Close
Duke shfaqur rezultatin -19 deri 0 prej 4
  1. #1
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    08-12-2002
    Vendndodhja
    Gostivar
    Mosha
    40
    Postime
    61

    Historia kombtare

    Gjergj Kastrioti





    Skenderbeu






    <SKENDERBEU>

    I pari autor i jetėshkrimit tė
    Skėnderbeut ka qenė Martin Barleti, i cili
    jetonte nė nji kohė me fatosin tonė
    kombėtar. Barleti ishte nji prift katolik nga
    Shkodra qė pat rastin me njoftė disa nga
    prijėsit luftarak t'asaj kohe, tė cilėt i
    kallzuen gjithēka dinin mbi trimnit dhe
    fitoret e tė parit tė tyne, Gjergj Kastriotit. Ai
    kishte pasė gjithashtu mundėsin me
    studjue dokumentet zyrtare tė arkivit tė
    Venedikut, ku kishte shkue me jetue mbas
    pushtimit tė Shkodrės prej Turqve.
    Biografin e Skėnderbeut ai e shkrojti nė
    gjuhėn latine dhe e botoi nė Romė nė fillim
    tė shekullit tė XVI. Nji shekull ma vonė, G.
    Bienuni, nji prift italian nga Brescia, gjeti
    nji tjetėr biografi tė Skėnderbeut tė
    shkrojtun prej nji auktori anonim prej
    Tivari, tė cilin Imzot Fan Noli e pagėsoi
    Tivarasi. Dorėshkrimi origjinal i veprės sė
    Tivarasit, qė mbante datėn 1480, ka humbė
    pėrjetė dhe njifet vetėm nga referencat dhe
    citatat qė pėrmban libri i Biemmit "Istoria
    di Giorgio Castrioto Scander-Begh".

    Nji burim i tretė origjinal mbi jetėn e
    Skėnderbeut asht Gjin Muzaka, i cili ishte
    nga familja sunduese feodale e Beratit dhe
    luftoi krahpėrkrah me Skėnderbeun. Ai
    jetoi nė Shqipni edhe 11 vjet mbas vdekjes
    sė heroit t'onė dhe mandej u vendos nė
    Napoli. Atje shkrojti "Historin dhe
    trashėgimin brez mbas brezi tė familjes sė
    Muzakėve", ku kallzon historin e
    Skėnderbeut si nji gja qė ka dishmue ai vet.

    Nė shekullin e XIX, dijetarė tė
    kombėsive tė ndryshme, tue lanė menjianė
    veprat e shumta qė ishin shkruejtė gjatė dy
    shekujve tė maparshėm, u kthyen pėrsėri
    nė burimet origjinale qė ishin mbyllė nė

    Faqe 117

    arkivat e Vatikanit, Venedikut, Raguzės
    dhe Stambollit. Zbulimet e tyne kanė shtie
    nji dritė tė re mbi jetėn dhe veprat e
    Skėnderbeut. Disa e pėrmendin nė vepra tė
    pėrgjithėshme dhe fort tė gjata qė
    shkruejtėn mbi shekullin e zaptimit tė
    Balkanit nga Turqėt. Disa tė tjerė si
    Anglezi Clement Moors, Francezi Camille
    Paganel, Gjermani Z. Pisko, shkruejtėn
    biografi tė gjata tė Skėnderbeut. Por punėn
    ma tė madhe dhe ma tė vlefshme e banė
    eruditėt Thalloczy, Jireēek dhe Shufflay, tė
    cilėt mblodhėn sė bashku dhe botuen nji
    koleksion dokumentash qė pėrbajnė nji vepėr
    monumentale mbi Shqipnin e asaj kohe.
    Ma nė fund, iu erdhi radha Shqiptarve.
    Mbas luftės sė parė botnore, Imzot Fan
    Noli botoi "Historin e Skėnderbeut", e cila
    gėzoi menjiherė nji popularitet tė
    jashtėzakonshėm dhe u mėsue gadi
    pėrmendsh nga nxariėsit e shkollave nė
    atdheun e lirė. At Martin Sirdani mblodhi
    dhe botoi gojėdhanat e popullit mbi Skėnderbeun.
    Mė 1937 Thanas Gegaj i parashtroi
    Universitetit tė Louvain nė Belgjikė nji
    thezė doktorati nė gjuhėn frengjishte me
    titullin "L'Albanie et l'invasion turque au
    XVėme siėcle". Kjo u botue nė formė libri
    me shpenximet e Universitetit. Mbas luftės
    sė dytė botnore, pikėrisht mė 1947, Fan
    Noli botoi nji histori tė Skėnderbeut nė
    gjuhėn anglishte. Kjo asht nji vepėr
    shkencore e nji niveli shum tė naltė,
    sidomos pėr shėnimet kritike mbi veprat e
    auktorve tė shumtė qė kanė shkruejtė mbi
    Skėnderbeun, ashtu edhe mbi
    personalitetet dhe ngjarjet historike qė
    kanė pasė lidhje me epopėn tonė
    kombėtare. Dobija ma e ēmueshme e kėsaj
    vepre qėndron nė orvatjen e auktorit me
    dallue faktet nga legjendat dhe
    paragjykimet. Mjerisht, tue dashtė me
    interpretue ngjarjet historike mbas theoris
    marksiste, Imzot Noli sikur mundohet me e
    futė Skėnderbeun nė kallėpin e nji shefi
    gueriljesh tė kohės sonė. Nga ana tjetėr tue
    dashtė me korrigjue nji tregim tė Barletit qė
    i duket i gabuem, ai jep nji versjon tė tijėn
    qė prish ndoshta nji legjendė, por nuk
    duket ma i bindėshėm.

    Sidoqoftė, unė nuk kam pasė, as mjetet,
    as kohėn me i studjue vet burimet
    origjinale. Prandaj e them menjiherė se ky
    kapitull asht bazue nė veprat e Imzot Fan
    Nolit dhe tė Thanas Gegajt me farė pak
    shtesa ose ndryshime nga burime tė tjera.

    Kthimi nė Krujė

    Gjergj Kastrioti, qė muer famė me
    mbiemrin Skėnderbe, ishte djali ma i vogėl
    i Gjon Kastriotit, kryetari i nji prej familjeve
    princore ma tė fuqishme tė Shqipnis sė
    Mesme. Gjergj Kastrioti lindi nė Mat mė
    1405, mbas biografis sė Barletit, mė 1412
    mbas mendimit tė Fan Nolit. Legjenda
    popullore, qė u thur mbas gojėdhanės,
    thotė se e ama, Princesha Vojsava, kur
    priste fėmijėn pa nė andėrr se i dha jetė nji
    dragoi qė ishte i madh sa e tanė Shqipnija
    dhe pėrpinte Turqėt me shumicė. Gjergji
    kishte, kur lindi, shenjėn e nji shpatė nė
    krahun e djathtė. Qė i vogėl ai tregoi nji
    interesim tė ēuditshėm pėr armėt e luftės
    dhe i pėlqente me luejtė si ushtar me vllaznit
    dhe me djemt e tjerė tė moshės sė tij.

    Mbas disfatės qė pėsoi nga dora e
    Turqve mė 1423, Gjon Kastrioti u detyrue
    me i dėrgue Sulltanit si peng tė katėr djemt
    e tij. Barleti shkruen se Gjergji ishte vetėm 6
    vjeē. Kurse shifrat qė dhamė ma sipėr
    tregojnė se duhet tė kenė qenė 18,
    domethanė nji djal qė kuptonte nga bota
    dhe qė nuk mund tė asimilohej* krejt nė
    ambjentin e ri tė Oborrit tė Sulltanit.
    Biografėt ma tė vjetėr janė dakord se
    Skėnderbeu kaloi gadi 20 vjet si peng nė
    Faqe 118

    duert e Turqve para kthimit tė tij dramatik
    nė Krujė mė 1443. Domethanė se ishte nji
    burrė i pjekun 38 vjeē kur ngriti flamurin e
    luftės sė shenjtė kundėr shkelėsit otoman.
    Tue shkelė zotimin qė kishte dhanė,
    Sulltan MuratA i n detyroi tė katėr djemt e
    Kastriotit tė pranojnė fėn muhamedane.
    Mandej, iu ndėrroi emnat tur quejtė
    Gjergjin Isqender-Bej, qė u kthye shqip nė
    Skėnderbe. Ky asht njė emėn simbolik qė iu
    dha Skėnderbeut pėr kujtim tė Lekės sė
    Madh, tue qenė se nuk ekziston ndėr
    emnat muslimane.

    Nė oborrin e Sulltanit Skėnderbeu u
    vue nė shkollėn e kadetve tė Pallatit.
    Pėrveē truqishtes ai mėsoi edhe disa gjuhė
    tė tjea dhe sidomos italishten. Arti i luftės
    zgjoi interesimin e tij ma tė madh. Porsa
    ishte nė moshė me pėrdorė armėt, ai u ēque
    nė lojnat ushtarake nė mes tė gjith
    vėrsnikve tė tij. Shpata ishte arma e tij ma e
    preferueme, dhe vrapimi maj kalit sporti qė
    i pėlqente ma tepėr. Nga pamja fizike ishte
    i gjatė, me nji trup tė derdhun prej statuje,
    me sy qė shkėlqenin nga gjallnija dhe
    zgjuetija dhe nji hijeshim burrnor tė
    mahnitshėm. Sulltan Muratit i kishte ba
    pėrshtypje shkathtėsia e tij mendore dhe
    mjeshtėrija e pėrsosun nė garat me armė.
    Ai e muer me simpathi dhe e la tė jetonte,
    ndėrsa vllaznit e tij duket se u mbytėn nė
    nji mėnyrė qė nuk dihet mirė.

    Skėnderbeu u ba komandant kavalerije
    nė ushtėrin otomane dhe muer pjesė nė
    disa luftra tė Sulltanit n'Evropė dhe n'Azi.
    "Nė rrethimin e nji fortese n'Anadoll, -
    shkruen Fan Noli, - Skėnderbeu, si Leka i
    Madh, u ngjit majė murit, ngriti
    sanxhakun dhe hyni i pari nė qytet". Mbas
    ēdo spedite Skėnderbeu kthehej
    ngadhnjyes dhe sillte n'Edrenė robėr dhe
    plaēkė pa masė. Fama e tij rritej dita-ditės;
    ushtėrija e adhuronte; komandantėt e tjerė
    e kishin zili.

    Ndėrsa Skėnderbeu ishte nė oborrin e
    Sulltanit, lufta kundėr Turqve vazhdonte
    akoma nė Shqipni. Sikur e pamė, mė 1432,
    Andreja Topija korri nji fitore tė madhe, e
    cila pat si pasojė nji kryengritje tė
    pėrgjithėshme prej Shkodre nė Gjinokastėr.
    Tri ushtėri tė tjera qė Sulltani dėrgoi
    kundėr Shqipnis tre vjet me radhė u
    shkatėrruen dhe u kthyen nė Edrenė pa e
    krye qėllimin. Suksesi ua shtoi guximin
    Shqiptarve, tė cilėt sulmuen garnizonin
    turk tė Gjinokastrės. Atėherė Sulltani
    dėrgoi nji ushtėri tė zgjedhun ndėn
    komandėn e Isak Beut nga Shkupi.
    Shqiptarėt u kapėn nė mes tė dy zjarreve
    dhe pėsuen nji disfatė tė plotė. Megjithatė,
    orvatja e Turqve me zaptue Beratin me
    1438' u pėrpoq nė nji rezistencė shqiptare
    tė pathyeshme.

    Duket sikur Gjon Kastrioti kishte
    qendrue larg kėtyne luftrave tue respektue
    detyrimet qė kishte marrė kundrejt
    Sulltanit. Prapseprap, kur vdiq nė vitin
    1443, Sulltan Murati nuk ia dijti pėr nder
    qėndrimin e tij korrekt dhe tė paanshėm,
    por aneksoi menjiherė principatėn e tij dhe
    dėrgoi nji guvernator turk nė kėshtjellėn e
    Krujės. Skėnderbeu, i cili kishte mbetė si i
    vetnu trashėgimtar i shtėpis sė Kastriotve,
    u helmue fort nga kjo pabesi. Ai u betue me
    vehte se nuk do tė linte qė kjo grabitje tė
    kalonte pa dėnim dhe se do tė ēkėpuste
    pronat e familjes nga thonjtė e uzurpatorit.
    Rastin e volitshėm pėr tė prue betimin e
    tij nė vend Skėnderbeu e gjeti mė 1443. Ai
    ishte tue marrė pjesė nė nji speditė
    ushtarake drejtue kundėr Kristianve
    t'Evropės, tė primun prej Vojvodės sė
    Hungaris, Jonash Hunjadi. Beteja ndėrmjet
    tė dy ushtėrive u zhvillue nė Konovicė afėr
    Nishit. Skėnderbeu, i cili komandonte nji
    krah tė ushtėris turke, pushoi sė luftuemi
    dhe Hunjadi duel fitues. Skėnderbeu, i cili
    kishte ba mend me u kthye nė atdhe pėr tė

    Faqe 119

    librue tokat arbnore, detyroi qatipin e
    Sulltanit me i dhanė nji ferman pėr
    guvernatorin e Krujės qė t'i dorzonte
    kėshtjellėn. Porsa mėrrijti nė Krujė, Gjergj
    Kastrioti u kthye nė fen e tė parve dhe
    proklamoi luftėn e shenjtė kundėr
    invaduesve muhamedan. Ky epizod
    dramatik i kthimit tė Skėnderbeut nė Krujė,
    asht pėrshkrue nė historin e Barletit dhe
    asht pėrjetsue nė vjershėn "Skanderbeg" tė
    poetit amerikan Longfellow. Peshkop Fan
    Noli shpall se epizodi i kthimit tė
    Skėnderbeut nė kėshtjellėn historike asht
    pjella e imagjinatės sė Barletit. Pikpamja e
    tij asht se, mbas kapitullimit tė Gjon
    Kastriotit, Skėnderbeu qėndroi pranė babės
    sė tij dhe vetėm kohėmbaskohe shkonte me
    luftue pėr Sulltanin nė krye tė nji fuqije
    shqiptare.

    Kėt thezė tė rė Imzot Fan Noli e
    zhvillon nė historin anglishte tė
    Skėnderbeut qė botoi mbas lufte. Po tė jet e
    vėrtetė kjo, atėherė del se Skėnderbeu nuk
    u muer peng nga Sulltan Murati. Kurse tė
    gjith auktorėt e asaj kohe thonė me siguri
    se Skėnderbeu kaloi disa yjet nė oborrin e
    Sulltanit. Vet Fan Noli nuk e mohon
    drejtpėrsėdrejti kėt fakt. Them fakt, sepse
    pėrdryshe nuk shpjegohet se si Gjergj
    Kastrioti muer mbiemnin Isqender dhe
    titullin bej qė ishte atėherė nji gradė nė
    hjerarkin e ushtėris otomane. Nji tjetėr pikė
    qė mbetet e pashpjegueshme nė thezėn e
    Imzot N.olit asht se si Skėnderbeu kaloi
    njizet vjet nė Shqipni mbas mundjes sė
    Gjon Kastriotit dhe nuk muer pjesė nė
    luftrat qė u zhvilluen nė tokėn arbnore. 1
    vetmi korrigjim me vėnd qė Fan Noli i ka
    ba historis sė Barletit asht se, kur u muer
    peng nga Sulltani, Skėnderbeu nuk ishte
    nji ēilimi i vogėl, por nji djal i rritun nė
    votrėn atnore, i cili kishte kuptue tragjedin
    e atdheut tė sulmuen dhe tė mposhtun nga
    nji fuqi e huej.

    Asht rasti me theksue se qysh kur
    shkrojti historin e Skėnderbeut nė gjuhėn
    amtare, Fan Noli u ba dishepulli i
    doktrinės sė Karl Marksit. 1 hutuem nga
    enthuzjazmi pėr kėt fė tė rė politike dhe
    shoqnore, Peshkop Noli mundohet me futė
    historin nė kallėpin e dogmave tė thata
    marksiste mbi luftėn e klasave,
    determinizmin ekonomik, etj. Nė konceptin
    materialist tė historis qė predikojnė
    dishepujt e Marksit nuk ka vėnd pėr
    ndjenja patriotike dhe pėr heronj kombėtar,
    jeta e tė cilve asht pėrzie me legjendė,
    mbasi pėr marksistėt historin e bajnė
    "masat". Por derisa Imzot Noli nuk ep
    prova ma bindėse, na do tė preferojmė
    kallzimin e Barletit mbi kthimin e
    Skėnderbeut nė Krujė.

    Skėnderbeu nė mes tė Turqve
    dhe Venedikut

    Mbasi ngriti flamurin kuq e zi mbi
    kėshtjellėn e Krujės dhe shpalli luftėn e
    shenjtė kundėr invaduesve mysliman,
    Skėnderbeu shtini nė dorė pikat e forta tė
    principatės sė Kastriotve ku Sulltani kishte
    vendosė garnizone ushtarake tė
    pėrhershme. Randėsin ma tė madhe nė
    mes tė tyne e kishte Stefigradi, nė kufinin
    linduer tė Shqipnisė, qė shėrbente si nji
    kullė vėshgimi pėr tė diktue afrimin e
    ordhive anmike, tė cilat aviteshin gjithnji
    nga ai drejtim.
    Tė gjith Turqėt dhe Shqiptarėt qė ishin
    kthye muhamedanė u ftuen tė pranojnė fen
    Kristjane. Ata qė refuzuen Skėnderbeu
    urdhnoi qė tė griheshin pa mėshirė. Kjo
    ishte e para gjakderdhje qė i dha shkėndijė
    luftės 25 vjeēare qė Skėnderbeu bani
    kundėr dy Sulltanve osmanlli.
    Nji valė e bujshme enthuzjasmi nė tanė
    Shqipnin shoqnoi kthimin e Skėnderbeut
    nė Krujė. Fama e tij si nji prijės i madh
    Faqe 120

    ushtarak kishte ra nė veshin e ēdo
    Shqiptari, malcor a fusharak, i madh a i
    vogėl, i pasun a i vorfėn. Kjo ishte arma e
    tij ma e fortė, mbasi ai kuptonte se nji
    bashkim i ngushtė i tė gjith Shqiptarve
    ishte i domosdoshėm pėr me iu ba ballė me
    sukses hyryshit tė ordhive turke qė nuk do
    tė vonoheshin mbas gjith atyne qė
    ndodhėn. Gjergj Kastrioti iu bani nji thime
    tė parve tė kombit pėr tė bashkue fuqit pėr
    nji qėllim dhe ndėn nji komandė tė vetme.
    Kushtrimi i tij u ndigjue dhe nji kuvend
    kombėtar u mblodh nė Llesh, qė ishte ndėn
    sundimin e Venedikut. Nė kuvėnd muerėn
    pjesė krenėt e familjeve ma tė fuqishme
    shqiptare, ndėr tė cilėt ma tė ēquemit ishin:
    Pal Dugjakini, Pjetėr Shpati, Gjergj Ballsha,
    Andrea Topija, Theodor Muzaka, ashtu
    edhe Stefan Cėrnojeviē i Malit tė Zi. Ata u
    mblodhėn mė 2 Mars 1444 nė kathedralėn
    e Shėn Kollit dhe formuen Lidhjen e
    Princave Shqiptar, tue zgjedhė njizanit
    Skėnderbeun si kryekomandant. Ēdo antar
    i Lidhjes rezervoi tė drejtėn me caktue
    numrin e ushtarve qė do t'epte si kontribut
    drejt qėllimit tė pėrbashkėt.
    Ndėrsa Skėnderbeu kishte likuidue
    garnizonet turke nė tokat e principatės sė
    Kastriotve, kėshtjella dhe qytete tė tjerė tė
    Shqipnis ndodheshin akoma ndėn
    okupatėn e anmikut. Kjo bahej simbas
    rregullave tė luftės mesjetare, kur nji prijės
    lokal, i cili kapitullonte pėrpara Sulltanit,
    detyrohej me pague nji haraē tė
    pėrvitshėm, me i dhanė peng nji a ma tepėr
    pjestarė tė familjes sė tij dhe me pranue
    vendosjen e nji garnizoni turk nė nji qytet
    ose kėshtjellė tė principatės sė tij. Kur
    Gjergj Kastrioti proklamoi luftėn e shenjtė
    kundėr Sulltan Muratit, garnizone turke
    kishte nė Vlonė, Kaninė, Gjinokastėr, Berat
    dhe Elbasan.
    Ndėrsa nė Shqipni u organizuen fuqit
    pėr ndeshjen supreme me nji anmik qė nuk

    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    dinte me u ndale, ne shtetet fqinj kishte
    marre fund gadi krejt ēdo rezistence e
    orgamzueme Qysh me 1389, Serbia ishte
    ba nji provincje otomane me Despotin
    Gjergj Brankoviē si vasal te Sulltamt, te
    cilit i ishte dhane dy djem si peng dhe te
    bijen si grue

    Bullgaria kishte pushue me qene nji
    mbretni e pamvarun qysh me 1393, kur
    kryeqyteti i saj Ternova kishte ra ne duert e
    Turqve Stambolli vet ishte nji qytet gadi i
    rrethuem Nga Oborn i tij ne Edrene
    Sulltam i diktonte Perandont se ēfare
    politike me ndjeke Kur perandon Jani i
    Vin Paleologu zgjodhi si trashegimtar te
    mpin Kostandin, Sulltam u informue dhe
    ēfaqi pelqimin e tij Kostandinit, i cili u ba
    Perandori i fundit i Bizantit, ishte ne at
    kohe Despoti i Morės, ku memzi po
    qendronte ne fuqi, ndersa po e sulmomn
    Turqet nga nji ane dhe Pnncet latin te
    Greqis nga ana tjeter

    I vetmi udheheqes kristian qe luftonte
    kunder Turqve ishte Jan Hunjadi i
    Hungaris Ai kishte perkrah kandidaturen
    e Mbretit Ladislav i III te Polonis, me qene
    edhe mbret i Hungaris Mbas instalimit te
    tij ne fronin e Shen Stefanit, Ladislavi
    kishte emnue Hunjadin Vojvode te
    Transilvanis dhe komandant te forteses se
    Belgradit Pikerisht gjate nji lufte te
    Hunjadit kunder Turqve, Skenderbeu gjeti
    rastin, sikunder e pame ma nalt, me u
    kthye kunder Sulltamt

    Boten Kristiane te Perendimit e
    perfaqesonte ne Shqipni Venediku qe
    okupcnte skelat e Tivarit, Ulqinit, Lleshit
    dhe Durresit Qysh diten e pare qe Turqet
    shkelen kambe n'Evrope, venedikasit
    filluen me ba nji politike me dy faqe mbas
    tradites se Dandolos, tue synue vetem e
    vetem mteresat e tyne egoiste Qendrimi i
    Republikes se Shen-Markut gjate Kuvendit
    te Lleshit ilustron ma se mirit ket politike
    Faqe 121

    oportuniste qe kishte per parim me i la
    duert kur punet shkonin keq

    Venedikasit lejuen qe Kuvendi te
    mbahej ne toke te tyne per te dhane
    pershtypjen se ishin ne favor te luftes
    kunder Turqve Ata derguen observues per
    te pa se ē'u vendos gjate Kuvendit, por
    refuzuen me marre ndonji detyrim konkret
    per me lu ndihmue Shqiptarve Pa u
    trondite nga qendrimi i dyshimte i
    Venedikut, Skenderbeu u kthye ne Kruje
    dhe filloi menjehere pregatitjet ushtarake
    per sulmet nga lindja qe priteshin or'e ēast

    Sulltan Murati e priti lajmin e
    "dezerhmit" te Skenderbeut si nji ofeze
    personale qe duhej ndeshkue pa vonese
    Ai ishte i bindun se nji spedite ushtarake
    nden komanden e gjeneralit te tij ma te
    zotin do te mjaftonte per te likuidue
    "rebelin Isqender" qe i kishte shpalle lufte
    me nji guxim te marre

    Ne Qershor te vitit 1444 nji ushten
    turke prej 25 000 vetesh, shumica kalores,
    u nis nden gjeneralin Ali Pasha per me i
    dhane fund "rebelizmit" te Shqiptarve Por
    pa kalue shum kohe, Sulltan Murati muer
    haberin se ushteria e Ali Pashes ishte
    sulmue befas dhe shpartallue nga trimat e
    Skenderbeut ne nji lugine te Dibres se
    Poshtme Beteja, sado e shkurte, kishte
    qene e rrepte tue i shkaktue anmikut 7000
    te vrame Nga ana e Shqiptarve te vramit
    ishin afro 2000 dhe po ai numur te
    plagosumsh Si thote Barleti, ne at shesh
    lufte luanet u ndeshen me luane Kjo fitore
    e pare e Skenderbeut pati nji oshetime te
    madhe ne mbare Evropen Knstiane Papa
    Eugjen i IV, Mbreti Ladislav i Hungans e
    Poloms dhe Duka i Burgonjes Filip le Bon
    e brohonten me enthuziasem NjI i
    derguem fuqiplote i Hungaris u nis per ne
    Kruje me lidhe nji aleance me mbretin pa
    kunore te Shqipnis.
    Rasti ma i pare per bashkepunim ne

    luftė tė forcave kristiane u paraqit para
    mbarimit tė vitit 1444. Jani Hunjadi dhe
    Mbreti Ladislav i III ishin tue luftue me
    Turqėt nė skelėn Varna tė Detit tė Zi.
    Skėnderbeu u ba gadi me u shkue nė
    ndihmė aleatve tė tij, mirpo Despoti i
    Sėrbis, Gjergj Brankoviē, ndaloi kalimin e
    ushtėris shqiptare nėpėr tokat e tij. Ai vuni
    si shkak armėpushimin pėr dhjet vjet qė
    ishte nėnshkrue nė mes tė Hungaris dhe
    Sulltanit nė Czegedin mė 12 Korrik 1444.
    Nė bazė tė atij traktati Murati i II i kishte
    njoftė si sundimtar nė principatėn e tij.
    Kurse i dėrguemi i Papės Kardinal
    Cesarini e kishte bindė mbretin Ladislav
    me e shkelė armėpushimin. Atėhere
    Polonija dhe Hungarija i shpallėn luftė
    Perandoris Otomane. Sulltan Murati, i cili
    ishte tėrheqė nga jeta aktive, u kthye me
    vrap nė Edrenė dhe muer komandėn e
    ushtėris turke. Beteja u zhvillue afėr
    Varnės. Armata Kristiane pėsoi nji disfatė
    dėrrmuese dhe Kardinali Cesarini bashkė
    me mbretin Ladislav mbetėn tė vramė nė
    sheshin e betejės. 1 pikėlluem nga
    pamundėsijė me mbajtė premtimin,
    Skėnderbeu i dha nji mėsim Despotit
    Brankoviē tue ba kėrdin nė tokat serbe
    pranė kufinit.
    Tė vetnut nė botėn kristiane t'Evropės
    qė e muerėn me sy tė keq fitoren e
    Skėnderbeut qenė Venedikasit. Ata u
    trembėn se mos Gjergj Kastrioti bahej prijės
    i gjith Kristianve tė Perėndimit dhe
    kėrcėnonte ma tepėr se vet Sulltani
    dallaverat dhe kombinacjonet* e tyre
    tregtare jo shum tė pastra.
    Pėr tė evitue nji gja tė tillė Doga i
    Venedikut filloi negocjata me Turqėt pėr tė
    shtie nė dorė Vlonėn dhe Gjinokastrėn.
    Sikur nuk mjaftoi kjo, Venedikasit gjetėn
    sebep nga njė pėrleshje ndėrmjet dy
    familjeve princore shqiptare pėr me i
    shpallė luftė Skėnderbeut, i cili iu dha nji

    Faqe 122

    dackė tė shėndoshė nė betejėn e Drinit mė
    23 Korrik 1448. Doge i banė apel Sulltanit,
    i cili dėrgoi menjiherė nji armatė nė
    Shqipni. Kėsaj Skėnderbeu ia ndreqi
    hesapin nė gusht po t'atij viti.
    Nji paqe e mballosun u nėnshkrue vitin
    tjetėr, kurse pėr pak Venediku do tė kishte
    humbė tė gjitha posedimet e tij nė Shqipni.
    Skėnderbeu muer premtimin se Republika
    e Shėn Markut do t'i paguente nji
    subvencjon tė pėrvitshėm prej 1400 dukatė
    dhe nji hua prej 1500 dukatė pėr tė marrė
    pjesė me Hunjadin nė luftėn kundėr
    Turqve. Ky farė armėpushimi, jo shum i
    sigurtė, vazhdoi deri mė 1463 kur
    Venediku vet ishte nė luftė me Turqėt dhe,
    tue pasė nevojė pėr krahun e pathyeshėm
    tė Skėnderbeut, vrapoi me firmue nji
    aleancė me tė.

    Aleanca me Mbretin e Napolit

    Prej vitit 1444 e tutje Sulltani dėrgoi mot
    pėr mot kundėr Skėnderbeut nji ushtėri
    turke ndėn komandėn e njanit apo tjetrit
    prej gjeneralve tė tij ma tė mirė. Te gjith u
    mundėn me nji rregullsi tė pagabueshme
    para se me mėrrijtė deri nė Krujė. Ma nė
    fund, mė 1450 Murati i II vendosi me u
    nisė vet nė krye tė ushtėris pėr me i hangėr
    kryet kėtij kapiteni tė nji populli malcorėsh
    qė guxonte me i ba luftė sundimtarit ma tė
    fuqishėm t'asaj kohe. Kėshtu u ba rrethimi
    i parė i Krujės ndėn komandėn e vet
    Sulltanit tė perandoris Otomane. Ai kishte
    prue me vehte metalin pėr tė shkrie topa nė
    vėnd. Gjylet treqind kilshe ranė si breshėr
    kundėr mureve tė kėshtjellės, mbasi
    komandanti, kont Urani, refuzoi me
    pėrbuzje nji ultimatum* me u dorzue.
    Bombardimi i furishėm bani efektin dhe
    muri i kalas u ēpue nė nji vend. Yryshi i
    ushtėris turke me u futė mbrenda u ndal
    pėrpara murit tė krahnorve shqiptare.

    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    Muej me radhė Sulltan Murati nxiti
    ushtarėt e tij me zaptue reduktin e fundit tė
    rezistencės shqiptare, por mė kot. Turqėt
    duhej tė mbronin vehten nga sulmet e
    trimave tė Skėnderbeut qė kishin zanė
    pozitė nė malet pėrmbi kėshtjellėn dhe nuk
    e linin anmikun tė merrte frymė, tė
    gruponte fuqit, tė sillte ushtėri dhe mate-
    rial dhe tė pregatiste mėsymjen.
    Nėrkaq, Venedikasit banin pare tue iu
    shitė Turqve ushqim dhe municjon. Nė
    dėshpėrim e sipėr, Skėnderbeu ofroi me iu
    dhanė Krujėn po tė vinin me i ndihmue atij
    nė vend qė me ndihmue anmikun. Por ata
    thanė se tregtija me Turqėt iu leverdiste ma
    tepėr. Prapseprap ndihma e venedikasve
    nuk e shpėtoi Sulltanin nga disfata. Mbas
    pes muej orvatjesh tė pafrytėshme Sulltan
    Murati ngriti rrethimin e Krujės dhe u
    kthye nė kryeqytetin e tij. "Kėshtu mbaroi, -
    shkruen Falmrayer, - akti i parė i tragjedis
    shqiptare".

    Tue ndjekė gjurma-gjurmės Turqėt qė
    po tėrhiqeshin, Skėnderbeu u kthye
    triumfalisht nė Krujė. Ishte e para herė
    qysh prej kohės sė Sulltan Osmanit, qė nji
    ushtėri turke thyhej nė luftė tue pasė nė
    krye vet shefin e Perandoris. Skėnderbeu
    muer famė si gjenerah ma i madh i botės
    kristiane. Ai kishte dalė fitues kundėr nji
    ushtėrije dhjet herė ma tė madhe dhe qė ishte
    pajosė me artilerin ma tė mirė t'asaj kohe.
    Triumfi i Shqiptarve kishte kunorėzue
    gjashtė vjet luftime tė parreshtuna, por
    humbjet nė njerėz ishin shum tė mėdha.
    Me mija Shqiptarė ishin vra nė luftė ose
    masakrue, shum krahina ishin shkretue
    nga anmiku qė tėrhiqej. Skėnderbeu kishte
    nevojė tė ngutėshme pėr ndihma, pėr me iu
    ba ballė sulmeve tė tjerė qė nuk kishin pėr
    tė vonue. Pikėrisht n'at kohė tė kritikėshme
    disa nga pjestarėt ma tė fuqishėm tė
    Lidhjes Shqiptare e lanė nė baltė fatosin
    kombėtar, tue dezertue kush nė Turqėt,
    Faqe 123

    kush me Venedikasit. Vetėm pjestarėt ma tė
    ngushtė tė familjes i qėndruen besnik
    Skėnderbeut.
    Gjergj Kastriotit nuk i mbetej rrugė tjetėr
    veēse me gjetė aleatė tė tjerė jashtė
    Shqipnis. Ai iu drejtue Mbretit tė Napolit,
    Alfonsit tė V, i cili ishte anmik i
    Osmanllive dhe i Venedikut. Kėsisoj, Italija
    e Jugut u pėrzie edhe nji herė nė historin e
    Shqipnis. Nė nji kapitull tė maparshėm
    kallzova se si Papa Urban i IV ftoi tė vėllan
    e mbretit tė Francės, Karlin Anjou (Anzhu),
    me i shkue nė ndihmė kundėr mbretit tė
    Siēiljes dhe Napolit, Manfred, qė ishte prej
    shtėpis mbretnore gjermane Hohenstaufen.
    Nė Kallnuer 1266, Papa Klement i IV,
    pasardhėsi i Urbanit tė IV, kunorzoi nė
    Bazilikėn* e Shėn-Pjetrit Karlin Anjou si
    mbret tė Siēiljes. Ai kishte ardhė n'Itali nė
    krye tė nji ushtėrije franceze, e cila mundi
    forcat mercenare tė Manfredit nė betejėn e
    Beneventos. Karli hyni triumfalisht nė
    Napoli dhe u suell si nji zaptues pa
    shkrupulla kundrejt popullatės vendase.

    Anmiqsija kundėr tij shkoi tue u shtue.
    Nė Siēilje, qė ishte qendra e rezistencės, u
    organizue nji komplot pėr tė prue nė fuqi
    nji nga nipat e mbretit Manfred. Ky ishte
    mbreti i Aragonės*, Don Pedro, i cili ishte
    martue me tė bijėn e trashėgimtaren e
    mbretit Manfred dhe ishte afrue me
    Perandorin e Bizantit, Mihail Paleologun,
    kundėr Karlit Anjou, i cili kishte dalė si
    eksponenti i dinanstis latine tė Stambollit.
    Sikur e pamė ma nalt, Karli kishte marrė
    titullin Mbret i Shqiptarve dhe po gatitej
    me debarkue nė Shqipni. Pikėrisht nė at
    kohė Don Pedro, me ndihmėn financjare tė
    Paleologut, kurdisi planin e nji spedite
    ushtarake kundėr Siēiljes, mirpo para se
    flota aragonase tė nisej prej Barēelonės,
    populli i Palermos bani vet nji kryengritje
    qė njifet nė histori si "Vesprat Siēiljane",
    mbasi ndodhi mė 31 Mars 1282. Turma e

    Palermos u ēue peshė tue pa nji grup
    francezėsh qė mundoheshin me rrėmbye
    nji nuse qė shkonte nė Kishėn e Santo-
    Spirito, jashtė mureve tė qytetit. Kupa e
    vuejtjeve dhe e poshtnimeve ishte mbushė
    deri nė buzė. Ata qė panė sqenėn e
    keqpėrdorimit tė nji vajze tė rė me duvak tė
    bardhė bėrtitėn "vdekje Francezve". I gjith
    qyteti vrapoi si nji sahat i kurdisun,
    kėshtjella u zaptue dhe para mbarimit tė
    ditės 2000 francezėt e Palermos ishin
    masakrue. Kryengritja u pėrhap nė
    krahina dhe, me pushtimin e Messinės mė
    28 Prill, e gjith Siēilja ishte librue nga
    sundimi i huej. Tue pasė frikėn e nji
    kundėrsulmi hakmarrės tė Karlit Anjou,
    Siēiljanėt ftuen Don Pedron me marrė
    kunorėn si trashėgimtar i Manfredit. N'at
    mes, i biri i madh i Don Pedros, Jaku, hypi
    nė fronin e Aragonės, dhe ai dėrgoi tė
    vėllan Frederikun tė mbretnonte nė Siēilje.
    Dinastija Aragoneze mbajti vetėm kunorėn
    e Siēiljes gjatė tanė nji shekulli, ndėrsa
    dinastija e Karlit Anzhu vazhdonte me
    sundue mbretnin e Napolit.
    Mė 1421 mbretnesha e Napolit, Joanna
    e II, e cila nuk kishte fėmijė, adoptoi si
    trashėgimtar rnbretin Alfons t'Aragonės
    dhe Siēiljes. Por ndėn presjonin e Papės
    dhe tė princave t'Italis, ajo ndėrroi
    mendjen dhe preferoi Ludovikun e II-tė tė
    dinastis Angjevine. Mbasi ky i fundit vdiq
    para Joannės, ajo emnoi si trashėgimtar tė
    fronit vllan e tij, Renė de Provence. Por
    mbreti Alfons i Aragonės vazhdoi me e
    quejtė vehten trashėgimtar tė mbretnis sė
    Napolit dhe, mbas vdekjes sė Joannes, u
    nisė pėr me e shtie nė dorė. Halli asht se,
    tue dashtė me prue nė vėnd ambicjen e tij,
    Alfonsi ra nė luftė me Genovezėt, tė cilėt e
    zunė rob dhe e prunė nė Milano.
    Filipi, Duka i Milanos, u bind nga
    argumentat e Alfonsit se ishte marrėzi pėr
    tė me lidhė aleancė me Francezėt pėr tė

    Faqe 124

    prue dinastin Angjevine nė krye tė
    mbretnis sė Napolit. Kėshtu qė Filipi e la
    Alfonsin tė lirė dhe e ndihmoi me vazhdue
    luftėn. Kaluen gjashtė vjet lufte dhe
    pėrpjekjesh para se Alfonsi i V bashkoi
    pėrsėri mbretnit e Napolit dhe tė Siēiljes
    ndėn shpatėn e tij. Ky ishte Alfons
    Shpirtmadhi, tė cilit Skėnderbeu iu drejtue
    pėr ndihmė mbas fitores sė tij tė
    kushtueshme kundėr Sulltan Muratit. Nji
    traktat aleance u nėnshkrue nė Gaeta mė
    26 Mars 1451. Mbas sistemit feodal t'asaj
    kohe, Skėnderbeu u proklamue sa pėr
    formė vasali i Alfonsit tė V dhe u
    angazhue t'i paguente nji shumė tė
    hollash vit pėr vit. Mbreti i Naplit, nga ana
    e tij, muer pėrsipėr t'i dėrgonte Lidhjes
    Shqiptare nji fuqi ushtarake tė caktueme
    dhe ndihmė financjare pėr tė vazhdue
    luftėn kundėr Osmanllive. Nė krye tė
    trupave aragoneze u emnue nji gjeneral
    luftėtar, i cili u vendos nė Krujė. Traktatin e
    nėnshkruen edhe princat shqiptar tė tjerė
    dhe Lidhja e Lleshit u riorganizue me
    Skėnderbeun si kryekomandant i kunorės
    sė Aragonės, me nji pensjon prej 1500
    dukatė nė vit. Nji fuqi simbolike prej 100
    ushtarėsh katalanė zuni vend nė
    kėshtjellėn e Krujės dhe qėndroi atje deri
    mbas vdekjes sė Skėnderbeut. Mbas ēdo
    fitoreje qė korrte kundėr Turqve,
    Skėnderbeu i dėrgonte Alfonsit nji pjesė tė
    plaēkės qė mbetej nė duert e Shqiptarve,
    por asnji haraē nė tė holla. Traktati i
    Gaetas ishte sajue si guri themeltar i
    kryqėzatės kundėr Sulltanit, tue ndjekė
    gjurmat e prijėsit norman Robert Guiscard.
    Por kjo ndėrmarrje dėshtoi dhe ushtėrija
    aragoneze nuk debarkoi nė Durrės.
    Skėnderbeu vazhdoi tė jet zot nė tokėn e
    vet dhe u trajtue nga mbreti i Napolit si
    aleat me tė drejta tė barabarta. Mjerisht,
    disa nga bashkėpuntorėt ma tė ngushtė tė
    Skėnderbeut e interpretuen traktatin e

    Gaetas si prammin e nji zgjedhe te huej.
    Intngat e anmikut nga Edrenja dhe te
    Venedikut shfrytzuen sa mujten ket vale
    pakenaqesije dhe Shqipnija u kercenue
    nga rrebeshi i vellavrasjes. Vendi i yne
    shpetoi nga kjo katastrofe* e tille me
    nderhymjen e Kryepeshkopit te Durresit
    Imzot Engjellit, i cili u ngarkue nga Papa
    Nikolla i V me pajtue grindjen ne mes te
    Shqiptarve.

    Viti 1451 u shenue me nji ngjarje te
    hareshme qe ishte martesa e Skenderbeut.
    Mbretnesha e Shqiptarve u ba Andronika
    ose Donika, e cila ishte e bija e Gjergj
    Arianitit, princit te Vlones dhe Kanines.
    Kjo mertese prum me vehte pajtimin e
    Skenderbeut me shtepin e Arianitve qe
    kishte marre anen e Venedikut mbas krizes
    se vitit 1450. Nusja pruni nji paje te
    ēmueshme mbi te cilen auktoret e asaj kohe
    nuk japin hollesina. Martesa politike e
    Skenderbeut bani disa te pakenaqun ne
    mes te krenve Shqiptar, dhe sidomos te
    kater djemt' e Arianitit, nipin e
    Skenderbeut Hamze Kastriotin, i cili ishte
    rtite ne fė muhamedane, dhe parin e
    Dukagjinit. Kta te fundit, Venediku
    mundohej me i nxite me nji menyre ose me
    nji tjeter, ta luftonin poziten e Gjergj
    Kastriotit si mbretin pa kunore te kombit
    Shqiptar. Kur u zbulue nji komplot per
    vrasien e Skenderbeut dhe dyshimi ra mbi
    Dukagjinet, Shqipnija ment u zhyte ne
    vllavrasje. Papa ngarkoi Peshkopin e
    Drishtit me prue pajtimin ne mes te pans
    shqiptare. Misjoni i tij u kunorzue me
    sukses kur Dukagjinet provuen se nuk
    kishin gisht ne komplot. Auktoret e vertete
    te komplotit nuk u zbuluen kurr ose emnat
    e tyne nuk u shpallen botmsht.
    E vetemja disfate serjoze qe pesoi
    Skenderbeu gjate karrjeres se tij
    ngadhnjimtare ishte ne rrethimin e Beratit
    te okupuem nga nji garnizon i ushteris
    Faqe 125

    turke. NJI kontigjent napoletan prej 200
    vetesh ishte dergue per te forcue ushtenn e
    Skenderbeut pre) 12 000 tnmash. Berati u
    rrethue nga te kater anet, u vune ne vepnm
    aparatet e atehershem per te rrafe muret e
    kalas dhe ma ne fund u ēel nji vend per
    kalimin e ushteris. Komandanti i
    garnizonit turk ofroi me u dorzue mbrenda
    11 ditve po te mos i vinte den atehere
    ndonji ndihme nga jashte. Keshilli i luftes
    vendosi me e pranue ket dorzim me
    kushte. Skenderbeu la kampin e ushteris
    shqiptare dhe u nis per nji fushate tjeter.
    Kalimi i ditve te gjata pa asnji veprim
    ēthun disiplinen ne radhet e kreshnikeve
    te Kastriotit. Kur, pa prite e pa kujtue,
    40.000 kalores Turq nden komanden e Isa
    Bej Evrenozit plakosen ushterin shqiptare
    dhe grine me shpate sa muejten, tue mos lane
    gjalle as komandantin, Muzake Topija.

    Si rezultat i kesaj katastrofe, filluen
    dezertimet ne anen e armikut. Ai qe
    shkaktoi idhnimin, dhe asht e vertete me
    thane, pikllimin ma te madh ishte Moisiu i
    Dibres, gienerali ma i afte i Gjergj
    Kastriotit. Bashke me Moisin, u hudhen me
    Turqet edhe Hamze Kastrioti dhe dy
    Dukagjinet. Gjergj Araniti shkoi me
    Venedikasit. Gjin Muzaka i shpjegon kto
    dezertime tue thane se Skenderbeu kishte
    fillue politiken e centralizimit te shtetit, tue
    aneksue krahinat qe ata sundomn ne baze
    te sistemit feodal Gjergj Kastriotin e
    detyruen rrethanat historike me ndjeke at
    politike, mbasi ishte e vetemja menyre per
    me iu ba balle sulmeve turke. Densa
    Shqipnija ishte e ndame ne principata te
    vogla autonome, Skenderbeu ishte ne
    rrezik qe te mbetej vetem ne diten ma te
    keqe. Urtesija dhe larkpamja e herojt tone
    te pavdekshem u provue aty per aty kur
    Moisi Dibrani marshoi kunder Shqipnis ne
    krye te nji ushterije turke, e cila u derrmue
    para se te shkelte ne token arbnore. Moisiu

    u kthye nė Krujė i penduem dhe i kėrkoi
    ndjesė prijėsit tė kombit. Skėnderbe
    zemėrluani u tregue burrė shteti i vėrtetė
    dhe e fali dezertuesin qė i kishte ra ndėr
    kambė. Prej asaj kohe Moisiu luftoi
    trimnisht pėr kauzėn kombtare deri ditėn
    qė pėsoi vdekjen e martirit nga dora e
    anmikut.

    Gjergj Kastrioti muer hakun e disfatės
    sė Beratit mė 1457, kur Sulltani dėrgoi nji
    ushtėri prej 80.000 vetėsh pėr me i dhanė
    grushtin e vdekjes. Skėnderbeu manevroi
    nė mėnyrė qė t'u linte Turqve pėrshtypjen
    se nuk guxonte me iu dalė pėrpara dhe u
    vėrsul pėrmbi ta si shqiponja kur nuk e
    prisnin. Humbjet e anmikut besohet tė ken
    arrijtė 15.000 deri 30.000 tė vramė. Hamzė
    Kastrioti kishte ardhė me ushtėrin turke
    pėr me u ba sundimtar i Shqipnis ndėn
    hijen e Sulltanit. Ai u zue rob dhe u mbyll
    nė kėshtjellėn e Krujės. Skėnderbeu tregoi
    edhe nji herė shpirtmadhėsin e tij tue falė
    tradhėtin e tė nipit, tė cilin e kishte dashtė
    aq shumė. Mbas kėsaj fitorje tė rė qė habiti
    botėn, aq ma tepėr sepse ishte e papritun,
    Papa Kalikst i III emnoi Gjergj Kastriotin si
    kryekapedan tė Selis sė Shenjtė. Nė nji letėr
    drejtue Perandorit tė Gjermanis, Frederikut
    tė III, Shefi suprem* i Krishtenimit e cilson
    Skėnderbeun si luftėtar tė palodhun dhe si
    Ushtar tė Krishtit me krahun e
    pathyeshėm. Nė nji rast tjetėr, Papa Kalikst
    i III flet pėr "birin tonė tė shtrenjtė
    Skėnderbeun fisnik, mbretin e Shqipnis".
    Mė 1460 Gjergj Kastrioti pat rastin me i
    shpėrblye trashėgimtarit tė Alfonsit tė V,
    mbretit Ferdinand tė Napolit, ndihmėn
    bujare qė i kishte dhanė i ati. Alfons
    Shpirtmadhi vdiq me 1458 tue lanė si
    trashėgimtar Ferdinandin, birin e tij pa
    kunorė. Papa Kalikst i III, i cili ishte prej
    origjine spanjolle, e kishte marrė mbretin e
    Napolit nė gazep pėr shkak se ai nuk
    deshi me marrė pjesė nė Kryqzatėn kundėr
    Faqe 126

    Turqve dhe dėrgoi flotėn kundėr
    Gjenovezve. Anmiqsija e papajtueshme e
    Alfonsit e kishte nxitė Republikėn detare tė
    Gjenovės me u afrue me dinastin
    angjevine. Nė vitin e vdekjes sė Alfonsit,
    Gjon Anjou u proklamue mbreti protektor*
    i Gjenovės. Nji mot ma vonė ai organizoi
    speditėn ushtarake pėr tė zaptue Napolin.
    Lufta vazhdoi dy vjet por Napoli nuk ra nė
    duert e Gjonit. Megjithatė Ferdinandi nuk e
    ndjente vehten tė sigurtė mbi fron, mbasi
    ishte i kėrcėnuem nga baronėt feodal
    t'Italis sė Jugut. Papa Piu i II, i cili kishte
    zanė vendin e Kaliksit tė III, duel
    pėrkrahės i Ferdinandit dhe ftoi Gjergj
    Kastriotin me i ardhė nė ndihmė. Para se
    me u nisė pėr n'Itali, Skėnderbeu stabilizoi
    marrėdhanjet me Venedikun, tue
    nėnshkrue nji traktat aleance tė vėrtetė. Me
    porosin e Shenjtėris tė tij Piu i n,
    Kryepeshkopi i Durrėsit Imzot Pal Engjėlli
    bani pajtimin me Dukagjinėt. Ma nė fund,
    u nėnshkrue edhe nji armėpushim dy
    vjetėsh me Sulltan Muratin.

    Kur u bindė se Shqipnija ishte sigurue
    kundėr anmiqve tė jashtėm dhe
    ngatėrresave tė mbrendshme, Skėnderbeu
    bani pregatitjet pėr speditėn e Italis. Princi
    i Tarantos, i cili ishte nė krye tė lidhjes sė
    Baronve t'Italis, u mundue ta bante
    Skėnderbeun me heqė dorė nga kjo punė,
    tue i tregue se Ferdinandi nuk i kishte tė
    gjata si Mbret i Napolit. Skėnderbeu e
    kishte kuptue pozitėn e tij tė pashpresė,
    por nuk donte me lanė nė baltė nė ditėn e
    rrezikut trashėgimtarin e aleatit tė tij ma tė
    nderuem. 1 shkroi princit tė Tarantos pėr tė
    hudhė poshtė propozimet e tij dhe mbaroi
    tue thanė: "Jam mik i virtytit dhe nuk
    lakmoj begatin".
    Nė verėn e vitit 1461 Skėnderbeu u nis
    me det nė krye tė speditės shqiptare pėr nė
    Raguzė ku banonte nji koloni e fortė
    shqiptare. Senati i qytetit i bani nji pritje



    madhėshtore. Mbasi pushoi disa dit,
    Skėnderbeu u nis pėr nė Barletta, ku
    debarkoi me nji fuqi prej 3000 kalorėsh dhe
    ushtarė tė zgjedhun. Nėnkomandant i
    kėsaj fuqije ishte i nipi i Gjergj Kastriotit,
    Gjon Ballsha.
    Pozita e Ferdinandit ishte gadi e
    pashpresė. Pa bjerrun asnji minutė,
    Skėndebeu filloi veprimin pėr tė shpėtue
    Barletlėn qė kishin rrethue anmiqt e
    Ferdinandit me Princin e Tarantos nė krye.
    Me sulmin e vrullshėm tė fuqive shqiptare
    rrethimi i Barlettės u thye dhe Skėnderbeu
    bani kėrdin nė mes tė ushtėris anmike,
    ndėrsa ajo po tėrhiqej e demoralizueme.
    Shpejtėsia e rrufeshme e manevrimit dhe
    dora e sigurtė nė drejtimin e sulmeve i
    fituen Skėnderbeut admirimin e mahnitun
    tė gjith atyne qė e vėzhguen.
    "Emni dhe lajmi i ardhjes sė tij, -
    shkruen nji historian i asaj kohe, - jo vetėm
    qė shkatėrroi gjith planet e anmikut, por
    mbushi tanė Italin me famėn dhe
    ngadhnjimin e tij". Mirėnjoftja e mbretit
    Ferdinand nuk kishte ma kufi. Ai e quejti
    Skėnderbeun "Babė" dhe i dha nė posedim
    tė pėrhershėm Tranin dhe San Giovanni
    Rotondon n'Italin e Jugut.
    Fitoret e Gjergj Kastriotit nė Barletta dhe
    mandej nė Trani e kthyen fatin e luftės nė
    favor tė mbretit lė Napolit. Ushtėrija e
    Ferdinandit kaloi nė ofensivė dhe, ma nė
    fund, rezistenca e Baronėve t'Italis u
    dėrrmue. N'at kohė Skėnderbeu vrapoi me
    u kthye nė Shqipni, mbasi ishte dukė nė
    horizont rreziku i nji ofensive tė re turke.

    Karakteri i Skėnderbeut dhe cilsit e tij
    si prijės luftarak

    Gjergj Kastrioti ishte gadi 40 vjeē kur u
    ba prijėsi i kombit shqiptar nė luftėn
    kundėr invaduesit otoman. Fuqija e tij
    fizike dhe shkathtėsija mendore ishin nė
    Faqe 127

    kulm. I gjatė, i hijshėm, me shtat tė
    derdhun si nji statujė, me tipare tė
    skalituna dhe nji pamjf- madhėshtore,
    Skėnderbeut i kishte dhanė Zoti nji fuqi
    vigani dhe shpejtėsin e nji atleti te
    pėrsosun nė lėvizje. Ishte nji gjeni i lindun
    pėrsa i pėrket artit tė luftės dhe nji luftėtar i
    pashoq pėr trimnin dhe aftėsin e tij mė iu
    prie tė tjerve.
    Asnji armė lufte e atij shekulli nuk
    kishte sekrete pėr Skėnderbeun, por ai
    ēquhej sidomos nė pėrdorimin e shpatės sė
    tij tė gjatė dhe tė pėrkulun, nji shpatė qė
    ēdo njeri tjetėr memzi e ngrinte me tė dy
    duert. Mbasi ishte aq i fortė dhe i
    shėndoshė, i pėlqente me hangėr dhe me pi
    boll, por kėnaqej me pak orė gjumė, tue
    mos e pasė pėr gja me fjetė atje ku tė
    qėllonte. Dėfrimet e zakonshėm tė jetės nuk
    i interesonin fort dhe ai gjente prehje nė
    sportin e njeriut tė aksjonit si gjueti,
    vrapim kuejsh dhe ojnat ushtarake qė i
    ndihmonin me mbajtė trupin nė formė tė
    mirė dhe me ushqye burimet e energjis tė tij
    tė pashterueshme. Guximi i tij nė sheshin e
    luftės mund tė dukej krejt i ēmendun sikur
    tė mos ishte shoqnue nga gjakftotėsija dhe
    gjykinu i mprefet qė e vinin gjithmonė nė
    gjendje me e dominue situatėn dhe me
    sigurue fitoren. Hypun mbi kalin e tij tė
    bardhė dhe me shpatėn gadi pėr tė prė
    kryet e anmikut, Skėnderbeu u printe
    trimave shqiptar dhe ndodhej gjithnji nė
    vendin e rrezikut ma tė madh, tue pėrbuzė
    vdekjen me nji qetėsi shpirtnore qė nuk
    mund tė pėrfytyrohej. Kishte shpėtue gjallė
    gadi pėr nji fije kaq shpesh saqė njerzija
    kujtonin se ishte efekti i nji mrekullije tė
    Zotit. Skėnderbeu muer vetėm nji herė nji
    varrė nė shpatull, tue u rrėzue prej kalit
    ndėrsa e rrethuen trimat shqiptar.
    Mbrenda pak sekondave e mblodhi vehten
    dhe vazhdoi luftėn.


    Gjergj Kastrioti ishte i pamėshirshėm
    me anmiqtė por gjithmonė i gatshėm me
    falė ata qė i kishin ba keq dhe qė i kėrkonin
    ndjesė. Besa shqiptare ishte parimi i kodit
    tonė moral qė ai ēmonte ma tepėr, dhe nuk
    ishte punė qė t'i shmangej edhe sikur tė
    rrezikonte me bjerrė gjithēka. Nė pėrgjigjen
    qė i dėrgoi Princit tė Tarantos, i cili e ftonte
    me braktisė mbretin e Napolit nė fatin e tij,
    Skėnderbeu thoshte: "Na qė kemi pa kaq tė
    mira nga Naltmadhnija e Tij, i ndjeri mbret
    Alfons, do tė baheshim me turp dhe do tė
    na nxihej faqja si njerėz tė pabesė dhe pa
    mirėnjoftje sikur tė mos i shtrinim dorėn tė
    birit nė ditėn qė ka nevojė".
    Gjergj Kastrioti i kishte kushtue vehten
    liris dhe mirėqenjes sė popullit me nji
    vetmohim tė plotė. Qėllimi i tij ishte jo
    vetėm t'i mbronte nga sulmet e anmikut tė
    huej por edhe t'i bashkonte si nji komb tė
    pamvarun. Tue dashtė me veprue si nji
    prijės kombėtar dhe jo si nji shef feodal
    Skėnderbeu shkaktoi anmiqsin e disa nga
    krenėt ma tė fuqishėm tė Shqipnis, tė cilėt
    donin tė ushtronin nji pushtet absolut nė
    krahinat e tyne dhe nuk ngurruen tė
    dezertonin nė fazėn ma tė kritikėshme tė
    luftės kundėr Turqve. Gjergj Kastrioti ishte
    nji Katolik i divotshėm dhe i frymėzuem
    nga forca morale qė ngriti valėn e
    Kryqzatave nė shekujt e maparshėm. Nė
    ēdo rast tė jetės sė tij ai u mundue tė
    vepronte simbas urdhnave tė fes kristiane.
    Dėshiri i tij ma i flakėt ishte me fitue
    zemrat e njerzve me mirėsin, drejtėsin dhe
    bujarin e tij, se me i dominue me anė tė
    frikės dhe tė interesit material.
    Tue iu drejtue nji dit trimave shqiptar
    Skėnderbeu u tha (simbas tekstit tė Barletit
    pėrkthye nga Fan Noli):
    "Kapedanė dhe ushtarė trima".
    S'ėshtė as e re, as e papritun pamja qė
    kam sot pėrpara syve. Ashtu si ju kujtonja,
    ashtu ju gjeta, stėrnipėr tė thjeshtė tė njė
    race tė vjetėr dhe bujare, trima dhe besnikė

    Faqe 128

    tė patronditur tė vendit dhe tė mbretit tuaj.
    Edhe jam i lumtur tani qė mund t'ju hap
    zemrėn time. Ju thom pa u mburrur qė, sa
    kam rrojtur, kam patur gjithnjė kėtė mall
    pėr atdhenė dhe kėtė dėshirė pėr lirinė.
    Kur mė ftuat pėr kėtė vepėr nga shėrbimi i
    Sulltanit, kisha nė zemėr atė dėshirė qė
    kishit edhe Ju. Juve ndofta ju shkoi nga
    mėndja qė e kisha harruar vėndin, edhe
    nderin, edhe lirinė, kur ju ktheva prapa tė
    helmuar, pa ju dhėnė asnjė shpresė dhe pa
    ju treguar asnjė ndjenjė bujare dhe
    shpirtmadhe. Po unė sillesha me atė
    mėnyrė, se ashtu e deshte shpėtimi i juaj
    dhe i imi, se puna ish e tillė se duhej bėrė
    dhe jo thėnė, se e shikonja qė kishit mė
    tepėr nevojė pėr frė sesa pėr shtyrje. Jua
    fsheha planet e mia dhe s'jua ēfaqa
    dėshirėn qė kisha nė zemėr aq vjet, jo se s'u
    kisha besim, jo se s'jua dinja shpirtin, po
    se ju ishit tė parėt qė e hothtė zjarrin dhe u
    futtė nė kėtė valle; po se puna duhej
    mejtuar thellė, se duheshin gjetur mjetet, se
    duhej zgjedhur koha e mirė. Ndryshe do tė
    derdhej gjak mė kotė dhe pėrfundimi do
    t'ish nji robėri me e keqe se e para. Dhe
    ahere ēdo shpresė pėr tė nesėrmen
    fluturonte; se nji punė si kjo niset njiherė e
    mirė; dhe nė mos vaftė mbarė, rasja dhe
    mjetet pėr ta nisur ikin e s'kthehen kurrė
    prapė. Prandaj s'ja tregonja planin tim as
    vetes sime dhe ruhesha mos me shkiste
    gjuha dhe mė dėgjonin muret. Kam pėr
    dėshmor Hamzėn, tim nip, qė e kam pasur
    kėshilltar, pėrkrahės dhe shok armėsh, me
    ca tė tjerė tė pakė, me besnikėrin e tė cilve e
    vumė kėtė plan nė vepėrim. Tani, ndonėse
    rronim e hanim bashkė dhe kishim njė
    zemėr dhe njė shpirt, me gjithė kėtė asnjė
    nga kėta s'mė kish dėgjuar kurrė tė zė
    n'gojė atdhenė, lirinė dhe krishtėrimin,
    gjersa ardhi rasa nė betejė tė Nishit. Lirinė
    mund ta kishit fituar me trimėrinė tuaj
    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    nuk i mungojnė burrat, po ju pėlqeu ta
    prisni nga dora e ime, ndonėse vonė, se
    kėshtu ndofta desh vet i madhi Zot. Se
    ėshtė me tė vėrtetė ēudi qė trima kryelartė
    si ju, tė rritur nė liri, duruat kaq kohė
    robėrin e barbarve, duke pritur tė mė
    shikoni njė ditė nė krye tuaj. Po vallė, a e
    meritonj kėtė titull tė bukur tė ēlironjėsit qė
    kini mirėsinė tė mė jipni? Lirinė s'jua solla
    unė, po e gjeta kėtu, nė mes tuaj. Posa
    shkela kėmbėn kėtu, posa dėgjuat emrin,
    renttė qė tė gjithė, mė dualtė pėrpara kush
    e kush mė shpejtė, sikur t'ishin ngritur nga
    varret atėrit, vėllezėrit, bijtė tuaj, sikur tė
    kishte zbritė nga qielli vetė Perėndia. Mė
    prittė me aq dashuri dhe gėzim, mė sualltė
    aq shėrbime tė ēmuara e pa numėr, sa mė
    bėtė mė tepėr ju robin tuaj sesa unė tė lirė
    ju. Kėtė mbretėri, kėtė qytet nuk jua dhashė
    unė, po ju gjeta t'armatosur, lirinė e kishit
    kudo, nė krahėrore, nė ballė, nė shpata e nė
    ushtat; si gardjan besnikė t'emėruar prej
    tim eti, ja ma vutė mbi krye kėtė kunorė, ju
    ma dhatė nė dorė kėtė shpatė, ju mė bėtė
    zot tė kėsaj mbretėrije, tė cilėn ma ruajtėt
    me aq besė, me aqė kujdes, me aq
    mundime. Shpjermėni tani, me ndihmėn e
    perėndisė, qė ta ēlirojmė tėrė Shqipėrinė.
    Pjesėn mė tė madhe, pothuaj tėrė
    punėn, e mbaruat: Kruja dhe tėrė krahina e
    saj u fitua; Dibra dhe Malėsitė u bashkuan
    me ne; anmikut s'i mbeti as emėri, as
    shėnjat nė fushat tona; qėndrojnė vetėm
    fortesat. Kam shpresė t'i marrim edhe kėto
    me hir a me pahir, me dhelpėri a me
    trimėri, ndonėse garnizonet turke janė mė
    tė forta dhe kėshtjellat janė vendosur si
    shkėmbenj tė ashpėr dhe tė paafruarshėm.
    Armiku ėshtė i rrethuar, i dėshpėruar, dhe
    s'i kanė mbetur veēse muret e fortesave. Po
    pėr kėto do tė kėshillohemi e do tė
    pėrfundojmė mė nurė kur tė vemi nė vėnt e
    kur tė kemi armėt nė dorė dhe anmikun
    pėrpara, sesa tani pėr sė largu dhe pa ditur

    Faqe 129

    se ē'kemi pėrballė. Do tė nisim nga Petrela
    mė parė, jo se kjo ėshtė mė e lehtė pėr t'u
    fituar - pėrkundėr ėshtė njė fortesė prej
    natyre dhe ka njė garnizon tė fortė - po se
    ndodhet mė afėr kryeqytetit, dhe jam i
    sigurt qė lajma e mirė e ngjarjeve nė Krujė
    ua ka ngrirė gjakun armiqve. Tė tmerruar
    nga trimėrija e juaj dhe nga ēkatėrrimi i
    garnizonit tė Krujės, ndofta do tė na
    lėshojnė fortesėn mė tė mirė; nė mos, po do
    t'i shtrėngojmė tė na e japin me tė keq. Njė
    gjė vetėm duhet tė keni nėr mėnt: nė mos e
    marrshim Petrellėn, asnjė nga ne s' duhet tė
    kthehet prapė i gjallė.
    Ngrehni pra flamurin pėrpara, dhe
    rrėfehuni burra si ngahera. Perėndia, si
    gjer tani, ashtu edhe paskėtaj, do tė na
    ndilnmojė dhe do tė na nxjerrė faqebardhė.

    0 Burrani!"

    *****
    Kujdesja pėr ushtėrin ishte kasaveti ma
    i madh i Skėnderbeut. Ai dijti me pėrfitue
    nga eksperjenca e vet pranė Sulltanit, tue
    krijue nji ushtėri tė zgjedhun dhe tė
    pėrhershme mbas modelit tė Jeniēerve. Por
    ai nuk kishte nevojė me pėrdorė metodėn
    barbare tė grabitjes sė djemve tė mitun nga
    gjiu i familjes pėr me i mbyllė nė kazermat,
    mbasi ēdo Shqiptar lakmonte me shėrbye
    si ushtar i pėrhershėm i prijėsit
    t'adhuruem tė kombit. Kjo ushtėri
    kombtare, qė ishte rekrutue mbas listave tė
    hartueme nga Skėnderbeu vet, nuk
    kapėrcente tė dhjetmijėt. N'at kohė nuk
    kishte as kazerma dhe ushtarėt banonin
    nėpėr shtėpijat e tyne. Kur vinte lajmi se nji
    ushtėri turke po i afrohej kufinit epej
    kushtrimi nga kėshtjella e Krujės dhe
    trimat e Kastriotit vraponin nėpėr vendet
    qė iu ishin caktue. Kryetarėt e familjeve
    sunduese shqiptare, qė kishin aderue nė
    kombėtare nė krye tė forcave armate tė
    tyne. Por faktori vendimtar nė fitoret e
    Skėnderbeut ishte garda e tij personale, e
    cila pėrbahej nga dy a tre mijė kalorės. Kjo
    ishte e vetėmja armė qė mund t'iu bante
    ballė Turqve, tė cilėt ishin kalorės tė
    lindun. Tue pėrdorė taktikėn e sulmeve tė
    befta me trimat e hypun nė kuaj qė shkonin
    si vetėtima, Skėnderbeu shkaktonte
    rrėmujėn dhe panikun nė mes tė kambsoris
    anmike, qoftė nė marshim e sipėr, qoftė kur
    kishte rrethue nji kėshtjellė. Nė fushė tė
    hapėt ai manevronte nė mėnyrė qė me
    drejtue ushtėrin anmike nė nji tokė tė
    pėrshtatun, ku mund t'i vėrsulej me
    kalorėsit si shkaba dhe t'i grinte copė-copė.
    Gjithmonė nė ballė tė ushtėris gjatė kėtyne
    betejave legjendare, Gjergj Kastrioti korrte
    fitoren vetėm me prezencėn e tij, tue u futė
    tmerrin ushtarve t'anmikut. Turqėt kishin
    tė drejtė me i pasė frikėn, mbasi
    Skėnderbeu nuk njifte mėshirė kur ishte
    tue luftue. Kjo shpjegohet me faktin se
    anmiku ishte i tillė jo vetėm nga kombsija,
    por edhe nga feja, dhe kodi moral i
    Mesjetės nuk u vinte asnji kufizim
    kristjanve qė luftonin kundėr
    muhamedanve.
    Tue mos lypė nga tė tjerėt ma shum
    sesa ishte gadi tė bante vet, Skėnderbeu
    adhurohej nga ushtarėt e tij, tė cilėt i
    bindeshin me nji vetmohim tė plotė. Ai vet
    kujdesej mbas ēdo fitoreje qė seicili tė
    merrte pjesėn qė i takonte nga plaēka e
    zanun prej anmikut. Ai u epte shpėrblimin
    moral, qė ishte ma i ēmueshėm, atyne
    oficerve dhe ushtarve qė ishin dallue ma tepėr
    pėr guxim dhe trimni, tue i ftue nė tryezėn e
    tij dhe tue pi pėr shėndetin e tyne.
    Rrallė iu desht tė pėrdorte autoritetin e
    tij si kryetar kundrejt misave tė paris
    shqiptare, qė luftonin ndėn komandėn e tij
    pėr kauzėn kombtare. Ai imponohej gadi
    gjithnji me forcėn e karakterit tė tij, me

    Faqe 130

    gjykimin e pagabueshėm, me aftėsin e tij si
    mjeshtėr nė artin e luftės dhe me
    shembullin qė epte, t'ue dalė gjithmonė vet
    pėrpara. Por Gjergj Kastrioti nuk pėrbuzte
    kurr mendimin e prijėsve tė tjerė tė luftės
    kombėtare. Para ēdo beteje me randėsi ai
    mblidhte kėshillin e luftės qė pėrbahej nga
    gjeneralėt e ushtėris dhe pjestarėt e Lidhjes
    Shqiptare dhe vendosnin sė bashku planet
    strategjike mbas nji bisedimi tė hapėt dhe
    tė imtė. Nė rastin e rrethimit tė Beratit mė
    1455, Skėnderbeu iu pėrulė vendimit tė
    shumicės me pranue ofertėn pėr
    armėpushim tė garnizonit turk megjithqė
    vet ishte i bindun se po bahej nji gabim
    fatal. Faktet e provuen se kishte pasė tė
    drejtė dhe Skėnderbeu e pagoi tue pėsue tė
    vetmen disfatė tė karrjerės sė tij.
    Fama e Gjergj Kastriotit ishte pėrhapė
    nė tanė botėn Kristiane. Ndėrsa mbretėn
    dhe krenė feodal t'Evropės ishin zhytė nė
    grindje dhe rivalitete personale sa mos me
    pa rrezikun qė kėrcėnonte mbarė
    Krishtenimin, shum 'njerėz tė thjeshtė tė
    atyne viseve ishin enthuzjasmue nga
    qindresa heroike e Shqiptarve ndėn
    udhėheqjen gjenjale tė fatosit kombtar.
    Shum qytetarė t'Evropės Kristiane, e tue
    pėrfshie edhe Anglezė, kishin vrapue nė
    kėshtjellėn e Krujės pėr tė luftue si ushtarė
    tė Gjergj Kastriotit.
    Nuk asht nji ekzagjerim me thanė se
    Skėnderbeu ishte nga klasa e heronjve
    legjendar, tė cilėt penda e Plutarkut i ka ba
    tė pavdekshėm. Kėsaj i duhet shtue se
    Skėnderbeu ishte pjestar i fundit i kėsaj
    falange qė nuk dinte se ē'asht frika dhe qė
    jetonte pėr tė luftue pėr idealin e liris dhe tė
    mirėn e nji populli qė e kishte zgjedhė si
    prijės. Merita e tij ma e madhe asht se ai
    jetoi nė praku i shoqnis moderne dhe se u
    frymzue nga feja kristiane. Gjatė nji ēerek
    shekull, ai luftoi pėr tė mos lanė qė
    Shqipnija dhe Gadishulli Balkanik tė

    ēkėputeshin nga vathi i qytetnimit
    perėndimor pėr disa shekuj.

    Triumfi i fundit dhe vdekja e Skėnderbeut

    Sulltan Murati i II vdiq nji mot mbas
    orvatjes sė tij me zaptue Krujėn dhe nė
    fronin e Perandoris hypi Sulltan Mehmet i
    11. Si nji djalosh njizet vjeēar Mehmeti i n
    kishte shoqnue tė jatin nė speditėn kundėr
    Shqipnis dhe kishte vuejtė nė sedrėn e tij
    nga disfata. Kujtimin e ritiratės nga
    Shqipnija Mehmeti i II e kishte nė zemėr si
    plagė dhe nuk duronte qė Gjergj Kastrioti
    tė nderohej si gjenerali ma i madh i botės
    Kristiane, i cili kishte thye Turqėt nė luftė,
    tue prishė kėsisoj famėn e tyne si nji popull
    luftėtar qė nuk dinte deri atėhere se
    ē'domethanė me humbė nji betejė. Pėrveē
    kėsaj, Shqipnija e pamvarun ishte nji
    pengesė e padurueshme pėr ambicjen e tij
    me zaptue Romėn dhe me e proklamue
    kryeqytet tė Perandoris otomane.

    Sulmin e parė Sulltan Mehmeti e drejtoi
    kundėr Stambollit, tė cilin e zaptoi me
    1453. Kur u pėrhap lajmi se kryeqyteti
    lavdiplotė i Perandoris Bizantine u shkel
    nga Turqėt, nji valė tmerri dhe pikėllinu
    shpėrtheu nėpėr Evropėn. Bota Kristiane
    priste me ankth nė zemėr se ku do tė ndalej
    hovi i kėtij rrebeshi qė kėrcėnonte me perla
    qytetnimin perėndimuer. Skėnderbeu me
    nji grusht trimash Shqiptar kishte mbet si i
    vetmi prijės Kristian i Evropės lindore qė
    nuk kishte lėshue armėt. Prej vitit 1455 e
    deri mė 1462, Sulltan Mehmeti dėrgoi
    njimbasnji disa armata turke ndėn
    komandėn e gjeneralėve tė tij ma tė mirė
    pėr tė zaptue Shqipnin. Skėnderbeu nuk i
    la as t'i afroheshin Krujės, por i shpartalloi
    tė gjttha nė luginat dhe rrypinat nė mes tė
    Dibrės dhe Ohrit.

    Ndėrsa presjoni i Turqve bahej gjithnji

    Faqe 131

    ma i randė me u pėrballue, Skėnderbeu
    kishte ra nė hall edhe nga intrigat dhe
    manevrat e Venedikut. Logjikisht,
    Republika e Shėn-Markut duhej tė
    formonte nji front tė pėrbashkėt me mbretin
    e Shqiptarve, mbasi Turqėt sigurisht do tė
    vėrsuleshin kundėr saj ditėn qė tė kishin
    shtiė Krujėn nė dorė. Kurse Skėnderbeu u
    shtrėngue ta detyronte Venedikun me
    lidhė nji aleancė me tė, tue krijue
    pėrshtypjen sikur kishte ba paqe me
    Sulltanin.

    Mė 1463 Mehmeti i II kishte fillue nji
    fushatė kundėr Bosnjės nė krye tė ushtėris
    sė tij. Lidhja Shqiptare vendosi me i dhanė
    fund luftės kundėr Turqve tue nėnshkrue
    mė Sulltanin nji paqe fiktive me kushte qė
    nuk dihen. Por, njikohėsisht Skėnderbeu
    lajmėroi Papėn se ishte gadi me rifillue
    luftėn kurdoherė qė ta shifte tė nevojshme.
    Venedikasit u alarmuen dhe aleanca e tyne
    me Gjergj Kastriotin u nėnshkrue po at vit.
    Nė bazė tė kėtij traktati Skėnderbeu u
    angazhue t'i shpallte luftė Turqis, ndėrsa
    Venediku u zotue t'i jepte nji ndihmė tė
    pėrshtatun. Nji kontigjent venecjan i
    pėrbamė nga 1300 ushtarė dhe kalorės u
    dėrgue nė Shqipni bashkė me 2000 dukatė
    pėr tė mbulue shpenximet e luftės. Djali i
    Skėnderbeut, Gjon Kastrioti, muer
    privilegjin e trashėguem tė nji qytetari tė
    Venedikut dhe u ba antar i Kėshillit tė
    Madh tė paris venecjane.

    Fill mbas nėnshkrimit tė marrėveshjes
    nė mes tė Venedikut dhe Skėnderbeut,
    Papa Piu i II u bani nji thirrje tė gjith
    Kristianve me marrė kryqin kundėr
    Turqve. Mjerisht apeli i tij ra nė veshė tė
    shurdhėn. Dukej sikur asnjeri nuk ishte i
    interesuem me mbrojtė Krishtenimin. Deri
    edhe Ferdinandi i Napolit, pėr tė cilin
    Gjergj Kastrioti shkoi vet me luftue, nuk
    muer pjesė nė Kryqzatė. Piu i II, tue vue
    gjith besimin e tij ne Skėnderbeun dhe nė

    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    mbretin e Hungaris Mathias Korvin, u nis
    pėr nė Ragusė qė ishte caktue si piknisja e
    shefave kristian pėr tė lanēue Kryqzatėn.
    Fati i zi e deshi qė ai tė vdiste rrugės dhe,
    bashkė me tė, u varros shpresa e fundit e
    nji fronti tė pėrbashkėt kundėr anmikut
    otoman. 1 goditun deri nė thelbin e zemrės
    nga kjo vdekje e papritun, Skėnderbeu
    ndaloi menjiherė pregatitjet pėr me shkue
    nė Raguzė. Por ai i kishte shpallė luftė
    Sulltanit tė nesėrmen e ditės kur Papa bani
    thirrje pėr Kryqzatėn kundėr Turqve.
    Kėshtu qė Shqipnija kishte ngelė vetėm
    pėrballė sunduesit otoman tė ndezun
    pishė, tue pasė si aleatė Venedikun, qė pak
    mund t'i besohej. Pa bjerrun kohė, Sulltan
    Mehmeti nisi Ballaban Pashėn nė krye tė
    ushtėris turke pėr tė shembė reduktin e
    fundit tė rezistencės kristiane nė kėt anė tė
    Andriatikut. Ballaban Pasha ishte nji
    renegat* Shqiptar, i cili e njifte taktikėn
    luftarake tė Skėnderbeut dhe reflekset* e tij
    nė sheshin e betejės. Nji dyluftim pėr
    vdekje nė mes tė kėtyne dy prijėsve
    vazhdoi katėr vjet pa nji fitore tė plotė pėr
    asnjanėn palė.
    Ishte pikėrisht gjatė fushatės sė parė
    kundėr Ballaban Pashės qė Skėnderbeu
    muer varrėn e parė dhe tė vetme. Tė dy
    ushtėrit ishin perleshė afėr kėshtjellės sė
    Stefigradit. Skėnderbeu si gjithmonė iu
    printe trimave Shqiptarė atje ku lozej fati i
    luftės. Kali i tij u plagos randė dhe heroj
    kombėtar u pėrplas nė tokė dhe vrau supin
    tue u pėrpjekė mbas cungut tė nji peme. Pėr
    nji minutė i ra tė fikėt nga dhimbja e
    madhe. Roja e tij e rrethoi nga ēdo anė,
    ndėrsa Turqėt sulmonin me rrėmbim. Me
    nji pėrpjekje gadi mbinjerzore luani i
    Arbnis u ēue nė kambė, hypi mbi nji kalė
    tjetėr dhe u vėrsul kundėr anmikut tė
    mahnitun dhe tė tmerruem.
    Nė ndeshjen e dytė me Ballaban
    Pashėn, Turqėt zunė rob disa nga

    Faqe 132

    gjeneralėt ma tė mirė tė Skėnderbeut, ndėr
    tė cilėt edhe vet Moisiun e Dibrės. Me
    urdhėn tė Sulltanit ata pėsuen nji vdekje tė
    llahtarshme tue iu rrjepė lėkura pėr sė
    gjalli. Mbarė kombi shqiptar i vajtoi si
    martirė tė atdheut. Nė betejat e
    mapastajme, Shqiptarėt e xhindosun nga
    zemrimi, nuk lanė ma gjallė asnji Turk qė
    ra nė duert e tyne. Sulltan Mehmetin, qė
    kishte zaptue Stambollin, nuk e nxinte ma
    vendi. Ai u nis vet nė krye tė nji ushtėrije
    prej 200.000 vetėsh pėr me i dhanė nji
    mėsim tė fundit kėtij kombi tė vogėl qė nuk
    ndigjonte me iu pėrulė. Sa muer lajmin,
    Gjergj Kastrioti vrapoi pėr me u kapė me
    fuqin invaduese sa ma larg kah lindja.
    Mbrojtja e kėshtjellės sė Krujės i ishte besue
    Tanush Topijės. Me gjith pengesat qė i
    vuni fuqija e lehtė shetitėse e Skėnderbeut,
    ushtėrija turke mėrrijti para mureve tė
    Krujės dhe topat filluen me vjellė gjylet e
    tyne prej guri. Mbrojtėsit e fortesės
    simbolike nuk i tronditėn topat dhe as qė i
    tėrhoqi ari i Sulltanit. Ky i fundit, tue pa se
    fitorja nuk ishte as pėr sot, as pėr nesėr, u
    largue nga Shqipnija tue lanė Ballaban
    Pashėn me vazhdue rrethimin e Krujės. Ai
    kuptoi nji gja: me mundė Shqiptarėt nuk
    ishte punė aq e lehtė sa me zaptue
    Stambollin, prandaj u kthye nė kryqytetin e
    tij pėr tė pregatitė nji speditė nė shkallė
    edhe ma tė gjanė.
    Po nė at kohė, Skėnderbeut nuk i kishte
    mbetė ma veēse trimnija dhe vullneti mos
    me u pėrulė derisa kishte fuqi tė luftonte. 1
    dishpruem nga apathija dhe verbnimi qė
    mbretnonin nė botėn Kristiane, ai u vesh si
    ushtar i thjeshtė dhe shkoi vetėm nė Romė
    pėr me kėrkue ndihmė. Peshkopė dhe
    Kardinalė duelėn me e pritė dhe nji turmė e
    madhe Romakėsh e brohoriti me
    enthuzjasmė. Nė nji ceremoni tė
    shkėlqyeshme qė u mbajtė nė Bazilikėn e
    Shėn-Pjetrit, Papa Piu i n i dha me dorė tė

    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    vet nji shpatė nderi dhe nji qylahe tė
    bekueme. Por si ndihmė financjare pėr tė
    vazhdue luftėn, u mblodhėn vetėm 7000
    dukatė. Prej Rome, Gjergj Kastrioti shkoi nė
    Napoli, ku mbreti i dha nji shumė tė
    hollash dhe, aq sa kishte, armė dhe pajime
    lufte.
    Ndėrkaq, rrethimi i Krujės vazhdonte
    dhe gjėndja e tė rrethuemve ishte ba e
    padurueshme. Skėnderbeu porsa u kthye
    nė atdhe nxuer shpatėn dhe u turr kundėr
    anmikut nga malet pėrmbi Krujėn qė
    mbajnė sot emnin e tij. Ballaban Pasha u
    zue nė pritė dhe vdiq nga plagėt qė muer
    n'atė ndeshje. Armata turke mbeti pa
    udhėheqės dhe u shkatėrrue. Shumica e
    ushtarve tė Sulltanit u vranė dhe fare pak
    muejtėn me dalė gjallė nga Shqipnija.
    Shqiptarėt nuk patėn kohė me marrė
    frymė, kur nji tjetėr ushtėri turke u ēfaq
    pėrsėri para mureve tė Krujės. Por edhe kėt
    herė fortesa legjendare nuk u dorzue.
    Sulltani i tėrbuem i dha urdhėn ushtėris
    me djegė e shkretue viset e Shqipnis ku
    arrinte dora e saj. Por falangat e vetėtimta
    tė Gjergj Kastriotit e ndoqėn anmikun
    kamba-kambės tue ba kėrdin nė radhėt e
    tij. Mbas dy javė qė kaluen me plaēkitje dhe
    shfarime, Turqėt me Sulltanin nė krye u
    kthyen nė Stamboll tė brengosun nga
    pikėllimi i disfatės.
    Ky ishte triumfi i fundit i Skėnderbeut.
    Nji mot ma vonė, me 17 Kallnuer 1468,
    heroi i ynė kombėtar, qė kishte dalė i
    pacėnuem nga gjith ato beteja, u mposhtė
    nga nji ethe e mallkueme qė nuk i gjindej
    dermani. Ai kishte shkue nė Llesh me
    kryesue nji kuvėnd tė Lidhjes Shqiptare
    pėr tė shestue plane qė tė nxirrej anmiku
    prej Shqipnis. Prijėsi i pazėvėndėsueshėm
    la kėt botė para se Kuvendi tė merrte
    ndonji vendim. Akti i tretė i tragjedisė
    shqiptare u luejtė pa tė, dhe epilogu ishte
    ai qė mund tė pritej.
    Faqe 133

    Gjergj Kastrioti u varros nė Kathedralen
    e Shėn Kollit nė Llesh, tė cilėn e kishte
    rindėrtue pak vjet ma parė. Kombi shqiptar
    derdhi lotėt ēurk, tue vajtue mbretin e
    adhuruem qė i kishte shėrbye gjatė nji
    ēerek shekullin si mburojė e pathyeshme,
    dhe qė kishte fitue respekt dhe admirim nė
    ēdo skaj t'Evropės me fitoret e tij tė
    habitėshme qė dukeshin gadi si nji
    mrekulli e Zotit. Nji gojdhanė thotė se
    Sulltani Mehmeti i 11, kur muer lajmin e
    vdekjes sė fatosit shqiptar bėrtiti: "Mjer
    Krishtėnimi qė ka bjerrė shpatėn dhe
    mburojėn e tij. Tash, ma nė fund, Evropėa
    dhe Azija janė pėr mue. Ruejna Zot qė tė
    kemi anmik nji tjetėr luan si ai". Dhjetė vjet
    mbas vdekjes sė Skėnderbeut, Turqėt hynė
    nė Llesh, ēelėn varrin e tij dhe banė
    hajmali me copa nga eshtnat e tij, tue besue
    se nuk do t'i vriste as shpata, as shigjeta,
    mbasi ishte pėrhapė kudo besimi se ai vet
    nuk mund tė vritej nga nji armė e dorės sė
    njeriut. Kjo asht aq e vėrtetė saqė, pak kohė
    mbas vdekjes sė Skėnderbeut, nji ushtėri
    turke qė ishte tue invadue krahinat e
    Shkodrės, muer arratin nė panik e sipėr
    kur u pėrhapė lajnu se Skėnderbeu po iu
    printe Shqiptarve.
    Donika dhe Gjon kastrioti shkuen nė
    Napoli. Pėr dhjetė vjetė tė tjerė flamuri me
    shkabėn dykrenore valoi mbi kėshtjellėn e
    Krujės. Mbrojtjen e siguronin trimat
    Shqiptarė ndėn Lek Dukagjinin dhe nji
    kontigjent venecjan ndėn komandėn e
    Kontarinit. Fortesa krenare e Gjergj
    Kastriotit ra nė duert e Turqve me 16
    Qershuer 1478 mbas nji rrethimi tė gjatė qė
    kėrcėnonte me shfarue banorėt nga urija
    dhe lėngatat, ndėrsa Kontarini ishte vra
    dhe Lek Dukagjini kishte zanė shtratin, i
    pazoti me lėvizė. Me gjith premtinun
    solemn tė Sulltan Mehmetit me shpėtue
    jetėn e trimave shqiptarė, asnji burrė nuk
    mbet gjallė dhe gratė dhe fėmijt u zvarrisen
    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    nė skllavėri. Ky ishte fundi tragjik i luftės
    epike qė heroi legjendar i Shqiptarve bani
    pėr nji ēerek shekulli kundėr invazionit
    otoman.
    Fjalėn e fundit mbi vėndin e
    Skėnderbeut e kanė thanė dy Papė, Kalikst
    i III dhe Piu i II, dhe verdiktin e tyne e ka
    konfirmue historija. Piu i II shkruen kėshtu
    nė Komentarėt e tij: "Ai kaloi gadi gjith
    jetėn e tij tue luftue pėr kauzėn Kristjane.
    Asht zor me gjetė nji prijės Kryqzate qė
    mund tė krahasohet me tė". Papa Kalikst i
    III ka pėrmbledhė me kėt fjali tė goditun
    randėsinė historike tė luftės sė
    Skėnderbeut: "Si nji pendė e patundėshme,
    ai ndaloi furin e sulmeve turke dhe i
    pengoi tė zaptonin Evropėn Kristjane".
    Mandej e tanė Evropa shprehu
    admirimin e saj me nji rast ose me nji tjetėr
    edhe pėr disa shekuj me radhė. Nė librin e
    lutjeve tė Mbretneshės Elizabeth tė Anglis
    botue mė 1559, dita e vdekjes sė
    Skėnderbeut mban kėt shėnim: "17
    Kallnuer. Si sot vdiq princi i mirė
    Skėnderbeu, Mbret i Epirit dhe shfarues i
    Turqve".
    Mė 1597, fisniku francez Jacques de
    Lavardin (Zhak dė Lavardin) shkroi
    biografin e plotė tė Skėnderbeut. Vepra e tij,
    bazue kryesisht nė Barletin, asht frymėzue
    nga dashurija dhe admirimi i kulluet pėr
    heroin tonė kombėtar. Nė Parathanjen e tij,
    Lavardini i drejtohet aristokracis franceze
    me kto fjalė: "Kjo asht jeta e Gjergj
    Kastriotit, i quejtun Skėnderbe nga Turqėt,
    Mbreti i Shqiptarve, emni i pavdekshėm i
    tė cilit meriton pa fjalė tė pėrmendet nė
    tempullin e Kujtimit".
    Vepra e Lavardinit inspiroi poetin
    francez Ronsard me shkruejtė nji vjershė
    kushtue Skėnderbeut. Mbasi kujton
    ngadhnjimet e lashta tė Epirit, poeti
    vazhdon:
    Faqe 134

    "... Dhe Skmderbeu mundės i Skithve
    Qė prej gjith Azis, Ungjillin kanė dėbue
    O ti, nder i kėtij shekulli
    Oshqipiar i shėnuem prej Fatit
    Dora jote mundi Turcjėt njizet e dy herė
    Shtine tmerrin nė rradhėt e tyne,
    I bane me lanė eshtnat nė muret e Kėshtjellės.
    Por ti do tė kishe vdekė, i harruem nga njerzimi,
    Sikur pėrpjekja e devotėshme e tė ditunit
    Lavardin
    Tė mos kishte pėrjetėsue betejat e tua..."

    Sir William Temple, burrė shteti dhe
    shkrimtar politik anglez i shekullit tė XVII,
    e ven Gjergj Kastriotin nė rradhėn e
    prijėsve luftarak dhe Perandorve luftėtar
    ma tė mėdhenj tė historis. Nė nji vepėr mbi
    Virtytet Heroike, ai shkruen: "Gjergj
    Kastrioti, Princi i Epirit, i njoftun
    zakonisht me emnin Skėnderbe, si dhe
    Hunjadi, nėnmbret i Hungaris, janė dy
    gjenerala ngadhnjimtarė dhe burra me
    karakter tė naltė qė luftuen sa qenė gjallė si
    ēempjonė tė Krishtenimit. Ata ishin ba
    tmerri i Turqve dhe, tue pasė vetėm nji fuqi
    tė vogėl ushtarake, u banė ballė me sukses
    pėr kaq vjet sulmeve tė pėrsėritun tė gjith
    ushtėris otomane".
    Voltaire shkrojti mė 1754: "Sikur
    Perandorėt e Bizantit tė kishin qenė si
    Skėnderbeu, Perandorija Romake e Lindjes
    nuk do t'ishte ēdukė".
    Gjenerali kanadez VVolfe, nji ekspert
    mbi historin e luftrave shkrojti me 1756:
    "Skėnderbeu ua kalon tė gjith prijėsve
    ushtarakė tė lashtė dhe modernė si
    udhėheqės i nji armate tė vogėl defensive".
    Historiani i famshėm Eduard Gibbon
    qė ka shkruejtė veprėn klasike mbi
    "Dekadencėn dhe Ēdukjen e Perandoris
    Romake" dėnon Skėnderbeun pse dezertoi
    Sulltanin, mohoi fen muhamedane dhe i
    bani luftė bamirėsit tė tij. Ai e gjykon
    Skėnderbeun mbas parimeve morale tė
    Gjergj Kastrioti
    Skenderbeu

    Shkeputur nga "Historia e Shqipnis" e Z. Tajar Zavalani


    shekullit tė XVIII, tue harrue se tre shekuj
    ma parė bahej nji luftė pėr vdekje nė mes tė
    dy koncepteve* tė papajtueshėm moraliteti
    dhe marrėdhaniesh njerzore. Me kto
    mėndje ai duhet tė kishte denue gjithashtu
    edhe mbretin Vladislav tė IV tė Polonis dhe
    Hungaris, i cili shkeli, ndėn nxitjen e
    Nuncit papal Kardinal Cesarini,
    armėpushimin prej dhjetė vjetėsh qė kishte
    nėnshkrue me Sulltanin mė 1444 nė
    qytetin Szegedin.
    Nė ditėt tona, Peshkopi Fan Noli asht
    mundue tė ēmojė rolin e Skėnderbeut me
    kriterin objektiv tė historianit dhe herė-
    herė, tue u ēveshun krejt prej ngroftėsis sė
    ndjenjės patriotike. Ai e pėrfundon kėshtu
    librin e tij: "Skėnderbeu bani pėr 25 vjet nji
    luftė tė mraparojes sė Krishtėnimit dhe
    kėsisoj ia prishi planet Muratit dhe
    sidomos Mehmetit tė II me organizue

    Faqe 135

    speditėn kundėr Romės. Dihet si fakt se mė
    1489, domethanė nji mot para se tė vdiste,
    Sulltan Mehmeti kishte lanēue fushatėn e
    Italis, tue shkelė kambė nė Otranto. Por
    mbas vdekjes sė tij erdhė nė fuqi Sulltan
    Bajazidi, i cili nuk ēante kryet pėr zaptime
    tokash. Suksesori* i tij Sulltan Selimi
    drejtoi ushtėrin kah lindja dhe Evropa
    Perėndimore shpėtoi nga rreziku i
    invazjonit otoman".1

    Historianėt modernė e ēmojnė
    Skėnderbeun si nji nga shefat ushtarak ma
    tė mėdhenj tė gjithė kohėve. Ata e njofin se
    mbreti i Shqiptarve mbet vetėm pėr me
    pėrballue fuqin kolosale tė Sulltanit dhe se
    bani tė pavdekshėm emnin e Krujės, tue
    detyrue Sulltan Mehmetin e II me u kthye
    mbrapa dy herė mbas disfatave qė pėsoi
    nga dora e Skėnderbeut.
    Cka eshte ne Tok eshte vetem Tok

  2. #2
    pa he!... Maska e korēar
    Anėtarėsuar
    18-10-2002
    Vendndodhja
    NO god'S LAND
    Postime
    666
    Tu te lumte pushka or trim, por si te gjate shume e ke bere!
    Nejse, shendet.
    "Oj nan moj, thenke, a ma ep thiken ta prej Ameriken?"

  3. #3
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    08-12-2002
    Vendndodhja
    Gostivar
    Mosha
    40
    Postime
    61
    falemenderit
    por kjo eshte vetem nje nder te gjitha deri tani qe kam shkruajtur
    po ti vella
    a je ketu a
    Cka eshte ne Tok eshte vetem Tok

  4. #4
    i/e regjistruar Maska e Brari
    Anėtarėsuar
    23-04-2002
    Postime
    18,827
    FAKSIMILET HISTORIKE I DOREZOHEN MUZEUT KOMBETAR

    Disa faksimile te dokumentave origjinale me rendesi te vecante per kulturen dhe historine shqiptare, iu dorezuan dje arkivit te Muzeut Historik Kombetar ne Tirane, nga studjuesi Musa Ahmeti. Ashtu sic deshmon drejtori i ketij muzeu Moikom Zeqo jane gjithesej tete kopje te faksimileve, qe cilesohen si dokumenta me vlera te vecanta qe pasurojne fondit kulturor te Muzeut Historik ne Tirane.

    Libri i 1935-es

    Faksimilja e nje libri te dijetarit Miroslav Vahivo botuar ne Sarajeve ne vitin 1935 me titull "Aleksandar Komulovic" (1548-1608), deshmon botimin e nje katekizmi ne gjuhen shqipe qysh ne vitin 1584. Sipas Zeqos, kjo e dhene deshmohet ne faqen 24 te librit te fotokopjuar dhe eshte e panjohur deri me sot. Pikerisht ne kete faqe thuhet qe peshkopi i Shkores Arman Duka, duke ardhur ne vitin 1584 nga Roma per ne Ankone dhe nga Ankona per ne Drubrovnik e Shqiperi, shperndau 500 katekizma ne gjuhen shqipe.

    Zeqo tha se, ne nje konsulte me akademikun Dhimiter Shuteriqi per te vertetuar nese ka katekizma shqiptare te vitit 1584, ai pohoi se nuk e njihte nje botim te tille nderkohe qe e cilesoi eveniment deshmine e saj, pasi ploteson katoligimin e librit shqip ne shekullin XVI-te. Zeqo vertetoi se nje kopje e librit ne shqip mund te gjendet ne arkivat e Vatikanit.

    Bibliografia e Skenderbeut

    Nje tjeter faksimile e bibliografise per Gjergj Kastriot Skenderbeun prej 30 faqesh, botuar ne Zagreb ne vitin 1718 dhe qe permban te dhena te reja te botimeve mbi Skenderbeun eshte nje nga shtesat e fundit ne arkivin e Muzeut Kombetar. Ne keto te dhena eshte edhe nje drame shkruar nga prifti jezuit Talheimb, doktor i filozofise dhe teologjise. Drama titullohet "Fitore ne ikje" ose "Kastrioti, i cili nga Turqia kthehet ne Atdhe dhe ne Mbreterine e Tij". Drama permban 24 faqe, eshte e shkruar ne vargje ndersa ndahet ne tri akte. "Ne Biblioteken kombetare kjo drame gjendet e mikrofilmuar, ndersa faksimilja e sjelle nga studjuesi Ahmeti ne Muzeun Historik eshte fotokopjim i origjinalit, marre nga arkivi i Zagrebit", tha Dr.Zeqo. Sipas tij, "drama nuk eshte e perkthyer ne shqip, por perkthimi i saj do te kishte vlere dhe interes historik".

    * * *

    Ne nje vjershe ne autograf me autor Damian Metondic, qe i perket gjysmes se dyte te shekullit XIV-te pershkruhet qyteti i Shkodres. Sipas Zeqos, "vecantia e kesa vjershe qendron ne faktin se deshmohet se pershkrimi i qytetit te Shkodres ne vargje, eshte bere shume me heret se ne vepren e Marin Barletit "Rrethimi i Shkodres". Me interes jane dhe faksimilet e nje numri te madh letrash dhe poezish te autorit Benigno Albertini, te marra nga arkivi i Raguzes. Ato i perkasin gjysmes se dyte te shekullit XIX-te dhe kane po ashtu ne qender, pershkrimet rreth qytetit te Shkodres. Faksimilja e nje studimi nga burime te ndryshme per qytetin Sepast qe konsiderohet si vendi i Shen Vlashit, shenjtorit mbrojtes te Raguzes do te jete pjese e arkivit te Muzeut. Autori i studimit eshte anonim dhe i perket gjysmes se pare te shekullit XIX-te. Po ashtu interesante jane sipas Zeqos faksimilet e nje gramatike shqiptare ne italisht gjetur ne arkivin e Raguzes, formuluar nga Francesko Maria, qe i perket shekullit XVII-te. Gjithashtu ne keto faksimile gjenden disa poezi te konsullit gjeneral te Frances ne Shkoder, Marko Brier ne gjysmen e dyte te shekullit XIX-te, ne orme sonetesh, qe i kushtohen Shkodres si dhe e nje poezie kushtuar Benigno Albertinit me rastin emerimit te tij si peshkop i Shkodres. Poezia ka per autor Stephan Oliverin dhe i takon gjysmes se dyte te shekullit XIX-te.


    ----------marre nga koha jone.......

Tema tė Ngjashme

  1. Mosekzistenca historike e "Jezusit" dhe e "Pavlit"
    Nga Qafir Arnaut nė forumin Agnosticizėm dhe ateizėm
    Pėrgjigje: 153
    Postimi i Fundit: 06-03-2015, 11:37
  2. Pasqyra e temave historike
    Nga Fiori nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 4
    Postimi i Fundit: 31-05-2011, 15:43
  3. Historia nuk ėshtė vepėr e ca “protagonistėve” pa skrupuj!
    Nga Brari nė forumin Sporti nėpėr botė
    Pėrgjigje: 1
    Postimi i Fundit: 27-12-2008, 20:25
  4. Perse Duhet Studiuar Historia E Luftes Se Ftohte?
    Nga Brari nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 1
    Postimi i Fundit: 14-11-2005, 02:57
  5. Menyrat e shkruarjes se historise (Historia Virtuale)
    Nga Eni nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 12-11-2002, 15:40

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •