Close
Faqja 2 prej 8 FillimFillim 1234 ... FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 21 deri 40 prej 142
  1. #21
    R[love]ution Maska e Hyllien
    Anėtarėsuar
    28-11-2003
    Vendndodhja
    Mobil Ave.
    Postime
    7,749
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Papal Relations



    Portrait of SkanderbegSkanderbeg's military successes evoked a good deal of interest and admiration of the Papal States, Venice and Naples, themselves threatened by the growing Ottoman power across the Adriatic. The Albanian warrior played his hand with a good deal of political and diplomatic skill in his dealings with the three Italian states. Hoping to strengthen and expand the last Christian bridgehead in the Balkans, they provided Skenderbeg with money, supplies and occasionally with troops. One of his most powerful and consistent supporters was Alfonso the Magnanimous, the Aragone king of Naples, who decided to take Skanderbeg under his protection as vassal in 1451, shortly after the latter had scored his second victory against Murad II. In addition to financial assistance, the King of Naples undertook to supply the Albanian leader with troops, military equipment as well as with sanctuary for himself and his family if such a need should arise. As an active defender of the Christian cause in the Balkans, Skanderbeg was also closely involved with the politics of four Popes, one of them being Pope Pius II, the Renaissance humanist, writer and diplomat.

    Profoundly shaken by the fall of Constantinople in 1453, Pius II tried to organize a new crusade against the Turks; consequently he did his best to come to Skanderbeg's aid, as two of his predecessors Pope Nicholas V and Pope Calixtus III, had done before him. This policy was continued by his successor, Pope Paul II. They gave him the title Athleta Christi.

    For a quarter of a century he and his country prevented Turks from invading Catholic Western Europe.


    Gjergj Kastriot's Legacy


    http://www.campusprogram.com/referen...kanderbeg.html


    PS: Nuk eshte pak te jesh i implikuar ne politiken e 4 Papave ne Rome. Ku jane trimat e Bizantit?
    "The true history of mankind will be written only when Albanians participate in it's writing." -ML

  2. #22
    R[love]ution Maska e Hyllien
    Anėtarėsuar
    28-11-2003
    Vendndodhja
    Mobil Ave.
    Postime
    7,749
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Alessio
    (Lissus, Alexiensis).

    Diocese in European Turkey, since 1886 suffragan of Scutari. It is one of the principal seaports of Albania, is favourably located near the mouth of the Drin, was founded by Dionysius of Syracuse, and was an important and beautiful city in the time of Diodorus Siculus. It is now known as Alise, Lesch, Eschenderari, or Mrtav. Like all the cities of Albania, it frequently changed masters in the Middle Ages until the Venetians took possession of it in 1386. It still belonged to them when Skanderbeg died, but shortly afterwards it fell into the hands of the Turks. In 1501 the inhabitants again returned to the Venetian domination, but in the year 1506 Sultan Bajazet obtained the restitution of the city, after it had been evacuated and deprived of its ramparts. To-day it is a poor straggling hamlet of about 2,000 people, on third of whom are Catholics. In it, however, the mountaineers hold a weekly bazaar where very large transactions take place. The Acrolissus or citadel is interesting for the well preserved Roman cisterns and medieval arches it still holds. The first known Bishop of Alessio is Valens, who attended the Council of Sardica in 340. It does not figure prominently in ecclesiastical history until the sixth century, when it is mentioned as a see in the correspondence of St. Gregory the Great (590-604). Since the end of the fourteenth century, when it came under Venetian rule, it has had again a series of Latin bishops.

    Alessio had formerly five churches. The cathedral was dedicated to St. Nicholas and once held the mortal remains of the patriot George Castriota, the immortal Skanderbeg, who died in 1467.
    Local tradition relates that when the Turks took the town they opened his grave and made amulets of his bones, believing that these would confer indomitable bravery on the wearer. Transformed into a mosque, the cathedral was abandoned by the Ottomans after three dervishes had successively committed suicide from one of its towers. Two other churches dedicated to St. George and to St. Sebastian still survive as mosques. The population is mostly Catholic (about 14,000), attended by fifteen secular priests. The present bishop, elected 24 May, 1870, is Monsignor Francis Malczyinski, an alumnus of the Propaganda. He resides at Calmeti, a little distance from Alessio.

    At the summit of a group of rocky hills, on the west bank of the Drin, facing the town, are the church and convent of St. Anthony of Padua under the care of the Franciscan friars, a last remnant of the thirty convents they once possessed in Albania. The site is said to have been chosen by the saint himself, and is greatly venerated, especially by the mountaineers of Scutari who make an annual pilgrimage to it on 13 June, and exhibit on that occasion a very striking piety. The Mussulmans themselves respect the church and confide their treasures to the friars whenever they have reason to fear the rapacity of their pashas.

    Within the diocesan limits of Alessio is the quasi-episcopal abbey (abbatia nullius) of St. Alexander Orosci or Orochi, the mountain stronghold of the small but brave body of the Catholic Mirdites of Albania. Since 1888 it enjoys an independent jurisdiction over this faithful and warlike people which in 1894 obtained from the Porte, through the good offices of Leo XIII, a civil jurisdiction for its abbot, and thereby freed itself from the irksome protectorate of Austria. The abbot had jurisdiction over about 18,000 Catholics, with 16 churches, 13 chapels, 11 secular priests, and 2 Franciscans. The present abbot, elected in 1888, is Monsignor Primo Dochi, an alumnus of the Propaganda.
    "The true history of mankind will be written only when Albanians participate in it's writing." -ML

  3. #23
    R[love]ution Maska e Hyllien
    Anėtarėsuar
    28-11-2003
    Vendndodhja
    Mobil Ave.
    Postime
    7,749
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Stepinac's Address to Pius XII
    The following excerpt is from the aide-mémoire dated May 18, 1943 written by Archbishop Alojzije Stepinac and delivered personally to Pope Pius XII at their meeting the same month. At his trial, Stepinac denied authorship of the document (though even his diary, on the eve of war, contains similar laments on the Schism being among the "greatest evils" in Europe), stating that it didn't bear his signature. Viktor Novak notes that the state prosecutor "was able... to prove that he is lying when he denies that the document belongs to him as its author, only because it doesn't have Stepinac's signature. The signature existed on the original delivered to the Pope, and the copy was sent from Rome to the ministry of foreign affairs by Pavelic's ambassador in Vatican, prince Erwin Lobkowicz." (Novak, Magnum Crimen, p 789)


    The Eastern Schism is penetrating the Catholic ranks and threatens to accomplish its dark goals. The victory of the Great Serbian idea would mean the destruction of Catholicism in the Northwestern Balkans, in the state of Croatia. The mentioned documents do not leave us in any doubt. Moreover, there is no question that such a fatal event would have significant consequences far beyond the borders of Croatia. The waves of Orthodoxy and offensive Byzantinism would strike at the borders of Italy, while until now they had been breaking against the Croatian Front Wall [Antemurale Christiantitis].
    Moreover, because of the work of Croatian clerics, especially Franciscans, the foundations were lain for the renewal of Catholicism in Bulgaria by converting many Paulicians, and the remnants of believers in Skanderbeg's Albania have been saved, and in the event of the destruction of the sole Catholic nation in the eternally restless, Orthodox and Islamic Balkans, many other scattered groups would be affected.
    Holy Father, today the eyes of the whole of humanity, bleeding from thousand wounds, are directed toward you as the one who by the elevated meaning of your name brought miserable humankind what they require - heavenly peace. By bringing peace to the world, Holy Father, think of the Croatian people who were always faithful to Christ and to you. The young Croatian state was created in more horrible and difficult circumstances than any other state in the last several centuries. By desperately fighting for its existence, Croatia is showing at every turn that it wishes to remain faithful to its Catholic traditions and to ensure a better and more clear perspective for the Catholic Church in this part of the world. On the other hand, with the loss or ominous curtailments - thousands of the best Croatian believers and priests would gladly and voluntarily sacrifice their lives to prevent this horrible possibility - not only about 240,000 converts from the Serbian Orthodox faith would be destroyed here, but also the entire Catholic population of these areas together with their churches and convents. In the natural order of things, unless God performs a great miracle, the progress of Catholicism is closely tied with the progress of the Croatian state. The survival of Catholicism depends upon the survival of this state. The salvation of Catholicism is at the same time the salvation of Croatia. Holy Father, we deeply believe in God's mercy and in God's righteousness, and you are their chosen instrument. I recommend to your paternal care and to our prayers our Independent State of Croatia, believing that this is also the best means to recommend the holy faith in my homeland and in the Balkans.

    In the Holy Heart of Jesus always your most loyal archbishop and metropolitan of Zagreb.



    :: filing information ::
    Title: Stepinac's Address to Pius XII
    Source: Trial of Lisak, Stepinac, Salic and co, Zagreb, 1946. Quoted in Novak, Viktor. Magnum Crimen, pp. 788-789. (First Edition, Zagreb). Translated by Sinisa Djuric.
    Date: May 18, 1943


    PS: Mos harro se ne Kroaci ka mbi 400 vellime e dokumenta per Skenderbeun.
    "The true history of mankind will be written only when Albanians participate in it's writing." -ML

  4. #24
    R[love]ution Maska e Hyllien
    Anėtarėsuar
    28-11-2003
    Vendndodhja
    Mobil Ave.
    Postime
    7,749
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    ALBANIA: SAFEGUARD RESPECT, DIALOGUE AND COLLABORATION


    VATICAN CITY, MAY 10, 2002 (VIS) - This morning, the Holy Father received
    the Letters of Credence of Zef Bushati, the new ambassador from the
    Republic of Albania, and assured him of his constant prayers that Albania
    "may continue faithfully down the road of prosperity and peace, forever
    safeguarding mutual respect, dialogue and collaboration between all its
    inhabitants."


    John Paul II affirmed that in order to resolve their current problems,
    the people of Albania can call on "their well-known characteristics of
    courage and strength," whose champions were the national hero, George
    Castriota Skanderbeg, and Mother Teresa of Calcutta, "daughter of the
    Albanian people, who rendered honor and glory to her nation and the
    Catholic Church."


    "As part of the European cultural, historical and geographical framework,
    Albania justly aspires to build a constructive dialogue with the other
    peoples of the continent; it wishes to contribute actively to building the
    common 'European home.' ... The Albanian people want to find their role in
    a broader international context, opening up to whole world. However, the
    first condition - and at the same time consequence - of this legitimate
    ambition is the need for greater internal cohesion and stability, which
    will give Albania more credibility before the gathering of nations."


    The Holy Father concluded by recalling that one proof of the good
    relations between Albania and the Holy See is the recent collaboration
    agreement signed between them "with the aim of regularizing their
    relations; an agreement that is now awaiting ratification by parliament as
    you, Mr. Ambassador, recalled."
    CD/.../CREDENCE/ALBANIA VIS 20020510 (260)


    Ja dhe Papa qe flet per Skenderbeun. Ndonje nga Kisha Lindore qe e permend (pervec ndryshimit te mbiemrit nga Kastriot ne Kastriotis ose Kastriotic) ?
    "The true history of mankind will be written only when Albanians participate in it's writing." -ML

  5. Anetarėt mė poshtė kanė falenderuar Hyllien pėr postimin:

    yllbardh (02-12-2013)

  6. #25
    R[love]ution Maska e Hyllien
    Anėtarėsuar
    28-11-2003
    Vendndodhja
    Mobil Ave.
    Postime
    7,749
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    --------------------------------------------------------------------------------
    Chapter I - Gesta Per Francos, 1270-1314
    --------------------------------------------------------------------------------


    Part I. Bl. Gregory X And The General Council Of Lyons, 1270-1276

    The death of St. Louis IX of France -- it closes an epoch in Church History -- Eastern politics and scheme for a Council, 1261-1274 -- the legislative work of the Council.

    Part II. The Shadow Of Anjou, 1276-1285

    Nicholas III -- Anjou checked -- Martin IV -- Anjou supreme -- Breach with the Eastern Church -- Mediterranean alliance against Anjou -- the Sicilian Vespers -- military disaster to pope's allies.

    Part III. France And The Sicilian War, 1285-1294

    Honorius IV and reaction against Anjou -- reaction against papal use of temporal arms -- the Franciscan "Spirituals" -- Olivi -- the first Franciscan pope -- Philip the Fair, the new French "Legists" and the Roman Law's conception of sovereignty -- Philip the Fair's fight with Nicholas IV -- final loss of the Holy Land -- the long papal interregnum -- Celestine V.

    Part IV. Boniface VIII, 1294-1303

    The existing problems and hostilities -- the question of unauthorised taxation of Church revenues -- the bull Clericis Laicos -- followed by official anti-papal propaganda in France -- the Colonna conspiracy -- the pope's surrender to Philip the Fair -- the Sext -- the Franciscan "Spirituals" once again -- the pope reacts, on the question of jurisdiction -- Philip the Fair organises France against the pope -- Unam Sanctam -- the attempted arrest of Boniface at Anagni.

    Part V. Philip The Fair's Last Victory, 1303-1314

    The new approach of Benedict XI -- his sudden death -- the long conclave at Perugia -- Clement V -- Philip the Fair raises the related difficulties of the Knights Templars and of Boniface VlIl's legitimacy -- the trial of the Templars -- and of Boniface VIII -- General Council of Vienne -- the new, papal nepotism and the French monopoly of the Sacred College.


    --------------------------------------------------------------------------------
    Chapter II - "The Avignon Captivity", 1314-1362
    --------------------------------------------------------------------------------


    Part I. Crisis In The World Of Thought

    i. The Problem of Church and State: the permanent legacy of the reign of Philip the Fair -- in what sense is the pope Lord of the World? -- the view of the thirteenth-century canonists -- Innocent IV -- Hostiensis -- Unam Sanctam -- influence of St Thomas's theory about Scripture as an argument -- the polemists of 1294-1303 -- Giles of Rome -- James of Viterbo -- the royal jurists -- John of Paris -- anonymous writings -- Dante -- modern views.
    ii. The Problem of Faith and Reason: the synthesis of St. Thomes not universally accepted -- ultimate significance of this -- what St. Thomas achieved -- the Oxford Franciscan school of philosophy -- Roger Bacon -- John Duns Scotus -- his theory of knowledge -- role in his thought of the idea of God's infinity -- and of the Divine Will -- influence of his theology on later spirituality -- William of Ockham -- in reaction against Scotus, but radical critic of Thomist synthesis -- his Nominalism dissolves the reality of philosophy -- theory of God's omnipotence and will -- a root of Lutheranism -- the Avignon judgment on Ockham -- his thought colours the Catholic mind until the Reformation -- despite condemnations it captures the university world, as the via moderna -- stagnation of the older schools of thought.


    Part II. The Troubled Times Of John XXII

    i. The Friars Minor: Holy See vacant two years (1314-1316) -- character of John XXII -- the Franciscan controversies about the meaning of the rule, 1226-1314 -- John XXII suppresses the "Spirituals" -- remodels the order -- by deciding (against the order) that it must, in practice, follow ordinary religious poverty -- and by declaring heretical its theory that Our Lord had no rights of ownership -- revolt of the Minister-General and Ockham -- their flight to Lewis of Bavaria.
    ii. The last War with the Empire, 1314-1356: The last of these great struggles -- its character and significant ending -- John XXII and the double imperial election of 1314 -- his refusal to recognise the right of the victorious Lewis of Bavaria -- Lewis, excomnunicated, invades Italy -- the Defensor Pacis -- Lewis "deposes" John for heresy -- names a Franciscan anti-pope -- Lewis's victory peters out -- The peace policy of Benedict XII -- effect of this war on Catholicism in Germany -- Clement VI supports claim of Charles of Luxemburg to the empire -- Charles elected -- by the Golden Bull he terminates papacy's intervention in imperial elections -- Innocent VI tacitly accepts the fait accompli.

    iii. Marsiglio of Padua: importance of his work -- his life -- varied sources of his ideas -- his aim the destruction of Catholicism as a social power -- examination of his theories -- on the State -- on the Church and its relation to the State -- glorification of State as "totalitarian" -- the condemnations of Marsiglio -- which his theories survive -- their later wide influence -- feeble Catholic replies to them.

    iv. The End of John XXII: the pope's novel theory about the state of souls immediately after death -- he is attacked as a heretic by the rebel Franciscans -- defended by Jacques Fournier -- who, however, corrects his error -- John's deathbed explanation and submission -- Benedict XII defines the doctrine.


    Part III. The Avignon Regime

    i. The centralised administration: new stability of the curia -- the age of the Canon Law -- the chief papal offices -- and tribunals -- the Canon Law -- role of the papal treasury -- the taxes levied on the universal church -- system of collectors -- the amount of the revenue -- the ever-recurring financial crises -- the final quasi-bankruptcy -- where the money went -- the discontent the system caused -- English opposition -- the anti-papal laws of Edward III and Richard II -- their permanent significance -- resistance in Germany -- original motive of system of papal provisions -- the abuses which in the end were inseparable from it -- the "state-of-the-church" problem now chronic -- where the papal reformers failed.
    ii. The Popes, 1334-1362: Benedict XII -- reforms in the papal court -- and curial offices -- of the Cistercians -- Benedictines -- Lustin Canons -- Friars Minor -- Dominicans -- Clement VI -- worldliness returns -- the Black Death -- Innocent Vl -- the first conclave "capitulation" -- new attempts at reform of the curia -- Avignon at the mercy of the Free Companies.



    --------------------------------------------------------------------------------
    Chapter III - The Return Of St. Peter To Rome, 1362-1420
    --------------------------------------------------------------------------------


    Part I. Infelix Italia, 1305-1367

    The problem how to maintain papal independence -- Disastrous wars of Clement V against Venice -- of John XXII against the Visconti -- of Clement VI against Florence -- Gil Albornoz, conqueror and statesman.

    Part II. The Popes Leave Avignon, 1362-1367

    Character of Bl. Urban V -- despite general opposition in the curia he returns to Rome -- his death at Avignon -- Gregorv XI -- influence of St. Bridget of Sweden on him -- and of St. Catherine of Siena -- the pope's worldliness and nepotism -- the great revolt of the Papal States -- war against Florence -- Gregory XI returns to Rome -- his death.

    Part III. Christian Life, Mystics, Thinkers

    The Saints, 1270-1378 -- the vie devote among the laity under the influence of the Friars -- the literature produced for it -- the Devotio Moderna -- its one weakness -- in reaction against the "speculative" Dominican mysticism, Eckhart, Tauler, Suso -- the Devotio Moderna and learning -- the Via Moderna in philosophy and theology -- Nicholas of Autrecourt -- Peter d'Ailly -- Gerson -- the new non-Aristotelian Physics -- Nicholas d'Oresme -- the new German universities.

    Part IV. The Schism Of The West, 1378-1409

    i. The Two Conclaves of 1378: election of Urban Vl -- discontent of cardinals with the new pope -- they leave Rome -- and elect Clement VII at Fondi -- war between the rivals -- Clement VII, defeated, retires to Avignon.
    ii. Discord in each "Obedience", 1379-1394: St. Catherine and the "Clementines" -- her death -- Urban instals new King of Naples -- Clement also -- French invasion of Naples -- it is defeated -- Strife between Urban and his new cardinals -- five cardinals "disappear" -- Urban VI a wanderer -- his death -- the French scheme to control Italy through Clement VII -- role and spirit of the University of Paris -- renewed French invasion of Naples -- the French demand for a second principality in Italy -- Clement refuses -- new initiative from University of Paris -- its suggestion of neutrality -- Clement's resistance -- death.

    iii. Benedict Xlll's Quarrels with the French, 1394-1403: character of Benedict XIII -- beginnings of a schism within the schism -- Benedict's stand for the tradition that pope has no superior but God -- his obstinacy and duplicity -- the French crown and the University of Paris combine to check him -- National Council of Paris, 1398 -- decision to "withdraw" obedience from Benedict -- character of the majority -- the regime of a Church without the pope, 1398-1403 -- Benedict's cardinals besiege him at Avigon -- he becomes the French king's prisoner, 1398 -- his escape 1403 -- the French again acknowledge him as pope.

    iv. The Roman Popes, 1389-1406: Difficulties of Boniface IX with the Emperor Wenzel -- and with Rupert, his rival -- war in Germany and Italy -- Boniface compelled to recognise Rupert unconditionally -- financial plight of Boniface -- simony one way out -- gross money scandals in granting Indulgences -- mission of Benedict XIII to Boniface -- Boniface's sudden death -- Intrigues of Benedict to discredit the new Roman pope Innocent VII -- they are exposed, and cost Benedict his hold on France -- National Council of Paris, 1406 -- election at Rome of Gregory XII pledged to end schism by abdication.

    v. Benedict Xlll and Gregory Xll, 1406-1409: Benedict's shifty acceptance of Gregory's plan -- Gregory changes his mind -- the negotiations about where they shall meet -- Gregory's intrigues with Naples -- he plans to create more cardinals -- his old cardinals revolt -- and escape to Pisa -- meeting with Benediet's cardinals -- France finally abandons Benedict -- who calls a General Council -- union of the cardinals of both the rivals -- they summon a General Council -- so does Gregory -- Benedict's council at Perpignan -- Gregory deserted almost by all.


    Part V. The Church Under The Councils, 1409-1418

    i. Pisa: German protest against the Council -- Failure of Gregory XII's negotiations -- trial and deposition of Gregory, and of Benedict XIII -- election of Alexander V -- Gregory XII's Council at Cividale -- his flight to Gaeta -- Alexander's armies take Rome -- his death -- election of John XXIII -- Naples acknowledges him -- John's Roman Council of 1412-1413 -- the Reform party active -- John XXIII, driven from Rome, appeals to the Emperor -- who forces him to summon the Council of Constance.
    ii. Constance: enduring importance of this council -- three main tasks before it -- the procedure adopted of voting by "nations" -- John XXIII pledges himself to abdicate -- but then absconds -- the revolutionary anti-papal decrees which follow upon this -- John captured -- his trial and deposition -- Gregory XII re-convokes the Council, and abdicates to it as convoked by himself -- negotiations with Benedict XIII for his abdication -- he refuses -- the Spaniards abandon his cause -- the Council divided on how to elect the new pope and on reform measures -- general deadlock -- the English solve the crisis -- election of Martin V -- the reforms enacted -- the concordats of the Council.



    --------------------------------------------------------------------------------
    Chapter IV - Fifty Critical Years, 1420-1471
    --------------------------------------------------------------------------------


    Part I. The Menace Of Heresy And Schism, 1420-1449

    The restored papacy handicapped -- the debacle in Bohemia -- Wyclif's career and significance -- John Hus -- the Czech revolt and the crusade of Martin V -- the poisonous legacy of Constance -- Martin V's action against it -- Council of Pavia-Siena -- Martin V as a reformer -- Eugene IV elected pope -- Council of Basel opens -- its first misunderstanding with the pope -- its negotiations with the Hussites -- the council's struggle to dominate the papacy -- its reform decrees -- the deadlock -- Eugene IV negotiates with the Greeks for reunion -- transfers the council to Ferrara -- a minority resists -- and "suspends" the pope -- it gains support in France and Germany -- the Pragmatic Sanction of Bourges -- the pope "deposed" at Basel and "Felix V" elected -- the Catholic princes use the new schism to bully the pope -- the submission of Germany to Eugene IV -- the schism ends under Nicholas V -- the mission of Nicholas of Cusa to Germany.

    Part II. The Return Of Islam, 1291-1481

    The anarchy in the East after the last crusades had failed -- the new Ottoman power -- the lack of unity among the Christians -- efforts of the popes to unite the West -- it remains disinterested -- Eugene IV's great scheme -- the re-union council of Ferrara-Florence -- its definition that the papal primacy is divinely instituted -- re-union of the lesser churches of the East -- the last stages of the Ottoman conquest -- fall of Constantinople -- the Catholic heroes Hunyadi and St. John Capistran, Skanderbeg -- the last crusading popes Calixtus III and Pius II -- their failure -- the Turks in Italy.
    Part III. The Return Of The Ancient World

    Early days of the literary revival -- it coincides with a time of philosophical decadence -- the Avignon popes its earliest patrons -- their library -- Petrarch -- the humanists of the papal curia -- their role in the Renaissance -- their effect on the tone of the papal court -- the popes as patrons of the arts -- Nicholas V's great reign -- paganism reviving -- the new philosophical studies -- Plato -- Aristotle -- damaging to prestige of theology -- the new cult of Nature -- the attack on Christian asceticism -- the dissolution of morality -- Humanists as political conspirators.
    "The true history of mankind will be written only when Albanians participate in it's writing." -ML

  7. #26
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Disa tė vėrteta mbi vdekjen e Skėderbeut

    Nga Dr. Aurel Plasari


    Simbas historianėve tė tij klasikė, nė Lezhė Skėnderbeu ra i sėmurė dhe vdiq mė 17 janar 1468. Datėn e ka dhėnė Barleti, duke dhėnė gabim vitin (1466), me shkakun e cituar sipėr: “... e zunė njė palė ethe tė rėnda” . Franku e pėrshkruan po simbas Barletit: “Por u sėmur prej ethesh shumė tė forta”, edhe ky me vitin gabim . Muzaka nuk e thotė shkakun e vdekjes, por jep edhe ai vitin gabim: 1466 . Edhe Tivarasi/Biemmi: “... e zunė njė palė ethe tė forta, qė e detyruan tė zinte shtratin dhe tė ndryshonte zbatimin e planit tė tij”, edhe ky me vitin gabim . Si shihet, si Franku edhe Muzaka, Biemmi dhe mbas tyre shumė tė tjerė janė varur po te Barleti; nga ana tjetėr, shkaku i vdekjes i dhėnė nga Barleti dhe rimarrė nga shumė ndjekės pėrkon me “variantin zyrtar” venedikas pėr kėtė vdekje. Ky variant nxirret prej njė mesazhi tė Ghirardo de Collis-it pėr Dukėn e tij mė 12 shkurt 1468: “Skėnderbeu kaloi nga kjo jetė; kishte ethet dhe, meqė disa turq teptisėn nė vend, deshi t’i hipte kalit dhe vdiq brenda tri ditėsh” . Tė mbahet parasysh se Ghirardo de Collis-i ishte ambasador i Dukės sė Milanos pikėrisht nė Venedik, pra me kėtė njoftim ai nuk bėnte veēse pėrsėriste “variantin zyrtar” tė Republikės. Kėtė variant ka adoptuar edhe historigrafia zyrtare shqiptare, pa marrė parasysh qė ai nuk ėshtė i vetmi variant i dhėnė prej bashkėkohėsve pėr vdekjen e Skėnderbeut.

    Pikėsėpari duhet vėnė re se qysh gjatė kohės sė vizitės sė tij tė fundit nė Romė shėnohej qė Skėnderbeu ishtė sėmurur “aty”. Dhe nuk bėhej fjalė pėr “ethe”, pėrderisa ambasadorėt e Dukės sė Milanos nė oborrin papnor Lorenzo da Pesaro dhe Agostino de’ Rossi informonin me saktėsi : “... u sėmur kėtu nga punceura” . Ky variant i dytė i sėmundjes njoftohej mė 19 shkurt 1467, ndėrkohė qė Skėnderbeu ishte larguar nga Roma mė 14 shkurt. Disa ditė mbas “variantit zyrtar” venedikas, qė nxirret nga informacioni i De Collis-it i 12 shkurtit , Markezi i Mantuas njoftohej prej ambasadorit tė tij Giovanni Francesco de Maffei nė Raguzė pėr njė tjetėr variant (i treti) vdekjeje: “PS. Skėnderbeu vdiq nė betejė me njė shigjetė” . Njė variant i katėrt i vdekjes/sėmundjes gjendet te Gaspare Veronese, simbas tė cilit Skėnderbeu ka vdekur nga “curis et angustia cordis” . Njė variant tė pestė tė vdekjes/sėmundjes sė tij e jep Platyna, pėr tė cilin Skėndebeu ka vdekur nga “taedio et senio confectus” . Varianti i gjashtė mund tė nxirret prej njė kalese posaēėrisht tė rėndėsishme tė Volaterrano-s nė Komentarėt e tij: “Si erdhi nė Romė, [Skėnderbeu] u kthye nė atdhe ku thuhet se mbas pak kohe vdiq i helmuar” .

    Si shihet, variantet e vdekjes/sėmundjes sė Skėnderbeut janė mė shumė se njė dhe ato do tė duhen numėruar pa parapėlqime pėr ndonjė “variant zyrtar”. Madje, nėse duhet privilegjuar ndonjėri ndėr kėto variante, i bie tė jetė ky i Volaterrano-s, bashkėkohės i Skėnderbeut, qė flet pėr njė “helmim” tė lidhur me vizitėn e heroit nė Romė, ēfarė do tė pėrkonte, nga ana tjetėr, edhe me variantin e sėmundjes sė Skėnderbeut nė Romė (“u sėmur kėtu nga punceura”), njoftuar nga relacioni i ambasadorėve milanezė nė oborrin papnor. Pavarėsisht privilegjimit ose jo tė ndonjė varianti, bėhet fjalė pėr njė vdekje tė mbėshtjellė me mjegull paqartėsie, dyshimi, sidomos nėse kujtohen kontingjencat specifike tė Arbėrisė nė fund tė vitit 1467 dhe fillim tė atij 1468: gati i vetėm pėrballė fuqisė mė tė madhe tė kohės. Tė vihet re edhe se, fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut, me njė mesazh tė 16 marsit Ghirardo de Collis-i njoftonte Dukėn e tij se Republika kishte bėrė tanimė me osmanėt njė paqe “pėr tre vjet”, qė venedikasit e mbanin tė fshehtė, dhe kėtė tė dhėnė e kishte prej vetė Francisco Capello-s .

    Pyetja shtrohet: A mos ishte Skėnderbeu njė pengesė pėr kėtė “paqe tė fshetė” apo, nė pėrgjithėsi, pėr traktativat e Republikės sė Venedikut, tė Mbretėrisė sė Napolit, asaj tė Hungarisė dhė Qytetit tė Raguzės pėr paqe me osmanėt? Apo, pėrkundrazi, ai prirej vetė ndaj njė paqeje tė tillė, sikurse dyshohej nė informacionin e 30 korrikut tė De Collis-it (“Sulltani [...] ishte marrė vesh dhe kishte bėrė traktat me Skėnderbeun nėpėrmjet mbretit Ferrante pėr t’ia dhėnė Krujėn Turkut” etj. ) duke braktisur kėshtu aleatėt e tij? Ky variant i dytė ka pak gjasė, nėse kujtohen traktativat e fshehta tė Republikės pėr paqe me osmanėt se paku prej verės 1467. Apo ishte kjo, gjithsesi, njė gjendje e mirėfilltė impasi, e cila e bėnte Skėnderbeun “njeri tė tepėrt” nė skenėn politike, prej sė cilės do ta nxirrte pikėrisht kjo vdekje qė ngjan e e thirrur enkas pėr kėtė rast?

    Ndėrsa lajmi pėr vdekjen e Skėnderbeut mbėrrinte nė Venedik mė 12 shkurt, tė nesėrmen Senati mblidhej nė “kėshill tė fshehtė” nė tė cilin, si njoftohej vdekja e tij (“ka vdekur i ndjeri i madhėrueshėm Skėnderbe”,“Sicut per litteras vicerectoris nostri Dyrachi intelligitur, mortuus est magnificus quondam Scandarbegus ... ” ), merreshin masa tė ngushtme sa i pėrkiste Arbėrisė. Barleti, nė tė vėrtetė “qytetar venedikas”, nė Historinė e tij tė shkruar pikėrisht “nėn Republikėn”, tregon se Skėnderbeu nė shtratin e vdekjes thirri pranė tė birin dhe e porositur atė “tė mbėshtetej” te Venediku, “nėn drejtimin dhe mbrojtjen e tė cilit po e lė skeptrin e mbretėrisė sate stėrgjyshėrore” . “Pėr besnikėrinė dhe kujdesin e tyre [venedikasve] mos ki asnjė dyshim, - i thėnkėsh ai tė birit simbas Barletit, - sepse ndėr sundimtarėt e tjerė tė krishterė, tė mos i vijė kujt rėndė ta them, venedikasit janė tė vetmit qė s’ua kalon njeri nga rėndėsia, urtėsia dhe madhėria e veprave qė duhen respektuar sidomos dhe dashur para sė gjithash pėr besnikėrinė dhe mirėsinė e tyre, ku ata shquajnė si askush tjetėr” . Mandej do fjali, gjithnjė nė shtratin e vdekjes, me stil edhe mė tė ngritur: “Ata [venedikast] kanė qenė pėr mua gjithmonė shokė dhe aleatė tė lidhur me besė dhe nė vend prindėrish tė dashur. Kėta pra, o bir, pikėrisht kėta po t’i lė unė ty pėr prindėr, pėr prijės, pėr kujdestarė” . Padyshim qė ėshtė krykėput njė ligjėrim ideologjik i Barletit. Qė, tė paraqitura kėshtu, marrėdhėniet e Skėnderbeut me Republikėn e Shėn Markut nuk pėrkojnė aspak me tė vėrtetėn historike, do ta vėrtetonin edhe vetėm dy episodet e regjistruara prej vetė dokumenteve venedikase tė vitit 1448, kur Senati i republikės nė “kėshill tė fshehtė” kishte pranuar ofertėn e njė “shtetasi besnik” tė saj pėr tė vrarė Skėnderbeun, duke premtuar t’i lidhte atij pensionin pėrkatės pėr kėtė vrasje , apo kur me mė 27 qershor Republika kishte udhėzuar Kontin e Shkodrės tė ndėrhynte pranė sulltanit pėr tė hequr qafe “rebelin shqiptar”, duke i kėrkuar sulltanit qė Skėnderbeu “tė zhduket jo vetėm nga Shqipėria, por edhe nga faqja e dheut” .

    Masat e ngutshme tė regjistruara nė formė vendimesh nė relacionin e mbledhjes nė “kėshill tė fshehtė” tė Senatit venedikas mė 13 shkurt kishin tė bėnin me shtėnien nėn kontroll tė zotėrimeve tė Skėnderbeut. Pikėsėpari jepej porosi qė arkipeshkvi i Durrėsit, i cili cilėsohej si “person shumė i kujdesshėm” dhe “besnik e i devotshėm” ndaj Republikės, dhe qė me siguri ėshtė Pal Engjėlli, tė ngarkohej pėr tė kontaktuar me tė venė dhe tė birin e Skėnderbeut, me sa nėnkuptohet pėr t’i bindur ata t’i kalonin zotėrimet e tyre nėn Venedikun. Pėr kėtė detyrė arkipeshkvi nė fjalė do tė shpėrblehej me njė shumė rreth 220 dukatesh . Mandej i jepej urdhėr proveditorit tė sapoemėruar, Francisco Capello-s, ta shpejtonte sa tė mundej lundrimin e tij pėr Arbėri dhe, me ndihmėn e arkipeshkvit tė sipėrpėrmendur, tė merrte prej sė vesė dhe tė birit tė Skėnderbeut Krujėn. Vendimi thotė shtjellimisht: “... t’i jepet porosi atij proveditori qė, si tė takohet me zotin arkipeshkėv tė sipėrshkruar, tė marrė vėsh nėse ėshtė rrezik qė ato vende dhe ata banorė tė mos i mbeten besnikė tė birit tė tė ndjerit zot tė sipėrshkruar [Skėnderbeut] dhe kėshtu tė bien nė duart e Turkut, dhe atėherė nėse ėshtė mė mirė qė tė mbrohen nėn emrin e zotėrimit tonė, edhe, nė rastin e njė rreziku tė tillė, nė ėshtė e mundur tė merret vesh me gruan dhe me tė birin e atij tė ndjeri, duke i siguruar kėta se, si tė qetėsohen punėt, zotėrimi ynė do t’ua kthejė tė gjitha vendet e tyre, por tani pėr tani, qė punėt e tyre tė mbarėshtohen mė mirė, tė pranojnė qė ato vende tė mbahen e tė qeverisen nėn emėr tė zotėrimit tonė” . Pėr masa tė posaēme nė Arbėri, po lidhur me kėtė porosi, urdhėroheshin edhe Komandanti i Pėrgjithshėm i Detit i Republikės, si dhe proveditoori i Shkodrės Giovanni Matheo Contareno etj. Ky relacion vendimesh i mbledhjes nė “kėshill tė fshehtė” tė Senatit tė Republikės mė 13 shkurt, pra tė nesėrmen e njoftimit pėr vdekjen e Skėnderbeut, ka rėndėsi pėr tė konfirmuar se nuk rezulton e vėrtetė ajo ēfarė ka treguar Barleti, pėr tė cilin tė mos harrohet qė ishte nėnshtetės i Republikės sė Venedikut , Dhimitėr Franku gjithshtu nėnshtetės i Republikės dhe, mbas tyre, e kanė pėrsėritur njė varg i gjatė historishkruesish: qė Skėnderbeu ia paskėsh lėnė zotėrimet e tij Venedikut .

    Nga ana tjetėr, realiteti i fakteve tė zhvilluara fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut dėshmon se marrėdhėniet e tij me Republikėn e Shėn Markut nuk patėn qenė aspak tė atilla, sė paku nė rrethanat e vdekjes sė heroit, si kanė ngulmuar t’i pėrshkruajnė Barleti dhe ndjekėsit e tij. E veja dhe i biri, a thua “pa u a vėnė veshin” porosive tė Skėnderbeut nė shtratin e vdekjes, e kėrkuan strehimin dhe e siguruan atė jo nė Venedik, por nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, me sa duket edhe pavarėsisht ndėrhyrjeve tė Pal Engjėllit, pėr tė cilin Franku thotė se u bė tutor i tė birit tė Skėnderbeut dhe u kujdes pėr mbarėvajtjen e vendit . (Tė vihet re qė edhe njė pjesė e mirė e komandantėve tė tij mė tė afėrt, Pjetėr Manueli, Zaharia Gropa, Pal Maneshi etj., po nė Mbretėrinė e Napolit kėrkuan dhe morėn strehim .) Mė 24 shkurt mbreti Ferrante i shkruante sė vesė sė Skėnderbeut: “E Shumėpėrndritura Zonjė si mėmė fort e dashur. Jo pa hidhėrim shumė tė madh kemi marrė vesh se i Shumėpėrndrituri Skėnderbe, burri i juaj fort i dashur, dhe pėr ne si babė, ka vdekur ashtu si ka qenė pėlqim i Zotit tonė Perėndi. Pėr kėtė vdekje na ka ardhur jo mė pak keq se pėr vdekjen e tė nderuarit atit tonė mbret Alfons qė la kujtim tė pavdekshėm, dhe aq mė shumė na erdhi keq kur prej ambasadorit tuaj u vėrtetuam pėr vdekjen e thėnė, edhe prandaj po dėrgojmė te ju fisnikun Jeronim de Carvineo, i familjes sonė, i cili do t’ju parashtrojė disa gjėra qė ia kemi porositur ne, edhe pėr kėtė arsye ju lutemi t’i besoni atij plotėsisht pėr sa nga ana jonė do t’ju parashtrojė, si tė ishte prej vetė nesh” . Ndėrsa nė letrėn me tė cilėn i ngarkonte detyrėn tė sipėrpėrmendurit, mbreti Ferrante i shkruante, mes tė tjerash: “Prandaj ju, i thėni Jeronim, prej kontinentit do tė veni para pranisė sė gruas dhe birit tė tė ndjerit Skėnderbe tė thėnė, dhe mbas pėrshendetjesh pa fund dhe tė detyrueshme nga ana jonė, do t’i ngushėlloni duke u shpjeguar se sa na hidhėroi neve vdekja e thėnė, tė cilėn duam ta durojmė duke menduar se nuk mund tė vihet nė vend me asnjė mjet. Gjithashtu, mbasi i dėrguari i tyre i posaēėm na ka njoftuar se ata do tė donin tė vinin nė kėtė mbretėrinė tonė duke na lutur t’u siguronim ndonjė anije pėr tė mund tė kaluar, prandaj nga ana jonė do t’u parashtroni se ardhja e tyre do tė na kėnaqė shumė, edhe prej nesh do tė kenė ato pėrkėdheli e nderime sikurse djali ia ka pėr detyrė mėmės dhe babai tė birit, edhe jo vetėm do t’u lėmė atė ēfarė u kemi dhuruar, porse nė qoftė nevoja do t’u dhurojmė edhe tė tjera pasuri tonat” .

    Prej mesazheve dhe, pėrkatėsisht, veprimeve tė mėsipėrme nxirren disa pėrfundime me mjaft rėndėsi pėr vdekjen e Skėnderbeut. Sė pari, qė vetė e veja dhe i biri, me anė tė njė “ambasadori” ose “tė dėrguari tė posaēėm” tė tyre, kėrkuan strehim nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, dhe jo nė Republikėn e Venedikut, sikurse do tė pritej nga sa tregojnė Barleti dhe ndjekėsit e tij prej “porosive” nė shtratin e vdekjes tė Skėnderbeut. Sė dyti, shteti nė tė cilin e veja dhe i biri i Skėnderbeut kėrkuan strehim, Mbretėria e Napolit, ishte njėherėsh rivali dhe armiku i vjetėr i shtetit tė venedikasve, tė cilėt Barleti dhe ndjekėsit e tij i kanė paraqitur si “shokė dhe aleatė tė lidhur me besė” tė Skėnderbeut, madje “nė vend tė prindėrive tė dashur”. Sė treti, e veja edhe i biri i Skėnderbeut nuk kėrkuan strehim as nė “tokėt e Kishės”, tė ofruara zyrtarisht Skėnderbeut prej Piut II, tė cilat tani i administronte Pali II, njė papė venedikas. Sė katėrti, disa fjali tė kujdeshme tė mbretit Ferrante nė kėtė letėrshkrim diplomatik, si dhe shprehja e koduar pėr tė dėrguarin e tij se ai “do t’ju parashtrojė disa gjėra qė ia kemi porositur ne, edhe pėr kėtė arsye ju lutemi t’i besoni atij plotėsisht pėr sa nga ana jonė do t’ju parashtrojė, si tė ishte prej vetė nesh” etj., lėnė tė mendohet edhe mė pėr njė “mbrapaskenė” tė mundshme tė kėsaj vdekjeje.

    Si mė sipėr u shėnua, ndėrsa e veja e dhe biri i tij kaluan dhe u strehuan nė Mbretėrinė e Napolit, pranė mbretit Ferrante, zotėrimet e Skėnderbeut i mori Republika e Venedikut. Mė 23 maj 1468 Senati i saj e emėronte Joan Kastriotin “aleat” tė Republikės , por ky emėrim duket se nuk kishte ndonjė vlerė efektive lidhur me kthimin birit tė zotėrimeve tė t’et. Vetė venedikasit nė mars tė 1468-s, d.m.th. fill mbas vdekjes sė Skėnderbeut, bėnin me sulltanin njė paqe “pėr tre vjet” ; por ishte njė paqe qė nuk do tė vijonte gjatė dhe Republika do tė detyrohej tė ndeshej sė rishti me osmanėt derisa, njėrin mbas tjetrin, t’i lėshonte edhe zotėrimet e veta nė bregdetin arbėr: mė 16 qershor 1478 Krujėn e shtėnguar nga uria mbas njė rrethimi prej gati tre vjetėsh dhe Lezhėn, mė 1479 Shkodrėn , mė 1501 Durrėsin, mė 1571 Ulqinin dhe Tivarin etj.
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  8. #27
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    VATIKANI ZBULON VULĖN MBRETĖRORE TĖ SKĖNDĖRBEUT

    Arkivi Sekret i Vatikanit nxjerr nė dritė mandatin qė shpalli Mbret Skėndėrbeun; njė akt diplomatik nga kancelaria e heroit, qė daton nė vitin 1458

    Mandati ėshtė i shkruar nė pergamen, ku janė varur dy vula origjinale shtetėrore. Njėra ėshtė vula shtetėrore e Skėndėrbeut dhe tjera e noterit Johannes Borcius de Grillis


    Vatikani zbulon njė dėshmi sekrete tė historisė shqiptare. Pėr herė tė parė del nė dritė dokumenti ku ėshtė shpallur Skėndėrbeu mbret. Njė akt diplomatik, mandat, nė tė cilin emėrohet Martin Muzaka ambasador i Skėndėrbeut. Ėshtė njė letėr origjinale nė pergamen me njė vulė shtetėrore tė varur, qė ruhet nė Arkivin Sekret tė Vatikanit nė fondin; Miscellanease, volumi XXXIX, dokumenti 2398, nga viti 1458. Pikėrisht nė kėtė mandat Skėndėrbeu quhet "mbret". Ka qenė dr. Musa Ahmeti njė hulumtues i ka kohshėm i arkivave tė Vatikanit qė ka publikuar disa ditė mė parė, nė internet, mandatin e mbretėrisė shqiptare.

    Si u gjet vula e mbretit

    Hulumtimet nėpėr arkiva e biblioteka tė ndryshme, kanė mundėsuar zbulime tė reja tė kėtyre akteve, pėr tė cilat mė parė ėshtė menduar se janė zhdukur apo nuk kanė ekzistuar fare. Duke u nisur nga kėto hulumtime, tė kohėve tė fundit (viti 2000)], studiuesi nga Zagrebi, Ahmeti, nė Arkivin Sekret tė Vatikanit nė Vatikan, nė fondin: Miscellaneae, nga viti 1458, zbulon njė mandat (akt diplomatik) origjinal tė Skenderbeut, me tė cilin emėrohet Martin Muzaka si pėrfaqėsues i tij "legjitim dhe legal".
    "Dokumenti ėshtė i shkruar nė pergamen. Ėshtė ruajtur mjaft mire", pohon Ahmeti. Dokumenti ka dimensione: 68 x 92.5 cm. Nė tė janė varura edhe dy vula origjinale. E para vula shtetėrore e Skenderbeut dhe e dyta ajo e notarit Johannes Borcius de Grillis. "Ne na ėshtė bėrė e njohur edhe njė kopje e kėtij mandati qė ruhet po ashtu nė Arkivin Sekret tė Vatikanit, nė Vatikan nė Fondin: Diversa Cameralia, vėll. 30, f. 134r-v. Kjo kopje ėshtė e saktė dhe tepėr besnike, pa asnjė lėshim nga ana e pėrshkruesit", pohon studiuesi Ahmeti.

    Kur u bė Skėndėrbeu mbret?

    Ishte zgjedhur Rodoni, nė jug tė Shqipėrisė, pėr tė nėnshkruar mandatin e mbretit. Siē shėnohet nga origjinali, mandati ėshtė lėshuar mė 28 tetor tė vitit 1458. I drejtohet papės Piu i II-tė, i cili kishte mė pak se dy muaj qė kishte filluar pontifikatin e tij (Piu i II-tė fillon pontifikatin mė 3 shtator tė vitit 1458 dhe vdes mė 15 gusht 1464). "Papa Piu njihej si luftėtar i rreptė pėr mbrojtejn e fesė sė krishterė edhe sa ishte cardinal", shkruan studiuesi Ahmeti. Njė moment tjetėr i rėndėsishėm qė tėrheq vėmendjen te ky mandat ėshtė edhe pohimi i notarit publik Johannes Borcius de Grillis se ai "me urdhėr dhe autorizim tė mbretit..." dmth. Skendėrbeun e quan Mbret. "Ky moment ėshtė tepėr domethėnės ngase edhe nė vulėn shtetėrore tė varur qė e shoqėron kėtė dokument e gjejmė tė shkruar tekstin: Sigil (um)o Regni(ae) o Macedonia(e)o et oAlbania(e) qė nė gjuhėn shqipe do tė ishte: Vula e Mbretėrisė sė Shqipėrisė dhe Maqedonisė".


    Skėndėrbeu trashėgon zyrėn nga i ati, Gjoni

    Nga dokumentat mendohet qė zyra kancelarike qė ishte pranė Skenderbeut tė ishte vazhdimėsi e tė njėjtės zyrė, e cila funksiononte te i ati Gjon Kastrioti. Sipas Ahmetit, flitet qė kjo zyrė daton nė shek XIV dhe fillimi i shek. XV. "Natyrisht qė kancelaria e Skenderbeut ishte shumė mė moderne dhe ju ishte pėrshtatur rrethanave dhe kohės kur vepronte. Sipas hulumtimeve tė bėra, kemi nė dorė njė tė dhėnė tepėr interesante, se nga zyra e Skenderbeut, ka ndodhur qė mbrenda njė dite tė nxirren 13 akte tė ndryshme diplomatike, tė shkruara nė 5 gjuhė. Kjo e dhėnė tregon se cili ishte komunikimi i Heroit tonė kombėtar me shtetet tjera mjesjetare dhe me fqinjėt, si dhe roli shumė i rėndėsishėm qė luante kjo diplomaci ruajtjen e pavarėsisė shtetėrore dhe teritoriale", shpjegon studiusi Ahmeti.


    Historia e kancelarive shqiptare

    Gjatė mesjetės, sundimtarėt dhe princėrit shqiptarė kishin zyrat e tyre tė kancelarive nė nivele tė ndryshme si noterė, sekretarė apo pėrkthyes. Kėto zyra ishin mjaft tė zhvilluara dhe mund tė renditen nė radhėn e kancelarive tė ngjashme mė tė njohura, nė Evropė, gjė qė tregonte pėr nivelin e lartė tė zhvillimit dhe kujdesit qė tregonin sunduesit shqiptarė nė komunikim me sundimtarėt tjerė. Nga kėto zyra dolėn akte, diploma, mandate dhe dokumente nga mė tė ndryshmet, nė disa gjuhė qė nė atė kohė ishin nė pėrdorim zyrtar. Porse deri mė sot ka pak njohur tė mbledhura dhe qė ekzistojnė pėr kėto dokumenta orgjinale. Pjesa dėrmuese e tyre siē duket janė zhdukur pėrgjithmonė; pjesa tjetėr pret hulumtuesit qė ato t'i nxjerrin nė dritė dhe t'i botojnė, Ndėrsa vetėm nė kėto vite po hyhet nė kėtė mister dėshmish historike ku disa fakte tė zbuluara rishtazi. Sipas studiuesit Ahmeti, karakteristikė e pėrgjithshme e kėtyre akteve tė botuara ėshtė se ato nuk ndryshojnė nga ato tė sundimtarėve tė tjerė, fqinjė apo evropianė. Zakonisht nė kėto kancelari janė pėrdorur gjuhėt kulturore tė kohės si: latine, greke, sllave, italijane osmane dhe ndonjė tjetėr. Ndėrsa ende nuk ka asnjė document qė ėshtė shkruar nė gjuhėn shqipe nga aktet noteriale.


    Hidhet poshtė datimi i studiuesve shqiptarė

    Pėrmbyset njė nga datimet e nxjerra nga studiuesit shqiptarė. Mė zbulimin e mandatit tė Skėndėrbeut nga Arkivat sekrete tė Vatikanit, hidhet poshtė data e shkruar deri mė tani pėr kėtė document. Viti 1963 e vėnė nga studiuesit shqiptarė nuk vlen mė. Kjo datė thuhet se ėshtė vendosur pa pasur nė dorė dokumentin, as origjinalin dhe kopjen. Ndaj argumentohet gabim ky datim. Me daljen e mandatin tė Skėndėrbeut nga nga Vatikani kjo datė kalon rreth pesė vite mė pėrpara, pra nė vitin 1458, pra koha kur Gjergj Kastrioti shpallet mbret. Siē vėrehet nga origjinali, mandati ėshtė lėshuar nė Rodon tė Shqipėrisė me 28 tetor tė vitit 1458. I drejtohet papės Piu i II-tė, i cili kishte mė pak se dy muaj qė kishte filluar pontifikatin e tij (Piu i II-tė fillon pontifikatin mė 3 shtator tė vitit 1458 dhe vdes mė 15 gusht 1464) dhe njihej si luftėar i rreptė pėr mbrojtejn e fesė sė krishterė edhe sa ishte kardinal.


    Pėrkthimi nė gjuhėn shqipe i mandatit nga viti 1458
    Mandati i Skėndėrbeut pėr Papėn


    Duke qenė se kohė mė parė jemi njoftuar nga raporti i Martin Muzakės, kėshilltarit dhe oratorit (zėdhėnsit) tonė, tė cilin, kohė mė parė e kemi dėrgue te shenjtėria dhe fortlumturija e Tij Hyjnore, papė Piu i II-tė; qė shenjtėria e Tij, papa ynė, duke u kujdesur pėr pozitėn e fesė sė krishterė, e cila ėshtė sulmuar nga fatkeqėsia e njerzimit, tirani turk, Mehmeti (i II-tė, m.a.) dhe bashkėluftarėt e tij, armiq tė emrit, i krishterė; duke dėshiruar qė tė ndihmoj me shėrbimin e tij dhe t'iu vijė nė ndihmė forcave tė tija; ka paralajmėruar, ftuar dhe shtytur njė numėr tė madhė tė mbretėrve tė krishterė, qė tė ofrojnė shėrbimet e tyre, pėr njė vepėr kaq tė shenjtė dhe tė dobishme; dhe se duhet bėrė kėtė nga obligimi dhe pranimi i dobive qė kanė ndaj fesė sė krishterė; ka ftuar shumė mbretėr tė krishterė qė tė bashkohen personalisht ose duke dėrguar pėrfaqėsues tė tyre me autorizime tė plotėfuqishme dhe zyrtare.
    Ne, Gjergj Kastrioti Skenderbeu, zot i Shqipėrisė, si tė krishterė tė mirė, dėshirojmė tė renditemi nė mesin e atyre besimtarėve tė krishterė, tė pėrmendur, duke u treguar besnikė dhe shėrbėtorė tė denjė; emrojmė tė lartėpėrmendurin, Martin Muzakėn, te i cili kemi besim tė pakufishėm dhe kofidencė, pėr legalitetin e tij ndaj nesh, eksperiencėn, ndershmėrinė, zotėsinė dhe pėrgaditjen e lartė intelektuale; pikėrisht tė njėjtin, Martin Muzakėn, e vėmė, pėrcaktojmė dhe autorizojmė qė sipas pėrmbajtjes sė kėtij mandati tė jetė oratori (zėdhėnėsi) dhe pėrfaqėsuesi ynė legjitim dhe legal; qė nė emėr Tonin dhe pėr Ne tė paraqitet pranė tė lartėcekurit, shenjtėrisė sė Tij, papės tonė dhe para shumė tė nderuarit Kolegj tė Kardinalėve, nė Kongregacionin e pėrmendur; dhe me mbretėrit tjerė apo me oratorėt (zėdhėnėsit) e tyre, aty, pėr tė njėjtėn problematikė (temė) ose pėr ndihmė fesė sonė tė shenjtė, e cila nė tė shumtėn varet nga ata; pėr nder dhe emėr tė Zotit, tė debatojė, tė bisedojė, tė japė mendim, tė shqyrtojė dhe tė nxierr pėrfundime, qė do tė ishin nė favor tė njė ndėrmarrje tė tillė ose tė bėnte ēdo gjė qė ėshtė e mundur, duke pohuar, sajuar, bashkuar, mbledhur ose konkluduar, pėr njė veprim tė tillė; nė emėr Tonin dhe pėr Ne, tė marr obligime duke treguar atė qė ėshtė pėr tu lavdėruar, lejuar dhe zbatuar; ēka do tė pranonin tė gjithė tė pranishmit, por edhe individualisht; dhe pėrsa ka tė bėj me ne; ose sa do tė kishte tė bėnte me ne, si dhe pėr personalitetin Tonė; me tė mirat tona; tokėn tonė; qytetet tona tė fortifikuara; vendbanimet tona; kėshtjellat tona dhe nė popullin tonė; besnikėt tonė tė armatosur, nė njerzit tonė, pjesėrisht apo nė tėrsi; pėr tė mbrojtur fenė e krishterė dhe nė dėm tė armiqėve tonė tė pėrmendur; siq do tė vėrehet edhe nga mandati ynė i hapur, tė cilin e dėrgojmė; dhe si mund tė konkludohet, qė ligjėrisht obligohemi, qė me vulėn tonė, dhe me vulėn e tij, me tė cilėn siguron pėr ēdo premtim dhe obligim tė bėrė; duke u pėrgjigjur me ēfardo shume tė hollash, si dhe me tė gjitha tė mirat tjera, tė ēfardo natyre qofshin ato, nga tė gjithė personat, kolegjet apo bashkėsitė, duke mbėshtetur tė pėrmendurin, shenjtėrinė e Tij, zotin tonė, papėn dhe Selinė e Shenjtė, shumė tė nderuarin Kolegj tė Kardinalėve nga Kongregacioni i pėrmendur, si dhe mbretėrit, sundimtarėt, dhe gjithė tė tjerėt, qė me forcėn e njė marrėveshje, pėr tė cilėn edhe ne jemi shumė tė interesuar, siē jemi deklaruar edhe mė lartė; dhe tė gjitha kėto i bėjmė personalisht; pranojmė paqen, veprojmė dhe marrim nga tė gjithė, pa dredhi, duke hequr ēdo lloj dyshimi pėr mashtrim; ndėrsa juve, tė lartėpėrmendurit, tė gjithėve dhe secilin, ju vėjmė dhe emrojmė, duke dhėnė fjalėn e sundimtarit (mbretit); duke shprehur devotshmėrinė, nderin dhe besnikėrinė tonė; e konsiderojmė si tė pėrhershėme dhe premtojmė: se tė gjitha oblgimet tona do ti pėrmbushim. Duke ju siguruar ju se, veprimet e pėrmendura; obligimet; pa dredhi, tė gjitha deri nė njė, pėr tė cilat kemi dhėnė fjalėn, pėrmes oratorit (zėdhėnėsit) ose ambasadorit tonė Martin Muzakės, si tė pohuara, shqyrtuara, paralajmėruara, debatuara dhe pėrfunduara, i pranojmė dhe obligohemi pėr to.
    Dėshminė e tė gjithė kėtyre, e forcojmė, duke urdhėruar vulosjen me vulėn tonė tė zakonshme, tė varur.

    Lėshuar nė Rodon, nė vendin e Shėn Mėrisė, nė prezencėn e dėshmitarėve tė ftuar dhe tė lutur (nderuar); nė prezencėn e shumė tė nderuarit nė Krisht, atit dhe zotit Pal, me mėshirėn hynjore, kryeipeshkv i Durrėsit dhe i krahinės sė Ilirikut; dhe tė nderuarit atė, Pjetėr Dukės, abat prothosengulator (i betuar) nė Aleksandrin nga Moledina dhe shumė tė nderuarit vėlla Bardh, prior i Kuvendit tė Shkodrės nga Urdhėri i predikuesve (domenikanėve) dhe nuncit apostolik nė Shqipėri, shumė tė nderuarit zotit Raione Celnicho.

    Nė vitin e Krishtit, 1458, indikti i I-tė, ditėn e 28 tė tetorit.
    Noteri Grillis firmos botėrisht mbretėrinė shqiptare

    Unė, Johannes Borcius de Grillis, prift i ipeshkvisė sė Durrėsit, notar publik me urdhėr dhe autorizim tė mbretit, firmos tė gjitha kėto dhe secilėn; isha prezent, pėr kėtė dhe i lutur; botėrisht pohoj dhe firmos mandatin; por meqė isha i zėnė me punė, kam urdhėruar qė tė tjerėt ta shkruajnė; e unė e kam firmosur me shenjėn time tė zakonshme, tė notarit publik dhe me emrin tim, sė bashku me vulėn varėse tė tė lartėpėrmendurit dhe shumė tė ndriturit zot Skenderbe, e kam forcuar besimin, me dėshminė e gjithė kėsaj dhe secilės, qė ėshtė pėrmendur mė lartė.
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  9. #28
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Emblema e Kastriotėve nė Kishėn Santa Maria la Nova tė Napolit

    Prof.Dr.Valter SHTYLLA

    Nė historinė e Shqipėrisė njė hapėsirė tė rėndėsishme gjatė shekujve XIV-XV ka zėnė familja e njohur e Kastriotėve, nė atė kohė sunduese e njė pjese tė mirė tė Shqipėrisė sė Veriut e tė Mesme. Nė periudhėn 1444-1468, pėrfaqėsuesi mė i shquar i kėsaj familjeje Gjergj Kastrioti-Skėnderbeu mbrojti me dinjitet trojet shqiptare nga sulmet e Perandorisė Osmane, duke u bėrė edhe pengesė pėr depėrtimet osmane nė perėndim. Nė mesin e shekullit tė XV Gjergj Kastrioti ka pasur lidhje tė ngushta me Mbretin e Napolit Alfonsi V i Aragonės me tė cilin pati nėnshkruar dhe njė traktat mė 26 Mars 1451 nė Gaeta. Alfonsi i premtoi Skėnderbeut ndihma ushtarake dhe financiare nė njė kohė qė ky e pat njohur Alfonsin si kryezot. Trashėgimtari i Alfonsit, mbreti Ferrante nė shenjė falenderimi ndaj Skėnderbeut pėr ndihmėn ushtarake tė vitit 1460 nė Pulje pėr tė shtypur revoltėn e mbretit tė Tarantos, i njohu familjes sė Kastriotėve disa feude tė rėndėsishme nė Itali, si Kontenė Monte Santanxhelo dhe Sinjorinė e San Xhovani Rotondos. Pas vdekjes sė Gjergj Kastriotit nė vitin 1468, mbreti Ferrante i Napolit mori nėn mbrojtje familjen e Kastriotėve, duke i siguruar dhe mundėsinė e pėrfitimit tė prodhimit tė feudeve tė tyre, tė cilat ju ishin njohur qė nė gjalljen e Skėndėrbeut. Me rastin e vdekjes sė Skėnderbeut mbreti i Napolit i dėrgoi Donikės njė mesazh ngushėllimi ku ai shprehej se vdekja e burrit tė saj i kishte hidhėruar jo mė pak se vdekja e Alfonsit dhe se Gjergj Kastrioti ishte pėr ata si njė baba i dytė. Donika dhe i biri Gjoni u vendosėn nė Napoli me njė shoqėri tė gjėrė ku bėnin pjesė kryesisht gra, vejusha dhe fėmijė jetimė. Kurora mbretėrore e Aragonėve, qė pėrfshinte dhe Mbretėrinė e Valencias, gjatė gjysmės sė parė tė shekullit tė XV deri nė vitin 1458, pati nė krye Mbretin Alfons V, i cili kish nėn zotėrim edhe Napolin.

    Gjoni, djali i Donikės dhe i Gjergj Kastriot-Skėnderbeut qe martuar me Irenėn, vajzėn e Lazar Brankoviēit, despot i Serbisė dhe tė Elena Palelologut, vajza e Tomasit, despot i Moresė. Gjoni pati katėr djem dhe njė vajzė me emrin Maria. Njėri nga djemtė, Konstantini, nė moshėn 20 vjecare, nė vitin 1497 u shpall peshkop i Izernias, qytet nė veri tė Napolit, ndėrmjet Frozinones dhe Kampobasos. Konstantini ka vdekur nė vitin 1503 dhe ėshtė varrosur nė kishėn Santa Maria la Nova tė Napolit nė qendėr tė qytetit pranė piaca Monteoliveto. Kjo kishė ka marrė emrin e "reja" pasi ėshtė ndėrtuar nė vendin ku ka ekzistuar njė kishė mė e hershme- Kuvendi i fretėrve minorė. Kur Karli I ndėrtoi Kastelnuovon, mė 1279 ai nė kėmbim tė prishjes sė kėtij Kuvendi i dha fretėrve territor pėr ngritjen e kishės Santa Maria la Nova, e cila mė vonė, nė fundin e shekullit tė XVI-tė pėsoi ndryshimine. Nė anėn veriore tė kishės ndodhet njė oborr -portik i mbyllur nė qendėr tė tė cilit ndodhet njė pus ornamental. Portiku nga tė katėr anėt kufizohet me korridore qė ndahen nga oborri me anėn e harqeve mbi kollona. Nė faqet e mureve tė korridoreve janė varrosur figura tė ndryshme historike, tė cilėt identifikohen nėpėrmjet epigrafeve tė shkruajtura latinisht. Nė qendėr tė korridorit verior ndodhet monumenti mortor i Konstantin Kastriotit. Ky objekt pėrfaqėson njė vepėr arti e realizuar me mermer tė gdhendur, vepėr e mjeshtrit Jakopo de la Pila. Nė pėrmasa, skulptura ėshtė me gjėrėsi 2.2 metra dhe arrin njė lartėsi rreth 4.5 metra. Konstruksioni i objektit ėshtė i konceptuar me dy pjesė. Nė pjesėn e poshtme ndodhet pllaka me mbishkrimin mbi tė cilėn brenda njė kuadrati janė gdhendur nė mermer Kostandini i shtrirė mbi sarkaofog dhe katėr gra nė bust, qė dalin nė reliv nga rrafshi i murit. Nė librin e Karlo Padiljones tė vitit 1879 ėshtė botuar pėrkthimi nga latinishtja i epigrafit tė shkruar nė pllakėn e kėtij varri monumentat qė Donika Kastrioti e ka realizuar pėr nipin e saj.

    Nė pllakėn kushtuar Konstantinit shkruhet "Konstantin Kastrioti i varrosur kėtu, i cili ėshtė prej gjaku e farefisi tė kulluar mbreti e perandori dhe fisnik pėr dlirėsi dokesh, pėr dinjitet, kryeprift i Izernias qė vdiq para kohe, Donika Komina, stėrgjyshja nga babai, i bėri kėtė varr tė mrekullueshėm nė vitin e "njėmijė e pesėqind". Kėtė objekt Donika ja ka kushtuar Konstantinit kur ajo tashmė ndodhej e larguar nė Valencia. Nė kėtė qytet nė vitin 1503 ajo gjithashtu i pat ngritur varrin vėllait tė Konstantinit, Alfonsit i cili u vendos nė Manastirin Mbretėror San Trinidad tė Valencias, ku nė vitin 1458 qe vendosur dhe trupi i Mbretėreshės aragonase, Maria de Kastiljo, dhe ku ka shumė mundėsi qė tė jetė varrosur dhe vetė Donika Kastrioti, e cila ka vdekur para vitit 1506.

    Nė monumentin mortor tė Konstantinit, nė kishėn Santa Maria la Nova, pjesa e sipėrme trajtė kuadrati nga anash kufizohet me dy brinjė mermeri me trashėsi 15 cm. Pikėrisht nė gjysmėn e lartėsisė sė tyre ėshtė gdhendur stema e familjes sė Kastriotėve. Nė njė pllakė guri formė ovale ėshtė gdhendur nė reliev shqiponja dykrenare. Nė ovalin me lartėsi 28 cm dhe gjerėsi 18 cm mbi kokat e shqiponjės ėshtė vijėzuar njė trekėndėsh me kulm nė mesin e kokave. Brenda kėtij trekėndėshi ndodhet ylli me tetė cepa. Mbi ovalin me shqiponjėn dhe yllin ndodhet kurora e familjes fisnike tė Kastriotėve. Nė kėtė stemė tė familjes sė shquar shqiptare, simboli ynė i sotėm kombėtar, ylli me tetė cepa duket se pėrfaqėson diellin me rrezatimin e tij. Dielli me cepa rrezatues ėshtė njė simbol i njohur qė nė kohėt antike. Kujtojmė me kėtė rast simbolin e Mbretėrisė Maqedonase. Nė Vergina pranė Selanikut ėshtė zbuluar varri monumental i Mbretit tė Maqedonisė Filipi II, babai i Aleksandrit tė Maqedonisė. Nė kėtė varr tė fundit tė shekullit tė IV para erės sonė, sot Pasuri e Kulturės Botėrore nė Mbrojtjen e UNESKO-s, janė gjetur dy kuti prej ari mbi kapakun e tė cilave ėshtė gdhendur dielli me cepa rrezatues, simboli i Mbretėrisė Maqedonase. Varri ka dy ambiente, nė ambientin e para hyrjes ėshtė gjetur kutia me diellin me dymbėdhjetė cepa, ndėrsa nė dhomėn e varrit tė Filipit kutia e zbuluar ka nė kapakun e saj diellin me rrezatim me gjashtėmbėdhjetė cepa. Pra idea ėshtė qė simboli tė jetė dielli, pa i kushtuar rėndėsi tė vecantė numrit tė cepave rrezatues.

    Si pėrfundim, mund tė shprehim se Kisha Santa Maria la Nova e Napolit paraqet interes pėr historinė tonė jo vetėm pėr objektin funerar tė nipit tė Skėnderbeut, por edhe pėr skalitjen historike tė emblemės sė Kastriotėve, simboli ynė kombėtar.
    "Babai i shtetit ėshtė Ismail "Qemali", e zbuloi Edvin shkencėtari!"

  10. #29
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    19-04-2002
    Postime
    890
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Lexoj qe kisha e Shen Kollit asht dukshem bizantine orthodhokse; te pyeta cilat elementa arkitektonike e bajne bizantine. Thjesht me e dite e s'kam ndermend me sfidue. Me duket se leshohen fjalet kot, prandaj.

    Persa i perket aludimeve se Vatikani fsheh dokumentat per Skenderbeun: Postimi yt per zbulimin e Ahmetit verteton ate cka te shkrova une e jo insinuatat tueja per komplote te Vatikanit. Nuk asht Vatikani qe i fsheh apo i nxjerr ne drite mbas shekujsh kur i intereson. Dokumentat jane aty e aty jane studjues (mes tyne edhe shqiptare si Ahmeti) prej vjetesh. Jane miliona faqe e dalin ne drite kur studjuesit munden me i gjete. Askush s'ja fsheh! Vatikani i paska, po Kisha Orthodhokse cka ka ruejt per kete "dele te veten"?



    Ketu mundeni me lexue nji shkrim per kishen ne Rodon (permendet si vendi ku u nenshkrue dokumenti i paraqitun prej z.Ahmeti):

    http://www.albanovaonline.com/modules/news/article.php?storyid=86


    ___________________
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga shkodra13 : 14-10-2004 mė 20:21

  11. #30
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Refleksione pėr simbolin kombėtar

    Nga Eqerem Bej Vlora*

    Historia e Flamurit shqiptar tretet nė mjegullėn e kohės. Nė veprėn e tij, “Jetėt paralele”, Plutarku thotė se Pirroja, mbreti i Epirit, pas betejės sė Heraklesė (280 para Krishtit), kur dėgjoi luftėtarėt e tij tek po kėndonin njė kėngė, ku e shquanin shqiponjė, ai iu tha atyre:”Nė qofsha unė shqiponjė, ju jeni krahėt qė mė sollėt fitimtarė deri kėtu”. Nė monedhat e qytetit iliro-epirot tė Orikumit duket njė shqiponjė, qė mban nė kthetra rrufetė e Zeusit. Po kėshtu, kalorėsit e Skėnderbeut (Sipas “De vita…Georgi Castrioti” tė Barletit) gjatė fushatės sė tij nė Pulje, nė ndihmė tė mbretit tė Napolit, nė luftėn kundėr baronėve, mbanin flamuj tė vegjėl, tė kuq, me njė shqiponjė tė zezė dykrenore nė mes.
    Shqiponja dykrerėshe ėshtė simbol i pushtetit perandorak (bizantin, gjerman, rus). Sundimtarėt e mėdhenj dhe tė vegjėl, qė u shkėputėn nga perandoria bizantine, vazhduan ta mbajnė kėtė simbol pushteti. Kėshtu, mbase, ka bėrė dhe Skėnderbeu. Sidoqoftė, nė gojėdhėnat e arbėreshėve ky kumt ruhet ende i gjallė. Mbi varrin e nipit tė Skėnderbeut nė kishėn e shėn Marisė sė engjėjve, nė Napoli, ėshtė vėnė stema e tij: njė shqiponjė heraldike me njė yll tė bardhė e vezėllitės pesėcepėsh mbi dy krerėt.
    Midis viteve 1880-1895, Zef Skiroi e mė vonė Anselmo Sorekio, nė tė pėrmuajshmen e tyre arbėreshe, e botuan, thuajse nė ēdo numėr, kėtė emblemė, si flamur tė Shqipėrisė. Pas 1900-ės, atė e vė edhe Faik Konica nė tė pėrmuajshmen e tij “Albania” nė Bruksel. Nė shtator tė vitit 1909, sėbashku me djelmėrinė e qytetit, unė organizova nė shtėpinė time shfaqjen e dramės Pirrua” tė Mihal Gramenos. Aty, kur kryepriftėresha e Orikumit, i zgjat Pirros, qė po nisej pėr nė Itali, njė flamur, dhe me njė ton patetik e duke shkėrbyer legjendėn e Kostandinit, i thotė:”Me kėtė shenjė ti do tė fitosh (in hoc signo vinces), nė prani tė prefektit, oficerėve turq, si edhe tė gjithė trupit konsullor, me shaka, por edhe me njė farė kapaidallėku, unė ngrita pėr herė tė parė nė skenė flamurin shqiptar. Asnjė nga zyrtarėt e pranishėm turq nuk u ndie, ndėrkohė qė salla shpėrtheu nė duartrokitje. Euforia atdhetare krijoi njė gjėndje tė nderur. Natyrisht, qė u raportua menjėherė nė Stamboll, por qortimi i vetėm, qė dėgjova unė pastaj, mė erdhi nga xhaxhai , Ferit pasha, asokohe, ministėr i brendshėm. Ai e quajti “tė pahijshme” kėtė sfidė nė shtėpinė time dhe para tė ftuarve tė mi.

    Eqerem Bej Vlora rrėfen…
    Flamurin kombėtar, si u ngrit mė 28 nėntor 1912


    Njė javė pas kthimit tim nė Vlorė ēova Murat bej Toptanin dhe Hydai Efendiun (nipin e babit tė teqesė sonė nė Janinė) tek Ismail Qemali, duke iu lutur tė mė kthente flamurin, qė i pata huajtur. Mė premtuan tė ma kthenin atė menjėherė, sapo Znj. Marigo Posio (njė atdhetare e madhe demokrate, por qė pėlqente reklama), ta kishte qepur e qėndisur flamurin e ri.
    E pra nė 28 nėntor kryeobjektivi i ditės, flamuri i simbol i pavarėsisė, me atė pakujdesinė tipike shqiptaro-lindore, ishte harruar. Pėr mė tepėr, shumica, nuk e dinte sesi ishte ai. Kurrkush mė pėrpara as e kishte parė, as e kishte mbajtur. Askush nė Vlorė nuk kishte flamur nė shtėpi. Shtetformuesit ranė nė hall dhe vėshtruan njėri-tjetrin tė hutuar. Atėhere ngrihet miku im, Hydai efendiu dhe thotė se nė dhomėn e gjumit tė Eqerem Beut varet nė mur njė flamur shqiptar, i futur nė njė kornizė tė bukur. Dhe, pyeti, se a mund tė merrej pa qenė i zoti aty. Ismail beu i dha leje dhe kėshtu flamuri, qė dikur don Alandro Kastrioti ma kishte dhuruar solemnisht nė Paris, shtegtoi nė konakun fqinj dhe ra nė duart e Ismail Beut, i cili ia dorėzoi Murat bej Toptanit, me porosinė ta varte jashtė, ndėrkohė qė vetė qėndronte pranė nė dritare. Mijėra njerėz u mblodhėn nė sheshin para shtėpisė dhe nė kopsht, duke brohoritur “Rroftė, rroftė!” edhe pse shumė prej tyre nuk kuptonin edhe aq se ē’po bėhej.
    Mė vonė, kur unė nė ditėt festive tė shpalljes sė pavarėsisė si shtet i lirė dhe i pavarur, ngrita flamurin shqiptar nė ballin e shtėpisė sonė, disa kosovarė tė mirė mė thanė:”Shumė mirė e bėtė ju tė diturit, qė ngritėt flamurin e babė Kralit (pra tė Perandorit Franc Jozef) se tani nuk ka ē’tė na bėjė as serbi i poshtėr, as malazesi moracak. Kur pyeta se ku e kanė parė shqiponjėn e zezė, m’u pėrgjigjėn krenarisht:”Tek ushtarėt e Babė Kralit”, nė Pazarin e Ri.
    Por, natyrisht, pati edhe tė tillė si njė farė Haxhi Muhamet Efendiu, njė klerik i rėndėsishėm e fanatik nė Vlorė dhe ithtar i fortė i tim eti, i cili shprehej me zemėrim se Ismail Beu kishte zgjedhur njė “korb”, si simbol tė Shqipėrisė sė lirė. ”Ah, ta kishte bėrė Shqipėrinė, Syrja Beu ankohej ai,-tani do tė kishim nė flamur suret e bukura tė kuranit. Po ē’mund tė presėsh tjetėr nga Ismail beu, qė e ka kaluar tė gjithė jetėn e tij nė vendin e frėngjve!”
    Kur ia rrėfeva historinė Ismail Beut, ai qeshi me tė madhe, por edhe mė kėrcėnoi me gisht se do t’i tregonte hoxhės, qė flamurin nuk e kishte gjetur ai, por unė!
    .....
    .....
    .....

  12. #31
    i/e regjistruar Maska e Tiras
    Anėtarėsuar
    10-05-2004
    Postime
    133
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    “Skenderbeu, nje hero modern” Xhenaro Francone,

    Parathenia eshte shkruar nga Aleksander dhe Jul Kastrioti.

    “Ishte e njohur se besimi i tij (Skenderbeut) ishte e thelle dhe kete gje e deshmojne te gjitha historite. Ishte karakteristike e familjes se tij, mjafton te kujtosh dokumentet e dhurimit te tokave manastireve dhe abacive nga Gjon Kastrioti, (documenti di donazione di villaggi e terre da parte di Giovanni Castriota a monasteri e abbazie; lo stesso si riconvertģ al cattolicesimo prima di morire, volendo morire in grazia di Dio e abiurando l'islamismo), po ky u ri-konvertua ne katolicizem para se te vdiste, duke dashur te vdese nen hijen e Zotit, dhe duke reklamuar islamizmin qe kishte perqafuar nga nevoja.”
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Tiras : 15-10-2004 mė 18:31

  13. #32
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Edhe Haxhi Qamili i shekullit te XXI, e pranon te verteten historike, packa se ai e rrotullon dhe sulmon Krishterimin ne rradhet e shqiptareve.


    .....
    .....

    'Feja e tė parėve': ortodoksizmi

    Ndarja e kishave mė 1054 nė tė Lindjes (biznatine, ortodokse) dhe tė perėndimit (romane, katolike) sjellė edhe ndarjen brenda kristianėve shqiptar. Nė fillim tė gjitha kishat dhe kristianėt shqiptar mbetėn tė ritit ortodoks, bizantin me dy mitropoli nga tė cilat vareshin tė gjitha kishat e tjera, mitropolia e Durėsit pėr Shqipėrinė e epėrme dhe mitropolia e Ohrit pėr Shqipėrinė e poshtme. Pėrhapja e katolicizmit filloi rreth njėzet vjet mė vonė kur u themelua peshkopata e Tivarit nga mbreti i zetės (Serbisė) Mihali. Mihali, ishte pasardhės i zhupanit tė Zetės, Vojisllavi, qė e kishte pushtuar Shkodrėn dhe kishte vendosė slinė e tij aty. Mihali ishte nė luftė me Biznatin. Pėr kėtė i kėrkoi ndihmė Papės sė Romės nė luftė kundėr Bizantit dhe kurorėzimin mbret e, si kundėrshpėrblim, i ofroj atij hapjen e njė peshkopate katolike nė Tivar. Papa i tėrehqur nga ideja se mund tė krijonte njė kishė katolike nė kėtė rajon tė Ballkanit i pranoi kėrkesat e Mihalit dhe kėshtu mė 1077 u hap edhe peshkopata e Tivarit. Kėshtu, pra, vetėm mbas 20 vjet tė pėrfshirjes sė gjithė shqiptarėve nė ritin ortodoks pėrems mbretit serb u hap e para kishė katolike dhe filloi pėrhapja e katolicizmit tek shqiptarėt. Megjithkėtė, edhe dy shekuj mė vonė shumica e popullsisė shqiptare mbetej ortodokse, ndėrsa katolicizmi ishte pėrhapė nė hapėsira mė tė ngushta.

    Prandaj thirrja e katolikocentristėve pėr 'kthim nė fenė e tė parėve' e kthen thirrjen kundėr tyre. Nė qoftė se duhet kthyer nė fenė e tė parėve, atėherė del se shqiptarėt duhet tė kthehen nė ortodoksė, siē thotė Janullatosi, dhe jo nė katolik siē thonė katolikocentristėt. Kėta nuk mund tė thonė se katolicizmi ka ekzistuar para ortodoksizmit, se ortodoksizmi u themelua vonė, mbas shkėputjes nga kisha romane etj., sepse para ortodoksizmit nuk ka pasė as katolicizėm. Katolicizmi e mori kuptimin pikėrisht nė marrdhėnie me ortodoksizmin. Para tyre kishte thjeshtė kristianizėm, kryētar dhe rryma tė tjera por jo katolik e ortodoks. Pėr mė tepėr ortodoksia e mori emrin kėshtu pikėrisht si qėndrim mė besnik, dogmatik ndaj kristianizmit tė deriatėherėshėm (njėmijėvjeēar). Pėrkundrazi, katolicizmi u qortua se nuk ėshtė vijim i praktikave dhe besimeve njėmijėvjeēare, por ėshtė reformuar, ka ndryshuar etj. Nga kėto debate teologjike-kishtare, megjithėse njė zgjidhje pėrfundimatre nuk ėshtė dhėnė kurrė, mbeti se ortodoksizmi ėshtė dogmatizėm, nuk pranon ndryshime, riinterpertime etj., pra, i qėndroj strikt kristianizmit tė hershėm, ndėrsa katolicizmi ėshtė besimi i mėparshėm i reformuar, pra, nuk ėshtė ai i pari fare. E zbatuar pėr thirrjen katolikocentriste tė kthimit nė fenė 'e tė parėve' kjo do tė thotė pra, kthim nė ortodoksė, sepse mė besnik ndaj besimit tė tė parėve ka mbetur ortodoksia, sepse katolicizmi ėshtė vetėm njėmijėvjeēar, nuk i ka qėndruar plotėisht besnik besimit tė tė parėve ndėrsa ortodoksia ėshtė dymijėvjeēare etj., etj. Ose, siē u ėshtė thėnė shpesh, nė qoftė se duhet kthyer tek besimet e para fare, mbasi nuk ka arsye tė ndalemi nė mes tė rrugės se kthimit mbrapa tek tė parėt, atėherė duhet kthyer nė paganizėm, sepse tė parėt tanė tė parė kanė qenė paganė. Pra njė debat i tillė nuk ėshtė serioz dhe, siē shihet, lehtė mund tė banalizohet e tė kthehet kundėr katolikocentrikėve duke i nxjerrė sheshit si iracional.
    .....
    .....

    Burimi: Rimekembja Kombetare
    Autori: Abdi Baleta

  14. #33
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Nqs vellai i Skenderbeut, Reposhi, vajti ne Mal te shenjte, per tu bere murg ne manastirin ortodoks serb te Hilandarit, e me vone vajti ne Sinai, ku edhe vdiq, perse eshtrat iu sollen per varrim perdundimtar ne Hilandar, sebashku me ato te te atit? Cfare lidhje kaq te madhe do te kish ky me kete manastir, te cilit familja e vete u kishte bere kaq donacione, pervec se te lidhurit tradicionalisht me fene ortodokse?




    Illyrische-Albanische Forschungen


    fq 238



    ......so dass wir unter dem Katholiken Georg Kastriota (Skenderbeg), der auch zeitweise Mohammedaner war und dessen Vorfahren vom reinen Griechentum bis zum albanischen Katholizismus eine slawisch-orthodoxe Retorte passirten, die eigentuemliche Erscheinung sehen, dass sein Gesandte am Hofe des Koenigs von Aragonien, Stephan Bishof von Kroja, im Jahre 1451 einen wichtingen lateinisch verfassten Vertrag in griechischen Lettern unterschreibt....



    perkthimi



    ...., ashtu qe ne shohim nen katolikun Gjergj Kastrioti (Skenderbeun), i cili pati qene perkohsisht edhe musliman, edhe te paret e te cilit, prej greqizmit e deri tek katolicizmi shqiptar, paten kaluar neper nje destilim sllav-ortodoks, si edhe dukuria e vecante, qe i derguari i tij ne oborr te mbretit te Aragonit, Stefani, episkop i Krujes, ne nenshkruan nje dokument te rendesishem, te hartuar ne latinisht, ne gerrma greke....



    ___________


    Pra jemi brenda tre pikave qe une kam dhene ne kete teme (te pervuajtur)...




    vazhdon...

  15. #34
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Kjo e dhene e Shuflait, mbeshtet edhe nga shkrimi i Aurel Plasarit




    Ajo i shtohet edhe pranisė nė qytet tė "kryepriftit tė Krujės" tė quajtur Stefan. I dėrguar ambasador prej Skėnderbeut pranė mbretit tė Napolit pėr tė lidhur me mbretin Alfons traktatin e vitit 1451, at Stefani e nėnshkruante atė me shkronja greqishte22. Vjen kėshtu i saktė interpretimi i Marinescu‑t qė e sheh kėtė akt si dėshmi tė "ortodoksisė sė tij [kryepriftit tė Krujės] dhe tė asaj tė zotėruesit tė Krujės"23. Ajo ndihmon tė kuptohet edhe pėrse, me dokumentin e 5 marsit 1453 oficeri i Zyrės sė Thesarit tė Aragonės, njė Pere Bernat, urdhėrohej t'i paguante njė rrogė tė dyfishtė priftit "Helia de Villiza", kapelan i dioqezės sė Krujės. I ngarkuar pėr tė celebruar meshėt pėr "ushtarėt e mbretit", at Ilia kishte kėrkuar shtimin e rrogės sepse kishte nevojė pėr njė ndihmės, njė djakon. Nė Krujė nuk e gjente dot njė tė tillė, mbasi aty "... nuk kishte as priftėrinj, as djakonė latinė [katolikė]"24.



    Nuk e kuptoj se cfare faktesh me te medha doni





    Situata nė fjalė integrohet nė lidhjet e njohura tė Kastriotėve me Malin e Shenjtė (Athos), pėr shembull me manastirin e Hilandarit aty, tė cilit Ivan/Jovan Kastrioti me djemtė e tij Stanisha, Reposh, Kostandin dhe Gjergj i patėn dhuruar mė 1426 katundet e Radostushės dhe Trebishtit14. Po "Ivan/Jovan Kastriotit" dhe bijve tė tij Reposh, Kostandin dhe Gjergj igumeni i manastirit tė Hilandarit u pati shitur disa vjet mė vonė "Pirgun e Shėn Gjergjit" pėr "gjashtėdhjetė fiorinta"15. Po nė kėtė kontekst, tė lidhjeve me Malin e Shenjtė, do lexuar edhe dėshmia e Muzakės se "Reposhi i sipėrthėnė bėri jetė tė shenjtė dhe vajti nė malin e Sinait dhe u bė murg dhe atje vdiq"16. Mandej fakti qė po ky Reposh u varros nė narteksin e kishės sė Hilandarit17. Po kujtoj edhe njė herė qė Noli ka mbrojtur mendimin se Ivan/Jovan Kastrioti ka qenė "ortodoks grek" [angl. "a Greek Orthodox"] prej vitit 1419 deri mė 1426 si "aleat i Stefan Lazarevicit tė Serbisė"18. Ducellier‑i nuk ka nguruar ta pohojė se Kastriotėt "janė me siguri ende ortodoksė nė shek. XV"19. Tani sė fundi edhe Petta e thotė shtjellimisht se "Kastriotėt ishin historikisht tė lidhur me Kishėn ortodokse"20.




    vazhdon....(sot me burime te reja te drejtperdrejta)
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Seminarist : 15-10-2004 mė 20:18

  16. #35
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Tiras, e kompani, lexoni emrat e familjes se kastrioteve, dhe me thoni cili prej atyre emrave eshte katolik, dhe cili prej martesave te femijeve te Kastrioteve u be me familje katolike?


    Pinjollet e Kastrioteve


    ....
    Gjergj Kastrioti lindi rreth vitit 1405. Ishte fėmija i parafundit nė familjen me shumė fėmijė tė Gjonit e tė Vojsavės. Kėta kishin katėr djem (Stanishėn, Reposhin, Konstandinin e Gjergjin) dhe pesė vajza (Marėn, Jellėn, Angjelinėn, Vlajkėn e Mamicėn).
    .....

    Qė nė kohėn e Gjon Kastriotit motrat e Skėnderbeut ishin martuar me anėtarė tė familjeve mė tė fuqishme tė kohės: Mara me Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin), Jella me Stres Balshėn, Angjelina me Vladan Arianitin, vėlla i Gjergj Arianitit, Vlajka me Gjon Muzakėn. Veē kėtyre, Heroi shqiptar, i cili qysh nė vitin 1443 e kishte cilėsuar veten si trashėgimtar tė Balshajve, bėri lidhje martesore tė tjera. Vetė u martua me Donikėn, vajzėn e Gjergj Arianitit, kurse tė motrėn, Mamicėn e martoi me Muzak Topinė. Zotėrimet e Arianitėve e tė Topiajve kishin njė rėndėsi tė veēantė strategjike pėr mbrojtjen e vendit, sepse nėpėr to kalonte Rruga Mbretėrore (Egnacia) dhe degėzimet e saj nė drejtim tė viseve tė Shqipėrisė sė Epėrme e asaj tė Poshtme, nėpėrmjet tė cilave trupat osmane mund tė futeshin nė thellėsi tė tokave tė lira shqiptare pėr tė sulmuar kryeqendrėn e tyre, Krujėn. Lidhjet martesore tė shumta lehtėsuan veprimtarinė politike tė Skėnderbeut pėr integrimin sa mė tė plotė tė viseve shqiptare nėn pushtetin qendror tė tij.
    Burimi: Akademia e Shkencave te Shqiperise
    Mund ta lexoni te plote ketu


    ....
    Kėshtu shpjegohen, p.sh., lidhjet e tij me manastirin e Hilandarit nė Malin e Shenjtė, qė gjendet nė brigjet e detit Egje. Kėtij manastiri, Gjon Kastrioti i dhuroi nė vitin 1426 dy fshatra nga pronat e veta nė rajonin e Gostivarit, i bleu pirgun e Shėn Gjergjit (i njohur edhe me emrin Pirgu Shqiptar) dhe nė kėtė manastir njė nga djemtė e tij, Reposhi, e kaloi jetėn si murg derisa vdiq mė 25 korrik 1431. Nė epigrafin e varrit, Reposhi mban titullin e lartė fisnik dukė....

    Burimi: Akademia e Shkencave te Shqiperise
    Mund ta lexoni te plote ketu



    Citim Postuar mė parė nga NGA LIBRI I PADIGLIONES

    Donika Kastrioti

    Gjergji u martua me njė Kominata apo Komneno, siē e pėrmendin tė gjithė historianėt, me emrin Andronika (Donika). Qe njė grua shumė e virtytshme dhe me zemėr tė madhe, e cila, edhe kur mbeti e ve, pasa vdekjes sė burrit, mbeti gjithė kohėn e respektuar; pėr nder tė cilėsive tė saj tė rralla, Federiku i Aragonės, i dhuroi nė vitin 1498, kėshtjellėn e Galianos (...)

    Breznia e parė

    Donika lindi dy fėmijė: djalin me emrin Gjon, dhe vajzėn Vojsava, qė mė vonė u martua me Stefano Maramonten. Gjoni trashėgoi feudet e babait, tė cilėt pas disa vitesh, mė 1485, iu zėvendėsuan me ato tė San Pierit, nė Galatinė e Soletos, me titullin e dukės sė kontit (...)

    Pinjolli i parė

    Nga Gjoni lindėn katėr fėmijė: Ferdinandi dhe Kostandini, ndėrsa Gjergji dhe Maria vdiqėn (njėri nė vitin 1540, tjetra nė 1560) (...)

    Dėshmi gjenealogjike

    Emblema e markezit tė Auletės, Don Antonio Kastriot Skėnderbeg, ėshtė e njėjta me atė qė ka pėrdorur Skėnderbeu, dhe pasardhėsit e tij.
    Burimi: ketu


    Gjenealogjia e Familjes se Skenderbeut, sipas dy te ashtequajtur pasardhes se tij
    - Djali i vetem i Skenderbeut, Gjoni ose Xhovani, sic i thone ne Itali, pas vdekjes se te atit, ende i ri, jetoi ne domenin e vet mbi Gargano e me pas, nga 1485, kur lulezon qyteti i Shen Pjetrit ne Galatina ne Token e Otrantos, vendoset atje, ka titullin Duke, duke i shtuar dhe ate te Kontit te Soletos.

    - Gjon Kastrioti u martua me Irena Brankovic Paleologa, pasardhesja e fundit e familjes perandorake te Bizantit dhe paten shume femije, mes te cileve Konstandinin, peshkop ne Insernia, Ferdinandin, qe qeveriste domenin feudal te Katrioteve dhe Marien, grua e kulturuar qe njihte shkelqyer letersine greke e latine.

    - Ferdinandi u martua me Adriana Acquavivan, vajzen e Dukes se Nardose, paten shume femije si Erinen, Pardon, Akilin e Xhovanin. (Gjonin)... me titullin Baron dhe nga kjo dege familjare pati pasardhes deri ne fund te 1700.

    - Ndersa nga Akil Kastrioti rrjedh dega tjeter familjare e Skenderbenjve, te cilet u shperngulen ne Napoli ne vitet 1700 dhe jane atje deri ne ditet tona.

    - Biri i Pardos, Konstandini, shperngul rezidencen e vet ne Copertino. Ndersa ne fund te viteve 1600 Aleksander Kastrioti Skenderbeu u shperngul ne Lece, pasardhesit e te cilit jetuan atje deri me 1700.

    - Nga mesi i viteve '800 me i madhi i femijve te kesaj linje familjare, nje tjeter Aleksander, u shperngul ne Ruffano, Lece, ku eshte dhe sot rezidenca princerore e Kastrioteve te Skenderbeut.

    - Perfaqesuesit e tanishem te kesaj linje familjare jane Alessandro Castriota Scanderbeg, mjek ne Rome dhe i vellai i tij Guilio, magjister adminitrativ.

  17. #36
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Jirecek: Albanien in der Vergangenheit fq 81


    In kirchlicher Beziehung war das Land teils dem katolischen Bistum von Arbanum angehoerig, teils der serbischen Kirche, wie denn Iwan Kastriot das Kloster Chilandar auf dem Athos eine Stiftung des serben Nemanja, mit Guetern beschenkte.....



    Die Kanzler der albanischen Fuersten schrieben damals serbisch....




    perkthimi



    Per nga relata kishtare, vendi i perkiste pjeserisht i peshkopates katolike te Arbanumit, pjesa tjeter kishes serbe, prej ku kemi dhuratat qe Ivan Kastrioti i beri Manastirit Hilandar, te themeluar nga serbi Nemanja.




    Kanzelaret e princave shqiptare shkruanin ne ate kohe ne serbisht.....






    vazhdon....

  18. #37
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    vazhdojme....




    Oliver Jens Schmitt ne librin e tij "Das Venezianische Albanien 1392 - 1479" te vitit 2001, thote




    Fuer die Kanzleie Sprache der Balscha, Dukadgin und Kastriota (1), in spaeteren Zeit der Thopia auch, war hauptsaechlich das Slavische. In den anderen Herrschaften in Nord und Mittelalbanien von denen sich kein urkundlicher Belege erhalten hat duerfte es nicht anders gewesen sein.



    shenim.1 - Kastriotet ne fillim te shekullit 15 perdornin greqisht edhe sllavisht.

  19. #38
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,440
    Faleminderit
    26
    312 falenderime nė 237 postime
    Kodiket jane doreshkrimet me te hershme te krishterimit ne bote, dhe jane prova qe vertetojne trashegimine orthodhokse te te pareve tane.
    Sigurisht qė mė i rėndėsishmi dhe mė i famshmi prej tyre ėshtė ai qė njihet me emrin “Codex purpureus Beratinus” (Kodiku i purpurt nga Berati). Ky ėshtė njė nga Kodikėt mė tė vjetėr nė tė gjithė botėn (dy tė tjerėt, po tė shek. V-tė dhe VI-tė pas Krishtit janė nė Rusi). Ai pėrfaqėson njė dorėshkrim (ekzemplar i vetėm origjinal) e pėrbėhet nga 190 fletė pergamenė tė ngjyera nė tė kuqe tė theksuar (tė purpurtė). Kodiku pėrmban dy Ungjij, sipas Markut dhe sipas Matheut. "Kodiku i purpurtė i Beratit" u shkrua nė njė kohė kur ende nuk qenė vendosur se cilėt do tė ishin librat kanonikė tė Dhiatės sė Re, prandaj ky dorėshkrim ka disa shmangie dhe mospėrputhje nga teksti origjinal. Gjithashtu sipas Batiffolit, Ungjilli sipas Matheut ndodhet ndėrmjet faqeve 1-112, ndėrsa faqet qė vijojnė i pėrkasin Ungjillit sipas Markut. Nė kohėn qė e vėzhgoi Batiffoli, kodikut i mungonin rreth 40 faqe. Pėr herė tė parė "Kodiku i Purpurtė i Beratit" pėrmendet nė "Diptikėt e kishės sė Shėn Gjergjit", e cila ndodhej brenda kalasė sė Beratit. Ky kodik ėshtė shkruar me gėrma argjendi tė tretur, me pėrjashtim tė disa (fjalėve e shprehjeve) qė janė me gėrma tė arta, nė pergamenė. Kodiku daton nė shekullin e VI-tė. Studiuesit shqiptarė, ndonėse nuk kanė pėrfunduar ndonjė vepėr tė thelluar pėr kėtė dorėshkrim, mendojnė se ėshtė shkruar nga murgj vendas. Ka arėsye tė mendohet se ky kodik ėshtė vazhdim i njė tradite tė hershme, kontributit tė iliro-shqiptarėve nė pėrhapjen e Krishterimit. (27)

    Kapaku i Kodikut ėshtė metalik e i zbukuruar me figura biblike, ndėrsa teksti ėshtė nė greqishte tė vjetėr. Kodiku ruhet nė Arkivin Qendror tė Shtetit. Pėr nga rėndėsia e veēantė qė ka pėr historinė e traditės kulturore tė vendit dhe tė asaj botėrore Kodiku ruhet nė tre forma:
    Meqe me kerkove "provat" e trashegimise te krishterimit orthodhoks ne Shqiperi. Dil tani e hidhi poshte edhe kodiket pasi ajo ju ka mbetur.

    Albo

    P.S Gjergj Kastrioti, kur mori Doniken ne deren e Arianiteve, dasmen e tij e beri ne Berat, atje ku jane ruajtur dhe shkruajtur kodiket, dhe nga ajo dere, qe i ka ruajtur kodiket, Arianitet.

  20. #39
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Jirecek: "Albanien in der Vergangenheit"



    fq80-81


    Aus kleinen Anfaengen entstand die Macht der Kastriot, die eine griechischen Namen fuehrten, "Stadtbuerger", Kastriotis von Kastron, Stadt. Der erste bekannte Kastriot war 1368 nur Kastellan der Burg Kannina bei Valona....




    perkthim...


    Nga fillesat e vogla lindi pushteti i Kastrioteve, [b]te cilet mbanin nje emer grek, qytetar, Kastriotis prej Kastron, qytet. Kastrioti i pare qe njihet ishte kastelan ne keshtjellen e Kanines ne Vlore.




    Kjo perkon me te dhenen qe kam sjelle te Shuflait kur thote se ketu Kastriotet kane qene ortodoks.

  21. #40
    Άγιος Ειρηναίος της Λυών Maska e Seminarist
    Anėtarėsuar
    10-05-2002
    Postime
    4,991
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Nga libri i Oliver Jens Schmitt po sjelle nje fakt tjeter te lidhur me Balshajt


    fq 579



    Zwar waren die Balscha aus politischen Gruenden 1369 zur Katholizismus uebergetreten.....


    fq 580


    Denn seitem Balscha III, wohl unter dem Einfluss seiner serbischen Mutter, zur Orthodoxie zurueckgekehrt war, trat er als Schutzherr der morgenlaendische Kirche in der Venezianische Provinze auf.




    Perkthimi



    Keshtu, Balshajt kaluan ne 1369 per arsye politike ne religjionin katolik....




    fq 580



    Sepse qe kur Balsha i trete, ndoshta nen ndikimin e se emes se tij serbe, u kthye ne ortodoksi, doli si Zot mbrojtes i kishes lindore ne provincat venedikase....




    Shenim nga une: sic ka qene edhe Lezha psh...

Faqja 2 prej 8 FillimFillim 1234 ... FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Pėrgjigje: 109
    Postimi i Fundit: 30-11-2009, 05:18
  2. Jeta e Gjergj Kastriotit dhe despotėve bizantinė orthodhoksė
    Nga Albo nė forumin Komuniteti orthodhoks
    Pėrgjigje: 9
    Postimi i Fundit: 20-03-2006, 19:03
  3. Historia kombtare
    Nga llokumi nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 14-02-2003, 20:51
  4. Major Gjergj Vata
    Nga Albo nė forumin Elita kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 21-12-2002, 20:31
  5. Gjergj Kastrioti-Skenderbeu
    Nga Kallmeti nė forumin Ēėshtja kombėtare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 17-08-2002, 15:58

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •