Close
Faqja 1 prej 8 123 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 144
  1. #1
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime

    Mesjeta shqiptare dhe periudha e pushtimit osman

    K R E U I

    SHQIPĖRIA GJATĖ SHEKUJVE TĖ MESJETĖS
    (SHEK. V - XIV)



    SHQIPĖRIA NĖ PERANDORINĖ BIZANTINE
    (SHEK. V - X)





    1. SHQIPTARĖT DHE NDRYSHIMET ETNO-POLITIKE E SHOQĖRORE-EKONOMIKE NĖ MESJETĖN E HERSHME




    Shqipėria dhe Bizanti



    Pas ndarjes sė Perandorisė Romake nė dy pjesė, mė 395, trevat iliro-shqiptare hynė nė pėrbėrje tė Perandorisė Bizantine, siē quhet zakonisht pas kėsaj date Perandoria Romake e Lindjes sipas emrit antik tė kryeqytetit tė saj, Bizant, qė pėr nder tė Konstandinit tė Madh u quajt Konstandinopojė.
    Ashtu siē i kishin dhėnė nė shek. III-IV Perandorisė Romake njė numėr perandorėsh e gjeneralėsh tė shquar, po ashtu gjatė periudhės sė hershme bizantine (shek. V-IX), trevat iliro-shqiptare i dhanė Perandorisė Bizantine disa perandorė, ndėr tė cilėt shquhen nė mėnyrė tė veēantė Anastasi I nga Durrėsi (491-518) dhe Justiniani I nga Taurisium i Shkupit (527-565). Me reformat dhe me masat e zbatuara nė administratėn civile e ushtarake, kėta dy perandorė pėrgatitėn kalimin nga antikiteti nė mesjetė dhe hodhėn bazat e asaj qė do tė ishte perandoria mė jetėgjatė nė historinė e qytetėrimit mesdhetar.

    Pozicioni skajor nė kufi me Italinė, me tė cilėn interesat e Bizantit mbetėn deri nė fund tė lidhura ngushtė, pėrcaktoi rolin e jashtėzakonshėm tė trevave iliro-shqiptare nė kuadrin e Perandorisė Bizantine. Ato u kthyen nė njė nyje komunikimi tė Lindjes me Perėndimin dhe anasjelltas. Njė rol tė tillė e favorizonte ekzistenca e porteve tė rėndėsishme gjatė bregdetit tė Adriatikut e tė Jonit ose e arterieve rrugore qė fillonin prej tyre dhe zgjateshin nė thellėsi tė Gadishullit duke lidhur bregdetin me qendra tė tilla tė rėndėsishme, si Nishin, Shkupin, Ohrin, Sofjen, Kosturin, Selanikun, Adrianopojėn e vetė Konstandinopojėn.

    Ashtu si nė shekujt e lashtėsisė, rruga Egnatia vazhdoi ta luante rolin si vija kryesore e komunikimit midis provincave tė Perandorisė nė rrafshin perėndim-lindje. Pėrgjatė traktit perėndimor tė rrugės Egnatia (Durrės-Apoloni-Peqin-Ohėr) janė zhvilluar disa nga betejat mė tė pėrgjakshme tė historisė bizantine. Perandorėt bizantinė i kushtuan vėmendje tė veēantė mbrojtjes strategjike tė trevave iliro-shqiptare. Perandori Justiniani, sipas biografit tė tij, Prokopit tė Cezaresė, ndėrtoi nga e para apo rimėkėmbi 168 kėshtjella nė katėr provincat ilire: tė Dardanisė, Prevalit dhe tė dy Epirėve.

    Nga ana e tij, Anastasi I e rrethoi qytetin e tij tė lindjes, Durrėsin me mure madhėshtore qė shihen ende sot. Veē Durrėsit, pikėmbėshtetje tė pushtetit bizantin nė Shqipėri pėrbėnin Tivari, Shkodra, Lezha, Kruja, Dibra, Prizreni, Shkupi, Berati, Devolli, Kolonja, Adrianopoja etj. Mbrojtja e tyre dhe e territorit nė juridiksionin e tyre, u ishte besuar forcave e komandantėve vendas. Trupa ushtarake iliro-shqiptare shėrbenin gjithashtu nė vise tė tjera tė Perandorisė, sa nė Lindje aq edhe nė Perėndim. Nė kohėn e perandorit Justinian, ushtarė iliro-shqiptarė shėrbenin nė ushtrinė bizantine me qėndrim nė Itali. Nė njė nga mbishkrimet e asaj kohe tė gjetura nė Itali, bėhet fjalė pėr “numrin e madh tė ilirėve” (numerus felix Illyricianorum). Edhe nė shekujt e mėvonshėm, reparte nga trevat iliro-shqiptare shėrbenin nė provincat bizantine tė Italisė e nė provinca tė tjera nė Evropė e Azi.



    Pėrhapja e krishterimit nė Shqipėri



    Shqipėria ėshtė pėrcaktuar si njė nga vendet mesdhetare, ku krishterimi depėrtoi qysh nė shekujt e parė. Autori i shek. VI, Kosmas, i pėrfshin iliro-shqiptarėt nė grupin e popujve qė nė kohėn e tij kishin pėrqafuar krishterimin. Durrėsi, Nikopoja ishin qendrat kryesore bregdetare, nga ku feja e re u pėrhap pastaj nė thellėsi tė katėr provincave ilire: tė Prevalit, Dardanisė, Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr. Qė nė shekujt e parė tė erės sė re, nė qendrat urbane tė kėtyre trevave pėrmenden bashkėsitė e para tė krishtera, si dhe ngrihen ndėrtesat e para tė kultit tė ri. Tė tilla ndėrtesa, bazilika e pagėzimore (baptistere) tė shek. IV-VI, ruhen edhe sot pjesėrisht nė rrethet Durrės, Shkodėr, Lezhė, Mat, Apoloni, Elbasan, Dibėr, Ohėr, Tiranė, Vlorė, Gjirokastėr, Sarandė, Butrint e akoma mė nė jug.

    Hershmėrinė e krishtėrimit shqiptar e provojnė gjithashtu njė sėrė emrash vendesh qė u referohen martirėve tė parė tė Lindjes, kulti i tė cilėve ka qenė i pėrhapur nė shek. IV-VI. Tė tilla janė toponimet Shirgj (Shėn Sergj), Shubak (Shėn Baku), Shėndekla (Shėn Tekla), Shėn Vlashi, qė ndeshen nė Shkodėr, Durrės, Himarė e deri poshtė nė Ēamėri (Shėn Vlash, Shėn Tekla). Tė lidhur me kultin e martirėve nė fjalė si dhe me historinė e hershme tė krishterimit, janė toponime tė tilla tė huazuara nga vendet e Lindjes, si Rozafė (vend nė Siri, ku u varros Shėn Baku e Shėn Serxhi), Barbullush (Barbalista, vend buzė Eufratit, ku u masakrua Shėn Baku), Sebaste, Jeriko.

    Persekutimet e mėdha kundėr tė krishterėve regjistruan edhe nė Shqipėri martirė tė shumtė, kulti i tė cilėve u ruajt nė shekuj. Mė tė shquarit ndėr kėta martirė janė Shėn Asti, peshkop i Durrėsit, Shėn Terini nga Butrinti, Shėn Donati, peshkop i Evrojės (Paramithi), Lauri dhe Flori nga Dardania etj. Po nė kėtė kohė nė toponomastikėn e vendit futen emra tė krishterė tė tipit Shėngjin, Shėn Gjergj, Shupal (Shėn Pal), Shmil (Shėn Mėhill), Shėn Koll apo Shėn Nik (Shėn Nikollė), Shėmri (Shėn Mėri), Shėndėlli (Shėn Ilia), Shėngjergj, Shtish - Shėn Matish (Shėn Matheu), Shingjon, Shėgjun (Shėn Gjon), Shėn Ndreu etj., etj. Tė gjithė kėta emra bėjnė pjesė nė fondin e hershėm tė toponomastikės sė krishterė (shek. I-VII). Tė tilla toponime, qė nė Ballkan nė njė masė e nė njė shtrirje tė tillė gjenden vetėm nė trevat shqiptare, lidhen gjithsesi me periudhėn para vendosjes sė sllavėve nė shek. VI-VII.

    Pėrhapja e tyre sa nė viset bregdetare, aq edhe nė viset e thella malore larg bregdetit, ėshtė njė e dhėnė mė shumė qė provon se kėto hapėsira mbetėn nė thelb tė paprekura nga ngulimet e sllavėve paganė dhe se edhe pas dyndjeve sllave tė shek. VI-VII, popullsia vendase autoktone u ruajt e paprekur nė pjesėn mė tė madhe tė Ilirisė sė Jugut.

    Pavarėsisht nga pėrpjekjet pėr mbytjen e fesė sė re, krishterimi u afirmua nė Shqipėri nė mėnyrė pėrfundimtare. Pas persekutimeve tė mėdha tė shek. IV, burimet historike flasin pėr njė strukturė kishtare mjaft tė konsoliduar. Ajo ishte e organizuar mbi bazėn e provincave administrative tė epokės sė Dioklecianit. Nė qendrėn e ēdo province ndodhej kisha mitropolitane dhe aty e kishte selinė kryepeshkopi. Nėn juridiksionin e kėtij tė fundit ndodheshin peshkopėt e dioqezave vartėse (sufragane). Kėshtu, nė katėr qendrat kryesore kishtare nė trevat shqiptare ishin kryepeshkopatat e Shkodrės (Prevali), Justiniana Prima (Dardania), Durrėsi (Epiri i Ri), Nikopoja (Epiri i Vjetėr). Kryepeshkopi i Shkodrės kishte nėn varėsi 3 peshkopata vartėse (sufragane), ai i Shkupit 5, i Durrėsit 8 dhe i Nikopojės 9. Me pėrhapjen e krishterimit nė viset e brendshme, numri i peshkopatave sa vinte e rritej. Kėshtu, nė shek. X mitropolia e Durrėsit kishte tashmė 14 peshkopata vartėse (sufragane) mes tė cilave: Tivari, Licini (Ulqini), Shkodra, Drishti, Dioklea (Genta), Pulti, Elisoni (Lezha), Kruja, Stefaniaka, Kunavia, Cėrniku.

    Siē shihet, nė atė kohė juridiksioni i mitropolisė sė Durrėsit ishte shtrirė drejt veriut duke pėrfshirė brenda saj provincėn e dikurshme tė Prevalit. Siē ndodhte shpesh, njė pėrhapje e tillė e pushtetit fetar kishte pasuar shtrirjen nė atė drejtim tė juridiksionit politiko-administrativ tė Durrėsit (krijimi i temės sė Durrėsit nė shek. IX). Kryepeshkopėt kishin pėr detyrė tė emėronin, tė shkarkonin, tė transferonin e tė shuguronin peshkopėt e juridiksionit tė tyre. Pėr zgjidhjen e problemeve tė ndryshme qė kishin tė bėnin me administratėn kishtare tė provincės sė tij, kryepeshkopi thėrriste periodikisht sinodin provincial. Nga ana e tyre, kryepeshkopėt, tė shoqėruar herė-herė edhe nga peshkopė tė dalluar, merrnin pjesė nė koncilet ekumenike, ku mblidheshin pėrfaqėsuesit mė tė lartė tė klerit tė botės sė krishterė, pėr tė diskutuar mbi problemet e dogmės dhe tė organizimit kishtar.

    Kėshtu, nė Koncilin e famshėm tė Nikesė, mė 431, mitropoliti i Durrėsit i shoqėruar nga sufraganėt e tij, nėnshkroi aktin pėrfundimtar qė dėnonte herezinė nestoriane. Nė Koncilin tjetėr tė rėndėsishėm, nė atė tė Kalcedonisė tė vitit 451, ku u zgjidhėn pėrfundimisht grindjet dogmatike mbi natyrėn e Krishtit, morėn pjesė edhe Lluka, mitropolit i Durrėsit, Evandri, peshkop i Dioklesė dhe Euzebi, peshkop i Apolonisė.

  2. #2
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Organizimi kishtar i trevave shqiptare


    Nė pikėpamje tė organizimit tė pėrgjithshėm kishtar, kisha shqiptare ishte nė varėsi tė Papės sė Romės. Ky i fundit ushtronte autoritetin e vet nė trevat shqiptare nėpėrmjet mėkėmbėsit (vikarit) tė tij tė pėrgjithshėm, me seli nė Selanik. Por, duke filluar nga shek. V, Patriarkana e Konstandinopojės u pėrpoq t’i vėrė nė varėsinė e vet peshkopatat shqiptare. Ballafaqimi midis Romės e Konstandinopojės pėr hegjemoni kishtare nė Shqipėri (nė kishėn e Ilirikut) doli veēanėrisht nė pah gjatė sė ashtuquajturės “Kriza akaciane” (484-519). Me atė rast, peshkopėt iliro-shqiptarė konfirmuan besnikėrinė e tyre ndaj Romės. Veēanėrisht tė vendosur nė komunionin me Papėn ishin kleri i provincave tė Dardanisė, Epirit tė Vjetėr dhe Prevalit. Kurse nė provincėn e Epirit tė Ri qėndrimi qe i pavendosur. Sipas raporteve tė tė dėrguarit tė papės Hormisda, mė 519, populli dhe kleri i Skampės apo i Liknidit (Ohrit) ishin besnikė tė vendosur tė Papatit, ndėrkohė qė peshkopė tė tjerė tė provincės kishtare tė Epirit tė Ri, midis tyre edhe kryepeshkopi i Durrėsit, anonin nga Patriarkati i Konstandinopojės. Perandori Anastasi I (491-518), me origjinė nga Durrėsi, ndikoi nga ana e tij pėr tė forcuar lidhjet e mitropolisė sė Durrėsit me Patriarkatin e Konstandinopojės.

    Gjithsesi, perandori tjetėr bizantin me origjinė iliro-shqiptare, Justiniani I (527-565), e njohu juridiksionin e Romės mbi kishėn e Ilirikut, aq mė tepėr qė, nėn sundimin e tij, Italia u bashkua me Perandorinė Bizantine dhe kontrolli i Perandorit pėrfshiu edhe territoret nėn juridiksionin e Papės sė Romės. Nėn sundimin e tij u krijua edhe njė vikariat i dytė nė Justiniana Prima (Shkup), qė mori nėn juridiksion provincat kishtare tė Dardanisė dhe tė Prevalit. Epiri i Ri dhe Epiri i Vjetėr vazhduan tė varen nga vikariati i Selanikut. Ndryshe nga bashkėpatrioti i tij nga Durrėsi, perandori Anastas, qė u pėrpoq t’i shkėpuste lidhjet e episkopatit tė Ilirikut me Romėn dhe ta vendoste atė nėn juridiksionin e Konstandinopojės, Justiniani rikonfirmoi lidhjet e peshkopatave tė Ilirikut me Papėn e Romės, duke u vėnė fre ambicieve tė Patriarkut tė Konstandinopojės pėr t’i shtėnė ato nė dorė.

    Ndryshimet politike qė ndodhėn nė trevat shqiptare dhe nė krejt rajonin nė shek. VI-X, u shoqėruan me ndryshime tė rėndėsishme edhe nė kuadrin e organizimit kishtar. Nė pėrfundim tė dyndjeve tė popujve, njė sėrė qendrash peshkopate u rrėnuan dhe nuk pėrmenden mė; tė tilla qenė: Onkezmi, Skampa, Amantia, ndėrkohė qė tė tjera seli peshkopate shfaqen pėr herė tė parė: Cerniku, Deja, Kruja, Himara, Devolli, Kolonja, Dibra etj.

    Nė kohėn e sundimit bullgar (shek. IX-X), selia mitropolitane e Nikopojės (Epiri i Vjetėr) u zhvendos mė nė jug, nė Naupakt, ajo e Dardanisė nga Shkupi kaloi nė Ohėr, kurse mitropolia e Prevalit nga Shkodra kaloi nė Tivar.
    Por ngjarja mė e madhe nė kuadrin e organizimit kishtar tė trevave shqiptare ishte vendimi i vitit 732 i perandorit bizantin ikonoklast, Leoni III, pėr t’i hequr peshkopatat shqiptare nga varėsia e Papės sė Romės dhe pėr t’i kaluar ato nėn juridiksionin e Patriarkut tė Konstandinopojės. Tashmė njė pjesė e mirė e Italisė bashkė me Romėn ndodhej nėn sundimin e frankėve, rivalė tė rreptė tė bizantinėve, kėshtu qė pushoi sė vepruari edhe ndikimi i perandorit bizantin mbi Papėn e Romės.

    Gjithsesi, edhe pas kėsaj date vazhdoi ndikimi i Romės nė njė varg dioqezash tė Shqipėrisė sė Epėrme, nė Preval e Dardani nė mėnyrė tė veēantė. Nė kėtė drejtim luajtėn rol lidhjet gjithnjė tė gjalla ekonomike, tregtare e kulturore midis dy brigjeve tė Adriatikut (atė kohė Italia e Jugut ishte gjithmonė provincė bizantine). Por njė rol tė veēantė nė ruajtjen e lidhjeve kishtare me Romėn luajtėn manastiret e mėdha tė urdhrit tė Shėn Benediktit, qė shfaqen nė trevat shqiptare qė prej shek. VI dhe qė vazhduan tė mbijetojnė pėrgjatė gjithė mesjetės.



    Dyndjet e popujve, ngulimet sllave nė Ballkan



    Nėn sundimin e Dioklecianit e mė tej tė Konstandinit, Perandoria Romake iu pėrshtat njė organizimi tė ri administrativ. Njėsia mė e madhe administrative u bė prefektura, qė pėrmbante disa dioqeza, tė cilat nga ana e tyre ishin tė ndara nė njė numėr edhe mė tė madh provincash. Prefektura e Ilirikut (praefectura praetorio per Illyricum), pėrfshinte dioqezat e Dakisė e tė Maqedonisė.

    Nė kėtė tė fundit bėnin pjesė pronvincat e Prevalit, Dardanisė, Epirit tė Vjetėr dhe Epirit tė Ri, qė pėrfaqėsonin hapėsirėn gjeografike tė banuar nga pasardhėsit e ilirėve, shqiptarėt, pėrgjatė gjithė mesjetės e deri nė kohėt e reja. Funksionari mė i lartė i prefekturės sė Ilirikut, prefekti i pretorit pėr Ilirikun, e kishte selinė e vet nė Selanik. Po kėtu ndodhej edhe selia e kryetarit tė kishės sė kėsaj prefekture.
    Ndonėse nuk ndodhej nė kushtet e dėshpėruara ku e kishte zhytur kriza e thellė ekonomike, shoqėrore e politike pjesėn perėndimore tė Perandorisė Romake, edhe Perandoria Romake e Lindjes po i vuante pasojat e krizės sė kapėrcimit tė dy epokave. Brishtėsia e strukturave tė saj shtetėrore e ushtarake doli nė pah gjatė ballafaqimit me dyndjet e popujve gjatė shek. IV-VII.

    Megjithėse nuk pėrkonin me drejtimin kryesor tė dyndjes sė popujve, trevat shqiptare nuk mbetėn tėrėsisht jashtė tyre. Inkursionet e gotėve, gotėve tė lindjes (ostrogotėve) dhe atyre tė perėndimit (vizigotėve) aty nga fundi i shek. IV prekėn edhe trevat iliro-shqiptare.
    Popujt qė u dyndėn dhe invaduan Ballkanin shkaktuan dėme e rrėnime tė mėdha nė tė cilat u futėn. Pėr periudhėn e “dyndjes sė popujve” burimet e shkruara janė mjaft tė rralla dhe pėrbėhen nga kronikat bizantine. Historianėt qė janė marrė me kėtė periudhė e kanė shpeshherė tė vėshtirė t’i akordojnė kėto burime midis tyre. Edhe materiali tjetėr burimor, arkeologjik ėshtė i pamjaftueshėm.

    Sipas burimeve tashmė tė njohura vizigotėt, pas betejės sė Adrianopojės tė vitit 378, arritėn deri nė brigjet e Adriatikut. Nė marrėveshje me perandorin Theodhosi I, e me kusht qė tė kryenin shėrbimin ushtarak, ata u lejuan tė vendoseshin nė pjesėn veriore e perėndimore tė Gadishullit Ballkanik, dhe ndėrprenė pėr njė kohė sulmet e tyre. Dyndjet e “barbarėve” vazhduan edhe pas ndarjes sė Perandorisė Romake nė dy pjesė tė veēanta, nė atė tė lindjes dhe nė atė tė perėndimit (395).

    Tė dyja pjesėt e perandorisė u detyruan pėr njė kohė tė gjatė t’u bėnin ballė sulmeve e invazionit tė “barbarėve”. Pėr pjesėn lindore tė Perandorisė, atė Bizantine, njė rrezik tė madh pėrbėnin asokohe gotėt e perėndimit qė ishin vendosur nė Gadishullin Ballkanik. Prijėsat e tyre kishin arritur tė zinin poste tė larta si komandantė tė besėlidhur - foederati, sikurse u quajtėn “barbarėt”. Kėta tė fundit ishin tė pakėnaqur nga marrėdhėniet me perandorinė. I pari u ngrit Alariku, prijėsi i vizigotėve, me pretekstin se nuk u ishin paguar rrogat e premtuara si tė besėlidhur.

    Me forcat e Alarikut u bashkuan edhe gotė tė tjerė tė vendosur nė krahina tė ndryshme tė Ballkanit; kryengritėsit filluan plaēkitjen e Greqisė dhe tė trevave iliro-shqiptare. Perandoria Bizantine mundi tė dalė nga kjo gjendje, pas paqes qė bėri me Alarikun nė vitin 398, duke lejuar vendosjen e ushtrive gote nė krahinat jugperėndimore tė Gadishullit si tė besėlidhur dhe duke e emėruar prijėsin e tyre si kryekomandant tė ushtrive bizantine nė Ilirik. Pas 10 vjetėve Alariku me vizigotėt u largua pėr nė Itali, ku nė vitin 410 pushtoi Romėn.
    Sulmet e gotėve shkaktuan njė rėnie tė mėtejshme tė ekonomisė fshatare e qytetare, shkretimin e shumė krahinave. Ja si e ka pėrshkruar gjendjen Hieronimi nga Stridoni i Dalmacisė: “Mė vjen tė rrėnqethėt kur mendoj tė tregoj shkatėrrimet nė kohėn tonė, ka mė tepėr se 12 vjet qė gjaku shkon rrėke. Gotėt, sarmatėt, alanėt, markomanėt shkretojnė, shkatėrrojnė dhe plaēkitin Trakinė, Maqedoninė, Thesalinė, Dakinė, Akajen, Epirin dhe gjithė Panoninė. Kudo dhunė, kudo psherėtima, kudo fytyra e tmerrshme e vdekjes; pėr kėtė dėshmitare ėshtė Iliria, dėshmitare ėshtė Trakia, dėshmitar ėshtė edhe vendi ku kam lerė, ku ēdo gjė u shkatėrrua, pėrveē qiellit e tokės, ferrave dhe pyjeve tė dendura”.

    Afėrsisht, nė mesin e shek. V Gadishullin Ballkanik e sulmuan hunėt tė komanduar nga Atila, duke shfrytėzuar rastin qė ushtria bizantine ishte e zėnė nė luftė me vandalėt. Brenda pak vjetėve ai pushtoi e grabiti shumė qytete tė trevave iliro-shqiptare, nė mėnyrė tė veēantė, Dardaninė. Burimet bashkėkohėse e pėrshkruajnė Dardaninė si njė vend tė shkretuar. Me vdekjen e Atilės federata hune u prish dhe kėshtu pushuan sulmet e tyre kundėr Perandorisė Bizantine.

    Nė vitin 479, trevat iliro-shqiptare tė pėrfshira nė provincėn e Epirit tė Ri, u goditėn nga sulmi mė i rėndė i ostrogotėve tė udhėhequr nga Teodoriku. Ostrogotėt, rreth 50 mijė veta, ndėr tė cilėt 10 mijė luftėtarė, u lėshuan nga vendbanimet e tyre provizore nė Traki dhe nėpėrmjet rrugės Egnatia depėrtuan deri nė viset bregdetare pranė Durrėsit. Vetė kjo qendėr e rėndėsishme ra nė duar tė ostrogotėve. Perandoria Bizantine bėri ē'qe e mundur pėr t'i larguar tė porsaardhurit nga ato treva, qė ishin tė njė rėndėsie strategjike tė jashtėzakonshme pėr perandorinė. Nė fakt ostrogotėt shumė shpejt u detyruan tė tėrhiqeshin prej andej.
    Nė periudhėn midis viteve 500-517 hordhi hunėsh tė nisura nga rrjedha e poshtme e Danubit, pėrshkuan viset ballkanike deri nė Epir e Thesali, duke shkretuar gjithė vendin. Bregdeti i Shqipėrisė vuajti nė atė kohė edhe nga sulme tė ostrogotėve tė organizuara nga Italia, ku ky popull ishte vendosur qysh prej fundit tė shek. V.

    Gjithsesi, pas kalimit tė ostrogotėve nė perėndim (488), nė pjesėn lindore tė Perandorisė intensiteti i sulmeve tė “barbarėve” u ul ndjeshėm. Kjo gjendje qetėsie relative do tė zgjaste deri nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shek.VI, kur nė kufijtė veriorė u shfaqėn popuj tė rinj: bullgarėt, avarėt, antėt, gepidėt, e mbi tė gjitha sllavėt. Inkursionet e tyre u intensifikuan qysh nė kohėn e sundimit tė perandorit Justinian. Rreth vitit 548 njė turmė e madhe sllavėsh plaēkiti e shkretoi disa provinca, duke depėrtuar deri nė afėrsi tė Durrėsit. Komandantėt ushtarakė tė Justinianit nuk guxuan t'i futnin trupat e tyre nė luftim dhe u mjaftuan t'i ndiqnin nga larg veprimet e sllavėve. Inkursionet sllave u pėrsėritėn thuajse rregullisht edhe nė vitet pasardhėse.

    Me qėllim qė tė frenonte zbritjet e “barbarėve” nga kufijtė veriorė, perandori Justinian me origjinė nga Taurisium i Dardanisė, mė i madhi i perandorėve tė periudhės sė hershme bizantine, i kushtoi vėmendje ngritjes sė njė sistemi fortifikatash nė disa breza, qė fillonte nga vija kufitare e Danubit, nė veri, dhe zhvillohej valė-valė duke zbritur nė drejtim tė jugut. Sipas Prokopit tė Cezaresė, historian i oborrit tė Justinianit, vetėm nė atdheun e tij, nė Dardani, perandori bizantin meremetoi 61 kėshtjella dhe ndėrtoi nga themelet 8 kėshtjella tė tjera. Njė ndėr kėto kėshtjella, e quajtur pėr nder tė tij Justiniana Prima (Shkupi), u ngrit nė vendlindjen e perandorit, Taurisium.
    Numri i kėshtjellave tė ndėrtuara nė tė katėr provincat e Ilirisė sė Jugut arriti nė 168.

    Por kėto masa mundėn t'i frenojnė vetėm pėrkohėsisht sulmet e popujve “barbarė”. Kėto u bėnė edhe mė kėrcėnuese, kur me sllavėt u bashkuan edhe avarėt, njė popull luftarak nomad. Pas vdekjes sė Justinianit (565), hordhitė sllave shpeshherė sė bashku me avarėt ose tė prira prej tyre, u lėshuan nė drejtim tė jugut. Rrugėt e rrahura prej tyre zbrisnin nga rrjedha e Danubit nė drejtim tė jugut e juglindjes, ku synonin tė godisnin qendra tė tilla, si Selanikun, Adrianopojėn e vetė Konstandinopojėn. Mė 586 Selaniku u rrethua nga sllavėt, tė cilėt e vazhduan marshimin e tyre nė jug, deri nė Peloponez.
    Por sulmi mė i fuqishėm avaro-sllav nė Ilirik qe ai i vitit 609. Hordhitė sllave shkretuan vise tė tėra nė Maqedoni, Thesali, Beoci e deri nė Peloponez, prej nga arritėn me anije edhe nė ishujt e Egjeut e deri nė Azinė e Vogėl. Nga kjo valė u prekėn edhe provincat e Dardanisė e tė Epirit tė Vjetėr. Atė kohė Selaniku pėsoi rrethimin mė tė gjatė tė tij. Nė qytet erdhėn dhe u strehuan edhe tė ikur nga viset mė veriore, ndėr tė cilėt edhe nga Nishi.

    Megjithėse drejtimi kryesor i dyndjeve avaro-sllave ishin viset jugore tė Ballkanit dhe qendrat e mėdha si Selaniku e vetė Konstandinopoja, inkursionet shkatėrruese nuk kursyen edhe brezin perėndimor tė trevave iliro-shqiptare. Nė radhė tė parė prej tyre vuajtėn viset dalmatine dhe provinca e Prevalit. Nė vitin 592 njė pararojė avaro-sllave arriti tė shtyhej deri nė qytetin e Lezhės. Disa vjet mė vonė prej sllavėve u pushtua dhe u shkretua pėrfundimisht Salona. Banorėt e qytetit dalmatin gjetėn shpėtim nė ishujt pranė e nė Split. Nė provincėn e Prevalit, u rrėnua qyteti i Dioklesė, banorėt e tė cilit kaluan nė Tivar. Qendrat e tjera, si Budua, Ulqini, Shkodra, Lezha, rezistuan dhe patėn vazhdimėsi jete edhe nė shekujt e ardhshėm.

    Ndryshe nga popujt e tjerė, dyndjet e sllavėve nė Ballkan u shoqėruan me njė dukuri tė re, atė tė ngulimeve. Nė vendet e shkelura prej tyre, sllavėt u ngulėn duke formuar tė ashtuquajturat "Sklavini" (vende tė sllavėve). Nė fund tė shek.VI e fillim tė shek. VII, Sklavini tė tilla ishin formuar nė Maqedoni, Traki, Thesali, Beoti e, nė njė numėr mjaft tė madh, nė Peloponez. Prej Maqedonie, grupe tė veēanta sllavėsh arritėn tė depėrtojnė dhe tė vendosen nė lartėsitė pėrgjatė luginės sė lumit Devoll e Osum, por pa formuar bashkėsi kompakte.
    Nė bregdetin dalmat, duke filluar nga gryka e Kotorrit e sipėr, u vendosėn tributė sllave tė trebinjėve, kanavlitėve, zaklumėve, narentanėve. Konstandin Porfirogjeneti, perandor e historian bizantin i shek. X, i numėron kėto bashkėsi si fise sllave. Por diokleasit, qė banonin mė poshtė grykės sė Kotorrit, ai nuk i pėrfshin ndėr popujt sllavė. Nė fillim tė shek.VII, perandor Herakli lejoi vendosjen e dy fiseve tė mėdha sllave, tė kroatėve dhe tė serbėve. Kėta tė fundit zunė vendet e pėrshkuara nga lumenjtė Lim e Drina e sipėrme bashkė me Pivėn e Tarėn, luginėn e Ibrit dhe rrjedhėn e sipėrme tė Moravės perėndimore. Nė jug dhe nė perėndim serbėt kufizoheshin me diokletė si dhe me trebinjėt e zaklumėt sllavė, qė ndonjėherė njėsohen me serbėt. Bėrthamėn e vendeve serbe e pėrbėnte krahina e Rashės, qė e merrte emrin nga kėshtjella me tė njėjtin emėr, nė veri tė Novi-Pazarit tė sotėm. Nė jug vendet e serbėve arrinin deri nė burimet e lumit Lim.

    Nė pėrfundim tė dyndjeve tė popujve gjatė shek. IV-VI e sidomos tė kolonizimit sllav tė shek. VI-VII, pėrbėrja etnike e trevave ballkanike, pėsoi modifikime tė ndjeshme. Nė viset danubiane, nė ato tė Istries, tė Dalmacisė e tė rajoneve tė brendshme u vendosėn nė mėnyrė mjaft intensive popullsitė e reja sllave: trebinjatėt, kanavlitėt, paganėt, serbėt, kroatėt. Masa sllavėsh u vendosėn nė zonėn e Nishit dhe pėrgjatė luginės sė Vardarit, e deri nė Selanik. Prej kėndej, grupe tė veēuara depėrtuan nėpėr luginat e Devollit e Vjosės, duke zėnė kryesisht lartėsitė pėrgjatė tyre. Ngulime sllave pati edhe nė malėsitė midis Thesalisė dhe Epirit (malet e Pindit). Vendosje masive tė bashkėsive sllave pati nė Traki e Greqi, veēanėrisht nė Gadishullin e Peloponezit. Historiani bizantin i shek. X, Konstandin Porfirogjeneti, thotė se nė atė kohė Peloponezi "ishte sllavizuar plotėsisht".

    Gjithsesi, burimet historike, tė dhėnat arkeologjike e ato gjuhėsore, i kanė shtyrė studiuesit tė dalin nė pėrfundimin se brezi perėndimor i Ballkanit qė pėrfshihej nė provincat diokleciane tė Prevalit, Epirit tė Ri dhe tė Epirit tė Vjetėr, me njė shtyrje ku mė shumė e ku mė pak tė thellė drejt brendėsisė, ėshtė ndėr rajonet mė pak tė prekur nga kolonizimi sllav. Pėrkundrazi, popullsia e hershme autoktone iliro-shqiptare u pėrforcua nė kėtė gjerėsi gjeografike me grupe tė tjera iliro-shqiptare tė ardhura nga viset e brendshme, ku invazioni sllav kishte qenė masiv. Njė zhvendosje e tillė e popullsisė autoktone iliro-shqiptare drejt zonave mė tė sigurta jugore dėshmohet pas rėnies sė Nishit, tė Dardanisė e tė Salonės nė bregdetin dalmat pas vitit 612.

    Gjithsesi, burimet historike tė mesjetės sė hershme, ndėrsa flasin pėr krijimin e zonave kompakte tė sllavizuara (sklavini) nė viset fqinje tė Dalmacisė, Rashės, Maqedonisė, Peloponezit etj., nuk pėrmendin ekzistencėn e tė tillave nė katėr provincat e Ilirikut Perėndimor. Mbijetesa, historikisht e dokumentuar, nė kėto treva tė qyteteve antike, e qendrave dhe e strukturave kishtare, si dhe prania ndonėse e dobėsuar e pushtetit bizantin flasin pėrgjithėsisht pėr ekzistencėn kėtu tė kushteve pak a shumė normale tė jetės nė shekujt e errėt tė mesjetės.

    Grupet e izoluara sllave qė kishin arritur tė depėrtonin drejt luginave tė Devollit e Osumit, nuk arritėn tė organizoheshin nė bashkėsi kompakte. Pėr mė tepėr, duke filluar me Justinianin II, me qėllim qė tė siguronte ndėrlidhjet jetike me bregdetin adriatik nė boshtin e rrugės Egnatia, Perandoria Bizantine shpėrnguli popullsi tė tėra sllave nga viset qė ishin nė rrezen e saj duke i ēuar nė Azinė e Vogėl.

    Fuqizimi i shtetit bullgar, sidomos gjatė sundimit tė carėve Simeon e Samuel, nė shek. IX - X, u shoqėrua me depėrtime grupesh sllave, pėrkatėsisht bullgare, qė u vendosėn kryesisht nė vendet e prekura qė mė parė nga kolonizimi sllav. Por, me rėnien e Perandorisė Bullgare dhe me rivendosjen e pushtetit bizantin nė kėto treva, bashkėsi tė tėra sllave u shpėrngulėn nga perandorėt bizantinė dhe u vendosėn nė Traki e nė Azinė e Vogėl. Kjo vlen nė radhė tė parė pėr zona me rėndėsi strategjike, siē qe Shqipėria. Grupe tė tjera, nė marrėdhėnie me popullsinė vendase erdhėn vazhdimisht duke u tretur e duke u asimiluar.

  3. #3
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Pėrvijimi i hapėsirės shqiptare nė mesjetė


    Qė nė shek. VII-VIII situata etnike nė Ballkan u stabilizua dhe nuk pėrmenden mė dyndje popujsh. Kjo gjendje etnike e shekujve tė hershėm tė mesjetės, nė atė qė u konstitua si atdheu mesjetar i shqiptarėve (Albania-Arbėria), mbeti nė thelb e pandryshuar edhe nė shekujt e mėvonshėm, kur nuk ka njoftime pėr dyndje tė reja popujsh, nėse pėrjashtohen nė shek. VIII-IX inkursionet episodike nė brigjet shqiptare tė arabėve tė Sicilisė, tė cilėt gjithsesi nuk u vendosėn nė kėto anė. Kronikat e vjetra serbe qė pėrshkruajnė ekspansionin e shtetit serb tė Rashės nė Kosovė e nė Diokle (Gentė) nė shek. XII, bėjnė tė njohur se serbėt gjetėn nė ato treva njė popullsi qė ato e quajnė tė huaj (barbare), ndėrkohė qė burime tė tjera qoftė serbe, raguzane ose perėndimore, flasin nė mėnyrė mė eksplicite pėr shqiptarė (Arbanasi, Arbanenses) nė ato treva. Karvanet e tregtarėve qė nė shek. XIII-XV niseshin nga Raguza (Dubrovniku) e nėpėrmjet Breskovės e Rudnikut (Sanxhak) mbėrrinin nė Trepēė e nė Novobėrdė, kalonin nėpėr vende tė banuara nga shqiptarė e ku flitej gjuha shqipe (lingua albanesca).

    Shtrirja nė kėto treva e shtetit serb tė Stefan Nemanjės, nė ēerekun e fundit tė shek. XII, solli aty elementė sllavė, qė erdhėn dhe iu shtuan grupeve tė tjera sllave tė kohėve tė kolonizimit tė parė sllav (shek. VI-VII). Nė Diokle, krahas popullsive shqiptare edhe atyre sllave, nė disa nga qytetet e bregdetit mbijetonin edhe grupe tė vogla popullsish tė romanizuara, tė pėrmendura edhe nga historiani-perandor Konstandin Porfirogjeneti (shek. X). Pėr rrjedhojė, nė shek. XIV Dioklea-Genta (Zeta), veēanėrisht ana e sipėrme e saj, u shfaqej tė huajve si njė vend "me popuj e fe tė ndryshme". Gjithsesi, gjatė gjithė mesjetės krahina e bashkėsi tė tėra, si Kuēi, Markajt (Markoviēėt), Pastroviēėt, Piprėt, Gjurashėt (Cėrnojeviēėt) etj., njihen si shqiptare.

    Marrėdhėniet e diokleasve me popullsitė tashmė sllave nė veri tė tyre, me trivunėt dhe kanalitėt, u shprehėn edhe nė ndikime politike tė ndėrsjella. Kėshtu, aty nga mesi i shek. XI Dioklea kishte njė sundimtar, Stefan Vojisllavin, qė pas ēdo gjase ishte sllav. Nė fakt, historiani bashkėkohės bizantin, Kekaumenos, e cilėson atė “trivunas serb”, duke dėshmuar faktin se ai ishte i huaj nė Diokle.
    Nė drejtim tė jugut popullsitė shqiptare shtriheshin nė Epirin e Vjetėr (tema e Nikopojės). Kjo trevė i pėrjetoi mė butė tronditjet etnike tė fillimeve tė mesjetės. Burimet vėrtet tė rralla greko-bizantine tė shek. VII-XII vazhdojnė traditėn e kohėve antike, duke i cilėsuar banorėt e Epirit si "ilirė" ose "barbarofonė", pra, qė flasin gjuhė tė huaj.

    Nga ai moment edhe kėtu filloi tė pėrdoret termi "arbėreshė" (arbanenses, arbanitai) me tė cilin tashmė thirreshin pasardhėsit e ilirėve tė lashtė. Burime bizantine tė shek XIV, si "Panegjiriku i Manuel Paleologut" apo historiani Joan Kantakuzeni, ndėrsa e cilėsojnė si shqiptare popullsinė e Epirit, nuk mungojnė tė saktėsojnė se shqiptarėt epiriotė tė kohėve tė tyre janė pasardhėsit e fiseve tė dikurshme tė tesprotėve, kaonėve e molosėve.

    Trevat e Epirit ishin ato nga ku mė sė shumti e pati prejardhjen vala e madhe e shtegtimeve shqiptare e shek. XIV-XV drejt Greqisė. Megjithatė, edhe pas kėsaj hemorragjie tė madhe, regjistrimet osmane tė shek. XV-XVI konfirmojnė praninė e njė popullsie tė madhe e kompakte shqiptare nė gjithė shtrirjen e Epirit.
    Nė kuadrin e trevave shqiptare, Arbri (Arbanon-Arbanum-Raban) zinte nė mesjetė njė vend tė veēantė. I vendosur nė qendėr tė tyre, nė hapėsirėn e pėrfshirė mes Lezhės-Dibrės-Ohrit-Vlorės, dhe i pėrshkruar mes pėr mes nga boshti i rrugės strategjike Egnatia, Arbri u bė bėrthama e trojeve shqiptare nė tė cilėn nė mėnyrė mė konsekuente e intensive u zhvilluan proceset ekonomike, politike, kulturore e psikologjike, qė plazmuan qenien historike tė kombit shqiptar. Me tė drejtė, studiues si M. Shuflai, K. Jireēek, G. Prinzig, M. Angold, e kanė vlerėsuar kėtė territor si "bėrthamėn e trojeve shqiptare".

    Emri i vendit, Arbėr, dhe i banorėve tė tij, arbėreshė, trashėgohej nga kohėt antike. Nė fakt, nė shek. II tė erės sonė, gjeografi aleksandrin Ptolemeu, njoftonte praninė nė kėto territore tė njė fisi me emrin albanoi dhe tė kryeqendrės sė tyre, Albanopolis. Kėta etnonimė iu trashėguan vendit dhe banorėve tė tij edhe nė mesjetė. Dhe falė rolit qendror qė Arbri dhe arbrit luajtėn nė fatet historike tė universit shqiptar, kėta emra etnikė u shtrinė dora-dorės edhe nė viset e tjera nė veri, nė jug e nė lindje tė tyre, ku banonte e njėjta popullsi.
    Tashmė nė shek. XIII, Shqipėri (Albania) dhe shqiptarė (Albanenses) quheshin trevat dhe popullsitė nga kufijtė e Dioklesė (Gentės) e deri nė gjirin e Prevezės. Udhėtarėt e huaj dallojnė nė tė gjithė kėtė shtrirje njė popullsi me tipare etno-kulturore unitare.



    Shqiptarėt e hershėm dhe “Kultura e Komanit”



    Nė vitin 1898 u ra nė gjurmė tė njė varreze tė madhe, pranė Kalasė sė Dalmaces, nė fshatin Koman tė Pukės. Nė vazhdim u zbulua njė numėr i madh varrezash tė ngjashme, rreth 30, tė pėrhapura kryesisht nė Shqipėrinė e Veriut e nė atė tė Mesme. Shpėrndarja gjeografike, tipologjia, inventari dhe kronologjia e njėjtė e kėtyre varrezave i ka shtyrė studiuesit tė identifikojnė nė to kulturėn e hershme mesjetare shqiptare, tė quajtur "Kultura e Komanit" (shek. VI-VIII). Nė vitet e fundit zbulime tė "Kulturės sė Komanit" janė bėrė edhe nė Shqipėrinė e Jugut si dhe pėrtej kufijve shtetėrorė, nė Mal tė Zi, Kosovė, Maqedoni e nė Greqi.
    "Kultura e Komanit" ėshtė kultura e njė populli qė nė shek. VI-VIII ishte nė kapėrcyell tė dy epokave, nga ajo e vonė antike, nė periudhėn e hershme mesjetare. Tipologjia e varreve, orientimi i tyre, inventari i armėve, i veglave tė punės dhe i stolive, me praninė e elementėve tė shumtė tė simbolikės ilire, e lidhin "Kulturėn e Komanit" me tė kaluarėn ilire tė kėtyre trojeve dhe me banorėt e lashtė tė tyre, ilirėt.

    Por, pėrveē elementėve tė vazhdimėsisė ilire, "Kultura e Komanit" pėrmban edhe elementė tė rinj, qė lidhen me periudhėn e hershme bizantine. Durrėsi, baza mė e rėndėsishme e Perandorisė Bizantine nė perėndim, ishte qendra nga ku nė thellėsi tė trevave shqiptare mbėrrinin importet dhe, nė pėrgjithėsi, ndikimet bizantine. Kėto tė fundit shquhen qartė nė disa grupe stolish, si tokėza rripi, brosha tė praruara, vathė etj. Por, mbi tė gjitha, ndikimi bizantin materializohet nė elementė tė artit, pra dhe tė besimit kristian. Tė tillė janė vathėt me motive palloi, skena tė Eukarestisė ose unaza me formula e lutje tė krishtera.

    Ndėrkohė qė nė shumė nga stolitė e gjetura nė varrezat e "Kulturės sė Komanit" dallohet qartė mbijetesa e motiveve pagane (p.sh. disku diellor), prania edhe e motiveve kristiane dėshmon se bartėsit e "Kulturės sė Komanit" kishin pėrqafuar, ose ishin duke pėrqafuar, besimin e krishterė. Nė kėtė kohė, pra nė shek. VI-VIII, krishterimi, i pėrhapur nga qendrat urbane, si Durrėsi, Shkodra, Ohri etj., kishte mundur tė depėrtonte edhe nė zonat e brendshme rurale, ku dėshmohet "Kultura e Komanit".

    "Kultura e Komanit", qoftė nė trashėgiminė e saj tė kulturės sė lashtė ilire, qoftė me elementet e reja tė periudhės sė hershme bizantine e, nė fund, me shenjat e qarta tė besimit tė krishterė, ėshtė specifike pėr hapėsirėn ku dėshmohen shqiptarėt nė mesjetė. Ajo i dallon nė mėnyrė tė qartė, bartėsit e saj, shqiptarėt, nga fqinjėt e tyre tė rinj e tė vjetėr, sllavėt e grekėt.

  4. #4
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    2. RURALIZIMI I JETĖS NĖ MESJETĖN E HERSHME



    Kushtet natyrore


    Tabloja mjaft e larmishme e kushteve natyrore pėrcaktoi nė njė shkallė tė madhe ndarjen e trevave shqiptare nė disa rajone bujqėsore me drejtime e karakteristika tė ndryshme tė prodhimit.

    Dallohej pa dyshim nė kėtė drejtim ajo qė historiania bizantine e shek. XI-XII, Ana Komnena, e quan "fusha ilirike" dhe qė njėsohej me ultėsirėn perėndimore shqiptare, ku ndodheshin rajonet bujqėsore dhe qytetet ndėr mė tė begatat e Shqipėrisė mesjetare. Kėto vise ofronin kushte tė pėrshtatshme pėr zhvillimin e njė bujqėsie intensive dhe pėr zbatimin e njė agroteknike tė pėrparuar. I tillė ishte rajoni i Shkodrės, ai i Durrėsit (fusha e Skurrisė etj.), zona e Karavastasė si pjesė e fushės sė Myzeqesė (Myzakia=vendi i Muzakėve) dhe treva tejet e begatė e Vagenetisė (Ēamėrisė) nė skajin jugor. I gjithė ky rajon karakterizohej nga njė pjellori relativisht e lartė e tokės dhe qė deri nė shek. XIV nuk ishte prekur ende nga dukuria e moēalizimit, qė erdhi si rezultat i shpyllėzimeve masive dhe i braktisjes sė tokave nė prag tė pushtimit osman. Drithėrat (gruri, elbi, meli) pėrbėnin produktin kryesor tė kėtyre zonave. Por po aq tė dėgjuara ishin prodhimet e kopshtarisė, vreshtarisė e tė blegtorisė. Kultura e ullirit kishte pėrhapje mjaft tė gjerė, duke u shtrirė nė veri deri nė rrethinat e Ulqinit, tė Shkodrės e tė Drishtit, ndėrsa kultura e mėndafshit (serikultura) qe e pėrqendruar nė zonėn e Shkodrės, Vlorės, Beratit e tė Kėlcyrės.

    Nė tė gjithė ultėsirėn perėndimore shqiptare, ku dikur kishin lulėzuar latifondet e mėdha, edhe nė kushtet e reja prona e madhe tokėsore vazhdoi tė ekzistonte nė zotėrim tė personave laikė apo tė institucioneve fetare. Kėto tė fundit dalin qė herėt si grumbulluese fondesh tė mėdha tokėsore. Qė nė shek. VI bėhet fjalė pėr prona tė mėdha tė kishės (patrimonia) nė zonėn e Shkodrės (tė Prevalitanisė). Njė pjesė e mirė e kėtyre, bashkė me toka tė tjera, figurojnė mė vonė si pronė e manastireve tė mėdha, katolike e ortodokse, tė atij rajoni. Njėlloj tė pasura me toka ishin edhe manastiret dhe peshkopatat e zonės sė Durrėsit, ato tė Beratit apo tė Vagenetisė nė jug.

    Njėkohėsisht me institucionet fetare, fonde tė mėdha tokash figurojnė nė pronėsi tė personave laikė, qė i pėrkisnin aristokracisė vendase por qė, nė ndonjė rast, ishin edhe fisnikė tė huaj. Prania e kėtyre tė fundit, dhe nė pėrgjithėsi kontaktet qė bregdeti i Adriatikut dhe ai i Jonit patėn me Italinė, bėnė qė marrėdhėniet agrare tė ndikoheshin aty nga modeli perėndimor i feudalizmit. Nė dokumentet e shek. XIII-XV, qė kanė tė bėjnė me kėto treva, ndeshet vazhdimisht njė terminologji qė flet pėr praninė aty tė institucioneve feudale, tipike perėndimore, siē qe feudi (feudum), vasaliteti (vassallagium), betimi (juramentum), mbrojtja feudale (protectio), imuniteti (immunitas) etj.

    Rajone tė zhvilluara dhe dendėsisht tė banuara qenė edhe ato tė rrafshnaltave ose luginave tė brendshme tė Kosovės, Dibrės, Ohrit, Korēės, Devollit, Matit, Kėlcyrės, Drinit etj. Kėto pėrshkoheshin nga njė rrjetė e dendur rrugėsh komunikimi dhe nuk pėrbėnin kurrsesi enklava tė izoluara. Edhe kėtu, ashtu si nė ultėsirėn bregdetare perėndimore, procesi i pėrqendrimit tė tokave nė pak duar ndodhi shpejt dhe pjesa mė e madhe e fondit tokėsor ndahej mes njė grupi pronarėsh tė mėdhenj ose institucioneve fetare. Kėto treva qenė nė Shqipėri trevat ku gjeti pėrhapjen klasike feudalizmi i tipit bizantin, i mishėruar nė institucionin e pronies.

    Sė fundi, rajoni i tretė ishte ai i malėsive dhe i zonave tė thella, qė zinte njė pjesė tė mirė tė territorit. Kėtu peshėn kryesore nė veprimtarinė ekonomike e zinte blegtoria, kurse kultivimi i arave kufizohej nė lugina e nė ngastra tė ngushta tė hapura me mund nė sipėrfaqet e pjerrėta apo nė pyjet. Karakteristikė e kėtyre zonave ishte mobiliteti (lėvizshmėria) periodike e njė pjese tė popullsisė tė lidhur kryekėput me ekonominė blegtorale dhe qė pėrcaktohej nga ndėrrimi i kullotave, nga mali nė verė, nė fushat bregdetare gjatė stinės sė dimrit (tranzumanca). Ndonėse banesa e qėndrueshme e blegtorėve ndodhej nė katundin malor, ndodhte shpesh qė, gjatė shtegtimit me bagėtitė e tyre drejt fushave bregdetare, nė dimėr, ata tė merrnin me vete edhe familjet, me tė cilat sistemoheshin pėrkohėsisht nė kasolle tė ngritura kryesisht me dru e kashtė. Jo rrallė kjo popullsi blegtorale, e vendosur pėrkohėsisht gjatė muajve tė dimrit nė zonat fushore bregdetare, ngulej aty nė mėnyrė tė qėndrueshme, duke sjellė ndryshime tė rėndėsishme nė strukturėn dhe shpėrndarjen e popullsisė.

    Nga ana tjetėr, me zhvendosjet e saj tė pandėrprera nga fusha nė mal e anasjelltas, kjo popullsi blegtore bėhej njė faktor ndėrlidhės midis sektorėve tė ndryshėm tė popullsisė shqiptare duke kontribuar nė homogjenizimin e saj. Kėshtu, norma, doke dhe institucione tė kahershme shqiptare, tė ruajtura nė malėsi nė format e tyre tė pastra, me kohė zbritėn dhe depėrtuan edhe nė shoqėrinė shqiptare tė zonave fushore bregdetare dhe tė qyteteve, ndėrkohė qė praktika dhe institucione tė shoqėrisė "sė qytetėruar" arritėn deri nė viset mė tė largėta malore, duke ndikuar nė zhvillimet ekonomike, shoqėrore, politike e kulturore tė tyre.


    Marrėdhėniet e pronės nė fshatin shqiptar nė shek. VIII-X.


    Bashkėsia fshatare dhe ngastrat ushtarake


    Kalimi nė periudhėn e mesjetės edhe nė Shqipėri e zhvendosi qendrėn e gravitetit ekonomik nė fshat, ku qe pėrqendruar edhe masa dėrrmuese e popullsisė. Funksioni ekonomik i qyteteve u rrudh dhe kėto, duke pėrjashtuar Durrėsin edhe ndonjė tjetėr, pėrgjithėsisht mbijetuan si qendra administrativo-ushtarake e peshkopale. Disa syresh, si Skampa, Apolonia, Bylis, Amantia, Onkezmi, Euroia etj., pushuan sė ekzistuari si qendra tė banuara qė nė tė dalė tė periudhės antike.

    Qeliza jetėsore e shoqėrisė shqiptare u bė bashkėsia fshatare, njė grupim njerėzish i organizuar mbi bazėn e njė territori tė pėrbashkėt dhe tė interesave tė pėrbashkėt. Lidhjet e gjakut te bashkėsia fshatare ruajnė deri diku rėndėsinė e tyre, por ato nuk janė mė kryesore, si dikur nė bashkėsinė fisnore. Organizimi nė bashkėsi e kapėrcente nė ndonjė rast kuadrin e njė vendbanimi fshatar, duke pėrfshirė disa tė tilla. Kėshtu lindėn bashkimet krahinore, qė u njohėn si tė tilla edhe nė kuadrin e organizimit administrativ e kishtar bizantin. Duke filluar nga shek. VIII, tė tilla nė trevat shqiptare pėrmėnden: Kunavia, Stefaniaka, Pulti, Devolli, Kolonja, Himara, Vagenetia.

    Organizimi dhe funksionimi i bashkėsive fshatare nė Perandorinė Bizantine nė fazėn e hershme (shek. VII-VIII) pasqyrohet nė njė dokument juridik tė kohės, nė tė ashtuquajturin "Ligji bujqėsor" (nomos georgikos). Ligji nė fjalė kishte vlerė pėr tė gjitha territoret ballkanike tė Perandorisė Bizantine dhe, nė kėtė kuadėr, edhe pėr trojet shqiptare. Mjaft norma dhe institucione, qė gjejnė pasqyrim nė "Ligjin bujqėsor", u futėn nė tė drejtėn dokesore dhe si tė tilla mbijetuan deri nė kohėt e reja nė fshatin shqiptar.
    Ėshtė e qartė qė "Ligji bujqėsor" pasqyron gjendjen e bashkėsive fshatare nė fazėn e shpėrbėrjes, kur prona private po karakterizonte gjithnjė e mė shumė marrėdhėniet e pronės.

    Fshatarėt, tė cilėt jo rastėsisht quhen aty "zot" (kyrios), kishin tokėn e tyre arė, vreshtat, kopshtet, qė, sė bashku me shtėpinė dhe me bagėtitė, pėrbėnin pasurinė kryesore vetjake tė familjes fshatare. Mullinjtė, dhe shpeshherė edhe pyjet, ishin pronė e individėve tė veēantė. Si pronė vetjake, arat, vreshtat, kopshtet, bagėtia etj., mund tė trashėgoheshin, tė shkėmbeheshin, tė ndaheshin, tė jepeshin me qira, tė liheshin peng, madje mė vonė edhe tė shiteshin, veē brendapėrbrenda bashkėsisė. Pra, siē shihet, qė nė kohėn e "Ligjit bujqėsor" ekzistonin premisat ligjore pėr polarizimin shoqėror nė gjirin e bashkėsisė, nėpėrmjet grumbullimit tė mjeteve e pasurive nė pak duar.
    Dhunimi ēfarėdo i pronės individuale ndėshkohej me masa qė shkonin nga zhdėmtimi e deri nė dėnime tė ashpra trupore, si me rrahje, damkosje me hekur tė nxehtė, me verbim apo me prerjen e dorės. S'ka dyshim qė ndėshkime tė tilla tė vrazhda pasqyrojnė ndikimin qė ushtroi mbi tė drejtėn bizantine e drejta dokesore e popujve barbarė, qė erdhėn e u vendosėn nė territorin bizantin nė shek. V-VII.

    Me gjithė konsolidimin e pronės individuale, dispozitat e "Ligjit bujqėsor" tregojnė se, nė kohėn e veprimit tė tij, pronėsia e pėrbashkėt nuk ishte zhdukur pėrfundimisht. Kullotat, pyjet, ujėrat, tokat djerrė, vazhdonin tė ishin pronė e bashkėsisė dhe tė administroheshin nga kjo. Bashkėsia kishte njė fond tokash tė lira e tė papunuara, qė herė pas here ua ndante sipas nevojave anėtarėve tė bashkėsisė duke zbatuar sistemin e shortit (kleros). Njė mbeturinė e kohėve, kur tokat ishin pasuri e pėrbashkėt, ishte edhe sistemi i "arave tė hapura", sipas tė cilit, me pėrfundimin e korrjeve, bagėtitė mund tė kullosnin lirisht nė ngastrat e njėrit apo tjetrit. Po ashtu, arat e braktisura, pas njė afati tė caktuar, i ktheheshin pėrsėri bashkėsisė. Kjo mund t`i pėrdorte pėr tė kompensuar anėtarėt e bashkėsisė qė kishin nevojė pėr ngastra tė reja shtesė ose qė dėshironin tė ndėrronin tokėn e mėparshme. Bashkėsia, gjithashtu, kujdesej pėr veprimtari me interes tė pėrbashkėt, pėr shfrytėzimin e ujrave, pėr pajtimin e barinjve qė kullotnin tufat e fshatit dhe qė i shoqėronin ato nė shtegtimet nga kullotat verore nė ato dimėrore, pėr pajtimin e mjeshtėrve zejtarė qė kryenin punime pėr nevoja tė bashkėsisė dhe tė anėtarėve tė veēantė tė saj.

    Njėsi bazė shoqėrore e bashkėsisė ishte familja e madhe patriarkale, qė bashkonte disa breza dhe qė drejtohej nga mė plaku. Tė parėt e familjeve, pjesėtarė tė bashkėsisė, formonin "kėshillin e pleqve", i cili trajtonte dhe zgjidhte nė bazė tė dokeve, tė gjitha problemet qė kishin tė bėnin me marrėdhėniet e brendshme tė bashkėsisė, si dhe me marrėdhėniet e saj me bashkėsitė fqinje dhe me pushtetin qendror.

    Gjithsesi, bashkėsia fshatare pasqyron periudhėn e pasigurisė, qė karakterizoi kalimin nga koha e vjetėr nė kohėn e mesme, tė shoqėruar me pėrmbysje tė mėdha ekonomike, shoqėrore, etnike e kulturore. Duke u ofruar mbrojtje dhe solidaritet antarėve tė saj, bashkėsia fshatare pėrfaqėsonte njė zgjidhje tė pėrshtatshme pėr pėrballimin e kushteve tė reja.

    Por ajo, siē lėnė tė kuptohet edhe vetė nenet e "Ligjit bujqėsor", mbetej njė formė organizimi shoqėror kalimtare drejt shoqėrisė feudale. Farėt e diferencimit shoqėror janė tė dukshme nė tė. Dokumente tė shek. VIII-X provojnė se nė gjirin e bashkėsive qe diferencuar shtresa e "tė fuqishmėve" (dynatoi) apo e "tė mėdhenjve" (megistanes). Inventari arkeologjik i varrezave tė ndryshme tė gjetura nė vendin tonė, dhe qė i pėrkasin kėsaj periudhe tė vėnies nė lėvizje tė procesit tė feudalizimit, ofron nga ana e tij prova tė prekshme, materiale, tė diferencimit shoqėror qė po pėrvijohej nė shoqėrinė shqiptare.

    Krahas varreve me objekte tė ēmuara, si unaza floriri, monedha e pajisje luftarake, gjenden mė sė shumti edhe varre me inventar tė varfėr, ku qenė varrosur ata qė nė "Ligjin bujqėsor" quhen "tė skamurit" (aporoi). Kėta punonin ngastrat e tė tjerėve dhe jepnin pėr kėta tė dhjetėn e prodhimit ose punonin si rrogtarė tė thjeshtė (mistotė).
    Pėrveē faktorėve tė brendshėm, nė diferencimin shoqėror nė gjirin e bashkėsive ndikoi dhe shteti. Duke e konsideruar bashkėsinė njė njėsi fiskale, pėrveēse njėsi administrative, shteti mblidhte prej tyre rregullisht detyrime, tė cilat rėndonin jo njėlloj mbi anėtarėt e bashkėsisė. Pėr t`u shpėtuar tatimeve, tė varfėrit e gjenin shpesh herė rrugėzgjidhjen nė shitjen apo braktisjen e ngastrave tė tyre.

    Megjithatė, njė gjė e tillė nuk sillte zvogėlimin e sasisė sė rentės, qė i jepej shtetit nga bashkėsia, sepse ky zbatonte sistemin e garancisė kolektive (alelengyon), sipas tė cilit bashkėsia paguante edhe pėr ata anėtarė qė nuk qenė nė gjendje tė paguanin ose qė kishin braktisur ngastrat e tyre ose ua kishin shitur tė tjerėve. Nė kėtė rast tė fundit, me qėllim qė tė mos prishej homogjeniteti i bashkėsisė, ligji pėrcaktonte se tė drejtėn pėr blerjen e njė ngastre tė njė anėtari tė bashkėsisė e kishte sė pari fqinji i tij e pastaj njė pjesėtar ēfarėdo i saj. Kjo normė, qė synonte tė pengonte depėrtimin e pronarėve tė huaj nė bashkėsi, quhej e drejta e parablerjes (protimesis).
    Nė kohėn ku nė Bizant sunduan perandorėt e "dinastisė maqedone", shek. IX-XI, njohėn njė pėrhapje tė gjerė tė ashtuquajturat "ngastra ushtarake" (stratiotika ktemata). Kėto shteti bizantin ua shpėrndante bujqve me kusht qė kėta tė kryenin shėrbimin ushtarak.

    Sistemi i "pronave ushtarake" njohu pėrhapje tė gjerė nė kohėn e riorganizimit politiko-administrativ tė Perandorisė Bizantine dhe tė ndarjes sė territorit tė saj nė provinca ushtarake (tema). Sistemi i temave, themeli ekonomik e shoqėror i tė cilit ishte prona e vogėl e bujkut-ushtar (stratiotit), u bė shtylla kurrizore e shtetit dhe e ushtrisė bizantine. Ndaj perandorėt bizantinė bėnė tė pamundurėn pėr t`i ruajtur tė paprekura "ngastrat ushtarake" nga sulmi i pronarėve tė mėdhenj. Por nėse pėr njė farė kohė ata ia arritėn kėtij qėllimi, duke nxjerrė edhe legjislacion tė posaēėm nė mbrojtje tė pronės sė vogėl, me kalimin e kohės u pa qartė se procesi i gllabėrimit tė ngastrave tė vogla ishte i pandalshėm. Rrėnimi i kėtyre tė fundit, qofshin ato prona tė stratiotėve apo tė anėtarėve tė bashkėsive fshatare, shkaktoi fillimin e njė krize tė gjatė e tė pandalshme ekonomike, financiare e ushtarake qė pėrfundoi nė fund tė fundit me vetė shembjen e Perandorisė Bizantine.

  5. #5
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    3. ORGANIZIMI SHTETĖROR DHE JETA POLITIKE



    Regjimi i Temave nė Shqipėri.

    Tema e Durrėsit

    Ndonėse mbetej gjithnjė provincė bizantine, Shqipėria i humbi lidhjet e drejtpėrdrejta me Perandorinė pas dyndjes e kolonizimit sllav nė Ballkan. Strukturat shtetėrore-administrative nuk funksiononin mė, ndėrkohė qė nė qytete apo jashtė tyre po zhvilloheshin struktura autonome tė qeverisjes. Nė qendrat e mėdha, si p.sh. nė Durrės, fillon e bėhet fjalė pėr njerėz me ndikim e pushtet, pėrfaqėsues tė aristokracisė vendase (arkondėt), tė cilėt luajnė rol gjithnjė e mė tė dukshėm nė zhvillimet politike tė vendit. Vetė pushteti bizantin, duke mos qenė nė gjendje tė vendoste njė kontroll tė fortė nė provincat e tij tė skajshme perėndimore, u detyrua tė zbatonte kėtu forma specifike organizimi e marrėdhėniesh, forma nė tė cilat elementėt lokalė ishin shumė tė rėndėsishėm.

    Shembull tipik tė kėtyre marrėdhėnieve tė reja pėrbėn nė kėtė kohė Durrėsi dhe treva e tij (Epiri i Ri). Nė shek. VII-VIII treva e Durrėsit pėrfaqėsonte njė arkondat, ku pushteti dhe autoriteti ushtrohej nga arkondėt vendas. Kėta ishin bartės tė autonomisė lokale dhe tė vetėqeverisjes. Deri nė fillim tė shek. IX, Durrėsi dhe gjithė prapatoka e tij kaluan njė fazė vetėqeverisjeje dhe autonomie. Arkondė tė tillė, me atribute pushteti, ndeshen nė tė njėjtėn kohė edhe gjetkė, si nė Vageneti (Ēamėri), nė Kolonjė etj.

    Zbehja e rrezikut arab, nė lindje, dhe keqėsimi i situatės nė zotėrimet bizantine nė Ballkanin Perėndimor dhe nė Italinė e Jugut, si rezultat i sulmeve tė sllavėve e tė frankėve, e shtyu Perandorinė Bizantine tė kalojė nė njė organizim tė ri administrativ nė kėto treva, nė atė tė temave.

    Dihet se regjimi i temave, ose i provincave ushtarake, filloi tė zbatohej qė nga shek. VII nė viset me emergjencė ushtarake. Ai bazohej nė thelb nė rekrutimin e njė ushtrie vendase nė radhėt e fshatarėsisė sė lirė, e cila nė kėmbim tė tokės, ofronte shėrbimin ushtarak. Nė krye tė temės qėndronte strategu i emėruar drejtpėrdrejt nga perandori bizantin, i cili pėrqendronte nė duart e tij si pushtetin ushtarak, ashtu edhe atė civil. Pas tij vinin funksionarė vartės, si pretori, nėnstrategėt, kartularėt, klisarkėt etj.

    Ndėr kėto ofiqe, pretori dhe kartulari kishin karakter civil: pretori merrej me shqyrtimin e ēėshtjeve gjyqėsore dhe dėrgohej nga pushteti qendror, kurse kartulari kryente detyrat e sekretarit tė strategut. Ndėr detyrat e tij kryesore ishte ndjekja e procesit tė rekrutimit tė trupave ushtarake, ajo e problemeve financiare tė kancelarisė etj. Nėnstrategėt e klisarkėt, qė dėshmohen si pjesėtarė tė hierarkisė drejtuese nė Temėn e Durrėsit, kryenin detyra kryekėput ushtarake nė njėsitė pėrbėrėse tė Temės apo nė sektorėt me rėndėsi tė posaēme strategjike, siē qenė klisurat (ngushticat) qė kontrollonin lėvizjet nė rrugėkalimet kryesore.

    Nė shek. X nė krye tė Temės sė Durrėsit gjejmė njė katepan qė kishte nė juridiksion edhe zotėrimet bizantine tė Puljes (Itali). Nė shek. XI komandanti i Temės sė Durrėsit thirret tashmė me titullin dukė.
    Organizimi i ri i temave synonte tė konsolidonte forcėn ushtarake bizantine nėpėrmjet krijimit tė njė ushtrie qė rekrutohej nė vend nga radhėt e stratiotėve ose bujqve ushtarė, qė kishin tė drejtėn e shfrytėzimit tė njė parcele toke kundrejt kryerjes sė shėrbimit ushtarak. Mjaft tė dhėna historike provojnė se, nė fakt, forcat ushtarake tė strategut tė Durrėsit pėrfaqėsoheshin nga rekrutėt vendas (enkoroi dynameis).

    Themelimi i Temės sė Durrėsit bie me siguri nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shek. IX. Si terminus ante quem mund tė konsiderohet njė letėr e vitit 826 e patrikut tė Konstandinopojės, Teodor Studiti, pėr kryepeshkopin e Durrėsit, Antonin, ku bėhet fjalė pikėrisht edhe pėr njė funksionar laik, Thomanė, nė atė kohė me detyrėn e hipatit e tė kartularit nė Durrės.

    Juridiksioni i Temės sė Durrėsit shtrihej prej Tivari nė veri, nė Gjirin e Vlorės nė jug e nė njė thellėsi drejt lindjes, qė kapte rrjedhėn e lumit Drin. Territoret e tjera shqiptare, qė dilnin jashtė kuadrit tė Temės sė Durrėsit, u pėrfshinė nė temat fqinje tė Nikopojės, qė shtrihej nė kufijtė e provincės sė dikurshme tė Epirit tė Vjetėr, tė Selanikut, e cila kishte nėn juridiksionin edhe viset e Kosovės e tė Maqedonisė Perėndimore, dhe tė Dalmacisė. Tė gjitha kėto tema u krijuan gjatė shek. IX. Vonė, nė vitet e para tė shek. XI, nė viset e Maqedonisė Perėndimore u krijua njė temė e re, qendra e sė cilės ishte Shkupi.

    Tema e Durrėsit ishte nė qendėr tė sistemit mbrojtės bizantin nė zotėrimet e perėndimit. Kjo ėshtė arsyeja qė, nė raste tė veēanta, nėn urdhrat e strategut tė Durrėsit viheshin edhe forcat ushtarake tė temave fqinje, pėrfshirė ato tė Italisė bizantine. Si rregull, veprimtaria e ushtrisė sė temės pėrmblidhej brenda kufijve tė temės pėrkatėse. Por, nė raste tė veēanta, ushtria apo reparte tė veēanta tė ushtrisė sė temės dėrgoheshin tė vepronin edhe nė fronte tė tjera, siē ndodhte, p.sh. me luftėtarė nga Tema e Durrėsit qė dėrgoheshin tė luftonin nė Italinė e Jugut.

    Njė karakteristikė dalluese pėr temėn e Durrėsit ishte roli i madh qė elementi vendės shqiptar luante nė strukturat administrative e ushtarake tė saj. Ushtria e temės bazohej nė rekrutėt vendas. Nga ana tjetėr, edhe elementė tė aristokracisė vendase luanin njė rol tė rėndėsishėm duke u integruar nė sistemin e temės e duke luajtur shpeshherė njė rol parėsor nė drejtimin e saj. Njė rol tė tillė ka luajtur p.sh. gjatė shek. X-XI familja e Krisilėve nga Durrėsi. Pinjollė tė saj u nderuan deri me titujt e lartė proteuon apo patric nga pushteti bizantin. Nė vitet e fundit tė shek. X e nė fillimet e shek. XI, fati i vetė qytetit tė Durrėsit e rrethinės sė tij ishte nė duart e fisnikut Gjon Krisili, i cili ia dorėzoi njė herė qytetin carit Samuel e ca vjet mė vonė ia kaloi atė perandorit bizantin Bazili II.

    Aty nga viti 1040 i biri i Gjonit arriti tė emėrohej nga perandori bizantin komandant i ushtrisė sė Temės sė Durrėsit dhe i forcave lokale qė do tė shkonin tė shtronin Dioklenė, qė kishte ngritur krye kundėr sundimit bizantin. Pinjollė nga familje fisnike shqiptare tė Temės sė Durrėsit, si Skurra, Vrana, Arianiti, Muzaka etj., arritėn tė zinin poste tė rėndėsishme nė administratėn e Temės. Madje, ndonjė syresh ngjiti shkallėt e karrierės edhe nė administratėn qendrore.

    Duke lėnė mėnjanė brezin bregdetar tė Adriatikut, bėrthamėn e Temės sė Durrėsit e pėrbėnte vendi i Arbrit (greq. Al(r) banon, lat. Al (r) banum, sllav. Raban), me njė fjalė treva e pėrfshirė midis Lezhės, Vlorės, Ohrit e Dibrės. Vendi i Arbrit pėrfaqėsonte mbėshtetjen kryesore tė Temės sė Durrėsit. Prej andej vinin kontingjentet kryesore ushtarake tė Temės. Rėndėsia e Arbrit ishte e tillė qė, nė njė moment tė caktuar, tema e Durrėsit filloi tė quhej "Tema e Durrėsit dhe e Arbrit". Njė emėrtim i tillė veē rėndėsisė shprehte edhe individualitetin dhe pavarėsinė e kėsaj krahine brenda kuadrit tė temės sė Durrėsit. Nė fakt, Arbri ishte treva ku mė tepėr se nė ēdo trevė tjetėr shqiptare, proceset politike kishin ēuar qė herėt nė krijimin e njė autonomie relative ndaj pushtetit bizantin.

    Autori bizantin i shek. XI, Mihal Ataliati, e ka fjalėn pikėrisht pėr trevėn e Arbrit kur thotė se marrėdhėniet e shqiptarėve (Albanoi) me pushtetin bizantin ishin ndėrtuar mbi bazėn e sistemit tė izopolitisė. Por nuk pėrjashtohet qė pohimi i tij tė vlejė, ku mė shumė e ku mė pak, edhe pėr treva tė tjera shqiptare. Sistemi i izopolitisė ishte njė sistem i privilegjuar marrėdhėniesh tė njė komuniteti tė caktuar me pushtetin bizantin. Nė thelb ai pėrfaqėsonte njė lloj statusi federimi, qė Perandoria Bizantine u akordonte popujve dhe bashkėsive tė tjera, me tė cilat i lidhte feja dhe pėrbashkėsia e interesave. Statusi i izopolitisė iu akordua nga Bizanti pėr ca kohė edhe Venedikut.

    Izopolitia nėnkuptonte njohjen e njė autonomie tė gjerė, pėrjashtimin nga taksat e detyrimet kryesore, si dhe privilegje tė tjera. Detyrimi kryesor i parashikuar nga njė sistem i tillė kishte tė bėnte me furnizimin me trupa ushtarake, tė drejtuara nga komandantė vendas, qė viheshin nė dispozicion tė strategut bizantin (nė rastin tonė tė strategut tė Durrėsit) nė rast fushatash ushtarake.

    Tė pėrfshira nė ushtrinė bizantine, trupat e Arbrit vepronin jo vetėm nė Temėn e Durrėsit, por edhe jashtė saj, si edhe nė vende tė tjera, Maqedoni, Greqi, Itali etj. Gjithsesi ato pėrbėnin njė strukturė tė veēantė, qė dallohej nga masa tjetėr e ushtrisė bizantine. Forca ushtarake, qė treva e Arbrit arrinte tė nxirrte nė shekujt e mesjetės sė hershme, pėrbėnte edhe bazėn e statusit tė veēantė autonom qė ai gėzoi nė marrėdhėniet me Perandorinė Bizantine.

  6. #6
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Lufta kundėr ikonave dhe efektet e saj nė Shqipėri


    Nė kohėn e sundimit tė Leonit III (717-741), Perandoria Bizantine u pėrfshi nga njė konflikt i ashpėr i brendshėm fetar. Nė thelb tė tij qėndronte interpretimi i ndryshėm qė i bėhej rolit qė kishin imazhet e shenjta (ikonat) kishin nė besimin e krishterė. Duke filluar nga koha e Justinianit kulti i ikonave tė shenjtorėve (ikonolatria) njohu njė pėrhapje aq tė gjerė nė kishėn bizantine, saqė u kthye nė njė nga format kryesore tė shprehjes sė ndjenjės fetare. Kishat e manastiret u mbushėn aso kohe me ikona shenjtorėsh tė ēmuara e tė kushtueshme, duke u bėrė njėherėsh tregues i luksit dhe i pasurisė nė tė cilin notonin kleri dhe institucionet fetare. Njė gjė e tillė ushqente pakėnaqėsi nė njė masė tė gjerė njerėzish tė ēdo niveli shoqėror, tė cilėt mendonin se kisha duhej tė ishte si nė kohėn e apostujve, e varfėr dhe e virtytshme. Nga ana tjetėr, nuk mungonin edhe nė vetė gjirin e kishės prirje kundėr kultit tė ikonave, sipas tė cilave njė kult i tillė s’kishte asgjė tė pėrbashkėt me krishterimin, si fe krejtėsisht shpirtėrore. Kėto prirje ishin mė tė forta nė provincat lindore tė Bizantit, tokė gjithnjė pjellore pėr lėvizje fetare, ku vazhdonin tė mbijetonin mbeturina tė monofizizmit dhe ku atė kohė po forcohej dhe po shtrihej sekti i pavlikanėve, qė luftonte kundėr ēdo forme kulti fetar.

    Mė nė fund, lufta kundėr kultit tė ikonave ishte rezultat i ndikimit qė ushtronin mbi krishterimin bizantin feja islame dhe ajo hebraike, me tė cilat Bizanti ishte nė kontakt tė vazhdueshėm. Tė dyja kėto fe janė prerazi kundėr ēdo forme tė riprodhimit nė figurė tė shenjtorėve tė vet. Nė kėtė mėnyrė, lufta kundėr kultit tė ikonave (ikonoklastia) kishte rrėnjė tė thella fetare, kulturore e shoqėrore.
    Perandor Leoni III, duke ndėrmarrė hapur betejėn kundėr kultit tė ikonave, synonte nė radhė tė parė tė afirmonte fuqinė e pushtetit qendror mbi pushtetin e pakufizuar tė institucioneve fetare si dhe mbi provincat, veēanėrisht ato periferike, qė jo rastėsisht u rreshtuan nė krahun e adhuruesve tė ikonave. Ikonoklastia ndeshi nė kundėrshtim tė ashpėr nė provincat bizantine tė Italisė e tė Ilirikut, qė ishin nėn juridiksionin kishtar tė Papės sė Romės. Megjithatė edhe kėtu ikonoklastia nuk mungoi tė bėjė pėr vete pėrkrahėsit e vet. Kėshtu, nga dy letra qė teologu i njohur bizantin, Teodor Studiti, i dėrgoi nė vitet 820, kryepeshkopit tė Durrėsit, Antonit, dhe njė murgu tjetėr po nga Durrėsi, Dionisit, mėsohet se ikonoklastia ishte pėrqafuar nė atė dioqezė edhe nga pėrfaqėsues tė klerit rregullar (murgjit), tė cilėt pėrgjithėsisht qenė kundėrshtarėt mė tė rreptė tė saj.

    Nuk ka prova se lufta e ikonave do tė ketė marrė nė trevat shqiptare format e ashpra qė pati nė pjesė tė tjera tė Perandorisė Bizantine. Megjithatė, nė kuadrin e saj ndodhi njė ngjarje me rėndėsi tė madhe pėr zhvillimet jo vetėm kishtare, por edhe pėr ato politike nė trevat shqiptare. Perandori ikonoklast Leoni III i shkėputi ato nga juridiksioni i Papės sė Romės dhe i vuri nėn varėsinė e drejtpėrdrejtė tė Patriarkatit tė Konstandinopojės (732). Ky hap, i shoqėruar edhe me krijimin, nė fillim tė shek. IX, tė temės bizantine tė Durrėsit e asaj tė Nikopojės, ndikoi sė tepėrmi nė forcimin e kontrollit tė pushtetit qendror nė kėto provinca perėndimore tė Perandorisė.



    Trevat shqiptare dhe Mbretėria Bullgare (shek. IX-X)



    Njė ndėr arsyet kryesore tė krijimit tė Temės sė Durrėsit nė gjysmėn e parė tė shek. IX kishte qenė pėrballimi i presionit sllav, pėrkatėsisht i atij bullgar. Qė nga fundi i shek. VII, nga shkrirja e fiseve sllave dhe atyre bullgare (me origjinė turke), u krijua midis Danubit e maleve Ballkan shteti i parė ballkanik sllav, Mbretėria Bullgare, e cila shumė shpejt u bė njė rrezik i madh pėr Perandorinė Bizantine. Aty nga mesi i shek. IX shteti bullgar i kishte shtrirė kufijtė e tij nė Maqedoni dhe, nėn mbretin Boris (852-879), pėrfshiu edhe brezin midis lumit Devoll e Vjosė. Kėshtjellat e Devollit dhe e Pulkeropolit (Beratit) u bėnė baza tė pushtetit bullgar nė kėto anė. Nė vitin 864 Borisi pėrqafoi sė bashku me popullin e vet, fenė e krishterė, duke marrė emrin Mihal. Feja e re i dha kohezionin e duhur shtetit sllavo-bullgar dhe i lejoi atij shtrirjen e mėtejshme nė territoret bizantine. Nė kohėn e Simeonit (894-927), Bullgaria arriti shtrirjen e saj mė tė gjerė. Me pėrjashtim tė Durrėsit e tė Shkodrės, Simeoni pushtoi krejt viset nė Shqipėrinė Qendrore e tė Poshtme. Nė jug ai mori Vlorėn e njė pjesė tė mirė tė Temės sė Nikopojės. Nė vitin 913 perandori bizantin Konstandini VII u detyrua t'i njihte Simeonit titullin “Perandor i Bullgarisė” dhe tė martohej me njė vajzė tė carit bullgar. Ndėrkohė prej vitesh Perandoria Bizantine ishte e detyruar t'u paguante bullgarėve njė haraē tė pėrvitshėm.

    Por paqja bullgaro-bizantine nuk vazhdoi gjatė. Nė vitet qė ndoqėn ushtritė e Simeonit sulmuan Durrėsin dhe shkretuan rrethinat e tij. Mė 918 bullgarėt u shtynė nė jug nėpėr Temėn e Nikopojės dhe mbėrritėn nė Gjirin e Korintit.
    Gjithsesi ėndrra e car Simeonit, pėr tė krijuar njė perandori bullgare nė vend tė asaj bizantine, pėrfundoi me vdekjen e papritur tė tij mė 27 maj 927. Trashėgimtarėt e tij, Pjetri e Borisi, nuk ishin nė lartėsinė e Simeonit dhe u detyruan tė njihnin, kush mė shumė e kush mė pak, sovranitetin bizantin.

    Pushtimi bullgar la shenja tė dukshme edhe nė trevat shqiptare, sidomos nė korridorin qė zgjatej nėpėr luginėn e lumit Devoll e deri nė bregdet, ku ai vazhdoi tė ruhet deri nė fillimet e shek. XI. Nė krye tė krahinave tė veēanta kėtu u vunė bujarė bullgarė, tė cilėt shpeshherė sollėn me vete njerėzit e tyre, pėrfshirė edhe klerikė bullgarė, qė ndihmuan pėr depėrtimin e njė kulture sllavo-bizantine nė kėto treva. Nė gjysmėn e dytė tė shek. IX nė zonėn e Ohrit, Korēės, Devollit, Beratit zhvilloi aktivitetin e tij misionar Klementi i Ohrit, dishepull i Cirilit e Metodit, i cili punoi pėr vite me radhė pėr hapjen e shkollave e tė kishave sllave. Nga kjo kohė trevat midis rrjedhės sė Devollit e tė Vjosės u pėrfshinė nė ndikimin kishtar e kulturor tė Ohrit, tė cilin bullgarėt e kthyen nė qendėr tė Patriarkatit tė pavarur bullgar. Me pushtimin bullgar tė shek. IX-X lidhet edhe lulėzimi i disa qendrave tė rėndėsishme ushtarako-administrative e kishtare, siē ishin Devolli, Glavinica (Ballshi) etj. Nė bazilikėn madhėshtore tė Ballshit u gjet nė fillimet e shek. XX edhe njė mbishkrim i gdhendur, qė kujtonte kthimin e Boris-Mihalit dhe tė popullit bullgar nė fenė e krishterė mė 864.

    Pas disa dekadash nėnshtrimi ndaj Perandorisė Bizantine, si rezultat i njė kryengritjeje antibizantine qė pati pėr epiqendėr Maqedoninė, nė fronin bullgar erdhi car Samueli (976-1014). Nėn sundimin e tij, qendra e shtetit bullgar u zhvendos nga lindja, Preslavi, nė Prespė e nė Ohėr. Nė kėtė kuadėr trevat shqiptare morėn njė rėndėsi tė dorės sė parė dhe u pėrfshinė pėr sė afėrmi nė konfliktin e gjatė midis Samuelit dhe Perandorisė Bizantine. Car Samueli bashkoi nėn sundimin e tij krejt Maqedoninė deri nė Selanik, trevėn e vjetėr bullgare midis Danubit dhe vargmaleve Ballkan, si dhe Thesalinė, Temat e Nikopojės e tė Durrėsit, si dhe Dioklenė e Rashėn nė Veri. Nėn sundimin e tij u rimėkėmb Patriarkati i pavarur bullgar, i cili vendosi pėrfundimisht selinė nė Ohėr, kryeqendra e Samuelit.

    Dėshmitė historike tregojnė se car Samueli nuk synoi tė sjellė njė pėrmbysje nė strukturat administrativo-ushtarake tė trevave shqiptare tė pushtuara prej tij. Kėshtu, nė Diokle, ai la nė pushtet princin Gjon Vladimir, tė cilit pėr mė tepėr i ofroi dorėn e vajzės sė tij, Kozarės. Nė Durrės, pas vitit 997, Samueli nuk i preku privilegjet dhe pushtetin e parisė sė qytetit, qė pėrfaqėsohej nga familja e fuqishme e Krisilėve. Gjon Krisili, proteuon i qytetit, e kishte favorizuar kalimin e qytetit nė duart e Samuelit. Aleanca e carit bullgar me Krisilėt e parinė durrsake u vulos edhe me martesėn e tij me tė bijėn e Gjon Krisilit. Nė trevėn e Vlorės e tė Beratit, Samueli ia besoi komandėn pinjollit tė njė familjeje fisnike vendase, Elinagėr Frėngut. Po kėshtu veproi nė Devoll, Kolonjė, Vageneti e gjetkė. Shtrirja e pushtetit tė Samuelit nė kėto vende u lehtėsua edhe pėr faktin se ai zbatoi njė sistem tė ri detyrimesh ndaj fshatarėsisė, i cili mbėshtetej mbi kontributet nė natyrė e nė lehtėsira tė tjera.

    Kundėrshtar i car Samuelit, qė nė fillim tė sundimit tė tij, ishte perandori i ri bizantin, Bazili II, i mbiquajtur "Bullgarovrasėsi", (976-1025). Pėrpjekja e parė serioze e tij pėr tė goditur perandorinė e Samuelit pėrfundoi me disfatė mė 986 nė afėrsi tė Sofjes (Serdika). Pas kėsaj, perandor Bazili II kėrkoi tė gjejė aleatė nė vetė trevat e pushtuara nga cari bullgar. Nė vitin 1001 shpėrtheu kundėrofensiva e madhe bizantine e Bazilit II.

    Nė vitin 1004 Shkupi u kthye nė duart e bizantinėve e pas njė viti, si rezultat i njė marrėveshjeje tė fshehtė me proteuonin Gjon Krisili, edhe Durrėsi iu dorėzua perandorit Bazili II. Qeveritari i vėnė aty nga Samueli, Torona, dhėndėr i carit bullgar, u arratis nė oborrin bizantin. Me anė premtimesh e tė marrėveshjeve paraprake, Bazili II arriti tė bėjė pėr vete edhe qeveritarė e fisnikė tė tjerė lokalė nė Berat e nė Devoll. Pak nga pak rrethi u shtrėngua rrotull Ohrit, kryeqendrės sė Samuelit. Nė qershor 1014, Bazili II i shkaktoi njė disfatė tė rėndė ushtrisė bullgare nė ngushticat e malit Belashik, nė rrjedhėn e sipėrme tė Strumės. Rreth 15 000 luftėtarė tė Samuelit u zunė robė. Vetė Samueli i shpėtoi me vėshtirėsi kapjes dhe u strehua nė kėshtjellėn e Pėrlepit. Bazili II urdhėroi tė verbohen robėrit bullgarė dhe t'i dėrgoheshin carit tė tyre nė Pėrlep. Pamja makabėr e kėsaj ushtrie tė verbėr e tmerroi Samuelin qė vdiq nė vend (6 tetor 1014).

    Vdekja e Samuelit shoqėroi edhe shpėrbėrjen e perandorisė ballkanike tė tij. Ivan Vladislavi (1015-1018) u pėrpoq tė vendoste pėrsėri hegjemoninė bullgare nė provincat perėndimore tė Dioklesė, Durrėsit e tė Nikopojės. Por, nė shkurt tė vitit 1018, gjatė njė sulmi mbi Durrės, cari i fundit i Perandorisė Bullgare mbeti i vrarė. Pas kėsaj, Bazili hyri triumfues nė Ohėr, ndėrkohė qė ushtria e tij i shuajti vatrat e fundit tė qėndresės bullgare nė lartėsitė e Tomorrit, nė Vlorė e nė Thesali.
    Pavarėsisht nga egėrsia me tė cilėn Bazili II asgjėsoi Perandorinė Bullgare ndaj vendeve e popullsive, qė futi pėrsėri nėn sundimin bizantin, ai ndoqi njė politikė tė matur. Kėshtu, ai la kėtu nė fuqi edhe paskėtaj sistemin e detyrimeve nė natyrė, tė vendosur gjatė sundimit bullgar. Bujqit edhe paskėtaj i detyroheshin shtetit njė mod grurė, njė mod miell dhe njė shtambė verė. Patriarkati i Ohrit vėrtet u ul prej tij nė shkallėn e kryepeshkopatės, por edhe kėshtu Bazili II i njohu kėsaj njė sėrė privilegjesh qė kisha e Ohrit i kishte fituar nė kohėn e sundimit bullgar. Po kėshtu nuk u prek juridiksioni i kryepeshkopatės sė Ohrit, e cila me gjithė protestat e kryepeshkopatave fqinje, veēanėrisht asaj tė Durrėsit, vazhdoi tė ketė nė varėsi mjaft peshkopata qė s'kishin qenė sufragane tė sajat dhe qė ishin bėrė tė tilla nėn sundimin bullgar.

    Kėto tė fundit perandori Bazili II i pajisi me toka e bujq me anė diplomash tė veēanta. Me toka, privilegje, tituj dhe me ofiqe Bazili II pajisi edhe ata krerė shqiptarė, qė gjatė luftėrave me Samuelin kishin qėndruar nė krah tė tij. Njėrit prej tyre, patricit David Arianiti, qė llogaritej ndėr komandatėt mė tė shquar tė tij nė betejat me bullgarėt, perandori i besoi postin e rėndėsishėm e delikat tė strategut tė Temės sė porsakrijuar tė Shkupit. Kjo Temė sė bashku me Temėn tjetėr tė Paradunavit (Bullgari) kishin pėr detyrė tė kontrollonin territoret e mbretėrisė sė dikurshme bullgare dhe tė shtypnin qė nė embrion ēdo pėrpjekje tė re pėr shkėputje nga Bizanti.

    Nė krye tė Temės sė Durrėsit, pikėmbėshtetja kryesore e bizantinėve nė bregdetin Adriatik, u vu njė dukė, njėlloj si nė Temėn e Selanikut, gjė qė nėnvizonte rėndėsinė e veēantė tė saj. Po kėshtu u veprua mė vonė edhe me Temėn e Shkupit.

  7. #7
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Kriza e regjimit tė temave dhe revoltat e dukėve bizantinė tė Durrėsit nė gjysmėn e dytė tė shek. XI


    Kryengritja e madhe panballkanike e viteve 1040-1041, si dhe ajo e vitit 1073, qė patėn jehonė tė thellė edhe nė trevat shqiptare, paralajmėruan njė periudhė tė tėrė trazirash e revoltash, qė tronditėn nga themelet Perandorinė Bizantine. Krahas lėvizjeve masive fshatare, periudhėn 1040-1081 e karakterizojnė edhe njė varg rebelimesh ushtarake tė nxitura dhe tė drejtuara nga komandantėt (strategėt) e temave tė veēanta. Shqipėria e posaēėrisht Tema e Durrėsit u bė nė ato vite njė nga pikat mė tė nxehta tė Perandorisė Bizantine.

    Revoltat ushtarake tė gjysmės sė dytė tė shek. XI, mes tė cilave edhe revoltat e strategėve (dukėve) tė Durrėsit, qe njė pasqyrim i drejtpėrdrejtė i ndryshimeve tė brendshme qė po pėsonte nė atė kohė Perandoria Bizantine dhe qė lidhen kryesisht me zhvillimin e marrėdhėnieve feudale. Pas vdekjes sė Perandorit Bazili II dhe fundit tė dinastisė maqedone me Konstandinin IX Monomahos (1042-1055), mori fund edhe epoka e karakterizuar nga prona e vogėl e lirė e bujkut-ushtar (stratiotit). Deri nė atė kohė, e mbrojtur me fanatizėm prej perandorėve bizantinė, qė hartuan pėr kėtė qėllim edhe njė legjislacion tė posaēėm, prona e vogėl u la paskėtaj nė mėshirėn e pronarėve tė mėdhenj, qė nė kurriz tė saj filluan tė zgjerojnė zotėrimet e tyre. Njė proces i tillė i gllabėrimit tė pronės sė vogėl tė lirė dhe i ekspansionit tė pronės sė madhe feudale, kėrcėnonte me rrėnim klasėn e madhe tė ushtarėve-bujq, tė cilėt pėr mė se njė shekull kishin qenė shtylla kurrizore e shtetit bizantin, pėrsa kohė bujqit shqiptarė qenė furnizuesit kryesorė tė financave dhe tė ushtrisė bizantine. Por bashkė me rėnien e klasės sė bujqve-ushtarė binte roli edhe i kastės sė krerėve ushtarakė, strategėve, ndėrkohė qė rritej pesha e pronarėve tė mėdhenj tė tokave dhe e aristokracisė burokratike tė kryeqytetit bizantin, Konstandinopojės.

    Kėto zhvillime tė reja nė gjirin e perandorisė Bizantine prekėn nga afėr Shqipėrinė, qė ishte vendi klasik i fshatarėsisė sė lirė dhe i stratiotėve. Ndaj, disa nga kryengritjet ushtarake mė tė fuqishme tė shek. XI patėn si teatėr kryesor pikėrisht trojet shqiptare.

    Nė vitin 1043 ngriti krye kundėr pushtetit qendror Georg Maniaku, komandat bizantin i shquar nga luftimet kundėr arabėve dhe normanėve nė Sicili dhe Italinė e Jugut. Rritja e autoritetit tė Maniakut nuk shihej me sy tė mirė nga strategu i ri bizantin i Italisė, Mihal Dokianos, dhe nga vetė perandor Konstantini IX, i cili e shkarkoi atė nga detyra. I mbėshtetur nga repartet e tij besnike, midis tė cilave shquheshin kontingjentet e ardhura nga Arbri, Maniaku dha sinjalin e kryengritjes nė Sicili, ku trupat e tij e shpallėn perandor. Nė krye tė tyre ai zbarkoi nė Durrės dhe i pėrkrahur nga vendasit, qė iu bashkėngjitėn ushtrisė sė tij bizantino-shqiptare, iu drejtua Selanikut nėpėr Rrugėn Mbretėrore (Egnacia). Ushtria e kryengritėsve pėrparoi nė Maqedoni pa hasur pengesa, derisa nė vendin e quajtur Ostrov u ndesh me ushtrinė perandorake. Vrasja aksidentale e Georg Maniakut, nė kohėn kur fitorja pėr kryengritėsit ishte e sigurt, solli shuarjen e lėvizjes.

    Megjithatė, ecuria e kryengritjes sė Georg Maniakut tregoi qartė se Shqipėria, e veēanėrisht Tema e Durrėsit nė vendin e Arbrit (Arbanon) ishin kthyer tashmė nė njė terren pjellor pėr ngjarje tė tilla. Historiani bizantin i shek. XI, Mihal Ataliati, shprehet se nė atė kohė shqiptarėt, dikur aleatė tė Perandorisė Bizantine (symmachioi), u bėnė "papritur" kundėrshtarė tė saj (polemioi). Njė zhvillim i tillė nė marrėdhėniet e shqiptarėve me Bizantin, posaēėrisht i atyre tė trevės sė Arbrit, nuk vonoi tė pasqyrohej edhe nė vetė marrėdhėniet e Temės sė Durrėsit me pushtetin qendror. Me pakėnaqėsitė e popullsisė shqiptare bashkoheshin shpeshherė edhe vetė dukėt e Temės sė Durrėsit. Kėta po shqetėsoheshin gjithnjė e mė shumė nga rrudhja e vazhdueshme e kompetencave sa nė fushėn ushtarake aq edhe nė atė civile. Nė fakt, pas vdekjes sė Bazilit II, ushtria bizantine filloi tė mbėshtetej gjithnjė e mė shumė nė angazhimin e trupave mercenare tė dėrguara nga qendra, gjė qė e dobėsonte rolin e ushtrisė sė Temės tė rekrutuar tek elementi vendas dhe tė drejtuar nga strategu i Temės.

    Nga ana tjetėr, edhe kompetencat e strategut tė Temės nė lėmin e pushtetit civil u rrudhėn nė favor tė nėpunėsve, siē ishte gjykatėsi i Temės (krites apo pretor), qė varej drejtpėrsėdrejti nga qendra dhe qė tani trajtonte ēėshtjet e administratės civile. Tronditjet e mėdha shoqėrore tė atij shekulli, si dhe vėshtirėsitė e jashtme nė lindje tė Perandorisė Bizantine nė marrėdhėniet me Perėndimin dhe me turqit selxhukė, kontribuan pėr tė krijuar terrenin e pėrshtatshėm pėr kryengritjet e mėdha tė strategėve ushtarakė tė Durrėsit tė gjysmės sė dytė tė shek. XI. Tema e Durrėsit u bė nė atė kohė njėra nga vatrat kryesore tė kryengritjeve ndaj pushtetit qendror bizantin. I pari ndėr strategėt e Durrėsit, qė ngriti krye kundėr Konstandinopojės, ishte proedri Niqifor Brieni. Ky kishte qenė mė pėrpara strateg i Temės sė Shkupit, ku kishte shtypur kryengritjen e vitit 1073. I transferuar nė Temėn e Durrėsit nga mesi i viteve 70, Brieni ishte dalluar nė mbrojtjen e kufijve veriorė nė luftė me sllavėt kroatė si dhe me diokleasit. Njėherėsh ai u ballafaqua edhe me sulmet pirateske tė anijeve tė normanėve tė Italisė, tė cilėt tashmė synonin tė shtriheshin drejt Lindjes, nė territoret e Perandorisė Bizantine.

    Nė tetor tė vitit 1077, strategu Niqifor Brieni dha sinjalin e kryengritjes kundėr perandorit Mihal VII Dukas. Kronistėt bizantinė tė kohės pohojnė njėzėri se me kryengritėsin Niqifor u bashkua popullsia vendase e Temės sė Durrėsit si dhe mjaft fisnikė vendas, nė mes tė tė cilėve Bazil Kurtiqi nga Arbri. Niqifori e deklaroi tė rrėzuar perandorin Mihal dhe, pasi e shpalli veten perandor, iu drejtua Konstandinopojės me njė ushtri qė rrugės vinte e zmadhohej me vullnetarė tė rinj. Nė Adrianopojė Brienin e prisnin kryengritės tė tjerė tė organizuar nga i vėllai, Johani. Por nė tė dalė tė qytetit forcat kryengritėse u ndeshėn me ushtrinė perandorake, tė cilėn tashmė e komandonte Aleks Komneni, njė ndėr gjeneralėt bizantinė mė tė shquar tė tė gjitha kohėrave. Ushtria kryengritėse u thye dhe mbeturinat e saj u shpėrndanė.

    Ndėrkohė qė Brieni me kryengritėsit e tij ishin nisur nė drejtim tė Konstandinopojės, nė Durrės kishte hyrė Niqifor Baziliaku, i emėruar dukė i Durrėsit pas rebelimit tė tė parit. Por edhe duka i ri i Durrėsit nuk vonoi dhe, vetėm pak muaj pas Brienit, u vetėshpall perandor dhe ngriti krye kundėr qendrės.
    I mbėshtetur nga paria dhe kleri vendas, ku u shqua peshkopi i Devollit, Teodori, ai grumbulloi forca tė shumta shqiptaro-bizantine, ku nuk mungonin edhe mercenarė nga perėndimi. Nė krye tė tyre ai u nis nga Durrėsi, kaloi Ohrin dhe iu drejtua qytetit tė dytė tė Perandorisė, Selanikut. Fillimisht perandori Niqifor III Botoniati u pėrpoq ta bindte kryengritėsin tė hiqte dorė nga marshimi mbi kryeqytet, duke i premtuar falje e tituj tė rinj finikėrie. Baziliaku e refuzoi ofertėn dhe kėshtu u arrit nė njė betejė tė pėrgjakshme me forcat qeveritare, tė cilat i komandonte pėrsėri Aleks Komneni. Kryengritėsit u shpartalluan dhe vetė Baziliaku u ēua nė pranga nė Konstandinopojė.



    Kryengritjet e mėdha antibizantine tė shek. XI



    Bazili II ishte perandori i fundit i dinastisė maqedone qė mundi tė ruajė ekuilibrin e brendshėm shoqėror e politik midis interesave tė shtetit, atyre tė aristokracisė feudale dhe tė fshatarėsisė sė lirė, si dhe tė stratiotėve qė pėrbėnin shtyllėn kurrizore tė shtetit bizantin. Me vdekjen e tij (1018) ky ekuilibėr u prish: aristokracia feudale, civile apo ushtarake filloi t'i rrisė nė mėnyrė tė pakontrolluar pronat e veta duke gllabėruar pronėn e vogėl. Pronarėt e vegjėl e humbėn pak nga pak statusin e mėparshėm tė lirisė dhe u kthyen nė fshatarė tė varur. Pėr njė kohė tė gjatė shteti bizantin, e nė radhė tė parė perandorėt e dinastisė maqedone (shek. IX-XI) ishin pėrpjekur t'i vinin fre procesit tė krijimit tė pronės sė madhe dhe tė zhdukjes sė pronės sė vogėl tė fshatarit. Fshatari i lirė si dhe stratioti, qė merrte nga shteti njė parcelė toke kundrejt pėrmbushjes sė detyrimit fiskal e atij ushtarak, kishin pėrfaqėsuar pėr shumė kohė burimin kryesor tė tė ardhurave tė arkės perandorake dhe njėherėsh elementin bazė tė ushtrisė bizantine.

    Por nė kushtet e reja qė u krijuan pas vdekjes sė Bazilit II, pronarėt e vegjėl u gjendėn pėrballė njė sulmi tė dyfishtė: tė aristokracisė feudale tė tokės, nga njėra anė, dhe tė shtetit bizantin qė rėndoi nė mėnyrė galopante barrėn e taksave nė dėm tė tyre. Pėr rrjedhojė u krijua njė gjendje shpėrthyese, e cila jo rastėsisht arriti kulmet e saj nė territoret ballkanike tė goditura rėndė nga luftėrat e fundit bullgaro-bizantine. Nė vitin 1040 shpėrtheu kėtu njė kryengritje e fuqishme kundėr pushtetit qendror e udhėhequr nga Pjetėr Deljani, njė bujar bullgar qė e mbante veten pėr nip tė car Samuelit dhe qė e shpalli sakaq veten car. Kryengritja prej Beogradit u pėrhap me shpejtėsi drejt Nishit e Shkupit. Strategu bizantin i Durrėsit, Bazil Sinadeni, mblodhi ushtarakė tė temės sė tij dhe shpejtoi t'u zėrė rrugėn kryengritėsve tė Pjetėr Deljanit "pėrpara se e keqja tė pėrhapej", siē shprehet kronisti Johan Skilice qė pėrshkruan kėtė ngjarje. Por revolta preku edhe vetė radhėt e ushtrisė sė Temės sė Durrėsit dhe njė ushtarak me emrin Tihomir ngriti flamurin e kryengritjes nė zonėn e Dibrės, ku ishin dislokuar forcat e strategut tė Durrėsit. Kėtu kryengritėsit i arriti Pjetėr Deljani me tė vetėt.

    Forcat e kryengritėsve u bashkuan nėn drejtimin e Pjetėr Deljanit, qė ndėrkohė kishte hequr qafe Tihomirin. Paskėtaj forcat kryengritėse iu drejtuan Durrėsit, tė cilin e morėn, dhe mė tej morėn Selanikun. Flakėt e kryengritjes pėrfshinė sakaq edhe temėn e Nikopojės, popullsia e sė cilės ishte tejet e pakėnaqur nga arbitrariteti i nėpunėsve perandorakė. Bizantinėt mundėn tė mbanin kėtu vetėm kėshtjellėn e Naupaktit mbi Gjirin e Korintit.

    Megjithatė, si rezultat i kontradiktave qė vazhduan tė ekzistojnė nė gjirin e drejtuesve tė kryengritjes edhe pas vrasjes sė Tihomirit, lėvizja u shua mė shpejt nga ēka pritej po tė kihen parasysh pėrmasat e saj. Kėtu luajti rolin e vet edhe njė djalė i carit bullgar Ivan Vladisllav, Alusiani, qė u arratis nga Konstandinopoja ku mbahej rob dhe u bashkua me kryengritėsit. Pasi eliminoi Pjetėr Dejlanin, Alusiani u vu nė krye tė kryengritėsve. Por pas njė beteje tė pasuksesshme me trupat perandorake, Alusiani iu dorėzua perandorit bizantin duke shpejtuar kėshtu edhe fundin e kryengritjes. Megjithatė kryengritja e madhe e vitit 1040-1041 ishte sinjali i parė i fuqishėm i tensioneve shoqėrore qė do tė mbėrthenin Perandorinė Bizantine. Nė tė njėjtėn kohė, ajo qe njė tregues i hendekut tė madh qė ishte krijuar ndėrkohė midis pushtetit qendror bizantin dhe provincave perėndimore tė tij, ku bėnin pjesė edhe trevat shqiptare.

    Rreth 30 vjet pas kryengritjes sė Pjetėr Dejlanit, njė tjetėr lėvizje shpėrtheu nė Kosovė, nga ku u hap me shpejtėsi nė viset fqinje. Kryengritėsit kėrkuan t'i printe princi i Dioklesė, Mihali, i cili dėrgoi pėr kėtė qėllim tė birin, Konstandin Bodinin. Nė Prizren kryengritėsit e shpallėn Bodinin mbret tė tyre. Me Bodinin u bashkua edhe paria e Shkupit me kreun e saj, Gjergj Vojtehu, i cili erdhi vetė nė Prizren. Nė Prizren kryengritėsit thyen keqas edhe forcat e dukės bizantin tė Shkupit, qė u dėrguan kundėr tyre. Pas kėsaj kryengritėsit morėn Nishin, Ohrin, Devollin dhe vetėm nė Kostur forcat e riorganizuara bizantine mundėn tė thyenin grupin kryesor tė kryengritėsve. Pjesa tjetėr e kryengritėsve, me "mbretin" Bodin, ishte pėrqendruar nė Nish. Nė pėrpjekje pėr tė sulmuar e pėr tė pushtuar Shkupin, forcat e Bodinit u thyen keq nga ushtria bizantine e dėrguar me ngut nga perandori bizantin "pėr tė shuar flakėn, pėrpara se ajo tė merrte dhenė", siē ėshtė shprehur njė kronist bizantin, dėshmitar i ngjarjes.
    Gjatė betejės Bodini u zu rob dhe u dėrgua nė Konstandinopojė ku u mbyll nė manastirin e Serxhit e tė Bakut derisa i ati i tij, Mihali i Dioklesė, organizoi arratisjen e kthimin e tij nė atdhe.

    Marrėdhėniet e Perandorisė Bizantine me Bodinin e Dioklesė vazhduan edhe mė tej tė tensionuara. Pas betejės sė vitit 1082 nė rrethinat e Durrėsit, kur Bodini nuk u erdhi nė ndihmė ushtrive bizantine tė angazhuara nė njė betejė vendimtare me normanėt e Robert Guiskardit, princi i Dioklesė i shfaqi hapur ambicjet pėr ta shtrirė sundimin e vet sa nė viset e Dalmacisė, nė veri, aq edhe nė territoret e Temės sė Durrėsit, nė jug. Madje, sipas Kronikės sė Priftit tė Dioklesė, pėr njė periudhė tė shkurtėr Bodini mundi tė pushtojė dhe tė mbajė temėn nė fjalė, sė bashku me kryeqendrėn e saj, Durrėsin (tulit atque obtinuit totam terram Duracinorum et ipsam civitatem Durachium). Perandori bizantin, Aleksi I Komneni, dėrgoi atėherė si strateg tė Durrėsit njė kunatin e tij, Johan Duka, i cili rifitoi kontrollin mbi Temėn e Durrėsit dhe e mbajti Bodinin larg territoreve tė saj.

  8. #8
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    K R E U II

    SHQIPĖRIA MIDIS BIZANTIT DHE PERĖNDIMIT
    (SHEK. XI - XIV)




    1. NORMANĖT NĖ SHQIPĖRI




    Shqipėria nė luftėrat e Komnenėve me normanėt e Italisė



    Shekulli XI solli ndryshime thelbėsore nė strukturėn e brendshme ekonomiko-shoqėrore tė Perandorisė Bizantine si dhe nė marrėdhėniet e saj me botėn e jashtme. Hipja nė fron e perandorit Aleksi I Komneni (1081-1118), shėnon ardhjen nė fuqi tė aristokracisė ushtarake. Fillon epoka e artė e feudalizmit ushtarak, qė karakterizohet nga ekspansioni i pronės ushtarake tė kushtėzuar (pronies) dhe qė nė Shqipėri u shfaq me ngritjen e njė sėrė familjesh shqiptare, pjesėtarė tė tė cilave fitojnė prona, tituj dhe funksione tė larta nga pushteti qendror.

    Nė planin e jashtėm, Perandoria Bizantine merr njė orientim tė qartė perėndimor qė do tė ruhet pėrgjatė gjithė sundimit tė dinastisė Komnene (1081-1185). Mė 1071 Bizanti humbi kėshtjellėn e tij tė fundit nė Italinė e Jugut, Barin. Nga ai ēast, kundėr territoreve bizantine filluan sulmet e paprera tė normanėve dhe tė kryqtarėve perėndimorė. Kjo dinamikė e re nė marrėdhėniet Lindje-Perėndim i vendosi trevat shqiptare nė qendėr tė ngjarjeve. Ato pėrbėnin tashmė kufirin skajor perėndimor tė Bizantit, ndėrkohė qė pėr fuqitė e reja tė perėndimit Shqipėria, me portet dhe me rrugėt gjatėsore tė saj, ku vazhdonte tė shquhej Rruga e vjetėr Mbretėrore (Egnatia), ishte ura ideale qė bėnte tė mundur avancimin e ushtrive pushtuese drejt Konstandinopojės. Pėr rrjedhojė, trevat shqiptare u bėnė vendi i pėrplasjeve tė mėdha ushtarake, kulturore e fetare, qė ndikuan sė tepėrmi zhvillimin historik tė tyre.

    Pas pushtimit tė Barit, mė 1071, Robert Guiskardi arriti tė bashkojė tė gjitha zotėrimet e princėrve normanė tė Italisė sė jugut dhe krijoi njė mbretėri tė fuqishme, qė menjėherė i hodhi sytė nė anėn tjetėr tė Adriatikut. Nė pranverėn e vitit 1081, njė ushtri e madhe normane u nis nga portet e Brindizit e tė Otrantos nėn drejtimin e vetė Guiskardit dhe tė djalit tė tij, Boemundit. Ky i fundit me njė pjesė tė flotės zbarkoi nė brigjet e Vlorės dhe, brenda njė kohe tė shkurtėr, pushtoi kėtė qytet dhe qendrat e rėndėsishme strategjike tė Kaninės e tė Jerikos (Orikumit). Pjesa kryesore e ushtrisė normane, nėn drejtimin e Robert Guiskardit, zbarkoi mė nė jug, nė zonėn e Butrintit. Atė e bir iu drejtuan Durrėsit, i pari nėpėrmjet detit, kurse i dyti me anė tė njė marshimi nė rrugė tokėsore. Njė furtunė e befasoi Guiskardin nė Kepin e Gjuhės, duke mbytur pjesėn mė tė madhe tė flotės normane. Mbeturinat e ushtrisė sė tij arritėn tė bashkohen me forcat e Boemundit nė Glavinicė (Ballsh), ku mbėrritėn dhe pėrforcime tė reja nga Italia. Pasi pushtuan krejt “fushėn e Ilirikut” nė qershor 1081 ushtritė normane arritėn tė mbyllin rrethimin e Durrėsit.

    Perandori bizantin, Aleksi I Komnen, me ēdo mėnyrė kėrkoi tė shmangė pushtimin e qytetit kryesor tė Adriatikut, qė hapte rrugėn drejt Selanikut e Konstandinopojės. Ai dėrgoi si komandant tė qytetit tė afėrmin e tij, Gjergj Paleologun. Me qėllim qė tė ndėrpriste komunikimin e forcave tė Robert Guiskardit me brigjet e Apulisė, Komneni lidhi njė aleancė me Venedikun, i cili vuri nė dispozicion tė perandorit bizantin flotėn e tij tė fuqishme, kundrejt njohjes sė privilegjeve tregtare nė territoret e Perandorisė Bizantine. Kjo marrėveshje, qė u pėrtėri disa herė nė vitet e mėvonshme, vendosi bazat e hegjemonisė sė Venedikut nė detet e nė tregjet bizantine.

    Si rezultat i bashkėpunimit midis ushtrisė kryesore bizantine tė dislokuar nė lindje tė Durrėsit, garnizonit tė qytetit nėn gjeneralin Gjergj Paleologu dhe flotės veneciane nė ujėrat e Durrėsit, normanėt pėsuan disa disfata, nė tokė e nė det. Por nė njė betejė vendimtare jashtė mureve tė Durrėsit, ku mori pjesė vetė perandori bizantin Aleks Komnen, normanėt korrėn njė fitore tė madhe. Nė kėtė betejė bizantinėve u mungoi ndihma e princit Bodin tė Dioklesė, aleat i tyre, i cili nė momentin e fundit refuzoi tė pėrfshinte trupat e tij nė betejė. Aleksi I bashkė me mbeturinat e ushtrisė sė tij u tėrhoq nėpėr luginėn e Erzenit, nė qafėn e Kėrrabės e grykėn e Shkumbinit dhe mbėrriti nė Ohėr.

    Ndėrkohė normanėt e Robert Guiskardit iu kthyen qytetit tė Durrėsit, tė mbetur pa mbėshtetje nga jashtė. Komandanti Gjergj Paleologu, qė kishte marrė pjesė nė betejėn e fundit, nuk kishte mundur tė rifutej nė qytet dhe qe larguar bashkė me perandorin. Nė kėtė mėnyrė ky i fundit ia besoi mbrojtjen e Durrėsit komandantit tė trupave tė Arbrit. Kronistja bizantine, Ana Komnena, e cila njėherėsh ishte vajza e perandorit Aleks Komneni dhe qė i pėrshkruan me hollėsi ngjarjet nė fjalė, sqaron se prijėsi shqiptar kishte titullin e lartė tė komiskortit. Me gjithė qėndresėn e durrsakėve, qyteti u mor nga normanėt nė prag tė dimrit. Tregtarė nga qyteti i Amalfit e i Venedikut, qė banonin nė Durrės, ua hapėn tradhtisht portat e qytetit normanėve.

    Pas rėnies sė Durrėsit ushtritė normane u lėshuan drejt lindjes dhe nė pak kohė zunė trevat e Dibrės, Pologut e tė Devollit. Por nė pranverė tė vitit 1082 Robert Guiskardi u detyrua tė kthehej nė Itali, ku kishin shpėrthyer revolta tė princėrve normanė, tė nxitura edhe nga Aleksi I Komneni. Djali i Guiskardit, Boemundi, nuk mundi t`i mbajė pėr shumė kohė pozicionet e fituara. Nėn goditjet e ushtrisė sė rimėkėmbur bizantine dhe tė popullsive vendase, normanėt filluan tėrheqjen. Mė 1084 bizantinėt, tė ndihmuar nga banorėt e vendit, rimorėn Durrėsin. Po atė vit Robert Guiskardi vdiq nė zotėrimet e tij nė Itali dhe trupat e fundit normane u tėrhoqėn nga Shqipėria.

    Deri nė fund tė sundimit tė perandorit Aleksi I Komnen, mė 1118, brigjet shqiptare u prekėn edhe dy herė tė tjera nga ushtri tė ardhura nga perėndimi. Mė 1096 nė portet e Durrėsit, Vlorės e tė Butrintit zbarkuan ushtritė e Kryqėzatės sė parė, tė drejtuara nga sovranė e princėr tė ndryshėm tė Evropės. Midis tyre ishte dhe Roberti i Flandrės dhe vetė Boemundi, sundimtari norman i Italisė sė Jugut. Njė tjetėr grupim kryqtarėsh, nėn komandėn e Rajmondit tė Tuluzės, mbėrriti nė Durrės nė rrugė tokėsore, nėpėrmjet Dalmacisė e Dioklesė. Nė Diokle, kryqtarėt ishin pritur “miqėsisht” nga princi Bodin, i cili tashmė ishte nė luftė tė hapur me pushtetin bizantin. Mbėrritja e luftėtarėve perėndimorė nė trevat, qė vite mė parė kishin qenė fushėbetejė mes normanėve e bizantinėve, e shqetėsoi sė tepėrmi Aleks Komnenin.

    Ai i porositi komandantėt e tij tė Durrėsit, Vlorės e tė viseve tė tjera qė tė ndiqnin me vėmendje lėvizjet e kryqtarėve dhe tė parandalonin ēdo pėrpjekje tė tyre pėr tė sulmuar e plaēkitur territorin bizantin. Megjithatė, Aleks Komneni iu shmang njė pėrplasjeje tė drejtpėrdrejtė me ta dhe bėri gjithēka pėr tė pėrshpejtuar largimin e kryqtarėve drejt lindjes. Ana Komnena dhe historianė perėndimorė, qė shoqėruan kryqėzatėn e parė, tregojnė se kryqtarėt e lodhur e tė rraskapitur nga lundrimi nė Adriatik, gjetėn nė tregjet e panairet e begata tė Durrėsit, Glavinicės e tė Adrianopojės (Gjirokastėr) prehjen dhe furnizimet e nevojshme pėr tė vazhduar marshimin e tyre drejt vendeve tė shenjta.

    Megjithatė kontradiktat midis perandorit bizantin dhe prijėsve tė kryqėzatave, sidomos pasi kėta krijuan principatat e tyre nė lindje, erdhėn e u ashpėrsuan derisa pėrfunduan nė pėrleshje midis ushtrive tė krishtera. Veēanėrisht tė mprehta qenė pėrplasjet e Aleks Komnenit me armikun e tij tė vjetėr, Boemundin, qė kishte ngritur nė Siri njė principatė normane me qendėr nė Antioke. Nė pamundėsi pėr tė pėrballuar perandorin bizantin nė principatėn e largėt tė Lindjes, mė 1107 Boemundi u kthye nė Itali dhe filloi pėrgatitjet pėr njė invazion tė ri tė territorit bizantin.
    Flota e madhe normane zbarkoi po atė vit nė viset e Vlorės, nga ku ushtritė e Boemundit iu drejtuan nėpėr tokė Durrėsit. Qyteti mundi t`u qėndrojė pėrpjekjeve tė pėrsėritura tė normanėve, tė cilėt pėrdorėn tė gjitha mjetet dhe teknikat e kohės pėr pushtimin e tij. Pa e hequr rrethimin e qytetit, Boemundi vazhdoi marshimin e tij drejt Lindjes. Perandori Aleks Komneni u pėrpoq tė ndalte pėrparimin e ushtrive normane duke bllokuar vendkalimet qė ēonin drejt Ohrit e Dibrės. Krahina e Arbrit, e papushtueshme pėr nga pozicioni strategjik e sistemet e fortifikuara tė saj, u bė teatri kryesor i veprimeve luftarake.

    Drejtimin e tyre perandor Aleksi ua besoi komandantėve tė shquar vendas, ndėr tė cilėt shquheshin Aleksandėr Kabashi (Kabasilla) e Eustath Kamizi. Vetė ai, me forca tė shumta ishte pozicionuar mė nė thellėsi, nė zonėn e Ohrit, Devollit e tė Kolonjės, nga ku mbėshteste njerėzit e tij tė angazhuar nė luftimet me normanėt nė Arbėr, Vlorė e nė Glavinicė. Pas disa muaj luftimesh rraskapitėse, ushtria normane, e bllokuar nė Ultėsirėn Perėndimore, u detyrua tė heqė dorė e tė kthehet nė Itali. Boemundi nėnshkroi nė kampin e perandorit bizantin nė Kolonjė njė marrėveshje poshtėruese pėr tė, sipas sė cilės ai hiqte dorė nga ēdo sulm kundėr territorit bizantin, prej zotėrimeve tė tij nė Itali e nė Siri (Antioke), si dhe e njihte veten si vasal tė Aleksandrit I Komnen.

    Nėn sundimin e djemve tė Aleksit I, Johanit II (1118-1143) e Manuelit I Komnen (1143-1180), normanėt dhe bizantinėt bėnė secili nga njė pėrpjekje pėr tė kapėrcyer Adriatikun. Mė 1149 mbreti Ruxheri II i Sicilisė pushtoi Korfuzin dhe prej andej, pasi zbarkoi nė sterenė e Epirit, vazhdoi nė drejtim tė Tebės e tė Korintit. Por normanėt u detyruan tė tėrhiqen shpejt nga kėto qytete, qendra tė industrisė sė mėndafshit dhe ēuan nė Palermo, kryeqytet i mbretėrisė sė tyre, teknologjinė e prodhimit tė mėndafshit. Perandor Manueli I Komeni ishte i pari sovran bizantin qė imitoi Justinianin duke tentuar pushtimin e Italisė. Mė 1155 njė flotė bizantine e nisur nga portet shqiptare pushtoi qytetin e Ankonės. Nė pak kohė bizantinėt kapėn gjithė vijėn bregdetare nga Ankona nė Taranto. Por menjėherė perandori bizantin u ndodh pėrballė njė koalicioni fuqish armike, tė drejtuara nga mbreti norman Guljelmi I. Edhe Venediku, aleati i vjetėr i Bizantit, u rreshtua kundėr tij. Shumė shpejt trupat bizantine u larguan nga trevat italiane tė pushtuara prej tyre.

    Nė vitin 1185 mbreti Guljelmi I bėri pėrpjekjen e fundit tė dinastisė normane tė Italisė pėr tė pushtuar territorin bizantin. Ky zbarkim i ri norman u parapri nga njė revoltė e banorėve tė viseve tė Vagenetisė (Ēamėri) kundėr pushtetit tė perandorit Androniku I Komneni (1182-1185). Me njė shpejtėsi tė pazakontė ushtritė normane pushtuan Durrėsin, strategu i tė cilit, Jan Vrana, parapėlqeu tė dorėzohej. Pas Durrėsit ushtritė normane u derdhėn nėpėr Rrugėn Mbretėrore (Egnatia) dhe mbėrritėn para qytetit tė Selanikut. Garnizoni i kėshtjellės, i pėrbėrė prej luftėtarėsh nga Kunavija e Arbrit ua dorėzoi qytetin perėndimorėve. Por kėsaj radhe, normanėt nuk arritėn tė konsolidojnė fitoret e tyre. Mė shumė se pėr meritė tė ushtrisė bizantine, ata u tėrhoqėn pėr shkak tė dobėsive tė organizimit e tė furnizimeve nė vende aq tė largėta nga bazat e tyre.

    Gjithsesi, Durrėsi e disa ishuj tė Jonit mbetėn edhe pėr disa kohė nė zotėrim tė normanėve. Me vdekjen e Guljelmit I nė krye tė Mbretėrisė sė Sicilisė erdhi sovrani gjerman Henriku VI, qė inauguroi sundimin e dinastisė Hohenshtaufen nė Italinė e Jugut. Sovranėt e rinj, bashkė me mbretėrinė, trashėguan nga paraardhėsit e tyre normanė politikėn e pushtimeve lindore. Jo mė kot mbreti Henriku VI Hohenshtaufen, sipas kronistit bizantin Niketa Konjati, e konsideronte veten “ zot tė tokave qė shtrihen nga Durrėsi nė Selanik”.

  9. #9
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    2. JETA POLITIKE NĖ SHQIPĖRI NĖ SHEK. XII-XIII



    Principata e Arbrit


    Ballafaqimi i Perandorisė Bizantine me normanėt e Italisė dhe me kryqėzatat nė shek. XI-XII, nxori nė plan tė parė rolin e shqiptarėve dhe tė tokave shqiptare qė u ndodhėn nė qendėr tė kėtij ballafaqimi. Qėndrimi i shqiptarėve pėrcaktoi dukshėm zhvillimin e fushatave ushtarake tė Perėndimit, ndaj pushteti qendror bizantin u pėrpoq ta mbante nė anėn e vet fisnikėrinė shqiptare, duke e joshur atė me privilegje e tituj deri dhe me ofiqe tė lakmueshme nė ushtrinė dhe administratėn bizantine. Duke filluar nga gjysma e dytė e shek. XI nė burimet historike pėrmenden familje fisnike shqiptare, si Skurra, Arianiti, Muzaka, Topia, Meksha, Jonima, Pliti, Blinishti, Kamona, qė mbanin tituj tė lartė bizantinė.

    Veēanėrisht nė shek. XII, shumė i pėrhapur ishte titulli sebast, qė lidhet me periudhėn e sundimit tė dinastisė Komnene e posaēėrisht me atė tė Manuelit I (1147-1181). Luftėrat e kėtij perandori sa nė Itali aq edhe nė Ballkan, kryesisht kundėr serbėve tė Rashės, e rritėn rolin dhe peshėn ushtarake tė faktorit shqiptar. Fisnikėt shqiptarė ishin fuqizuar mjaft. Ndėrkohė, ata shfrytėzuan privilegjet dhe ekskusitė e akorduara nga pushteti qendror, pėr tė rritur shkallėn e autonomisė sė tyre. Ky proces zhvillimi politik autonom i feudalėve dhe i krahinave tė veēanta eci mė shpejt nė trevėn qendrore tė Arbrit, me rol strategjik e ushtarak tė posaēėm. Nė gjysmėn e dytė tė shek. XII kėtu kishte ndodhur me siguri njė proces pėrqendrimi pushteti.

    Nė vitin 1166 pėrmendet, nė fakt, njė prior Arbanensis (princ i Arbrit). Sė bashku me disa klerikė tė lartė nga Arbri ky mori pjesė nė pėrurimin e kishės sė re tė Shėn Trifonit nė Kotorr. Nė ceremoni merrte pjesė dhe "duka e komandanti" bizantin pėr Dalmacinė, Dioklenė e pėr Arbėrinė, Isaku. Kjo tregon se priori i Arbrit, Andrea, e njihte ende formalisht sovranitetin bizantin. Megjithatė, nė kėtė kohė autonomia politiko-administrative e Arbrit ishte rritur sė tepėrmi, siē tregojnė edhe privilegjet e vitit 1153 tė perandorit Manuel pėr kryeqendrėn e Arbrit, Krujėn. Duke u nisur edhe nga marrėdhėniet e mira qė vendosi me Papatin, perandori Manuel u tregua liberal edhe pėrsa u pėrket marrėdhėnieve kishtare; nė kohėn e tij riti katolik njohu njė pėrhapje tė gjerė jo vetėm nė Shqipėrinė e Epėrme, por dhe nė atė Qendrore, posaēėrisht nė Arbėr.

    Kėto zhvillime nė Shqipėri, qė pėrkonin nė njė plan mė tė gjerė me thellimin e procesit tė feudalizimit tė Perandorisė Bizantine, me dobėsimin e pushtetit qendror dhe decentralizimin e tij, nė fundin e shek. XII, ēuan nė krijimin e njė strukture me tipare tė qarta shtetėrore nė trevėn e Arbrit dhe nė kristalizimin e njė dinastie sunduese vendase. Duke u nisur nga titulli "princ" (princeps), qė papa Inocenti III i dha mė 1208 njėrit prej krerėve tė saj, Dhimitrit, kjo strukturė shtetėrore ėshtė quajtur zakonisht nė historiografi "Principatė e Arbrit", njėlloj siē ėshtė quajtur "Despotat i Epirit", formacioni fqinjė me Principatėn e Arbrit, me qendėr nė Artė, i cili kishte nė krye njė despot.

    Pas rėnies sė dinastisė sė Komnenėve dhe me ardhjen nė fronin bizantin tė dinastisė sė dobėt tė Engjėllorėve, treva e Arbrit fitoi tiparet e njė shteti tė pavarur. Themelues i tij ishte Progoni (1190-1198), pushtetin e tė cilit e trashėguan tė bijtė, Gjini (1198-1206) dhe Dhimitri (1206-1216). Dokumentet e rralla tė kohės nuk thonė se cilės familje tė Arbrit i pėrkisnin kėta. Ka shumė gjasė qė sundimtarėt e Arbrit nė kapėrcim tė shek. XII-XIII t'i pėrkisnin familjes Skurra nga malėsia e Tiranės, ku emri Skurrė ndeshet ende nė toponiminė dhe antroponiminė e vendit. Emri i kėsaj familjeje ndeshet vazhdimisht nė burimet e shek. XII-XIII si ndėr mė kryesoret e Arbrit. Pėr pozitėn e lartė shoqėrore tė saj flet edhe varri familjar i sebastit Mihal Skurra nė kishėn e Shėn Mėrisė sė Brrarit i vitit 1201, apo varri i fisnikut tjetėr nga kjo familje, Anton Skurrės, nė kishėn e Shėn Ndout nė Lezhė. Pėr pozitėn e veēantė qė kjo familje kishte nė shek. XII-XIII nė gjirin e fisnikėrisė shqiptare, flet dhe fakti qė pinjollė tė saj lidhėn krushqi deri edhe me familjen perandorake bizantine.

    Edhe princi Dhimitėr i Arbrit u martua me mbesėn e perandorit bizantin Aleksi II Engjėlli, Komnenėn, lindur nga martesa e vajzės sė kėtij tė fundit, Eudokisė, me mbretin e Serbisė, Stefan Nemanjėn e Kurorėzuar. Princesha Komnena, qė kishte lindur jo para vitit 1191, ishte nė moshė tė mitur kur aty nga viti 1202, iu blatua princit Dhimitėr tė Arbrit, gjė qė nė vetvete flet pėr karakterin politik tė kėsaj martese. Martesa e Dhimitrit tė Arbrit me Komnenėn synonte edhe tė normalizonte marrėdhėniet me Stefan Nemanjėn e Serbisė, i cili nė vitet e fundit tė shek. XII kishte mundur tė pushtonte mjaft toka nė Kosovė e nė Diokle (Gentė). Nemanja e vazhdoi pėrparimin nė thellėsi tė tokave shqiptare, duke marrė edhe trevėn e Pultit (malėsia nė tė dy anėt e lumit Drin tė bashkuar) qė bėnte pjesė nė Principatėn e Arbrit. Pas lidhjes familjare me Nemanjėt e Serbisė, Principata e Arbrit ruajti nė mėnyrė tė qėndrueshme shtrirjen Drin-Shkumbin, tė pėrfshirė midis Lezhės, Durrėsit, Ohrit e Dibrės.

    Principata e Arbrit e arriti kohezionin e saj mė tė madh nėn sundimin e Dhimitrit. Nėn autoritetin e tij u vunė atė kohė edhe familje tė shquara tė Arbrit, siē qenė Jonimėt, Plitėt, Shtėpanėt, Kamonat etj. Nė njė traktat paqeje tė nėnshkruar prej tij mė 1210 me Republikėn e Raguzės, Dhimitri i quan kėta, sipas sė drejtės feudale perėndimore, "njerėzit e mi" (homines mei). Edhe titujt "gjykatės" (iudex) apo "princ" (princeps) qė i atribuohen Dhimitrit prej papės Inocenti III, flasin pėr pozitėn e tij tė dalluar nė gjirin e fisnikėrisė sė Arbrit. Ato tregojnė gjithashtu se familja e princėrve tė Arbrit nė kapėrcim tė shek. XII-XIII ishte e ndikuar nga kultura dhe feudalizmi perėndimor. Kėtė e konfirmon edhe hapi i ndėrmarrė mė 1208 nga princi Dhimitėr pėr tė kaluar nė ritin katolik, duke u lidhur me kishėn katolike tė Romės.

    Me gjithė ndikimet qė modelet feudale perėndimore patėn nė organizimin dhe nė ndėrtimin e Principatės sė Arbrit, tradita bizantine mbetej ende shumė e fuqishme. Vetė Dhimitri parapėlqente tė pėrdorte titujt bizantinė me prestigj panhypersebast apo megas arhond, ashtu si bujarėt e tjerė mbanin titujt po bizantinė sebast ose protosebast. Qendra e Principatės sė Arbrit ishte nė qytetin e Krujės. Nė kohėn e Dhimitrit, Principata zotėronte edhe njė dalje nė det, nė pjesėn bregdetare midis Bishtit tė Pallės dhe derdhjes sė lumit Mat.

  10. #10
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Principata e Arbrit, Dukati i Durrėsit dhe Despotati i Epirit


    Kryqėzata IV (1204) solli njė ndryshim rrėnjėsor tė kushteve politike nė Perandorinė Bizantine e posaēėrisht nė viset e saj perėndimore.
    "Traktati i ndarjes sė tokave", i nėnshkruar nga Venediku e fuqitė e tjera pjesėmarrėse nė Kryqėzatė nė prag tė sulmit pėrfundimtar mbi Konstandinopojėn, parashikonte qė njė pjesė e mirė e bregdetit shqiptar, prej Durrėsit deri poshtė nė Prevezė, tė kalonte nėn sundimin e Venedikut. Nė fakt, venecianėt arritėn ta merrnin Durrėsin dhe rrethinat e tij dhe tė krijonin njė zotėrim tė tyre tė quajtur "dukati i Durrėsit". Por nė jug tė tij, nė temėn e dikurshme bizantine tė Nikopojės (Epir), venecianėt nuk arritėn tė vendosnin pushtetin e tyre.

    Qė nė dhjetėvjeēarėt e fundit tė shek. XII njė degė e familjes perandorake bizantine tė Engjėllorėve kishte siguruar nė Epir, veēanėrisht nė provincėn e Vagenetisė (Ēamėri), prona tė mėdha tokėsore dhe kishte ngritur aty njė pushtet thuajse tė pavarur nga Konstandinopoja. Nė kėtė mėnyrė, menjėherė pas pushtimit tė Perandorisė Bizantine nga kryqtarėt mė 1204, njė pinjoll i Engjėllorėve bizantinė, Mihal Engjėlli, djali i qeveritarit tė dikurshėm tė Epirit, krijoi kėtu njė zotėrim tė pavarur. Dokumentet e kohės e quajnė kėtė "Despotat i Artės", sipas kryeqendrės sė tij. Nė historiografi ėshtė bėrė zakon tė quhet "Despotat i Epirit". Gjatė historisė sė tij mė se dy shekullore, Despotati i Epirit e ndryshoi disa herė shtrirjen e tij. Sidoqoftė, bėrthama e qėndrueshme territoriale pėrfaqėsohej nga shtrirja e temės sė dikurshme bizantine tė Nikopojės, e pėrkufizuar nga malet Akrokeraune (Vetėtimės) nė veri, nga gjiri i Artės (Ambrakisė) nė jug dhe nga rrjedhja e lumit Vjosa e vargmalet e Pindit nė lindje.

    Deti Jon lagte krahun perėndimor tė Despotatit. Pėrveē kryeqendrės, Artės, qytete e kėshtjella tė tjera tė rėndėsishme ishin Janina, Ajdonati (Paramithia), Himara, Berati, Kanina dhe pėr njė farė kohe (1213-1253) edhe Durrėsi. Shqiptarėt pėrbėnin shumicėn dėrrmuese tė popullsisė sė Despotatit nė shtrirjen klasike tė tij. Po veē shqiptarėve kishte edhe popullsi vllahe, greke e sllave tė vendosura kryesisht nė viset e Thesalisė, tė Maqedonisė e tė Etolo-Akarnanisė, qė u aneksuan nga despotėt e Epirit pas vitit 1216.

    Nga pikėpamja e organizimit shtetėror, Despotati i Epirit ishte njė shtet bizantin. Nė krye tė tij qėndronin despotėt e familjes perandorake Engjėlli. Kėta nė aktet dhe nė dokumentet zyrtare tė tyre shfaqen me emrin e pėrbėrė Engjėll-Duka-Komnen, duke kujtuar kėshtu lidhjet e Engjėllorėve me dinastitė e tjera bizantine. Vetė sundimtarėt e Epirit nuk u pajtuan me statusin e sundimtarit tė njė province. Ata e mbanin veten pėr trashėgimtarė tė ligjshėm tė fronit bizantin dhe nė kėtė kuptim e konsideronin pushtetin e tyre nė Epir si njė pikėnisje pėr tė restauruar Perandorinė Bizantine, duke dėbuar kryqtarėt nga vendet bizantine.
    Vitet e para tė sundimit despoti Mihali I Engjėlli (1204-1216) ia kushtoi konsolidimit tė brendshėm tė shtetit tė posalindur. Nuk munguan nė kėtė kohė edhe konfliktet me principatat kryqtare, tė krijuara pas vitit 1204 nė kufijtė e Despotatit, nė mbretėrinė lombarde tė Selanikut, nė dukatin e Athinės dhe nė Principatėn frėnge tė Akesė. Me t'u krijuar njė gjendje e qėndrueshme nė kufijtė me kėto formacione, iu vu punės pėr shtrirjen e Despotatit nė drejtim tė veriut. Nė vitin 1210 Despotati i Epirit i ishte afruar sė tepėrmi dukatit venecian tė Durrėsit.

    Ndėrkaq sundimi i Venedikut nė Durrės ishte treguar i paqėndrueshėm. Pėrpjekjet pėr ta shtrirė juridiksionin venecian pėrtej qytetit kishin hasur nė kundėrshtimin e princit Dhimitėr tė Arbrit. Fisnikė tė Arbrit ishin tashmė zotėr tė tokave nė rrethinat e Durrėsit, gjė qė shqetėsoi jo vetėm pushtetin venecian tė Durrėsit, por dhe kryepeshkopatėn katolike tė qytetit, e cila pretendonte se Dhimitri dhe njerėzit e tij kishin okupuar pronat e saj. Me qėllim qė tė ushtronte presion mbi princin e Arbrit, duka i Venedikut lidhi njė aleancė me princin e Dioklesė (Gentės), Gjergjin, i cili zotohej ta ndihmonte Venedikun kundėr Dhimitrit. Por ky ndėrkaq kishte arritur tė bėnte pėr vete papėn e fuqishėm Inocenti III, tė cilit i premtoi konvertimin e tij, tė bujarėve e tė popullit tė tij nė fenė katolike.

    I brejtur nga konfliktet me princin e Arbrit, Papatin e me vetė kishėn vendase, dukati venecian i Durrėsit u tregua i pafuqishėm tė pėrballonte mėsymjen nga jugu tė despotit tė Epirit, tė Mihalit I Engjėlli. Nė vitin 1210 kufiri midis Despotatit dhe Dukatit venecian tė Durrėsit ishte vendosur nė rrjedhjen e lumit Shkumbin. Atė vit duka Marin Valaresi u takua me despotin Mihal pėr tė biseduar lidhur me vendosjen e njė paqeje. Paqja u nėnshkrua nė verė tė atij viti nga duka i Venedikut Pietro Xian dhe despoti Mihali I. Nė bazė tė saj njihej edhe de jure kufiri i Shkumbinit si caku verior i zotėrimeve tė Despotatit. Ndėrkohė, despot Mihali zotohej tė lejonte tregtarėt venecianė tė tregtonin lirisht, pa taksa e doganė, nė tokat e tij dhe t'i mbronte ata nga shtetasit e tij, nė rast konflikti me sipėrmarrėsit venecianė.

    Nė muajin shtator 1210 venecianėt sheshuan edhe mosmarrėveshjet me kishėn e Durrėsit, duke vėnė nė krye tė saj venecianin Manfred. Nė marrėveshjen qė nėnshkroi me dukėn Pietro Xian nė shtator tė vitit 1210, kryepeshkopi Manfred u betua se do t'i qėndronte besnik Republikės sė Venedikut dhe se do tė punonte qė qytetarėt si dhe bashkėsia e Durrėsit dhe e zonave pėrreth t'i bindeshin pushtetit venecian.

    Megjithatė, shpresat e Venedikut pėr tė ruajtur njė minimum pranie nė Durrės dhe nė rrethinat e tij, pėsuan goditjen e fundit mė 1213, kur despot Mihali I Engjėlli ia shkėputi atė Republikės sė Shėn Markut dhe e bashkoi me zotėrimet e tij. Ushtria e tij pėrparoi thellė nė veri e mė 1215 pushtoi Shkodrėn, por shpejt u tėrhoq prej andej pėr t'u vendosur nė vijėn e Durrėsit.
    Pushtimi jetėshkurtėr i Shkodrės ishte ndėrmarrja e fundit ushtarake e despotit Mihali I.

    Nė rreth 10 vjet tė sundimit tė tij, shteti i vogėl e i dobėt epirot, arriti tė zgjerohet duke zėnė pak a shumė shtrirjen e temave tė dikurshme bizantine tė Nikopojės e tė Durrėsit. Pėrveē kryeqendrės, Artės, despot Mihali parapėlqente si rezidencė tė zgjedhur tė tij kėshtjellėn e Beratit. Ende sot aty ruhen dėshmi tė shumta tė punimeve fortifikuese e tė ndėrtimeve tė kultit tė ndėrmarra nė kohėn e sundimit tė tij. Despot Mihali I vdiq pikėrisht nė kėshtjellėn e Beratit nė vitin 1216 pas njė komploti tė organizuar nga njerėz tė afėrt tė tij. Pas kėsaj nė krye tė Despotatit u vu i vėllai, Teodori. Nėn sundimin e tij Despotati i Epirit arriti shtrirjen e tij mė tė gjerė. Politika e despotit tė ri u orientua kryekėput nga lindja dhe synoi asgjėsimin e principatave latine tė kryqtarėve nė Greqi, nė Maqedoni e nė Traki, rimėkėmbjen e Perandorisė Bizantine dhe kurorėzimin e tij si perandor i Bizantit. Nė kėtė kuadėr fitoi rėndėsi tė posaēme kontrolli mbi Durrėsin dhe mbi boshtin e Rrugės Mbretėrore (Egnatia), i cili hapte rrugėn drejt kėshtjellave tė Maqedonisė e Selanikut dhe njėherėsh shkėpuste lidhjet jetėsore tė perandorisė latine tė Konstandinopojės ose tė mbretėrisė lombarde tė Selanikut me fuqitė-mėmė tė perėndimit. Duke pasur parasysh rėndėsinė strategjike tė kėtij boshti rrugor e veēanėrisht tė pikėnisjes sė tij, Durrėsit, mitropoliti i Korfuzit, Gjergj Bardhami, shprehej atė kohė se "despoti derdh pa kursim pėr Durrėsin para, ushtri e ēdo gjė tjetėr, nė mėnyrė qė tė mos lejohen egėrsirat nga Perėndimi tė vėnė kėmbė nė atė qytet, qė ai e do mbi tė tjerėt ".

    Nė fakt, qė nė fillim tė sundimit tė tij, Teodorit iu desh tė pėrballonte njė pėrpjekje tė latinėve pėr tė shtėnė nė dorė korridorin e rrugės Egnatia. Nė verėn e vitit 1217, perandori i ri latin i Konstandinopojės, Pier dė Kurtėne, nė krye tė njė ushtrie tė nisur nga porti i Brindizit, zbarkoi nė Durrės me destinacion Konstandinopojėn. Pasi mori qytetin, ushtria latine e vazhdoi marshimin pėrgjatė rrugės Egnatia nė drejtim tė Selanikut. Historiani bizantin Gjergj Akropoliti rrėfen se despoti Teodor i kishte ngritur pritė ushtrisė latine "nė vendet e ashpra tė Arbrit", diku nė luginėn e Shkumbinit. Nė betejėn e zhvilluar kėtu, ushtria frėnge u shpartallua keq dhe vetė perandori Kurtėnč u zu rob. Njė kronist frėng, vazhduesi i Robert Autissiodorensis, ia atribuon katastrofėn e perėndimorėve qėndrimit armiqėsor tė popullsisė vendase (malicia indigenorum) qė bashkėpunoi me despotin e Epirit. Pas kėsaj fitoreje, Teodori e ripushtoi Durrėsin.

    Nė qytet u pėrforcua sistemi i mbrojtjes dhe u kryen punime tė ndryshme fortifikuese. Nė vitet qė pasuan, Teodor Engjėlli i zhvendosi veprimet luftarake nė lindje. Kėtu ai mori njėrėn pas tjetrės kėshtjellat e Ohrit, tė Pėrlepit, tė Pelagonisė (Manastir) etj. Por objektivi kryesor ishte Selaniku, tė cilin Teodori ua shkėputi baronėve lombardė nė vitin 1224. Kėtu ai u kurorėzua "perandor e autokrat i bizantinėve" nga kryepeshkopi i fuqishėm i Ohrit, Dhimitėr Komatiani. Selaniku u bė qendra e re ku u zhvendos Teodori e oborri i tij. Qeverisjen e zotėrimeve shqiptare Teodori ia besoi tė vėllait, Konstandinit, tė cilit i akordoi titullin despot. Duke ndjekur shembullin e perandorėve tė Bizantit, ai u shpėrndau tituj fisnikėrie si sebastokrator, domestik i madh, protovestiar etj.,
    bashkėpunėtorėve tė tij tė afėrt, midis tė cilėve edhe mjaft bujarėve shqiptarė. Nė administrimin e punėve tė "perandorisė" sė tij, Teodori ndihmohej nga njė "kėshill i tė zgjedhurve". Njė mbėshtetje tė fortė i jepnin politikės sė tij prelatėt e lartė tė kishės, ndaj tė cilėve Teodori tregoi vazhdimisht kujdes tė veēantė. Mitropoliti i Naupaktit, Jan Apakauku, kryepeshkopi i Korfuzit, Gjergj Bardhani, ai i Ohrit, Dhimitėr Komatiani, si dhe peshkopi i Kaninės ishin disa nga bashkėpunėtorėt e kėshilltarėt mė tė afėrt tė Teodorit.

    Pas marrjes sė Selanikut, objektivi i dytė i madh mbetej pėr Teodorin pushtimi i Konstandinopojės, qė do tė shėnonte fundin e Perandorisė Latine e rimėkėmbjen e Bizantit. Midis viteve 1225-1230 ushtritė e tij arritėn suksese tė mėdha nė Maqedoninė Lindore e nė Traki, ku pushtuan Adrianopojėn. Por nė vendin e quajtur Klokotnica, nė vitin 1230, trupat e Teodorit pėsuan njė disfatė tė rėndė nga ushtritė e carit bullgar, Ivani II Aseni, qė ishte shqetėsuar nga forcimi i shtetit epiriot e nga pėrparimi i Teodorit nė zonėn e interesave bullgarė.

  11. #11
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Lufta midis Despotatit tė Epirit dhe Perandorisė sė Nikesė pėr hegjemoni nė Shqipėri


    Beteja e Klokotnicės, ku vetė Teodori u zu rob, goditi rėndė aspiratat panbizantine tė despotėve tė Epirit. Paskėtaj, zotėrimet epirote u ndanė nė shumė pjesė. Nė Selanik e Thesali vazhdoi tė sundojė i vėllai i Teodorit, Manueli. Gjithė territori, prej Adrianopoje nė Durrės, u pushtua nga Ivani II Aseni i Bullgarisė. Cari bullgar filloi paskėtaj ta quajė veten "perandor e autokrat, zot i krahinave prej Adrianopoje nė Durrės" dhe tė shpalosė me forcė pretendimet pėr Konstandinopojėn e pėr fronin bizantin.

    Krahinat e Epirit nuk u pėrfshinė nė kufijtė e rinj tė mbretėrisė bullgare. Kėtu shfaqet si sundimtar Mihali II Engjėlli, djali i Mihalit I. Pėr 10 vjet ky punoi pėr tė forcuar pozitat e lėkundura tė Engjėllorėve. Rrethi i bashkėpunėtorėve tė tij u zgjerua me elementė tė aristokracisė vendase, tė cilėve u ishte besuar drejtimi i krahinave dhe i kėshtjellave tė ndryshme tė despotatit. Ashtu si dhe i ati, Mihali II i ruajti lidhjet e ngushta me Beratin, Vlorėn e me parinė e kėtyre dy qyteteve. Me qeveritarin e tyre, Jan Frėngun, pinjoll i njė familjeje tė vjetėr fisnike vendase, despoti kishte edhe lidhje familjare.

    Shthurja e Mbretėrisė sė Bullgarisė, pas vdekjes sė Ivanit II Aseni (1241), e lejoi Mihalin II tė zgjerojė kufijtė e Despotatit. Durrėsi u bė pėrsėri pjesė e tij, ndėrkohė qė kėshtjella tė tjera u aneksuan nė Maqedoni e nė Thesali. Por edhe kėsaj radhe Despotati ndeshi nė njė kundėrshtar tė fuqishėm, qė nė atė kohė ishte bėrė njė faktor i rėndėsishėm politik nė Ballkan. Kjo ishte Perandoria e Nikesė, njė formacion i ngjashėm me Despotatin e Epirit, qė lindi pas vitit 1204 nė Azinė e Vogėl. Luftėrat me Nikenė pėrbėjnė fazėn e dytė tė rėndėsishme nė historinė e Despotatit tė Epirit. Ashtu si despotėt e Epirit, edhe perandorėt e Nikesė e mbanin veten pėr trashėgimtarė tė ligjshėm tė fronit bizantin. Marrja e Konstandinopojės e rimėkėmbja e Perandorisė Bizantine pėrbėnin vijėn kryesore tė politikės sė tyre, nga ku buronte edhe armiqėsia me rivalėt e tyre tė Epirit. Pas dobėsimit tė Mbretėrisė sė Bullgarisė, Perandoria e Nikesė fitoi epėrsi nė ngjarjet nė Ballkan. Brenda vitit 1246 perandori i Nikesė, Joan Vatatze (1222-1254), pushtoi Trakinė, Maqedoninė dhe qytetin e Selanikut.

    Sukseset e rrufeshme tė nikeasve zbuluan mangėsitė ushtarake e politike tė shtetit epiriot. Tashmė ishte dobėsuar aleanca e kėtij shteti me krerėt lokalė tė krahinave tė ndryshme tė Despotatit, nė tė cilėn bazohej forca e tij. Politika e zbatuar nga Teodori e nga Mihali II nė funksion tė pushtimeve kishte goditur drejtpėrsėdrejti format e qeverisjes nė rajone tė caktuara tė Despotatit tė Epirit me Principatėn e Arbrit, e cila ishte kthyer tashmė nė njė shtet vasal.
    Ēarja midis dy aleatėve tė dikurshėm u pa gjatė konflikteve ushtarake qė u zhvilluan nė zonėn e Maqedonisė Jugperėndimore midis forcave tė Nikesė dhe atyre tė Epirit nė vitin 1253. Atė kohė princi i Arbrit, Gulami, bashkė me forcat e tij, kishte zėnė pozicion nė zonėn e Kosturit pėr t'u prerė rrugėn nikeasve qė kėrkonin tė ēanin nė drejtim tė Devollit. Por perandori i Nikesė, Jan Vatatze, arriti tė tėrheqė nė anėn e tij princin Gulam, qė tashmė ishte ftohur me Mihalin e Epirit. Premtimet joshėse tė perandorit tė Nikesė u konkretizuan me nėnshkrimin e njė traktati, qė vuloste aleancėn e re midis Nikesė dhe Arbrit dhe qė njihte autonominė e kėtij tė fundit.

    Krahas Gulamit tė Arbrit, me nikeasit u bashkuan edhe krerėt e Kosturit e tė Devollit, tė cilėt gjithashtu ishin tė pakėnaqur nga Mihali II i Epirit. Nė kėto kushte, despoti i Epirit u detyrua tė kėrkonte paqe, e cila u nėnshkrua nė Larisė (1253). Mihali II hiqte dorė nga kėshtjellat e Maqedonisė Perėndimore dhe nga kėshtjella e Krujės. Kėsaj tė fundit, perandori Jan Vatatze i njohu qysh atė vit njė sėrė privilegjesh tė rėndėsishme qė kishin tė bėnin me sigurimin e pronave tė fisnikėve, tė klerit dhe tė qytetarėve tė saj, si dhe me heqjen e tatimeve tė caktuara. Tė njėjtat privilegje u konfirmuan pas dy vjetėsh nga perandori i ri i Nikesė, Teodori II Laskari (1254-1258). Ato iu konfirmuan vazhdimisht krutanėve nga perandorėt e mėvonshėm tė Bizantit.

    Humbja e mbėshtetjes qė kishte patur nė Principatėn e Arbrit ia bėri tė pamundur despotit Mihal ruajtjen e zotėrimit tė rėndėsishėm tė Durrėsit. Nė vitin 1256 qyteti iu dorėzua perandorit tė Nikesė. Paqja e nėnshkruar atė vit midis dy rivalėve sanksiononte tėrheqjen e Despotatit tė Epirit nė kufijtė e tij fillestarė. Nė viset e zbrazura nga epirotėt u vendos administrata e Nikesė.



    Kryengritja e shqiptarėve kundėr Perandorisė sė Nikesė (1257-1258)



    Vendosja e pushtetit tė Nikesė nė viset shqiptare nuk e pėrmirėsoi gjendjen e tyre, pėrkundrazi, njė administratė e rreptė ushtarake e civile u vendos nė trevat shqiptare, pėrfshirė edhe Principatėn e Arbrit, qė kishte luajtur njė rol vendimtar nė suksesin e nikeasve. Nė krye tė saj u vu njė qeveritar bizantin, Konstandin Habaroni, i cili sė bashku me qeveritarėt e krahinave tė tjera tė Shqipėrisė e tė Maqedonisė, u vu nėn urdhrat e komandantit epror, pretorit Georg Akropoliti qė kishte selinė nė Selanik.

    Qė tė nesėrmen e vendosjes sė sundimit tė Nikesė nė Shqipėri filluan tė duken shenjat e njė pakėnaqėsie tė thellė. Kėto qenė mė tė forta nė trevat e Principatės sė Arbrit, e cila nė kundėrshtim me premtimet e dhėna, u privua nga ēdo lloj autonomie prej regjimit nikeas. Qeveritari nikeas i Arbrit, Konstandin Habaroni, nuk ishte nė gjendje tė mbante nėn kontroll gjendjen shpėrthyese, ndaj, nė dimrin e vitit 1257-1258, kryekomandanti i forcave perėndimore tė Nikesė, pretori Gjergj Akropoliti, vendosi tė organizonte njė ekspeditė demonstrative nė Arbėr. Prej Selanikut, ekspedita e drejtuar prej tij pėrparoi nėpėr Kostur, Ohėr, Durrės, ku Akropoliti u takua me krerėt dhe autoritetet e vendit. Marshimi i Akropolitit vazhdoi nėpėr krahinat e thella tė Matit e tė Dibrės. Kudo ku kaloi Akropoliti u mundua tė forcojė bazat e sundimit tė Nikesė, duke riorganizuar administratėn ushtarake e civile tė saj. Pas tre muajsh misioni tė vėshtirė nė zonėn shpėrthyese tė Arbrit, nė shkurt tė vitit 1258, Akropoliti mbėrriti nė Pėrlep. Kėtu atij i erdhi lajmi se "mbarė populli i arbėreshėve ishte hedhur nė kryengritje". Pėr rrjedhojė edhe despoti Mihali II Engjėlli i Epirit e prishi paqen me Nikenė. Vetė qeveritari Nikeas i Arbrit, Konstandin Habaroni, u zu rob prej tij gjatė njė prite qė iu ngrit nė Kaninė dhe ku pati dorė e fejuara e tij, Maria Frėngu, kunatė e despotit Mihal dhe pinjolle e familjes mė tė shquar tė zonės sė Vlorės nė shek. XI-XIII.

    Gjendja e re e detyroi Akropolitin tė ndėrmerrte njė fushatė tė vėrtetė ushtarake pėr tė shtypur kryengritjen. Goditja kryesore e nikeasve u drejtua kundėr vatrės sė trazirave, Arbrit. Ushtria e tyre, nėn komandėn e vetė Akropolitit pushtoi Ohrin dhe vazhdoi marshimin drejt Durrėsit. Por qėndresa e kryengritėsve shqiptarė e detyroi Akropolitin tė bėnte prapaktheu nė Ohėr. Paskėtaj, kryekomandanti nikeas u pėrpoq tė hynte nė Arbėr nga ana e Dibrės, por edhe kėtu ushtria e tij u rrezikua tė asgjėsohej nga kryengritėsit, ndaj u tėrhoq nė drejtim tė Pėrlepit.

    Ndėrkaq, i inkurajuar nga kryengritja e shqiptarėve, despoti Mihali II Engjėll i Epirit rifilloi veprimet luftarake nė Maqedoni. Ushtria e tij, e pėrkrahur nga popullsia vendase, pushtoi Ohrin dhe kėshtjella tė tjera tė Maqedonisė Perėndimore. Pothuaj tė gjithė komandantėt e forcave tė Nikesė u hodhėn nė anėn e despotit tė Epirit. Edhe kėshtjella e Pėrlepit, ku ishte i rrethuar kryekomandanti, Georg Akropoliti, u hapi portat epirotėve. Akropoliti dhe ushtarakė tė tjerė ranė robėr tė Mihalit II. Nė kėtė mėnyrė, gjithė kėto treva u pėrfshinė pėrsėri nė kufijtė e Despotatit tė Epirit.

    Sukseset e arritura nė Maqedoni zgjuan te Mihali II i Epirit, ashtu si te paraardhėsi i tij, ėndrrėn e pushtimit tė Konstandinopojės e tė rimėkėmbjes sė Perandorisė Bizantine, duke i paraprirė nė kėtė gjė rivalit tė tij, perandorit tė Nikesė. Nė funksion tė kėtij qėllimi despoti i Epirit i hodhi sytė nga njė aleancė e re me sovranin e Mbretėrisė sė Sicilisė, mbretin Manfred nga dinastia gjermane Hohenshtaufen, pavarėsisht se ky kishte pėrfituar nga ngjarjet e fundit pėr tė shtėnė nė dorė njė pjesė tė bregdetit shqiptar. Aleanca me Manfredin u bė fakt i kryer me martesėn e kėtij tė fundit me vajzėn e despotit Mihal, Helenėn. Megjithatė pėrforcimet qė mori nga Manfredi e dhėndri tjetėr i tij, princi Guljelm II Vilėharduen i Akesė, nuk i mjaftuan despotit tė Epirit pėr tė ndalur ofensivėn e filluar nė pranverėn e viti 1259 nga perandori i ri i Nikesė, Mihali VIII Paleolog. Ohri qe njė nga kėshtjellat e para qė despoti i Epirit u lėshoi nikeanėve. Kėsaj radhe ish-kryepeshkopi durrsak i qytetit, Konstandin Kabasilla, qė erdhi bashkė me ushtrinė nikeane, ndikoi me autoritetin e tij pėr t'i bindur mbrojtėsit t'ia dorėzonin kėshtjellėn perandorit tė Nikesė. Pas Ohrit, ushtria e Nikesė, nėn komandėn e sebastokratorit Jan, vėlla i perandorit Mihali VIII Paleolog, rrethoi kėshtjellėn e Devollit, tė cilėn e mori pas luftimesh tė ashpra.
    Nė verė tė atij viti, Mihali II Engjėlli pėsoi disfatėn pėrfundimtare nė fushėn e Pelagonisė (Manastir).

    Fitorja e Perandorisė sė Nikesė mbi Despotatin e Epirit nė Pelagoni u pasua nga njė tjetėr fitore e madhe e saj. Nė verė tė vitit 1261 nikeasit ua morėn me sulm Konstandinopojėn latinėve. Nė kėtė mėnyrė, konflikti i gjatė pėr tė korrur trashėgiminė e Perandorisė Bizantine u zgjidh nė favor tė Nikesė. Mihali VIII Paleologu u bė perandori i parė i Perandorisė Bizantine tė rimėkėmbur.
    Rivali i tij i dikurshėm, despoti Mihali II i Epirit, pas disfatės nė Pelagoni i humbi krejt zotėrimet e tij. Ushtritė e Paleologut pėrparuan deri thellė nė kufijtė e Epirit historik e morėn dhe qendrat e fundit tė qėndresės epirote, Janinėn e Artėn. Mihali II Engjėlli u strehua nė Korfuz, zotėrim i dhėndrit tė tij Manfred.
    Por ashtu si mė 1257, administrata e re bizantine hyri qė nė fillim nė konflikt me popullsinė vendase. Rritja e pakėnaqėsisė gjeti shprehjen mė tė lartė nė shpėrthimin e kryengritjeve antibizantine nė gjithė territorin shqiptar tė Perandorisė. Kėto kryengritje krijuan kushte qė despoti Mihali II Engjėll tė kthehej nė Epir e pak nga pak tė rikrijonte Despotatin e Epirit nė kufijtė e ngushtuar tė temės sė dikurshme tė Nikopojės.

    Pėrsa u pėrket territoreve nė veri tė lumit Vjosė, kryengritjet antibizantine tė shqiptarėve u mpleksėn aty me njė sėrė rrethanash tė tjera, tė cilat krijuan njė gjendje krejtėsisht tė re.

  12. #12
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    3. SHQIPĖRIA DHE MBRETĖRIA E SICILISĖ NĖ SHEK. XIII



    Manfred Hohenshtaufeni nė Shqipėri


    Kapėrcimi i shek. XII-XIII solli nė Mbretėrinė e Sicilisė njė ndryshim tė dinastisė sunduese. Vendin e dinastisė normane Altavila, e zuri dinastia perandorake gjermane Hohenshtaufen. Bashkė me fronin e Sicilisė, sovranėt e rinj gjermanė trashėguan dhe planet pushtuese nė Lindje tė paraardhėsve tė tyre.
    Henriku VI Hohenshtaufen qė me ardhjen e tij nė pushtet i shpalli hapur pretendimet e tij nė bregun lindor tė Adriatikut. Sipas historianit bizantin Niketė Koniati, Henriku pretendonte tė ishte zot i gjithė territorit qė shtrihej prej Durrėsit e deri nė Selanik, territor i pushtuar pėr njė kohė tė shkurtėr nga paraardhėsi i tij norman, Guljelmi II, gjatė fushatės sė vitit 1185.

    Por as Henriku VI, as pasardhėsi i tij i madh, Frederiku II Hohenshtaufen, nuk qenė nė gjendje tė organizonin ndonjė ekspeditė si ato tė normanėve nė Shqipėri. Njė gjė tė tillė e bėri djali i Frederikut, Manfred Hohenshtaufeni. Duke pėrfituar nga konflikti midis despotit Mihali II i Epirit dhe perandorit tė Nikesė, Teodorit II Laskari, si dhe i inkurajuar nga pakėnaqėsia e thellė qė kishte pushtuar popullsinė shqiptare kundėr kėtyre dy rivalėve bizantinė, nė mesin e dimrit tė vitit 1257-1258 flota e Manfredit e komanduar nga admirali i tij, Filip Kinardi, zbarkoi nė bregdetin shqiptar dhe pushtoi Durrėsin, Vlorėn, Spinaricėn e Beratin. Ndonėse kėto kėshtjella juridikisht ishin nė atė kohė nėn sundimin e perandorit tė Nikesė (Durrėsi), apo tė despotit tė Epirit (Vlora, Berati e Spinarica), as njėri e as tjetri nuk ushtronin pushtet real nė to. Kryengritja e fundit e vitit 1257 e shqiptarėve i kishte detyruar garnizonet dhe administratėn e perandorit apo tė despotit tė tėrhiqeshin dhe ta linin qeverisjen e atyre vendeve nė dorė tė parisė lokale, e cila, me sa duket, ishte marrė vesh paraprakisht me Manfredin e Sicilisė pėr ndėrmarrjen e tij.

    I ndodhur para faktit tė kryer, despoti Mihali II i Epirit e pa me vend mos tė ndizte armiqėsi tė reja me mbretin e Sicilisė. Pėrkundrazi, me qėllim qė ta tėrhiqte atė nė njė aleancė ushtarake kundėr rivalit tė tij kryesor, perandorit tė Nikesė, ai ia njohu Manfredit pushtimet e reja nė bregdetin shqiptar. Madje i ofroi atij dhe dorėn e sė bijės, Helenės, bashkė me njė sėrė zotėrimesh tė tjera nė cilėsinė e pajės: Himarėn, Sopotin (Borshin), Butrintin e Korfuzin. Nė kėtė mėnyrė ndėr tė gjithė sovranėt e mbretėrisė sė Sicilisė tė dy shekujve tė fundit, Manfredi qe i pari qė zuri njė pjesė tė mirė tė brezit bregdetar tė Shqipėrisė nė pritje tė kushteve tė pėrshtatshme pėr tė zgjeruar pushtimet nė thellėsi tė Ballkanit.
    Por beteja e Pelagonisė (Manastirit), nė pranverė 1259, ku bashkė me forcat e despotit, Mihalit II tė Epirit, u shpartallua edhe reparti i vogėl prej 300 luftėtarėsh qė Manfredi i kishte dėrguar pėr ndihmė vjehrrit tė tij, i vuri nė pikėpyetje vetė zotėrimet siciliane nė Shqipėri. Ngadhėnjyesi i Pelagonisė, perandori i ri i Nikesė, Mihali VIII Paleologu (prej 1261 perandor i Bizantit), e vazhdoi mėsymjen deri nė bregdet, duke marrė tė gjitha zotėrimet e Manfredit, me pėrjashtim tė Durrėsit. Gjithsesi, nė shtator tė vitit 1261 Manfredi organizoi njė fushatė tė re nė Shqipėri dhe arriti pėrsėri zotėrimet e bregdetit, tė cilat i mbajti deri nė fund tė jetės sė tij (1266).

    Baza e qeverisjes sė zotėrimeve tė Manfredit nė Shqipėri ishin kėshtjellat. Kėtu u vendosėn garnizonet siciliane nėn komandėn e kėshtjellarėve. Kėshtjellari i Kaninės, qė kontrollonte dhe zonėn e Vlorės, nė vitet 1258-1274 ishte Jakob Balsiniani, pas ēdo gjase njė fisnik gjerman. Juridiksioni i tij shtrihej nė njė perimetėr tė gjerė rreth kėshtjellės, qė pėrfshinte edhe fshatrat e Orikumit, Vranishtit, Vonicės etj. Krerėt feudalė vendas ishin pėrfshirė nė sistemin e mbrojtjes sė kėshtjellės sė Kaninės dhe tė territorit tė saj. Pėrveēse nė rast lufte, ata, normalisht, tė shoqėruar nga njerėzit e tyre, kryenin pėr njė muaj nė vit shėrbimin e garnizonit brenda nė kėshtjellė.

    Manfredi e respektoi traditėn pėrsa i pėrket organizimit administrativ tė Durrėsit dhe tė krahinės fqinje tė Arbrit. Ato u ruajtėn si njė njėsi e vetme administrative, nėn drejtimin e njė qeveritari ushtarak me titullin e kapitenit qė e kishte selinė nė Durrės. Duke pasur parasysh forcėn dhe rolin e parisė feudale tė Arbrit nė fatet e kėsaj treve, Manfredi ia besoi postin e kapitenit tė Durrėsit e tė Arbrit njė fisniku nga njė shtėpi e njohur feudale, Andrea Vranės. Nė vitin 1185, nė kohėn e fushatės normane, njė tjetėr pinjoll i kėsaj familjeje kishte kryer funksione tė ngjashme nė atė trevė si strateg i Bizantit.
    Rasti i njohur i kapitenit Andrea Vrana tregon se Manfredi diti tė tėrhiqte nė administratėn civile e ushtarake tė zotėrimeve tė tij shqiptare edhe fisnikė vendas. Madje, trupa shqiptare nėn komandėn e krerėve vendas u integruan edhe nė forcat e Manfredit tė angazhuara nė Itali kundėr kundėrshtarėve tė tij.
    Si mėkėmbės tė pėrgjithshėm tė zotėrimeve tė tij nė Shqipėri, Manfredi caktoi njeriun e tij tė besuar, admiralin Filip Kinardi. Megjithatė, pushteti i tij realizohej nė zotėrimet jugore. Treva Durrės-Arbėr, si zonė me rėndėsi tė posaēme strategjike, ishte nėn vėzhgimin e drejtpėrdrejtė tė mbretit Manfred.

    Fillimisht, selia e admiral Kinardit ndodhej nė Korfuz, por me kohė u zhvendos nė Kaninė. Kėtu ai u martua me tė venė e njė fisniku nga familja e vjetėr Frėngu, qė ishte njėherėsh kunata e despot Mihalit II tė Epirit. Miqėsia qė Filip Kinardi kishte me peshkopin ortodoks tė Kaninės ėshtė njė tjetėr tregues i lidhjeve tė ngushta, qė Kinardi, e nė pėrgjithėsi gjithė administrata e Manfredit, vendosi me mjedisin, e veēanėrisht me parinė vendase. Me kėtė shpjegohet fakti qė, pas vrasjes sė Manfredit nė Betejėn e Beneventit (1266), disa nga bashkėpunėtorėt mė tė ngushtė tė tij, midis tyre dhe konti Frederik Lanēia, dajė i Manfredit dhe personi numėr njė nė oborrin e tij, erdhėn dhe u strehuan nė Shqipėri.

    Fundi i mbretit Manfred nė Betejėn fatale tė Beneventit, shkaktoi pėshtjellim nė zotėrimet shqiptare tė Hohenshtaufėve tė Sicilisė. Menjėherė pas Manfredit, edhe mėkėmbėsi i tij admiral Kinardi ra viktimė e njė komploti tė kurdisur nė Kaninė nga despot Mihali II Engjėlli i Epirit nė bashkėpunim me tė shoqen e njeriut tė Manfredit, Maria Frėngun, qė ishte edhe kunatė e tij. Por, pavarėsisht nga kjo, despoti nuk arriti t’i shtinte nė dorė zotėrimet e Manfredit. Njerėzit e kėtij, si kėshilltari i Kaninės, Jakob Balsiniani, ai i Korfuzit, Verner Alamani, dhe kapiteni i Durrėsit-Arbrit, Andrea Vrana, refuzuan t'ia dorėzojnė despotit tė Epirit viset nėn juridiksion tė tyre. Tė njėjtėn gjė bėnė edhe mė 1267, kur ngadhėnjyesi i Beneventit e vrasėsi i Manfredit, francezi Karl Anzhu, u ēoi fjalė funksionarėve tė ish-mbretit Hohenshtaufen nė Shqipėri qė ta njihnin atė si mbret i ri i Sicilisė.

  13. #13
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Anzhuinėt dhe “Mbretėria e Arbrit”


    Sovrani i ri i mbretėrisė sė Sicilisė, Karli I Anzhu, trashėgoi synimet e vjetra tė dinastive tė Altavilėve normanė e tė Hohenshtaufėve gjermanė. Nė qendėr tė politikės sė tij tė jashtme u vu pushtimi i Lindjes e marrja e Konstandinopojės. Kjo politikė u nxit e u ushqye vazhdimisht nga kisha e Romės, e cila llogariste tė organizonte, nėpėrmjet anzhuinėve, njė kryqėzatė tė re kundėr Bizantit dhe tė realizonte kėshtu bashkimin me dhunė tė kishave. Pikėrisht nė praninė e papės Klementit IV u nėnshkrua nė maj tė vitit 1267 nė Viterbo marrėveshja midis Karlit I Anzhu e perandorit tė shfronėzuar latin tė Konstandinopojės, Balduinit II, nė bazė tė sė cilės ky i fundit ia kalonte tė drejtat e tij nė Lindje mbretit anzhuin. Marrėveshja nė fjalė pėrcaktonte si fazė tė parė tė ndėrmarrjes anzhuine zėnien e njė kryeure nė bregdetin shqiptar, nė zotėrimet e ish-mbretit Manfred.

    Karli I Anzhu u mundua tė afirmonte tė drejtat e tij nė vijė trashėgimije mbi zotėrimet shqiptare tė Manfredit, duke i shndėrruar nė vasalė tė tij bashkėpunėtorėt e Manfredit nė Shqipėri. Nė kėtė kuadėr, mė 1267, Karli I emėroi si mėkėmbės tė tij nė Shqipėri Gaco Kinardin, njė i afėrm i mėkėmbėsit tė vrarė tė Manfredit, Filipit. Por as kėshtjellari i Korfuzit, as ai i Vlorės, i Butrintit e i Sopotit dhe as kapiten Vrana e qytetarėt e Durrėsit nuk dėgjuan tė kalojnė nėn sovranitetin anzhuin. Pėrkundrazi, marrėdhėniet e mbretit Karl me bregun pėrballė mbetėn tė ndera deri nė vitin 1271. Atė kohė, vetė ai shprehej nė njė letėr se shqiptarėt e "urrenin emrin e tij" (in odium nostri nominis).

    Gjithsesi, anzhuinėt nuk ndėrmorėn ndonjė fushatė tė armatosur. Karli I u pėrpoq tė tėrhiqte me anė premtimesh krerėt shqiptarė dhe nė vitin 1271 ai duket se kishte vendosur njė dialog me aristokracinė e Arbrit si edhe me bashkėsinė qytetare tė Durrėsit. Gjatė atij viti dy priftėrinj katolikė shqiptarė, Gjoni nga Durrėsi dhe Nikolla nga Arbri, si tė besuar tė mbretit Karl dhe tė aleatit tė tij tė madh, papės Gregori X, bėnė disa udhėtime midis Napolit e Durrėsit, duke pėrcjellė mesazhet e mbretit te krerėt shqiptarė. Nė fillim tė shkurtit 1272 mbėrriti nė oborrin anzhuin nė Napoli njė pėrfaqėsi e fisnikėrisė sė Arbrit dhe e bashkėsisė qytetare tė Durrėsit. Nė pėrfundim tė traktativave me Karlin Anzhu u shpall bashkimi i "Mbretėrisė sė Arbrit" (Regnum Albaniae) me mbretėrinė e Sicilisė nėn sovranitetin e mbretit Karl (Carolus I, dei gratia rex Siciliae et Albaniae).

    Kthesa e fisnikėve shqiptarė nė marrėdhėniet me mbretin anzhuin ndodhi pėr njė sėrė arsyesh tė jashtme dhe tė brendshme. Nė atė kohė bizantinėt dhe serbėt e kishin rritur presionin nė trevat shqiptare qė ishin ende jashtė kontrollit tė tyre. Serbėt i ishin afruar tashmė zonės sė Dibrės, kurse Perandoria Bizantine e kishte rivendosur sundimin e saj nė njė pjesė tė mirė tė Shqipėrisė sė brendshme. Marrja e Beratit menjėherė pas fitores sė bizantinėve nė Pelagoni (Manastir), mė 1259, i jepte Bizantit njė bazė strategjike mjaft tė rėndėsishme pėr tė shtrirė mė tej zonėn e kontrollit tė vet deri nė vijėn bregdetare.

    Vėshtirėsive tė aristokracisė shqiptare nė marrėdhėniet me kėto fuqi tė huaja, u shtoheshin edhe ndarjet e konfliktet midis vetė fisnikėve shqiptarė. Nė kėtė kohė edhe Principata e dikurshme e Arbrit e kishte humbur shkėlqimin qė kishte patur nė kohėn e princit Dhimitėr. Nė vend tė njė familjeje feudale, nė trevėn e Arbrit ushtronin ndikimin dhe pushtetin e tyre disa familje, shpesh herė nė konflikt me njėra-tjetrėn, siē ishin familjet Skurra, Vrana, Blinishti, Topia, Arianiti etj. Nė kėtė mėnyrė, njohja e njė sovrani tė huaj u pa edhe si njė mjet pėr tė qetėsuar rivalitetet midis tyre. Sė fundi, jo pa rol ishte edhe fakti qė nė Shqipėri, veēanėrisht nė zonėn e Durrėsit dhe tė Arbrit, ekzistonte tashmė njė grupim filo-anzhuin, qė pėrfaqėsohej kryesisht nga kleri katolik i Durrėsit dhe i Arbrit, qė nėn sundimin e Manfredit, armikut tė egėr tė Papatit, kishte pėsuar pėrndjekje nga mė tė ashprat. Pėr rrjedhojė, ky ishte i prirur tė bashkėpunonte me sovranin e ri tė Sicilisė, Karlin Anzhu, qė ndryshe nga Manfredi, ishte beniamin dhe krahu i djathtė i kishės katolike tė Romės.

    Pavarėsisht nga motive tė tilla qė flisnin nė tė mirė tė anzhuinėve, kompromisi i vitit 1272 midis anzhuinėve e aristokracisė shqiptare u bė i mundur vetėm pasi Karli I Anzhu u dha krerėve shqiptarė garancitė e kėrkuara. Nė dy diploma tė dala nga kancelaria e tij mė 20 e 21 shkurt 1272, u premtonte atyre mbrojtjen e tij (protectionem suam) dhe njohjen e tė gjitha privilegjeve, normave e dokeve "tė mira" tė mėparshme. Teksti i tyre tregon qartė qė njohja e sovranitetit anzhuin nga krerėt shqiptarė nuk qe njė "dorėzim" pa kushte, por njė ujdi e arritur, siē shprehej vetė mbreti Karl, "pa kurrfarė dhune e shtrėngimi" (absque aliqua violentia seu cohactione). Anzhuinėt kėnaqnin nė thelb dy kėrkesat themelore tė shqiptarėve: kėrkesėn pėr njė angazhim tė anzhuinėve nė marrėdhėniet e ndera tė shqiptarėve me fuqitė e tjera, kryesisht Bizantin e Serbinė, dhe kėrkesėn pėr njohjen e autonomisė politiko-administrative tė fisnikėve vendas brenda kuadrit tė "Mbretėrisė sė Arbrit".

    Pavarėsisht nga premtimet joshėse tė anzhuinėve, jo menjėherė e jo tė gjithė fisnikėt shqiptarė u tėrhoqėn prej tyre.
    Koha e gjatė, qė iu desh Karlit I Anzhu pėr tė realizuar planin e vet, ishte prova mė e mirė se nė gjirin e aristokracisė shqiptare kishte ngurrime lidhur me njė orientim proanzhuin. Nė fakt, anzhuinėt pėrcaktuan qysh nė fillim hapėsirėn midis Durrėsit e Vlorės ose mė saktė midis Matit e Seman-Devollit, si zonė e interesave tė tyre jetike nė Shqipėri. Tokat jashtė tyre anzhuinėt i panė para sė gjithash nė funksion tė marrėdhėnieve me shtetet aleate ballkanike, nė radhė tė parė me mbretėrinė e Serbisė. Kjo vijė politike e anzhuinėve i prishi kėta qysh nė fillim me njė krah tė rėndėsishėm tė aristokracisė shqiptare. Aleanca me Mbretėrinė Serbe pati gjithmonė pėrparėsi pėr Karlin Anzhu dhe ky refuzoi tė merrte nė mbrojtje fisnikėt shqiptarė, si Gropajt e Dibrės, tokat e tė cilėve ndodheshin nėn kėrcėnimin e pushtimit serb.

    Por marrėdhėniet e anzhuinėve nuk vonuan tė prishen edhe me fisnikėt-vasalė tė tyre tė "Mbretėrisė sė Arbrit". Premtimet lidhur me njohjen e autonomisė e tė privilegjeve tė vjetra, qė Karli I u kishte dhėnė krerėve shqiptarė nė fillim, u treguan se ishin demagogji. Fisnikėt shqiptarė u detyruan tė kryejnė "betimin dhe homazhin feudal" (ligii homagii iuramentum). Kėtu u vendos njė administratė e fortė ushtarake, ku aristokracia shqiptare nuk pėrfaqėsohej nė asnjė instancė tė saj. Tė gjithė funksionarėt, qė nga "kapiteni e mėkėmbėsi i Mbretėrisė sė Arbėrisė”, te mareshali, kėshtjellarėt, intendentėt e postet mė tė ulėta, ishin me kombėsi franko-italiane. Shqiptarėt ishin pėrjashtuar nga ēdo rol efektiv nė kėtė "Mbretėri tė Arbėrisė". Fisnikėt shqiptarė, qė njohin pėr kryezot Karlin I Anzhu e qė u pėrfshinė nė "Mbretėrinė e Arbėrisė", u organizuan prej anzhuinėve nė njė lloj "kėshilli regjence". Karli I u vinte atyre kufirin e tė drejtave e detyrave, kur i kėshillonte se "duhej t'i bindeshin mėkėmbėsit e kapitenit tė pėrgjithshėm tė Mbretėrisė sė Arbrit dhe ta ndihmonin atė me tė gjitha forcat e pėr ēdo punė, qoftė me kėshilla, qoftė me mjetet e nevojshme". Dokumentet anzhuine lėnė tė kuptohet qartė se ku konsistonte ndihma e krerėve shqiptarė pėr kryezotin anzhuin. Nė radhė tė parė ata duhet tė shoqėronin trupat anzhuine nė fushatat ushtarake. Ky shėrbim i tyre pėrputhej me thelbin e regjimit anzhuin e tė "Mbretėrisė sė Arbrit", tė cilėn anzhuinėt e projektuan dhe e ndėrtuan si njė bėrthamė tė njė perandorie tė tėrė ballkanike.

    Shqiptarėt duhet tė luftonin, kėshtu, pėr njė qėllim qė s'qe i tyre e qė ata nuk e ndienin. Kjo i zhgėnjeu shpresat fillestare tė tyre, tė ushqyera nga premtimet e Karlit I Anzhu, qė ua serviri atyre "Mbretėrinė e Arbrit" si njė pasardhėse tė natyrshme tė Principatės sė Arbrit, ku fisnikėt shqiptarė do tė ruanin autonominė e tyre e do tė luanin rol parėsor.

    Por regjimi i ri anzhuin nuk pati pasoja negative vetėm nė planin politik. Anzhuinėt vendosėn nė zotėrimet e tyre njė regjim tė rreptė shfrytėzimi. Fonde tė mėdha tokėsore iu rrėmbyen pronarėve vendas, nė radhė tė parė kundėrshtarėve tė regjimit anzhuin, e u shpėrndanė nė tė mirė tė kurorės, tė funksionarėve e feudalėve anzhuinė dhe tė kishave, kuvendeve e manastireve katolike tė themeluara me shumicė nga klerikėt e huaj, tė ardhur bashkė me anzhuinėt e qė pėrfaqėsonin njė mbėshtetje shoqėrore e mjet diversioni ideologjik tė tyre. Fshatarėsia shqiptare, qė punonte nė kėto toka, iu nėnshtrua njė shfrytėzimi intensiv e tė panjohur deri atėherė. Tė ardhura tė mėdha hynin nė arkėn mbretėrore e tė funksionarėve anzhuinė nga taksat e detyrimet qė shpeshherė kėta ia impononin nė mėnyrė arbitrare popullsisė vendase.

    Vendosja e regjimit anzhuin pati reflekse negative edhe nė jetėn e qyteteve. Autonomia e tyre u ngushtua, organet bashkiake tė qeverisjes pushuan sė funksionuari e u zėvendėsuan nga administrata anzhuine. Interesat ekonomikė tė shtresave tregtare-zejtare e tė vegjėlisė u dėmtuan rėndė nga politika e monopolit shtetėror mbi prodhimin e shitjen e produkteve kryesore, si dhe nga detyrimet nga mė tė ndryshmet qė nėpunėsit anzhuinė ngarkonin nė kurriz tė popullsisė qytetare. Tė ardhurat e shumta qė vinin nga prodhimi dhe tregtia e kripės shkonin nė dobi tė mbajtjes sė trupave dhe tė administratės anzhuine nė Shqipėri.

    Nė kėtė mėnyrė regjimi anzhuin ngjalli qė nė muajt e parė zhgėnjim e pakėnaqėsi midis shtresave mė tė ndryshme tė shoqėrisė shqiptare. Zėdhėnėse e kėsaj pakėnaqėsie u bė aristokracia shqiptare, brenda e jashtė kuadrit tė "Mbretėrisė sė Arbrit", e cila e pa se anzhuinėt i shkelėn pa ngurruar aspiratat e saj politike. Pėr t'i detyruar krerėt shqiptarė qė t'i rrinin besnikė e mos tė ngrinin krye, Karli I filloi tė marrė peng fėmijėt e tyre, tė cilėt i ēonte e i ruante nė kėshtjellat e Italisė sė Jugut, ku kėta trajtoheshin si tė ishin robėr, aq sa nė mjaft raste ata tė tentonin tė arratiseshin.

    Pėrplasjet e shqiptarėve me anzhuinėt, qė nė fillimet e vendosjes sė kėtyre tė fundit nė Shqipėri, favorizuan lojėn e bizantinėve. Duke filluar nga vera e vitit 1272, perandori bizantin Mihali VIII Paleolog ishte vėnė nė kontakt me fisnikėt shqiptarė dhe pėrpiqej t'i bėnte ata pėr vete e t'i hidhte kundėr anzhuinėve. Pėrpjekja e tij mbėshtetej nė premtimet e garancitė qė u paraqiste shqiptarėve e s'ka dyshim qė nė kėtė pikė ai nuk mbeti pas, madje e kapėrceu rivalin e tij, Karlin I Anzhu, pėrderisa arriti qysh nė fillim tė bėnte pėr vete ("tė mashtrojė", sipas shprehjes sė Karlit I) mjaft prej tyre.

    Nė verėn e vitit 1274, vetė dokumentet anzhuine bėjnė fjalė pėr njė aleancė operative midis bizantinėve e fisnikėve shqiptarė.
    Nė gusht tė atij viti aleatėt kishin arritur njė fitore tė parė mbi anzhuinėt, duke u shkaktuar atyre mjaft tė vrarė e duke zėnė shumė tė tjerė robėr. Nė muajin nėntor komandantėt anzhuinė nė Shqipėri i raportonin mbretit anzhuin Karl se "arbėreshėt e bizantinėt kishin rrethuar Durrėsin". Informatat e mėvoshme konfirmonin se luftimet tashmė ishin pėrqendruar nė afėrsi tė kėshtjellave bizantine. Shpėrthimi i konfliktit tė hapur me shqiptarėt bėri qė fronti i luftimeve tė zhvendosej me shpejtėsi nė afėrsi tė kėshtjellave anzhuine tė bregdetit.

    Forca tėrheqėse e kėtij orientimi tė ri tė aristokracisė shqiptare kundėr anzhuinėve u bėnė ata fisnikė qė kishin mbajtur njė qėndrim tė rezervuar ndaj anzhuinėve e qė nuk ishin pėrfshirė nė "Mbretėrinė e Arbrit". Tė tillė qenė Pal Gropa e Gjin Muzaka, zotėr pėrkatėsisht tė zonės sė Dibrės dhe asaj tė Beratit. Me kohė me kėta fisnikė u bashkuan edhe tė tjerė, nga ata qė ishin njohur vasalė tė mbretit Karl. Nė mėnyrė mjaft domethėnėsė Karli I Anzhu fillon t'i quajė me emrin "tradhtarėt e mi" (proditores nostros) fisnikė tė tillė si Blinishtėt, Skurrajt, Jonimėt etj., qė deri atėherė kishin qenė "besnikėt e tij" (fideles suos). Ky qėndrim i ri qe me pasoja fatale pėr sundimin anzhuin. Zotėrimet shqiptare tė Karlit Anzhu apo, siē preferonte t'i quante ai, "Mbretėria e Arbrit", qė s'ishte veēse njė shumė zotėrimesh tė fisnikėve shqiptarė, vasalė tė tij, u reduktua, pas armiqėsimit me ta, nė kėshtjellat bregdetare tė Durrėsit, Vlorės e Kaninės.

    Rrjedhja e re, qė morėn marrėdhėniet e shqiptarėve me anzhuinėt, dhe aleanca shqiptaro-bizantine, qė pasoi, i pėrmbysi planet e mėdha tė Karlit I Anzhu, i cili kishte shpresuar t'i ēonte ushtritė e tij deri nė Konstandinopojė. Pėr mė tepėr planet e mbretit anzhuin u komprometuan edhe nga afrimi i perandorit bizantin, Mihalit VIII Paleolog, me Papėn. Ujdia qė kėta tė dy arritėn nė Koncilin e Lionit, mė 1274, pėr tė realizuar bashkimin e kishave, e izoloi Karlin Anzhu duke i hequr atij pėrkrahjen e pakushtėzuar tė Papatit. Nė vend qė tė vazhdonte mėsymjen drejt Lindjes, Karli u detyrua tė nėnshkruante njė armėpushim me Mihalin VIII Paleolog (1276). Ndėrkohė "bizantinėt" e kishin kthyer Beratin nė qendrėn ku sė bashku me fisnikėt shqiptarė organizoheshin operacionet kundėr kėshtjellave anzhuine. Komandėn e kėsaj kėshtjelle ata ia kishin besuar njė fisniku vendas, sebastit Stano, qė kryente funksionin e qefalisė (qeveritarit) tė qytetit.

    Nė atė kohė bizantinėt kishin arritur tė rrėmbenin edhe Spinaricėn, lokalitetin bregdetar midis Vlorės e Durrėsit. Nė kėtė mėnyrė, zotėrimet jugore tė anzhuinėve ishin ndarė nga Durrėsi nėpėrmjet kėtij pykėzimi bizantin nga Berati nė bregdet. Ndėrlidhjet midis zotėrimeve anzhuine dhe midis tyre e Mbretėrisė sė Sicilisė kryheshin vetėm me anėn e detit. Por edhe komunikimi detar ishte bėrė i rrezikshėm, sepse njė flotė bizantine me bazė nė Spinaricė e nė Butrint sulmonte anijet anzhuine.

    Duke parė gjendjen katastrofike tė trupave tė tij nė Shqipėri, mbreti Karli I Anzhu mendoi tė organizonte njė fushatė tė re, gjatė sė cilės tė nėnshtronte krerėt kryengritės shqiptarė dhe tė merrte kėshtjellat e pushtuara ndėrkohė nga perandori bizantin Mihali VIII Paleolog. Nė kėtė kuadėr rėndėsi e posaēme iu dha kėshtjellės sė Beratit, kundėr sė cilės u pėrqendrua goditja kryesore anzhuine. Marrja e Beratit do tė ēlironte nga presioni bizantin bazat bregdetare tė anzhuinėve (Vlorėn, Durrėsin) dhe do tė krijonte kushtet pėr pėrparimin e ushtrive tė Karlit Anzhu nė brendėsi tė vendit. Ėshtė pėr kėto arsye qė Karli I i shkruante komandantit tė ushtrisė anzhuine nė Shqipėri se "nuk mund ta shprehte me fjalė rėndėsinė qė i jepte pushtimit tė kėshtjellės sė Beratit" (ad captionem castri Bellgradi, que ultra quam dici valeat cordi nostro residet ).

    Nė prag tė mėsymjes, Karli I Anzhu konfirmoi aleancat me Serbinė e me Despotatin e Epirit. Despot Niqifori I i Epirit u shpall vasal i mbretit anzhuin dhe i dorėzoi kėtij kėshtjellat e Butrintit, tė Sopotit e tė Porto-Palermos. Por para sė gjithash Karli I bėri njė pėrpjekje tė re pėr t'i rregulluar marrėdhėniet me shqiptarėt e pėr t'i shkėputur kėta nga bizantinėt. Nė kėtė kuadėr Karli I liroi nga burgjet italiane njė numėr krerėsh shqiptarė kryengritės, mes tė cilėve Gjin Muzakėn, i cili mbahej "i lidhur me pranga tė forta hekuri" nė burgun e kėshtjellės sė Brindizit sė bashku me Dhimitėr Zogun, Kasnec e Guljelm Blinishtin. Karlit I Anzhu i erdhėn kėrkesa tė pėrsėritura nga fisnikėt shqiptarė pėr ta liruar Muzakėn. Me sa duket, Gjin Muzaka gėzonte pozitė e autoritet tė veēantė dhe nėpėrmjet tij mbreti anzhuin u pėrpoq tė ndikonte mbi krerėt shqiptarė. Nė gusht tė vitit 1280 ai urdhėroi lirimin e robit Muzaka, "pasi tė kishte dhėnė peng gruan e fėmijėt e pasi tė ishte betuar se nuk do tė bashkohej mė me armiqtė e mbretit Karl e nuk do tė fliste e do tė vepronte mė kundėr tij".

    Nė kushtet e pėrgatitjes sė mėsymjes anzhuine mbi Beratin, neutralizimi i Muzakajve, zotėr tė vendit, merrte kuptim tė veēantė.
    Megjithatė, pėrpjekjet e anzhuinėve pėr diversion nė radhėt e aristokracisė shqiptare nuk dhanė rezultat. Nė prag tė betejės vendimtare pėr Beratin lajmet qė i vinin Karlit I nga komandatėt e tij nė Shqipėri e njoftonin se "arbrit kishin ngritur pėrsėri krye dhe sulmonin trupat anzhuine". Qėndrimi i vendosur antianzhuin i shumicės sė fisnikėve shqiptarė kushtėzoi nė mėnyrė vendimtare ecurinė e mėsymjes anzhuine. Ndėrkohė qė ushtria e Hygo de Sylit, e pėrforcuar nga kontingjentet e ardhura nga Durrėsi, Vlora e Butrinti, kishte mbyllur rrethimin e Beratit, shqiptarėt sulmonin kėshtjellat anzhuine tė bregdetit duke e detyruar komandantin anzhuin t'i shpėrqendronte forcat e tė niste pėrforcime nė drejtim tė atyre kėshtjellave.

    Rrethimi anzhuin i Beratit zgjati disa muaj. Nė dhjetor tė vitit 1280 anzhuinėt mundėn mė nė fund tė zinin lagjet e jashtme tė qytetit (suburbia). Por nė betejėn finale, qė u zhvillua nė pranverėn e vitit tjetėr buzė Osumit, mbrojtėsit e kėshtjellės i shkaktuan njė disfatė tė rėndė kalorisė frėnge, duke zėnė rob edhe vetė komandantin e ushtrisė anzhuine.

    Pas disfatės sė Beratit anzhuinėt u tėrhoqėn me shpejtėsi nė skajin bregdetar, ku mundėn tė ruajnė edhe pėr ca kohė kėshtjellat e rėndėsishme tė Durrėsit, Vlorės e Kaninės. Nė vitin 1282 Karli I projektoi njė fushatė tė re kundėr Bizantit, por po atė vit nė Sicili shpėrtheu kryengritja e madhe anti-anzhuine e "Mbrėmjeve siciliane", nė tė cilėn kishin dorė edhe perandori bizantin, Mihali VIII Paleologu, e mbreti i Aragonės. Paskėtaj nisi njė periudhė 20-vjeēare luftėrash midis aragonasve e anzhuinėve pėr zotėrimin e Sicilisė. Nė kushte tė tilla ekspedita e re kundėr Bizantit mbeti e parealizuar. Kėshtjellat qė anzhuinėt mbajtėn edhe pėr disa vjet nė bregdetin shqiptar mbetėn si ishuj tė izoluar nėn rrethimin e vazhdueshėm tė shqiptarėve e tė bizantinėve. Brenda vitit 1285 anzhuinėt braktisėn edhe Durrėsin, Vlorėn e Kaninėn. Fortesat e Butrintit, Sopotit e Porto-Palermos, qė ata mundėn tė mbajnė nė jug, nė territoret e Despotatit tė Epirit, ishin pika mbėshtetėse pa ndonjė rėndėsi strategjike tė veēantė. Nė kėtė mėnyrė, pas rreth 15 vjetėsh pėrpjekjesh pėr tė fituar e pėr tė mbajtur pozitat e tyre nė Shqipėri, anzhuinėt u detyruan tė tėrhiqen e t'ia lėnė vendin Perandorisė Bizantine, qė sakaq rivendosi autoritetin e saj nė njė pjesė tė mirė tė tokave shqiptare.

  14. #14
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    4. GJENDJA KISHTARE NĖ SHQIPĖRI NĖ SHEK. XI-XIV



    Ndarja e kishave (1054). Pėrparimet e katolicizmit nė Shqipėrinė e Epėrme



    Nė kapėrcim tė shek. X-XI, trevat shqiptare ishin nėn juridiksionin kishtar tė tri kryepeshkopatave, tė cilat drejtonin njė numėr tė madh selish peshkopale vartėse (sufragane). Kėto qenė kryepeshkopata e Naupaktit, ajo e Durrėsit dhe kryepeshkopata e Ohrit. Kjo e fundit, e krijuar dhe e fuqizuar si e tillė nga carėt bullgarė, mundi tė tėrheqė nėn juridiksionin e vet njė numėr peshkopatash, deri atėherė sufragane tė dy mitropolive fqinje. Tė tilla qenė peshkopatat e Himarės, Butrintit, Drinopojės e Kozilit (pranė Prevezės), qė iu shkėputėn Naupaktit, apo selitė e Vlorės, Glavinicės e Cernikut qė deri atė ēast i pėrkisnin Durrėsit. Nė kėtė mėnyrė kryepeshkopata e Ohrit pėrmblodhi numrin mė tė madh tė peshkopatave shqiptare. Pėrveē selive qė iu shkėputėn Durrėsit e Naupaktit, ajo kishte nėn vete edhe selitė peshkopale tė Nishit, Prizrenit, Shkupit, Dibrės, Kėrēovės, Pėrlepit, Devollit, Kolonjės, Manastirit etj. Kryepeshkopata e Ohrit e ruajti kėtė shtrirje edhe pas rėnies sė Perandorisė Bullgare (1018). Perandori Bizantin Bazili II ia rikonfirmoi kishės sė Ohrit tė gjitha sufraganet qė i ishin akorduar nga carėt bullgarė, pėrfshirė selitė e shkėputura nga Naupakti e Durrėsi, me gjithė protestat e kryepeshkopėve tė kėtyre tė fundit.

    Juridiksioni i Durrėsit, qė fillimisht shtrihej prej Tivari nė Vlorė vazhdoi tė zvogėlohej derisa aty nga viti 1143, nga 14 sufragane qė kishte mė parė, i kishin mbetur vetėm 4 sufragane: Kruja, Kunavia, Stefaniaka dhe Lezha. Rėndėsi tė madhe pati shkėputja prej tij e selive peshkopale tė Dioklesė (Gentės), tė cilat pėrpiqeshin tė krijonin njė dioqezė kishtare mė vete me qendėr Tivarin. Nė kuadrin e luftės pėr njė autonomi politike nga Bizanti, princėrit e Dioklesė i shfrytėzuan dhe i inkurajuan pėrpjekjet e klerit tė tyre pėr njė shkėputje kishtare nga Konstandinopoja. Rezultati i pėrpjekjeve tė tilla ishte shkėputja mė 1022 e peshkopatave tė Ulqinit e tė Tivarit nga Durrėsi dhe rikthimi i tyre nė sferėn e kishės sė Romės. Papa Benedikti VIII i shpalli nė atė kohė dy peshkopatat shqiptare si sufragana tė kryepeshkopatės sė Raguzės.

    Shembulli i Tivarit dhe i Ulqinit u ndoq nė vitet e mėvonshme edhe nga peshkopatat e tjera shqiptare tė veriut. Nė kėtė mėnyrė, ndarja zyrtare e kishės (1054), nė kishė katolike tė Perėndimit, me qendėr nė Romė, e nė kishė ortodokse tė Lindjes, me qendėr nė Konstandinopojė, i gjeti trojet shqiptare tė ndara midis dy qendrave tė mėdha tė botės sė krishterė. Pjesa mė e madhe e tyre vazhdoi tė qėndrojė e lidhur me Patriarkatin e Konstandinopojės. Por nė skajin veriperėndimor ishte kristalizuar njė enklavė katolike e pėrfaqėsuar nga peshkopatat diokleate tė Tivarit, Ulqinit, Shkodrės, Pultit, Drishtit qė njohėn autoritetin kishtar tė Papės sė Romės.

    Njė funksion tė rėndėsishėm, si bėrthama tė besimit katolik, zhvillonin nė Diokle e nė trevat e tjera veriore tė Shqipėrisė manastiret e mėdha benediktine, ndėr tė cilat shquheshin manastiri i Shėn Serxhit e Bakut (Shirgjit) nė derdhjen e Bunės, ai i Shėn Mėrisė sė Rotecit afėr Tivarit, si dhe manastiret e Shėn Lleshit nė Orosh (San Alexandro in monte), i Shelbuemit nė Rubik, i Shėn Mėrisė sė Ndėrfandes (Mirditė), e tė Shėn Kollit (Mat). Pushteti jo vetėm shpirtėror, por edhe ekonomik i kėtyre abacive qe aq i madh, sa qė Papati i shkėputi ato nga juridiksioni i kryepeshkopit tė Tivarit dhe i vuri nėn administrimin e vet tė drejtpėrdrejtė.
    Nė ēėshtje tė organizimit tė kishave katolike shqiptare tė veriut Papati, ashtu si dikur Patriarkati i Konstandinopojės, u pėrpoq tė evitonte njė autonomi tė madhe tė tyre.

    Ndonėse mė 1077 papa Grigori VII shpalli krijimin e kryepeshkopatės sė Tivarit, kėsaj nuk iu dhanė kompetencat e njė mitropolie, nė radhė tė parė nuk iu njoh e drejta e emėrimit tė peshkopėve nė selitė varėse. Sė bashku me kishat e Ulqinit, Shkodrės, Shasit (Suaēit), Drishtit e Pultit, kryepeshkopata e re e Tivarit u vu nė varėsi tė kishės sė Raguzės. Pėr mė se njė shekull peshkopatat shqiptare luftuan pėr t’u shkėputur nga varėsia e Raguzės, duke hyrė nė konflikt jo vetėm me kėtė, por edhe me vetė Papatin. Papa Anastasi IV mė 1153 e, pas tij, papa Aleksandri III mė 1167 kaluan deri nė masa ekstreme, duke shkarkuar nga funksionet peshkopėt e Ulqinit, Tivarit, Drishtit e duke kėrcėnuar me tė njėjtėn masė edhe prelatėt e tjerė, qė refuzonin tė njihnin si autoritet epror kryepeshkopin e Raguzės.

    Kjo luftė e gjatė e peshkopatave katolike shqiptare pėr njė autonomi nga qendrat e huaja kishtare, pėrkatėsisht nga Raguza, u kurorėzua mė nė fund me sukses nė kohėn e pontifikatit tė papės Inocent III (1199-1211).
    Kjo kthesė nė politikėn e Papatit ndaj kishės katolike shqiptare pėrkonte me njė fazė tė re zhvillimi pėr Kishėn Katolike nė pėrgjithėsi. Dobėsimi i Perandorisė Bizantine nga gjysma e dytė e shek. XII, qė ēoi nė shembjen e saj mė 1204 nga kryqtarėt perėndimorė, i hapi rrugė strategjisė sė Papatit pėr shtrirjen e ndikimit tė vet nė trevat ballkanike, qė ishin nėn juridiksionin e Patriarkut ortodoks tė Konstandinopojės.

    Nė kuadrin e njė strategjie tė tillė, kėndi i peshkopatave katolike shqiptare nė veriperėndim tė vendit fitoi rolin e njė baze operacionale tė katolicizmit kundėr ortodoksisė. Duke u nisur nga kufijtė e dioqezės sė Tivarit, kisha katolike depėrtoi nė thellėsi, nė drejtim tė Lindjes (Kosovė) e tė Jugut (Principata e Arbrit). Nė fillim tė shek. XIII, mė saktė nė vitin 1204, burimet historike flasin pėr herė tė parė pėr ekzistencėn e selive peshkopale katolike nė Kosovė, si nė Prizren e nė Shkup. Nė vitet e mėvonshme kisha katolike dėshmohen edhe nė qendra tė tjera, si nė Graēanicė, Trepēė, Novobėrdė, madje edhe nė lokalitete e deri nė fshatra tė vogla, gjė qė flet pėr njė pėrhapje tė gjerė tė ritit katolik nė ato treva, qė 5-6 shekujt e fundit, tė paktėn administrativisht, kishin qenė tė lidhura me kishėn ortodokse tė Lindjes.

    Shtrirja e ritit katolik nė viset e Dardanisė sė vjetėr (Kosovė), tė banuara kryesisht nga popullsi shqiptare, pėrkon me kalimin e tyre dhe tė Dioklesė (Gentės) nga sundimi bizantin nėn pushtimin e shtetit serb tė Rashės. Politika kishtare e mbretėrore serbe synonte qė kisha ortodokse serbe, qysh prej vitit 1219 autoqefale, tė zinte nė kėto hapėsira vendin e Kishės sė Konstandinopojės. Themelimi dhe kthimi nė ritin serb i njė sėrė manastiresh e kishash nė Kosovė, Maqedoni e nė Diokle (Gentė), si dhe zhvendosja nė Pejė e selisė sė Patriarkatit serb i shėrbenin pikėrisht kėtij qėllimi.

    Megjithatė, tė ndodhur nėn presionin dhe kėrcėnimet e Papatit e tė fuqive katolike tė Evropės, mbretėrit dhe kisha serbe u detyruan sė paku fillimisht ta tolerojnė deri diku praninė e kishės katolike nė viset e pushtuara sėrishmi. Kjo vlen sidomos pėr viset e Dioklesė, tradicionalisht tė lidhura me Romėn. Pėr tė shmangur ballafaqimin me popullsinė vendase dhe me botėn katolike tė pėrtejdetit, mbretėrit e parė serbė tė dinastisė Nemanja ua njohėn pėr ca kohė atyre autonominė kishtare qė kishin gėzuar edhe mė parė, nė kohėn e sundimit bizantin. Nė kėtė kuadėr, pėr gjithė gjysmėn e dytė tė shek. XIII, edhe pushteti laik nė Diokle iu besua njė princeshe katolike, gruas franceze tė mbretit Stefani I Urosh, Helenės. Nė kujtesėn e popullsisė shqiptare tė Dioklesė, emri i mbretėreshės Helena u ruajt pėr shumė kohė si bamirėse e mbrojtėse e besimtarėve dhe e objekteve tė kultit katolik. Njė mbishkrim mbi gur nga manastiri benediktin i Shėn Serxhit e Bakut (Shirgjit), qė ruhet sot e kėsaj dite, kujton se nė vitin 1290 mbretėresha Helenė e rindėrtoi nga themelet kėtė vend tė shenjtė pėr besimtarėt e zonės.

    Sidoqoftė, qėndrimet tolerante ndaj katolikėve shqiptarė nė viset e pushtuara pėrbėnin vetėm njė pėrjashtim nė politikėn e Nemanjėve serbė dhe lidheshin me rolin dhe ndikimin e mbretėreshės franceze, Helenės.
    Qysh kur serbėt e Stefan Nemanjės u shfaqėn nė viset e Kosovės e tė Dioklesė (Gentės), fillojnė tė duken dėshmitė e para historike mbi “persekutimet e Zhupanit tė madh” (1173), si dhe pėr “ankthet e vuajtjet e katolikėve tė robėruar” (1199). Politika e shtetit serb ndaj popullsive katolike tė viseve shqiptare tė pushtuara u kristalizua sidomos nė kohėn e sundimit tė mbretėrve Stefan Uroshi II (1282-1321), Stefan Uroshi III (1322-1331) e Stefan Dushani (1331-1355). Koha e sundimit tė kėtyre sovranėve ėshtė periudha e pėrqendrimit dhe e konsolidimit mė tė madh tė mbretėrisė serbe.

    Ajo pėrkon gjithashtu me prishjen pėrfundimtare tė marrėdhėnieve tė kėsaj me Papatin dhe me fuqitė katolike, siē ishin Hungaria dhe anzhuinėt francezė. Duke i konsideruar shqiptarėt katolikė si njė element destabilizues dhe aleat i natyrshėm i kėtyre fuqive, mbretėrit serbė zbatuan njė politikė tė tėrė, qė erdhi duke u pėrpunuar dora-dorės e qė gjeti shprehjen mė tė qartė nė “Kodin e Stefan Dushanit” (1349). Disa nga nenet mė tė rėndėsishme tė kėtij kodi, i kushtoheshin “shkuljes sė herezisė katolike” dhe veprimeve kundėr besimtarėve dhe klerikėve katolikė, qė nuk dėgjonin tė konvertoheshin nė ortodoksinė serbe. Pėr kėta shpallej hapur pėrvetėsimi dhe prishja e kishave, sekuestrimi i pasurisė, damkosja me hekur tė nxehtė, dėbimi dhe deri ndėshkimi me vdekje. Dokumente tė shumta tė asaj kohe provojnė se kėto masa tė parashikuara kundėr katolikėve nė kodin e sė drejtės mesjetare serbe, u zbatuan nė praktikė me egėrsinė mė tė madhe, duke shkaktuar kryengritjet e popullsisė shqiptare si dhe protestat e ashpra tė Papatit, qė mė se njė herė shpalli deri organizimin e kryqėzatave perėndimore pėr tė shpėtuar popullsitė katolike qė vuanin nėn shtypjen e mbretėrve “skizmatikė” tė Rashės.


    Kristalizimi i sferės ortodokse nė shek. XIII-XIV


    Pavarėsisht nga dobėsimi apo humbja e pozitave nė treva tė caktuara, fakti ėshtė se pėrtej brezit Durrės-Ohėr pozitat e kishės ortodokse nė Shqipėri nuk u rrezikuan asnjėherė seriozisht nga mėsymja e katolicizmit roman.
    Aty ndihej fuqishėm veprimi i qendrave tė mėdha tė ortodoksisė bizantine, siē qenė kryepeshkopatat e Durrėsit, Naupaktit, dhe sidomos ajo e Ohrit. Njė numėr i madh kishash e manastiresh bizantine, tė ndėrtuara qė nė shekujt e hershėm tė mesjetės e qė ruhen ende sot nė vende tė tilla, si nė Ohėr, Korēė, Elbasan, Pojan, Berat, Ballsh, Pėrmet, Gjirokastėr, Sarandė, dėshmojnė pėr ndikimin e plotfuqishėm qė kisha ortodokse bizantine ushtronte nė kėto vise. Disa nga kėto manastire administroheshin e drejtoheshin drejtpėrdrejt nga Patriarku i Konstandinopojės e gėzonin kėshtu statusin e lakmuar tė manastirit stavropegjiak. Tė tillė dėshmohen tė kenė qenė manastiri i Shėn Kollit nė Mesopotam (Delvinė), njė fondacion i hershėm i perandorit bizantin Konstandini IX Monomak (1042-1054), apo manastiri i Labovės sė Kryqit dhe ai i Hoteahovit (Ēamėri).

    Ndryshe nga viset e tjera shqiptare nė veri tė vijės Durrės-Ohėr, nė territoret nė jug tė saj kriza e Perandorisė Bizantine nė shek. XII dhe shembja e saj mė 1204 nga kryqtarėt nuk i tronditi pozitat e ortodoksisė bizantine. Pėr mė se gjysmė shekulli pas rėnies sė Konstandinopojės, e gjithė shtrirja prej Durrėsit nė Prevezė u pėrfshi nė kufijtė e Despotatit tė Epirit, njė formacion qė nė pikėpamje shtetėrore e kishtare qe njė imitim i Perandorisė Bizantine. Nėn tutelėn e Despotėve tė Epirit, peshkopatat e Durrėsit, Ohrit, Kaninės, Beratit, Devollit, Drinopojės, Himarės, Butrintit, Eurojės etj., njohėn njė periudhė lulėzimi tė veēantė. Pas vitit 1260, pjesa mė e madhe e kėtyre trevave u pėrfshi edhe pėr gati njė shekull tjetėr (deri mė 1346) nė kuadrin e Perandorisė sė rindėrtuar Bizantine, gjė qė ndikoi akoma mė shumė nė forcimin e karakterit ortodoks tė besimit nė to. Rrethanat politike bėnė shpesh qė familjet fisnike Matrėnga, Muzaka, Zenebishi, Spata, Losha tė kishin marrėdhėnie me fuqitė katolike si anzhuinėt e Napolit ose Venediku, madje dhe me vetė Papatin. Si rezultat ndodhi qė nė pikėpamje kishtare ndonjė pinjoll i tyre tė kthehej nė katolik. Njė dokument i vitit 1290 jep pikėrisht emrat e njė grupi “neofitėsh” katolikė qė u pėrkisnin familjeve nė fjalė. Pavarėsisht nga episode tė tilla, trevat jugore shqiptare dhe banorėt e tyre qėndruan, nė pėrgjithėsi, tė lidhura me ritin ortodoks.

    Pavarėsisht nga fakti qė ndarja kishtare qė prej shek. XI u bė njė realitet nė jetėn shoqėrore nė Shqipėri, ajo nuk arriti asnjėherė tė ushqejė shfaqje tė intolerancės e tė fanatizmit fetar. Pėrgjatė gjithė mesjetės kėtu s’ka asnjė tė dhėnė qė tė pohojė ekzistencėn e ballafaqimeve e tė konflikteve fetare midis shqiptarėve ortodoksė dhe atyre katolikė. Kjo bashkėjetesė e ky mirėkuptim u ruajt edhe kur struktura fetare nė Shqipėri ndryshoi nė mėnyrė radikale dhe kur pjesa mė e madhe e popullsisė u konvertua nė islamizėm.

  15. #15
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Kisha e Arbrit nė shek. XII-XIII


    Drejtim tjetėr i pėrhapjes sė ritit katolik nė trevat shqiptare qe ai i territoreve nė jug tė rrjedhės sė lumit Drin, ku nė kapėrcim tė shek. XII-XIII fillonin kufijtė e Principatės sė Arbrit. Ashtu si nė trevat mė veriore shqiptare, edhe nė shtrirjen e Principatės sė Arbrit, pėrhapja e ritit katolik u kushtėzua sė tepėrmi nga rrethanat politike qė u krijuan kėtu pas mesit tė shek. XII e qė lidhen me krizėn e pėrgjithshme tė Perandorisė Bizantine dhe tronditjen e pozitave tė shtetit e tė kishės bizantine nė Shqipėri. Nuk pėrjashtohen kėtu ndikimet qė vinin nga Durrėsi. Prania e kolonive tregtare italiane, siē qe ajo e venecianėve dhe e amalfitanėve, nėnkuptonte dhe praninė e kishave tė posaēme, rreth tė cilave grumbulloheshin dhe organizoheshin kėto komunitete tė huaja. Tė tilla kisha pėrmenden qė mė 1081, si kisha e Shėn Mėrisė sė Amalfitanėve dhe ajo e Shėn Andresė, kjo e fundit ndėrtuar nga venecianėt. Pas venecianėve dhe amalfitanėve, nė Durrės nuk vonoi tė shfaqej edhe njė komunitet katolik vendas. Por, nga ana tjetėr, ndryshimi i orientimit fetar nė kėtė trevė ishte shprehje e ndryshimit tė orientimit politik tė aristokracisė sė Arbrit, qė pas mesit tė shek. XII merr nuanca tė qarta properėndimore.

    Ndikimet e katolicizmit nė trevėn e Arbrit pėrcilleshin, pra, nėpėrmjet kishės sė Dioklesė (Gentės), nga veriu, dhe nėpėrmjet kishės katolike tė Durrėsit, nga perėndimi. Pėr mė tepėr, ashtu si nė Dioklenė fqinje, nė Arbėr ekzistonin prej kohėsh shumė tė vjetra njė numėr abacish tė urdhrit tė benediktit tė themeluar nga misionarė perėndimorė. Ndonėse nėn hije, kėto vazhduan tė funksionojnė edhe pas ndarjes sė kishave, mė 1054, duke mbajtur gjallė orientimin roman (katolik) tė tyre e duke shėrbyer si pikėmbėshtetje e Papatit nė kėto treva. Tė tilla manastire qenė, p.sh., manastiri i Shėn Lleshit nė derdhjen e poshtme tė Matit, i Shėn Pavlit nė Blinisht, i Shėn Mėrisė sė Ndėrfanit buzė Fanit tė Madh, manastiri i Shėn Lleshit nė Orosh, i Shėn Kollit nė Breg-Matė, i Shėnepremtes nė Kurbin e sė fundi, manastiri i Shelbuemit nė Rubik. Kėto abaci nuk pėrmenden pėrpara vitit 1166, por elementė tė veēantė, si shtresat me mozaikė, afresket apo mbishkrimet e mureve, dėshmojnė qartė pėr njė hershmėri shumė tė madhe tė tyre. Pas ndarjes sė kishave, mė 1054, kėto manastire u kthyen nė avanposte tė katolicizmit roman nė sferėn ortodokse, duke luajtur rolin e tyre nė ndryshimin e raportit tė forcave midis ritit ortodoks dhe atij katolik nė zonėn e Arbrit.

    Aty nga mesi i shek. XIII, kisha ortodokse kishte humbur tashmė mjaft terren nė kėtė zonė. Nė vitin 1143 arkimandriti Nil Doksopatri kumton se mitropolisė ortodokse tė Durrėsit i kishin mbetur vetėm 4 sufragane nga 14 qė kishte pasur dikur. Nga kėto, tre i pėrkisnin territorit tė Arbrit dhe qenė peshkopatat e Krujės, Kunavisė dhe Stefaniakės, qė edhe gjeografikisht ndodheshin mė pranė Durrėsit. Ndėrkaq, mė 19 qershor tė vitit 1166, titullari i kishės sė Arbrit, peshkopi Lazar, i shoqėruar nga abati i manastirit benediktin tė Shelbuemit (Rubik), Gjergji, mori pjesė nė ceremoninė e pėrurimit tė kishės katolike tė Shėn Trifonit nė Kotorr, ku iu rezervua nderi i veēantė i konsakrimit tė njėrit prej altareve tė kishės. Nė ceremoninė nė fjalė ndodheshin edhe pėrfaqėsues tė peshkopatave dhe tė abacive tė tjera katolike shqiptare nga Drishti, Shirgji, Ulqini, Tivari, Shasi si dhe “priori Andrea i Arbrit” qė me sa duket pėrfaqėsonte pushtetin laik tė asaj krahine. Njė vit mė vonė, papa Aleksandri III, nė njė letėr dėrguar peshkopit Llazar tė Arbrit, lėvdon angazhimin e tij pėr ta shkėputur kishėn e tij nga ortodoksia bizantine e pėr ta lidhur atė me Romėn. Me atė rast e fton Llazarin tė njohė si epror tė tij, tė caktuar nga Selia e Shenjtė, mitropolitin e Raguzės.

    Ashtu si selitė e tjera peshkopale shqiptare, edhe peshkopata e Arbrit nuk pranoi tė vihej nėn urdhėrat e kryepeshkopatės dalmatine. Por ajo nuk u shpall as sufragane e kryepeshkopatės sė Tivarit, kur kjo e fundit fitoi atribute mitropolitane dhe grumbulloi rreth vetes qendrat peshkopale tė Dioklesė. Njė dokument papal i vitit 1188 bėn tė ditur se peshkopata e Arbrit ishte vendosur nė atė kohė nėn varėsinė e drejtpėrdrejtė tė Selisė sė Shenjtė. Emėrimi dhe shugurimi i kreut tė saj bėhej vetėm nga Papa i Romės. Peshkopata e Arbrit ishte e vetmja ndėr tė gjitha peshkopatat katolike tė pellgut dalmato-shqiptar qė gėzonte njė status tė tillė.

    Ėshtė jashtė ēdo dyshimi se lėvizjet e kishės sė Arbrit pėrcaktoheshin nė njė masė tė madhe nga vullneti politik i krerėve tė Arbrit. Orientimi i ri i kishės sė Arbrit nga Roma katolike, si dhe organizimi i saj i pavarur nga qendrat fqinje, i pėrgjigjej drejtimit tė ri properėndimor e autonomist tė politikės sė tyre.
    Akti i fundit i kėtij orientimi ishte edhe braktisja e ritit ortodoks dhe konvertimi nė katolicizėm nga vetė krerėt e Principatės sė Arbrit. Njė hap i tillė u ndėrmor nė vitin 1208 nga princi Dhimitėr. Nė njė letėr pėr papėn Inocenti III, Dhimitri i shfaqte kreut tė kishės katolike vendimin pėr t’u futur bashkė me vasalėt e tij, nė gjirin e kishės katolike. Papa nisi qė atė vit nė drejtim tė Arbrit dy emisarė tė tij, ndėr tė cilėt njėri ishte arkidhjaku katolik i Durrėsit, qė do tė merreshin me pėrgatitjen doktrinale tė princit tė Arbrit e tė njerėzve tė tij. Ceremonia solemne e bashkimit tė tyre me kishėn e Romės do tė zhvillohej nė njė fazė tė dytė, nė praninė e njė legati apostolik, tė dėrguar posaēėrisht nga Papa.
    Traktaktivat midis Papatit e princėrve tė Arbrit u ndėrprenė si rezultat i rrethanave tė reja politike qė u krijuan nė krejt zonėn e Durrėsit e tė Arbrit pas vitit 1210.

    Kėto u pėrfshinė pėrsėri pėr rreth gjysmė shekulli nė sferėn e ndikimit bizantin e gjatė kėsaj kohe kisha e Arbrit u lidh sėrish me botėn ortodokse. Megjithatė, prirjet pro-katolike mbetėn gjithmonė tė fuqishme si nė Arbėri, ashtu dhe nė Durrės. Kėtu, krahas kishės ortodokse, vazhdoi tė funksionojė pandėrprerė edhe kisha katolike, qė, nė mungesė tė kryepeshkopit, drejtohej nga njė arkidhjak i zgjedhur nga mbledhja e klerit vendas. Nė kėtė kohė nė Durrės duken edhe shenjat e para tė mbėrritjes sė misionarėve tė urdhrave tė rinj, dominikanė e franēeskanė. Nė zonat periferike tė Arbrit, nė kufi me Pultin e Shkodrėn, kisha katolike i ruajti tė paprekura pozitat e saj. Vetė peshkopi i Arbrit, i pėrsėriti mė 1250 papa Inocentit IV dėshirėn pėr futjen e dioqezės sė tij nėn tutelėn e Romės. Kėsaj iu paraqit njė rast ideal pėr konsolidimin e pozitave tė katolicizmit nė njė zonė kaq tė kontestuar nga tė dy kishat rivale, atėherė kur anzhuinėt e Napolit morėn Durrėsin dhe e shtrinė juridiksionin e tyre nė tė gjitha viset e Principatės sė Arbrit (1272).

    Nė atė kohė u derdhėn nė Shqipėri njė numėr i madh fretėrish dominikanė e franēeskanė, qė u vendosėn nė abacitė e vjetra benediktine ose themeluan qendra tė reja manastirore. Ata u kthyen nė njė mjet aktiv tė propagandės papale, e cila ndikoi mjaft nė konsolidimin dhe nė shtrirjen e mėtejshme tė pozitave tė katolicizmit nė Shqipėri. Megjithatė, pėrsa i pėrket shtrirjes sė ngushtė tė Arbrit, kėtu riti katolik nuk arriti tė zhvendoste plotėsisht besimin ortodoks. Qoftė pėr traditė, qoftė si rrjedhojė e ndikimit, qė kisha ortodokse ushtroi vazhdimisht nė kėtė bėrthamė qendrore tė trojeve shqiptare, kėtu u arrit tė realizohej njė simbiozė e deri njė pėrzierje e tė dy riteve, pėr tė cilėn papėt e Romės u ankuan mė se njė herė. Njė simbiozė e pėrzierje e tillė u shpreh materialisht nė ekzistencėn e funksionimin paralel tė kishave e manastireve katolike e ortodokse nė gjithė zonėn e Arbrit si dhe nė Durrės.

    Nuk janė madje tė rralla rastet kur brenda tė njėjtit tempull tė gjenden sė bashku elementė simbolikė, ikonografikė, ritualė e kulturorė qė i pėrkasin njėrit apo tjetrit rit. Shembull tipik nė kėtė drejtim ishte kisha e hershme e Shėn Mėrisė nė Brrar afėr Tiranės, njė themelim i bujarėve Skurra, ku skenat biblike nė afresket e mureve, ose mbishkrimet latine apo greke, dėshmojnė pėr njė pozitė tė papėrcaktuar tė gjithė kėsaj treve midis katolicizmit e ortodoksisė e nė njė kuptim mė tė gjerė midis qytetėrimit perėndimor e atij bizantin. Pikėrisht pėr kėtė arsye, njė misionar katolik, qė vizitoi Arbėrinė mė 1308, konstatonte se banorėt e kėtij vendi qenė “sa katolikė, aq edhe ortodoksė”. Edhe mė kuptimplote pėr ēėshtjen e prirjeve kulturore e fetare qė mbizotėronin nė atė kohė nė trevėn e Arbrit ėshtė shembulli i Karl Topisė, princ i Arbrit nė vitet 1350-1385. Edhe pse botėrisht shpallej si princ katolik e ithtar i Papės, Karl Topia nė praktikė u shqua si themelues (ktitor) kishash e manastiresh ortodokse e nė pėrgjithėsi si mbrojtės e pėrkrahės i kulturės bizantine nė principatėn e tij.

  16. #16
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    5. PRONA FEUDALE NĖ SHQIPĖRI GJATĖ SHEK. XI-XIV



    Prona feudale dhe evoluimi i saj nė Shqipėri (shek. XI-XIV)


    Shekulli X ofron dėshmitė e para historike pėr format fillestare tė pronės feudale nė Shqipėri. Ato kanė tė bėjnė kryesisht me pronat kishtare, dokumentacioni i tė cilave mundi tė ruhej mė mirė nėpėr arkivat e biblotekat e manastireve dhe institucioneve tė tjera kishtare. Konkretisht, pėr vitet 1018 e 1020 ruhen dy akte dhurimi tė perandorit bizantin Bazili II pėr disa nga peshkopatat shqiptare. Nė aktet (diplomat) nė fjalė bėhet fjalė pėr numra tė ndryshėm klerikėsh e parikėsh, qė pėrfaqėsojnė kategori tė ngjashme bujqish, tė cilėt bashkė me tokėn e tyre lidheshin pas peshkopatave nė fjalė me detyrimin qė t'u dorėzonin atyre tatime tė caktuara, tė cilat mė parė i dorėzoheshin shtetit bizantin. Kėshtu, kryepeshkopit tė Ohrit i akordoheshin 30 klerikė e po aq parikė, njėlloj sa edhe peshkopit tė Kosturit. Kurse peshkopi i Glavinicės do tė kishte nė viset nėn juridiksion tė tij, nė Mallakastėr e Kaninė, 40 klerikė e 40 parikė, po aq sa dhe peshkopi i Beratit. Peshkopė tė eparhive mė pak tė rėndėsishme, si tė Cernikut (Cėrrikut), e Dropullit (Adrianopolit) do tė kishin nga 15 pėr secilėn nga tė dy kategoritė, kurse ai i Himarės 12 pėr ēdo kategori. Nė aktet e Bazilit II pėrcaktohet se peshkopatave nė fjalė u jepej e drejta e nxjerrjes pėr vete (ekskusia) tė tė ardhurave qė mė parė i dorėzoheshin shtetit bizantin.

    Lidhja e njė numri tė caktuar fshatarėsh, bashkė me ngastrat e tyre, pas personave fetarė ose laikė me qėllim shlyrjen nė favor tė kėtyre tė fundit tė atyre detyrimeve, qė fshatarėt nė fjalė deri atėherė ia kishin dorėzuar shtetit, pėrbėn njė shenjė paralajmėruese pėr marrėdhėniet e reja qė po pėrvijoheshin nė fshatin shqiptar. Megjithatė, njė lidhje e tillė qe ende e brishtė, qoftė pėr faktin se numri i ekonomive fshatare qė i atashoheshin njė personi a njė institucioni fetar tė caktuar qe i ulėt, qoftė pėr faktin se pjesa e rentės qė kėta tė fundit merrnin nga kėto ekonomi fshatare qe ende e vogėl nė krahasim me sasinė e rentės qė shkonte nė favor tė shtetit. Nga ana tjetėr, ky sistem linte krejtėsisht nė duart e shtetit atributet e pushtetit gjyqėsor, duke i dhėnė atij njė pozitė mbisunduese si ndaj bujqve "tė dhuruar", ashtu dhe ndaj beneficiarit qė tash e tutje pėrfitonte njė pjesė tė rentės sė tyre.
    Gjithsesi, aktet e dhurimit tė perandorit bizantin Bazili II tė viteve 1018-1020 zbulojnė njė fazė embrionale tė sistemit tė pronies (pronoia), i cili nga shek. XI u bė forma tipike e pronės feudale nė Bizant. Institucioni i pronies pati njė pėrhapje tė gjerė edhe nė trevat shqiptare, aq sa fjala "pronie" u trashėgua nė fjalorin e shqipes, duke marrė nė dallim nga kuptimi qė kishte fillimisht, kuptimin e ēdo forme zotėrimi tė pakushtėzuar (pronė).

    Nė fakt, pronia ishte njė sasi e caktuar toke e pėrfaqėsuar nga njė numėr ekonomish fshatare, qė perandori bizantin me anė tė njė diplome tė posaēme (krysobull) ua shpėrndante personave laikė apo institucioneve fetare pėr t'i pasur nė zotėrim tė kushtėzuar.

    Pronia nuk ishte kurrsesi njė zotėrim me tė drejta tė plota. Duke marrė pronien, titullari i saj, proniari, fitonte tė drejtėn tė vilte nga ekonomitė fshatare, qė pėrbėnin pronien e tij, njė numėr tė caktuar detyrimesh qė deri atėherė shkonin nė dobi tė arkės perandorake. Nė kėmbim ai ishte i detyruar t'i pėrgjigjej thirrjes sė perandorit pėr shėrbim ushtarak, duke u paraqitur me njė numėr kalorėsish e kėmbėsorėsh tė armatosur me shpenzimet e veta. Kėshtu nė fund tė shek. XIV njė proniar nga familja Dukagjini i pėrgjigjej thirrjes sė kryezotit pėr luftė duke u paraqitur me 40 kalorės e 100 kėmbėsorė. Nė pikpamje juridike, pronia ishte, pra, e ngjashme me stratiotika ktemata, d.m.th. me ngastrat e ushtarėve-bujq tė periudhės paraardhėse. Si njėra dhe tjetra jepeshin pėr shfrytėzim me kusht dhe kushti kryesor ishte kryerja e shėrbimit ushtarak. Por nė pikėpamje shoqėrore ndryshimi mes njėrės dhe tjetrės qe i madh. Zotėruesit e ngastrave ushtarake i pėrkisnin klasės sė fshatarėsisė sė lirė, qė merreshin vetė me punimin dhe shfrytėzimin e tyre. Nė tė kundėrtėn, zotėruesit e pronies i pėrkisnin klasės sė pronarėve tė mėdhenj, qė pėrdornin punėn e tė tjerėve, tė bujqve parikė (paroikoi).

    Pronia lidhej ngushtė me personin tė cilit i jepej. Ajo nuk shitej, nuk ndahej, nuk dhurohej. Pas vdekjes sė titullarit, proniarit, ajo i kthehej pėrsėri pushtetit qendror dhe me njė krysobull tė re perandori ia kalonte atė njė proniari tė ri, qė sigurisht merrte pėrsipėr detyrimin ushtarak. Pronia mund tė trashėgohej nga i ati tek i biri nė rast se ky merrte pėrsipėr tė kryente detyrimet ushtarake si i ati. Por dhe nė kėtė rast nevojitej miratimi i pushtetit qendror, pėrkatėsisht i perandorit.

    Instituti i pronies e pėrshpejtoi edhe nė Shqipėri procesin e feudalizimit, sidomos nėpėrmjet krijimit tė njė shtrese tė re tė pasurish, tė fisnikėrisė ushtarake. Nė shek. XII vendi gėlonte nga fisnikė tė tillė qė mbanin tituj bizantinė, si sebastos, kaballarios etj. Pėr shumė nga kėta, pajisja me pronia e me tituj nga pushteti qendror bizantin shėnoi edhe fillimin e njė procesi integrimi nė shtetin dhe administratėn bizantine.

    Me kalimin e kohės pronia pėsoi ndryshime thelbėsore. Nė shek. XIII-XIV proniarėt fituan njė numėr tė madh privilegjesh e atributesh, duke e zhvendosur gjithnjė e mė shumė pushtetin qendror. Sasia e rentės qė shkonte nė dobi tė proniarit u rrit sė tepėrmi nė raport me atė qė i shkonte arkės qendrore. Proniarėt filluan tė merrnin pėr vete edhe taksėn e tokės, qė ishte atribut i pandashėm i pushteti qendror. Proniarėt ngritėn njė aparat tė tyrin administrativ, qė zėvendėsoi atė shtetėror, me nėpunės, roje, ushtarė, ndonjėherė edhe me gjykatės tė vetėt.
    Nė fakt, pas shek. XIII, ndodhte shpesh qė proniarėt tė pėrvetėsonin edhe tė drejtėn e gjykimit fillimisht pėr ēėshtjet e vogla, mė vonė edhe pėr krimet e rėnda, duke i hequr pushtetit qendror njė nga prerogativat kryesorė tė ushtrimit tė sovranitetit.

    Nė shek. XIV, pronia i ishte afruar sė tepėrmi statusit tė njė zotėrimi feudal tė pavaruar. Ajo tanimė mund tė trashėgohej, tė ndahej, madje dhe tė shitej. Gjithnjė e mė rrallė proniari pėrmbushte detyrimin kryesor ndaj shtetit, atė ushtarak, madje kjo shpjegon pėrse nė ndonjė rast del se zotėrues dhe administratorė tė proniave tė ishin edhe gra.

    Megjithatė, nė fund tė shek. XIV dhe gjatė gjithė shek. XV, nė pėrputhje me intensifikimin e veprimtarive ushtarake si pasojė e sulmeve tė turqve osmanė, vihet re njė rigjallėrim i institucionit tė tokave ushtarake (stratiotika ktemata), qoftė nė formėn e mirėfilltė feudale (pronia), por sidomos nė formėn e vjetėr tė parcelave tė vogla ushtarake tė periudhės sė perandorėve “maqedonė” (shek. IX-XI). Shumė nga shqiptarėt e emigruar nė Greqi, nė shek. XIV-XV, u vendosėn bashkė me familjet e tyre nė zotėrimet e feudalėve bizantinė, tė cilėt u dhanė atyre nė pėrdorim toka, vreshta e kullota kundrejt kryerjes sė shėrbimit ushtarak nė mbrojtje tė zotėrimeve nė fjalė. Burimet e kohės i quajnė ata rėndom stratiotė (ushtarė). Institucioni i pronies njohu njė pėrhapje tė madhe nė zonėn e Shkodrės, ku nė shek. XIV dėshmohet njė numėr i madh proniarėsh, tė cilėt me miratim tė Venedikut administronin fonde tė caktuara tokash nėn juridiksionin e Shkodrės kundrejt detyrimit pėr t'i shėrbyer me luftėtarė qeveritarit venecian tė atij qyteti.

    Nga ana tjetėr, nė zotėrimet e saj tė Peloponezit, tė Eubesė e tė Dalmacisė, Republika e Venedikut tėrhoqi masa tė tėra emigrantėsh shqiptarė, tė cilėve u premtonte ngastra toke, vreshta, kullota etj., kundrejt angazhimit tė tyre nė mbrojtje tė kėshtjellave e zotėrimeve veneciane nga sulmet e turqve osmanė. Pėr mė se njė shekull, kėta pronarė-luftėtarė shqiptarė (stratiotė), qenė shtylla kurrizore e ushtrive tė Venedikut sa nė zotėrimet e tij tė Shqipėrisė, ashtu dhe nė ato tė Greqisė e tė Dalmacisė. Reparte stratiotėsh shqiptarė u pėrdorėn nga Venediku edhe nė Itali, nė luftėrat me shtetet rivale tė tij. Fama e stratiotėve shqiptarė, si Mėrkur Bua, Manol Blesi etj., i kapėrceu edhe kufijtė e Italisė e u pėrhap nė Gjermani, Francė, Poloni, ku kėta stratiotė ofruan shėrbimet e tyre.

    Ndonėse pronia u bė dukuri mbizotėruese nė shek. XI-XIV, krahas saj vazhduan tė ekzistojnė forma tė tjera tė pronės. Kjo vlen nė radhė tė parė pėr bashtinėn apo pronėn mė tė drejta tė plota e tė pakushtėzuara, qė posedohej mbi bazėn e titujve tė pronės (titulus possessionis). Kishte bashtina qė i pėrkisnin pėrfaqėsuesve tė aristokracisė dhe qė si tė tilla kishin shtrirje tė madhe dhe punoheshin nga bujqit. Kėto njiheshin nė Bizant me emrin "paraspor". Por kishte edhe bashtina tė vogla, prona tė bujqve, qė punoheshin nga vetė pronari. Kategorisė sė bashtinės i pėrkisnin edhe pronat e qytetarėve tė Durrėsit, Shkodrės, Drishtit etj., nė rrethinat e qyteteve nė fjalė. Nė Durrės qytetarėt zotėronin nė pronė tė plotė edhe kullotat nė malin e afėrt tė Temalit. Ndarja, trashėgimia apo shitblerja e bashtinave ishte njė dukuri e zakonshme, qė ndeshet herėt nė Durrės, Dibėr, Devoll, Vageneti e gjetkė. Bashtina ishte e vetmja kategori e pronės qė paraqitej lirisht nė tregun e tokės. Shitblerja e saj pasqyrohej nė ndryshime tė shpejta e tė thella tė statusit shoqėror.

    Njė shitje e shpejtuar e tokės apo edhe njė pėrjashtim nga e drejta e trashėgimisė mund ta kthente sakaq njė pronar nė njė bujk tė varfėr (paroikos), siē ndodhi mė 1223 me Tanushin, birin e Gjinit, nga Dibra, i cili u detyrua tė punonte si bujk (poroikos) nė tokat e tė tjerėve, pasi e ėma dhe vėllezėrit nuk i dhanė pjesėn e tokės qė i pėrkiste si trashėgim nga i ati.
    Afrimi i statusit tė pronės sė kushtėzuar (pronies) me atė tė pronės sė pakushtėzuar (bashtinės) pas shek. XIII, i dha vrull tė papėrmbajtur procesit tė pėrqendrimit tė tokave nė pak duar, rrjedhimisht dhe rrėnimit tė pronarėve tė vegjėl. Ky proces u shoqėrua me rritjen e tė drejtave (imuniteteve) dhe tė atributeve sovrane tė pronarėve tė veēantė dhe me fuqizimin e pozitės sė tyre ekonomike, juridike e politike si ndaj masės sė fshatarėve tė vet, ashtu edhe ndaj pushtetit qendror. Kjo ėshtė koha kur mund tė flitet pėr marrėdhėnie feudale tė zhvilluara nė Shqipėri.

    Zotėrimi feudal nė Shqipėri, si kudo nė Bizant apo nė Perėndim, pėrbėhej nga dy pjesė kryesore: toka e fshatarėve-parikė e ndarė nė ngastra (stases) dhe toka e zotėrisė qė ishte nė zotėrim tė drejtpėrdrejtė tė tij. Toka e fshatarit pėrfaqėsohej nga shtėpia e tij (zjarri) me anekset dhe me arėn, vreshtin, kopshtin etj. Zotėrimi i fshatarit nuk ishte i pėrqendruar: ai ndahej nė shumė ngastra tė vogla, shpeshherė larg njėra-tjetrės. Pjesa tjetėr e fondit tė tokės nė njė zotėrim feudal ishte pronė e drejtpėrdrejtė e fisnikut dhe si e tillė administrohej prej tij (paraspori). Kjo pjesė e zotėrimit feudal (ekonomia demaniale) erdhi vazhdimisht duke u shtuar, paralelisht me fuqizimin e aristokracisė. Karakteristike ėshtė qė, nė njė fazė tė parė, ishin ngastrat e fshatarėve ato qė realizonin pjesėn kryesore tė prodhimit feudal.

    Por nė shek. XI pjesa e tokave nė administrim tė drejtpėrdrejtė tė fisnikut i kaloi tė parat si nga sasia, ashtu dhe nga prodhueshmėria. Shtrirja e madhe e tyre lejonte pėrdorimin e metodave e tė teknikave tė pėrparuara, siē qe qarkullimi bujqėsor 3-vjeēar, si dhe shfrytėzimin intensiv i tokave nėpėrmjet ujitjes, plehėrimit etj.
    Edhe mė i shpejtė ishte procesi i pėrqendrimit tė tokave nė duart e institucioneve fetare, manastireve e peshkopatave. Ndryshe nga ē'kishte ndodhur deri nė shek. XII, kur sipėrfaqet nė zotėrim tė tyre ishin rritur si rezultat i dhurimeve tė bėra nga ana e pushtetit qendror, tani, pas shek. XII, dhuruesit e mėdhenj tė manastireve e tė peshkopatave janė fisnikėt e mėdhenj apo tė vegjėl, pa pėrjashtuar dhe kategorinė e njerėzve tė thjeshtė tė fshatit e tė qytetit. Nė fillim tė shek. XIV manastiret e peshkopatat kishin arritur tė grumbullonin sasi tė pamasa fondesh tokėsore.

    Njė pjesė e konsiderueshme e viseve tė Kosovės ishin atė kohė pronė e manastireve tė mėdha, si ai i Hilandarit nė malin Athos, ai i Deēanit (nė rrethin e Pejės), i Vranjės (Shkodėr), i Kryeėngjėllit (Prizren), i Shėn Gjergjit (Shkup) etj. Vetėm manastiri i Deēanit zotėronte nė shek. XIV rreth 20 000 ha tokė, qė zinin njė zonė pak a shumė kompakte nė Rrafshin e Dukagjinit. Toka i dhurohej manastirit bashkė me bujqit, tė cilėt ēliroheshin nga detyrimet ndaj feudalit. Kėto i kalonin manastirit tėrėsisht, nė formėn e detyrimeve nė natyrė, nė tė holla e nė punė angari.

    As feudali, pronar i dikurshėm, as njerėzit e tij nuk mund tė shkelnin nė atė tokė e tė mblidhnin detyrimet. Nė aktdhurimin e dy fshatrave tė zonės sė Dibrės pėr manastirin e Hilandarit, mė 1426, Gjon Kastrioti deklaronte se fshatrat nė fjalė do tė ishin tė lirė nga ēdo lloj detyrimi qė i kishin dhėnė deri atėherė atij; kėto tė drejta ai ia kalonte tė plota manastirit.

    Tė ardhurat e manastireve ishin kryesisht nė produkte bujqėsore. Por njė pjesė, sigurisht mė e vogėl, vinin nga veprimtaria zejtare dhe nga aktivitete tė tjera. Kėshtu, manastiri i Prizrenit merrte falas nga zona e Pultit njė sasi fshikėzash mėndafshi, verė e kripė, kurse manastiri i Deēanit pėrpos kėtyre merrte edhe njė sasi hekuri (50 nade). Manastiri i Prizrenit merrte 1 mijė hyperperė nė vit nga doganat e Prizrenit. Tė ardhura tė mėdha manastiret nxirrnin nga panairet tė organizuara nė territorin e tyre. Shpeshherė nė panaire tė tilla, si psh. nė panairin e Shėn Gjergjit nė Shkup, ishte e ndaluar tė tregtoheshin produkte tė tjera, qė s'ishin tė manastirit nė fjalė.
    Njė burim i qėndrueshėm tė ardhurash pėr kishėn mbetej, nė fund, taksa pėr kishėn (kanonikon), e paguar nė natyrė e nė tė holla. Njė pjesė e mirė e saj merrte rrugėn pėr nė Romė e Konstandinopojė. Dorėzimi i detyrimeve (prebenda) ishte njė nga shkaqet e fėrkimeve qė lindnin herė pas here midis klerit vendas shqiptar, nga njėra anė, dhe Papatit tė Romės e Patriarkatit tė Konstandinopojės, nga ana tjetėr.

    Nė pėrpjekje pėr tė gjetur mjete financiare plotėsuese, veēanėrisht nė kohė luftėrash, pushteti qendror vendoste tatime tė jashtėzakonshme mbi popullsinė. Kėshtu, nė vitet e fundit tė shek. XII, perandori bizantin vendosi mbi popullsinė e provincave perėndimore tė perandorisė tė ashtuquajturin alamanikon (taksa gjermane), pėr tė pėrballuar nevojat e luftės me perandorin gjerman, Henrikun V tė Sicilisė. Nė shek. XV Venediku u impononte banorėve tė zotėrimeve tė tij nė Shqipėri mbledhjen e herpashershme tė detyrimeve tė jashtėzakonshme (recollecta), me tė cilat siguronte paqen me komandantėt osmanė tė krahinave fqinje.

    E gjithė piramida e shoqėrisė feudale mbėshtetej nė shfrytėzimin e punės sė bujqve (parikėve). Kategori tė tjera bujqish ishin edhe "tė huajt" e "tė lirėt" (ksenoi, eleutheroi). Kėta ishin tė privuar nga toka e nga ēdo lloj prone, pra tė parregjistruar nga fisku dhe vendoseshin nė feud nė cilėsinė e punėtorit me mėditje. Por me kohė edhe kėta pajiseshin me njė copė tokė pėr tė cilėn paguanin detyrimet pėrkatėse, duke u shkrirė, kėshtu, dhe ata nė masėn e parikėve.

  17. #17
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Detyrimet feudale


    Sistemi i detyrimeve feudale qė rėndonin mbi fshatarin nuk ishte i njėjtė pėr tė gjitha viset shqiptare. Ai ndryshonte sipas konfiguracionit tė terrenit, por edhe sipas sferave politike nė tė cilat pėrfshihej kjo apo ajo zonė. Edhe raporti midis llojeve tė ndryshme tė rentės, nė natyrė, nė tė holla e nė angari, ndryshonte nga vendi nė vend e nga koha nė kohė. Fuqizimi i fisnikėve kundrejt pushtetit qendror bėri qė nga shek. XIII, pjesa e rentės nė angari e nė tė holla tė rritej nė krahasim me rentėn nė natyrė. Njėherėsh ndryshoi edhe raporti midis rentės qė shkonte nė favor tė shtetit dhe asaj nė dobi tė fisnikut, nė fitim tė kėtij tė fundit.

    Detyrimet pėr shtetin pėrfshinin detyrimin mbi tokėn (soku), qė nė trevėn e Shkodrės pėrbėhej nga pagimi i njė dukati dhe tė njė modi grurė (afėr 250 kg) nė vit nga ēdo ekonomi fshatare. Krahas sokut paguhej dhe taksa "pėr tym" (zjarr, shtėpi) e barabartė me njė dukat flori, e ashtuquajtura "e dhjeta e melit", taksa e obrokut, baras me 4 grosh argjendi nė vit, qė paguhej si kontribut pėr mbajtjen e ushtrisė dhe tė nėpunėsve qeveritarė gjatė qėndrimit nė njė vend tė caktuar etj. Njė vend tė rėndėsishėm zinte aerikoni, qė nė fillimet e tij kishte qenė thjesht njė gjobė e parashikuar pėr njė numėr shkeljesh e krimesh (vrasje, pėrdhunim, gjetje thesari). Me kalimin e kohės aerikoni u kthye nė njė detyrim tė pėrhershėm. Kontribute tė tjera tė bujkut pėr shtetin kishin tė bėnin me punė angari nė ndėrtime rrugėsh, urash, kėshtjellash (kastroktisia) apo nė transporte tė ndryshme, me taksa tė veēanta si e dhjeta e derrave, taksa e verės, e vajit etj.

    Nga ana e tij, fisniku merrte si rregull 1/10 e prodhimeve, por kjo nuk pėrjashtonte qė duke shfrytėzuar pushtetin, ai tė kėrkonte sasi mė tė madhe. Nė rastet kur pronari jepte me qira ngastra nga paraspori i tij pėr bujq nevojtarė, ai kėrkonte deri nė 1/4 e 1/2 e prodhimit. Pėr raste festash fshatarėt ofronin gjithashtu dhurata nė natyrė (kaniske), tė cilat ishin tė detyruara dhe aspak me dėshirė, siē e thotė emri i tyre. E madhe ishte gama e punėve angari qė bujqit kryenin gjatė vitit nė pronat e fisnikut: nga lėrimi i tokės, mbjelljet, korrjet, vjelje e vreshtave, e deri te transportimi i produkteve nėpėr depo, prerja e transporti i druve tė zjarrit, i kripės etj. Nė shek. XIV angaritė zinin njė peshė tė madhe tė detyrimit tė fshatarit. Nė disa zona tė Shqipėrisė ato zinin deri nė 2 ditė pune nė javė nė pronat e fisnikut apo nė shėrbime tė ndryshme.

    Nė shek. XII-XIV vertikalizimi feudal i shoqėrisė shqiptare u thellua edhe mė tepėr. Lidhjet e varėsisė ekonomike e juridike pėrfshinė sektorė gjithnjė e mė tė gjerė tė popullsisė fshatare. Burimet flasin pėr kthim nė pronė feudale jo vetėm tė zonave fushore, por dhe tė atyre kodrinore e madje malore. Nė pronėsi feudale po kalonin edhe bastionet e fundit tė pronės sė bashkėsisė, pyjet, kullotat, korijet, peshkoret etj. Ky proces feudalizimi mori vrull sidomos nė periudhėn e dobėsimit tė Perandorisė Bizantine, qė pėrkon me sundimin e dinastisė sė Perandorisė Paleologe (shek. XIII-XV). Atė kohė edhe prona e pėrkohshme dhe e kushtėzuar (pronia) pėrmbylli evolucionin e saj tė kthimit nė njė pronė tė vėrtetė feudale tė pėrhershme, tė trashėgueshme e tė pakushtėzuar. Shitblerja e lirė e tokave e favorizoi sė tepėrmi pėrqendrimin e tokės nė duar tė njė numri tė kufizuar pronarėsh.

    Por masėn dėrrmuese njerėzore, mbi tė cilėn ngrihej pushteti i fisnikut, e pėrbėnin pa dyshim bujqit, qė banonin dhe punonin nė zotėrimet e tij. Tashmė lidhjet feudale tė varėsisė po ktheheshin nė njė karakteristikė themelore tė marrėdhėnieve tė tyre me "tė fuqishmit". Burimet historike i pėrmendin shpesh herė bujqit me termat servi, villani apo paroikoi, qė dėftejnė bujkrobin e mirėfilltė. Tė njėjtat burime japin tė dhėna tė mjaftueshme, qė tregojnė se nė zona tė gjera tė Shqipėrisė popullsia e fshatit kishte rėnė realisht nė statusin e bujkrobėrisė.

    Njė udhėtar anonim tregon, nė vitin 1308, se fshatarėt nė krahinat kryesisht malore tė Kėlcyrės, Tomorricės, Stefaniakės, Kunavisė, Pultit e Dibrės, punonin tokat dhe vreshtat e fisnikėve tė veēantė, u dorėzonin atyre detyrime tė caktuara dhe kryenin shėrbime tė tjera shtėpiake pėr ta. Historiani bizantin Kantakuzeni, nga ana e tij, dėshmon se fuqia e krerėve tė kėtyre krahinave mbėshtetej sė tepėrmi nė bagėtitė e imta e tė trasha qė ata zotėronin nė kope tė panumėrta.

    Ky pėrqendrim i pasurisė nė pak duar, kishte pa dyshim anėn tjetėr tė shpronėsimit e tė varfėrimit tė masės sė bujqve.

  18. #18
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    6. QYTETET E SHQIPĖRISĖ



    Zhvillimi urbanistik dhe popullsia



    Qytetet qenė ato qė pėsuan mė shumė gjatė periudhės kalimtare tė kapėrcimit nga lashtėsia nė mesjetė. Si rezultat i shthurjes sė plotė tė sistemeve tė vjetra tė qeverisjes, tė ekonomisė, tė komunikimit qytetet shqiptare shėnuan njė dobėsim e tkurrje nė funksionet e tyre. Nga ana e tyre, sulmet “barbare” qė u pėrsėritėn rregullisht nė shek. V-VII, i dhanė dhe ato njė goditje tė pandreqshme pjesės mė tė madhe tė qyteteve tė Ilirikut Perėndimor. Nishi, Doklea, Skampa, Amantia, Onkezmi, Euroia nuk i mbijetuan dot kėsaj periudhe tė trazuar. Qytete tė tjera, si Apolonia, Butrinti, Adrianopoli, Bylisi (Glavinica) humbėn shkėlqimin e dikurshėm dhe mbijetuan vetėm si qendra tė thjeshta peshkopale e ushtarako-administrative. Nė fakt, edhe burimet e kohės i emėrtojnė pjesėn mė tė madhe tė qyteteve tė hershme, jo mė si qytete (polis), por si kėshtjella (kastellia, polismata), duke nėnvizuar me kėtė rėnien e funksionit ekonomik e shoqėror tė tyre. Shkodra, Lezha, Ulqini, Liknidi (Ohri) arritėn tė mbeten qendra tė banuara, ndonėse dhe ato u goditėn rėndė. Nė mjaft raste, qytetet e dikurshme u shpėrngulėn nė lartėsitė e afėrta, ku popullsia ndihej mė e sigurt brenda mureve tė rindėrtuara ose tė ndėrtuara rishtas. I tillė qe rasti i Krujės, i Kaninės, i Petrelės. Edhe nė Lezhė, qendra e gravitetit u zhvendos nga qyteti i poshtėm i zhvilluar rreth portit (Lissus), nė pikėn e afėrt mbizotėruese, ku ndodhej kėshtjella e vjetėr.

    Njė rast tė pėrveēėm pėrbėn qyteti i Durrėsit, i cili edhe nė shekujt e mesjetės sė hershme vazhdoi tė jetė “metropoli i Ilirikut” (Niqifor Brieni). Qyteti-port, pikėnisje e rrugės Egnatia, ishte nyja kryesore qė lidhte Perandorinė Bizantine me zotėrimet e saj nė Itali dhe, nė pėrgjithėsi, me Perėndimin. Nė shek. V perandor Anastasi I, me origjinė nga ky qytet, e qarkoi atė me mure solide qė u qėndruan tė gjitha kohėrave. Rėndėsi e veēantė iu kushtua fortifikimit tė Durrėsit nga krahu i veriut (Kepi i Pallės), ku njė istėm me gjerėsi 7 km e bashkonte qytetin me pjesėn tjetėr tė kontinentit. Nė kėtė krah, ku priteshin goditjet kryesore kundėr qytetit, gjendej e ashtuquajtuara “Porta e Kalorėsit”, e pėrmendur mė 1246 dhe qė e mori emrin nga statuja e bronztė e kalorėsit, e vendosur s’dihet kur mbi traun e portės. Po nė kėtė krah ngrihej njė kullė e fuqishme, e restauruar mė 1225 nga despoti Teodor Engjėlli i Artės. Rreth vitit 1280 anzhuinėt ndėrtuan nė mbrojtje tė portit njė kullė tė re nė krahun jugor, buzė detit, qė u lidh me kėshtjellėn bizantine me anė tė njė muri. Nė kėtė anė tė kėshtjellės ekzistonte qysh nė shek. XI njė lagje e banuar prej tregtarėsh nga Venediku dhe Amalfi. Nė pjesėn mė tė lartė tė qytetit ndodhej fortesa (castrum, praetorium), ku qėndronte garnizoni i qytetit.

    Nė shek. XIII edhe qendra tė tjera shqiptare, si Drishti, Deja, Shasi, Prizreni, Lezha, Kruja, Berati, Kanina etj., bėnė njė hap tė rėndėsishėm drejt kthimit tė tyre nga kėshtjella me fizionomi kryesisht ushtarake, nė qendra urbane tė zhvilluara. Nė pamundėsi pėr t’u zhvilluar brenda rrethit tė mureve tė trashėguara nga e kaluara, qytetet nė fjalė u shtrinė jashtė tyre. U formuan kėshtu lagjet e jashtme (proastion, suburbium), tė cilat shumė shpejt u kthyen nė qendra tė jetės ekonomike tė qytetit. Kėtu zhvilloheshin tregjet dhe ishin pėrqendruar dyqanet e punishtet. Nė mjaft raste, si p.sh. nė Berat, kėto lagje u rrethuan edhe ato me mure pėr t’u mbrojtur nė rast rreziku. Pėr tė siguruar furnizimin me ujė tė qytetit, pėrveē burimeve natyrore, shfrytėzoheshin ujėrat e mbledhura nė cisterna tė posaēme tė hapura nė vendin mė tė sigurt tė qytetit. Nė raste tė veēanta, si p.sh. gjatė rrethimit tė gjatė tė Beratit nga anzhuinėt, mė 1280-1281, shfrytėzohej edhe uji i lumit, me tė cilin kėshtjella lidhej me sisteme tė fshehta e tė mbrojtura vendkalimesh.
    Duke filluar nga shek. XIII, qendra tė reja, me drejtim kryesisht tregtar e doganor, lindėn nė grykėderdhjet e disa prej lumenjve kryesorė tė Shqipėrisė. Tė tilla qendra ishin: Shirgji (Bunė), Shufadaja (Mat), Bregu (Shkumbin), Pirgu (Seman), Spinarica (Vjosė) etj.

    Zakonisht qytetet kishin nėn jurisdiksionin e tyre edhe njė territor pak a shumė tė shtrirė, qė pėrfshinte fshatra, toka buke, vreshta, ullishte, pyje, kullota si dhe kripore apo peshkore. Kėshtu, mė 1274, nė juridiksionin e Vlorės ishin dy distrikte (arkondi) me njė numėr fshatrash (casalia). Nė vitin 1343 rreth 17 fshatra pėrreth Krujės, mes tė cilėve Zalli, Shėn Vlashi, Vilėza, Ēerkeza, Kallmeti, ishin pronė e banorėve tė qytetit dhe figuronin si pjesė e territorit tė tij. Situatė e ngjashme dėshmohet edhe nė Shkodėr e nė Durrės. Pėr shfrytėzimin e pronave e tė pasurive nė territoret pėrreth, banorėt e qyteteve punonin vetė ose pajtonin vendas me pagesė (villici, villani). Kufijtė e juridiksionit ishin tė pėrcaktuara historikisht dhe ēdo pėrpjekje pėr ndryshimin e tyre bėhej shkak pėr konflikte, shpeshherė edhe tė armatosura, me qytetin fqinjė. Probleme tė tilla juridiksioni pati qyteti i Ulqinit me atė tė Shasit (Suatium), Shkodra me Sardėn (Shurdhahun). Grindja pėr disa fshatra, qė dikur kishin qenė nėn juridiksionin e Drishtit, u bė shkak pėr marrėdhėnie tė acaruara midis tij e Shkodrės, qė mė 1399 degjeneruan nė njė pėrplasje tė armatosur.

    Nė gjysmėn e parė tė shek. XIV, popullsia e qyteteve u rrit mjaft. Durrėsi llogaritej tė kishte atėherė rreth 25 mijė banorė. Qyteti u bė njė qendėr qė thithte vazhdimisht banorė tė rinj nga zonat fshatare. Durrėsi dhe Shkodra nė shek. XIV njohėn njė dyndje tė madhe banorėsh tė rinj tė ardhur nga fshatrat pėrreth. Nė shek. XV, njė pjesė e mirė e popullsisė sė Pargės pėrbėhej nga tė ardhur prej fshatrave fqinje Aja e Rapėzi. Nė mjaft raste, autoritetet e mirėprisnin kėtė imigracion tė brendshėm. Pėrveēse sillnin gjak e fuqi tė reja, tė porsaardhurit paraqitnin edhe leverdi tė tjera; nė shumė raste, si nė Durrės, bujqit e vendosur nė qytet detyroheshin tė derdhnin njė shumė tė caktuar parash ose ta shlyenin kėtė shumė me punė angari nė tokat e komunės. Por krahas masave fshatare, popullsisė sė qyteteve i shtoheshin edhe fisnikė tė rrethinave qė pėr njė arsye apo tjetrėn vendosnin tė shpėrnguleshin pėrfundimisht ose ta kalonin aty njė pjesė tė mirė tė kohės pėr tė ndjekur interesat e tyre ekonomikė, ose pėr tė shijuar kėnaqėsitė qė jepte jeta qytetare (pro factis suis vel pro placere). Shumė prej tyre kishin prona, magazina dhe kishin blerė edhe shtėpi tė tyre nė qytet.

    Nė shek. XIV urbanizimi i zotėrve tė tokės u bė njė dukuri normale. Me kohė, kėta pėrfaqėsues tė aristokracisė sė tokės u integruan nė jetėn e qytetit, morėn nė dorė veprimtari tė ndryshme ekonomike, fituan statusin e “qytetarit” (civis) dhe shpeshherė u pėrfshinė nė organet drejtuese bashkiake.
    Nėse rryma e banorėve tė ardhur prej fshatit jepte ndihmesė nė rritjen e popullsisė sė qyteteve, faktorė tė tjerė shkaktonin bjerrjen e saj. Kėtu vijnė nė vėshtrim tė parė luftėrat dhe pasojat e tyre shkatėrrimtare. Rrethanat e shekujve tė parė tė mesjetės, kur mjaft qytete u rrėnuan pėr tė mos u rimėkėmbur mė, u pėrsėritėn herė pas here edhe nė mesjetėn e mesme dhe nė atė tė vonė, duke ēuar drejt rrėnimit dhe zhdukjes sė plotė qytete tė tėra. Kėshtu, nga sulmet e tartarėve, nė vitin 1242, e pėsoi keq qyteti i Shasit (Suatium), i cili paskėtaj mbulohet nga heshtja. Nė vitin 1356, si rrjedhim i sulmeve tė serbėve, qyteti i Drishtit dhe ai i Ballecit pėrshkruhen si “tėrėsisht tė rrėnuara” (totaliter dissipatum). Po atė vit njė ushtri serbe sulmoi Beratin, duke djegur e shkatėrruar me themel lagjet e jashtme tė qytetit. Duke filluar nga ēereku i fundit tė shek. XIV, shumė nga qytetet shqiptare u bėnė pre e inkursioneve osmane, me pasoja tė rėnda pėr to.

    Pėrballė sulmeve tė ushtrive tė huaja, forcimi i sistemit tė mbrojtjes pėrbėnte njė shqetėsim kryesor tė autoriteteve dhe tė popullsisė sė qyteteve. Meremetimi i mureve dhe i kullave mbrojtėse pėrbėnte nė kėtė kuptim njė veprimtari tė rėndomtė. Ndėrkohė, nė momente tė jashtėzakonshme rreziku, siē qe ai qė u shfaq nga dhjetėvjeēarėt e fundit tė shek. XIV me inkursionet osmane, u ndėrmorėn masa tė pashembullta mbrojtėse. Kėshtu, pėr tė penguar inkursionet osmane drejt Butrintit, pak kilometra nė veri tė tij, u ngrit njė mur, i quajturi Heksamil, sipas shembullit tė murit qė, po pėr tė njėjtėn qėllim, ishte ngritur nė istmin e Korintit. Pėr tė shmangur goditjet e ushtrive osmane nė vitet e para tė shek. XV, nė Durrės u konceptua njė projekt madhėshtor, qė parashikonte hapjen e njė kanali nė krahun lindor tė qytetit dhe kthimin e tij nė njė ishull. Rrallimi i popullsisė sė qyteteve pėr shkak tė luftėrave dhe epidemive tė ndryshme i detyronte autoritetet e ndonjė qyteti tė urdhėronin ripėrkufizimin e zonės urbane, duke ngritur mure tė reja rrethuese brenda perimetrit tė mureve tė dikurshme.

    Pėrpos luftėrave, dukuri tė tjera tė zakonshme pėr kohėn, si zia e bukės, epidemitė dhe fatkeqėsitė natyrore, ndikonin nė uljen e numrit tė banorėve tė qyteteve. Epidemitė, si ajo e murtajės, bėnin kėrdinė posaēėrisht nė qytete, ku kishte njė dendėsi tė madhe popullsie dhe kushte tė papėrshtatshme sanitare. Qyteti i Durrėsit pėrjetoi epidemi vdekjeprurėse mė 1362, 1401 e 1481. Murtaja e vitit 1481 goditi rėndė edhe Vlorėn, e cila, siē thonė burimet, u braktis krejtėsisht nga banorėt qė kėrkuan shpėtim nė fshatrat pėrreth. Murtaja e vitit 1348, e ashtuquajtura vdekja e zezė, qė u pėrhap nė tė gjithė Evropėn, shkaktoi viktima tė shumta edhe nė Shqipėri. Pėrveē murtajės, edhe epidemi tė tjera, si kolera e malarja, mbillnin vdekjen nė qytetet shqiptare.
    Pasoja tė rėnda pėr qytetin kishin fatkeqėsitė e ndyshme natyrore. Pėrmbytjet, zjarret dhe tėrmetet goditnin herė pas here, duke shkaktuar pasoja tė rėnda e duke ndryshuar deri edhe fizionominė e tyre. Tėrmeti i vitit 1269 e shkatėrroi thuajse krejtėsisht qytetin e Durrėsit dhe, me atė rast, njė pjesė e mirė e banorėve qė mbijetuan gjetėn strehė nė qytete fqinjė, si nė Berat, ose emigruan nė Itali. Njė tėrmet shkatėrrues goditi, mė 1356, edhe qytetin e Beratit, kurse mė 1452 ishin rrufetė ato qė dogjėn e shkretuan qytetin e Dejės.

    Pėr tė shmangur rrezikun e rėnies sė zjarreve e tė epidemive, autoritetet bashkiake nė qytete, si Durrėsi, Shkodra, Tivari etj., nxirrnin urdhėresa qė disiplinonin ndėrtimin e shtėpive, hedhjen e plehrave nė vende tė caktuara dhe derdhjen e ujėrave tė zeza nė kanale e gropa tė posaēme. Problemet e higjienės qytetare gjenin pasqyrim edhe nė Statutet e qyteteve, siē provojnė Statutet e qytetit tė Shkodrės. Megjithatė kushtet e jetesės, veēanėrisht nė lagjet popullore mbeteshin shumė tė rėnda dhe shtėpitė e ulta me dėrrasė e kashtė tė ngjitura njėra pas tjetrės, rrugėt e ngushta e tė errėta, qė ktheheshin nė depozita plehrash e ujėrash tė zeza, bėheshin vatra zjarri e epidemish vdekjeprurėse.
    Problemi i sigurisė ishte gjithashtu njė shqetėsim i vazhdueshėm dhe qė nuk lidhej vetėm me situatat e jashtėzakonshme tė konflikteve tė jashtme. Rastet e sulmeve dhe tė plaēkitjeve ndaj qytetarėve dhe pronės sė tyre ishin tė shpeshta, veēanėrisht nė orėt e vona. Statutet e Shkodrės i detyronin qytetarėt qė lėviznin natėn tė mbanin pishtarė tė ndezur, pėr t’u identifikuar nga rojet e qytetit. Nėse ndokush kapej duke lėvizur pa pishtar “pas rėnies sė kambanės sė tretė”, atij i viheshin nė ngarkim vjedhjet qė rastėsisht ndodhnin atė natė nė qytet.
    Edhe mė e rrezikshme ishte dalja jashtė qytetit. Punėtorėt e kriporeve tė Durrėsit shkonin nė punė tė armatosur me shkopinj, ēekiēė e shpata nga frika e plaēkitėsve (1436).

    Banorėt e qyteteve, qė kishin statusin e qytetarit (civis), ndaheshin nė fisnikė (nobiles) e popullorė (popolares). Fisnikėt pėrfshinin sipėrmarrėsit e mėdhenj, pronarėt e anijeve, tregtarėt, nėpunėsit e lartė komunalė, si dhe pronarėt e mėdhenj tė tokave qė jetonin nė qytet. Zakonisht shtėpitė e tyre ndodheshin nė pjesėn mė tė lartė e mė tė mbrojtur tė qytetit (castrum), qė izolohej nga pjesa tjetėr me mure dytėsore. Nė aktet mesjetare pėrfaqėsuesit e fisnikėrisė qytetare dallohen nga titulli “zot” (kyr, ser) qė shoqėron emrin e tyre. Nė shtresėn e popullorėve pėrfshiheshin zejtarėt e tregtarėt e zakonshėm, ēirakėt, kallfėt, marinarėt, punėtorėt e krahut nė pėrgjithėsi. Nė qytete kishte edhe njė masė tė madhe banorėsh, kryesisht tė ardhurit rishtas nga fshatrat, qė ende nuk e kishin fituar tė drejtėn e qytetarisė. Kėta ishin tė pėrjashtuar nga njė sėrė tė drejtash dhe nga pjesėmarrja nė jetėn politike e shoqėrore tė qytetit.

    Banorėt e qyteteve kishin njė sėrė detyrimesh ndaj kryezotit ose komunės. Si dėshmi tė njohjes sė sovranitetit mbi tokėn, ata u paguanin atyre njė shumė tė prerė pėr sokun e obrokun apo siē quhej ndryshe akrostiku. Detyrime tė tjera paguheshin pėr masat e peshat, pėr tregun, pėr therrjen e bagėtisė, pėr peshkimin, pėr mirėmbajtjen e mureve tė qytetit (maldenar). Nė raste tė veēanta, qytetarėt detyroheshin tė kryenin edhe shėrbim roje nė muret e qytetit ose tė merrnin pjesė nė punime mbrojtėse.

    Dallimet ekonomike dhe pakėnaqėsitė shoqėrore, marrėdhėniet shpeshherė problematike me rrethinėn bujqėsore dhe me aristokracinė e saj, ndėrhyrjet e ndikimet e huaja, ishin disa nga faktorėt qė ushqenin konfliktualitetin nė qytetet shqiptare nė mesjetė. Shprehja mė e lartė e tyre ishin revoltat popullore, si ato tė kapėrcimit tė shek. XIV-XV nė Shkodėr e nė Drisht, revolta qė bashkuan masa tė gjera tė qytetit e tė fshatit kundėr “kryezotit” tė huaj dhe fisnikėve vendas tė lidhur me tė. Por edhe kur shumė nga qytetet ranė nėn sundimin e fisnikėve vendas, nė gjysmėn e dytė tė shek. XIV, konfliktet me ta nuk munguan. Me tė tilla u shoqėrua hyrja e Balshajve nė Shkodėr, nė Tivar apo nė Vlorė, sundimi i Topiajve nė Durrės apo i Dukagjinėve nė Lezhė. Konfliktet nė fjalė ishin shprehje e njė dukurie tė pėrgjithshme pėr Ballkanin e mbarė Evropėn feudale. Qytetet detyroheshin t’u paguanin kryezotėrve ose fisnikėve njė shumė tė caktuar (akrostik, census, dacium, tributum). Nė vitin 1363, Durrėsi u detyrua tė rrisė doganat e portit, pėr tė siguruar tributin pėr fisnikėt fqinjė. Komuna e Tivarit duhej t’i paguante Balshės 2 000 dukate nė vit.

    Pavarėsisht nga lidhjet e ngushta dhe nga fakti qė marrėdhėniet qytet-fshat rregulloheshin nga tradita, doket e deri te normat statutore, nuk mungojnė rastet e konflikteve tė ashpra deri tė pėrgjakshme mes banorėve tė qytetit dhe tė fshatit. Domethėnės pėr shkallėn e armiqėsisė qė ndizej herė pas here ėshtė rasti i vitit 1438, kur qytetarėt e egėrsuar tė Tivarit sulmuan njė fshat nė rrethin e Ulqinit, duke djegur shtėpi e duke vrarė e masakruar banorė.
    Krahas qytetarėve me tė drejta tė plota (cives), qė merrnin pjesė pa kufizim nė jetėn ekonomike, shoqėrore e politike tė qytetit, nė qytetet tona pėrmenden shpesh edhe banorėt me qėndrim e status tė pėrkohshėm (habitantes, morantes), tė cilėt jo rrallė herė ishin artizanė, tregtarė e sipėrmarrės tė huaj. Nė shek. XI nė Durrės dėshmohen dy koloni me qytetarė nga Venediku e nga Amalfi, qė kishin lagjet si dhe kishat e tyre, pėrkatėsisht kishėn e Shėn Andresė dhe kishėn e Shėn Mėrisė sė amalfitanėve. Venecianėt e Durrėsit, sipas kronistit italian Malaterra, ishin “nga familje fisnike” (de nobili genere). Ashtu si venecianėt nė Durrės, edhe raguzanėt kishin nė Shkodėr, nė Tivar e nė Vlorė kolonitė e tyre tregtare me lagje e kisha tė veēanta. Nė Durrės, nė vitin 1401, dėshmohen edhe disa banorė hebrenj, tė varfėr e tė paktė nė numėr. Ata merreshin kryesisht me tregtinė e vogėl, dhe, siē del, ishin tė detyruar tė paguanin njė taksė shtesė. Njė prani e vogėl hebrenjsh dėshmohet edhe nė Vlorė, nė fund tė shek. XIV.

    Tė huajt nuk kishin tė drejtė tė zgjidhnin e tė zgjidheshin nė organet bashkiake, porse gėzonin mbrojtje tė veēantė pėr jetėn e pasurinė e tyre. Venediku e Raguza kishin konsujt e tyre nė qytete, si Durrėsi, Vlora, Spinarica, qė mbronin interesat e qytetarėve tė tyre. Ndonėse midis masės sė qytetarėve dhe kėtyre banorėve tė huaj tė qytetit lindnin herė pas here keqkuptime, kėto nuk dėshmohet tė jenė shndėrruar ndonjėherė nė pogrome e raprezalje kundėr tyre. Marrėveshje tė rregullta dypalėshe garantonin jetėn e pasurinė e qytetarėve venecianė apo raguzanė nė Durrės ose nė Vlorė. Megjithatė, ndodhte qė nė kohėn e krizave politike midis qyteteve shqiptare dhe shteteve tė Venedikut, Raguzės, Napolit etj., tregtarėt e sipėrmarrėsit e ndryshėm me origjinė nga kėto shtete, tė bėheshin objekt i armiqėsisė dhe i sulmeve tė popullsisė vendase. Nė raste tė tilla, Republika e Venedikut ose ajo e Raguzės, kanė hyrė nė traktativa tė gjata me perandorin bizantin apo me princėrit e zotėrit shqiptarė, pėr tė siguruar dėmshpėrblime pėr qytetarėt e vet.

    Nė qytetet e zhvilluara tė bregdetit, veēanėrisht nė Durrės, kishte njė rreth tregtarėsh e sipėrmarrėsish vendas tė lidhur ngushtėsisht me interesa ekonomikė me Raguzėn e sidomos me Venedikun. Ata eksportonin dhe importonin prej andej mallra tė ndryshme dhe shpeshherė kishin aty magazina, dyqane, madje dhe shtėpi tė tyre. Sipas burimeve tė kohės, pėr shkak tė interesave ekonomikė, por edhe tė njė formimi kulturor kozmopolit, kjo kategori njerėzish nė marrėdhėniet e pėrditshme shpeshherė “hiqej sikur tė ishte me origjinė veneciane” (pro Venetis expediantur). Kjo shtresė kishte mbėshtetjen e Venedikut. Nė fakt, nė momentin e kalimit tė Durrėsit nė duart e Venedikut, mė 1392, u duk qartė roli vendimtar i kėtij krahu “filo-venecian”, ku bėnte pjesė edhe kryepeshkopi durrsak Dhimitėr Nesha, si dhe ndonjė feudal i fuqishėm i rrethinave.

  19. #19
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Institucionet qeverisėse nė qytetet shqiptare



    Nė pikėpamje tė strukturės shoqėrore e tė organizimit politik, nė Shqipėrinė mesjetare ndesheshin dy lloje qytetesh: qytetet e llojit italo-dalmatin dhe ato tė tipit bizantin. Qė tė dyja kėto gėzonin njė traditė tė gjatė vetėqeverisėse, bartėse e sė cilės ishin fillimisht njė grup familjesh, qė shquheshin pėr pasuri, prona e pushtet. Tė tilla qenė nė Durrės gjatė shek. X-XIII familjet Krisili e Kabasilla (Kabashi), pinjollė tė tė cilave shfaqen herė pas here si “tė parė” tė vendit (proteuon) dhe si mbajtės titujsh e dinjitetesh tė larta bizantine, pėrfshirė ato tė arkondit e tė patricit. Fuqia ekonomike e kėtyre familjeve mbėshtetej nė ndėrtesat, dyqanet, depot e nė anijet qė ato zotėronin nė qytet, e sidomos nė sipėrfaqet e mėdha tė tokave qė kishin sa nė rrethet e Durrėsit, aq edhe nė Lezhė, Mat, Myzeqe e deri nė Dibrėn e nė Kolonjėn e largėt. Nė Vlorė e nė krahinėn e saj, prej shek. XI e deri vonė nė shek. XVII, familja Frėngu ėshtė vazhdimisht protagoniste nė qeverisjen dhe nė ngjarjet qė lidhen me atė zonė.
    Gjatė gjithė periudhės sė sundimit bizantin apo tė sundimeve tė tjera tė huaja, tė drejtat sovrane mbi qytetet i pėrkisnin kryezotit, qė sipas rastit mund tė ishte perandori bizantin, mbreti serb, mbreti i Napolit apo Republika e Venedikut. Kėta e ushtronin sovranitetin nėpėrmjet zyrtarėve tė caktuar enkas prej tyre dhe qė ishin njėherėsh komandantė tė ushtrisė dhe gjykatės. Nė vitin 1166 nė Krujė funksione tė tilla kryeshin nga njė prior, kurse nė Durrės nga njė proteuon (tė dyja fjalėt, njėra latine e tjetra bizantine, pėrkthehen “i pari”). Nė shek. XIII Ulqini dhe Tivari kishin nė krye njė kont. Nė periudhėn e fundit bizantine dhe gjatė sundimit serb tė Stefan Dushanit (1332-1355) mjaft qytete kishin nė krye sebastin ose qefalinė, qė u korrespondojnė ofiqeve napolitane e veneciane tė kontit e tė kapitenit (shek. XIII-XIV). Nė kohėn e sundimit tė despotėve serbė Llazareviēė (1421-1443), nė Drisht, nė Tivar e nė Novobėrdė kryezoti pėrfaqėsohej nga vojvoda. Funksioni i tij, kryekėput ushtarak, flet pėr njė kufizim tė tė drejtave tradicionale vetėqeverisėse tė kėtyre qyteteve.


    Me shembjen e Perandorisė Serbe tė Stefan Dushanit (1355), mjaft nga qytetet ranė nė dorė tė krerėve feudalė shqiptarė: Balsha (Shkodra, Drishti, Tivari, Vlora), Zaharia (Deja), Dukagjini (Lezha), Topia (Durrėsi, Kruja), Gropa (Ohri, Dibra), Muzaka (Berati, Kosturi), Zenebishi (Gjirokastra, Parga), Shpata (Arta) etj. Nė ndonjė qytet, si nė Drisht, nė Shas e diēka mė pėrpara nė Prizren, pushteti laik ushtrohej nė mėnyrė tė pazakontė nga peshkopi i qytetit. Shenja pėr njė pėrfshirje tė klerit nė qeverisjen e qytetit ekzistojnė edhe nė Tivar, ku mė 1372 pėrmendet “burgu i kryepeshkopit”.
    Venediku solli njė nomenklaturė tė re nė qeverisjen e qyteteve shqiptare pas vitit 1392, kur ai u bė zot i tyre. Nė Durrės u vu tė qeveriste bail-kapiteni, nė Shkodėr kont-kapiteni, kurse nė Tivar e nė Drisht qeveritari venecian quhej podesta. Nė Lezhė pushteti venecian pėrfaqėsohej nga kėshtjellari (castellanus) i qytetit.
    Gjithsesi, edhe nė kohėn e sundimeve tė huaja, posti i qeveritarit u besohej nė ndonjė rast edhe vendasve. Kėshtu, mė 1251 konti i Drishtit ishte njė fisnik vendas; po pėrfaqėsues i parisė lokale ishte mė 1266 edhe kapiteni i Durrėsit, Andre Vrana, qė ishte caktuar nė atė post nga kryezoti i radhės, mbreti Manfred Hohenshtaufen i Sicilisė.

    Pėrgjithėsisht, sundimtarėt e huaj pėrpiqeshin tė fitonin simpatitė e parisė dhe tė popullsisė sė qyteteve, duke u pėrpjekur tė harmonizonin interesat e veta me interesat dhe ndjeshmėritė e vendasve. Megjithatė, qė njė harmonizim i tillė ishte i pamundur, kėtė e tregojnė ankesat e vazhdueshme tė pėrfaqėsive qytetare ndaj shkeljeve dhe abuzimeve qė qeveritarėt e huaj bėnin gjatė ushtrimit tė mandatit tė tyre. Kėshtu, nė shek. XV, banorėt e Tivarit ishin aq shumė tė zemėruar nga pėrvetėsimet e paligjshme, nga detyrimet e angaritė arbitrare si dhe nė pėrgjithėsi nga sjelljet e vrazhda tė podestasė venecian Xhakomo Delfin, saqė e kishin bėrė zakon ta quanin atė me emrin “Neron”.

    Njė nga lėshimet themelore, qė kryezotėt e ndryshėm u detyruan t’u bėnin qyteteve shqiptare, ishte njohja deri nė njė farė shkalle e kuadrit juridik e institucional, qė pėrbėnte thelbin e autonomisė tradicionale tė tyre. Nė ēastin e vėnies nė zotėrim tė Durrėsit, pėrkatėsisht nė 1272 e 1392, Karli I Anzhu dhe Republika e Venedikut nxituan tė deklaronin qėllimin e tyre pėr tė respektuar pronat, privilegjet si dhe statutet e “doket e mira” (bonos usus) tė durrsakėve. Njė pjesė e tė ardhurave, qė merreshin nga doganat komunale (nė Shkodėr dogana e peshkut, nė Drisht ajo e mishit dhe e barit), edhe paskėtaj vazhduan tė shkonin nė dobi tė bashkisė. Mbi tė gjitha, u ruajtėn deri diku institucionet tradicionale vendase, qė vazhduan tė funksiononin krahas pushtetit tė kryezotit tė pėrfaqėsuar nga qeveritarėt e tij. Nė Durrės, Vlorė e gjetkė dėshmohet mbijetesa e bashkėsisė sė qytetarėve (universitas, communitas), qė ishte forma mė e gjerė e organizimit qytetar. Ishin pikėrisht banorėt e qytetit me status tė qytetarit, qė nė njė ditė tė caktuar tė vitit mblidheshin dhe zgjidhnin nėpunėsit komunalė. Nė Shkodėr mbledhja e qytetarėve bėhej ditėn e Shėn Markut, mė 25 prill. Atė ditė kambanat e Shėn Stefanit ftonin popullin tė grumbullohej nė sheshin para katedrales, ku nė praninė e peshkopit dhe tė parisė sė qytetit bėhej pėrzgjedhja e gjyqtarėve (tre), e kėshilltarėve (tetė) dhe e financierėve (dy) tė komunės.

    Mandati i tyre ishte pėr njė vit. Gjykatėsit, kėshilltarėt, financierėt bashkė me mė tė shquarit e qytetarėve (boni homines) ishin anėtarėt e njė asambleje mė tė ngushtė, Kėshillit komunal. Ky mblidhej nėn drejtimin e gjykatėsit tė parė, qė nė Durrės e nė Vlorė quhej me emrin bizantin prokathemen, dhe trajtonte ēėshtje qė kishin tė bėnin me besnikėrinė dhe me integritetin moral tė qytetarėve e tė nėpunėsve komunalė. Veē kėsaj, Kėshilli komunal kishte detyrė tė zgjidhte njė radhė tjetėr nėpunėsish, mes tė cilėve noterėt dhe sekretarėt e gjyqit (cancellarius). Noterėt nė mjaft raste parapėlqeheshin me kombėsi tė huaj, pėr tė shtuar shkallėn e besueshmėrisė sė tyre. Pėr kėtė qėllim, noterėt rekrutoheshin jo rrallė edhe nga radhėt e klerit. Nė Durrės dualizmi kulturor-fetar pasqyrohej edhe nė ekzistencėn paralele tė dy noteriateve: noterė qė i pėrpunonin aktet e tyre nė latinisht dhe ata qė i pėrpunonin nė greqishten bizantine.

    Nė Vlorė, si nėn sundimin bizantin e serb, ashtu edhe nė kohėn e sundimit tė Balshajve (1371-1418), ndėr postet mė tė rėndėsishme komunale ishte ai i admiralit, qė tradicionalisht mbulohej nga njė fisnik vendas. E njėjta gjė ndodhte nė Durrės me postin e protontinit. Si admirali, ashtu edhe protontini, ishin komandantė tė flotės sė qytetit.
    Caktimi i vulės sė qytetit, i njėsive tė matjes e tė peshave ishin disa nga prerogativat kryesore tė organeve bashkiake. Ato ishin tė patjetėrsueshme. Ēdo qytet kishte vulėn, masat e peshat e veta. Njė nėpunės i posaēėm ishte caktuar pėr tė verifikuar ēdo muaj saktėsinė e tyre. Nė Durrės masat dhe peshat e autorizuara mbanin vulėn e qytetit. Statutet e Shkodrės parashikonin dėnime tė rėnda pėr ata qė pėrdornin masa e pesha tė falsifikuara. Nė Durrės vula e qytetit vihej edhe mbi thasėt e kripės, prodhimi i sė cilės ishte monopol i bashkisė. Nė Shkodėr letrat qė mbanin vulėn e qytetit (charta sigillata) kishin vlerėn e dokumentit autentik, njėlloj si aktet noterike.

    Statutet ishin shprehja mė e lartė e organizimit komunal tė qyteteve shqiptare nė mesjetė. Ato pėrmblidhnin aktet normative qė rregullonin nė tėrėsinė e tyre organizimin e funksionimin e qytetit, si dhe marrėdhėniet midis qytetarėve, midis tyre dhe shtetit, midis vetė qytetit dhe ambientit rrethues. Nga tė dhėnat e deritanishme del se me statute ishin pajisur Durrėsi, Shkodra, Drishti, Tivari e Ulqini. Statutet e Durrėsit u nxorėn jashtė pėrdorimit dhe humbėn gjatė sundimit tė Topiajve nė qytet (1368-1392). Disa vite pas kalimit tė qytetit nėn sundimin e Venedikut, mė 1398, u gjetėn 35 kapituj tė kėtyre statuteve, qė ruheshin nė kuvendin franēeskan tė qytetit.

    Statutet e Drishtit, tė quajtura “Statutet dhe urdhėresat e kapitullit tė kishės katedrale tė Drishtit”, pasqyrojnė jetėn e njė qyteti qė identifikohej me fenė dhe ku kleri, posaēėrisht peshkopi i qytetit, kishin njė rol mbizotėrues. Ato qė ruhen tė plota janė pikėrisht “Statutet e Shkodrės”, njė kopje e tė cilave u zbulua sė fundi nė fondet e Muzeut Korrer nė Venedik. “Statutet e Shkodrės”, siē thuhet nė Kreun IV tė tyre, ruheshin nė dy kopje autentike, njėra nė dhomėn e thesarit dhe tjetra pranė gjykatės sė qytetit. Ato pėrbėhen nga 279 kapituj shkruar nė venecianishten e shek. XV. Edhe pse tė ngjashme me statutet e qyteteve italo-dalmatine, statutet e Shkodrės pėrmbajnė mjaft elementė origjinalė, qė i referohen ambientit specifik shqiptar. Mjafton tė pėrmenden nė kėtė suazė referencat ndaj institucionit tė “besės” dhe tė “hakmarrjes”, qė nuk gjenden nė statute tė tjera.

  20. #20
    Deny Ignorance Maska e Darius
    Anėtarėsuar
    25-04-2002
    Vendndodhja
    Agartha
    Postime
    12,243
    Faleminderit
    17
    96 falenderime nė 67 postime
    Tregtia dhe zejet


    Pėr shkak tė pozitės sė saj tė favorshme strategjike si urė midis Lindjes e Perėndimit, Shqipėria vazhdoi tė jetė nė mesjetė njė vend i pėrfshirė nė trajektoret kryesore tė lėvizjeve tregtare, posaēėrisht tė atyre me drejtim Perėndim-Lindje e anasjelltas. Njė numėr i madh rrugėsh zinin fill nga pikat bregdetare tė Tivarit, Ulqinit, Shirgjit, Meduės (Shėngjinit), Shufadasė, Durrėsit, Bregut, Pirgut, Spinaricės, Vlorės, Butrintit, Sajadhės, Pargės etj. dhe zgjateshin drejt brendėsisė, duke u ndalur nė qendrat e njohura tė Breskovės, Zveēanit, Nishit, Pejės, Prizrenit, Shkupit, Dibrės, Ohrit, Manastirit, Janinės, Kosturit, Selanikut e deri nė Konstandinopojė.

    Durrėsi dhe rruga e vjetėr Egnatia qenė dy nyje thelbėsore nė rrjetin ndėrkombėtar tė shkėmbimeve tregtare. Qė nė shek. XI dhe akoma mė shumė nė shekujt pasardhės, tregtarė venecianė sillnin nė Durrės produkte tė ndryshme, njė pjesė tė tė cilave e ēonin drejt Lindjes nėpėrmjet rrugės Egnatia. Veprimtari e ethshme zhvillohej edhe nė krahun e kundėrt, nga Konstandinopoja e Selaniku pėr nė Durrės, e prej kėndej, me anije, pėr nė Venedik. Bartės tė tregtisė nė njė itinerar tė tillė ishin shpeshherė edhe tregtarėt durrsakė, tė cilėt vazhdimisht pėrmenden me anijet e tyre nė Venedik. Rėndėsinė e tyre e evidenton qysh mė 1155 gjeografi arab Al Idrizi. Nė kėtė qark tregtar, midis Venedikut e Konstandinopojės, Shqipėria futej natyrshėm me eksportet dhe me importet e saj. Gruri, kripa, produktet e leshit, bulmetrat, vera, dylli, mėndafshi, lėkurėt, lėnda e drurit ishin zėrat kryesorė tė tregtisė e tė eksporteve shqiptare.

    Mes tyre, njė vend tė rėndėsishėm zinte edhe eksporti i bagėtisė sė gjallė. Njė objekt luksi veēanėrisht tė kėrkuar pėrfaqėsonin kuajt, posaēėrisht ata tė Kolonjės. Mė 1391, perandori Manueli II Paleologu i dhuroi ministrit tė tij, Georg Mazalon, “kalė arbėrie” (albanos hyppos), duke e quajtur atė “njė dhuratė tė shkėlqyer pėr njė burrė tė shkėlqyer”. Pėr tė shkuar nga prodhuesi te konsumatori produktet e ndryshme rėndoheshin me dogana e taksa tė ndryshme, qė shpeshherė bėheshin objekt kontestimi mes tregtarėve dhe autoriteteve. Dhėnia e privilegjeve doganore ishte kėrkesa kryesore qė Republika e Venedikut dhe ajo e Raguzės u kėrkonin autoriteteve nė Shqipėri. Tė tilla privilegje jepeshin me marrėveshje tė veēanta, siē ishte ajo e Dhimitrit tė Arbrit me Raguzėn (1208), ose ato tė qyteteve tė Durrėsit e Vlorės me qytetet italiane tė Adriatikut: Ankonėn, Riminin etj.

    Privilegjet tregtare, tė akorduara mė 1208 nga Princi Dhimitėr i Arbrit, zbulojnė qė nė kėtė kohė Republikėn tregtare tė Raguzės si njė partner tė rėndėsishėm pėr qytetet dhe sundimtarėt lokalė shqiptarė. Nė fakt, tregtarėt raguzanė u shquan pėr njė prani tė kudondodhur tė tyre nė trevat shqiptare, nė kėrkim tė produkteve jetike pėr qytetin-shtet tė Adriatikut, veēanėrisht tė grurit e tė kripės. Aktet raguzane tė shek. XIII-XV dėshmojnė qartė se Republika e Raguzės nė luftė tė pėrhershme me zotėrinjtė sllavė tė prapatokės dhe me Republikėn rivale tė Venedikut, e bazonte mbijetesėn e vet edhe tek importet qė vinin nga Shqipėria.

    Tregtarėt raguzanė importonin me shumicė lėndė druri nga limanet e vogla, qė duke filluar nga shek. XIII, lindėn nė grykėderdhjet e lumenjve kryesorė tė Shqipėrisė. Si pasojė e prerjeve masive tė porositura prej tyre, sipėrfaqe tė tėra pyjore qė mbulonin fushėn perėndimore, veēanėrisht nė derdhjet e Matit, Bunės e Drinit, erdhėn duke u zhdukur.

    Produkte tė tjera tė eksportit shqiptar drejt Raguzės ishin vera, dylli, mėndafshi, velanija, lėkurėt e deri armėt dhe plumbi e argjendi, qė mbėrrinin nga qytetet e Kosovės. Nga ana tjetėr, njė numėr produktesh tė zgjedhura vinin nė Shqipėri nga jashtė, kryesisht nga Venediku, Raguza e qytetet e tjera italiane. Tė tilla ishin cohėrat e shtrenjta, armė, stoli prej ari, xhama, enė e orendi shtėpie prej xhami e fajance etj. Vlora ishte bėrė nė shek. XIII-XIV njė qendėr pėr tregtinė e beharnave, qė mbėrrinin kėtu nga vendet e Lindjes dhe prej kėtej rishpėrndaheshin pėr nė Venedik e qendra tė tjera tė Italisė e tė Dalmacisė.
    Vėllimi i madh i shkėmbimeve tregtare diktoi qysh herėt praninė e pėrfaqėsuesve tė Venedikut ose tė Raguzės nė qytetet kryesore shqiptare, ku ata pėrfaqėsonin dhe mbronin interesat e shtetasve tė tyre. Njoftimi i parė mbi ekzistencėn e njė “konsulli” venecian nė Durrės i pėrket vitit 1249 (Nicolaus Mauro, consultor Venetorum in Durachio).

    Mė 1277 dėshmohet pėr herė tė parė prania e njė “konsulli” venecian edhe nė Spinaricė, gjė qė nė vetvete flet pėr lulėzimin e kėsaj qendre tė re tregtare nė bregdetin nė veri tė Vlorės. Spinarica ishte porti kryesor nga ku niseshin pėr nė Raguzė eksportet e grurit dhe, pėr tė mbėshtetur veprimtarinė e tregtarėve raguzanė, njė konsull i Raguzės u caktua tė vepronte nė kėtė qendėr tregtare (1301). Edhe nė Prizren Raguza kishte vendosur konsullin e saj, tė paktėn nga viti 1332. Konsuj tė Venedikut e tė Raguzės kishte edhe nė Shkodėr e nė Ulqin.
    Qytetet shqiptare u kthyen nė qendra tė zhvilluara tė prodhimit zejtar. Nė Durrės dhe, nė njė masė mė tė vogėl nė Vlorė, njė masė e madhe njerėzish e kishin lidhur jetėn me detin. Pėrveē pronarėve tė anijeve, tė kapitenėve (nauclerius) dhe tė detarėve tė thjeshtė, kishte edhe grupe tė tėra qė merreshin me peshkim e me nxjerrjen e kripės.

    Karpentierė e ndėrtues anijesh merreshin drejtpėrsėdrejti me prodhimin e barkave dhe tė anijeve. Nė fushėn e pėrpunimit tė drurit shquheshin edhe prodhuesit e vozave (botarii). Nė Durrės pėrmenden gjithashtu zanate tė tjera: lėkurėtarė, kėpucarė, bukėpjekės, kasapė (macellarius). Gurskalitėsit (petrarii) e kėpucarėt pėrmenden pak a shumė nė tė gjitha qytetet, ndėrkohė qė prodhimi i mėndafshit zinte mjaft forca pune nė Shkodėr, Prizren, Pult, Drisht, Vlorė e nė Berat.
    Nė Prizren, nė Durrės e nė Shkodėr punohej metali pėr prodhimin e armėve, tė veglave tė punės dhe tė orendive shtėpiake. Nė Ulqin e Shkodėr njiheshin prodhuesit e kambanave, nė Vlorė pėrmenden prodhuesit e shpatave (spadarius), kurse farkėtarėt (ferrarii) gjendeshin pak a shumė nė ēdo qytet tė Shqipėrisė. Shqiptarėt shquheshin nė mbathjen e kuajve, aq sa nė disa qytete italiane veēohej mėnyra shqiptare e mbathjes sė kuajve (ferrare al modo albanese). Qytete tė Kosovės, si Novobėrda, Zveēani, Janjeva, pėrveēse pėr nxjerrjen, dalloheshin edhe pėr punimin e mjaft xeherorėve, si arit, argjendit, plumbit. Prizreni gėzonte njė famė tė pakrahasueshme pėr aftėsitė e argjendarėve tė tij.
    Ndėr mjeshtėritė qė kėrkonin njė pėrgatitje tė veēantė ishin ato tė mjekut, piktorit e tė arkitektit.

    Mjeshtėr tė kėtyre zanateve i gjejmė tė ushtrojnė veprimtarinė e tyre edhe jashtė vendit, siē qe rasti i njė piktori nga Durrėsi qė mė 1388 punonte pėr llogari tė komunės sė Raguzės, ose rasti i arkitektit Andre Aleksi po nga Durrėsi, i cili midis viteve 1448-1477 ndėrtoi njė sėrė kishash e altaresh nė qytetet dalmatine tė Arbes, Traut e Splitit. Nė Berat kishte mjeshtėr tė shquar nė pikturė, nė punimin e arit e tė argjendit, nė gdhendjen e drurit. Porositės i veēantė i punėve tė tyre ishte kisha, pėr llogari tė sė cilės ata punuan miniaturat elegante tė kodikėve, afresket, ikonat, ikonostasėt, pajisjet e orenditė e ēmuara tė kultit, qė pjesėrisht ruhen deri sot. Porositės tė veprave me vlerė artistike ishin gjithashtu komunat qytetare si dhe pėrfaqėsues tė aristokracisė.

    Nė qytetet kryesore zejtarėt ishin tė organizuar nė korporata. Nė Prizren kėpucarėt kishin shoqatėn e tyre tė drejtuar nga kryemjeshtri (protomaistor). Nė Durrės njė kryekasap (protomacellarius) drejtonte shoqatėn e kasapėve tė qytetit. Shoqatė kishin nė Durrės edhe noterėt. Organizimet zejtare merrnin shpeshherė ngjyra fetare. Nė Shkodėr, Drisht, Ulqin e nė Tivar organizime tė tilla quheshin “shkollė” ose “vėllazėri” (scuola, frataglia). Ato mbanin emrin e njė shenjtori, patroni. Kėshtu, nė Shkodėr njihen “shkolla e Shėn Barbarės”, “shkolla e Shėn Mėrkurit” dhe “shkolla e Kryqit tė Shenjtė”. Nė Drisht tri shkollat mė me emėr (scuole maiores) ishin e Shėn Gjergjit, e Shėn Mėrisė dhe e Kryqit tė Shenjtė. Ndikimi i kishės nė kėto organizata zejtare shfaqet edhe nga emri me tė cilin thirrej mbledhja e anėtarėve tė tyre, kapitull (capitulus). Pėrveēse mbronin interesat e anėtarėve tė tyre, organizatat nė fjalė merreshin edhe me vepra bamirėsie, duke ofruar ndihmė pėr tė vobektėt e tė sėmurėt.

    Tregues i zhvillimit ekonomik dhe i rritjes sė vėllimit tė tregtisė nė qytetet e Shqipėrisė ėshtė edhe qarkullimi i madh i monedhave. Pėrdoreshin qė nga monedhat me vlerė tė veēantė prej ari, si ato tė Bizantit (hyperper, nomisma, emmanuelata), dukati i Venedikut e fiorini i Firences, deri te monedhat prej argjendi, bronzi e bakri, si groshi, denari, stamena etj. Rritja e autonomisė sė qyteteve dhe krijimi i principatave tė pavarura shqiptare nė shek. XIV-XV u pasqyrua edhe nė prerjen e monedhave vendase. Monedhėn e vet e kishin nė kėtė kohė Shkodra, Ulqini, Tivari, Drishti, Shasi (Souacia). Monedha e Shasit paraqet, nė njėrėn anė, kėshtjellėn e qytetit me shkrimin latinisht Civitas Souacia, kurse nė krahun tjetėr mban figurėn e padronit tė qytetit, Shėn Gjonit. Monedha tė tyre prenė edhe sundimtarė tė fuqishėm shqiptarė, si Gropajt e Ohrit e Balshajt e Shkodrės. Monedha e Gjergjit II Balsha ka nė njėrėn anė padronin e qytetit tė Shkodrės, Shėn Stefanin, kurse nė anėn tjetėr simbolin e Balshajve, ujkun, tė rrethuar nga emri nė latinisht i Gjergjit.

Faqja 1 prej 8 123 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Sulė Hotla (1875-1947), Njė Jetė Pėr Shqipėrinė
    By strong_07 in forum Shqipe nga Maqedonia
    Pėrgjigje: 6
    Postimi i Fundit: 15-03-2014, 20:34
  2. Identiteti evropian i shqiptarėve
    By Iliriani in forum Portali i forumit
    Pėrgjigje: 572
    Postimi i Fundit: 02-05-2012, 15:45
  3. Paketa e propozuar nga Ahtisari pėr statusin final tė Kosovės
    By Nice_Boy in forum Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 451
    Postimi i Fundit: 21-10-2007, 12:59
  4. Rexhep Mitrovica
    By Llapi in forum Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 13-10-2007, 11:30
  5. Pėrgjigje: 2
    Postimi i Fundit: 04-09-2006, 00:15

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •