Close
Faqja 2 prej 22 FillimFillim 123412 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 21 deri 40 prej 433
  1. #21
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    E hapa kete theme per figuren me te shquar kombetare tonen, dhe shpresoj qe te sillen fakte, shkrime te ndryshme qe kane te bejne me legjenden shqiptare Gjergj Kastriotin-Skenderbene, si dhe te hapen thema me te njejtin motiv pra me figura te tjera tona te cmuara.
    Pershendetje
    Bashkimi ben fuqine
    Rrofshin Shqiptaret e Bashkuar dhe Shqiperia e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  2. #22
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    24,083
    Faleminderit
    64
    769 falenderime nė 629 postime
    Ka dalė nė qarkullim vepra e prof.dr. Kristo Frashėrit "Skėnderbeu - Jeta dhe Vepra", botuar nga shtėpia Botuese “Toena”

    Skėnderbeu, historia e njė legjende

    "Ēfarėdo qė tė ndodhė, unė do tė jem mik i virtytit dhe jo i fatit"
    Skėnderbeu (Krujė, 31 tetor 1460)


    “Nėse unė do tė isha mundur nga turqit, sigurisht, Italia do ta kishte ndier pasojėn. Ai zotėrim qė ju tani besoni se ėshtė juaji, do tė ishte i turqve". (Njė letėr drejtuar princit tė Tarantit, G.A.Orsini nga Kruja, mė 31 tetor tė vitit 1460)

    Mathia Korvini, mbreti i Hungarisė, nė letrėn qė i dėrgonte Papės, mė 1464 shkruan: “Unė e di, se Shenjtėria Juaj ėshtė e informuar se ēfarė ka bėrė sulltani gjatė ditėve tė kaluara nė Shqipėri. Askush nuk e vė nė dyshim se ai dėshiron vetėm malet epirote (shqiptare – K.F.), por pėrmes tyre, ai kėrkon t’i pėrgatisė vetes njė urė kalimi pėr tė shtypur gjithė Europėn”.

    “Nėse unė do tė isha mundur nga turqit, sigurisht, Italia do ta kishte ndier pasojėn. Ai zotėrim qė ju tani besoni se ėshtė juaji, do tė ishte i turqve". Kėshtu shkruante Skėnderbeu nė njė nga letrat drejtuar princit tė Tarantit, G.A.Orsini nga Kruja, mė 31 tetor tė vitit 1460, duke treguar kėsisoj rolin e rėndėsishėm qė luante nė atė kohė nė mbrojtjen e gjithė Evropės nga ushtria turke. E pak mė vonė, Mathia Korvini, mbreti i Hungarisė, nė letrėn qė i dėrgonte Papės, mė 1464 e pėrforconte kėtė ide. “Unė e di, - shkruante ai, - se Shenjtėria Juaj ėshtė e informuar se ēfarė ka bėrė sulltani gjatė ditėve tė kaluara nė Shqipėri. Askush nuk e vė nė dyshim se ai dėshiron vetėm malet epirote (shqiptare – K.F.), por pėrmes tyre, ai kėrkon t’i pėrgatisė vetes njė urė kalimi pėr tė shtypur gjithė Europėn”.
    Por cila ėshtė vepra historike e Gjergj Kastriot Skėnderbeut? Cilat janė rrėnjėt e epopesė skėnderbegiane? Ē’vend zė Heroi nė historinė mijėravjeēare tė Shqipėrisė? Nė veprėn "Skėnderbeu - Jeta dhe Vepra", botuar kėto ditė nga shtėpia botuese “Toena” tė gjitha kėto pyetje gjejnė shpjegimet e sakta, tezat e vėrtetuara dhe faktet historike sjellin imazhe tė reja rreth kėsaj historie kaq shumė tė diskutuar deri mė sot. Dhe kjo pėrgjigje, sipas profesor Dr. Kristo Frashėrit, historianit tė njohur qė e ka shkruar kėtė vepėr, tė ēon shumė kohė pėrpara. “Duhet tė kemi parasysh pikėrisht kohėn kur jetoi Skėnderbeu, detyrat historike qė shtroheshin para vendit, peshėn demografike tė popullsisė qė ai udhėhoqi, gjeografinė ekonomike tė truallit tė Shqipėrisė, nivelin kulturor tė krahinave shqiptare, raportin midis forcave progresive dhe regresive nė kozmosin shqiptar, rrethanat politike tė Gadishullit Ballkanik, ambientin politik tė Kontintentit Europian dhe, mbi tė gjitha, rezultatet qė u realizuan gjatė periudhės sė tij, gjithashtu jehona qė la pas vepra e tij historike dhe sa ndikoi ajo nė historinė e mėvonshme tė Shqipėrisė”,- kėshtu thotė Frashėri nė parathėnien e kėtij libri, ku dhe thekson se tė gjitha kėto kėrkesa tė metodologjisė shkencore historiografike janė prekur ku mė shumė e ku mė pak, nė vendin e duhur tė kėsaj trajtese.
    Rrėnjėt e qėndresės sė Skėnderbeut
    Vepra pėrmbledh brenda studimit tė saj tė detajuar mjaft analiza mbi ēėshtje tė ndryshme tė kėsaj periudhe, qė lidhen direkt me historinė e Skėnderbeut. Po njė ndėr ta ėshtė roli i rėndėsishėm qė pati ai pėr mbrojtjen e shumė vendeve evropiane nga ushtritė turke. “Ndėrsa kombėsitė e tjera ballkanike kapitulluan shumė shpejt pėrballė armatave tė sulltanit, shqiptarėt, nėn udhėheqjen e Skėnderbeut zhvilluan kundėr tyre njė rezistencė epike”,- thotė Frashėri dhe sipas tij, rrėnjėt e kėsaj qėndrese duhen kėrkuar kryesisht te sfondi shoqėror dhe nė njė masė tė kufizuar te motivi fetar i popullsisė shqiptare, i cili ndryshonte dukshėm nga ai i popujve tė Gadishullit Ballkanik.
    Popujt ballkanikė (grekėt, bullgarėt, serbėt, rumunėt) nė pragun e pushtimit osman, ndodheshin nė njė shkallė relativisht tė zhvilluar tė rendit feudal. Tek ata marrėdheniet bujkrobėrore ishin nė njė stad tepėr tė zhvilluar. Fshatarėt e lirė qenė si ishuj nė hartėn e fshatit feudal. Pėrkundrazi, turqit osmanė ndodheshin ende nė shkallėn e feudalizmit ushtarak, tė cilėn Gadishulli Ballkanik e kishte tejkaluar prej shekujsh.
    Krijimi i shtetit tė bashkuar shqiptar
    Sipas Kristo Frashėrit, i cili e thekson nė parathėnien e kėsaj vepre, vepra historike mė e madhe e Skėnderbeut, ėshtė krijimi i shtetit tė bashkuar shqiptar, i njė shteti me karakter kombėtar dhe jo partikularist. “Procesi i krijimit tė shtetit kombėtar, i cili nė truallin shqiptar po kryhej mė me vonesė se nė trevat fqinje ballkanike, u ndėrpre nga dhuna e jashtme – nga invazioni osman, pėrkundrazi shteti i Skėnderbeut lindi dhe u zhvillua nė luftė kundėr po atij faktori tė jashtėm – invazionit osman”- thotė Frashėri, duke shtuar se veē kėsaj, veēori e shtetit tė Skėnderbeut ėshtė se ai lindi nė shtratin e luftės ēlirimtare, madje nė kombinim dialektik me tė – nė vėshtrimin se lufta pėr liri i dha shtytje aspiratės pėr shtetin kombėtar dhe e kundėrta, aspirata pėr shtetin kombėtar e fuqizoi luftėn pėr liri Shteti shqiptar i krijuar nga Skėnderbeu me pushtet tė pėrqendruar, pavarėsisht se pati njė shtrirje territoriale tė kufizuar, pati karakterin e njė shteti kombėtar pėr faktin se u udhėhoq nga prirja pėr njė shtet tė centralizuar dhe pėr tė pėrfshirė nė kufijtė e vet trojet shqiptare.
    Pėr tė mos shkuar nė Gadishullin Italik
    Njė tjetėr vepėr historike e rėndėsishme e Skėnderbeut ėshtė kthimi i Shqipėrisė nė njė gardh qė pengoi kalimin e ushtrive osmane nė Gadishullin Italik.Rėndėsia e ledhit shqiptar kuptohet po tė kemi parasysh se Gjergj Kastrioti Skėnderbeu hyri nė skenėn e historisė nė njė moment kritik jo vetėm pėr fatin e Shqipėrisė, por edhe pėr jetėn e Europės. Pėr disa dhjetėvjeēarė, shtetet e lira tė Europės nuk e vlerėsuan pothuaj aspak rrezikun qė i kanosej Kontinentit. Shtetet italiane dhe fuqitė europiane nuk i dhanė pėr njė kohė tė gjatė asnjė ndihmė Shqipėrisė, ndonėse kėtu luhej fati i tyre. Kėshtu Shqipėria pėr njė kohė tė gjatė u detyrua tė luftonte pėr mbrojtjen e saj, dhe rrjedhimisht pėr mbrojtjen e Italisė, me forcat e veta. Kėrcėnimi turk pėr Europėn u duk haptaz, mė 1450, kur sulltan Murati II erdhi nė Shqipėri me krejt ushtrinė e tij pėr tė pushtuar Krujėn. Siē e ka pohuar vetė Skėnderbeu, tashmė tė gjithė e dinin se po tė binte Kruja radhėn do ta kishte Italia. Megjithatė roli i madh i Shqipėrisė nė mbrojtjen e qytetėrimit europian u kuptua me tėrė madhėshtinė e vet nė fund tė majit 1453, kur sulltan Mehmeti II, pasi pushtoi Stambollin, shpalli se tani do t’i turrej Romės dhe do ta valėviste flamurin e Islamit nė kupolėn e Shėn Pjetrit. Qė atėhere sa herė vinin ushtritė osmane nė Shqipėri, aq herė e pushtonte ankthi Italinė e pėrēarė.
    “Kėsisoj duket i qartė kontributi i madh qė shqiptarėt me Heroin e tyre i dhanė qytetėrimit europian. Me kėtė kontribut Shqipėria i dha Europės shumė mė tepėr nga ē’mori prej sa”- thekson Frashėri.
    Mė tej nė veprėn e tij ai ka pėrmbledhur edhe njė varg ēėshtjesh tė tjera, e tė hollėsishme, duke u pėrpjekur tė krijojė njė vizion sa mė tė qartė e tė saktė rreth kėsaj figure historike.
    "Nėse leximi i kėtij punimi do tė krijojė te lexuesi vizionin se Skėnderbeu nuk ishte vetėm njė Kapedan gjenial i luftės (siē e kanė trajtuar biografitė e hartuara deri mė sot Heroin), por edhe njė Burrė shteti me integritet politik shumėdimensional, mendoj se kam arritur pak a shumė tė realizoj njoftimet qė pėrmbajnė burimet dokumentare historike", – thotė prof.dr. Kristo Frashėri
    A.Peēi
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  3. #23
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Fotografia e vules se Skenderbeut qe gjendet ne Kopenhagen.
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  4. #24
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    "Skėnderbeu - jeta dhe vepra" Autori i veprės Prof. Dr. Kristo Frashėri, shprehet pėr ATSH-nė-


    TIRANE,5 Mars/ATSH-Kristi Pinderi/.- Njė ditė pasi ka dalė nė libraritė e Tiranės, libri "Skėnderbeu - jeta dhe vepra", botuar nga shtėpia botuese "Toena", autori i kėsaj vepre, Prof. Dr. Kristo Frashėri, u shpreh pėr ATSH-nė se, "Skėnderbeu, ėshtė njė figurė kombėtare qė nuk duhet tė ketė asnjė kundėrshtar". Prof. Kristo Frashėri, i cili ka punuar pėr vite me rradhė mbi figurėn e Skėnderbeut, pohoi se gjithsesi nė Shqipėri ka ende njerėz qė pretendojnė ta trajtojnė ndryshe figurėn e Skėnderbeut, e kjo pasi kėtu "ėshtė ende i theksuar politizimi i historisė". Nė kėtė libėr, pjesė e botimeve tė Akademisė sė Shkencave, autori sjell fakte dhe dokumenta lidhur me jetėn dhe veprėn e Heroit Kombėtar. Frashėri shkruan nė libėr se, kur trajtohet figura e Skėnderbeut, "duhet tė kemi parasysh pikėrisht kohėn kur jetoi ai, detyrat historike qė shtroheshin para vendit, peshėn demografike tė popullsisė qė ai udhėhoqi, gjeografinė ekonomike tė truallit tė Shqipėrisė, nivelin kulturor tė krahinave shqiptare, etj". Ai shprehet gjithashtu se, duhen patur parasysh edhe raportet midis forcave progresive dhe regresive nė kozmosin shqiptar, rrethanat politike tė gadishullit tė Ballkanit, ambientin politik tė kontinentit tė Evropės, dhe mbi tė gjitha rezultatet qė u realizuan gjatė periudhės sė tij, jehona qė la pas vepra e tij historike dhe sa ndikoi ajo nė historinė e mėvonshme tė Shqipėrisė. Frashėri sqaroi pėr ATSH-nė se ata qė e kundėrshtojnė figurėn e Gjergj Kastriotit, shprehen nė mėnyrė absurde se, "Skėnderbeu nuk duhet tė luftonte kundėr turqve". Nė librin e botuar nga ai, bie nė sy njė korrespondencė e Heroit Kombėtar: "Nėse unė do tė isha mundur nga turqit, sigurisht Italia, do ta kishte ndjerė pasojėn. Ai zotėrim qė ju tani besoni se ėshtė juaji, do tė ishte i turqve". Kėtė i shkruan Skėnderbeu princit tė Tarantit, G. A. Orsini nga Kruja mė 31 Tetor tė vitit 1460. Mathia Korvini, mbreti i Hungarisė, nė letrėn qė i dėrgonte Papės nė vitin 1464 e pėrforconte kėtė ide: "Unė e di, se Shenjtėria Juaj ėshtė e informuar se ēfarė ka bėrė sulltani gjatė ditėve tė kaluara nė Shqipėri. Askush nuk e vė nė dyshim se ai dėshiron vetėm malet epirote (shqiptare, sipas K. Frashėrit), por pėrmes tyre, ai kėrkon t'i pėrgatisė vetes njė urė kalimi pėr tė shtypur gjithė Evropėn". Nė veprėn e tij shkencore mbi Skėnderbeun, Prof. Kristo Frashėri pėrshkruan edhe rolin e rėndėsishėm tė Skėnderbeut, pėr mbrojtjen e shumė vendeve evropiane nga ushtritė turke. Autori pohon gjithashtu se, vepra historike mė e madhe e Skėnderbeut ėshtė krijimi i shtetit tė bashkuar shqiptar, i cili kishte karakter kombėtar dhe jopartikuralist. Si njė tjetėr vepėr historike e rėndėsishme e Skėnderbeut, pėrmendet nė veprėn kushtuar atij edhe kthimi i Shqipėrisė nė njė gardh qė pengoi kalimin e ushtrive osmane nė gadishullin Italik. Vepra e mėsipėrme, ėshtė mė e plota e Prof. Dr. Kristo Frashėrit kushtuar Gjergj Kastriotit, Skėnderbe. /f.n/
    2003-03-05



    --------------------------------------------------------------------------------
    Copyright © 2001 Albanian Telegraphic Agency! Inc. All rights reserved.
    Pershendetje
    Rrofshin Shqiptaret e Bashkuar dhe Shqiperia e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  5. #25
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    Nje peme e madherishme? gjenealogjike

    nga Virgjil Muci

    Shumekush mban mend botimin e paradokohshem ne shqip te vepres "Despote te Epirit e princer te Maqedonise" nga studiuesi i shquar italian Paolo Petta, ku autori hidhte drite mbi fatin e mergates se bujareve shqiptare, fill pas renies se Arberit e pushtimit te vendit nga osmanet. Tash, se fundi, lexuesi shqiptar ka fatin te shtjere ne dore nje tjeter veper madhore, po nga kjo fushe, te studiuesit italian te shekullit te nentembedhjete (per rrjedhoje nje pararendes i Petta's), Carlo Padiglione, i cili, pa droje, mund te konsiderohet nje prej heraldisteve e gjenealogjisteve me te medhenj te dyerve te fisnikerise arberore. Po ndryshe nga i mirenjohuri Petta, qe ne vepren e siperpermendur na krijon nje afresk monumental te disa prej dyerve me ne ze te fisnikerise mesjetare shqipetare, ku spikasin me shkelqimin e tyre Kastriotet, Arianitet, Topiajt etj., Padiglione shkon dhe e vaterzon vemendjen vetem e vetem te fati i pinjojve, ca te njohur e ca me pak te njohur, te kryeheroit arber, histori kjo qe ze fill pas hedhjes matane Adriatikut te emermadhit Gjon Kastrioti, bir i Gjergjit e Donikes, dhe marteses se tij me Irene Brankovicin, nga nje dere jo me pak e njohur per nga bemat dhe bujaria. E pra, kjo eshte zanafilla prej nga niset Padiglione per te gjurmuar hap pas hapi e ndjekur ne mugetirat e kohes fatet e pinjojve te kryederes arberore, si nga lisi atnor (Gjoni) ashtu edhe nga ai amesor (Vojsava, motra e Gjonit), per te mberritur deri tek ai Fort i nderuar Zot Don Antonio Kastriot Skenderbeu, ne vitin 1879, te cilit, shkencetari i dhuron jo vetem vepren e vet, po gati-gati si ndonje sovran i njeh ligjshmerine e pasardhmesise se drejtperdrejte nga Skenderbeu, zoterise se shquar me nje barre titujsh, sic edhe na deshmon autori.

    Qysh ne krye te librit, me nje stil elegant te denje per eruditet me ne ze kohes se tij, pas nje enumeracioni relativisht te gjate emrash, Padiglione na ben me dije se, nga trungu i bigezuar i pasardhesve te Skenderbeut, ai nuk ka ndermend te merret me ata qe i perkasin deges se Granai Kastrioteve, por asaj pjese qe lisi i gjakut ateror na shpie nga Gjoni fill e te kryeheroi. Per t'i dale ne krye faqebardhe kesaj sipermarrjeje tejet te veshtire, autori jo vetem qe u kushton nje vemendje te madh te dhenave te vjela nga historiane te ndryshem, qofshin ata pararendes apo bashkekohore, por me skrupulozitetin e nje hulumtuesi te palodhur ai gjurmon e qemton, krahason e shoshit te dhena dokumentare te kohes, ku spikasin akte noteriale, gjyqesore, dekrete mbreterore etj., te cilat, pohojne ose mohojne, pa ekuivok, perkatesine e prejardhjes nga dera e Kastrioteve. Lypset thene se duke rindertuar pemen gjenealogjike te Kastrioteve edhe pse me nje objekt te percaktuar a prirori (sic na ngjan neve, te pakten), qe synon te vertetoje prejardhjen ne vije te drejtperdrejte te markezit te Auletes, don Anton Kastriotit, Padiglione me te pakten jep nje kontribut te dy-tri fishte me vepren e vet; se pari, ai shperndan jo vetem mjegullen e pluhurin e kohes, duke ndricuar te verteta te mbetura ne mugun e harreses, por, nga ana tjeter, ai u pret rrugen, spekulimeve e mashtrimeve te aventuriereve te kohes qe rrekeshin te pervetesonin emrin e lakmueshem te kryetrimit arber (kuptimplote eshte shenimi i autorit ne fq. 64). Kesodore, Padiglione ka qene dhe mbetet nje burim i cmuar per biografet e Skenderbeut, mjafton te permendim vetem dy prej tyre, Nolin dhe Gegajn. Ne pjesen e fundit te librit, Padiglione ndalet e merret gjer' e gjate me stemen e Kastrioteve, teme debatesh mes historianeve e heraldisteve edhe ne ditet tona (ku s'kane munguar te fusin hundet edhe politikanet), dhe pasi rreh e parashtron nje sere variantesh, ai na paraqet versionin e vet mbi stemen ne fjale, pas nje sere argumetash te mbeshtetura historikisht.

    Dhe se fundi, nuk mund t'i mbyllim keto radhe, pa thene dy fjale edhe per punen e prof. Reshat Koncit, mjeshteria dhe zotesia e te cilit shkon pertej kthimit ne shqip te kesaj vepre madhore e thelbesore per kulturen shqiptare dhe vecmazi per shkencen e albanologjise.

    Carlo Padiglione

    "Skenderbeu dhe pasardhesit e tij"

    Perktheu: R. Konci

    Botime "Ideart"

    136 faqe

    500 leke

    Pershendetje
    Rrofshin Shqiptaret e Bashkuar dhe Shqiperia e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  6. #26
    i/e regjistruar Maska e ALBA
    Anėtarėsuar
    21-05-2002
    Vendndodhja
    Gjermani (Dortmund)
    Postime
    2,610
    Faleminderit
    0
    7 falenderime nė 7 postime

    Emblema e Kastriotėve nė Kishėn Santa Maria la Nova tė Napolit

    kombi
    Emblema e Kastriotėve nė Kishėn Santa Maria la Nova tė Napolit

    Prof.Dr.Valter SHTYLLA

    Nė historinė e Shqipėrisė njė hapėsirė tė rėndėsishme gjatė shekujve XIV-XV ka zėnė familja e njohur e Kastriotėve, nė atė kohė sunduese e njė pjese tė mirė tė Shqipėrisė sė Veriut e tė Mesme. Nė periudhėn 1444-1468, pėrfaqėsuesi mė i shquar i kėsaj familjeje Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu mbrojti me dinjitet trojet shqiptare nga sulmet e Perandorisė Osmane, duke u bėrė edhe pengesė pėr depėrtimet osmane nė perėndim. Nė mesin e shekullit tė XV Gjergj Kastrioti ka pasur lidhje tė ngushta me Mbretin e Napolit Alfonsi V i Aragonės me tė cilin pati nėnshkruar dhe njė traktat mė 26 Mars 1451 nė Gaeta. Alfonsi i premtoi Skėnderbeut ndihma ushtarake dhe financiare nė njė kohė qė ky e pat njohur Alfonsin si kryezot. Trashėgimtari i Alfonsit, mbreti Ferrante nė shenjė falenderimi ndaj Skėnderbeut pėr ndihmėn ushtarake tė vitit 1460 nė Pulje pėr tė shtypur revoltėn e mbretit tė Tarantos, i njohu familjes sė Kastriotėve disa feude tė rėndėsishme nė Itali, si Kontenė Monte Santanxhelo dhe Sinjorinė e San Xhovani Rotondos. Pas vdekjes sė Gjergj Kastriotit nė vitin 1468, mbreti Ferrante i Napolit mori nėn mbrojtje familjen e Kastriotėve, duke i siguruar dhe mundėsinė e pėrfitimit tė prodhimit tė feudeve tė tyre, tė cilat ju ishin njohur qė nė gjalljen e Skėndėrbeut. Me rastin e vdekjes sė Skėnderbeut mbreti i Napolit i dėrgoi Donikės njė mesazh ngushėllimi ku ai shprehej se vdekja e burrit tė saj i kishte hidhėruar jo mė pak se vdekja e Alfonsit dhe se Gjergj Kastrioti ishte pėr ata si njė baba i dytė. Donika dhe i biri Gjoni u vendosėn nė Napoli me njė shoqėri tė gjėrė ku bėnin pjesė kryesisht gra, vejusha dhe fėmijė jetimė. Kurora mbretėrore e Aragonėve, qė pėrfshinte dhe Mbretėrinė e Valencias, gjatė gjysmės sė parė tė shekullit tė XV deri nė vitin 1458, pati nė krye Mbretin Alfons V, i cili kish nėn zotėrim edhe Napolin.

    Gjoni, djali i Donikės dhe i Gjergj Kastriot-Skėnderbeut qe martuar me Irenėn, vajzėn e Lazar Brankoviēit, despot i Serbisė dhe tė Elena Palelologut, vajza e Tomasit, despot i Moresė. Gjoni pati katėr djem dhe njė vajzė me emrin Maria. Njėri nga djemtė, Konstantini, nė moshėn 20 vjecare, nė vitin 1497 u shpall peshkop i Izernias, qytet nė veri tė Napolit, ndėrmjet Frozinones dhe Kampobasos. Konstantini ka vdekur nė vitin 1503 dhe ėshtė varrosur nė kishėn Santa Maria la Nova tė Napolit nė qendėr tė qytetit pranė piaca Monteoliveto. Kjo kishė ka marrė emrin e "reja" pasi ėshtė ndėrtuar nė vendin ku ka ekzistuar njė kishė mė e hershme- Kuvendi i fretėrve minorė. Kur Karli I ndėrtoi Kastelnuovon, mė 1279 ai nė kėmbim tė prishjes sė kėtij Kuvendi i dha fretėrve territor pėr ngritjen e kishės Santa Maria la Nova, e cila mė vonė, nė fundin e shekullit tė XVI-tė pėsoi ndryshimine. Nė anėn veriore tė kishės ndodhet njė oborr -portik i mbyllur nė qendėr tė tė cilit ndodhet njė pus ornamental. Portiku nga tė katėr anėt kufizohet me korridore qė ndahen nga oborri me anėn e harqeve mbi kollona. Nė faqet e mureve tė korridoreve janė varrosur figura tė ndryshme historike, tė cilėt identifikohen nėpėrmjet epigrafeve tė shkruajtura latinisht. Nė qendėr tė korridorit verior ndodhet monumenti mortor i Konstantin Kastriotit. Ky objekt pėrfaqėson njė vepėr arti e realizuar me mermer tė gdhendur, vepėr e mjeshtrit Jakopo de la Pila. Nė pėrmasa, skulptura ėshtė me gjėrėsi 2.2 metra dhe arrin njė lartėsi rreth 4.5 metra. Konstruksioni i objektit ėshtė i konceptuar me dy pjesė. Nė pjesėn e poshtme ndodhet pllaka me mbishkrimin mbi tė cilėn brenda njė kuadrati janė gdhendur nė mermer Kostandini i shtrirė mbi sarkaofog dhe katėr gra nė bust, qė dalin nė reliv nga rrafshi i murit. Nė librin e Karlo Padiljones tė vitit 1879 ėshtė botuar pėrkthimi nga latinishtja i epigrafit tė shkruar nė pllakėn e kėtij varri monumentat qė Donika Kastrioti e ka realizuar pėr nipin e saj.

    Nė pllakėn kushtuar Konstantinit shkruhet "Konstantin Kastrioti i varrosur kėtu, i cili ėshtė prej gjaku e farefisi tė kulluar mbreti e perandori dhe fisnik pėr dlirėsi dokesh, pėr dinjitet, kryeprift i Izernias qė vdiq para kohe, Donika Komina, stėrgjyshja nga babai, i bėri kėtė varr tė mrekullueshėm nė vitin e "njėmijė e pesėqind". Kėtė objekt Donika ja ka kushtuar Konstantinit kur ajo tashmė ndodhej e larguar nė Valencia. Nė kėtė qytet nė vitin 1503 ajo gjithashtu i pat ngritur varrin vėllait tė Konstantinit, Alfonsit i cili u vendos nė Manastirin Mbretėror San Trinidad tė Valencias, ku nė vitin 1458 qe vendosur dhe trupi i Mbretėreshės aragonase, Maria de Kastiljo, dhe ku ka shumė mundėsi qė tė jetė varrosur dhe vetė Donika Kastrioti, e cila ka vdekur para vitit 1506.

    Nė monumentin mortor tė Konstantinit, nė kishėn Santa Maria la Nova, pjesa e sipėrme trajtė kuadrati nga anash kufizohet me dy brinjė mermeri me trashėsi 15 cm. Pikėrisht nė gjysmėn e lartėsisė sė tyre ėshtė gdhendur stema e familjes sė Kastriotėve. Nė njė pllakė guri formė ovale ėshtė gdhendur nė reliev shqiponja dykrenare. Nė ovalin me lartėsi 28 cm dhe gjerėsi 18 cm mbi kokat e shqiponjės ėshtė vijėzuar njė trekėndėsh me kulm nė mesin e kokave. Brenda kėtij trekėndėshi ndodhet ylli me tetė cepa. Mbi ovalin me shqiponjėn dhe yllin ndodhet kurora e familjes fisnike tė Kastriotėve. Nė kėtė stemė tė familjes sė shquar shqiptare, simboli ynė i sotėm kombėtar, ylli me tetė cepa duket se pėrfaqėson diellin me rrezatimin e tij. Dielli me cepa rrezatues ėshtė njė simbol i njohur qė nė kohėt antike. Kujtojmė me kėtė rast simbolin e Mbretėrisė Maqedonase. Nė Vergina pranė Selanikut ėshtė zbuluar varri monumental i Mbretit tė Maqedonisė Filipi II, babai i Aleksandrit tė Maqedonisė. Nė kėtė varr tė fundit tė shekullit tė IV para erės sonė, sot Pasuri e Kulturės Botėrore nė Mbrojtjen e UNESKO-s, janė gjetur dy kuti prej ari mbi kapakun e tė cilave ėshtė gdhendur dielli me cepa rrezatues, simboli i Mbretėrisė Maqedonase. Varri ka dy ambiente, nė ambientin e para hyrjes ėshtė gjetur kutia me diellin me dymbėdhjetė cepa, ndėrsa nė dhomėn e varrit tė Filipit kutia e zbuluar ka nė kapakun e saj diellin me rrezatim me gjashtėmbėdhjetė cepa. Pra idea ėshtė qė simboli tė jetė dielli, pa i kushtuar rėndėsi tė vecantė numrit tė cepave rrezatues.

    Si pėrfundim, mund tė shprehim se Kisha Santa Maria la Nova e Napolit paraqet interes pėr historinė tonė jo vetėm pėr objektin funerar tė nipit tė Skėnderbeut, por edhe pėr skalitjen historike tė emblemės sė Kastriotėve, simboli ynė kombėtar.


    --------------------------------------------------------------------------------

    Fillimi i faqes
    "Jeten duhet ta paguash me cmimin e vuajtjes."
    .

  7. #27
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    Ju kisha lutur tė gjithėve qė nė kėtė themė vetėm te sillen materiale, shkrime, botime nė lidhje me Gjergj Kastriotin-Skenderbeun dhe tė mos shkruajmė komente, mendime etj, po deshėm mund tė hapim ndonjė themė tjetėr pėr kėtė gjė.
    Tė bėhet kjo themė si njė arkivė e albasoul-it me te dhėna te ndryshme pėr heroin tonė kombėtar, bile kisha dashur qė edhe pėr tė gjithė heronjtė tanė kombėtar te hapet nga njė themė e kėsaj natyre.
    Faleminderit pėr mirėkuptim
    Pėrshėndetje
    Rrofshin Shqiptarėt e Bashkuar dhe Shqipėria e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  8. #28
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Edhe nje vule tjeter
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  9. #29
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Shqyti
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  10. #30
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    l
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  11. #31
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Don Juan Aladro Castriota de Perez y Velasco (Spanish nobleman). He was one of several European noblemen of alleged descendancy from Gjergj Kastriota, called Scanderbeg, who tried to gain influence on the National Movement, but with very limited success. One of his preferred propaganda items were postcards with his portrait in a fancy uniform and the title "Prince of Albania". When Albania proclaimed her independence he was out of the game
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  12. #32
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    Disa tė vėrteta mbi vdekjen e Skėderbeut
    Nga Dr. Aurel Plasari


    Simbas historianėve tė tij klasikė, nė Lezhė Skėnderbeu ra i sėmurė dhe vdiq mė 17 janar 1468. Datėn e ka dhėnė Barleti, duke dhėnė gabim vitin (1466), me shkakun e cituar sipėr: “... e zunė njė palė ethe tė rėnda” . Franku e pėrshkruan po simbas Barletit: “Por u sėmur prej ethesh shumė tė forta”, edhe ky me vitin gabim . Muzaka nuk e thotė shkakun e vdekjes, por jep edhe ai vitin gabim: 1466 . Edhe Tivarasi/Biemmi: “... e zunė njė palė ethe tė forta, qė e detyruan tė zinte shtratin dhe tė ndryshonte zbatimin e planit tė tij”, edhe ky me vitin gabim . Si shihet, si Franku edhe Muzaka, Biemmi dhe mbas tyre shumė tė tjerė janė varur po te Barleti; nga ana tjetėr, shkaku i vdekjes i dhėnė nga Barleti dhe rimarrė nga shumė ndjekės pėrkon me “variantin zyrtar” venedikas pėr kėtė vdekje. Ky variant nxirret prej njė mesazhi tė Ghirardo de Collis-it pėr Dukėn e tij mė 12 shkurt 1468: “Skėnderbeu kaloi nga kjo jetė; kishte ethet dhe, meqė disa turq teptisėn nė vend, deshi t’i hipte kalit dhe vdiq brenda tri ditėsh” . Tė mbahet parasysh se Ghirardo de Collis-i ishte ambasador i Dukės sė Milanos pikėrisht nė Venedik, pra me kėtė njoftim ai nuk bėnte veēse pėrsėriste “variantin zyrtar” tė Republikės. Kėtė variant ka adoptuar edhe historigrafia zyrtare shqiptare, pa marrė parasysh qė ai nuk ėshtė i vetmi variant i dhėnė prej bashkėkohėsve pėr vdekjen e Skėnderbeut.

    Pikėsėpari duhet vėnė re se qysh gjatė kohės sė vizitės sė tij tė fundit nė Romė shėnohej qė Skėnderbeu ishtė sėmurur “aty”. Dhe nuk bėhej fjalė pėr “ethe”, pėrderisa ambasadorėt e Dukės sė Milanos nė oborrin papnor Lorenzo da Pesaro dhe Agostino de’ Rossi informonin me saktėsi : “... u sėmur kėtu nga punceura” . Ky variant i dytė i sėmundjes njoftohej mė 19 shkurt 1467, ndėrkohė qė Skėnderbeu ishte larguar nga Roma mė 14 shkurt. Disa ditė mbas “variantit zyrtar” venedikas, qė nxirret nga informacioni i De Collis-it i 12 shkurtit , Markezi i Mantuas njoftohej prej ambasadorit tė tij Giovanni Francesco de Maffei nė Raguzė pėr njė tjetėr variant (i treti) vdekjeje: “PS. Skėnderbeu vdiq nė betejė me njė shigjetė” . Njė variant i katėrt i vdekjes/sėmundjes gjendet te Gaspare Veronese, simbas tė cilit Skėnderbeu ka vdekur nga “curis et angustia cordis” . Njė variant tė pestė tė vdekjes/sėmundjes sė tij e jep Platyna, pėr tė cilin Skėndebeu ka vdekur nga “taedio et senio confectus” . Varianti i gjashtė mund tė nxirret prej njė kalese posaēėrisht tė rėndėsishme tė Volaterrano-s nė Komentarėt e tij: “Si erdhi nė Romė, [Skėnderbeu] u kthye nė atdhe ku thuhet se mbas pak kohe vdiq i helmuar” .

    Si shihet, variantet e vdekjes/sėmundjes sė Skėnderbeut janė mė shumė se njė dhe ato do tė duhen numėruar pa parapėlqime pėr ndonjė “variant zyrtar”. Madje, nėse duhet privilegjuar ndonjėri ndėr kėto variante, i bie tė jetė ky i Volaterrano-s, bashkėkohės i Skėnderbeut, qė flet pėr njė “helmim” tė lidhur me vizitėn e heroit nė Romė, ēfarė do tė pėrkonte, nga ana tjetėr, edhe me variantin e sėmundjes sė Skėnderbeut nė Romė (“u sėmur kėtu nga punceura”), njoftuar nga relacioni i ambasadorėve milanezė nė oborrin papnor. Pavarėsisht privilegjimit ose jo tė ndonjė varianti, bėhet fjalė pėr njė vdekje tė mbėshtjellė me mjegull paqartėsie, dyshimi, sidomos nėse kujtohen kontingjencat specifike tė Arbėrisė nė fund tė vitit 1467 dhe fillim tė atij 1468: gati i vetėm pėrballė fuqisė mė tė madhe tė kohės. Tė vihet re edhe se, fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut, me njė mesazh tė 16 marsit Ghirardo de Collis-i njoftonte Dukėn e tij se Republika kishte bėrė tanimė me osmanėt njė paqe “pėr tre vjet”, qė venedikasit e mbanin tė fshehtė, dhe kėtė tė dhėnė e kishte prej vetė Francisco Capello-s .

    Pyetja shtrohet: A mos ishte Skėnderbeu njė pengesė pėr kėtė “paqe tė fshetė” apo, nė pėrgjithėsi, pėr traktativat e Republikės sė Venedikut, tė Mbretėrisė sė Napolit, asaj tė Hungarisė dhė Qytetit tė Raguzės pėr paqe me osmanėt? Apo, pėrkundrazi, ai prirej vetė ndaj njė paqeje tė tillė, sikurse dyshohej nė informacionin e 30 korrikut tė De Collis-it (“Sulltani [...] ishte marrė vesh dhe kishte bėrė traktat me Skėnderbeun nėpėrmjet mbretit Ferrante pėr t’ia dhėnė Krujėn Turkut” etj. ) duke braktisur kėshtu aleatėt e tij? Ky variant i dytė ka pak gjasė, nėse kujtohen traktativat e fshehta tė Republikės pėr paqe me osmanėt se paku prej verės 1467. Apo ishte kjo, gjithsesi, njė gjendje e mirėfilltė impasi, e cila e bėnte Skėnderbeun “njeri tė tepėrt” nė skenėn politike, prej sė cilės do ta nxirrte pikėrisht kjo vdekje qė ngjan e e thirrur enkas pėr kėtė rast?

    Ndėrsa lajmi pėr vdekjen e Skėnderbeut mbėrrinte nė Venedik mė 12 shkurt, tė nesėrmen Senati mblidhej nė “kėshill tė fshehtė” nė tė cilin, si njoftohej vdekja e tij (“ka vdekur i ndjeri i madhėrueshėm Skėnderbe”,“Sicut per litteras vicerectoris nostri Dyrachi intelligitur, mortuus est magnificus quondam Scandarbegus ... ” ), merreshin masa tė ngushtme sa i pėrkiste Arbėrisė. Barleti, nė tė vėrtetė “qytetar venedikas”, nė Historinė e tij tė shkruar pikėrisht “nėn Republikėn”, tregon se Skėnderbeu nė shtratin e vdekjes thirri pranė tė birin dhe e porositur atė “tė mbėshtetej” te Venediku, “nėn drejtimin dhe mbrojtjen e tė cilit po e lė skeptrin e mbretėrisė sate stėrgjyshėrore” . “Pėr besnikėrinė dhe kujdesin e tyre [venedikasve] mos ki asnjė dyshim, - i thėnkėsh ai tė birit simbas Barletit, - sepse ndėr sundimtarėt e tjerė tė krishterė, tė mos i vijė kujt rėndė ta them, venedikasit janė tė vetmit qė s’ua kalon njeri nga rėndėsia, urtėsia dhe madhėria e veprave qė duhen respektuar sidomos dhe dashur para sė gjithash pėr besnikėrinė dhe mirėsinė e tyre, ku ata shquajnė si askush tjetėr” . Mandej do fjali, gjithnjė nė shtratin e vdekjes, me stil edhe mė tė ngritur: “Ata [venedikast] kanė qenė pėr mua gjithmonė shokė dhe aleatė tė lidhur me besė dhe nė vend prindėrish tė dashur. Kėta pra, o bir, pikėrisht kėta po t’i lė unė ty pėr prindėr, pėr prijės, pėr kujdestarė” . Padyshim qė ėshtė krykėput njė ligjėrim ideologjik i Barletit. Qė, tė paraqitura kėshtu, marrėdhėniet e Skėnderbeut me Republikėn e Shėn Markut nuk pėrkojnė aspak me tė vėrtetėn historike, do ta vėrtetonin edhe vetėm dy episodet e regjistruara prej vetė dokumenteve venedikase tė vitit 1448, kur Senati i republikės nė “kėshill tė fshehtė” kishte pranuar ofertėn e njė “shtetasi besnik” tė saj pėr tė vrarė Skėnderbeun, duke premtuar t’i lidhte atij pensionin pėrkatės pėr kėtė vrasje , apo kur me mė 27 qershor Republika kishte udhėzuar Kontin e Shkodrės tė ndėrhynte pranė sulltanit pėr tė hequr qafe “rebelin shqiptar”, duke i kėrkuar sulltanit qė Skėnderbeu “tė zhduket jo vetėm nga Shqipėria, por edhe nga faqja e dheut” .

    Masat e ngutshme tė regjistruara nė formė vendimesh nė relacionin e mbledhjes nė “kėshill tė fshehtė” tė Senatit venedikas mė 13 shkurt kishin tė bėnin me shtėnien nėn kontroll tė zotėrimeve tė Skėnderbeut. Pikėsėpari jepej porosi qė arkipeshkvi i Durrėsit, i cili cilėsohej si “person shumė i kujdesshėm” dhe “besnik e i devotshėm” ndaj Republikės, dhe qė me siguri ėshtė Pal Engjėlli, tė ngarkohej pėr tė kontaktuar me tė venė dhe tė birin e Skėnderbeut, me sa nėnkuptohet pėr t’i bindur ata t’i kalonin zotėrimet e tyre nėn Venedikun. Pėr kėtė detyrė arkipeshkvi nė fjalė do tė shpėrblehej me njė shumė rreth 220 dukatesh . Mandej i jepej urdhėr proveditorit tė sapoemėruar, Francisco Capello-s, ta shpejtonte sa tė mundej lundrimin e tij pėr Arbėri dhe, me ndihmėn e arkipeshkvit tė sipėrpėrmendur, tė merrte prej sė vesė dhe tė birit tė Skėnderbeut Krujėn. Vendimi thotė shtjellimisht: “... t’i jepet porosi atij proveditori qė, si tė takohet me zotin arkipeshkėv tė sipėrshkruar, tė marrė vėsh nėse ėshtė rrezik qė ato vende dhe ata banorė tė mos i mbeten besnikė tė birit tė tė ndjerit zot tė sipėrshkruar [Skėnderbeut] dhe kėshtu tė bien nė duart e Turkut, dhe atėherė nėse ėshtė mė mirė qė tė mbrohen nėn emrin e zotėrimit tonė, edhe, nė rastin e njė rreziku tė tillė, nė ėshtė e mundur tė merret vesh me gruan dhe me tė birin e atij tė ndjeri, duke i siguruar kėta se, si tė qetėsohen punėt, zotėrimi ynė do t’ua kthejė tė gjitha vendet e tyre, por tani pėr tani, qė punėt e tyre tė mbarėshtohen mė mirė, tė pranojnė qė ato vende tė mbahen e tė qeverisen nėn emėr tė zotėrimit tonė” . Pėr masa tė posaēme nė Arbėri, po lidhur me kėtė porosi, urdhėroheshin edhe Komandanti i Pėrgjithshėm i Detit i Republikės, si dhe proveditoori i Shkodrės Giovanni Matheo Contareno etj. Ky relacion vendimesh i mbledhjes nė “kėshill tė fshehtė” tė Senatit tė Republikės mė 13 shkurt, pra tė nesėrmen e njoftimit pėr vdekjen e Skėnderbeut, ka rėndėsi pėr tė konfirmuar se nuk rezulton e vėrtetė ajo ēfarė ka treguar Barleti, pėr tė cilin tė mos harrohet qė ishte nėnshtetės i Republikės sė Venedikut , Dhimitėr Franku gjithshtu nėnshtetės i Republikės dhe, mbas tyre, e kanė pėrsėritur njė varg i gjatė historishkruesish: qė Skėnderbeu ia paskėsh lėnė zotėrimet e tij Venedikut .

    Nga ana tjetėr, realiteti i fakteve tė zhvilluara fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut dėshmon se marrėdhėniet e tij me Republikėn e Shėn Markut nuk patėn qenė aspak tė atilla, sė paku nė rrethanat e vdekjes sė heroit, si kanė ngulmuar t’i pėrshkruajnė Barleti dhe ndjekėsit e tij. E veja dhe i biri, a thua “pa u a vėnė veshin” porosive tė Skėnderbeut nė shtratin e vdekjes, e kėrkuan strehimin dhe e siguruan atė jo nė Venedik, por nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, me sa duket edhe pavarėsisht ndėrhyrjeve tė Pal Engjėllit, pėr tė cilin Franku thotė se u bė tutor i tė birit tė Skėnderbeut dhe u kujdes pėr mbarėvajtjen e vendit . (Tė vihet re qė edhe njė pjesė e mirė e komandantėve tė tij mė tė afėrt, Pjetėr Manueli, Zaharia Gropa, Pal Maneshi etj., po nė Mbretėrinė e Napolit kėrkuan dhe morėn strehim .) Mė 24 shkurt mbreti Ferrante i shkruante sė vesė sė Skėnderbeut: “E Shumėpėrndritura Zonjė si mėmė fort e dashur. Jo pa hidhėrim shumė tė madh kemi marrė vesh se i Shumėpėrndrituri Skėnderbe, burri i juaj fort i dashur, dhe pėr ne si babė, ka vdekur ashtu si ka qenė pėlqim i Zotit tonė Perėndi. Pėr kėtė vdekje na ka ardhur jo mė pak keq se pėr vdekjen e tė nderuarit atit tonė mbret Alfons qė la kujtim tė pavdekshėm, dhe aq mė shumė na erdhi keq kur prej ambasadorit tuaj u vėrtetuam pėr vdekjen e thėnė, edhe prandaj po dėrgojmė te ju fisnikun Jeronim de Carvineo, i familjes sonė, i cili do t’ju parashtrojė disa gjėra qė ia kemi porositur ne, edhe pėr kėtė arsye ju lutemi t’i besoni atij plotėsisht pėr sa nga ana jonė do t’ju parashtrojė, si tė ishte prej vetė nesh” . Ndėrsa nė letrėn me tė cilėn i ngarkonte detyrėn tė sipėrpėrmendurit, mbreti Ferrante i shkruante, mes tė tjerash: “Prandaj ju, i thėni Jeronim, prej kontinentit do tė veni para pranisė sė gruas dhe birit tė tė ndjerit Skėnderbe tė thėnė, dhe mbas pėrshendetjesh pa fund dhe tė detyrueshme nga ana jonė, do t’i ngushėlloni duke u shpjeguar se sa na hidhėroi neve vdekja e thėnė, tė cilėn duam ta durojmė duke menduar se nuk mund tė vihet nė vend me asnjė mjet. Gjithashtu, mbasi i dėrguari i tyre i posaēėm na ka njoftuar se ata do tė donin tė vinin nė kėtė mbretėrinė tonė duke na lutur t’u siguronim ndonjė anije pėr tė mund tė kaluar, prandaj nga ana jonė do t’u parashtroni se ardhja e tyre do tė na kėnaqė shumė, edhe prej nesh do tė kenė ato pėrkėdheli e nderime sikurse djali ia ka pėr detyrė mėmės dhe babai tė birit, edhe jo vetėm do t’u lėmė atė ēfarė u kemi dhuruar, porse nė qoftė nevoja do t’u dhurojmė edhe tė tjera pasuri tonat” .

    Prej mesazheve dhe, pėrkatėsisht, veprimeve tė mėsipėrme nxirren disa pėrfundime me mjaft rėndėsi pėr vdekjen e Skėnderbeut. Sė pari, qė vetė e veja dhe i biri, me anė tė njė “ambasadori” ose “tė dėrguari tė posaēėm” tė tyre, kėrkuan strehim nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, dhe jo nė Republikėn e Venedikut, sikurse do tė pritej nga sa tregojnė Barleti dhe ndjekėsit e tij prej “porosive” nė shtratin e vdekjes tė Skėnderbeut. Sė dyti, shteti nė tė cilin e veja dhe i biri i Skėnderbeut kėrkuan strehim, Mbretėria e Napolit, ishte njėherėsh rivali dhe armiku i vjetėr i shtetit tė venedikasve, tė cilėt Barleti dhe ndjekėsit e tij i kanė paraqitur si “shokė dhe aleatė tė lidhur me besė” tė Skėnderbeut, madje “nė vend tė prindėrive tė dashur”. Sė treti, e veja edhe i biri i Skėnderbeut nuk kėrkuan strehim as nė “tokėt e Kishės”, tė ofruara zyrtarisht Skėnderbeut prej Piut II, tė cilat tani i administronte Pali II, njė papė venedikas. Sė katėrti, disa fjali tė kujdeshme tė mbretit Ferrante nė kėtė letėrshkrim diplomatik, si dhe shprehja e koduar pėr tė dėrguarin e tij se ai “do t’ju parashtrojė disa gjėra qė ia kemi porositur ne, edhe pėr kėtė arsye ju lutemi t’i besoni atij plotėsisht pėr sa nga ana jonė do t’ju parashtrojė, si tė ishte prej vetė nesh” etj., lėnė tė mendohet edhe mė pėr njė “mbrapaskenė” tė mundshme tė kėsaj vdekjeje.

    Si mė sipėr u shėnua, ndėrsa e veja e dhe biri i tij kaluan dhe u strehuan nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, zotėrimet e Skėnderbeut i mori Republika e Venedikut. Mė 23 maj 1468 Senati i saj e emėronte Joan Kastriotin “aleat” tė Republikės , por ky emėrim duket se nuk kishte ndonjė vlerė efektive lidhur me kthimin birit tė zotėrimeve tė t’et. Vetė venedikasit nė mars tė 1468-s, d.m.th. fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut, bėnin me sulltanin njė paqe “pėr tre vjet” ; por ishte njė paqe qė nuk do tė vijonte gjatė dhe Republika do tė detyrohej tė ndeshej sė rishti me osmanėt derisa, njėrin mbas tjetrin, t’i lėshonte edhe zotėrimet e veta nė bregdetin arbėr: mė 16 qershor 1478 Krujėn e shtėnguar nga uria mbas njė rrethimi prej gati tre vjetėsh dhe Lezhėn, mė 1479 Shkodrėn , mė 1501 Durrėsin, mė 1571 Ulqinin dhe Tivarin etj.

    Pėrshėndetje
    Rrofshin Shqiptarėt (Arbėria, Illiria) e Bashkuar dhe
    Shqipėria (Arbėria, Illiria) e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  13. #33
    Gezuar Kosoven e Pavarur Maska e dodoni
    Anėtarėsuar
    07-11-2002
    Mosha
    42
    Postime
    3,394
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime
    Skėnderbeu jeta dhe vepra”, tė vėrteta tė fshehura mbi heroin

    “Skėnderbeu, jeta dhe vepra”, monografia historike e shkruar nga profesor Kristo Frashėri, zbulon tė vėrteta tė tjera mbi jetėn veprėn dhe vdekjen e Heroit Kombėtar. Pėrmbledhur me kujdes nė vėllimet e kėtij botimi luksoz,kjo monografi ėshtė promovuar dje nė sallėn e Akademisė sė Shkencave. Autori i kėsaj monografie, Prof. Dr. Kristo Frashėri, nė fjalėn e tij tha se “Dokumentet historike tė kohės sė Skėnderbeut (shekulli XV-tė), tregojnė se ai ishte njė burrė shteti, diplomat, udhėheqės i pavarur dhe me integritet tė plotė politik". Monografia ndahet nė 30 kapituj duke filluar qė nga gjendja e Shqipėrisė nė pragun e pushtimit osman pėr tė pėrfunduar me vdekjen e Skėnderbeut nė 17 Janar 1468-tė.Sipas tij, ideja shumė e diskutuar se Skėnderbeu u helmua nga Venedikasit nė vitin 1468-tė, ėshtė hedhur mėnjanė, pasi nė kohėn kur vdiq Skėnderbeu venedikasit ishin nė aleancė me tė, kundėr turqve (po tė mos harrojmė se ata kanė dashur ta helmojnė nė vitin 1448 dhe jo nė vitin 1468, sqaroi ai).Frashėri tregoi se, "Para 7-8 vitesh u binda se ekzistonte materiali i domosdoshėm pėr tė botuar njė monografi tė plotė, bazuar nė dokumente historike tė publikuara dhe tė papublikuara mė parė, qė i pėrkasin kohės sė Skėnderbeut". "Sipas studimeve qė kam bėrė, arrita nė pėrfundimin se tė gjithė ata qė kanė shkruar pėr kėtė figurė nė 4-5 shekujt e fundit, janė bazuar nė vepra tė humanistėve, si Marin Barleti",- tha ai. Prof.Dr Frashėri, shtoi se, "nė kėtė studim historik vėrtetohet se ajo ēfarė ka thėnė Barleti nė veprėn e tij, nė disa pika ėshtė e saktė pėrveē pėrshkrimit letrar qė ai i ka bėrė kėsaj figure duke e parė vetėm nė kėndvėshtrimin e njė prijėsi nė fushėbetejė". Ndėrsa mė tej Frashėri tha se “figura e Skėnderbeut nuk ka qenė pikėsynimi im i vetėm, ndėrsa mund tė them se e kam nė vėmendjen time, duke trajtuar vazhdimisht, probleme tė ndryshme rreth figurės dhe epokės sė tij. Jam pėrpjekur qė nė kėtė botim Skėnderbeu tė vijė si njė figurė realiste dhe jo e legjendarizuar siē ka ndodhur rėndom, duke e zhveshur gjithashtu nga lėvdatat e tepėrta, tė cilat ai i meriton por qė pėr lexuesin duken tė tepėrta". Nė ceremoninė e prezantimit tė kėti botimi, pėrshėndeti kryetari i Akademisė sė Shkencave, Prof.dr Ylli Popa, duke e cilėsuar monografinė e Frashėrit, publikuar nga shtėpia botuese"Toena", njė botim tė plotė rreth figurės sė Skėnderbeut dhe tė bazuar mirė nė fakte historike.Prof.Dr.Kristaq Prifti, duke vlerėsuar autorin Frashėri si studiues tė epokės sė Skėnderbeut dhe biograf tė tij, veēoi vlerėn e kėtij libri si njė botim shkencor, bazuar nė detaje dokumentesh historike. Nė kėtė botim tė plotė tė Frashėrit, pėrfshihen 113 ilustrime qė cilėsohen nga autori pjesė e rėndėsishme e hartimit tė kėsaj monografie, ku siē tha ai "jam pėrpjekur tė vendos imazhet mė autentike tė epokės sė Skėnderbeut".Prof.Dr. Kristo Frashėri bėri tė ditur gjithashtu, se ka nė plan tė shkruajė njė seri prej 9 vėllimesh, mbėshtetur nė dokumente, kancelari, letėrkėmbime, etj, tė gjitha tė Epokės sė Heroit Kombėtar, Gjergj Kastrioti Skėnderbeu.



    Pėrshėndetje
    Rrofshin Shqiptarėt (Arbėreshėt, Illirėt) dhe
    Shqipėria (Arbėria, Illiria) e Bashkuar
    Leje mos m'trano, pashe zotin!!!!

    Rrofte Shqiperia Etnike

  14. #34
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    24,083
    Faleminderit
    64
    769 falenderime nė 629 postime
    Shėn Nifoni nė oborrin e Skėnderbeut

    Dr. Aurel PLASARI.

    Prania e Nifonit, njėrit prej etėrve nė zė tė Kishės lindore, nė Oborrin e Skėnderbeut ka mbetur pa u hulumtuar sa duhet. Ndėr ata qė janė marrė me historinė e Shqipėrisė, i pari qė e ka nxjerrė nė dukje kėtė prani ka qenė Nicolae Jorga nė veprat e tij Histori e shteteve ballkanike (Paris 1925)1 dhe Histori e Kishės rumune (Bukuresht 1928)2, mandej Dhimitėr Beduli nė njė diskutim sado tė shkurtėr (tri faqesh) nė Konferencėn e Dytė tė Studimeve Albanologjike (Tiranė 1968)3. Nė njė shėnim me titull Njė patrik shqiptar nė shek. XV ka pasė shkruar diēka pėr tė edhe Faik Konica, me tė dhėna nga njė Histori politike dhe patrikore e Stambollit, botuar nė Bon prej B.G. Niebuhr‑it4. Por Konica nuk e vinte re praninė e Nifonit nė Oborrin e Skėnderbeut, madje ēuditėrisht, pa ditur as vitet e patriarkisė sė tij, i hamendonte ato5.

    Si burim dore sė parė pėr jetėn dhe veprimtarinė e Shėn Nifonit shėrben Jeta dhe punėt e Shenjtėrisė sė tij atit tonė Nifon, patriark i Carigradit [Kostandinopojės]. E njohur shkurt si Jeta e Shėn Nifonit, ajo u shkrua nė shek. XVI nga kryeigumeni Gavriil, qė ishte protos i Malit tė Shenjtė (Athos) dhe e kishte shoqėruar Nifonin nė udhėtimin e tij nė Hungrovllahi6. E shkruar me gjasė mes viteve 1517‑1521, nė greqishte, Jeta e Shėn Nifonit u riprodhua e dorėshkruar duke u pėrkthyer edhe nė sllavonishte dhe rumanishte7. Dorėshkrimin nė greqishte e botoi Nikodim Agjioriti nė Venedik, mė 1803. Por Jeta njohu edhe shumė botime rumune, mbasi me tė quhet qė e zė fillin historiografia e Hungrovllahisė8.

    Tė dhėnat mė tė rėndėsishme pėr prejardhjen e Nifonit mėsohen prej Jetės: "Tė atin e Shėn Nifonit e quanin Manuil, por e thėrrisnin me nofkėn Harip, ndėrsa tė ėmėn ia quanin Maria. Ishte dere sė madhe dhe fisi bujar, tė njohur pėr pasurinė dhe zulmėn dhe pėr punė tė mira nė vendin e Dalmacisė. Ndonėse ishte ai vetė shėrbyes besnik nė oborrin e Gjorgjit zot i Dalmacisė dhe kujdestar i fėmijėve tė shtėpisė, u kallėzua nga Manuil Hlapeni, qė e kishte kėtė emėr prej fisit tė tij, i cili e futi nė burg dhe deshi ta prishte. Por Perėndia e kurseu me ndėrmjetėsinė e zonjės Irina nga visi i Dalmacisė, se e dėrgoi ajo fshehurazi me libra te njė vėlla i saj tė cilit i thoshin Toma voevod i ishullit tė Peloponezit. Sapo qė e pa, sunduesi e priti menjėherė me nderime tė mėdha dhe kėshtu shpėtoi nga vdekja. Nė atė vend atėherė Manuili mori pėr grua njė zonjė qė e quanin Maria, bijė bujarėsh tė mėdhenj, dhe me tė bėri dy djem dhe njė vajzė. Por ai vetė vdiq mbas kėsaj"9. Gjeorgji i kėtushėm nuk ėshtė veēse Brankovici (1482‑1486). Manuil Hlapeni denoncues duhet tė vijė prej sunduesit maqedon me tė njėjtin mbiemėr. Zonja Irenė, qė e ka shpėtuar, ėshtė Irenė Kantakuzina prej Semendrie, kurse i vėllai "Toma voevod i ishullit tė Peloponezit" ėshtė Toma Kantakuzeni, despoti i Moresė, qė u dėbua prej sulltan Mehmetit II.

    Po aty mėsohet edhe pėr formimin e Nifonit, qė atėherė quhej ende Nikollė: "Djalin e madh zonja e dha te sunduesi qė tė shėrbente, ndėrsa Nikollėn e shpuri te njė mėsues qė tė nxente shkrim e kėndim. Nikolla kishte dhanti tė madhe pėr mėsim, sepse shpejt i kaloi tė gjithė bashkėnxėnėsit e tij. Ia kaloi edhe njė murgu qė quhej Joasaf, mėsues dhe kujdestar, dhe prej tij veshi edhe petkat murgore dhe u quajt Nifon. Duke dėgjuar pėr at Zaharian prej qytetit tė Artės, qė dinte shkrim e kėndim greqisht dhe sllavonisht dhe qė kishte ardhur nga Svetagora [Mali i Shenjtė], prej manastirit tė Vatopedit, erdhi tek ai dhe ky e bėri murg tė pėrkryer. Metropoliti i Artės e bėri djakon duke e hirotonisur i lumi dhe i madhi Nikodim, patriark i Justinianės sė Parė dhe i gjithė bullgarėve dhe i serbėve dhe i Arbėrisė dhe i viseve tė tjera, tė cilin e pati thirrur qeverisėsi i qytetit tė Linardisė nga Carigradi [Kostandinopoja] nė vendin e Ohrisė nė Justinianėn e Parė"10. Kėtu "qeverisėsi i qytetit tė Linardisė" duhet tė jetė Leonard Tocco. "Linardia" ‑ qyteti i Artės.

    Po simbas Jetės, Zaharia me nxėnėsin e tij tė ri dhe murgj tė tjerė pėr t'u ikur turqve u strehuan pėr njė kohė nė Arbėri, nė Oborrin e Skėnderbeut: "Dhe Zaharia me Nifonin, si ndenjėn pak kohė atje [nė Ohri], deshėn tė venin nė vendin e Askulunit [ose Askalonit] edhe me ta u bashkuan shumė tė tjerė. Dhe u nisėn nga Justiniana disa nga stereja, tė tjerė me anije dhe mbėrritėn nė njė qytet me emrin Draē [Durrės], qė ėshtė nė vendin e Askulunit dhe sė andejmi u ngjitėn nė qytetin e Krujės, qė ėshtė prej Draēit rreth 6 milje. Edhe vajtėn te Gjergji qeveritar i Arbėrisė, qė i thoshin Skėnderbe, dhe i pranoi ai me gėzim tė madh e me dashuri, sepse edhe mė parė kishte dėgjuar pėr jetėn e tyre, qė ta ketė [Zaharian] at shpirtėror dhe mėsues dhe edukues pėr tė gjithė njerėzit dhe pėrftues tė shpėtimit tė tė gjithėve, ndėrsa Nifonin, me bekimin e kryehiereut tė qytetit tė Krujės, e bėri prift atje, duke e hirotonisur si edhe vetė kryehiereun i lumi patrik Nikodim"11. "Jo mbas shumė kohe u ngritėn turqit nga Lindja dhe pushtuan tė gjitha viset nga Perėndimi, pikėrisht deri nė detin e Oqeanit dhe deri nė Arbėri edhe gjithēka qė gjenin e thernin, e plaēkisnin dhe e digjnin. Ndaj njerėzit iknin nga tė mundnin. Ndėrsa etėrit e lumė [Zaharia dhe Nifoni] lanė Arbėrinė dhe erdhėn sė rishti nė qytetin e madh tė Ohrisė"12. "Si vdiq Nikodimi i Justinianės, at Zaharia u bė me pahir patrik i tė gjithė bullgarėve, serbėve, arbėrve dhe viseve tė tjera [...] por perandori turk e hoqi nga froni, ndaj dhe Zaharia e la fronin dhe vajti nė Carigrad [Kostandinopojė] sė toku me birin e tij shpirtėror Nifon"13.

    E gjitha kjo situatė paraqet interes pėr tė pėrplotėsuar kontekstin religjioz‑politik tė qėndresės kundėrosmane tė Skėnderbeut. Nė mėnyrė tė posaēme, rolin e faktorit kishtar ortodoks nė organizimin nga ana e tij tė kėsaj qėndrese. Situata nė fjalė integrohet nė lidhjet e njohura tė Kastriotėve me Malin e Shenjtė (Athos), pėr shembull me manastirin e Hilandarit aty, tė cilit Ivan/Jovan Kastrioti me djemtė e tij Stanisha, Reposh, Kostandin dhe Gjergj i patėn dhuruar mė 1426 katundet e Radostushės dhe Trebishtit14. Po "Ivan/Jovan Kastriotit" dhe bijve tė tij Reposh, Kostandin dhe Gjergj igumeni i manastirit tė Hilandarit u pati shitur disa vjet mė vonė "Pirgun e Shėn Gjergjit" pėr "gjashtėdhjetė fiorinta"15. Po nė kėtė kontekst, tė lidhjeve me Malin e Shenjtė, do lexuar edhe dėshmia e Muzakės se "Reposhi i sipėrthėnė bėri jetė tė shenjtė dhe vajti nė malin e Sinait dhe u bė murg dhe atje vdiq"16. Mandej fakti qė po ky Reposh u varros nė narteksin e kishės sė Hilandarit17. Po kujtoj edhe njė herė qė Noli ka mbrojtur mendimin se Ivan/Jovan Kastrioti ka qenė "ortodoks grek" [angl. "a Greek Orthodox"] prej vitit 1419 deri mė 1426 si "aleat i Stefan Lazarevicit tė Serbisė"18. Ducellier‑i nuk ka nguruar ta pohojė se Kastriotėt "janė me siguri ende ortodoksė nė shek. XV"19. Tani sė fundi edhe Petta e thotė shtjellimisht se "Kastriotėt ishin historikisht tė lidhur me Kishėn ortodokse"20. Prania nė Oborrin e Skėnderbeut e (Shėn) Nifonit dhe Zaharias pėrforcon edhe dėshminė e Mauro Orbinit sa pėrket ortodoksizmin e Skėnderbeut. Nė Mbretėria e sllavėve sot gabimisht tė quajtur skiavonė (1601) Orbini tregon episodin nė tė cilin Giovanni di Capistrano‑ja, legat i Papės pėr organizimin e kryqėzatės, pėrpiqej t'i mbushte mendjen Skėnderbeut qė tė bėhej katolik. Kastrioti i pėrgjigjej kėshtu: "Unė kam jetuar nėntėdhjetė vjet [sic] me kėtė mendje, qė prej mė tė mėdhenjve qysh fėmijė nė shpirtin tim m'u pat mbresuar; dhe populli im, ndonėse kam qenė fatkeq, mė ka mbajtur gjithnjė pėr tė dijshėm; tani ti do tė doje qė, kur tė mė shohin tė ndėrruar, tė pandehin se unė, i rėnduar nga vitet, e paskam humbur mendjen dhe, si thuhet nė gjuhė popullore, qenkam bėrė matuf; unė mė parė lė jetėn time, se tė ndahem nga traditat e paraardhėsve tė mij"21.

    Kjo prani nė Oborrin e Skėnderbeut e Zaharias dhe (Shėn) Nifonit, dhe sidomos caktimi prej tij i Zaharias si "at shpirtėror dhe mėsues dhe edukues pėr tė gjithė njerėzit dhe pėrftues i shpėtimit tė tė gjithėve" dhe bėrja e Nifonit prift "me bekimin e kryehiereut tė Krujės", sqarojnė diēka mė shumė nga situata e qytetit ku Skėnderbeu kishte rezidencėn e tij politike dhe ushtarake. Ajo i shtohet edhe pranisė nė qytet tė "kryepriftit tė Krujės" tė quajtur Stefan. I dėrguar ambasador prej Skėnderbeut pranė mbretit tė Napolit pėr tė lidhur me mbretin Alfons traktatin e vitit 1451, at Stefani e nėnshkruante atė me shkronja greqishte22. Vjen kėshtu i saktė interpretimi i Marinescu‑t qė e sheh kėtė akt si dėshmi tė "ortodoksisė sė tij [kryepriftit tė Krujės] dhe tė asaj tė zotėruesit tė Krujės"23. Ajo ndihmon tė kuptohet edhe pėrse, me dokumentin e 5 marsit 1453 oficeri i Zyrės sė Thesarit tė Aragonės, njė Pere Bernat, urdhėrohej t'i paguante njė rrogė tė dyfishtė priftit "Helia de Villiza", kapelan i dioqezės sė Krujės. I ngarkuar pėr tė celebruar meshėt pėr "ushtarėt e mbretit", at Ilia kishte kėrkuar shtimin e rrogės sepse kishte nevojė pėr njė ndihmės, njė djakon. Nė Krujė nuk e gjente dot njė tė tillė, mbasi aty "... nuk kishte as priftėrinj, as djakonė latinė [katolikė]"24. Si e ka vėnė re Marinescu: "Do tė ishte kjo edhe njė provė mė shumė se popullsia e qytetit [tė Krujės], kryepeshkopi Stefan i pėrmendur mė 1451 dhe Skėnderbeu ndodheshin nė dėgjesėn e Kishės ortodokse"25. Tani nga "historia" e Zaharias dhe Nifonit kuptohet qė Kruja ishte, ende nė shek XV, episkopatė ortodokse me njė episkop tė sajin dhe se nuk ishte shufragane e Metropolisė sė Durrėsit, sikundėr ėshtė pohuar shpesh, por varej nga Kryepiskopata e Ohrisė26. Jorga e ka shėnuar shtjellimisht kėtė duke folur pėr Nifonin: "Mandej ai vajti nė Oborrin e tė famshmit Skėnderbe, mbrojtėsi i krishterimit nė Arbėrinė e lirė, e cila varej [kishėrisht, A.P.] po prej Ohrisė"27.

    Mbetet pėr t'u diskutuar, nė kėtė mes, prejardhja Nifonit. Duke ngulmuar nė pėrkatėsinė e tij "shqiptare", Konica shkruante: "Nifoni kish lindur nė Moré, e cila ahere ish e populluar prej shqiptarėsh, sot mė tė shumėt tė grekėsuar. E ėma e Nifonit ish "njė zonjė greke fisnike", i ati "njė oxhak shqiptar". Gjetiu, nė njė shkrim qė duket i njė auktori tjatėr, shohim se i ati "ish njė shqiptar i pasur e i letruar"28. Nė Histori e Kishės rumune Jorga e ka bėrė Nifonin "shqiptaro‑serb nga i ati dhe grek nga e ėma"29. Ndėrsa nė Histori e shteteve ballkanike (1925) shėnonte se edhe Zaharia mund tė ishte arbėr, ndėrsa ka qenė sllav Gavriili, shkruesi i Jetės, "se pėrndryshe nuk do tė kishte ngulmuar mbi prejardhjen sllave tė Nifonit"30. Historiani P. Nasturel i ka mėshuar mė shumė prejardhjes sė tij shqiptare31. E ka mbėshtetur kėtė edhe Beduli, jo vetėm pėr Nifonin, por edhe Zaharian, duke shtuar argumentin: "po tė kemi parasysh se u ngarkua me misionin e atit shpirtėror gjatė qėndrimit tė tij nė Krujė, mision i cili kėrkonte tė dije gjuhėn e popullit pėr ta kryer"32.

    As prej Jetės sė shkruar prej Gavriilit, as prej teksteve tė ndjekėsve tė tij, nuk del koha e mbėrritjes nė Arbėri (Krujė) e Zaharias dhe Nifonit. Dhe as ajo e largimit tė tyre sė andejmi. Por, duke llogaritur qė Nifoni ishte lindur rreth vitit 1434 dhe, kur vinte nė Arbėri, ishte nxėnės i Zaharia Artiotit dhe qe bėrė murg me emrin e ri Nifon, madje Skėnderbeu "edhe mė parė kishte dėgjuar pėr jetėn e tyre", ardhja e tyre nė Arbėri mund tė vendoset padyshim mbas rėnies sė Kostandinopojės mė 1453, kur Skėnderbeu kishte korrur disa fitore kundėr osmanėve dhe mund tė flitet pėr "Arbėrinė e lirė". Por ndoshta edhe rreth vitit 1458, sikurse e ka menduar Moisescu33 dhe, mbas tij, Beduli34. Nga ana tjetėr, largimi i tyre nga Kruja (dhe Arbėria) duket tė lidhet padyshim me vitin 1466, pėrkatėsisht me fushatėn e atij viti nė Arbėri tė Mehmetit II. Me atė fushatė sulltani mbėrriti tė delte deri nė brigjet e detit Adriatik. Para ushtrive tė tilla rrėnimtare, Zaharia dhe Nifoni, si dhe "shumė tė tjerėt" e bashkuar me ta, janė detyruar tė largoheshin nga Kruja dhe tė strehoheshin nė qytetin e Ohrisė, nė manastirin e Shėn Mėrisė.

    Mbas vdekjes sė mėsuesit tė tij Zaharia, Nifoni e kėrkoi ngushėllimin shpirtėror duke kthyer sė rishti nė manastiret e Malit Athos35. Qėndroi pėr njė kohė nė manastirin Kutlumus, nė Lavrėn e Madhe. Mandej nė manastirin Dionisiu. Sė andejmi u thirr tė shėrbente si Metropolit i Thesalonikės, nė vitin 1483. Mbas njė shėrbimi trevjeēar nė fronin episkopal, mė 1486 u zgjodh Patriark ekumenik i Kostandinopojės36. Por qyteti i Kostandinit tė Madh ishte tanimė kryeqytet i osmanėve dhe jeta e tė krishterėve, pėrkatėsisht e barinjve tė tyre shpirtėrorė, vėshtirėsohej gjithnjė mė shumė. Kėshtu qė vetėm mbas dy vjetėsh sulltan Bajazidi II e largoi Nifonin nga froni. Si la patriarkinė, Nifoni u vendos nė manastirin e Shėn Joan Prodromit nė ishullin pėrkundrejt qytetit tė Sozopojės (Bullgari e sotme). Mbas tetė vjetėsh lutjeje dhe qetėsie, mė 1469 u thirr sė rishti pėr tė udhėhequr Patriarkinė ekumenike. Por edhe kjo herė e dytė nuk zgjati mė shumė se vjet, mbasi u hoq nga froni prej osmanėve dhe u syrgjynos nga sulltani nė Edrené, nė kishėn e Shėn Stefanit37. Me interes njė vėrejtje e Jorga‑s pėr kėtė syrgjyn: "Tė shumta ishin kujtimet me luftime dhe vuajtje ballkanike qė sillte me vete ky i syrgjysnosur!"38

    Aty e njohu Radu i Madh, sundues i Vendit Rumun (1495‑1508). Ky "ia kėrkoi" atė sulltanit, duke e ftuar Nifonin nė zotėrimin e vet pėr tė riorganizuar kishėn me thirrjen mikluese: "Unė do tė sundoj, kurse ti do tė na dėftosh udhėn e Zotit"39. Ish‑patriarku mbėrriti nė verėn e vitit 1503 nė Hungrovllahi, ku iu vu punės pėr mėkėmbjen e Kishės rumune duke hirotonisur episkopė, duke riorganizuar eparkitė simbas njė programi tė mirėfilltė. Por qėndrimi i Nifonit aty qe i shkurtėr, mbasi mbėrriti nė mosmarrėveshje me sunduesin pėr ēėshtje kanonike40. Nė verėn e vitit 1505 u largua prej Hungrovllahisė pėr tė kthyer pėrfundimisht nė Malin e Shenjtė me formulėn "do tė mė kėrkoni, por nuk do tė mė gjeni"41. U vendos nė manastirin Dionisiu, njė nga manastiret mė tė vjetra tė Athosit. Aty i jetoi vitet e fundit si murg i thjeshtė, i panjohur prej kujt, nė lutje e vetmi. Vdiq mė 11 gusht 1508 (viti 7016 pėr kalendarin e vjetėr nė fuqi nė Malin e Shenjtė) dhe vetėm mbas vdekjes sė tij iu zbulua identiteti.

    Mbasardhėsi i Radut tė Madh, biri i tij Neagoe Basarabi (1512‑1521), qė kishte mbajtur anėn e Nifonit gjatė mosmarrėveshjeve tė tij me Radun, i lypi mbas pak vjetėsh manastirit Dionisiu mbetjet e Nifonit. "Qė tė pastronin dhe tė shlyenin gabimin e Radu Vodės". Mbetjet e Nifonit u shpunė atėherė nė Vendin Rumun, ku u pėrnderuan. Mandej iu kthyen manastirit tė vendoura nė njė enė argjendi stolisur nė ar, njė nga mė tė bukurat dhe mė tė ēmuarat objekte arti tė mbarė Athosit. Mė 15 gusht 1517, kur pėrurohej kisha madhėshtore e Oborrit tė Argjeshit, Neagoe Basarabi ftonte nė ceremoninė tė gjithė igumenėt e manastireve tė Malit tė Shenjtė. Me gjithė vėshtirėsitė e mėdha qė paraqiste asikohe njė udhėtim i tillė, igumenėt e Athosit iu pėrgjigjėn thirrjes. Kur mbėrritėn nė Vendin Rumun, i bėnė dhuratė Basarab Vodės kryet dhe dorėn e Shėn Nifonit. tė nesėrmen e pėrurimit tė kishės nė fjalė, mė 16 gusht 1517, nė prani edhe tė Patriarkut ekumenik Teolept I dhe tė episkopėve tė Seresit, tė Sardės, tė Midisė (sė Trakisė), tė Melenikut etj., u bė kanonizimi i Nifonit, d.m.th. kalimi i tij nė radhėt e shenjtėrve42. Me porosinė e Neagoe Basarabit, kryeigumeni Gavriil i shkroi Shėn Nifonit Jetėn.



    Mbetjet e shenjta tė Shėn Nifonit ruhen sot nė dy vende: kryet dhe dora nė kishėn katedrale metropolitane tė Shėn Dimitrit nė Krajovė (Rumani), ku u bartėn prej kishės sė Oborrit tė Argjeshit mė 1949, kurse pjesa tjetėr nė manastirin e Dionisiut nė Malin e Shenjtė. Dy vjetėt e ndihmės sė tij pėr mėkėmbjen e Kishė rumune sė Hungrovllahisė i siguruan atij pėrnderim tė pashlyer nė ato vise, ndėrsa dhjetėvjeēari i pėrfshirjes sė tij nė qėndresėn kundėrosmane pėrkrah Skėnderbeut nė Krujė u shua nga rrethanat e mbrapshta historike. Kisha Ortodokse e pėrkujton atė ēdo 11 gusht, posaēėrisht kisha e Krajovės dhe murgjit e Malit Athos. Atė ditė kėndohet njė shėrbesė e shenjtė kushtuar atij, vepėr e murgut Gjerasim Mikrajani. Tropari i Muzgjeve i kėndon kėshtu: "I pėrndritur je ti me veprat e besimit tėnd duke bėrė tė shkėlqejė gjithė Kishėn e Zotit, ndaj edhe je kėnduar pėr pėrvujtninė tėnde; i lavduar nėpėrmjet ngjitjes sate nė Athos, u bėre xhevahiri i Patriarkėve, o Nifon zulmėmadhi; plot me hir hyjnor gjithė sa me besim dhe dashuri ty tė himnojnė".

    BIBLIOGRAFI

    BEDULI, DH.: Disa tė dhėna lidhur me periudhėn e Skėnderbeut nga njė vepėr agjiografike e shek. XVI, nė "Konferenca e Dytė e Studimeve Albanologjike", Tiranė 1968 .

    BEDULI, DH.: Disa tė dhėna lidhur me periudhėn e Skėnderbeut nga njė vepėr agjiografike orthodhokse e shek. XVI,

    drshkr.

    CERONE, F.: La politica orientale di Alfonso di Aragona, nė "Archivio Storico per le Province Napoletane", anno XXVIII, fasc. I, Napoli 1903.

    CONSTANTINESCU, N. A.: Neagoe Voda Basarab si Sf. Nifon, Bucuresti 1921.

    DUCELLIER: Aux frontičres, 7.

    FEDALTO: La Chiesa, III,

    HASDEU, B. P. shih Viata.

    JORGA, N.: Histoire des États balcaniques jusqu'ą 1924, Paris 1925.

    JORGA, N.: Istoria Bisericii Romanesti, Bucuresti 1928.

    KONICA, F.: Njė patrik shqiptar nė shek. XV, nė "Bota shqiptare", Tiranė.

    KURILLA LLAVRIOTI, E.:

    KORABLEV: Actes, II.

    LAMPROS, K.: Catalogue of the greek manuscripst of Mount Athos, Cambrigde 1895.

    MARINESCO, C.: Alphonse V, Roi d'Aragon et de Naples et l'Albanie de Scanderbeg, nė "Mélanges de l'École Roumaine", Paris 1923.

    Mazilu, D.: Contributii la studiul vietii Sf. Nifon, Bucuresti 1928 (ekstrakt).

    MOISESCU, G.: Viata Sf. Nifon patriarhul Constantinopolului, nė "Biserica Ortodoxa Romina", nr. 9, Bucuresti 1958.

    NANIESCU, I.: shih Viata.

    NASTUREL, P.: Recherches autour la version gréco‑roumain de la vie de S. Niphon II, patriarque de Constantinople, nė "Revue des etudes Sud‑Est européennes", nr. 5, Bucarest 1967.

    NOLI, F. S.: George Castrioti Scanderbeg, New York 1947.

    NOVAKOVIC: Zakonski.

    ORBINI: Il regno, 339.

    PARTHEY: Synecdemus, 124, 220

    PETKOVIC: Arbanaski, 196‑197.

    PETTA: Despoti, 34.

    POPESCU, N. M.: Nifon II Patriarhul Constantinopolului, nė "Analele Academiei romane", 19143.

    RADONIC: Djuradj, nr. 3.

    SIMANDREA, T.: shih Viata etj.

    ŠUFFLAY: Srbi, 95.

    THALLÓCZY & JIRECEK: Zwei Urkunden, 144

    Viata si traitul Sf. Nifon Patriarhul Constantinopolului, Bucuresti 1865 (ed. HASDEU).

    Viata si traitul Sf. Nifon Patriarhul Constantinopolului, Bucuresti 1888 (ed. NANIESCU).

    Viata si traitul Sf. Nifon Patriarhul Constantinopolului, nė "Biserica Ortodoxa Romina", nr. 5/6, Bucuresti 1937 (ed. SIMANDREA).





















    1 JORGA: Histoire, 51.

    2 JORGA: Istoria, I, 121.

    3 BEDULI: Disa tė dhėna. Po ai ka lėnė njė dorėshkrim mė tė plotė tė kėsaj kumtese, tė cilin pati mirėsinė tė ma lejonte pėr konsultim z. K. BEDULI, dhe qė nė vijim do ta citoj: Disa tė dhėna (drshkr.).

    4 Nė Bota shqiptare, Tiranė, 1943, 555‑556.

    5 Po ai: po aty, 555.

    6 "Hungrovllahi" emėrtohej asikohe principata rumune e Vllahisė pėr t'u dalluar prej "Vllahisė sė Madhe" tė Epirit dhe Maqedonisė qeverisur prej Engjėllorėve. Trajta "Hungrovllahi" daton prej shek. XIV, kur Vllahia rumune ishte vasale e mbretėrve angjevinė tė Hungarisė, kushėrinjtė e tė cilėve nga Napoli ishin sovranė tė Arbėrisė dhe zotėrues tė Moresė.

    7 BEDULI ka regjistruar informatėn simbas katalogut tė dorėshkrimeve tė Arkivit tė manastirit Dionisiu, botuar nga EVLLOGJI KURILLA LLAVRIOTI, se nė kėtė manastir gjenden dy kodikė me jetėn e Nifonit, kod. nr. 277‑591 dhe kod. nr. 333‑647: Disa tė dhėna (drshkr.), 1. Shtoj pėr informim si tjetėr burim LAMPROS: Catalogue of the greek manuscripst of Mount Athos, Cambrigde 1895.

    8 Njė botim tė parė rumun ia bėri HASDEU mė 1865 nga njė dorėshkrim i vitit 1654; njė botim tė dytė JOSIF NANIESCU mė 1888 simbas njė dorėshkrimi tjetėr tė vitit 1682; ndėrsa mė 1937 TIT SIMANDREA i bėri njė botim simbas njė dorėshkrimi mė tė hershėm, tė para vitit 1682, qė mbahet edhe si mė i ploti dhe prej tė cilit do tė citohet kėtu: Viata si traitul Sf. Nifon patriarhul Constantinopolului, nė "Biserica Ortodoxa Romina", nr. 5/6, Bucuresti 1937.

    9 Po aty, 2.

    10 Po aty, 3.

    11 Po aty, 4.

    12 Po aty, 4.

    13 Po aty, 5.

    14 KORABLEV: Actes, II, 561‑562. NOVAKOVIC: Zakonski, ad annum 1426, nr. 62. THALLÓCZY & JIRECEK: Zwei Urkunden, 144. RADONIC: Djuradj, nr. 3.

    15 KORABLEV: Actes, II, 561‑563. PETKOVIC: Arbanaski, 196‑197. RADONIC: Djuradj, nr. 4.

    16 "Repossio predetto fł huomo de santa vita e se n'andņ al monte Sinai e si fč frate e lģ morse". HOPF: Chroniques, 295, 533 (tabela gjenealogjike).

    17 THALLÓCZY & JIRECEK: Zwei Urkunden, 144. PETKOVIC: Arbanaski, 196. ŠUFFLAY: Srbi, 95.

    18 NOLI: George, 21.

    19 DUCELLIER: Aux frontičres, 7.

    20 PETTA: Despoti, 34.

    21 "Io son vissuto novanta anni in questa opinione, che dalli miei maggiori da fanciullo nell'animo mio fu impressa; & appresso de' miei popoli, benché mal fortunato, sono sempre stato reputato savio; al presente tu vorresti che, vedutomi essi mutato, credessero che io aggravato dagli anni havessi perduto l'intelletto, & (come da volgari si dice) fossi rimbambito; & io farei prima per abbandonare la vita, che partirmi dalle tradizioni de' miei predecessori". ORBINI: Il regno, 339.

    22 "Fuit facta supscripcio per dictum Episcopum in litteris grecis...". ACA, Reg. 2697, fl. 100 recto‑verso. CERRONE: La politica, XXVIII, 173. RADONIC: Djuradj, nr. 38. NOLI: George, appendix nr. 11.

    23 MARINESCO: Alphonse, 44.

    24 "... quia in eadem civitate nemo est vel presbiter, vel diaconus latinus, qui eundem domnum Heliam ad predictam [missam celebrandam] juvare possit". ACA, Reg. 2551, fl. 125 verso. MARINESCO: Alphonse, 63 shėn. 2. RADONIC: Djuradj, nr. 64.

    25 MARINESCO: Alphonse, 64.

    26 Sa pėrket listat nė Hierarchia Latina Orientis, nė to Kisha e Krujės jepet me dy statuse, si "kishė greke [ortodokse] shufragane e Durrėsit", simbas Notitiae 3 dhe 4 nga PARTHEY: Synecdemus, 124, 220, por edhe si "kishė latine shufragane e Durrėsit" pėr "periudhėn perėndimore", mbėshtetur nė dokumente tė ASVat., nga FEDALTO: La Chiesa, III, 109 zėri "Croiensis". Do mbajtur parasysh se listat e kėsaj Hierarkie pėrmbajnė emra titullarėsh kishtarė qė qėndronin, ose mund tė qėndronin nė Lindje, nė varėsi tė rrethanave politike tė atyshme. Zakonisht kur mungonte prania ushtarake "latine", me pėrjashtime tė pakta, as prelatėt latinė nuk kishin mundėsi tė qėndronin nė selitė e veta. Ata shėnoheshin shpesh si titullarė selish "in partibus infidelium" ose "in partibus schismaticorum" ndėrsa vijonin tė rrinin nė Perėndim duke gėzuar emėrimin formal.

    27 JORGA: Istoria, I, 121.

    28 KONICA: Njė patrik, 555.

    29 JORGA: Istoria, 121.

    30 JORGA: Histoire, 50.

    31 NASTUREL: Cercetari, 42.

    32 BEDULI: Disa tė dhėna, 627.

    33 MOISESCU: Viata, 826.

    34 BEDULI: po aty.

    35 Viata, 5‑6.

    36 Po aty, 7.

    37 Po aty, 8.

    38 JORGA: Histoire, 51.

    39 Viata, 9.

    40 Po aty, 10‑11.

    41 Po aty, 11‑13.

    42 Po aty, 30‑32.
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  15. #35
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Marr nga historia zyrtare e botuar kete vit nga Akademia e Shkencave.

    K R E U VI

    SHQIPĖRIA NĖ KOHĖN E GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT
    (1443 - 1468)

    1. RIMĖKĖMBJA E SHTETIT TĖ KASTRIOTĖVE DHE
    FORMIMI I LIDHJES SHQIPTARE TĖ LEZHĖS

    Jeta dhe veprimtaria e Gjergj Kastriotit-Skėnderbeut deri mė 1443
    Gjergj Kastrioti lindi rreth vitit 1405. Ishte fėmija i parafundit nė familjen me shumė fėmijė tė Gjonit e tė Vojsavės. Kėta kishin katėr djem (Stanishėn, Reposhin, Konstandinin e Gjergjin) dhe pesė vajza (Marėn, Jellėn, Angjelinėn, Vlajkėn e Mamicėn).
    Kur lindi Gjergji, i ati, Gjon Kastrioti, ishte sundimtar i njė shteti tė rėndėsishėm, qė shtrihej sė paku nga rrethinat e Prizrenit e tė Tetovės nė lindje deri nė detin Adriatik nė perėndim. Qendra administrative e tij duhet tė ketė qenė Prizreni. Kėtu duhet tė ketė lindur edhe Gjergji.
    Qė kur Gjergji ishte fėmijė, familja e Kastriotėve i ndjeu rrjedhimet shkatėrrimtare tė pushtimeve osmane. Dokumentet tregojnė se nė vitin 1409 Gjon Kastrioti ishte detyruar t'u dorėzonte peng osmanėve njė nga djemtė e tij, ndoshta Stanishėn, dhe mė pas edhe djalin e vogėl, Gjergjin. Ky u dorėzua si peng rreth moshės nėntėvjeēare, kur osmanėt pushtuan Krujėn (nė fillim tė vitit 1415) qė ishte nė kufi me zotėrimet e Kastriotėve.
    Dėrgimin e Gjergjit tė vogėl nė oborrin osman rreth moshės nėntėvjeēare, e dėshmojnė, pavarėsisht nga njėri-tjetri, burime historike bashkėkohore ose pak mė tė vona, vendase e tė huaja. Kėtė e pohojnė autorėt e vjetėr shqiptarė, veprat e tė cilėve shėrbejnė si burime mė tė rėndėsishme pėr njohjen e historisė sė Shqipėrisė tė shek. XV, si Marin Barleci, Marin Beēikemi, Gjon Muzaka, Dhimitėr Frėngu. Edhe nė jetėshkrimin mė tė hershėm pėr Gjergj Kastriotin, tė hartuar rreth viteve 1481-1482 prej Martin Segonit, tregohet se ai u dėrgua i vogėl peng, u rrit dhe u edukua pranė oborrit tė sulltanit. Tė njėjtėn gjė njoftojnė edhe kronistė e historianė tė huaj, bashkėkohės me Skėnderbeun, si italianėt F. Filelfo, I. Potani, R. Volaterani, bizantini L. Halkokondili, shumica e autorėve osmanė tė shek. XV e XVI: Ashik pasha Zade, Tursuni, I. Bitlisi etj.
    Gjergji, pasi u mor peng rreth moshės nėntėvjeēare, u dėrgua nė kryeqytetin e Perandorisė Osmane, nė Edrene. Ai u edukua kėtu gjatė njė periudhe dhjetėvjeēare nė shkollėn e iē-ogllanėve, ku u dallua mbi tė tjerėt. Nė kėtė shkollė futeshin zakonisht djemtė e zotėrve tė nėnshtruar pėr t'u pėrgatitur e edukuar nė frymėn osmane si komandantė tė zotė e feudalė tė bindur. Kėta zakonisht shėrbenin si spahinj nė vendet ku pushtimi osman ndeshte nė qėndresėn e popullsisė, si dhe nė vendet nga ata kishin ardhur.
    Gjergj Kastrioti nga natyra ishte i pajisur me dhunti tė veēanta, shumė tė ēmuara. Sipas dokumenteve tė kohės dhe njoftimeve tė Marin Barlecit, Gjergj Kastrioti kishte mendjemprehtėsi tė veēantė dhe arriti tė zotėronte disa gjuhė tė huaja. Ai ishte shtatlartė, shpatullgjerė e shumė i fuqishėm. Luftonte mbi kalė e nė kėmbė dhe ishte mjeshtėr i pashoq nė pėrdorimin e shpatės e tė armėve tė tjera.
    Gjergji u shqua gjatė viteve tė shkollės, kur iu vu emri mysliman Skėnder, dhe mori pjesė nė fushata tė ndryshme ushtarake, nė Ballkan dhe nė Azi tė Vogėl, gjatė tė cilave fitoi njė pėrvojė tė madhe ushtarake. Pasi mbaroi shkollėn e iē-ogllanėve, Skėnderbeu hyri nė kuadrot ushtarake tė sistemit feudal osman dhe pėrparoi shpejt nė karrierėn shtetėrore, nga pozita e spahiut deri nė postin e lartė tė sanxhakbeut.
    Funksionet si kuadėr osman pėr vite tė tėra Skėnderbeu i ushtroi nė Shqipėri, duke u lidhur me mjedisin vendas dhe interesat e familjes sė tij. Emri i Gjergj Kastriotit pėr herė tė parė pėrmendet nė Shqipėri bashkė me ata tė vėllezėrve tė tij nė dokumente tė vitit 1426 pėr ēėshtje pronėsie. Nė kėtė kohė Skėnderbeu kishte mbaruar shkollėn e iē-ogllanėve dhe ishte nė Shqipėri si spahi, mė pas u bė subash i Krujės dhe qėndroi nė kėtė post zyrtarisht deri nė fund tė vitit 1438, kur nė zeametin pėrkatės ėshtė shėnuar se i rijepej Zaganoz Beut. Qysh nė fillim, kur u hartua regjistri kadastral osman i vitit 835 h. (1431-1432), zeameti i subashit tė Krujės ėshtė regjistruar me emrin e Zaganoz Beut. Pas riemėrimit zyrtar nė fund tė vitit 1438 nė postin e subashit tė Krujės, Zaganoz Beu duhet tė jetė rikthyer me vonesė nė Krujė, sepse Skėnderbeu pėrmendet nė Shqipėri edhe mė 7 dhe 10 korrik tė vitit 1439. Nuk dihet se cilėt fshatra formonin timarin e tij nė Shqipėri, kur ai ishte nė postin e njė spahiu. Ndoshta kanė qenė disa fshatra tė vilajetit tė Dhimitėr Jonimės, diku midis Lezhės e Rubikut, ku nė mes tė viteve 30 Skėnderbeu pati nė zotėrim njė timar tė madh, me tė paktėn nėntė fshatra.
    Skėnderbeu konsiderohej si bashkėsundimtar me tė drejta tė plota me anėtarėt e tjerė tė familjes nė veprimtarinė politike tė Kastriotėve. Prandaj emri i tij ėshtė shėnuar gjatė viteve 20 e 30 nė aktet zyrtare qė rregullonin marrėdhėniet e Kastriotėve me vendet e tjera, si p.sh. nė vitin 1426 nė njė aktblerje nga Kastriotėt tė njė pirgu pranė manastirit Hilandar nė malin Athos dhe nė njė aktdhurimi tė dy fshatrave tė Kastriotėve pėr manastirin e Hilandarit, si dhe nė mars tė vitit 1438 kur Stanisha dhe Gjergji kėrkuan qytetarinė e Venedikut dhe mė vonė (korrik 1439) edhe atė tė Raguzės. Qytetaria veneciane e raguzane kėrkohej qė, nė rast shkatėrrimi e dėbimi nga zotėrimet e veta prej osmanėve, familjarėt e Gjonit tė strehoheshin nė kėto vende.
    Gjatė viteve tė qėndrimit nė Shqipėri si kuadėr osman Skėnderbeu punoi aktivisht pėr mbrojtjen e interesave tė familjes sė tij. Kėshtu, sipas njė dokumenti osman pa datė, kur Gjon Kastrioti ra nė konflikt me osmanėt dhe humbi krahinėn e Ishmit (Mysjen), Skėnderbeu u kėrkoi autoriteteve osmane qė ta merrte si zeamet kėtė krahinė. Gjatė kėtyre viteve ai kishte njė timar tė madh nė trevėn Lezhė-Rubik, qė pėrshkohej nga udha e karvaneve qė lidhte bregdetin me Prizrenin. Kjo rrugė ishte shumė e rėndėsishme pėr veprimtarinė ekonomike e tregtare tė shtetit tė Kastriotėve. Mė 1437-1438 Skėnderbeu u bė qeveritar (subash) i vilajetit tė Krujės dhe siguroi pėr kėtė njė feud tė madh prej dhjetėra fshatrash. Ky gradim ndikonte shumė nė forcimin e pozitave ekonomike e politike tė zotėrimeve tė Kastriotėve qė shtriheshin nė lindje e nė veri tė vilajetit tė Krujės.
    Pas vdekjes sė Reposhit (1431), qė i qe kushtuar jetės fetare, dhe tė Konstandinit, dy vėllezėrit e tjerė drejtuan shtetin e Kastriotėve, sepse ati i tyre, Gjon Kastrioti, ishte i sėmurė dhe vdiq nė maj tė vitit 1437. Tė dy vėllezėrit i kushtuan vėmendje ruajtjes e forcimit tė marrėdhėnieve me Venedikun e Raguzėn, prej tė cilave arritėn mė 1438 e 1439 tė siguronin tė drejtat e privilegjet qė kishte patur ati i tyre me ato dy vende. Ata vepruan bashkėrisht deri kur vdiq Stanisha mė 1446.
    Pas vitit 1439 Skėnderbeu nuk pėrmendet mė nė tokat shqiptare. Nė kėtė kohė nė Ballkan po fillonin trazira tė reja, si rrjedhojė e aksioneve ushtarake antiosmane tė Janosh Huniadit. Prandaj sulltan Murati II e largoi Skėnderbeun nga posti i subashit tė Krujės, duke e emėruar sanxhakbej me sa duket larg tokave shqiptare, ndoshta nė Nikopol tė Bullgarisė.
    Gjatė viteve tė qėndrimit nė Shqipėri si funksionar osman, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu del me emrin mysliman (Iskėnder) nė dokumentet osmane, kurse nė ato perėndimore ka pėrdorur vetėm emrin e krishterė Gjergj, gjė qė shpreh lidhjet e tij me parinė drejtuese shqiptare.
    Sigurimi i privilegjeve dhe i qytetarisė sė Venedikut e tė Raguzės nė fund tė viteve 30, nė njė kohė kur Skėnderbeu po pėrparonte nė karrierėn politike si kuadėr i Perandorisė Osmane, tregojnė se ai e shikonte tė ardhmen jo nė kuadrin e karrierės sė njė funksionari osman. Pėrkundrazi, praninė e tij nė radhėt e kuadrove osmane, ai e gjykonte si diēka tė pėrkohshme. Nė kushtet kur sė bashku me tė vėllanė, Stanishėn, kishin marrė drejtimin e zotėrimeve tė Kastriotėve, largimin e tij nga posti i subashit tė Krujės dhe emėrimin si sanxhakbej larg Shqipėrisė, Skėnderbeu nuk mund ta shikonte si njė "gradim", por si shprehje tė mosbesimit tė sulltanit ndaj tij.
    Ndonėse kaloi njė kohė tė gjatė nė shkollėn e iē-ogllanėve e nė vende tė huaja si kuadėr e komandant i shquar i ushtrisė osmane, Skėnderbeu mbajti lidhje tė ngushta me familjen e tij, me interesat e zotėrimeve tė tyre. Ai jetoi pėr vite tė tėra nė atdheun e vet, ku u brumos dhe u formua nė mjedisin e luftės sė shqiptarėve kundėr pushtuesit tė huaj osman dhe tė disfatave tė para qė osmanėt pėsuan nė Shqipėri gjatė kryengritjeve tė viteve 30. Kthesa rrėnjėsore e Skėnderbeut nė nėntor tė vitit 1443, duke ardhur nė Shqipėri pėr tė ngritur lart flamurin e luftės kundėr pushtuesve osmanė, ishte rrjedhojė e pėrvojės jetėsore shumė tė pasur tė tij dhe e luftės sė shqiptarėve.

  16. #36
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Kryengritja e Pėrgjithshme Ēlirimtare (nėntor 1443)

    Shqiptarėt e vazhduan luftėn kundėr pushtuesve osmanė nė forma tė ndryshme edhe pas kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV. Nėpėr dokumente tė gjysmės sė dytė tė viteve 30 dhe fillimit tė viteve 40 pėrmenden nė viset shqiptare spahinj tė vrarė, spahinj qė, pėr tė shpėtuar kokėn, kishin braktisur timaret etj. Qėndresa e pėrhershme kundėr pushtuesve osmanė dhe rrethanat e favorshme ndėrkombėtare qė u krijuan nė fund tė viteve 30 e nė fillim tė viteve 40 tė shek. XV nxitėn disa nga fisnikėt shqiptarė tė ngriheshin nė luftė kundėr pushtuesve tė huaj.
    Ndėrkaq nė jetėn kishtare e politike tė Shqipėrisė ndikuan pozitivisht vendimet e Koncilit tė Ferrarės, qė u mbajt gjatė viteve 1438-1439. Krahas papė Eugjenit IV, nė tė morėn pjesė edhe pėrfaqėsuesit mė tė lartė tė universit ortodoks, si perandori i Bizantit, Johan Paleologu, patriarku i Konstandinopojės, Jozefi, dhe peshkopėt bizantinė e sllavė mė nė zė. Nė korrik tė vitit 1439 pėrfaqėsuesit e tė dy palėve nėnshkruan tekstin e bashkimit shpirtėror tė tė dy kishave nėn supremacinė e Papatit. Ky vendim ndikonte pozitivisht pėr zbutjen e mosmarrėveshjeve ndėrmjet kishave ortodokse e katolike nė Shqipėri dhe pėr rritjen e bashkėpunimit ndėrmjet sundimtarėve shqiptarė tė besimit katolik dhe ortodoks, si dhe tė kėtyre me forcat politike tė huaja. Vendimet e Koncilit tė Ferrarės ndihmonin bashkėpunimin ndėrmjet vendeve evropiane, qė politikisht ishin shumė tė copėtuara e tė pėrēara, nė luftėn kundėr armikut tė pėrbashkėt, pushtuesve osmanė, luftė qė filloi tė propagandohej si njė kryqėzatė e tė krishterėve kundėr pushtuesve aziatikė e besimit tė tyre islam.
    Nė fillim tė viteve 40 tė shek. XV rrethanat ndėrkombėtare favorizonin shpėrthimin e kryengritjeve antiosmane nė Shqipėri. Me vendosjen nė fronin e Hungarisė tė mbretit tė Polonisė, Vladislavit, trupat hungareze, tė komanduara nga vojvoda i Transilvanisė, Janosh Huniadi, kaluan nga veprimet mbrojtėse nė mėsymje dhe pėrkohėsisht arritėn tė ndalnin pėrparimin e osmanėve drejt Evropės Qendrore. Pasi grumbulloi njė ushtri tė fuqishme, tė pėrbėrė prej hungarezėsh, polakėsh, rumunėsh etj., J. Huniadi kaloi Danubin, u fut nė thellėsi tė Ballkanit dhe nė shtator tė vitit 1442 u shkaktoi njė disfatė tė rėndė trupave osmane. Fitorja e ushtrisė sė J. Huniadit ngjalli shpresa te popujt e shtypur tė Ballkanit, nxiti lidhjet e sundimtarėve ballkanas me Hungarinė e me forca tė tjera politike tė kohės pėr zgjerimin e frontit tė luftės antiosmane. Aktivisht veproi nė kėtė drejtim papa Eugjeni IV, i cili nėpėrmjet peshkopėve tė vet nxiste elitėn drejtuese shqiptare e ballkanike tė rrėmbente armėt kundėr osmanėve sapo trupat e J. Huniadit tė marshonin sėrish nė drejtim tė Ballkanit Qendror.
    Kėtė situatė ndėrkombėtare disa fisnikė shqiptarė, midis tyre edhe Gjergj Arianiti, e vlerėsuan tė pėrshtatshme pėr fillimin e luftės. Nė kuadrin e pėrgatitjeve Gjergj Arianiti forcoi lidhjet me vendet e tjera, duke dėrguar pėrfaqėsuesit e vet nė Romė e nė Bosnjė. Nė gusht tė vitit 1443 ai siguroi qytetarinė e Raguzės, qė tė strehohej familjarisht nė atė qytet po qe se do thyhej prej trupave osmane.
    Nė shtator tė vitit 1443 Gjergj Arianiti sulmoi forcat osmane nė lindje tė zotėrimeve tė tij dhe i dėboi pushtuesit nga shumė krahina tė Shqipėrisė Qendrore. Fitoret e tij ndikuan nė jetėn politike tė Shqipėrisė dhe patėn jehonė edhe nė vendet e tjera. Vetė ai vazhdonte pėrgatitjet pėr vijimin e luftės kundėr osmanėve. Mė 21 tetor pėrfaqėsuesit e tij, sipas porosisė qė kishin bėrė nė Raguzė, morėn kėtu flamurin e Arianitėve, qė t'u printe luftėtarėve tė tij nė betejat e ardhshme. Nė fund tė muajit nėntor Gjergj Arianiti i kėrkoi Raguzės t'i shiste bombarda, armė kėto qė i duheshin pėr ēlirimin e kėshtjellave.
    Lufta ēlirimtare u pėrhap edhe nė trevat e Shqipėrisė sė Poshtme. Gjin Zenebishi, i biri i Depės, u kthye nga mėrgimi duke zbarkuar nė bregdetin shqiptar pranė Butrintit. Me ushtrinė qė organizohej kėtu marshoi nėpėr rrethinat e Gjirokastrės nė drejtim tė Kosturit, ku forcat e tij u sulmuan nė befasi dhe u shpartalluan nga njė ushtri osmane dhe vetė Gjini mbeti i vrarė.
    Nė fund tė vitit 1443 lufta ēlirimtare e shqiptarėve mori hov tė mėtejshėm nga zhvillimi i ngjarjeve nė Ballkan.
    Nė tetor tė vitit 1443 trupat hungareze tė komanduara nga Janosh Huniadi, pasi kaluan Danubin, u futėn nė thellėsi tė Ballkanit dhe filluan “Fushatėn e Gjatė" qė vazhdoi deri nė fillim tė vitit 1444. Ato marshuan nė drejtim tė viseve verilindore shqiptare. Kudo ato gjetėn gatishmėrinė e banorėve tė krahinave ku kalonin pėr tė luftuar sė bashku kundėr tė njėjtit arimik. Vetė Huniadi shkruante ato ditė se ushtria e tij po "rritej nga dita nė ditė me shumė bullgarė, arbėr, serbė, boshnjakė".
    Beteja u zhvillua mė 3 nėntor 1443 nė afėrsi tė Nishit, ku trupat osmane u thyen dhe u tėrhoqėn tė shpartalluara. Ushtria e J. Huniadit vazhdoi marshimin nė thellėsi tė zotėrimeve osmane gjatė njė dimri tė ashpėr dhe u fut nė Bullgari, duke zbritur deri nė juglindje tė Sofjes. Gjatė 5 dhe 6 dhjetorit 1443 ushtria e J. Huniadit pėsoi disfatė nė Vasilicit dhe filloi tėrheqjen. Pas njė muaj, mė 5 janar 1444 ajo pėsoi njė disfatė tė dytė nė Pirot (nė juglindje tė Nishit). Me humbje tė ndjeshme tė shkaktuara edhe prej kushteve natyrore tė stinės, nė fillim tė shkurtit tė vitit 1444, ushtria e J. Huniadit arriti nė Budapest me njė efektiv disa herė mė tė vogėl nga numri fillestar i luftėtarėve, kur nisi fushatėn nė tetor tė vitit 1443. Sidoqoftė, ngjarjet e mėsipėrme ndikuan nė jetėn politike tė Ballkanit. Nė gusht tė vitit 1444, me miratimin e sulltan Muratit II dhe me kufij tė rrudhur, u rimėkėmb Despotati i Rashės.
    Nė betejėn e Nishit, tė 3 nėntorit 1443, ndodhej edhe Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu, qė kishte detyrėn e funksionarit tė lartė osman, atė tė sanxhakbeut tė Nikopolit. Shpartallimin e forcave osmane nė betejėn e 3 nėntorit 1443 dhe vazhdimin e marshimit tė trupave tė J. Huniadit nė drejtim tė Bullgarisė, Skėnderbeu e gjykoi si ēastin mė tė pėrshtatshėm pėr ēlirimin e tokave shqiptare. Pasi grumbulloi rreth vetes disa qindra bashkatdhetarė pjesėmarrės nė betejėn e Nishit, dhe i shoqėruar nga i nipi Hamza Kastrioti, Skėnderbeu mori rrugėn nė drejtim tė atdheut.
    Nė fillim Skėnderbeu hartoi planin pėr ringritjen e shtetit tė Kastriotėve, qė, siē ėshtė shprehur nė fillim tė vitit 1445, formohej nga dy pjesė tė mėdha "nga Dibra dhe Mati", qė i ndante lumit Drin. Dibra, sipas konceptit tė kohės pėr shqiptarėt, tė shprehur, p.sh., nga Marin Barleci dhe nga Gjon Muzaka, shtrihej nė lindje deri nė masivin malor tė Mokrės (malet Jakupice), kurse Mati deri nė Detin Adriatik.
    Gjatė kthimit nga Nishi, Skėnderbeu arriti nė Fushė-Dardani, vijoi rrugėn Prishtinė-Prizren, qė ishte e lirė nga osmanėt, dhe mė tej zbriti nė rajonin e Dibrės. Kjo ishte pjesa mė e begatė dhe mė e populluar e zotėrimeve tė Kastriotėve, prandaj ai e pėrmend atė tė parėn kur e cilėson veten dhe tė vėllanė, Stanishėn, si "zotėr tė Dibrės dhe tė Matit".
    Dibra pėrbėhej nga dy rajone: nga Dibra e Poshtme dhe Dibra e Sipėrme. E para ishte zonė fushore dhe shtrihej pėrgjatė rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Vardar dhe arrinte nė lindje, duke i pėrfshirė ato, deri te ngushticat e Dervenit nė afėrsi tė Shkupit. Burimet historike tė shek. XV, madje edhe mė tė hershme, tregojnė se afėr Gostivarit e nė veriperėndim tė tij gjendej qendėrbanimi mė i madh i atij rajoni, fshati Dibrishė (Debrishė), qė ėshtė edhe sot, emrin e tė cilit ka pasur pėr njė kohė edhe rajoni nė rrjedhjen e sipėrme tė lumit Vardar. Rruga qė lidhte Kėrēovėn me rajonin e Gostivarit nė dokumentet mesjetare del e emėrtuar “Rruga Kėrēovė-Dibėr” dhe banorėt e fshatit Llopushnik, nė juglindje tė Gostivarit, pėrmenden nė to si ruajtės tė saj. Edhe nė krahinėn e Dervenit, qė shtrihet nė lindje tė Tetovės, gjendet mikrotoponimia Dibėr, qė nė sllavishten e vjetėr kishtare (dėbėr) ka kuptimin luginė, grykė. Ky duhet tė ketė qenė emėrtimi i vjetėr i kėsaj krahine, tė cilin pushtuesit osmanė e zėvendėsuan me fjalėn pėrkatėse tė tyre derven (derbend). Kjo shėrben si njė e dhėnė qė tregon se shtrirja lindore e Dibrės sė Poshtme arrinte deri nė afėrsi tė Shkupit. Prandaj osmanėt nė shek. XV, kur bėnė ndarjen e tyre administrative, pėr rajonin Gostivar-Tetovė pėrdorėn njė emėrtim osman (vilajeti ose nahija e Kalkandelenit) pėr ta dalluar nga njėsia administrative nė perėndim tė saj (nahija e Dibrės). Nė kėtė tė fundit, edhe pse mbante emrin e Dibrės, gjatė shek. XV nuk kishte asnjė qendėrbanimi ose mikrotoponimi tjetėr me kėtė emėr.
    Nė jug tė Dibrės sė Poshtme shtrihej Dibra e Sipėrme, qė ishte kryesisht njė rajon malor me shtrirje tė gjerė. Kėtu, nė pjesėn verilindore tė Dibrės sė Sipėrme, nė veri tė Krushevės e nė segmentin rrugor Pėrlep-Kėrēovė, ishte qyteti mesjetar Debėrshtė, emėr qė vazhdon ta mbajė edhe sot. Kurse nė veri tė liqenit tė Ohrit ishte qyteti mesjetar e nahija Debėrc, emėr qė e mban ende sot krahina e luginės sė lumit Sasheska nė verilindje tė Strugės, nėpėrmjet sė cilės kalon rruga nga Struga dhe Ohri pėr nė Kėrēovė. Martin Segoni, Gjon Muzaka etj., kanė rrėfyer se qyteti i Ohrit ishte nė Dibėr. Kėto dėshmojnė pėr shtrirjen e gjerė tė rajonit tė Dibrės sė Sipėrme gjatė shek. XV dhe mesjetės nė pėrgjithėsi.
    Nė Dibėr Skėnderbeu qėndroi disa ditė, ku nė fshehtėsi mblodhi krerėt e vendit dhe u tregoi planin e veprimeve. Sė pari ai vuri nėn kontroll Dibrėn e Poshtme, e cila vetėm nė lindje ruhej nga dy garnizone tė vogla, tė vendosura nė kėshtjellėn e Kalkandelenit (Tetovės) dhe, nė lindje tė saj, nė kėshtjellėn e Sobrit, qė ngrihej nė krahinėn e Dervenit pėr tė kontrolluar ngushticat e rrugės Tetovė-Shkup. Sobri ka qenė nė fshatin e sotėm Orashko Gradishte, ku edhe sot ruhen rrėnojat e njė kėshtjelle. Tė dyja kėto kėshtjella, e Tetovės dhe e Sobrit, duhet tė kenė kaluar nė duart e Skėnderbeut. Me kėto masa Skėnderbeu vuri nė kontroll njė rrugė tregtare shumė tė rėndėsishme, qė kalonte nė rajonin mė tė pasur tė zotėrimeve tė tij dhe qė lidhte viset perėndimore me Shkupin, ku kishte selinė e vet bejlerbeu i Rumelisė. Nė kėtė mėnyrė ai ndėrpreu lidhjet e kryeqendrės sė Rumelisė me garnizonet osmane, qė gjendeshin tė shpėrndara nė viset e tjera shqiptare, tė cilat shtriheshin nė perėndim tė Shkupit.
    Pėr t`u mbrojtur nga ndonjė sulm i papritur i forcave osmane, Skėnderbeu vendosi roje nė pozicionet kyēe tė rrugėkalimeve dhe dėrgoi nė drejtim tė Krujės njė grup luftėtarėsh, duke i fshehur nė pyjet dhe grykat pranė saj. Kurse mė pas Skėnderbeu, i shoqėruar nga njė numėr i vogėl luftėtarėsh, u nis vetė pėr nė Krujė. Duke e ditur se me forcėn e armėve ishte i pamundur pushtimi i kėshtjellės sė saj, Skėnderbeu u paraqit pranė autoriteteve osmane tė Krujės si i riemėruar nė detyrėn e subashit tė saj, funksion qė e kishte ushtruar nė fund tė viteve 30 tė shek. XV.
    Pasi mori nė dorėzim Krujėn, Skėnderbeu futi natėn nė kėshtjellė bashkėluftėtarėt e fshehur nė rrethinat e saj dhe, nė bashkėpunim me krutanėt, paralizoi garnizonin osman. Ai i la tė lirė ushtarėt osmanė qė tė largoheshin nga Shqipėria, duke pėrfshirė edhe dizdarin e kėshtjellės, Ballabanin, i cili pas dy dhjetėvjeēarėsh do tė vihej nė krye tė trupave osmane pėr tė rimarrė Krujėn.
    Kur zbardhi dita, mė 28 nėntor tė vitit 1443, krutanėt i kishte pushtuar njė gėzim i papėrmbajtur dhe, siē shprehet Barleci, "tė gjithė kishin nė gojė lirinė, kudo oshėtinte zėri i ėmbėl i lirisė". Nė prani tė gjithė krutanėve mbi muret e kėshtjellės sė Krujės u ngrit flamuri i lirisė, ai i Kastriotėve. Me kėtė rast, sipas Marin Barlecit, Skėnderbeu u mbajti banorėve tė Krujės njė fjalim tė zjarrtė e plot patos patriotik. Duke vlerėsuar lart gatishmėrinė e madhe tė shqiptarėve pėr tė luftuar, sipas M. Barlecit, Skėnderbeu iu drejtua krutanėve me fjalėt lapidare: "Armėt nuk ua solla unė, por ju gjeta tė armatosur! Lirinė e pashė se e keni kudo: nė kraharor, nė ballė, nė shpatat e nė ushtat tuaja".
    Lajmi i fitores historike, i ēlirimit tė Krujės, u pėrhap me shpejtėsi dhe u prit me gėzim tė papėrshkruar nė mbarė vendin. Ai i dha hov tė paparė luftės ēlirimtare dhe i paralizoi plotėsisht forcat osmane, duke i vėnė ato nė gjendje frike e paniku.
    Pasi mori Krujėn, Skėnderbeu nė bashkėpunim edhe me tė vėllanė, Stanishėn, hyri menjėherė nė bisedime me banorėt e zotėrimevė tė Kastriotėve si dhe me fisnikėt shqiptarė qė kishin lidhje farefisnie ose krushqi me Kastriotėt. Kėtyre ai u parashtroi planin e veprimeve tė mėtejshme pėr ēlirimin e kėshtjellave dhe tė krahinave tė tjera tė Shqipėrisė.
    Forcat e Skėnderbeut pa humbur kohė nisėn sulmet pėr ēlirimin e njė vargu kėshtjellash tė tjera nė afėrsi tė Krujės. Sė pari morėn Petrelėn dhe pas saj iu drejtuan dy kėshtellave nė lindje tė Krujės, Gurit tė Bardhė dhe Stelushit, tė cilat kontrollonin rrugėt tregtare qė lidhnin viset bregdetare me ato lindore. Luftėtarėt e Skėnderbeut ndėrkohė kaluan nė Dibrėn e Sipėrme, ku nė bashkėveprim me trupat e Gjergj Arianitit e tė Zahari Gropės ēliruan qytetin e Ohrit dhe kėshtjellėn e Sopotnicės (Sfetigradit), tė ngritur nė veriperėndim tė Manastirit dhe qė kishte njė pozicion shumė strategjik pėr kontrollin e rrugėve qė lidhnin Pėrlepin e Manastrin me rajonet nė perėndim tė tyre. Bashkė me Ohrin dhe Sopotnicėn nė duart e shqiptarėve ranė edhe Struga, Kėrēova, si dhe kėshtjella mė tė vogla qė kontrollonin rrugėt tregtare nė hapėsirat e Dibrės sė Sipėrme. Gjithashtu Skėnderbeu nė jug tė Shkupit mori pėr herė tė parė nė zotėrim tė Kastriotėve rajonin malor tė Mokrės (malet Jakupice). Ai vuri nėn kontroll rrugėn e rėndėsishme Shkup-Kėrēovė, traseja e sė cilės kalonte pėrgjatė luginės sė lumit Treska.
    Po kėshtu vepruan fisnikėt shqiptarė nė viset e tjera tė vendit. Nė Shqipėrinė e Epėrme kėshtjellėn e Jeliēės (Jenipazarit-Pazarit tė Ri) dhe atė tė Zveēanit duhet t’i kenė marrė Spanėt, kurse rajonin e Pejės Dukagjinėt. Edhe Stefan Gjurashi (Cėrnojeviēi) nuk qėndroi duarkryq. Mė parė me ndihmėn e vjehrrit tė tij, Gjon Kastriotit, dhe tani me pėrkrahjen e Skėnderbeut, Stefani u fuqizua, zgjeroi kufijtė e zotėrimeve tė tij dhe si kryeqendėr tė tyre bėri Zhabiakun.
    Nė jug tė vendit viset e ēliruara arritėn deri nė brigjet e lumenjve Devoll e Seman. Revolta e pėrgjithshme antiosmane u shtri edhe nė Shqipėrinė e Poshtme. “Turqit, - shkruante nė dhjetor tė vitit 1443 bajli venecian i Korfuzit, - i ka pushtuar njė tmerr i madh dhe me nxitim ata tė Vlorės, tė Janinės dhe tė Gjirokastrės po pėrpiqen tė fortifikohen". Por, me gjithė situatėn shumė tė favorshme, pėr mungesė organizimi tė qėndresės antiosmane nga fisnikėt vendas, kėshtjellat kryesore tė Shqipėrisė sė Poshtme, qė nga Berati e mė nė jug, mbetėn nė duart e osmanėve.
    Me ēlirimin e njė vargu kėshtjellash, shqiptarėt u hoqėn osmanėve qendrat kryesore ushtarake nė viset e ēliruara, tė cilat i shndėrruan nė baza tė fuqishme pėr mbrojtjen e tyre.
    Nė hapėsirat shqiptare qė u ēliruan me kryengritjen e pėrgjithshme tė vitit 1443 gjendeshin zotėrimet e shumė fisnikėve shqiptarė. Mė tė rėndėsishmet prej tyre i pėrbėnte shteti i Kastriotėve, qė u ringrit shumė shpejt nėn drejtimin e Skėnderbeut e tė vėllait tė madh tė tij, Stanishės. Ai gjendej nė qendėr tė viseve tė lira, shtrihej nė vijėn detare Lezhė-Durrės dhe arrinte nė lindje deri nė afėrsi tė Shkupit. Nė veri tė shtetit tė Kastriotėve shtriheshin zotėrimet e Dukagjinėve, tė Zahariajve, tė Spanėve, tė Dushmanėve, tė Gjurashėve etj. Nė gjirin e tyre pėrfshihej Rrafshi i Dukagjinit e Drenica, krahinat e Plavės e tė Gucisė, tė Jeliēės (Sanxhakut), tė Gentės (Zeta) etj. Nė veri tė kėsaj hapėsire, disa muaj mė pas, do tė rikrijohej Despotati i Rashės me kryeqytet Smederevėn.
    Nė jug tė Kastriotėve ishin zotėrimet e katėr familjeve tė rėndėsishme: tė Arianitėve, tė Topiajve, tė Gropajve dhe tė Muzakajve, qė ishin kufitare me viset e pushtuara prej osmanėve, prandaj mbi to do tė binte edhe pesha kryesore e luftės kundėr pushtuesve osmanė. Zotėrimet e tyre arrinin nė jug deri te lumenjtė Devoll dhe Seman, kurse nė lindje shtriheshin deri nė afėrsi tė Manastirit.
    Ēlirimi i viseve tė gjera nė Shqipėrinė Qendrore e tė Epėrme nė vitin 1443 shėnonte ngjarjen mė tė rėndėsishme nė luftėn e gjatė e tė ashpėr qė shqiptarėt kishin zhvilluar deri nė atė kohė kundėr Perandorisė Osmane. Ēlirimi u krijoi mundėsinė njė pjese tė rėndėsishme tė shqiptarėve tė jetonin tė lirė, kurse vitet qė vijuan, tė luftės kundėr pushtuesve tė huaj, forcuan pėrgjithėsisht te shqiptarėt tiparet e luftėtarėve tė lirisė, si dhe vetėdijėn e tyre kombėtare.



    Kuvendi i Lezhės dhe krijimi i Besėlidhjes Shqiptare (2 mars 1444)
    Ēlirimi i vendit me kryengritjen e pėrgjithshme tė vitit 1443, ishte njė fitore historike qė duhej mbrojtur e ēuar mė tej. Pėrvoja e deriatėhershme shqiptare e ballkanike, sidomos kryengritjet e viteve 30 nė Shqipėri, kishin treguar se fuqisė ushtarake mė tė madhe tė kohės, Perandorisė Osmane, nuk mund t`i bėhej ballė pa bashkimin e forcave tė brendshme politike, ushtarake dhe ekonomike, si dhe pa bashkėpunimin me vendet e tjera. Prandaj Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu ndoqi njė politikė tė brendshme e tė jashtme shumė aktive. Mė mirė se kushdo tjetėr ai e kuptoi se pėr shqiptarėt nuk do tė kishte perspektiva pėr mbrojtjen e viseve tė lira, duke qėndruar nė pozitat e vjetra, pa kapėrcyer copėtimin politik tė vendit nė njė varg zotėrimesh tė pavarura dhe pa njė bazė organizative tė qėndrueshme, e cila do tė bashkėrendonte burimet njerėzore, ushtarake e ekonomike tė vendit, si dhe gjithė veprimtarinė e zhvilluar nė rrafsh tė brendshėm me atė tė ndėrmarrė nė rrafsh ndėrkombėtar.
    Pėr zgjidhjen e kėtyre detyrave, si hap tė parė e tė domosdoshėm Skėnderbeu gjykoi mbajtjen e njė kuvendi tė pėrgjithshėm, ku tė pėrfaqėsoheshin drejtuesit e zotėrimeve tė pavarura dhe fisnikė tė tjerė tė vendit. Pėr kėtė ai zhvilloi paraprakisht me ta takime vetjake, si rrjedhojė e tė cilave u vendos qė tė mbahej nė Lezhė njė kuvend i fisnikėve shqiptarė.
    Kuvendet krahinore e ndėrkrahinore tė fisnikėve, tė klerikėve apo tė pleqve, ishin njė traditė e njohur kombėtare e shqiptarėve e trashėguar ndėr shekuj, nėpėrmjet tė cilave realizohej bashkėpunimi dhe bashkimi i shqiptarėve. Njė kuvend me njė pėrfaqėsi kaq tė gjerė kombėtare, qė u vendos tė mbahej nė Lezhė nga shqiptarėt, ėshtė i pari qė njihet deri tani nė historinė e tyre.
    Lezha kishte njė pozicion gjeografik tė favorshėm pėr mbajtjen e Kuvendit. Ajo ndodhej nė afėrsi me zotėrimet e pjesėmarrėsve kryesorė tė Kuvendit, ishte e veēuar nga zotėrimet e tjera tė Venedikut dhe kishte lidhje tė ngushta ekonomike me viset e ēliruara shqiptare, veēanėrisht me ato tė Kastriotėve. Pėr mė tej, duke qenė Lezha nėn zotėrimin venecian, mėnjanoheshin mosmarrėveshjet e pakėnaqėsitė qė mund tė lindnin ndėrmjet sundimtarėve shqiptarė pėr vendin ku duhej tė mbahej Kuvendi, si dhe nė drejtim tė marrėdhėnieve me Republikėn e Venedikut. Mbajtja e tij nė Lezhė ishte si njė thirrje miqėsore pėr bashkėpunim nė luftėn kundėr osmanėve, qė fisnikėt shqiptarė i drejtonin me kėtė rast Republikės sė Shėn Markut.
    Kuvendi i fisnikėve shqiptarė u mbajt mė 2 mars 1444 nė Katedralen e Shėn Kollit nė Lezhė. Nė tė morėn pjesė udhėheqės tė kryengritjeve tė mėparshme antiosmane, si dhe pjesėtarė tė tjerė tė aristokracisė shqiptare. Midis tyre ishin: Skėnderbeu, Gjergj Arianiti, Andre Topia (bashkė me dy djemtė, Kominin e Muzakėn dhe tė nipin Tanushin), Gjergj Stres Balsha, Nikollė e Pal Dukagjini, Pjetėr Spani (bashkė me katėr djemtė, Aleksin, Bozhidarin, Vruon dhe Mirkon), Lekė Zaharia, Teodor Muzaka i Riu (dhe pjesėtarė tė tjerė tė kėsaj familjeje), Zahari Gropa, Lekė Dushmani bashkė me Pjetrin e fisnikė tė tjerė fqinjė me ta, Stefan Gjurashi (Cėrnojeviēi bashkė me bijtė e tij, Gjergjin e Gjonin) etj.
    Skėnderbeu mbajti fjalėn e hapjes nė Kuvend dhe u ndal nė domosdoshmėrinė dhe rėndėsinė e bashkimit politik tė shqiptarėve. Pjesėmarrėsit diskutuan format e bashkėpunimit dhe rrugėt pėr realizimin e bashkimit politik tė tyre, nė themel tė tė cilit vunė institucionin mė tė rėndėsishėm kombėtar, atė tė besės. Ata institucionalizuan Kuvendin si forumin politik mė tė lartė vendimmarrės tė fisnikėve shqiptarė.
    Kuvendi vendosi qė bashkimi i shqiptarėve tė bėhej nė formėn e njė besėlidhjeje politike ndėrmjet drejtuesve tė zotėrimeve tė lira dhe fisnikėve tė tjerė tė vendit, qė u njoh me emrin Besėlidhja Shqiptare e Lezhės. Ajo ishte njė aleancė politike e ushtarake. Si kryetar i saj u zgjodh Skėnderbeu, kurse si institucioni mė i lartė vendimmarrės u bė Kuvendi i anėtarėve tė Besėlidhjes, i cili do tė mblidhej herė pas here pėr ēėshtje tė rėndėsishme. Nėpėrmjet Kuvendit realizohej dhe shprehej bashkimi i shqiptarėve.
    Vendim tjetėr shumė i rėndėsishėm i Kuvendit ishte krijimi i ushtrisė sė pėrbashkėt dhe caktimi i Skėnderbeut si komandant i pėrgjithshėm i saj. Ushtria e Bėsėlidhjes pėrbėhej nga dy pjesė: nga forcat e pėrhershme dhe nga ato tė pėrkohshmet qė mobilizoheshin vetėm nė rast lufte. Ushtria e pėrhershme formohej me luftėtarėt qė fisnikėt shqiptarė dėrgonin pranė komandantit tė pėrgjithshėm sipas njė kuote tė caktuar pėr secilin, si dhe nga ushtarėt qė mobilizonte vetė Skėnderbeu. Kėta formonin bėrthamėn kryesore tė ushtrisė sė pėrhershme, e cila vazhdimisht ishte nė gatishmėri luftarake dhe nė mbrojtje tė kėshtjellave, veēanėrisht atyre tė brezit kufitar lindor nga vinin zakonisht ushtritė osmane. Detyra kryesore e ushtrisė sė pėrhershme ishte mėnjanimi i sulmeve tė befasishme tė trupave osmane mbi viset e lira shqiptare dhe pengimi i depėrtimit tė tyre nė thellėsi tė vendit, derisa tė mobilizohej ushtria e pėrkohshme. Kjo formonte pjesėn mė tė madhe tė ushtrisė sė Besėlidhjes dhe pėrbėhej nga luftėtarėt qė mobilizoheshin pėrkohėsisht, kur parashikohej fillimi i sulmeve tė ushtrive armike. Nė ushtrinė e pėrkohshme pėrfshiheshin tė gjithė banorėt e viseve tė lira qė ishin nė gjendje tė pėrdornin armėt. Nė rast nevoje ushtria e pėrbashkėt mbronte vendin nga pushtuesit osmanė e veprimet armiqėsore tė vendeve tė tjera, si dhe interesat e zotėrimet e secilit anėtar tė Besėlidhjes.
    Pėr tė pėrballuar shpenzimet e mbajtjes sė ushtrisė, tė armatimit tė saj, etj., Kuvendi vendosi qė pranė Skėnderbeut tė krijohej njė arkė e pėrbashkėt. Fondet monetare tė saj do tė formoheshin nga ndihmat nė tė holla qė secili anėtar i Besėlidhjes do tė jepte sipas njė kuote tė caktuar nga Kuvendi, nga tė ardhurat e kriporeve tė Shėn Kollit, qė kishin Kastriotėt pranė grykėderdhjes sė lumit Mat, nga taksat doganore, si dhe nga tregtia e drithit, e metaleve etj.
    Besėlidhja e Lezhės u krijua si njė aleancė politike dhe ushtarake e luftės sė pėrbashkėt tė fisnikėve shqiptarė kundėr pushtuesve osmanė. Nė krye tė Besėlidhjes dhe tė organeve ushtarake e financiare tė saj u caktua njė udhėheqje e vetme, e kryesuar nga Skėnderbeu. Prandaj, edhe pse Besėlidhja kishte karakterin e njė aleance politike e ushtarake, me vendimet e Kuvendit tė Lezhės u bė njė hap i madh e vendimtar pėrpara drejt bashkimit politik tė vendit dhe krijimit tė njė pushteti qendror pėr tė gjitha viset e lira shqiptare, pushtet qė u pėrfaqėsua nga Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu.
    Anėtarėt e Besėlidhjes Shqiptare synonin qė, nė kuadrin e saj, tė ruanin autonominė e tyre dhe Skėnderbeu, si kryetar i saj, tė mos ndėrhynte nė zotėrimet e tė tjerėve, por tė ishte si "i parė ndėrmjet tė barabartėve". Secili prej anėtarėve tė Besėlidhjes kishte trupa tė veēanta pėr tė mbrojtur zotėrimet e interesat e veta dhe ruante tė drejtėn tė kishte marrėdhėnie vetjake me vende e forca tė tjera politike jashtė Besėlidhjes. Realisht vendimet e Kuvendit i dhanė Skėnderbeut njė pozitė tė veēantė ndaj fisnikėve tė tjerė shqiptarė, dhe kėta, siē shprehej Gjon Muzaka, nė kushtet e rrezikut tė pushtimit osman, ishin tė detyruar "t`i bindeshin" atij.
    Kryengritja fitimtare e vitit 1443 dhe Kuvendi i Pėrgjithshėm Shqiptar i 2 marsit 1444 shėnuan njė kthesė vendimtare nė luftėn kundėr pushtimit tė huaj osman dhe hapėn rrugėn e zhvilimit tė vrullshėm tė procesit tė bashkimit politik dhe shpirtėror tė banorėve tė krahinave tė ndryshme shqiptare.
    Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu doli nė krye tė jetės politike e ushtarake tė vendit jo rastėsisht. Pėr kėtė ndikuan: roli i veēantė i tij nė organizimin e Kryengritjes sė Pėrgjithshme tė vitit 1443, pozita gjeografike e shtetit tė Kastriotėve (qė ishte nė qendėr tė viseve tė lira dhe nėpėr tė kalonin rrugėt mė tė rėndėsishme qė lidhnin krahinat veriore me jugoret dhe lindoret me perėndimoret), zotėrimi prej tij i Krujės, kėshtjellės me pozicionin gjeografik mė tė pėrshtatshėm pėr administrimin e tė gjitha viseve tė ēliruara, dhe pėr tė hyrė nė kontakte tė shpejta me shtetet e huaja antiosmane, si dhe lidhjet e shumta farefisnore e martesore tė Kastriotėve me shumė familje fisnike tė tjera, si Muzakajt, Arianitėt, Stres Balshajt, Gjurashėt (Cėrnojeviēėt), Balshajt etj. Mbi tė gjitha ishte personaliteti i vetė Skėnderbeut qė bėri tė mundur daljen e tij nė krye tė jetės politike e ushtarake tė Shqipėrisė. Mė tepėr se cilido anėtar tjetėr i Besėlidhjes Shqiptare, Skėnderbeu kishte tė gjitha cilėsitė pėr drejtimin me sukses tė luftės. Ai i njihte shumė mirė mundėsitė ekonomike, financiare e ushtarake tė vendit tė vet. Ndėrsa karriera e tij nė radhėt e kuadrove ushtarakė osmanė e kishte bėrė Skėnderbeun njohės po aq tė mirė tė fuqisė, organizimit dhe tė artit ushtarak tė osmanėve.

  17. #37
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    2. FITORET E BESĖLIDHJES SHQIPTARE NĖN UDHĖHEQJEN
    E GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT

    Fitoret e para ushtarake (1444-1447)
    Vendimet e Kuvendit tė Lezhės i dhanė njė bazė tė gjerė e tė fuqishme organizative, juridike e morale forcimit tė aftėsisė mbrojtėse dhe tė gatishmėrisė luftarake tė vendit. Barrėn kryesore pėr realizimin e saj Kuvendi ia ngarkoi Skėnderbeut.
    Pas mbylljes sė Kuvendit Skėnderbeu iu pėrkushtua organizimit tė ushtrisė dhe sistemit mbrojtės tė vendit. Ai udhėtoi nėpėr tė gjitha fshatrat e zotėrimeve tė Kastriotėve pėr tė regjistruar ushtarė, vėzhgoi shtigjet, grykat e luginat nga mund tė sulmonte ushtria osmane, caktoi informatorė qė tė vėzhgonin e tė njoftonin menjėherė lėvizjet e armikut, ndėrmori meremetimin e kėshtjellave dhe pajisjen e tyre me luftėtarė e armatime. Vėmendje tė veēantė i kushtoi mbrojtjes sė ballit lindor tė viseve tė ēliruara, prej nga mund tė futeshin pėr nė thellėsi tė tyre ushtritė osmane. Nė fund tė pranverės sė vitit 1444 mbaruan pėrgatitjet ushtarake dhe Skėnderbeu kishte mobilizuar me mijėra luftėtarė qė ishin tė gatshėm pėr tė mbrojtur vendin.
    Ēlirimi i rajoneve tė gjera tė Shqipėrisė Qendrore e tė Sipėrme, qė formonin njė nga zonat mė strategjike tė Ballkanit Perėndimor, si dhe bashkimi politik dhe ushtarak i fisnikėve shqiptarė, pėrbėnin njė ngjarje shumė tė rėndėsishme, e cila i kalonte kufijtė e botės shqiptare. Zhvillimet politike nė Shqipėri tėrhoqėn kudo vėmendjen e qarqeve drejtuese tė vendeve evropiane dhe shkaktuan shqetėsim nė oborrin osman.
    Pėr tė rivendosur sa mė shpejt pushtetin osman nė tokat shqiptare, tregon Marin Barleci, qė ėshtė burimi kryesor pėr njohjen e kėtyre ngjarjeve, sulltani ngarkoi Ali Pashėn, njė nga komandantėt e tij mė tė shquar. Ky duhet tė ketė qenė subashi i Shkupit, Ali Beu. Nė krye tė disa mijėra vetave, nė qershor tė vitit 1444, ai iu drejtua rajonit mė tė pasur tė ēliruar nga Skėnderbeu dhe qė ishte mė afėr Shkupit, Dibrės sė Poshtme.
    I informuar me kohė pėr lėvizjen e trupave osmane, Skėnderbeu, sipas M. Barlecit, pėrgatiti njė ushtri prej afro 8 mijė kalorėsish e 7 mijė kėmbėsorėsh dhe e drejtoi pėr nė Dibrėn e Poshtme. Nė afėrsi tė tyre erdhėn dhe u vendosėn trupat e Ali Beut. Ishte beteja e parė, guri i provės pėr forcat e bashkuara shqiptare dhe pėr komandantin e tyre.
    Beteja u zhvillua nė formacion tė rregullt luftimi nė njė fushė tė palokalizuar tė Dibrės sė Poshtme. Qysh nga shek. XVIII nėpėrmjet veprės sė Xh. Biemit, ajo njihet nė historiografi me emrin simbolik beteja e Torviollit dhe po kėshtu si datė tė saj ai pėrmend 29 qershorin e vitit 1444.
    Skėnderbeu e vendosi ushtrinė nė fushė tė hapur dhe e rreshtoi nė formė harku tė ndarė nė tri pjesė. Nė rreshtat e parė tė ēdo grupimi vendosi kalorėsinė dhe pas tyre kėmbėsorinė. Pėr tė drejtuar zhvillimin e betejės, ai qėndroi me luftėtarėt e grupimit tė qendrės. Forcat e grupimit tė djathtė i komandonte Moisi Arianiti (Golemi), kurse ato tė grupimit tė majtė Tanush Topia. Mbrapa trupave tė qendrės ishin vendosur edhe dy grupime luftėtarėsh nėn drejtimin e Ajdin Muzakės dhe tė Kont Uranit. Nė pyjet aty pranė qėndronin tė fshehura forcat e rezervės tė komanduara nga Gjin Muzaka e Hamza Kastrioti.
    Beteja filloi me sulmin e luftėtarėve shqiptarė tė dy grupimeve anėsore, tė cilėt u pėrpoqėn ta ēanin ushtrinė osmane nė dy pjesė, nė kohėn kur forcat e grupimit tė qendrės me Skėnderbeun nė krye sulmuan trupat e Ali Beut. Kur armiku ende nuk kishte hedhur nė betejė tė gjitha forcat, trupat e tij u sulmuan befasishėm nga pas prej luftėtarėve tė Gjin Muzakės e tė Hamza Kastriotit. E goditur nga tė gjitha anėt, sė fundi edhe nga forcat e freskėta tė komanduara nga Kont Urani, ushtria osmane u copėtua, pėsoi humbje tė rėnda dhe u shpartallua plotėsisht. Ajo la nė fushėn e betejės shumė tė vrarė e robėr. Shqiptarėt luftuan heroikisht dhe arritėn njė fitore tė shkėlqyer. Nė atė betejė, shkruante M. Barleci, "luanėt komanduan luanėt".
    Fitorja e Torviollit pati jehonė tė thellė nė Shqipėri si dhe nė vendet e tjera. Ajo pėrforcoi besimin e shqiptarėve te Skėnderbeu e ushtria e Besėlidhjes dhe te lufta e drejtė e tyre pėr mbrojtjen e lirisė. Ajo i dha shtysė luftės antiosmane tė popujve tė Ballkanit, qė filloi tė fuqizohej, dhe shkaktoi shqetėsim tė madh nė oborrin e sulltanit.
    Nė kėto rrethana Murati II u pėrpoq tė rregullonte marrėdhėniet me mbretin e Hungarisė e tė Polonisė, Vladislavin IV, tė cilit i kėrkoi paqe, dhe mė 12 korrik 1444 u nėnshkrua nė Seged traktati i saj me njė afat dhjetėvjeēar. Por paqja vazhdoi vetėm gjashtė javė, sepse, i nxitur nga papa dhe forca tė tjera antiosmane, Vladislavi IV e shkeli traktatin e paqes. Ky pėrgatiti njė ushtri prej 14 000 vetash dhe nė krye tė tyre marshoi nė thellėsi tė Ballkanit deri nė Varna. Vladislavi IV e filloi betejėn nė kundėrshtim me mendimin e Janosh Huniadit dhe mė 10 nėntor 1444 ushtria e tij u shpartallua prej trupave osmane. Vladislavi mbeti i vrarė nė kėtė betejė, kurse J. Huniadi mundi tė shpėtonte me mbeturinat e ushtrisė hungareze. Fitorja pranė Varnės i dha mundėsi sulltanit t`i pėrdorte ushtritė e veta pėr tė shtypur lėvizjet antiosmane tė Ballkanit.
    Nė vjeshtė tė vitit 1445, sipas M. Barlecit, kundėr Shqipėrisė u sulėn njėra pas tjetrės dy ushtri osmane, tė cilat u pritėn prej shqiptarėve nė njė luginė tė ngushtė nė rajonin e Mokrės, me sa duket nė luginėn e lumit Treskė, pėrgjatė tė cilit kalonte traseja e njė prej rrugėve mė tė shkurtra pėr lėvizjen e ushtrive osmane nga Shkupi nė thellėsi tė tokave tė lira shqiptare. Skėnderbeu lejoi ushtrinė e parė osmane, qė sipas M. Barlecit e komandonte Ferizi, tė hynte nė luginė dhe pastaj e sulmoi befasisht dhe e shpartalloi. Pa kaluar shumė kohė erdhi po nė atė luginė njė ushtri e dytė e komanduar nga Mustafai. Pasi ngritėn fushimin, trupat osmane filluan plaēkitjen dhe shkretimin e vendit. Nė kohėn kur njė pjesė e tyre ishte larguar pėr tė plaēkitur, Skėnderbeu goditi kampin armik, ku ndodhej shumica e ushtarėve osmanė dhe arriti njė fitore tė re tė shkėlqyer. Po kėtė fat pėsoi nė vitin 1447 njė ushtri tjetėr osmane, e komanduar po nga Mustafai, tė cilėn forcat e Skėnderbeut, tė radhitura pėrballė saj, e thyen nė Oronik tė Dibrės sė Sipėrme, nė lindje tė Strugės, dhe zunė rob komandantin osman.
    Fitoret e para ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare nėn udhėheqjen e Skėnderbeut patėn rėndėsi tė madhe pėr jetėn politike tė vendit. Ato forcuan besimin e shqiptarėve se tė bashkuar mund tė pėrballonin me sukses fuqinė ushtarake tė Perandorisė Osmane, rritėn autoritetin e Skėnderbeut si komandant i talentuar, si dhe dashurinė e shqiptarėve ndaj tij. Nė rrafsh ndėrkombėtar ato i dhanė Skėnderbeut dhe qėndresės sė tij njė rol tė veēantė nė luftėn kundėr pushtuesve osmanė dhe e vunė atė nė lidhje me forcat e tjera antiosmane tė kohės, si me Hungarinė, me shtetet italiane dhe me vende tė tjera. Jehona e luftės fitimtare tė shqiptarėve filloi tė ndihej kudo, duke zėnė vend edhe nė letėrkėmbimin e personaliteteve politike tė larta tė kohės, si papa Nikolla V, mbreti Alfonsi V i Napolit etj.

  18. #38
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Konflikti me Venedikun (1447-1448)
    Republika e Venedikut ishte njė nga shtetet mė tė fuqishme detare e tregtare nė tėrė pellgun e Mesdheut dhe zotėronte njė numėr qytetesh e qendrash tė rėndėsishme ekonomike tė Ballkanit e mė gjerė. Nė kėtė kuadėr njė vend tė veēantė e rol parėsor kishin zotėrimet e Republikės sė Venedikut nė Shqipėri.
    Rėndėsia ekonomike, politike dhe strategjike e zotėrimeve qė kishte nė tokat shqiptare, bėnte qė Republika e Venedikut t`i kushtonte nė ēdo kohė vėmendje tė veēantė ruajtjes sė kėtyre zotėrimeve dhe forcimit tė pozitave tė veta nė to. Pėr kėtė qėllim ajo shfrytėzoi gjendjen politike tė krijuar nė Shqipėri pas vitit 1443. Nga fundi i kėtij viti e mė pas, Senati i Venedikut shqyrtoi mundėsinė e kalimit nė duart e Republikės tė Gjirokastrės, tė Janinės e tė Kaninės, qė ende mbaheshin nga osmanėt. Duke shfrytėzuar rrethanat e krijuara nga vdekja e sundimtarit tė kėshtjellės sė Dejės, Lekė Zaharisė, nėpėrmjet nėnės sė kėtij, Boksės, qė ishte motėr e Tanush Dukagjinit, nė shtator tė vitit 1444 Venediku mori Dejėn, Shasin si dhe ndonjė kėshtjellė tjetėr tė paidentifikuar tė tij. Zotėrimi i Dejės kishte pėr Venedikun rėndėsi tė shumanshme. Nga ana ekonomike jepte tė ardhura jo tė pakta si qendėr doganore nė kryqėzim tė rrugėve tė rėndėsishme tregtare. Nė plan strategjik e ushtarak, si kėshtjellė ajo mbronte zotėrimet veneciane nė rajonin e Shkodrės dhe ishte pėr Republikėn, siē shprehej vetė Senati, "hapi i parė" pėr tė hyrė nė viset e ēliruara shqiptare.
    Pėr tė mėnjanuar kėrkesat e herėpashershme tė zotėrve vendas pėr dėbimin e Venedikut nga viset shqiptare, Republika lejoi mbajtjen e Kuvendit Shqiptar nė qytetin e Lezhės, qė e kishte nėn zotėrim, dhe nė vitin 1445 Skėnderbeut dhe tė vėllait, Stanishės, i dha tė drejtat e privilegjet e qytetarisė veneciane. Interesat ekonomikė, politikė, ushtarakė e strategjikė tė Republikės sė Venedikut nė Shqipėri ishin pjesė e interesave jetikė tė saj nė tėrė pellgun e Mesdheut Lindor, ku kishte njė numėr tė madh zotėrimesh dhe qė vazhdimisht ishin nėn kėrcėnimin e pushtimit osman. Prandaj marrėdhėniet me sulltanėt osmanė kishin pėr Republikėn e Venedikut rėndėsi tė dorės sė parė dhe herė pas here ajo nėnshkruante traktate paqeje me ta, si mė 1446 etj. Njė politikė e tillė inkurajonte veprimtarinė pushtuese tė sulltanėve dhe dėmtonte luftėn e ballkanasve kundėr pushtuesve osmanė. Prandaj ishin tė pashmangshme kundėrshtitė midis Besėlidhjes sė Lezhės dhe Venedikut.
    Pasi ēliroi Krujėn dhe viset e tjera shqiptare, Skėnderbeu qysh nė fund tė vitit 1443, deklaroi se "ishte trashėgimtar i Balshės dhe donte vendet qė kishin qenė tė tij", njė pjesė e tė cilave tashmė ishin nėn zotėrim venecian. Qė nė fillim tė shek. XV interesat e Kastriotėve ishin shtrirė edhe nė rajonin verior tė bregdetit shqiptar. Krahas qendrės tregtare e doganore tė Shufadasė, Gjon Kastrioti zotėroi nė bregdet Shėngjinin, si dhe shtėpi nė Ulqin. Prandaj ai e martoi njė vajzė tė tij me sundimtarin e rajoneve tė Kotorrit e tė Gentės, Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin). Gjoni tregtonte drithė nė Kotorr. Nė kuadrin e kėtyre interesave, Skėnderbeu do t’i kėrkonte mė pas Venedikut Shėngjinin e Velipojėn dhe, bashkė me to, rajonin bregdetar pėrkatės, qė tė ishte sa mė afėr zotėrimeve tė kunatit tė tij. Nė kėtė kohė zotėrimet e Stefan Gjurashit njohėn njė zgjerim tė madh dhe shtriheshin nga rrethinat e Kotorrit deri nė Medun. Dėbimin e Venedikut prej kėtyre viseve nuk e kėrkonte vetėm Skėnderbeu, por pėrgjithėsisht e gjithė lėvizja politike shqiptare e kohės. Nevojat e luftės antiosmane pėr mjete ekonomike, pėr forca njerėzore e pėr zotėrimin e kėshtjellave, qė kishin rol parėsor nė mbrojten e vendit, kėrkonin qė edhe qytetet e kėshtjellat shqiptare, tė cilat ishin nėn Venedikun, tė integroheshin me viset e lira shqiptare.
    Skėnderbeu u pėrpoq tė shfrytėzonte kundėr Venedikut edhe rrethanat ndėrkombėtare. Pėr fillimin e konfliktit me tė ai zgjodhi kohėn kur forcat ushtarake tė Venedikut luftonin nė Lombardi kundėr trupave tė dukės sė Milanos, qė ishte aleat i mbretit tė Napolit, Alfonsit V. Nė kuadrin e pėrgatitjeve ushtarake, Skėnderbeu i kėrkoi Alfonsit V, nė vitin 1447, anije lufte qė t'i pėrdorte pėr rrethimin e qyteteve bregdetare qė ishin nėn zotėrimin e Venedikut, si tė Durrėsit etj., por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.
    Si shkas pėr fillimin e luftės kundėr Venedikut duhet tė ketė shėrbyer kėshtjella e Dejės. Ajo kishte qenė nėn zotėrimin e Lekė Zaharisė dhe me vdekjen e kėtij nė fund tė vitit 1444, Deja kaloi nė duart e Venedikut. Ēėshtja e zotėrimit tė Dejės kishte futur nė mosmarrėveshje Nikollė Dukagjin, qė pėrkohėsisht e mori atė gjatė kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV, me Lekė Zaharinė, qė e mori atė mė pas, dhe me nėnėn e kėtij, Boksėn e dy nipėrit e saj, Pal e Lekė Dukagjinin, qė ia dorėzuan kėshtjellėn Venedikut.
    Qysh nė verė tė vitit 1446 Nikollė Dukagjini ndėrmori sulme tė ashpra pėr pushtimin e Dejės, gjė qė ēoi nė acarimin e marrėdhėnieve me Venedikun. Ai mori Shasin. Nė kėto rrethana, nė vjeshtė tė vitit 1447, Skėnderbeu mblodhi Kuvendin e Besėlidhjes Shqiptare dhe u kėrkoi anėtarėve tė saj qė t'i shpallej luftė Republikės sė Venedikut nė rast se nuk dorėzonte Dejėn. Anėtarėt e Besėlidhjes e miratuan kėrkesėn e Skėnderbeut. Nė nėntor tė vitit 1447 "ushtria e fuqishme e Skėnderbeut", siē shpreheshin qeveritarėt venecianė, filloi luftėn dhe sulmoi Durrėsin, Dejėn dhe kėshtjella tė tjera nė rajonin e Shkodrės. Aksioni i tyre qe i fuqishėm dhe e detyroi Senatin e Venedikut qė, pėr tė pėrballuar gjendjen, tė vinte nė pėrdorim mjete tė shumta. Ai dėrgoi pėrforcime ushtarake nė zotėrimet e veta nė Shqipėri dhe shpalli se, personit qė mund tė vriste Skėnderbeun, do t'i jepte njė shpėrblim tė lartė e tė pėrjetshėm. Gjithashtu udhėzoi qeveritarėt e vet tė pėrēanin forcat vendase, sidomos tė shkėpusnin Pal e Lekė Dukagjinin nga Skėnderbeu dhe tė nxitnin ushtrinė osmane tė sulmonte shqiptarėt pėr t'i futur kėta nė njė luftė nė dy fronte njėkohėsisht.
    Gjatė verės sė vitit 1448, duke mbajtur tė rrethuar Durrėsin e Dejėn, forcat ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare iu drejtuan zonės sė Shkodrės, qė ishte zotėrimi mė i rėndėsishėm i Venedikut nė tokat shqiptare. Nė sulmin mbi rajonin e Shkodrės mori pjesė edhe Gjergj Arianiti me forcat e tij. Pasi kaluan lumin Drin, nė brigjet e tij shqiptarėt u ndeshėn me ushtrinė mercenare veneciane tė komanduar nga Daniel Juriē Sebenēini dhe korrėn njė fitore tė shkėlqyer. Pas kėsaj ata iu drejtuan Shkodrės dhe Drishtit. Pėr tė mbėshtetur vazhdimin e veprimeve luftarake shqiptarėt ndėrtuan njė kėshtjellė mbi gėrmadhat e Ballecit, qė gjendej nė rrėzė tė malit Maranaj.
    Kalimi i ushtrisė shqiptare nė thellėsi tė zotėrimeve veneciane, u pėrkrah fuqishėm nga banorėt e kėtyre viseve, tė cilėt shpėrthyen nė kryengritje dhe u bashkuan me ushtrinė e Lidhjes. Zotėrimet veneciane nė Shqipėri, siē shprehej Senati i Venedikut pėr situatėn e krijuar, ishin nė "flakėn mė tė madhe". Kjo i dha mundėsi ushtrisė shqiptare t'i shtrinte veprimet luftarake dhe tė futej nė thellėsi tė kėtyre zotėrimeve.
    Nė kohėn qė vazhdonin veprimet luftarake nė zonėn e Shkodrės, rreth 10 mijė luftėtarė shqiptarė kaluan lumin e Bunės dhe sulmuan nė drejtim tė qytetit tė Tivarit, duke bashkėrenduar veprimet me disa mijėra ushtarė tė Stefan Gjurashit (Cėrnojeviēi), si dhe tė mbretit tė Bosnjės, Stefan Tomasheviqit, tė komanduara nga Stefan Maramonti.
    Skėnderbeu me pjesėn kryesore tė ushtrisė nuk qėndroi gjatė nė zonėn e Tivarit. Ai kaloi nė krahinat lindore tė vendit pėr tė pėrballuar ushtrinė osmane qė, edhe nėn nxitjen e Venedikut, erdhi nė kėto ēaste nė Shqipėri pėr t'i vėnė forcat shqiptare midis dy zjarreve. Nė zonėn e Shkodrės Skėnderbeu la Hamza Kastriotin me njė pjesė tė forcave pėr tė vazhduar rrethimin mbi Dejėn e Drishtin. Pas largimit tė tij Venediku nxiti mosmarrėveshjet ndėrmjet Stefan Maramontit dhe Stefan Gjurashit dhe arriti tė ruante pushtetin e vet mbi qytetet qė shtriheshin nė bregun e djathtė tė lumit tė Bunės.
    Kalimi i forcave ushtarake kryesore tė Skėnderbeut nė lindje tė vendit e lehtėsoi Venedikun nga trysnia ushtarake e shqiptarėve dhe i dha mundėsinė tė pėrforconte mbrojten nė zotėrimet e veta.

    Lufta e shqiptarėve pėr mbrojtjen e Sopotnicės (Sfetigradit) gjatė verės sė vitit 1448
    Disfatat e njėpasnjėshme tė ushtrive osmane nė Shqipėri gjatė viteve 1444-1447 shkaktuan shqetėsim tė madh nė oborrin osman. Pėr kėtė arsye sulltan Murati II vendosi tė vihej vetė nė krye tė ushtrisė osmane pėr shkatėrrimin e forcave shqiptare. Me nxitjen e Venedikut, ai e filloi fushatėn nė njė ēast shumė tė pėrshtatshėm pėr tė, kur shqiptarėt ishin tė zėnė nė luftėn me Republikėn e Shėn Markut.
    Me pjesėn kryesore tė ushtrisė shqiptare, Skėnderbeu bashkė me Gjergj Arianitin kaluan nga zona e Shkodrės nė krahinat lindore dhe pėrforcuan me tė shpejtė kėshtjellat e vendit, si dhe grykat nga mund tė vinte armiku.
    Nė qershor tė vitit 1448 ushtritė osmane tė Rumelisė dhe tė Anadollit, tė komanduara nga vetė sulltan Murati II, tė cilin e shoqėronte edhe i biri 21-vjeēar, sulltani i ardhshėm Mehmeti II, iu afruan brezit kufitar tė viseve lindore me qėllim qė tė hynin nė thellėsi tė viseve tė lira shqiptare, tė rivendosnin nė to pushtetin osman dhe t'i jepnin fund njėherė e mirė qėndresės shqiptare.
    Ushtria e sulltan Muratit II i pėrqendroi operacionet e saj mbi kėshtjellėn e Sopotnicės (Stefigradit), qė ishte baza kufitare mė e rėndėsishme nė pjesėn jugore tė ballit lindor tė viseve shqiptare tė ēliruara, e cila do hapte rrugėn pėr ripushtimin e Ohrit. Osmanėt qysh nė fillim, kur nė fund tė shek. XIV e pushtuan pėr herė tė parė Sopotnicėn, e riemėrtuan Demir Hisar.
    Nėpėrmjet zotėrimit tė kėshtjellės sė Sopotnicės shqiptarėt kishin futur nėn kontrollin e tyre rrugė ndėrkrahinore shumė tė rėndėsishme (qė lidhnin luginėn e Vardarit dhe rajonet e Pėrlepit e tė Manastirit, tė cilat ishin nėn pushtimin osman, me viset e lira shqiptare nė perėndim tė tyre) si rruga Velesh - Kėrēovė - Rahovnik (Dibėr) - Deti Adriatik, rruga Pėrlep - Kėrēovė - Rahovnik - Deti Adriatik, rruga Pėrlep - Resnjė - Ohėr - Strugė - Lugina e Shkumbinit, si dhe rruga Manastir - Resnjė - Ohėr - Strugė - Lugina e Shkumbinit. Gjithashtu Sopotnica gjendej jo larg rrugės Shkup -Kėrēovė.
    Pozicion gjeografik kyē i Sopotnicės pėr zotėrimin e rrugėve ndėrkrahinore bėri qė sulltan Murati II tė pėrdorte gjithė fuqinė e vet ushtarake pėr rimarrjen e saj. Prandaj lufta pėr Sopotnicėn ėshtė pasqyruar gjerėsisht nė veprėn e M. Barlecit pėr Skėnderbeun, si dhe nga kronistė e historianė bizantinė e osmanė, madje edhe nė kėngėt popullore shqiptare e sllave. Kronisti bizantin Laonik Halkokondili, si burimi mė i hershėm qė flet pėr kėtė ngjarje, e pėrmend kėshtjellėn me emrin Sfeti, qendėrbanim mesjetar (Sveta) pranė kėshtjellės sė Sopotnicės. Kurse M. Barleci e emėrton Sfetigrad (sllavisht: Qytet i Shenjtė), emėr qė lidhej me manastiret e kishat e shumta qė ishin nė rajonin e Sopotnicės. Kurse tek Oruēi, e nėn ndikimin e tij edhe te kronistėt e historianėt e tjerė osmanė, emri i kėshtjellės ėshtė ngatėrruar me atė tė Koxhaxhikut. Kėshtjella e Koxhaxhikut gjendej nė rrugėn pėrgjatė rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Drini i Zi dhe ruante njė rrugė dytėsore krahinore, atė Strugė - Rahovnik (Dibėr) dhe pėr marrjen e njė kėshtjelle tė tillė, pa rėndėsi strategjike, nuk mund tė angazhoheshin tė gjitha forcat ushtarake tė Perandorisė Osmane. Ngatėrrimi i emrit tė Demir Hisarit me atė tė Koxhaxhikut nga Oruēi e autorė tė tjerė osmanė nuk ėshtė thjesht vetėm njė rastėsi, por ky ngatėrrim ėshtė bėrė sepse emrin e Demir Hisari e mbante edhe njė vilajet e kėshtjellė tjetėr qė ishin nė afėrsi tė kryeqytetit tė Perandorisė Osmane, Edrenesė. Nuk duhet pėrjashtuar mundėsia qė nė fillim me emrin e Koxhaxhikut osmanėt tė kenė emėrtuar pėrkohėsisht edhe vetė kėshtjellėn e Sopotnicės.
    Pasi trupat osmane rrethuan kėshtjellėn e Sopotnicės, sulltan Murati II u kėrkoi mbrojtėsve dorėzimin e saj. Por garnizoni i kėshtjellės, i drejtuar nga prifti matjan Pjetėr Perlati, hodhi poshtė kėrkesėn pėr dorėzimin e saj dhe e mbrojti atė me heroizėm, duke i thyer sulmet e njėpasnjėshme tė trupave osmane.
    Detyrėn luftarake tė mbrojtėsve tė kėshtjellės e lehtėsoi shumė ushtria shqiptare, e cila nėn komandėn e Skėnderbeut e tė Gjergj Arianitit vepronte nė rrethinat e saj. Skėnderbeu organizoi sulme tė befasishme e tė vazhdueshme kundėr rrethuesve tė kėshtjellės dhe luftėtarėt shqiptarė depėrtuan edhe nė kampin e ushtrisė osmane, duke i shkaktuar asaj humbje tė ndjeshme.
    Qėndresa e garnizonit tė Sopotnicės vazhdoi pėr aq kohė, sa osmanėt arritėn tė zbulonin dhe tė prishnin kanalin e furnizimit tė kėshtjellės me ujė tė pijshėm, gjė qė e pėrkeqėsoi gjendjen e tė rrethuarve. Etja e detyroi garnizonin e kėshtjellės tė hynte nė bisedime me sulltanin dhe tė pranonte ofertėn e tij pėr t'u larguar i lirė bashkė me armėt, me kusht qė tė dorėzonte kėshtjellėn. Pas gati tre muaj rrethimi, nė gusht tė vitit 1448 Sopotnica kaloi nė duart e osmanėve. Sipas kronistit bizantin L. Halkokondili, banorėt e Sopotnicės u masakruan, prandaj, rrėfen ai, Getia iu dorėzua vetė osmanėve, pa bėrė qėndresė. Emri i Getias nuk gjendet nė burimet e tjera historike, prandaj duhet tė jetė Ohri. Ky qytet disa herė ka kaluar nė duart e shqiptarėve dhe tė osmanėve gjatė shek. XV dhe vetėm nė fund tė viteve 60 do tė pushtohej pėrfundimisht nga sulltan Mehmeti II, i cili do t'u njihte banorėve tė tij disa privilegje.
    Rėnia nė duart e osmanėve e Sopotnicės, e bashkė me tė e Ohrit, ishte njė humbje e rėndė pėr shqiptarėt dhe dobėsonte sistemin e fortifikimeve mbrojtėse tė viseve tė lira. Megjithatė, bllokimi pėr njė kohė relativisht tė gjatė i trupave osmane nė Sopotnicė dhe lajmet pėr pėrgatitjen ushtarake kundėr osmanėve, qė kishte filluar J. Huniadi, e detyruan Muratin II tė ndėrpriste luftėn kundėr shqiptarėve. Ai u largua pa realizuar synimin e fushatės sė vet ushtarake, marshimin nė drejtim tė Shqipėrisė Perėndimore dhe mposhtjen e qėndresės shqiptare.
    Lufta pėr mbrojtjen e Sopotnicės la gjurmė tė pashlyeshme nė vetėdijen historike tė shqiptarėve qė banonin nė zotėrimet e Arianitėve. Toponimia dhe antroponimia e kėngės “Gjorgj Golemi” (Gjergj Arianiti) dhe e tregimeve popullore pėr kėtė personazh tė lavdishėm tė shek. XV dėshmojnė se sfondi i pėrgjithshėm historik i tyre pėrkujton luftėn e Sopotnicės. Mishėrimi i saj nė krijimtarinė popullore ėshtė njė pėrmendore pėr luftėn heroike tė shqiptarėve gjatė shek. XV.



    Paqja me Venedikun (tetor 1448)
    Pas largimit tė trupave osmane, Skėnderbeu u kthye nė frontin e luftės kundėr Venedikut.
    Pėr tė shqyrtuar qėndrimin qė duhej tė mbanin ndaj pėrgatitjeve ushtarake antiosmane tė J. Huniadi, anėtarėt e Besėlidhjes Shqiptare mblodhėn Kuvendin dhe vendosėn qė njė ushtri e fuqishme e tyre tė bashkohej me forcat e Huniadit pėr tė organizuar njė fushatė ushtarake tė pėrbashkėt kundėr pushtuesve osmanė. Pėr realizimin e kėtij projekti tė pėrbashkėt, ushtria e J. Huniadit do tė marshonte drejt viseve verilindore shqiptare, ku tė bashkohej me rreth 20 mijė luftėtarė shqiptarė qė do t`i komandonte vetė Skėnderbeu.
    Pėrballė perspektivės qė hapte zhvillimi me sukses i njė fushate ushtarake tė pėrbashkėt shqiptaro-hungareze, Skėnderbeu hyri nė bisedime me Republikėn e Venedikut pėr t'i dhėnė fund konfliktit tė armatosur dhe pėr tė normalizuar marrėdhėniet me tė.
    Bisedimet me pėrfaqėsuesit e Venedikut u zhvilluan nė kampin ushtarak tė Skėnderbeut, tė vendosur pranė Lezhės. Besėlidhjen Shqiptare e pėrfaqėsonin Skėnderbeu dhe Nikollė Dukagjini, ndėrsa Republikėn e Venedikut e pėrfaqėsonte qeveritari i Shkodrės, Paulo Loredani, dhe i dėrguari i posaēėm i saj, Andrea Venerio.
    Nė pėrfundim tė bisedimeve u nėnshkrua mė 4 tetor 1448 traktati i paqes. Sipas tij Republika e Venedikut do tė mbante zotėrimet e saj nė tokat shqiptare, duke pėrfshirė edhe Dejėn, me disa kushte: Skėnderbeut do t'i paguante ēdo vit 1 400 dukate, disa anėtarė tė Besėlidhjes Shqiptare do tė kishin prej Republikės privilegje e favore tė ndryshme, si p.sh. pėrjashtimin e Skėnderbeut e tė Gjergj Arianitit nga taksat doganore pėr kripėn e stofrat qė mund tė blinin nė Durrės etj.
    Por disa pika tė kėtij traktati nuk u respektuan nga Venediku. Kėshtu, Skėnderbeut nuk iu dhanė 1 400 dukatet e vitit tė parė, qė sipas traktatit do t'i merrte brenda 15 ditėve qė tė pėrgatitej pėr fushatėn ushtarake tė pėrbashkėt me J. Huniadin. Ai iu drejtua edhe Raguzės pėr njė hua nė tė holla qė tė pėrgatitej ushtarakisht, por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.
    Me gjithė pėrgatitjet intensive pėr luftė tė pėrbashkėt me hungarezėt kundėr osmanėve, forcat shqiptare nuk arritėn tė merrnin pjesė nė betejė. Despoti serb, Gjergj Brankoviēi, nuk lejoi ushtrinė shqiptare qė tė kalonte nėpėr rrugėt e zotėrimeve tė tij. Rrjedhimisht trupat e J. Huniadit u gjendėn vetėm pėrballė ushtrisė osmane nė betejėn qė u zhvillua mė 18 tetor 1448 nė afėrsi tė Prishtinės, tė cilėn e humbėn.
    Pas nėnshkrimit tė traktatit tė paqes tė 4 tetorit 1448 konflikti ndėrmjet shqiptarėve e Venedikut nuk u shua. Ai u rindez nga Lekė Dukagjini nė mesin e viteve 50. Forcat e L. Dukagjinit, duke pasur mbėshtetjen e pashpallur tė Skėnderbeut (i cili ndėrkohė, sipas qeveritarėve venecianė nė Shqipėri, synonte pėr vete Drishtin dhe Tivarin), arritėn tė merrnin kėshtjellėn e Dejės dhe atė tė Shasit dhe i mbajtėn ato pėr disa vjet, deri kur L. Dukagjini dhe Venediku nėnshkruan traktatin e paqes tė 19 shkurtit 1459.

    Mbrojtja e Krujės gjatė Rrethimit I (korrik-tetor 1450)
    Fushata ushtarake e sulltan Muratit II kundėr Shqipėrisė gjatė vitit 1448 nuk dha pėrfundimet e dėshiruara prej tij. Ishte e natyrshme qė, pas fitores sė vitit 1448 kundėr ushtrisė sė Huniadit, sulltani do tė kėrkonte shkatėrrimin e forcave shqiptare. Nė mars tė vitit 1449 ai pushtoi qytetin e Artės dhe zotėrimet e despotit tė Artės, Leonardit I (IV) Toko (1448 - 1479), qė kishte lidhje me Skėnderbeun, u reduktuan nė Shqipėrinė e Poshtme nė Angjelokastėr, Vonicė e Varnacė, si dhe nė ishujt Leukadė, Qefaloni e Xantė. Prandaj Skėnderbeu i pėrshpejtoi masat pėr forcimin e mbrojtjes sė vendit. U riparuan kėshtjellat, tė cilat u pėrforcuan edhe me luftėtarė e armatime.
    Pėr fuqizimin e mbrojtjes sė viseve lindore, ushtria shqiptare e komanduar nga Skėnderbeu u pėrpoq tė ēlironte kėshtjellėn e Sopotnicės (Sfetigradin). Nė kėtė aksion morėn pjesė me repartet ushtarake tė tyre edhe Gjergj Arianiti, Moisi Arianiti (Golemi) e Zahari Gropa. Sopotnica u sulmua nga forcat shqiptare gjatė vitit 1449, por nuk e morėn dot. Pėrpjekjet e sundimtarėve shqiptarė pėr tė rivendosur pushtetin e tyre nė rajonet e Sopotnicės e tė Ohrit nuk reshtėn.
    Pėr forcimin e aftėsisė mbrojtėse tė vendit, rėndėsi kishin edhe marrėdhėniet me Venedikun. Nė prill tė vitit 1449 Skėnderbeu dėrgoi nė Venedik pėrfaqėsuesit e vet pėr t`i kėrkuar Senatit tė Republikės ratifikimin e traktatit tė paqes tė tetorit 1448, si dhe autorizimin qė ai tė mobilizonte luftėtarė nga banorėt e zotėrimeve veneciane nė Shqipėri. Gjithashtu Skėnderbeu i kėrkoi Republikės sė Shėn Markut tė pėrforconte Shkodrėn e zotėrimet e tjera pėr tė penguar kalimin nėpėr to tė ushtrive osmane qė tė mos sulmonin prapa krahėve forcat shqiptare. Kėto kėrkesa Senati i Venedikut i pranoi, kurse nuk pranoi bashkėpunimin ushtarak me Skėnderbeun, qė do tė ēonte nė prishjen e traktatit tė paqes sė nėnshkruar me sulltan Muratin II.
    Sulmi i trupave osmane kundėr Shqipėrisė nuk vonoi. Nė vitin 1450 sulltan Murati II ndėrmori njė fushatė ushtarake shumė tė fuqishme, duke angazhuar nė tė gjithė ushtrinė e Perandorisė. Sipas burimeve tė kohės, qė pėrmendin Rrethimin I tė Krujės, numri i trupave osmane arrinte nė l00 mijė veta. Por, sipas rrėfimeve tė bashkėkohėsve qė kanė njohur nga afėr organizimin e ushtrisė osmane, numri maksimal i trupave tė rregullta qė mund tė merrte pjesė nėpėr beteja larg viseve tė tyre ishte rreth 30 mijė veta.
    I njoftuar me kohė pėr lėvizjen e ushtrisė armike, Skėnderbeu pėrfundoi masat mbrojtėse. Nė vende tė sigurta malore dhe nė qytetet e fortifikuara bregdetare ai strehoi popullsinė e paaftė pėr luftė, grumbulloi bagėtinė dhe prodhimet bujqėsore nė vende tė sigurta. Nė vjeljen, grumbullimin dhe transportimin e prodhimeve bujqėsore nė ndihmė tė popullsisė vuri ushtrinė. Prodhimet bujqėsore tė paarrira u asgjėsuan, qė armiku tė mos kishte mundėsi furnizimi me to.
    Skėnderbeu mobilizoi popullsinė e aftė pėr luftė dhe organizoi njė ushtri tė fuqishme. Forcat ushtarake ai i ndau nė tri pjesė. Nėn komandėn e Kont Uranit vendosi nė kėshtjellėn e Krujės 1 500 luftėtarė vullnetarė tė sprovuar. Mijėra tė tjerė i organizoi nė formė ēetash qė tė vepronin nė tė gjithė vendin, sidomos pranė rrugėve pėr tė penguar furnizimin e trupave armike me ushqime e mallra tė tjera, duke sulmuar sidomos karvanet e furnizimit tė tyre. Nga kėto mė tė rėndėsishmet ishin forcat e Gjergj Arianitit, qė do tė vepronin kryesisht pėrgjatė Rrugės Mbretėrore (Egnacia). Detyra mė e rėndėsishme iu caktua 8 mijė luftėtarėve qė u vunė nėn komandėn e drejtpėrdrejtė tė Skėnderbeut. Kėta do tė qėndronin kryesisht nė rrethinat e Krujės dhe do tė sulmonin pa ndėrprerė ushtrinė osmane qė tė mos e lejonin atė tė pėrqendrohej me tė gjitha forcat kundėr mbrojtėsve tė kėshtjellės sė saj.
    Gjatė verės sė vitit 1450 u grumbulluan nė Manastir rreth 30 mijė veta, qė ishte numri maksimal i tė gjitha forcave ushtarake tė Rumelisė e tė Anadollit, tė cilat mund tė grumbulloheshin dhe tė merrnin pjesė nė luftime larg vendbanimeve tė tyre. Ata u vunė nėn komandėn e sulltan Muratit II, i cili, ashtu si para dy vjetėsh nė Sopotnicė, kishte me vete edhe tė birin 23-vjeēar, sulltanin e ardhshėm, Mehmetin II. Nė fund tė muajit korrik 1450, sulltan Murati II iu drejtua viseve tė lira shqiptare. Trupat osmane ishin tė pajisura me mjete ushtarake tė shumta e nga mė modernet pėr kohėn, duke pėrfshirė edhe metal pėr derdhjen e topave.
    Ushtria osmane ndoqi Rrugėn Mbretėrore (Egnacia). Gjatė marshimit nė drejtim tė viseve perendimore trupat osmane u gjendėn nėn sulmet e pandėrprera tė luftėtarėve tė Gjergj Arianitit qė vepronin nė formėn e ēetave. Ushtria osmane kudo ku kaloi, vinte nė dukje kronisti bashkėkohor bizantin L. Halkokondili, "dogji, duke i vėnė zjarrin ēdo gjėje qė takonte". Ajo depėrtoi nė thellėsi tė vendit, iu drejtua Krujės dhe i ngriti ēadrat nė fushėn qė shtrihej nė perėndim tė saj. Nėnkuptohet se njė pjesė e viseve lindore tė zotėrimeve tė Kastriotėve e tė Arianitėve, nėpėr tė cilat lėviznin ushtritė pushtuese, pėrkohėsisht kaloi nėn kontrollin osman.
    Pėrballė ushtrisė sė fuqishme osmane, sulltan Murati II mendoi se shqiptarėt ishin ligėshtuar, prandaj u kėrkoi mbrojtėsve tė kėshtjellės sė Krujės dorėzimin e saj pa luftė. Ai i propozoi Kont Uranit njė shumė tė madhe tė hollash dhe mbrojtėsve paprekshmėri gjatė largimit nga kėshtjella. Por kėto oferta u refuzuan prej shqiptarėve. Atėherė Murati II urdhėroi pushtimin me luftė tė kėshtjellės sė Krujės. Pranė mureve tė saj osmanėt derdhėn topa tė fuqishėm. Me to u rrahėn muret kėshtjellės, njė pjesė e tė cilave sė bashku me portėn e hyrjes u dėmtua. Pas bombardimit osmanėt u vėrsulėn drejt mureve tė dėmtuara, por ndeshėn nė "murin" e pamposhtur tė mbrojtėsve tė saj, tė cilėt me luftėn dhe qėndresėn e tyre, nuk i lanė tė hynin nė kėshtjellė.
    Nga jashtė Skėnderbeu me luftėtarėt e vet godisnin pareshtur dhe befasishėm ushtrinė armike, nga drejtime tė ndryshme, ditėn e natėn, dhe shpesh e sulmonin atė njėkohėsisht nė disa drejtime. Me ta bashkėvepronin edhe mbrojtėsit e Krujės. Shpesh kėta dilnin nga kėshtjella dhe sulmonin befasishėm ose u kundėrpėrgjigjeshin goditjeve tė trupave osmane.
    Duke parė humbjet e mėdha tė ushtrisė sė tij prej luftėtarėve tė Skėnderbeut, sulltan Murati II urdhėroi asgjėsimin e tyre, duke i ndjekur kudo edhe nėpėr male. Por ekspeditat malore u shkaktuan trupave osmane humbje tė rėnda. Gjendja e tyre filloi tė pėrkeqėsohej gjithnjė e mė shumė edhe nga mungesa e ushqimeve dhe e mallrave tė tjera, sepse karvanet e furnizimit qė vinin nga Lindja nuk mund tė qarkullonin pėr shkak tė sulmeve shfarosėse tė ēetave tė shumta shqiptare. Nevojat e ushtrisė pėr ushqime e mallra tė tjera, sulltan Murati II u pėrpoq t'i plotėsonte duke u furnizuar prej tregtarėve venecianė nėpėrmjet Durrėsit e Shkodrės. Skėnderbeu protestoi pranė qeveritarėve tė Republikės sė Venedikut dhe, pasi tregtarėt e saj vazhduan tė furnizonin me mallra trupat osmane, atėherė ushtria shqiptare nisi sulmet kundėr karvaneve tė tyre.
    Lufta nėn muret e Krujės vazhdoi gjatė katėr muajve. Osmanėt e mbajtėn vazhdimisht tė rrethuar kėshtjellėn e Krujės dhe e sulmuan shumė herė atė pėr ta pushtuar, por mbrojtėsit e saj qėndruan deri nė fund. Ushtria osmane, sipas burimeve historike, pati me mijėra tė vrarė. Pasi humbi shpresat pėr mposhtjen e shqiptarėve, Murati II kėrkoi tė arrinte njė marrėveshje paqeje me Skėnderbeun, por ajo u refuzua. Duke pasur njė ushtri tė demoralizuar dhe tė lodhur, nė mesin e muajit tetor 1450, me fillimin e stinės sė shirave dhe afrimit tė dimrit, sulltan Murati II e ndėrpreu fushatėn ushtarake. Gjatė rrugės sė kthimit, derisa kaluan tokat shqiptare, ushtritė osmane u shoqėruan nga goditjet e pandėrprera tė luftėtarėve shqiptarė. Me disfatėn e rėndė ushtarake qė pėsoi nėn muret e Krujės, mbylli jetėn nė vitin 1451 Murati II, njė nga sulltanėt mė tė shquar, qė me luftėra tė vazhdueshme zgjeroi mjaft kufijtė e Perandorisė Osmane.
    Lufta pėr mbrojtjen e Krujės mė 1450 ishte njė nga fitoret mė tė shkėlqyera tė shqiptarėve kundėr fuqisė ushtarake mė tė madhe e mė agresive tė kohės. Fitorja pati jehonė tė madhe nė Shqipėri dhe nė vende tė ndryshme tė Evropės. Brenda vendit ajo forcoi mė tej besimin e shqiptarėve pėr vazhdimin me sukses tė luftės ēlirimtare dhe ndikoi nė rritjen autoritetit tė Skėnderbeut si udhėheqės ushtarak e politik i vendit qė po mbronte lirinė e tyre. Nga ana tjetėr, ajo tregoi domosdoshmėrinė e zgjerimit tė frontit tė luftės antiosmane, duke pėrfshirė edhe shtetet e tjera evropiane. Nė rrafsh ndėrkombėtar ngjarjet e vitit 1450 ndikuan nė rritjen e vlerėsimit pėr rolin e shqiptarėve si faktor parėsor nė kuadrin e pėrgjithshėm tė luftės antiosmane qė zhvillohej nga vende tė ndryshme. Nė opinionin e pėrgjithshėm evropian Skėnderbeu vlerėsohej si njė nga personalitetet mė tė shquara tė kohės. Ky opinion gjendet i shprehur edhe nė njė letėr qė, me rastin e fitores sė vitit 1450, Senati i Raguzės i dėrgoi heroit shqiptar: "nuk gjejmė fjalė tė mjaftueshme pėr tė lavdėruar e admiruar madhėshtinė e pabesueshme tė shpirtit tuaj, menēurinė e burrėrinė tuaj tė pashoqe ... Ju qėndruat me forca tė pakta kundėr njė armiku tė panumėrt turqish ... Qofshi pasqyrė e shembull pėr tė gjithė princat, pėr tė gjithė kombet e emri juaj le tė konsakrojė njė famė tė pėrjetshme!"

  19. #39
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Pėrpjekjet pėr ēlirimin e viseve jugperėndimore nė bashkėpunim me Mbretėrinė e Napolit.
    Beteja e Beratit (26 korrik 1455)
    Luftimet e vitit 1450 pėr mbrojtjen e Krujės sollėn dėme e vėshtirėsi tė ndryshme, tė cilat duheshin kapėrcyer. Pas largimit tė ushtrive osmane, Skėnderbeu ndėrmori masa pėr rivendosjen e pushtetit tė tij nė viset lindore tė vendit, ku kishte potencialin kryesor ekonomik e njerėzor. Realizimi i njė detyre tė tillė kėrkonte mbėshtetjen e gjithanshme tė Gjergj Arianitit dhe bashkėrendimin e veprimeve ushtarake me tė. Prandaj Skėnderbeu forcoi lidhjet me Gjergj Arianitin, duke u martuar me vajzėn e tij nė vitin 1451.
    Skėnderbeu i kushtoi vėmendje forcimit tė mėtejshėm tė sistemit mbrojtės tė vendit. U ndėrmorėn punime pėr riparimin e pėrforcimin e kėshtjellave. Pėrpara hyrjes kryesore tė kėshtjellės sė Krujės u bėnė ndėrtime tė veēanta parapritėse pėr tė mbrojtur muret e saj prej goditjeve tė artilerisė. Nė vijim tė punimeve nė sistemin mbrojtės dhe rreth 20 km (30 mijė hapa sipas M. Barlecit) larg Sfetigradit, diku nė rajonin e Mokrės, ndoshta nė rrjedhjen e mesme tė lumit Treska dhe nė jug tė krahinės sė Poreēes, shqiptarėt ndėrtuan kėshtjellėn e Modrishės (Modrishta) pėr tė penguar kalimin e trupave osmane nė thellėsi tė vendit nėpėrmjet rrugės Shkup-Kėrēovė. Ndėrkaq shqiptarėt kishin arritur tė rimarrin qytetin e Ohrit dhe rajonin e tij. Gjatė periudhės sė Skėnderbeut, mė tė shumtėn e viteve Ohri ka qenė nėn zotėrimin e shqiptarėve, prandaj njė lagje e tij pėr shekuj ka mbajtur emrin e Skėnderbeut.
    Ekspeditat ushtarake osmane kundėr Shqipėrisė nuk vonuan tė rifillonin. Sulltan Mehmeti II qė hipi nė fronin osman nė vitin 1451, pas vdekjes sė babait tė tij, dėrgoi kundėr Shqipėrisė dy ushtri gjatė vitit 1452.
    Ushtria e parė e pėrbėrė prej disa mijė luftėtarėsh nėn komandėn e Hamza Beut, pasi kaloi Mokrėn u fut nė luginėn e Modrishės dhe filloi tė ngjitej e lodhur nė drejtim tė kėshtjellės, lartėsitė rreth sė cilės ishin zėnė natėn nė fshehtėsi prej ushtrisė shqiptare. Kur pjesa kryesore e ushtrisė osmane ishte nė ngjitje, Skėnderbeu urdhėroi kėmbėsorinė e vet qė ta sulmonte. Pozicioni i favorshėm i luftimit pėr shqiptarėt, qė sulmonin nga lart poshtė, i dėmtoi rėndė forcat armike. Ndėrkohė kalorėsia shqiptare me Skėnderbeun nė krye dhe Hamza Kastriotin kaloi me tė shpejtė nė luginė dhe u ndėrpreu rrugėn e tėrheqjes forcave armike, tė cilat pėsuan njė katastrofė tė vėrtetė. Shumica e tyre u vranė dhe shumė tė tjerė ranė robėr bashkė me komandantin e tyre Hamza Beun.
    Disa muaj mė vonė kundėr Shqipėrisė u dėrguan mijėra ushtarė tė tjerė osmanė tė komanduar nga Debrea. Skėnderbeu vendosi t'i sulmonte befasisht. I shoqėruar nga Hamza Kastrioti e Moisi Golemi (Arianiti), nė krye tė 6 mijė kalorėsve marshoi gjatė natės me shpejtėsi drejt vendndodhjes sė kampit armik. Meqė forcat osmane diktuan afrimin e shqiptarėve, Skėnderbeu i sulmoi ato menjėherė e nga drejtime tė ndryshme dhe i shpartalloi keqas, duke vrarė dhe komandantin e tyre, Debrenė. M. Barleci rrėfen se beteja u zhvillua nė fushėn e Pollogut qė, sipas tij, kufizohej me qytetin e Shkupit dhe me Mokrėn. Sipas pėrshkrimit tė tij, vendbeteja duhet kėrkuar diku nė rrjedhjen e poshtme tė lumit Treskė ose nė pjesėn veriperėndimore tė fushės sė Shkupit qė kufizohet me Dervenin. Nė burimet historike tė shek. XV emri i Pollogut ndeshet vetėm pėr njė fshat tė vilajetit tė Manastirit.
    Mbrojtja e viseve shqiptare tė ēliruara dhe e ardhmja e tyre vareshin nė njė farė mase nga situata politike dhe ushtarake nė Shqipėrinė e Poshtme dhe Lindore, qė ishin nėn pushtimin osman. Dėbimi i pushtuesve nga kėto rajone ishte njė kėrkesė e domosdoshme dhe e pėrbashkėt e tė gjithė shqiptarėve, kudo qė banonin nė vise tė ēliruara apo edhe tė pushtuara.
    Pas luftimeve tė vitit 1450, Skėnderbeu dhe fisnikėt e tjerė shqiptarė u pėrpoqėn energjikisht tė gjenin rrugėt sa mė tė frytshme pėr tė pėrballuar kėrcėnimin osman. Nė kėtė drejtim ata u pėrpoqėn tė forconin lidhjet me vendet e tjera, qė t`i angazhonin kėta nė luftėn antiosmane. Skėnderbeu i kėrkoi Republikės sė Venedikut qė, nėn komandėn e tij, tė vendoste nė Krujė njė numėr ushtarėsh tė saj. Por kjo kėrkesė, qė e angazhonte Venedikun nė luftėn antiosmane, nuk u pranua prej Senatit tė tij, i cili, pėr mė tej, mė 1451 ripėrtėriu me sulltanin e ri, Mehmetin II, traktatin e paqes qė ishte nėnshkruar me Muratin II.
    Synimi i shqiptarėve pėr ēlirimin e viseve jugore tė vendit, gjeti mbėshtetjen e mbretėrisė sė Napolit, e cila nėpėrmjet tokave shqiptare mund tė sulmohej lehtėsisht prej trupave osmane. Prandaj mbreti Alfonsi V synonte tė shtrinte influencėn e vet nė Ballkanin Perėndimor. Ai u lidh me shumė sundimtarė tė kėtyre viseve dhe u premtoi atyre pėrkrahje materiale, me kusht qė tė njihej si kryezot i krahinave qė do tė ēliroheshin me ndihmėn e tij.
    Si forcė kryesore pėr dėbimin e osmanėve nga Ballkani, Alfonsi V shihte shqiptarėt. Nė njė projekt drejtuar Papės nė vitin 1451, ai e konsideronte tė mjaftueshėm dėrgimin prej tij tė njė mijė ushtarėve pėr tė ndihmuar Skėnderbeun e fisnikėt e tjerė shqiptarė pėr ēlirimin e viseve jugperėndimore qė ishin nėn pushtimin osman. Shqiptarėt u pėrpoqėn tė siguronin nga mbreti Alfonsi V ndihma nė ushtarė dhe nė mjete luftarake tepėr tė nevojshme sidomos pėr marrjen e kėshtjellave dhe ēlirimin e viseve tė pushtuara.
    Pėr tė konkretizuar bashkėpunimin shqiptaro-napolitan, fisnikėt shqiptarė nėnshkruan me oborrin napolitan disa traktate bashkėpunimi, siē ishte ai i 26 marsit 1451, i nėnshkruar nga pėrfaqėsuesit e Skėnderbeut, traktati i 7 qershorit 1451, i nėnshkruar nga pėrfaqėsuesit e Gjergj Arianitit, si dhe traktate tė tjera tė nėshkruara nga pėrfaqėsuesit e Muzak Topisė, tė Gjon Muzakės etj. Nė tė gjitha kėto traktate si problem qendror ishte ēlirimi i viseve tė Shqipėrisė sė Poshtme. Sipas tyre, viset qė do tė ēliroheshin me ndihmėn e trupave napolitane, do tė njihnin si kryezot tė tyre mbretin Alfonsi V (traktati i 26 marsit). Nė traktatin e 7 qershorit ishin shėnuar gjithashtu mėnyra se si do tė ndaheshin viset shqiptare, pasi tė ēliroheshin. Gjergj Arianiti do tė merrte Kaninėn, Vlorėn me rrethinat dhe do tė gėzonte njė sėrė tė drejtash mbi qytetin dhe krahinėn e Beratit. Pėrfaqėsuesi i Gjergj Arianitit, qė nėnshkroi traktatin, do tė merrte krahinėn e Vagenetisė (Ēamėrisė). Nė kuadrin e kėtyre pėrpjekjeve u pėrfshinė edhe Simon Zenebishi me tė birin, Alfonsin, tė cilėt qenė kthyer nga emigracioni dhe u vendosėn nė zonėn bregdetare pranė Butrintit.
    Shqiptarėt qė banonin nė viset e pushtuara e vazhduan nė forma tė ndryshme luftėn kundėr osmanėve edhe nėn ndikimin e fuqishėm tė ngjarjeve qė zhvilloheshin nė pjesėn e ēliruar tė vendit. Nė dokumentet osmane tė atyre viteve pėrmenden nė rajonet e pushtuara fshatra tė tėra shqiptare si kryengritėse e rebele, spahinj tė zhdukur e qė kishin braktisur timaret, spahinj qė nuk pranonin tė merrnin pjesė nė fushatat ushtarake kundėr tokave tė lira shqiptare, spahinj shqiptarė tė cilėsuar si "tradhtarė" qė ishin bashkuar me luftėtarėt dhe me prijėsat shqiptarė, si me Gjergj Arianitin etj.
    Si rrjedhojė e qėndresės qė zhvillohej nė Shqipėrinė e Poshtme, disa krahina malore si Kurveleshi, Himara, Kėlcyra, Leskoviku e ndonjė tjetėr, prej kohėsh qėndronin thuajse krejtėsisht tė lira. Nė vitet 50 u ēlirua zona bregdetare pranė Butrintit, me qendėr kėshtjellėn e Kastrovilės (Ēamėri). Nė tė u vendosėn trashėgimtarė tė familjes sundimtare tė Zenebishėve qė pėrpiqeshin tė zgjeronin zonėn e lirė. Gjatė viteve 1452 e 1453 Stefan Gjurashi (Cėrnojeviēi) organizoi disa aksione tė suksesshme kundėr ushtrisė sė Gjergj Brankoviēit, zgjeroi zotėrimet e tij deri nė Moraēė dhe shtiu nė dorė Medunin.
    Pėr tė lehtėsuar zbarkimin e trupave napolitane, qė do tė merrnin pjesė nė luftė pėr ēlirimin e viseve shqiptare, u krijua njė lidhje detare e veēantė me mbretėrinė e Napolit. Pėr kėtė qėllim nė jug tė Durrėsit u rindėrtua kėshtjella e Kepit tė Lagjit (kalaja e Turrės). Pas disa vitesh, po pėr tė lehtėsuar komunikimin nėpėrmjet detit me vendet e tjera, Skėnderbeu ndėrtoi njė kėshtjellė nė Kepin e Rodonit.
    Si qendėr e parė pėr t`u ēliruar nė bashkėpunim me forcat napolitane u mendua jo rastėsisht Berati, qė ishte kufitar me krahinat e lira. Ēlirimi i tij, si qendėr shumė e fortifikuar, krijonte rrethana shumė tė favorshme pėr dėbimin e pushtuesve nga krahinat e tjera nė lindje, nė perėndim e nė jug tė Beratit dhe do tė sillte izolimin e njė baze tjetėr shumė tė rėndėsishme ushtarake e administrative tė pushtuesve, Kaninėn, duke i prerė kėsaj rrugėt e komunikimit tokėsor me viset e tjera qė ishin nėn pushtimin osman.
    Aksioni pėr ēlirimin e Beratit jo rastėsisht pėrkoi dhe u zhvillua i ndėrvarur me pėrpjekjet energjike tė sulltan Mehmetit II dhe tė administratės qendrore osmane pėr shtrirjen e konsolidimin e pushtimit osman nė rajonet lindore e veriore tė viseve tė lira shqiptare, si dhe nė rajonin e Fushė-Dardanisė dhe tė pjesės jugore tė luginės sė Moravės. Pėrpjekje intensive pėr pushtimin e kėtyre rajoneve osmanėt i ndėrmorėn sidomos gjatė viteve 1454-1455, pasi ata kishin marrė mė 29 maj 1453 Konstandinopojėn, e cila konsiderohej e papushtueshme prej fortifikimeve tė fuqishme qė kishte. Rėnia e saj tronditi forcat antiosmane tė kohės, kudo qė ato vepronin, dhe shėnoi fundin e Perandorisė Bizantine. Pėrkrah forcave osmane nė luftėn pėr pushtimin e Konstandinopojės mori pjesė edhe ushtria e Gjergj Brankoviēit.
    Nė vitin 1454 sulltan Mehmeti II rrethoi qytetin mė tė rėndėsishėm e mė tė fortifikuar tė Kosovės pas Shkupit, Novobėrdėn, emri i sė cilės njihej mirė nė vendet e tjera pėr prodhimin e arit e tė argjendit. Pas njė bombardimi 40-ditor me topa tė mėdhenj dhe premtimit se mbrojtėsve e banorėve tė saj u garantohej jeta, Novobėrda u dorėzua mė 1 qershor 1455 dhe me kėtė mori fund periudha e lulėzimit tė saj si qytet. Novobėrda u braktis masivisht dhe njė pjesė e banorėve ndoshta u vranė. Sipas njė regjistri osman tė vitit 1455, nė roje tė fortesės sė Novobėrdės si specialistė armėsh tė ndryshme, si hekurpunues, marangozė e muratorė, qė kujdeseshin pėr mirėmbajtjen e saj, ishin gjithsej 27 kryefamiljarė tė krishterė dhe 60 familje myslimane. Kėta tė fundit ishin vendosur nė Novobėrdė, duke ardhur nga rajone tė ndryshme tė Rumelisė, pėr tė garantuar praninė e pushtetit osman aty.
    Lajmi pėr rėnien e Novobėrdės, njė qytet ky qė njihej shumė edhe jashtė kufijve tė Shqipėrisė, qe tronditės dhe u prit me shqetėsime edhe nė vende tė tjera, si nė Hungari, nė Itali etj. Pas marrjes sė Novobėrdės, osmanėt pushtuan edhe qytete tė tjera tė Fushė-Dardanisė.
    Gjatė verės sė vitit 1455, 12 mijė luftėtarė shqiptarė dhe 500 ushtarė tė mbretėrisė sė Napolit rrethuan Beratin dhe nisėn sulmet pėr marrjen e tij. Forcat osmane, qė gjendeshin nė kėshtjellė, hynė nė bisedime me shqiptarėt pėr dorėzimin e saj dhe kėrkuan paraprakisht njė armėpushim prej njė muaji, kėrkesė qė u pranua vetėm pėr 15 ditė. Ata shpresuan jo mė kot qė ushtritė osmane do t'u vinin nė ndihmė, sepse ato tashmė ishin tė lira pas marrjes sė Novobėrdės.
    Duke vlerėsuar pozitėn kyēe tė Beratit dhe rrjedhimet qė do tė kishte humbja e tij, sulltani largoi nga Fushė-Dardania mijėra ushtarė osmanė dhe i nisi pėr tė sulmuar forcat shqiptare qė kishin rrethuar kėshtjellėn e Beratit. Nė krye tė tyre vuri tre komandantė tė shquar, njohės shumė tė mirė tė viseve shqiptare, tė cilėt mė parė kishin qenė kėtu si sanxhakbejlerė: Isa Beun, Hamza Beun dhe Sebalian. Pėr tė mos u diktuar prej luftėtarėve shqiptarė qė mbanin tė rrethuar kėshtjellėn e Beratit, ata nuk i kaluan trupat nga rruga e zakonshme e luginės sė Shkumbinit, por u grumbulluan nė Manastir dhe ndoqėn rrugėn qė tė ēonte nė fushėn e Korēės. Duke udhėtuar nėpėr lugina e rrugė qė ishin larg qendrave kryesore tė banimit dhe qė thuajse nuk pėrdoreshin mė, trupat osmane u futėn natėn nė kėshtjellėn e Beratit, pa u vėnė re prej luftėtarėve tė Muzak Topisė dhe ushtarėve napolitanė qė ishin vendosur nė atė drejtim nga kalonte rruga e marshimit tė osmanėve.
    Nė pasditen e 26 korrikut 1455 pesė mijė luftėtarėt e Muzak Topisė dhe 500 ushtarėt napolitanė, kur ishin fare tė shkujdesur e tė shpėrndarė, u sulmuan prej ushtrisė osmane dhe u asgjėsuan thuajse tėrėsisht. Sapo u njoftuan pėr sulmin e papritur tė ushtrisė osmane, Skėnderbeu dhe Gjergj Arianiti, qė me 7 mijė luftėtarėt e tyre ishin larg e nė drejtimin e kundėrt me vendin e betejės, shkuan menjėherė nė ndihmė tė Muzak Topisė, por, kur ata arritėn nė fushėn e luftės, gjithēka kishte pėrfunduar. Pėr mė tepėr trupat e Skėnderbeut e tė Gjergj Arianitit u gjendėn tė rrethuara dhe beteja rifilloi. Nė sajė tė heroizmit masiv tė luftėtarėve tė tyre dhe sidomos tė Skėnderbeut, qė u sul i pari mbi rrethuesit dhe veproi nė betejė njėkohėsisht si komandant e si ushtar, shqiptarėt pėrballuan sulmin osman, arritėn tė ēanin rrethimin dhe u larguan nga fusha e betejės. Shfarosja e ushtrisė sė Muzak Topisė nė betejėn e Beratit ishte humbja mė e rėndė qė pėsuan shqiptarėt gjatė luftės 25-vjeēare nėn udhėheqjen e Skėnderbeut.
    Edhe pas ngjarjeve tė Beratit, shqiptarėt nuk hoqėn dorė nga synimet pėr ēlirimin e viseve tė pushtuara. Nė dokumentet e vitit 1456 del se Skėnderbeu i vazhdoi lidhjet me Zenebishėt, qė pėrpiqeshin tė zgjeronin zonėn e ēliruar nė viset bregdetare tė Shqipėrisė sė Poshtme, me qendėr Kastrovilėn, ndėrkohė qė forcat e Mbretėrisė sė Napolit, pasi dėbuan osmanėt, morėn Himarėn. Skėnderbeu ndėrmori aksione pėr ēlirimin e kėshtjellave tė tjera, qė kanė mbetur anonime nė dokumentet e kohės. Dy vjet pasi e kishte humbur, Skėnderbeu u rimori osmanėve me forcėn e armėve, nė vitin 1457, qendrėn e rėndėsishme doganore e tregtare tė Myzeqesė, Pirgun, qė gjendej nė grykėderdhjen e lumit Seman. Bashkėpunimi i Skėnderbeut me banorėt e viseve tė pushtuara ishte tepėr i ngushtė dhe vazhdoi deri nė fund. Nė mesin e viteve 60 pėrmenden lidhjet e Skėnderbeut me despotin e Artės. Marrėdhėnie tė tilla Skėnderbeu vendosi edhe me shqiptarėt e viseve tė largėta, duke pėrfshirė edhe ata tė Moresė (Peloponezit), tė cilėt, kur kaluan nė Italinė e Jugut e nė Sicili edhe kėtu, nė vendbanimet e reja, ruajtėn ndėr shekuj kujtimin pėr Heroin Kombėtar dhe pėr ngjarjet e lavdishme tė shek. XV, dėshmi kjo e lidhjeve tė tyre me luftėn e bashkėkombėsve tė udhėhequr nga Skėnderbeu.



    Fitorja e ushtrisė shqiptare nė Ujėbardhė (1457)
    Pas betejės sė Beratit tė vitit 1455, gjendja e brendshme politike e Shqipėrisė u keqėsua pėrkohėsisht. Asgjėsimi i forcave tė Muzak Topisė nė Berat shkaktoi lėkundje e frikė te disa fisnikė shqiptarė, ndonjė prej tė cilėve kaloi edhe nė anėn osmane, siē ishte rasti i Moisi Golemit (Arianitit) dhe i Hamza Kastriotit.
    Moisi Golemi (Arianiti) i kishte zotėrimet nė Dibrėn e Sipėrme dhe kufitare me viset e pushtuara. I trembur nga disfata e Beratit dhe i bindur se bashkėpunimi me pushtuesin nuk do tė mbėshtetej prej banorėve tė zotėrimeve tė veta, ai iku fshehurazi nė oborrin osman. Pėr kėtė akt Moisiu u shpronėsua dhe zotėrimet e pasuria e tij kaluan nė duart e Skėnderbeut. Sulltan Mehmeti II i ngarkoi atij drejtimin e njė ushtrie pėr t`i dhėnė Skėnderbeut goditjen pėrfundimtare pas ngjarjeve tė Beratit, tė cilat ishin dobėsuar fuqinė ushtarake tė shqiptarėve. Nė fund tė pranverės sė vitit 1456, ushtria osmane e drejtuar nga Moisiu arriti nė fushėn e Oronikut pranė Ohrit dhe nė betejėn qė u zhvillua aty, u thye keqas prej forcave tė Skėnderbeut. Pa kaluar shumė kohė, i penduar pėr bashkėpunimin me osmanėt, Moisiu u kthye nė Shqipėri pėr tė luftuar besnikėrisht deri nė vdekje pėrkrah Skėnderbeut, i cili e fali dhe i riktheu menjėherė pronat e pasuritė e konfiskuara.
    Lėkundje tė tilla u shfaqėn edhe tek anėtarė tė rrethit familjar tė Skėnderbeut, tė cilėt ky i ndėshkoi ashpėr. Ai shpronėsoi Gjergj Stres Balshėn, djalė i motrės sė tij, i akuzuar pėr bashkėpunim me osmanėt. Kulmin kjo veprimtari e arriti me bashkėpunėtorin e ngushtė e nipin e Skėnderbeut, Hamza Kastriotin. Me sa duket, nė kėtė qėndrim ndikoi edhe humbja e shpresave prej tij pėr tė qenė trashėgimtari i Kastriotėve, meqenėse Skėnderbeut i lindi djalė. Hamzai kaloi nė anėn e osmanėve nė njė nga vitet mė kritike tė periudhės sė luftėrave tė Skėnderbeut.
    Me vdekjen e J. Huniadit nė vitin 1456 u shua qėndresa e hungarezėve, njė nga vatrat mė tė fuqishme tė luftės antiosmane nė Ballkan. I ēliruar nga presioni hungarez, sulltan Mehmeti II e pėrqendroi vėmendjen kundėr Shqipėrisė, i nxitur edhe nga premtimi i Hamza Kastriotit se me njė ushtri tė fuqishme mund t'i jepte grushtin pėrfundimtar Skėnderbeut.
    Nė korrik tė vitit 1457 u fut nė tokat shqiptare njė ushtri e fuqishme osmane (pėr tė cilėn burimet e kohės japin njė numėr tė ekzagjeruar prej 80 mijė vetash) nėn komandėn e Isa bej Evrenozit, i cili sapo kishte fituar njė pozitė krejt tė veēantė administrative pėr kontrollin e drejtpėrdrejtė tė rajoneve periferike lindore e veriore tė viseve qė ishin nėn kontrollin e Skėnderbeut dhe tė fisnikėve tė tjerė shqiptarė. Nė kėtė fushatė atė e shoqėronte Hamza Kastrioti, qė ishte njė njohės shumė i mirė i ushtrisė shqiptare dhe i artit tė saj luftarak. Prandaj Heroi shqiptar ndoqi kėsaj here njė taktikė krejt tė re.
    Skėnderbeu me luftėtarėt e vet si zakonisht zuri shtigjet nė trevat lindore tė Dibrės, ku priti afrimin e ushtrisė osmane. Pas disa ndeshjeve tė parėndėsishme me tė, ai e shpėrndau pėrkohėsisht masėn kryesore tė luftėtarėve shqiptarė dhe u tėrhoq nė mėnyrė tė tillė qė armiqtė tė bindeshin se i kishin shpartalluar shqiptarėt dhe se Skėnderbeu ishte braktisur prej luftėtarėve tė vet. Kjo manovėr e tij pati sukses tė plotė aq sa, mė 31 korrik 1457, qeveritari venecian i Durrėsit e njoftonte dukėn e Republikės se: "i madhėrishmi Skėnderbe ka marrė malet pėr tė shpėtuar kokėn dhe e kanė braktisur tė gjithė".
    Trupat osmane u futėn nė thellėsi tė vendit, zbritėn nė zonėn e Matit dhe nuk ranė nė gjurmėt e luftėtarėve shqiptarė, gjė qė i bindi se ushtria shqiptare vėrtet ishte shpartalluar. Mė 2 shtator tė vitit 1457, kur ushtarėt osmanė po pushonin tė shkujdesur nė fushėn e Ujėbardhės, pranė Mamurasit, Skėnderbeu, pasi grumbulloi dhe organizoi me shpejtėsi forcat e veta, e goditi befasisht ushtrinė armike nė disa drejtime. Tė ndodhura nė gjumin e mesditės, pa armė e me kuaj tė pashaluar, trupat osmane pėsuan njė katastrofė tė plotė. Shumica e tyre u vranė e ranė robėr nė duart e shqiptarėve.
    Fitorja i befasoi bashkėkohėsit, tė cilėt shkruanin ato ditė se "Skėnderbeu me njė grusht ushtarėsh theu, mposhti dhe dėrrmoi njė ushtri tė pamasė turqish", "thuhet se mė tepėr se 30 mijė turq u vranė ose u zunė rob prej tij" etj., etj. Midis robėrve tė shumtė ishte edhe Hamza Kastrioti, tė cilin Skėnderbeu e futi nė burgjet e Italisė dhe mė vonė e lejoi qė tė shkonte pėr tė banuar nė Turqi.
    Fitorja nė betejėn e Ujėbardhės pati rrjedhime pozitive tė shumanshme politike dhe ushtarake nė Shqipėri. Ajo ishte njė goditje vendimtare kundėr lėkundjeve nė gjirin e aristokracisė shqiptare dhe ndikoi nė forcimin e pushtetit politik tė Skėnderbeut mbi gjithė viset e lira shqiptare. Pas disfatės sė rėndė tė vitit 1457 nė betejėn e Ujėbardhės, sulltan Mehmeti II ndėrpreu pėrkohėsisht sulmet kundėr Shqipėrisė dhe vetėm nė vitet 60 do tė dėrgonte kundėr saj ushtri tė fuqishme.

    Regjistrimet kadastrale osmane tė viteve 50
    Angazhimi gjatė viteve 1448 dhe 1450 kundėr Skėnderbeut i tė gjithė potencialit ushtarak tė Perandorisė Osmane nėn drejtimin e vetė sulltan Muratit II bashkė me tė birin e tij, sulltanin e ardhshėm Mehmetin II, synonte nėnshtrimin me ēdo kusht tė viseve tė lira shqiptare. Nė kėto rrethana ai ngriti mbi lumin Vardar urėn e gurtė tė Shkupit. Masa energjike ndėrmori nė kėtė drejtim, pas ardhjes nė pushtet, sulltani i ri, Mehmeti II.
    Ekspeditat ushtarake kundėr viseve tė lira shqiptare gjatė viteve 1452-1455, ky sulltan i bashkėshoqėroi edhe me regjistrimet kadastrale tė rajoneve tė gjera shqiptare. Madje nė luftėn pėr nėnshtrimin e viseve shqiptare gjatė vitit 1455 u angazhua edhe vetė sulltan Mehmeti II, kampi i tė cilit, nė mesin e muajit qershor 1455, ishte vendosur nė fshatin Reēan tė Prizrenit, por kėtė qytet nuk e mori dot. Nė fillim tė vitit 1456 osmanėt pushtuan pėrkohėsisht Medunin.
    Pėr tė mbajtur viset e lira shqiptare nėn goditje ushtarake tė pandėrprerė, sulltan Mehmeti II krijoi njė njėsi administrative tė veēantė nė njė pjesė tė konsiderueshme tė tyre me afro 240 hase e timare pėrgjithėsisht tė mėdha dhe i shėnoi nė njė regjistėr kadastral tė veēantė. Nė tė u pėrfshinė rajonet e Gostivarit e tė Tetovės, tė Kaēanikut bashkė me njė pjesė tė rajonit tė Shkupit, tė Rrafshit tė Dukagjinit (pa qytetet e Prizrenit e tė Pejės, sepse osmanėt nuk kishin mundur t’i pushtonin), tė Zveēanit (Mitrovicės), tė Plavės e Gucisė, tė Jeliēes (Sanxhaku) etj., duke pėrfshirė edhe njė pjesė tė Bosnjės Jugore. Me kėtė organizim tė veēantė, qė nuk pati jetė tė gjatė, synohej tė shkėputeshin e nėnshtroheshin rajonet lindore e veriore tė viseve tė lira shqiptare, duke ia dhėnė ato nėn zotėrim Isa Beut, qė ky tė vepronte energjikisht pėr zotėrimin e tyre.
    Zeameti i Isa Beut prej rreth 150 fshatrave shtrihej nė tė gjitha krahinat e njėsisė administrative tė drejtuar prej tij, qė duhej t`i jepnin afro 800 000 akēe. Me zeamete tė tjera u pajisėn familjarėt e tij, madje edhe gruaja. Pjesa dėrrmuese e timareve iu shpėrnda personave tė afėrm me Isa Beun dhe qė i shėrbenin atij. Ky ishte apogjeu zyrtar i fuqisė ekonomike, politike e ushtarake tė Isa Beut si funksionar i lartė osman.
    Faktikisht pushteti i tij nuk u shtri mbi viset e sipėrpėrmendura, madje as nė vilajetin e Kalkandelenit (Tetovės) qė ishte mė afėr Shkupit dhe mė i begati nga rajonet e tjera, popullsia e tė cilit i paguante afro 500 000 akēe tatime Isa Beut e njerėzve tė tij. Nė kėtė vilajet, ndėr tė tjerė, kishin haset e tyre gruaja e tij dhe djali i tyre, Mehmet Ēelebiu, si dhe pėrfaqėsues tė famijeve tė njohura fisnike shqiptare, si Hasan bej Zenebishi, qė ishte subash i vilajetit tė Kalkandelenit, Jusuf ēelebi Muzaka (tė cilit pėr pak kohė iu dha nė zotėrim hasi i djalit tė Isa Beut), Kasem Dukagjini etj. Megjithėkėtė detyrat e tyre si funksionarė osmanė ata nuk i ushtruan dot pėr ndonjė kohė tė gjatė, sepse ai rajon mbeti thuajse vazhdimisht nėn kontrollin e Skėnderbeut. Banorėt e rrjedhjes sė sipėrme tė lumit Vardar kanė ruajtur nė kujtesė faktin se osmanėt i pushtuan kėto vise pas shumė luftimesh qė zgjatėn vite tė tėra. Mbrojtėsit e kėshtjellės sė Sobrit, qė kontrollonte rrugėn Shkup-Tetovė, pėrmenden vazhdimisht si tė vrarė. Si rrjedhojė, edhe numri i familjeve myslimane tė qytetit tė Tetovės erdhi duke u pakėsuar, ndėrkohė qė rritej numri i tyre nė Shkup, i cili mbeti nėn pushtimin e pandėrprerė osman. Nė kėtė kohė nė Shkup u bėnė shumė ndėrtime, midis tė cilave u dalluan mjaft vepra tė rėndėsishme arkitekturore dhe artistike. Gjatė shek. XV u ndėrtuan vepra monumentale tė gjinive tė ndryshme, si ndėrtime mbrojtėse dhe inxhinierike, ndėrtimet e kultit dhe ndėrtime tė arkitekturės popullore si ēarshi, hane, banesa etj. Midis kėtyre veprave shquhen Ura e gurtė nė lumin Vardar (Shkup), xhamitė e sulltan Muratit II, tė Isa Beut, Mustafa Pashės etj., banjat publike tė Isa Beut e tė Daut Pashės, ujėsjellėsi i Mustafa Pashės, hanet e Sulės e tė Kapanit etj.
    Pėr tė kompensuar pozitėn administrative, politike dhe ekonomike tė projektuar pėr Isa Beun, por qė nuk pati sukses, ai u emėrua subash i vilajetit tė Shkupit, siē e tregon njė shėnim i shkruar nė muajin qershor tė vitit 1457 nė regjistrin kadastral pėrkatės. Ndėrsa subashi i mėparshėm i Shkupit kishte njė has qė i jepte mė pak se 100 000 akēe tė ardhura vjetore, Isa Beut iu dha njė has qė i siguronte afro 240 000 akēe nė vit, tė ardhura kėto shumė mė tė vogla nga ato tė postit tė mėparshėm.
    Krahas njėsisė administrative nė zotėrim tė Isa Beut, sulltani krijoi gjatė vitit 1455 nė rajonin e Fushė-Dardanisė e mė gjerė njė njėsi administrative tė dytė, tė emėrtuar "Vilajeti i Vukut", sipas emrit tė ish-sundimtarit, Vuk Brankoviēit. Ky vilajet kishte 8 nahije dhe afro 180 timare. Nahijet mė tė mėdha pėr nga numri i fshatrave ishin Labi (Llapi) me 229 fshatra, Vuēiterni me 137, Morava me 128, Topolnica me 81, Klopotniku me 42 dhe Prishtina me 40 fshatra. Gjatė vitit 1455 u ndėrmorėn regjistrime kadastrale osmane edhe nė rajone tė tjera, si nė Sanxhakun Shqiptar etj.
    Regjistrimet e mėsipėrme mbetėn pėr shumė vjet akte formale. Prandaj mė 1458, 1459 dhe 1463 u angazhua sėrish vetė sulltan Mehmeti II pėr nėnshtrimin e rajoneve tė mėsipėrme, duke pushtuar, ndoshta pėrkohėsisht, Prizrenin nė vitin 1458, mė pas Lipjanin, Vuēiternin dhe nė vitin 1463 Pejėn.
    Gjatė viteve 1454-1456 pushtohet thuajse krejtėsisht Despotati serb i Gjergj Brankoviēit, i cili ishte lidhur ngushtėsisht me oborrin osman, si nėpėrmjet vasalitetit ashtu edhe lidhjeve martesore. Nė dhjetor tė vitit 1456 vdiq si i mėrguar nė Hungari Gj. Brankoviēi dhe pas dy vjetėsh, nė janar tė vitit 1458, vdiq edhe djali e trashėgimtari i tij Llazari. Nė mars tė vitit 1458 osmanėt pushtuan kryeqytetin e Rashės, Smederevėn, por po atė muaj banorėt i dėbuan pushtuesit nga qyteti i tyre. Djali i mbretit Thoma Tomasheviq tė Bosnjės, Stefani, u martua me vajzėn e Llazar Brankoviēit dhe, me ndihmėn e oborrit hungarez e si vasal i tij, u shpall despot i Rashės nė mars tė vitit 1459. Kundėrveprimi osman qe i menjėhershėm dhe despoti Stefan nė qershor tė atij viti e braktisi pėrfundimisht shtetin serb tė Rashės dhe nė vitin 1461 u bė mbret i Bosnjės.
    Gjatė vitit 1463 sulltan Mehmeti II ndėrmori fushata ushtarake shumė tė fuqishme pėr nėnshtrimin e Ballkanit; pushtoi Bosnjėn, Morenė (Peloponezin) dhe emėroi masivisht timarlinj tė rinj nė viset shqiptare pėr t`i rivendosur ato nėn pushtetin e tij. Pėr tė mbajtur tė nėnshtruar Bosnjėn, sulltani u pėrpoq tė vendoste nėn kontrollin e tij kėshtjellat pranė rrugėve kryesore qė tė ēonin nė Bosnjė, si Zveēanin, Jeliēėn (Pazarin e Ri) etj. Edhe pse pėr ruajtjen e kėtyre kėshtjellave sulltan Mehmeti II caktoi spahinj tė rinj, ai realisht nuk arriti t`i fuste nėn kontroll tė plotė rajonet e ish-njėsisė administrative, qė nė vitet 50 ia kishte dhėnė Isa Beut pėr t`i administruar.
    Skėnderbeu vazhdoi tė pėrkujdesej pėr viset veriore shqiptare. Nė fillim tė muajit shtator tė vitit 1464, ai i nisi trupat e veta nė drejtim tė Sjenicės, nė viset e ish-Despotatit tė Rashės, dhe u ndesh me trupat osmane, tė cilat i shpartalloi pėrfundimisht. Ky aksion ushtarak i suksesshėm i Skėnderbeut u ndėrmor nė kuadrin e rigjallėrimit tė bashkėpunimit tė tij me Hungarinė. Nga fundi i vitit 1463 deri mė 1465 mbreti Matia Korvini i Hungarisė ndėrmori njė varg aksionesh luftarake kundėr osmanėve nė Bosnjė dhe arriti tė ēlironte Bosnjėn Veriore.

  20. #40
    i/e regjistruar Maska e shendelli
    Anėtarėsuar
    03-12-2002
    Vendndodhja
    hene
    Mosha
    39
    Postime
    345
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    3. FORMIMI I SHTETIT TĖ BASHKUAR SHQIPTAR NĖN DREJTIMIN E
    GJERGJ KASTRIOTIT-SKĖNDERBEUT

    Forcimi i pushtetit qendror tė Skėnderbeut
    Kryengritja fitimtare e nėntorit tė vitit 1443 dhe Kuvendi i fisnikėve shqiptarė i mbajtur nė mars tė vitit 1444 nė Lezhė, sollėn ndryshime rrėnjėsore nė organizimin administrativ, politik e ushtarak tė viseve tė ēliruara shqiptare. Kuvendi i Lezhės realizoi tė parin bashkim tė gjerė politik e ushtarak tė vendit nė formėn e njė aleance ndėrmjet pėrfaqėsuesve kryesorė tė aristokracisė shqiptare. Organi mė i lartė qendror i kėtij bashkimi u bė Kuvendi i fisnikėve. Organe tė pėrhershme tė Besėlidhjes ishin kryetari i saj, ushtria dhe arka e pėrbashkėt, nė krye tė tė cilave u caktua njė njeri i vetėm, Skėnderbeu.
    Vendimet e Kuvendit i dhanė mbėshtetje ligjore e morale pozitės sė veēantė tė Skėnderbeut, si kryetar i Besėlidhjes, nė marrėdhėniet me fisnikėt e tjerė shqiptarė. Kėtė pozitė ai e shfrytėzoi pėr tė bashkuar sa mė organikisht viset e lira shqiptare, nėpėrmjet forcimit tė pareshtur tė autoritetit tė pushtetit tė tij. Si kryetar i Besėlidhjes ai ushtronte tė drejtėn pėr t'i thirrur ose jo nė Kuvend anėtarėt e saj.
    Pėr nevojat e mbrojtjes e tė vijimit tė luftės, anėtarėt e Besėlidhjes pranuan krijimin e organeve qendrore, tė pėrqendruara nė njė dorė tė vetme, nė atė tė Skėnderbeut. Vendimet e Kuvendit i ngarkonin ata me detyrime politike, ushtarake e ekonomike. Kėshtu, nė luftė kundėr Venedikut gjatė viteve 1447-1448 morėn pjesė edhe personalitete drejtuese, tė cilėve nuk u ishin cenuar drejtpėrdrejt interesat nga pushtimi venecian, si Gjergj Arianiti. Nė kėtė luftė dhe nė bisedimet pėr nėnshkrimin e traktatit tė paqes, Skėnderbeu ishte figura qendrore e palės shqiptare, edhe pse nėn pushtetin e Venedikut nuk ishin pėrfshirė zotėrime tė Kastriotėve, siē kishte ndodhur me ato tė disa fisnikėve tė tjerė.
    Nė kuadrin e Besėlidhjes, fisnikėt i ruanin tė gjitha tė drejtat e mėparshme mbi zotėrimet e veta. Kjo bėnte qė nė qėndrimin e tyre tė shfaqeshin edhe dukuri tė tilla, si mospėrmbushja e detyrimeve tė caktuara nė Kuvend, mospjesėmarrje nė luftė, lėkundje ndaj vėshtirėsive e presioneve tė pushtuesve osmanė, mosmarrėveshje me njėri-tjetrin, mbajtja e ushtrive jashtė kuadrit tė Besėlidhjes etj.
    Me kalimin e viteve u bė gjithnjė e mė e domosdoshme tė kapėrceheshin sa mė parė dobėsitė e brendshme, tė cilat pengonin zhvillimin me sukses tė luftės. Detyra e mbrojtjes sė viseve tė lira shqiptare kėrkonte qė mobilizimi i banorėve nė to dhe ruajtja e kėshtjellave tė mos mbeteshin nė duart e zotėrve tė veēantė. Pėrshpejtimin e procesit tė bashkimit politik tė shqiptarėve e favorizonte shumė autoriteti i madh gjithnjė nė rritje qė Skėnderbeu kishte te bashkėkombasit e vet, tek i cili kėta shihnin drejtuesin e aftė dhe komandantin e talentuar, qė vazhdimisht po u sillte fitore.
    Lufta e suksesshme nėn udhėheqjen e Skėnderbeut ndikoi pozitivisht pėr integrimin nė njė shtet tė pėrbashkėt tė fisnikėve shqiptarė, tė cilėt i kishin fituar dhe i mbanin zotėrimet e tyre nė sajė tė fitoreve qė po korrte ushtria e Besėlidhjes. Duke ruajtur pėrgjithėsisht tė drejtat ekonomike feudale, zotėrimet e tyre e humbėn gradualisht autonominė politike dhe u njėsuan me ato tė Kastriotėve. Duke kujtuar kėto ndryshime, Gjon Muzaka shkruante se shkrirja dhe aneksimi i zotėrimeve tė fisnikėve shqiptarė nga Skėnderbeu ndodhte ngaqė ky "kishte nė dorė ushtrinė, dhe ata kishin gjithnjė turkun mbi krye". Ata ishin tė varur nga Skėnderbeu, sepse nuk ishin tė fuqishėm dhe pa pėrkrahjen e tij nuk mund tė pėrballonin dot furinė osmane. Integrimi nė njė shtet tė pėrbashkėt nuk i dėmtonte rėndė interesat e tyre ekonomike. Duke pėrmbushur detyrimet ndaj pushtetit qendror tė Skėnderbeut, fisnikėt ruanin tė drejtėn e administrimit tė pronave tė veta po nėpėrmjet aparatit tė tyre tė mėparshėm administrativ dhe ekonomik, i cili tani konsideroj si pjesė e aparatit shtetėror tė pėrbashkėt, tė drejtuar nga Skėnderbeu. Fisnikėt shqiptarė kaluan kėshtu nė vartėsinė e zakonshme feudale ndaj kryezotit tė tyre, Skėnderbeut.
    Heroi shqiptar pėrdori mjete tė ndryshme pėr afrimin e bashkimin sa mė tė ngushtė e tė qėndrueshėm tė zotėrve tė fuqishėm shqiptarė e rrjedhimisht, tė tė gjithė vendit. Ndėr to mė tė rėndėsishmet ishin lidhjet martesore ndėrmjet familjeve fisnike, dukuri tė zakonshme kėto nė shoqėrinė feudale. Martesa tė tilla ishin bėrė qė nė kohėn e Gjon Kastriotit, qė ishte martuar me Vojsavėn, familja e sė cilės, sipas M. Barlecit, jetonte nė Pollog (me kėtė ai emėrtonte rajonin qė shtrihej nga qyteti i Shkupit nė lindje deri nė krahinėn e Dervenit nė perėndim, ndoshta edhe rajonin nė rrjedhjen e poshtme tė lumit Treskė). Qė nė kohėn e Gjon Kastriotit motrat e Skėnderbeut ishin martuar me anėtarė tė familjeve mė tė fuqishme tė kohės: Mara me Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin), Jella me Stres Balshėn, Angjelina me Vladan Arianitin, vėlla i Gjergj Arianitit, Vlajka me Gjon Muzakėn. Veē kėtyre, Heroi shqiptar, i cili qysh nė vitin 1443 e kishte cilėsuar veten si trashėgimtar tė Balshajve, bėri lidhje martesore tė tjera. Vetė u martua me Donikėn, vajzėn e Gjergj Arianitit, kurse tė motrėn, Mamicėn e martoi me Muzak Topinė. Zotėrimet e Arianitėve e tė Topiajve kishin njė rėndėsi tė veēantė strategjike pėr mbrojtjen e vendit, sepse nėpėr to kalonte Rruga Mbretėrore (Egnacia) dhe degėzimet e saj nė drejtim tė viseve tė Shqipėrisė sė Epėrme e asaj tė Poshtme, nėpėrmjet tė cilave trupat osmane mund tė futeshin nė thellėsi tė tokave tė lira shqiptare pėr tė sulmuar kryeqendrėn e tyre, Krujėn. Lidhjet martesore tė shumta lehtėsuan veprimtarinė politike tė Skėnderbeut pėr integrimin sa mė tė plotė tė viseve shqiptare nėn pushtetin qendror tė tij. Edhe nė radhėt e kėtyre familjeve kishte individė tė pakėnaqur nga forcimi i pushtetit qendror tė Skėnderbeut. Kėshtu, p.sh., nė vitin 1455 Muzak Topia ankohej pėr mosmarrėveshjet qė kishte me kunatin e vet, Skėnderbeun.
    Shprehje e qėndrimeve divergjente ndaj procesit tė forcimit tė pushtetit qendror tė Skėnderbeut ishin edhe pėrpjekjet e ndonjė pėrfaqėsuesi tė familjeve aristokrate shqiptare pėr tė pasur lidhje vetjake me vende tė tjera, si me Napolin, Venedikun etj. Kėto qėndrime shfaqeshin sidomos kur tek ata dobėsohej besimi se shqiptarėt mund tė pėrballonin vetėm luftėn me ushtrinė osmane. Kėshtu, p.sh., pas rėnies sė Sopotnicės (1448) dhe Rrethimit tė Parė tė Krujės (1450), disa nga anėtarėt e Besėlidhjes sė Lezhės kėrkuan individualisht mbėshtetjen e pėrkrahjen e vendeve tė tjera, duke nėnshkruar me ta njė numėr traktatesh. Krahas traktatit tė 26 marsit 1451, qė dy ambasadorė tė Skėnderbeu e nėnshkruan nė emėr tė tij dhe tė "familjarėve tė tij e tė baronėve tė Shqipėrisė" me mbretin Alfonsi V tė Napolit, traktate tė ngjashme lidhėn pas disa muajsh me mbretin e Napolit ambasadori i Gjergj Arianitit (7 qershor 1451), pėrfaqėsuesit e Muzak Topisė, Gjon Muzakės etj. Pėr tė neutralizuar prirjet decentralizuese qė po rishfaqeshin nė radhėt e fisnikėve shqiptarė pas fushatave ushtarake osmane tė viteve 1448 dhe 1450 dhe pėr tė ruajtur bashkimin politik tė vendit, Skėnderbeu forcoi lidhjet familjare me personalitetin politik mė tė rėndėsishėm shqiptar pas tij, Gjergj Arianitin, duke u martuar me vajzėn e tij, Donikėn.
    Krahas lidhjeve vetjake me shtetet perėndimore, pati edhe raste qė ndonjė nga fisnikėt shqiptarė hyri nė marrėveshje me osmanėt, siē vepruan Muzakajt mė 1451 dhe Dukagjinėt mė 1452 e mė pas. Zotėrimet e Muzakajve, si kufitare nė jug me viset e pushtuara, ishin vazhdimisht tė konfrontuara me osmanėt, kurse ato tė Dukagjinėve kontrollonin rrugėt tregtare qė sillnin tė ardhura tė mėdha nga qarkullimi i mallrave ndėrmjet rajoneve bregdetare dhe fushave verilindore (tė Rrafshit tė Dukagjinit e tė Fushė-Dardanisė), qė ishin vazhdimisht nėn kėrcėnimin e sulmeve osmane, derisa mė 1455 filloi ripushtimi i rajoneve verilindore e veriore tė viseve tė lira shqiptare.
    Lėkundjet nė gjirin e aristokracisė shqiptare u thelluan edhe mė tej pas disfatės sė vitit 1455 nė betejėn e Beratit. Duke e gjykuar si tė pashpresė vazhdimin e mėtejshėm tė luftės kundėr osmanėve, Moisi Arianiti (Golemi), Gjergj Stres Balsha (djalė i motrės sė Skėnderbeut) dhe Hamza Kastrioti (djali i vėllait tė tij) kaluan nė bashkėpunim tė hapur me osmanėt.
    Shpartallimi prej Skėnderbeut i lėkundjeve dhe tendencave separatiste, qė arritėn deri nė bashkėpunim tė hapur me pushtuesit osmanė, u bė faktor i rėndėsishėm pėr ruajtjen dhe forcimin e pushtetit tė tij mbi tė gjitha viset e lira dhe krijimin e njė shteti tė vetėm shqiptar. Nė kėtė proces u pėrfshinė edhe rajonet periferike jugore e veriore tė vendit, ku shtriheshin zotėrimet e Arianitėve dhe tė Dukagjinėve. Integrimi i tyre nė shtetin e Skėnderbeut u bė mė vonė se nė viset e tjera dhe nė fillim tė viteve 60 mund tė quhej i kryer.
    Forcimi i pushtetit qendror tė Skėnderbeut mbi zotėrimet e Arianitėve eci mė lehtė se mbi ato tė Dukagjinėve. Nė kėtė proces ndikonin lidhjet martesore tė familjes sė Skėnderbeut me Arianitėt dhe sidomos fakti qė zotėrimet e kėtyre ishin kufitare dhe qenė vazhdimisht nėn kėrcėnimin e pushtimit osman. Pushteti qendror shtetėror u forcua aq shumė mbi Arianitėt saqė, pas vdekjes sė Gjergj Arianitit, mė 1461, djemtė e tij ishin tė detyruar tė pėrmbushnin urdhrat e Skėnderbeut. Djali i madh i Gj. Arianitit, Thomai, nė emėr tė tij dhe tė dy vėllezėrve mė tė vegjėl, nė qershor tė vitit 1461, u pranua nė audiencė nga duka i Venedikut me letėrekomandimin e Skėnderbeut. Ndaj njė vartėsie tė tillė tė plotė, e ėma e tyre, qė ishte edhe vjehrra e Skėnderbeut, nė fund tė vitit 1463 do t`u shprehte pakėnaqėsinė e saj shteteve tė tjera.
    Mė e vėshtirė qe rruga e pėrfshirjes sė zotėrimeve tė Dukagjinėve nė shtetin e Skėnderbeut. Deri mė 1455, kur sulltan Mehmeti II filloi veprimet intensive pėr pushtimin e Fushė-Dardanisė e tė Rrafshit tė Dukagjinit, zotėrimet e Dukagjinėve nuk i kishin ndier dhe aq pasojat shkatėrrimtare tė sulmeve osmane, sepse ende kufizoheshin me vise tė papushtuara dhe lidheshin me to me rrugė tregtare qė sillnin tė ardhura tė rėndėsishme doganore. Prandaj Dukagjinėt, veēanėrisht gjatė viteve 1450-1455, ndoqėn njė politikė deri diku tė veēuar nga ajo e Besėlidhjes, duke u afruar edhe me osmanėt pėr shkak tė interesave ekonomike e tregtare. Skėnderbeu pėrdori mjete tė ndryshme qė t'i largonte ata nga osmanėt, duke kėrkuar edhe ndėrmjetėsinė e shteteve tė huaja, si tė Papatit etj. Nė vitin 1452 ai nėnshkroi njė akt bashkėpunimi me Pal e Nikollė Dukagjinin.
    Me pushtimin prej turqve tė Fushė-Dardanisė dhe tė njė pjese tė Rrafshit tė Dukagjinit gjatė viteve 1455-1462 edhe zotėrimet e Dukagjinėve u dėmtuan rėndė dhe iu ekspozuan tėrėsisht tė njėjtit rrezik. Nė kėto kushte Dukagjinėt i ndėrprenė lidhjet me osmanėt dhe nė fund tė viteve 50 ata dalin tė lidhur plotėsisht me pushtetin qendror tė Skėnderbeut. I pakėnaqur nga kjo vartėsi, Lekė Dukagjini do tė ankohej mė 1463 se "nuk donte tė ishte nėn Skėnderbeun". Por njė proces i tillė ishte i pashmangshėm dhe i domosdoshėm nė kushtet e luftės kundėr rrezikut tė pėrbashkėt, pushtimit osman. Nė dokumentet e viteve 60 gjithnjė e mė shumė flitet pėr “shtetin e Skėnderbeut”.
    U arrit kėshtu tė pėrfshiheshin nė njė shtet tė vetėm tė gjitha viset e lira shqiptare. Ato shtriheshin nė jug nga rrjedha e lumenjve Devoll e Seman dhe pėrfshinin nė veri kėshtjellat e Jeliēės (Pazarit tė Ri) e tė Zveēanit (Mitrovicės) bashkė me rajonet e tyre. Nė perėndim shtriheshin nga brigjet e detit Adriatik dhe pėrfshinin nė verilindje Rrafshin e Dukagjinit e Drenicėn dhe nė lindje rajonin e Dervenit nė perėndim tė Shkupit dhe atė tė Mokrės nė jugperėndim po tė kėtij qyteti.
    Integrimi politik dhe organizativ i viseve tė lira shqiptare nė njė shtet tė pėrbashkėt u pasqyrua edhe nė raportet publike midis fisnikėve shqiptarė, si dhe me vendet e tjera. Ndėrprerja e veprimtarisė sė pavarur politike tė fisnikėve shqiptarė ka gjetur shprehjen e vet edhe nė dokumentet e kohės, ku emrat e tyre, me kalimin e viteve, dalin gjithnjė e mė rrallė dhe, qė nga fillimi i viteve 60, thuajse nuk do tė pėrmenden mė. Nė dokumentet e kohės Skėnderbeu del si e vetmja figurė drejtuese e jetės politike tė vendit. Nga "zot" i Krujės, qė pėrmendet nė vitet 40, ai do tė cilėsohet mė pas "zot i Arbėrisė" dhe mė 1464, me rastin e ardhjes sė papa Piut II nė Ballkan, ai do ta kurorėzonte mbret Skėnderbeun. Pėrfshirja e tė gjitha viseve tė lira shqiptare nė njė shtet tė vetėm u pasqyrua edhe nė marrėdhėniet e tij me oborrin osman. Prandaj nė vitin 1463 sulltan Mehmeti II nėnshkroi traktat paqeje vetėm me Skėnderbeun dhe ai ishte i detyrueshėm edhe pėr fisnikėt e tjerė shqiptarė, siē dėshmojnė p.sh. mirė dokumentet e kohės qė kanė shėnuar pakėnaqėsinė e trashėgimtarėve tė Gj. Arianitit pėr tė pėrmbushur detyrimet qė rridhnin prej tij.
    Rreziku i pėrhershėm osman mbi jetėn e shqiptarėve ndikoi qė, nė procesin e formimit tė njė shteti tė vetėm shqiptar nė tė gjitha viset e lira, tė vepronin kryesisht faktorėt e mirėkuptimit.
    Bashkimi dhe pėrfaqėsimi i familjeve tė mėdha aristokrate shqiptare nė njė shtet tė pėrbashkėt u shpreh edhe nė lidhjet martesore ndėrmjet tyre, veēanėrisht me Kastriotėt, nė simbolet shtetėrore qė lidheshin me tė, si dhe nė individualitetin kombėtar tė tij dhe nė traditėn historike vendase.



    Organizimi shtetėror
    Organet drejtuese tė Besėlidhjes Shqiptare, qė u krijuan me vendimet e Kuvendit tė Lezhės, qysh nė fillim u ndėrthurėn me aparatin shtetėror administrativ, ushtarak dhe ekonomik tė Kastriotėve dhe me kalimin e viteve u njėsuan natyrshėm me tė, sepse nė krye tė tyre ishte i njėjti personazh historik, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu. Organet drejtuese tė Besėlidhjes Shqiptare u shfaqėn me tiparet e njė pushteti qendror, ndikimi i tė cilit erdhi duke u forcuar gjithnjė e mė tepėr mbi tė gjitha viset e lira shqiptare, aq sa edhe aparati administrativ dhe ekonomik i fisnikėve tė tjerė shqiptarė u bėnė pjesė e tij. Viset e lira shqiptare u pėrfshinė kėshtu nė njė administratė tė vetme shtetėrore, qė kishte tiparet e njė monarkie feudale.
    Organet qendrore drejtuese, vendimmarrėse, kėshillimore dhe ushtarake tė shtetit shqiptar ishin: Kryetari i Shtetit, Kuvendi i Fisnikėve, Kėshilli i Lartė dhe Kėshilli i Luftės.
    Kryetari i Shtetit drejtonte tė gjitha organet e mėsipėrme dhe qėndronte nė krye tė piramidės shtetėrore. Pėr pushtetin e tij do tė flitet mė poshtė.
    Kuvendi i Fisnikėve shqiptarė ishte institucioni mė i lartė vendimmarrės i shtetit shqiptar. Si organ pushteti ai mblidhej herė pas here pėr ēėshtje shumė tė rėndėsishme dhe qė kishin tė bėnin kryesisht me pjesėmarrjen e shqiptarėve nė luftė pėrkrah apo kundėr vendeve tė tjera dhe me nėnshkrimin me to tė traktateve tė paqes. Kuvendi i Fisnikėve qėndroi si institucion deri nė fund tė jetės sė Skėnderbeut dhe nėpėrmjet tij ruhej bashkimi i shqiptarėve.
    Kėshilli i Lartė ishte organ i pėrhershėm kėshillimor pranė kryetarit tė shtetit, qė shprehte interesat e fisnikėve shqiptarė. Anėtarėt e tij ishin bashkėpuntorėt mė tė ngushtė tė Skėnderbeut, si Pal Engjėlli, Kont Urani, Tanush Topia, Moisi Golemi (Arianiti) etj. Kėshilli i Lartė shqyrtonte ēėshtje tė rėndėsishme tė jetės sė brendshme tė shtetit shqiptar dhe tė marrėdhėnieve tė tij me vendet e tjera.
    Kėshilli i Luftės kishte njė veprimtari tė kufizuar dhe mblidhej kryesisht gjatė aksioneve luftarake pėr tė ndihmuar komandantin e pėrgjithshėm tė ushtrisė shqiptare, Skėnderbeun. Nė tė bėnin pjesė komandantėt e reparteve ushtarake.
    Krahas organeve tė mėsipėrme, qė formonin pjesėn vendimmarrėse dhe drejtuese tė aparatit shtetėror, vepronin edhe organe tė tjera shtetėrore, qė merreshin mė ēėshtje organizative, ushtarake, ekonomiko-financiare dhe tė politikės sė jashtme. Aparati shtetėror ishte shtrirė nė tė gjitha viset e lira shqiptare dhe vepronte sipas ndarjeve administrative tė vendit, tė cilat, si kudo nė mesjetė, ishin tradicionale si ndarje krahinore e kishtare.
    Emėrtesat e funksionarėve e tė nėpunėsve tė administratės shtetėrore pėrgjithėsisht ishin trashėguar prej terminologjisė sė administratave shtetėrore lindore (bizantine e sllave) dhe perėndimore (anzhuine e veneciane), qė kishin vepruar mė parė nė Shqipėri. Po kėshtu ndodhte edhe me hierarkinė kishtare dhe aparatin administrativ tė saj nė Shqipėri, ku ushtronin veprimtarinė e tyre kisha katolike dhe ajo ortodokse bizantine e sllave.
    Nė shtetin e bashkuar shqiptar fisnikėt i ruajtėn deri nė njė farė mase tė drejtat e mėparshme mbi zotėrimet e tyre dhe kryenin detyrėn e logothetėve tė dikurshėm tė administratės shtetėrore bizantine, duke vepruar si mėkėmbės tė kryetarit tė shtetit, Skėnderbeut. Ata kishin nėn varėsinė e tyre aparatin administrativ e ushtark tė krahinave qė ishin pėrfshirė nėn juridiksionin e tyre. Aparati administrativ i njė krahine zakonisht kishte nė krye njė vojvodė. Nėn varėsinė e tij ishin: qefalitė, qė ishin komandantėt e garnizoneve tė kėshtjellave, psarėt, qė ishin nėpunės tė administratės, si dhe proniarėt e krerėt, tė cilėt si feudalė tė vegjėl, kishin pėr detyrė tė vilnin taksat pėr vete e pėr pushtetin qendror dhe tė shkonin nė luftė.
    Pranė kryetarit tė shtetit, Skėnderbeut, ishte edhe njė aparat ekonomiko-financiar pėr administrimin e tė ardhurave dhe tė shpenzimeve tė shtetit, qė drejtohej nga protovestiari dhe ndihmėsi i tij, ruajtėsi i thesarit (thesaureri).
    Pėr marrėdhėniet me vendet e tjera Skėnderbeu kishte njė aparat tė veēantė tė pėrbėrė nga kancelarėt dhe nga ambasadorėt apo tė ngarkuarit (oratorėt). Kancelarėt pėrpilonin nė gjuhė tė huaj shkresa tė ndryshme, si traktate qė do tė nėnshkruanin me vende tė tjera, akte pėrfaqėsimi pėr personat e ngarkuar me misione tė ndryshme, diploma dhe akte publike etj. Shkresat e dala nga administrata e shtetit shqiptar, disa prej tė cilave janė ruajtur nė arkivat evropiane deri nė ditėt tona, dėshmojnė pėr kulturėn e lartė humaniste tė Skėnderbeut dhe tė oborrtarėve tė tij. Ambasadorėt dhe oratorėt e tij Skėnderbeu i pajiste me autorizime tė veēanta dhe kėshtu ata kishin tė drejtė ta pėrfaqėsonin atė dhe tė pėrfundonin e tė nėnshkruanin nė emėr tė tij, si kryetar shteti, traktate tė rėndėsishme me mbretėrit e kryetarėt e shteteve tė huaja. Ambasadorėt dhe oratorėt e Skėnderbeut ishin klerikė e laikė tė kulturuar, qė njihnin me themel gjuhėt e huaja, si latinishten, italishten, turqishten, greqishten etj.
    Kryetari i Shtetit, Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu, qėndronte nė krye tė piramidės shtetėrore me tė drejtat e njė monarku feudal. Titulli zyrtar i tij ishte Zot i Arbėrisė (Dominus Albaniae). Nė vitin 1464 Skėnderbeu do tė kurorėzohej mbret prej papa Piut II, njė e drejtė ekskluzive kjo e kreut tė kishės. Ceremonia pėr marrjen e skeptrit mbretėror nga Skėnderbeu ishte parashikuar tė organizohej me rastin e ardhjes nė Shqipėri tė vetė papa Piut II nė krye tė ushtrive evropiane, si kryekomandant i sė cilės do tė ishte Skėnderbeu.
    Tė drejtat e njė monarku si kryetar shteti Skėnderbeu i ushtronte nė tė gjitha fushat e veprimtarisė shtetėrore, si nė marrėdhėniet me nėnshtetasit e vet, ashtu edhe nė marrėdhėniet e Shqipėrisė me vendet e tjera. Ai ishte nė krye tė tė gjitha strukturave tė aparatit shtetėror, tė cilat zbatonin urdhrat e tij. Ashtu si monarkėt e tjerė tė kohės sė tij, Skėnderbeu shpallte dekrete, si akte normative, pėr shpėrndarjen e pronave tokėsore e tė pasurive tė tjera personave qė dalloheshin nė veprimtarinė ushtarake dhe civile, pėr shpronėsimin e atyre qė dėmtonin interesat shtetėrorė etj. Skėnderbeu nxirrte urdhra pėr sistemin tatimor, regjimin e doganave dhe detyrime tė tjera qė, sipas sė drejtės feudale, kishin nėnshtetasit e tij.
    Po ashtu si organet e mėsipėrme shtetėrore vendimore, kėshillimore, ushtarake, ekonomiko-financiare dhe tė marrėdhėnieve me vendet e tjera, edhe aparati gjyqėsor ishte nėn varėsinė e kryetarit tė shtetit, Skėnderbeut. Ai ushtronte tė drejtėn e dėnimit me burgim, me konfiskim pasurie, me gjoba etj., si dhe tė faljes sė nėnshtetasve tė vet pėr fajet dhe shkeljet e ligjeve.
    Si njė monark pushteti i Skėnderbeut ishte i trashėgueshėm. Kur ai largohej nga atdheu dhe shkonte me misione tė rėndėsishme nė vendet e tjera, meqenėse djalin e kishte tė mitur, tė drejtat e tij si kryetar shteti i ushtronte e shoqja, Donika. Ajo ndihmohej nė kryerjen e detyrave shtetėrore prej kėshilltarėve tė oborrit. Edhe pas vdekjes sė Skėnderbeut dhe emigrimit nė Itali tė pasardhėsve tė tij, atyre iu ruajt e drejta e trashėgimisė pėr shumė kohė nė Shqipėri. Kur djali i Skėnderbeut, Gjoni, dhe mė pas i nipi, Gjergji, arritėn moshėn madhore, u mirėpritėn nga bashkėkombasit e tyre, si trashėgimtarė tė ligjshėm, kur u rikthyen nė Shqipėri dhe nisėn luftėn pėr rimėkėmbjen e shtetit tė Skėnderbeut. Gruaja dhe pasardhės tė tij u trajtuan si familje mbretėrore nė oborret italiane dhe nė atė spanjoll pas emigrimit nga Shqipėria.

    E drejta dhe simbolet shtetėrore
    Shteti shqiptar mbėshtetej mbi tė drejtėn feudale, qė ishte njė e drejtė privilegji, laike e kishtare, e njė shoqėrie tė shtresėzuar e tė diferencuar nga ana ekonomike, politike e kulturore. E drejta nė Shqipėri ishte njė trashėgimi historike qė kishte individualitetin e vet kombėtar. Korpusi i legjislacionit tė saj nuk ka ardhur i plotė deri nė ditėt tona. Janė ruajtur fragmente nga statutet e qyteteve shqiptare dhe kohėt e fundit ėshtė zbuluar i plotė Statuti i Shkodrės. I shkruar gjatė shek. XV, ky statut na njeh me normat qė rregullonin jetėn e brendshme tė qyteteve dhe mė gjerė me organizimin e shoqėrisė shqiptare gjatė epokės sė Skėnderbeut.
    E drejta qė vepronte nė Shqipėri gjatė periudhės sė Skėnderbeut ishte e zhvilluar dhe pėrfshinte njė varg normash nė fusha tė ndryshme tė jetės sė asaj shoqėrie. Sipas tyre prona, veēanėrisht ajo mbi tokėn, trashėgohej nė vijėn mashkullore dhe, nė mungesė tė djemve, nė vijėn femėrore. Kur vajza martohej, asaj i jepej si prikė njė pjesė e pasurisė atėrore, nė para ose si prona, tė cilat noterizoheshin nė emėr tė saj. Krahas kėsaj trashėgimie ligjore, njihej edhe trashėgimia me testament. Nė fushėn e pronėsisė mbi tokėn, nėpėrmjet akteve normative e kontratave pėrcaktoheshin llojshmėria dhe sasia e detyrimeve nė tė holla, nė prodhime nė natyrė dhe nė punė angari qė kishin fshatarėt pa tokė ndaj pronarėve, pronarėt ndaj zotėrve tė tyre si dhe ndaj shtetit etj. Po kėshtu, me punėtorėt dhe specialistėt e mjeshtėrive tė ndryshme, tė ndėrtimit, tė armėve etj., bėheshin kontrata sipėrmarrjeje, ku pėrcaktoheshin afatet kohore tė shėrbimeve dhe pagesat e tyre.
    Normat e sė drejtės nė kohėn e Skėnderbeut parashikonin edhe masa shtrėnguese ndaj veprave penale kundėr jetės, shėndetit, pasurisė dhe interesave tė individėve tė veēantė, tė bashkėsive shoqėrore dhe tė institucioneve shtetėrore. Masat ndėshkimore ndaj veprave penale ishin tė larmishme e tė shkallėzuara. Personat qė drejtpėrdrejt ose tėrthorazi dėmtonin pronėn e tė tjerėve, qė nuk pėrmbushnin detyrimet ndaj zotėrve tė tyre dhe qė braktisnin pronat e kėtyre, detyroheshin tė zhdėmtonin, ndryshe ndėshkoheshin edhe mė rėndė.
    Nė kushtet e jetės sė trazuar politike dhe ushtarake tė Shqipėrisė gjatė shek. XV parashikoheshin dėnime tė rėnda, si shpronėsime, burgime dhe dėnime me vdekje ndaj personave qė braktisnin luftėn apo qė kalonin nė anėn e kundėrshtarėve tė zotėrve tė tyre. Mbartėsit e qėndrimeve tė tilla Skėnderbeu, i cili si Kryetar shteti ishte njėherazi edhe gjykatėsi mė i lartė i vendit, i ndėshkoi rėndė edhe kur ato u shfaqėn nė gjirin e familjarėve tė tij. Kėshtu, p.sh., njė nipin e vet, qė u bashkua me osmanėt, e burgosi, kurse njė tė dytė e ekzekutoi. Krahas masave ndėshkimore, njihej edhe falja e dėnimit. Kur Moisi Golemi (Arianiti) u kthye i penduar pranė Skėnderbeut, ky i riktheu pronat qė i kishte konfiskuar Moisiut, kur u bashkua me osmanėt.
    Shtresėzime tė legjislacionit mesjetar gjenden edhe nė tė drejtėn dokesore shqiptare, qė ėshtė njė trashėgimi shumė e lashtė, ku janė ndėrthurur tradita e vetorganizimit shoqėror lokal, nė shkallė fshati e mė gjerė, me legjislacionin shtetėror tė kohės, i cili mbarte norma tė trashėguara edhe nga e drejta romake dhe ajo bizantine. Prandaj e drejta dokesore njihet me emėrtimin osman kanun, qė do tė thotė ligj. Edhe nė vendet e tjera ballkanike, siē e dėshmon kodi i Stefan Dushanit, e drejta dokesore e popujve tė tyre ka qenė nė themel tė Korpusit legjislativ shtetėror tė shkruar, qė sanksiononte marrėdhėniet juridike ekonomike e politike tė nėnshtetasve me shtetin dhe kryetarin e tij.
    Disa norma tė sė drejtės dokesore kanė evoluar gjatė shekujve nė pėrshtatje me zhvillimin e shoqėrisė shqiptare. E drejta dokesore gjithnjė ka qėndruar si bosht pėr ruajtjen e unitetit kombėtar tė shqiptarėve. Ajo qėndronte e vepronte nė moralin dhe nė jetėn e shqiptarėve mbi dallimet shoqėrore, mbi besimet e ndryshme fetare qė ata kishin, kurse elementin jo shqiptar e drejta dokesore e pėrjashtonte nga njė barazi e tillė. Nė tė nuk mungonin edhe elementė lokalė dallues, por ishin dytėsorė nė krahasim me normat e pėrbashkėta kombėtare tė sė drejtės dokesore. Kėsaj i nėnshtrohej kushdo nė Shqipėri, madje edhe e drejta kishtare (kanonike), qė njihej mirė pėr konservatorizmin e saj dhe pėr masat e ashpra ndėshkimore, tė cilat i kėrkonte tė merreshin ndaj personave qė shmangeshin nga normat kishtare. Nuk mungojnė dokumentet mesjetare dhe tė periudhave mė tė vonshme qė pėrmendin raste tė shumta, kur klerikėt shqiptarė tė tė gjitha besimeve fetare, tė ndodhur pėrballė ēėshtjeve tė tilla, zgjidhja e tė cilave nuk pėrputhej me normat e tė dy tė drejtave (dokesore dhe kishtare), gjithnjė kanė respektuar e vepruar sipas sė drejtės dokesore, duke shkelur atė kishtare.
    Nė rajone tė gjera tė Shqipėrisė, qė gjatė shek. XV kanė qenė pjesė e viseve tė lira shqiptare, e drejta dokesore jo rastėsisht ka arritur tė njihet deri nė ditėt tona me emėrtimet "kanuni i Skėnderbeut", "kanuni i Lekė Dukagjinit" etj. Kjo dėshmon se e drejta dokesore, si njė trashėgimi historike, ka qenė natyrshėm nė themel tė veprimtarisė shoqėrore dhe tė legjislacionit shtetėror tė shqiptarėve gjatė shek. XV. Prandaj, edhe pėr kėtė arsye, veprimtaria politike dhe legjislative e Skėnderbeut gjeti mbėshtetje tė gjerė shoqėrore, pėrpos faktit qė pushtimi osman u rrezikonte interesat ekonomikė e pronėsorė, fetarė e kulturorė, politikė etj., tė gjitha shtresave tė shoqėrisė shqiptare.
    Vend tė veēantė nė tė drejtėn dokesore shqiptare kishte institucioni i besės. Besa ishte kult kombėtar aq sa ka zėnė vend edhe nė korrespondencėn e fisnikėve shqiptarė me shtetet e huaja dhe fjala shqipe “besė” e kėtij institucioni ėshtė huazuar edhe nga gjuhėt e popujve fqinjė. Nė njė letėr tė vitit 1420 drejtuar Republikės sė Raguzės, nė vend tė emrave Zot e Krisht qė pėrdoreshin si formulė pėrbetimi, Gjon Kastrioti ka vėnė fjalėn besė: “Besa ime, e zotit Gjon, dhe e bijve tė mi pėr ēdo tregtar ... i kam dhėnė besėn kujtdo qė vjen nė tokėn time nė Shufada se, nė rast se i bėhet ndonjė dėm ose ndonjė e keqe, ... do tė paguaj unė, zoti Gjon, ose bijtė e mi”. I biri i tij, Skėnderbeu, ka shkruar nė vitin 1460 : “Tė mbajmė besėn, pėr mbrojtjen e sė cilės kemi pėrballuar rreziqe tė mėdha, edhe pse gjithnjė kam qenė pėrpara njė vdekjeje tė sigurt”.
    Organizimi shtetėror i shoqėrisė shqiptarė gjatė epokės sė Skėnderbeut dhe shekujve tė mėparshėm tė mesjetės ka qenė ngritur mbi bazėn e njė korpusi legjislativ tė shkruar. Pjesė e kėtij korpusi legjislativ kanė qenė edhe statutet e qyteteve shqiptare, tė cilat, sipas burimeve historike tė kohės, kanė qenė tė shkruara. Kėto dėshmojnė mė sė miri se veprimtaria shoqėrore e shtetėrore nė Shqipėri zhvillohej mbi bazėn e njė korpusi legjislativ tė shkruar.
    Shteti shqiptar, i bashkuar nėn drejtimin e Skėnderbeut, kishte simbolet e veta, qė mbėshteteshin nė traditėn vendase dhe shprehnin sovranitetin e tij. Skėnderbeu krenohej me historinė e lavdishme tė kombit shqiptar. Prandaj, ai mbajti si emėr tė dytė vetjak pėrgjegjėsen e emrit tė Aleksandrit tė Madh tė Maqedonisė, qė te osmanėt ishte Iskander (Skėnder nė gjuhėn shqipe). Siē e dėshmon edhe M. Barleci, emėrtimet gjeografike Maqedoni dhe Epir janė pėrdorur nė mesjetė si sinonime tė emėrtimit etnogjeografik Arbėri. Pėr mė tej, krahas evokimit tė lavdisė sė Pirros dhe tė epirotėve tė lashtė (sinonim i emrit “arbėr” gjatė mesjetės), Skėnderbeu pėrdori edhe simbolet shtetėrore tė Pirros sė Epirit (shqiponjėn dhe pėrkrenaren e zbukuruar me njė kokė dhie), tė Aleksandrit tė Madh tė Maqedonisė (shenja e Diellit), si dhe simbole pellazgjike. Simbolet dhe evokimet e mėsipėrme dėshmojnė pėr formimin e tij kulturor humanist dhe tregojnė se ai mbėshtetej nė traditėn vendase pėr t'i dhėnė njė frymė sa mė kombėtare shtetit tė tij dhe luftės sė shqiptarėve kundėr pushtimit osman.
    Shtetin e tij Skėnderbeu e emėrtoi me emrin etnogjeografik kombėtar mesjetar Arbėria (Albania) edhe pse nė tė u pėrfshi njė pjesė e viseve shqiptare. Titulli zyrtar i Skėnderbeut ishte Zot i Arbėrisė (Dominus Albaniae), tė cilin e gjejmė tė shėnuar nė vulėn e nė shkresat zyrtare tė tij, si dhe nė letrat e kancelarive tė huaja qė i janė drejtuar atij si kryetar i shtetit shqiptar.
    Shkresat zyrtare tė Skėnderbeut, qė njihen deri tani dhe qė kanė dyllin me gjurmėn e vulosjes sė tyre, tregojnė se kryetari i shtetit shqiptar ka pasur dy vula zyrtare, qė kishin madhėsi e simbole tė ndryshme.
    Vula e madhe zyrtare e Skėnderbeut ishte nė formė rrethore me diametėr 41 mm dhe perimetėr afro 125 mm. Nė qendėr ajo kishte shqiponjėn dykrenore dhe yllin me gjashtė cepa, tė vendosur ndėrmjet krerėve tė saj. Anash vula kishte rrethin me shkronja tė mėdha GEORGIVS CASTRIOTIVS SCENDARBIC. Nė krye tė rrethit tė vulės ishte shenja e diellit me tetė rreze, qė ndante fillimin dhe mbarimin e emėrtimit GEORGIVS CASTRIOTIVS SCENDARBIC. Shenja e diellit me tetė rreze ka qenė simbol shtetėror i Aleksandrit tė Madh tė Maqedonisė. Nėn krerėt e shqiponjės dhe mbi krahėt e saj kishte inicialet D AL tė fjalėve Dominus Albaniae. Kėto iniciale tė fjalėve Dominus Albaniae, qė pėrbėnin titullin zyrtar tė Skėnderbeut, tregonin pozitėn juridike tė tij (Dominus) si kryetar shteti, si dhe emrin e shtetit (Albania), ku ai ushtronte pushtetin e tij.
    Vula e vogėl e Skėnderbeut ishte skalitur nė gurin e ēmuar tė unazės personale tė tij. Ajo kishte formė tetėkėndėshe me pėrmasa maksimale 9 mm gjatėsi dhe 7 mm gjerėsi. Simbolet e saj ishin marrė nga mitologjia e lashtė pellazgjike. Nė gurin e vulės sė vogėl ishin skalitur dy figura tė mitologjisė pellazgjike: mbretėresha Leda dhe Zeusi i Dodonės i shndėrruar nė mjellmė.
    Si simbole mė pėrfaqėsuese pėr shtetin shqiptar Skėnderbeu pėrdori shqiponjėn dykrenore me krahė tė ulur dhe yllin me gjashtė cepa, simbole kėto qė ishin mjaft tė njohura nė mjedisin shqiptar. Kėto simbole ishin edhe nė stemėn dhe nė flamurin shtetėror. Nė njė katolog venecian stemash ėshtė vizatuar nė mes tė viteve 60 tė shek. XV stema e Kastriotėve, kur djali i Skėnderbeut, Gjoni, mori titullin “fisnik venecian”. Gjithashtu stema ruhet e gdhendur nė varrin monumental tė nipit tė Skėnderbeut, Konstandinit, qė gjyshja e tij, Donika, ia ngriti nė Napoli tė Italisė nė vitin 1500. Shqiponja e zezė dykrenore, siē e ka treguar M. Barleci, ka qenė e vendosur edhe nė qendėr tė flamurit tė Skėnderbeut qė fushėn e kishte tė kuqe.
    Shqiponja dykrenore ishte simbol i njohur shtetėror i Perandorisė Bizantine dhe i familjes sė Muzakajve, qė kishin krushqi me Kastriotėt. Edhe Arianitėt dhe Gjurashėt kishin shqiponjėn dykrenore si simbol tė tyre. Kurse ylli me gjashtė dhe shtatė cepa ishte pėrdorur si simbol nga Muzakajt dhe nga Balshajt. Ylli me gjashtė cepa duhe tė ketė qenė vendosur edhe ndėrmjet krerėve tė shqiponjės nė flamurin e Skėnderbeut, si njė element dallues kundrejt flamurit tė Perandorisė Bizantine.
    Vula me shqiponjė, si simbol shtetėror i Skėnderbeut, del se ėshtė pėrdorur pėr herė tė parė nė letra qė janė shkruar gjatė mesit tė viteve 50 dhe ndoshta jo rastėsisht. Nė tė njėjtėn kohė me vulėn duhet tė jetė pėrdorur edhe flamuri me fushė tė kuqe dhe shqiponjėn dykrenore nė mes, qė e ka patur Perandoria Bizantine. Nėpėrmjet kėtyre simboleve synohej qė tė shprehej uniteti i viseve tė lira shqiptare dhe tė tregohej se pas pushtimit tė Konstandinopojės prej turqve mė 1453, shqiptarėt ishin forca kryesore antiosmane qė luftonte nė ish zotėrimet e Perandorisė Bizantine. Kėto simbole tė reja pushteti tė pėrdorura nga Skėnderbeu pasqyrojnė procesin e krijimit tė njė shteti tė vetėm nė tokat e lira shqiptare.
    Kryeqytet i shtetit tė bashkuar shqiptar u bė Kruja. Ndonėse nė hapėsirat e kėtij shteti kishte qytete tė tjera mė tė mėdha e mė tė rėndėsishme si qendra ekonomike, si Prizreni e Ohri, pėr shkak tė pozicionit tė vet gjeografik shumė tė favorshėm Kruja u bė kryeqendra administrative e viseve tė lira shqiptare. Nėpėrmjet rrugėve tė shumta tokėsore e detare qė kryqėzoheshin pranė saj, Kruja, si qendėr administrative, kishte komunikimin mė optimal me tė gjitha viset shqiptare dhe me shtetet e huaja.

Faqja 2 prej 22 FillimFillim 123412 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Pėrgjigje: 109
    Postimi i Fundit: 30-11-2009, 04:18
  2. Historia kombtare
    Nga llokumi nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 14-02-2003, 19:51
  3. Major Gjergj Vata
    Nga Albo nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 21-12-2002, 19:31
  4. Gjergj Kastrioti-Skenderbeu
    Nga Kallmeti nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 17-08-2002, 14:58

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •