pėrcaktuar qartė ndėrmjet Perandorisė Osmane, “shtetit osman” dhe “atdheut tė shqiptarėve”, Shqipėrisė. Forcat vullnetare tė Lidhjes, siē thuhej nė kėtė dokument, do tė pėrdoreshin pikėrisht pėr mbrojtjen e “atdheut tė shqiptarėve”, “nė rast tė njė sulmi mbi Maqedoninė (ku shtetet ballkanike pėrfshinin edhe vilajetet shqiptare tė Kosovės e tė Manastirit) dhe mbi atdheun tonė”.

    Shprehja e besnikėrisė sė Kuvendit ndaj fesė islame, qė pėrfshihej gjithashtu nė Rezolutė, ishte padyshim rrjedhojė e ndikimit te popullsia myslimane shqiptare e fesė islame. Nuk mund tė mohohet ndikimi negativ qė njė deklaratė e tillė ushtronte nė pėrpjekjet pėr bashkimin e shqiptarėve pa dallim feje, aq mė shumė kur edhe qeveria e sulltanit nxiste fanatizmin mysliman pėr t’i pėrēarė shqiptarėt. Megjithatė, kėto shprehje nuk cenonin pėrmbajtjen themelore tė Rezolutės, qė mishėronte synimin e atdhetarėve pėr tė bashkuar, nėn drejtimin e Lidhjes, gjithė shqiptarėt, myslimanė e tė krishterė.

    Prandaj edhe shtypi shqiptar i kohės e sidomos revista “Albania” e Faik Konicės, duke kundėrshtuar pikėpamjet e atyre qė synonin ta paraqitnin Kuvendin e Pejės si njė “kongres fetar mysliman”, e quajti atė “njė asamble kombėtare, qė u mbajt nė Shqipėri, ku u diskutua nė gjuhėn shqipe rreth mjeteve pėr mbrojtjen e truallit shqiptar, qė kishte njė karakter me tė vėrtetė kombėtar dhe do tė sillte si rrjedhojė forcimin e idesė sė atdheut shqiptar”.

    Nė Kuvendin e Pejės, sidomos nė mbledhjet e tij tė fshehta, ashtu siē ishte parashikuar, u diskutua edhe ēėshtja e autonomisė sė Shqipėrisė. U arrit nė pėrfundimin qė Lidhja tė kėrkonte autonominė dhe, si masė e parė drejt saj, do tė ishte emėrimi i Haxhi Zekės si guvernator i pavarur i Shqipėrisė, qė tė vendosej njė administratė e veēantė kombėtare dhe tė formohej njė ushtri shqiptare nėn sovranitetin e sulltanit. Por, nga njėra anė rreziku i jashtėm, qė kėrcėnonte tėrėsinė e Shqipėrisė dhe, nga ana tjetėr prania nė Kuvendin e Pejės, krahas ithtarėve tė autonomisė tė grupuar rreth Haxhi Zekės, edhe e pėrfaqėsuesve tė forcave konservatore, prosulltaniste, siē ishin Halil pashė Begolli, Zejnel Efendiu, Zajmėt e Pejės, Ismail Haki pasha etj., qė kundėrshtonin ēdo ndryshim nė marrėdhėniet e shqiptarėve me Stambollin, bėnė qė kėrkesa e autonomisė tė mos formulohej haptazi e tė mos pėrfshihej nė Rezolutėn e atij Kuvendi.

    Megjithatė, Rezoluta e Kuvendit tė Pejės e janarit tė vitit 1899 shprehte synimin e shqiptarėve pėr tė vetėqeverisur vendin e tyre, parashikonte zbatimin e masave tė tilla, tė cilat do tė ēonin gradualisht nė vendosjen e njė statusi autonom pėr katėr vilajetet shqiptare.

    Nė Rezolutė parashikohej qė Lidhja ta shtrinte veprimtarinė e vet nė vilajetet shqiptare tė Kosovės, tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės, ku do tė formoheshin komitetet e saj. Organizimi i Lidhjes si njė institucion shqiptar, me komitetet e pajtimit dhe tė sigurimit qė u ngritėn nė qytete tė ndryshme tė Shqipėrisė, shprehte synimet e shqiptarėve pėr njė administrim autonom, veēanėrisht pėr tė arritur vetė bashkimin kombėtar dhe pėr tė organizuar mbrojtjen e atdheut. Rėndėsi tė veēantė kishte krijimi nga ana e Lidhjes i ushtrisė shqiptare, nė radhėt e sė cilės menjėherė pas Kuvendit hynė mė shumė se 15 mijė vullnetarė. Njėsi tė tilla vullnetare ushtarake, tė pėrbėra nga mijėra veta, u vendos tė formoheshin edhe nė kuvendet e tubimet, qė u mbajtėn nė vilajetet e nė sanxhakėt e tjerė shqiptarė. U vendos qė komandantėt e tė gjitha trupave ushtarake nė Shqipėri dhe nė krahinat kufitare tė ishin shqiptarė.

    Nė Rezolutėn e Kuvendit u kėrkua gjithashtu qė tė pėrqendroheshin nė duart e komiteteve tė Lidhjes kompetenca tė tilla tė organeve lokale qeveritare, si lufta kundėr hakmarrjes, pajtimi i gjaqeve, ndalimi i keqbėrjeve, sigurimi i qetėsisė publike, dėnimi i atyre qė do tė kryenin veprime dhune mbi qytetarėt, duke pėrfshirė edhe nėpunėsit turq qė do tė shtypnin popullin e do tė bėnin padrejtėsi. Komitetet e Lidhjes do tė merrnin pėrsipėr tė mbronin tė drejtat e gjithė banorėve tė Shqipėrisė, pa dallim feje dhe krahine. Nė kėto kėrkesa tė Rezolutės shprehej haptazi synimi i Lidhjes pėr tė pėrqendruar pushtetin shtetėror nė duart e komiteteve tė saj.

    Konsulli austriak nė Shkodėr, Ippen, duke parė nė vendimet e Kuvendit tė Pejės aspiratat autonomiste tė shqiptarėve, vetėm katėr ditė pas pėrfundimit tė punimeve tė tij i shkruante Vjenės se ato janė tė ngjashme me kėrkesat e Lidhjes sė Prizrenit (1878-1881) dhe se mbėshteten nė tė njėjtin program.

    Rezoluta e miratuar nė Kuvendin e Pejės nuk pėrbėn aktin e vetėm tė saj. Po mė 29 janar 1899, nė ditėn kur ky Kuvend mbylli punimet dhe shpalli vendimet e tij, njė Komitet Ekzekutiv Shqiptar me qendėr nė Bukuresht, qė ishte nė dijeni tė punimeve tė Kuvendit tė Pejės e bashkėpunonte me organizatorėt e tij, botoi nė gjuhėn turke thirrjen “Rruga e shpėtimit ėshtė nė Besa-Besėn!”. Thirrja ishte hartuar nga Dervish Hima. Titulli i thirrjes, koha kur u publikua dhe pėrmbajtja e saj dėshmojnė se ajo ishte hartuar posaēėrisht pėr Kuvendin e Pejės dhe pėrbėnte nė vetvete njė dokument programatik tė Lidhjes sė re.

    Ideja qendrore qė zotėron nė kėtė dokument ėshtė ajo e bashkimit tė tė gjithė shqiptarėve, gegė e toskė, myslimanė e tė krishterė, nėn drejtimin e Lidhjes ose tė Besa-Besės. “Ajo qė do ta shpėtojė kombin dhe atdheun tonė, – thuhet nė thirrje, – ėshtė bashkimi, njė Besėlidhje e pėrgjithshme, njė Besa-Besė”. Shtrohej si kėrkesė kryesore shtrirja e Lidhjes nė vilajetet e Shkodrės, tė Kosovės, tė Manastirit e tė Janinės, “tė cilėt formojnė vendin qė quhet Shqipėri”, kėrkohej bashkimi i tyre nėn drejtimin e Lidhjes, thirrja e njė Kuvendi tė Pėrgjithshėm ose e njė Pleqėsie, qė do tė miratonte njė statut (rregullore) a njė kushtetute tė veēantė pėr administrimin e vilajeteve tė bashkuara. Zbatimi i kėtyre kėrkesave do tė ēonte nė formimin e njė njėsie tė vetme territoriale-administrative shqiptare, tė qeverisur nga vetė shqiptarėt, ndėrsa Lidhja do tė kthehej nė njė organizatė tė pėrgjithshme, e veshur me atribute shtetėrore. Ndėr masat mė tė para dhe mė tė domosdoshme pėr kombin, qė duhej tė pėrmbushte Lidhja Shqiptare, ishte edhe hapja e shkollave shqipe dhe mbyllja e shkollave tė huaja, “qė qenė shndėrruar nė fole intrigash”, formimi i ushtrisė shqiptare ose i njė garde kombėtare, pajtimi i gjaqeve, zhvillimi i bujqėsisė, i transportit etj.

    Zbatimi nga Lidhja i kėrkesave tė tilla do tė ēonte dora-dorės nė pėrmbushjen e programit themelor tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, nė ruajtjen e tėrėsisė sė territoreve shqiptare dhe nė bashkimin e tyre nė njė shtet autonom.

    Megjithėse Kuvendi i Pejės i kaloi caqet e “lejuara” (shfaqi synimet e shqiptarėve pėr vetėqeverisjen e vendit), Porta e Lartė nė ditėt e para pas formimit tė Lidhjes nuk guxoi tė dilte haptazi kundėr saj dhe nuk mori masa tė menjėhershme ushtarake pėr shtypjen e saj. Ky qėndrim diktohej, padyshim, nga interesimi i Stambollit pėr mobilizimin e forcave ushtarake shqiptare nė luftėn kundėr rrezikut tė njė sulmi nga jashtė mbi Turqinė Evropiane. Porta ishte e detyruar tė vepronte pėrkohėsisht kėshtu edhe pėr shkak se nuk ishte nė gjendje ta shtypte menjėherė Lidhjen qė mbėshtetej te shqiptarėt e armatosur.

    Por pak ditė pas mbledhjes sė Pejės, me shtrirjen e komiteteve tė saj nė qytete tė tjera dhe me zgjerimin e me thellimin e veprimtarisė sė tyre kombėtare, kontradiktat e Portės sė Lartė me shqiptarėt u acaruan dhe ajo ndryshoi qėndrimin ndaj Lidhjes. Duke qenė edhe nėn trysninė e Rusisė e tė Austro-Hungarisė, qė shikonin te lėvizja shqiptare njė rrezik pėr prishjen e status quo-sė nė Ballkan, qeveria e sulltanit nxori njė varg urdhėresash pėr t’i ēarmatosur shqiptarėt dhe pėr tė asgjėsuar Lidhjen. Qysh nė shkurt tė vitit 1899, sulltani urdhėroi valinjtė e Shkodrės e tė Kosovės, qė tė mos lejonin nė tė ardhmen asnjė mbledhje tė shqiptarėve dhe tė ndalonin ēdo orvatje tė Lidhjes pėr tė organizuar kuvendet e saj.

    Nė fazėn e parė sulltani, pėr tė paralizuar Lidhjen, nė vend tė forcės ushtarake pėrdori politikėn e pėrēarjes, duke nxitur kundėr saj disa nga pėrfaqėsuesit e parisė konservatore me prirje turkomane. Porta u mbėshtet sidomos te Riza bej Kryeziu, i cili qė nė fillim i ishte kundėrvėnė Lidhjes. Por qėndresa e shqiptarėve bėri qė tė dėshtonin kėto orvatje tė para tė Portės sė Lartė.


    -Shtrirja e Lidhjes nė viset e tjera tė Shqipėrisė (Shkurt-Qershor 1899)

    Nė pėrputhje me vendimet e Kuvendit tė Pejės, Haxhi Zeka dhe atdhetarėt e tjerė, menjėherė pas pėrfundimit tė tij, iu vunė punės pėr tė ngritur organet e Lidhjes nė tė katėr vilajetet shqiptare.

    Mė 27 shkurt 1899 u mbajt nė Prizren, nė lokalitetin Zojzė (Suharekė), njė tubim i gjerė, ku morėn pjesė rreth 2 000 veta, qytetarė e fshatarė tė atij sanxhaku. Kėtu u shpall bashkimi i popullsisė sė sanxhakut tė Prizrenit me Lidhjen, u miratua Rezoluta e Kuvendit tė Pejės dhe u vendos Besa ndėrmjet shqiptarėve deri nė nėntor 1899. Nė kėtė tubim u zgjodh Komiteti i Lidhjes pėr sanxhakun e Prizrenit, i kryesuar nga Myderiz Halim Efendiu, i cili njihej si pėrfaqėsues i krahut radikal tė lėvizjes shqiptare dhe u kėrkua qė tė thirrej njė kuvend i pėrgjithshėm shqiptar. Nė fillim tė marsit morėn pjesė nė tubimin e Prizrenit edhe pėrfaqėsuesit e popullsisė sė kazasė sė Lumės, qė u bashkuan me Lidhjen Shqiptare tė Pejės. Mė 9 mars vendimet e kėtij tubimi u shpallėn publikisht dhe iu bėnė tė ditura edhe popullsisė katolike tė kėtij sanxhaku, qė u ftua tė merrte pjesė nė Lidhje.

    Me Lidhjen Shqiptare tė Pejės u bashkua gjithashtu popullsia e vilajetit tė Shkodrės. Kjo u arrit pasi forcat atdhetare tė lėvizjes kombėtare nė Shkodėr sprapsėn kundėrshtimin e krerėve turkomanė, qė nuk e pėrkrahnin Lidhjen. Kuvendi i Shkodrės i filloi punimet nė mesin e shkurtit dhe i vazhdoi deri nė fillim tė marsit. Kėtu morėn pjesė pėrfaqėsues tė popullsisė sė kėtij sanxhaku dhe tė krahinės pėrreth, tė Malėsisė, madje edhe nga krahinat qė i ishin shkėputur Shqipėrisė, nga Ulqini, nga Podgorica, nga Shpuza etj. Nė Kuvend ishin tė pranishėm pėrfaqėsues tė tillė tė krahut autonomist, si Dedė Gjo Luli, Isuf Tabaku, Selim Ēoba, Mehmet Beci, Haxhi Alush Dibra, Haxhi Haki Lohja, Halil Mandiqi, Shaqir Shabani, Hysen Dragusha etj., disa prej tė cilėve kishin qenė veprimtarė tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, si edhe pėrfaqėsues tė grupit konservator prosulltanist, si Bektash agė Kazazi, kryetar i bashkisė sė qytetit dhe disa bajraktarė tė tjerė.

    Kuvendi i Shkodrės pėrfundoi mė 5 mars, kur pas tri javė diskutimesh u miratua Vendimi (Rezoluta) prej 7 pikash, nė tė cilin, nė emėr tė banorėve myslimanė e tė krishterė tė vilajetit tė Shkodrės, u shpall bashkimi i popullsisė sė kėsaj province me Lidhjen Shqiptare tė Pejės tė udhėhequr nga Haxhi Zeka dhe u zgjodh Komiteti i Lidhjes pėr Shkodrėn. Me vendimet e Kuvendit u bashkua edhe popullsia katolike e ortodokse e Shkodrės, pėrfaqėsuesit e sė cilės, sė bashku me ata tė popullsisė myslimane, nėnshkruan mė 6 mars, nė emėr tė tė gjithė banorėve tė vilajetit tė Shkodrės, Rezolutėn prej 7 pikash, tė hartuar nė gjuhėn shqipe.

    Ndikimi i Lidhjes u pėrhap gjithashtu nė Shqipėrinė e Mesme dhe nė radhė tė parė nė sanxhakun e Dibrės tė vilajetit tė Manastirit. Pa marrė parasysh urdhėresat e valiut tė Manastirit, Abdyl Kerim pashės, pėr tė ndaluar mbledhjen e Lidhjes nė kėtė sanxhak, atdhetarėt dibranė thirrėn Kuvendin e tyre. Punimet e Kuvendit tė Dibrės u ēelėn me mitingun e madh e tė hapur, qė u mblodh mė 27 shkurt 1899 nė njė nga sheshet jashtė qytetit dhe nė tė cilin morėn pjesė pėrfaqėsues tė popullsisė sė Dibrės sė Sipėrme e tė Poshtme, sė bashku me malėsitė pėrkatėse (Gryka, Reka, Mati, Golloborda, Klenja, Vleshta, Dardha, Lura etj.).

    Mė 28 shkurt Kuvendi i Dibrės i vijoi punimet nė mbledhje tė fshehta, nė tė cilat, megjithatė, pati njė pjesėmarrje tė gjerė. Vetėm nga sanxhaku i Dibrės erdhėn 31 delegatė. Kuvendi i kaloi caqet lokale, u kthye nė njė tubim tė pėrgjithshėm shqiptar, ku morėn pjesė delegatė edhe nga viset e tjera tė Shqipėrisė sė Veriut e tė Mesme, nga Shkodra, nga Tirana e nga Elbasani. Kuvendi u pėrshėndet edhe nga qytete tė tjera tė vendit. Nė kėtė Kuvend u miratua formimi i Lidhjes, u shpall bashkimi i popullsisė sė sanxhakut tė Dibrės me Lidhjen Shqiptare tė Pejės dhe u miratua Rezoluta prej 22 pikash, qė u publikua nė mitingun e dytė tė madh (mbajtur mė 16 mars), me tė cilin u mbyllėn punimet e tij. Nė Rezolutė u konfirmua bashkimi i popullsisė sė kėtij sanxhaku me Lidhjen Shqiptare tė Pejės, u shpall ndalimi i armiqėsive, i gjakmarrjeve dhe i grindjeve qė pengonin unitetin e shqiptarėve, si edhe i ēdo dhune dhe arbitrariteti mbi banorėt myslimanė e tė krishterė. U shpreh gjithashtu gatishmėria pėr tė grumbulluar forcat ushtarake vullnetare shqiptare, tė cilat, ashtu si nė Pejė, do tė pėrdoreshin vetėm pėr tė mbrojtur kufijtė e Shqipėrisė nga njė sulm i mundshėm sllavo-rus. Pėr kėtė qėllim u vunė nė dispozicion tė Lidhjes 15 mijė vullnetarė.

    Kuvendi zgjodhi Komitetin e Lidhjes pėr sanxhakun e Dibrės me 18 anėtarė, midis tė cilėve ishin Selim Rusi, Shaqir Jegeni, Nuredin (Nurēe) Pustina, Shaqir Daci, Beqir Tėrshana, Kurtish Aga, Xhafer Noka, Hasan Zajmi, Bajram Markja, Shaban Dema, Hasan Kaloshi, Memo Alia, Shaqir Pilko, Alush Pustina, Mustafa Gryksahija, Haxhi Ibrahim Atila etj.

    Komiteti e vijoi veprimtarinė e tij edhe pas mbylljes sė Kuvendit, pėr aq kohė sa jetoi edhe Lidhja, deri nė fundin e vitit 1900. Nė pėrputhje me klauzolat e Rezolutės sė Kuvendit, Komiteti veproi krahas qeverisė dhe pėrqendroi dora-dorės kompetenca tė tilla tė organeve shtetėrore, ushtarake e civile, si organizimi i mbrojtjes sė atdheut, mbajtja e rendit dhe e qetėsisė publike, funksionet gjyqėsore, fiskale etj. Komiteti punoi gjithashtu pėr pėrhapjen e mėsimit shqip dhe pėr lėvrimin e gjuhės shqipe, pėr ēeljen e shkollave, nė tė cilat mėsimi tė zhvillohej nė gjuhėn amtare shqipe. Pėr kėto qėllime, si edhe pėr tė ndihmuar shkrimtarėt atdhetarė, u themelua njė Arkė Kombėtare ose njė fond financiar i veēantė.

    Kuvendi i Dibrės dhe Komiteti qė doli prej tij miratuan gjithashtu thirrjen e kryetarit tė Lidhjes, Haxhi Zekės, pėr organizimin e njė kuvendi tė madh kombėtar dhe zgjodhi delegatėt e kėtij sanxhakut.

    Vendimet e Kuvendit tė Dibrės u miratuan edhe nga popullsia e Elbasanit, e Tiranės, e Beratit, e Starovės, e Korēės, e Ohrit, e Manastirit, e Kėrēovės, e Pėrlepit etj., qė shprehu gatishmėrinė pėr t’u bashkuar me Lidhjen Shqiptare. Nė mars tė vitit 1899, me gjithė pengesat e kajmekamit, nė Ohėr u mbajt mbledhja e fshehtė e pėrfaqėsuesve tė popullsisė sė kėsaj kazaje, nė tė cilėn u miratua vendimi i Kuvendit tė Dibrės dhe u shpall bashkimi me Lidhjen Shqiptare. Po nė mars, me nismėn e Hasan Blloshmit nga Bėrzeshta, tė Iljaz Kokodeshit e tė Hajdar Kokodeshit, u mbajt mbledhja e pėrfaqėsueve tė popullsisė sė kazasė sė Starovės e tė Pogradecit, qė miratoi Rezolutėn e Kuvendit tė Dibrės dhe shpalli bashkimin me Lidhjen.

    Nė fillim tė majit pushteti i Lidhjes u shtri edhe nė sanxhakun e Elbasanit, ku ishin pėrhapur gjerėsisht idetė kombėtare. Popullsia e kėtij qyteti miratoi Rezolutėn e Dibrės dhe shpalli Besėn e bashkimin me Lidhjen Shqiptare. Nė pranverėn e vitit 1899 u bashkua me Lidhjen popullsia e Shpatit tė Elbasanit, e cila ishte dalluar pėr atdhetarizmin e saj dhe kishte kėrkuar nė mėnyrė tė vazhdueshme hapjen e shkollave shqipe nė kėtė krahinė. Menjėherė pas kėsaj Porta e Lartė shtypi me egėrsi lėvizjen shqiptare nė kėtė zonė, arrestoi drejtuesit e saj, Mehmet Merxhanin, Omer Gaxhon, Tom Topuzin e Braho Kadinė. Mė 18 qershor popullsia e Ēermenikės shpalli gjithashtu bashkimin me Lidhjen Shqiptare e miratoi vendimet e saj dhe ato tė Kuvendit tė Dibrės. Hynė nė Lidhje edhe krahina e Babjes, e Mokrės sė Sipėrme dhe gjithė nahija e Qukėsit, qė formuan njė Komitet, me qendėr nė katundin Bėrzeshtė.

    Me shtrirjen e pushtetit tė Lidhjes nė krahinat e ndryshme tė vendit, ajo filloi tė shndėrrohet nė njė organizatė mbarėshqiptare. Duke bėrė fjalė pėr kėto arritje, Sami Frashėri shkruante nė mars tė vitit 1899: “Lidhja po bėhet nė Shqipėri, Besa po forcohet, bashkimi po zgjerohet. Nga njė ēip’i Shqipėrisė u zu Lidhja edhe ditė mė ditė po pėrhapet nėpėr tėrė Shqipėrit”.


    -Qėndrimi i mendimtarėve rilindės ndaj Lidhjes Shqiptare

    Qysh nė formimin e saj Lidhja e Pejės pati pėrkrahjen e rretheve patriotike shqiptare brenda e jashtė atdheut, tė cilat, nėpėrmjet artikujve tė botuar nė shtyp dhe thirrjeve drejtuar popullit, propagandonin idenė e bashkimit tė shqiptarėve nėn drejtimin e Lidhjes, nevojėn e shtrirjes sė veprimtarisė sė saj nė tė gjithė vendin dhe tė luftės pėr autonominė e Shqipėrisė.

    Nė mars tė vitit 1899, kur Lidhja vijonte tė shtrihej nė qytete tė tjera tė Shqipėrisė dhe po pėrgatitej njė kuvend i pėrgjithshėm i saj, u botua nė Bukuresht nga Shoqėria “Dituria”, pa emrin e autorit, vepra e Sami Frashėrit “Shqipėria ē’ka qėnė, ē’ėshtė e ē’do tė bėhetė?”

    Nė kėtė vepėr Sami Frashėri pėrcaktoi rrugėn qė duhej tė ndiqte Lidhja e Pejės dhe Lėvizja Kombėtare Shqiptare nė tėrėsi, nė luftėn kundėr zgjedhės osmane. Samiu e quante formimin e Lidhjes njė ngjarje tė rėndėsishme nė lėvizjen kombėtare dhe shprehte besimin e shpresėn se Lidhja do tė arrinte bashkimin e ēlirimin e popullit shqiptar nga zgjedha osmane dhe do tė garantonte tėrėsinė e trojeve shqiptare. “Kjo Lidhje, kjo mbledhje e kjo Besė qė po bėhet sot nė Shqipėri, – shkruante ai, – do tė jenė krej’ i shpėtimit tė Shqipėrisė…”. Samiu argumentonte domosdoshmėrinė e shtrirjes sė Lidhjes nė mbarė Shqipėrinė dhe tė bashkimit nėn drejtimin e saj tė tė gjithė shqiptarėve, myslimanė, ortodoksė e katolikė. “Mė parė se ēdo gjė, – theksonte ai, – shqiptarėt duhet tė lidhin njė Besė tė madhe e tė pėrgjithshme nė mes tyre e tė bėjnė njė lidhje e njė bashkim, qė tė pushtojnė tė tėrė Shqipėrinė”.

    Sami Frashėri kėrkonte nga atdhetarėt shqiptarė qė ta shndėrronin Lidhjen nė njė qeveri shqiptare, nė njė organ tė pėrhershėm shtetėror, qė “tė jetė gjithnjė e kudo sa t’u jepen shqiptarėve ato qė duan dhe tė shpėtonjė Shqipėria nga rreziku”, “tė qėndronjė e tė mbanjė vent qeverie nė Shqipėri se qeveri e turqve s’ėshtė njė qeveri pėr ndėrtime, po pėr prishje”; prandaj “Lidhja e shqiptarėve tė zėrė vendin e saj” dhe tė plotėsojė vetė ose tė detyrojė me forcė qeverinė turke tė plotėsojė kėrkesat e lėvizjes shqiptare.

    Samiu pėrcaktoi edhe strukturėn organizative tė Lidhjes sė re Shqiptare: nė ēdo sanxhak do tė ngrihej njė kėshill i pėrhershėm, qė do tė pėrbėnte organin lokal tė Lidhjes, ndėrsa nė kryeqendrėn e saj do tė vendosej kėshilli i pėrgjithshėm, qė do tė mblidhej njė herė nė vit ose kur tė lindte nevoja. Ky do tė ishte organi qendror legjislativ i Lidhjes Shqiptare dhe do tė nxirrte nga gjiri i tij kėshillin e pėrhershėm, i cili do tė luante rolin e organit mė tė lartė ekzekutiv tė Lidhjes, tė njė qeverie shqiptare.

    Nė veprėn “Shqipėria ē’ka qėnė, ē’ėshtė e ē’do tė bėhetė?” ideologu i shquar i Rilindjes nuk u kufizua vetėm me mendimet qė parashtroi pėr Lidhjen, por pėrpunoi mė tej programin e tėrė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, nė themel tė tė cilit vendosi formimin e njė shteti kombėtar autonom shqiptar qė nė kushte mė tė favorshme do tė shndėrrohej nė njė shtet tė pavarur.

    Vepra “Shqipėria ē’ka qėnė, ē’ėshtė e ē’do tė bėhetė?” pati ndikim tė madh nė veprimtarinė e Lidhjes Shqiptare tė Pejės dhe nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare; ajo mbeti njė nga dokumentet kryesore programatike tė kėsaj lėvizjeje.

    Njė muaj pas botimit tė veprės sė Samiut, nė prill tė vitit 1899, u publikua nė Bukuresht, nė formė broshure nė gjuhėn turke, nė emėr tė njė Komiteti a Shoqėrie Shqiptare thirrja “Tė zgjohemi!” (“Ujanallėm!”). Ky Komitet, i pėrbėrė nga Dervish Hima, Ibrahim Temo, Mehmet Frashėri, Pandeli Evangjeli, Dhimitėr Ilo Unezi etj., vepronte pranė Shoqėrisė sė Bukureshtit. Thirrja “Tė zgjohemi!”, po ashtu si dokumenti tjetėr “Rruga e shpėtimit ėshtė nė Besa-Besėn!”, qė u pėrfshi edhe nė kėtė broshurė, ėshtė hartuar nga Dervish Hima.

    Ideja qendrore qė pėrshkon thirrjen “Tė zgjohemi!” ėshtė ajo e bashkimit tė tė gjithė shqiptarėve nė Besa-Besėn, nė Lidhjen e Pejės. “Bashkimi dhe drejtėsia, – thuhej nė kėtė dokument, – mbajnė nė kėmbė njė komb. Uniteti i mendimit dhe i veprimit pėrbėn njė nga kushtet mė tė rėndėsishme pėr tė siguruar lumturinė e njė kombi”. Grisheshin gjithė shqiptarėt, myslimanė e tė krishterė, gegė e toskė, qė jetonin nė vilajetet e Shkodrės, tė Kosovės, tė Manastirit e tė Janinės qė tė jepnin Besa-Besėn, tė linin mėnjanė pėrēarjet e dasitė fetare dhe tė bashkoheshin nėn udhėheqjen e Lidhjes pėr mbrojtjen dhe pėr ēlirimin e atdheut. Vetėm tė bashkuar nė Lidhjen qė sapo ishte formuar, theksonin autorėt e thirrjes, shqiptarėt do t’u bėjnė ballė sunduesve osmanė (qė cilėsoheshin si armiq tė brendshėm) dhe lakmive pushtuese tė armiqve tė jashtėm, tė shteteve fqinje. Bashkimin atdhetarėt rilindės e shikonin gjithashtu si njė mjet pėr afirmimin e shqiptarėve si komb nė Ballkan e nė Evropė. “Po tė bashkohemi, – thuhej nė kėtė dokument, – edhe Evropa do tė bindet se ne meritojmė tė kemi vendin tonė si komb i lirė nė gadishullin e Ballkanit”.

    Nė kėtė dokument atdhetarėt shqiptarė e orientonin Lidhjen e Pejės drejt luftės pėr tė drejtat kombėtare tė popullit shqiptar, u bėnin thirrje udhėheqėsve tė saj tė kėrkonin nga qeveria e sulltanit dhe nga shtetet evropiane zbatimin e programit tė pėrgjithshėm tė lėvizjes shqiptare: ndryshimin e sistemit ekzistues tė qeverisjes sė Shqipėrisė; vendosjen e njė regjimi kushtetues, nė tė cilin pushtetin legjislativ do ta kishte njė kėshill i pleqve qė do tė vihej nė krye tė vendit, ndėrsa pushtetin ekzekutiv njė guvernator i zgjedhur nga ky kėshill; guvernatori (valiu) do tė vihej nė krye tė katėr vilajeteve tė bashkuara, tė cilat do tė pėrfshiheshin nė kufijtė e Shqipėrisė; emėrimin nė Shqipėri vetėm tė nėpunėsve shqiptarė, tė krishterė e myslimanė; barazinė pėr tė gjithė shqiptarėt pa dallim feje; hapjen nė ēdo qytet tė Shqipėrisė tė shkollave shqipe; vendosjen e shėrbimit tė detyrueshėm ushtarak, qė do tė kryhej vetėm nė Shqipėri; pėrdorimin e tė ardhurave tė pėrgjithshme pėr pėrparimin e Shqipėrisė; amnisti pėr tė gjithė shqiptarėt e burgosur dhe tė internuar etj.

    Pėrmbushja e kėtyre kėrkesave do tė ēonte nė formimin e njė shteti autonom e kombėtar shqiptar, i cili, ndonėse do tė mbetej ende nėn sovranitetin e sulltanit, do tė kishte kufijtė e tij tė pėrcaktur qartė dhe njė regjim demokratik, tė mbėshtetur nė traditat shtetėrore tė shqiptarėve dhe nė parimet mė tė pėrparuara tė kohės.

    Veprimtaria e Lidhjes Shqiptare tė Pejės u pėrkrah gjithashtu nga organet e shtypit atdhetar shqiptar, si “Albania” (Bruksel-Londėr, 1897-1909), “Kalendari Kombiar” (Sofje, 1897-1912), “La Nazione Albanese” (“Kombi Shqiptar”, Kantazaro-Pallagorio, 1897-1912 e nė vazhdim) etj., botuesit e tė cilėve i bėnė tė njohur opinionit evropian programin e saj kombėtar.


    -Pėrpjekjet pėr thirrjen e njė kuvendi tė pėrgjithshėm shqiptar (Prill-Qershor 1899)

    Vendimi pėr thirrjen e njė Kuvendi tė Pėrgjithshėm, qė u mor menjėherė pas themelimit tė Lidhjes, gjeti pėrkrahjen e plotė tė komiteteve qė u formuan mė pas nė qytetet e ndryshme tė vendit. Duke qenė i vendosur pėr tė bashkuar nė Lidhje gjithė shqiptarėt, myslimanė e tė krishterė, Haxhi Zeka theksonte, nė ftesat qė u shpėrndau drejtuesve tė komiteteve tė saj dhe atdhetarėve tė tjerė, se nė Kuvendin qė do tė thirrej ishte e domosdoshme tė merrnin pjesė edhe pėrfaqėsuesit e popullsisė katolike e ortodokse.

    Nisma pėr thirrjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm u miratua nga popullsia e Shkodrės dhe e rretheve tė saj, nga popullsia e Mirditės, e Pukės, e Prizrenit dhe e gjithė qyteteve tė Kosovės, e sanxhakut tė Dibrės, e Ohrit, e Starovės, e Elbasanit, e Tiranės, e Durrėsit, e Beratit, e Vlorės etj. Nė shumė nga kėto qendra u zgjodhėn edhe delegatėt pėr nė Kuvend. Njė veprimtari e dendur politike dhe organizative pėr mbledhjen e tij u zhvillua nė sanxhakun e Dibrės, ku punonte njė grup i tėrė atdhetarėsh, si Selim Rusi, Halit Bėrzeshta, Kadri Fishta (Dibra), Fehim Zavalani etj.

    Duke pėrgatitur Kuvendin e Pėrgjithshėm, Haxhi Zeka dhe pasuesit e tij synonin qė nėpėrmjet tij tė forconin Lidhjen e Pejės dhe ta shtrinin atė nė tėrė Shqipėrinė. Gjatė ditėve tė pėrgatitjes sė kėsaj mbledhjeje tė pėrgjithshme u pėrpunua mė tej edhe programi kombėtar i Lidhjes sė Pejės. Qysh nė prill-maj tė vitit 1899 atdhetarėt shqiptarė u morėn vesh qė nė Kuvendin e Pėrgjithshėm, pėrveē vendimit pėr zgjatjen pa afat tė Lidhjes Shqiptare, tė miratonin edhe kėrkesėn pėr tė futur shkallė-shkallė gjuhėn shqipe nė tė gjitha shkollat e vendit, pėr tė themeluar shkolla kombėtare dhe pėr tė emėruar nėpunės shqiptarė nė tė gjitha viset me popullsi shqiptare. Haxhi Zeka e pėrfaqėsuesit mė tė pėrparuar tė forcave atdhetare shqiptare vendosėn gjithashtu tė shtronin pėr miratim nė kėtė mbledhje bashkimin e katėr vilajeteve shqiptare nė njė njėsi tė vetme administrative, qė do tė pėrbėnte hapin e parė drejt autonomisė sė Shqipėrisė.

    Ishte parashikuar qė Kuvendi i Pėrgjithshėm t’i pėrmblidhte tė gjitha kėto kėrkesa kombėtare nė njė memorandum tė pėrbashkėt, tė cilin do t’ua paraqiste, nė formėn e njė ultimatumi, sulltanit dhe Fuqive tė Mėdha.

    Por kėto pėrpjekje tė Haxhi Zekės dhe tė atdhetarėve tė tjerė shqiptarė ndeshėn nė kundėrshtimin e hapur tė qeverisė sė sulltanit. E shqetėsuar pėrpara zgjerimit e thellimit tė veprimtarisė sė Lidhjes sė Pejės, me njė urdhėresė tė veēantė qė iu dėrgua guvernatorėve tė tė katėr vilajeteve tė Shkodrės, tė Kosovės, tė Manastirit e tė Janinės, Porta e Lartė ndaloi thirrjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm tė shqiptarėve, qė ishte caktuar tė mbahej nė fund tė majit tė vitit 1899.

    Nė kėtė kohė u pėrmirėsua disi edhe pozita ndėrkombėtare e Perandorisė Osmane. Konferenca e Hagės e Fuqive tė Mėdha “pėr ēarmatimin dhe paqen”, qė u mblodh nė maj tė vitit 1899, tregoi se kėto fuqi nuk kishin ndėrmend tė ndėrhynin nė atė kohė pėr ta detyruar Turqinė tė bėnte “reforma” nė Maqedoni.

    Nė kushte tė tilla Porta e Lartė pėrqendroi gjithė vėmendjen nė shtypjen e lėvizjes shqiptare qė vazhdonte ende. Nė maj tė vitit 1899 nė mjaft vise tė Shqipėrisė, si nė Shkodėr, nė Gjakovė, nė Mitrovicė, nė Prishtinė, nė Tetovė dhe nė sanxhakun e Dibrės kishin shpėrthyer pėrleshje tė armatosura tė popullsisė kundėr masave ndėshkimore tė ushtrisė osmane. Luftime tė ashpra u zhvilluan nė Glivicė, afėr Prishtinės, ku kryengritėsit zunė e mbajtėn pėr disa ditė pėrfaqėsuesit e pushtetit lokal. Po nė muajin maj mijėra kryengritės tė sanxhakut tė Tetovės, qytetarė e fshatarė, u grumbulluan nė njė fshat afėr Shkupit, ku krahas protestave kundėr arbitraritetit tė ēifligarėve vendas, shtruan edhe kėrkesėn pėr tė mbledhur Kuvendin e Pėrgjithshėm tė Lidhjes.

    Pėrpjekjet pėr thirrjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm u pėrkrahėn edhe nga atdhetarėt e kolonisė sė Bukureshtit. Mė 9 gusht u shpall nė emėr tė komitetit “Bashkimi Shqiptar”, i pėrbėrė nga doktor Ibrahim Temoja, Dervish Hima e Jorgji Meksi dhe i kryesuar nga Mehmet Frashėri, vėllai i Abdylit, i Naimit e i Samiut, manifesti “Kėrkimet e shqiptarėve”, nė tė cilin u bėhej thirrje gjithė shqiptarėve, qė nėn drejtimin e komiteteve tė Lidhjes tė mblidhnin nė Prizren Kuvendin e Pėrgjithshėm tė saj, i cili do tė kėrkonte nga Porta e lartė dhe nga Fuqitė e Mėdha autonominė e Shqipėrisė.

    Kur qeveria osmane filloi tė pėrdorte dhunėn pėr tė ndaluar mbledhjen brenda nė Shqipėri tė Kuvendit tė pėrgjithshėm, Komiteti Shqiptar i Bukureshtit vendosi qė tė mbahej nė kėtė qytet, mė 27 shtator 1899, njė Kongres i Pėrgjithshėm shqiptar, ku tė merrnin pjesė pėrfaqėsues nga popullsitė shqiptare brenda vendit dhe nga kolonitė e mėrgimit. Kongresi do t’i paraqiste Portės sė Lartė e Fuqive tė Mėdha kėrkesėn pėr formimin e njė shteti autonom shqiptar, nėn sovranitetin e sulltanit, me asamblenė e vet kombėtare, me njė guvernator tė pėrgjithshėm, tė caktuar nga Shtetet e Mėdha dhe tė miratuar nga sulltani. Por edhe kjo nismė, pėr shkak tė ndalesave qė qeveria rumune nxori nėn presionin e Stambollit, nuk pati sukses.


    -Lufta e Lidhjes kundėr administratės osmane dhe shtypja e saj (Tetor 1899 – Dhjetor 1900)

    Nė vjeshtėn e vitit 1899 lėvizja kombėtare, e udhėhequr nga Lidhja Shqiptare e Pejės, hyri nė njė fazė tė re, filloi lufta kundėr administratės osmane nė tėrėsi pėr tė vendosur njė administratė shqiptare. Kjo luftė u gėrshetua me qėndresėn e armatosur tė masave kundėr pėrpjekjeve tė Portės sė Lartė pėr tė shpėrndarė komitetet e Lidhjes dhe pėr tė rivendosur autoritetin e organeve shtetėrore osmane nė viset ku qeveriste Lidhja.

    Sado qė kjo qėndresė nuk u shtri nė mbarė Shqipėrinė, ajo ishte njė pėrpjekje pėr tė pėrmbushur programin e Lidhjes dhe tė lėvizjes kombėtare nė tėrėsi, pėr formimin e njė Shqipėrie autonome.

    Vatėr kryesore e kėsaj lėvizjeje u bė sanxhaku i Dibrės. Nė shtator tė vitit 1899 Porta e Lartė ndėrmori kėtu njė varg masash, siē ishte rivendosja e gjykatave osmane, tė suprimuara nga Lidhja etj., qė kishin pėr qėllim tė zhvishnin Komitetin e Dibrės nga kompetencat shtetėrore dhe ta asgjėsonin atė pėrfundimisht. Kėto masa shtypėse tė qeverisė u bėnė shkak pėr shpėrthimin e kryengritjes popullore, tė udhėhequr nga Komiteti i Lidhjes pėr Dibrėn. Mė 17 tetor mijėra malėsorė zbritėn nga fshatrat dhe u bashkuan me popullsinė qytetare tė Dibrės e tė qendrave tė tjera tė kėtij sanxhaku. Kryengritėsit dėbuan nėpunėsit osmanė, izoluan mytesarifin dhe shtinė nė dorė postė-telegrafėn. Pėrveē Selim Rusit, Nurēe Pustinės dhe drejtuesve tė tjerė tė Komitetit, me organizimin e qėndresės sė armatosur nė kėtė sanxhak merrej edhe Hamdi Ohri, i cili sapo ishte liruar nga internimi pas kėrkesės kėmbėngulėse tė Lidhjes. Pėr katėr muaj me radhė, nga fundi i tetorit 1899 e deri nė janar 1900, pushteti faktik nė sanxhakun e Dibrės u pėrqendrua nė duart e shqiptarėve, tė udhėhequr nga Komiteti i Lidhjes, ndėrsa qeverisė dhe autoriteteve lokale nuk u mbeti asnjė fuqi.

    Mė 6 nėntor, nė emėr tė Komitetit Arsimor Shqiptar tė Dibrės, qė vepronte si organ i Lidhjes Shqiptare, iu dėrgua sulltanit njė promemorje, nė tė cilėn kėrkohej tė themeloheshin shkolla shqipe nė kėtė sanxhak. Promemorja qe nėnshkruar nga Shyqri Ēoku (nipi i Iljaz pashė Dibrės), Hamdi Ohri dhe nga atdhetarė tė tjerė, gjithsej 31 veta.

    Meqė edhe kjo kėrkesė nuk u miratua nga qeveria, mė 8 dhjetor kryengritėsit rifilluan veprimet e tyre, sulmuan selitė e administratės lokale, dėbuan ushtritė osmane nga qyteti ose e izoluan atė nė kazerma. Nė Dibėr u pėrqendruan edhe 1 500 shqiptarė tė armatosur, qė zbritėn nga Malėsia e Dibrės sė Poshtme, nga Mati, nga Luma e nga Selishta.

    Duke marrė zemėr nga lėvizja kryengritėse nė Kosovė, qė po nė kėtė kohė pėrfshiu Prishtinėn, Pejėn, Gjakovėn e Drenicėn, popullsia e Dibrės i zgjeroi veprimet e saj. Nė javėn e parė tė dhjetorit kėtu qenė grumbulluar 3 000-3 500 kryengritės, qė shtinė nė dorė thuajse tė gjitha lagjet e qytetit. Sulltani u detyrua t’u bėnte lėshime kryengritėsve dibranė, tė tėrhiqte nėpunėsit e gjykatave osmane dhe tė njihte pushtetin gjyqėsor tė vendosur nga Lidhja, ndėrsa nė shkurt pushoi edhe mytesarifin e sanxhakut tė Dibrės.

    Nė njė kohė me qėndresėn kundėrosmane atdhetarėt dibranė Selim Rusi, Hamdi Ohri, Halit Bėrzeshta etj., nė bashkėpunim me Haxhi Zekėn, vijuan pėrpjekjet pėr tė zgjatur afatin e Lidhjes, pėr tė forcuar pushtetin e saj nė kėtė sanxhak dhe pėr tė thirrur njė Kuvend tė Pėrgjithshėm. Por, pėr shkak tė ndjekjeve tė autoriteteve osmane, pėrpjekjet qė u bėnė nė nėntor tė vitit 1899 pėr tė mbajtur njė mbledhje tė pėrgjithshme tė Lidhjes nė sanxhakun e Dibrės nuk dhanė rezultat.

    Mė 16 shkurt, pa marrė ende fund kryengritja e Dibrės, atdhetarėt kosovarė, tė drejtuar nga Idriz Gjakova, njė nga atdhetarėt mė me ndikim nė kėtė trevė, organizuan njė manifestim tė fuqishėm nė Shkup, qė u kthye nė njė kryengritje tė armatosur. Kryengritėsit kėrkuan pushimin e valiut tė Kosovės, Mehmet Hafiz pashės, tė kryetarit tė bashkisė dhe tė funksionarėve tė tjerė tė administratės osmane nė Shkup. Atdhetarėt shqiptarė synonin ta kthenin Shkupin, kryeqendrėn e vilajetit tė Kosovės, nė vatėr tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė tėrėsi dhe nėpėrmjet kryengritjes qė organizuan nė kėtė qytet tė pėrmbushnin kėrkesat autonomiste tė saj. Pėr kėtė qėllim u formua edhe Komiteti i Shkupit, qė doli nga gjiri i kryengritjes dhe qė merrej me udhėheqjen e saj. Kryengritėsit e Shkupit, si edhe tė viseve tė tjera tė Shqipėrisė, shtruan si kėrkesė themelore autonominė e Shqipėrisė nėn sovranitetin e sulltanit.

    Nė fillim tė marsit nė Shkup u mblodhėn 2 000 shqiptarė tė armatosur, qė iu kundėrvunė ushtrive osmane, tė cilat mbronin selitė e administratės lokale. Me kryengritėsit shqiptarė u bashkua edhe popullsia sllavo-maqedone e Shkupit. Pushimi nga sulltani mė 13 mars tė vitit 1900 i valiut tė Kosovės, Mehmet Hafiz pashės, ndonėse pėrbėnte njė fitore tė kryengritėsve kosovarė, nuk mund tė sillte pėrmbushjen e programit kombėtar tė lėvizjes shqiptare.

    Porta e Lartė, megjithėse kishte shpallur amnistinė, arrestoi mė 18 mars udhėheqėsit e kryengritjes sė Shkupit, Idriz Gjakovėn, Haxhi Raufin e tė tjerė, qė u dėrguan nė Bitlis. Kėto masa u bėnė shkak pėr njė manifestim tjetėr, qė u organizua mė 20 mars, nė tė cilin morėn pjesė 3 000 veta; ata kėrkuan lirimin e menjėhershėm tė Idriz Gjakovės dhe udhėheqėsve tė tjerė tė kryengritjes. Manifestimet qė shpėrthyen nė Shkup nė mars tė vitit 1900, vijuan pa ndėrprerje deri nė vjeshtėn e atij viti.

    Nė ditėt e fundit tė shkurtit dhe nė fillim tė marsit qėndresa kundėr administratės osmane u shtri nė Mitrovicė e nė krahinėn e Drenicės. Nė krye tė kėsaj lėvizjeje ishte vėnė Komiteti i pajtimit, i Lidhjes Shqiptare pėr Mitrovicėn e pėr Drenicėn. Po nė fundin e shkurtit dhe nė fillim tė marsit ndodhėn pėrleshje tė armatosura nė rrethet e Prishtinės, ku qindra kryengritės, qė kishin zbritur nga Ēiēavica, u pėrleshėn nė hyrje tė qytetit me trupat osmane. Populli kėrkonte largimin e mytesarifit dhe tė funksionarėve tė tjerė osmanė nga Prishtina.

    Lėvizja pėrfshiu edhe sanxhakun e Prizrenit, ku popullsia myslimane e katolike ngriti krye duke kėrkuar gjithashtu largimin e mytesarifit e tė nėpunėsve tė tjerė. Nė Prizren u rimėkėmb Besa dhe u vendos tė mbahej njė tubim i pėrgjithshėm pėr tė konsoliduar Lidhjen Shqiptare.

    Masat shtypėse tė Portės sė Lartė dhe futja e njė shtese tė re tė taksave u bėnė shkak qė tė shpėrthente (nė mars tė vitit 1900) lėvizja kundėrosmane nė Mitrovicė, nė Senicė dhe nė Pazarin e Ri, e cila vijoi deri nė verėn e atij viti, kur mori formėn e njė kryengritjeje tė armatosur. Nė korrik-gusht shpėrtheu kryengritja nė Pejė e nė Gjakovė, qė e detyroi qeverinė tė pushonte mytesarifin e sanxhakut tė Pejės.

    Nė qershor Porta e Lartė hodhi ushtri tė shumta, tė komanduara nga Shemsi Pasha, tė cilat kaluan pėrmes Shkupit nė Mitrovicė dhe prej andej nė Pazar tė Ri e nė Senicė. Vetėm nė pjesėn veriore tė vilajetit tė Kosovės u pėrqendruan 14 batalione ushtarėsh, 8 000 kalorės e 36 topa, qė shtypėn me egėrsi kryengritjen nė Senicė e nė Pazarin e Ri. U arrestuan, u burgosėn dhe u internuan 573 udhėheqės e veprimtarė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė kėtė trevė. Masat shtypėse tė Shemsi Pashės shkaktuan zgjerimin e lėvizjes sė armatosur nė Pazarin e Ri. Nė peticionin qė iu dėrgua sulltanit, nė fundin e gushtit tė vitit 1900, me nėnshkrimet e 2 000 kryengritėsve tė Pazarit tė Ri, kėrkohej lirimi i tė burgosurve politikė dhe largimi i funksionarėve tė administratės osmane.

    Nė verėn e kėtij viti shpėrthyen konfliktet e armatosura nė kazanė e Gjilanit, nė jug tė Prishtinės; u forcua qėndresa kundėrosmane nė Shkup, nė Ferizaj, nė Mitrovicė, nė Mat, nė Dibėr e nė vende tė tjera tė vilajeteve tė Kosovės e tė Manastirit.

    Nė kėto rrethana, sulltani u detyrua tė largonte nga vilajeti i Kosovės Shemsi Pashėn, tė pushonte mytesarifin e Pazarit tė Ri dhe tė hiqte shtesėn e taksės nė tė gjithė sanxhakėt e Kosovės. Megjithatė, konfliktet e shqiptarėve me autoritetet osmane nė vilajetin e Kosovės vazhduan deri nė shtatorin e vitit 1900.

    Nė pranverėn e vitit 1900, duke pėrfituar nga gjendja e krijuar pas shpėrthimit tė kryengritjeve nė Dibėr e nė Kosovė, Haxhi Zeka bėri njė pėrpjekje tė re pėr tė mbledhur njė kuvend tjetėr shqiptar, ku tė kėrkohej autonomia e Shqipėrisė. Pėr kėtė, qysh nė mars tė vitit 1900, ai shkoi nė Dibėr, ku idetė e Lidhjes ishin ende tė fuqishme. Nė bisedimet qė u zhvilluan nė Dibėr u arrit nė pėrfundimin qė Besa tė vendosej pėr njė kohė tė gjatė, tė paktėn pėr njė periudhė pesėvjeēare. Nė fundin e prillit Haxhi Zeka arriti tė mbajė nė Fushė-Kosovė, afėr Prishtinės mbledhjen e pėrfaqėsuesve tė popullsisė sė Prishtinės, tė Pejės, tė Mitrovicės, tė Shkupit, tė Tetovės, tė Gjilanit, tė Rozhajės, tė Shkodrės, tė Hasit, tė Gjakovės, tė Dibrės, tė Senicės e tė Pazarit tė Ri. Kėtu u diskutuan ēėshtjet qė kishin tė bėnin me Lėvizjen Kombėtare Shqiptare dhe u vendos tė thirrej Kuvendi i ri i Pėrgjithshėm, qė do tė mbahej nė Prizren ose nė ndonjė qytet tjetėr.

    Por edhe kėtė herė atdhetarėt shqiptarė nuk mundėn tė mblidhnin Kuvendin e Pėrgjithshėm, pėr shkak tė pengesave qė nxori valiu i Kosovės, Reshat Pasha. Edhe sulltani, kur mėsoi se Kuvendi do tė parashtronte kėrkesa kombėtare, urdhėroi valinjtė e Shqipėrisė qė tė mos e lejonin mbajtjen e tij. Po kėshtu dėshtuan edhe pėrpjekjet, qė atdhetarėt dibranė bėnė, nė muajt prill-qershor tė vitit 1900, pėr tė pėrforcuar dhe pėr tė zgjeruar Lidhjen Shqiptare.

    Qeveria e sulltanit, e nxitur edhe nga Fuqitė e Mėdha, tė cilat qenė ēliruar nga lėvizja maqedone, qė tanimė kishte rėnė, kundėrshtoi ēdo kėrkesė tė shqiptarėve dhe kaloi nė sulm tė hapur kundėr lėvizjes kombėtare nė Shqipėri. Nė shtator tė vitit 1900 Porta e Lartė vetėm kundėr vilajetit tė Kosovės hodhi 40 mijė ushtarė. Goditjen kryesore Stambolli e drejtoi kundėr qėndresės popullore nė Shkup, Tetovė, Dibėr, Prishtinė, Gjakovė, Mitrovicė e nė qendra tė tjera. Pėr shtypjen e kryengritjes nė Shkup u ngarkua komandanti i sapoemėruar i xhandarmėrisė sė kryeqendrės sė vilajetit, Mehmet Pasha. Pas pėrleshjeve qė u bėnė nė Shkup mė 15 shtator, komanda e ushtrisė osmane arrestoi edhe 30 veprimtarė tė tjerė tė lėvizjes shqiptare. Nė nėntor u arrestua njė nga udhėheqėsit e kryengritjes sė Shkupit, Haxhi Raufi, me 22 pasues tė tij. Terrori dhe arrestimet nė Shkup vazhduan deri nė fundin e vitit 1900.

    Nga Shkupi Mehmet pasha u drejtua pėr nė Tetovė dhe prej andej nė Dibėr, ku mori gjithashtu masa tė ashpra pėr shtypjen e qėndresės popullore dhe pėr shpėrndarjen e komiteteve tė Lidhjes. Pėr tė shtypur kryengritjen nė qytetet e Kosovės, sulltani dėrgoi pėrsėri Shemsi Pashėn, i cili nė krye tė ushtrive tė shumta osmane, gjatė muajve nėntor-dhjetor tė vitit 1900, goditi nė fillim kryengritėsit e Prizrenit dhe shpėrndau Komitetin e Lidhjes sė kėtij sanxhaku. Prej kėtej Shemsi Pasha u hodh nė Prishtinė, nė Pejė, nė Gjakovė, nė Mitrovicė e nė qendra tė tjera. Pėr tė vendosur “rendin dhe qetėsinė” ai shtypi lėvizjen shqiptare kudo ku shkeli.

    Kėto masa, krahas disa lėshimeve tė pjesshme qė iu bėnė kryengritėsve dhe krahas dhuratave e posteve qė iu dhanė krerėve konservatorė e turkomanė, pėrmirėsuan pėrkohėsisht pozitat e Perandorisė Osmane nė vilajetet e Kosovės e tė Manastirit.

    Nė kėto kushte Lidhja e Lėvizja Kombėtare Shqiptare nė tėrėsi pėsuan humbje tė rėnda, qė ēuan nė rėnien e tyre dhe tė luftės pėr autonominė e Shqipėrisė.

    Nė fundin e vitit 1900 Lidhja e Pejės u shtyp pa arritur tė pėrmbushte detyrat e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Megjithatė, ajo la mbresa tė thella nė ndėrgjegjen e popullit dhe ushtroi njė ndikim tė fuqishėm nė organizimin e mėtejshėm tė luftės sė armatosur kundėr sunduesve osmanė.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga gimche : 08-08-2010 mė 20:19

  2. #2
    i/e regjistruar Maska e SERAFIM DILO
    Anėtarėsuar
    06-01-2008
    Postime
    7,324
    E shkruar mjaft-mjaft bukur,si shkrim e si shpegim.

  3. #3
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    24-02-2009
    Vendndodhja
    Prishtinė
    Mosha
    31
    Postime
    3,642

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •