Close
Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 25
  1. #1
    Administratore Maska e Fiori
    Anėtarėsuar
    27-03-2002
    Vendndodhja
    USA
    Postime
    3,017
    Faleminderit
    2
    16 falenderime nė 12 postime

    Fyodor Dostojevski

    Idioti
    Perktheu nga Origjinali Jorgji Doksani

    Pjesa e Pare

    Ne nje fund nentori, ne nje mot me llohe e ere, ne ora nente te mengjesit treni i linjes Peterburg - Varshave po i afrohej me tere shpjetesine stacionit te Peterburgut. Kishte aq shume lageshti e mjegull sa mezi po agonte; nga dritaret e vagonit edhe dhjete metra ne te majte a ne te djathte te trasese nuk mund te shquaje as edhe nje gje. Kishte nder udhetaret edhe nga ata qe ktheheshin qe jashte shtetit, por shumica ishin udhetare largesish jo te medha, njerez pa ndonje peshe, kryesisht tregtare te vegjel. Me keta ishin mbushur ploteperplot vagonet e klasit te trete. Si gjithmone ne kesi rastesh, ata ndiheshin te kapitur, kapaket e syve u rendoheshin nga dremitja e mardhja, fytyrat i kishin te perhimura, zbehtake si boja e mjegulles.
    Ne njerin nga vagonet e klasit te trete, kur ra agu, u gjenden karshi njeri-tjetrit te dritarja dy udhetare; qe te dy te rinj, qe te dy me humor te mire, te veshur jo kushedi cfare, por jo dhe keq. Qe te dy ndien deshiren t'i hapnin bisede shoqishoqit. Sikur ta dinin se c'gje i shquante qe te dy ne ate minute, sigurisht qe do te mbeteshin gojehapur, qe rasti i kishte ulur ashtu njeri karshi tjetrit sot ne kete vagon te klasit te trete te trenit Peterbug-Varshave. Njeri ishte trupvogel, rreth njezet e shtate vjec, me floke te zinj kacurela, me sy te veckel pershkendites boje gri. Hunden e kishte te flashket, te shtypur, fytyren me molleza te dala; buzet hollake benin c'benin dhe formonin nje si buzeqeshje qesendisese, tallese dhe, madje edhe dashakeqe; por ballin e kishte te larte, te vizatuar bukur, ai ia hijeshonte dhe tere pjesen e poshtme te fytyres, qe ne vetvete nuk shquhej per ndonje fisnikeri, Te binte ne sy vecanerisht ajo zbehtesia e fytyres verdhacuke si e nje mehiti, qe i jepte djaloshit pamjen e nje njeriu fuqiprere edhe pse ishte truplidhur, por njeherezi shquhej tek ai nje karakter tere pasion, i ndjeshem ndaj dhembjes qe, nga ana e vet, nuk puqej aspak me buzeqeshjen qesendisese e shpotitese dhe me shikimin e vrazhde prej njeriu te vetkenaqur, Ishte veshur trashe, me nje qyrk te vollshem gezofi qengji, me ngjyre te zeze dhe naten e kaloi mire, nderkohe qe fqinji qe i detyruar te duronte tere mizorine e nates se lagesht dhe te akullt te nentoreve ruse. Dukej acik qe ai nuk kishte qene i pergatitur per kete. Kishte veshur nje pelerine te gjere stofi, me nje kapuc te madh tamam si ata qe perdorin rendom ne dimer jashte shtetit udhetaret diku ne Zvicer apo ne Italine e Veriut, pa i thirrur fare mendjes se ishte duke udhetuar nga Ejdkuneni ne Peterburg. Keshtu veshja e menduar per udhetim permes krahinave te Italise doli fare e papershtatshme ne Rusi. Djaloshi me pelerinen me kapuc ishte dhe ky nja njezet e gjashte, njezet e shtate vjec, me shtat pak me te hedhur se mesatari, me nje bashke flokesh te verdhe e me faqe te rena, si dhe me nje mjekerze te vogel majuce thuajse te bardhe. Syte i kishte te medhenj, te kalter, hetues; shikimin e qete por te rende, mbushur me ate shprehje te cuditshme nga e cila shumkush mund ta gjente menjehere se ai njeri vuante nga semundja e tokes. Vecse, sidoqofte, fytyren e kishte te kendshme, hollake dhe thatime, ndonese disi te strengur e te zhubravitur, te mavijosur krejt nga te ftohtit. MBante ne preher nje bohce prej mesalle mendafshi te ferkuar nga perdorimi, ku kishte mbeshtjelle, sic dukej, tere katandine e vet prej udhetari. Kishte mbathur kepuce me qafa me shoje te trashe, te bera jo ne Rusi. Fqinji flokezi, qe rrinte i peshtjelle mire me qyrkun e ngrohte, i vuri re qe te gjitha keto dhe ashtu me nge sic ishte e pyeti me ate nenqeshjen qesendisese, permes se ciles pa teklif e shkujdesshem buiste ajo fare kenaqsie aspak e njerezishme qe kesi tipash provojne kur hasin ndokend qe s'i ka prire e mbara.

    - Ftohte, ė...
    Dhe sperdrodhi supet.
    - Shume, - iu pergjigj sakaq fqinji, - dhe eshte ende vjeshte...
    Po ne dimer si do bejme? S'e kishte pandehur qe ketu te bente kaq ftohte.
    Qenkam cmesuar.. i paskam harruar...
    - Vjen qe jashte shtetit? Nga jashte vjen?
    - Po, nga Zvicra.


    (vendosja ne forum vazhdon kur te kem kohe)

  2. #2
    Administratore Maska e Fiori
    Anėtarėsuar
    27-03-2002
    Vendndodhja
    USA
    Postime
    3,017
    Faleminderit
    2
    16 falenderime nė 12 postime
    Fyodor Dostoevsky eshte novelist rus. Lindi ne 1821 dhe vdiq ne 1881. Studiues te shkrimeve te tij thone qe ka qene i "fiksuar" me Zotin pasi shumica e karaktereve te tij kerkojne Zotin nepermjet gabimeve te tyre te cilat u shkaktojne dhimbje. Gjithsesi ne pergjithesi karakteret e krijuara prej tij mbeshtesin lirine e zgjedhjes, kur vjen fjala tek socializmi, ateizmi, e mira, e keqja etj. Idete e Dostoevskyt ne nje fare menyre ishin fillimi ose me mire themelet e per idete e diskutuara me vone nga Nietzsche dhe Frojdi.

    Gjate viteve shkrimet e Dostoevskyt jane ndryshuar shpesh. Kjo per arsye politike apo gramatike, ndaj jo gjithmone njerzit kane lexuar ate cfare ai ka dashur vertet te thone ne shkrimet e tij. Sot mund te gjesh dhe kopje origjinale te puneve te tij.

    Idioti eshte nje nga shume novelat e tij. Dhe pjesa me lart eshte thjesht fillimi i kesaj novele. Per here te pare kete novele e kam lexuar ne anglisht dhe versioni ne shqip me ka zhgenjyer shume. Ndaj besoj dhe gjate perkthimeve shume gjera kane ndryshuar (sic ndodh gjithmone).



    Shkeputur nga novela "Krimi dhe Dėnimi"

    Ishte shume i pire dhe i leshuar mbi stol, here pas here mermeriste neper gjume, duke kercitur gishtat e me krahe hapur, kendonte refrene pa kuptim duke u munduar te kujtonte disa vargje si keto :

    "Gruan e tij, nje vit me admirim e dashuroi
    Gruan e tij nje nje vit me admirim e dashuroi"

    Dhe pastaj duke u ngritur perseri vazhdonte :

    "Duke ecur me turmen e zhurmshme
    takoi nje qe dikur e njihte"

  3. #3
    Super Moderatore Maska e shigjeta
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Postime
    4,930
    Faleminderit
    90
    98 falenderime nė 81 postime
    Nete te bardha

    …Enderrtari, po t’i bejme nje perkufizim te hollesishem, nuk eshte njeri, por, si me thene, nje krijese e gjinise se mesme. Gjallon te shumten e kohes ne ndonje kend te humbur, a thua se i fshihet edhe drites se diellit dhe, me t’u mbyllur ne shtepine e tij ngjitet pas saj si kermilli pas guackes, ose se paku i ngjan shume, ne kete drejtim, asaj kafshes interesante qe eshte kafshe dhe shtepi njeheresh dhe qe quhet breshke…

    perkthyer nga Aurel Plasari
    Mos shkruaj gjė kur je me nerva, sepse, ndėrsa plaga e gjuhės ėshtė mė e keqe se e shpatės, mendo ē’ka mund tė jetė ajo e pendės

  4. #4
    i/e regjistruar Maska e spirobeg
    Anėtarėsuar
    22-04-2008
    Postime
    84
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    KONKLUZIONE

    Dostojevskit I pėlqente t’u thoshte hulumtuesve tė rinjė: “Ngrihuni moralisht dhe formoni idealin tuaj”. Kjo mbeti edhe pėr tė detyrė pėr tėrė jetėn. Ai kaloi njė sėrė etapash tė ndryshme, nė kėrkim tė sė vėrtetės ushėrrėfyese. Romantizmi dhe socializmi utopik, kristianizmi dhe pjesėrisht ortodokizmi, “pėrkrahja” (“poēva”) dhe filosllavizmi, “shekulli i artė” dhe lufta me Evropėn, qė po vdes mė nė fund teokracia, mė saktė shteti-kishė-tė tilla qenė stadet e zhvillimit tė idesė sė tij kryesore: ai e konsideronte veten tė dobėt nė filozofi, “por jo nė dashurinė pėr tė”,-shtonte ai nė letrat drejtuar miqėve,- dashuria ime pėr tė ėshtė e fuqishme”. Dhe me tė vėrtetė ai e dėshmoi kėtė me evoluzionin e madh tė botėkuprimit tė vet, qė kishte pėrfshirė kaq teori, sisteme, doktrina dhe hipoteza!
    Kėtu nuk ishte gjithcka organike dhe unike.Nė pasionet e tij intelektuale, gjithmonė tė sinqerta e tė zjarrta, kishte jo pak gjėra kalimtare, tė huaja, tė rastit. Mirpo kishte edhe njė dogmatizėm tė palėkundur fetar.
    Ideali I vėrtetė dhe burimi mė I thellė I krijmtarisė sė tij, me tėrė madhėshtine dhe tragjizimin e vet historik tė luftės qė po kalonte, ishte populli rus. Dostojevski, qė e kishte studiuar thellė historinė e Rusisė, qė gjithmonė e pėrmendte muzhikun Marej dhe fshatin e tij tė humbur, qė pėr mjaftė kohė kishte jetuar pranė popullit nė burgin e tė dėnuarve me punė tė detyrueshme dhe nė kazermėn e ushtarėve , rreth viteve 60 formuloi idenė e tij tėhrenjtėlera mė e lartė qėndron nė kulturėn shpirtėrore, poetike dhe filozofike tė popullit tė tij tė talentuar e tė panėnshtruar, I ngarkuar me misionin mė tė lartė historik nė tė ardhmėn.
    “Ne besojmė se kombi rus ėshtė njė fenomen I jashtėzakonshėm nė historinė e njerėzimit”,- me tė tilla fjalė Dostojevski e fut lexuesin nė vėshtrimin e vet tė shkurtėr tė dukurive tė m ėdha tė letėrsisė atdhetare, tė cilėn ai e deshi me gjithė shpirt.
    Kėtu eka zanafillėn kulti I tij I artit rus nė tė gjitha fushat qė nga Avakumi e gjerė te Leon Tolstoi, gjė nga Andrea Rubljovi e gjerė tek Riepini dhe Kramskoj, qė nga bejtėt dhe kėngėt e vajit e gjerė te Glinka e Serovi, qė nga katedralet e Kremlinit e gjerė te kambanaret e shekullit tė XVIII. Tė tėra kėto I zabuluan atij burimin mė tė madh tė ideve tė veta tė shtrenjta-“Njė det-oqean ėshtė toka ruse,njė det I paanė dhe mė I thelli” ėshtė populli I madh nė kėrkimet e tij shpirtėrore dhe arritjet krijuese.
    Nė mėnyrė mė tė veqntė e vlerėsoj dhe e pėrpunoi shkrimtari-artist njė nga krijimet mė madhėshtore tė kombit tė vet, gjuhėn kumbuese dhe tė plotėfuqishme ruse e mėsuar prej tij natyrshėm nga goja e grave fshatare nga dadot e periferisė sė Moskės me kėngėt dhe pėrrallėt e tyre. Kėtu e ka burimin fjala e tij e fuqishme e mohuar nga bashkėkohėsit e tij qė vetėm nė ditėt tona ka marrė vlerėsimin e vet dinjitoz. Nga thellėsit mė tė mėdha tė gjuhės sė popullit mori pėrmasa kjo prozė artistke e pakrahasueshme nga aftėsia shprehėse dhe theksimi, e ndjeshme ndaj muzikės dhe vargut tė romancierit, I cili kishte mbledhur kudo folklorin rus tė rrallė nė popull veēanėrisht nė traditėn e tij e tė tė kėnduarit . Pėr kėto rrėnjė tė thella tė stilit letrar, ai do tė kujtohej shumė kohė mė vonė, kur ndjenjėn e tij tė zajrrtė pėr gjuhėn e shprehur nė aforizmėn lakonike me pėrmbajtje tė thellė: “Gjuha ėshtė vetė populli”.
    Por ai nuk u mbyll nė kufijtė e vendit tė vet, larg kombeve tė tjerė. Evropa pa dyshim, qe njė nga mbresat mė tė forta tė shpirtit tė tij, kaq tė pasur me ndjesi tė fuqishme. Qė nga pasionet e tij tė rinisė pėr Shekspirin, Shilerin, Balzakun dhe Hygon, gjerė nė interesimin e mėvonshėm pėr Floberin dhe Emil Zolanė. ( tė cilin nė tė njėjtėn kohė edhe e pranonte, edhe e mohonte), Dostojefski I njihte nė mėnyrė tw pwrsosur twrw korifejtw e letwrsis evropiane. Nw muze e Perwndimit atw e mahnitwn mjeshtwrit e rilindjes italiane, ndwrsa Hans Golbeni – I riu dhe Klod Loreni e frymwzuan nw krijimin e faqeve tw shkwlqyera artistike tek “ Idioti” dhe “ i mituri”. Nw Milano, Kwln dhe Paris ai mbeti I befasuar nga modelet e arkitekturws gotike. Atw e mahniti jashtwzakonishtw shumw Bethoveni. Kwshtu mbi Dostojevskin twrw jetwn ndikoi kjo botw e artit ; kwshtu e frymwzoi atw “ vendi I mrekullive tw shenjwta ”, sw cilws, nw romanin e tijw tw fundit nwpwrmjet gojws sw Ivan Karamazovit, I jep njw falenderim tw zjarrt.
    Ashtu si edhe nw lwtwrsin ruse pwr Dostojevskin mw e shtrenjtw nw Perwndim wshtw bota e bukurisw sw personifikuar dhe frymwzuese tw cilwn mese njwher ai e shpalli bazw tw twrw jetws dhe veprimtarisw njerwzore (“vetw shkenca nuk mundw tw egzistij njw minut pa bukurinw!...”).
    Ne kemi parw se mjeshtri I romanit shoqwror vetwm njwher nw jetw Iu ofrua revolucionit, kjo ndodhw nw fillim tw vitit 1949. Para kwsaj ai I trembej luftws, mw vonw hoqi dorw pwrfundimisht nga “ teorizimet dhe utopit “. Porn nw kwtw rast Dostojevski nuk e braktisi humanizmin. Tėrė pamfletet e tijė kunder nihilistėve fshehin zemrėn e menqur e tė ndjeshme tė artistit tė madhė atij I vjen keq pėr kėta djem dhe vajza guximtare, qė kanė denuar vetwn me vdekje. Tek “ Djajt” siē I kemi parw, ai I adreson kwti brezi tw vetwsakrifikuar fjalwn e tijw me njw simpati tw thellw. “ Unw solemnisht deklaroi se fryma e jetws endet si mw parw dhe forca e gjallw nuk ka shterrur te brezi I ri.
    Entuziazmi I rinisw bashkwkohore wshtw aq I pastwr dhe I ndritshwm si edhe nw kohwn tonw. Vetwm njw gjw ka ndoshur: zhvendosje qwllimesh zwvendwsim I njw bukurie me njw tjetwr”. Kwshtu Dostojevski e pranon revulucionin si njw bukuri tw re pwrw rinin ruse. Pwr kwta argonautw tw lirisw fletw shumw bukur heroi mw I dashur I tijw, pric Mishini. Ai I quan ata “ pauses tw etur dhe tw zjarrt tw Kolombit”, zbulues trima e tw frymwzuar tw botws sw re.
    Le tw bwjmw konkluzionet.
    E komplikuar dhe kontradiktore ka qenw rruga krijuese e Dostojevskit. Nw romanet e tijw herw – herw gjejm shprehje tw figurshme tw parimeve reaksionare, por zakonisht ato kapwrcehen me lwvizjen gjeniale tw penelit tw artistit dhe me simpatin e thellw pwr vuajtjet njerzore. Talenti I jashtwzakonshwm e ndihmoi atw tw kapwrcei shumw rryma tw diskutueshme tw mandimit tw tijw filozofik dhe politik. Me artin e tij tw mrekullueshwm Dostojevski arriti tė krijojė tipa tė pavdekshėm, nė radhėt e tė cilėve vend tė shquar zėnė viktimat e dėrmuara nga regjimi, tė cilat nga fundi I jetės I mbronte shkrimtari: tė internuarit siberianė, studentėt e varfėr, tė uriturit dhe nėpunėsit “pijanec”, vajzat qė shiten, tė tėrė tė persekutar e tė pėrbuzur nga ecuaria e zhvillimit kapitalist tė shtetit,
    Dostojevski ka dhėnė portrete tė paharruara dhe drama tronditėse, qė I pėrshkon protesta sociale e qė me tė drejtė kanė hyrė nė letėrsinė botėrore me cilėsinė e fugurave klasike. Nė saj tė tyre ai ruan rėndėsinė e vet edhe nė ditėt e tona. Ne e ēmojmė artistin e madh pėr pėrpjekjet e tij tė palodhura nė kėrkim tė sė vėrtetės, pėr forcėn e madhe tė mjeshtėrisė sė tij realiste dhe mbi tė gjitha pėr krijimin nga ai tė figurave tė pavdekshme tė njerėzve rus, qė janė bėrė tė famshėm nė tė gjithė botėn.
    Ja se ētha njė shkrimtar i njohur pėr Dostojevskin :

    “Letėrsia botėrore nuk njeh
    krijime mė tė pėrsosura, mė
    plastike se tė folurit e
    personazheve tė Dostojevskit.
    Deri edhe rendi I fjalėve ėshtė
    simbolik, po aq janė
    domethėnėse edhe konsruktet qė
    ai zgjedh; tek ai asgjė nuk ėshtė
    rastėsi: edhe ēdo rrokje ėshtė e
    domosdoshme, edhe ēdo tingull
    ka vendin e vet, ēdo pauzė e bėrė
    ėshtė e qenėsishme, ēdo
    pėrsėritje ka rolin e vet tė
    pėrcaktuar, ēdo dihatje, ēdo
    nxjerrje fryme, ēdo heshtje, tė
    gjitha janė funksionale; pas ēdo
    fjale tė shprehur ndihet njė
    rezonancė e mbytur: janė
    zhaurima valėsh tė baticave dhe
    zbaticave tė fshehura tė shpritit”.
    Stefan Cvajg

    Datat kryesore tė jetės dhe veprimtarisė krijuese tė Dostojevskit

    1821 30 tetor -Lndja e Fjodor Mihajlloviqi Dostojevskit nė ndėrtesėn e spitalit moskovit pėr tė varfėr , Mariinskaja, nė familjen e mjekut ushtarak, Mihal Andrejeviē Dosotojevski.
    1833-1837 Vitet e shkollės sė Dosotojevskit nė pensionet mekovike.
    1837 27, shkurt - vdekja e nėnės sė Dosotojevskit ,Marie Fjodorovna Dosotojevskajas (mbiemri I vajzėrisė, Naēajeva). Maj – shpėrngulja e vėllezėrve tė rritur nė Petėrburg. Vjeshtė - Dosotojevski nė pensionin pėrgatitor tė kapitenit K.F.Kostomorov.
    1838 16 janar- hyrja e Dosotojevskit nė shkollėn e lartė tė inxhinierisė.
    1839 8 qershor- vrasja e Mihal Andrejeviēit Dosotojevskit nga bujkėrobėrit e vet.
    1840-1841. Dosotojevski punon mbi dramat historike “Maria Stjuart” dhe “Boris Godunov”.
    1841 5 gusht - Dosotojevski bėhet officer.
    1843 12 gusht- pėrfundimi I kursit tė plotė tė shkencave nė klasėn e lartė tė oficerėve dhe regjistrimi I Dosotojevskit nė korpusin e inxhinierisė.
    1844 Qershor-korrik- nė numrat 6 dhe 7 tė revistės “Reporteri dhe Panteoni” u botua romani “Evgjeni Grande” I Balzakut, pėrkthyer nga Dosotojevski.
    19 – tetor – urdhėr zyrtar pėr tėrheqje nga detyra pėr arsye familjare tė inxhinierit ushatrak F. Dosotojevski me gradėn toger.
    1845 Maj - Dosotojevski pėrfundon romanin “Njerėz tė varfėr”. Njohja e tij me Nekrasovin fhe Bjelinksin.
    1846 15 janar - botimi nė “Kronikėn Petėrburgase” tė N.A Nekrasoviti “Njerėz tė varfėr”.
    1 shkurt – “Sozia” te revista “Shėnime patriotike”
    Tetor – “Zoti Proharēin”
    1847 Fillmi I vitit - Dosotojevski ndahet me Bjelinksin.
    Prill korrik – tek ‘Tė rejat e Sankt Petėrburgut” botohen 4 fejtone tė Dostojevskit nė rubrukėn “Kronika e Petėrburgut”.
    Nė pranverė - Dosotojevski fillon tė frekuentojė tė premtet e Petrashevskit.
    Tetor – Dhjetor - novela “Zonja e shtėpisė”.
    1847 Dhjetor- “Net tė bardha”.
    1847 Janar – shkurt – maj – “Njetoēka Njezvanova”.
    Fillimi I vitit - Dosotojevski merr pjesė nė rrethin revolucionar tė N.A.Speshnjevit.
    15 prill nė mbledhje te Petrashevcėt Dosotojevski lexon “Letrėn e Bjelisnkit tė drejtuar Gogolit” ilegalisht.
    Mars – prill- Tė shtunave Dosotojevski frekuenton rrethin e Durovit.
    23- prill – arrestimi i Dosotojevskit. Burgosja e tij nė burgun Alesejevsk tė kėshtjellės sė Petropavllovskut.
    29 prill – 16 nėntor - hetimi dhe gjyqi kundėr Petrashvcėve. Dėnimi me vdekje kundėr “ kriminelėve mė tė rrezikshėm”, pėrfshirė kėtu edhe Dosotojevskin.
    19 nėntor – vendimi I prokurorit tė lartė kundėr Dosotojevskit: “8 vjetė punė tė detyrueshme nė kėshtjellė”. Vendimi pėrfundimtar: “4 vjet e mė pas ushtar I rėndomtė”
    22 dhjetor – ceremonia pėrgatitoree dėnimit me vdekje nė sheshin Semjonovsk, leximi i vendimit tė Carit pėr “falje”.
    24 dhjetor (natėn) - largimi i njė partie tė burgosurish pėr nė Siberi, pėrfshirė kėtu edhe Dosotojevskin.
    1850 9-16 janar –qėndrimi nė Tobolsk. Takimi nė oborrin ndėrmjetės me gratė e dekabristėve.
    23 janar- Dosotojevski arrin nė internim, nė kėshtjellėn e Omskut.
    1854-1859 Janar – 1854, shkurt - periudha e kryerjes sė dėnimit me punė tė detyrueshme.
    Nė shėrbim ushtarak nė Semipalatinsk. Njohja me Vrangelin. Valihanovin, Isajevėt. Takimet me P.PSemnjonov-Tjan-Shanskin.
    1865 Mars- letra drejtuar E.KTotlebenit me lutje, pėr tė ndikuar nė rikthimin e
    tė drejtave tė Dosotojevskit.
    1 tetor – rimarrje e gradės sė oficerit.
    1857 6 shkurt- Dosotojevski vė kurorė nė Kuzhnjeck me Maria Dmitrijevna Isajevėn.
    1859 18 mars – dalja nė lirim.
    Mars – tregimi I Dosotojevskit , “Ėndrra e xhaxhait”.
    Nėntor-Dhjetor-“Fshati Stepanēikovo dhe banorėt e tij”.
    2 korrik-Dosotojevski largohet nga Semipalatinsku pėr nė Tvjer, ku kalon vjeshtėn.
    Dhjetor (gjysma e dytė) – Dosotojevski shpėrngulet nė Petėrburg, ku iu lejua tė banonte.
    1860 1 shtator- nė gazetėn “Bota ruse” u botua fillimi I “Shėnimeve nga shtėpia e tė vdekurve”
    Pėrmbledhja e parė e veprave tė Dosotojevskit, botuar nga P.A.Osnovski nė dy vėllime.
    1861 Janar-dalja e numrit tė parė tė revistės sė vėllezėrve Dosotojevski,”Koha”, nė tė cilin fillon tė botohet romani “Tė fyer e tė poshtėruar”.
    1861-1865 Njohja, letėrkėmbimi dhe udhėtimi me A.P.Susllovėn.
    1861-1862 Nė revistėn “Koha” botohen “Shėnimet nga shtėpia e tė vdekurve”.
    Maj (mesi I muajit) – dalja e proklamatės sė P.G.Zaiēnjevskit, “Rusia e re” me pretekstin e sė cilės Dosotojevski viziton N.G.Ēernishevskin.
    7 qeshor – pėr herė tė parė Dosotojevski del jashtė shtetit, ku takohet me Hercenin dhe njihet me Bakuninin.
    1863 Shkurt, mars-“Vėrejtje dimėrore mbi pėrshtypjet verore”.
    24 maj –“Urdhėri supreme” mbi mbylljen e revistės “Koha” pėr shkak tė artikullit tė N.N.Strahovit,”Ēėshtja fatale”.
    Gusht,tetor- qėndrimi I Dosotojevskit jashtė shtetit.
    1864 Janar – lejimi I botimit tė revistės “Epoka”, bashkė me fillimin e botimit tė”Shėnimeve nga bodrumet”.
    15 prill – vdekja e Maria Dmitrijevna Dostojekajas nė Moskė.
    10 korrik – vdekja nė Pavllovsk e Mihajl Mihalloviq Dosotojevskit.
    1856 “Njė ngjarje e jashtėzakonshme, ose pasazh mbi pasazh” (“Krokodili”).
    Mars,prill- njohja dhe takimi me motrat Korvin-Krukovski.
    Qeshor – deklarimi mbi ndėrprerjėn e botimit tė revistės “Epoka”.
    Korrik,tetor- Dosotojevski jashtė shtetit.
    1866 “Krim e ndėshkim”.
    4 tetor – Dosotojevski fillon t’I diktojė stenografistes Ana Grigorjevna Snjitkinėn romanin “Kumarxhiu”.
    1867 15 shkurt – martesa e Dosotojevskit me A.G.Snjitkinėn.
    14 prill – largimi I Dosotojevskėve jashtė vendit. Drezdeni. Badeni. Bazeli.Gjeneva.
    1868 Romani “Idioti”
    12(24) maj – vdekja e vajzės tremuajshe Sofi, nė Gjenevė. Vera nė Veve. Shpėrngulja gjatė vjeshtės nė Milano.Rrugės Dosotojevskėt kthejnė nė Bazel pėr tu njohjur me krijim-tarinė e Hans Golbejnit- I riu. Dimri nė Firence.
    1869 Korrik – kthimi nė Drezden.
    Dhjetor – plani I romanit “Biografia” e mėkatarit tė madh”.
    1870 Novela “Burri I pėrjetshėm”.
    1871 8 korrik – kthimi nė Petėrburg. Romani “Djajtė”(pėrfunduar nė vitin 1872).
    1872 Dosotojevskėt e kalojnė verėn nė qytetin Staraja Rus, I cili bėhet vendpushimi I zakonshėm I tyre.
    1873 Redaktimi I sė pėrjavshmės “Qytetari”. Artikujt e Dosotojevskit nė rubricėn e zakonshme “Ditari I shkrimtarit”.
    1874 19 mars Dosotojevski paraqet lutjen te Drejtuesit kryesorė pėr problemet e shtypit mbi largimin e tij nga detyra e redaktorit tė “Qytetarit”.
    Prill – Dosotojevskin e viziton N.A.Nekrasovi me propozimin pėr botimin e njė romani nė organin “Shėnime patriotike”.
    Dimėr – Dosotojevski jeton nė qytetin Staraja Rus dhe punon mbi romanin “I mituri”.
    1875 Janar – nė revistėn “Shėnime patriotike” fillon tė botohet romani “ I mituri”.
    1876 Ripėrtėritja e “Dirarit tė shkrimtarit” nė botim tė veqantė. Nė numrin e nėntorit del tregimi “ E urta”.
    1877 Dosotojevski shpesh viziton Nekrasovin e sėmurė, I cili I lexon atij vargjet e veta tė fundit.
    2 dhjetor- Dosotojevski zgjidhet anėtar-korrospodentė I akademisė sė shkencave, nė sektorin e gjuhės dhe letėrsisė ruse.
    30 dhjetor- Dosotojevski mban fjalim nė varrimin e Nekrasovit.
    1876 31 mars- Dosotojevski asiston nė gjyqin mbi qėshtjen e Vera Sasuliqit, qė kishte qėlluar mbi guvernatorin e Petėrburgut, Trepov.
    1879-1880 Romani “Vėllezėrit Karamazovė” .
    1880 23 maj, 10 qershor – Dosotojevski nė Moskė merr pjesė nė festėn e pėrurimit tė pėrmendores kushtuar Pushkinit.
    8 qershor – Nė mbledhjen e dytė publike tė shoqatės dashamirėse tė letėrsisė ruse Dosotojevski mbajti fjalim mbi Pushkinin.
    1881 Janar (gjysma e dytė)- Dosotojevski punon pėr numrin e parė “Ditarit tė shkrimtarit”, pėr vitin 1881.
    28 janar nė orėn 8:30 `vdes Fjodor Mihajlloviq Dosotojevski.
    1 shkurt – varrimi I Dosotojevskit nė varrezat Tihvinski tė dafinave tė Aleksandėr Neveskit.

  5. #5
    student njohurie Maska e Ilyas
    Anėtarėsuar
    10-06-2009
    Vendndodhja
    diku larg
    Postime
    51
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Mua me ka pelqyer shume "Vellezerit Karamazov"...

    Ne kte liber i ke te gjitha bashke me idiot, me vrases, me besimin/jobesimin ne Zot, me moral/jomoral, me vuajtje dhe argetim, me paranoja dhe joparanoja, me xhelozi, dhe joxhelozi, etj...etj...; pra megjithmend nje liber kryeveper.
    Ditė e re, kismeti i ri

  6. #6
    cherry blossom girl Maska e broken_smile
    Anėtarėsuar
    14-05-2010
    Postime
    5,645
    Faleminderit
    56
    213 falenderime nė 175 postime
    Fshati Stepanēikovo dhe banorėt e tij


    Por prit e ki durim, i dashur lexues! Keto qe po degjon jane vetem fillimi. Dua te theksoj se gjeneralesha, ja kjo qe ben tani numra, dridhej si miu perpara maces nga gjenerali, por po aq dritheronte perpara Foma Fomicit, vec, jo nga frika, por nga adhurimi i parrefyer qe ushqente per te. Rronte me shqetesimet dhe me gezimet e tij, degjonte me veshet e tij, shihte me syte e tij. Nje fis i larget imi, po ashtu husar ne lirim, burre ne moshe te thyer, por qe ngeli gisht pas azartit te cmendur qe tregoi ne kumar dhe qe per nje kohe bujti te daja, me tha nje dite pa doreza se, sipas bindjes qe krijoi, gjeneralesha ishte ne marredhenie turpi me Foma Fomicin. Kuptohet, e kundershtova me zemerim e neveri, m'u duk dicka banale dhe shpjegimi teper vulgar. Jo. Per mendimin tim, arsyeja duhej kerkuar gjetiu, vec, ku, nuk e them dot, pa ia bere te qarte paraprakisht lexuesitdisa nga vecorite me kryesore te karakterit te Foma Fomicit. Kete qe do te tregoj munda ta ve re me pas.
    Dhe tani perfytyroni nje njeri lecke, shpirtvogel, nje deshtak te mjere, qe askujt s'i duhet, qe nuk sjell asnje dobi, qe eshte i zgerlaqur qe nga koka deri te kembet, por qe eshte dashuruar pas personit te vet ne menyre te llahtarshme, nuk ka as piken e dhuntise per ta perligjur sadopak dashurine qe ushqen per vetveten. Ju paralajmeroj se Foma Fomici na paraqitet si misherimi i sedres se semure, qe nuk njeh kufi e ane, por dhe me disa shfaqje specifike, sepse sedra e semure eshte ngulur te hici, dhe, sic ndodh rendom ne kesi rastesh, eshte tmerresisht poshteruese, e vrare mosmekeq nga vargani i mosarritjeve te koheve te kaluara dhe te tanishme, qe kane pjelle ziline, vrerin, mllefin, keta shpejtojne ta nxjerrin koken sa here qe iu paraqitet mundesia, sa here qe vene re arritjen e tjetrit. Eshte e tepert t'jua kujtojme se ky soj eshte fucke njeri, fyhet pa asnje shkak, mban meri pa asnje arsye. Mund te me pyesni: E nga e paska psonisur kete seder aq te ligesht? E si lindka ne shpirtin e nje hici, qe edhe per shkak te gjendjes se vet shoqerore eshte i detyruar te dije fort mire se ku e ka vendin? E si t'i pergjigjesh pyetjeve si keto? Ku i dihet, jeta eshte e mbushur me perjashtime, nje prej tyre mund te jete personi ne fjale. Dhe po ta shohesh keshtu, Foma Fomici vertet perben perjashtim nga rregulli, nje dukuri si kjo me sigurido te shpjegohet me pas. Por perpara se te hidhemi ne shpjegime te ketij lloji, me lejoni t'ju pyes: A jeni i sigurt, e a e thoni dot me plot gojen se ca njerez si Foma Fomici pajtohen me rolin e kllounit, te sahanlepiresit, te servilit, kuptohet, perkohesisht e te detyruar nga rrethanat? A jeni i sigurt te thoni se e kane quajtur vertet nder e lumturi te qenit klloun, sahanlepires, servil? A jeni i sigurt te thoni se, duke u sjelle ne ate fare menyre, hoqen dore perfundimisht nga sedra e tyre e semure? Po zilia, smira, shpirtvogelsia, shpifjet, spiunimet, peshperimat e gjarperinjve te fshehur ne skuta, apo diku perbri jush, ne tryezen e perbashket, ato c'u bene? Kushedi, ndoshta, ne jeten e ndonjerit prej ketyre te perndjekurve nga fati, te ketyre kllouneve dhe gungaceve, sedra e semure jo vetem nuk shuhet e s'pushon se qeni pas poshterimeve te perbindshme, por, perkundrazi, ndizet si zjarri nga era, i fryre pikerisht nga poshterimi i perbindshem, nga gjymtimi i tmerrshem, nga detyrimi per te qene sahanlepires, nga nenshtrimi zemerndrydhes dhe sakatues, qe c'nuk ben per t'i cpersonalizuar. Kushedi, ndoshta, sedra e semure, e fryre deri ne percudnim, s'eshte tjeter, vecse corodi e ndjenjes fillestare te dinjitetit vetjak, te fyer e poshteruar per here te pare, ndoshta, ne femijerine e larget, nga dhunimi i cdo lloji, nga varferia e mynxyrte, nga felliqesite; dinjiteti njerezor mund t'ju jete neperkembur fillimisht nga vete prinderit e tyre...? Por, e thashe atypari, se, megjithe kete, dukuria Foma Fomic eshte perjashtim nga rregulli dhe kjo eshte keshtu. Dikur Foma Fomici provoi te shkruante, deshtoi, s'u fut dot ne tempullin e letersise, kurse kjo ka force te marre me qafe dhe burra me te mire se ai, zanatet e artit nuk i hapin aq lehte krahet e perqafimit. [...] Sigurisht, i ndodhi, kohe me pare, por ndonjehere thumbi helmues i disfates ne fushen e krijimtarise eshte teper jetegjate, madje, i pasherueshem, sidomos ne rastet e natyrave te dobeta, me seder te semure. Foma Fomici e ktheu me fund kupen e helmitqe ne hapat e para te krijimtarise letrare dhe u rendit ne varganin jo te vogel te te deshperuarve, nga ku dalin te gjymtuarit, endacaket, deshtaket e pashprese ne cdo drejtim. Them se qe prej asaj kohe mburraveceria iu be organike, natyre e dyte, etje per lavderime, deshire per t'u dukur, per t'iu perulur te tjeret, por edhe per t'i lene gojehapur te tjeret me sjelljen e pazakonte. E shnderroi ne kerkese te vetme te jetes ambicien dhe ziline, deshi te ishte ne cdo gje i pare, te profetizonte, te shtirej e te tjetersohej, per t'u lavderuar dhe mburrur. Ne qofte se nuk e lavderonte kush, atehere Foma Fomici nuk e prishte gjakun dhe me lehtesi te habitshme e lavderonte vete veten.

    (E perktheu nga origjinali: Jorgji Doksani)

  7. #7
    cherry blossom girl Maska e broken_smile
    Anėtarėsuar
    14-05-2010
    Postime
    5,645
    Faleminderit
    56
    213 falenderime nė 175 postime
    Citim Postuar mė parė nga Fiori Lexo Postimin
    Idioti
    Perktheu nga Origjinali Jorgji Doksani

    Pjesa e Pare

    Ne nje fund nentori, ne nje mot me llohe e ere, ne ora nente te mengjesit treni i linjes Peterburg - Varshave po i afrohej me tere shpjetesine stacionit te Peterburgut. Kishte aq shume lageshti e mjegull sa mezi po agonte; nga dritaret e vagonit edhe dhjete metra ne te majte a ne te djathte te trasese nuk mund te shquaje as edhe nje gje. Kishte nder udhetaret edhe nga ata qe ktheheshin qe jashte shtetit, por shumica ishin udhetare largesish jo te medha, njerez pa ndonje peshe, kryesisht tregtare te vegjel. Me keta ishin mbushur ploteperplot vagonet e klasit te trete. Si gjithmone ne kesi rastesh, ata ndiheshin te kapitur, kapaket e syve u rendoheshin nga dremitja e mardhja, fytyrat i kishin te perhimura, zbehtake si boja e mjegulles.
    Ne njerin nga vagonet e klasit te trete, kur ra agu, u gjenden karshi njeri-tjetrit te dritarja dy udhetare; qe te dy te rinj, qe te dy me humor te mire, te veshur jo kushedi cfare, por jo dhe keq. Qe te dy ndien deshiren t'i hapnin bisede shoqishoqit. Sikur ta dinin se c'gje i shquante qe te dy ne ate minute, sigurisht qe do te mbeteshin gojehapur, qe rasti i kishte ulur ashtu njeri karshi tjetrit sot ne kete vagon te klasit te trete te trenit Peterbug-Varshave. Njeri ishte trupvogel, rreth njezet e shtate vjec, me floke te zinj kacurela, me sy te veckel pershkendites boje gri. Hunden e kishte te flashket, te shtypur, fytyren me molleza te dala; buzet hollake benin c'benin dhe formonin nje si buzeqeshje qesendisese, tallese dhe, madje edhe dashakeqe; por ballin e kishte te larte, te vizatuar bukur, ai ia hijeshonte dhe tere pjesen e poshtme te fytyres, qe ne vetvete nuk shquhej per ndonje fisnikeri, Te binte ne sy vecanerisht ajo zbehtesia e fytyres verdhacuke si e nje mehiti, qe i jepte djaloshit pamjen e nje njeriu fuqiprere edhe pse ishte truplidhur, por njeherezi shquhej tek ai nje karakter tere pasion, i ndjeshem ndaj dhembjes qe, nga ana e vet, nuk puqej aspak me buzeqeshjen qesendisese e shpotitese dhe me shikimin e vrazhde prej njeriu te vetkenaqur, Ishte veshur trashe, me nje qyrk te vollshem gezofi qengji, me ngjyre te zeze dhe naten e kaloi mire, nderkohe qe fqinji qe i detyruar te duronte tere mizorine e nates se lagesht dhe te akullt te nentoreve ruse. Dukej acik qe ai nuk kishte qene i pergatitur per kete. Kishte veshur nje pelerine te gjere stofi, me nje kapuc te madh tamam si ata qe perdorin rendom ne dimer jashte shtetit udhetaret diku ne Zvicer apo ne Italine e Veriut, pa i thirrur fare mendjes se ishte duke udhetuar nga Ejdkuneni ne Peterburg. Keshtu veshja e menduar per udhetim permes krahinave te Italise doli fare e papershtatshme ne Rusi. Djaloshi me pelerinen me kapuc ishte dhe ky nja njezet e gjashte, njezet e shtate vjec, me shtat pak me te hedhur se mesatari, me nje bashke flokesh te verdhe e me faqe te rena, si dhe me nje mjekerze te vogel majuce thuajse te bardhe. Syte i kishte te medhenj, te kalter, hetues; shikimin e qete por te rende, mbushur me ate shprehje te cuditshme nga e cila shumkush mund ta gjente menjehere se ai njeri vuante nga semundja e tokes. Vecse, sidoqofte, fytyren e kishte te kendshme, hollake dhe thatime, ndonese disi te strengur e te zhubravitur, te mavijosur krejt nga te ftohtit. MBante ne preher nje bohce prej mesalle mendafshi te ferkuar nga perdorimi, ku kishte mbeshtjelle, sic dukej, tere katandine e vet prej udhetari. Kishte mbathur kepuce me qafa me shoje te trashe, te bera jo ne Rusi. Fqinji flokezi, qe rrinte i peshtjelle mire me qyrkun e ngrohte, i vuri re qe te gjitha keto dhe ashtu me nge sic ishte e pyeti me ate nenqeshjen qesendisese, permes se ciles pa teklif e shkujdesshem buiste ajo fare kenaqsie aspak e njerezishme qe kesi tipash provojne kur hasin ndokend qe s'i ka prire e mbara.

    - Ftohte, ė...
    Dhe sperdrodhi supet.
    - Shume, - iu pergjigj sakaq fqinji, - dhe eshte ende vjeshte...
    Po ne dimer si do bejme? S'e kishte pandehur qe ketu te bente kaq ftohte.
    Qenkam cmesuar.. i paskam harruar...
    - Vjen qe jashte shtetit? Nga jashte vjen?
    - Po, nga Zvicra.
    - He, pra! Se si jeni ju qe vini qe andej... - Flokziu fershelleu lehtaz dhe u shkreh ne gaz. Zune te bisedonin. Gadishmeria e ketij flokeverdhi me pelerine zvicerane per t'u dhene pergjigje te gjitha pyetjeve qe i bente fqinji flokzi vertet qe te cudiste, madje, ai s'e prishte fare terezine nga shperfillja e hapur dhe pasajdia me te cilen ky ia drejtonte pyetjet. I tha, nder te tjera, se kishte kohe qe nuk kishte qene ne Rusi, mbi kater vjet, se kishte qene jashte shtetit per t'u kuruar nga nje semundje e cuditshme e nervave, nje si bicim semundje toke, epilepsi, qe i vinte me te dridhura e ngerce. Duke e degjuar, zijoshi mgerdheshej dhe s'e permbante dot te qeshuren; u gajas fare kur ky pyetjes: "Po he, si, u sheruat?" iu pergjigj:
    "Jo, nuk u sherova".

    - He de, e shihni, ju paskan shkuar per dhjam qeni gjithe ato para, kurse ne ketu u besojme si te kishin qene perendi, - shferu tere mllef zijoshi.
    - Mire thote, - u perzie ne bisede nje zoteri i veshur mosmekeq qe rrinte prane tyre. Ishte nja dyzet vjec, truplidhur, me hunden spec te kuqe dhe me fytyren vrarelije. Kishte veshur nje mantel te zhubravitur nepunesi kishe. - Ajo dihet, gjene e mire ca si ata e marrin nga Rusia badiava!
    - Ah, vec ne rastin tim nuk ka asgje te tille, - ia ktheu pacienti zviceran me nje ze te meket njeriu te perkore. - Sigurisht, nuk se ju kundershtoj, nuk kam si i di qe te gjitha, por ne rastin tim mjeku kurues jo vetem me mbajti me parate e veta, por me hoqi edhe rrugen.
    - Po pse nuk paskeni patur njeri qe te paguante, apo si? - e pyeti kureshtar zijoshi.
    - Jo, se zoti Pavlishev, qe me mbante, vdiq dy vjet te shkuara; iu drejtova me nje leter gjeneraleshes Epanēina, nje fisit tim te larget, por nuk mora pergjigje. Bera c'bera dhe u ktheva.
    - E te kush po vini?
    - Me pyesni se ku do rri? Po ja, me te pare e me te bere...
    - Si keshtu, s'e ditkeni ku do rrini?
    Dhe qe te dy ia plasen gazit.

  8. #8
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime
    Shkėputur nga romani "Idioti":


    “Zelli, ēdo gjė e bėn tė mundur”

    “Maskarenjtė lėnė kokėn pas tė ndershmėve”

    “E pra, dashurinė tėnde nga ligėsia s’para e dallon dot” – buzėqeshi princi. Nė t’u shtoftė ajo, prit gjėmėn. Mbaje mend kėtė qė tė thashė vėllaēko... do ta urresh pėr vdekje pikėrisht pėr shkak tė kėsaj dashurisė sė tanishme”


    “...ajo edhe nga ti iku... dhe e di pėrse? Ngaqė kuptoi sa shumė tė dashuronte. E kjo ishte jashtė forcave tė saj...”


    “...nė ato vargje bėhet fjalė, pėr njė njeri qė ėshtė i zoti nė jetė tė ketė njė ideal; pastaj t’i besojė dhe, pasi ka besuar, tė jepet pas tij verbėrisht. S’ndodh rėndom kjo nė shekullin tonė. Nė ato vargje nuk thuhet nėse konsiston ideali i “kalorėsit mjeran”, por duket aēik qė bėhet fjalė pėr njė figurė tė ndritur, figurė tė bukurisė sė pastėr.... Sidoqoftė, kėtė kalorės tė mjerė, e pat pushtuar shpėrfillja; nuk pyeste se as kush ishte dhe as ēfarė bėnte ajo damė. Qė mjaftuar vetėm me atė qė e kishte zgjedhur dhe, i kishte besuar bukurisė sė pastėr tė saj, pastaj vetėm sa i pėrulej e i falej nė jetė tė jetėve; kjo dhe ėshtė merita e tij, qė pastaj ēfarėdo morali pastė ajo, duhej t’i besonte dhe tė ndeshej me kėdo pėr bukurinė e saj tė kulluar. Ja pra, ta kishte ėnda ta mėshiroje, nė njė figurė tė jashtzakonshme kuptimin madhor tė dashurisė...
    Veē aftėsia pėr tė provuar kėsi ndjenjash flet shumė, ajo flet pėr diēka tė thellė dhe ėshtė pėr t’u lavdėruar... nė fillim s’e kuptova kėtė, e mora me tė qeshur, kurse tani jam dhėnė me mish e me shpirt pas tij, kryesorja – i respektoj heroizmat e tij.



    “Po ja, me kėto tė bėni tė humbisni toruan! Mė falni princ; por tregoni njė ēiltėrsi, njė naivitet, njė thjeshtėsi aq tė madhe, sa edhe nė shekullin e artė nuk e gjeje por, nė tė njėtjėn kohė edhe njė depėrtueshmėri mahintėse; si shigjeta e pėrshkon tė gjorin njeri ky shikimi juaj, s’ke si tė mos ēuditesh me ju. Veē merrni mundimin tė shpjegoheni, se unė... unė ndihem i shushatur para jush!”



    “ -Sa leshko qė je! Tė gjithė tė mashtrojnė, tė gjithė ta hedhin... Si s’ke turp qė iu beson? Si s’e sheh qė po bėjnė me ty ē’a ua do qejfi? (Lizaveta drejtuar princ Mishkinit)
    -E di qė, nė ndonjė rast edhe mė kanė gėnjyer – foli pa qejf e me gjysmė zėri princi.
    -E di, dhe iu beson pėrsėri! Ēudi e madhe! Po nejse, nga ty ē’nuk pret njeriu. Unė ē’kam qė habitem? Po pse, a ka parė bota njė si ty?”



    “Mungesa e origjinalitetit, nė mbarė botėn ėshtė quajtur nė ēdo kohė, tipar kryesor dhe rekomandim i sigurt i njeriut tė zot dhe praktik; as mė pak e as mė shumė: 99% e njerėzve kanė njė mendim tė tillė, 1% e tyre mendon ndryshe. Shpikėsit dhe gjenitė, thuajse kurdoherė, nė fillim tė veprimtarisė sė tyre (por shumė shpesh edhe nė fund) janė mbajtur nga shoqėria pėr njerėz tė lojtur.”




    “ Princi tė habiste me vėmendjen tejet tė pėrqėndruar deri nė naivitet, me tė cilėn ndiqte ēdo bisedė qė i interesonte. Edhe pėrgjigjet qė jepte, kur e pyesnin - po ashtu tė habisnin. Tėrė qėnia e tij, madje dhe pozicioni i trupit, e shprehnin kėtė naivitet, kėtė besim tė verbėr, ku pėrjashtohej do mundėsi pėr nėnqeshje apo ironi”

  9. #9
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime
    Pėrzgjedhur po nga ai roman...




    “Princi ėshtė njeriu i parė qė i besoj tėrėsisht, siē i besohet njė besniku tė vėrtetė. Sa mė pa – mė besoi, ja dhe unė i besoj” (Nastasia)


    “- E di qė vetė Natyra mė ka fyer... kam lėnguar 24 vjet. Po iki, ja tani...sidoqoftė... nė shoqėri jam i tepėrt... s’e kam nga sedra qė flas kėshtu... kam menduar shumė kėto 3 ditė dhe...e kam vendosur, do ua bėj tė ditura idetė e mia, me sinqeritet dhe fisnikėri. Janė ca ide, ide tė larta, pėr tė cilat nuk flas dot sepse, i bėj tė tjerėt pėr tė qeshur; Princi Sh. sapo ma kujtoi kėtė... nuk kam shprehje, as ndjenjėn e masės nuk e kam, fjalėt qė them nuk janė tė zonjat tė shtjellojnė mendimet qė kam, e kjo i poshtėron idetė. Ndaj dhe nuk kam tė drejtė... O, pastaj jam si shumė dyshimtar. Ja nė kėtė shtėpi kėtu, mua s’kanė pse mė fyejnė, mė duan mė shumė nga ē’e meritoj por, jam i sigurtė qė pas asaj lėngate 20 vjeēare diēka ka mbetur tek unė, pra, s’kam si tė mos i bėj tė tjerėt tė qeshin... qoftė ndonjėherė...kėshtu apo jo?” (fjalė tė princ mishkinit)
    ....
    Tė gjithė dukeshin tė shokuar...kėtu dhe zuri fill njė ngjarje tjetėr e ēuditshme.
    - E pse i thoni tė gjitha kėto? - u hodh e tha Agallja. – E pse ua thoni kėtyre? Kėtyre! Kėtyre! Askush nga kėta nuk i meriton ato fjalė. As te gishti i kėmbės nuk u vijnė kėta qė janė kėtu! Ju jeni mė i ndershmi, mė fisniku, mė i miri, mė i menēuri, se tė gjithė! Kėta kėtu nuk janė tė denjė as shaminė qė keni rrėzuar t’ua ngrejnė... E pėrse e poshtėroni veten para tyre? E pėrse jenė zgėrlaqur asisoj, nuk keni as pikėn e krenarisė?



    “Fytyra e asaj gruaje (Nastasias), qe pėr princ Mishkinin njė torturė e vėrtetė... Nė fytyrėn e saj kishte lėnė gjurmė tė pashlyeshme vuajtja e pazakontė; ajo mbresė e pėrvuajtjes nuk iu shlye mė kurrė princit nga kujtesa, iu ndėrmend edhe tani; madje, edhe nė pėrmasa mė tė mėdha... Pėr shprehjen e kėtij tmerri s’arrinin fjalėt. Tanimė nuk kishte as pikėn e dyshimit: ajo grua ishte ēmendur! Kishte arsye tė mendonte kėshtu. Princi po provonte atė ndjenjė qė provon njė i dashuruar pas njė gruaje, kur e sheh prapa hekurave, tė lidhur me vargonj, tė shtrirė nėn goditjet e xhelatit.”




    “- Instinkti i vetmbrojtjes ėshtė njė ligj i madh i njerėzimit...
    - E kush ua paska thėnė kėtė? – thirri Eugjeni- Qė ajo ėshtė ligj ajo dihet, por, vepron po me atė forcė sa edhe ligji i shkatėrrimit, madje edhe i vetshkatėrrimit. Pse vetėm ligji i vetmbrojtjes na qenka mė i plotfuqishmi?
    -... Ėshtė e vėrtetė, ligji i vetshkatėrrimit dhe ligji i vetmbrojtjes nė botė janė njėlloj tė fuqishėm”




    “Vėrtetė qė ishte ajo, e shihte pėr herė tė parė pas ndarjes, diēka po i thoshte, ndėrsa ai vetėm e shihte dhe heshte. Zemra i qe mbushur plot e pėrplot me mall, gati po i pėlciste nga vėrshimi i ndjenjės. Kurrė nuk do ta harronte kėtė takim, sa herė qė do ta kujtonte mė pas, do tė provonte po kėtė tepri ndjenjash. Ajo u lėshua (Nastasia), si e fandaksur nė gjunjė para tij, mu aty nė rrugė, ai u zbraps i trembur dhe i habitur, ajo i mori dorėn qė t’ia puthte, njėlloj siē e kishte parė nė ėndėrr, lotėt rrėzellenin nė qerpikėt e saj tė gjatė.
    - Ngrehu! Ngrehu! – i tha princi me njė psherėtimė tė ngjeshur.
    - A je i lumtur? Je?- e pyeti- Mė thuaj vetėm njė fjalė, je i lumtur tani? Ja, sot, kėtė ēast, je i lumtur? ... Nesėr do tė nisemi, siē mė urdhėrove. S’kam pėr tė.... Tė shoh pėr herė tė fundit, tė fundit! Pėr herė tė fundit fare!

    ...nuk ngopej duke e parė, dorėn ia shtrėngonte nė tė sajat.


    (vazhdon....)
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Fleur Blanche : 21-10-2012 mė 11:33

  10. #10
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime
    “Shkrimtarėt, si rregull, zgjedhin pėr romanet e tyre tipa dhe i rikrijojnė artistikisht, nė mėnyrė tė figurshme; tipat artistikė rrallė herė gjenden nė realitet ashtu tė pėrfunduar, e megjithatė janė mė tė vėrtetė se ata tė vėrtetėt....
    Na mbetet t’i pėrgjigjemi pyetjes: po me tė rėndomtėt, me kryesisht ‘tė zakonshmit’ ē’duhej tė bėjė romancieri, si t’ua paraqesė lexuesve nė dritė sadopak interesante? Se t’i shmangėsh nga tregimi ėshtė punė qė s’bėhet, tė rėndomtit hasen tejmbanė nė jetė, janė hallka tė domosdoshme nė varganin e ngjarjeve tė pėrditshme, po tė shmangeshin do tė cėnohej e vėrteta njerėzore. Pėr mendimin tonė shkrimtari, duhet tė pikasė veēori e tipare tėheqėse edhe te tė rėndomtėt.”


    “Sidoqoftė, princi ėshtė shpirt njeriu; ca tė tillė i kam fort pėr zemėr! Por ėndrra me sy hapur, kėshtu si sheh ky, nuk duhen parė...”



    “Meqė atėherė dyshove pėr diēka dhe, ndjenjat i kishim njėsoj, them se edhe mėkati ėshtė i pėrbashkėt”



    “Njė kthesė e shkathėt – avokatoreske e ēėshtjes”


    “Kush ngre dorė kundėr ‘lėmoshės’ qė i jepet njė njeriu, ky ngre dorėn kundėr natyrės njerėzore, pėrbuz e nėnēmon dinjitetin vetjak tė individit. Kuptimet “lėmoshė shoqėrore” dhe liri e individit janė kuptime tė ndryshme por, aspak nuk e pėrjashtojnė njėra-tjetrėn. E mira e veēuar do tė ekzistojė sa tė jetė jeta sepse, ėshtė njė kėrkesė e individit, ėshtė njė kėrkesė jetėsore e ndikimit tė drejtpėrdrejtė tė njė individi mbi njė individ tjetėr...
    .... a e dini ju, se ē’rėndėsi e vlerė tė posaēme ka ndėrkallja e njė individi nė tjetrin, gjatė formimit tė individualiteve tė shoqėrizuara? Para nesh shpaloset njė jetė e tėrė, me shumė degėzime pėr ne tė panjohura. Edhe shahisti mė i mirė, nuk ka si parashikon mė shumė se disa lėvizje tė kundėrshtarit. E sa e sa lėvizje mund tė bėhen qė, ne nuk i njohim?
    Duke hedhur njė farė, njė “lėmoshė”, duke bėrė njė punė tė mirė e ēfarėdo lloji qoftė, ju i bėni nder personalitetit tuaj, merrni pėr vete edhe njė pjesė tė nderit tė tjetrit; ndėrthureni reciprokisht me tė; nuk kalon shumė dhe merrni si dhuratė dije, bėni zbulime fare tė papritura. Veprėn tuaj filloni ta shihini me syrin e shkenctarit, ajo iu rrėmben pėrgjithmonė, i jep kuptim jetės qė bėni. Nga ana e tyre, mendimet dhe veprimet e mira qė i shoqėrojnė, fara qė ju keni mbjellė, ndoshta krejt e harruar nga ju, zė e nxjerr filiza; atė tė mirė qė e mori nga ju, ky ia kalon tė tjerėve. E ku i dini pėrmasat e pjesėmarrjes suaj, nė pėrcaktimin e fatit tė njerėzimit?”




    “Ka raste kur sinqeriteti cinik, tė skajmė, kur njė tip nevrastiku, i ngacmuar tej mase dhe i ēekuilibruar mosmėkeq, s’do t’ia dijė pėr asgjė, s’ka frikė nga asgjė, ėshtė gati tė kryejė veprime tė pamatura, madje i kėrkon ato dhe i kryen me kėnaqėsi.”


    Fjalė tė Nastasias drejtuar Agalljės: “Kam dėgjuar se motra juaj Adelaida, qenka shprehur pėr fotografinė time: ‘me njė bukuri tė tillė edhe botėn e pėrmbys’. Unė hoqa dorė nga bota! Ju bėn tė qeshni kjo qė them, sepse mė shihni tė rrethuar nga dantella dhe xhevahire, nga pijanikė dhe horra? Por kjo nuk do tė thotė gjė; unė thuajse nuk ekzistoj, e di mirė kėtė; njė Zot e di kush rron nė vendin tim brenda meje!”


    Nastasia drejtur Princ Mishkinit: “Kurse Princit i them: tė kujtohet fjala qė mė ke dhėnė? O Zot! E pse e poshtėrova aq shumė veten para tyre? Po pse a nuk ke qenė ti princ qė, mė je betuar se shkon me mua edhe nė fund tė botės, se kurrė nuk do tė mė braktisje, se mė doje dhe m’i falje tė gjitha, se mė re...spe...ktoje? Po edhe kėtė ma ke thėnė! Kurse unė, vetėm qė tė ishe ti i lirė tė braktisa...”


    Fytyra e lemeritur, e shpėrfytyruar e Nastasia Filipnovės i qėndornte fare pranė, e shinin sy tė ēmendure, buzėt e mavijosura lėviznin dhe ai e dėgjoi:
    - Me tė? Me tė?
    Atė ēast ajo humbi ndenjat nė krahėt e tij... princi iu ul pranė, nuk po ia ndante sytė; e pėrkėdhelte siē pėrkėdhelin njė fėmijė: kokėn, fytyrėn, krahėt. Qeshte sepse qeshte ajo, qe gati t’ia plaste tė qarit, duke parė si i rridhnin asaj lotėt. Nuk thoshte as edhe njė fjalė, por e pėrpinte belbėzimin e saj ethshėm, tė palidhur, duke mos kuptuar asgjė ē’thuhej; qeshte ngadalė. Kur i dukej se pėrsėri po e kaplonte trishtimi, edhe ai ndjente trishtim; ajo zinte e qante, edhe atij i mbusheshin sytė me lot; kur ajo e qortonte, ai e ledhatonte si foshnjėn: nga koka, nga faqet, nga krahėt; e qetėsonte siē qetėsojnė fėmijėt.



    “A ishte vallė (Nastasia), njė grua e lexuar, siē e paska pėrcaktuar Eugjeni apo, ishte grua e ēmendur, siē besonte princi. Sidoqė tė ishte, ajo grua, ndonjėherė me ca mėnyrė brutale, madje cinike, nė tė vėrtetė ishte mė e turpshme, mė e dashur dhe mė e besės sesa dukej. Nė sjelljen e saj shumė gjėra vinin nga librat, nga ėndėrrimet, nga mbyllja nė vetvete, nga fantazia e lodhshme por, shprehja e tyre ishte fort e ndier dhe e thellė.
    Agallja kėtė e dinte mirė dhe mend pėlciste nga smira”

  11. #11
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-01-2013
    Postime
    14
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Ju lutem, ka ndonjė info nė ėshtė a nuk ėshtė pėrkthyer romani "Shėnime nga Nėntoka" (Notes from underground) ?

  12. #12
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    E ka shqipėruar vetėm Fadil Bujari kėtė roman; pėr herė tė parė nė shqip e ka sjellur nė vitin 1971 nga shtypshkronja "Rilindja" nė Prishtinė dhe, mė pas e ka risjellur nga shtėpia botuese "Vatra" nė Shkup, nė vitin 2011.

  13. #13
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-01-2013
    Postime
    14
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Citim Postuar mė parė nga Fleur Blanche Lexo Postimin
    E ka shqipėruar vetėm Fadil Bujari kėtė roman; pėr herė tė parė nė shqip e ka sjellur nė vitin 1971 nga shtypshkronja "Rilindja" nė Prishtinė dhe, mė pas e ka risjellur nga shtėpia botuese "Vatra" nė Shkup, nė vitin 2011.
    Tė falemnderit pėr pėrgjigjen Fleur, por, tė lutem, a mund tė mė tregosh edhe titullin e saktė, tė zgjedhur nga Fadili?

  14. #14
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Titulli i pėshtatur nė shqip nga Fadili, ky qė keni shkruajtur ju ėshtė: "Shėnime nga nėntoka" , si ai i vitit 1971 po ashtu edhe ribotimi nė 2011. Kam pėrshtypjen se do jetė pak vėshtirė pėr t'u gjetur nė Republikėn e Shqipėrisė, flas pėr t'u blerė.

    Kėshtu qė Madaber, nqs do e lexosh kėtė postim, tė lutem shih aty tek librat e vjetėr tek Lana nėse na e gjen kėtė librin, se kur vij unė nė Tir s'gjej kurrė kohė pėr tė parė tek librat e vjetėr. Na porosit 3 kopje, qė t'ia marrim 1 edhe Eligersit

    P.S. Besi, pa ma gjete kėtė libėr, tė kam borxh njė kafe
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Fleur Blanche : 17-05-2013 mė 15:51

  15. #15
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-01-2013
    Postime
    14
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Citim Postuar mė parė nga Fleur Blanche Lexo Postimin
    Titulli i pėshtatur nė shqip nga Fadili, ky qė keni shkruajtur ju ėshtė: "Shėnime nga nėntoka" , si ai i vitit 1971 po ashtu edhe ribotimi nė 2011. Kam pėrshtypjen se do jetė pak vėshtirė pėr t'u gjetur nė Republikėn e Shqipėrisė, flas pėr t'u blerė.

    Kėshtu qė Madaber, nqs do e lexosh kėtė postim, tė lutem shih aty tek librat e vjetėr tek Lana nėse na e gjen kėtė librin, se kur vij unė nė Tir s'gjej kurrė kohė pėr tė parė tek librat e vjetėr. Na porosit 3 kopje, qė t'ia marrim 1 edhe Eligersit

    P.S. Besi, pa ma gjete kėtė libėr, tė kam borxh njė kafe
    Falemnderit sėrish White Flower.

    Siē keni thėnė ju ėshtė: kėrkova tėrė ditėn sot nė qytetin tim modest, Elbasan, e nuk gjeta gjėsend. Madje edhe ata njerėz qė njohin e kanė lidhje me njerėz tė tjerė tė librit nuk dinin gjė.

    Pra, shkurt, kur t'ia marrėsh librat Madaberit, kafet i kam unė, madje edhe njė trėndafil tė bardhė do marr me vete, meqė kam plot tek shtėpia.

  16. #16
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-01-2013
    Postime
    14
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Ja dhe dy copėza tė vogla nga "Krim e Ndėshkim":

    Krim dhe Ndėshkim
    pėrktheu: Jorgji Doskani

    Pjesa e parė
    VII

    Si edhe atėherė, dera u hap fare pak dhe pėrsėri dy sy si tehe brisku, dyshimtarė dhe pėrgjues, e panė nė errėsirė. Raskolnikovi nuk po e pėrmbante dot veten, pėr pak sa nuk bėri njė gabim fatal.

    Nga frika mos plaka nuk do ta pranonte tė ishin vetėm pėr vetėm dhe mos pamja do ta tradhėtonte, u kap pas derės qė tė mos mundte ta mbyllte mė. Kur e pa, plaka nuk u pėrpoq ta mbyllte me forcė derėn, por u kap fort pas dorezės dhe Raskolnikovi pėr pak sa nuk e tėrhoqi jashtė bashkė me derėn. Kur e pa se kjo i doli pėrpara dhe s’po e linte tė hynte, iu sul pa e zgjatur. Plaka i hapi udhė e trembur, deshi diē t’i thonte, por s’po mundej dhe e shihte me sy tė shqyer.

    -Tungjatjeta, Alena Ivanovna, - i foli sa mė shpenguar, por zėri nuk iu bind, iu drodh, pastaj i ngeci nė grykė. – Ju solla... diēka. Dalim kėtu... nė dritė... E la aty ku ishte dhe vetė hyri nė dhomė, pa pritur ta ftonin. Plaka u turr pas tij; iu zgjidh, mė nė fund, gjuha.

    -O Zot! Ē’bėni kėshtu?... Kush jeni? Ē’doni nga unė?

    -Mė falni. Alena Ivanovna... po ju mė njihni... Raskolnikov quhem... Ju kam sjellė pengun... atė pėr tė cilin ju fola..., - i zgjati menjėherė pengun.

    Plaka e pa, por vetėm shkarazi, i ngriti sytė dhe e pa nė fytyrė, drejt e nė sy mysafirin e paftuar. E hetoi ngultas me ligėsi dhe dyshim. Kaloi kėshtu nja njė minutė. Raskolnikovit iu duk se nė sytė e saj rrezėlliu pėrbuzja e tallja, si ta kishte kuptuar se ē’donte tė bėnte. E ndjeu se po hutohej, se po lebetitej i tmerruar dhe aq shumė, saqė tė vazhdonte ta shihte asisoj qoftė dhe njė minutė tjetėr, do t’ia therte vrapit.

    -Po ju si, nuk po mė njihni? – nėpėrdhėmbi thuajse i zemėruar. Do ta pranoni apo jo? Nė nuk doni, shkoj te ndonjė tjetėr, s’mė pret puna!

    Kėtė ligjėratė nuk e kishte pėrgatitur, i doli vetvetiu.
    Plaka e mblodhi veten, zėri i sigurt i mysafirit, me sa dukej, i dha zemėr.

    -Ē’thoni kėshtu, more djalė? Hė, ē’keni sjellė?... – tha dhe ia nguli sytė pengut.

    -Njė kuti cigaresh, prej argjendi. Ju fola pėr tė herėn qė shkoi.

    Plaka zgjati dorėn.

    -Po ē’ke kėshtu? Tė ka ikur fytyra fare!... Ja dhe duart tė dridhen! Mos erdhe gjė pas banjės?

    -Kam ethe, - i tha Raskolnikovni me zė tė dridhur. – Nga ato e kam zbehtėsinė... Pastaj jam edhe i pangrėnė... – shtoi, duke i shqiptuar me vėshtirėsi fjalėt. Pėrsėri po e linte fuqia. Veē pėrgjigja qė i dha tingėlloi bindėse: plaka e mori pengun.

    -Ē’ke sjellė? – e pyeti pėrsėri, duke e parė drejtė e nė sy dhe duke e peshuar nė dorė pengun.

    -Kuti cigaresh... e argjendtė... shiheni vetė.

    -S’mė duket si e argjendtė kjo... e paske mbėshtjellė...

    Duke u munduar tė zgjidhte spangon, u kthye nga drita, (dritaret, me sa dukej, ishin tė mbyllura, tė merrej fryma nga ajri i ndenjur) dhe gjatė disa sekondave qėndroi me shpinė nga ai. Raskolnikovi zbėrtheu xhaketėn, ēliroi sėpatėn nga laku, por ende nuk e nxori, vazhdoi ta mbante nėn xhaketė me dorėn e djathtė. Duart i qenė dobėsuar fare, po e ndjente si po i mpiheshin dhe po i bėheshin dru pas ēdo ēasti qė kalonte. Kishte frikė mos nuk do tė ishte mė i zoti ta mbante sėpatėn, mos e rrėzonte... po i merreshin mendtė...

    -E ē’e paske mbėshtjellė kėshtu? – thirri e nervozuar, duke lėvizur paksa nė drejtim tė tij.

    Nuk duhej lėnė tė kalonte ēasti i volitshėm. Nxori sėpatėn, e ngriti lart me tė dyja duart, dhe, duke mos qenė fare nė vete, nė njė mėrnyrė krejt mekanike, e lėshoi mbi kokėn e saj. Fuqitė i qenė prerė fare, por pasi e lėshoi mbi tė sėpatėn, forcat i erdhėn.

    Plaka rrinte gjithmonė kokė jashte. Flokėt e verdha, tė thinjur, tė lyer kurdoherė me vaj, i kishte thurur gėrsheta si dy bishta miu dhe i kishte kapur me njė krehėr briri prapa zverkut. Sėpata e qėlloi nė tėmtha, ngaqė ishte shtatvogėl. Lėshoi njė piskamė fare tė dobėt, dhe u plandos si e kositur nė dysheme. Vetėm mundi t’i ngrejė qė tė dyja duart dhe t’i vėrė nė kokė. Nė njėrėn dorė vazhdonte tė mbante pengun. E qėlloi edhe njėherė me sa fuqi qė kishte, dhe pėrsėri nė tėmtha. Gjaku rrodhi si tė ishte derdhur njė gotė me lėng tė kuq, kurse kufoma u preh sa gjatė gjėrė nė dysheme. Ai u zmbraps; e kishte parė si kishte rėnė, si qe dridhur nė grahmat e fundit, si kishte dhėnė shpirt. Sytė i kishin kėrcyer jashtė gropave tė syrit, kurse balli dhe fytyra i qenė rrudhosur pėr lemeri, i qenė shtrembėruar nga ngėrēi.

    E la sėpatėn nė dysheme, pranė kufomės, dhe zuri tė kėrkojė nė xhepat, duke u pėrpjekur tė mos fėlliqej me gjak. E futi dorėn nė xhepin e djathtė, qė andej i kishte nxjerrė ēelėsat radhėn qė shkoi. Mendja i punonte si sahat, asnjė errėsim, asnjė marrje mendsh, vetėm duart i dridheshin si mė parė. Mė pas ndėrmendi qė kishte qenė edhe i kujdesshėm, pėrpiqej tė mos zhyhej. I nxorri ēelėsat, ishin si atėherė tė lidhur me unazė metalike. Me ta nė dorė u turr pėr nė dhomėn e gjumit, ishte fare e vogėl, i ra nė sy dollapi me xhamllėk plot me ikona. Pranė murit tjetėr qėndronte shtrati i madh, shumė i pastėr, i mbuluar me kuvertė mėndafshi, poshtė tė cilit dukej jorgani i pambuktė.

    O ēudi: kur fitu ēelėsin nė bravėn e komosė, kur dėgjoi gėrvimėn e tij, i kaluan mornica nė trup. Pėrsėri ndjeu njė dėshirė ta linte ēdo gjė dhe t’ia mbathte. Por vetėm pėr njė ēast; tani ishte vonė. Qeshi vetė me veten. Iu bė sikur plaka ishte ende gjallė, se mund tė ēohej. I la ēelėsat nė bravėn e komosė dhe vrapoi pėr te kofoma, rrėmbeu sėpatėn dhe e ngriti pėr ta qėlluar edhe njėherė, por nuk e bėri. Nuk kishte as mė tė voglin dushim qė plaka kishte vdekur. U pėrkul pėrsėri dhe pa kafkėn, e kishte gojėn tė ēarė... Donte ta prekte me gisht, por aty pėr aty e tėrhoqi, nuk ishte nevoja, dukej ajo... Ndėrkohė nė dysheme qe krijuar njė pellgaēe gjaku. Syri i ngeli te gjalmi qė kishte nė qafė, nuk e kishte prerė sėpata, e tėrhoqi me forcė, por nuk e kėputi dot, vetėm se u lye me gjak. Provoi t’ia hiqte nga qafa, por kishte ngecur diku, nuk dilte. I vernozuar, ngriti sėpatėn qė tė priste gjalmin, u rrek nja dy minuta, u lye e u pėrlye me gjak, mė nė fund, e preu dhe pa e cėnuar fare kufomėn e hoqi. Nuk ishte gabuar: nė tė qenė lidhur dy kryqe, njė i drunjtė dhe tjetri i bakėrtė, njė medalion me fugurėn e Shėn Marisė dhe njė qese e mbushur dinga; Raskolnikovi e futi nė xhep pa e parė ē’kishte brenda, kryqet ia hodhi plakės, dhe me sėpatėn nė dorė u turr pėrsėri nė dhomėn e gjumit.

    Ngutej shumė: u mundua tė hapte komonė, po s’po arrinte, asnjė nga ēelėsat nuk i bėnte. E shihte se ēelėsi qė ishte duke provuar nuk hynte e pėrsėri vazhdonte. Befas iu kujtua se do tė ishte ndonjė ēelės i madh ky i komosė, kėta qė kishte ishin tė vegjėl, pra duheshin pėrdorur gjetiu, aty mund tė ishin paratė. E la komonė dhe u pėrkul nėn shtrat; gjeti njė sėnduk mbi njė metėr tė gjatė me kapak tė fryrė, veshur me kadife tė kuqe dhe tė mbėrthyer me rrathė ēeliku. Ēelėsi i dhėmbėzuar e hapi nė vend. Plaēka e parė qė nxorri ishte njė peliēe lepuri, e mbuluar me copė tė kuqe tė hollė, nėn peliēen ishte njė fustan mėndafshi, njė shall, kishte dhe plaēka tė tjera. Fshiu me copėn e kuqe duart e pėrgjakura. “Qėnka e kuqe, gjaku nuk ka pėr t’u dukur”, tha me vete. Dhe sakaq shtoi: “O Zot! Mė mba mendjen!”.

    I nxori dhe zuri t’i shkundė rrobat, ra nė tokė njė orė floriri; e vazhdoi kėtė punė dhe vazhdimisht binin sende tė florinjta: varėse, zinxhirė, vathė, karfica. Me sa dukej ishin arturina tė lėna peng. Disa ishin nė kuti, tė tjerat ishin mbėshtjellė thjesht me letėr gazeta, tė mbėshtjella me kujdes, me dy a mė shuma shtresa. I mblodhi dhe i futi nė xhep, pa i hapur dhe pa parė ē’kishin, por nuk arriti t’i mblidhte tė tėra...

    Dėgjoi kėmbė nė dhomėn ku ishte plaka. Ngriu nė vend, mbajti vesh, asgjė, vetėm i qe dukur. U dėgjua njė britmė e lehtė, njė si rėnkim i mbytur, pastaj pėrsėri heshtje varri. Rrinte galiē pranė sėndukut dhe pėrgjonte me zemėr tė ngrirė; befas brofi, rrėmbeu sėpatėn dhe doli nga dhoma e gjumit.

    Nė mes tė dhomės, ku ishte kufoma e plakės, qėndronte Lizaveta me njė bohēe tė madhe ndėr duar dhe shihte e fandaksur motrėn e vrarė, krejt e bardhė nė fytyrė, e pafuqishme madje as pėr tė nxjerrė zė. Kur pa Raskolnikovin t’i derdhej me sėpatė nė dorė, u drodh dhe fytyra iu shtrėmbėrua nga tmerri dhe lemeria; ngriti dorėn pėr tė zėnė me tė gojėn, nuk bėrtiti, por ngadalė u zbyth nė njė qoshe, pa ia ndarė sytė e hapur dhe tė ngrirė nga habija. Nuk bėrtiste, dukej qė nuk i mjaftonte ajri pėr kėtė. Raskolnikovi iu vėrsul me sėpatėn nė dorė, Lizavetės iu drodh dhe iu shtrembėrua pėrvajshėm goja, siē u ndodh foshnjave kur tremben dhe shohin tė trembur atė qė e frikėson, tė gatshėm pėr t’u shkrehur nė vaj. Edhe kėshtu ajo fatkeqe ishte fare e shushatur, frika i kishte hyrė nė palcė; ajo as dorėn nuk ngriti pėr t’u mbrojtur, ndonėse ky ėshtė njė veprim i vetvetishėm vetmbrojtjeje. Sėpata iu drejtua nė fytyrė. Ngriti pak vetėm dorėn e majtė, qė e kishte tė lirė, nė drejtim tė sėpatės, si tė donte ta mėnjanonte. Goditja i ēau kafkėn nė pjesėn e sipėrme tė ballit. U shtri sa gjatė gjėrė nė dysheme. Raskolnikovi e humbi toruan, rrėmbeu bohēen dhe e flaku matanė, doli me vėrtik nė korridor.

    E pushtoi frika pas kėsaj vrasjeje tė dytė, tė paparishikuar. Donte tė largohej sa mė parė. Sikur tė mundte ta vlerėsonte si duhej situatėn e krijuar, sikur tė kishte qenė nė gjendje tė gjykonte pėr vėshtirėsitė e reja qė i dolėn, pėr kėtė keqbėrje tė pashembullt qė kreu por edhe pėr tė tjera qė do tė ishte i detyruar tė bėntė pėr tė dalė qė kėtu, me siguri qė do parapėlqente dorėzimin nė polici dhe jo nga frika, por nga tmerri dhe neveria pėr gjithė sa kishte bėrė. Sidomos e padurueshme ishte neveria dhe pėshtirosja qė sa vinin e rriteshin. Nuk mundej kurrsesi t’i afrohej mė sėndukut, as nė dhomė nuk mund tė hynte.

    Njė hije hutimi dhe pendese e kishte rrėmbyer nga tė katėr anėt. Kishte ēaste kur nuk ishte fare nė vete; linte mėnjanė kryesoren dhe kapej pas dytėsoreve, pas vogėlsirave. Hyri nė kuzhinė, syri i shkoi te njė kove e mbushur pėrgjysmė me ujė; iu afrua pėr tė larė duart e sėpatėn. Zhyti nė fillim sėpatėn me tehun poshtė, pastaj mori sapunin nga parvazi i dritares dhe i lau me tė duart brenda nė kovė. , Nxori dhe sėpatėn, e pastroi tehun dhe ngadalė, nja tri minuta, u mor me pastrimin e bishtit tė sėpatės, madje e shkumėzoi dhe me sapun. Fshiu sėpatėn dhe duart me ndėrresat qė ishin varur nė tel, e pa i pėrqėndruar sėpatėn nė dritėn e dritares. Nuk kishte mbetur asnjė shenjė gjaku, vetėm se bishti ishte ende i lagur. E siguroi me kujdes sėpatėn nė lakun brenda xhaketės, pastaj i shkoi njė sy xhaketės pėr ta parė nė ishte pa njolla gjaku, kuptohet, sa ia lejonte kėtė drita e kuzhinės, pa edhe pantallonat, xhaketės, pastaj i shkoi njė sy xhaketės pėr ta parė nė ishte pa njolla gjaku, kuptohet, sa ia lejonte kėtė drita e kuzhinės, pa edhe pantallonat, ēizmet. Iu duk se ishin nė rregull, vetėm ēizmet qenė njollosur me pak gjak. Lagu njė leckė dhe i fshiu. Ishte i vetėdijshėm qė pastrimi qė bėrė shkel e shko, ndoshta dhe mund tė kishte mbetur diēka qė binte nė sy dhe qė ai nuk po e vinte re. Qendroi i menduar nė mes tė kuzhinės. Njė mendim i zymtė, plumb i rėndė e pllakosi sakaq: ishte i ēmendur, e kishte humbur gjykimin, nuk ishte nė gjėndje as tė mbrohej mė, po bėnte veprime aspak tė domosdoshme. “Zot i madh! Po duhet ikur, dhe sa mė parė mė mirė!” – bėlbėzoi dhe doli nė korridor. Kėtu u gjend pėrpara njė tė papriture qė e bėri t’i ngriheshin pėrpjetė leshtė e kokės...

    Shihte dhe nuk i besonte syve: dera e jashtme, ajo ku i kishte rėnė ziles pak mė parė, kishte mbetur e hapur dhe jo pak, ndonjė pėllėmbė. Kishte qenė e hapur gjatė gjithė kohės! Plaka nuk e kishte puthitur ndoshta diē dyshonte... Po edhe Lizaveta nga ajo derė kishte hyrė!

    E mbylli dhe i vuri rezenė.

    -Po ē’jam duke bėrė, duhet ikur!...

    E hoqi rezenė, e hapi pak derėn dhe mbajti vesh. Qėndroi kėshtu pėr njė kohė tė gjatė. Diku larg, te porta, dėgjoheshin thirrje, pastaj sharje e qortime... “Po kėta?”... Priti me durim. Mė nė fund, ra qetėsia, njė qetėsi e menjėhershme, qenė larguar. U bė gati tė dilte, kur njė kat mė poshtė u hap me zhurmė njė derė, dikush zbriti nxitimthi shkallėt, duke kėnduar njė melodi. “E pse tėrė kėto zhurma?” – pyeti veten i shqetėsuar. E mbylli pėrsėri derėn dhe priti. Pėrsėri heshtje, xhanxhan njeri. Doli dhe madje zbriti njė shkallinė, kur u dėgjuan disa hapa.
    Ishin tė largėt, diku nė fillim tė shkallėve, por i dėgjoi shkoqur edhe pse i lindi dyshimi qė dikush ishte duke ardhur pikėrisht kėtu, nė katin e katėrt, te plaka. E pse ky dyshim? Mos kishin ndonjė gjė tė veēantė ato hapat? Ishin tė rėndė e tė shtruar, i zoti i tyre nuk ngutej. U ngjit nė katin e parė, filloi tė dytin, hapat sa vinin e afroheshin: degjohej frymėmarrja e rėnduar e atij qė po ngjitej. Ishte nė katin e tretė... Do vinte aty! Raskolnikovi shtangu, i ngritė duar e kėmbė, njėlloj si nė ėndrrat e llatarshme, kur tė bėhet se janė duke tė ndjekur, duan tė vrasin, ja, po tė afrohen, dhe nuk ke nga ia mban...

    Kur njeriu zuri tė ngjisė shkallėt e katit tė katėrt, u shkund nga kjo stepje, rrėshqiti pėrsėri nė apatament dhe e mbylli pa u ndier derėn. Shtrėngoi fort sėpatėn, e rregulloi qė ta kishte gati pėr ēdo rast. Ishte instikti ai qė e ndihmoi... Qėndroi nė pritje, as frymė nuk merrte. Njeriu qėndronte pranė derės; ishin pėrballė njėri-tjetrit ashtu siē kishte qenė para pak kohe me plakėn. I ndante vetėm dera.

    I posaardhuri u mbush mirė me frymė. “Trup i madh dhe i dhjamur duhet tė jetė!” – tha me vete Raskolnikovi, duke e shtrėnguar edhe mė sėpatėn. I duke jse ishte nė ėndėrr. Ky i ra ziles, i ra fort.

    Nga tingulli metalik, iu duk se nė dhomė lėvizėn... mbajti vesh disa sekonda. I panjohuri i ra pėrsėri ziles, priti pak dhe lėvizi me padurim dorezėn e derės. Raskolnikovi shihte me zemėr tė ngrirė si tundej e shkundej rezeja, priste qė nga ēasti nė ēast tė shpėrthehej. Dhe dukej fare e mundshme: as shumė ishte duke lėvizur. I shkoi mendja ta mbante me dorė, por s’e bėri: ai tjetri mund ta kuptonte qė dikush nga brenda e mbante. – Ju morėn mendtė. “Tani do bie!” – tha me vete, por i panjohuri foli me tėsėllimė dhe kjo e solli pėrsėri nė vete.

    -E ē’bėjnė kėta? Po flenė apo mos i ka mbytur kush? Tė mallkuarat! – Pastaj thirri me zė si njė fuēi e troshitur: - Alena Ivanovna! Shtrigė e keqe! Lizeta Ivanovna! Moj tė bukurat e dheut! Po hapeni de! I paska zėnė gjumi, tė mallkuarat!

    Si i lojtur mendsh e tundi me sa fuqi qė kishte derėn, i ra fort dhe gjatė ziles. Dukej qė ishte nopran njeri, por i shtėpisė.

    I zuri veshi edhe disa hapa tė tjerė, tė lehtė, tė nxituar, nuk duhej tė ishin dhe aq larg kėtij kati.

    -Si, nuk ka njeri? – foli ky me zė tė kumbueshėm dhe tė gėzuar, duke iu drejtuar tė parit qė vazhdonte t’i binte ziles. – Si je, Koh?

    -“Nga zėri u dukka djalė i ri” – tha me vete Raskolnikovi.

    -Dreqi e di se ē’kanė! Plasa duke i rėnė ziles, - iu pėrgjegj Kohu. – Po ju nga mė njihkeni?

    -S’ju kujtohet? Para tri ditesh tri herė radhazi iu rraha nė bilardo.

    -A..a..a..

    -Nuk qenkan, domethėnė. Ēudi! E ku tė ketė shkuar, vallė plakushja? Kisha pak punė me tė.

    -E po, nuk janė, nuk janė! Mbrapa kthehu! Erdha me shpresėn se do merrja njė dorė pare... – Shtoi djaloshi.

    -S’do mend ajo qė do ikim, po pse na thanė qė do ishin nė shtėpi? Bėra gjithė atė rrugė... E ku tė kenė shkuar kėto shushka? Ajo kurrė nuk del nga shtėpia, qahet nga dhėmbjet, shtrigan. Sonte i qenka tekur tė dalė?

    -Do pyetur roja,

    -Pėrse?

    -Po ku ka shkuar dhe kur kthehet.

    -E ē’nxjerr nga kjo?... E pyesim... E shtyu edhe njė herė me sa fuqi qė kishte derėn, duke luajtur me dorezėn. –S’ke ē’bėn, do ikim!

    -Pa dale! – thirri djaloshi. – Shihni kėtu, dera nuk ėshtė e puthitur...

    -Ku?

    -Po ja, nuk ėshtė e mbyllur kyē, mbahet vetėm nga rezeja! E shihni si luan rezeja?

    -Pa prit...

    -Duket ajo!... Ka njeri brenda... Po tė kishin dalė, do ta kishin mbyllur me kyē. Ē’ne rezeja! Ja si lėviz, kur e tund! Ka njeri brenda, mė kuptoni? Janė brenda dhe nuk duan ta hapin!

    -Ashtu ėshtė, mirė thoni! – foli i habitur Kohu. – Po ē’bėjnė kėto! – thirri dhe tundi me sa fuqi qė kishte derėn, duke lėvizur edhe dorezėn.

    -Prisni! – tha djali. – Diē ka nė kėtė mes... Ziles ju i ratė dhe i ratė fort, domethėnė o u ka rėnė tė fikėt, o...

    -Ēfarė?

    -Shkojmė tė marrim rojen e shtėpisė. Le t’u thėrrasė ai mė mirė.

    -S’e keni keq!

    Zbritėn tė dy shkallėt.

    -Dėgjoni! Ju rrini mė mirė, unė tani vij me rojen!

    -Po pse u dashka ndėnjur?

    -Po ku i dihet?...

    -Mirė thoni...

    -Jam duke u diplomuar pėr hetues, nuk mė pėlqen fare kjo heshtje e tyre! – tha djaloshi dhe zbriti me vrap shkallėt.

    Kohu mbeti te dera, i ra dhe njėherė ziles, pa me vėmendje dorezėn, e lėvizi ngadalė, nė mėnyrė qė tė bindej pėrfundimisht qė dera ishte mbyllur me reze. Pastaj u ul, pa nė vrimėn e ēelsit, por brenda ishte ēelsi, ndaj nuk kishte si tė shihte gjė.

    Raskolnikovi qėndronte prapa derės dhe shtrėngonte fort sėpatėn. Po ēmėndej nga tronditja dhe tmerri. Kishte vendosur tė pėrleshej me kėdo qė t’i dilte pėrpara. Kur trokasin dhe e shtynin me forcė derėn, disa mendoi t’u bėnte zė dhe tė merrte fund kjo punė. I shkrepi nė kokė dhe njė mendim i ēuditshėm: t’i shante e t’i sikteriste paq qė aty ku ishte. “Sa mė shpejt, aq mė mirė!” – thoshte me vete.

    Po vonohet, dreqi e martė! – belbėzoi me padurim Kohu, e la vendin e rojes dhe iu drejtua shkallėve, zuri t’i zbres duke pėrplasur thundrat. Pas pak ēapet e tij nuk u dėgjuan mė.

    -O Zot! Po tani?

    E hoqi rezenė, hapi pak derėn, pėrgjoi: asnjė zhurmė, asnjė lėvizje. Pa e bėrė tė gjatė, doli, e mbylli mirė derėn dhe zuri tė zbriste shkallėt. Kishte zbritur tri shkallina kur poshtė u dėgjua potere dhe britma. Ku tė futej? Nuk kishte ku tė fshihej? Iu afrua me vrap derės, pėr tė hyrė nga kishte dalė.

    -Ah, mor horr i horrit! Kapeni!

    Vinte nga katet e poshtme. Nga njėri prej apartamenteve dikush doli me vrap dhe u rrokullis nėpėr shkallė, duke thirrur me sa fuqi kishte.

    -Mitka! Mitka! Thefsh qafėn! Nė esfel vafsh!

    Britma pastaj u fashit, ra heshtja. Por nuk zgjati shumė: poshtė u dėgjuan zėra qė jepnin e merrnin. Tre a katėr zunė tė ngjisin shkallėt. Njohu zėrin e kumbueshėm tė djalit. “Ata janė!” – tha me vete Raskolnikovi.

    I pushtuar nga dėshpėrimi, duke mos ditur nga t’ia mbante, eci nė drejtim tė tyre: tė dalė ku tė dalė! “Nė mė ndalofshin, mora fund, por edhe nė nuk mė ndalojnė, kanė pėr tė ma fiksuar fytyrėn!” – i vegoi vetėtimthi nė kokė. Po afroheshin, i ndante vetėm njė kat dhe ja, shpėtimi. Mu pėrpara syve i doli dera e hapur e njė apartamenti, ishte apartamenti bosh i katit tė dytė, ku po lyenin bojaxhijtė. Nuk kishte njeri. Me siguri qė do kishin qenė ata qė dolėn ashtu me britma. Nė mes tė dhomės ishte kova me bojė, furēa qe hedhur nė dysheme, brenda ishte rrėmujė. Hyri dhe u fsheh prapa derės; arri nė kohė: ata qė po ngjitnin shkallėt i qenė afruar hyrjeve tė katit tė dytė, vazhdonin tė ngjiteshin duke biseduar me zė tė lartė. Priti sa u larguan dhe nė majė tė gishtave doli dhe u lėshua vetėtimthi nėpėr shkallėt.

    Xhanxhin! As te porta nuk takoi njeri. Doli me tė shpejtė dhe ktheu nė rrugėn majtas.

    E dinte qė tani ata i qenė afruar apartamentit tė plakės, kishin parė tė habitur qė dera ishte e hapur, janė duke parė kufomat, e kuptuan qė aty brenda qe fshehur vrasėsi, tani ia kishte mbathur, do ta kuptonin edhe se ku kishte mundur tė fshihej. Megjithė kėtė nuk e shpejtoi hapin, ndonėse deri nė bėrrylin e afėrm i kishin mbetur disa metra. “Mos do ishte mė mirė tė futesha nė ndonjė hyrje kėtu dhe tė prisja pak? Po sikur ta flakja sėpatėn! Tė merrja njė karroce mė mirė. Bo-bo ē’mė gjeti!”.

    Ja dhe bėrryli, ktheu gjysmė i vdekur, pjesa mė e madhe e punės qe bėrė, mund tė shpoėtonte... Tani dyshimet do tė ishin mė pakta, rrugėt qenė plot e pėrplot me njerėz. Humbi nė turmėn e kalimtarėve. Torturat sfilitėse qė kishte hequr e kishin tekilosur dhe zgėrlaqur, mezi po i hiqte zvarrė kėmbėt. Djersėt i shkonin ēurg nėpėr fytyrė, qafė, tėmthat i kishte qull. “Ku i ke sytė!” – i hoqi vėrejtjen dikush, kur e pa qė po ecte kot sė koti.

    Ishte fare i hutuar, sa mė shumė kohė kalonte, as mė keq e ndjente veten. Kishte dalė nė njė vend me pak njerėz, mund tė binte nė sy, duhej kthyer nė ndonjė rrugicė. Edhe pse mezi po qėndronte, e detyroi veten tė bėnte njė lak dhe t’i dilte shtėpisė nga ana tjetėr.

    Kur shkeli nė pragun e hyrjes ku banonte, thuajse nuk ishte fare nė vehte; kishte fulluar tė ngjiste shkallėt, kur iu kujtua sėpata. Duhej kthyer aty ku u mor, pa e vėnė re kush. Mendja nuk i punonte, kuptohet, mė mirė do kishte qenė ta kishte hedhur sesa ta kthente nė vendin ku e kishte marrė.

    Por i eci, edhe ky veprim i doli me sukses. Dera e kolibes sė rojtarit ishte mbyllur, por jo me kyē; rojtari fare mirė mund tė kishte qenė brenda. Aq mėndjeprishur ishte, saqė e shtyu derėn. Tė kishte qenė roja, do ta kishte pyetur: “Ē’dėshironi?”. Me siguri qė do t’i kishte zgjatur sėpatėn... Por roja nuk ishte. Raskolnikovi e vuri sėpatėn aty ku e kishte marrė, madje i vuri sipėr edhe ēarallaket. Asnjė tė njohur nuk takoi deri sa hyri nė dhomėn e tij. Dera e apartamentit tė pronares ishte e mbyllur. Me tė hyrė u lėshua fuqiprerė nė kanape, i veshur siē kishte qenė. Nuk fjeti, por ishte nė kllapi. Po tė kishte ardhur tani dikush, do tė kėrcente i fandaksur, do vinte ulėrimėn! Copėra mendimesh, ndiesi tė trazuara ia pėshtjellonin kokėn, asgjė nuk ishte nė gjendje tė shquante e tė veēonte, nė asnjėrėn nuk mundej tė ndalej. Dhe donte ta bėnte, vinte tė gjitha forcat pėr ta bėrė.
    f. 66-70


    “Hijet janė copėza, janė fragmente tė botės tjetėr, janė fillimi i saj. Njė njeri i zakonshėm nuk ka pėrse i sheh, ai ėshtė njė tokėsor dhe pikė. Si i tillė ky duhet tė bėjė vetėm jetėn e kėtushme... Po tė sėmuret, po t’i prishet sado pak rendi i pėrditshėm i organizimit tė jetės, krijohet mundėsia e shfaqjes sė botės tjetėr; sa mė i sėmuri njeriu, aq mė tė shumta janė pikat e takimit tė tij me kėtė botė, pastaj, kur vdes, kalon i tėri nė atė botė!” Kam kohė qė vras mendjen pėr kėtė. Kush beson nė jetėn tjetėr, e pranon menjėherė kėtė logjikė.
    f. 244-245

  17. #17
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Citim Postuar mė parė nga Eligers Lexo Postimin
    Siē keni thėnė ju ėshtė: kėrkova tėrė ditėn sot nė qytetin tim modest, Elbasan, e nuk gjeta gjėsend. Madje edhe ata njerėz qė njohin e kanė lidhje me njerėz tė tjerė tė librit nuk dinin gjė.
    Pėr nė librari, as qė bėhet fjalė tė gjindet, madje edhe kur i pyet rreth kėtij libri tė shohin me habi :)
    Pyeta te librat e vjetėr nė Tiranė dhe, as aty nuk e gjeta. Po ashtu kontrollova tek botimet shqip, nė rubrikėn e shitjes sė librave tė pėrdorur qė, janė botuar nė vitet '61-'70 (duke qenė se ky ėshtė botim i 1970) nuk ishte; pėr siguri i hodha njė sy edhe katalogut tė botimeve '71-'80 por, as aty nuk kishte qoftė edhe njė kopje tė vetme. E kam bėrė porosinė e kėtij libri para njė jave te librat e vjetėr nė Shkodėr dhe do shoh nesėr nėse ka arritur tė ma gjejė, por, dyshoj qė do e ketė gjetur; kur s'e gjeta nė Tiranė, vėshtirė ta gjej kėtu.
    Problemi ėshtė, se duke qenė se botimi nuk ėshtė bėrė nė R.Sh por nė Prishtinė, ėshtė vėshtirė tė gjindet kėtu si librat e tjerė.
    I vetmi vend ku gjindet, ėshtė Biblioteka Kombėtare, ku duhet tė jesh i regjistruar aty qė ta huazosh sepse, te katalogu online i BKSH, e kam parė qė ishte; e kam pėr zakon qė gjithmonė kur dua tė gjej ndonjė libėr, t'i hedh sė pari njė sy rreth tė dhėnave si te katalogu online i bksh, po ashtu edhe te ai i Bibliotekės Marin Barleti dhe Bibliotekės Shkencore Shkodėr, dhe pashė qė gjindet vetėm te BKSH.

    Nė anglisht dhe nė formatin pdf e gjen kollaj; unė i kam hedhur njė sy kėtij libri sa pėr kureshtje nė anglisht, dhe nga dy kapitujt e parė qė lexova, m'u duk shumė i trishtė dhe tė fuste si nė gjendje ankthi, siē e ka pėr mjeshtėri Dostojevski :)
    Madje, nga kjo m'u kujtua njė fragment nga filmi "transporter 3", nė pjesėn ku Frank mendon se vajza qė ka nė makinė (Valentina) ishte ruse tek e pyeste Inspektori dhe, ky i fundit pastaj shprehet (nqs e mbaj mend mirė sadopak): "Rusėt... kur do mund tė jenė tė lumtur e dashurojnė ndonjėherė... gjithmonė mizerje, vuajtje.... kam lexuar dikur Dostojevskin"

  18. #18
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-01-2013
    Postime
    14
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Citim Postuar mė parė nga Fleur Blanche Lexo Postimin
    Pėr nė librari, as qė bėhet fjalė tė gjindet, madje edhe kur i pyet rreth kėtij libri tė shohin me habi
    Pyeta te librat e vjetėr nė Tiranė dhe, as aty nuk e gjeta. Po ashtu kontrollova tek botimet shqip, nė rubrikėn e shitjes sė librave tė pėrdorur qė, janė botuar nė vitet '61-'70 (duke qenė se ky ėshtė botim i 1970) nuk ishte; pėr siguri i hodha njė sy edhe katalogut tė botimeve '71-'80 por, as aty nuk kishte qoftė edhe njė kopje tė vetme. E kam bėrė porosinė e kėtij libri para njė jave te librat e vjetėr nė Shkodėr dhe do shoh nesėr nėse ka arritur tė ma gjejė, por, dyshoj qė do e ketė gjetur; kur s'e gjeta nė Tiranė, vėshtirė ta gjej kėtu.
    Problemi ėshtė, se duke qenė se botimi nuk ėshtė bėrė nė R.Sh por nė Prishtinė, ėshtė vėshtirė tė gjindet kėtu si librat e tjerė.
    I vetmi vend ku gjindet, ėshtė Biblioteka Kombėtare, ku duhet tė jesh i regjistruar aty qė ta huazosh sepse, te katalogu online i BKSH, e kam parė qė ishte; e kam pėr zakon qė gjithmonė kur dua tė gjej ndonjė libėr, t'i hedh sė pari njė sy rreth tė dhėnave si te katalogu online i bksh, po ashtu edhe te ai i Bibliotekės Marin Barleti dhe Bibliotekės Shkencore Shkodėr, dhe pashė qė gjindet vetėm te BKSH.

    Nė anglisht dhe nė formatin pdf e gjen kollaj; unė i kam hedhur njė sy kėtij libri sa pėr kureshtje nė anglisht, dhe nga dy kapitujt e parė qė lexova, m'u duk shumė i trishtė dhe tė fuste si nė gjendje ankthi, siē e ka pėr mjeshtėri Dostojevski
    Madje, nga kjo m'u kujtua njė fragment nga filmi "transporter 3", nė pjesėn ku Frank mendon se vajza qė ka nė makinė (Valentina) ishte ruse tek e pyeste Inspektori dhe, ky i fundit pastaj shprehet (nqs e mbaj mend mirė sadopak): "Rusėt... kur do mund tė jenė tė lumtur e dashurojnė ndonjėherė... gjithmonė mizerje, vuajtje.... kam lexuar dikur Dostojevskin"
    Shitėsit e librarive janė si ata qė kanė dy-tri diploma e pėrfundojnė si punėtorė llaēi; s'janė nė habitatin e tyre fatkeqėt.

    Gjithsesi e ēuditshme si nuk gjindet nė Shqipėri, se nėpėr katalogė, dihet ajo, tė rreshtojnė botėn e tėrė e pastaj tė lėnė tė torturohesh nėpėr hullitė e tregut, pambarim. Torturė tė jesh lexues nė gjuhėn shqipe! (Paksa e ekzagjeruar kjo qė thashė, por meqė e shkrova po e lė.)

    Besoj se shpėtimi ynė, pėrveē BKSH a ndonjė miku, ėshtė panairi i librit nė Kosovė, qė nis nesėr e mbaron pas njė jave mos gabofsha.
    Keni menduar tė shkoni? Unė rastėsisht ia lashė porosi dikujt qė me shumė shpresa ka pėr tė harruar. Nejse.

    Nė anglisht kam nisur dhe unė ta lexoj, sa pėr kureshtje dhe nuk i heq asnjė presje asaj qė keni thėnė. Kam lexuar dhe "Idioti" paksa nė anglisht dhe, ngase s'kisha ē'bėja, po krahasoja atė nė shqip me atė nė anglisht: shumė ndryshe nė disa vende e shumė tė ngjashėm nė vende tė tjera. Pastaj duke kėrkuar nė internet zbuloj qė ky problemi nuk ishte vetėm i yni po edhe i gjuhėve tė tjera. Nė njė gjuhė fjalia del tjetėr e nė gjuhė tjetėr. Kėtu dhe vendosa ta lexoj vetėm nė shqip Dostojevskin.

    Trishtimin e plotė unė e kam zbuluar vetėm te "Vėllezėrit Karamazov". E kam tė pamundur tė lexoj faqet e fundit pa mbushur sytė me ujė. Nejse.

    Filmi u shėnua te lista "Pėr t'u parė".

    Tung.

  19. #19
    -
    Anėtarėsuar
    14-02-2011
    Postime
    2,401
    Faleminderit
    4
    27 falenderime nė 18 postime

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Pėrshėndetje! :)

    Sa pėr panairin nė Kosovė, nuk do shkoj; por zakonisht nė panaire mė shumė "reklamohen" botimet e reja dhe, nuk e di a do iu ketė rėnė nė mend tė ribotojnė "Shėnime nga nėntoka", njė libėr pėr tė cilin edhe kur interesohesh pėr 'tė, njerėzit tė shohin me habi :) dhe siē e dimė mė shumė shtėpitė botuese qė paraqesin botime e reja nė panaire, se ēfarė prirje nė botime paraqesin sė fundmi, por sidoqoftė uroj qė kėsaj here tė jenė kujtuar pėr kėtė libėr. :)

    E mira e tė mirave, do ishte sikur nė Shqipėri, tė organizohej njė panair i librave tė vjetėr :)

    Nė lidhje me pėrkthimin, mua mė ka rastisur tė shoh dallimin e "Tė Mjerėt" e Hygo, ku vėllimin e parė e kam lexuar nė anglisht dhe kur e mora pastaj nė shqip, edhe pse Misto Treska kishte bėrė njė punė tė mrekullueshme, vura re qė njė pjesė jo vetėm mungonte, por sėrish e vė re se dallon pak, ėshtė e natyrshme nė fund tė tė fundit, sepse ėshtė pėrshtatje nė shqip, prandaj mua mė pėlqen qė tė pėrdori mė shumė fjalėn - shqipėrim sesa pėrkthim. Nė kėtė rast, nuk mund tė mos mahnitesh nga gjenia e kėtyre shkrimtarėve tė mėdhenj, qė, sado qė mund t'i pėrshtatėsh veprat e tyre nė gjuhė tė ndryshme, nuk e humbasin magjinė e tyre, ku, jo vetėm tė pėrpijnė dhe tė bėjnė tė jepesh me mendje e shpirt tek i lexon, por mbasi e mbaron sė lexuari, e vė re se diēka ka ndryshuar tek ty.

    Sa pėr filmin, ėshtė film aksion, dhe ai fragment qė shkėputa unė, ėshtė pėrmendur vetėm njė herė dhe pa shumė pretendim. :)

    Ndėrsa Vėllezėrit Karamazov, nuk e kam lexuar. Por nėse do ta shohėsh film, e ke tė realizuar nė episode, ėshtė nė rusisht por me titra anglisht.
    Ėshtė realizuar edhe "Idioti" me episode, por, ėshtė i tėri nė rusisht, dhe vetėm njė pjesėz ėshtė me titra nė anglisht, dhe, ėshtė pjesa e leximit tė letrės sė Ipolitit; ku, me thėnė tė drejtėn e kisin cunguar nė krahasim me librin, kėshtuqė, nuk mė pėlqeu edhe aq.

    Kėtu e ke filmin e "Vėllezėrve Karamazov", dhe episodet e tjera, i ke tė sugjestionuara nga vetė Youtube.



    Tung :)

  20. #20
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    30-08-2007
    Postime
    2,431
    Faleminderit
    347
    99 falenderime nė 72 postime

    Pėr: Fyodor Dostojevski

    Nga autori kam lexuar vec ''Krim e Ndeshkim,,!



    Vuajtje,depresion,tmerri i sepates se Raskolnikovit drejt plakes,malli i te motres e nenes se tij!

Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •