Close
Faqja 1 prej 3 123 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 58
  1. #1
    thinking Maska e Sokoli
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Postime
    930
    Faleminderit
    0
    7 falenderime nė 7 postime

    Mitrush Kuteli

    Kjo eshte nje nga pjeset me fantastike qe kam lexuar nga Kuteli

    Rrinte Suli me Sulėn nė hijen e njė lisi kombėtar edhe pėrkėdhelnin dyfeqet kreshnike me nga njė leckė vaj. Kėtė e bėnin pėr tė kaluar kohėn e pėr tė shprehur dashurinė kreshnike pėr armėt kreshnike.


    Dhe qė tė dy, si trima kombėtarė, e kishin ngjeshur mesin me kollanė e gjoksin me rripa. Kollanėt ishin mbushur me paketa fishekė edhe varur kishin bomba tė kuqe.


    Tė tjerė fishekė e bomba kombėtare kishin nėpėr xhepat kreshnikė.


    I foli Sula Sulės:


    - Ore, ti e ke tė papėrdorur dyfekun e as qė di nė shpon.
    - Kam zbrazur njėzet paketa. Qe kalamidhet!
    - Ke zbrazur nė bosh, jo nė plot...
    - Qysh nė bosh? I kam rėnė njė zogu majė njė lisi edhe e kam rrėzuar, i kam rėnė njė lepuri, i kam rėnė njė thiu tė egėr...
    - Tė thashė se ti ke zbrazur bosh, mė havadan. Ti s'hyn nė rradhėn e burrave. Hajt!
    - ...
    - Ore, a ke zbrazur mė njeri? Se atėhere i thonė plot. Je goxha burrė, e s'ke vrarė njeri!
    - Jo, njeri kurrė! Kur tė mė bjerė hasmi nė pusi, do t'ia shkrep.
    - Prit gomar tė mbijė bar!




    Fluturoi njė zog kombėtar nga lisi kombėtar edhe hija e tij kreshnike shqiti pėr njė grimė nė truallin e fisit arbėnor, ku ujku nuk e ha ujkun, po arbri e ha arbrin, si urdhėron Kanuni i Lekė Dukagjinit (ndjesė pastė!).


    I foli Sula Sulit:


    - Po ti sa herė e ke pėrdorur pushkėn?
    - Dy! Njė herė i rashė Zeqos edhe e lashė kapicė, nė lėmė. Gjysmė herė kur plagosa Zyferė e gjysmė herė Stavron. Kėto tė dyja bėjnė njė. E njė e para: dy!


    U duk larg njė si pikė e zezė qė lėvizte nė rrugė. I foli Sula Sulės:


    - Ja, shikon tutje, po vjen njė njeri! Bjeri!
    - S'di cili ėshtė...
    - Ēudi e madhe! As ai nuk di cili je ti. Atij i qėnka shkrojtur t'i biesh ti me dyfek tė ri. I erdh exheli. Apo s'ta mban?
    - I bie po mos merret vesh...
    - S'ka si merret vesh. Unė s'rrėfej!
    - Me besa-besė?
    - Me besa-besė e pėr kokėn e dyfekut.
    - Atėherė t'i bie?
    - Bjeri!




    Nė kėtė kohė pika qė lėvizte nė rrugė ish madhuar se e shtynte exheli drejt pushkės kreshnike kombėtare.


    Sula ish i pėrulur prej Sulit se kish shtėnė vetėm bosh. Turp i madh pėr njė trim kombėtar e pėr njė pushkė kreshnike tė lyer me vaj!


    U shtri barkazi nė mezhdė, i fjeti synė pushkės edhe i hoqi kėmbėzėn.


    Edhe pika lėvizėse nuk lėvizi mė...


    Edhe Sula puthi ēarkun e dyfekut kreshnik pėr provėn e naltė...


    ... Qanė e vajtuan nė shtėpi. Shkulėn flokėt nėna e motrat e tė vrarit. U kanos vėllai tė marrė gjakun nga hasmi i vjetėr i shtėpisė, po puna ėshtė se pushka kreshnike e Sulės nuk mbeti nė turp kombėtar.


    Edhe Suli e mbajti fjalėn e nuk e tradhtoi Sulėn...

  2. #2
    i/e regjistruar Maska e ChuChu
    Anėtarėsuar
    03-06-2002
    Vendndodhja
    nyc
    Postime
    3,423
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime

    Kuteli - Me di, a nuk me di...

    Me di a nuk me di se qaj,

    me di a nuk me di se vuaj

    ne oret e thella te nates,

    kur ngrihem i cmendur te shkruaj

    me gjakun e zemres te shkruaj.

    Me di a nuk me di se agimet

    me gjejne pa gjume ne shtrat,

    me shpirt te shkretuar nga dhembja,

    e dhimbshem i pres perendimet,

    me ankth i pres perendimet.

    Me di a nuk me di se sot

    u drodha kur pashe pranveren, (vjeshten)

    qe zbriste me flladet e prillit (tetorit),

    e embel sic ishte qemot,

    e hidhur sic ishte qemot.

    Me di a nuk me di se vuaj

    ne oret e thella te nates,

    ku ndjehem nga jeta i huaj,

    nga vendi i lemjes i huaj.

    Me di a nuk me di....
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga ChuChu : 07-10-2002 mė 18:38

  3. #3
    i/e regjistruar Maska e ChuChu
    Anėtarėsuar
    03-06-2002
    Vendndodhja
    nyc
    Postime
    3,423
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime

    Kuteli - Si neser...

    Do te peshperite era ndaj mbremje si nj'here,

    prej valesh do ngrohet hena si sot,

    me iskra prej bryme do mbuloj' mermere

    dhe bota do jete si ish dhe qemot

    Si neser do shtrihet lendina per mbi varr

    Vale-dheu do zene t'palosen ngadale,

    do ende parevera e lule e bar,

    dhe zile do rreshqasin qe prej male.

    Do qeshe dielli ne qoshen e nje reje,

    do thaje lotet mbi lulet e qershise, larg,

    mbytur do ndjehet gjemimi i nje rrufeje,

    permbi mal do hapet brez'i Perendeise.

    Do shtroje dhe dimri qilim te argjendte

    mbi pllocen e tretur, mbi kryqn'e anuar,

    do rritet harrimi me dherin e rende

    dhe une do fle, ty duke t'enderruar.... (dhe te t'harruar)

  4. #4
    i/e regjistruar Maska e ChuChu
    Anėtarėsuar
    03-06-2002
    Vendndodhja
    nyc
    Postime
    3,423
    Faleminderit
    0
    16 falenderime nė 16 postime

    ABC-ja e Kreshnikeve

    A

    - E njeh Zenelin?
    - Jo, nuk e njoh!
    - U bė pėr tė vrarė. E do ta vras!
    - Si e qysh?
    - Dje mė shkeli hijen!
    - Hijen tėnde?
    - Timen! Ecja rrugės, nė diell, kur mė arriti Zeneli. Hija ime ishte aty poshtė. Ish e gjatė, sepse dielli perėndonte. E priste mė dysh rrugėn. Zeneli mė dha tungjatjetėn edhe ma shkeli hijen. Ē'tė bėj?
    - Vraje!
    - E vrava.
    - Aferim!
    Pas pakėz, duke pirė duhan.
    - Fėmijė ka Zeneli?
    - Ka po janė tė vegjėl.
    - Vraji!
    - T'i vras?
    - Vraji se do rriten. Mė mirė tani sesa mė vonė.
    - Mirė thua; ke tė drejtė. Do t'i vras! Do t'i shuaj! I ati mė shkeli hijen. Kjo s'ėshtė pak!



    B


    - Dėgjove gjė?
    - Jo.
    - E vranė Todrin.
    - Ku?
    - Nė mes tė tregut.
    - Kishte faj?
    - Tani s'ka faj se ėshtė i vdekur, po atėherė kish.
    - Si e qysh?
    - Todri po shikonte njė dru telefoni. Ish pak si i vrenjtur se s'kish me se tė blinte bukė. Iu afrua njė burrė me mustaqe, trim me fletė si ēdo burrė me mustaqe, edhe i tha: - Bre qen!
    - E njihte burri me mustaqe Todrin?
    - Jo nuk e njihte. Por e vėrteta: burri me mustaqe kish tė drejtė. Bre qen! - i tha trimi me mustaqe: Bile i tha: Bre qen i qenit! Pse vėshtron me inat drunė e telefonit?
    - Mė fal, se tė pres fjalėn: druri i telefonit mos ish i trimit me mustaqe?
    - Jo. Druri mund tė ish i kujt tė ish. A mund tė mos ish asfare, mall pa zot si ėshtė malli i shtetit. Po sidoqoftė Todri e vėshtronte me inat drunė e telefonit.
    - Ndofta sepse kish barkun bosh...
    - Punė e tij. Bre qen, tha trimi, bre qen i qenit! Pse, bre, vėshtron me inat drunė e telefonit? Todri desh t'i pėrgjigjet, po trimi nuk e la: nxori koburen edhe e vrau. - Na, i tha, tė tė mėsoj unė tė shikosh me inat drunė e telefonit!
    - Kish tė drejtė trimi.
    - Doemos, se po tė mos kish nuk e vriste.



    C


    - S'po e shoh prej disa ditėsh Zefin.
    - As e ke pėr tė parė, Zefin e vranė.
    - Pse? Kush?
    - Fajin e kish Zefi.
    - Fol!
    - Nipi i tė kunatit tė vėllait tė Zefit...
    - Nuk mora vesh. Edhe njė herė, tė lutem.
    - A ka njė vėlla Zefi?
    - Ka.
    - Edhe ky a ka njė kunat?
    - Ka.
    - Edhe kunati a ka njė nip?
    - Ka.
    - Pra, nipi i tė kunatit tė vėllait tė Zefit kish rėnė nė gjak me njė shtėpi kreshnike kombėtare.
    - Vetė nipi?
    - Jo, shtėpia. Punė e vjetėr, gjysh-stėrgjysh, po ti e di se gjaku s'falet.
    - Jo! Po tė falet, humb burrnia, ndera e trimnia.
    - Po, pra... E meqė shtėpia e tė nipit tė kunatit tė vėllait tė Zefit ish nė gjak, erdhėn edhe e vranė Zefin, sipas Kanunit tė Lekė Dukagjinit, (ndjesė pastė!).
    - Nė e vranė sipas Kanunit, bėnė mirė. Iu rrittė ndera e trimnia e burrnia hasmit tė shtėpisė tė tė nipit tė kunatit tė vėllait tė Zefit. Mė vjen keq pėr Zefin, se ish njeri me kulturė - pesė vjet nė Torino, poet e shkrimtar... - po nė qenka punė gjaku, shumė mirė qė u vra! Duhet ruajtur ndera, trimnia e besnia e kreshnikia e fisit tė racės arbėnore. Duhet ruajtur pėrgjithmonė Kanuni i Lekė Dukagjinit (ndjesė pastė!) sidomos pėr punė ndere, trimnie, kreshnikie, besnikie. Pse ndryshe kombi i racės kombėtare ilire edhe pellazge kreshnike arbėnore asht nė rrezik me hupė. Dhe qė tė ketė qetėsi tė plotė Shkėlqesia e Tij Lekė Dukagjini qė na la Kanunin, duhet medoemos t'i digjet shtėpia Zefit edhe t'i priten drurėt e kopshtit kombėtar.
    - Eja tė pimė nga dy-tri gota pėr shėndet tė Lekė Dukagjinit (i rrofshin ēunat!) e pėr nderėn, trimninė, besnikinė e kreshnikinė mijėvjeēare qė na nderon truallin tonė kombėtar e fisnik.
    - Eja tė pimė po koburet t'ia dorėzojmė njė miku, se kam frikė mos tė shkel hijen, o mos shoh me inat ndonjė dru telefoni...



    Ē


    - Ore, thonė se ti e vrave Selmanė...
    - Unė, jo!
    - Po kush?
    - Dyfeku im!
    - Ky qė ke nė krahė?
    - Ja, ky! Pse s'ta mbush synė?!
    - Si jo. Dyfek tė kėtillė s'kam parė as nė Turqi.
    - E ke mirė. Dyfek si tė turkut s'ka nė botė, se turku i punon me merak. Po ky imi ėshtė veē botės. Pandeha se s'tė pėlqen...
    - Si u bė puna e Selmanit?
    - I qe shkrojtur ta vras unė, nga e shkrojtura nuk shpėton dot.
    - E ke hak. Qė kur e polli e ėma, iu shkrojt nė qitap: kėtė ēun do ta vras Ymeri me njė dyfek turku. Po aman mė thuaj si erdhi puna qė e vrave?
    - Me njė tė shtėnė e lashė thes. Erdhėn edhe e ngritėn nė tabut.
    - Ti ku ishe?
    - Prapa ferrės.
    - Ai?
    - Shkonte rrugės.
    - Bukuri! Si trimat e vrave. Edhe ai bėri mirė qė ra si thes. Tė lumtė dora ty edhe dyfekut i lumtė ēarku!
    Ymeri qeshi se iu kujtua thesi. Selmani ra menjėherė si njė thes me misėr pa pasur kohė t'i thotė: faleminderit se mė vrave - si e do burrnia, kreshnikia e besa shqiptare. Po Ymeri zemėrgjerė e shpirtluan, ia fali kėtė tė metė.
    - Shkaku i vrasjes?
    Fajtor ka qenė Selmani! Sepse Selmani ka njė nip nga ana e mbesės. Nipi i mbesės sė Selmanit ka njė qen edhe ky qen qopek i ka lehur njė herė mikut tė tė nipit tė sė mbesės sė Ymerit. Miku iu qa tė nipt, nipi iu qa mbesės, mbesa iu qa Ymerit edhe Ymeri mori dyfekun dhe e vrau Selmanė...



    D


    Rrinte Suli me Sulėn nė hijen e njė lisi kombėtar edhe pėrkėdhelnin dyfeqet kreshnike me nga njė leckė vaj. Kėtė e bėnin pėr tė kaluar kohėn e pėr tė shprehur dashurinė kreshnike pėr armėt kreshnike.
    Dhe qė tė dy, si trima kombėtarė, e kishin ngjeshur mesin me kollanė e gjoksin me rripa. Kollanėt ishin mbushur me paketa fishekė edhe varur kishin bomba tė kuqe.
    Tė tjerė fishekė e bomba kombėtare kishin nėpėr xhepat kreshnikė.
    I foli Sula Sulės:
    - Ore, ti e ke tė papėrdorur dyfekun e as qė di nė shpon.
    - Kam zbrazur njėzet paketa. Qe kalamidhet!
    - Ke zbrazur nė bosh, jo nė plot...
    - Qysh nė bosh? I kam rėnė njė zogu majė njė lisi edhe e kam rrėzuar, i kam rėnė njė lepuri, i kam rėnė njė thiu tė egėr...
    - Tė thashė se ti ke zbrazur bosh, mė havadan. Ti s'hyn nė rradhėn e burrave. Hajt!
    - ...
    - Ore, a ke zbrazur mė njeri? Se atėhere i thonė plot. Je goxha burrė, e s'ke vrarė njeri!
    - Jo, njeri kurrė! Kur tė mė bjerė hasmi nė pusi, do t'ia shkrep.
    - Prit gomar tė mbijė bar!
    Fluturoi njė zog kombėtar nga lisi kombėtar edhe hija e tij kreshnike shqiti pėr njė grimė nė truallin e fisit arbėnor, ku ujku nuk e ha ujkun, po arbri e ha arbrin, si urdhėron Kanuni i Lekė Dukagjinit (ndjesė pastė!).
    I foli Sula Sulit:
    - Po ti sa herė e ke pėrdorur pushkėn?
    - Dy! Njė herė i rashė Zeqos edhe e lashė kapicė, nė lėmė. Gjysmė herė kur plagosa Zyferė e gjysmė herė Stavron. Kėto tė dyja bėjnė njė. E njė e para: dy!
    U duk larg njė si pikė e zezė qė lėvizte nė rrugė. I foli Sula Sulės:
    - Ja, shikon tutje, po vjen njė njeri! Bjeri!
    - S'di cili ėshtė...
    - Ēudi e madhe! As ai nuk di cili je ti. Atij i qėnka shkrojtur t'i biesh ti me dyfek tė ri. I erdh exheli. Apo s'ta mban?
    - I bie po mos merret vesh...
    - S'ka si merret vesh. Unė s'rrėfej!
    - Me besa-besė?
    - Me besa-besė e pėr kokėn e dyfekut.
    - Atėherė t'i bie?
    - Bjeri!
    Nė kėtė kohė pika qė lėvizte nė rrugė ish madhuar se e shtynte exheli drejt pushkės kreshnike kombėtare.
    Sula ish i pėrulur prej Sulit se kish shtėnė vetėm bosh. Turp i madh pėr njė trim kombėtar e pėr njė pushkė kreshnike tė lyer me vaj!
    U shtri barkazi nė mezhdė, i fjeti synė pushkės edhe i hoqi kėmbėzėn.
    Edhe pika lėvizėse nuk lėvizi mė...
    Edhe Sula puthi ēarkun e dyfekut kreshnik pėr provėn e naltė...
    ... Qanė e vajtuan nė shtėpi. Shkulėn flokėt nėna e motrat e tė vrarit. U kanos vėllai tė marrė gjakun nga hasmi i vjetėr i shtėpisė, po puna ėshtė se pushka kreshnike e Sulės nuk mbeti nė turp kombėtar.
    Edhe Suli e mbajti fjalėn e nuk e tradhtoi Sulėn...



    DH


    Vasili me Veselin ishin shokė. Shokė qė nė vogėli - ngrohur mė njė diell, lagur mė njė ujė. Pastaj erdh puna qė Veseli vrau Vasilin edhe Vasili vrau Veselin. Qė tė dy ia dhanė flakė mė flakė, si trima tė ndjerė qė na nderojnė vendin e kombin kombėtar kreshnik.
    Puna rrodhi kėsilloj:
    Vasili me Veselin rrinin nė njė hije edhe bisedonin. Aty pranė ish lumi. Pranė lumit njė plep. Vasili tha:
    - Hajde plep, hajde, qė tė mbolli dora e Krishtit!
    Veseli tha:
    - E keq, or mik, e mbolli dora e Muhametit!
    - E Krishtit!
    - E Muhametit!
    E filluan si me tė qeshur po doli e ngjeshur se sikush gojėn e kish tė tijėn edhe me bukė e ushqente. Po pėrveē gojės, kishin edhe kobure nė brez, si ēdo shqiptar i vėrtetė.
    - Plepin e mbolli Krishti!
    - Plepin e mbolli Muhameti!
    Pak-pak! koburet kreshnike, flakė mė flakė!
    E qė tė dy u vranė!
    Njėri pėr plepin e Krishtit, tjetri pėr plepin e Muhametit...



    E


    Selmani vrau Selmanin; Stefani vrau Stefanin; Hasani vrau Kristanin; Mestani vrau Vasilin...
    Puna rrodhi kėsilloj:
    Rrinin qė tė gjithė edhe vėshtronin malet e larguar.
    I pari i tha tė dytit (Selmani Selmanit):
    - Mali qė pėrtej ėshtė mė i lartė se ai tjetri.
    - Jo, e ke jangėllėsh. Ai tjetri ėshtė mė i lartė nga ai qė pėrtej.
    - Jo, ti e ke keq!
    - Jo unė, po ti!
    Hynė nė valle edhe tė tjerė: dy Stefanė, njė Hasan, njė Mestan, njė Kristan, njė Vasil, njė Halil...
    Si trima qė ishin, e bėnė fora edhe u vranė trimėrisht nė shesh tė burrave. U ngritėn pastaj edhe farefisi edhe i dogjėn shtėpinė njėri-tjetrit.

    Dhe malet mbetėn si ishin: male...

  5. #5
    Administratore Maska e Fiori
    Anėtarėsuar
    27-03-2002
    Vendndodhja
    USA
    Postime
    3,015
    Faleminderit
    2
    110 falenderime nė 101 postime
    Nuk di si tju falenderoj qe i sollet ketu. U kenaqa duke lexuar.

  6. #6
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    Nga libri i Petraq Kolevices "Me Mitrushin", kam shkeputur disa faqe, ku Kolevica paraqet edhe disa poezi qe Mitrushi ia pat dhuruar atij. Dashuria me te cilen flet Kolevica eshte nje shprehje e mire e miqesise qe keta dy njerez kishin arritur te stabilizonin me njeri-tjetrin, por eshte dhe nje rrefim me vlere i disa pjeseve biografike nga jeta e Mitrushit.


    ------------------------------------------------------------------------------------



    Pėr kampin e Maliqit, ku pėrfundoi udha e tij nėpėr natė, Mitrushi mė ka treguar:
    Kur na shkarkuan nga kamioni atje, isha me ca rroba tė vjetra e si mos mė keq nga pluhuri i asaj rruge tė gjatė. Nė kokė, pėr t’u mbrojtur nga dielli, kisha lidhur njė shami me nyje nė tė katėr cepat, siē e lidhin armaxhinjtė.
    Njė polic erdhi e mė pyeti:
    -Sa shkollė ke ti?
    -Hiē. Katė klasė tė fillores kam – i thashė.
    -Mirė. Shko kėtej, ti.
    Pėr fatin tim tė mirė e besoi se, siē isha katandisur unė, do ta besonte dhe po t’i kisha thėnė: s’kam bėrė shkollė...Kur mė liruan, ndėrsa po mė hipnin nė kamion, pėr tė na sjellė nė Tiranė, u ndodh pėrsėri ai polic. Mė pa me ca sy katili e duke shtrėnguar dhėmbėt, mė foli gjithė inat: “Ė ė ė ė!...Ti qen paske pasur shkollė tė madhe, ti!” Ndėrsa kunati i Mitrushit, i burgosur nė moshė tė re dhe ai nė kampin e Maliqit, mė ka treguar:
    Kur e sollėn Mitrushin, e mbyllėn nė njė kotec derri. Ai kamp ishte lemeri. Nė mėngjes vetėm njė si ēaj. Bukė si baltė vetėm njė herė nė ditė, mė drekė. Nė punė na detyronin tė shkonim duke rendur. Rendnim zbathur nėpėr baltrat, se kėpucėt na u prishėn brenda sy-tre ditėve. Punonim nė kanale me ujra pėrmbi gjunjė e gjer nė mes. Poshtė na pinin ushujzat, sipėr na grinin mushkonjat. Dizanteria bėnte kėrdinė. Kur ktheheshim nga puna, nė mbrėmje, ecnim me kėmbė e duar si bagtia, sepse nuk qėndronim dot mė kėmbė nga lodhja e nga dizanteria. Aty kisha tė burgosur dhe babanė. E preu dizanteria dhe unė e kam larė babanė lakuri, si fėmijė. Njė tregtar nga Korēa, Koēi Misrasi, nuk duronte dot mė dhe vari veten.
    Alfred Ashikun e rrahėn pėr vdekje se hėngri njė panxhar qė e gjeti aty nėpėr baltrat. Njė tjetėr, Niko Kirkėn nga Korēa, e lanė tė lidhur me tel me gjemba te njė shtyllė pėrkundrejt diellit. Atje e lanė si Krishtin nė kryq dy dit e dy net dhe ne, 1500 tė burgosur, na detyruan tė shkonim pranė tij e ta pėshtynim. Ky qe kampi i Maliqit. Pėr tmerret e atij kampi, ku ishte drejtor Tasi Marko, vėllai i Rita Markos, kanė shkruar tė tjerė e nuk dua tė zgjatem. Gjendjen e tij tė rėndė e tė pashpresė nė burg e nė atė kamp na e jep tė gjallė Mitrushi nė krijimet e veta tė cilat kam fatin e madh t’i kem tė shkruara nga dora e tij. Ja, ato:


    LETRA E FUNDIT
    SIME SHOQE



    Kaq afėr jemi, por kaqė larg
    Tė lutem mos mė prit-
    Na ndajnė terre rreth e qark
    Dhe yll pėr mua s’ndrit.

    Pėrse ta lidhėsh fatin tėnd
    Me njė pafat si unė,
    Kur di se emri im u shėmb
    Me dhunė e me pėrdhunė?

    Pra hidhe hapin guximtar
    Ndaj jetės sė gėzuar.
    Dhe mė harro kėtu, nė varr,
    Tė vdekur pa mbuluar.

    Se unė pres, pėrēas po pres
    Njė udhė fort tė gjatė
    Dhe njė tė martė, nė mėngjes,
    Do hidhem nėpėr natė.

    Nėpėr njė natė qė s’ka mbarim
    Po qetėsi pėr jetė:
    Pushim...harrim...pushim...pushim...
    Nė prehjen e vėrtetė.




    PRANVERĖ

    Nėpėr hekurat e tkurrura si gardh
    Nėpėr dhogat e thumbuara me thumb
    Njė rreze dielli hyri si pėr ēudi
    Brenda nė terrin e hadhit.

    I nemitur dritėn e kuqe vėshtroj
    Dhe rrah ta shtie rrezen nėr duar
    Por zinxhirat, qė tringėllijnė me kobe
    S’mė lenė tė ngrihem mė kėmbė.

    Pra sytė i mbyll qė rrezen mos e shoh
    Por s’di se si nga jashtė vjen
    Njė erė e athėt plisi dhe lajmin sjell
    Se nė botė ka ardhur pranvera.




    YLLI I KARVANIT

    Doli ylli i karvanit
    -lart mbi njė botė njė qiri-
    E vėshtroi i jetimuar
    Nga zėndani im i zi.

    Pas njė rreze qė mė hodhi
    Lashė hadhin e po ik-
    Ah, mė falni, jam i mjerė
    Pra po ik nga vendi i lik.

    Po mė doli para reja
    Ma preu rrugėn e karvanit...
    S’kam ē’tė bėj, do kthehem prapė,
    Brenda ferrit tė zėndanit.

    Dhe do pres tė dalė rishtas
    Nė mos sonte, tjetėr herė,
    Qė tė sulem si i ēmendur
    Nėpėr qiej, nėpėr erė.

    Kush e di...do tė gjej udhės,
    Ndėr ethire nj’yll me bisht-
    Do t’i lutem tė shpjerė
    Lart e lart nė Zoti Krisht.

    Do t’i falem, pėrgjėrohem,
    Tė mė bėjė hi e baltė
    Tė mė shkelin gjith tė mirėt
    Pranė fronit tij tė lartė.

    Oh, pėr hir tė Gollothasė
    Dhe tė brinjėsė sė shpuar
    Prit, o Zot edhe dėgjoji
    Gjithė tmerret qė kam vuar.

    Por nė s’do as Zoti i jetės-
    Sėkam ē’tė bėj i mjeri unė
    E le qiellin, zbres te ylli,
    Doemos, me tė pėrdhunė.

    Pa kur ylli do kalojė
    Zotėronjės, sipėr detit,
    Do tė shėmbem tatėpjetė,
    Shpirtin do t’ja jap lanetit.

    Veē nė dhe mos kthehm prapė,
    Ku ka hekura, zinxhira
    Orė e ēast ta ndjekin hapin
    Errėsira...Egėrsira...

    Ah, mė fal, o ti kėndonjės
    Se me fjal’ tė turbulloj.
    Jam nė terr e jam i mjerė
    S’di ē’tė bėj, pra ėndėrroj.



    ***

    Nė vitin e fundit tė jetė sė tij, ndėrsa ishte tepėr i sėmurė e i dėshpėruar, gjatė njė bisede mbi shkrimtarėt e mėdhenj erdhi fjala te R. Tagor, tė cilin e pėlqente shumė. I thashė qė kisha librat e tij rusisht. I shpura atė me poezi. Gjatė leximit kishte bėrė shumė shėnime me lapės tė cilat i prishi me gomė para se tė ma kthente librin, por aty kanė mbetur dy shprehje nga R. Tagor qė i paskan pėlqyer:

    -I kam zili erės qė sillet mbi tokė
    dhe
    -Njeriu ėshtė mė i keq se kafsha kur bėhet kafshė.

    Atėherė ra fjala dhe pėr shkrimtarin Anatol Frans nga i cili kisha dy vėllime rusisht. I dhashė njėrin. Kur ma ktheu, mė tha: Nė faqet e brendshme tė kapakut tė kam lėnė dy kujtime, t’i kesh ti, kur tė mos jem. Ai kujtim i hidhur, qė parathoshte njė vdekje tė afėrt, janė dy poezitė e mėposhtme:


    LUTJE

    Unė, Mitrushi, poet shqiptar,
    Fort do t’i lutesha nėnės
    Qė tė mė hidhte njė litar
    Varur nė bri tė hėnės.

    Edhe pastaj, si pėr ēudi,
    Tė gjendem varur n’erė
    Dhe tė thėrres: “Sa lumturi!”
    Nė erė, mbi skėterė.


    Dihet se sistemi komunist kėrkonte prej artistėve e nė veēanti prej shkrimtarėve e poetėve, njė krijimtari tė mbrujtur me ideologjinė e kohės e nė shėrbim tė saj. Ēdo krijimtari tjetėr qė mund tė dilte jashtė kornizave tė ngushta e tė ngurta tė realizmit socialist, quhej e kotė, e keqe, madje e dėmshme dhe e dėnueshme. Shembuj tė tillė janė tė shumtė, por ndėr ta mund tė pėrmendim dėnimin e tė ndjerit Vangjush Tushi dhe thyerjen e skulpturave nudo tė tė ndjerit Janaq Paēo.
    Kundėr asaj ideologjie qė shkatėrronte krijimtaritė e mirėfillta dhe u linte fushė tė lirė “krijuesve” ordinerė, Mitrushi shkroi kėtė poezi qė do ta quaja satiriko-dramatike, tė cilėn pata fatin tė ma linte tė shkruar si kujtim gjithashtu nė kapakun e atij libri.


    KOPSHTARI BILBILI DHE DERRI

    -Pa mė thuaj, shpes i kotė,
    Me ē’qėllim je ti nė botė?
    -Tė kėndoj – bilbili tha.
    -Po kėnga jote ē’qėllim ka?
    -Kėtė punė, vallahi,
    Nuk e di.
    -Ti kėndoke pa qėllim
    dhe kullot nė kopshtin tim?

    Mora thikėn dhe e therra.
    (Qiellin) do ta mbush me derra.



    Nga Mitrushi kam njė tjetėr kujtim tė hidhur, poemėn “Rrjedhin lumenjtė”
    Kėtė poemė mund ta shkruante vetėm ai, sepse vetėm ai e dinte historinė e Ilirisė, si tė thuash, nė majė tė gishtėrinjve.
    Nė ēdo varg tė saj spikatin njohuritė e tij tė thella e tė sakta tė gjeografise dhe tė historisė sė asaj Ilirie qė shtrihej nga Stėrmadhi Danuov valėvezullonjės deri poshtė, Buzė Jonit tė kaltėr dhe tė Adrias valėdendur.
    Pėrshkrimi i hollėsishėm nė atė poemė i viseve dhe i fiseve ilire, i bėri redaktorėt e atėhershėm tė thoshin se s’kuptohet nga lexuesi, mbasi ka shumė emra tė panjohur, por mendja tė ēon tė dyshosh se prapa kėtyre fjalėve fshiheshin shkaqe tė tjera...
    Mitrushi nuk ka dashur tė shkruajė njė poemė me lajle e lule, me rima, ritme e figuracione tė shumta, por tė na jepte panoramėn e plotė tė Ilirisė sė madhe tė dikurshme, Sė Epėrme, Sė Mesme dhe Sė Poshtme, ku:

    “Nė gjithė skajet e vendit tė lumur,
    Anembanė kumbonte njė e folme
    E vetėme: ilirishtja e strallėt-
    Vigmė barinjsh dhe kushtrim luftėtarėsh,
    Farkuar nė kudhra mijėvjeēarėsh.”
    “...Gjuhė e fortė, vlugmadhe e ėmbėl,
    E mbrujtur para se tė ishin mbrujtur
    Tufėt e hyjnive tė lashtėsive...”



    Pastaj na tregon dyndjen e legjioneve gjakatare romane, me skota tė larme tė shkulura vatrash...

    “Por lukunitė nuk kishin tė sosur,
    se pas njė skote njė tjetėr vėrshonte
    Nga fundra gufash dhe stėrfundra honesh,
    Me urė nė dorė e thikė ndėr dhėmbė,
    Qė kishin banesa me tenda lėkurėsh...”


    Qė linin pas

    “Rrėnime, rrėmbime, varrime sė gjalli...”

    Sepse fiset ilire ishin

    “njė farė dhe njė gjuhė, por – vaj! Tė ndarė
    Pa besėlidhje armėsh...Pėllėmbė e hapur
    Qė grusht nuk u bė pėr tė goditur rėndė
    Armikun qė tkurrej tė zgrapė plėngun...”


    Dhe tek sheh qė nga gjithė ajo Iliri e madhe mbeti vetėm njė pėllėmbė tokė dhe biri m’i vogėl
    I ilirit tė lashtė, trimi Arbėr,


    Mitrushi nuk e mban dot rėnkimin qė i del nga shpirti:

    “Hej, histori! Ti, histori e lashtė
    E botės ilire sė perėnduar,
    Pėrse mė bren e bluan kaq dhimbshėm
    Nė orėt e vogla tė natės sė bardhė?...”


    Me ankthin e frikshėm tė humbjes edhe tė asaj cope tokė tė mbetur nga Iliria e Madhe kėtu, buzė Adrias e Jonit, Mitrushi e mbyll poemėn me kushtrimin:

    “Mbani, burra,
    Me dorė tė fortė flamurin e Arbėrit
    Tė skuqur me gjak ndėr luftra tė rrepta.!


    E dėgjojnė vallė bijt’ e sotėm tė Arbėrit thirrjen e Mitrushit?



    ------------------------------------------------------------------------------------

  7. #7
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    MITRUSH KUTELI
    --------------------------------------------------------------------------------


    Jam shqiptar
    e kosovar;
    zot e krenar,
    zot e bujar
    mbi kėtė dhé,
    q'e kam si fe,
    e pėrmbi fé:
    E kam vatan!
    E kam atdhe!
    Qė gjysh stėrgjysh,
    qė brez pas brez,
    qė gjithėmonė.

    Ti shqa thėrret,
    ti shqa bėrtet,
    gjer lartė nė retė
    se jam barbar.

    Jo, s'jam
    si bėrtet ti,
    si buēet ti,
    ti, Mal i Zi.

    Po vendin tim e dua,
    lirinė e dua,
    e s'dua
    zot
    mbi mua.

    Kėnga e parė

    QĖNDRIMI


    Se jam kėtu kur s'kish njeri,
    kur s'kish kufi
    as fqinjėri,
    as shqa tė zi.

    Se jam kėtu kur Mal i Zi
    ish Iliri;
    kur nga njė det nė tjetrin det
    isha zot vetė!
    Unė jam kėtu nga moti
    kur vetė Zoti
    e bėri fushėn fushė
    e malin mal.

    Unė jam kėtu e do tė jem
    - dem baba dem -
    sa mali tė bėhet hi
    e hiri mal pėrsėri.
    Ma thonė emrin Asim Qerim
    mbetur jetim
    qė nė vegjėli.
    Jam si mė sheh
    e si mė njeh;
    kėsulėbardhė e kryelidhur,
    kryelidhur me njė shami;
    me tri shami
    pėr trimėri!

    Jam eshtėrmadh,
    i vrazhdė jam,
    e bojalli -
    dhe sytė e mi
    janė plotė shkėndi
    si batėrdi.
    Dhe kam uri
    si s'ka njeri -
    pėr drejtėsi
    e pėr liri.
    Si tė gjithė asimėt
    e tė gjithė qerimėt
    e vendit tim.

    Ma thonė emrin Asim Qerim
    mbetur jetim
    qė nė vegjėli;
    se babėn tim ma vranė
    naēallnikėt,
    podporuēnikėt
    edhe gllavnikėt.

    Ma vranė
    se urdhėr dha vojvodi
    e krali vetė:
    "Tė vritet!"
    Se ish kosovar
    dhe se ish zot
    mbi kėtė dhe!

    Dhe tokėn qė kisha nga baba
    nga gjyshi
    rrėnjė pas rrėnjė -
    prej qindra vjet,
    prej mijėra vjet,
    ma morėn.
    Ah!
    Ma morėn vatanin
    qė e desha si xhanin!

    Ma morėn,
    me armė nė duar,
    me gjak nėpėr duar.
    Agrarėt!
    Xhandarėt!
    Tyxharėt!
    Tė gjithė tok
    u bėnė shok;
    si sorrat
    pėr kėrrmė.

    Oborin ma morėn
    gjer nė shtėpi
    dhe ngrenė pėr vete shtėpi
    nė sytė e mi!
    Dhe unė,
    ja, unė,
    qė isha zot
    qė qėmot,
    mbeta pa dhé,
    bujk pa dhé,
    bari pa kopé -
    kėtu
    nė dheun tim.

    Dhe plori m'u ndryshk,
    hambari m'u myshk...

    Po shpresa s'mu vyshk!


    Kėnga e dytė

    DURIMI


    Durova,
    durova,
    sa nuk duron njeri,
    as Perėndi!

    Mė thanė tė shkruhem vojnik
    e mynafik
    i kombit tim.

    Mė dhanė armė tė vras
    vėllanė,
    sipas kanunit
    tė gjakut...
    Po s'desha!

    Dhe nė e bėra ma falni,
    se jam gjaknxehtė.

    Mė thanė tė ngrihem tė ik
    ku qielli puthet me dhenė;
    Stamboll,
    Anadoll,
    e mė tej.
    Se vetėm andej
    paska pėr ne
    popull pa zot -
    vend boll...

    Po malli i tokės s'mė la,
    po malli i fushės s'mė la,
    as gjaku i babės s'mė la.

    Dhe mbeta kėtu,
    i huaj,
    si qen,
    nė vendin tim,
    tė babės tim...
    Mbeta rajį,
    e ndėr rajį,
    si pėr hatį;

    nė uri,
    nė qesėndi,
    nė skllavėri
    tė shqaut tė zi.

    Mė thanė tė ik nė Allbani,
    vatan i ri
    i kombit tim,
    si shkoi Selmani,
    Hasani
    e Dani.

    Po dot nga toka s'u ndava
    dhe mbeta tė jem
    ku jam
    e ku do tė jem.

    Mė thanė tė shkoj nė sheher
    tė shqahut tė madh,
    me sharrėn nė krah,
    me kryet pėrdhé,
    jaban
    e beter;
    portė mė portė,
    derė mė derė,
    i mjerė
    e zemėr sterrė,
    pėr njė kotherrė
    bukė.
    Po malli i vendit s'mė la.
    Ah, malli i gjakut s'mė la
    e mbeta kėtu,
    rajį.

    Ta shemba shqa kufirin
    qė ngrite ti
    nė vendin tim e pėrmbi varr
    tė babės tim.

    Ta shemba,
    ta dogja,
    me zjarrin e shpirtit,
    tė vuajtjes
    dhe tė urrejtjes.

    Me zemėrim,
    me vrull tė madh,
    e bubullimė
    qė s'ka mbarim

    Se vjete ti mė ēave,
    mė ndave,
    mė vrave,

    armik - lugat,
    armik -xhelat!


    Kėnga e tretė

    SULMI


    Ti bėre azape - s'u tremba,
    ti ngrite kufire me gjemba,
    fortesa ti ngrite;
    t'i shemba!

    Tani,
    tani,
    atje ku ti,
    o Mal i Zi,
    ngrite kufi
    qė ndanin
    e ēanin
    vėllazėri;
    Hej!
    Sot!
    Shkon
    e valon
    parmenda!

    T'i bėra tė gjitha rrėmujė
    dhe ty
    gjurma t'u zhduk
    si nė ujė.

    I bie arė mes pėr mes
    e gjer nė brez,
    e pėrmbi brez,
    humbas
    me gaz
    nė grurin tim,
    tė dheut tim,
    tė babės tim,
    tė birit tim;
    sot e pėrjetė,
    jetė pas jetė!

    Dhe ndie qysh flet,
    me zė tė qetė,
    im atė vetė
    nga balta poshtė:

    "Ta mbroni dhenė
    ku eshtrat kam,
    ku hi e tokė
    e pluhur jam.

    Ta mbroni dhenė
    qė e ushqej
    dhe sot si dje,
    me kurmin tim.

    Ta mbroni dhenė,
    me zjarr ta mbroni,
    me gjak ta mbroni!
    Tė derdhni gjakun

    me grushte plot -
    po kurrė lotė,
    as sot, as mot!
    Se loti ėshtė robėri,
    gjaku - liri!"


    Kėnga e katėrt

    NDĖRTIMI


    Jam eshtėrmadh
    e bojalli
    e me japi,
    si mė sheh ti,
    si mė njeh ti.

    Po kam njė zemėr
    nė gjoksin tim
    qė pa pushim
    mė rreh
    si Drin.
    Dhe babėn tim kur e kujtoj,
    lotoj...

    Tė pashė tė vrarė, or Baba,
    e pa qefin, si pėr hata,
    rreth e pėrqark me xhandėrma.
    Desha tė qaj e s'qava dot,
    e tė bėrtas, sbėrtita dot,
    pa asnjė lot, pa asnjė lot.

    Dhe prita sot tė derdh njė lot.

    Tani,
    tani,
    unė jam gati
    tė vdes qė sot,
    se rroj pėrmot;
    mbytur me gjak,
    po jo me lotė,
    pėr kėtė dhe,
    q'e kam si fé
    e pėrmbi fé.
    E kam vatan,
    e kam atdhe!

    Hej!
    Po buēas me zė kabį,
    sa tė dėgjohet nė qiell lį,
    sa tė dėgjojė fund e kreje
    kush gjak shqiptari ka nė deje:
    Shaban - vėlla!
    Destan - baba!
    Hej!
    Komb i lirė kosovar,
    ti komb shqiptar, ti zot krenar,
    ti djalėri - ti pleqėri,
    bėru gati!
    Bėru gati pėr vrull tė ri,
    ta djegėsh botėn,
    ta bėsh hi,
    pėr liri,
    pėr Shqipėri!


    Kėnga e pestė

    QĖNDRIMI


    Tani,
    tani!
    - O Mal i Zi -
    ja unė,
    ja ti!

    Po unė - jo ti,
    se jam kėtu kur s'kish njeri
    dhe as kufi
    as fqinjėri...

    Unė jam kėtu kur Mal i ZI,
    me Shumadi,
    me Dallmati - sa mban e gjitha Shqehėri,
    ish Iliri!
    Kur nga njė det nė tjetrin det
    isha zot vetė!
    Se jam kėtu nga moti
    kur vetė Zoti
    e bėri fushėn - fushė
    e malin mal.

    Unė jam kėtu
    e do tė jem,
    - dem baba dem -
    sa mali tė bėhet hi,
    e hiri mal pėrsėri.

  8. #8
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    Vjeshta e Xheladin Beut


    Tregimi u shkrua ne nje kohe kur jeta shqiptare ishte e perqendruar ne fshat. Ai mund te kalohet pa u quajtur nje ekzagjerim ne kohen qe jetojme, vese tani "luogo del delitto" nuk eshte fshati, por qytetet ku jetojne trimat e kohes se re, barkmedhenj, qafeleshe, me tuta apo me kostume, me floke te gjate apo dhe te prere shkurt fare, eshte bota e bosave te rinj shqiptare, ata qe i quajne njesha a dysha, c'rendesi ka.


    Per ata qe e lexojne ne here te pare, deshiroj te referoj edhe leximin e nje krijimi te Brarit, te sjelle ne forum para disa muajsh me titullin: Dilaveri. Nje nga personazhet qe shfaqet tek Vjeshta e Xheladin Beut perngjan me personazhin e Brarit, vecse ky personazh eshte femer dhe jo mashkull.



    Ketu do te gjeni Krijimin i Brarit





    Vjeshta e Xheladin Beut



    I


    As vetė Xheladin Beu nuk dinte pėrse ndjente njė zbrazėtirė aq tė madhe nė zemėr atij mėngjezi vjeshte tė dytė. Njė zbrazėtirė sa njė zgėrbonjė gėshtenje qė e ka brejtur krymbi pėrbrenda, njė shembėtirė, njė trubullirė e njė neveritje pa fund e pa anė...
    Edhe ēudi: mėngjezi s’ishte i keq. E rrallė dhe e verdhė, vėrtet, fleta e plepit pėrtej dritareve me hekura e kafazė, po qielli i kulluar, i ėmbėl. Shpeshėria qė, siē na duket neve, njerėzisė, s’ditka kurrė se ē’qenka dhembja e pikėllesa, cicėrinte e ngazėllohej me bujė tė madhe aty pranė konakėve tė beut e tej e tutje – arave, pemėve, qiellit – kurse ay, Xheladin Beu i Shemshedin Beut tė xheladin Pashait, apo “Beu i madh”, siē i thosh tėrė bota, zot i patundur mbi ēifligje e mbi njerėz, ndjente njė zbrazėtirė tė madhe nė zemėr. Gojėn e kish tė hidhur sikur paskej ngrėnė shafran, qiellėzėn tė thatė, gjuhėn tė trashė si shuall bualli. Dhe herė-herė, njė tė therur nė tepelekun e kokės.
    As nga shėndeti, as nga malli e gjeja s’ish qarė shumė gjer ahere Beu i madh. Shėndetin e kish patur grurė: burrė i ngjeshur, dėrdėng, ta ēaje bėje katėr: kamjen tė rėndė, shumė brezash, sa as vetė s’ja merrte dot radhėn me tė numėruar e me kalem; bujqit, rajej e harbutė, tė gjithė me dorėn nė zemėr, si nuse kaurri: s’guxonin as t’i thoshin me emėr, as ta shikonin nė dritėn e syrit. Edhe sikur t’u bėnte urdhėr qė tė shtirheshin pėrdhe qė t’i shkelte me kėmbė, siē shkelet balta pėr tė bėrė plitharė, shumė prej tyresh do tė shtriheshin t’i shkelte. Se jo mė kot Xheladin Beu kish nė dorė bukėn e kopaēen, tamam ē’i duhet fusharakut qė tė bėhet i butė si dele, jo aq fort pėr jetėn e tij sa pėr atė tė fėmijve tė njomė e shumė brenga tė tjera tė kėsaj dore. Tua tė qaheshin? Po kujt t’i qaheshin? Kush i dėgjonte? Tė ngriheshin e tė iknin? Mirė, tė iknin, po ku? Kudo qė tė shkonin i priste qaforja, sepse gjithė bejlerėt e pashallarėt kishin kėrbaē e qahjanj. Tėrė dheu qė jepte bukė ishte e tyrja. Mirė thoshin ata qė thoshin: gjithė derrat njė turi kanė...Ca qė ishin ngritur e kishin ikur natėn, nė erėsirė, me fėmijėt nė kosha e pleqtė nė tezga, kishin humbur si uji nėpėr ujė, nuk u qe ndjerė nami e nishani. Prandaj ata qė kishin mbetur, rrinin aty ku ishin, bėnin grurė e hanin misėr. Kur s’kish misėr tė mirė, hanin misėr gjarpri, kėlkėzė, tė shkuar nėpėr tri ujra, zienin pėrbrenda siē ziejnė e roniten nė lyrėn e vet ato kokat e kėmbėt e bagėtisė tė futura nė njė poēe tė madhe balte, me kėltyrėn tė zėnė me brumė, brenda nė furrė. Nuk u ndjehej as regėtima, as cicėrima. Herė-herė binte ndonjė sėmundje e u vinte kosėn tė vegjėlve e tė mėdhenjve; shtėpi e fshatra tė tėra mbeteshin tė shkrta. Po, ēudi, ēudi, pas sėmundjes shtroheshin pėrsėri si fara e sinapit.
    Ta pret mendja se ndėr rajenj e ndėr harbutė kish edhe kokėndezur, qė nuk duronin mė tej e mateshin t’ja shkrepnin, po Xheladin Beu, qė ishte brezi i tretė zot nė atė mėngė tė mbretėrisė sė madhe tė Baba sulltanit, e kish vėnė punėn nė vijė tė mos bėnte rrėk njeri, kėshtu qė kokėndezurit mbeteshin pa kokė pėrpara se tė ndiznin koka tė tjera. Kėtė punė e bėnin qajhallarėt, “trimat” siē u thosh beu, apo “lanxhot”, “larot”, “zybat”, siē u thoshin me gjysmė goje ata tė tjerėt, vegjėlia.
    Ja kėshtu!
    Puna e bejllėkut dhe e ēiflikllėkut do marifete. Dhe marifetet mblidhen e shtohen brez pas brezi, nga babai, nga gjyshi e mė tej. Kėto marifete Xheladin Beu i kish nė xhepdhe i nxirrte njė nga njė a tė gjitha bashkė, si t’ja donte puna. Veē kėsaj, duhet ta dini se ai kishte zėnė tė gjitha shtigjet, shpatullat i kishte tė ngrohta dhe i kthente gjithnjė andej nga ngrohte dielli, duvaxhi me mish e me shpirt i “llambės sė dynjasė”, Baba sulltanit, tė cilit i dėrgonte kur e kur peshqeshe: mahmudije tė verdha e ēupa tė bardha, nga ēifligjet e tija. Nuk e harronte Kapu Aganė, as sadrazemin, as sulltan-validenė, as adėmin e madh, tė parin e haremllėkut tė sulltanit, qė tė mbyllnin sytė kur Xheladin Beu zgjeronte ēifligjet lart e poshtė, nė stėrkat e bujqėsisė, nė zabelėt dhe tokat e buta pa zot. Nuk pėrzihej fort nė gėrnjat e tė mėdhenjve tė mbretėrisė, po kur i vinte ndonjė bumbashir e i thosh se Baba sulltani kish luftė s’di se ku, nė Qyrdistan, nė Rabistan apo nė Tinglimajmunistan, beu i dėrgonte karvanė me imdate e njerėz me dyfegje, qė do tė linin kokat andej. Po mbi tė gjithė, beu mbėshtetej tek i vjehri, qė ish bir veziri, mbėshtetej tek tė kunetėrit, qė ishin tė gjithė nė bukė tė madhe.
    Me gjithė kėto tė mira qė zumė nė gojė e ato qė nuk i zumė fare – kazanėt e qypat dinga me mahmudije tė verdha nga ato tė merhum sulltan Mahmutit, me dupje lira, ingjiliska e verdhashka tė ndryshme tė kauristanit (s’prish punė se i kish prerė kauristani, alltėn ishin edhe kėto, nuk i hante ndryshku) dhe qė i shtoheshin mot pėr mot, kukumale – me gjithė ata trimat mustaqepresh e mustaqerruar, qė kish nėnė urdhėr e qė s’linin tė fluturonte as zogu pa lėnė poshtė ndonjė pendė, se nuk i ushqente mė kot me mish tė majmė e somune tė bardha, Xheladin Beu ndjente njė zbrazėtirė tė madhe nė zemėr (po, brenda nė zemėr) atij mėngjezi tė ėmbėl vjeshte.
    Dhe kjo oda e madhe e konakut tė madh me mure kalaje, me ca dritare me nga dy palė hekura tė pėrdredhura si brirė dashi e me kafazė, nėpėr tė cialt drita e diellit hynte e ējerrė si nėpėr ca kula drizash, i qerthullohej beut ashtu siē qerthullohen kuajt nė lėmė. Jo, nuk qerthullohej oda, po qerthulloheshin trutė e Xheladin beut. Dhe nuk dinte ē’ishte kjo punė. I sėmurė nuk ishte, sepse ishte ngjallur, dhe tė ngjallurit, thonė, nuk sėmuren kurrė. Kish patur, vėrtet, nė tė ri, njė si frėngjyzė a si i thonė asaj sėmundjes sė frėngut, qė ja kish dhėnė peshqesh njė cingi e trashė, brenda nė Manastir, ku kish vajtur me ftesėn e valiut dhe kish “kėmbyer gjellėn”, po kjo s’ish gjė: punė e vjetėr, e harruar. Fshikėn ja kish mbyllur njė xherah plak me melhem zhive e hudhėr tė shtypur nė havan e s’di ēfarė tjetėr. Ca mė vonė i qe mbushur trupi me pushkuriza prush tė kuqe, po edhe kėto i kish mbyllur me melhem dhe trupi i qe zbardhur pėrsėri. Pastaj i kish rėnė leshi i kokės, po rroftė festja me xhufkė, qė ja mbulonte tullupanen. S’di se kush i kish thėnė se po tė kesh ndonjė sėmundje tė kėsaj dore, duhet ta hedhėsh, t’ja japėsh dikujt, ta pėrndash mbarė e prapė: peshqesh e dhe! Kjo isht epunė qė dihej. Filan be, hanedan i madh, e kish hedhur oftikėn duke pėshtyrė fshehur nė gjellėt e mira qė u shtronte mysafirėve dhe, thoshin, ish bėrė mirė, kish rrojtur edhe mjaft vjet. Ē’ėshtė e drejta, me kohė e mot, shumė nga mysafirėt e tė afėrmit ishin sėmurur, po kėsaj s’ke ē’i bėn: sikush si ta ketė shkruar nga dora e zotit. Fundi i fundit, pėrse ata tė mbeteshin faqekuq si molla, kurse ai, beu handean, tė zverdhej e tė thahej dita ditės? Ata tė rronin, ai tė vdiste - ė? Kėshtu bėri edhe Xheladin beu; i suall njė ēupė tė mitur (sa mė e mitur, thoshin, aq mė e mirė ėshtė pėr benė, se tė miturat e kanė gjakun tė hollė, tė valė, dhe gjaku i hollė dhe i valė e hollon, e ngroh dhe e spastron gjakun e trashė, tė ftohtė...) dhe beu e pishi. E prishi e dha urdhėr ta shpinin tutje qė tė mos shihej e tė mos dėgjohej. Pastaj e pėrndau frėngjyzėn anembanė, nė gra e nė dylberė, dhe u shėrua fare...
    Dhe ja tani, oda e madhe e konakut tė madh i qerthullohej si kuajt nė lėmė. I therte tepeleku i kokės. Ndezi njė cigare, esėll, qė t’ja priste vrundullin rrotullimit e tė mbante mendjen nė vend dhe zuri ta pinė shqeto, pa ēibuk, po cigarja, aq e shijėshme herėt e tjera, tani ju duk e hidhur e pėshtirė. E kafshoi dhe e hodhi tutje, nė vatėr.
    Ē’ishte kjo punė? A mos beu s’ishte mirė? Jo, jo. Gjer dje kish qenė fare mirė.
    Asaj nate kish bėrė, vėrtet, njė aheng tė vogėl, me raki tė fortė e meze nga tė gjitha llojet – mish gjahu, pa dhjamė, tė shuar nė uthull, me hudhra, pra me shije shumė; mish tė butė e tė majmė, qė e kish shqyer me dorė, e kish ngrėnė dhe kish hedhur tutje koskat dhe kish lėpirė tė persė gishtėrinjtė e mė the tė thashė (ca jevga me daire e a tė tjera me kėngė nė gojė, me ēitjane tė fryra si bajrakė dovleti, kur i nget era, me nga njė flori tė verdhė tė ngjitur nė ballė me sherbet tė trashė, qė thyenin belin e tundnin vithet aman-aman, qė ta ndiznin benė...), them, kish bėrė njė aheng tė vogėl, po kjo s’ishte punė e re. Se Xheladin Beu kish qenė gjithnjė, qė nė tė ri, njeriu i qejfit, hashari, dhe jo njė herė e dy e zinte mėngjezi ku s’ta pret mendja, nė konakėt e afėrm a tė largėt, nė pėrdhesat e tebabisė, qė mbanin erė myku e memish-haneje e shumė erėra tė tjera. Bile edhe aty brenda, nė selamllėk, ku priste miqėsinė, meshkujt, beu kish nė njėrin krah odat e tija pėr punėt e tija, me fjalė tė tjera pėr gjerdheqe mbi gjerdheqe. Pastaj, kur velej sė tepėrmi nga mishi i bardhė i haremlėėkut (kėsaj here hanėmi as qė ishte aty: kish shkruar teferiē nė sarajet e babait, tė pashait), ngrihej vinte atje ku desh vetė apo sillte nė jatak ato qė desh vetė, dhe defi binte pa pushuar nė dera, gjersa beu i madh mbaronte punė, po tė ishte i kėnaqur, e hidhte groshnė me grusht, qė ta dinte vegjėlia sa tė madhe e kish zemrėn beu i madh...
    Kėto teke ja dinin tė gjithė, e mė fort ja dinin e ja druanin ata qė kishin ēupa tė mitura nė shtėpi, prandaj pėrpiqeshin t’u gjenin shpejt e shpejt ndonjė burrė sido-kudo e t’i martonin, pėr tė hequr ferrėn nga dera e pėr tė shpėtuar faqebardhė. Po edhe nė bri tė buallit sikur t’u futkeshin kėto, tė bukurat, prapė Xheladin Beu i gjente pas erės, sepse era e ēupės sė bukur qenka si ajo e mollės sė mirė, u pėrhapka anembanė. Dhe, si ja gjente gjurmėn, Xheladin Beu akrosej si ai kali i zhdėpur me elb e nuk i zinte vendi gjersa e bėnte vollen e tij, ja me tė mirė, ja me tė keq. Po, po: edhe me tė mirė, sepse kur ja donte puna, beu bėhej, si i thonė, qumėsht e mjjaltė. Dhe ju e dini sa shumė hie i ka njė beu tė madh kur qesh; i zbardhin dhėmbėt, i xixėllojnė sytė, i shkėlqen lėkura e lyrshme e faqeve, i tundet xhufka e festes. Kjo tė bėnte t’i harroje tė gjitha e tė thoshe: “Oh, ē’burrė babaxhan ėshtė beu ynė, e paēim sa malet! Tamam si dielli i muajit maj!” Kėshtu thoshin syleshėt, po ata qė nuk ishin syleshė e dinin se Xheladin be “babaxhani” ishte si ata qentė e kiq qė tė hanė nga prapa: tė fshinte nga faqja e dheut! Ay kish edhe njė fjalė tė tijnė, qė e kish trashėguar nga i gjyshi: “Ēdo gjė e gjallė qė pillet, rritet e kullot nė dhenė tėnd ėshtė e jotja. Merre e bėj ē’tė duash”.
    Kur ja donte puna tė bėnte tembillėk” u jepte urdhėr trimave qė tė fillonin spastrimin. Atėherė njeriu zhdukej pa gjurmė, siē nuk le gjurmė zogu nė erė. Kish qenė e s’ishte mė...Ai nuk harronte amanetin e vjetėr tė gjysh pashajt: “Mbaje e shtoe atė qė ke; preja kokėn atij qė mundohet ta ngrerė lart: mos lėrė tė dalin nė kasabanė tėnde e nė ēifliget e tua njerėz mė tė menēur se ti: mos e prsih me tė madhin; kij mendjen tė shikosh nga fryn era e nga ngroh dielli. Pėr punėt e tjera bėj ē’tė duash, si zot malli.” Dilte nganjėherė njė i krisur ndėr rajenj e ndėr hajdutė (nga njė i veēuar), qė vinte shpirtin nė majė tė dyfegut e ja shkrepte, po vendi se mbante dot me bukė dhumė kohė dhe shpejt mbulonte balta baltėn, rritej bari mbi varre dhe Xheladin Beu bėnte siē kish bėrė...
    Dhe ja sot, pas njė ahengu tė vogėl, Xheladin beu ndjente njė zbrazėtirė tė madhe nė zemėr. Oda i vinte rrotull, zverkun e kish tė rėndė, cigarja i dukej shafran.
    U shtri nė divan, vuri pėllėmbėt prapa kokės, nė jastėk, hodhi kėmbė mbi kėmbė e u mundua tė platitej.
    Krisėn dėrrasat e thata tė ēardhakut, tringėlliu rezja e derės sė parė, nė hyrje, dhe mė tej rezja e derės sė odės, kėrcitėn menteshėt dhe hynė brenda katėr a pesė kopile, kush me legen a ibrik, kush me sapun e peshqir nė dorė. Kėto tė gjitha i printe njė ballabane zeshkane me njė shami aliskė nė kokė, tėrė tule mbarė e prapė, po gojėmjaltė. Kjo i tha tėrė dhele: “Mirmėngjes, be. Si m’u gdhive, be? Si mė je zotrote, be? Ta marrtė tė keqen Sheqerja, be. Ditėt tona nė tė tuat, be” e sa e sa tė tjera tė tilla. Kopilet pėrsėritėn fjalėt e ballabanes, por me zė mė tė ulėt, tė drojtur, si me gjysmė goje. Xheladin Beu u pėrgjunj e u la me zhurme e me grahmė, duke hapur rreth e qark shumė stėrkala, siē e kish zakon: fėrkoi zverkun bojė vishnje, u fshi me peshqir gjersa i krisi mishi, duke bėrė “ohoho” e “ahaha”, se e ndjente veten mė mirė. Vetėm gojėn e kish tė hidhur, megjithqė e lau dhe e shpėlau me ujė. Kur dual tė gjitha, bashkė me ballabanen, hyri kopilja mė e vogėl e shtėpisė, njė miturake me ca faqe si pjeshka qė sapo e ke kėputur nga dega, me vetulla tė holla si tirtir serezi. Sytė nuk i dukeshin, se i mbante pėrdhe e ja mbulonin qepallat e gjata. Kish njė fustan me lule, as tė gjatė, as tė shkrutėr, dhe njė palė papuēe Stambolii, qė qėndisura, qė i kish futur nė kėmbėt e zbathura. Kjo ishte, si tė thuash, kopilja e fundit qė kish hyrė nė konak tė beut, njė jetime qė ja kish gjetur s’di se ku njė myftar fshati e ja kish sjellė peshqesh, pėr tė forcuar veten. Beut i kish pėlqyer shumė dhe e kish marrė qė atė natė nė dysheg, e kish bėrė grua: ai me tė gulēuar, si buall kėnete, ajo me tė blegėrirė, si shqerrė nė therrtore. Kėshtu edhe mė tej, shumė net me radhė.
    Shoqet, kopilet e tjera, i kishin zili, po mė kot: ajo i priste me ankth e dhembje netėt e dyshegut. Po tė kish mundur do tė kish zbathur, zhveshur, uritur nga kjo shtėpi e urryer, nga ky njeri i urryer. Tė ikte, po nuk mundte: dritaret kishin hekura, oborret kishin mure, qahjanj. Kėshtu, vajza ish shtruar, kish hyrė nė sėrėn e grave tė tjera dhe vinte nė jatakun e beut sa herė qė i jepte urdhėr Sheqerja.
    Tani ajo mbante nė duar njė tabaka tė artė me njė xhezve tė verdhė e njė filxhan sa njė lagjin, pa vegėl, tė stolisur me yj e hėnė. Beu e shikoi me epsh dhe i qeshi buza – pėr herė tė parė atė ditė - pastaj u ngrys pėrsėri: kopilja ishte gjithnjė e bukur, me qafėn tė gjatė e tė bardhė, me gjinjtė as tė mėdhenj as tė vegjėl, tė shtrėnguar me jelekun e qėndisur, po benė nuk e gėnjente syri. Kopilja ishte ndryshuar s’di se si, nuk ishte mė ajo e para. Fytyrėn e kish pak si tė zbetė, tė munduar; belin mė tė mbushur. A mos vallė?...
    I tha:
    -Gurie (kėshtu i thoshin aty, po emrin e vėrtetė nuk ja dinte njeri), hap atė penxher.
    Kopilja bėri siē i tha i zoti: la tabakanė me xhezve dhe filxhan, u pėrkul sa hyri pothuaj e tėra nė pezuli i murit tė trashė, u zgjat, ngriti xhamin, e mbėshteti nė tė dy zemberekėt djathtas e majtas. Brenda nė odė hyri mė shum dritė dhe, bashkė me dritėn edhe era e freskėt e vjeshtės.
    -Edhe atė tjetrėn – tha beu, qė ja kish mbėrthyer sytė shtatit tė Gurijes.
    Kopilja u pėrkul shumė e mė shumė, fundi i fustanit iu ngrit lart e mė lart dhe, pėr njė ēast, pėrpara syve tė beut llambaritėn pulpat e zėmbakta. Hyri brenda edhe mė shumė dritė e mė shumė ajėr, qė e gjallėruan Xheladin Benė. Ndjeu njė fėrgėllim tė kėndshėm nė rrembat dhe kėrceu mė kėmbė.
    -Edhe atė, Gurije!
    Ajo u pėrkul ne dritarja tjetėr, pėrsėri i zbardhėn pulpat gjer nė kyēet me damarė tė hollė, tė kaltėr, prapa kupės sė gjurit. Kur u kthye tė marrė tabakanė, kopilja u gjend nė krahtė e shėndoshė tė Xheladin Beut, qė e hoqi vrulltaz dhe i ngjeshi kokėn nė kraharorin e tij leshtor. Beu i madh kundėrmonte raki, gromėsinte shpesh “gup-gup” duke pėrhapur njė erė tė rėndė. Gurija u drodh, bėri tė prapsej, uli kryet, po ay e hoqi mė fort dhe i puthi gropėn e qafės. Buzėt i kish tė vala, tė thata; mustaqet tė ashpra si kreshta derri. E shtyu ngadalė drejt divanit, duke ja shtypur vrazhdė gjinjtė - si zot malli – ndonse ajo klithi nga dhembja. Gurija priste me tmerr e krupė se ē’do tė ndodhte mė tej. Ah, sikur tė kish njė pus aty pranė, njė greminė, qė tė hidhej, tė vdiste...Vetėm tė ndodhej sa mė larg kėtij divani tė butė, larg Xheladin Beut tė ndezur, tė lemerishėm, qė e shtrėngonte, gufonte, kafshonte. Mirėpo ndėrkaq beut i qe shuar zjarri i ndezur njė ēast mė parė nė damarėt e fryrė. Ju prenė kėmbėt, u zverdh, u ngrys dhe e largoi vetė, duke e kqyrur me ca sy tė skuqur, tė kėrcyer.
    -Efendėm...Ti je “ashtu”? – e pyeti Xheladin Beu sa pėr tė thėnė njė fjalė.
    -“Ashtu”...be...mė tha...
    -Efendm, kush tė tha?
    -Dado Sheqerja.
    Sheqerja ishte ajo ballabaneja zeshkane, e para mbi tė gjitha kopilet dhe kėto i thoshin “dado”, ndonėse beu s’kish fėmijė, sepse hanėmi ishte shterpė.
    Njė herė e njė kohė, Sheqerja kish qenė zjarrshojtėsja e epsheve tė parakohshme tė Xheladin Beut dhe kjo punė kish zgjatur shumė vjet, bile edhe pasi atij i qenė zgjuar epshe tė tjera: pėr ēupa miturake e pėr dylberė bardhoshė, e mė tej, pasi ish martuar me hanėmin. Mė vonė, kur Sheqeres i qenė flashkur e varur sė teprėmi tulet dhe kur as tė bardhėt e zhivės nuk ja fshihte dot rrudhat e dėrudhat e shumta (doemos, ajo ishte disa vjet mė e madhe nga beu) ky e kish pajosur mirė dhe e kish martuar me nallbanin e konakėve, shumė mė tė ri se veten, sepse, hej-hej! Dadua dinte shumė ledhe dashurie qė i kish nxėnė nga koha e Shemshedin Beut, babait tė Xheladin Beut, kishte mbetur “folė-e-qesh” mbante kyēet e qilarėve dhe shkopin me tė cilin rrihte kopilet. Nallbani ishte i kėnaqur se qe bėrė “baxhanak” me benė e madh e puna i vinte mbarė, tamam “ibrishim nė qilim”, siē thosh kėnga.
    Po meqė zumė nė gojė “baxhanakėt”, duhet tė themi se Xheladin Beu kish mjaft tė tillė, tė cilėve u falte kopilet e konakut, pasi velej me to e sillte tė tjera, tė njoma. Nė kėtė punė beu ndiqte gjurmė pėr gjurmė tragat e Baba sulltanit, “diellit tė dynjasė”, i cili u falte sadrazemėve, pashallarėve, nedimėve, javerėve dhe gjithė tė mėdhenjve tė mbretėrisė, tė afėrm dhe tė largmė, odaliskat e bukura qė kishin shkuar nėpėr jatakun e tij, pasi i pajoste me pajra tė mėdha. Dhe kėta burra tė mėdhenj tė mbretėrisė tė madhe – sadrazemėt, pashallarėt, nedimėt, javerėt e belerėt e tė gjithė kallėpeve – e kishin pėr nder tė madh tė quheshin “baxhanakė” tė “diellit tė dynjasė” dhe tė bėnin fėmijė me bukuroshet qė kishin lėnė vajzėrinė nė dyshegun e sulltanit e tė forconin themelet e mbrtėrive tė tyre tė vogla nėn hien e sė madhes. Sa pėr punė “vajzėrie” atyre nuk u bėhej vonė, sepse, kur u tekej, kishin ēifligjet e tyre: “Zgjat dorėn e merr”.
    Tani dado Sheqerja ishte ajo qė gjuante e shtinte nė dorė vajzat e njoma – zakonisht miturake, jetime, pa krahė, po ndodhte edhe ndryshe..- qė duhej tė shuanin epshet e Xheladin Beut. Ajo vetė bėhej bullė e i stoliste para gjerdhekut, i mėsonte se ē’tė bėnin e si tė bėnin qė ta kėnaqnin tė zonė. Asaj vetė, Sheqeres, i mjaftonte nallbani i shėndoshė, qė mund tė thyente potkuan me dorė, e qė punonte gjithė ditėn me sandraē e ēekan dhe mbante erė tė fortė djerse burri.
    ...Beu iu afrua Gurijes, e hoqi lehtė pas gjerdhanit tė inxhinjve dhe e pyeti duke i fryrė nė turinj kundėrmimin qė i dilt enga plėnci:
    -Efenm, hanėmi di gjėsendi?
    -S’di...
    Nuk u muar vesh mirė: s’dinte ajo, Gurija, apo s’dinte hanėmi dhe se si i kuptoi beu kėto fjalė. Tha:
    -Sot do ta pi ahven (kėshtu i thosh beu kafesė: “kahve”, siē e kish dėgjuar nga i vjehri e nga e shoqja) nė ballkon.
    Kopilja nxori tabakanė nė ballkon, mbushi filxhanin me “kahve” pak si tė ftohur, pa ajkė, dhe u kthye nė odė.
    -Mirė. Shko – tha beu.
    Gurija doli kryeunjur, me sytė tė pėrlotur, duke u pėrkundur, sepse papuēet e qėndisura i futeshin thellė nė qilimin e butė. Ajo dinte ē’dinte, nga tė dėgjuarat, se kopilet qė mbeteshin me barrė nė konakėt e beut...dhe prandaj kishte pėrse tė lotonte. Kujt t’i ruhej mė parė: hanėmit, shembrave, apo beut? Njė ēast harroi puset e greminat, qė kish menduar njė ēast mė parė, thosh tė kthehej, t’i binte nė gjunjė e t’i thosh: “Aman, be, mos mė vraj...mos...Mos...Lėshomė tė shkoj gjėkund”. Por nuk u kthye.
    Xheladin Beu mbeti vetėm, Tha tė delte nė ballkon, tė pinte “kahven”, po e ktheu mendjen e i ra rrotull odės, qėndroi njė ēast pėrpara pasqyrės sa njė derė, u shikua e nuk e njohu veten: nga pasqyra e vėshtronte njė burrė tjetėr me ca sy tė skuqur, tė kėrcyer, me njė grykė tė shfryrė e tė varur si ato laprat e misėrokut, me ballin brazda-brazda. Aty-kėtu, nėpėr mustaqet e kreshpėruara, i dukeshin fije ergjėndi. Vetėm nėn hundė, ku ndaheshin mė dysh shtėllung, i kish pak si tė zverdhura nga tymi i duhanit, tamam si ca qime pėrēi plak.
    A mos e kish fajin pasqyra?
    Jo, pasqyra e ndritur, me yll e hėnė tė bardhė, nė cep, s’kish asnjė faj. Fajin e kishin vjetėt e shumta qė i kish rrojtur e gėzuar si shumė tė paktė janė ata qė i rrojnė dhe i gėzojnė, e kishin ahenjgjet e gjerdheqet e shpeshta, tė cilat Sheqerja ja nxiste me pije xhenxhefili e karafili. Sidoqoft, tani, pėr herė tė parė, xheladin beu vuri re se sikur i kish shkuar njė damaluk nėpėr fytyrė. Megjithatė, vajti e u ngul pėrpara njė pasqyre tjetėr. Po edhe kjo ishte si e para dhe i tregonte njė burrė me lapra, brazda e sy tė skuqur. I ra lehtė festes, me gisht, dhe e shtyu nė majė tė kokės tullupane. E ktheu nė vend, e vuri mbi sy, si ngaherė. Hej, sa zėt i kish atė ēast ata derra ēifēinj qė rronin me bukė misri e dhallė po leshrat i kishin si penda tė korbit...
    -Efenm, u mplake, Xheladin Be...
    Kush foli kėshtu? U kthye e shikoi pėrqark. S’kish njeri. Kish folur vetė beu. Kėtė zakon kish kohė qė e kish filluar dhe po e shtonte dita ditės: fliste e pėrgjigjej vetė. Njerėzit e tij tė afėrm e dinin, po bėnin sikur s’dėgjonin, sikur s’vinin re kur ēuēuriste kot mė kot nėpėr mustaqet, qė i ngriheshin dhe uleshin. Domosdo, ata e dinin fjalėn e moēme: “Beu edhe gomar tė bėhet, mos i hyp”.
    Dhe pėrsėri:
    -U mplake, u mplake...Ike...
    Dhe i vozitėn mornica tė ftohta nėpėr trup jo pėr kohėn qė kish shkuar, po pėr atė qė do vinte pasandaj. Ja, nėpėr qytet e nėpėr fshatra zunė tė rriten ēupa tė reja. Aty mė parė i shihje pragjeve e udhės, nėpėr pluhur, tė dregosura, tė qurrosura, tė palara, kurse tani s’i sheh fare: janė “mbyllur”. Domosdo, duhet tė jenė zbukuruar. Kujt do t’i mbeten kėto? Kujt do t’i mbetej mjalti i zgjonjve, rrushi i ėmbėl, tėrė pemėt e ēifligjeve? Xheladin Beu po mplakej, Xheladin Beu ish mplakur...
    Mendja zuri t’i qerthullohej, sa ment ra poshtė, nė sixhade. Bėri ca ēape e ndenji nė cep tė divanit.
    -Po pas pleqėrie? – pyeti.
    Dhe u pėrgjegj vetė:
    -pas pleqėrie, efenm? Ti e di: varri...
    I hypėn djersė tė ftohta, qė ja njomėn rrethin e festes. Atėhere, po tė shihej nė pasqyrė, do tė dukej si njė kufomė e pakallur nė varr. Kish parė shumė tė vdekur, kish dėgjuar e dėgjonte ditė pėr ditė se vdisnin njerėz, po ata, thosh ai, ish in budallenj. Budallenjtė vdisnin...Ata qė s’kanė ē’tė hanė, ata qė tėrė jetėn s’dinė tė bėjnė gjė tjetėr veēse tė ngasin qetė e t’i rėndojnė dorakut tė parmendės. Ay ishte be, ishte Xheladin Beu i Shemshedin Beut tė Xheladin Pashajt, qė e kishin pritur nä shparga mėndafshi dhe e kishin tundur nė djep floriri. Ai nuk ishte si tė tjerėt, rajenjtė e harbutėt, qė i pjellin gratė nė arat, i mbėshtjellin me lecka e i tundin nė govatė, nė vend tė djepit. Njė ishte Xheladin Beu nė atė mėngė tė mbretėrisė, njė e me vulė!
    Po pas pak e ktheu:
    -Mirė, mirė tha, duke pėrtypur nėpėr gojė “efendėmin”, qė e kish, siē thotė bota, “araret” – po edhe babai vdiq, edhe gjyshi vdiq...budallenj ishin ata?
    Dhe u pėrgjegj vetė me njė fjalė qė e kish marrė nga Xhixhi-hanėmi:
    -Afedersėn! Afedersėn!
    Dhe mė tej padashur: a s’ka edhe aty, Xheladin Beu dy duar e dy kėmbė, si gjithė bota? A s’duhet tė punojė si gjithė bota pėr tė nxjerrė bukėn?
    Kėtu nuk e mbajti dot tė qeshurin, me tė madhe: “Ha-ha-ha! Ku ėshtė parė bej, nip pashaj, tė ngasė qetė? Ptu!”
    Dhe u ēudit se si mund t’i kish bėrė vetes njė pyetje kaq tė shėmtuar. Si mund tė vihej ay, beu i madh, burrė “temis” – siē i thosh pastėrtisė, ndonėse kundėrmonte nga kalbėsit e brendėshme si ato saraxhatė e kuajve – nė radhėn e ēifēinjve tė thatė, nofullmėdhenj, tė palarė, barkbosh, qė Zoti, me tė madh tė tij, i kish jaratisur t’i bėnte grurė e berra? Doemos, edhe ēupa pėr gjerdheqe...
    -Jok, jok! – tha siē thoshte xhixhe-hanėmi.
    Kėshtu thirri beu sa kumboi tėrė oda, si shpellė, dhe doli nė ballkon, ndenji kėmbėkryq nė shaneshin, ndezi njė cigare nga ato qė dridhte Sheqerja e ja ngjitte me pėshtymėn e saj. Aty, nė ballkonin si kafaz me hekura tė dendura e tė pėrdredhura si ca rrathė buti, tė teptisur jashtė e ė lidhur lart me murin e gurtė - qė ku shihte dhe nuk e shihnin – cigarja ju duk pak mė e shijshme. Zgjat dorėn, mori filxhanin dhe e shpuri nė buzė, po e la prapė menjėherė: kafeja ish ftohur fare. Ngrysi ballin, pėrpoqi duart fap-fap, njė herė, dy..Hyri njė kopile e vogėl si zog pule, e zbathur, qė beu nuk e thėrriste mė nė dysheg dhe qė, sė shpejti, do ta vinte tė ruante patat, sepse i kish shkuar koha, i kish kapėrcyer tė tetėmbėdhjetat. Kopilja u mat t’i kėrkonte urdhėrin, po nuk guxoi, ngriu me duart tė mpleksura mbi gjinjtė e mėdhenj, shumė tė mėdhenj pėr shtatin e saj tė vogėl. Vajza ish trembur: fytyra e tėrė trupi i pėrkulur i Xheladin Beut ishin tėrė vija drite e hije. Drita vinte nga rrezet e diellit, hija nga hekurat e ballkonit. Pėr njė ēast asaj ju duk i llahtarshėm, si qoftėlargu, dhe prandaj u mek.
    -Moj ti, si tė thonė... – tha beu – Kahvja m’u ftoh. Tė mė sjellė njė tjetėr. Ajo..
    “Ajo” ishte Gurija...
    Kopilja heshtur hyri, heshtur doli: Nuk ju ndje as hapi, as zėri.
    Beu ktheu kokėn nga ana tjetėr. Nė oborr shkonin e vinin njerėz pa zhurmė. Ata e dinin se beu ishte nė ballkon. Nuk e shihnin, po e dinin: nga tymi i cigares qė dilte nėpėr hekurat, nga tė murmuriturat me vetveten.
    Konakėt e Xheladin Beut ishin ndėrtuar nė njė vend tė lartė, pothuaj nė krye tė qytetit. Qė aty dukej qyteti, apo “kasabaja ime”, siē i thosh ai vetė, dukej si nė pėllėmbė tė dorės, me pak shtėpi tė larta e shumė shtėpi tė ulėta, me minare tė bardha e kėmbanore tė hirta, tė gjitha tė mbėshtjella nė kithin e pėrndritur tė vjeshtės sė thatė. Njė pjesė e madhe e dyqaneve dhe gjithė hanet nė vrom tė tregut, njė pjesė e shtėpive, kopshteve dhe vendeve viranė, plot troskė, hithra e gjemb gomari dhe gjithė mullinjtė, ishin tė beut. Qiratė i mblidhte dhe ja sillte Zylfua, muaj pėr muaj. Aty, nė “kasabanė e beut” nuk bėhej gjė pa i marrė dorän atij. Mėngjez pėr mėngjez vinte bylyk-bylyk parėsia e vendit, qė t’i falej beut ose, siē thoshin, “t’i pinte kafenė”. Sillnin lajme se ē’kish ndodhur nga njė ditė tek tjetra – kush ish vrarė e kush kish vdekur, kush kish ardhur e kush kish shkuar, kush gjykohej e pėrse gjykohej, kush shiste e kush blinte, kush kish zhveshur ndonjė karvan, kush ish martuar e kush do tė martohej e sa tė tjera tė kėsaj dore – merrnin urdhėra e pastaj shkonin me nxitim sikush nė punė tė tij. Rrallė e tek, kur ish fjala pėr ndonjė punė tė madhe, a kur vinte ndonjė njeri i madh – kajmekam, kadi, yzbash ose duvaxhi i parė - dilte e priste vetė beu; mė tė shumtat e herės e prisnin veqilėt, Zykua a Zylfua. Beu bėnte sehir nga ballkoni ose ngjitej lart, nė kullė, njė odė e vogėl me katėr dritare, qė ku mund tė shihej nė tė katėr anėt, ose rrinte nė shilte prpa perdes, si sulltani i Stambollit, dhe njerėzit ja dėgjonin vetėm kollėn ose pėllėmbėt qė i pėrpiqte fap-fap, dhe atėherė u ngrinte gjaku nė zemėr: pėrpoqi duart beu!
    Domosdo, nė konakėt e beut vinin edhe agallarė dhe myftarė fshatrash, vinin fshatarė pėr tė qarė ndonjė hall. Ta pret mendja: asnjė nuk vinte me duart bosh.
    Mirėpo kėsaj here Xheladin Beu s’kish nge tė merrej me vogėlsira tė kėtilla; ai ndjente njė zbrazėtirė tė madhe nė zemėr.
    Hoqi sytė nga qyteti dhe i hodhi tutje, nė fushė: kėtu tė verdhė, mė tej tė murrme dhe vende-vende tė gjelbėr, me selvi. Atje ku dukeshin selvi kish varreza, tė vdekur, shumė tė vdekur, sepse fshatarėt e “kishin zakon” tė vdisnin me shumicė, mė fort fėmijėt. Andej, nė fushė, kish shumė shtėpi “tė shuara”, shumė tė tjera tė braktisura. Nejse, tėi lemė fshatarėt e tė zemė njė gjė tjetėr mė tė mirė: dhenė. Pothuaj tėrė ky dhe, gjer larg, ku piqej me qiellin ishte i tija. Me gjith varreza. Edhe kodrat nė tė djathtė e nė tė mėngjėr. Tė tijat, po ē’i do? Beu s’ishte mirė atij mėngjezi vjeshte. Pse e qysh? Po mplakej...Ja mbrėmė, i kishin sjellė njė “ftujė tė njomė”, si Gurijen. Jo, mė tė njmė: Gurija ishte persėmbėdhjetė vjeē, ajo tjetra qė s’ja dinte as emrin, trembėdhjetė. Kishin kėnduar me gojė e i kishin rėnė defit: “Jarnana, jarnani” dhe prapė: “Jarnana, jarnani;/ Ato cica sherbetli,/ M’i bėj naze t’i pi raki...” Dhe ai, Xheladin Beu, zot mbi dhera e zot mbi njerėz, s’ish bėrė burrė, ish lidhur. Kėsaj here s’kish bėrė ferk as xhenxhefili, as karafili, e as rakia me meze. Xheladin Beu po mplakej. Vogėlushja ēupė hyri, ēupė doli...dhe ish e bukur me vetullat tė bėra me mazi, me thonjtė tė lyer me kėna, me sytė e bukur, me faqet me vrima.
    Dhe beut i vinte keq, i vinte inat, i vinte turp. Ai goxha bej.
    Aty pėr aty i shkrepi njė mendje tjetėr: kujt do t’i mbetej tėrė ajo pasuri qė kish mbeldhur e ajo qė po mblidhte? Tėrė ajo kasaba, tėrė kėto ēifligje? Vėrtet, e shoqja, Xhixhe-hanėmi, ishte nga derė e madhe, bijė pashai e mbesė veziri, po shterpė, barkthatė. Veziri kish qenė “baxhanak” i sulltanit; edhe vetė pashai. Pra Xheladin Beu kish hyrė nė radhėn e tė parėve tė mbretėrisė dhe priste ta ngrinte oxhakun lart e mė lart, tė bėhej pasha. Peqe, po kujt do t’ja linte kėtė oxhak? Mund tė bėnte njė gj: tė shtinte kurorė tė dytė e tė tretė me grua pjellėtore. Kėtė tė drejtė ja jepin tė gjitha kanunet e dheut e tė qiellit, po Xheladin Beu – i madhi Xheladin Be, i forti Xheladin be – duhej ta prishte punėn me tė vjehrin, me tė kunetėrit, me tėrė farefisin e sė shoqes, gjer lart nė Porta e Lartė. Ai ja kish frikėn sidomos Xhxhi-hanėmit, njė gamile tėrė koska e kokalla, sikur tė paskej qenė ushqyer jo me qumėsht e mjaltė, po me karkalecė tė pjekur. Kur endej nėpėr ēardhak e kur sillej nėpėr odė, tėrė kėto kocka e kokalla bėnin trak-trak sikur tė paskej vozitur vetė shapatani apo ai kadiu i vjetėr i Libohovės, qė thoshin se ish ngjallur lugat, sepse kish qenė i shtrembėr e rryshfetēi i madh. Po ashtu, trak-trak, edhe kur ulej nė shilte, kur binte nė jatak: vetėm koska e kokalla. Mirėpo kėto ishin koska e kokalla bije pashaj e mbese veziri, dhe prandaj i mbulonte me mėndafsh e pembe e belluz jeshil, tė qėndisura me fije ari e tė stolisura me xixa xhevahiri. Xixa tė tjera tė kėtilla i ndritnin e i pėrndritnin nė kapuē, nė leshrat, nė qafė, nė kyēet e duarve, nė gishtėrinjtė me thonj tė skuqur.
    Ajo dhe tė vėllezėrit prisnin qė Xheladin Beu tė hidhte topnė - kėshtu apo ashtu... – dhe t’i pėrlanin pasurinė. Doemos, dinin se beu bridhte si maēok kobash poshtė e lart, brenda nė qytet e jashtė nėpėr fshatra, po kjo ishte punė mashkulli, le tė bėnte ē’tė donte. Vetėm dy gjėra s’donin ata: kurorė tė dytė, me shembėr, dhe niqa...
    Tani Xheladin Beu vėshtronte e nuk shihte gjė, sikur t’i qenė perdelisur sytė. Mendja e tij bluante po atė punė: kujt do t’ja linte emrin, oxhakun, mallin? Niqa – jo, kurorė tė dytė - jo, po atėherė si? Kėtė kokėl duhej ta kish zgjidhur qė qėkuri, dhe nuk e kish zgjidhur. Tani ish vjeshtė, tani beu...
    Dha e mori me vete, murmuriti, u pėrgjegj vetė e sė fundi tha me zė:
    -Efenm, nė djall tė venė e bija e pashajt, tė bijtė e pashait dhe vetė pashai, i biri i vezirit” Do tė bėj siē bėri im gjysh! Ja, po tė pjellė kjo njė djalė (“Kjo” ishte Gurija) do t’i shtie kurorė e do ta marr grua tė dytė! Pastaj le tė bėhet ē’tė bėhet!
    Po ē’kish bėrė i gjyshi?
    Edhe gjyshit, Xheladin Pashajt, i kish qėlluar shterpė gruaja e parė. E mirė ishte, e bukur ishte, po shterpė...dhe pastaj e donte me gjithė shpirt e nuk desh t’ja thyente zemrėn, t’i hidhte kurorė tė dytė. Po si mund tė rronte pa fėmijė? Dhe ja, njė ditė vere, tek po rrinte nė dritare, prapa hekurave, hyri nė oborr njė fshatar me njė ēupė tė vogėl, qė e ndiqte si ogiēe. Fshatari ishte me opinga, ēupa ishte zbathur. Ai ju afrua ēezmės sė pashait, piu ujė, lau sytė, u hoq mėnjanė e i bėri vend ēupės, zgjidhi shaminė e kuqe nga brezi e zuri tė fshinte fytyrėn, qafėn. Ēupa bėri siē kish bėrė fshatari: piu ujė, lau sytė, po nuk i fshiu se s’kish shami. I la tė thaheshin vetiu. Faqet e kuqe ju skuqėn edhe mė fort. Aty afėr s’kish njeri. Megjithatė, ēupa shikoi rrotull, pastaj ngriti pak fustanin dhe vuri njėrėn kėmbė nėn lyfyt, pėr tė hequr pluhurin e udhės. Vuri edhe tjetrėn, u pėrkul, i fėrkoi. Kėmbėt i kishte, poshtė, tė nxira, po lart, tė bardha si niseshteja nė diell. Piu edhe njė herė, u hodhi edhe dy a tre grushta ujė syve. Pashai e pa qė prapa dritares me hekura dhe e pėlqeu. Ai ish njeri i dhėnė pas kėlliēit e pas luftėrave e jo pas grave, po kjo ēupė i pėlqeu e mė shumė. “Mirė, tani nxirre kėtė ēupė, i tha ay qehajajt. Tė presė jashtė”. Qahjaj dhe ēupa dualėn. Pashai u kythe e e pyeti fshatarė cili ishte e nga ishte, ē’e kish atė ēupė, ku vinte. Fshatari i tha emrin, fshatin. Fshati ishte pronė e pashait; ēupa ishte mbesa e fshatarit, e bija e tė vėllait, jetime. Sa vjeē? Dymbėdhjetė. Fshatari shkonte nė pazar. Ēupėn do ta martonte me njė qė i jepte njėqind grosh, tre kreė dhen, njė palė rroba, njė shami e s’di ēfarė. Ay qė e merrte – filani i biri i filanit nga filan fshat – ishte i pasur. Kish edhe tri gra tė tjera, shumė djem e vajza, me tė tria. Disa djem e disa vajza i kish tėmartuar e me fėmijė mė tė mėdhenj se sa nusja e re, qė i qe tekur tė merrte, pėr pleqėri. Pashai e dėgjoi dhe, fundi, i tha: “Mirė e mora vesh. Ti shko, ēupėn lere kėtu, se ėshtė malli im, nga ēifligu im. Do ta martoj vetė me kė tė dua”. – “Aman pasha! Derman pasha! Vetė dorė nė zemėr! Ēupa ėshtė jetime, kam marrė kapar qė t’ja jap filanit...” – tė gjitha shkuan kot; pasahi nuk u tund nga fjala e parė. “Eshtė malli im, do ta martoj vetė”. Nxori qesen, i numėroi pesėqind grosh, i hodhi pėrsipėr xhing-xhing edhe nja tre mexhite tė bardha, i dha fjalėn se do t’i jepte njė pendė qė, pesė krerė dhen e s’di ēfarė, pastaj pėrpoqi duart. Hyri qahjai, e zuri lehtė pėrkrahu e nxori jashtė me tė butė. Fshatari ishte edhe i gėzuar – pesėqind e kusur grosh, njė pendė qe, pesė krerė dhen! – po edhe i trembur. “aman, - i tha qahjajt, mos mė merrni nė qafė! Kam nė shtėpi fėmijėt e mi e fėmijėt e tjerė tė vėllait. Druhem mos bie nė gjak me atė miknė qė mė ka dhėnė kaparė”. – “Verė kėsulėn mbi sy, e qetėsoi qahjaj, - e i thuaj se ēupėn e mbajti pashai dora vetė. Nė do gjak, le tė vijė kėtu”...
    Qė atė natė pashai e mori ēupėn nė jatak. Edhe netėt e tjera...Kur mbeti me barrė, e dėrgoi nė njė fshat tė largėt, qė tė lindte. Bėri djalė. Atėhere pashai ishte dyzet e kusur vjeē. Kėtė punė e mbajti tė fshehtė. Tė fshehtė-tė fshehtė, po fjala i vajti nė vesh sė shoqes, pashalleshės. Nė vend tė pikėllohej, kjo u gėzua e i tha pashait: O imzot, pse ma fsheh mua gazin tėnd? Gazi yt ėshtė edhe imi. Unė dnodha tė jem kėshtu siē jam, barkthatė. Ti, Pasha, s’mė ke faj...Kėshtu desh zoti. Hidhi kurorė ēupės, sille kėtu me gjithė djalė. Do tė ta dua si birin e gjirit e tė pėqirit. Do tė ta tund nė djep floriri, do tė ta lish me shparga mėndafshi, qė tė rritet, tė shtohet e tė mos na shuhet oxhaku”. Pashai e shikoi i ēuditur, po e kuptoi se e shoqja i fliste nga zemra. Dėrgoi e solli fshataren e vogėl, me gjithė djalė. I hodhi kurorė. E shoqja e parė, pashallesha, e mbajti fjalėn: e lidhi djalin me shparga mėndafshi, e tundi nė djep floriri. Nuk i mbajti kurrė mėri shembrės sė re, tė bukur si hėnė. Kjo s’bėri fėmijė tjetėr. Djali u rrit dhe u bė Shemshedin Be. Pashai vdiq pas disa vjet, po e la me fjalė qė i biri tė martohej i ri e tė bėnte shumė fėmijė. Shemshedin Beu nuk ja shkeli porosinė. Bėri shumė djem, nga tė cilėt mbeti gjallė vetėm Xheladin Beu; tė tjerėt vdiqnė apo u vranė nėpėr luftra, pėr tė fituar ofiqe e ēifligje. Ama pasurinė e shtoi shumė e mė shumė, mbushi kazanė e qypa me verdhashka, se ish lakmonjės i madh i parasė, dorėshtrėnguar, i rripte tė gjallė tė gjithė ata qė kish nėn urdhėr. Mbyllte grurin e misrin nė hambarė tė mėdhenj, qė i hapte nė mars a nė prill, kur binte zia e bėnte kėrdinė. Mbante njerėz apostafat pėr tė zhveshur karvanėt, pastaj bėnte sikur i dėrgonte pėr tė ndjekur hajdutėt, ndėrsa kuajt e mushkat e karvanėve, me gjithė barrė, i kishte nė ahur. Ua kthente tė zotėrve me pagesė, dhe, mė vonė, ua grabiste pėrsėri. Shkonte pėr gosti nėpėr fshatrat e nėpėr stanet, hante e pinte dhe, mė nė fund, nė tė ikur, kėrkonte “dhėmb-parasi” – pagesė pėr dhėmbėt qė ishin munduar pėr tė ngrėnė mishin e pjekur. Shpesh trimat e tij grabisni tufė tė tėra bagėtish. Qanin ēobenėt e ēobankat, qė kishin mbetur lugėthatė, po shemshedin Beut nuk i bėhej vonė. Njė herė, s’di se kur, thonė se njė ēoban i krisur, qė beu i kish rrėmbyer kopenė, i ra me dyfeg tė gjatė e krisi e iku. Nuk e vrau, po e plagosi: i futi njė plumb nė mollaqet. Qė atėherė Shemshedin Beu s’mundi as t’i hypte kalit, as tė ecte me dy kėmbė. Plaga ju bė xhivadi e madhe, qė ja punonin me fitil. Lėngoi shumė vjet, pėrmbys, gjers vdiq, apo gjersa ngorshi, siē thosh harbutėria a rajallėku.Gjithė pasurinė qė kish trashėguar nga i ati, nga pashaj, e atė qė kish mbledhur vetė, ja la tė birit, xheladin Beut. Ky ra pas qefeve e ahengjeve, pas grave, pas zullumeve. Mė tej, pėr tė forcuar oxhakun u martua me njė bijė pashai, mbesė veziri, baxhanakė e stėrbaxhanakė sulltani, me atė gamilen koskėmadhe e hundėsamare, qė i thoshin Xhixhi-hanėm apo xhixhiko-hanėm. Beu s’e kish parė fare, se mblesėria e martesa ishin bėrė, siē e donte puna, me lajmėtarė, qė ja kishin ngritur nė qiellin e shtatė tė mbesėn e vezirit, duke thėnė se kjo ishte e bukur si hėna e gushtit, si dudia e butė e sa tė tjer tė kėsaj dore. Krushqit ja suall nusen nė shtėpi, me suvarinj, me salltanet tė madh, me allajka e stėrallajka prapa, po pa ēupėri...Ēupėrinė ja kish falur s’di se kujt, qė nė kohėn kur i thoshin Xhxhi.hanėmkėz (kėtė punė e dinte ajo vetė dhe ai mashkulli festekuq, qė kish hyrė i pari nė jatakun e saj), po xheladin Beu s’guxoi tė bėnte gėk as mėk, se binte nė luftė me pashallarė e vezirė, me baxhanakun e tyre sulltanin.
    Ja kėshtu! Xhixhiko-hanėmi doli, siē thamė, shterpė. Jo tamam shterpė se, siē thoshin gojėt e kėqia, dikur kish hedhur nė diell fėmijėn e parė dhe mė tej kish shterur. Kėtė punė, ajo e dinte qė qėkuri, dhe prandaj ja kish bėrė fora, andej, nė pashallėkun e babait, duke ndėrruar jaranėt si fustanėt.
    Tani sikush bėnte jetėn e vet nė konak tė vet: hanėmi nė haremllėk, me tė pritur e me tė pėrcjellė zonjat e parėsisė (helbete, shpesh s’dihet ē’fshihet nėn ferexhe: ti pandeh se ėshtė femėr e tė del njė bandill mustaqedredhur...); beu, nė selamllėk, me ato qė dimė e ato qė s’dimė.
    Dhe prisnin.Ēfarė prisnin? Kushedi...Rrallė e tek shtroheshin nė sofėr bashkė; beu me sheqeren pranė, gjithnjė sytė katėr; hanėmi, me allajkėn mė kėmbė, prapa kurrizit.
    Xheladin Beu nuk shkelte kurrė nė pashallėkun e vjehrrit, plak, se kish frikė mos kthehej meit, nė tabut..
    Ama “selįmet” dhe “aleqym selįmet” bashkė me peshqeshet, shkonin e vinin pa kursim. Dhe ndėrkaq, beu e nxirrte dufin duke bredhur poshtė e lart, si ata maēokėt e shkurtit, duke pėrhapur nė tė katėr anėt sėmundjen e frėngut, kurse hanėmi shkonte e rrinte muaj tė tėrė nė pashallėkun e babait apo nė atė tė vėllait tė madh, dhe atje, tym tė dalė: sonte njė feste, nesėr njė tjetėr, pasnesėr njė sarėk – shterpė qė shterpė ish!
    Pashai plak i kish dėrguar fjalė disa herė tė dhėndrit qė t’i jepte pėr grua tė dytė njė mbesė, ēupėn e ēupės a nuk di ēfarė (qė tė mos i shuhej oxhaku e tė mos i dilte pasuria nga dora), po Xheladin Beu, qė ish djegur nga ēorba, tani i frynte edhe kosit e s’desh tė bėnte mė krushqi me pashallarė.
    -Evet, efenm! – thirri Xheladin Beu, si e pleqėroi punėn nė mendje – do tė bėj ashtu siē bėri gjyshi!
    Kur e ngriti kokėn, pa se pėrpara tij qėndronte Sheqerja me tabaka nė dorė, me xhezve e filaxhan.
    -Ti? Po pse, pse...ajo? Hėm...Hėm...Hėm Efenm – dhe u ngrit nė kėmbė.
    Sheqerja buzėqeshi me atė gojėn e madhe, u pėrkul e mbushi filaxhanin, sa njė lagjin, me kafe avulloshe.
    Xheladin Beu ishte burrė i pashėm, i mbushur, i gjatė, po Sheqerja vinte njė pėllėmbė mė e gjatė. Domosdo, edhe shumė mė e mbushur, prapa e pėrpara. Ajo e dinte se po tė qėndronte mė kėmbė, ne pragu i ballkonit, do tė duhej ta shikonte benė nga lart poshtė, kurse ky duhej tė ngrinte kokėn. Punė pa lezet...Prandaj u ul e ndenji burrėrisht ne pragu i ballkonit, duke hapur djathtas e majtas palat e shumta tė dimiteve dyzet-kutėshe, dhe ngriti kryet tė shikonte benė, qė ndėrkaq ish ulur pėrsėri dhe kish ndjellė e zhurmė, sikur tė thithte palcėn e ndonjė koske, gllėnqet e para tė “kahves” sė valė, zinxhirli, plot kajmak. Sheqerja tha:
    -Ajo, be, t’u bėftė Sheqerja e ka marrė punėn me frikė. S’di ē’i kanė thėnė ato ziliqaret, kopilet. Tė kėtejshmet e tė andejshmet – dhe tregoi me dorė konakėt e Xhixhi-hanėmit.
    -E kanė marrė vesh se ėshtė “ashtu”?
    Sheqerja bėri me kokė:
    -E kanė marrė...E kanė trembur ēupėn. I kanė thėnė se, gjoja, zotrote do ta vrasėsh me gjithė foshnjė. Ka lojtur pak...Kėshtu e ka barra e parė, ta marrtė Sheqerja, po kjo bėn veē botės. Flet pėrēart: “Bubu, beu! Bubu (hanėmi! Do tė mė hedhin nė pus. Do tė mė mbėrthejnė nė mur tė gjallė” Tė ik, tė ik, nė mal, me ujqit! Bubu, beu! Bubu beu!” Kėshtu bėn. – dhe Sheqerja qeshi.
    Xheladin Beu ndezi njė cigare, lėshoi njė shtėllungė tymi mbi filxhanin, qė ja mbushi Sheqerja sė dyti, e tha:
    -Jo, moj, jo” Kėtė nuk e vras, nuk e mbyt. Unė...unė...efenm, them...
    -Ka frikė edhe nga allajkat, nga tė gjithė.
    -Jo, jo! Tė mos ketė frikė.
    Pėr ca ēaste biseda u kthye nė ēuēurimė. Beu e hoqi pėr jeleku, i tha nė vesh ē’kish pėr tė thėnė. Dhe kur e kur: “Hėm, more vesh, Sheqe? Kėshtu...Unė...atė...po tė bėjė djalė...efenm...si gjyshi!” Ajo dėgjonte e bėnte me kokė nė tė djathtė e nė tė mėngjėr: “Peqe, be. Sa mirė tė paska rėnė nė mend. Si tė urdhėrosh zotrote, be, ta marrtė sheqja, t’u bėftė Sheqja. Kėtė punė ma lerė mua, qė t’i gjej vendin. Djalin do tė ta rrit unė. Ti i bukur, ajo e mirė, djali si pėllumb! Tė pėlcasin nga inati ata qė s’na duan”. Herė pas here bėnte me kokė lart e poshtė, duke nxjerrė ca tinguj shumė tė thatė a shumė tė lėngtė nga qiellza, nga gjuha e dhėmbėt, qė veshi i shquan dhe i kupton mirė, po kalemi nuk i merr dot: “ncuk”, “ncuq”, “ntxk”, “ntck” e kėshtu mė tej. Kur mbaroi, beu i vuri pėllėmbėn mbi supin e tultė, tė dhjamur, rėndoi, shtėrngoi, sa Sheqe i dhembi, zgurdulloi sytė.
    -More vesh, Sheqe? Ashtu tė bėsh. Po tė mė sjellėsh myzhdenė se bėri djalė do tė tė jap njė mulli!
    -Mė rrofs be.
    -Tani shko.
    Sheqerja u ngrit mė kėmbė, pothuaj e gėzuar – sepse pėllėmba e rėndė e beut ja kish bėrė supin zdrame – dhe, pėr njė ēast, me ato kindat e dimiteve tė hapura djathtas e majtas, prapa e pėrpara, u duk si njė mullar me bar qė e kishin ēarfalitur me gojė e me brirė ca buaj shumė tė uritur. Ndreqi palat, u mat tė dalė. Beu po e shikonte tėrė epsh. Aty pėr aty iu ndez njė dėshirė e re pėr Sheqen e tij tė vjetėr. La filxhanė e tha:
    -Jo Sheqe, mos shko. Futi llozin derės dhe eja.
    Sheqeres i qeshi fytyra:
    -T’u bėftė Sheqja, be...ti me mua e ke shpirtin.
    Shkoi i vuri llozin derės dhe u kthye me dhele, si dikur. I ndritnin tengllat e mėdha, tė arta. Shkopsiti me naze jelekun...
    Edhe kėshtu, atij mėngjezi vjeshte, Xheladin Beu i Shemshedin Beut tė Xheladin Pashajt u bė pėrsėri burrė dhe “ortak” me “baxhanakun” e tij, nallbanin, tė shoqin e Sheqeres.
    Nga jashtė vinte trokėllima e ēekanit tė nallbanit qė mbathte kuajt. Dimitet dyzet-kutėshe kishin mbetur jetime, nėmes tė odės.
    -Me Sheqen tėnde e ke shpirtin, be...
    -Me ty, Sheqe, me ty...-thosh beu duke gulēuar si kalė teknefes.
    ...Sheqerja u vesh pėrsėri, kopsiti sumbullat e jelekut dhe u mat tė ēelte, po diē ju kujtua:
    -Jashtė presin ca njerėz.
    -Ē’janė?
    -S’janė gjė, hallexhinj: kasaballinj, fshatarakė. Ndofta kanė ardhur tė qahen.
    -Tė qahem, efenm? U thuaj tė flasin me Zykon. Sot jam zaif.
    Zykua ishte veqili i parė i beut, njė shkurtabiq i ēalė e dredhak, qė tė shkonte nė hell, tė diqte e nuk tė piqte.
    Beu shtoi:
    -Jam zaif. I thuaj Rizait tė nxjerrė kuajt, tė mė shaloj Allēanė. Do tė dal teferiē, andej – dhe tregoi vagėl fushėn. – Pėr gjah. Me shtatė veta. Sillmė rrobat, Sheqe.
    -Peqe, be. A je mirė? – e pyeti ajo me buzė nė gas.
    -Shumė mirė Sheqe.
    -Me mua e ke shpirtin, be, me mua.
    Veshi me nge rrobat e kadifesė sė gjelbėr me vija e sumbulla argjendi, qė i kish apostafat pėr udhė e gjah. Sheqerja u ul nė bisht e i mbėrtheu kopsat poshtė, nėn gjunjė; i lidhi lidhėzat e gjata tė ēizmeve tė verdha, duke i shkuar kanxhė mė kanxhė. Kur u mat tė ngjeshte kollanin me fishekė, u dėgjua njė trokėllimė nė derė. Sheqerja e hapi. Hyri njė zhgan kopilesh qė sillnin mėngjezin. Xhelain Beu u shtrua nė sofėr, i ra festes dhe e largoi nga balli. Hėngri llap-llup, me zhurmė, si ngahera. E nisi me ēorbė pule tė majme, tėrė sythe lyre, po tė athėt tė prerė me limua (dinte Sheqerja se ē’t’i gatuante qė t’i hiqte gromėsirat e rakisė), e vazhdoi me mis tė bardhė pule e miske, me qengj tė pjekur, e mbylli me shqerpare tė mybtur nė sherbet tė trashė, tė mbuluar me pluhur xhenxhefili, kanelle e karafilke. Ēliroi kopsat, pėrpoqi buzėt e gjuhėn me “oh! oh!...”, lėpiu tė pesė gishtėrinjtė. Lakmoi shumė e u ngjesh paq, pastaj kur s’mundi tė hante mė, i largua nga strofa, lau duart, u mbėshtet nė jastėk dhe shikoi togun me koska, poshtė, dhe strofėn plot mishra e ėmbėlsira.
    -Eh, efenm! Mirė i ka jaratisur tė gjitha i madhi zot, ama njė gjė s’e ka bėrė mirė: i ka dhėnė njeriut vetėm njė bark, si kamėsit, ashtu edhe skamėsit, qė s’ka ē’tė hajė...Punė i thonė kėsaj? Ja unė hėngra e u ngopa, po tepėroi. Kush do t’i hajė kėto qė lashė? Hė? Jo, kėtė s’e ka bėrė mirė!
    Kjo ishte fjala qė thosh dendur beu, kur ish me miq, kur hante shumė velej e tepėronte. Tani s’kish miq, po prapė e tha fjalėn dhe vėshtroi me pikėllim sofrėn plot: kish ngrėnė shumė, po edhe kish tepėruar.
    Pėr njė ēast harroi gjahun, Rizanė dhe pelėn e kullme, qė zbriste nė oborr duke ēukitur kalldrėmin me potkonjtė e nallbanit tė Sheqeres, harroi langonjtė dhe qahjallarėt, dhe po e ndillte gjumi. Por, mė nė fund, e mundi veten, u ngrit, ngjeshi lehtė-lehtė kollanė mbi plėnxin plot, mori ēiften e zbriti. Tirmat e pritėn me dorė nė zemėr e u hodhėn ta ndihnin t’i hypte pelės: kush i ndreqi yzengjitė e kush i mbajti kėmbėn me tė dy pėllėmbėt dhe e ngriti lart. Puna shkoi zor, se beu qe rėnduar shumė, po i dha hov trupit e u gjend majė pelės, doli nga porta me qemer guri e u nis pėr nė fushė: ai pėrpara, trimat prapa, langonjtė kur pėrpara e kur prapa.
    Qielli ishte i kulluar, fusha e kodrat tė veshura e dritė, udha e butė, me pluhur, vende-vende, nė hije, e lagur nga vesa e natės. Zogj udhėtarė, tė renditur si perusti, fluturonin lart, shumė lart, duke fėrfėllirė krahėt. Langonjtė ēafkėllonin nėpėr dternishtet mbi udhė e nėn udhė. Nga njė brryll udhe dual njė tufė fshatarėsh me qerre, kuaj, mushka e gomerė tė ngarkuar me drithė, qepė, presh, kunguj, pemė, dru: i shpinin nė konakėt e beut. Kur e panė, mbajtėn kafshėt e qėndruan buzė hendekut, si tė ngrirė, me dorė nė zemėr.Beu as qė u hodhi sytė. Tani e kish marrė pak veten dhe kulloste rreth e pėrqark sytė e skuqur. Nata e ahengut kish mbetur prapa, larg, nė mjegull, me gjithė jarnanitė e jarnanatė e saj, qė dukeshin tė paqena, si njė ėndėrr e keqe e njė nate dimri, kur tė bėhet sikur tė ndjek njė llavė ujqsh, tė afrohet tė tė ēajė e ti bėn tė vraposh, tė shpėtosh, po nuk ik dot, je mbėrthyer nė vend, thėrret me tė madhe e as veshi yt s’ta dėgjon zėrin. Edhe Xhixhi-hanėmi ishte zhdukur bashkė me natėn e dmrit, me ujqit. Xheladin Beu ishte nė diell tė mirė, bėnte, i gėzuar, “ohoho!” e “ahaha”, jepte e merrte me vete. Ata qė vinin prapa dėgjonin, po nuk ja shkoqitnin dot fjalėt.
    Papritur, era solli njė kundėrmim kėrme. Beu e trimat kaluan tė ngrysur pranė njė gomari tė ngordhur me kėmbėt pėrpjetė, me kokalla tė kuqe, dhe trembėn njė tufė galash tė shtruara nė gosti. Kėto u ngritėn e shqitėn sipėr kalorėsve si ca hije tė zeza, krokėrinė me zemėrim, ranė nė njė ugar, u ngritėn pėrsėri e u kthyen nė gostinė e tyre.
    Beu nxori cigare, e ndezi, qė tė shpėtonte nga kundėrmimi i kėrmės. Nėpėr arat me misėr tė paprerė, zbardhėn, skuqėn, zverdhėn pėr njė ēast ca shami, pastaj s’u panė mė. Domosdo, Xheladin Beu e kish hijen tė rėndė, prandaj gratė e vajzat u tulitėn nėpėr misrat.
    Mė tej era e u bė pėrsėri e pastėr, e kėndėshme, si nė vjeshtė. Njė ēast ju kujtua Gurija e trembur, me barrė.
    -Nė djall tė vejė edhe kjo! – tha dhe hodhi tutje bishtin e cigares.
    Vetėm njė gjė nuk harronte dot: atė gjerdhekun e dėshtuar tė natės qė shkoi, qė i qe ngulur si njė gozhdė nė tru, megjithqė Sheqerja e kish kėnaqur nė mėngjez si ngahera. Ju duk sikur ja dėgjoi zėrin e butė, ledhatonjės: “Me mua e ke shpritin, be...me mua! Tė vesh ku tė vesh, me mua e ke shpirtin!” Dhe Sheqerja kish tė drejtė: me tė e kish shpritin Xheladin Beu. Dhe s’di se si, i vinte keq qė ja kish falur nallbanit, baxhanakut. Mė nė fun tha:
    -Prapė imja ėshtė. Kur tė dua...
    I futi mamuzet pelės dhe e ngau vrap pėrpara. Mė tej dėrgoi njė qahja tė lajmėronte tė parin e akcilit fshat se do t’i vinte pėr drekė e pastaj u fut nėpėr korie, pas gjahut.
    Gjahu i vajti shumė mirė atė ditė: turtuj, thėllėza, pėllumba...Ay vriste, langonjtė e qahjanjtė ja sillnin.

  9. #9
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    II


    Drekėn e hėngri jashtė, nė “jeshillėk”, pranė Kroit tė dardhės plakė, se aty e kish kėrkuar vetė. Tė trapiturat pas gjahut, rakia e mirė, e ftohur brenda nė krua, mezetė e shijshme ja hapėn oreksin sa pėr katėr barqe. Beu mbushi vetėm njė, sepse aqe kishte, po e ngjeshi mirė, si targaē kurbati: hodhi brenda shumė, nga tė gjitha.
    Tani, ndėrsa trimat ishin shtruar e po hanin pak mė tej, nė njė brinjė, beu rrinte shtrirė nė qilim, me tėmblėn e djathtė tė mbėshtetur nė pėllėmbė. Burrat e fshatit, pothuaj bujq nė ēiflik tė beut, kishin lėnė punėn e grindjet dhe kishin ardhur t’i faleshin, t’i bėnin nder, siē e do puna. Kėta rrinin nja dhjetė ēapė larg, posht, kush mė kėmbė e kush mė bisht a mė gjunjė, duke pritur njė shenjė, njė urdhėr. Ca tė tjerė u shėrbenin trimave tė beut, qė hanin bukė e mish e ua hidhnin kockat langonjve. Beu mbajti pranė tij vetėm disa pak burra nga parėsia, me qosteqe e pafta ergjendi nė gjoks e “peqepeqe” nė gojė. Kėtyre u hodhi vėp e vėp nga njė cigare tė hazėrtė, qė ishin shumė tė mira, sepse i kish dredhur vetė Sheqerja e i kish ngjtiur me pėshtymėn e saj.
    Drita e ditės ishte e butė, e ėmbėl, si e kulluar nėpėr gjergjir. Beu foli pėr punėt e mėdha e tė vogla tė mbretėrisė; pėr “djellin e dunjasė”, Baba sulltanin, qė ja kish vėnė kėmbėt nė njė kėpucė gjithė “Avropės” ja kishte hedhur hallkėn tejpėrtej nėpėr hundė e bėnte tė loste si ari. Sė shpejti, Baba sulltani do tė nxirrte kėllėēin e madh e do t’i bėnte hi e pluhur gjithė kralet e mėdhenj e tė vegjėl, do t’u merrte gratė e ēupat e do t’i mbyllte nė haremin e Stambollit. Domosdo, ato qė do tė tepėronin do t’ua falte tė mėdhenjve tė mbretėrisė. Tha se ay,, Bab sulltani, mblidhte njerėz me harxhe, paguante tink-tink alltėn e argjėn. Pastaj, papritur, vuri re se burrat qė kishin ardhur t’i merrnin dorėn ishin tė paktė. Pyeti:
    -Efenm, vetėm kaq burra paska fshati? Ku janė ata tė tjerėt?
    -Ka vdekur njė si ēun i vogėl, be. Kanė shkuar ta kallin nė varr – tha njėri.
    -Ka vdekur edhe njė si grua, me nder tė zotrisė sate, njė nuse e re – tha tjetri.
    -Hėm, hėm, xhenaze biēimi...Dy tė vdekur nė njė ditė. A mos i ka rėnė murtaja fshatit? – pyeti beu edhe si me tė qeshur, po edhe me frikė.
    -Murtaja jo, be, po na ngrinė ethet. Edhe dje...
    Beu s’pyeti mė tej si e qysh, si nuk pyeste kurrė pėr punė vdekjeje. “Kėta derra ēifēinj janė tė shtuar si fara e sinapit...Vdesin, po nuk shuhen fare. Po tė kenė bukė misri shtohen gjene, se ato dosa fshatarake pjellin stėrc e stėrc pėr mot”. Aty pėr aty e ktheu bisedėn: “Mė kini mbetur borē kaqe grurė e kaqe misėr, kaqe dru...Dushk i dua. Mjaltin s’ma kini sjellė. Harruat ku jini? Do t’ju dėrgoj Zylfon a Zykon qė tė ndajmė hesapet bashkė. Hėm...hėm...” Fshatarėt dėgjonin me sytė pėrdhe. “Grurin e msirin i kemi larė. Edhe drutė i kemi larė. Sot dėrguam tė fundit”. Dhe me gjysmė goje: “A mos i ka mbajtur Zylfua pėr vete?” Po fjalėt e tyre s’i ranė nė vesh beut, se askujt s’ja mbante tė fliste me zė tė lartė. Beu ligjėroi:
    -Shkoni bre, andej, me harxhe – dhe tregoi tutje me dorė. – Tė mbushni qeset e tė lani borxhet. Dovleti ka haznė tė madhe, ka taraphanė. U jap kartė pėr tim vjehrr, pashanė, se mė ka bėrė haber: do njerėz. Dovleti ka luftė, lufta sjell pare, tė mbush me plaēkė.
    Dhe, si rrinte kėshtu, me cigaren tė shuar ndėr gishtrinj, e preu njė gjumė i lehtė, i ėmbėl, pa jarnani e jarnana, po me gurgullimė kroi, me shushurimė fletėsh tė zverdhura, qė shkundeshin e binin duke u tundur nėpėr erė. Sapo e preu gjumi, ata me qosteqe nė gjoks u shikuan sy nė sy e u larguan sė prapthi, ngadal, duke shkelur nė majė tė gishtėrinjve.
    Trimat kishin mbushur barqet e ēlodheshin duke kruar dhėmbėt me ndonjė kleēkė. Langonjtė rrinin aty pranė me gjuhėn jashtė, tė kuqe, varur si llapė.
    Kur u zgjua, Xheladin Beu pa se kish pėrsipėr njė mbulesė tė leshtė, qė ja kish hedhur Rizai. E largoi tej, u ngrit shesh, fėrkoi sytė e tha:
    -Efenm, mė paska marrė gjumi.
    Ndenji sa ndenji kėshtu, pastaj shtoi:
    -A ikim, o Riza?
    -Si tė urdhėrosh zotrote, be.
    U ngritėn tė shkonin, po nuk shkuan. Moti i ėmbėl e gjahu i mirė i mbajtėn gjer vonė, kur dielli kish kthyer mė tė perėnduar. Edhe njė copė herė tė mirė ēiftet e teket krisėn bambum, nėpėr korie.
    Vetėm njė gjah nnuk pa me sy kėsaj radhe: ēupa e nuse. Nė asnjė nga fshatrat qė shkeli. Ta pret mendja: ish hapur fjala anembanė se kish dalė beu pėr gjah dhe...”Ama derra kėta ēifēinj! I mbajnė dosat mbyllur!” Pa beu aty-kėtu ca plaka leckamane tė ngarkuara me dru e karthje, po ē’i do kėto? Janė si pastėrmaja e dhisė. Beu s’desh pastėrma; desh mish thėllėze.
    Tani gjendej nė njė ēukė me kėlpishte. Rizai vinte prapa me torbat plot. Kuajt prisnin tutje, nė udhė, nė anėn tjetėr. Fėrshėlleje me dy gishtėrinj nė gojė e vinin sakaq. Po nuk fėrshėlleu njeri. Aty poshtė, midis sallkėmėsh, ishte njė pus me ēikrik, qė bėnte gau giu kur zbriste e ngjitej kova. Qė aty vinin ca zėra tė hollė, zėra ēupash. Qeshnin, i thėrrisnin njėra-tjetrės. Beu mbajti ēapin e i bėri me dorė Rizait: mos luaj nga vendi! Dy turtuj topolakė kishin qėndruar nė njė degė kėlpishteje mu mbi krye tė tij. Ēiften e kish tė mbushur. Po nuk u ra. Mė nė fund, ndajnata i sillte njė gjah tjetėr nė grykė tė dyfegut. Ēupat e fshatit e dinin tė ikur dhe kishin ardhur tė mbushnin ujė.
    Vragės-vragės, Xheladin Beu zbriti ēukėn, hyri nėpėr sallkėme, iu afrua pusit. Aty ishin nja shtatė a tetė ēupėrlina qė flisnin e qeshnin. Ca kishin mbushur stomnat, ca po i mbushnin e nja dy prisnin radhėn. Namėta, ay me njė kėmbė u nxori pėrpėrpara Xheladin Benė!
    Ēupėrlinat klithėn sikur tė paskej rėnė ujku, lanė stomnat e u pėrhapėn ku mundėn: kush hodhi ledhin, kush ēau drizat e kush mori vijėn tatėpjetė. Shumė gjemba hynė atė ditė nė mish tė butė, po mė mirė nėpėr gjemba se sa nė dorė tė beut...Sa tė mbyllėsh e tė hapėsh sytė ikėn tė gjitha. Tė gjitha, veē njėje, qė i ra stomna nga dora e iu thye. Ēupa e shikonte benė si zogu gjarpėrin, qė i afrohet t’i hedhė helmin, dhe s’ikte dot. Sikur e mbante tė rėndėt e dheut. Njė ciflė e stomnės sė thyer ja kish gjakosur njėrėn kėmbė, po shkaku nuk ishte ky: frika e kish mbėrthyer nė vend. “Qėnka pėllumbeshė e butė, peshqesh nga zoti” tha beu me vete dhe ju qas mė pranė. Ēupa sikur s’ish nga kjo botė, po nga bota tjetėr: njė hyrije e veshur e tėrė nė tė bardha: linjė tė bardhė, shami tė bardhė mbi leshrat e verdha, trup tė hedhur, sy tė gjelbėr si bari i njomė i kėnetės. Beu e peshoi me sy, qė nga kiskat e holla, mbi noēkė, ku zbriste njė fije gjaku, gjer lart nė pulpat qė ngjiteshin nėn linjė, pastaj lart, nė belin si tė shkuar nėpėr unazė, edhe mė lart, Nė gjinjtė e vegjėl, nė qafė, nė gojėn e vogėl, me ca buzė tė tulta, tė kėryera, me hundėn tė derdhur si qiri, me sytė e blertė tė kėnetorė dhe ballin e sheshtė, tė bardhė. “Shiko, shiko, efenm, ē’bereqet bėka ēifligu i Kėlpishtes e unė s’ditkam gjė. Hyrije e zbritur nga xheneti! Po t’ja dėrgoj padishahut mė bėn menjėherė pasha. Jo, s’mė duhet pashallėku! Imja ėshtė e do ta mbaj vetė. Kjo ja shkon njėqind herė Gurijes e gjithė tė tjerave. Do ta marr qė tani! Sonte, nė jatak...” Kur ju afrua mė shumė, sa ta prekte me dorė, ēupa u drodh, po mė fort ju drodh buza e poshtme. Dhe ndėrkaq, nėn linjėn e qėndisur me tė kuq e tė zi gjinjtė ngjitu-zbrit, ngjitu-zbrit, sytė ju mbushėn plot lot. Po beut s’iu bė vonė; ay ish mėsuar me gjėra tė kėtilla: qengjet blegėrijnė kur u vė thikėn kasapi ēupat qajnė kur i merr beu nė dyshek. Pastaj, kur e shkon nė hell dhe e pjek, qengji bėhet shumė i shijshėm; ēupa e marrė sė dyti e sė treti nė jatak bėhet edhe mė e shijshme se qengji.
    Xheladin Beu zgjati dorėn, i ēiku lehtė faqet dhe ndjeu ėmbėlsi tė madhe nė trup, sikur u pėrtėri e u bė djalė njėzet vjeē.
    -Mos mė qaj, moj sulltane, mos...Unė tė kam xhan, unė s’tė ngas. Do tė tė bėj zonjė mbi zonja.
    Ēupa u drodh edhe mė shumė, u mat tė ikte, po beu i shtrėngoi krahun si nė mengene. Atėherė ajo lėshoi zėrin e klithi:
    -Nėėėno! Nėėėno moj!
    Beu u ngrys, po i foli butė:
    -Jo kėshtu, moj sulltane, jo kėshtu...Mos thirrė. Si tė thonė? Ti je ēupa e ēifligut; ēifligu ėshtė imi! Edhe ti je imja. Do tė tė marr nė konak, do tė tė bėj...
    -Nėėėno! Nėėėno!
    Nuk shkoi shumė e u dėgjua njė zhaurimė e madhe nėpėr degat e varura, sikur tė ēante udhėn ndonjė derr i egėr nga ata tė mėdhenjtė. Beu ktheu kokėn andej. Jo, s’ish derr, po njė grua e gjatė, e thatė, e nxirė si ēotillė lisi qė e ka djegur rrufeja. Gruaja u turr, i shkėputi beut ēupėn nga dora e i thirri:
    -Po ta bėsh edhe kėtė punė s’tė djeg as zjarri i xhenemit, Xheladin Be. S’tė tret dheu!
    “Ē’ėshtė kjo e krisur qė mė del pėrpara?” tha Xheladin Beu me vete dhe u zbyth. Ēiften e kish nė dorė, tė mbushur, me imniet tė hequr. Mund ta zbrazte, po nuk e zbrazi: u praps edhe mė tej. Ai u praps, gruaja e ndoqi ballė pėr ballė. Tani vetė beu ish si njė zog qė sheh gjarpėrin tek afrohet e nuk ik dot. E mban tė rėndėt e dheut. Gruaja u kthye e i thirri ēupės:
    -Ikė shpejt!
    Kjo s’priti t’i thosh sė dyti: hodhi ledhin e ua mori me tė katra. Kish qenė e s’ish mė.
    Xheladin Beu e shikonte gruan e s’fliste dot. Kjo ish e gjatė, e thatė, po ndryshe nga Xhixhiko-hanėmi. Dukej nga nishanet se dikur kish qenė e bukur, kurse e bija e pashajt kish qenė ngaher anjė thes me kokalla si ato tė gomarit tė ngordhur qė kish parė udhės. Dhe ishte e fortė: tė tė binte njė herė me atė pėllėmbė - tė linte nė vend e vinin tė tjerėt tė tė ngrinin nė trirė e tė hanin hallvėn.
    -Ta dish, o pushtanik – thirri gruaja si iku ēupa – po tė bėsh atė punė me kėtė ēupė do tė ta hanė mėrshėn krimbat, do tė t’i qitin sytė galat! Jo galat, po do t’i qit unė, me thonj. Ēnderove gjithė ēupat e botės, tani kėrkon tė ēnderosh edhe tėt bijė!
    “Ē’po thotė kėshtu kjo e marrė? Ku kam unė ēupė? S’kam as ēupė, as djalė...”
    Gruaja mori vrull, e zuri benė pėr jeleku, e tundi dhe shkundi me atė dorėn e fortė, sa i kėrcyen edhe mė fort sytė e skuqur.
    -S’mė njeh ti mua? S’e njeh Maron e Kovit, qė e ēnderove nė tė ri, se kishe kamxhik nė dorė, se ishe i fortė? Ja, ajo qė kishe pranė ėshtė jot bijė! Ta dish se unė do tė ta shtyp kokėn, si gjarpėrit, po tė bėsh me ēupėn ē’bėre me mua! Y-y-y murtajė. Pusht Stambolli! Matuf!
    E shtynte, e hiqte, e tundte, e shtynte prapė, si leckė, dhe ai, xheladin Beu, zot kasabaje e zot ēifligjesh, zgurdullonte sytė si tė bufit e s’bėhej dot burrė t’i shkėputej nga dora, s’ishte i zoti t’i binte me ēifte a tė nxirrte koburen nga brezi.
    -Mė ke marrė nderin tė marrtė zoti mentė! Mė ke lėnė me turp e nė zi mė tė lėntė perėndia pa sy, tė heqshin pėr peri! Mė ke ngrėnė jetėn tė hėngėrt mortja!
    E tundi sa e tundi, pastaj i dha njė tė shtyrė sa beu i madh mėnt u shemb pėrdhe. Gruaja shkoi e mblodhi copat e stomnės sė thyer e ja hodhi pėrpara, ku mundi: kėmbėve, gjunjėve, duarve, duke mallkuar papushim:
    -Ja theve thefsh arrėzėn e qafės! U kalbsh sė gjalli pėrmbys, siē u kalb yt atė, qė e hėngėr krimbat! Ngorē nė ndonjė pėrrua si qen i zgjebur! Na shojte, t’u shojttė emri, tė kėndoftė kukuvajka nė shtėpi! Ku ėshtė parė e dėgjuar tė ēnderojė i ati tė bijėn?
    Copat e shtambės i vinin breshėr, dhe ai, beu, rrinte i ngrirė nė vend; nuk fliste dot, nuk ikte dot.
    Gruaja u pėrkul mbi kovė e zuri t’u hidhte ujė syve, me grusht. U hidte e mallkonte. Stėrkalat e qullėn Xheladin Benė. I dukej sikur dheu kish nisur t’i vinte rrotull, sikur dėgjonte daire e daulle bashkė: xhing-xhing, dum-dum. Dhe nė mes tė kėsaj bubullime shquante zėrin e ējerrė tė Difes:

    Sa tė dua unė ty,
    Mė rri mendja gjithė nė ty;
    Ato cicat sherbetli
    M’i bėj meze t’i pi raki...

    Po Difja ishte larg, s’di se ku, Marua ishte afėr. Dhe Marua u hidhte ujė syve e mallkonte:
    -Tė ēaftė ujku e tė nxjerrtė zorrėt! Tė pjekshin nė hell, tė gjallė! Humbsh e mos u duksh, mos u dėgjofsh!
    Tė gjitha i dėgjonte beu e s’thosh dot njė fjalė, tė paktėn “efnm” ose “hėm-hėm””, siē e kish zakonin. Sikur i qe kyēur goja.
    -Na plase, mė tė plastė dhjamėt e syrit! Na kalle frikėn, mė tė kallēin tė gjallė nė varr! Na dogje, tė djegshin lugat!
    Fjalė e mallkim, fjalė e kanosje. Dhe mė e keqja: ndofta e dėgjonin trimat pėrtej, ndofta e dėgjonte Rizai.
    ...xheladin Beu u zbyth pa bėrė zė, rotulloi ēukėn e doli nė udhė, ku prisnin kuajt, i hypi Allēasė, i futi mamuzet e ngriti kamxhikun.
    -Ike, mos u kthefsh; ike, tė ikshin mendtė e kokės! Mos arrifsh i gjalli nė shtėpi! – vazhdoi gruaja fill i vetėm pranė pusit me ēikrik.
    Allēaja u bė veri: i ndritnin potkonjtė e bardhė. Po ngrysej, por qielli kish edhe pakėz dritė - njė dritė sedefi, si vragė qė e ndante nga toka e errur. Dhe mbi kėtė vragė kish njė brez tė gjerė, tė gjelbėrth. Pastaj u shojtėn tė gjitha dhe zbriti mugėtira. Bashkė me mugėtirėn nisi tė frynte njė erė e ftohtė, qė ngrinte pluhurin e udhės.
    -Hėm, hėm! – bėnte beu. – Jezit-grua! Lanet-grua!
    Trimat, me Rizanė nė krye, qė i kish hypur njė kali ēil kishin mbetur prapa, sepse pela e beut s’e kish shoqin nė vrap. Lluk-lluk, i bėnte barku. Ferrat e pemėt iknin si ca hije nė tė dy krahėt e udhės.
    Era e ftohtė i vėzhgėllinte veshėve.
    Ne ura e drunjtė po vinin ca qerre tė ngarkuara me misėrishte. Rrotat kėrcisnin thatė, gau-giu. Pranė tyre dhe prapa vinin ca fshatarė mė kėmbė. Beu shkoi si shigjetė pranė tyre dhe ata as qė patėn kohė ta shihnin mirė cili ish. Ikte, ikte, si ndėrkryer.
    Pas njė copė here tha:
    -Ē’po bėj kėshtu? Unė po e vras Allēanė..
    Lehtėsoi mamuzet, hoqi frenė, bėri “trrrp” dhe pela zbuti vrapin; mė tej nisi t’ja merrte me hap. E arritėn trimat nga prapa.
    “Ē’ėshtė kjo grua?” tha me vete.
    Dhe dalngadalė, kur po e mbulonte botėn errėsira, Xheladin Beut nisi t’i bėhej pėrbrenda njė dritė e hollė. Ja se ē’pa nėpėr kėtė dritė:
    ...pranverė. Kish mugulluar bari, kish ēelur dardha. Beu kish dalė nė fushė. Jo pėr gjė, po konakėt nuk e nxinin dot. Pranverė, kjo! I vlonte gjaku. Sheqerja e ato tė tjerat sėi dukeshin gjė, s’e ngopnin mė. Donte gjėsend tjetėr e s’dinte ē’donte. Dhe kur po bridhte kėshtu, me dėshira shumė, poqi udhės njė ēupė fshati, tė njomė, sindozot kjo qė kish parė sot ne pusi me ēikrik. Ēupa u mundua tė ikte, po beu e arriu. Ajo luftoi me tėrė fuqinė qė i jepte mosha e re: e shtyu, i shpėtoi nga dora, iku, thirri, po beu e arriu, e goditi me kamxhik, e rrėzoi. Luftoi pėrsėri, e goditi benė, e kafshoi, e gjalosi. Kjo endezi mė fort Xheladin Benė dhe i ra sė dyti me kamxhik. Ēupa i kish sytė tė mėdhenj, tė blertė si barishtat e kėnetės, dhėmbėt tė bardhė, tė mprehtė. Dhe luftoi pėrsėri, po gjithnjė mė dobėt. Luftėn e vednosi kamxhiku. Po tė mos kish qenė ky, nuk do tė kish ndodhur ajo qė ndodhi. Po tė mos kishte qenė ky, nuk do tė kishte ndodhur ajo qė ndodhi. Beu ju hodh si ujku deles. Ajo thirri pėrsėri dhe thirrjen e saj e dėgjuan disa grari qė ndodheshin aty pranė, po kush guxonte t’i dilte pėrpara Xheladin Beut? Ēupa nuk lotoi ceēse kur u ngrit qė poshtė me linjėn tė ējerrė, me vjazėrinė tė humbur. Ndenji kryeunjur nėn njė pemė dhe atje lotėt filluan tė pikonin pėrdhe. Kamxhiku i kish lėnė nė trup vazhda tė pėrgjakura. Edhe beu e kish kėrcen e veshit tė ndarė mė dysh. E pyeti si i thonė. Ajo e shikoi si ulkonjė dhe nuk ju pėrgjegj. U ngrit e shkoi ēalė-ēalė, humbi nėpėr lule e blerime. Por beu ja gjeti tragėn; i thoshin Marua e Kovit. I ati hiqte nga oftika, nė rrogoz, nė kasolle. Beu u pėrpoq ta merrte kopile, nė konak, si shumė tė tjera. S’desh. U pėrpoq ta shtinte prapė nė dorė; s’mundi. Trimat e beut e rrahėn Kovin. Ky lėngoi edhe pak kohė, pastaj vdiq. Beut i ra nė vesh se Marua kish mbetur e rėndė. Atėhere i bėri fjalė njė bujku qė ta merrte grua. Bile i taksi njė pendė qė e s’di ēfarė, po bujku krisi e iku s’di se ku. S’kish dashur tė bėhej “baxhanak e ortak” me xheladin Benė, siē bėheshin vezirėt e pashallarėt me sulltanėt e Stambollit. Mė tej beu ra pas epshesh e gazesh tė tjera, mori grua Xhixhi-hanėmin, qė tė ngrinte lart e mė lart oxhakun, e ja humbi gjurmėn Maros syblertė. Kjo ishte, si i thonė njė fjale, “fis i shquar”, pa krahė. Lindi njė ēupė, punoi dhenė, si bujkeshė, pleqėroi e varrosi nėnėn dhe rrojti e veēuar, e pėrēmuar, e egėrsuar nė njė cep ēifligu. Dalngadalė ju shua bukuria e dikurshme, ju rreshk e rrudhos fytyra, po ēupėn nuk e braktisi. Dhe ja tani, pas kaqe vjet, i del pėrsėri pėrpara. Ēupėn e ka t’i presėsh kokėn. I tha se kjo ēupė ishte e tija. Dhe beu i zuri besė..Po nė e gėnjeu? S’ka se si tė jetė e bija! “Kėto dosa ēifēesha gėnjejnė si ata derrat ēifēinj”
    -Mė gėnjeu! – thirri Xheladin Beu me zė dhe e ngau pelėn pėrpara.
    Dhe ē’fjalė tė rėnda i tha ajo deli-grua! “Y-y-y, murtajė, pusht Stambolii! Matuf! Tė marrtė Zoti mendtė! Tė lėntė Perėndia pa sy! Ngorē nė ndonjė pėrrua, si qen i zgjebur! Tė kėndoftė kukuvajka nė shtėpi! Tė plastė dhjamėt e syrit! Tė djegshin lugat!” Beu i kujtonte tė gjitha mallkimet, s’kish harruar asnjė. Dhe gruaja ju kanos t’ja shtypte kokėn, si gjarpėrit. E shtyu, e pėshtyu. – “Si i durove kėto tė gjitha, o Xheladin be?” – “U ndodha gafil”. – “Gafil, apo pate frikė?” – “Unė...frikė? Unė...” – Hajde, be, hajde...edhe pėr tėt atė tė tha fjalė tė rėnda nga ato qė nuk i ngre kandari”.
    Kėshtu jepte e merrte Xheladin Beu. Trimat e dėgjonin e s’bėnin zė.
    Ish errur natė. Cicėrinin bulkthet. Lart, nė qiell, ndriēonte kloshka me gjithė zogj. Tėrė fusha sikur merrte frymė. Befas ēau erėn njė zė i ējerrė, si zė grifshe. Beu u tremb, po e mori prapė veten: trimat i kish prapa. Tha:
    -Do tė kthehem ta rrah me kamxhik atė deli-grua. Mė gėnjeu...I marr tė bijėn edhe e sjell nė konak. Kėshtu!”
    Ment e ktheu pelėn, po atė ēast i ra njė mendje tjetėr.
    -Kėtė punė e kam nė dorė. Dėrgoj nesėr trimat edhe e mbarojnė. Evet, efenm.
    Dhe pėrsėri: tė kthehet, tė mos kthehet...
    -S’kthehem dot, u bė vonė. U lodh pela. Nesėr, qė menatė, u bėj urdhėr trimave e ma sjellin. Kėtė punė e mbaron Rizai. Ajo, ime bijė? Jo! Mė gėnjeu plaka.
    Era e mbrėmjes sillte njė kundėrmim tė rėndė: udha shkonte pranė vendit ku gjendej kėrma e gomarit tė ngordhur. Beut ju duk sikur e kish zėnė dikush pėr gryke dhe e shtrėngonte. “Kėrmė, krimba. Kėshtu do tė bėhem edhe unė nesėr?” Pastaj doli nga vendi i kundėrmimit e ju bė sikur pa Rizanė, kaluar, me ēupėn pėrpara, tė mbėshtjellė me njė ēarēaf tė abrdhė. Dhe u gėzua. Do ta bėnte tė tijėn, jo si Maron, pėrdhe, nė fushė, po nė jatak. Do ta rrihte, po ta donte puna. Edhe do ta pėrkėdhelte.
    Pastaj tė gjitha kėto u shembėn siē shembet njė shtėpi plitharėsh qė e merr lumi. “Mirė, po cili ėshtė Rizaj?” – “Rizaj? Djalė fshati”. – “Djalė fshati, po i kujt?” - “Djali i asaj, si i thonė? Aha, mė ra nė mend: djali i Xhemiles!” E bukur kish qenė Xhemilja, i bukur ishte dhe Rizai. Djalė pa baba. Jetim? Jo, nuk ishte jetim, po pa baba. Beu e mori nė konak, mė parė...ndryshe, dylber-hesapi, pastaj qahja, se ay i pari qe mplakur. I ati i Rizait (qė s’ish tamam i ati, sepse Xhemilja ja kish sjellė djalin, si i thonė, pėrpara kalit) kish qenė plak dhe e kish marrė Xhemilen pėr pleqėri, me gjithė djalė, siē i kish dhėnė urdhėr beu..
    Pastaj mendimi ju ēakėrdis. I bėnė veshėt sikur dėgjoi njė kėgė tė vjetėr, tė harruar:

    O ēun, ēun; ēun, ēun,
    Gushėn si pėllumb,
    Mos ma pi rakinė,
    Se tė bėn zullum...

    Hėna! Doli hėna! E kuqe, me njėrėn anė si tė ngrėnė, po edhe kėshtu siē ish bėnte mjaft dritė. Bahkė me rrezen e parė, qė i goditi bishtin e syrit, Xheladin Beut ju duk sikur dėgjoi njė zė qė tha: “Po kur vjen yt bir kaluar e po tė sjell tėt bijė pėr gjerdhek. Vėllai i sjell motrėn babait...Hajde-hajde, ku degdise o Xheladin Be! Si qentė e si derrat!”
    Kush foli kėshtu! Asksh. Aty pranė s’kish njeri. Po atėherė kush?
    Dėgjoi ēape kuajsh qė afroheshin. Ktheu kokėn dhe njohu kalin e Rizajt. E ju duk sikur Rizai kish pėrpara njė gjė tė bardhė: i sillte beut tė bijėn. Vėllai...motrėn “Ta solla baba. Merre time motėr, tėtė bijė!”
    ..Qė ku dual kėto gala? I prenė udhėn, me hijen e tyre tė rėndė, pastaj u zhdukėn. U zhdukėn dje u dukėn prapė, pėrsipėr, mbi krye, duke krokėritur. Midis tyre ishte edhe njė korb i zi, qė e kish vrarė atij mėngjezi, sepse e kish pandehur pėllumb. Ky korb bėnte mė tė madhen e kėndonte si njeri:

    Jarnani, jarnana...

    Ku ta dish? Korbi ka tre shpirtra e prandaj rron treqind vjet. Rron se ha kėrmė. Ngjallet lugat. Jo, ky s’ėshtė korb, po lugat!
    Xheladin Beut i hypėn tė dredhura. Aty, mbi udhė, kish ca varre qė i kishin mbytur ferrat. Ju duk sikur pa dritė e sikur dėgjoi njė zė:
    -Hajde, se tė presim, o Xheladin Be! Tė presim tė na vish nė tabut floriri, me qefin mėndafshi, ashtu siē tė kanė tundur nė djep.
    Dhe galat, lart, qė i printe ai korbi i zi:
    -Ga, ga, gaaa...
    Jo, s’ishin gala, se natėn s’ka gala. Ishin bufė kėnete.
    Hėna hyri nė re. Zotėroi errėsira.
    Xheladin Beu i nguli mamuzet pelės, ngriti kamxhikun, goditi. Pela u bė furtunė. Nė tė ikur e sipėr beut i ra kamxhiku nga dora. Papritur, ja preu udhėn njė hie. Xheladin Beu nxori koburen nga brezi dhe e zbrazi. Po vritet hija. Ajo i preu udhėn pėrsėri.
    Pela ish mbytur nė djersė. Ment pėlciste.


    ...Xheladin Beu i Shemshedin Beut tė Xheladin Pashės, njeriu i gjakut, i ahengut dhe i frėngjyzės, kish humbur mendjen. Dhe ikte nėpėr fushė, natėn, nė udhė pa udhė, kurse dheu, pemėt hijet dhe ēdo gjė e gjallė dhe e vdekur kėndonin papushim:

    Jarnana, jarnani...
    M’i bėj meze t’i pi raki.
    .....................................
    Jarnana, jarnani...



    III

    E gjetėn tė nesėrmen nė njė hendek. Tė gjallė. Nuk njihte njeri. E shpunė me njė trirė, nė konak, ta pėrkujdeste Sheqerja. Po si pėrkujdeset i ēmenduri? Domosdo, i lidhur. Pėlliste. Hante nėn vete.
    S’di kush i bėri fjalė Xhixhi-hanėmit. Ajo ardhi shpejt, me tė vėllanė. Pa tri ditėsh Xheladin Benė e kallėn nė varr. Xhixhi-hanėmi mori ē’mori e u kthye, me karvan e suvarinj, nė pashallėkun e babait. Ēifligjet i shiti mė vonė.
    Po Gurija ē’u bė?
    Ku ta dish...

  10. #10
    yells `aziz! light!` Maska e AsgjėSikurDielli
    Anėtarėsuar
    12-09-2002
    Vendndodhja
    the black light
    Postime
    1,791
    Faleminderit
    0
    25 falenderime nė 25 postime
    E kam nje pyetje,

    nga na ish Mitrush Kuteli, ose me mire ku u lind ne Kosove apo Shqiperi?

    S...C...

  11. #11
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    S...C....,

    Dhimiter Pasko alias Mitrush Kuteli u lind ne Pogradec ne vitin 1907. U laureua per ekonomi ne universitetin e Bukureshtit. Per idete politike u denua me pune te detyrueshme, denim qe e shleu ne burgun e Maliqit nga viti 1945 deri ne vitin 1948. Vdiq ne vitin 1967.
    Ne botimet e Mitrushit ne kohen e diktatures komuniste, anashkalohej ne pershkrimin e biografise se tij fakti se ai kish qene i burgosur pikerisht per arsye te dieve te veta politike. Vitet e para pas clirimit mbesnin ne hije per lexuesin.

    Per perkujtimin e tij me rastin e 95-vjetorit te lindjes mund te lexosh ne:

    kete faqe


    ose brenda ne forum, tek elita kombetare


    ne kete faqe



    Me kete kerkese Star po me nxit qe te vendos ketu neser dicka per vdekjen, shkeputur nga libri i Petraq Kolevices: "Me Mitrushin", prej te cilit kam shkeputur disa fragmente ne postimet e meparshme te kesaj teme.

    Pershendetje!

  12. #12
    i/e regjistruar Maska e Krenari
    Anėtarėsuar
    28-06-2002
    Vendndodhja
    Gostivar
    Mosha
    45
    Postime
    7
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Ju falenderoj nga zemra Juve te gjithe qe kontribuat ne pasurimin e Forumit me keto reshta aq te nevojshem per anetaret e Forumit!
    Mitrush Kuteli eshte shpirti i fjales se bukur dhe me reshtat e tij merret fryme me lirshem edhe ne pjeset e paēliruara te Atedheut po edhe aty ku perkohesisht frymon qenia shqiptare!
    Pra, Ju lumshin gishtat dhe suksese!
    Bota ėshtė aq e vogel sa qė nė tė nuk nuk ka vend pėr megalomanėt dhe injorantet e vlerave njerėzore!

  13. #13
    yells `aziz! light!` Maska e AsgjėSikurDielli
    Anėtarėsuar
    12-09-2002
    Vendndodhja
    the black light
    Postime
    1,791
    Faleminderit
    0
    25 falenderime nė 25 postime
    Dita,

    te falemnderit shume.

    Me erdh cudi kur thoshte "Jam kosovar...", aty disi ma perziu rrjetin percues ...

    Po nejse, te falemnderit prap...

    Star.

  14. #14
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    Star,

    Madheshtia e kesaj poeme eshte ndoshta pikerisht fakti se Kuteli del mbi ndasine e flet per Shqiperi e Kosove bashke. Kur e kam lexuar per te paren here, me ka prekur shume.

    Te shkruajta dje ne mesazhin tim te fundit ne kete teme, se sot do te sillja dicka rreth vdekjes se Mitrush Kutelit, shkeputur nga libri i arkitektit Petraq Kolevica: Me Kutelin.


    Krenar,

    Nese ke dhe ti dicka nga Kuteli, sille ketu ne forum, se vetem do e üasuroje kete teme.





    IKJA

    Mars i vitit 1967. NJė mbasdite nuk di si mbetėm vetėm tė dy me Mitrushin atje, nė kuzhinėn e tij qė nuk mbetej kurrė pa njerės..Fėmijėt ishin diku jashtė a nė dhomėn tjetėr, kurse Efterpi merrej me punėt e shtėpisė nėpėr oborr.
    Atmosfera politike nė vend vazhdonte tė ishte e rėndė pas luftės sė bujshme “kundėr burokracisė” tė njė viti mė parė, ndėrsa ndihej tė vepronte fort “revolucionarizimi i mėtejshėm i jetės sė vendit” dhe forcimi i “luftės sė klasave” qė shkaktonin shqetėsime te tė gjithė.
    Pasi foli pak pėr gjendjen e rėndė e tė pashpresė qė po sundonte nė jetėn shqiptare, me njė zė dėshpėrimisht tė thellė, Mitrushi tha:
    “Tani unė duhet tė iki!
    Fėmijėt u rritėn, u duhet tė bėjnė shkollėn e lartė. Do t’u duhen bursa, tė drejta studimi, tė paktėn. Po tė jem unė, janė edhe inatet ndaj meje dhe kėto inate do tė m’i pengojnė fėmijėt. Po tė iki unė, do tė ikin dhe inatet.”
    Fliste me njė dėshpėrim tė thellė, po edhe me njė vendosmėri tė tillė tė patundur, qė mė rrėqethi.
    Ē’donte tė thoshte me ato fjalė?
    Mė lindėn dyshime pėr njė vendim tė frikshėm...
    U mundova tė belbėzoja disa fjalė e argumenta kundėr, po ai vazhdonte tė pėrsėriste sikur fliste me vete:
    Tani unė duhet tė iki!...duhet, duhet tė iki...
    Pėr vdekjen e tij tė papritur, duke u gdhirė 4 maji i vitit 1967, shpesh kam menduar me dyshim:
    “Ishte vėtet natyrore?”
    Pėr ta shpejtuar ikjen qė po dėshironte, atij mbase do t’i mjaftonte vetėm njė dozė mė tepėr prej atyre “helmeve” tė quajtur “ilaēe pėr zemrėn” qė i pinte dy-tri herė nė ditė. E ka bėrė kėtė?
    Duke e ditur mirė formimin dhe besimin e tij fetar, qė nuk e lejon njė veprim tė tillė, i largoj dyshimet e kėqia dhe nė heshtje i kėrkoj tė falur pėr mėkatin qė bėj, po si ta harroj atė zėrin e tij tė dėshpėruar tė asaj pasdite tė vrerėt marsi?
    Megjithatė njė gjė ėshtė e sigurt. Mitrushi po e ndiente fort afėr fundin e vet, prandaj nxitoi tė linte testamentin, ku i thotė sė shoqes:
    “Shėnjat nuk i kam tė mira. Tensioni ngrihet e ulet, zemra ngec. Nisem pėr nė zyrė a pėr shėtitje dhe mė priten kėmbėt, mė mbahet fryma. Ndalem e helmohem me ilaēe. Netėt i kam skėterrė, siē e di vetė. Kėto tė gjitha thonė se nuk e kam tė gjatė.”

    ***

    4 maj 1967. Nė drekė po kthehesha me nxitim bashkė me gruan nga zyra nė shtėpi. Nė fillim tė rrugės “Katėr dėshmorėt”, te njė shtyllė elektrike, pamė shpalljen e vdekjes: “Vdiq Dhimitėr Pasko!
    Ndonėse nuk banoja larg shtėpisė sė tij, nga gjėma dhe rrėmuja qė shkaktoi vdekja nė atė shtėpi, nuk u kujtua kush tė mė lajmėronte. Mbase nuk duhej shkelur porosia e tij nė testament, ku thoshte:
    “Nuk do tė mė lajmėroni para varrimit, asnjeri, me pėrjashtim tė pesė a gjashtė njerzve mė tė afėrm pėr tė bėrė formalitetet e varrimi dhe varrimin. Kaq.”
    Pėr fat tė mirė, ata pesė a gjashtė njerzit mė tė afėrm, nuk i ndejtėn besnikė porosisė tjetėr tė tij nė testament, ku shkruante:
    “Kur tė vdes mos bėni lajmėrime nga ata qė ngjiten nėpėr mure.”
    Lajmėrimet, pra, ishin ngjitur nėpėr mure si ai qė po lexoja: Dhimitėr Pasko vdiq.
    Shkova me nxitim nė shtėpi tė Mitrushit, sa pėr tė shprehur ngushėllimet pa u ulur dhe me tė shpejtė sosa tek studio e tė ndjerit skulptor Janaq Paēo.
    I dhashė lajmin e hidhur dhe iu luta tė vinte t’i bėnim maskėn prej allēie tė fytyrės.
    Kur ka vdekur? – mė pyeti Janaqi.
    Para nja 10 orėve – i thashė.
    Jemi vonė - vazhdoi Janaqi. Maskat bėhen menjėherė pas vdekjes sepse, duke kaluar koha, fillojnė e tė lėshohen muskujt, deformohen. Megjithatė, eja!
    Rrėmbeu njė qeskė me allēi e me nxitim, sosėm.
    I thashė Efterpit kėshtu...kėshtu...Ju lutem tė na lini vetėm.
    Na duhet vazelinė - mė tha nė vesh Janaqi.
    Bėhet edhe me sapun e me vaj, po s’jam i sigurt – vazhdoi. E, mor Mitrush, ē’na bėre – pėshpėriste vetmevete me dėshpėrim Janaqi, ndėrsa pėrgatiste allēinė. Shkova shpejt nė shtėpi, ku e dija se kisha njė kuti me vazelinė dhe mbaruam punė.
    Mitrushi ka disa fotografi tė mira vetėm, me gruan e me fėmijėt, qė ngjallin kujtime tė kėndshme, por maska me ata sy tė mbyllur e me njė si nėnqeshje tė hidhur nė buzė, mė duket se flet e pėrbuz njė epokė tė tėrė qė e bėri Mitrushin tė na ikte aq shpejt.

    ***

    Nata shkoi si shkoi me e jake e pa gjumė. Tė nesėrmen, qysh herėt, isha pėrsėri nė shtėpinė e Mitrushit. Vinin e iknin pak njerės, mė shumė tė afėrm nga Tirana e disa nga Pogradeci. Erdhėn disa kurorė artificiale tė porositura prej tyre. Shqetėsimi im ishte se ē’do tė shkruhej nė shtypin zyrtar pėr vdekjen e tij. Afėr drekės erdhi Sterio Spasse qė mė thanė se po interesohej pėr kėtė gjė. E pyeta. Bėmė ē’mundėm – tha. Do tė botohet nė “DRITA”, lajmėrimi i vdekjes me fotografinė dhe me fjalė tė mira pėr kontributin e tij nė letėrsinė tonė.
    Po diēka nga krijimtaria e tij do tė botohet me kėtė rast? – epyeta.
    Duke mė vėnė dorėn nė sup, kokulur, Sterio mė tha:
    Edhe kaq sa bėmė, u bė shumė...
    Ditėn e diel, d.m.th. tre ditė mė vonė, mė 7 maj 1967, nė faqen e katėrt tė gazetės “DRITA” u botuan ato qė mė pati thėnė Sterio. Nė faqen letrare tė asaj gazete nuk mund tė kishte vend pėr tė botuar diēka nga krijimtaria e Mitrushit, sepse duhej tė botoheshin disa “poezi kote” kushtuar dėshmorėve prej poetėsh krejt tė panjohur e qė nuk njohėn ndonjėherė si tė tillė. Nejse...Minutat po shkonin. Po afrohej ora e varrimit.
    Ndėrsa rrija nė dhomė ulur nė njė cep, i mbyllur nė vetvete sa mė bezdisnin pėsh-pėsh qė bėnin njerzit duke biseduar ultas njėri me tjetrin, u dėgjua njė zė qė nga oborri: Erdhi makina!
    Njerzit u ngritėn. Dolėm nė rrugėn para shtėpisė ku kish qėndruar njė makinė “ZUK” dhe njė autobus i vjetėr tip “IKARUS”, prodhim i vjetėr hungares, tė dy tė Ndėrmarrjes tė atėhershme tė varrezave. Njerzit e moshės sime e dinė se ēfarė shėmtirash e shkatėrirash ishin ato makina. Mitrushit i mbėrthyen kapakun e qivurit, e ngritėn dhe e futėn tė Zuk-u. Ne hipėm nė IKARUS dh eikėm. Nuk besoj tė kemi qenė mė shumė se nja dyzet veta nė atė “autobus”, ku shumica rrinte nė kėmbė. Autobuzi ikte me nxitim pas Zuk-ut sikur shkonte nė dasmė e jo nė varrim. Arritėm. Varri ishte hapur. Pa humbur kohė, qivuri me trupin e Mitrushit u ul nė fund. Askush nuk i tha dy fjalė te koka. Asnjėri nga shokėt e miqt’ e vjetėr. Po kush ishte prej tyre nė atė varrim?
    Nuk e di. Sikur tė nesėrmen e asaj dite tė mė pyeste dikush pėr kėtė gjė, nuk do dija ē’t’i thoja. Isha tepėr i tronditur. Hodhėm tė tėrė nga njė grusht dhe mbi atė qivur e pastaj punuan lopatat. Mbulohej Mitrushi...por, ende pa e mbuluar mirė e pa i vendosur si duhej ato kurorė, erdhi shoferi e tha: “Shpejt, shpejt, se kam edhe varrim tjetėr!” Njerėzit u turrėn drejt autobuzit qė kishte ndaluar nja njėqind metra larg, duke lėnė Mitrushin tė rrethuar nga heshtja qė e shoqėron deri mė sot duke vėrtetuar kėshtu fjalėt e At Gjon Shllakut:
    “Tjetėrkund, njerzt e idealit, nė u mbytshin pėr sė gjalli, nderohen pėr sė dekuni. Ndėr ne ata mbyten dy herė dhe harrohen.”
    Nuk duhet tė lė pa thėnė se pėr Mitrushin nuk u gjėnd njė copė vend nė parcelėn ballore, nė hyrje tė varrezave, ku groposeshin tė privilegjuarit e partisė dhe as nė ndonjė parcelė diku pranė. Mitrushi u varros nė cepin e fundit tė parcelės mė tė fundit, pranė murit rrethues tė atėhershė,.
    Kur mbaroi varrimi qė pėrshkrova mė lart dhe njerėzit u detyruan tė largoheshin me ngut, ishim bashkė me inxhinierin S.A., i afėrm i familjes tė Mitrushit, dhe na u duk sikur po e bragtisnim atė varr e nuk do ta gjenim mė. Prandaj ai solli njė tullė silikate nga muri qė po ndėrtohej, unė shkrova pėrmbi tė me lapės emrin Dhimitėr Pasko dhe tullėn e vumė pėrmbi varr duke e mbuluar me dhe nė mėnyrė qė tė gjendej varri edhe sikur tė shpėrdoroheshin kurorėt nga kalimtarė tė pandėrgjegjshėm.
    Tani, varri i Mitrushit, ndodhet nė mes tė parcelės e i rrethuar gjithandej me varre tė tjerė, sepse, gjatė kėtyre tridhjetė vjetėve qė kanė kaluar nga vdekja e tij, varreza ėshtė zgjeruar. Po pėr tė s’ka rėndėsi vendvarrimi. Ai ėshtė kėtu, nė Shqipėri, te nėna e tij.

    Dhe fytyr’ e saj e tretur
    Qė e ka ikonė,
    Pėrmbi varr do t’i qėndrojė
    Sot e pėrgjithmonė.

    Kėshtu u bė varrimi i Mitrush Kutelit, i njėrit prej atyre pak mė tė mėdhenjve tė prozės shqiptare.
    Varrim mė i thjeshtė, nuk mund tė bėhej...
    Megjithatė kam njė ngushėllim: Diktatura nuk mundi ta turpėronte, si ndonjė tjetėr, me falsitetin e fjalimeve e funeraleve zyrtare.
    Vetė koha e rėndė e diktaturės komuniste bėro qė tė plotėsohej dėshira e Mitrushit, e lėnė prej tij porosi nė testament:
    “Nuk dua njerėz nė varrimin tim. Mė tė shumtit e tyre vinė pėr sehir, pėr formė. Unė i kam urryer ngahera varrimet e bujshme, me kallaballėk.”
    Dikur kam shkruar se Pogradeci qė ka bij tė vetėt tė mėdhenjtė Lasgush e Mitrush, mund tė quhet Weimari shqiptar. Mirėpo Weimari e ka ngritur prej kohėsh monumentin e Gėtes e tė Shilerit. Pogradeci, kur do ta ngrerė monumentin e bijve tė tij tė mėdhenj?
    Ajo qė ka mbetur nga Lidhja e Shkrimtarėve dhe Artistėve tė Shqipėrisė apo, Lidhja e Cunguar e Shkrimtarėve dhe Artistėve tė vendit amė, me rastin e tridhjetėvjetorit tė humbjes tė njėrit prej themeluesve tė saj, i vuri njė buqetė me lule te varri? Po varin ia di ndonjėri nga kryesia e saj?
    Po ndonjė mbledhje pėrkujtimore (pa coctail) organizoi?
    Po dale, se pyetjet nuk mbarojnė. Me lejė, mė fal:
    Cila shkollė, diku nė kėtė vend, mban emrin e Mitrushit?
    Cila shtėpi botuese? Cila rrugė? Cili shesh?
    Cili skulptor i ka bėrė ndonjė bust?
    Cili piktor i ka bėrė portretin?
    Me rastin e tridhjetėvjetorit tė vdekjes, iu dha ndonjė titull, urdhėr apo dekoratė? Ishin mbaruar?!






    (Njoftimi ne gazetei Lidhjes sė Shkrimtarėve pėr vdekjen e Mitrushit)

    VDIQ SHKRIMTARI DHIMITER PASKO

    Mė 4 maj vdiq nė Tiranė, pas njė sėmundjeje tė gjatė, nė moshėn 60 vjeē, shkrimtari Dhimitėr Pasko (mitrush Kuteli).
    Dhimitėr Pasko, me talentin dhe aftėsitė e tij si shkrimtar dhe pėrkthyes, kontribuoi nė prozėn shqipe dhe nė pėrkthimin e disa veprave tė rėndėsishme botėrore, e veprave tė realizmit socialist. Shumė shkrime tė tij para ēlirimit dhe ato qė krijoi pas ēlirimit pėrshkohen nga fryma popullore, nga dashuria pėr fjalėn shqipe dhe pėr vendin. Me pėrkthime ai ndihmoi nė lėvrimin e gjuhės letrare dhe nė pasurimin e kulturės sonė.
    I shprehim ngushėllimet tona familjes dhe tė afėrmve pėr humbjen e parakohshme.

    LIDHJA E SHKRIMTAREVE DHE ARTISTEVE



    Ja, kėshtu u lajmėrua vdekja e Mitrush Kutelit...Por Dhimitėr Xhuvani qė nė atė kohė, punonte nė redaksinė e gazetės “DRITA”, ku u botua ky lajmärim vdekje, mė ka thėnė se, pas nja dy ditėsh, redaksinė iu trėhoq vėrejtje e rėndė nga Komiteti Qendror i P.P.Sh sepse e kishte bėrė lajmėrimin edhe me fotografi, gjė qė nuk lejohej sepse sipas kanunit tė pashkruar tė Komqendrorit, kėsi lloj lajmėrimesh me fjalė tė mira dhe me fotografi, bėheshin vetėm pėr tė ashtuquajturit “veteranė tė shquar tė luftės Naēl”.

    ***

    I gjori Mitrush, me ikjen e tij, shpresonte tė iknin dhe armiqėsitė. Kur i shkruante Testamentin sė shoqes, tė paktėn kėshtu shpresonte:
    “Ndofta, pas vdekjes, kur tė pushojnė pasionet dhe urrejtjet, shteti ynė mund t’ju ndihmojė.”
    Por edhe me kėtė fije shprese, brenga pėr tė ardhmen e pasigurt tė fėmijve nuk i ndahet dhe vazhdon:
    “Do tė mė njohė dhe do tė mė kuptojė dikush, tė paktėn pas vdekjes? Nuk di. Desha tė mė kuptonte dhe njihte jo pėr lavdi, po qė fėmijėt e mi – tė cilėve u lė trashėgim punėn dhe ėndrrat e mia – tė mos vuajnė pėr bukė sa janė tė vegjėl, tė ndjekin studimet dhe tė gjejnė udhėn e tyre nė jetė.”
    Nė tė vėrtetė ndodhi ndryshe. Pasionet, urrejtjet dhe armiqėsitė jo vetėm qė mbetėn kundėr tij, por u shtrinė si ferra e driza edhe nė rrugėn e fėmijėve.
    Vera e vitit 1968. Njera nga vajzat e Mitrushit, Atalanta, mbaroi gjimnazin dhe si tė gjithė, kishte bėrė lutje pėr tė drejtė studimi.
    Nė atė kohė, nė seksionin e arsimit tė Kom. Ekzekutiv tė Tiranės ishte dhe njė shoku im i gjimnazit tė Korēės, i ndjeri Gaqo, i cili ishte nė natyrė dashamirės pėr kėdo, pa le mua qė s’ma kthente fjalėn kurrė.
    E takova, i thashė kėshtu, kėshtu ėshtė puna pėr tė drejtėn e studimit tė vajzės sė Mitrushit dhe i kėrkova tė interesohej. Hm! – ia brėi i ndjeri Gaqo. Shiko kėtu nė xhepin e kėmishės sime! I shikon gjithė kėto copa letre? Tė gjitha kanė nga dy-tre emra. E di ti se kush m’i ka dhėnė? Ngrita supet. Ai vazhdoi: Kryetari!
    Mė thėrret, mė porosit me seriozitet tė madh qė pėr tė drejtat e studimeve tė kemi kujdes tė zbatojmė tė gjitha rregullat. Pastaj, kur bėj tė ik, mė zgjat nja dy-tri kartushka nga kėto qė pe ti dhe mė thotė:
    Shikoji dhe kėto emra “Sipas tė gjitha rregullave”. Unė, ato emra i kam atje poshtė, nė listat me tė tjerė. Atėherė pėrse m’i jep kartushkat? Qė t’i shoh sipas tė gjitha rregullave?
    E shikon se ē’luhet kėtu? E sheh ē’bėhet brenda tė gjitha rregullave?
    Sa pėr emrin e asaj ēupės, tė them qė nuk i del e drejta e studimeve?
    Pse?
    Lėri psetė. Sipas tė gjitha rregullave, kemi porosi nga Dega e Kuadrit qė tė mos i dalė. S’ka ē’tė bėj. Ika. Ku tė vija?
    Atėherė m’u kujtua ndihma qė i kishte dhėnė Mitrushit, vite mė parė, Fadil Paērami. Tani ai ishte mjaft i madh, Sekretar i Komitetit tė Partisė pėr Tiranėn. Me tė kish rastisur tė takohesha disa herė: Nė Konferencėn qė mbajta pėr Arkitekturėn Moderne, nė konkursin pėr varret e dėshmorėve nė Tiranė e ndonjė rast tjetėr dhe gjithmonė ishte treguar dahsamirės e pėrkrahės, ndonėse qėndrimet e mia nuk shkonin siaps avazit tė kohės. Mora guximin dhe i shkova. Mė priti pa asnjė ngurrim dhe unė, pa e zgjatur, hyra nė temė. I thashė:
    “Po tė jetonte ai, patjetėr tek ju do tė vinte, se s’kish ku tė shkonte pėrveē se kėtu. Nė vend tė tij erdha unė. Fjalėn e kam pėr Mitrush Kutelin, Dhimitėr Paskon.” Si ėshtė puna? – tha.
    Vajza e tij mbaroi gjimnazin. Me nota e sjellje ėshtė shumė e mirė, po, me ē’mora vesh, nė seksionin e Arsimit, nuk i del e drejta e studimit. Ju lutem nė emėr tė tė atit, a mund tė ndihmoni?
    Menjėherė ngriti dorezėn e telefonit, rrotulloi diskun e numrave dhe foli: “Seksioni i Kuadrit? Jam Fadili. Si ėshtė puna me tė drejtėn e studimit tė njė vajze me emrin Atalanta Pasko?”
    Mbasi dėgjoi me kujdes njė pėrgjigje tė shkurtėr, i tha atij qė fliste nė telefon:
    “Tė lutem ma pėrsėrit edhe njėherė, se nuk dėgjohesh mirė” dhe nė ēast ma zgjati dorezėn e telefonit e ma vuri nė vesh, ku dėgjova fare qartė pėrgjigjen e shefit tė atėhershėm tė kuadrit J.K. i cili tha:
    “Kemi porosi tė prerė nga shoku Abdyl Kėllezi qė fėmijve tė kėtij Dhimitri Paskos tė mos u japim tė drejta studimi.” Ia ktheva telefonin, ai e mori e pa i thėnė faleminderit e pėrplasi receptorin me inat duke mė thėnė: “S’kam ē’bėj. Eshtė shumė mė i madh nga unė.” Ika duke menduar i inatosur e i dėshpėruar. Si ishte e mundur tė funksiononte ky mekanizėm djallėzor?
    Abdyl Kėllezi, prej njė viti a mė tepėr kishte ikur nga Kom. Ekz. I Tiranės, ku ishte pėr ca kohė kryetar, por e paskėsh lėnė helmin nė Seksionin e Kuadrit. Pėr Abdylin, Mitrushi mė kishte treguar se qe njohur me tė qė nė Berat, kur punonte si specialist pranė Qeverisė Provizore e mė vonė nė Bankė, pas mbarimit tė luftės dhe e quante tė rrezikshėm.
    Paskėsh qenė vėrtet i tillė.

  15. #15
    i/e regjistruar Maska e Lisi
    Anėtarėsuar
    08-05-2002
    Vendndodhja
    Kosovė
    Postime
    44
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 6 postime
    VENDOSA TE SHKOJ NE AMERIKE

    Vendosa te shkoj ne Amerike.
    Une nje e Culi dy.
    Une kisha shtate vjet edhe Culi gjashte.
    Une i veshur me nje kemishe pa menge, pantallona gjermmi gju. Culi, kemishe me menge.
    Qe te dy s'bathur.
    Qe te dy pa takije.
    Na kish djegur fort djelli, qe nga veshet e gjer ne thembrat e kembeve dhe kishim kembyer, asaj vere, tri lekura. Nuk di sa lekure nderon gjarpri ne mot e sa qime ujku, po neve kishim nderuar tri lekure.
    Dhe ish Korrik.
    Pa fjale se edhe ne keto lekurat e reja drizat kishin lene mjaft gjyrma, po, u pyes Zoterine t'uaj, qysh do ish e mundur ndryshe te arrish, dege me dege, ku jane folete ose te mbledhesh kumbulla ne mezhdat e arave ?
    Keshtu si ishim, ne vendosme te shkojme ne Amerike.
    Po te deshnim mund te shkonim e ne Vllahi, se per ne qe te dyja ishin ne der'e e shtepise : - ketu Vllahija, aty Amerika - po neve na u pat mbushur mendja per ne Amerike. "Vllahija u be batall qe kur doli Amerika", pat thene, dikur, Trifun-kasapi edhe neve e kishim mbajtur ment fjalet e tija.
    - Vllahija ka mbetur vetem per sy-leshet qe shkojne Shengjergjit e vijne Shembitrit, thesh fshati, edhe as une, as Culi nuk ishim sy-leshe.
    Pervec kesaj :
    - C'te kerkoni ne Vllahi, kur Vllahine e beri batall vete Trifun-kasapi ? - na kishin thene nuset.
    Edhe fjala e nuseve ish per ne fjale vendimtare, asaj kohe.
    Se, pata harruar t'u them qe ne fillim, qe une edhe Culi ishim te martuar, me kurore, si e desh puna.
    Nusja ime kish shtate vjet dhe i theshin Marine.
    Edhe sepse, Culi edhe une ishim bere vellezer - me gjak ne gisht, si behen vellezerit - nuset tona ishin kunata.
    Prandaj rrinim tok, ne nje shtepi me te ndara shume aty prane jazit.
    Shtepija jane ish ndertuar me gure lumi, te rradhosur ne toke njeri pas tjatrit. Kish edhe porte edhe dere, per te hyre e per te dale.
    Atje brenda Marina ime edhe nusja e Culit benin punet e shtepise : buke prej balte te thara ne djelle mi copa qaramidhe edhe gjelle prej levezhge bostani.
    Atje prisnim e percillnim miqesine te moshes sone, dyke u pershendoshur si pershendoshen te medhenjte.
    - Mir¹ ndajnate, moj nus e Cilit.
    - Ose :
    - Mir¹se u gjejme, moj nus¹e Culit.
    - Mir¹ se ardhe, te lumte kemba, urdhero e hyre brenda.
    - Ju arthcin nje mije te mirat po do shkoj, se kam djale ne djep e me qan.
    Ajo qe thesh se i qante djali kish tete vjet.
    Dhe pastaj :
    - Do-nje karte a kini marre nga te largmit, moj nus¹e Cilit ?
    - Kemi marre, kemi marre, falemeshendet te gjitheve, i math e i vogel.
    - Te fala paste e gezuar qe paski marre fjalen e mire.
    Dhe zonjat e shtepise u jepnin dy pika uje ne nje cope filxhani. Kesaj i theshin kafe e raki, si pas rastit, edhe miqesija bente sikur e pinte dyke uruar.
    - Sa te mire e paske goditur, moj nus¹ e Culit, per dasme e per gezim.
    - Te lumte goja, t¹u beft¹ e¹argjende.
    Dhe, kur shvilloheshin keto ceremoni, une dhe Culi rrinim mi gur, jashte shtepise, edhe si burra qe ishim, benim sikur nuk u vinim veshin (se c¹flasin grate midis tyre s¹duhet te mbash veshin.)
    Asohere kjo Marina ime kish nje cupe qe ish cupa jone.
    Edhe kjo cupa jone ish nje dege shelgu me dy bigla ne vend te kembeve e veshur me tre gishtrinj basme.
    Edhe dega e shelgut me dy bigla qante kur e kur, si qajne gjithe femija, kur u vjen te qajne. Marina e qortonte, po me kot, se gjer mos afronte ne gjiri, per qumesht, kjo foshnja nuk pushonte.
    Edhe kur ngjisnin keto te gjitha une e Culi rrinim gjith mi gur e bisedonim si burrat per te tjera pune me rendesiŠ

    - Pa me ish kjo nus¹ e Cilit (Cili jam une) nje vogelushe e bardhe si nje top debore, sy-shkruar si cudija, sa degjonja dendur boten te flase :
    Si rusp eshte t¹i rrembesh koken e te ikesh !
    Dhe kur degjoja keto me behej nje bosh i math ne zemer se fort e desha, sa isha gati t¹a mbyll ner kafaze e ner zendaneŠ
    E desha fort, po per te thene nuk i thesha.
    E perse t¹i thesha kur ajo vete ish nusja ime ?
    Lonim bashke lodren e te medhenjeve dhe dashuroheshim pa folur.
    Nje dashuri si prej se verteti, shkuar se verteti.
    Kur ndaheshim ndajnatave me dukej se isha i denuar te hy ne burgje. Ndjenja nje bosh te math, te math, ketu ne zemer.
    Po dendur haseshim edhe pas ndajnate, ne kroj, ku Mem¹emjere me dergonte te lahem nga pluhuri i dites. Dhe vonohesha atje gjer sa trokiste dera e dilte edhe Marina per t¹u lare. Pa rrinja i turbulluar fort dyke veshtruar Marinen qysh mirrte uje me grushte per te lare syt e saj te shkruar.
    E qysh pastaj, sbulonte kemben, gjer lart permbi gju, edhe e vinte atje ku rrithte kroj.
    Dhe kaq te bardha ishin pulpat e Marines, atje ne uji i shkembezuar, sa me mbushej shpirti me dridhje shume e kethenja kryet, nga pjergulla, a ne yjt e qiellit, per te mos t¹a veshtruarŠ
    Po desha, dhe desha me vrull te vonohet sa me shume.
    Dhe une desha me kot se ajo mbaronte se rrahuri ujin me duar e kembe dhe si mbaronte me thesh :
    - Tashi, naten e mire.
    Edhe ikte me vrap per ne shtepi e me linte te mjeruar fort.
    E ne vrap e siper i ndrinin kembet si debora, mbrenda ne t¹erret.
    Si mbyllej dera une vonohesha dhe pak per te degjuar zerin e kronjeve dhe pastaj kethehesha dyke fershellyer, se ish erret.
    Pa nat per nate e shihja Marinen ne enderr. Sikur dilte nga kora e vinte prane meje. Edhe kur kroji e jazi e bulkthi i shtroheshin kenges se tyre, ne ngriheshim se bashku, ne perfytyrime pa mbarim mbi dhe e mbi ujra. Sbrisnim kur e kur mbi toke a mbi nj¹ato peme te lulezuara a neper geshtenja dhe si qendronim pak per te pire uje ne kronjt e ftohte, rifillonim fluturimet tona.
    Kjo pat qene dashurija ime pare, qe me bente kaqe te lumtur e kaq te mjere.
    Dhe pastaj nuk guxonja t¹ja tregoja.

    Nje dite nga ato ditet e shumta te asaj kohe ishim duke luar sy-mbyllur me Culin e me te tjere.
    E zura per dore Marinen dhe vrapuam te fshihemi gjekund, aty ne mulliri. Ishim te lodhur fort edhe vendi i vogel, sa nje fole shpesherije. Rrinim prane e prane, aqe prane sa degjonja si i rrihte zemra tak-tak si trojka e mullirit. Kurre nuk kisha qene aq prane Marines dhe kurre nuk i pata ndjere sa for mund t¹i rrahe zemra. Pa era e trupit te saj te vale si era e luleve te fushes qe me bente te mbyll syte, i lumtur.
    Sa i vogel ish furiqi yne !
    Po, sa do i vogel qe ish na nxinte qe te dy : mua edhe Marinen time.
    Degjuam qe pertej nje ze qe therriste :
    - Cel !Cel !
    U shtypme njeri pas tjetrit, ne folene tone.
    I ndjenja tani fijet e flokeve te arta ne fytyren time.
    Dhe morniza lumturije me zbrisnin neper trup.
    Dhe tjater zhurme, pervec zemres se Marines edhe ujit te jazit qe derdhej bosh, nuk kish.
    Doli nje kocomi, aty ne hambari i vogel, i vogel sa nje arre. I vrau drita syte edhe, fesh-fesh, me gjith bisht, hyri prape ne vrime.
    Ngrita syte te veshtroj nje mize qe sillej mbi ne edhe hasa veshtrimin e Marines.
    Befas kjo nusja ime rrembeu fytyren ner duart e saj dhe me veshtroi drejt ner sy.
    - Mos luaj ! urdheroi zeri i saj.
    Dhe une s¹lojta.
    - Mbaji syte hapur !
    Dhe une i mbajta.
    - Shekoj gjesend, ja, ketu brenda, ne syte tend.
    - Ne syt e mij ? C¹do te ish ne syte e mij A mos do-nje kocomi ? A do-nje mize ? A do-nje thes me kashte ?
    E lashe Marinen te veshtroje.
    Isha nje loder ner duart e saj.
    Dhe loder jam sot ne duar vashash.
    - Ti ke ne sy brenda nje cupe qe lot. Dua t¹a di cila eshte ?
    Balli i Marines ish vrejtur fort. Si mali i Thate me debore, kur vijne t¹a rrethojne rete.
    Me frikesoj zeri i saj dhe nuk lojta vendit.
    As nuk pulita syte.
    Por per te veshtruar e veshtrova edhe une drejt ne sy. Ne syte e saj te kalter e te kulluar si engjellushet e korave. Dhe ja! atje brenda pasqyrohej fytyra ime (si e kisha pare ner flluskat e ujit te liqerit e ner flluskat e sapunit).
    Marina me leshoi fytyren e foli :
    - Pashe nje cupe ne syte tend. Lonte- lonte si nusk e lales e s¹dinja cila ish. Kisha frike mos ish do-nje tjater.
    - Tashi me duket se jam une.
    Mua m¹u hodh zemra perpjete.
    - Ti je, thashe, ti je s¹ka tjeter. E gjer ne Perendija e gjer ne mali, ti. Ja, edhe une jam ne syte tend. Kur do behem i math e do kem shume pare do martojemi me te vertet.
    - Me duak ?
    - Me duak, me tela, me fustan.
    - Une e dua boje-qielli.
    - Boje-qielli, si t¹a duash ti.
    - E me doreza te bardha, pe hoje.
    - Pe hoje te bardha.
    - Sa me do ti mua ?
    - Gjeeer ne mali e me lart, gjeeer ne gjoli.
    - Edhe une gjer ne mali. Sa Nenen, e me shume !
    Ishim tari prane me prane, sa faqja ime prekte me te sajen.
    Dhe ujit rrithte me zhurme.
    Dhe kocomiu hynte e dilte, aty prane hambarit.
    Dhe zemra e Marines ish qetuar krejtŠ
    - Te pashe, te pashe ! u degjua zeri i Dimushit jashte.
    - Cape te zbardhur ne kalldrem.
    - U ngritme dhe ne. Dhe dore pas dore rentme dhe hyme ne brithmen e shokeve.


    Amerika jone e asaj kohe ish aty, afer tregut, ne nje vend ku ishin copa xhami e filxhani.
    Keto ishin dollaret tane.
    Kur e kur bridhnim edhe ne Amerike te Zeze, qe ish pak me tej. Ketu kish kuti te bardha e te kuqe e dy-tre gishtrinj basme me ngjyra (se kisha cupeze e duhej veshur, mos na qeshe botaŠ)
    Per keto vise kaqe te largeta u patme nisur nje dite vere, une nje e Culi dy.
    Shume here mundet t¹u pata nisur per Amerike e vise te tjera ne kohen e Marines, po ate te asaj dite nuk me vjen t¹a harroj kurre.
    Sbritme gjate jazit dyke mbajtur perdore nje spango te gjate ku kishim lidhur nje cope derrase. Ky ish vaporri yne i ujit.
    Se ne kishim degjuar se ne Amerike shkojet me vapor te ujitŠ
    Marina edhe nusja e Culit e disa fqinjeri vinin pas nesh.
    Ndarja pat qene e mallengjyeshme e me shamize ne dore, si bejne te medhenjte, kur ndahen.
    - Te na shkruani karta, - foli Marina.
    - Do shkruajme per dite, i thashe (asaj kohe une kisha filluar te beja karabacka ne pllake).
    - Te vini shendoshe e te ketheji shendoshe, me pare nje shoshe, foli nus e Culit.
    Dhe pastaj si te medhenjte, u pushtuam ne krahe dhe beme sikur qajme.
    E zura Culin per dore edhe sbritme nga rema.
    Nuk fliste as ay, as une.
    Mblothme me zell xhame e copa teneqeje e shume sende te tjera me vlere, per ndere te shtepise.
    Dhe kur pregatiteshim te nisemi per ne vilajet, u javitne aty perpara nesh Arapi, Durua, i Llukes edhe Verdhaniku.
    Ata te tre pertej, ne te dy ketej.
    Midis nesh uji i jazit.
    - Ku do vini o Duro ? (Arapi ish me i math po ne pysnim Duron).
    - Xhe-ku veme, ande poshte, - foli Arapi, po yve ?
    - Ne shtepi.
    - Ne xhe-ku veme per te mire, - foli Durua.
    Ndejme pastaj e me s¹thame gje : ata pertej edhe ne ketej jazit.
    Arapi, Durua edhe Verdhaniku u afruan koke me koke edhe biseduan gjesend.
    Pastaj Arapi foli :
    - Po te doni i marrim dhe yve, a po doni te loni me cupat ?

  16. #16
    i/e regjistruar Maska e Lisi
    Anėtarėsuar
    08-05-2002
    Vendndodhja
    Kosovė
    Postime
    44
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 6 postime
    Vendosa te shkoj ne Amerike -pjesa e dyte



    Tere krenaria jone prej burri, e prekur kesilloj, ndjehej e shkelur neper
    kembe.
    Hapa gojen e fola :
    - Thoni ku do veni edhe pastajŠ
    Biseduan qe te tre koke me koke, po c¹theshin andej jazit degjohej edhe
    ketej. Na e kishin nevojen per te forcuar tarafne se te tjeret ishin zhgane
    nga pese nga gjashte e me shume. S¹kishin ata Arap mi krye, po ishin te
    shume.
    - Po te vini, ne u rrefejme.
    - Vijme.
    - Kane ardhur qerret me bar ne Hani i Petros. Veme ngjeshem bar edhe pastaj
    kollovitemi me qerre ne fushen e m¹at¹ane.
    U zume krah per krah me Culin e folme sa folme ne vesh. Pastaj nxorra gjithe
    thesaret qe kisha mbledhur ne Amerike edhe ia dhashe t¹i vendose ne vendin
    qe dinim ne (ja u tregoj tani juve, po te mos i thoni Duros : ne mur te
    mullirit ne qoshja, eshte nje vrime sa te futesh krahun).
    Une kalove remen edhe hyra midis te tjereve.
    -Prisni se ja po vjen e Culi.
    Dhe si ardhi Culi u nisme qe te pese, krah per krah, me Arapne ne mes, dyke
    u hedhur perpjete si keca Marsi e dyke kenduar :

    Ore djal¹i Jacese,
    Trim o Kapedan ;
    Kur me shkon sokakute,
    Hidhesh si shejtanŠ

    Nuk di si hidhej djal i Jaces, po neve si shejtan e shkuar shejtani, arok e
    shkuar aroku, pelivane !
    Perpara Hanit kishim qendruar, me te vertete, nja pese qerre me bar, te
    ngarkuara gjer ne maje, sa dukeshin si miza qete perpara.
    Binte ere lule nga te fushes.
    Brenda ne plevice bari ish ngjitur gjer afer trareve.
    Kish shume djem te moshes sone e me te medhenj qe ngjishnin bar. Hyme edhe
    ne edhe ia krisme lodres. Ngjiteshim ne trare, njeri pas tjatrit, edhe
    hidheshim perposh, me sulm. Zireshim dore pas dore edhe lonim valle.
    Ndaheshim ne tarafe, ca me Kapedan Kajon e ca me Myftara Bimbashne edhe
    nisnim luften, bam-bum ! kush ishte i mundur mbulohej me bar.
    Ner ato pak reze djelli qe hynin terthorazi levrinte tremba-tremba pluhuri
    qe ngrihej se reposhmi.
    Ardhi pastaj Culi qe jashte ku kish vajtur te pije uje edhe tha :
    - Ore djemani, po shkojne qerret per ne fushe.
    Sa te mbyllesh e te hapesh syte Hani mbeti bosh edhe qerret plot.
    Disa prej nesh hypne ne rrazhnicat e qerres.
    Ishin te kuq si lulja e kuqe.
    Dhe trupi na ish plot me byk te ngjitur me dirse.
    Na dilte sojesh nje avull i zjarrte.
    Binte ere katrani nga boshtet e rrotave ?
    - Aga, me merr edhe mua, - vinte do-nje i vonuar.
    - Edhe mua, Aga !
    - Edhe mua !
    Edhe ngarkoheshin qerret me djaj te kuq. Kur niseshim per ne udhe nje
    brithme gazi cante rruget, sikur ish dasma e Rogoz Beut te Tokoci Pashajt.
    - Hajs, hajs ! bertisnim ne. Dhe qete nxitonin capet.
    - Oha, oha ! ia priste i zoti i qerres. Dhe na kanosej te na zbrese poshte.
    Po nuk na zbriste.
    Dhe ne linim qete e fillonim bisedimet tona.
    Kishim qene pese, tani ishim tete.
    Rruga ishte plot fije bari e fije kashte.
    Kur iu afruam lumit, Arapi i hodh poshte. Edhe ne pas tij.
    - Ore, ne do veme te lahemi ne sofat, kush te doje le te vije.
    U keputne nja tre nga qerret e tjera edhe u bashkuan me ne. Te tjeret, qe te
    mos i bejne vollen Arapit, sbritne pak me tej.
    Kaluam gardhin me ferra edhe u leshuam arave, permes, qe te shkurtojme udhe.
    Misri e kish buken te njome, qumesht jo tjater. Edhe ish vaditur rishme. Ku
    shkelme ne mbet gjyrmr e gjalle, sikur kishin shkelur pelat e egra. Balta
    ish e bute fort e sikur ish bere qe te na perkedhele kembet.
    Nuk keputme gje se e lame kur te kthehemi (se ku t¹i fshehesh ata kallepe,
    kur shkon te lahesh ,) vetem Arapi, si arap qe ish, mori dy kungelleshka te
    njoma, per te lojtur ne uje, ne vent te topit. Une edhe Culi keputme ca
    mustaqe misri edhe rrahme t'i ngjitem ndene hunde qe te dukemi si burrat e
    cinimacinit.
    Kishim edhe shume gjer buze liqerit kur u degjua zeri i Arapit, si ay i
    Bajram tellallit :
    - Nje...dy...tri... mbetet i share kush hyn i fundit ne uje!
    Pa fjale se Arapi na e kish punuar e ish nje te shtene gur perpara. Po, edhe
    keshtu e shara ish e share.
    U thirrme kembeve sa me te mund neper miser, neper kunguj e mbi gjerdhe. E
    qe mi gjerdhe kush mi tel kush ndene tel, me te gulcuar e me shpirt ne goje,
    gjer buze liqerit. Aty hith kemishen, hith pantallonat edhe bulldump! ne
    uje.
    Une dhe Culi kishim sveshur kemishet qe rruges, ne vrap e siper e hyme ne
    uje ner te paret. Vetem e vetem mos na qeshen se mbetme te share! Ca mbetne
    prapa, me kockorre e gjemba ne kembe, e ca se i zuri teli e i corri
    fertel-fertel. Durua ra ne uje me gjith kemishe, Kocomiu me gjith takije,
    cun i Cucit, cale-cale, me gjith kockorre e kembes.
    Po puna eshte se nuk mbetne te share.
    Ish kaqe i ngrohte ujet, kaqe i embel djelli i Korrikut dhe kaqe i math gazi
    e zhurma sa, pernjemend, e harrova krejt Marinen time edhe shtepine prane
    jazit.
    U pata nisur per ne Amerike, po ja qe ne liqer ish me mire!
    - Te bejme lufte! - tha dikush.
    - Lufte! Lufte! - te tjeret.
    Edhe zuri lufta.
    Me uje, jo me zjarr si behet lufta e vertete.
    Uje qe ia hithnin shoqi-shoqit, si sterkala, ne fytyre.
    Dhe ne keto sterkala lonin gjithe ngjyrat e ylberit.
    - Une jam Karadaku!
    - Une jam Nemci!
    - Une jam Cinmacini!
    Edhe, Karadak-e-Nemc-e-Cinmacin-bashke e sa e sa kombe te tjere, bjere e
    bot, me uje shoku-shokut, sa nuk dukej gjer ne sofat te dyte vec se shkumbe
    e gjalle.
    - Prite o Karadak topne e Nemces!
    - Prite, Nemc, plumbin e Karadakut.
    - Prite! Prite!
    Hynte pastaj me kuje e buje te madhe si ariu i malit Moskovi, si i thesh
    vetes Rrapi i Xhyres, e na vinte te gjithe perpara, shkumbe per shkumbe e
    vale per vale, gjer sa na leshonin syte shkendija ngjyre-ngjyre.
    Linim asohere luften per do-nje Arap a per do-nje Rrapi qe e kishin inatne
    te forte e dilnin te clodheshim ne ane. Shtriheshim sa gjat e gjere, ne
    shur.
    Pa na vertitej kjo bote, me male, me kodra, si ne motne kur do dale
    Qofte-largu me nje stome uje ne dore. Njeqind daulle ne veshe, njeqind pela
    te egra mi krye e gjith kjo bote vertitu rotull, si pa gje te keq.
    Platiteshim pastaj, dalengadale, edhe dremitnjim pak.
    Kur na shtrengoje urija, Culi shkoj ne Teto-Vasa, qe e kish aty prane e na
    solli buke e djathe. Buke- cerepi, kjo, e bute si pambuku. Ha e ha gjer sa
    s'mbeti therrime per be.
    Na digjej tani gryka per uje, po, kroji ishte larg. Ngrehu tani Cili e hyre
    pertej sofatit te trete, me not te rrepte, edhe pi uje sa te duash, se
    liqeri eshte plot. Ish pak si ngrohte ky uji i liqerit tone, binte era peshk
    e barishta, po i kulluar si ay s'ka tjater. Edhe i embel, mjalte. Edhe i
    lehte si penda, se jo me kot ish uje i rrahur ne dallge.
    Dhe kesilloj, hyre e dil, bjere e ngrehu : te lodhur nga noti te kapitur nga
    djelli e te dermuar nga lufta, me shkendija ne sy e daulle ne vesh, ndenjme
    aty gjer afer zemres.
    E kur rrinim dyke u thekur e pjekur ne shur, u degjua zeri i Arapit :
    - Ore, te vine ata te kater qe jane me mua.
    Hynte ketu edhe Cili edhe Culi.
    U mblodhne koke-me-koke, me bark : une nje, Culi dy, Durua tre, Verdhaniku
    kater edhe Arapi pese.
    Arapi foli :
    - Ore do tu them gjekafshe, po eshte i share ay qe rrefen. T'a dini!
    - I share - thame ne.
    - E t'ja marre zhaba dhise qumeshtin.
    - T'ia marre.
    - Iu mbyllte dera me kyc e katinare.
    - Iu mbyllte.
    - Mire. tashi u them : Kam pikasur ne nje vent, qe s'e di asnjeri, nje fole
    laraske. Ka njezet veze. Ne jemi pese. I marrim, i ndajme nga kater per shoq
    edhe i a veme kllockes te na nxjerre laraska. Njezet laraska! I rritem e di
    une vete c'bejme pastaj.
    - I lidhem per kembe.
    - Lere ti, pa te them.
    Neve na u turbullua krejt edhe ajo pak mendje qe kishim kur degjuam per
    njezet laraska.
    - Me bisht ?
    - Ke pare ti laraske pa bisht ? A, bir, a... ku je ngrysur ?
    - Mire, ne jane me bisht, i duam.
    Ne qe foshnja i shekonim laraskat mi qaramidhe e mi plepa, po as ne, as guri
    tone nuk i zinte. Me kot u hidhnim dhembet qe na nderroheshin e u bertisnim
    :
    Moj laraske,
    Kembe-kaske...

    ato gjithe maje plepit. E qe atje na veshtronin me perbuzje.
    Tani, njezet laraska te vogla ne duar tona!
    - Veme ? - pyeti Arapi
    - Veme! - ne te gjithe.
    - Haj, po mos na pikasin te tjeret.
    U veshme tines e u mblodhem ne Luadhi.
    Na u lut Kocomiu t'a marrem, po kush ndahej nga te kater laraskat e tija?
    Na ra ghyrmes, gjer ne Plepi, Gagaci edhe Ogici, po ne iu leshuam me gure
    edhe ata, pane c'pane, e u kethyen.
    Kaluam neper mezhda e gjerdhe, dyke shkundur, ketu nje kumbull, aty nje arre
    e pertej do-nje aguridhe te tharte.
    Brodhem gjer petej Udhes se madhe, ne Ajazme e gjer ne Shpellen e
    lakuriqeve. po folene nuk e gjetme.
    - E kane marre te tjeret - foli Arapi i zemeruar.
    Edhe u betua per kete uje e per kete dhe e per shpirt te te vdekurve, se do
    t'u punonte te njemije e njeqindat gjer sa t'ia japin prape laraskat, se te
    tijat jane.
    Me qe ishim aty shkuam ndene Gur te etheve edhe lame shenje te grisur nga
    cipet e kemisheve.
    U kthyem ne Ajazme e pime uje te ftohte, sa ment e shteruam. Kaqe etje
    kishim!
    Pikasme aty nje molle te veres , te bryllte, po na thirri dikush qe pertej e
    na ra me gure. ju pergjegjme e ne me gure, po as-nje molle per be nuk
    muarrme.
    Ishim te lodhur fort dhe djelli me te perenduar.
    Na digjej trupi si furre e Xha-Ndinit, sa na nderohej lekura.

    Asohere mu kujtua mua edhe Culit se u patme nisur asaj dite per ne Amerike.
    I lame shoket edhe u perzjeme me dhit e fshatit qe ktheheshin nga mali.
    Une e gjeta Gjesen tone, Culi Saren : i zume per qafe edhe zbritme per ne
    shtepi, ne mes te tufes.
    Shtepija jone ish shkretuar krejt. Nje pjese e gureve ishin hedhur ne jaz.
    As Marina aty, as Pina aty.
    Na kishin pritur gjithe diten e pastaj kishin hyre neper shtepi.
    E ndjeme veten fajtore.
    Ishim te mjere fort, sikur kishim ngrene shprenda.
    S'di kush na pat pikasur ( te jete Gagaci ? te jete Kocomiu ? te jete Laboti
    ?...) vendin tone ne qoshja e mullirit ku kishim fshehur thesaret.
    Vendin e gjetem bosh...
    Kaqe gaze e kaqe mjerime, mbrenda nje dite!
    Asaj ndajnate nuk guxova te dal ne kroj per te pritur Marinen.
    Kisha turp...
    Nuk di ne doli edhe ajo per te lare ato pulpat e bardha e ata syte te
    shkruar.
    - Cilit iu mbytne gjemite me rresk - me talli motra e madhe.
    - I eshte rrjepur hunda nga djelli - foli tjatra.
    - I shkon sa t'i vije rradha te martohet - qeshi Nena.
    - E mire-mire, ay eshte i martuar me kurore.
    Dhe qeshne te gjithe.
    Ata qeshne e mua me vinte te qaj.
    Edhe me duket se ndjeva si me ngrohen syte. gelltita lotet e teperta edhe
    lashe kaqe sa te kem zhizha te ndritura e reze te arta midis syrit e
    zjarrit.
    Darke nuk hengra. Me patne thene nente here te rri ne sofer e une prita te
    dhjeten.
    Po e dhjeta nuk ardhi.
    Dhe mbeta pa buke.
    Fjeta i mjeruar edhe i penduar fort.

    Kur i kujtoj keto te gjitha sikur ndje edhe sot nje gur mulliri permbi
    zemer.
    Sikur e shoh Marinen me pulpa te bardha, me sy te shkruar dhe me ate trup te
    nxehte, qe mbante ere lule-fushe, aty ndene ate pjergullen e krojt a ne
    foleja jone e mullirit - e me vjen te ik e te marr malet...

  17. #17
    yells `aziz! light!` Maska e AsgjėSikurDielli
    Anėtarėsuar
    12-09-2002
    Vendndodhja
    the black light
    Postime
    1,791
    Faleminderit
    0
    25 falenderime nė 25 postime
    Dita,

    si emri qe ke, edhe vet ndrit. Te falemnderit prap...



    Une (Trimi)

  18. #18
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Vendndodhja
    Oslo , Norway
    Postime
    494
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Pėr fillim, njė flm. pėr gjithė ata qė bėnė njė punė tė vyeshme me prezentimin e njė pjese tė veprimtarisė letrare tė Mitrush Kutelit nė FORUM.

    Mitrush Kuteli , padyshim, ėshtė babai i prozės moderne nė letrat shqipe. Opusi i tij , nė prozė e poezi, ka kohė qė ėshte i njohur pėr lexuesin kosovar. Shtepia botuese "Rilindja" nė vitet e '70-ta
    e hedh nė dritė vepren e tij . Pjesė nga veprimtaria e tij poetike dhe nė prozė pėrfshihej edhe nė librat shkollore pėr letėrsinė. Nė universitetin e Prishtinės, studentėt e letėrsisė, e kanė pasur tė obliguar leximin dhe njohjen e Kutelit. Pėr Kutelin kanė shkruar kritikė dhe historianė letėrsie. Bile, janė mbrojtur magjisratura dhe disertacione. Poeti dhe studiusi i letėrsisė Dr.Sali Bashota ka magjistruar dhe mė vonė ka doktoruar pėr veprimtarinė poetike dhe prozėn e Mitrush Kutelit

  19. #19
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    Falenderoj une Lisin tani, qe ka sjelle pjesen "Vendosa te shkoj ne Amerike"

    Dhe per te gjithe ju qe keni marre pjese ne te si lexues nje tregim tjeter shume domethenes nga Kuteli




    GJONOMADHE E GJATOLLINJ



    Ju falem, o burra tė mirė, qė rrini e kėndoni kėtė kartė. Ju falem e ju marr dorėn t’ju pyes njė fjalė e dua tė mė ktheni pėrgjigje: kini parė a s’kini parė, ore, trima nė botė? Ama ta dini: unė s’ju pyes pėr trima sidokudo, pėr kokėshkretė, nga ata qė s’i mer as kandari, as kalemi, po pėr trmia tė vėrtetė, pėr burra qė hanė bukė veē.
    “Kemi parė...” mund tė hidhet e tė thotė ndonjė qė s’e ka marrė vesh mirė pyetjen time, qė nuk e ka pleqėruar mirė punėn e qė ngutet tepėr.
    Mirė, ta zemė se kini aprė apo ta zemė se kini dėgjuar, po urdhėroni e mė thoni – me fjalė burri e jo me dėngla e me gangra-dungra, nga ato qė tė gėrvishtin veshin: a kannė qenė kėta tuajt mė trima se sa ata tė derės sė Gjomadhėve nga Shėmėrtia e sipėrme?
    Ja, tani mė duket se zutė ta merrni vesh pyetkėn time: po ju shoh se qysh shtypi e pėrshtypi, vrisni mendjen, varni vetullat e nuk mė jepni dot pėrgjigje. Pa nė doni tė dini tė vėrtetėn, ju them se vrisni mendjen e varni vetullat kot mė kot. Unė, ore, ju flas me tė drejtėn e Zotit, me dorė nė zemėr, se ja, u thinja e sot jam nesėr s’jam, e s’dua tė shkoj matanė me njė gur mulliri varur nė qafė. Se kėshtu ėshtė gėnjeshtra: gur mulliri varur nė qafė. Pėr njatė qiell tė lehtė, qė na fal, e pėr kėtė dhe tė rėndė, qė na mban, s’di tė ketė patur ndonjė-herė trima mė tė fortė se sa ata tė derės sė Gjonomadhit! Meshkujt e kėsaj dere kannė qenė njėherė e njėkohė veē botės, jo vetėm pėr punė shpate e punė hute, qė i punonin si punon bulku parmendėn e muratori ēekanė e mistrinė, po edhe pėr mendjen e ndritur e pėr emėrn flori qė kannė patur tė gjithė, ashtu siē i ka hije burrit tė vėrtetė. Ata s’e kishin vėnė kurrė vdekjen nė kandar, s’i qenė drojtur kurrė. Gjonomadhėt e kishin trimėrinė, si t’ju them unė i mjeri, gjėkafshė qė nuk veēohet dot nga burri, sindozot se nuk veēohet mishi nga thoji. E kishin, them, tė tyren, siē e ka zogu erėn e peshku ujin.
    Nė s’ju vjen tė besoni e druhi tė ma thoni, urdhėroni e dėgjoni dy fjalė: nė Shėmėrtinė e Sipėrme e nė gjithė fshatrat pėrqark nuk mbahet mend brez pas brezi qė ndonjė burrė nga dera e Gjonomadhėve tė ketė vdekur dalėngadalė, nė pleqėri, kur s’i mund mė kėmba e dora, kur i soset vaji i kandilit.
    Jo, more, jo!
    Meshkujt e Gjonomadhėve kannė rrojtur, qė tė gjithė, sa kohė u ka regėtirė shpirti, mė kėmbė e jo mė gjunjė, me shpatė nė dorė dhe kannė vdkeur gjithė me vdekje burri: plumb e shpatė, qė ėshtė vdekja mė e shkrutėr e mė e ėmbėl nga tė gjitha. Po, besa, burra tė fortė kannė qenė!
    Ja, ejani tė ngjitemi bashkė nė remėn e kohės, kuk rrjedh papushim uji i jetės e i njerėzimit – se edhe ne ujė jemi e si uji shkojmė nė kėtė botė - e kini pėr tė parė me sytė tuaj dėmet e kėsaj dere bujėmadhe.
    S’di sa breza mė parė, njė Pjetėr Gjonomadhi ka luftuar sa ka luftuar kėtej, i ka mundur kundėrshtarėt e pastaj, me qė s’kish me kė tė luftonte, ėshtė ngritur e hedhur kaluar, tutje, nė Frėngji, me katėr djem si katėr lisa mali e me njėqind e sa huta tė tjerė, mė tė shumtėt nipėri e farefis. Atje, nė Frėngji: Pjetėr Gjonomadhi me shokė, veshur me fustane tė bardha, me tirqe tė bardha, e ma kapa tė bardha nė kokė, me shpatė tė ndritur nė dorė, ka ēuditur tėrė botėn me trimėritė qė ka punuar nėpėr luftra tė mėdha e tė vogla. Kėto gjėra i ka parė vetė ,e sytė e tij mbreti i Frėngjisė. I ka parė e a mbetur gojėhapur. E si ka mbaruar lufta, ka thirrur pranė e pranė Pjetrin me shokė, i ka pėrqafuar, u ka dhėnė nga njė shpatė tė artė, nga njė qese me florinj pėr shoq e nga dhjetė qese bashkė pėr ēdo flamur qė i kishin shkulur nga dora e armikut nė luftė e sipėr. Po mė shumė nga tė gjithė e ka lėvduar e shėrblyer zotin Pjetėr, qė ishte koka e tė gjithėve. E kur ėshtė kthyer nė Shėmėrtinė e sipėrme me lavd e pre, shumė kohė bota i ka thėnė Pjetėr frėngu. Mė vonė, Frėngjia ka ndezur luftėra tė tjera, ėshtė gjendur ngushtė dhe ka dėrguar e ka thirrur Pjetrin me shokė tė vejė e tė luftojė. Ky ka shkuar, ka trimėruar e nuk ėshtė kthyer mė. Them nuk ėshtė kthyer, po ka lėnė nam tė madh nė bot.
    Disa Gjonomadhė tė tjerė, qė kannė pasur nė krye Gjin Gjonomadhin, janė hedhur s’di se kur nė mbretėrinė fusharake tė Maxharit e kannė luftuar pėr mbretnė e atij vendi kundėr mbretit tė Tataristanit kokėrruarit qė vinte kaluar,rrėke-rrėke, me jatagn nė dorė, qė vriste e digjte, rrėmbente gra e fėmijė e i hiqte tutje. Ky, Gjin Gjonomadhi me shokė, ja ka prerė hovin Tataristanit, ka luftuar si burrė e ka shpėtuar nga mortja shumė gra e fėmijė. Prandaj mbreti i Maxharistanit ja ka shpėrblyer nderin me nder dhe e ka mbajtur andej, nė bukė tė madhe. Shumė Gjonomadhė tė tjerė - njė Pal, njė Gjon, njė Pjetėr (tė tjerėve nuk ua mbaj mend emrat) kannė luftuar pėr Vojvodėn e Vllahisė sė Sipėrme e pėr atė tė Vllahisė sė Poshtme, qė ishin nga gjaku ynė, dhe kėta i kannė ngritur nė shkallė tė lartė e i kannė mbajtur andej qė t’i kenė dorė tė djathtė kundėr atyre qė deshin t’u mihnin varrin. Njė Gjonomadh – s’di si i thoshin: Gjergj a Kostandin – ka shkuar me nipėr e shokė gjer tutje nė Axhemistan e ka luftuar pėr mbretnė e Stambollit. Edhe ky, kur ka dėgjuar pėr trimėritė qė ka bėrė, ėshtė ngritur mė kėmbė, ka pėrpjekur duart e ka thėnė: “U lumtė burrave tė dheut!”
    Nė s’i kini dėgjuar kėto e shumė tė tjera tė kėsaj dore, qė janė shumė tė lashta, patjetėr besoj se ja kini dėgjuar emrin Selfo Gjonomadhit e kėngėn qė ja ka kėnduar bota dy a tre breza njeriu. Ky, Selfo Gjonomadhi, ka luftuar me manxhura e me shpatė nė dorė brenda nė Misir me ata felahėt kėmishėgjetė. Atje, nė Misir, ka lėnė edhe eshtrat e tija, qė ju zbardhėn e ju tretėn nė rėrėn e valė. Njashtu duhet tė kini dėgjuar pėr Upe Xhufkemadhė e pėr Bido Shėmėrtinė, qė kannė ndezur xheng tė madh edhe e kannė tundur tėrė Rumelinė, pėr Myrto Nishanllinė, qė e kish njė tė shtėnė e dy tė vrarė, pėr Selfo Mustaqemadhė e pėr shumė burra tė tjerė nga dera e Gjonomadhit, qė kannė lėnė nam nė Janinė, nė Allasonė e nė gjithė mbretėrinė e madhe tė Turkut. Nė ēdo vend ku ka plasur luftė e zjarr, Gjonomadhėt janė hedhur nė krye tė burrave, herė vetėm me shpatė, herė me karafil e manxhura, me shishane, shishopo, me dogra e martinė, me pisqollė e s’di ēfarė armė; nuk i janė drojtur vdekjes.
    “E pse s’janė shkruar nė kartė gjithė kėto trimėrira?” do tė hidhet tė pyesė ndonjė shkollar nga ata tė rinjėt, qė e kanė mendjen vetėm nėpėr kartėra, nėpėr divitė e kalemė kallmri.
    E kush t’i shkruante, o djalosh i mirė? Nė atė kohė nė vendin tonė njeriu nuk lindte e nuk rronte me kartė, divit a kalem kallmri, po me shpatė e me hutė. Se po tė paskeshim patur edhe njerėz tė atillė, ne do tė kishim sot njė kartė tė madhe sa fusha e Domovuzės – qė nė Urakė e gjer nė Rrajcė e qė aty gjer poshtė nė Prrenjės e nė Lėngajcė, tė mbushur dinga me rrėfimet e trimėrive tė burrave tanė.
    Po, vaj e vaj, tė gjithė kėta trima tė ndjerė e derdhėn gjaknė e tyre pėr botėn, pėr tė tjerėt, ca me njėrin e ca me tjetrin, bjeri t’i biem e tym mė tym, trimėri pėr trimėri...Ja, kjo ka qenė e keqja jonė..S’doli njė burrė qė tė thotė: “Dale, ore, ku po shkoni kėshtu? Mblidhni mendjen e mbani dorėn, mos u vrini pėr tė huajin”. Nuk doli e shkoi e vate...
    E kėshtu, o tė mirė qė rrini e kėndoni kėtė kartė, mė falni se preva fjalėn, pėr nam e trimėri ndėr tė huajt, u shkallmua e u blua ajo dera e ndjerė e Gjonomadhėve tė Shėmėrtisė sė Sipėrme.
    Sa u dilte pushi faqeve e sa e ndjenin veten burrė, meshkujt e kėsaj dere martoheshin, qė tė linin prapa ndonjė hutė pėr t’u zėnė vendin e pastaj, pas dy a tri vjet, merrnin dyfegjet, ngjeshnin pisqollat e jataganėt dhe i binin kryq e tėrthor mbretėrisė, nėpėr luftra, apo hidheshin nėpėr mbretėrira tė tjera. I ndillte, bre, kjo e uruar vdekje nė vende tė largėta, me shpatė nė dorė, sikur tė paskej qenė mjaltė, jo vdekje.
    Po sado shumė trima qė kannė hequr e bluar vendet e largėta, prapėseprapė mė shumė ka ngrėnė gjaku qė ka patur dera Gjonomadhėve tė Shėmėrtisė sė Sipėrme me derėn e Gjatollinjėve tė Shėmėrtisė sė Rėposhme. Gjaku u ndez s’di se si e s’di se kur pėr njė ēupė edhe pastaj, bjeri t’i biem, vrini tė vritemi, mbajti shumė breza gjersa Gjonomadhėt e Gjatollinjtė ju afruan buzės sė varrit e ment ju shua fara tė dyja palėve. Sepse e vėrteta ėshtė e vėrtetė: as Gjatollinjtė nuk binin mė poshtė nga trimėria. Derė mė e re, afėr menē, po mė e shtuar se sa ajo e Gjonomadhėve. Po t’i merrje kokė pėr kokė binin nėntė me njė. Mirėpo Gjonomadhėt kishin nam tė madh e shumė miqėsira, se ishin derė e vjetėr, kėshtu qė katundari vinte pothuaj pat e pat.
    Ehej, o tė mirė, tė paskeshit qėnė atyre maleve tė larta e tė paskeshit parė kur ndizej dyfegu midis Gjonomadhėve e Gjatollinjve! Dilnin gjithė kėta burra – me vėllezėr e djema, me nipėr e stėrnipėr, me miq e miq tė miqve, me numėri e krushqi, me tė afėrm e tė largėt, qė i kishin ngrėnė bukėn e krypėn njėri tjetrit, e sa tė tjerė - dilnin, them, gjithė kėta burra me armė nė dorė e zinin majat e shkrepat, qafat e grykat, kronjtė e pėrrenjtė e ja lėshonin soqi-shoqit flakėn mes pėr mes: vriteshin, priteshin. Gjėmonte gjithė vendi nga krismat e dyfegjeve grykėgjetė, mjegullohej nga tymi i barutit, qė nuk e kursente as njėra palė, as tjetra. E nuk shtinin kot se koti, nė erė, po nė mish tė gjallė, vetėm nė mish tė gjallė. Edhe sa shpejt i mbushnin dyfegjet me barut e plumb, sa shpejt i ngjishnin zhap e zhap, me harbi, sa shpejt e vinin azgotin atje ku duhej, sa shpejt e merrnin shenjėn dhe e shkrehnin dyfegnė! Nuk hanin e nuk pinin, nuk mbėshteteshin nė ndonjė gur a dru pėr tė marrė njė sy gjumė, po vetėm luftonin. Shpesh, ditėn apo natėn, njėra palė pėrpiqej tė kaptonte ndonjė kreshtė a ndonjė qafė mali e t’i dilte krahut palės tjetėr. Dhe atėherė - hej, hej! – sa njerėz mbeteshin tė nderė, pa shpirt, gėrxheve e brinjėve, sepse dyfegu s’bėn shaka: vret.
    Po, fundja, burrat mėrziteshin sė luftuari me dyfegje tė gjetė. Larg e larg, e me pisqolla, afėr a fėr. Edhe, papritur, dilte ndonjė e thėrriste me tė madhe: - “Heeej, dėgjoni! Kush i thotė vetes burrė le tė dalė kėtu, nė shesh tė burrave qė tė pritemi me shpatė!” – “Kėtu mė ke!” ja kthente tjetri, qė matanė. Aty pėr aty linin pritat e dilnin kėta burra fustanebardhė, me shpatė nė dorė, bėnin pėrpara, afroheshin e luftonin vetė pėr vetė, nė sytė e tė dy palėve, gjersa njėri apo tė dy shembeshin poshtė tė mbytur nė gjak. Pastaj bėnin pėrpara dy nga dy, tre nga tre, pesė nga pesė e priteshin shoq me shoq, kurse tė tjerėt rrinin e shikonin, u jepnin zemėr me fjalė njerėzve tė tyre.
    Lufta e gjaku s’mbante pak, po javė e muaj tė tėrė, hop kėtu e hop pėrtej, mal mė mal e breg mė breg, kur njėra anė mė e fortė e kur tjetra. Atėhere mbylleshin gjithė udhėt e gjithė shtigjet. Ata qė s’merrnin anė as nga njėra palė e as nga tjetra rrinin brenda nė shtėpi, qė tė mos i zinte ndonjė plumb i ftohtė. Karvanėt e nisur ndėrronin udhėn a ktheheshin prapė; ujqit e arinjtė tuliteshin nėpėr strofka.
    Luftė, kjo!
    Luftonte Gjonomadhi me Gjatollinė, si mbret me mbret.
    Edhe mbushej vendi me tė vrarė tė pa kallur nė varr e me tė plagosur. Tė plagosurit vuanin shumė, se u ftoheshin plagėt, po nuk rėnkonin qė tė mos gėzohej armiku e tė mos i thyhej zemra e mikut. Ata qė shkonin t’i ngrinin mbeteshin shtrirė nė vend. E sa mė shumė zgjatte lufta, aq mė fort ndizej gjaku e mėria, aq mėshumė shtoheshin tė vrarėt brinjėve, gėrxheve, shkrepave, sepse burrat hidheshin si tė verbėr nė krahėt e vdekjes.
    E kur shikonte kaq burra tė nderė pa frymė, hynte nė mes ndonjė shpirtmirė, i paanė, sidmos Rushan Aga Muzaka apo Hodo Selmani, ose qė tė dy bashkė, mundoheshin tė platitnin gajkrat, me fjalė tė buta, edhe e ujdisnin punėn qė tė pushonte huta e shpata ca ditė, ca javė e ca muaj, gjersa tė kalleshin tė vrarėt nė varr, tė hiqeshin tė plagosurit, tė lidheshin e tė shėroheshin plagėt, tė mblidhej bereqeti e tė nxirrej gjėja e gjallė nė kullotė a tė vozitnin udhėtarėt nga njė anė tek tjetra. Po kur nuk e prisje, si ajo rrufeja nė tė kthjellėt, plaste prapė xhengu, buēisnin grykat, tymosnin shkrepat dhe hapeshin varre tė reja.
    Mirėpo qėllonte qė nė mes tė zjarrit e tė luftės vinte ndonjė tabor i madh i turkut, qė donte tė ante udhė e tė shkonte tutje, nė punė tė tij. Atėherė kumandari – mylazim, miralla, pasha a s’di ēfarė - u dėrgonte urdhėr tė dy palėve: - “Ore, shuani zjarrin, hapni udhė tė shkoj e pastaj bėni ē’tė doni, vrituni gjersa tė shuhi tė gjithė!” Fjala ishte aq e vrazhdė, sa qė tė dy palėt – Gjonomadhė e Gjatollinj – merreshin vesh fėt e fėt njėri me tjetrin, me tė fėrshėllyer e tė thirrur a me lajmės, pushonin luftėn midis tyre, bashkoheshin e zinin vend krah pėr krah, ja kthenin hutėn turkut: e gėrmonin, e shuanin, i merrnin armėt. Pastaj e nisnin prapė, shoq me shoq...
    E, qė ta dini sa e madhe ishte mėria, duhet ta dini se qėllonte qė tė dy palėt ta ndiqnin njėri-tjetrin, me luftė, gjer tutje nė Grekėri, nė Rumeli e s’di se ku, edhe atje vriteshin e priteshin si deshin vetė e sa deshin vetė e s’guxonte njeri t’u mbante dorėn.
    Po gjėra tė kėtilla qėllonin vetėm rrallė e tek, sepse kur gjendeshin larg vendit, sikush shikonte punėn e vet e nuk e ngiste hasmin. Bile kish ndodhur rasti qė ta ndihnin shoqi shoqin nė luftė me tė huajin. Kėshtu, rrėfejnė se ai Selfo Mustaqeziu, qė zumė nė gojė aty mė parė, me tetėdhjetė e ca huta ėshtė hedhur e i ka marrė krahun Nure Gjatolliut, tė cilin e kish qarkuar armiku nė atė Grekėri tė shkretė e e mbante si nė kllapė, pa bukė, pa ujė. I mori krahun, e theu tė huajin dhe e ēliroi Gjatollinė nga ēargu i vdekjes.
    “O selfo, i thanė ca burrė, ē’pate qė i dole zot hasmit? Ti je nė gjak me derėn e Gjatollinjve”. – “Ke tė drejtė: unė jam nė gjak me atė derė, po nuk dua t’i ha hakėn. Hasmi im ėshtė trim, burrė. Prandaj nuk desha qė t’i vejė fir trimėria pėr bukė e ujė, nė dhé tė huaj. Ne vritemi shoq me shoq, se ashtu na ka vajtur filli, po s’duam tė na vrasė i huaji. Ja, kėshtu! Nė dhe tė huaj s’jemi hasėm, po vėllezėr, se flasim njė gjuhė”.
    Edhe atje tej, nė Grekėri, Gjatollinj e Gjonomadhė bashkė, me Nuren e Selfos nė krye, duke shkelur mbi kufomat e armikut tė thyer, u pushtuan e u puthėn si vėllezėr, hėngrėn e pinė bashkė dhe e lidhėn besėn qė tė harrojnė tė shkuarat e tė shuajnė gėrnjėn e vjetėr. Kjo lidhje mbajti njėzet e ca vjet. Tė dy fiset ju vunė punės, rritėn kopera tė reja, mbushėn hambaret me drithė, ndėrtuan shtėpi tė reja, u shtuan e u forcuan, gjersa mbyllėn sytė krerėt e pastaj, s’di se qysh e s’di pėrse (thonė se nė kėtė punė ka patur gisht valiu i Manastirit, qė ua shtiu ujėt nėn rrogoz), plasi pėrsėri dyfegu, mė fort se qėmoti, u bė urgji e madhe.
    Gjak sot gjak nesėr, varr sot varr nesėr, ja, sė fundi, ardhi ēasti i lig e nuk mbeti nga dera e Gjonomadhėve veēse njė mashkull, po edhe ky ishte djalė i ri, i njomė. I thoshin Sefedin, ish tetėmbėdhjetė vjeē, mbante dy nuse (se desh tė bėnte djema qė tė linte huta prapa) e nuk i trembej syri as nga mbreti as nga hasmi. Gishti e syri i tij bėnin ēudira, se e kish trashėgim nga gjyshstėrgjyshi tė shtinte njė e tė vriste dy. Edhe kur Gjatollinjtė hidhnin rromuze poshtė e lart, duke thėnė se i kish edhe buzėt me qumėsht e nuk mund tė matej me ta, Sefedini dėrgoi nja katėr a pesė nė botėn tjetėr, qė t’i bėnte tė fala babait e betohej se nuk do tė shkelte tė njėzetat pėrpara se t’i shuante gjithė Gjatollinjtė. Po as kėta s’flitnin: e ndiqnin kėmba kėmbės e nuk e shtinin dot nė ēarg, se ishte fnok i madh, syshqiponjė, kėmbėlehtė. Ata e qarkonin, ai u dilte prapa krahėve e ua shkrepte; ata i ngrinin prinin nė shteg, ai u dilte tutje, nė njė shkrep, e qqė atje: zhgėdau! Me martinė, i bėnte kopan. Tė nuhaturin e kish mė tė fortė se tė langoit; vendin e dinte me pėllėmbė. Binte nė dyfeg, vriste, plagoste e hiqej shpejt, ku nuk ta priste mendja. Njė herė u bė si i vrarė, nėn gunė. Ata tė tjerėt ja bėnė gunėn shoshė, me plumba, pastaj ju afruan ngadalė, dhe, kur s’e prisnin, Sefedini ua shkrepi qė prapa njė lisi tė shembur, i griu. Dy herė e vunė nė kllapė, po mbetėn nderė lėndinave, si levere, gjersa ardhėn i ngritėn shokėt, me trira, pa armė. Ēuditej njė botė e tėrė: ē’njeri paska qėnė ky? Sefedini e linte tė ēuditej e shikonte punėn. Pėr njė shterpar qė i vranė, nga inati, sepse thoshnin qė kish qenė nė kallauz, vrau dy tė parė nga dera e Gjatollinjve, ky desh me kėmborė, siē u thesh bota. Ndajnata e zinte nė shtėpi, mėngjezi nė qafė tė malit: dreka nė stan tė pėllejave, darka mbi luadhet e Gjatollinjve, mun pranė shtėpisė. –“Ky ėshtė nishan! – thoshin njerėzit. – Ecėn e s’i dėgjohet ēapi, shkel e s’le gjurmė. E kur nuk e pret tė del nė brinjė.” Atėhere Gjatollinjtė e ndryshuan tropon: u shpėrndanė nė tė katėr anėt: po s’e zumė kėtu do ta zemė andej, se s’ka se si tė bėhet zog me krahė. Atė desh edhe Sefedini: tė pėrhapeshin, tė holloheshin, qė t’i grinte njė nga njė. Mirėpo miqėsia thosh ndryshe: shtamba shkon shumė herė pėr ujė gjersa thyhet. Vanė i thanė Sefedinit qė tė mbyllej brenda ca kohė, gjresa t’i lindte ndonjė mahskull, Sefedini dėgjoi, tha “peqe” e bėri sikur u mbyll nė shtėpi, prapa mazgajve. Tha dhe e hapi fjalėn anembanė, qė ta merrte vesh edhe hasmi. Ky besoi e s’besoi dhe, me tė besuar e pa tė besuar, e humbi toruan. Kėtė desh Sefedini dhe i ra ku s’e priste.
    E ja njė ditė - nė pranverė, kur sapo kish lėshuar fletė lisi – ranė ca dyfegje lart, mbi fshat.
    Pesė Gjatollinj, tė gjithė burra tė regjur, me mustaqe tė gjata, kishin ndezur luftė me Sefedin Gjonomadhė ne Guri i Üjetėrkalit. Ata pesė, ky fill i vetėm. Gjatollinjtė kishin zėnė pusi edhe, siē e dini, pusia tė vret, sado, i fortė qofsh. Qė nė batare tė parė, Sefedini mori dy plagė: njė nė ije e njė mė lart, nė brinjė, dhe u unj poshtė. Gjatollinjtė thanė se ishte vrarė e u turrėn, yrrja! t’i marrin armėt. Mirėpo Gjonomadhėt s’janė nga ata qė i lėshojnė armėt me njė e dy, sa kohė qė u regėtin shpirti, se edhe tė plagosur dinė ta punojnė dyfegnė Punoi e punoi ky dyfegu i Sefedinit gjersa tre Gjatollinj mbetnė shtrirė nė rrah, sa tė gjatė tė gjerė. Lufta shkoi mė tej, dy me njė. Dhe ja, Sefedini ja futi njėrit Gjatolli plumbin nė grykė tė dyfegut, ja vulosi. Mbetėn tani vetėm dy dyfegje qė punonin e i pėrgjigjeshin njėri tjetrit: njė dyfeg Gjonomdahi e njė dyfeg Gjatolliu.
    -Dil sheshit, nė je burrė! – i thirri Sefedinit ay Gjatolliu me dyfeg tė vulosur e u ngrit mė kėmbė me gjashtore nė dorė. – Dil sheshit ta bėjmė flakė me flakė!
    Burrė burrė, po edhe plagėt plagė...Dhembin, tė shkretat, rrjedhin gjak. Sefedini i harroi plagėt e bėri tė ngrihet, po nė atė ēast i ranė dy plumba, qė e muar mes pėr mes: njė plumb martine e njė plumb gjashtore.
    Ra i vdekur.
    Kur dėgjoi bota, pėrpoqi duart me gjėmė e tha: “Medet, u mbyll dera e Gjonomadhit!”
    Trim o Sefedin, ē’e ka qarė e vajtuar gjyshja, ditėn e parė! Vetėm tė parėn, jo tė dytėn e tė tretėn. Se, duke ndenjur e mekur, leshlėshuar me kokėn nė ashmak tė vatrės, ju shti si nė ėndėrr – ama ėndėr nga ato me sy hapur – Sefedini vetė me katė plagė me gjak tė mpiksur. I tha: “Ardha tė tė marr dorėn, zonja gjyshe. Tė tė marr dorėn e tė tė falem. Gjaknė tim e kam marrė vetė: kam vrarė dhjetė e kam plagosur tre. Mos mė qani, se kur mė qani mua mė dhembin plagėt...” Si thua kėshtu, Sefedini u unj, i mori dorėn e djathtė, e puthi me buzė, e ngriti nė ballė. “Nurija, tha, do tė lindė njė djalė. Kėtij djali do t’i vini emrin tim. Si tė rritet, thoni tė dalė lart, ne guri i Pjetėrkalit, tė luftojė e t’ja marrė hasmit dyfegnė tim, se mė vjen rėndė nga shokėt qė kam kėtu: tė gjithė e dinė se dyfegnė tim e mban Selma Gjatolliu”.
    Atėhere Hanko Dudija kėrceu mė kėmbė e u bėri emėr nuseve tė pushonin gjėmėn e vajin:
    -Dhjetė burra shtriu pėrdhe njė djalė i ri, Sefedini zogu i malit. Gjaknė do t’ja marrė i biri. Qė sot s’ka mė zi e vaj nė shtėpi tonė.
    Nuk shkuan as tre muaj, ndėrsa Gjatollinjtė vozitinin pa drojtje mes pėr mes Shėmėrtisė sė Sipėrme, tundu e shkundu, me armėt e Sefedinit nė krah e nė brez, brenda nė shtėpinė e vjetėr tė Gjonomadhit shkrepi njė shkėndijė e re: lindi njė foshnjė.
    -Gur! – thirri zonja e madhe, qė e priti stėrnipin nė pėqi.
    -Gur, na rruat! – thirri nusja e parė, qė kish dy ēupa dhe vetė ishte nė tė shtatat.
    -Gur ... – murmuriti lehoneja me zė tė qarė. – Gur, shpirt i nėnės, e s’ka kush tė zbrazė njė dyfeg, qė ta dijė gjithė fshati se na u ndes prapė zjarri nė vatėr.
    -Hesht, nuse bijė, mos qaj, se dyfegnė e zbraz unė vetė pėr djalin! – thirri zonja e madhe; e mbėshtolli foshnjėn nė pelena, ja la nė pėqi nuses sė parė, rrėmbeu njė dyfeg tė mbushur, nga ata qė ishin varur nė peronat, e nxorri grykėn ne mazgalli edhe e zbrazi dang e dang, tri herė.
    U gėzua gjithė miqėsia, afėr e larg.
    Djalit ja vunė emrin e t’et: Sefedin.
    Zonja e madhe, stėrgjyshja, harroi sėmundjet e pleqėrinė, u krekua, u pėrtėri si mėnjolla, ngriti kokėn lart, si qėmoti. Natėn e tė tretave vuri djepin nė kėndin e djathtė, tė burrave, e qerthulloi me dega lisi tė njomė, i vuri njė dyfeg nė krye, njė pisqollė, njė shptaė, vezme.
    -Burrė u bėfsh, trim u bėfsh e gjaknė mos e harrofsh kurrė!
    Qė kur ish foshnjė, Sefedin Sefedini prekte me gishtėrinjtė e tij tė njomė llozin e ftohtė tė dyfegut, e pėrkėdhelte. Nė motin e gjashtė, kur e kish édhe krahėrorin plot me rupa argjėndi njėri mbi tjetrin, si ato luspat e peshkut, zbrazi dyfeknė e parė nga dritarja. Ky defeg s’ishte as karafil, as manxhura, as martinė e as dogra, po manxer tringo i ri, qė merrte brenda njė krehėr me pesė fyshekė. Manxeri ishte i shtrenjtė - njėzet lira folri njėra mbi tjetrėn. Edhe fyshekėt ishin tė shtrenjtė. Po zonja e madhe nuk kursente asgjė: e mėsonte Sefedinin tė merrte nė shenjė. Ajo mbush, ay zbraz; ajo mbush pėrsėri, ai zbraz pėrsėri, gjersa dora nuk i dridhej fare e syri nuk gabonte. Fluturonte lart petriti, laraska a korbi e plaka thosh:
    -Bir, ja njė Gjatolli!
    Dhe pa mbaruar mirė fjalėn, “Gjatolliu” kėputej e binte poshtė sikur e thėthinte gremina.
    Herė zonja e madhe, herė nėna e herė gjithė Shėmėrtia kėndonin trimėritė e Gjonomadhėve; Sefedini i dėgjonte i menduar, i vrėnjtur. A dinte vallė se ai ishte Gjonomadhi i fundit i gjithė kėtyre brezave bujėmėdha? Domosdo e dinte. Ky ishte ushqimi i pėrditshėm qė merrte shpirti i tij.
    Zonja e madhe priste tė rritej edhe ca, ta martonte edhe pastaj, pas martese, ta niste qė t’ja bėnte forra luftės me Gjatollinjtė. Sepse zonja e madhe ngulte kėmbė e nuk donte tė ndahej nga kjo botė para se ta ngopte shpirtin: tė dėgjonte se stėrnipi kish lidhur fillin e jetės sė tij me atė tė gjyshstėrgjyshėrve, se kish marrė gjakun, se armiku kalbej nė varr e se shtėpia e kėtij ishte veshur nė zi. Po e para nga tė parat: martesa.
    Kėshtu donte zonja e madhe, po puna doli ndryshe.
    Njė ndajnatė, aty nga zemra, ranė ca dyfegje lart mbi fshat, ne Guri i Pjetėrkalit. Bile njerėzit i njohėn pas krismės:
    “Ky ėshtė manxeri i Sefedinit! Ndofta gjaun ndonjė egėrsirė”.
    Po nuk ish egėrsirė, sepse pas pak u dėgjua njė dogra.
    “Kjo ėshtė dograja e Sefedin Gjonomadhit qė e mban Selman Gjatolliu. Po pse s’pėrgjigjet manliheri i Nures? Nurja e Selmani s’ndaheshin kurrė”.
    Mbajtėn vesh e pritėn. Krisi pėrsėri tri a katėr herė rresht manxeri i Sefedinit. Dograja s’u pėrgjegj mė. Heshtje. Nuk shkoi shumė - ja, sa tė dredhėsh e tė pish njė cigare duhan – dhe zbardhi nė ata gurė tė zinj fustan’ja e Sefedin Sefedinit. Zbardhi, zbriti e shkoi mespėrmes Shėmėrtisė sė Sipėrme me tre dyfegje: dy krahut e njė nė dorė, me tre kollanė fyshekė tė ngjeshur kryq e tėrthor, me tri kobure nė silahe. Kaq? Jo, Sefedin Sefedini mbante varur nė kraharor edhe tre qostekė argjendi, me pafta tė mėdha, si mburoja. Njėri ishte i tija, tjetri ishte i Selmanit. E panė me sytė e tyre tė gjithė ata qė ishin mbledhur e rrinin pėr fjalė e kuvend nė hajat tė xhamisė. E panė, i kthyen tunjatjetėn e thanė me vete:
    “Vajti haka ne i zoti. Gjonomadhi Gjonomadh mbetet.”
    “Dardha nėn dardhė bie”.
    “I lumtė njajo dorė!”
    Edhe kur u ngjit bota lart, ne guri i Pjetėrkalit, gjeti Nure Gjatollinė tė vrarė nė gjithė atė vend qė ku e kishin ngritur katėrmbėdhjetė vjet mė parė Sefedin Gjonomadhė, t’anė e Sefedin Sefedinit. Pakėz mė tej ish shtrirė Selman Gjatolliu me njė plumb nė ballė.
    “Hajde, dorė Gjonomadhi, hajde!”
    “Mėnon, duron, po s’harron...”
    Pa kur ma pa zonja e madhe dogranė e tė nipit, tė Sefedinit, ma mori nė krahė, ma puthi, sikur tė paskej puthur tė nipnė e ma lau me lot, ma fshiu me cullufet e bardha tė kokės. Me cullufet, ore! Se katėrmbėdhjetė vjet kish pritur ajo tė merrte prapė dyfegnė e tė birt tė tė birt! Katėrmbėdhjetė vjet nė hi tė vatrės, kryeunjur, pa gėzime. E shponin nė zemėr, si tryelė, gozhdat e opingave tė Gjatollinjve, qė shkonin e vinin aty, mbi udhė, me armėt e Sefedinit nė sup.
    Priti shumė, po nuk priti kot.
    Ja, stėrnipi, ja shkuli gozhdėn nga zemra: vrau krerėt e fisit tė Gjatollinjve.
    U gėzua gjithė miqėsia anembanė, afėr e larg.
    Me t’u platitur vala e parė e gėzimit, stėrgjyshja i tha:
    -Bir, zgjidh e merr njė nuse a dy, cilat tė tė dojė zemra, se dua tė bėjmė dasma. Nė s’do tė zgjedhėsh vetė, lermė mua tė tė zgjedh.
    -Tė puth kėmbė e dorė, nėnė e madhe: martsėn ta lemė pėr mė tutje. Gjer tani s’mė ka pjekur ylli me asnjė.
    Zonja e madhe u pikėllua:
    -Nė s’do martesė, mbyllu brenda, se ata emėrshuarit duan tė tė vrasin. T’i kanė zėnė tė gjitha pusitė. Ca tė tjerė vijnė vėrdallė.
    Sefedini qeshi:
    -A ke parė, zonjė e madhe, mashkull Gjonomadhi tė mbyllet brenda, si gratė?
    Zonja e madhe u zu ngushtė.
    -Jo, bir, s’kam parė. Po atėhere si do t’ja bėjmė? Mos dhėntė i sipėrmi tė na shuhet kandili, qė mezi na u ndez! Plumbi shpon mish tė gjallė...
    Plaka ra nė tė thella: e hodhi e priti me mendje, dha e mori natėn e ditėn, pastaj tha:
    -Sefedin, bir: ti je mashkulli i vetėm i derės – u shtofsh e u bėfsh njėqind oxhakė! Nė s’do tė martohesh e as tė mbyllesh brenda, merr dyfegnė e ndonjė shok tė besės e shko larg, nė Gegėri. Atje dera jonė ka shumė miq. Pas motmoti, jo mė vonė, kthehu tė bėjmė dy a tri dasma njėrėn pas tjetrės. Nuset ja zgjidhi vetė, ja t’i zgjedh unė.
    Sefedin Sefedini i mori dorėn zonjės sė madhe, i mori dorėn nėnės e shembrės sė kėsaj, qė e donte si sytė e ballit, puthi motrat e u nis pa lindur dielli. Jashtė e priste njė shok i besės, mik me kokė i derės sė Gjonomadhėve. Dy tė tjerė, qė kishin qėruar udhėn, prisnin mė tutje. Fėrshėllyen, muar pėrgjigje, u nisnė. Vetėm katėr veta, Sefedini nuk ktheu kokėn qė tė shikonte shtėpinė qė mbeti prapa majė njė magulli. Nuk e ktheu, sepse i himbsej shumė. Dhe psherėtiu. Pėrse? Ju kujtua se nė kohėrat e para Gjonomadhėt dilnin nėpėr botė me njėqind e ca dyfegje...

  20. #20
    Konservatore Maska e Dita
    Anėtarėsuar
    17-04-2002
    Postime
    2,953
    Faleminderit
    0
    45 falenderime nė 45 postime
    (vazhdimi)


    Andej, nė Gegėri, miqtė dhe miqtė e miqve e pritėn kudo krahėhapur. Mirėpo, koha ishte shumė e turbullt. Zjente dyfegu nė tė katėr anėt. Si mund tė rrinte duarkryq nė mes tė kėsaj bote, ai, djalė i njomė, po zemėrfortė, qė e kish zbrazur kaqė herė dyfegnė? Pra bėri ashtu siē bėnė miqtė dhe miqtė e miqve: u hodh vorbull mė vorbull, luftė mė luftė. Sė pari i ktheu dyfegnė Trukut kur ky donte tė shkelte Dibrėn. Pastaj ju dėgjua emri nė tė dy Dibrat, ju dėgjua nė Kosovė e brenda nė Shkup, ku kosovarėt trupgjatė e plisbardhė thanė pėrpara gjithė botės – me britmė e pushkė - se janė shqiptarė dhe duan qė vendi i tyre tė jetė Shqipėri, si qėmoti. Pastaj krisi lufta me tė katėr kralet, vendi u mbush flakė e zjarr. Dhe kėshtu, luftė pas lufte, u gjend, s’di se si, nė Shkodėr, nė mes tė redifėve tė Esat Pashės, dhe i vuri dyfegnė Nikoll Popit – siē i thoshin asohere knjaz Nikollės sė Karadakut, qė s’ngopej me tokat qė kish rrėmyber e donte tė gllabėronte toka tė tjera tė vendit tonė - nuk e la tė bėnte kėmbė kėtej. Mirėpo Nikoll popi u bashkua me kralin e Sėrbit e zuri tė godasė me topa tė mėdhenj, dėrgoi mizėri njerėzish me mitralozė tė ngrehur mė tri kėmbė. Ftohtė. Dėborė. Sefedini nuk luftonte dot si shumė tė tjerė, futur nė gropė. Jo, dilte e luftonte sheshit, siē kishin luftuar tė partė e tij. Po kujt t’i binte? Ata me opinga derri qėllonin nga larg me top. Mori dy plagė e humbi njė nga tė tre shokėt. E shpunė nė Dibėr, gjersa t’i mbylleshin plagėt. E me t’ju mbyllur u hosh prapė nė luftė, sepe krali i Sėrbit kish shkelur Dibrėn, kish vėnė zjarr anembanė, kish ēnderuar, kish vrarė. Sefedinit ju ndez gjaku. U ngrit krah pėr krah me dibranėt dhe i vuri dyfegnė katraveshit me opinga derri, e nxori nga tė dy Dibrat, e ndoqi gjer nė Gostivar e nė tEtovė, ju afrua pėrsėri Shkupit tė Isa Boletinit. Luftonte, shikonte e ēuditej: pėrkrah kish jo vetėm miqtė e tij, po edhe armiqtė e miqve tė tij. Njerėzit kishin lėnė mėnjanė mėritė e vjetra, gjakrat e vjetra dhe ishin bashkuar tė gjithė kundra tė huajit qė shkelte e ēnderonte vendin. Nisėn t’i lindnin mendime e dėshira tė reja mė tė forta se sa ato tė luftrave qė ksihin bėrė fisi i tij me atė tė Gjatollinjve. Por kėto dėshira ishin edhe mjaft tė mjegullta, tė turbullta, - ashtu siē ishte edhe koha e ahershme. Sidoqoftė, i dhembi shumė kur dėgjoi se Esat Pasha ish shitur e hequr nga Shkodra e i kish hapur udhė Nikollės...
    Dhe pėrsėri turbullira. Kur ju kujtua porosia e zonjės sė madhe, tėrė vendi ynė ish bėrė copė-sopė: e kishin shkelur e djegur tė katėr kralet e vegjėl e katėr nga ata tė mėdhnjtė: Austria njė, Gjermani dy, Italia tre, Frengu katėr. Po njerėzit ē’bėnin? Ishin ndarė e pėrēarė. Shumė kishin vrarė kralėt e vegjėl e tė mėdhenj, shumė tė tjerė i kishin shkulur nga vendi e hequr tutje, syrgjyn, qė vendi tė mbetej hambull, lėndinė. Dhe kudo tė hidhje sytė nuk shihje veēse vdekje, sėmundje, skamje.
    Tani Sefedini ish rrahur me vaj e me uthull, kish hyrė nė moshėn e burrėrisė. Trupi i tij kish shumė plagė tė mbyllura, po shpirti i tij kish njė plagė shumė tė madhe tė hapur, tė pėrgjakur. Kish harruar fshatin e shtėpinė...
    Dhe ja, njė ditė, nė atė mėngė tė vendit, nė Shėmėrti, sosi njė togė e njė tabori tė Esat Pashės. Ky tabor hante bukėn e Frėngut e luftonte pėrkrah frėngut kundėr memces, brenda nė Shqipėri. Njerėzit ishin veshur me rroba shajaku bojė vaji, si nė tė gjelbėr, ashtu siē ishin veshur algjerianėt, marokanėt, tunisianėt dhe ushtėri tė tjera qė kish sjellė Frėngu nė vendin tonė. Kėta mbanin feste tė gjata, tė kuqe, me hėnėzė mbi ballė; esatistėt mbanin qeleshe tė bardha, herė me hėnėzė e herė me shqiponjė. Toga e taborit tė Esat Pashės kish “kumanar” Sefedin Sefedinin nga dera e Gjonomadhit.
    “Po ē’ėshtė kjo turbullirė? – do tė thuash zotrote. –Pardje nė Dibėr e nė shkup kundėr Turkut; dje nė Shkodėr kundrė Karadakut e nė Dibėr kundėr Sėrbit; sot me Esat Pashėn, qė kish qenė herė mik i Turkut e herė mik i Karadakut e i Sėrbit...” Fjalėn e the mirė, o kėndonjės: tamam “turbullirė”. Po, trubullirė e madhe nė gjithė vendin, turbullirė e madhe nė shpirtin e shumė njerėzve. Kėtė turbullirė na e sillte ajo e keqja e madhe she de s’kishim dritė.
    Po mė falni, se dua ta lish pėrsėri fillin e rrėfimit, ashtu siē ka qenė, ashtu siē ka ndodhur. Thashė: toga e esatistėve kish nė krye Sefedin Sefedin Gjonomadhin, qė kish nisur tė fliste nėpėr hundė e me fjalė tė shkurtėra, tė prera. Toga kėndonte njė kėngė qė e kish sjellė me vete nga Shqipėria e Mesme:

    Esat Pasha gropa-gropa,
    Karadaku lufton me topa..

    Bashkė me togėn kėndonte edhe vetė Sefedini, duke ngritur lart e mė lart zėrin.
    Thirri e kėndoi gjer brenda nė fshat. Aty s’kėndoi mė, nuk thirri mė. Zonja e madhe, stėrgjyshja, kish mbyllur sytė e kish shkuar tek tė shumtėt. Me ankth kish rrojtur, me ankth kish vdekur. Se s’ėshtė punė e vogėl tė presėsh sosjen kur di se jeta e fisit tėnd ėshtė e lidhur me njė fill tė hollė dhe nuk di as se ku gjendet ky fill. Nėna me shemrėn ishin nė shtėpi. Tė mplakura para kohe, me njė vajzė tė vogėl, tė motrėn e Sefedinit, qė kish lindur dy muaj pas tij. Dy tė tjerat ishin martuar. Gjėnė e gjallė e kishin grabitur tė huajt, qė kishin shkuar nėpėr fshat si ujqit. Ato tė dyja, nėna e shemra, punonin vetė tokėn. Gjatollinjtė keq e mė keq. Lufta, zia, sėmundjet i kishin sheshuar barabar me dhenė. Dhe kish shumė shtėpi tė djegura nė tė dy Shėmėrtitė, tė Sipėrm e tė Rėposhmen.
    Sefedinit iu duk sikur jeta ishte pėrmbysur. Kudo njerėz tė brengosur, tė urtuar. Prisnin me zemėr nė dorė tė korrat e reja.
    I ra rreth e qark fshatit, qė i dukej i rrėgjuar, i zvogėluar, i shėmtuar, me ato gėrmadhat e tij tė shumta. Ujėt e kronjve tė ftohtė i dukej i pėshtirė. Mezhdat e arave kishin mebutr pa hije, se pemėt i kishin brejtur kuajt e mushkat e frėngut e ishin tharė. Njerėzit e shikonin si tė huaj. Dhe me tė vėrtetė ishte si i huaj.
    Shokėt e togės s’dinin gjėra tė tilla, qė do t’i ndjenin vetėm kur do tė ktheheshin nėpėr fshatrat e tyre, prandaj hė pėr hė hanin pilafin e frėngut me mish dashi Australie ose mish deveje Misiri dhe ja thoshim kėngės:

    Ee-sat Paa-sha groo-pa grooo-pa,
    Ka-raa-daa-ku luu-fton me tooo-pa,
    O s’jaaan too-pat e Karadakut...

    Vendasit shikonin e dėgjonin tė habitur. Kėnga as i ngrohte, as i ftohte. Njerėzit me rroba bojė vaji, tė ngarkuar me kollanė e vezme fyshekėsh, me bomba tė varura nė bel, me kobure nė kėllėfė drejtpėrdrejt nė kollan a nė rryp apo tė futura nė kėllėfė e tė varura nė tė mėngjėr, qė flisnin shqip, po si nėpėr hundė, duke i kėputur fjalėt pėrpara se t’i mbaronin, u dukeshin sikur kishin ardhur nga njė botė tjetėr. Ama armėt ua shikonin me zili. Domodo: manxeri e manliheri kishin dalė sheshit, dograja e martina ishin futur hatujve.
    Kumandar Sefedin Sefedini bėri emėr tė kėndohej njė kėngė tjetėr, ajo e katėr kraleve. Dhe njerėzit e tij kėnduan:

    Katėr krale nisėn lu-
    Nisėn luftė me Turkin.
    Dun me hap rrugė nė Shkodėr,
    Dun me da tė mjerėn Shqipėni.

    Vendasit mbanin vesh e dėgjonin. Dėgjonin dhe kuptonin, sepse ish fjala pėr Shqipėri. Dhe kėnga ishte e mallėngjyeshme, si mė tė qarė.
    -Kumanar – i tha Sefedinit njė nga tė tijtė - kan ardh shumė burra e dun pushkė, dun me u shkruejt.
    Dhe kjo ishte e vėrtetė. Shumė vendas donin tė hynin nė bukė tė Frėngut kundėr Nemcit. Ē’ėshtė e drejta, atyre s’u bėhej vonė pėr Frėngun e Frėngoren e tij, pėr Nemcin e Nemcoren, pėr djallin e djalloren qė, thoshin, le t’i nxirrnin sytė njėri-tjetrit e le t’i hiqnin pėr peri. Ata donin bukė, se u kish hypur varfėria dhe, mė shumė se bukė, donin dyfegje e fyshekė, bomba e mitralozė, e mė tej dinin vetė se ē’duhej tė bėnin...
    Kėtė punė e merrte vesh mirė e bukur Sefedin Sefedini. Dhe tha me vete: “Duhet parė se mos ka edhe ndonjė nga ata tė Gjatollinjve qė kėrkon dyfeg. Pėrse?” Ecte pėrmes grynjave tė Shėmėrtive me dy veta prapa. Vendin e njihte me pėllėmbė: lart ishin arat e Gjonomadhėve, pra tė tijat; poshtė ishin ato tė Gjatollinvje. I ndante vetėm njė mezhdė e ca gorrica tė egra. Sa e sa burra ishin vrarė njė herė e njė kohė, nga tė dy palėt, nė kėto ara qė i ndante mezhda e gorricat e egra. Dilnin pėr tė lėruar me parmendė a me damaluk tė drunjtė, njmonin tokėn me dirsėn e tyre dhe mė tej – me gjakun e tyre. Ja, kėto gjėra bluante Sefedini nė mendje duke ecur gjatė mezhdės. Po ja – a mos i bėjnė sytė? – Poshtė rrėzė mezhdės, duket njė ēupė. Kjo bėn tė ikė e s’ik dot. Rri nė vend, e ngrirė, sikur ėshtė ngulur brenda nė dhe. Pėllėmbėn e mabn mbi sy, qė tė mos ja vrasė djelli, dhe shikon. Fytyrėn e ka tė bukur, tė rrumbull. Portokalle? Jo; shegė? Jo; mollė? Po. Mollė tė kuqe nga ato tė Shėmėrtisė . Po tė shikuarit e ka tė ashpėr. Sytė e saj shüojnė si gjemba. Sefedini afrohet, mban kėmbėt. Edhe ata qė vijnė prapa qėndrojnė mė tej.
    -E kujt je, moj gocė e bukur? – pyet Sefedini.
    Ajo e shikoi nėpėr qepallat e kreshpėruara si hala dėllinje. Sefedinit i rreh zemra. “Sa e bukur!” thotė me vete dhe e pyet sė dyti:
    -E kujt je, moj ftujake e njomė?
    Vajza vrenjtet e mė shumė.
    -S’di e kujt jam-a? – ja kthen ajo. Jo vetėm vėshtrimin, po edhe zėrin e ka me hala dėllinje. Sefedinit i vjen tė qeshė: kaqė e bukur, po kaqe e vrazhdė nė tė folur e nė tė vėshtruar. Megjithatė, nuk qesh; e mban veten si “kumanara” i vėrtetė. Dhe pėrsėri me mend e tija: “Sa e bukur, sa e bukur!”
    I thotė sė treti, me zė tė butė (me zėrin e Gjonomadhėve):
    -Jo, moj e bukur, s’di e kujt je.
    -Jam e Nures..A e ke njohur Nuren e Shėmėrtisė sė Rėposhme?
    Tani i vjen radha Sefedinit tė vrenjtė ballin, me dhembje.. Me tė vėrtetė, pyetja e tij kish qenė e kotė. Duhej ta kish marrė me mend vetė; ara ėshtė e Nures, pra edhe ēupa e Nures. Armiq i kish Gjatollinjtė, po nuk ua hante hakėn: njerėėz tė hijshėm, si nė burra e nė gra. Psherėtiu e i tha me zė tė butė, tė pikėlluar:
    -Qofsh e gėzuar, moj ēupė e mirė! Mos ma merr pėr tė keq se tė pyeta. Jam i ardhur..Dera jonė me derėn tuaj...
    Ēupa s’e kish pritur kėtė fjalė nga goja e njė Gjonomadhit tė fundit. Sefedini i kish folur me njė zė kaq tė dhimbshėm sikur t’i paskej ardhur keq pėr gjithė ato qė kishin ndodhur gjatė gjithė brezave midis dy dyerve, qė ishin vrarė e sosur kot mė kot.
    Dhe pėrsėri Sefedini:
    -Qofsh e gėzuar sot e mot! Babanė ta kam njohur. Trim ka qenė, burrė ka qenė po unė...Kėshtu paska qenė e thėnė. Mos mė mbaj mėri. Aq mė shumė se sot jam e nesėr ndofta s’jam.
    E bija e Nure Gjatolliut ngriti kokėn mė fort, hapi sytė dhe e shikoi mirė e mirė: me gjithė mend e kish, apo tallej? Jo, Sefedini nuk tallej. Ishte i pikėlluar. Pa, meqė e mira ndjell tė mirėn, u mat t’i thosh: “Edhe ti qofsh i gėzuar, o kuandar”, po aty pėr aty ju kujtua se nuk i flitet kėshtu hasmit tė derės dhe aq mė fort dorės qė i kish vrarė babanė ne Guri i Pjetėrkalit. Doemos, ajo e dinte edhe se i ati, Nurja, i kish vrarė Sefedinit t’anė, pra...Po jo, kėto janė fjalė qė s’i thotė sot kush se ka gjak pėr tė marrė. Mė vonė, kur ta vriste i vėllai Sefedinin e tė lante gjakun e babait, mund tė thosh edhe ajo ndonjė fjalė tė mirė pėr tė, siē thotė tani Sefedini; sot – jo! Sepse hė pėr hė, Sefedini ishte fajtor. Pra puna e nderi e donte qė tė vritej Sefedini, tė shuhej e tė mbyllej dera e Gjonomadhėve. Dhe sa keq i vinte pėr kėtė njeri, qė rrinte i pikėlluar pėrpara saj, i gjatė, i hijshėm, me njė gjurmė plage nė njėrėn faqe, qė mezi ja mbulonte maja e mustaqes sė zezė si pendė korbi. Ē’sy tė fortė kish ky njeri! Ajo e pyeti veten: “Tė kisha njė kobure, a do t’i binja ta vrisnja?” dhe u pėrgjegj: “Do t’i bija..dhe pastaj ndofta do ta laja me lot”.
    Ja, kėto gjėra i vinin vėrdallė nė kokė sė bijės sė Nures,a tje nė mezhdėn qė ndante arat e Gjatollinjve nga arat e Gjonomadhėve. Vrugoi ballin, rrahu ta mbushė me zhubra, po mė kot: sepse zhubrat i sjellin vjetet e jo dėshirat. I tha:
    -mirė qė e paske njohur babanė. Pandehja se ndofta e kishe harruar.
    Sefedin Sefedini, qė kish luftuar nė Kosovė, nė Shkodėr, nė tė dy Dibrat e gjer tej nė Gostivar e Tetovė, qė kish parė kaqe zjarre e gjak e qė ish kumandar mbi shumė njerėz, vuri dorėn nė zemėr, uli kryet e ju fal ēupės sė hasmit, pastaj u largua nga mezhda qė ndante Gjonomadhėt nga Gjatollinjtė. Ata dy burrat e ndoqėn nga prapa.
    Atė ditė Sefedini u largua, po tė nesėrmen u kthye pėrsėri. E gjeti tė bijėn e Nures tek po merrte egjėrin e grashinėn, midis grynjave. I skuqte shamia mbi krye. Shamia ishte e kuqe, po faqet e sė bijės sė Nures ishin edhe mė tė kuqe. Era e hollė e qershorit tundte kallinjtė, qė unjeshin e ngriheshin dallgė-dallgė. Sefedini qėndroi, mbajti kėmbėt lart, nė mezhdė, dhe shikoi. Kėsaj radhe ishte fillikat, pa njerėz prapa qė ta ruanin.
    Nurija – kėshtu i thoshin ēupės sė Nures – mori njė krah bar, ēau ngadalė grunjat dhe ju afrua mezhdės tek rrinte Sefedini.
    -Puna mbarė, moj ēupė e mirė! – i tha Sefedini. ėAjo bėri sikur s’e pa, sikur s’e dėgjoi, me gjithė qė ai ndodhej dy ēape afėr e afėr. Unji shaminė e kuqe mbi ballė, shikoi me bisht tė syrit, u mundua dhe bėri tė hynte prapė nė grynjat tek skuqnin paparunat.
    -A di pėrse dera jonė ėshtė nė gjak me derėn tuaj, moj e bija e Nures? – pyeti Sefedini.
    Ajo u kthye, e shikoi ashpėr me pėllėmbėn mbi vetullat e holla e ju pėrgjegj:
    -Ti mė pyet – a? Ti qė mė ke vrarė babanė?
    -Mos ma merr pėr tė keq se tė pyeta. Sa pėr babanė, ti e di se edhe yti vra timin, qė kur isha nė barkun e nėnės. S’kisha ē’tė bėja. Po tė mos e vrisja nuk rronja dot. Pastaj do tė mė vriste. Ay ishte burrė, unė isha katėrmbėdhjetė vjeē djalė.
    -Ishe si ishe, ishte si ishte, ai tė pret andej, qė t’i shpiesh tė fala nga Shėmėrtia.
    Nurija futi dorėn nė gji e s’di ē’kėrkoi atje. Shaminė pėr tė fshirė dirsėn e balli? Jo. Sefedini e mori vesh se ē’kėrkonte dora e sė bijės sė Nures, po nuk u tund nga vendi, nuk vuri dorėn nė brez ku mbante koburen tė mbushur. E shikoi e pikėlluar, qėrtonjės dhe i tha:
    -Ne jemi nė gjak, se qėmoti njė nga tė mitė u zu me njė nga tė tutė, pėr punėn e njė ēupe, qė e donte edhe njėri edhe tjetri. Pėr kėtė ēupė ėshtė derdhur njė lumė gjaku. Kėshtu mė ka thėnė stėrgjyshja kur isha i vogėl.
    -Ka qenė si ka thėnė, unė s’dua tė di. Sot dera jonė ka pėr tė marrė njė gjak nga dera juaj. Do t’ju shuajmė fare, do t’ju fshijmė nga faqja e dheut.
    Sa ashpėr fliste e bija e Nures!!
    -Doni gjak, thua? Doni tė na shuani fare? Pėrse?
    -Pėrse e pėrse, ja nga koha qė ka re – ja theu ēupa me tė qesėndisur.
    Sefedini u mat t’i thosh: “Unė e di se ē’ke nė gji. Ke njė kobure. Mirė, nxirre e vramė me dorėn tėnde”. Dhe fėrkoi sytė, i mbylli pak, duke pritur, edhe me pikėllim, po edhe me pėrbuzje. Ajo kuptoi ē’kish dashur t’i thosh, nxori dorėn nga gjiri, kėputi njė kalli tė njomė dhe zuri tė shkoqė njė nga njė koqiskat qumėshtore. I shkoqte dhe i kafshonte me dhėmbė.
    -Mos u nxito, gjaknė do tė ta marrin tim vėllezėr. A mos kemi frikė se je kumandar i atyre kokėlakrave?
    Dhe vazhdoi:
    -Apo tė thotė mendja se ne e harruam gjaknė e gurit tė Pjetėrkalit?
    Sefedin Sefedini psherėtiu: ju kujtuan tė gjitha.
    -Atje – tha – ne Guri i Pjetėrkalit ėshtė vrarė edhe imi edhe yti. Unė...
    Rrinin tani ballė pėr ballė: ajo si e nusėruar, me duart grusht nėn gjinjė, ai si i dhėndėruar, me duart varur. Era u forcua e mė shumė, pėrkulte sa ment pėrthyente grynjat e derės sė gjonomadhėve e grynjat e asaj tė Gjatollinjve, pothuaj i bashkonte, i gėrshetonte. E si rrinin kėshtu papritur Sefedini bėri buzėn nė gaz, sepse tha me mendt e tija: “Pse s’ėshtė kėtu nėna e madhe, ta pyesja nė i pėlqen tė marr nuse tė bijėn e Nure Gjatolliut? Ajo desh tė mė martonte.” Cicėriu njė zog i vogėl nė grynjat, pastaj edhe njė tjetėr; ju pėrgjegjėn shumė zogj tė tjerė nga drizat, nga pemėt, nga qielli. Edhe Nurija e Nures, padashur, buri buzėn nė gas. Vetėm atėhere Sefedini vuri re se e bija e Nures kish gropėza nė tė dy faqet. Dhe sa lezet i kish kur vinte buzėn nė gaz! Nė atė ēast, nė qoftė se ajo do tė kishte nxjerrė koburen nga gjinjtė e do tė matej t’i binte, Sefedini nuk do tė kish lojtur nga vendi, po do ta kish pritur plumbin i gėzuar, do tė kish vdekur i gėzuar. Nga dora e saj, vetėm nga dora e saj! Sepse vdekja ėshtė e ėmbėl kur vjen nga dora e asaj qė ti e do mbi tė gjitha.
    Aty pėr aty, Sefedini u err pak e tha me zė tė dhimbsur:
    -Po tė jetė puna pėr tė shuar e pėr tė mbyllur derėn, mund tė shuhemi e ta mbyllim lehtė tė dy palėt. Marr njėqind burra, nga ata qė i kam nėn urdhėr, zbres poshtė, nė Shėmėrtinė tuaj, e nuk le gur mbi gur. I lag tė gjithė me gjak.
    Ngriti zėrin e shtoi me tingull tė pėrzėmėrt, tė butė (prapė zėri i Gjonomadhėve qė, siē thoshin tė gjithė, ishte bar pėr plagė):
    -Dėgjo, Nurije (dhe zėri ju drodh kur ja shqiptoi emrin). Unė s’dua tė shuhet as fisi im, as juaji. Dua tė rrojmė edhe ne, tė rroni edhe ju. Mjaft gjak u derdh mė kot kėtu ku jemi, ne Guri i Pjetėkalit, rreth e qark.
    Nurija ja ktheu:
    -A nuk ikėn tani, o djalė? Se ta dish, po ardhi selmani, tė vrt nė vend, ja, pėr kėtė bukė! – dhe hapi tė dy pėllėmbėt mbi halat e kallinjve tė njomė.
    -Mirė - tha Sefedini. – Meqė ti po mė pėrzė, unė do tė shkoj.
    Dhe bėri t’ja merrte nga kish ardhur.
    -Jo andje! – i thirri Nurija e trembur. – Mos shko andej! Nuk dua tė shkosh andej! Mos!
    Zėri i Nurijes dukej i trembur, i njomur me lot. Shtoi:
    -Merrja kėtej poshtė, nėpėr vragė - dhe i tregoi me dorė njė vragė nė anėn e kundėrt.
    Sefedini diē kuptoi, si nėpėr tym, ngriti pėllėmbėn e fėrkoi sytė, shikoi rrotull, gjer larg, vuri dorėn nė brez, i hodhi njė vėshtrim lamtumire e mirėnjohjeje Nurijes dhe ja mori andej, vragės qė i kish treguar ajo.

    A doni t’ju them tani, o kėndonjės, se ē’ndodhi mė tej?
    Dėgjoni,
    Tė nesėrmen, toga me kumandar Sefedinin nė krye u ngrys e s’u gdhi. Iku.
    “Kėshtu e ka kanuni i atyre qė shkojnė nė luftė” do tė thoni ju.
    Mirė, po a thotė kanuni i atyre qė shkojnė nė luftė tė rrėmbejnė ēupat e botės?
    Se kėshtu ndodhi andej, nė Shėmėrti: Sefedin Sefedin Gjonomadhi rrėmbeu tė bijėn e nure Gjatolliut. Jo, nuk e rrėmbeu, po u rrėmbyen. Ēupa desh e iku. Nuk e shtrėngoi njeri. E shtyu zjarri i zemrės. Ra nė dashuri pas armikut tė shtėpisė.
    Thoni se pėr kėtė tė pabėrė u ndez gjak i ri? Jo, nuk u ndez gjak i ri, po u shua edhe i vjetri.
    U mbush kėshtu fjala e atij burrit tė thinjur e tė ushtuar qė kish thėnė njėherė e njėkohė: “nJė thembėr ndezi zjarrė midis Gjonomadhėve dhe Gjatollinjve, njė thembėr do ta shuajė”
    Kjo fjalė s’doli e kotė: gjaku u mbyll pėrnjėherėsh, siē mbyllet plaga kur i ve njė bar tė mirė.
    Tani Sefedin Sefedin Gjonomadhi nga shėmėrtia e Sipėrme ka pesė djem. Kėta pesė djem kanė nė damarė edhe gjak Gjonomadh edhe gjak Gjatolliu. Nė s’i besoni fjalėt e mia, ngjiti lart nė Shėmėrti e do t’i shihni me sytė tuaj.
    Ē’ėshtė e drejta, nga kjo punė doli njė si ngatėrresė e vogėl: nė shtėpinė e Gjonomadhit u bėnė dy Nurije, vjehrra e nusja, po kjo s’ngra kandar, sepse nė Shėmėrti s’e kanė zakon t’u thonė nuseve e nėnave me emėr – nusja i thonė vjehrrės “nėnė” ose “zonjė” dhe vjehrra i thotė “bijė”, “Nuse”.
    Mbaroi rrėfimi?
    Mbaroi, po kam t’u them edhe nja dy fjalė kėndonjėsve. Kur dėgjoi se ē’kish ndodhur e se si ishin rrėmbyer ata tė dy, u ngrit mė kėmbė Dajlani i Kruabardhit, plak mbi tė qindėtat, qė kish parė kaq gjak tė derdhur nga tė dy palėt, e tha:
    -Gjysma e punės u bė vetė. Gjysmėn tjetėr duhet ta bėjmė ne, qė tė forcohet miqėsia e re.
    -Si? – i thanė.
    -O burrani t’ua mbushim mendjen tė dy palėve qė i biri i Nure gjatolliut tė marrė tė bijėn e Sefein Gjonomadhit. Tė motrėn e Sefedinit.
    Nuk mėnoi shumė e puna mori fund. Selmani i Nures mori nuse motrėn e Sefedinit dhe u bėnė pat e pat: njė dhanė, njė muar.
    Dhe rrojnė shėndoshė e mirė.
    Rrofsh edhe ti, o kėndonjės, qė pate durimin tė kėndosh deri nė fund rrėfimin tim.

Faqja 1 prej 3 123 FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Mitrush Kuteli - Dhimitėr Pasko
    Nga Brari nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 47
    Postimi i Fundit: 15-09-2015, 23:38
  2. Poem Kosovar - M. Kuteli
    Nga C++ nė forumin Ndihmoni njėri-tjetrin
    Pėrgjigje: 6
    Postimi i Fundit: 03-01-2010, 10:32
  3. Figura Te Shquara Shqiptare
    Nga The Dardha nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 42
    Postimi i Fundit: 25-12-2008, 18:25
  4. Petraq Kolevica
    Nga Brari nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 8
    Postimi i Fundit: 08-04-2003, 15:08

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •