Close
Faqja 2 prej 6 FillimFillim 1234 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 21 deri 40 prej 115
  1. #21
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    4. KUNDĖRSHTIMI I PLANEVE EKSPANSIONISTE TĖ SHTETEVE FQINJE. SHQIPĖRIA DHE KRIZA LINDORE E VITEVE 1853-1856





    “Megali Idea” greke dhe “Naēertania” serbe



    Kryengritjet pėr autonomi tė viteve 30-40, si pjesė pėrbėrėse dhe element aktiv i lėvizjes ēlirimtare nė Ballkan, e dobėsuan sundimin e Portės sė Lartė dhe krijuan kushte objektive pėr bashkėpunimin ushtarak tė popujve tė shtypur tė gadishullit dhe pėr shpejtimin e ēlirimit tė tyre nga zgjedha osmane. Por ky bashkėpunim u minua nga politika ekspansioniste e Greqisė dhe e Serbisė.
    Nė vitet 40 shteti serb dhe ai grek nuk e kishin pėrfunduar ende bashkimin e tyre kombėtar. Njė pjesė e territoreve me popullsi serbe e greke ndodhej ende nėn sundimin osman. Pėr kėtė arsye, njė nga drejtimet e politikės sė kėtyre vendeve ishte ai i ēlirimit tė territoreve dhe i bashkimit tė tyre me shtetet kombėtare pėrkatėse. Por, krahas kėtij synimi tė drejtė, te qeveritė greke e serbe qė drejtonin kėto shtete ishin shfaqur prirje tė frymėzuara nga ide shoviniste, tė cilat u zhvilluan e u shndėrruan nė njė vijė themelore tė politikės sė tyre.

    Nė fillim tė vitit 1844 kryeministri grek J. Koleti e formuloi dhe e shpalli zyrtarisht programin politik ekspansionist, i cili hyri nė histori me emrin “Megali Idea” (“Megali Idhea” - “Ideja e Madhe”). Sipas kėtij programi, Greqia si trashėgimtare e Bizantit duhej tė shndėrrohej nė njė shtet tė madh me kryeqytet Stambollin (Konstandinopojėn), ku do tė bėnin pjesė jo vetėm tokat greke, por edhe tė gjitha territoret me popullsi ortodokse jogreke tė Ballkanit, qė kishin qenė nėn Perandorinė Bizantine dhe vareshin fetarisht nga Patrikana e Stambollit. “Megali Idea” pėrfshinte nė kufijtė e Greqisė sė Madhe edhe tokat shqiptare. Me kėtė projekt, nė veri nė fillim pėrfshihej nė kufijtė e Greqisė gjithė Shqipėria, kurse pas viteve 60 caktohej si kufi verior herė lumi Drin, herė Shkumbini, ndėrsa shovinistėt mė tė moderuar grekė e ēonin atė deri te lumi Vjosė.

    Pėr realizimin e kėsaj platforme qeveria greke parashikonte tė hidhte nė Shqipėrinė e Jugut ēeta tė armatosura, tė cilat do tė provokonin kryengritje dhe do tė pėrgatisnin truallin pėr aneksimin e kėtyre territoreve nga Greqia. Ajo u orvat tė shfrytėzonte pėr qėllimet e saj edhe kryengritjet shqiptare, sidomos ato tė Shqipėrisė sė Jugut, siē ishte ajo e vitit 1847, kur kryeministri grek J. Koletis hyri nė bisedime me Zenel Gjolekėn, tė cilat, pėr shkak tė synimeve ekspansioniste tė Athinės, dėshtuan.

    “Megali Idea” greke gjeti njė mbėshtetje tė fuqishme te Patrikana ortodokse e Stambollit. Me formimin e shtetit grek, Patrikana e humbi dora-dorės karakterin ekumenik qė kishte mė parė dhe u kthye nė njė kishė greke, nė njė aleate e Greqisė. Kėshtu qė kisha ortodokse dhe shkollat nė gjuhėn greke u kthyen nė vatra pėr tė helenizuar besnikėt e nxėnėsit qė i frekuentonin ato.

    Po atė vit, mė 1844, ministri i Serbisė I. Garashanin shpalli programin qė do tė vihej nė themel tė politikės serbe e qė ėshtė i njohur nė histori me emrin “Naēertanie” (“Projekt”). Edhe qarqet politike drejtuese tė Serbisė, ashtu si ato tė Greqisė, me pretekstin e ēlirimit tė tokave tė sllavėve tė jugut nga zgjedha osmane, synonin tė krijonin njė shtet tė madh, qė do tė pėrtėrinte perandorinė mesjetare tė Stefan Dushanit. Nė kufijtė e kėsaj perandorie tė re, sipas “Naēertanies”, do tė hynin edhe viset e Shqipėrisė sė Veriut sė bashku me Kosovėn, qė ministri serb e pagėzoi me emrin “Serbi e Vjetėr”.

    Tė dyja programet kishin karakter shovinist dhe shprehnin aspiratat ekspansioniste tė borgjezisė greke e serbe. Ato nuk e njihnin ekzistencėn e kombit e tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare dhe si pasojė kundėrshtonin idenė e krijimit tė shtetit shqiptar. Sipas kėtyre programeve, tokat shqiptare ishin tė destinuara tė ndaheshin midis Greqisė dhe Serbisė.
    Kėto synime tė shteteve fqinje, qė ishin shfaqur edhe mė parė, u shndėrruan prej viteve 40 tė shek. XIX nė njė politikė tė pėrhershme zyrtare, pasojat e sė cilės u ndien shumė shpejt nė Shqipėri.



    Lufta kundėr “turkomanizmit” dhe “grekomanizmit”



    Duke filluar prej viteve 50 Lėvizja Kombėtare Shqiptare bėri njė luftė gjithnjė e mė tė ashpėr kundėr ideologjisė sė panislamizmit, tė propaganduar nga Porta e Lartė, dhe tė panhelenizmit, tė pėrhapur nga qarqet shoviniste tė Athinės.
    Qeveria e Stambollit ua mohonte kombėsinė shtetasve myslimanė joturq tė Perandorisė, tė cilėt i quante osmanllinj dhe ndiqte me kėmbėngulje parimin, sipas tė cilit Perandoria teokratike Osmane duhej tė mbėshtetej mbi gjithė shtetasit myslimanė pa dallim.

    Me qėllim qė tė pėrforconin pozitat e tyre nė Shqipėri, tė rrezikuara nga kryengritjet e vazhdueshme shqiptare dhe nga lėvizja e pėrgjithshme kryengritėse e popujve tė tjerė ballkanas dhe pėr t’i lidhur sa mė ngushtė masat e prapambetura tė popullsisė myslimane shqiptare me fatet e Perandorisė, qeveritarėt e Stambollit filluan tė zhvillonin njė fushatė me parulla panislamike pėr tė nxitur fanatizmin e pėrēarjen fetare midis shqiptarėve. Ata dėrguan nė Shqipėri pėr kėtė qėllim edhe klerikė myslimanė nga Anadolli e nga vende tė tjera lindore. Kėtij qėllimi i shėrbenin edhe shkollat shtetėrore turke qė po ngriheshin nė vitet 50-60 nė Shqipėri, tė cilat, edhe pse quheshin formalisht shkolla laike, pjesėn mė tė madhe tė programit e kishin me lėndė fetare islamike.

    Kundėrshtimi qė i bėnte Porta lėvizjes shqiptare gjente mbėshtetje te disa shtresa tė caktuara tė shoqėrisė shqiptare, te “turkomanėt”. Kėta pėrbėheshin, nė radhė tė parė, nga elementėt fanatikė tė klerit mysliman shqiptar, si dhe nga njė pjesė e feudalėve tė vendit, tė cilėt pozitėn e privilegjuar qė kishin si funksionarė fetarė ose shtetėrorė ia detyronin sulltanit dhe prandaj ishin tė interesuar tė mos prisheshin e as tė prekeshin lidhjet me tė. Ndėr turkomanėt bėnin pjesė edhe disa elementė tė borgjezisė sė pasur qytetare, tė cilėt, jo vetėm nėn ndikimin e parullave fetare islamike, por edhe si sipėrmarrės shtetėrorė e pjesėmarrės nė spekulime tė pėrbashkėta me funksionarėt e Perandorisė, kishin interes tė ruanin gjendjen ekzistuese, qė u siguronte atyre njė varg fitimesh. Qarqet e turkomanėve pėrpiqeshin tė shfrytėzonin pėr qėllimet e tyre prapambetjen arsimore e kulturore tė shtresave tė gjera tė popullsisė shqiptare, ndjenjat e tyre tė natyrshme fetare islame dhe sidomos ndikimin mbi to tė sulltanit si Kalif.

    Kundėrshtim tė ashpėr gjeti Lėvizja Kombėtare Shqiptare, si edhe ajo e disa popujve tė tjerė ballkanas, edhe nga prirjet shoviniste tė disa qarqeve tė borgjezisė greke, qė propagandonin “panhelenizmin” si armė ideologjike pėr tė pėrgatitur realizimin e planit ekspansionist tė “Idesė sė Madhe”. Njė rol tė veēantė nė kėtė lėvizje luante edhe kleri i Patrikanės greke tė Stambollit. Ideologjia panheleniste u mbėshtet edhe nga disa shtresa tė caktuara tė shoqėrisė shqiptare, nga “grekomanėt”, siē u quajtėn pėrfaqėsuesit e kėtij orientimi, qė vinin nė radhė tė parė nga njė pjesė e tregtarėve ortodoksė tė Shqipėrisė sė Jugut, qė kishin lidhje me tregjet e Selanikut, tė Korfuzit etj.
    Dobėsia e borgjezisė shqiptare si klasė e re dhe ndikimi i parullave fetare tė pėrhapura me anė tė kishės e tė shkollave greke u bėnė shkak qė “grekomanėt” tė shihnin te borgjezia greke, e cila kishte krijuar shtetin e vet kombėtar, tė vetmen mbėshtetje pėr t’u ēliruar nga zgjedha osmane.

    Protagonistėt e “Idesė sė Madhe” nė Shqipėri u pėrpoqėn tė shfrytėzonin pėr qėllimet e tyre edhe dasitė fetare midis borgjezisė e fshatarėsisė sė krishtere shqiptare dhe bejlerėve ēifligarė tė vendit, qė nė shumicėn dėrrmuese ishin myslimanė, si edhe nevojėn e madhe pėr arsim qė kishte popullsia shqiptare, nevojė e cila, pėr mungesė shkollash nė gjuhėn shqipe, nuk kishte mundėsi tė plotėsohej atėherė veēse nė shkolla greqisht.

    Duke luftuar kundėr kėtyre rrymave mendimtarėt rilindės pėrpunuan platformėn e vet, qė u bė baza e veprimit tė mėtejshėm politik-kulturor tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Tė nisur nga fakti se nė bazė kriteresh objektive populli shqiptar, me gjithė ndarjen fetare, pėrbėnte njė komb mė vete dhe si i tillė kishte njė rrugė tė veēantė tė formimit historik qė e shpinte nė mėvetėsinė e tij kulturore e politike, ideologėt e lėvizjes kombėtare e drejtuan propagandėn e tyre kundėr pėrpjekjeve tė “panislamistėve”dhe “panhelenistėve” pėr tė bėrė pėr vete politikisht, sipas parimit fetar, pjesė tė veēanta tė popullit shqiptar.

    Njė luftė tė posaēme bėnė ata, ndėr tė tjera, kundėr tezave politike tė panhelenistėve, qė, duke i mbėshtetur synimet e tyre nė teorinė pellazgjike, propagandonin se shqiptarėt dhe grekėt kishin origjinė tė pėrbashkėt, ishin pasardhės tė pellazgėve nga gjuha e nga prejardhja dhe si rrjedhim ishin vėllezėr, e arrinin kėshtu nė pėrfundimin se shqiptarėt duhej tė shkriheshin jo vetėm nga pikėpamja kulturore, por edhe politikisht nė gjirin e “helenizmit”.

    Megjithatė, vėshtirėsitė e krijuara nga njė propagandė e tillė armiqėsore ndaj kombit shqiptar, nuk i penguan Naum Veqilharxhin dhe aktivistėt e tjerė tė ēėshtjes kombėtare tė vijonin rrugėn e nisur. Naum Veqilharxhi iu drejtua pasanikėve shqiptarė nė Rumani, Vangjel Zhapės nga Labova e Lunxhėrisė (Gjirokastėr) dhe Apostol Arsaqit nga Hotova e Pėrmetit, tė njohur si dhurues shumash tė mėdha pėr qėllime mirėbėrėse nė Greqi, qė tė jepnin pėrkrahjen e tyre pėr tė shtypur libra shkollorė nė gjuhėn amtare, tė hartuar prej tij dhe pėr tė hapur shkolla shqipe. Por Vangjel Zhapa doli kundėr orientimit tė pavarur tė veprimtarisė arsimore shqiptare.

    Kur po zhvillonte njė veprimtari tė dendur pėr ēėshtjen shqiptare, Naum Veqilharxhi vdiq (nė vitin 1854). Si fajtor pėr vdekjen e tij shqiptarėt akuzuan nė radhė tė parė Patrikanėn e Stambollit, e cila, pėr tė ruajtur “unitetin” e fesė sė krishterė qė gjoja ishte vėnė nė rrezik nga veprimtaria e Naum Veqilharxhit, kishte nxitur Portėn pėr tė marrė masa kundėr tij. Rrugėn e veprimtarit tė palodhur e vijuan shumė dishepuj, midis tė cilėve edhe Thimi Mitkoja nga Korēa.
    Njė rrugė tė veēantė filluan tė ndiqnin nė kėto vite disa intelektualė ortodoksė nga Shqipėria e Jugut e nė radhė tė parė Anastas Byku nga Lekli i Tepelenės (veproi nė vitet 1859-1878). Duke u nisur nga bindja se pa pėrparim kulturor, pa lėvrimin e mėsimin e gjuhės amtare populli shqiptar nuk do tė kishte mundėsi tė zinte vendin qė i pėrkiste midis popujve tė tjerė, Anastas Byku botoi nė vitet 1861-1862 nė Lamia tė Greqisė gazetėn greqisht-shqip “Pellasgos”, kushtuar ēėshtjes shqiptare.

    Tė njėjtit qėllim i shėrbente edhe abetarja e vogėl me titull “Gramė pėr shqiptarėt” (1861), nė tė cilėn pėrdorej alfabeti greqisht pėr shkrimin e shqipes. Mė tej Anastas Byku punoi pėr ngritjen e njė rrjeti tė gjerė shkollash fillore e tė mesme nė gjuhėn shqipe, pėr tė cilat u pėrpoq tė fitonte pėrkrahjen financiare edhe tė Vangjel Zhapės. Por Anastas Byku, ndonėse ishte pėr ruajtjen e karakterit tė veēantė tė popullit shqiptar, u shpreh kundėr zhvillimit tė tij tė pavarur dhe pėr pėrfshirjen e tij nė gjirin e helenizmit. Rrugėn e Anastas Bykut e ndoqi nė fillim tė veprimtarisė sė vet edhe Jani Vretoja nga Postenani i Leskovikut (1822-1900), si dhe Eftim Brandi nga Korēa (veproi nė vitet 1860-1880).

    Mendimi i Anastas Bykut, i cili e vinte lėvizjen shqiptare nė vartėsi tė synimeve tė qarqeve panheleniste, u kundėrshtua nga veprimtarėt e lėvizjes shqiptare, midis tyre nga Thimi Mitkoja. Lufta qė zhvillonte Lėvizja Kombėtare Shqiptare nė fronte tė ndryshme dėshmonte pėr rritjen e saj ideologjike. Mendimi i rilindėsve, i formuar qysh nė kėtė kohė, nė lidhje me rrugėn e veēantė historike tė popullit shqiptar, u bėnte jehonė kėrkesave tė kryengritjeve popullore kundėrosmane pėr autonominė e Shqipėrisė. Me forcimin e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare filluan tė diferencoheshin edhe radhėt e rretheve borgjeze “turkomane” e “grekomane”, njė pjesė e anėtarėve tė tė cilave u bashkua me tė.

  2. #22
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kriza Lindore e viteve 1853-1856 dhe Shqipėria



    Kryengritjet kundėr Tanzimatit dhe sidomos kryengritja e madhe e vitit 1847 i kishin treguar Stambollit rrezikun qė i kanosej Perandorisė nga njė acarim i ri i gjendjes nė Shqipėri nė njė kohė kur kishte filluar tė rritej edhe lėvizja e pėrgjithshme pėr ēlirimin kombėtar tė popujve tė Ballkanit dhe ishin acaruar kontradiktat e Fuqive tė Mėdha lidhur me trashėgimin e “tė sėmurit tė Bosforit”, siē quhej tashmė Perandoria Osmane. Shqetėsimi i Portės ishte shtuar edhe nga interesimi qė kishin filluar tė tregonin pėr Shqipėrinė shtetet e reja ballkanike dhe nga orvatjet e tyre pėr t’i shfrytėzuar lėvizjet kundėrosmane tė shqiptarėve.
    Nė kėto rrethana, kur mund tė shpėrthente njė konflikt ndėrkombėtar, Stambolli, duke dashur tė kishte nė krahun e vet forcėn ushtarake tė shqiptarėve, qė e ēmonte shumė, krahas zgjerimit tė propagandės panislamike mori edhe disa masa pėr tė ulur tensionin nė marrėdhėniet me shqiptarėt. Autoritetet osmane nė Shqipėri u urdhėruan tė mos pėrdornin pėrkohėsisht forcėn pėr tė zbatuar reformat. Sulltani fali njė varg krerėsh tė burgosur ose tė internuar tė kryengritjes, si dhe Zenel Gjolekėn. Mė 1849 kapedanit tė Mirditės Bibė Doda iu dha titulli pashė dhe iu njoh e drejta qė tė merrte pjesė nė luftė me njė repart tė vetin, tė pėrbėrė prej afėr 10 mijė luftėtarėsh. Si komandantė repartesh tė ērregullta u njohėn edhe feudalė tė tjerė, tė cilėve Porta u siguroi shpėrblime e grada.

    Nga ana tjetėr, nė Shqipėri kishte filluar tė shtohej gjithnjė e mė shumė shqetėsimi i shkaktuar nga synimet ekspansioniste tė shteteve fqinje, i cili e kishte rritur gatishmėrinė e popullsisė pėr tė mbrojtur trojet e veta. Kėtė rrethanė u pėrpoq me tė gjitha mėnyrat ta shfrytėzonte qeveria osmane pėr tė nxitur urrejtjen e shqiptarėve kundėr vendeve fqinje dhe pėr tė siguruar njė bashkėpunim sa mė tė ngushtė me ta.

    Njė rast i tillė u paraqit mė 1852, kur Turqia i shpalli luftė Malit tė Zi duke marrė shkas nga disa ndryshime nė formėn e shtetit qė kishte bėrė princi i ri Danilo. Thirrjes sė sulltanit pėr tė marrė pjesė nė luftė iu pėrgjigjėn njė varg krerėsh feudalė dhe bajraktarė shqiptarė, midis tyre edhe Bibė Doda, Zenel Gjoleka etj., tė cilėt shkuan me repartet e tyre nė ndihmė tė ushtrisė osmane. Por lufta nuk i solli ndonjė pėrfitim Stambollit. Ndonėse u sulmua edhe nga Shqipėria e nga Hercegovina, Mali i Zi, me ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha, doli nga lufta i padėmtuar. Repartet shqiptare nga ana e tyre patėn humbje tė ndjeshme nė njerėz, midis tė tjerėve u vra edhe Zenel Gjoleka.

    Pėrleshjet e pėrgjakshme nė kufirin turko-malazez vijuan edhe pas luftės. Ato nxiteshin nga krerėt e Malit tė Zi pėr tė pėrgatitur truallin pėr aneksimin e trojeve veriore tė Shqipėrisė. Por sulmet malazeze ndeshėn nė qėndresėn e vendosur tė popullsisė shqiptare tė kėtyre krahinave.

    Nė mesin e shek. XIX u acarua edhe mė shumė rivaliteti ndėrmjet Fuqive tė Mėdha evropiane pėr ndikimin nė vendet e Lindjes sė Afėrme. Nė kėtė kohė Anglia e Franca e kishin dėbuar pothuajse krejtėsisht Rusinė e prapambetur nga tregjet e kėsaj zone. Por Rusia nuk kishte hequr dorė nga synimi pėr tė shtėnė nė dorė Ngushticat e Dardaneleve dhe vetė Stambollin, qė tė shtrinte kėshtu mė tej praninė e saj nė Lindjen e Afėrme e nė Ballkan. Ajo priste tė krijohej njė gjendje ndėrkombėtare e pėrshtatshme pėr ta shembur Perandorinė e sulltanėve dhe pėr tė arritur kėto qėllime. Nė projektet e saj pėr rregullimin e ardhshėm tė Turqisė Evropiane, Rusia parashikonte krijimin e forcimin e shteteve tė pavarura, sllave ose pėrgjithėsisht tė krishtere, tė cilat do tė ishin nėn ndikimin e Rusisė. Por nė kėto projekte nuk figuronte Shqipėria. Qeveria cariste nuk parashikonte krijimin e njė shteti shqiptar dhe prandaj qėllimisht i identifikonte shqiptarėt myslimanė me turqit, ndėrsa ata tė krishterė ortodoksė me grekėt.

    Politika ruse e copėtimit tė Perandorisė Osmane ndeshi nė kundėrshtimin e vendosur tė fuqive perėndimore e nė radhė tė parė tė Anglisė e tė Francės. Kėto fuqi vijonin tė garantonin e tė pėrkrahnin status quo-nė dhe paprekshmėrinė e Turqisė, sepse po e kthenin atė nė njė gjysmėkoloni tė tyre dhe sepse me ruajtjen e Turqisė pengohej dalja e Rusisė nė Mesdhe. Kur nė korrik 1853 qeveria cariste i shpalli luftė Perandorisė Osmane (Lufta e Krimesė, 1853-1856), ajo u gjend shumė shpejt pėrpara njė konflikti tė madh, nė tė cilin Anglia e Franca dhe mė vonė edhe Mbretėria e Sardenjės morėn anėn e Turqisė. Pas njė vargu fitoresh fillestare tė Rusisė nė frontin e Danubit e nė det, operacionet e aleatėve tė Turqisė u pėrqendruan nė gadishullin e Krimesė dhe prandaj konflikti mori emrin Lufta e Krimesė.

    Duke pasur ushtritė e saj nė brigjet e Danubit, Rusia u bėri thirrje popujve ortodoksė tė Ballkanit tė rrėmbenin armėt kundėr shtypėsit shekullor. Duke shpresuar se me fitoren e Rusisė ortodokse do tė pėrmirėsohej gjendja e tyre, kėsaj thirrjeje iu pėrgjigjėn vullnetarė nga vende tė ndryshme ballkanike, si edhe shqiptarė ortodoksė nga Shqipėria e Jugut.

    Edhe Turqia nga ana e saj u pėrpoq tė mobilizonte forcat shqiptare me parullėn e mbrojtjes sė fesė islame, por nuk arriti ndonjė sukses tė madh. Ajo nuk mundi tė nxirrte nga Shqipėria veēse pak nizamė. Nuk dhanė fryte tė dukshme edhe pėrpjekjet e saj pėr tė dėrguar krerėt shqiptarė me forcat e tyre nė frontin rus. Shumica e tyre nuk pranoi tė shkonte nė njė front kaq tė largėt, siē ishte fronti i Danubit dhe preferoi t’i mbante forcat gati nė rastin e njė sulmi tė mundshėm nga Mali i Zi ose nga Greqia. Vetėm Bibė Doda me njė numėr mirditasish u nis pėr nė front, por pas disa kohėsh edhe ai u kthye nė vendin e vet pėr shkak tė mosmarrėveshjeve qė lindėn midis tij dhe komandantit turk, Omer Pashės.
    Lufta e Krimesė nxiti Malin e Zi dhe Greqinė tė ndėrmerrnin veprime luftarake kundėr Perandorisė Osmane. Mali i Zi ndėrmori disa sulme nė Hercegovinė e nė tokat shqiptare dhe pėrgatiste njė goditje kundėr Tivarit. Por pėrballė qėndresės sė vendosur tė shqiptarėve dhe nėn presionin e fortė tė Austrisė e tė Francės, princi Danilo u detyrua tė hiqte dorė nga kjo ndėrmarrje.

    Mė larg shkuan veprimet e Greqisė. Megjithėse Anglia e Franca nuk e lanė tė hynte nė luftė kundėr Portės, qeveria greke organizoi ēeta tė shumta tė komanduara nga oficerė tė ushtrisė, tė cilėt u futėn fshehurazi nė Thesali dhe nė krahinat e vilajetit tė Janinės pėr tė organizuar njė kryengritje kundėrosmane. Ata hynė edhe nė krahina tė Shqipėrisė, duke bėrė kėshtu njė hap tė parė drejt sendėrtimit me forcėn e armėve tė “Megali Idesė”. Pėr kėtė qėllim ajo u pėrpoq tė shfrytėzonte urrejtjen e shqiptarėve ortodoksė kundėr sundimtarėve osmanė dhe prandaj vuri nė krye tė lėvizjes figura tė shquara tė luftės pėr pavarėsi me prejardhje arbėreshe ose nga Suli, si Theodhor Griva e Nikollė Zerva, tė cilėt do t’i jepnin kryengritjes nė tokat shqiptare dukjen e njė aleance greko-shqiptare.

    Mė 2 janar 1854, pasi shpallėn “lirinė dhe pavarėsinė” e gjithė provincave tė “Greqisė sė Vjetėr”, udhėheqėsit e kryengritjes, me parullėn “perandori greke ose vdekje”, i ftuan banorėt e kėtyre krahinave tė rrėmbenin armėt. Kryengritėsit arritėn nė fillim disa suksese nė ato krahina ku nuk kishte ushtri tė rregullt dhe ku vepronin disa feudalė shqiptarė me forcat e tyre lokale. Arta ra nė duart e kryengritėsve dhe njė ēetė e madhe andartėsh?, e komanduar nga gjenerali Griva, arriti deri nė Mecovė. Gjatė marshimit nė viset e brendshme tė vilajetit tė Janinės, andartėt grekė pėrdorėn edhe forcėn pėr t’i detyruar vendasit tė bashkoheshin me ta, ndėrsa nė Filat persekutuan nė prill tė vitit 1854 disa familje shqiptare, midis tė cilave edhe atė tė Xhafer pashė Demit.

    Por synimet aneksioniste tė qeverisė greke bėnė qė shqiptarėt t’i shmangeshin bashkėpunimit me ta dhe kryengritja tė mos merrte karakter tė pėrgjithshėm. Pėr mė tepėr, krerėt shqiptarė tė Jugut, ndėr tė cilėt Ēelo Picari, Halit bej Frashėri, Ahmet Ēapari etj., duke njohur synimet pushtuese tė Athinės, mobilizuan forcat e tyre dhe i thyen andartėt grekė nė krahinėn e Artės dhe nė Thesali. Nga ana tjetėr, Anglia me Francėn, pas protestave tė Turqisė qė e akuzoi Athinėn pėr ndėrhyrje nė punėt e brendshme tė Perandorisė Osmane, e detyruan qeverinė e Athinės tė hiqte dorė nga kėto veprime, qė ishin nė dobi tė Rusisė; si masė shtrėnguese kundėr saj, ato pushtuan me flotėn e tyre Pireun, limanin kryesor tė Greqisė.

    Krizėn e shkaktuar nga lufta ruso-turke e shfrytėzoi edhe Vjena pėr t’i shkėputur Portės sė Lartė njė varg koncensionesh dhe pėr tė pėrforcuar pozitat nė Shqipėrinė e Veriut ku, nė bazė tė traktateve ndėrkombėtare, ajo kishte fituar tė drejtėn e mbrojtjes sė popullsisė katolike (i ashtuquaturi kultusprotektorat)??.
    Me ndėrhyrjen e Austrisė u kthye pėrsėri nė Shkodėr urdhri i jezuitėve, i dėbuar prej andej 11 vjet mė parė. Me anė tė njė demonstrate detare pėrpara grykės sė Bunės mė 1853, Vjena e detyroi Portėn tė lejonte ngritjen e njė seminari tė jezuitėve. Disa vjet mė vonė u themelua nė Shkodėr nėn mbrojtjen e Austrisė edhe njė kuvend franēeskan. Nga ana tjetėr, kapitali tregtar austriak po bėhej veēanėrisht aktiv nė Shqipėri dhe nė trevat e tjera perėndimore tė Gadishullit Ballkanik. Kjo u pasqyrua edhe nė shtimin e numrit tė anijeve austriake qė vinin nė limanet shqiptare. Me forcimin e pozitave ekonomike e politike Austria fitoi nė Shqipėri dhe nė Ballkanin Perėndimor njė pozitė tė privilegjuar ndėr Fuqitė e Mėdha.

    Edhe Franca u pėrpoq tė pėrforconte me kėtė rast pozitat nė Ballkan e tė vinte nėn ndikimin e saj princin Danilo tė Malit tė Zi dhe kapedanin e Mirditės Bibė Dodėn.
    Lufta e Krimesė mori fund nė mars 1856 me nėnshkrimin nga ndėrluftuesit tė Traktatit tė Paqes nė Paris. Nė kėtė Traktat u pėrfshinė edhe parimet themelore tė Dekretit tė ri perandorak (Hat-i Humajun), qė sulltan Abdyl Mexhiti ishte detyruar tė shpallte mė 15 shkurt 1856 me shtytjen e drejtpėrdrejtė tė Anglisė e tė Francės dhe qė shėnonte fillimin e periudhės sė dytė tė Tanzimatit. Ky dekret ritheksonte, pėrveē tė tjerave, detyrimin e Portės sė Lartė pėr t’u njohur popullsive tė krishtere nėn sundimin e saj disa tė drejta administrative. Duke e pėrfshirė thelbin e Hat-i Humajunit nė Traktatin e Paqes tė Parisit (mars 1856), Anglia dhe Franca synonin t’i hiqnin Rusisė mundėsinė qė tė ndėrhynte nė favor tė kėtyre popullsive dhe tė vendosnin njė kontroll tė pėrbashkėt mbi Perandorinė Osmane.



    Shqipėria gjatė krizės ballkanike tė viteve 60



    Ēėshtja e ēlirimit dhe e bashkimit kombėtar tė popujve ballkanas nuk gjeti zgjidhje as me Hat-i Humajunin dhe as me Traktatin e Paqes tė Parisit tė vitit 1856. Pėrkundrazi, me kėtė Traktat, Anglia, Franca dhe Austro-Hungaria u bėnė garante tė tėrėsisė territoriale dhe tė pavarėsisė sė Perandorisė Osmane. Popujt e shtypur tė Ballkanit nuk u pajtuan me kėtė pėrmbajtje tė Traktatit tė Parisit, qė pėrbėnte njė pengesė nė luftėn e tyre pėr ēlirimin nga robėria osmane.
    Njė varg kryengritjesh ēlirimtare shpėrthyen gjatė viteve 60 nė Hercegovinė, nė Bullgari etj. Vetėm pėrpjekjet e diplomacisė sė Fuqive tė Mėdha perėndimore dhe prirjet shoviniste tė shteteve ballkanike e shmangėn mundėsinė e njė lufte tė pėrbashkėt tė popujve tė shtypur tė Ballkanit kundėr Perandorisė sė sulltanėve.
    Porta e Lartė nga ana e saj bėnte ēmos qė ta nėnshtronte principatėn e vogėl tė Malit tė Zi, e cila i kishte shkaktuar asaj kaq telashe, kurse princi Danilo organizonte vazhdimisht provokacione nė kufirin turko-malazez kundėr viseve shqiptare, tė cilat synonte t’i aneksonte. Popullsia e Shkodrės dhe viset kufitare nė veri u shqetėsuan nga sulmet e ēetave malazeze drejt tokave shqiptare. Edhe qarqet patriotike tė vendit, me Pashko Vasėn, Zef Jubanin, Oso Kukėn etj. nė krye, arritėn nė pėrfundimin se shqiptarėt duhej tė ndėrmerrnin veprime mbrojtėse kundėr sulmeve malazeze.

    Drejt qėndresės kundėr Malit tė Zi i nxiste shqiptarėt edhe Porta e Lartė, qė ishte e interesuar tė pėrdorte nė luftė forcat e tyre. Nė fillim tė vitit 1862 kėto provokacione ēuan nė shpėrthimin e njė konflikti kufitar, tė njė lufte ndėrmjet Malit tė Zi dhe Perandorisė Osmane. Njėsitė malazeze sulmuan kullat kufitare nė drejtim tė fshatit Vraninė, duke djegur dhjetėra shtėpi tė shqiptarėve. Nė kėto rrethana, disa reparte vullnetarėsh u nisėn pėr nė front. Nė krye tė tyre u vu Oso Kuka, qė qe vendosur nė Vraninė si komandant i forcave vullnetare, sė bashku me M. Golemin, M. Begenė, I. Koplikun etj. Forcat vullnetare mbrojtėn me vendosmėri njė nga kullat kryesore kufitare nė Vraninė.

    Mė 26 shkurt 1862, pas disa ndeshjesh paraprake, u zhvilluan luftime tė rrepta kundėr ēetave malazeze nė Kėrnicė. Megjithėse pėsuan humbje tė mėdha, forcat vullnetare, me Oso Kukėn nė krye, qėndruan deri nė fund, vendosėn tė mbronin vendin qoftė edhe me flijimin e jetės sė tyre. I rrethuar nė njė kullė tė ishullit tė Vraninės (buzė liqenit tė Shkodrės), Osoja, pėr tė mos rėnė nė duart e malazezėve, u vuri zjarr fuēive tė barutit dhe u hodh nė erė bashkė me luftėtarė tė tjerė shqiptarė, duke vrarė edhe kundėrshtarėt malazezė qė sulmonin kullėn. Akti i tij u bė njė shembull vetėmohimi pėr mbrojtjen e trojeve shqiptare.
    Nė vitet 60 qeveritė e Serbisė e tė Greqisė u aktivizuan pėrsėri pėr ndarjen e trojeve tė Perandorisė Osmane nė Gadishullin Ballkanik, ku pėrfshihej edhe Shqipėria. Qysh nė vitin 1861 ato hynė nė bisedime pėr njė aleancė politiko-ushtarake kundėr Turqisė. Nė kėto bisedime, tė cilat nuk patėn sukses, tė dyja palėt i jepnin rėndėsi qėndrimit tė shqiptarėve si pėr potencialin e tyre ushtarak qė e ēmonin shumė, ashtu edhe pėr faktin se territori i Shqipėrisė do tė formonte hallkėn ndėrlidhėse midis frontit jugor grek dhe atij verior serb. Sipas fjalėve tė kryeministrit serb I. Garashanin, pjesėmarrja e shqiptarėve nė luftė ishte njė kusht i domosdoshėm pėr fitoren mbi Turqinė.

    Njė mendim tė tillė kishin edhe shumė diplomatė rusė. Njėri prej tyre, M. Hitrov, duke vlerėsuar gjendjen nė Shqipėri, ku vihej re njė pakėnaqėsi e pėrgjithshme jo vetėm nė malėsitė dhe nė radhėt e borgjezisė sė qyteteve, por edhe midis bejlerėve e pashallarėve tė prekur nga administrata e re, deklaronte mė 1862: “Turqia jo vetėm nuk mund tė shpresojė shumė nė pėrkrahjen e shqiptarėve, por, pėrkundrazi, nė disa kushte tė caktuara, pikėrisht kėtu pėrgatitet mbarimi i saj i shpejtė. Ēdo gjė varet nga kjo: A do tė pėrgatitet Shqipėria me kohė pėr ngjarjet e ardhshme? A do t’i kushtohet asaj vėmendja e duhur?”.

    Nė gjendjen e krijuar nė Gadishullin Ballkanik ndikuan edhe ngjarjet qė kishin ndodhur nė Italinė e afėrt. Nė vitet 1859-1861, si pasojė e njė lėvizjeje tė gjerė popullore, ishte realizuar, ndonėse akoma jo plotėsisht, ēlirimi dhe bashkimi i Italisė nė njė shtet. Njė rol tė rėndėsishėm nė kėto ngjarje kishte luajtur demokrati revolucionar Xhuzepe Garibaldi. Nė luftė me diplomacitė e Fuqive tė Mėdha, Xh. Garibaldi mendonte tė zgjidhte ēėshtjen e ēlirimit dhe tė bashkimit kombėtar jo vetėm tė Italisė, por tė tė gjitha kombeve tė shtypura, veēanėrisht tė Evropės Juglindore e Lindore, me anė tė njė lėvizjeje tė gjerė revolucionare tė vetė popujve, tė cilėt, sipas tij, ishin aleatė dhe duhej tė harronin urrejtjet, grindjet e paragjykimet kombėtare e fetare. “Ēėshtja e lirisė ėshtė njė e vetme, cilido qė tė jetė populli qė e mbron. Kur ta kenė kuptuar tė gjithė popujt kėtė tė vėrtetė ..., atėherė mbretėria e despotizmit do tė marrė fund pėrgjithmonė ... Kur tė jetė pėrmbysur mė nė fund krenaria e Habsburgėve dhe tė jetė dėbuar osmani barbar nė shkretėtirat e tij, Adriatiku do tė banohet nė tė dy brigjet prej popujsh tė lirė, tė denjė tė duhen e tė kuptohen si vėllezėr ...”, deklaronte Garibaldi nė njė proklamatė tė vitit 1862.

    Vėmendja e revolucionarėve italianė u drejtua edhe nga Shqipėria. Arbėreshėt e Sicilisė e tė Kalabrisė, tė cilėt kishin luajtur njė rol me rėndėsi nė lėvizjen pėr ēlirimin dhe bashkimin kombėtar tė Italisė dhe ishin tė lidhur me Garibaldin, shėrbyen nė kėtė rast si ndėrmjetės pėr vendosjen e lidhjeve ndėrmjet revolucionarėve italianė e shqiptarė.
    Qendra kryesore pėr organizimin e bashkėpunimit ndėrmjet Italisė dhe Ballkanit u krijua nė Korfuz. Emisarėt italianė filluan tė pėrshkonin Shqipėrinė dhe provincat e tjera ballkanike tė Perandorisė Omane. Me kėrkesėn e shqiptarėve, Garibaldi filloi tė dėrgonte armė nė Shqipėri. Ai parashikonte t’i zbarkonte forcat e veta diku nė bregun e Shqipėrisė dhe, duke u bashkuar me forcat vendase, tė niste marshimin drejt veriut.
    Kjo ekspeditė, sipas mendimit tė revolucionarit tė shquar italian, do ta ndihmonte popullin shqiptar, qė ai e ēmonte si popull trim, tė fitonte lirinė dhe do ta vinte diplomacinė evropiane, qė nuk ishte pėr njė kryengritje, pėrpara njė fakti tė kryer.

    Por diplomacia evropiane dhe vėshtirėsitė e brendshme e penguan njė zhvillim tė tillė tė ngjarjeve. Kėtė lėvizje u pėrpoqėn ta shfrytėzonin qarqet qeveritare italiane pėr shtrirjen e ndikimit tė Romės nė bregun lindor tė Adriatikut, ndėrsa qeveria greke me anėn e saj shpresonte tė realizonte “Idenė e Madhe”. Greqia dėrgoi emisarėt e vet nė Thesali dhe nė vilajetin e Janinės pėr tė drejtuar veprimet e bandave tė andartėve grekė nė kėto krahina. Pėrpjekjet e saj pėr tė gjetur mbėshtetje te shqiptarėt, qė tanimė i njihnin synimet aneksioniste tė Athinės, nuk dhanė rezultat, ndėrsa komitetet greko-shqiptare, qė arriti tė ngrejė ajo mė 1862, siē ishin ai i Janinės dhe i Durrėsit, nuk u vunė nė shėrbim tė politikės sė Athinės. Komiteti i Durrėsit, mė 15 korrik 1862, doli botėrisht me anėn e njė promemorjeje, drejtuar opinionit publik evropian, kundėr synimeve tė Athinės pėr aneksimin e Shqipėrisė sė Jugut, shpalli se shqiptarėt, edhe pse ēėshtja e tyre nuk po pėrkrahej nga diplomacia evropiane, ishin tė vendosur tė luftonin, nėn flamurin e Skėnderbeut pėr tė ēliruar atdheun e tyre.
    Porta e Lartė, e alarmuar nga mundėsia e njė zbarkimi tė garibaldinėve, mori masa ushtarake duke bllokuar me flotėn e saj bregdetin shqiptar dhe duke lidhur njė marrėveshje me Austrinė pėr tė luftuar sė bashku ēdo lėvizje revolucionare nė Ballkan.

    Pas disfatės qė pėsoi Austria nė luftėn kundėr Prusisė mė 1866 dhe duke marrė shkas nga kryengritja e popullsisė greke tė Kretės qė shpėrtheu po atė vit kundėr zgjedhės osmane, Rusia filloi tė bėnte pėrsėri njė politikė aktive nė Ballkan. Duke synuar tė vendoste ndikimin e saj nė kėtė zonė, diplomacia ruse kėrkoi nga Porta njohjen e autonomisė sė popujve tė krishterė tė Perandorisė.
    Me memorandumet e kancelarit Gorshakov tė datės 12 mars dhe 18 prill 1866, qeveria ruse, duke u bėrė njė kritikė tė ashpėr reformave tė deriatėhershme centraliste, paraqiste njė projekt pėr krijimin e katėr provincave tė mėdha autonome nė Turqinė Evropiane, qė do tė kishin tė drejta mjaft tė gjera vetėqeverisjeje. Por projekti rus e mbėshteste parimin e autonomisė mbi fenė e popullsisė. Asnjėra nga provincat nuk do tė kishte karakter homogjen nga pikėpamja etnike. Shqipėria e Veriut dhe Kosova parashikohej tė bashkoheshin me Bosnjėn dhe Hercegovinėn me popullsi sllave, kurse Shqipėria e Jugut me Thesalinė dhe me krahinat e vilajetit tė Janinės.

    Politika ruse pėrpiqej njėkohėsisht tė krijonte nė Shqipėri edhe njė vatėr tė dytė kryengritjesh pranė Kretės, pėr ta ashpėrsuar edhe mė tej krizėn. Diplomatėt rusė u vunė nė lidhje me disa feudalė shqiptarė tė pakėnaqur; ndėr ta ishte edhe Xhelal pashė Mati, i cili rronte nė Stamboll nėn vėzhgimin e Portės. Pashai shqiptar i premtoi Rusisė se do tė mobilizonte forca tė rėndėsishme shqiptare pėr njė kryengritje me kusht qė tė kishte pėrkrahjen financiare dhe politike tė Rusisė. Qeveria ruse e vuri pashėn e Matit nė lidhje me qeverinė serbe, e cila e siguroi se do ta pėrkrahte nė pėrpjekjet pėr t’u bėrė sundimtar i pavarur i vendit tė tij. Lidhje tė tilla qeveria serbe krijoi edhe me disa krerė bajraktarė tė Veriut e tė Dibrės.

    Meqė ndėrhyrja energjike e Anglisė nuk e lejoi tė merrte pjesė haptazi nė konfliktin midis Portės dhe kretasve, qeveria greke filloi tė hidhte andartė nė Thesali dhe nė vilajetin e Janinės. Qeveria e Athinės edhe kėsaj radhe u pėrpoq tė gjente mbėshtetje nė viset e banuara nga shqiptarėt. Por propaganda e saj, ashtu si edhe mė parė, doli me parullėn pėr formimin e njė Greqie tė Madhe, qė kėsaj here shtrihej “nga gjiri i Burgasit nė Detin e Zi e deri nė Shkodrėn e Shqipėrisė nė detin Adriatik”, gjė qė jo vetėm e bėri tė pamundur ēdo afrim me shqiptarėt, por shkaktoi edhe kundėrshtimin e vendosur tė tyre.

    Pas dėshtimit tė bisedimeve serbo-greke tė vitit 1861 dhe tė nismave tė tjera qė u morėn mė 1862 e mė 1863 pėr njė luftė tė pėrbashkėt kundėr Turqisė, qeveritė e Athinės e tė Beogradit i rifilluan ato nė janar tė vitit 1867 dhe i pėrfunduan mė 26 korrik tė atij viti me njė traktat tė nėnshkruar nė qytetin austriak Vėslau dhe me njė konventė ushtarake qė u nėnshkrua nė Athinė mė 28 shkurt 1868. Gjatė kėtyre bisedimeve tė dy palėt hynė nė pazarllėqe pėr ndarjen e territoreve dhe i trajtuan si plaēkė tregu sidomos tokat shqiptare. Qysh nė fillim ato u morėn vesh qė Greqia nuk do ta kundėrshtonte aneksimin nga Serbia tė Bosnjės, tė Hercegovinės dhe tė Shqipėrisė Veriore gjer nė Durrės, kurse Serbia do tė pranonte bashkimin e Thesalisė, tė Epirit (ku pėrfshihej Shqipėria Jugore dhe e Mesme deri nė Durrės), tė Maqedonisė, tė Thrakės dhe tė ishujve tė Egjeut me Greqinė. Kėto ishin kėrkesat e tyre maksimale qė do tė shėrbenin si bazė pėr ndarjen territoriale pas fitores sė luftės kundėr Turqisė, kurse nė traktat u pėrfshinė zyrtarisht kėrkesa mė tė moderuara. Gjatė tė gjitha bisedimeve, si edhe nė dokumentet pėrfundimtare, shqiptarėve u kushtohej njė vėmendje e veēantė. Tė dy palėt merrnin pėrsipėr tė punonin me tė gjitha mjetet pėr t’i pasur ata me vete nė rastin e konfliktit me Turqinė, d.m.th. pėr t’i hedhur shqiptarėt nė njė luftė, fitorja e sė cilės do tė ēonte nė copėtimin e atdheut tė tyre.
    Megjithatė, kėto projekte pėr ndarjen e Shqipėrisė ndėrmjet Serbisė e Greqisė nuk u realizuan nė atė kohė. Ato do tė ringjalleshin pėr t’u vėnė nė jetė gjatė Krizės Lindore tė viteve 70 dhe luftės ruso-turke tė 1877-1878-ės, qė pėrfundoi me disfatėn e plotė tė Perandorisė Osmane.

  3. #23
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    5. ACARIMI I MARRĖDHĖNIEVE TĖ SHQIPTARĖVE ME
    SUNDIMTARĖT OSMANĖ DHE QĖNDRESA NDAJ TYRE
    (VITET 1850-1873)





    Pasojat e Tanzimatit nė Shqipėri



    Qėndresa kundėrosmane e popullsisė shqiptare, megjithėse nuk pati shtrirjen e kryengritjeve tė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm, nuk reshti as nė vitet 50-60 tė shek. XIX. Reformat qė sulltani shpalli me Dekretin perandorak (Hat-i Humajun) tė 18 shkurtit 1856, qė shėnoi fillimin e periudhės sė dytė tė Tanzimatit, nuk e pėrmirėsuan gjendjen e popullsisė shqiptare dhe si rrjedhim nuk zhdukėn truallin pėr shpėrthimin e kryengritjeve tė reja. Dekreti i ri ishte vazhdim i reformave tė Aktit tė Gjylhanesė (viti 1839), tė cilat nuk arritėn tė viheshin nė jetė. Ai shpalli pėrsėri barazinė e tė gjithė shtetasve osmanė, myslimanė e tė krishterė, sigurimin pėr tė gjithė, pa dallim feje, tė paprekshmėrisė sė personit, tė nderit e tė pasurisė; vendosi tė formonte gjyqe tė hapura, tė ndalonte konfiskimin e pasurisė sė tė paditurve; tė krijonte gjykata tė pėrziera, tė fuste tė krishterėt nė kėshillat administrative, nė shėrbimin shtetėror e nė shkolla ushtarake; shpalli barazinė e shtetasve nė pagesat e taksave, krijimin e buxhetit shtetėror, tė sistemit bankar etj.

    Zbatimi i kėtyre reformave, tė deklaruara me kėrkesėn e Fuqive tė Mėdha, do tė sillte ndryshime nė jetėn politiko-shoqėrore tė Perandorisė Osmane duke e afruar sistemin e saj shtetėror me atė tė vendeve tė Evropės. Por kjo Perandori, qė mbeti nė thelb njė shtet me njė regjim absolutist e teokratik tė prapambetur dhe me njė ekonomi gjysmėfeudale, nuk ishte nė gjendje t’i vinte nė jetė ato. Pėrveē masave pėr riorganizimin e administrimit tė vendit dhe tė ushtrisė, reformat e tjera mbetėn nė letėr, ashtu si ato tė 1839-ės. Kėshtu, megjithėse parashikonin trajtimin e barabartė tė shtetasve, ato nuk sollėn ndonjė pėrmirėsim thelbėsor nė gjendjen e tyre, nuk siguruan barazinė e shpallur me bujė dhe nuk u dhanė tė drejtat mė elementare as shqiptarėve si komb, as edhe popujve tė tjerė joturq. Ndryshime u bėnė nė pėrmirėsimin e legjislacionit osman, qė filloi tė hartohej sipas shembullit tė atij francez, si edhe nė administrimin e vendit. Por ligjet e miratuara vijuan tė mos zbatoheshin, ndėrsa reforma nė administratė synonte tė forconte pushtetin e centralizuar osman mbi popujt e robėruar. Pėrveē kėsaj, zbatimi i reformave u shoqėrua, ashtu si nė vitet 30-40 me rritjen e taksave dhe me vendosjen e detyrimeve tė reja, qė rėndonin sidomos mbi fshatarėsinė dhe mbi vegjėlinė e qyteteve.

    Rrjedhojat e reformave tė reja u ndjenė edhe nė Shqipėri. Prej mesit tė viteve 50 dhe nė vitet 60 u pėrforcua edhe mė tej administrata e re dhe masat e saj shtypėse nė trevat e ndryshme tė vendit. Ndarja e re administrative e vitit 1864 nė vilajete, si njėsi mė tė vogla se ato tė mėparshmet, e theksoi centralizimin e pushtetit osman. Nė krye tė nėndarjeve tė vilajeteve, tė sanxhakėve (prefekturave), tė kazave (nėnprefekturave) dhe tė nahijeve (komunave) qėndronin tani nėpunės civilė tė dėrguar nga qendra, nė shumicėn e rasteve turq. Centralizimi burokratik i administratės nuk zbutej edhe pse, pėr tė pėrmbushur premtimet e dekretit tė ri perandorak tė vitit 1856, Porta ishte e detyruar tė krijonte pranė organeve lokale kėshillat administrativė, tė cilėt mbetėn krejtėsisht formalė. Nė njė varg qytetesh qeveritarėt osmanė nuk i pranonin fare tė krishterėt nė mbledhjet e kėshillave administrativė.

    Porta e Lartė u pėrpoq tė vinte nėn kontrollin e drejtpėrdrejtė tė administratės sė re edhe krahinat malore tė Veriut. Si hallkė tė ndėrmjetme, nė fund tė viteve 50, Porta krijoi pranė valiut tė Shkodrės njė komision tė Xhibalit (Malėsisė), nė tė cilin u emėruan si anėtarė me rrogė pėrfaqėsues nga secili prej 26 bajrakėve tė vilajetit tė Shkodrės. Si anėtarė tė komisionit Porta caktoi edhe 26 bylykbashė nga paria feudale turkomane e Shkodrės, tė cilėt do tė shėrbenin si komisarė qeveritarė pėr bajrakėt. Me anė tė kėtij komisioni qeveria shpresonte tė kufizonte autonominė e zonave malore. Edhe pse veprimtaria e komisionit tė Xhibalit u pėrqendrua nė qytetin e Shkodrės dhe ēdo orvatje pėr ta zgjeruar atė hasi nė qėndresė tė armatosur, qeveritarėt osmanė bėnė presion tė vazhdueshėm mbi Malėsinė duke e ngushtuar pak nga pak autonominė e saj.

    Synimi kryesor i administratės sė re turke ishte tė siguronte pagesėn e taksave dhe mbledhjen e rekrutėve nga tė gjitha krahinat. Pėr tė pėrballuar shpenzimet e mėdha qė kėrkonte mbajtja nė kėmbė e aparatit burokratik e ushtarak, pėr tė vėnė nė vend tė ardhurat fiskale tė pakėsuara me humbjet tokėsore qė kishte pėsuar dhe, mė nė fund, pėr tė paguar kamatat e huave ndėrkombėtare, Stambollit nuk i mbetej tjetėr rrugė veē asaj tė shtrėngimit tė darės sė taksave. Kėshtu, shuma e taksave tė nxjerra nga popullsia e Perandorisė, e cila mė 1850 kishte qenė 2,5 milionė lira ari, mė 1860 arriti nė katėr milionė dhe vijonte tė rritej. Ministria e Financave, nė caktimin e shumės sė taksave qė do tė nxirreshin nga popullsia, nuk nisej nga gjendja e numri i kontribuesve, por nga nevojat e veta. Shtoheshin llojet e taksave, por rritej sidomos shuma e kėrkuar. Veēanėrisht e dėmshme ishte mėnyra e nxjerrjes sė taksave me anėn e iltizamit. Me shitjen dhe rishitjen nė ankand tė sė drejtės sė mbledhjes sė taksave myltezimėve mė tė vegjėl, e dhjeta arrinte deri nė njė tė pestėn e prodhimit. Ajo vinte vazhdimisht duke u shtuar, pėr arsye se ēdo vit pėr ofertat e blerjes merrej zakonisht si pikėnisje maksimumi i arritur nė vitet e kaluara.

    Taksa e vergjisė, qė paguhej pėr pasurinė e patundshme (shtėpi, kopshte, dyqane) dhe pėr disa kategori tė caktuara tė ardhurash, shtohej gjithashtu vazhdimisht. Mė 1863, nė sanxhakun e Ohrit, qė pėrfshinte edhe njė pjesė tė Shqipėrisė Juglindore, vergjia u shtua nė krahasim me vitin e mėparshėm nga 350 000 nė 420 000 groshė, domethėnė 20 pėr qind.

    Taksa e veēantė qė paguanin tė krishterėt meshkuj prej 12 deri 60 vjeē pėr zėvendėsimin e shėrbimit ushtarak (bedel-i askerie) nė qytetin e Shkodrės u shtua nga 45 000 groshė qė ishte nė vitet 30, nė 100 000 mė 1856.
    Pėr tė rritur tė ardhurat, Porta pėrqendroi nė duart e veta nė formė monopolesh shtetėrore tregtinė e njė vargu artikujsh tė pėrdorimit tė pėrditshėm, siē ishin kripa, plumbi, duhani, baruti dhe peshku, duke i ngarkuar ato me taksa tė veēanta.

    Pėrveē taksave shtetėrore, popullsia e qyteteve paguante edhe njė varg taksash komunale, si taksėn e peshimit nė treg, taksėn policore etj. Mė nė fund rėndonte mbi gjithė meshkujt (prej 16 deri nė 60 vjeē), taksa e rrugės, detyrimi pėr katėr ditė pune angari nė vit bashkė me kafshėt e punės, detyrim qė kryhej edhe nė viset mė tė largėta.

    Shtimi i tatimeve, ngarkimi i ēdo veprimtarie ekonomike me taksa tė reja etj., e ngritėn nė vitet 1850-1870 koston e jetesės nė mėnyrė shumė tė ndjeshme. Nė kėtė ndikoi edhe zhvleftėsimi i vazhdueshėm i monedhės turke, e cila ra deri nė 40-50 pėr qind tė vlerės sė saj, meqenėse qeveria nxirrte bankėnota (kamje) pa pasur mbulesėn e duhur nė ar.

    Pjesa mė e madhe e shumave qė nxirreshin nga Shqipėria dhe nga provincat e tjera shkonin nė Stamboll pėr tė kėnaqur lakmitė e tepruara pėr tė holla tė sulltan Abdyl Azizit (1861-1876) dhe tė oborrtarėve tė tij. Por edhe kėrkesat pėr tė holla tė funksionarėve tė lartė tė Portės nė provinca nuk ishin tė pakta. Ata i kėnaqnin lakmitė me abuzime tė drejtpėrdrejta ose duke marrė pjesė si ortakė nė spekulime. Kėto abuzime nxiteshin edhe nga praktika e Portės, e cila me qėllim i ndėrronte shpesh funksionarėt e saj nė provinca, sepse caktimi nė funksionet e larta bėhej me anė “peshqeshesh” nė tė holla pėr sulltanin. Qeveritarit tė njė province, zakonisht, nuk i mjaftonin as dy vjet pėr tė nxjerrė shpenzimet e kėtij “peshqeshi” dhe pėr tė rregulluar financat e veta; nga ana tjetėr, ai ishte i detyruar tė nxirrte shuma sa mė tė mėdha taksash nga provinca e tij pėr tė ruajtur favorin e sulltanit. Prandaj ardhja e ēdo funksionari tė ri shėnonte njė katastrofė pėr provincėn. Nga ndėrrimet e funksionarėve tė lartė e pėsoi nė mėnyrė tė veēantė vilajeti i Shkodrės, ku brenda 40 vjetėve (1831-1871) u emėruan 52 valinj.

    Vilajeti i Janinės, qė pėrfshinte, ndėr tė tjera, gjithė Shqipėrinė e Jugut (me pėrjashtim tė rrethit tė Korēės e tė Pogradecit), nė vitet 60 paguante rreth 22 milionė groshė, nga tė cilėt shkonin nė Stamboll mė shumė se gjysma. Nė fillim tė viteve 70, shuma qė paguante kjo krahinė kishte arritur nė afėr 30 milionė, nga tė cilėt dy tė tretat shkonin nė Stamboll.

    Dėrgimin nė Stamboll tė shumave tė mėdha, qė nxirreshin nga provincat, autoritetet osmane e motivonin me nevojėn pėr tė mėkėmbur njė aparat shtetėror modern, pėr ndėrtim rrugėsh, pėr sigurimin e “rendit dhe tė qetėsisė” etj. Nė tė vėrtetė vendi ishte mbushur me banda kusarėsh, krerėt e tė cilėve binin shpeshherė nė marrėveshje me vetė qeveritarėt osmanė dhe feudalėt vendas. Plaēkitjet e vrasjet ishin diēka e zakonshme jo vetėm nė fshatra, por edhe nė qytete e sidomos e pėsonte popullsia e krishtere. Vetėm njė pjesė e borgjezisė sė pasur kishte mundėsi t’u shpėtonte kėtyre pėrdhunimeve, duke siguruar me pagesė “mbrojtjen” nga ana e konsullatės sė ndonjė shteti evropian ose nga vetė kusarėt. Edhe ajo pjesė e taksave qė mbetej nė vend nuk pėrdorej pėr qėllime prodhuese por, para sė gjithash, pėr mbajtjen e aparatit parazitar burokratik.

    Shfrytėzimi i egėr feudal, shtypja dhe abuzimet e administratės sė re, e keqėsuan nė kulm gjendjen ekonomike tė popullsisė. Udhėtarė tė huaj, qė kanė kaluar nėpėr Shqipėri gjatė viteve 1860-1875, kanė vėnė nė dukje se mjerimi i fshatarėsisė nė disa krahina ishte aq i madh, saqė, siē thoshte konsulli rus Trojanovski, “prindėrit i ēojnė fėmijėt e tyre nė pazar pėr t’i shitur. Edhe familje qė kanė qenė dikur mirė, kanė rėnė nė gjendje lypėsish”. “S’ėshtė aspak pėr t’u ēuditur, - shkruante Jonin, njė tjetėr diplomat rus, - pėrse fshatari i mjerė, duke jetuar nė njė gjendje tė tillė, humbi ēdo shije dhe dėshirė pėr punė...”. Nė kėto kushte u rrit zemėrimi e urrejtja kundėr sundimtarėve osmanė dhe feudalėve turq, qė thirreshin me emrin pėrbuzės “halldupė” (tė trashė, tė pangopur) ose “konjarė” (nga qyteti Konja i Anadollit, me kuptimin “njerėz tė kėqinj”).

    Fshatarė tė veēuar rrėmbenin armėt, dilnin maleve dhe pėrpiqeshin tė hakmerreshin kundėr shtypjes sė rėndė nga ana e organeve shtetėrore. Lėvizja e “kaēakėve”, si shprehje e protestės shoqėrore e kombėtare qė njihej qysh shumė kohė pėrpara, mori pėrpjesėtime mė tė mėdha. Njė shprehje tė kėsaj ndjenje tė pėrgjithshme e jepte nė vitin 1865 dervishi bektashi Ali me anė tė njė vjershe, e cila ėshtė njė dėshmi e gjallė e patriotizmit popullor tė kėsaj kohe:
    ... Ky halldupi, ky konjari, bukėn tonė po na ha, / Xhveshur, zbathur na ka lėnė, lakuriq pa njė para. / Gjithė halldupėt pashallarė, tė mėdhenj e si tė zotė. / Shqipėtari s’ka tė mbajė asnjė feste mė kokė. / Gjynah, pra, nga perėndija tė punojė shqipėtari / Dhe tė hajė e tė pijė e tė bėjė rehat konjari ...



    Revolta e popullsisė sė Shkodrės mė 1854



    Gjendja e keqe ekonomike dhe abuzimet e papėrmbajtura tė administratės sė re osmane nė Shkodėr i dhanė shkas shpėrthimit nė kėtė qytet tė njė revolte tė fuqishme tė popullsisė.
    Gjatė viteve 1851-1852, valiu i ri Masar Pasha ua dyfishoi tė krishterėve tė qytetit taksėn “nizamie”, tė pėrjashtimit nga shėrbimi i detyrueshėm ushtarak, njė pjesė tė mirė tė sė cilės e merrte pėr vete. Protestat qė popullsia bėri nė Stamboll kundėr kėtij veprimi arbitrar nuk dhanė rezultat. Shpallja nė Shkodėr, nė pranverėn e vitit 1854, e njė fermani tė sulltanit pėr barazinė e tė drejtave tė nėnshtetasve tė krishterė me ata myslimanė, nuk e qetėsoi gjendjen, sepse Masar Pasha dhe administrata e tij vijonin tė grabisnin popullsinė.

    Pėrveē kėsaj, njė burim tjetėr pasurimi pėr qeveritarėt turq u bė spekulimi me tregtinė e drithit sidomos mė 1854, kur zhvillohej Lufta e Krimesė (1853-1856) dhe vijonin konfliktet me Malin e Zi. Duke bashkėpunuar ngushtė me ta, sipėrmarrėsit e tregtarėt e grumbullonin drithin dhe e shisnin me leverdi jashtė vendit. Pasoja e menjėhershme e kėtij veprimi ishte ngritja e ēmimeve tė artikujve ushqimorė e sidomos e ēmimit tė drithit, qė edhe nė kohėn e lėmit u dyfishua nė vend qė tė ulej. Pėrveē mungesės sė drithit gjendjen nė Shkodėr e keqėsoi edhe mė shumė detyrimi i popullsisė pėr tė mbajtur me ushqime 20 mijė ushtarė osmanė qė ndodheshin nė kufirin turko-malazez. Shkodrės po i kanosej zija e bukės. Pakėnaqėsia e shtresave tė varfra shpėrtheu haptazi, kur nė qytet ndodhėn vdekjet e para nga uria. Mė 7 gusht 1854 vegjėlia qytetare e udhėhequr nga Hasan Alia, klerik i ri qė do tė njihet mė vonė me emrin Sheh Shamia, organizoi njė mbledhje tė gjerė, ku kėrkoi ndalimin e eksportit tė drithit, uljen e ēmimeve dhe dėnimin e spekulatorėve. Por valiu nuk mori asnjė masė.

    Tė nesėrmen, mė 8 gusht, njė turmė e madhe prej disa mijėra zejtarėsh e punėtorėsh tė varfėr vėrshoi nė treg, i cili u mbyll, ndėrsa qeveritarėt u detyruan tė tėrhiqeshin nė kala. Demonstruesit hapėn hambarėt dhe ua shpėrndanė drithin banorėve tė varfėr. Sheh Shamia dha shembullin duke hapur i pari hambaret e babait tė vet. Njė ditė mė vonė, vegjėlia e armatosur organizoi njė demonstratė tė madhe dhe kėrkoi largimin e valiut nga qyteti. Atėherė ndėrhyri konsulli i Francės, i cili bėri ēmos qė tė shpėrndante tė revoltuarit, duke vėnė nė dukje rrezikun qė mund t’i vinte Shkodrės nga revolta pėr shkak tė gjendjes sė luftės dhe qėndrimit kėrcėnues tė Malit tė Zi.

    Pas mbarimit tė veprimeve ushtarake nė kufirin me Malin e Zi, Porta e zėvendėsoi Masar Pashėn, dėrgoi nė Shkodėr valiun e ri, gjeneralin Mustafa Pasha, me 10 000 ushtarė nizamė, qė ndėrmori arrestime nė masė. Sheh Shamia mundi tė largohej fshehurazi nga Shqipėria, kurse drejtuesit e tjerė tė revoltės u internuan.Valiu ndaloi eksportimin e drithit nga qyteti i Shkodrės. Megjithatė, edhe pse kishte forca tė shumta ushtarake, valiu nuk guxoi tė zbatonte reformat e Tanzimatit nė Shkodėr.

  4. #24
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kryengritja e Dibrės dhe revolta e Shkodrės kundėr Tanzimatit (1860-1861)


    Nė vitet 60 tė shek. XIX marrėdhėniet ndėrmjet sundimtarėve osmanė dhe popullsisė sė Shqipėrisė sė Veriut u acaruan pėrsėri nė njė shkallė tė tillė, sa shkaktuan shpėrthimin e njė vargu konfliktesh tė reja tė armatosura.
    Pakėnaqėsia e popullsisė ndaj administratės sė re dhe qėndresa kundėr saj, qė nuk ishin shuar dhe vijonin tė shfaqeshin nė forma tė ndryshme, e kishte detyruar pushtetin osman qė tė vepronte nė mėnyrė tė matur. Kur nga fundi i viteve 50 Porta e Lartė ndėrmori veprime tė reja pėr tė shtrirė kudo, nė Shqipėrinė e Veriut, administratėn e re dhe pėr tė zbatuar me forcė reformat, ajo ndeshi pėrsėri nė kundėrshtimin e vendosur jo vetėm tė malėsorėve, por edhe tė banorėve tė qytetit tė Dibrės, tė Shkodrės e tė qyteteve tė Kosovės.

    Nė pranverėn e vitit 1860 Porta filloi veprimet ushtarake nė malėsitė e Dibrės. Ajo gjeti atje kushte tė favorshme pėr arritjen e qėllimeve tė saj, sepse pėrfitoi nga konflikti qė kishte shpėrthyer ndėrmjet dibranėve, i nxitur nga njė pjesė e klerikėve fanatikė e konservatorė myslimanė tė ritit synit. Kėta i luftonin si heretikė tė rrezikshėm bektashinjtė e Dibrės dhe udhėheqėsin e tyre Sheh Fejzėn nga Bulqiza, tė cilėt, ashtu si gjithė sekti i bektashinjve, ishin nė konflikt me dogmat synite dhe me shtetin osman qė i pėrkrahte ato. Nė tė vėrtetė konflikti, qė nė pamjen e jashtme kishte karakter fetar, nė thelb kishte tė bėnte me qėndrimin ndaj politikės sė Portės sė Lartė nė Shqipėri. Kleri i lartė synit i Dibrės ishte vendosur pėrkrah qeverisė dhe reformave. Me qeverinė osmane ishin bashkuar edhe disa ēifligarė e tregtarė tė qytetit tė Dibrės sė Madhe, si dhe disa bajraktarė, ndėrsa bektashinjtė mbanin anėn e fshatarėve kryengritės. Nė krye tė tyre u vu Sheh Fejza, qė punonte pėr tė ngjallur nė popull ndjenjėn kombėtare, duke nxitur shkrimin e gjuhės shqipe dhe pėrpjekjet pėr njė alfabet tė veēantė tė saj.

    Nė kėto rrethana, ekspedita osmane, e komanduar nga Abdi Pasha, mundi tė hynte pa pengesė nė qytetin e Dibrės sė Madhe. Vetėm krahina e Grykės sė Madhe rroku armėt. Nė njė ndeshje qė u bė nė fshatin Xixull, malėsorėt e kėsaj zone, tė udhėhequr nga Sheh Fejza, zhvilluan luftime tė ashpra, por kryengritėsit u thyen, ndėrsa Sheh Fejza i plagosur ra rob. Shtypja e kryengritjes u shoqėrua me nje terror tė egėr, u dogjėn fshatrat qė bėnė qėndresė, si Xixulli e Bulqiza.
    Qeveria osmane e shtriu me forcė zbatimin e reformave edhe nė trevat deri atėherė tė panėnshtruara. Nė qytetin e Dibrės sė Madhe u vendosėn funksionarė turq tė ardhur nga Stambolli. Pas kėsaj filloi rritja e taksave. Nė vitin 1863 Porta merrte prej Dibrės 3 000 qese (1 qese = 500 groshė) nė vend tė njė shume tė pėrgjithshme vjetore prej 100 qesesh qė kishte marrė qė nga viti 1831.

    Njė problem shqetėsues pėr Stambollin vijonte tė ishte Shkodra me malėsitė e saj tė krishtere. Nė fillim tė viteve 60 reformat pothuajse nuk ishin zbatuar as nė krahinėn e Shkodrės, as edhe nė qytet. Nė vjeshtėn e vitit 1860, administrata osmane, nėn pretekstin e vendosjes sė rendit publik, u orvat tė bėnte ēarmatimin e popullsisė sė qytetit e tė zonės fushore dhe t’i hapte rrugė zbatimit tė masave tė tjera. Kėto pėrpjekje ndeshėn nė kundėrshtimin e vendosur tė banorėve tė Shkodrės, tė cilėt edhe pa kėto veprime tė reja ishin tė pakėnaqur nga politika fiskale e qeverisė dhe nga shpėrdorimet financiare. Abuzime tė mėdha bėri administrata lokale gjatė zbatimit tė sistemit tė ri tatimor. U morėn nga tregtarėt e zejtarėt e Shkodrės pa pagesė mallra nė vlerėn prej 30 000 qesesh, ndėrsa drejtori i financės sė vilajetit tė Shkodrės, Talat Beu, kishte pėrvetėsuar nė mėnyrė tė paligjshme 526 948 groshė. Popullsia e Shkodrės duhej tė pėrgjigjej me mjete financiare pėr mbajtjen e ushtarėve nė kufirin me Malin e Zi, sepse autoritetet lokale nuk ishin nė gjendje tė mbronin popullsinė civile nga cubat malazezė. Gjendja u rėndua edhe pėr shkak tė prodhimeve bujqėsore tė kėqija tė vitit 1860. Nė kėto rrethana do tė duhej vetėm njė shkėndijė qė pakėnaqėsia tė kthehej nė revoltė tė hapur.

    Nė vjeshtėn e vitit 1861 Porta filloi pėrsėri orvatjet pėr tė zbatuar kėtu reformat qė kishin mbetur pezull. Gjithnjė me pretekstin se kėrkonte vendosjen e rendit publik, Porta nisi tė ēarmatoste popullsinė e qytetit dhe tė fushave, pėr t’i hapur rrugėn zbatimit tė masave tė tjera, por ndeshi nė kundėrshtimin e shkodranėve, tė cilėt nė ēarmatosjen shihnin heqjen e ēdo mundėsie pėr t’u mbrojtur si nga grabitjet dhe zullumet e administratės, ashtu edhe nga sulmet e herėpashershme tė Malit tė Zi. Qytetarėt e Shkodrės, duke qenė tė armatosur, ngritėn krye, mbyllėn tregun, i detyruan forcat osmane tė tėrhiqeshin nga qyteti e tė mbylleshin nė kėshtjellė, prenė lidhjen telegrafike me Stambollin dhe e shpallėn valiun, Abdi Pashėn, tė rrėzuar nga pushteti. Me qytetarėt u bashkuan edhe malėsorėt. Ndonėse Abdi Pasha kishte pranė 12 batalione nizamėsh, njė regjiment kalorėsie dhe disa mijėra ushtarė toskė, tė rekrutuar pėr tė mbrojtur kufirin me Malin e Zi, nuk guxoi tė ndeshet me tė revoltuarit, por kėrkoi pėrforcime tė reja, pesė batalione tė tjera.

    Me ndėrhyrjen e zėvendėskadiut turma, pasi iu premtua se Abdi Pasha do tė jepte dorėheqjen, u shpėrnda. Ndėrkaq, qeveritari osman nuk pranoi tė largohej. Ky qėndrim e acaroi edhe mė shumė gjendjen nė Shkodėr.
    Myslimanėt e tė krishterėt e qytetit, tė bashkuar, i dėrguan sulltanit njė memorandum ku shprehnin zemėrimin e tyre kundėr administratės sė vendit, e cila, nė emėr “tė rregullit e tė rendit publik”, e rėndonte popullin me ngarkesa tė reja fiskale. Vendi, deklaronin shkodranėt, s’kishte as rrugė, as gjyqe tė paanshme, as siguri nga kusarėt qė ishin turrur mbi tė. Administrata nuk ishte nė gjendje tė mbronte vendin, jetėn dhe pasurinė e banorėve nga sulmet e ēetave malazeze, qė sa vinin e bėheshin mė tė shpeshta.

    Nė kushtet kur edhe marrėdhėniet me Malin e Zi ishin tė acaruara, Porta e Lartė u pėrpoq ta mbyllte sa mė parė kėtė konflikt. Pėr kėtė dėrgoi si komisar me kompetenca tė plota Xhevdet Pashėn, me prejardhje nga Korēa, historian i njohur, autor i “Historisė sė Perandorisė Osmane” nė 12 vėllime (1764-1825). Me tė mbėrritur nė Shkodėr, Xhevdet Pasha lexoi urdhrin e kryeministrit pėr largimin e Abdi Pashės dhe pėr emėrimin e Reshit pashė Misirit nė vend tė tij. Nė saje tė qėndrimit tė matur Xhevdet Pasha mundi tė vendoste pėrkohėsisht qetėsinė nė qytetin e Shkodrės.

    Krahas kėsaj, duke njohur nga afėr gjendjen dhe potencialin e madh ushtarak tė popullsisė sė Shkodrės nė rast tė njė konflikti osmano-malazez, ai i rekomandoi Portės sė Lartė qė ta trajtonte Shkodrėn mė me kujdes e me vėmendje, por ajo nuk i mori parasysh kėshillat e tij.
    Por edhe pse kėto kryengritje u shtypėn pėrsėri, popullsia nuk u pajtua asnjėherė me politikėn e egėr tė qeverisė osmane. Kjo e detyroi tė dėrgonte herė pas here ekspedita ushtarake kundėr malėsive tė Shkodrės, tė Prizrenit, tė Gjakovės dhe tė Dibrės, tė cilat mbetėn edhe mė tej vatra tė ndezura tė qėndresės popullore.



    Lėvizja e vitit 1862 nė Mirditė



    Qėndresa e vendosur qė vijonte t’i bėnte popullsia e Shkodrės dhe e malėsive tė saj politikės shtypėse tė administratės sė re osmane, frymėzoi njė grup intelektualėsh tė rinj shkodranė, tė cilėt u vunė nė lėvizje pėr t’i dhėnė luftės ēlirimtare kundėrosmane njė karakter mė tė organizuar. Ky grup pėrbėhej nga Zef Jubani, Pashko Vasa dhe nga disa klerikė katolikė atdhetarė, si abati i Mirditės Gaspėr Krasniqi etj. Nė nismėn e kėtij grupi ndikuan lėvizjet pėr ēlirimin kombėtar qė po zhvilloheshin nė vendet fqinje e nė Itali, si dhe kontaktet e revolucionarėve italianė me rrethet patriotike shqiptare. Ata ishin frymėzuar nga shembulli i bashkimit tė territoreve italiane rreth krahinės sė Piemontit, qė ēoi nė formimin e shtetin tė njėsuar italian.

    Sipas planit tė hartuar nga grupi i intelektualėve shkodranė, kryengritja kombėtare shqiptare, qė do tė ishte njėherazi pjesė pėrbėrėse e lėvizjes sė pėrgjithshme kundėrosmane nė Ballkan, duhej tė shpėrthente nė Mirditė nė pranverėn e vitit 1862 dhe prej kėtej do tė shtrihej edhe nė malėsitė e tjera. Pėr realizimin e kėtij plani ata mbėshteteshin nė gatishmėrinė pėr luftė qė kishin prej kohėsh popullsitė e armatosura tė Malėsisė, nė rrethanat e krijuara nga gjendja e luftės me Malin e Zi, qė i lidhte duart Perandorisė Osmane, si edhe nė ndihmėn qė shpresonin tė kishin nga Franca. Nė tė vėrtetė, Napoleoni III prej disa kohėsh kishte filluar t’i ndiqte me interes ngjarjet nė Ballkan, me qėllim qė ta rivendoste pėrsėri ndikimin e Perandorisė Franceze nė Lindje. Nė konfliktin malazezo-turk Franca pėrkrahu principatėn e vogėl, por nuk i kurseu as premtimet e ndihmat pėr Shqipėrinė e veēanėrisht pėr Mirditėn, e cila, pėr numrin e bajrakėve, pėr potencialin luftarak mė tė madh dhe pėr ndikimin qė kishte ndėrmjet malėsive tė tjera, kishte tėrhequr vėmendjen e perandorit francez.

    Sipas mendimit tė grupit shkodran, kapedani i Mirditės Bibė Doda duhej tė ngrinte i pari flamurin e kryengritjes dhe tė shpallte njė principatė shqiptare autonome ose tė pavarur, rreth sė cilės mė vonė mund tė bashkoheshin edhe krahinat e tjera tė vendit.

    Pasi arriti t’i ndalonte malėsorėt tė mos rekrutoheshin nė repartet ndihmėse qė kėrkonte tė ngrinte Porta, grupi i atdhetarėve shkodranė filloi tė pėrgatiste truallin pėr kryengritjen. Por kapedani Bibė Doda, i cili si pasha merrte njė rrogė tė majme, u tremb nga zhvillimi i ngjarjeve dhe u tėrhoq nga ndėrmarrja. Kur ai, nė pranverėn e vitit 1862, duke plotėsuar urdhrat e qeverisė, u mundua tė rekrutonte disa reparte vullnetarėsh, nė Mirditė shpėrtheu njė konflikt i ashpėr. Nė kėtė konflikt shumica e popullsisė u rreshtua kundėr kapedanit, tė cilin e akuzonte se donte tė pėrfitonte nė kurriz tė saj, se edhe nė fushatat e mėparshme kishte pėrvetėsuar rrogat e vullnetarėve, se po i shpinte ata nė njė vdekje tė sigurt etj. Nė kėto kushte ky u detyrua tė largohej nga Mirdita dhe tė kėrkonte strehė e mbrojtje te valiu turk nė Shkodėr. Ndėrkohė mirditasit sulmuan shtėpitė e pronat e kapedanit nė Kallmet dhe u vunė zjarrin.

    Njėkohėsisht reparte tė tjera ndėrprenė rrugėn Shkodėr-Prizren. Gjendja u bė kėrcėnuese pėr Portėn. Masa qė mori ajo me arrestimin e abatit Gaspėr Krasniqi, i cili ishte bėrė udhėheqėsi i lėvizjes nė Mirditė, nuk e qetėsoi, pėrkundrazi, e acaroi edhe mė shumė gjendjen. Patriotėt shkodranė nuk ngurruan tė akuzonin Bibė Dodė pashėn si “vrasės tė popullit tė tij” e qeverinė e sulltanit si “shtypėse tė pamėshirshme tė kombit shqiptar” dhe tė vinin nė dukje se Fuqitė e Mėdha, si Anglia e Austria, tė cilat me politikėn e tyre pėrkrahnin “njė kufomė qė quhet Turqi”, ndihmonin pėr tė mbajtur edhe mė tej popullsitė e Ballkanit nėn zgjedhėn e Perandorisė Osmane.

    Me gjithė fillimet e mbara, kryengritja nė Mirditė nuk mori hov. Fitoret e rėndėsishme qė korri ushtria turke kundėr malazezėve nė qershor 1862, armėpushimi i arritur nė gusht tė atij viti dhe dėshtimi i projekteve pėr kryengritjen e pėrgjithshme nė Ballkan i hoqėn lėvizjes mundėsinė e zhvillimit tė mėtejshėm. Pėr mė tepėr, kundėr saj ndėrhyri tani edhe diplomacia austriake, e cila e shihte me shqetėsim gjithnjė mė tė madh zhvillimin e ngjarjeve nė Shqipėrinė e Veriut. Hovi i kryengritjes ra. Pas disa kohėsh Bibė Doda u kthye pėrsėri nė Mirditė si kapedan-pashė.

    Me pėrpjekjet e pėrfaqėsuesve tė kulturuar tė borgjezisė pėr t’u lidhur me lėvizjen popullore kundėrosmane dhe pėr ta organizuar e pėr ta drejtuar atė bėhej njė hap i ri nė lėvizjen kombėtare. Por lėvizja u projektua nė njė zonė tė ngushtė, tė banuar vetėm nga popullsi katolike, pa lidhje me krahinat e tjera dhe pėr mė tepėr u zhvillua vetėm nė Mirditė, nė njė nga krahinat mė tė prapambetura tė vendit.



    Qėndresa kundėrosmane e viteve 1867-1873



    Orvatjet qė bėnte herė pas here Porta e Lartė pėr tė zbatuar Tanzimatin nė zonat e panėnshtruara tė vendit, ku ruheshin venomet tradicionale ose pėr tė vendosur taksa tė reja, qė rėndonin nė mėnyrė tė veēantė popullsinė, shoqėroheshin me konflikte tė njėpasnjėshme. Nė vitet 1867-1868 Porta ndėrmori ekspedita tė reja kundėr krahinave tė Lumės dhe tė Malėsisė sė Gjakovės. Por zaptiet (xhandarėt) turq qė vajtėn pėr tė nxjerrė taksa e rekrutė u pritėn me pushkė dhe u dėbuan nga popullsia e udhėhequr nga krerėt Binak Alia e Shaqir Curri. Njė farė suksesi patėn autoritetet turke nė Mirditė pas vdekjes sė Bibė Dodė pashės mė 1868; ato larguan pėr nė Stamboll trashėgimtarin e tij tė mitur Prengėn dhe vendosėn njė kajmekam nga gjiri i familjes sė kapedanit tė vdekur, si dhe dy batalione ushtarėsh. Megjithatė, Porta nuk mundi ta thyente qėndresėn e mirditasve, tė cilėt, duke kėrkuar qė kjo trashėgimi tė respektohej sipas zakonit, e mbrojtėn pėr njė kohė tė gjatė autonominė e tyre. Mė 1873 atje shpėrtheu kryengritja e disa muaj mė vonė ajo u shtri edhe nė Dukagjin. Ekspedita osmane shtypi egėrsisht popullsinė, por duke mos mundur ta nėnshtronte atė u detyrua tė tėrhiqej.

    Nė vitin 1869, shtypja e ushtruar nga organet e Portės shkaktoi revolta nė qytetet Pejė, Gjakovė e Prizren. Lėvizja mori pėrpjesėtime tė mėdha veēanėrisht nė Shkodėr. Pakėnaqėsia e shkodranėve shpėrtheu atėherė kur valiu vendosi tri taksa tė reja, veēanėrisht “karagjymrykun”. Tani fshatarėt detyroheshin tė paguanin 8 pėr qind tė vleftės pėr ēdo mall qė ēonin nė qytet. Kjo taksė sillte shtrenjtimin e ndjeshėm tė jetesės dhe dėmtonte veēanėrisht shtresat e vegjėlisė. Me kėtė rast borgjezia shkodrane paraqiti ankesat e vjetra kundėr korrupsionit tė valiut dhe tė gjyqeve, si dhe kundėr abuzimeve qė bėheshin me monopolet shtetėrore tė kripės e tė duhanit.

    Shkodranėt dhanė kushtrimin dhe kėrkuan ndihmėn e malėsorėve. Por autoritetet turke, duke nxitur fanatizmin fetar, ia dolėn ta pėrēanin popullsinė qytetare dhe tė largonin njė pjesė tė saj nga lufta. Megjithatė, malėsorėt i sulmuan forcat kryesore ushtarake qė ishin pėrqendruar pranė qytetit nė fushėn e Shtojit, por pas njė pėrleshjeje tė ashpėr me njė armik mė tė madh nė numėr e tė armatosur mirė, malėsorėt e pushuan zjarrin, duke lėnė nė fushėn e luftės shumė tė vrarė e tė plagosur.

    Po nė vitin 1869 ndodhėn turbullira nė krahinėn e Matit dhe nė qytetin e Tiranės. Pėr shpėrthimin e trazirave nė Tiranė u bė shkak urdhri i qeverisė pėr tė ndėrtuar rrugėn pėr nė Durrės vetėm me shpenzimet e me punėn e qytetarėve dhe tė fshatarėve qė ndodheshin buzė rrugės. Meqenėse paria feudale e qytetit e gjeti mėnyrėn pėr tė shpėtuar nga ēdo detyrim, e gjithė barra i mbeti vegjėlisė, e cila protestoi duke rrėmbyer armėt, ndėrsa zejtarėt mbyllėn dyqanet. Qėndresa nuk u ndėrpre edhe pasi nė pėrleshje me repartet ushtarake u vranė mjaft qytetarė dhe u internua njė numėr i madh udhėheqėsish.

    Mė 1872 ushtria osmane qė u dėrgua nė Dibėr u thye me humbje mjaft tė rėnda. Tė njėjtin fat patėn orvatjet pėr tė nėnshtruar zonat malore tė Kosovės nė vitet 1872-1874. Nė njė letėr tė shkruar nga Prizreni nė tetor 1873 thuhej se pėrballė ushtrisė sė madhe turke, qė po futej nė Kosovė, shqiptarėt nuk rrinin duarkryq. Ata, thuhej nė letėr, “dėshirojnė ta ndezin zjarrin dhe janė tė vendosur tė luftojnė e tė qėndrojnė pėrballė ushtrisė turke pa marrė parasysh nėse do t’i ndihmojė ndokush ose jo. Ata kurrsesi nuk e pranojnė pushtetin turk dhe dėshirojnė tė ēlirohen nga ai”. Edhe nė malėsitė e Kosovės, ashtu si nė malėsitė e tjera tė Shqipėrisė sė Veriut, autoritetet turke ushtronin njė pushtet formal, duke e kufizuar veprimtarinė e tyre vetėm nė qytetet dhe nė afėrsitė e tyre.
    Megjithėse tė kufizuara e shpeshherė spontane, kėto konflikte ishin rrėke qė ēonin ujė nė shtratin e lėvizjes sė pėrgjithshme kombėtare dhe i jepnin peshė ēėshtjes shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare.

  5. #25
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U IV

    MENDIMI POLITIK DHE KULTURA KOMBĖTARE

    NĖ VITET 50-70 TĖ SHEK. XIX







    1. RRYMAT POLITIKE NĖ LĖVIZJEN KOMBĖTARE NĖ FUND
    TĖ VITEVE 60 DHE NĖ FILLIM TĖ VITEVE 70





    Nė fund tė viteve 60 u pėrpunua dhe u pasurua mė tej mendimi politik kombėtar, u formuluan mė qartė e nė mėnyrė tė pėrcaktuar njė varg kėrkesash kombėtare nė fushėn ekonomike, politike e arsimore-kulturore, tė cilat shprehnin nevojat e klasės sė re, tė borgjezisė dhe u pėrgjigjeshin njėherazi aspiratave tė tė gjithė popullit.
    Pas shtypjes sė kryengritjeve tė viteve 40-60 kundėr Tanzimatit, ku njė rol tė rėndėsishėm luajtėn qytetet kryesore tė vendit, rrethet borgjeze i humbėn shpresat se mund t’u vinte ndonjė ndihmė nga shteti osman pėr zhvillimin e tregtisė, tė industrisė dhe pėr mbrojtjen nga depėrtimi e konkurrenca e mallrave tė huaja. Pėr mė tepėr, me zbatimin e reformave tė Tanzimatit pėrfaqėsuesit e borgjezisė shqiptare ishin pėrjashtuar pothuajse krejtėsisht nga pozitat drejtuese nė administratėn e re. Pėrveē kėsaj, dobėsimi i Perandorisė Osmane po e bėnte gjithnjė mė tė qartė se ajo nuk ishte nė gjendje tė mbronte territoret e saj nga orvatjet ekspansioniste tė shteteve tė tjera. Pikėrisht kėto lakmi tė shteteve ballkanike fqinje, qė u drejtuan nė mėnyrė tė theksuar edhe ndaj tokave shqiptare, u bėnė njė faktor tjetėr i rėndėsishėm qė shqetėsonte forcat mė tė ndryshme shoqėrore tė vendit.

    Qarqet borgjeze shqiptare ishin gjithashtu tė interesuara tė zhdukeshin anarkia dhe grabitjet sistematike qė kryenin sunduesit osmanė nė bashkėpunim me feudalėt vendas. Pėrveē kėsaj, ato ishin tė pakėnaqura nga shpenzimi joprodhues i shumave tė mėdha qė Stambolli nxirrte nga Shqipėria duke varfėruar fuqinė blerėse tė tregut shqiptar, pa i dhėnė vendit asgjė qė tė ndihmonte zhvillimin ekonomik.
    Nė kėto kushte, nė fund tė viteve 60, ideologėt e lėvizjes kombėtare i formuluan hapur e mė gjerė kėrkesat pėr zbatimin nė Shqipėri tė reformave qė do t’i ēelnin rrugėn zhvillimit ekonomiko-shoqėror dhe politik tė vendit. Njė ndėr kėta ishte Zef Jubani nga Shkodra (1818-1880), bir i njė tregtari dhe i njė familjeje me tradita atdhetare. Mėsimet e para i mori nė Shkodėr dhe i vijoi nė shkollėn e mesme tregtare nė Maltė. Jashtė atdheut ai ra nė kontakt, si dhe intelektualė tė tjerė tė rinj shqiptarė tė kėsaj kohe, me qarqet demokratike tė vendeve tė Evropės Perėndimore dhe veēanėrisht tė Italisė, ku u lidh ngushtė edhe me personalitet arbėreshe.

    Zef Jubani formuloi pėr herė tė parė kėrkesat e borgjezisė sė re shqiptare pėr reforma ekonomike, shoqėrore e politike. Idetė e tij pėr gjendjen e Shqipėrisė nėn sundimin osman dhe pėr nevojėn e reformave pėr pėrmirėsimin e saj, Zef Jubani i parashtroi nė mėnyrė mė tė qartė nė dy studime: “Gjendja aktuale e popullit tė Shqipėrisė sė Veriut” dhe “Kundrime mbi gjendjen morale dhe mbi kulturėn intelektuale tė popullit shqiptar”, qė u botuan mė 1871 si hyrje e njė pėrmbledhjeje kėngėsh popullore. Nė ato vite ai i ishte kushtuar mbledhjes e studimit tė folklorit shqiptar, pėr tė cilin kishte bėrė disa botime. Duke pėrshkruar, nė dy studimet e mėsipėrme, gjendjen e vajtueshme ekonomike, shoqėrore e kulturore ku e kishte lėnė Shqipėrinė sundimi i huaj, Zef Jubani vinte nė dukje traditat pozitive tė sė kaluarės sė popullit shqiptar, shprehte besimin nė aftėsitė e tij pėr tė ecur pėrpara dhe bėnte thirrje pėr bashkim e pėr tė vėnė tė gjitha energjitė nė shėrbim tė atdheut tė robėruar.

    Zef Jubani i kritikonte ashpėr ligjet e padrejta, veprimet arbitrare, taksat e rėnda, angaritė dhe gjykatat osmane, qė drejtoheshin nga tė paditur e qė shkelnin drejtėsinė. Ai dėnonte qeveritarėt osmanė, tė cilėt, gjoja pėr tė luftuar zakonin barbar tė hakmarrjes, pėrdornin mjete edhe mė barbare. “Nė kėto kushte, - thoshte Jubani, - nė Shqipėri nuk do tė mund tė zėrė kurrė vend ideja e qytetėrimit”.

    Zef Jubani kėrkonte qė nė Shqipėri tė vendoseshin ligje tė tilla qė t’u siguronin barazinė politike gjithė banorėve tė saj, pa marrė parasysh ndryshimet fetare, sepse shqiptarėt “janė tė njė gjaku dhe janė tė njėjtė pėr nga gjuha, pėr nga zakonet, pėr nga aspiratat”. Krahas ligjeve tė pėrgjithshme tė Perandorisė, ai kėrkonte qė tė kishte edhe ligje tė veēanta pėr Shqipėrinė, tė cilat tė mbėshteteshin edhe nė traditat e mira tė popullit tė saj, “tė nxjerra, - siē shkruante ai, - prej statutesh kombėtare nga mė tė mirat e mė tė pėrshtatshmet”. Ndėrkaq, Zef Jubani shprehej nė mėnyrė tė prerė kundėr idealizimit tė privilegjeve qė kishte pasur dhe i ruante Malėsia. Ruajtja e tyre donte tė thoshte, sipas mendimit tė tij, ruajtje e njė gjendjeje arbitrariteti e barbarie. Ai kėrkonte zbatimin e reformave qė do tė ēonin nė zhvillimin ekonomik tė vendit; ishte pėr ndėrtimin e rrugėve e tė hekurudhave, pėr themelimin e “ndėrmarrjeve publike”, pėr zhvillimin e lundrimit me avullore e tė tregtisė, pėr shfrytėzimin e pasurive tė vendit. Shqipėria, shkruante ai, kishte miniera tė pashfrytėzuara, pyje shekullore, lėndė tė ēdo lloji, tokė me pasuri tė begata natyrore, qė, po tė dinė tė nxjerrin prej tyre dobi, mund t’i ēojnė shqiptarėt nė mirėqenie.

    Si iluminist i shquar, Zef Jubani mendonte se njė rol tė rėndėsishėm pėr zhvillimin e aftėsive tė popullit shqiptar, pėr forcimin e ndjenjave tė tij kombėtare dhe pėr pėrparimin e tij, duhej tė luante shkolla kombėtare laike, me mėsues vendas e jashtė ēdo ndikimi fetar. Arsimi shqiptar duhej tė pėrbėhej nga shkollat fillore, qė duhej tė ēeleshin nė ēdo vend, nga gjimnazet nė qytete, si edhe nga shkollat profesionale. Mėsimin e gjuhės shqipe ai e quante shumė tė nevojshėm pėr veprimtarinė e ndėrmarrėsve shqiptarė, sesa atė tė turqishtes ose tė italishtes, aq mė tepėr qė shkollat nė gjuhė tė huaja e ftohnin ndjenjėn kombėtare. Zef Jubani arriti nė pėrfundimin e drejtė se pėrhapja e mėsimit shqip nuk mund tė arrihej pa njė alfabet tė vetėm tė gjuhės shqipe dhe kundėrshtonte ata qė shkruanin vetėm me shkronjat latine ose greke. Krijimin e njė alfabeti tė pėrbashkėt ai e quante njė domosdoshmėri dhe shėrbim tė paharrueshėm pėr popullin shqiptar. Nė shkrimet e tij nė shqip ai pėrdori njė alfabet tė posaēėm me njė sistem tė ri shkronjash me bazė alfabetin latin dhe hartoi njė gramatikė tė thjeshtė tė gjuhės shqipe.

    Pėr tė ngritur ndėrgjegjen e krenarinė kombėtare tė bashkatdhetarėve tė tij, Zef Jubani, ashtu si rilindėsit e tjerė, iu drejtua sė kaluarės historike tė shqiptarėve, shkroi njė “Histori tė jetės dhe tė veprave tė Gjergj Kastriotit”, qė mbeti dorėshkrim e nuk mundi tė shohė dritėn e botimit. Zef Jubani e pėrshkruan Gjergj Kastriotin si njė yll qė ndrit e udhėheq popullin shqiptar edhe nė kohėt moderne, ndėrsa trimėria e menēuria e tij simbolizonte virtytet e vetė popullit shqiptar. Kjo vepėr ėshtė njė kushtrim, njė thirrje drejtuar shqiptarėve pėr luftė, pėr ēlirimin e atdheut, duke ndjekur shembullin e Skėnderbeut.

    Ndonėse vinte nė dukje me ngjyra tė forta gjendjen e mjerueshme qė karakterizonte Shqipėrinė, Zef Jubani theksonte se nuk kishte arsye pėr t’u dėshpėruar, kishte besim nė tė ardhmen e saj, tė cilėn do ta siguronin vetė shqiptarėt. Ai u drejtohej me zemėrim tė veēantė “reshperėve qė s’bėjnė asgjė dhe presin, duke ndenjur me duar kryq, shpėtimin dhe qytetėrimin e Shqipėrisė nga kombet e huaja”, d.m.th. atyre pėrfaqėsuesve tė borgjezisė tregtare qė e kishin lidhur fatin e vet politik me njė shtet tė huaj. “Unė nuk i besoj sinqeritetit tė tė huajve qė na bėjnė njė tė mirė pa pasur njė qėllim tė dytė”, deklaronte Zef Jubani. Nė kėtė vėshtrim ai nuk shihte me sy tė mirė as veprimtarinė e klerit tė huaj katolik nė Shqipėrinė e Veriut, e cila u shėrbente mė shumė tė huajve. Klerikėt e huaj kishin pėrvetėsuar kėtu monopolin e arsimit e tė kulturės dhe, siē theksonte ai, nuk ndihmonin nė pėrparimin e popullit. Zef Jubani u shpreh edhe kundėr pozitės mbizotėruese qė mbante Austro-Hungaria nė ekonominė e Shqipėrisė, duke dėmtuar kėshtu interesat e borgjezisė shqiptare. Pėr shkak tė kėtyre qendrimeve u kritikua ashpėr nga kleri katolik, qė e quante atė “njeri tė asnjė feje”, “... shumė tė rrezikshėm nga ēdo pikėpamje, sidomos nė raportet politike”.

    Duke kėrkuar ligje, kode e institucione tė veēanta, tė pėrshtatshme pėr popullin shqiptar, i cili tashmė, sipas tij, ishte “formuar si njė komb i bashkuar”, Zef Jubani shprehte heshtazi kėrkesėn e borgjezisė shqiptare pėr autonomi, d.m.th. pėr njohjen e interesave tė veēanta tė territorit qė banohej nga kombi shqiptar dhe qė dallohej nga territori i kombėsive tė tjera tė Perandorisė Osmane.
    Nė njė kohė me Zef Jubanin, nė fundin e viteve 60, kur u acaruan marrėdhėniet ndėrkombėtare nė Ballkan, parashtruan mendimet e tyre pėr rrugėt e shpėtimit tė Shqipėrisė edhe rilindės tė tjerė, si Thimi Mitkoja (1820-1890), Preng Doēi etj. Ata shfaqėn mendimin se kishte ardhur koha pėr njė kryengritje tė pėrgjithshme kombėtare dhe pėr shkėputjen e plotė tė Shqipėrisė nga Turqia.
    Thimi Mitkoja lindi nė qytetin e Korēės nė njė familje tregtare me tradita arsimore e kulturore. Ndoqi shkollėn nė gjuhėn greke nė Korēė. Veprimtaria tregtare mė pas i dha mundėsi tė njihej me Vjenėn, Triesten, Venedikun, Stambollin, Athinėn, Bukureshtin etj. dhe tė bjerė nė kontakt me lėvizjet ēlirimtare tė popujve tė Ballkanit e tė Evropės. Nė vitet 60 u vendos nė koloninė shqiptare tė Egjiptit, ku punoi pėr organizimin e lėvizjes patriotike dhe u pėrpoq pėr vllazėrimin e mėmėdhetarėve jo vetėm nė Egjipt, por edhe nė vende tė tjera.

    Pikėpamjet e tij i shprehu nė artikujt e botuar nė shtypin e kohės, si edhe nė letėrkėmbimin me rilindėsit e tjerė e me albanologė tė huaj. Si iluminist ai i kushtoi kujdes tė veēantė ngritjes sė nivelit kulturor e politik tė shqiptarėve. Ashtu si Naum Veqilharxhi, ai e quante lėvrimin e gjuhės shqipe njė nga detyrat mė tė ngutshme tė lėvizjes pėr ēlirim kombėtar. Thimi Mitkoja punoi me pėrkushtim pėr tė krijuar te bashkatdhetarėt bindjen se gjuha shqipe ėshtė njė nga gjuhėt mė tė lashta tė Ballkanit, mė tė bukurat dhe me aftėsi shprehėse tė pasur. Duke iu drejtuar historisė nė trajtimin e ēėshtjes sė gjuhės shqipe, mbėshteste tezėn pėr origjinėn pellazgjike tė shqiptarėve, me tė cilėn desh tė vėrtetonte lashtėsinė e tyre dhe tė gjuhės shqipe. “Shqiptarėt, - shkruante Thimi Mitkoja, - janė i vetmi komb autokton i gadishullit tė Ballkanit…, njė komb i lidhur me njė gjuhė dhe histori tė tijėn”.

    Thimi Mitkoja shėnoi njė kthesė edhe nė fushėn e ideve e nė atė politike. Zhvilloi njė veprimtari tė gjerė pėr afirmimin e tė drejtave kombėtare tė shqiptarėve nė opinionin publik ndėrkombėtar. Ishte ithtar i kryengritjes sė armatosur si mjet pėr ēlirimin e popullit shqiptar. U bėnte thirrje shqiptarėve “tė rroknin armėt pėr tė rrėzuar tiraninė”. Ishte njė ndėr pėrkrahėsit e idesė sė lirisė dhe tė pavarėsisė sė Shqipėrisė. Kėrkonte formimin e njė shteti kombėtar shqiptar me ligjet e veta, qė tė ishte nė marrėdhėnie tė mira me fqinjėt dhe i pavarur prej askujt.

    Por, nga ana tjetėr, vetė Thimi Mitkoja mendonte nė kėtė kohė se shteti i ri shqiptar do tė ishte tepėr i dobėt pėr t’u bėrė ballė rreziqeve qė i vinin nga jashtė dhe prandaj kėrkonte qė Shqipėria, duke ruajtur individualitetin e vet shtetėror, tė formonte me fqinjėn e saj nė jug, me Greqinė, njė lloj lidhjeje federative ose njė mbretėri dualiste, sipas shembullit tė Austro-Hungarisė. Thimi Mitkoja mendonte se ishte nė interes tė vetė Greqisė t’u respektonte shqiptarėve tė gjitha tė drejtat kombėtare nė shtetin e tyre, pėr t’i pasur si aleatė kundėr njė zgjerimi territorial tė Serbisė drejt jugut e veēanėrisht nė Maqedoni. Ky mendim, i cili pėrkrahej edhe nga disa qarqe arbėreshe, nėnvleftėsonte rrezikun qė kėrcėnonte Shqipėrinė pėr shkak tė prirjeve ekspansioniste tė qarqeve drejtuese tė Greqisė qė Thimi Mitkoja, me sa duket, nuk i njihte mirė. Vėnia nė jetė e kėsaj ideje do tė krijonte kushte shumė tė favorshme pėr realizimin e planeve shoviniste tė Athinės. Vetė Thimi Mitkoja pas disa vjetėsh do tė hiqte dorė nga kjo ide.

    Edhe intelektualėt arbėreshė, si dhe shkrimtarja pėrparimtare rumune me prejardhje tė largėt shqiptare, princesha Elena Gjika (1828-1888)?, qė bashkėpunonte me ta, mendonin se kriza e krijuar nė Ballkan duhej shfrytėzuar pėr njė kryengritje shqiptare qė do tė lidhej me lėvizjet e tjera kryengritėse nė Evropė. Pėr kėtė qėllim grupi i arbėreshėve u vu nė lidhje me ato qarqe demokratike pėrparimtare italiane dhe tė Evropės Perėndimore nė pėrgjithėsi, tė cilat mendonin se nė Gadishullin Ballkanik vendin e Perandorisė Osmane qė po shthurrej, duhej ta zinte njė konfederatė popujsh e shtetesh me tė drejta tė barabarta.

    Elena Gjika, e lindur nė Kostancė tė Rumanisė, e pajisur me arsim e kulturė tė pasur falė studimeve qė kreu nė Rumani, nė Vjenė e nė vende tė tjera, iu kushtua ēėshtjes shqiptare, pėr tė cilėn mbante lidhje me De Radėn, Zef Jubanin, Thimi Mitkon, Dhimitėr Kamardėn dhe me shkrimtarė e atdhetarė tė tjerė. Punoi pėr ngritjen e ndėrgjegjes kombėtare tė shqiptarėve, por mbi ēdo gjė vlerėsonte nevojėn e bashkimit tė tyre kombėtar. “Shqiptarėt, - theksonte ajo, - duhej tė merreshin vesh me njėri-tjetrin, t’i harronin pėrēarjet, tė mos ketė mė as gegė, as toskė, as lebėr, as ēamėr, por bij tė devotshėm tė tė njėjtit atdhe, sepse kėshtu gjaku nuk do tė shkojė kot”. Pėr kėtė ajo i referohej sė kaluarės, historisė sė lashtė tė popullit shqiptar e veēanėrisht epokės sė Skėnderbeut dhe kontributit tė shqiptarėve nė kryengritjet ēlirimtare tė popujve fqinjė. Kėto i sillte si argumente pėr tė provuar tė drejtėn e tyre pėr tė siguruar lirinė dhe pėr tė themeluar shtetin e tyre tė pavarur. Ashtu si Naum Veqilharxhi, Elena Gjika mendonte se nuk mund tė arrihej bashkimi kombėtar pa pėrhapjen e arsimit e tė diturisė nė gjuhėn shqipe dhe shtronte si detyrė mė tė ngutshme pėrhapjen e shkrimit tė gjuhės shqipe nė popull e lėvrimin e saj. Elena Gjika i shikonte kryengritjet shqiptare e veēanėrisht ngjarjet e viteve 1866-1867 si paralajmėrim tė pavarėsisė sė Shqipėrisė.

    Por, nė kushtet e Shqipėrisė, kur shumica e madhe e feudalėve tė vendit e shihnin tė nevojshme ruajtjen e lidhjeve me Portėn e Lartė dhe lidhjet fetare me kalifatin ushtronin gjithnjė njė ndikim tė madh nė masat e besimtarėve myslimanė, kur borgjezia shqiptare ishte e dobėt, pjesėrisht e varur nga tregu i huaj dhe e pėrēarė nga ndikimi i feve, mė realiste ishin kėrkesat e atyre pėrfaqėsuesve tė mendimit politik shqiptar, si Zef Jubani etj., tė cilėt, pa hequr dorė nga synimi kryesor i ēlirimit tė vendit, e quanin tė parakohshme shkėputjen e plotė tė Shqipėrisė nga Turqia. Ata mendonin gjithashtu se njė Shqipėri e pavarur, por ende e dobėt dhe e pamėkėmbur, mund tė binte sė shpejti viktimė e politikės grabitqare tė shteteve fqinje, ndėrsa, duke qėndruar nė kuadrin e Perandorisė Osmane si provincė autonome, Shqipėria do tė siguronte mė mirė tėrėsinė e saj, jo vetėm sepse tėrėsia tokėsore e Perandorisė mbrohej edhe nga Porta, por edhe sepse ajo ishte garantuar nga njė sėrė marrėveshjesh tė Fuqive tė Mėdha.

  6. #26
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. KULTURA KOMBĖTARE NĖ VITET 50 - 70







    Pėrpjekjet pėr organizimin e shoqėrisė kulturore dhe ēėshtja e alfabetit tė gjuhės shqipe (vitet 1850-1871)



    Qysh nė vitet 50, jo vetėm nė Shqipėri e Vllahi, ku vazhdonte punėn Naum Veqilharxhi, por edhe nė Stamboll, ku ishin grumbulluar shumė shqiptarė, tregtarė, nėpunės, intelektualė, tė ardhur nga krahina tė ndryshme tė vendit, vijuan pėrpjekjet pėr lėvrimin e shqipes dhe pėr hapjen e shkollave kombėtare. Njė hap i rėndėsishėm nė kėtė drejtim u bė nė vitet 50 me themelimin e njė shoqėrie kulturore nė Stamboll, qėllimi i sė cilės ishte tė grumbullonte mjetet e nevojshme pėr shtypjen e librave dhe pėr mbajtjen e shkollave. Shoqėria i vinte vetes si detyrė tė pėrfshinte nė gjirin e saj pėrfaqėsues tė tė gjitha krahinave dhe feve. Vetėm kėshtu, siē deklaronte mė 1857 njė nga anėtarėt e saj, Thimi Mitkoja, do tė mund tė sigurohej qėllimi i shoqėrisė, “ringjallja e pėrgjithshme kombėtare”.

    Themelimi i shoqėrisė kulturore tė Stambollit qe hapi i parė qė bėnė aktivistėt e lėvizjes shqiptare pėr tė dalė nga faza e veprimeve tė veēuara, pėr tė krijuar njė bėrthamė organizative e pėrfaqėsuese tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare. Anėtarėt e shoqėrisė bėnė pėrpjekje brenda dhe jashtė Shqipėrisė pėr tė siguruar pėrkrahje pėr realizimin e qėllimeve tė saj.
    Por veprimi i patriotėve shqiptarė nuk dha fryte, sepse u prit me armiqėsi nga Porta e Lartė dhe nga qarqet panheleniste me Patrikanėn greke tė Stambollit nė krye.

    Situata e krijuar veēanėrisht me krizėn e viteve 60, e cila u hapi popujve tė robėruar tė Perandorisė perspektivėn e ēlirimit, i nxiti patriotėt qė tė rifillonin pėrpjekjet pėr organizimin e lėvizjes kulturore kombėtare. Nismėn pėr kėtė e mori Kostandin Kristoforidhi (1830-1895) nga Elbasani.

    Kostandin Kristoforidhi i kishte kryer studimet e larta nė Maltė dhe nė Angli. Nga albanologu i njohur J. G. Han ai kishte marrė nxitjen e parė pėr t’iu kushtuar studimeve shqiptare dhe shumė shpejt u bė njė njohės i thellė i gjuhės shqipe.
    Si Naum Veqilharxhi, edhe Kostandin Kristoforidhi kishte arritur nė pėrfundimin se mėsimi i shqipes kishte njė rėndėsi tė jashtėzakonshme si shprehje e ekzistencės sė kombit shqiptar dhe e tė drejtave tė tij, si mjet vėllazėrimi ndėrmjet shqiptarėve tė feve e tė krahinave tė ndryshme. Ai e shprehte kėtė mė vonė me fjalėt: “Ndė mos u shkroftė gjuha shqipe, nuk do tė shkojnė shumė vjet dhe nuk do tė ketė Shqipėri nė faqe tė dheut, as nuk do tė shėnohet mė emri shqiptar nė hartė tė botės”.

    Qysh nė vitin 1864, sapo kishte vajtur nė Stamboll, nė bashkėpunim me bashkatdhetarė tė tjerė qė ndodheshin atje, si Pashko Vasa nga Shkodra, Ismail Qemali nga Vlora, Hasan Tahsini nga Filati i Ēamėrisė, Kostandin Kristoforidhi kishte organizuar njė varg mbledhjesh pėr ringjalljen e shoqėrisė kombėtare. Nė kėto mbledhje morėn pjesė shumė shqiptarė qė ndodheshin nė Stamboll, qė biseduan pėrsėri pėr nevojėn e sigurimit tė mjeteve financiare pėr “shkronja dhe pėr shkolla shqipe”. Por kusht i domosdoshėm pėr hapjen e shkollave dhe pėr shtypjen e librave shqip ishte caktimi i njė alfabeti tė vetėm tė shqipes, qė tė njihej dhe tė pėrdorej nga tė gjithė shqiptarėt si alfabeti i tyre kombėtar nė vend tė alfabeteve tė shumta qė ishin nė pėrdorim dhe pengonin mėsimin e gjuhės amtare (alfabeti latin nė Shkodėr, alfabeti grek ndėr ortodoksėt e jugut, alfabeti arab midis myslimanėve, alfabeti i Dhaskal Todrit ose i Naum Veqilharxhit nė disa krahina tė veēanta).

    Por qė nė mbledhjet e para u dukėn shenja moskuptimi ndėrmjet pjesėmarrėsve nė lidhje me caktimin e alfabetit. Mosmarrėveshjet nxiteshin edhe nga Porta e Lartė, e cila ia arriti qėllimit qė mbledhja tė shpėrndahej pa dhėnė fryte.
    Mė 1867 kėto pėrpjekje u pėrsėritėn. Kostandin Kristoforidhi, Pashko Vasa, Hasan Tahsini, Ismail Qemali, me tė cilėt u bashkuan edhe shqiptarė tė tjerė, si bankieri Kristaq Zografi, funksionarė shqiptarė tė Portės, si Mustafa pashė Gjiriti, Rustem pashė Leskoviku etj., si pėrfaqėsues tė njė komisioni nismėtar pėr themelimin e njė shoqėrie kulturore shqiptare, iu drejtuan kryeministrit, Ali Pashės, me lutje qė tė lejonte formimin e njė shoqėrie shqiptare me karakter kulturor.

    Gjendja e nderė nė Ballkan i kishte bindur Ali Pashėn dhe disa pėrfaqėsues tė qarqeve qeveritare osmane se vazhdimi i politikės sė forcės ndaj shqiptarėve dhe pengimi i ēdo pėrpjekjeje tė tyre pėr pėrparim do ta thellonte armiqėsinė ndaj Portės jo vetėm tė tė krishterėve, por edhe tė myslimanėve shqiptarė dhe do tė bėnte qė shqiptarėt tė merrnin tė gjithė anėn e armiqve tė Perandorisė. Pėrkundrazi, liria e mėsimit tė gjuhės, sipas tyre, do t’i lidhte myslimanėt shqiptarė mė ngushtė me Portėn, ndėrsa tė krishterėt do t’i neutralizonte. Pėr kėtė arsye Ali Pasha autorizoi dhe inkurajoi komisionin tė vijonte mbledhjet e tij.
    Anėtarėt e komisionit iu pėrveshėn pėrsėri punės pėr ringjalljen e shoqėrisė kulturore. Mirėpo hovi qė po merrte lėvizja patriotike nė radhėt e shqiptarėve ortodoksė e shqetėsoi Patrikanėn greke, e cila ushtroi trysni mbi ta pėr t’i larguar nga rruga e lėvizjes kombėtare. Nė tė njėjtėn kohė filloi tė ndryshonte edhe qėndrimi i kryeministrit turk ndaj nismės shqiptare. Qarqet konservatore nė Portėn e Lartė “kursin e butė” tė Ali Pashės ndaj ēėshtjes shqiptare e shikonin si tė rrezikshėm pėr unitetin e islamizmit dhe tė Perandorisė, meqenėse u hapte shtegun edhe kėrkesave tė kombėsive tė tjera myslimane. Nėn trysninė e tyre Ali Pasha filloi t’i nxirrte pengesa komisionit nismėtar e pak mė vonė e ndaloi krejtėsisht veprimtarinė e tij.

    Me gjithė dėshtimin qė pėsoi mė 1867, grupi i atdhetarėve tė Stambollit nuk hoqi dorė nga pėrpjekjet pėr tė krijuar njė qendėr tė lėvizjes kombėtare. Kjo mbetej njė detyrė e pėrhershme veēanėrisht nė kushtet e zgjerimit tė luftės qė i bėnin lėvizjes shqiptare Patrikana dhe Porta. Nė vitin 1867 nėn hijen e Patrikanės ishte themeluar organizata me emrin “Vėllazėria qendrore kulturore” dhe mė 1871 “Silogu (klubi - shėn. i aut.) kulturor epiriot”, president nderi i tė cilit u zgjodh renegati i ēėshtjes shqiptare, bankieri Kristaq Zografi. Synimet e vėrteta tė Silogut shiheshin qartė nė statutin e tij, ku gjente shprehje shqetėsimi qė kishte kapur Patrikanėn e qarqet shoviniste greke pėr pėrparimin qė po bėnte Lėvizja Kombėtare Shqiptare dhe pėr rritjen e ndikimit tė saj nė popullsinė e krishtere shqiptare. Duke vėnė nė dukje se edhe nė vise tė largėta malore, siē ishte krahina e Shpatit tė Elbasanit, kishte filluar tė mėsohej fshehurazi gjuha shqipe, statuti theksonte nevojėn pėr tė shtuar pėrpjekjet pėr pėrhapjen e arsimit grek nė Shqipėri. Nėn kujdesin e Silogut e me lejen e qeverisė osmane nė Shqipėrinė e Jugut e tė Mesme u hapėn dhjetėra shkolla greqisht krahas atyre turqisht.

    Kjo veprimtari e qarqeve shoviniste greke bashkėrendohej me politikėn thellėsisht antishqiptare tė Portės sė Lartė, e cila ua mohonte shqiptarėve tė drejtėn pėr tė mėsuar gjuhėn amtare. Edhe gazeta zyrtare, qė filloi tė dilte mė 1871 nė Prizren, botohej turqisht e serbisht, ndėrsa ajo e Janinės turqisht e greqisht.
    Nė kėto kushte, nė vitin 1871 patriotėt shqiptarė tė Stambollit i rifilluan pėrpjekjet pėr krijimin e njė organizate patriotike shqiptare. Njė rol tė rėndėsishėm nė kėto pėrpjekje, krahas Kostandin Kristoforidhit, luajti Hasan Tahsini (1811-1884), i cili i kishte bėrė studimet nė Francė dhe ishte njė figurė e shquar e shkencės. Hasan Tahsini nuk reshti sė predikuari se mėsimi i gjuhės shqipe, edhe me shkronja joarabe, nuk ishte aspak nė kundėrshtim me frymėn e kuranit. Rreth tij u bashkuan jo vetėm personalitete qė ishin aktivizuar qysh nė pėrpjekjet e para, por edhe intelektualė tė rinj, si Sami Frashėri, Jani Vretoja etj., qė rimėkėmbėn komisionin nismėtar. Por Porta e Lartė edhe kėsaj here i nxori pengesa komisionit nismėtar duke ngulur kėmbė qė puna e tij tė kufizohej vetėm me tė krishterėt shqiptarė, kurse myslimanėt s’duhej tė kishin asnjė lidhje me kėtė ēėshtje.

    Kundėrshtime u shfaqėn edhe nė vetė gjirin e komisionit. Disa pashallarė, tė nxitur nga Porta, kėrkonin qė gjuha shqipe tė shkruhej me alfabetin arab. Kundėr kėsaj zgjidhjeje doli shumica e anėtarėve tė komisionit, tė cilėt vinin nė dukje se jo vetėm pėr arsye shkencore, por edhe politike, shqiptarėt, si anėtarė tė familjes evropiane, nuk duhej tė pėrdornin njė alfabet oriental, por evropian.
    Njė grup tjetėr, me Jani Vreton nė krye, duke iu mbajtur tezės mbi origjinėn e pėrbashkėt pellazgjike tė popullit shqiptar e grek dhe tė lidhjeve kulturore ndėrmjet tyre, u shprehėn pėr alfabetin grek. Pėr alfabetin latin ishte mė nė fund njė grup i tretė, me Pashko Vasėn, Ismail Qemalin dhe Kostandin Kristoforidhin, tė cilėt mbėshteteshin jo vetėm nė argumente historiko-politike, por edhe nė ato praktike (siē ishte fakti qė shkronjat latine nuk duheshin derdhur veēanėrisht, por gjendeshin tė gatshme nė ēdo shtypshkronjė).

    Njė zgjidhje tjetėr propozonte Hasan Tahsini, i cili, ashtu si Naum Veqilharxhi, mendonte se nė kushtet e Shqipėrisė duhej pėrdorur njė alfabet i ri, krejt i veēantė, pėr tė cilin shkronjat i kishte shpikur vetė.
    Komisioni arriti mė nė fund nė marrėveshjen pėr tė hartuar alfabetin duke u mbėshtetur nė parimin themelor: “pėr secilin tingull njė shkronjė”. Ky parim pėrjashtonte pranimin e pandryshuar tė njė alfabeti latin, ashtu edhe tė alfabetit grek, tė cilėt tingujt e veēantė tė shqipes nuk mund t’i jepnin pa dyzime shkronjash. Por ēėshtja e alfabetit dhe formimi i shoqėrisė kulturore shqiptare nuk mundėn tė zgjidheshin pėrfundimisht. Porta mbajti njė qėndrim kėrcėnues dhe pashallarėt shqiptarė u larguan menjėherė nga komisioni. Nė tė njėjtėn kohė edhe Patrikana i shtoi intrigat e saj kundėr lėvizjes patriotike shqiptare. Nė kėto kushte komisioni u detyrua tė ndėrpriste edhe kėtė herė punėn pa arritur ndonjė pėrfundim konkret.

    Me gjithė vėshtirėsitė qė hasėn, atdhetarėt nuk hoqėn dorė nga qėllimet e tyre. Por, duke mos pasur lejen dhe mundėsitė qė tė vepronin haptazi pėr lėvrimin e mėsimin e gjuhės amtare, ata pėrpiqeshin tė punonin fshehurazi, duke bėrė ēdo gjė fli. Koto Hoxhi nga Qestorati i Gjirokastrės (1824-1895), i cili ishte emėruar mė 1873 mėsues nė normalen e Qestoratit, nė orėt e lira u mėsonte fshehurazi nxėnėsve shqipen dhe u ngjallte atyre dashurinė pėr gjuhėn, pėr atdheun, pėr bashkatdhetarėt e feve tė tjera. Kjo veprimtari patriotike e futi Koto Hoxhin nė grindje me konsullin grek dhe me peshkopin e Gjirokastrės. Peshkopi e shkishėroi dhe njėkohėsisht vuri njerėz ta sulmonin. Por ky nuk u tėrhoq para vėshtirėsive. Kėshtu, nga shkolla e Qestoratit nuk dolėn vetėm mėsues fanatikė tė helenizmit, por edhe atdhetarė si Pandeli Sotiri e Petro Nini Luarasi, tė cilėt ndoqėn rrugėn e Koto Hoxhit.

  7. #27
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Lėvizja letrare dhe botimet shkencore



    Fundi i viteve 60 shėnojnė njė etapė me rėndėsi nė pėrparimin e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, qė u pasqyrua edhe nė zhvillimin e letėrsisė shqipe.
    Njė veprimtari tė madhe nė kėtė fushė zhvilloi Kostandin Kristoforidhi. Duke hyrė nė shėrbim tė njė organizate protestante angleze, tė Shoqėrisė Biblike, e cila botonte pėrkthime tė ungjillit nė gjuhė tė ndryshme tė botės pėr pėrhapjen e besimit fetar, Kostandin Kristoforidhi kishte shpresė qė tė vinte nė jetė planet e tij pėr zhvillimin e letėrsisė nė gjuhėn shqipe me fondet e kėsaj Shoqėrie. Dhe me tė vėrtetė, nė vitet 1864-1872, me ndihmėn e Shoqėrisė Biblike, ai mundi tė botonte mbi 10 vėllime, ndėrmjet tė cilave ishin disa pėrkthime tė rėndėsishme fetare, si “Dhjata e re” etj.

    Por Kostandin Kristoforidhi nuk mendonte ta kufizonte veprimtarinė e vet vetėm nė botime fetare. Nė kėtė kohė ai vijoi punėn pėr hartimin e njė fjalori themelor tė gjuhės shqipe dhe pėrgatiti njė varg botimesh popullore, si dhe njė revistė kulturore. Nga kėto ai mundi tė botonte mė 1867 “Abetaren e gjuhės shqipe” toskėrisht e gegėrisht. Ndonėse planet e tij pėr mungesė pėrkrahjeje nuk mundėn tė arriheshin veēse pjesėrisht, veprimtaria e Kostandin Kristoforidhit nė kėto vite pati rėndėsi tė madhe.

    Pėrkthimet e shkrimeve fetare tė Kostandin Kristoforidhit u bėnė objektivisht njė mjet lufte kundėr propagandės shkombėtarizuese tė kishės greke; ato shėnonin njė hap tė ri drejt krijimit tė njė kishe ortodokse shqiptare dhe rrėzonin pretendimet e “panhelenistėve” qė thoshin se gjuha shqipe ishte njė gjuhė e varfėr dhe nuk mund tė shėrbente si gjuhė kulture. Me pėrkthimet e tij Kostandin Kristoforidhi bėri gjithashtu njė punė tė madhe pėr pasurimin e gjuhės sė shkruar me njė varg termash dhe shprehjesh tė nxjerra nga gjuha e popullit. Pėr mė tepėr, me shkrimet e tij ai ndihmoi pėr afrimin e dy dialekteve kryesore tė shqipes, tė gegėrishtes dhe tė toskėrishtes, duke marrė si bazė pėr pėrkthimet e tij gegėrisht autorėt e vjetėr tė Shqipėrisė sė Veriut, qė ishin shumė afėr toskėrishtes.

    Nė kėto vite letėrsia shqiptare filloi tė merrte pėrmbajtje tė re mė tė pėrparuar, lidhur me detyrat e reja qė shtronte koha dhe gjendja e vendit. Kėshtu, krahas shkrimeve me karakter fetar e didaktik qė kishin mbizotėruar deri tani, filloi tė trajtohej tema patriotike. Nė kėto krijime rilindėsit u bėnin thirrje bashkatdhetarėve pėr tė luftuar sundimin e huaj, pėr ta vėnė ēėshtjen kombėtare pėrmbi fetė, pėr tė zhvilluar e pėr tė lėvruar gjuhėn e kulturėn kombėtare. Njė rol tė rėndėsishėm si aktivist i letėrsisė artistike shqipe dhe i lėvizjes kombėtare nė pėrgjithėsi filloi tė luante nė kėto vite Thimi Mitkoja nga Korēa. I mėrguar nė Egjipt, ai zhvilloi njė veprimtari tė madhe e tė frytshme pėr mbledhjen e folklorit shqiptar.

    Nė tė njėjtėn kohė filloi tė shkruante vjersha Spiro Risto Dineja nga Vithkuqi i Korēės (1846-1922), qė pėrshkoheshin nga fryma atdhetare. Shovinistėve grekė Spiro Dineja nuk ua kurseu qortimet pėr armiqėsinė qė tregonin kundrejt shqiptarėve, si p.sh. pėr vrasjen e pabesė tė Naum Veqilharxhit.
    Dashuria pėr atdheun gjeti njė shprehje tė zjarrtė dhe artistikisht tė lartė nė vjershat e Preng Doēit (1846-1917), siē dėshmojnė ndėr tė tjera vargjet: “Shqyptarė trima, zgjedhėn lshoni, / kputni prangat e luftoni!”
    Fryma patriotike pėrfshiu edhe tė tjerė poetė klerikė katolikė tė veriut si Pjetėr Zarishin (1806-1866), Ndue Bytyēin (1847-1917), Leonard de Martinon (1830-1923) etj.

    Nė kėtė lėvizje morėn pjesė edhe intelektualė arbėreshė, duke dhėnė njė ndihmė tė ēmuar nė dobi tė ēėshtjes kombėtare. Besnikė ndaj traditave demokratike, qė ishin shfaqur edhe me pjesėmarrjen masive tė arbėreshėve nė Revolucionin e vitit 1848 edhe nė lėvizjen pėr ēlirimin e Italisė nė vitet 1859-1861, njė plejadė intelektualėsh arbėreshė, midis tė cilėve shquheshin Jeronim de Rada, Dhimitėr Kamarda, Vinēenc Dorsa, Zef Serembe etj., iu dhanė me mish e me shpirt mbledhjes dhe studimit tė thesareve tė gjuhės e tė kulturės sė popullit shqiptar.
    Njė rol veēanėrisht tė rėndėsishėm nė kėtė drejtim vijonte tė luante Jeronim de Rada (1814-1903) me punėn e tij si poet i shquar, studiues i palodhur dhe propagandist i flaktė i ēėshtjes sė ēlirimit tė popullit shqiptar.

    Me veprat e tij shkencore, si “Vjetėrsi e kombit shqiptar”, me poemat epike madhore, si “Skėnderbeu i pafanė”, tė botuara nė vitet 60 e nė fillim tė viteve 70, De Rada u bė njė figurė e madhe e kulturės shqiptare, e njohur jo vetėm nė kolonitė arbėreshe e nė Shqipėri, por edhe nė botėn letrare e kulturore evropiane. Veprimtarėt e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare e nderonin De Radėn si njė udhėheqės tė shquar tė luftės sė tyre. Veprat e tij i ēmuan edhe figurat e mėdha tė letėrsisė evropiane tė kohės, si A. de Lamartinė, F. Mistral; ato u pėrkthyen nė njė varg gjuhėsh tė huaja.

    Nė vitin 1866 u botuan dy pėrmbledhje tė rėndėsishme tė folklorit arbėresh-shqiptar, njėra “Rapsodi e njė poemi shqiptar” prej De Radės dhe tjetra prej filologut tė shquar Dhimitėr Kamarda (1821-1882) nga Hora e Arbėreshve pranė Palermos, si “Shtojcė” e veprės “Sprovė e gramatologjisė krahasuese mbi gjuhėn shqipe”. Nėpėrmjet pasurisė sė madhe artistike qė paraqiste folklori, tė dy studiuesit arbėreshė u pėrpoqėn me sukses tė tėrhiqnin vėmendjen e opinionit publik botėror mbi popullin shqiptar dhe lashtėsinė e tij, si dhe mbi tė drejtėn e tij pėr t’u njohur si komb mė vete. Nga viti 1865 filloi tė bashkėpunonte me studiuesit arbėreshė edhe Dora d’Istria (Elena Gjika). Ajo zhvilloi njė veprimtari tė gjallė publicistike veēanėrisht mbi tema lindore, midis tyre edhe shqiptare, qė e bėnė mė shumė tė njohur dhe shėrbyen njėkohėsisht pėr ta popullarizuar ēėshtjen shqiptare nė opinionin publik botėror.

    Duke marrė shkas nga libri i De Radės, Dora d’Istria botoi po atė vit (mė 1865) nė gjuhėn frėnge njė studim me titull “Kombėsia shqiptare sipas kėngėve popullore”. Nė tė autorja vinte nė dukje se kėngėt popullore historike shqiptare, e nė mėnyrė tė veēantė rapsoditė e botuara nga De Rada qė kishin si figurė kryesore Skėnderbeun, flisnin jo vetėm pėr aftėsitė krijuese artistike tė njė populli me kulturė tė lashtė, por pėrbėnin edhe njė dokument historik, i cili dėshmonte pėr dashurinė pėr liri e pavarėsi qė kishte ruajtur populli shqiptar gjatė shekujve, me gjithė kushtet e vėshtira tė pushtimit tė huaj. “Ka ardhur koha, - i shkruante ajo De Radės, - qė historia jonė tė dalė gjithashtu nga varri ku e kanė groposur kaq e kaq farisej”. Duke u mbėshtetur nė tė dhėnat e historisė, nė kėtė vepėr dhe nė vepra tė mėvonshme, Dora d’Istria vinte nė dukje se shqiptarėt kishin tė drejtė, me rastin e njė risistemimi tė ardhshėm politik tė Evropės Juglindore, tė fitonin lirinė e tyre dhe mundėsinė pėr pėrparim nė kuadrin e shtetit tė tyre tė pavarur.

    Grupi i patriotėve arbėreshė u vu nė lidhje me atdhetarė shqiptarė nė Shqipėri dhe nė kolonitė, si p.sh. me Zef Jubanin nė Shkodėr, Thimi Mitkon nė Egjipt etj., tė cilėt u dhanė zemėr pėr tė vijuar veprimtarinė politike e letrare pėr tė mirėn e ēėshtjes shqiptare. Duke u nisur nga parimi i shprehur nga Dora d’Istria, se “pa rilindje letrare nuk ka ringjallje politike”, grupi arbėresh pėrpiqej tė themelonte njė shoqėri letrare mbarėshqiptare, qė do tė botonte njė gazetė me emrin “Flamuri i Skėnderbeut”, njė fjalor dhe njė gramatikė tė gjuhės shqipe.

    Grupi arbėresh zhvilloi njė veprimtari tė rėndėsishme pėr tė bėrė tė njohur ēėshtjen shqiptare nė opinionin publik botėror dhe pėr tė krijuar lidhje me lėvizjen atdhetare nė Shqipėri. Dėshmi e kėtij bashkėpunimi u bė libri me titull “Dora d’Istrias - shqiptarėt”, njė pėrmbledhje vjershash botuar nga Dhimitėr Kamarda mė 1870, pėr tė cilėn kishin bashkėpunuar autorė shqiptarė dhe arbėreshė tė kolonive tė Italisė e tė Greqisė si Zef Jubani, Thimi Mitkoja, I. Pema, Preng Doēi, Jeronim de Rada, Anton Santori, Zef Serembja etj. Pėrtej qėllimit kryesor, pėr t’i shprehur filoshqiptares sė shquar mirėnjohjen pėr ndihmėn qė i jepte ēėshtjes shqiptare, libri u bė njė manifest i parė, i pėrbashkėt i lėvizjes letrare kombėtare qė po rritej nė kėto vite.

  8. #28
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U V

    LIDHJA SHQIPTARE E PRIZRENIT
    (1878 - 1881)







    1. KRIZA LINDORE DHE LĖVIZJA SHQIPTARE






    Gjatė viteve 70 tė shek. XIX u duk qartė se politika 40-vjeēare tanzimatiste e qarqeve sunduese osmane nuk arriti tė ndalte procesin e shthurjes sė mėtejshme tė perandorisė sė sulltanėve. Plogėshtia e strukturės shtetėrore, arbitrariteti i hallkave administrative dhe korrupsioni i aparatit burokratik, qė Perandoria Osmane kishte trashėguar nga sistemi i mėparshėm feudal-ushtarak, u shtuan mė shumė. Nė vitet 70 ekonomia e saj ndodhej nė njė amulli tė pėrgjithshme. Gjatė dy dekadave tė fundit vėrshimi i mallrave tė industrisė evropiane ishte trefishuar. Mė 1875 niveli i eksportit pėrfaqėsonte ēerekun e importit. Kriza e saj financiare ishte acaruar nė kulm. Porta e Lartė ishte e detyruar tė merrte ēdo vit nga jashtė borxhe tė reja, pasi me tė ardhurat buxhetore nuk pėrballonte dot as gjysmėn e shpenzimeve tė veta. Mė 1875 tė ardhurat ishin 800 milionė franga ari, kurse borxhet e saj tė jashtme kapnin 5,3 miliardė franga ari. Perandoria Osmane nuk ishte nė gjendje tė shlyente jo vetėm kėstet e kredive, por as kamatėn e tyre tė pėrvitshme.

    Me gjithė pėrpjekjet e tyre gjysmėshekullore, qarqet sunduese osmane nuk i siguruan dot Perandorisė sė tyre as qetėsinė e brendshme politike. Kryengritjet e masave popullore kundėr shtypjes feudale dhe ato tė kombėsive joturke kundėr zgjedhės osmane, vazhduan tė shpėrthenin nė tė katėr anėt e Perandorisė. Pėr mė tepėr, tani kishte dalė nė skenė, si forcė e re kundėrshtare, edhe lėvizja liberale demokratike turke, e pėrfaqėsuar nga organizata e “Osmanėve tė Rinj”, e cila synonte tė zhdukte despotizmin feudal teokratik tė sulltanėve.
    Edhe gjendja ndėrkombėtare po zhvillohej nė dėm tė saj. Gjatė viteve 70 kishte dalė nė skenė Perandoria Gjermane, e cila kishte filluar tė trondiste pozitat ndėrkombėtare tė dy perandorive koloniale, tė Anglisė dhe tė Francės. Disfata qė pėsoi Franca nga Prusia (1871), i dha rast Rusisė cariste tė hidhte poshtė nenet e Traktatit tė Parisit (1856), qė e pengonin tė armatosej nė Detin e Zi kundėr Perandorisė Osmane. Po ashtu, Austro-Hungaria, pas disfatės qė kishte pėsuar politika e zgjerimit tė saj nė Gjermani e nė Itali, kishte filluar tė aktivizohej nė drejtim tė Gadishullit Ballkanik dhe tė detit Egje. Gjatė kėsaj kohe edhe Italia, e cila kishte pėrfunduar bashkimin e saj politik dhe kishte hyrė nė radhėt e Fuqive tė Mėdha, ndonėse ishte ende e dobėt, aspironte tė vinte njė kėmbė nė bregdetin lindor tė Adriatikut.

    Si pasojė e kėtyre ndryshimeve, pėrballė Anglisė e Francės, tė cilat pėrpiqeshin si edhe mė parė ta mbanin nė kėmbė Perandorinė Osmane, tani, gjatė viteve 70, qėndronin dy fuqi tė tjera tė mėdha qė dėshironin shembjen e saj tė shpejtė - Rusia cariste dhe Austro-Hungaria. Pėr tė vėnė nė jetė planin e saj ekspansionist, Rusia filloi tė nxiste popullsitė e shtypura tė Turqisė Evropiane pėr kryengritje kundėr Portės sė Lartė dhe sidomos shtetet sllave ballkanike pėr luftė kundėr Perandorisė Osmane. Pėr kėtė qėllim ajo doli me flamurin e “pansllavizmit”, i cili nė tė vėrtetė ēonte nė nėnshtrimin e kombėsive sllave dhe josllave ndaj politikės cariste.

    Nė kėto rrethana shpėrtheu nė korrik tė vitit 1875 kryengritja ēlirimtare kundėrosmane nė Hercegovinė. Muajin tjetėr ajo u shtri nė Bosnjė. Nė kryengritjet e tė dy vendeve morėn pjesė vetėm popullsitė sllave tė krishtere. Banorėt sllavė myslimanė, tė cilėt nė Bosnjė pėrfaqėsonin shumicėn e popullsisė, qėndruan jashtė kryengritjes, madje pjesėrisht anuan kundėr saj. Me gjithė ndihmėn qė patėn nga Serbia e Mali i Zi, kryengritėsit nuk i bėnė dot ballė kundėrveprimit ushtarak osman. Nė vjeshtė e nė dimėr, hovi i kryengritjeve ra, por nė pranverėn e vitit 1876 ato u gjallėruan pėrsėri. Pėr mė tepėr, nė prill 1876 shpėrtheu kryengritja ēlirimtare nė Bullgari. Megjithatė Porta e Lartė mundi pėrsėri t’i shtypte kryengritjet bullgare, boshnjake dhe hercegovinase.
    Sapo shpėrtheu kryengritja nė Hercegovinė e nė Bosnjė, Serbia e Mali i Zi u pėrpoqėn ta shtrinin zjarrin e saj edhe nė popullsitė e tjera tė shtypura tė Turqisė Evropiane. Ato i nxitėn pėr kryengritje kundėrosmane edhe shqiptarėt, por kėta nuk lėvizėn, sepse panė qė Beogradi dhe Cetina kishin qėllime aneksioniste ndaj trojeve tė tyre. Nė qershor 1876, kur u pa se plani i shpėrthimit tė kryengritjes sė pėrgjithshme tė popujve tė shtypur tė Ballkanit kishte dėshtuar, Beogradi e Cetina kaluan nė aksion tė hapur. Serbia mė 30 qershor dhe Mali i Zi mė 1 korrik 1876 i shpallėn luftė Perandorisė Osmane. Serbia e Mali i Zi patėn pėrkrahjen e Perandorisė Ruse, e cila u dėrgoi armatimet e nevojshme dhe, sė bashku me to, edhe 30 mijė “vullnetarė” rusė pėr tė luftuar pėr ēlirimin e “vėllezėrve” sllavė nga zgjedha osmane.

    Por lufta e dy monarkive ballkanike kundėr Turqisė krijoi njė situatė tepėr tė ndėrlikuar nė arenėn ndėrkombėtare. Cilido qė tė ishte pėrfundimi i saj, ajo do tė tėrhiqte ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha pėr tė rregulluar, secila sipas interesave tė vetė, hartėn politike tė Evropės Juglindore. Nė tė vėrtetė, njė javė pas fillimit tė luftės, mė 8 korrik 1876, Rusia dhe Austro-Hungaria bėnė me anėn e dy notave tė veēuara njė marrėveshje tė fshehtė nė Rajhshtat (Reichsttadt) tė Bohemisė pėr ta rregulluar Gadishullin Ballkanik sipas interesave tė tyre ekspansionistė. Vjena e Peterburgu vendosėn tė mos ndėrhynin ushtarakisht nė konfliktin e Serbisė e tė Malit tė Zi me Turqinė. Por tė dyja palėt ranė nė ujdi qė, po ta fitonte luftėn Perandoria Osmane, nuk do tė bėhej asnjė ndryshim nė hartėn politike tė Gadishullit Ballkanik. Megjithatė, nė kėtė rast do ta detyronin Portėn e Lartė tė zbatonte nė favor tė popullsisė sllave disa reforma si ato qė iu dhanė Kretės mė 1886, ndėrsa po ta fitonte luftėn pala tjetėr (Serbia e Mali i Zi), Bosnja do tė kalonte nėn zotėrimin kryesisht tė Austro-Hungarisė dhe pjesėrisht tė Serbisė, e cila do tė merrte gjithashtu njė pjesė tė Kosovės, kurse Mali i Zi njė pjesė tė Hercegovinės.

    Bullgaria do tė bėhej njė shtet autonom dhe Rumelia njė vilajet autonom. Nė kėtė rast Vjena vuri conditio sine qua non qė tė mos krijohej njė shtet i madh sllav nė Gadishullin Ballkanik. Kjo do tė thoshte qė as Serbia nuk duhej tė shtrihej deri nė Adriatik, as Bullgaria nuk duhej tė pėrfshinte Maqedoninė, sepse, si njėra, si tjetra, do ta pengonin ekspansionin e Austro-Hungarisė drejt Egjeut. Nė notėn austro-hungareze parashihej krijimi i njė shteti autonom shqiptar, kurse nota ruse nuk e pėrfillte fare fatin e Shqipėrisė. Nė Rajshtat ēėshtja shqiptare hyri pėr tė parėn herė nė qerthullin e diplomacisė evropiane si ēėshtje politike. Megjithėse aty nuk u mor asnjė vendim, qysh nė hapin e parė u shfaqėn dy qėndrime tė kundėrta, qė do ta karakterizojnė, tani e tutje, trajtimin e ēėshtjes shqiptare nga kancelaritė e mėdha: njėri i Rusisė, qė mohonte krejtėsisht tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve, tjetri i Austro-Hungarisė, qė kėrkonte, veēse pjesėrisht, respektimin e tyre. Edhe ideja e Vjenės pėr krijimin e njė formacioni politik shqiptar, ishte e kushtėzuar me futjen e kėtij shteti nėn protektoratin e saj.

    Si pasojė e kėtyre tre faktorėve - e kalbėzimit tė Perandorisė Osmane, e rritjes sė lėvizjes ēlirimtare dhe e ndėrhyrjes sė Fuqive tė Mėdha - lindi pėrsėri nė mesin e viteve 70, por me njė mprehtėsi mė tė madhe se nė tė kaluarėn, e ashtuquajtura Krizė Lindore. Thelbin e saj e pėrbėnte, si edhe mė parė, jo vetėm ēėshtja e ēlirimit kombėtar tė popujve tė robėruar tė Perandorisė Osmane, por edhe ēėshtja e ndarjes sė zotėrimeve tė Perandorisė Osmane, nė tė cilėn pėrfshihej edhe copėtimi i trojeve shqiptare.



    Shqipėria nė fillim tė Krizės Lindore (1875-1876)




    Fillimi i Krizės Lindore i gjeti shqiptarėt nė marrėdhėnie tė acaruara me Perandorinė Osmane. Asnjė nga kėrkesat e ngritura prej tyre gjatė dhjetėvjeēarėve tė mėparshėm nuk ishte pranuar nga Porta e Lartė. Shqipėria nuk gėzonte asnjė tė drejtė kombėtare. Nė viset e saj, administrata e vilajeteve ndodhej gjithnjė nė duart e nėpunėsve turq. Nė krahinat malore vazhdonte presioni i pushtetit qendror pėr t’ua hequr malėsorėve venomet tradicionale dhe pėr t’i futur nėn zgjedhėn e administratės burokratike centraliste. Vendi nuk ishte lehtėsuar as nga pesha e rėndė e taksave, as nga shėrbimi i gjatė i nizamit. Me masat centraliste qė Porta kishte ndėrmarrė pasi shpalli dekretin e dytė tė Tanzimatit (Hatt-i Humayun i vitit 1856), gjendja e Shqipėrisė u keqėsua mė shumė. Kudo mbretėronte varfėria ekonomike, administrata shtetėrore e shthurur, korrupsioni pa skrupull i qeveritarėve dhe krimet e pandėshkuara tė hajdutėve. Banorėt e Shqipėrisė ndodheshin, sipas shprehjes sė njė dėshmitari tė huaj, nė “kulmin e varfėrisė”. Gjykatat burokratike perandorake, tė urryera nga shqiptarėt, vinin duke u forcuar vazhdimisht. Po aq e rėndė ishte edhe gjendja politike dhe ajo e arsimit nė Shqipėri.

    Porta e Lartė vazhdonte t’i diskriminonte shqiptarėt, tė mos i njihte si komb mė vete dhe shqiptarėt e tri besimeve si elementė tė tė njėjtit komb. Ngritja e shkollave shqipe vijonte tė ishte e ndaluar, nė njė kohė kur rrjeti i shkollave tė huaja po zgjerohej nga viti nė vit. Trojet shqiptare qėndronin tė copėtuara ndėrmjet vilajeteve tė ndryshme. Me kėtė copėtim, Porta e Lartė vijonte t’ua mohonte atyre karakterin etnik shqiptar.
    Megjithatė, regjimi policor e teokratik nuk kishte mundur ta asgjėsonte idenė e ēlirimit tė Shqipėrisė nga zgjedha shekullore osmane. Ndikimi i ideve ēlirimtare e patriotike ishte shtrirė nė tė katėr anėt e atdheut. Malėsorėt qėndronin tė gatshėm pėr tė mbrojtur autonominė e tyre lokale nga ēdo ekspeditė e befasishme osmane. Shqiptarėt kishin filluar tė bindeshin se shpėtimi i vendit mund tė arrihej vetėm me njė kryengritje tė pėrgjithshme ēlirimtare dhe me formimin e njė shteti kombėtar e tė veēantė shqiptar ose, siē shprehej njė vėzhgues i huaj, tė njė principate tė lirė shqiptare.

    Me qėllim qė tė largonte rrezikun e shpėrthimit tė kryengritjes ēlirimtare nė Shqipėri, Porta e Lartė shpalli nė verėn e vitit 1875 se tani e tutje nuk do t’i pėrsėriste mė ekspeditat ushtarake pėr vendosjen e pushtetit tė saj centralist nė krahinat e panėnshtruara. Por ky vendim, me tė cilin Perandoria Osmane vuloste fundin e periudhės sė Tanzimatit nė trojet shqiptare, nuk e ndryshoi gjendjen e brendshme tė Shqipėrisė. Orvatjet e saj pėr t’i mobilizuar shqiptarėt nė masė kundėr kryengritėsve hercegovinas e boshnjakė dėshtuan. Thirrjes sė saj iu pėrgjigjėn vetėm pak feudalė derebej, tė cilėt pėr mė tepėr qėndruan pasivė nė prapavijat e frontit.

    Nė fillim tė Krizės Lindore, Shqipėria kishte, pra, forca tė gatshme pėr tė shpėrthyer njė kryengritje ēlirimtare kundėrosmane. Megjithatė, qarqet politike shqiptare nuk u treguan tė prirura pėr shpėrthimin e saj. Nė ngurrimin e tyre ndikoi jo aq mungesa e njė organizate kombėtare qė t’i grumbullonte rrėketė krahinore nė lumin e kryengritjes sė pėrgjithshme ēlirimtare, sesa koniunktura negative pėr ēėshtjen shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare. Kriza Lindore e viteve 70 i gjeti shqiptarėt tė rrethuar nga mospėrfillja e Fuqive tė Mėdha, asnjėra prej tė cilave nuk ishte shprehur publikisht pėr njohjen e tė drejtave tė tyre kombėtare.

    Nė radhė tė parė ishte rreziku qė kryengritja shqiptare tė shkaktonte ndėrhyrjen nė favor tė Portės sė Lartė tė Fuqive tė Mėdha, tė cilat nuk dėshironin qė tė prishej status quo-ja nė Gadishullin Ballkanik. Por edhe sikur kjo tė prishej, qarqet patriotike shqiptare ishin tė bindura se Fuqitė e Mėdha, meqenėse nuk e pėrkrahnin, qoftė edhe nė parim, idenė e pavarėsisė politike tė Shqipėrisė, madje as atė tė autonomisė sė saj administrative, do tė shfrytėzonin rastin ose pėr ta okupuar atė ushtarakisht (Austro-Hungaria dhe Italia), ose pėr ta copėtuar atė midis shteteve fqinje (Rusia, Anglia, Franca). Gjendjen ndėrkombėtare tė ēėshtjes shqiptare e ndėrlikonte sidomos politika e tri monarkive fqinje ballkanike. Krahas mobilizimit ushtarak pėr luftėn kundėr Perandorisė Osmane, Serbia, Greqia e Mali i Zi po zhvillonin njė veprimtari tė dendur diplomatike e propagandistike, pėr tė siguruar nga ana e Fuqive tė Mėdha miratimin e aspiratave tė tyre mbi trojet shqiptare.

    Kriza Lindore krijoi kėshtu njė situatė mbytėse, madje tė rrezikshme pėr kryengritjen ēlirimtare kundėrosmane nė Shqipėri. Ajo e ktheu mundėsinė e copėtimit tė Shqipėrisė nga njė rrezik potencial nė njė rrezik real. Nė kėto rrethana qarqet politike shqiptare nuk e shtruan ēėshtjen e kryengritjes sė armatosur pėr pavarėsinė e Shqipėrisė. Derisa tė krijohej gjendja e favorshme ndėrkombėtare, ato i vunė vetes si qėllim tė vijonin pėrpjekjet pėr tė arritur bashkimin e trojeve shqiptare nė njė vilajet autonom nė kuadrin e Perandorisė Osmane, zgjidhje kjo qė nuk e cenonte politikisht status quo-nė nė Evropėn Juglindore dhe qė do tė krijonte kushtet pėr sigurimin e tėrėsisė e tė paprekshmėrisė sė territoreve shqiptare.

    Krijimi i njė vilajeti autonom shqiptar u bė kėshtu, nė fillim tė Krizės Lindore, program i pėrbashkėt politik si pėr atdhetarėt mė radikalė rilindės, ashtu dhe pėr qarqet atdhetare tė moderuara. Megjithatė, ndėrmjet programit autonomist tė tė dyja rrymave kishte ndryshime nė kėto drejtime: tė parėt e vlerėsonin autonominė administrative si njė etapė drejt pavarėsisė kombėtare tė Shqipėrisė; tė dytėt e shikonin si qėllim nė vetvete, si program maksimal tė aspiratave tė tyre politike; tė parėt mendonin ta realizonin vilajetin autonom me rrugėn e kryengritjes; tė dytėt, qė kishin besim nė dashamirėsinė e sulltanit, shpresonin ta arrinin me anėn e reformave qė do tė bėnte Porta e Lartė.

    Me platformėn pėr krijimin e vilajetit autonom shqiptar nuk u bashkuan vetėm bajraktarėt e disa krahinave malore tė veriut dhe, nė mėnyrė tė veēantė, kapedani i Mirditės, Preng Bibė Doda, biri i Bibė Dodė pashės. Nė tė vėrtetė, qysh nga vdekja e tė atit (1868), Prenga, ende i ri, mbahej i internuar nė Stamboll me pretekst se ishte duke vijuar shkollėn. Por, me kėmbėnguljen e vazhdueshme tė mirditorėve, Porta e Lartė u detyrua, nė fund tė korrikut 1876, ta kthente Preng Bibė Dodėn nė Shkodėr, duke i dhėnė titullin pashė dhe duke e emėruar kajmekam tė Mirditės. Prenga, tani 17-vjeēar, ishte si dhe i ati, njė prijės partikularist. Gjatė qėndrimit tė tij nė Stamboll ai u kishte parashtruar ambasadorėve tė Rusisė, tė Francės dhe tė Austro-Hungarisė ambicjen e vet pėr t’u bėrė princ i Mirditės autonome. Parisi e Vjena nuk e pėrkrahėn projektin e tij, pasi nuk donin t’i shkaktonin nė kėto ēaste Perandorisė Osmane shqetėsime nė Shqipėrinė Veriore. Pėrkundrazi, Rusia e Italia e miratuan, por i vunė si kusht qė ai tė lidhte aleancė ushtarake me Cetinėn dhe tė sulmonte me mirditorėt ushtritė osmane, tė cilat tani ishin tė zėna me luftėn nė kufirin malazez.

    Nė kėto rrethana Preng Bibė Doda ngriti nė Orosh flamurin e luftės pėr autonominė e Mirditės. Nė tė njėjtėn kohė filloi bisedimet e fshehta me qeveritarėt serbė e malazezė pėr tė hyrė nė luftė krahas tyre kundėr Turqisė. Kėto traktativa nuk u pritėn mirė nga bashkatdhetarėt e vet dhe e diskredituan atė nė sytė e tyre. Projekti i Preng Bibė Dodės gjeti pėrkrahje vetėm nė disa qarqe reshpere katolike tė Shkodrės, veēse, nė vend tė njė principate tė mbyllur brenda kufijve tė ngushtė tė Mirditės, ato kėrkonin njė formacion politik mė tė gjerė, - njė principatė autonome, ku tė hynin tė gjitha krahinat malore tė Shqipėrisė sė Veriut. Kėtė platformė politike e pėrqafuan edhe disa intelektualė, si Zef Jubani, Preng Doēi, Pjetėr Gurakuqi, tė cilėt mendonin se krahina autonome e Mirditės do tė shėrbente si pikėnisje pėr formimin mė vonė tė njė shteti kombėtar shqiptar.

    Qarqet patriotike shqiptare nuk u solidarizuan as me projektin e Preng Bibė Dodės, as me idenė e reshperėve katolikė shkodranė, pasi tė dyja kishin karakter partikularist dhe nuk pajtoheshin me platformėn mė tė pėrparuar rilindėse. Mirdita e vogėl dhe e izoluar, patriarkale dhe e varfėr, pa qytete e pa bujqėsi tė zhvilluar, nuk mund tė jetonte e pavarur dhe nuk mund tė bėhej bėrthama e shtetit tė ardhshėm kombėtar shqiptar. Pėrkundrazi, kthimi i Mirditės katolike, qoftė edhe sė bashku me fqinjėt e saj, nė njė principatė autonome, me njė prijės partikularist nė krye siē ishte Preng Bibė Doda, do tė bėhej faktor i pėrēarjes fetare e krahinore tė vendit dhe do t’u jepte rast tri monarkive fqinje, tė pėrmbushnin aspiratat e tyre pushtuese ndaj trojeve shqiptare veriore, lindore e jugore.

  9. #29
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Marrėveshja e Budapestit dhe lufta ruso-turke e viteve 1877-1878



    Me gjithė nxitjet politike qė pati nga Rusia, nga Serbia dhe nga Mali i Zi, Preng Bibė Doda ngurroi tė fillonte veprimet luftarake kundėr Turqisė, derisa Rusia nuk i kishte shpallur luftė asaj. Ndėrkaq, Serbia e Mali i Zi, me gjithė ndihmėn e madhe qė patėn nga Rusia, nuk qenė nė gjendje ta mundnin Perandorinė Osmane, sė cilės i kishin shpallur luftė nė fillim tė verės 1876. Disfatat qė pėsuan ushtritė serbe lanė pėrshtypjen se Rusia nuk do tė pajtohej me situatėn e krijuar nė Ballkan nė dėm tė saj dhe se sė shpejti ajo do tė hynte vetė nė luftė kundėr Perandorisė Osmane. Nėn ndikimin e diplomatėve caristė, qė e shfrytėzuan kėtė rrethanė, kapedani mirditor filloi nė fund tė vitit 1876 pėrgatitjet pėr aksionin luftarak kundėrosman. Nė janar 1877 mirditorėt bllokuan rrugėn Shkodėr-Prizren, kurse nė shkurt arrestuan disa funksionarė tė administratės perandorake.

    Por ngjarjet ndėrkombėtare u zhvilluan nė dėm tė Preng Bibė Dodės. Rusia nuk hyri menjėherė nė luftė, siē parashihej. Madje, me propozimin e Anglisė, Fuqitė e Mėdha pranuan qė ēėshtjet e ngritura nga Rusia nė kurriz tė Perandorisė Osmane tė shqyrtoheshin nga njė Konferencė Ndėrkombėtare, e cila do tė zhvillohej me pjesėmarrjen e ambasadorėve tė tyre tė akredituar nė Stamboll.

    Konferenca Ndėrkombėtare i filloi punimet nė Stamboll, buzė Bosforit, mė 24 dhjetor 1876. Por ajo ndeshi qysh nė fillim nė pengesa tė organizuara nga vetė nismėtarja e saj, Anglia. Me pėrkrahjen e fshehtė tė Londrės, ditėn qė u hap Konferenca sulltan Abdyl Hamiti shpalli kushtetutėn e pėrgatitur nga Mithat Pasha, i cili u deklaroi ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha se nė kuadrin e saj do tė zgjidheshin tė gjitha problemet qė shqetėsonin kombėsitė e Perandorisė, prandaj e quante Konferencėn Ndėrkombėtare tė panevojshme. Por manovra e Portės sė Lartė nuk pati rezultat. Me pėrkrahjen qė gjeti kėmbėngulja e Rusisė, Konferenca Ndėrkombėtare i vijoi punimet nė Londėr.

    Qeveria ruse, e cila nuk kishte asnjė besim nė Konferencėn Ndėrkombėtare, i vazhdoi pėrgatitjet pėr luftė kundėr Perandorisė Osmane. Nė kėtė drejtim ajo kishte edhe nxitjen e Gjermanisė, e cila megjithatė e kushtėzonte pėrkrahjen e saj me pėlqimin qė duhej tė jepte pėr kėtė luftė edhe Austro-Hungaria. Rusia u detyrua tė bėnte lėshime, tė cilat u fiksuan nė marrėveshjen e fshehtė qė ajo lidhi me Austro-Hungarinė nė Budapest, mė 15 janar 1877.

    Marrėveshja e Budapestit u hartua mbi platformėn e miratuar gjashtė muaj mė parė nė Rajhshtat dhe u plotėsua me njė marrėveshje shtojcė qė u nėnshkrua mė 18 mars 1877. Sipas tyre, Austro-Hungaria do tė qėndronte asnjanėse nė luftėn ruso-turke. Si shpėrblim ajo fitonte tė drejtėn tė pushtonte ushtarakisht Bosnjėn dhe Hercegovinėn, kurse fati i sanxhakut tė Novi Pazarit (Pazarit tė Ri) do tė caktohej me njė marrėveshje tė veēantė qė do tė lidhnin Peterburgun me Vjenėn. Perandoria dualiste zotohej tė mos i prekte Rumaninė, Serbinė, Bullgarinė dhe Malin e Zi, tė cilat Rusia i mbante si territore tė zonės sė saj tė ndikimit. Perandoria Ruse do tė kėnaqej me aneksimin e Besarabisė nė Ballkan dhe tė Batumit nė Kaukaz. Por, nė rast se Perandoria Osmane do tė shembej krejtėsisht, Bullgaria, Rumania dhe Shqipėria do tė bėheshin shtete autonome; Kreta, Thesalia dhe Epiri do tė aneksoheshin nga Greqia, kurse Stambolli me rrethinėn e tij do tė shpallej qytet i lirė.

    Marrėveshja e Budapestit, sado qė nė parim pranonte idenė e njė shteti autonom shqiptar, e linte tė papėrcaktuar si hapėsirėn territoriale, ashtu edhe statusin e tij. Kjo rrethanė krijonte mundėsinė pėr tė cenuar rėndė tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė, i hapte rrugėn Serbisė qė tė aneksonte krahinėn e Kosovės, Malit tė Zi viset e Shqipėrisė Veriore, Greqisė trojet e Shqipėrisė Jugore, tė cilat pėrfshiheshin nėn emėrtimin Epir, kurse krahinat e Shqipėrisė Lindore ishin nė rrezik tė pėrfshiheshin brenda kufijve tė shtetit autonom sllav, qė do tė krijohej me emrin Rumeli. Veē kėsaj, me marrėveshjen e Budapestit Rusia cariste e detyronte Austro-Hungarinė tė mos i prekte Rumaninė, Serbinė, Bullgarinė dhe Malin e Zi, por jo Shqipėrinė. Kjo do tė thoshte se Vjena, e cila e kishte ngritur ēėshtjen e shtetit autonom shqiptar, kishte liri veprimi ta pėrfshinte atė nė suazėn e politikės sė saj ekspansioniste.

    Si rrjedhim, me shembjen e Perandorisė Osmane, mė shumė se gjysma e trojeve shqiptare do tė copėtohej ndėrmjet fqinjėve ballkanikė, kurse pjesa tjetėr, edhe nė qoftė se bashkohej nė njė shtet tė veēantė autonom shqiptar, do tė hynte nėn kontrollin e Perandorisė dualiste. Megjithatė, duhet pranuar se marrėveshja e Budapestit, pavarėsisht nga kėto aspekte negative, ishte akti i parė diplomatik ndėrkombėtar qė pranoi nė parim idenė e krijimit tė njė shteti shqiptar. Kjo ide ishte e Austro-Hungarisė, e cila u nis nga interesi pėr tė krijuar nė Ballkanin Perėndimor njė barrierė kundėr ekspansionit serb drejt Adriatikut e Maqedonisė.

    Po aq negative pėr ēėshtjen shqiptare qenė edhe vendimet qė morėn Fuqitė e Mėdha nė Konferencėn Ndėrkombėtare tė Londrės, e cila i mbylli punimet e saj me nėnshkrimin e njė protokolli nė mars tė vitit 1877. Konferenca nuk e mori fare nė shqyrtim ēėshtjen shqiptare. Protokolli i Londrės e njohu parimin e autonomisė pėr kombėsitė e Perandorisė Osmane, por edhe nga ky parim shqiptarėt u pėrjashtuan, pasi nuk u panė si njė komb i veēantė. Protokolli e detyronte Portėn e Lartė tė pranonte formimin e njė province autonome nė Bosnjė-Hercegovinė dhe tė dy provincave autonome tė Bullgarisė dhe tė Rumelisė Lindore.

    Madje njėra prej tyre, vilajeti perėndimor (Bullgaria) me qendėr nė Sofje, do tė pėrfshinte nė kufijtė e vet edhe disa vise tė banuara nga popullsi shqiptare, siē ishin krahinat e Kaēanikut, tė Tetovės, tė Gostivarit, tė Kėrēovės e tė Dibrės deri nė rrjedhėn e lumit Drin. Protokolli e detyronte gjithashtu Perandorinė Osmane qė t’i jepte Malit tė Zi, pėrveē tė tjerave, tre ishuj nė liqenin e Shkodrės dhe t’i njihte atij tė drejtėn e lundrimit tė lirė nė kėtė liqen dhe nė lumin Bunė. Ēėshtjen e principatės autonome tė Mirditės, me gjithė premtimet qė i kishte bėrė Preng Bibė Dodės, Rusia nuk e shtroi fare pėr diskutim nė kėtė Konferencė. Pas nėnshkrimit tė paqes ndėrmjet Turqisė e Serbisė nė mars 1877, Mirdita kryengritėse, e braktisur nga Rusia, Serbia e Mali i Zi, mbeti vetėm pėrballė Portės sė Lartė.

    Perandoria Ruse mbeti e pakėnaqur nga Protokolli i Londrės. Rreziku i njė lufte ruso-turke nuk u largua. Pėr tė siguruar prapavijat e saj, Porta e Lartė vendosi atėherė ta shtypte me tė shpejtė rebelimin e Mirditės, ndonėse Preng Bibė Doda qėndronte nė pasivitet. Kapedani mirditor u orvat ta shmangte operacionin ushtarak osman duke bėrė lėshime, por Porta e Lartė, e cila donte ta zhdukte me kėtė rast vetėqeverisjen e Mirditės dhe venomet e saj, kėrkoi dorėzimin e tij pa kushte. Kėshtu, pas njė sėrė ultimatumesh tė pėrsėritura, mė 8 prill 1877, filluan operacionet e vėrteta ushtarake osmane kundėr Mirditės.

    Tri kolona tė ushtrisė sė rregullt osmane marshuan kundėr Mirditės nga Lezha, nga Prizreni dhe nga Mati. Ndonėse me huta tė vjetra, mirditorėt trima e ndalėn pėr njė javė marshimin e tyre. Por javėn e dytė kolona osmane, qė marshonte nga Mati, duke pėrfituar nga pakujdesia qė kishte treguar Preng Bibė Doda nė kėtė anė, pėrparoi me lehtėsi nė brendi tė Mirditės dhe u mori krahėt mirditorėve qė luftonin nė sektorin perėndimor e verior. Preng Pasha, i pushtuar nga paniku, braktisi mė 15 prill Mirditėn dhe u fsheh nė Lurė. Pas tij krerėt e tjerė u arratisėn ose u dorėzuan te turqit. Malėsorėt e thjeshtė e vazhduan edhe disa ditė qėndresėn derisa ajo u shtyp. Kėshtu, pėr tė parėn herė nė historinė e sundimit shekullor osman nė Shqipėri, mė 22 prill 1877, ushtritė turke hynė nė kryeqendrėn e Mirditės, nė Orosh, tė cilin e plaēkitėn dhe e dogjėn.

    Dy ditė mė vonė, mė 24 prill 1877, Perandoria Ruse i shpalli luftė Turqisė. Serbia, e cila ndėrkohė kishte nėnshkruar paqen me Stambollin, qėndroi mėnjanė. Pėrkundrazi, Mali i Zi, i cili nuk kishte pranuar as tė nėnshkruante paqen, as tė pėrsėriste armėpushimin, u bashkua me Rusinė nė luftėn kundėr Perandorisė Osmane.

    Sapo filloi lufta, rusėt e malazezėt u bėnė thirrje pėrsėri shqiptarėve dhe nė mėnyrė tė veēantė mirditorėve qė tė bashkoheshin me ta kundėr Perandorisė Osmane. Por tashmė, edhe mirditorėt kishin nxjerrė mėsime. As malėsorėt, as krerėt e tyre nuk kishin mė besim nė politikėn e Rusisė e tė Malit tė Zi. Nėn presionin e tyre kapedani i Mirditės u detyrua tė mos i dėgjonte mė nxitjet ruse e malazeze. Ndėrkohė edhe Porta e Lartė, e cila tani nuk donte tė kishte telashe me mirditorėt, pasi mori garanci se Preng Pasha kishte hequr dorė nga ideja e kryengritjes sė armatosur, shpalli faljen e tij dhe e pezulloi pėrsėri vendosjen e administratės sė saj centraliste nė Mirditė. Mirditorėt u kthyen nė shtėpitė e tyre tė djegura, por armėt nuk i dorėzuan.

  10. #30
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Komiteti i Janinės dhe projekti i kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane (1877)



    Lufta ruso-turke krijoi njė gjendje tė re pėr tė gjitha kombet e shtypura nga Perandoria Osmane dhe pėr tė gjitha monarkitė e Gadishullit Ballkanik. Kudo sundonte bindja se kjo luftė do tė pėrfundonte me disfatėn e Portės sė Lartė. Tė gjitha shtetet ballkanike u vunė nė lėvizje pėr tė plotėsuar nė pėrfundim tė kėsaj lufte bashkimin e tyre kombėtar dhe, ca mė shumė, pėr tė pėrmbushur aspiratat e tyre aneksioniste nė dėm tė kombeve tė tjera tė gadishullit.

    Pėr ēėshtjen shqiptare fillimi i luftės ruso-turke krijoi njė gjendje mė tė ndėrlikuar se ajo qė ishte mė parė. Qarqet politike shqiptare, edhe pse nuk e dinin marrėveshjen e fshehtė tė Budapestit, nuk kishin asnjė dyshim pėr katastrofėn qė e priste Shqipėrinė, nė rast se luftėn do ta fitonte Rusia dhe nė rast se pas luftės do tė triumfonte diktati i saj. Nė kėtė rast Shqipėrinė e priste copėtimi i saj territorial dhe, pėr pasojė, vdekja e saj politike. Dėshmia e fundit pėr kėtė ishte proklamata qė lėshoi cari rus mė 24 prill 1877, me tė cilėn ai ftonte tė gjitha kombėsitė e krishtera tė Gadishullit Ballkanik tė rrėmbenin armėt krahas ushtrive ruse, pasi pėr ta tashmė kishte ardhur dita e ēlirimit nga shtypėsi mysliman osman. Theksi i saj fetar tregonte se Rusia nuk kishte hequr dorė nga platforma e panortodoksisė dhe se nė projektin e saj pėr rregullimin e ardhshėm tė Ballkanit nuk kishte vend pėr shqiptarėt myslimanė si subjekt i tė drejtave kombėtare. Por qarqet atdhetare shqiptare e shihnin me shqetėsim edhe fitoren e Perandorisė Osmane, sepse kjo do tė sillte forcimin e zgjedhės shekullore tė sulltanit mbi atdheun e tyre.

    Mendimi i pėrgjithshėm qė pushtoi opinionin publik tė vendit nė atė kohė ishte qė Shqipėria tė ngrinte sa mė parė zėrin pėr tė drejtat e saj, pėrndryshe, po tė qėndronte pasive dhe, ca mė keq, po tė rreshtohej prapa Stambollit, do tė identifikohej me Perandorinė Osmane dhe do tė quhej si njė zotėrim turk, si njė pre nė duart e fitimtarit.
    Nė kėto rrethana qarqet atdhetare pėrparimtare e radikale shqiptare vendosėn ta kėrkonin shpėtimin e tėrėsisė territoriale tė atdheut jo te lufta kundėr shovinistėve ballkanikė, as te qėndrimi pritės, por tek organizimi i kryengritjes sė armatosur ēlirimtare kundėrosmane qė do tė ēonte nė shpalljen e pavarėsisė sė Shqipėrisė. Me kėtė veprim edhe diplomacia evropiane do tė vihej para njė fakti tė kryer.

    Ideja e kryengritjes ēlirimtare kishte, si edhe mė parė, mbėshtetje nė gatishmėrinė e masave popullore. Ajo gjeti gjithashtu miratimin e forcave atdhetare tė moderuara, tė cilat tani u bindėn se Perandoria Osmane nuk ishte mė nė gjendje t’i mbronte trojet shqiptare nga invazioni sllav. Por shpėrthimi i kryengritjes ēlirimtare dhe shpallja e pavarėsisė sipas platformės sė patriotėve mė tė pėrparuar ose e autonomisė, sipas asaj, tė qarqeve tė moderuara kėrkonte paraprakisht zgjidhjen e disa problemeve themelore, siē ishin: formimi i njė qendre tė vetme drejtuese, pėrgatitja politiko-ushtarake dhe sigurimi i pėrkrahjes nė arenėn ndėrkombėtare. Nismėn pėr ta vėnė nė jetė idenė e kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane e mori Komiteti Shqiptar, qė u formua nė Janinė nė maj tė vitit 1877, nė krye tė tė cilit u vu Abdyl Frashėri, njė nga ideologėt, diplomatėt dhe organizatorėt mė tė shquar tė Rilindjes Kombėtare Shqiptare.

    Nė kėtė Komitet bėnin pjesė personalitete, qė pėrfaqėsonin pothuajse tė gjitha krahinat e vilajetit tė Janinės, si Mehmet Ali Vrioni (Berat), Mustafa Nuri Vlora (Vlorė), Sulejman Tahiri (Tepelenė), Myslim Vasjari (Kurvelesh), Sabri Gjirokastra (Gjirokastėr), Mihal Harito (Zagori), Mehmet Goroshiani (Pėrmet), Vesel Dino (Prevezė) etj.

    Komiteti i Janinės vendosi lidhje edhe me qarqet politike qė vepronin nė viset e tjera tė atdheut, me tė cilat shqyrtoi ēėshtjen e pėrgatitjes sė kryengritjes sė armatosur. Nė tė njėjtėn kohė ai ra nė kontakt me oficerėt shqiptarė qė shėrbenin nė garnizonet osmane tė vendit dhe qė treguan gatishmėri pėr tė marrė pjesė nė kryengritjen e armatosur. Pas kėsaj, shqetėsimi kryesor i Komitetit u pėrqendrua nė aspektin diplomatik tė ēėshtjes shqiptare.

    Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės mendonin se tani qė Perandoria Osmane ishte nė rrezik tė shembej plotėsisht nga armatat ruse, fuqitė perėndimore nuk do ta linin Perandorinė Ruse qė ta ndryshonte hartėn politike tė Gadishullit Ballkanik sipas planeve tė saj ekspansioniste. Duke u kapur pas zėrave qė qarkullonin nė shtypin ndėrkombėtar, se fuqitė perėndimore do ta zmadhonin territorin e Greqisė pėr ta pėrdorur si barrierė kundėr ortekut rus, ata shpresonin se po ato fuqi, pėr interesat e politikės sė ekuilibrit nė Evropėn Juglindore, do tė merrnin nė konsideratė edhe idenė e njė shteti shqiptar tė pavarur. Sikurse shkruante disa muaj mė vonė Abdyl Frashėri, Evropa do tė bindej se qytetėrimin e saj nė Gadishullin Ballkanik nuk mund ta mbronte nga rreziku rus vetėm diga greke, por, sė bashku me tė, edhe diga shqiptare. Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės mendonin se nė kėto rrethana Shqipėria duhej tė lidhte me Greqinė njė aleancė politike e ushtarake pėr tė hyrė bashkėrisht nė luftė kundėr Perandorisė Osmane pėrpara se armatat ruse tė zbritnin nė jug tė Gadishullit Ballkanik. Por ata kėrkonin si kusht qė Athina ta mbėshteste idenė e pavarėsisė sė Shqipėrisė dhe ta miratonte tėrėsinė e saj tokėsore. Nė rast se Athina do ta nėnshkruante mbi kėtė parim aleancėn dypalėshe, do tė konsiderohej e kapėrcyer pėr ēėshtjen shqiptare pengesa kryesore nė plan ndėrkombėtar.

    Udhėheqėsit e Komitetit tė Janinės ishin tė ndėrgjegjshėm se qeveria greke nuk do tė hiqte dorė aq lehtė nga qėndrimi i saj i vjetėr, nuk ishte e prirur qė tė pranonte kėrkesėn e shqiptarėve pėr tė pėrfshirė nė shtetin e tyre krejt Shqipėrinė e Jugut deri nė Prevezė, sepse ishte pushtuar nga lakmia pėr tė aneksuar krejt vilajetin e Janinės, deri te lumi Seman. Megjithatė ata shpresonin se pėrballė gjendjes kritike qė ishte krijuar pėr Greqinė nga pėrparimi i ushtrive ruse, Athina mund tė hiqte dorė nga platforma qė kishte parashtruar vitin e kaluar dhe do ta shikonte me njė sy realist propozimin e shqiptarėve.
    Nė tė vėrtetė opinioni publik grek ishte i tronditur nga politika ruse. Greqia, e cila priste prej kohėsh shembjen e Perandorisė Osmane qė tė sendėrtonte aspiratat e saj territoriale, tani e ndiente veten krejtėsisht tė braktisur. Pėr shkak tė lidhjeve tė Athinės me Anglinė e Francėn, Rusia cariste nuk po i pėrfillte fare aspiratat e saj nacionaliste, ndėrsa Anglia me Francėn po e shtrėngonin Athinėn qė tė qėndronte asnjanėse. Opinioni publik grek po bindej gjithnjė e mė shumė se me qėndrimin asnjanės tė Greqisė, Trakia dhe Maqedonia ishin nė rrezik tė pėrfshiheshin nė kufijtė e Bullgarisė dhe tė Rumelisė qė do tė krijoheshin sipas planit carist, kurse Thesalia dhe Epiri mund tė mbeteshin pėrsėri brenda kufijve tė Perandorisė Osmane, tė cilėn Anglia me Francėn pėrpiqeshin ta shpėtonin nga katastrofa e plotė.

    Brenda nė Greqi organizatat irredentiste helenike kėrkonin me kėmbėngulje tė ndėrmerreshin veprime energjike pėr tė mos e humbur rastin e favorshėm qė po krijohej nga shembja e Perandorisė Osmane. Por Mbretėria Helenike me rreth njė milion banorė, me financa krejtėsisht tė rrėnuara dhe me forca ushtarake tė dobėta, nuk e ndiente veten nė gjendje tė ndėrmerrte me sukses veprime tė armatosura kundėr Perandorisė Osmane. Nė kėto rrethana propozimi i Komitetit tė Janinės pėr njė aleancė shqiptaro-greke gjeti njė pritje pozitive nė qarqet qeveritare tė Athinės. Qeveria greke pranoi tė hynte nė bisedime me shqiptarėt.
    Bisedimet u zhvilluan nė mėnyrė tė fshehtė nė Janinė gjatė gjysmės sė dytė tė korrikut 1877, ndėrmjet Abdyl Frashėrit, i cili shoqėrohej nga Mehmet Ali Vrioni, dhe Epaminonda Mavromatis, njė funksionar i Ministrisė sė Jashtme greke. Qysh nė fillim u duk se tė dyja palėt erdhėn nė takim me pikėpamje tė papajtueshme.

    Abdyl Frashėri, qė si nismėtar i takimit e nisi i pari bisedėn, pasi argumentoi interesat jetikė tė tė dyja palėve pėr njė luftė tė pėrbashkėt kundėr Perandorisė Osmane e pansllavizmit carist, parashtroi zotimet dhe kushtet e palės shqiptare pėr lidhjen e aleancės politike e ushtarake. Shqiptarėt zotoheshin qė ta fillonin tė parėt luftėn kundėrosmane me anėn e kryengritjes ēlirimtare, e cila do tė shpėrthente nė Shqipėri sapo tė nėnshkruhej aleanca. Ata merrnin kėshtu pėrsipėr qė pushtetin turk nė Shqipėri ta asgjėsonin me forcat e tyre tė brendshme. Menjėherė pasi tė shpėrthente kryengritja e armatosur, deklaroi Abdyl Frashėri, do tė shpallej pavarėsia kombėtare e Shqipėrisė. Ai kėrkoi qė, sapo tė fitonte kryengritja nė Shqipėri, Greqia t’i shpallte luftė Perandorisė Osmane. Shqiptarėt zotoheshin gjithashtu ta ndihmonin ushtrinė greke qė t’i pushtonte pa vėshtirėsi Thesalinė e Maqedoninė, pasi oficerėt dhe ushtarėt shqiptarė, qė shėrbenin nė garnizohet osmane tė kėtyre viseve, ishin nė lidhje me Komitetin e Janinės, pra tė gatshėm qė, me urdhrin e tij, t’i dorėzonin qytetet pa gjakderdhje. Kundrejt kėtyre detyrimeve pala shqiptare kėrkonte si kusht nga qeveria e Athinės qė ajo ta njihte zyrtarisht formimin e principatės sė pavarur shqiptare nė kufijtė etnikė tė Shqipėrisė, duke pėrfshirė Kosovėn nė veri, deri nė Vranjė, dhe Ēamėrinė nė jug, deri nė Prevezė.

    Pala greke nuk pranoi asnjė nga kushtet e parashtruara nga Komiteti i Janinės. Para sė gjithash ajo e kundėrshtoi krejtėsisht idenė e njė principate shqiptare tė pavarur dhe ca mė shumė pėrfshirjen nė kufijtė e saj, qoftė edhe tė njė pjese tė vogėl tė tė ashtuquajturit Epir. Sipas tezės sė saj, krejt Epiri, qė nga lumi Seman deri te gjiri i Prevezės, ishte tokė greke. Si rrjedhim ajo nguli kėmbė qė Shqipėria e Jugut tė rrėmbente armėt nėn flamurin grek dhe tė kėrkonte bashkimin e saj me Greqinė. Athina pranoi qė kryengritja ēlirimtare tė kishte karakter shqiptar vetėm nė veri tė lumit Seman, por vuri si kusht qė edhe kėto vise tė kėrkonin bashkimin e tyre me Greqinė pėr tė formuar njė shtet dualist greko-shqiptar nėn sovranitetin e mbretit tė Greqisė.

    Abdyl Frashėri u pėrpoq ta bindte qeverinė e Athinės pėr absurditetin e pikėpamjeve tė saj. Populli shqiptar, deklaroi ai, po ndėrmerr revolucionin ēlirimtar pėr tė formuar shtetin e vet tė pavarur dhe jo pėr ta zėvendėsuar zgjedhėn osmane me robėrinė greke, pėr tė ruajtur tėrėsinė e vet territoriale dhe jo pėr ta ndarė atė nė tokė greke dhe nė tokė shqiptare. Nė bazė tė udhėzimeve qė mori nga Athina, Epaminonda Mavromatis nuk bėri asnjė tėrheqje, madje mbajti gjatė takimeve njė qėndrim arrogant dhe fyes ndaj shqiptarėve.

    Ndėrkaq, gjatė kohės qė zhvilloheshin bisedimet e fshehta nė Janinė, ngjarjet nė frontin ruso-turk morėn tjetėr rrugė. Sado qė Perandoria Osmane ishte shumė e dobėt, invazioni carist ngjalli nė popullsinė turke ndjenjėn e atdhetarisė dhe rriti frymėn e qėndresės sė saj ushtarake. Si rrjedhim, pas sukseseve tė shpejta qė korrėn gjatė dy muajve tė parė tė luftės, nė fillim tė korrikut ushtritė ruse u gozhduan nė Plevnė tė Bullgarisė. Qėndresa e Plevnės, e cila tregonte se Perandoria Osmane nuk ishte aq e dobėt sa pandehej, e qetėsoi deri diku qeverinė greke dhe e ēliroi pėrkohėsisht nga ngutja qė kishte pėr tė hyrė nė luftė. Nga ana tjetėr, Athina u bind se aspiratat e saj pushtuese ndaj Shqipėrisė nuk mund t’i plotėsonte me anėn e Komitetit tė Janinės. Shpresat pėr tė aneksuar krejt vilajetin e Janinės ajo tani i vari te Komiteti Epirot, qė ishte formuar nė Korfuz nga disa emigrantė grekė, tė cilėt kėrkonin bashkimin e vilajetit tė Janinės (tė Shqipėrisė sė Jugut) me Mbretėrinė Greke. Kėta morėn pėrsipėr detyrėn qė tė organizonin nė kėto vise njė kryengritje filoheleniste. Nėn ndikimin e kėtyre faktorėve nė fund tė korrikut bisedimet greko-shqiptare u ndėrprenė.

  11. #31
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Komiteti i Stambollit dhe platforma e tij politike



    Qėndresa osmane e Plevnės vazhdoi pesė muaj. Ndėrkohė patriotėt shqiptarė, edhe pse bisedimet e Janinės u ndėrprenė, nuk hoqėn dorė nga ideja e kryengritjes ēlirimtare kundėrosmane. Ata i vazhduan pėrpjekjet pėr t’i shkrirė komitetet shqiptare lokale nė njė komitet kombėtar, pėr formimin e komitetit qendror kombėtar dhe pėr pėrgatitjen e kryengritjes sė armatosur. Por, ndėrsa nė malet Ballkan dhe nė sektorin e Kaukazit ushtritė osmane ndalėn pėrparimin e ushtrisė ruse, nė frontin malazez, nė Shqipėrinė e Veriut nė gusht 1877, mbrojtja turke u thye dhe ushtria osmane filloi tė tėrhiqej drejt jugut. Kjo ngjarje tronditi opinionin publik nė Shqipėrinė e Veriut. Nė kėto rrethana u formua nė Shkodėr njė komitet shqiptar i pėrbashkėt pėr qytetarėt myslimanė e katolikė, i kryesuar nga Pjetėr Gurakuqi. Nė memorandumin e kėtij komiteti kėrkohej tė formohej njė shtet kombėtar mė vete nėn vasalitetin e sulltanit, siē ishin nė atė kohė Serbia dhe Rumania. Por gjendja nė frontin me Malin e Zi u stabilizua shpejt. Pėrparimi i ushtrisė malazeze u ndal.

    Gjatė vjeshtės sė vitit 1877 patriotėt shqiptarė i kushtuan kujdes edhe fushatės sė zgjedhjeve pėr parlamentin e dytė osman. Megjithėse zgjedhjet qenė indirekte dhe u zhvilluan nėn diktatin e valinjve, nėn trysninė qė vinte nga poshtė dolėn deputetė edhe disa personalitete atdhetare, ndėr tė cilat ishte edhe Abdyl Frashėri.

    Ēeljen e parlamentit nė dhjetor tė atij viti patriotėt shqiptarė, sidomos antarėt e Komitetit tė Janinės, e shfrytėzuan pėr tė organizuar nė kryeqytetin perandorak njė takim nė shkallė kombėtare. Pėr kėtė qėllim, pėrveē deputetėve tė parlamentit, u thirrėn nė Stamboll edhe personalitete tė njohura shqiptare qė pėrfaqėsonin pothuajse tė gjitha krahinat e Shqipėrisė. Nė mbledhjen e parė, qė u mbajt mė 18 dhjetor 1877, u miratua forumi i organizatės atdhetare revolucionare me emrin Komiteti Qendror pėr Mbrojtjen e tė Drejtave tė Kombėsisė Shqiptare, ose siē u quajt shkurt Komiteti i Stambollit. Kryetari i Komitetit u zgjodh Abdyl Frashėri. Megjithėse nuk dihet ende pėrbėrja e plotė e kėtij Komiteti, janė njohur tanimė si anėtarė tė tij Pashko Vasa, Jani Vreto, Ymer Prizreni, Zija Prishtina, Sami Frashėri, Ahmet Koronica, Mihal Harito, Iljaz Dibra, Mehmet Ali Vrioni, Seid Toptani, Mustafa Nuri Vlora, Mane Tahiri etj.
    Nė programin politik tė Komitetit tė Stambollit pėrfshihej teza mbi organizimin me ngutėsi tė kryengritjes sė armatosur kundėrosmane dhe krijimin e shtetit kombėtar shqiptar. Komiteti vendosi gjithashtu qė tė zhvilloheshin bisedime me Greqinė pėr tė arritur njė aleancė shqiptaro-greke sipas platformės sė parashtruar nga Abdyl Frashėri.

    Ndėrkohė ngjarjet nė front pėsuan njė kthesė rrėnjėsore. Mė 10 dhjetor 1877 qėndresa e Plevnės u thye. Ushtritė ruse filluan tė pėrparonin pėrmes maleve Ballkan. Serbia e Mali i Zi morėn zemėr nga pėrparimi rus dhe rifilluan veprimet luftarake kundėr Turqisė. Perandoria Osmane tani dukej se ishte nė pragun e katastrofės sė plotė. Nė kėto rrethana qeveria e Athinės e pranoi propozimin e ri tė paraqitur nga patriotėt shqiptarė pėr tė rifilluar bisedimet dypalėshe qė ishin ndėrprerė nė fund tė korrikut.

    Turi i dytė i bisedimeve shqiptaro-greke u zhvillua nė Stamboll gjatė gjysmės sė dytė tė muajit dhjetor 1877. Kėtė radhė qeverinė greke e pėrfaqėsonte Stefanos Skuludhi, deputet nė parlamentin e Greqisė. Abdyl Frashėri, i cili kryesonte pėrsėri delegacionin shqiptar, tani nuk pėrfaqėsonte Komitetin Ndėrkrahinor tė Janinės, por Komitetin Kombėtar tė Stambollit. Abdyli i parashtroi Stefanos Skuludhit planin e hollėsishėm tė shpėrthimit tė kryengritjes shqiptare, e cila do tė fillonte nė Shqipėrinė e Jugut. Menjėherė pas saj do tė formohej qeveria e pėrkohshme e Shqipėrisė, qė do tė njihej nga Greqia, e cila do tė hynte gjithashtu nė luftė kundėr Perandorisė Osmane nė Thesali. Kryengritja do tė shtrihej nė Gegėri e nė Kosovė. Greqia do t’i ndihmonte shqiptarėt me armatime. Projekti i Abdyl Frashėrit ishte i leverdishėm pėr tė dyja palėt. Shqipėria siguronte tėrėsinė territoriale, duke pėrfshirė nė kufijtė e saj edhe vilajetin e Janinės (Epirin), ndėrsa Greqia hiqte dorė nga Epiri, por do tė aneksonte pa luftė Thesalinė, me ndihmėn e oficerėve shqiptarė qė komandonin ushtrinė osmane. Abdyli u pėrpoq edhe njė herė ta bindte qeverinė e Athinės, se ishte nė interes tė Greqisė qė ajo tė kishte si aleate, kundėr Perandorisė Osmane e kundėr rrezikut rus, njė Shqipėri tė fortė, prandaj nguli kėmbė qė aleanca dypalėshe tė ndėrtohej sipas parimit tė njohjes sė njė principate tė pavarur shqiptare nė kufijtė e saj etnikė, nė krye tė sė cilės mund tė vihej edhe njė princ me origjinė nga dinastia qė mbretėronte nė Greqi. Por pala greke nuk hoqi dorė as kėtė radhė nga pretendimet ndaj Shqipėrisė. Si rrjedhim, nė ditėt e fundit tė dhjetorit, me urdhrin telegrafik tė ardhur nga Athina, bisedimet shqiptaro-greke u ndėrprenė pėrsėri.

    Nė fillim tė vitit 1878 situata nė front u pėrmbys plotėsisht. Pasi kaluan malet Ballkan, ushtritė ruse filluan tė pėrparonin me shpejtėsi nė drejtim tė jugut, pa ndeshur ndonjė rezistencė serioze nga ana e ushtrive osmane. Mė 4 janar 1878 ato pushtuan Sofjen, mė 18 janar Edrenenė dhe mė 28 janar arritėn nė fshatin Shėn-Stefan, nė periferi tė Stambollit. Nga paniku qė pushtoi Perandorinė Osmane pėrfituan ushtritė serbe, tė cilat marshuan pa vėshtirėsi drejt vilajetit tė Kosovės dhe, pasi morėn Pirotin, Nishin, Kurshunlinė dhe Vranjėn, nė fund tė janarit arritėn nė Gjilan. Po ashtu, ushtritė malazeze pushtuan mė 10 janar Tivarin, mė 19 janar Ulqinin dhe njė javė mė vonė dolėn nė brigjet e liqenit tė Shkodrės e tė lumit tė Bunės.

    Disfata e plotė e ushtrive osmane i shqetėsoi tė gjitha Fuqitė e Mėdha. Nė mėnyrė tė veēantė ajo tronditi Britaninė e Madhe, e cila, pėr tė penguar hyrjen e ushtrive ruse nė Stamboll, dėrgoi flotėn e saj luftarake nė detin Marmara. Nė tė njėjtėn kohė, me nxitjen e saj, Porta e Lartė i kėrkoi komandės ruse armėpushim. Duke parė se Anglia ishte e vendosur tė mbronte me ēdo kusht kryeqytetin osman, Rusia nėnshkroi nė Edrene, mė 31 janar 1878, armėpushimin me Perandorinė Osmane dhe filloi bisedimet pėr tė pėrfunduar Traktatin e Paqes me tė.

    Situata e re ndėrkombėtare, qė u krijua pas disfatės sė plotė turke, e detyroi Komitetin e Stambollit ta rishikonte programin e vet. Sipas tij, shpėrthimi nė kėto rrethana i kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri do tė ishte njė hap i dėmshėm, qė do ta lehtėsonte pėrparimin e ushtrive serbe, malazeze e greke nė brendi tė trojeve shqiptare dhe do t’u jepte rast monarkive fqinje qė ta sanksiononin me anėn e fitores ushtarake aneksimin e viseve tė pushtuara prej tyre. Pėr kėtė arsye Komiteti hoqi dorė pėrkohėsisht nga projekti i kryengritjes sė armatosur dhe hartoi njė program tė ri politik pėr Lėvizjen Kombėtare Shqiptare.
    Programi i ri, i cili u pėrpunua nė ditėt e para tė vitit 1878, pėrmbante ndryshime taktike e jo strategjike. Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit nuk hoqėn dorė nga synimi i tyre i mėparshėm, nga formimi i shtetit kombėtar shqiptar. Por tani para Shqipėrisė qėndronte si detyrė e ngutshme ruajtja e tėrėsisė sė saj tokėsore. Pėrveē kėsaj, ata mendonin se nė kushtet e reja pavarėsia kombėtare e Shqipėrisė ishte e parealizueshme, pasi ajo nuk gėzonte asnjė mbėshtetje nė arenėn ndėrkombėtare. Pėr mė tepėr, tani qė kishte filluar pushtimi i trojeve shqiptare nga ushtritė fqinje, rreziku i copėtimit tė Shqipėrisė ishte bėrė shumė serioz. Nė kėtė gjendje tė re shqiptarėt u kthyen pėrsėri nė programin e mėparshėm.

    Nė vend tė pavarėsisė sė plotė kombėtare, ata vendosėn tė kėrkonin bashkimin e trojeve tė tyre amtare nė njė vilajet autonom shqiptar nė kuadrin e Perandorisė Osmane. Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit shpresonin se krijimi i njė vilajeti tė tillė do tė gjente pėrkrahės nė arenėn ndėrkombėtare, tė paktėn mbėshtetjen e atyre Fuqive tė Mėdha qė nuk e dėshironin shpartallimin e plotė tė Perandorisė Osmane. Veē kėsaj, pėr tė mbrojtur tėrėsinė territoriale, shqiptarėt do tė luftonin tė veēuar nga Perandoria Osmane, do tė hynin nė betejė kundėr rrezikut sllav, grek, austriak ose italian nė emėr tė interesave kombėtarė tė Shqipėrisė. Ata ishin tė bindur se njė luftė e tillė, si edhe formimi i vilajetit autonom shqiptar, do ta sanksiononte nė plan ndėrkombėtar ekzistencėn e shqiptarėve si komb dhe tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė. Kėto fitore do tė shėrbenin si bazė pėr ta kthyer vilajetin autonom shqiptar, nė rrethana koniunkturale mė tė favorshme, nė njė shtet tė pavarur shqiptar. Pėr tė arritur bashkimin politik dhe organizativ tė mbarė vendit rreth kėsaj platforme, udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit vendosėn tė formonin njė lidhje shqiptare me karakter kombėtar, ku tė pėrfaqėsoheshin tė gjitha shtresat shoqėrore dhe tė gjitha krahinat shqiptare qė bėnin pjesė nė tė katėr vilajetet perėndimore tė Gadishullit Ballkanik. Projektin pėr formimin e saj e pėrgatiti qysh nė fillim tė vitit 1878, Pashko Vasa, qė nė atė kohė ishte kėshilltar i valiut tė Kosovės.

    Udhėheqėsit e Komitetit tė Stambollit shpresonin se me programin e tyre tė ri, i cili e pėrjashtonte pėrkohėsisht konfliktin e armatosur shqiptaro-turk, Porta e Lartė nuk do ta pengonte formimin e Lidhjes Shqiptare. Kjo liri veprimi kishte rėndėsi tė veēantė pėr ta, pasi u jepte atyre mundėsi qė ta shpejtonin formimin e lidhjes kombėtare dhe organizimin e forcave tė saj tė armatosura. Pėr kėtė qėllim Komiteti i Stambollit ngarkoi njė komision tė posaēėm, tė kryesuar nga Pashko Vasa, pėr tė nxjerrė lejen pėrkatėse nga Porta e Lartė. Pėr njė kohė tė gjatė Stambolli nuk dha asnjė pėrgjigje.

    Gjatė muajit shkurt 1878 tensionin politik tė shqiptarėve e rriti edhe mė shumė ekspedita qė organizoi qeveria greke kundėr trojeve kombėtare tė Shqipėrisė. Qė ta vinte Rusinė para faktit tė kryer dhe tė merrte parasysh aspiratat e saj territoriale, qeveria e Athinės e detyroi Komitetin e Korfuzit qė, para se tė nėnshkruhej Traktati i Paqes me Turqinė, tė provokonte nė Shqipėrinė e Jugut njė kryengritje tė armatosur kundėrosmane dhe tė nxiste kryengritėsit vendas qė tė kėrkonin bashkimin e krahinave tė tyre me Mbretėrinė e Greqisė. Sipas planit tė saj tė pėrgatitur me kujdes, mė 12 shkurt 1878 njė bandė e madhe greke me rreth 600 “vullnetarė” tė ashtuquajtur epirotė, tė rekrutuar nė Greqi, midis tė cilėve kishte edhe disa mercenarė tė huaj, tė pajisur me armė e topa tė ushtrisė helenike dhe tė komanduar nga oficerė grekė, zbarkuan nga ishulli i Korfuzit nė fshatin Lėkurės, nė afėrsitė e Sarandės. Pasi ngritėn kėtu flamurin e Greqisė, shpallėn fillimin e kryengritjes “greke” nė viset e Epirit. Tė nesėrmen, mė 13 shkurt, internacionalistėt grekė pushtuan Sarandėn; pastaj njė pjesė e tyre u drejtua pėr nė fshatin Ēukė, pjesa tjetėr pėr nė fshatin Gjashtė, duke shpresuar se aksioni i tyre do tė ishte sinjali pėr shpėrthimin e kryengritjes sė pėrgjithshme nga ana e popullsisė vendase.

    Ndėrkaq popullsia shqiptare vendase jo vetėm nuk u bashkua me bandėn greke, por, pėrkundrazi, u ngrit nė kėmbė kundėr saj. Nėn thirrjen e krerėve lokalė, me mijėra vullnetarė shqiptarė rrėmbyen armėt pėr mbrojtjen e vendit. Pėrparimi i forcave greke u ndal nė kodrat e Gjashtės. Mė 17 shkurt vullnetarėt shqiptarė, sė bashku me forcat turke qė erdhėn nga Janina, u shkaktuan atyre dy disfata tė rėnda, njėrėn nė Karalibej, tjetrėn nė Gjashtė, dhe i detyruan tė tėrhiqeshin me humbje tė mėdha nė Lėkurės. Pas njė luftimi tjetėr, qė u zhvillua mė 23 shkurt 1878 nė Lėkurės, banda u shpartallua plotėsisht. Komandanti i tyre mundi tė shpėtonte sė bashku me 110 veta, duke u tėrhequr gjatė bregdetit, derisa u hodh nė Korfuz. Tė tjerėt u vranė ose u zunė robėr gjatė luftimeve.

  12. #32
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. THEMELIMI I LIDHJES SHQIPTARE TĖ PRIZRENIT






    Shqipėria dhe Traktati i Shėn-Stefanit (3 mars 1878)




    Njė muaj pas armėpushimit tė Edrenesė u nėnshkrua nė Shėn-Stefan, mė 3 mars 1878, Traktati i Paqes ndėrmjet Perandorisė Ruse dhe Perandorisė Osmane.
    Traktati i Shėn-Stefanit i shkėpuste Perandorisė Osmane rreth 80 pėr qind tė zotėrimeve tė saj nė Gadishullin Ballkanik. Me shpresė se do tė shmangte kundėrshtimin e fuqive tė tjera tė mėdha, Rusia nuk mori pėr vete asgjė nga kėto territore. Ajo u kufizua vetėm duke i shkėputur Rumanisė, tė cilėn e kishte aleate nė luftėn qė fitoi, krahinėn e Besarabisė nė veri tė lumit Pruth dhe duke aneksuar disa krahina qė zotėronte Perandoria Osmane, nė jug tė Kaukazit (Kars, Ardahan, Bajazid e Batum). Synimet e saj hegjemoniste nė Evropėn Juglindore Rusia cariste do t’i siguronte kryesisht nėpėrmjet Bullgarisė sė madhe autonome qė u krijua me Traktatin e Shėn-Stefanit. Bullgaria do tė ishte njė principatė autonome me qeverinė e saj, tributare ndaj sulltanit. Formimi i saj ishte nė vetvete njė hap pozitiv, pasi e ēlironte popullin bullgar nga zgjedha shekullore osmane.

    Por, Rusia krijoi njė Bullgari tė madhe, tė cilėn ajo do ta kishte si njė satelite tė saj me qėllim qė tė vendoste nėpėrmjet saj zotėrimin e vet nė Gadishullin Ballkanik. Nė kufijtė e saj do tė pėrfshihej shumica dėrrmuese e tokave qė i shkėputeshin Perandorisė Osmane. Kjo do tė shtrihej nė lindje deri nė Detin e Zi, nė jug deri nė detin Egje, nė veri deri nė Danub dhe nė perėndim deri nė malet e Voskopojės. Sado qė Bullgaria e madhe do tė mbetej nėn sovranitetin e sulltanit turk, Porta e Lartė nuk do tė kishte tė drejtė tė vendoste brenda kufijve tė saj asnjė garnizon ushtarak osman. Pjesa tjetėr e territoreve perandorake do t’i jepej Rumanisė, Serbisė dhe Malit tė Zi, qė ktheheshin nga principata autonome nė shtete tė pavarura. Greqia nuk pėrfitonte asgjė. Ajo do tė mbetej ashtu siē ishte, njė shtet i pavarur brenda kufijve tė saj tė paraluftės.

    Traktati i Shėn-Stefanit nuk e zinte fare nė gojė Shqipėrinė, e cila pėr Rusinė nuk ekzistonte si subjekt tė drejtash politike. Sipas Traktatit tė Shėn-Stefanit, gati gjysma e trojeve shqiptare u jepej shteteve sllave ballkanike. Bullgaria do tė merrte, pėrveē tė tjerave, krahinat shqiptare tė Korēės, tė Bilishtit, tė Pogradecit, tė Strugės, tė Dibrės, tė Kėrēovės, tė Gostivarit, tė Tetovės, tė Shkupit, tė Kaēanikut etj. Serbia, e cila do tė shtrihej kryesisht drejt jugperėndimit, do tė aneksonte edhe viset veriore e verilindore tė Kosovės, deri nė afėrsi tė Mitrovicės. Mali i Zi, sipėrfaqja e tė cilit do tė rritej mė tepėr se tri herė, do tė pėrfshinte brenda kufijve tė tij gjithashtu njė varg krahinash shqiptare, si atė tė Ulqinit, tė Krajės, tė Anamalit, tė Hotit, tė Grudės, tė Tuzit, tė Kelmendit, tė Plavės, tė Gucisė dhe tė Rugovės. Pjesa tjetėr e Shqipėrisė do tė mbetej nėn sundimin e Perandorisė Osmane. Si rrjedhim, me Traktatin e Shėn-Stefanit trojet shqiptare do tė copėtoheshin ndėrmjet katėr shteteve tė huaja. Perandoria Ruse e gjymtonte kėshtu rėndė tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė dhe e vėshtirėsonte nė kulm luftėn e popullit shqiptar pėr krijimin e shtetit kombėtar.

    Zemėrimin e thellė qė shkaktoi nė Shqipėri Traktati i Shėn-Stefanit e rriti mė tej terrori i ushtrive serbo-malazeze mbi shqiptarėt e viseve tė pushtuara prej tyre dhe shpėrngulja me dhunė nga kėto krahina e dhjetėra mijė familjeve shqiptare, tė cilat vėrshuan si muhaxhirė nė krahinat e papushtuara nga ushtritė ballkanike. Vetėm nė vilajetin e Kosovės endeshin rreth 100 mijė burra, gra e fėmijė, tė shpėrngulur nga zona e pushtimit serb. Gati 38 mijė veta tė dėbuar nga ushtritė ruse e bullgare qenė shpėrndarė, sipas konsullit anglez Blunt, nė viset e vilajetit tė Manastirit. Sipas tė dhėnave tė konsullit austro-hungarez Lipih (Lipich), mbi 26 mijė shqiptarė, tė dėbuar nga zona e pushtimit malazez, ishin vendosur nė vilajetin e Shkodrės. Por numri i shqiptarėve tė shpėrngulur ishte mė i madh, po tė kemi parasysh se jo pak prej tyre mėrguan nė vilajetet e Selanikut, tė Stambollit, tė Izmirit, tė Adanasė e tė Sirisė.

    Zemėrimi kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit pėrfshiu tė gjitha shtresat e popullsisė shqiptare, qė nga fshatarėt e zejtarėt e deri te qarqet ēifligare e tregtare. Ky zemėrim i shqiptarėve nuk drejtohej vetėm kundėr Perandorisė Ruse dhe aleatėve tė saj ballkanikė, por edhe kundėr Perandorisė Osmane, e cila kishte nėnshkruar njė akt tė tillė, qė e dėnonte me vdekje atdheun e tyre. Fakti se asnjė nga fuqitė e tjera tė mėdha nuk e ngriti zėrin pėr tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė, i bindi pėrfundimisht shqiptarėt se ata tashmė ishin krejtėsisht vetėm.

    Gjendja e re qė u krijua nga vendimet e Shėn-Stefanit dhe nga ngjarjet qė rrodhėn mė pas, nė mars-prill 1878, kur u duk qartė se Fuqitė e Mėdha perėndimore ishin tė vendosura tė mbronin me ēdo kusht sundimin e Perandorisė Osmane nė Ballkan dhe si rrjedhim nuk ishin tė prirura tė merrnin parasysh tė drejtat kombėtare tė shqiptarėve, Komiteti Qendror i Stambollit arriti nė pėrfundimin se si kryengritja e armatosur kundėrosmane, ashtu edhe kėrkesa pėr pavarėsinė e Shqipėrisė nuk mund tė qėndronin mė si pika kryesore tė programit tė tij politik. Tani qė copėtimi i trojeve shqiptare filloi tė vihej nė jetė dhe doli nė plan tė parė detyra e mbrojtjes sė tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, kryengritja e armatosur kundėr Perandorisė Osmane jo vetėm qė nuk e zgjidhte ēėshtjen shqiptare, por e ndėrlikonte edhe mė keq atė e fatin e atdheut.

    Nė rrethana tė tilla ndėrkombėtare, Komiteti Shqiptar i Stambollit adaptoi, pėr aq kohė sa do tė vijonte kjo gjendje e ndėrlikuar, njė platformė tė re politike, e cila kėrkonte mobilizimin e mbarė vendit pėr plotėsimin e dy detyrave kryesore: pėr tė kundėrshtuar me luftė tė armatosur, nė emėr tė kombėsisė shqiptare, ēdo vendim qė do tė merrnin Fuqitė e Mėdha, qoftė edhe me pėlqimin e Perandorisė Osmane, nė dėm tė tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė dhe, nė tė njėjtėn kohė, pėr tė arritur bashkimin e tė gjitha trojeve tė atdheut nė njė vilajet tė vetėm shqiptar, tė pajisur me disa tė drejta autonomiste, qė mund tė realizoheshin pa hyrė nė konflikt me Portėn e Lartė.

    Pėrmbushja e kėtyre objektivave bėnte tė nevojshėm formimin e njė fronti tė vetėm politik mbarėshqiptar dhe pranimin nga ana e kėtij fronti tė platformės politike tė pėrpunuar nga Komiteti Kombėtar i Stambollit.

    Pėr krijimin e frontit tė bashkuar politik, qė do tė kishte formėn e njė lidhjeje kombėtare shqiptare, kishte tashmė nė Shqipėri njė truall deri diku tė pėrgatitur edhe nga pikėpamja organizative. Qysh nė dhjetor tė vitit 1877, nė krahinat periferike tė Shqipėrisė, kur ato filluan tė kėrcėnoheshin nga pushtimi serb e malazez, ishin organizuar besėlidhje shqiptare krahinore ose, siē quheshin nė disa vise, komisione lokale tė vetėmbrojtjes, tė cilat u pėrpoqėn tė mobilizonin shqiptarėt pėr tė hyrė nė veprim sapo tė lėshohej kushtrimi. Traktati i Shėn-Stefanit i dha njė nxitje tė fuqishme krijimit tė besėlidhjeve tė reja. Por me evolucionin ekonomik, shoqėror, politik e kulturor qė kishte pėsuar Shqipėria, gjatė dekadave tė fundit, ndryshe nga periudhat e mėparshme, ndėrgjegjja e bashkėsisė krahinore ishte tejkaluar tanimė te shqiptarėt. Ēdo krahinė kishte filluar ta ndiente veten si gjymtyrė e njė trupi tė vetėm, si pjesė e njė atdheu tė pėrbashkėt. Ky evolucion nė ndėrgjegjen kombėtare tė shqiptarėve ishte njė faktor i favorshėm pėr veprimtarinė e Komitetit Kombėtar tė Stambollit, tė cilit tani i takonte detyra t’i bashkonte besėlidhjet krahinore nė njė trup tė vetėm organizativ dhe me njė platformė tė vetme politike.

    Derisa tė shkriheshin nė njė organizatė kombėtare, pėrballė besėlidhjeve krahinore qėndronin tri detyra themelore: tė mobilizonin shtresat e gjera popullore nė lėvizjen e madhe tė protestės kundėr vendimeve tė padrejta tė Traktatit tė Shėn-Stefanit; tė pėrgatiteshin ushtarakisht pėr tė kundėrshtuar me armė copėtimin e trojeve shqiptare, nė rast se vendimet e Traktatit do tė mbeteshin nė fuqi; tė kujdeseshin pėr tė ndihmuar dhe pėr tė sistemuar rreth 150 mijė muhaxhirėt shqiptarė, tė grumbulluar nė vilajetet e Kosovės, tė Shkodrės e tė Manastirit, tė cilėt kishin mbetur pa bukė e pa strehė.

    Ndėrkaq, nė prill tė vitit 1878, opinioni publik shqiptar u informua nga shtypi ndėrkombėtar pėr kundėrshtimin qė kishte gjetur Traktati i Shėn-Stefanit nė fuqitė e tjera tė mėdha. Nė tė vėrtetė, kundėrshtimin mė tė rreptė ai e pati nga Anglia dhe nga Austro-Hungaria, tė cilat u shqetėsuan sė tepėrmi nga rritja e shpejtė e ndikimit tė Rusisė nė Gadishullin Ballkanik nėpėrmjet Bullgarisė sė Madhe. Pėr kėtė arsye, me kėmbėnguljen e tyre, u vendos qė kushtet e pėrcaktuara nė Traktatin e Shėn-Stefanit tė rishikoheshin nga njė kongres i posaēėm i Fuqive tė Mėdha, i cili, sipas vendimit qė u mor mė vonė, do tė mblidhej nė Berlin mė 13 qershor 1878.

    Shqiptarėt ishin tė bindur se Fuqitė e Mėdha, ndonėse e kundėrshtuan Traktatin e Shėn-Stefanit, pėrsėri nuk ishin tė prirura qė t’i merrnin parasysh interesat kombėtarė tė Shqipėrisė. Megjithatė, pezullimi i tij deri nė thirrjen e kongresit tė Berlinit u jepte nė dorė patriotėve shqiptarė njė kohė tė ēmueshme pėr ta organizuar mė mirė qėndresėn politike e ushtarake. Por, nga ana tjetėr, leja qė kishte kėrkuar Komiteti i Stambollit pėr tė formuar njė lidhje shqiptare, ndeshi mė nė fund nė kundėrshtimin e Portės sė Lartė. Nė parim qeveria osmane nuk e shihte me sy tė keq lėvizjen e protestės sė popullsive tė saj kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, por ajo nuk e pranonte nė asnjė mėnyrė qė kjo lėvizje tė zhvillohej e tė organizohej ashtu siē e kuptonte Komiteti i Stambollit, si njė lėvizje kombėtare shqiptare. Porta e Lartė kėrkonte qė shqiptarėt tė protestonin kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit si nėnshtetas myslimanė, qė nuk donin tė shkėputeshin nga Perandoria Osmane dhe nga sulltani i saj halif. Patriotėt shqiptarė, tė cilėt nuk mund tė pajtoheshin me kėto kushte, vendosėn qė ta formonin lidhjen shqiptare duke u mbėshtetur nė lėvizjen popullore dhe nė besėlidhjet lokale.

  13. #33
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Rrymat politike dhe protestat shqiptare



    Gjatė pranverės sė vitit 1878, krahas hovit qė mori lėvizja e protestės kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, ngadhėnjeu edhe ideja pėr tė kundėrshtuar me armė vendimet qė mund tė merreshin nė Kongresin e Berlinit nė dėm tė tėrėsisė tokėsore tė atdheut. Nė kėto rrethana, kėrkesa pėr tė formuar njė lidhje tė pėrgjithshme u bė mjaft popullore. Megjithatė forcat e ndryshme atdhetare tė lėvizjes kombėtare nuk e konceptonin njėsoj karakterin dhe programin qė duhej tė kishte kjo lidhje e pėrgjithshme. Qarqet atdhetare shqiptare, tė pėrfaqėsuara, nė pėrgjithėsi, nga Komiteti Kombėtar i Stambollit, qė formuan grupimin ose, siē u quajt nga vėzhguesit e huaj tė kohės, rrymėn radikale, synonin tė themelonin njė lidhje shqiptare, e cila duhej tė mobilizonte popullsinė e vendit nė emėr tė tė drejtave kombėtare tė Shqipėrisė dhe ta drejtonte atė nė luftė pėr ruajtjen e tėrėsisė tokėsore tė atdheut, duke kėrkuar nė tė njėjtėn kohė krijimin e njė vilajeti autonom shqiptar ose, po ta lejonin rrethanat ndėrkombėtare, tė njė shteti shqiptar autonom. Sipas udhėheqėsve tė kėsaj rryme, lidhja shqiptare duhej pėrgatitur pėr tė luftuar, nė pėrshtatje me rrethanat qė do tė krijoheshin, jo vetėm kundėr shteteve shoviniste fqinje, por edhe kundėr Perandorisė Osmane.

    Njė grupim ose rrymė e dytė nė lėvizjen kombėtare ishte ai i tė moderuarve, siē u cilėsua po nga bashkėkohėsit, qė pėrfaqėsohej nga personalitete tė njohura atdhetare, si Ali bej Gucia, Iljaz pashė Dibra, Abedin pashė Dinoja, Mahmud pashė Biēaku, Omer pashė Vrioni etj. Ashtu si radikalėt, edhe tė moderuarit kėrkonin qė lidhja e pėrgjithshme tė kishte karakter kombėtar. Ata e pranonin nė parim edhe idenė e njė vilajeti tė bashkuar autonom shqiptar, tė pajisur me njė autonomi administrative e kulturore. Por, ndryshe nga elementėt radikalė tė Komitetit tė Stambollit, kėta nuk e shikonin vilajetin e bashkuar shqiptar si njė hallkė, si njė shkallė pėr tė shkuar mė tej drejt njė shteti tė bashkuar e tė pavarur shqiptar. Pėrveē kėsaj, tė moderuarit nuk ishin gjithashtu tė prirur pėr t’iu kundėrvėnė Portės sė Lartė. Ata shpresonin se vilajeti shqiptar mund tė krijohej me pėlqimin e vetė sulltanit, tė cilin, besonin se do ta bindnin, pasi, sipas tyre, krijimi i kėtij vilajeti ishte nė interesin e vetė Perandorisė Osmane.
    Pėrgjithėsisht qarqet e moderuara, duke pasur parasysh rrezikun e jashtėm, prireshin ta kufizonin lėvizjen vetėm me mbrojtjen e territoreve tė kėrcėnuara, vetėm me luftėn kundėr copėtimit tė vendit. Si rrjedhim, ata e pėrfytyronin besėlidhjen shqiptare jo si njė front politik kombėtar tė veshur me atribute shtetėrore, por si njė federim ose aleancė krahinash tė krijuar vetėm pėr tė luftuar bashkėrisht kundėr shovinistėve fqinjė.

    Megjithatė, ndėrmjet platformės sė qarqeve radikale dhe platformės sė tė moderuarve kishte mjaft pika takimi, siē qe ajo e karakterit kombėtar shqiptar tė lidhjes sė pėrgjithshme dhe pranimi nė parim i formimit tė njė vilajeti autonom shqiptar. Nė situatėn dramatike, qė u krijua nė pranverėn e vitit 1878, kėto pika tė pėrbashkėta merrnin rėndėsi tė dorės sė parė pėrballė pikėpamjeve tė ndryshme qė kishin ato pėr kohėn e mėnyrėn se kur dhe si duhej tė sendėrtohej ky vilajet, tė cilat mund tė zgjidheshin pas formimit tė lidhjes shqiptare. Nė kėto rrethana, u arrit bashkėpunimi i tė dy rreshtimeve politike pėr formimin e njė lidhjeje shqiptare me karakter kombėtar, qė do tė udhėhiqte luftėn e popullit shqiptar kundėr copėtimit territorial tė atdheut dhe do tė parashtronte nevojėn e bashkimit administrativ tė mbarė viseve shqiptare nė njė vilajet autonom shqiptar.

    Jashtė kėtyre dy grupimeve atdhetare, qė pėrfaqėsonin Lėvizjen Kombėtare Shqiptare, nė jetėn politike tė Shqipėrisė vepronte edhe njė rreshtim i tretė sulltanist, i udhėhequr nga nėpunėsit turkomanė tė administratės sė vilajeteve, nga elementė feudalė e klerikė turkomanė, tė cilėt e identifikonin veten me qarqet sunduese perandorake, anonin plotėsisht nga vija politike e Portės sė Lartė dhe i shėrbenin asaj. Tė interesuar pėr tė kundėrshtuar vendimet e Traktatit tė Shėn-Stefanit, edhe pasuesit e kėtij grupimi u bashkuan me lėvizjen pėr organizimin e qėndresės sė armatosur nėpėrmjet “lidhjes” sė pėrgjithshme, e cila duhej tė vepronte sipas orientimeve tė sulltanit. Ata nuk ishin pėr njė lidhje shqiptare, por pėr njė lidhje islamike, ku tė merrnin pjesė tė gjitha popullsitė myslimane tė Gadishullit Ballkanik, pavarėsisht nga kombėsia e tyre, nga e cila, logjikisht, do tė pėrjashtoheshin shqiptarėt e krishterė, si ortodoksė, edhe katolikė. Veē kėsaj, sulltanistėt, siē u quajtėn nė atė kohė, nuk e pranonin as nė parim idenė e njė vilajeti shqiptar, sepse ky vilajet, sipas tyre, do t’i ndante shqiptarėt myslimanė nga “vėllezėrit” myslimanė tė Gadishullit Ballkanik dhe tė Perandorisė Osmane.

    Kėto qėndrime u kundėrshtuan nga atdhetarėt shqiptarė, radikalė e tė moderuar, qė nuk mund tė pajtoheshin me platformėn e qarqeve sulltaniste dhe nė mėnyrė tė veēantė me idenė konservatore tė njė lidhjeje islamike, e cila po tė krijohej do ta shuante emrin e Shqipėrisė. Nė tė vėrtetė, qarqet sulltaniste nuk kishin ndonjė mbėshtetje nė shtresat e gjera tė popullsisė shqiptare. Veprimtarinė e tyre e udhėhiqnin valinjtė e katėr vilajeteve shqiptare, qė zbatonin me besnikėri udhėzimet e Portės sė Lartė. Megjithatė, ato luanin ende njė rol tė rėndėsishėm nė jetėn politike tė vendit, pasi kishin nė dorė aparatin shtetėror - administratėn, ushtrinė, xhandarmėrinė, financat dhe mjetet e telekomunikacionit qė lidhnin krahinat me njėra-tjetrėn. E vetmja pikė qė dukej sikur i afronte sulltanistėt me qarqet atdhetare, ishte gatishmėria e tyre pėr tė luftuar me rrugė jashtėqeveritare, kundėr shkėputjes sė zotėrimeve perandorake nė Ballkan, pra edhe kundėr shkėputjes sė trojeve shqiptare, ndonėse kėtė luftė ata kėrkonin ta zhvillonin nėn flamurin islamik.

    Pėr tė mos shkaktuar nė atė ēast kritik pėrēarjen e forcave politike tė vendit, Komiteti i Stambollit dhe rrethet e tjera atdhetare tė vendit iu shmangėn pėrkohėsisht luftės sė hapur kundėr qarqeve sulltaniste. Madje, duke u kapur pas gatishmėrisė qė tregonin kėto qarqe pėr tė luftuar kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit, udhėheqėsit atdhetarė mendonin se, me njė punė tė mėtejshme sqaruese, do ta tėrhiqnin masėn e tyre nė platformėn e lidhjes shqiptare.
    Platformėn e vet politike Komiteti i Stambollit e ngriti gjatė pranverės edhe nė arenėn ndėrkombėtare. Qysh nė muajin mars, kur pėrmbajtja e Traktatit tė Shėn-Stefanit ende nuk ishte shpallur, Pashko Vasa i paraqiti ambasadorit britanik nė Stamboll njė promemorje nė emėr tė popullit shqiptar, nė tė cilėn lufta kundėr copėtimit territorial tė Shqipėrisė lidhej organikisht me kėrkesėn pėr autonominė e saj administrative. Shqiptarėt, shkruante ai, nuk mund tė kėnaqen me administratėn e kalbur osmane. Ata janė tė bindur se Porta e Lartė, as nuk dėshiron dhe as nuk ėshtė nė gjendje t’u japė atyre njė administratė mė tė mirė se atė qė u ka dhėnė deri sot. Shqiptarėt, theksonte patrioti rilindės, janė tė vendosur t’i kėputin tė gjitha lidhjet qė i bashkojnė me Turqinė dhe nuk duhet tė pėrjashtohen nga ajo e drejtė qė kanė popujt sllavė tė Ballkanit pėr tė formuar shtete tė pavarura ose autonome. Megjithatė, pėrfundonte Pashko Vasa, shqiptarėt kėrkojnė njė administratė autonome qė t’u pėrgjigjet mė shumė nevojave dhe traditave tė tyre.

    Njė vend tė veēantė nė veprimtarinė politike qė zhvilloi Komiteti i Stambollit gjatė pranverės sė vitit 1878 zėnė shkrimet e Abdyl Frashėrit, tė cilat ai i botoi nė shtypin e huaj, brenda dhe jashtė Perandorisė Osmane. Nė njė artikull tė botuar nė muajin prill nė gazetėn turke “Basiret” (Stamboll), ai i tėrhiqte tėrthorazi vėmendjen Portės sė Lartė qė tė mos pranonte asnjė lėshim nė kurriz tė trojeve tė Shqipėrisė dhe t’u njihte shqiptarėve tė drejtat e tyre kombėtare. Askush, pra, as Perandoria Osmane, shkruante kryetari i Komitetit tė Stambollit, nuk ka tė drejtė t’u japė tė tjerėve tokat qė u takojnė shqiptarėve. Duke evokuar luftėn qė zhvilluan shqiptarėt nė shek. XV kundėr Perandorisė Osmane, Abdyl Frashėri u linte tė nėnkuptonin qeveritarėve tė Stambollit se Shqipėria ishte gati tė pėrsėriste epopenė e Skėnderbeut, nė rast se nuk do t’i njiheshin tė drejtat e saj kombėtare.

    Nė njė seri artikujsh tė botuar gjatė prillit e majit nė organin austriak “Messager de Vienne” (“Mesazher dė Vjenė”), Abdyl Frashėri argumentonte para opinionit publik evropian tė drejtat politike qė i takonin popullit shqiptar, si njė nga kombet mė tė lashta tė Evropės, me gjuhė, me territor, me kulturė, me ndėrgjegje dhe me histori tė pėrbashkėt mijėravjeēare. Kombi shqiptar, nėnvizon ai, nuk aspiron asgjė tjetėr, veēse tė jetojė i lirė, tė dalė nga prapambetja dhe tė zėrė vendin qė meriton nė radhėt e kombeve tė qytetėruara tė Evropės. Nė rast se Fuqitė e Mėdha, theksonte Abdyli, do ta dėnojnė kėtė popull trim e liridashės tė mbetet nė robėri dhe ca mė keq tė copėtohet ndėrmjet shteteve fqinje, Gadishulli Ballkanik nuk do tė ketė kurrė qetėsi, sepse shqiptarėt nuk do tė pushojnė asnjėherė sė luftuari pėr tė fituar pavarėsinė e tyre kombėtare. Pėrkundrazi, nė rast se shqiptarėve do t’u njihen tė drejtat e tyre kombėtare, Shqipėria do tė bėhet faktor i paqes dhe do tė kthehet nė njė digė kundėr ekspansionit carist, i cili rrezikon jo vetėm Gadishullin Ballkanik, por edhe Kontinentin Evropian.

    Nė tė njėjtėn kohė anėtarėt e Komitetit tė Stambollit e shtuan veprimtarinė e tyre politike edhe brenda nė Shqipėri. Por kėtu ata ndeshėn nė pengesat e qarqeve sulltaniste, tė cilat, duke shfrytėzuar terrorin qė po ushtronin organet ushtarake serbe-malazeze kundėr shqiptarėve nė veri dhe provokacionet qė po kurdisnin agjentėt shovinistė grekė nė viset shqiptare jugore, pėrpiqeshin ta vėshtirėsonin organizimin e popullit shqiptar nė shkallė kombėtare dhe t’i nxisnin shqiptarėt qė tė hidheshin nė njė luftė tė parakohshme e tė paorganizuar kundėr shteteve fqinje.

    Anėtarėt e Komitetit tė Stambollit dhe atdhetarėt e tjerė i bėnė ballė me sukses, nė shumicėn e krahinave tė vendit, kėtij presioni tė qarqeve qeveritare e sulltaniste. Ata arritėn tė shmangnin konfliktet e parakohshme qė ishin gati tė shpėrthenin, sidomos nė veri, nė sektorin shqiptaro-malazez. Me kėtė rast Komiteti i Stambollit e shpalli edhe njė herė publikisht platformėn e vet. Me njė proklamatė drejtuar mė 30 maj 1878 popullit shqiptar dhe, pėr njoftim, opinionit ndėrkombėtar, ai shprehte keqardhjen qė nė njė ēast aq kritik pėr Shqipėrinė, vendi po u nėnshtrohej sulmeve fatkeqe dhe persekutimeve tė shėmtuara nga qeveria malazeze, serbe e greke, veēanėrisht nga fqinjėt malazez. Megjithatė, Komiteti i Stambollit, thuhej nė proklamatė, e “konsideron tė ngutshme nevojėn pėr tė ndalur njė luftė midis dy popujve (shqiptarėve dhe malazezėve - shėn. i aut.), tė cilėt kanė pasur mjaft raste ta matin fuqinė dhe trimėrinė e tyre, dhe pėr tė larguar kėshtu rreziqe tė reja pėr paqen nė Lindje”. Proklamata pėrfundonte: “Ne dėshirojmė nxehtėsisht tė jetojmė nė paqe me tė gjithė fqinjėt tanė, Malin e Zi dhe Greqinė, Serbinė dhe Bullgarinė.

    Ne nuk kėrkojmė, nuk dėshirojmė asgjė prej tyre, por jemi krejtėsisht tė vendosur tė mbajmė me kėmbėngulje ēdo gjė qė ėshtė jona. T’u lihet pra shqiptarėve toka shqiptare!”
    Shqetėsimi qė pushtoi shqiptarėt pėr fatin e atdheut, u shpreh me njė lumė protestash, qė shpėrthyen gjatė muajve prill e maj 1878 nga tė katėr anėt e vendit kundėr Traktatit tė Shėn-Stefanit. Pothuajse nė ēdo qendėr kazaje u zhvilluan mbledhje popullore, nė tė cilat u morėn vendime pėr tė kundėrshtuar me ēdo kusht copėtimin e trojeve shqiptare. Nė shumicėn e rasteve, nė pėrfundim tė kėtyre mbledhjeve u hartuan protesta me shkrim drejtuar Fuqive tė Mėdha, nė tė cilat shprehej vendosmėria e shqiptarėve pėr tė mbrojtur deri nė njeriun e fundit ēdo pėllėmbė tė tokės amtare. Funksionarėt e admnistratės dhe pėrkrahėsit e tyre sulltanistė ushtruan nė kėto mbledhje presion tė fuqishėm pėr t’i detyruar pjesėmarrėsit qė t’i nėnshkruanin protestat e tyre jo si banorė shqiptarė, por si nėnshtetas islamikė tė lidhur me Perandorinė Osmane.

    Por kėto presione nuk dhanė rezultat. Nė asnjė nga krahinat shqiptare, pjesėmarrėsit e mbledhjeve nuk pranuan ta cilėsonin veten e tyre si banorė islamikė. Nė tė gjitha aktet drejtuar Fuqive tė Mėdha banorėt myslimanė dhe tė krishterė, protestonin si shqiptarė, si pjesėtarė tė njė kombi tė vetėm. Madje, nė shumė raste, pjesėmarrėsit e mbledhjeve popullore hartuan peticione drejtuar Portės sė Lartė, me anėn e tė cilave kėrkonin reforma autonomiste pėr Shqipėrinė.

  14. #34
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Themelimi i Lidhjes sė Prizrenit (10 qershor 1878)



    Njė nga ēėshtjet kryesore, qė u shtrua gjatė pranverės sė vitit 1878, nė mbledhjet popullore tė krahinave tė vendit ishte formimi i lidhjes shqiptare, karakterin kombėtar tė sė cilės e mbrojtėn si patriotėt radikalė, ashtu dhe qarqet e moderuara. Si procedurė pėr formimin e saj udhėheqėsit politikė vendosėn tė shfrytėzonin traditėn e lashtė shqiptare. Sipas kėsaj tradite, sa herė qė vendin e kėrcėnonte rreziku i jashtėm, secila krahinė thėrriste kuvendin e vet krahinor dhe pastaj pėrfaqėsuesit e tyre mblidheshin nė njė kuvend tė jashtėzakonshėm, i cili formonte, sipas rastit, besėlidhjen ndėrkrahinore ose lidhjen e pėrgjithshme. Ekzistenca, nė pranverėn e vitit 1878, e besėlidhjeve lokale ose e komisioneve tė vetėmbrojtjes, e lehtėsonte punėn e udhėheqėsve politikė. Duhej vetėm thirrja e kuvendit tė pėrgjithshėm dhe organizimi me sukses i punimeve tė tij.

    Nismėn pėr thirrjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm e mori Komiteti i Stambollit. Por, pėr tė mos shkaktuar reagimin e hapur tė organeve qeveritare osmane, Komiteti i Stambollit vepronte, si edhe mė parė, nė rrethanat e fshehtėsisė sė plotė. Si vend pėr mbledhjen e Kuvendit u caktua Prizreni, qyteti kryesor i Kosovės dhe njė nga mė tė mėdhenjtė e Shqipėrisė, qė ndodhej nė afėrsi tė krahinave, ku do tė zhvillohej qėndresa e armatosur e Lidhjes pėr mbrojtjen e tėrėsisė sė atdheut. Me organizimin e drejtpėrdrejtė tė veprimeve pėr thirrjen e Kuvendit u ngarkua njė Komision i posaēėm, shumica e anėtarėve tė tė cilit ishin nga Prizreni e Gjakova. Ndėrmjet tyre njihen Ymer Prizreni dhe Ahmet Koronica, ndėrsa thirrjen pėr mbledhjen e Kuvendit e lėshoi qysh nė fund tė prillit njė nga pėrfaqėsuesit mė tė shėnuar tė qarqeve atdhetare tė moderuara, Ali bej Gucia (mė vonė: Ali pashė Gucia), pronar i madh tokash dhe kundėrshtar i vjetėr i Tanzimatit e i Traktatit tė Shėn-Stefanit.

    Lėvizja pėr thirrjen e Kuvendit Kombėtar u gjallėrua nė kulm gjatė gjysmės sė dytė tė majit. Sapo u pėrhap lajmi se Kongresi i Berlinit do tė mblidhej mė 13 qershor 1878, nė viset e tė katėr vilajeteve u zhvilluan mbledhje pėr tė zgjedhur delegatėt qė do tė niseshin pėr nė Prizren. Nga viset shqiptare tė vilajetit tė Kosovės, tė Shkodrės, tė Manastirit dhe tė Janinės, nuk u caktua si delegat pėr nė Prizren asnjė nga elementėt sulltanistė. Megjithatė, ulematė dhe funksionarėt osmanė, duke pėrdorur mjete nga mė tė ndryshmet, bėnė qė nė ato kaza, ku banonin nė mėnyrė tė pėrzier popullsi myslimane shqiptare, boshnjake, turke dhe pomake (bullgarė tė islamizuar), tė caktoheshin si delegatė edhe mjaft pashallarė e bejlerė sulltanistė.

    E shqetėsuar nga zhvillimi i Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, Porta e Lartė nuk e la fatin e politikės sė saj nė Shqipėri vetėm nė duart e autoriteteve shtetėrore tė vilajeteve, por ndėrhyri edhe vetė pėr tė ndryshuar rrjedhėn e ngjarjeve. Pėr kėtė qėllim ajo thirri nė Stamboll, nė fund tė majit, personalitetet mė tė dėgjuara tė jetės politike shqiptare, si Iljaz pashė Dibrėn, Ali bej Gucinė, Abdyl Frashėrin, Ymer Prizrenin, Ahmet Koronicėn, Zija Prishtinėn, Mustafa pashė Vlorėn, sheh Mustafa Tetovėn, Vejsel bej Dinon dhe disa dhjetėra tė tjerė, ndaj tė cilėve ushtroi pėr disa ditė me radhė njė trysni tė fortė pėr t’i detyruar qė t’i jepnin besėlidhjes karakterin e njė organizate islamike ballkanike.

    Personalitetet shqiptare, qė i rezistuan presionit tė qeverisė osmane, Porta u pėrpoq t’i mbante nė Stamboll me pretekste tė ndryshme, pėr tė penguar pjesėmarrjen e tyre nė Kuvendin Kombėtar. Por ata u nisėn pėr nė Prizren pa lejen e saj. Prizreni kishte marrė nė ato ditė tė para tė qershorit njė pamje festive. Pėrveē banorėve tė pėrhershėm qarkullonin nė qytet mijėra mysafirė tė tjerė tė veshur me rrobat e krahinave tė tyre dhe tė armatosur.

    Kuvendi Kombėtar u hap mė 10 qershor 1878. Por atė ditė nė Prizren nuk kishin arritur tė gjithė delegatėt e krahinave shqiptare. Mungonin delegatėt e vilajetit tė Shkodrės, nisjen e tė cilėve e kishin penguar intrigat e valiut turk, Hysen Pashės. Po ashtu, nga vilajeti i Janinės arritėn vetėm dy delegatė (njėri nga tė cilėt ishte Abdyl Frashėri), pasi tė tjerėt ishin ende nė udhėtim. Nga tė dhėnat e derisotme dokumentare nuk ka qenė e mundur tė pėrcaktohet lista e plotė e delegatėve, as numri i saktė i atyre qė u ndodhėn tė pranishėm nė ditėn e hapjes sė Kuvendit tė Pėrgjithshėm tė Lidhjes. Njihen mė se 110 emra, shumica e tė cilėve vinin nga vilajeti i Kosovės. Ishin kėta pėrfaqėsues tė shtresave tė ndryshme shoqėrore, ēifligarė e agallarė, tregtarė e zejtarė, klerikė e nėpunės, bajraktarė e malėsorė. Kishte personalitete tė shquara politike tė sė kaluarės, por edhe emra tė rinj qė po hynin nė jetėn politike tė vendit, figura qė kishin marrė pjesė nė kryengritjet kundėr Tanzimatit ose qė kishin luftuar prej kohėsh kundėr ushtrive tė monarkive fqinje ballkanike.

    Ndėr figurat mė tė shquara qė merrnin pjesė nė Kuvendin e Pėrgjithshėm njihen: Ali bej Gucia, Iljaz pashė Dibra, Hasan pashė Tetova, Ymer Prizreni (kryetar i komisionit organizator tė Kuvendit), Abdullah pashė Dreni, Ahmet Koronica, Shaban bej Prizreni, Zija bej Prishtina, Jashar bej Shkupi, Shaban bej Peja, Filip Doda, Sulejman Vokshi, Shuajip Spahiu, Ali Ibra, Abdyl Frashėri etj. Nė Prizren kishin ardhur gjithashtu delegatė disa feudalė sllavė e sulltanistė nga viset e Bosnjė-Hercegovinės.

    Kuvendi i Prizrenit i filloi punimet nė ditėn e caktuar, me qėllim qė kėrkesat shqiptare t’u paraqiteshin Fuqive tė Mėdha para se tė mblidhej Kongresi i Berlinit (13 qershor 1878). Kuvendi i Pėrgjithshėm i zhvilloi punimet nė njė nga sallat e medresesė sė ndėrtuar nė shek. XVII nga Mehmet Pasha; kjo ndėrtesė ndodhet pranė xhamisė ose Bajrak-Xhamisė, siē quhej nga qytetarėt prizrenas. Kryetar i Kuvendit u zgjodh delegati mė i moshuar, Iljaz pashė Dibra (Qoku)?.
    Delegatėt qė morėn pjesė nė Kuvendin e Pėrgjithshėm kishin pėr ēėshtjen kryesore tė ditės njė unitet tė plotė mendimi; tė gjithė qenė tė vendosur pėr tė kundėrshtuar me ēdo kusht copėtimin e trojeve shqiptare, pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė.

    Mendim tė njėjtė shprehėn delegatėt qė u takonin qarqeve atdhetare edhe pėr karakterin dhe programin politik tė organizatės, qė do tė themelonte Kuvendi. Ata kėrkuan me kėmbėngulje qė Kuvendi, ashtu siē ishte parashikuar prej tyre, tė formonte njė Lidhje Shqiptare me karakter kombėtar. Ndryshe nga kėta, delegatėt, qė i takonin krahut sulltanist, u pėrpoqėn qė organizata qė do tė themelohej tė kishte njė karakter islamik e jo kombėtar shqiptar dhe t’ia nėnshtronin atė interesave tė Stambollit. Nė ditėn e parė tė punimeve nė Kuvend folėn delegatė tė tė gjitha grupimeve politike. Nga fjalimet qė u mbajtėn nė kėtė ditė ruhet vetėm njė fragment i fjalės sė Abdyl Frashėrit, kryetar i Komitetit tė Stambollit dhe delegat i Toskėrisė (i vilajetit tė Janinės). Duke mbrojtur platformėn atdhetare tė lėvizjes kombėtare, ai i ftoi tė gjitha krahinat shqiptare qė tė bashkoheshin si njė trup i vetėm pėr tė mbrojtur mbarė atdheun nga rreziku i asgjėsimit. Abdyli ndėr tė tjera tha: “Qėllimi i Kuvendit ėshtė qė t’ua presim hovin armiqve tė pashpirt, duke lidhur besėn shqiptare dhe duke u betuar qė t’i mbrojmė me gjak trojet qė na kanė lėnė gjyshėrit dhe stėrgjyshėrit tanė”. Fjalimi i Abdyl Frashėrit la pėrshtypje brenda dhe jashtė sallės.

    Delegatėve tė grupimit atdhetar, iu desh tė pėrballeshin nė Kuvend si me qendrimet e dėmshme tė qarqeve sulltaniste, ashtu edhe me trysninė e autoriteve qeveritare osmane, tė pėrfaqėsuara nga mytesarifi turk i Prizrenit, Qamil Beu, qė ishte i pranishėn nė kėtė tubim. Tė dyja kėto forca u pėrpoqėn tė pengonin bashkimin e shqiptarėve nė njė lidhje kombėtare. Megjithatė, Kuvendi i Prizrenit e pėrmbushi misionin e tij historik kombėtar. Akti mė i rėndėsishėm i tij ishte vendimi pėr themelimin e njė organizate me karakter politik e ushtarak, tė njė Lidhjeje (Ittifaku), me njė qendėr tė vetme drejtuese dhe me degė tė saj nė tė gjitha krahinat e vendit, e cila do tė merrte pėrsipėr detyrėn qė tė mbronte me ēdo mjet interesat e vendit.

    Po atė ditė Kuvendi Kombėtar miratoi tekstin e njė proteste, drejtuar Kongresit tė Berlinit, me anėn e sė cilės ngrihej zėri kundėr shkėputjes sė krahinave shqiptare nė favor tė shteteve fqinje. Sipas traditės, sė bashku me formimin e Lidhjes, u shpall edhe njė besė e pėrgjithshme, nė bazė tė sė cilės duhej tė pushonin menjėherė tė gjitha veprimet e gjakmarrjes ndėrmjet banorėve tė krahinave qė ishin pėrfaqėsuar nė Kuvendin e Prizrenit.
    Vendimi i Kuvendit tė Prizrenit pėr themelimin e Lidhjes ishte njė fitore e madhe e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, pasi me anėn e tij iu dha goditja e parė dhe e fuqishme pėrpjekjeve tė Stambollit pėr ta veshur Lidhjen me karakter islamik dhe u hodhėn themelet e njė organizate kombėtare shqiptare, e cila, qysh nė ditėn e parė tė saj, pati njė karakter atdhetar.

    Menjėherė pas themelimit tė Lidhjes u formuan organet e saj tė larta. Nė krye tė Lidhjes qėndronte Kėshilli i Pėrgjithshėm me funksione legjislative dhe me seli nė Prizren, nga i cili do tė vareshin degėt krahinore. Kryetar i tij u zgjodh Iljaz pashė Dibra. Pėr tė ushtruar funksionet ekzekutive u formua Komiteti Qendror i Lidhjes Shqiptare, i pėrbėrė nga tri komisione, secili me njė pėrgjegjės tė veēantė: komisioni i punėve tė jashtme (Abdyl Frashėri), komisioni i punėve tė brendshme (Haxhi Shabani) dhe komisioni i tė ardhurave financiare (Sulejman Vokshi).
    Krijimi i organeve tė larta tė Lidhjes sė Prizrenit dhe pajisja e tyre me funksione pushtetore ishin njė fitore tjetėr qė korrėn forcat atdhetare, pasi me anėn e tyre u hodhėn themelet pėr krijimin nė Shqipėri tė njė pushteti tė veēuar nga ai i Portės sė Lartė.

    Kjo fitore u pėrforcua me caktimin nė krye tė organeve tė larta tė personaliteteve qė militonin nė Komitetin e Stambollit (Abdyl Frashėri e Sulejman Vokshi), ose qė u takonin qarqeve tė moderuara (Iljaz pashė Dibra e Haxhi Shaban Prizreni). Pėr fitoren e plotė tė krahut patriotik nuk mbetej tjetėr hap, veēse pajisja e besėlidhjes me njė statut ose kanun, siē quhej nė atė kohė, tė ndėrtuar mbi platformėn rilindėse.

  15. #35
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kanuni dhe Urdhėresa (17 qershor 1878)



    Aktet e para tė Kuvendit tė Pėrgjithshėm ishin: njė peticion pėr ēėshtjen shqiptare, dėrguar Kongresit tė Berlinit, njė peticion, dėrguar Portės sė Lartė, Kararnameja (Akti i Vendimeve-Kanuni) dhe Talimati (Urdhėresa).
    Tė dyja peticionet u miratuan mė 15 qershor 1878. Ato u pajisėn me nėnshkrimet e disa mijėra pėrfaqėsuesve tė popullsisė shqiptare nė tė gjitha krahinat e Shqipėrisė. Me anėn e tyre kėrkohej nga Kongresi i Berlinit dhe nga qeveria turke qė tė mos i jepnin shteteve tė huaja asnjė pėllėmbė tokė nga atdheu i tyre. Edhe nė kėto dokumente tė Kuvendit tė Lidhjes shprehej vendosmėria e pėrfaqėsuesve shqiptarė pėr tė luftuar deri te njeriu i fundit pėr tė kundėrshtuar ēdo vendim qė do tė cenonte tėrėsinė territoriale tė atdheut. Veē kėsaj, nė peticionin qė iu dėrgua Portės sė Lartė, parashtrohej edhe kėrkesa pėr tė bashkuar tė gjitha trojet shqiptare nė njė vilajet tė vetėm shqiptar ose, siē thuhet nė peticion, nė njė “vilajet tė bashkuar” (Tevhidi vilajet) me njė “kuvend tė bashkuar” nė krye dhe me administratė, buxhet e ushtri tė veēantė, pra tė pajisur me autonomi administrative e kulturore.

    Por ky program i autonomisė (krijimi i vilajetit tė bashkuar me autonomi administrative) nuk u pėrfshi nė tė dy dokumentet e tjera qė u miratuan nga Kuvendi, mė 17 qershor 1878, nė Kararnamenė dhe nė Talimatin. Kjo shpjegohet me ndikimin e qarqeve konservatore nė punimet e vendimet e Kuvendit, tė cilat nuk ishin tė interesuara pėr ndryshime tė raporteve tė Shqipėrisė me Perandorinė Osmane. Ndikimi i kėtyre qarqeve, me tė cilat qenė bashkuar edhe delegatėt boshnjakė, u forcua, pėrkohėsisht, nė krahasim me atė tė grupimit tė delegatėve autonomistė kosovarė, edhe pėr shkak se nė Kuvendin e Pėrgjithshėm nuk kishin arritur ende delegatėt e krahinave tė tjera tė Shqipėrisė, sidomos ata tė vilajeteve tė Shkodrės e tė Janinės, tė cilėt ishin tė gjithė pėrkrahės tė autonomisė. Por, veē kėtij faktori, nė mungesėn e kėrkesės nė Kararname tė njė vilajeti tė bashkuar shqiptar, me autonomi administrative, ndikoi edhe rreziku i jashtėm, ai i copėtimit tė Shqipėrisė, qė nxirrte nė plan tė parė dhe si detyrė mė tė ngutshme mbrojtjen e tėrėsisė sė trojeve shqiptare.

    Nė kėto rrethana, qarqet konservatore, tė nxitura edhe nga qeveritarėt osmanė, u pėrpoqėn t’i impononin Kuvendit tė Pėrgjithshėm njė platformė me ndikime sulltaniste dhe islamike. Por kėto orvatje dėshtuan, sepse ndeshėn nė kundėrshtimin e rreptė tė pėrfaqėsuesve tė vijės patriotike tė Kuvendit.
    Kanuni i Lidhjes, me emrin Kararname (Akti i Vendimeve) sanksionoi formimin e Lidhjes si organizatė politike shqiptare dhe pėrcaktoi detyrat e saj mė tė ngutshme. Megjithėse ky dokument nuk iu shmang dot disa formulimeve kontradiktore, me kėmbėnguljen e delegatėve atdhetarė aty u pėrfshinė dispozita tė tėra, qė i shėrbenin Lėvizjes Kombėtare Shqiptare dhe qė binin ndesh me interesat e Portės sė Lartė. Kėshtu, nė nenin 1 thuhej se qėllimi i Lidhjes sė Prizrenit ishte tė mbronte tėrėsinė tokėsore tė Perandorisė Osmane, me tė cilėn Lidhja nėnkuptonte edhe mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, kurse nė nenin 6 shpallej nė formė edhe mė tė qartė e mė tė prerė, se Lidhja do tė kundėrshtonte vetėm lėshimet tokėsore nė favor tė Bullgarisė, tė Serbisė dhe tė Malit tė Zi (pra, jo kundėr tokave qė do tė merrte Rusia dhe Austro-Hungaria), qė do tė thoshte se ajo do tė luftonte vetėm pėr mbrojtjen e tėrėsisė sė trojeve shqiptare.

    E vėshtruar nga kjo pikėpamje, Kararnameja i pėrgjigjej detyrės sė parė e kryesore qė qėndronte para Lidhjes dhe Lėvizjes Kombėtare Shqiptare: lufta pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė atdheut, tė Shqipėrisė. Po ashtu, ajo shprehte synimet vetėqeverisėse tė shqiptarėve. Nga njėra anė thuhej se Lidhja e Prizrenit do ta shihte si armik ēdo njeri qė do tė pėrpiqej tė dobėsonte autoritetin e qeverisė osmane (neni 2), ndėrsa nga ana tjetėr, ajo e vishte veten dhe komitetet e saj me funksione pushtetore tė veēuara nga ato tė Stambollit (neni 14), tė cilat e dobėsonin autoritetin e Portės sė Lartė nė Shqipėri.

    Lidhja trajtohej nė Kararname si njė institucion politik, me njė personalitet juridik tė pavarur nga Porta e Lartė. Qeveria e Stambollit, thuhej nė nenin 14 tė saj, “nuk do tė pėrzihet nė asnjė mėnyrė nė ēėshtjet e Lidhjes”. Por ajo qė e theksonte mė shumė karakterin e saj tė pavarur ishte e drejta qė fitoi Lidhja me anėn e Kararnamesė pėr tė ngritur nė kėmbė forca tė armatosura, tė veēuara nga ushtria perandorake osmane, dhe pėr tė hyrė nė luftė kundėr fuqive tė huaja, pavarėsisht nga qėndrimi i Portės sė Lartė. Lidhja merrte pėrsipėr edhe disa prerogativa nė fushėn administrative e gjyqėsore.

    Tė gjitha kėto dėshmojnė se referimi nė ndonjė rast te feja islame ose pėrfshirja nė tė e shprehjes sė besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane, nuk pėrcaktonin karakterin e vėrtetė tė Kararnamesė, nuk cenonin pėrmbajtjen e saj themelore, qė i pėrgjigjej synimeve tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė atė periudhė. Veē kėsaj, ky nuk ishte programi pėrfundimtar i Lidhjes, i cili do tė miratohej nė njė mbledhje mė tė pėrgjithshme tė Kuvendit, ku tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e tė gjitha krahinave tė Shqipėrisė.

    Nė dokumentin tjetėr, qė Kuvendi i Pėrgjithshėm miratoi po atė ditė (mė 17 qershor 1878), i cili u quajt Talimat (Urdhėresė), trajtoheshin aspektet organizative, politike e ushtarake tė Lidhjes. Urdhėresa, ndryshe nga Akti i Vendimeve, ishte e zhveshur nga ēdo referim te feja islame, si dhe nga deklarata e besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane. Veē kėsaj, funksionet pushtetore tė Lidhjes kėtu ishin mė tė theksuara. Nė Urdhėresė flitej haptas se Lidhja do tė formonte njė administratė qendrore me seli nė Prizren, tė pėrbėrė nga pėrfaqėsues tė ēdo sanxhaku, nga e cila do tė vareshin administratat lokale tė kazave. Krahas kėsaj administrate tė veēuar do tė krijohej edhe njė ushtri e shkėputur nga ajo e Portės sė Lartė, e cila do tė varej drejtpėrdrejt nga Lidhja. Nėpėrmjet Kararnamesė, delegatėt e Kuvendit tė Pėrgjithshėm shpallėn Prizrenin si kryeqytetin e Lidhjes.

    Lidhja vendosi tė ngrinte njė ushtri tė rregullt, tė disiplinuar dhe tė ndėrgjegjshme, tė aftė pėr tė mbrojtur atdheun. Nė Talimat pėrfshihej edhe njė shtojcė qė pėrmbante njė varg masash konkrete pėr dislokimin e menjėhershėm tė forcave tė armatosura tė Lidhjes sė Prizrenit nė pikat kryesore strategjike, si nė Guci, nė Rugovė, nė Kolashin, nė Prepol, nė Senicė, nė Tashllixhe, nė Mitrovicė, nė Gjilan, nė Palankė, nė Shkodėr e gjetkė. Prej kėtej ato do tė mbronin viset shqiptare, nėse Kongresi i Berlinit do t’ua jepte Serbisė, Bullgarisė e Malit tė Zi. Sipas Talimatit, Kuvendi Kombėtar parashihte tė ngrinte, nė rast nevoje, njė ushtri kombėtare prej 190 mijė vetash.

    Lajmi i formimit tė Lidhjes nė Prizren u pėrhap menjėherė nė Shqipėri dhe pati jehonė nė tė katėr anėt e vendit. Kudo filloi njė diskutim i zjarrtė rreth vendimeve tė Kuvendit tė Prizrenit. Me kėtė rast atdhetarėt pėrparimtarė kėrkuan qė tė mblidhej pėrsėri Kuvendi i Pėrgjithshėm, nė tė cilin tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e krahinave shqiptare tė tė katėr vilajeteve.

    Nė protestat, qė popullsia e krahinave tė ndryshme i drejtoi gjatė atyre ditėve Kongresit tė Berlinit, mbahej njė qėndrim krejt i ndryshėm ndaj Stambollit, nga ai i krahut sulltanist. “Ashtu sikurse nuk jemi dhe nuk duam tė jemi turq, po ashtu do tė luftojmė me tė gjitha forcat tona kundėr cilitdo qė do tė kėrkonte tė na bėnte sllavė, austriakė ose grekė”, thuhej ndėr tė tjera nė njė memorandum drejtuar, mė 13 qershor 1878, kryeministrit britanik, lordit Bikonsfild (Beaconsfield), nėnshkruar nga rreth 500 qytetarė shkodranė, tė cilėt kėrkonin respektimin e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė dhe formimin e njė shteti shqiptar tė pavarur. Me telegramet qė i drejtonin Kongresit tė Berlinit nė ditėt e mėpasme, pėrfaqėsuesit e kazave shqiptare tė vilajeteve tė Shkodrės, tė Janinės, tė Kosovės e tė Manastirit kėrkonin gjithashtu, si shqiptarė, respektimin e tėrėsisė tokėsore tė atdheut tė tyre, tė Shqipėrisė. Tė tilla kėrkesa iu paraqitėn areopagut ndėrkombėtar edhe nga shqiptarėt e mėrguar jashtė Shqipėrisė, madje edhe nga grupe shqiptarėsh qė ndodheshin nė Stamboll. Nė njė memorandum, drejtuar mė 20 qershor 1878 ministrave tė Jashtėm tė Fuqive tė Mėdha nga njė grup personalitetesh shqiptare qė banonin nė kryeqytetin e Perandorisė Osmane, midis tė cilėve bėnin pjesė edhe disa anėtarė tė Komitetit tė Stambollit (Pashko Vasa, Sami Frashėri, Ali Danish Prishtina, Sermedi Seid Toptani dhe Abedin bej Dino), pasi protestohej nė emėr tė popullit shqiptar kundėr copėtimit territorial tė atdheut, shtrohej kėrkesa pėr t’i dhėnė Shqipėrisė njė rregullim tė veēantė administrativ, sipas njė projekti tė hartuar prej njė komisioni tė pėrbėrė nga shqiptarė dhe tė miratuar nga Porta e Lartė.

    Paralelisht me rritjen e lėvizjes masive nė tė mirė tė platformės kombėtare, pėrfunduan edhe pėrgatitjet pėr mbledhjen e Kuvendit tė Pėrgjithshėm. Nė fund tė qershorit nė Prizren arritėn delegatėt e pothuajse tė gjitha krahinave shqiptare. Nė tė njėjtėn kohė u kthye nga Berlini edhe delegacioni shqiptar, i kryesuar nga Abdyl Frashėri, qė kishte shkuar atje pėr t’u paraqitur Fuqive tė Mėdha tė mbledhura nė Kongres, Peticionin me kėrkesat e Kuvendit tė Lidhjes sė Prizrenit. Shumica dėrrmuese e delegatėve ishte edhe mė e vendosur pėr ta mbrojtur deri nė fund programin politik kombėtar tė Lidhjes. Madje disa delegatė, si pėr shembull ata tė Shkodrės, kishin porosi nga popullsia e tyre qė “tė mos pranonin asgjė qė mund tė interpretohej si forcim i frymės islamike” dhe “po tė vinin re se Lidhja po i shmangej rrugės kombėtare pėr tė hyrė nė rrugėn thjesht fetare, tė largoheshin prej saj”.

    Kuvendi i Pėrgjithshėm u mblodh nė Prizren mė 1 korrik 1878. Nga 300 delegatėt qė, sipas disa dėshmive, kishin ardhur nė Prizren, njihen tė paktėn 140 emra, nga tė cilėt 96 nga Kosova, 26 nga Shkodra dhe 20 nga vilajeti i Janinės. Pas dy ditė diskutimesh Kuvendi i Pėrgjithshėm miratoi, mė 2 korrik 1878, njė Rezolutė ose Kanun tė ri pėr Lidhjen e Prizrenit, me tė cilin u bėnė hapa tė rėndėsishėm nė pėrpunimin e mėtejshėm tė programit tė Lidhjes.

    Kanuni i ri e shpalli botėrisht organizatėn e formuar nė Prizren si Lidhje Shqiptare dhe organin e saj qendror e quajti Komitet Kombėtar. Statuti i ri ishte pastruar nga ndonjė formulim me karakter fetar islamik dhe nga ideja e besnikėrisė ndaj Perandorisė Osmane, qė kishin pasur vend nė Kararname. Nė tekstin e Kanunit thuhej shprehimisht se Lidhja do tė luftonte pėr tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė dhe se veprimtarinė e saj do ta shtrinte vetėm nė trojet shqiptare. Ai i jepte tė drejtė Komitetit Kombėtar tė formonte nėnkomitete tė Lidhjes nė qendrat e sanxhakėve tė Shqipėrisė, tė organizonte njė ushtri tė armatosur pėr tė mbrojtur trojet shqiptare, tė shpallte mobilizimin ushtarak tė tė gjithė burrave tė aftė pėr armė, tė vilte, pėr nevojat e veta buxhetore, njė sėrė taksash tė ndryshme dhe tė jepte dėnime penale kundėr dezertorėve nga Lidhja Shqiptare. Kuvendi mori edhe masat e nevojshme pėr anėt organizative tė Lidhjes.


    Nė njė mbledhje tė fshehtė, qė u zhvillua natėn nė shtėpinė e atdhetarit prizrenas Shuaip Spahiu, u zgjodhėn anėtarėt e Kėshillit tė Pėrgjithshėm, qė vishej me funksione legjislative dhe, tė Komitetit Kombėtar, qė do tė ushtronte funksione ekzekutive. Nė Kėshillin e Pėrgjithshėm u zgjodhėn 56 anėtarė nga krahinat shqiptare tė tė katėr vilajeteve, tė cilėt ishin nga tė gjitha besimet fetare dhe pėrfaqėsonin forcat atdhetare tė vendit. Midis tyre ishin: Iljaz pashė Dibra, Ali pashė Gucia, Sheh Mustafa Tetova, Abdyl Frashėri, Ymer Prizreni, Sulejman Vokshi, Haxhi Zeka, Ahmet Koronica, Haxhi Shabani, Binak Alia, Ali Ibra, Ali pashė Draga, Ali bej Tirana, Qazim bej Gjirokastra etj. Si kryetar i Kėshillit mbeti pėrsėri Iljaz pashė Dibra. Tri komisionet e Komitetit, tė pajisura me funksione dikasteriale, mbetėn siē ishin, nėn kryesinė e Abdyl Frashėrit, tė Haxhi Shabanit e tė Sulejman Vokshit.

    Kanuni, i miratuar mė 2 korrik 1878, shėnonte fitoren e plotė tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare nė gjirin e Lidhjes sė Prizrenit. Kjo fitore ishte e dyfishtė. Nga njėra anė, detyra pėr tė mbrojtur vetėm trojet shqiptare, me tė cilėn e ngarkoi ky kanun, e ktheu pėrfundimisht Lidhjen e Prizrenit nė njė organizatė politike kombėtare dhe i dha tė drejtėn pėr ta pėrfaqėsuar Shqipėrinė e robėruar nė arenėn ndėrkombėtare. Nga ana tjetėr, tė drejtat qė i dha po ai kanun pėr tė pasur administratė, ushtri, buxhet dhe gjyqe tė veēanta, e pajisėn Lidhjen e Prizrenit me funksione pushtetore tė veēuara nga ato tė shtetit centralist osman. Nė tė vėrtetė, me kėto tė drejta, qė u sanksionuan nė kanunin e 2 korrikut 1878, Lidhja e Prizrenit fitoi bazėn ligjore pėr tė ngritur shkallė-shkallė njė shtet autonom shqiptar brenda shtetit perandorak osman.

  16. #36
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    3. MBROJTJA E TROJEVE SHQIPTARE





    Shqipėria dhe Kongresi i Berlinit (13 qershor-13 korrik 1878)



    Kongresi i Berlinit u hap mė 13 qershor 1878, me rend dite rishikimin e Traktatit tė Shėn-Stefanit. Nė tė morėn pjesė 6 Fuqitė e Mėdha tė Evropės: Gjermania, Anglia, Franca, Rusia, Austro-Hungaria dhe Italia. Sipas procedurės sė vendosur paraprakisht, vendimet do tė merreshin njėzėri. Punimet e Kongresit tė Berlinit i drejtoi kancelari gjerman, Otto Bismark.
    Nė punimet e Kongresit tė Berlinit mori pjesė edhe njė delegacion qeveritar i Perandorisė Osmane, i kryesuar nga ministri i saj i Jashtėm, Kara Theodhor Pasha, me ndihmės tė parė Mehmet Ali Pashėn, njė mareshal turk me origjinė gjermane. Por delegacioni turk nuk kishte tė drejta tė barabarta me ato tė Fuqive tė Mėdha. Ai mund tė diskutonte pėr ēdo ēėshtje tė rendit tė ditės, por nuk kishte tė drejtė tė votonte pėr vendimet e Kongresit.
    Me ftesėn e Fuqive tė Mėdha, shtetet ballkanike (Serbia, Greqia, Bullgaria, Rumania, Mali i Zi) dėrguan nė Berlin delegacionet e tyre qeveritare, tė cilat parashtruan dhe mbrojtėn nė seanca tė veēanta tė Kongresit kėrkesat e tyre politike e territoriale.

    Edhe shqiptarėt, sidomos organizmat e Lidhjes sė Prizrenit, i parashtruan Kongresit tė Berlinit kėrkesat e tyre. Nė dhjetėra peticione e memorandume tė dėrguara gjatė muajve qershor-korrik 1878, pėrveē protestave kundėr lakmive pushtuese tė shteteve fqinje, qė cenonin tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė, parashtrohej edhe kėrkesa pėr t’i dhėnė Shqipėrisė disa tė drejta autonomiste. Kėtė kėrkesė ia pėrcolli me anėn e Abdyl Frashėrit Kongresit tė Berlinit edhe Lidhja e Prizrenit me peticionin qė miratoi mė 15 qershor.

    Megjithėse kjo platformė e autonomisė ishte pranuar nga shumica e qarqeve patriotike shqiptare, nuk munguan t’u paraqiten Fuqive tė Mėdha edhe kėrkesa tė tjera, qė parashikonin formimin e njė shteti tė pavarur shqiptar. Kėshtu, nė memorandumin, qė njė grup atdhetarėsh shkodranė i dėrguan mė 13 qershor 1878 lordit Bikonsfild, kryetar i delegacionit anglez nė Kongresin e Berlinit, pasi flitej hollėsisht pėr rrezikun qė i kanosej tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė nga shtetet fqinje, parashtrohej si zgjidhja mė e pėrshtatshme pėr ēėshtjen shqiptare, nė kushtet nė tė cilat ndodhej Evropa Juglindore, formimi i njė shteti shqiptar tė pavarur. Krijimi i shtetit tė pavarur shqiptar do ta ēlironte popullin shqiptar nga zgjedha shekullore osmane, do tė krijonte nė Ballkan njė mburojė kundėr pansllavizmit rus dhe do tė shėrbente si njė element ekuilibri nė lindje.
    Megjithatė, Fuqitė e Mėdha, tė mbledhura nė Kongresin e Berlinit, nuk i morėn parasysh kėto kėrkesa tė shqiptarėve. Edhe pse nė Berlin luhej fati i popullit shqiptar, Fuqitė e Mėdha e injoruan qenien e tij.

    Madje, delegacioni shqiptar, i ngarkuar nga Lidhja e Prizrenit, i cili shkoi nė Berlin me nismėn e vet pėr t’i parashtruar Kongresit tė drejtat e Shqipėrisė, nuk u pėrkrah nga askush. Abdyl Frashėri, kryetari i delegacionit, u pėrpoq ta bindte kryetarin e Kongresit, kancelarin Bismark, nė njė takim qė pati me tė, qė ta pėrfshinte nė rendin e ditės sė njė seance edhe ēėshtjen e kombit shqiptar. Por kancelari gjerman nuk pranoi duke u shprehur brutalisht se “nuk ka njė komb shqiptar”.

    Si rrjedhim, ēėshtja shqiptare nuk u pėrfill fare si ēėshtje mė vete nga Kongresi i Berlinit. Tė mbledhura pėr tė rishikuar Traktatin e Shėn-Stefanit, Fuqitė e Mėdha morėn pėrsipėr qė tė hartonin nė Kongresin e Berlinit njė hartė tė re politike tė Gadishullit Ballkanik. Nė Kongres Fuqitė e Mėdha nuk u udhėhoqėn nga parimi i lirisė sė popujve, por nga interesat e tyre tė veēantė, tė cilėt ishin nė kontradiktė tė thellė ndėrmjet tyre. Perandoria Ruse luftonte pėr tė sanksionuar kushtet e Traktatit tė Shėn-Stefanit, kurse Britania e Madhe me Austro-Hungarinė pėrpiqeshin tė pakėsonin sa mė shumė pėrfitimet e Rusisė dhe t’i pėrforconin pozitat e tyre nė Evropėn Juglindore. Perandoria Gjermane orvatej tė kėnaqte Austro-Hungarinė pėr tė mos e lėnė qė tė bashkohej me Francėn dhe ta neutralizonte kundėrshtimin e Rusisė, duke provokuar keqėsimin e marrėdhėnieve tė saj me Perandorinė Britanike. Synimi kryesor i Francės ishte izolimi politik i Gjermanisė, kurse Italia, nga ana e saj, kėrkonte zgjidhje tė tilla qė do tė ēonin nė dobėsimin e pozitave tė Austro-Hungarisė nė Gadishullin Ballkanik.
    Punimet e Kongresit tė Berlinit vijuan plot njė muaj. Ato pėrfunduan mė 13 korrik 1878 me nėnshkrimin e Traktatit tė Berlinit, i cili zėvendėsoi atė tė Shėn-Stefanit.

    Sipas traktatit tė ri, pėrfitimet politike e territoriale tė Rusisė u pakėsuan si nė Gadishullin Ballkanik, ashtu edhe nė Azinė e Vogėl. Ideja e njė principate bullgare, nėn sovranitetin e sulltanit, mbeti nė fuqi, por kufijtė e saj u zvogėluan gati trefish. Kongresi i Berlinit vendosi qė territori i saj tė shtrihej midis lumit Danub dhe maleve Ballkan. Viset nė jug tė maleve Ballkan do tė formonin njė provincė autonome tė Perandorisė Osmane me emrin Rumelia Lindore. Viset e Maqedonisė, sė bashku me krahinat lindore tė Shqipėrisė, tė cilat me Traktatin e Shėn-Stefanit i jepeshin Bullgarisė, do tė mbeteshin gjithashtu nėn sundimin osman. Kongresi i Berlinit ua njohu pavarėsinė Rumanisė, Serbisė dhe Malit tė Zi.

    Ai ripohoi gjithashtu vendimin e mėparshėm pėr t’i dhėnė Rumanisė Dobruxhėn Veriore dhe pėr t’i shkėputur asaj provincėn e Besarabisė nė favor tė Rusisė. Kufijve tė Serbisė e tė Malit tė Zi ai u bėri ndryshime tė rėndėsishme. Me kėmbėnguljen e Austro-Hungarisė u vendos qė Serbia tė mos zgjerohej nga ana jugore (nė drejtim tė Novi Pazarit, tė Mitrovicės dhe tė Prishtinės, tė cilat Vjena i lakmonte pėr vete), por nga ana juglindore, duke i dhėnė asaj krahinat e Pirotit, tė Trenit, tė Vranjės e tė Nishit; kėto, me Traktatin e Shėn-Stefanit, i qenė premtuar Bullgarisė. Pėr tė njėjtėn arsye, me kėmbėnguljen e Vjenės, Malit tė Zi iu pakėsuan sė tepėrmi pėrfitimet territoriale nga ana veriore, nė drejtim tė Hercegovinės dhe tė Novi Pazarit. Sipas Traktatit tė Berlinit, ai do tė zgjerohej kryesisht nga ana jugore: do tė merrte krahinat e Tivarit, tė Podgoricės, tė Plavės, tė Gucisė, tė Rugovės e tė Kolashinit. Aneksimi i Ulqinit nuk iu njoh, por Cetina fitonte tė drejtėn qė anijet tregtare malazeze tė lundronin lirisht nė lumin Bunė dhe nė liqenin e Shkodrės.

    Pėrfitime tokėsore nė kurriz tė Perandorisė Osmane patėn sidomos dy fuqi tė mėdha, tė cilat nuk kishin marrė pjesė fare nė luftėn ruso-turke: Austro-Hungaria dhe Britania e Madhe. Austro-Hungaria fitoi tė drejtėn pėr tė pushtuar ushtarakisht, gjoja pėr t’i administruar, Bosnjėn dhe Hercegovinėn, pėrveē limanit Spic, nė brigjet jugore tė Dalmacisė, tė cilėn e aneksoi zyrtarisht; po ashtu fitoi tė drejtėn pėr tė mbajtur garnizone ushtarake nė sanxhakun e Novi Pazarit. Britania e Madhe, e cila u paraqit nė Kongres si mbrojtėsja mė e flaktė e Perandorisė Osmane, i shkėputi kėsaj ishullin e Qipros.

    Me pėrkrahjen e Anglisė e tė Francės, Kongresi i Berlinit mori nė shqyrtim edhe kėrkesat e Greqisė, e cila gjithashtu nuk kishte marrė pjesė nė luftėn ruso-turke. Athina pretendonte tė aneksonte Thesalinė, Maqedoninė, Kretėn dhe sidomos Epirin (vilajetin e Janinės). Pas mjaft debatesh, Kongresi, duke marrė parasysh kundėrshtimin qė bėri Anglia pėr Kretėn dhe Rusia pėr Maqedoninė, nuk pranoi qė kėto t’i jepeshin Greqisė, ndėrsa pėr pretendimet greke nė Epir, Perandoria Osmane deklaroi haptas se aneksimi i Epirit nga Greqia do tė ishte i rrezikshėm pėr tė dyja palėt, pasi aty mbisundonte popullsia shqiptare, e cila do t’u shkaktonte telashe si Greqisė, ashtu dhe Turqisė. Mė nė fund u vendos qė kufiri nė Thesali dhe nė Epir tė caktohej nga njė komision turko-grek. Megjithatė, Kongresi rekomandonte si vijė kufiri lumin Kalamas nė Epir dhe lumin Selemvria nė Thesali. Nė rast se Greqia e Turqia nuk do tė merreshin dot vesh ndėrmjet tyre, thuhej nė nenin 24, atėherė do tė ndėrhynin Fuqitė e Mėdha.

    Vendimet e Kongresit tė Berlinit cenonin rėndė interesat e popullit shqiptar dhe tėrėsinė territoriale tė Shqipėrisė. Ashtu si Traktati i Shėn-Stefanit, edhe ai nuk e pa Shqipėrinė si njė njėsi politike tė veēantė, por e trajtoi si njė plaēkė tregu tė destinuar pėr tė pėrmbushur synimet e Fuqive tė Mėdha dhe pėr tė kėnaqur lakmitė e shteteve ballkanike. Traktati i Berlinit nuk i njohu Shqipėrisė asnjė tė drejtė kombėtare, madje nuk e zinte fare nė gojė emrin e saj. Ai nuk e respektoi as tėrėsinė e saj territoriale. Malit tė Zi, pėrveē trojeve me popullsi tė pėrzier shqiptare e sllave, iu dhanė pėrsėri disa vise thjesht shqiptare (krahinat e Plavės, tė Gucisė e tė Rugovės), sikundėr edhe Serbisė (krahinat e Vranjės, tė Trenit e tė Pirotit). Bullgarisė nuk iu njohėn viset e Shqipėrisė Lindore, por, nga ana tjetėr, iu dhanė Greqisė (e cila nuk pėrfitonte asgjė nga Traktati i Shėn-Stefanit), viset e Ēamėrisė. Veē kėsaj, me Traktatin e Berlinit lindi edhe njė rrezik tjetėr pėr trojet shqiptare.

    Ky rrezik vinte nga Austro-Hungaria, e cila, pėrveē pushtimit tė Bosnjės dhe tė Hercegovinės, fitonte gjithashtu tė drejtėn tė vendoste garnizone ushtarake dhe tė ndėrtonte rrugė strategjike nė sanxhakun e Novi Pazarit “deri pėrtej Mitrovicės”. Me kėto koncesione Vjena hidhte hapin e parė pėr tė pushtuar njė ditė krejt Kosovėn dhe pėr tė dalė pastaj nė Selanik.

    Midis vendimeve tė tjera qė mori Kongresi i Berlinit, dy prej tyre preknin, njėri tėrthorazi e tjetri drejtpėrdrejt, dy ēėshtje qė kishin lidhje me aspektin politik tė trojeve shqiptare, qė do tė mbeteshin nėn sundimin e Perandorisė Osmane. E para trajtohej nė nenin 23 tė traktatit. Sipas kėtij neni, Porta e Lartė detyrohej tė hartonte pėr viset ballkanike, qė ndodheshin nėn sundimin e saj tė plotė, “rregullore organike” pėr njė administrim autonom tė vilajeteve, pak a shumė tė njėllojtė me atė qė i qe dhėnė ishullit tė Kretės mė 1868. Me qėllim qė kėto “rregullore” t’u pėrshtateshin nevojave tė vendit, Porta duhej tė ngarkonte “komisione tė posaēme” pėr hartimin e tyre, nė tė cilat “elementi vendas duhej tė pėrfaqėsohej nė shkallė tė gjerė”. Projektet qė do tė hartoheshin pėr ēdo vilajet, thuhej nė po kėtė nen, para se tė hynin nė fuqi, do tė miratoheshin edhe nga Komisioni Evropian qė u krijua nga Fuqitė e Mėdha pėr Rumelinė Lindore. E dyta ishte pėrfshirė nė Protokollin nr.13 tė Kongresit tė Berlinit dhe kishte lidhje me venomet e Mirditės. Fillimisht ēėshtja u ngrit nga pėrfaqėsuesit e Francės dhe tė Austro-Hungarisė. Kėta kėrkuan nga Porta e Lartė qė ajo t’i respektonte edhe nė tė ardhmen “privilegjet dhe imunitetet” (domethėnė: venomet), tė cilat “popullsia e Mirditės i gėzon ab antiquo” (qė nė kohėt e lashta).

    Pėrfaqėsuesi osman e kundėrshtoi kėtė propozim qė e pengonte Portėn e Lartė ta nėnshtronte Mirditėn, duke u kapur pas faktit se zotimi pėr tė respektuar venomet nė kėtė krahinė binte nė kundėrshtim me nenin 23, i cili e detyronte atė tė zbatonte reforma administrative nė vilajetet e Turqisė Evropiane. Megjithatė ai shtoi se Porta e Lartė nuk kishte ndėrmend tė zbatonte reformat e saj nė krahinėn e Mirditės. Fuqitė e Mėdha mbetėn tė kėnaqura nga deklarata e pėrfaqėsuesit turk, e cila u pėrfshi nė Protokollin nr.13, duke marrė kėshtu vlerėn e njė zotimi zyrtar. Tė dyja kėto vendime ishin negative pėr Shqipėrinė.
    Me nenin 23 Fuqitė e Mėdha cenonin interesat jetike tė Shqipėrisė, jo pse e detyronin Perandorinė Osmane t’i pajiste viset ballkanike me administratė autonome “tė pėrshtatshme” me nevojat e tyre, por me tė drejtėn qė fitoi Porta e Lartė pėr ta mbajtur edhe nė tė ardhmen ndarjen administrative qė ishte nė fuqi, pra copėtimin e trojeve shqiptare ndėrmjet katėr vilajeteve tė ndryshme. Reformat administrative autonomiste i kėrkonin vetė qarqet pėrparimtare rilindėse, por ato i kushtėzonin kėto reforma me bashkimin e trojeve shqiptare nė njė vilajet tė vetėm autonom.

    Pajisja e katėr vilajeteve me “rregullore organike” tė veēantė, gjoja nė pėrshtatje me nevojat e vendit, do t’i vėshtirėsonte edhe mė tej lidhjet ekonomike, shoqėrore, politike e kulturore ndėrmjet krahinave shqiptare tė kėtyre vilajeteve. Pėr mė tepėr, e drejta qė fituan me nenin 23 Fuqitė e Mėdha pėr tė ndėrhyrė nė kėtė ēėshtje, u dha atyre mundėsinė, siē shkruante pak mė vonė Abdyl Frashėri, qė t’u jepnin reformave karakter joshqiptar, por serb nė vilajetin e Kosovės, bullgar nė atė tė Manastirit dhe grek nė vilajetin e Janinės. Si rrjedhim, me zbatimin e nenit 23 rritej mė tepėr nė tė ardhmen rreziku i aneksimit tė trojeve shqiptare nga shtetet fqinje ballkanike dhe vėshtirėsohej mė shumė lufta e shqiptarėve pėr bashkimin e kėtyre trojeve nė njė vilajet tė vetėm autonom.
    Po ashtu, me Protokollin nr. 13, Fuqitė e Mėdha cenonin interesat jetike tė Shqipėrisė, sepse ēėshtjen kombėtare shqiptare e reduktuan vetėm si problem tė popullsisė sė saj katolike dhe nė mėnyrė tė veēantė vetėm si ēėshtjen e njė krahine tė saj, siē ishte krahina e vogėl dhe e prapambetur e Mirditės, e cila, sipas tyre, nuk aspironte gjė tjetėr, veēse tė ruante statusin e saj partikularist e patriarkal. Protokolli nr.13 i hapte kėshtu rrugėn Vjenės, e cila gėzonte prej kohėsh tė drejtėn e mbrojtjes sė popullsive katolike tė Perandorisė Osmane (kultusprotektoratin), qė tė ndėrhynte lirisht nė jetėn e brendshme tė Mirditės dhe ta kthente atė nė njė pikėmbėshtetje tė avancuar pėr ekspansionin e saj tė mėtejshėm drejt brigjeve shqiptare tė Adriatikut dhe drejt viseve tė Ballkanit Qendror.

  17. #37
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Acarimi i marrėdhėnieve shqiptaro-turke.

    Aksioni i Gjakovės (korrik-shtator 1878)




    Vendimet e Kongresit tė Berlinit e shtuan zemėrimin e shqiptarėve kundėr Fuqive tė Mėdha dhe kundėr Portės sė Lartė. Nga tė katėr anėt e vendit u bėnė protesta pėr tė kundėrshtuar shkėputjen e trojeve shqiptare nė favor tė shteteve fqinje. Kudo u shpreh gatishmėria e masave popullore pėr tė mos lėshuar, qoftė nė veri, qoftė nė jug, asnjė pėllėmbė tokė tė banuar nga popullsi shqiptare. Megjithatė, pasi mbaruan punimet e Kongresit tė Berlinit, vėmendja e shqiptarėve u drejtua kryesisht nga fati i trojeve veriore, pasi vendimi i Fuqive tė Mėdha pėr dorėzimin e Plavės dhe tė Gucisė nė favor tė Malit tė Zi kishte formė tė prerė. Si i tillė ai duhej tė zbatohej menjėherė, kurse vendimi pėr viset jugore do tė merrte formė pėrfundimtare mė vonė, pasi ishte i lidhur me bisedimet turko-greke.

    Tensioni i madh politik qė pushtoi opinionin publik krijoi njė truall tė favorshėm pėr rritjen e shpejtė tė autoritetit tė Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit dhe pėr shtrirjen e saj organizative, brenda pak javėve, nė tė katėr anėt e vendit.
    Pasi u kthyen nė krahinat e tyre delegatėt qė kishin marrė pjesė nė Kuvendin e Prizrenit, besėlidhjet lokale ose komisionet e vetėmbrojtjes, qė ishin krijuar mė parė, u kthyen menjėherė nė degė tė Lidhjes Shqiptare. Nė ato krahina, ku ato mungonin, u organizuan mbledhje tė posaēme, tė cilat formuan degėt lokale tė Lidhjes. Duke marrė parasysh vėshtirėsitė e ndėrlidhjes sė degėve tė shumta me Komitetin Kombėtar dhe pėr ta rritur operativitetin e kėtyre degėve nė pėrshtatje me rrethanat lokale, nė fillim tė korrikut u formuan nė bazė vilajetesh tri komitete ndėrkrahinore tė Lidhjes Shqiptare me qendėr nė Prizren, nė Shkodėr dhe nė Janinė. Me to u lidhėn degėt e shpėrndara nė sanxhakėt dhe nė kazatė e kėtyre vilajeteve. Meqenėse mė 1878 vilajeti i Manastirit ishte suprimuar, degėt e formuara nė sanxhakėt e Dibrės, tė Ohrit e tė Manastirit u lidhėn me Komitetin Ndėrkrahinor tė Prizrenit, kurse ato tė sanxhakut tė Korēės me Komitetin Ndėrkrahinor tė Janinės. Lidhjet ndėrmjet Komitetit tė Janinės dhe komiteteve tė Prizrenit ose tė Shkodrės kryheshin sipas rastit, nėpėrmjet degės sė Elbasanit ose nėpėrmjet degės sė krijuar posaēėrisht pėr kėtė qėllim nė Selanik, e cila shėrbente si ndėrmjetėse pėr lidhjet e komiteteve ndėrkrahinore tė vilajeteve me Komitetin e Stambollit. Pėr tė shpejtuar lidhjet ndėrmjet tyre, komitetet krahinore shfrytėzuan edhe linjėn telegrafike, madje, nėpėrmjet telegrafistėve atdhetarė, edhe shifrazhin sekret telegrafik.

    Nė pėrshtatje me situatėn e krijuar, Komiteti Ndėrkrahinor i Janinės u ngarkua me detyrėn qė tė merrte masa politike e ushtarake pėr tė parandaluar ose, nė pamundėsi tė kėsaj, pėr tė kundėrshtuar shkėputjen e Ēamėrisė nė favor tė Greqisė. Pėr kėtė qėllim nė dhjetėditėshin e tretė tė korrikut 1878 u organizua nė Janinė njė Kuvend i gjerė Ndėrkrahinor me pėrfaqėsues tė tė gjitha degėve tė vilajetit. Pasi vendosi tė shprehte botėrisht vendosmėrinė e shqiptarėve pėr tė kundėrshtuar me armė ēdo lėshim tė trojeve tė tyre nė favor tė Mbretėrisė Greke, Kuvendi Ndėrkrahinor caktoi pėr ēdo kaza numrin e forcave vullnetare, qė do tė mobilizoheshin pėr tė hyrė nė luftė menjėherė sapo tė dilte nevoja. Nė tė njėjtėn kohė pėrfaqėsuesit e degėve tė Jugut miratuan njė memorandum, me tė cilin paralajmėrohej Porta e Lartė se shqiptarėt ishin tė vendosur tė viheshin edhe kundėr saj, nė rast se ajo do tė tėrhiqej pėrballė pretendimeve shoviniste tė Athinės.

    Nė mbledhjen qė mbajti mė 24 korrik 1878, nėn drejtimin e Abdyl Frashėrit, Kuvendi Ndėrkrahinor i Janinės, krahas vendimeve qė mori pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore tė Shqipėrisė, shqyrtoi edhe ēėshtjen e formimit tė vilajetit autonom shqiptar. Pėr kėtė qėllim, mė 24 korrik 1878, u hartua njė rezolutė e veēantė, nė tė cilėn aspirata e shqiptarėve pėr autonomi ėshtė formuluar nėpėrmjet tri kėrkesave: bashkimi i trojeve tė tyre nė njė vilajet tė vetėm, zhvillimi i gjuhės shqipe si gjuhė kombėtare dhe zbatimi menjėherė nė Shqipėri i reformave tė pėrshtatshme me nevojat e saj, sikurse ishte krijimi i “milicisė shqiptare” me forca tė rekrutuara nga e gjithė Shqipėria. Lidhja parashikonte qė vetėm nė vilajetin e Janinės tė mblidhte 30 mijė burra tė armatosur.
    Kjo rezolutė, nė tė cilėn shprehej vendosmėria e shqiptarėve pėr tė kundėrshtuar me armė nė dorė ēdo aneksim tė tokės sė tyre nga Greqia, madje edhe nė kundėrshtim me qėndrimin e Portės sė Lartė, shqetėsoi qarqet qeveritare tė Stambollit. Nė telegramet qė i dėrgonte kryetarit tė Kuvendit Ndėrkrahinor tė Janinės mė 3 dhe 25 gusht, kryeministri turk shpejtoi t’i qetėsonte shqiptarėt, duke u zotuar se nuk do t’i lėshonte Greqisė asnjė pėllėmbė tokė nga vilajeti i Janinės.

    Gjithashtu, nė pėrshtatje me situatėn e krijuar, dy komitetet ndėrkrahinore tė Veriut u mobilizuan pėr tė kundėrshtuar me armė dorėzimin e kazasė sė Gucisė (ku bėnte pjesė edhe Plava) nė favor tė Malit tė Zi. Pėr mbrojtjen e tyre nė Shkodėr u zhvillua njė miting popullor, pas tė cilit filluan menjėherė pėrgatitjet pėr tė rekrutuar vullnetarė dhe pėr tė grumbulluar armė. Brenda pak ditėve, nė fillim tė korrikut, nė rrethin e Shkodrės u regjistruan rreth 6 mijė vullnetarė. Qytetarėt dhe fshatarėt dhanė kontribut nė tė holla e drithė. Njė mobilizim i tillė ndodhi edhe nė Kosovė, sidomos nė Gjakovė e nė Pejė. Mė shumė se kudo mobilizimi pėrfshiu banorėt e Plavės e tė Gucisė. Shqiptarėt, tė cilėt pėrbėnin shumicėn dėrrmuese tė kėtyre dy krahinave, u vunė nė gatishmėri tė plotė, duke vėzhguar ditė e natė lėvizjet e ushtrive malazeze pėrtej kufirit. Sipas vendimit qė mori Komiteti Kombėtar i Lidhjes sė Prizrenit, vullnetarėt e krahinave tė tjera do tė qėndronin nė shtėpitė e tyre nė pritje pėr t’u nisur nė front sapo tė lėshohej kushtrimi.

    Pėrgatitjet politike dhe ushtarake tė Lidhjes sė Prizrenit tregonin se nenet e Traktatit tė Berlinit, qė cenonin tė drejtat kombėtare tė Shqipėrisė, nuk mund tė zbatoheshin pa dhunėn e armatosur kundėr shqiptarėve qė do tė ushtrohej ose nga Mali i Zi, ose nga Perandoria Osmane. Pėr ta mėnjanuar kėtė konflikt tepėr tė kushtueshėm dhe me pėrfundime tė pasigurta pėr Malin e Zi, knjaz Nikolla kėrkoi ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha, duke e akuzuar Portėn e Lartė si organizatoren e Lidhjes sė Prizrenit.
    Pėr Perandorinė Osmane kazaja e Gucisė, me mė pak se 10 mijė banorė, nuk kishte asnjė rėndėsi ekonomike e strategjike nė krahasim me territoret e gjera tė Bullgarisė, tė Bosnjės, tė Hercegovinės etj., qė asaj iu shkėputėn nga Traktati i Berlinit. Por Porta e Lartė nuk donte qė, pėr shkak tė njė krahine tė parėndėsishme kufitare, tė ndizte revoltimin e mėtejshėm tė 1,6 milion shqiptarėve, tė cilėt do tė mbeteshin brenda kufijve tė Perandorisė. Si rrjedhim, ajo ngurroi tė dorėzonte Plavėn e Gucinė, duke u justifikuar para Fuqive tė Mėdha me arsyen e vėrtetė, me rrezikun e njė konflikti tė armatosur ndėrmjet saj dhe shqiptarėve.

    Ndėrkaq, nė dhjetėditėshin e tretė tė korrikut u acaruan marrėdhėniet e Portės sė Lartė me shqiptarėt, pėr shkak tė qėndrimit tė kėtyre tė fundit ndaj pushtimit tė Bosnjės e tė Hercegovinės nga Austro-Hungaria. Kur mė 22 korrik ushtritė austro-hungareze filluan marshimin drejt Bosnjės dhe Hercegovinės, autoritetet shtetėrore osmane u kėrkuan krerėve tė Lidhjes Shqiptare qė t’u vinin nė ndihmė me forcat e tyre tė armatosura boshnjakėve, qė kishin rrėmbyer armėt kundėr pushtuesve tė huaj. Kėrkesėn e Stambollit e miratuan vetėm qarqet sulltaniste, tė cilat u pėrpoqėn tė bindnin Kėshillin e Pėrgjithshėm tė Lidhjes pėr tė marrė pjesė nė luftėn kundėr Austro-Hungarisė, ndėrsa anėtarėt e tij nuk pranuan, duke pėrdorur si argument nevojėn e ngutshme qė kishte vendi pėr mbrojtjen e trojeve shqiptare.

    Presioni i qarqeve qeveritare dhe i elementėve turkomanė vijoi katėr javė, derisa mė 19 gusht 1878 Kėshilli i Pėrgjithshėm, i mbledhur posaēėrisht pėr kėtė qėllim, e hodhi pėrfundimisht poshtė kėrkesėn e Portės sė Lartė. Lidhja vendosi tė mos dėrgonte forcat e saj tė armatosura kundėr invazionit austro-hungarez nė Bosnjė, me arsyen e thjeshtė se ato ishin krijuar pėr tė mbrojtur interesat kombėtarė tė Shqipėrisė e jo tė Perandorisė Osmane. Me kėtė qėndrim Lidhja e Prizrenit u dha, pas miratimit tė kanunit kombėtar mė 2 korrik 1878, goditjen e dytė planeve tė sulltanit. Goditjen e tretė ajo ua dha tre javė mė vonė me vrasjen nė Gjakovė tė mareshalit Mehmet Ali pashė Maxhari.
    Pas dėshtimit tė planeve tė saj nė lidhje me Bosnjėn e me Hercegovinėn, Porta e Lartė filloi tė shqetėsohej si nga rruga e veprimeve tė pavarura nė tė cilėt tashmė kishte hyrė Lidhja Shqiptare, ashtu edhe nga trysnia e madhe qė po ushtronin Fuqitė e Mėdha nė lidhje me zbatimin e Traktatit tė Berlinit kundrejt Malit tė Zi e Mbretėrisė Greke.

    Trysni tė fuqishme ushtronte sidomos Rusia cariste, e cila po e kushtėzonte tėrheqjen e ushtrive tė veta nga Rumelia Lindore me dorėzimin nga ana e Perandorisė Osmane tė trojeve qė i qenė premtuar Malit tė Zi. Kėrkesėn e plotėsimit tė detyrimeve, qė rridhnin nga Kongresi i Berlinit, ia parashtroi Stambollit edhe princi i Malit tė Zi, mė 13 gusht 1878. Pėr t’u ēliruar nga ky presion e sidomos nga ai qė ushtronte Rusia, ushtritė e sė cilės ndodheshin nė afėrsitė e Stambollit, Porta e Lartė vendosi tė shpejtonte veprimet pėr dorėzimin e kėtyre trojeve, duke pėrfshirė kėtu edhe Plavėn e Gucinė. Nė pėrgjigjen qė i dha princit tė Malit tė Zi, mė 20 gusht, Ministria e Jashtme e njoftonte knjaz Nikollėn se qeveria perandorake kishte caktuar mareshalin Mehmet Ali Pashėn si komisar i jashtėzakonshėm pėr tė kryer formalitetet e dorėzimit tė Plavės e tė Gucisė.

    Nė fund tė gushtit u dėrgua nė Shqipėri mareshali Mehmet Ali pashė Maxhari si komisar me fuqi tė jashtėzakonshme pėr kufijtė turko-malazezė, i shoqėruar nga njė adjutant i sulltanit. Ai u porosit qė, para se tė shkonte nė kufi, ta bindte Komitetin e Lidhjes tė mos e kundėrshtonte dorėzimin e Plavės e tė Gucisė dhe tė mos i sillnin atij pengesa nė zbatimin e Traktatit tė Berlinit.
    Qysh nė fillim u mor vesh se mareshali turk kishte marrė pėrsipėr tė shpėrndante Komitetin Kombėtar tė Lidhjes Shqiptare nė Prizren dhe, pasi tė kryente dorėzimin e Plavės e tė Gucisė, do tė vinte nė Shkodėr pėr tė shpėrndarė edhe aty Komitetin Krahinor tė Lidhjes. Prandaj lajmi i misionit tė Mehmet Ali pashės u prit me zemėrim nė Shqipėri. Nė Prizren, Komiteti Kombėtar i Lidhjes u shpreh kundėr pjesėmarrjes sė mareshalit nė komisionin e kufirit. Po kėshtu, nė njė mbledhje tė fshehtė qė u mbajt nė Shkodėr nga aktivistėt mė radikalė, u vendos qė tė mos e linin komisarin e sulltanit as tė hynte nė qytetin e tyre.

    Mehmet Ali pasha arriti nė Prizren mė 25 gusht 1878 dhe ra menjėherė nė kontakt me anėtarėt e organeve qendrore e ndėrkrahinore tė Lidhjes Shqiptare. Ai u pėrpoq tė bindte veēan udhėheqėsit e saj pėr kotėsinė dhe dėmin e kundėrshtimit tė shqiptarėve, pasi, sipas tij, jo vetėm Porta e Lartė, por as Fuqitė e Mėdha nuk do tė tėrhiqeshin; ato do ta zbatonin me ēdo kusht Traktatin e Berlinit. Nė njė mbledhje tė pėrbashkėt me tė gjithė krerėt e Lidhjes, mė 26 gusht, ai pėrdori, midis tė tjerave, edhe kėrcėnimin, duke u lėnė njė afat prej 24 orėsh pėr t’u menduar. Por tė nesėrmen askush nuk u paraqit nė mbledhje. Pėr mė tepėr, atė ditė u vra nga njerėzit e Lidhjes Shqiptare me atentat, nė kafenenė “Marash” tė Prizrenit, telegrafisti i Mehmet Ali pashės, tė cilin mareshali e kishte sjellė me vete pėr tė ruajtur sekretin e raporteve qė do t`i drejtonte Portės sė Lartė. Vrasja e telegrafistit ishte njė paralajmėrim qė Lidhja e Prizrenit i drejtonte Maxhar? Pashės dhe nėpėrmjet tij qeverisė osmane, pėr tė hequr dorė nga dorėzimi i trojeve shqiptare.

    Mehmet Ali pasha nuk qe nė gjendje as t’i bindte udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare, as edhe tė shpėrndante Komitetin Kombėtar sipas porosive tė posaēme qė kishte marrė nė Stamboll. Megjithatė, mareshali turk nuk hoqi dorė nga misioni i tij. Mė 31 gusht ai u nis pėr nė Gjakovė i shoqėruar nga tri batalione ushtarėsh turq, duke kėrkuar nga Mitrovica qė t’i dėrgonin nė ndihmė edhe njė batalion tjetėr. Edhe nė Gjakovė ai thirri mė 1 shtator nė njė mbledhje krerėt e degės sė Lidhjes, tė cilėt u pėrpoq t’i bindte qė t’i nėnshtroheshin vullnetit tė sulltanit. Por kėtu ai gjeti njė qėndrim mė tė rreptė. Me pėrjashtim tė kryetarit tė degės sė Lidhjes, Abdullah pashė Drenit, i cili si pėrfaqėsues i krahut sulltanist u bashkua me Maxhar Pashėn, tė gjithė anėtarėt e tjerė, tė udhėhequr nga patriotėt e vendosur Sulejman Vokshi e Ahmet Koronica, e ftuan mareshalin osman qė tė mos e vijonte mė tej rrugėn drejt kufirit malazez.

    Sapo morėn vesh nisjen e tij, udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare pėr Gjakovėn, lėshuan kushtrimin, tė cilit iu pėrgjigjėn mijėra malėsorė tė armatosur. Mė 1 shtator, nėn drejtimin e Ali pashė Gucisė, ata u grumbulluan nė malin Erenik, duke zėnė rrugėn qė kalonte prej Gjakove nė Plavė e nė Guci. Nė kėto rrethana, Mehmet Ali pasha e shtyu marshimin pėr nė kufi dhe u struk nė sarajet e Abdullah pashė Drenit nė Gjakovė. Pas kėsaj, pėr t’i dhėnė njė paralajmėrim tjetėr mė tė prerė, po atė mbrėmje qytetarėt e malėsorėt gjakovarė, rreth 4 500 veta tė armatosur, tė cilėt i qenė pėrgjigjur kushtrimit tė Lidhjes Shqiptare, lanė malin Ereē dhe zbritėn nė qytet, ku rrethuan sarajet e Abdullah pashė Drenit. Tė nesėrmen, mė 2 shtator 1878, njė delegacion gjakovarėsh u paraqit pėrsėri te Abdullah pashė Dreni (nė sarajet e tė cilit ishte strehuar Mehmet Ali pasha) dhe i dha njė ultimatum prej 24 orėsh qė ta pėrcillte mareshalin nga kishte ardhur. Tė dy pashallarėt shpresuan se me gjashtė kompanitė, rreth 600 veta qė mbronin sarajet, me 30 trimat qė kishin me vete dhe me ndihmat qė prisnin t’u vinin nga Mitrovica, nga Prizreni dhe nga miqtė e tyre, do ta shtypnin kryengritjen. Nė tė vėrtetė atyre u erdhėn vetėm 70 malėsorė nga Fandi i Gjakovės, tė mashtruar prej priftit tė tyre.

    Mė 3 shtator, pasi mbaroi afati i ultimatumit, rreth 4 500 kryengritės, qė mbanin tė rrethuar sarajet, filluan sulmin. Pėrleshja ishte e ashpėr dhe me humbje tė mėdha pėr tė dyja palėt. Nė mbrėmje u bė njė armėpushim prej 24 orėsh pėr tė rifilluar bisedimet, tė cilat vijuan gjatė natės dhe gjatė ditės sė nesėrme, por pa ndonjė rezultat. Nė mbrėmjen e 4 shtatorit rifilluan luftimet. Mė 5 shtator gjendja e tė rrethuarve u keqėsua, pasi shumica e ushtarėve qė mbronin sarajet u dorėzuan. Batalioni qė u nis nga Mitrovica pėr t’i ardhur nė ndihmė Maxhar Pashės u shthur rrugės dhe shumica e ushtarėve tė tij, duke qenė shqiptarė, u bashkuan me kryengritėsit. Mė 6 shtator 1878, pas njė sulmi tė rreptė qė ndėrmorėn luftėtarėt e Lidhjes Shqiptare, edhe mbeturinat e kompanive turke qė mbronin mareshalin osman u dorėzuan. Pastaj kryengritėsit arritėn t’u vėnė zjarr sarajeve. Mehmet Ali pasha dhe Abdullah pashė Dreni mbetėn tė vrarė gjatė sulmit tė fundit. Me vrasjen e tyre luftimet morėn fund me fitoren e forcave tė Lidhjes Shqiptare. Gjatė kėtij luftimi treditor tė dyja palėt patėn humbje tė mėdha, tė rrethuarit rreth 90 veta, forcat e Lidhjes rreth 500 veta.
    Pėrpjekja e armatosur e Gjakovės ishte frymėzuar nga Lidhja Shqiptare e Prizrenit, ndėrsa me organizimin e saj tė drejtpėrdrejtė u mor dega e Lidhjes pėr Gjakovėn. Udhėheqėsit kryesorė tė saj ishin Ahmet Koronica, Sulejman Vokshi, Ali bej Gucia, Jakup Ferri dhe Ismail Myderizi, sė bashku me krerėt e esnafėve tė qytetit tė Gjakovės.

    Pėrpjekja e Gjakovės pati jehonė tė madhe brenda dhe jashtė vendit. Nė saje tė pjesėmarrjes sė gjerė tė masave popullore dhe tė gjakut tė tyre tė derdhur nė kėto luftime, kjo ngjarje shėnoi fitoren e plotė tė vijės atdhetare shqiptare nė gjirin e Lidhjes sė Prizrenit. Aksioni i Gjakovės tregoi se Lidhja e Prizrenit ishte njė organizatė krejtėsisht e pavarur nga Porta e Lartė, madje ajo ishte e vendosur qė, pėr tė mbrojtur tėrėsinė territoriale tė atdheut, tė luftonte edhe kundėr saj. Nė tė vėrtetė, Lidhja e Prizrenit, e cila u formua pėr tė kundėrshtuar vendimet e Fuqive tė Mėdha dhe u pėrgatit pėr tė hyrė nė luftė kundėr ekspansionit tė shteteve fqinje, dėshmorėt e saj tė parė i la nė luftė kundėr Perandorisė Osmane.

    Luftimet e Gjakovės patėn jehonė edhe jashtė kufijve tė Shqipėrisė nė tri drejtime: si njė akt qė cenonte Traktatin e Berlinit nė lidhje me detyrimet territoriale tė Perandorisė Osmane ndaj Malit tė Zi; si njė aksion qė keqėsoi mė shumė marrėdhėniet e Portės sė Lartė me shqiptarėt; si njė veprim qė e vėshtirėsonte mė keq zgjidhjen e problemeve tė krijuara nga Kriza Lindore nė Gadishullin Ballkanik.

  18. #38
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kuvendi i Dibrės dhe rezoluta e tij (1 nėntor 1878)



    Me aksionin e Gjakovės, Lidhja e Prizrenit bėri njė hap tė rėndėsishėm pėrpara. Opinioni shqiptar priste tani qė Porta e Lartė tė ndėrhynte energjikisht pėr tė vėnė nė vend dinjitetin e saj, tė shkelur rėndė. Nga ana tjetėr, vėzhguesit e huaj, tė cilėt e vlerėsuan kėtė aksion si njė kryengritje kundėr Stambollit, prisnin qė ajo tė shtrihej edhe nė viset e tjera tė Shqipėrisė.

    Porta e Lartė nė fillim mendoi tė ndėrhynte duke ndėrmarrė njė fushatė ushtarake ndėshkimore kundėr gjakovarėve dhe Lidhjes Shqiptare. Pėr kėtė, mė 8 shtator u nisėn nga Selaniku pėr nė Kosovė forca tė shumta ushtarake, tė cilat, me urdhėr nga Stambolli, u ndalėn mė pas njė pjesė nė Ferizaj dhe tė tjerėt nė Shkup. Qeveria e sulltanit arriti nė pėrfundimin se nė atė situatė nuk mund tė ndėrmerrej asnjė masė ushtarake e ndėshkimore ndaj shqiptarėve, sepse nuk ishte nė interesin e saj tė shkaktonte njė luftė, qė funksionarėt e saj e quanin civile, me shqiptarėt. Njė veprim i tillė do tė bėhej shkak pėr njė kryengritje tė pėrgjithshme nė Shqipėri, tė cilėn, siē dėshmojnė dokumentet bashkėkohėse, Stambolli nuk ishte nė gjendje nė atė kohė ta shtypte. Prandaj Porta e Lartė e la nė heshtje pėrleshjen e Gjakovės, duke ua ngarkuar pėrgjegjėsinė e gjakderdhjes disa personave tė “pandėrgjegjshėm”, kundėr tė cilėve deklaroi se do tė merreshin masa nė kohėn e duhur.

    Pėr njė kryengritje tė armatosur kundėr Stambollit nė kėtė periudhė, kur rreziku i copėtimit territorial ndodhej nė momentin e tij mė tė mprehtė, nuk qenė tė interesuara as qarqet atdhetare shqiptare. Megjithatė, ato mendonin se tani qė lėvizja kishte ecur mjaft pėrpara, ishin krijuar rrethana tė favorshme pėr ta detyruar Portėn e Lartė qė tė lėshonte pe nė lidhje me tė drejtat autonomiste tė Shqipėrisė pa qenė nevoja pėr njė kryengritje tė armatosur kundėr saj. Kjo ēėshtje u trajtua nga Komiteti i Stambollit gjatė dhjetėditėshit tė tretė tė muajit shtator 1878.

    Pasi analizoi gjendjen e re politike, Komiteti i Stambollit, nė mbledhjen e fshehtė qė zhvilloi nėn kryesinė e Abdyl Frashėrit, vendosi ta ngrinte me forcė para Portės sė Lartė ēėshtjen e formimit tė Vilajetit Shqiptar. Vendimi i Komitetit u shpall botėrisht si lajm, pa emėr autori, mė 27 shtator 1878, nė gazetėn “Terxhuman-i Shark”, qė botohej nėn drejtimin e Sami Frashėrit nė kryeqytetin perandorak. Sipas kėtyre lajmeve, Lidhja Shqiptare kishte hartuar njė program prej 7 pikash. Nė pikėn e parė thuhej se sovraniteti i sulltanit do tė ruhej nė Shqipėri dhe se asnjė pėllėmbė tokė shqiptare nuk duhej t’u jepej shteteve tė tjera. Nė pikėn e dytė kėrkohej krijimi i Vilajetit tė Shqipėrisė, domethėnė bashkimi i tė gjitha trojeve shqiptare nė njė njėsi tė vetme politiko-administrative. Pikat e tjera trajtonin prerogativat autonomiste dhe parimet kushtetore qė duhej tė kishte ky vilajet.

    Tė gjithė nėpunėsit do tė ishin shqiptarė. Nė administratė e nė shkollė do tė pėrdorej gjuha shqipe. Osmanishtja do tė pėrdorej vetėm nė korrespondencėn me Portėn e Lartė. Vilajeti i Shqipėrisė do tė kishte gjithashtu ushtrinė e vet kombėtare. Shqipėria autonome do tė qeverisej nga njė regjim demokratik. Tė gjithė banorėt, pa marrė parasysh dallimet fetare e shoqėrore, do tė kishin tė drejta dhe detyra tė barabarta. Vendi do tė qeverisej nga organe pushtetore tė zgjedhura demokratisht prej tyre. Ēdo nahije (lokalitet), ēdo kaza (rreth) dhe ēdo sanxhak (prefekturė) do tė kishte kėshillin e vet tė zgjedhur periodikisht. Organi mė i lartė do tė ishte Kuvendi i Madh i Vilajetit i zgjedhur nga kėshillat e sanxhakėve, i veshur me pushtet legjislativ dhe ekzekutiv. Kuvendi i Madh do tė zgjidhte qeverinė e vilajetit (Kėshillin e Vilajetit). Qeveria do tė pėrgatiste ligjet, do tė studionte reformat, do tė hartonte buxhetin dhe do tė zgjidhte gjykatėn e pėrgjithshme, tė cilat do t’ia paraqiste pėr miratim Kuvendit tė Madh. Vendimet e Kėshillit tė Vilajetit, thuhej nė kėtė program, do tė zbatoheshin nga tė gjithė banorėt e vilajetit. Ato do tė ishin tė detyrueshme edhe pėr qeverinė perandorake osmane.

    Pasi programi i ri u shpall botėrisht, u ftuan tė gjitha degėt e Lidhjes sė Prizrenit qė ta miratonin dhe tė ngarkonin njė delegacion tė pėrbėrė nga personalitete shqiptare tė njohura pėr t’ia paraqitur atė Portės sė Lartė. Nė shumė krahina tė vendit u hap njė diskutim i zjarrtė ndėrmjet aktivistėve atdhetarė, qė e mbėshtetėn programin e ri dhe qarqeve sulltaniste, tė cilat u ngritėn kundėr pėrmbajtjes sė tij. Me qėllim qė tė tėrhiqnin nė anėn e tyre pėrkrahėsit e krahut tė moderuar, nė mjaft krahina udhėheqėsit u detyruan tė bėnin njė lėshim, - tė hiqnin dorė nga pjesa e fundit e programit (nga parimet kushtetore qė duhej tė kishte Vilajeti i Shqipėrisė), rreth tė cilave u pėrqendrua diskutimi mė i rreptė.
    Nė fillim programi u shtrua pėr diskutim nė degėn e Lidhjes Shqiptare pėr Dibrėn, me nismėn e sė cilės u mbajt nė Dibėr, mė 14 tetor, njė kuvend i jashtėzakonshėm, ku morėn pjesė krerėt e qytetit tė Malėsisė dhe tė Fushės sė Dibrės, qė miratuan njė rezolutė, tė hartuar mbi parimet e programit tė Komitetit tė Stambollit. Pasi protestohej kundėr copėtimit tė trojeve shqiptare nga Kongresi i Berlinit dhe pasi flitej pėr rrezikun e asgjėsimit tė Shqipėrisė nga shtetet fqinje, nė rezolutė vihej nė dukje se pėr tė larguar kėtė rrezik ėshtė e domosdoshme qė tė gjithė sanxhakėt shqiptarė tė bashkohen nė njė vilajet tė vetėm autonom (Vilajeti i Shqipėrisė).

    Vilajeti i Shqipėrisė do tė kishte kryeqytetin e vet, organet e tij ekzekutive e legjislative, nėpunės shqiptarė, arsimim nė gjuhėn shqipe, buxhetin e tij etj. Rezoluta qė doli nga ky Kuvend do t’i nėnshtrohej njė diskutimi mė tė gjerė nė njė kuvend tė posaēėm, nė tė cilin do tė merrnin pjesė pėrfaqėsuesit e tė gjitha krahinave tė sanxhakut.

    Kuvendi i posaēėm i Lidhjes u mblodh mė 1 nėntor 1878 nė qytetin e Dibrės, me nismėn e Komitetit tė Lidhjes Shqiptare pėr tė dyja Dibrat dhe veēanėrisht tė kryetarit tė saj, Iljaz pashė Dibrės (Qoku). Nė Kuvend mori pjesė si pėrfaqėsues i Lidhjes Shqiptare pėr mbarė Toskėrinė (vilajetin e Janinės) Abdyl Frashėri. Kuvendi miratoi njė rezolutė nė trajtėn e njė memorandumi, tė hartuar nga dora e Abdyl Frashėrit.

    Rezoluta e Kuvendit tė Dibrės pėrmbante po ato kėrkesa, qė shtroheshin nė programin e Komitetit tė Stambollit dhe qė ishin pėrfshirė nė rezolutėn e mbledhjes sė Dibrės tė 14 tetorit 1878, tė pėrmbledhura nė pesė pika: formimi i Vilajetit tė Shqipėrisė, pajisja e tij me nėpunės shqiptarė, zhvillimi i arsimit nė gjuhėn shqipe, zbatimi i reformave nga Kuvendi i Madh, pėrdorimi i njė pjese tė madhe tė buxhetit pėr pėrparimin e arsimit dhe pėr ndėrtime botore. Nga programi i Komitetit tė Stambollit nuk u pėrfshinė haptas nė rezolutė vetėm parimet demokratike tė strukturės shtetėrore tė Vilajetit tė Shqipėrisė. Vendin e tyre kėtu e kishte zėnė e drejta qė do tė kishte Kuvendi i Madh pėr tė zbatuar “reforma tė dobishme pėr shtetin dhe pėr kombin”. Mė nė fund nė rezolutė thuhej se kėto kėrkesa do t’i paraqiteshin brenda njė muaji nė emėr tė tė gjithė popullit shqiptar, Portės sė Lartė, me anė tė njė delegacioni tė pėrbėrė nga personalitete tė shquara tė Shqipėrisė. Anėtarėt e delegacionit, para se tė vinin nė Stamboll, duhej tė merrnin pėlqimin, me mandat tė shkruar, nga tė gjitha kazatė dhe sanxhakėt shqiptarė. “Shqipėria, - thuhej nė fund tė rezolutės, - do tė rezistojė duke qenė e lidhur dhe e bashkuar si njė trup i vetėm, derisa tė arrihet plotėsimi i kėrkesave tė lartpėrmendura”.

    Sipas marrėveshjes qė u arrit nė Dibėr, delegacioni qė do ta paraqiste dhe do ta mbronte rezolutėn para Portės sė Lartė do tė pėrbėhej nga 14 veta, midis tė cilėve ishin Iljaz pashė Dibra, Sheh Mustafa Tetova, Hasan pashė Prizreni, Mustafa pashė Vlora, Abedin bej Dino, Mehmet Ali Vrioni, Sabri Gjirokastra, Mihal Kristo, Abdyl Frashėri etj. Detyrėn pėr tė nxjerrė mandatet, me tė cilat miratohej nga pėrfaqėsuesit e kazave e tė sanxhakėve shqiptarė rezoluta dhe mandatet e pėrbėrjes sė delegacionit, e morėn pėrsipėr Iljaz pashė Dibra pėr krahinat veriore dhe Abdyl Frashėri pėr krahinat jugore.

    Misionin e vet tė vėshtirė e tė lodhshėm Abdyl Frashėri e kreu brenda njė muaji. Pasi la Dibrėn, ai u nis nė drejtim tė Elbasanit, kaloi nė Berat, nė Fier e nė Vlorė, pastaj nė Gjirokastėr, nė Delvinė e nė Filat dhe, pasi pėrshkoi Ēamėrinė deri nė Prevezė, u kthye nė Janinė. Qė kėtej ai e njoftoi, mė 2 dhjetor 1878, Iljaz pashė Dibrėn pėr entuziazmin qė kishin shkaktuar kudo vendimet e Kuvendit tė Dibrės dhe pėr gatishmėrinė e pėrfaqėsuesve tė popullit shqiptar pėr tė nėnshkruar mandatet e pėrfaqėsimit. Nė veri mandatet e miratimit tė rezolutės dhe tė pjesėtarėve tė delegacionit Iljaz pashė Dibra i pėrfundoi aty nga mesi i janarit 1879.

    Por delegacioni shqiptar e pezulloi nisjen pėr nė Stamboll, pasi ndėrkohė lindi rreziku i aneksimit tė pjesės jugore tė Ēamėrisė nga Greqia. Ky rrezik i detyroi udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare qė tė merreshin me mbrojtjen e kufijve jugorė dhe ta linin pėr mė vonė paraqitjen e rezolutės sė Kuvendit tė Dibrės nė Portėn e Lartė.

  19. #39
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Mbrojtja e trojeve jugore. Kuvendi i Prevezės (11 janar 1879) dhe misioni diplomatik i Abdyl Frashėrit (pranverė 1879)



    Gjatė kohės qė patriotėt shqiptarė po merreshin me ēėshtjen e tė drejtave autonomiste tė Shqipėrisė, qeveria e Athinės i bėnte presion tė vazhdueshėm Portės sė Lartė qė tė zbatonte menjėherė Protokollin nr.13 tė Kongresit tė Berlinit, domethėnė tė fillonte bisedimet me palėn greke pėr tė caktuar kufirin e ri midis tyre sipas vijės Kalamas-Selemvria qė kishin rekomanduar Fuqitė e Mėdha. Nėn trysninė e protestave shqiptare, Porta e Lartė e zvarriti pėr muaj me radhė pėrgjigjen e saj, me shpresė se me kalimin e kohės do tė krijoheshin rrethana mė tė favorshme pėr tė. Por nė fund tė vitit 1878 ajo u detyrua tė pranonte se ishte gati tė fillonte bisedimet me qeverinė greke. Konferenca dypalėshe u vendos tė zhvillohej nė Prevezė, nė fund tė janarit 1879.

    Sapo u hap lajmi i mbledhjes sė afėrt tė konferencės, Komiteti Ndėrkrahinor i Janinės ftoi tė gjitha kazatė e Shqipėrisė sė Jugut dhe tė gjithė sanxhakėt e Shqipėrisė sė Veriut, qė tė dėrgonin sa mė parė pėrfaqėsuesit e tyre nė njė kuvend tė jashtėzakonshėm nė Prevezė, pėr tė pėrcaktuar qėndrimin qė duhej mbajtur ndaj konferencės turko-greke. Nė Kuvend u ftuan tė merrnin pjesė posaēėrisht pėrfaqėsuesit e komiteteve ndėrkrahinore tė Prizrenit dhe tė Shkodrės.

    Kuvendi i Prevezės u hap mė 11 janar 1879 me pjesėmarrjen e rreth 400 delegatėve, tė cilėt, pasi e shpallėn veten si krerė tė mbarė Shqipėrisė, morėn njė sėrė vendimesh politike e ushtarake. Kuvendi nuk e kundėrshtoi plotėsisht Protokollin nr.13. Delegatėt deklaruan se e pranonin rekomandimin e Fuqive tė Mėdha pėr bashkimin e Thesalisė me Greqinė (deri te lumi Selemvria), porse ishin kategorikisht tė vendosur pėr ta kundėrshtuar deri nė fund lėshimin e Epirit Mbretėrisė Greke (deri te lumi Kalamas). Nė rast se Fuqitė e Mėdha, thuhej nė rezolutėn e Kuvendit, nuk do t’i marrin parasysh interesat e Shqipėrisė, atėherė shqiptarėt do t’i kundėrshtojnė me armė vendimet e tyre. Pėr kėtė qėllim, thuhej mė tej, “do tė mobilizohen, me shpenzimet e Lidhjes, tė gjithė shqiptarėt e aftė pėr luftė”. Nė fundin e janarit 1879 filluan tė vinin nė Prevezė edhe delegatė nga viset e Shqipėrisė sė Veriut, nga Shkodra, Durrėsi, Elbasani, Ulqini, Prizreni, Dibra, Novi Pazari etj.

    Para se tė shpėrndahej, Kuvendi i Prevezės formoi tri komisione me detyra tė posaēme. I pari, komisioni politik, qė do tė qėndronte nė Prevezė pėr tė ndjekur nga afėr punimet e konferencės turke-greke; i dyti, komisioni ushtarak, qė do tė shpėrndahej nė Shqipėri pėr tė organizuar forcat luftarake tė Lidhjes; i treti, komisioni diplomatik, qė do tė shkonte nė Stamboll pėr t’i bėrė trysni Portės sė Lartė qė tė mos pranonte lėshimin e trojeve shqiptare Greqisė. Nė krye tė komisionit tė tretė u vu Abdyl Frashėri, meqenėse ky do tė merrte pjesė edhe nė delegacionin e Kuvendit tė Dibrės. Pėr kėtė arsye ai e shtyu pėr mė vonė nisjen e tij pėr t’i paraqitur Portės sė Lartė rezolutėn e 1 nėntorit 1878.

    Delegacioni osman arriti nė Prevezė javėn e fundit tė janarit 1879. Atė e kryesonte mareshali Ahmet Muhtar pasha, i cili gėzonte njė konsideratė tė veēantė nė Perandorinė Osmane pėr qėndresėn qė kishte bėrė gjatė luftės sė fundit kundėr ushtrive ruse. Sulltani shpresonte se, pėr hir tė kėsaj konsiderate, mareshali do t’i zbuste shpirtrat e revoltuar tė shqiptarėve. Pėr tė njėjtin qėllim, nė delegacionin prej tre komisarėsh, siē u quajtėn anėtarėt e tij nė atė kohė, ishte vėnė edhe njė personalitet i njohur shqiptar, Abedin bej Dino (komisar i Bursės sė Stambollit), anėtar i Komitetit Ndėrkrahinor tė Lidhjes Shqiptare pėr vilajetin e Janinės, i cili u emėrua nga sulltani qė tė qetėsonte opinionin publik shqiptar. Por as njėri, as tjetri nuk patėn sukses. Sapo delegacionet turke e greke arritėn nė Prevezė, mė 28 janar, delegatėt e Kuvendit sė bashku me popullsinė qytetare shpėrthyen njė demonstratė nė rrugėt e Prevezės, duke shprehur pėrpara selive tė komisioneve turke e greke vendosmėrinė e tyre pėr mbrojtjen e tėrėsisė tokėsore dhe pėr tė mos pranuar asnjė lėshim tė trojeve tė tyre nė dobi tė Greqisė.

    Po mė 28 janar 1879 pėrfaqėsuesit e krahinave shqiptare, qė ndodheshin nė Prevezė, u drejtuan Fuqive tė Mėdha, nėpėrmjet konsujve tė tyre nė kėtė qytet, njė protestė kategorike, me tė cilėn paralajmėronin se do tė ndėrmerrnin njė luftė vendimtare me pasoja tė thella pėr paqen nė Gadishullin Ballkanik, nė rast se nuk do tė merreshin parasysh tė drejtat territoriale tė Shqipėrisė dhe do tė cenohej tėrėsia e saj tokėsore.
    Pėr shkak tė demonstratave kėrcėnuese tė shqiptarėve, tė cilat vijuan pėr disa ditė me radhė, konferenca turko-greke filloi me vonesė, mė 6 shkurt 1879. Veē kėsaj, presioni i fortė i shqiptarėve e detyroi delegacionin osman qė tė mos u nėnshtrohej kėrkesave greke. Duke u justifikuar me rrezikun e shpėrthimit tė kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri dhe duke u kapur pas faktit se vija Kalamas-Selemvria, qė kishin shėnuar Fuqitė e Mėdha nė Protokollin nr.13 nuk kishte formėn e njė vendimi, por tė njė rekomandimi, Ahmet Muhtar pasha u tregua mė nė fund i gatshėm t’i lėshojė Greqisė Thesalinė, por jo Epirin. Meqenėse Athina nuk e pranoi kėtė zgjidhje, pas gjashtė javėsh konferenca e Prevezės u mbyll.

    Menjėherė pas dėshtimit tė bisedimeve dypalėshe qeveria e Athinės kėrkoi ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha, tė cilat nė tė vėrtetė ishin tė prirura pėr tė vėnė nė jetė Protokollin nr.13. Ndėrkohė edhe udhėheqėsit e Lidhjes Shqiptare formuan bindjen se lufta paraprake kundėr vendimeve qė do tė merrnin Fuqitė e Mėdha pėr njė ēėshtje tė tillė, siē ishte tėrėsia territoriale e Shqipėrisė, nuk mund tė zhvillohej me sukses vetėm me anė tė memorandumeve e tė protestave. Kėrkohej njė ballafaqim me pėrgjegjėsi me politikėn e jashtme tė Fuqive tė Mėdha pėr tė argumentuar ballė pėr ballė tezat themelore dhe pėr tė sqaruar ēdo pikė tė errėt, qė mund tė ngrinte aparati i tyre diplomatik. Pėr kėtė qėllim Komiteti Ndėrkrahinor vendosi qė, krahas peticioneve e memorandumeve, tė niste njė mision diplomatik nė kryeqytetet kryesore tė Evropės pėr tė mbrojtur ēėshtjet e parashtruara nė ato dokumente dhe pėr tė argumentuar para kancelarive tė tyre padrejtėsinė qė kishin kryer me Protokollin nr. 13 ndaj interesave jetikė tė Shqipėrisė. Barra e kėtij misioni diplomatik iu ngarkua Abdyl Frashėrit dhe Mehmet Ali Vrionit.

    Misioni diplomatik i pėrfaqėsuesve tė Lidhjes Shqiptare zgjati tre muaj. Ata u nisėn nga Preveza nė fund tė muajit mars 1879, shkuan nė Romė, nė Paris, nė Londėr, nė Berlin, nė Vjenė e nė Stamboll?. Kudo ku shkuan ata u paraqitėn si tė dėrguar tė Lidhjes Shqiptare, e cila pėrfaqėsonte gjithė Shqipėrinė. Ata u dorėzuan ministrave tė Jashtėm tė Fuqive tė Mėdha (dhe pėr njoftim edhe Portės sė Lartė) njė memorandum me tė njėjtėn pėrmbajtje qė ishte hartuar nga Abdyl Frashėri qysh mė parė.

    Nė kėtė memorandum dėnoheshin haptas vendimet qė kishin marrė Kongresi i Berlinit nė dėm tė Shqipėrisė, duke shkėputur shumė krahina tė saj nė favor tė Serbisė, tė Malit tė Zi e tė Greqisė. Megjithatė diskutimi kryesor kėtu sillej rreth Protokollit nr. 13. Qeveria greke, theksohej nė kėtė memorandum, kishte pėrdorur prej kohėsh tė gjitha mjetet pėr ta shtėnė nė dorė Epirin. Ajo kishte harxhuar shuma tė mėdha pėr tė nxitur popullsinė lokale qė tė kėrkonte bashkimin e saj me Greqinė. Por tė gjitha orvatjet e Athinės kishin dėshtuar, sepse popullsia e Epirit nė shumicėn e saj dėrrmuese ishte shqiptare dhe jo greke. Pasi u bind se nė Epir ajo nuk kishte mbėshtetjen e popullsisė lokale, thuhej mė tej, qeveria greke iu drejtua Kongresit tė Berlinit, duke shpresuar se me pėrkrahjen e Fuqive tė Mėdha do t’i kėnaqte lakmitė e saj shoviniste. Por Kongresi i Berlinit, nėnvizohej nė memorandum, ndonėse nuk i miratoi me vendim tė prerė kėrkesat greke, fakti qė rekomandoi t’i lėshohen Greqisė krahinat nė jug tė lumit Kalamas tregonte se nuk u shqetėsua pėr tė drejtat e popullit shqiptar. Mė tej nė memorandum rreshtoheshin argumentet etnike, historike, ekonomike e strategjike qė provonin karakterin shqiptar tė kėtyre krahinave dhe domosdoshmėrinė pėr tė mos i shkėputur nga trupi i Shqipėrisė. “T’i japėsh Greqisė, - theksohej po aty, - vendet qė ajo kėrkon nė kėtė krahinė, do tė thotė t’i shmangesh detyrės qė ka ēdo popull pėr tė mbrojtur atdheun dhe kombin e tij, sepse kjo do tė ishte njėlloj sikur t’i jepje qė tani ēelėsat e Shqipėrisė njė vendi tė huaj (Greqisė - shėn. i aut.), i cili me pėrpjekjet e tij nuk synon tjetėr veēse ta pushtojė dhe ta sundojė atė tėrėsisht”.

    Nė lidhje me qėndrimin e shqiptarėve ndaj Protokollit nr.13, gjuha e memorandumit ishte e prerė. Shqiptarėt, thuhej aty, si njė popull i frymėzuar nga ndjenja atdhetare, nuk do tė lejojnė qė vendi i tyre tė pushtohet dhe tė sundohet nga tė tjerėt. Dhe mė tej: “Shqiptarėt kanė ruajtur atdheun e tyre, kombėsinė e tyre, gjuhėn e tyre dhe zakonet e tyre duke prapsur sulmet e romakėve, tė bizantinėve e tė venedikasve. Si mund tė lejohet qė nė kėtė shekull tė diturisė e tė qytetėrimit, njė komb kaq trim e kaq i lidhur me truallin e tij tė sakrifikohet duke ia dhėnė njė fqinji kaq tė pangopur, pa asnjė arsye tė ligjshme?” Memorandumi drejtuar Fuqive tė Mėdha shpallte nė fund se pėrballė lakmive tė egra tė fqinjėve shqiptarėt qenė bashkuar me njėri-tjetrin dhe qenė betuar solemnisht se do ta mbronin me armė atdheun e tyre deri te njeriu i fundit dhe se nė tė njėjtėn kohė do tė pėrpiqeshin pėr tė zbatuar nė atdheun e tyre reformat pėr tė cilat kishte nevojė vendi, nė mėnyrė tė veēantė zhvillimin e arsimit publik.

    Tezat e parashtruara nė memorandum Abdyl Frashėri i shtjelloi mė hollėsisht gjatė takimeve qė pati me ministrat e Jashtėm dhe me personalitete politike tė vendeve qė vizitoi. Argumentet qė ai solli, se shqiptarėt do t’i mbronin me armė tė drejtat e tyre kombėtare, nė rast se Fuqitė e Mėdha do tė merrnin njė vendim tė prerė nė lidhje me lėshimin e Epirit nė favor tė Greqisė, lanė kudo njė pėrshtypje tė thellė. Mbrojtėsi mė i flaktė i pretendimeve greke, ministri i Jashtėm frėng V. Vadington (Waddington), u detyrua tė pranonte se Franca nuk do tė ngulte kėmbė pėr zbatimin me ēdo kusht tė Protokollit nr.13 dhe se kufiri i ri turko-grek nuk do tė caktohej pėrfundimisht pa u dėgjuar edhe teza e shqiptarėve. Njė premtim tė tillė Abdyl Frashėri mori edhe nga kryeministri italian Depretis dhe nga ministri i Jashtėm britanik Solsbėri (Salisbery). Para se tė ktheheshin nė Shqipėri, gjatė qėndrimit nė Stamboll, Abdyl Frashėri e Mehmet Ali Vrioni i drejtuan sulltanit, mė 23 qershor 1879, njė memorandum, nė tė cilin i kėrkonin qė tė mos pranonte nė asnjė mėnyrė zbatimin e Protokollit 13, pasi copėtimi i Shqipėrisė, thuhej aty, do tė sillte asgjėsimin e kombit shqiptar dhe kjo, nga ana e vet, do tė vinte nė rrezik vetė Perandorinė Osmane.

    Sikurse shkruanin autorėt e kėtij memorandumi, tė pesė Fuqitė e Mėdha, pėrveē Francės, tė cilat ata sapo i kishin vizituar, ishin tashmė tė prirura qė tė mos i jepej Greqisė tokė nga Epiri. Ata i kėrkonin sulltanit qė tė thyente kėmbėnguljen e Francės, duke kėnaqur Greqinė me mė tepėr toka nga ato qė i ishin premtuar nė Thesali. Trajtimi i mosmarrėveshjeve turko-greke rreth Protokollit nr.13 nga ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha zgjati gati dy muaj. Por kėto fuqi u treguan tė pavendosura pėr tė dhėnė njė vendim tė prerė, ngurruan qė ta caktonin vetė kufirin turko-grek. Me propozimin e Francės, nė qershor 1879, ato kėrkuan bashkėrisht nga Perandoria Osmane dhe nga Mbretėria Greke qė tė rifillonin bisedimet dypalėshe rreth kufirit tė tyre tė ri. Konferenca e re turko-greke do tė zhvillohej nė Stamboll dhe do tė ndiqej sė afėrmi nga ambasadorėt e Fuqive tė Mėdha tė akredituar pranė Portės sė Lartė. Fakti qė Fuqitė e Mėdha pranuan tė vihej nė diskutim Protokolli nr. 13, qe fitorja e parė diplomatike qė korri Lidhja Shqiptare nė arenėn ndėrkombėtare.

    Por vendimi qė ato morėn pėr rifillimin e bisedimeve turko-greke i nxiti shqiptarėt qė ta vazhdonin presionin e tyre si ndaj Portės sė Lartė, ashtu dhe ndaj Fuqive tė Mėdha. Nė qershor tė vitit 1879, Lidhja Shqiptare deklaroi se nuk kishte hequr dorė nga vendimi i saj i mėparshėm pėr tė luftuar me armė jo vetėm kundėr Greqisė, por edhe kundėr Stambollit, nė rast se do tė miratoheshin pretendimet e Athinės nė Epirin shqiptar. Pėr t’ia paraqitur Portės sė Lartė kėtė vendim, nė muajin gusht shkoi nė Stamboll njė delegacion i pėrbėrė nga Abdyl Frashėri, Mehmet Ali Vrioni dhe Vesel Dino. Njė muaj mė vonė, nė shtator 1879, Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes Shqiptare, nė njė mbledhje tė jashtėzakonshme qė zhvilloi nė Prizren, ripohoi vullnetin e mbarė Shqipėrisė pėr tė mbrojtur trojet e saj pėrballė lakmive tė Greqisė dhe nė tė njėjtėn kohė formoi njė Komitet tė Luftės tė pėrbėrė nga 37 anėtarė, pėr tė vazhduar pėrgatitjet e nevojshme ushtarake nė krahinat jugore.

    Vendosmėria qė treguan shqiptarėt pėr tė mbrojtur trojet e tyre dhe rreziku i shpėrthimit tė kryengritjes kundėrosmane nė Shqipėri, e detyruan Portėn e Lartė qė t’i zvarriste pėrsėri nga njėri muaj nė tjetrin bisedimet me palėn greke, duke mos pranuar tezėn e Athinės, e cila ngulte kėmbė pėr tė marrė si bazė nė kėto bisedime Protokollin nr.13. Nė tė njėjtėn kohė, edhe Fuqitė e Mėdha vijuan pėrherė e mė tepėr tė bindeshin se zbatimi i kėtij Protokolli nuk varej vetėm nga nėnshkrimi i Perandorisė Osmane dhe se aneksimi i Epirit nga Mbretėria Greke nuk mund tė arrihej pa luftė me shqiptarėt ose, siē shprehej njė diplomat frėng nė nėntor 1879, pa njė gjakderdhje tė madhe, e cila mund tė ishte fatale pėr Greqinė. Kėshtu, pas gati 10 muaj pėrpjekjesh, edhe Konferenca e Stambollit u shpėrnda pa asnjė rezultat. Nė kėto rrethana Fuqitė e Mėdha vendosėn ta merrnin vetė nė dorė caktimin e kufirit turko-grek. Pėr kėtė qėllim ato thirrėn nė qershor tė vitit 1880 njė forum ndėrkombėtar, Konferencėn e Berlinit.

  20. #40
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Mbrojtja e Plavės dhe e Gucisė (tetor 1879-janar 1880)



    Me revoltėn e armatosur tė Gjakovės dhe me aksionin diplomatik tė pranverės sė vitit 1879, Lidhja Shqiptare ia hoqi Portės sė Lartė de facto tė drejtėn qė tė fliste nė emėr tė Shqipėrisė. Veē kėsaj, me qėndresėn e saj energjike, ajo bėri qė tė zvarriteshin e tė mos zbatoheshin menjėherė dy vendimet e rėndėsishme tė Kongresit tė Berlinit, qė cenonin interesat kombėtarė tė Shqipėrisė, njėri nė favor tė Malit tė Zi (neni 28 i Traktatit) dhe tjetri nė dobi tė Greqisė (Protokolli nr. 13 i Kongresit).

    Megjithatė Lidhja e Prizrenit nuk e kishte plotėsuar ende pėrfundimisht programin e saj. As gjashtė Fuqitė e Mėdha nuk ishin tė prirura t’i anulonin vendimet qė kishin marrė nė Kongresin e Berlinit, as dy shtetet fqinje ballkanike nuk kishin ndėrmend tė hiqnin dorė nga viset qė u kishin premtuar Fuqitė e Mėdha. Si rrjedhim, lufta pėr mbrojtjen e trojeve shqiptare ende nuk kishte marrė fund, pėrkundrazi, parashikohej qė ajo tė merrte trajta tė pėrgjakshme.

    Pas vrasjes nė Gjakovė tė mareshal Mehmet Ali pashės, Porta e Lartė u dha tė kuptojnė Fuqive tė Mėdha se e kishte tepėr tė vėshtirė tė pėrmbushte kundrejt Malit tė Zi detyrimet territoriale qė rridhnin nga Traktati i Berlinit. Por knjaz Nikolla nuk donte tė dinte pėr asnjė justifikim. Nga frika se me kalimin e kohės mund tė ndryshonin rrethanat ndėrkombėtare nė dėm tė saj, Cetina kėrkonte vazhdimisht ndėrhyrjen e Fuqive tė Mėdha pėr ta detyruar Perandorinė Osmane tė dorėzonte sa mė parė krahinat e Podgoricės, tė Shpuzės, tė Zhabjakut, tė Plavės, tė Gucisė e tė Rugovės, tė cilat Kongresi i Berlinit ia kishte dhėnė Malit tė Zi. Veē kėsaj, si kundėrpeshė ajo po e vononte dorėzimin e Ulqinit, tė Dinoshit dhe tė Bregut tė Bunės, tė cilat i mbante tė pushtuara qysh nga koha e luftės, por qė sipas Traktatit tė Berlinit duhej t’i ktheheshin Perandorisė Osmane.
    Presionin mė tė fortė ndaj Perandorisė Osmane e ushtroi Rusia cariste, e cila vijoi ta kushtėzonte tėrheqjen e ushtrive tė saj pushtuese nga Traka me dorėzimin e krahinave qė i qenė premtuar Malit tė Zi. Fuqitė e tjera tė Mėdha u bashkuan me presionin carist, pasi e shikonin me shqetėsim qėndrimin e mėtejshėm tė ushtrive ruse nė afėrsi tė Stambollit. Kėshtu, nė fund tė vitit 1878, Porta e Lartė vendosi t’i zbatonte detyrimet territoriale kundrejt Malit tė Zi.

    Vendimi i Stambollit ngriti pėrsėri nė kėmbė shqiptarėt. Pėr tė shqyrtuar gjendjen e re u mblodh menjėherė, nė fillim tė janarit 1879, Komiteti Kombėtar i Lidhjes, i cili ripohoi qėndrimin e vet tė caktuar mė parė. Sipas kėsaj vije, Lidhja e Prizrenit nuk do ta pengonte dorėzimin e Podgoricės, tė Shpuzės e tė Zhabjakut, pasi ato banoheshin nga popullsi tė pėrziera sllavo-shqiptare, por do ta kundėrshtonte me armė lėshimin e Plavės dhe tė Gucisė, popullsia e tė cilave ishte nė masėn dėrrmuese shqiptare. Vendimin e Komitetit Kombėtar e miratuan tė dy komitetet ndėrkrahinore tė vilajeteve tė Shkodrės dhe tė Kosovės, tė cilat po nė janar 1879 mblodhėn kuvendet e tyre tė jashtėzakonshme, pothuajse nė atė kohė qė zhvilloi punimet e veta edhe Kuvendi Ndėrkrahinor i Prevezės. Meqenėse Plava e Gucia bėnin pjesė nė vilajetin e Kosovės, barrėn e drejtimit dhe tė organizimit tė luftės pėr mbrojtjen e tyre e mori pėrsipėr Komiteti Ndėrkrahinor i Prizrenit, i cili nga ana e vet formoi njė shtab ushtarak tė posaēėm, me Ali pashė Gucinė nė krye.

    Ndėrkaq u mblodh nė fshatin Virpazar, nė afėrsi tė liqenit tė Shkodrės, komisioni turko-malazez, i cili mė 2 shkurt 1879 nėnshkroi marrėveshjen dypalėshe pėr formalitetet e dorėzimit brenda njė jave tė krahinave tė vilajetit tė Shkodrės, qė i takonin njėra-tjetrės sipas Traktatit tė Berlinit. Nga frika e kryengritjes sė shqiptarėve, Porta e Lartė nuk pranoi ta pėrfshinte nė marrėveshje dorėzimin e Plavės e tė Gucisė, duke e lėnė ēėshtjen e tyre pėr t’u zgjidhur mė vonė. Sipas marrėveshjes, dorėzimi i Podgoricės, i Shpuzės dhe i Zhabjakut nga ana e autoriteteve turke u krye pa vėshtirėsi. Po ashtu u bė edhe dorėzimi i Ulqinit, i Dinoshit dhe i Bregut tė Bunės nga ana e autoriteteve malazeze.

    Por Mali i Zi nuk deshi ta linte punėn tė zgjatej mė tej. Knjaz Nikolla iu drejtua menjėherė Fuqive tė Mėdha, duke kėrkuar prej tyre qė ta detyronin Perandorinė Osmane t’ia dorėzonte dy krahinat shqiptare (Plavėn dhe Gucinė) Malit tė Zi. Nga ana e vet Porta e Lartė u kėrkoi Fuqive tė Mėdha tė dėrgonin nė Plavė e nė Guci njė Komision Ndėrkombėtar pėr t’u bindur pėr vėshtirėsitė qė gjente te shqiptarėt e egėrsuar nga padrejtėsitė e Kongresit tė Berlinit. Nė vend tė tij ato dėrguan Komisionin Ndėrkombėtar pėr caktimin e vijės sė kufirit, tė pėrbėrė nga pėrfaqėsues tė gjashtė Fuqive tė Mėdha dhe tė dy shteteve tė interesuara. Komisioni filloi nga puna nė maj 1879 dhe pėr disa muaj me radhė u mor me caktimin e pikave tė kufirit turko-malazez nė vilajetin e Shkodrės. Por gjatė verės, kur Komisioni Ndėrkombėtar donte tė shkonte nė Plavė e nė Guci, pėrfaqėsuesit e Komitetit Ndėrkrahinor tė Prizrenit u paraqitėn Fuqive tė Mėdha, mė 22 gusht 1879, njė notė me shkrim, me tė cilėn deklaronin se nuk do tė njihnin asnjė ndryshim tė kufirit me Malin e Zi pa pjesėmarrjen nė Komisionin Ndėrkombėtar tė krerėve tė Lidhjes Shqiptare dhe pa u miratuar vendimet e tij nga e “gjithė” Shqipėria. Pas kėsaj note tė rreptė, Komisioni Ndėrkombėtar e ndėrpreu punėn e vet, pezulloi udhėtimin e tij pėr nė Plavė e nė Guci.

    Me kėtė rast filluan pėrsėri protestat e Malit tė Zi dhe ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha pėr ta detyruar Perandorinė Osmane qė ta zgjidhte sa mė parė ēėshtjen e Plavės e tė Gucisė. Porta e Lartė provoi t’i bindte banorėt e dy krahinave kufitare qė tė hiqnin dorė nga qėndresa e mėtejshme, duke u premtuar familjeve, qė nuk dėshironin tė jetonin nėn sundimin malazez, se do t’u jepte tokė nė vendbanime tė reja dhe se do t’i ēlironte nga taksat pėr dhjetė vjet. Por shqiptarėt nuk u lėkundėn nga vendimi i tyre. Atėherė knjaz Nikolla filloi tė kėrcėnonte se do ta zgjidhte kėtė ēėshtje me anėn e luftės sė armatosur dhe se nė njė rast tė tillė nuk do tė aneksonte vetėm Plavėn e Gucinė, por edhe vise tė tjera shqiptare.
    Nė kėto rrethana, marrėdhėniet shqiptaro-malazeze erdhėn duke u keqėsuar vazhdimisht. Gjatė muajit tetor 1879 Mali i Zi filloi pėrqendrimin e ushtrive nė kufi, duke e ēuar numrin e tyre nė 5 600 veta. Kėtyre masave Lidhja e Prizrenit iu pėrgjigj duke vėnė nė gatishmėri luftarake forcat e saj tė armatosura.

    Sipas vendimit qė Kėshilli i Pėrgjithshėm i Lidhjes kishte marrė mė 3 tetor 1879, Komisioni Ushtarak a Shtabi Ushtarak, nėn kryesinė e Ali pashė Gucisė, i krijuar nga Komiteti Ndėrkrahinor i Lidhjes Shqiptare pėr Kosovėn, shpalli pėr zonėn e Plavės e tė Gucisė gjendjen e luftės. Tė gjithė burrat plavianė e gucianė tė aftė pėr armė u shpallėn luftėtarė qė do tė qėndronin nė gatishmėri nė shtėpitė e tyre. Po nė tetor 2 mijė gjakovarė tė armatosur u nisėn pėr nė Guci. Nė fund tė tetorit mbėrritėn kėtu edhe vullnetarė nga Shkodra e Malėsia.
    Porta e Lartė, pėr tė mėnjanuar konfliktin e armatosur, i propozoi Cetinės qė nė vend tė krahinave shqiptare tė Plavės e tė Gucisė t’i jepte disa vise sllave tė Hercegovinės. Por propozimin e Stambollit, tė cilin e kundėrshtoi Austro-Hungaria, nuk e pranoi as Mali i Zi.

    Pas disa ndeshjeve sporadike kufitare, qė ndodhėn gjatė tetorit, knjaz Nikolla vendosi mė nė fund tė kalonte nė sulme tė hapura. Mė 31 tetor dhe 1 nėntor 1879 forcat malazeze, duke dashur tė tėrheqin vėmendjen e Fuqive tė Mėdha dhe, njėherazi, tė matnin pulsin e shqiptarėve, kryen dy inkursione kundėr vijės mbrojtėse tė forcave tė Lidhjes, tė parin nė fshatin Pepaj dhe tė dytin nė fshatin Arzhanicė. Nė kėtė tė fundit vranė nė befasi 30 fshatarė dhe dogjėn mjaft shtėpi, por pas disa orė luftimesh u dėbuan nga forcat e Lidhjes. Nė tė vėrtetė kėto qenė sulme demonstrative, tė cilat shqiptarėt i pėrballuan pa ndonjė vėshtirėsi. Edhe pse dėshtoi, sulmi malazez nxiti njė valė tė madhe mobilizimi nė tė katėr anėt e Shqipėrisė. Me mijėra vullnetarė tė tjerė vrapuan nė krahinat e Gjakovės, tė Pejės, tė Dibrės e tė Shkodrės. Gatishmėria e shqiptarėve qe aq masive, sa Shtabi Ushtarak i Lidhjes sė Prizrenit, i vendosur nė Guci, u detyrua tė pengonte nisjen e tyre drejt frontit, pasi nuk ua ndiente nevojėn dhe nuk kishte mundėsi pėr t’i sistemuar.

    Nė fillim tė muajit dhjetor forcat kryesore malazeze qenė rreshtuar gjatė vijės kufitare, nė fshatrat Murinė, Pepaj, Arzhanicė e Velikė, kurse forcat shqiptare pėrballė tyre nė fshatrat Guci, Kolenivicė, Martinaj, Plavė e Nokshiq. Midis forcave malazeze dhe shqiptare nė sektorin verilindor kalonte lumi Lim vetėm me njė urė prej druri. Zona malazeze ishte kryesisht malore, ndėrsa nė atė shqiptare dominonte pllaja e Plavės.

    Mė 4 dhjetor 1879, pjesa mė e mirė e ushtrisė malazeze prej 4 mijė ushtarėsh, nėn komandėn e Mark Milanit, ndėrmori njė sulm tė furishėm nė sektorin e Nokshiqit, nė drejtim tė Plavės e tė Gucisė. Shtabi ushtarak i Lidhjes, i pėrbėrė nga Ali pashė Gucia (kryetar), Jakup Ferri, Sulejman Vokshi, Haxhi Zeka, Filip Ēeka, Jusuf Sokoli e tė tjerė, midis tė cilėve kishte edhe disa oficerė tė karrierės, u pėrgjigj duke hedhur nė sulm rreth 2 mijė luftėtarė. Luftimet mė tė ashpra u bėnė nė luginėn e Nokshiqit, ku u angazhuan forca tė shumta malazeze. Luftėtarėt u pėrleshėn aq ashpėr me njėri-tjetrin, sa qė tė dy palėt lanė mėnjanė hutat dhe nxorėn jataganėt, duke u pėrleshur trup me trup. Pėrleshja vazhdoi disa orė me radhė. Forcat vullnetare tė Lidhjes ndalėn sulmin e ushtrisė malazeze dhe i shkaktuan asaj disfatė nė Nokshiq, duke e detyruar tė tėrhiqej brenda kufijve tė Malit tė Zi. Edhe pse tė dhėnat pėr humbjet e tė dy palėve janė kontradiktore, mund tė nxirret si pėrfundim se nga malazezėt pati 300 tė vrarė e tė mbytur nė lumė gjatė tėrheqjes, ndėrsa nga shqiptarėt 300-400 veta. Nė kėto luftime u vra edhe njė nga komandantėt e shquar tė ushtrisė sė Lidhjes, Jakup Ferri.

    Vendosmėria e shqiptarėve pėr tė qėndruar deri nė fund dhe kėmbėngulja e Cetinės pėr tė vazhduar mė tej luftėn alarmuan si Fuqitė e Mėdha, ashtu edhe Perandorinė Osmane. Nga frika e ndėrlikimeve tė reja, Porta e Lartė vendosi ta zgjidhte me ēdo kusht dorėzimin e dy krahinave kufitare. Pėr kėtė qėllim ajo nisi menjėherė pėr nė Kosovė mareshal Ahmet Muhtar pashėn, i cili atė kohė ishte komandanti i Armatės osmane tė Rumelisė me qendėr nė Manastir. Mareshali, i shoqėruar nga 11 batalione (rreth 6 000 ushtarė), sapo arriti nė Prizren thirri nė takim anėtarėt e Komitetit Kombėtar tė Lidhjes pėr t’i bindur qė t’i nėnshtroheshin vendimit tė sulltanit. Por ata nuk pranuan. Mė 14 dhjetor 1879 lėshoi njė shpallje, me tė cilėn u kėrkonte shqiptarėve qė tė merrnin nė konsideratė gjendjen kritike tė Portės sė Lartė dhe tė mos pengonin dorėzimin e dy krahinave kufitare, pasi me qėndresėn e tyre po shkaktonin shkatėrrimin e Perandorisė Osmane, por as lutjet, as kėrcėnimet nuk dhanė rezultat. Mė 15 dhjetor 1879 u mblodh nė Guci Kuvendi i pėrfaqėsuesve tė Komitetit Ndėrkrahinor tė Kosovės, i cili vendosi qė ta kundėrshtonte me armė deri nė fund dorėzimin e kalasė sė Gucisė. “Ne, banorėt e Plavės e tė Gucisė, - thuhej nė memorandumin e miratuar nga Kuvendi, - nuk i njohim traktatet e shteteve evropiane qė u japin malazezėve tokat e trashėguara nga prindėrit tanė. Ne do ta kundėrshtojmė me armė dorėzimin e tokave tona”.

    Sipas porosisė qė kishte dhėnė Porta e Lartė, Ahmet Muhtar pasha mori masa ushtarake pėr tė penguar vajtjen e vullnetarėve shqiptarė nė Plavė e nė Guci. Pėr kėtė qėllim ai solli nga Mitrovica edhe 7 batalione tė tjera, tė cilat i vendosi nėpėr shtigjet e rrugėve. Pas kėsaj u nis pėr nė Gjakovė, ku gjeti njė gjendje mė tė acaruar se nė Prizren. Gjakovarėt e paralajmėruan se, po ta vazhdonte mė tej rrugėn drejt kufirit, do tė pėsonte fatin e Mehmet Ali pashė Maxharit. Kur pa se edhe Peja e kishte bllokuar rrugėn pėr nė Plavė e nė Guci, mareshali osman e ndėrpreu misionin e vet, hoqi dorė nga vajtja nė Guci dhe u kthye nė Prizren.
    Dėshtimi i misionit tė Ahmet Muhtar pashės e bindi pėrfundimisht knjaz Nikollėn tė mos shpresonte mė as te ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha. Si rrjedhim, ai vendosi tė ndėrmerrte kundėr forcave tė Lidhjes Shqiptare njė mėsymje tė pėrgjithshme, e cila u zhvillua javėn e parė tė muajit janar 1880. Nė kėtė mėsymje u hodh pothuajse e gjithė ushtria malazeze, 25 batalione me rreth 9 mijė veta, qė u rreshtuan pėrballė Plavės e Gucisė.

    Sapo u njoftua pėr pėrgatitjet ushtarake tė Cetinės, Shtabi Ushtarak Shqiptar i pėrforcoi masat mbrojtėse. Me thirrjen e Lidhjes Shqiptare u mobilizuan mijėra vullnetarė nga e gjitha Shqipėria, nga Plava, Gucia, Peja, Prizreni, Gjakova, Shkodra, Dibra dhe nga krahinat mė tė largėta tė Shqipėrisė sė Jugut. Por shtabi ushtarak i kryesuar nga Ali pashė Gucia, qė mori vetė nė dorė drejtimin e operacioneve luftarake, pėrqendroi nė zonėn kufitare me Plavėn e Gucinė 4 mijė luftėtarė vendas dhe 3 mijė vullnetarė tė tjerė, gjithsej 7 mijė veta.
    Komanda malazeze kishte rreshtuar nė vijėn e parė tė frontit forcat vullnetare tė komanduara nga Mark Milani, tė cilėt do tė fillonin sulmin sipas taktikės sė tyre tradicionale qė kishte pasur kurdoherė sukses pėrballė ushtrive osmane. Forcat malazeze ishin pėrqendruar nė njė sektor tė ngushtė (Velikė-Pepaj), me qėllim qė t’i shpartallonin shqiptarėt qė me sulmin e parė, nė drejtim tė Plavės. Por Shtabi Ushtarak Shqiptar ua mori malazezėve nė mėnyrė tė papritur iniciativėn. Mė 6 dhe 7 janar 1880 njėsi tė vogla shqiptarėsh, me qėllim qė tė tėrhiqnin vėmendjen e komandės ushtarake malazeze, ndėrmorėn dy sulme nė verilindje tė Malit tė Zi, nga ana e sanxhakut tė Novi Pazarit. Komanda ushtarake malazeze, duke kujtuar se shqiptarėt do tė vazhdonin tė sulmonin nga verilindja, pėr t’u dalė forcave tė tyre prapa shpine e tėrhoqi ushtrinė nga zona jugore dhe e nisi drejt veriut. Duke pėrfituar nga kjo rrethanė, forcat shqiptare, tė rreshtuara nė sektorin e Plavės, shpėrthyen mė 8 janar njė sulm tė furishėm kundėr pozitave tė armikut qė ndodhej nė Velikė, nė Pepaj e nė Arzhanicė.

    Sulmin e nisėn luftėtarėt e Nokshiqit tė komanduara nga Kurt Asllani dhe Nure Kurti. Mėsymja ishte e furishme dhe pas luftimesh tė ashpra e trup mė trup forcat malazeze, tė pėrbėra nga 4 mijė luftėtarė, u detyruan tė tėrhiqeshin. Ushtritė e Lidhjes, pasi thyen edhe njėsitė malazeze tė komanduara nga Mark Milani, hynė nė tokėn malazeze, shtinė nė dorė Arzhanicėn, Velikėn e Pepajn dhe u drejtuan pėr nė Murinė. Luftimet mė tė pėrgjakshme u bėnė nė Velikė e nė Pepaj, prandaj pėrpjekja e 8 janarit mori emrin e tyre. Ushtria malazeze u tėrhoq nė Sutjeskė. Por Shtabi Shqiptar nuk kishte ndėrmend tė vazhdonte pėrparimin nė thellėsi tė tokės sė Malit tė Zi. Mė 9 janar ai urdhėroi forcat shqiptare, qė nuk hasėn ndonjė kundėrshtim nga ushtritė malazeze, tė tėrhiqeshin nė kufirin e vjetėr.

    Gjatė betejės sė Pepajt e tė Velikės, tė dyja palėt patėn dėme nė njerėz, por, sipas tė dhėnave tė ndryshme, ato tė Malit tė Zi qenė mė tė shumta. Shqiptarėt lanė nė kėto luftime edhe dy kapedanėt trima, Kurt Asllanin e Nure Kurtin.
    Vrulli patriotik qė pėrshkoi luftėn nė Velikė e nė Pepaj dhe fitorja qė shqiptarėt korrėn kundėr ushtrive malazeze mė 8 janar 1880, la pėrshtypje tė thellė nė opinionin ndėrkombėtar. Disa ditė mė vonė, kryekonsulli austro-hungarez nė Shkodėr, Shmuker, i cili e ndoqi sė afėrmi zhvillimin e betejės, i raportonte qeverisė sė vet: “Vetė malazezėt pohojnė se nė luftėn e Velikės e tė Pepajt shqiptarėt luftuan burrėrisht dhe fituan mbi ta. Dhe me tė vėrtetė, fuqia e Lidhjes (sė Prizrenit - shėn. i aut.) e theu atė ushtri malazeze qė ka qenė kurdoherė e zonja t’u bėjė ballė forcave turke. Shqiptarėt luftuan tė shtyrė nga ideja kombėtare”. Pas kėsaj, opinioni publik evropian filloi tė interesohej pėr historinė e popullit shqiptar dhe pėr tė drejtat e tij kombėtare. Veē kėsaj, disa publicistė kritikuan Kongresin e Berlinit qė nuk i kishte pėrfillur tė drejtat e njė kombi aq trim dhe aq liridashės, siē ishte populli shqiptar.

    Me fitoren qė korrėn nė Nokshiq, nė Pepaj e nė Velikė shqiptarėt i dhanė tė kuptonte diplomacisė evropiane se Perandoria Osmane, sado qė po e mbante Shqipėrinė prej pesė shekujsh nėn zgjedhė, nuk ishte zonjė e trojeve tė saj dhe se zotėr tė kėtyre trojeve ishin banorėt shqiptarė.
    Disfata qė pėsoi nė front e bindi qeverinė malazeze se ajo vetė nuk ishte nė gjendje ta thyente qėndresėn e Lidhjes Shqiptare me anėn e luftės sė armatosur. Pėr kėtė arsye knjaz Nikolla shpalli menjėherė se i kishte pezulluar veprimet luftarake nė kufi dhe se zbatimin e Traktatit tė Berlinit nė kėtė pikė po ua linte pėrsėri nė dorė Fuqive tė Mėdha. Madje ai kėrkoi nga konsulli britanik nė Shkodėr qė tė ndėrhynte pranė autoriteteve qeveritare tė vilajetit, me qėllim qė edhe shqiptarėt t’i pezullonin veprimet e mėtejshme luftarake.

Faqja 2 prej 6 FillimFillim 1234 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Diaspora shqiptare nė mbrojtje tė ēėshtjes sonė kombėtare
    Nga altin55 nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 09-10-2012, 10:20
  2. Biblioteka kombėtare nė 80-vjetor
    Nga Eni nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 07-01-2003, 09:32

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •