Close
Faqja 2 prej 2 FillimFillim 12
Duke shfaqur rezultatin 21 deri 31 prej 31
  1. #21
    Rise of Arbenia Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,607
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – THRRAKIA

    (ABSTAKTI)

    Kush ishin vėrtet – thrrakėt dhe Thrrakia? A ishin thrrakėt – dakė, sipas studjuesit Groznjat dhe tjetrit Dr. Saveskut, ku thohet se thrrakėt e dakėt ishin i njejti popull? Cili ishte njeri prej fiseve mė tė mėdha thrrakase, qė sipas Herodotit, Strabonit, Plinit, Cezarit, Ciceronit – thirrej fisi Bessoi, Bessi, i cili fis lidhet direkt me fjalėn shqipe – Besa (Bessoi), si Besa shqiptare, sipas studimeve tė sotme tė onomastikės thrrakase?

    A ėshtė i pėrcaktuar shkencėrisht emri - thrrak ? Disa popuj tė sotėm sllav, e konsiderojnė veten e tyre me prejardhje thrrakase dhe gjuhėt e tyre i njohin si gjuhė thrrakase, qė nė gjuhėt sllave thirrėn – gjuhė trake nga trakishtja dhe vet e njohin origjinėn e tyre sllave, si trake. – Tash shtrohet pyetja, si mundet tė jetė njė konkluzion i tillė, i bullgarėve, rumunėve, panonėve, molldavėve tė sotėm, (mbase janė sllavizuar) kur ata vet nuk mund ta theksojnė tingullin e dyfishtė – th, as tingullin – rr, nuk e kanė nė alfabetet e tyre e nuk mundėn tė thonė nė origjinal – etnonomi thrrak, thrrakėt, thrrakasit, gjuha thrrake (thrrakase), origjina thrrake, toponomi Thrrakia - por, i thonė, trak, trakėt (traki, sll.), gjuha trake (trakski, sll.), origjina trake (od traka, sll.), e toponomi – Trakia?

    Si ka mundėsi ata popuj tė sotėm qė e mendojne vetveten e tyre si thrrakas dhe guhėt e tyre si thrrake – e tė mos mundė ta theksojnė drejtė emrin e paraardhėsve tė tyre, duke mos ua qitė goja tingullin – th? A janė vėrtet, kėta sllav me origjinė thrrake? Dhe kush ishin thrrakasit e vėrtetė?

    Linguistėt dhe historianėt e derisotėm nė bazė tė studimeve tė tyre kanė hasė nė vėshtirėsi absolute, lidhur me emrin – thrrak dhe me etnonomin - thrrak, respektivisht, lidhur me historikun thrrakas, tė cilėt vetėm njohin historikisht, si njė lidhje thrrako-illire (trako-ilire), kurse disa studjues tjerė, pretendojnė se thrrakasit ishin njė etnitet nė vete, qė nuk kanė tė bėjnė asgjė me illirėt, bile disa i quajnė thrrakasit me ekzistencė mė tė hershme para-illire (sipas linguistėve sllav).

    Duke gjurmuar historikun e shqipes dhe shqiptarėve, disa nga studjuesit sllav tė derisotėm, shqipen e mendojnė si tė prejardhur nga thrrakishtja, sepse shohin elemente tė thrrakishtes nė shqipen, sidomos nė sufiksat e emrave gjeografik, nė fushėn toponomastike (– ov – ova – av – ava ) shohin afėrsi fonomorfologjike e sintaktike si ngjashmėri e veēantė dhe poashtu ata disa studjues edhe e shohin prejardhjen e shqiptarėve nga thrrakasit, poashtu duke e mohuar prejardhjen shqiptare nga illirėt. Kjo formė studimi, dha disa hipotheza tė njėpasnjėshme, mbase nė shqipen shohin rrėnje tė lashta tė thrrakishte; ashtu sikurse janė edhe rrėnjet illire dhe illirishtja nė bijėn e saj tė drejtpėrdrejtė – shqipen e vjetėr.

    Pėrderisa, thrrakishtja e lashtė bėn pjesė nė grupin satem tė gjuhėve i.e. dhe ngjashmėria e shqipes me atė, diftonte se edhe shqipja sipas natyrės sė saj linguistike, duhej tė ishte nė grupin satem lindor, por, edhe ngjashmėria e shqipes me gjuhėt e grupit kentuum perėndimor, e bėnte edhe mė shumė obskurante linguistikėn i.e. Me kėto hipotheza tė studjuesve tė sllavistikės e romanistikės, pėrfundimi absolut shkencor mbeti fundimisht i pazgjidhur, e shqipja mbeti me elemente tė saja, nė tė dy grupet e gjuhėve – satem e kentuum. Dhe derisot, nuk mundėn ta pėrcaktojnė shqipen nė asnjerin nga ato grupe gjuhėsh i.e., lindor as perėndimor, sikur shqipja dhe shqiptarėt, tė kishin zbritur nga njė planet tjetėr!

    Sipas analizave shkencore tė deritashme, ėshtė nxierrė njė konkluzion i saktė, lidhur me shqipen me elemente qė i ka tė padiskutueshme origjinalisht, nė dy grupet e gjuhėve indo-europiane, do tė thotė se shqipja ėshtė pjestare nė satem e kentum - edhe e mbetur e ndame nga tė dy grupet, e papėrcaktuar as nė satem as nė kentuum? Kjo pyetje, ka njė pėrgjegje madhore. Pėrderisa, shqipja po u gjindėka me elemente nė dy grupet e gjuhėve i.e. satem e kentuum, atėherė, vjen pėrfundimi konkret, se vėrtet illirishtja ėshtė ama e shqipes, si gjuhė pellgazgjike dhe tė dy grupet e gjuhėve satem e kentuum, janė me prejardhje nga illiro-pellgasishtja dhe thrrakasit ishin njė fis i hershėm illiro-pellgazgjik.

    THRRAKĖT ISHIN DAKĖT

    THRRAKĖT ISHIN VETĖM NJĖ FIS ILLIRO-PELLGAZGJIK

    Ndarja linguistike e Ballkanit illirik, nė dy pjesė, si gjuhė - thrrakishtja dhe illirishtja, apo nė kuptimin historik, paraqitja e dy fiseve – illirėt e thrrakėt, si etnomomi – illir dhe etnonomi – thrrak, e deri tek toponomet – Illiria e Thrrakia, sipas konkluzioneve tė nėntekstit tė gjurmimeve tė sotme, na del se, kjo ndarje ėshtė e panevojshme e pėr qėllime tė caktuara, tė mbulohen gjurmėt e burimit tė pėrbashkėt tė gjuhėve i.e. qė janė nė illirishten e lashtė. Kjo ndarje linguistike, sot ėshtė e paqendrueshme, nga se vet fjalėt – illir e thrrak, janė tė njė gjuhe tė lashtė, tė cilat shpjegohen vetėm pėrmes bijės sė illirishtes – shqipes sė vjetėr dhe vet kėta sllavėt e sotėm ballkanik, nuk mund ta theksojnė nė origjinal as vet emrin - thrrak.

    Kjo ndarje linguistike ballkanike, u bė vetėm tė dallohen sllavėt, qė erdhėn e morėn pjesėn lindore ballkanike, duke sllavizuar shumė fise illire, pėr tu harruar etnogjeneza e atyre popujve tė sotėm (thrrakėt, dakėt, panonėt, skordistėt, arianitėt, delmatėt, liburnėt, histrėt – me pushtimet sllave edhe nė pjesėn veri-perėndimore ballkanike ) – sepse nė realitetin historiko-linguistik, tregon se Ballkani ishte krejt illirik, deri nė fillin e epokės sė re!

    Ky pėrvehtėsim i termit – thrrak, u bė jovetėm me qėllim tė mbulimit tė historisė sė vėrtetė ballkanike (illirike), por, edhe pėr tu ndarė Ballkani nė dy regjione edhe linguistike, pėr tu forcuar ardhja sllave, duke e ndarė njė tėrėsi linguistike, ashtu sikur u nda njė tėrėsi territoriale, duke zhdukur gjithēka illiro-pellgazgjike, apo thjeshtė duke e ēthurur vet historinė ballkanike!

    Thrrakėt, Dakėt, Molldakėt, Paeonėt, ishin fise illire, qė janė sllavizuar: thrrakėt (bullgarėt e sotėm), dakėt (rumunėt e sotėm), molldakėt (Molldavia e sotme), paeonėt (panonėt e sotėm, Panonia), ashtu sikurse ishin dhe mbetėn edhe dardhanėt, skordistėt, delmatėt, e fiset tjera mė tė afėrta etnogjenetikisht illiro-pellgazgjike. Vet emėrtimet si etnonome: thrrak, dak, molldak (molldav - Molldavia), janė tė njė gjuhe illiro-pellgazgjike.

    E vėrteta ėshtė se thrrakasit ishin njė fis illir i hershėm dhe illirishtja ishte gjuha e tyre amtare, e mu pėr atė sot lindet kontesti linguistik, qė thrrakishtja ka elemente nė shqipen dhe anasjelltas, mbase, me sllavizimin e grupeve fisnore tė hershme thrrake, si asimilim i plotė i tyre, duket sikur janė larguar nga trungu illirian, me rėnien e perandorisė madhore illire tė kohės dhe u ndryshua gjithēka historiografike thrrako-illire, ashtu sikurse sot na duken dy emra tė ndryshėm. Kjo u bė pėr tė humbur gjurmėt illire tek thrrakėt, qė nuk mund tė zhduken assesi, ngase ishte e njejta gjuhė illirishtja e mu pėr atė edhe sot duken elementet thrrakishte nė shqipen sotme.

    Ėshtė e pakontestueshme theza shkencore, se illirėt ishin shumė mė tė hershėm se thrrakasit, qe nga Hillioni e Babilloni, qė shpjegohet shqip – baba illi, baba illi joni, Babilloni, na emri shqip – babė- dhe emri illir – illoni, emrin e tė cilit e kanė deformuar, si Babiloni, pėr tu larguar nga ethymologjia illire pellgazgjike.

    Nė kėtė kontekst , sipas kėrkimeve mė tė reja historiko-linguistike, sot na dalin shumė dyshime shkencore tė vet studjuesve sllav, sikur dojnė tė ofrohen origjinės etnogjenetike tė pėrbashkėt, kur thonė se “thrrakėt ishin dakėt” sipas studjuesit rumun, dr. Saveskut, sikurse shpjegohet lidhja gjenetike e origjinės sė Trajanit (perandorit romak) me dakėt e Dakisė illire tė romanizuar, me emėrtimin Rumania (Romania). E ky emėrtim kaloi nga emri – Dakia, nėpėr dy faza: prej romanizimit linguistik tė emėrtimit, nga lidhja etnogjenetike illire dhe tėvona tė sllavizimit onomasiologjik, tė antroponomisė e toponomastikės dake - ku edhe Dio Cassius thoshte se “le tė mos harrojmė se Trajani ka qenė vėrtet, i lindur – Thrrakas”. Vet emri Trajan, lidhet ethymologjikisht me emrin Trojan, i Trojės, qė ishte me origjinė illire ashtu si tė gjithė perandorėt tjerė romak.

    Herodoti (425 p.e.r.) shkroi “populli thrrakas ėshtė i shumtė numerikisht nė botė; thrrakasit kanė emra tė veēantė, nė krahasim me regjionet e tyre specifike, por banimet e tyre janė shumė ose pak tė ngjajshme” (Pagėzimet, I, 65). Sipas studimeve tė sotme rumune, thezat hulumtuese, se thrrakėt janė dakėt, e pezullon theorinė etnogjenetike, tė sllavėve me prejardhje thrrakase, sepse dakėt janė pasqyra mė e afėrt historike illire, nė pėrmasat kryesore onmastike.

    ETNONOMI – THRRAK

    Besėt – fisi mė i hershėm thrrakas.

    Sipas authorėve antik, fisi mė i hershėm thrrakas ishte – Bessoi - Bessi, pra besėt, qė shpjegohet emri i tyre, si kuptim i lidhjes sė ngushtė nė mes tė njerėzve, lidhje e marrėveshtjes besnike, dhėnie e fjalės si ligj qė duhet mbajtur, tė cilin nuk mund ta thejė as vetėm vdekja, ashtu si ishte edhe vet karakteri i besėve, ku Herodoti i thotė – Bessoi, Dio Cassius, Straboni, Livi, Plini i thonin – apo i thrrisnin – Bessi, studjuesi Groznijate thotė realisht, si shpjegim nga indieuropianishtja (IE) *bhendh-so, si formė besimi, kontrate me gojė, lidhje e ngushtė premtuese “dhe ėshtė e thėnė e lidhur me fjalėn shqipe – besė, si traditė shqiptare”. Nga fisi i besėve illirian, rrodhen thrrakasit, ku ethymologjinė e fjalės – besė, studjuesit thonė se nuk kanė mund ta gjejnė nė gjuhėt sllave as ato romane, pėr arsye se shpjegimi ėshtė nė gjuhėn shqipe. Por, qė nė vijim tė studimit ethymologjik tė fjalės – besė-besa, thonė se “ethymologjia duket e errtė, por atė duhet mbrojtur me paralele semantike, tė cilat deritash nuk janė gjetė. Prveēėse, duke e ndjekur tokzanoren – n, para asaj – s, para tokzanoreve tjera fricative, definitivisht nuk ka mund tė pėrcaktohet nė Thrrakishten”. Kėtu, sudjuesi mendon nga fjala IE *bhend-so, (qė nuk kuptohet nga studjuesit e huaj), se grupi – nd, i illirishtes, ishte vetėm njė tingull – nd=n , e dyfishtė shqipe e vjetėr (nder, ndera, ndue, ndashtė, ndoshta, ndij, perėndij, ndukė-nduke=heke=nxerre etj.), ku nga indo-europianishtja (lexo: illirishtja e vjetėr) kjo fjalė - *bhend-so, ka mbetė nė shqipen – beso, me shėmangien e tokzanores – h, dhe rėnies vokale tė grupit – nd – b(h)e(nd)-so = beso, qė vetėm shqipja e vjetėr mund ta shpjegojė dhe asnjė gjuhė tjetėr indo-europiane, as nuk mund ta pėrkthejė, si kuriozitet leksikologjik. Fjala – Besė-Besa ėshtė vetėm nė shqipen, qė vetėm pėrafėrsisht mund tė thohet nė gjuhėt tjera i.e. Tėvona, pas besėve, si fis i parė, vijnė fiset tjera thrrake, sikurse janė fisi: Edoni, Mykdoni, Panai, Odrysi (Odrysa), Apsynthi, Bebryki, Bithyni, Bisnai, Kikoni, Skai, Satrai e Thrrausi. Kėta emra janė emėrtimet fisnore tė familjeve illire, si emra tė zotshpijve illirian – qė tėvona, si trashigimi e brezave tė ardhshėm, mbetėn mbiemra tė fiseve tė ardhshme (Edonėt, Mykdonėt, Panajėt -Paeonėt-Panonėt, Odrysėt, Apsynthėt, Bebrykėt, Bithynėt, Bysnajėt, Kikonėt, Skajėt, Satrajėt e Thrrausėt) – e qė pėrfundimisht me mbizotėrimin e fisit tė Thrrausėve (Thrrausi) edhe iu mbeti emėrtimi i pėrbashkėt i kėtyre fiseve illire tė ndara dhe u formua fisi i pėrbashkėt – Thrrausėt – Thrrakasit-Thrrakėt, si etnonom gjeneral – thrrak. Si dialekt i illirishtes mbeti gjuha thrrake, kurse si toponom – Thrrakia, pothuajse nė gjithė pjesėn lindore tė gadishullit illirik, qė sot thirret – gadishulli ballkanik – Ballkani, si emėrtim gjeneral thrrako-ilirian pellgazgjik.

    Ethymologjia e tė gjitha kėtyre fiseve illire (tė cilat mbetėn si fise thrrakase), deri pėrfundimisht me ndarjen e tyre nga illirėt dhe me formimin e njė fisi tė vetėm – thrrak, ėshtė ethymologji shqipe, ku mund tė shpjegohen nė mėnyrė tė pakontestueshme, tė gjithė kėta emra tė mėsipėrm vetėm pėrmes shqipes sė vjetėr.

    Fjala – edon, ka kuptimin e dashjes, qė e don, si familje e dashur me tė gjithė, e afėrt, e hapur, e ēeltė, dashamirėse, mikpritėse etj. Dhe mbeti emri i fisit thrrako- illirian – Edon, edonėt dhe toponomi - Edonia.

    Fjala – Mykdon, shpjegohet pėrmes shqipes, e cila pėrbėhet nga dy fjalė shqipe-illire – myk + don, qė fjala e parė – myk, myku, ėshtė fjalė shqipe, me kuptimin – mykan, i mykėt, e mykėt (mykejkė, pėr rastin e gjinisė femnore, fėmėr e mykėt, e ndylltė, e papastėr), kurse pėr gjininė mashkullore – mykan, i myktė (mykėt), I ndyllavtė. Kurse fjala e dytė e kompozitės – myk + don, pjesa – don, vie nga emėrtimi i Edonėve, pra, kėtu ėshtė fjala pėr edonėt e mykėt – mykdonėt (mykanėt), e cila fjalė vie nga emėrtimi I mykėnėve, mykenas-mykenasit – Mykena (myk kena – myk kemi – kemi myk, jemi mykur, tė mykėt. – Ashtu sikurse fisi pellgaz – Dorikėt – dorė ik – ik dorė, hjek dorė – largohu, si fis i sertė pėrnga karakteri i njeriut (Mykėnasit e Dorikėt Pellgazgjikė).

    Fjala shqipe – myk (trajta e pashquar e emrit), myku (trajta e shquar e emrit) ėshtė edhe nė shumė shprehje shqipe tė vjetra: ēka je mykė ashtu bre mykan (je bėrė i palarė, i papastėr),/ myku I bukės, buka e mykėt (buka e prishur kur pasi tė bėhet bajat, qė rrin shumė kohė e nxėn myk, prishet, / sana e mykėt, mu ka mykė sana nė lame (lama, vendi ku ndohet sana, mullarėt e sanės-barit tė thatė), myku I sanės (barit tė thatė si ushqim I kafsėve shtėpiake), kur nxėn myk nga lagėshtia, prishet si ushqim kafshėsh, / bari i mykun, / djathi i mykun, mykėt djathi, prishet, / tlyni i mykun, / kosi I mykun, maza e mykun(kajmaku i mykun, kur rrin shumė kohė e prishet, nxėn myk), kėto si ushqime njerėzish nga prodhimet e tamblit (qumėshtit), bylmete, / uh, mu a mykė shpija (shtė bėrė pa pastruar shumė kohė), / ik mykan bre, largohu o mykani I keq! (shprehje ironike, qortuese pėr njė njeri tė ēoroditur) e shumė fjalėformime e shprehje tjera shqipe. Kėshtuqė, nga dy fjalėt – myk + don, u formua kompozita – mykdon dhe vet emėrtimi I fisit – mykdon, mykdonėt (si pjesa e fisit tė Edonėve) dhe poashtu toponomi - Mykdonia. Kėtu ėshtė fjala pėr ato familje tė cilat nuk janė tė pastra higjienikisht dhe nuk janė tė kujdesshme pėr punėn e tyre.



    Panai – fjalė e lashtė shqipe, si kuptim i njė pjese, pjesė e fisit thrrakas, qė lidhet me fjalėn – tė pashėm, tė hijshėm, tė bukur, njerėz simpatik, njerėz tė rritshėm pėrkah hipofiza e trupit, tė dokshėm. Tėvona kemi lėvizjet e panajėve (paeonėve, panonėve) deri nė pjesėn veriore ballkanike, mbi Donao (Danubi, lumė), ku sot ėshtė toponomi – Panonia (Fusha e Panonisė), Vojvodina, e cila mori ndryshimin e emrit qė ia dhanė sllavėt, nga fjala sllave – vojvoda = ushtari prijės, vend ushtarak, poashtu edhe emri prijės = vojvoda (sllavisht), duke u ndryshuar toponomi – Panonia.



    Tek fjala – odrys, Odrysi, ku merret emėrtimi i fisit thrrakas – Odrysėt, tė cilin e pėrmendin Herodoti e Thukiditi – Odrysai; tėvona , e pėrmendin, Livi, si Odrysae; Taciti – Odrysae, Odrysa e deri edhe Stefan Bizantini, e thirrė – Odrysia, (sipas Georgievit), ishte vendi i fisit tė odrisėve. Kjo fjalė – odris, vie nga IE *udr-us, e cila lidhet me indishten e vjetėr – udra-h, me kuptimin – shtazė uji, e ujit, e deri tek greqishtja e vjetėr – hydros=ujė, gjermanshtja e vjetėr – ottar, lithuanishtja – udra (me - u – tė zėshme) dhe bullgarishtja – vidra.



    Fjala – odrys, e cila formoi toponomin – Odrysia (Odrysa) si qytet dhe e cila ishte nė thrrakishte, vie nga IE (indo-europianishtja) * udr-us, e qė lidhet me shqipen, sipas origjinės sė tingujve e deri nė formimin e diftongut – dr, qė mund tė shpjegohet me shprehjen shqipe tė vjetėr - u^dr-u^, ku fillesa e illirishtes sė vjetėr – u^ (u hundore) ėshtė vetori i shqipes sė vjetėr, si trajtė e shkurtė e pėremrit – u^ (u^=unė) dhe diftongu (dif+ton, toni qė difton, tregon) – dr, qė ka kuptimin – dridhje, lėvizje, ai qė dridhet, lėvizė, pra uji dridhet, derdhet, valon, rrjedhė, lėvizė si materje e langėt, respektivisht, me zanoren hundore tė dytė, pėrsėri si trajtė e shkurtė e vetorit tė shqipes sė vjetėr – u^ (unė), rrodhi – u^*dr-u^- si kuptim i shprehes – u^ dru^j, si formė e lashtė e illirishes sė vjetėr, e cila kaloi nė bijėn e saj shqipen nė fjalėn – droj(ė), pra nga – dru-j, nė – drojė-droja, si formė refleksive e drujtjės-drojės sė njeriut nga uji dhe mori formėn illirishte IE *udr-us, e cila edhe formoi nė sllavishten e vjetėr, kuptimin pėr fjalėn – ramje (rėnie), bjeri = udri, udriti, sll. = me i ra dikujt. Kėtu pėrsėri nė kėtė fjalė thrrakishte – Odrysia Odrysa, e kemi zanoren – y, pėrveē, tokzanores dytingullore illirishte – th, tė cilat nuk janė nė alfabetet sllave, as nuk mund ua qet goja kėta dy tinguj vet sllavėve dhe pikėrisht i marrin nė origjinal, duke e justifikuar tingullin – y, nė – u dhe nė - i, me formimin e alfabeteve sllave.

    Fjala IE *udr-us, me sufiksin illir – us, difton se ėshtė illire dhe vet indo-europianishtja, ėshtė illirishtja e lashtė, qė nė greqishten e vjetėr doli vetėm me njė sufiks tjetėr tė panėvojshėm – udr-us-oi. Ndėrsa, Pellgasishtja ėshtė gjuha kuniforme e pėrbashkėt botėrore, (Cuneiform Language), si rrėnja e trungut tė pėrgjithshėm, e Pellgasistika, ėshtė shkenca mundshme, si bazamenti i Linguistikes Gjenerale.

    Koncepti – indo-europianishtja, i formuar si shkencė linguistike – indo-europianistika (qė arrijtėn edhe gjėrmanėt ta thirrin – indo-germanistika), ėshtė njė koncept i pakapshėm as logjikisht, as shkencėrisht, nė baza linguistike, sepse i takon konceptit – illiristika, si shkencė qė duhet fuqizuar nė pėrmasa indo-europianistike.

    Pėr ethymologjinė e emrit tė Bebrykėve, i cili vie nga IE *bhebru-s, qė ka kuptimin e shtazės – kastori dhe si veshje e njerėzve – gėzof kastori (gėzofi), mund tė shikojmė nė gjuhėt i.e. – bebrus (prusishtja e vj.), bibar (gjerm. e vj.), bebrus (lithuanisht, me theksim tė zanores - e), qė vet kuptimi i fjalės – Lituani-a, ėshtė - Lithuani-a, lidhet me shqipen me ethymologji me kuptimin – Lidhje, Lidhuania-Lithuania; bebre (bullg.) me zanoren e fundit – e, e pazėshme); Bebrovo (emėr katundi, nė bullgarishte) etj.

    Pėr ethymologjinė e fjalės – Bysnai (greq. Bysnaios) si emėrtim fisi i ndarė, (Bysnajėt, si pjesė e fisit tė Bebrykėve), kuptohet fjala - bysė, bysa, qė kuptohet emri i kafshės – dhii, dhija (dhitė), qė kuptimi i fjalės – bysė-bysa, ėshtė emėrtimi i kafshės me bisht pėrpjetė (me bythė jashtė, rrodhi fjala – bysė-bysa = bythė-***** e dhisė jashtė, ku tingulli- th, ėshtė zėvėndėsuar me atė – s, nė pamundėsi theksimi nga sllavėt), e kjo ka tė bėjė me profesionin e njerėzve blegėtorė dhishė, qė rrodhėn tėvona fisi i bythinėve). E kėtu kemi njė ngjajshmėri tė shprehjes shqipe tė vjetėr:’ndaji dhėt prej dhive’ (ndaje tė mirėn nga e keqja), po dajmė dhan dhishė; nuk po dajmė dhan dhishė’ (gege-shqipe)etj., ku ėshtė kuptimi i veēimit zakonoro-juridik, nė kuptimin – ndamja e dhėnve prej dhive, si kuptim i qėrimit tė hesapeve nė mes dy a mė shumė njerėzve nė njė konflikt (qetash i dajmė dhat (dhėt) dhishė!), sikurse ėshtė shprehja e re – ndaje shapin prej sheqerit.

    ETHYMOLOGJIA SHQIPE E FJALĖS – THRRAK

    Mė sa posedojmė me studime tė derisotme tė theorikėve e shkenctarėve linguistė, nuk kemi ndonjė shpjegim, apo pėrcaktim shkencor tė emrit tė thrrakasėve (si paraardhėsit e sllavėve dhe tė thrrakishtes, si paraardhėse e sllavishtes sė vjetėr), ēka do tė thotė, se emri – thrrak, derisot ėshtė i papėrcaktuar shkencėrisht, vetėm i bazuar nė emrin e Thrrausit . Kėtė fjalė – thrrak, mund ta shpjegojmė edhe sipas origjinės sė tingujve pėrmes shqipes sė vjetėr, nė detalje fonetike, ku mund tė shihet kjartė prejardhja reale e saj, duke veēuar semantikėn historike, me fakte tė mundshme dhe mund tė vie pėrfundimi se e kujt ishte kjo fjalė dhe si etnonom – thrrak, qė formohet theza e vėrtetė,se kush ishin njėmend – thrrakėt, thrakasit dhe ēka kanė tė bėjnė sllavėt e sotėm me ta!

    Tingulli dhėmbzor (dentali) i fonetikės shqipe-illire – th, ėshtė domėthėnia e kuptimit tė thėnies, (them-unė, thua-ti, thotė-ai,ajo – thomė-na, thoni-ju, thonė-ata,ato), si fillesa e tė thėnurit diēka, si pėrcaktim i pėrsosur i gjuhės, e deri tek kuptimi i besimit tė njeriut nė Fuqinė Mbinatyrore, me shprehjet: Tha Ai dhe u bė gjithēka! Tha Thoti (Zoti- Zoni i Zotit). Tingulli – th, ėshtė boshti tingullor i fillit tė njohjes sė njeriut me natyrėn dhe kuptimi i natyrės si mėsuesja e njeriut dhe gjallesave, ku gjuha e natyrės krijoi gjuhėn e njeriut! Tingujt natyror, krijuan tingujt e abeceve (alfabeteve tė gjuhės) dhe forma audio-vizuale e objekteve dhe subjekteve natyrore, e fenomeneve natyrore etj.,krijuan tingujt, diftongjet e rrokjet e fjalėve, tė gjuhės sė njeriut edhe shprehja e tingujve natyror nė diftongje tingujsh tė artikulluar dhe tė paartikulluar, krijuan shprehjen e gjuhės – tė shprehurit e njeriut, gjuha si mjet komunikimi nė mes tė njerėzve.

    Tingulli – th, ėshtė origjinali linguistik i shqipes, i cili nuk mund tė theksohet nė disa gjuhė i.e., qė pėrbėhet fonetikisht, prej tingullit dhėmbėzor (dentalit) – t – nė bashkėdyzim zanor me tingullin – h, t+h=th, si njė tingull i veēanėt, ku nė rrjedhė tė tingullit – rr – dhe me fuqizim fonetik tė zanores – a, formoi rrokjen – thrra – (thrras), e cila ėshtė kuptimi i thirrjes, e pikėrisht, ai fis illir, qė e kishte tė natyrshme - thirrjen me njeritjetrin, si formė bashkėpunimi e lidhje fisnore, e si shprehi e njeriut – iu dha emėrtimi – thrrak, me kuptimin – ai qė thrret, thrraku thrret, thrret thrrakasi, ku tingulli fundor – k, nga fjala – thrrak – rrodhi si pėrkufizim emėrtimi (thrra-k). Pra, sipas origjinės sė tingujve (th+rr+a+k=thrrak), tingulli pėrcaktues – k, ėshtė pėrcaktim i emrave edhe tė sotėm tė shqipes (herak-i hershėm, verak, dimrak-i dimrit, butė-butak, dhelpėr-dhelparak-dhelpnak, qen-qenak, fushor-fusharak, lulė-lulak, ardhės-ardhacak, pluhur-pluhurak-pluhnak, bardh-bardhak, vjeshtė-vjeshtak, agrak, bonjak, leshtak, etj.).



    Rrokja – thrra, ėshtė edhe pėrceptim onomatopeik i krramės (krrokamės) sė korbit – krra (me zanoren e theksuar – a), si formė e thirrjes – krraaa. Poashtu, nė shqipen, kemi fjalėn – krramzė, krramza (krramėza, zani me krramė), qė kuptohet, gėrrhatja e njeriut nė gjumė, gjithashtu kemi shprehjen shqipe – krramza e dekės (krramėza e vdekjes, gėrrhatja e njeriut kur jep shpirt, me gojė hapur) etj.



    Po ta dėshifrojmė nė tinguj sipas shqipes, fjalėn – thrrak, do tė rrjedhė kuptimi i secilit tingulli tė saj, deri tek formimi I diftongut apo rrokjes – thrra, e edhe kuptimi i shpjegar mė lartė i pėrcaktuesit tingullor (fonetik) – k, me kėtė shpjegim ethymologjik:



    TH - kuptimi i thėnies, kėtu kuptimi i thėnis sė thirrjes – thrras



    RR - rrjedha e thirrjes rrotulluese tė tingullit, rrjedha e thirrjės



    A - fuqizimi tingullor i thirrjės nė infinit – a, zanorja e thekshme



    K - pėrcaktimi i atij qė thrret – thrret thrraku, emėrtimi - thrrak

    Ky shpjegim fonetik shqip, besojmė se do ta plotėsojė pėrcaktimin e emrit – thrrak dhe duke mos i kontestuar gjurmimet tjera, sepse udha ėshtė e hapur pėr tė gjitha gjuhėt i.e., ashtu posaēėrisht, pėr ato sllave, qė sot merren si gjuhė thrrakase. Thashė, udha ėshtė e hapur!

    Kuptimi socio-historik i emrit – thrrak, qėndron nė pėrhapjet e fiseve illiro-pellgazgjike nėpėr europėn lindore dhe formimi i bashkėsive malore dhe fushore, nė trevat e reja, si toka tė reja tė pabanueshme, ose me pak fise autoktone dhe tė popujve aziatik. Kėtu mėnyra e jetesės sė re, qėndron faktikisht ndryshimi sociologjik i formacioneve thrrakase, nga ai illirian pellgazgjik i popullit tė lashtė tė bregujėrave e mesdhetarė nė kulturėn paksa mė tė zhvilluar, si popuj me zhvillim mė tė hershėm mediterran. Ky zgjėrim i fisit illirian, thrrak, hasi nė frymė tė kulturave tjera, herė duke i pėrvehtėsuar, si ‘pushtum i ftoftė’ e mė shumė pėrmes luftėrave, pėr tu bėrė njė nga popujt mė tė mėdhėnj euro-lindorė. Por, kjo periudhė historike ėshtė aqė e hershme, sa ata thrrakė, nuk kanė tė bėjnė asgjė me kėta sllavėt e sotėm. Shtrohet pyetja: pse deshten aqė shumė tė largohen edhe socio-historikisht, pikėrist kėta sllavėt, nga rrethi illiro-pellgazgjik, kurdihet se as kėt nuk erdhen nga qielli, por, si illirian tė hershėm tė ndryshuar e tė adaptuar kushteve tė ekzistencės sė tyre. Kėtu ėshtė fjala pėr periudhat historike, qė me disa qėllime, i thonė koha para erės sė re. Kėtu flasim pėr periudhėn kohore para lindjeve tė religjioneve, feve tė Treshit Fetar, sepse me lindjen e feve, krahas tyre u linden edhe konflikte tė reja, qė jovetėm demoluan Botėn Illire, por, por e ndanė nė tresh botėn, e qė nuk kishte ndonjė botė tjetėr, pėrveē kėsaj qė ėshtė sot pėrkah madhėsia.

    Gjuha edhepse i ndau njerėzit si formacione sociologjike, nuk mundi ta bėjė atė ndarje edhe shpirtėrore nė mes tė shoqėrive njerėzore, sa fetė, tė cilat i politizuan popujt, ė emėr tė besimit, se kush do tė ofrohet mė afėr zotit...

    Kuptimi psikologjik i emrit – thrrak, qėndron nė faktin se, prirjet natyrore tė njerėzve, u shfaqen nė formė shprehie tė thirrjes mė ton tė lartė, nė mjediset malore e fushore, si formė komunikimi nga largėsia, maleve e fushave, qė iu diktoi pikėrisht profesioni i hershėm thrrakas i blegtorisė e bujqėsisė. Ajo shprehi, ves e karakter i njeriut, u rreflektua nė fiset tjera illire dhe ndoshta pikėrisht, duke i ndėgjuar ashtu nė thirrje tė vazhdueshme, edhe i quajtėn – thrrak (thrrakas), ashtu sikur i thirrėn – galė (galėt) andej adriatikut, ngase ishin tė zeshkėt nė pėrzierjen e racės sė tyre me popujt afrikano-veriorė, sidomos pas pushtimeve nė luftėrat romako-karthagjenase. Gjithmonė, emėrtimet u bėnė nė saje tė disa tipareve, karakteristikave themelore tė njeriut dhe tė shoqėrisė, tė mishėruara me profesionet e ngjajshmėritė e rretheve natyrore ku jetuan. Natyra diktoi nė emėrtime dhe tok me natyrėn e njeriut, formuan njė pagėzim, qoftė si ndonjė epitet, etiketim, apo edhe nė bazė tė vlerave tė dukshme tė kulturave profesioale e njerėzore. Kuptohet se pati vetemėrtime, si tė vetthirrur (vetquajtur), e pati edhe emėrtime popujsh edhe nga tjerėt, pra nga bota. Emėrtime tė tilla, tė tė dy natyrave linguistike, pati nė tė gjithė popujt e botės. Shumėherė, vetemėrtimet e popujve, nuk qėndruan, pėrderisa, nuk qėndroi vlera historiko-shoqėrore e kulturore e tyre si trashigimia etnogjenetike e tyre dhe nė ato udhėkryqe linduistiko-historike, vendosi bota nė rregullimet shoqėrore tė vazhdueshme. Sepse nuk qėndron theoria pas konkluzionit tė praktikės etnologjike e toponomastike, ashtu sikur grekėt, qė duan ta kenė tė njohur toponomin Hellenika, albanėt atė Shqipėria, sepse kėtu ka diēka historiografike, qė nuk bėn tė anashkalohet, sepse Ballkani ka njė histori krejt tjetėr nga kjo e sotmja e shkruar! I thonė Ballkani illirik!



    Nėqoftėse, e shikojmė emrin – thrrak, nė prizmin linguistik, tė gramatikės shqipe, mendojmė se vie nga folja – thrras, prej foljes me thirrė (pėr tė thirrur), si ethymologji e mundshme e ndoshta edhe e pakontestueshme shkencėrisht, nė pėrcaktimin e emrit nė fjalė. Ky shpjegim gramatik shqip, ka domethėnien – thrret thrraku, thrret thrrakasi, apo ai qė thrret, thirret thrrak, apo thrrak i thirrur nga tjerėt pėrrreth. Zgjedhimi i kėsaj folje – thrras, nėpėr vetat e vetorit nė shqipen thirrėt kėshtu:

    THRRAS - Folje shqipe - koha e tashme – mėnyra dėftore

    Numri njėjės Numri shumės .



    Thrras (unė) thrrasim (na)

    Thrret (ti) thrrisni (ju)

    Thrret (ai, ajo) thrrasin (ata, ato)





    Kėtu nė emėrtimin thrrak, mud tė kemi disa variante si shprehje tė jashtme tė fiseve tjera illire: mbase po thirrė, tė thirri thrrak; po thrret thrraku, po thrrasin thrrakasit; ju qė thrrisni, po ju thrrasim – thrrakas, (ju quajmė – thrrakas) dhe ajo tokė, vend, thirret – Thrrakia. Kėto lloj mundėsi emėrtimesh pėr trakėt, mund tė jenė bėrė, gjatė shkėmbimeve ekonomiko-kulturore, por edhe gjatė luftimeve, pushtimeve, si emėrtime tė pėrsėritura nėpėr kohėra dhe tė mbetura pėrnjėmend historikisht. Kemi nė kėtė konekst emėrtimesh, ku janė emėrtuar edhe familjet nga tjerėt pėrrreth kėshtu: Long-u, Longėt (sepse ishin fukara, e hajshin bukėn vetėm me lėng djathi, e si pėr shpoti u pėrsėrit emėrtimi dhe mbeti soteasajdite), si dhe emėrtimet – Pula, Kėnduesi, Bakalli, Gali, Galica, Qorrajt, Qorri, Qela, Tėrrnaku, Mazrreku, Pela, Radogoshi, Prrokshi, Ēefa, Qafa, Shpuza, Pepshi, Paēarrizi, Kaēaku, Gėrmiza, Kalluli, Kadare, Qosi, Qafoku, Kodra, Gjeloshi, Xhambazi, Kolludra etj., (emėrtime familjare shqiptare, si antroponome shqipe ku secili ka domethėnien e vet tė veēantė). Ndėrsa toponome shpotitėse shqipe, tė mbetura: Muēivėrc, Muēibabė, (Vuēitėrn sll.), Baballoē, Babajbokės, Mazniku, Gajre etj. Pra, ashtu sikur iu dhanė emėrtimet: gal, rom, thrrak, rus, polak, kurd, hun, grk, ēek, pers, turk, ēeēen, serv, avar etj., ku secili emėrtim e ka shpjegimin e vet ethymologjik.



    Lidhur me etnonomin – thrrak, linguisti Thunmann-i, nė veprėn e tij ‘Untersuchungen’ – 253 (gjurmime), shpjegoi praninė e elementit thrrak edhe nė Ballkanin perėndimor, duke i spjeguar disa emra toponome: Thermidava (afėr Shkodrės), Qiumedava (nė Dardhani), i cili shenon se, fundesa emėrtuese – dava, apo deva, ėshtė me origjinė thrrakase, qė ka kuptimin – qytet, duke shtuar se disa emra qytetesh me kėtė element formues kishte nė: Daki, Mezii e Thrraki, por, sado qė janė munduar tė ndryshojnė format e emėrtimeve me sufiksalet thrrake, nuk e luajnė rrėnjen illirishte, e cila mbetet originale nė pjesėn mė tė madhe tė toponomeve ballkanike.



    Sikur tė paraqitej nė origjinal sot thrrakishtja e vjetėr, do tė delte vetėm njė e folme illirishte, me tė gjitha rrėnjet e fjalėve, vetėm qė mund tė ndryshojnė prefikset e sufikset e emėrtimeve onomasiologjike, vetėm sa pėr tu dalluar nga etnitetet tjera, qė bazat fono-morfologjike nė gjurmime ethymologjike padyshim janė nga antroponomia e toponomastika pellgazgjike, tė cilat shqipja e vjetėr pėrmes rrėnjeve tė saja i spjegon.

  2. #22
    Rise of Arbenia Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,607
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT – DAKIA



    Emri – Dakia ishte atdheu i lashtė i fisit illirian – dak, dakėt (Romania, rumunėt e sotėm), tė cilėt si illirė pėsuan dy asimilime, ku pas rėnies nėn romakėt, gjatė sundimit tė Trajanit, u romanizuan dhe pas rėnies nėn sllavėt u sllavizuan, por toponomi mbeti ai roman – Romania, e cila pėr shumė shekuj u thirrė – Besarabia, nga ndryshimi nė racėn e dakėve, pėrmes lidhjeve tė gjakut me ushtritė romake. Tėvona u thirrė – Bukovina, gjatė influences sllave karpatiane dhe si Republika e Hertzės, poashtu, si Republika e Moldavisė, gjatė ifluencės ruse, ku pėrmes sufiksit thrrak – dava, si kuptim pėr qytetin, rrodhi emėrtimi – Moldavija.

    Emri – Moldavia, ishte emri i lashtė dak, i dakėve, nė origjinal – Mollania, si mbretėria lindore illire. Ku emri vie nga fjala shqipe-illire – mollė, molla, si shpjegim shqip – Ana e Mollave, Mollania, vendi i mollanėve (pėr ndryshim nga mollosėt nė jug), ashtu sikurse ishte – Dardhania, Ana e Dardhave, vendi i dardhanėve.





    Dakia e lashtė illire nėn influencėn romake, pėsoi ndryshime linguistike, gramatikore, por ndryshimi mė i madh ishte ai rracial, mbase influenca politike, ekonomike dhe ushtarake romake ishte e njė shkalle tė lartė, gjatė kohės sė Trajanit nė Romė dhe mbretit Dekebalit nė Daki (Decebal), qė romakėt e thirrshin – stėrgjyshi tjetėr.

    Emri i mbretit tė dakėve – Dekebali (Decebal, 106 p.e.r.), ėshtė thjeshtė shpjegimi shqip mbretėror, Dakeballi, qė pėrbėhet prej dy emrave krejt shqip-illirian – dak(e)balli, balli dak, prijėsi i dakėve, balli i dakėve, ai qė prinė nė ballė tė Dakisė – Balli Dakian, ku pėr ta mjegulluar shpjegimin, e kanė ndryshuar tingullin e dytė, zanoren – a (a=e), nė vend tė – Dakeballi (Balli Dak), rrodhi – Dekebali (Decebal). Pra, nga emri Dekebal (Decebal), deke+bal, pjesa e parė – deke (dece) ėshtė emri dak, dake, emri i fisit illirian, dakėt e Dakisė, kurse – pjesa e dytė e kompozitės - bal, ėshtė emėr i gramatikės shqipe – ball-i, anatomikisht, pjesa e parme e kokės lartė, balli i kokės, si kuptim – Balli Kombėtar Dak - Balli Dak, Dakeballi. Poashtu edhe mbreti tjetėr dak – Dekeneus, qė ėshtė kuptimi shqip – Dak (e)ne+us, si ndryshim fonetik i tingullit – a nė – e, qė do tė thotė – Dak Ne, Na jemi dakė – Dakene dhe sufiksi – us, qė formon kompozitėn si antroponom – Dakeneus, i sili sundoi Dakinė nė shek. I p.e.r.



    Kurse edhe mbreti tjetėr dak, Burebista (48 p.e.r.), qė ėshtė emėr me ethymologji shqipe, mund tė shpjegohet sipas origjinalit linguistik, qė e gjurmuan authorėt antik romak – BU-ERE-BU-IST-AS, ku shprehja – bu-ere-bu-ist, ėshtė kuptimi i shqipes sė vjetėr – BURRĖ ISHTE – BURRĖ ĖSHTĖ, me kuptimin – ai ishte burrė dhe ėshtė burrė – Burrebist, ndėrsa, pjesėza fundore – as, ėshtė vetėm njė sufiks – Burrebistas (Burebistas). Ky shpjegim yni, ėshtė nė mėnyrė tė pakontestueshme linguistike, me ethymologji nga fjala shqipe – burrė, burri, pėr emrin e mbretit dak – Burebista (Burrėburrėshtė), bazohet edhe nė shprehjen rumune (Care – era – Care – este, = Burrė ishte e burrė ėshtė) sipas historisė rumune mė tė re. Gjithashtu si “Nemaipomenitul” dhe “Cum nu a mai fost si nu mai este”, ku nė tė gjitha kėto shprehje ėshtė shpjegimi shqip – Burrė ish – Burrė ėshtė, qė lidhet me illirishten.

    Ėshtė interesant, se koha parahistorike (Prehistoric Europe), merret koha para epokės sė re dhe ēdo lidhje historiko-linguistike, lidhet me pushtimet romake si influencė mbi Dakinė e lashtė, nga shek.I p.e.r., kurse koha mė e hershme lidhet vetėm me konceptin – komuniteti karpato-Danubian, nė rrjedhėn e Danubit tė Ultė deri nė detin Kaspik. E gjithė historia linguistike del si thrrakase dhe lidhet vetėm me “botėn greke”, sipas influencės bizantine tė kohės, duke lėnė pasdore (menjanė) gjithė historiografinė thrrako-illire pellgazgjike, pa tė cilėn as qė mund tė mendohet gjurmimi shkencor nė asnjė lami, pėr realitetin e historisė sė popujve tė Ballkanit.

    Tėvona, duhet tė aspektojmė dy rrjedhat e asimilimit tė dakėve tė lashtė (rumunėt e sotėm), ku ashtu sikurse romakėt pėsuan ndryshim rracor, nė lidhjet e gjakut, si latin, me gjakun karthagjenas tė Hanibalit tė tmerrshėm, gjatė pushtimeve tė ushtrisė tej Gjibraltarit (Hanibal antre portas romana) dhe u ndryshua rraca latine, me afrikanėt veriorė - poashtu, kjo gjė ndodhi edhe me dakėt, nga pushtimet romake dhe lidhjet e gjakut dak e romak, qė sotekėsaj dite edhe mbeti etnonomi – roman (rumun) dhe toponomi – Romania, si emėrtim me prejardhje romake. E mė vonė me ardhjen e sllavėve dhe ndikimeve tė popujve Karpato-Danubian, rusėve e skitve, pėrsėri, trashigimia e pėrzier dako-romake, kaloi nė asimilim sllav. Dakia e lashtė illire, u nda nė dy pjesė: Romania e Molldavia (nė federatėn ruse) dhe dakėt (rumunėt e sotėm) u sllavizuan dhe vetthirrėn sllav.

    E gjithė antrponomia e toponomastika dake-illiro-pellgase, edhepse u bėnė ndryshime fono-morfologjike romako-sllave, ėshtė me ethymologji illirishte, duke u nisur nga vet emri – dak, si etnonom i fisit illiro-pellgazgjik, nga hidronomet, poashtu vet kryeqyteti i Romanisė – Bukureshti (Bukurest) ėshtė shpjegim shqip i thėnė nga linguistėt e shkuar, se kuptimi i kėtij toponomi ėshtė – I bukur ėshtė = Bukurest, si kompozitė krejtėsisht shqipe. Pėr lidhjet linguistike shqipe-rumune. Flasin shumė analogji fono-morfologjike, sintaktike e leksikore.

    Studjuesit e sotėm rumun, dakėt i lidhin me thrrakėt dhe mbretėrinė e Vllahisė e pėrkufizojnė tok me tokat e paraardhėsit e popullit bullgar, qė vet emri – Bullgaria, mund tė shpjegohet nga emri i njė hidronomi – Belgarie, lumė dhe vet nė origjinal tė bullgarishtes (Ballgaria), ėshtė kuptimi shqip – Bardhgaria, lumi i bardhė, qė ėshtė nė territorin bullgar me derdhje nė detin Kaspik, ku nė bazė tė tė cilit lumė edhe morėn etnonomin – bullgar dhe toponomin – Bullgarija.



    Dakėt, apo vllahėt, sipas shqipes sė vjetėr, flitshin – shqipen illire, ku pėr disa kohė kishin edhe toponomin – Vllahia, si etnonom prototip – vllah, vllahėt e Vllahisė (vėllehėt), e qė si lidhje morfologjike e argument linguistik, sot ėshtė fjala shqipe – vlla, vllau, vllaznit, Vllaznia (gege-shqipe) dhe vėlla, vėllai, vėllezėrit, Vėllazėria (toske-shqipe), pikėrisht, si emėrtim, i fisit tė afėrt tė gjakut illirian – dakėt e Dakisė, apo vllahėt e Vllahisė. Prandaj, dakishtja (rumanishtja e sotme), si vllahishte, ende i ka lidhjet e saja linguistike me shqipen e vjetėr, qė dėshmojnė se dakėt (mollanėt) e dardhanėt kishin njė gjuhė tė pėrbashkėt – shqipen illire, illirishten. Kemi dėshmi tė shumėta shkencore tė lidhjes shqipe-dake (rumune), fonetike, morfologjike, sintaktike e leksikore, sidomos nga studjuesit e dy-tre shekujve tė shkuar (XVII – XIX), e deri tė linguistėt e derisotėm...



    ETNONOMI – DAK





    Tė gjitha shkrimet e derisotme historiko-linguistike, si tė authorėve antik romak e grek, poashtu edhe tė vet studjuesve tė sotėm rumun, edhe sipas sllavistikės e romanistikės, edhepse flasin gati pėr tė gjitha faktet historike e historiografike, duke gjurmuar nė territorin e Dakisė sė lashtė illire edhe linguistikisht, me njė interes tė veēantė; ngase Dakia ishte e pushtuar dhe e romanizuar – i marrin antroponomet e toponomet dake si tė shtrėmėruara nga gjuha e parė – dakishtja illire pellgase dhe vet emri – Dakia si toponom, vendi dakėve pararumun, ėshtė i papėrcaktuar shkencėrisht, ashtu sikurse edhe vet etnonomi – dak, qė e formoi atė emėr gjeografik nga vet emri i dakėve.

    Etnonomi – dak, mund tė ketė shjegim ethymologjik nė shqipen e vjetėr, ku vet emri lidhet me kuptimin profesional tė vet dakėve, si blegėtor malorė, nė afėrsi etnogjenetike tė emėrtimit me delmatėt. Emrat - dak e delmat, nuk ndryshojnė pėrnga kuptimi ethymologjik linguistik, ngase, fjala illirishte – delme (delja) formoi etnonomin – delmat dhe toponomin Delmatia (Dalmacia kroate). Poashtu edhe fjala – dak, lidhet me fjalėn e shqipes sė vjetėr – dakė, daka, qė ėshtė vet kuptimi i deles, qė formoi etnonomin – dak dhe toponomin si emėr gjeografik – Dakia.

    Lidhur me kėtė thezė shqipe qė e shtrojmė pėr pėrcaktim shkencor tė emrit Dakia dhe etnonomit – dak, sot kemi fjalėt shqipe, qė pėrcaktojnė delen, si emėrtim – dakė, daka (dakat-dhentė-delet), ku jovetėm qė kemi si emėr kafshe shtėpiake – dakė, daka, por kemi edhe mbiemra, emra familjar shqiptarė tė sotėm, si antroponom – Daka (Luan Daka, Musa Daka, Dakaj, Dakajt, familje pikėrisht nė Kosovė. Ky emėrtim familjar i sotėm shqiptar, lidhet me profesionin blegtoral, ēka do tė thotė se dakėt, nuk kanė jetuar vetėm nė Daki, por nė shumė territore illire ballkanike dhe emri i tyre ėshtė emėrtimi profesional i blegėtorisė – daka – delja.

    Fakte tjera historiografike na lidhin edhe me toponominė e sotme rumune, ku njė pjesė e Dakisė illire, ėshtė me emrin – Dakia (Rumunia-Romania), kurse pjesa lindore e saj thirret – Molldavia, ku edhe vet emri – molldavia = moll+dav-i-a, lidhet me kuptimin shqip – mollė, molla – Mollania (e Dardhania si mbretėri tė lashta illiro-pellgazgjike), por me sufiksin thrrak – dava (qytet), sikurse sot ėshtė ai sllav (grad), ēka do tė thotė se, lidhja onomastike dake mbetet si lidhje koherente illiro-pellgase e shpjegohet pėrmes shqipes.



    Dakia e Delmatia, janė dy toponome illirishte, ku kuptimi pėr kafshėn shtėpiake – delme (delja), ėshtė si kuptim fushor mė tepėr, kurse, kuptimi i fjalės emėr – dakė, daka ėshtė si kuptim poashtu i njejtė shqip, dakė=delme (dele, delja), ku shqiptarėt e sotėm nė gjuhėn e vjetėr shqipe, i thonė – deles – delme edhe dakė (delmja-daka), qė na lidhin nė periudhat kohore historiografike illire, si etnonome tė tė njejtes origjinė etnogjenetike: Delmatia (delme), Dardhania (dardhė), Dakia (dakė), Mollania - mollė (Moldavia), Vllahia (vllah), Liburnia (liburnė, anije), Paenonia (paeon), Skordia (skord), Thrrakia (thrrak, thirrės etj., tė cilat toponome i takojnė realitetit historiografik te Ballkanit illirik. Tė gjitha kėto toponome i formuan etnonomet e fiseve illire pėrkatėse: delmat, dardhan, dak, mollan, vllah, liburn, skord, thrrak etj.

    Pa shpjegim tė shqipes sė vjetėr ballkanike, nuk ka ethymologji reale tė etnonomeve nė fjalė. Duke folur pėr etnonomin – roman (rumun) tė sotėm, nė vend tė etnonomit – dak, dakian tė lashtė, janė gjetur maniskripte nė arkivat romake tė kohės sė imperatorit Trajanit (106.p.e.r.), gjinden sot nė Vatikan, nga mjeku personal i tij, dr. Kritoni, ku gjatė ndėgjimit tė bisedave tė tė burgosurve dakian tė luftės (si robėr-lufte nė Romė), nė gjuhėn e tyre, i kishte shpėrthyer pyetja: “Pse janė kėta (Dakianėt) roman? Dhe prej tė gjithave, ne iu kemi dhėnė pseudonomin – roman, pas vitit 106 p.e.r.” Gjithashtu, poeti i madh romak Ovidius (me prejardhje dake), tė cilit i ka ndodhė tė jetė nė mėrgim dhe i deportuar nė Tomis (Konstanca e sotme nė brigjet perėndimore tė detit tė Zi), kishte shkruar poema nė dialektin lokal Skythian dhe me alfabet latin, i cili thoshte se i ka shkruar nė ‘gjuhėn amtare’, ku tė gjitha ato poema janė zhdukur dhe nuk kanė mundė assesi tė gjinden...pėr shkak tė zbulimit tė tė vėrtetės historike.



    Mythi mbi perėndeshėn dake – Lara. – Besimi i lashtė dakian, lidhet me mythin mbi perėndeshėn tė cilėn e hymnozonin aqė shumė, si Mbajtėsja e Shtėpisė me emrin – Lara, ku sipas Dr. Kupiusit, nė veprėn e tij ‘Pallati i Dekebalit’ (Dakeballit, shen. i authorit, N.M.), nė rezidencėn e tij mbretėrore tė mrekullueshme, kishte piktura, me pejsazhe dhe portrete, nė vendqėndrimin e tij mbi lumin – Danubi verior, tė cilėn imperatori Trajani, do ta okuponte mė vonė. Ajo qė tėrhiqte mė shumė vėmendjen nė Pallatin e Dekebalit (Dakeballit), ishte skulptura e perėndeshės – Lara, njė femėr e bukur impozante, tė cilėn dakėt e thirrnin – Hyjnesha Lara, e cila i dedikohet mythologjisė sė lashtė dakiane dhe ishte Kujdestarja e Shtėpisė, si mbrojtėsja dhe Roja Hyjnore, e qė ishte e vetdetyruar pėr Roje shtėpie.

    Lidhur me mythin mbi Hyjneshėn Lara tė dakianėve tė lashtė pellgazgjik, po i njejti myth sot gjindet edhe nė mythologjinė shqiptare, e pikėrisht po me emrin Hyjnesha Lara, tė cilėn shqiptarėt e parafytyrojnė, njė femėr shumė tė bukur, tė zojėn, e aftė pėr tė gjitha punėt e shtėpisė, qė i bėn zakonisht femra shtėpiake nė familje, e cila iu ndihmon nė tė shumtėn e rasteve femrave nė punėt shtėpiake, i ruan nga ēdo e ligė misterioze dhe nė momentet mė drastike tė ndonje ndodhie fatkeqe. Lara, shkon dhe iau kryen vet punėt femnore, nė mėnyrė hyjnore, si e padukshme dhe njeriu nuk ka mundėsi ta shohė, si pėrshėmbull: thurjet tekstile nė vekna (veku), thurjet e rrobave tė fėmijve pėr tu ngrohur nė acarin e dimrit, endjet e pėjve tė pėlhurnave tė vajzave nėn unazė (si ndihmėse), nė tjerrjen e pėjve me shpejtėsi tė padukshme hyjnore, nga shllungat e leshit nė furka (mjet manifaktural pėr tjerrjen e pėjve tė leshtė); nė qėndisjen e vėshtirė dhe tė komplikuar me mėndafshna (fije mėndafshi), kur vajzat nėn unazė (para martese, duke pėrgatitur pajen, ēejzin e nusėrisė), hasin nė pamundėsi pėr ta kryer punėn e tyre etj.

    Unė vet jam dėshmitar i gjallė, se kam ndėgjuar shumė shprehje shqipe lidhur me Hyjneshėn Lara tė lashtė edhe shumė mythe tė shpjeguara nga plakat e pleqėt shqiptarė. Ja, psh. Njė myth mbi Hyjneshėn Lara, tė cilin e kam ndėgjuar vet: Paska qenė, njė nuse duke tjerrur nė furkė leshin nė pėj (pėni, pėri, pėjtė) dhe duke tjerrur, ndėgjon njė klithmė fėmie (qė ia kishte lėnė kunata e saj nė roje, pėr kujdes pėr tė), e kishte rėnė me duar nė ujė tė valė dhe nga trishtimi mallkon veten, len furkėn e shkon ta shpėtojė fėmijėn. Por, kur sheh, se fėmia ishte diegė (pėrvluar duarve), nusja e namė e rredhon, mallkon e trishtuar vetveten, pse u mashtrua duke tjerrur dhe e harroi fėmijėn, qė kunata ia kishte lėnė nė pėrkujdesje. Vrap e mjekon duarve fėminė, duke ia lyer me kos dhe fillon tė qajė e tmerruar. Ngase kishte treguar dashuri e dhėmbje si pėr fėminė e saj, me aqė dhėmbshuri nėne tė vėrtetė, e pranė fėminė dhe kthehet ta marri pėrsėri furkėn pėr tė tjerrė. Kur ofrohet, furka ishte e zbrastė (pa shllungė leshi) dhe lamshat e pėjve afėr furkės. Nusja e kupton dhe thotė: uh, mė paska ndihmuar Lara!

    Ndėrsa, pėr femrat shqiptare tė zojat, shumė tė afta e tė shpejta nė punėt shtėpiake e nė punė femrash, kur shohin ndonjė femėr qė ka tjerrė shumė, apo ka ėndė shumė, shpejt e mirė pėjtė e pėlhurnave, apo qė ka thurė shumė, mirė e shpejt nė vek, pėlhurna, qilima, apo, kur njė vajzė ka bėrė shumė pajė tė madhe nėn unazė (para martese) etj., ėshtė shprehja popullore shqiptare: ‘Tė paska ndihmuar Lara!’ / ‘Ta paska bėrė Lara pajėn (ēejzin)!’ / Uh, tanė kėtė pajė, si e paske bėrė, sikur me t’pasė ndihmua Lara, mori bijė!’ / Eu, tanė kėta pėjėra, vetėm Lara, se s’ka kush qė i kish tjerrė kaq shumė!’ etj. Kėta shėmbuj tė shprehjeve e mytheve tregojnė pėr njė lidhje mythologjike shqiptaro-dake tė lashtė, kur nė lashtėsi Hyjnesha Lara kishte imunitete tė mėdha pėr Mbajtje Shtėpie, e Rojėtare (Kujdestare) sikurse tregon skultpura e bukur nė Pallatin e Dakeballit, mbretit tė dakėve, Ballit tė Dakėve, kurse sot sipas tė dhėnave nė mythologjinė shqiptare, Hyjnesha Lara, ka detyrė fėmnore. Kjo mbase mund tė jetė edhe si njė zbehje figurative e mythit, ashtu si e shumė mytheve tjera tė lashtėsisė, tė cilat ishin njė lidhje koherente mythologjike nė tė gjitha fiset illire pellgazgjike.

    Tek dakėt e lashtė ekziston edhe mythi ‘Zogu Feniks’ apo Feniksi, i cili sipas legjendės, me vetdėshirė Feniksi, kishte ardhur nga Egjypti Verior tė vdes kėtu tek dakėt, e kreatyra e tij mythike ishte e skalitur nė emblemėn e lashtė pellgazgjike. Ndėrsa nė folenė e vet nė veze preh hirit, dikund lartė nė majat e bjeshkėve, Feniksi ka thėne tė lindet pėrsėri edhe pas vdekjes sė tij. Kurse se sa ka qenė legjendė, myth, apo e vėrtetė, thohet se, Thesari i Dakeballit, i cili ishte shumė i ruajtur me roje e kujdes tė veēantė, nėn Shtratin e lumit Sargetia (sikur nė mes valėve tė ujit, pa ditė kush t’i ofrohet, sigurisht pėrmes labirintheve nėn shtrat lumi – shen. auth.), sipas Gjerome karkopinos (Jerome Carcopino), ishin hiē mė pak se 165.500 kg. Ari tė pastėr dhe 331.000 Kg argjent. Lufta e fundit e ushtrisė sė mretit dakian – Dakeballit, pėrkujton dhe e zbulon atė thesar. Do tė bėheshe hero nė qytetin Poroliss (Porolissum, ose Moigrad).



    Besimi dakian, lidhet me zotin suprem tė tyre me emrin, Gebeleizis (ose Nebeleizis) edhe si hyjnia supreme thrrake dhe me perėndeshėn e madhe – Bendis (Bindi), e njohur nė mythologjinė e disa fiseve illire.

    Zoti Gebelizis ishte edhe ai zoti got (german), i njohur edhe me emrin – Derzela, Derzisi, me pamje i konsideruar si ‘Kalorėsi Thrrakas’, i cili lidhet me fjalėn shqipe – zė, zėri, qė ėshtė Zeusi pellgaz.



    Perėndesha e Madhe Bendis(Bindi), si alter-ego femnore e Zbelsurdit, ishte hyjnia edhe e popujve tė Danubit tė Ultė, nė regjionet thrrakase (mbase ēdo gjė kėtu mythologjike nuk i dallon thrrakėt nga dakėt, sikur tė ishin njė popull), e cila ishte edhe prototipi i Illeana Konzaseana tek dakėt (rumunėt). Bindis paraqitet edhe si grua thrrakase, si Hyjnia e Hanės. Kurse hyjnitė tjera dake ishin: zoti profetik Zalmoksi, hyjnesha Vesta, (ose Hestia, Histia, qė lidhet me hillirėt). Ndėrsa si e ashtuquajtur ‘Mbretėria e Nėnbotės’, sipas Zalmoksisit, i cili sipas Herodotit, ishte identifikim naiv si zot, me skllavė tė Pitagorės dhe thotė, pse duhet besuar nė ta – ata ishin: Hellaniku nga Mithilena, Mnasea si pėrjetėsi e Kronit, Diodorusi nga Sicilia, Apulleiusi, Lukianusi nga Samosata, Orygenesi, Porfyriusi (232-304) dhe Juliani Apostull, Aeneas nga Ghaza, Hesyēios nga Aleksandria. Kjo mbretėri ‘nėnbote’, u kėndua nga poeti kombėtar rumun, Mihail Eminesku, ku njihet poema ‘Fantomėt’.

    Rumunėt e sotėm, nė bazė tė studjuesve tė tyre si Savesku, e pranojnė origjinėn e tyre nga koha parahistorike, 2000 vjet p.e.r., si fis Arian, ashtu sikurse edhe thrrakasit, qė vetquhen, bullgarėt e sotėm, nga Pitari e Matari sipas Vedas=me pa, si gjurmime historiografike nė lidhje gjenetike me sanskritet dhe indianėt. E tė ardhur si popuj karpato-danubian, ēka nuk mund tė ekzistojė njė thezė e tillė, ngase Ballkani ishte tėrėsisht illirik dhe kėto fise u sllavizuan, me ardhjen e rashėve gjatė pushtimeve, vonė nė shek.5 e.r. Kėto studime rumune, nuk pranojnė preardhje romane, por si prototipe ruse, duke krijuar ndarje historiografike ballkanike, ku sllavėt e ardhur nė shek.v e.r., krijojnė njė lidhje etnogjenetike indirekt nga Ballkani dhe duke mos pranuar prejardhjen dake-illire, kur dihet kjartė, atdheu i Dakisė dhe lidhjet linguistike tė sotme shqipe - dake (rumunishte), nė tė gjitha aspektet fono-morfologjike.

    Tash, si do tė mund tė vinte konkluzioni esencial pėr thrrakėt, dakėt dhe fiset illire tė sllavizuara? A kanė ato fise illire tė bėjnė me thrrakėt?

    Natyrisht se po, mbase ishin fise illire pellgazgjike dhe u asimiluan u romanizuan dhe u sllavizuan, kurse ardhėsit tentojnė ta ndryshojnė historiografinė Ballkanike. Rumunėt e sotėm (dakėt e lashtė), sot e mendojnė veten e tyre si sllav, nė tjetrėn anė, edhe janė romanizuar dhe etnonomi i tyre sot ėshtė – rumun (roman). Studjuesit rumun tė sotėm kontestojnė prejardhjen e tyre romane (nė bazė tė etnonomit dhe toponomit tė tyre), mbase e ndijnė veten si dakian dhe shkencėrisht paraqiten duke mohuar trashigiminė romane (Not “Rome’s Descendants”, but Rather), sipas studjuesit rumun, Dr. Saveskut. E vetmja variantė historike e tė gjithė kėtyre popujve euro-ballkanik lindorė tė sllavizuar, ėshtė se ata e pėrkrahin thezėn e prejardhjes sė tyre nga pellgazėt, si popuj pellgazgjik! Ashtu si kroatėt e sotėm, qė e njohin vetveten si pasardhės tė illirėve tė lashtė, sikur shqiptarėt, kurse delmatėt illirian ishin sllavizuar me kohė. Tash shtrohet pyetja: si u bė qė kroatėt (delmatėt) mė afėr romakėve tė mos romanizohen, kurse dakėt mė larg, u romanizuan dhe u sllavizuan nėn influencat sllavo-ruse? Kėtu luajtėn rol madhor historiko-gjenetik influencat romake, duke e pėrshtatur kėtė popull, sikur tė jetė i njė trashigimie vėrtet romake! Ēėshtje historike!

  3. #23
    Rise of Arbenia Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,607
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim
    Nezir Myrta / ETHYMOLOGJIA E EMRIT - GERMANIA



    ETNINOMI - GERMAN


    NĖ VEND TĖ HYRJES


    (ETHYMOLOGJIA E FJALĖS – ETNINOM)



    Etninomi ėshtė nomi etnik, emri etnik i njė populli.

    Fjala – etninom, e cila pėrcakton etninė e njė popullit, apo emri etnik, nomi etnik, nuk ėshtė kompozitė greke (siē ėshtė thėnė derisot), e cila pėrbėhet nga dy fjalėt – ethnos=popull dhe onoma=emėr, por ėshtė thjeshtė njė kompozitė illirishte, tė cilėn e shpjegon shqipja e vjetėr origjinale. Fjala greke – ethnos, si pėrcaktim pėr popullin, ėshtė fjalė origjinale illirishte, e cila pėrbėhet nga fjala – etni-a, etėn (gege-shqipe), numri shumės i emrit – at – etėn (etėr, baballarė), qė formoi nga emri – at, fjalėn shqipe – atdhe dhe nga shumėsi i emrit shqip rrodhi fjala – etėn, kurse bashkėsia e etėnve nė njė vend tė banuar, thirret – etni-a, vendi etnik i etėnve (etėrve), qė formoi nė greqishte fjalėn – ethnos=popull, vetėm duke iu shtuar sufiksi – os, kėsaj fjale shqipe-illire. Kurse fjala e dytė e kompozitės – nom (etni+nom), ėshtė krejtė fjalė shqipe-illire, e cila formoi fjalėn greke – onoma=emėr, duke iu shtuar fillesa – o, si dhe fundesa – a (o+nom+a), ku fjaja – nom shqipe-illire, ėshtė pėrcaktimi i shkallės mė tė lartė tė emrit, qė e kemi nė shprehjet e shqipes sė vjetėr sot: nom ka ba filani, / nomi i zotit, (emri i zotit, bėn punė tė madhe), / ka lane nom Mic Sokoli (ka lanė emėr tė madh historik), /Nom ka lanė Halit Asllani (la emėr historik duke u gjuajtur mbi tankun e armikut,/ Nom ka lanė Lufta e Kosovės (la emėr historik), / la nom Abdyl Frashėri e Sylejman Vokshi me Lidhjen e Prizrenit (ata lanė emėr historik),/sot ra shi nomi i zotit, / ka ra bore nomi i zotit, /hajt ebu se s’u ba nomi (mos e bėn tė madhe atė punė, kur don tė ngushllosh dikend) etj. Ku fjala – nom, ėshtė shqipe-illirishte dhe pakontestueshėm, kompozita – etninom ėshtė me ethymologji shqipe.

    Etninomi ėshtė emri etnik i njė bashkėsie etnike, tė njė krahine a tė njė shteti. Kjo fjalė etninom edhe nė shqipen e thonė, si etnonim (etnonime), duke ia humbur vet origjinalitetin, kur ėshtė fjalė e pėrbėrė krejt shqipe. Lidhur me etninomin shkruan E. Sejdaj, nė librin ‘Etnonimi arbėresh-shqiptar’- “nė greqishten e vjetėr, popull, do tė thotė – laos, (me kuptimin tė zgjedhur, tė popullit tė Hyjit) dhe demos, (me kuptim tė organizimit politik tė popullit), kurse ethnos, shenonte mė tepėr popujt e huaj, popujt paganė…”. E tash, kur grekėt thonin se fjala – ethnos, shenonte mė tepėr popujt e huaj, paganė, pse ata vet nė greqishte e mbajnė emėrtimin pėr popullin grek – ethnos, kurse fjala – laos, qenka pėr popull tė zgjedhur tė Hyjit? Pse nuk thonė, laos grek, por – ethnos grek? Kėtu vetiu vjen argumenti se fjala ethnos, vėrtet, nuk qenka greke, por qenka illirishte, e thėnė pėr ‘barbarėt’ jogrek dhe as fjala laos, nuk i pėrkiska popullit grek, sepse, koncepti pėr ‘popull tė Hyjit’ u takonte pellgasve ‘Pellgasėt Hyjnorė’ siē i quante Homeri hillir, nė ‘Hilliadha e Odhisea’ (Illiada e Odisea’) dhe popull i zgjedhur e Hyjnor ishin pellgasėt dhe illirėt - qė vet ethymologjia e fjalės ėshtė nga fjala – hilli, illi (hyji), qė ėshtė pėrcaktuar gabim nga studjuesi Truhelka dhe aprovuar nga tjerėt, se po vijka ethymologjikisht, nga shprehja ‘i lirė’- ilirė, kur gjiithė bota e thekson tingullin – LL, Hilliricos, Hilliricum, Hilliria, Illiria, Illyria. Vet tingulli fillesė nė fjalėn – laos, ėshtė – llaos, me – ll, pa sufiksin – os, qė ėshtė fjala pėr hyll, lla (llama illire), drita hynore, ku tingulli – ll, formoi gati nė tė gjitha gjuhėt IE kuptimin pėr dritėn (sll. Svetla, ang. Light (llajt) dhe ajo – lla (os) ėshtė llama illire (drita illire), ku sot flitet shqip emri - llamė (ndezna atė llamė – shqipe e vjetėr – ndezna atė dritė).



    FORMIMI I ETNINOMIT


    Etninomi – si nom etnik, emėr etnik – german, sipas tė gjitha atyre shkrimeve tė studjuesve, qė kanė shkruar nomin e zotit tė veprave tė derisotme, ėshtė e ēuditshme, si ka mbetur, ky emėr derisot pa ethymologji tė sigurtė! Tash, shtrohet pyetja: a ka mbetur vend pėr njė pėrpjekje tjetėr pėr ethymologjinė e emrit – germania dhe athua a nuk dijtėn a nuk deshten ta pėrcaktojnė derisot kėtė emėr?
    Zakonisht, etninomet iu dhanė popujve nė dy forma: vetthirrja e popullit me njė vetemrim dhe emėrtimi nga tjerėt pėrrreth pėr njė popull. Nė rastin e parė, gjinden shumė vetemrime, tė popujve qė emėrtuan vetveten, por qė nga tjerėt njihen me etninome tjera, duke u bazuar nė njė drejtues shkencor qė drejton etninominė - Etnilogjinė Gjenerale. Kurse nė rastin e dytė, emėrtimi i tjerėve pėr njė popull, zakonisht u bė nė bazė tė disa kritereve specifike, duke u bazuar nė aspekte tė ndryshme historike, sociologjike, psikologjike, gjeo-historike, historiko-politike, gjenetike, gjenealogjike etj., tė atij populli dhe shumherė kėto etninome, nuk u pėrcaktuan shkencėrisht, ngase ethymologjia e tyre ishte nė burime tjera historio-linguistike. Etninomet origjinale, ishin tė natyrės psiko-fizike, gjenetike dhe profesionale tė popujve, tė cilat lidheshin me emra tė lashtėsisė, qoftė emra tė bimėve, pemėve, zogjėve, kafshėve, yjeve, gjendjes sociale, metaleve, thesareve, mentaliteteve, karaktereve, gjenetikės, gjenealogjisė, profesioneve, antroponomeve, toponomeve, hidronomeve, epinomeve etj. Shėmbuj tė tillė kemi (nė mos janė pėrfaqėsuar tė gjithė kėtu), me ethymologji tė sigurtė si emėrtime tė sotme janė etninomet:
    dardan (dardhė, pemė) - dardhanėt/ shqiptar (shqipe, shqipojė) - shqiptarėt/ alban (alb, bardh) – albanėt, / dalmat (delme, dele – shqipe-illire) – delmatėt-dalmatėt, / mollos (mollė, pemė) – mollosėt, / illir (hill, ill, yll) – illirėt (ilirėt), pellgas (pellg uji – pellgu pellgas, e jo pellazg) – pellgazėt (pellazgėt), /arban-arbėr (arė ban-arė bėn, bėn arė) – arbanėt, arbėrit, / armen (mend-arme) – armenėt, /mollan – molldav (mollė, shqipe-illire) – mollanėt (molldavėt), pjesė e Dakisė me sufiksin thrrak – dava-qytet), / thrrak (thrras, thrrajk - folje shqipe-illire) – thrrakasėt, / serb, srp (serv, drapėr) – sėrbėt, / hungar (hun, emėr fisi aziatik) – hungarezėt, / german (germa) – germanėt, /austriak (mbretėror i Lindjes – Ostereich) - austriakėt, / danez ( dana, emėr fisi i danakėve) – danezėt, / norvegjez (nor veg-vegu i veriut) – norvegjezėt, / belg (belga) – belgėt, /romak (Romul, antroponom) – romakėt, / gal (gal, galan, zeshkė - illirishte) – galėt, / italian (ital, Ita) – italianėt, /sllovak – slloven (sllova = germa) – sllovakėt e sllovenėt, / freng (frank, sinqertė) – francezėt, /anglez (engle, engjull) – englezėt, anglezėt, / rumun (etninom i dhėnė nga romakėt), / bullgar (Ball – bardh, Ballga-Bellga, lumė, hidronom) – ballgarėt, bardhgarėt (bullgarėt), /turk (turr ka, u turrka, shqipe-illire) – turqit, /epirot (e pirit, piri, me pirė, shqipe) – epirotėt, /spartian (spartim, shpartim i fėmijėve me tė meta psiko-fizike) – spartianėt, /athenas (e thėna, e thana, folje shqipe-illire) – athinasit, /trojan (i trojeve, i trollit – shqipe-illire) - Trojanėt, / indian (Hind-Ind, hidronom) – indianėt, / amerikan (Amerigo, antroponom) - amerikanėt / hungarez (hun, fis aziatik) – hungarezėt, / sllav (sllava-lavdi, pėrshėndetja e fundit para tė vdekurit) - sllavėt, / arab (arap, ten boje – pellgasishte) - arabėt etj.

    Tė gjitha kėto etninome kanė kėto ethymologji tė sigurta – e sa janė pėrcaktuar nė mėnyrė tė drejtė shkencėrisht derisot, kjo u mbetet jovetėm atyre popujve nė fjalė, sa drejtuesve shkencorė, tė nivelit euro-botėror, qė t’i pėrcaktojnė pa ideologji politike, por nė suaza vėrtet shkencore. Faktori kryesor pėr emėrtimin e njė etninomi ėshtė vet historia e vėrtetė e atij populli, me burim origjinal, qoftė nga aspeki: gjeo-historik, sociologjik, psikologjik, gjenetik, gjenealogjik etj.


    ETNINOMI GERMAN


    Etninomi – german, ėshtė emėrtimi gjeneral i fiseve gjermane, i cili shenon emrin e njė bashkėsie tė popullit tė njė shteti, prej tė cilit rrjedhė toponomi – Germania, si emri mė i pėrhapur botėrisht, qė sot populli gjerman, vetthirret – deutscher (dojēėr) mė kuptimin – i kthjelltė, i dėlirė – dhe me toponomin, si emėr gjeografik – Deutschland (Dojēlland).
    Historikisht, pėr gjėrmanėt njihen disa etninome fisesh tė ndryshme sikurse janė: theuton, prusian, got, alleman, german, deutsch si vetthirrje, ndėrsa sipas popujve tjerė thirren: nga latinėt – theodiscus, nga italianėt – tedeschi (tedeski), nga frengėt – allemand, nga anglezėt – German (xhermėn), nga rusėt e sllavėt – njemec, nemac etj. Ndėrsa vet emri – germania siē thotė historiani romak Taciti, nė veprėn ‘Germania’, “fjala – Germani, qė ėshtė mė e pėrhapura nė pėrdorimin e jashtėm, ka mbetė ende pa ethymologji tė sigurtė”, ku authori flet pėr afėr 50 fise gjermanike nė hapsirėn veriore tė Danubit tė Epėrm dhe tė Rajnės Lindore deri tej lumit Vislla. Tė gjitha kėto fise gjermanike Taciti i pėrmbledhė nė tri grupe tė mėdha fisnore: sakson, istveon dhe alleman, qė prej tė cilave rrjedhin tėvona etninomet: anglez, francez dhe alleman. Kėshtuqė u formuan tre popuj me gjuhė gjermanike, duke i marrė parasyshė edhe pėrhapjet e fiseve gjermanike nė pjesėn euro-veriore, ku termi – german, u bė si epinom dhe emėrtim gjeneral linguistik (me gjuhė gjermanike), pėr disa popuj euro-qendrorė.
    Pėr ethymologjinė e emrit – german, mendoj se e ka rrjedhėn linguistike nga emėrtimi pėr tingullin e shkruar abecedik - germa, shkrola illire – germė, germa, ku nga trajta e shquar e emrit – germa, iu shtua sufiksi – n ( germa+n) dhe rrodhi etninomi – german. Lidhur me kėtė theori nisemi nga shumė fakte historike, linguistike, fonetiko-historike, gjeo-gjenetike dhe gjenealogjike, sidomos nga domethėnia e emrit tė fisit gjerman – theuton, theutonėt (teuton), si lidhje gjenealogjike me illirėt dhe mund tė theksojmė se gjermanėt janė pasardhėsit illiro-pellgazgjik, menjėherė pas shqiptarėve dhe gjuhėt gjermanike janė derivate linguistike illirishte – menjėherė pas shqipes ballkanike, ku ėshtė vėrtetuar se shqiptarėt janė - pasardhėsit e drejtpėrdrejtė illirian dhe shqipja si pasardhėse e drejtpėrdrejtė illiro-pellgasishte. Duke marrė parasyshė se mijėra rrėnje ilirishte-shqipe, sot janė nė gjuhėt gjermanike, ku edhe vet studjuesit e historianėt gjermanik, pranuan se shqipja e vjetėr mė rrėnjet e saja linguistike, ka fuqi shpjegimi edhe tė emėrtimeve arkeologjike mė tė lashtat europiane, qe nga mbishkrimet e varrezave mesape, paune, etruske, venete, e deri tek lashtėsia ethymologjike edhe e shpjegimit shqip tė emrave tė perėndive tė antikuitetit europian e PIE.


    ETNINOMI THEUTON (TEUTON)



    Ethymologjia e emrit – german, nga illirishtja e lashtė, na pėrkujton fiset gjermanike tė lashta, si theutonėt, ku vet emri – theuton, lidhet me Theutėn illire (230 – 228 p.e.r.), ku pas rėnies illire nėn pushtimet romake, njė pjesė mė vitale politiko-ushtarake e intelektuale e kohės, shtegėtuan kah qendra europiane e deri tek ajo veriore,duke formuar nė mesin e hermionėve tė lashtė gjermanik, fisin e tyre – theuton, nė bazė tė vet emrit – Theuta (Teuta), si etninom i ri - theuton dhe vet fisi – theutonėt. Mirėpo, kjo ethymologji antroponomike lidhet edhe me historikun linguistik, me linguistikėn gjenetike tė lashtėsisė sė antikuitetit botėror, me Thotin Skipe, si themeluesin e hieroglifeve tė para formuluese tė abeceve tė para botėrore, - lidhet me Thotishten e stėrlashtė, ku vet emri – Thoti, ėshtė me ethymologji shqipe, i cili rrjedhė nga folja shqipe – thot,(veta e tretė e njejėsit tė vetorit gramatikor tė shqipes – thot (ai), qė asnjė gjuhė tjetėr nuk mund ta shpjegojė (arabisht-Tehuti, gr. Thothos, lat. Thothum, ang. Thoth, ger. Thothus, sll. Toti-us etj.). Ku, vet fjala – theuton, lidhet me shqipen-illire, me domethėnien e foljes – the, tė shqipes (the-ti, veta e dytė e njejėsit gramatikor, tė vetorit tė shqipes), nga arabishtja – Tehuti (si emėr mashkullor, qė ka domethėnien – Thoti) duke marrė emėrtimin pėr gjininė femnore (Thehuta -Tehuta), ku kemi rėnien e tingullit tė mesėm – h, e mbeti – Theuti ( emėr mashkullor) dhe Theuta –Teuta (emėr femror ), qė u formua pėrsėri pėrmes foljes shqipe-illire – the, si emėrtim mashkullor, emėrtimi i fisit gjerman, etninomi – theuton.
    Mirėpo, foja shqipe – the (thot, thėnė), me rrjedhė nga thotishtja shqipe e stėrlashtė, jovetėm qė formoi emėrtime topografike (Athene, Thana etj.), por formoi antroponomet: Thomas, Themida (perėndia e drejtėsisė), Promethe (hajni i zarrit qė ua vodhi perėndive pėr bėmirėsi njerėzimit), Thanai, Theofil (Biri i zotit), Theodor, Themistokli, Thomson, Thetis (perėndia e detit tek illirėt ēellgazgjik, qė formoi edhe nė shqipen fjalėn – deti (theti, the ti), me dryshimin e tingullit – th=d; Theofrast, Theofan, Theoman etj. Por, jovetėm kaq, folja shqipe – the, e thotishtes (para)historike, formoi edhe emėrtimin kryesor tė orthodoksizmit, nga rrėnja e fjalės sė pėrbėrė – ortho+doks, me kuptimin – thot drejtė (tha drejtė, me drejtėsi, doks i drejtė nga paradoksi - thot), ku edhe rrodhi emėrtimi pėr vet fuqinė mbinatyrore, qė lidhet me foljen illirishte - The – Theo (the-ti) - Zot, nė bazė tė tė cilit emėr edhe latinėt e emėrtuan pėrbėrjen e fiseve gjermanike me njė emėr gjeneral – theodiskus, qė italianėt e thonė si emėr tė deformuar nga origjinali i forimit tė emėrtimit dhe rrjedhės sė tij nėpėr gjuhė i.e., si fjalė e natyrės italishte pėr gjermanėt e sotėm – tedeschi (tedeski). Folja shqipe – The (thėnė), formoi fjalėn e parme – theo, si fillesa e shumė kompozitave orthodokse: theology-u-e-et-ėt, theologjik-e, theologjizimi, theologjizma-t, theogonia, theogonike, Theogon etj., – si dhe formoi emėrtimin e kulturės fetare – Theologjia (Teologija, sll.).
    Duke u bazuar edhe nė pikėpamje tė natyrės fetare nga emėrtimi – theodiskus, ky emėrtim kishte pėr qėllim nėntekstin e thėnies latine: disk zoti – sikur i hudhur nė zemrėn europiane, duke aluduar nė fiset gjermanike, si formė temperamente me njė logjikė vizionare pėr mbrojtjen e religjionit nė gjithė europėn (ashtu sikurse i njejti qėllim ėshtė edhe sot, por mė indirekt). Theodiskėt, ishin theutonėt, nė kuptimin gjeneral, ku nė bazė tė tyre i thirrėn latinėt ata, si njė nga fiset mė tė lashta gjermanike.
    Ishte ky njė kontribut historiko-linguistik, pėr ta ndriēuar shpjegimin sipas shqipes, tė emrit – theuton dhe tė vet essences theologjike, duke dhėnė njė ethymologji tė sigurtė vet pėr emėrtimin e fjalės - theologji – Theologjia, ku folja shqipe – the, formoi kompozitat euro-botėrore gjenerale edhe tė aspektit fetar e shkencor nė pėrgjithėsi si: theology, theologia, theogoni, theza, thema, diotheza, parantheza, hipotheza, protheza, metatheza (ku nė shqipen janė krejt origjinale – the za – the zė, the zėrin, zė the) etj., tė cilat emėrtime nė gjuhėt sllave, duke mos ua qitur goja tingullin – th, e thonė me – t (teolog, teologija, tema, teza, metateza, hipoteza , proteza, paranteza, dioteza etj.).
    Nė lidhje me etninomin – german, nuk ishte e rastėsishme edhe lidhja gjermano-shqiptare, por ndjehej shpirtėrisht lidhje gjenetike - gjenealogjike, ku gjermanikėt ishin ata sudjuesit mė tė dėnjė tė shqipes ballkanike dhe themeluesit e shkencės linguistike tė Albanologjisė, tė cilėt njihen si yje tė Albanistikės: G.V. Leibnitz, J.G. Herder, Thunmann, F. Bopp, Ksilander, Feldmeyer, G. Meyer, Momsen, Kerchmer, Fromer, J. Hahn, P.R. Franke etj. Por, duhet pėmendur lidhjen gjenealogjike kur studjuesit arkeologjik gjermanik, vėrtetuan shkencėrisht lidhjen gjenealogjike shqiptaro-illire, duke eksperimetuar me prova tė sigurta kafkėn e shqiptarit me atė tė illirit, duke forcuar shkencėrisht prejardhjen shqiptare si pasardėsit e drejtpėrdrejtė tė illirėve pellgazgjik. Gjermanikėt ishin ata shpėtimtarėt e shqiptarėve edhe nga luftėrat shfarosėse botėrore e ballkanike, ishin ata qė mbrojėn dhe mbrojnė gjakun e kulturėn e lashtė shqiptare si lidhje gjenealogjike.


    ETNINOMI GOT


    Fjala – got, me tė cilėn e morėn emėrtimin, fisi gjerman i gotėve, si emėrtim pėt emrin e fuqisė mbinatyrore nė gjermanike – Got-God(Zot), ku tė dy emrat – got-zot, jovetėm qė janė tė afėrt fonetikisht – z=g, por, mendojmė se ekziston edhe mundėsia e pėrcaktimit ethymologjik, pikėrisht, pėrmes shqipes sė vjetėr. Fjala – got, lidhet me fjalėn shqipe tė vjetėr – gat (gjat), si kuptim pėr pėrgjithėsimin e fuqisė mbinatyrore, si emėr me domethėnie – gat, duke aluduar nė ekzistencėn e amshueshme tė zotit, si kuptim i pėrjetshmėrisė, amshimit, si fuqi e Krijuesit tė Gjithėsisė, Universit – gat, tė shkojė gat (gjat) nė infinitekzistenca e tij dhe lavdia e besimit tė njeriut nė njeriun dhe e besimit tė njeriut fetar. Zoti si gatues i njeriut, krijues qė e bėri gati tė jetojė nė tokė, ai e gatoi nga dheu, uji e zjarri dhe e bėri njeri – ashtu sikur gatuhet buka dhe ēdo gjė nė kėtė botė ia gatoi njeriut, tė jetė sa mė i lumtur, i gėzuar, tė ketė liri e harmoni e dashuri kuptimplote nė jetė. Por, krijuesi, ashtu si ia gatoi lindjen njeriut, ai ia gatoi edhe vdekjen. Zoti ėshtė gatuesi-krijuesi – gat Got. Nė gjuhėt anglo-saksone, ėshtė edhe mė afėr fjalės shqipe – gat – God (Gat), si kuptim amshimi, gat – gatues – krijues.
    Fjala – gat, ėshtė nė shprehjet shqipe tė lashta: gat mot / mot gat / gato bukėn / gat e ka dadha bishtin (kur nuk shihet pėrfundimi i njė veprimi),/ e ke bukė tė gatume (e ke tė gatshėm), / po gat ėshtė kjo udhė (rrugė e gjatė), / gat e paske pasė, / zgat zo’ ksi moti (zgjat zot kėtė lumturi, dashuri, harmoni, liri etj.),/ gat e paska lshue, / gat shkon kjo punė, / djali ėshtė bukė e gatshme etj.
    Kėto shprehje tė lashta shqipe, diftojnė pėr njė gatim, gatues qė e ka gat punėn e veprimin e tij krijues. Fjala – diftim, nė shqipen e vjetėr, ka kuptimin e preftimit tė rrėfimit, qė nuk e tregon krejt, por difton, prefton rrėfimi pėrmes shėnjave, singaleve tė shkurta nė memorjen e njeriut, sikurse ėndrra qė shihet shkurt e shėnjat e saj diftojnė shkurt pėr fatin e njeriut. Ashtu edhe kėto shprehje shqipe janė shėnja, pėr ta njohur tė vėrtetėn e jetės sė njeriut, qė njeriu duhet tė ia bėj mė sė parit vetvetes pyetjen: pse jetoj unė!
    Kuptimi i fjalės shqipe – gat, ėshtė domethėnia e nėnkuptimit tė Krijuesit, aė ka gjithė fuqinė e gjithėsisė nė krijim, ka qendresė – gat (gjat) nė pėrjetshmėri, fuqia e tij ėshtė – gat, sipas mendimit theologjik tė popullit, qė beson nė tė, ashtu sikurse thotė vet fjala – God-Got, nė dy gjuhėt gjermanike, vetėm qė ndryshon zanorja – o=a, nė anglishte.
    Fillesa e fjalės – got, tingulli – g, ėshtė njė domethėnie tjetėr, ku lidhet edhe me fillesėn, tingullin – g, tek fjala – german, qė tė tri germat – g+o+t, e kanė secila domethėnien e vet filozofike. Tingulli – g, ėshtė simbol i tokės – ge, e tingulli i dytė – o, ėshtė simboli i diellit dhe i treti – t, ėshtė simboli i njeriut. Kurse nė shqipen, ndryshon vetėm fillesa, tingulli – g=z, ku tingulli – z, nė emrin zot, ėshtė simboli i zonit (zanit, zėrit), me kuptimin e shprehjes – zoni (illirisht, zani-zėri – shqip, nė dialektet gege e toske), pra, kuptimi i shprehjes shqipe pėr emrin – zot, ėshtė: zoni-dielli-njeriu, (z-zoni, o-dielli, t-njeriu - zot), kurse tek emri gjermanik – got-god, ėshtė: toka-dielli-njeriu (g-toka, o-dielli, t-d-njeriu), si formė diftimi filozofik i nėnkuptimit tė dy emrave – zot-got.


    ETNINOMI ALLEMAN


    Fjala – alleman, si kompozitė e pėrbėrė nga dy pjesėt e saj (alle+man), me kuptimin e shprehjes – krejt njerėzit (alle=krejt, man=burrė, njeri, nė gjuhėt gjermanike), si nėnkuptim i bashkimit tė tė gjitha fiseve gjermane nė njė, si unjisim, unitet fisnor, nė njė shtet tė pėrbashkėt, si unitet a bashkim kombėtar gjerman.
    Fillesa e kompozitės – alle (krejt, gjithė) nė gjuhėt gjermanike, u formua si fuqizim i rrėnjes sė lashtė gjenerale – al, nė tingullin – ll, all, ku kuptimi i – fillesės – al, ishte tek fillesa arabe – al (al-kh*al = alkali, al-khuul = alkool, al-kimi-a etj.) dhe ky fuqizim i fillesės – al, me tingullin – ll, formoi fjalėn – all, me kuptimin – krejt, gjithė dhe rrodhi fjala arabe pėr besimin nė krijuesin – all-llah (Allah) me kuptimin - Gjithėsor, si krijuesi i Gjithėsisė. Dhe pikėrisht, kjo fjalė – all, formoi fjalėn me kuptim – krejt, gjithė – alle (ger.), all (oll) ang. – alle-man & all people, krejt njerėzit, por qė nė gjermanishte ka kuptimin pėr krejt, gjithė gjermanėt, si bashkim i tė gjitha fiseve nė njė shtet.

    Kurse, pjesa e dytė e kompozitės (alle+man), kjo fjalė – man, nė gjermanishte, si kuptim pėr fjalėn – burrė, bashkėshort, nė kompozitė ka kuptimin pėr unitetin e krejt familjeve gjermane. Ndėrsa nė anglishte fjala – man – men, (si kuptim pėr njeriun nė numrat njejės e shumės tė emrit), theksohet – Man, Men (mėnė-mėn) dhe fjala pėr emėrtimin – njeri-u, ger. Mench (mėnē), ku tė dy fjalėt gjermanike, lidhen me fjalėn shqipe tė vjetėr – man(d), mėnē - mėn(d), mend (mendja e njeriut, intelekti), qė emėrtimi nė gjuhėt gjermanike pėr fjalėn – njeriu, u bė me nėnkuptimin e shprehjės, se mendja e pėrcakton njeriun filozofikisht dhe nė bazė tė mendjes, intelektit, njeriu arrijti tė bėhet zotėrues i botės dhe i tė gjitha qenieve tjera – gjallesave nė natyrė. Mendja e bėri njeriun, zotshpije, zotėrues tė botės! Ky ėshtė qėllimi i emėrtimit – man – mench (mėnē), pėr kuptimin ethymologjik tė fjalės – njeri, njeriu nė gjuhėt gjermanike!

    Fjala emėrtuese pėr njeriun – man, ang.,/ mench (mėnē) ger., ethymologjinė e ka nė fjalėn illirishte – man(d), (man=man(d), nga srpehjet shqipe tė lashta – a ki man(d), / me pasė man(d), nuk kishe ba ashtu, / ka punė me pasė man(d), / me man(d) hahet bota, / pa man(d) s’bahet kurgja, / me man(d) e nxan leprin me kerr etj., ku fundesa tingullore e fjalės – man(d), ky tingulli i fundit nė kllapa – d, nuk theksohet nė shqipen e vjetėr, por qė legurzohet, mishėrohet shkrihet fonetikisht me tingullin – n, edhe formohet njė tingull – n, i mbylltė, qiellzor-dhėmbzor (dental) nazal (hundor), qė njihet si grupi – nd, i shqipes sė vjetėr, sikurse e kemi nė fjalėt shqipe (mend, vend, nder, ndoshta, mandej, ndie, perėndi etj.), ku vetėm nė shqipen e folur tė vjetėr theksohet, kurse ky tingull karakteristik (nd), nuk ekziston nė abecenė shqipe moderne.

    Ndėrsa nė gjermanishte, fjala – mench (mėnē), poashtu e ka ethymologjinė shqipe-illire, e cila lidhet me fjalėn shqipe tekstualisht – mėnē, mench ger.= mėnē (mėntsh) shqip dhe ashtu sikur ėshtė tingulli i gjermanishtes – tsch=ē, poashtu edhe nė shqipen ėshtė – tsh=ē – mėntsh (mėnē), motshėm=moēėm, kahmotshme=kahmoēme, i,e,tė etshėm=eēėm etj.

    Kemi shprehjet shqipe lidhur mė fjalėn – mėnē: m’lujte mėnē (po flet shumė, po bėn zhurmė etj.), / desh dola mėnē (gati i ēmenda), / a dole mėnē a? (a u ēmende a?), / hajt bre, e hiqmu mėnē (largomu), / s’dij si pshtova pa lujtė mėnē (nuk e dij si shpėtova pa u ēmendė), / n’daē del mėnē, n’daē tranou, / mė lujte mėnē me atė bukuri (me ēmende), / syri yt mė lujti mėnē, / jah, janė dalė mėnē rinia e sotit, / ti t’luen mėnē, / t’luej mėnē etj.

    Fjala shqipe – mėnē, formoi shumė fjalėformime tjera: mėnēuria, i, e, tė mėnēur-a, mėnēurisė, mėnēurake, mėnēėm, si shprehje e fuqisė sė diturisė sė njeriut, qė, fjala – mėnēuria, si emėr, filozofikisht, dallon nga fjala tjetėr shqipe – dituria, ku njeriu i mėnēur ėshtė i aftė pėr veprime tė shpejta, e ka fjalėn nė maje-gjuhe, gjenė zgjidhje akute tė problemit, ia pret mendja shpejt dhe rregullon vetveten, kurse i dituri, rregullon botėn me dituri universale.

    Pra, emėrtimi i fjalės – njeriu, nė gjuhėt gjermanike – mench (mėnē), man, men, si pėrcaktim i aftėsisė, zotėsisė sė njeriut pėr ta zotėruar botėn, me mėnēuri e dituri, si gjallesa me intelekt, mendje-tel, mendje-hollė, qė shpon telin (thonė shqip), qė pėrcakton inteligjencėn – ka prejardhje ethymologjike illirishte, me spjegim nga shqipja e vjetėr dhe kjo ethymologji ėshtė e sigurtė me fakte, nė tė gjitha aspektet e mundshme ekzistuese tė natyrės sė shqipes sė vjetėr, si llirishtja e re, e cila sot flitet nė Ballkanin illirik dhe nė vende ku jetojnė shqiptarėt, kudo ku mbahet mend gjuha shqipe - gjuha e perėndive!


    GERMA GERMANE


    Pėr ta forcuar thymologjinė e emrit – german, me rrjedhė nga fjala – germa illirishte edhe mė shumė, mund tė japim edhe prova tjera, se kah e ka ethymologjinė vet fjala – germa. Shqipja – illirishtja e lashtė PIE, dikur pėrfshinte nė gjiun e saj tė gjitha fiset illiro-pellgazgjike ballkanike dhe mė gjėrė.
    Fjala – germa, si emėrtim pėr tingullin abecedik tė shqipes, e njohur - germa shqipe, shkrola shqipe - formohet nga diftongu – ge, i cili difton njė lashtėsi PIE edhe tej Dardhanusit, birit tė Zeusit (2690 – 2615 p.e.r.), Zojsi Skipe illiro-pellgazgjik. Diftongu – GE, lidhet gjeo-linguistikisht edhe me Gegėn e Dardhanisė PIE, qė sot ėshtė njė histori dhe njė historiografi, aqė e errtė, e mbuluar pėr botėn tonė, si lidhje gjenealogjike me emėrtuesit e hidronomit – Dardanellet (Gryka e Dardhanelleve dardhane), kur dardhanėt illirian shtriheshin nga Dardanellet, me rrjedhė nga Hillioni e Troja hillire e stėrlashtė, qė vet e emruan shqip – Trojė (me troje tė rrethuara me mure tė larta), – e deri me pėhapjet dardhane deri tej lumit Danub tė Mesėm, e Verior, tej lumit – Hiller (qė nuk ėshtė njė rastėsi ky emėrtim hidronomi me ethymologji hillirishte), e deri tek mbretėritė e perandorisė illire tė udhėhequra nga: Bardhyllus (385 – 358 pe.e.r.), Grabus (356 p.e.r), Pleuratus (344 p.e.r.), Kleitus ( 335 p.e.r.), Glaukias (317 p.e.r.), Bardhyllus II ( 295 – 290 p.e.r.), Muninius ( 280 p.e.r.), Mytillius (270 p.e.r.), Pleuratus (260 p.e.r.), Agroni (250 – 230 p.e.r.), Theuta ( 230 – 228 p.e.r.), Pinnes (228 – 217 p.e.r.), Skerdillaidas (212 – 206 pe.e.r.), Pleuratus (197 p.e.r.), Gentius (180 – 168 p.e.r.), qė shenuam vetėm si njė njohje dadhane illire tė Ballkanit illirik.

    Diftongu – ge, difton fillin e formimit tė fjalėve: geo-dheu, toka, Gea – perėndia e Tokės, Gua – guha, gjuha, Gega – qė, ky diftong – ge, ėshtė filli i pėrgjegjes sė njeriut, pėr ta njohur natyrėn dhe vetveten e tij, filli i pėrgjegjes, apo filli i gjuhės sė njeriut – ge, qė nė shqipen e vjetėr ėshtė – gegė (gjegjė, pėrgjegjė) kur njeriu i pėrgjegjet njeriut e natyrės – Gega geget (Gega gjegjet, pėrgjegjet), si ethymologji e emrit – Gega =gjegja, ai qė geget(gjegjet).
    Diftongu – ge, si fillesė e geges (gjegjes sė njeriut), nė rrjedhė tė tingullit oral, zanor, formohet tingulli – r, si rrjedhė e zėrit, pėrmes fuqisė amtare – m(ė) dhe formohet fjala pėr emėrtimin e tingullit tė gjuhės – germ(ė), germa – ge + r + m(ė). Ky diftong – ge, formoi emėrtime tė shumėta i.e. si: ege-u (egje-u), gen-i, gem-I, geniu (gjeniu), genial (gjenial), geografi-a (gjeografia), geometri-a (gjeometria), genetika (gjenetika), Genessis (gjeneza), Genius (Gjeniu) etj., qė janė fjalė illiro-pellgazgjike.

    Gjuha gjermane (Germanische Sprache) – shprehja germane, ku fjala pėr emėrtimin – gjuhė – Sprache (shprahe), si koncept theorik linguistik, lidhet me fjalėn shqipe – shprehje (shprehja e ndjenjave, shprehia e njeriut, fjalėt shprehėse, shprehimisht, ka shprehje tė forta, shprehesh etj. Fjalėt – sprache (shprahe) dhe shprehje, janė tė njė gjuhe illiro-pellgasishte, me kuptimin e shprehjes sė njeriut para njeriut dhe natyrės. Nė gramatikėn shqipe, fjala – shprehje, si emėr zgjedhohet nėpėr rasta e emrit tė shqipes: shprehja, i/e/tė shprehjes, shprehjes, shprehjen, prej shprehjes.
    Shprehjet shqipe: je shprehė nė fjalė, / shprehesh nė kėngė, / shpreha ndjenjat e mia, / shprehe sinqeritetin, / shprehja e kėnaqėsisė, a pakėnaqėsisė, / shprehu mė mire, / ai ka shprehje, / shpreha mendimin tim (e dhashė, e qita jashtė goje), me shprehje tė mira njeriu fiton, / shprehe atė mendim qė fillove, / shpreha disa mendime lidhur mė gjuhėn etj. Kėto shprehje shqipe tregojnė lidhjen ethymologjike tė fjalės pėr emėrtimin – gjuhė, nė gjermanishtet dhe koncepti – gjuha gjermane, nė shqipen shprehet – shprehja gjermane.

    Nė gjuhėt gjermanike, sot gjinden njė mori fjalėsh e rrėnjesh shqipe tė vjetra, sa qė, sikur tė merreshin kėto gjuhė nė mėnyra e forma rrėnjėsore fono-morfologjike, pa nyjet e parme dhe tė fundit, qoftė si sufiks, apo mbaresa fundore, tė natyrės sė tillė tė kėtyre gjuhėve – esenca linguistike nė pėrgjithėsi, do tė delte me njė natyrė aq tė afėrt me shqipen e vjetėr, sa qė, vetėm shqiptari qė e njeh mire historikun e shqipes dhe tė kėtyre gjuhėve gjermanike – dota shihte njė gjuhė gjenerale europiane e mė gjėrė.
    Fjala shqipe-illirishte e lashtė – ko^m(ė) – emėrtimi pėr – kėmbėn si gjymėtyrė e njerit ( kambė-gege, kėmbė-toske), e cila sot flitet nga shqitarėt e veriout tė dialektit tė Gegėnishtes, ka njė rrjedhė shmė tė madhe tė formimit tė shumė kompozitave indo-europiane e botėrore tė sotme, qė ndihmon nė ndriēimin e histories sė Linguistikės Gjenerale.
    Kjo fjalė – ko^m(ė) (komė, me njė tingull – o, illirisht, jo krejt nazal, hundorė, qė e bjen nė shqipen e shkruar njė ndryshim shumė tė madh, nga ai origjinali i shprehjes sė saj - ko^m – kom – si kuptim i ecjes sė njeriut (eca ko^m, a je ko^m a me makinė, erdha ko^m etj., si shprehje edhe tė sotme shqipe), kjo fjalė – ko^m (kom(ė), formoi nė shqipen fjalėn emėrtuese pėr kombin (nacionin) – kom (komb), komi (kombi), komtar (kombėtar), qė dha shumė fjalėformime tjera shqipe: komitė, komita, komitėt, si lėvizja komite, shkomi (shkėmbi), shkomtarizmi etj. Por kjo fjalė shqipe e lashtė – kom(ė) - kom, si – com i.e., formoi paradoksin e fjalės sė parme tė shumė kompozitave gjenerale - com – sikurse janė: komunė, komunarėt, komitet, komunikacion, komunikim, kominternė, komparative, komunikues, kompreor, komparacion, komandė, komadant, komasacion, kombajn, kompresor, kombinim, komedi, komentim, komentues, komercial-e, komercialist, komfor, komisionar, komision, komitent, komunizėm, komo-ja, komod, komodinė, kompakt, kompleks, kompas, kompenzim, kompetencė, competent, kompilator, kompilim, komplikim, kompjuter, kompleksial, kompetent, komplikuar, komplikim, kompliment, kompllot, kompostim, komplet, komplementar, komplikacion, kompozim, kompozicional, komposto-ja, kompozoj, kompradore, komunikatė, komshi, kompresė, kompresoj, kompromentim, kompromis, komunal-e, etj… qė nė gjuhėt germanike ėshtė fillesa e fjalėve me tingullin – c(k): commune, comitte, comunikation, comunitet, community, cominterne, comparative, communist, communitet etj., sikurse fjalėt shqipe, qė fillojnė me fjalėn e parme – kom.
    Pra kjo fjalė e hershme shqipe – kom(ė), koma, si emėrtim anatomic, pėr gjymėtyrėn – kėmbė, kėmba, nėtė gjitha kompozitat i.e., tė shenuara mė lartė, ka uptimin e ecjes, unitetit, njė bashkimi elementesh, qė figurativisht konkretizohet kompozita me fillesėn – kom (com), qė ėshtė kuptimi I ofrimit elementar, tė subjekteve shoqėrore, politike, shkecore, fetare etj., nė njė kombinim elementesh tė mundshme pėr njė verpim tė caktuar, qoftė shoqėror, edukativ, politik apo shkencor – pėrmes ecjes kom(ė), ecurisė sė verpimit praktik.

    Pra gjuha ėshtė tė shprehurit e njeriut pėrmes tingujve, diftongjeve, rrokjeve e fjalėve tė renditura syntaktike nė fjali e periudha. Gjuha gjermane ėshtė shprehja e njeriut gjerman si – shprehja germane.

  4. #24
    Rise of Arbenia Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,607
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Nezir Myrta / SHPJEGIME SHQIPE



    (8 tetor, 2001)


    Ethymologjia e fjalės – terror ėshtė – therror.

    Fjala – terror e cila formoi disa kompozita gjenerale (terrori, terroristi, terroristėt, terrorizmi etj.), nuk mund tė pėrcaktohet nė kėtė mėnyrė sikurse thohet si emėrtim, sepse ėshtė pa ethymologji sipas shtruarjes sė saj fonomorfologjike, anipse kuptohet si shkallė e lartė e tragjedisė, kundėr njė njeriut, njė grupi njerėzish apo edhe kundėr njė populli.
    Fjala – terror, ethymologjinė e vet e ka nė illirishte, qė shpjegohet pėrmes shqipes sė vjetėr (illirishtes sė re), e cila vie nga folja shqipe – therr (prej folės me therrė) therrja me thikė, therrja me teh, therrja me armė tė ftofta (singia, shpata, shigjeta etj.), ku therret, shpohet viktima nė mėnyrė tė pamėshirshme, nė saje hakmarrjeje tė paskrupulltė mbi viktimėn, e qė tejkalon pėrmasat e krimit si vepėr penale, duke formuar njė tmerr e trishtim pėr tjerėt, si akt psikologjik i njeriut, aqė sa pėr tu shfryer me hakmarrje, edhe aqė mė tepėr pėr tė krijuar frikė, trishtim, ligėsi shpirtėrore dhe humbje morali luftarak pėr kundėrshtarin, si akti mė tragjik i luftės psikologjike.
    Fjala – terror, ka kuptimin – therror, si therrje, shpuarje me majethike, singie, majeshpate etj., e ai qė kryen njė akt tė tillė krimi, thirret – therrorist, pra ai qė therrė viktimėn, pasi ta ketė shtruar pėr vdekje, apo edhe ashtu tė gjallė publikisht para tjerėve, sidomos nė njerėzit e pafuqishėm, tė pafajshėm (fėmij, gra e pleq), si persona tė pafuqishėm t’i bėjnė ballė luftės sė krimit. Kėshtu, si akt psikologjik afekti, nga njė person, kalon nė disa apo shumė tjerė, si therrorizėm, shtettherror (shtetterror) dhe bėhet luftė kriminale therroriste, me kuptimin – therrorizėm.
    Fjala – therror, si therrje e viktimės apo disa viktimave, vie nga kuptimi i emrit – therrė, therra e bimės (bagreni, murrizi, kaēa etj., sikurse janė shprehjet shqipe: mė ka hy therra nė kėmbė,/ therrė nė gisht, / mos e shtie therrėn nė kėmbė tė shėndoshė – na ka hy therrė nė mes - si alegori), ku nga kuptimi i therrjes, shpuarjes me njė maje druni, apo maje tehu metalik, mori kuptimin si therrje, nė pėrcaktimin – therrja e kafshės (premja e kafshės pėr ushqim njerėzish: therrja e qingjit, deles, lopės etj.) dhe pikėrisht nga kjo formė e therrjes sė kafshės, njeriu nė afekt psikologjik egėrsie, e bėn edhe kundėr njeriut, disave apo njė grupi njerėzish apo edhe kundėr njė populli tė tėrė...si therrorizėm mbi njerėzit. Historikisht njihen shumė therrorizma kundėr njeriut e popullit, si akt final psikologjik apo si shkalla mė e lartė e luftės psikologjike, duke krijuar tmerr, panikė nė popull, humbje tė moralit luftarak mbrojtės etj. Por, nė histori, kemi edhe therrore masive, pikėrisht nė popullin e vet, kur e bėri njeriu, qė mos tė bie ai popull i gjallė nė duar tė armiqve (kur shihej humbja e ēdo shprese tė shpėtimit tė gjallė tė popullit), sikurse njihet therrorizmi skandal historik – Mesalla, gjatė kohės sė profetit Januzi, kur mė rastin e ardhjes sė ushtrisė romake, duke mos patur shpėtim populli, therret (prehet) masovikisht njė popull i njė shtetqyteti ( qė sot njihet si therrori qė kurrė nuk duhet tė pėrsėritet nė histori – si therrori mė i neveritshėm pėr njerėzimin)! Poashtu, njihet therrori me therrje me gozhda nė duar e kėmbė nė kryq, me shpjegim tė kjartė mbi profetin Issa (Jesus) me therrje – therror, duke e gozhduar nė kryq druni, ku ai kryq e dha edhe kuptimin e kompozitės – kryqėzimi, krishti, Krishtianizmi.

    Fjala – therror, si kuptim i therrjes, sot thohet si fjalė pa domethėnie linguistike – terror (terrorist, terrorizėm, terrorizim), ku si akt final psikologjik i njeriut, kryhet si vepėr kriminale me mjete tė ndryshme luftarake, me zjarr (diegia e Xhordano Brunos, Nikolla Kopernikut etj., nė turrė drushė), tėvona me armė biologjike, helmime nė masė etj., nė vend tė therrjes, therrorit, therorizimit. Pra, fjala – terror, ėshtė fjala – therror.

    Ethymologjia e emrit – profet. – Ethymologjinė e vet fjala – profet e ka nė illirishten (shqipen e vjetėr), qė pėrbėhet nga pjesėt fonomorfologjike – pro + fe + t = profet, ku pjesa e parė e kompozitės – pro (pėr), ėshtė parafjalė shqipe, kurse pjesa e dytė – fe (fee), ėshtė krejtėsisht emri shqip pėr religjionin – fe, feja, fetė, si besime tė njeriut nė mbifuqinė natyrore dhe pjesa e tretė e kompozitės – profe(t), ky tingull – t, ėshtė sufiksi i cili pėrcakton emėrtimin – profet. Ky emėrtim – profe, formoi edhe shumė kompozita tjera i.e. e PIE, sikurse janė: profeti, profetizim-i-e-et, profetizmė-a-at, profetik-e, profetikėt – poashtu edhe kompozitat tjera tė sotme: profesion, profesioni, profesional-e-et, profesor-i-e-et-ėt, profesionalizėm, profesionalizmi, profesionalizmat, profesionalizimi, profesionalizim-e-et, profesionalisht etj. Ku tė gjitha lidhen me rrėnjen – profe (profeu) si formė e besimit tė njeriut nė njeriun profesional, qė ka kryer, ushtruar njė profesion, kulturor, artistik, shkencor, politik apo fetar – si njeri profesionist ( i ushtruar, i pjekur, i arsimuar, i ngritur inteligjencisht), pėr njė lami kulturore e shkencore, artistike, letrare etj.

    Pra, kuptimi i emrit – profet, ėshtė njeriu qė formoi njė Fe, si I Pari i njė Feje (Fesė), apo qė luftoi pėr formimin e njė feje tė re, qė nuk ishte nė njohurinė e njerėzimit deri atėbotė, si I Pari i Fesė – profeti, ashtu sikurse njihen profetėt e ndryshėm tė feve.

    Fjala shqipe-illirishte – profe, me artikullimet fonetike tė ndryshueshme tė fillesės – pre (pėr, pro, pre), pėrmes emrit krejt shqip – fe (feja), formoi edhe kompozita tjera, si pėrkufizim i pėrsosshmėrisė sė njeriut, si njeri i zgjedhur nga populli pėr ushtrim tė njė detyre politiko-shoqėrore udhėheqėse, me emrit – prefekt-i, prefektėt, Prefektura (bashkia komunale - komuna), ashtu sikurse ishte profeti pėr njė fe, ishte edhe prefekti pėr njė bashki prefekture (komunale).

    Fjala shqipe illirishte e lashtė – fe, (feja), formoi shumė kompozita i.e. dhe PIE, sidomos emrin e lashtė tė emėrtimt tė popullit – feniks (fenikasit), qė ėshtė krejtėsisht, kuptimi linguistik i popullit fetar, si popull i lidhur me fe (fenė) – fe + n + i + ks, ku emrin shqip – fe, e fojmojnė si kompozitė, pėrcaktuesi tingullor – n, nė trajtėn e pashquar tė emrit; tingulli sufiksal – i, pėrcakton trajtėn e shquar tė emrit – feni dhe sufiksalet – ks, janė prapashtesė amorfe e artikullimit artistik tė emrit – feniks-i.

    Fjala shqipe – fe (fee), formoi edhe disa kompozita shqipe dhe i.e. e gjenerale tė sotme, sikurse janė, nė shqipen emėrtimi – fejesė, fejesa, fejesat (lidhja zakonore juridike e dy tė rinjve si shkallė e parė para martesės), ku kjo formė lidhjeje fejese, lidhet linguistikisht me emrin – fe, si kuptim i besimit tė njeriut nė njeriun (mashkull-femėr), si forcim i lidhjes paramartesore, si formė betimi publik i lidhjes sė dy njerėzve pėr tė krijuar familjen.

    Kurse, nė Linguistikėn Gjenerale, fjala – fe, illirishte, formoi kompozita tė ndryshme politike sikurse janė: federatė, federata, federativ-e, federalist, federalizėm, federializim etj., tė cilat lidhen me kuptimin e besimit tė popullit nė njė njėsi politike, ushtarake tė pushtetit shtetėror, qė ushtrohet mbi popullin e shtetin, si pushtet, qė ushtrohet mbi shtetin e popullin nė planin politik dhe ushtarak.

    Fjala – fe, formoi edhe antroponome shqipe sikurse janė: Fetah, me kuptimin asnjanės – as as, sikurse janė shprehjet shqipe: mbete fetah, / ka mbetė fetah (as me ne, as me ata), / Fetije, Fehmi, Fehim, Fetė-a, Fetajt etj., ku shpjegimi i kėtyre emrave ėshtė nė illirishten e lashtė (paraarabishte), nga Thotishtja fenikase, sikurse edhe janė emėrtimet e lashte shqipe: ferk-u (ferku i dritės), agu, filli i ditės – ferkėm (gjurmė), ferkemi (gjurma), ferkėmėt (gjurmat), si formė tė besuarit tė njeriut nė atė qė ka parakaluar rrugės, baltės, borės etj.
    Fjala shqipe-illirishte – fe, formoi edhe kompozitat nė vijim, sikurse janė: Fe (simboli kimik pėr hekurin), ferr (dėnimi pas vdekjes), febrifugė, febrike (kundėr etheve), qė nuk ėshtė fjalė latine (lat. Febris=vė nė ikje, dėbon), - poashtu fjala - fedeizėm (fedeizmi) – qė gabimisht shpjegohet nga fjala latine – fides (lat. Fides=besim), kur kjo ėshtė fjalė shqipe – fe=besim. Gjithashtu, fjala shqipe – fe, formoi kompozitat tjera: fejton, femėn, feminist, fener-i, fenol-i, femorocellė-a, feldspat, feldmarshall, fenomen-i, fenomenal-e, fenologji-a, fenomonalist-i, fellah ( i dalun feje), dafeja, authodafeja, fenomenologji-a, ferexhe (mbulesė femrash fetare), fermanli, ferment-i, fermė-a, fermer, fermium, fes, festė, festa, festiv-e, manifest-i, festival-i-e-et, fetish, fetishizėm, fetishizmi, fetishozohet, fetishozoj, feud, feudal, feudalizėm, feudalizmi, feudalo-borgjez, Febe (sateliti i nėntė i Saturnit, i zbuluar mė 1898, nga Pikeringu) etj. Tė gjitha kėto kompozita gjenerale janė tė formuara nga rrėnja e emrit shqip-illirisht – fe (fee, me zanoren e theksuar - e), tė cilat lidhen me njė formė besimi tė njeriut nė logjikėn e tij projekturale, lidhur me njė formė fenomeni historik, kulturologjik, ideor, historiografik, politiko-shoqėror, ushtarak, linguistik, letraro-artistik, shkencor etj.

    Ethymologjia e emrit – tragjedia. - Fjala – tragjedia, e cila derisot ėshtė kuptuar me ethymologji nga greqishtja e lashtė (greq. Tragos=sjap, cjapi dhe logos=fjalė, nga kompozita – tragjediolog-u), ku na del kuptimi qesharak i shprehjes – fjala mbi cjapin, nuk ėshtė pėrcaktim linguistik i duhur, mbase, kompozita – tragedia, e ka fillesėn illirishte-shqipe tė vjetėr, shumė tė njohur – trag, tragu, si formė hulumtimi tė njė ndodhie, a ngjarje tragjike, vepre penale juridike etj., qė ėshtė kuptimi i njohjes sė burimit tė ngjarjes sė dhėmbshme (tragjike), si kuptim i gjurmimit tė tragut tė tragedisė (tragjedisė). Fjala shqipe – trag-u, si gjurmim i ngjarjes tronditėse njerėzore, ėshtė tragu i ngjarjes, nė kuptimin ndjekja e tragut tė ngjarjes tragjike, tragu i rrjedhės dramatike tė njė ngjarjeje historiko-shoqėrore, letraro-artistike etj., me kuptimin me i ra nė trag (gjurmė), ngjarjes trishtuese, nė rrjedhėn ideo-artistike, letraro-shkencore dramatike, gjatė zhvillimit tė saj, nė theatėr, nga fuqia shprehėse e dramaturgut (tragjediografit), ku me aqė mjeshtėri artistike e shkencore e paraqet atė ngjarje trishtuese nė skenė! Edhepse, jeta e veprės dramatike ėshtė theatri (skena theatrale), kjo nuk ėshtė faza e fundit e rrjedhės sė ngjarjes, por njė vazhdimėsi e tragut tė rrjedhės sė ngjsarjes trishtuese, tė paraqitur nė mėnyrė fenomenale nga authori – dhe njohja e tragut tragjik tė ndodhive tė njeriut e shoqėrisė, nga brezat e ardhshėm, qė mos tė pėrsėriten mėtutje...
    Vet fjala illirishte – trag (tragu i cjapit, si kafshė e shpejtė, pėr tu gjetur shkrepave e nė natyrė, formoi edhe fjalėn greke – tragos=cjap-i. Kėshtuqė, kompozita – tragedia (tragjedia), nuk ka fare tė bėjė linguistikisht as logjikisht me fjalėn – cjap-i, por me tragun tragjik tė tragjedisė, njohjen e gjurmėve tė ngjarjes rrėnqethėse trishtuese.
    Fjala shqipe – trag, si kuptim – gjurmė, gjurmim i diēkafes, hulumtim ndodhie a ngjarjeje tragjike tė njeriut, ėshtė njė formė ndjekjeje, (ndjeke tragun e ngjarjes), duke e pasqzruar nė vargje e prozė, apo edhe me mimikė (gjeste – Elektra), nga poeti, krijuesi i veprės artistike, duke na lėnė njė trag ndodhie trishtuese nė ballė tė njerėzimit nėpėr kohėra, si fuqi krijuese shprehėse e dramaturgut.
    Fjala shqipe – trag – ėshtė kuptimi refleksiv psokologjik i gjallesės, kur i bie nė trag, gjurmė diēkafes qė e ndjekė, qė e kemi nė shumė shprehje shqie tė vjetra: ah, i ke ra nė trag, / po e ndjekė nė trag, / ndjeke pėr tragu, se e merr vesh punėn, / ndjekja tragun punės, / qetash i ka ra nė trag, / jo, se ia ka hupė tragun, / nuk mundet me e gjetė pa trag, / po i rave n’trag, / ec e bjeri n’trag, / bjeri n’trag n’mujsh etj.
    Nė kuptimin theatral tė ndjekjes sė tragjedisė nė skenė, shihet vet tragu i ngjarjes pėrmes lojės sė aktorėve, si mjeshtėri artistike e authorit, qė e ka fshehur me figura stilistike vet kompozicionin e ngjarjes, pėr tė mos u hetuar direkt nga regjimi i kohės, ku shprehen dobėsi pushtetare e shoqėrore hermetikisht, deri nė aktin e kulminacionit tė tragjedisė, si njė ngjarje tragjike trishtuese, rrėnqethėse. Tragu tragjik pėrciellet me vėmendje tė madhe nga shikuesi (lexuesi), i cili mėson pėr vlerėn letraro-artistike, historiko-shoqėrore, ideo-politike tė veprės tragjike.
    Tragu i aktit tė veprimit tė njeriut tė zhgėnjyer (nė afekt psikologjik), pėr tė bėrė njė akt heroik, apo kriminal, - akt shpėtimi, apo hakmarrjeje, - akt human, apo hipokrit – ėshtė i fshehur nėn petkun artistik tė fjalės dhe pamjes figurative tė aktorit dhe ai akti i aktorit, si pėrsonifikim i pėrgjithėsuar, bie si trag tragjik nė rrjedhėn e pėrsėritjes sė ngjarjes si veti pozitive apo negative e njeriut tė kohės.
    Tragu tragjik i mgjarjes trishtuese mbetet tragim, gjurmin, hulumtim pėr brezat e gjeneratat e ardhshme, si dhe tė historisė nė pėrgjithėsi, si histori e pėrsėritur.
    Fjala – trag, nė shqipen ėshtė kuptimi – me i ra nė fije punės, rrjedhės sė ngjarjes, me ia gjetė fijen (tragun) fshehtėsisė sė ngjarjes, me i ra nė trag, gjurmė.

    Tragu ėshtė gjurma, shėnja e kėmbės (dorės), nė formė gati tė padukshme dhe tė paspjegueshme tė gjurmimit tė njė ngjarjeje tragjike.


    Ethymologjia e fjalės – traditė (tradita). – Fjala – traditė (tradition), si veti suplementare e kulturės sė njė popullit, drejtuar mbi tė drejtėn zakonore-juridike tė kombit, ethymologjinė e vet e ka nė shprehjen shqipe – t’+ rodit, tė rodit, tė sojit tė njeriut, ajo veti, shprehi, gjest, zakon qė njė popull e ka me shėnjė historike, historiografike, filozofike, gjenetike, gjenealogjike etj.
    Kompozita – Traditė, formohet nga nyja e parme shqipe – tė (t’) dhe fjalės shqipe – rod, rodi, soji – rodit – me shpjegimin shqip – tė rodit – t’rodit = trodit(ė), troditė, trodita = tradita (tradition), ku kemi vetėm dallimin e zanores illirishte – o=a, qė e formon kompozitėn i.e. e PIE dhe Gjenerale – tradicion, tradition, traditional etj., e cila formoi kompozitat tjera: traditė, tradicion, tradicional-e, me traditė, tradita etj.
    Fjala shqipe-illirishte – rod-i, e cila formoi nė shllavishtet emėrtimin pėr fjalėn – popull (narod) dhe njohjen tradicionale tė vetive e zakoneve tė njeriut, tė kombeve (popujve), sipas fonetikės historike – diftongu – ro, ėshtėsi kuptim – rrojtje, jetė, gjallim, ku formoi disa kompozita i.e., pėrmes nyjes sė parme shqipe tė lashtė – t’ (tė), si dhe me ndryshimin e tingullit fundor – d=p, formoi fjalėn – trop (trup), si dhe fjalėn – trojė, troje, ku nga fillesa i.e., - an (an+trop), u formua emėrtimi shkencor pėr njeriun – antrop dhe sipas greqishtes me sufiksin e saj – os, rrodhi edhe fjala greke – antropos=njeriu, me kuptimin shqip – ai i trollit, tropi, trupi nė troll, njeriu nė troll dhe jo mė ai i malit (si egėrsirė), animal – ani+mal, si ani i malit, gjallesa zoologjike e anit tė malit, qė lindet, jeton dhe vdes nė mal – i malit – animali. Ku kjo fjalė shqipe e lashtė – mal, mali, formoi shumė kompozita i.e., si: animal-e, anomal, anomalia, anomalitė etj.
    Pra, shprehja shqipe me kuptimin – t’rodit (tė rodit), formoi kompozitėn – troditė-traditė – tradition, tradicionale, si formė tradicionale e kulturės sė njeriut.


    Ethymologjia e fjalės – autoktonia. - Kompozita – autoktonia, si kuptim i qėndrueshmėrisė gjenetike e gjenealogjike tė njeriut e popullit vendas nė njė territor tė pėrhershėm gjenealogjik – ėshtė njė formė e shprehjes shqipe tė vjetėr – u^*(n)-To^k(ė)-to^n(ė), u^ + to^k + to^n, e cila shpjegohet pėrmes vetorit tė lashtė tė shqipes (illirishtes sė re) unė, me vetėm njė tingull hundor nazal tė zanores – U^ (Unė), emrit shqip – tok(ė), toka dhe pronorit tė shqipes – ton(ė), tonė, tonat – qė kuptohet shprehja shqipe e sotme – unė n’tokė tonė, si njeriu nė tokėn e vet dembabadem (Adem baba Adem, sipas logjikės gjenealogjike pėr tė Parin e Njeriut), si njeri i gjithmonshėm, i pėrhershėm nė atė tokė, vend, si vendas i gjithmonshėm historikisht.
    Vetori i shqipes, si trajtė e shkurtė e pėremrit – u^ (hundore), ėshtė njė nga format mė tė lashta linguistike, qė lidhet me gjuhėn e parė tė njeriut – pellgasishten (kuniformin), tė cilin e kemi nė shumė shprehje shqipe: u^ jam k’tu zoshpie, / u^ jam k’tu dembabadem, / t’kam tho^ u^ moti ty, / u^ ta gjo^j(ė) ēaren, / u^ ia dij atij hujin, / u^ jom n’tokė tonė etj. Ku kjo trajtė e shkurtė pėremrore flitet edhe sot nga shqipja e folur e popullit shqiptar.
    Ndėrsa, si formim i kompozitės i.e. e gjenerale – autokton-i-a, pėrbėhet nga fillesa – a, i.e., ashtu sikur pėr shumė kompozita tjera tė ngjashme me fillesė tė njejtė – trajtės sė shkurtė tė vetorit tė shqipes sė vjetėr – u^ (hundore) – emrit shqip – tok (tokė, toka) dhe pronorit tė shqipes – ton (tonė, tonat, tonėt – n’tokė tonė, si kuptim i tragjigimisė sė njeriut si vendas i gjithmonshėm nė tokė tė tij.
    Kompozita – autokton, me sufiksin – i (autoktoni), nė trajtėn e pashquar tė emrit dhe me sufiksin – a (autoktonia), nė tajtėn e shquar tė emrt - formoi disa forma linguistike i.e., sikurse janė: autoktone, autoktonizmi, autoktonizimi, autoktonik, autoktonike etj...

  5. #25
    Rise of Arbenia Maska e GL_Branch
    Anėtarėsuar
    02-11-2003
    Vendndodhja
    Arbany
    Postime
    1,607
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim
    Nezir Myrta / SHPJEGIMI I EMRIT – ĒAMĖRIA



    AMĖ E ĒAME – ĒAMĖRIA


    Emri – Ēamėria qė pėrcakton toponomin nė fjalė, si krahinė e ndame shqiptare, nga Trungu Amtar dhe qė formohet nė bazė tė etninomit – ēam (ēami, ēamėt), derisot, nuk ėshtė hasė tė jetė shpjeguar me njė ethymologji tė sigurtė, sipas linguistikės gjenetike domethėnia e vet emrit, vetėmse, thohet se vie nga fjala – t’ ēam, nga emri i lumit – Kallama (Thyamis) dhe dihet si territor dhe popullėsi shqiptare (abėreshe), me aneksimin qė iu bė Greqisė, me njė histori tė dhimbshme, me njė kulturė tė lashtė.
    Pėrkundėr asimilimit tė dhunshėm nga grekėt, Ēamėria arrinė tė mbijetojė, me tė gjitha forcat shpirtėrore kulturore, duke ruajtur fshehtas: gjuhėn shqipe (arbėrishte), dokėt e zakonet shqiptare, me njė pėrbėrje numerike banorėsh, mbi tre milion shqiptarė, qė njihen si arvanitas (arbanitas), arbėreshė tė Greqisė.
    Sipas studjuesit, V. Rafailidhis prezenca arvanite nė Greqi, fillon me mendimin e shprehur tė tij, se: “Arvanitėt, kjo farė e ashpėr dhe krenare, e cila pėrllogaritet tė jetė rreth tre (3) milion nė shtetin e sotėm grek”, vazhdon tė mbijetojė dhe tė bėjė historinė, si njė pjesė vitale e kėtij vendi, mes stuhive tė asimilimit dhe ruajtjes sė origjinės’ - e vijon thėnien studjuesi, Irakli Koēollari, pėr Arvanitėt.
    Ndėrsa, emri – arvanitas, si thirrje greqishte, ėshtė vet emri – arbanitas, arbanit (arban), i shqipes gege, qė nė mungesė tė theksimit tė tingullit – b, nė greqishte, rrodhi theksimi i tingullit – v (b=v), nė emrin tonė, qė njihen sot – arvanitasit. Kjo fjalė gegėnishte – arbanitas (arvanitas), si rrėnjėsore e lashtė illirishte, iu mbeti pikėrisht, popullėsisė shqiptare arbėreshe nė Greqi, e cila e flet njė gjuhė me idioma tė lashtėsisė, me njė fonetikė historike qė kėrkon gjurmim tė thellė linguistik, e qė sot duket sikur njė e folme gege e toske bashkė, si njė tėrėsi uniteti tė shqipes sė hershme, njė Toskėrishte e pėrzier me rrėnjet e ruajtura shumė mė tė hershme illiro-pellagsishte, nga sa i kanė sot vet dialektet e Gegėnishtes dhe Toskėrishtes sė sotme, - sikur rrėnjė tė mbetura tė njė gjuhe tė gjallė paraballkanike dhe PIE dhe e mbetur gjithmonshėm gjuhė e gjallė arbanite. Nė arvanishte (arbėrishte) tė Ēamėrisė, sot mund tė vėrehet gėrshetimi i dy elementeve gege-toske, sikur njė lidhje koherente (anipse e tėholluar sa s’ka mė ku tė shkojė), na duket sikur shihet si njė dritė e largėt linguistike kryebote, apo fillbote tė tė folurit tė njeriut – aqė janė ruajtur rrėnjet e hershme pellgasishte.

    Gjuha shqipe e folur nė Ēamėri, mund tė theksojmė se ėshtė pikėtakimi, apo pikėpjekja e dy dialekteve tona, gege e toske, me elemente tė lashtėsisė historiko-linguistike, si gėrshetim dialektesh e nėndialektesh shqipe, si njė gjuhė e ruajtur me elemente origjinale tė rrėnjeve illirishte. Ndoshta, kjo formė e ruajtjes sė origjinalitetit rrėnjėsor linguistik nė tė folur, u ruajt nė vetvete, ngase nuk u bė kurrfarė aplikimi i gjuhės sė njėsuar shqipe, si ndalim arbitrar hegjemonist grek, pėr tu shprehur zyrtarisht si gjuhė amtare e arbanitėve. Nuk pati njė zyrtarizim tė Arbanishtes, ngase ėshtė bija e Pellgasishtes, sė lashtė, prej sė cilės rrodhi vet kjo greqishtja e lashtė, duke mbuluar rrėnjet arbanishte me ato greqishte tė reja me sufiksalet – os. Nuk pat
    njė formė dirigjimi nga askush pėr ta zyrtarizuar si gjuhė arbanite as krahas gjuhės greke dhe mbeti si dhunėti e natyrės nė tė folurit e ēamėve (arvanitėve-arbanitėve), ku rrėnjet e fjalėve shqipe nė tė folur popullor tė ēamėve, sikur xhveshin rrėnjet greqishte dhe na lidhin me gjuhėn e lashtė pellgazgjike. Gjuha e folur ēame, duhet tė shkruhet nė origjinalin e saj tė natyrės linguistike, sepse aty janė rrėnjet e gjuhės Amė Pellgasishte shqipe, si gjuhė e natyrės shqipe tė lashtė, ku kemi shumė burime studimesh nė tė folmen arbanishte (arvanishte), pėr thema tė mėdha nė gjurmimet illiristike PIE.
    Vlen tė paraqesim shembuj tė tė folurit arbanitas (arvanitas), nė shprehjet e dokeve e zakoneve tė lashta, tė shqiptimit tė emėrtimeve tė sotme onomastike - qoftė antroponome, toponome, hidronome, epinome, apo edhe nė lirikėn dhe epikėn popullore, sikurse mund tė vėrehet gėrshetimi elementar gegė-toskė, nė kėto vargje tė njė kėnge popullore arvanite: “Di fjalė ēova Djevit / Tė fala tė tė thetė, / Po Djevi nuk ta tha, / Se nuk e lanė retė”. Numrori – di (dy fjalė), folja – thetė (thotė), shprehja – ‘nuk ta tha’ dhe folja e vargut tė fundit – lanė (nuk e lanė), janė veēoritė e illirishtes sė lashtė, ku zėvėndėsimi i zanores – y, me – i (y=i) sot ėshtė theksim i tė folmes dibranishte, e cila ėshtė njė e folme shumė e hershme illirishte, por qė nė gjuhė gėrshetohet elementi gegė i foljes lanė (e lanė) si theksim i zanores hundore – a^ (se nuk e lanė retė), do tė thotė se ende nuk e lanė retė, sikurse edhe nė trajtėn – nuk e lan (lanė). Kjo folje shqipe – la, si ēėshtje e hapur fono-morfologjike shqipe ( la – lamja, e la – lanja, me la, e me lanė – pėr tė larė, e pėr tė lėnė), edhepse janė bėrė studime lidhur me to, ende nuk ėshtė arrijtė njė shpjegim i plotė.

    Tė folmen arvanite, unė e quaj – Arbanishtja e Lashtė PIE, gjuha e Dardhanusit, birit tė Zojsit (Zeusit 2690-2615 p.e.r.), ėshtė gjuha e Hillionit, gjuha Trojane, illirishtja e fillit tė tė folurit dhe tė tė shkruarit tė gjuhės sė njeriut - Kuniformit, ėshtė filli i Pellgasishtes – e mbetur sot edhe nė rrėnjet e fjalėve tė tė folurit tė Ēamėve, nė atė gjuhė tė sotme natyrore, pa ndonjė rregullore tė re, qė duket njė gjuhė e lirė, e trashiguar nėpėr filizat arbanite, sikur njė gjuhė e paprekur, si njė gjuhė e lirė e natyrės shqipe, gjuhė e Natyrės Thotishte, si Geni gjenealogjik i gjuhės - Geni i Guhės Gege, qė ėshtė themeli i ēdo gjuhe indo-europiane (pėr atė edhe grekėt nuk i quajnė ēamėt – arvėritas-arbėritas, por – arvanitas). Arbanishtja ėshtė filli i gjuhėve PIE.
    Arbanishtja ėshtė burimi kuniform i Linguistikės Gjenerale, e cila me plot tė drejtė fuqimisht quhet – Arbanistika (qė sot arbėreshėt e Greqisė e kanė si shkencė linguistike – Arvanistika), sepse nga Arbanishtja burojnė tė gjitha emėrtimet: arabike, aramike, indo-europiane e mė gjėrė. Nė Arbanishte, si gjuhė illiro- pellgasishte, sot gjinden jovetėm fillet e greqishtes sė vjetėr, por edhe fillet e indishtes sė lashtė, sanskritishtes, fillet nga soni i skroles – soni i skrimit – qė ėshtė zoni i shkrimit tė shkroles sė gjuhės sė njeriut – shkrimi i shkronjes sė zėrit, apo i zėrit tė shkronjes abecedike (alfabetike).

    Emėrtimet – arbanitas (arvanitas) dhe arbėresh, si dy forma gege-toske, ku e para njihet zyrtarisht, si arvanitas - ndėrsa e dyta si njohje pėr arbėreshėt e Greqisė dhe arbėreshėt e Italisė, jovetėm qė, reflektojnė njė burim tė pėrbashkėt tė shqipes, por edhe na e ofrojnė mė afėr syve tė mendjes shqiptare vet illirishten pellgazgjike – ku, kėto dy emėrtime, lidhen direkt me kuniformin (arban-arbėr), qė vet forma e kunit, vie nė shprehje edhe pėr atė njeriun qė ban-bėn arėn (arbani-arbėri) – kuni si forma e parė e lavrimit tė arės me ku^ (parmendė), poashtu edhe si formė kuni (lapsi), pėr shkrimin e shkrolės shqipe pellgasishte – Kuniformi, si Arbanishte illiro-pellgasishte.


    ETHYMOLOGJIA E FJALĖVE – GEGĖ E TOSKĖ

    Sipas mendimit tim, etninomet – gegė dhe toskė, tė cilėt pėrbėjnė etninomin e sotėm gjeneral – shqiptar, ende janė pa njė ethymologji tė sigurtė dhe sikur duken si koncepte tė veēuara gegėnishte e toskėrishte tė shqipes, mendoj se kemi arritur nė njė ethymologji tė sigurtė me kėtė theori:
    Arbanishtja ėshtė Gegėnishtja e cila formohet nga etninomi – gegė, qė ka kuptimin – gjegjė, ai qė gjegjet (Gega geget), gjegjet, pėrgjegjet, ku edhe u formua toponomi – Gegėnia e Dradhanisė illire.
    Kurse – Arbėrishtja ėshtė Toskėrishtja, e cila fjalė vie nga fjala – toskė, me prejardhje nga Etruskishtja, qė ethymologjia e fjalės – etrosk-etrusk, vie nga shprehja – e trojės (E Trojės, Troja illire – Hillioni – Illioni i Dardhanisė PIE), ku nga shprehja – e trojes, me kuptimin – ajo popullėsi e Trojės Hillire, ėshtė thirrė – e Trojės – etrojes – etroske – etruske, nga rrėnja fono-morfologjike - etrosk - etrusk (etruskan – Etruria, sot krahinė nė Italinė e lashtė). Mbase, nga fjala e formuar – etrosk-etruskė, rrodhi fjala e shkurtė emėrtuese – tosk – toskė – Toska – Toskėria e sotme shqiptare dhe (Toskana, toponom i sotėm nė Itali), nga etninomi - toskė, toskan), si dhe toponomi i lashtė – Etruria, nga gjuha etruske (etroske – e trojes), nė lidhje gjenealogjiko-linguistike me Amėn illirishte paraballkanike, qė sot ėshtė rrėnja e saj – Toskėrishtja, dialekti i Shqipes. Sepse Trojanėt, pas Luftės sė Trojės u shpėrngulen sėpari nė Ballkan nga Troja (Hillioni hillirian) dhe vijuan shtegėtimin nė Apenine, ajo popullėsia e Trojes – etroskėt (etruskėt), ku edhe formuan gjuhėn dhe kulturėn etruske tė lashtė, e cila nė realitet ėshtė njė Arbėrishte e lashtė.
    Fjala – toskė, sipas kėsaj theorie, vjen duke u formuar nė etapa kohore linguistike nėpėr kėto faza tė tė folurit: e Trojes –> e trosk –> etrosk (etrusk) –> trosk –> tosk –> toskė –> toska –> Toskėria -> Toskėrishtja.

    Pra, emri – toskė, lidhet me Trojėn PIE, me zgjėrim onomastik dhe onomasiologjik nė ujdhesat: Sicilia, Sardenja e Korzika, nga jugu italian i sotėm, me pėrhapje tė gjėrė Apenine, si rrjedhė e popullėzimit illiro-pellgazgjik, ku na dalin disa emėrtime etninomesh – etrosk (etrusk) – arbėresh – latin – romak – ital (Italia e sotme), tėvona vijnė zgjėrimet demografike – gal, galėt (Galia - Franca e sotme) – sak (sakėt, saksonėt - Saksonia) - dhe – skot (skotėt – Skotllanda e sotme), – si formė e arritjes dykrahėshe historike, pėrmes vijes gjenealogjike ballkanike dhe apenine, duke u takuar historikisht me rrėnjet gjermanike (saksone, istveone dhe allemane) – nga pėrhapjet dardhane gege pėrmes Ballkanit, nė zemėr europiane me gjermanikėt, e deri nė pjesėn veriore europiane tė sotme.


    ETHYMOLOGJIA E EMRIT – ĒAMĖRIA


    Etninomi – ēam - i cli formoi pra toponomin - Ēamėria , linguistikisht lidhet me hidronomin – Thyamis – qė ėshtė emėrtimi i lumit – Kallama, qė sipas shpjegimit tė shqipes, duhet tė jetė me prejardhje nga fjala – kallam, kallamishte, si kuptim i konceptit – Thyama kallamishte, me shpjegim tė emėrtimit tė kallinjve tė kallamit, bimė barishte ujėsore. E tash, kah e ka ethymologjinė e vet emri i hidronomit – Thyamis, i greqishtes sė lashtė, mbetet pėr tu gjurmuar nė kėtė theori, si hipothezė linguistike, tė cilėn do ta shtrojmė nė kėtė studim.
    Emri – Thyamis, si emėr lumi, mendojmė se pėrbėhet nga dy pjesė linguistike: thy + am + is (ku pjesa fundore – is, ėshtė sufiksi, prapashtesa e kompozitės), tė cilat janė krejtėsisht dy fjalė shqipe – njė folje shqipe dhe njė emėr shqip.
    Pjesa e parė e emėrtimit – thy – ėshtė folja shqipe – thy – thye – thyer (prej foljes me thye – pėr tė thyer), nė kuptimin e vetes sė tretė tė vetorit tė shqipes – (u) thy (ai, ajo), nė numrin njajės – kurse nė shumėsin e shqipes – (u) thyen (ata, ato), veta e tretė e vetorit dhe poashtu edhe e diftorit – (u) thyen (kėta, kėto), nė formėn e kohės sė foljes nė aoristit (e kryera e thjeshtė), ku sipas zgjedhimit tė foljes nė gramatikėn shqipe duket kėshtu:

    Folja – thyer – aoristi – thy

    Koha e kryer e thjeshtė

    Numri njajės............................................ ...Numri shumės

    (u)theva(unė) ............................................ (u) thyem (na)
    (u)theve(ti) ................................................(u )thyet(ju)
    (u)thy(ai,ajo).................................... ........ (u) thyen (ata, ato)


    Pra, pjesa e parė e kompozitės – thyamis – thy, ėshtė folja shqipe, kurse, pjesa e dytė – am, (thy + am = thyam), ėshtė emri shqip illirisht – amė, ama (a^mė, a^ma), ėma, nė kuptimin amtar, e cila si formė fjalėformuese, bie nė pėrfundim logjik tė shprehjes shqipe – thy amė, thy ama (ėma), Ama e thyer, (u) thy ama e lumit (vendi kryesor esencial i shtratit tė lumit), ku na rrjedhė emėrtimi – thy+am(ė) = thyam(ė) – thy ama – Thyama, nga kuptimi i thyerjes sė Amės pellgazgjike illire, si kompozitė e formuar – Thyam+is (nga sufiksi – is) = Thyamis.

    Mendojmė se, kjo ethymologji shqipe e emrit tė hidronomit – Thyamis, lidhet linguistikisht shqip, me formėn tjetėr poashtu tė shqipes, ku nga shprehja – thy amė, thy ama, rrodhi synonomi tjetėr me kuptimin e njejtė – ēa amė, ēa ama, ku nė vet foljen shqipe – thy, si fillesa e kompozitės – Thy + am + is = Thyamis, pėrgjigjet poashtu folja tjetėr shqipe – ēa (me ēa, ēamė, ēamje, tė ēamit, tė shkyemit – thyerja e amės, ēarja e amės-ėmės), tė thyemit e amės, thyemja e amės, apo ēamja e amės (nė kuptimin e njejtė: ēamja e amės sė lumit) – sipas shprehjes shqipe – ēa am(ė), (u) ēa ama. Pra, edhe ashtu sikurse tek hidronomi – Thyam(is), ėshtė synonomi – Ēa+amė, (ēa ama, ama e ēame, ėma e ēarė, e ndarė, nga njė tėrėsi amtare – Ēa (a)mė = Ēamė, ku me rėnien e njerit tingull, zanores – a, si shėmangie fonetike shqipe, pėr tė shprehur njė emėrtim mė tė shkurtė, tė natyrshėm, sipas natyrės sė gjuhės shqipe, rrodhi emėrtimi – ēamė (ēa+amė). Kurse, pėrmes pėrcaktimit sufiksal, iu dha prapashtesa – ri, nė trajtėn e pashquar tė emrit, respektivisht tė toponomit – Ēamėri (ēa+amė+ri), kurse nė trajtėn e shquar tė emrit-toponom mori fundesėn a sufiksin – a, Ēamėri+a = Ēamėria, (ēa+mė+ri+a). Prej shprehjes – thy amė, nė synonomin tjetėr tė shprehjes sė njejtė – ēa amė, vetėm me njė ndryshim fonetik nga ai sufiksal i lashtė illirishte (is), nė kėtė – ri-a, na rrjedhė i njejti kuptim sikurse – Thyamis, poashtu edhe – Ēamėria.

    Nga kuptimi i shprehjes – ēa ama (nda ama – ndarė ėma-ēarė ėma), si kuptim filozofik, i ndamjes sė Amės pellgazgjike illire, mbeti si plotfuqishmėri linguistike edhe vet etninomi – ēam (ēami, ēamėt) – Ēami i Ēamėrisė, Ēamėt e Ēamėrisė, Ēamėria – si pjesė e ndarė, e ēame nga trungu i hershėm pellgazgjik me Thanėn illire (Thana –Ethana, Ethėna – Athenne – Athinė-a), poashtu edhe si pjesė e ēame (e ndarė), edhe mė vonė nga trungu illir – Shqipėria.

    Ēamėt, janė autoktonė nė trojet e tyre paragreke, si pasardhės tė pėrzierjes dardhane-etruske, ku na dokumentojnė shumė argumente tė gjuhės sė lashtė me elemente tė pėrziera gege-toske, tė dokeve e zakoneve, lirikės e epikės popullore dhe tė cilėt sot janė nė tehirė tė asimilimit e zhdukjes sė pamėshirshme nga gjenealogjia amtare pellgazgjike, prej grekėve edhe sot si arbėresh tė Greqisė, duke e ruajtur me shpirt ndėrdhėmbė gjakun, gjuhėn dhe kulturėn arbėrore! Ndėrsa, disa studjues i marrin Ēamėt si ardhės, pas grekėve, qė kjo theori ėshtė krejtėsisht e pabazė shkencore, sepse aty, nė ato troje shqiptare-illire, dembabadem ėshtė e ruajtur rrėnja pellgazgjike – ku edhe si ilustrim robėrie, authori, Tasos Vurnasi, duke na dhėnė njė pėrshkrim psiko-fizik dhe toponomastik, shprehet pėr kėtė vend (atėbotė) tė paēamė, tė pandarė nga trolli arbėror, kėshtu: “ėshtė njė vend sa njė Grusht Dhe, i mbushur me shkėmbinj, hone e burime tė ftoftė...Njerėzit, qė banojnė nė kėto vende, ngjajnė shumė me tokėn e tyre, janė tė ashpėr, tė veshur hollė dhe hijerėndė”- ngase ajo hije e rėndė jo e tokės abėrore, sa e pushtuesve shekullorė, i bie Ēamėrisė dhe tė gjitha trojeve shqiptare ballkanike tė ēame (tė ndara) dhunshėm, si hije e rėndė e pushtuesve, e mishėruar me hijen e rėndė tė tokės arbėrore dhe e skalitur nė figurėn psiko-fizike tė ēamit (arbėreshit, shqiptarit), arbanitit (arvanitasit), tė tė gjitha kohėve e deri sotekėsaj dite...



    ETNINOMI - ĒAM

    Etninomi – ēam, nomi etnik, emri etnik i ēamėve, sot gjindet i ēamė dhunshėm, i ndarė dhunshėm nga trungu arbėror i lashtė, ndėrmjet dy periudhave historike dhe (para)historike, si synonom i drejtėsisė pa shpatė nė dorė (si aneksim Greqisė), duke marrė nėpėr kohė emėrtime tė ndryshme – arvanitas, ēam, arbanit, arbėresh, duket sikur nė pėrflakje duke e ruajtur etnogjenezėn amtare, por, qė tė gjitha janė fjalė shqipe tė pastra ethymologjikisht.
    Arbanitėt (arvanitasit), qė duke e menduar vet fjalėn, si emėrtim kanė synonome edhe kulturore gjenealogjike, ku fjala – arban, rrodhi nė fjalėn – arvan, qė arvanitėt nuk munden ta ndryshojnė zyrtarisht mbase ia ndryshuan grekėt, pėrmes tingullit – v (b=v), duke mbajtur emrin e hershėm – arbanit, me njė ndryshim fonetik. – Kurse, etninomi – serv (servis), qė poashtu grekėt iu dhanė – serbėve, u ndryshua nė tė kundėrten e kuptimit – serv (serb), duke e ngritur fonetikisht nga kuptimi – sherb (shėrbėtor), serv (servis), nė serb (serv=serb), kurse tek emri arban – arbanit, rrodhi e kundėrta fonetike, duke e ulur karakterin substancial tė emrit ne formėn fonetike – arvan – arvanit, nė vend qė tė mbetet nė origjinal tė emrit - arban – arbanit. Fjala – arvanitas, si fjalė nė greqishte, nuk mund tė ketė kurrfarė kuptimi nė kėtė formė, as nuk ka ndonjė ethymologjie tjetėr (si fjalė e pakuptimtė e greqizuar), por, vetėm si fjalė shqipe – arbanit – arbanitas (arban-arbėr), qė nėnkuptohet, banori i Arbėrisė!

    Tash, etninomi – ēam, i cili pėrkufizohet me njė krahinė arbėreshe ė Greqi - Ēamėria, a do tė ishte mė natyrshėm tė thirret, etninomi – arban, (qė grekėt i thonė – arvan-arvanitas, ashtu sikurse edhe sllavėt i thonė - arbanas), ngase etninomi – arban (Arbania), pėrfshinė tė gjithė shqiptarėt nė jovetėm nė Greqi, por, ashtu sikurse etninomi – shqiptar (alban), qė pėrfshinė tė gjithė shqiptarėt ballkanik. Tre etninome – arban – arbėresh – shqiptar, pėrfshijnė tė gjithė shqiptarėt e botės, apo thjeshtė – Botėn Shqiptare!
    Arbanishtja ėshtė Thotishtja – Illirishtja – Atllantishtja – Pellgasishtja, tė cilat sot mund tė pėrkufizohen a pėrcaktohen me njė emėr gjeneral – Shqipja.

    Etninomi – ēam, ėshtė vetėm njė emėrtim i banorit tė Ēamėrisė, qė nuk pėrkufizon numrin e pėrgjithshėm tė shqiptarėve nėn pushtimin grek, ngase arbanėt, arbėrit shtrihen sot nė mbi gysmėn e Greqisė, e deri nė Athinė, tė shpėrndarė e tė asimiluar nėpėr gati tė gjitha ujdhesat egjeane, ku vet emėrtimet e atyre ujdhesave, si toponome, janė krejtėsisht me ethymologji tė sigurtė shqipe. Arbanėt, arbėrit, shtrihen deri tek Gryka e Dardhanelleve dardhane, si pasardhės illiro-pellgazgjik, ku edhe nė vet kulturėn historiografike greke, janė ata arbanėt-arbėrit e lashtė e tė vonshėm, qė themeluan jovetėm historiografinė greke, por edhe vuan vet themelet e shtetit modern grek, ashtu, sikurse edhe e thotė edhe studjuesi arbėresh Aristidh Kola (Kolia), nė veprat e veta, tė cilat sikur po ngurrojnė tė pėrhapen nė gjuhėn shqipe tė sotme (ngase janė shkruar nė greqishte), e ndoshta edhe pėr arsyena tjera. Authori, A. Kola, i cili edhe u helmua dhe vdiq, pėr veprimtarinė e tij famoze nė lidhje me paraqitjen reale onomasiologjike dhe onomastike arbėrore tė “botės greke”, ashtu edhe sikur studjuesit mė tė hershėm edhe tė huaj, qė edhe vet perėnditė greke i nxierrin me ethymologji tė sigurtė shqipe, Kola ynė nė veprat, e sidomos nė atė ‘Gjuha e Perėndive’, na jep njė studim shumėdimenzional tė shpjegimit antroponomik dhe toponomastik shqip, apo siē e thotė ai, nė Arbėrishte. Authori, Kola, ėshtė i zhgėnjyer me rastin e rėnies nė dekadencė kombėtare ekzistenciale tė arbėreshėve tė Greqisė, nėn asimilimin e dhunshėm nga grekėt, i cili edhe vet thotė: “ne i kemi ēorruar vet sytė tanė me duart tona, duke e humbur identitetin tonė kombėtar shqiptar- arbėror...”, situatė kjo e cila edhe sot e kėsaj dite, e dėmton imazhin e shqiptarit duke iu nėnshtruar interesave politike greke, gjoja pėr fitimin e ekzistencės, jovetėm nga arbėreshėt atje, por edhe nga shqiptarėt pas rėnies sė komunizmit.



    SHPIRTI I ARBĖRIT

    Etninomi – ēam, ėshtė mė i pėrvuajturi, mė i dhėmbshmi rreth copave tė ēame, apo tė ndara arbėrore te etniteteve e tokave tė pushtuara shqiptare ballkanike. Hijerarkitė politike, tė cilat na ēojnė deri nė pesimizėm tė madh, rreth ringjalljes sė gjuhės e kulturės arbėreshe nė Greqi (sikurse, dallon ringjallja nė tė gjitha aspektet e jetės kulturore tek Arbėreshėt e Italisė, me njė ruajtje etnogjenetike arbėrore) – tek arbėreshėt e Greqisė, sikur po zmadhohet edhe mė tutje ky pesimizėm yni, nga niveli i ultė, i ngritjes politiko-ekonomike tė shtetit shqiptar.

    Etninomi ēam, ėshtė i flijuar, por kurrė i shkrirė tėrėsisht, sepse gjuha e kultura arbėrore, do tė mbijetojė nė trojet e veta autoktone dhe tė gjitha ato personalitete kulturore e historike tė lindura nga Shpirti i Arbėrit, si Anastas Kullurioti, Melina Merkuri etj., e deri tek shqiptari i lavdishėm, Merkur Bua (1517), Petro Bua Sklepa (Topalli) 1453, Theodor Buhali, Dhimiter Muhli, Centurion Zaharia (1448), Petro Bua (1397), Komneno Bua (1770) etj., ku siē thonė edhe historianėt, si Marino Sanuto, njofton se: “Zoti dėrgoi kėtė masė shqiptare, nėpėr kėto territore tė Thesalisė, vend nė tė cilin kohė mė parė, po nga kjo rracė,ishin aty – rracė arvanitėsh, siē thirren”. Mirėpo, shqiptarėt arvanitas, gjithmonė i pėrdorėn grekėt pėr nevojat e tyre, mė shumė se sa pėr vet nevojen shqiptare, sikurse bizantinėt, turqit dhe grekėt gjithmonė duke parė rrezik, i pėrdorėn arvanitėt, gjoja po luftojnė pėr tokėn e tyre, derisa i shfrytėzuan nė tė mirėn greke dhe kurrė mė nuk i pėrmenden si shqiptarė, figurat arbanite (arvanitase).

    Ēamėria pėrbėhet kryesisht nga katėr krahina kryesore: Joanina, Thesprotia, Arta dhe Preveza, tė cilat shpjegohen linguistikisht, si emėrtime krejtėsisht me ethymologji shqipe: Jonina, nga fjala emėrtuese e pronorit tė shqipes – jon(ė), Jona, si synonom me emėrtimin e detit Jon dhe theksohet me njė ndryshim fonetik – Janina (Jonina); Thesprotia, vjen nga fjala shqipe, emėr – thes-i, ku pėrcaktohet vendi i tregėtisė, bartjes sė mallrave (protothes), ku lidhet fonetikisht me foljen e lashtė tė thotishtes shqipe tė parė, me diftongun – the (thes), qė pėrkufizon tė thėnurit, se ēka ke ne thes, the, tė thėnurit pėr komunikim; Arta, vjen nga diftongu – ar, i arbėrishtes, me kuptimin – ar, qė gėrshetohet artistikisht shkurt – Arta; Preveza, ėshtė kuptimi pregjenetik i toponomit, ku pėrcaktohet lashtėsia e arbėrit, ku edhe sot ėshtė pikėmbėshtetja e fillit tė atdheut etnik shqiptar.

    Megjithė, ndėrrimet e toponomeve arbėrore illire: Spatani (Trikofaro), Galbaqi (Ella), Picari (Aetos), Varfanji (Parapotume), Arpika (Perdhika) etj., edhepse toponomastika arbėrore ėshtė zbehur e greqizuar nė pėrmasa tė mėdha kohore, pas zhvendosjes me dhunė tė arbėreshve nga trojet e tyre, popullėzimi me grekė, masakrat masive deri mė 1936, nė Paramintha, Filat, Pituljete, Gumenicė, Margellec, Pargė, Prevezė etj., ku me dhjetra mija arbėrorė janė vrarė, masakruar nga pushtetarėt grek dhe i kanė internuar me spastrim etnik, nėpėr ishujt egjean – me qėllim, qė grekėt qeveritarė, t’i bindin fuqitė, se atje nė ato toka nuk ka pasė kurrė shqiptarė, por grekė dhe sidomos me shkembimin e popullėsisė arvanite (arbanite) me Turqinė, ku afėr njė milion ēamė (mbi 870.000), i internuan nė trojet turke, si shkėmbim me grekėt – pėrsėri nė trojet e Ēamėrisė ndihet e gjallė fryma arbėrore, me gjuhė e kulturė tė ruajtur, por ende pa njė liri tė fjalės, gjuhės e shkollimit amtar edhe as fillor, se lėre mė universitar. Shqipja as qė guxohet tė flitet haptazi, lirisht sot nė Greqi!

    Toponomet arbėrore: Thiva, Livadhjavi, Ethana (Athina), Thesalia, Kėrkyra, Beotia (Bardhia), Atika, Korinthi, Argolidha, Pelloponezi etj., edhe mė 1373, ishin toka e popullėsi shqiptare arbėreshe edhe sipas dokumenteve tė arkivave europiane. Tėvona, njohim toponomet nė zonėn e Llias: Kagadhi, Kakaruka, Karatula, Kokla, Kurtesi, Kriekuqi, Likuresi, Gortina, Lopesi, e deri tek katundet e Korinthit: Mazaraqi, Mezi, Gerbeshi, - nė Arkadia: Bedeni, Borgji, Sguro-hori, Basta, Suli, Spata, - nė Petra: Kavashi, Likuresi, Maneshi, Basta, Haikali, Lopsi etj. Shqiptarėt arbanitas, arbėreshė (arvanitas) gjithmonė tė vendosur nė kėto treva illire. Nga Beotia, dokumentojnė toponomet e katundeve: Qirjaqi, Zerki, Zagara, Mazi, Martini, Elikona, Hostja...(mbi 30 soshė) – ku siē njoftojnė edhe studjuesit, A. Rubio, K. Biri - mė 1383, kemi njė numėr tė madh antroponomesh shqiptare, kur mė 1377, gjinden dokumente tė evidentuara me mbiemra shqiptarė, si: Kola, Noti, Pano, Panushi, Nushi, Tane, Nasho, Thaēi, Gogo, Dede, Laska, Laskari, Leka, Xhima, Llako, Ziko, Maro, Vjena etj.
    Konsulli freng Pukevilli, nė Athinė (1687), thekson: “nė Athinė banojnė 4.000 arvanitė. 3.000 grekė dhe nja 3.000 turq e tė tjerė”, ku shqiptarėt e lagjės Plakė tė Athinės, thirreshin Plakej, ndėrsa vet emri shqip – Athinė, ėshtė nga emri i pėrshtatur Ethanės illire – e thinė, e thime, e plakur – athinė, them pėr kuriozitetin historik, ngase edhe ishte vendi i tė thinjurve (filozofėve, shkrimtarėve) dhe ky epitet – e thinė (a thinė), ka kuptimin e lashtėsisė dhe tė mėnēurisė – e thinne (e thinme) e plakur me mėnēurinė, si pėrvojė e diturisė sė lashtėsisė. Pėrveē, emėrtimit Lagja Plakė, nė Athinė kemi edhe tjera lagje tė tilla me emėrtime shqipe: Varri, Qifisja, Imito etj. Nė Athinė, Atikė, Mesogjio e nė rrethina periferike hetohet gjuha shqipe nė emėrtimet: e katundeve, vendkalimeve, emėrtime urash, emra arash, livadhesh, kodrash, malesh, grykash, deri nė zonat jugore e juglindore, sikurse janė katundet: Spata, Lopsi, Koroti, Kaliva, Qeratea, Markopullo, Kuēi, Thaēi, Sikamina, Bujati, Kamateru, Hasi, Avlona etj. Kah veriu: Liosha, Skurta, Krora, Kavasila, Kakonishkiri, Shkurta etj. Nė rrugėn lindje-perėndim (Thive-Elefsine) janė katundet: Mazi, Kriekuqi, Asopo, Kundura, Elefsina, Mandra etj. Nė ishullin Hidra, sot banorėt e lashtė shqiptarė arbėreshė, i ruajnė mbiemrat e tyre tė lashtėsisė, ku nga fillimet e shekullit 16. ėshtė banuar , ku kemi edhe sot poata mbiemra shqiptarėsh tė sotėm si: Manesi, Pepiza, Dale-s, Lale-ja, Lalejani, Tolias, Toja, Krie-la (kryelart), Mazi, kumis, Guma, Tunda, Valma, Gjika, Gjikaqis etj., si dhe mbiemra tė banorve shqiptarė tė ishujve tjerė kėshtu: nė Zaqintho, Zguro, Matosi, Makri, Dushmani, Marmori, Doksara etj. Nė Qefaloni: Kladha, Menaja, Lukisa, nė Korfuz: Buo, Buziqi, Barbasi, Veruha, Golemi, Gerbeshi etj. Kėto dokumente i gjejmė edhe janė disa nga arkivat Venedikase, ku ndėr tė tjera edhe shkruhet se evidentohet prezenca edhe e kolonėve shqiptarė, nga Kreta, e deri mė thellė nė Mesdhe, nė ishullin e Qipros, ruhet njė vendim i Senatit (30 Prill, 1541), “...tė vendosen katėr njėsitė ushtarake tė kalorėsisė shqiptare, me komandantėt, prijėsat: Pavllo Bua, Repush Buziqi, Jorgji Gerbeshi dhe Aleksandėr Gabriera...dhe tė urdhėrohen funksionarėt tonė nė Qipro, Kretė, Zaqintho, Qefaloni dhe ishuj tė tjerė...”, ashtu sikurse edhe vet njė kėngė popullore arbėreshe, pėr zotėrimin e tokave nga vet shqiptarėt thotė:

    Tė ēanje diert e hekurta
    Ndė kastelle E Anapullit (Nafplios)
    E tė vė flamurin tim
    .................................................. ....
    te kastelli Anapullit
    Te Anapullit e Methonit
    E tė Koronit fushėmirė!

    (Folklori shqiptar)


    Ky ėshtė malli i arbanitėve (arvanitėve, arbėreshėve tė Greqisė) nėpėr shekuj, pėr ta kurorėzuar mbrojtjen e identitetit kombėtar shqiptar.

    Vet edhe fjala – Atikė, atika, vie nga fjala shqipe – at, ati, babai, si vendi i Atit – Atika, vendi i etėrve, baballarėve. Shqiptarėt i gjejmė nė lashtėsi, gati nėpėr tė gjithė ishujt egjean, apo sipas theorisė sime, ata janė ishujt egean – ishujt e Geges sė Lashtė tė Dardhanisė illire – e ge gega ( e gje gjegja) e gjenė Gega, si nė ishujt: Zaqintha, Qefalonja, Kriekali, Lefkadha etj., ku sado qė janė greqizuar emėrtimet, pėrsėri rėnjet ethymologjike janė shqipe-illirishte. Toponomet: Hasja, Kuēi, Thaēi, Mallakasta, Inofita, Kapandriti, Spata, Palini, Thiva, Beotia, Livadhjasa, Qiparisja, Hosja, Qifisja-ja, Minidhi, Kamatruja, Dafni etj., jovetėm qė kanė qenė tė banuara me shqiptarė gjithmonė, por ka dominuar elementi arbėresh, nė trojet e veta autoktone, deri nė formimin e shtetit modern grek, kur edhe vet shqiptarėt sot njihen si arkitektėt e atij shteti edhe nuk njihen as si shqiptarė nga grekėt.

    Ēamėria, sot ėshtė vetėm njė krahinė shqiptare, qė vuan mizorisht nėn kthetrat greke, qė edhe mė fort vuan pėr pdrejtėsinė e fuqive pas luftės sė dytė botėrore, qė iu shkėput dhunshėm atdheut shqiptar.
    Mirėpo, njė aspekt optimizmi na shton sot, Filli i shkencės linguistike Arvanitika, nga forcat intelektuale arbėreshe, anipse nė gjuhėn greke, premtojnė nė pėrmbushjen e pėrkushtimit tė mirėfilltė shkencor, me veprimtarinė botuese, lidhjet kulturore shqiptare, me studimet ethymologjike etj., ku tė gjitha kėto tė dhėna dokumentojnė se nė qendėr tė kulturės greke, ballėpėrballė fallsifikimit tė paskrupulltė tė historisė sė lashtė illiro-pellgazgjike, po shihet se po pėrtrihet sot e po ngritet i gjallė Shpirti i Arbėrit!

    Shpirti i Arbėrit Rron!...

  6. #26
    me 40 hajdutė Maska e alibaba
    Anėtarėsuar
    12-12-2005
    Vendndodhja
    Ne shpellen e pirateve
    Mosha
    27
    Postime
    5,737
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Nė disa gjėra e ka qėlluar dhe ėshtė i saktė.Nė disa tjera ēėshtje ia tepron.

  7. #27
    Manitu Maska e kiniku
    Anėtarėsuar
    08-07-2005
    Vendndodhja
    Mos tė na vijė cudi se cdo frymor nga vete natyra priret tė kerkoj ushqim; Lukreci
    Postime
    874
    Faleminderit
    21
    3 falenderime nė 3 postime
    Kėta 12 perėnditė illiro-pellgazgjik, jovetėm nė pikėpamje mythologjike, si drejtues tė njeriut e botės sė lashtė, ky numėr 12, jovetėm qė ėshtė numri I 12 muajve tė vitit tė kalendarit illiro-pellgazgjik – por, edhe derisot, ky numėr ėshtė pėrcaktues I 12 fiseve shqiptare: Hoti, Gruda, Gashi, Berisha, Krasniqja, Thaēi, Kastrati, B’tyēi, Kelmendi, Shala, Shoshi e Morina.
    Nezir Myrta duhet te shkoj ne Turqi, ne Hatusha, qender e civilizimit Hetit dhe te shiqoj, fotografoj 12 perendite apo cfare ishin ata.

    Zoteri Myrta duhet te dije se misteri i numrit 12 eshte me i vjeter se vete Pellazget.

    P.S
    Fisi KRASNIQ dhe VASOJEVIC-et e Malit te Zi jane nga dy vllezer, KRASA dhe VASA. Nuk ka te beje asgje me pellazg.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga kiniku : 17-11-2006 mė 07:17
    Where have all the good men gone
    & where are all the gods?

  8. #28
    me 40 hajdutė Maska e alibaba
    Anėtarėsuar
    12-12-2005
    Vendndodhja
    Ne shpellen e pirateve
    Mosha
    27
    Postime
    5,737
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Nezir Myrta duhet te shkoj ne Turqi, ne Hatusha, qender e civilizimit Hetit dhe te shiqoj, fotografoj 12 perendite apo cfare ishin ata.

    Zoteri Myrta duhet te dije se misteri i numrit 12 eshte me i vjeter se vete Pellazget.

    P.S
    Fisi KRASNIQ dhe VASOJEVIC-et e Malit te Zi jane nga dy vllezer, KRASA dhe VASA. Nuk ka te beje asgje me pellazg.
    Kurse unė menodj se pikėrisht kėtė qė e citove ti e ka qėlluar.
    Mė tė vjetėr se pellazgėt nuk ka nė kėtė rajon, vetėmse je infektuar nga propaganda serbosllave.
    Pasi na dhe shpjegimin pėr krasa e vasa, pse nuk merr mundimin tė na shpjegosh dhe ato tjerėt thaq e bytyē etj.

  9. #29
    i/e regjistruar Maska e ZANOR
    Anėtarėsuar
    25-09-2002
    Postime
    1,167
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Keto studime kane miliona lexues, e ju pak pasket dhene kontribut intelektual, kur dihet se edhe ne kete forum ka te tille...
    HISTORIA NUK SHKRUHET ME SHKROLA E SHKOKLA!

  10. #30
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    05-06-2009
    Postime
    356
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Shkrim interesante, megjithe faktin se shpesh nuk e shoh lidhje kauzale ne mes premisave dhe gjykimit. Me duket se shkrimet kane ngjashmeri me mendimet e Elena Kocaqi. Gjetja e kuptimit te emrave te perendive te antikitetit vetem permes shqipes, eshte nje fakt qe duhet marre parasysh edhe nga linguiste te huaj! Fakt intrigues!

  11. #31
    i/e regjistruar Maska e Hotlani
    Anėtarėsuar
    22-11-2012
    Postime
    245
    Faleminderit
    0
    7 falenderime nė 6 postime

    Pėr: Nezir Myrta - Iliristika

    Citim Postuar mė parė nga GL_Branch Lexo Postimin
    Nezir Myrta / EMRI SHQIP ONOMASIOLOGJIK – ARBĖRIA


    Illiristika Ama e Albanistikės shkencė paraindo-europiane.



    ETNONOMI *) - ARBĖR – ARBĖRESH – ARBAN - SHQIPTAR

    – Etnonomi – arbėr-arbėresh formoi toponomin - Arbėria i njejti emėrtim nė dy dialektet e Shqipes Arbėria – Arbania – ( Arbnia ) – arban - arbėn – arbėr – arbėresh. Ashtu sikurse nė gegėnishte, qė etnonomi arbėn, formoi toponomin – Arbnia – (arban – Arbania) – (arbėr – Arbėria) – pėr emėrtimin etnologjik dhe onomasiologjik: nė kuptimin antroponomik arban – arbėr dhe toponomastik Arbania (Arbnia) - Arbėria duke formuar kuptimin e emėrtimit tė hershėm onomasiologjik – arban – Arbania, Arbana, Arbnia (arbanė – arbanėt, gege) dhe poashtu i njejti emėr arbėr – arbėresh, Arbėria (arbėr – arbėrit, toske) – arbėresh – shqiptar - arbėreshėt – arbėrit – arbanėt – shqiptarėt.

    Etnonomi arbėresh qė na duket pakėz me njė ndryshim fono-morfologjik pėr arbėrit - arbėreshėt si emėrtim dallues u formua nga dashuria ndaj atdheut, si emėr shkėndijash tė zjarrit tė zemrės arbėrore, larg Arbėrisė, formoi Arbėrinė e Dytė, si vrushkull tingujsh zjarri tė dashurisė – duke e fuqizuar fonetikisht emrin – arbėr – me sufiksin – esh – flakėroi etnonomi - arbėresh – si njė zjarr dashurie qė ndriēon nga larg Tokėn Arbėrore - i njejti zjarr zemre shqiptare e gjuhe arbėreshe – Arbėreshėt nė Itali.

    Etnonomi arbėr me sufiksin – esh – si fuqizim fonetik nga malli pėr Arbėrinė, pėr tė mos e ndier veten tė largėt, arbėrit e larguar nga Arbėria, poashtu me njė theks tė veēantė duke diftuar se jemi gjallė, krenarė edhe larg atdheut tė lashtė – sikur duke potencuar se po hapet Bota Arbėrore me gjuhėn e kulturėn arbėrishte tej Adriatikut (qė pėr kohėn ishte sikurse sot, tej Atllantikut), kjo fjalė arbėresh u paraqit si njė rilulėzim i gjuhės, dokeve, zakoneve, kulturės e historiografisė illire ballkanike – si njė qendresė epokale e arbėrit tė larguar larg atdheut. Por, ky emėr – etnonom i ri pėr kohėn arbėresh ishte dhe ėshtė jovetėm njė vazhdimėsi historiografike arbėrore, gjatė dyndjeve tė popullėsisė shqiptare gjatė luftėrave shekullore, qė bėnė zbrazjen e trojeve etnike tė lashta – por, edhe njė fuqizim konkret ekzistencial – si ekzistencė e re fundamentale, sepse edhe atje ku janė sot arbėreshet, ishte toka e arritjeve linguistike e kulturore e shkencore artistike, epoka e lulėzimit tė kulturės sė re nė Apenine – si vazhdimėsi e gjuhės e kulturės illire-pellazgjike.

    Gjyshėrit e mėdhenj arbėresh krijuan topografinė apenine, historiografinė e re, kulturėn e re, gjuhėt e reja neolitike, qe nga Sicilia qė kuptimi i kėtij toponomi ėshtė pėremri i pakufishėm shqip-illir me dmethėnie sicili nė kuptimin sicili (secili) ka tė drejtė tė jetojė nė tokėn e re – e deri tek shtetformimet e reja, ekzistenėn e re tė njeriut – banorit apenin, e deri tek formimi dhe bashkimi i kombit – me Giuseppe Garibaldin (Zef Guribardhi) deri tek koha mė e re – Bashkimi i Italisė sė sotme.


    ARA E FARA

    Tingulli A si fillesa e alfabeteve i.e. qė sipas origjinės sė tingullit, ka kuptimin e ekzistencės kulmi me tra nė mes si domethėnie filozofike e ekzistencės sė njeriut nė troje, si formim ekzistencial i mbijetesės historike. Ky tingull A nė bashkėtingullim me tingullin R – i cili ka kuptimin figurativ tė njeriut duke punuar krijoi diftongun qendror, apo atllasin e gjuhės illire-pellgase – AR si diftong qė difton ekzistencėn e njeriut me punė – pra puna qė e krijoi njeriun dhe e dalloi nga gjenetika e qenieve tjera tė gjalla nė natyrė – puna qė e bėri njeriun tė mbijetojė mbi tokė, puna qė e bėri njeriun tė mbijetojė mbi tė gjitha qeniet tjera tė gjalla nė natyrė – puna qė njeriun e bėri zot tė tokės.

    Diftongu AR ėshtė diftong PIE, i cili krijoi nė gjuhėn illire-pellgase fjalėn e parė ekzistuese, mbi tė cilėn mvaret ekzistenca e njeriut tė kohės, rrodhi linguistikisht fjala – ARĖ duke u formuar nga njė sufiks zanor me Ė - A + R + Ė = ARĖ – arė (nė trajtėn e pashquar tė emrit) dhe ara (nė trajtėn e shquar tė emrit) – qė nė gjuhėn shqipe-illire do tė thotė : njė copė tokė e punuar, e lavruar dhe e mbjellur me farė tė drithėrave, tė tė lashtave. Ajo copė toke e punuar, qė krijoi emrin arė, ara (arat, shumėsi i emrit), copė toke e mbjellur me kokrra tė ruajtura tė tė lashtave nga moti i vjem, kokrra tė drithėrave, nga fryti i tė lashtave (drithėrave) nė gjuhėn shqipe-illire thirret farė, fara e drithėrave. Fara hudhet nė ara dhe mbinė bima e re, fara e drithit hudhet nė arė tė punuar, mbiellet, e thohet nė shqipen e vjetėr – fara biinė e bahet bimė nė kuptimin e mbimjes sė farės nė arė, rritjes, zhvillimit, korrjes sė frytit dhe krijimi i fjalės pėr emrimin e tė lashtave: grun, elb, thekėr, misėr etj. Deri tek fjala millė (mielli) pas bluamjes nė mulli, e deri tek fjala bukė, buka.

    Fjalėt shqipe arė e farė – ara e fara janė fjalė PIE (paraindo-europiane), ku nga vet fjala arė, ara pėrmes tingullit F, f, F+ARĖ=FARĖ ku vet ky tingull F nuk erdhi si rastėsi emruese, por me njė kuptim tė madh filozofik linguistiko-shkencor me domethėnien e florės – qė fjala FLORĖ, FLORA rrodhi po nga ky tingull i emrit shqip-illir – farė – f+arė me ethymologji illire-pellgase edhe si emėr shkencor i sotėm i botanikės, duke u lidhur edhe me vet emrin faunė, fauna si krijim edhe i faunės nga mbimja nė kuptimin gjenetik tė krijimit tė gjallesave mbi tokė.

    Vet shkenca mbi studimin e gjallesave biologjia si kompozitė apo fjalė e pėrbėrė ka prejardhje ethymologjike nga shqipja-illire, ku fillon me diftongun BI qė ėshtė diftongu shqip-illir – bii, bima, bima qė biinė (bima qė mbinė) biima biinė dhe fjala e dytė e kompozitės log log, provė, studim, vendprovim i aftėsive psikofizike tė njeriut – logu i diturisė, logu i mėnēurisė, logu i kuvendit, logu i trimėrisė, logu i heroizmit, guximit, - logu i sprovimit tė fuqive, aftėsive psiko-fizike tė njeriut.

    Nė kuptimin filozofik krijimi i qenies sė gjallė nė natyrė ėshtė nga mbimja – bii – bimė-bima – biinė bima, qė merret nga kuptimi i krijimit tė jetės mbi tokė – krijimi i gjallesės, tė gjallit mbi dhee.

    Fjalėt arė e farė (ara e fara ) si fjalė tė lashta PIE mėsa mė duket janė me origjinė pėrciellėse gjenetike qysh pas Pėrmbytjes sė Madhe tė tokės sė atllantėve – pas Pėrmbytjes sė Atllantidės (kur edhe kjo ėshtė fjalė illire-pellgase – llandi i atit – atllantida – vandi-vendi i atit – vendi i etėrve - toka e baballarėve) dhe si pėrciellėse gjenetike e kohės duke aluduar se doli nga uji apo sipas thėnieve biblike, nga – N’UJI – NUHI – Noa (profeti Nuu, Nuhi, Noa), pas shpėtimit tė farės sė gjallė njerėzore e shtazore.

    Ara e Fara janė dy fjalė tė lidhura nė vetvete nė kuptimin ekzistencial, ku shihet edhe vet nga afėrsia fono-morfologjike e ndėrtimit tė tyre, ku nga fjala arė i shtohet fillesa tingulli F si kuptim i florės dhe formohet fjala Farė – fara nė arė / ara e mbjellur me farė / ara e zezė – fara e bardhė / fara biinė nė arė (fara mbinė nė arė) / biinė fara nė arė / fara mbillet nė arė / arė me farė / etj.

    Nga fjala shqipe-illire arė duke nėnkuptuar mbjellėn, mbimjen e frytit tė farės nė arė, rritjen e bimės, pjekjen, korrjen, formimin e drithit tė ri, bluamjen e drithit, gatimin e miellit tė bluar – pėr ta bėrė – bukė dhe pėr ta pjekur nė zjarr – nga vet fjala – bukė – u muar tingulli fillesė – B – duke iu shtuar fjalės emėr – arė, nga rrėnja – AR + B rrodhi emri i ri i punėtorit qė punoi arėn dhe bėri bukėn nga ara e bukės – si fill i etnonomit – ARB. Ky tingull B ka kuptimin e bukės dhe poashtu kuptimin e bėrjes, bamjes (me ba^ bukė – pėr tė bėrė bukėn) dhe kėshtu rrodhi etnonomi - ARBĖR – arbėri (njajėsi i emrit, nė trajtėn e pashquar dhe tė shquar) dhe njėkohėsisht edhe arbėrė, arbėrit, arbėresh-arbėreshėt ( shumėsi i emrit nė trajtėn e pashquar dhe tė shquar) e deri tek toponomi – Arbėria - Arbania nė tė dy dialektet e shqipes-illire.

    Kėshtu rrodhi etnonomi - arbėr – arban nga kuptimi fonologjik e morfologjik deri tek kuptimi linguistik me ethymologji pėrkatėese shqipe me domethėnien – arbėr – ai qė bėri arė / ai bėri arė / arbėrėsi = arbėri, deri tek toponomi – Arbėria, ashtu sikurse nė gegėnishte – arban – ai qė bani arė(n) / ai bani arė / arbanėsi (arbanasi) = arbani e deri tek toponomi Arbania – Arbnia.

    Ajo copė toke e punuar – arė nga arbėri – arbani me gjetjen e pėrsosjen e farės sė drithėrave, nga fara e drithėrave tė ashtuquajtur – drithėra tė vetbiimė – drthėra qė mbinė vetiu – drithi i egėr – drithi i vetmbimė nga natyra qė e krijoi – ajo arė – ara e bukės – u bė e ēmueshme, e vlefshme si ari (nė kuptimin e metalit tė ēmueshėm) , ku me veprimin e punės u bė ekzistenca mė e qendrueshme, mė e vlefshme, jetėgjate e njeriut – pikėrisht lidhen tė dy fjalėt arė (ara) dhe ar (ari) nė kuptimin e ndėrsjelltė tė vleftės, si tė ēmueshėm. Ashtu rrodhen shprehjet e vjetra shqipe njė strajcė dhee – njė strajcė ar / njė strajcė dhee ka mė vlerė se njė strajcė ar (nė kuptimin e arit tė ēmueshėm), / mė mirė njė strajcė dhee – sesa njė strajcė ar / mė e vlefshme ėshtė njė strajcė dhee, sesa njė strajcė ari / njė grusht dhee ėshtė mė i mirė sesa njė grusht ari / nė kuptimin ekzistencial tė ruajtjes sė trollit erbėror, tokės, ruajtjes sė atdheut, sepse njė strajcė ari, mund ta harxhoshė, kurse, njė strajcė dhee ėshtė e gjithmonshme...

    Tingulli A krijoi nė bashkėtingullim fonetik me tingulln r diftongun ar duke formuar emrat: ar – arė, ara, arat toka e bukės dhe ar, ari guri i ēmueshėm me tė vetmin qėllim barabarėsinė e tyre tė artė, tė ēmeshme pėr ekzistencėn jetėgjate tė njeriut mbi tokė. Ara e ari janė dy emra qė pėr nga formimi material janė tė ndryshėm, kurse pėrkah vlefta, vlera janė krejtė tė njejtė, bile siē thohet ara ka mė vlerė sesa ari – sepse prej arės bėhet buka si ekzistencė e pėrditshme kurse ari nuk hahet anipse ėshtė vlerė e gatshme, apo si kundėrvlerė buke.


    ETHYMOLOGJIA E FJALĖS - ETNONIMI

    *) Fjala – Etnonom si fjalė e folur dhe e shkruar edhe nė shqipen letrare e shkencore, si - Etnonim e cila ėshtė shprehur gabimisht deritash sipas direktivės ballkanologjike edhe nė shkencėn e Albanologjisė kėshtu, si fjalė e pėrbėrė greke ethnos = popull dhe onoma = emėr ėshtė krejtėsisht gabim nė tė folur e nė tė shkruar shqip, sepse kjo fjalė e pėrbėrė nuk ėshtė aspak greke, por thjeshtė ėshtė me origjinė linguistike apo me ethymologji tė pakontestueshme fuqimisht shqipe-illire.
    Fjala – etnonim ėshtė falsifikim dhe deformim i vet strukturės fonetike e morfologjike tė termit, i huazuar direkt edhe nė shqip, e qė ethymologjinė e vet tė vėrtetė e ka nė gjuhėn shqipe-illire si kompozitė e pėrbėrė nga dy fjalė etno + nom, ku fjala e parė e kompozitės – ETNO ėshtė kuptimi i drejtė pėr fjalėn emėr etėn, etėr – nė numrin shumės, nga fjala emėr at, ati, baba, babai, nė shumėsin etėn, etnit (gegėnishte) dhe etėr, etrit (toskėrishte)– babatė, baballarėt.
    Ndėrsa fjala e dytė e kompozitės (etno)- NOM kjo fjalė nom ėshtė kuptimi i drejtė i fjalės emėr – nom, nomi, nome, nomet, nomike, nomuese, (emėr, emri, emra, emrat, emruese) nom = emėr si fjalė e lashtė nė shqipen e folur ballkanike, qė flitet edhe sot e kėsaj dite, pėrmes shprehjeve shqipe tė vjetra nomi, / u ba^ nom, / u ba^ nomi, / s’u ba^ nomi-nuk u ba^ nomi, (u ba nomi qatje poshtė,/ nuk u ba nomi qė foli ashtu / hajt ebu se s’u ba^ nomi,/ u ba^ nom i madh qė foli / ēka ke kėshtu bre...se nuk u ba^ nomi!) nomi i zotit (punė tepėr e madhe, punė shum e madhe), / bahet nomi (bahet keq, bahet vėshtirė, tmerr) / s’ bahet nomi (s’bahet kurgja^, asgja^ s’ashtė ajo punė) / s’u ba^ nomi (s’u ba^ asgja keq, punė e madhe se s’u ba^ nomi pėr atė punė), / hajt ebu se s’u ba^ nomi qė fola ashtu...! / bani nom (filani), / bėri nom (punoi shumė, tepėr, tejmase), u ba^ nomi i zi (u ba keq, vėshtirė, kijamet, ngjarje e rėndė, tmerruese, trishtuese) / ēka nomi i zotit u ba^ k’shtu bre...?! (kur ndodhė diēka e papritur, n’zgabim) shprehje kėto gegėnishte dhe u bė nom,/ bėhet nomi / u bė nomi / s’u bė nomi-nuk u bė nomi / nomi i zotit, / bėri nom (filani), / bėri nom / u bė nomi, / nomi i zi (kur bėhet diēka shumė keq) / u bė nomi i zi / ēka nomi i zotit u bė kėshtu bre...?! (kur bėhet a ndodhė diēka e tmerrshme, e ēuditshme, e habitshme dikund, pėr diēka nė befasi, nė zgabim) / kėto shprehje toskėrishte tė njejta me kuptim tė njejtė nė tė dy dialektet e shqipes.

    Pra, fjala NOM ėshtė fjalė shqipe-illire e lashtė, nga shqipja e vjetėr apo Illirishtja e Re, me kuptimin emėr-nom e cila krijoi shumė fjalė e kompozita i.e. linguistike e shkencore. Mund tė veēojmė kėtu krijimin e emėrtimeve nė gjuhėn frenge, pėr fjalėt emri e mbiemri = le nom et le prenom, qė nė shqipen spjegohet si nom e prenom-paranom-paraemėr=mbiemri, pra nom=emri / prenom=paraemri-mbiemri.

    Poashtu nė linguistikėn i.e. fjala shqipe-illire nom-i formoi shumė fjalė e fjalėformime shkencore sikurse janė: topo-nom, antropo-nom, antropo-nomi, antropo-nomike, antropo-nomia, syno-nom (sikurse sytė qė janė tė njejtė, diēka e njejtė, fjalė me kuptim tė njejtė dhe e shkruar ndryshe, synonomi, synonome-t fjalė tė njejta pėrkah kuptimi i tyre) , hidro-nom, asrto-nom, pseudo-nom, alter-nom, etno-nom, bio-nom, bota-nom, zoo-nom, ono-nom, ono-nomi-a, astro-nom-i-ke, topo-nom-i-ke, antropo-nom-i-ke, topo-nom-(m)astike, topo-nom(m)i-a, antropo-nom(m)i-a, o-nom(m)i-a, o-nom-i-ke, o-nom-a-siologjia (o-nom-masio-logji-a), o-nom-(m)asio-logjike (masa), o-nom-(m)as-tika (masa), matja, njėsia matėse linguistike, mathematike etj.

    Pra, fjala etnonom-etnonim nuk ka sesi tė dali si fjalė e pėrbėrė greke, kur e ka ethymologjinė krejtėsisht nga gjuha shqipe-illire, ku ėshtė krejtėsisht kompozitė shqipe, edhe nė pjesėn e parė etno qė ėshtė shumėsi i emrit at, ati (baba, babai) nė fjalėn shqipe etėn, baballarė – qė ėshtė logjikisht nė kuptimin e bashkėsisė sė njė populli, etni, etnia, etnika (populli i tė njejtit gjak, i tė njejtės gjuhė e kulturė), etnike, etnologjia, etnolog-u-e-et-ėt, etnologjike. Kėshtu edhe vet emri i shkencės mbi prejardhjen e popullit, origjina e popullit, vet shkenca Etnologjia dhe Etnografia ethymologjitė e tyre fuqimisht e kanė nga gjuha shqipe-illire.

    Fjalėt shqipe-illire etno – nom janė fjalė parėsore fillesa tė formimit tė shumė kompozitave e emėrtimeve tė shkencave i.e. e botėrore, qė duhet respektuar origjina e tyre e drejtė, reale nga Illirishtja e Lashtė PIE.

    Kompozita etnonom-i pėrbėhet nga dy fjalėt kryesore etėn + nom qė kanė kuptimin baballarė + emėr, me kuptimin logjik emri i baballarėve, emri i njė populli i tė njejtit gjak, i tė njejtės gjuhė, kulturė e historiografie. Kjo kompozitė etnonom-i, mund tė zbėrthehet apo dėshifrohet nė kėto pjesė pėrbėrėse, si fjalė e pėrbėrė kėshtu : ETN+O+NOM = ETNONOM ku fjala e parė ėshtė etėn (gege), shumėsi i emrit baballarė, kurse tingulli O nė mes ėshtė lidhėza, qė ka pėr qėllim vetėm lidhjen e dy fjalėve nė njė tė pėrbėrė apo nė kompozitė dhe fjala e dytė NOM ėshtė emri, kuptimi i emrit – emėrtimi i fjalės – emėn-emėr si pjesė e lakueshme gramatikore e ligjeratės – NOMI – EMNI-EMRI .

    Nė gjuhėn shqipe tė folur popullore, ėshtė interesant sot, se fjala nom ka njė kuptim tė veēantė mė tė madh se fjala – emėr, emėn. Me fjalėn nom kuptohet veprimi psiko-fizik i njeriut nė shkallėn mė tė lartė tė tė shprehurit e tė paraqitjes sė mbivlerave t njeriut, kur ėshtė nė pyetje ana pozitive e veprimit tė tij. Kėtė e kemi sodomos nė shprehjet shqipe tė popullit: la nom (filani) (nė kuptimin – bėri famė, e la famėn e punės, diturisė, guximit – la famė, vdiē e shkoi. Apo, ai/ajo la zulmėn, famėn heroizmin nė fushėbetejė ēlirimtare) / e la nomin e shkoi / apo pėr shprehjet negative nuk la kurrėfarė nomi / shkoi pa nam-nishan, shkoi pa shėnjė pa dokė e hupi (humbi) etj.

    Mendoj, se sot duhet tė intervenojmė nė kėto shprehe gjuhėsore e shkencore, pėr t’i drejtuar deformimet e fjalėve dhe kompozitave sidomos nė shqipen, pasi vet kompozita etnonom si edhe fjalėt tjera tė pėrbėra ku ėshtė rrėnja nom nė fillim, nė mes apo edhe nė fund tė kompozitės, kur dihet se janė me prejardhje shqipe-illire – kjo detyrė kulturore e shkencore iu takon mė se parit vet shqiptarėve.

    Fjala shqipe-illire nom gjindet edhe nė fillim tė kompozitės nominativ, Nominativi – Emnorja rasa e parė e emrit nė gramatikė, ku rrėnja nom e ka rolin kryesor tė formimit tė kėtij fjalėformimi dhe ėshtė pėrciellur nė gjuhėt latine tė vjetra pikėrisht nga Illirishtja e lashtė PIE.

    Fjala nom ėshtė fjala emėr nė gjuhėn illire.
    Studim shumė i vlefshem i z.Nezir Myrta

Faqja 2 prej 2 FillimFillim 12

Tema tė Ngjashme

  1. Iliristika e Nezir Myrtes!
    Nga yxc nė forumin Gjuha shqipe
    Pėrgjigje: 4
    Postimi i Fundit: 03-09-2002, 23:48

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •