Close
Faqja 6 prej 6 FillimFillim ... 456
Duke shfaqur rezultatin 101 deri 115 prej 115
  1. #101
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. KUVENDI I GREĒĖS (23 QERSHOR 1911)






    Memorandumi i Greēės



    Mbėrritjen e komisionit tė klerikėve nė Mal tė Zi dhe pėrpjekjet e xhonturqve pėr t’u marrė vesh me ta, kryengritėsit e shfrytėzuan pėr tė dalė para qeverisė osmane dhe Fuqive tė Mėdha sėrish me kėrkesėn e autonomisė sė Shqipėrisė. Me nismėn e Komitetit tė kryengritjes (tė Podgoricės), u mblodh nė pllajėn e Greēės, nė perėndim tė Selcės, nė Malėsinė e Madhe Kuvendi i Pėrgjithshėm i krerėve shqiptarė, i cili mė 23 qershor miratoi dokumentin mė tė rėndėsishėm tė kryengritjes, tė njohur me emrin “Memorandumi i Greēės”, i hartuar nga Ismail Qemali e Luigj Gurakuqi. Kėtė dokument, i njohur si “Libri i Kuq” (pėr shkak tė ngjyrės sė ballinės sė broshurės nė tė cilėn u shtyp) ia paraqiti Kuvendit tė krerėve tė kryengritjes Luigj Gurakuqi.

    Me kėtė akt kryengritja e armatosur e shqiptarėve tė veriut kishte tani njė program kombėtar nė tė cilin aderuan tashmė tė gjithė shqiptarėt.
    Nė hyrje tė memorandumit (“Librit tė Kuq”) flitet pėr ndihmėn qė dhanė shqiptarėt pėr tė sjellė xhonturqit nė fuqi. Disa privilegje qė u kishte njohur deri atėherė sulltani autokrat krahinave malore, theksohet nė kėtė dokument, nuk i penguan shqiptarėt tė ngriheshin e tė kėrkonin kushtetutėn pėr tė gjithė popujt e shtypur. Por shpresat e tyre te regjimi kushtetues nuk u pėrligjėn. Madje ishin xhonturqit ata qė me politikėn e tyre i shtynė shqiptarėt tė rrėmbenin armėt e tė luftonin pėr tė drejtat e tyre. Shqiptarėt, aleatė tė xhonturqve, u bėnė mė e para viktimė e politikės sė egėr nacionaliste e xhonturqve. Mbi shqiptarėt u turrėn taborret e Xhavit Pashės dhe tė Shefqet Turgut pashės. Por edhe pasi shqiptarėt i dhanė armėt, theksohej nė hyrjen e “Librit tė Kuq”, turqit e rinj nuk mendonin aspak t’i zbatonin reformat e premtuara.

    Nė memorandum parashtroheshin kėto kėrkesa: t’u jepej garanci se nuk do tė pėrsėriteshin veprimet antikushtetuese nga qeveria qendrore dhe nga autoritetet lokale nė tė gjithė Shqipėrinė dhe se do tė respektoheshin fetė e zakonet e vendit; tė njihej kombi shqiptar me po ato tė drejta qė kishin kombet e tjera tė Perandorisė Osmane; tė kishte liri tė plotė pėr zgjedhjen e deputetėve shqiptarė, numri i tė cilėve tė ishte nė pėrpjesėtim me popullsinė; tė kishte liri pėr pėrhapjen e gjuhės shqipe dhe tė shkollave shqipe; tė bėhej bashkimi i vilajeteve, ku jetojnė shqiptarėt, sipas decentralizimit administrativ, dhe tė harmonizoheshin ligjet turke me tė drejtat zakonore tė vendit; nėpunėsit e lartė tė dinin gjuhėn e zakonet e vendit; tė gjithė nėpunėsit civilė dhe financiarė tė ishin shqiptarė, ndėrsa gjyqtarėt, xhandarėt e policėt tė ishin gjithashtu vendas; tė caktohej njė guvernator i pėrgjithshėm nga sulltani pėr njė periudhė tė caktuar; tė pėrdorej gjuha shqipe nė administratė, nė gjyqe e kuvende, pėrkrah turqishtes, qė mbetej gjuhė zyrtare e qeverisė qendrore; shėrbimi ushtarak i detyrueshėm pėr tė gjithė nė kohė paqeje tė kryhej nė vend, ndėrsa pėr banorėt e zonave kufitare tė organizohej njė shėrbim i veēantė ushtarak, qė do tė kryhej nė krahinat e tyre, pėr tė ruajtur kufijtė; tė pėrdoreshin nė vend, pėr ndėrtime rrugėsh, hekurudhash, shkollash e tė tjera, tė ardhurat fiskale me pėrjashtim tė atyre tė doganės, tė postės, tė telegrafės, tė duhanit, tė alkoolit dhe tė pullave, tė cilat ishin monopole tė shtetit ose u ishin dhėnė tė huajve sipas kapitulacioneve; t’u njihej fshatarėve e drejta pėr prerjen e pyjeve sipas njė takse; kėshillat e pėrgjithshme tė kishin tė drejtė tė jepnin vendime pėr buxhetin e vilajeteve dhe tė kontrollonin shpenzimet; tė jepeshin fonde tė nevojshme pėr rregullimin e shtėpive e tė dėmeve tė tjera tė shkaktuara nga operacionet e ushtrive osmane dhe t’u ktheheshin shqiptarėve armėt qė u ishin marrė.

    Memorandumi i Greēės parashtronte njė program tė plotė tė autonomisė sė Shqipėrisė, ashtu siē ishte konceptuar ajo nė platformėn e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare qysh nga koha e Lidhjes sė Prizrenit. Ky memorandum kishte njė rėndėsi tė veēantė, sepse dilte nga gjiri i kryengritjes dhe nė formulimin tij morėn pjesė veprimtarėt atdhetarė tė krahinave tė ndryshme tė vendit e tė kolonive shqiptare tė mėrgimit. Pėrmbajtja kombėtare e kėtij memorandumi ishte njė argument i fuqishėm pėr tė kundėrshtuar trillimet e qeverisė turke dhe tė propagandės sė shteteve fqinje qė mohonin karakterin e vėrtetė kombėtar tė lėvizjes shqiptare dhe e paraqisnin kryengritjen e malėsorėve si kryengritje fetare pėr ruajtjen e venomeve tė vjetra lokale. Pranimi i kėrkesave tė Greēės, siē pohonte Ismail Qemali, do tė ishte njė fitore e nacionalizmit shqiptar. Kėto kėrkesa drejtoheshin njėherazi kundėr politikės sė qeverisė malazeze, e cila orvatej me anėn e agjentėve tė saj t’i bindte malėsorėt tė viheshin nėn mbrojtjen e Malit tė Zi.

    Memorandumi ushtroi ndikim tė fuqishėm edhe nė pjesėt e tjera tė Shqipėrisė dhe nxiti pėrpjekjet qė u bėnė pėr kthimin e kryengritjes sė Veriut nė njė kryengritje tė pėrgjithshme.

    “Libri i Kuq” iu dorėzua nga pėrfaqėsuesit e kryengritėsve ambasadorit turk nė Mal tė Zi, Sadredin Beut, qė e pranoi atė pa dhėnė ndonjė pėrgjigje. Pėr tė pasur garancinė e Fuqive tė Mėdha pėr plotėsimin e kėrkesave tė tyre, njė delegacion i kryengritėsve, i pėrbėrė nga Luigj Gurakuqi, Dedė Gjo Luli, Sokol Baci etj., ua dorėzoi Memorandumin e Greēės pėrfaqėsuesve tė Fuqive tė Mėdha nė Cetinė.
    Ndėrkaq Shefqet Turgut pasha shpalli njė proklamatė tė dytė, me tė cilėn shtyhej afati i dorėzimit tė kryengritėsve edhe 15 ditė tė tjera, duke filluar nga 27 qershori. Malėsorėt lajmėroheshin gjithashtu se Porta kishte dėrguar njė vali dhe njė kajmekam, qė dinin gjuhėn shqipe. Por mė 9 korrik Stambolli u detyrua t’a shtynte pėr tė tretėn herė afatin e dorėzimit tė kryengritėsve edhe pėr 20 ditė tė tjera.

    Me gjithė kėrkesat kėmbėngulėse tė kryengritėsve, qeveria osmane nuk kishte ndėrmend t’i jepte autonominė Shqipėrisė. Ajo e quante kėtė tė papranueshme, si njė akt qė do tė sillte me vete shkatėrrimin e Perandorisė Osmane.
    Stambolli vijoi tė pėrdorte kundėr malėsorėve 50 batalione tė komanduara nga Shefqet Turgut pasha, me 70 000 ushtarė e 60 gryka artilerie me qitje tė shpejtė. Pėr tė pėrligjur luftėn e gjatė me malėsorėt dhe kėtė pėrqendrim tė forcave tė shumta nė Shqipėri kundėr njė grushti malėsorėsh, propaganda zyrtare turke shpalli se nė kryengritje ishin ēuar 20 000 malėsorė. Nė tė vėrtetė, gjithė familjet e kryengritėsve, qė ishin mbartur nė Mal tė Zi pėr t’i shpėtuar terrorit xhonturk, arrinin nė rreth 15 000 veta, ndėrsa nė radhėt e luftėtarėve ishin vetėm 4 000 kryengritės.

    Megjithatė, nė pėrpjekjet me kryengritėsit, Shefqet Turgut pasha la qindra tė vrarė. Ai u detyrua tė pranonte, se “... ēdo ditė janė bėrė pėrpjekje tė ashpra e tė vazhdueshme, kryengritėsit i kanė dalė zot ēdo shkėmbi, ēdo shtėpie dhe e kanė lėnė vendin vetėm duke dhėnė jetėn”. Pėrkrah burrave luftuan edhe gratė malėsore, ndėr tė cilat u dalluan Tringė Smajlja e Norė Kolja. Nė luftė merrnin pjesė gjithashtu tė rinj 16 vjeēarė dhe pleq deri nė 70 vjeē. Vetė udhėheqėsi i kryengritėsve Dedė Gjo Luli ishte 71 vjeē.

    Malėsorėve u dha dorė taktika e luftimit nė grupe tė vogla kundėr armikut shumė tė madh nė numėr dhe njohja e terrenit. Ata zinin shtigjet e qafat e pakalueshme. Sulmonin armikun aty ku ai nuk e priste dhe tėrhiqeshin nė rregull, pa dėme.

    Por lufta e kryengritėsve vėshtirėsohej nga mungesa e armėve, e municioneve dhe e ushqimeve. Lufėtarėt ishin gjysmė tė uritur. Ndihmat qė vinin nga kolonitė dhe nga vendet e tjera nuk mjaftonin pėr t’i mbajtur ata dhe refugjatėt e shumtė, qė qenė mbledhur nė Mal tė Zi.

    Kryengritja e Malėsisė sė Mbishkodrės dhe kėrkesat e saj tėrhoqėn vėmendjen e diplomacisė britanike. Pėrfaqėsues tė kryengritėsve siē ishte Mark Kakarriqi iu drejtuan asaj nė mėnyrė tė posaēme. Duke pėrfituar nga memorandumi, qė kryengritėsit shqiptarė ua drejtuan Fuqive tė Mėdha, E. Grej, ministri i Jashtėm britanik, qysh mė 26 qershor kėrkoi tė ndėrhyhej kolektivisht pranė Portės nė pėrkrahje tė shqiptarėve, pėr tė kėnaqur kėrkesat e tyre pėr gjuhėn, shkollėn, ndėrtimin e rrugėve dhe pėr amnistinė e pėrgjithshme.

    Por ky propozim nuk gjeti pėrkrahje te Shtetet e tjera tė Mėdha. Gjermania e kundėrshtoi njė hap tė tillė, duke deklaruar se kjo do tė merrej nga Stambolli si ndėrhyrje nė punėt e brendshme tė Turqisė. Vjena iu pėrmbajt po atij qėndrimi tė mėparshėm, tė mosndėrhyrjes. Franca gjithashtu nuk u tregua e gatshme tė bashkohej me nismėn e Anglisė, kurse qeveria ruse shprehu dyshimin nėse shqiptarėt do tė kėnaqeshin me lėshimet e propozuara nga Grej, kur dihej se ata kėrkonin autonominė.

    Nga ana tjetėr, edhe shqiptarėt, duke parė interesimin e Forein Ofisit, nė njė memorandum tė veēantė qė i drejtuan qeverisė angleze, posaēėrisht E. Grejit, mė 12 korrik kėrkuan edhe njė herė autonominė e Shqipėrisė. Nė memorandum thuhej: “... na po bajmė fli pėr arsye tė nalta politike dėshirat e pavarėsisė qė frymėzojnė popullin shqiptar tash pesė shekuj, e lypim vetėm autonomi tė gjanė...”.

    Nė memorandum bėhej fjalė gjithashtu pėr terrorin qė ushtria osmane po ushtronte nė fshatrat e Malėsisė, ku plaēkiste, digjte e rrėnonte ēdo gjė. Ndėrsa shqiptarėt i lironin ushtarėt osmanė qė zinin rob, thuhej nė kėtė dokument, turqit hakmerreshin edhe mbi popullsinė e paarmatosur, mbi pleqtė, mbi gratė e fėmijėt. Nė tė flitej edhe pėr rastet kur njerėzit digjeshin tė gjallė nga ushtarėt.

  2. #102
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Jehona e Memorandumit tė Greēės.

    Zgjerimi i lėvizjes nė jug (korrik-gusht 1911)



    Kur u duk se edhe nisma e qeverisė angleze nuk gjeti pėrkrahjen e fuqive tė tjera, shqiptarėt filluan tė punonin pėr ta shtrirė kryengritjen nė tė gjithė vendin, pėr ta kthyer atė nė njė kryengritje tė pėrgjithshme.
    Ndėrkohė, pėr ta detyruar Portėn e Lartė tė pranonte Memorandumin e Greēės si njė program qė shprehte aspiratat mbarėshqiptare dhe jo vetėm tė njė krahine a vilajeti, atdhetarėt mė tė vendosur u pėrpoqėn tė organizonin qėndresėn e armatosur edhe nė Shqipėrinė e Jugut.

    Kjo ishte e domosdoshme tė bėhej edhe pėr shkak se Porta e Lartė vijonte ta trajtonte Kryengritjen e Malėsisė sė Mbishkodrės dhe Memorandumin e Greēės si njė lėvizje lokale me kėrkesa qė i takonin vetėm njė krahine, asaj tė Mbishkodrės.
    Nė kėto rrethana atdhetarėt mė radikalė tė Shqipėrisė sė Jugut, duke pėrfituar nga kryengritja e malėsorėve, bėnė pėrpjekje pėr tė tėrhequr nė lėvizje edhe elementėt e moderuar.

    Memorandumi i Greēės i dha fund qėndrimit pritės qė kishin mbajtur deri atėherė disa komitete nė krahinat e tjera tė vendit. Anėtarėt e Komitetit tė Korfuzit menduan tė arrinin paraprakisht njė marrėveshje me qeverinė greke pėr tė siguruar edhe ndihmėn e saj. Pėr kėtė, tre anėtarė tė kėtij komiteti shkuan nė Athinė, ku u takuan me Venizellosin. Qeveria greke u rekomandoi tė merreshin vesh me “Shoqėrinė kombėtare”, e cila u bėri tė ditur se u vinte nė dispozicion shqiptarėve, pėr nevojat e kryengritjes, ishullin e Korfuzit dhe se do t’u jepte ndihma nė tė holla e tė tjera, por me kusht qė kryengritja tė zhvillohej nė veri tė lumit Shkumbin.

    Pėr shkak tė kėtij qėndrimi tė qeverisė greke, njė pjesė e anėtarėve tė Komitetit tė Korfuzit, duke mos i ndier shpatullat tė sigurta, u tėrhoq. Kėshtu u pengua organizimi i kryengritjes nė jug nė njė kohė mjaft tė favorshme pėr tė. Shtrirja e kryengritjes nė jug tė vendit do tė lehtėsonte atėherė edhe gjendjen e kryengritėsve tė Malėsisė sė Mbishkodrės.

    Pėrpjekjet pėr organizimin e kryengritjes nė jug tė vendit u drejtuan nga komitetet “Shoqėria e Zezė pėr Shpėtim”. Nė krye tė ēetave qė vepronin nė jug ishin Namik Delvina, Muharrem Rushiti, Musa Demi, Spiro Bellkameni, Qamil Panariti, etj. “Shoqėria e Zezė pėr Shpėtim” mendonte se mjeti mė i mirė pėr ta detyruar Turqinė tė njihte Memorandumin e Greēės ishin veprimet sulmuese tė armatosura, tė cilat filluan tė kryheshin nga ēetat. Kryengritėsit zhvillonin njėkohėsisht njė agjitacion tė dendur pėr autonominė e Shqipėrisė midis masave fshatare. Lidhje tė fshehta u vendosėn me repartet shqiptare tė redifėve qė ndodheshin nė qytete tė ndryshme tė vendit.

    Mė 17 korrik komitetet e jugut kishin vendosur qė ēetat e armatosura tė sulmonin Vlorėn. Por ky plan dėshtoi, sepse nė ēastin vendimtar, kur ēetat i qenė afruar qytetit, oficerėt turq zbuluan planin e veprimit tė ushtarėve redifė qė ishin lidhur me to. Megjithatė lėvizja e ēetave nė jug po zgjerohej. Pėrleshjet e tyre me ushtrinė osmane u bėnė mė tė shpeshta. Nė korrik ēeta e Ēamėrisė u ndesh me ta nė Smartė, nė njė luftim qė zgjati 6 orė. Nė Gjirokastėr kryengritėsit i bėnė atentat prefektit tė vendit.

    Mė 21 korrik u mbajt nė Manastirin e Cepos, nė Malin e Gjerė, Kuvendi i pėrfaqėsuesve tė popullsisė sė Ēamėrisė e tė Labėrisė dhe tė tė gjitha kazave tė vilajetit tė Janinės, ku morėn pjesė rreth 800 veta, midis tė cilėve edhe pėrfaqėsues tė ēetave tė armatosura tė Shqipėrisė sė Jugut. Kėtu u diskutua pėr qėndrimin qė do tė mbahej kundrejt regjimit xhonturk nė kushtet e shpėrthimit tė kryengritjes sė Malėsisė sė Mbishkodrės dhe pėr pėrkrahjen e saj nga popullsia e Shqipėrisė sė Jugut. Kuvendi miratoi njė memorandum, i cili, duke pasur 43 nėnshkrime tė pjesėmarrėsve, iu dėrgua qeverisė xhonturke. Memorandumi u nėnshkrua nga pėrfaqėsues tė popullsisė sė Gjirokastrės, tė Delvinės, tė Kurveleshit, tė Himarės, tė Filatit etj. Nė memorandum pėrkrahej Kryengritja e Malėsisė sė Mbishkodrės dhe programi i saj i autonomisė sė Shqipėrisė. Kėrkohej qė qeveria osmane tė zbatonte njė administrim tė njėllojtė si nė veri, dhe nė jug, duke e parė Shqipėrinė dhe kombin shqiptar njė e tė pandarė. Reformat qė do tė zbatoheshin nė Malėsinė e Mbishkodrės tė shtriheshin njėlloj nė tė katėr vilajetet shqiptare, tė Shkodrės, tė Kosovės, tė Manastirit dhe tė Janinės.

    Me kėtė kėrkesė atdhetarėt mendonin tė shmangnin rrezikun qė vinte nga trajtimi i Kryengritjes sė Malėsisė sė Mbishkodrės si njė ngjarje lokale dhe t’i tregonin Stambollit se e gjithė Shqipėria ishte bashkuar me kėrkesat e saj. Prandaj kryengritėsit e Shqipėrisė sė Jugut kėrkuan qė, gjithė ato tė drejta qė do t’u jepeshin malėsorėve, ku pėrfshihej edhe autonomia politiko-administrative e parashtruar nė Greēė, t’i jepeshin edhe Shqipėrisė sė Jugut, pra gjithė Shqipėrisė. Kėrkohej gjithashtu amnisti e pėrgjithshme pėr pjesėmarrėsit e kryengritjes, liria e mėsimit tė gjuhės shqipe nė shkollat fillore dhe zhvillimi nė tė gjithė vendin i reformave administrative. Mendohej se sendėrtimi i tė gjitha kėtyre kėrkesave do t’i hapte rrugėn autonomisė sė plotė tė vendit.

    Meqė xhonturqit synonin tė merreshin vesh vetėm me malėsorėt dhe t’i ngushtonin kėrkesat e tyre autonomiste, komiteti i fshehtė i Janinės udhėzoi tė organizoheshin mitingje tė armatosura nė qytetet e Shqipėrisė sė Jugut, nė tė cilat tė mbėshteteshin kėrkesat autonomiste tė parashtruara nga kryengritėsit e Malėsisė sė Mbishkodrės. U vendos qė njė miting i tillė tė mbahej mė 23 korrik, ditėn e pėrvjetorit tė Revolucionit xhonturk. Shumė nga pjesėtarėt e ēetave i quanin kėto veprime si zanafillė pėr tė kaluar nė luftime tė drejtpėrdrejta kundėr ushtrisė osmane. Mitingjet e armatosura do tė mbėshteteshin edhe nga ana e ēetave, qė u ishin afruar qyteteve. Por mitingu i parashikuar pėr nė 23 korrik u pengua nga kundėrshtarėt e lėvizjes sė armatosur. Kjo ngjarje, si edhe mungesa e iniciativės nė gjirin e udhėheqėsve tė komitetit tė fshehtė tė Janinės, ēorientuan kryengritėsit e atdhetarėt e Shqipėrisė sė Jugut dhe ngjallėn, siē thuhet nė dokumentet e kohės, frymėn e mosbesimit ndaj tyre.

    Nė fundin e korrikut ēetat e komanduara nga Qamil Panariti e nga Spiro Bellkameni, tė pėrbėra prej 18 vetash, u mblodhėn nė arat nė mes tė Orman-Ēifligut (afėr Korēės) dhe tė Setajt pėr tė sulmuar depot e armėve nė Korēė. Por xhonturqit dėrguan kundėr kėtyre ēetave 300 ushtarė e 100 xhandarė. Gjatė pėrleshjes qė u bė nė Orman-Ēiflig, natėn e 29-30 korrikut ēetat luftuan pėr pesė orė rresht duke lėnė 6 tė vrarė. Nga forcat qeveritare mbetėn tė vrarė dy oficerė dhe 13 ushtarė. Pas ngjarjes nė Orman-Ēiflig xhonturqit ngritėn nė Korēė gjyqin ushtarak qė filloi dėnimet e atdhetarėve.

    Nė fundin e korrikut njė ēetė prej 100 vetash vepronte rreth Beratit e nė rrethe tė afėrta, mblidhte nėnshkrime pėr njė memorandum me kėrkesa politike, i cili do t’u dorėzohej pėrfaqėsuesve tė shteteve tė huaja dhe autoriteteve osmane nė Vlorė.
    Komiteti Shqiptar i Vlorės dhe atdhetarė tė tjerė organizuan mė 31 korrik, tek Ura e Drashovicės, njė mbledhje ku morėn pjesė 3 000 veta, tė cilėt shprehėn solidaritetin e tyre me kryengritėsit e Shqipėrisė sė Veriut dhe kėrkuan autonominė e Shqipėrisė.

    Shumica e pjesėmarrėsve tė mbledhjes tek Ura e Drashovicės, gjatė rrugės pėr nė Qafė tė Sinjės, ku do tė takoheshin me ēetat e rrethit tė Beratit, ranė nė pėrpjekje me trupat osmane afėr Cakranit, ku u ndihmuan nga oficeri shqiptar i ushtrisė turke Ismail Haki Libohova. Pėr kėtė veprim ai u nxor para gjykatės ushtarake tė Janinės. Mė 1 gusht u mbajt nė Qafė tė Sinjės (Berat) njė mbledhje tjetėr e pėrfaqėsuesve tė kryengritėsve tė rrethit tė Beratit e tė Vlorės, qė pėrkrahėn tėrėsisht Kryengritjen e Malėsisė sė Mbishkodrės dhe u zotuan tė luftonin pėr zbatimin e 12 kėrkesave tė Memorandumit tė Greēės, domethėnė tė autonomisė territoriale-administrative tė Shqipėrisė.

    Megjithatė edhe kėto veprime tė atdhetarėve tė Shqipėrisė sė Jugut, qė pėrkrahėn programin autonomist tė Greēės, nuk arritėn ta ēonin vendin nė njė kryengritje tė pėrgjithshme.

    Ndėrkohė pėrfundoi pa sukses edhe veprimtaria e komisionit tė Jak Serreqit pranė kryengritėsve tė Shqipėrisė sė Veriut. Ai nuk arriti t’i bindte malėsorėt qė tė hiqnin dorė nga kėrkesat pėr autonomi. Mė 22 korrik, njė ditė para nisjes pėr nė Shkodėr, pėrfaqėsuesit e kryengritjes i dorėzuan njė notė prelatit tė lartė, me tė cilėn i kumtuan se nuk do t’i vazhdonin mė tej bisedimet, sepse ato nuk po zhvilloheshin mbi bazėn e Memorandumit tė Greēės.

    Malėsorėt kryengritės qėndruan tė patundur nė kėrkesėn e tyre pėr autonomi. Por gjendja e 15 000 shqiptarėve tė grumbulluar nė Mal tė Zi po keqėsohej vazhdimisht. Ajo u rėndua edhe mė shumė pėr shkak tė vendimit qė mori Mali i Zi, mė 15 korrik, pėr tė mos u lejuar shqiptarėve tė kalonin kufirin.
    Ndėrkohė edhe qeveria xhonturke filloi tė manovronte. Meqė Shefqet Turgut pasha kishte fituar nė mes tė shqiptarėve njė emėr tė keq pėr shkak tė dy fushatave nė Shqipėri, Porta e Lartė, me qėllim qė tė lehtėsoheshin bisedimet me malėsorėt kryengritės, vendosi ta zėvendėsonte atė me njė komandant tjetėr, me Abdullah Pashėn.

  3. #103
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    3. MARRĖVESHJET ME QEVERINĖ XHONTURKE








    Bisedimet e Podgoricės



    Nė verėn e vitit 1911, gjendja e kryengritėsve po keqėsohej. Atyre u mungonin armėt e municionet, nė kohėn kur gjendeshin pėrballė njė ushtrie tė shumtė armike. Si luftėtarėt, ashtu edhe familjet e tyre vuanin pėr bukė.
    Gjendjen e malėsorėve e rėndonte edhe mė shumė qėndrimi i qeverisė malazeze, qė u bė mė armiqėsor kur kryengritėsit nuk pranuan tė vinin luftėn e tyre nė shėrbim tė politikės sė Cetinės. Meqė edhe Rusia nuk i lejoi Malit tė Zi ta pėrdorte kryengritjen shqiptare, si pretekst, pėr tė nisur luftėn kundėr Perandorisė Osmane, qeveria e Cetinės u mundua tė nxirrte ndonjė pėrfitim nga vetė Turqia. Stambolli ishte i interesuar tė merrej vesh sa mė shpejt me Malin e Zi, pėr shkak tė gjendjes qė ishte krijuar nė gjithė Shqipėrinė. Mali i Zi shpresonte, siē theksohet nė dokumentet diplomatike tė kohės, tė siguronte ndonjė “kompensim pėr shpenzimet e bėra pėr ushqimin e malėsorėve gjatė kryengritjes, i cili do tė kishte formėn e njė rishikimi tė kufirit nė dobi tė Malit tė Zi”. Nė kėto kushte, me ndėrhyrjen e Rusisė cariste dhe tė monarkisė Habsburge, u arrit mė 28 korrik marrėveshja ndėrmjet Turqisė e Malit tė Zi pėr rregullimin e konfliktit kufitar dhe tė ēėshtjes sė tė arratisurve shqiptarė.

    Nė po kėtė kohė Abdullah Pasha, komandanti i ri i trupave osmane, shpalli njė amnisti tė re, por vetėm pėr malėsorėt. Ai u njihte atyre disa privilegje, qė nuk ishin tė pranueshme pėr kryengritėsit. Prandaj, siē dėshmon mikja e shqiptarėve E. Durham, shqiptarėt nuk e pushuan qėndresėn.

    Me 30 korrik 1911 ambasadori turk nė Cetinė, Sadredin Beu, shpalli nė Podgoricė pėrgjigjen me kundėrpropozimet e qeverisė turke ndaj kėrkesave tė kryengritėsve. Ato ishin shumė larg autonomisė, qė shqiptarėt kėrkuan nė Memorandumin e Greēės dhe kufizoheshin vetėm me zonėn e kryengritjes. Me kėtė dokument qeveria xhonturke shpallte amnistinė e plotė pėr tė gjithė pjesėmarrėsit e kryengritjes pa i dorėzuar armėt. Shėrbimi ushtarak do tė kryhej brenda vilajetit tė Shkodrės dhe vetėm njė vit nė Stamboll. Si drejtorė dhe anėtarė tė kėshillave administrativė do tė emėroheshin edhe bajraktarėt. Xhelepi do tė caktohej duke marrė parasysh gjendjen ekonomike tė popullsisė. Taksat do tė mblidheshin kur shqiptarėt tė ishin nė gjendje tė paguanin. Armėt do tė mbaheshin me leje tė posaēme. Do tė ndėrtoheshin nė malėsi, me mjetet shtetėrore, dy shkolla fillore ku do tė mėsohej gjuha shqipe. Do tė ndėrtoheshin rrugė, ura etj.

    Po mė 31 korrik qeveria shpalli nė Tepelenė edhe koncesionet pėr kryengritėsit e Shqipėrisė sė Jugut: faljen e kryengritėsve, hapjen e shkollave shqipe, ndėrtimin e rrugėve, tė urave etj.
    Propozimet zyrtare turke nuk u pranuan nga shumica e kryengritėsve nė veri dhe nė jug tė vendit.

    Kryengritėsit e Shqipėrisė sė Veriut u shtrėnguan, mė nė fund, tė ulen e tė bisedojnė me pėrfaqėsuesit e qeverisė, megjithėse ajo nuk donte t’i pėrfillte kėrkesat e shqiptarėve pėr autonomi. Malėsorėt ngulėn kėmbė nė 12 kėrkesat e Greēės, qė pėrmbanin autonominė e Shqipėrisė. Por qeveria malazeze ua kishte prerė furnizimin me bukė dhe po ushtronte presion mbi malėsorėt, qė tė pranonin propozimet xhonturke.

    Nė kėto rrethana malėsorėt pranuan tė bisedonin sipas propozimeve xhonturke, por ata pėrsėri, duke e parė kombin shqiptar si njė tė tėrė, kėrkuan qė tė drejtat, qė do t’u jepeshin malėsorėve, t’u njiheshin tė gjithė shqiptarėve.
    Meqė, me gjithė pėrpjekjet qė u bėnė, nuk u arrit qė kryengritja e Malėsisė sė Mbishkodrės tė shndėrrohej nė njė kryengritje tė pėrgjithshme, qė tė pėrfshinte gjithė Shqipėrinė e Veriut dhe atė Jugut, autoritetet osmane arritėn tė merren vesh veē me malėsorėt dhe veē me shqiptarėt nė jug.
    Mė 2 gusht nė pėrfaqėsinė e Perandorisė Osmane nė Podgoricė u nėnshkrua, sipas propozimeve turke, marrėveshja e malėsorėve me pėrfaqėsuesit e qeverisė xhonturke.

    Pas 5 gushtit malėsorėt filluan tė kthehen nė grupe. Dedė Gjo Luli e disa tė tjerė nuk pranuan tė ktheheshin dhe vazhduan tė ngulnin kėmbė pėr njohjen e autonomisė. Dedė Gjo Luli nuk pranoi as shpėrblimet dhe as postet, qė i dhanė xhonturqit. Malėsorėt qė nuk pranuan tė ktheheshin, qeveria malazeze i internoi pėrtej Moraēės.
    Nėnshkrimi i marrėveshjes dhe njohja e disa kėrkesave tė pjesshme tė malėsorėve i shtyu edhe krahinat e tjera tė Shqipėrisė tė kėrkonin t’u jepeshin po ato tė drejta qė u ishin dhėnė malėsorėve tė Shqipėrisė sė Veriut.



    Marrėveshja me kryengritėsit e Shqipėrisė sė Jugut



    Nė ditėt e para tė gushtit qeveria e Stambollit iu drejtua me njė thirrje banorėve tė Beratit, tė Vlorės, tė Tepelenės, tė Fierit, tė Gjirokastrės, tė Delvinės etj., nė tė cilėn shpallte faljen e kryengritėsve qė ktheheshin nė shtėpitė e tyre pa armė, dhe premtonte hapjen e shkollave shqipe, pėrdorimin e alfabetit latin, pėrmirėsimin e gjendjes ekonomike etj. Por edhe kjo thirrje nuk i bindi kryengritėsit, qė nuk pranuan tė dorėzonin armėt.

    Edhe nė kėtė kohė kryengritėsit e Shqipėrisė sė Jugut, ashtu siē bėnė nė kėrkesat e parashtruara nė Manastirin e Cepos, synonin tė fitonin tė paktėn tė njėjtat lėshime qė iu bėnė edhe malėsorėve tė Shqipėrisė sė Veriut. Kjo kėrkesė pėr privilegje tė njėjta pėr tė gjithė shqiptarėt, nėnkuptonte njohjen e shqiptarėve si njė komb i bashkuar. Njė kėrkesė e tillė pėrfshinte edhe ēėshtjen, sa tė mprehtė po aq dhe delikate, siē ishte pėrcaktimi i kufijve, i territoreve ku do tė zbatoheshin dhe do tė shtriheshin kėto privilegje. Kjo do tė ishte njė nga mėnyrat pėr tė veēuar kombėsinė shqiptare nga fqinjėt, pėr t’u prerė rrugėn pretendimeve shoviniste tė shteteve ballkanike mbi trojet shqiptare. Kjo shihej nga shqiptarėt e Jugut si njė masė, e cila mund tė largonte sado pak rrezikun e copėtimit tė vendit.


    Kėtė kėrkesė e pėrkrahėn edhe shqiptarėt e mėrguar, shoqėritė dhe shtypi i tyre, qė kėrkuan nga qeveria xhonturke “t’u zbatojė tė tanė shqiptarėvet venomet qė iu dhanė malėsorėvet”.
    Por pas pėrfundimit tė kryengritjes nė Veri, Porta e Lartė hodhi trupa tė shumta ushtarake nė Shqipėrinė e Jugut. Nė kėto rrethana edhe kryengritėsve tė Shqipėrisė sė Jugut nuk u mbeti rrugė tjetėr veēse tė pranonin marrėveshjen me qeverinė xhonturke. Mė 18 gusht 1911 u mbajt nė Tepelenė mbledhja e pėrfaqėsuesve tė parisė dhe e komandantėve tė ēetave tė kėsaj treve. Nė mbledhje morėn pjesė, si tė dėrguar tė qeverisė, edhe Abdyl Ypi e Fejzi Alizoti, tė cilėt u pėrpoqėn t’i bindnin kryengritėsit “pėr rrezikun” qė do t’i vinte vendit “nga kėrkesat e tyre tė pamenduara mirė”.

    Shqiptarėt nė jug tė vendit u detyruan tė pranonin propozimet e qeverisė: amnisti e pėrgjithshme; mėsimi i gjuhės shqipe nė shkollat shtetėrore (me alfabetin latin); subvencionimi nga ana e shtetit i shkollave shqipe; caktimi i nėpunėsve, qė njohin gjuhėn shqipe dhe zakonet e vendit; kryerja e shėrbimit ushtarak nė kohė paqeje nė vend; caktimi i taksave tė popullsisė, sipas mundėsive tė vendit; rindėrtimi i disa urave; mbajtja e armėve me leje tė posaēme; rihapja e Shkollės Normale tė Elbasanit dhe caktimi i fondit pėr mbajtjen e saj.

    Me mbledhjen e Tepelenės dhe me dorėzimin e shumicės sė kryengritėsve iu dha fund pėrkohėsisht kryengritjes edhe nė Shqipėrinė e Jugut. Por edhe kėtu, pati shumė kryengritės, qė nuk e pranuan marrėveshjen me qeverinė.



    Pėrfundime



    Kryengritja shqiptare e vitit 1911 pėrfundoi me njė marrėveshje gjysmake pėr shkak se nuk arriti tė shndėrrohej nė njė kryengritje tė pėrgjithshme. Ajo nuk arriti ta detyronte qeverinė xhonturke tė pranonte kėrkesat autonomiste tė Memorandumit tė Greēės. Megjithatė u arrit tė vendosen kontakte midis kryengritėsve tė Shqipėrisė sė Veriut e asaj tė Jugut si dhe me kolonitė. Atdhetarė tė njohur nga krahina tė ndryshme tė Shqipėrisė, si Ismail Qemali, Pandeli Cale, Salih Hoxha etj., u gjendėn ato ditė nė Mal tė Zi, pranė malėsorėve. Nikollė Ivanaj, Themistokli Gėrmenji e Ismail Qemali shkuan gjithashtu nė kolonitė pėr tė siguruar ndihmėn dhe pėrkrahjen e tyre. Luigj Gurakuqi, Nikollė Ivanaj, Fadil Toptani e Themistokli Gėrmenji vajtėn edhe nė Korfuz pėr tė punuar qė andej pėr zgjerimin e kryengritjes nė jug tė vendit.

    Por, nė kohėn kur kryengritja e Malėsisė sė Mbishkodrės ishte nė kulmin e saj, krahinat e tjera ngurruan tė ngriheshin. Kosova, e cila nuk kishte kapėrcyer pasojat rrėnuese tė ekspeditės sė Shefqet Turgut pashės tė vitit 1910, e pati tė vėshtirė tė hidhej nė kryengritje, kurse Mirdita, nėn ndikimin e Preng Bib Dodės dhe e ēoroditur nga aksioni i Terenc Toēit, mbajti pėrgjithėsisht qėndrim pritės. Komitetet e Jugut, tė shqetėsuar nga qėndrimi armiqėsor i qeverisė greke, ngurruan tė fillonin kryengritjen qysh nė periudhėn e parė, nė maj - fillimi i qershorit, kur situata ishte mė e volitshme pėr shpėrthimin e saj. Lėvizja kryengritėse nė Shqipėrinė e Jugut shpėrtheu nisi nė korrik-gusht tė vitit 1911, kur kryengritja e malėsorėve tė Shqipėrisė sė Veriut kishte filluar tė binte e tė dobėsohej.

    Kryengritja u zhvillua nė kushte tė vėshtira brenda vendit dhe nė rrethana jo tė favorshme ndėrkombėtare. Shtetet ballkanike, duke e vlerėsuar autonominė e Shqipėrisė si njė pengesė pėr plotėsimin e synimeve tė tyre pushtuese ndaj tokave shqiptare, vunė tė gjitha forcat pėr ta penguar Kryengritjen e Malėsisė sė Mbishkodrės dhe pėr tė mos lejuar qė ajo tė kthehej nė kryengritje tė pėrgjithshme.

    Kryengritja e malėsorėve ndeshi edhe nė kundėrshtimin e shteteve evropiane, sidomos tė Rusisė e tė Austro-Hungarisė, tė cilat nuk donin turbullira nė Ballkan. Nė mėnyrė tė veēantė, u aktivizua monarkia Habsburge, e cila pengoi shtrirjen e kryengritjes nė tė gjithė vendin dhe u pėrpoq ta mbante lėvizjen shqiptare brenda kuadrit tė kėrkesave kulturore. Tė njėjtin qėndrim mbajti edhe Italia.
    Megjithėse Kryengritja e vitit 1911 nuk arriti tė sendėrtojė objektivat themelorė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, ajo zė njė vend tė rėndėsishėm nė historinė e popullit shqiptar. Ajo shėnoi njė hap cilėsor pėrpara nė organizimin e lėvizjes kombėtare dhe ngriti nė njė shkallė mė tė lartė ndėrgjegjen politike tė shqiptarėve.

    Kryengritja e Malėsisė sė Mbishkodrės, si nga ana organizative, ashtu edhe nga ajo ideore, shėnoi njė hap tė madh pėrpara nė krahasim me kryengritjen e vitit 1910. Ajo u zhvillua nėn udhėheqjen e njė qendre tė vetme, tė Komitetit tė Podgoricės. Kulmin e saj kryengritja e arriti nė qershor, kur duke miratuar (mė 23 qershor) Memorandumin e Greēės, shpalli kėrkesėn e autonomisė sė Shqipėrisė, si program tė mbarė lėvizjes kombėtare. Megjithatė, udhėheqja e saj, pavarėsisht nga pėrpjekjet qė bėri, nuk mundi tė tėrhiqte nė kryengritjen e Shqipėrisė sė Veriut, krahinat e tjera tė vendit dhe ta kthente atė nė njė kryengritje tė pėrgjithshme.

    Kryengritja e vitit 1911 i detyroi pushtuesit osmanė tė hynin nė bisedime me shqiptarėt dhe t’u bėnin atyre disa lėshime. Megjithėse kėto lėshime ishin larg kėrkesave kombėtare tė shqiptarėve, pėrbėnin ndėrkaq njė mbėshtetje pėr kėrkesa mė tė pėrparuara nė tė ardhmen. Kryengritja nxori nė pah ēėshtjen shqiptare si njė problem ndėrkombėtar. Pėr kėtė dėshmon, krahas tė tjerave, edhe interesimi i diplomacisė angleze pėr kryengritjen dhe sidomos pėrkrahja prej Londrės e kėrkesave kombėtare tė shqiptarėve.
    Kryengritja e vitit 1911 mund tė mbahet si prologu i Kryengritjes sė Pėrgjithshme shqiptare tė vitit 1912.

    Qeveria xhonturke edhe pas kėsaj kryengritjeje vijoi politikėn e saj shtypėse nė Shqipėri. Ajo nuk u dha shqiptarėve as koncesionet qė u bėri gjatė marrėveshjeve me kryengritėsit. Sapo kryengritėsit u kthyen nė shtėpitė e tyre dhe u qetėsua disi gjendja, ajo rifilloi politikėn e mėparshme. Megjithėse kėrkesat pėr t’u dhėnė tė drejta tė njėllojta si tė malėsorėve edhe krahinave tė tjera tė vendit, u parashtruan nė ēdo anė tė Shqipėrisė, autoritetet zyrtare nė qendėr e nė provinca u pėrpoqėn ta ngushtonin hapėsirėn e zbatimit tė marrėveshjes me kryengritėsit shqiptarė. Nė fillim qeveria ia njohu kėto koncesione vetėm sanxhakut tė Shkodrės, pastaj vetėm zonės sė kryengritjes dhe, sė fundi, malėsorėve tė riatdhesuar nga Mali i Zi, por jo gjithė Shqipėrisė.

    Ndėrsa pėr shqiptarėt marrėveshjet me xhonturqit qenė vetėm njė armėpushim i pėrkohshėm i nevojshėm pėr tė mbledhur forcat e pėr t’i dhėnė goditjen pėrfundimtare sundimit osman nė Shqipėri.

  4. #104
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U XIII

    KRYENGRITJA E PĖRGJITHSHME E VITIT 1912.
    SHPALLJA E PAVARĖSISĖ SĖ SHQIPĖRISĖ







    1. PĖRGATITJA E KRYENGRITJES





    Acarimi i gjendjes politike.

    Mbledhja e Taksimit (janar 1912)




    Edhe pas marrėveshjeve qė pėrfundoi me udhėheqėsit e kryengritėsve nė vitin 1911, Porta e Lartė nuk ndėrmori asnjė masė qė do ta pėrmirėsonte gjendjen ekonomike e arsimore tė vilajeteve shqiptare, qė vinte duke u rėnduar. Ndihej mungesa e ushqimeve. Ēmimi i drithit ishte 2-3-fishuar. Edhe artikujt e tjerė tė konsumit tė gjerė qenė shtrenjtuar. Shtimi i taksave e mbledhja me dhunė e detyrimeve shtetėrore e pėrkeqėsuan edhe mė tej gjendjen. Nga ana tjetėr, shqiptarėt i shqetėsonte edhe pėrgatitja pėr krijimin e aleancės ballkanike, konturet e sė cilės po ravijėzoheshin nė horizontin ballkanik.

    Nė kėto rrethana qarqet e gjera atdhetare brenda dhe jashtė vendit filluan tė mendonin pėr organizimin e njė kryengritjeje tė re, qė duhej tė fillonte nė pranverėn e ardhshme. Fillimi i luftės italo-turke (shtator 1911) qė do tė angazhonte njė pjesė tė madhe tė forcave turke, krijonte kushte tė favorshme pėr njė kryengritje tė pėrgjithshme shqiptare. Pėrveē kėsaj, po bėhej gjithnjė e mė e qartė se lufta italo-turke do tė pasohej nga njė luftė ballkanike, e cila do tė ēonte nė shembjen e Perandorisė Osmane dhe do ta vinte Shqipėrinė para rrezikut tė copėtimit. “Aneksimi italian i Tripolit, - theksonte Ismail Qemali, - tregoi se parimi i tėrėsisė tokėsore tė Perandorisė Osmane nuk respektohej mė. Tani ishte pėr t’u dyshuar nėse shtetet ballkanike do tė qėndronin tė qeta”.

    Gjatė njė udhėtimi qė ndėrmori nė Evropė, nė tetor tė vitit 1911, Ismail Qemali, nė takimet qė pati nė kancelaritė diplomatike tė Francės, tė Anglisė e sidomos tė Austro-Hungarisė, u pėrpoq t’i bindte ato qė tė rishikonin politikėn e ruajtjes sė status quo-sė nė Ballkan, t’u provonte se ishte nė interesin e tyre tė ndiqnin njė politike tė re ballkanike, pjesė pėrbėrėse e sė cilės duhej tė ishte edhe autonomia ose edhe pavarėsia e Shqipėrisė. Gjatė takimit me ambasadorin austro-hungarez nė Paris, Ismail Qemali i foli pėr rrezikun qė i kėrcėnohej Shqipėrisė nga monarkitė fqinje. Shembja e sundimit osman nė Ballkan, kur shqiptarėt ende nuk njiheshin si komb mė vete, i linte ata tė pambrojtur pėrballė agresorėve tė rinj. Njė fat i tillė i shqiptarėve, theksoi ai, nuk ishte as nė interesin e Vjenės. Ismail Qemali i propozoi Ballplacit tė ndėrhynte pranė Portės sė Lartė dhe tė kėrkonte prej saj qė ta njihte popullin shqiptar si “entitet etnik”. Ambasadori austro-hungarez nė Paris, Sheēen, iu pėrgjigj Ismail Qemalit se Vjena “i jepte rėndėsi tė madhe ruajtjes sė status quo-sė territoriale nė Ballkan dhe se nuk ndėrhynte nė punėt e brendshme tė Turqisė”.

    Ndėrkohė gjendja politike nė Shqipėri vinte duke u acaruar. Gjatė vjeshtės u dendėsuan kontaktet ndėrmjet pėrfaqėsuesve tė viseve tė ndryshme, qė kishin si objekt diskutimi organizimin e kryengritjes, pėr sendėrtimin e programit politik tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, tė autonomisė sė vendit.
    Nė dhjetor tė vitit 1911 deputetėt shqiptarė, midis tė cilėve u dalluan Ismail Qemali dhe Hasan Prishtina?, duke pėrfituar nga kriza qė kishte mbėrthyer Perandorinė Osmane dhe qeverisjen e xhonturqve, kėrkuan edhe njėherė zbatimin e reformave politike, ekonomike e kulturore nė Shqipėri, tė cilat kishin si qėllim tė fundit ta shtynin Portėn e Lartė tė njihte kombėsinė shqiptare dhe tė drejtėn e saj pėr t’u vetėqeverisur.

    Nė muajin janar tė vitit 1912 Hasan Prishtina u pėrpoq tė bindte Asim Beun, ministrin e Jashtėm tė Perandorisė Osmane, se ishte nė interesin e shtetit osman qė qeveria tė deklaronte zyrtarisht kufijtė e Shqipėrisė. Por xhonturqit, duke menduar se kjo kėrkesė do tė ēonte nė shkėputjen e Shqipėrisė nga Perandoria, e hodhėn poshtė atė.

    Pėrballė kėtij qėndrimi tė qeverisė xhonturke, deputeti i Kosovės, Hasan Prishtina, mė 11 janar 1912 shpalosi dhe njėherė nė parlament kėrkesat kombėtare tė shqiptarėve. Pasi foli pėr mohimin e tė drejtave kombėtare tė shqiptarėve, shkeljen e tė drejtave kushtetuese dhe pėr terrorin e pashembullt tė ushtruar mbi popullsinė shqiptare, ai dėnoi ashpėr politikėn e egėr shoviniste qė po ndiqte qeveria nė trevat shqiptare. Hasan Prishtina e kėrcėnoi qeverinė me njė kryengritje tė re nėse nuk plotėsoheshin kėrkesat kombėtare tė shqiptarėve.
    Fjalimi i guximshėm i Hasan Prishtinės e detyroi vezirin e madh qė tė replikonte ashpėr me tė, duke e akuzuar si rebel qė kėrkonte t’i vinte zjarrin Perandorisė.
    Nė rrethet mė tė pėrparuara patriotike shqiptare po pėrforcohej gjithnjė e mė shumė bindja se tė drejtat kombėtare dhe pėrparimi ekonomik e kulturor i popullit shqiptar nuk mund tė siguroheshin tashmė me anėn e luftės parlamentare.
    Pėrvoja e luftės trivjeēare (1909-1911) e shqiptarėve kundėr regjimit xhonturk kishte provuar domosdoshmėrinė e krijimit tė njė qendre tė vetme drejtuese dhe udhėheqėse tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Pėrpjekja e parė pėr bashkėrendimin e luftės sė tė gjitha trevave shqiptare kundėr zgjedhės xhonturke u bė nė Stamboll.

    Pas kėshillimeve, qė u zhvilluan ndėrmjet Ismail Qemalit dhe Hasan Prishtinės mė 12 janar 1912, u vendos tė mbahej njė takim i njė grupi personalitetesh tė jetės politike shqiptare. Takimi u bė nė mesin e muajit janar, nėn kryesinė e Ismail Qemalit, nė shtėpinė e Syrja Vlorės, nė lagjen Taksim tė Stambollit. Nė tė morėn pjesė, pėrveē Ismail Qemalit, Hasan Prishtinės e Syrja Vlorės, edhe Myfid Libohova, Esat Toptani, Aziz Vrioni, Bedri Pejani, Mustafa Kruja e tė tjerė.
    Mbledhja e Taksimit ripohoi pėrfundimin se shqiptarėve, pėr tė siguruar tė drejtat kombėtare e politike, nuk u kishte mbetur rrugė tjetėr pėrveē organizimit tė njė kryengritjeje tė pėrgjithshme. Aty u diskutua gjithashtu pėr aspektet organizative tė lėvizjes sė armatosur nė Shqipėri. Rol i veēantė, sidomos nė fillim tė veprimeve luftarake qė do tė ndėrmerreshin nė pranverėn e ardhshme, iu caktua Kosovės. Kryengritja do tė shtrihej edhe nė viset e tjera tė vendit, megjithatė, do tė ishte Kosova ajo qė do tė mbante peshėn kryesore nė rrafsh ushtarak. Organizimin e forcave kryengritėse nė verilindje tė Shqipėrisė e mori pėrsipėr Hasan Prishtina. Esat Toptani premtoi tė merrej me organizimin e kryengritjes nė Shqipėrinė e Mesme dhe nė Mirditė. Myfit Libohova, Aziz Vrioni e Syrja Vlora u zotuan tė ngrinin nė luftė ēetat e Jugut.

    Ismail Qemali mori pėrsipėr tė siguronte, me ndihmėn materiale tė kolonive shqiptare tė mėrgimit, armė dhe tė holla (15 mijė pushkė tė tipit tė ri mauzer dhe 10 mijė napolona ar). Ai do tė vijonte njėkohėsisht pėrpjekjet pėr tė siguruar mbėshtetjen e diplomacisė evropiane dhe tė opinionit publik tė jashtėm.
    Nga tė gjithė pjesėmarrėsit e mbledhjes sė Taksimit vetėm Ismail Qemali, Hasan Prishtina e ndonjė tjetėr u pėrpoqėn tė pėrmbushnin detyrimet e tyre.

  5. #105
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Pėrpjekjet pėr sigurimin e aleatėve



    Njė nga detyrat parėsore tė kryengritjes sė armatosur qė po pėrgatitej mbetej sigurimi i aleatėve ose tė paktėn sigurimi i krahėve tė forcave kryengritėse gjatė ndeshjes me forcat ushtarake osmane
    Hasan Prishtina, pas shpėrndarjes sė parlamentit, hyri nė bisedime me deputetė arabė e kurdė dhe u bėri thirrje atyre qė t’i kundėrviheshin me kryengritjen e armatosur politikės nacionaliste dhe asimiluese tė xhonturqve.
    Ndėrkohė, Ismail Qemali vazhdoi pėrēapjet diplomatike pranė kancelarive tė Fuqive tė Mėdha nė disa prej kryeqyteteve evropiane. Duke njohur qėndrimin e shteteve fqinje ndaj ēėshtjes shqiptare, ai iu shmang vizitės nė kryeqytetet ballkanike.

    Edhe Hasan Prishtina, me t’u kthyer nga Stambolli nė Kosovė, u pėrpoq tė siguronte bashkėpunimin me lėvizjen bullgaro-maqedone nė Shqipėrinė Lindore. Pėr kėtė qėllim pati njė takim me ish-deputetin e Shkupit nė parlamentin osman, Pavllov, tė cilit i kumtoi se pėr tė shpėtuar nga politika panturke e xhonturqve, qė po u sillte pasoja shumė tė rėnda si shqiptarėve, ashtu edhe maqedonėve, ishte e domosdoshme tė organizohej njė kryengritje e pėrbashkėt, pėr tė arritur krijimin e njė shteti autonom shqiptaro-maqedon. I sigurt nė fitoren e forcave kryengritėse shqiptare, Hasan Prishtina nuk kėrkoi angazhimin e menjėhershėm tė palės maqedone. Ajo mund tė bashkohej me kryengritjen pasi tė shihte frytet e para tė luftės sė shqiptarėve. Por Pavllovi, pasi u kėshillua me qendrėn e lėvizjes bullgaro-maqedone (me verhovistėt) nė Sofje, u pėrgjigj se “bullgarėt nuk mundeshin kurrsesi tė merrnin pjesė nė kryengritje”. Kjo pėrgjigje diktohej nga angazhimi i Sofjes nė aleancėn ballkanike qė po pėrgatitej, me tė cilėn Bullgaria shpresonte tė pėrmbushte planet e saj aneksioniste ndaj trojeve shqiptare.
    Beogradi mbajti qėndrim tė ndryshėm nga ai i Sofjes.

    Duke parashikuar shpėrthimin e afėrt tė njė lufte ballkanike kundėr Perandorisė Osmane, kur edhe aleanca ballkanike ishte duke pėrfunduar, Serbia mendonte se ishte nė interesin e saj qė shqiptarėt tė hidheshin sėrish nė luftė kundėr sundimit osman. Beogradi parashikonte qė gjatė konfrontimit shqiptaro-turk do tė dobėsoheshin tė dyja palėt dhe kėshtu do t’i lehtėsohej atij realizimi i planeve aneksioniste ndaj trevave shqiptare. Por Beogradi donte qė kryengritja nė Shqipėri tė shpėrthente kur Serbia ta ndjente veten tė gatshme pėr t’u ndeshur me Turqinė. Serbia u lidh me krerė tė lėvizjes shqiptare nė Kosovė dhe u premtoi atyre t’i furnizonte me armė, por me kusht qė tė mos nguteshin pėr tė filluar kryengritjen dhe tė mos kėrkonin autonominė e Shqipėrisė.

    Rėndėsi tė posaēme pėr fatin e kryengritjes do tė kishte qėndrimi qė do tė mbanin ndaj saj Fuqitė e Mėdha tė Evropės dhe nė radhė tė parė ato tė Adriatikut. Duke shpresuar tė gjente mbėshtetje nė Londėr, Hasan Prishtina iu drejtua sė pari konsullit britanik nė Shkup. Hasan Prishtina i deklaroi atij se shqiptarėt kishin zgjedhur tani si mjet pėr tė shpėtuar nga dhuna xhonturke dhe nga ndjekjet qė i bėheshin kulturės sė tyre kombėtare luftėn e armatosur, se kishin vendosur “me ba nji lėvizje t’armatosun kundra sundimit turk”. Pėr kėtė kėrkonin pėrkrahjen e Anglisė. Konsulli u shpreh i gatshėm t’ia pėrcillte menjėherė kėtė kėrkesė Londrės. Pas disa ditėsh ai i njoftoi Hasan Prishtinės se vendi i tij nuk kishte interesa nė Ballkan, prandaj as nuk do ta kundėrshtonte dhe as nuk do ta pėrkrahte kryengritjen kundėrosmane tė shqiptarėve.

    Kujdes tė veēantė udhėheqėsit e kryengritjes i kushtuan qėndrimit tė Perandorisė Dualiste. Hasan Prishtina hyri nė lidhje edhe me kryekonsullin austro-hungarez nė Selanik, Kral. Edhe Vjena nuk premtoi ta ndihmonte kryengritjen shqiptare. Me kėtė rast, Krali kėrkoi qė Lėvizja Kombėtare Shqiptare tė mbetej nė kuadėr tė njė lėvizjeje paqėsore e kufizuar me kėrkesa kulturore, arsimore dhe ekonomike. Ai u mundua t’i mbushte mendjen Hasan Prishtinės se “mirėqenia e shqiptarėve nuk realizohej me revolucion, por me evolucion”. Edhe pėrfaqėsuesit konsullorė tė Vjenės nė Shkodėr, nė Manastir e nė Prizren u bėnė tė ditur krerėve shqiptarė dhe komiteteve tė fshehta se qeveria e tyre ishte e interesuar pėr ruajtjen e gjendjes ekzistuese nė Ballkan dhe tė tėrėsisė territoriale tė Perandorisė Osmane. Si rrjedhim, nė rast se do tė shpėrthente kryengritja nė Shqipėri, ata nuk do ta ndihmonin. Pėrveē kėsaj, kryengritėsit do tė quheshin nga Fuqitė e Mėdha fajtorė pėr prishjen e paqes.

    Nė kėto rrethana atdhetarėt, deri nė prag tė kryengritjes, nuk arritėn tė siguronin nė Evropė armėt e nevojshme. Kjo i detyroi krerėt e lėvizjes nė Kosovė qė t’i drejtonin sytė nga vendet fqinje. Mali i Zi, ndryshe nga viti i kaluar, duke qenė edhe nėn trysninė e Austro-Hungarisė, mbajti njė qėndrim tė rezervuar ndaj pėrpjekjeve tė shqiptarėve pėr organizimin e kryengritjes. Cetina u deklaroi krerėve tė Gjakovės dhe tė Pejės, qė u orvatėn tė hynin nė lidhje me tė, se nuk do tė pranonte tė zhvillonte bisedime me ta.

    Ndryshe nga Mali i Zi, Serbia u tregua e gatshme qė t’i furnizonte shqiptarėt me armė. Qysh nė vitin 1911 dhe sidomos nė fillim tė vitit 1912 autoritetet serbe hynė nė lidhje me krerė tė Kosovės, me Hasan Hysen Budakovėn, Iljaz Agushin, Mahmut Zajmin, Bajram Daklanin, Sadik Ramėn e Gjurgjevikut dhe me Ramadan Shabanin e mė pas edhe me Isa Boletinin. Disa shkuan deri nė Beograd, ku u takuan me funksionarė tė ministrisė sė Jashtme dhe me Nikolla Pashiqin. Beogradi vuri pėrsėri si kusht tė parė, pėr tė siguruar ndihmėn e Serbisė, dorėheqjen nga ēdo synim pėr tė fituar autonominė administrative tė Shqipėrisė. Edhe koha kur do tė fillonte kryengritja, sipas Serbisė duhej pėrcaktuar nė marrėveshje me autoritetet serbe. Prandaj edhe sasia e armėve tė siguruara nė Serbi ishte tejet e kufizuar. Megjithatė, Beogradi nuk nxori pengesa pėr kalimin e armėve nė Shqipėri pėrmes kontrabandės, e cila, nė pragun e shpėrthimit tė kryengritjes mori pėrmasa tė mėdha.

    Pėrballė kėtyre rrethanave udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare bėnė tė gjitha pėrpjekjet qė kryengritja tė fillonte sa mė parė, duke pasur si kėrkesė kryesore formimin e njė shteti autonom shqiptar.
    Pėrgatitjet pėr kryengritjen e pėrgjithshme pėrkuan me zgjedhjet parlamentare. Mė 18 janar 1912 xhonturqit shpallėn shpėrndarjen e parlamentit. Sipas kushtetutės, zgjedhjet e reja duhej tė bėheshin nė vjeshtė, por, pėr tė mos i dhėnė kohė opozitės tė shtonte ndikimin nė provinca, xhonturqit vendosėn qė ato tė zhvilloheshin menjėherė, qė nė muajin shkurt. Ata synonin tė fitonin shumicėn absolute nė parlamentin e ri. Ligji i zgjedhjeve, veē tė tjerave, i kufizonte shumė tė drejtat e kombėsive joturke tė Perandorisė dhe lejonte hapėsira tė gjera pėr manipulimin e listave tė zgjedhėsve nga autoritetet qeveritare.

    Shtypi patriotik dhe nė mėnyrė tė veēantė gazeta “Liri e Shqipėrisė”, si edhe shoqėritė e komitetet atdhetare brenda e jashtė vendit, duke u pėrfshirė nė fushatėn elektorale, i bėnin thirrje popullit qė tė mos votonte pėr ata kandidatė qė kishin braktisur interesat e atdheut dhe qė ishin propozuar nga xhonturqit, por tė zgjidhnin deputetė atdhetarė tė sprovuar, si Ismail Qemali, Hasan Prishtina, Nexhip Draga, Bajram Topulli, Ismail Haki Strazimiri, Ibrahim Temo, Aqif pashė Elbasani, dr. Haki Mborja etj. Xhonturqit, nga ana e vet, mobilizuan njerėzit e tyre pėr tė penguar zgjedhjen e atdhetarėve shqiptarė nė parlament. Organet e xhandarmėrisė bėnin presion mbi zgjedhėsit e dytė pėr t’i detyruar qė tė miratonin kandidatėt e Komitetit “Bashkim e Pėrparim”.

    Malėsorėt e Mbishkodrės, tė zhgėnjyer nga premtimet e xhonturqve, qė nuk zbatuan marrėveshjen e gushtit tė vitit 1911, nuk morėn pjesė nė votime.
    Shpėrdorimet e qeverisė xhonturke gjatė fushatės sė zgjedhjeve e acaruan edhe mė shumė situatėn nė vend. Ministri i Jashtėm turk, Asim Beu, pranoi para ambasadorit austro-hungarez nė Stamboll se “shkaku i kryengritjes nė Shqipėri janė gabimet e bėra nė zgjedhjet”.

  6. #106
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. SHPĖRTHIMI I KRYENGRITJES DHE VEPRIMET
    E PARA TĖ ARMATOSURA
    (MARS - MAJ 1912)






    Dėshtimi i misionit tė Komisionit tė reformave



    Gjendja e vėshtirė e krijuar nė Shqipėri i shtyu autoritetet xhonturke tė dėrgonin nė Shqipėri njė komision qeveritar tė kryesuar nga ministri i Brendshėm Haxhi Adil beu. Me pretekstin se do tė hetonte nė vend nevojat e administratės dhe tė popullsisė, kinse pėr tė pėrgatitur reforma administrative, Komisioni u pėrpoq tė forconte pushtetin e tronditur tė xhonturqve, posaēėrisht aparatin administrativ, ushtarak e gjyqėsor. Por detyra e tij kryesore ishte t’i largonte shqiptarėt nga lėvizja kryengritėse. Jo rastėsisht ai e filloi veprimtarinė e tij nė vilajetin e Kosovės e mė pas nė atė tė Shkodrės, tė cilat kishin qenė vatrat e kryengritjeve tė mėdha kundėrosmane.

    Shqiptarėt, duke njohur qėllimet e vėrteta tė Komisionit, i bėnė atij kudo njė pritje tė ftohtė, madje edhe armiqėsore. Nė Prishtinė ai u bojkotua nga banorėt e qytetit dhe tė rrethinave.

    Komisioni vizitoi qytetet kryesore tė Shqipėrisė i shoqėruar nga forca ushtarake. Ai u prit me pushkė nė Kosovė, ku u detyrua tė ēante rrugėn me anėn e artilerisė. Mė 7 mars, kur ministri turk po kalonte nga Peja nė Gjakovė, i shoqėruar nga dy batalione, u sulmua nga forcat kryengritėse tė komanduara nga Mahmut Zajmi nė rrugėn Pejė-Gjakovė, nė afėrsi tė fshatit Strellc. Kėtu u zhvilluan luftime tė ashpra qė zgjatėn disa orė. Komisioni mundi tė hynte nė Gjakovė vetėm pasi siguroi besėn e bajraktarėve tė atjeshėm, ndėrsa eskorta qė e shoqėronte ndeshi pėrsėri nė pritėn e shqiptarėve, nė rrugėn e kthimit pėr nė Pejė, afėr fshatit Strellc ku, sipas burimeve konsullore austro-hungareze, la 30 tė vrarė dhe 50 tė plagosur.

    Edhe forcat qė u dėrguan nė drejtim tė Prizrenit pėr t’i hapur rrugėn Komisionit u sulmuan nga kryengritėsit mė 11 mars midis fshatrave Racė e Moglicė. Pas tri ditė luftimesh ushtritė turke i sprapsėn kryengritėsit vetėm pasi pėrdorėn forcat e artilerisė. Njė sulm tjetėr po aq i fuqishėm u ndėrmor nga forcat kryengritėse, tė komanduara nga Ramadan Zaskoci, kundėr Komisionit dhe trupave qė e shoqėronin nė bregun e djathtė tė Drinit, gjatė udhėtimit tė tyre nga Prizreni nė Shkodėr.

    Pėrpjekjet mė tė ashpra gjatė kohės qė ministri i Brendshėm qėndroi nė Kosovė u bėnė nė Krumė tė Hasit. Mė 21 mars 1912, 800 ushtarė dhe 60 xhandarė tė pajisur me topa u drejtuan kundėr 200 kryengritėsve, tė prirė nga Mahmut Zajmi, qė kishin mbėshtetjen e popullsisė sė Gjakovės dhe tė rrethinave tė saj. Sipas udhėzimeve tė autoriteteve xhonturke, shkoi nė Has pranė kryengritėsve katolikė, fandė e mirditas imzot Ndre Mjeda pėr t’i bindur qė tė ktheheshin nė shtėpitė e tyre. Por ata i thanė se tė gjithė shqiptarėt ishin vėllezėr, myslimanė e tė krishterė, prandaj nuk do tė veēoheshin si katolikė, por tė gjithė sė bashku, pa dallim feje, do tė kėrkonin zbatimin e 12 pikave qė iu dhanė malėsorėve disa muaj mė parė, si dhe shpalljen e njė faljeje tė pėrgjithshme.

    Nė fillim tė prillit kryengritėsit e Pejės i dėrguan njė ultimatum qeverisė, nė tė cilin kėrkonin si masa mė tė para hapjen e shkollave shqipe nė Shqipėri me shkronjat kombėtare, caktimin e nėpunėsve shqiptarė dhe kryerjen e shėrbimit ushtarak brenda kufijve tė Shqipėrisė. Kėto kėrkesa nuk pėrfshinin ende idenė e njė autonomie tė plotė tė Shqipėrisė. Megjithatė, kryengritėsit e Kosovės, siē shkruante shtypi, duke u bėrė jehonė ngjarjeve nė kėtė trevė, ishin tė gatshėm tė paraqisnin kėrkesa mė tė pėrparuara politike, tė kėrkonin “autonomi tė plotė ose vetėqeverisje”.

    Sulmet e forcave kryengritėse kundėr ushtrisė osmane, vazhduan edhe gjatė udhėtimit tė ministrit tė Brendshėm, Haxhi Adil beu, nė Shqipėrinė e Mesme e tė Jugut, deri nė Manastir e nė Janinė.
    Kudo qė shkoi komisioni i reformave, i kryesuar nga Haxhi Adil beu, ndėrhyri nė fushatėn elektorale pėr tė pėrkrahur kandidatėt e Komitetit “Bashkim e Pėrparim”. Pėr kėtė Adil Beu pėrdori gjithfarė formash, duke filluar nga ndėrrimi arbitrar i vendvotimeve, rryshfetet, kėrcėnimet e shantazhet e ndryshme, burgosjen e ithtarėve tė opozitės dhe deri te mjetet e dhunės e forca e armėve. Vetėm nė kėtė mėnyrė xhonturqit arritėn tė siguronin shumicėn absolute nė parlament.
    Tė gjitha masat qė ndėrmori Komisioni, si shtimi i xhandarmėrisė, ngritja e burgjeve, forcimi i aparatit burokratik-administrativ osman, hapja e rrugėve tė reja pėr lehtėsimin e lėvizshmėrisė sė forcave ushtarake osmane, nė vend qė ta qetėsonin gjendjen, i ashpėrsuan mė tej kontradiktat ndėrmjet popullit shqiptar dhe sundimtarėve osmanė. Prandaj Luigj Gurakuqi i quajti kėto reforma “shtypje dhe shtrėngime tė reja qė ndezėn njė zjarr tė ri”. Pra, misioni i Haxhi Adil beut nuk bėri gjė tjetėr veēse pėrshpejtoi shpėrthimin nė mbarė Shqipėrinė tė kryengritjes sė pėrgjithshme, qė ishte duke u pėrgatitur prej kohėsh.



    Shpėrthimi i kryengritjes



    Pas pėrgatitjeve tė para pėr kryengritjen e pėrgjithshme u shtuan veprimet e armatosura dhe u kalua nė krijimin e ēetave, tė cilat vepronin veēanėrisht nė Kosovė, ku u ndėrmorėn, siē u pa, edhe sulme kundėr Komisionit tė reformave. Moszbatimi i marrėveshjeve tė gushtit tė vitit 1911, vėnia e taksave tė reja dhe keqėsimi i gjendjes ekonomike nė vend e shtuan pakėnaqėsinė e popullit nė fillim tė vitit 1912. Gjendja u acarua mė tej pėr shkak tė pėrpjekjeve tė autoriteteve xhonturke pėr manipulimin e zgjedhjeve, pėr tė penguar ēeljen e shkollave shqipe, si dhe pėr tė imponuar alfabetin arab nė shkolla.

    Veprimtarėt mė tė pėrkushtuar tė komiteteve tė fshehta e tė shoqėrive atdhetare tė mėrgimit iu vunė organizimit tė kryengritjes dhe furnizimit tė luftėtarėve me armė e me municione. Brenda vendit, pėrveē komiteteve qė vepronin nė Kosovė, me organizimin e ēetave merreshin edhe komitetet e Manastirit, tė Korēės, tė Ēamėrisė, tė Vlorės, tė Elbasanit, tė Dibrės etj., ndėrsa jashtė vijonte veprimtarinė e tij Komiteti italo-shqiptar me Nikollė Ivanajn nė krye. Nė muajin prill Ismail Qemali rikrijoi nė Korfuz njė komitet tė ri. Nė dyjavorin e dytė tė muajit prill ai, sė bashku me Luigj Gurakuqin, u hodhėn nė Shqipėri pėr tė organizuar kryengritjen, ku qėndruan afro tri javė, i pari nė Shqipėrinė e Jugut dhe i dyti nė atė tė Veriut.

    Njė kontribut tė veēantė pėr blerjen e armėve dhe futjen e tyre nė Shqipėri dhanė mėrgimtarėt e Rumanisė. Pėr pėrgatitjen e kryengritjes ndihmuan gjithashtu kolonitė shqiptare nė ShBA, sidomos Federata “Vatra” dhe gazeta e saj “Dielli”. Njė propagandė tė gjerė pėr kryengritjen bėri shtypi i kolonive dhe veēanėrisht gazeta “Liri e Shqipėrisė” (Sofje), e drejtuar nga Kristo Luarasi.
    Qendėr e gjithė kėsaj veprimtarie organizative e politike vijoi tė ishte vilajeti i Kosovės. Me organizimin e forcave tė kryengritjes sė pėrgjithshme merreshin Hasan Prishtina dhe komandantėt e ēetave, si Mahmut Zajmi, Zefi i Vogėl e tė tjerė. Pėr shkak tė rolit tė veēantė qė luante nė pėrgatitjen e kryengritjes shqiptare, xhonturqit u orvatėn ta zhduknin Hasan Prishtinėn me anėn e njė atentati, i cili mbeti njė tentativė e dėshtuar.

    Ndėrkaq u shtuan aksionet e armatosura tė shqiptarėve kundėr autoriteteve turke. Nė mesin e muajit prill nė Prizren u vra kryetari i komitetit xhonturk, u sulmua burgu dhe u liruan tė gjithė tė burgosurit.
    Autoritetet vendore tė Gjakovės bėnė njė pėrpjekje pėr ta shtypur kėtė revoltė para se ajo tė merrte pėrpjesėtime tė gjera. Nė mesin e muajit prill dy batalione qeveritare sulmuan kryengritėsit e pėrqendruar nė Has, por u thyen keq dhe u tėrhoqėn nė Gjakovė.

    Pėr tė vendosur njė bashkėrendim tė veprimeve tė forcave kryengritėse nė rrafsh krahinor, mė 21 prill 1912 u mblodhėn nė Krasniqe nė “Kuvendin e katėr bajraqeve” krerėt e Malėsisė sė Gjakovės, tė Krasniqes, tė Hasit, tė Gashit e tė Rekės, tė cilėt i parashtruan njė varg kėrkesash valiut tė Shkupit. Duke e ndier veten tė pafuqishėm pėrballė kryengritėsve, kajmekami (nėnprefekti) i Gjakovės pėr tė fituar kohė, u premtoi atyre se brenda 15 ditėve do tė vinte njė pėrgjigje pozitive nga qendra e vilajetit pėr kėrkesat e tyre. Ndėrkaq, nė drejtim tė Gjakovės u dėrguan nga Korpusi i 7-tė i Shkupit dy batalione ushtarėsh.

    Kryengritėsit mbajtėn nė afėrsi tė Gjakovės sė rrethuar njė miting tė jashtėzakonshėm, nga i cili iu dėrgua njė ultimatum nėnprefektit tė Gjakovės dhe komandantit tė ushtrisė, Xhavit Pashės, ku u parashtruan edhe njėherė kėrkesat e tyre: kthimi i armėve, hapja e shkollave shqipe, kryerja e shėrbimit ushtarak brenda vilajeteve shqiptare, zgjedhja e mydyrėve (e krahinarėve) nga paria e vendit, caktimi i nėpunėsve shqiptarė, ulja e taksės sė bagėtisė, ndreqja e rrugėve etj. Nė tė njėjtėn kohė kryengritėsit vendosėn tė hynin nė qytet dhe tė shtinin nė dorė depon e armatimit e tė municionit.

    Pas vendimit qė komandantėt e forcave kryengritėse morėn nė Rekė, nisi sulmi mbi Gjakovė. Forcat e Rekės dhe tė Krasniqes, tė prirė nga Bajram Daklani, Zefi i Vogėl, Ali Binaku, Qerim Binaku, Bajram Mani dhe Zog Abdyli, pėrparuan nė drejtim tė Ēabratit. Forcat e Hasit, nėn komandėn e Miftar Sylės, sulmuan nga ana e Urės sė Tabakėve. Sulmi mbi qytet filloi nė mėngjesin e 11 majit. U zhvilluan luftime tė pėrgjakshme qė zgjatėn tri ditė. Edhe pse u vunė nėn zjarrin e dendur tė mitralozave dhe tė artilerisė, kryengritėsit luftuan me vendosmėri. Por pėr mungesė tė municioneve, u detyruan tė pranonin njė armėpushim dhjetėditor qė u arrit me ndėrmjetėsinė e Riza bej Kryeziut. Megjithatė sulmi mbi Gjakovė pati jehonė nė trevat e tjera dhe pėrshpejtoi pėrfshirjen e popullsisė sė tyre nė luftėn e armatosur.

    Udhėheqėsit shqiptarė vijuan punėn pėr zgjerimin e kryengritjes. Mė 5 maj 1912 mbėrriti nga Shkupi nė Drenicė Hasan Prishtina, qė iu kushtua bashkimit e organizimit tė forcave shqiptare. Ai u mbėshtet tek Ahmet Delia nė Prekaz dhe Sadik Ramė Gjurgjeviku nė rrethinat e Pejės.
    Mė 6 maj u mbajt nėn kryesinė e Nexhip Dragės mbledhja e Shalės, nė tė cilėn u vendos qė edhe kjo krahinė tė bashkohej me kryengritjen.
    Ndėrkohė, forcat kryengritėse shtuan goditjet kundėr trupave armike nė rrethinat e Pejės, afėr Istogut. Popullsia e Pejės, mė 6 maj 1912, ngriti krye. Komanda osmane nisi me shpejtėsi nė drejtim tė Pejės dy batalione. Por ēetat e Mahmut Zajmit, me tė cilin tani qe bashkuar atdhetari dibran Hasan Ballanca, dhe ato tė Zefit tė Vogėl, tė mbėshtetura edhe nga 500 kryengritės tė Prekorupės, i goditėn kėto batalione gjatė rrugės dhe i shpartalluan. Luftimet vijuan gjatė 11-14 majit edhe pasi Istogu qe rrafshuar nga artileria osmane.

    Sulmet e kryengritėsve kundėr ushtrive osmane vijuan nė Pejė edhe dhjetė ditė tė tjera. Gjatė kėtyre luftimeve u vranė 400 ushtarė osmanė. Mė 20 maj repartet ushtarake ndihmėse tė nisura nga Mitrovica hynė nė Pejėn e rrethuar, ku u bashkuan me garnizonin e ngujuar atje. Edhe kėtu, ashtu si nė Gjakovė, u vendos njė armėpushim ndėrmjet kryengritėsve dhe autoriteteve tė Pejės. Vetė valiu qė ndodhej atėherė nė Pejė pranoi njė pjesė tė kėrkesave tė kryengritėsve dhe pikėrisht qė forcat osmane tė nėnprefekturės tė ndryheshin nė qytet dhe qė kadiu e komandanti i xhandarmėrisė tė largoheshin nga postet e tyre zyrtare, por nuk pranoi kėrkesėn pėr largimin e mytesarifit tė Pejės. Autoritetet lokale premtuan gjithashtu se do tė kėrkonin nga Porta e Lartė qė t’u jepte pėrgjigje pozitive tė gjitha kėrkesave tė parashtruara nga kryengritėsit.

    Lėvizja kryengritėse u shtri edhe nė sanxhakun e Prishtinės. Mė 9 maj 1912 njė ēetė shqiptare u pėrlesh me repartin e xhandarmėrisė nė Llap e nė Koshutovė dhe u ndėrmor njė sulm mbi depon e armėve e mbi postėn e xhandarmėrisė nė Vuēiternė. Prefekti i Prishtinės kėrkoi tė shpallej gjendja e jashtėzakonshme, por popullsia e kėtij qyteti, ajo e Prizrenit, e Vuēiternės, e Mitrovicės, e Gjilanit dhe e Gjakovės i bėnė tė ditur valiut se, po tė merrej kjo masė, ata tė gjithė do tė dilnin nė mal. Kjo i detyroi autoritetet ta pezullonin vendimin pėr tė shpallur gjendjen e jashtėzakonshme. Ndėrkaq krerėt e lėvizjes nė Prishtinė kėrkuan nga valiu anulimin e zgjedhjeve parlamentare tė manipuluara nga qeveritarėt xhonturq, mbylljen e shkollave turke dhe kthimin e armėve tė grumbulluara njė vit mė parė.

    Porta e Lartė vazhdonte tė pėrqendronte nė Kosovė forca tė reja ushtarake qė dėrgoheshin nga provincat e tjera tė Perandorisė. Mė 23 maj arriti nė Ferizaj divizioni i nizamėve nga Stambolli, i specializuar pėr kryerjen e detyrave tė veēanta dhe i pajisur me armatime e mjete moderne luftarake. Nė fundin e majit 1912 ishin angazhuar drejtpėrsėdrejti nė luftime 19 mijė ushtarė, tė pajisur me mitroloza e topa dhe 700 kalorės, qė drejtoheshin nga komandanti i Korpusit tė 7-tė tė Shkupit, gjeneral Ismail Fadil pasha, ndėrsa forcat osmane tė pėrqendruara nė Kosovė ishin shumė mė tė mėdha.
    Me gjithė mungesat nė tė holla, nė armatime e nė materiale luftarake, numri i kryengritėsve rritej ēdo ditė. Sipas shtypit tė kohės ai kishte arritur nė maj 1912 nė 15 mijė veta.



    Kuvendi i Junikut (21-25 maj 1912)



    Zgjerimi i veprimeve luftarake tė kryengritėsve shtroi si njė detyrė tė ngutshme bashkėrendimin dhe organizimin e kryengritjes nė shkallė kombėtare. Tė parėt qė e ndjenė kėtė nevojė tė organizimit ishin udhėheqėsit e forcave kryengritėse tė Kosovės. Nė thirrjen drejtuar popullit shqiptar nė fillim tė muajit maj nga Malėsia e Gjakovės shtrohej kėrkesa e bashkimit tė kryengritėsve nėn drejtimin e njė komiteti tė vetėm kombėtar, i cili, duke pasur edhe njė organ shtypi nė gjuhė tė huaj, tė propagandonte programin e luftės sė armatosur tė popullit shqiptar: “Lirinė administratore tė Shqypėniės”. Thirrja ishte nėnshkruar nga Mahmut Zajmi, Bajram Daklani, Zefi i Vogėl, Pjetėr Ēeli, Halil Mehmeti, Idriz Jaha, Hasan Ballanca dhe nga Sali Hoxhė Elbasani, si sekretar i pėrgjithshėm.
    Pėrmasat qė po merrte lėvizja kryengritėse nė trevat verilindore tė vendit bėnė tė mundur organizimin e shtrirjen e kryengritjes nė tė gjithė Shqipėrinė dhe bashkimin e tė gjitha forcave rreth njė programi politik kombėtar. Pėr kėto qėllime u vendos tė thirrej nė Junik njė kuvend shqiptar.

    Sulmi i kryengritėsve mbi Gjakovė krijoi kushte tė volitshme pėr mbajtjen e kuvendit, sepse forcat e Korparmatės sė 7-tė osmane (me qendėr nė Ferizaj) u detyruan tė pėrqendroheshin atje. Ministri i Brendshėm turk deklaroi atėherė nė parlament se “kryengritėsit shqiptarė po u krijonin udhėheqėsve tė tyre mundėsitė pėr tė mbajtur lirisht kuvendin nė Junik”.
    Kuvendi u mblodh nė Junik mė 21-25 maj 1912, me nismėn e Hasan Prishtinės. Nė tė morėn pjesė 250 delegatė nga vilajeti i Kosovės, si dhe nga sanxhakėt e Dibrės, tė Shkodrės dhe tė Elbasanit; ishin gjithashtu disa pėrfaqėsues nga krahinat e Jugut.
    Me pėrpjekjet e Hasan Prishtinės, qė u mbėshtet nga Bajram Curri?, Isa Boletini e tė tjerė, Kuvendi arriti tė paralizonte qėndrimet e elementėve turkomanė, tė cilėt kishin depėrtuar nė radhėt e pjesėmarrėsve, dhe tė neutralizonte lėkundjet e krahut tė moderuar. Me vendimet e Junikut do tė bashkohej edhe Riza bej Kryeziu. Misioni “i paqes” i dėrguar nė Junik nga mytesarifi i Pejės nuk arriti t’i bindte pjesėmarrėsit e Kuvendit tė hiqnin dorė nga kryengritja e armatosur. Madje, anėtarėt e tij u mbajtėn peng nė Junik pėr disa ditė. Shumica e pjesėmarrėsve tė Kuvendit u treguan tė vendosur pėr vazhdimin e kryengritjes. Nė Kuvend u lidh besa dhe u vendos tė ndėrmerrej njė kryengritje e pėrgjithshme kundėr sundimit tė huaj. Krerėt autonomistė, nė kundėrshtim me parinė turkomane tė Kuvendit, shpallėn kėtu programin politik tė kryengritjes, i cili u miratua nga Kuvendi dhe iu dorėzua qeverisė sė Stambollit. Programi pėrmbante kėto kėrkesa: njohjen e autonomisė sė Shqipėrisė, vendosjen e administratės shqiptare, caktimin e gjuhės shqipe me alfabetin kombėtar si gjuhė zyrtare, ngritjen e flamurit shqiptar nė tė gjithė vendin, emėrimin e njė stėrnipi tė familjeve “princore” shqiptare si guvernator tė pėrgjithshėm dhe garancinė e Fuqive tė Mėdha pėr plotėsimin e kėtyre kėrkesave.
    Vendimet e Kuvendit tė Junikut i dhanė njė shtytje tė mėtejshme kryengritjes sė pėrgjithshme shqiptare. Ato u pėrkrahėn edhe nga kuvendet dhe komitetet e viseve tė tjera tė Shqipėrisė.

    Pas kėtij Kuvendi qeveria turke mori masa tė reja ushtarake pėr tė penguar shtrirjen e mėtejshme tė kryengritjes. Krahas saj, xhonturqit, duke u mbėshtetur edhe nė parinė turkomane, ndėrmorėn njė fushatė shpifjesh kundėr vendimeve tė Junikut, kundėr kryengritėsve dhe udhėheqėsve tė tyre, tė cilėt i quajtėn vegla tė tė huajve. Xhonturqit pėr t’iu kundėrvėnė kėtyre vendimeve u pėrpoqėn tė organizonin edhe tubime tė veēanta, por kėto tubime u bojkotuan nga shqiptarėt. Menjėherė pas Kuvendit u trilluan telegrame drejtuar qeverisė, si ai i bėrė gjoja nė emėr tė popullsisė sė Prizrenit, nė tė cilin dėnoheshin “kryengritėsit dhe ngatėrrestarėt” e rrethinave tė Gjakovės e tė Pejės, shprehej besnikėria e parisė turkomane ndaj sunduesve osmanė, si edhe kundėrshtimi i tyre ndaj alfabetit latin. Xhonturqit nxitėn gjithashtu parinė turkomane tė Tetovės tė ngrihej kundėr disa “rebelėve qėllimkėqinj tė rajoneve tė Pejės e tė Gjakovės, (tė cilėt) nė kuvendet e mbledhur nė emėr tė Shqipėrisė, kanė shfaqur haptazi kėrkesa tė jashtėligjshme”. Me protesta tė tilla tė sajuara u bashkuan edhe pėrfaqėsues tė parisė sė Prishtinės. Nė telegramet e elementėve turkomanė tė Tiranės e tė Durrėsit vendimet e Junikut paraqiteshin si kėrkesa tė individėve a tė njė pakice njerėzish. Telegrame me pėrmbajtje tė njėjtė iu dėrguan Stambollit edhe nga paria turkomane e Dibrės, e Shkodrės dhe e Shkupit.

    Hasan Prishtina dhe atdhetarė tė tjerė iu vunė punės pėr tė vėnė nė jetė vendimet e Kuvendit tė Junikut. Ai lėshoi njė shpallje nė gjuhėn turke dhe nė gjuhė tė tjera, drejtuar “Shqiptarėve liridashės dhe botės sė qytetėruar”, nė tė cilėn theksonte se “pas pėrpjekjesh tė pafrytshme pėr sigurimin e tė drejtave kombėtare me mjete ligjore, pėrmes zbatimit tė kushtetutės, shqiptarėve nuk u mbeti rrugė tjetėr veē asaj tė rrėmbimit tė armėve. Ėshtė momenti kur vendoset fati i Shqipėrisė: vdekja ose liria e saj”, pėrfundonte thirrja e Hasan Prishtinės.
    Pasi kaloi afati i armėpushimit me autoritetet turke, kryengritėsit vijuan luftėn pėr tė vėnė nė jetė vendimet e Kuvendit tė Junikut.

  7. #107
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    3. DREJT KRYENGRITJES SĖ PĖRGJITHSHME
    (31 MAJ - QERSHOR 1912)







    Zgjerimi i veprimeve luftarake nė viset e tjera tė Kosovės



    Pėrballė njė kryengritjeje tė re shqiptare tė fuqishme dhe tė organizuar, me njė program politik qė u shpall botėrisht nė Kuvendin e Junikut, xhonturqit pėrqendruan forca tė shumta ushtarake nė Kosovė. Nė Ferizaj u sollėn tri regjimente tė Divizionit I tė Stambollit. Nė Mitrovicė ishin pėrqendruar njė regjiment i plotė, njė batalion pushkatarėsh dhe dy bateri artilerie; nė Prishtinė njė regjiment kalorėsie dhe njė bateri artilerie; nė Prizren njė regjiment kalorėsie dhe nė Pejė njė regjiment tjetėr kėmbėsorie. Nė Gjakovė ndodheshin nė gatishmėri njė regjiment kėmbėsorie, njė regjiment artilerie fushore dhe njė batalion pushkatarėsh. Nė Pazar tė Ri, nė Senicė, nė Beranė e nė Guci kishte nga dy batalione dhe nė Plavė njė regjiment nizamėsh e njė kompani mitralozash.
    Pėrballė tyre qėndronin forcat e kryengritėsve, qė ishin gjysmė tė armatosur, por tė vendosur pėr tė luftuar pėr ēlirimin e vendit. Nė fundin e majit kryengritėsit filluan veprimet e organizuara luftarake kundėr trupave turke. Tė parėt u hodhėn nė luftė, pas Kuvendit tė Junikut, kryengritėsit qė vepronin nė Rrafshin e Dukagjinit dhe qė udhėhiqeshin nga Hasan Prishtina e nga Bajram Curri.

    Njė pjesė e kėtyre forcave, rreth 2 000 veta, tė pėrqendruara nė fshatin Strellc, nėn drejtimin e Isa Boletinit, tė Bajram Daklanit, tė Sadik Ramės, tė Mahmut Zajmit, tė Zefit tė Vogėl etj., filluan mė 31 maj sulmin mbi Pejė, ku asgjėsuan pozicionet ushtarake dhe postat e xhandarmėrisė tė rrethinave tė saj. Luftimet ishin tė rrepta dhe zgjatėn disa ditė. Garnizoni i qytetit ishte nė prag tė kapitullimit. Por nė ndihmė tė tij erdhėn forca tė reja ushtarake. Divizioni XIX i nizamėve, qė mbėrriti nga Mitrovica, pas pėrleshjes me forcat kryengritėse nė fshatin Strellc (Klinė) arriti tė futet nė qytet. Kryengritėsve shqiptarė iu desh tė pėrballonin pėr dy ditė e dy netė kundėrsulmin e kėtyre formacioneve tė mėdha ushtarake, tė pajisura me teknikėn luftarake tė kohės. Mė 6 qershor 1912, pėr mungesė armėsh e municionesh, kryengritėsit u detyruan tė tėrhiqeshin nė drejtim tė Gucisė dhe tė Beranės. Grupi i parė sulmoi nė Guci kazermat e ushtrisė dhe pastaj vijoi rrugėn pėr t’u bashkuar nė Krasniqe me grupin tjetėr, qė kishte marrė drejtimin e Beranės. Autoritetet malazeze kishin marrė masa tė mos u lejonin kryengritėsve tė kalonin kufirin dhe tė hynin nė Mal tė Zi. Pėrgjithėsisht, gjendja e kryengritėsve nė kėtė zonė ishte mjaft e vėshtirė.

    Megjithatė kryengritėsit vazhduan tė vepronin me sukses nė drejtime tė tjera. 2 000 kryengritės sulmuan mė 9-10 qershor kazermat ushtarake tė Gucisė, shtinė nė dorė njė sasi tė madhe armėsh e municionesh. Prej andej iu drejtuan Krasniqes pėr t’u bashkuar me forcat e atjeshme shqiptare. Njė grup tjetėr, i pėrbėrė nga 2 300 kryengritės, qe tėrhequr nė anėt e Rugovės. Kėto veprime luftarake, qė u zhvilluan nė pjesėn perėndimore tė vilajetit tė Kosovės, shėnuan njė kthesė tė rėndėsishme nė ecurinė e mėtejshme tė kryengritjes.
    Kryengritės tė tjerė tė viseve tė Hasit, tė Gashit dhe tė Bytyēit, nėn drejtimin e Bajram Currit, goditėn katėr batalione tė pėrqendruara nė Qafėn e Prushit. Forcat qeveritare u thyen keq, duke lėnė nė duart e shqiptarėve municione, armė, mitraloza e topa, qė u pėrdorėn pėr armatosjen e kryengritėsve. Ata lanė gjatė kėtij luftimi 300 tė vrarė, tė plagosur e robėr lufte.

    Suksesi i kryengritėsve nė Qafė tė Prushit ushtroi ndikim nė popull dhe, siē theksonte Hasan Prishtina, i dha njė shtytje tė fuqishme lėvizjes sė armatosur edhe nė viset e tjera. Kjo fitore bėri tė aktivizoheshin edhe elementėt opozitarė nė radhėt e oficerėve tė garnizoneve ushtarake nė viset verilindore e lindore tė Shqipėrisė.

    Ndėrkohė, 4 000 ushtarė osmanė rrethuan mė 30 qershor 1912 Boletinin, ku gjendeshin 1 500 kryengritės nėn komandėn e Isa Boletinit. Kėtu u zhvilluan luftime tė rrepta, gjatė tė cilave turqit lanė rreth 100 ushtarė tė vrarė. Artileria turke hodhi mbi fshatin Boletin mė shumė se 1 200 predha. Pas dy javė luftimesh, kryengritėsit u detyruan tė tėrhiqeshin nga Boletini nė drejtim tė Pazarit tė Ri.
    Pėrkundrejt goditjeve qė kryengritėsit u dhanė forcave qeveritare nė Rrafshin e Dukagjinit, xhonturqit ushtruan njė terror tė pashembullt mbi popullsinė shqiptare. Valiu i Kosovės, Masar Beu, njoftonte mė 30 qershor telegrafisht Adil Beun, ministrin e Punėve tė Brendshme, se “burgosja dhe internimi i familjeve tė kryengritėsve nuk i tremb shqiptarėt, por i ka nxitur edhe mė shumė; nė ēdo ēast pritej qė ata tė sulmonin nga tė gjitha anėt”.

    Kryengritja shqiptare po merrte pėrpjesėtime gjithnjė e mė tė mėdha dhe po shndėrrohej gradualisht nė njė kryengritje tė pėrgjithshme, nė tė cilėn merrnin pjesė shtresa tė ndryshme shoqėrore, fshatarė, qytetarė, oficerė dhe ushtarė shqiptarė, qė kishin dezertuar nga ushtria osmane. Si rrjedhim, kryengritja mori karakter tė gjerė popullor.

    Kryengritja shqiptare shpėrtheu nė kushtet e thellimit tė krizės sė Perandorisė Osmane dhe tė acarimit tė gjendjes ndėrkombėtare nė Ballkan, kur shtetet ballkanike po bėnin pėrpjekje pėr njė aleancė ndėrmjet tyre. Mė 13 mars 1912 u nėnshkrua Traktati i miqėsisė dhe i aleancės ndėrmjet Serbisė e Bullgarisė. Nė “Aneksin e fshehtė” tė tij bėhej fjalė edhe pėr ndarjen e tokave shqiptare midis aleatėve. Mė 29 maj u nėnshkrua Traktati greko-bullgar dhe nė korrik Mali i Zi e Bullgaria pėrfunduan njė marrėveshje verbale.
    Tė gjitha kėto zhvillime politike e diplomatike nė Gadishullin Ballkanik nuk mund tė mos ndikonin nė veprimet dhe nė taktikėn e udhėheqjes sė kryengritjes shqiptare.



    Revolta antiqeveritare nė ushtri



    Nė kushtet kur pėrpjekjet e qarqeve patriotike shqiptare pėr tė siguruar aleatė nė grupin e shteteve evropiane dhe tė atyre ballkanike nuk dhanė fryt, kur edhe pėrēapjet pėr njė aleancė me lėvizjen bullgaro-maqedone (verhoviste) nuk gjetėn mbėshtetje nė Sofje, udhėheqėsit e kryengritjes u pėrpoqėn tė shfrytėzonin, jo pa sukses, luftėn politike pėr pushtet ndėrmjet xhonturqve e kundėrshtarėve tė tyre politikė. Kjo nuk ishte e lehtė tė arrihej dhe pėrbėnte njė ēėshtje mjaft delikate, sepse mbartte pasoja komprometuese, tė rrezikshme pėr Lėvizjen Kombėtare Shqiptare.

    Komitetet shqiptare zhvilluan midis ushtarėve dhe sidomos midis oficerėve tė trupave osmane njė agjitacion tė dendur kundėr Komitetit “Bashkim e Pėrparim”. Nė kėto kushte nisi bashkėpunimi me shoqėritė e fshehta, qė vepronin nė radhėt e ushtrisė osmane dhe qė drejtoheshin nga “Grupi i oficerėve shpėtimtarė” (“Halasqar zabitan gurubu”), si dhe me partinė opozitare “Hyrriet ve Ittilaf” (“Liri dhe marrėveshje”). Nė Rumeli pothuajse tė gjithė oficerėt shqiptarė ishin pjesėtarė ose simpatizantė tė “Grupit tė oficerėve shpėtimtarė”.
    Kryengritja shqiptare ndikoi, nga ana e saj, nė ēorientimin e paralizimin e ushtrisė, qė u shoqėrua me dezertimin e ushtarėve dhe tė oficerėve, madje edhe me revoltat e tyre kundėr qeverisė xhonturke.

    Mė 21 qershor tė vitit 1912 njė grup oficerėsh e ushtarėsh (8 oficerė dhe 140 ushtarė) tė batalionit tė parė tė regjimentit tė 49-tė tė kėmbėsorisė, tė udhėhequr nga oficeri shqiptar Tajar Tetova, i njohur pėr ndihmesėn e madhe qė kishte dhėnė nė fitoren e Revolucionit xhonturk (1908), lanė kampin pranė Manastirit dhe dolėn nė mal. Sė bashku me Tajar Tetovėn dolėn nė mal edhe oficerė tė tjerė shqiptarė, si Xhelal Preveza, Kasem Kolonja, Melek Kolonja (Frashėri), Ahmet Bejtaga (Kavaja) e tė tjerė. Mė pas me kryengritjen u bashkuan reparte tė tėra, si batalioni qė komandohej nga major Xhenabi Adili nga Gjakova.

    Nė Dibėr pati gjithashtu ushtarakė qė u bashkuan me kryengritjen. Nė kėtė ndikoi shtrirja e kryengritjes nė kėtė sanxhak. Komiteti i fshehtė i klubit tė Dibrės, sipas udhėzimeve qė pati marrė nga Klubi qendror i Manastirit, vendosi tė hidhej nė kryengritje, jo vetėm “pėr me kėrkue lirinė e mėsimit tė gjuhės sonė, por, - siē shprehej Ismail Haki Peqini qė ishte atje me shėrbim, - pėr me ngritė flamurin kuq e zi”. Rreth 50 veta nga qyteti e rrethinat, nėn komandėn e Dan Camit, u tubuan tek Ura e Spilės. Me ta u bashkuan edhe oficerėt Ismail Haki Deveja, Ismail Haki Libohova dhe Ibrahim Gjakova.
    Tė arratisurit, qė i takonin Korpusit tė 7-tė, ishin, sipas burimeve diplomatike e konsullore tė kohės, “tė gjithė shqiptarė”. Lėvizja kundėrqeveritare pėrfshiu edhe forcat e xhandarmėrisė. Kėshtu nisi nė pjesėn evropiane tė Perandorisė Osmane ai qė u quajt “revolucioni ushtarak”.

    Shtabi i Korparmatės sė Manastirit formoi reparte tė veēanta pėr ndjekjen e tė arratisurve. Ndėrkaq autoritetet e vilajetit u detyruan tė kėrkonin zėvendėsimin e oficerėve dhe sjelljen e forcave tė reja ushtarake nga Anadolli. Mė 1 korrik arriti nė Manastir nga Dardanelet Divizoni IV i nizamėve.

    Nė shpalljen qė oficerėt e arratisur publikuan mė 21-22 qershor, demaskonin regjimin antikushtetues e ēnjerėzor tė xhonturqve qė po shkatėrronte Perandorinė, si dhe “zullumin”, politikėn e padrejtėsive dhe tė terrorit, qė ata po ushtronin prej vitesh nė Shqipėri. Kėto ishin arsyet qė ushtarakėt e arratisur u solidarizuan me bashkatdhetarėt shqiptarė, “tė cilėt, - siē thuhej nė shpallje, - kanė ngritur krye pėr tė treguar atdhetarizmin e tyre dhe vetėmohimin patriotik kundėr tė gjithė atyre qė i kanė sjellė vendit gjithė ato tė kėqija”. Ushtarakėt kėrkonin dorėheqjen e menjėhershme tė qeverisė, shpėrndarjen e parlamentit dhe dekretimin e zgjedhjeve tė reja, dėrgimin nė gjyq tė personaliteteve mė tė larta qeveritare, ushtarake e politike xhonturke, si Ibrahim Hakiu, Mahmut Shefqeti, Said e Rifat Pasha, Talat e Xhavit Beu, si edhe shefi i shtabit tė pėrgjithshėm. Ata deklaruan se pa u plotėsuar kėto kėrkesa nuk do t’i lėshonin armėt.

    Kėto kėrkesa tė ushtarakėve tė arratisur ishin larg programit tė kryengritjes shqiptare. Ndryshe nga oficerėt e arratisur, kryengritėsit shqiptarė, siē kishin vendosur nė Kuvendin e Junikut, nuk luftonin si opozita itilafiste pėr rrėzimin e njė “kabineti tė keq” dhe pėr zėvendėsimin e tij me njė “kabinet tė mirė”. Por edhe disa oficerė, pjesėmarrės tė lėvizjes opozitare nė radhėt e ushtrisė, kishin pranuar tė pėrfshihej nė programin e tyre edhe njė nen i veēantė nė tė mirė tė shqiptarėve, qė tė parashikonte tė paktėn njohjen e disa privilegjeve pėr ta. Mbi kėtė bazė nė radhėt e tyre u bė njė debat i ashpėr rreth njė programi tė pėrbashkėt ndėrmjet shqiptarėve dhe opozitės ushtarake (ku kishte edhe elementė nacionalistė ekstremė), nė tė cilin tė pėrfshiheshin edhe kėrkesa tė tilla si zbatimi i decentralizimit administrativ dhe njohja e autonomisė pėr shqiptarėt. Por drejtuesit e lėvizjes opozitare ushtarake nuk i pranuan kėrkesat kombėtare tė shqiptarėve.

    Ndryshe nga kėta ushtarakėt shqiptarė ndiqnin “qėllime thjeshtėsisht nacionaliste”, shqiptare, dhe ishin nė lidhje tė ngushtė me krerėt e kryengritjes nė Shqipėrinė e Veriut, si dhe me lėvizjen nė krahinat e Toskėrisė. Ndėrkaq, opozita, megjithėse synonte ta shpėtonte vendin nga sundimi i Komitetit Xhonturk, kėrkonte tė mbante nė kėmbė Perandorinė Osmane dhe nė kuadėr tė saj edhe panturkizmin e osmanizmin. Megjithatė, qarqet politike e ushtarake opozitare kėrkonin tė pėrfitonin nga kryengritja shqiptare pėr tė rrėzuar nga pushteti xhonturqit.

    Edhe qėndrimi i udhėheqjes sė kryengritjes shqiptare kundrejt opozitės itilafiste e sidomos ndaj asaj ushtarake ishte nėn ndikimin e fuqishėm tė dy faktorėve: tė gjendjes sė keqe materialo-ushtarake e financiare tė kryengritėsve dhe tė zhvillimit tė ecurisė sė bisedimeve ndėrmjet shteteve ballkanike pėr vendosjen e njė aleance politiko-ushtarake qė rrezikonte tėrėsinė e trojeve shqiptare. Nė kėto kushte edhe kuadrot ushtarakė shqiptarė, nismėtarė tė revoltės nė radhėt e ushtrisė, u detyruan tė bashkėpunonin me kundėrshtarėt e tjerė politikė tė xhonturqve, sipas njė platforme tė kufizuar. Kėshtu u pranuan vetėm disa lėshime pėr shqiptarėt, siē ishin: tė ktheheshin armėt e mbledhura; tė shpallej amnisti e pėrgjithshme, e cila do tė pėrfshinte tė gjithė tė dėnuarit politikė e ordinerė tė rajoneve tė tyre; tė mos dėrgoheshin shqiptarėt nė vende tė tjera pėr kryerjen e shėrbimit ushtarak; tė paguheshin paratė pėr rregullimin e shtėpive tė shkatėrruara gjatė operacioneve ushtarake tė tanishme dhe tė mėparshme; tė merreshin anėtarė tė komisioneve tė pajtimit tė gjaqeve edhe vendas; tė hapeshin nėpėr vende tė ndryshme rrugė dhe tė ngriheshin shkolla etj.

    Rrethet atdhetare shqiptare brenda e jashtė vendit mbajtėn njė qėndrim kritik kundrejt kėsaj marrėveshjeje. Gjithėsesi, pika e marrėveshjes pėr zbatimin e politikės sė decentralizimit administrativ tė Perandorisė Osmane, e pranuar edhe nga opozita ushtarake turke, kuptohej nga rrethet atdhetare shqiptare si njė hap pėrpara drejt realizimit tė autonomisė shqiptare.

    Komitetet e fshehta shqiptare punuan pėr tė bindur oficerėt turq qė tė fusnin nė programin e tyre edhe kėrkesėn e autonomisė sė Shqipėrisė, ose, tė paktėn, njohjen e privilegjeve tė tyre tė kahershme. Kėto kėrkesa nuk u pranuan nga opozita qė vijoi pėrpjekjet pėr t’i dhėnė fund krizės politike nė vend nėpėrmjet programit tė saj tė moderuar. Edhe pas kėsaj komitetet shqiptare hynė nė bisedime me opozitėn ushtarake pėr tė vendosur njė program tė pėrbashkėt. Por edhe opozita ushtarake, ashtu si lėvizja opozitare, e kryesuar nga itilafistėt, ishte kundėr autonomisė sė Shqipėrisė.
    Pėrballė zgjerimit tė lėvizjes opozitare nė radhėt e ushtrisė osmane udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė Kosovė dhe nė vise tė tjera nuk e patėn tė lehtė qė nė kėto bashkėbisedime tė arrinin nė pranimin e programit tė tyre kombėtar tė miratuar nė Kuvendin e Junikut.

    Ndėrkohė, qeveria vazhdoi tė merrte masa pėr tė shtypur kryengritjen shqiptare dhe revoltėn e ushtarakėve. Emėrimi i Xhavit Pashės si komandant i pėrkohshėm i Korparmatės sė 6-tė, dėshmonte pėr vazhdimin nga qeveria tė njė politike tė ashpėr.

    Tė ndodhur pėrpara njė ushtrie osmane prej mė shumė se 60 mijė vetash dhe pėrballė qėndrimesh intransigjente tė opozitės, krerėt e kryengritjes shqiptare, pėr tė arritur bashkėpunimin e tė gjitha forcave kundėr qeverisė xhonturke, u tėrhoqėn pėrkohėsisht nga platforma e miratuar nė Junik. Nė fund tė qershorit ata botuan nė gazetėn “Ikdam” njė deklaratė tė nėnshkruar ndėrmjet tė tjerėve edhe nga Riza Gjakova, Hasan Prishtina, Jahja Prizreni, Isa Boletini e tė tjerė, e cila ishte hartuar nė frymėn e kėrkesave tė opozitės. Pasi theksonin lidhjet e tyre me Perandorinė Osmane dhe me Kalifatin, ata shpallnin se ishin ngritur pėr tė mbrojtur “konstitucionin e vėrtetė”, qė ishte qėllimi i pėrbashkėt i tė gjitha forcave opozitare nė Perandorinė Osmane. Nė deklaratėn e krerėve tė kryengritjes sė Kosovės thuhej gjithashtu se shqiptarėt qenė tė detyruar t’u drejtoheshin armėve pėr shkak tė nevojės qė kishte vendi pėr disa ligje, nė pėrputhje me kushtet e veēanta. Me kėto ligje nėnkuptohej edhe plotėsimi i tė drejtave kombėtare tė shqiptarėve kryengritės. Megjithatė, as ato dhe as kėrkesa e autonomisė sė Shqipėrisė nuk pėrmendeshin nė kėtė deklaratė.
    Qėndrime tė tilla, edhe pse tė detyruara nga rrethana e synime tė caktuara, mbartnin me vete rrezikun e identifikimit si tė lėvizjes opozitare tė ushtarakėve shqiptarė, ashtu edhe tė kryengritjes sė armatosur tė shqiptarėve me lėvizjen e pėrgjithshme opozitare itilafiste.

    Komitetet e atdhetarėt shqiptarė me tė drejtė shprehėn shqetėsimin se bashkėpunimi sipas kėsaj platforme do tė bėnte qė programi itilafist tė mbulonte ose tė errėsonte programin kombėtar tė kryengritėsve shqiptarė. Pėr kėtė shqetėsim bėnte fjalė edhe Luigj Gurakuqi, kur shkruante nė gazetėn “Liri e Shqipėrisė” mė 10 korrik 1912, se “Mund ta ndihmojmė, nė qoftė se na duket mirė, lėvizjen ushtarake qė tė rrėzojmė armikun e pėrbashkėt..., por duke vėnė nė krye ... Shqipėrinė tonė tė fortė e tė lirė, me kufi tė shquar e me gjuhė e me zakone tė njohura e tė nderuara”.

    Pas deklaratės sė udhėheqėsve tė kryengritjes nė Kosovė opozita ushtarake vendosi t’i pėrkrahte ata dhe tė ndikonte mbi repartet ushtarake turke qė edhe kėto tė bashkoheshin me kryengritėsit. Por xhonturqit kishin ende forca ushtarake besnike, qė u bėnė qėndresė tė ashpėr kryengritėsve shqiptarė.

  8. #108
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    4. SHTRIRJA E KRYENGRITJES NĖ VILAJETET E TJERA






    Zgjerimi i veprimeve luftarake nė viset e tjera



    Sukseset e kryengritėsve nė Kosovė i dhanė njė shtytje tė mėtejshme lėvizjes kombėtare nė Shqipėrinė e Mesme dhe tė Jugut, forcuan gatishmėrinė e popullsisė sė tyre pėr t’u hedhur nė kryengritjen e armatosur.
    Njė nga vatrat e luftės sė armatosur tė shqiptarėve kundėr regjimit xhonturk u bėnė krahinat e Mirditės e tė Lezhės. Nė Mirditė qė nė fund tė muajit prill kishin filluar sulmet kundėr postave tė xhandarmėrisė. Nė fillim tė muajit maj zadrimorėt dhe mirditasit u ndeshėn me forcat osmane, numri i tė cilave arrinte nė 2 500 veta, qė ishin dėrguar pėr zbatimin e reformės nė armėn e xhandarmėrisė nė zonėn e Mirditės. Luftimet zgjatėn pesė ditė dhe u zhvilluan nė vijėn Vjerdhė-Gomsiqe-Naraē. Ato nuk arritėn t’i thyenin kryengritėsit, midis tė cilėve qe radhitur edhe at Shtjefėn Gjeēovi, dhe u detyruan tė sprapsen, duke lėnė dhjetėra tė vrarė e tė plagosur.

    Shtimi i radhėve tė kryengritėsve nė kėto treva krijoi kushtet pėr tė ndėrmarrė veprime luftarake tė pėrmasave mė tė mėdha. Mė 11 maj 1912, nė mbledhjen e organizuar nė fshatin Zejmen, 30 pėrfaqėsues tė Bregut tė Matit, tė Kthellės, tė Malėsisė sė Lezhės e tė Mirditės lidhėn “Besėn Shqiptare” dhe vendosėn tė sulmonin Lezhėn. Por pėrfaqėsuesi konsullor austro-hungarez nė Shkodėr, Fon Zambaur, i kėshilloi kryengritėsit (me anėn e sekretarit tė peshkopit tė Shkodrės) qė tė hiqnin dorė nga sulmi i planifikuar mbi qendrėn e krahinės. Ndėrkohė, autoritetet osmane dėrguan pėrforcime nga Shkodra, ēka e bėri mė tė vėshtirė ēlirimin e qytetit.

    Mė 15 qershor, nė vendin e quajtur Qafa e Trapit, tė besėlidhurit e kėsaj treve u pėrleshėn me forca tė mėdha osmane, tė mbėshtetura edhe nga artileria. Kryengritėsit lanė tetė tė vrarė, midis tė cilėve edhe dy gra. Forcat armike u tėrhoqėn me humbje tė mėdha nė Lezhė, ndėrsa kryengritėsit u pėrqendruan nė Pėdhanė.

    Mė 21-22 qershor malėsorėt e Bregut tė Matės u zunė pritė forcave osmane qė po shkonin prej Lezhės nė Tiranė dhe pas njė pėrpjekjeje qė zgjati tri orė i thyen ato. Turqit lanė dhjetėra ushtarė e xhandarė tė vrarė e tė plagosur, midis tyre edhe katėr oficerė. Por edhe nga kryengritėsit pati tė vrarė e tė plagosur.
    Pas sukseseve tė para kryengritja nė kėto anė u zgjerua mė shumė. Nė krye tė saj u vu Gjeto Coku e tė tjerė, qė tani luftonin nė njė zonė tė gjerė nga Kepi i Muzhlit e deri nė Shėngjin. Kryengritėsit vendosėn kontrollin mbi rrugėn Tiranė-Shkodėr, ndėrprenė linjat telegrafike, duke rrezikuar kėshtu sigurinė e forcave osmane nė veri tė Shqipėrisė.

    Ndėrkohė u pėrfshi nė kryengritje, nė shkallė mė tė gjerė, grupi i kryengritėsve nė Shqipėrinė e Mesme, i udhėhequr nga Abdi Toptani, qė zhvilloi luftime me njėsitė turke nė Tiranė, nė Shijak e nė Krujė.
    Po nė qershor lėvizja e armatosur nisi tė shtrihej nė zonėn e Dibrės, ku nėn udhėheqjen e Ismail Strazimirit u ngritėn fshatarėt e Ēidhnės, tė Arrasit e tė Muhurit. Malėsorėt e Nėntė Maleve tė Dibrės sė Epėrme dhe tė Poshtme thirrėn “Kuvendin e Dheut”, te vendi i quajtur Gropa e Ujkut, ku u kėrkua largimi i forcave ushtarake dhe i postave tė xhandarmėrisė, hapja e shkollave shqipe, anulimi i detyrimeve tė vergjisė dhe kryerja e shėrbimit ushtarak nė vend. Ndėrkohė, rreth 300 ushtarė osmanė, qė ndėrmorėn njė sulm kundėr kryengritėsve nė zonėn e Gjurasit, tė Homeshit, tė Dardhės e tė Reēit, u thyen nga fshatarėt e kėtyre anėve dhe tė shpartalluar u detyruan tė ktheheshin nė Dibėr prej nga nuk guxuan tė dilnin mė.

    Dalja nė mal e Tajar Tetovės dhe e ushtarakėve tė tjerė tė bashkuar me tė, ndikoi nė zgjerimin e lėvizjes kryengritėse nė zonėn e Dibrės, sidomos nė atė tė Korēės e tė Kolonjės. U vendos njė bashkėpunim i grupit tė Tajar Tetovės me ēetat e Sali Butkės e tė Izet Zavalanit dhe u bashkuan me kryengritėsit mjaft krerė tė tjerė tė Jugut.

    Ndėrkaq kishte filluar riorganizimi i ēetave kryengritėse, si dhe krijimi i ēetave tė reja nė jug tė vendit, ku vepronin Themistokli Gėrmenji?, Sali Butka, Spiro Bellkameni, Memduh Zavalani etj. Ato u pėrleshėn me forcat turke nė zonėn e Frashėrit e tė Kolonjės. Ēetat merreshin edhe me asgjėsimin e elementėve tradhtarė, vegla tė xhonturqve. Por nė kėto treva nuk qenė mėnjanuar ende luhatjet e elementėve tė moderuar, ku bėnte pjesė edhe Myfit Libohova. Kėta ngurronin tė fillonin luftėn e armatosur nė shkallė tė gjerė. Sali Nivica u bėnte thirrje shqiptarėve tė Jugut qė tė kapėrcenin qėndrimet pritėse, tė bashkoheshin me kryengritjen duke vendosur lidhje me Hasan Prishtinėn.



    Ēlirimi i territoreve tė gjera tė Kosovės



    Porta e Lartė ndėrmori masa tė reja dhune ndaj popullsisė sė pambrojtur e sidomos ndaj familjeve tė kryengritėsve. Nė shpalljen qė publikoi mė 6 korrik 1912 Fadil Pasha, komandant i Korpusit tė 7-tė, i cilėsoi udhėheqėsit e kryengritjes, Hasan Prishtinėn, Zejnullah Vuēiternėn, Isa Boletinin, Xhemal Prishtinėn, Riza Gjakovėn, Bajram Currin, Ahmet Gjakovėn, Mahmut Zajmin nga Peja, Sali Gjilanin etj., si “tradhtarė” dhe deklaroi se, po tė mos dorėzoheshin brenda tri ditėve, do t’u digjeshin kullat, do t’u internoheshin familjet dhe do t’u konfiskoheshin pasuritė.

    Terrori qeveritar ishte mė i egėr sidomos nė vatrat mė tė nxehta tė kryengritjes nė Shqipėri, nė rrethet e Prishtinės, tė Mitrovicės dhe tė Vuēiternės. Autoritetet osmane arrestuan kėtu familjet e udhėheqėsve dhe tė pjesėmarrėsve tė thjeshtė tė kryengritjes (si atė tė Bajram Currit e tė tjerė) dhe duke i mbajtur peng synonin t’i pėrdornin si mjet presioni ndaj tyre. Me vendosjen e gjendjes sė jashtėzakonshme dhe ngritjen e gjyqeve tė posaēme praktikuan sėrish si mė 1910 rrahjet publike tė njerėzve. Kėto masa u bėnė shkak pėr protesta tė popullsisė shqiptare sidomos tė asaj tė qyteteve.

    Ndėrkohė vazhduan dezertimet nė ushtrinė osmane. Mė 5 korrik njė batalion nuk pranoi tė zbatonte urdhrin e komandantit tė ushtrisė nė Ferizaj pėr t’u hedhur nė luftė kundėr Isa Boletinit. Tė nesėrmen njė batalion tjetėr nuk pranoi tė shkonte nė Gjilan. Ushtarėt i deklaronin komandės sė tyre se ata ishin gati ta mbronin Perandorinė nga armiqtė e jashtėm, por jo tė luftonin kundėr shqiptarėve.
    Nė fundin e qershorit kryengritėsit, tė udhėhequr nga Hasan Prishtina, Isa Boletini, Ahmet Prekazi, Zehnullah Vuēiterna, Xhemal Prishtina etj., u hodhėn nė sulm nė zonėn Drenicė-Mitrovicė, Podujevė-Prishtinė. Pas sukseseve tė para nė rrugėn Mitrovicė-Pejė dhe Podujevė-Prishtinė kryengritėsit e Shalės, tė Llapit e tė Gollakut, tė mbledhur afėr Vuēiternės, lidhėn besėn pėr ta ēuar luftėn deri nė fund. Mė 28-29 qershor kryengritėsit e kėtyre rretheve tė udhėhequr nga Hasan Prishtina shpartalluan tek Ura e Sitnicės, pranė Mitrovicės, dy batalione ushtarėsh osmanė, qė u detyruan tė tėrhiqeshin nė Mitrovicė.

    Nė tė njėjtėn kohė kryengritėsit pėrballuan nė zonėn e Boletinit operacionin qė ndėrmori kundėr tyre komanda osmane. Nga data 30 qershor deri mė 2 korrik 1912, 4 000 forca turke, tė pajisura me artileri, nėn komandėn e Fadil Pashės rrethuan kullėn e Isa Boletinit, pėrkrah tė cilit qenė rreshtuar 1 500 kryengritės. Sulmi mbi kullėn filloi mė 3 korrik, pas njė bombardimi tė dendur me artileri. Luftimet vijuan mė shumė se dymbėdhjetė orė. Ushtria turke la kėtu rreth 100 tė vrarė e tė plagosur, ndėrsa kryengritėsit u tėrhoqėn, njė pjesė (nėn udhėheqjen e Isa Boletinit) drejt Pazarit tė Ri, ndėrsa pjesa tjetėr drejt Llapit, nga Podujeva.
    Mė 9 korrik kryengritėsit e Malėsisė sė Gjakovės, tė udhėhequr nga Bajram Curri, rrethuan dhe shpartalluan tri batalione.

    Mė 10 korrik shqiptarėt e Llapit dėbuan xhandarėt dhe rrethuan 300 ushtarė e 50 xhandarė tė pėrqendruar nė Podujevė. Autoritetet e atjeshme mbetėn tė veēuara pa asnjė lidhje me qendrėn e prefekturės. Kryengritėsit zunė gjithashtu pozitat strategjike nė drejtim tė Prishtinės, prenė lidhjet telefonike midis Ferizajt e Gjakovės, Vuēiternės e Mitrovicės, Ferizajt e Prishtinės dhe Prishtinės e Podujevės.

    Njė betejė e rreptė u zhvillua mė 12 korrik nė hyrje tė Fushės sė Llapit. Forcat osmane u nisėn drejt kėsaj zone nga dy drejtime pėr t’i futur kryengritėsit nė mes dy zjarresh. Fadil Pasha nė krye tė tetė batalioneve u nis nga Prishtina, ndėrsa njė kolonė tjetėr kėmbėsorie e shoqėruar me artileri nga Vuēiterna. Forcat kryengritėse, tė pėrbėra nga 2 000 veta, rezistuan nė hyrje tė Fushės sė Llapit pėr gjashtė orė nė njė betejė tė pabarabartė dhe tė pėrgjakshme, nė tė cilėn ushtria la 56 tė vrarė e 60 tė plagosur. Pas kėsaj artileria osmane filloi tė qėllonte dhe tė shkatėrronte fshatrat e pambrojtura.

    Ndėrkohė popullsia shqiptare e qytetit tė Prishtinės u grumbullua para prefekturės dhe kėrkoi ndėrprerjen e menjėhershme tė veprimeve luftarake. Ajo i paralajmėroi autoritetet turke se do tė bashkohej me kryengritėsit nėse, nuk ndėrpritej terrori. Edhe banorėt e Mitrovicės, tė Pazarit tė Ri e tė Vuēiternės i mbyllėn pazaret. Nė telegramet qė popullsia e Prishtinės dhe e Mitrovicės i dėrgoi sulltanit e senatit, kėrkohej dorėheqja e qeverisė, shpėrndarja e parlamentit dhe shpallja e zgjedhjeve tė rregullta. Nė Mitrovicė populli i shpalli tė pushuar nga puna zėvendėsprokurorin, komisarin e policisė dhe disa punonjės tė tjerė tė urryer. Fitore tė rėndėsishme nė luftėn kundėr sunduesve osmanė arriti grupi i zonės Gjilan-Prizren dhe Lumė-Tetovė, i udhėhequr nga Idriz Seferi, Islam Spahiu, Mehmet pashė Deralla etj. Nė gjysmėn e parė tė korrikut, pasi kishin shpartalluar repartet xhonturke tė strukura nėpėr qytete, ata kishin ēliruar krahina tė tėra nė trevėn juglindore tė Kosovės.

    Ndėrkohė forcat kryengritėse, nėn komandėn e Bajram Currit, i shkaktuan ushtrisė turke nė Has humbje tė rėnda, rreth 300 tė vrarė e tė plagosur dhe shumė ushtarė tė zėnė robėr. Pas njė pėrleshjeje tė shkurtėr nė Qafėn e Prushit, 250 ushtarė e 5 oficerė u dorėzuan me tė gjitha armatimet. Kryengritėsit shtinė nė dorė 800 pushkė. Prej kėtej forcat kryengritėse marshuan drejt Gjakovės dhe e rrethuan qytetin pėr herė tė dytė. Mė 13 korrik kryengritėsit, tė drejtuar nga Bajram Curri, Riza Beu (Kryeziu) dhe Mahmut Zajmi, u futėn nė lagjet e jashtme tė qytetit tė Gjakovės.

    Sukseset e kryengritėsve, si dhe turbullirat nė Prishtinė, nė Mitrovicė, nė Vuēiternė, nė Pazar tė Ri dhe nė qytete tė tjera, e nxitėn tė vepronte edhe opozitėn ushtarake. Oficerėt e shtabit tė Divizionit I tė nizamėve nė Gjakovė hynė nė bisedime me kryengritėsit pėr tė ndėrprerė luftimet. Mė 15 korrik, pas arritjes sė marrėveshjes, nė emėr tė ushtrisė e tė popullsisė iu pėrcoll telegrafisht sulltanit dhe komandės sė lartė kėrkesa pėr dorėheqjen pa vonesė tė qeverisė, pėr shpėrndarjen e parlamentit e tė Komitetit xhonturk, pėr shpalljen e zgjedhjeve tė reja, si dhe pėr ndėrprerjen e operacioneve ushtarake kundėr kryengritėsve. Sulltanit iu dėrgua njė telegram tjetėr me po kėtė pėrmbajtje dhe me nėnshkrimet e 78 oficerėve e pėrfaqėsuesve tė parisė. Me kryengritėsit u bashkuan edhe oficerėt e divizioneve tė Mitrovicės, tė Selanikut, tė Manastirit, tė Shkupit dhe tė Edrenesė. Nė telegramet me tė njėjtėn pėrmbajtje qė i dėrguan Stambollit ata e paralajmėruan se, nė rast se nuk plotėsoheshin kėrkesat e tyre, do tė marshonin me ushtri drejt kryeqytetit.

    Mė 17 korrik kryengritėsit hynė nė Gjakovė pa ndeshur ndonjė qėndresė. Njė pjesė e mirė e oficerėve dhe e ushtarėve u bashkuan me ta pėr t’u hedhur mė pas bashkėrisht drejt Prishtinės.
    Prishtina u bė nė ato ditė tė korrikut qendėr e tubimeve tė parisė shqiptare nga Gjilani, Presheva, Vuēiterna dhe nga Mitrovica. Kėtu qenė ftuar edhe pėrfaqėsues nga Pazari i Ri, Prizreni, Peja, Gjakova dhe nga Rozhaja. Prej kėtej paria e Kosovės i dėrgoi sulltanit e senatit kėrkesėn pėr ndėrrimin e ministrave, shpėrndarjen e parlamentit dhe shpalljen e zgjedhjeve tė reja. Ky tubim shėnon hapin e parė qė paria qytetare bėri pėr tė pėrkrahur kryengritjen. Stambollit iu deklarua qė, nė rast se kėrkesat e tyre nuk do tė plotėsoheshin, ata do tė bashkoheshin me kryengritjen e armatosur.

    Ndėrkaq u shtuan veprimet luftarake tė kryengritėsve edhe nė viset e tjera tė Shqipėrisė. Nė fillim tė muajit korrik kryengritėsit elbasanas dogjėn prefekturėn dhe prenė rrugėn qė lidhte Elbasanin me Tiranėn. Mė 4 korrik kryengritėsit morėn Krujėn e mbrojtur nga 600 ushtarė. Garnizoni u detyrua tė mbyllej nė kėshtjellėn e qytetit. Nė tė njėjtėn kohė grupe tė tjera kryengritėsish hynė nė Shijak, ku shtinė nė dorė depon e municioneve. Kavaja ishte e rrethuar nga forcat kryengritėse. Komanda osmane, me qėllim qė tė rimerrte Krujėn, dėrgoi katėr batalione (rreth 3 000 forca) nga Shkodra dhe tri batalione nga Tirana, tė pajisura me artileri. Pas pėrpjekjeve tė ashpra, qė u zhvilluan mė 8 korrik, kryengritėsit, pėrballė epėrsisė sė armikut, u detyruan ta lėnė qytetin (Krujėn).
    Po nė kėtė kohė gjallėrohet lėvizja e ēetave tė armatosura po merrte hov edhe nė viset e Jugut. Nė korrik vepronte nė rrethet e Gjirokastrės ēeta e studentėve shqiptarė tė Selanikut e tė qendrave tė tjera, qė ishte formuar me nismėn e Salih Gjukės, me tė cilin u bashkua edhe Dervish Hima, duke u vėnė nė krye tė saj. Ēeta prej rreth 40 vetash zbarkoi nė fillim tė korrikut nga Korfuzi nė Ksamil, hyri nė lidhje me ēetat e tjera tė Shqipėrisė sė Jugut dhe zhvilloi nė kėto vise njė veprimtari tė gjerė politike e ushtarake nė tė mirė tė kryengritjes shqiptare. Nė fillim tė korrikut katėrmbėdhjetė atdhetarė nga qyteti i Korēės dolėn nė mal pėr t’u bashkuar me kryengritėsit. Ēetat e kėtij rajoni hynė nė bashkėpunim me forcat e Tajar Tetovės. Ato goditėn nė Kolonjė ushtrinė e komanduar nga Dajlan bej Qafėzezi, qė ishte vėnė nė shėrbim tė autoriteteve. Atij i shkuan nė ndihmė 500 forca qeveritare nga Korēa. Luftimet e Kolonjės zgjatėn disa orė. Pas saj ēetat u tėrhoqėn nė anėt e Skraparit.

    Ndėrkohė kryengritėsit kosovarė po pėrgatisnin sulmin pėr ēlirimin e qyteteve tė kėtij vilajeti.



    Ndryshimi i kabinetit nė Stamboll.

    Ēlirimi i qyteteve



    Megjithėse u ndodhėn pėrballė njė ushtrie tė shumtė, tė pėrqendruar nė vilajetin e Kosovės, kryengritėsit arritėn tė ēlironin krahina tė tėra, ku nuk ndihej mė pushteti xhonturk. Kryengritja shqiptare e futi Portėn e Lartė dhe pallatin sulltanor nė njė krizė tė rėndė. Tė gjitha masat qė mori qeveria pėr shtypjen e kryengritjes sė armatosur tė shqiptarėve, nuk dhanė ndonjė pėrfundim. Opozita kundėrqeveritare nė ushtri, duke pėrfituar nga kryengritja shqiptare, shtoi ndikimin e saj nė repartet ushtarake osmane nė Shqipėri dhe pėrgjithėsisht nė Rumeli. Parlamenti e qeveria xhonturke ishin tė detyruar tė merreshin pothuajse ēdo ditė me ēėshtjen shqiptare, ēėshtje tė cilėn ata e kishin mohuar deri atėherė dhe qė nė fund tė fundit nuk mund ta zgjidhnin.
    Nė kėto rrethana dhe kur vazhdonte ende lufta me Italinė, qeveria xhonturke u detyrua tė jepte dorėheqjen mė 17 korrik 1912. Ministri i Luftės, Mahmut Shefqet pasha, duke qenė i pafuqishėm tė rivendoste rregullin nė ushtri, dha i pari dorėheqjen. Shembullin e tij e ndoqi i gjithė kabineti i Said Pashės.
    Udhėheqėsit e kryengritjes nė Kosovė, si Hasan Prishtina, Bajram Curri, Isa Boletini e tė tjerė, pėrshėndetėn formimin e qeverisė sė re, por kėrkuan shpėrndarjen e parlamentit. Ata shpresonin se qeveria e re do tė vinte nė jetė kushtetutėn dhe do tė respektonte tė drejtat e popullit shqiptar.
    Ismail Qemali u shkruante nga Korfuzi komiteteve tė Shqipėrisė sė Jugut se kishte shpresa qė me kabinetin e ri tė fitoheshin tė drejtat kombėtare. Por nė tė njėjtėn kohė ai porosiste qė, duke u nisur nga “provat e hidhura tė deritashme, duhet tė mbajmė njė qėndrim tė rezervuar” kundrejt kėtyre ndėrrimeve. “Ju atje, - kėshillonte ai, - duhet tė jeni gati gjithmonė dhe tė jeni gati pėr sakrifica mė shumė se nė ēdo kohė”.

    Edhe shtypi shqiptar, si gazeta “Dielli” e tė tjera organe, i paralajmėronin kryengritėsit qė tė hapnin sytė e tė mos gėnjeheshin me premtime tė thata nga qeveria e re.
    Qeveria e re, e pėrbėrė nga pėrkrahės tė itilafistėve e tė opozitės ushtarake dhe e kryesuar nga Ahmet Muhtar pasha, premtoi se do tė zbatonte kushtetutėn dhe do tė anulonte ligjet qė ishin nė kundėrshtim me tė. Si detyrė tė parė ajo pėrcaktoi marrjen e masave pėr tė qetėsuar gjendjen nė Shqipėri qė t’i jepej fund kryengritjes shqiptare.
    Ndėrkohė forcat kryengritėse nė Kosovė u hodhėn nė sulm pėr ēlirimin e qyteteve. Pasi kishin ēliruar Gjakovėn mė 17 korrik, kryengritėsit, tė udhėhequr nga Hasan Prishtina e Bajram Curri, iu drejtuan Prishtinės. Qytetarėt e Prishtinės, me njė aksion tė shpejtė, tė pėrkrahur edhe nga xhandarėt e vendit dhe nga njė pjesė e ushtrisė, rrethuan zyrėn e telegrafės dhe e detyruan komandantin osman qė tė hiqte dorė nga qėndresa. Kėshtu, kryengritėsit hynė nė Prishtinė pa luftė dhe e ēliruan atė mė 21 korrik.
    Mė 22 korrik forcat e Mitrovicės ēliruan Pazarin e Ri. Autoritetet civile e ushtarake tė qytetit u bashkuan me kryengritėsit. Banorėt shqiptarė tė Senicės, tė Novi Varoshit, tė Akovės, tė Prepoljes, tė Plevljes, tė Tėrgovishtės, tė Beranės dhe tė Kolashinit hynė nė lidhje me Isa Boletinin. Po mė 22 korrik u solidarizuan me kryengritėsit edhe forcat qeveritare qė ndodheshin nė Prizren.
    Nga Pazari i Ri forcat e komanduara nga Isa Boletini, rreth 6 000 veta, u drejtuan pėr nė Mitrovicė. Qyteti, pas bisedimeve tė nėnprefektit me Isa Boletinin, u dorėzua pa luftė mė 27 korrik 1912. Pas Mitrovicės u ēliruan edhe Vuēiterna e Ferizaj. Qė kėtej kryengritėsit marshuan drejt Prishtinės pėr t’u bashkuar me forcat e Bajram Currit.

    Edhe popullsia e qytetit tė Pejės, e udhėhequr nga krerė tė zejtarėve dhe tė tregtarėve tė vegjėl, nė mbledhjen e datės 27 korrik vendosi tė bashkohej me kryengritjen. Mytesarifi, i pafuqishėm pėrballė revoltės popullore, nuk veproi dhe e tėrhoqi ushtrinė nė kazerma. Nė kėto kushte edhe bejlerėt e Pejės shpejtuan qė tė bashkoheshin me forcat kryengritėse tė grumbulluara nė Prishtinė. Nė mbarim tė korrikut rreth 1 700 pejanė tė armatosur u nisėn sė bashku me krerėt e tyre pėr nė Fushė-Kosovė.
    Afėr 30 000 kryengritės, me gjithė mungesėn e ushqimeve, tė veshmbathjeve e sidomos tė materialeve luftarake, po marshonin nė tė gjitha anėt e Kosovės, edhe pse kishin pėrballė rreth 70 000 ushtarė osmanė, tė armatosur mirė dhe tė pėrforcuar me reparte artilerie e kalorėsie. Kryengritėsit kudo ku hynė u pritėn me gėzim tė madh nga popullsia vendase. Me tė hyrė nė qytete, ata lironin tė burgosurit dhe dėbonin funksionarėt e urryer nga populli.

    Nė viset juglindore tė Kosovės, rreth 2 000 kryengritės tė drejtuar nga Idriz Seferi e Bejtullah Aga, pas vendimit qė morėn nė kuvendin e organizuar nė Pozharan, nisėn sulmin mbi qytetin e Gjilanit, dhe e ēliruan atė. Kryengritėsit e kėsaj treve ishin tė gatshėm tė marshonin drejt Kaēanikut e Shkupit. Mė 27 korrik forcat kryengritėse ēliruan Bujanovcin, ku vendosėn rendin dhe qetėsinė. Qė kėtej Idriz Seferi, i shoqėruar nga 70 kryengritės, u nis mė 29 korrik pėr nė Prishtinė.

    Pas sukseseve qė arritėn forcat kryengritėse kundėr ushtrisė osmane dhe pas ēlirimit tė njė pjese tė mirė tė qyteteve, nė Kosovė pėr njė kohė u ndėrprenė veprimet luftarake. Repartet ushtarake osmane u tėrhoqėn kudo nė kazerma. Organet administrative xhonturke po ua lėshonin vendin udhėheqėsve radikalė tė kryengritjes, tė cilėt formuan kėshillat lokalė. Kėta kėshilla nė shumė vende morėn nė dorė ruajtjen e rendit dhe detyra tė tjera. Nė tė vėrtetė ata duhej tė luanin rolin e organeve tė pushtetit tė ri shqiptar qė kishte dalė nga kryengritja e armatosur. Njė kujdes tė veēantė kėto organizma i kushtuan edhe mbrojtjes sė popullsisė serbe.
    Ndėrkaq nė Kosovė, qė ishte vatra kryesore e lėvizjes, lindėn vėshtirėsi pėr furnizimin dhe pėr mbajtjen me ushqime tė kryengritėsve, numri i tė cilėve ishte tani shumė i madh. Ndihmat e siguruara nga jashtė ishin tė pamjaftueshme.

  9. #109
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    5. MARRĖVESHJA SHQIPTARO-TURKE






    Parashtrimi i kėrkesave kombėtare tė shqiptarėve


    Mė 22 korrik u formua qeveria e re me kundėrshtarė tė xhonturqve, e kryesuar nga Ahmet Myftar pasha. Ajo urdhėroi tė ndėrpriteshin veprimet luftarake nė Shqipėri dhe vendosi tė dėrgonte nė Kosovė njė komision qeveritar pėr tė biseduar me kryengritėsit.

    Rretheve atdhetare shqiptare u dolėn tani dy detyra tė ngutshme pėr fatet e lėvizjes kombėtare. Detyra e parė ishte tė shkėputeshin nga programi itilafist dhe t’i paraqitnin komisionit kėrkesat pėr autonominė territoriale-administrative tė Shqipėrisė. Detyra tjetėr ishte qė, nė bisedimet me komisionin, tė pėrfaqėsoheshin tė gjitha krahinat e vendit e qė me qeverinė turke tė arrihej njė marrėveshje pėr gjithė Shqipėrinė dhe nė emėr tė kombit shqiptar.

    Ismail Qemali e Luigj Gurakuqi, tė cilėt ndodheshin nė kėtė kohė jashtė, u shkruanin ato ditė atdhetarėve tė Shqipėrisė sė Mesme: “ ... Tė mos gėnjehemi edhe njėherė tjetėr, por tė mbajmė vendet qė kemi, tė forcohemi e tė lidhemi me njėri-tjetrin e tė ngulim kėmbė, qė t’u jepen katėr vilajeteve ato 12 pikat qė kishim kėrkuar vjet nga ana e malėsorėve”, mė poshtė i porositnin: “...duhet nga tė gjitha anėt e Shqipėrisė tė dėrgohen njerėz nė Kosovė qė tė rrėfejnė se si me armė, me mendime, si me kėrkime jemi tė gjithė shqiptarė tė pandarė”.

    Pas ēlirimit tė Prishtinės, Hasan Prishtina njoftoi telegrafisht deputetėt shqiptarė nė Stamboll pėr kėtė sukses tė madh tė kryengritėsve. Ai njoftonte gjithashtu, se atje ishte vendosur pushteti i shqiptarėve dhe shpresonte qė sė shpejti do tė themelohej edhe parlamenti shqiptar. Duke parashikuar pengesat nga qeveritarėt e rinj tė Stambollit, nė tė cilat do tė ndeshte programi i miratuar nė Kuvendin e Junikut, Hasan Prishtina shpejtonte tė shpallte synimet politike tė kryengritjes shqiptare. Deklarata e tij dėshironte ta vinte qeverinė itilafiste para faktit tė kryer.

    Por krerėt shqiptarė, tė grumbulluar nė Prishtinė, nuk kishin tė njėjtin mendim lidhur me tė ardhmen e Shqipėrisė. Ata qenė ndarė nė dy grupime, njėri nga tė cilėt pėrbėhej nga udhėheqėsit kryesorė tė kryengritjes, Hasan Prishtina, Bajram Curri, Isa Boletini, Riza Beu, Jahja Efendiu dhe Musa Efendiu nga Prizreni. Ndėrsa grupimi tjetėr pėrbėhej nga pėrfaqėsues tė moderuar tė Lėvizjes Kombėtare dhe nga disa elementė turkomanė tė qyteteve, si edhe nga katėr pjesėtarė tė kombėsisė serbe. Tė dy grupimet dolėn me kėrkesa tė veēanta para komisionit qeveritar tė ardhur nga Stambolli.

    Nė muajin korrik iu dėrgua nga Prishtina qeverisė osmane platforma e udhėheqėsve kryesorė e mė tė pėrparuar tė lėvizjes shqiptare pėr t’i njohur Shqipėrisė tė drejtat e njė province autonome. Nė kėtė platformė parashtroheshin kėto kėrkesa: kryerja e shėrbimit ushtarak nė Shqipėri, me pėrjashtim tė rasteve tė luftės; arsimi nė gjuhėn shqipe e pėrdorimi i alfabetit latin; mosndėrhyrja e qeverisė nė shkollat private, si dhe masa tė nevojshme pėr pėrhapjen e arsimit nė Shqipėri; vendosja nė administratė e nėpunėsve qė dinin gjuhėn e vendit; ligje tė posaēme nė dobi tė krahinave malore pėr tė lehtėsuar detyrimet e popullsisė sė varfėr; zbatimi i vendimeve tė marra nė mbledhjen e kėshillit tė pėrgjithshėm tė vilajetit; vendosja e njė kontrolli pėr plotėsimin e tė gjitha kėrkesave tė parashtruara.

    Pėrveē kėtyre, pėrfshiheshin edhe masa tė tjera, tė cilat synonin tė plotėsonin ato kėrkesa qė kishin qenė shkak i drejtpėrdrejtė i shpėrthimit tė kryengritjes, siē ishin: kthimi i armėve tė marra me forcė, zhdėmtimi i pronarėve tė dėmtuar nga operacionet ushtarake, ndėrtimi i rrugėve kombėtare e krahinore, mbėshtetja e zhvillimit tė bujqėsisė pėrmes kredive tė dhėna nga njė bankė bujqėsore qė do tė krijohej, shlyerja e taksave dhe e tatimeve tė caktuara nga qeveria deri ditėn qė gjendja ekonomike e vendit tė pėrmirėsohej, si dhe caktimi i njė pjese tė tė ardhurave tė buxhetit pėr nevojat lokale.

    Grupi tjetėr i udhėheqėsve tė kryengritjes shtroi kėto kėrkesa: tė shpėrndahej parlamenti brenda 48 orėve, pėrndryshe do tė sulmohej Shkupi; tė kishte liri pėr mbajtjen e armėve; shqiptarėt ta kryenin shėrbimin ushtarak nė pjesėn evropiane tė Perandorisė; tė hapeshin shkolla nė marrėveshje me organet shtetėrore; tė emėroheshin brenda mundėsive nė administratėn e kėtyre viseve nėpunės shqiptarė; tė nxirreshin para gjyqit ministrat xhonturq; tė shpallej amnisti pėr tė dėnuarit politikė; t’i kushtohej kujdes i madh bujqėsisė e komunikacionit; tė hidhej poshtė ideja pėr ndarjen e Shqipėrisė nga Perandoria Osmane. Me gjithė karakterin e moderuar tė kėtyre kėrkesave, qė ishin larg programit autonomist tė kryengritjes, komisioni qeveritar nuk i pranoi.

    Ndėrkohė udhėheqėsit e kryengritjes nė Shqipėrinė e Jugut mė 23 korrik u mblodhėn nė Sinjė tė Beratit, ku miratuan njė memorandum prej 12 pikash, tė ngjashėm me atė tė Greēės. Memorandumi, i nėnshkruar nga dyzet e nėntė drejtues kryesorė tė forcave kryengritėse nė Jug, iu parashtrua mė 29 korrik vezirit tė madh. Kryengritėsit e Shqipėrisė sė Jugut kėrkonin: njohjen e kombit shqiptar; krijimin e njė administrate vendase pėr tė gjithė Shqipėrinė, nė tė cilėn sulltani tė caktonte njė inspektor pėr tė kontrolluar zbatimin e ligjeve; garanci, brenda kėtij kuadri, pėr zbatimin e kushtetutės, tė zakoneve dhe tė traditave tė popullsisė; tė drejtėn pėr tė mėsuar nė gjuhėn amtare dhe lirinė pėr tė ēelur shkolla shqipe; pranimin si gjuhė zyrtare tė turqishtes, por krahas saj tė pėrdorej edhe shqipja. Veē kėtyre kėrkohej tė shpėrndahej parlamenti, tė zhvilloheshin zgjedhje tė lira, njė pjesė e tė ardhurave tė pėrdorej pėr zhvillimin ekonomik tė Shqipėrisė, t’i ktheheshin popullsisė armėt e konfiskuara e tė tjera.

    Pėrkujtesa pėrmbante nė thelb kėrkesėn e autonomisė sė Shqipėrisė, e cila, ndonėse nuk ishte shprehur fjalė pėr fjalė, nėnkuptohej me kėrkesėn e krijimit tė njė administrate shqiptare (vendase) qė do tė ishte e njėjtė pėr gjithė Shqipėrinė, qė do tė pėrfshinte katėr vilajetet shqiptare.

    Edhe Komiteti revolucionar i Vlorės parashtroi 13 kėrkesa tė ngjashme me ato tė Memorandumit tė Greēės, me tė cilat mendonte tė shkohej nė bisedimet me qeverinė e re. Nė to pėrfshiheshin: liri e plotė pėr mėsimin e gjuhės shqipe dhe pėr hapjen e shkollave publike e private; tė gjitha tė drejtat pėr shqiptarėt si ato qė kishin siguruar edhe popujt e tjerė; respektimi i tė gjitha zakoneve shqiptare, qė nuk ishin nė kundėrshtim me kushtetutėn; zgjedhje tė lira dhe numri i deputetėve nė pėrpjesėtim me numrin e popullsisė; qeverisja e Shqipėrisė sipas parimit tė decentralizimit tė administratės nė shkallė perandorie; emėrimi si vali i njė njeriu qė njihte zakonet e vendit dhe gjuhėn shqipe; emėrimi nė gjyqe e nė polici vetėm i shqiptarėve; caktimi i njė inspektori pėr kontrollin e punės sė nėpunėsve; njohja e gjuhės shqipe nė Shqipėri si gjuhė zyrtare; shėrbimi ushtarak nė vend; shpenzimi i tė ardhurave tė vendit pėr nevoja lokale; krijimi nga kuvendi i buxhetit tė vilajetit dhe kontrolli nga ai i shpenzimit tė mjeteve financiare; dėmshpėrblimi pėr shtėpitė e rrėnuara nga ushtria; kthimi i armėve popullsisė.

    Kėto kėrkesa, sipas hartuesve tė tyre, do t’u siguronin shqiptarėve “njė farė ekzistence si politikisht, ashtu dhe financiarisht” dhe do t’u hapnin “rrugėn e pėrparimit e tė qytetėrimit”. Autorėt e kėtyre kėrkesave theksonin gjithashtu se ato ishin nė pajtim me kushtetutėn. Pranimin e tyre atdhetarėt vlonjatė e shikonin si kusht qė vetė Turqia tė shpėtonte ekzistencėn e saj, ndėrsa Shqipėria tė siguronte njė jetė tė lumtur e tė qetė.

    Kundėrshtimet e Syrja Vlorės ndaj kėsaj pėrkujtese, siē thekson zėvendėskonsulli austro-hungarez nė Vlorė, nuk u pranuan nga pjesėmarrėsit e tjerė tė mbledhjes.
    Kėrkesat e parashtruara nga pėrfaqėsuesit e viseve tė ndryshme tė Shqipėrisė dėshmonin se shqiptarėt, pa dallime krahinore, ishin tė bashkuar rreth njė programi kombėtar, thelbin e tė cilit e pėrbėnte autonomia e Shqipėrisė. Kėto akte tregojnė gjithashtu se udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare e tė kryengritjes shqiptare do tė shkonin nė bisedimet me pėrfaqėsuesit e qeverisė turke duke pasur si bazė programin e autonomisė sė Shqipėrisė.

  10. #110
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Bisedimet shqiptaro-turke



    Sukseset e kryengritjes shqiptare e ēuan Perandorinė Osmane drejt fundit tė saj. Ato shkaktuan shqetėsime nė qarqet drejtuese politike tė vendeve ballkanike dhe tė Evropės. Fuqitė e Mėdha i shqetėsonte fakti se pėrmbushja e kėrkesave tė kryengritėsve shqiptarė mund tė ēonte nė prishjen e status quo-sė dhe tė ekuilibrit tė forcave nė Ballkan e nė Evropė dhe do tė pėrshpejtonte afrimin e njė konflikti tė armatosur tė pėrmasave botėrore. Nga ana tjetėr, shtetet ballkanike, e shikonin dobėsimin e Perandorisė Osmane si njė mundėsi pėr tė arritur synimet e tyre tė pėrcaktuara tashmė nė marrėveshjet e nėnshkruara nė kuadėr tė Aleancės Ballkanike. Nė kėtė kohė ata po hartonin planet konkrete pėr fillimin e veprimeve ushtarake kundėr Perandorisė Osmane, ndėrsa formimin e njė Shqipėrie autonome e shihnin si pengesė pėr realizimin e kėtyre planeve.
    Komisioni qeveritar mbėrriti nė Shkup mė 27 korrik. Ai pėrbėhej nga Sulejman Pasha, Danish Efendiu dhe Avni bej Gjilani. Po nė kėtė ditė u mblodhėn nė Prishtinė udhėheqėsit e kryengritjes qė nė fillim kėrkuan prej tij shpėrndarjen e parlamentit. Komisioni nuk e pranoi kėtė kėrkesė, duke e quajtur antikushtetuese. Si rrjedhim, bisedimet u ndėrprenė dhe mė 29 korrik udhėheqėsit e kryengritjes i dėrguan Stambollit nga Prishtina njė ultimatum, ku thuhej: “Nė qoftė se shpėrndarja e parlamentit nuk bėhet brenda dyzet e tetė orėve, do tė vazhdojmė marshimin”. I tronditur nga ky paralajmėrim, Veziri i Madh njoftoi krerėt shqiptarė qė tė prisnin pėr t’i vijuar bashkėfjalimet me Ibrahim Pashėn, i cili ishte vėnė nė krye tė delegacionit.

    Nė kėto rrethana u bė edhe mė e domosdoshme qė tė gjitha forcat politike shqiptare dhe udhėheqėsit e kryengritjes nė Veri e nė Jug tė dilnin me njė qėndrim tė pėrbashkėt. Mė 30 korrik udhėheqėsit radikalė tė kryengritjes me Hasan Prishtinėn nė krye lėshuan thirrjen me titullin “Vllazėn tė dashtun” dhe tė nėnshkruar nga “Atdhetarėt e vėrtetė tė Kosovės”. Nė kėtė dokument u bėhej thirrje qarqeve atdhetare tė tė katėr vilajeteve qė tė dėrgonin pėrfaqėsuesit e tyre, “njėrėz atdhetarė e me randėsi”, nė njė mbledhje, ku do tė vendosej pėr tė drejtat e kėrkesat qė do t’i paraqiteshin komisionit qeveritar nė emėr tė tė gjithė Shqipėrisė.

    Thirrja u pėrkrah nga Ismail Qemali e Luigj Gurakuqi, tė cilėt porositėn menjėherė komitetet e Shqipėrisė sė Mesme qė tė nisnin nė Kosovė pėrfaqėsues nga tė gjitha krahinat. Ata theksonin se shqiptarėt duhej tė bashkoheshin rreth programit kombėtar pėr tė fituar autonominė territoriale-administrative.
    Qeveria e re turke nuk mundte t’i qetėsonte me mjete tė tjera shqiptarėt qė ishin ngritur me armė nė dorė pėr tė kėrkuar lirinė e atdheut, prandaj ishte e detyruar tė ulej e tė bisedonte me ta.

    Nė kėto rrethana, udhėheqja e kryengritjes nė Kosovė, ku parashikoheshin tė zhvilloheshin bisedimet, e quajti tė nevojshme tė shkėputej plotėsisht dhe sa mė shpejt nga programi i pėrbashkėt itilafist i lėvizjes opozitare dhe tė parashtronte zyrtarisht kėrkesat e miratuara nė Junik pėr sigurimin e autonomisė territoriale-administrative. Detyrė tjetėr e saj ishte tė merrte masat qė nė kėto bisedime tė pėrfaqėsoheshin tė gjitha viset e banuara nga shqiptarėt. I ndėrgjegjshėm pėr domosdoshmėrinė e plotėsimit tė tyre, Hasan Prishtina u bėri thirrje komiteteve shqiptare qė tė pėrfaqėsoheshin nė bisedimet shqiptaro-turke.
    Mė 1 gusht Ibrahim Pasha, qė sapo kishte arritur nė Prishtinė, rifilloi kėtu bisedimet me udhėheqėsit e kryengritjes. Nė radhėt e tyre, krahas krahut radikal, bėnin pjesė edhe elementė tė moderuar e tė lėkundur si edhe elementė me bindje turkomane. Madje, ky grup kishte njė peshė jo tė vogėl midis pėrfaqėsuesve tė kryengritjes. Qysh nė fillim tė bisedimeve Hasan Prishtina nė fjalėn qė mbajti para Komisionit qeveritar dėnoi ashpėr barbarizmat e xhonturqve dhe parashtroi kėto kėrkesa: tė njiheshin zyrtarisht kufijtė e Shqipėrisė; autoritetet civile e ushtarake tė ishin tė kombėsisė shqiptare; ushtria shqiptare tė shėrbente nė vend dhe tė komandohej nga oficerė shqiptarė; shqipja tė ishte gjuhė zyrtare nė Shqipėri.
    Ibrahim Pasha i quajti kėto kėrkesa tė papranueshme dhe si njė hap pėr t’u shkėputur nga Perandoria Osmane. Nė kėto kushte mbledhja u shpėrnda pa arritur ndonjė pėrfundim. U pranua vetėm shpėrndarja e parlamentit, qė mė parė ishte shpallur si njė kėrkesė antikushtetuese.

    Pėrpjekjet qė Ibrahim Pasha bėri pėr ta trajtuar Kryengritjen e Pėrgjithshme tė vitit 1912 si njė lėvizje lokale, qė i pėrkiste vetėm Kosovės, dėshtoi pėrballė kėmbėnguljes sė Hasan Prishtinės e Bajram Currit nė kėrkesat e pėrgjithshme kombėtare. Megjithatė kjo platformė kombėtare nuk u pėrkrah nga elementėt e lėkundur dhe u kundėrshtua hapur nga elementėt turkomanė, tė Prishtinės. Pėrfaqėsuesit e krahinave tė tjera nuk kishin arritur ende. Ndėrkaq Ibrahim Pasha punoi pėr tė pėrēarė udhėheqjen e kryengritjes, pėr ta bindur atė se kėrkesa pėr autonomi ishte e rrezikshme pėr fatet e trojeve shqiptare dhe pėr vetė fatet e kombit shqiptar, nė njė kohė kur Aleanca Ballkanike po kristalizohej dhe po bėhej gati tė fillonte veprimet ushtarake. Njė propagandė e tillė i bėri tė lėkundet jo vetėm Riza bej Gjakovėn, por edhe Isa Boletinin. Pėr tė pėrēarė udhėheqjen e kryengritėsve, punonte nė mėnyrė tė ethshme edhe agjentura serbe.

    Pėr t’iu shmangur ndikimit tė elementėve turkomanė tė Prishtinės nė ecurinė e bisedimeve, udhėheqėsit e kryengritjes u zhvendosėn mė 4 gusht nė Ferizaj. Ata deklaruan me kėtė rast se qendra e mbledhjeve tradicionale tė shqiptarėve nuk ėshtė Prishtina, por Ferizaj. Nė tė njėjtėn kohė Hasan Prishtina pėrsėriti thirrjen qė i drejtohej gjithė krahinave tė Shqipėrisė qė tė dėrgonin pėrfaqėsuesit e tyre nė kuvendin mbarėshqiptar qė mendohej tė mblidhej atje.

    Mė 5 gusht qeveria e shpėrndau parlamentin. Duke u ndodhur nė njė gjendje tė vėshtirė, veēanėrisht pėr shkak tė mungesės sė njė qėndrimi tė njėsuar rreth platformės mė tė pėrparuar kombėtare, qė i ishte paraqitur palės turke, Hasan Prishtina dhe krerė tė tjerė tė kryengritjes pėr tė mėnjanuar pėrēarjen nė udhėheqjen shqiptare, paraqiti njė program tjetėr kėrkesash, mė tė moderuar, i cili do tė ishte mė i pranueshėm edhe pėr Portėn e Lartė. Kjo parashtresė, e njohur me emrin “Katėrmbėdhjetė pikat e Hasan Prishtinės”, u miratua nga pėrfaqėsuesit e kryengritjes shqiptare nė kuvendin e mbajtur nė Ferizaj me 6 gusht dhe iu paraqit palės turke.

    Nė kėtė hap tė detyruar tė udhėheqjes sė kryengritjes (qė shėnonte njė tėrheqje nga vendimet e Kuvendit tė Junikut) ushtroi ndikimin e vet tė fuqishėm edhe gjendja e acaruar ndėrkombėtare (ishte nė pėrfundim e sipėr Aleanca Ballkanike), qė po e ēonte kėtė gadishull drejt njė lufte me pasoja tė rėnda edhe pėr Shqipėrinė. Madje Mali i Zi kishte filluar nė kėtė kohė veprimet e veēanta luftarake nė Veriun e Shqipėrisė.

    Nė kėto rrethana udhėheqja e kryengritjes e pa tė arsyeshme qė tė arrihej sa mė shpejt njė marrėveshje me qeverinė turke, e cila t’i siguronte Shqipėrisė tė drejta sa mė tė gjera kombėtare, t’i hapte rrugėn kthimit tė saj nė tė ardhmen nė njė provincė autonome dhe nė kėtė mėnyrė tė ēliroheshin forcat e saj njerėzore pėr t’iu kundėrvėnė agresorėve ballkanas qė po pėrgatisnin sulmin mbi territoret shqiptare.

    Nė parashtesėn prej 14 pikash tė Hasan Prishtinės kėrkohej t’i njiheshin Shqipėrisė tė drejta tė gjera kombėtare siē ishin: emėrimi nė Shqipėri i nėpunėsve tė aftė qė njihnin gjuhėn dhe zakonet e vendit; kryerja e shėrbimit ushtarak nė Shqipėri e nė Maqedoni, me pėrjashtim tė kohės sė luftės; zbatimi i ligjit tė maleve pėr krahina tė caktuara; armatosja e shqiptarėve me armė moderne; hapja e shkollave reale e bujqėsore, nė programet e tė cilave do tė pėrfshihej edhe mėsimi i gjuhės sė vendit; lejimi pėr hapjen e shkollave private nė Shqipėri; hapja e shkollave teologjike moderne nė pėrputhje me nevojat e vendit; mėsimi i gjuhės sė vendit nė shkollat fillore, qytetėse dhe nė gjimnazet; zhvillimi i tregtisė, i bujqėsisė, i punėve botore dhe ndėrtimi i hekurudhave; zbatimi i organizimit tė krahinave, ruajtja e zakoneve dhe e traditave tė vendit; shpallja e faljes sė pėrgjithshme pėr tė gjithė pjesėmarrėsit e lėvizjes kundėrqeveritare; zhdėmtimi i shtėpive tė djegura e tė shkatėrruara; nxjerrja nė gjyq e pjesėtarėve tė kabinetit tė Haki e Said Pashės.
    Hasan Prishtina e paraqiti kėtė program nė emėr tė tė gjithė Shqipėrisė, duke pasur edhe autorizimet e lėshuara nga komitetet e Shqipėrisė sė Mesme dhe mė pas tė Jugut. 14 pikat iu bėnė tė njohura edhe pėrfaqėsuesve tė popullsisė serbe tė cilėt morėn pjesė nė kėtė kuvend, pavarėsisht se ato i nėnshtroheshin politikės sė Beogradit.

    Kėrkesat e paraqitura nga udhėheqja shqiptare ishin njė hap prapa nė krahasim me programin autonomist tė Greēės e tė Junikut, megjithatė plotėsimi i tyre do tė shėnonte pa dyshim njė hap tė rėndėsishėm drejt autonomisė.
    Programi prej 14 pikash iu dorėzua komisionit qeveritar mė 9 gusht, duke i deklaruar atij qė, nė rast se brenda dy ditėve ky program nuk do tė pranohej, atėherė forcat kryengritėse do tė marshonin drejt qendrės sė vilajetit, Shkupit.
    Kryengritėsit e trevave tė tjera dhe komitetet e tyre mbėshtetėn kėrkesat e paraqitura nga Hasan Prishtina. Komiteti i Elbasanit deklaroi nė emėr tė njėmijė kryengritėsve tė mbledhur nė Kryezjarr, mė 10 gusht, se ata bashkoheshin me kėrkesat e paraqitura nga Hasan Prishtina; ai i pėrcolli udhėheqjes sė kryengritjes nė Kosovė kėtė njoftim telegrafik: “Tė drejtat tona kombėtare e tė ligjshme ia kena shpjegue shkėlqesis’ sė tij Hasan bej Vuēiternit, ish-deputet i Prishtinės dhe e kena autorizue atė me folė ose me shkrue nė emėn tė komitetit t’Elbasanit. Lutemi ta pranoni me kėtė cilėsi e tė na lajmoni”. Ndėrsa vendimi i Komitetit tė Krujės pėr zgjedhjen e Abdi bej Toptanit dhe tė Mustafa Asimit (Kruja) si pėrfaqėsues tė tyre nė bisedimet me komisionin qeveritar erdhi me shumė vonesė. Ndėrkohė krerėt shqiptarė tė Shqipėrisė sė Jugut, pasi morėn njoftim me anėn e Komitetit tė Krujės pėr thirrjen e kuvendit mbarėshqiptar nė Ferizaj, organizuan mė 7 gusht mbledhjen e tyre nė Fier, ku merrnin pjesė Ismail Qemali, Ymer pashė Vrioni, Aziz pashė Vrioni, kolonel Ismail Haki Tatzati, Izet bej Zavalani dhe tė tjerė. Nga mbledhja iu dėrgua Hasan Prishtinės njė telegram, me tė cilin ai autorizohej tė fliste e tė vendoste edhe nė emėr tė Shqipėrisė sė Jugut. Meqė mbledhja e quajti tė mjaftueshėm kėtė telegram, nuk vendosi, siē kishte propozuar Ismail Qemali, tė dėrgonte dy pėrfaqėsues nė Kosovė. Nė tė njėjtėn kohė u vendos qė Ismail Qemali tė nisej menjėherė nė Stamboll pėr tė zhvilluar bisedime me qeverinė.

    Ndėrkaq, fillimi i bisedimeve shqiptaro-turke dhe mundėsia e plotėsimit tė kėrkesave kombėtare tė shqiptarėve ngjallėn shqetėsime nė Beograd. Qeveria serbe, nėpėrmjet emisarėve tė saj dhe personelit tė konsullatave nė Prishtinė e nė Shkup, zhvilloi nė kėtė kohė njė veprimtari tė gjerė pėr tė nxitur pėrēarjen nė gjirin e udhėheqjes sė kryengritjes dhe pėr t’i bėrė shqiptarėt tė hiqnin dorė nga kėrkesat kombėtare.
    Kėtij qėllimi i shėrbyen takimet e autoriteteve konsullore e ushtarake serbe me Riza bej Kryeziun dhe me Bajram Currin. Nė njė nga kėto takime konsulli serb nė Prishtinė, Milojeviē, u tha atyre se udhėheqėsit e kryengritjes nuk duhet tė merrnin asnjė vendim nė bisedimet me komisionin turk dhe asnjė veprim pa u kėshilluar mė parė me pėrfaqėsuesit e Serbisė. Bajram Curri kėrkoi tė dinte se deri ku do tė shkonte pėrkrahja ushtarake e Beogradit nė mbėshtetje tė kryengritėsve shqiptarė nė rast se rihapej konflikti i armatosur me Stambollin. Ai kėrkoi gjithashtu tė dinte nėse do tė ishte i mundshėm njė takim i pėrfaqėsuesve shqiptarė me Pashiēin pėr tė shqyrtuar me hollėsi ēėshtjet e marrėdhėnieve serbo-shqiptare.

    Konsulli Milojeviē i tha Bajram Currit se shqiptarėt mund tė ishin tė sigurt nė pėrkrahjen e qeverisė sė tij, por parapėlqeu tė heshtte pėr kėrkesėn e tij pėr t’u takuar me Pashiēin.

  11. #111
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Ēlirimi i Shkupit


    Bisedimet shqiptaro-turke u zvarritėn disa ditė pėr shkak tė qėndrimit tė Ibrahim Pashės, i cili po pėrpiqej t’i ngushtonte sa mė shumė kėrkesat shqiptare. Diskutimet u zhvilluan mė shumė rreth ēėshtjeve tė tjera, qė nuk qenė parashtruar me shkrim nė 14 pikat e Hasan Prishtinės. Ibrahim Pasha e kaloi nė heshtje edhe ēėshtjen e caktimit tė njė komisioni tė veēantė, qė do tė kontrollonte zbatimin e kėrkesave tė shqiptarėve, sepse qeveria e re nuk kishte ndėrmend tė zbatonte lėshimet qė do tė ishte e detyruar t’u bėnte atyre. Pėrveē kėsaj, mendohej se ngritja e kėtij komisioni do tė kuptohej si njohje e autonomisė sė katėr vilajeteve, gjė qė do tė ēonte, sipas pėrfaqėsuesve tė Stambollit, nė cenimin e tėrėsisė territoriale tė Perandorisė.

    Meqenėse kryengritėsit, edhe pas mbarimit tė afatit tė caktuar nuk morėn asnjė pėrgjigje pėr kėrkesat e paraqitura nė 14 pikat e Hasan Prishtinės, u vendos tė marshohej drejt Shkupit. Mė 11 gusht hyri atje grupi i parė i kryengritėsve, i pėrbėrė nga 200 veta me Zefin e Vogėl dhe me Bajram Daklanin nė krye. Bajram Daklani, sipas gazetės “Shkupi”, shpalosi nė qytet flamurin kombėtar shqiptar. Mė 13 gusht hynė forcat e komanduara nga Isa Boletini. Forcat kryesore tė kryengritjes, rreth 6 000 veta, hynė nė Shkupin e ēliruar mė 15 gusht, tė udhėhequra nga Bajram Curri. Ushtarėt osmanė nuk bėnė asnjė qėndresė. Numri i kryengritėsve nė Shkup arriti nė mė shumė se 30 000 veta. Prej tyre afėr gjysma qenė tė armatosur vetėm me ndonjė kobure ose shpatė. Tė paarmatosurit u pajisėn me armė pasi u shpėrthye depoja e ushtrisė. Bajram Curri, sapo hyri nė Shkup, hapi burgun dhe liroi 960 tė burgosurit e pranguar aty.
    Nga Shkupi grupe kryengritėsish marshuan drejt Tetovės, Kumanovės e Preshevės dhe i ēliruan edhe kėto qytete, duke liruar gjithashtu tė burgosurit. Njė grup kryengritėsish u drejtua pėr nė Velesh.

    Megjithėse kryengritėsit nuk arritėn tė ngrinin administratėn e tyre dhe megjithėse atyre u mungonin veshjet dhe ushqimet, falė masave tė rrepta tė parapara nga udhėheqėsit e shqiptarėve kundėr shkelėsve tė rendit publik nuk pati raste vjedhjeje, vrasjeje, abuzimesh ose shpėrdorimesh.
    Lajmi i ēlirimit tė Shkupit i dha njė hov tė ri kryengritjes edhe nė viset e tjera tė Shqipėrisė. Shqiptarėt e mbledhur nė Milot vendosėn tė sulmonin Durrėsin, por kjo nuk u arrit tė bėhej pėr shkak tė mosmarrėveshjeve ndėrmjet krerėve tė tyre. Nga kjo gjendje pėrfituan autoritetet turke, tė cilat sulmuan mė 14 gusht forcat kryengritėse nė afėrsi tė Durrėsit dhe i detyruan tė tėrhiqeshin nė Shijak. Kėtu u zhvillua njė pėrpjekje e ashpėr, ku mbetėn tė vrarė 13 kryengritės. Pas kėsaj forcat kryengritėse u tėrhoqėn nė zonėn e Milotit.

    Nga mesi i muajit gusht edhe Komiteti i Korēės lėshoi njė thirrje; nė tė ai nxirrte nė pah rreziqet para tė cilave ndodhej atdheu, ftonte tė gjithė shqiptarėt tė bashkoheshin me forcat kryengritėse qė ndodheshin nė male, tė ndihmoheshin vėllezėrit gegė dhe tė luftohej pėr tė fituar autonominė. Me vendim tė komitetit, u vra komandanti i xhandarmėrisė Rexhep Palla, i njohur pėr qėndrimin e tij tė egėr ndaj shqiptarėve.

    Mė 14 gusht kryengritėsit hynė nė qytetin e Fierit, ndėrsa mė 15 gusht ēeta e Pėrmetit (e komanduar nga Mehmet Pavari) dhe ēeta e Spiro Bellkamenit hynė nė kėtė qytet. Forcat osmane si dhe nė raste tė tjera nuk bėnė qėndresė. Nė Gjirokastėr, nė Leskovik, nė Prevezė e nė Filat u organizuan mitingje, nė tė cilat u shpall “Bashkimi i toskėve me kėrkesat e njohura kombėtare”. Kėto deklarata iu bėnė tė njohura vezirit tė madh dhe kryetarit tė senatit.

    Qeveria e re osmane kishte ende nė Shqipėri forca tė mėdha, tė cilat mund t’i pėrdorte kundėr shqiptarėve. Ajo urdhėroi komandantin e Korparmatės V, gjeneralin Kara Said pashėn, tė pėrgatiste trupat pėr tė marshuar mbi Shkup. Mareshali Ibrahim Pasha u emėrua gjithashtu komandant i trupave ushtarake nė Kosovė. Megjithatė, qeveria ishte e interesuar tė merrej vesh me kryengritėsit nė Shqipėri. Ky qėndrim diktohej ngaqė vazhdonte lufta me Italinė, nga shfaqja nė horizont e njė rreziku tė ri qė vinte nga aleatėt ballkanikė dhe nga kujdesi qė tė mos u jepej shkas Fuqive tė Mėdha tė ndėrhynin nė punėt e brendshme tė Perandorisė.


    Qėndrimi i shteteve ballkanike dhe i Fuqive tė Mėdha ndaj kėrkesave tė shqiptarėve



    Pėrfundimi i kryengritjes dhe bisedimet e shqiptarėve me komisionin qeveritar shkaktuan shqetėsime tė mėdha te qeveritė ballkanike. Ministri i Punėve tė Jashtme tė Serbisė deklaroi ato ditė se, me pranimin e kėrkesave tė kryengritėsve shqiptarė nga qeveria osmane, rrezikoheshin synimet e Beogradit nė Ballkanin Perėndimor. Edhe Athina, duke pretenduar se zhvillimet e reja politike nė Shqipėri rrezikonin interesat e Greqisė, tė Malit tė Zi, tė Serbisė e tė Bullgarisė, propozoi tė “fillohej njė aksion i pėrbashkėt pėr t’i thyer shqiptarėt”.
    Beogradi paralajmėroi qeverinė turke qė, nė rast se do tė plotėsoheshin kėrkesat shqiptare, nuk do tė mund tė shmangeshin tronditjet e reja, qė do tė ishin shumė tė rrezikshme, nė radhė tė parė pėr Turqinė.

    Beogradi e Sofja kėrkuan me kėmbėngulje nga Rusia dhe nga Anglia qė tė ndėrhynin nė mėnyrė energjike kundėr njohjes sė autonomisė sė shqiptarėve.
    Edhe Fuqitė e Mėdha i bėnė tė ditur qeverisė turke qė, nė rast se shqiptarėve do t’u jepeshin zyrtarisht koncesionet qė kėrkonin, kjo jo vetėm do tė sillte acarimin e marrėdhėnieve me ta, por Stambolli do tė pėrballej dhe me shtetet ballkanike, tė cilat, duke pasur pėrkrahjen e Rusisė, po pėrgatisnin luftėn e armatosur kundėr Perandorisė Osmane. Ambasadori rus Girs i bėri tė ditur Stambollit, se qeveria e tij do t’i kundėrvihej ēdo kombinimi politik qė synonte krijimin e vilajetit tė ri shqiptar. Ai theksoi gjithashtu se ēdo lloj reforme qė do tė zbatohej nga qeveria osmane nė Ballkan, domethėnė ēdo lėshim ndaj shqiptarėve, do tė shtrihej edhe nė viset e banuara nga tė krishterėt dhe nga popujt e tjerė joturq.
    Ambasadori francez nė Stamboll i tėrhoqi vėrejtjen ministrit tė Jashtėm tė Turqisė pėr pasojat e rėnda qė do tė sillte caktimi i kufijve tė Shqipėrisė. Nė kėtė rast, theksonte ai, Serbia e Bullgaria do tė kundėrshtonin nė mėnyrėn mė energjike qė brenda vilajetit tė ri shqiptar tė pėrfshihej qoftė edhe pjesa mė e vogėl e viseve tė banuara nga serbė e bullgarė.

    Qėndrimi i Vjenės ishte i ndryshėm nga ai i Fuqive tė tjera tė Mėdha. Ajo i quajti tė arsyeshme 14 kėrkesat e shqiptarėve, ndėrsa konti Berhtold u pėrpoq qė ato tė pėrkraheshin edhe nga Fuqitė e Mėdha. Por Vjena nuk kuptonte me kėto njohjen e autonomisė sė Shqipėrisė. Mė 13 gusht kur kryengritėsit shqiptarė kishin hyrė nė Shkup, ministri i Punėve tė Jashtme tė Austro-Hungarisė u propozoi Fuqive tė Mėdha qė tė ndėrmerrnin njė hap kolektiv nė Stamboll pėr tė kėrkuar zbatimin e politikės sė decentralizimit, e cila t’i pėrshtatej gjendjes etnike reale nė Turqi. Ballplaci propozoi gjithashtu qė tė kėshilloheshin qeveritė ballkanike nga Fuqitė e Mėdha pėr tė mbajtur njė qėndrim paqėsor.
    Kėto pėrēapje diplomatike tė Vjenės synonin ta detyronin Stambollin t’i pranonte kėrkesat shqiptare dhe njėherazi tė parandalonte ndėrhyrjen e shteteve ballkanike.

    Por propozimi i Vjenės i 13 gushtit nuk gjeti pėrkrahje nga partnerėt e saj evropianė. Kundėr propozimit tė Berhtoldit u shprehėn edhe qeveritė e shteteve ballkanike. Ato deklaruan se zbatimi i politikės sė decentralizimit do tė ēonte nė krijimin e Shqipėrisė autonome dhe se ato “shqetėsoheshin” nė kėtė rast pėr fatin e bashkatdhetarėve tė tyre nė Turqi.
    Nėn trysninė e Fuqive tė Mėdha dhe tė shteteve ballkanike Porta e Lartė u pėrpoq qė gjatė redaktimit tė marrėveshjes me udhėheqjen e kryengritjes shqiptare tė mos pėrmendeshin fjalėt Shqipėri dhe shqiptarė. Ndėrkaq Porta e Lartė synonte tė qetėsonte shtetet ballkanike duke u bėrė tė ditur se privilegjet qė do t’u jepeshin shqiptarėve mund tė shtriheshin edhe mbi popujt joshqiptarė tė vilajeteve tė Kosovės, tė Manastirit e tė Janinės.
    Ministri i Jashtėm turk u deklaroi kolegėve tė vet ballkanas se Porta dėshironte tė kėnaqte njėlloj tė gjithė popujt dhe ishte kategorikisht kundėr dhėnies sė koncesioneve vetėm njė populli, duke diskriminuar tė tjerėt.

    Nė fillim tė muajit shtator Ministria e Jashtme e Turqisė udhėzonte pėrfaqėsuesit e saj diplomatikė qė t’u shmangeshin bisedave rreth propozimit tė Berhtoldit dhe tė deklaronin nė mėnyrė tė prerė se Porta e quante problemin shqiptar ēėshtje tė saj tė brendshme. Duke parė se Fuqitė e tjera tė Mėdha i kundėrshtuan propozimet e Vjenės, Stambolli deklaroi se nuk do t’i merrte ato nė shqyrtim. Nė kėtė mėnyrė dėshtoi edhe ky aksion diplomatik i Ballplacit, qė do tė ndihmonte sado pak nė hapjen e rrugės pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare.



    Marrėveshja shqiptaro-turke e 18 gushtit 1912



    Pas udhėzimeve qė mori nga Stambolli, Komisioni qeveritar rifilloi bisedimet rreth kėrkesave tė parashtruara nga kryengritėsit nė 14 pikat e Hasan Prishtinės. Mė 18 gusht qeveria turke deklaroi se i pranonte ato, pėrveē kthimit tė armėve tė luftės dhe hedhjes nė gjyq tė pjesėtarėve tė kabineteve xhonturke tė Haki dhe Said Pashės, duke theksuar se miratimi i kėtyre dy kėrkesave ishte nė kompetencėn e parlamentit.
    Udhėheqja e kryengritjes nė Kosovė deklaroi se e pranonte kėtė marrėveshje dhe shpalli ndėrprerjen e kryengritjes. Nė rrethanat e krijuara nuk mund tė bėhej fjalė pėr tė vazhduar marshimin e kryengritėsve drejt Selanikut. Pas kėsaj forcat kryengritėse lanė Shkupin. Hasan Prishtina njoftoi gjithashtu pėrfaqėsuesit e Shqipėrisė sė Mesme dhe tė asaj tė Jugut qė tė ndėrprisnin veprimet e armatosura kundėr trupave qeveritare. Ai njoftonte nė kėtė rast se kėrkesat e kryengritėsve u pranuan pėr tė gjithė Shqipėrinė. Nė kėto rrethana kryengritja u ndėrpre.

    Thirrja qė Hasan Prishtina u bėri kryengritėsve pėr t’u larguar nga Shkupi dhe pėr tė shkuar nė vendet e tyre, do tė ndihmonte nė organizimin e mbrojtjes sė atdheut nga agresorėt ballkanas, tė cilėt po pėrgatiteshin tė sulmonin tokat shqiptare.

    Pasi kishte pėrfunduar marrėveshja me qeverinė turke, mbėrriti nė Shkup njė pėrfaqėsi e vilajetit tė Shkodrės, e pėrbėrė nga Abdi Toptani, Marka Gjoni, Mano bej Lezha dhe Mustafa Asim Kruja me 100 luftėtarė.

    Ndėrkohė kryengritėsit kishin filluar tė ktheheshin nė shtėpitė e tyre nė Elbasan, nė Korēė e nė qytete tė tjera, tė pritur kudo si fitimtarė, me manifestime popullore dhe me kėngė patriotike. Nė fjalimet e mbajtura me kėtė rast vihej theksi nė barbarizmat e xhonturqve, nė trimėrinė e shqiptarėve, posaēėrisht tė atyre tė Kosovės, dhe pėrmendej sidomos zotėsia e udhėheqėsve si Hasan Prishtina etj. Ata qė e morėn fjalėn nė kėto mitingje paralajmėruan qeverinė se shqiptarėt ishin gati tė ngriheshin pėrsėri me armė nė dorė nė qoftė se ajo nuk do tė zbatonte marrėveshjen e arritur. Nė tė vėrtetė, nė variantin e marrėveshjes qė qeveria turke botoi zyrtarisht mė 23 gusht 1912, kėrkesat e shqiptarėve, tė miratuara edhe prej saj, ishin formuluar nė mėnyrė tė errėt e tė papėrcaktuar. Kjo tregon se Porta e Lartė nuk kishte ndėrmend t’i zbatonte ato.
    Nė kėtė redaktim qė i bėnė marrėveshjes shqiptaro-turke, autoritetet osmane i reduktuan dhe i deformuan tė 14 pikat e Hasan Prishtinės. Ato ndryshuan, nė pėrshtatje me interesat e qeverisė sė Stambollit sidomos pėrmbajtjen e pikave 2, 5, 11.

    Sipas versionit zyrtar turk tė 23 gushtit marrėveshja pėrmbante kėto masa: pėrgatitja e njė ligji tė posaēėm pėr lokalitetet, nė tė cilat sistemi gjyqėsor nuk ishte i pėrshtatshėm; kryerja e shėrbimit ushtarak vetėm nė Rumeli, pėrveē rasteve tė luftės dhe tė rrethanave tė jashtėzakonshme; kthimi i armėve tė konfiskuara mė parė; zgjedhja e nėpunėsve me pėrvojė qė tė njihnin gjuhėn e zakonet e vendit; shndėrrimi nė lice i shkollave tė mesme (idadie) nė Kosovė, nė Manastir e nė Janinė; ngritjen e shkollave tė reja, liceve dhe atyre bujqėsore, duke futur nė programin e tyre mėsimin nė gjuhėn e vendit nė ato prefektura, popullsia e tė cilave ishte mbi tridhjetė mijė frymė; mundėsia pėr t’i shtuar buxhetit tė ministrisė sė Vakėfeve kreditė e nevojshme pėr mbajtjen e medreseve dhe pėr tė krijuar medrese tė tjera nė vendet ku do tė gjykohej e nevojshme; liria pėr tė hapur shkolla private; mėsimi i gjuhės lokale nė shkollat fillore e tė mesme; zgjerimi e zhvillimi i punėve botore, i tregtisė dhe i bujqėsisė, si dhe i hekurudhave e i rrugėve; organizimi i komunave (nahijeve); mbrojtja e dokeve dhe e zakoneve myslimane; ēuarja para gjyqit tė lartė tė drejtėsisė e qeverisė sė Haki Pashės dhe e Said Pashės; falja e tė gjithė atyre qė kishin marrė pjesė nė ngjarjet e fundit; zhdėmtimi pėr shtėpitė e shkatėrruara.

    Siē shihet, nė kėtė redaktim tė marrėveshjes askund nuk pėrmendeshin emrat Shqipėri dhe shqiptarė. Pėrveē kėsaj, qeveria turke nuk jepte asnjė garanci pėr zbatimin e kėrkesave tė kryengritėsve. Edhe kėsaj here Porta e Lartė, si edhe mė parė, ndoqi njė politikė dyfytyrėshe. Ajo u dha kėtė formė pikave tė marrėveshjes me qėllim qė tė kishte mundėsi t’i interpretonte ato arbitrarisht, sipas interesave tė vet.

    Nė marrėveshjen e arritur nuk u pranua as kėrkesa qė nė letėrnjoftimet dhe nė pasaportat tė vihej, krahas cilėsimeve fetare mysliman, latin a rum, edhe cilėsimi etnik shqiptar. Pranimi i saj do tė ēonte nė njohjen e kombėsisė shqiptare.
    Pėrgjithėsisht, marrėveshja shqiptaro-turke e 18 gushtit ishte gjysmake dhe e pasigurt.

    Qeveria deklaroi gjithashtu se kėrkesat e pranuara u njiheshin vetėm vilajeteve tė Kosovės, tė Manasirit e tė Janinės. Kjo do tė thoshte qė ato nuk do tė shtriheshin nė vilajetin e katėrt shqiptar, nė atė tė Shkodrės. Edhe pse pikat e kėsaj marrėveshjeje nuk ishin tė njėjta me 12 pikat qė iu njohėn mė 1911 malėsorėve tė Mbishkodrės, Porta mendonte se kėrkesat e asaj province (tė vilajetit tė Shkodrės) qenė plotėsuar me marrėveshjen e Podgoricės.
    Edhe pse nė 14 pikat e pranuara nga qeveria osmane nuk parashihej njohja e autonomisė, shqiptarėt filluan t’u jepnin njė kuptim mė tė gjerė koncesioneve tė fituara dhe bėnė pėrpjekje pėr realizimin e vetėqeverisjes. Nė vise tė ndryshme, si nė Mitrovicė, nė Vuēiternė, nė Prizren e nė vende tė tjera, u bėnė pėrpjekje pėr vendosjen e administratės shqiptare. Popullsia dėbonte nėpunėsit turq dhe nė vend tė tyre emėronte shqiptarė. U krijuan kėshilla lokalė, tė cilėt mbanin rregullin e qetėsinė dhe pengonin keqbėrėsit tė plaēkitnin dhe tė dhunonin banorėt. Nė ta merrnin pjesė njerėzit mė me autoritet nė popull dhe tė dalluar nė luftėn kundėr regjimit xhonturk.

    Autoritetet osmane nuk qenė nė gjendje tė pengonin veprimtarinė e kėshillave qė kishin dalė nga kryengritja. Nė dokumentet konsullore tė kohės theksohej se autoriteti i qeverisė kishte rėnė, ndėrsa autoriteti i organeve tė reja tė pushtetit vendor po rritej. Edhe shtypi i huaj pranonte se kėshillat kishin vendosur rregullin e qetėsinė nė vend.
    Isa Boletini sapo u kthye nė Mitrovicė, pas pėrfundimit tė marrėveshjes shqiptaro-turke, ngriti atje kėshillin administrativ dhe nė njoftimin telegrafik, qė i bėri valiut tė Kosovės nė Shkup, i kumtoi: “Tash e tutje pėr ēdo gjė populli do tė vetėvendosė nė mėnyrė tė pavarur nga pushteti osman”.
    Por ky proces i realizimit tė vetėvendosjes u ndėrpre pėr shkak tė fillimit mė 9 tetor tė Luftės Ballkanike dhe tė dyndjes sė ushtrive serbe e malazeze nė trevat shqiptare. Lufta Ballkanike krijoi pėr Shqipėrinė njė gjendje nga mė tė rrezikshmet nė historinė e saj, ēoi nė pushtimin ushtarak tė territoreve tė vendit nga agresorėt ballkanas serbė, malazezė dhe grekė, duke i hapur kėshtu rrugėn copėtimit dhe aneksimit tė tyre.

  12. #112
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Rėndėsia e kryengritjes



    Ndryshe nga kryengritjet e mėparshme tė armatosura, ajo e vitit 1912 u shtri nė mbarė Shqipėrinė, bashkoi gjithė shqiptarėt pa dallim krahine, feje dhe pėrkatėsie shoqėrore.
    Nė rrafsh tė jashtėm kryengritja u zhvillua nė rrethana jo tė favorshme pėr shqiptarėt. Fuqitė e Mėdha vazhdonin t’i pėrmbaheshin ende politikės sė tyre tradicionale tė ruajtjes sė status quo-sė nė Perandorinė Osmane dhe nė Ballkan. Pėrveē kėsaj, ata mendonin se njohja e autonomisė sė Shqipėrisė do tė krijonte tė ēara nė marrėdhėniet ndėrmjet tyre. Kryengritja shqiptare dhe kėrkesat e saj kombėtare u kundėrshtuan nė mėnyrė tė veēantė nga shtetet ballkanike, tė cilat e shihnin mundėsinė e shpalljes sė njė shteti autonom ose tė pavarur shqiptar si njė pengesė pėr synimet e tyre ekspansioniste nė Ballkanin Perėndimor.
    Kryengritja u zhvillua gjithashtu nė kushtet kur Perandoria Osmane po kalonte njė krizė tė rėndė qė po e ēonte atė drejt fundit, kur ajo ishte nė luftė me Italinė (pėr Tripolin) dhe kur brenda saj kishte shpėrthyer konflikti politik midis xhonturqve dhe opozitės liberale. Kėto ishin rrethana lehtėsuese pėr shpėrthimin e kryengritjes dhe pėr suksesin e saj.

    Megjithėse kryengritja arriti suksese tė mėdha, nuk u arrit tė mėnjanoheshin mosmarrėveshjet nė udhėheqjen e saj. Disa nga krerėt shqiptarė filluan tė anojnė drejt kėrkesave mė tė moderuara, qė nuk ndihmonin zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare. Nė kėto qėndrime ndikuan edhe veprimet pėrēarėse tė pėrkrahėsve tė xhonturqve dhe tė agjenturės serbe te disa prej krerėve shqiptarė. Por edhe mė fuqishėm ndikoi nė kėto lėkundje rreziku gjithnjė e mė i madh i shpėrthimit tė njė Lufte Ballkanike qė po afrohej me shpejtėsi.

    Nė kėto rrethana edhe udhėheqėsit mė tė vendosur, si Hasan Prishtina, Bajram Curri etj., u detyruan tė tėrhiqeshin nga programi autonomist i Junikut. Kjo gjendje nė gjirin e udhėheqjes sė kryengritjes dhe sidomos afrimi i Luftės Ballkanike, fillimi i veprimeve tė veēanta luftarake tė Malit tė Zi, i shtyti ata tė parashtronin njė program mė tė kufizuar, 14 pikat e Hasan Prishtinės.
    Megjithatė, Hasan Prishtina, qė ishte ithtar i programit radikal tė lėvizjes, shpresonte se pikat e pėrfshira nė marrėveshjen e arritur me qeverinė osmane mė 18 gusht do tė shėnonin “hape tė mėdha ka indipendenca e jonė”.
    Nikollė Ivanaj shkruante nė ato ditė: “Tė gjithė janė besnikė tė idealit tė pavarėsisė, por arsyetimi ju thotė se pėr momentin e tashėm duhet tė moderojnė kėrkesat nė mėnyrė qė tė bėhen tė realizueshme”.

    Pranimi nga shqiptarėt i marrėveshjes shqiptaro-turke tė 18 gushtit 1912 ishte nė thelb njė kompromis i pashmangshėm, njė lėshim i detyruar, i imponuar kryesisht nga rrethanat ndėrkombėtare. Megjithatė, nė qoftė se qeveria turke do ta zbatonte tėrėsisht atė, kjo marrėveshje do t’i hapte rrugėn zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare.

    Kryengritja pati edhe dobėsi tė karakterit organizativ. Ēlirimi i qyteteve, qė ishte njė sukses i madh i saj dhe mund tė ēonte nė ēlirimin e gjithė Shqipėrisė, nuk u shoqėrua, pėrveē disa rasteve, me likuidimin e administratės osmane dhe me vendosjen e njė administrate tė re shqiptare. Disa masa, si lirimi i tė burgosurve a dėbimi i funksionarėve tė veēuar, qenė tė pamjaftueshme pėr t’ia arritur kėtij qėllimi. Kėtė detyrė tė vendosjes sė pushtetit tė shqiptarėve nė vend tė atij osman, qė do tė ishte njė garanci pėr zbatimin e marrėveshjes sė pranuar nga Porta e Lartė, udhėheqja e kryengritjes nuk e shtroi fare pėr zgjidhje.

    Kryengritja e vitit 1912 ishte e pėrgjithshme, u shtri nė mbarė vendin, nė Kosovė, nė Shqipėrinė e Mesme dhe nė atė tė Jugut, ku prej kohėsh vepronin ēetat e armatosura. Megjithatė, forca e veprimeve tė saj luftarake nuk ishte kudo e njėjtė. Ajo qe mė e fuqishme nė vilajetin e Kosovės, krahasuar me territoret e tri vilajeteve tė tjera (tė Shkodrės, tė Manastirit e tė Janinės). Pėrveē kėsaj, nuk pati njė bashkėrendim nė kohė tė veprimeve luftarake, tė cilat nė viset e tjera, sidomos nė Jug, filluan mė vonė se nė Kosovė.
    Nė ecurinė e kryengritjes sė pėrgjithshme ushtruan ndikim negativ lėkundjet e pėrfaqėsuesve tė veēantė tė parisė ēifligare e bajraktare qė u shfaqėn sidomos nė qėndrimin ndaj kėrkesave kombėtare. Disa prej tė tyre u treguan tė gatshėm tė shkėputeshin nga sundimi i huaj osman, ndėrsa disa tė tjerė u vunė nė shėrbim tė qarqeve sunduese fqinje, u bėnė pėrēues tė politikės sė tyre nė udhėheqjen e kryengritjes dhe u pėrpoqėn ta pengonin luftėn e armatosur popullore.

    Pavarėsisht nga kėto dobėsi, Kryengritja e vitit 1912 shėnoi hapa tė rėndėsishėm nė sendėrtimin e programit themelor politik tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Ajo nxori nė shesh dobėsinė e Perandorisė Osmane, e tronditi atė dhe afroi fundin e saj. Nė kėto rrethana aleatėt ballkanikė nuk e patėn tė vėshtirė t’i jepnin asaj goditjen e fundit. Kryengritja shqiptare dhe sukseset e saj ushtarake e politike ndikuan gjithashtu nė pėrshpejtimin e shpėrthimit tė Luftės sė Parė Ballkanike. Por ajo tregoi gjithashtu se shtetet ballkanike dhe Fuqitė e Mėdha nuk do ta kishin tė lehtė tani tė mėnjanonin ēėshtjen shqiptare nga tė gjitha kombinacionet qė do tė shestoheshin pas kėsaj lufte nė tryezat e gjelbėrta tė diplomacisė.


    *
    * *
    Kryengritjet e mėdha tė viteve 1910-1912 pėrbėjnė njė faqe tė re, njė shkallė mė tė lartė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Nga qėllimet qė shtruan, nga cilėsia e organizimit, nga forca luftarake dhe veēanėrisht nga rrjedhojat e tyre, kėto kryengritje zėnė njė vend tė rėndėsishėm nė historinė e popullit shqiptar. Ato kishin si objektiv kryesor plotėsimin e programit kombėtar tė lėvizjes shqiptare, tė pėrcaktuar qysh nė kohėn e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit, krijimin e shtetit autonom e mė pas tė pavarur shqiptar. Kėshtu do tė pėrmbusheshin aspiratat kombėtare tė tė gjithė popullit shqiptar, do t’i bėhej ballė rrezikut tė copėtimit tė trojeve shqiptare dhe do t’i hapej rrugė pėrparimit ekonomiko-shoqėror e kulturor tė vendit.

    Kryengritjet e viteve 1910-1912 pėrbėjnė fazėn e fundit tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare, e cila u mbyll me Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 28 Nėntor tė vitit 1912. Gjithė ecuria e tyre dėshmon pėr zhvillimin e ndėrgjegjes politike kombėtare tė tė gjithė popullit shqiptar, pa dallime krahinore. Kjo ndėrgjegje politike nuk u shfaq njėlloj nė periudha tė ndryshme dhe nė treva tė caktuara, tė cilat patėn veēoritė e tyre, tė diktuara nga rrethanat e kohės. Dėshmi e qartė e njė ndėrgjegjeje kombėtare e shtrirė nė gjithė rrafshin territorial tė Shqipėrisė janė ngjarjet e Kryengritjes sė vitit 1911. E zhvilluar nė njė zonė malore jo fort tė gjerė, siē qe Malėsia e Madhe, kjo kryengritje qysh nė fillimet e saj doli me kėrkesa kombėtare dhe nė emėr tė tė gjithė shqiptarėve e tė kombit shqiptar. Memorandumi i Greēės i qershorit tė vitit 1911, qė ishte njė dokument programatik kombėtar me kėrkesėn e autonomisė territoriale tė Shqipėrisė, doli pikėrisht nga Kuvendi i Greēės, i udhėheqėsve dhe i pėrfaqėsuesve tė kėsaj kryengritjeje shqiptare.

    Edhe Shefqet Turgut pasha, nė intervistėn qė i pati dhėnė gazetės “Progrčs de Salonique”, deklaronte se Kryengritja e Malėsisė e vitit 1911 ishte njė kryengritje “thjesht shqiptare mbi baza kombėtare”. Vlerėsim tė njėjtė u kanė bėrė kryengritjeve tė viteve 1910-1912 edhe pėrfaqėsuesit konsullorė tė shteteve fqinje, qė kanė njohur karakterin e tyre tė ndėrgjegjshėm kombėtar.
    Ashtu si Kryengritja e vitit 1911, edhe ajo e vitit 1912, qė njihet si kryengritja e pėrgjithshme shqiptare, doli me njė program kombėtar tė pėrparuar, i parashtruar nė tė pesė pikat e Kuvendit tė Junikut, pavarėsisht se marrėveshja shqiptaro-turke e 18 gushtit 1912 shėnoi njė tėrheqje jo tė vogėl nė krahasim me tė. Kjo tėrheqje duhet tė shpjegohet me zhvillimet politike e ushtarake nė gadishull, nė radhė tė parė me rrezikun qė sillte pėr vendin afrimi i shpėrthimit tė Luftės Ballkanike.

    Programet e miratuara nė kuvendet e kryengritėsve nė vitet 1910-1912 dhe nga organizatat atdhetare brenda e jashtė vendit, nuk duhen parė vetėm si rrjedhim i raportit tė forcave ndėrmjet krahut radikal dhe atij tė moderuar tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Ato qenė formuluar edhe nėn ndikimin e gjendjes qė ishte krijuar nė Ballkan pas pėrfundimit tė bisedimeve pėr vendosjen e Aleancės Ballkanike dhe me afrimin e Luftės sė Parė Ballkanike. Tėrheqja e forcave kryengritėse shqiptare nga fronti kundėrosman ishte pasojė e vlerėsimit tė drejtė tė kėsaj gjendjeje tė re dhe i detyrave tė tjera tė ngutshme qė qėndronin pėrpara Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Nė kohėn kur shovinistėt serbė bėnin presion qė forcat kryengritėse shqiptare tė marshonin drejt Selanikut e madje edhe drejt Stambollit, pėr t’i hapur rrugėn armatės serbe nė marshimin e saj drejt brigjeve tė Adriatikut, kryengritėsit shqiptarė e panė tė arsyeshme tė bėnin marrėveshje me qeverinė osmane.

    Lėvizja shqiptare e viteve 1910-1912 luajti njė rol tė rėndėsishėm edhe nė rrafshin e jashtėm, nė zhvillimin e ngjarjeve politike nė Turqinė Evropiane, nė mėnyrė tė veēantė nė dobėsimin e pozitave tė Perandorisė Osmane nė kėtė zonė. Aleatėt ballkanikė shpejtuan ta shfrytėzonin kėtė faktor pėr interesat e tyre pushtues. Nė vend qė ta mbėshtesnin lėvizjen shqiptare tė vitit 1912, ata shpejtuan tė pėrfitonin prej saj, madje pa pėrfillur fare interesat kombėtarė tė shqiptarėve.

    Qarqet politike tė shteteve fqinje ballkanike, synonin tė pengonin me ēdo mėnyrė formimin e njė shteti kombėtar qoftė dhe autonom shqiptar e pėrgjithėsisht lėvizjen ēlirimtare tė popujve tė shtypur ballkanikė dhe t’i zgjidhnin problemet e Ballkanit nėpėrmjet njė lufte grabitqare, pushtuese, siē qe ajo ballkanike. Beogradi, Athina e Cetina dėshironin qė lufta e shqiptarėve kundėr Perandorisė Osmane tė pėrfundonte me cfilitjen e tė dyja palėve.

    Pavarėsisht se lufta, qė populli shqiptar zhvilloi nė vitet 1910-1912 nuk arriti tė sinkronizohej me qėndresėn e popujve tė tjerė tė robėruar tė Perandorisė Osmane dhe me luftėn e shteteve ballkanike, nuk mund tė mohohet kurrsesi roli i kėtyre kryengritjeve nė shembjen e sundimit osman nė Ballkan. Ato ndihmuan nė dobėsimin e Perandorisė nė rrafsh ushtarak, nxorėn nė pah dobėsinė e paaftėsinė e saj pėr t’i bėrė ballė njė sulmi tė mundshėm tė shteteve ballkanike nė njė tė ardhme tė afėrt.

    Kryengritjet e viteve 1910-1912 nuk ishin “ērregullime”, “trazira” e “turbullira”, qė degjenerojnė nė “anarki tė plotė”, siē pohon historiografia ballkanike. Pėrkundrazi, ato ishin kryengritje ēlirimtare, qė e vendosėn popullin shqiptar nė fillim tė shek. XX nė ballė tė lėvizjeve pėr ēlirimin kombėtar nė gdishullin e Ballkanit. Pėrgjithėsisht lufta qė populli shqiptar zhvilloi gjatė viteve 1910-1912 kundėr pushtuesve osmanė radhitet pėrkrah qėndresės sė popujve tė tjerė tė shtypur tė Perandorisė, siē ishin maqedonėt e grekėt, si dhe arabėt.

    Kryengritjet shqiptare tė viteve 1910-1912 pėrshpejtuan pėrfundimin e Aleancės Ballkanike dhe pėr rrjedhim edhe afrimin e luftės tė aleatėve ballkanas kundėr Perandorisė Osmane, e cila shėnoi fundin e sundimit tė saj nė Ballkan. Edhe nga kjo pikėpamje ato zėnė njė vend tė rėndėsishėm nė procesin pėrfundimtar tė ēlirimit tė popujve tė Ballkanit nga zgjedha osmane. Megjithatė, aleatėt ballkanas u shqetėsuan nga sukseset e kryengritėsve shqiptarė nė fushėn e betejave dhe sidomos nga marrėveshjet shqiptaro-turke, edhe pse kėto nuk merrnin plotėsisht parasysh kėrkesat kombėtare tė shqiptarėve, sepse i shikonin ato dhe mundėsinė e formimit tė njė shteti autonom shqiptar si njė pengesė serioze nė arritjen e synimeve tė tyre aneksioniste ndaj trojeve shqiptare.

    Afrimi i Luftės Ballkanike krijoi pėr shqiptarėt njė gjendje kontradiktore, tepėr paradoksale. Nga njėra anė, po afrohej fundi i sundimit osman nė Ballkan, aq i dėshiruar nga populli ynė dhe pėr tė cilin ai kishte dhėnė njė ndihmesė tė ēmuar, nga ana tjetėr, shqiptarėve po u mbyllej rruga pėr t’u ēliruar pėrfundimisht, sepse po u pėrgatiteshin vargonj tė rinj robėrie, mė tė rėndė e mė tė rrezikshėm.
    Me shpėrthimin e Luftės Ballkanike shqiptarėt dhe lėvizja e tyre kombėtare u gjendėn, ashtu si mė 1878-1881, midis dy zjarresh: midis sundimtarėve shumėshekullorė osmanė dhe aleatėve ballkanikė, qė filluan tė kėnaqnin lakmitė shoviniste tė shpallura me kohė nė programet e tyre nacionale, siē qenė “Naēertania”, “Megali Ideja” etj.

    Lufta Ballkanike deformoi procesin e natyrshėm tė ēlirimit pėrfundimtar tė popujve tė shtypur tė Ballkanit nga zgjedha osmane, proces i cili kishte marrė hov tė madh me kryengritjet shqiptare tė viteve 1910-1912. Lufta pėr t’i dhėnė fund sundimit osman nė Ballkan nuk u udhėhoq nga interesat kombėtarė tė kėtyre popujve, por nga ata nacionalistė, tė ngushtė tė shteteve ballkanike. Ky shformim i karakterit ēlirimtar tė kėsaj lufte, do tė kishte pasoja tė rėnda, nė radhė tė parė pėr popullin shqiptar, kundėr tė cilit qenė drejtuar kryesisht lakmitė shoviniste dhe aneksioniste tė kėtyre shteteve, por edhe pėr popujt e tjerė tė shtypur tė Perandorisė Osmane.

    Rreziku i ri i copėtimit tė trojeve shqiptare nuk mund tė mos ndikonte nė strategjinė dhe nė taktikėn e luftės sė shqiptarėve pėr ēlirimin kombėtar. Kėrkesė mbizotėruese e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare mbeti edhe nė kėtė kohė, deri tri-katėr javė para se tė shpallej pavarėsia, ajo e autonomisė territoriale-administrative tė Shqipėrisė dhe jo pavarėsia e plotė e vendit dhe shkėputja e tij nga Perandoria Osmane, siē ndodhi mė 28 Nėntor 1912.
    Realizimi i autonomisė mendohej si rruga mė e mirė pėr t’i bėrė ballė rrezikut imediat tė copėtimit tashmė tėrėsor tė trojeve shqiptare ndėrmjet fqinjėve. Por kjo kėrkesė nuk e mbyllte perspektivėn e arritjes sė pavarėsisė kombėtare, pėrkundrazi, nė ato rrethana vetėm kėshtu mund t’i hapej rruga dhe tė shpejtohej sigurimi i saj. Si e tillė ajo ishte njė kėrkesė realiste dhe njėherazi kalimtare drejt pavarėsisė.

    Kjo strategji mbeti nė fuqi edhe gjatė kryengritjeve tė mėdha tė viteve 1910-1912, tė cilat qėndrojnė nė themelet e Kuvendit Kombėtar tė Vlorės dhe tė Aktit tė tij historik tė Shpalljes sė Pavarėsisė, pavarėsisht se midis tyre qėndron Lufta Ballkanike e viteve 1912-1913. Ato pėrbėjnė faktorin vendimtar nė rrugėn e Shpalljes sė Pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 28 Nėntor 1912. Ėshtė i njohur roli i faktorėve ndėrkombėtarė, sidomos nė njohjen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė, megjithatė ajo ishte nė radhė tė parė rrjedhim logjik i luftėrave tė popullit shqiptar kundėr sundimtarėve osmanė dhe veēanėrisht i kryengritjeve tė viteve 1910-1912, tė cilat bėnė qė ēėshtja shqiptare tė shtrohej pėr zgjidhje, jo vetėm pėrkundrejt pushtuesve osmanė, por edhe pėrballė lakmive pushtuese tė shteteve ballkanike, qė shpėrthyen luftėn mė 1912.

  13. #113
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U XIV

    SHPALLJA E PAVARĖSISĖ SĖ SHQIPĖRISĖ








    Aleanca Ballkanike dhe ēėshtja shqiptare



    Kryengritjet e mėdha shqiptare dhe lufta italo-turke e kishin dobėsuar pozitėn e Turqisė nė Ballkan dhe u kishin krijuar popujve tė kėsaj zone kushte tė favorshme pėr zhdukjen e plotė tė sundimit osman. Kėto ngjarje, nga ana tjetėr, shqetėsuan e vunė nė lėvizje qeveritė e shteteve ballkanike. Gjendjen e krijuar nė Ballkan, sipas tyre, mund ta shfrytėzonte Austro-Hungaria pėr tė pushtuar sanxhakun e Pazarit tė Ri, ndėrsa lėvizja ēlirimtare nė Shqipėri e nė Maqedoni mund tė shpinte nė autonominė e kėtyre vendeve, gjė qė ishte nė kundėrshtim me planet ekspansioniste serbe, malazeze, bullgare e greke. Shtetet ballkanike, me gjithė kontradiktat e thella qė kishin ndėrmjet tyre, shpejtuan tė lidhnin njė aleancė politike e ushtarake pėr t’i dalė pėrpara ēdo tė papriture dhe pėr ta zgjidhur ēėshtjen nė pėrputhje me interesat dinastikė. Formimin e njė aleance tė tillė e pėrkrahte edhe Rusia cariste, e cila kėrkonte ta pėrdorte atė si gardh kundėr shtrirjes austro-gjermane nė Evropėn Juglindore.

    Bisedimet pėr formimin e kėsaj aleance i kishin filluar qysh nė tetor 1911 kryeministri bullgar Geshov dhe ai serb Milovanoviē. Njė nga ēėshtjet themelore tė kėtyre bisedimeve ishte, krahas asaj tė Maqedonisė, edhe ajo e copėtimit tė Shqipėrisė. Kjo kishte tė bėnte me synimet e Serbisė pėr tė dalė nė detin Adriatik e pėr t’u lidhur me tregjet e Evropės Perėndimore. Prandaj Milovanoviēi e shikonte si njė rrezik formimin e njė shteti shqiptar. Duke pėrdorur si argument tė ashtuquajturėn “paaftėsi tė shqiptarėve” pėr tė formuar shtetin e tyre, ai kėrkonte bashkimin e Shqipėrisė sė Veriut e tė Verilindjes me Serbinė dhe tė Shqipėrisė sė Jugut me Greqinė. Qysh nė ditėt e para tė bisedimeve tė dyja qeveritė kishin rėnė nė marrėveshje tė njihnin tė drejtėn e plotė tė Serbisė mbi vilajetin e Shkodrės dhe mbi atė pjesė tė vilajetit tė Kosovės qė ndodhej nė veri tė Bjeshkėve tė Sharrit, ndėrsa Bullgarisė tė drejtėn mbi vilajetin e Adrianopojės. Por bisedimet u zgjatėn pėr shkak tė kontradiktave qė lindėn nė lidhje me ndarjen e tokave tė tjera tė vilajetit tė Kosovės dhe tė vilajeteve tė Manastirit e tė Selanikut.

    Austro-Hungaria, nga ana e saj, u pėrpoq ta sabotonte kėtė aleancė qė po formohej me pjesėmarrjen aktive tė Rusisė. Pėr tė lidhur pas vetes Malin e Zi e Greqinė, ajo i premtonte mbretit Nikolla toka shqiptare deri afėr Shkodrės, ndėrsa Greqisė i propozonte tė hynte nė njė bllok ballkanik kundėrsllav me Austro-Hungarinė, Rumaninė e Shqipėrinė. Por kėto orvatje nuk patėn sukses.
    Mė 13 mars 1912 u pėrfundua marrėveshja serbo-bullgare. Ajo pėrmbante njė shtojcė tė fshehtė, sipas tė cilės Bullgaria i njihte Serbisė jo vetėm tokat me popullsi serbe, por edhe aneksimin e tokave shqiptare nė veri e nė perėndim tė Bjeshkėve tė Sharrit (Shqipėrinė e Mesme, Veriore dhe Verilindore), kurse Serbia i njihte Bullgarisė tokat nė lindje tė Rodopit dhe tė lumit Struma. Territori midis Bjeshkėve tė Sharrit, lumit Struma dhe liqenit tė Ohrit, me qytetet kryesore Dibėr, Kėrēovė, Gostivar, Tetovė, Kumanovė e Shkup, u quajtėn si zonė e diskutueshme; si arbitėr pėr zgjidhjen e kėsaj ēėshtjeje u caktua cari i Rusisė.
    Krahas bisedimeve serbo-bullgare u zhvilluan edhe bisedimet bullgaro-greke, tė cilat pėrfunduan mė 29 maj me nėnshkrimin e njė marrėveshjeje mbrojtėse nė rast sulmi nga ana e Turqisė.

    Aleanca Ballkanike, me gjithė kompromiset e arritura, pėrmbante nė vetvete farėn e pėrēarjes midis vendeve ballkanike. Nga ana tjetėr, ajo pėrbėnte njė rrezik tepėr serioz pėr ekzistencėn e kombit shqiptar.

    Pas pėrpjekjeve tė Vjenės, pėr t’i kėrkuar Portės sė Lartė zbatimin e politikės sė decentralizimit, diplomacia ballkanike u bė mė aktive. Mali i Zi, i cili vazhdonte gjithnjė tė organizonte provokacione nė kufi, i ftoi aleatėt ballkanikė tė hidheshin menjėherė nė luftė kundėr Turqisė. Ai dėrgoi emisarėt e vet nė Shkodėr pėr tė bindur klerin katolik ta ndihmonte nė veprimin qė do tė ndėrmerrte kundėr Turqisė, me qėllim qė tė ēlirohej rrethi ose gjithė vilajeti i Shkodrės dhe tė hynte nė njė “union real” me Malin e Zi. Pėrfaqėsuesit e klerit katolik tė Shkodrės nuk e pranuan kėtė projekt. Kėto pėrpjekje tė aleatėve ballkanas kishin mbėshtetjen e qeverisė ruse.

    Porta e Lartė, nga njėra anė, u deklaroi shteteve ballkanike se nuk kishte aspak ndėrmend t’u jepte shqiptarėve autonominė, ndėrsa, nga ana tjetėr, shpalli mė 23 gusht, nė njė redaktim tė ri, kėrkesat e shqiptarėve tė pranuara prej saj. Duke mos pėrmendur asnjėherė nė to fjalėt Shqipėri e shqiptarė, qeveria turke synonte t’i qetėsonte shtetet ballkanike dhe t’u jepte atyre tė kuptonin se privilegjet e dhėna mund tė shtriheshin edhe mbi popullsinė joshqiptare tė vilajeteve tė Kosovės, tė Manastirit dhe tė Janinės, nėse do tė ishte nevoja qė ajo t’u bėnte njė interpretim tė tillė. Por kjo nuk i kėnaqi aspak shtetet ballkanike. Sukseset e rrufeshme tė kryengritjes shqiptare dhe ngjarjet nė frontin e Tripolit kishin treguar qartė kalbėsinė e Perandorisė Osmane dhe paaftėsinė e saj ushtarake. Tė nxitur nga kjo, ato filluan tė bėnin pėrgatitje tė ethshme pėr t’i shpallur luftė Turqisė.

    Qeveria malazeze kishte pėrfunduar me Bullgarinė njė marrėveshje verbale, sipas sė cilės kjo e fundit i njihte Cetinės tokat qė do tė pushtonte nė rast lufte kundėr Turqisė. Mali i Zi, me qėllim qė tė shkaktonte sa mė parė konfliktin ballkanik, bėri tė gjitha pėrpjekjet me anėn e bajraktarėve, si Sokol Baci etj., qė ishin nė shėrbim tė tij, t’i hidhte malėsorėt katolikė shqiptarė nė luftė kundėr turqve, tė cilėt kishin krijuar nė Malėsi njė gjendje tė padurueshme. Urrejtja e papėrmbajtur e malėsorėve kundėr sundimtarėve osmanė i bėri ata tė bashkėpunonin me malazezėt.

    Kėtė bashkėpunim turqit e shfrytėzuan pėr tė nxitur fanatizmin fetar nė vilajetin e Shkodrės dhe pėr tė bėrė masakra mbi popullsinė katolike tė Zadrimės, njė pjesė e madhe e sė cilės u detyrua tė arratisej nė male. Me politikėn e tyre tė terrorit turqit i afruan edhe mė shumė malėsorėt katolikė me Malin e Zi. Luftime tė ashpra kundėr forcave turke zhvilluan nė shtator tė vitit 1912 malėsorėt e Malėsisė sė Madhe, tė pėrkrahur nga reparte malazeze, si edhe nga zadrimasit.
    Ndėrkohė marrėdhėniet ndėrmjet Turqisė dhe shteteve tė Aleancės Ballkanike po acaroheshin gjithnjė e mė shumė. Nuk e zbuti kėtė acarim as vendimi i marrė nga Porta e Lartė mė 24 shtator pėr t’i shtrirė njė varg privilegjesh, qė u ishin njohur shqiptarėve, edhe mbi popullsitė joshqiptare tė vilajeteve tė Rumelisė.

    Nė fund tė shtatorit si Turqia, ashtu edhe shtetet ballkanike filluan mobilizimin e ushtrive tė veta. Dukej qartė se konflikti i armatosur ishte i pashmangshėm. Fuqitė e Mėdha e nė mėnyrė tė veēantė Rusia u pėrpoqėn ta pengonin njė konflikt tė tillė qė mund tė shpinte nė prishjen e status quo-sė nė Ballkan dhe nė njė luftė botėrore, pėr tė cilėn ata nuk ishin pėrgatitur ende. Mė 7 tetor Austro-Hungaria e Rusia deklaronin nė emėr tė Fuqive tė Mėdha qė, nė rast lufte ndėrmjet Turqisė e shteteve ballkanike, nė mbarim tė konfliktit fuqitė nuk do tė lejonin asnjė ndryshim tė status quo-sė territoriale nė Ballkan. Nė njė kohė kur pėrfundimi i luftės nuk dihej, Vjena synonte, me anė tė kėsaj deklarate, tė pengonte zgjerimin e shteteve ballkanike nė kurriz tė Turqisė, ndėrsa Rusia tė siguronte mbrojtjen e aleatėve tė vet ballkanikė nė rast disfate.

    Megjithatė Lufta Ballkanike shpėrtheu. Mė 8 tetor Mali i Zi i shpalli luftė Turqisė. Mė 17 tetor i shpallėn asaj luftė Serbia e Bullgaria dhe njė ditė mė vonė Greqia.

  14. #114
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Lufta e Parė Ballkanike dhe Shqipėria



    Lufta e Parė Ballkanike, pėrderisa drejtohej kundėr Turqisė dhe kishte pėr qėllim bashkimin kombėtar tė popujve ballkanikė, objektivisht kryente njė funksion pėrparimtar. Por ajo u drejtua nga qarqet shoviniste tė vendeve tė Ballkanit dhe u kthye nė njė luftė grabitqare, pushtuese, sidomos ndaj Shqipėrisė e Maqedonisė.

    Shqiptarėt ishin po aq tė interesuar sa edhe popujt e tjerė tė shtypur tė Ballkanit pėr t’u ēliruar nga zgjedha osmane. Pėrfaqėsuesit e tyre bėnė pėrpjekje pėr t’u lidhur me fqinjėt nė luftėn e pėrbashkėt kundėrosmane, por kėto pėrpjekje dėshtuan pėr faj tė krerėve tė Aleancės Ballkanike, tė cilėt nuk dėshironin t’i kishin shqiptarėt si palė me tė drejta tė barabarta nė kėtė aleancė, sepse ishin marrė vesh ndėrmjet tyre pėr copėtimin e Shqipėrisė. Prandaj, shqiptarėt nuk hynė nė njė aleancė, krerėt e sė cilės synonin t’i pėrdornin ata si mish pėr top nė luftėn kundėr Perandorisė Osmane. Pjesėmarrja e shqiptarėve nė kėtė aleancė, pa u njohur zyrtarisht tė drejtat e tyre, do tė ishte njė vetėvrasje.

    Planet aneksioniste tė Serbisė, tė Malit tė Zi e tė Greqisė kundrejt Shqipėrisė, plane qė filluan tė viheshin nė jetė me shpėrthimin e Luftės sė Parė Ballkanike, ishin pjellė e njė politike tė pajustifikueshme armiqėsore ndaj njė populli fqinj, qė kishte bėrė njė luftė tė vazhdueshme kundėr sundimit shekullor osman dhe kishte treguar se ishte njė aleat i sigurt nė luftėn kundėr armikut tė pėrbashkėt. Shtetet ballkanike jo vetėm dėrgonin ushtarėt e tyre tė vriteshin me shqiptarėt, qė ishin tė vendosur tė mbronin deri nė fund lirinė e tėrėsinė e tokės sė tyre, por edhe u jepnin Fuqive tė Mėdha njė armė tė fortė nė dorė pėr tė ndėrhyrė nė punėt e Ballkanit, qė tė vinin nė orbitėn e tyre si popullin shqiptar, ashtu edhe popujt fqinjė. Pėr kėtė arsye, Lufta Ballkanike krijoi nė Shqipėri njė gjendje shumė tė ndėrlikuar e kontradiktore. Nga njėra anė, nė masat popullore vazhdonte tė ishte gjallė fryma e luftės kundėr zgjedhės osmane, nga ana tjetėr, po bėhej gjithnjė mė i qartė rreziku qė kėrcėnonte Shqipėrinė nga fqinjėt ballkanikė, tė cilėt pas dėbimit tė turqve nga gadishulli synonin tė zinin vendin e Perandorisė Osmane nė tė dhe tė fshinin kombin shqiptar nga harta politike e Ballkanit.

    Ndryshe nga vendet e tjera ballkanike, Shqipėria edhe kėsaj radhe, nė kėto ēaste tepėr kritike, u ndodh vetėm, me armikun e vjetėr nė vatėr dhe e sulmuar nga agresorė tė rinj. Ky rrezik kombėtar vuri nė lėvizje tė gjitha klasat e shtresat shoqėrore tė vendit. Pėrpara tyre u ngrit nė mėnyrė mė serioze ēėshtja e fatit tė Shqipėrisė, e qėndrimit qė duhej mbajtur ndaj konfliktit ballkanik, e mėnyrave dhe e mjeteve pėr ta shpėtuar Shqipėrinė nga katastrofa qė kėrcėnonte Turqinė.
    Qysh nė fillim tė tetorit gazeta “Liri e Shqipėrisė”, qė pėrfaqėsonte opinionin e kolonisė shqiptare tė Sofjes, duke parashikuar ngjarjet, u drejtohej shqiptarėve me thirrjen: “... tė marrim armėt dhe tė mbrojmė kufijtė e mėmėdheut tonė, duke kėrkuar autonominė e Shqipėrisė”. Po kjo gazetė u drejtohej shqiptarėve t’u pėrmbaheshin udhėzimeve tė Sami Frashėrit nė veprėn “Shqipėria ē’ka qėnė, ē’ėshtė e ē’do tė bėhetė?”, d.m.th. t’i jepnin njė goditje tė fortė Turqisė pėr tė mos u rrokullisur me tė nė greminė.

    Ndryshe e vlerėsuan gjendjen kolonitė shqiptare tė mėrgimit nė ShBA. Ato u nisėn nga fakti se Turqia, megjithėse ishte armike e Shqipėrisė, u kishte njohur shqiptarėve disa tė drejta kombėtare, kurse pjesėtarėt e Aleancės Ballkanike synonin ta copėtonin atė krejtėsisht. Prandaj mbledhja e pėrfaqėsuesve tė kolonive shqiptare tė ShBA-sė, qė u bė mė 6 tetor 1912 nė Boston, duke “... marrė nė sy atė qė po mundet Turqia, e qė shtetet e Ballkanit do ta ndajnė Shqipėrinė nė mes tyre”, deklaronte: “Ėshtė detyrė e atdhetarėve shqiptarė tė jenė plotėsisht tė bashkuar me guvernėn (qeverinė - shėn. i aut.) otomane kundėr armiqve tė Mbretėrisė”. Ndonėse frymėzohej nga qėllime patriotike, qėndrimi i kolonive shqiptare tė ShBA-sė pėrmbante nė vetvete njė rrezik tė madh pėr vendin. Pėrkrahja pa kushte qė shqiptarėt do t’i jepnin Turqisė nė luftėn kundėr Aleancės Ballkanike do tė sillte si pasojė qė Shqipėria tė pėsonte tė njėjtin fat qė do tė pėsonte Turqia nė Ballkan dhe do t’u jepte njė argument tė fortė qeverive tė Aleancės Ballkanike pėr tė mbrojtur pėrpara opinionit publik ndėrkombėtar planin e copėtimit tė Shqipėrisė si njė provincė e thjeshtė turke.
    Brenda nė Shqipėri nismėn pėr njė veprim politik, qė ta nxirrte vendin nga gjendja e vėshtirė dhe e ndėrlikuar e krijuar nga Lufta Ballkanike, e morėn shoqėritė atdhetare, Komiteti “Shpėtimi” dhe “Shoqėria e Zezė pėr Shpėtim” qė ishte krijuar nė Shkup. Pėrfaqėsuesit e tyre Sali Gjuka, Nexhip Draga, Bedri Pejani, Mithat Frashėri etj., organizuan nė Shkup mė 14 tetor 1912 njė mbledhje, pėr tė cilėn ishte marrė qysh pėrpara edhe miratimi i Hasan Prishtinės e i Bajram Currit, qė kishin shkuar nė front pėr organizimin e mbrojtjes sė tokave shqiptare.

    Mbledhja e Shkupit arriti nė pėrfundimin se Perandoria Osmane do ta humbiste luftėn dhe vendosi t’u njoftonte Fuqive tė Mėdha se populli shqiptar po i kapte armėt jo pėr tė forcuar sundimin e Turqisė nė Ballkan, por pėr t’i dalė zot tėrėsisė tokėsore e lirisė sė Shqipėrisė. Pra, vijonte deklarata, shqiptarėt nuk do tė pranonin pėr katėr vilajetet veēse njė formė tė vetme qeverisjeje. Ky vendim pėrputhej me atė qė ishte shprehur nga gazeta “Liri e Shqipėrisė” dhe ishte vendimi mė i drejtė e mė realist qė mund tė merrej nė kėto rrethana. Ai iu dorėzua pėrfaqėsuesve tė fuqive tė huaja nė Shkup mė 16 tetor.

    Mbledhja e Shkupit caktoi edhe njė delegacion, i cili do tė shkonte nė Malėsi tė Madhe pėr t’i shkėputur malėsorėt nga bashkėpunimi me Malin e Zi. Ky delegacion u autorizua gjithashtu tė merrej vesh me krahinat e tjera tė vendit pėr organizimin e njė kuvendi kombėtar qė do tė vendoste pėr fatin e atdheut. Por ai nuk mundi tė arrinte nė Malėsi tė Madhe; ngjarjet nė frontin e luftės ishin zhvilluar me njė shpejtėsi tė tillė, qė e detyruan tė ndalej pėrkohėsisht nė Pejė e nė Gjakovė, ku mori autorizimin nga popullsia pėr ta pėrfaqėsuar atė nė veprimtaritė qė po ndėrmerreshin kundėr copėtimit tė vendit. Prej kėtej delegacioni i Kosovės u drejtua nė Shqipėrinė e Mesme e tė Jugut, ku ishin marrė nisma nga rrethet atdhetare lokale pėr organizimin e kuvendit kombėtar dhe kishte filluar zgjedhja e delegatėve.

    Ushtritė e aleatėve ballkanikė brenda njė kohe tė shkurtėr e shpartalluan ushtrinė turke nė tė gjitha frontet. Trupat bullgare, pasi thyen qėndresėn e forcave turke, tė pėrqendruara nė Trakėn Lindore, iu drejtuan Adrianopojės. Forcat e Malit tė Zi, tė ndara nė tri kolona, sulmuan dy nė drejtim tė Shkodrės dhe njėra nė drejtim tė Pejės. Brenda tri javėsh ato pushtuan Pejėn dhe iu drejtuan Shkodrės.

    Mbreti Nikolla i Malit tė Zi, ndėrsa u premtonte malėsorėve se do tė respektonte flamurin shqiptar, nė thirrjen drejtuar popullit malazez e ftonte kėtė t’u jepte dorėn “vėllezėrve nėn zgjedhė tė Malėsisė, tė cilėt prej mė shumė se dy vjetėsh luftonin pėr tė drejtat e lirinė e tyre dhe pėr bashkimin me Malin e Zi”. Kur doli nė shesh mashtrimi i mbretit malazez dhe kur nė tokat shqiptare tė pushtuara, nė vend tė flamurit kombėtar u ngrit ai i Malit tė Zi, malėsorėt, qė kishin marrė pjesė aktive nė kėtė luftė krahas ushtrive malazeze, u tėrhoqėn nė masė nga lufta.
    Edhe mbreti serb Pjetėr, nė manifestin qė shpalli nė fillim tė fushatės ushtarake serbe, deklaronte nė mėnyrė demagogjike se do t’u sillte edhe shqiptarėve lirinė, vėllazėrinė dhe barazinė.

    Mė 15 tetor filloi mėsymja e trupave serbe nė rajonin e Vranjės, ndėrsa mė 18 tetor u hodh nė sulm gjithė ushtria prej 286 000 vetash, nė drejtimin Nish-Manastir-Elbasan, Nish-Manastir-Selanik dhe Kurshunli-Prizren-Durrės. Forca tė tjera sulmuan nga veriu, nė drejtimin Rashkė-Mitrovicė-Pejė dhe Javor-Priepolje.
    Turqia u gjend e papėrgatitur pėr luftė. Qeveria turke vendosi tė formonte repartet e armatosura vullnetare shqiptare, qė do tė pajiseshin me armė nga depot e shtetit. Doli edhe njė urdhėr i ministrit tė Luftės pėr t’u dėrguar shqiptarėve 50 000 pushkė. Megjithatė nuk u dėrgua asgjė, shqiptarėt u lanė pa armė, nė mėshirėn e fatit. Qeveria xhonturke nuk qe nė gjendje tė pėrfitonte nga forca e madhe e shqiptarėve dhe nga gatishmėria pėr tė mbrojtur atdheun e vet.
    Shqiptarėt e Kosovės, veēanėrisht ata tė Llapit dhe tė krahinave pėrreth, u qėndruan me vendosmėri nė luftimet e Merdarit (14-18 tetor), nė veri tė Podujevės, forcave tė Armatės sė parė dhe tė tretė serbe. Ushtria turke njė ditė para betejės braktisi frontin nė disa pika. Luftimet nė Merdar ishin tė ashpra. Serbėt e morėn atė pas humbjeve tė mėdha. Edhe mbrojtja e kufirit nga Rashka nė Podujevė u mbeti vullnetarėve shqiptarė, tė udhėhequr nga Isa Boletini. Me organizimin e mbrojtjes nė veri tė Prishtinės u mor Hasan Prishtina, ndėrsa nė Gjakovė, Plavė e Guci Bajram Curri.

    Pasi morėn Merdarin, forcat serbe tė Armatės sė parė depėrtuan nė Podujevė dhe, sė bashku me ushtritė e Armatės sė tretė, mė 20 tetor filluan sulmin mbi Prishtinėn. Vullnetarėt shqiptarė luftuan me vendosmėri, por pėr mungesė tė municionit u tėrhoqėn nga qyteti, qė ra po atė ditė nė duart e serbėve. Mė 23 tetor u pushtua Vuēiterna dhe pas saj Mitrovica.
    Me organizimin e forcave vullnetare shqiptare nė zonėn e Gjilanit, tė Moravės e tė Karadakut u mor Idriz Seferi, qė arriti tė grumbullojė 6 000 luftėtarė, tė cilėt u hodhėn nė kufirin me Serbinė, ku sė bashku me forcat e vendit u bėnė ballė njėsive tė Armatės sė tretė serbe. Luftimet nė kėtė trevė juglindore tė Kosovės vazhduan 7 ditė, duke filluar nga koha e sulmit tė ushtrisė serbe mė 15 tetor. Pasi theu qėndresėn e shqiptarėve nė kufirin juglindor tė Kosovės, ushtria serbe mundi tė pushtonte mė 24 tetor qytetin e Gjilanit. Mė 23 tetor serbėt pushtuan Vuēiternėn dhe pas saj Mitrovicėn.

    Pas pushtimit tė Prishtinės ushtria serbe filloi veprime tė tjera nė pėrmasa tė mėdha, tė cilat kishin si objektiv tė parė pushtimin e Ferizajt, tė Kumanovės e tė Shkupit, pėr tė vijuar mė tej marshimin drejt jugut dhe drejt pjesės perėndimore tė Shqipėrisė.
    Natėn e 23-24 korrikut Armata e tretė serbe filloi njė marshim drejt Shkupit e Kumanovės. Mė 24 tetor pushtoi Lipjanin dhe po nė kėtė ditė iu afrua Ferizajt. Edhe mbrojtja e tij u mbeti rreth 10 000 vullnetarėve shqiptarė. Nė mesditėn e 25 tetorit ushtria serbe filloi sulmin e pėrgjithshėm mbi qytetin, tė cilin e pushtoi nė mbrėmjen e 25 tetorit. Forcat shqiptare u tėrhoqėn drejt Kaēanikut.
    Por luftimet mė tė mėdha u bėnė nė Grykėn e Carralevės. Pas dy ditė lufte me 2 000-3 000 vullnetarė shqiptarė, forcat serbe, pasi lanė kėtu shumė ushtarė tė vrarė e tė plagosur, mė 26 tetor e pushtuan kėtė grykė. Mė 30 tetor u pushtua Prizreni.

    Beteja mė e madhe e trevės sė Kosovės ishte ajo e Kumanovės (22-24 tetor), ku serbėt hodhėn ushtrinė e Armatės sė parė, tė pėrbėrė nga 126 000 veta. Armata turke e Vardarit kishte vendosur nė kėtė front 50 000 luftėtarė. Midis tyre kishte edhe disa mijėra ushtarė shqiptarė, pėrveē forcave vullnetare tė ardhura nga treva e Kumanovės e rrethet e tjera.
    Mė 24 tetor ushtria turke u thye pėrfundimisht nė Kumanovė. Pas pushtimit tė Kumanovės, mė 26 tetor forcat e Armatės sė parė serbe pushtuan pa luftė Shkupin. Me pushtimin e Shkupit pėrfundoi faza e parė e Luftės Balkanike. Periudha e dytė ishte ajo e luftės pėr pushtimin e territoreve shqiptare nė pjesėn perėndimore tė vilajetit tė Kosovės, nė vilajetet e Manastirit, tė Shkodrės e tė Janinės.

    Sikurse shkruajnė gjeneralėt turq, pjesėmarrės nė kėto beteja, shqiptarėt luftuan me trimėri tė madhe pėr tė mbrojtur atdheun e vet, tokėn amtare. Ata nuk e braktisėn asnjėherė frontin dhe shpesh luftuan edhe pasi ushtria turke kishte braktisur vijėn e luftės. Nė Betejėn e Kumanovės u vra gjithė efektivi i batalionit tė ushtarėve tė Gjilanit. Ndėrsa numri i pėrgjithshėm i shqiptarėve, qė u vranė nė kėtė betejė, arrin nė 10 000 veta.

    Pas pushtimit tė Shkupit, ushtria serbe vazhdoi mėsymjen drejt pjesės perėndimore tė vilajetit tė Kosovės (drejt Prizrenit, Pejės, Gjakovės etj.), drejt vilajeteve tė Manastirit (pushtuan Manastirin), tė Shkodrės e tė Janinės. Ata kaluan nėpėr luginėn e Drinit, pushtuan Lumėn, Mirditėn e Matin, dolėn nė Lezhė dhe u dyndėn nė Shqipėrinė e Mesme. Njė pjesė e tyre iu drejtua Durrėsit, kurse kolona tė tjera u nisėn drejt veriut dhe, sė bashku me forcat malazeze qė kishin marrė Shėngjinin, plotėsuan rrethimin e Shkodrės.
    Shqiptarėt, tė braktisur nga ushtritė osmane, edhe pse luftuan kudo me trimėri, nuk qenė nė gjendje tė ndalnin sulmin e kombinuar tė aleatėve ballkanikė, tė pėrgatitur ushtarakisht prej dhjetėra vjetėsh dhe tė armatosur deri nė dhėmbė. Nė fillim tė dhjetorit tė vitit 1912 ushtritė serbo-malazeze kishin pushtuar pjesėn mė tė madhe tė Shqipėrisė dhe arritėn nė jug deri nė luginėn e Shkumbinit, nė vijėn Durrės-Kavajė-Peqin-Elbasan-Pogradec-Strugė.
    Ndėrkohė edhe ushtria greke, pasi theu forcat turke nė Thesali e nė Epir, mori Selanikun, rrethoi Janinėn, shtiu nė dorė Sazanin dhe zbarkoi nė Himarė, tė cilėn e pushtoi bashkė me disa fshatra pėrreth.

    Menjėherė pas sukseseve tė para qeveritarėt e Serbisė, tė Malit tė Zi dhe tė Greqisė, si edhe shtypi i tyre, filluan t’i deklaronin gjithnjė mė hapur qėllimet e veta ndaj Shqipėrisė, duke i justifikuar ato me argumentet absurde tė paaftėsisė sė “fiseve tė egra” e “barbare” shqiptare pėr tė formuar shtetin e vet.
    Kėto deklarata u shoqėruan me njė veprimtari gjakatare, terroriste, shfarosėse tė ushtrive malazeze e serbe dhe mė vonė greke kundėr popullsisė shqiptare, qė nuk mėshiruan as gratė, as fėmijėt e as pleqtė. Pushtimi i Kosovės e i viseve tė tjera tė Shqipėrisė u shoqėrua me vrasje nė masė tė luftėtarėve kosovarė dhe me masakrimin e me shpėrnguljen e popullsisė. Qėllimi i Beogradit ishte qė “Serbia tė bėhej shtet i pastėr, thjesht serb, nacional”. Proklamatave tė mbretit tė Serbisė, pėr barazinė e shqiptarėve me serbėt nė shtetin e Serbisė, ua zunė vendin pas fillimit tė luftės urdhrat pėr shfarosjen e shqiptarėve. Gjeneralėt serbė pranonin haptazi atėherė se “ne i linim tė qetė turqit, por vramė sa mundėm ē'qenė shqiptarė”. Deviza e ushtrisė serbe ishte: “Tė shfarosim shqiptarėt!”.

    Kudo qė shkelėn, nė fshatrat e qytetet e Kosovės dhe tė tė gjithė Shqipėrisė, serbėt mbollėn vdekje e shkatėrrime. Vetėm nė dy muajt e parė tė luftės, nė tetor-nėntor 1912, u vranė 25 000 shqiptarė. Vrasja e shqiptarėve ishte programuar zyrtarisht nga Beogradi, qė kishte urdhėruar “tė mos lihej asnjė gjurmė shqiptare nė ato vise”. Qytete tė tėra, si Prishtina, Vuēiterna, Ferizaj, Gjilani, Kumanova, Presheva, Prizreni, Peja etj., iu nėnshtruan shkatėrrimeve. Fshatrat pėrreth kėtyre qyteteve u bėnė shkrumb e hi, ndėrsa banorėt e tyre, pa kursyer as gratė, pleqtė e fėmijėt, u vranė ose u dogjėn tė gjallė, nė zjarrin e shtėpive tė tyre. Ushtria malazeze plaēkiti Gjakovėn dhe dogji pazarin e saj. Sikurse pohonte sekretari i N. Pashiēit, nė rrugėn midis Prizrenit dhe Pejės kishte vetėm fshatra tė djegura, ndėrsa banorėt e tyre ishin masakruar. Nė Pejė vriteshin ēdo ditė 25 shqiptarė. Pasi shtypėn qėndresėn e 2 000 lumjanėve, serbėt, nė tetor 1912, masakruan popullsinė e Lumės, 700 veta, duke pėrfshirė pleqtė, gratė, fėmijėt e madje edhe ata tė sapo lindur qė u therrėn ose u dogjėn tė gjallė nė shtėpitė e tyre, dogjėn e rrafshuan me tokėn thuajse tė gjitha fshatrat e Lumės. Fshati Nishor, nė veriperėndim tė Prizrenit u rėnua nga goditjet e artilerisė, ndėrsa popullsia u masakrua, u vranė gjithė burrat. Bashkėkohėsit shkruanin se nė fshatra tė tėra tė Kosovės nuk mbeti i gjallė asnjė njeri.

    Nė territorin midis Kumanovės e Shkupit, sipas njoftimeve tė shtypit tė kohės, u vranė 3 000 veta, nga tė cilėt 2 000 nė rrethin e Shkupit. Terrorit tė paparė iu nėnshtrua edhe popullsia e qytetit tė Shkupit. Ēdo ditė oficerėt serbė organizonin ekspedita nė fshatrat rreth Shkupit pėr tė terrorizuar dhe pėr tė masakruar fshatarėt. Mijėra njėrėz tė pambrojtur vinin nga Kumanova e nga Presheva, duke shpresuar tė gjenin shpėtim nė Shkup. Por edhe kėtu i priste vdekja nga ushtarėt serbė ose nga uria. Masakra tė mėdha u bėnė nė Malin e Zi tė Shkupit, ku u dogjėn 29 fshatra shqiptare. Pas pushtimit tė Ferizajt, u vranė kėtu 1 200 veta.

    Gjatė kėsaj fushate persekutimesh ndaj shqiptarėve u arrestuan nė rrethet e Shkupit, nė muajin nėntor, Hasan Prishtina, Nexhip Draga, Idriz Seferi, Sait Hoxha, Kosum Seferi dhe mjaft udhėheqės tė tjerė tė lėvizjes shqiptare, tė cilėt, meqė nuk pranuan tė nėnshkruanin deklaratat e besnikėrisė ndaj Serbisė, u hodhėn nė burgjet e Beogradit, ku u mbajtėn deri mė 16 maj 1913.
    Pushtimi i Kosovės u shoqėrua me shpėrngulje nė masė tė popullsisė shqiptare nga trojet e tyre amtare. Vetėm nė periudhėn e Luftės sė Parė Ballkanike u shpėrngulėn nga vise tė ndryshme tė vilajetit tė Kosovės rreth 150 000 shqiptarė.

  15. #115
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    14,008
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Shpallja e Pavarėsisė sė Shqipėrisė



    Fitoret e rrufeshme tė shteteve ballkanike i detyruan Fuqitė e Mėdha tė rishikonin vendimin e tyre pėr tė mos lejuar ndryshimin e status quo-sė nė Ballkan. Qysh nė fund tė tetorit nė rrethet diplomatike dhe nė shtypin evropian filloi tė flitej pėr nevojėn e ndryshimeve territoriale nė tė mirė tė aleatėve ballkanikė. Nė kėto kushte, patriotėt shqiptarė qė ndodheshin jashtė atdheut vendosėn tė ndėrmerrnin njė veprim tė ri politik krahas atij tė “Shoqėrisė sė zezė pėr shpėtim” e tė rretheve tė tjera atdhetare brenda vendit. Qėllimi i kėtij veprimi do tė ishte tė shpėtohej Shqipėria nga copėtimi, tė ruhej tėrėsia e saj tokėsore e tė mblidhej njė kuvend kombėtar qė do tė vendoste pėr fatin e saj. Nismėn pėr kėtė veprim tė ri e morėn Ismail Qemali dhe Luigj Gurakuqi, tė cilėt mendonin se do tė kishin pėrkrahjen e Lidhjes Tripalėshe. Ata u nisėn nga Stambolli dhe arritėn nė Bukuresht, ku mė 5 nėntor 1912 organizuan mbledhjen e kolonisė shqiptare tė atjeshme. Aty u vendos tė themelohej “njė komitet drejtonjės” qė tė merrte nė dorė qeverinė e vendit; tė krijohej njė komision qė do tė shkonte nė Evropė pėr tė mbrojtur pėrpara qeverive tė Fuqive tė Mėdha “tė drejtat kombėtare e lokale tė popullit shqiptar” dhe njė komitet nė Bukuresht, qė do tė bashkėrendonte veprimtarinė e komiteteve tė tjera brenda e jashtė Shqipėrisė pėr t’i ardhur atdheut nė ndihmė.


    Mbledhja e Bukureshtit nė vendimin e saj nuk pėrcaktoi qartė nėse do tė kėrkohej autonomi a pavarėsi. Kjo do tė pėrcaktohej, siē duket, nga zhvillimi i mėtejshėm i ngjarjeve dhe nga qėndrimi qė do tė mbanin kundrejt ēėshtjes shqiptare Fuqitė e Mėdha. Pėr kėtė qėllim Ismail Qemali me shokė shkoi nė Vjenė, ku bisedoi me ambasadorin anglez, Berhtoldin, dhe me ambasadorin italian. Gjatė rrugės ose ndoshta nė kryeqytetin austriak Ismail Qemali u njoftua pėr lėvizjen qė kishte filluar nė Shqipėri pėr mbledhjen e njė kuvendi kombėtar. Ai i deklaroi mė 10 nėntor ambasadorit anglez se do tė nisej sė shpejti pėr nė Vlorė pėr tė marrė pjesė nė njė mbledhje tė krerėve shqiptarė, se shqiptarėt ishin tė vendosur tė ruanin vendin e tyre, se ata do tė luftonin deri nė pikėn e fundit tė gjakut pėr tė mos lejuar njė copėtim tė tij dhe se krijimi i njė Shqipėrie mė vete do tė mėnjanonte njė ndėrhyrje tė Austrisė dhe tė Italisė.

    Ideja pėr mbledhjen e njė kuvendi nė Shqipėri, qė do t’u paraqiste Fuqive tė Mėdha kėrkesat e popullit shqiptar, kishte gjetur pėrkrahjen e qeverisė austro-hungareze. Berhtoldi e njoftoi Ismail Qemalin se Vjena ishte pėr njė Shqipėri autonome. I tillė ishte edhe opinioni qė mbizotėronte nė rrethet diplomatike tė Fuqive tė tjera tė Mėdha. Por autonomia nė kuadrin e Perandorisė Osmane tashmė nuk kishte asnjė kuptim. Ushtria osmane nė Ballkan ishte shpartalluar nė tė gjitha frontet. Trupat serbe, malazeze e greke kishin hyrė thellė nė tokėn shqiptare.

    Nė kėto kushte e vetmja zgjidhje e drejtė e ēėshtjes shqiptare ishte ajo e shpalljes sė pavarėsisė. Nė kėtė pėrfundim arriti grupi i atdhetarėve i kryesuar nga Ismail Qemali, i cili mė 19 nėntor deklaronte nė Trieste, ku kishte arritur bashkė me shokėt, se: “... menjėherė pas mbėrritjes sė tij nė Shqipėri do tė shpallej pavarėsia e Shqipėrisė dhe do tė zgjidhej qeveria e pėrkohshme”. Nga Triestja komisionit qė ishte formuar nė Vlorė pėr pėrgatitjen e mbledhjes sė kuvendit kombėtar iu dėrgua njė telegram, me anė tė tė cilit kėrkohej qė tė merreshin masa pėr thirrjen e delegatėve.
    Ideja e pavarėsisė sė Shqipėrisė dhe lajmi i mbledhjes sė kuvendit kombėtar u pritėn me entuziazėm tė madh nė Shqipėri, ku gjetėn njė truall tė pėrgatitur qysh mė parė nga rrethet atdhetare tė vendit. Kėto rrethe kishin vendosur lidhje ndėrmjet tyre dhe kishin caktuar Vlorėn si qendėr ku do tė bėhej mbledhja e pėrfaqėsuesve tė kombit shqiptar.

    Grupi i kryesuar nga Ismail Qemali arriti nė Durrės mė 21 nėntor. Sė bashku me atdhetarėt durrsakė ai vendosi tė ngrinte nė qytet flamurin kombėtar. Por autoritetet osmane, tė ndihmuara nga armiku i Lėvizjes Kombėtare Shqiptare dhespot Jakovi, arritėn, ndonėse pėrkohėsisht, ta pengonin kėtė veprim. Komanda turke e Janinės u orvat nga ana e saj ta kapte Ismail Qemalin gjallė ose vdekur, por shumė shpejt u detyrua tė hiqte dorė nga ky vendim. Administrata turke nė krahinat e Shqipėrisė, tė papushtuara ende nga ushtritė ballkanike, nė pėrgjithėsi nuk ishte nė gjendje ta pengonte lėvizjen shqiptare. Ajo i trembej shumė njė konflikti tė armatosur me shqiptarėt, nė njė kohė kur po ndiqej kėmba-kėmbės nga aleatėt ballkanikė dhe kur e vetmja rrugė tėrheqjeje nė perėndim ishte Shqipėria.

    Tė shoqėruar nga delegatėt e Durrėsit, tė Shijakut, tė Tiranės e tė Krujės, Ismail Qemali me shokėt e tij u nisėn pėr nė Kavajė. Prej andej nėpėr Karatoprak kaluan nė Fier, ku u takuan me delegatėt e Kosovės, dhe mė 25 nėntor arritėn nė Vlorė. Kėtu delegatėt e popullit shqiptar u pritėn me festė. “Njė zjarr i shenjtė patriotizmi, - shkruan Ismail Qemali nė kujtimet e tij, - kishte pushtuar qytetin ku kisha lindur dhe populli mė pėrshėndeste kudo me entuziazėm dhe gėzim”.
    Puna e parė e udhėheqėsit patriot qysh mė 26 nėntor ishte organizimi i forcave tė armatosura. Pėr kėtė qėllim ai ngriti njė komision organizues dhe u dėrgoi pleqėsive tė katundeve njė qarkore, me anėn e sė cilės porositeshin tė mobilizonin njerėzit e aftė pėr armė dhe t’i mbanin ata nė gatishmėri.

    Ndėrkohė, ushtria serbe po pėrparonte me shpejtėsi nė tokat shqiptare. Ajo po i afrohej Durrėsit, Tiranės, Krujės dhe Elbasanit. Rrethet atdhetare tė kėtyre qyteteve vendosėn ta shpallnin sa mė parė pavarėsinė pėr t’i vėnė autoritetet ushtarake serbe pėrpara faktit tė kryer. Mė 25 nėntor Elbasani shpalli i pari pavarėsinė. Tė nesėrmen atė e shpallėn Durrėsi e Tirana dhe mė 27 nėntor Kavaja, Peqini e Lushnja.

    Pėr shkak tė pėrparimit tė pandalur tė ushtrive serbe, gjendja nė Shqipėri po bėhej gjithnjė mė kritike. Kjo ishte arsyeja qė nė mbrėmjen e 27 nėntorit delegatėt qė ndodheshin nė Vlorė, ndonėse nuk kishin arritur ende pėrfaqėsuesit e disa krahinave, vendosėn tė mblidhnin tė nesėrmen kuvendin kombėtar.
    Mė 28 Nėntor 1912, nė orėn 14, u hap nė Vlorė Kuvendi Kombėtar. Nė mbledhjen e parė tė Kuvendit morėn pjesė 37 delegatė, tė cilėt u shtuan gjatė ditėve qė pasuan duke arritur nė 63 veta, qė pėrfaqėsonin tė gjitha viset shqiptare. Pjesa mė e madhe e tyre ishin udhėheqės e veprimtarė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Pėrveē Ismail Qemalit merrnin pjesė Luigj Gurakuqi, Isa Boletini, Sali Gjuka, Bedri Pejani, Rexhep Mitrovica, Vehbi Agolli, Nikollė Kaēorri, Jani Minga, Abdi Toptani, Pandeli Cale, Dudė Karbunara, Lef Nosi, Mithat Frashėri, Mehmet Dėralla, Hasan Hysen Budakova, Ajdin Draga, Sherif efendi Dibra, Dhimitėr Mborja, Dhimitėr Zografi, Shefqet Daiu, Rexhep Ademi, Dhimitėr Berati, Kristo Meksi, Xhelal Koprėncka, Spiro Ilo, Iljaz Vrioni, Hajredin Cakrani, Shefqet Vėrlaci etj. Isa Boletini mbėrriti me 400 luftėtarė kosovarė mė 29 nėntor, i pritur me gėzim tė madh nga popullsia dhe nga delegatėt e Kuvendit. Nga udhėheqėsit e tjerė kosovarė, pėr shkak tė rrethanave tė luftės, nuk mundėn tė merrnin pjesė Hasan Prishtina, Nexhip Draga, Idriz Seferi, Sait Hoxha etj., qė ndodheshin nė burgun e Beogradit, si edhe Bajram Curri, i cili, ndonėse u nis pėr nė Kuvend, u pengua nga luftimet gjatė rrugės.

    Pjesėmarrja nė Kuvend e delegatėve nga tė gjitha qytetet e Shqipėrisė, duke pėrfshirė edhe ato qė ndodheshin tė pushtuara nga ushtritė serbe, malazeze e greke, i dha atij karakterin e njė asambleje kombėtare mbarėshqiptare. Kjo ishte njėherazi shprehje e vendosmėrisė sė tė gjithė shqiptarėve pėr t’u bashkuar nė shtetin e vet kombėtar, nė tė cilin do tė pėrfshiheshin tė gjitha viset shqiptare.
    Kuvendi zgjodhi si kryetar Ismail Qemalin, i cili foli pėr tė kaluarėn e Shqipėrisė nėn sundimin osman dhe pėr luftėrat e shqiptarėve pėr tė fituar tė drejtat e tyre. Ai vuri nė dukje se nė rrethanat e krijuara nga Lufta Ballkanike “e vetmja udhė shpėtimi ishte ndarja e Shqipėrisė nga Turqia”.
    Propozimi i kryetarit u miratua njėzėri nga delegatėt, tė cilėt nėnshkruan dokumentin historik pėr Pavarėsinė e Shqipėrisė, ku thuhej: “... Shqipėria me sot tė bėhet mė vehte, e lirė e mosvarme”.

    Pastaj u ngrit madhėrisht flamuri kombėtar i Shqipėrisė pėrpara mijėra njerėzve qė ishin mbledhur jashtė selisė sė Kuvendit e qė e pritėn kėtė ngjarje historike me brohoritje entuziaste, ndėrsa populli pėrshkonte duke kėnduar rrugėt e qytetit, oratorėt atdhetarė, si Jani Minga, Murat Toptani etj., me fjalimet e zjarrta evokonin luftėrat e popullit shqiptar pėr liri.
    Nga Kuvendi i Vlorės doli gjithashtu qeveria e pėrkohshme e kryesuar nga Ismail Qemali.



    Rėndėsia historike e Shpalljes sė Pavarėsisė



    Shpallja e Pavarėsisė ishte njė akt me rėndėsi jetike pėr popullin shqiptar. Ajo, nga njėra anė, mbylli njė epokė tė tėrė luftėrash e pėrpjekjesh shekullore pėr tė hequr qafe zgjedhėn e huaj, pėr tė ruajtur tėrėsinė territoriale tė atdheut e pėr tė formuar shtetin e lirė kombėtar shqiptar duke kurorėzuar veprėn e Rilindjes dhe, nga ana tjetėr, hapi njė epokė tė re, njė epokė luftėrash e pėrpjekjesh tė tjera pėr ta mbrojtur pavarėsinė e fituar nga rreziqet e jashtme e tė brendshme, pėr tė siguruar bashkimin kombėtar tė gjymtuar rėndė dhe pėr tė vendosur rendin demokratik.

    Ngritja e flamurit kombėtar nė Vlorė pėrfaqėsonte fitoren e pėrbashkėt tė tė gjitha trevave shqiptare prej Rrafshit tė Dukagjinit nė veri e deri nė Ēamėri nė jug, prej brigjeve tė Adriatikut e tė Jonit nė perėndim e deri nė fushat e Kosovės, tė Tetovės, nė pellgun e Shkupit, nė luginėn e Preshevės e tė Kumanovės, nė lindje. Kėto treva, duke marrė pjesė gjallėrisht me pushkė e me penė nė lėvizjen pėr ēlirimin kombėtar, vunė gurė nė themelet e pavarėsisė shqiptare, i ēimentuan ato me gjakun e bijve mė tė mirė dhe i hapėn rrugėn formimit tė shtetit shqiptar.
    Kuvendi i Vlorės e shpalli pavarėsinė nė emėr tė tė gjithė shqiptarėve, tė tė gjitha trevave shqiptare, qė dėrguan pėrfaqėsuesit e tyre nė tė. Ai e trajtoi Shqipėrinė njė e tė pandarė. Edhe qeveria shqiptare e Ismail Qemalit doli nė rrafshin ndėrkombėtar si pėrfaqėsuese e gjithė popullsisė shqiptare dhe e tė gjitha tokave shqiptare, edhe pse njė pjesė e madhe e tyre ishte e pushtuar nga ushtritė e shteteve ballkanike. Edhe deklaratat e notat e protestės, qė kjo qeveri u dėrgoi shteteve ballkanike e komandave tė tyre ushtarake, nė tė cilat kėrkoi largimin e menjėhershėm tė forcave tė huaja ushtarake nga trojet e pushtuara shqiptare dhe kthimin e tyre Shqipėrisė, u bėnė nė emėr tė Asamblesė Kombėtare qė pėrfaqėsonte tė gjitha trojet e banuara nga shqiptarėt.

    Me Aktin e 28 Nėntorit 1912 sanksionohej e drejta e pamohueshme historike e kombit shqiptar pėr tė qenė i bashkuar, i lirė e i pavarur nė trojet e veta, krahas popujve tė tjerė tė Gadishullit Ballkanik. Kjo ishte njė e drejtė qė buronte nga qenia e tij si popull me gjuhėn, me kulturėn, me individualitetin e me historinė e vet, e drejtė e fituar me mundime e sakrifica tė panumėrta nė llogoret e luftės, e drejtė qė i takonte pėr ndihmesėn e vyer nė dėbimin nga Ballkani tė sunduesve tė huaj osmanė.

    Kuvendi i Vlorės hodhi themelet e shtetit tė ri sovran shqiptar.
    Pėr ta siguruar njė fitore tė tillė popullit shqiptar iu desh tė bėnte njė luftė tė gjatė kundėr sundimtarėve osmanė dhe synimeve grabitqare tė fuqive tė huaja. Njė varg rrethanash tė brendshme e tė jashtme kanė bėrė qė kėto lėvizje tė mos arrinin dot objektivin. Por nė ēdo etapė ato kanė vėnė nė provė forcat materiale e morale tė popullit shqiptar, kanė pasuruar pėrvojėn e traditat e tij luftarake dhe kanė krijuar premisat pėr zhvillimin e mėtejshėm tė luftės. Nė shek. XIX e nė fillim tė shek. XX kjo luftė u zhvillua mbi baza tė reja shoqėrore e politike dhe mori karakter tė ndėrgjegjshėm kombėtar.
    Shpallja e autonomisė nga Lidhja e Prizrenit dhe ajo e Pavarėsisė nga Kuvendi i Vlorės mė 1912 janė dy hallkat themelore nė zinxhirin e ngjarjeve tė lėvizjes kombėtare, tė lidhura organikisht ndėrmjet tyre si shprehje e vullnetit popullor dhe si pasojė e drejtpėrdrejtė e pėrfundim logjik i luftės ēlirimtare. Por, Shpallja e Pavarėsisė shqiptare ishte nė tė njėjtėn kohė njė etapė mė e lartė, e pėrcaktuar nga zhvillimi progresiv i lėvizjes dhe nga rrethanat ndėrkombėtare.
    Nė Gadishullin Ballkanik Shqipėria, sikurse Maqedonia, ishte vendi qė u ēlirua i fundit nga sundimi i sulltanėve osmanė, nė njė kohė kur popujt e tjerė fqinjė kishin, kush mė shumė e kush mė pak, dhjetėra vjet qė bėnin jetė shtetėrore tė pavarur. Kjo vonesė u shkaktua nga faktorė ekonomikė, shoqėrorė e politikė, tė brendshėm e tė jashtėm, qė vepruan ndėrsjelltas mbi Lėvizjen Kombėtare Shqiptare dhe pėrcaktuan ritmet e zhvillimit tė saj.

    Prapambetja ekonomike e shoqėrore e vendit ishte padyshim njė faktor qė vonoi rritjen e forcave organizuese e drejtuese tė lėvizjes kombėtare e si pasojė e vėshtirėsoi dhe e vonoi Shpalljen e Pavarėsisė. Megjithatė, edhe pse Shqipėria ishte njė vend i vogėl e mbi tė rėndonte zgjedha e njė perandorie tė madhe, njė faktor themelor qė e vonoi pėr dhjetėra vjet pavarėsinė shqiptare ishte ai i jashtėm. Populli shqiptar ka qenė gjatė gjithė lėvizjes pėr ēlirimin kombėtar i vetėm, pa ndihmėn e jashtme e pa aleatė. Pėr mė tepėr, shtetet ballkanike fqinje, tė cilat tė parat patėn siguruar pavarėsinė, luftuan me tė gjitha mjetet, duke filluar nga presionet diplomatike e duke mbaruar edhe me ndėrhyrje tė armatosura, kundėr Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, e cila pėr nga qėllimet e saj ishte nė kundėrshtim me planet e tyre tė skllavėrimit ekonomik e politik dhe tė copėtimit tė Shqipėrisė. Edhe Fuqitė e Mėdha, tė cilat, gjatė gjithė shek. XIX patėn pėrkrahur popujt e krishterė tė Ballkanit (serbėt, grekėt, rumunėt e bullgarėt) tė formonin shtetet e tyre tė pavarura, pėr njė kohė tė gjatė, mbajtėn njė qėndrim mospėrfillės ndaj ēėshtjes shqiptare.

    Nė kėtė qėndrim pati ndikimin e vet edhe fakti qė shqiptarėt, tė ndarė nė tri fe (edhe pse i bashkonte njė ndėrgjegje e vetme kombėtare), me njė shumicė zotėruese myslimane, shiheshin nga Evropa e sidomos nga Rusia e krishtere si njė popull i huaj me to dhe mė i afėrt me turqit myslimanė. Jo vetėm Rusia, por edhe shtetet e tjera evropiane nuk qenė shkėputur ende nė atė periudhė nga konceptet e vjetra teokratike pėr kombin, edhe pse perandorive shumėkombėshe teokratike po u vinte fundi.

    Nė kėto kushte, lufta pėr pavarėsinė e Shqipėrisė nuk mund tė mbėshtetej veēse nė forcat e popullit shqiptar dhe mund t’ia arrinte qėllimit vetėm kur tė krijohej njė koniunkturė e favorshme ndėrkombėtare, kur kontradiktat ndėrmjet Fuqive tė Mėdha mund tė shfrytėzoheshin me sukses pėr realizimin e saj.
    Pavarėsia e Shqipėrisė u shpall nė kushte tė tilla ndėrkombėtare. Udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, nė fazėn e fundit tė saj, ditėn tė shfrytėzonin me mjeshtėri koniunkturėn politike qė u krijua me shpėrthimin e Luftės sė Parė Ballkanike, kur nė ēėshtjen shqiptare u ndeshėn me forcė interesat e kundėrt tė Fuqive tė Mėdha. Ėshtė meritė e kėtyre atdhetarėve largpamės dhe, nė mėnyrė tė veēantė, e atdhetarit dhe e diplomatit tė shquar Ismail Qemali, qė, duke u mbėshtetur nė luftėn e popullit shqiptar brenda vendit, zgjodhėn drejt ēastin e pėrshtatshėm pėr tė kaluar nga platforma e deriatėhershme politike e lėvizjes pėr autonominė nė atė tė pavarėsisė. Dhe kjo u realizua pikėrisht mė 28 Nėntor 1912, kur Turqia po dėbohej nga Ballkani, kur Fuqitė e Mėdha vendosėn tė hiqnin dorė nga ruajtja e status quo-sė nė Ballkan dhe kur planet e aleatėve ballkanikė pėr ta zhdukur Shqipėrinė, tė pėrkrahura edhe nga fuqitė e Antantės, u kundėrshtuan nga fuqitė e Lidhjes Tripalėshe.

    Vendimi historik i 28 Nėntorit drejtohej megjithatė jo vetėm kundėr politikės sė Fuqive tė Antantės dhe tė shteteve fqinje tė Ballkanit, por edhe kundėr planeve tė fuqive tė Lidhjes Tripalėshe. Kėto tė fundit, sidomos Austro-Hungaria e Italia, si mė tė interesuarat pėr ēėshtjen shqiptare, ishin nė atė kohė pėr autonominė e Shqipėrisė, nėn sovranitetin e sulltanit. “Pavarėsinė” e saj ato e shihnin si njė variant tė mundshėm tė zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare dhe e kuptonin nėn prizmin e interesave tė vet, si mjetin qė do t’u hapte rrugėn pėr tė vendosur kontrollin ekonomik e politik mbi Shqipėrinė, pėr ta pėrdorur popullin shqiptar si gardh kundėr shtrirjes sė shteteve sllave drejt perėndimit tė Shqipėrisė, si mbėshtetje pėr shtrirjen e tyre nė Ballkan.

    Shpallja e Pavarėsisė sė Shqipėrisė edhe pse, siē do tė provohej me vendimet e padrejta tė Konferencės sė Ambasadorėve tė Gjashtė Fuqive tė Mėdha tė Londrės (1913), nuk arriti tė bashkonte nė njė shtet tė vetėm gjithė territoret e popullsinė shqiptare, duke krijuar pas pesė shekujsh robėrie Shtetin e Pavarur Shqiptar pėrbėn ngjarjen mė tė madhe, unikale, nė historinė e kombit shqiptar gjatė shek. XX.

    Kthesa historike e 28 Nėntorit 1912 ishte premisa politike themelore pėr organizimin mbi baza mė tė pėrparuara tė jetės shtetėrore tė pavarur tė shqiptarėve dhe pėr zhvillimin mė tė shpejtė ekonomik, shoqėror e kulturor tė vendit. Duke formuar Shtetin e Pavarur Shqiptar ajo objektivisht krijoi gjithashtu premisat dhe atė bazė shtetėrore e politike, aq tė nevojshme pėr ta mbajtur tė gjallė ēėshtjen e ēlirimit dhe tė bashkimit tė tė gjitha trevave shqiptare dhe pėr zgjidhjen pėrfundimtare tė problemit shqiptar nė Ballkan.

Faqja 6 prej 6 FillimFillim ... 456

Tema tė Ngjashme

  1. Akademik Rexhep Qosja: Fyerja e Kadaresė?
    Nga Llapi nė forumin Tema e shtypit tė ditės
    Pėrgjigje: 139
    Postimi i Fundit: 24-08-2014, 10:24
  2. Diaspora shqiptare nė mbrojtje tė ēėshtjes sonė kombėtare
    Nga altin55 nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 09-10-2012, 09:20
  3. Rexhep Mitrovica
    Nga Llapi nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 13-10-2007, 11:30
  4. Plane Kriminale Serbe PĖr Zhdukjen E Shqiptarve
    Nga Llapi nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 6
    Postimi i Fundit: 09-12-2006, 00:52
  5. Biblioteka kombėtare nė 80-vjetor
    Nga Eni nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 07-01-2003, 08:32

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •