Close
Faqja 3 prej 22 FillimFillim 1234513 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 41 deri 60 prej 433
  1. #41
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Ushtria shqiptare dhe arti i saj ushtarak
    Pėrballimi me sukses i luftės kundėr pushtuesve osmanė kėrkonte nė radhė tė parė krijimin e njė ushtrie tė aftė dhe me cilėsi tė lartė luftarake.
    Si njohės i mirė i ushtrisė osmane, i organizimit dhe i armatimit tė saj, Skėnderbeu, qė nė fillim, vuri nė qendėr tė vėmendjes organizimin dhe fuqizimin e forcave ushtarake tė vendit, qė tė ishin nė gjendje tė pėrballonin njė kundėrshtar aq tė fuqishėm.
    Nė Kuvendin e Lezhės tė marsit 1444 u vendos qė, me kontributin e pjesėmarrėsve tė tij, tė krijohej njė ushtri e pėrbashkėt. Bėrthamėn kryesore tė saj e formuan luftėtarėt qė i mobilizonte vetė Skėnderbeu, si komandant i pėrgjithshėm i ushtrisė. Nė fillim forcat ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare kishin karakter federal, sepse fisnikėt shqiptarė, jashtė ushtrisė sė pėrbashkėt qė ishte nėn komandėn e Skėnderbeut, mbanin njė numėr jo tė vogėl forcash ushtarake. Kėto trupa, gjatė procesit tė formimit tė shtetit tė bashkuar shqiptar, u shkrinė me forcat e ushtrisė sė pėrbashkėt.
    Masa e luftėtarėve vinte kryesisht nga radhėt e fshatarėsisė. Ajo mbante njė qėndrim tė papajtueshėm ndaj pushtetit osman dhe ishte nė gatishmėri tė tillė tė pėrhershme luftarake aq sa, siē shprehej Barleci, "burrat me njėrėn dorė lėronin arat dhe me tjetrėn mbanin shpatėn". Fshatarėsia u bė burim i pashtershėm forcash njerėzore pėr formimin e njė ushtrie tė madhe popullore, tė fuqishme, me shpirt tė lartė vetėmohimi, tė panjohur nė kushtet e luftėrave tė zakonshme feudale.
    Ushtria shqiptare pėrbėhej nga trupat e pėrhershme dhe nga luftėtarė qė mobilizoheshin vetėm gjatė kohės sė luftės. Trupat e pėrhershme ishin ndarė nė dy njėsi kryesore. Njėra pėrbėhej prej 2 mijė deri 3 mijė kalorės tė armatosur lehtė, tė cilėt stėrviteshin prej Skėnderbeut dhe shėrbenin si gardė personale e tij. Pjesa tjetėr ruante fortesat dhe kėshtjellat e vendit, si dhe brezin kufitar lindor. Trupat nė viset kufitare lindore i komandonte Moisi Arianiti (Golemi) dhe, sipas M. Barlecit, pėrbėheshin nga 2 mijė kalorės dhe 1 mijė kėmbėsorė. Masėn kryesore tė ushtrisė shqiptare e formonin luftėtarėt qė mobilizoheshin gjatė kohės sė luftės sipas parimit "burrė pėr shtėpi". Kur rreziku ishte tepėr i madh, mobilizoheshin tė gjithė banorėt qė mund tė luftonin. Kur bėhej mobilizimi i pėrgjithshėm, forcat ushtarake shqiptare arrinin nga 20 mijė deri nė 30 mijė luftėtarė, duke formuar njė ushtri tė madhe pėr kohėn.
    Komanda e ushtrisė ishte nė dorėn e Skėnderbeut, qė ishte komandant i pėrgjithshėm. Pėr t'u konsultuar gjatė veprimeve ushtarake pranė tij qėndronte Kėshilli i Luftės, i pėrbėrė nga komandantėt mė tė shquar, tė cilėt zakonisht dilnin nga radhėt e fisnikėve. Kishte edhe komandantė qė dilnin nga radhėt e njerėzve tė thjeshtė, tė cilėt drejtonin formacionet e ndryshme luftarake, sidomos kur shpallej mobilizimi i pėrgjithshėm.
    Pjesėmarrja e gjerė e shqiptarėve nė ushtrinė e Skėnderbeut la gjurmėt e veta nė taktikėn dhe armatimin e saj. Nė kushtet e vendit tonė mori pėrhapje tė gjerė lufta guerile, formė tradicionale kjo e luftės sė fshatarėsisė nė epoka e vende tė ndryshme. Ushtria shqiptare pėrbėhej nga kalorėsia, qė pėrgjithėsisht ishte e pakoracuar, prandaj lėvizte me shpejtėsi, dhe nga kėmbėsoria. Luftėtarėt e saj pėrgjithėsish kishin armatim tė lehtė dhe nuk mbanin armatime tė rėnda si ato qė pėrdoreshin nė ushtrinė feudale tė kohės. Skėnderbeu e mbėshteti strategjinė dhe taktikėn ushtarake nė trimėrinė dhe heroizmin e luftėtarėve tė tij, nė traditėn luftarake tė shqiptarėve, nė njohjen prej tij tė organizimit e tė artit ushtarak tė armikut etj.
    Ushtria shqiptare kishte si detyrė parėsore moslejimin e trupave osmane qė tė futeshin nė thellėsi tė viseve tė lira pėr tė grabitur e shkatėrruar vendin. Kėtij qėllimi i shėrbente sistemi mbrojtės i brezit kufitar, tė cilit iu kushtua kujdes i veēantė. Pasi trupat osmane pushtuan Stefigradin, shqiptarėt, pa vonesė, ngritėn nė viset lindore njė bazė tjetėr ushtarake e tė fortifikuar, kėshtjellėn e Modrishės. Zakonisht ushtritė armike sulmoheshin e shpartalloheshin nė zonat kufitare. Kur ushtritė osmane ishin shumė tė mėdha dhe nuk mund tė shkatėrroheshin nė brezin kufitar, Skėnderbeu ndėrmerrte masa energjike pėr tė pėrballuar zhvillimin e luftimeve nė thellėsi tė vendit. Popullsia e paaftė pėr luftė largohej prej zonave qė mund tė shkeleshin prej ushtrive armike dhe strehohej pėrkohėsisht nėpėr vende malore e tė sigurta, duke marrė me vete bagėtinė, rezervat ushqimore e sende tė ndryshme. Materialet e prodhimet, qė nuk mund tė transportoheshin, asgjėsoheshin me qėllim qė trupave pushtuese t'u hiqej mundėsia e pėrdorimit tė tyre. Ndėrkohė kėshtjellat pėrforcoheshin, duke i furnizuar me luftėtarė, armatime e rezerva ushqimore.
    Kur trupat osmane arrinin tė futeshin nė thellėsi tė vendit, luftėtarėt e brezit kufitar tėrhiqeshin tė organizuar dhe bashkoheshin me pjesėn tjetėr tė forcave shqiptare. Gjatė tėrheqjes ata sulmonin pareshtur trupat osmane, ngadalėsonin marshimin e tyre, duke u shkaktuar dėme tė mėdha.
    Kur arrinin tė depėrtonin nė thellėsi tė vendit, synimi kryesor i trupave osmane ishte pushtimi i Krujės, qė ishte kryeqendra administrative dhe ushtarake pėr viset e lira shqiptare. Nė kėto raste Skėnderbeu i organizonte veprimet luftarake nė mėnyrė tė tillė, qė pesha kryesore e luftimeve tė binte jo mbi mbrojtėsit e kėshtjellės, por mbi luftėtarėt qė vepronin jashtė saj. Me shumicėn e ushtrisė ai qėndronte jashtė kėshtjellės dhe organizonte me to, ditėn dhe natėn, sulme tė pandėrprera e tė befasishme, qė u shkaktonin dėme tė rėnda forcave pushtuese. Vėmendje tė veēantė i kushtonte Skėnderbeu edhe prerjes sė rrugėve tė furnizimit tė armikut. Sulmoheshin karvanet qė vinin nga lindja pėr tė furnizuar ushtrinė osmane me ushqime e sende tė tjera tė nevojshme, si dhe ato qė vinin nga drejtime tė tjera. Kėtė detyrė e kryenin sidomos ēetat e armatosura.
    Skėnderbeu i kushtoi kujdes edhe organizimit tė zbulimit. Zbuluesit shqiptarė gjendeshin kudo, nė krahinat fqinjė, nė zonėn ku marshonte, qėndronte e vepronte ushtria armike dhe nė qendėr tė Perandorisė Osmane,. Nėpėrmjet tyre siguroheshin tė dhėna tė karakterit strategjik, operativ e taktik qė kishin tė bėnin me kohėn e ardhjes sė ushtrisė armike, me madhėsinė e organizimin, si dhe me lėvizjen e veprimet luftarake tė saj etj. Zbuluesit i paraprinin ushtrisė shqiptare, kur kjo futej nė vise tė pushtuara. Ata organizoheshin nė grupe, lėviznin nė largėsi tė caktuara ndėrmjet tyre dhe kontrollonin mirė terrenin pėr tė shmangur pritat e armikut, dėrgonin shpejt nė drejtim tė Skėnderbeut informacionin e grumbulluar.
    Variantet taktike qė pėrdorte Skėnderbeu pėr tė shpartalluar ushtrinė armike ishin tė larmishme e mbėshteteshin nė bashkėrendimin e mbrojtjes me sulmin, tė mėsymjes sė ushtrisė sė rregullt me goditjen e ēetave, tė ndeshjeve ballore me sulmet e befasishme, duke futur nė pėrdorim si kėmbėsorinė ashtu edhe kalorėsinė e armatosur lehtė. Nė ēdo luftim Skėnderbeu pėrpiqej ta parashikonte ecurinė e tij, sulmonte e hapte beteja nė kushte qė i dukeshin mė tė pėrshtatshme. Ai gėrshetoi dhe pėrdori gjerėsisht manovrėn e shpejtė tė forcave tė veta me sulmet e befasishme mbi ushtritė armike nė ēdo kohė, ditėn dhe natėn, duke i shoqėruar kėto nė mėnyrė tė pėrsosur me prita e kurthe tė ndryshme.
    Skėnderbeu kishte aftėsi tė jashtėzakonshme ushtarake. Ai ishte nė tė njėjtėn kohė strateg dhe ushtar, hartonte e ndryshonte nė pėrshtatje me situatat planin e luftės, udhėhiqte ushtrinė dhe njėkohėsisht luftonte edhe vetė.

  2. #42
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    4. MARRĖDHĖNIET NDĖRKOMBĖTARE TĖ SHQIPĖRISĖ
    NĖ KOHĖN E GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT

    Marrėdhėniet e Skėnderbeut me vendet e Evropės Juglindore
    Shtetet e Evropės Juglindore, tė prekur nga i njėjti agresor, kishin detyrė tė pėrbashkėt pėrballimin e rrezikut osman. Lufta kundėr tė njėjtit armik i afroi ato dhe i bėri aleatė tė natyrshėm. Si rrjedhim, me kohė u vendosėn lidhjet ndėrmjet shteteve, principatave e zotėrimeve tė tjera tė kėsaj pjese tė Evropės.
    Krijimi nga Skėnderbeu i njė fronti lufte tė organizuar e tė fuqishme, e nxori vendin tonė nė ballė tė forcave antiosmane. Shqipėria gjithnjė e mė tepėr shikohej nga bashkėkohėsit si njė fuqi e rėndėsishme, e dorės sė parė, qė ushqente shpresa pėr dėbimin e osmanėve nga viset e pushtuara tė Evropės. Prandaj me kohė u krijuan lidhje ndėrmjet vendeve tė kėrcėnuara nga i njėjti rrezik, pushtimi osman.
    Nė kėtė kuadėr dallohen marrėdhėniet e shqiptarėve me Hungarinė. Deri mė 1456, kur vdiq Janosh Huniadi, Hungaria luftoi me vendosmėri kundėr pushtuesve osmanė dhe ishte kėshtu aleati mė i rėndėsishėm i shqiptarėve. Tė dyja palėt, duke goditur tė njėjtin armik, secila nė sektorin e vet, lehtėsonin barrėn e njėra-tjetrės. Bashkėpunimin ndėrmjet tyre Skėnderbeu dhe Huniadi u pėrpoqėn ta shtrinin deri nė organizimin e fushatave ushtarake tė pėrbashkėta, me gjithė vėshtirėsitė qė rridhnin nga largėsia e madhe qė ishte midis vendeve tė tyre. Kėshtu ndodhi mė 1448, me ekspeditėn ushtarake tė Huniadit nė Fushė-Dardani dhe mė 1456 me atė tė Beogradit. Burimet historike tė kohės tregojnė se Skėnderbeu ndėrmori masa energjike pėr tė marrė pjesė nė ato dy beteja pėrkrah Huniadit, respektivisht me 20 mijė dhe 30 mijė luftėtarė. Por vėshtirėsitė qė vinin nga largėsia e madhe ndėrmjet vendeve tė tyre dhe nga qėndrimi i sundimtarėve fqinjė, vasalė tė sulltanit, qė nuk e lejuan ushtrinė e Skėnderbeut tė kalonte nėpėr rrugėt e zotėrimeve tė tyre, penguan realizimin e kėtyre projekteve. Pas vdekjes sė Huniadit, Hungaria pėrkohėsisht u tėrhoq nga veprimtaria aktive ushtarake dhe rrjedhimisht u dobėsuan lidhjet e saj me Shqipėrinė. Ato u rigjallėruan nė mesin e viteve 60, kur trupat hungareze arritėn tė ēlironin Bosnjėn Veriore.
    Marrėdhėniet e Skėnderbeut me sundimtarėt sllavė tė shteteve fqinjė qenė mė tė kufizuara se me Hungarinė. Njė bashkėpunim pati me ta kryesisht gjatė luftės kundėr Venedikut nė vitin 1448, kur krahas shqiptarėve vepruan edhe reparte ushtarake tė mbretit tė Bosnjės, Stefan Tomasheviqit. Kundėr rrezikut kryesor, pushtuesve osmanė, nuk u arrit ndonjė bashkėpunim i shqiptarėve me ta, sepse synonin tė ruanin vasalitetin e tyre me sulltanėt osmanė. Despoti serb, Gjergj Brankoviēi, pengoi kalimin nėpėr zotėrimet e tij tė luftėtarėve tė Skėnderbeut qė tė bashkoheshin me forcat hungareze. Pas betejės qė trupat hungareze zhvilluan mė 18 tetor 1448 nė Fushė-Dardani, despoti serb pėrndoqi ushtrinė e shpartalluar hungareze dhe arrestoi Huniadin. Kurse mbreti i Bosnjės, Stefan Tomasheviqi, bashkoi trupat e veta me ushtrinė osmane, qė nė prill tė vitit 1456 u dėrgua kundėr Skėnderbeut. Nuk do tė vononte qė vetė ata, mė parė se tė tjerėt, t'i ndienin pasojat negative tė vasalitetit nėnshtrues tė tyre. Megjithėkėtė duke vlerėsuar rrjedhimet negative qė sillte zgjerimi i pushtimit osman, Skėnderbeu i ndihmoi ata nė ēastet mė tė vėshtira. Me rėnien e plotė tė Despotatit tė Rashės nė duart e osmanėve, despoti i saj, Stefani, djalė i Gjergj Brankoviēit, erdhi nė vitin 1459 nė Shqipėri dhe u strehua disa vjet pranė Skėnderbeut, me tė cilin u bė edhe baxhanak, duke u martuar me vajzėn e Gjergj Arianitit, Angjelinėn. Vendosja e tij nė Krujė dhe lidhjet martesore qė krijoi me drejtuesin kryesor tė qėndresės shqiptare dėshmojnė mė sė miri se lufta e shqiptarėve i mbante tė gjalla shpresat e ballkanasve pėr dėbimin e osmanėve nga viset e tyre. Nė pranverė tė vitit 1463, kur ushtritė osmane filluan pushtimin e Bosnjės, Skėnderbeu u tregua i gatshėm ta ndihmonte atė. Por ndėrsa pritej miratimi i Republikės sė Venedikut pėr tė lejuar kalimin e luftėtarėve shqiptarė nėpėr rrugėt e zotėrimet e saj, ushtritė osmane e pushtuan Bosnjėn.
    Me qytetin e Raguzės, qė kishte lidhje tė ngushta me Hungarinė dhe, pėr tė ruajtur paprekshmėrinė e qytetit prej osmanėve, e cila u paguante njė tribut tė madh vjetor sulltanėve, shqiptarėt kishin lidhje tradicionale e tė vazhdueshme. Si qytet-shtet tregtar kryesor i brigjeve lindore tė detit Adriatik, Raguza kishte njė veprimtari tė gjallė tregtare nė viset e Ballkanit Perėndimor, nė Kosovė etj. Tregtarėt raguzanė vinin nė bregdetin shqiptar pėr tė shitur mallrat e tyre dhe pėr tė marrė prodhime tė ndryshme bujqėsore e blegtorale, metale, lėndė ndėrtimi, kripė etj. Shqiptarėt blinin nė Raguzė kryesisht armė dhe mjete tė tjera luftarake. Me pozitėn gjeografike dhe qėndrimin politik tė saj, Raguza ishte njė pikė shumė e rėndėsishme ndėrlidhjeje ndėrmjet shqiptarėve dhe vendeve tė tjera tė Evropės. Prandaj ajo mbante njė qėndrim tė pavendosur ndaj pushtuesve osmanė dhe nė ndonjė rast, tė pafavorshėm pėr forcat antiosmane. Skėnderbeu gjeti nė Raguzė njė mbėshtetje tė gjerė morale pėr luftėn e popullit tė vet, si dhe njė pėrkrahje tė vogėl ekonomiko-financiare. Dhe, pėr mė tej, pėr tė mos zemėruar osmanėt, nė ēastet mė tė vėshtira pėr shqiptarėt, Senati i Raguzės nuk pranoi kėrkesėn e Skėnderbeut pėr tė zbritur nė kėtė qytet, nė nėntor tė vitit 1466 dhe nė prill tė vitit pasues, gjatė nisjes e kthimit tė tij nga Italia.
    Pa dyshim edhe me shtete e zotėrime tė tjera tė Gadishullit Ballkanik, Skėnderbeu ka patur marrėdhėnie, por pėr shkak tė mungesės sė dokumenteve ato kanė mbetur tė panjohura.

    Lidhjet e Shqipėrisė me shtetet italiane
    Lufta e popujve tė Evropės Juglindore, nė ballė tė sė cilės qėndronin shqiptarėt, pengoi vėrshimin osman nė drejtim tė Evropės Qendrore e Perėndimore dhe mbrojti kėshtu zhvillimin ekonomik, shoqėror, politik e kulturor tė kėtyre vendeve. Pėr kėtė rol tė luftės sė shqiptarėve, si pengesė e fuqishme pėr kalimin e osmanėve nė Evropėn Perėndimore, ishte plotėsisht i ndėrgjegjshėm edhe vetė Skėnderbeu. Mė 1460 ai i shkruante njė princi italian: "nė qoftė se unė do tė thyhesha, me siguri Italia do ta ndiente dhe si rrjedhim, ai zotėrim qė ju thoni se ėshtė juaji do tė ishte i turqve".
    I nisur nga kuptimi realist se rreziku ishte i pėrbashkėt, si pėr vendet e Evropės Juglindore, tė kėrcėnuara drejtpėrdrejt nga pushtimi osman, ashtu edhe nga vendet e tjera evropiane, dhe duke vlerėsuar drejt rėndėsinė e bashkėpunimit ndėrkombėtar, Skėnderbeu u kushtoi vėmendje marrėdhėnieve me vendet qė ende nuk ishin rrezikuar drejtpėrdrejt nga osmanėt. Vėmendje tė veēantė u kushtoi Skėnderbeu marrėdhėnieve tė tij me Venedikun, Papatin, Napolin etj., si pėr afėrsinė e kėtyre shteteve me tokat shqiptare, ashtu dhe pėr interesat e synimet qė kėto vende kishin nė drejtim tė Ballkanit.
    Duke shfrytėzuar gjendjen e vėshtirė tė krijuar nė vendet qė ishin nė luftė me osmanėt, Republika e Venedikut shtiu nė dorė njė sėrė qytetesh e krahinash nė Ballkan, nga tė cilat siguronte tė ardhura tė rėndėsishme dhe kushte tė favorshme pėr zhvillimin e tregtisė nė tėrė pellgun e Mesdheut e mė gjerė. Ajo pėrdori rrugė e mjete tė ndryshme pėr ruajtjen dhe pėr forcimin e pozitave tė veta nė kėto rajone, prandaj herė pas here nėnshkruante traktate paqeje me sulltanėt osmanė (si mė 1419, 1430, 1446, 1451, 1454), duke u dhėnė atyre tribut tė pėrvitshėm, pėr tė siguruar paprekshmėrinė e zotėrimeve tė veta nė Ballkan, duke pėrfshirė edhe ato qė kishte nė tokat shqiptare. Mė vonė, sidomos gjatė viteve 60, kur u dėmtuan rėndė zotėrimet e interesat tregtarė tė Republikės sė Venedikut nga pushtimet osmane nė Peloponez, qe vendosur njė afrim e bashkėpunim mė i madh ndėrmjet Skėnderbeut dhe Venedikut. Shprehje e kėtij afrimi ėshtė edhe dhėnia e titullit "fisnik venecian", mė 1463, prej dukės Kristofor More, djalit tė Skėnderbeut, Gjonit, i cili ende ishte fėmijė.
    Papati u pėrpoq aktivisht tė ruante pozitat e besimit kristian nė Ballkan qė po dėmtoheshin rėndė prej pushtuesve osmanė, bartės tė njė besimi fetar tjetėr. Veprimtarinė shpirtėrore e politike tė Papatit nė drejtim tė Ballkanit e lehtėsoi Koncili XVII ekumenik, i mbajtur nė fund tė viteve 30 tė shek. XV, nė Ferrarė, ku u vendos bashkimi i tė dy kishave kristiane nėn drejtimin e Papės.
    Nė Shqipėri mungonte njė kishė kombėtare, qė predikimi tė bėhej nė gjuhėn shqipe. Nė Shqipėrinė e Epėrme dhe Qendrore ushtronin veprimtarinė e tyre kishat katolike, ku meshohej latinisht, dhe kishat ortodokse tė ritit sllav dhe, nė njė hapėsirė mė tė kufizuar, ato bizantine. Kurse nė Shqipėrinė e Poshtme ushtronin veprimtarinė e tyre kishat bizantine, nė tė cilat meshohej greqisht. Gjuha qė pėrdorej nė kishat e Shqipėrisė ishte e pakuptueshme pėr banorėt vendas, prandaj nė pėrgjithėsi pozitat e besimit fetar ishin tė dobėta dhe pėr kėtė Barleci, qė vetė ishte prift katolik, shkruante se "shqiptarėt janė mė tepėr luftėtarė sesa fetarė". Mungesa e shėrbimit fetar ishte aq e theksuar nė Shqipėri sa qė nė Krujė, vihej nė dukje mė 1453, nuk kishte "as prift dhe as diakon katolik". Nė kėto rrethana njė nga bashkėpunėtorėt mė tė ngushtė tė Skėnderbeut, peshkopi i Durrėsit, Pal Engjėlli, shkroi nė gjuhėn shqipe mė 8 nėntor tė vitit 1462 formulėn e pagėzimit, qė prindėrit t'i pagėzonin vetė fėmijėt e tyre.
    Nė kushte tė tilla tė pafavorshme tė veprimtarisė fetare nė Shqipėri, bashkimi politik i shqiptarėve nga Skėnderbeu vlerėsohej pozitivisht prej Papatit, si njė proces qė fuqizonte frontin e luftės antiosmane dhe lehtėsonte shėrbimin fetar e pėrhapjen e katolicizmit. Papėt e vlerėsuan shumė luftėn antiosmane tė shqiptarėve, e mbėshtetėn moralisht, e propaganduan gjerėsisht atė, i dhanė Skėnderbeut titujt Mbrojtės i krishterimit dhe Kapiten i pėrgjithshėm i Selisė sė Shenjtė. Papėt kėrcėnuan me shkishėrim ēdo prirje separatiste e afrimi me osmanėt, qė u shfaq te disa fisnikė shqiptarė, si te Dukagjinėt nė vitin 1452 etj. Nuk mungoi pėrkrahja financiare e Papatit pėr luftėn shqiptare, sidomos nė vitet 60, por gjithsesi ajo qe larg kėrkesave tė mėdha pėr mbajtjen nė kėmbė tė qėndresės sė shqiptarėve. Vend qendror dhe rol tė veēantė i dhanė papėt rolit tė ushtrisė sė Skėnderbeut nė projektet e tyre pėr organizimin e njė lufte tė pėrbashkėt nė shkallė evropiane pėr shkatėrrimin e Perandorisė Osmane, qė ata e propagandonin si njė kryqėzatė fetare.
    Skėnderbeu u pėrpoq qė vendet e tjera tė merrnin pjesė aktive nė luftėn antiosmane, tė siguronte pėrkrahje e ndihmė ushtarake e materiale pėr luftėn e popullit tė tij. Pėr kėtė qėllim ai i kėrkoi Republikės sė Venedikut mė 1451 tė vendoste nė Krujė njė garnizon ushtarak pėr ta pėrfshirė atė nė luftėn antiosmane. Kjo kėrkesė nė atė kohė ishte nė kundėrshtim me politikėn veneciane, prandaj Senati e hodhi poshtė atė.
    Nė kėtė drejtim disa pėrfundime pozitive arriti Skėnderbeu nė marrėdhėniet e tij me mbretin e Napolit, Alfonsin V. Ky mendonte se duke u dhėnė shqiptarėve e ballkanasve tė tjerė njė pėrkrahje tė vogėl ushtarake e materiale, do tė dėboheshin osmanėt nga Ballkani dhe nėn kurorėn e tij mund tė krijohej njė shtet i madh mesdhetar. Pėr kėtė qėllim, nė fillim tė viteve 50 Alfonsi V lidhi njė numėr traktatesh me pėrfaqėsuesit e disa zotėrve shqiptarė dhe tė viseve tė tjera tė Ballkanit. Nė bazė tė kėtyre ai zotohej se do tė dėrgonte ushtarė qė tė luftonin pėr ēlirimin e viseve tė Ballkanit, me kusht qė, pas ēlirimit tė tyre, si kryezot tė njihej Alfonsi V, kurse fisnikėt vendas do tė qeverisnin nė to si vasalė tė tij.
    Nė zbatim tė traktateve tė nėnshkruara gjatė vitit 1451, Alfonsi V dėrgoi nė Krujė njė garnizon tė vogėl ushtarak dhe nė vitin 1455 disa qindra ushtarė pėr ēlirimin e viseve shqiptare qė ishin nėn pushtimin osman. Trupat napolitane u vunė nėn urdhrat e Skėnderbeut, i cili ishte komandant i pėrgjithshėm i tyre dhe zot i qytetit tė Krujės. Pas betejės sė Beratit tė vitit 1455, i informuar mirė pėr vėshtirėsitė e mėdha qė kishte zhvillimi i luftės kundėr ushtrive osmane, Alfonsi V hoqi dorė nga synimet e tij nė drejtim tė Lindjes dhe tėrhoqi nga Shqipėria ushtarėt dhe pėrfaqėsuesit e vet. Meqenėse me ndihmėn e trupave napolitane nuk u ēlirua asnjė zonė e Shqipėrisė, Skėnderbeu nuk bėri ndonjė homazh ndaj tij, siē e parashikonte traktati i vitit 1451. Skėnderbeu dhe Alfonsi V qėndruan deri nė fund aleatė. Pas vdekjes sė Alfonsit V, nė vitin 1458, i biri, Ferranti I, hoqi dorė plotėsisht nga ideja pėr t'u shtrirė nė drejtim tė Ballkanit dhe pėr rrjedhim marrėdhėniet e Mbretėrisė sė Napolit me Shqipėrinė pėrkohėsisht u dobėsuan.



    Ndihma ushtarake e Skėnderbeut pėr Mbretėrinė e Napolit
    Pėr tė gjallėruar marrėdhėniet me Mbretėrinė e Napolit Skėnderbeu e gjykoi tė nevojshme t`i jepte ndihmė ushtarake mbretit Ferdinand nė luftėn qė kishte shpėrthyer midis tij dhe kundėrshtarėve tė vet politikė, qė ishin baronėt e Italisė sė Jugut. Kėta ishin bashkuar me princin francez Rene tė Anzhuinėve, i cili pretendonte fronin e Mbretėrisė sė Napolit.
    Me kėtė hap Skėnderbeu shihte mundėsinė pėr tė siguruar mė pas ndihmė pėr qėndresėn e shqiptarėve prej mbretit Ferdinand dhe aleatėve tė tij, papa Piu II dhe dukės sė Milanos, Franēesk Sforcės, tė cilėt formonin bllokun politik mė tė fuqishėm nė Itali. Kėta ishin propaganduesit kryesorė tė idesė pėr organizimin e njė fushate ushtarake antiosmane me pjesėmarrjen e shumė shteteve, duke pėrfshirė edhe vendet e tyre.
    Nė shtator tė vitit 1460, pasi bėri armėpushim me osmanėt, Skėnderbeu dėrgoi nė Itali grupin e parė tė luftėtarėve tė drejtuar nga i nipi, Koiko Stres Balsha. Zbarkimi i trupave shqiptare nė Itali shkaktoi tronditje tė thellė nė radhėt e kundėrshtarėve tė mbretit Ferdinand. Njė nga kundėrshtarėt kryesorė tė mbretit, princi i Tarantit, Xhovan Antonio de Orsini, i kėrkoi Skėnderbeut tė hiqte dorė nga pėrkrahja pėr mbretin Ferdinand, duke i shkruar me njė farė ironie se lufta nė Itali do tė ishte pėr tė e pasuksesshme. Nė pėrgjigjen e tij tė 31 tetorit 1460, me kulturė tė gjerė prej humanisti, duke evokuar historinė e lavdishme tė popullit tė vet, Skėnderbeu i ka shkruar princit tė Tarantit se "nė qoftė se kronikat tona nuk gėnjejnė, ne quhemi epirotė. Duhet ta dini se nė kohė tė tjera, paraardhėsit tanė kaluan nė vendin qė ju mbani sot dhe patėn bėrė luftime tė mėdha me romakėt dhe, nga sa dimė, nė tė shumtėn e herės u ndanė me nder sesa me turp".
    Nė fund tė gushtit tė vitit 1461, nė krye tė 2-3 mijė luftėtarėve, Skėnderbeu u nis vetė pėr nė Itali dhe zbarkoi nė Barletė, ku gjendej i rrethuar mbreti Ferdinand, bashkė me njė pjesė tė ushtrisė sė vet. Luftėtarėt shqiptarė, me Skėnderbeun nė krye, me tė zbritur nė tokėn italiane, filluan sulmet energjike e shumė tė shpejta, duke shkaktuar panik nė radhėt e forcave kundėrshtare. Kėta hoqėn dorė nga rrethimi i Barletės, filluan tėrheqjen drejt jugut, arritėn nė Andria dhe, pasi lanė pas Barin, u vendosėn nė Akuaviva.
    Skėnderbeu organizoi sulme tė njėpasnjėshme pėr tė shtėnė nė dorė qendrat e fortifikuara, qė mbaheshin nga kundėrshtarėt e mbretit Ferdinand. Pasi la nė roje tė Barletės njė pjesė e trupave, me tė tjerėt Skėnderbeu marshoi nė veri tė saj, ēliroi Sant Anxhelon dhe San Xhovani Rotondon dhe u rikthye nė Barletė. Pas kėsaj, tė pėrforcuar edhe me reparte italiane dhe duke ndjekur forcat kundėrshtare, luftėtarėt shqiptarė zbritėn deri nė jugperėndim tė Barit, nė Altamurė, dhe u futėn nė zotėrimet e princit tė Tarantit. Pėrballė gjendjes shumė tė vėshtirė ushtarake, Xhovan Antonio de Orsini hyri nė bisedime me Skėnderbeun dhe kėrkoi qė ky tė ndėrmjetėsonte pėr tė lidhur paqe me mbretin Ferdinand. Ndėrkohė udhėheqėsi shqiptar organizoi arrestimin e komandantit tė qytetit tė Tranit, i cili nuk pranoi tė bashkohej me mbretin Ferdinand, dhe, pas kėsaj, i gjithė garnizoni i atij qyteti iu dorėzua Skėnderbeut.
    Luftėtarėt shqiptarė i dhanė njė ndihmė tė vyer ushtarake mbretit Ferdinand pėr tė shpartalluar kundėrshtarėt e vet dhe ajo ndikoi nė gjallėrimin e marrėdhėnieve tė Skėnderbeut me Mbretėrinė e Napolit dhe aleatėt e saj. Duke vlerėsuar ato ditė rėndėsinė e kėsaj ndihme, duka i Milanos, Franēesk Sforca, i ka shkruar Skėnderbeut nė fund tė shtatorit tė vitit 1461 se "ne kemi po atė detyrim ndaj madhėrisė suaj, siē e ka edhe ajo madhėri (Ferdinandi) ... dhe qė tani e pėrgjithmonė po afrohemi pėr tė gjitha kėnaqėsitė, nevojat dhe nderet e tė sipėrthėnit zotėrisė suaj, si njė vėlla i mirė e i pėrzemėrt". Nė shenjė mirėnjohjeje pėr kėtė ndihmė, mbreti i Napolit i dhuroi Skėnderbeut feudet e Monte Sant Anxhelos e tė San Xhovani Rotondos, si dhe njė pension vjetor prej 1 200 dukatesh. Pėr tė kryer formalitetet e nevojshme feudale pėr pronat qė iu dhuruan dhe pėr tė nxitur interesimin e shteteve italiane pėr fillimin e njė lufte tė pėrbashkėt antiosmane, gjatė muajve mars e prill tė vitit 1464 Skėnderbeu shkoi vetė nė Napoli.
    Skėnderbeu krijoi lidhje edhe me shtete tė tjera italiane, si me Dukatin e Milanos, Mantovėn, Sienėn etj., madje edhe me vende tė largėta evropiane si me dukatin e Burgonjės, por ato nuk ishin aq intensive si me Napolin, Venedikun e Papatin. Marrėdhėniet me Milanon e me Burgonjėn lidheshin kryesisht me projektet pėr organizimin e njė fushate tė pėrbashkėt antiosmane, pjesėmarrės tė sė cilės parashikohej se do tė ishin edhe ato. Me Spanjėn dhe me vendet e Evropės Qendrore, si me Poloninė etj., lidhjet ishin rrjedhim i sundimit nė to i po atyre dinastive qė ishin pėrkatėsisht edhe nė Napoli dhe nė Hungari.
    Marrėdhėniet e Shqipėrisė me vendet e Evropės i forcuan edhe vizitorėt e vullnetarėt e huaj qė erdhėn nga vende tė ndryshme, deri nga Franca e nga Anglia, dhe luftuan nė ushtrinė e Skėnderbeut. Ndėr ta pėrmendet mė 1457 anglezi Xhon Njupor.
    Lidhje krijoi Skėnderbeu edhe me vende pėrtej kufijve tė Evropės. Dokumentet e kohės pėrmendin p.sh. marrėdhėniet e tij me emirin Ibrahim tė Karamanisė nė Azinė e Vogėl. Ibrahimi nė njė projekt tė tij pėr luftė tė pėrbashkėt kundėr Perandorisė Osmane njė vend qendror i dha aksionit tė shqiptarėve.

    Vendi i shqiptarėve nė projektet e fushatave ushtarake evropiane
    Politika pushtuese e sulltanėve osmanė gjatė shek. XV shkaktoi nė Evropė njė shqetėsim gjithnjė nė rritje. Pėrballė kėtij rreziku forcat largpamėse tė kohės kėrkuan organizimin nė shkallė evropiane tė njė lufte tė pėrbashkėt pėr tė ndalur vėrshimin e mėtejshėm tė ushtrive osmane dhe pėr t'i dėbuar ato nga viset e pushtuara tė Ballkanit. Kėto kėrkesa u pėrhapėn sidomos pas pushtimit mė 29 maj 1453 prej sulltan Mehmetit II tė kryeqytetit tė Perandorisė Bizantine, Konstandinopojės, tė cilėn e bėri kryeqytet tė Perandorisė Osmane dhe i vuri emrin Istanbul (Stamboll). Tani frika ndaj rrezikut tė pushtimit osman u bė mė e pėrgjithshme dhe pėrfshiu edhe sundimtarėt e disa vendeve evropiane. Nė kėto rrethana filluan tė hartoheshin projekte pėr shkatėrrimin e Perandorisė Osmane, nėpėrmjet njė lufte tė pėrbashkėt, me pjesėmarrjen e shumė vendeve. Papėt e propaganduan kėtė ide gjithnjė e mė shumė, duke i dhėnė njė veshje fetare si njė "kryqėzatė kundėr tė pafeve". Por nė kėtė periudhė kushtet pėr njė veprim tė tillė nuk ishin tė favorshme, sepse shtetet e Evropės dhe sidomos ato italiane ishin tė pėrēara e nė grindje me njėra-tjetrėn. Nė projektet qė hartoheshin barra kryesore pėr realizimin e tyre u lihej popujve qė luftonin dhe kryesisht shqiptarėve dhe hungarezėve.
    Nė planet strategjike tė mbretit tė Napolit, Alfonsit V, parashtruar papa Nikollės V me rastin e konferencės sė shteteve italiane, qė u zhvillua nga vjeshta e vitit 1453 deri nė pranverėn e vitit 1454, si dhe nė projektet e mėvonshme, luftėtarėve tė Skėnderbeut u caktohej njė rol i rėndėsishėm nė fushatėn e pėrbashkėt kundėr osmanėve. Po kėshtu u vlerėsua qėndresa e shqiptarėve edhe nė dietat perandorake tė shteteve gjermane tė mbajtura nė Ratisbonė, Frankfurt dhe Viner-Noishtad, si dhe nė dietat hungareze, tė mbledhura gjatė viteve 1454-1455.
    Edhe emiri i Karamanisė, Ibrahimi, nė projektin e tij pėr luftė tė pėrbashkėt kundėr sulltan Mehmetit II, drejtuar nė mesin e viteve 50 papės dhe mbretit tė Napolit, u jepte njė vend qendror shqiptarėve, tė udhėhequr nga Skėnderbeu. Ai kishte projektuar njė ofensivė tė madhe, qė do tė shpėrthente njėkohėsisht nė tokė dhe nė det, si nė Azi ashtu edhe nė Evropė. Kundėr ushtrive osmane, sipas projektit tė tij, do tė angazhoheshin me forca tokėsore nė Evropė shqiptarėt dhe hungarezėt, nė Azi vetė Ibrahimi, kurse nė det do tė vepronte njė flotė e fuqishme evropiane. Ibrahimi i jepte veēanėrisht rėndėsi bashkėrendimit tė operacioneve qė do tė zhvilloheshin nė frontin shqiptar dhe nė atė danubian prej hungarezėve pėr t'i vėnė forcat osmane, qė gjendeshin nė Ballkan, ndėrmjet dy zjarreve.
    Idesė pėr organizimin e njė "kryqėzate kundėr tė pafeve" nė shkallė evropiane iu dha njė vend i gjerė nė propagandėn e Papatit pas vitit 1455, kur u bė papė Kaliksi III dhe sidomos nė kohėn e pasardhėsit tė tij, Piut II. Me nxitjen e kėtij tė fundit, nė vitin 1459, u organizua nė Mantovė tė Italisė njė kongres ndėrkombėtar. Nė tė morėn pjesė njė numėr i konsiderueshėm sundimtarėsh evropianė dhe u vendos qė tė fillonin pėrgatitjet pėr fillimin e njė luftė tė pėrbashkėt kundėr pushtuesve osmanė. Por ndryshe nga deklaratat e premtimet, pjesėmarrėsit nuk u angazhuan seriozisht nė organizimin e kėsaj fushate dhe rrjedhimisht ajo u shty nga viti nė vit.
    Nė projektin e papa Piut II, qė u parashtrua me atė rast, ushtria e pėrbashkėt evropiane parashikohej tė kishte 40 mijė veta. Gjysma e tyre, 20 mijė ushtarė, do tė grumbulloheshin nė Itali e nė vende tė tjera evropiane dhe me papėn e dukėn e Burgonjės nė krye do tė zbarkonin nė Raguzė pėr t'u bashkuar me forcat shqiptare. Kurse pjesa tjetėr prej 20 mijė vetash do tė pėrbėhej nga luftėtarėt e Skėnderbeut. Tė gjitha kėto trupa prej 40 mijė vetash do tė formonin frontin qendror. Si komandant i pėrgjithshėm i ushtrisė sė pėrbashkėt shqiptaro-europianoperėndimore papa shpalli Skėnderbeun, tė cilit me kėtė rast do t'i jepte skeptrin mbretėror si dhe zotėrimin e Maqedonisė, pasi ajo tė ēlirohej. Nė projektin e papės parashikohej qė nė frontin e Danubit tė vepronin hungarezėt, kurse nė Greqi dhe nė det flota ushtarake e shteteve italiane.
    Vendimet e Kongresit tė Mantovės Skėnderbeu i pa me interes tė veēantė. Por shpresat pėr realizimin e projektit tė papa Piut II nuk vazhduan gjatė, sepse pjesėmarrėsit kryesorė tė Kongresit tė Mantovės kishin mosmarrėveshje dhe nuk u angazhuan seriozisht pėr tė. Shumė prej tyre e propaganduan fushatėn e pėrbashkėt antiosmane, me qėllim qė tė nxirrnin sa mė shumė pėrfitime materiale pėr vete. Pėr kėtė, njė vėzhgues i kėtyre ngjarjeve Gerard de Kolis, nė mesin e viteve 60, shkruante se "zotėrinjtė kanė nxjerrė tė holla nga popujt e tyre me pretekstin e kėsaj ndėrmarrjeje dhe pastaj i kanė futur nė xhep pėr dobinė e tyre". Nė kėto rrethana, kur nuk po bėhej asnjė pėrgatitje pėr organizimin e luftės sė pėrbashkėt nė shkallė evropiane, Skėnderbeu pranoi propozimin e sulltan Mehmetit II dhe nė pranverė tė vitit 1463 lidhi me tė njė paqe me afat 10-vjeēar, e cila nuk vazhdoi gjatė. Menjėherė pas saj, vetė sulltan Mehmeti II u vu nė krye tė trupave osmane pėr pushtimin e rajoneve tė Shqipėrisė sė Epėrme e tė Ballkanit.
    Nė fund tė vitit 1463 Skėnderbeu veproi energjikisht pėr tė nxitur pėrgatitjet pėr fillimin e fushatės sė pėrbashkėt antiosmane. Pėr kėtė qėllim, nė pranverė tė vitit 1464 ai shkoi vetė nė Napoli dhe dėrgoi ambasadorė nė Romė dhe te duka i Milanos, i cili kishte deklaruar se pėr tė filluar luftėn do tė dėrgonte nė Shqipėri 2 mijė kalorės dhe 1 mijė kėmbėsorė. Skėnderbeu kthehet nė Shqipėri me pėrshtypjen se mė nė fund lufta e pėrbashkėt do tė shpėrthente. Nė gusht tė vitit 1464 ai u nis nė Raguzė pėr tė pritur ushtritė evropiane qė do tė vinin nga Ankona. Por nė Ankonė u grumbulluan pak forca dhe me vdekjen aty tė papa Piut II, mė 14 gusht tė vitit 1464, dėshtoi pėrfundimisht organizimi i fushatės ushtarake tė pėrbashkėt nė shkallė evropiane kundėr pushtuesve osmanė.
    Nė kėto rrethana po bėhej gjithnjė e mė i pėrgjithshėm mendimi se me luftėn e tyre shqiptarėt mbronin jo vetėm vendin e tyre, por edhe lirinė e vendeve tė tjera, sepse, siē ėshtė shprehur nė vitin 1464 mbreti i Hungarisė, Matia Korvini, sulltani ndėrmjet Shqipėrisė donte tė kalonte "si nėpėr njė urė" pėr tė pushtuar vendet e tjera. Personalitete tė shquara e largpamėse tė kohės kėrkuan fuqizimin e qėndresės sė shqiptarėve, duke i ndihmuar ata nga ana financiare. Humanisti i shquar italian Franēesk Filelfo, nė shtator tė vitit 1464, i shkruante papės se Skėnderbeu dhe mbreti i Hungarisė duheshin ndihmuar me tė holla, qė ata tė pėrgatisnin ushtri tė fuqishme tokėsore pėr shkatėrrimin e Perandorisė Osmane. Por kėto kėrkesa largpamėse nuk u realizuan.
    Nė fund tė vitit 1464 papa Pali II hartoi njė projekt financiar nė "pėrkrahje" tė luftės antiosmane. Papa nėpėrmjet tij kėrkonte qė vendet e ndryshme, sipas premtimeve qė i kishin bėrė nė Kongresin e Mantovės paraardhėsit tė tij, papa Piut II, tė derdhin mjetet financiare. Pėr tė nxitur realizimin e projektit financiar tė tij, papa Pali II deklaroi me kėtė rast se po vinte 100 mijė dukate nė pėrkrahje tė atyre qė luftonin.
    Pas dėshtimit tė pėrpjekjeve pėr organizimin e fushatės sė pėrbashkėt evropiane, Skėnderbeu u pėrpoq qė tė fuqizonte mbrojtjen e vendit dhe tė vinte nėn drejtimin e tij, njė front sa mė tė gjerė antiosman. Ai iu drejtua vendeve qė rrezikoheshin drejtpėrdrejt prej sulmeve osmane po tė mposhtej qėndresa shqiptare. Skėnderbeu i kėrkoi Republikės sė Venedikut tė vinte nėn komandėn e tij forcat ushtarake qė ajo kishte nė zotėrimet e saj nė Shqipėri. Qysh nga fillimi i viteve 60, Venediku ishte angazhuar nė luftė me osmanėt, prandaj tani u kushtonte vėmendje tė veēantė pėrpjekjeve tė Skėnderbeut pėr forcimin dhe mbrojtjen e vendit, duke pėrfshirė edhe zotėrimet veneciane. Republika pranoi qė Skėnderbeu tė ishte komandant i pėrgjithshėm edhe pėr trupat e saj nė Shqipėri. Nė pėrforcim tė garnizonit shqiptar tė kėshtjellės sė Krujės, Skėnderbeu vendosi aty njė numėr tė kufizuar ushtarėsh venecianė si dhe ushtarė napolitanė, tė cilėt mbreti Ferdinand i dėrgoi nė ndihmė tė tij.
    Pėrpjekje bėri Skėnderbeu qė tė merrte njė pjesė nga 100 mijė dukatėt qė papa Pali II i kishte deklaruar se i kishte vėnė nė dispozicion tė luftės antiosmane. Gjatė viteve 1465-1467, qė ishin vite kulmore e mė tė vėshtirat e luftės sė shqiptarėve, papa Pali II i dha Skėnderbeut rreth 6 650 dukate, qė realisht ishte njė shumė e vogėl parash nė krahasim me nevojat e mėdha tė luftės sė shqiptarėve. Kurse nga shtetet e tjera evropiane kjo ndihmė qe edhe mė e paktė.

  3. #43
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    5. BETEJAT E MĖDHA SHQIPTARO-OSMANE TĖ VITEVE 60.
    QĖNDRESA E SHQIPTARĖVE TĖ MORESĖ

    Fitoret e ushtrisė shqiptare nė vitet 1462-1465
    Pas humbjes sė rėndė qė pėsuan nė betejėn e Ujėbardhės tė vitit 1457, ushtritė osmane i ndėrprenė pėr disa vjet sulmet e tyre mbi viset e lira shqiptare. Nė vitin 1460, para se Skėnderbeu tė dėrgonte grupin e parė tė luftėtarėve tė tij nė ndihmė tė mbretėrisė sė Napolit, ndėrmjet tij dhe oborrit osman u nėnshkrua njė armėpushim qė vazhdoi dy vjet. Pas kthimit tė Skėnderbeut mė 1462 nga ekspedita ushtarake e Italisė, luftimet me ushtritė osmane rifilluan me intensitet.
    Ndėrkohė sulltan Mehmeti ndėrmori veprime intensive pėr zgjerimin e pushtimeve osmane nė Ballkan dhe gjatė vitit 1463 i udhėhoqi vetė trupat pėr nėnshtrimin e Bosnjės dhe tė Moresė (Peloponezit). Madje, pėr rivendosjen e zgjerimin e pushtimeve nė Fushė-Dardani, Rrafshin e Dukagjinit, Jeliēe (sanxhak) etj., qysh gjatė viteve 1458-1462 ushtritė osmane u futėn nė Rrafshin e Dukagjinit dhe, ndoshta pėrkohėsisht, morėn Prizrenin (1458), Pejėn (1463) dhe qendra tė tjera tė rėndėsishme. Sipas dokumenteve autentike, kur ushtritė osmane pushtuan Bosnjėn mė 1463, po kėtė vit nė kėshtjellat e Fushė-Dardanisė, Rrafshit tė Dukagjinit dhe tė Jeliēes (sanxhaku), si mbrojtės tė tyre u caktuan persona tė tjerė, sepse nuk ekzistonte mė asnjė nga mbrojtėsit qė ishin vendosur nė vitin 1455. Ato rajone kishin qėndruar tė lira. Edhe pas vitit 1463 pushteti osman mbeti formal dhe i pakonsoliduar nė rajonet e Shqipėrisė sė Epėrme.
    Gjatė viteve 60 sulltan Mehmeti II angazhoi nė luftime kundėr shqiptarėve komandantėt e zonave kufitare, duke i pėrforcuar ato edhe me trupa tė tjera.
    Gjatė vitit 1462, sipas M. Barlecit, shqiptarėt shpartalluan njėra pas tjetrės tri ushtri osmane. Sė pari ato u ndeshėn nė tė njėjtėn kohė me dy ushtri osmane. Ushtria e parė e komanduar nga Sinan Beu, pasi hyri nė Mokėr, u sulmua befasishėm nė tė gjitha drejtimet, prej ushtrisė sė Skėnderbeut dhe u shpartallua. Pa humbur kohė, shqiptarėt iu drejtuan ushtrisė sė dytė, tė komanduar nga Hasan Beu, qė ishte vendosur nė afėrsi tė qytetit tė Ohrit, e goditėn atė nė befasi dhe e thyen, duke zėnė rob edhe komandantin e saj. Kur luftėtarėt shqiptarė po merrnin rrugėn e kthimit pėr nė Krujė, ata u njoftuan se njė ushtri e tretė e komanduar prej Isuf Beut po marshonte nga Shkupi nė drejtim tė Shqipėrisė. Skėnderbeu vendosi tė hynte menjėherė nė betejė dhe ta sulmonte ushtrinė osmane atje ku ajo nuk e priste. Me shpejtėsi luftėtarėt shqiptarė largohen nga rajoni i Ohrit, i drejtohen Kėrēovės dhe vijojnė rrugėn qė kalonte pėrgjatė lumit Treska pėr tė arritur nė afėrsi tė Shkupit, ku e sulmojnė befasishėm ushtrinė osmane dhe e shpartallojnė atė.
    Nė tė dalė tė vjeshtės sė vitit 1462, njė ushtri e katėrt e komanduar nga Karaxha Beu u nis kundėr viseve tė lira shqiptare dhe e vendosi fushimin e vet nė fushėn e Livadhit, pranė qytetit tė Ohrit. Skėnderbeu e sulmoi atė nė ēastin kur gjendej e papėrgatitur pėr luftė, por moti me shi bėri qė tė ndėrpritej zhvillimi i betejės. Kjo u dha mundėsi trupave osmane tė tėrhiqeshin pa pėsuar humbje tė rėnda.
    Pas disfatave tė njėpasnjėshme gjatė vitit 1462, sulltan Mehmeti II i propozoi paqe Skėnderbeut, nė njė kohė kur ky i kishte humbur shpresat pėr organizimin e njė lufte tė pėrbashkėt antiosmane nė shkallė evropiane. Prandaj, nė pranverė tė vitit 1463, ndėrmjet tyre u nėnshkrua nė Shkup traktati i paqes me afat 10-vjeēar. Por paqja nuk pati jetė tė gjatė, sepse sulltani gjatė vitit 1463 u pėrpoq tė rivendoste pushtetin e tij nė rajonet e Rrafshit tė Dukagjinit, tė Sanxhakut, si dhe arriti tė pushtonte Bosnjėn dhe Morenė. Skėnderbeu nuk mund tė pajtohej me veprime tė tilla qė rrezikonin tė ardhmen e tij si sundimtar i pavarur, gjė qė ėshtė pasqyruar edhe nė dokumente tė vitit 1463 qė flasin pėr gatishmėrinė e tij pėr tė ndihmuar Bosnjėn.
    Luftimet rifilluan nė gusht tė vitit 1464, kur njė ushtri e komanduar nga Sheremeti u vendos pranė qytetit tė Ohrit. Luftėtarėt shqiptarė iu drejtuan Ohrit dhe kur arritėn nė afėrsi tė tij, Skėnderbeu dėrgoi 500 kalorės nė drejtim tė ushtrisė osmane pėr ta mashtruar qė t'i ndiqte nga pas, deri nė vendin ku qėndronin tė fshehur luftėtarėt shqiptarė. Sipas parashikimit tė Skėnderbeut, ushtria osmane u vu nė ndjekje tė kalorėsve shqiptarė dhe kur arriti nė pritėn, qė shqiptarėt e kishin ngritur mjeshtėrisht, ajo pėsoi njė katastrofė tė plotė, duke humbur shumicėn e ushtarėve. Nė fillim tė muajit shtator tė vitit 1464, ndėrkohė qė ushtria hungareze kishte ēliruar rajone tė tėra tė Bosnjės Veriore, Skėnderbeu i nisi trupat e veta tė drejtim tė viseve tė ish-Despotatit serb tė Rashės dhe, nė rajonet pranė Sjenicės, u ndesh mė 11 shtator me njė ushtri osmane, tė cilėn e shpartalloi.
    Pas kėtyre disfatave sulltan Mehmeti II, sipas M. Barlecit, ngarkoi Ballaban Beun qė tė drejtonte ushtritė osmane pėr mposhtjen e qėndresės shqiptare. Nisur nga posti real ushtarak i tij, Ballaban Beu duhet tė ketė qenė shoqėruesi kryesor dhe krahu i djathtė i komandantėve tė ushtrive osmane, sepse si vendas ai njihte mjaft mirė rrugėkalimet nėpėr viset shqiptare dhe mjedisin shqiptar.
    Ballaban Beu, i njohur sipas rrėfimit tė M. Barlecit, me titullin pashė (Ballaban Pasha), ishte shqiptar dhe kishte njė karrierė ushtarake tė gjatė nė shėrbim tė Perandorisė Osmane. Nė regjistrin kadastral osman tė Sanxhakut Shqiptar tė vitit 835 h. (1431-1432) ai pėrmendet si timarli i katėr fshatrave tė vilajetit tė Krujės, kurse dy vjet mė pas emėrohet dizdar i saj dhe gjatė viteve 1437-1439 do tė ishte vartės i Skėnderbeut kur ky u emėrua si subash i Krujės. Ballabani pėrmendet aty si "gulam-i mir" dhe me cilėsimin "i vogėl" (Ballaban-i kyēyk), qė ėshtė nė pėrshtatje me pėrshkrimin qė M. Barleci i bėn fizikut tė tij: "nga shtati ishte i shkurtėr dhe i pakėt". Pas ēlirimit tė Shqipėrisė nė vitin 1443 Ballaban Beu emigroi familjarisht. Nė mesin e viteve 60 dy djem tė tij, Hamzai dhe Hiziri, pėrmenden si timarlinj nė Maqedoninė Lindore (nė lindje tė Serezit). Ballabani pėrmendet ndėrkohė si "ish-dizdar i Krujės", gjė qė tregon se sulltani, kur e ngarkoi me detyrėn qė tė shkatėrronte forcat e Skėnderbeut, i kishte premtuar sė paku edhe postin qė kishte pasur nė vitet 30. Mė pas, nė tetor tė vitit 1466, Ballabani pėrmendet si zotėrues i njė timari tė madh nė rajonin e Tetovės. Para se tė vendosej kėtu, Ballaban Beu duhet tė ketė pasur nė zotėrim prona diku nė rajonet qė shtriheshin nė lindje tė Ohrit, sepse nė afėrsi tė kėtij qyteti ai do tė zhvillonte luftimet me forcat e Skėnderbeut.
    Ballaban Beu ishte njohės shumė i mirė i terrenit, prandaj atij iu besua shoqėrimi, ndoshta pėr raste tė veēanta edhe drejtimi i forcave osmane pėr shkatėrrimin e Skėnderbeut, ish-epror i dikurshėm i tij. Ai u pėrforcua vazhdimisht me trupa tė freskėta dhe nė luftimet e pandėrprera pėrdori gjerėsisht sulme tė befasishme dhe dredhi tė shumta. Si detyrė kryesore ai duhet tė ketė pasur pushtimin e qytetit tė Ohrit.
    Ndeshjen e parė me trupat e Ballabanit, sipas M. Barlecit, shqiptarėt e zhvilluan nė fushėn e Falkalit (Valkalit) pranė malit Bigė (Furkė) nė afėrsi tė Ohrit nė vitin 1464. Plani i tij fillestar, qė t'i sulmonte natėn e nė befasi shqiptarėt, dėshtoi. Me gjithė dėmet e rėnda qė pėsuan forcat e tij, nėpėrmjet pritave qė kishte ngritur Ballabani, arriti tė dėmtonte komandėn e ushtrisė shqiptare. Nė kundėrshtim me porositė e Skėnderbeut, komandantėt e reparteve shqiptare, duke ndjekur ushtrinė e shpartalluar osmane, u shkėputėn shumė nga bashkėluftėtarėt e tyre dhe ranė nė pritėn e armikut. Tetė komandantė tė shquar, duke pėrfshirė edhe Mosi Golemin (Arianitin) u kapėn prej ushtarėve osmanė. Skėnderbeu bėri pėrpjekje tė mėdha pėr lirimin e tyre duke i propozuar sulltanit shuma tė mėdha tė hollash dhe lirim tė robėrve osmanė. Por ai nuk pranoi dhe urdhėroi qė, komandantėt shqiptarė, pas torturave tė tmerrshme, tė ekzekutoheshin duke i rrjepur tė gjallė. Pak mė parė, nė fillim tė vitit 1461, kishte vdekur edhe Gjergj Arianiti qė, pas Skėnderbeut, kishte qenė personazhi mė i rėndėsishėm i luftės antiosmane tė shqiptarėve.
    Edhe pas humbjes sė kėtyre personaliteteve tė jetės politike e ushtarake tė vendit, shqiptarėt e vazhduan me vendosmėri luftėn kundėr trupave osmanė. Nė Oronik tė Dibrės sė Sipėrme, pa u parė nga rojet shqiptare, Ballabani e afroi ushtrinė e vet pranė luftėtarėve shqiptarė pėr t'i gjetur nė befasi. Nė sajė tė vigjilencės sė Skėnderbeut, i cili i zbuloi vetė forcat armike, luftėtarėt shqiptarė u hodhėn menjėherė nė luftė dhe e fituan betejėn. Pas kėsaj, nė krye tė njė ushtrie tė re, Ballabani u pėrpoq gjatė tre muajve t'i zinte nė befasi shqiptarėt, por kur u bind se njė sulm i tillė ishte i pamundur, u ndesh me ta nė fushėn e Falkalit (Valkalit) pranė malit Bigė tė Ohrit dhe trupat e tij u thyen keqas.
    Pas kėtyre luftimeve, Ballabani u pėrpoq t'i shkatėrronte forcat shqiptare, duke i goditur ata njėkohėsisht nga dy drejtime tė kundėrta. Prandaj nė verė tė vitit 1465 u nisėn nė tė njėjtėn kohė kundėr Shqipėrisė dy ushtri, njėra nė drejtim tė Ohrit dhe tjetra kundėr Krujės. Duke u informuar me kohė pėr lėvizjen e tyre, luftėtarėt shqiptarė marshuan me shpejtėsi, sė pari nė drejtim tė ushtrisė qė komandohej nga vetė Ballaban Beu dhe e shpartalluan krejtėsisht atė po nė fushėn e Falkalit (Valkalit). Pas kėsaj shqiptarėt u kthyen nė drejtim tė viseve perėndimore pėr t'u ndeshur me ushtrinė e dytė, tė komanduar nga Jakupi, njė tjetėr shqiptar ky, qė e njihte mirė vendin. Pėr tė mos u diktuar nga trupat e Skėnderbeut, gjithnjė sipas rrėfimit tė M. Barlecit, ushtria e Jakupit mori rrugėt e Shqipėrisė sė Poshtme, qė ishte e pushtuar, kaloi nėpėr Berat dhe vijoi marshimin nė drejtim tė Krujės, e cila veē rojeve tė kėshtjellės, nuk kishte luftėtarė tė tjerė shqiptarė qė tė ndesheshin mė ushtrinė e Jakupit. Skėnderbeu, pasi shpartalloi mė parė forcat e Ballabanit i drejtoi luftėtarėt e tij kundėr ushtrisė sė Jakupit, qė ishte vendosur nė fushėn e Tiranės. Nė luftimet qė u zhvilluan nė rajonin e Kasharit, forcat osmane pėsuan njė disfatė tė rėndė, duke mbetur i vrarė edhe komandanti i tyre.
    Pas pesė betejave tė ashpra, qė luftėtarėt e Skėnderbeut zhvilluan gjatė njė viti me ushtritė osmane tė drejtuara nga Ballaban Beu, edhe pse shqiptarėt kishin dalė fitimtarė, sulltan Mehmeti II mendoi se tashmė ata ishin tė lodhur e tė dobėsuar nė njė masė tė tillė, sa qė nuk do tė mund tė pėrballonin njė goditje vendimtare tė tė gjitha forcave ushtarake tė Perandorisė Osmane.



    Mbrojtja e Krujės gjatė Rrethimit II (1466).
    Kėrkesat e Skėnderbeut ndaj shteteve italiane
    Nė gjysmėn e parė tė viteve 60 kufijtė e Perandorisė Osmane nė Gadishullin Ballkanik u zgjeruan. Brenda saj u pėrfshinė Bosnja Jugore dhe Peloponezi. I ndodhur nė kushte tė favorshme si asnjėherė tjetėr, sulltan Mehmeti II, i mbiquajtur "Pushtuesi" (Fatihu), kėrkoi tė mposhtej me ēdo kusht qėndresa heroike shqiptare dhe tė dilte nė detin Adriatik. Ai parashikoi ta bėnte atė nėpėrmjet njė fushate ushtarake tė tillė, qė do tė ishte mė e fuqishmja nga tė gjitha ato qė ishin organizuar deri atėherė kundėr shqiptarėve.
    Me kohė erdhėn nė Shqipėri njoftimet pėr pėrgatitjen qė po bėnte oborri osman pėr organizimin e njė fushate ushtarake shumė tė fuqishme kundėr Shqipėrisė. Ndėrkohė shqiptarėt ndėrmorėn masa energjike pėr fuqizimin e mbrojtjes sė vendit, pėrforcuan kėshtjellat, fortesat etj. Kujdes tė veēantė ata i kushtuan mbrojtjes sė qytetit tė Krujės. Garnizoni i kėshtjellės u vu nėn komandėn e Tanush Topisė dhe u pajis me mjete tė shumta luftarake dhe me ushqimet e nevojshme pėr tė pėrballuar njė rrethim sa mė tė gjatė. Popullsia e paaftė pėr luftė, bagėtitė, pasuritė e ndryshme u vendosėn nėpėr malėsi e vende tė sigurta.
    Nė pranverė tė vitit 1466, nė krye tė tė gjitha forcave ushtarake tė Perandorisė Osmane, sulltan Mehmeti II mori rrugėt nė drejtim tė Krujės. Pasi arriti nė fillim tė muajit maj nė Manastir, iu drejtua viseve tė lira shqiptare, duke marshuar nėpėr Rrugėn Mbretėrore (Egnacia). Kur ushtria osmane hyri nė viset e lira u gjend nėn sulmet e pandėrprera tė ēetave tė shumta shqiptare, tė cilat kishin zėnė grykat dhe shtigjet. Me vėshtirėsi tė mėdha e me humbje tė ndjeshme, ajo arriti tė vendosej nė fushėn pranė Krujės.
    Pėrballė taktikės sė Skėnderbeut, sulltani e ndau ushtrinė e vet nė dy pjesė. Njėra e pajisur me tė gjitha mjetet luftarake tė kohės, duke pėrfshirė edhe topa, rrethoi Krujėn. Tjetra mori urdhėr tė ndiqte e tė asgjėsonte ushtrinė shqiptare qė vepronte jashtė kėshtjellės nėn komandėn e Skėnderbeut, si dhe ēetat e shumta qė sulmonin karvanet e furnizimit.
    Sulltan Mehmeti II u kėrkoi mbrojtėsve tė kėshtjellės sė Krujės dorėzimin e menjėhershėm dhe, pas kundėrshtimit tė tyre, ai urdhėroi marrjen e saj me luftė. Sulmet e furishme qė ndėrmorėn trupat osmane, mbrojtėsit e Krujės i pėrballuan me sukses. Detyrėn atyre ua lehtėsonin goditjet e furishme dhe shpartalluese tė luftėtarėve qė vepronin jashtė kėshtjellės nėn komandėn e Skėnderbeut. Ata i bashkėrendonin veprimet e tyre me kundėrsulmet e mbrojtėsve tė Krujės. Duke pėrshkruar kėto luftime, M. Barleci shkruante se "Skėnderbeu me forca e ushtri tė fuqishme e sulmonte ēdo ditė fushimin e Mehmetit II dhe nuk i linte pėr asnjė ēast tė qetė... lėshohej pa pushim mbi tė dhe, si njė pėrrua qė zbret nga malet pas shirave tė mėdha mbyt dhe rrėmben ēdo gjė me vete, po ashtu edhe Skėnderbeu lėshohej pa pushim mbi fushimin turk, herė nga njėra anė, herė nga ana tjetėr, e trondiste atė kudo, i shkaktonte armikut vrasje, dėme dhe humbje shumė tė mėdha".
    Kudo qė vepronin luftėtarėt shqiptarė, si sulmues nėn drejtimin e Skėnderbeut, nėpėr ēetat, apo si mbrojtės tė kėshtjellave, treguan trimėri tė papėrshkruar, qė la gjurmė tė pashlyeshme edhe te armiqtė dhe u pėrjetėsua nė veprat e historianėve tė vjetėr osmanė. Njėri prej kėtyre, Idriz Bitlisiu vinte nė dukje me kėtė rast se shqiptarėt "janė nga natyra trima e guximtarė sa nuk ka ku tė vejė mė. Nė sulm e nė qėndresė janė shumė tė rrėmbyeshėm e tė patundshėm. Shigjetat e shiut tė vuajtjeve e tė fatkeqėsive ata i presin me kraharorėt e tyre tė hapur dhe nuk vėnė kurrė para armikut mburojėn e dobėsisė e tė pėruljes". Kurse Qemal pasha Zade ka shkruar pėr kėto ngjarje se edhe "luftėtari mė i dobėt i arbėrve ėshtė nga mė trimat e fushės sė luftės, tamam sikur tė ishte kalorės i hipur mbi kalin legjendar. Ai nuk ka as kalė, as mjete lufte, por ka nė vend tė kuajve shtiza qė fluturojnė si vetėtima, ka ushta maja e tė cilave ėshtė plot helm si thumbi i grerėzave, ka edhe njė hark prej druri e bashkė me tė disa shigjeta, por megjithatė ai ėshtė mė i fortė se hekuri".
    Pas mė se dy muaj luftimesh tė ashpra, sulltan Mehmeti II u bind edhe kėtė herė se Kruja nuk mund tė pushtohej me forcėn e armėve. Prandaj ai mendoi nėnshtrimin e saj nėpėrmjet njė rrethimi tė vazhdueshėm derisa uria t'i detyronte mbrojtėsit e Krujės tė dorėzoheshin. Kėtė detyrė ia ngarkoi Ballaban Beut, duke i lėnė nėn komandė njė pjesė tė ushtrisė. Krahas rrethimit tė kėshtjellės sė Krujės, ata do tė ushtronin njė presion tė pandėrprerė mbi tė gjitha viset e lira shqiptare. Pėr tė mbėshtetur veprimtarinė luftarake tė trupave tė Ballabanit, furnizimin e tyre me mjete lufte dhe me ushqime, si dhe pėr tė shkėputur nga trungu i shtetit shqiptar njė pjesė tė tij, Mehmeti II vendosi qė tė rindėrtohej plotėsisht e tė fuqizohej fortesa e lashtė e Valmit nė luginėn e lumit Shkumbin. Punimet u bėnė nė prani tė sulltanit dhe vazhduan me vrull njė muaj tė tėrė. Ato pėrfunduan nė korrik tė vitit 1466. Pėr tė shprehur rėndėsinė e veēantė qė kishte kjo fortesė pėr zhvillimin e mėtejshėm tė luftės, sulltani i vuri emrin Ilbasan (Elbasan) d.m.th. "vend qė sundon".
    Nė korrik tė vitit 1466 sulltan Mehmeti II bashkė me pjesėn mė tė madhe tė ushtrisė mori rrugėn e largimit nga Shqipėria. Nė fund tė korrikut ata ishin nė Manastir dhe vijuan rrugėn nė drejtim tė Pėrlepit, Shtipit e Plovdivit pėr tė arritur nė Stamboll. Pas largimit nga Elbasani ushtria osmane pushtoi pėrfundimisht qytetin e Ohrit. Banorėt e tij luftuan pėr mbrojtjen e qytetit tė tyre, prandaj sulltan Mehmeti II arrestoi dhe i internoi nė Stamboll kryepeshkopin e Ohrit, Dorotheun, bashkė me shumė fisnikė e klerikė tė tjerė tė qytetit. Me premtimin se nuk do t'i trazonte, sulltan Mehmeti II arriti tė shtinte nė dorė me mijėra e mijėra njerėz qė ishin strehuar nė njė rajon malor tė quajtur Kidna. Gjithnjė sipas rrėfimit tė M. Barlecit, si hakmarrje pėr disfatėn e pėsuar, sulltani masakroi barbarisht afro 8 mijė veta tė strehuar nė atė rajon malor. Por edhe masakra tė tilla nuk i ligėshtuan shqiptarėt. Kėta i vazhduan luftimet edhe pas largimit tė sulltanit, duke mbrojtur Krujėn dhe u pėrpoqėn tė shtinin nė dorė kėshtjellėn e Elbasanit, e cila bashkė me Ohrin u krijoi mundėsi osmanėve tė kontrollonin lėvizjet nėpėr Rrugėn Mbretėrore (Egnacia). Gjendja ekonomike e vendit ishte pėrkeqėsuar dhe uria po i kėrcėnonte shqiptarėt. Duheshin siguruar ndihma nė ushqime, nė armė etj.
    Luftimet e vitit 1466 nė Shqipėri, ishin tė pėrmasave tė mėdha dhe tė njė rėndėsie tė veēantė edhe pėr fatin e Italisė e tė vendeve tė tjera evropiane. Prandaj ato tėrhoqėn vėmendjen e tyre, sepse, siē thuhej ato ditė, trupat osmane "ishin nė dyert e Italisė" dhe po tė binte qėndresa shqiptare, ajo do tė ishte viktimė e tyre.
    Nė kėto rrethana, nė fund tė majit 1466 u mblodhėn nė Romė ambasadorėt e shumė shteteve italiane. Me kėtė rast Papa u kėrkoi qė tė bashkoheshin jo vetėm forcat e shteteve italiane, por edhe tė vendeve tė tjera evropiane, pėr tė pėrballuar sulmin e mundshėm tė ushtrisė osmane mbi Italinė. Kjo situatė e rrezikshme pėr shtetet evropiane duhej t'i nxiste ato qė t'u dėrgonin shqiptarėve ndihma ekonomike dhe ushtarake.
    Pėr tė pėrballuar gjendjen shumė tė rėndė tė vendit tė vet, Skėnderbeu iu drejtua pėr ndihmė shteteve italiane. Ai dėrgoi nė Venedik tė birin, Gjonin, ndėrsa nė nėntor tė vitit 1466 u nis vetė pėr nė Napoli e nė Romė. Ai qėndroi nė Itali deri nė fund tė marsit tė vitit 1467, ndėrkohė qė trupat osmane mbanin tė rrethuar Krujėn.
    Misioni i djalit tė Skėnderbeut nė Venedik nuk dha pėrfundimet qė priteshin, sepse ndihmat pėr shqiptarėt shiheshin atje si shpenzime tė shumta e tė paleverdisshme. Megjithėkėtė, pėr tė ndihmuar Skėnderbeun Republika e Shėn Markut kishte dėrguar pranė tij njė numėr ushtarėsh, ndėrkohė pėrpiqej tė rifillonte bisedimet pėr paqe me osmanėt.
    Komandanti i trupave osmane nė Shqipėri, Ballaban Beu, ndoqi me vėmendje veprimtarinė diplomatike tė Skėnderbeut nė Itali dhe u pėrpoq qė ky tė dėshtonte nė misionin e vet. Osmanėt i kėrcėnuan vendet e tjera dhe e detyruan Senatin e Raguzės tė ndalonte ardhjen e Skėnderbeut nė kėtė qytet gjatė udhėtimit pėr nė Itali. Ndėrkohė pėrfaqėsues tė Ballaban Beut shkuan nė oborrin napolitan pėr tė penguar ndihmat pėr shqiptarėt. Me sa duket Ballabani deri diku ia arriti kėtij qėllimi, sepse gjatė muajve nėntor-dhjetor 1466, kur Skėnderbeu ishte nė Napoli, nuk siguroi ndonjė ndihmė tė rėndėsishme prej oborrit napolitan.
    Pas Napolit, i shoqėruar me pak kalorės, Skėnderbeu shkoi nė Romė. Banorėt e saj i rezervuan atij njė pritje aq masive, madhėshtore e triumfale, saqė nuk ishte parė ndonjėherė nė atė qytet. Kjo pritje ishte shprehja mė e qartė dhe e sinqertė e ndjenjave tė vėrteta tė popullit italian pėr luftėn e popullit shqiptar dhe udhėheqėsin e tij. Papa organizoi pėr Skėnderbeun ceremoni zyrtare, por ndihma materiale e tij qe e vogėl pėr nevojat e ngutshme tė shqiptarėve, gjė qė e bėri tė pakėnaqur komandantin shqiptar. Nė ēastet e largimit tė tij nga Roma, shkruanin ato ditė bashkėkohėsit, Skėnderbeu u shpreh plot sarkazėm se "mė parė do tė donte tė bėnte luftė me kishėn sesa me turkun", dhe "nuk besonte se mund tė gjendej shpirtvogėlsi mė e madhe nė botė sesa te kėta priftėrinj". Pas njė qėndrimi dymujor Skėnderbeu u largua nga Roma dhe u kthye sėrish nė Napoli, ku qėndroi gjatė, por nuk siguroi ndonjė ndihmė efektive. Edhe mbreti Ferdinand i Napolit, ashtu si Venediku, pėrpiqej tė shmangte rrezikun osman mbi shtetin e tij, jo aq me veprime efektive ushtarake sesa me anėn e bisedimeve sekrete pėr paqe me sulltan Mehmetin II.

    Rrethimi III i Krujės (1467).
    Vdekja e Skėnderbeut (17 janar 1468)
    Nė mars tė vitit 1467, kur Skėnderbeu gjendej nė Itali, nėpunėsit osmanė kryen regjistrimin e popullsisė e tė tokave nė njė rajon tė kufizuar tė viseve tė shkelura prej tyre pėr tė vendosur nė to sistemin feudal ushtarak tė timareve. Ky regjistrim dėshmon mirė pėr pjesėmarrjen masive tė shqiptarėve nė luftė. Sipas tij, dhjetėra fshatra ishin shkatėrruar dhe braktisur nga popullsia, kurse shumica e fshatrave tė tjera kishin mbetur me pak banorė dhe kishin nga njė familje deri nė dhjetė. Kjo pamje e shkretuar e vendit ishte shkaktuar nga rrėnimet e luftės dhe masakrat e pushtuesve. Ajo lidhej edhe me largimin e popullsisė shqiptare, tė paaftė pėr luftė, nė vende tė sigurta e tė paarritshme pėr armiqtė, ndėrkohė qė tė tjerė gjendeshin nė radhėt e njėsive luftarake tė Skėnderbeut. Pėr mė tej dhuna e pushtuesit dhe uria detyroi tė emigronin nga Shqipėria nė vendet e tjera, kryesisht nė Itali, me mijėra e mijėra shqiptarė.
    Regjistri tregon se osmanėt kishin arritur pėrkohėsisht tė shtinin nė dorė njė numėr kėshtjellash tė Skėnderbeut, qė kontrollonin rrugėt e komunikimit tė Krujės me viset qė shtriheshin nė lindje tė saj, si Stelushin, Gurin e Bardhė, Koxhaxhikun e Rahovnikun (Dibrėn). Gjithashtu ai dėshmon se, nė atė kohė, ndėrmjet shqiptarėve dhe osmanėve ishin zhvilluar luftime tė ashpra nė tri rajone kryesore: nė atė tė Krujės, tė Koxhaxhikut (nė luginėn e Drinit tė Zi dhe nė juglindje tė Dibrės) dhe tė Rekės (nė verilindje tė Dibrės). Nė kėto rajone shumė fshatra ishin braktisur tėrėsisht nga banorėt pėr shkak tė luftimeve tė ashpra qė ishin zhvilluar pranė tyre. Ndėrkohė osmanėt u pėrpoqėn tė vinin nėn kontrollin e plotė tė tyre edhe rajone tė tjera, prandaj vijuan riregjistrimin kadastral tė tyre, nė rajonet e Tetovės, tė Kėrēovės etj. Krahas premtimit pėr postin e dizdarit tė Krujės, nė tetor tė vitit 1466 sulltani i kishte dhėnė nė zotėrim Ballaban Beut njė timar tė madh nė rajonin e Tetovės, me qėllim qė tė luftonte sa mė energjikisht pėr nėnshtrimin e atyre viseve.
    Nė ditėt e para tė prillit tė vitit 1467, Skėnderbeu u kthye nė atdhe nga Italia. Nė gjirin e popullit tė vet, si gjithnjė, ai gjeti besimin e patundur, dashurinė e pakufishme dhe gatishmėrinė e shqiptarėve pėr tė mbrojtur lirinė e vendit tė tyre.
    Skėnderbeu organizoi menjėherė njė ushtri tė fuqishme prej 16 mijė luftėtarėsh. Rradhėt e saj vazhdimisht shtoheshin, sepse, siē tregonte njė raguzan, “arbėrit vėrshonin drejt Skėnderbeut”.
    Me kėto forca, mė 19 prill 1467, Skėnderbeu sulmoi papritur dhe shpartalloi krejtėsisht njė ushtri qė shkonte nė pėrforcim tė trupave osmane qė mbanin tė rrethuar Krujėn. Komandanti i saj, i cili ishte vėllai i Ballabanit, Jonima, bashkė me tė birin, ranė rob nė duart e shqiptarėve. Pas katėr ditėsh, mė 23 prill, luftėtarėt e Skėnderbeut marshuan me shpejtėsi nė drejtim tė Krujės. Kėta, duke bashkėrenduar veprimet e tyre me kundėrsulmet e garnizonit tė kėshtjellės, e futėn ushtrinė osmane ndėrmjet dy zjarreve dhe e shpartalluan keqas. Gjatė betejės Ballaban Beu u vra nga njė mbrojtės krutan i kėshtjellės, Gjergj Aleksi. Ai u varros nė Petrelė.
    Trupat osmane u tėrhoqėn tė shpartalluara dhe shqiptarėt ēliruan kėshtjellat qė u pushtuan gjatė rrethimit tė dytė tė Krujės. Skėnderbeu rrethoi edhe kėshtjellėn e Elbasanit, por, duke mos pasur artileri, nuk e mori dot.
    Me kėto fitore shqiptarėt i dhanė fund rrethimit tė dytė tė Krujės, duke u shkaktuar humbje tė rėnda forcave ushtarake tė Perandorisė Osmane. Megjithėkėtė sulltan Mehmeti II nuk hoqi dorė nga synimi i tij pėr ta mposhtur sa mė shpejt qėndresėn shqiptare.
    Pa kaluar njė muaj nga shpartallimi i trupave tė Ballabanit, nė fund tė majit tė vitit 1467, sulltan Mehmeti II erdhi pėrsėri nė Shqipėrinė me tė gjitha forcat ushtarake tė Perandorisė Osmane. Kur u futėn nė luginėn e Shkumbinit, trupat armike u goditėn prej luftėtarėve shqiptarė. Duke pėrshkruar zhvillimin e kėsaj beteje, historiani osman Ibn Kemal shkruante se pranė Bushekut (nė juglindje tė Elbasanit) "arbėrit e ndezėn zjarrin e luftės, morėn nė duart e tyre ushtat, tė cilat u ngjajnė gjarpėrinjve helmues dhe qėndruan nė grykat e shpellave. Ata luftuan deri kur erdhi koha e mbrėmjes ... Kur lufta pushoi, u grumbulluan tė gjithė nė njė vend dhe nė mėngjes dolėn si njė lumė nga lugina dhe u vėrsulėn menjėherė mbi ushtrinė e Anadollit". Beteja ishte e ashpėr. Asnjėra palė nuk mundi tė sigurojė fitoren. Lidhur me kėtė ngjarje kronisti bizantin Kritobuli vinte nė dukje se "sulltani pasi urdhėroi ushtarėt qė tė grabisnin e tė plaēkisnin ... la maleve pjesėn mė tė madhe dhe mė luftarake tė ushtrisė ... kurse ai duke qėndruar bashkė me pjesėn tjetėr tė ushtrisė, plaēkiste vise tė tjera tė vendit, duke marshuar me ndalesa dhe duke ngritur fushime". Pas kėtyre veprimeve, sulltani me pjesėn kryesore tė ushtrisė rrethoi Krujėn duke menduar se mbrojtėsit e saj, tė lodhur nga rrethimi i mėparshėm njėvjeēar, nuk do t'u bėnin dot ballė goditjeve tė reja. Trupat osmane sulmuan gjithashtu Durrėsin dhe qendra tė tjera tė fortifikuara.
    Ashtu si nė rrethimet e mėparshme tė Krujės, Skėnderbeu me pjesėn kryesore tė trupave shqiptare qėndroi nė rrethinat e saj dhe prej andej organizoi vazhdimisht sulme mbi forcat osmane, qė mbanin tė rrethuar kėshtjellėn, e cila mbrohej si edhe mė parė nga garnizoni i saj nėn komandėn e Tanush Topisė.
    Pėrballė vendosmėrisė sė patundur tė shqiptarėve pėr tė mbrojtur me ēdo kusht lirinė e vendit, i bindur plotėsisht se me forcėn e armėve nuk mund tė mposhtej qėndresa shqiptare, sulltan Mehmeti II vendosi tė pėrdorte tani, me pėrmasa shumė mė tė gjera se mė parė, mjetin mė ekstrem: shfarosjen nė masė tė popullsisė.
    Jo vetėm te kronistėt bizantinė e osmanė, si bashkėkohės tė kėtyre ngjarjeve, por edhe nė letėrkėmbimin e atyre ditėve dhe nė dokumente tė tjera tė kohės, pėrmenden nė mėnyrė tė veēantė masakrat e ushtrive osmane gjatė vitit 1467 nė Shqipėri. Nė to vihen nė dukje "mizoritė e pashembullta tė sulltanit, i cili as pėr siguri e as pėr dhimbje nuk tė fal dhe nuk ka mėshirė", qė "po bėn nė Arbėri njė mijė dhunime, vrasje e mizori dhe po djeg e shkatėrron njė popull tė tėrė". Kėto veprime shtazarake shfarosėn me mijėra e mijėra njerėz, mijėra e mijėra tė tjerė u detyruan tė linin trojet e tyre e tė merrnin rrugėt e mėrgimit, por, megjithėkėtė, ai nuk arriti tė thyente vullnetin dhe qėndresėn e njė populli tė tėrė, qė luftonte pėr tė mbrojtur lirinė e vendit tė vet.
    Nė mbarim tė verės, trupat osmane me sulltan "fitimtarin" nė krye, tė rraskapitura dhe pa asnjė shpresė fitoreje, morėn rrugėn e kthimit tė ndjekura kėmba-kėmbės prej luftėtarėve shqiptarė. Si rrjedhojė e humbjeve tė rėnda, qė pėsuan trupat osmane gjatė viteve 1466-1467, sulltan Mehmeti II u detyrua tė hiqte dorė pėr disa vjet nga plani i tij pėr pushtimin e Shqipėrisė nėpėrmjet fushatave tė mėdha ushtarake.
    Pas largimit tė trupave osmane, si detyrė e ngutshme pėrpara vendit qėndronte pėrballimi i rrėnimeve dhe vėshtirėsive tė shumta tė shkaktuara nga lufta. Pėr masat qė duheshin marrė nė kėtė drejtim, nė janar 1468 Skėnderbeu thirri nė Lezhė Kuvendin e fisnikėve tė vendit. Ndėrkohė njė ushtri osmane e ardhur nga Kosova, sulmoi viset e Shkodrės. Ushtria shqiptare u mobilizua menjėherė, u doli pėrpara forcave armike dhe korri fitore nė betejėn qė u zhvillua pranė lumit tė Kirit. Kėtė herė shqiptarėt luftuan pa komandantin e tyre, Skėnderbeun, i cili nė atė kohė u sėmur. Pas disa ditėsh, mė 17 janar 1468, nė Lezhė, pushoi sė rrahuri zemra e tij. Lajmi i vdekjes sė Skėnderbeut shkaktoi njė pikėllim tė rėndė e tė papėrshkruar nė mbarė popullin shqiptar. "Me vdekjen e tij, - theksohej ato ditė nė Senatin e Venedikut, - arbėrit kanė rėnė nė njė ngashėrim dhe tronditje tė madhe".
    Gjergj Kastrioti - Skėnderbeu u varros nė katedralen e Shėn Kollit tė Lezhės, po nė atė vend ku ai themeloi Besėlidhjen Shqiptare.

    Qėndresa antiosmane e shqiptarėve tė Moresė nė shek. XV
    Si rezultat i emigrimeve masive, qė vazhduan gjatė gjithė gjysmės sė parė tė shek. XV, Morea (Peleponezi) kishte nė kėtė kohė njė popullsi shqiptare mjaft tė dendur. Ngulimet shqiptare qenė tė shpėrndara nė tė gjitha hapėsirat e Moresė, nė Akne, Korint, Argi, Arkadi, Meseni, Bardhuni, Majnė e nė Lakoni. Dokumentet veneciane dhe regjistrat osmanė tė kėsaj kohe japin tė dhėna mjaft interesante pėr shpėrndarjen e ngulimeve shqiptare nė More, pėr organizimin e bashkėsive shqiptare, veprimtarinė prodhuese tė tyre, pėr marrėdhėniet e tyre me autoritetet vendase etj. Sipas tyre nė mjaft zona shqiptarėt pėrbėnin popullsinė dėrrmuese. Kėshtu, sipas njė regjistri osman tė gjysmės sė dytė tė shek. XV, del se 155 qendėrbanime ndėr 198 qė kishin nahijet e Kallandricės, Sandamerit, Grebenesė e tė Hllamucit, nė Morenė veriore e tė mesme, ishin tė banuara nga shqiptarė. Raporte tė ngjashme demografike ndeshen edhe nė zona tė tjera, nė Korint, Arkadi, Majnė, Meseni, Lakoni etj. Mbi bazėn e njė pranie tė tillė masive tė banorėve shqiptarė, zona tė tėra nė More cilėsohen shpesh nga burimet e kohės si vende tė arbėrve.
    Qendėrbanimet e shqiptarėve tė Moresė kishin nė shumicėn e tyre emra karakteristikė shqiptarė qė pasqyronin ose emrin e origjinės sė banorėve ose emrin e familjes kryesore tė bashkėsisė. Ndėr emrat mė tipikė tė kėtyre qendėrbanimeve pėrmenden tė tilla si: Lėndina, Mali, Lumi, Ripėsi, Balta, Buzė-Mazi, Golemi, Kryekuqi, Zoga, Lalushi, Mansi, Voriboba, Floka, Kėmbėthekra, Matringa, Muzaka, Belushi etj.
    Qendėrbanimet shqiptare tė Moresė ishin tė karakterit bujqėsor dhe blegtoral. Ato pėrbėheshin nga territori i banuar dhe nga sipėrfaqja e arave, ullishteve, kullotave, pyjeve etj. Pėr shfrytėzimin e tyre, ashtu si banorėt e tjerė, shqiptarėt duhej t`u paguanin detyrimet pėrkatėse zotėrve ligjorė tė tokės, qė ishin sipas rastit Perandoria Bizantine, despotėt e Moresė, princėt latinė tė Akesė apo tė Athinės, Republika e Venedikut ose, nė fund, edhe sulltani osman. Gjithsesi detyrimi kryesor qė shqiptarėt duhej t'u ofronin sundimtarėve tė vendit, ishte shėrbimi ushtarak, qė kryhej nga burrat e aftė pėr luftė, kryesisht nė mbrojtjen e kėshtjellave nė rast rreziku. Nga shek. XV fillojnė tė bėhen gjithnjė mė tė shpeshta nė More repartet e luftėtarėve profesionistė shqiptarė (stratiotėt). Kėto ishin njėsi tė kalorėsisė sė lehtė qė ndonjėherė pėrfshinin disa mijėra luftėtarė. Nėn komandėn e njė kreu stratiotėt shqiptarė siguruan pėr njė kohė tė gjatė mbrojtjen e kėshtjellave nga sulmet osmane. Repartet e stratiotėve ngriheshin mbi bazėn e pėrkatėsisė sė njėjtė etnike, por nė to luanin rol edhe lidhjet familjare. Pjesėtarėt e tyre ishin shpeshherė anėtarė tė njė ose mė shumė grupeve familjare. Njė gjė e tillė i bėnte repartet e stratiotėve njėsi vėrtet tė qėndrueshme dhe koherente. Moment i rėndėsishėm i kėtij kohezioni qe figura e komandantit tė stratiotėve (capo stratioti). Ky gėzonte njė autoritet tė padiskutueshėm, qė rridhte si nga prejardhja ashtu dhe nga virtytet dhe lavdia e tij luftarake.
    Stratiotėt shqiptarė u bėnė kėshtu protagonistėt e qėndresės kundėr invazionit osman nė More.
    Nė fillim tė shek. XV Peloponezi vazhdonte tė ishte i copėtuar politikisht midis sundimtarėve tė ndryshėm. Pjesa veriore e tij ndahej ndėrmjet princit gjenovez Asani II Aēajuoli, kurse pjesa jugore qeverisej nga despotėt bizantinė tė familjes perandorake tė Paleologėve. Nga ana e vet, Republika e Venedikut kontrollonte njė numėr kėshtjellash strategjike tė shpėrndara gjatė bregdetit, siē ishin ato tė Koronės, Modonit, Nauplionit etj. Burimet e kohės njoftojnė se nė zona tė gjera tė Peloponezit, si nė Arkadi, Bardhuni, Mainė etj., kishte bashkėsi tė tėra shqiptare qė qėndronin mė vete e qeveriseshin nga krerėt e tyre. Njė numėr akoma mė i madh fshatrash shqiptare ishin nėn juridiksionin e sundimtarėve tė huaj tė Peloponezit. Shqiptarėt pėrbėnin gjithsesi forcėn kryesore ushtarake tė kėtyre sundimtarėve. Kjo ėshtė arsyeja qė shqiptarėt e Peloponezit, pavarėsisht nga statusi i tyre, u bėnė kėtu faktori kryesor i qėndresės antiosmane.
    Ballafaqimi i parė i shqiptarėve tė Peloponezit me osmanėt u bė nė vitin 1432. Komandanti turk i Thesalisė, Turhan Pasha, kreu atė vit njė inkursion qė preku deri viset qendrore tė Peloponezit. Ndėrkohė qė despotėt bizantinė dhe sundimtarėt e tjerė tė Peloponezit nxituan tė binin nė ujdi me Turhan Pashėn, shqiptarėt i bėnė kėtij njė qėndresė tė ashpėr. Qendra e saj u bė Davi, lokaliteti i Arkadisė sė banuar nga popullsi e dendur shqiptare. Pas betejash tė pėrgjakshme, forcat osmane mundėn tė fitojnė epėrsi e t'i thyejnė shqiptarėt nė njė sulm vendimtar. Shumė prej kėtyre mbetėn tė vrarė. Turhan Pasha urdhėroi tė thereshin deri tek i fundit kryengritėsit shqiptarė, qė u zunė rob e qė ishin rreth 800 veta, dhe me kokat e prera tė tyre u ngritėn pirgje.
    Nė vitin 1444 shėnohet njė tjetėr moment i rėndėsishėm i qėndresės antiosmane tė shqiptarėve tė Moresė. Kėsaj radhe kundėr osmanėve u ngrit edhe despoti Konstantin Paleologu, i cili shpresonte tė shfrytėzonte rastin pėr tė shtrirė sundimin e tij nė krejt Peloponezin, madje edhe pėrtej tij. Nė fakt tentativa e tij gjeti pėrkrahje jo vetėm te shqiptarėt e Peloponezit, por edhe tek ata tė Beocisė, Atikės e Thesalisė. Autoriteti i sulltanit nė kėto vende u godit rėndė dhe nė fund tė vjeshtės vetė sulltan Murati II u nis me njė ushtri tė madhe kundėr kryengritėsve. Pasi shkatėrruan murin mbrojtės tė istmit tė Korintit (Eksamilin) qė ndante Peloponezin nga kontinenti, ushtritė osmane u derdhėn duke e shtruar vendin nė zjarr e hekur. Despoti Konstandin i trembur nga reagimi i egėr i Sulltanit nxitoi tė kėrkojė ujdi me tė, duke pranuar tė bėhej vasal i tij si dhe duke dhėnė njė tribut tepėr tė rėndė. Sidoqoftė edhe pas kėsaj fushate, osmanėt ende nuk vendosėn tė instalonin garnizone ushtarake nė Peloponez, nė Atikė e nė Beoci, siē kishin bėrė nė Thesali e Maqedoni.
    Ballafaqimi me osmanėt nxori nė pah edhe kontradiktat midis shqiptarėve dhe sundimtarėve greko-bizantinė tė Peloponezit. Ndėrsa tė parėt i tėrhiqte nė qėndresėn antiosmane dėshira pėr tė ruajtur lirinė dhe pronat e veta, tė dytėt bashkoheshin me tė pėr tė ruajtur e zgjeruar privilegjet e zotėrimet e tyre. Qėllimet egoiste i shtrėngonin kėta tė kėrkonin me rastin mė tė parė kompromis me pushtuesin.
    Kundėrshtia e motiveve dhe e interesave ēoi pashmangėrisht nė konflikt tė hapur midis despotėve greko-bizantinė dhe shtetasve tė tyre shqiptarė. Nė vitin 1453 shqiptarėt e Peloponezit tė udhėhequr nga Pjetėr Bua dhe Teodor Buhali, ngritėn krye kundėr despotėve Dhimitėr e Thoma Paleologu. Me kryengritėsit shqiptarė u bashkua dhe princi i Akesė, Centurion Zakaria. Shqiptarėt i ofruan shėrbim Venedikut nėpėrmjet qeveritarit venecian tė Koron-Madonės. Senati e urdhėroi kėtė qė "t'i mbante arbėrit me shpresė, duke i nxitur e dhėnė kurajo pėr tė luftuar trimėrisht". Por vetė nuk u angazhua, pėrkundrazi. Nė korrik 1454 Venediku dėrgoi njė legat nė More, i cili kishte pėr detyrė qė tė paqėtonte shqiptarėt me despotėt. Megjithatė, shqiptarėt nuk dėgjuan tė merreshin vesh me despotėt Paleologė. Ata vendosėn tė njihnin si sundimtar tė vendit Manuel Kantakuzenin, rival i tė parėve. Burimet duan tė thonė se Manueli dhe gruaja e tij pėr tė vendosur kėtė aleancė u detyruan tė merrnin emrat shqiptarė Gjin e Kuqe. Pavarėsisht se Buhali u zu rob gjatė njė beteje, kryengritėsit shqiptarė e rrezikuan rėndė pushtetin e despotėve Paleologė. Tė dėbuar nga njė pjesė e mirė e zotėrimeve tė tyre, kėta iu drejtuan pėr ndihmė Turhan Pashės, i cili dėrgoi menjėherė trupat e tij nė Peloponez. Forcat e bashkuara osmano-greke u drejtuan mė sė pari nė kėshtjellėn e Bardhunies, ku shqiptarėt ishin strehuar bashkė me familjet e tyre. Pas disa ditė luftimesh, kėta u pėrpoqėn tė ēajnė rrethimin, por pa sukses. Sipas historianit Halkokondili, turqit zunė rob rreth 10 mijė veta, mė tė shumtėt ishin gra e fėmijė. Nė Leondari, nė luftė me forcat osmane, ra komandanti shqiptar Petro Buziqi. Paskėtaj forcat greko-osmane morėn edhe fortesat e Itonit e tė Aetosit, duke shtypur edhe kėsaj here shqiptarėt kryengritės. Njė pjesė e mirė e kėtyre u detyruan tė pranojnė pėrsėri sundimtarėt e vjetėr.
    Pas kėsaj fushate u pa qartė se pengesa kryesore qė u kundėrvihej osmanėve nė Peloponez ishin popullsitė e atjeshme shqiptare. Despotėt bizantinė, nė grindje me njėri-tjetrin e me sundimtarėt e tjerė, ranė pėrfundimisht nė gjendjen e vasalit tė sulltanit. Ky i la ata akoma pėr ca kohė nė krye tė zotėrimeve tė tyre me kusht qė tė paguanin njė haraē tė rėndė dhe tė mbanin nėn fre shqiptarėt e pabindur. Dhimitėr e Thoma Paleologu nuk ishin nė gjendje tė plotėsonin as njėrin e as tjetrin nga kėto kushte. Nė prill tė vitit 1458 vetė sulltan Mehmeti II u vu nė krye tė njė ushtrie qė nė 15 maj kaloi fortifikimet e Heksamilit, tė cilat mbronin kalimin e istmit tė Korintit e u derdhėn nė Peloponez. Despotėt Paleologė nisėn me ngut njė ambasadė pėr te sulltani, pėr t'i dorėzuar njė pjesė tė haraēit e pėr t'i dhėnė provė tė besnikėrisė sė tyre. Por kėsaj radhe Mehmeti II kishte vendosur ta nėnshtronte pėrfundimisht Peloponezin e t'i jepte fund sundimit tė despotėve bizantinė. Prej Korintit, ushtria osmane depėrtoi drejt jugut dhe u ndal nga shqiptarė vendas tė prirė nga kreu i tyre, Dhoksi. Pas njė qėndrese tė ashpėr, mbrojtėsit shqiptarė pranuan ta dorėzojnė kėshtjellėn kundrejt premtimit se ata dhe familjet e tyre nuk do tė pėsonin gjė. Megjithatė sulltani vuri njė garnizon osman nė kėshtjellė dhe mori me vete 300 fėmijė si pengje.
    Prej Tarsit ekspedita osmane iu drejtua kėshtjellės sė Fliundit, ku ishin grumbulluar shqiptarėt dhe grekėt e rrethinave. Pėrballė qėndresės sė pamposhtur tė tė rrethuarve, osmanėt tentuan t'i bindin ata tė dorėzohen duke u prerė burimet e ujit. Historiani Halkokondili tregon se gjendja e tė rrethuarve u bė aq e rėndė, saqė ata u detyruan tė therin kafshėt nė mėnyrė qė me gjakun e tyre tė shuanin etjen dhe tė gatuanin bukėn. Ndėrkohė trupat jeniēere zbuluan njė shteg tė mureve tė paruajtur, u derdhėn nėpėr tė dhe dogjėn e plaēkitėn qytetin. Pothuaj krejt popullsia vendase u masakrua.
    Paskėtaj osmanėt iu drejtuan kėshtjellave Akriv dhe Rupel; dy ditė me radhė mbrojtėsit e Rupelit, qė ishin gjithashtu shqiptarė, u mbrojtėn me vendosmėri. Por mė nė fund, pėrballė epėrsisė absolute tė forcave osmane ata vendosėn tė dorėzohen. Gjithė popullsia e Rupelit, me gra e fėmijė, u shpėrngulėn me forcė nė Stamboll. Vetėm 20 shqiptarė qė kishin luftuar mė parė nė Tars kundėr sulltanit e qė me tė njėjtin qėllim kishin ardhur edhe nė Rupel, iu nėnshtruan hakmarrjes sė Mehmetit II. Ky urdhėroi qė t'u thyheshin gjymtyrėt me gjyle hekuri.
    Prej kėndej trupat osmane vazhduan marshimin e tyre drejt jugut dhe rrethuan fortesėn malore tė Pazenikit. Fillimisht ata u pėrpoqėn ta marrin me forcė kėtė fortesė, por mbrojtėsit shqiptarė tė saj i thyen sulmet e njėpasnjėshme tė osmanėve. Paskėtaj sulltani mendoi t'i bindė shqiptarėt ta dorėzojnė me dėshirė fortesėn e pėr kėtė qėllim pėrdori si ndėrmjetės Manuel Kantakuzenin, qė gjatė kryengritjes sė vitit 1454 ishte njohur nga shqiptarėt si despot, nė vend tė Thomait e Dhimitrit. Por shqiptarėt deklaruan se nuk kishin ndėrmend t'i venin pas ish-prijėsit tė tyre nė rrugėn e bashkėpunimit me sulltanin. Pėrfundimisht, Mehmeti II u shtrėngua tė hiqte rrethimin e Pazenikit e tė merrte rrugėn e kthimit drejt veriut. Pėrpara se tė kapėrcente istmin, Mehmeti II vendosi tė pushtonte me ēdo kusht fortesėn e Korintit, tė cilėn trupat e tij e mbanin tė rrethuar qė nga fillimi i fushatės. Mbrojtėsit e kėshtjellės, ndėr tė cilėt shumė shqiptarė, u rezistuan trimėrisht bombardimeve e sulmeve tė pafund tė osmanėve. Kur sulltani u bė gati tė ngrinte rrethimin e tė kthehej nė Stamboll, disa fisnikė tė qytetit me peshkopin grek nė krye i ēuan atij fjalė se mbrojtėsit ishin nė pikėn e fundit tė qėndresės, duke qenė se tashmė u ishin mbaruar tė gjitha rezevat ushqimore. Ky lajm e bėri sulltanin tė kthejė mendje e tė sulmojė mė me egėrsi kėshtjellėn e rrethuar. Mė 6 gusht 1458 komandanti i kėshtjellės Mateo Asanes ua dorėzoi atė osmanėve, pasi u kėshillua me zotėrit e tij, despotėt Thoma e Dhimitėr Paleologu. Bashkė me Korintin kėta u detyruan t'i lėshojnė sulltanit pjesėn mė tė madhe tė zotėrimeve tė tyre, Patrasin, Voshticėn, Kalavriten etj., si dhe t'i japin atij njė tribut vjetor prej 3 mijė dukatėsh. Ndėrkohė Mehmetit II i ishte dorėzuar edhe qyteti i Athinės. Gjatė kthimit pėr nė Stamboll, sulltani bėri njė vizitė nė qytetin e famshėm, i pritur me nderim nga kleri qė i dorėzoi nė mėnyrė solemne ēelėsat e qytetit.
    Ngjarjet e vitit 1458 e prishėn pėrfundimisht aleancėn e shqiptarėve me despotėt e paqėndrueshėm tė Peloponezit, tė cilėt kėtej e tutje sundonin si vasalė tė thjeshtė tė sulltanit nė zotėrimet e pakta qė ky u la nė Peloponez. Madje shumė shpejt dy vėllezėrit Paleologė hynė nė luftė me njėri-tjetrin pėr shkak tė kėtyre zotėrimeve. Nė kėtė luftė civile Dhimitri kėrkoi bashkėpunim me krerėt shqiptarė me ndihmėn e tė cilėve mori kėshtjellat e Karitanicės, Bardhunies, Kastricės, Kallamatės, Zarnatės, si dhe gjithė krahinėn e Mainės, nė ekstremin jugor tė gadishullit. Mehmeti II dėrgoi qeveritarėt e Thesalisė dhe tė Peloponezit pėr tė shuar kryengritjen, por kėta s'mundėn pėrveēse arritėn disa fitore tė pjesshme e tė paqėndrueshme. Edhe paskėtaj krerėt shqiptarė tė kėshtjellave vazhduan tė mos t'i bindeshin as sulltanit e as despotėve bizantinė. Ndaj nė prill 1460 Mehmeti II iu drejtua pėrsėri Peloponezit me njė ushtri tė madhe. I shoqėruar nga trupat e komandantit osman tė vendit, shqiptarit Hamza Zenebishi, nė maj tė atij viti ai pushtoi kryeqytetin e saj, Mistran. Despoti Dhimitėr Paleologu u dorėzua te sulltani. Prej kėndej sulltani pushtoi me sulm kėshtjellat e Bardhunies e tė Kastricės, ku humbi shumė jeniēerė. Mbrojtėsit e Kastricės, 300 shqiptarė, u zunė e u therėn deri tek i fundit, ndėrsa komandanti i tyre, Primo Koka, u sharrua dy copėsh.
    Pėrballė barbarisė sė ekspeditės osmane, banorėt e Leondarit dhe tė viseve tė tjera tė Lakonisė u grumbulluan nė fortesėn e papushtueshme tė Gardhiqit. Gardhiqi ishte feud i familjes shqiptare Bakali. Nėn udhėheqjen e Manuel Bakalit, shqiptarėt i hodhėn poshtė ofertat e Mehmetit II pėr tė dorėzuar pa luftė kėshtjellėn. Por mungesa e ushqimeve dhe e ujit nė kushtet e njė popullsie tė mbingarkuar e tė njė vape rraskapitėse i detyroi mbrojtėsit e kėshtjellės t'u dorėzohen osmanėve. Sulltani i pėrsėriti edhe kėtu nė Gardhiq skenat e tmerrit tė Kastricės. 6 mijė veta tė lidhur kėmbė e duar u therėn nė sheshin e kėshtjellės. Kėsaj radhe nuk u kursyen as gratė e fėmijėt. Vetė kėshtjella u rrafshua me tokėn. Historiani bizantin Kritobuli pohon se me kėtė ndėshkim makabėr, Mehmeti II synonte t'i trembte shqiptarėt e Peloponezit nė mėnyrė qė tė mos ngriheshin mė kundėr tij. Manuel Bakali, Krokodejl Klada e disa krerė tė tjerė tė qėndresės mundėn t'i shpėtojnė masakrės e tė strehohen gjetkė. Ndėrkaq nė dorė tė osmanėve ranė edhe kėshtjella tė tjera, si Kiparisia, Karytaina, Andrusa e Itome. Ekspedita osmane pėrshkoi gjithė pjesėn jugore tė Peloponezit, duke kursyer vetėm zotėrimet e Venedikut, me tė cilin sulltani kishte nėnshkruar atė kohė paqe. Pėrfaqėsuesi i fundit i pushtetit tė vjetėr nė More, despoti Thoma Paleologu e braktisi vendin dhe u strehua nė Korfuz.
    Paskėtaj ekspedita osmane iu drejtua viseve veriperėndimore tė Moresė, ku mori fortesėn Klumacion dhe rrethoi kėshtjellėn e Kalavrites. Komandant i kėsaj ishte shqiptari Doksja, i cili sipas kronistit Sfrance "nuk pyeste as pėr despotin, as pėr sulltanin e as pėr vetė Zotin". Por nė fund edhe kjo kėshtjellė u mor dhe mbrojtėsit e saj shqiptarė me Doksjen nė krye u masakruan mizorisht. Pas pėrleshjesh tė pėrgjakshme Mehmeti II pushtoi dhe kėshtjellat Grevenon, Kastrimenon, Salmenikion e sė fundi dhe Korintin, ku ndėrkohė kishin gjetur strehim shumė shqiptarė tė ikur nga zonat e tjera tė Peloponezit. Kėta u mashtruan nga premtimi i sulltanit se do t'u falte jetėn e pasurinė dhe ia dorėzuan atij kėshtjellėn. Po ashtu si dhe mė parė, Mehmeti II e shkeli fjalėn e dhėnė dhe urdhėroi tė ekzekutohen tė gjithė luftėtarėt shqiptarė.
    Nė pėrfundim tė kėsaj fushate Mehmeti II e ktheu Peloponezin nė njė tokė tė pushtuar. Turqit proceduan nė regjistrimin e tokave dhe nė vendosjen e sistemit tė timarit. I kėsaj kohe ėshtė njė regjistėr osman i Peloponezit, qė pasqyron regjistrimin e njė sėrė zonave tė Peloponezit verior e qendror, si Kallandrica, Sandemiri, Grebenea, Hlumca e Vomiro. Nė regjistėr figurojnė listat e 198 qendėrbanimeve, nga tė cilat 155 janė pėrcaktuar shprehimisht si shqiptare. Regjistri nė fjalė ėshtė i pari i natyrės sė tij qė dėshmon intensitetin e ngulimeve shqiptare nė Peloponez.
    Pėr tė shuar ēdo tentativė kryengritjeje, ata bėnė rrafsh me tokėn njė numėr fortesash dhe detyruan tė vendoseshin nė fushė mjaft bashkėsi shqiptare qė jetonin nė vise malore. Megjithatė, nė Peloponez vazhduan tė qėndrojnė edhe paskėtaj tė ndezura vatrat e qėndresės antiosmane, sidomos nė krahinat e mbrojtura malore, si qe ajo e Manit.
    Sidoqoftė, nė pikėpamje tė sovranitetit shtetėror, pas shkatėrrimit tė Despotatit bizantin pothuajse gjithė Moreja hyri nėn sundimin osman. Mbeteshin vetėm njė numėr kėshtjellash, tė cilat vazhdonin tė ishin zotėrim venecian. Midis Venedikut e sulltanit ishte akoma nė fuqi paqja e vitit 1454. Por ndryshimi i situatės luftarake nė More ashtu si dhe gjetkė i vuri zotėrimet e Venedikut nėn kėrcėnimin e drejtpėrdrejtė tė invazionit osman. Ndaj Republika e Lagunave filloi tė merrte masa serioze pėr mbrojtjen e zotėrimeve tė saj moreate. Njė numėr i madh stratiotėsh shqiptarė u pajtuan nė shėrbim tė Venedikut, duke iu shtuar atyre qė ishin rekrutuar nga komandantėt venecianė qysh mė parė. Atyre iu besua mbrojtja e kėshtjellave tė Koronit, Modonit, Argosit, Nauplionit etj. Tė tillė qenė Krokodejl Klada dhe Pjetėr Bua, tė cilėt ishin dalluar nė betejat e mėparshme kundėr osmanėve. Pėrveē tyre nė shėrbim tė Venedikut hynė formacionet e stratiotėve shqiptarė tė komanduara nga krerėt e familjeve Bakali, Menalja, Rali, Buziqi, Manasi. Familjeve tė stratiotėve shqiptarė Venediku u dha toka e kullota nė afėrsi tė kėshtjellave, ku ata mund tė strehoheshin nė rast rreziku. Atyre iu krijuan edhe lehtėsira fiskale.
    Akti i parė i konfrontimit midis osmanėve dhe venecianėve nė More filloi me sulmin kundėr zotėrimit venecian tė Argosit nė prill 1463. Osmanėt e morėn thuajse pa luftė kėshtjellėn falė tradhtisė sė njė prifti grek. Pas luhatjeve tė gjata, mė 28 korrik 1463 Venediku i shpalli luftė Portės. Trupat veneciane ripushtuan Argosin e rrethuan Korintin, por shumė shpejt sulltani dėrgoi nė More njė ushtri tė madhe nėn vezirin e madh Mahmud Pashėn. Ky ripushtoi njė numėr kėshtjellash qė kishin kaluar nėn venecianėt. Inkursionet osmane u shtrinė deri nė kėshtjellėn e Koronit e Modonit, por kėto mundėn tė rezistojnė. Mahmud Pasha me anė tė premtimeve arriti tė tėrheqė me vete edhe njė pjesė tė shqiptarėve tė Lakonisė e tė Mainės nė jug tė vendit e t'i bindė tė vendoseshin nė zonėn osmane. Nė Nauplion ndeshėn gjithashtu nė njė qėndresė tė ashpėr tė garnizonit tė kėshtjellės, bėrthamėn e tė cilit e pėrbėnin stratiotėt shqiptarė tė udhėhequr nga Pjetėr Bua. Por edhe kėtej osmanėt u detyruan mė nė fund tė tėrhiqeshin pa mundur ta pushtojnė.
    Angazhimi i Venedikut nė luftė me sulltanin bėri qė shqiptarėt e Peloponezit tė afroheshin nė masė e tė luftonin nėn flamurin e tij.
    Nė zotėrimet e Venedikut erdhėn shqiptarė nga zonat e tjera tė Moresė qė ishin nėn pushtimin osman. Kėshtu, nė mars 1466, fisniku shqiptar i myslimanizuar Hamza Bua Shpata, nga fisi i njohur i Shpatajve, kaloi nė anėn e Venedikut, duke u rikthyer nė fenė e krishterė e duke dorėzuar kėshtjellėn e Oksivunit dhe territoret pėrreth. Bashkė me tė kaluan nė anė tė Venedikut edhe 50 familje tė tjera shqiptare.
    Gatishmėria e shqiptarėve tė Moresė pėr tė luftuar pėr mbrojtjen e lirisė kundėr osmanėve, dėshmohet mė sė miri nga njė raport i proveditorit venecian pėr Morenė, Xhakomo Barbarigo, i shkruar nė muajin korrik 1465: "... Sė fundi u takova me tė nderuarin Mihal Rali Trimin (djalin) e me fjalė tė zgjedhura i bėra tė ditur se nėse do tė vinte tė shėrbente me njerėzit e tij te ne, do t'i jepeshin 80 dukatė nė vit si provizion. Por ai m`u pėrgjigj se babai i tij ishte ndėr fisnikėt kryesorė tė Moresė dhe se ai, i biri, nuk binte mė poshtė tė atit nga karakteri. Ndaj, edhe pse ishte nė ngushticė ekonomike, kishte vendosur t'i shėrbente Sinjorisė me shpenzimet e veta pa shpėrblim derisa kjo luftė tė merrte fund".
    Stratiotėt shqiptarė tė Moresė u angazhuan nė veprimet luftarake kundėr osmanėve edhe jashtė Moresė. Kėshtu, nė verėn e vitit 1477, nėn komandėn e Dhimitėr Bokalit, 300 stratiotė shqiptarė nga viset e Koronės, u dėrguan nė Shqipėri pėr mbrojtjen e Krujės. Njė tjetėr stratiot i shquar shqiptar nga Morea, Krokodejl Klada, mori pjesė mė 1481 nė kryengritjen e fuqishme antiosmane tė Himarės dhe u shqua si njė ndėr krerėt kryesorė tė saj nė krah tė Gjon Kastriotit.
    Paqja e 25 janarit 1479 midis Venedikut e Portės sė Lartė ndikoi nė keqėsimin e gjendjes sė shqiptarėve nė pėrgjithėsi dhe tė marrėdhėnieve tė tyre me Republikėn e Venedikut. Kjo, nga njėra anė, nuk pėrfshiu nė paqe edhe gjithė ata fisnikė shqiptarė qė gjatė konfliktit veneto-osman kishin mbajtur barrėn kryesore tė luftės. Nga ana tjetėr, pa pyetur fare vendasit, ajo u dorėzoi osmanėve njė numėr zotėrimesh si nė Shqipėri, ashtu dhe nė More. Nė kėtė tė fundit, nė bazė tė Traktatit tė Paqes, osmanėt duhet tė merrnin krahinėn malore tė Mainės, qė kishte qenė njė nga vatrat kryesore tė qėndresės shqiptare.
    Nė kushtet e reja, Venediku nuk ngurroi t`i braktiste luftėtarėt shqiptarė e tė miqėsohej me osmanėt. Nė verėn e vitit 1480 komandanti osman i Moresė i propozonte Venedikut hapur tė pėrzinte stratiotėt shqiptarė nė shėrbim tė tij: "Nėse ju i dėboni arbėrit nga ky vend, midis nesh nuk do tė ketė mė grindje", i shkruante ai proveditorit venecian. Edhe pse njė gjė tė tillė Venediku s'mund ta bėnte pėr shkakun se qė tė gjitha kėshtjellat e tij nė More mbroheshin nga stratiotė shqiptarė, ai i udhėzoi vazhdimisht proveditorėt e vet nė More qė tė shmangnin ēdo lloj konfrontimi tė stratiotėve shqiptarė me forcat osmane.
    Kjo politikė e re e Venedikut ndaj Portės sė Lartė nuk u pranua nga mjaft krerė shqiptarė, qė ishin rekrutuar nė trupat e Sinjorisė pikėrisht pėr tė luftuar kundėr invadorėve osmanė. Pavarėsisht nga paqja e re midis Venedikut e Portės, ata vazhduan tė luftojnė kundėr forcave osmane. Pati ndėr ta qė e braktisėn shėrbimin pėr llogari tė Venedikut. Kėshtu veproi p.sh. kreu stratiot Teodor Bua, qė braktisi kėshtjellėn e Nauplionit e nė krye tė stratiotėve tė tij, sulmoi osmanėt nė afėrsi tė Argosit. Paskėtaj ai i bashkoi forcat e tij me ato tė stratiotėve tė njohur Krokodejl Kladės nė Mainė. Sė bashku, ata formuan njė forcė tė madhe goditėse qė i shqetėsoi si venecianėt, ashtu dhe osmanėt. "Ata po turbullojnė paqen qė kemi me sulltanin", i relatonte atė kohė qendrės qeveritari venecian i Moresė.
    Venecianėt u angazhuan pėrpara qeveritarit osman tė Moresė se do tė bėnin ēmos pėr tė kapur "rebelėt". Dy krerėt shqiptarė u dėnuan me vdekje nė mungesė. Qeveritari venecian dėrgoi pėr kėtė qėllim reparte me stratiotė tė tjerė shqiptarė. Por nė fund ai i raportoi Senatit nė Venedik se shqiptarėt rebelė qe e pamundur tė kapeshin, qoftė sepse ata gjenin strehim tė sigurtė ndėr fshatrat shqiptare, qoftė se stratiotėt e tjerė, qė ai dėrgoi nė ndjekje tė rebelėve, refuzuan tė ndesheshin me ta, pasi siē thoshin "qenė tė njė kombi".
    Sidoqoftė, shumė stratiotė shqiptarė, ndėr ta dhe Krokodejl Klada, pas paqes veneto-osmane tė vitit 1479 u detyruan ta braktisnin Morenė. Njė pjesė e tė ikurve u vendos nė ishujt Hidra, Specia, Poros, Kulluri (Salamina) etj., ku ende sot flitet gjuha shqipe. Tė tjerė u vendosėn sė bashku me familjet e tyre nė Mbretėrinė e Napolit. Kujtimi i kėtij eksodi drejt Italisė, qė pėrkoi dhe me eksodin masiv nga Shqipėria tė po kėsaj kohe, ruhet akoma sot nė vargjet e kėngės sė hershme tė arbėreshėve tė Italisė: "O e bukura More". Tė tjerė stratiotė tė zotėrimeve tė Venedikut nė More u tėrhoqėn prej kėndej dhe u pėrdorėn prej saj nė frontet e tjera, sidomos nė Italinė e Veriut. Nė betejat e atjeshme, stratiotėt shqiptarė shkėlqyen pėr virtytet e tyre luftarake. Kronisti frėng Filip de Komini, qė shoqėroi mbretin Karl VIII gjatė fushatės nė Itali, mė 1495, pati rast tė njohė nė fushėn e betejės stratiotėt shqiptarė qė luftonin nė anėn e Venedikut. "Ata janė luftėtarė tė guximshėm, qė u hapin punė ushtrive armike", - shkruan ai nė kujtimet e tij.
    Mjaft stratiotė shqiptarė hynė nė shėrbim tė komunave tė ndryshme italiane e tė sovranėve tė ndryshėm tė Evropės, duke kontribuar kėshtu nė pėrforcimin e njė imazhi heroik tė luftėtarit shqiptar tė krijuar nė Evropė falė luftėrave tė shqiptarėve nėn udhėheqjen e Skėnderbeut. Figura tė tilla stratiotėsh, si ajo e Merkur Buas apo e Manol Bleshit u kėnduan edhe nė epikėn historike.
    Me gjithė eksodin e madh tė shqiptarėve nga Morea e nga viset e tjera greke gjatė fazave tė ndryshme tė pushtimit osman, dokumentet e mėvonshme tė shek. XVI-XVIII dėshmojnė, se popullsia shqiptare nė More mbeti mjaft e dendur. Ende nė fund tė shek. XVIII, njė autor e quan Morenė "Arbėria greke" (Albania Greca).

  4. #44
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Shteti i Gjon Kastriotit
    Kastriotėt ishin familje fisnike dhe dinastia drejtuese mė e rėndėsishme e jetės politike dhe ushtarake tė Shqipėrisė nė shek. XV.
    Pėr pemėn gjenealogjike, vend-origjinėn dhe veprimtarinė e Kastriotėve gjatė shek. XIV dihet fare pak. Prandaj, pėr kėto ēėshtje, mendimet e historianėve kanė qenė tė ndryshme.
    Pėr herė tė parė pėrmendet njė Kastriot nė vitin 1368 si kėshtjellar i Kaninės. Ka studjues qė shohin te ky kėshtjellar njė paraardhės tė Kastriotėve tė mėvonshėm, qė ėshtė dėbuar nga pronat e veta. Njė mendim i tillė duhet pranuar si supozim, sepse nuk ka lidhje me tė dhėnat pėr Kastriotėt qė japin mė pas burimet historike. Prej disa familjeve shqiptare, qė emigruan nė Itali, Kastriotėt njihen edhe me njė mbiemėr tė dytė: Mazreku.
    Sipas dy historianėve mė tė hershėm shqiptarė, Marin Barlecit e Dhimitėr Frėngut, Kastriotėt ishin nga Mati qė, sipas mendimit tė kohės, shtrihej deri nė bregdet. Nė kėtė pėrfundim ata janė nxitur nga pozicioni gjeografik kyē i trevės sė Matit, si vend-kryqėzimi i rrugėve qė lidhnin krahinat e ndryshme tė shtetit tė Kastriotėve si nė kohėn e Gjon Kastriotit, ashtu edhe nė atė tė Skėnderbeut. Kurse periudhave mė tė hershme tė veprimtarisė sė familjes Kastrioti autorėt e sipėrpėrmendur nuk i kanė kushtuar vėmendje, aq sa nė veprat e Marin Barlecit e tė Dhimitėr Frėngut nuk pėrmendet as emri i gjyshit tė Skėnderbeut. Kurse njė autor tjetėr shqiptar, bashkėkohės me dy tė parėt, Gjon Muzaka, ka rrėfyer se gjyshi i Skėnderbeut quhej Pal dhe se, sipas tij, kishte qenė proniar i dy fshatrave tė Dibrės sė Poshtme, Sinjės dhe Gardhit tė Poshtėm, rrėfim ky qė mund tė merret me njė farė rezerve. Tregimi i mėsipėrm i Gjon Muzakės ka shėrbyer si argument kryesor pėr ndonjė historian tė ditėve tona qė Dibrėn ta konsiderojė si vendorigjinėn e Kastriotėve. Po ashtu, si Marin Barleci, edhe Gjon Muzaka ka shėnuar se Gjon Kastrioti ka pasur nė zotėrim Matin. Dhimitėr Frėngu ka shkruar se Kastriotėt zotėronin edhe Ujmishin. Tre autorėt e mėsipėrm i shkruan veprat e tyre nė fillim tė shek. XVI dhe larg Shqipėrisė, kur jetonin si emigrantė nė Itali. Mė pas, nė vitin 1553, njė tjetėr shqiptar, Andre Engjėlli, ka shkruar nė Romė se paraardhėsit e Gjon Kastriotit, pėrveē Matit, kanė zotėruar Kastorien dhe Ymenestrien. Sipas kėtij autori, Gjon Kastrioti ka qenė i biri i “Gjergj Kastriotit” dhe ky i “Kostandin Kastriotit, tė mbiquajtur Mazreku” qė kishte vdekur nė vitin 1390.
    Vepra e Gjon Muzakės ėshtė mė e saktė dhe mė e besueshme se ajo e A. Engjėllit, prandaj thuajse tė gjithė studiuesit e sotėm mendojnė se gjyshi i Skėnderbeut quhej Pal.
    Pėrveē autorėve tė mėsipėrm, ėshtė edhe njė autor tjetėr i mėvonshėm, por shumė i rėndėsishėm, sepse ka jetuar nė Shqipėri, kleriku i ndritur shqiptar, Frang Bardhi. Nė vitin 1636 ai botoi njė vepėr polemizuese pėr tė mbrojtur origjinėn shqiptare tė Skėnderbeut, kundėr pėrpjekjeve tė J. Marnoviēit pėr ta nxjerrė atė me origjinė sllave. Nė veprėn e tij Frang Bardhi i ka kushtuar njė vend tė veēantė pėrcaktimit tė vendorigjinės sė Kastriotėve. Pas njė parashtrimi polemik tė ēėshtjes ai arrin nė pėrfundimin se Kastriotėt ishin nga Hasi i Prizrenit, se kėshtu ėshtė nė "pajtim tė plotė mendimi i pėrgjithshėm i kombit tonė". Kjo frazė e veprės sė F. Bardhit i jep mendimit tė tij pėr Hasin si vendorigjinėn e Kastriotėve vlerėn e njė burimi historik tė dorės sė parė. Pėr mė tej ai shpjegon edhe origjinėn e emrit familjar tė Kastriotėve, duke e lidhur atė me emrin e fshatit Kastrat, qė gjendej buzė lumit, dhe tregon se nė kohėn e tij njė familje vendase kishte si mbiemėr emrin e fshati Kastrat. Pėr vendorigjinėn e Kastriotėve nga Hasi i Prizrenit dėshmojnė gjithashtu edhe kronisti raguzan Lukari (vepra e tė cilit ėshtė botuar nė vitin 1605), si dhe shėnimet e fundit tė shek. XV tė njė kleriku boshnjak, tė botuara pėr herė tė parė nė vitin 1892. Po kėshtu mbiemri i dytė, Mazreku, i Kastriotėve si dhe pronat e tyre, Kastorie dhe Ymenestrie, qė pėrmend A. Engjėlli, gjenden nė mikrotoponiminė e shek. XVII dhe tė sotme tė Hasit (Kastrat dhe Mazrek) dhe tė Lumės (Ujmisht qė pėrmendet edhe nga Dh. Frėngu). Nė pėrforcim tė kėtyre vjen edhe njė dėshmi e fillimit tė shek. XIX se nė qytetin e Gjakovės jetonte rrobaqepėsi Mihal Kastrioti, qė flet pėr praninė e ruajtjen ndėr shekuj tė kėtij mbiemri nė krahinėn e Hasit nga e kishin origjinėn Kastriotėt. Edhe tiparet fizike tė Kastriotėve, siē ishin ato tė Skėnderbeut dhe tė nipit tė tij Ferrandit, tė cilėve u njihen deri diku mirė, mbėshtesin origjinėn hasiane tė tyre.
    Pranimi i Hasit si vendorigjina e familjes Kastrioti nuk e bėn tė pashpjegueshme pse mė pas pėrfaqėsues tė kėsaj familjeje, si degė tė pemės gjenealogjike tė saj, do tė shfaqen si proniarė e zotėr nė viset e tjera tė Shqipėrisė, si nė Dibėr, nė Mat etj. Gjatė shek. XV e mė pas, edhe nė kėto krahina kishte banorė me mbiemrin Kastrioti. Ēėshtja e origjinės sė Kastriotėve ka tė bėjė me njė periudhė mė tė hershme nga ajo qė nis me gjyshin e qė vazhdon me tė atin e Skėnderbeut. Tė shtrira gjatė njė harku kohorė tė tillė mendimet pėr vendorigjinėn e Kastriotėve, qė japin autorėt e hershėm shqiptarė si M. Barleci, Dh. Frėngu, Gj. Muzaka, A. Engjėlli dhe F. Bardhi, si dhe burime tė tjera historike, nuk kanė kundėrshti ndėrmjet tyre, por shfaqen si dėshmi nė vijim qė flasin pėr kohė tė ndryshme dhe qė plotėsojnė njėra-tjetrėn. F. Bardhi flet pėr periudhėn mė tė hershme, pėr trungun gjenealogjik tė familjes kur ishte nė Has, Gjon Muzaka pėrmend emrin e gjyshit tė Skėnderbeut, Pal Kastriotin, duke treguar dy fshatrat qė kishte si pronia nė Dibėr, kurse M. Barleci dhe Dh. Frėngu flasin pėr pasardhėsin e Palit, Gjon Kastriotin dhe zotėrimet qė kishte ky.
    Pozita shoqėrore e familjes Kastrioti u fuqizua si rrjedhojė e pėrpjekjeve tė pinjollėve tė ndryshėm tė saj, disa prej tė cilėve kjo rrugė i shtriu pėrtej vendorigjinės sė tyre. Gjyshi i Skėnderbeut, Pal Kastrioti, sipas Gjon Muzakės, kishte dy fshatra si feud nė Dibėr. Kurse i biri i Pal Kastriotit, Gjoni, krijoi njė nga shtetet mė tė rėndėsishme nė Shqipėri qė, nė hapėsirat e tij, pėrfshiu edhe krahinat e pėrmendura nga M. Barleci, Gj. Muzaka, Dh. Frėngu etj.
    Dėshmitė historike pėr fillimet e shtetit tė Kastriotėve thuajse mungojnė, njė realitet i pėrgjithshėm ky pėr historinė tonė mesjetare, sidomos pėr viset lindore shqiptare.
    Gjatė dy dhjetėvjeēarėve tė fundit tė shek. XIV nė krye tė zotėrimeve tė Kastriotėve duhet tė ketė dalė Gjon Kastrioti. Nė kėtė periudhė zotėrimet e tij duhet tė jenė zgjeruar, sidomos nė drejtim tė lindjes, nė rajonet e Prizrenit, tė Gostivarit e tė Tetovės, sepse, sipas M. Barlecit dhe Gj. Muzakės, Gjon Kastrioti qe martuar nė atė kohė me Vojsavėn (Jellėn, sipas njė dokumenti raguzan tė vitit 1439), vajzė e njė dere fisnike tė rėndėsishme pranė Shkupit. Nga nėntė fėmijėt qė lindi Vojsava dhe qė arritėn moshėn madhore, shtatė kishin lindur para vitit 1405.
    Zgjerimi e fuqizimi i shtetit tė Gjon Kastriotit pėrkoi me rėnien e dy shteteve kufitare me tė, tė Balshajve e tė Topiajve, dhe sidomos pas dobėsimit tė fuqisė ushtarake tė Perandorisė Osmane, kur ushtria e saj pėsoi njė disfatė tė rėndė prej trupave mongole nė betejėn e Ankarasė tė vitit 1402. Gjatė kėtij viti (1402), zotėrimet e Gjon Kastriotit u shtrinė nė drejtim tė viseve bregdetare dhe u bėnė kufitare me ato tė Venedikut. Qė nga viti 1406 Gjon Kastrioti shfaqet si njė partner i rėndėsishėm nė marrėdhėniet me shtetet e huaja, ambasadorėt e tij shkonin nė Venedik, Raguzė e nė vende tė tjera dhe ai cilėsohej prej tyre si zot “shumė i fuqishėm”, “i madhėrishėm” etj. Ndėrkohė edhe ambasadorė tė tyre dėrgoheshin pranė Gjon Kastriotit. Pushteti dhe ndikimi i tij mbi zotėrit e tjerė ishin tė fuqishėm, prandaj mė 1408 ai ishte i pranishėm si garant i paqes, qė u nėnshkrua nė rrethinat e Durrėsit, midis Venedikut dhe Balshajve.
    Shtetin e Gjon Kastriotit e pėrshkonin rrugė tregtare shumė tė rėndėsishme. Ndėr to, nė rrafshin perėndim-lindje mė tė rrahurat ishin dy. Njėra rrugė lidhte viset bregdetare me Prizrenin, qė duhet tė ketė qenė qendra administrative e shtetit tė Gjon Kastriotit. Nė kėtė qytet tė lashtė kryqėzoheshin rrugė tregtare shumė tė rrahura dhe qė shkonin nė drejtim tė Prishtinės, tė Pejės, tė Tetovės etj. Traseja e rrugės sė dytė kalonte nga bregdeti nėpėr krahinėn e Matit, vijonte nė drejtim tė Dibrės dhe ndiqte rrjedhjen e sipėrme tė lumit Vardar pėr tė arritur nė Shkup. Nė dokumentet mesjetare kėto dy rrugė janė shėnuar me emra tė ndryshėm tė qyteteve nga ato kalonin: rruga e Lezhės, rruga e Prizrenit, rruga e Prishtinės dhe rruga e Shkupit. Interesat ekonomikė e tregtarė tė Gjon Kastriotit shtriheshin edhe pėrtej zotėrimeve tė tij, nė Fushė-Dardani, madje edhe pėrtej Shkupit, ku mund tė bliheshin argjend, plumb e hekur si dhe drithė me ēmime mė tė ulėta se nė rajonet e tjera, prodhime bujqėsore tė viseve tė ngrohta, si pambuk, oriz, susam etj. Kėshtu shpjegohen, p.sh., lidhjet e tij me manastirin e Hilandarit nė Malin e Shenjtė, qė gjendet nė brigjet e detit Egje. Kėtij manastiri, Gjon Kastrioti i dhuroi nė vitin 1426 dy fshatra nga pronat e veta nė rajonin e Gostivarit, i bleu pirgun e Shėn Gjergjit (i njohur edhe me emrin Pirgu Shqiptar) dhe nė kėtė manastir njė nga djemtė e tij, Reposhi, e kaloi jetėn si murg derisa vdiq mė 25 korrik 1431. Nė epigrafin e varrit, Reposhi mban titullin e lartė fisnik dukė.
    Pėr jetėn ekonomike e politike tė shtetit tė Gjon Kastriotit, ashtu si edhe tė zotėrimeve tė fisnikėve tė tjerė shqiptarė si dhe ato tė Republikės sė Venedikut, rėndėsi parėsore kishin raportet e tyre me kryekomandantin osman tė Shkupit dhe, nėpėrmjet tij, me sulltanin. Nė marrėdhėniet me fqinjin e vet lindor e shumė tė fuqishėm ushtarakisht, Gjon Kastrioti duhej tė ndiqte njė politikė shumė tė kujdesshme. Edhe bejlerbeut tė Rumelisė i interesonte qė deri diku tė kishte mirėkuptim me Gjon Kastriotin, sepse nė shtetin e tij, nėpėr njė terren tė vėshtirė e me prita tė shumta, kalonin rrugėt tregtare mė tė shkurtra pėr nė brigjet e detit Adriatik, tė cilat, nė atė kohė, nuk mund tė mirėmbaheshin e tė ruheshin nga askush tjetėr, veēse nga vendasit. Nė rrethana tė tilla, gjatė dhjetėvjeēarėve tė parė tė shek. XV, Gjon Kastrioti arriti tė fuste nėn bindjen e tij disa familje fisnike tė njohura tė Shqipėrisė sė Epėrme dhe u bė figura politike kryesore e botės shqiptare tė kėtyre rajoneve.
    Zgjerimet e pushtimeve osmane nė viset lindore shqiptare bėnė qė Gjon Kastrioti dhe familje tė tjera fisnike shqiptare tė mos ndiheshin tė sigurta, prandaj filluan tė pėrforconin veprimtarinė politike tė tyre nė viset perėndimore, si dhe tė zgjeronin lidhjet me forcat antiosmane e shtetet e huaja. Qysh nė fillim tė shek. XV burimet historike tregojnė se nė kufijtė e shtetit tė Gjon Kastriotit ishin pėrfshirė qyteti i rėndėsishėm i Prizrenit bashkė me rrethinat e tij, krahinat pėrgjatė rrugėve Prizren-Prishtinė dhe Prizren-Tetovė, ato tė Matit e tė Mirditės dhe se ai kishte siguruar dalje nė detin Adriatik nė afėrsi tė zotėrimit venecian tė Lezhės. Nė grykėderdhjen e lumit Mat Gjon Kastrioti mori nė zotėrim portin dhe qendrėn doganore tė Shufadasė, kriporet e rėndėsishme tė Shėn Kollit, qė mė parė kishin qenė nė duart e Dhimitėr Jonimės, si edhe tė gjithė zotėrimin e kėtij, ku gjendeshin edhe dy kėshtjella. Gjon Kastrioti synonte tė shtrihej nė vijėn bregdetare sė paku deri nė grykėderdhjen e lumit Bunė, rajon bregdetar qė kontrollohej nga Venediku. Nė vitin 1410 Gjoni arriti tė siguronte banesė nė Ulqin, por nuk u pranuan prej Venedikut kėrkesat e tij tė vitit 1417 pėr t’i dhėnė fshatin Barbullush dhe Malin Medua (Shėngjinin), ku dėshironte tė ngrinte njė kėshtjellė. Mė pas arriti ta merrte Shėngjinin. Zotėrimet e tij u bėnė kufitare nė veri me Despotatin e Rashės dhe nė verilindje me rajonin e Prishtinės, banorėt e sė cilės njihnin taksat doganore qė paguheshin pėr kalimin nėpėr shtetin e Gjonit. Nė jug zotėrimet e Gjon Kastriotit kufizoheshin me ato tė Arianitėve dhe tė Topiajve, kurse nė lindje me viset qė ishin nėn pushtuesit osmanė, tė cilėt, pėrveē Shkupit, zotėronin nė perėndim tė tij kėshtjellėn e Tetovės. Pjesa mė e madhe e fushės pėrgjatė rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Vardar e nė perėndim tė Tetovės pėr njė kohė mbeti nėn zotėrimin e Gjon Kastriotit, tė cilėn M. Barleci e ka emėrtuar Dibra e Poshtme. Edhe rajonet mė nė jug ishin pjesė e shtetit tė Gjon Kastriotit, kufijtė e tė cilit nė atė drejtim shtriheshin deri nė afėrsi tė qytetit tė Kėrēovės, qė kishte rėnė nėn pushtimin osman qysh nė fund tė shek. XIV.
    Shtrirja e gjerė gjeografike e shtetit tė Gjon Kastriotit ėshtė pasqyruar edhe nė burimet historike osmane. Nė njė dokument tė muajit maj tė vitit 1438 pėrmendet regjistri kadastral “i tokave tė Gjonit” (Juvan-ili) dhe si pjesė e tyre vilajeti i Dhimitėr Jonimės. Ky regjistėr nuk ėshtė zbuluar deri tani, sepse, si shumė kadastra tė tjera tė asaj kohe, mund tė jetė zhdukur. Regjistri kadastral “i tokave tė Gjonit” duhet tė jetė hartuar nė pranverė tė vitit 1430, gjatė fushatės ushtarake tė Isak-bej Evrenozit, ose, mė sė shumti, njėkohėsisht me regjistrin e Sanxhakut Shqiptar, nė vitin 835 h. (1431-1432). Administrata osmane hartonte nga njė regjistėr kadastral tė veēantė pėr ēdo sanxhak, tė cilėt po ashtu si “tokat e Gjonit” kishin disa vilajete si njėsi administrative mė tė vogla. Prandaj edhe shtrirja gjeografike e “tokave tė Gjonit” ishte pėrafėrsisht me atė tė njė sanxhaku.
    Pasuritė e shumta qė kishin viset e Dibrės sė Poshtme e tė Prizrenit dhe numri i madh i banorėve qė jetonin nė to e bėnin kėtė rajon, i cili formonte pjesėn lindore tė shtetit tė Gjon Kastriotit, tė kishte rol vendimtar nė veprimtarinė ekonomike, politike dhe ushtarake tė tij. Prandaj edhe fėmijėt e tij pėrgjithėsisht mbanin emrat karakteristikė tė kėtij rajoni. Pjesėn lindore tė shtetit tė vet Gjon Kastrioti e zotėronte si funksionar i administratės osmane, sepse vetė ai deklaronte nė vitin 1411 se kishte nė gatishmėri tė pėrhershme njė ushtri tė pėrbėrė nga "dy mijė kalorės shqiptarė dhe treqind kalorės turq" dhe kohė pas kohe ėshtė shprehur se sulltani ishte kryezot i tij.
    Pėr tė gjallėruar sa mė shumė lėvizjen e mallrave e tė njerėzve nė rrugėt tregtare qė kalonin nėpėr zotėrimet e Kastriotėve, Gjoni nėnshkroi akte me qeveritarėt e vendeve tė ndryshme, duke u garantuar sigurinė e qarkullimit tė mallrave e tė tregtarėve tė tyre nėpėr shtetin e tij. Pėr tė nxitur sa mė shumė ardhjen e tyre, ai thjeshtėsoi sistemin tatimor dhe vendosi vetėm njė taksė doganore pėr mallrat qė tregtarėt e huaj do tė transportonin nėpėr zotėrimet e Kastriotėve. Pėr tė garantuar sigurinė e lėvizjes sė njerėzve dhe tė karvaneve tė mallrave nėpėr rrugėt tregtare, Gjoni vendosi roje nėpėr to si dhe nėpėr kėshtjellat qė shėrbenin pėr mbrojtjen e tyre, si nė ato tė Prizrenit, tė Gurit tė Bardhė, tė Stelushit etj. dhe rriti shėrbimet pėr mirėmbajtjen e rrugėve.
    Pozicioni gjeografik kyē i shtetit tė Gjon Kastriotit e kishte bėrė atė njė urėlidhje nė Shqipėrinė Qendrore pėr tė kaluar nė rajonet e tjera tė Shqipėrisė sė Epėrme e tė Poshtme si dhe nė rajonet lindore tė Shqipėrisė, si nė Fushė-Dardani dhe nė Shkup nėpėrmjet rrugės mė tė shkurtėr. Kjo ka qenė njė nga arsyet kryesore qė Gjon Kastrioti tė kishte lidhje tė shumta familjare e martesore me sundimtarė tė tjerė shqiptarė, si me Arianitėt, Topiajt, Muzakajt, Balshajt, Gjurashėt (Cėrnojeviēėt). Lufta e pėrhershme e Stefan Gjurashit (Cėrnojeviēit) dhe e paraardhėsve tė tij nė rajonin e Gentės kundėr despotit tė Rashės, Gjergj Brankoviēit, pa dyshim ka qenė e mbėshtetur dhe e bashkėrenduar me aksionet ushtarake tė vjehrrit tė tij, Gjon Kastriotit, qė ky detyrimisht ka ndėrmarrė edhe pėr interesat e veta nė rajonet e Shkodrės, tė Rrafshit tė Dukagjinit dhe tė Fushė-Dardanisė kundėr armikut tė pėrbashkėt, despotit Gjergj. Pėrballė njė lufte me dy fronte tė shqiptarėve, Gjergj Brankoviēi dhe paraardhėsit e tij kanė qenė tė detyruar tė tėrhiqen dhe tė rrudhin kufijtė jugorė tė Despotatit tė Rashės. Gjon Kastrioti hyri nė lidhje ekonomike e politike edhe me vende tė huaja, si me Venedikun, Raguzėn etj.
    Gjon Kastrioti zotėronte njė potencial tė ndjeshėm ekonomik dhe ushtarak. Tė ardhurat kryesore vinin nga sistemi tatimor feudal qė nėnshtetasit e tij tradicionalisht ishin tė detyruar t`i jipnin kryezotit tė tyre me prodhime nė natyrė, me tė holla dhe me punė angari. Ky sistem tatimor ėshtė shprehur nė njė akt-dhurimi tė vitit 1426, qė Gjon Kastrioti sė bashku me djemtė e tij i bėnė manastirit tė Hilandarit pėr fshatrat Radostushė dhe Trebisht. Nė tė thuhet: "duke dhuruar nė dobi tė manastirit kėto dy fshatra, unė i liroj ato nga ēdo angari e madhe dhe e vogėl, me tė gjitha detyrimet pėr haraēin mbretėror dhe taksat e shtetit dhe tė gjitha kėto ia jap manastirit tė shenjtė: tė mos ketė as qefali, as zot, as psarė e tė mos japin tė dhjetė as pėr drithė, as pėr verė, as pėr mjaltė, as dhuratė nė para, as para pėr kullotė, as pėr tė dhjetė bagėtish, kėshtu qė kisha t`i marrė tė gjitha tė drejtat mbi kėto fshatra sipas ligjit".
    Krahas sitemit tatimor tė mėsipėrm, Gjon Kastrioti siguronte tė ardhura tė rėndėsishme nga doganat, tregtia e drithit, e metaleve, e kripės etj.
    Gjon Kastrioti ndoqi njė politikė aktive pėr zgjerimin e fuqizimin e shtetit tė tij, me gjithė kushtet e vėshtira qė ishin krijuar prej sulmeve e pushtimeve osmane. Ai forcoi lidhjet me Republikėn e Venedikut dhe qysh nė vitin 1407 arriti tė siguronte prej saj qytetarinė veneciane, e cila, bashkė me fėmijėt e tij, iu rinjoh edhe nė vitin 1413. Nė fillim tė vitit 1410 Venediku pranoi kėrkesėn e Gjon Kastriotit qė tė kishte banesė nė Ulqin dhe, nė rast se do tė dėbohej nga zotėrimet e tij prej osmanėve, ai bashkė me familjen tė banonte nė atė qytet. Kėto lidhje me Venedikun Gjoni i shfrytėzoi pėr zgjidhjen e mosmarrėveshjeve qė pati nė vitin 1407 me peshkopin e Lezhės, i cili kishte gjetur mbėshtetjen e papės qė peshkopatės sė Arbrit t`i shkėpuste 12 kisha. Ndėrhyrja e Venedikut pranė papės qe efikase pėr Gjonin. Nė vitin 1411 Gjon Kastrioti, kundrejt njė shpėrblimi tė pėrvitshėm prej njė mijė dukatėsh, i ofronte Venedikut ndihmė ushtarake me "dy mijė kalorės tė tij dhe treqind kalorės turq", madje edhe mė shumė nė rast nevoje.
    Si ēėshtje parėsore e aktivitetit politik tė Gjon Kastriotit ishin marrėdhėniet e tij me fqinjėt lindorė, pushtuesit osmanė, fuqia ushtarake e tė cilėve ishte e papėrballueshme prej tij. Siē del nga fraza e dokumentit tė vitit 1411, tė cituar pak mė sipėr, Gjon Kastrioti ishte afruar me komandantin osman tė Shkupit, Bajazitin, aq sa mund tė komandonte edhe 300 kalorės osmanė, e dhėnė kjo qė lejon tė supozohet se ai mund tė ketė qenė sė paku nė postin e subashit tė Tetovės. Nė kushte tė tilla, pėr tė mbajtur nė kėmbė shtetin e tij Gjon Kastrioti ishte i shtrėnguar tė pranonte vasalitetin ndaj sulltanit dhe t`i paguante, siē ka shkruar vetė nė vitin 1426, "haraēin mbretit". Si garanci pėr pranimin e vasalitetit osman, tė paktėn qysh nė vitin 1409, Gjon Kastrioti qe detyruar tė dorėzonte peng njė nga djemtė e tij, qė, me sa kuptohet, ka qenė djali i madh, Stanisha.
    Nė betejėn e Ankarasė, qė u zhvillua gjatė vitit 1402 midis trupave mongole dhe ushtrive osmane, kėta tė fundit pėsuan njė disfatė tė rėndė dhe jeta politike e Perandorisė Osmane u pėrfshi nga konflikte tė brendshme pėr trashėgimin e fronit osman, konflikte qė vazhduan afėr njė dhjetėvjeēar. Gjatė kėtyre viteve u dobėsua pėrkohėsisht presioni osman, pėr t`u riaktivizuar pas ardhjes nė fron tė sulltan Mehmetit I (1413-1421). Ndėrkohė zotėrimet e Gjon Kastriotit arritėn njė zgjerim e fuqizim tė madh. Kėtė e favorizoi edhe qėndrimi i komandantit osman tė Shkupit, Bajazitit, i cili nuk ndoqi njė politikė pushtimesh, por atė tė marrėveshjes me fisnikėt shqiptarė. Pas vdekjes sė tij nė vitin 1414, ai u zėvendėsua nga i biri, pėr veprimtarinė e tė cilit ėshtė vėshtirė tė thuhet diēka. Gjatė viteve nė vijim rol tė veēantė nė drejtimin e veprimtarisė politike e ushtarake tė Pashasanxhakut tė Shkupit do tė kishin Isak bej Evrenozi dhe i biri i tij, Isa Beu. Evrenozėt ishin njė familje shumė e pasur. Vetėm nė Shkup ata kishin mbi njėqind dyqane. Gjatė disa dhjetėvjeēarėve si ushtarakė tė lartė osmanė, Evrenozėt u pėrpoqėn tė kontrollonin rrugėt tregtare tė vendit qė tė fuqizoheshin ekonomikisht gjithnjė e mė shumė.
    Nė fillim tė vitit 1415 kaloi nė duart e osmanėve Kruja, e cila kishte njė pozicion shumė strategjik dhe kontrollonte segmente tė rrugėve tregtare qė lidhnin Shkupin me bregdetin shqiptar si dhe viset perėndimore tė vendit. Prandaj pushtimi i Krujės dėmtoi rėndė interesat e fisnikėve tė Shqipėrisė Qendrore dhe tė Epėrme, sepse tani zotėrimet e tyre nga ēasti nė ēast mund tė pushtoheshin prej osmanėve. Rėndė u goditėn edhe zotėrimet e Gjonit, sepse osmanėt mund tė zotėronin rrugėn tregtare qė kalonte nėpėr Mat e Dibėr pėr tė arritur nė Shkup, e kontrolluar deri nė atė kohė prej Kastriotėve. Sidoqoftė, Gjoni u tregua mjaft i kujdesshėm nė marrėdhėniet e tij me osmanėt. Pėr tė mbrojtur interesat e shtetit tė tij dhe pėr tė mėnjanuar pėrplasjen me ta, kur Kruja ra nė duart e osmanėve, Gjoni dėrgoi djalin e tij tė vogėl, Gjergjin, si iē-ogllan (pazh) pranė oborrit osman. Nė kėtė mėnyrė ai evitoi pėr disa vjet konfrontimet me osmanėt. Kurse Republika e Venedikut vendosi qė t`i jepte njė tribut vjetor prej 200 dukatėsh subashit turk tė Krujės, qė ky tė mos sulmonte Durrėsin dhe tė mos prekte kriporet e shumta tė kėtij qyteti.
    Me gjithė pėrpjekjet e Gjonit pėr tė pasur marrėdhėnie sa mė tė mira me sulltanin, ai nuk hoqi dorė nga masat mbrojtėse. Nė nėntor tė vitit 1417 Gjoni i kėrkoi mė kot Venedikut qė tė pėrballonin sė bashku sulmet e mundshme osmane dhe i premtonte se ishte i gatshėm tė vinte nė dispozicion tė njė aksioni tė pėrbashkėt tė gjithė luftėtarėt dhe kėshtjellat e veta. Nė kėto rrethana Gjon Kastrioti i kushtoi vėmendje tė veēantė bashkėveprimit me fisnikėt shqiptarė.
    Kur nė vitin 1418 Balsha III i shpalli luftė Republikės sė Shėn Markut pėr tė rimarrė Shkodrėn dhe Drishtin, Gjoni mbajti anėn e tij dhe qenė tė paefektshme pėrpjekjet e Venedikut gjatė viteve 1419-1420 pėr ta larguar atė nga Balsha. Konflikti midis Balshės III dhe Venedikut nė rajonin e Shkodrės pengoi lėvizjen e tregtarėve shqiptarė, raguzanė etj. dhe qarkullimin e mallrave nė drejtim tė Kosovės, ku nxirrej e pėrpunohej ari, argjendi e plumbi dhe ku ēmimi i prodhimeve tė shumta bujqėsore ishte mė i ulėt nė krahasim me ēmimet qė ato kishin nė viset perėndimore. Kėto rrethana i shfytėzoi Gjon Kastrioti pėr tė intensifikuar qarkullimin e mallrave nė drejtim tė Kosovės nėpėr rrugėn tregtare Shufada-Prizren-Prishtinė dhe nė atė tė Shkupit tė kontrolluara prej tij. Nė shkurt tė vitit 1420 ai nėnshkroi njė akt-tregtar me Republikėn e Raguzės, nėpėrmjet sė cilės u garantonte tregtarėve tė saj lėvizje tė sigurt nėpėr rrugėt e sipėrpėrmendura. Nė mars tė vitit 1422 Gjon Kastrioti siguroi edhe miratimin e Venedikut pėr tė lejuar tregtarėt raguzanė, qė nė vend tė Shkodrės tė vinin nė Lezhė pėr tė rrahur rrugėt e zotėrimeve tė tij.
    Pas vdekjes sė Balshės III, Gjon Kastrioti ndėrmori masa tė menjėhershme pėr tė mbrojtur interesat e veta politike dhe ekonomike. Nė rajonin e Shkodrės, ku kishte zbritur ushtria e Stefan Lazareviēit dhe mbante tė rrethuar qytetin, Gjoni dėrgoi trupat e veta. Nė njė letėr, qė i shkroi Venedikut nė nėntor tė vitit 1422, ai ka rrėfyer se nuk e kishte lejuar despotin serb tė Rashės tė merrte Lezhėn dhe shprehte me kėtė rast gatishmėrinė e tij pėr tė ndihmuar venecianėt qė tė dėbonin ushtrinė serbe nga rajoni i Shkodrės.
    Ndėrkohė, krahas Gjonit, edhe djemtė e tij kishin filluar tė aktivizoheshin nė veprimtarinė politike dhe ushtarake tė familjes sė tyre. Burimet historike tregojnė se gjatė vitit 1422 njė nga djemtė e tij komandonte trupat e Kastriotėve nė rrethinat e Shkodrės. Kurse nė vitin 1428 pėrmendet njė djalė i Gjon Kastriotit "i bėrė turk e mysliman", qė kishte trupa ushtarake pranė zotėrimeve tė Venedikut po nė rajonin e Shkodrės.
    Interesat ekonomikė dhe politikė tė shtetit tė Kastriotėve e nxitėn Gjon Kastriotin qė t`u kushtonte vėmendje edhe rajoneve tė tjera shqiptare, tė cilat nuk ishin kufitare me zotėrimet e tij. Jo lidhjet familjare qė Kastriotėt kishin me Balshajt, po pikėrisht interesat ekonomikė e shtynin Gjon Kastriotin t`i pėrkrahte vazhdimisht ata, madje duke dėrguar edhe ushtrinė e tij nė ndihmė tė tyre. Edhe pas vdekjes mė 1421 tė Balshės III, qė ishte kushėri i tij, Gjoni vazhdoi lidhjet me fisnikėt e tjerė shqiptarė tė zotėrimeve tė Balshės III, si me Gjurashėt (Cėrnojeviēėt), qė i kishin zotėrimet fillestare nė rrethinat e grykės sė Kotorrit dhe qė mė pas i shtrinė edhe nė Gentė, me tė cilėt lidhi krushqi. Gjurashėt u angazhuan nė njė luftė shumėvjeēare kundėr pėrpjekjeve tė Despotatit tė Rashės pėr pushtimin e viseve bregdetare shqiptare, qė shtriheshin nė veri tė lumit Buna. Ndėrkohė edhe Gjon Kastrioti kundėrshtoi synimet e despotėve serbė pėr marrjen e Lezhės dhe pėr zgjerimin e pushtimeve tė tyre nė Rrafshin e Dukagjinit dhe nė Fushė-Dardani.
    Pesha dhe roli i shtetit tė Gjon Kastriotit nė jetėn e vendit erdhi gjithnjė duke u rritur. Fuqizimin mė tė madh ai e arriti nė kohėn kur nė krye tė tij doli djali i vogėl i Gjonit, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu.

  5. #45
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    K R E U VII

    PĖRPJEKJET PĖR RIMĖKĖMBJEN E SHTETIT SHQIPTAR.
    RĖNDĖSIA E EPOKĖS SĖ GJERGJ KASTRIOTIT - SKĖNDERBEUT
    (1468 - 1506)

    1. SHQIPĖRIA NĖ VITET 1468 - 1479

    Shqipėria pas vdekjes sė Skėnderbeut
    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu vdiq nė njė kohė kur Shqipėria ndodhej pėrballė vėshtirėsive tė mėdha ekonomike tė papara ndonjėherė. Luftimet e ashpra tė viteve 1466-1467 dhe prania pėr dy vjet radhazi e trupave tė shumta osmane nė tokat e lira shqiptare, rrėnuan shumė ekonominė e vendit dhe nuk lejuan tė mbillej drithi e kulturat e tjera bujqėsore. Masakrat e padėgjuara dhe uria detyruan me mijėra shqiptarė tė linin atdheun dhe tė emigronin. Njė pjesė e rajoneve lindore, si ato tė Tetovės, Kėrēovės, Ohrit e tė Elbasanit iu shkėputėn viseve tė lira dhe kaluan nėn pushtimin osman.
    Vdekja e Skėnderbeut i tronditi thellė shqiptarėt dhe ndikoi shumė nė jetėn politike tė vendit. Disa javė pas vdekjes sė tij, e shoqja, Donika, dhe i biri 13-vjeēar Gjoni, u pėrfshinė nė eksodin e madh shqiptar dhe u vendosėn nė pronat qė kishin nė Itali (Monte Sant Anxhelo dhe San Xhovani Rotondo).
    Humbja e Skėnderbeut, e kėtij gjeniu tė artit ushtarak, i hoqi botės shqiptare udhėheqėsin e jashtėzakonshėm, personalitetin mė tė shquar tė historisė kombėtare, qė kishte ndikuar fuqishėm nė tėrė veprimtarinė politike tė vendit. Nuk kishte nė Shqipėri njė personalitet tjetėr qė t'i afrohej kėtij Heroi nga aftėsitė si burrė shteti dhe udhėheqės ushtarak. Prandaj jeta politike filloi tė decentralizohej. Familjet e mėdha aristokrate dolėn pėrsėri si zotėr mė vete dhe disa prej tyre filluan tė mbėshteteshin te Republika e Venedikut, qė, me vdekjen e Skėnderbeut, veproi energjikisht pėr tė vėnė nėn kontroll jetėn politike tė Shqipėrisė.
    Senati i Venedikut vendosi qė tė dėrgonte nė Shqipėri Pal Engjėllin, i cili prej shumė vitesh qėndronte atje si pėrfaqėsues i Skėnderbeut. Sapo erdhi nė Shqipėri, Pal Engjėlli bisedoi me gruan dhe djalin e Skėnderbeut, si dhe me tė afėrm tė familjes sė Kastriotėve dhe u kėrkoi atyre qė t'i dorėzonin Venedikut Krujėn dhe zotėrimet e tjera. Kur gruaja dhe djali i Skėnderbeut u larguan nga Shqipėria, Kruja kaloi nė duart e Venedikut. Vėmendje u kushtoi Republika e Venedikut edhe marrėdhėnieve me fisnikėt e tjerė shqiptarė, qė i kishin zotėrimet nė kufi me tė dhe me Krujėn. Prandaj mė 1469 i dėrguari i posaēėm (proveditori) i Venedikut nė Shqipėri, vizitoi Gjin Stres Balshėn, Vuk Skurėn e Bendės e fisnikė tė tjerė qė i kishin zotėrimet nė afėrsi tė Krujės.
    Ndėrkohė disa nga fisnikėt shqiptarė ishin kundėr forcimit tė pozitave tė Venedikut nė Shqipėri dhe marrėdhėniet u acaruan aq shumė, saqė u ndėrmorėn edhe masa ndėshkimore. Mė 1469 Senati i Republikės vendosi qė, nė qoftė se i biri i Mamicė Kastriotit nuk do t'i bindej Venedikut, nėna e tij tė dėbohej nga qyteti i Durrėsit, ku ajo banonte. Edhe mė tė acaruara u bėnė marrėdhėniet e Venedikut me Lekė Dukagjinin. Pėr tė ruajtur zotėrimet e veta nga sulmet osmane, Leka hyri nė bisedime me osmanėt, gjė qė e shqetėsoi shumė Republikėn e Venedikut. Prandaj mė 1469 Senati i saj vendosi tė mos lejohej Lekė Dukagjini qė tė merrte pasuritė qė kishte nė Shkodėr, duke shpresuar se me njė masė tė tillė do ta largonte atė nga bisedimet me osmanėt. Por ky sanksion i acaroi edhe mė tej marrėdhėniet ndėrmjet tyre dhe e detyroi Lekė Dukagjinin tė pėrdorte armėt kundėr Venedikut.
    Pas marrjes sė Krujės, nė duart e Republikės sė Venedikut kishin kaluar tė gjitha kėshtjellat e rėndėsishme tė viseve tė Shqipėrisė Qendrore e tė Sipėrme, qė ende ishin tė papushtuara prej osmanėve. Edhe pse kėto kėshtjella mbroheshin kryesisht nga luftėtarė shqiptarė, ruajtja e tyre varej shumė tani nga qėndrimi qė do tė mbante Venediku ndaj pushtuesve osmanė.

    Mbrojtja e Shkodrės gjatė Rrethimit I (1474)
    Humbjet e rėnda tė trupave osmane nė Shqipėri gjatė dy fushatave ushtarake tė viteve 1466-1467 dhe angazhimi i tyre nė fronte tė tjera lufte, deri nė fillim tė viteve 70, e detyruan sulltan Mehmetin II qė pėr disa vjet tė ndėrpriste sulmet mbi viset e lira shqiptare dhe vetėm mė 1474 tė vendoste pėr organizimin e njė fushate tė re ushtarke pėr pushtimin e rajoneve perėndimore tė Shqipėrisė Qendrore e tė Epėrme.
    Ndryshe nga fushatat ushtarake tė mėparshme qė kishin pėr detyrė tė shkatėrronin ushtrinė e Skėnderbeut dhe i drejtoheshin kryeqendrės shqiptare, Krujės, tani trupat osmane duhej tė luftonin me Venedikun, prandaj iu drejtuan kryeqendrės sė zotėrimeve veneciane nė tokat shqiptare, Shkodrės. Krahas kėshtjellės sė Rozafės, qyteti i Shkodrės dhe rrethinat mbroheshin edhe prej kėshtjellave tė tjera, si ajo e Drishtit, e Dejės, e Zhabjakut. Pushtimi i Shkodrės u hapte rrugėn osmanėve qė tė merrnin edhe qendra tė tilla tė rėndėsishme, si Krujėn e Lezhėn.
    Marshimi i trupave osmane nė drejtim tė Shkodrės ishte i papritur pėr qeveritarėt venecianė dhe shkaktoi njė shqetėsim tė pėrgjithshėm. Banorėt e paaftė pėr luftė tė fshatrave tė fushės sė Shkodrės u larguan nga vendbanimet e tyre dhe u strehuan nėpėr male e vende mė tė sigurta. Nė mbrojtje tė kėshtjellės, krahas banorėve tė qytetit, ishin edhe luftėtarė tė ardhur nga krahinat dhe nga vise tė largėta tė vendit, si dhe njė repart i vogėl venecian. Numri i pėrgjithshėm i mbrojtėsve tė kėshtjellės sė Shkodrės arrinte deri nė 2 mijė luftėtarė.
    Nė kėshtjellėn e Rozafės u strehuan edhe banorėt e paaftė pėr luftė tė qytetit dhe tė fshatrave tė afėrt. Mbrojtjen e kėshtjellės e drejtonte qeveritari venecian i Shkodrės, Anton Loredani.
    Mė 15 maj tė vitit 1474 shtatė sanxhakbejlerė, nė krye tė disa mijėra ushtarėsh, arritėn nė fushėn e Shkodrės. Pasi rrethuan kėshtjellėn, njė pjesė e tyre filloi plaēkitjen e krahinave rreth saj. Mė 4 qershor arritėn trupa tė tjerė me bejlerbeun e Rumelisė nė krye, Sinan Pashėn, duke e rritur numrin e pėrgjithshėm tė tyre. Burimet e kohės japin njė shifėr tė ekzagjeruar, 80 mijė veta.
    Pėr pushtimin e kėshtjellės Sinan Pasha vuri nė pėrdorim artilerinė. Pranė mureve tė saj u derdhėn gjatė muajit qershor 4 topa shumė tė fuqishėm. Pas njė bombardimi tė vazhdueshėm muret e kėshtjellės u dėmtuan rėndė, por shqiptarėt i meremetonin ato vazhdimisht duke punuar edhe natėn.
    Mbrojtėsit dhe tė strehuarit nė kėshtjellėn e Rozafės u gjendėn pėrballė vėshtirėsive tė shumta. Uria, etja dhe sėmundjet shkaktuan ndėr ta vdekje nė masė. Sipas njė relacioni mbi rrethimin e Shkodrės, tė shkruar e tė botuar ato ditė prej humanistit venecian Gjergj Merulės, vdiqėn gjysma e tė strehuarve nė kėshtjellė, rreth 3 mijė veta. Mbrojtėsit e Shkodrės iu drejtuan pėr ndihmė dukės sė Venedikut. Komandanti i flotės veneciane Trinidat Griti, qė ndodhej nė kėtė kohė nė detin Egje, kur e njoftuan pėr rrethimin e Shkodrės, me iniciativėn e vet u nis menjėherė nė ndihmė tė saj. Nė krye tė 8 anijeve luftarake ai hyri nė lumin e Bunės, por pėr shkak tė cektėsisė sė ujit nuk mundi tė lundrojė sipėr Shirgjit. Si rrjedhim, ai nuk arriti tė krijojė lidhje me mbrojtėsit e kėshtjellės sė Shkodrės, as tė ndėrmerrte ndonjė aksion kundėr forcave osmane. Pėrkundrazi, sapo e zbuluan flotėn veneciane, osmanėt e sulmuan atė dhe e detyruan tė largohej menjėherė nė det tė hapur nėpėrmjet lumit tė Bunės.
    Ndihmė tė rėndėsishme u dhanė mbrojtėsve tė kėshtjellės shqiptarėt qė vepronin jashtė saj, nė rrethinat e Shkodrės dhe nė vise tė tjera mė tė largėta, si edhe luftėtarėt e Gjon Gjurashit. Kėta vinin nga kėshtjellat e papushtuara, nga liqeni i Shkodrės, nga ngushtica e gryka tė rrezikshme dhe sulmonin pandėrprerė trupat osmane dhe karvanėt e furnizimit tė tyre, duke u shkaktuar dėme tė rėnda.
    Pas njė muaji bombardimi tė pandėrprerė tė mureve tė Rozafės, Sinan Pasha urdhėroi mė 18 korrik qė tė sulmohej kėshtjella, duke pėrdorur gjerėsisht tė gjitha mjetet e mundshme. Me besim tė plotė se do ta merrnin kėshtjellėn, osmanėt vėrshuan me tėrbim drejt mureve tė saj, por sulmi i tyre ndeshi nė qėndresėn e pamposhtur tė mbrojtėsve tė kėshtjellės. Kėta kundėrsulmonin me heroizėm dhe largonin forcat osmane, duke u shkaktuar humbje tė rėnda. Sipas njė letre tė shkruar ato ditė nga qeveritari venecian i Shkodrės, A. Loredani, ushtria osmane la nė kėto luftime mbi 7 mijė tė vrarė dhe njė numėr shumė tė madh tė plagosurish.
    Trupat osmane nga dita nė ditė po ndesheshin nė vėshtirėsi gjithnjė e mė tė mėdha, si prej sulmeve tė luftėtarėve shqiptarė qė vepronin nė viset pėrreth, ashtu dhe nga mungesa e furnizimit me ushqime e materiale tė tjera tė nevojshme pėr ushtarėt dhe kuajt e tyre. Kėto vėshtirėsi e bindėn Sinan Pashėn se ishte e kotė qė tė vazhdonte mė tej luftėn, prandaj vendosi qė t'i largonte ushtritė nga rajoni i Shkodrės. Mė 9 gusht ushtritė osmane hoqėn rrethimin nga Shkodra dhe gjatė largimit dogjėn e shkatėrruan ēdo gjė, duke pėrfshirė edhe kėshtjellėn e Dejės, pas njė qėndrese tė fuqishme tė popullsisė sė saj tė udhėhequr nga vėllezėrit Lekė e Nikollė Dukagjini. Largimi i tyre prej tokave shqiptare shkaktoi njė valė gėzimi jo vetėm nė Shqipėri, por edhe nė shtetet italiane e nė vende tė tjera, sepse, siē shkruante Gj. Merula, kur osmanėt sulmonin muret e kėshtjellės sė Rozafės thirrja e tyre e luftės ishte "Roma! Roma!", gjė qė tregonte se ata synonin qė, pas pushtimit tė qyteteve shqiptare, tė fillonin pushtimin e Italisė.



    Rėnia e Krujės, e Shkodrės dhe e kėshtjellave tė tjera
    Luftimet e vitit 1474 treguan se luftėtarėt shqiptarė ishin ata qė mbrojtėn me gjakun dhe jetėn e tyre qytetin e Shkodrės, duke pėrballuar me heroizėm sulmin e forcave osmane. Shqiptarėt luftonin me vetėmohim kudo qė ndodheshin, si mbrojtės tė kėshtjellės, si sulmues nė rrethinat e Shkodrės etj. Prandaj Republika e Venedikut u kujdes tė forconte lidhjet me ta, duke u kushtuar vėmendje sidomos marrėdhėnieve me fisnikėt shqiptarė, si me Dukagjinėt, Gjurashėt, Stres Balshajt, Arianitėt etj.
    Pas rrethimit tė parė tė Shkodrės, sulltan Mehmeti II i angazhoi ushtritė osmane kryesisht me pushtimin e brigjeve tė Detit tė Zi dhe pas dy vjetėsh i drejtoi ato kundėr Shqipėrisė Qendrore e tė Epėrme.
    Dėshtimi i fushatės ushtarake tė vitit 1474 e bindi sulltan Mehmetin II se pėr pushtimin e kėshtjellave shqiptare duhej pėrdorur i gjithė potenciali ushtarak i Perandorisė Osmane dhe se ato duhej tė sulmoheshin radhazi.
    Pėr zbatimin e kėtij plani trupat osmane erdhėn pėrsėri nė Shqipėri nė vitin 1476, rrethuan Krujėn, qė ishte pėr ta pengesa mė e rėndėsishme nė drejtim tė Shkodrės.
    Republika e Venedikut duke vlerėsuar rėndėsinė strategjike tė Krujės pėr mbrojtjen e zotėrimeve te saj nė Shqipėri, u pėrpoq tė lidhej sa mė shumė me shqiptarėt dhe kėrkoi qė tė kthehej nė Shqipėri djali i Skėnderbeut, Gjon Kastrioti, i cili jetonte nė pronat qė kishte trashėguar nė Mbretėrinė e Napolit. Pėr mbrojtjen e Krujės Venediku vendosi kėtu 300 stratiotė shqiptarė tė sjellė nga Moreja.
    Pėr tė liruar Krujėn nga rrethimi u formua njė ushtri e pėrbashkėt shqiptaro-veneciane, e cila nė vitin 1477 sulmoi trupat osmane, qė mbanin tė rrethuar Krujėn, dhe u shkaktoi atyre humbje tė rėnda. Nė vend qė fitorja tė ēohej nė fund, ushtria shqiptaro-veneciane ra pas plaēkės sė madhe tė kampit armik, veprim ky qė u dha mundėsi forcave kundėrshtare tė riorganizoheshin menjėherė dhe tė ndėrmerrnin njė sulm tė befasishėm. Trupat osmane siguruan njė fitore tė plotė mbi ushtrinė shqiptaro-veneciane dhe vazhduan kėshtu rrethimin e Krujės.
    Nė pranverė tė vitit 1478 trupa tė freskėta osmane filluan tė marshonin mbi tokat shqiptare dhe mė 14 maj kontingjentet e para tė tyre rrethuan Shkodrėn. Brenda njė kohe tė shkurtėr, deri mė 15 qershor, ato u pėrforcuan me ardhjen e ushtrive tė tjera tė drejtuara nga bejlerbeu i Rumelisė, nga bejlerbeu i Anadollit, si dhe nga vetė sulltan Mehmeti II.
    Pas njė rrethimi dyvjeēar mbrojtėsit heroikė tė Krujės dhe banorėt e strehuar nė kėshtjellė, tė mbetur pa asnjė lloj ushqimi, u detyruan tė pranonin kėrkesėn e sulltanit pėr dorėzimin e kėshtjellės me kusht qė tė largoheshin tė lirė nga qyteti. Mė 16 qershor tė vitit 1478 trupat osmane hynė nė kėshtjellėn e Krujės, por sulltani nuk e mbajti premtimin dhe ata, me pėrjashtim tė qeveritarit venecian, vranė tė gjithė meshkujt e rritur qė gjendeshin nė Krujė, ndėrsa gratė e fėmijėt i kthyen nė skllevėr.
    Pasi mori Krujėn, sulltani kėrkoi pushtimin e menjėhershėm tė Shkodrės. Prandaj tė gjitha forcat ushtarake osmane u pėrqendruan nė luftė pėr pushtimin e saj.
    Ashtu si gjatė rrethimit tė vitit 1474, krahas qytetarėve shkodranė, nė luftėn pėr mbrojtjen e Shkodrės nė 1478 morėn pjesė edhe banorė tė rrethinave e tė viseve tė tjera shqiptare, duke pėrfshirė edhe bashkėluftėtarė tė Skėnderbeut. Nė radhėt e tyre ishin edhe anėtarė tė familjes sė njohur shkodrane Dukagjini, nga tė cilat ranė nė fushėn e nderit Teodori dhe Budomiri.
    Pėr tė mposhtur mbrojtėsit e Shkodrės, si asnjėherė mė parė, osmanėt pėrdorėn gjerėsisht artilerinė, tė cilėn e vendosėn rreth kėshtjellės. Vetėm topa tė rėndė ishin mbi 10. Prej mė se njė muaji mijėra predha goditėn vazhdimisht muret e Rozafės, tė cilat i dėmtuan rėndė. Edhe pse nė shumė vende muret u rrafshuan, mbrojtėsit e kėshtjellės u pėrleshėn trup me trup me forcat osmane dhe i zbrapsėn e i thyen sulmet e vazhdueshme tė tyre. Nė kėto luftime tė rrepta krahas burrave morėn pjesė edhe gratė e strehuara nė kėshtjellė.
    Humbje tė rėnda trupave osmane u shkaktuan edhe luftėtarėt qė vepronin nė rrethinat e Shkodrės. Kėta sulmonin vazhdimisht nga drejtime tė ndryshme, sidomos duke ardhur me varka nga liqeni i Shkodrės dhe nga bregu i pėrtejmė i Bunės.
    Deri nė fillim tė muajit gusht tė vitit 1478 trupat osmane e sulmuan vazhdimisht kėshtjellėn e Rozafės, por pa ndonjė pėrfundim dhe me humbje tė rėnda pėr ta. Prandaj sulltan Mehmeti II vendosi t'i mposhtte mbrojtėsit e saj nėpėrmjet urisė duke forcuar rrethimin e tyre. Pėr kėtė ai ndėrmori sulme mbi tė gjitha kėshtjellat e tjera nė afėrsi tė Shkodrės, si Zhabjaku, Drishti e Lezha, qė shėrbenin si baza tė rėndėsishme strehimi e furnizimi pėr luftėtarėt shqiptarė qė vepronin jashtė kėshtjellės sė Rozafės.
    Detyra pėr pushtimin e kėshtjellės sė Zhabjakut, qė ishte nė brigjet e liqenit tė Shkodrės, iu ngarkua ushtrisė sė bejlerbeut tė Rumelisė. Mbrojtėsit e Zhabjakut, ku e kishte selinė Gjon Gjurashi (Cėrnojeviēi), djali i Stefanit qė kishte vdekur rreth vitit 1465, nuk bėnė asnjė qėndresė dhe ua dorėzuan kėshtjellėn trupave osmane.
    Pushtimi i Drishtit, ku po pėrhapej sėmundja e murtajės, iu ngarkua ushtrisė sė bejlerbeut tė Anadollit. Pėr tri javė mbrojtėsit e Drishtit pėrballuan me burrėri sulmet e trupave osmane. Vetėm pasi shkatėrruan me artileri nga tė gjitha anėt muret e fortesės (muret rrethuese tė qytetit), mė 1 shtator ushtritė osmane u futėn nė qytetin e shkretuar tė Drishtit, kurse kėshtjella e tij mbeti ende e papushtuar. Rreth 300 drishtianė tė zėnė rob, ata i vranė nėn muret e Rozafės pėr tė ligėshtuar mbrojtėsit e saj. Disa ditė mė vonė, pasi morėn mė parė Lezhėn, osmanėt pushtuan edhe kėshtjellėn e Drishtit. Edhe me mbrojtėsit e kėshtjellės sė zėnė rob ata vepruan si me tė tjerėt, duke i vrarė nėn muret e kėshtjellės sė Rozafės.
    Mė 5 shtator trupat e bejlerbeut tė Rumelisė u futėn lehtėsisht nė kėshtjellėn e Lezhės, sepse ajo u braktis nga komandanti venecian qė drejtonte mbrojtjen e saj. Banorėt e qytetit, qė ishin strehuar nė ishullin e Lezhės, u kapėn dhe u vranė para mureve tė kėshtjellės sė Shkodrės.
    Pas pushtimit tė kėshtjellave tė mėsipėrme, qė e pėrforconin mbrojtjen e Shkodrės, sulltan Mehmeti II me pjesėn mė tė madhe tė ushtrisė, mė 8 shtator tė vitit 1478, mori rrugėn e kthimit nė Stamboll. Trupat qė mbetėn nė Shqipėri kishin pėr detyrė tė vazhdonin rrethimin e Shkodrės derisa uria tė mposhtte qėndresėn heroike tė shqiptarėve.
    Ndėrkohė, pas pėrpjekjeve shumėvjeēare, mė 25 janar 1479, Venediku arriti tė siguronte nėnshkrimin e paqes me sulltan Mehmetin II. Nė traktatin e paqes, ndėr tė tjera, ishte pėrfshirė edhe ēėshtja e Shkodrės. Nė bazė tė tij Shkodra kalonte nė duart e osmanėve, kurse mbrojtėsit e banorėt e saj mund tė largoheshin tė lirė prej qytetit tė tyre. Mė 25 prill tė vitit 1479 forcat osmane hynė nė Shkodėr. Banorėt e Shkodrės e tė rrethinave tė saj i braktisėn ato masivisht dhe u vendosėn kryesisht nė rajonin e Venedikut. Bashkė me ta emigruan edhe personazhe tė shquara tė jetės politike shqiptare, si Lekė e Nikollė Dukagjini, Gjon Gjurashi (Cėrnojeviēi) etj.
    Po gjatė vitit 1479, Republika e Venedikut u dorėzoi osmanėve nė Shqipėrinė e Poshtme kėshtjellat bregdetare tė Himarės, tė Sopotit (Borshi) e tė Kastrovilės. Osmanėt morėn edhe zotėrimet e fundit qė despoti Leonard I (IV) Toko kishte nė Shqipėrine e Poshtme.
    Edhe pas rėnies sė kėtyre kėshtjellave nė duart e osmanėve, lufta e shqiptarėve kundėr pushtuesve nuk u shua, ajo mbeti gjithnjė e gjallė dhe iu pėrshtat rrethanave tė reja, kur qytetet e kėshtjellat e vendit kishin rėnė pėrfundimisht nė duart e pushtuesve.

  6. #46
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    2. PĖRPJEKJET PĖR RIMĖKĖMBJEN E SHTETIT SHQIPTAR

    Kthimi nė Shqipėri i djalit tė Skėnderbeut, Gjon Kastriotit (1481-1484)
    Rėnia gjatė viteve 1478 e 1479 e Krujės, e Shkodrės, e Lezhės, e Himarės dhe e kėshtjellave tė tjera i forcuan pozitat e pushtuesve osmanė nė Shqipėrinė Perėndimore dhe u krijuan atyre prapavija deri diku tė sigurta pėr tė realizuar synimet e sulltan Mehmetit II pėr pushtimin e Italisė dhe tė vendeve tė tjera tė Evropės Perėndimore.
    Pas marrjes sė qyteteve tė mėsipėrme dhe pėrgatitjeve intensive, trupat osmane u grumbulluan nė Vlorė dhe nė rrethinat e saj. Nė pranverė tė vitit 1480 rreth 10 mijė ushtarė me Ahmet Gjedik pashėn nė krye u nisėn nga Vlora dhe zbarkuan nė tokėn e Mbretėrisė sė Napolit. Kėtu ushtritė osmane rrethuan kėshtjellėn e Otrantos, tė cilėn e pushtuan mė 11 gusht tė atij viti.
    Sulmet e ushtrive osmane pėr pushtimin e kėshtjellave tė tjera tė Mbretėrisė sė Napolit qenė tė pasuksesshme, prandaj gjatė dimrit osmanėt filluan pėrgatitjet pėr tė hedhur nė Itali trupa tė tjera. Por ndėrkohė, me vdekjen nė maj tė vitit 1481 tė sulltan Mehmetit II, ndėrmjet djemve tė tij, Bajazitit dhe Xhemit, shpėrtheu lufta pėr trashėgimin e fronit, gjė qė pezulloi dėrgimin e pėrforcimeve ushtarake osmane nė Itali. Pasi siguroi fronin, sulltan Bajaziti e drejtoi vėmendjen nga Italia dhe komandėn e trupave tė reja pėr nė Gadishullin Apenin ia ngarkoi bejlerbeut tė Rumelisė, Sulejman pashė Eunukut.
    Pushtimi i kėshtjellės sė Otrantos prej osmanėve i kishte tronditur qarqet drejtuese tė shteteve evropiane dhe i nxiti ato qė tė krijonin njė koalicion tė pėrbashkėt nėn kryesinė e Mbretėrisė sė Napolit. Forcat e koalicionit evropian e detyruan ushtrinė osmane tė qėndronte e rrethuar nė kėshtjellėn e Otrantos. Nė kėto luftime, nė radhėt e ushtrisė napolitane mori pjesė edhe djali i Skėnderbeut, Gjon Kastrioti.
    Lufta e koalicionit evropian kundėr ushtrisė osmane nė Itali, interesimi i mbretit Ferdinand tė Napolit pėr tė krijuar nė Shqipėri njė prapavijė tė pasigurt pėr trupat osmane qė vepronin e qė dėrgoheshin nė Itali, si dhe kriza politike qė shpėrtheu nė Perandorinė Osmane me vdekjen e sulltan Mehmetit II, u ngjalli shpresa shqiptarėve pėr t'u ēliruar nga zgjedha osmane dhe i hodhi ata nė aksione tė fuqishme.
    Nė kėto rrethana nė Shqipėrinė Perėndimore shpėrtheu njė valė kryengritjesh, tė cilat e detyruan bejlerbeun e Rumelisė qė ushtritė e destinuara pėr nė Itali t'i angazhonte nė luftė kundėr shqiptarėve. Pėr shpėrthimin dhe organizimin e kėtyre kryengritjeve rol parėsor patėn disa nga drejtuesit e mėparshėm tė vendit dhe trashėgimtarė tė tyre, qė u kthyen nė Shqipėri nga mėrgimi pėr tė rimėkėmbur zotėrimet e tyre.
    Nė fillim tė verės sė vitit 1481, pas vdekjes sė sulltan Mehmetit II, filluan tė kthehen nė Shqipėri Nikollė Dukagjini, Lekė Dukagjini, Gjon Gjurashi (Cėrnojeviēi) dhe, pak mė vonė, Gjon Kastrioti e Konstandin Muzaka. Gj. Gjurashi hyri nė marrėveshje me osmanėt, u bė vasal i tyre dhe ringriti kėshtu shtetin e tij.
    Gjon Kastrioti jetonte nė Mbretėrinė e Napolit, nė pronat qė i kishte trashėguar prej babait tė tij, Skėnderbeut. Ai ishte duke luftuar kundėr osmanėve nė Otranto, kur pėrfaqėsues tė kryengritėsve shqiptarė i kėrkuan Gjon Kastriotit qė tė kthehej nė Shqipėri dhe ai e pranoi kėrkesėn e tyre.
    Duke pėrfituar nga interesimi qė kishte nė kėtė kohė oborri napolitan pėr zgjerimin sa mė shumė tė frontit tė luftės kundėr pushtuesve osmanė, Gjon Kastrioti arriti tė siguronte nga mbreti Ferdinand mjetet e nevojshme tė lundrimit pėr tė ardhur nė Shqipėri sė bashku me njė numėr luftėtarėsh. Nė katėr anije (galera) napolitane i ngarkoi forcat e veta dhe u nis nė drejtim tė atdheut bashkė me kushėririn e tij, Konstandin Muzakėn.
    Pasi Gjon Kastrioti zbarkoi nė jug tė Durrėsit, anijet napolitane iu drejtuan Shqipėrisė sė Poshtme dhe zbarkuan Konstandin Muzakėn nė zonėn e Himarės, ku ishte krijuar njė vatėr tjetėr kryengritjesh antiosmane. Ndėrkohė nė Shqipėrinė e Epėrme, nė rajonet malore tė Lezhės e tė Shkodrės vepronin forcat e Nikollė e Lekė Dukagjinit. Kėta sulmuan edhe qytetin e Shkodrės, gjė qė e detyroi Sulejman Pashėn tė dėrgonte pėrforcime ushtarake edhe nė kėtė zonė.
    Gjon Kastrioti u mirėprit nga banorėt e Shqipėrisė Qendrore si trashėgimtar i ligjshėm i vendit. Me ardhjen e tij kryengritėsit e kėtyre rajoneve e fuqizuan luftėn pėr dėbimin e pushtuesve osmanė. Nė kėto kushte, Sulejman pashė Eunuku nisi kundėr tyre njė pjesė tė ushtrisė osmane, e cila po pėrgatitej nė rrethinat e Vlorės pėr tė shkuar nė Itali.
    Pėr tė pėrballuar sulmin e ushtrisė osmane Gjon Kastrioti dėrgoi njė pjesė tė luftėtarėve tė vet nė mbrojtje tė njė shtegu nga do tė kalonin trupat armike. Por luftėtarėt shqiptarė nuk e pėrballuan dot sulmin e forcave osmane dhe thuajse tė gjithė ranė robėr. Kjo humbje ia lėkundi besimin Gjon Kastriotit pėr suksesin e kryengritjes, prandaj ai mendoi tė largohej nga Shqipėria dhe tė kthehej nė Itali. Por banorėt e zotėrimeve tė Kastriotėve shprehėn njė gatishmėri masive pėr tė vazhduar luftėn kundėr pushtuesve osmanė. Rreth 7 mijė luftėtarė u grumbulluan rreth Gjon Kastriotit dhe nė gjysmėn e parė tė muajit gusht tė vitit 1481 i sulmuan dhe i shpartalluan trupat osmane. Krahas kėsaj fitoreje u arrit tė liroheshin edhe shqiptarėt qė ishin zėnė rob prej osmanėve nė betejėn e mėparshme.
    Po gjatė muajit gusht tė vitit 1481 edhe nė viset perėndimore tė Shqipėrisė sė Poshtme, sidomos nė rajonin e Himarės, u zhvilluan luftime tė ashpra ndėrmjet shqiptarėve dhe trupave osmane. Nėn drejtimin e Konstandin Muzakės luftėtarėt shqiptarė rrethuan dhe sulmuan kėshtjellėn e Himarės dhe tė Sopotit (Borshit). Gjendja shumė e vėshtirė qė u krijua pėr forcat osmane, qė vepronin nė kėto vise, e detyroi Sulejman Pashėn tė nisej vetė nė krye tė 3 mijė ushtarėve nė drejtim tė Himarės. Por rrugės kėta u shpartalluan prej shqiptarėve dhe lanė mbi 1 mijė tė vrarė e robėr. Midis robėrve ishte edhe bejlerbeu i Rumelisė, Sulejman Pasha, tė cilin himariotėt ia dhanė si trofe lufte Gjon Kastriotit, shprehje kjo e ndjenjave tė tyre tė thella pėr Gjergj Kastriotin-Skėnderbeun, si dhe tė respektit qė ata tregonin pėr veprimtarinė e djalit tė tij. Pėr tė tėrhequr vėmendjen e pėrkrahjen e shteteve evropiane pėr luftėn e shqiptarėve, Gjoni i dėrgoi mbretit tė Napolit si trofe bejlerbeun e Rumelisė.
    Pas fitores sė himariotėve mbi trupat e Sinan Pashės, nė viset bregdetare tė Shqipėrisė sė Poshtme u ēliruan kėshtjella e Himarės mė 31 gusht 1481 dhe mė pas ajo e Sopotit.
    Shpartallimi i ushtrisė sė Sulejman Pashės nė Shqipėri, i lehtėsoi sė tepėrmi aksionet luftarake antiosmane qė zhvilloheshin nė mbretėrinė e Napolit. Mė 10 shtator tė vitit 1481 ushtria e Napolit ēliroi kėshtjellėn e Otrantos dhe i dėboi kėshtu osmanėt nga Italia.
    Pas fitoreve tė shqiptarėve gjatė muajit gusht tė vitit 1481 kundėr ushtrisė sė Sulejman Pashės, u zgjeruan veprimet e tyre luftarake pėr ēlirimin e qyteteve dhe tė kėshtjellave tė vendit. Luftėtarėt e Gjon Kastriotit iu drejtuan Krujės dhe ndėrmorėn sulme pėr ēlirimin e saj. Megjithėse nuk arritėn ta merrnin atė, sepse kėshtjella e Krujės ishte shumė e fortifikuar dhe e papushtueshme me forcėn e armėve, deri nė fund tė vitit 1481 shqiptarėt ēliruan njė pjesė tė konsiderueshme tė zotėrimeve tė Kastriotėve, duke pėrfshirė edhe kėshtjellėn e Stelushit, si dhe krahina tė tjera rreth saj. Si kryezot i viseve tė ēliruara u njoh Gjon Kastrioti.
    Pas marrėveshjes sė paqes tė vitit 1483 ndėrmjet Perandorisė Osmane dhe Mbretėrisė sė Napolit, ushtritė osmane fuqizuan veprimtarinė e tyre pėr ripushtimin e zotėrimeve tė Kastriotėve dhe tė viseve tė tjera tė lira shqiptare. Edhe pse nė janar tė vitit 1484 luftėtarėt e Gjon Kastriotit shpartalluan njė ushtri osmane pranė lumit Erzen, qėndresa dhe lufta e organizuar e shqiptarėve pėrkohėsisht filloi tė dobėsohej prej presionit tė madh e tė pandėrprerė tė trupave pushtuese. Nė verė tė vitit 1484 osmanėt ripushtuan kėshtjellėn e Himarės. Rėnia e qėndresės antiosmane e detyroi Gjon Kastriotin tė largohej nga Shqipėria dhe tė vendosej pėrsėri nė pronat qė Kastriotėt kishin nė Itali. Tė njėjtėn gjė bėnė edhe sundimtarėt e tjerė shqiptarė, qė kishin emigruar dhe qė nė fillim tė viteve 80 erdhėn nė Shqipėri pėr tė udhėhequr kryengritjet antiosmane.
    Gjon Kastrioti vdiq pas vitit 1502 dhe la pesė fėmijė: Gjergjin (Skėnderbeu i Ri), Konstandinin, peshkop i Izernias qė vdiq nė vitin 1500 nė moshėn 20-vjeēare, Ferrantin (tė cilit M. Barleci i ka kushtuar njė parathėnie te “Historia e Skėnderbeut” dhe qė ka vdekur mė 1561), Federikon, qė vdiq mė 1503 nė moshėn 15-vjeēare nė Valencie tė Spanjės, ku u varros me nderime mbretėrore, dhe Marien, e cila iu pėrkushtua artit.

    Kryengritja e vitit 1492 nė Shqipėrinė e Poshtme
    Edhe pas luftimeve tė shqiptarėve me ushtritė osmane gjatė gjysmės sė parė tė viteve 80, vala e kryengritjeve antiosmane vazhdoi mė tej.
    Njė nga vatrat e qėndresės antiosmane u bė Labėria. Pėr nėnshtrimin e banorėve tė saj u ngarkua sanxhakbeu i Vlorės, Komjan Arianiti, qė kishte origjinė shqiptare. Mė 1486 forcat e tij u dėrguan kundėr Labėrisė, por ato pėsuan disfatė edhe vetė Komjan Arianiti ra rob dhe u vra prej shqiptarėve, tė cilėt ndėrkohė ēliruan edhe kėshtjellėn e Himarės. Pėr tė shtypur kryengritjen erdhi vetė bejlerbeu i Rumelisė, Sinan Pasha, nė krye tė njė ushtrie tė fuqishme. Gjatė vitit 1486 trupat e tij kaluan nėpėr bregdetin e Himarės dhe e shkretuan atė.
    Gjatė vitit 1488 lėvizja antiosmane u shtri edhe nė viset e Shqipėrisė Qendrore. Kryengritėsit e kėtyre rajoneve dėrguan pėrfaqėsuesit e vet nė Itali dhe kėrkuan rikthimin nė atdhe tė Gjon Kastriotit qė tė vihej nė krye tė tyre. Por prej Mbretėrisė sė Napolit dhe vendeve tė tjera evropiane me sa duket, ai nuk gjeti pėrkrahjen materiale dhe mjete lundrimi pėr tė realizuar transportimin e forcave tė tij.
    Viti 1492 do tė shėnonte njė nga pikat kulmore tė luftės antiosmane, pėr shtypjen e sė cilės u angazhua vetė sulltan Bajaziti II.
    Pas pėrgatitjeve ushtarake intensive, nė pranverė tė vitit 1492 ushtria perandorake osmane me sulltanin nė krye mori drejtimin pėr nė Shqipėrinė e Poshtme. Gjatė muajit maj 1492 ushtria osmane arriti nė Tepelenė, ku vendosi kampin e vet. Ndėrkohė, me qėllim qė kryengritėsve mos t'u lihej shteg ikjeje, njė flotė osmane prej 300 anijesh, nėn komandėn e Sinan Pashės, kishte dalė nė bregdetin e Shqipėrisė sė Poshtme mė parė se sulltani tė arrinte nė Tepelenė.
    Veprimet ushtarake kundėr shqiptarėve sulltan Bajaziti II i filloi nė muajin korrik. Mbasi shtinė nė dorė kėshtjellat e Himarės e tė Sopotit (Borshit), tė cilat me urdhėr tė sulltanit u shkatėrruan si ēerdhe tė kryengritėsve, forcat ushtarake tė sulltanit u orvatėn tė hyjnė nė viset e brendshme, pėr tė shpartalluar kryengritėsit shqiptarė, tė cilėt bashkė me pleqtė, gratė e fėmijėt, kishin kaluar nė malet e Labėrisė. Qė nga lart shqiptarėt lėshonin mbi ushtarėt armiq shkėmbinjtė e malit. Armėt e tyre ishin tė thjeshta, shtizat nė trajtėn e gjuhės sė gjarprit dhe shigjetat me majė tė hekurt qė ata i hidhnin me harqe druri. Megjithatė qėndresa e shqiptarėve ishte heroike. "Aq tė shkathėt janė ata nė kohėn e luftės, sa qė shpata nuk ua cenon dot dorėn dhe shigjeta nuk u prek as gishtin", shkruan kronisti turk bashkėkohės Ibn Kemali, pjesėmarrės nė kėtė luftė.
    Pas sulmesh tė vazhdueshme tė forcave tė shumta osmane, kryengritėsit e Labėrisė u detyruan tė pėrqendroheshin nė dy maja mali, ku ata kishin ngritur kulla mbrojtėse. Njėri grup, me gjithė qėndresėn heroike kundėr ushtrisė sė Rumelisė tė komanduar prej bejlerbeut Jahja Pashės, u shtrėngua tė dorėzohej me kusht qė tė lihej i lirė tė ikte. Por pushtuesit e shkelėn marrėveshjen dhe mbi kryengritėsit e dorėzuar bėnė kėrdinė, burrave u prenė kėmbė e duar dhe pastaj i hodhėn tatėpjetė malit, gratė dhe fėmijėt, qė u gjetėn nė atė mal, i bashkuan me vargun e 8 000 robėrve qė kishin kapur gjatė kėtyre operacioneve dhe, nėpėrmjet skelės sė Vlorės, i nisėn pėr nė tregjet e Lindjes qė t'i shisnin si skllevėr.
    Nga ana tjetėr, garda perandorake dhe ushtria e Anadollit nėn komandėn e Daut Pashės, u pėrpoqėn tė asgjėsonin qėndresėn qė vazhdoi nė malin tjetėr. Luftimet vazhduan deri nė fund tė gushtit pa asnjė pėrfundim. Afrimi i vjeshtės, vėshtirėsitė e mėdha e shpenzimet qė bėheshin pėr tė mbajtur nė kėmbė njė ushtri aq tė madhe kundėr njė pakice shqiptarėsh, e detyruan sulltan Bajazitin II tė kėrkonte dhe tė arrinte njė marrėveshje me kryengritėsit. Nė bazė tė saj kryengritėsit do tė njihnin sundimin osman dhe, nė shenjė bindjeje, do t'i paguanin sulltanit njė tribut tė vogėl vjetor, kurse sulltani u njihte atyre tė drejtėn tė vetėqeverisnin vendin nė bazė tė dokeve tradicionale, tė kishin gjyqet e tyre dhe tė mbanin armėt lirisht. Kjo marrėveshje u dha mundėsi kryengritėsve tė largonin rrezikun e vendosjes nė krahinėn e tyre tė qeveritarėve osmanė dhe tė sistemit tė timareve.
    Nė fund tė fushatės ushtarake osmane, kur ushtritė po largoheshin nga Tepelena, sipas kronistit osman tė shek. XVI, Aliut, njė kryengritės i veshur si dervish, iu vėrsul nė rrugė sulltan Bajazitit II, por nuk arriti ta vrasė. Pas kėtij episodi, sulltani la njė pjesė tė ushtrisė nė Shqipėrinė e Poshtme pėr tė rivendosur aty administratėn osmane.



    Kthimi nė Shqipėri i Skėnderbeut tė Ri (1501-1503)
    Nė fund tė shek. XV sulltanėt osmanė i shtuan pėrpjekjet pėr tė zgjeruar pushtimet e tyre drejt Evropės Qendrore dhe Perėndimore.
    Pėr tė pėrballuar kėtė rrezik, shtetet evropiane u pėrpoqėn tė organizonin operacione ushtarake tė pėrbashkėta kundėr Perandorisė Osmane dhe tė nxitnin popujt e Gadishullit Ballkanik tė hidheshin nė kryengritje. Nė kėto rrethana, Shqipėria kishte njė rėndėsi tė veēantė edhe pėr vetė pozitėn gjeografike tė saj si vendi qė e pėrshkonin rrugėt tokėsore mė tė shkurtra pėr tė kaluar nga Evropa Perėndimore nė qendėr tė Perandorisė Osmane. Ajo formonte krahun perėndimor tė kėsaj Perandorie dhe ishte si njė urė kalimi pėr t'i hedhur ushtritė osmane nė Itali.
    Pėr tė penguar pėrgatitjet ushtarake tė osmanėve kundėr Italisė, ato projektuan fushata tė pėrbashkėta kundėr Perandorisė Osmane dhe menduan t'i nisnin nga bregdeti i Shqipėrisė.
    Iniciativėn pėr tė zbarkuar nė Ballkan e mori mbreti i Francės, Karli VIII, i cili bashkė me ushtrinė e tij kishte pushtuar njė pjesė tė madhe tė Italisė dhe nė fund tė vitit 1494 mori Napolin. Pėrgatitjet e Karlit VIII ngjallėn entuziazėm nė popujt e shtypur tė Ballkanit dhe qenė njė nxitje pėr shqiptarėt qė tė rrėmbenin pėrsėri armėt. Nė planet e kėtij mbreti lėvizja shqiptare ishte llogaritur si njė faktor politik shumė i rėndėsishėm.
    Kryengritja qė filloi nė Shqipėri mori pėrpjesėtime tė mėdha veēanėrisht nė krahinėn e Himarės dhe nė viset pranė Durrėsit. Shqiptarėt ishin tė gatshėm tė sulmonin forcat osmane dhe tė pėrkrahnin zbarkimin e ushtrive frėnge. Ato riaktivizuan lidhjet me fisnikėt shqiptarė tė mėrguar nė Itali pėr t'i vėnė nė krye tė luftės sė tyre. Pėr kėtė qėllim si dhe pėr tė krijuar lidhje me Karlin VIII, shkoi nė Itali kryepeshkopi i Durrėsit, Martin Firmano. Por, kur po kthehej nga Italia, ai u kap nė det prej venecianėve, tė cilėt nuk e shikonin me sy tė mirė as ardhjen e ushtrive frėnge nė Itali, as zbarkimin e tyre nė Ballkan dhe as kryengritjen nė Shqipėri. Kundėrshtimet qė gjeti nė Itali e detyruan Karlin VIII tė hiqte dorė nga ekspedita dhe tė kthehej nė Francė mė 1495. Me largimin e rrezikut frėng, nė verėn e vitit 1495 disa sanxhakbejlerė osmanė, qė nga Vlora ku kishin sjell forcat e tyre, filluan ekspeditat ndėshkimore kundėr shqiptarėve, pėr tė rivendosur sundimin e tyre nė rajonet e kryengritjeve. Por edhe kėto ekspedita nuk e shuan dot qėndresėn shqiptare.
    Pėr shkak se Perandoria Osmane kishte filluar tė ndėrtonte njė flotė tė madhe nė kuadrin e pėrgatitjeve pėr tė sulmuar Italinė, marrėdhėniet e saj me Venedikun u acaruan nė vitin 1498. Nė kėto rrethana, duke pasur nevojė pėr qėndresėn antiosmane tė shqiptarėve, Senati i Venedikut u pėrpoq tė lidhej me tė. Pėr kėtė qėllim ai e nxori nga burgu Martin Firmanon dhe nė qershor tė vitit 1499 e nisi pėr nė Shqipėri bashkė me emisarėt e vet.
    Midis krerėve shqiptarė dhe tė dėrguarve venecianė lindėn mosmarrėveshje pėr qėllimet, vendin dhe pėr shtrirjen qė do tė kishte kryengritja nė Shqipėri. Senati ishte kundėr shpėrthimit tė njė lėvizjeje tė pėrgjithshme dhe kėrkonte vetėm njė kryengritje lokale nė rajonin e Lezhės. Kėtu Venediku parashikonte tė zbarkonte forcat e veta pėr tė ruajtur zotėrimin e Durrėsit. Kurse shqiptarėt ishin pėr njė kryengritje sa mė tė gjerė pėr ēlirimin e vendit. Nė takimin qė bėnė krerėt shqiptarė me emisarėt venecianė nė shtėpinė e Martin Firmanos nė afėrsi tė Durrėsit, mosmarrėveshjet midis tyre u acaruan nė atė shkallė, saqė Republika me anėn e bajlit tė saj tė Durrėsit e helmoi Martin Firmanon.
    Njė muaj mė vonė, nė shtator 1499, shpėrtheu kryengritja nė rrethin e Lezhės. Rrugėt pėr nė Shkodėr dhe nė Dukagjin u prenė dhe funksionarėt osmanė u dėbuan. Kryengritėsit kėrkuan qė pasardhėsit e Skėnderbeut tė viheshin nė krye tė lėvizjes antiosmane. Nė vend tė Gjon Kastriotit, qė ishte i sėmurė, ata iu drejtuan birit tė tij, Gjergj Kastriotit, tė mbiquajtur Skėnderbeu i Ri.
    Pėr tė pasur nėn kontroll zhvillimin e ngjarjeve nė Shqipėri, Senati i Venedikut shpalli se merrte pėrsipėr dėrgimin e Gjergj Kastriotit dhe tė forcave tė tij nė Shqipėri. Nga Mbretėria e Napolit Gjergj Kastrioti shkoi nė Venedik, ku me premtime tė ndryshme, u mbajt gjatė, pėr mė tepėr se njė vit.
    Gjergji u nis pėr nė Shqipėri vetėm nė pranverė tė vitit 1501 kur Durrėsi, qė ishte nėn zotėrimin venecian, u rrezikua seriozisht nga sulmet e ushtrive osmane. Nisjen e Gjergj Kastriotit nė Shqipėri e organizoi Venediku. Me kėtė Senati kishte pėr qėllim tė fuqizonte kryengritjen e shqiptarėve nė rajonin e Lezhės pėr t'i detyruar osmanėt tė largonin ushtritė e tyre nga rrethimi i Durrėsit dhe t'i angazhonin ata nė luftė kundėr kryengritėsve shqiptarė.
    Ekspedita, e pėrbėrė prej 150-200 stratiotėsh, e kryesuar nga Skėnderbeu i Ri dhe e shoqėruar nga njė emisar venecian, zbarkoi mė 5 mars 1501 nė Ishullin e Lezhės, tė ēliruar qysh mė parė nga kryengritėsit shqiptarė. Por, ndihmat veneciane qė ai solli me vete ishin tė pakta. Nė pėrpjekjen e parė qė patėn me forcat osmane, ushtarėt e Skėnderbeut tė Ri u thyen dhe ekspedita do tė kishte dėshtuar, sikur mė pas kryengritėsit shqiptarė tė mos i pėrballonin sulmet e osmanėve. Ndėrkohė midis emisarit venecian dhe Skėnderbeut tė Ri, qė mbante anėn e krerėve shqiptarė, lindėn mosmarrėveshje qė ndikuan negativisht nė zhvillimin e kryengritjes.
    Mė 13 gusht 1501 ushtria osmane, e komanduar nga sanxhakbeu i Elbasanit, pushtoi Durrėsin. Pėr tė mėnjanuar humbjen e Ishullit tė Lezhės, tė Ulqinit e tė Tivarit, Venediku filloi bisedimet pėr paqe me pushtuesit osmanė dhe, mė 14 dhjetor 1502, nėnshkroi me ta marrėveshjen pėrkatėse dhe i braktisi kryengritėsit shqiptarė.
    Nė kėto rrethana Skėnderbeu i Ri dhe Progon Dukagjini, i cili gjithashtu ishte kthyer nga mėrgimi, kėrkuan tė hynin nė marrėveshje me autoritetet osmane. Mė 1503 shkuan nė Shkodėr dhe i kėrkuan sanxhakbeut Feriz Beut qė ata tė vendoseshin nė ish-zotėrimet e familjeve tė tyre dhe t'i qeverisnin ato nėn sovranitetin e sulltanit. U pranua vetėm kėrkesa e Progon Dukagjinit, tė cilit iu dha titulli i pashės dhe, nė formė timari, njė pjesė e zotėrimeve tė Dukagjinėve. Kurse kėrkesa e nipit tė Skėnderbeut nuk u pranua. Pas kėtij refuzimi dhe njė qėndrimi dyvjeēar nė Shqipėri, nė shkurt tė vitit 1503 Skėnderbeu i Ri u detyrua tė mėrgonte pėrsėri nė Itali. Nuk dihet data e vdekjes sė tij. Thuhet se vdiq nė Qipro duke lėnė pas tre djem. Mė 1506 turqit pushtuan Ishullin e Lezhės, kurse Ulqini e Tivari do tė vazhdonin edhe pėr disa dhjetėra vjet tė qėndronin nė duart e Venedikut e tė papushtuara prej osmanėve.
    Me pėrpjekjet qė u bėnė gjatė fundit tė shek. XV dhe fillimit tė shek. XVI pėr rimėkėmbjen e shteteve mesjetare shqiptare u mbyll periudha e luftės sė gjatė mė se njėshekullore e shqiptarėve kundėr pushtuesve osmanė pėr tė mbrojtur lirinė dhe jetėn e pavarur politike.

    Mėrgimet masive tė shqiptarėve gjatė shek. XIV-XV
    Lėvizjet migruese nga tokat shqiptare drejt vendeve tė tjera, janė njė dukuri qė ndeshet gjatė gjithė mesjetės.
    Nė grupe apo si individė, shqiptarėt dėshmohen tė kenė lėvizur tė paktėn qysh nė shek. XI. Kryesisht si ushtarakė ose si funksionarė tė administratės bizantine, shqiptarė tė veēantė apo grupe shqiptarėsh ndeshen nė atė kohė nė viset mė tė ndryshme tė Perandorisė, sa nė Italinė e Jugut, nė Dalmaci e nė Bullgari, aq dhe nė Peloponez e nė vetė Konstandinopojė, ku dhe shumė prej tyre me kalimin e kohės u integruan.
    Por, nė krahasim me kėto mėrgime tė para, pėr shkak tė jetės politike tė trazuar emigrimet shqiptare tė shek. XIV-XV morėn pėrmasat e eksodeve tė vėrteta, qė lanė gjurmė tė thella si nė vendin e origjinės, ashtu dhe nė vendbanimet e reja. Valėt e emigracionit shqiptar tė shek. XIV-XV ndoqėn dy drejtime kryesore: atė verior, qė preku Raguzėn (Dubrovnikun) dhe qytetet e tjera tė Dalmacisė, Venedikun dhe qytetet e fshatrat e provincės italiane tė Markės, si dhe drejtimin e krahut perėndimor tė Adriatikut (Fano, Ankona, Rimini, Pezaro). Vendi nga vinin emigrantėt shqiptarė drejt veriut tė Ballkanit Perendimor e tė Italisė Lindore ishin pėrgjithėsisht viset veriore dhe qytetet e atyshme tė Ulqinit, Tivarit, Shkodrės, Drishtit, Lezhės e deri tė Durrėsit. Ata u pėrkisnin shtresave nga mė tė ndryshme: bujq, zejtarė, marinarė, punėtorė, tregtarė tė vegjėl, mjeshtėr, artistė etj.
    Klerikė tė shumtė nga Ulqini, Lezha e sidomos nga Durrėsi e nga Drishti dėshmohen nė kishat e manastiret e Raguzės, ku shpesh shėrbenin edhe si shkrues, sekretarė e noterė. Nė Raguzė dhe nė qytetet e tjera dalmatine, mjaft emigrantė shqiptarė mundėn tė sistemohen dhe tė fitojnė statusin e banorit tė pėrhershėm (habitator), ndonjė syresh edhe atė tė qytetarit me tė drejta tė plota (civis). Nė Raguzė, Venedik ose nė Rimini e Rekanati (Markė) shqiptarėt organizoheshin nė shoqėri fetaro-kulturore, tė quajtura shkolla ose vėllazėri (scuola, confraternitas). Autoritetet e vendit jo gjithnjė i shihnin me sy tė mirė kėto shoqėri me bazė etnike, qė gjithsesi pengonin integrimin e emigrantėve. Megjithatė, emigracioni shqiptar nė Dalmaci e nė qendrat italiane tė Adriatikut verior nuk arriti tė krijojė ngulmime kompakte masive, e nė krye tė 2-3 shekujve bashkėsitė shqiptare tė atjeshme u tretėn nė popullsinė vendase.
    Mėrgimet shqiptare nė krahun tjetėr, atė jugor, qenė shumė mė intensive se ato veriore. Vatra e nisjes sė tyre qenė territoret nė jug tė lumit Shkumbin, veēanėrisht trevat e Vlorės, Beratit, Korēės dhe sidomos tė Epirit e tė Moresė. Kėto shtegtime prekėn fillimisht viset e Greqisė. Prej kėndej, njė pjesė e tyre kaloi nė Sicili e nė Italinė e Jugut.
    Njė valė e parė e emigracionit shqiptar dėshmohet nė Thesalinė Lindore, nė vitet 20-30 tė shek. XIV. Ajo mori shkas nga shtypja e kryengritjeve shqiptare nė zonėn e Vlorės, tė Devollit e tė Thesalisė veriperėndimore nga ana e Perandorit bizantin Androniku III. Fluksin e popullatave shqiptare drejt jugut e ushqeu nė atė kohė edhe rritja e presionit tė shtetit serb nė trevat shqiptare. Si rezultat, viset e Thesalisė lindore, nė jug tė rrjedhės sė Peneut, u kolonizuan dendur nga shqiptarėt. Tė joshura nga qeveritarėt vendas, mjaft bashkėsi shqiptare e vazhduan shtegtimin e tyre dhe u vendosėn nė ishullin e Eubesė, si dhe nė krahinat e Beotisė, tė Atikės e tė Korintit. Nėpėrmjet istmit tė Korintit, valė shtegtarėsh qė vinin sa nga Thesalia aq edhe nga Epiri invaduan nė fillim tė shek. XV krahinat e Peloponezit. Nė vitin 1405, njė dėshmitar okular shkruan se vetėm nė njė valė, 10 mijė mėrgimtarė shqiptarė, me familjet, me pasuritė e me bagėtitė e tyre kaluan Istmin dhe me leje tė despotit Teodor Paleolog u sistemuan nė krahinėn e Akesė. Kėtė valė e pasuan nė vitet e mėvonshme flukse tė tjera qė vinin nga Atika, Beotia, Thesalia ose drejtpėrdrejt nga trevat shqiptare, tė kėrcėnuara nga invazioni osman. Me shterimin e kėtyre prurjeve emigruese, aty nga mesi i shek. XV, krahina tė tėra tė Peloponezit (Moresė), si Korinti, Akea, Elida, Arkadia, Argolida, Mesenia e Lakonia, ishin kolonizuar nė mėnyrė mjaft intensive nga popullsi shqiptare. Njė defter osman i vitit 1458, qė bėn regjistrimin e popullsisė sė Peloponezit qendror, ndėr 198 fshatrat e regjistruara 155 i cilėson shprehimisht si fshatra shqiptare. Njė tjetėr regjistėr i vitit 1461 veēon si shqiptare 16 ndėr 20 qendėrbanime qė kishte zona e Korintit. Akoma nė vitin 1668, udhėtari turk Evlija Ēelebi konstatonte se "banorėt e krahinave qė shtrihen nga Kalavrita, Voshtica e Tripolica deri nė Korint janė arbėr qė flasin arbėrisht". Prej Peloponezit, shumė kolonė shqiptarė u hodhėn nė ishujt e afėrt tė Egjeut, nė Salaminė (Kullur), Hidra, Poros, Specia etj.
    Vendosja e kolonėve shqiptarė u inkurajua nė shumė raste nga qeveritarėt e krahinave greke, qė u premtonin atyre toka, kullota dhe pėrjashtimin nga taksat. Vendosja e kolonėve shqiptarė ndihmoi nė ripopullimin dhe nė rigjallėrimin e trevave tė tėra greke tė braktisura e tė lėna djerrė. "Arbėrit", shkruan njė autor i shek. XV, "u vendosėn nė zona tė shkreta; ata i shpyllėzuan ato dhe i bėnė tė banueshme. Shumė vende tė egra, qė deri atėherė kishin qenė strehė banditėsh, u pastruan dhe dora e kėtyre bujqve me pėrvojė i mbolli dhe i kultivoi ato".
    Dhėnia e lejes sė vendosjes pėr ardhėsit shqiptarė, akordimi i tokave tė bukės dhe i kullotave, thuajse gjithmonė u kushtėzua nga qeveritarėt vendas me detyrimin e shėrbimit ushtarak. Nė shek. XIV-XV, luftėtarėt shqiptarė mbushnin repartet ushtarake sa tė dukėve katalanė tė Athinės, aq edhe tė despotėve bizantinė tė Moresė apo tė kėshtjellarėve venecianė tė Eubesė, tė Koronit, Modonit e Nauplionit (Peloponez). Tė inkuadruar ose jo nė trupat e sundimtarėve tė huaj, shqiptarėt u bėnė protagonistė tė qėndresės kundėr invadimit tė kėtyre viseve nga pushtuesit osmanė. Kronistėt bizantinė tė shek. XV, Kritobuli, Dukas dhe Halkokondili vėnė nė dukje se nė atė kohė, pėrveē Shqipėrisė, njė tjetėr kėshtjellė e qėndresės shqiptare qe ngritur nė Peloponez. Nė luftėrat e shqiptarėve tė Peloponezit kundėr osmanėve u shquan kapedanėt Pjetėr Bua, Teodor Buhali, Primo Koka, Krokodejl Klada, Manuel Bokali etj.
    Invazioni osman i Ballkanit jugperėndimor, qė hyri nė njė fazė vendimtare pas mesit tė shek. XV, shkaktoi valė tė papara mėrgimesh shqiptare, qė konvergonin drejt Italisė. Kėtu popullsitė e ikura shqiptare iu shtuan ngulimeve tė mėparshme shqiptare, duke e forcuar elementin shqiptar nė Italinė e Jugut dhe nė Sicili. Ngulimet shqiptare tė kėsaj kohe u vendosėn kryesisht nė provincat Abruco, Molize, Kampanie, Bazilikatė, Kapitanatė, Pulje, Kalabri. Ngulimet kryesore shqiptare tė Sicilisė u bėnė Piana deli Albanezi, San Kristina Xhela, Mexojuso, Kontesa Entelina, Palaco Adriano.
    Kolonėt shqiptarė erdhėn drejtpėrsėdrejti nga Shqipėria, por shumė syresh erdhėn nga kolonitė shqiptare tė Greqisė, veēanėrisht nga Moreja. Vala mė e madhe migruese i pėrket vitit 1479, kur pas rėnies sė Shkodrės dhe paqes veneto-osmane, qė e pasoi atė, shumė luftėtarė shqiptarė, sa nė Shqipėri aq dhe nė More, u detyruan tė largohen pėr t'i shpėtuar hakmarrjes osmane. Midis tyre ishin pinjollė tė shquar tė familjeve Kastrioti, Gjurashi (Cėrnojeviēi), Dukagjini, Arianiti, Muzaka, Bua etj. Mbreti Ferdinand i Napolit u dha kėtyre feude e poste zyrtare nė mbretėrinė e tij, kurse masave tė tė ikurve u caktoi pėr banim vende kryesisht tė pabanuara. Valėt e emigracionit shqiptar, ndonėse me intensitet mė tė vogėl, vazhduan edhe nė vitet e mėvonshme. E fundit njihet ajo e vitit 1744, kur u themelua Vila Badesa nė Abrucie. Numri i fshatrave arbėreshe arrin sot nė rreth 100 me njė popullsi afėr 150 000 banorė.
    Pėr shumė nga ngulimet shqiptare ekzistojnė aktet e themelimit (capitula) tė nėnshkruara me autoritetet civile dhe kishtare tė vendit. Nė to fiksohen detyrimet por dhe tė drejtat dhe privilegjet e banorėve tė rinj, midis tė cilave figuron shpesh dhe e drejta pėr tė pasur drejtues dhe priftėrinj (papas) tė tyre, jo katolikė. Ruajtja e ritit ortodokso-bizantin luajti njė rol mjaft tė rėndėsishėm pėr konservimin e kolonive arbėreshe tė Italisė. Kėtu luajtėn rolin e tyre edhe kompaktėsia e kėtyre ngulimeve si dhe klima e tolerancės qė, ndryshe nga ē'ndodhi me ngulimet arbėreshe tė Greqisė, karakterizuan marrėdhėniet e ardhėsve shqiptarė me popullsinė dhe me autoritetet civile e kishtare vendase. Edhe sot, arbėreshėt e Italisė ruajnė gjuhėn si dhe traditat, kėngėt e zakonet e hershme shqiptare.

  7. #47
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    3. RĖNDĖSIA E EPOKĖS SĖ GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT

    Rrjedhimet e luftės dhe tė pushtimit osman nė Shqipėri
    Lufta mė se njėshekullore e Perandorisė Osmane pėr pushtimin e trojeve shqiptare dhe vendosja e pushtetit osman, sollėn rrjedhime tė thella nė tė drejtat e pronėsisė, nė veprimtarinė ekonomiko-shoqėrore, nė jetėn politike dhe nė atė fetare-kulturore tė shqiptarėve.
    Veprimtaria e pavarur politiko-shoqėrore e botės shqiptare ishte arritja mė e rėndėsishme nė historinė kombėtare tė shqiptarėve gjatė shekujve tė mesjetės. Qė nė shek. XII dhe nė shekujt qė vijuan, deri me pushtimin osman, nė viset shqiptare lindėn formacione shtetėrore tė pavarura, tė cilat ndikuan fuqishėm nė tė gjitha fushat e veprimtarisė shoqėrore dhe, nė tėrėsi, pėr zhvillimin e gjithanshėm tė vendit. Nė kuadrin e kėtyre formacioneve shtetėrore lindi dhe u fuqizua aristokracia vendase dhe tradita shqiptare e drejtimit dhe e aparatit administrativ shtetėror.
    Elita drejtuese shqiptare, si ajo laike ashtu edhe fetare, pati njė rol tė madh historik pėr zhvillimin e gjithanshėm tė vendit. Ishte meritė e saj ndryshimi i orientimit tė lidhjeve ndėrkombėtare tė Shqipėrisė, duke e larguar atė gjithnjė e mė shumė prej Perandorisė Bizantine e vendeve tė tjera fqinje e tė prapambetura tė Ballkanit dhe duke e afruar Shqipėrinė me vendet e pėrparuara tė Evropės Perėndimore. Lidhjet politike, tregtare-ekonomike dhe fetare-kulturore me Italinė dhe vendet e tjera tė Evropės Perėndimore ndikuan qė nė tė gjitha kėto fusha tė pėrshpejtoheshin ritmet e zhvillimit.
    Pushtimi osman i dha fund jetės sė pavarur politike e shtetėrore tė shqiptarėve dhe i mbylli rrugėt zhvillimeve tė mėsipėrme, ndėrpreu lidhjet intensive tė Shqipėrisė me vendet e Evropės Perėndimore dhe i kaloi ato nė drejtim tė Lindjes. Kėto rrjedhime negative u shfaqėn nė Shqipėri jo vetėm gjatė viteve tė luftės, por ato vepruan fuqishėm edhe gjatė gjithė periudhės sė gjatė tė sundimit osman.
    Pushtimi osman i tokave shqiptare u bė gradualisht, duke nisur me fundin e shek. XIV, me marrjen prej osmanėve tė qendrave kryesore tė viseve lindore, dhe duke vijuar nė fillim tė shek. XV me pushtimin e disa qyteteve e kėshtjellave tė viseve perėndimore shqiptare. Pas kėtyre pushtimeve dhe veēanėrisht me periudhėn e luftės nėn udhėheqjen e Skėnderbeut dhe deri nė rėnien e kėshtjellave nė fund tė viteve 70 tė shek. XV, njė pjesė e rėndėsishme e viseve qendrore e veriore shqiptare u gjend nė kushtet e njė lufte tė gjatė e tė vazhdueshme.
    Qė me pushtimet e para tė fundit tė shek. XIV tė qendrave tė tilla si Nishi, Shkupi, Manastiri, Ohri, Kosturi etj., u dėmtuan rėndė marrėdhėniet dhe shkėmbimet e ndryshme ekonomike e tregtare ndėrmjet viseve lindore me ato perėndimore, aq tė domosdoshme e jetike pėr banorėt e tyre. Ekspeditat e njėpasnjėshme tė ushtrive osmane dhe luftimet e vazhdueshme e tė ashpra, qė ato zhvilluan me forcat shqiptare, dėmtuan rėndė jetėn ekonomike tė vendit. Gjatė ekspeditave ushtarake dhe luftimeve tė shumta pėr tė dobėsuar qėndresėn shqiptare dhe burimet ekonomike, aq tė domosdoshme pėr vazhdimin e saj, ushtritė osmane rrėnonin tė mbjellat, dėmtonin objektet ekonomike, rrėmbenin bagėtinė.
    Vėshtirėsitė e shumta ekonomike dhe zjarri i luftės detyruan me mijėra e mijėra vetė tė braktisnin vendin dhe kėshtu bashkė me tė vrarėt nė luftė pakėsuan ndjeshėm numrin e banorėve, por edhe dėmtuan jetėn ekonomike, sepse ishin nga forcat mė aktive tė shoqėrisė shqiptare.
    Nė kushtet e luftės dhe tė pushtimit osman, ekonomia fshatare u bė edhe mė e mbyllur dhe pėrkohėsisht i dobėsoi lidhjet me qytetin, aq tė domosdoshme pėr zhvillimin ekonomik tė vendit. Qytetet shqiptare, gjatė shekujve tė mesjetės kishin njohur tė gjitha tiparet e zhvillimit ekonomik, shoqėror e organizativ tė qyteteve tė pellgut tė Mesdheut, qė ishte rajoni mė i zhvilluar i Evropės, kurse me pushtimin osman pėsuan ndryshime. Qė me sulmet e para osmane filluan tė largohen banorėt nga qytetet dhe disa prej tyre u shndėrruan nė qendra tė vogla administrative e ushtarake. Pjesa mė e madhe e banorėve nė disa qytete iu kushtuan kryesisht ekonomisė bujqėsore, dobėsuan lidhjet me zonat fshatare dhe thuajse i ndėrprenė marrėdhėniet ekonomiko-tregtare e kulturore me Evropėn Perėndimore. Rrjedhimisht, qytetet shqiptare nė pėrgjithėsi u shndėrruan gradualisht nė qendra administrative ekonomike dhe fetare-kulturore tė tipit lindor, osman. Nga qytetet nisi dhe u pėrhap procesi i islamizmit, i cili jo vetėm solli ndryshime tė rėndėsishme nė besimin fetar tė shqiptarėve, por edhe ndikoi dukshėm pėrgjithėsisht nė botėkuptimin e mėnyrėn e jetesės sė tyre. Me ndryshimet e mėsipėrme Shqipėria nga njė vend qė kishte tėrhequr vėmendjen e Evropės Perėndimore, gradualisht u shndėrrua nė njė vend thuajse tė harruar prej saj.
    Ndonėse pushtimi osman i dha fund copėtimit politik dhe anarkisė qė ekzistonte nė Ballkan dhe nė Shqipėri, prapambetja ekonomike qė i karakterizoi vendet ballkanike mė pas e kishte burimin e vet nė ndryshimin nė fushėn e pronėsisė qė solli ai pushtim. E drejta feudale mbi tokėn nė Shqipėri, nė prag tė pushtimit osman, ishte nė fazėn e zhvilluar edhe pse aty-kėtu mund tė shfaqeshin mbeturina tė formave arkaike tė saj. Nė zonat fushore tė Shqipėrisė kishte mbizotėruar prona e madhe feudale dhe e drejta e pakufizuar e shitblerjes sė tokės. Pushtimi osman ligjėrisht i dha fund kėsaj forme feudale tė pėrparuar tė pronėsisė mbi tokėn, zhduku pronėn e madhe e zotėruesit e saj, qė pėrbėnin shtresėn drejtuese tė vendit. Ai vendosi pronėn feudale ushtarake osmane, sistemin e timarit, qė nė thelb ishte rivendosje e pronies bizantine, njė formė pronėsie qė pėrgjithėsisht ishte kapėrcyer nga vetė zhvillimi i gjithanshėm i shoqėrisė shqiptare. Sistemi i timarit, i vendosur dhe i mbajtur nė kėmbė me dhunė pėr shekuj tė tėrė, konsideronte si pronar tė tokės shtetin, ua kufizoi fshatarėve pronarė deri diku tė drejtat mbi tokėn dhe feudalėt e rinj (timarlinjtė apo spahinjtė) konsideroheshin si zotėrues tė njė pjese tė rentės feudale, por jo pronarė tė tokės me tė drejtėn e shitblerjes sė saj. Do tė kalonin shekuj qė nė Shqipėri ligjėrisht tė njiheshin pronat e mėdha feudale dhe zotėruesit e tyre. Kurse nė Evropėn Perėndimore ndėrkohė ishin shkatėrruar marrėdhėniet feudale dhe atje lulėzonte prona kapitaliste. Pozicioni gjeografik periferik (nė kuadrin e Perandorisė Osmane) i pjesės mė tė madhe tė viseve shqiptare ndikoi negativisht pėr zhvillimin e tyre. Shqipėria u gjend kėshtu disa shekuj larg Evropės Perėndimore jo vetėm nė zhvillimin ekonomik, por edhe nė fusha tė tjera tė veprimtarisė shoqėrore.

    Rėndėsia e luftės antiosmane tė shqiptarėve
    Lufta e gjatė dhe e ashpėr kundėr pushtuesve osmanė ishte rrjedhojė e ndėrgjegjėsimit tė shqiptarėve, e nė radhė tė parė e elitės drejtuese tė tyre, pėr pasojat e rėnda dhe shkatėrrimtare qė sillte pushtimi osman nė tė gjitha sferat e veprimtarisė shoqėrore. Ky pushtim godiste mė shumė se kėto, deri nė asgjėsimin e plotė, shtresat e larta tė shoqėrisė shqiptare, duke u marrė pushtetin politik, si dhe pasuritė etj. Prandaj pėrfaqėsues tė tyre e udhėhoqėn me vendosmėri luftėn kundėr pushtuesve osmanė. Nė kėtė luftė morėn pjesė tė gjitha shtresat e shoqėrisė shqiptare, sepse pushtimi osman tė gjithėve u prekte tė drejtėn e pronėsisė, interesat ekonomikė dhe mėnyrėn e jetesės.
    Lufta e shqiptarėve kundėr pushtimit osman nė jetėn e pėrditshme zhvillohej si njė luftė pėr mbrojtjen e pronės e tė marrėdhėnieve tė pėrparuara shoqėrore kundėr shpronėsimit, si dhe kundėr formave tė prapambetura tė pronės feudale e tė marrėdhėnieve shoqėrore qė rridhnin prej saj. Ishte njė luftė kundėr dhunės, shkatėrrimit e grabitjes sė njerėzve e tė pasurisė dhe qė mbronte mėnyrėn e jetesės, doket, kulturėn dhe besimin fetar tė shqiptarėve, tė cilat ishin cilėsisht tė ndryshme me ato tė pushtuesit lindor osman. Rrjedhimisht, lufta e shqiptarėve mbronte zhvillimin dhe raportet e pėrparuara shoqėrore kundėr formave arkaike tė njė shoqėrie feudale tė prapambetur dhe tashmė tė perėnduar nė viset shqiptare. Pėr tė gjitha kėto, nė sintezė, pėrmbajtje themelore e luftės ishte mbrojtja e jetės sė pavarur politiko-shtetėrore tė shqiptarėve, pra e lirisė kundėr pushtimit osman tė vendit.
    Pėrballė rrjedhimeve tė tilla tė thella pėr tė gjitha shtresat e shoqėrisė shqiptare, periudha e sulmeve tė ushtrive osmane pėr pushtimin e vendit dhe e qėndresė sė fuqishme tė shqiptarėve kundėr tyre, sidomos gjatė viteve tė luftės nėn udhėheqjen e Skėnderbeut, pėrbėn ngjarjen mė tė rėndėsishme e mė kulmore tė historisė sė popullit shqiptar, qė la gjurmė tė pashlyeshme nė vetėdijen kombėtare tė tė gjithė shqiptarėve. Ajo u dha atyre traditėn historike tė luftės kundėr pushtuesve osmanė dhe mbi kėtė bazė ndjenjat e fuqishme kombėtare, pėrpara se tė vendosej mbi shqiptarėt pushtimi i plotė pesėshekullor osman dhe tė bėhej islamizimi masiv i tyre.
    Ndjenja kombėtare, qė i ka mbrojtur popujt nga asimilimi dhe zhdukja, bėri qė, gjatė gjithė periudhės sė gjatė pesėshekullore tė pushtimit osman, shqiptarėt, edhe pse do tė islamizoheshin masivisht, tė ruanin identitetin e tyre kombėtar pa dallime fetare. Kur e kėrkoi koha, si shqiptarėt katolikė e ortodoksė, ashtu dhe ata myslimanė, nuk ngurruan tė ngriheshin kundėr pushtimit tė huaj osman dhe tė qėndronin nė ballė tė luftės pėr pavarėsi kombėtare. Ndjenja kombėtare, si njė tregues identiteti, i ka shoqėruar popujt gjatė gjithė historisė sė tyre. Edhe protagonisti kryesor, qė e udhėhoqi luftėn e shqiptarėve kundėr pushtuesve osmanė, Skėnderbeu, nė veprimtarinė e tij politike e ushtarake, iu referua traditės sė lavdishme historike tė popullit tė vet. Kėshtu, p.sh., duke iu pėrgjigjur plot krenari kombėtare njė kundėrshtari politik nė Itali, Skėnderbeu do t'i shkruante atij pėr aksionet ushtarake tė epirotėve e tė Pirros kundėr romakėve nė Itali do tė pėrdorte si simbole tė veta shtetėrore elementė nga simbolet e Pirros, tė Aleksandrit tė Madh tė Maqedonisė dhe nga mitologjia pellazge.
    Idetė dhe fryma e lėvizjes humaniste evropiane, qė ishte pėrhapur nė atė kohė edhe te shqiptarėt, ndikuan qė lufta e tyre titanike kundėr pushtimit osman dhe, sidomos, figura e Skėnderbeut tė ēimentoheshin nė vetėdijen kombėtare shqiptare dhe tė materializoheshin nė krijimtarinė e tyre jo vetėm nėpėrmjet gojėdhėnave, tregimeve e kėngėve popullore, por edhe nėpėrmjet veprave tė para tė historiografisė kombėtare, tė cilat i pėrshkon njė patos i fuqishėm patriotik, siē janė veprat e M. Barlecit, Dh. Frėngut, F. Bardhit etj.
    Njė tipar i rėndėsishėm dallues i luftės sė shqiptarėve kundėr pushtimit osman ishte zhvillimi i saj mbi dallimet fetare. Nė radhėt e ushtrisė shqiptare qėndronin pėrkrah njėri-tjetrit luftėtarėt e besimit katolik, ortodoks, si dhe shqiptari i islamizuar, siē ishte, p.sh., vetė Skėnderbeu dhe nipi i tij, Hamzai. Besime tė ndryshme fetare kishin edhe bashkėpunėtorėt mė tė ngushtė tė Skėnderbeut, edhe familjet me tė cilat lidhėn krushqi Kastriotėt. Krahas klerikėve katolikė, Skėnderbeu dėrgoi si pėrfaqėsues tė vet nė shtetet italiane edhe priftėrinj ortodoksė. Shembull i tolerancės fetare dhe i mirėkuptimit ndėrmjet shqiptarėve me besime fetare tė ndryshme ishte vetė familja e Kastriotėve. Shumica e fėmijėve tė Gjon Kastriotit kishin emra ortodoksė, njė djalė dhe njė nip i tij (Skėnderbeu dhe Hamzai) mbajtėn deri nė fund tė jetės emra myslimanė, kurse veprimtaria politike e Kastriotėve, e sidomos e Skėnderbeut, ishte e lidhur me botėn katolike. Vetė Heroi Kombėtar, pasi u kthye nė Shqipėri mė 1443 dhe derisa vdiq, pėrdori emrin e dyfishtė, tė kristianit dhe tė myslimanit, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu, si shprehje kjo e tolerancės fetare dhe e kujdesit tė tij pėr ruajtjen e unitetit kombėtar tė shqiptarėve qė kishin rite fetare tė ndryshme. Shqiptarėt, duke pėrfshirė edhe shtresat e larta shoqėrore, konvertonin lehtėsisht besimin e tyre fetar. Balshajt, p.sh., nė fund tė shek. XIV u kthyen nga ortodoksė nė katolikė, nė pėrshtatje me besimin fetar tė shumicės sė banorėve tė zotėrimeve tė tyre.
    Pjesėmarrja masive e shqiptarėve tė tė gjitha besimeve fetare dhe tė krahinave nė luftėn kundėr pushtuesve osmanė ndikoi shumė nė zbutjen e sheshimin e dallimeve e tė mosmarrėveshjeve, qė mund tė lindnin nga bindjet e ndryshme fetare si dhe nga pėrkatėsia krahinore. Rrjedhimisht, njė nga arritjet mė tė rėndėsishme tė luftės antiosmane ishte kompaktėsimi dhe forcimi i unitetit tė shqiptarėve pa dallime fetare e krahinore, duke pėrfshirė edhe banorėt e viseve tė largėta qė kishin mbetur jashtė shtetit tė Skėnderbeut. Dėshmi e gjallė pėr kėtė ėshtė e drejta dokesore, pėrballė sė cilės ishin tė barabartė tė gjithė shqiptarėt, pavarėsisht nga pozita shoqėrore dhe besimi fetar i tyre. Dėshmi e unitetit kombėtar tė shqiptarėve janė edhe legjendat, tregimet dhe kėngėt popullore pėr figurėn e Skėnderbeut, tė cilat u ruajtėn pa dallime fetare, te shqiptarėt katolikė, ortodoksė e myslimanė tė tė gjitha viseve kombėtare, madje edhe jashtė tyre, si te arbėreshėt e Italisė e tė Greqisė. Kėngėt popullore pėr Skėnderbeun lindėn qysh nė shek. XV dhe ato vijuan ndėr shekujt tė kėndohen me krenari nga shqiptarėt. Kronisti venecian Antonio Sabeliko ka shkruar nė vitin 1487 se shqiptarėt “me kėngė solemne ... kėndonin lavdinė e princit tė vdekur (Skėnderbeut) ashtu siē e kishin zakon tė moēmit nė gostitė e heronjve tė mėdhenj”. Nė fillim tė shek. XX Edit Durham rrėfen pėr dy krutanė qė njė ditė tė tėrė i kėnduan trimėritė e Skėnderbeut nė njė kėngė tė gjatė pa mbarim.
    Lufta kundėr pushtimit osman kaliti guximin, trimėrinė dhe heroizmin masiv tė shqiptarėve, i bėri ata tė dalloheshin nga popujt e tjerė dhe tė vlerėsoheshin shumė nė vendet e huaja pėr cilėsite e vyera ushtarake. Gjatė shekujve qė vijuan, nga radhėt e shqiptarėve dalin shumė komandantė e udhėheqės ushtarakė tė shquar qė vepruan nė kuadrin e Perandorisė Osmane apo edhe nėpėr vende tė tjera evropiane.
    Gjatė viteve tė luftės kundėr pushtuesve osmanė u intensifikuan, si asnjėherė tjetėr, lidhjet politike, ushtarake, ekonomike, fetare e kulturore tė Shqipėrisė me vendet e Evropės Perėndimore, lidhje qė nxitėn zhvillimet e brendshme nė tė gjitha ato fusha dhe e bėnė botėn shqiptare tė ndihej mė shumė se ēdo rajon tjetėr i Ballkanit si pjesė pėrbėrėse e Evropės Perėndimore. U krijuan lidhje tė ndėrsjellta shpirtėrore me shtetet italiane dhe me vendet e tjera tė Evropės Perėndimore, sepse me luftėn e tyre heroike shqiptarėt i detyruan ushtritė osmane tė luftonin pėr njė periudhė shumė tė gjatė nė viset shqiptare dhe u bėnė kėshtu pengesė e pakapėrcyeshme pėr kalimin e tyre drejt Perėndimit. Lufta e shqiptarėve tė udhėhequr nga Skėnderbeu propagandohej nė vendet e Evropės Perėndimore si pjesė e luftės sė tyre shpirtėrore pėr mbrojtjen e krishterimit kundėr islamizmit dhe prandaj Heroi shqiptar cilėsohej nė Perėndim si "luftėtar i Krishtit" (Athleta Christi). Mbėshtetja e vendeve tė Evropės Perėndimore ishte njė nxitje dhe inkurajim pėr luftėn e shqiptarėve kundėr pushtimit osman. Me luftėn e tyre shqiptarėt penguan pėr njė kohė shumė tė gjatė kalimin e ushtrive osmane nė Evropėn Perėndimore dhe me kėtė ata dhanė njė ndihmesė tė vyer pėr mbrojtjen dhe pėrparimin e qytetėrimit evropian, e cila ėshtė vlerėsuar jo vetėm nga personalitetet e shquara evropiane tė asaj periudhe, por edhe gjatė shekujve qė pasuan me botimin e dhjetėra veprave historike, letrare e artistike kushtuar figurės sė Skėnderbeut dhe epopesė shqiptare tė udhėhequr prej tij. U krijua kėshtu njė traditė e vyer e lidhjeve shpirtėrore tė ndėrsjellta ndėrmjet Shqipėrisė dhe vendeve tė Evropės Perėndimore.
    Edhe popujt e Evropės Juglindore dhe ata fqinjė kurrė ndonjėherė nuk janė ndier mė afėr shqiptarėve sesa gjatė periudhės sė luftės kundėr pushtuesve osmanė. Lufta e Skėnderbeut dhe e Huniadit kundėr tė njėjtit armik, krijoi lidhje tė ngushta jo vetėm ndėrmjet kėtyre dy personaliteteve tė shquara evropiane, por edhe njė traditė miqėsie e respekti tė ndėrsjelltė ndėrmjet popujve tė tyre. Lufta e shqiptarėve nėn udhėheqjen e Skėnderbeut ndikoi te popujt e Ballkanit qė shpirtėrisht tė ndiheshin pranė njėri-tjetrit si kurrė ndonjėherė. Ajo i mbante tė gjalla shpresat e ballkanasve pėr t`u ēliruar nga zgjedha osmane, prandaj edhe sundimtari i fundit i Despotatit tė Rashės qėndroi disa vjet nė Krujė dhe u bė baxhanak me Skėnderbeun. Pėr popujt e Ballkanit Heroi shqiptar u bė edhe si njė hero popullor i tyre, prandaj ata do ta pėrkujtonin Skėnderbeun nėpėrmjet tregimeve e kėngėve popullore dhe nė shekujt qė pasuan do t'i kushtonin figurės sė tij njė numėr tė madh veprash historike, letrare, artistike, nė disa prej tė cilave cilėsohej me origjinė greke apo sllave, duke e paraqitur kėshtu si simbol tė krenarisė sė tyre kombėtare. Figura e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut, mbeti ndėr shekuj, jo vetėm te shqiptarėt, por edhe te popujt e tjerė, si njė simbol i luftėtarit tė lirisė dhe u shėrbente si burim frymėzimi nė luftėn e tyre pėr tė mbrojtur e pėr tė fituar lirinė dhe pavarėsinė kombėtare.

    Epoka e Skėnderbeut nė veprat e Marin Barlecit dhe tė autorėve tė tjerė shqiptarė bashkėkohės
    Figura e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut, epopeja e shqiptarėve nėn udhėheqjen e tij dhe e gjithė periudha e luftės sė tyre kundėr vendosjes sė pushtimit osman, ndikuan fuqishėm nė jetėn shpirtėrore tė shqiptarėve, nė rritjen dhe nė konsolidimin e vetėdijes kombėtare tė tyre. Epopeja shqiptare e shek. XV frymėzoi intelektualė tė shquar shqiptarė qė ta pėrjetėsonin atė nė vepra historike monumentale e nga mė tė shquarat e kohės dhe qė patėn njė jehonė tė gjerė ndėrkombėtare, me tė cilat nisi jetėn e vet historiografia shqiptare. Themeluesi i saj u bė Marin Barleci, historian humanist i shquar i pėrmasave ndėrkombėtare.
    Pėr jetėn e Marin Barlecit dihet pak. Ai lindi rreth fundit tė viteve 50 tė shek. XV ndoshta nė Shkodėr, qytet ky me tradita arsimore pėr formimin e shkollimin e klerikėve tė besimit katolik. Nuk pėrjashtohet mundėsia qė ai tė ketė lindur nė Medun (nė verilindje tė Podgoricės), meqenėse nė burimet historike bashkėkohėse ėshtė gjetur njė banor i tij me emrin familjar Barleci, mbiemėr ky qė deri mė tani nuk ėshtė hasur te ndonjė person i tretė.
    M. Barleci i pėrjetoi ngjarjet dramatike tė Shkodrės tė viteve 70 tė shek. XV, qytet ky ku ai padyshim ka jetuar pėr vite e vite tė tėra, ndaj nė veprat e tij shpesh e cilėson veten shkodran. Gjatė rrethimit tė parė tė saj prej turqve, nė vitin 1474, ai ka shkruar se ka qenė i ri dhe se ende nuk kishte arritur moshėn pėr tė rrėmbyer armėt, kurse nė vitin 1478, gjatė rrethimit tė dytė tė Shkodrės, M. Barleci rrėfen se ishte rreshtuar pėrkrah luftėtarėve qė luftuan pėr mbrojtjen e qytetit tė tyre.
    Me rėnien e Shkodrės nė duart e osmanėve, si shumė bashkėqytetarė, M. Barleci mori rrugėt e mėrgimit dhe u vendos nė Itali. Kėtu ai plotėsoi shkollimin e vet, u bė njohės i thellė i letėrsisė antike e i gjuhės latine dhe u shfaq si njė intelektual humanist nga mė tė shquarit evropianė tė kohės. Qė nė fund tė shek. XV, M. Barleci ishte figurė e njohur nė jetėn kishtare tė Padovės. Nė njė dokument tė muajit janar tė vitit 1497 ai pėrmendet si rektor i kishės parokiale tė Shėn Stefanit nė fshatin Plovenar tė dioqezės sė Padovės dhe si abat nė kishėn Shėn Justina tė Padovės. Pėr vitin e vdekjes sė M. Barlecit mungojnė njoftimet. Nėpėrmjet tė dhėnave tė tėrthorta ėshtė arritur nė pėrfundimin se ai ka vdekur mė 1512.
    Vepra e parė e Marin Barlecit ėshtė “Rrethimi i Shkodrės” (De obsidione Scodrensi), e botuar latinisht nė Venedik mė 10 janar 1504, sipas kalendarit vendas, datė qė i pėrket vitit 1505. I mbėshtetur nė shėnimet e nė kujtimet e veta si dhe tė pjesėmarrėsve tė tjerė nė ngjarjet qė rrėfen, libri i kushtohet jetės politike e ushtarake gjatė rrethimit tė dytė tė Shkodrės mė 1478.
    Ngjarjet dramatike tė Shkodrės gjatė viteve 70 kishin nxitur edhe pena tė tjera tė shquara qė t'i pasqyronin ato. Humanisti i njohur Gjergj Merula botoi mė 1474 njė rrėfim prej 24 faqesh mbi zhvillimet politike dhe ushtarake nė Shkodėr gjatė rrethimit tė parė. Kjo ngjarje si dhe rrethimi i dytė i Shkodrės, vendosja e shkodranėve nė Venedik, episode nga jeta politike e kėtij qyteti gjatė shekujve tė mesjetės dhe lidhjet e shkodranėve me Venedikun kanė zėnė vend nė panegjerikun e humanistit shkodran Marin Beēikemi, tė botuar mė 1503 (ose mė 1504) dhe qė i drejtohej dukės Loredan Loredanit dhe Senatit tė Republikės sė Shėn Markut. Edhe pse bashkėkohėsi dhe bashkėqytetari i tė njėjtit fat me M. Barlecin, M. Beēikemi, po ashtu si Gj. Merula, ishin humanistė me emėr pėr kohėn; veprat e tyre pėr ngjarjet e Shkodrės gjatė viteve 70 tė shek. XV mbetėn tė harruara.
    Kėtyre ngjarjeve u bėri jehonė tė gjerė nėpėr Evropė vepra e Marin Barlecit “Rrethimi i Shkodrės”. Deri nė mesin e shek. XVII ajo njohu 17 botime nė gjuhė tė ndryshme, si latinisht (5), italisht (7), frėngjisht (4) dhe polonisht (1), shumica e tė cilave janė botime nė vėllime tė pėrbashkėta me vepra tė tjera.
    Megjithėkėtė vepra qė e ngriti figurėn e M. Barlecit nė piedestalin e pavdekėsisė ėshtė pa dyshim “Historia e jetės dhe e bėmave tė Skėnderbeut” (Historia de vita et gestis Scanderbegi), e botuar nė Romė gjatė viteve 1508-1510. Deri nė mesin e shek. XVIII kjo vepėr njohu jo mė pak se 21 botime, nė disa gjuhė tė Evropės, si latinisht (4), gjermanisht (4), italisht (4), katalonisht (2), portugalisht (1), polonisht (1), si dhe, nėpėrmjet njė pėrkthimi tė lirė dhe adoptimi tė Lavardenit, frėngjisht (4) dhe anglisht (1).
    Vepra e fundit e M. Barlecit “Shkurtesė e jetės sė papėve dhe tė perandorėve” (Compendium vitarum pontificum et imperatorum), botuar nė Romė mė 1555, nuk pati ndonjė jehonė. Autorėsia e tij mbi kėtė vepėr ėshtė e dyshimtė. Vetėm pjesa deri mė 1512 e kėsaj vepre i ėshtė atribuar M. Barlecit, kurse vazhdimi i saj ėshtė hartuar nga Andre Engjėlli. Ky duhet tė jetė autori i vėrtetė i veprės. Ėshtė pikėrisht kufiri kohor ndėrmjet dy pjesėve tė veprės qė na lejon tė caktojmė 1512 si vit tė vdekjes sė M. Barlecit, themeluesit tė historiografisė shqiptare.
    Veprat e M. Barlecit “Historia e jetės dhe e bėmave tė Skėnderbeut” dhe “Rrethimi i Shkodrės”, me botimet e shumta nė gjuhė tė ndryshme tė Evropės, dėshmojnė pėr nivelin e lartė me tė cilin e nisi jetėn e vet historiografia shqiptare.
    Veprat e M. Barlecit ishin fryt i njė pune tė gjatė shumėvjeēare. Ato kanė vlera sa historike aq edhe letrare dhe janė shkruar me njė stil tė shkėlqyer prej humanisti. Pėr hartimin e tyre ai u mbėshtet nė shėnimet e nė kujtimet e veta si dhe tė pjesėmarrėsve dhe tė dėshmitarėve tė tjerė nė ngjarjet qė rrėfen. Ky material autentik shumė i pasur u ka dhėnė veprave tė M. Barlecit vlerėn e burimeve historike tė dorės sė parė e tė pazėvendėsueshme. Dėshmitė qė M. Barleci mblodhi nga burimet e shumta, si njė historian i mirėfilltė, i shoshiti dhe i plotėsoi me literaturėn, qė ai gjeti, pėr t'i lidhur dhe shpjeguar ngjarjet. Megjithėkėtė veprat e M. Barlecit kanė njė varg dobėsish, qė janė karakteristike nė pėrgjithėsi pėr historiografinė humaniste, siē ėshtė fryma panegjirike, fjalimet e sajuara qė u vihen nė gojė heronjve, imitimi i historianėve antikė, si p.sh. i Tit Livit etj. Por vlerat e veprave tė tij, si burime historike, janė shumė mė tė mėdha se dobėsitė e tyre. Kėtė e dėshmojnė dokumentet e shek. XV, si dhe jetėshkrimi mė i hershėm pėr Skėnderbeun, i shkruar gjatė viteve 1481-1482 prej peshkopit tė Ulqinit, Martin Segonit nga Novobėrda. Jetėshkrimi “Tregim pėr Gjergj Kastriotin, i quajtur nė gjuhėn turke Skėnderbe, d.m.th. Aleksandri i Madh” (Narrazione di Giorgio Castriotto, da i Turchi nella lingua loro chiamato Scanderbeg, cioč Alessandro Magno) ėshtė hartuar nga M. Segoni nė disa faqe dhe ėshtė shfrytėzuar si dorėshkrim nga disa autorė tė vjetėr, bashkėkohės me autorin apo mė tė vonė. Ai u botua pėr herė tė parė mė 1981 nga studiuesi italian Agostin Pertusi.
    Atdhedashuria e thellė, ndjenja e detyrės pėr tė pėrjetėsuar epopenė shqiptare tė shek. XV dhe figurėn legjendare tė Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut, e pėr t'i pėrdorur ato si shembull e burim frymėzimi nė luftėn pėr liri, ishin arsyet qė e shtynė M. Barlecin t`i pėrkushtohej hartimit tė veprave mbi historinė kombėtare.
    Ngjarjet politike e ushtarake tė Shqipėrisė sė shek. XV, jetėn e veprimtarinė e Skėnderbeut, rrethimet e Shkodrės etj., M. Barleci i pasqyroi duke ndjekur parimin e zhvillimit kronologjik tė tyre. Megjithėkėtė nė veprat e tij nuk mungojnė edhe digresionet pėr tė pasqyruar e treguar psikologjinė e botės shpirtėrore tė shqiptarėve, legjendat e folklorin e tyre, veprimtarinė ekonomike dhe rajonet kryesore tė banuara prej shqiptarėve nė Ballkan etj. etj. Edhe fjalimet e shumta qė janė vėnė nė gojė tė figurave historike, ndonėse nuk janė autentike, tėrthorazi pasqyrojnė realitetin historik dhe mendėsitė e shqiptarėve bashkėkohės tė M. Barlecit.
    Veprat e M. Barlecit u bėnė drejtpėrdrejt ose tėrthorazi burimi mė i rėndėsishėm nga ku patriotėt shqiptarė mėsonin historinė e epopesė sė shek. XV. Ato vazhdojnė tė jenė pėrmendore kushtuar luftės pėr liri tė shqiptarėve nėn udhėheqjen e Skėnderbeut.
    Krahas vlerave tė shumanshme burimore e letrare tė veprave tė veta, M. Barleci ka meritėn e madhe qė, bashkė me pėrshkrimin e portretit fizik e moral tė Skėnderbeut te “Historia e jetės dhe e bėmave tė Skėnderbeut”, na ka dhėnė edhe njė gravurė me portretin e tij. Ky portret duhet tė pėrmbajė tiparet karakteristike tė fytyrės sė Heroit, sepse Barleci kėtė vepėr ia kushtoi nipit tė Skėnderbeut, Ferrant Kastriotit, dhe e hartoi nė bazė tė kujtimeve tė bashkėluftėtarėve qė ende jetonin, nė mendjen e tė cilėve ishin tė ngulitura mirė tiparet e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut. Pranė portretit tė Skėnderbeut, nė kėtė vepėr M. Barleci ka dhėnė nė njė gravurė tė vogėl edhe portretin e vet.
    Epopeja shqiptare e shek. XV u pėrjetėsua edhe nė vepra historike tė tjera prej bashkėkohėsve tė Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut. Njėra ndėr to ėshtė vepra e Dhimitėr Frėngut (1443-1525): “Komentar pėr punėt e turqve dhe tė zotit Gjergj Skėnderbe, princ i Epirit” (Commentario de le cose de Turchi, et del S. Georgio Scanderbeg, principe di Epyrro).
    Dhimitėr Frėngu lindi nė qytetin e Drishtit dhe ishte kushėri i parė me familjen e njohur fisnike Engjėlli tė kėtij qyteti. Ai u rrit gjatė epopesė legjendare tė Skėnderbeut dhe u shkollua si klerik. Dh. Frėngu u lidh ngushtė me Heroin Shqiptar, e shoqėroi atė gjatė viteve 1466-1467 nė udhėtimin qė bėri nė Romė e nė Napoli. Me pushtimin e Drishtit prej osmanėve mė 1478, Dh. Frėngu emigroi dhe u strehua nė Itali. Ai u vendos nė rajonin e Venedikut dhe pėr njė periudhė tė gjatė shėrbeu si famulltar i nderuar nė fshatin Brainė, pranė qytetit Trevizo, deri mė 1513, kur pėr arsye tė moshės sė shtyrė ia liroi detyrėn tė nipit tė tij, Pal Pjetėr Engjėlli. Dh. Frėngu vdiq mė 1523, nė moshėn 82 vjeē.
    Veprėn pėr jetėn e Skėnderbeut Dh. Frėngu e shkroi latinisht dhe nė frymėn e ideve humaniste tė kohės. Kjo ishte njė pėrmbledhje, me disa ndryshime tė vogla e “Historisė sė Skėnderbeut” tė M. Barlecit, gjė qė dėshmon se vepra e themeluesit tė hsitoriografisė shqiptare kishte pasqyruar drejt njė realitet historik tė njohur e tė pranuar edhe nga bashkėluftėtarėt e afėrt tė Skėnderbeut, siē kishte qenė Dh. Frėngu. Pas vdekjes sė kėtij, veprėn e pėrktheu italisht i nipi i autorit, Pal P. Engjėlli, dhe ajo u botua anonime pėr herė tė parė mė 1539 nė Venedik. Interesimi i veēantė, qė u tregua pėr subjektin e kėsaj vepre, bėri qė ajo tė njihte shumė ribotime. Deri mė 1679 pati 18 botime italisht, qė u bėnė nė Venedik (me tre tituj tė ndryshėm), dhe nė mesin e shek. XVI u botua e pėrkthyer frėngjisht dhe anglisht. Njė pėrkthim rumanisht, i bėrė prej njė tė burgosuri rumun nė Milano (1763) dhe qė ruhet nė dorėshkrim, dėshmon se vepra lexohej me interes edhe gjatė shek. XVIII.
    Nė krahasim me “Historinė e Skėnderbeut” tė M. Barlecit, vepra e Dh. Frėngut u pėrhap mė shumė nė Itali (sidomos nė Venedik, ku u shtypėn tė gjitha botimet e saj italisht), sepse ishte shumė mė e shkurtėr, si "njė libėr xhepi", botimi i tė cilit kėrkonte shpenzime tė pakta, dhe se pėr tė u interesuan pjesėtarė tė familjes Engjėlli.
    Familja Engjėlli ishte nga tė paktėt drishtanė qė arritėn t'u shpėtonin masakrave osmane dhe tė vendoseshin nė Itali pas pushtimit mė 1478 tė qytetit tė tyre prej osmanėve. Ata jetonin nė Venedik, ku kishin zėnė njė pozitė tė dalluar nė rrethet kishtare e intelektuale tė kėtij qyteti dhe ishin vėnė nė krye tė urdhrit fetar tė Shėn Gjergjit, tė lidhur me emrin e familjes sė tyre. Ashtu si te shqiptarėt e tjerė tė emigruar, edhe te pinjollėt e familjes Engjėlli u ruajt ndėr breza vetėdija kombėtare, ndjenja e atdhedashurisė dhe dėshira pėr t'u kthyer nė Shqipėri. Ishin kėto motive qė nxitėn pjesėtarė tė kėsaj familjeje tė interesoheshin gjatė shek. XVI e XVII pėr botimin e ribotimin e veprave kushtuar epopesė shqiptare tė shek. XV, si dhe tė veprave tė tjera pėr tė drejtėn e trashėgimisė qė mėtonin se kishte familja Engjėlli nė Shqipėri. Me nxitjen e interesimin e pjesėtarėve tė kėsaj familjeje u botuan dhe u ribotuan nė Venedik e nė Romė vepra tė tilla, si “Komentari” i Dh. Frėngut (1539), “Shkurtesa e jetės sė papėve” e Marin Barlecit (1555), “Privilegjet perandorake pėr familjen Engjėlli” e Franēesk Malvecos (Privilegi imperiali ... a favore della Famiglia Angela, 1626) etj. si edhe “Historia e turqve” e historianit venecian Franēesk Sansovinos, (Historia universale dell'origine et Imperio de Turchi, 1560), nė tė cilėn u pėrfshinė dhe u ribotuan shumė herė gjatė shek. XVI e XVII “Komentari” i Dh. Frėngut dhe “Rrethimi i Shkodrės” i M. Barlecit,
    Krahas pėrkujdesjes dhe interesimit pėr veprat e mėsipėrme, Engjėllorėt botuan edhe vepra tė hartuara prej tyre. Pal Pjetėr Engjėlli, shumė vite mė parė se ta pėrkthente italisht dhe ta botonte “Komentarin” e Dh. Frėngut, kishte botuar nė Venedik mė 1522 njė broshurė latinisht tė titulluar “Letėr drejtuar saracenėve...” (Epistola Pavli Angeli ad Saracenos...), kurse i vėllai, Andrea Engjėlli, botoi nė Romė mė 1553 veprėn “Gjenealogjia e perandorėve romanė dhe konstantinopolitė...” (Genealogia d'imperatori romani et constantinopolitani ...), e cila me disa ndryshime u ribotua shumė herė gjatė shek. XVI e XVII prej tij dhe anėtarėve tė tjerė tė familjes Engjėlli. Vepra i ėshtė kushtuar kryesisht gjenealogjisė sė familjes Engjėlli (duke krijuar lidhje tė pavėrteta tė saj me familjet perandorake romake e bizantine), si dhe tė familjeve tė tjera fisnike shqiptare. Nė tėrėsi veprat e Engjėllorėve kanė vlera tė pakta si burime historike pėr njohjen e shoqėrisė shqiptare tė shek. XV.
    Gjon Muzaka ishte anėtar i njėrės prej familjeve mė tė njohura aristokrate shqiptare. Ashtu si anėtarė tė tjerė tė familjes Muzaka, ai kishte marrė pjesė aktive pėrkrah Skėnderbeut nė luftėn kundėr pushtuesve osmanė. Pas pushtimit prej osmanėve tė kėshtjellave tė fundit shqiptare, si shumė bashkatdhetarė tė tjerė, Gj. Muzaka emigroi nė Itali dhe u vendos nė Napoli. Dėshira pėr kthimin e familjes sė tij nė atdhe e nxitėn Gj. Muzakėn tė hartonte mė 1510 pėrkujtesėn “Historia dhe gjenealogjia e shtėpisė sė Muzakajve” (Historia e Genealogia della casa Musachia) pėr t'u dhėnė bijve tė vet njoftime pėr historinė e familjes dhe pėr zotėrimet qė kishin nė Shqipėri. E botuar pėr herė tė parė mė 1873, kjo pėrkujtesė, me tė drejtė ėshtė cilėsuar prej zbuluesit tė saj, historianit gjerman Karl Hopf, si njė "margaritar" pėr vlerėn e veēantė qė ka pėr njohjen e historisė mesjetare shqiptare. Nė tė gjenden njoftime tė rėndėsishme pėr veprimtarinė e aristokracisė shqiptare dhe pėr marrėdhėniet nė gjirin e saj, pėr organizimin e administratės shtetėrore tė Shqipėrisė gjatė shek. XV dhe formimin e shtetit tė Skėnderbeut, pėr toponiminė e shek. XV etj. Ajo dėshmon pėr njohuritė historike dhe nivelin kulturor relativisht tė lartė qė kishte pasur aristokracia laike shqiptare e shek. XV, pjesėtar i sė cilės kishte qenė Gjon Muzaka.
    Fryma atdhetare ka pėrshkuar tej e mbanė veprat historike tė M. Barlecit, Dh. Frėngut dhe tė autorėve tė tjerė tė hershėm shqiptarė. Kėto vepra dėshmojnė qė periudha e luftės kundėr pushtuesve osmanė nėn udhėheqjen e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut dhe vetė figura e tij i pasuruan dukshėm traditat tona historike dhe u shndėrruan nė simbol tė luftės pėr liri e pavarėsi. Ato mbetėn gjithnjė tė gjalla dhe gjatė shekujve qė pasuan shėrbyen si njė burim i pashtershėm frymėzimi nė luftėn dhe pėrpjekjet e shqiptarėve pėr mbrojtjen e interesave kombėtarė.

    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu, Hero Kombėtar i shqiptarėve (1405-17 janar 1468)
    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu (1405-17 janar 1468) personifikon njė epokė tė tėrė tė historisė kombėtare tė shqiptarėve, qė mori emrin e tij: luftėn mė se njėshekullore tė tyre kundėr vėrshimit osman (fundi i shek. XIV - fillimi i shek. XVI) pėr mbrojtjen e tokės, tė pasurisė e tė lirisė. Nėn udhėheqjen e tij lufta e shqiptarėve u ngrit nė njė shkallė tė lartė e tė organizuar, shėnoi njė kthesė vendimtare nė zhvillimin politik tė vendit dhe nė forcimin e vetėdijes kombėtare tė tyre.
    Figura e tij paraqet njė nga ato raste, jo tė shpeshta nė histori, kur shtresat e ndryshme shoqėrore tė njė kombi takohen me njė personalitet tė shquar, nė tė cilėn gjejnė shprehjen e vet aspiratat e vetitė e tyre mė tė mira dhe qė pėr kėtė arsye bėhet simbol i bashkimit kombėtar dhe i luftės sė tyre tė pėrbashkėt.
    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu ishte pėrfaqėsuesi mė konsekuent dhe mė i shquar i elitės drejtuese shqiptare, qė udhėhoqi me vendosmėri frontin e luftės sė shqiptarėve kundėr pushtuesve osmanė. Ai e kuptoi, mė qartė se kushdo tjetėr, detyrėn qė shtronte ēasti historik: nevojėn e bashkimit politik si kusht kryesor pėr tė realizuar mbrojtjen e interesave tė tė gjitha shtresave shoqėrore, tė pasura e tė varfra, tė kėrcėnuara tashmė prej pushtuesve osmanė nė ēėshtjet jetike.
    Njohja e thellė e jetės, e botėkuptimit, e traditės dhe e luftės sė shqiptarėve kundėr pushtimit tė huaj si dhe e organizimit tė shtetit e tė ushtrisė osmane, i dhanė mundėsi Skėnderbeut tė ndėrtonte me efektivitet tė lartė gjithė veprimtarinė e tij si burrė shteti dhe udhėheqės ushtarak i shquar. Ai arriti nė pėrfundimin se, pėrballė njė pushtuesi tė fuqishėm, siē ishte Perandoria Osmane, shqiptarėt nuk mund tė arrinin nė fitore, pa kapėrcyer copėtimin politik tė vendit nė njė varg zotėrimesh, pa njė bazė organizative tė qėndrueshme, pa bashkėrendimin e mjeteve dhe tė burimeve njerėzore, ekonomike, ushtarake e materiale, pa bashkėrendimin e tė gjitha veprimeve qė zhvilloheshin nė rrafsh tė brendshėm e tė kėtyre me veprimet e ndėrmarra nė rrafsh ndėrkombėtar. Njė nga hapat e parė nė kėtė drejtim qe themelimi, me nismėn e nėn drejtimin e tij, i Besėlidhjes Shqiptare tė Lezhės, qė pėrbėnte tė parin bashkim tė gjerė politik tė shqiptarėve.
    Duke njohur zhvillimin e ngjarjeve e perspektivėn e tyre, Skėnderbeu e kuptoi me kohė se nuk mund tė mbrohej vendi, tė ēliroheshin viset e pushtuara dhe tė zhdukej pėrfundimisht rreziku i pushtimit osman, duke qėndruar mbi bazėn e Besėlidhjes Shqiptare si aleancė politike vullnetare, karakteristikė qė ajo e kishte pasur nė fazėn e saj fillestare. Prandaj nė gjirin e koalicionit tė fisnikėve shqiptarė u krye dora-dorės njė zhvendosje nė raportin e forcave (qė karakterizon etapėn e dytė tė veprimtarisė sė Skėnderbeut si burrė shteti), dhe qė ēoi nė fund tė viteve 50 nė krijimin e njė pushteti tė vetėm shtetėror pėr tė gjitha viset e lira shqiptare. Ai u bė themeluesi i shtetit tė pavarur shqiptar.
    Kujdes tė veēantė Skėnderbeu i kushtoi ruajtjes sė burimeve tė brendshme ekonomike, mbi tė cilat u mbėshtet lufta. Duke fuqizuar mbrojtjen nė brezin kufitar, nė lindje e nė jug tė viseve tė lira, ai u dha mundėsi nėnshtetasve tė tij tė zhvillonin njė veprimtari ekonomike e tregtare deri diku normale. Prandaj, ashtu si mė parė, edhe nė kėto vite vazhduan tė eksportoheshin nga portet e Adriatikut drithėra e prodhime tė tjera.
    Krahas mbrojtjes sė vendit, Skėnderbeu u kushtoi vėmendje viseve tė pushtuara. U mbajtėn kėshtu tė gjalla dhe u forcuan mė tej lidhjet me banorėt e kėtyre viseve, gjė qė ndikoi nė forcimin e bashkimit shpirtėror tė shqiptarėve dhe nė konsolidimin e mėtejshėm tė kombit shqiptar, duke i dhėnė mundėsi tė mbijetojė e tė zhvillohet mė pas nė kuadrin e Perandorisė Osmane.
    Procesin e bashkimit tė shqiptarėve e favorizoi shumė edhe toleranca e lartė fetare e Skėnderbeut. Si i krishterė i rritur nė ambientin mysliman, ai qėndroi mbi dallimet fetare. Ai bashkėpunoi ngushtė dhe pa asnjė paragjykim me klerin e riteve tė ndryshme dhe dėrgoi si ambasadorė tė tij nė vendet e huaja priftėrinj katolikė dhe ortodoksė. Respektimi i besimeve e riteve fetare ndikoi pozitivisht nė procesin e bashkimit tė shqiptarėve.
    Bashkimi shpirtėror i tė gjithė popullit shqiptar dhe forcimi i vetėdijes kombėtare tė tij, shėnonin fitoren mė tė madhe tė epopesė sė lavdishme tė shek. XV dhe tė tėrė veprės sė Skėnderbeut.
    Aftėsitė e Skėnderbeut si burrė shteti spikatėn edhe nė marrėdhėniet me vendet e tjera. Ai e vlerėsoi drejt rėndėsinė e bashkėpunimit ndėrkombėtar, si kusht i nevojshėm pėr tė pėrballuar agresionin osman. Duke patur tė qartė se rrezikut osman mund t'i bėhej ballė me sukses vetėm me forca tė bashkuara, Skėnderbeu iu drejtua pareshtur shteteve evropiane dhe kėrkoi pjesėmarrjen e tyre nė luftėn kundėr armikut tė pėrbashkėt, si dhe pėrkrahje materiale pėr luftėn e popullit shqiptar.
    Personaliteti i Skėnderbeut si burrė shteti ėshtė i pandarė nga veprimtaria e tij si udhėheqės ushtarak i talentuar. Nė kushtet e pabarazisė, Skėnderbeu pėrpunoi strategjinė dhe taktikėn e tij ushtarake, nė bazė tė sė cilės qėndronte mendimi se fitorja nuk mund tė varej nga numri i ushtarėve. Kėtė parim, tė ndjekur prej tij, e shprehin me vėrtetėsi edhe fjalėt qė Barleci ka vėnė nė gojė tė Skėnderbeut, se "kush nuk ėshtė nė gjendje ta mundė armikun me njė ushtri prej 8 deri 12 mijė vetash, nuk do tė mund ta bėnte kėtė edhe me njė ushtri shumė mė tė madhe".
    Nė kushtet e epėrsisė sė theksuar tė ushtrive osmane nė luftėtarė e nė armatime, Skėnderbeu pėr t'i mposhtur ato i mbante nė alarm tė pėrhershėm, i shqetėsonte me sulme tė vogla e tė papritura. U priste rrugėt e furnizimit dhe, pasi i kishte futur nė kurth, i godiste me sulme tė fuqishme e tė befasishme dhe i shkatėrronte pėrfundimisht. Skėnderbeu zbatoi njė strategji tė mbrojtjes aktive sipas parimit "mbrohu duke sulmuar". Nė betejat e ndryshme ai ndėrthuri mjeshtėrisht operacione tė mėdha taktike-strategjike me tėrheqje e sulme, me pusi e befasi tė luftės guerile.
    Personaliteti i Skėnderbeut si burrė shteti, strateg e mjeshtėr i artit ushtarak dallonte me mbretėrit e me princėt evropianė tė kohės. Ndryshe nga veprimtaria ushtarake e tyre, qė bazohej mbi trupat mercenare tė armatosura rėndė, Skėnderbeu u mbėshtet mbi njė ushtri tė armatosur lehtė, me lėvizshmėri tė madhe e aftėsi tė lartė goditėse, tė formuar kryesisht nga vullnetarė qė kishin gatishmėri luftarake dhe shpirt vetėmohimi. Edhe ai vetė luftonte i pangarkuar me armatime tė rėnda e me krah tė shpėrvjelur si njė ushtar i zakonshėm. Nė betejė ai ishte, nė tė njėjtėn kohė, komandant i talentuar dhe ushtar i guximshėm, qė me shembullin e tij bėhej burim frymėzimi pėr luftėtarėt shqiptarė. Edhe nė jetėn e pėrditshme Skėnderbeu ishte i thjeshtė dhe kohėn e kalonte kryesisht me bashkėluftėtarėt e tij, duke bėrė jetė ushtari.
    Skėnderbeu gėzonte dashurinė nga bashkėkombėsit e vet, jo vetėm sa qe gjallė, por edhe pas vdekjes. Figura e tij mbeti e gjallė nė ndėrgjegjen e popullit shqiptar si kujtim i asaj lufte qė habiti botėn me fitoret e saj legjendare dhe u bė krenaria pėr njė tė kaluar, tė cilėn donin ta pėrsėrisnin. Kėngėt qė shqiptarėt i thurėn Skėnderbeut, tė cilat i kėndonin me krenari edhe pėrpara pushtuesve, gojėdhėnat e lidhura me vendet ku veproi e luftoi ai dhe me vise tė tjera tė banuara prej tyre, i dhanė atij tiparet e njė luftėtari me forca vigane, tė pajisur me trimėri tė pashoqe, i cili i kalonte caqet e realitetit dhe merrte cilėsitė e njė figure qė mishėronte aspiratat e njė populli tė tėrė pėr liri e pavarėsi.
    Kujtimi i Skėnderbeut jetoi jo vetėm nė zemrėn e popullit qė e lindi. Ai pati njė shtrirje qė kalonte kufijtė e Gadishullit tė Ballkanit, kishte njė rėndėsi evropiane. Skėnderbeu i detyroi tė gjitha kohėrat tė flisnin pėr tė.
    Figura e Skėnderbeut ka tėrhequr vazhdimisht vėmendjen e ushtarakėve, tė burrave tė shtetit e nė pėrgjithėsi tė opinionit publik evropian, tė cilėt kanė kėrkuar tė nxirrnin mėsime nga pėrvoja luftarake e shqiptarėve, sidomos kur vendet e tyre luftonin kundėr pushtuesve tė huaj. Kėtu e ka burimin ajo literaturė e shumėllojtė dhe shumėgjuhėshe, qė i ėshtė kushtuar figurės sė kėtij Heroi, nė tė katėr anėt e botės. Kur vėrshimi osman qėndronte si njė shpatė mbi Evropėn Qendrore, kur nė Gadishullin e Ballkanit shpėrthyen lėvizjet pėr ēlirimin kombėtar etj., historianėt, shkrimtarėt e poetėt e pėrdornin figurėn e Heroit shqiptar si flamur frymėzues pėr mobilizimin e popujve tė tyre nė luftė pėr liri. Dėshmi e pėrhershme e vlerėsimit dhe e respektit tė thellė qė kanė popujt e tjerė pėr Skėnderbeun, krahas botimeve tė shumta pėr tė, janė sheshet dhe rrugėt e Romės, tė Parisit, tė Brukselit, tė Gjenevės dhe tė qyteteve tė tjera tė vendeve tė ndryshme, ku janė vendosur monumente e buste tė tij ose qė mbajnė emrin "Gjergj Kastrioti - Skėnderbeu".

  8. #48
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Don Juan Aladro Castriota de Perez y Velasco (fisnik spanjoll ) pretendonte se rridhte nga familja e Gjergj Kastriotit, Skenderbeut. E quante veten "Princ i Shqiperise" dhe u perpoq te ndikonte ne levizjen kombetare per pavaresi.
    Pasi Shqiperia u shpall e pavarur, doli nga loja politike ...
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  9. #49
    i/e regjistruar Maska e gladiator
    Anėtarėsuar
    12-02-2003
    Vendndodhja
    Iliria
    Postime
    217
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Te jash nje rrace me Skenderbeun me gjithe mend qe duhet te jesh krenar. Ta kishte pasur ndonje vende tjeter atij do i ishin kushtuar me mijera libra dhe do ishte perzonazhi me i njohur ne Holliwood .
    Gj t m .

  10. #50
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    27-12-2002
    Vendndodhja
    england
    Mosha
    37
    Postime
    9
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    te drejt ke o gladiator, megjithment ai ke qene i math.
    po shqiperia po nxierr personazhe qe do tia ngrene kryet
    dhe me lart.
    respect

  11. #51
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Fytyra tjeter e Kastriotit

    Skenderbeu i ridimensionuar. Ndryshe nga legjenda, Kristo Frasheri tregon per nje prijes qe nuk eshte rrembyer kurre nga turqit dhe qe ne Stamboll ka kryer vetem shkollen. Qe nuk i njihet mire portreti dhe qe me shume se nje hero me kale dhe shpate duhet pare si shtetar dhe ligjvenes

    Iva Tico

    Drita e syve ka nisur ta lere. Sendet dalengadale kane filluar te humbasin format e te shnderrohen ne silueta. Germat nuk mund te lexohen me pervecse me ane te nje aparati special qe i zmadhon dhe i shfaq ne ekranin e nje televizori qe gjendet ne nje tryeze aty prane. Ka kohe qe profesor Kristo Frasheri nuk mundet te shkruaje me. Nje vajze e re mban shenim gjithe c'i dikton historiani, por vendos rregull edhe mbi dosjet, fletet e shkruara apo mbi librat e panumert qe ndodhen ne ate apartament.

    Ne tryezen e madhe te televizorit, gjenden disa flete me shenime. Nje numer i madh prej tyre mbushin nente dosje voluminoze qe jane te rradhitura ne nje etazher aty prane. Jane nente dosjet qe profesor Frasheri i ka perdorur per te shkruar monografine "Skenderbeu, jeta dhe vepra". Libri s'ka pak dite qe ka dale, kurse dosjeve do t'u duhet te presin aty kushedi edhe per sa vjet. Deri ne diten kur te gjendet dikush qe te jape aq para sa duhet per t'i botuar.

    Per Kristo Frasherin monografia e Skenderbeut eshte puna e nje jete te tere. Ishte fundi i viteve pesedhjete kur ai vendosi te shkruante nje histori te heroit Kombetar. "Nuk mund te llogaritet koha qe me eshte dashur per monografine e Skenderbeut. Kam punuar rreth 45 vjet vetem per te mbledhur materialin", rrefen historiani. Ka qene ne fakt puna e tij e perhershme. Ndersa materialet per Skenderbun nisen pak e nga pak te mbushnin dosjet, ai punonte me te tjera tema, hartonte tekste historie per nxenesit, punonte si mesues apo merrej me gjerat e vogla te perditshme.

    Ideja e pare ishte te shkruante nje histori te vertete. Frasheri kishte vendosur te vizatonte nje Skenderbe larg atyre ngjyrimeve romantike te letersise, kishte vendosur te shkruante nje histori te paster te bazuar vetem mbi dokumenta te shkruara. Gjate atij 45 vjecari te mbushur me kerkime, Kristo Frasheri u perpoq te grumbullonte te gjithe materialin e mundshem dokumentar te shekullit XV. Akte shqiptare dhe te huaja, perendimore dhe lindore, te vjelura nga historiane te ndryshem ne arkivat e Venedikut, Raguzes, Romes, Napolit, Milanos, Barcelones, Parisit, Ankarase dhe Stambollit u sistemuan ne origjinal dhe ne perkthimin shqip. Ne Shqiperi nuk u gjet thuajse asgje. Per dokumentet e vyera nuk eshte kujdesur kush, te gjitha ishin shkaterruar nga koha.

    Kur Frasheri mendoi se kishte mbledhur aq material sa duhej, iu fut punes per te shkruar "Skenderbeu, jeta dhe vepra". Pas pese vjetesh, monografia ishte gati per botim.

    Kur nisi punen per mbledhjen e materialeve per historine e Skenderbeut, Kristo Frasheri ende nuk e dinte se ku do te dilte. Kishte lexuar sigurisht gjithcka qe ishte shkruar deri ne ate kohe per heroin. Por kishte vendosur te mos ndikohej nga askush, kishte vendosur te mos shfrytezonte as ata qe kishin shkruar me nje entuziazem te tepruar, as ata qe dukeshin me te paanshem se c'duhej. Ne fakt u terhoq nga dikush: nga Fan Noli. Ne vitin 1947 Noli kishte ndjekur te njejten rruge. Kishte shkruar historine e tre rrethimeve te Krujes duke u bazuar vetem ne dokumenta dhe kishte pasur sukses. Kristo Frasheri vendosi te bente te njejten gje.

    Per kenaqesine e tij burimet dokumentare sollen te njejtin perfundim qe Barleti e kishte shkruar gjashte shekuj me pare ne pozitat e shkrimtarit: lufta e Skenderbeut kishte qene nje lufte madheshtore clirimtare. Ishte ne vija te pergjithshme sic e kishte pershkruar humanisti shkodran. Dokumentat e mbledhura nga Frasheri, vetem sa mund te korrigjonin vepren e Barletit ne elemente te dores se dyte, ne disa pasaktesi faktologjike, disa nderhyrje retorike apo teprime te shkrimtarit. Kristo Frasheri me kenaqesi pohon se nuk eshte i sakte perfundimi i disa historianeve skeptike qe pohojne se Skenderbeun e ngriti ne piedestalin e historise jo vepra e tij, qe sipas tyre ka qene modeste, por Marin Barleti, me stilin e vet elegant, klasik dhe humanist. "Perkundrazi, thote Frasheri, ne punimin tim provohet qe eshte Skenderbeu ai qe me madheshtine e vepres se tij frymezoi bashkeatdhetarin e tij Barletin".

    Por nga puna me burimet dokumentare, do te dilte edhe nje tjeter rezultat qe do ta entuziasmonte me teper Kristo Frasherin. Qe lufta e Skenderbeut ishte nje lufte madheshtore clirimtare, ishte pak a shume nje perfundim qe pritej, nje perfundim qe nuk e zbehte dot plotesisht as edhe historiani me skeptik. Por ajo qe Kristo Frasheri nuk kishte mundur dot ta parashikonte, ishte se teksa shkruante, portreti i Skenderbeut do te fillonte ta humbiste pak e nga pak ate fizionomine e eger luftarake, do te fillonte te zbutej, balli do te fillonte t'i zgjerohej per t'u shnderruar pak e nga pak nga nje portret luftetar ne ate te nje diplomati, ne portretin e njeriut te shtetit. Ne tridhjete kapituj qe permban monografia, vetem shtate do t'i kushtoheshin luftrave te armatosura te udhehequra nga Heroi. Kapitujt e tjere e pershkruajne si burre shteti, si faktor nderkombetar, si ligjvenes, si administrator, por edhe si njeri. Skenderbeu i Frasherit nuk eshte thjesht luftetar, eshte mbi te gjitha ai qe themeloi te parin shtet te shqiptareve.

    Kristo Frasheri pretendon t'i jape Skenderbeut ate qe i takon. As me shume e as me pak. Ne monografine e tij nuk e quan kurre mbrojtes te krishterimit, Skenderbeu nuk eshte nje nga ata shenjtet qe luftonin ne emer te Krishtit, lufta e tij kunder turqve nuk mund te ishte kurrsesi nje lufte fetare. Ishte nje lufte clirimtare e cila i shkonte per shtat edhe atyre qe ishin ne mbrojtje te krishterimit, duke u kthyer (ndonese ky nuk ishte qellimi i vertete) ne nje perplasje mes dy qyteterimesh.

    Jo rastesisht per kopertinen e monografise Kristo Frasheri nuk zgjodhi nje nga ato fotografite e zakonta te heroit mbi kale. Nuk donte qe Skenderbeu i tij te kishte pamje luftarake, nuk donte qe te kishte shpate. Kishte zgjedhur pikerisht imazhin paqesor te heroit, kishte dashur te bente monografine e nje shtetari.

    Por zgjedhja e kopertines nuk ishte dhe aq e lehte. Ishte gjithashtu nje pune shume vjecare kerkimesh. Kishte te bente me gjetjen e se vertetes mbi imazhin e heroit. Nje kapitull i monografise i kushtohet pikerisht kesaj pyetjeje: cila eshte fytyra e vertete e Gjergj Kastriot Skenderbeut. Ne gjithe dokumentet ku ka rremuar, Frasheri nuk ka mundur te gjeje ndonje pershkrim, qofte edhe te shkurter, mbi tiparet e fytyres se Skenderbeut, te hartuar nga ndonje njeri qe e ka njohur nga afer. Per kete arsye Frasheri i eshte drejtuar ikonografise, atyre qindra pikturave ne vaj dhe afreske te shperndara ne keshtjella, muzeume dhe familje evropiane. Per kopertinen e monografise, Frasheri perdori ate qe mendon se i afrohet me teper pamjes fizike te Skenderbeut, nje portreti qe deri me sot nuk eshte botuar ndonjehere. Thuhet se ky portret eshte bazuar ne vizatimet qe i pati bere drejtpersedrejti nga natyra piktori i degjuar Gentile Bellini. Portreti e paraqet Heroin ne moshen e pleqerise, me mjeker dhe floke te thinjura, afersisht ne ate moshe kur ai ndermorri udhetimin e fundit per ne Itali.

    C'ndikim do te kete monografia e Kristo Frasherit? Autori qesh hidhur. Ai nuk eshte se pret ndonje ndryshim kushedi se cfare. Ai ka bere ate qe i kishte vene detyre vetes pesedhjete vjet te shkuara. Te tjerat nuk i ka ne dore.

    Dikur eshte marre me tekstet shkollore. "Historine qe mesohet ne shkolla, deri ne vitin 1912 e kam shkruar une", thote teksa tregon se ajo qe vjen pas saj eshte pjesa me e veshtire e historise, ajo qe mbetet ende per t'u rishkruar. Por edhe ajo qe mesohet deri tani do te duhet te ndryshohet. Kryesisht ne koncept. Per Frasherin "ka ikur koha kur historia duhet pare si nje histori luftrash. Ka ardhur koha qe historia e Shqiperise te rishkruhet. Si nje histori qyteterimi".

    Por, sugjerimet e tij derimetani nuk i degjon kush. Profesori i vjeter ndihet krejt i pafuqishem te ndryshoje dicka ne vullnetin e atyre qe vijne e ikin nga Ministria e Arsimit apo Instituti i Historise. Deri para dy vjeteve, kishte ende shprese se mund te rregullohej dicka. Shkruante hera heres ndonje leter, jepte ndonje mendim a ide se si mund te ndryshoheshin programet mesimore. Prej kohesh nuk i vjen me asnje pergjigje, asnje ftese. "Per ata nuk ekzistoj me", thote mendueshem. "Por ndoshta eshte me mire keshtu, me kane lene te qete".

    Nderkohe cdo dite vazhdon me te njejtin ritem. Pa ndaluar shkrimet, qe tani mundet t'i realizoje vetem ne forme diktimi. Dhe pritet qe keshtu te vazhdoje, edhe nese siluetat e mjegullta ndoshta do te zhduken fare per t'ia lene vendin territ.


    Te vertetat e ndryshme nga Barleti

    Skenderbeu i Kristo Frasherit nuk eshte ai klasiku me te cilin jemi rritur. Eshte teper larg atyre legjendave me kalin qe kapercente malet dhe me ate shpaten qe nuk e mbanin dot as dhjete burra. Nuk eshte madje as Skenderbeu qe i vogel u morr peng nga Sulltani e pastaj kthehet fitimtar per te mbajtur nje fjalim historik ne keshtjellen e Krujes..

    Ndryshe nga legjenda, ndryshe nga ajo Histori qe mesohet ende neper shkolla, Skenderbeu nuk eshte rritur ne Stamboll. Ai ka shkuar aty vetem ne moshen 18 vjecare per te bere shkollen ushtarake. Pjesen tjeter te kohes e ka kaluaar prane familjes. Dukumentet e sjella nga Frasheri ne monografi, tregojne se gjate kohes kur Barleti e pershkruan si peng te sulltanit, Gjergj Kastrioti se bashku me te atin e te vellezerit, ka nenshkruar marreveshje tregtare.

  12. #52
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    14-04-2003
    Postime
    200
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    gjegj kastrioti eshte historia e vendit tone .ai me lavdine dhe patriotizmin me te madh qe njeri mund ta kete i dogji dhe i masakroi turqit per 25 vjet.rrofte skenderbeu dhe gjithe shqiptaret kudo qe jane...

  13. #53
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Skėnderbeu Vasal? Disa kthjellime.
    Nga Dr. Aurel Plasari


    Marrėdhėniet juridike vasal-sovran mes Skėnderbeut dhe mbretit Alfons V tė Aragonės janė mėveshur tradicionalisht me njė kamuflazh historik. Ky kamuflazh e zė fillin te Barleti, i cili kėto marrėdhėnie vasal-sovran ka ngulmuar t’i pėrshkruajė me termat e “miqėsisė”. Simbas mendėsisė sė kohės, Barletit duhej t’i dukej “poshtėruese” natyra e vėrtetė e kėtyre marrėdhėnieve juridiko-politike pėr njė figurė si Skėnderbeu. Porse dokumentet flasin ndryshe.

    Ishte mars i vitit 1451 kur regjistrohen nė oborrin e Napolit prania e dy tė dėrguarve tė Skėnderbeut: peshkopit tė Krujės Stefan dhe domenikanit Nikollė de Berguzzi, tė shoqėruar edhe nga njė arbėr i quajtur Vicino ose Vichino, i pėrmendur si “majordom” i peshkopit tė Krujės. Mbretit Alfons i kėrkohej ndihmė pėr tė pėrballuar ekspeditėn osmane qė pritej pėr muajin prill, dhe mbreti premtonte ta jepte ndihmėn. Por prania e ambasadorėve tė Skėnderbeut nė oborrin e Napolit kishte tė bėnte me njė mision mė tė rėndėsishėm: mė 26 mars tė atij viti ata nėnshkruanin nė emėr tė tij me Mbretin e Aragonit, Napolit dhe Siqilisė njė traktat tė njohur si “i Gaetės”, nga emri i vendit ku u nėnshkrua. Pėr t’u ikur hamendjeve, kujtoj se traktai nė fjalė ndodhet nė Arkivin e Kurorės sė Aragonės, reg. 2697, fl. 100. Atė e ka pasė njohur dhe pėrdorur Zurita nė veprėn e tij Anale tė Kurorės sė Aragonės, vėll. III, XV, fl. 322 verso; e kanė ribotuar edhe Cerone: La politica, XXVIII, I, 172-173; Radonic: Djuradj, nr. 38 dhe, pėr ata qė i tremb emri “Radonic”, edhe Noli: George, appendix, nr. 11.

    Traktati i Gaetės

    Traktati u nėnshkrua jo vetėm nė emėr tė Skėnderbeut, por edhe tė “tė afėrmve tė tij baronė nė Arbėri: “ ... e de soi parenti, baruni in Albania, de la parte altra”, po aty). Ky traktat i njihte Mbretit tė Aragonit, Napolit dhe Siqilisė sovranitetin mbi “trojet e tė thėnit Gjergj” dhe mbi “trojet e Krujės dhe kėshtjellėn”, nė shkėmbin tė ndihmės qė Mbreti do t’i jepte atij (Skėnderbeut) nė luftėn kundėrosmane. Nė termat e traktatit Skėnderbeu dhe ajo ēfarė mund tė quhet “lidhja familjare” e tij shpreheshin tė gatshėm tė njihnin sovranitetin e mbretit Alfons edhe mbi trojet apo kėshtjellat e tjera, qė do t’i fitonin me ndihmėn e tij. Kreu i Lidhjes, Skėnderbeu, shprehej i gatshėm tė vinte nė vendin qė do tė caktonte Mbreti pėr t’i bėrė atij betimin dhe pėr t’i shprehur nderimin si vasali sovranit, por mbasi tė kishin larguar osmanėt me ndihmėn e tij. Me pėrfundimin e kėtij traktati, krerėt abėr zotoheshin t’i dėrgonin pėrvit mbretit Alfons, kur osmanėt tė ishin dėbuar nga Arbėria, njė shumė tė hollash tė barabartė me haraēin qė Skėnderbeu dhe tė afėrmit e tij i detyroheshion sulltanit (“... cacciati li Turchi de le terre del dicto Sr Georgio, isso Sr Georgio et tucti li soi parenti daranno et pagaranno ciascuno anno a la prefacta Mtą lo tributo o heraci che per li presenti sono tenuti dare a lo Gran Turcho in lo tempo et secondo pagano a lo dicto Turcho”, po aty).

    Sikurse vihet re, ėshtė fjala pėr njė traktat vasaliteti pa kurrfarė dyshimi nė terma. Skėnderbeu, qė kishte refuzuar deri me armė nė dorė sovranitetin e sulltanėve osmanė, pranonte me kėtė traktat tė bėhej vasal i mbretit Alfons V. Pse vallė ndodhte kėshtu? Ka qenė kjo pyetja e vjetėr e ngritur prej “kėndvėshtrimit osman”, prej nga nuk ishte e lehtė tė kapej gjithė sa ndodhte nė ato kohėra nė Perėndim dhe si funksiononin atje aleancat dhe organizimet. Kėsaj pyetjeje mund t’i japin pėrgjigje sė toku specialistėt e historisė sė politikės, tė historisė sė religjioneve, tė historisė sė qytetėrimeve, tė historisė sė mendėsive etj.

    Pėr Marinescu-n kushtet e kėtij traktati lėnė tė kuptohet gjendja e vėshtirė nė tė cilėn ndodheshin Skėnderbeu dhe krerėt e tjerė tė Lidhjes sė Lezhės; madje ai ėshtė i mendimit se zotėrimet e tyre dhe ato tė kreut tė tyre, Skėnderbeut, ndodheshin nė atė kohė nė duar tė osmanėve (Alphonse, 44). Traktate tė ngjashme lidhte mbreti Alfons edhe me zotėrinj (bujarė) tė tjerė arbėr, si me Aranitin. (Traktati me Aranitin po nė Arkivin e Kurorės sė Aragoėns, reg. 2691, fl. 101 recto –102 verso; ribot. Zurita: Anales. IV, 29). Madje Araniti, i cili tani shfaqej me titullin “kont i Arbėrisė” dhe kishte mėtime mbi Arbėrinė e jugut, autorizohej nga mbreti Alfons tė merrte nė emėr tė tij betimin e aleancės edhe prej zotėrinjve tė tjerė arbėr. Si shpėrblim mbreti Alfons u lidhte ēdonjėrit prej vasalėve njė pension vjetor prej 300 deri 1.4000 dukatesh dhe u premtonte strehim nė rast nevoje. Tė njėjtat marrėdhėnie praktikonte ai edhe me zotėrinj moreotė, si me vetė despotin e Moresė (Traktati me despotin Dimitėr Paleologu po nė Arkivin e Kurorės sė Aragonės, reg. 2697, fl. 98-99).

    Njė politikė e kėtillė dėshmon faktin qė kryqėzata e planifikuar prej mbretit Alfons duhej tė fillonte nga Arbėria ose nga Moreja. Ka vėnė re Marinescu: “Zotėrimet dhe forcat e koalicionit familjar tė drejtuara prej luftėtarit arbėr duhej tė pėrbėnin bazėn e kėsaj ekspedite qė do ta bėnte mbretin Alfons V zot tė pellgut lindor tė Mesdheut, siē ishte tanimė i atij tė Perėndimit” (po aty, 45). Qė nėnteksti i kėtij traktati kishte tė bėnte pikėrisht me njė kryqėzatė tė tillė, kėtė e ka vėnė re edhe Noli kur ka shkruar: “Traktati ishte pėrfunduar me mendimin [was supposed] pėr tė pėrgatitur terrenin pėr njė kryqėzatė qė Alfonsi kishte projektuar, por qė nuk do ta vinte kurrė nė jetė” (George, 49).

    Nė prill 1452 dokumentet regjistrojnė se mbreti Alfons pėrcillte nė Romė domenikanin Nikollė de Berguzi, ambasador i njė prijėsi tė quajtur Muzakė dhe prijėsish tė tjerė arbėr. Ai i kishte sjellė Mbretit njoftimin se Pal dhe Nikollė Dukagjini, sė toku me disa krerė tė tjerė mė pak tė rėndėsishėm, kishin kaluar nė anėn e osmanėve dhe i qenė kundėrvėnė Lidhjes sė Lezhės. Kėsaj radhe mbreti Alfons i lutej Papės tė ndėrhynte pranė dy Dukagjinėve qė tė braktisnin “tė pafetė” dhe, nė rast se nuk bindeshin, ai i sugjeronte Shenjtėrisė sė Tij t’i shkishėronte (ACA, Reg. 2549, fl. 157; Marinesco: Alphonse, 57, shėn 1). Kėtė ndėrhyrje pranė Atit tė Shenjtė mbreti Alfons e bėnte, sikundėr e pohonte vetė, jo vetėm pėr hir tė mbrojtjes sė fesė, por edhe se shumė prijės arbėr ishin vėnė tanimė nėn proteksionin e tij (po aty).

    Zbatimet e traktatit

    Nė zbatim tė traktatit tė Gaetės mes mbretit Alfons dhe Skėnderbeut regjistrohet njė komunikim i dendur. Vetėm mė 14 maj Mbreti i Napolit i dėrgonte atij tri mesazhe, nė tė cilat i drejtohej me “I nderueshmi dhe i madhėrueshmi besniku ynė i dashur” (“Espectabilis et magnifice devote noster dilecte”), apo me “Burrė i madhėrueshėm, besnik yni i dashur” (“Magnifice vir, devote noster dilecte”) etj. Ndėrkohė qė mbreti Alfons e kishte furnizuar peshkopin e Krujės, nė largimin nga oborri i tij, me drithė, salnitėr (nitrat potasi) dhe squfur pėr Skėnderbeun (ACA, Reg. 2655, fl. 135 verso). Nė fund tė majit ai dėrgonte nė Arbėri oficerin e Zyrės sė thesarit Bernard Vaquer me njėqind kėmbėsorė dhe nozullimet pėrkatėse. I pajisur edhe me njė kopje tė vetė traktatit, Vaquer-i duhej tė fillonte zbatimin e tij simbas kapitujve tė nėnshkruar. Mbreti Alfons ia rekomandonte atė Skėnderbeut me njė shkresė nė latinishte (ACA, Reg. 2655, fl. 133), ndėrsa udhėzimet e veprimeve qė do tė kryente pėr marrjen nė dorėzim tė kėshtjellės dhe qytetit tė Krujės i jepeshin Vaquer-it hollėsisht me njė shkresė tė 29 majit nė katalanishte (ACA, Reg. 2655, fl. 135 verso). Mbas marrjes nė dorėzim tė kėshtjellės dhe qytetit, me trupėn 100 kėmbėsorėsh qė sillte me vete komisari i Mbretit do tė formonte garnizonin pėr mbrojtjen e saj, do t’u kėrkonte banorėve tė qytetit “betimin e besnikėrisė”, do tė fillonte nxjerrjen e taksave etj.(po aty). Me sa duket, pėr tė bashkėrenduar frontin e kryqėzatės mbreti Alfons njoftonte edhe Janko Hunyadi-n pėr dėrgimin e komisarit pranė Skėnderbeut (ACA, Reg. 2655, fl. 134 verso).

    Studiuesi i marrėdhėnieve tė mbretit Alfons me Skėnderbeun ka shėnuar pėr kėtė moment: “Duke filluar prej muajit qershor 1451 Kruja, me tė cilėn qėndresa e Skėnderbeut ishte lidhur gjithmonė deri kėtu, nuk do t’i pėrkiste mė luftėtarit arbėr. Pėr vite me radhė njė garnizon napolitan i komanduar prej katalanėsh do tė vendoset nė kėtė “fole shqiponjash” tė Arbėrisė, ndėrsa Kastrioti do tė vijojė jashtė saj luftėn qė e ka bėrė tė famshėm” (Marinescu: Alphonse, 48).

    Nė maj 1452 mbreti Alfons dėrgonte nė Arbėri si guvernator tė Krujės, ish-kryevendi i Skėnderbeut, kalorėsin katalan Ramon d’Ortafį nė rangun “nėnmbret nė Arbėri”. Detyrat e tij, tė pėrcaktuara mė udhėzimiet e 23, 24, 25 dhe 26 prillit, ishin: tė mbikėqyrte sigurinė e qytetit dhe ruajtjen e “fesė sė Krishtit” mes popullsisė (me sa dukej nga islamizmi qė kishte filluar tė depėrtonte), tė pėrpiqej tė shtinte rish nė dorė kėshtjellat e marra prej osmanėve dhe, po tė ishte e mundur, tė fitonte territore tė reja. Komandant i ri nė kėshtjellė emėrohej njė katalan i quajtur Pere Scuder, qė zėvendėsonte kėshtjellarin e mėparshėm Juan de Castro; guvernatori i ri sillte me vete si armė dhe municione, ashtu edhe drithėra dhe verėra. Skėnderbeut si vasal i sillej dhuratė simbolike njė cohė e qėndisur nė flori dhe njėzet copė pėlhura ngjyrash tė ndryshme (Minieri-Riccio: Alcuni fatti, vėll. IV, fash. III, f. 418). Po ta dėgjojmė edhe njė herė Marinescu-n, ai ka dalė nė kėtė pėrfundim: “Duke filluar prej kėtij momenti deri mė 1458 tė gjithė fitoret qė deri mė tani i janė atribuar vetėm Skėnderbeut, duhen llogaritur tė arritura gjithmonė me ndihmėn e mbretit tė Napolit” (Alphonse, 61).

    Nė planet e “kryzėzatės”

    1453-shi ėshtė edhe vit i njė vizite “gati tė fshehtė” tė Skėnderbeut nė Romė dhe Napoli, e cila duket t’i ketė shpėtuar edhe syrit tė vetė Barletit. Pikėsėpari, me ndryshimin e politikės sė saj lindore ndaj rėnies troditėse tė Kostandinopojės nė duart e osmanėve, nė shtator 1453 Republika e Venedikut i kishte pėrtėritur klauzat e traktatit me Skėnderbeun. Kėshtu prej njė dokumenti tė 9 tetorit 1453 mėsohet se senati i Republikės ka porositur Pietro Marcello-n, proveditor nė Lezhė, tė shoqėronte Skėnderbeun nė njė vizitė nė Romė dhe Napoli simbas kėrkesės sė kėtij (ASV, Senato Deliberazioni da Mar, V, fl. 8; Ljubic: Listine, X, nr. XXV). Halkokondyli e shėnon si njė “dėrgatė” tė Skėnderbeut tė Papa i Romės dhe te mbreti Alfons (Historiarum, VIII, 432-433), por vizitėn e kanė shėnuar edhe Hopf-i, Marinescu, Pall-i, Noli. Ndėrsa Anonimi Raguzan dhe Ragnina kanė regjistruar kthimin e Skėnderbeut, i cili vinte nga Puglia, nėpėrmjet Raguzės.

    Gjatė kėsaj vizite nė oborrin e Napolit duket tė jetė biseduar plani i fushatės pėr Beratin, sikundėr mendon Noli (George, 50-51), por me siguri edhe aspekte ushtarake tė kryqėzatės sė pritshme, si do tė kuptohet nga projekti pėr organizmin e kėsaj kryqėzate qė mbreti Alfons do t’ia paraqiste Papės nė kuvendin e 1453-1454-s (Marinesco: Alphonse, 69-79; Pall: Skanderbeg, f. 15). Nga ana tjetėr, nė oborrin papnor ėshtė diskutuar, pa dyshim, projekti i parashikuar nga “bulla kryqtare” e Papės dhe i hartuar pikėrisht nga mbreti Alfons. Duket kjo si njė ndėrkohė e shkurtėr pėrparimesh pėr Skėnderbeun. Nga fundi i nėntorit, nėpėrmjet kapelanit tė Krujės Ilia, ai e njoftonte mbretin Alfons se kishte shtėnė nė dorė njė territor tė ri dhe njė kėshtjellė (ACA, Reg. 2660, fl. 48). Nė pėrgjigjen e tij tė 7 dhjetorit sovrani e siguronte vasalin se nėnmbreti Ramon d’Ortafą do tė kthente sė shpejti pranė tij pėr tė vijuar luftėn kundėr osmanėve “sot mė shumė se kurrė” (po aty), ndėrsa kėshtjellarit tė Krujės, katalanit Pere Scuder, i premtonte nė njė mesazh katalanisht ndihma dhe nozullime me rastin e kthimit tė nėnmbretit (ACA, Reg. 2661, fl. 48).

    Nė fillim tė vitit 1454 si Skėnderbeu ashtu dhe rektorėt e Republikės sė Venedikut e lajmėronin Mbretin e Aragonės, Napolit dhe Siqilisė se osmanėt po gatitnin njė ekspeditė kundėr Arbėrisė dhe zotėrimeve tė Venedikut nė Arbėri. Republika vendosi qė oficerėt e saj tė bashkonin forcat e tyre me ato tė Skėnderbeut pėr t’u bėrė ballė mė mirė “tė pafeve” (ASV, Senato Deliberazioni da Mar, V, fl. 19; Ljubic: Listine, X, nr. XXXIII). Nga ana e tij, Skėnderbeu iu drejtua pėr ndihmė si sovranit tė vet, mbretit Alfons, ashtu edhe Papės. Nga sa njė Sceva de Curte i relatonte Dukės sė Milanos, Papa i kishte dėrguar 3.000 dukate, ndėrsa mbreti Alfons 500 kėmbėsorė dhe njė shumė tė hollash (ASM, Carteggio gen. Sforzasco, ad annum 1454). Mesazhi i mbretit Alfons, i datės 29 mars 1454, fillonte me: “I mrekullueshmi dhe i pamposhturi burrė Gjergj Kastrioti, komandant i madhėrueshėm njerėzish tė armatosur, i shumėdashuri ynė” (“Magnifico et strenuo viro Georgio Castrioti, dicto Scandabech, gentium armorum magnanimo capitaneo, nobis plurimum dilecto”).

    Mė 14 qershor tė atij viti regjistrohet kthimi nė Krujė i nėnmbretit Ramon d’Ortafą, qė kishte munguar pėr disa kohė. Nėnmbreti vinte me rekomandimet e Mbretit pėr Skėnderbeun, por edhe pėr Gojko Stresin, Ivan Stresin, Gjin Muzakėn, Muzakė Topian dhe njė Aranit me emėr tė palexueshėm mirė nė dokument (ACA, Reg. 2799, fl. CXV verso). Vihet se se nė letrėn kredenciale pėrkatėse tė mbretit Alfons Skėnderbeu thirret pėrsėri, po ashtu si mė 29 mars, me titullin e ri: “Komandant i pėrgjithshėm i njerėzve tanė tė armatosur nė viset e Arbėrisė” (“Magnifico et strenuo viro Georgio Castrioti, dicto Scandarbech, gentium armorum nostrarum in partibus Albanie generali capitaneo, consiliario fideli nobis dilecto”). Nga sa kuptohet prej kėsaj letre, tani Ramon d’Ortafą-sė i jepej njė autoritet edhe mė i madh: ai ngarkohej pėr tė ndihmuar “bestarėt e Krishtit” jo vetėm nė Arbėri, por edhe nė “Sklavoni” dhe Greqi. Misioni i Ramon d’Ortafą-sė, njėherėsh politik dhe fetar, lė tė nėnkuptohet se nė zonat e dyndjes osmane kishte filluar njė proces braktisjeje tė krishterizmit dhe pėrqafimi tė Islamit. Njėherėsh me nėnmbretin, mbreti Alfons dėrgonte nė Arbėri njė Fra Lorenzo da Palerino dhe njė Fra Giovanni dell’Aquila me nga njė flamur taftaje me kryq tė bardhė qėndisur nė mes si simbol i kryqėzatės qė po fillonte (Minieri-Riccio: Alcuni fatti, IV, III, 418 (me datėn gabim); Cerone: La politica, XXVII, 775 (me datė gabim); Jorga: Geschichte des Osmanischen, II, 46; Marinesco: Alphonse, 82): tė gjitha simbole tė qarta se lufta do tė bėhej nė emėr tė Alfonsit, si sovran dhe zotėrues i atij rajoni.

    Ēfarė duket edhe mė me rėndėsi, tani nėnmbretit i jepej edhe autorizimi pėr tė prerė monedha nė Krujė, me tė njėjtėn peshė dhe tė njėjtėn datė tė atyre qė priteshin nė tė njėjtėn kohė nė Napoli (ACA, Reg. 2799, fl. 114 verso –115; Pisko: Scanderbeg, 67, e interpreton gabim sikur tė ishte Skėnderbeu qė i kishte lejuar mbretit Alfons tė priste monedha nė Krujė; gabimin e ka nga Summonte: Historia, II; e qorton gabimin Marinesco: Alphonse, 81 shėn. 2). Sovraniteti i Mbretit tė Aragonės, Napolit dhe Siqilisė edhe mbi zotėrimet e Skėnderbeut dhe “baronėve tė tjerė tė Arbėrisė” bėhej kėsisoj i plotė: nga flamujt aragonezė nėn tė cilėt luftohej te prerja e monedhave napolitane brenda nė qytet.

    Mbasalfonsiana

    Mė 27 korrik tė 1458-s mbreti Alfons, sovrani i Skėnderbeut, mbėshtetės i tij i fuqishėm dhe madje mik i tiji, vdiste nė Napoli. Nė oborrin e sovranit tė tij Skėnderbeu dėrgoi tre nga komandantėt e vet mė tė rėndėsishėm: Tanush Topinė, Vladan Gjuricėn dhe Angjelin Muzakėn. Sikundėr Marinescu e ka vėnė re, me vdekjen e mbretit Alfons jo vetėm fikej ėndrra aragonase pėr njė perandori tė madhe mesdhetare, por bjerej edhe projekti konkret pėr kryqėzatėn nė tė cilėn Skėnderbeut i parashikohej rol udhėheqės (Alphonse, 133-134). Mbas kėsaj shpresat pėr kryqėzatė, dhe pėr pėrfshirje nė tė, Skėnderbeu mund t’i mbėshteste vetėm tė Papati.

    Kur mė 1461 Skėnderbeu ndėrmerrte fushatėn fushatėn nė Itali pėr tė ndihmuar djalin e Alfonsit tė cilit i rrezikohej pushteti, veē aspektit “miqėsor”, nė lidhjet me tė birin e mbretit Alfons duhet tė ketė ndikuar edhe njė vijimėsi juridiko-politike e marrėdhėnieve tė vasalitetit. Marinescu ka shėnuar se Ferrante-ja, edhe mbas vdekjes sė t’et, “shpesh i dėrgoi [Skėnderbeut] nozullime, municione dhe trupa, sikurse kishte bėrė vijimisht i ati mbas vitit 1451” (Alphonse, 194). Nė letėrkėmbimin me princin e Tarentit Giovanni Antonio Orsinimė 1460, mes argumenteve tė tjera pėr ekspeditėn nė Apulķ (Puglia), Skėnderbeu i formulonte Princit nė fjalė devotshmėrinė ndaj Alfonsit: “... ai Mbret i i shenjtė dhe i pavdekshėm i Aragonės, tė cilin as unė dhe asnjė nga vasalėt e mi nuk mund ta kujtojmė pa lot [...] kėshillat, ndihmat nė tė holla dhe nderet dhe veprat e shenjta tė atij Mbreti engjėllor qenė ato qė na ruajtėn dhe mbrojtėn mua dhe vasalėt e mi nga shtypjet dhe duart mizore tė turqve armiq tanė dhe tė besimit katolik, dhe sikur unė tė isha mundur, Italia me siguri do tė kishte ndier prej mundjes sime” (Makušev: Monumenta Slav., II, 120-124; Pisko: Skanderbeg, 150-152; Noli: George, appendix nr. 31 etj.). Ai mburrej pėr fitoret qė kishte arritur duke pasur kundėr fuqisė osmane vetėm Krujėn, pėr tė cilėn thoshte: “sot ėshtė Shtėpi e Aragonės dhe e Madhėrisė sė Tij” (“... et essendomi restata sola la citą de Croya, la quale hogi č de casa de Aragona et de Soa Mtą”, po aty), dėshmi me vlerė pėr tė dėftuar se ekzistonte ende diēka nga lidhja e vasalitetit edhe me mbretin Ferrante.

  14. #54
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Miku i afert i Gjergj Kastriot Skenderbeut
    Nga Moikom Zeqo/ Ne fillim te shek. XX eruditi i jashtezakonshem Faik Konica ben nje zbulim: gjen dhe shpall publikisht shqiptaresine e nje patriarku te njohur te Konstandinopojes ne shek.XV. Konica boton nje skice lakonike me nje informacion te ngjeshur. Duke lexuar kete skice mbas nje shekulli kupton sejcili nga ne saktesine e akribine e Konices. Cfare thote ne substance Konica?

    Ne fillim, Konica nenvizon se Shqiperia i ka dhene Romes nje Pape: nje princ shqiptar, te quajtur Gjovan Francesko Albani, i cili hipi ne fronin Papal me 1700 nen emrin Klementi XI dhe pontefikoi 21 vjet. Klementi XI eshte ai qe beri dekretin e famshem "Unigenitus", me te cilin denoi heretizmin e Jansenisteve ne 1713. Papa Klementi 11 ka ndikuar dhe ndihmuar ne menyre vendimtare ceshtjen shqiptare dhe per kete subjekt historik dhe kulturor per fat te mire ekzistojne studime dhe libra te tere. Por, ndersa Shqiperia i ka dhene Kishes Katolike Perendimore edhe Pape dhe figura te larta hierarkike, pa harruar dhe nje numer shume te madh martiresh dhe shenjtoresh shqiptare, gje qe eshte theksuar nga shkenca shqiptare dhe e dijetareve te huaj, persa i perket shqiptareve te shquar, qe arriten zenitin e hierarkise se Kishes Lindore, eshte thene pak, per te mos thene aspak.

    Konica hedh idene se jo vetem nje patriark me origjine shqiptare ka qene ne krye te Kishes Lindore Boterore, por realisht kane qene shume shqiptare. Per Nifonin Konica mbeshtetet tek nje numer librash historike per perandorine bizantine te shtypura greqisht dhe latinisht. Ai i referohet sidomos nje botimi ne latinisht ne Bon te Gjermanise, te bere prej B.G. NIEBUHR. Ne kete liber ka disa njoftime mbi Nifonin. Gjithashtu Konica permend edhe emrin e nje libri tjeter "Historia politike e Konstadinopojes", pa permendur emrin e autorit dhe vitin e botimit. Cfare kumton Konica? Dokumentet tregojne se Nifoni u be Patriark pas Maksimit. Ne kohen e mbreterimit te Sulltan Mehmet Fatiut, qe pushtoi Konstadinopojen dhe e shndrroi emrin ne Stamboll, me 1454, kane qene 4 Patriarke. I nenti quhet "Maksimi i Dituri", i cili qe Patriark kur vdiq Sulltan Mehmeti. Mbas Mehmetit hipi ne fron me 1481 Sulltan Bajaziti, ne mbreterimin e ketij Sulltani vdiq Maksimi, i cili qe Patriark per 6 vjet rrjesht. Nifoni i zuri vendin Maksimit me 1482 dhe ka qene patriark ndoshta deri ne vitin 1486. Te dhenat qe jep Konica tregojne qarte qe Nifoni kishte lindur ne More, e populluar prej shqiptaresh dhe babai i tij qe "nje fisnik shqiptar i pasur dhe i kulturuar". Qe djale, Nifoni deshironte vetmi dhe i hyri rruges se murgerise. Ai shkoi ne Athos ne Kishen e "Pantakratorit". Ne fillim qe murg dhe pastaj u be prift. Ketu Nifoni jetoi shume vjet kur befas me vdekjen e metropolitit te Selanikut doli e domosdoshme zevendesimi i tij ne kete funksion me Nifonin. Nifoni u be keshtu per disa vite Metropolit i Selanikut. ill pas vdekjes se Patriarkut Maksim, Nifoni arriti kreun e hierarkise me te larte kishtare te ortodoksise.

    Konica tregon dhe disa hollesi nga jeta e Nifonit. Ai thote vec te tjerave se nje grek nga Trebezundi i quajtur Amirus, krijoi armiqesi te amdhe kunder Patriarkut shqiptar. Ai krijoi intriga te medha kunder tij. Ai arriti te shkoje deri te Sulltani dhe ta beje me faj Nifonin per nje deshmi te rreme te tre prifterve greke. Sulltani dha udher qe te tre prifterve greke t'u pritej hunda, kurse Nifonin e hoqi nga Patriarkana e Konstandinopojes dhe e deboi. Sulltani dha udher te zgjidhej nje Patriark tjeter dhe keshtu ne krye te Kishes Ortodokse Boterore erdhi kleriku grek, i quajtur Dionis, i cili ksihte qene patriark edhe gjate kohes se Sulltan Mehmetit. Dionisi mbas dy vjetesh u terhoq nga detyra e larte dhe u be murg. Pas Dionisit u zgjodh nje tjeter i quajtur Manas, qe u mbiquajt Maksim dhe ndjejti 6 vjet si Patriark. Po edhe kete e debuan dhe u zgjodh perseri per here te dyte patriark Nifoni, qe qendroi vetem nje vit dhe gjithashtu e perzune. Percaktimin moral dhe intelektual te Nifonit, Konica e karakterizon keshtu : "Nifoni ish burre i leteruar, i mencur, fjalenxehte, e me zakone te qeruara". Kaq thote Konica.

    Po c'dihet me teper per Nifonin?

    Per nje rastesi te mrekullueshme nje djale i ri, studjoz e me kulture, qe sot ndjek Universitetin e Selanikut, i quajtur Rubens Ruka, ka nje pasion te madh per historine kombetare tonen dhe po mbledh nje koleksion te gravurave dhe pikturave, qe lidhen me Shqiperine ne shekuj.

    Eshte pikerisht Rubensi, qe me solli para disa ditesh mua, ne zyren e Muzeut Historik Kombetar nje liber ne greqisht, te botuar ne Athos. Libri eshte botuar me 1995 dhe ka kete titull "Shen Nifoni, patriarku i Konstandinopojes". Libri ka 14$ faqe dhe pervec tekstit studimor ka nje numer te madh fotografish me ngjyra si dhe bardhe e zi te kishave ku ka qene Nifoni, te afreskeve, ku eshte pikturuar figura e tij e shenjteruar, etj. Libri eshte mbeshtetur mbi nje bibliografi prej 62 zerash, qe jane libra dhe studime posacerisht per Nifonin. Ky liber ka te dhena te reja te papritura dhe shume interesante per kete shqiptar te famshem.

    Po c'dihet me konkretisht? Eshte e vertete qe ne fillim ai qe murg ne Athos. Pastaj u be prift. Po ku u be konkretisht prif? Duke falenderuar historianin shquar shqiptar Kristo Frasheri, qe eshte nje nga skenderbeologet me te shquar te diteve tona, u njoha me dokumentet, qe vertetojne se Nifoni eshte bere prift pikerisht ne Kruje, pas ardhjes se Skenderbeut me 1446. Ai ka pasur marrdhenie dhe lidhje te ngushta me Skenderbeun.

    Fan Noli, na thote qarte, qe disa figura kishtare te Krujes, qe kane perfaqesuar ne dokumentet e kancelerise Gjon Kastriotin, por edhe djalin e tij, Skenderbeun, me Vatikanin dhe Venedikun, kane qene prifterinj te ritit ortodoks, te ksihes bizantine. Fan Noli thote qartesisht se edhe Skenderbeu i ka takuar ritit kishtar lindor, por te atij formacioni, qe ka qene i lidhur me Romen Katolike. Kjo eshte nje dukuri tipike e kohes. Ky eshte nje problem i zgjidhur shkencerisht nga Fan Noli dhe nuk krijon asnje kontradikte konceptuale apo dhe kishtare me faktin se kryeheroi shqiptar u lidh ngushte me Romen Katolike dhe arriti te behet "Atlet i Krishtit" duke mbrojtur si askush ne bote krishterimin evropiano-perendimor. Sa kohe ka ndenjur Nifoni si prift te Skenderbeu? Kur u largua nga Kruja dhe pse? A i ka ruajtur lidhet Nifoni me Skenderbeun? Faktet tregojne, qe Nifoni ka qene nje kishtar i rendesishem i Krujes skenderbejane, dhe asnjehere nuk e ka harruar miqesine dhe lidhjen e tij me Skenderbeun. Ne librin greqisht kushtuar Nifonit, ne faqen 124 eshte botuar dhe harta e levizjeve te Nifonit ne pikat e ndryshme gjeografike te Ballkanit. Aty duket qarte qe Nifoni ka levizur se pari nga Moreja ne qytetin e Artes dhe menjehere pas Artes ka kaluar ne rrethinat e Durresit dhe eshte vendosur ne Kruje, ku eshte shuguruar prift. Pas Krujes ka shkuar ne Oher dhe me pas ne qytetin e Manastirit, per te shkuar ne Bukuresht, ne Andrionopoje dhe ne Konstandinopoje. Nga Konstandinopoja ka levizur ne qytetin Sozopull te Bullgarise dhe pastaj perseri ne Gadishullin e Athosit. Ne kete liber botohet dhe nje harte ku tregohen tre udhetime ne kohe te ndryshme te Nifonit, dhe konkretisht vendosjen e tij ne kishen "Pantakrator", ne manastirin "Laura e Madhe" si dhe ne manastirin e "Shen Anes" dhe ate te "Shen Dionisit".

    Nifoni ka vdekur ne Athos, ku gjendet dhe reliktuari i tij. Ne shume kisha jane pikturuar afreske me figuren e Nifonit. Ato e tregojne Nifonin duke mbajtur ne doren e majte Biblen e Shenjte dhe me doren e djathte me gjestin e bekimit. Keto afreske jane te shumta dhe perbejne nje koleksion shume te rendesishem te nje personazhi te shquar shqiptar te shek.XV.ajo qe me terhoqi vemendjen posacerisht eshte se ne qelen e Nifonit ku ndodhet dhe biblioteka e tij, ekziston nje portret i Gjergj Kastriot Skenderbeut. Ky portret eshte botuar ne faqen 29 te librit dhe e parqet Skenderbeun ne profil me nje mjeker te gjate dhe te perdredhur, me perkrenaren e tij me koke dhie dhe me e habiteshmja eshte se ky portret ne forme ikone ka te shenuar shqip, me germa latine, mbishkrimin "SKENDERBEU- KASTRIOTI". Ky eshte nje portret qe se kemi hasur deri me sot ne koleksionin skenderbejan te pikturave. Kush e ka pikturuar kete protret? Padyshim artisti ka qene shqiptar dhe e ka nenshkruar me nje shqipe te kulluar emrine Heroit. Te terheq vemendjen fakti se emri i Heroit nuk eshte shkruar me germa greke. Artisti qe e ka bere portretin e ka vendosur ne Biblioteken e Nifonit, gje qe tregon sakte se ai e ka ditur se Nifoni ka qene prift ne Krujen e Skenderbeut. Kjo verteton tere dokumentet rreth kesaj nyje historike. Ne pjesen e siperme te portretit eshte dhe nje portret me i vogel ne miniature, qe tregon fytyren e nje burri. Mesojme se ky eshte portreti i nje kryengritesi grek te quajtur Riga Velenshtiliu, i cili eshte nga figurat me te medha ballkanike te clirimit te popujve te gadishullit nga sundimi turk. Riga ka udhehequr organizaten e njohur kryengritese me emrin "Shoqeria e Miqve", qe eshte ndihmuar edhe prej shqiptarit Ali Pashe Tepelena. Madje ekziston edhe nje dokument, qe kjo organizate aspironte nje federate te shteteve te popujve t cliruar te Ballkanit, duke i bere nje propozim konkret se n.q.se Ali Pashe Tepelena do te pagezohej i krishtere do ta zgjidhnin ne fronin e Konstandinit te Madh. Riga eshte autor i himnit luftarak drejtuar popujve ballkanas ky hymn ka edhe keto vargje :

    Shqiptare dhe bullgare

    Serbe dhe greke

    Banore te ishujve dhe te sterese

    Me nje vrull te perbashket

    Per liri

    Te c'veshim shpatat

    Vetekuptohet qe portreti ne minitura i Rigas parakupton thelbin e hymnit te mesiperm. Dihet se me vone "Shoqeria e Miqve" e degjeneroi idene e lirise se vertete ne te ashtuquajturen "Megali idea", qe pati per baze krijimin e shtetit grek ne permasat e perandorise bizantine, ide absurde kjo dhe e parealizueshme. Por eshte pikerisht portreti i Rigas, qe na ndihmon per te datuar afersisht kohen e berjes se piktures se Skenderbeut. Kjo pikture duhet t'i takoje fundit te shekullit XVIII ose fillimit te shekullit XIX.

    Le te kthehemi te Nifoni. Ky patriark shqiptar ka lene doreshkrime te tij me karakter teologjik qe s'jane botuar ende. Eshte rasti qe te behen kerkime shkencore rreth figures se Nifonit dhe sidomos lidhjeve te tij me shqiptaret dhe Gjergj Kasriot Skenderbeun. Amen!

  15. #55
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    VATIKANI ZBULON VULĖN MBRETĖRORE TĖ SKĖNDĖRBEUT
    Arkivi Sekret i Vatikanit nxjerr nė dritė mandatin qė shpalli Mbret Skėndėrbeun; njė akt diplomatik nga kancelaria e heroit, qė daton nė vitin 1458

    Mandati ėshtė i shkruar nė pergamen, ku janė varur dy vula origjinale shtetėrore. Njėra ėshtė vula shtetėrore e Skėndėrbeut dhe tjera e noterit Johannes Borcius de Grillis


    Vatikani zbulon njė dėshmi sekrete tė historisė shqiptare. Pėr herė tė parė del nė dritė dokumenti ku ėshtė shpallur Skėndėrbeu mbret. Njė akt diplomatik, mandat, nė tė cilin emėrohet Martin Muzaka ambasador i Skėndėrbeut. Ėshtė njė letėr origjinale nė pergamen me njė vulė shtetėrore tė varur, qė ruhet nė Arkivin Sekret tė Vatikanit nė fondin; Miscellanease, volumi XXXIX, dokumenti 2398, nga viti 1458. Pikėrisht nė kėtė mandat Skėndėrbeu quhet "mbret". Ka qenė dr. Musa Ahmeti njė hulumtues i ka kohshėm i arkivave tė Vatikanit qė ka publikuar disa ditė mė parė, nė internet, mandatin e mbretėrisė shqiptare.
    Si u gjet vula e mbretit
    Hulumtimet nėpėr arkiva e biblioteka tė ndryshme, kanė mundėsuar zbulime tė reja tė kėtyre akteve, pėr tė cilat mė parė ėshtė menduar se janė zhdukur apo nuk kanė ekzistuar fare. Duke u nisur nga kėto hulumtime, tė kohėve tė fundit (viti 2000)], studiuesi nga Zagrebi, Ahmeti, nė Arkivin Sekret tė Vatikanit nė Vatikan, nė fondin: Miscellaneae, nga viti 1458, zbulon njė mandat (akt diplomatik) origjinal tė Skenderbeut, me tė cilin emėrohet Martin Muzaka si pėrfaqėsues i tij "legjitim dhe legal".
    "Dokumenti ėshtė i shkruar nė pergamen. Ėshtė ruajtur mjaft mire", pohon Ahmeti. Dokumenti ka dimensione: 68 x 92.5 cm. Nė tė janė varura edhe dy vula origjinale. E para vula shtetėrore e Skenderbeut dhe e dyta ajo e notarit Johannes Borcius de Grillis. "Ne na ėshtė bėrė e njohur edhe njė kopje e kėtij mandati qė ruhet po ashtu nė Arkivin Sekret tė Vatikanit, nė Vatikan nė Fondin: Diversa Cameralia, vėll. 30, f. 134r-v. Kjo kopje ėshtė e saktė dhe tepėr besnike, pa asnjė lėshim nga ana e pėrshkruesit", pohon studiuesi Ahmeti.
    Kur u bė Skėndėrbeu mbret?
    Ishte zgjedhur Rodoni, nė jug tė Shqipėrisė, pėr tė nėnshkruar mandatin e mbretit. Siē shėnohet nga origjinali, mandati ėshtė lėshuar mė 28 tetor tė vitit 1458. I drejtohet papės Piu i II-tė, i cili kishte mė pak se dy muaj qė kishte filluar pontifikatin e tij (Piu i II-tė fillon pontifikatin mė 3 shtator tė vitit 1458 dhe vdes mė 15 gusht 1464). "Papa Piu njihej si luftėtar i rreptė pėr mbrojtejn e fesė sė krishterė edhe sa ishte cardinal", shkruan studiuesi Ahmeti. Njė moment tjetėr i rėndėsishėm qė tėrheq vėmendjen te ky mandat ėshtė edhe pohimi i notarit publik Johannes Borcius de Grillis se ai "me urdhėr dhe autorizim tė mbretit..." dmth. Skendėrbeun e quan Mbret. "Ky moment ėshtė tepėr domethėnės ngase edhe nė vulėn shtetėrore tė varur qė e shoqėron kėtė dokument e gjejmė tė shkruar tekstin: Sigil (um)o Regni(ae) o Macedonia(e)o et oAlbania(e) qė nė gjuhėn shqipe do tė ishte: Vula e Mbretėrisė sė Shqipėrisė dhe Maqedonisė".
    Skėndėrbeu trashėgon zyrėn nga i ati, Gjoni
    Nga dokumentat mendohet qė zyra kancelarike qė ishte pranė Skenderbeut tė ishte vazhdimėsi e tė njėjtės zyrė, e cila funksiononte te i ati Gjon Kastrioti. Sipas Ahmetit, flitet qė kjo zyrė daton nė shek XIV dhe fillimi i shek. XV. "Natyrisht qė kancelaria e Skenderbeut ishte shumė mė moderne dhe ju ishte pėrshtatur rrethanave dhe kohės kur vepronte. Sipas hulumtimeve tė bėra, kemi nė dorė njė tė dhėnė tepėr interesante, se nga zyra e Skenderbeut, ka ndodhur qė mbrenda njė dite tė nxirren 13 akte tė ndryshme diplomatike, tė shkruara nė 5 gjuhė. Kjo e dhėnė tregon se cili ishte komunikimi i Heroit tonė kombėtar me shtetet tjera mjesjetare dhe me fqinjėt, si dhe roli shumė i rėndėsishėm qė luante kjo diplomaci ruajtjen e pavarėsisė shtetėrore dhe teritoriale", shpjegon studiusi Ahmeti.
    Historia e kancelarive shqiptare
    Gjatė mesjetės, sundimtarėt dhe princėrit shqiptarė kishin zyrat e tyre tė kancelarive nė nivele tė ndryshme si noterė, sekretarė apo pėrkthyes. Kėto zyra ishin mjaft tė zhvilluara dhe mund tė renditen nė radhėn e kancelarive tė ngjashme mė tė njohura, nė Evropė, gjė qė tregonte pėr nivelin e lartė tė zhvillimit dhe kujdesit qė tregonin sunduesit shqiptarė nė komunikim me sundimtarėt tjerė. Nga kėto zyra dolėn akte, diploma, mandate dhe dokumente nga mė tė ndryshmet, nė disa gjuhė qė nė atė kohė ishin nė pėrdorim zyrtar. Porse deri mė sot ka pak njohur tė mbledhura dhe qė ekzistojnė pėr kėto dokumenta orgjinale. Pjesa dėrmuese e tyre siē duket janė zhdukur pėrgjithmonė; pjesa tjetėr pret hulumtuesit qė ato t'i nxjerrin nė dritė dhe t'i botojnė, Ndėrsa vetėm nė kėto vite po hyhet nė kėtė mister dėshmish historike ku disa fakte tė zbuluara rishtazi. Sipas studiuesit Ahmeti, karakteristikė e pėrgjithshme e kėtyre akteve tė botuara ėshtė se ato nuk ndryshojnė nga ato tė sundimtarėve tė tjerė, fqinjė apo evropianė. Zakonisht nė kėto kancelari janė pėrdorur gjuhėt kulturore tė kohės si: latine, greke, sllave, italijane osmane dhe ndonjė tjetėr. Ndėrsa ende nuk ka asnjė document qė ėshtė shkruar nė gjuhėn shqipe nga aktet noteriale.
    Hidhet poshtė datimi i studiuesve shqiptarė
    Pėrmbyset njė nga datimet e nxjerra nga studiuesit shqiptarė. Mė zbulimin e mandatit tė Skėndėrbeut nga Arkivat sekrete tė Vatikanit, hidhet poshtė data e shkruar deri mė tani pėr kėtė document. Viti 1963 e vėnė nga studiuesit shqiptarė nuk vlen mė. Kjo datė thuhet se ėshtė vendosur pa pasur nė dorė dokumentin, as origjinalin dhe kopjen. Ndaj argumentohet gabim ky datim. Me daljen e mandatin tė Skėndėrbeut nga nga Vatikani kjo datė kalon rreth pesė vite mė pėrpara, pra nė vitin 1458, pra koha kur Gjergj Kastrioti shpallet mbret. Siē vėrehet nga origjinali, mandati ėshtė lėshuar nė Rodon tė Shqipėrisė me 28 tetor tė vitit 1458. I drejtohet papės Piu i II-tė, i cili kishte mė pak se dy muaj qė kishte filluar pontifikatin e tij (Piu i II-tė fillon pontifikatin mė 3 shtator tė vitit 1458 dhe vdes mė 15 gusht 1464) dhe njihej si luftėar i rreptė pėr mbrojtejn e fesė sė krishterė edhe sa ishte kardinal.

    Pėrkthimi nė gjuhėn shqipe i mandatit nga viti 1458
    Mandati i Skėndėrbeut pėr Papėn

    Duke qenė se kohė mė parė jemi njoftuar nga raporti i Martin Muzakės, kėshilltarit dhe oratorit (zėdhėnsit) tonė, tė cilin, kohė mė parė e kemi dėrgue te shenjtėria dhe fortlumturija e Tij Hyjnore, papė Piu i II-tė; qė shenjtėria e Tij, papa ynė, duke u kujdesur pėr pozitėn e fesė sė krishterė, e cila ėshtė sulmuar nga fatkeqėsia e njerzimit, tirani turk, Mehmeti (i II-tė, m.a.) dhe bashkėluftarėt e tij, armiq tė emrit, i krishterė; duke dėshiruar qė tė ndihmoj me shėrbimin e tij dhe t'iu vijė nė ndihmė forcave tė tija; ka paralajmėruar, ftuar dhe shtytur njė numėr tė madhė tė mbretėrve tė krishterė, qė tė ofrojnė shėrbimet e tyre, pėr njė vepėr kaq tė shenjtė dhe tė dobishme; dhe se duhet bėrė kėtė nga obligimi dhe pranimi i dobive qė kanė ndaj fesė sė krishterė; ka ftuar shumė mbretėr tė krishterė qė tė bashkohen personalisht ose duke dėrguar pėrfaqėsues tė tyre me autorizime tė plotėfuqishme dhe zyrtare.
    Ne, Gjergj Kastrioti Skenderbeu, zot i Shqipėrisė, si tė krishterė tė mirė, dėshirojmė tė renditemi nė mesin e atyre besimtarėve tė krishterė, tė pėrmendur, duke u treguar besnikė dhe shėrbėtorė tė denjė; emrojmė tė lartėpėrmendurin, Martin Muzakėn, te i cili kemi besim tė pakufishėm dhe kofidencė, pėr legalitetin e tij ndaj nesh, eksperiencėn, ndershmėrinė, zotėsinė dhe pėrgaditjen e lartė intelektuale; pikėrisht tė njėjtin, Martin Muzakėn, e vėmė, pėrcaktojmė dhe autorizojmė qė sipas pėrmbajtjes sė kėtij mandati tė jetė oratori (zėdhėnėsi) dhe pėrfaqėsuesi ynė legjitim dhe legal; qė nė emėr Tonin dhe pėr Ne tė paraqitet pranė tė lartėcekurit, shenjtėrisė sė Tij, papės tonė dhe para shumė tė nderuarit Kolegj tė Kardinalėve, nė Kongregacionin e pėrmendur; dhe me mbretėrit tjerė apo me oratorėt (zėdhėnėsit) e tyre, aty, pėr tė njėjtėn problematikė (temė) ose pėr ndihmė fesė sonė tė shenjtė, e cila nė tė shumtėn varet nga ata; pėr nder dhe emėr tė Zotit, tė debatojė, tė bisedojė, tė japė mendim, tė shqyrtojė dhe tė nxierr pėrfundime, qė do tė ishin nė favor tė njė ndėrmarrje tė tillė ose tė bėnte ēdo gjė qė ėshtė e mundur, duke pohuar, sajuar, bashkuar, mbledhur ose konkluduar, pėr njė veprim tė tillė; nė emėr Tonin dhe pėr Ne, tė marr obligime duke treguar atė qė ėshtė pėr tu lavdėruar, lejuar dhe zbatuar; ēka do tė pranonin tė gjithė tė pranishmit, por edhe individualisht; dhe pėrsa ka tė bėj me ne; ose sa do tė kishte tė bėnte me ne, si dhe pėr personalitetin Tonė; me tė mirat tona; tokėn tonė; qytetet tona tė fortifikuara; vendbanimet tona; kėshtjellat tona dhe nė popullin tonė; besnikėt tonė tė armatosur, nė njerzit tonė, pjesėrisht apo nė tėrsi; pėr tė mbrojtur fenė e krishterė dhe nė dėm tė armiqėve tonė tė pėrmendur; siq do tė vėrehet edhe nga mandati ynė i hapur, tė cilin e dėrgojmė; dhe si mund tė konkludohet, qė ligjėrisht obligohemi, qė me vulėn tonė, dhe me vulėn e tij, me tė cilėn siguron pėr ēdo premtim dhe obligim tė bėrė; duke u pėrgjigjur me ēfardo shume tė hollash, si dhe me tė gjitha tė mirat tjera, tė ēfardo natyre qofshin ato, nga tė gjithė personat, kolegjet apo bashkėsitė, duke mbėshtetur tė pėrmendurin, shenjtėrinė e Tij, zotin tonė, papėn dhe Selinė e Shenjtė, shumė tė nderuarin Kolegj tė Kardinalėve nga Kongregacioni i pėrmendur, si dhe mbretėrit, sundimtarėt, dhe gjithė tė tjerėt, qė me forcėn e njė marrėveshje, pėr tė cilėn edhe ne jemi shumė tė interesuar, siē jemi deklaruar edhe mė lartė; dhe tė gjitha kėto i bėjmė personalisht; pranojmė paqen, veprojmė dhe marrim nga tė gjithė, pa dredhi, duke hequr ēdo lloj dyshimi pėr mashtrim; ndėrsa juve, tė lartėpėrmendurit, tė gjithėve dhe secilin, ju vėjmė dhe emrojmė, duke dhėnė fjalėn e sundimtarit (mbretit); duke shprehur devotshmėrinė, nderin dhe besnikėrinė tonė; e konsiderojmė si tė pėrhershėme dhe premtojmė: se tė gjitha oblgimet tona do ti pėrmbushim. Duke ju siguruar ju se, veprimet e pėrmendura; obligimet; pa dredhi, tė gjitha deri nė njė, pėr tė cilat kemi dhėnė fjalėn, pėrmes oratorit (zėdhėnėsit) ose ambasadorit tonė Martin Muzakės, si tė pohuara, shqyrtuara, paralajmėruara, debatuara dhe pėrfunduara, i pranojmė dhe obligohemi pėr to.
    Dėshminė e tė gjithė kėtyre, e forcojmė, duke urdhėruar vulosjen me vulėn tonė tė zakonshme, tė varur.
    Lėshuar nė Rodon, nė vendin e Shėn Mėrisė, nė prezencėn e dėshmitarėve tė ftuar dhe tė lutur (nderuar); nė prezencėn e shumė tė nderuarit nė Krisht, atit dhe zotit Pal, me mėshirėn hynjore, kryeipeshkv i Durrėsit dhe i krahinės sė Ilirikut; dhe tė nderuarit atė, Pjetėr Dukės, abat prothosengulator (i betuar) nė Aleksandrin nga Moledina dhe shumė tė nderuarit vėlla Bardh, prior i Kuvendit tė Shkodrės nga Urdhėri i predikuesve (domenikanėve) dhe nuncit apostolik nė Shqipėri, shumė tė nderuarit zotit Raione Celnicho.
    Nė vitin e Krishtit, 1458, indikti i I-tė, ditėn e 28 tė tetorit.
    Noteri Grillis firmos botėrisht mbretėrinė shqiptare
    Unė, Johannes Borcius de Grillis, prift i ipeshkvisė sė Durrėsit, notar publik me urdhėr dhe autorizim tė mbretit, firmos tė gjitha kėto dhe secilėn; isha prezent, pėr kėtė dhe i lutur; botėrisht pohoj dhe firmos mandatin; por meqė isha i zėnė me punė, kam urdhėruar qė tė tjerėt ta shkruajnė; e unė e kam firmosur me shenjėn time tė zakonshme, tė notarit publik dhe me emrin tim, sė bashku me vulėn varėse tė tė lartėpėrmendurit dhe shumė tė ndriturit zot Skenderbe, e kam forcuar besimin, me dėshminė e gjithė kėsaj dhe secilės, qė ėshtė pėrmendur mė lartė.

  16. #56
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    INTEGRITETI POLITIK I SKENDERBEUT

    Nga Prof.Dr.Kristo Frasheri

    Te hartosh nje histori te re per jeten dhe vepren e Gjergj Kastrioti Skenderbeut eshte nje ndermarrje sa e lehte aq edhe e veshtire. Eshte e lehte per arsye se mbi Heroin Kombetar te shqiptareve jane hartuar deri sot me qindra punime tregimtare ne te gjitha gjuhet e Evropes, te mbeshtetura kryesisht ne vepren monumentale te Marin Barletit kushtuar Skenderbeut, botuar ne Rome ne fillim te shek. XVI, pra mjafton te marresh tre a kater prej tyre dhe te hartosh me disa kombinime nje punim te ri mbi Heroin. Nga ana tjeter, ndermarrja eshte e veshtire ne rast se historiani aspiron te hartoje nje trajtese shkencore te shkeputur nga burimet tregimtare dhe te mbeshtetur ne burimet dokumentare te shekullit te Skenderbeut. Autori i punimit "Skenderbeu-Jeta dhe Vepra" qe sapo doli ne qarkullim, zgjodhi rrugen e dyte. Kjo per arsye se burimet tregimtare sic jane biografet e hershem te Skenderbeut (M.Barleti, Dh.Frengu, Fr.Bardhi) jane konsideruar si panegjiriste, kurse burimet dokumentare sic jane aktet e kancelarive evropiane, shenimet kronikale dhe njoftimet epistolare perendimore dhe lindore te shekullit te Skenderbeut, pikerisht sepse vijne nga drejtime te ndryshme dhe shpesh kundershtare midis tyre perbejne bashkerisht nje baze me te pasur dhe me bindese per historine e Heroit te shqiptareve dhe te luftes se tyre kunder invazoreve osmane.

    Ndryshe nga burimet tregimtare, te cilat flasin kryesisht per veprimet luftarake te Skenderbeut, burimet dokumentare hapin para historianit shtigje per tema te reja per historine shqiptare te periudhes skenderbegiane. Ato vertetojne se fitoret ushtarake qe korren shqiptaret nen udheheqjen e Heroit te tyre jane po aq te shkelqyera sic i pershkruajne burimet tregimtare. Vec kesaj, ato japin mundesi te percaktohet me sakte karakteri i luftes se tyre. Per Papen Kaliksti III Skenderbeu ishte nje "Athleta Christi", pra nje shpate qe luftonte per mbrojtjen e krishterimit, perkundrazi per vete Skenderbeun, i cili ne fakt nuk luftoi vvetem kunder turqve muslimane, por edhe kunder venedikasve te krishtere, apo kunder armiqve te rishtere te mbretit Ferdinand te Napolit, ishte, sic e pohon disa here vete Heroi, nje lufte per lirine e "vendit" te vet, ne kuptimin e atdheut te vet, pra ne thelb nje lufte e mirefillte clirimtare kombetare.

    Megjithate, edhe shprehja e Kalikstit III nuk eshte pa vlere, po te kemi parasysh se lufta clirimtare e shqiptareve ishte pjese perberese e luftes qe zhvillonte Evropa e krishtere kunder turqve muslimane dhe se ballafaqimi i tyre ishte nje ballafaqim qyteterimesh. Si rrjedhim shqiptaret me luften e tyre mbronin ne te njejten kohe edhe qyteterimin e Evropes.

    Nje shfrytezim i kujdesshem i burimeve arkivale na jep mundesine ta shohim Skenderbeun jo vetem si nje sovran i betejave luftarake, por edhe si nje farketar i shtetit te bashkuar shqiptar. Formacione shteterore shqiptare kishte edhe para Skenderbeut, por ato kishin karakter partikularist. Atyre u mungonte nje qender gravitacioni, e cila t'i shkrinte shtetet dhe shterucet qe ekzistonin rreth e rrotull saj ne nje shtet te vetem kombetar ose te pakten t'i bashkonte ato ne lufte kunder invazoreve te huaj. Por ky proces, i cili me vone do te shpinte ne krrijimin e nje shteti te bashkuar shqiptar, nuk e kaperceu dot partikularizmin pasi u pengua nga invazioni osman. Ne veshtrimin historik lufta clirimtare e udhehequr nga Skenderbeu eshte ne te njejten kohe nje vazhdim i procesit te shtetesise shqiptare te nderprere ne fund te shek.XIV.Vecori e shtetit te Skenderbeut eshte se ai lindi ne lufte kunder partikularizmit feudal te brendshem dhe ne te njejten kohe kunder po atij invazori te huaj qe kishte shkaktuar nderprerjen e tij. Madje pervecse lindi ne shtratin e luftes clirimtare, ai u zhvillua ne kombinim dialektik me te ne kuptimin se lufta per liri i dha shtytje aspirates per shtetin kombetar dhe e kunderta, aspirata per shtetin kombetar e fuqizoi luften per liri.Shteti shqiptar i krijuar nga Skenderbeu me pushtet te perqendruar, pavaresisht se pati nje shtrirje territoriale te kufizuar, pati karakterin e nje shteti kombetar per faktin se u udhehoq nga prirja per nje shtet te centralizuar dhe per te perfshire ne kufijte e vet mbare trojet shqiptar. Rendesia e kesaj vepre qe ndermori Skendebu mund te cmohet po te kemi parasysh se rezultati me i madh qe ka arritur nje kombesi gjate Mesjetes ka qene krijimi i shtetit te vet nacional.Si rrjedhim me vepren e vet Skenderbeu i vuri themele konsolidimit te bashkesise kombetare shqiptare. Perfundimisht mund te thuhet se Gjergj Kastrioti Skenderbeu mund te konsiderohet si ati i kombit shqiptar, Skenderbeu qendroi ne krrye te shtetit shqiptar te krijuar prej tij me titullin e thjeshte: zot i Shqiperise (Dominus Albaniae), ne fakt si nje sovran pa kurore mbreterore. Ai drejtoi te tre sektoret e jetes shteterore: ishte Kapiten i Pergjithshem i ushtrise shqiptare, drejtoi personalisht marredheniet nderkombetare dhe perqendroi ne duart e veta financat e vendit.Vec ketyre Skenderbeu hartoi edhe norma ligjore, te cilat u perfshine ne te drejten zakonore shqiptare. Ai u shqua si nje burre shteti me integritet politik shumedimensional duke patur si yll polar interesat e larta te vendit. Brezat e mevonshem ishin te ndergjegjshem per kete veper te Skenderbeut. Jo pa vend rilindasit i quanin shqiptaret sterniper te Skenderbeut. Madje, jo vetem shqiptaret e Shqiperise, por edhe shqiptaret e merguar ne Gadishullin Apenin, perfshire dhe Siciline, e kane ndertuar per shekuj me radhe Gjergj Kastrioti Skenderbeun si stergjyshin e tyre me t` lavdishem.

  17. #57
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Ēfarė ndodhi me trashėgimtarėt e familjes mė tė fuqishme arbėrore, pasardhėsit e Gjergj Kastriot Skėnderbeut?
    Breznitė e Kastriotėve nė pemėn e italianit Padiglione

    Njė botim i harruar i shekullit XIX pėr bibliotekėn albanologjike, shoqėruar me emblema tė panjohura dhe njė portret “ndryshe” tė Skėnderbeut

    Belina Budini
    TIRANĖ – Pema gjenealogjike e Kastriotėve, pasardhėsve tė Skėnderbeut, njė portret i panjohur i Skėnderbeut, autor i tė cilit ėshtė njė fisnik hungarez, si edhe tre emblema qė ka pėrdorur Skėnderbeu tė publikuara pėr herė tė parė, origjinalet e tė cilave ruhen nė Arkivin Sekret tė Vatikanit; kėto janė risitė e librit “Skėnderbeu dhe Pasardhėsit e tij”. Ky libėr ėshtė shkruar njė shekull e ca mė parė nga njė gjenealogjist italian, por vjen pėr herė tė parė nė stendat e librarive tė kryeqytetit. Nė shtėpinė botuese “Ideart” e kanė shpėnė pėr botim tekstin nė italisht tė Padigliones dy vėllezėr nga Ulqini, tė cilėt quhen Naim dhe Sami Flamuri, ndėrsa nė shqip ėshtė pėrkthyer nga Reshat Konēi.
    Kastriotėt e pėrtej detit
    Cilėt ishin breznitė e Kastriotėve? Si mbijetuan pasardhėsit e Skėnderbeut nė njė mjedis tė ri natyror dhe demografik, tė ndarė nė dy degė, njėra nė ngulimet arbėreshe nė Itali dhe tjetra nė vendin e tė parėve? Carlo Padiglione nė Napoli ka ndėrtuar pemėn gjenealogjike tė Kastriotėve deri nė shekullin XIX, duke gėrmuar nė dokumente e duke shfrytėzuar njė bibliografi tė pasur. Po pas Kastriotit? Pakkush prej historianėve ka marrė mundimin tė ndėrtojė pemėn gjenealogjike tė Kastriotėve tė tjerė, breznive qė rrodhėn pas princit sundimtar tė shqiptarėve, Gjergj Kastriot Skėnderbeut. Pse? “Gjergj Kastrioti ishte njė fenomen eklipsues jo vetėm pėr zhvillimet pararendėse nė jetėn shpirtėrore tė shqiptarėve, jo vetėm pėr familjet e tjera patronimike arbėrore, por edhe pėr vetė familjen e Kastriotėve- paraardhėsit e pasardhėsit, trashėgimtarėt e tyre, lidhjet gjenealogjike me tė tjerėt, shqiptarė e tė huaj, martesat, krushqitė si dhe shmangiet nga trashėgimia burimore..., - i pėrgjigjet kėsaj pyetje, Shaban Sinani, drejtor i Arkivit tė Shtetit. Libri i Carlo Padigliones pėrqendrohet nė botėn e Kastriotėve pėrtej detit. “Ne do tė tregojmė vetėm pėr Akil Kastriotin, sepse pikėrisht nga ai rrjedh markezi i sotėm i Auletės, Don Antonio Kastrioti-Skėnderbeu. Nga dokumente origjinale e autentike, nga medalje e privilegje, nė zotėrim tė markezit tė Auletės qė lidhen me luftėtarin e paepur tė Shqipėrisė, krijuam bindjen se, prej tij rrjedh poseduesi i sotėm i atyre dokumenteve”. Gjithēka vėrtitet rreth Don Anton Kastrioti Skėnderbeut, prejardhjen e tė cilit kėrkon tė vėrtetojė Carlo Padiglione dhe gjatė rrugės pėr tė mbėrritur tek ai “zbulon” pemėn gjenealogjike tė gjithė Kastriotėve para tij, dhe pas tij deri tek Alfonsi II, Filipi II, Katerina nga Ferdinandi V, breznia e Ferdinadit tė pestė, si edhe Katerina dhe Elvira, brezni e drejtpėrdrejtė gjithashtu e Kaudias, lindur mė 1822. Ja ēfarė shkruan Padiglione pėr Skėnderbeun nė librin e tij: “Pėr tė (Skėnderbeun) do tė themi vetėm se, i nxitur nga papa Piu II, admirues i flaktė i bėmave tė tij, erdhi nė mbretėrinė tonė pėr t’i dhėnė ndihmė Ferdinandit tė Aragonės, kundėr Gjonit tė Anzhuve, dhe mundi ushtritė e udhėhequra nga Xhakomo Piēinino, kapedan mercenarėsh nė shėrbim tė Anzhuve. Mbreti Ferrante, duke vlerėsuar lart aktin e tij bujar (...) “ai vetėm bėri qė tė arrihej fitorja nė shenjė mirėnjohjeje, pėr tė shpėrblyer besimin dhe bujarinė e fort tė nderuarit e shpirtmadhit Gjergj Kastriotit, i mbiquajtur Skėnderbeu, Dukė i Shqipėrisė, si atė shumė tė dashur dhe si mėkėmbės tė tij tė Pėrgjithshėm nė anėt e Puljes”, e shpėrbleu me disa feude(...)” Patiglione nuk e mitizon Skėnderbeun, ai merret me pinjollėt e tij, tė cilėt i ka “eklipsuar” legjenda e madhe e heroit kombėtar, e kapedanit gjenial tė luftės, por edhe e njė burri shteti me integritet politik shumėdimensional.
    Emblemat dhe portreti
    Drejtori i Arkivave, Shaban Sinani thotė se origjinalėt e kėtyre emblemave ruhen nė Arkivin Sekret tė Vatikanit, ndėrsa gjenden edhe nė Arkivin Qendror Shtetėror. “Emblema e parė ka formėn e njė shqyti samit, nė fushė tė kaltėr dhe njė gjysmėhėnė tė kėrcėnuar nga shpata. Me kėtė emblemė, Gjergj Kastrioti identifikon veten si kalorės i krishtėrimit”,- shkruan Sinani. Ndėrsa emblema e dytė paraqet njė shqiponjė tė stilizuar, afėrsisht si ajo e Kastriotėve por me shenja tė tjera pėrkrah dhe pėrmbi. E panjohur, ajo botohet pėr herė tė parė si ilustrim nė fund tė librit tė Padigliones sė bashku me dy emblemat e tjera tė panjohura. Emblema e tretė ėshtė pėrdorur nga Gjergj Kastrioti Skėnderbeu pėr tė identifikuar autoritetin e tij si pronar i Shqipėrisė sė Mesme e nė thellėsi. Ndėrsa autor i portretit tė Skėnderbeut ndryshe nga ē’e kemi parė deri tani nė ilustrimet historike, ėshtė njė fisnik hungarez, Gjergj Rakoci (1593-1648). Sipas Dr. Musa Ahmetit origjinali ndodhet nė bibliotekėn “Szechenyi”, nė Budapest.

    NGA LIBRI I PADIGLIONES
    Donika Kastrioti
    Gjergji u martua me njė Kominata apo Komneno, siē e pėrmendin tė gjithė historianėt, me emrin Andronika (Donika). Qe njė grua shumė e virtytshme dhe me zemėr tė madhe, e cila, edhe kur mbeti e ve, pasa vdekjes sė burrit, mbeti gjithė kohėn e respektuar; pėr nder tė cilėsive tė saj tė rralla, Federiku i Aragonės, i dhuroi nė vitin 1498, kėshtjellėn e Galianos (...)

    Breznia e parė
    Donika lindi dy fėmijė: djalin me emrin Gjon, dhe vajzėn Vojsava, qė mė vonė u martua me Stefano Maramonten. Gjoni trashėgoi feudet e babait, tė cilėt pas disa vitesh, mė 1485, iu zėvendėsuan me ato tė San Pierit, nė Galatinė e Soletos, me titullin e dukės sė kontit (...)

    Pinjolli i parė
    Nga Gjoni lindėn katėr fėmijė: Ferdinandi dhe Kostandini, ndėrsa Gjergji dhe Maria vdiqėn (njėri nė vitin 1540, tjetra nė 1560) (...)

    Dėshmi gjenealogjike
    Emblema e markezit tė Auletės, Don Antonio Kastriot Skėnderbeg, ėshtė e njėjta me atė qė ka pėrdorur Skėnderbeu, dhe pasardhėsit e tij.

  18. #58
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Letersi :: Poema origjinale pėr Skėnderbeun
    Postuar nga: Skampa


    Me poshte jepet poema origjinale e shkruar nga poeti i famshem H. W. Longfellou.

    Poetry of Henry Wadsworth Longfellow
    Tales of a Wayside Inn

    THE SPANISH JEW'S SECOND TALE; SCANDERBEG

    The battle is fought and won
    By King Ladislaus the Hun,
    In fire of hell and death's frost,
    On the day of Pentecost.
    And in rout before his path
    From the field of battle red
    Flee all that are not dead
    Of the army of Amurath.

    In the darkness of the night
    Iskander, the pride and boast
    Of that mighty Othman host,
    With his routed Turks, takes flight
    >From the battle fought and lost
    On the day of Pentecost;
    Leaving behind him dead
    The army of Amurath,
    The vanguard as it led,
    The rearguard as it fled,
    Mown down in the bloody swath
    Of the battle's aftermath.

    But he cared not for Hospodars,
    Nor for Baron or Voivode,
    As on through the night he rode
    And gazed at the fateful stars,
    That were shining overhead
    But smote his steed with his staff,
    And smiled to himself, and said;
    "This is the time to laugh."

    In the middle of the night,
    In a halt of the hurrying flight,
    There came a Scribe of the King
    Wearing his signet ring,
    And said in a voice severe:
    "This is the first dark blot
    On thy name, George Castriot!
    Alas why art thou here,
    And the army of Amurath slain,
    And left on the battle plain?"

    And Iskander answered and said:
    "They lie on the bloody sod
    By the hoofs of horses trod;
    But this was the decree
    Of the watchers overhead;
    For the war belongeth to God,
    And in battle who are we,
    Who are we, that shall withstand
    The wind of his lifted hand?"

    Then he bade them bind with chains
    This man of books and brains;
    And the Scribe said: "What misdeed
    Have I done, that, without need,
    Thou doest to me this thing?"
    And Iskander answering
    Said unto him: "Not one
    Misdeed to me hast thou done;
    But for fear that thou shouldst run
    And hide thyself from me,
    Have I done this unto thee.

    "Now write me a writing, O Scribe,
    And a blessing be on thy tribe!
    A writing sealed with thy ring,
    To King Amurath's Pasha
    In the city of Croia,
    The city moated and walled,
    That he surrender the same
    In the name of my master, the King;
    For what is writ in his name
    Can never be recalled."

    And the Scribe bowed low in dread,
    And unto Iskander said:
    "Allah is great and just,
    But we are as ashes and dust;
    How shall I do this thing,
    When I know that my guilty head
    Will be forfeit to the King?"

    Then swift as a shooting star
    The curved and shining blade
    Of Iskander's scimetar
    >From its sheath, with jewels bright,
    Shot, as he thundered: "Write!"
    And the trembling Scribe obeyed,
    And wrote in the fitful glare
    Of the bivouac fire apart,
    With the chill of the midnight air
    On his forehead white and bare,
    And the chill of death in his heart.

    Then again Iskander cried:
    "Now follow whither I ride,
    For here thou must not stay.
    Thou shalt be as my dearest friend,
    And honors without end
    Shall surround thee on every side,
    And attend thee night and day."
    But the sullen Scribe replied
    "Our pathways here divide;
    Mine leadeth not thy way."

    And even as he spoke
    Fell a sudden scimetar-stroke,
    When no one else was near;
    And the Scribe sank to the ground,
    As a stone, pushed from the brink
    Of a black pool, might sink
    With a sob and disappear;
    And no one saw the deed;
    And in the stillness around
    No sound was heard but the sound
    Of the hoofs of Iskander's steed,
    As forward he sprang with a bound.

    Then onward he rode and afar,
    With scarce three hundred men,
    Through river and forest and fen,
    O'er the mountains of Argentar;
    And his heart was merry within,
    When he crossed the river Drin,
    And saw in the gleam of the morn
    The White Castle Ak-Hissar,
    The city Croia called,
    The city moated and walled,
    The city where he was born,--
    And above it the morning star.

    Then his trumpeters in the van
    On their silver bugles blew,
    And in crowds about him ran
    Albanian and Turkoman,
    That the sound together drew.
    And he feasted with his friends,
    And when they were warm with wine,
    He said: "O friends of mine,
    Behold what fortune sends,
    And what the fates design!
    King Amurath commands
    That my father's wide domain,
    This city and all its lands,
    Shall be given to me again."

    Then to the Castle White
    He rode in regal state,
    And entered in at the gate
    In all his arms bedight,
    And gave to the Pasha
    Who ruled in Croia
    The writing of the King,
    Sealed with his signet ring.
    And the Pasha bowed his head,
    And after a silence said:
    "Allah is just and great!
    I yield to the will divine,
    The city and lands are thine;
    Who shall contend with fate?"

    Anon from the castle walls
    The crescent banner falls,
    And the crowd beholds instead,
    Like a portent in the sky,
    Iskander's banner fly,
    The Black Eagle with double head;
    And a shout ascends on high,
    For men's souls are tired of the Turks,
    And their wicked ways and works,
    That have made of Ak-Hissar
    A city of the plague;
    And the loud, exultant cry
    That echoes wide and far
    Is: "Long live Scanderbeg!"

    It was thus Iskander came
    Once more unto his own;
    And the tidings, like the flame
    Of a conflagration blown
    By the winds of summer, ran,
    Till the land was in a blaze,
    And the cities far and near,
    Sayeth Ben Joshua Ben Meir,
    In his Book of the Words of the Days,
    "Were taken as a man
    Would take the tip of his ear."

  19. #59
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    .
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  20. #60
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    ,
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

Faqja 3 prej 22 FillimFillim 1234513 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Pėrgjigje: 109
    Postimi i Fundit: 30-11-2009, 04:18
  2. Historia kombtare
    Nga llokumi nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 14-02-2003, 19:51
  3. Major Gjergj Vata
    Nga Albo nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 21-12-2002, 19:31
  4. Gjergj Kastrioti-Skenderbeu
    Nga Kallmeti nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 17-08-2002, 14:58

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •