Close
Faqja 3 prej 8 FillimFillim 12345 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 41 deri 60 prej 144
  1. #41
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Koha e kalimit nga ilirishtja nė shqipen e lashtė (arbėrishten)



    Pėrfshirja e trevave tė banuara nga stėrgjyshėrit e shqiptarėve nė Perandorinė Bizantine mė 395 solli si pasojė, ndėr tė tjera, edhe dobėsimin e shkallėshkallshėm tė ndikimit perėndimor (romak). Pėr mė tepėr, duke qenė nė periferi tė Perandorisė Bizantine, edhe pushteti qendror i Bizantit mbi kėto treva erdhi duke u dobėsuar dalėngadalė. Kėto rrethana bėnė tė mundur qė popullsitė vendėse tė kėtyre trevave t’i shtonin e t’i forconin kontaktet dhe marrėdhėniet e drejtpėrdrejta midis tyre. Si rrjedhim, jo vetėm qė u ndėrpre procesi i romanizimit tė mėtejshėm tė atyre popullsive, por u zhvillua edhe njė rrymė konvergjence, e cila ēoi nė riafrimin dhe konsolidimin e tė folmeve tė tyre. Kėshtu, u zhvillua mė tej, ndėr tė tjera, edhe prirja pėr ndryshime me karakter tė pėrgjithshėm dhe dialektor, qė kishte nisur tė shfaqej qysh nė periudhėn e fundit tė lashtėsisė nė tė folmet e stėrgjyshėrve tė shqiptarėve.

    Ėshtė fjala pėr ndryshime tė tilla, qė hapėn rrugėn pėr kalimin e shkallėshkallshėm nga parashqipja a ilirishtja jugore nė njė gjuhė cilėsisht tė re, qė po e quajmė shqipja e lashtė a arbėrishtja. Ky kalim, pas gjithė gjasash, ėshtė kryer gjatė shek. IV-VI tė e. sonė, kur ishin pėrfunduar disa dukuri me karakter tė pėrgjithshėm apo dialektor, qė janė karakteristike pėr gjuhėn shqipe dhe dialektet e saj. Ndėr kėto dukuri me karakter mbarėshqiptar mund tė pėrmenden shfaqja e zanores /y/ dhe e zanores /ė/ tė patheksuar, krijimi i kundėrvėnies lakim i pashquar ~ lakim i shquar me shfaqjen e nyjės sė prapme shquese etj.

    Po gjatė asaj periudhe nė dialektin jugor ėshtė shfaqur zanorja /ė-/ e theksuar para njė bashkėtingėlloreje hundore (khs. nanė ~ nėnė, banj ~ bėnj etj.), si edhe rotacizmi, d.m.th. ndėrrimi /-n-/ > /-r-/ nė pozicion ndėrzanor (khs. venė ~ verė, danė ~ darė etj.). Qė tė dyja kėto dukuri janė shfaqur qysh para dyndjeve sllave, d.m.th. para shek. VII e kjo dėshmon se nė kohėn e ardhjes sė sllavėve nė kėto anė ata gjetėn aty njė popullsi, qė fliste njė gjuhė tė ndarė nė dy dialekte kryesore.

    Por pyetjes se qė kur flitej kjo gjuhė nė kėto treva, i janė dhėnė pėrgjigje tė ndryshme. Disa dijetarė kanė shprehur mendimin se stėrgjyshėrit e shqiptarėve janė vendosur nė brigjet lindore tė Adriatikut dhe tė Jonit, duke u shpėrngulur, pa u vėnė re, nga vise mė lindore tė Ballkanit pak para apo pas ardhjes sė sllavėve nė Ballkan. Por shumica e studiuesve nuk janė pajtuar me kėtė mendim dhe kanė parashtruar njė varg argumentesh, qė nė vija tė pėrgjithshme u vunė nė dukje te Gjuha e ilirėve. Mjafton tė pėrmendet kėtu fakti qė nė gjuhėn shqipe kanė mbijetuar edhe huazime nga greqishtja e vjetėr, si mokėn/mokėr, lakėn/lakėr etj.; kėto huazime e kanė burimin nė dialektin dorik, qė flitej nė Greqinė Veriperėndimore si edhe nė kolonitė greke tė Adriatikut.

    Nė gjuhėn shqipe ka edhe huazime shumė tė hershme nga latinishtja, gjė qė dėshmon pėr pushtimin shumė tė hershėm romak tė trevave tė banuara nga stėrgjyshėrit e shqiptarėve. Prania e huazimeve nga greqishtja e vjetėr dhe nga latinishtja e hershme dėshmon qartė se stėrgjyshėrit e shqiptarėve qysh nė lashtėsi kanė qenė fqinjėt e grekėve tė vjetėr dhe nga tė nėnshtruarit mė tė hershėm tė Perandorisė Romake nė Ballkan.

    Rrethanat e reja qė u krijuan pas ndarjes sė Perandorisė Romake nė dy pjesė, sollėn si pasojė edhe ndryshime tė rėndėsishme nė emėrtimin e popullsive tė Ilirisė Jugore si midis tyre, ashtu edhe nga tė huajt. Kėshtu, nisi tė pėrgjithėsohej dalėngadalė midis popullsive autoktone emri Arbėn/Arbėr dhe fjalėt e prejardhura (i) arbėn-esh/arbėr-esh dhe arbėn-isht/arbėr-isht, pėr tė emėrtuar pėrkatėsisht vendbanimin, banorin dhe gjuhėn e tyre tė pėrbashkėt. Mbi kėtė bazė edhe tė huajt nisėn tė pėrdornin emėrtimet Arbania/Albania, arban-ensis/albanen-sis (latinėt), Arvan-on, arvan-it-is (grekėt), Raban < Arban dhe Arė-banas (sllavėt), kurse turqit mė vonė, nėn ndikimin e greqishtes, pėrdorėn trajtat arnaut dhe Arnautlluk.

    Tė gjitha kėto emėrtime e kanė burimin tek emri i popullsisė ilire tė Alban-ėve, a mė saktė tė Arban-ėve, qė nė dokumentet e shkruara dėshmohet pėr herė tė parė nė shek. II tė erės sė re, kur Ptolemeu i Aleksandrisė nė veprėn e tij Geografia, libri III, 12, shkruan: “Nė tokėn e albanėve (Albanoi), Albanopolis”. Popullsia ilire e albanėve a arbanėve banonte nė njė trevė nė lindje tė Durrėsit. Por pas Ptolemeut emri Arban a Alban nė burime tė shkruara del vetėm nė shek. XI, kur pėrmendet nga Mihal Ataliati (1040) dhe Ana Komnena (1081), pėr tė emėrtuar treva tė Shqipėrisė sė Mesme (shih Acta et Diplomata Res Albaniae mediae aetatis illustrantia, I). Madje, nė kėtė vepėr, (I, faqe III) pohohet: “Nė burimet bizantine tė shek. XI Alvanon/Arvanon shenjon krahinat malore, qė gjenden ndėrmjet Shkodrės, Durrėsit, Ohrit dhe Prizrenit…”.

    Kuptohet vetiu qė njė shtrirje e tillė e kėtij emri gjeografik duhet tė jetė mė e hershme se shek. XI.
    Pra, emri Arban a Alban, i shqiptuar nga banorėt vendės Arbėn(ė) me theksin mbi rrokjen nistore, nė pėrputhje me rregullsitė e theksimit tė emrave shumėrrokėsh nė shqipen e lashtė, ashtu si Durrės < Dyrrhachion, Ishėm < Isamnus etj., duhet tė jetė shtrirė qysh mjaft kohė para shek. XI nė viset nė veri edhe nė jug tė trevės sė banuar nė lashtėsi nga popullsia ilire e Arbanėve a Albanėve. Pėr kėtė dėshmojnė, ndėr tė tjera: 1. K. Jireēeku pohon se trevat e Shqipėrisė sė sotme nė kohė tė mesme sllavėt i kanė quajtur Raban < Arban a Arėban-as dhe gjuhėn pėrkatėse rabėnė-ski. Tė kihet parasysh edhe njė dokument i shek. XIII, ku bėhet fjalė pėr njė ndodhi nė njė fshat afėr Raguzės dhe ku njė dėshmitar pohon: “Dėgjova njė zė qė thėrriste nė mal nė gjuhėn albanesca.” 2. Nė dialektin jugor emri Arbėn(ė) del nė trajtėn Arbėr(ė) me shndėrrimin e /-n-/-sė ndėrzanore nė /-r-/, ashtu si te Vlonė ~ Vlorė, venė ~ verė etj. Dhe nė pėrgjithėsi ėshtė pranuar qė ky ndėrrim fonetik (rotacizmi) nuk i ka prekur huazimet sllave tė shqipes, pra, ėshtė vėrtetuar para depėrtimit tė sllavizmave nė shqipe. 3. Nė dokumentet e gjuhėve fqinje tė shekujve tė parė tė mijėvjeēarit tė dytė tė erės sonė shqiptarėt, pa dallim krahine, pėrmenden me trajta fjalėsh, qė lidhen me emrin e lashtė Arban a Alban (shih kėtu mė sipėr).

    Shtrirja dhe pėrgjithėsimi i hershėm i emrit Arbėn/Arbėr nė trevat e ndryshme, ku flitej arbėnisht/arbėrisht, dėshmon pėr njė vetėdijshmėri tė atyre qė flisnin kėtė gjuhė, se i pėrkisnin njė etnosi tė vetėm. Siē pohon A. Buda, “Kjo ishte njė dukuri qė nuk kishte tė bėnte me pushtime, por me krijimin e njė bashkėsie ekonomiko-shoqėrore dhe kulturore tė pėrbėrė nga trevat historike tė shqiptarėve. Fakti se me emrin e njėjtė etnik Arbėn shqiptarėt emėrtohen nė mėnyrė tė njėjtė si nga burimet mesjetare tė hershme greko-bizantine (shek. XI e kėndej), nga burimet perėndimore tė sė njėjtės periudhė, si edhe nga ato serbe e bullgare (shek. XII-XIII), pavarėsisht nėse ishte fjala pėr trevat mė jugore apo mė veriore e lindore shqiptare, tregon tashmė pėr konsolidimin e tipareve tė kėsaj bashkėsie etnike nė etapėn e saj mė tė lartė, si “kombėsi”, proces i pasqyruar pikėrisht nė kėtė emėrtim tė pėrbashkėt”.

    Faktorėt qė do tė kenė ndikuar nė pėrhapjen dhe pėrgjithėsimin e emrit Arbėn/Arbėr dhe tė fjalėve tė prejardhura (i) arbėnesh/arbėresh dhe arbėnisht/arbėrisht nė veri dhe nė jug tė viseve ku banonte fisi ilir i Arbanėve, mbeten tė paqartė. Ndėr kėta faktorė mund tė kenė qenė ndoshta edhe pozicioni gjeografik i atij fisi dhe marrėdhėniet e tij me banorėt e trevave tė tjera, ku popullsia flisnin tė njėjtėn gjuhė. Por fjalėt Arbėn/Arbėr, i arbėnesh/i arbėresh dhe arbėnisht/arbėrisht gjatė shekujve tė fundit kanė dalė jashtė pėrdorimit nė Shqipėri dhe kanė mbetur nė pėrdorim pothuaj vetėm tek arbėreshėt e Italisė dhe nė njė numėr tė kufizuar fshatrash tė krahinave tė Vlorės e tė Kurveleshit.

    Edhe arbėreshėt e Greqisė gjatė shekullit tė fundit po quhen arvanit-as, sipas greqishtes arvanit-is, qė e ka burimin tek Arban (me shndėrrimin e rregullt /-b-/ > /-v-/ tė greqishtes). Gjithsesi, tek autorėt e vjetėr veriorė tė shek. XVI-XVII, fjalėt Arbėn dhe i arbėnesh/e arbėnesh-e ndeshen rregullisht dhe vetėm gjatė shekujve tė fundit ato kanė ardhur duke u zėvendėsuar gjithandej nė trevat e banuara nga shqiptarėt me fjalėt shqip, shqip-tar,Shqip-ėni/Shqip-ėri.

  2. #42
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Krijimtaria gojore e shqiptarėve nė shekujt e mesjetės



    Deri nė fillim tė periudhės sė pushtimit osman tradita kulturore shqiptare ishte kryesisht e karakterit parashkrimor. Forma mė e rėndėsishme e saj ishte krijimtaria gojore, eposi shqiptar. Nė eposin shqiptar ka edhe zėra tė periudhės osmane, qė shfaqen sidomos nė ligjėrim dhe nė emėrtime, por nė thelbin e vet ai ėshtė njė pėrmendore kulturore shekuj mė e hershme.

    Nė kėtė krijimtari njihen rapsoditė historike e tregimet legjendare, qė pėrbėjnė epikėn heroike, si dhe proverbat, tė cilat u fiksuan tė shkruara vetėm nė shek. XVII. Vendin kryesor nė epikėn heroike e zėnė rapsoditė kushtuar kreshnikėve si Muji e Halili, Gjergj Elez Alia etj. Me gjithė numrin e shumtė tė motiveve e varianteve ekzistuese, kėto rapsodi kanė njė farė pėrbashkėsie qė u jep atyre karakterin e njė cikli unitar epik. Nė qendėr tė kėtij cikli qėndrojnė bėmat e ēetės sė kreshnikėve, si edhe kundėrshtarėt e tyre, “kralė” e “kapedanė” veēanėrisht nga viset bregdetare.

    Lufta e kreshnikėve ėshtė vendosur nė njė kohė e nė njė ambient qė s’njeh ende armėt e zjarrit. Nga brendia e tyre dhe botėkuptimi shoqėror, nga elementėt artistikė qė pėrmbajnė, kėngėt e kreshnikėve tė ēojnė nė njė periudhė mė tė hershme se shekujt e invazionit osman.
    Sikurse shumica e popujve evropianė, nė kėtė kohė (nė shek. XV) shqiptarėt e kishin kaluar “shekullin e epopesė legjendare”, e cila me kohė ishte formuar si gojėdhėnė letrare kombėtare, qė qarkullonte gojė mė gojė e brez pas brezi, duke marrė nga koha nė kohė gjurmė, dėshmi e jehona tė tyre.

    Hershmėri tė thellė historike dėshmojnė veēmas dy tipare tė rėndėsishme tė figurave mitologjike tė ciklit verior: karakteri i tyre matriarkal, nga njėra anė, dhe ktonik, nga ana tjetėr. Kjo ėshtė njė anė tjetėr e ēėshtjes sė autoktonisė sė popullit qė i ka krijuar. Nė eposin helenik hyjnitė janė matriarkale e patriarkale. Heronjtė e eposit shqiptar janė bij tė Ajkunės. Pėr herė tė parė nė epos babai shfaqet me figurėn e Mujit nė raport me Omerin (ose “shtatė Omerat”). Figurė qendrore ėshtė Ajkuna qė ka njė autoritet tė madh. Muji dhe Halili formalisht nuk kanė babė, ata janė bij tė njė nėne qė urdhėron shtėpinė dhe e marrin fuqinė prej zanave.

    Tipari matriarkal i figurave mitologjike tė epikės legjendare theksohet nga fryma e pėrgjithshme e rapsodisė sė njohur tė Gjergj Elez Alisė. Janė gjurmuar e janė gjetur gjurmė tė kulturės bizantine, si kėrkimi i haraēit nga bajlozi “tim pėr tim” (oxhak pėr oxhak). Por, nė thelbin e vet, burimi tragjik i rapsodisė sė Gjergj Elez Alisė ėshtė mbarimi i epokės sė flijimit tė njeriut (gruas) pėr njė vepėr, pėr njė fushatė apo pėr haraē. Gjergj Elez Alia amniston pėrgjithnjė gruan nga flijimi.

    Karakteri ktonik (tokėsor) i hyjnive tė eposit shqiptar thekson karakterin
    autoktonik tė popullit. Ndryshe prej poemave homerike, ku hyjnitė kanė njė hierarki shumėshkallėshe (nėntokėsore), nė eposin shqiptar figurat mitologjike tė botės shqiptare janė tokėsore. Nė folklorin rrėfimtar, duke pėrfshirė eposin dhe pėrrallat, nuk ekziston “e bukura e qiellit”. Krahas me “tė bukurėn e dheut” (tė kėsaj toke) nė traditėn etnofolklorike tė vendit dalin e bėhen bashkė figura tė tilla si shtojzovallet (aglutinim i “shtojua zot vallet”), shtojzorreshtat (“shtojua zot rreshtat”), “ato tė lumet”, shita.

    Cikli shqiptar i kreshnikėve pėrmban njė ndėrthurje tiparesh tė eposeve antike dhe atyre evropianė tė periudhės mesjetare. Por ka mė shumė tipare tė eposeve antike se tė atyre mesjetare. Njė varg argumentesh folklorike janė nė tė mirė tė njė pėrcaktimi kronologjik relativ tė burimit tė eposit nė periudhėn e kalimit prej ilirėve te shqiptarėt, prej ilirishtes te shqipja, prej periudhės sė fundme tė romanizimit nė pėrballjen me dyndjet sllave.

    Eposi shqiptar sundohet fund e krye nga konflikti i bartėsve tė tij me popullsinė e ardhur nė Ballkan, ai mban vulėn e dyndjeve sllave. Eposi shqiptar nuk u krijua qysh nė kontaktet e para me popullsinė e ardhur. Vetė rapsoditė e kėtij cikli bėjnė tė njohur se tė tjera gjėra ndodhnin “kur kem’ pas’ besė me krajli”. Kėto fakte e arsyetime lejojnė tė mbrohet mendimi se nė epos, pavarėsisht nga karakteri i tij shumėshtresor, megjithatė, ekziston njė “kohė e parė”. Ajo pėrkon me shek.VII-VIII, kur ndodhin proceset mė tė rėndėsishme divergjente tė brendshme nė kulturėn etnike, kur vėrtetohen shndėrrimet cilėsore kulturore, si kalimi nga ilirishtja te shqipja. Pikėrisht nė kėtė periudhė vendėsit pėrballen me dyndjet sllave nė Ballkan dhe njohin pak nga pak karakterin ekspansiv tė tyre.
    Faktet folklorike tė eposit ēojnė nė kultin e dheut tė tė parėve, nė mitin e vendlindjes, nė shenjtėrimin e bjeshkės, nė hyjnizimin e dheut, nė atė kuptim qė gjermanėt e pėrdorin kėtė fjalė kur thonė “land”. Ndonėse tė kufizuara, nė epos ka tė dhėna me karakter etnoveēues, qė gjenden tė trashėguara nė botėn shpirtėrore shqiptare. Kėto fillojnė me dallimin “tė vetėt - tė tjerėt”, qė ėshtė nga shenjat mė tė hershme tė ndėrgjegjes sė bashkėsisė. Ndonėse mė shumė mund tė flitet pėr njė nocion landi, vendlindjeje, sesa pėr njė hapėsirė tė pėrcaktuar qartė, prapė vetėdija e njė atdheu qė i bėn bartėsit e eposit tė ndihen mes tyre “tė vetėt” del aty-kėtu.

    Eposi shqiptar nė mesjetė kishte formėn e vet artistike tė kryer. Prej shekujve tė sundimit osman ai mori me vete njė shtresė tė re ndikimi, qė preku pjesėn mė tė dukshme tė tij: emrat e heronjve dhe, deri diku, dekorin e ngjarjeve. Kjo shtresė, mė nė sipėrfaqe tė eposit, ngjan mė e pranishme sa ėshtė nė tė vėrtetė. Pjesa mė e madhe e emrave tė heronjve mendohet tė mos jenė huazime tė drejtpėrdrejta prej osmanishtes, por kalime kuptimore tė emrave tė mėhershėm, pėrkthime strukturore tė tyre. Emri i Halilit, qė i kthyer nė shqip do tė thotė “i bukur”, i pėrgjigjet thelbit tė personazhit, qė trashėgohet prej kohėsh shumė mė tė hershme. Nė emrin e Gjergj Elez Alisė gjymtyra e tij e tretė do tė thotė “i lartė, fisnik”, qė gjithashtu vlen pėr tė theksuar njė tipar qė personazhi e kishte para kontakteve me botėn e Perandorisė Osmane.

    Me frymėzimin e tyre poetik, me mjetet e trajtimit artistik, me vargun e tyre tė rrjedhshėm e me gjuhėn e pastėr, rapsoditė e kreshnikėve pėrbėjnė njė thesar tė poezisė sonė popullore.
    Bashkė me eposin, deri nė kohėn e kontakteve tė para me rrezikun e ri qė po shfaqej nga Orienti, me invazionin osman, shqiptarėt kishin krijuar gjithashtu fondin e baladave, tė cilat vinin si kujtime tronditėse tė epokave tė shkuara. Njėra prej tyre ėshtė ajo qė njihet nė jug me emrin e Konstandinit dhe Doruntinės, kurse nė veri me emrin “Kėnga e Halil Garrisė”. Koha e lindjes sė baladės sė ringjalljes pėrkon me ata shekuj, kur dija biblike e quante tė papranueshėm rikthimin nga bota tjetėr, qysh prej ringjalljes sė Krishtit. Balada e Kostandinit dhe Doruntinės shpesh ėshtė trajtuar si kryevepėr qė ngre lart kultin e besės, shenjtėrinė e fjalės sė dhėnė, pėr hir tė sė cilės mallkimi mund tė tė ndjekė nė kėtė jetė dhe nė tjetrėn. Mesazhi i besės ėshtė i pranishėm nė frymėn e baladės, por para kėtij mesazhi ėshtė fryma e fuqisė sė njeriut pėr tė riardhur nė kėtė jetė.

    Nė mesjetė e para saj funksiononin edhe gjini e zhanre tė tjera tė folklorit, duke filluar prej atyre mė tė shkurtrave, si proverbat, deri te rrėfimi popullor.
    Me pushtimin e Shqipėrisė nga dyndjet osmane u krijua mjedisi kulturor pėr shfaqjen e epikės historike. Kėsaj periudhe i pėrket cikli i Skėnderbeut, i cili pėrmban 10-15 kėngė, tė ruajtura kryesisht tek arbėreshėt e Italisė. Kėngė historike tė periudhės sė qėndresės sė arbėrve madje para Skėnderbeut janė ruajtur edhe nė Shqipėri. Nė njė prej kėtyre kėngėve i kėndohet trimėrisė sė Milosh Kopiliqit, i cili vrau sulltanin nė betejėn e ballkanasve tė Fushė-Dardanisė. Ai paraqitet duke udhėtuar me kokėn e vet tė prerė nėn sqetull dhe motivi i kokės sė prerė qė merr e jep mesazhe nga bota tjetėr, ėshtė ballkanizuar nė njė shkallė relativisht tė gjerė.

    Cikli i Skėnderbeut nė poezinė popullore tė arbėreshėve bashkon historicitetin e figurave dhe ngjarjeve reale me legjendarizimin e trashėguar prej epikės heroike. Skėnderbeu nė kėto kėngė bėn tė njėjtat mrekulli si Shėn Gjergji nė letėrsinė biblike dhe vdekja e tij pėrshkruhet me tė njėjtin vajtim tė botės, natyrės, qiellit, tokės dhe njerėzve si kryqėzimi i Krishtit. Me kėtė cikėl ka studiues qė bashkojnė edhe kėngėn e Gjorg Golemit (Gjergj Arianitit), bashkėkohės i Skėnderbeut, mbledhur e botuar pėr herė tė parė nė vitet 30 tė shek. XX.
    Kėngėt epike dhe legjendat qė i ruajnė arbėreshėt e Italisė, tė larguar nga Shqipėria qysh nė shek. XV, tė cilat me pak ndryshime i gjejmė edhe te fshatarėt e malėsorėt e vendit tonė, dėshmojnė se ato kanė qenė thurrur nga rapsodėt shqiptarė para shek. XV.

    Tradita e arbėreshėve tė Greqisė dhe tė Italisė, e cila pėrputhet me atė tė mėmėdheut, tregon se poezitė epike dhe lirike rituale kėndoheshin, pėrcilleshin me muzikė dhe shoqėroheshin me lėvizje ritmike. Kėto valle bashkė me kostumet e mrekullueshme tė valltarėve, pėrbėnin sė bashku njė shprehje tė lartė artistike qė mishėronte gėzimin e jetės dhe shijen estetike tė shqiptarėve.
    Kultura popullore shqiptare e mesjetės nuk u zhvillua e shkėputur nga kontaktet me popujt fqinjė ballkanas. Ajo ndikoi me njė varg elementesh tė saj, veēanėrisht nė veshje, me muzikėn, vallet dhe me tiparet e saj shpirtėrore, nė kulturėn e popujve fqinjė nė Maqedoni, nė Mal tė Zi, nė Serbinė Jugore dhe nė Greqi. Nga ana e tyre, shqiptarėt e pasuruan gjithashtu kulturėn e vet me ndikime tė marra prej fqinjėve tė tyre qė i shkrinė nė tėrėsinė e trashėgimit tė vet kulturor.

  3. #43
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kultura, letėrsia e shkruar dhe arsimi nė tokat shqiptare



    Rol tė rėndėsishėm nė veprimtarinė kulturore dhe arsimore nė mesjetė luajti kisha e krishterė. Roli i saj si udhėheqėse shpirtėrore shpjegohet nga fakti se krahas burimeve ekonomike, kisha pati nė dorė monopolin e kulturės dhe pėrgatitjen e inteligjencies sė kohės. Shumica e njerėzve tė kulturės, veēanėrisht nė shekujt e mesjetės sė herėt, ishin thuajse pa pėrjashtim klerikė, qoftė si prodhues, qoftė edhe si porositės tė prodhimit artistik e kulturor. Nė duart e klerikėve ishin filozofia e letėrsia, arsimi dhe artet. Si qendra tė propagandimit tė doktrinės fetare, tė arsimit dhe tė veprimtarisė kulturore-artistike shėrbyen manastiret ortodokse e katolike, krahas tė cilave vepronin aktivisht edhe “kurjet” peshkopale. Me ashpėrsimin e marrėdhėnieve shoqėrore e politike nė mesjetė, kur u forcua mė tepėr lufta e kishės pėr tė ruajtur ndikimin e vet, krahas urdhrave murgėtarė tė benediktinėve e dominikanėve qė kishin pasur nė dorė arsimin, qysh nga shek. XIII dhe nė Shqipėri filluan tė pėrhapeshin urdhrat murgėtarė tė “lypėsve”, minoritėt franēeskanė. Me predikimet e tyre pėr nevojėn e “reformave” tė kishės nė frymėn e “varfėrisė”, kėta mundėn tė ndikonin mė lehtė mbi shtresat popullore.
    Duke filluar nga shek. XIII pranė klerikėve nė veprimtarinė kulturore tė zhvilluar nė tokat shqiptare shfaqen edhe pėrfaqėsues tė aristokracisė vendase, mė shpesh si ktitorė (themelues) ndėrtimesh monumentale kishtare. Fuqizimi ekonomik e politik i jepte asaj mundėsinė tė pajtonte artistė e mjeshtėr dhe tė ndėrmerrte ndėrtime tė kushtueshme.

    Nė sajė tė pozitės mbizotėruese tė kishės, nė kushtet e sundimit bizantin dhe tė atij tė feudalėve perėndimorė nė tokat shqiptare, gjuhėt greke e latine mbajtėn pėr njė kohė shumė tė gjatė pozitėn si gjuhė kulturore mbisunduese.
    Gjatė mesjetės u shtua nė mėnyrė tė ndjeshme numri i veprave tė shkruara qė qarkullonin nė duart e njerėzve tė mėsuar. Pėrmbajtja e shumicės sė tyre ka karakter krejt kishėtar. Ato janė tekste ungjillore, vepra liturgjike, aty-kėtu ndonjė traktat teologjik. Njė pjesė e tyre ka mundur tė ruhet nė Berat.
    Nga shekujt e mesjetės vjen koleksioni i kodikėve qė pėrbėn njė prej pasurive mė tė rėndėsishme kulturore tė popullit shqiptar. Ky koleksion pėrmban mbi 100 vėllime, qė pėrbėjnė vepra tė plota (dorėshkrime) dhe 17 fragmente. Jashtė kėtij fondi numėrohen edhe disa dhjetėra kodikė tė tjerė, qė i takojnė manastirit tė Shėn Gjon Vladimirit, mitropolisė sė Drinopolit e arkipeshkvisė sė Shkodrės. Kodikėt ruhen nė Arkivin Qendror tė Shtetit Shqiptar.
    Kodikėt e Shqipėrisė, nga tė cilėt mė i vjetri ėshtė “Kodiku i Purpurt i Beratit”, janė njė fond me rėndėsi pėr historinė e zhvillimit tė letėrsisė sė vjetėr biblike, liturgjike. Kėta kronologjikisht ndjekin njėri-tjetrin gjatė 13 shekujve me radhė (prej shek. VI - deri nė shek. XVIII). Pjesa mė e madhe e teksteve tė tyre janė greqisht, por, duke ardhur mė pranė kohėrave tė reja, shtohet prania e shqipes.

    “Kodiku i Purpurt i Beratit” ėshtė njė dorėshkrim me rėndėsi historike pėr fillimet e letėrsisė biblike dhe renditet nė themelet e letėrsisė kishtare tė ritit lindor. Sipas teknikės sė shkrimit, ėshtė njė dorėshkrim jo mė i vonshėm se shek. VI pas erės sonė. Ka 190 fletė dhe pėrmban dy ungjij: sipas Mateut dhe sipas Markut. Ėshtė shkruar me shkronja tė derdhura prej argjendi. Lėnda e dorėshkrimit ėshtė pergamenė. Sfondi mbi tė cilin janė derdhur kėto shkronja ėshtė e kuqe e thellė (e purpurt), prej nga ka marrė edhe emrin. Disa pjesė tė rėndėsishme tė tekstit tė kodikut janė tė derdhura nė ar. Kapaku i dorėshkrimit ėshtė metalik, me zbukurime biblike, disa shekuj mė i vonshėm se vetė vepra (jo mė i hershėm se shek. XVIII).

    Pėr herė tė parė pėr "Codex Purpureus Beratinus" bėhet fjalė nė "Diptikun e kishės sė Shėn Gjergjit", qė gjendej nė kėshtjellėn e Beratit. Nė njė shėnim tė cituar nga ky dorėshkrim flitet pėr rrezikun qė i vinte rrotull kėtij kodiku nė vitin 1356, kur ushtritė serbe tė Stefan Uroshit rrethuan qytetin e Beratit, tashmė tė boshatisur nga popullata, pėr shkak tė pamundėsisė pėr t'u mbrojtur, dhe ia kishin vėnė syrin bibliotekės sė manastirit tė Theollogut dhe tė kishės sė Shėn Gjergjit, thesarit mė tė madh tė qytetit.

    Deri nė prag tė Luftės sė Dytė Botėrore (kur u fsheh nga atdhetarėt beratas pėr tė mos rėnė nė duart e pushtuesve) “Kodiku i Purpurt i Beratit” ishte jo vetėm njė libėr (dorėshkrim) pėr bibliotekėn, por edhe tekst liturgjie. Njė herė nė vit mesha mbahej sipas ungjijve tė kėtij teksti.

    "Kodiku i Purpurt i Beratit" vlerėsohet gjithashtu pėr historinė e shkrimit, pėr vlerat kaligrafike, si pėrmendore e trashėgimisė sė pėrbotshme tė dijes, si objekt shkencor i paleografisė, bibliologjisė, gjuhėsisė, historisė sė besimeve.
    Duke u nisur prej faktit se nė arkivat shqiptarė ruhen mbi 100 dorėshkrime tė tipit kodik, nė tė cilat janė kopjuar gjatė 12 shekujve me radhė shkrimet e shenjta, "Testamenti i Vjetėr", ungjijtė dhe tekste tė tjera tė shėrbesės ekleziastike, mendohet se ato mund tė jenė shkruar nga murgj vendės. Veē faktit se kėto dorėshkrime krijojnė njė traditė tė letėrsisė kishtare, vijnė nė ndihmė tė kėtij pėrfundimi edhe tė dhėna tė tjera. Kryelutja mijėvjeēare e krishtėrimit perėndimor Ty zot tė lavdėrojmė - Te Deum Laudamus, e cila u kompozua nga Shėn Niketa i Dardanisė (ose Shėn Niketa i Remesianės), u pėrhap nė disa variante nė Evropėn Perėndimore pas vitit 525
    "Beratinus-1" dhe kodikėt e tjerė tė Shqipėrisė janė vepra me rėndėsi pėr historinė e kulturės e tė shkrimit tė shenjtė, por dhe tė letėrsisė nė pėrgjithėsi. "Kodiku i Purpurt i Beratit" ėshtė i regjistruar nė listėn e veprave mė tė rėndėsishme tė njerėzimit, tė njohur me emrin "Memoire du Monde" (Kujtesa e Botės) dhe prej disa vitesh gėzon kujdesin e drejtpėrdrejtė tė UNESCO-s.

    Kodiku i dytė (sipas kronologjisė), i quajtur "Beratinus-2" ose "Kodiku i Anthimit" (Codex Aureus Anthimi) - pėr shkak tė shkronjės prej ari qė ėshtė pėrdorur, i takon shek. IX. Ai pėrmban katėr ungjijtė (sipas Gjonit, Lukės, Markut dhe Mateut). Figurat e ungjillorėve kanė korniza dekorative, qė janė ndėrtuar me motive floreale dhe gjeometrike (rrathė dhe lule).
    Nė fondin e pasur tė kodikėve tė Shqipėrisė, pėrveē "Beratinus-1" e "Beratinus-2", bėjnė pjesė edhe dhjetėra dorėshkrime tė tjera, qė kanė marrė emrat e qyteteve ku janė zbuluar “Kodiku i Vlorės”, afėrsisht shek. X; “Kodiku i Pėrmetit”, i shek. XIV; “Kodiku i Shkodrės”, i tė njėjtit shekull.

    Nė kodikėt qė i takojnė periudhės prej shek. XII e kėndej ka dhe tė dhėna etnografike, rregulla tė ndėrtimit tė jetės sė pėrbashkėt, tė dhėnies tė sė drejtės, tė trashėgimit tė pasurisė nėpėrmjet fejesės ose prej ndarjes, tė ndryshimit tė sė drejtės nė rastin e konvertimit tė fesė.

    Duke filluar nga shek. XII shėnohet njė rritje e zgjerim nė pėrdorimin e shkrimit dhe nė zhvillimin e letėrsisė e tė arsimit nė tokat shqiptare, duke ēuar mė pėrpara traditat nė kėtė fushė. Huazimet me prejardhje latine si: “shkruaj”, “kėndoj” etj., me evolucionin e tyre fonetik e kuptimor dėshmojnė se populli shqiptar njihte shkrim e kėndim pa ndėrprerje qysh prej njė kohė tė lashtė.
    Zhvillimi ekonomiko-shoqėror e politik qė karakterizon shek. XII-XIV krijoi kushte pėr pėrdorimin mė tė gjerė tė shkrimit. Konsolidimi i formacioneve shtetėrore vendase shtruan nevojėn e redaktimit tė akteve me karakter juridik e politik. Kėsaj nevoje i shėrbenin tani jo mė rastėsisht njerėz tė ditur si klerikė e murgj tė manastireve, por profesionistė tė specializuar. Kėta formonin kancelaritė pranė oborreve feudale dhe nė qytetet kryesore tė vendit. Rrethi i njerėzve tė kulturės u shtua edhe me banorė tė komunave qytetare. Nė shek. XIV e nė fillim tė shek. XV numri i intelektualėve klerikė shqiptarė me origjinė qytetare ishte mjaft i madh; ata gjenden tė pėrhapur edhe jashtė Shqipėrisė, nė shumė qytete dalmatine ku kryenin funksione kancelarėsh, mėsuesish, famulltarėsh etj.

    Nuk munguan edhe vepra tė shkėputura deri-diku nga pėrmbajtja kishtare. Tė tilla janė, p.sh., kronika e peshkopit Mihail nga Devolli (shek. XI-XII), e cila trajton ngjarje tė luftės sė bizantinėve kundėr mbretėrisė bullgare nė Maqedoni e pjesėrisht nė tokat shqiptare, letėrkėmbimi i peshkopit Teofilakt tė Ohrit, me disa tė dhėna interesante mbi jetėn e banorėve tė peshkopatės sė tij nė fillim tė shek. XII, disa jetėshkrime shenjtorėsh qė zhvilluan veprimtarinė e tyre edhe nė tokat shqiptare, si ato tė Klementit e Naumit hartuar nė shek. XIII etj. Ndryshe nga kėto vepra tė shkruara greqisht, ėshtė shkruar latinisht kronika e njė prifti nga Dioklea, e cila pėrshkruan ngjarjet qė u zhvilluan nė Shqipėrinė e Epėrme nė kapėrcim tė shek. X-XI. Nė territor tė banuar prej shqiptarėsh nė Epir, janė hartuar nė fund tė shek. XIV e nė fillim tė shek. XV dy kronika greke qė japin tė dhėna me interes pėr historinė e Principatės shqiptare tė Artės. Shėnime historike pėr shek. XIV gjenden edhe nė disa nga dorėshkrimet e Beratit.

    Megjithėse nuk shkėputen nga fryma teologjike, kėto prodhime pėrbėjnė hapat e para tė historiografisė nė vendin tonė, sepse njė pjesė e kėtyre ėshtė hartuar pa dyshim nga autorė vendas dhe i pėrket historisė sė tokave shqiptare. Shkėputjen nga ndikimi kishtar dhe kalimi nė historiografinė laike, kėtė hap nė historinė e kulturės shqiptare, e bėnė humanistėt shqiptarė nė fund tė shek. XV e nė fillim tė shek. XVI, por tanimė nė kushtet e pushtimit osman tė vendit, jashtė Shqipėrisė.

    Nėn ndikimin mbizotėrues tė kishės lindore dhe tė asaj romane, gjuha kishtare shėrbeu edhe si gjuhė shkrimi pėr administratėn shtetėrore. E tillė ishte, sipas rrethanave politike, greqishtja dhe latinishtja dhe nė njė masė mė tė vogėl, me vendosjen e sundimit serb edhe sllavishtja. Si gjuhė shkrimi kėto u pėrdorėn edhe nga paria sunduese shqiptare, nė veprimtarinė shtetėrore. Disa nga sundimtarėt shqiptarė, si Muzakajt, pėrdorin nė korrespondencėn e tyre greqishten, kurse Balshajt latinishten dhe sllavishten, tė tjerė si Karl Topia dhe Kastriotėt i pėrdorėn tė tria kėto gjuhė. Dėshmi pėr kėtė janė mbishkrimet e rėndėsishme tė vendosura mė 1383 prej Karl Topisė nė manastirin e Shėn Gjonit pranė Elbasanit.

    Kėto gjuhė mėsoheshin nė shkollat qė vepronin gjithmonė nėn mbikėqyrjen e kishės. Nė shkollat pranė manastireve, mėsimi jepej nė fillim nė formė individuale vetėm me lexim e me kėngė kishtare, kurse mė vonė jepej me forma mė tė organizuara duke pėrfshirė njė rreth mė tė gjerė lėndėsh. Nė tė tilla shkolla qė i hasim edhe nė qytetet pranė kurjeve peshkopale, mėsohej kursi tradicional mėsimor qė jepej edhe nė shkollat e vendeve perėndimore. Ai pėrbėhej nga cikli i ulėt qė pėrfshinte lėndėt letrare (gramatikė, retorikė, didaktikė) dhe cikli i lartė me lėndė shkencore (aritmetikė, gjeometri, astronomi e muzikė). Pėr mėsimin e kėtyre lėndėve pajtoheshin me kontratė klerikė tė ditur. Tė tillė mėsues shqiptarė vepruan edhe nė njė varg qytetesh dalmatine ku ishin pajtuar me shėrbim si specialistė tė njohur. Me zhvillimin e qyteteve, shkollat pranė nxėnėsve klerikė filluan t`i frekuentonin aty-kėtu edhe nxėnės nga shtresat e larta tregtare dhe zejtare tė qyteteve.

    Themelimi i shkollave nė trojet shqiptare gjatė mesjetės u bė me nismėn e urdhrave kishtarė, sidomos tė urdhrit dominikan, si dhe tė administratės komunale e princėrore tė qyteteve tė njohura. Njė aktivitet i kėtillė filloi sė pari nė Ulqin rreth vitit 1258, nė Kotorr mė 1266, nė Durrės mė 1278, nė Shkodėr mė 1345 dhe nė Tivar nga gjysma e dytė e shek. XIV.

    Gjuha shqipe, si gjuhė e shkruar, nė kėtė kohė ende nuk ishte nė gjendje t’i bėnte ballė shkrimit greqisht, latinisht dhe sllavisht, gjuhė kishtare me rėndėsi, tė cilat pėr mė tepėr kishin mbėshtetjen e institucioneve kishtare dhe tė administratės shtetėrore. Ajo shėrbente si gjuhė e komunikimit tė pėrditshėm si pėr shtresat popullore, ashtu dhe pėr fisnikėrinė e klerin vendas. Kėshtu, nė shek. XIV shqipja pėrdorej nė administratėn e bashkėsisė qytetare tė Ulqinit, ku nė mbledhje tė Kėshillit tė Madh ajo ishte gjuha e shėrbimit.

    Njė ndryshim me rėndėsi shumė tė madhe pėr historinė e kulturės shqiptare shfaqet nė gjysmėn e parė tė shek. XIV, kur dokumentohet pėr herė tė parė se shqipja, pėrdorej si gjuhė shkrimi. Ky hap i rėndėsishėm lidhet me ngritjen e pėrgjithshme ekonomike-shoqėrore tė vendit dhe veēanėrisht tė qyteteve.
    Me pėrdorimin e gjuhės shqipe si gjuhė shkrimi, viheshin bazat pėr zhvillimin e mėtejshėm tė saj si gjuhė e kulturės dhe e letėrsisė shqipe.


    Fillimet e letėrsisė shqiptare. Dokumentet e para tė shqipes sė shkruar


    Libri i parė shqip qė njihet deri mė sot ėshtė “Meshari” i Gjon Buzukut, i vitit 1555. Por ka tė dhėna tė drejtpėrdrejta dhe tė tėrthorta qė flasin se fillimet e shkrimit shqip e tė letėrsisė shqiptare duhet tė jenė mė tė hershme se shek. XVI. Vetė trajta e ngulitur e shkrimit dhe e gjuhės nė veprėn e Gjon Buzukut dėshmon se ajo duhet tė ketė trashėguar njė traditė para saj. Njė dėshmi tjetėr e tėrthortė vjen prej klerikut frėng Gulielmi i Adės (1270-1341), i cili shėrbeu pėr shumė kohė (1324-1341) si kryepeshkop i Tivarit dhe e njohu nga afėr jetėn e banorėve tė kėtyre trojeve. Nė njė relacion me titull “Directorium ad passagium faciendum ad terram sanctam”, dėrguar mbretit tė Francės, Filipi VI Valua, nė vitin 1332, Guljelmi ndėr tė tjera shkruan: “Sado qė arbrit kanė gjuhė tė ndryshme nga latinishtja, prapėseprapė, ata kanė nė pėrdorim dhe nė tėrė librat e tyre shkronjėn latine”.
    Po ashtu Marin Barleci nė veprėn e tij “Rrethimi i Shkodrės” (De obsi-dione Scodrensi), botuar nė Venedik mė 1505, thotė se ka pasur nė dorė kronika qė flasin pėr rindėrtimin e atij qyteti tė shkruara, sipas tij, in vernacula lingua, d.m.th nė gjuhėn e vendit. Kurse historiani kalabrez Xhakomo Marafioti njofton mė 1601 se nė Kalabri arbėreshėt i kanė arbėrisht shėrbesat fetare dhe as latinisht, as greqisht. Kuptohet se kėtė traditė ata duhet ta kenė marrė me vete nga Shqipėria, sepse nuk mund ta krijonin vetė aq shpejt nė kushtet e mėrgimit tė tyre tė rėndė.

    Deri mė sot njihen vetėm tri dokumente tė shqipes sė shkruar nė shek. XV ose diēka mė herėt.
    I pari dokument i shkruar nė gjuhėn shqipe ėshtė “Formula e pagėzimit” dhe i takon vitit 1462. Ėshtė njė formulė e shkurtėr fetare e shkruar shqip, brenda njė teksti latinisht, tė hartuar prej kryepeshkopit tė Durrėsit, Pal Engjėllit, bashkėpunėtor i ngushtė i Skėnderbeut. Nė qarkoren qė u dėrgon vartėsve tė tij tė klerit katolik, ai lejon qė prindėrit shqiptarė, nė rast nevoje, kur nuk mund t`i pagėzonin fėmijėt nė kishė, mund t`i pagėzonin vetė duke pėrdorur kėtė formulė: Unte paghesont premenit Atit et birit et spertit senit. (Unė tė pagėzoj nė emėr tė Atit e tė birit e tė shpirtit shenjtė). Kjo frazė ėshtė shkruar nė alfabetin latin dhe nė dialektin e veriut (gegėrisht).
    Dokumenti i dytė i shkruar nė gjuhėn shqipe ėshtė “Fjalorthi” i Arnold Von Harfit, i vitit 1496. Ky udhėtar gjerman, gjatė njė udhėtimi nė viset shqiptare, pėr nevoja praktike tė rrugės shėnoi 26 fjalė shqipe, 8 shprehje dhe numėrorėt 1 deri 10, dhe 100 e 1000, duke i shoqėruar me pėrkthimin gjermanisht.

    I treti dokument i shqipes sė shkruar qė njihet me emrin “Perikopeja e ungjillit tė pashkėve”, ėshtė gjetur nė Bibliotekėn Ambroziane tė Milanos brenda njė mbishkrimi greqisht tė shek. XIV. Fragmentet shqip s`kanė lidhje me dorėshkrimin greqisht dhe dijetarėt mendojnė se ky dorėshkrim mund tė jetė i fundit tė shek. XV ose i fillimit tė shek. XVI. Ai ėshtė shkruar nė dialektin e jugut dhe me alfabetin grek.
    Shqipja dokumentohet kėshtu e shkruar qė nė shek. XV nė dy dialektet e saj kryesore dhe me dy alfabete, me alfabetin latin dhe me alfabetin grek. Kjo ėshtė njė dėshmi se kultura shqiptare dhe jeta shpirtėrore konfesionale nė Shqipėri zhvillohej nėn ndikimin e kulturės latine-katolike, dhe tė kulturės bizantine-ortodokse.

  4. #44
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Arkitektura nė shek. VI-XV



    Veprat mė tė rėndėsishme tė artit qė njihen nė Shqipėri nga shekujt e mesjetės i pėrkasin arkitekturės. Kjo shpjegohet me faktin se arkitektura ishte e lidhur me nevojat e jetės sė pėrditshme, me banimin, mbrojtjen e vendit si edhe me nevojat e forcave politike drejtuese tė kohės pėr vepra monumentale. Pėrveē kėsaj monumentet e arkitekturės kanė mundur t’u qėndronin mė mirė dėmtimeve tė kohės sesa veprat e tjera tė artit, qė u shkatėrruan nga luftėrat e shumta.

    Gjatė periudhės sė mesjetės, pėrgjithėsisht, nė fushėn e arkitekturės u bė njė pėrparim i ndjeshėm nė teknikėn e ndėrtimit. Shek. VI karakterizohet nga ndėrtime masive nė territorin e Shqipėrisė qė pėrfshihej nė provincat e dy Epirėve dhe Prevalitanės. Mbizotėruan kryesisht ndėrtimet me karakter mbrojtės, qė synonin t’u bėnin ballė sulmeve avaro-sllave. Perandori bizantin Anastasi I (491-518) fortifikoi qytetin e tij tė lindjes, Durrėsin, me tri radhė muresh, ndėrtoi kėshtjella dhe riparoi mure qytetesh.

    Periudha e Justinianit I (527-565) ishte mė intensivja nė fushėn e ndėrtimeve, sidomos tė atyre me karakter ushtarak. Pėrveē tyre ai ndėrtoi shumė kisha, ujėsjellėsa etj. Kėtė veprimtari e bėn tė njohur nė veprėn e tij Mbi ndėrtimet historiani i Justinianit, Prokopi i Qezaresė. Por gjithė kėto ndėrtime pjesėrisht nuk janė ruajtur, ndėrkaq shumica e emrave tė vendeve tė pėrmendura nga Prokopi ėshtė vėshtirė tė identifikohen me emrat e rinj.

    Fortifikimet mė tė rėndėsishme tė shek. VI janė pa dyshim muret rrethuese tė Durrėsit qė i takojnė periudhės sė sundimit tė perandorit Anastasi I. Ato janė ndėrtuar krejtėsisht me tulla dhe kanė njė gjerėsi prej 3,50 metrash. Ēdo 60-65 metra janė ndėrtuar kulla tė fuqishme pesėkėndėshe, tė cilat kanė patur njė lartėsi prej 18 m dhe ndaheshin nė tri kate me dysheme druri. Kati pėrdhes kishte njė lartėsi tė dyfishtė dhe shėrbente si depo. Kati i parė pėrbėhej nga njė hapėsirė e vetme e pajisur me frėngji pėr katapulta. Kati i dytė mbulohej nga qemere mbi tė cilat ndodhej tarraca e rrethuar nga parapeti me frėngji. Muret e qytetit pėrshkoheshin nga njė numėr i madh portash, prej tė cilave ruhen vetėm dy prej tyre nė murin jugperėndimor. Hyrja kryesore e qytetit, e cila nuk ekziston mė, duket se ndodhej nga verilindja. Sipas pėrshkrimit tė Ana Komnenės, para kėsaj porte qėndronte njė statujė prej bronzi, e cila me sa duket kishte mbetur aty nga koha romake dhe i kushtohej perandorit Adrian.

    Nė shumė drejtime vlerat arkitektonike tė Durrėsit nė fushėn e artit tė fortifikimit i kalojnė kufijtė krahinorė. Para se gjenerali i Justinianit, Belizari, tė ndėrtonte nė Romė njė tip tė ri bedenash, qė siguronin njė mbrojtje anėsore, dhe qė sipas Prokopit bėri pėrshtypje nė atė kohė, ato i gjejmė tė zbatuara nė kėshtjellėn e Durrėsit.

    Gjatė periudhės sė Justinianit vėrehet njė tendencė pėr ndėrtimin e kėshtjellave mbi lartėsinė e kodrave, pėrdorimi i akropoleve dhe nėnndarje tė tjera, qė s’ishte gjė tjetėr veēse kthimi nė format e vjetra tė periudhės helenistike apo tė fortifikimeve mė tė hershme ilire. Shembuj tė tillė ndeshen nė kėshtjellėn e Zvezdės, Zaradishtės, Ēukės sė Ajtojt etj. Frėngjitė fillojnė tė bėhen gjithnjė e mė tė ngushta, hyrjet e vjetra murosen ose ngushtohen duke e bėrė mbrojtjen gjithnjė e mė pasive.

    Njė vend tė rėndėsishėm midis monumenteve tė arkitekturės mesjetare zėnė ndėrtesat e kultit tė krishterė. Ndėrsa banesat brenda kėshtjellave ishin tė thjeshta, pėrgjithėsisht njėkthinėshe, ndėrtimet e kultit tė krishterė pėrbėheshin nga godina tė mėdha, tė tipit bazilikal ose me planimetri qendrore, prej tė cilave mbizotėronte tipi i parė. Kėto ndėrtime ndoqėn nė vija tė pėrgjithshme skemat arkitekturale tė shekujve tė fundit tė arkitekturės romake.

    Mjaft monumente kulti tė kėsaj periudhe janė nxjerrė nė dritė nga gėrmimet arkeologjike nė Ohėr, Amantia, Bylis, Butrint, Elbasan, Lin (Pogradec), Tiranė, Paleokastėr (Gjirokastėr), Tushemisht (Pogradec), Polenė (Korēė), Karbunarė (Vlorė), Pluk (Fier) etj. Deri tani janė zbuluar gjurmėt e rreth 30 bazilikave, dyshemetė e tė cilave nė pjesėn mė tė madhe kanė qenė shtruar me mozaikė. Vetėm nė qytetin antik tė Bylisit, brenda mureve rrethuese tė ngritura nga Justiniani I, janė zbuluar pesė bazilika tė mėdha.

    Numri i madh i kėtyre monumenteve, cilėsia artistike e realizimit tė tyre si dhe pėrmasat shpesh gjigante tregojnė se nė trevat iliro-shqiptare, arkitektura kishtare, veēanėrisht nė shek. VI, kishte marrė njė zhvillim tė madh.
    Bazilikat ishin ndėrtime qė kishin njė shtrirje tė theksuar gjatėsore. Ato ndaheshin nė tri hapėsira kryesore (nefe) nėpėrmjet njė sistemi arkadash mbi pilastra apo mbi kolona dhe mbuloheshin me ēati mbi kapriata druri (varianti helenistik) ose me qemere (varianti oriental).

    Nė anėn lindore ndodhej absida ku vendosej altari, ndėrsa hyrja kryesore ndodhej nga perėndimi dhe paraprihej zakonisht nga njė parasallė (narteksi). Nė bazilikat e mėdha kishte dhe njė oborr tė hapur me kolona (atrium) si dhe ambiente tė tjera ndihmėse (Bazilika e Arapajt-Durrės).

    Mė tė rralla janė ndėrtesat e kultit me planimetri qendrore. Karakteristikė e tyre ėshtė ndėrtimi rreth njė ambienti kryesor, qė ndodhet nė qendėr tė ndėrtesės. Ndryshe nga bazilikat, nė kėto ndėrtime mbizotėron boshti vertikal kundrejt atij gjatėsor. Kėto ndėrtesa qė mbuloheshin nė tė shumtėn e rasteve me kupolė, pėrbėjnė veēoritė themelore tė arkitekturės bizantine nė shekujt nė vazhdim. Nė vendin tonė deri tani janė zbuluar dy ndėrtime tė mirėfillta me planimetri qendrore: kisha e Linit (Pogradec) dhe Baptisteri i Butrintit, tė cilat shquhen dhe pėr vlerat e mėdha artistike tė mozaikėve tė dyshemesė.

    Gjatė shekujve tė parė tė mesjetės, qė u karakterizuan nga pushtimet avaro-sllave, tė cilat sollėn si pasojė shkatėrrimin e shumė qyteteve dhe kėshtjellave si dhe shndėrrime tė mėdha etnike nė Ballkan, vihet re njė rėnie ekonomike dhe pėr pasojė edhe rėnie nė fushėn e ndėrtimeve civile apo tė kultit. Nė ndonjė rast shpenzimet kalojnė nė favor tė fortifikimeve, si nė Butrint ku njė pallat peshkopal mbeti i papėrfunduar, ndėrkohė qė rindėrtohet njė mur mbrojtės nė shek. VII. Gjurmė tė tjera ndėrtimesh mbrojtėse tė mesjetės sė hershme hetohen gjithashtu nė kėshtjellėn e Lezhės dhe tė Pogradecit. Pėr dy shekuj vazhduan tė pėrdoren tė njėjtat monumente kulti nė zonat qė i qėndruan pushtimeve sllave. Riparimet apo rindėrtimet janė realizuar me njė teknikė tė varfėr, qė tregon pėr vėshtirėsitė ekonomike tė kohės. Bazilika e madhe e Butrintit e ndėrtuar nė shek. VI rindėrtohet nė shek. IX. Gjithashtu, nė shek. XI vazhdon tė pėrdoret bazilika e Ballshit, ku mbreti Boris i bullgarėve, nė vitin 865, kthehet nė fenė e krishterė.

    Gjatė shek. X vėrehet nė pėrgjithėsi njė rritje e nivelit tė ndėrtimeve. Kriza qė u shkaktua nga inkursionet arabe nė detin e Jonit dhe shfaqja e frankėve nė kufijtė perėndimorė rriti rolin e Temės sė Durrėsit nė fortifikimin e qyteteve bregdetare tė Shqipėrisė. Mure mbrojtėse tė kėsaj periudhe, tė pajisura me kulla trekėndėshe dhe kontraforta, hetohen nė Kaninė dhe Butrint. Nė shek. X u fortifikuan gjithashtu njė radhė qytetesh rreth Shkodrės, si Sarda (Shurdhahu), Drishti (Drivast) dhe Deja. Nė fushėn e ndėrtimeve tė kultit vazhdimi i traditės bazilikale hetohet nė kishėn e Shėn Kollit nė Perondi tė Beratit, si dhe nė bazilikėn nėn xhaminė e Fatihut nė Durrės. Arkitektura e kultit arrin kulmin me kishėn e Shėn Mėrisė nė Labovė tė Kryqit tė Gjirokastrės e tipit kryq i brendashkruar me kupolė. Kjo kishė e ndikuar nga arkitektura kryeqytetase shquhet pėr ngritjen e saj vertikale (lartėsia 17 m), pėr tamburin masiv mbi tė cilin mbėshtetet kupola, si dhe pėr dekoracionin e pasur me tulla.
    Kėto elemente si dhe konceptimi i hapėsirės sė brendshme krijojnė ndjenjėn e madhėshtisė. Arkitektura kishtare bizantine gjatė shekujve X-XV nė Shqipėri dallohet pėr shumėllojshmėrinė e tipave arkitektonikė duke filluar nga kishat njėnefėshe, bazilikat, tipat nė formė kryqi me kupolė si dhe nga tipa tė tjerė ndonjėherė unikalė.

    Pėrveē kėtyre monumenteve pėr vlerat e tyre tė veēanta arkitektonike shquhen edhe objekte tė tjera tė stilit bizantin, qė u pėrkasin shekujve XIII-XIV, si: kisha e Ristozit nė Mborje tė Korēės, manastiri i Apolonisė, kishat bizantine tė Beratit (Shėn Mėria Vllaherna, Shėn Triadha, Shėn Mėhilli i ndėrtuar nė shkėmb), manastiri i Mesopotamit (Sarandė), ai i Zvernecit, kishat nė fshatin Perondi tė Beratit, nė Kurjan tė Fierit, ajo e Marmirojt nė Orik tė Vlorės, e Labovės nė rrethin e Gjirokastrės etj. Vlera tė veēanta artistike paraqet kisha e manastirit tė Pojanit, e ndėrtuar nė shek. XIII nga perandori bizantin Androniku II. Shtyllat nė oborrin e saj pėrbėjnė elementė tė huaj qė nuk gjenden nė asnjė ndėrtesė tjetėr tė kėtij stili dhe qė janė dėshmi e stilit romanik tė pėrhapur nė viset Veriore tė Shqipėrisė dhe nė ato Perėndimore tė bregdetit ballkanik.

    Nė Shqipėrinė Qendrore, por mė tepėr nė atė tė Epėrme lulėzoi nė mesjetė edhe arkitektura romaniko-gotike, kjo sepse krahinat veriore mbetėn tė lidhura mė shumė me kishėn perėndimore, ndėrsa nė Durrės dhe krahinat rreth tij vepronin tė dyja kishat, por kishte pėrparėsi kisha lindore. Nė kushte tė tilla pėrveē tipave arkitektonikė tė pastėr kemi dhe ndikime tė ndėrsjellta tė arkitekturės bizantine dhe asaj perėndimore. Ndikimet e arkitekturės perėndimore vėrehen dhe nė ato krahina ku pėr periudha tė shkurtra erdhėn sundimtarė perėndimorė.
    Shembujt mė tė shquar nga arkitektura romaniko-gotike datohen nė shek. XII-XIII. Kishat e kėtij tipi nė Shqipėrinė e Epėrme dhe Qendrore karakterizohen nga planimetritė kryesisht njėnefėshe me theksim tė boshtit gjatėsor perėndim-lindje me absida rrethore ose drejtkėndėshe, nga pėrdorimi i frantonive nė anėt mė tė ngushta, nga ēatitė mbi kapriata druri me rrathė mbi qemere cilindrike, si dhe nga prania e kėmbanave.

    Prej tyre dalloheshin pėr trajtimin e tyre arkitektonik monumental dhe pėr kėrkesat artistike, kisha e Shėn Serxhit dhe e Bakut pranė fshatit Shirgj tė rrethit tė Shkodrės, kisha e Shėn Mėrisė nė Vaun e Dejės, kisha e Rubikut etj., prej tė cilave dy tė parat ndėrtuar nė shek. XIII mbi bazėn e ndėrtimeve mė tė hershme, ndėrsa e fundit nė shek. XII. Pjesa mė e madhe e kėtyre kishave ka qenė zbukuruar me piktura murale.

    Elemente arkitektonike karakteristike romaniko-gotike ishin tė pėrhapura prej bregdetit tė Shqipėrisė sė Epėrme deri nė Kosovė, ku kjo arkitekturė pati njė lulėzim tė veēantė nė ndėrtimet e kultit nė shek. XIV, siē ėshtė kisha e manastirit tė Deēanit pranė Pejės.
    Banesat mesjetare i njohim mė tepėr nga tė dhėnat burimore. Ato ndėrtoheshin me gurė, dru apo tė ndėrthurura. Ēatitė mbuloheshim me furde ose me kashtė. Tjegullat pėrdoreshin nė godinat e kultit dhe nė ato tė shtresave tė pasura. Banesat e Shurdhahut (Sarda) tė datuara nė shek. XI, janė pėrgjithėsisht dykthinėshe, si dhe tė tilla me njė ambient qendror midis tyre. Shtrimi i dyshemeve me pllaka guri tregon se ato duhet tė kenė qenė njėkatėshe.

    Gjatė shekujve XIII-XIV morėn gjithashtu njė zhvillim tė dukshėm ndėrtimet mbrojtėse, zgjerohen dhe rindėrtohen muret e qyteteve dhe nė disa raste rrethohen me mure edhe lagjet e jashtme (varoshet). Nė kėtė veprimtari u dalluan despotėt e Epirit dhe mė vonė fisnikėt shqiptarė, si Topiajt, Balshajt, Muzakajt etj. Kėshtu Topiajve me qendėr nė Krujė dhe Pertelė u atribuohet nga Barleci ndėrtimi i kėshtjellės sė Petrelės, ndėrsa Balshajve kėshtjella e Shkodrės. Rreth mesit tė shek. XIV Karl Topia rindėrton kėshtjellėn e Krujės, ndėrsa nė vitin 1389 Muzakėt ndėrtuan Kullėn e Pirgut nė derdhje tė Semanit.
    Monumentet kryesore tė arkitekturės civile nė Shqipėri janė kėshtjellat. Tipa mė interesantė paraqesin kėshtjellat e Beratit, Shkodrės, Lezhės, Shurdhahut, Krujės, Rodonit, Petrelės, Kaninės etj. Pėr njė pjesė tė mirė ato janė ndėrtuar mbi themelet e kohės antike tė herėt ose tė vonėt, por janė rindėrtuar gjatė shekujve tė mesjetės. Kėshtjellat kryesore tė vendit nė gjendjen e tyre tė sotme nė themel u pėrkasin shek. XII-XV.

  5. #45
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Mjaft kėshtjella dhe qytete tė fortifikuara tė vendit tonė ruajnė edhe sot tiparet arkitektonike tė shek. XIII-XIV, kur ato u ndėrtuan apo patėn periudhėn e lulėzimit mė tė madh gjatė mesjetės. Shembulli mė tipik ėshtė kėshtjella e Beratit, muret e sotme tė sė cilės janė rindėrtuar nė fillim tė shek. XIII prej despotit Mihail Engjėll Komneni, monogrami i tė cilit qėndron mbi portėn e parė tė hyrjes. Muret rrethuese qė ndjekin konturin e terrenit kanė njė gjatėsi prej 1 400 m dhe pėrforcohen nga 24 kulla me forma planimetrike dhe pėrmasa tė ndryshme. Nė pjesėn mė tė mbrojtur tė platformės sė kodrės ndodhet kėshtjella e pėrforcuar nga pesė kulla. Vetė kėshtjella pėrmban edhe njė ndarje tjetėr mė tė vogėl, tė pėrforcuar me dy kulla qė shohin nga oborri i kėshtjellės. Kjo ndarje shėrbente si vend i qėndresės sė fundit, por mė tepėr pėr tė veēuar selinė e fortifikuar tė sundimtarit nga garnizoni.

    Kėshtjella ka njė hyrje kryesore nga veriu, e cila mbrohet nga njė barbakan. Pėrveē ndėrtimeve tė mėsipėrme, nė shpatin jugor tė kodrės zbritnin dy mure nga qyteti deri nė lumė, duke pėrfshirė brenda tyre njė sipėrfaqe prej 6 ha nga 16 ha qė zė krejt sistemi i fortifikimit tė Beratit.

    Brenda mureve tė kėshtjellės ndodhej bėrthama kryesore dhe mė e vjetėr e qytetit. Edhe sot nė kėshtjellė ndodhet njė lagje e tėrė me emrin “Kala”, mė e vjetra e qytetit tė Beratit. Duke u zgjeruar, qytetet mesjetare dolėn jashtė mureve tė kėshtjellės, ku u formuan te kėmbėt e saj lagje tė jashtme, “varoshet”, tė fortifikuar me mure shumė tė dobėta. Nganjėherė varoshi lidhej me mure me kėshtjellėn, siē ndodhte nė Lezhė, nė Drisht e nė vende tė tjera.
    Njė nga fortifikimet qė ka marrė trajtėn themelore gjatė shek. XIII-XIV ėshtė kėshtjella e Shkodrės, e cila me gjithė ndėrtimet dhe rindėrtimet qė ka njohur gjatė sundimit osman, ruan strukturėn e saj tė brendshme dhe tė jashtme qė ka pasur nė ata shekuj. Sipėrfaqja e brendshme e kėshtjellės, ndahet nėpėrmjet muresh nė tri oborre qė komunikojnė me porta midis tyre. Oborri i tretė qė zė njė sipėrfaqe mė tė vogėl nga tė tjerėt, ndodhet nė pjesėn mė tė lartė e tė mbrojtur tė kodrės dhe luante rolin e njė kėshtjelle.

    Gjatė shekujve XIII-XIV vihet re rritja e lartėsisė sė mureve dhe sidomos tė kullave. Kėtė e tregojnė sidomos kullat e kėshtjellės sė Beratit. Deri nė shfaqjen e armės sė artilerisė ato duhet tė ishin sa mė tė larta, pėr tė vėshtirėsuar ngjitjen nė to me shkallė, dhe me mure tė fuqishme pėr t’u rezistuar makinave gurėhedhėse. Kullat ndaheshin nė disa kate me dysheme druri ose me qemere. Zakonisht kati i sipėrm mbulohej me qemer, mbi tė cilin krijohej njė platformė e rrethuar me bedena. Pėrveē kullave tė zakonshme nė kėshtjella ndėrtoheshin dhe kryekulla (donzhone), qė mund tė ishin tė shkėputura nga muret rrethuese dhe tė zinin njė vend qendror nė kėshtjellė, mund tė ishin tė lidhura me muret apo krejt tė veēuara. Kryekulla ishte pjesa e fortifikuar mė me kujdes e njė kėshtjelle dhe ishte e aftė t’i qėndronte njė rrethimi tė gjatė. Ato i hasim kryesisht gjatė periudhės sė Despotatit tė Epirit, si nė Durrės, Butrint etj.

    Gjatė shek. XIII-XIV u ndėrtuan edhe kėshtjella mė tė vogla. Tė tilla ishin kėshtjellat nė grykat e disa lumenjve qė mbronin skelat tregtare, si kėshtjella e Pirgut nė grykėn e Semanit, e Bregut nė atė tė Shkumbinit, e Rodonit nė grykėn e Ishmit etj. Nga kėto ruhet ende sot nė gjendje tė mirė kėshtjella e Bregut. Planimetria e saj ėshtė katėrkėndėshe, me nga njė kullė tė rrumbullakėt nė tė katėr skajet. Muret e trasha kanė pėrsipėr bedena dhe, sikurse kullat, janė pajisur me frėngji pėr t`u pėrdorur pėr mbrojtjen. Brenda mureve ndodheshin ndėrtesa banimi, depo ushqimesh etj.
    Njė tjetėr tip kėshtjellash qenė ato qė u ndėrtuan nė formė kullash nė viset malore nga feudalė shqiptarė. Zakonisht tė ndėrtuara nė vende strategjike, nga ana arkitektonike ato ishin tė thjeshta. Gjurmėt e disa prej tyre duken edhe sot nė Guribardhė (Mat), nė Kalanė e Lekės (Va-Spas), nė kullėn e Turanit (Korēė) etj.

    Shek. XV shėnon njė epokė tė re nė zhvillimin e fortifikimeve, e cila lidhet me periudhėn e pėrdorimit tė armės sė artilerisė dhe tė pėrsosjes sė saj. Nė territorin e Shqipėrisė fillojnė tė gjejnė zbatim parimet moderne tė fortifikimit, siē janė kullat pėr artileri qė u quajtėn “Rondelo”, tė ulėta dhe me mure tė fuqishme, tė barabarta me lartėsinė e kullave, hendeqet e fortifikuara etj. Kjo ndodhte nė njė kohė kur nė disa vende tė Evropės Perėndimore vazhdonin tė ndėrtonin gjithnjė e mė tepėr nė lartėsi pėr tė vendosur sa mė lart artilerinė mbrojtėse. Frymėzimet, mė tepėr teorike se praktike vinin nga Gadishulli Apenin. Nė kėtė fushė konkurruan Skėnderbeu, venecianėt dhe turqit, prej tė cilėve kėta tė fundit nuk patėn zhvillime tė shėnueshme tė teorive moderne tė fortifikimit nė territorin e Shqipėrisė. Ndėrmjet shumė fortifikimeve tė realizuara nė kėtė periudhė, pėrmenden fortifikimi nė Kepin e Rodonit, tė cilin Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu e ndėrtoi nė vitin 1463 dhe kulla pėr artileri nė kėshtjellėn e Durrėsit etj.

  6. #46
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Artet figurative. Piktura mesjetare



    Krahas degėve tė tjera tė kulturės, nė mesjetė morėn zhvillim edhe artet figurative. Skulptura si gjini kryesore e arteve figurative, ashtu si nė vendet e tjera tė Europės Juglindore edhe nė tokat shqiptare pati njė zhvillim tė kufizuar, qoftė pėr numrin, qoftė pėr vendin qė zinin prodhimet e saj. Skulptura nuk mori kėtu funksion tė pavarur. Ajo i shėrbeu si element dekorativ arkitekturės, nė formė elementesh zbukuruese tė lidhura me ballina ndėrtesash, me porta e dritare, shtylla e gurė varresh. Edhe atje ku gjenden dekoracione plastike mjaft tė zhvilluara, si nė kishėn e Mesopotamit pranė Sarandės, nė kishėn e manastirin e Deēanit, ato nuk dalin nga karakteri i njė relievi tė vendosur nė muret e jashtme dhe nuk mund tė qėndrojnė mė vete. Po kėshtu kishte funksion ndihmės edhe skalitja e drurit, e argjendit etj.

    Por nė skulpturėn ornamentale dhe nė elementet e saj zbukuruese gjetėn shprehje mė shumė se nė gjinitė e tjera tė artit mesjetar elementet e artit popullor, qė zhvillonin traditat e vjetra tė njohura nga veshjet, nga shkorsat dhe nga qeramikat popullore. Kėto ornamente ishin zbatuar nė mėnyrė mė tė pėrsosur e mė tė ndėrlikuar, nė materiale mė tė kushtueshme, si nė orendi kishtare, potire, kapakė ungjijsh, nė arka druri, nė veshje tė kushtueshme dinjitarėsh, kishtarė e laikė etj. Kėto janė pajisur me zbukurime tė pasura nė formė lulesh, nganjėherė edhe kafshėsh e shumė mė pak njerėzish.

    Zhvillim tė madh si gjini e pavarur e artit mesjetar morėn artet figurative e sidomos piktura qė pati njė pėrhapje mė tė gjerė.
    Por pjesa mė e madhe e krijimtarisė artistike tė mesjetės sė hershme e tė vonė, si ajo e mozaikėve, e miniaturės sė dorėshkrimeve, ikonostasėve, ikonave, afreskeve dhe skulpturave, pėr shkak tė rrethanave tepėr tė vėshtira qė kaloi Shqipėria, tė luftėrave e pushtimeve tė shumta, nuk ka mundur tė arrijė deri nė kohėn tonė.

    Piktura si gjini u nxit nga kisha e krishterė sidomos nėpėrmjet veprave ikonografike. Krijuesit e pikturės mesjetare ishin nė pėrgjithėsi klerikė e murgj, qė kishin punishtet e tyre pranė manastireve ose kishave. Por edhe kur ishin laikė, ata ishin lidhur pas kishės si porositės kryesorė. Nuk njihen emra piktorėsh deri nė shek. XV, sepse ata zakonisht nuk e vinin emrin nė veprat e veta. Nėn udhėheqjen e piktorit mjeshtėr punonin disa ndihmės ose nxėnės, tė cilėt merrnin pjesė nė pikturimin e veprės, duke plotėsuar hollėsitė e dorės sė dytė.
    Gjini kryesore tė pikturės mesjetare ishin nė shekujt e parė mozaikėt. Mė vonė zhvillohet gjerėsisht piktura monumentale murale (afresket), si dhe piktura nė tablo, ikonat.

    Teknika e mozaikut nė vendin tonė ishte trashėguar qė nė kohėn antike. Shek. IV-VII paraqiten me disa vepra tė rėndėsishme, si Bazilika e Ohrit, Bazilika e Linit (Pogradec), Bazilika e Arapajt (Durrės), Bazilika e Bylisit (Ballsh), mozaiku i Baptiserit tė Butrintit etj. Piktura e mozaikėve paraqiste tematikėn e zakonshme kishtare e bashkė me tė edhe figura perandorėsh, princash etj., me familjet e tyre si ktitorė tė kishave. Njė vepėr e bukur ėshtė ruajtur nė mozaikun mural tė gjetur nė kishėn e amfiteatrit tė Durrėsit. Duke shkuar pėrtej karakterit thjesht ornamental tė mozaikėve antikė, mozaiku i Durrėsit krijon komplekse skenash me figura njerėzore, me njė ndėrthurje tė bukur gurėsh prej qelqi tė ngjyrosur, tė pėrzier me copėza guri natyror e tulla. Figurat njerėzore janė veshur me petka tė kushtueshme tė ngrira pa respektuar format reale tė trupit, kurse fytyrat e njerėzve ruajnė karakterin individual. Mozaikėt e Durrėsit pėrfaqėsojnė veprat mė tė hershme mesjetare tė njohura nė vendin tonė qė trajtojnė figurėn njerėzore, qofshin kėta shenjtorė abstraktė ose njerėz realė.

    Po nga fusha e mozaikut janė ato tė periudhės sė shek. VI-VII, si mozaikėt e manastirit tė Shėn Nikollės nė Mesopotam tė Delvinės etj. Janė miniaturat, dorėshkrimet fetare, tė cilat i gjejmė nė kodikėt si ai i shek. VI, tė njohur me emrin “Kodiku i Purpurt i Beratit”. Kėto dorėshkrime janė tė ilustruara me figura tė vizatuara e tė pikturuara si Evangjelistė qė shkruajnė ungjillin, me ornamente tė ndėrthurura me shpendė dhe dekore lulėzore etj. Ato janė tė realizuara nga piktorė profesionistė tė asaj kohe d.m.th. nga ikonografė dhe shquhen pėr kaligrafi tė pėrkryer me shumė hijeshi dhe me ngjyra tė kultivuara. Miniatura e dorėshkrimeve mesjetare shihet mė e pėrpunuar nga fundi i shek. XI ose nė fillim tė shek. XII me miniaturėn e kodikėve tė Vlorės, ku bie nė sy njė sintetizim i elementeve tė stilit bizantin qė sapo kishte arritur formimin e tij tė plotė me ato tė traditės sė artit antik.

    Po nė kėtė kohė zhvillohen gjini tė tjera nė artet figurative me pikturėn nė teknikėn e afreskut. Nė shpellėn eremite tė Bllashtojės si dhe nė atė tė liqenit tė Prespės, tė cilat ndodhen larg qendrave tė banuara, por nė vende shumė tė bukura, gjenden piktura murale nė teknikėn e afreskut dhe qė kanė interes pėr origjinalitetin ikonografik me paraqitjen e shumė skenave tė pazakonshme pėr Bizantin dhe me njė stil tė lartė e tė pastėr bizantin. Po kėshtu nė kėto shpella janė gjetur ikona me vlerė qė i takojnė po kėtij shekulli, si ajo e Shėn Mėrisė me Krishtin dhe dyert e bukura tė Bllashtojės (Prespė-Korēė), ku skena e ungjillėzimit ėshtė e realizuar vetėm me paraqitjen e figurės sė Gabrielit pėrballė Shėn Mėrisė duke mėnjanuar ēdo gjė pėrreth.

    Njė fragment afresku qė i pėrket shek. XII, nė tė cilin paraqitet martiri Eufemi, tė hasur shumė rrallė nė ikonografinė tonė, ruhet mbi njė shkėmb tė fshatit Kallmet pranė Lezhės.
    Realizimi i miniaturės sė nivelit tė lartė nė Shqipėri, pėrkon nė kohė edhe me zhvillimin e pikturės monumentale tė shek. XII, si tė Rubikut dhe me atė tė Shėn Marisė sė Cerkės (Leskovik), si dhe me afresket e kishės sė Marmirojt nė Orikum tė Vlorės.

    Piktura murale u zhvillua nė lidhje tė ngushtė me destinacionin e saj si pjesė pėrbėrėse e monumenteve arkitektonike. Fillimet e saj hetohen qysh nga shek. IX-X, ajo zhvillohet me ritme mė tė shpejta nė shek. XIII-XIV. Zhvillimi ekonomik e politik i vendit krijoi rrethana mė tė pėrshtatshme pėr njė zhvillim mė intensiv tė kėtij arti. Duke u larguar nga tiparet universale karakteristike pėr stilin bizantin nė pėrgjithėsi, tani fillojnė tė krijohen veēori dalluese me ngjyrė vendase.
    Ndėr veprat e shumta tė krijuara nga gjysma e dytė e shek. XIII dallohen veēanėrisht afresket e kishės sė Rubikut, ato tė manastirit tė Pojanit, tė kishės sė Shėn Triadhės nė Berat, tė Maligradit nė liqenin e Prespės, tė kishės sė Mborjes etj. Si punė tė kualifikuara shumica prej tyre qėndrojnė nė nivelin e monumenteve mė me rėndėsi tė vendeve fqinje, duke dėshmuar pėr njė shkallė zhvillimi tė barabartė.

    Nė afresket e kishės sė Rubikut qė mbajnė datėn 1272 bie nė sy nė mėnyrė tė veēantė skena e kungimit tė apostujve. Ndėrmjet shenjtorėve tradicionalė, tė paraqitur kėtu, pėr herė tė parė ėshtė pėrfshirė edhe figura e njė shenjti vendas, Shėn Asti. Nė pikturėn e Rubikut, ndonėse nė njė formė ende jo plotėsisht tė pėrcaktuar, kanė gjetur fillimin e tyre disa tipare qė dėshmojnė njė orientim deri-diku drejt traditės antike.

    Kjo prirje, duke u zhvilluar mė tej, u dha monumenteve tipare tė veēanta qė dallohen prej monumenteve bashkėkohėse tė Ballkanit. Kėtė orientim e gjejmė tė dokumentuar sidomos nė afresket e trapezarisė sė manastirit tė Pojanit.
    Elemente laike dhe mė realiste shfaqen nė pikturėn mesjetare veēanėrisht nė paraqitjet e portreteve tė ktitorėve nė fasadat e faltoreve, siē i ndeshim nė Pojan e nė Maligrad. Nė hajatin e kishės sė Pojanit (Apolonisė) gjejmė portretin familjar tė perandorit Andronik. Ai paraqitet nė qetėsi tė plotė, me fytyrė energjike dhe tė pushtetshme. Rreth kokės sė tij vėrehet njė brerore me ngjyrė tė artė pėr t`i dhėnė figurės sė tij karakter hyjnor. Njė vlerė tė madhe kanė edhe afresket e kishės sė Maligradit, ku nė anėn e jashtme tė portės ėshtė paraqitur Qezar Novaku, fisnik i kėsaj krahine, bashkė me familjen e tij. Si princi, ashtu edhe e shoqja dhe tė bijtė janė veshur me stoli princore; sakoja e Qezarit ėshtė e stolisur me zhgaba dykrenare tė pėrfshira brenda medalioneve.

    Nė shek. XIII - XIV nė vendin tonė u krijuan vepra tė shumta artistike, si ato tė kishės sė manastirit tė Apolonisė (Fier) 1260-1328, ku pranė apsidės ėshtė pikturuar portreti i perandor Mihal Paleologut, tė mbiquajtur Konstandini i Ri, si ēlirimtar i Konstandinopojės nga latinėt. Ai ėshtė paraqitur, sė bashku me familjen e tij, me fytyrė energjike, e i pushtetshėm. Po tė kėsaj periudhe ishin afresket e kishės sė Vaut tė Dejės, ndėrtesė e stilit romanik (tė shkatėrruara nė vitet 60 tė shek. XX).

    Njė pėrhapje shumė tė gjerė pati edhe piktura e tablove, ikonografia. Shumica e ikonave ruajnė vlera artistike. Midis tyre ka edhe ikona tė trajtuara nė mėnyrė mė tė gjerė nė formė monumentale, por pėrgjithėsisht ato japin skena tė kufizuara nga ana tematike, shpeshherė i janė kushtuar vetėm paraqitjes sė njė shenjti. Ikonat janė pikturuar drejtpėrsėdrejti nė dėrrasė ose nė pėlhura tė ngjitura nė dėrrasė.

    Ikonat e pikturuara nė dru nė shek. XII, tre shekuj para pushtimit osman, qė kanė mundur tė ruhen deri mė sot janė tė pakta. Nė kėto ikona pasqyrohet stili i pastėr bizantin, ku figurat pothuajse janė me qėndrim ballor dhe monumental, me lėvizje tė kursyera dhe me stolisje nė veshje. Ikona mė tė bukura tė kėsaj periudhe janė Shėn Maria me Krishtin e tipit Odigitria, qė do tė thotė se Maria parandien dhe parashikon atė qė do t`i ndodhė birit tė saj, si dhe ikonat Dyert e Bukura qė janė gjetur nė kishėn e Bllashtojės (Prespė-Korēė). Skena e ungjillėzimit te dyert e bukura ėshtė paraqitur tepėr e thjeshtė, Shėn Gabrieli nė njėrėn dorė dhe nė tjetrėn Shėn Maria. Kėtu pėrveē dy figurave pėrballė njėra-tjetrės nuk ėshtė pikturuar gjė tjetėr.

    Lulėzimi dhe zhvillimi i Konstandinopojės nė gjysmėn e dytė tė shek. XIII dhe gjatė shek. XIV pati njė ndikim tė thellė nė ikonografinė nė pėrgjithėsi dhe nė monumentet e kulturės shqiptare. Veprat qė u realizuan nė kėtė periudhė, karakterizohen nga njė kanun i rreptė i stilit bizantin tė shkollės sė Konstandinopojės, si dhe ai i Shkollės sė Ohrit. Arti i Bizantit gjatė kohės sė Komnenėve, por sidomos ai i kohės sė Paleologėve, filloi tė marrė tiparet e njė arti tė konsoliduar tė njė rryme artistike pėrparimtare qė u quajt “Rilindja e artit Bizantin”.

    Kjo rrymė pėrkon nė Shqipėri me zhvillimin e fuqisė ekonomiko-shoqėrore tė vendit, me fuqizimin e aristokracisė shqiptare, me rritjen e fuqizimin e qyteteve dhe me krijimin e principatave shqiptare. Kjo i dha dorė ndėrtimit tė shumė kishave tė zbukuruara me afreske dhe ikona.

    Njė vepėr me vlera historike dhe artistike e shek. XIV ėshtė Epitafi i Glavinicės (manastiri i Shėn Marisė nė Ballsh), realizuar mė 1373 prej qėndistarit Gjergj Arianitit. Aty ėshtė dhėnė figura e Krishtit tė shtrirė (tė vdekur) qė ėshtė qėndisur e tėra me ar dhe ka pėrmasat 1m dhe 70 cm.

    Ikonat qė u pėrkasin shekujve XIII-XIV janė mė tė shumta, si ajo e tre Jerarkėve e kishės sė Shėn Vlashit nė Vlorė etj. Njė prej pėrfaqėsuesve tė kėsaj epoke ėshtė ikona me pėrmasa tė mėdha, ajo e Shėn Mėhillit. Mendohet tė jetė bėrė nė njė nga atelietė e rrethit tė Korēės. Kritikė tė huaj tė artit bizantin e kanė quajtur “Xhokonda shqiptare”. Kjo ikonė evokon traditėn e pasur tė shkollės sė Ohrit. Engjėlli Mihali kompozuar nė plan ballor e monumental ėshtė i veshur me atributet e strategut tė forcės qiellore dhe mban nė njėrėn dorė globin e kristaltė, imazhin e Kozmosit, shėnuar nga monogrami i Krishtit dhe i kryqit ortodoks.

    Pikturimi i kėsaj ikone lidhet dhe ngjason shumė me afresket e kishės sė Shėn Marisė (Ristozi) nė fshatin Mborje tė Korēės, pikturuar mė 1390 nga piktorė anonimė, si dhe me afresket e kishės sė Shėn Marisė nė shpellėn e liqenit tė Prespės pikturuar mė 1369. Mundet qė njė atelje e shquar tė ketė pikturuar shumė ikona dhe afreske nė kėto zona tė Shqipėrisė Juglindore, si dhe nė Maqedoni, Serbi dhe nė Greqinė e veriut.
    Veprat e kėsaj periudhe, duke pėrfshirė dhe ato tė kishės sė Trapezarisė (Apoloni) si dhe atė tė Shėn Triadhės nė kėshtjellėn e Beratit, dėshmojnė pėr konsolidimin e njė arti nė kėto zona, i cili do tė luajė njė rol tė rėndėsishėm pėr piktorėt e shek. XVI.

    Kultura e Bizantit qe burim kryesor pėr artin e krejt botės sė krishterė tė Lindjes. Por krahas ndikimit tė tij, gjendet kudo edhe kultura vendase ku artistėt e ndėrthurėn mirė artin bizantin me atė lokal. Si rezultat qe formimi i shkollave, secila prej tyre kishte traditat e saj specifikike e lokale, ndėrsa tė gjitha ishin tė lidhura ndėrmjet tyre me kėtė tėrėsi bizantine.
    Nė shek. XV Shqipėria pushtohet nga osmanėt pas betejash tė njėpasnjėshme. Prandaj nga ky shekull nuk ruhet asnjė dokument ikonografik.

    Rėnia e Konstandinopojės dhe dobėsimi i lidhjeve me kėtė qendėr, bėnė qė arti ikonografik, krahas lidhjeve tė vjetra, tė hyjė nė njė fazė tė re, ku filluan tė krijoheshin hapėsira tė mėdha drejt novatorizmit tė ikonografisė kishtare deri nė krijimin e shkollave dhe tė individualiteteve. Krahas rėnies sė pėrgjithshme ekonomike bie influenca e fuqishme e Bizantit dhe, nga ana tjetėr, rritet ndikimi i vendeve perėndimore. Si rrjedhim, arti ikonografik i mesjetės nė vendet e Bizantit, si Greqia, Bullgaria, Rumania, Serbia e Shqipėria, dalėngadalė zhvillohet tani nė formėn e njė arti pasbizantin nė kėto vende. Veprat e artit pasurohen me elemente kombėtare tė shoqėruara me elemente etnografike popullore, si veshjet nė pasqyrimin e tipave krahinorė si dhe nė pasqyrimin e figurave tė ktitorėve (dhuruesve tė kishės) me tipare realiste dhe origjinale. Por megjithatė kjo veprimtari ikonografike vazhdoi tė ishte e lidhur me traditėn e vjetėr bizantine dhe tė Ohrit, si edhe me artin e Rilindjes Evropiane tė asaj kohe, veēanėrisht me atė tė Venedikut dhe tė ishujve tė Mesdheut: Korfuzi, Kreta etj.

  7. #47
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U V

    SHQIPĖRIA PĖRBALLĖ PUSHTIMIT OSMAN
    (1385 - 1443)




    1. PUSHTIMET E PARA OSMANE NĖ SHQIPĖRI




    Shtrirja e pushtimeve osmane nė Ballkan



    Osmanėt ishin pasardhės tė turqve oguzė. Kėta u shpėrngulėn si tribu nga Azia Qendrore dhe u vendosėn nė Anadoll nė fund tė shek. XI, pas disfatės sė rėndė ushtarake qė turqit selxhukė i shkaktuan Perandorisė Bizantine (1071), sė cilės i morėn pjesėn mė tė madhe tė zotėrimeve qė kishin nė Azinė e Vogėl.
    Turqit oguzė hynė nė histori kur prijėsi i tyre Ertogrulli mori si shpėrblim prej sulltanit selxhuk njė zotėrim tė vogėl nė brigjet e lumit Sangaria (Sakaria). Ndėrkohė shteti i selxhukėve u shpėrbė nė shumė principata tė vogla pas disfatės ushtarake qė i shkaktuan mongolėt (1243).

    I biri i Ertogrullit, Osmani I (1290-1323), e zgjeroi zotėrimin atėror dhe e ktheu nė njė shtet tė pavarur me emrin Emirati Osman, qė u bė bėrthama e Perandorisė Osmane. Nė vitin 1299 Osmani I mori titullin e sulltanit dhe nėnshtetasit e tij u quajtėn turq-osmanllinj. Ushtria e tij pėrbėhej nga feudalė tė vegjėl spahinj (sipah - kalorės), qė ishin tė detyruar tė merrnin pjesė nė luftė si kalorės sa herė tė thirreshin nga komandantėt eprorė tė tyre.

    Nė vitin 1317 Osmani I ngarkoi tė birin, Orhanin, me detyrėn e komandantit tė ushtrisė. Sulltan Orhani (1323-1362) nė vitin 1326 pushtoi Bursėn dhe e bėri kryeqytet. Ai i zgjeroi kufijtė e shtetit tė tij, krijoi aleancė me Perandorinė Bizantine dhe u martua me vajzėn e Perandorit Johani VI Kantakuzen.

    Burimet historike, rrjedhimisht edhe historianėt e sotėm, kanė disa ndryshime kronologjike pėr vitet e para tė pushtimeve osmane nė Ballkan. Nė vitet 1347, 1349 dhe 1352 trupat e sulltan Orhanit zbarkuan nė Ballkan pėr tė luftuar pėrkrah vjehrrit tė sulltanit kundėr serbėve, bullgarėve dhe kundėrshtarėve tė brendshėm politikė tė Johanit VI. Nė kėto rrethana nė vitin 1352 osmanėt krijuan zotėrimin e parė tė tyre nė Evropė, duke marrė kėshtjellėn Cimpes pranė qytetit tė Galipolit dhe, pas dy vjetėsh (1354), pushtuan edhe kėtė qytet bashkė me rajonin e Dardaneleve e mė gjerė.

    Sulltan Orhani fuqizoi organizimin e brendshėm tė Perandorisė Osmane. Ai preu njė monedhė tė veēantė pėr shtetin e tij dhe rreth vitit 1330 krijoi ushtrinė e pėrhershme elite, korpusin e jeniēerėve (jeniēer - ushtar i ri). Krahas spahinjve dhe jeniēerėve, Perandoria Osmane kishte edhe repartet ushtarake tė akėnxhinjve (akėn - sulm), qė ishin kalorės, tė cilėt zakonisht grumbulloheshin kur ndėrmerreshin fushata pushtuese.

    I biri i Orhanit, sulltan Murati I (1362-1389), vuri nėn pushtetin e tij rajone tė tėra tė Ballkanit. Nė mes tė viteve 60 ai pushtoi Adrianopojėn, tė cilėn e bėri kryeqytet tė Perandorisė dhe e ripagėzoi me emrin Edrene. Pushtimi i saj ndikoi shumė pėr shtrirjen e pushtimeve osmane nė Traki. Rrugėn e pushtimeve masive osmane nė Ballkan e hapi fitorja e vitit 1371 pranė lumit Marica, ku trupat osmane u shkaktuan njė katastrofė ushtarake sundimtarėve sllavė, vėllezėrve Vollkashin dhe Uglesha Mėrnjavēeviqit, nė krah tė tė cilėve qe edhe Aleksandri i Vlorės. Pas betejės sė Maricės, perandorėt bizantinė dhe shumė sundimtarė tė tjerė tė Ballkanit u bėnė vasalė tė Perandorisė Osmane. Si vasalė ata filluan t’i paguanin tribut tė pėrvitshėm dhe, bashkė me trupat e tyre, merrnin pjesė nė luftime pėrkrah ushtrive osmane sa herė thirreshin prej sulltan Muratit I dhe pasardhėsve tė tij. Aleatė tė sulltanėve osmanė nė Ballkan kanė qenė edhe drejtuesit mė tė lartė tė kishės greke dhe sllave, qė kishin siguruar njė varg privilegjesh prej sulltanėve.

    Zhvendosja e kryeqytetit nga Azia (Bursa) nė Evropė (Adrianopojė - Edrene) dhe krijimi pėr herė tė parė kėtu dhe jo nė Anadoll i bejlerbejllėkut (Ejalet i Rumelisė), dėshmojnė se qė nė kohėn e sulltan Muratit I, Ballkani po merrte mė shumė peshė nė jetėn e Perandorisė Osmane se Anadolli. Nė mes tė shek. XV sulltanėt osmanė arritėn tė grumbullonin mė shumė ushtarė dhe tė ardhura prej sistemit tatimor nga Rumelia (pjesa evropiane e Perandorisė Osmane) sesa nga Anadolli.
    Gjatė viteve e dhjetėvjeēarėve qė vijuan, nė qendėr tė veprimtarisė politike dhe ushtarake tė sulltan Muratit I dhe tė pasardhėsve tė tij, ishte zgjerimi i kufijve tė Perandorisė Osmane nė drejtim tė Ballkanit dhe tė rajoneve tė tjera tė Evropės.

  8. #48
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Pushtimet e para osmane nė Shqipėri



    Sulmet e ushtrive osmane pėr pushtimin e viseve shqiptare nisėn nė mesin e viteve 80 tė shek. XIV. Tė udhėhequra nga bejlerbeu i Rumelisė, Timurtash Pasha, nė vitin 1385 ushtritė osmane, pasi morėn Sofjen, u futėn nė Shqipėri dhe pushtuan qytetet e Shtipit, tė Pėrlepit, tė Manastirit dhe tė Kosturit. Nė dokumente perėndimore dhe osmane tė shek. XIV-XV pėr qytetet e Shkupit, tė Manastirit, tė Kosturit, tė Janinės etj., si dhe pėr Fushė-Dardaninė shprehimisht ėshtė shėnuar se ato ishin "nė Shqipėri" apo "nė tokat shqiptare".
    Nė muajin gusht tė vitit 1385 Balsha II i shkruante Republikės sė Venedikut se zotėrimet e tij ishin nėn sulmet e pėrditshme tė ushtrive osmane dhe se ato kishin shkaktuar njė pėshtjellim tė madh te nėnshtetasit e tij. Kur Balsha II ishte i zėnė nė konflikt me mbretin e Bosnjės, Tvėrtkon (1376-1391), pėr ēėshtjen e zotėrimit tė Kotorrit, njė ushtri e fuqishme osmane, e komanduar nga Timurtash Pasha, nė shtator tė vitit 1385 u fut me shpejtėsi nė thellėsi tė tokave shqiptare. Balsha II sė bashku me njė grup fisnikėsh tė udhėhequr prej tij, mobilizuan me shpejtėsi njė pjesė tė ushtrisė dhe u dolėn pėrpara osmanėve nė fushėn e Savrės (pranė Lushnjės). Nė betejėn e Savrės, qė u zhvillua mė 18 shtator 1385, forcat ushtarake shqiptare u thyen dhe vetė Balsha II gjeti vdekjen. Fitorja e betejės i dha mundėsi ushtrisė osmane qė tė pushtonte Beratin, Krujėn etj., tė cilat i mbajti pėrkohėsisht, derisa ua lėshoi zotėruesve tė mėparshėm. Inkursionet e tyre u shtrinė edhe nė Shqipėrinė e Epėrme deri nė Lezhė, si dhe nė Shqipėrinė e Poshtme. Nė vitin 1386 osmanėt pushtuan Nishin dhe pas njė viti Selanikun, qė e mbajtėn pėrkohėsisht nė duart e tyre, deri mė 1403.

    Pėr disa familje fisnike tė njohura, si Balshajt, Muzakajt etj., beteja e Savrės shėnoi rėnien e tyre nėn vasalitetin osman, i cili nė fillim qe i dobėt dhe herė-herė formal. Pa kaluar shumė kohė nga disfata qė pėsuan nė fushėn e Savrės, Balshajt rifilluan tė ndiqnin njė politikė tė pavarur. Nė vitin 1388, Gjergji II Balsha, krahas forcave ushtarake tė sundimtarėve tė Rashės e tė Bosnjės, mori pjesė nė betejėn qė u zhvillua nė Beliqė (Bosnjė) dhe forcat e tij luajtėn njė rol tė rėndėsishėm nė thyerjen e ushtrive osmane, tė komanduara nga L`alla Shahini. Kjo fitore nxiti Karl Topinė dhe Muzakajt qė tė shkėpusnin lidhjet e tyre tė vasalitetit ndaj osmanėve.

    Intensifikimi i sulmeve tė ushtrive osmane dhe zgjerimi i vrullshėm i pushtimeve tė tyre nė Ballkan bėnė qė sundimtarėt ballkanas tė linin mėnjanė grindjet e konfliktet ndėrmjet tyre dhe tė mendonin e tė projektonin aksione tė pėrbashkėta ushtarake pėr tė mbrojtur zotėrimet e veta. Nė vitin 1387 u krijua njė koalicion i gjerė ballkanik, ndėrkohė qė mė 1388 sulltani pėrqendroi forca tė shumta nė Plovdiv pėr tė vijuar pushtimet nė Ballkanin Qendror.

    Knjazi serb i Rashės, Llazari Hrebelanoviēi mori nismėn dhe ftoi sundimtarėt e tjerė ballkanas qė tė bashkonin forcat e tyre pėr tė ndalur marshimin osman. Thirrjes sė tij iu pėrgjigjėn disa prej sundimtarėve shqiptarė, si Gjergji II Balsha, sundimtar i Shkodrės, Teodor II Muzaka, zot i Beratit dhe i Myzeqesė, Dhimitėr Jonima, zot i trevave pėrgjatė rrugės tregtare Lezhė-Prizren, Andrea Gropa, zot i Ohrit dhe i rajoneve rreth tij, sundimtarė tė Shqipėrisė sė Poshtme etj. Me ta u bashkuan edhe sundimtarė tė tjerė ballkanas, si vojvoda rumun Mirēea, bani kroat Ivan Horvat, mbreti Tvėrtko I i Bosnjės, sundimtari i Kosovės Vuk Mlladenoviqi, qė zakonisht njihet me mbiemrin Brankoviēi (Vuk Brankoviēi) etj. Zotėrimet familjare i kishte nė pjesėn veriore tė Drenicės dhe tė Fushė-Dardanisė. Pas vdekjes sė Vukės nė tetor 1398, jeta politike nė zotėrimet e tij u decentralizua.

    Trupat shqiptare kishin njė peshė tė rėndėsishme nė forcat e koalicionit ballkanik. Kronikat osmane, qė pėrshkruajnė kėtė ngjarje, theksojnė numrin e madh tė ushtrisė sė Gjergjit II Balsha dhe e cilėsojnė atė si njėrin prej tre sundimtarėve kryesorė tė koalicionit antiosman, krahas knjazit Lazar dhe vojvodės Vllatko Vukoviqit, komandant i ushtrisė sė mbretit Tvėrtko I tė Bosnjės.

    Nė qershor tė vitit 1389 ushtritė e koalicionit ballkanik u bashkuan nė Fushė-Dardani (Fushė-Kosovė). Nė ēastin e fillimit tė betejės, V. Brankoviēi i largoi trupat e veta nga koalicioni. Mė 15 qershor ballkanasit zhvilluan njė betejė tė pėrgjakshme me focat osmane tė komanduara nga sulltan Murati I. Pas disa sukseseve tė para tė ushtrive tė koalicionit, fitorja nė kėtė betejė anoi pėrfundimisht nga osmanėt, por me humbje njerėzore tė mėdha nga tė dyja palėt. Gjatė zhvillimit tė betejės luftėtari Milosh Kopili vrau sulltan Muratin I. Pėr hakmarrje osmanėt vranė robėrit e luftės, duke pėrfshirė knjaz Llazarin e Milosh Kopilin. Nė kėtė betejė mbeti i vrarė Teodori I Muzaka, si dhe shumė bashkėluftėtarė tė tij dhe shqiptarė tė tjerė. Beteja e Fushė-Dardanisė dhe akti heroik i Milosh Kopilit lanė mbresa tė fuqishme te shqiptarėt e Kosovės, tė cilėt i pėrjetėsuan ato nė kėngė popullore.

    Disfata e koalicionit ballkanik nė betejėn e Fushė-Dardanisė tė vitit 1389 pati rrjedhime tė rėnda pėr popujt e Gadishullit tė Ballkanit. Ajo i dha fund krijimit tė koalicioneve ballkanike tė gjera kundėr pushtuesve osmanė dhe sulltanit pasardhės, Bajazitit I (1389-1402), tė njohur me cilėsimin Rrufeja (Jėlldėrėm), i lehtėsoi rrugėn pėr pushtime tė reja nė Ballkan.

    Pushtuesit osmanė e kthyen nė vasal tė tyre sundimtarin e Kosovės, Vukė Brankoviēin, tė cilin, nė fillim tė vitit 1392, e detyruan t'u dorėzonte Shkupin, e mė pas Zveēanin (kėshtjellė pranė Mitrovicės) etj. Me marrjen e Shkupit, osmanėt pėrforcuan pushtetin e tyre nė pjesėn lindore tė Shqipėrisė Qendrore (Maqedonia e sotme), veēanėrisht nėpėr rajonet fushore tė lumit Vardar, qė ishin nga mė tė begatat e Ballkanit. Pozicioni gjeografik shumė i favorshėm i Shkupit, ku kryqėzoheshin rrugėt mė tė shkurtra qė lidhnin kryeqytetin e Perandorisė Osmane me tė gjitha tokat shqiptare dhe me rajonet e tjera tė Ballkanit, nxitėn sulltanėt osmanė qė ta bėnin atė bazė ushtarake shumė tė fuqishme, duke e shpallur Pashasanxhak, d.m.th. vend-rezidencė e bejlerbeut tė Rumelisė.

    Ndėrkaq osmanėt ishin pėrpjekur pėr zgjerimin e pushtimeve tė tyre nė Shqipėrinė Qendrore. Qysh nė vitin 1385 ata u kishin marrė Muzakajve qytetin e rėndėsishėm tė Kosturit, kurse rreth vitit 1394 u morėn Gropajve Ohrin, tė cilin nuk e mbajtėn dot pėr njė kohė tė gjatė. Ky qytet buzė liqenit kishte fortesė tė fuqishme dhe njė pozicion shumė tė favorshėm pėr kontrollin e peshkimit nė liqen e nė dajlanet e shumta tė lumit Drin nė Strugė, ku tregtohej me shumicė peshku i thatė qė pėrgatitej aty. Pėr zotėrimin e rajonit tė liqenit dhe dobėsimin e pranisė sė fisnikėve shqiptarė aty, osmanėt vendosėn administratėn e tyre nė Ohėr dhe rrėnuan tri kėshtjellat e tjera, tė Strugės, tė Pogradecit e tė Starovės, qė ishin nė roje tė liqenit dhe tė rrugėve qė gjendeshin pranė tij.

    Nė kushtet e mungesės sė njė kishe kombėtare shqiptare, qė do tė ndikonte shumė nė ruajtjen e unitetit fetar te shqiptarėt, njė pjesė e konsiderueshme e fisnikėrisė dhe e shtresave tė tjera, qė jetonin nė Shkup, Manastir dhe nė qytete tė tjera tė viseve lindore, filluan tė pėrqafonin masivisht islamizmin. Qė nė fund tė viteve 60 tė shek. XV mbi 60% e banorėve tė Shkupit e tė Manastirit ishin myslimanė. Kurse te sllavėt, qė kishin kishėn e tyre kombėtare, nuk u pėrhap procesi i islamizimit. Nė regjistrat kadastralė osmanė tė shek. XV thuajse asnjė spahi nuk ka tė shėnuar cilėsimin se ėshtė serb apo sllav, ndryshe nga shumė tė tjerė qė mbajnė mbiemrin Shqiptari (Arnauti).

    Konvertimi nė islamizėm i shqiptarėve i shkėputi shumė prej tyre nga ndikimi i kishave ortodokse sllave e greke (qė liturgjinė e mbanin nė gjuhėn sllave dhe greke), duke ndėrprerė kėshtu vrullin e procesit shekullor tė sllavizimit e tė greqizimit tė shqiptarėve. Gjithashtu islamizimi u dha mundėsi shqiptarėve qė tė integroheshin nė jetėn e Perandorisė Osmane dhe tė ruanin, deri nė njė farė mase, pozitat e tyre ekonomike e politike.

    Pasi e konsoliduan pushtetin osman nė viset lindore tė Shqipėrisė Qendrore, trupat osmane nisėn sulmet nė drejtim tė rajoneve perėndimore e bregdetare, si dhe tė Shqipėrisė sė Epėrme dhe asaj tė Poshtme, sulme qė i vazhduan pa ndėrprerė nga viti 1385 deri nė vitin 1402 pėr t`i rifilluar pas njė dhjetėvjeēari. Pasi morėn Zveēanin, mė 1393 osmanėt arritėn tė pushtonin po pėrkohėsisht Shkodrėn, Ulqinin, Dejėn e Krujėn, tė cilat i mbajtėn deri mė 1395. Po nė fund tė shek. XIV ata morėn pėrkohėsisht Janinėn dhe pushtuan krahinat e Korēės e tė Pėrmetit. Zgjerimi i pushtimeve osmane nė Shqipėri u ndėrpre pėrkohėsisht pas betejės sė Ankarasė, tė zhvilluar mė 20 qershor 1402, ku trupat osmane pėsuan njė disfatė tė rėndė dhe sulltan Bajaziti I (1389-1402) ra rob nė duart e ushtrive fitimtare mongole tė udhėhequra nga Timurlengu. Pas kėsaj beteje, pėr njė dhjetėvjeēar, jeta politike e Perandorisė Osmane u pėrfshi nga konflikte tė ashpra ndėrmjet tre djemve tė Bajazitit I pėr trashėgimin e fronit, konflikte qė pėrfunduan me ardhjen nė pushtet tė Mehmetit I (1413-1421). Sulltani i ri riaktivizoi politikėn pushtuese edhe nė drejtim tė Ballkanit dhe tė Shqipėrisė.

    Para se sulltan Mehmeti I tė vinte nė pushtet, nė vitin 1412 ushtritė osmane sulmuan Novobėrdėn dhe e mbajtėn tė rrethuar pėr njė kohė tė gjatė, por nuk e morėn dot, sepse mbrojtėsit e saj luftuan me guxim. Ushtritė e sulltan Mehmetit I, me vdekjen e Niketė Topisė, nė fillim tė vitit 1415 pushtuan Krujėn, gjatė vitit 1417 i morėn Beratin Teodor Muzakės dhe Kaninėn bashkė me Vlorėn Rugina Balshės, kurse nė vjeshtė tė vitit 1418 pushtuan Gjirokastrėn, kryeqendrėn e zotėrimeve tė Zenebishėve.

    Fitorja e trupave osmane nė betejėn e Fushė-Dardanisė tė vitit 1389 dhe konsolidimi i pushtetit tė tyre nė fund tė shek. XIV nė qytetin e Shkupit, nė rajonet e lumit Vardar si dhe pushtimi i Krujės, i Beratit, i Gjirokastrės etj., lehtėsuan pushtimet e mėtejshme osmane nė Ballkan e nė Shqipėri dhe shtuan panikun nė radhėt e sundimtarėve ballkanas, shumė prej tė cilėve u bėnė vasalė tė sulltanėve. Nė Shkup u vendos selia e bejlerbeut tė Rumelisė, qė ishte komandanti i pėrgjithshėm i ushtrive osmane pėr pjesėn evropiane tė saj. Me njė personalitet tė tillė ushtarak e politik shumė tė fuqishėm tė Perandorisė Osmane duhej tė pėrballeshin vazhdimisht fisnikėt shqiptarė.

    Krahas tij ata duhej tė pėrballeshin edhe me pinjollėt e shumtė tė familjes sė fuqishme tė Evrenozėve. Qysh kur nisėn pushtimet e para osmane nė Shqipėrinė Lindore, nė fund tė shek. XIV, e deri nė fund tė shek. XV, kur ranė nė duart e tyre edhe kėshtjellat e fundit nė tokat shqiptare, ato tė viseve perėndimore, nė tė gjitha betejat e aksionet e rėndėsishme ushtarake tė ushtrive pushtuese u shquan si komandantė ushtarakė osmanė njė varg pinjollėsh tė familjes Evrenozi qė jetonin nė Shkup. I pari i tyre ishte Evrenoz-Beu (Pasha Jigit beu), i cili kishte pushtuar Thesalinė; emrin e tij e pėrdorėn gjatė shekujve si mbiemėr djemtė, nipėrit e pasardhėsit e tjerė tė tyre.

  9. #49
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. REGJIMI FEUDAL USHTARAK OSMAN NĖ SHQIPĖRI




    Regjistrimet e para kadastrale osmane nė Shqipėri


    Organizimi i Perandorisė Osmane dhe funksionimi i aparatit tė saj shtetėror mbėshtetej mbi pronėn feudale ushtarake, sistemin e timarit. Kjo lloj prone u vendos nė Ballkan dhe nė Shqipėri gradualisht, qė me pushtimet e para osmane tė shek. XIV. Por mungojnė burimet historike tė shek. XIV pėr tė pasqyruar dinamikėn e shtrirjes nė kohė e hapėsirė tė sistemit tė timarit.

    Dokumenti mė i hershėm i zbuluar der tani, pėr tė njohur sistemin agrar qė vendosėn pushtuesit osmanė nė Shqipėri dhe nė Ballkan, ėshtė njė regjistėr kadastral i vitit 835 h. (1431-1432), i emėrtuar "Regjistri i Sanxhakut Shqiptar" (Defter-i Sancak-i Arvanid). Nė tė janė pėrfshirė njė pjesė e viseve tė Shqipėrisė Perendimore, qė shtriheshin nga Ēamėria deri nė lumin Mat. Krahas pasqyrimit tė shpėrndarjes sė timareve nė ēastin e hartimit tė regjistrit, nė tė ka edhe shėnime qė u referohen periudhave mė tė hershme, kohės sė sulltan Bajazitit I (1389-1402) dhe tė sulltan Mehmetit I (1413-1421).

    Tė dhėnat e regjistrit tė vitit 1431-1432 pėr praninė e sistemit tė timarit nė Shqipėri qė nė fund tė shek. XIV janė fare tė pakta dhe kanė tė bėjnė me krahinėn e Korēės e tė Pėrmetit. Kurse pėr kohėn e sulltan Mehmetit I janė mė tė shumta. Ato tregojnė se pas pushtimit prej osmanėve nė vitet 1417 e 1418 tė kėshtjellave tė Gjirokastrės, tė Beratit, tė Kaninės etj., ishte bėrė njė regjistėr kadastral dhe ishte formuar Sanxhaku Shqiptar po me atė shtrirje tė pėrafėrt qė do tė kishte edhe nė regjistrimin e mėvonshėm tė vitit 1431-1432.

    Nė kohėn e sulltan Mehmetit I pushtuesit osmanė kryen regjistrimin themeltar tė vendbanimeve, tė shtėpive, tė pronave tokėsore, i grupuan ato nėpėr timare tė madhėsive tė ndryshme (sipas funksionit e influencės qė kishin spahinjtė), caktuan llojet e taksave dhe sasinė e detyrimeve qė familjet e regjistruara duhet t`i paguanin shtetit dhe spahiut tė tyre.

    Ata synonin tė zbatonin sistemin e tyre feudal ushtarak dhe, nė radhė tė parė, tė vendosnin pronėsinė feudale osmane mbi tokėn, e cila ishte mjeti kryesor i prodhimit. Tė gjitha tokat e punueshme, arat, livadhet, kullotat, pyjet, korijet, pavarėsisht nė duart e kujt ndodheshin, konsideroheshin pronė mirie, d.m.th. pronė shtetėrore (araz-i mirye) dhe vetėm njė fond i kufizuar tokash u jepej si pronė private (araz-i mulk) komandantėve tė shquar ushtarakė. Toka vakuf (erz-i vakfe-tokė e shenjtė) formonte njė kategori tė veēantė prone, atė tė institucioneve fetare.

    Nga ana formale juridike pronari i tokave tė shpallura mirie konsiderohej Zoti, por ajo administrohej prej sulltanit, i cili konsiderohej halif (mėkėmbės i profetit Muhamed).

    Me shpalljen e tokave tė regjistruara si pronė mirie, fshatarėve, qė ishin pronarė tokash, iu kufizua e drejta nė pronat e tyre, kurse fisnikėt shqiptarė u zhveshėn nga zotėrimet e tyre dhe nga favoret qė kishin nė bazė tė sė drejtės feudale. Tani tokat e pushtuara hynė nė fondin e pėrgjithshėm tokėsor tė shtetit osman. Nė vartėsi me madhėsinė e tė ardhurave qė, sipas funksioneve, rėndėsisė e njohjeve, u caktoheshin feudalėve tė rinj osmanė, tokat u pjesėtuan nė feude tė vogla, tė mesme dhe tė mėdha, qė administrata osmane i emėrtonte timare, ziamete e hase. Kėto prona u shpėrndaheshin me kusht ushtarakėve tė quajtur spahinj (d.m.th. kalorės), subashė e sanxhakbejlerė, si dhe funksionarėve civilė. Kėta i mbanin pronat pėr aq kohė sa ishin nė funksionet pėrkatėse dhe pėrmbushnin detyrimet e tyre.

    Nė fillim administrata osmane nė Shqipėri, nė pjesėn mė tė madhe tė saj, pėrbėhej nga tė huaj. Krahas tyre kishte njė numėr tė konsiderueshėm spahinjsh shqiptarė tė islamizuar, tė cilėt pėrgjithėsisht vinin nga radhėt e fėmijėve tė fisnikėve qė sulltani i kishte marrė si pengje. Kishte edhe njė numėr tė kufizuar spahinjsh shqiptarė tė krishterė. Timaret e kėtyre tė fundit pėrgjithėsisht ishin nė zona tė thella, mbi tė cilat administrata osmane e kishte shumė tė vėshtirė tė vepronte.

    Krahinat e pushtuara osmanėt i ndanin nė njėsi tė ndryshme administrativo-ushtarake. Kėto njėsi nuk ishin krijesa arbitrare, por mbėshteteshin nė lidhjet historike e traditėn vendase tė ndarjeve kishtare e administrative. Sanxhakėt ishin njėsitė mė tė rėndėsishme administrativo-ushtarake tė Perandorisė Osmane.

    Sipas burimeve historike, qė njihen deri tani, nė tokat shqiptare u krijuan, nė periudha tė ndryshme tė shek. XV, disa sanxhakė: pashasanxhaku i Shkupit, sanxhaku i Janinės, Sanxhaku Shqiptar (Sancak-i Arvanid) etj. Mė i rėndėsishmi prej tyre ishte pashasanxhaku i Shkupit, qė kishte 22 nahije gjithsej dhe njė shtrirje shumė tė gjerė: nga Selaniku nė lindje dhe arrinte nė perėndim deri nė Gostivar e Kėrēovė. Burimet mė tė hershme historike pėr organizimin e tyre, qė kanė arritur tė ruhen deri nė ditėt tona, i pėrkasin Sanxhakut Shqiptar.
    Sanxhaku Shqiptar pati si kryeqendėr Gjirokastrėn dhe shtrihej nga Ēamėria deri nė lumin Mat. Ai bėnte pjesė nė ejaletin e Rumelisė, ku pėrfshiheshin tė gjithė sanxhakėt e Ballkanit. Sanxhaku Shqiptar ishte i ndarė nė njėsi tė vogla, nė vilajete, ku pėrfshiheshin disa krahina (nahije).

    Nė krye tė sanxhakut qėndronte sanxhakbeu, komandanti i ushtrisė sė sanxhakut qė formohej nga disa qindra spahinj. Nė krye tė vilajetit ishte subashi, komandanti i spahinjve qė i kishin timaret nė vilajetin pėrkatės. Subashėt vareshin nga sanxhakbeu dhe kishin vetėm funksione ushtarake.

    Nė ēdo vilajet, pranė subashėve ishin kadilerėt, kryetarėt e zyrės sė Sheriatit (Ligji i Shenjtė), tė cilėt kryenin funksione administrative, civile, gjyqėsore dhe fetare. Ata si kryetarė gjyqi, vendosnin jo vetėm nė proceset juridike, por edhe ndėrhynin nė ēėshtjet e shfrytėzimit dhe tė ndarjes sė timareve. Pranė kadilerėve kishte edhe funksionarė tė tjerė tė administratės shtetėrore osmane. Kėta ishin naibėt, zėvendėsit e kadilerėve, dhe imamėt, funksionarėt e kultit osman. Nė ēdo qytet ishte edhe dizdari, komandanti i rojeve tė kėshtjellės. Tė gjithė ata ishin tė pajisur me timare. Popullsia jo myslimane (e krishterė, etj.) cilėsohej raja (e nėnshtruar).


    Regjistrimi kadastral i vitit 835 h. (1431-1432)


    Aparati shtetėror qendror e lokal i Perandorisė Osmane kujdesej pėr zbatimin e sistemit tė timarit, mbi bazėn e tė cilit ishte ngritur e funksiononte tėrė ngrehina politike, ushtarake e administrative e Perandorisė Osmane. Tė ardhurat qė vileshin nga tatimet e sistemit tė timarit mbanin nė kėmbė gjithė aparatin shtetėror dhe mbulonin shpenzimet e tij. Gjithashtu ushtria e spahinjve, e zotėruesve tė timareve, ishte pjesa mė e rėndėsishme e forcave ushtarake osmane qė zbatonte sistemin e timarit, qė mbante nė kėmbė Perandorinė Osmane dhe qė, nėpėrmjet luftėrave pushtuese, zgjeronte kufijtė e saj.

    Kujdesin e veēantė, qė kishte aparati shtetėror pėr zbatimin e sistemit tė timarit, e tregojnė mė sė miri procesi i regjistrimeve kadastrale tė herėpashershme dhe shėnimet e shumta anėsore me tė cilat janė pajisur regjistrat pėrkatės. Hartuesit e kadastrave (eminėt) dėrgoheshin nga kryeqyteti pėr tė bėrė regjistrimet. Nė bazė tė dekreteve (berateve), qė sulltani u kishte lėshuar spahinjve, eminėt shkonin fshat mė fshat pėr tė regjistruar shtėpitė, pronat e tatimet qė duhej tė vileshin. Nė pėrfundim tė kėtij procesi eminėt hartonin regjistrat e hollėsishėm (mufasal defteri). Gjithashtu ata bėnin edhe kopje tė pėrmbledhura tė tyre, siē ėshtė edhe regjistri kadastral i vitit 835 h. (1431-1432), qė ėshtė zbuluar nė arkivat turke. Ai ėshtė i pajisur me shėnime anėsore qė janė bėrė vazhdimisht, deri nė vitin 1455, pėr tė pasqyruar zėvendėsimin e spahinjve tė mėparshėm me tė rinj, ndryshimet qė pėsonin timaret, duke i zmadhuar ose zvogėluar ato, si dhe krijimin e timareve tė reja me fshatra e grupe familjesh qė zbuloheshin si tė paregjistruara e tė fshehura etj. Prandaj herė pas here ndėrmerreshin regjistrime tė reja, nėpėrmjet tė cilave administrata qendrore e ajo lokale siguronte pasqyra mė tė plota e tė sakta pėr funksionimin e sistemit tė timarit. Nė kėtė kuadėr u ndėrmor edhe regjistrimi i vitit 835 h. (1431-1432), nga i cili ėshtė zbuluar njė kopje e pėrmbledhur e tij. Ai ėshtė regjistri kadastral mė i hershėm pėr Ballkanin i hartuar nga administrata osmane dhe i zbuluar deri mė tani. Kjo kopje ėshtė e ndarė rastėsisht nė dy pjesė, nga tė cilat vetėm njėra ėshtė botuar nė vitin 1954 prej historianit turk Halil Inalēik. Nė tė janė shėnuar emrat e ndarjeve administrative e tė qendrave tė banimit, emrat e spahinjve, llojet e tatimeve qė paguheshin e madhėsia e tyre e shėnuar nė akēe (monedhė osmane) etj.

    Ashtu si gjatė regjistrimit tė kohės sė sulltan Mehmetit I, edhe me regjistrimin e ri tė vitit 835 h. (1431-1432), Gjirokastra vazhdoi tė ishte kryeqendra e Sanxhakut Shqiptar dhe nė kėtė sanxhak ishin pėrfshirė krahinat nga Ēamėria deri nė lumin Mat. Ai ishte i ndarė nė 11 vilajete, tė cilat mė vonė do tė quhen kaza: vilajeti i Gjirokastrės, i Kėlcyrės, i Kaninės, i Beratit, i Tomoricės, i Skraparit, i Pavėl-Kurtikut, i Ēartallozit, i Krujės, i Pėrmetit dhe i Korēės. Dy vilajetet e fundit janė pėrfshirė nė pjesėn e pabotuar tė regjistrit osman tė vitit 835 h. Si sanxhakbe i Sanxhakut Shqiptar u caktua Ali bej Evrenozi.

    Krahas krahinave qė ishin pėrfshirė nė Sanxhakun Shqiptar, shėnimet anėsore tė regjistrit tė vitit 835 h. (1431-1432) tregojnė se ndėrkohė osmanėt kishin regjistruar edhe rajone tė tjera shqiptare. Sipas tyre, nė njė regjistėr tė veēantė e tė panjohur deri tani ishin shėnuar zotėrimet e Gjon Kastriotit. Nė kėto regjistra nuk u pėrfshinė zotėrimet veneciane nė Shqipėri.
    Sipas regjistrit tė vitit 835 h. nė Sanxhakun Shqiptar ishin rreth 475 timare, duke pėrfshirė edhe shtesat e bėra gjatė viteve tė mėvonshme. Shumica e timareve, afro 80% e tyre, u ishte dhėnė spahinjve myslimanė tė huaj, midis tė cilėve kishte edhe osmanė. Pjesa tjetėr ishin spahinj shqiptarė myslimanė apo tė krishterė. Kėta, veēanėrisht spahinjtė e krishterė, ishin caktuar nė rajone tė thella, ku administrata osmane e kishte vėshtirė tė vepronte. Nė raste tė tilla eminėt nuk shkelnin fare nėpėr fshatra dhe i regjistronin banorėt e tyre formalisht, sipas regjistrit tė mėparshėm ose deklarimit tė spahinjve. Kėshtu u veprua pėr fshatrat e rajonit tė Kėlcyrės, pėr fshatrat e viseve pėrgjatė rrjedhjes sė lumit Shkumbin etj.

  10. #50
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Rrjedhimet e sistemit tė timarit



    Vendosja e sistemit tė timarit ndryshonte raportet e pronėsisė mbi tokėn, qė ishte ēėshtja themelore pėr jetėn ekonomike, shoqėrore e politike tė vendit dhe qė pėrcaktonte shkallėn e zhvillimit tė marrėdhėnieve feudale.
    Si trashėgim nga e drejta bizantine, pėr shekuj tė tėrė toka nė tėrėsi konsiderohej se i pėrkiste sovranit (perandorit, mbretit etj.). Nė kėtė mėnyrė ishin motivuar detyrimet qė popullsia kishte ndaj pushtetit shtetėror qendror pėr prodhimet e tokės dhe qė pėrbėnte atė pjesė tė rentės qė merrte shteti bizantin (renta qendrore). Pjesa tjetėr e rentės u pėrkiste individėve tė veēantė, pėrfaqėsuesve tė shtresės sė pasur, qė ishte nė krye tė jetės ushtarake, politike e ekonomike nė provinca. Njė rentė e tillė, e ndarė nė dy pjesė, krijonte marrėdhėnie qė nė njėrėn apo tjetrėn formė kufizonin tė drejtat e pronėsisė private mbi tokėn. Mbi kėtė formė tė rentės qe ngritur e kishte vepruar institucioni feudal bizantin i pronies. Me kalimin e kohės kornizat kufizuese mbi tė drejtat e pronėsisė mbi tokėn erdhėn duke u shkelur gjithnjė e mė shumė, derisa institucioni i pronies nė fakt pushoi sė vepruari dhe pėrgjithėsisht toka kishte kaluar nė pronėsi private tė plotė deri nė shitblerjen e saj.

    Me zbatimin e sistemit tė timarit, pushtuesit osmanė realisht rivendosėn pronien bizantine dhe prekėn shtresat e ndryshme shoqėrore, sidomos fisnikėrinė shqiptare, e cila pėrgjithėsisht u zhvesh nga pronat e veta. Vetėm njė pjesė e pėrfaqėsuesve tė saj u integruan nė radhėt e spahinjve e tė drejtuesve tė shtetit osman. Kėta, si dhe individė nga shtresat e tjera, qofshin edhe tė ulėta, qė futeshin nė radhėt e luftėtarėve osmanė dhe dalloheshin nė luftime, merrnin timare dhe poste tė ndryshme, madje edhe nė viset shqiptare. Si vendas ata duhej tė zbusnin pakėnaqėsinė e shqiptarėve ndaj pushtuesve tė huaj dhe tė ndihmonin nė vendosjen e sistemit tė timarit. Edhe disa familje qė ishin caktuar pėr ruajtjen e mirėmbajtjen e kėshtjellave e tė ngushticave nga kalonin rrugėt, osmanėt i lironin nga njė pjesė e detyrimeve pėr t`i lidhur me pushtetin e tyre.
    Elementė tė tjerė nga radhėt e fisnikėrisė shqiptare u pėrfshinė nė shtresėn e spahinjve e tė funksionarėve osmanė nėpėrmjet institucionit tė iē-ogllanit (pazhė) dhe tė gulamit (djalė i rritur).

    Dokumentet dėshmojnė se, qysh kur nisėn sulmet pėr pushtimin e tokave shqiptare, osmanėt i kushtuan vėmendje shtresės sė fisnikėve. Krahas prirjes pėr mėnjanimin e pėrfaqėsuesve tė pabindur tė kėsaj shtrese, aty ku qėndresa ishte e dobėt, nė rajonet ku vendosja e pushtetit osman ishte e vėshtirė, pushtuesit u pėrpoqėn tė pėrdornin elementė nga radhėt e fisnikėrisė shqiptare pėr tė neutralizuar pakėnaqėsinė dhe qėndresėn e tyre. Pėr kėtė ata pėrdorėn marrėdhėniet e vasalitetit dhe i detyronin fisnikėt shqiptarė tė dėrgonin bijtė e tyre tė vegjėl si pengje nė oborrin e sulltanit, si iē-ogllanė (pazhė). Kėtu ata konvertoheshin nė fenė islame dhe edukoheshin me frymėn e besnikėrisė ndaj sulltanit. Pas njė dekade, kur mendohej se ishin formuar si osmanllinj tė vėrtetė, ata pajiseshin me timare tė mėdha dhe ofiqe tė larta, sipas aftėsive qė tregonin. Nėpėr institucionin e iē-ogllanit kaluan i biri i Gjon Kastriotit, Skėnderbeu, i biri i Teodor Muzakės, Jakup Beu, i biri i Gjon Zenebishit, Hamza Beu etj.

    Elementė tė tjerė nga radhėt e fisnikėve shqiptarė qėndronin pranė bejlerbeve e sanxhakbejlerėve si gulamė (djalė i rritur), jetonin e shėrbenin pranė tyre qė tė pėrgatiteshin pėr karrierėn e feudalit osman. Pas kėsaj, gulamėve tė islamizuar mund t`u jepeshin si timare dhe pronat e baballarėve ose tė afėrmve tė tyre. Institucioni i gulamit u zbatua edhe nė Shqipėri. Iē-ogllanė e gulamė me origjinė shqiptare morėn timare e poste jo vetėm nė Shqipėri, por edhe nė rajone tė tjera tė Perandorisė Osmane.
    Kėto masa nuk e dobėsuan pakėnaqėsinė dhe qėndrimin e fisnikėve shqiptarė, tė cilėt pėrgjithėsisht pushtimi osman i shkatėrroi si shtresė shoqėrore, duke u marrė pronat dhe tė drejtat ekonomike, politike, gjyqėsore e administrative qė rridhnin nga e drejta feudale.

    Sistemi i timarit preku thellė edhe shtresėn e gjerė tė fshatarėsisė pronare tokash, sė cilės deri diku iu kufizua shitblerja e tokės si e drejtė thelbėsore e pronėsisė reale mbi tė. Nėn sistemin e timarit toka konsiderohej pronė e shtetit dhe fshatari nuk mund ta braktiste atė. Vetėm me lejen e spahiut ai mund t`ia shiste atė njė personi tjetėr me kusht qė blerėsi tė punonte tokėn, tė pėrmbushte tė gjitha detyrimet ndaj shtetit e spahiut dhe t`i paguante kėtij tė fundit njė taksė tė veēantė, atė tė tapisė, qė lidhej me aktin e blerjes. Sistemi i timarit e pėrkeqėsoi gjendjen e fshatarėsisė si pronare tokash, e vendosi atė nėn detyrime tė shumta dhe nėn varėsinė e feudalėve tė huaj osmanė. Duke u shpallur tė gjitha tokat si pronė shtetėrore (mirie), fshatarėt ish-pronarė ndiheshin si tė zhveshur nga pronat e tyre.

    Para pushtimit osman fshatarėt pėrgjithėsisht i paguanin kryezotit tė tyre tė dhjetėn e prodhimeve bujqėsore, njė dukat dhe obrokun (qė ishte 4 grosh = 2/9 e dukatit) pėr ēdo shtėpi. Kurse tani nėn sistemin e timarit u rrit llojshmėria dhe madhėsia e detyrimeve ndaj shtetit dhe timarlinjve (spahinjve). Kėta tė fundit u merrnin pėr vete fshatarėve yshyrin (e dhjeta), si taksė nė natyrė pėr tė gjitha prodhimet bujqėsore e ēdo aktivitet tjetėr ekonomik, ispenxhėn, taksė nė tė holla qė ishte 25 akēe pėr familje fshatare jomyslimane (tė krishterė etj.), 22 akēe pėr familje myslimane (e njohur me emrin resmi-ēift) dhe ishte mė e vogėl pėr beqarėt e moshės madhore, si dhe pėr familjet e drejtuara nga gra qė u kishin vdekur burrat. Gjithashtu spahinjtė merrnin taksėn e tapisė sė tokės, kur ajo shitej apo trashėgohej nga fėmijėt, taksėn e martesės, gjoba tė ndryshme etj. Kurse shteti merrte xhizjen, taksė qė e paguanin pėr familje popullsitė jomyslimane (rajatė) qė ishte nė masėn e 45 akēeve nė vit, xhelepin, taksė e blegtorisė, tė dhjetėn e gjakut, qė ishte njė tribut vjetor me djem tė vegjėl, tė cilin ishte e detyruar ta jepte ēdo qendėrbanim pėr tė mbushur radhėt e ushtrisė sė jeniēerėve. Ēdo familje, pavarėsisht nga besimi, paguante avarizin e divanit, qė ishte detyrim nė tė holla pėr Kėshillin e Lartė tė shtetit turk. Gjithashtu ato kishin edhe njė varg detyrimesh specifike, si p.sh. mbulimin e shpenzimeve tė ushtrisė kur ajo shkonte nė luftė etj.

    Pesha e detyrimeve tė mėsipėrme rėndohej edhe mė shumė prej abuzimeve qė bėheshin gjatė vjeljes sė tyre me dhunė nga aparati i fuqishėm ushtarako-administrativ i Perandorisė Osmane qė, pėr nga ashpėrsia, ishte i pakrahasueshėm me atė tė sundimtarėve vendas tė mėparshėm. Sa kohė qė Perandoria Osmane vazhdonte tė zgjeronte kufijtė e saj, spahinjtė nuk i kushtonin vėmendjen e duhur mbarėvajtjes sė timareve, sepse tė ardhurat qė vilnin prej tyre ishin mė tė vogla nga ato qė siguronin nėpėrmjet grabitjeve gjatė luftėrave pushtuese apo shtypjes sė kryengritjeve e revoltave tė ndryshme. Kur dalloheshin nėpėr luftime, spahinjtė e ushtarėt e tjerė osmanė nė viset e sapopushtuara merrnin timare mė tė mėdha nga ato qė kishin pasur mė parė.

    Sipas sė drejtės feudale osmane, spahiu e mbante timarin pėr aq kohė sa pėrmbushte detyrimin e pjesėmarrjes nė luftė bashkė me pajisjet personale luftarake sa herė ta thėrrisnin eprorėt e tij. Kur timari i siguronte spahiut deri nė 5 mijė akēe tė ardhura nė vit, duhej tė shkonte nė luftė vetėm dhe, pėr ēdo 5 mijė akēe tė ardhura mė tepėr, ai duhej tė merrte me vete nga njė ushtarak tė armatosur (xhebeli).

    Pozita e spahinjve, si zotėrues timaresh, konsiderohej e pėrkohshme dhe e pasigurtė, prandaj veprimtaria e tyre karakterizohej nga abuzimet, grabitjet e krime tė shumta, po ashtu siē vepronin edhe gjatė fushatave ushtarake. Vetė kronistėt osmanė bashkėkohės me ngjarjet e mėsipėrme dėshmojnė pėr dhunėn e spahinjve, pėr shkretimin e krahinave tė tėra gjatė fushatave ushtarake tė tyre, pėr grabitjen e pasurive tė tundshme e tė patundshme tė banorėve tė viseve qė sulmoheshin, tė gjėsė sė gjallė, si dhe tė fėmijėve e tė tė rriturve, tė cilėt shiteshin si skllevėr.

  11. #51
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    3. KRYENGRITJET ANTIOSMANE NĖ SHQIPĖRI
    (VITET 30 TĖ SHEK. XV)





    Qėndresa antiosmane nė Shqipėri



    Pas pushtimit tė kėshtjellave tė viseve perėndimore shqiptare nė fillim tė shek. XV, osmanėt vendosėn edhe nė kėtė rajon tė Shqipėrisė administratėn e tyre pushtuese. Nėpėrmjet regjistrimeve tė herėpashershme tė banorėve e tė tokės dhe tė ndarjes sė saj nė prona tė vogla feudale (timare), pushtuesit vendosėn sistemin feudal ushtarak osman tė timareve, qė ishte i ngjashėm me sistemin e pronies bizantine. Kjo lloj prone ishte nė shpėrbėrje tė plotė nė prag tė pushtimit osman dhe shoqėria shqiptare ndodhej nė fazėn e zhvilluar tė feudalizmit, ku prona tokėsore shitej e blihej lirisht. Nėpėrmjet kėtyre regjistrimeve osmanėt i zhveshėn fisnikėt shqiptarė nga pronat e mėdha tokėsore dhe nga pozitat e tyre drejtuese.

    Pėrveē kėsaj, sulmet e njėpasnjėshme tė ushtrive osmane pėr pushtimin e trojeve shqiptare, tė shoqėruara me dhunė tė egėr e me shkatėrrime masive, me rrėmbim tė fėmijėve pėr tė mbushur repartet e jeniēerėve si dhe me rrėmbimin e tė rriturve pėr t`i shitur si skllevėr, e dėmtuan rėndė jetėn ekonomike tė vendit dhe shkaktuan njė pakėnaqėsi tė thellė nė tė gjitha shtresat shoqėrore, duke i bashkuar e duke i ngritur kėta nė luftė kundėr armikut tė pėrbashkėt, pushtuesit tė huaj osman. Qėndresa dhe lufta e shqiptarėve shpėrtheu kudo nė forma tė ndryshme deri nė kryengritje tė fuqishme.

    Pėrballė njė pushtuesi shumė tė fuqishėm e tė organizuar mirė, siē ishte Perandoria Osmane, njė pjesė e shqiptarėve braktisnin pėrkohėsisht vendbanimet e veta, duke u strehuar nė vise tė thella e malore, ku mund tė pėrballohej mė lehtė dhuna e pushtuesve. Tė tjerė morėn rrugėn e mėrgimit dhe u vendosėn nė Itali e nė vende tė tjera tė huaja.
    Braktisja e fshatrave nga banorėt u bė njė dukuri e pėrhapur nė rajonet ku zhvilloheshin luftime ose qė gjendeshin pranė rrugėve nga kalonin ushtritė pushtuese. Kjo dukuri ėshtė pasqyruar nė regjistrin kadastral osman tė vitit 835 h. (1431-1432), nė tė cilin janė shėnuar me dhjetėra fshatra e qendėrbanime tė braktisura plotėsisht e toka buke tė bėra djerrina, qė gjendeshin nė rajonet pranė qendrave ushtarako-administrative, si Gjirokastra, Kanina, Berati, Kruja etj.

    Qėndresa e shqiptarėve ndaj pushtuesve osmanė shfaqej nė forma tė ndryshme. Shumė familje pėrpiqeshin t`u shmangeshin regjistrimeve kadastrale qė administrata osmane ndėrmerrte herė pas here. Gjatė regjistrimeve ato largoheshin pėrkohėsisht nga vendbanimet e tyre e fshiheshin. Spahinjtė, nga ana e tyre, pėrpiqeshin t`i zbulonin familjet e fshatrat e fshehura dhe tė vilnin prej tyre rentėn. Nė regjistrin kadastral tė vitit 835 h. (1431-1432) gjenden mjaft shėnime pėr zbulimin e familjeve, e deri tė fshatrave tė tėra, qė ishin fshehur e kishin mbetur tė paregjistruara. Kėshtu, p.sh., nė krahinėn e Korēės e tė Pėrmetit vetėm dy spahinj (Sunkurxhe Beu dhe Abdullahu) kishin zbuluar dhe regjistruar pėr herė tė parė 212 familje.

    Qėndresa e shqiptarėve ndaj pushtuesve osmanė shpėrthente edhe nė forma mė tė ashpra. Masa tė tėra fshatarėsh nuk pranonin tė shkonin para komisioneve tė regjistrimit dhe me armė nė dorė i kundėrshtonin ato, duke krijuar situata tė rrezikshme pėr jetėn e personave qė duhej tė shkelnin nėpėr fshatra pėr tė kryer regjistrimin e banorėve e tė tokave. Pėrballė njė qėndrimi tė tillė, nė shumė raste zyrtarėt e kryenin regjistrimin formalisht e nė kundėrshtim me ligjet e tyre, pa shkuar nė fshatrat pėrkatėse. Kėshtu p.sh. gjatė regjistrimit tė lartpėrmendur, pėr njė numėr tė madh fshatrash tė krahinave tė Kėlcyrės, tė Kurveleshit etj. ai u bė formalisht, sipas tė dhėnave qė ishin shėnuar nė regjistrat e mėparshėm. Kurse shumica e fshatrave, qė gjendeshin nė krahinat ndėrmjet lumenjve Shkumbin dhe Erzen, u regjistruan sipas deklarimit gojor tė spahinjve tė tyre.

    Me dhjetėra e dhjetėra fshatra tė tjera nėpėr krahina tė ndryshme nuk iu dhanė menjėherė spahinjve, por u shėnuan nėpėr regjistra si mevkuf (tė bllokuar) pėr t`ua shpėrndarė atyre mė vonė. Numri i familjeve tė fshehura arrinte nė qindra.
    Sanxhakbejlerėt dhe funksionarėt e tjerė osmanė pėrdorėn gjerėsisht e vazhdimisht forcat e tyre ushtarake pėr tė zbatuar sistemin e timarit. Ata ndėrmerrnin sulme tė herėpashershme mbi fshatrat e pabindura dhe i shndėrronin ato nė gėrmadha. Dhunės sė tyre shqiptarėt iu pėrgjigjėn me luftė tė armatosur, duke vepruar nė bazė fshati, madje edhe banorėt e disa fshatrave bashkėvepronin kundėr pushtuesve. Nė regjistrin e vitit 835 h. (1431-1432) ka shėnime qė cilėsojnė fshatra apo timare tė formuara me disa fshatra si "ēerdhe qafirėsh", "tė hedhur nė revoltė" etj. Pėr fshatin Luzat tė Kurveleshit ėshtė vėnė shėnimi se "ėshtė fshat tradhtar, tre-katėr herė dėrguan njerėz, por nuk u kthyen".

    Objekt i luftės sė fshatarėsisė u bėnė edhe feudalėt spahinj. Shėnimet e regjistrit tė vitit 835 h. (1431-1432) pėrmendin mjaft raste tė vrasjes sė spahinjve dhe tė zhdukjes sė tyre pa lėnė gjurmė. Nė rrethana tė tilla shumė spahinj osmanė i braktisėn timaret. Rrjedhimisht pushteti osman detyrohej t`i zėvendėsonte spahinjtė me persona tė tjerė. Kėshtu p.sh. nė vilajetin e Pavėl Kurtikut, tė Ēartallozit, tė Tomoricės, tė Kėlcyrės etj., gjatė regjistrimit tė vitit 835 h. (1431-1432), asnjė timar nuk ishte mė nėn zotėrimin e spahinjve me origjinė tė huaj, qė kishin qenė gjatė regjistrimit tė mėparshėm.



    Kryengritja e Gjon Kastriotit (1429-1430)



    Pushtimi osman i vendit dėmtoi rėndė interesat e tė gjitha shtresave shoqėrore, duke pėrfshirė edhe elitėn drejtuese shqiptare. Njė pjesė e fisnikėve tė Shqipėrisė sė Poshtme, qė i humbėn plotėsisht pronat e tyre, emigruan nga Shqipėria. Tė tjerė nė viset e Shqipėrisė Qendrore e tė Epėrme, si Kastriotėt, Arianitėt, Muzakajt, Dukagjinėt, Zahariajt, Spanėt etj. u pėrpoqėn tė shmangnin rrėnimin e plotė tė tyre, duke u dhėnė garanci, tribute e pengje osmanėve, si dhe duke forcuar lidhjet me Venedikun dhe vendet e tjera me prirje antiosmane. Sulmet e ushtrive osmane mbi zotėrimet e fisnikėve shqiptarė nxiteshin edhe nga vjehrri i mėvonshėm dhe vasali besnik i sulltan Muratit II, qė ishte sundimtari i Despotatit tė Rashės, Gjergj Brankoviēi, i cili ishte nė luftė me fisnikėt shqiptarė jo vetėm nė rajonin bregdetar tė Shqipėrisė sė Epėrme.

    Nėn trysninė edhe tė fisnikėve shqiptarė, Gj. Brankoviēi u detyrua nė vitin 1428 tė zhvendoste kryeqytetin nė veri tė Despotatit tė tij, nė Smederevė, nė brigjet e lumit Danub.
    Kur presioni i pandėrprerė osman pėrshkallėzohej aq shumė mbi fisnikėt shqiptarė, sa qė rrezikonte tėrėsisht ekzistencėn e tyre, ata nuk ngurronin tė rrėmbenin armėt. Pakėnaqėsia e shtresave tė gjera shoqėrore ndaj pushtimit osman u kishte krijuar fisnikėve shqiptarė mundėsi tė reja e tė panjohura mė parė pėr krijimin e ushtrive tė mėdha e pa pagesė, tė karakterizuara nga njė shpirt i lartė vetėmohimi, qė nuk njihet nė kushtet e luftėrave tė zakonshme feudale dhe tek ushtritė mercenare.

    Kryengritja e parė nė shkallė krahinore, qė njihet deri tani, i pėrket kohės sė sulltan Mehmetit I dhe duhet tė jetė zhvilluar gjatė viteve 1419-1421. Burimet historike, qė e pėrmendin atė, nuk japin hollėsi pėr zhvillimin e saj, veēse tregojnė qė banorėt e krahinės sė Vagenetisė (Ēamėrisė) u hodhėn nė kryengritje.

    Nė fund tė viteve 20 tė shek. XV dy ngjarje tė rėndėsishme ndikuan nė jetėn politike tė fisnikėve shqiptarė: fuqizimi nė drejtimin e pashasanxhakut tė Shkupit i familjes sė Evrenozėve (veēanėrisht dy pėrfaqėsues tė saj Isak Beu dhe, pas vdekjes sė tij, i biri, Isa Beu, arritėn tė fuqizoheshin shumė ekonomikisht duke shfytėzuar zgjerimin e pushtimeve osmane nė Ballkan) dhe sidomos lufta e ushtrive osmane pėr pushtimin e qytetit tė Selanikut, qė nė vitin 1423 kishte kaluar nėn zotėrimin e Venedikut.

    Konfliktin e armatosur ndėrmjet sulltan Muratit II dhe Republikės sė Venedikut pėr qytetin e Selanikut, qė zgjati afro tre vjet (1428-1430), disa prej fisnikėve shqiptarė e panė si njė mundėsi pėr shtrirjen e pushtetit tė tyre mbi viset qė ishin nėn zotėrimet veneciane dhe osmane. Kurse pėr Venedikun dhe sidomos pėr pushtuesit osmanė lufta e mėsipėrme i vinte nė provė fisnikėt shqiptarėt nėse do tė pėrmbushnin apo jo angazhimet ushtarake qė kishin ndaj tyre.

    Qysh nė gusht tė vitit 1428 njoftohej se Gjon Kastrioti ishte nėn presionin e pandėrprerė tė sulltanit qė tė sulmonte zotėrimet veneciane dhe se njė djalė i tij, qė ishte "bėrė turk e mysliman", i mbante trupat ushtarake pranė rajonit venecian tė Shkodrės. Kurse Stefan Spani, Kojė Zaharia dhe Stefan Maramonti, sipas dokumenteve tė fillimit tė vitit 1430, kishin ndėrmarrė aksione tė pasuksesshme kundėr zotėrimeve tė Venedikut nė rajonin e Shkodrės. Ndėrkohė Gojēin Gjurashi (Cėrnojeviēi) kishte ēliruar zotėrimet e tij nė Gentė, duke dėbuar prej tyre forcat e despotit serb tė Rashės, Gjergj Brankoviēit, djalė i Vukut.

    Edhe marrėdhėniet e fisnikėve shqiptarė me osmanėt acarohen shumė dhe
    pozitat e pushtetit osman nė tokat shqiptare qenė dobėsuar, ndonėse mungojnė tė dhėnat burimore pėr aksionet antiosmane tė shqiptarėve. Nėpėrmjet tyre tėrthorazi del se ushtria e Gjon Kastrioti ka rrethuar Krujėn dhe ėshtė pėrpjekur ta pushtojė atė, kėshtjellė qė nuk ėshtė marrė ndonjėherė me forcėn e armėve. Sidoqoftė, pushteti osman nė tokat e Shqipėrisė Perėndimore ishte tronditur thellėsisht. Prandaj, pa pritur nėnshkrimin e traktatit tė paqes mė Venedikun (4 shtator 1430), por sapo pushtuan Selanikun (29 mars 1430), ushtritė osmane tė komanduara nga Isak Evrenozi dhe me pjesėmarrjen e trupave serbe, tė komanduara nga djali i Gjergj Brankoviēit, iu drejtuan shtetit tė Gjon Kastriotit. Sulmi i tyre qe i papėrballueshėm. Gjatė muajve prill-maj 1430 ushtritė osmane shkatėrruan disa kėshtjella tė Gjon Kastriotit dhe arritėn nė Prishtinė. Prej kėtu morėn rrugėn nė drejtim tė Gentės dhe nė fund tė muajit qershor, pasi thyen qėndresėn e Gojēin Gjurashit, zbritėn deri nė rrethinat e Shkodrės, duke plaēkitur vendin, dhe morėn Dejėn.

    Pėrballė njė situate tė tillė Gjoni kėrkoi marrėveshje me Isak Beun. Edhe me ndėrhyrjen e Skėnderbeut dhe tė Stanishtės pranė autoriteteve osmane, u rimėkėmb shpejt shteti i Kastriotėve. Gjatė gjysmės sė parė tė viteve 30 sėrish ai u bė kufitar me zotėrimet veneciane tė Lezhės e tė Shkodrės, siguroi dalje nė det dhe kishte nėn kontrollin e vet rrugėt tregtare qė lidhnin bregdetin me Prishtinėn dhe Shkupin.

    Gjon Kastrioti vdiq nė fillim tė muajit maj tė vitit 1437 (2 ose 4 maj). Emri i tij do tė pėrmendet edhe nė dy dokumente tė mėvonshme (mars 1438 dhe korrik 1439) nė kuadrin e pėrpjekjeve tė Stanishės e tė Skėnderbeut, si drejtues tė rinj tė shtetit tė Kastriotėve, pėr tė vijuar me Venedikun dhe me Raguzėn po ato marrėdhėnie qė kishte pasur i ati i tyre, Gjon Kastrioti.

  12. #52
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Fitoret e Gjergj Arianitit (1432-1435) dhe zgjerimi i luftės antiosmane


    Regjistrimi kadastral osman i vitit 835 h. (1431-1432) u shoqėrua me dhunė tė ashpėr tė forcave pushtuese. Dokumente tė kohės tregojnė se gjatė verės sė vitit 1432 shqiptarėt masivisht emigruan nė drejtim tė Puljes e tė Venedikut. Pakėnaqėsia e pėrgjithshme nga regjistrimi kadastral i vitit 835 h. (1431-1432), nxitja e revoltės sė tyre nga Selia e Shenjtė dhe oborri hungarez, si dhe lajmi i pasaktė pėr vdekjen e sulltan Muratit II bėnė qė shqiptarėt tė hidheshin nė luftė kundėr pushtuesve osmanė.

    Nė ballė tė kėsaj vale tė re e tė fuqishme kryengritjesh u vu Gjergj Arianiti. Shqiptarėt, tė udhėhequr prej tij, i dėbuan spahinjtė osmanė prej njė pjese tė konsiderueshme tė zotėrimeve tė Arianitėve. Qysh nė fund tė viteve 20, gjatė luftės veneto-osmane pėr zotėrimin e Selanikut, kufijtė lindorė tė shtetit tė Gj. Arianitit duhet tė jenė shtrirė nė atė kohė deri nė Manastir. Ndėrkohė kryengritje shpėrthyen edhe nė krahina tė tjera tė vendit dhe i paralizuan forcat osmane qė ishin nė tokat shqiptare. Ato ndodheshin pėrballė asgjėsimit tė plotė, prandaj sulltan Murati II vendosi tė merrej vetė me shtypjen e kryengritjeve shqiptare.

    Gjatė dimrit tė vitit 1432-1433 sulltani u vendos nė Serez. Kėtu u grumbulluan ushtritė osmane dhe, duke ndjekur rrugėn Egnatia, do tė marshonin e do tė sulmonin forcat e Gjergj Arianitit pėr ta nėnshtruar atė.
    Nė Serez sulltani organizoi njė ushtri prej 10 mijė vetash dhe nė krye tė tyre vuri sanxhakbeun e Sanxhakut Shqiptar, Ali bej Evrenozin. Ushtria osmane hyri nė thellėsi tė shtetit tė Gj. Arianitit dhe arriti nė luginėn e Shkumbinit pa u ndeshur me luftėtarėt shqiptarė. Por, kur pėrparuan nė thellėsi tė luginės, forcat e Gj. Arianitit u shfaqėn befasisht dhe menjėherė e sulmuan ushtrinė osmane pranė burimeve tė Bushekut. Shumė ushtarė osmanė u vranė ose ranė robėr nė duart e shqiptarėve, ndėrsa tė tjerėt, bashkė me komandantin e tyre Ali bej Evrenozin, morėn arratinė.

    Kjo ishte fitorja e parė e rėndėsishme e shqiptarėve kundėr ushtrive tė fuqishme osmane. Ajo pati jehonė edhe nė vendet e tjera dhe i dha hov luftės antiosmane nė Shqipėri. Fitorja, siē ka shkruar njė bashkėkohės i saj, kronisti bizantin Halkokondili, i solli "lavdi tė shkėlqyer" Gjergj Arianitit, qė u bė personazhi kryesor i jetės politike shqiptare tė viteve 30.

    Vala e kryengritjeve antiosmane u pėrhap edhe nė rajonet e Shqipėrisė sė Poshtme, edhe pse pozitat e osmanėve ishin fuqizuar atje me pushtimin prej tyre, nė tetor tė vitit 1430, tė kryeqendrės sė atyre viseve, tė Janinės. Kryengritėsit thirrėn nga emigrimi nė Korfuz dhe e vendosėn nė krye tė tyre Depė Zenebishin, djalin e ish-sundimtarit tė vdekur tė tyre. Pas kthimit tė D. Zenebishit kryengritėsit rrethuan dhe sulmuan kryeqendrėn administrative tė Sanxhakut Shqiptar, Gjirokastrėn. Pėr dėmtimin e mureve tė kėshtjellės dhe ēlirimin e saj, sulmuesit pėrdorėn makina gurėhedhėse. Ndėrkohė kryengritėsit i shtrinė veprimet e tyre edhe nė krahinat fqinjė dhe arritėn tė pushtonin kėshtjellėn e Kėlcyrės.

    Kjo situatė i alarmoi osmanėt. Prandaj, nė kushtet e vėshtira tė dimrit, u organizua njė ushtri e re osmane e komanduar nga Turhan Beu. Nė fillim tė vitit 1433, duke marshuar me shpejtėsi nėpėr dėborė, ushtria e Turhan Beut nė bashkėpunim me garnizonin osman tė Gjirokastrės i sulmuan befasisht rrethuesit e kėshtjellės. Shqiptarėt, tė vėnė ndėrmjet dy zjarreve, nuk e pėrballuan dot goditjen dhe me humbje tė rėnda u tėrhoqėn nga rrethimi i Gjirokastrės. Osmanėt e zunė rob Depė Zenebishin dhe e varėn.

    Valėt e kryengritjeve antiosmane u pėrhapėn edhe nė rajone tė tjera tė vendit. Nė Shqipėrinė e Epėrme, Nikollė Dukagjini mori nė duart e tij kėshtjellėn e Dejės. Por kėtė kėshtjellė Nikollė Dukagjini e mbajti pėr pak kohė dhe ajo kaloi sėrish nė duart e osmanėve. Nė Shqipėrinė Qendrore kryengritėsit e udhėhequr nga Andre Topia sulmuan kėshtjellėn e Krujės, por nuk e morėn dot. Edhe nė zonėn e Vlorės dokumentet e kohės tregojnė se nė vitin 1434 krerėt e vendit donin qė "turqve t`ua hiqnin nga duart kėshtjellėn e Kaninės".

    Gjatė viteve 30 tė shek. XV zotėrimet e Gjergj Arianitit mbetėn rajoni kryesor i luftės antiosmane, prandaj sulltan Murati II, gjatė verės sė vitit 1434, u vendos nė Manastir. Kėtu u grumbulluan ushtritė osmane tė Rumelisė dhe nėn komandėn e bejlerbeut tė tyre, Sinan Pashės, nė fillim tė gushtit 1434 sulmuan zotėrimet e Arianitėve. Pasi hynė nė thellėsi tė tyre, trupat osmane u rrethuan dhe u goditėn rreptė nga luftėtarėt shqiptarė. Nė kėtė betejė, shkruante ato ditė Senati i Raguzės, shqiptarėt "dolėn fitues nė fushėn e nderit dhe shumė turq u vranė".
    Pas fitores sė shkėlqyer tė shqiptarėve nė gusht tė vitit 1434, u ngarkuan Isak bej Evrenozi dhe sanxhakbejlerėt e rajoneve kufitare qė tė vazhdonin luftėn pėr shkatėrrimin e forcave tė Gj. Arianitit. Nė dhjetor tė vitit 1434 ushtria e Isak Beut iu drejtua zotėrimeve tė Arianitėve. Shqiptarėt i dolėn pėrpara ushtrisė osmane dhe zhvilluan me tė njė betejė tė rreptė, qė pėrfundoi me njė fitore tė shkėlqyer tė tyre. Pėr kėtė betejė Senati i Raguzės do tė shkruante ato ditė: "Isaku vetėm me njė numėr shumė tė vogėl ushtarėsh mundi tė shpėtojė. Nga ushtria e tij shumė turq, nga mė kryesorėt e tė rėndėsishmit, u vranė nė luftė e mbetėn robėr. Qė prej asaj dite turqit mbetėn tė tmerruar, duke mos pasur guxim kundėr arbėrve".

    Luftimet ndėrmjet shqiptarėve dhe forcave osmane vazhduan edhe nė vitin 1435. Mė 20 prill tė kėtij viti luftėtarėt e Gj. Arianitit u ndeshėn rreptė me njė ushtri osmane, duke e shpartalluar atė dhe, siē shkruhej ato ditė, "e mbajtėn fushėn e betejės si ngadhėnjyes".

    Pas disfatave tė njėpasnjėshme, qė pėsuan trupat osmane prej luftėtarėve tė Gj. Arianitit, sulltan Murati II ndėrpreu dėrgimin e ushtrive tė tjera kundėr shtetit tė Arianitėve dhe gjatė viteve 1435 -1437 i angazhoi forcat e veta nė Anadoll kundėr emirit Ibrahim tė Karamanisė. Pėrkohėsisht nė Shqipėri u krijua njė gjendje e tillė qė, siē shkruhej nė fund tė vitit 1435, "turqit e arbėrit po qėndrojnė tė qetė nė kufijtė e tyre pa ndonjė trazim ose pėrleshje".

    Kryengritjet e viteve 30 tė shek. XV dhe fitoret e forcave tė Gj. Arianitit patėn jehonė tė madhe si nė Shqipėri, ashtu edhe nė vende tė ndryshme tė Evropės. Pėrpara bashkėkohėsve tė huaj shqiptarėt dolėn si njė nga popujt mė aktivė nė luftėn kundėr pushtuesve osmanė. Rėndėsia e luftės sė tyre i kalonte kufijtė e botės shqiptare dhe me kohė tėrhoqi vėmendjen e shteteve evropiane, interesat e tė cilėve lidheshin me ngjarjet e Ballkanit. Gj. Arianiti u bė personalitet i njohur evropian, sepse fitoret e tij erdhėn nė njė kohė kur Evropa ishte mėsuar tė dėgjonte pėr disfatat qė pėsonin forcat antiosmane. Pėr kėto fitore atė e pėrgėzuan personalitetet mė tė shquara tė kohės, si papa Eugjeni IV dhe perandori gjerman Sigismund, qė ishte njėkohėsisht edhe mbret i Hungarisė. Kėta i dhanė luftės sė shqiptarėve njė pėrkrahje tė gjerė morale.

    Lufta e shqiptarėve pėrkonte me interesat e Hungarisė, qė gjendej pėrballė sulmeve tė ushtrisė osmane. Drejtuesit e kryengritjeve shqiptare si Gjergj Arianiti e Andre Topia krijuan lidhje tė ndėrsjella me mbretin e Hungarisė, Sigismundin, dhe dėrguan pėrfaqėsuesit e tyre te njėri-tjetri. Ata projektuan qė, duke u mbėshtetur nė viset e ēliruara tė Shqipėrisė, tė organizonin njė kryengritje tė pėrgjithshme antiosmane nė Ballkan. Pėr kėtė qėllim, nė pranverė tė vitit 1435, mbreti i Hungarisė dėrgoi nė Shqipėri Fruzhinin, pasardhės i mbretit bullgar Shishman, dhe nė pranverė tė vitit 1436 princin Daut, pretendent i fronit osman i strehuar nė oborrin hungarez, me synimin qė kundėrshtarėt politikė tė sulltan Muratit II tė ngriheshin kundėr tij dhe ta rrėzonin nga froni. Me gjithė kėto pėrpjekje nuk u arrit tė organizohej njė aksion i pėrbashkėt ballkanik.
    Jehona e luftės antiosmane tė shqiptarėve u ndie edhe nė vendet e tjera evropiane. Situatėn e trazuar politike tė viteve 30 nė Shqipėri, Republika e Venedikut u pėrpoq ta shfrytėzonte pėr interesat e veta. Ajo arriti t`u merrte shqiptarėve Dejėn dhe mė pas, nėn presionin e osmanėve, ua dorėzoi kėtyre. Ndėrkohė Venediku udhėzonte qeveritarėt e saj nė tokat shqiptare qė tė respektonin traktatet e paqes me sulltanin, tė mos i ndihmonin kryengritėsit shqiptarė, tė lejonin kalimin e qėndrimin e trupave osmane nė zotėrimet veneciane etj.



    Gjendja politike nė Shqipėri pas kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV



    Gjatė viteve 30 tė shek. XV shqiptarėt pėr herė tė parė i thyen ushtritė osmane nė disa beteja. Me gjithė kėto fitore, lufta e tyre nuk dha pėrfundimet e dėshiruara, sepse mungoi bashkimi i tė gjitha forcave shqiptare, mungoi bashkėrendimi efikas i veprimtarisė ushtarake tė tyre dhe aksionet luftarake nė rajonet kryengritėse u zhvilluan tė veēuara, prandaj pėrgjithėsisht qenė tė pasuksesshme. Kjo situatė e pėrgjithshme ndikoi negativisht edhe nė shtetin e Gj. Arianitit, duke i bėrė tė paqėndrueshme rezultatet e fitoreve ushtarake tė tij.
    Situata politike nė Shqipėri mbeti shpėrthyese edhe gjatė gjysmės sė dytė tė viteve 30 tė shek. XV, kur luftimet kishin pushuar.

    Nė viset e Gjirokastrės e tė Vlorės si dhe nė zonat pranė qendrave ushtarake tė pushtuara etj., qėndresa antiosmane vazhdoi nė forma tė tjera. Pėr tė vendosur nė to plotėsisht pushtetin e vet, sulltan Murati II iu drejtua pėr ndihmė Venedikut. Kėshtu, nė tetor tė vitit 1436, njė pėrfaqėsues i sulltanit i kėrkoi Republikės sė Venedikut tė ndėshkonte ata shqiptarė qė, nga zotėrimet e saj tė Shkodrės, Pargės etj., sulmonin forcat osmane, si dhe tė mos lejohej nė to strehimi i dezertorėve tė ushtrisė osmane.

    Gjendja e rėndė politike nė Shqipėri pėr pushtuesit osmanė dhe pamundėsia e tyre pėr tė dėrguar aty vazhdimisht ushtri tė mėdha, ndėrkohė qė kishte fronte tė tjera lufte edhe nė rajone tė tjera kufitare me Perandorinė Osmane, e detyruan sulltan Muratin II tė ndryshonte pėrkohėsisht qėndrimin e vet ndaj shqiptarėve. Ai ndėrpreu sulmet ushtarake mbi zotėrimet e Arianitėve e tė viseve tė tjera shqiptare dhe i largoi forcat osmane nga zonat, ku pozitat e tyre ishin shumė tė dobėta.

    Osmanėt i braktisėn krahinat nė veri tė lumit Mat dhe kėshtjellėn e Dejės ia dhanė Lekė Zaharisė. Me aktivizimin energjik tė djemve tė Gjon Kastriotit, Stanishės e Skėnderbeut, qė ishin funksionarė osmanė, shteti i Kastriotėve u rimėkėmb shpejt, siguroi pėrsėri dalje nė det, duke rimarrė skelėn e Shufadasė nė grykėderdhjen e lumit Mat, si dhe kontrollin e rrugėve pėr nė Prishtinė dhe nė Shkup. Zotėrimet e tij u bėnė kufitare nė perėndim me zotėrimet veneciane tė Lezhės e tė Shkodrės. Edhe nė rajone tė tjera tė brendshme e larg qendrave osmane, si nė krahinat malore e fushore qė shtriheshin ndėrmjet lumenjve Devoll-Seman dhe Erzen u rivendosėn pozitat e zotėrve vendas, ndonjė prej tė cilėve i mori zotėrimet e veta nė formėn e timareve.

    Pėr tė ruajtur nė viset shqiptare pushtetin e tronditur osman, sulltan Murati II u pėrpoq tė mbėshtetej te ata fisnikė vendas qė ishin tė lidhur me administratėn vendore osmane. Krahas Evrenozėve, qė vazhduan tė ishin nė krye tė pashasanxhakut tė Shkupit, gjatė viteve 1437-1438 sulltani emėroi sanxhakbe tė Sanxhakut Shqiptar tė birin e Teodor Muzakės, Jakup Beun, dhe subash tė Krujės Gjergj Kastriotin-Skėnderbeun. Kurse qysh nė verėn e vitit 1434 ishte emėruar nė postin e dizdarit tė Krujės Ballaban Beu, i njohur sipas rrėfimit tė M. Barlecit me titullin pashė, titull qė realisht nuk e ka pasur asnjėherė.

    Gjatė qeverisjes sė Sanxhakut Shqiptar prej Jakup Beut dhe tė vilajetit tė Krujės prej Skėnderbeut, sipas rekomandimeve tė tyre u bėnė shumė ndryshime nė shpėrndarjen e timareve e tė fshatrave nė tė mirė tė elementit shqiptar, duke shprehur kėshtu vijimin e lidhjeve familjare qė ata mbanin me elitėn drejtuese shqiptare. Sa kohė qė Skėnderbeu qėndroi nė postin e subashit tė vilajetit tė Krujės edhe kėto vise mund tė konsiderohen si pjesė e shtetit tė Kastriotėve. Por Jakup bej Muzaka dhe Skėnderbeu nuk i mbajtėn gjatė pozitat drejtuese nė Sanxhakun Shqiptar.
    Nė fund tė vitit 1438 qenė tė pasuksesshme aksionet e trupave osmane kundėr ushtrisė hungareze nė Transilvani. Mė pas veprimet luftarake osmane u shtrinė pranė viseve shqiptare, nė Rashė e nė Bosnjė. Nė vitin 1439 ata pushtuan kryeqytetin e Despotatit tė Rashės, Smederevėn, dhe e nėnshtruan atė.

    Ndėrkohė sulltan Murati II largoi Skėnderbeun dhe Jakup Beun nga funksionet e larta drejtuese qė kishin nė Sanxhakun Shqiptar dhe i ngarkoi me funksionet e larta tė sanxhkbejlerėve nė rajone tė tjera mė pak shpėrthyese, me sa duket larg viseve shqiptare. Nė vend tė tyre pėr drejtimin e Sanxhakut Shqiptar u emėruan persona tė huaj, qė ishin mė tė besueshėm. Kėta bėnė ndryshime tė shumta nėpėr timaret e Sanxhakut Shqiptar, duke favorizuar elementin e huaj. Pas njė rrethimi tė gjatė njėvjeēar, nė qershor tė vitit 1441, osmanėt pushtuan Novobėrdėn, qendra mė e rėndėsishme e prodhimit tė arit e tė argjendit nė Ballkan, tė cilin nuk arritėn ta mbanin nė duar pėr njė kohė tė gjatė.

    Pas kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV jeta politike nė Shqipėri u zhvilluan nė mėnyrė tė tillė qė ēoi nė forcimin shkallė-shkallė tė pozitave tė pushtuesve osmanė nė dėm tė shqiptarėve, gjė qė rriti pakėnaqėsinė e tyre. Elita drejtuese shqiptare u vu nė pritje tė rrethanave mė tė favorshme pėr tė rifilluar luftėn kundėr pushtuesve osmanė, siē do tė ndodhte nė nėntor tė vitit 1443 nė Shqipėri, kur nė krye tė saj u vu Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu.

  13. #53
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    K R E U VI

    SHQIPĖRIA NĖ KOHĖN E GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT
    (1443 - 1468)




    1. RIMĖKĖMBJA E SHTETIT TĖ KASTRIOTĖVE DHE
    FORMIMI I LIDHJES SHQIPTARE TĖ LEZHĖS





    Jeta dhe veprimtaria e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut deri mė 1443




    Gjergj Kastrioti lindi rreth vitit 1405. Ishte fėmija i parafundit nė familjen me shumė fėmijė tė Gjonit e tė Vojsavės. Kėta kishin katėr djem (Stanishėn, Reposhin, Konstandinin e Gjergjin) dhe pesė vajza (Marėn, Jellėn, Angjelinėn, Vlajkėn e Mamicėn).
    Kur lindi Gjergji, i ati, Gjon Kastrioti, ishte sundimtar i njė shteti tė rėndėsishėm, qė shtrihej sė paku nga rrethinat e Prizrenit e tė Tetovės nė lindje deri nė detin Adriatik nė perėndim. Qendra administrative e tij duhet tė ketė qenė Prizreni. Kėtu duhet tė ketė lindur edhe Gjergji.

    Qė kur Gjergji ishte fėmijė, familja e Kastriotėve i ndjeu rrjedhimet shkatėrrimtare tė pushtimeve osmane. Dokumentet tregojnė se nė vitin 1409 Gjon Kastrioti ishte detyruar t'u dorėzonte peng osmanėve njė nga djemtė e tij, ndoshta Stanishėn, dhe mė pas edhe djalin e vogėl, Gjergjin. Ky u dorėzua si peng rreth moshės nėntėvjeēare, kur osmanėt pushtuan Krujėn (nė fillim tė vitit 1415) qė ishte nė kufi me zotėrimet e Kastriotėve.

    Dėrgimin e Gjergjit tė vogėl nė oborrin osman rreth moshės nėntėvjeēare, e dėshmojnė, pavarėsisht nga njėri-tjetri, burime historike bashkėkohore ose pak mė tė vona, vendase e tė huaja. Kėtė e pohojnė autorėt e vjetėr shqiptarė, veprat e tė cilėve shėrbejnė si burime mė tė rėndėsishme pėr njohjen e historisė sė Shqipėrisė tė shek. XV, si Marin Barleci, Marin Beēikemi, Gjon Muzaka, Dhimitėr Frėngu. Edhe nė jetėshkrimin mė tė hershėm pėr Gjergj Kastriotin, tė hartuar rreth viteve 1481-1482 prej Martin Segonit, tregohet se ai u dėrgua i vogėl peng, u rrit dhe u edukua pranė oborrit tė sulltanit. Tė njėjtėn gjė njoftojnė edhe kronistė e historianė tė huaj, bashkėkohės me Skėnderbeun, si italianėt F. Filelfo, I. Potani, R. Volaterani, bizantini L. Halkokondili, shumica e autorėve osmanė tė shek. XV e XVI: Ashik pasha Zade, Tursuni, I. Bitlisi etj.

    Gjergji, pasi u mor peng rreth moshės nėntėvjeēare, u dėrgua nė kryeqytetin e Perandorisė Osmane, nė Edrene. Ai u edukua kėtu gjatė njė periudhe dhjetėvjeēare nė shkollėn e iē-ogllanėve, ku u dallua mbi tė tjerėt. Nė kėtė shkollė futeshin zakonisht djemtė e zotėrve tė nėnshtruar pėr t'u pėrgatitur e edukuar nė frymėn osmane si komandantė tė zotė e feudalė tė bindur. Kėta zakonisht shėrbenin si spahinj nė vendet ku pushtimi osman ndeshte nė qėndresėn e popullsisė, si dhe nė vendet nga ata kishin ardhur.
    Gjergj Kastrioti nga natyra ishte i pajisur me dhunti tė veēanta, shumė tė ēmuara. Sipas dokumenteve tė kohės dhe njoftimeve tė Marin Barlecit, Gjergj Kastrioti kishte mendjemprehtėsi tė veēantė dhe arriti tė zotėronte disa gjuhė tė huaja. Ai ishte shtatlartė, shpatullgjerė e shumė i fuqishėm. Luftonte mbi kalė e nė kėmbė dhe ishte mjeshtėr i pashoq nė pėrdorimin e shpatės e tė armėve tė tjera.

    Gjergji u shqua gjatė viteve tė shkollės, kur iu vu emri mysliman Skėnder, dhe mori pjesė nė fushata tė ndryshme ushtarake, nė Ballkan dhe nė Azi tė Vogėl, gjatė tė cilave fitoi njė pėrvojė tė madhe ushtarake. Pasi mbaroi shkollėn e iē-ogllanėve, Skėnderbeu hyri nė kuadrot ushtarake tė sistemit feudal osman dhe pėrparoi shpejt nė karrierėn shtetėrore, nga pozita e spahiut deri nė postin e lartė tė sanxhakbeut.

    Funksionet si kuadėr osman pėr vite tė tėra Skėnderbeu i ushtroi nė Shqipėri, duke u lidhur me mjedisin vendas dhe interesat e familjes sė tij. Emri i Gjergj Kastriotit pėr herė tė parė pėrmendet nė Shqipėri bashkė me ata tė vėllezėrve tė tij nė dokumente tė vitit 1426 pėr ēėshtje pronėsie. Nė kėtė kohė Skėnderbeu kishte mbaruar shkollėn e iē-ogllanėve dhe ishte nė Shqipėri si spahi, mė pas u bė subash i Krujės dhe qėndroi nė kėtė post zyrtarisht deri nė fund tė vitit 1438, kur nė zeametin pėrkatės ėshtė shėnuar se i rijepej Zaganoz Beut. Qysh nė fillim, kur u hartua regjistri kadastral osman i vitit 835 h. (1431-1432), zeameti i subashit tė Krujės ėshtė regjistruar me emrin e Zaganoz Beut. Pas riemėrimit zyrtar nė fund tė vitit 1438 nė postin e subashit tė Krujės, Zaganoz Beu duhet tė jetė rikthyer me vonesė nė Krujė, sepse Skėnderbeu pėrmendet nė Shqipėri edhe mė 7 dhe 10 korrik tė vitit 1439. Nuk dihet se cilėt fshatra formonin timarin e tij nė Shqipėri, kur ai ishte nė postin e njė spahiu. Ndoshta kanė qenė disa fshatra tė vilajetit tė Dhimitėr Jonimės, diku midis Lezhės e Rubikut, ku nė mes tė viteve 30 Skėnderbeu pati nė zotėrim njė timar tė madh, me tė paktėn nėntė fshatra.

    Skėnderbeu konsiderohej si bashkėsundimtar me tė drejta tė plota me anėtarėt e tjerė tė familjes nė veprimtarinė politike tė Kastriotėve. Prandaj emri i tij ėshtė shėnuar gjatė viteve 20 e 30 nė aktet zyrtare qė rregullonin marrėdhėniet e Kastriotėve me vendet e tjera, si p.sh. nė vitin 1426 nė njė aktblerje nga Kastriotėt tė njė pirgu pranė manastirit Hilandar nė malin Athos dhe nė njė aktdhurimi tė dy fshatrave tė Kastriotėve pėr manastirin e Hilandarit, si dhe nė mars tė vitit 1438 kur Stanisha dhe Gjergji kėrkuan qytetarinė e Venedikut dhe mė vonė (korrik 1439) edhe atė tė Raguzės. Qytetaria veneciane e raguzane kėrkohej qė, nė rast shkatėrrimi e dėbimi nga zotėrimet e veta prej osmanėve, familjarėt e Gjonit tė strehoheshin nė kėto vende.

    Gjatė viteve tė qėndrimit nė Shqipėri si kuadėr osman Skėnderbeu punoi aktivisht pėr mbrojtjen e interesave tė familjes sė tij. Kėshtu, sipas njė dokumenti osman pa datė, kur Gjon Kastrioti ra nė konflikt me osmanėt dhe humbi krahinėn e Ishmit (Mysjen), Skėnderbeu u kėrkoi autoriteteve osmane qė ta merrte si zeamet kėtė krahinė. Gjatė kėtyre viteve ai kishte njė timar tė madh nė trevėn Lezhė-Rubik, qė pėrshkohej nga udha e karvaneve qė lidhte bregdetin me Prizrenin. Kjo rrugė ishte shumė e rėndėsishme pėr veprimtarinė ekonomike e tregtare tė shtetit tė Kastriotėve. Mė 1437-1438 Skėnderbeu u bė qeveritar (subash) i vilajetit tė Krujės dhe siguroi pėr kėtė njė feud tė madh prej dhjetėra fshatrash. Ky gradim ndikonte shumė nė forcimin e pozitave ekonomike e politike tė zotėrimeve tė Kastriotėve qė shtriheshin nė lindje e nė veri tė vilajetit tė Krujės.

    Pas vdekjes sė Reposhit (1431), qė i qe kushtuar jetės fetare, dhe tė Konstandinit, dy vėllezėrit e tjerė drejtuan shtetin e Kastriotėve, sepse ati i tyre, Gjon Kastrioti, ishte i sėmurė dhe vdiq nė maj tė vitit 1437. Tė dy vėllezėrit i kushtuan vėmendje ruajtjes e forcimit tė marrėdhėnieve me Venedikun e Raguzėn, prej tė cilave arritėn mė 1438 e 1439 tė siguronin tė drejtat e privilegjet qė kishte patur ati i tyre me ato dy vende. Ata vepruan bashkėrisht deri kur vdiq Stanisha mė 1446.

    Pas vitit 1439 Skėnderbeu nuk pėrmendet mė nė tokat shqiptare. Nė kėtė kohė nė Ballkan po fillonin trazira tė reja, si rrjedhojė e aksioneve ushtarake antiosmane tė Janosh Huniadit. Prandaj sulltan Murati II e largoi Skėnderbeun nga posti i subashit tė Krujės, duke e emėruar sanxhakbej me sa duket larg tokave shqiptare, ndoshta nė Nikopol tė Bullgarisė.
    Gjatė viteve tė qėndrimit nė Shqipėri si funksionar osman, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu del me emrin mysliman (Iskėnder) nė dokumentet osmane, kurse nė ato perėndimore ka pėrdorur vetėm emrin e krishterė Gjergj, gjė qė shpreh lidhjet e tij me parinė drejtuese shqiptare.

    Sigurimi i privilegjeve dhe i qytetarisė sė Venedikut e tė Raguzės nė fund tė viteve 30, nė njė kohė kur Skėnderbeu po pėrparonte nė karrierėn politike si kuadėr i Perandorisė Osmane, tregojnė se ai e shikonte tė ardhmen jo nė kuadrin e karrierės sė njė funksionari osman. Pėrkundrazi, praninė e tij nė radhėt e kuadrove osmane, ai e gjykonte si diēka tė pėrkohshme. Nė kushtet kur sė bashku me tė vėllanė, Stanishėn, kishin marrė drejtimin e zotėrimeve tė Kastriotėve, largimin e tij nga posti i subashit tė Krujės dhe emėrimin si sanxhakbej larg Shqipėrisė, Skėnderbeu nuk mund ta shikonte si njė "gradim", por si shprehje tė mosbesimit tė sulltanit ndaj tij.

    Ndonėse kaloi njė kohė tė gjatė nė shkollėn e iē-ogllanėve e nė vende tė huaja si kuadėr e komandant i shquar i ushtrisė osmane, Skėnderbeu mbajti lidhje tė ngushta me familjen e tij, me interesat e zotėrimeve tė tyre. Ai jetoi pėr vite tė tėra nė atdheun e vet, ku u brumos dhe u formua nė mjedisin e luftės sė shqiptarėve kundėr pushtuesit tė huaj osman dhe tė disfatave tė para qė osmanėt pėsuan nė Shqipėri gjatė kryengritjeve tė viteve 30. Kthesa rrėnjėsore e Skėnderbeut nė nėntor tė vitit 1443, duke ardhur nė Shqipėri pėr tė ngritur lart flamurin e luftės kundėr pushtuesve osmanė, ishte rrjedhojė e pėrvojės jetėsore shumė tė pasur tė tij dhe e luftės sė shqiptarėve.

  14. #54
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kryengritja e Pėrgjithshme Ēlirimtare (nėntor 1443)



    Shqiptarėt e vazhduan luftėn kundėr pushtuesve osmanė nė forma tė ndryshme edhe pas kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV. Nėpėr dokumente tė gjysmės sė dytė tė viteve 30 dhe fillimit tė viteve 40 pėrmenden nė viset shqiptare spahinj tė vrarė, spahinj qė, pėr tė shpėtuar kokėn, kishin braktisur timaret etj. Qėndresa e pėrhershme kundėr pushtuesve osmanė dhe rrethanat e favorshme ndėrkombėtare qė u krijuan nė fund tė viteve 30 e nė fillim tė viteve 40 tė shek. XV nxitėn disa nga fisnikėt shqiptarė tė ngriheshin nė luftė kundėr pushtuesve tė huaj.

    Ndėrkaq nė jetėn kishtare e politike tė Shqipėrisė ndikuan pozitivisht vendimet e Koncilit tė Ferrarės, qė u mbajt gjatė viteve 1438-1439. Krahas papė Eugjenit IV, nė tė morėn pjesė edhe pėrfaqėsuesit mė tė lartė tė universit ortodoks, si perandori i Bizantit, Johan Paleologu, patriarku i Konstandinopojės, Jozefi, dhe peshkopėt bizantinė e sllavė mė nė zė. Nė korrik tė vitit 1439 pėrfaqėsuesit e tė dy palėve nėnshkruan tekstin e bashkimit shpirtėror tė tė dy kishave nėn supremacinė e Papatit. Ky vendim ndikonte pozitivisht pėr zbutjen e mosmarrėveshjeve ndėrmjet kishave ortodokse e katolike nė Shqipėri dhe pėr rritjen e bashkėpunimit ndėrmjet sundimtarėve shqiptarė tė besimit katolik dhe ortodoks, si dhe tė kėtyre me forcat politike tė huaja. Vendimet e Koncilit tė Ferrarės ndihmonin bashkėpunimin ndėrmjet vendeve evropiane, qė politikisht ishin shumė tė copėtuara e tė pėrēara, nė luftėn kundėr armikut tė pėrbashkėt, pushtuesve osmanė, luftė qė filloi tė propagandohej si njė kryqėzatė e tė krishterėve kundėr pushtuesve aziatikė e besimit tė tyre islam.

    Nė fillim tė viteve 40 tė shek. XV rrethanat ndėrkombėtare favorizonin shpėrthimin e kryengritjeve antiosmane nė Shqipėri. Me vendosjen nė fronin e Hungarisė tė mbretit tė Polonisė, Vladislavit, trupat hungareze, tė komanduara nga vojvoda i Transilvanisė, Janosh Huniadi, kaluan nga veprimet mbrojtėse nė mėsymje dhe pėrkohėsisht arritėn tė ndalnin pėrparimin e osmanėve drejt Evropės Qendrore. Pasi grumbulloi njė ushtri tė fuqishme, tė pėrbėrė prej hungarezėsh, polakėsh, rumunėsh etj., J. Huniadi kaloi Danubin, u fut nė thellėsi tė Ballkanit dhe nė shtator tė vitit 1442 u shkaktoi njė disfatė tė rėndė trupave osmane. Fitorja e ushtrisė sė J. Huniadit ngjalli shpresa te popujt e shtypur tė Ballkanit, nxiti lidhjet e sundimtarėve ballkanas me Hungarinė e me forca tė tjera politike tė kohės pėr zgjerimin e frontit tė luftės antiosmane. Aktivisht veproi nė kėtė drejtim papa Eugjeni IV, i cili nėpėrmjet peshkopėve tė vet nxiste elitėn drejtuese shqiptare e ballkanike tė rrėmbente armėt kundėr osmanėve sapo trupat e J. Huniadit tė marshonin sėrish nė drejtim tė Ballkanit Qendror.

    Kėtė situatė ndėrkombėtare disa fisnikė shqiptarė, midis tyre edhe Gjergj Arianiti, e vlerėsuan tė pėrshtatshme pėr fillimin e luftės. Nė kuadrin e pėrgatitjeve Gjergj Arianiti forcoi lidhjet me vendet e tjera, duke dėrguar pėrfaqėsuesit e vet nė Romė e nė Bosnjė. Nė gusht tė vitit 1443 ai siguroi qytetarinė e Raguzės, qė tė strehohej familjarisht nė atė qytet po qe se do thyhej prej trupave osmane.
    Nė shtator tė vitit 1443 Gjergj Arianiti sulmoi forcat osmane nė lindje tė zotėrimeve tė tij dhe i dėboi pushtuesit nga shumė krahina tė Shqipėrisė Qendrore. Fitoret e tij ndikuan nė jetėn politike tė Shqipėrisė dhe patėn jehonė edhe nė vendet e tjera. Vetė ai vazhdonte pėrgatitjet pėr vijimin e luftės kundėr osmanėve. Mė 21 tetor pėrfaqėsuesit e tij, sipas porosisė qė kishin bėrė nė Raguzė, morėn kėtu flamurin e Arianitėve, qė t'u printe luftėtarėve tė tij nė betejat e ardhshme. Nė fund tė muajit nėntor Gjergj Arianiti i kėrkoi Raguzės t'i shiste bombarda, armė kėto qė i duheshin pėr ēlirimin e kėshtjellave.

    Lufta ēlirimtare u pėrhap edhe nė trevat e Shqipėrisė sė Poshtme. Gjin Zenebishi, i biri i Depės, u kthye nga mėrgimi duke zbarkuar nė bregdetin shqiptar pranė Butrintit. Me ushtrinė qė organizohej kėtu marshoi nėpėr rrethinat e Gjirokastrės nė drejtim tė Kosturit, ku forcat e tij u sulmuan nė befasi dhe u shpartalluan nga njė ushtri osmane dhe vetė Gjini mbeti i vrarė.
    Nė fund tė vitit 1443 lufta ēlirimtare e shqiptarėve mori hov tė mėtejshėm nga zhvillimi i ngjarjeve nė Ballkan.

    Nė tetor tė vitit 1443 trupat hungareze tė komanduara nga Janosh Huniadi, pasi kaluan Danubin, u futėn nė thellėsi tė Ballkanit dhe filluan “Fushatėn e Gjatė" qė vazhdoi deri nė fillim tė vitit 1444. Ato marshuan nė drejtim tė viseve verilindore shqiptare. Kudo ato gjetėn gatishmėrinė e banorėve tė krahinave ku kalonin pėr tė luftuar sė bashku kundėr tė njėjtit arimik. Vetė Huniadi shkruante ato ditė se ushtria e tij po "rritej nga dita nė ditė me shumė bullgarė, arbėr, serbė, boshnjakė".

    Beteja u zhvillua mė 3 nėntor 1443 nė afėrsi tė Nishit, ku trupat osmane u thyen dhe u tėrhoqėn tė shpartalluara. Ushtria e J. Huniadit vazhdoi marshimin nė thellėsi tė zotėrimeve osmane gjatė njė dimri tė ashpėr dhe u fut nė Bullgari, duke zbritur deri nė juglindje tė Sofjes. Gjatė 5 dhe 6 dhjetorit 1443 ushtria e J. Huniadit pėsoi disfatė nė Vasilicit dhe filloi tėrheqjen. Pas njė muaj, mė 5 janar 1444 ajo pėsoi njė disfatė tė dytė nė Pirot (nė juglindje tė Nishit). Me humbje tė ndjeshme tė shkaktuara edhe prej kushteve natyrore tė stinės, nė fillim tė shkurtit tė vitit 1444, ushtria e J. Huniadit arriti nė Budapest me njė efektiv disa herė mė tė vogėl nga numri fillestar i luftėtarėve, kur nisi fushatėn nė tetor tė vitit 1443. Sidoqoftė, ngjarjet e mėsipėrme ndikuan nė jetėn politike tė Ballkanit. Nė gusht tė vitit 1444, me miratimin e sulltan Muratit II dhe me kufij tė rrudhur, u rimėkėmb Despotati i Rashės.

    Nė betejėn e Nishit, tė 3 nėntorit 1443, ndodhej edhe Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu, qė kishte detyrėn e funksionarit tė lartė osman, atė tė sanxhakbeut tė Nikopolit. Shpartallimin e forcave osmane nė betejėn e 3 nėntorit 1443 dhe vazhdimin e marshimit tė trupave tė J. Huniadit nė drejtim tė Bullgarisė, Skėnderbeu e gjykoi si ēastin mė tė pėrshtatshėm pėr ēlirimin e tokave shqiptare. Pasi grumbulloi rreth vetes disa qindra bashkatdhetarė pjesėmarrės nė betejėn e Nishit, dhe i shoqėruar nga i nipi Hamza Kastrioti, Skėnderbeu mori rrugėn nė drejtim tė atdheut.

    Nė fillim Skėnderbeu hartoi planin pėr ringritjen e shtetit tė Kastriotėve, qė, siē ėshtė shprehur nė fillim tė vitit 1445, formohej nga dy pjesė tė mėdha "nga Dibra dhe Mati", qė i ndante lumit Drin. Dibra, sipas konceptit tė kohės pėr shqiptarėt, tė shprehur, p.sh., nga Marin Barleci dhe nga Gjon Muzaka, shtrihej nė lindje deri nė masivin malor tė Mokrės (malet Jakupice), kurse Mati deri nė Detin Adriatik.
    Gjatė kthimit nga Nishi, Skėnderbeu arriti nė Fushė-Dardani, vijoi rrugėn Prishtinė-Prizren, qė ishte e lirė nga osmanėt, dhe mė tej zbriti nė rajonin e Dibrės. Kjo ishte pjesa mė e begatė dhe mė e populluar e zotėrimeve tė Kastriotėve, prandaj ai e pėrmend atė tė parėn kur e cilėson veten dhe tė vėllanė, Stanishėn, si "zotėr tė Dibrės dhe tė Matit".

    Dibra pėrbėhej nga dy rajone: nga Dibra e Poshtme dhe Dibra e Sipėrme. E para ishte zonė fushore dhe shtrihej pėrgjatė rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Vardar dhe arrinte nė lindje, duke i pėrfshirė ato, deri te ngushticat e Dervenit nė afėrsi tė Shkupit. Burimet historike tė shek. XV, madje edhe mė tė hershme, tregojnė se afėr Gostivarit e nė veriperėndim tė tij gjendej qendėrbanimi mė i madh i atij rajoni, fshati Dibrishė (Debrishė), qė ėshtė edhe sot, emrin e tė cilit ka pasur pėr njė kohė edhe rajoni nė rrjedhjen e sipėrme tė lumit Vardar. Rruga qė lidhte Kėrēovėn me rajonin e Gostivarit nė dokumentet mesjetare del e emėrtuar “Rruga Kėrēovė-Dibėr” dhe banorėt e fshatit Llopushnik, nė juglindje tė Gostivarit, pėrmenden nė to si ruajtės tė saj.

    Edhe nė krahinėn e Dervenit, qė shtrihet nė lindje tė Tetovės, gjendet mikrotoponimia Dibėr, qė nė sllavishten e vjetėr kishtare (dėbėr) ka kuptimin luginė, grykė. Ky duhet tė ketė qenė emėrtimi i vjetėr i kėsaj krahine, tė cilin pushtuesit osmanė e zėvendėsuan me fjalėn pėrkatėse tė tyre derven (derbend). Kjo shėrben si njė e dhėnė qė tregon se shtrirja lindore e Dibrės sė Poshtme arrinte deri nė afėrsi tė Shkupit. Prandaj osmanėt nė shek. XV, kur bėnė ndarjen e tyre administrative, pėr rajonin Gostivar-Tetovė pėrdorėn njė emėrtim osman (vilajeti ose nahija e Kalkandelenit) pėr ta dalluar nga njėsia administrative nė perėndim tė saj (nahija e Dibrės). Nė kėtė tė fundit, edhe pse mbante emrin e Dibrės, gjatė shek. XV nuk kishte asnjė qendėrbanimi ose mikrotoponimi tjetėr me kėtė emėr.

    Nė jug tė Dibrės sė Poshtme shtrihej Dibra e Sipėrme, qė ishte kryesisht njė rajon malor me shtrirje tė gjerė. Kėtu, nė pjesėn verilindore tė Dibrės sė Sipėrme, nė veri tė Krushevės e nė segmentin rrugor Pėrlep-Kėrēovė, ishte qyteti mesjetar Debėrshtė, emėr qė vazhdon ta mbajė edhe sot. Kurse nė veri tė liqenit tė Ohrit ishte qyteti mesjetar e nahija Debėrc, emėr qė e mban ende sot krahina e luginės sė lumit Sasheska nė verilindje tė Strugės, nėpėrmjet sė cilės kalon rruga nga Struga dhe Ohri pėr nė Kėrēovė. Martin Segoni, Gjon Muzaka etj., kanė rrėfyer se qyteti i Ohrit ishte nė Dibėr. Kėto dėshmojnė pėr shtrirjen e gjerė tė rajonit tė Dibrės sė Sipėrme gjatė shek. XV dhe mesjetės nė pėrgjithėsi.

    Nė Dibėr Skėnderbeu qėndroi disa ditė, ku nė fshehtėsi mblodhi krerėt e vendit dhe u tregoi planin e veprimeve. Sė pari ai vuri nėn kontroll Dibrėn e Poshtme, e cila vetėm nė lindje ruhej nga dy garnizone tė vogla, tė vendosura nė kėshtjellėn e Kalkandelenit (Tetovės) dhe, nė lindje tė saj, nė kėshtjellėn e Sobrit, qė ngrihej nė krahinėn e Dervenit pėr tė kontrolluar ngushticat e rrugės Tetovė-Shkup. Sobri ka qenė nė fshatin e sotėm Orashko Gradishte, ku edhe sot ruhen rrėnojat e njė kėshtjelle. Tė dyja kėto kėshtjella, e Tetovės dhe e Sobrit, duhet tė kenė kaluar nė duart e Skėnderbeut. Me kėto masa Skėnderbeu vuri nė kontroll njė rrugė tregtare shumė tė rėndėsishme, qė kalonte nė rajonin mė tė pasur tė zotėrimeve tė tij dhe qė lidhte viset perėndimore me Shkupin, ku kishte selinė e vet bejlerbeu i Rumelisė. Nė kėtė mėnyrė ai ndėrpreu lidhjet e kryeqendrės sė Rumelisė me garnizonet osmane, qė gjendeshin tė shpėrndara nė viset e tjera shqiptare, tė cilat shtriheshin nė perėndim tė Shkupit.

  15. #55
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Pėr t`u mbrojtur nga ndonjė sulm i papritur i forcave osmane, Skėnderbeu vendosi roje nė pozicionet kyēe tė rrugėkalimeve dhe dėrgoi nė drejtim tė Krujės njė grup luftėtarėsh, duke i fshehur nė pyjet dhe grykat pranė saj. Kurse mė pas Skėnderbeu, i shoqėruar nga njė numėr i vogėl luftėtarėsh, u nis vetė pėr nė Krujė. Duke e ditur se me forcėn e armėve ishte i pamundur pushtimi i kėshtjellės sė saj, Skėnderbeu u paraqit pranė autoriteteve osmane tė Krujės si i riemėruar nė detyrėn e subashit tė saj, funksion qė e kishte ushtruar nė fund tė viteve 30 tė shek. XV.

    Pasi mori nė dorėzim Krujėn, Skėnderbeu futi natėn nė kėshtjellė bashkėluftėtarėt e fshehur nė rrethinat e saj dhe, nė bashkėpunim me krutanėt, paralizoi garnizonin osman. Ai i la tė lirė ushtarėt osmanė qė tė largoheshin nga Shqipėria, duke pėrfshirė edhe dizdarin e kėshtjellės, Ballabanin, i cili pas dy dhjetėvjeēarėsh do tė vihej nė krye tė trupave osmane pėr tė rimarrė Krujėn.
    Kur zbardhi dita, mė 28 nėntor tė vitit 1443, krutanėt i kishte pushtuar njė gėzim i papėrmbajtur dhe, siē shprehet Barleci, "tė gjithė kishin nė gojė lirinė, kudo oshėtinte zėri i ėmbėl i lirisė".

    Nė prani tė gjithė krutanėve mbi muret e kėshtjellės sė Krujės u ngrit flamuri i lirisė, ai i Kastriotėve. Me kėtė rast, sipas Marin Barlecit, Skėnderbeu u mbajti banorėve tė Krujės njė fjalim tė zjarrtė e plot patos patriotik. Duke vlerėsuar lart gatishmėrinė e madhe tė shqiptarėve pėr tė luftuar, sipas M. Barlecit, Skėnderbeu iu drejtua krutanėve me fjalėt lapidare: "Armėt nuk ua solla unė, por ju gjeta tė armatosur! Lirinė e pashė se e keni kudo: nė kraharor, nė ballė, nė shpatat e nė ushtat tuaja".

    Lajmi i fitores historike, i ēlirimit tė Krujės, u pėrhap me shpejtėsi dhe u prit me gėzim tė papėrshkruar nė mbarė vendin. Ai i dha hov tė paparė luftės ēlirimtare dhe i paralizoi plotėsisht forcat osmane, duke i vėnė ato nė gjendje frike e paniku.

    Pasi mori Krujėn, Skėnderbeu nė bashkėpunim edhe me tė vėllanė, Stanishėn, hyri menjėherė nė bisedime me banorėt e zotėrimevė tė Kastriotėve si dhe me fisnikėt shqiptarė qė kishin lidhje farefisnie ose krushqi me Kastriotėt. Kėtyre ai u parashtroi planin e veprimeve tė mėtejshme pėr ēlirimin e kėshtjellave dhe tė krahinave tė tjera tė Shqipėrisė.

    Forcat e Skėnderbeut pa humbur kohė nisėn sulmet pėr ēlirimin e njė vargu kėshtjellash tė tjera nė afėrsi tė Krujės. Sė pari morėn Petrelėn dhe pas saj iu drejtuan dy kėshtellave nė lindje tė Krujės, Gurit tė Bardhė dhe Stelushit, tė cilat kontrollonin rrugėt tregtare qė lidhnin viset bregdetare me ato lindore. Luftėtarėt e Skėnderbeut ndėrkohė kaluan nė Dibrėn e Sipėrme, ku nė bashkėveprim me trupat e Gjergj Arianitit e tė Zahari Gropės ēliruan qytetin e Ohrit dhe kėshtjellėn e Sopotnicės (Sfetigradit), tė ngritur nė veriperėndim tė Manastirit dhe qė kishte njė pozicion shumė strategjik pėr kontrollin e rrugėve qė lidhnin Pėrlepin e Manastrin me rajonet nė perėndim tė tyre.

    Bashkė me Ohrin dhe Sopotnicėn nė duart e shqiptarėve ranė edhe Struga, Kėrēova, si dhe kėshtjella mė tė vogla qė kontrollonin rrugėt tregtare nė hapėsirat e Dibrės sė Sipėrme. Gjithashtu Skėnderbeu nė jug tė Shkupit mori pėr herė tė parė nė zotėrim tė Kastriotėve rajonin malor tė Mokrės (malet Jakupice). Ai vuri nėn kontroll rrugėn e rėndėsishme Shkup-Kėrēovė, traseja e sė cilės kalonte pėrgjatė luginės sė lumit Treska.

    Po kėshtu vepruan fisnikėt shqiptarė nė viset e tjera tė vendit. Nė Shqipėrinė e Epėrme kėshtjellėn e Jeliēės (Jenipazarit-Pazarit tė Ri) dhe atė tė Zveēanit duhet t’i kenė marrė Spanėt, kurse rajonin e Pejės Dukagjinėt. Edhe Stefan Gjurashi (Cėrnojeviēi) nuk qėndroi duarkryq. Mė parė me ndihmėn e vjehrrit tė tij, Gjon Kastriotit, dhe tani me pėrkrahjen e Skėnderbeut, Stefani u fuqizua, zgjeroi kufijtė e zotėrimeve tė tij dhe si kryeqendėr tė tyre bėri Zhabiakun.

    Nė jug tė vendit viset e ēliruara arritėn deri nė brigjet e lumenjve Devoll e Seman. Revolta e pėrgjithshme antiosmane u shtri edhe nė Shqipėrinė e Poshtme. “Turqit, - shkruante nė dhjetor tė vitit 1443 bajli venecian i Korfuzit, - i ka pushtuar njė tmerr i madh dhe me nxitim ata tė Vlorės, tė Janinės dhe tė Gjirokastrės po pėrpiqen tė fortifikohen". Por, me gjithė situatėn shumė tė favorshme, pėr mungesė organizimi tė qėndresės antiosmane nga fisnikėt vendas, kėshtjellat kryesore tė Shqipėrisė sė Poshtme, qė nga Berati e mė nė jug, mbetėn nė duart e osmanėve.

    Me ēlirimin e njė vargu kėshtjellash, shqiptarėt u hoqėn osmanėve qendrat kryesore ushtarake nė viset e ēliruara, tė cilat i shndėrruan nė baza tė fuqishme pėr mbrojtjen e tyre.

    Nė hapėsirat shqiptare qė u ēliruan me kryengritjen e pėrgjithshme tė vitit 1443 gjendeshin zotėrimet e shumė fisnikėve shqiptarė. Mė tė rėndėsishmet prej tyre i pėrbėnte shteti i Kastriotėve, qė u ringrit shumė shpejt nėn drejtimin e Skėnderbeut e tė vėllait tė madh tė tij, Stanishės. Ai gjendej nė qendėr tė viseve tė lira, shtrihej nė vijėn detare Lezhė-Durrės dhe arrinte nė lindje deri nė afėrsi tė Shkupit. Nė veri tė shtetit tė Kastriotėve shtriheshin zotėrimet e Dukagjinėve, tė Zahariajve, tė Spanėve, tė Dushmanėve, tė Gjurashėve etj. Nė gjirin e tyre pėrfshihej Rrafshi i Dukagjinit e Drenica, krahinat e Plavės e tė Gucisė, tė Jeliēės (Sanxhakut), tė Gentės (Zeta) etj. Nė veri tė kėsaj hapėsire, disa muaj mė pas, do tė rikrijohej Despotati i Rashės me kryeqytet Smederevėn.

    Nė jug tė Kastriotėve ishin zotėrimet e katėr familjeve tė rėndėsishme: tė Arianitėve, tė Topiajve, tė Gropajve dhe tė Muzakajve, qė ishin kufitare me viset e pushtuara prej osmanėve, prandaj mbi to do tė binte edhe pesha kryesore e luftės kundėr pushtuesve osmanė. Zotėrimet e tyre arrinin nė jug deri te lumenjtė Devoll dhe Seman, kurse nė lindje shtriheshin deri nė afėrsi tė Manastirit.

    Ēlirimi i viseve tė gjera nė Shqipėrinė Qendrore e tė Epėrme nė vitin 1443 shėnonte ngjarjen mė tė rėndėsishme nė luftėn e gjatė e tė ashpėr qė shqiptarėt kishin zhvilluar deri nė atė kohė kundėr Perandorisė Osmane. Ēlirimi u krijoi mundėsinė njė pjese tė rėndėsishme tė shqiptarėve tė jetonin tė lirė, kurse vitet qė vijuan, tė luftės kundėr pushtuesve tė huaj, forcuan pėrgjithėsisht te shqiptarėt tiparet e luftėtarėve tė lirisė, si dhe vetėdijėn e tyre kombėtare.

  16. #56
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Kuvendi i Lezhės dhe krijimi i Besėlidhjes Shqiptare (2 mars 1444)



    Ēlirimi i vendit me kryengritjen e pėrgjithshme tė vitit 1443, ishte njė fitore historike qė duhej mbrojtur e ēuar mė tej. Pėrvoja e deriatėhershme shqiptare e ballkanike, sidomos kryengritjet e viteve 30 nė Shqipėri, kishin treguar se fuqisė ushtarake mė tė madhe tė kohės, Perandorisė Osmane, nuk mund t`i bėhej ballė pa bashkimin e forcave tė brendshme politike, ushtarake dhe ekonomike, si dhe pa bashkėpunimin me vendet e tjera. Prandaj Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu ndoqi njė politikė tė brendshme e tė jashtme shumė aktive. Mė mirė se kushdo tjetėr ai e kuptoi se pėr shqiptarėt nuk do tė kishte perspektiva pėr mbrojtjen e viseve tė lira, duke qėndruar nė pozitat e vjetra, pa kapėrcyer copėtimin politik tė vendit nė njė varg zotėrimesh tė pavarura dhe pa njė bazė organizative tė qėndrueshme, e cila do tė bashkėrendonte burimet njerėzore, ushtarake e ekonomike tė vendit, si dhe gjithė veprimtarinė e zhvilluar nė rrafsh tė brendshėm me atė tė ndėrmarrė nė rrafsh ndėrkombėtar.

    Pėr zgjidhjen e kėtyre detyrave, si hap tė parė e tė domosdoshėm Skėnderbeu gjykoi mbajtjen e njė kuvendi tė pėrgjithshėm, ku tė pėrfaqėsoheshin drejtuesit e zotėrimeve tė pavarura dhe fisnikė tė tjerė tė vendit. Pėr kėtė ai zhvilloi paraprakisht me ta takime vetjake, si rrjedhojė e tė cilave u vendos qė tė mbahej nė Lezhė njė kuvend i fisnikėve shqiptarė.

    Kuvendet krahinore e ndėrkrahinore tė fisnikėve, tė klerikėve apo tė pleqve, ishin njė traditė e njohur kombėtare e shqiptarėve e trashėguar ndėr shekuj, nėpėrmjet tė cilave realizohej bashkėpunimi dhe bashkimi i shqiptarėve. Njė kuvend me njė pėrfaqėsi kaq tė gjerė kombėtare, qė u vendos tė mbahej nė Lezhė nga shqiptarėt, ėshtė i pari qė njihet deri tani nė historinė e tyre.
    Lezha kishte njė pozicion gjeografik tė favorshėm pėr mbajtjen e Kuvendit.

    Ajo ndodhej nė afėrsi me zotėrimet e pjesėmarrėsve kryesorė tė Kuvendit, ishte e veēuar nga zotėrimet e tjera tė Venedikut dhe kishte lidhje tė ngushta ekonomike me viset e ēliruara shqiptare, veēanėrisht me ato tė Kastriotėve. Pėr mė tej, duke qenė Lezha nėn zotėrimin venecian, mėnjanoheshin mosmarrėveshjet e pakėnaqėsitė qė mund tė lindnin ndėrmjet sundimtarėve shqiptarė pėr vendin ku duhej tė mbahej Kuvendi, si dhe nė drejtim tė marrėdhėnieve me Republikėn e Venedikut. Mbajtja e tij nė Lezhė ishte si njė thirrje miqėsore pėr bashkėpunim nė luftėn kundėr osmanėve, qė fisnikėt shqiptarė i drejtonin me kėtė rast Republikės sė Shėn Markut.

    Kuvendi i fisnikėve shqiptarė u mbajt mė 2 mars 1444 nė Katedralen e Shėn Kollit nė Lezhė. Nė tė morėn pjesė udhėheqės tė kryengritjeve tė mėparshme antiosmane, si dhe pjesėtarė tė tjerė tė aristokracisė shqiptare. Midis tyre ishin: Skėnderbeu, Gjergj Arianiti, Andre Topia (bashkė me dy djemtė, Kominin e Muzakėn dhe tė nipin Tanushin), Gjergj Stres Balsha, Nikollė e Pal Dukagjini, Pjetėr Spani (bashkė me katėr djemtė, Aleksin, Bozhidarin, Vruon dhe Mirkon), Lekė Zaharia, Teodor Muzaka i Riu (dhe pjesėtarė tė tjerė tė kėsaj familjeje), Zahari Gropa, Lekė Dushmani bashkė me Pjetrin e fisnikė tė tjerė fqinjė me ta, Stefan Gjurashi (Cėrnojeviēi bashkė me bijtė e tij, Gjergjin e Gjonin) etj.

    Skėnderbeu mbajti fjalėn e hapjes nė Kuvend dhe u ndal nė domosdoshmėrinė dhe rėndėsinė e bashkimit politik tė shqiptarėve. Pjesėmarrėsit diskutuan format e bashkėpunimit dhe rrugėt pėr realizimin e bashkimit politik tė tyre, nė themel tė tė cilit vunė institucionin mė tė rėndėsishėm kombėtar, atė tė besės. Ata institucionalizuan Kuvendin si forumin politik mė tė lartė vendimmarrės tė fisnikėve shqiptarė.

    Kuvendi vendosi qė bashkimi i shqiptarėve tė bėhej nė formėn e njė besėlidhjeje politike ndėrmjet drejtuesve tė zotėrimeve tė lira dhe fisnikėve tė tjerė tė vendit, qė u njoh me emrin Besėlidhja Shqiptare e Lezhės. Ajo ishte njė aleancė politike e ushtarake. Si kryetar i saj u zgjodh Skėnderbeu, kurse si institucioni mė i lartė vendimmarrės u bė Kuvendi i anėtarėve tė Besėlidhjes, i cili do tė mblidhej herė pas here pėr ēėshtje tė rėndėsishme. Nėpėrmjet Kuvendit realizohej dhe shprehej bashkimi i shqiptarėve.

    Vendim tjetėr shumė i rėndėsishėm i Kuvendit ishte krijimi i ushtrisė sė pėrbashkėt dhe caktimi i Skėnderbeut si komandant i pėrgjithshėm i saj. Ushtria e Bėsėlidhjes pėrbėhej nga dy pjesė: nga forcat e pėrhershme dhe nga ato tė pėrkohshmet qė mobilizoheshin vetėm nė rast lufte. Ushtria e pėrhershme formohej me luftėtarėt qė fisnikėt shqiptarė dėrgonin pranė komandantit tė pėrgjithshėm sipas njė kuote tė caktuar pėr secilin, si dhe nga ushtarėt qė mobilizonte vetė Skėnderbeu. Kėta formonin bėrthamėn kryesore tė ushtrisė sė pėrhershme, e cila vazhdimisht ishte nė gatishmėri luftarake dhe nė mbrojtje tė kėshtjellave, veēanėrisht atyre tė brezit kufitar lindor nga vinin zakonisht ushtritė osmane. Detyra kryesore e ushtrisė sė pėrhershme ishte mėnjanimi i sulmeve tė befasishme tė trupave osmane mbi viset e lira shqiptare dhe pengimi i depėrtimit tė tyre nė thellėsi tė vendit, derisa tė mobilizohej ushtria e pėrkohshme.

    Kjo formonte pjesėn mė tė madhe tė ushtrisė sė Besėlidhjes dhe pėrbėhej nga luftėtarėt qė mobilizoheshin pėrkohėsisht, kur parashikohej fillimi i sulmeve tė ushtrive armike. Nė ushtrinė e pėrkohshme pėrfshiheshin tė gjithė banorėt e viseve tė lira qė ishin nė gjendje tė pėrdornin armėt. Nė rast nevoje ushtria e pėrbashkėt mbronte vendin nga pushtuesit osmanė e veprimet armiqėsore tė vendeve tė tjera, si dhe interesat e zotėrimet e secilit anėtar tė Besėlidhjes.
    Pėr tė pėrballuar shpenzimet e mbajtjes sė ushtrisė, tė armatimit tė saj, etj., Kuvendi vendosi qė pranė Skėnderbeut tė krijohej njė arkė e pėrbashkėt.

    Fondet monetare tė saj do tė formoheshin nga ndihmat nė tė holla qė secili anėtar i Besėlidhjes do tė jepte sipas njė kuote tė caktuar nga Kuvendi, nga tė ardhurat e kriporeve tė Shėn Kollit, qė kishin Kastriotėt pranė grykėderdhjes sė lumit Mat, nga taksat doganore, si dhe nga tregtia e drithit, e metaleve etj.
    Besėlidhja e Lezhės u krijua si njė aleancė politike dhe ushtarake e luftės sė pėrbashkėt tė fisnikėve shqiptarė kundėr pushtuesve osmanė. Nė krye tė Besėlidhjes dhe tė organeve ushtarake e financiare tė saj u caktua njė udhėheqje e vetme, e kryesuar nga Skėnderbeu. Prandaj, edhe pse Besėlidhja kishte karakterin e njė aleance politike e ushtarake, me vendimet e Kuvendit tė Lezhės u bė njė hap i madh e vendimtar pėrpara drejt bashkimit politik tė vendit dhe krijimit tė njė pushteti qendror pėr tė gjitha viset e lira shqiptare, pushtet qė u pėrfaqėsua nga Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu.

    Anėtarėt e Besėlidhjes Shqiptare synonin qė, nė kuadrin e saj, tė ruanin autonominė e tyre dhe Skėnderbeu, si kryetar i saj, tė mos ndėrhynte nė zotėrimet e tė tjerėve, por tė ishte si "i parė ndėrmjet tė barabartėve". Secili prej anėtarėve tė Besėlidhjes kishte trupa tė veēanta pėr tė mbrojtur zotėrimet e interesat e veta dhe ruante tė drejtėn tė kishte marrėdhėnie vetjake me vende e forca tė tjera politike jashtė Besėlidhjes. Realisht vendimet e Kuvendit i dhanė Skėnderbeut njė pozitė tė veēantė ndaj fisnikėve tė tjerė shqiptarė, dhe kėta, siē shprehej Gjon Muzaka, nė kushtet e rrezikut tė pushtimit osman, ishin tė detyruar "t`i bindeshin" atij.

    Kryengritja fitimtare e vitit 1443 dhe Kuvendi i Pėrgjithshėm Shqiptar i 2 marsit 1444 shėnuan njė kthesė vendimtare nė luftėn kundėr pushtimit tė huaj osman dhe hapėn rrugėn e zhvilimit tė vrullshėm tė procesit tė bashkimit politik dhe shpirtėror tė banorėve tė krahinave tė ndryshme shqiptare.

    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu doli nė krye tė jetės politike e ushtarake tė vendit jo rastėsisht. Pėr kėtė ndikuan: roli i veēantė i tij nė organizimin e Kryengritjes sė Pėrgjithshme tė vitit 1443, pozita gjeografike e shtetit tė Kastriotėve (qė ishte nė qendėr tė viseve tė lira dhe nėpėr tė kalonin rrugėt mė tė rėndėsishme qė lidhnin krahinat veriore me jugoret dhe lindoret me perėndimoret), zotėrimi prej tij i Krujės, kėshtjellės me pozicionin gjeografik mė tė pėrshtatshėm pėr administrimin e tė gjitha viseve tė ēliruara, dhe pėr tė hyrė nė kontakte tė shpejta me shtetet e huaja antiosmane, si dhe lidhjet e shumta farefisnore e martesore tė Kastriotėve me shumė familje fisnike tė tjera, si Muzakajt, Arianitėt, Stres Balshajt, Gjurashėt (Cėrnojeviēėt), Balshajt etj.

    Mbi tė gjitha ishte personaliteti i vetė Skėnderbeut qė bėri tė mundur daljen e tij nė krye tė jetės politike e ushtarake tė Shqipėrisė. Mė tepėr se cilido anėtar tjetėr i Besėlidhjes Shqiptare, Skėnderbeu kishte tė gjitha cilėsitė pėr drejtimin me sukses tė luftės. Ai i njihte shumė mirė mundėsitė ekonomike, financiare e ushtarake tė vendit tė vet. Ndėrsa karriera e tij nė radhėt e kuadrove ushtarakė osmanė e kishte bėrė Skėnderbeun njohės po aq tė mirė tė fuqisė, organizimit dhe tė artit ushtarak tė osmanėve.

  17. #57
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    2. FITORET E BESĖLIDHJES SHQIPTARE NĖN UDHĖHEQJEN
    E GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT




    Fitoret e para ushtarake (1444-1447)



    Vendimet e Kuvendit tė Lezhės i dhanė njė bazė tė gjerė e tė fuqishme organizative, juridike e morale forcimit tė aftėsisė mbrojtėse dhe tė gatishmėrisė luftarake tė vendit. Barrėn kryesore pėr realizimin e saj Kuvendi ia ngarkoi Skėnderbeut.

    Pas mbylljes sė Kuvendit Skėnderbeu iu pėrkushtua organizimit tė ushtrisė dhe sistemit mbrojtės tė vendit. Ai udhėtoi nėpėr tė gjitha fshatrat e zotėrimeve tė Kastriotėve pėr tė regjistruar ushtarė, vėzhgoi shtigjet, grykat e luginat nga mund tė sulmonte ushtria osmane, caktoi informatorė qė tė vėzhgonin e tė njoftonin menjėherė lėvizjet e armikut, ndėrmori meremetimin e kėshtjellave dhe pajisjen e tyre me luftėtarė e armatime. Vėmendje tė veēantė i kushtoi mbrojtjes sė ballit lindor tė viseve tė ēliruara, prej nga mund tė futeshin pėr nė thellėsi tė tyre ushtritė osmane. Nė fund tė pranverės sė vitit 1444 mbaruan pėrgatitjet ushtarake dhe Skėnderbeu kishte mobilizuar me mijėra luftėtarė qė ishin tė gatshėm pėr tė mbrojtur vendin.

    Ēlirimi i rajoneve tė gjera tė Shqipėrisė Qendrore e tė Sipėrme, qė formonin njė nga zonat mė strategjike tė Ballkanit Perėndimor, si dhe bashkimi politik dhe ushtarak i fisnikėve shqiptarė, pėrbėnin njė ngjarje shumė tė rėndėsishme, e cila i kalonte kufijtė e botės shqiptare. Zhvillimet politike nė Shqipėri tėrhoqėn kudo vėmendjen e qarqeve drejtuese tė vendeve evropiane dhe shkaktuan shqetėsim nė oborrin osman.

    Pėr tė rivendosur sa mė shpejt pushtetin osman nė tokat shqiptare, tregon Marin Barleci, qė ėshtė burimi kryesor pėr njohjen e kėtyre ngjarjeve, sulltani ngarkoi Ali Pashėn, njė nga komandantėt e tij mė tė shquar. Ky duhet tė ketė qenė subashi i Shkupit, Ali Beu. Nė krye tė disa mijėra vetave, nė qershor tė vitit 1444, ai iu drejtua rajonit mė tė pasur tė ēliruar nga Skėnderbeu dhe qė ishte mė afėr Shkupit, Dibrės sė Poshtme.

    I informuar me kohė pėr lėvizjen e trupave osmane, Skėnderbeu, sipas M. Barlecit, pėrgatiti njė ushtri prej afro 8 mijė kalorėsish e 7 mijė kėmbėsorėsh dhe e drejtoi pėr nė Dibrėn e Poshtme. Nė afėrsi tė tyre erdhėn dhe u vendosėn trupat e Ali Beut. Ishte beteja e parė, guri i provės pėr forcat e bashkuara shqiptare dhe pėr komandantin e tyre.

    Beteja u zhvillua nė formacion tė rregullt luftimi nė njė fushė tė palokalizuar tė Dibrės sė Poshtme. Qysh nga shek. XVIII nėpėrmjet veprės sė Xh. Biemit, ajo njihet nė historiografi me emrin simbolik beteja e Torviollit dhe po kėshtu si datė tė saj ai pėrmend 29 qershorin e vitit 1444.

    Skėnderbeu e vendosi ushtrinė nė fushė tė hapur dhe e rreshtoi nė formė harku tė ndarė nė tri pjesė. Nė rreshtat e parė tė ēdo grupimi vendosi kalorėsinė dhe pas tyre kėmbėsorinė. Pėr tė drejtuar zhvillimin e betejės, ai qėndroi me luftėtarėt e grupimit tė qendrės. Forcat e grupimit tė djathtė i komandonte Moisi Arianiti (Golemi), kurse ato tė grupimit tė majtė Tanush Topia. Mbrapa trupave tė qendrės ishin vendosur edhe dy grupime luftėtarėsh nėn drejtimin e Ajdin Muzakės dhe tė Kont Uranit. Nė pyjet aty pranė qėndronin tė fshehura forcat e rezervės tė komanduara nga Gjin Muzaka e Hamza Kastrioti.

    Beteja filloi me sulmin e luftėtarėve shqiptarė tė dy grupimeve anėsore, tė cilėt u pėrpoqėn ta ēanin ushtrinė osmane nė dy pjesė, nė kohėn kur forcat e grupimit tė qendrės me Skėnderbeun nė krye sulmuan trupat e Ali Beut. Kur armiku ende nuk kishte hedhur nė betejė tė gjitha forcat, trupat e tij u sulmuan befasishėm nga pas prej luftėtarėve tė Gjin Muzakės e tė Hamza Kastriotit. E goditur nga tė gjitha anėt, sė fundi edhe nga forcat e freskėta tė komanduara nga Kont Urani, ushtria osmane u copėtua, pėsoi humbje tė rėnda dhe u shpartallua plotėsisht. Ajo la nė fushėn e betejės shumė tė vrarė e robėr. Shqiptarėt luftuan heroikisht dhe arritėn njė fitore tė shkėlqyer. Nė atė betejė, shkruante M. Barleci, "luanėt komanduan luanėt".

    Fitorja e Torviollit pati jehonė tė thellė nė Shqipėri si dhe nė vendet e tjera. Ajo pėrforcoi besimin e shqiptarėve te Skėnderbeu e ushtria e Besėlidhjes dhe te lufta e drejtė e tyre pėr mbrojtjen e lirisė. Ajo i dha shtysė luftės antiosmane tė popujve tė Ballkanit, qė filloi tė fuqizohej, dhe shkaktoi shqetėsim tė madh nė oborrin e sulltanit.

    Nė kėto rrethana Murati II u pėrpoq tė rregullonte marrėdhėniet me mbretin e Hungarisė e tė Polonisė, Vladislavin IV, tė cilit i kėrkoi paqe, dhe mė 12 korrik 1444 u nėnshkrua nė Seged traktati i saj me njė afat dhjetėvjeēar. Por paqja vazhdoi vetėm gjashtė javė, sepse, i nxitur nga papa dhe forca tė tjera antiosmane, Vladislavi IV e shkeli traktatin e paqes. Ky pėrgatiti njė ushtri prej 14 000 vetash dhe nė krye tė tyre marshoi nė thellėsi tė Ballkanit deri nė Varna. Vladislavi IV e filloi betejėn nė kundėrshtim me mendimin e Janosh Huniadit dhe mė 10 nėntor 1444 ushtria e tij u shpartallua prej trupave osmane. Vladislavi mbeti i vrarė nė kėtė betejė, kurse J. Huniadi mundi tė shpėtonte me mbeturinat e ushtrisė hungareze. Fitorja pranė Varnės i dha mundėsi sulltanit t`i pėrdorte ushtritė e veta pėr tė shtypur lėvizjet antiosmane tė Ballkanit.

    Nė vjeshtė tė vitit 1445, sipas M. Barlecit, kundėr Shqipėrisė u sulėn njėra pas tjetrės dy ushtri osmane, tė cilat u pritėn prej shqiptarėve nė njė luginė tė ngushtė nė rajonin e Mokrės, me sa duket nė luginėn e lumit Treskė, pėrgjatė tė cilit kalonte traseja e njė prej rrugėve mė tė shkurtra pėr lėvizjen e ushtrive osmane nga Shkupi nė thellėsi tė tokave tė lira shqiptare. Skėnderbeu lejoi ushtrinė e parė osmane, qė sipas M. Barlecit e komandonte Ferizi, tė hynte nė luginė dhe pastaj e sulmoi befasisht dhe e shpartalloi. Pa kaluar shumė kohė erdhi po nė atė luginė njė ushtri e dytė e komanduar nga Mustafai.

    Pasi ngritėn fushimin, trupat osmane filluan plaēkitjen dhe shkretimin e vendit. Nė kohėn kur njė pjesė e tyre ishte larguar pėr tė plaēkitur, Skėnderbeu goditi kampin armik, ku ndodhej shumica e ushtarėve osmanė dhe arriti njė fitore tė re tė shkėlqyer. Po kėtė fat pėsoi nė vitin 1447 njė ushtri tjetėr osmane, e komanduar po nga Mustafai, tė cilėn forcat e Skėnderbeut, tė radhitura pėrballė saj, e thyen nė Oronik tė Dibrės sė Sipėrme, nė lindje tė Strugės, dhe zunė rob komandantin osman.

    Fitoret e para ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare nėn udhėheqjen e Skėnderbeut patėn rėndėsi tė madhe pėr jetėn politike tė vendit. Ato forcuan besimin e shqiptarėve se tė bashkuar mund tė pėrballonin me sukses fuqinė ushtarake tė Perandorisė Osmane, rritėn autoritetin e Skėnderbeut si komandant i talentuar, si dhe dashurinė e shqiptarėve ndaj tij. Nė rrafsh ndėrkombėtar ato i dhanė Skėnderbeut dhe qėndresės sė tij njė rol tė veēantė nė luftėn kundėr pushtuesve osmanė dhe e vunė atė nė lidhje me forcat e tjera antiosmane tė kohės, si me Hungarinė, me shtetet italiane dhe me vende tė tjera. Jehona e luftės fitimtare tė shqiptarėve filloi tė ndihej kudo, duke zėnė vend edhe nė letėrkėmbimin e personaliteteve politike tė larta tė kohės, si papa Nikolla V, mbreti Alfonsi V i Napolit etj.

  18. #58
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Konflikti me Venedikun (1447-1448)



    Republika e Venedikut ishte njė nga shtetet mė tė fuqishme detare e tregtare nė tėrė pellgun e Mesdheut dhe zotėronte njė numėr qytetesh e qendrash tė rėndėsishme ekonomike tė Ballkanit e mė gjerė. Nė kėtė kuadėr njė vend tė veēantė e rol parėsor kishin zotėrimet e Republikės sė Venedikut nė Shqipėri.

    Rėndėsia ekonomike, politike dhe strategjike e zotėrimeve qė kishte nė tokat shqiptare, bėnte qė Republika e Venedikut t`i kushtonte nė ēdo kohė vėmendje tė veēantė ruajtjes sė kėtyre zotėrimeve dhe forcimit tė pozitave tė veta nė to. Pėr kėtė qėllim ajo shfrytėzoi gjendjen politike tė krijuar nė Shqipėri pas vitit 1443. Nga fundi i kėtij viti e mė pas, Senati i Venedikut shqyrtoi mundėsinė e kalimit nė duart e Republikės tė Gjirokastrės, tė Janinės e tė Kaninės, qė ende mbaheshin nga osmanėt. Duke shfrytėzuar rrethanat e krijuara nga vdekja e sundimtarit tė kėshtjellės sė Dejės, Lekė Zaharisė, nėpėrmjet nėnės sė kėtij, Boksės, qė ishte motėr e Tanush Dukagjinit, nė shtator tė vitit 1444 Venediku mori Dejėn, Shasin si dhe ndonjė kėshtjellė tjetėr tė paidentifikuar tė tij.

    Zotėrimi i Dejės kishte pėr Venedikun rėndėsi tė shumanshme. Nga ana ekonomike jepte tė ardhura jo tė pakta si qendėr doganore nė kryqėzim tė rrugėve tė rėndėsishme tregtare. Nė plan strategjik e ushtarak, si kėshtjellė ajo mbronte zotėrimet veneciane nė rajonin e Shkodrės dhe ishte pėr Republikėn, siē shprehej vetė Senati, "hapi i parė" pėr tė hyrė nė viset e ēliruara shqiptare.
    Pėr tė mėnjanuar kėrkesat e herėpashershme tė zotėrve vendas pėr dėbimin e Venedikut nga viset shqiptare, Republika lejoi mbajtjen e Kuvendit Shqiptar nė qytetin e Lezhės, qė e kishte nėn zotėrim, dhe nė vitin 1445 Skėnderbeut dhe tė vėllait, Stanishės, i dha tė drejtat e privilegjet e qytetarisė veneciane.

    Interesat ekonomikė, politikė, ushtarakė e strategjikė tė Republikės sė Venedikut nė Shqipėri ishin pjesė e interesave jetikė tė saj nė tėrė pellgun e Mesdheut Lindor, ku kishte njė numėr tė madh zotėrimesh dhe qė vazhdimisht ishin nėn kėrcėnimin e pushtimit osman. Prandaj marrėdhėniet me sulltanėt osmanė kishin pėr Republikėn e Venedikut rėndėsi tė dorės sė parė dhe herė pas here ajo nėnshkruante traktate paqeje me ta, si mė 1446 etj. Njė politikė e tillė inkurajonte veprimtarinė pushtuese tė sulltanėve dhe dėmtonte luftėn e ballkanasve kundėr pushtuesve osmanė. Prandaj ishin tė pashmangshme kundėrshtitė midis Besėlidhjes sė Lezhės dhe Venedikut.

    Pasi ēliroi Krujėn dhe viset e tjera shqiptare, Skėnderbeu qysh nė fund tė vitit 1443, deklaroi se "ishte trashėgimtar i Balshės dhe donte vendet qė kishin qenė tė tij", njė pjesė e tė cilave tashmė ishin nėn zotėrim venecian. Qė nė fillim tė shek. XV interesat e Kastriotėve ishin shtrirė edhe nė rajonin verior tė bregdetit shqiptar. Krahas qendrės tregtare e doganore tė Shufadasė, Gjon Kastrioti zotėroi nė bregdet Shėngjinin, si dhe shtėpi nė Ulqin. Prandaj ai e martoi njė vajzė tė tij me sundimtarin e rajoneve tė Kotorrit e tė Gentės, Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin). Gjoni tregtonte drithė nė Kotorr. Nė kuadrin e kėtyre interesave, Skėnderbeu do t’i kėrkonte mė pas Venedikut Shėngjinin e Velipojėn dhe, bashkė me to, rajonin bregdetar pėrkatės, qė tė ishte sa mė afėr zotėrimeve tė kunatit tė tij. Nė kėtė kohė zotėrimet e Stefan Gjurashit njohėn njė zgjerim tė madh dhe shtriheshin nga rrethinat e Kotorrit deri nė Medun.

    Dėbimin e Venedikut prej kėtyre viseve nuk e kėrkonte vetėm Skėnderbeu, por pėrgjithėsisht e gjithė lėvizja politike shqiptare e kohės. Nevojat e luftės antiosmane pėr mjete ekonomike, pėr forca njerėzore e pėr zotėrimin e kėshtjellave, qė kishin rol parėsor nė mbrojten e vendit, kėrkonin qė edhe qytetet e kėshtjellat shqiptare, tė cilat ishin nėn Venedikun, tė integroheshin me viset e lira shqiptare.

    Skėnderbeu u pėrpoq tė shfrytėzonte kundėr Venedikut edhe rrethanat ndėrkombėtare. Pėr fillimin e konfliktit me tė ai zgjodhi kohėn kur forcat ushtarake tė Venedikut luftonin nė Lombardi kundėr trupave tė dukės sė Milanos, qė ishte aleat i mbretit tė Napolit, Alfonsit V. Nė kuadrin e pėrgatitjeve ushtarake, Skėnderbeu i kėrkoi Alfonsit V, nė vitin 1447, anije lufte qė t'i pėrdorte pėr rrethimin e qyteteve bregdetare qė ishin nėn zotėrimin e Venedikut, si tė Durrėsit etj., por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.

    Si shkas pėr fillimin e luftės kundėr Venedikut duhet tė ketė shėrbyer kėshtjella e Dejės. Ajo kishte qenė nėn zotėrimin e Lekė Zaharisė dhe me vdekjen e kėtij nė fund tė vitit 1444, Deja kaloi nė duart e Venedikut. Ēėshtja e zotėrimit tė Dejės kishte futur nė mosmarrėveshje Nikollė Dukagjin, qė pėrkohėsisht e mori atė gjatė kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV, me Lekė Zaharinė, qė e mori atė mė pas, dhe me nėnėn e kėtij, Boksėn e dy nipėrit e saj, Pal e Lekė Dukagjinin, qė ia dorėzuan kėshtjellėn Venedikut.

    Qysh nė verė tė vitit 1446 Nikollė Dukagjini ndėrmori sulme tė ashpra pėr pushtimin e Dejės, gjė qė ēoi nė acarimin e marrėdhėnieve me Venedikun. Ai mori Shasin. Nė kėto rrethana, nė vjeshtė tė vitit 1447, Skėnderbeu mblodhi Kuvendin e Besėlidhjes Shqiptare dhe u kėrkoi anėtarėve tė saj qė t'i shpallej luftė Republikės sė Venedikut nė rast se nuk dorėzonte Dejėn. Anėtarėt e Besėlidhjes e miratuan kėrkesėn e Skėnderbeut. Nė nėntor tė vitit 1447 "ushtria e fuqishme e Skėnderbeut", siē shpreheshin qeveritarėt venecianė, filloi luftėn dhe sulmoi Durrėsin, Dejėn dhe kėshtjella tė tjera nė rajonin e Shkodrės.

    Aksioni i tyre qe i fuqishėm dhe e detyroi Senatin e Venedikut qė, pėr tė pėrballuar gjendjen, tė vinte nė pėrdorim mjete tė shumta. Ai dėrgoi pėrforcime ushtarake nė zotėrimet e veta nė Shqipėri dhe shpalli se, personit qė mund tė vriste Skėnderbeun, do t'i jepte njė shpėrblim tė lartė e tė pėrjetshėm. Gjithashtu udhėzoi qeveritarėt e vet tė pėrēanin forcat vendase, sidomos tė shkėpusnin Pal e Lekė Dukagjinin nga Skėnderbeu dhe tė nxitnin ushtrinė osmane tė sulmonte shqiptarėt pėr t'i futur kėta nė njė luftė nė dy fronte njėkohėsisht.

    Gjatė verės sė vitit 1448, duke mbajtur tė rrethuar Durrėsin e Dejėn, forcat ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare iu drejtuan zonės sė Shkodrės, qė ishte zotėrimi mė i rėndėsishėm i Venedikut nė tokat shqiptare. Nė sulmin mbi rajonin e Shkodrės mori pjesė edhe Gjergj Arianiti me forcat e tij. Pasi kaluan lumin Drin, nė brigjet e tij shqiptarėt u ndeshėn me ushtrinė mercenare veneciane tė komanduar nga Daniel Juriē Sebenēini dhe korrėn njė fitore tė shkėlqyer. Pas kėsaj ata iu drejtuan Shkodrės dhe Drishtit. Pėr tė mbėshtetur vazhdimin e veprimeve luftarake shqiptarėt ndėrtuan njė kėshtjellė mbi gėrmadhat e Ballecit, qė gjendej nė rrėzė tė malit Maranaj.

    Kalimi i ushtrisė shqiptare nė thellėsi tė zotėrimeve veneciane, u pėrkrah fuqishėm nga banorėt e kėtyre viseve, tė cilėt shpėrthyen nė kryengritje dhe u bashkuan me ushtrinė e Lidhjes. Zotėrimet veneciane nė Shqipėri, siē shprehej Senati i Venedikut pėr situatėn e krijuar, ishin nė "flakėn mė tė madhe". Kjo i dha mundėsi ushtrisė shqiptare t'i shtrinte veprimet luftarake dhe tė futej nė thellėsi tė kėtyre zotėrimeve.

    Nė kohėn qė vazhdonin veprimet luftarake nė zonėn e Shkodrės, rreth 10 mijė luftėtarė shqiptarė kaluan lumin e Bunės dhe sulmuan nė drejtim tė qytetit tė Tivarit, duke bashkėrenduar veprimet me disa mijėra ushtarė tė Stefan Gjurashit (Cėrnojeviēi), si dhe tė mbretit tė Bosnjės, Stefan Tomasheviqit, tė komanduara nga Stefan Maramonti.

    Skėnderbeu me pjesėn kryesore tė ushtrisė nuk qėndroi gjatė nė zonėn e Tivarit. Ai kaloi nė krahinat lindore tė vendit pėr tė pėrballuar ushtrinė osmane qė, edhe nėn nxitjen e Venedikut, erdhi nė kėto ēaste nė Shqipėri pėr t'i vėnė forcat shqiptare midis dy zjarreve. Nė zonėn e Shkodrės Skėnderbeu la Hamza Kastriotin me njė pjesė tė forcave pėr tė vazhduar rrethimin mbi Dejėn e Drishtin. Pas largimit tė tij Venediku nxiti mosmarrėveshjet ndėrmjet Stefan Maramontit dhe Stefan Gjurashit dhe arriti tė ruante pushtetin e vet mbi qytetet qė shtriheshin nė bregun e djathtė tė lumit tė Bunės.

    Kalimi i forcave ushtarake kryesore tė Skėnderbeut nė lindje tė vendit e lehtėsoi Venedikun nga trysnia ushtarake e shqiptarėve dhe i dha mundėsinė tė pėrforconte mbrojten nė zotėrimet e veta.

  19. #59
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Lufta e shqiptarėve pėr mbrojtjen e Sopotnicės (Sfetigradit) gjatė verės sė vitit 1448



    Disfatat e njėpasnjėshme tė ushtrive osmane nė Shqipėri gjatė viteve 1444-1447 shkaktuan shqetėsim tė madh nė oborrin osman. Pėr kėtė arsye sulltan Murati II vendosi tė vihej vetė nė krye tė ushtrisė osmane pėr shkatėrrimin e forcave shqiptare. Me nxitjen e Venedikut, ai e filloi fushatėn nė njė ēast shumė tė pėrshtatshėm pėr tė, kur shqiptarėt ishin tė zėnė nė luftėn me Republikėn e Shėn Markut.

    Me pjesėn kryesore tė ushtrisė shqiptare, Skėnderbeu bashkė me Gjergj Arianitin kaluan nga zona e Shkodrės nė krahinat lindore dhe pėrforcuan me tė shpejtė kėshtjellat e vendit, si dhe grykat nga mund tė vinte armiku.

    Nė qershor tė vitit 1448 ushtritė osmane tė Rumelisė dhe tė Anadollit, tė komanduara nga vetė sulltan Murati II, tė cilin e shoqėronte edhe i biri 21-vjeēar, sulltani i ardhshėm Mehmeti II, iu afruan brezit kufitar tė viseve lindore me qėllim qė tė hynin nė thellėsi tė viseve tė lira shqiptare, tė rivendosnin nė to pushtetin osman dhe t'i jepnin fund njėherė e mirė qėndresės shqiptare.
    Ushtria e sulltan Muratit II i pėrqendroi operacionet e saj mbi kėshtjellėn e Sopotnicės (Stefigradit), qė ishte baza kufitare mė e rėndėsishme nė pjesėn jugore tė ballit lindor tė viseve shqiptare tė ēliruara, e cila do hapte rrugėn pėr ripushtimin e Ohrit. Osmanėt qysh nė fillim, kur nė fund tė shek. XIV e pushtuan pėr herė tė parė Sopotnicėn, e riemėrtuan Demir Hisar.

    Nėpėrmjet zotėrimit tė kėshtjellės sė Sopotnicės shqiptarėt kishin futur nėn kontrollin e tyre rrugė ndėrkrahinore shumė tė rėndėsishme (qė lidhnin luginėn e Vardarit dhe rajonet e Pėrlepit e tė Manastirit, tė cilat ishin nėn pushtimin osman, me viset e lira shqiptare nė perėndim tė tyre) si rruga Velesh - Kėrēovė - Rahovnik (Dibėr) - Deti Adriatik, rruga Pėrlep - Kėrēovė - Rahovnik - Deti Adriatik, rruga Pėrlep - Resnjė - Ohėr - Strugė - Lugina e Shkumbinit, si dhe rruga Manastir - Resnjė - Ohėr - Strugė - Lugina e Shkumbinit. Gjithashtu Sopotnica gjendej jo larg rrugės Shkup -Kėrēovė.

    Pozicion gjeografik kyē i Sopotnicės pėr zotėrimin e rrugėve ndėrkrahinore bėri qė sulltan Murati II tė pėrdorte gjithė fuqinė e vet ushtarake pėr rimarrjen e saj. Prandaj lufta pėr Sopotnicėn ėshtė pasqyruar gjerėsisht nė veprėn e M. Barlecit pėr Skėnderbeun, si dhe nga kronistė e historianė bizantinė e osmanė, madje edhe nė kėngėt popullore shqiptare e sllave. Kronisti bizantin Laonik Halkokondili, si burimi mė i hershėm qė flet pėr kėtė ngjarje, e pėrmend kėshtjellėn me emrin Sfeti, qendėrbanim mesjetar (Sveta) pranė kėshtjellės sė Sopotnicės.

    Kurse M. Barleci e emėrton Sfetigrad (sllavisht: Qytet i Shenjtė), emėr qė lidhej me manastiret e kishat e shumta qė ishin nė rajonin e Sopotnicės. Kurse tek Oruēi, e nėn ndikimin e tij edhe te kronistėt e historianėt e tjerė osmanė, emri i kėshtjellės ėshtė ngatėrruar me atė tė Koxhaxhikut. Kėshtjella e Koxhaxhikut gjendej nė rrugėn pėrgjatė rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Drini i Zi dhe ruante njė rrugė dytėsore krahinore, atė Strugė - Rahovnik (Dibėr) dhe pėr marrjen e njė kėshtjelle tė tillė, pa rėndėsi strategjike, nuk mund tė angazhoheshin tė gjitha forcat ushtarake tė Perandorisė Osmane. Ngatėrrimi i emrit tė Demir Hisarit me atė tė Koxhaxhikut nga Oruēi e autorė tė tjerė osmanė nuk ėshtė thjesht vetėm njė rastėsi, por ky ngatėrrim ėshtė bėrė sepse emrin e Demir Hisari e mbante edhe njė vilajet e kėshtjellė tjetėr qė ishin nė afėrsi tė kryeqytetit tė Perandorisė Osmane, Edrenesė. Nuk duhet pėrjashtuar mundėsia qė nė fillim me emrin e Koxhaxhikut osmanėt tė kenė emėrtuar pėrkohėsisht edhe vetė kėshtjellėn e Sopotnicės.

    Pasi trupat osmane rrethuan kėshtjellėn e Sopotnicės, sulltan Murati II u kėrkoi mbrojtėsve dorėzimin e saj. Por garnizoni i kėshtjellės, i drejtuar nga prifti matjan Pjetėr Perlati, hodhi poshtė kėrkesėn pėr dorėzimin e saj dhe e mbrojti atė me heroizėm, duke i thyer sulmet e njėpasnjėshme tė trupave osmane.

    Detyrėn luftarake tė mbrojtėsve tė kėshtjellės e lehtėsoi shumė ushtria shqiptare, e cila nėn komandėn e Skėnderbeut e tė Gjergj Arianitit vepronte nė rrethinat e saj. Skėnderbeu organizoi sulme tė befasishme e tė vazhdueshme kundėr rrethuesve tė kėshtjellės dhe luftėtarėt shqiptarė depėrtuan edhe nė kampin e ushtrisė osmane, duke i shkaktuar asaj humbje tė ndjeshme.

    Qėndresa e garnizonit tė Sopotnicės vazhdoi pėr aq kohė, sa osmanėt arritėn tė zbulonin dhe tė prishnin kanalin e furnizimit tė kėshtjellės me ujė tė pijshėm, gjė qė e pėrkeqėsoi gjendjen e tė rrethuarve. Etja e detyroi garnizonin e kėshtjellės tė hynte nė bisedime me sulltanin dhe tė pranonte ofertėn e tij pėr t'u larguar i lirė bashkė me armėt, me kusht qė tė dorėzonte kėshtjellėn. Pas gati tre muaj rrethimi, nė gusht tė vitit 1448 Sopotnica kaloi nė duart e osmanėve. Sipas kronistit bizantin L. Halkokondili, banorėt e Sopotnicės u masakruan, prandaj, rrėfen ai, Getia iu dorėzua vetė osmanėve, pa bėrė qėndresė. Emri i Getias nuk gjendet nė burimet e tjera historike, prandaj duhet tė jetė Ohri. Ky qytet disa herė ka kaluar nė duart e shqiptarėve dhe tė osmanėve gjatė shek. XV dhe vetėm nė fund tė viteve 60 do tė pushtohej pėrfundimisht nga sulltan Mehmeti II, i cili do t'u njihte banorėve tė tij disa privilegje.

    Rėnia nė duart e osmanėve e Sopotnicės, e bashkė me tė e Ohrit, ishte njė humbje e rėndė pėr shqiptarėt dhe dobėsonte sistemin e fortifikimeve mbrojtėse tė viseve tė lira. Megjithatė, bllokimi pėr njė kohė relativisht tė gjatė i trupave osmane nė Sopotnicė dhe lajmet pėr pėrgatitjen ushtarake kundėr osmanėve, qė kishte filluar J. Huniadi, e detyruan Muratin II tė ndėrpriste luftėn kundėr shqiptarėve. Ai u largua pa realizuar synimin e fushatės sė vet ushtarake, marshimin nė drejtim tė Shqipėrisė Perėndimore dhe mposhtjen e qėndresės shqiptare.

    Lufta pėr mbrojtjen e Sopotnicės la gjurmė tė pashlyeshme nė vetėdijen historike tė shqiptarėve qė banonin nė zotėrimet e Arianitėve. Toponimia dhe antroponimia e kėngės “Gjorgj Golemi” (Gjergj Arianiti) dhe e tregimeve popullore pėr kėtė personazh tė lavdishėm tė shek. XV dėshmojnė se sfondi i pėrgjithshėm historik i tyre pėrkujton luftėn e Sopotnicės. Mishėrimi i saj nė krijimtarinė popullore ėshtė njė pėrmendore pėr luftėn heroike tė shqiptarėve gjatė shek. XV.

  20. #60
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    13,942
    Faleminderit
    0
    666 falenderime nė 474 postime
    Paqja me Venedikun (tetor 1448)



    Pas largimit tė trupave osmane, Skėnderbeu u kthye nė frontin e luftės kundėr Venedikut.
    Pėr tė shqyrtuar qėndrimin qė duhej tė mbanin ndaj pėrgatitjeve ushtarake antiosmane tė J. Huniadi, anėtarėt e Besėlidhjes Shqiptare mblodhėn Kuvendin dhe vendosėn qė njė ushtri e fuqishme e tyre tė bashkohej me forcat e Huniadit pėr tė organizuar njė fushatė ushtarake tė pėrbashkėt kundėr pushtuesve osmanė. Pėr realizimin e kėtij projekti tė pėrbashkėt, ushtria e J. Huniadit do tė marshonte drejt viseve verilindore shqiptare, ku tė bashkohej me rreth 20 mijė luftėtarė shqiptarė qė do t`i komandonte vetė Skėnderbeu.

    Pėrballė perspektivės qė hapte zhvillimi me sukses i njė fushate ushtarake tė pėrbashkėt shqiptaro-hungareze, Skėnderbeu hyri nė bisedime me Republikėn e Venedikut pėr t'i dhėnė fund konfliktit tė armatosur dhe pėr tė normalizuar marrėdhėniet me tė.

    Bisedimet me pėrfaqėsuesit e Venedikut u zhvilluan nė kampin ushtarak tė Skėnderbeut, tė vendosur pranė Lezhės. Besėlidhjen Shqiptare e pėrfaqėsonin Skėnderbeu dhe Nikollė Dukagjini, ndėrsa Republikėn e Venedikut e pėrfaqėsonte qeveritari i Shkodrės, Paulo Loredani, dhe i dėrguari i posaēėm i saj, Andrea Venerio.

    Nė pėrfundim tė bisedimeve u nėnshkrua mė 4 tetor 1448 traktati i paqes. Sipas tij Republika e Venedikut do tė mbante zotėrimet e saj nė tokat shqiptare, duke pėrfshirė edhe Dejėn, me disa kushte: Skėnderbeut do t'i paguante ēdo vit 1 400 dukate, disa anėtarė tė Besėlidhjes Shqiptare do tė kishin prej Republikės privilegje e favore tė ndryshme, si p.sh. pėrjashtimin e Skėnderbeut e tė Gjergj Arianitit nga taksat doganore pėr kripėn e stofrat qė mund tė blinin nė Durrės etj.
    Por disa pika tė kėtij traktati nuk u respektuan nga Venediku. Kėshtu, Skėnderbeut nuk iu dhanė 1 400 dukatet e vitit tė parė, qė sipas traktatit do t'i merrte brenda 15 ditėve qė tė pėrgatitej pėr fushatėn ushtarake tė pėrbashkėt me J. Huniadin. Ai iu drejtua edhe Raguzės pėr njė hua nė tė holla qė tė pėrgatitej ushtarakisht, por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.

    Me gjithė pėrgatitjet intensive pėr luftė tė pėrbashkėt me hungarezėt kundėr osmanėve, forcat shqiptare nuk arritėn tė merrnin pjesė nė betejė. Despoti serb, Gjergj Brankoviēi, nuk lejoi ushtrinė shqiptare qė tė kalonte nėpėr rrugėt e zotėrimeve tė tij. Rrjedhimisht trupat e J. Huniadit u gjendėn vetėm pėrballė ushtrisė osmane nė betejėn qė u zhvillua mė 18 tetor 1448 nė afėrsi tė Prishtinės, tė cilėn e humbėn.

    Pas nėnshkrimit tė traktatit tė paqes tė 4 tetorit 1448 konflikti ndėrmjet shqiptarėve e Venedikut nuk u shua. Ai u rindez nga Lekė Dukagjini nė mesin e viteve 50. Forcat e L. Dukagjinit, duke pasur mbėshtetjen e pashpallur tė Skėnderbeut (i cili ndėrkohė, sipas qeveritarėve venecianė nė Shqipėri, synonte pėr vete Drishtin dhe Tivarin), arritėn tė merrnin kėshtjellėn e Dejės dhe atė tė Shasit dhe i mbajtėn ato pėr disa vjet, deri kur L. Dukagjini dhe Venediku nėnshkruan traktatin e paqes tė 19 shkurtit 1459.



    Mbrojtja e Krujės gjatė Rrethimit I (korrik-tetor 1450)



    Fushata ushtarake e sulltan Muratit II kundėr Shqipėrisė gjatė vitit 1448 nuk dha pėrfundimet e dėshiruara prej tij. Ishte e natyrshme qė, pas fitores sė vitit 1448 kundėr ushtrisė sė Huniadit, sulltani do tė kėrkonte shkatėrrimin e forcave shqiptare. Nė mars tė vitit 1449 ai pushtoi qytetin e Artės dhe zotėrimet e despotit tė Artės, Leonardit I (IV) Toko (1448 - 1479), qė kishte lidhje me Skėnderbeun, u reduktuan nė Shqipėrinė e Poshtme nė Angjelokastėr, Vonicė e Varnacė, si dhe nė ishujt Leukadė, Qefaloni e Xantė. Prandaj Skėnderbeu i pėrshpejtoi masat pėr forcimin e mbrojtjes sė vendit. U riparuan kėshtjellat, tė cilat u pėrforcuan edhe me luftėtarė e armatime.

    Pėr fuqizimin e mbrojtjes sė viseve lindore, ushtria shqiptare e komanduar nga Skėnderbeu u pėrpoq tė ēlironte kėshtjellėn e Sopotnicės (Sfetigradin). Nė kėtė aksion morėn pjesė me repartet ushtarake tė tyre edhe Gjergj Arianiti, Moisi Arianiti (Golemi) e Zahari Gropa. Sopotnica u sulmua nga forcat shqiptare gjatė vitit 1449, por nuk e morėn dot. Pėrpjekjet e sundimtarėve shqiptarė pėr tė rivendosur pushtetin e tyre nė rajonet e Sopotnicės e tė Ohrit nuk reshtėn.
    Pėr forcimin e aftėsisė mbrojtėse tė vendit, rėndėsi kishin edhe marrėdhėniet me Venedikun. Nė prill tė vitit 1449 Skėnderbeu dėrgoi nė Venedik pėrfaqėsuesit e vet pėr t`i kėrkuar Senatit tė Republikės ratifikimin e traktatit tė paqes tė tetorit 1448, si dhe autorizimin qė ai tė mobilizonte luftėtarė nga banorėt e zotėrimeve veneciane nė Shqipėri. Gjithashtu Skėnderbeu i kėrkoi Republikės sė Shėn Markut tė pėrforconte Shkodrėn e zotėrimet e tjera pėr tė penguar kalimin nėpėr to tė ushtrive osmane qė tė mos sulmonin prapa krahėve forcat shqiptare. Kėto kėrkesa Senati i Venedikut i pranoi, kurse nuk pranoi bashkėpunimin ushtarak me Skėnderbeun, qė do tė ēonte nė prishjen e traktatit tė paqes sė nėnshkruar me sulltan Muratin II.

    Sulmi i trupave osmane kundėr Shqipėrisė nuk vonoi. Nė vitin 1450 sulltan Murati II ndėrmori njė fushatė ushtarake shumė tė fuqishme, duke angazhuar nė tė gjithė ushtrinė e Perandorisė. Sipas burimeve tė kohės, qė pėrmendin Rrethimin I tė Krujės, numri i trupave osmane arrinte nė l00 mijė veta. Por, sipas rrėfimeve tė bashkėkohėsve qė kanė njohur nga afėr organizimin e ushtrisė osmane, numri maksimal i trupave tė rregullta qė mund tė merrte pjesė nėpėr beteja larg viseve tė tyre ishte rreth 30 mijė veta.

    I njoftuar me kohė pėr lėvizjen e ushtrisė armike, Skėnderbeu pėrfundoi masat mbrojtėse. Nė vende tė sigurta malore dhe nė qytetet e fortifikuara bregdetare ai strehoi popullsinė e paaftė pėr luftė, grumbulloi bagėtinė dhe prodhimet bujqėsore nė vende tė sigurta. Nė vjeljen, grumbullimin dhe transportimin e prodhimeve bujqėsore nė ndihmė tė popullsisė vuri ushtrinė. Prodhimet bujqėsore tė paarrira u asgjėsuan, qė armiku tė mos kishte mundėsi furnizimi me to.
    Skėnderbeu mobilizoi popullsinė e aftė pėr luftė dhe organizoi njė ushtri tė fuqishme. Forcat ushtarake ai i ndau nė tri pjesė. Nėn komandėn e Kont Uranit vendosi nė kėshtjellėn e Krujės 1 500 luftėtarė vullnetarė tė sprovuar. Mijėra tė tjerė i organizoi nė formė ēetash qė tė vepronin nė tė gjithė vendin, sidomos pranė rrugėve pėr tė penguar furnizimin e trupave armike me ushqime e mallra tė tjera, duke sulmuar sidomos karvanet e furnizimit tė tyre. Nga kėto mė tė rėndėsishmet ishin forcat e Gjergj Arianitit, qė do tė vepronin kryesisht pėrgjatė Rrugės Mbretėrore (Egnacia). Detyra mė e rėndėsishme iu caktua 8 mijė luftėtarėve qė u vunė nėn komandėn e drejtpėrdrejtė tė Skėnderbeut. Kėta do tė qėndronin kryesisht nė rrethinat e Krujės dhe do tė sulmonin pa ndėrprerė ushtrinė osmane qė tė mos e lejonin atė tė pėrqendrohej me tė gjitha forcat kundėr mbrojtėsve tė kėshtjellės sė saj.

    Gjatė verės sė vitit 1450 u grumbulluan nė Manastir rreth 30 mijė veta, qė ishte numri maksimal i tė gjitha forcave ushtarake tė Rumelisė e tė Anadollit, tė cilat mund tė grumbulloheshin dhe tė merrnin pjesė nė luftime larg vendbanimeve tė tyre. Ata u vunė nėn komandėn e sulltan Muratit II, i cili, ashtu si para dy vjetėsh nė Sopotnicė, kishte me vete edhe tė birin 23-vjeēar, sulltanin e ardhshėm, Mehmetin II. Nė fund tė muajit korrik 1450, sulltan Murati II iu drejtua viseve tė lira shqiptare. Trupat osmane ishin tė pajisura me mjete ushtarake tė shumta e nga mė modernet pėr kohėn, duke pėrfshirė edhe metal pėr derdhjen e topave.

    Ushtria osmane ndoqi Rrugėn Mbretėrore (Egnacia). Gjatė marshimit nė drejtim tė viseve perendimore trupat osmane u gjendėn nėn sulmet e pandėrprera tė luftėtarėve tė Gjergj Arianitit qė vepronin nė formėn e ēetave. Ushtria osmane kudo ku kaloi, vinte nė dukje kronisti bashkėkohor bizantin L. Halkokondili, "dogji, duke i vėnė zjarrin ēdo gjėje qė takonte". Ajo depėrtoi nė thellėsi tė vendit, iu drejtua Krujės dhe i ngriti ēadrat nė fushėn qė shtrihej nė perėndim tė saj. Nėnkuptohet se njė pjesė e viseve lindore tė zotėrimeve tė Kastriotėve e tė Arianitėve, nėpėr tė cilat lėviznin ushtritė pushtuese, pėrkohėsisht kaloi nėn kontrollin osman.

    Pėrballė ushtrisė sė fuqishme osmane, sulltan Murati II mendoi se shqiptarėt ishin ligėshtuar, prandaj u kėrkoi mbrojtėsve tė kėshtjellės sė Krujės dorėzimin e saj pa luftė. Ai i propozoi Kont Uranit njė shumė tė madhe tė hollash dhe mbrojtėsve paprekshmėri gjatė largimit nga kėshtjella. Por kėto oferta u refuzuan prej shqiptarėve. Atėherė Murati II urdhėroi pushtimin me luftė tė kėshtjellės sė Krujės. Pranė mureve tė saj osmanėt derdhėn topa tė fuqishėm. Me to u rrahėn muret kėshtjellės, njė pjesė e tė cilave sė bashku me portėn e hyrjes u dėmtua. Pas bombardimit osmanėt u vėrsulėn drejt mureve tė dėmtuara, por ndeshėn nė "murin" e pamposhtur tė mbrojtėsve tė saj, tė cilėt me luftėn dhe qėndresėn e tyre, nuk i lanė tė hynin nė kėshtjellė.

    Nga jashtė Skėnderbeu me luftėtarėt e vet godisnin pareshtur dhe befasishėm ushtrinė armike, nga drejtime tė ndryshme, ditėn e natėn, dhe shpesh e sulmonin atė njėkohėsisht nė disa drejtime. Me ta bashkėvepronin edhe mbrojtėsit e Krujės. Shpesh kėta dilnin nga kėshtjella dhe sulmonin befasishėm ose u kundėrpėrgjigjeshin goditjeve tė trupave osmane.

    Duke parė humbjet e mėdha tė ushtrisė sė tij prej luftėtarėve tė Skėnderbeut, sulltan Murati II urdhėroi asgjėsimin e tyre, duke i ndjekur kudo edhe nėpėr male. Por ekspeditat malore u shkaktuan trupave osmane humbje tė rėnda. Gjendja e tyre filloi tė pėrkeqėsohej gjithnjė e mė shumė edhe nga mungesa e ushqimeve dhe e mallrave tė tjera, sepse karvanet e furnizimit qė vinin nga Lindja nuk mund tė qarkullonin pėr shkak tė sulmeve shfarosėse tė ēetave tė shumta shqiptare. Nevojat e ushtrisė pėr ushqime e mallra tė tjera, sulltan Murati II u pėrpoq t'i plotėsonte duke u furnizuar prej tregtarėve venecianė nėpėrmjet Durrėsit e Shkodrės. Skėnderbeu protestoi pranė qeveritarėve tė Republikės sė Venedikut dhe, pasi tregtarėt e saj vazhduan tė furnizonin me mallra trupat osmane, atėherė ushtria shqiptare nisi sulmet kundėr karvaneve tė tyre.

    Lufta nėn muret e Krujės vazhdoi gjatė katėr muajve. Osmanėt e mbajtėn vazhdimisht tė rrethuar kėshtjellėn e Krujės dhe e sulmuan shumė herė atė pėr ta pushtuar, por mbrojtėsit e saj qėndruan deri nė fund. Ushtria osmane, sipas burimeve historike, pati me mijėra tė vrarė. Pasi humbi shpresat pėr mposhtjen e shqiptarėve, Murati II kėrkoi tė arrinte njė marrėveshje paqeje me Skėnderbeun, por ajo u refuzua. Duke pasur njė ushtri tė demoralizuar dhe tė lodhur, nė mesin e muajit tetor 1450, me fillimin e stinės sė shirave dhe afrimit tė dimrit, sulltan Murati II e ndėrpreu fushatėn ushtarake. Gjatė rrugės sė kthimit, derisa kaluan tokat shqiptare, ushtritė osmane u shoqėruan nga goditjet e pandėrprera tė luftėtarėve shqiptarė. Me disfatėn e rėndė ushtarake qė pėsoi nėn muret e Krujės, mbylli jetėn nė vitin 1451 Murati II, njė nga sulltanėt mė tė shquar, qė me luftėra tė vazhdueshme zgjeroi mjaft kufijtė e Perandorisė Osmane.

    Lufta pėr mbrojtjen e Krujės mė 1450 ishte njė nga fitoret mė tė shkėlqyera tė shqiptarėve kundėr fuqisė ushtarake mė tė madhe e mė agresive tė kohės. Fitorja pati jehonė tė madhe nė Shqipėri dhe nė vende tė ndryshme tė Evropės. Brenda vendit ajo forcoi mė tej besimin e shqiptarėve pėr vazhdimin me sukses tė luftės ēlirimtare dhe ndikoi nė rritjen autoritetit tė Skėnderbeut si udhėheqės ushtarak e politik i vendit qė po mbronte lirinė e tyre. Nga ana tjetėr, ajo tregoi domosdoshmėrinė e zgjerimit tė frontit tė luftės antiosmane, duke pėrfshirė edhe shtetet e tjera evropiane.

    Nė rrafsh ndėrkombėtar ngjarjet e vitit 1450 ndikuan nė rritjen e vlerėsimit pėr rolin e shqiptarėve si faktor parėsor nė kuadrin e pėrgjithshėm tė luftės antiosmane qė zhvillohej nga vende tė ndryshme. Nė opinionin e pėrgjithshėm evropian Skėnderbeu vlerėsohej si njė nga personalitetet mė tė shquara tė kohės. Ky opinion gjendet i shprehur edhe nė njė letėr qė, me rastin e fitores sė vitit 1450, Senati i Raguzės i dėrgoi heroit shqiptar: "nuk gjejmė fjalė tė mjaftueshme pėr tė lavdėruar e admiruar madhėshtinė e pabesueshme tė shpirtit tuaj, menēurinė e burrėrinė tuaj tė pashoqe ... Ju qėndruat me forca tė pakta kundėr njė armiku tė panumėrt turqish ... Qofshi pasqyrė e shembull pėr tė gjithė princat, pėr tė gjithė kombet e emri juaj le tė konsakrojė njė famė tė pėrjetshme!"

Faqja 3 prej 8 FillimFillim 12345 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 24-11-2016, 08:56
  2. Sulė Hotla (1875-1947), Njė Jetė Pėr Shqipėrinė
    Nga strong_07 nė forumin Shqipe nga Maqedonia
    Pėrgjigje: 7
    Postimi i Fundit: 31-10-2015, 17:28
  3. Identiteti evropian i shqiptarėve
    Nga Iliriani nė forumin Portali i forumit
    Pėrgjigje: 572
    Postimi i Fundit: 02-05-2012, 15:45
  4. Paketa e propozuar nga Ahtisari pėr statusin final tė Kosovės
    Nga Nice_Boy nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 451
    Postimi i Fundit: 21-10-2007, 12:59

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •