Close
Faqja 2 prej 3 FillimFillim 123 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 21 deri 40 prej 51
  1. #21
    Perjashtuar Maska e ORIONI
    Anėtarėsuar
    10-12-2003
    Vendndodhja
    Shkup-Prishtine-Ulqin-Tirane-Cameri
    Postime
    922
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Si e helmuan nė Peruxha tė Italisė Ismail Qemalin.

    Si e helmuan nė Peruxha tė Italisė Ismail Qemalin.


    Ka qenė ora 10:20 minuta e datės 24 Janar tė 1919, kur Ismail Qemali donte vetėm tre ditė tė mbushte plot 75 vjeē, doli para gazetarėve nė njė konferencė pėr shtyp tė organizuar nė njė sallon hoteli nė Peruxha. Hyrja e tij nė sallėn e mbushur me mbi 100 gazetarė dhe fotoreporterė i befasoi tė gjithė tė pranishmit qė kishin mbi dy orė qė prisnin diplomatin e njohur tė Shqipėrisė.

    Ndėrsa ecte pėr t’u ulur nė tavolinėn nė krye tė sallės, nė fytyrė i fashitet njė ēehre e verdhė qė sa vinte e i shtohej. Nuk kaluan shumė minuta dhe disa tė dridhura i mbėrthyen trupin. Askush nuk po pipėtinte, vetėm plaku mjekėrbardhė, qė megjithė gjendjen qė po kalonte, gjeti forca pėr tė folur. Nga goja i dolėn vetėm pak fjalė dhe dukej qartė qė ai po mundohej t’i lidhte me njėra-tjetrėn. Nė atė ēast kėrkoi ndihmė nga i biri Qamili, tė cilin e mbante pranė vetes si sekretar. I kėrkon qė tė shkojė nė tualet. I biri, duke e kapur pėr krahu, u kėrkoi tė falur gazetarėve tė pranishėm dhe mori hapat drejt derės sė tualetit. Aty mėsohet se sa vuri kėmbėn pėr t’u drejtuar te lavamani filloi tė shkumėzonte dhe tė dridhej mė shumė. Ajo gjendje nuk zgjati shumė. Nė pak ēaste zemra e tij pushoi sė rrahuri. I biri del para gazetarėve ku u komunikon lajmin se i ati, tė cilin para pak ēastesh e kishin nė tavolinėn pėrballė, tashmė nuk jetonte mė. Ajo situatė ishte e rėndė pėr tė gjithė. Aty dhimbja njerėzore i kaloi kufijtė.

    Situatat qė Ismail Qemali kishte kaluar ato ditė nė Peruxha tė Italisė i kishin shkaktuar njė gjendje tė rėndė mendore dhe fizike. Edhe pse nė atė gjendje, ai nuk kishte ngurruar tė dilte para shtypit. Ai donte tė denonconte krerėt e diplomacisė italiane, nė atė kohė kur nė Paris diskutohej fati i Shqipėrisė dhe ata kishin mundur ta hanin nė besė. Megjithatė, pėr ēudinė e tij, ajo konferencė ishte organizuar nga tė tjerėt. Nuk u mėsua asnjėherė se kush i kishte thirrur gazetarėt. Plakut 75-vjeēar i kishin thėnė se media kishte interes tė dėgjonte nga ai se pėrse nė ato momente nuk ndodhej nė Konferencėn e Paqes nė Paris. E kėshilluan qė tė hante mirė pasi nė atė konferencė shtypi do t’i duhej tė fliste gjatė. Pikėrisht pas ushqimit nuk vonoi shumė, ai doli nė sallėn e takimit dhe nė atė moment jeta e tij filloi tė shuhej. Kėto janė momentet e fundit tė jetės sė njeriut qė ėshtė njohur historikisht si kryeministri i parė i shtetit shqiptar. Ndėrkohė qė opinioni ėshtė njohur me shumė hollėsi tė jetės diplomatike tė plakut tė menēur, mund tė jenė shumė pak ata qė i njohin momentet kur ai ka mbyllur sytė. Pikėrisht pėr ato ēaste redaksia e gazetės “Panorama”, duke hulumtuar nė shumė dokumente dhe dorėshkrime tė dosjes sė Ismail Qemalit nė A.Q.SH. dhe duke u mbėshtetur nė dėshmitė gojore tė njohėsve kopetentė, ka arritur tė zbardhė historinė kur plaku diplomat mbylli sytė. Njė dėshmi tė plotė pėr gazetėn ka qenė edhe ajo ish-komandantit tė Aviacionit Shqiptar Edip Ohrit dhe e ish-komandantit tė Nėndetėseve tė Pashalimanit, Dashamir Ohrit, i cili ėshtė edhe vėllai i Edipit. Kėta dy vėllezėr djalin e Ismail Qemalit, Qazimin, e kanė pasur njerkun e tyre.

    Ismail Qemali pritet ne bese nga kryeministri italian
    “Mė hėngrėn nė besė!” bėrtiti Ismail Qemali sapo zbriti nė Peruxha tė Italisė. Ai ishte nisur pėr njė vizitė urgjente nė Romė, me ftesė tė autoriteteve mė tė larta tė vendit, nga kryeministri dhe ministri i Jashtėm. Kjo kishte ndodhur pas njė kėrkese kėmbėngulėse tė tij, nėpėrmjet njė telegrami tė nisur pėr kėtė qėllim. Synimi i diplomatit shqiptar ishte qė tė ndihmohej nga pėrfaqėsuesit e Italisė, tė cilėt do tė ndėrhynin pranė autoriteteve mė tė larta tė Konferencės sė Paqes qė mbahej nė Paris, pėr tė mundėsuar qė delegacioni shqiptar tė shtohej edhe me tre pėrfaqėsues tė tjerė. Ndėrsa Ismail Qemali kishte marrė pėrgjigje se kryeministri italian i asaj kohe, Orlando dhe ministri i Jashtėm, Sonino e prisnin nė Romė, ai pa humbur kohė u nis pėr tė realizuar takimin e kėrkuar nga i cili shpresonte tė dilte me rezultate pozitive nė favor tė Shqipėrisė. Por befasisht dhe ēuditėrisht diplomati 75-vjeēar nga Shqipėria u pėrball sapo zbriti nė Peruxha me pėrgjigje negative; kryeministri dhe ministri i Jashtėm kishin shkuar nė Konferencėn e Parisit pėr tė cilin interesohej edhe Ismail Qemali. Kjo do tė thoshte qė ai jo vetėm se nuk do tė ndihmohej edhe me tre delegatė tė tjerė, por madje as ai vetė nuk do tė merrte pjesė nė tė. Diplomati shqiptar u bind menjėherė se bėhej fjalė pėr njė dredhi tė pastėr politike pikėrisht nga ata qė ai i kishte konsideruar miq tė vendit tė tij, por qė tashmė kishin marrė nismėn pėr ta izoluar. Tronditja qė pėsoi pas marrjes sė lajmit tė papritur, se ishte mashtruar qė ishte thirrur nė Itali, ishte e papėrballueshme pėr moshėn e tij 75-vjeēare, prandaj edhe klithma e tij “Mė hėngrėn nė besė!” doli shpėrthyeshėm me dhimbje.

    Si nisi historia tragjike

    Ishte janari i vitit 1919. Atė muaj nė Paris do tė zhvillonte punimet Konferenca e Paqes, e cila fatkeqėsisht do tė hynte fuqishėm dhe dhimbshėm nė historinė e mėvonshme tė Shqipėrisė. Aty do tė vendosej edhe fati i saj.
    “Sot ėshtė dita vendimtare pėr Shqipėrinė”, shkruante Ismail Qemali nė fillim tė atij muaji. “Do tė ngjallemi ose do tė vdesim”. Nėn zjarrminė e njė patriotizmi tė jashtėzakonshėm qė i kishte mbėrthyer qenien, kishte kohė qė luftonte me tė gjitha mundėsitė dhe format pėr tė ndikuar mbi konkluzionet e konferencės pėr tė cilat ai ishte i interesuar qė tė ishin sa mė afėr interesave tė bashkėkombasve dhe atdheut tė tij. Pėr tė arritur kėtė qėllim ai zgjodhi partnerin kryesor diplomatik, Italinė, e cila duhej tė mundėsonte qė me delegacionin shqiptar nė konferencė tė shkonin sė paku edhe tre apo gjashtė delegatė mė shumė. Kėta delegatė do tė ishin nga trojet shqiptare tė cilėt do tė bashkoheshin me ata qė vinin nga Amerika. “Sikur tė kisha tė holla,- vazhdon mė tej nė ditarin e tij tė atyre ditėve Ismail Qemali, - do tė isha hedhur deri nė Amerikė pėr njė marrėveshje tė plotė me gjithė atdhetarėt e atjeshėm. Por nė marrėveshje me qeverinė italiane e quaj tė nevojshme tė shkoj nė Romė. Prej andej mund tė bėj njė marrėveshje me gjithė shqiptarėt e Shqipėrisė pėr tė vendosur njė aksion kombėtar nė njė moment kaq kritik e tė rrezikshėm, qė tė mund tė pėrpilojmė programin pėrfundimtar. Nga Italia kėrkoj tė nxis nisjen nga Shqipėria veriore, qendrore dhe jugore tė tre ose gjashtė delegatėve, nė mėnyrė qė sė bashku me delegatėt qė vijnė nga Amerika tė shkojmė nė Paris tė gjithė sė bashku pėr t’i propozuar konferencės kėrkesat dhe tė drejtat e Shqiptarėve”.

    Pėr synimet qė i kishte vėnė vetes, diplomati shqiptar filloi menjėherė pėr tė zbatuar nė mėnyrė konkrete tė gjithė programin e paramenduar. Detyra e parė dhe mė emergjente ishte takimi i menjėhershėm i tij me diplomacinė e Romės. Data 19 Janar 1919. Kryeministri italian Orlando pėr pak ditė do tė nisej drejt Parisit pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes. Ismail Qemali i dėrgon njė telegram urgjent, tė shkruar nė gjuhėn frėnge. Njė kopje tė asaj letre ia dėrgoi edhe ministrit Sonino. Ja ēfarė shkruhej nė tė:

    “Shkėlqesisė sė tij Orlando, Kryetar i Kėshillit tė Ministrave Romė.
    Pėrveē ndjenjave tė mia tė admirimit personal me cilėsinė e pėrfaqėsuesit tė idealeve shqiptare, realizimit tė tė cilave u kam kushtuar gjithė jetėn time, ndjej detyrėn t’i besoj shpresat e mia pėr lirinė e vendit tim nė mbėshtetjen dhe nė mbrojtjen e lartė tė Italisė…… I lutem shkėlqesisė Tuaj t’i marrė nė konsideratė serioze kėto lutjet e mia duke mė transmetuar telegrafisht urdhrat dhe udhėzimet tuaja”. Ajo promemorje e shkruar me aq urgjencė nga Ismail Qemali ka arritur nė Romė pikėrisht mbrėmjen e 18 janarit, ku nga dokumentet e sotme arkivore vėrtetohet se ėshtė regjistruar mė 19 janar. Pas kėsaj korrespodence, Ismail Qemali ftohet nga ministri i Jashtėm nė Romė, pėr tė marrė pjesė nė takimin e kėrkuar nga vetė ai, ku do t’i ndodhte edhe tragjedia mė e madhe; do t’i merrej jeta.

    Sa zbriti nė Peruxha tė Italisė, Ismail Qemali njoftohet se autoritetet italiane qė e kishin ftuar ishin nisur pėr nė Paris, duke mos e pritur atė sipas njoftimit qė i kishin bėrė. Ata kishin lėnė njoftim qė Ismail Qemali tė priste deri sa ata tė ktheheshin nga Konferenca e madhe e Paqes. Nė kėtė moment, ai kuptoi se flitej pėr njė izolim tė qėllimshėm qė i qe bėrė. Kjo mėsohet nga rrėfimet e djemve tė tij. Sapo mėsoi lajmin pėr pabesinė, menjėherė i erdhi njė goditje apopletike gjė qė pėr moshėn e tij ishte shumė e rėndė. Kanė qenė pikėrisht ato momente qė provokuan klithmėn e tij tė egėrsuar dhe tė papėrmbajtur “Mė hėngrėn nė besė!”. Situata nė tė cilėn ishte vendosur Ismail Qemali bėri qė ai jo vetėm tė mos realizonte planin qė t’i shtonte delegacionit shqiptar edhe tre apo gjashtė delegatė, por nė njė kohė qė nė Paris do tė hidhej pėr diskutim edhe ēėshtja e Shqipėrisė, ai tė mos merrte pjesė as vetė. Ky fakt pėr tė do tė thoshte vdekje e parapėrgatitur. Gjithsesi, nė kushtet qė i ishin krijuar, ai u detyrua tė vendosej nė hotelin qė i kishin rezervuar.

    Pavarėsisht se diplomati shqiptar nuk mundi tė shkonte nė Paris, loja e parapėrgatitur mbi tė do tė ndiqej deri nė fund. Nė njė nga ato ditė, kur gjithė qenien e tij e kishte pushtuar tensioni dhe ankthi, mė 24 janar, pikėrisht 3 ditė para datės 27 kur ai mbushte plot 75 vjeē, nė Paris vazhdonte me intensitet punimet Konferenca e madhe Ndėrkombėtare me pjesėmarrjen e shumė shteteve, kur shtetet e mėdha vendosnin fatet e shteteve tė vogla, Isamil Qemalit iu provokua njė konferencė shtypi. Ajo iu servir si dėshirė e gazetarėve pėr tė dėgjuar prononcimet e tij. Ajo konferencė, pavarėsisht se nuk ishte kėrkuar nga vetė ai, dukej se ishte edhe nė dėshirėn e tij, sepse ishte momenti qė mė shumė se kurrė ai donte tė denonconte mashtruesit dhe izoluesit e tij.

    Pak kohė para se tė fillonte konferenca e shtypit, Ismail Qemalit iu servir fillimisht buka, me pretekstin se duhet tė hante para konferencės. Pasi hėngri, ai hyri nė sallėn e rekomanduar, ku e prisnin dhjetėra gazetarė e fotoreporterė tė ndryshėm. Sipas rrėfimeve qė djali i Ismail Qemalit, Ethemi, i ka bėrė mė vonė kryetarit tė Bashkisė sė Tiranės, Ali Asllanit, mėsohet se sapo hyri nė sallė Qemalit i kaloi njė ēehre e verdhė nė fytyrė. Nuk vonoi shumė, ai u ul nė tavolinė dhe befasisht nė trup i kaloi njė valė rrėqethjeje. Ndėrsa nisi tė belbėzojė me vėshtirėsi, filloi tė dridhej dhe ndėrkohė u konstatua se nuk mundte t’i lidhte dot fjalėt. Pas kėsaj situate, ai arriti tė kėrkonte ta shoqėronin pėr nė banjė. Kur arriti aty, e mbyti shkuma qė nxirrte nga goja dhe tė vjellėt. Nė pak ēaste pulsi i tij pushoi sė rrahuri. Nė kėto momente gazetarėve tė mbledhur pėr konferencėn e shtypit nė atė sallė iu komunikua fakti qė Ismail Qemali, i cili pak ēaste mė parė kishte qenė para tyre, nuk jetonte mė.

    Peripeci tė tjera ishin planifikuar pėr trupin e pajetė tė diplomatit tė jashtėzakonshėm tė Shqipėrisė, Ismail Qemali. Pas vdekjes sė tij, ēuditėrisht nė mbarė kancelaritė diplomatike tė botės pati njė sensibilizim tė veēantė. Pėr vetė jehonėn e madhe qė pati vdekja e tij, pala italiane me justifikimin qė ai kishte vdekur nė vendin e tyre, donte t’i bėnte “nderimet” qė meritonte njė diplomat i atij rangu. Ata vendosėn qė trupin e tij ta balsamosnin. Ajo kėrkesė dhe ai interesim i palės italiane bėri qė trupi pa jetė i Ismail Qemalit tė qėndronte plot dy javė nė Peruxha, ku ai kishte mbyllur sytė.

    Me gjithė pėrpjekjet e palės italiane dhe shumė peripeci tė tjera qė dolėn pas vdekjes sė Ismail Qemalit, djemtė e tij nuk reshtėn sė u pėrpjekuri qė babanė e tyre ta sillnin nė Vlorė, e cila e priste me padurim pėr ta varrosur nė lartėsinė madhėshtore tė Kaninės. Vdekja e tij nė atė kohė kishte tronditur mbarė kombin dhe grupe tė shumta shqiptarėsh, tė ardhur nga tė gjitha trevat, po pėrqendroheshin nė Vlorė pėr t’i bėrė nderimet e merituara diplomatit tė famshėm. Sė fundmi gjithēka u bė realitet. Ishte pikėrisht data 12 shkurt i vitit 1919, kur trupi pa jetė i Ismail Qemalit, i shoqėruar nga tre djemtė e tij, Ethemi, Qazimi dhe Qamili, si dhe nga pėrfaqėsuesit e Ministrisė sė Jashtme italiane mbėrriti nė portin e vogėl tė Vlorės. Ai ishte transportuar fillimisht me tren dhe sė fundmi me anijen e posaēme italiane. Sipas bashkėkohėsve tė atyre momenteve, siē ishin vetė djali i Ismail Qemalit, Qazimi apo edhe mikut tė tij, Safet bej Vlorės bėhet e ditur se hyrja e arkivolit nė Vlorė ka qenė tepėr emocionuese. Tė qarat e njerėzve dhe shkrepjet e armėve shkaktuan njė gjendje emocionale tė papėrshkrueshme. Gjithė rrugėt, kodrat dhe ēdo gjė nxinte nga pjesėmarrja e jashtėzakonshme nė atė varrim, i cili, ashtu siē ishte menduar nė atė kohė u bė pikėrisht nė lartėsitė dominante tė Kaninės.
    Konkretisht pėr ato momente, nė shėnimet e Safet bej Vlorės, tė gjendura nė dosjen e posaēme tė Ismail Qemalit nė Arkivin Qendror tė Shtetit shkruhet:

    “Nėse e matim madhėshtinė e njė personazhi politik me dashurinė e popullit tė thjeshtė, duhet tė pohojmė se asnjė nuk i afrohet Ismail Qemal Vlorės. Gjatė ceremonisė sė varrimit tė tij, asnjė fshatar dhe asnjė qytetar nuk mbeti nė shtėpi. Tė gjitha faqet e maleve dhe tė brigjeve gjatė rrugės sė kortezhit funeral ishin plot me njerėz. Qe njė apotezė madhėshtore e mbarė popullit, pa pėrjashtim, ndaj njė tribuni qė i shėrbeu vendit tė tij deri nė frymėn e fundit”.

  2. #22
    kuku Maska e brooklyn2007
    Anėtarėsuar
    18-08-2007
    Postime
    3,531
    Faleminderit
    1
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim
    Shqiperia e madhe nė projektet e Ismail Qemalit


    Darling Ismail Vlora
    darling.vlora@virgilio.it

    Vlorė. Korrik 1917. Ismail Qemal bej Vlora shkruan: “Rindėrtimi i bllokut ballkanik dhe garancia e indipendencės sė tij, do tė
    ishte njė nga faktorėt mė efikas pėr paqen nė Europė e nė Botė. Kjo ndėrtesė ballkanike mund tė konsolidohet vetėm me forcimin e Shqipėrisė, e cila pėrbėn njėrėn nga tė katėr kolonat qė e mbajnė pėr tė mos u rrėzuar”.
    Kanė kaluar plot 95 vjet, nga viti i largėt 1913, kur Konferenca e Ambasadorėve nė Londėr, mbledhur me urgjencė pėr t’i dhėnė fund konfliktit ballkanik do vendoste, pas debatesh tė shumta, njohjen e pavarėsisė qė populli shqiptar, me nė krye Ismail Qemal bej Vlorėn, kishte shpallur botėrisht mė 28 nėntor 1912.
    Qė pas periudhės sė lavdishme tė Heroit legjendar, Gjergj Kastrioti, kur Shqipėria u pushtua pėrfundimisht nga Perandoria Osmane, populli shqiptar se kishte ndėrprerė asnjėherė luftėn pėr tė fituar lirinė e tij mirėpo, tani, pėrveē qėllimit madhor dhe aq tė shumėpritur pėr t’u shkėputur pėrfunimisht nga Perandoria dhe pėr tė qenė zot i fateve tė tij, objektivi kryesor i Kuvendit tė Vlorės ishte ruajtja e njėsisė territoriale shqiptare, kundrejt ushtrive ballkanike, tė cilat, nė luftė kundėr Perandorisė Osmane, e konsideronin Shqipėrinė pjesė pėrbėrėse tė kėsaj Perandorie dhe po depėrtonin pėrditė e mė thellė nė truallin shqiptar, me qėllimin e qartė pėr ta ndarė e copėtuar mes tyre. Menjėherė pas nėnshkrimit tė Aktit tė Pavarėsisė, Ismail Qemali, i ngarkuar Kryetar i Qeverisė sė Pėrkohėshme, njoftoi Fuqitė e Mėdha mbi kėtė ndryshim tė jetės politike tė kombit shqiptar duke i dėrguar, njėkohėsisht, telegram Ministrive tė Jashtme tė aleatėve ballkanik ku, ndėr tė tjera shėnonte:
    “Shqiptarėt gėzohen qė mundėn tė hyjnė nė familjen e popujve tė lirė tė Lindjes e, duke mos pasur tjetėr qėllim veēse tė jetojnė nė paqe me tė gjitha shtetet fqinje, shpresojnė:
    Se ky ndryshim i jetės kombėtare edhe Qeveria e Pėrkohėshme kanė pėr t’u njohur prej Qeverisė sė Madhėrisė sė Tij Mbretėrore;
    Se ē’do veprim armiqėsor nga ana e ushtrive tė Tij brenda nė tokėn kombėtare tė tyre ka pėr tė pushuar sė vepruari edhe se gjithė viset thjesht shqiptare tė pushtuara sot prej ushtrive tė Aleatėve kanė pėr t’u lėshuar prapė.
    Kryetari i Qeverisė sė Pėrkohėshme / Ismail Qemal”[1].
    Padyshim, shtetet ballkanike, tė etura pėr tė pushtuar tokat shqiptare, nuk e morėn parasysh vendimin e shqiptarėve dhe ushtritė e tyre vazhduan pushtimin e Shqipėrisė, duke kryer kudo masakra ē’njerėzore ndaj popullsisė civile. Nga ana tjetėr, Fuqitė e Mėdha, nė ditėt e para tė dhjetorit e njohėn nė parim pavarėsinė e Shqipėrisė dhe Ministri i Jashtėm anglez, Edward Grey, pėr t’i dhėnė fund konfliktit ballkanik, thirri me urgjencė mbledhjen e Konferencės sė Ambasadorėve, nė Londėr. Duke qenė i bindur se “fjalėn e fundit nė ēėshtjen e kufijve do ta thoshte diplomacia europiane”[2], Ismail Qemali mendoi ta kryesonte vetė delegacionin shqiptar, pranė Konferencės. Mirėpo nė kėtė drejtim ai u pengua, si nga Flota greke, qė mbante tė bllokuar Vlorėn, ashtu edhe nga Qeveritė e Romės dhe Vienės tė cilat “e kėshilluan” se (sipas fjalėve tė Ministrit tė Jashtėm austro-hungarez, Berchtold): “nė ato momente prania e tij nė Shqipėri ishte e domosdoshme”[3]. Duke parė se Konferenca po fillonte punimet, Ismail Qemali mblodhi Kėshillin e Ministrave dhe formuan njė delegacion tė pėrbėrė nga personalitete shqiptare qė ndodheshin jashtė vendit. Si anėtar tė delegacionit u zgjodhėn: Rasih Dino (kryetar), Mehmet Konica, Filip Noga dhe Sotir Kolea. Vetė Ismail Qemali porositi telegrafisht Rasih Dinon qė delegacioni tė mbronte me vendosmėri ēėshtjen shqiptare dhe t’i paraqiste njė “Memorandum Konferencės sė Ambasadorėve pėr njė pavarėsi sa mė tė plotė tė Shqipėrisė: kufij etnikė, historikė e gjeografikė sa mė tė gjerė”[4].
    Mė 2 janar 1913, delegacioni shqiptar, i dorėzoi Ministrit tė Jashtėm anglez, Edward Grey, Memorandumin me kėrkesat shqiptare. “Sot qė zgjidhja pėrfundimtare e problemit ballkanik ngrihet me forcė, -shkruhej nė Memorandum, -populli shqiptar nuk do tė durojė qė tė drejtat e tij tė jenė pjesėrisht tė sakrifikuara e qė e ardhmja e pavarėsisė sė tij tė jetė ndėrtuar mbi baza pak tė qėndrueshme. Njėherėsh parimi i vėnė “Ballkani popujve ballkanikė” nuk mund tė konceptohet dot me njė ndarje qė nuk ėshtė frymėzuar plotėsisht nga rregulla sa njerėzore aq edhe tė drejta. Pra nuk mund tė vendoset paqja e plotė nė gadishull derisa kufijtė qė i janė njohur ēdo entiteti politik s’do tė jenė bazuar nė vijat kufitare gjeografike e etnografike tė ēdo shteti. Fara e grindjes dhe e turbullimit do tė mbetet gjithmonė e gjallė kur tė vihen nėn njė pushtim tė huaj toka tė banuara nė shumicė prej popullsisė shqiptare. Duke ngritur zėrin nė emėr tė popullit shqiptar, qė pėrfaqėson nė pėrgjithėsi Qeveria jonė e Pėrkohėshme... kufijtė qė kėrkojmė ne janė kėta: duke ndjekur njė vijė demarkacioni, nisur nga kufijtė e mbretėrisė malazeze qė pėrfshijnė veēanėrisht, me gjithė hiterlandet pėrkatėse, qytetet e Pejės, Mitrovicės, Prishtinės, tė Shkupit e tė Manastirit deri nė Meēovė, duke u shtuar kėtyre kufijve, kufijtė e sotėm deri nė Prevezė. Duke kėrkuar kėtė caktim kufijsh, populli shqiptar ka pėr qėllim tė mbajė me fqinjėt e vet marrėdhėnie sa tė pėrzemėrta aq dhe tė qėndrueshme. Pavarėsisht nga ēėshtjet etnike, gjeografike e historike qė mbizotėrojnė nė favor tė kėtij caktimi tė arsyeshėm, ėshtė e dobishme tė shtojmė se nė zvogėlimin e kufijve natyrorė Evropa do ta rrezikojė shtetin shqiptar, duke e vėnė nė njė pamundėsi materiale pėr tė bėrė jetėn e vet tė merituar, mbasi do tė jetė kėshtu i privuar nė pikėpamje ekonomike nga burimet domosdo tė nevojshme pėr zhvillimin e tij normal.... Populli shqiptar ėshtė i bindur qė nė rregullimin e konfliktit tė sotėm, Fuqitė e Mėdha nuk do tė lėnė pas dore shqyrtimin e pikave tė vėna nė dukje me anė tė kėtij Memorandumi dhe nuk do tė mbeten kurrė indiferente kundrejt kėrkesave tė drejta tė njė kombi tė denjė pėr njė fat mė tė mirė, i cili ka vuajtur nė tė kaluarėn dhe e ka mbėshtetur nė tė ardhmen besimin e tij mė tė thellė e shpresat e tij mė tė shtrenjta”[5].

    Siē shikohet nė kėtė “Memorandum”, kėrkohej qė brenda kufijve tė shtetit tė ri tė pėrfshiheshin jo vetėm krahinat e banuara nga shqiptarėt, por edhe ato krahina ku shqiptarėt pėrbėnin pakicėn. Orientimi i Ismail Qemalit “ka mundėsi qė tė jetė formuluar si njė variant taktik... pėr tė kundėrbalancuar kėrkesat absurde shoviniste ballkanike, me qėllim qė pasi nė Konferencė, brenda dhe jashtė saj, tė bėheshin ballafaqimet e kompromiset, tė sigurohej maksimumi i mundshėm i trungut etnik shqiptar”[6].

    Ndėrsa nė kryeqytetin anglez vazhdonte punimet Konferenca e Ambasadorėve, Ismail Qemali, duke pėrfituar nga vizita qė Duka Montpensier bėri nė Vlorė, pa marrė parasysh kundėrshtimet e Romės dhe Vienės, mė 30 mars 1913, “i pėrshėndetur me brohoritje nga mbarė populli”[7], u nis me yachtin “Mékong” tė Dukės, pėr nė Europė. Nė pėrbėrje tė delegacionit qeveritar ishte heroi legjendar kosovar Isa Boletini, Luigj Gurakuqi, Dhimitėr Berati dhe dy djem tė Ismail Qemalit, Et’hemi dhe Qazimi. Gjatė udhėtimit pėr nė kryeqytetin anglez, Ismail Qemali ndaloi nė Romė, Vien dhe Paris ku zhvilloi takime me Ministrat e Jashtėm tė kėtyre shteteve[8]. I bindur se fati i Shqipėrisė varej pikėrisht nga pėrfundimi i punimeve tė Konferencės sė Ambasadorėve, Ismail Qemali kohėn mė tė madhe tė misionit tė tij diplomatik e kaloi nė Londėr, duke i kushtuar ēėshtjes kombėtare tėrė energjinė e tij, eksperiencėn e madhe, miqėsitė dhe lidhjet me diplomatėt anglezė. Por, megjithė pėrpjekjet e tij tė shumta, megjithė bindjen nė legjitimitetin e kėrkesave dhe shpresėn nė njė zgjidhje sa mė tė drejtė tė tyre, Konferenca mori njė vendim jashtėzakonisht tė padrejtė ndaj ēėshtjes shqiptare. Vetė Ministri i Jashtėm anglez Grey, njėkohėsisht kryetar i Konferencės, nė pėrfundim tė punimeve tė saj, do “justifikohej” pėrpara “Dhomės sė Komunėve” se: “Vėshtirėsitė pėr tė arritur njė marrėveshje rreth kufijve tė Shqipėrisė ishin mjaft tė mėdha.... Jam i bindur se kur ky vendim do njihet do jetė objekt i shumė kritikave nga ana e kujtdo qė ka njohuri mbi gjendjen e brendėshme... Por duhet patur parasysh se objektivi kryesor ishte qė tė mbaheshin raporte tė mira midis Fuqive tė Mėdha dhe, duke qenė se ky akord mbi Shqipėrinė kishte arritur kėtė qėllim, u arrit njė pėrfundim esencial nė interes tė paqes nė Europė”[9].

    Pa pritur pėrfundimin e punimeve tė Konferencės, Ismail Qemali u kthye nė Vlorė. “Simpatia qė mė treguan gjatė misionit tim, -do kujtonte mė pas, -qe i vetmi ngushėllim pėr zemrėn e plasur tė Shqipėrisė. Mė shumė se gjysma e territorit tė vendit tim iu dha Serbisė, Malit tė Zi e Greqisė. Qytetet mė tė lulėzuara dhe rajonet mė prodhimtare na ishin shkėputur. Shqipėrisė i kishin mbetur, nė pėrgjithėsi, zonat mė tė thata dhe mė shkėmbore. Kėshtu, tė pėrplasur edhe njėherė nė njė dėshpėrim tė zi dhe me tė ardhmen e errėt tė vendit tim qė posa kish lindur, na mbeti ngushėllimi qė tė dėgjonim se duhej tė sakrifikoheshim pėr interesat e pėrgjithshme tė Europės. I nėnshtruar fatit, por jo me kurajo tė humbur, u riktheva nė Shqipėri, i mbajtur vetėm nga mirazhi se kushte mė tė favorshme do t’i lejonin asaj nė tė ardhmen, qė tė realizonte aspiratat e saj tė ligjshme”[10].

    Megjithė vėshtirėsitė e shumta qė iu desh tė pėrballonte gjatė periudhės sė qeverimit tė tij, krahas masave pėr tė mbajtur tė bashkuar vendin, Ismail Qemali nuk i rreshti pėrpjekjet pėr tė larguar nga trualli shqiptar ushtritė pushtuese. I gjendur nė njė situatė tė brendėshme mjaft tė rėnduar dhe pėr t’i dhėnė fund pėrēarjes brenda vendit, mė 22 janar 1914, Ismail Qemali, me njė akt tejet demokratik, dha dorėheqjen nga Qeveria e Vlorės, dhe ia kaloi pushtetin pėrkohėsisht Komisionit Ndėrkombėtar tė Kontrollit, “me kusht qė ky i fundit tė merrte nė dorė qeverisjen e gjithė Shqipėrisė”[11]. Dy ditė pas dorėheqjes, mė 24 janar 1914, ai u largua nga Shqipėria dhe, deri sa vdiq, jetoi kryesisht nė Itali, Francė dhe Spanjė duke vazhduar pėrpjekjet nė dobi tė ēėshtjes kombėtare, tė pėrqėndruara kryesisht nė sensibilizimin e opinionit publik europian ndaj ēėshtjes shqiptare, nėpėrmjet artikujve tė ndryshėm nė shtypin perėndimor.

    Mjaft interesant, nė kėtė drejtim, ėshtė artikulli i gjatė “Shqipėria dhe shqiptarėt”, qė ai publikoi nė revistėn prestigjoze londineze, “Quarterly Review”[12], nė faqet e sė cilės kishin publikuar shkrimet e tyre dhe kishin bashkėpunuar personalitete tė shquar si William Gifford, George Canning, Lord Byron, Walter Scott, Robert Southey, Ugo Foscolo, etj, etj. Nė kėtė shkrim, pasi jep njė panoramė tė shkurtėr tė historisė sė popullit shqiptar, tė dokeve dhe zakoneve, tė vendit ku ata jetonin, tė sakrificave tė tyre nė mbrojtje tė lirisė, tė luftės heroike nėn udhėheqjen e Heroit Kombėtar Skėnderbe, Ismail Qemali pėrshkruan qartė periudhėn e vėshtirė qė kaloi Shqipėria gjatė viteve 1908-1914, dhe “i tėrheq vėrejtje” Fuqive tė Mėdha pėr qėndrimin e padrejtė qė mbajtėn ndaj popullit mė tė lashtė tė Ballkanit, duke e sakrifikuar pėr tė mbrojtur interesat e tyre. Duke e ditur qė pėrfundimi i Luftės do i ulte sėrish nė tryezė Fuqitė, Ismail Qemali e mbyll shkrimin e tij duke i bėrė thirrje Europės pėr tė korrigjuar gabimin e tyre: “Jemi tė bindur, -shkruante ai, -se njė akt drejtėsie nė favorin tonė do tė ishte me pėrfitim jo vetėm pėr ne, por edhe pėr ata qė kėrkuan zmadhimin e tyre nė shkatėrrimin tonė. Rindėrtimi i bllokut ballkanik dhe garancia e indipendencės sė tij, do tė ishte njė nga faktorėt mė efikas pėr paqen nė Europė e nė Botė. Kjo ndėrtesė ballkanike mund tė konsolidohet vetėm me forcimin e Shqipėrisė, e cila pėrbėn njėrėn nga tė katėr kolonat qė e mbajnė pėr tė mos u rrėzuar”[13].
    Nė prag tė pėrfundimit tė Luftės shqiptarėt e Amerikės, tė grumbulluar rreth “Partisė Politike”, duke vlerėsuar patriotizmin dhe aftėsitė e mėdha diplomatike tė Protagonistit tė Pavarėsisė, e zgjodhėn pėrfaqėsues tė tyre nė Europė me mision “pėr tė siguruar e garantuar pavarėsinė e plotė politike dhe ekonomike tė Shqipėrisė e pėr tė realizuar ndryshimet e nevojshme tė kufijve shqiptarė, qė tė futeshin brenda kufirit ato toka, ose krahina, tė banuara kryesisht nga shqiptarėt, tė cilat, Konferenca e Ambasadorėve e Londrės, mė 1912-13, ia dha padrejtėsisht Greqisė, Serbisė dhe Malit tė Zi”[14].
    “Jeta m’u pėrtėrit, -u pėrgjigjej Ismail Qemali, -nga nderi qė Partia Politike e gjithė tė dashurit bashkėatdhetarė mė bėnė... Kėtu nė Paris, si nė Londėr e nė Amerikė, kam shumė zotėrinj politikanė qė mė janė zotuar pėr ndihmėn e tyre si nėpėr gazetat ashtu edhe nėpėr qarqet politike. Pėrveē kėsaj, kam njė mik tė vjetėr, i cili qė sot ka filluar tė fitojė simpatinė e Kryetarit tė Amerikės pėr ēėshtjen tonė, dhe kam shpresė tė arrijmė ndėn njė fitim tė plotė pėr Shqipėrinė. Ju lutem pėrsėri, tė mos flini nė kėtė kohė kur armiqtė tanė po punojnė ditė e natė pėr tė copėtuar Shqipėrinė. Venizelloja, Pasiēi e tė tjerė venė e vinė vetėm e vetėm pėr kėtė shkak. Por e drejta jonė ėshtė kaq e fortė sa, njė lėvizje nga ana jonė arrin tė fitojė simpatinė e gjithė qeverive tė mėdha... E mira jonė ėshtė pa dyshim qė gjithė shqiptarėt tė jenė tė bashkuar nė kėtė luftė kombėtare edhe delegatėt e “Vatrės” si ata tė “Partisė Politike” tė pėrpiqen me shpirt e me zemėr pėr bashkim...”[15].
    Momentet e fundit tė jetės
    Nė kėto momente tė fundit tė jetės Ismail Qemali, me forca tė pėrtėrira, iu pėrvesh me energji tė madhe detyrės sė vėshtirė tė mbrojtjes sė ēėshtjes kombėtare. Nė korrespondencat qė ai shkėmbeu me kryesinė e Partisė Politike, fatmirėsisht tė publikuara nė gazetėn e tyre “Albania”, shikohet qartė vizioni i tij politik. Ai u bėnte thirrje bashkėatdhetarėve tė tij qė mos kursenin asgjė se koha nuk priste mė: “Lėrini tė tjerėt me ėndrrat e tyre, -u shkruante ai, -qė tė punojnė ashtu siē u pėlqen, pėr mbrojtjen e Shqipėrisė, dhe patriotėt e vėrtetė duhet sot qė tė mos humbasin as njė sekondė pėr shpėtimin e sė dashurės Shqipėri se koha ėshtė shumė kritike... Lipset me ēdo mėnyrė tė fitojmė Kosovėn, Manastirin dhe Janinėn, me gjithė Ēamėrinė. U lutem gjithė atdhetarėve tė mos flenė edhe mos kursejnė as gjėsendi pėr shpėtimin e Shqipėrisė nga duart e armiqve... Nuk mund t’u them se si mė digjet zemra kur shoh gjithė armiqtė tanė tė pėrpiqen kundra Shqipėrisė edhe po rri me gojė mbyllur. Eshtė e tepėrt t’u them se si jam gati tė jap edhe shpirtin qė mė ka mbetur pėr Shqipėrinė. Unė shpresėn nuk e kam te Bejlerėt edhe Arkontėt qė kėrkojnė tė fitojnė titulla e princllėke: shpresa ime ėshtė nė tė zotėt e opingave, qė janė tė zotėt e vėrtetė tė Shqipėrisė. Unė dua Shqipėrinė nėn regjimin demokratik federal pėr popullin shqiptar. Kam uzdajė te Zoti i madh, me ndihmėn e gjithė patriotėve edhe mirėdashjet e njerėzisė, ta shoh pa vdekur Shqipėrinė e dashur tė lirė e tė kėnaqur duke pasur nė gji tė saj gjithė djemtė qė ja kanė rrėmbyer egėrsirat e Jugės edhe tė Veriut...”[16].
    Mė 8 janar 1918, Presidenti amerikan Thomas Woodrow Wilson, publikoi njė deklaratė mbi qėllimet e Luftės, e pėrbėrė prej 14 pikash. Deklarata e Presidentit amerikan u dha kurajo mbarė patriotėve shqiptarė: “Thėrrisni rroftė Amerika / Madhėria e tij Wilsoni / Me katėrmėdhjetė pika / I thotė Evropės qėndroni”[17], do shkruante rilindasi i madh Fan Noli. Mbrojtja qė Wilson i bėri ēėshtjes shqiptare, ndėrkohė qė Fuqitė e Mėdha europiane thurrnin plane pėr ta zhdukur krejtėsisht, duke e ndarė midis Serbisė (qė kėrkonte dalje nė det nėpėrmjet Shqipėrisė), Italisė dhe Greqisė “si vende tė qytetėruara” gjoja me mision “pėr tė qytetėruar Shqipėrinė”, ishte mjaft deēizive. Duke patur pėr bazė pikat e Deklaratės sė tij, tė cilat hidhnin poshtė ēdo marrėveshje tė fshehtė dhe u njihnin tė drejtat legjitime kombeve tė Ballkanit, Wilson do deklaronte se: “Qeveria amerikane ėshtė aq shumė kundėr ēdo vendimi qė dėmton shqiptarėt pėr tė kėnaqur jugosllavėt, sa do tė kundėrshtonte ēdo orvajtje pėr tė dėmtuar jugosllavėt nė favor tė Italisė. Presidenti ėshtė i mendimit qė vėshtirėsitė nė mes tė muhamedanėve dhe kristianėve do tė keqėsoheshin edhe mė tepėr sikur Shqipėria tė vihej nėn kontrollin e kombeve qė nuk flasin po atė gjuhė dhe qė nuk kanė tė njėjtin regjim politik ose njė pushtet ekonomik tė barabartė... Nė qoftė se nuk pranohet parimi qė ēėshtjet ndėrkombėtare tė rregullohen nė bazė tė arsyes dhe tė drejtėsisė; nė qoftė se Fuqitė e Mėdha do t’i japin tė drejtė dhe do tė ndihmojnė shtetin qė bėrtet mė fort dhe qė ngul kėmbė mė tepėr nė kėrkesat e tij nė dėm tė shtetit qė ka mė shumė tė drejtė, nė se Fuqitė e Mėdha do t’i japin tė drejtė shtetit qė pėrdor dhunėn dhe forcėn materiale pėr tė vendosur ambicjet e tij dhe nė qoftė se ata do tė pėrulen pėrballė faktit tė kryer dhe tė ligjėrojnė njė gjendje ku dhunimi ka mbytur drejtėsinė; nė qoftė se ambicja e veshur me petkun e ndjenjės kombėtare do tė shpėrblehet nė kurriz tė njė kombi tė vogėl dhe pa fuqi, shkurt nė qoftė se bota e vjetėr qė i ka sjellė aq shumė mjerime njerėzimit do tė vazhdojė edhe kėtej e tutje, atėhere pėr qeverinė amerikane nuk ka ardhur ende koha qė tė bashkohet me Fuqitė e Mėdha tė Evropės pėr tė ndėrtuar njė Urdhėr tė ri ndėrkombėtar”[18]. Nuk kishte sesi Ismail Qemali mos ta mbėshteste fuqishėm deklaratėn e Presidentit Wilson, tė cilin ai e quajti “Apostol i Paqes edhe i lirisė sė popujve” dhe vėmendja e tij u pėrqėndrua kryesisht nė orientimin politik tė Presidentit amerikan. Mirėpo ndėrkohė, nė Shqipėri, nė dhjetor 1918, me mbėshtetjen e Italisė u formua Qeveria e Durrėsit, njė qeveri pro-italiane sė cilės “iu njoh e drejta” e pėrfaqėsimit tė Shqipėrisė nė Konferencėn e Paqes. Ismail Qemali, edhe pse ishte pėrfaqėsues i “Partisė Politike” tė shqiptarėve tė Amerikės, nuk mund tė pėrfaqėsonte “zyrtarisht” Shqipėrinė nė kėtė Konferencė. Nė njė nga letrat e fundit qė ai u dėrgoi zgjedhėsve tė tij, shkruante se ishte thirrur nga Qeveria italiane pėr t’u bashkuar me “tre a gjashtė delegatė nga Shqipėria e Veriut, e Mesme dhe e Jugut dhe, sė bashku me delegatėt e Amerikės, tė shkonin nė Paris[19]. Nė atė moment Ismail Qemali kishte nevojė pėr njė akt “zyrtar” dhe kėtė gjė mund ta siguronte vetėm me ndihmėn e Qeverisė italiane. I gjendur nė kėtė pozitė, pa hezituar, ai pranoi ftesėn dhe u nis pėr Itali, i shoqėruar nga dy djem tė tij: Et’hemi dhe Qazimi. Mė 9 dhjetor 1918 arriti nė Genova por, mė 20 dhjetor, pėrgjatė rrugės pėr Romė, u ndalua nė Perugia, ku Qeveria Italiane i kish caktuar rezidencėn, nė Hotel Brufani, pasi “ata qė e kishin ftuar nuk ndodheshin nė kryeqytet”!![20].

    Mė 15 janar 1919, pasi priti mė kot, gati njė muaj nė kėtė “qytet tė harruar” tė Italisė, i drejtoi “Promemorien” e mėposhtme Kryeministrit italian Orlando, i cili ndodhej nė Romė dhe pėrgatitej tė shkonte nė Paris, pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes. Kjo “Promemorje” ėshtė dokumenti i fundit shkruar prej tij dhe, jo vetėm qė ėshtė njė kryevepėr diplomatike por, padyshim, nxjerr edhe njėherė nė pah dashurinė e madhe karshi atdheut, tė cilit i dedikoj gjithė jetėn e tij, deri nė ditėt e fundit:
    “Shkėlqesisė sė Tij Orlando,
    Kryetar i Kėshillit tė Ministrave
    Romė
    Pėrveē admirimit tim personal, me ndjenjėn e dėshirės sė pėrfaqėsimit tė idealeve shqiptare, realizimit tė tė cilave i kam kushtuar gjithė jetėn time, e ndjej pėr detyrė t’i besoj shpresat e mia, pėr lirinė e vendit tim, nė mbėshtetjen dhe mbrojtjen e lartė tė Italisė, martirizimi i gjatė i sė cilės ka qenė njėkohėsisht po aq i madh sa edhe vet historia e saj e lavdishme dhe, triumfuese me luftrat mbinjerėzore, u ka siguruar pėrgjithmonė popujve tė shtypur lirinė.
    Duke qenė emėruar, nė bazė tė njė akti formal tė shqiptarėve tė Amerikės, nė cilėsinė e delegatit, pėr tė mbrojtur, pranė Konferencės sė Paqes, tė drejtat e Shqipėrisė dhe pėr tė kėrkuar rikthimet e territoreve tė shkėputura mė parė dhe, duke pėrfituar gjithashtu nga ftesa bujare, komunikuar nga Ambasada Mbretėrore nė Madrid, pasi vura nė dijeni zgjedhėsit e mi dhe u porosita tė kenė besim tė plotė, u nxitova tė nisem pėr Romė, pėr t’u vėnė nė shėrbim tė Qeverisė Mbretėrore, pėr tė bashkėrenduar qėllimet tona nė pėrputhje me pikpamjet Tuaja tė larta. Edhe pse, i hidhėruar nga privimi i tė drejtės pėr t’ju paraqitur personalisht Shkėlqesisė Suaj falenderimet dhe kėrkesat legjitime tė popullit shqiptar pėr rivendikimet territoriale tė tij, fatet e tė cilave varen nga dashamirėsia dhe nga njė mbėshtetje Juaj e fortė, pa asnjė hezitim, duke iu nėnshtruar fatit, ndodhem nė Peruxhia, nė pritje tė udhėzimeve Tuaja.
    Megjithatė, duke qenė se Konferenca e Paqes, e cila do vendosė tė ardhmen e njerėzimit si dhe fatin pėrfundimtar tė Shqipėrisė, fillon sė shpejti punimet, edhe pse kujdesi i madh i Shkėlqesisė Suaj pėrbėn njė garanci pėr mbrojtjen e tė drejtave dhe interesave tė Shqipėrisė, misioni im si pėrfaqėsues i shqiptarėve tė Amerikės dhe patriotizmi im i zjarrtė mė diktojnė dėshirėn legjitime dhe detyrėn e shenjtė pėr tė qenė pranė jush dhe pėr tė ndjekur nga afėr vendimet rreth fatit tė vendit tim dhe tė Orientit, aq mė tepėr qė pėr kėtė qėllim kam pėrgatitur njė studim, i cili ka lidhje me origjinėn e racės sonė, zonėn etnografike dhe tė drejtat historiko-gjeografike tė Shqipėrisė, tė cilat do tė dėshiroja t’ia paraqisja Konferencės dhe opinionit publik, sigurisht pasi tė merrja edhe aprovimin Tuaj.
    I lutem Shkėlqesisė Suaj qė tė marrė nė konsideratė tė veēantė lutjet e mia duke mė trasmetuar telegrafisht porosit dhe sugjerimet Tuaja.
    Ismail Kemal
    15 Janar 1919.
    Nė rast se ėshtė nisur, ju lutem dėrgojani nė Paris”[21].

    I gjendur nė njė izolim tė plotė, pa asnjė lajm nga Qeveria italiane dhe nė pamundėsi lėvizjeje, mė 24 janar, Ismail Qemali pėrgatiti njė konferencė pėr gazetarėt. “Pas buke, Ismail Qemali hyri nė sallonin ku e prisnin korespondentėt. Qė nė fjalitė e para tė bisedės, i zverdhur dhe i lėkundur, nisi tė belbėzojė e tė mos i lidhte dot fjalėt. Kėrkoi ta shpinin nė odėn e banjės. Atje e mbyti shkuma e tė vjellėt....”(21). Dy ditė mė pas dha frymė, nė moshėn 75-vjeēare, nė rrethana akoma tė dyshimta dhe me endrrėn e tij “qė ta shikonte pa vdekur Shqipėrinė Etnike”, tė parealizuar.
    Sot kjo ėndėrr filloi tė realizohet ndėrsa fjalėt e tij profetike, gjatė njė mitingu nė Vlorė, mė 21 tetor 1913: “Ne shpresėn nuk duhet ta humbasim; gjithmonė duhet t’a kemi parasysh qė Kosova ka qenė dhe do jetė shqiptare”[22], pas 95 vjetėsh, u bėnė realitet.


    Referencat:
    1, Teuta Hoxha “Ismail Qemali - Pėrmbledhje dokumentash”, Tiranė 1982, dok. 213, f.240; Lef Nosi “Dokumenta Historike pėr t’i shėrbye historiės tonė kombėtare”, Elbasan, Gusht 1924, Nr.6, f.172.
    2/3, Kaliopi Naska “Ismail Qemali nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare”, Tiranė 1987, f.153.
    4, Teuta Hoxha “Ismail Qemali...”, dok. 250, f.270.
    5, Teuta Hoxha “Ismail Qemali...”, dok.265, f.282; “Une démarche albanaise ą Londres”, “Le Temps”, Paris, 04 janar 1913;
    6, Kaliopi Naska “Ismail Qemali...”, f.155.
    7, “La question albanaise”, “Le Figaro”, Paris, 02 Prill 1913;
    8, “Ismail Kemal bey ą Vienne”, “Le Temps”, Paris, 16 prill 1913; “Au ministčre des affaires čtrangčres”, “Le Temps”, Paris, 29 prill 1913.
    9, Renzo Falaschi “L’azione di Ismail Kemal per la creazione di uno stato albanese indipendente e democratico”, Roma, Janar 1998.
    10, “The Memoirs of Ismail Kemal Bey”, edited by Sommerville Story, London 1920, f.377; “Quarterly Review”, Nr.452, korrik 1917, f.161.
    11, Kaliopi Naska “Ismail Qemali...”, f.196.
    12, “Quarterly Review”, London, Nr.452, korrik 1917, f.140.
    13, “The Memoirs of Ismail Kemal...”, f.386; “Quarterly Review”..., f.168.
    14, William Morton Fullerton, parathėnie nė: “The Memoirs of Ismail Kemal...”, f.xviii.
    15, Letėr e Ismail Qemalit, drejtuar “Partisė Politike” tė shqiptarėve tė Amerikės, 26 nėntor 1917 (“Albania”, W.M. USA, Nr.1, 28 shkurt 1918, f.2); “Ismail Kemal Bey, Accepting Leadership, Urges Party Unity”, “The New York Times”, New York, 14 nėntor 1917.
    16, Nga letra tė Ismail Qemalit drejtuar “Partisė Politike”: Paris, 26 nėntor 1917; Madrid, 7 nėntor 1918; Madrid, 17 nėntor 1918; Barcelonė, 29 nėntor 1918; Barcelonė, 6 dhjetor 1918.
    17/18, Prof.Koli Xoxi “Profeti i Paqes njerėzore”, nė “Studime historike me karakter shkencor dhe recensione veprash”, Tiranė 2006, f.491; po aty, f.493.
    19, Letėr e Ismail Qemalit “Partisė Politike”, Madrid, 17 nėntor 1918.
    20, Skėnder Luarasi “Ismail Qemali - Jeta dhe vepra”, Tiranė 1962, f.89.
    21, Renzo Falaschi “Ismail Kemal Bey Vlora - Il pensiero e l’opera attraverso i documenti italiani”, Roma 1985, f.225.
    22, “Perlindja e Shqipėniės”, Vlonė, 5 nėntor 1913, Vit’I, Nr.22, f.2.

    24 shkurt 2008


    http://www.balkanweb.com/gazetav4/index.php?id=31595
    ABCĒDDhEĖFGGjHIJKLLlMNNjOPQRRrSShTThUVXXhYZZh (Alfabeti Shqip, 36 gėrma)

  3. #23
    Ngelem unė! Maska e DI_ANA
    Anėtarėsuar
    30-12-2006
    Vendndodhja
    France.
    Postime
    5,874
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 6 postime

    Ismail Qemali jashtė qarkullimit!!

    Banka e Shqiperise ka vendosur te largoje nga duart e shqiptareve kartmonedhen 200 lekeshe me figuren e plakut te Vlores, Ismail Qemali. "Eshte vjeteruar shume".

    Deri nė fund tė kėtij viti nuk do tė ketė mė nė qarkullim monedha tė prerjeve 200-lekėshe, me konfigurimin e figurės historike tė Ismail Qemalit. Kjo monedhė ėshtė e dyta qė klasifikohet nė listėn e Bankės sė Shqipėrisė pėr nxjerrjen nga qarkullimi tė monedhave tė vjetra. Pra, pėrveē kėsaj monedhe, Banka e Shqipėrisė ka vendosur edhe pėr heqjen nga qarkullimi tė kartėmonedhės 100-lekėshe. Vendimi ėshtė marrė gjatė mbledhjes sė djeshme tė Kėshillit Mbikėqyrės sė Bankės sė Shqipėrisė, ku tė dyja monedhat nė janar tė vitit 2009 nuk do tė njihen mė. Sipas Bankės sė Shqipėrisė, shkaku e heqjes nga qarkullimi tė kėtyre kartėmonedhave ėshtė vjetėrsia e tyre dhe elementet jo tė lartė tė sigurisė. Pra, si rezultat i kėsaj, edhe mundėsitė pėr falsifikim janė mė tė larta. Tė dyja prerjet e kartėmonedhave kanė hyrė nė qarkullim nė vitin 1997. Po ashtu, nė vend tė tyre do tė shtohet numri i monedhave metalike, nė mėnyrė qė tė mos kufizohet qarkullimi i kėtyre prerjeve. Pėrveē kėsaj, nė muajin qershor, Banka e Shqipėrisė pritet tė hedhė nė qarkullim edhe kartėmonedhėn me prerje 2000 lekė tė reja. Hedhja nė qarkullim e kėsaj kartėmonedhe do tė jetė mjaft lehtėsuese si pėr publikun, ashtu edhe pėr sistemin bankar, ku kėrkesat pėr kėtė prerje kanė qenė mjaft tė larta.

    "Korrieri"


    Ja dhe kjo ju prishte pune....u merziten me Ismailin prit te na vene Ahmet Zogun tani!
    Ja keta te ndrisin,po e rregullojne Shqiperine!
    Lum ne...
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  
    "Carpe Diem"

  4. #24
    BeRaCi_Me_GjYsEm_PaPuCe Maska e ^_BIM_BUM_BAM_^
    Anėtarėsuar
    24-04-2007
    Vendndodhja
    Auckland, New Zealand
    Mosha
    89
    Postime
    1,535
    Faleminderit
    0
    Falenderuar 1 herė nė 1 postim

    Ismail Qemali dhe familja e tij

    Ismail Qemal Bej Vlora lindi nė Vlorė nė njė familje ēifligare mė 24 janar tė vitit 1844, vdiq nė Itali nga njė atentat me helm mė 24 janar tė vitit 1919. Ishte udhėheqės i shquar i Lėvizjes Kombėtare Shqiptare dhe kryetar i parė i Shqipėrisė sė pavarur. Pasi kreu shkollėn fillore nė qytetin e lindjes dhe gjimnazin "Zosimea" nė Janinė, mė 1859 u vendos me familjen e tij nė Stamboll, ku u aktivizua nė lėvizjen patriotike shqiptare: mori pjesė nė pėrpjekjet pėr caktimin e njė alfabeti tė pėrbashkėt tė gjuhės shqipe dhe pėr formimin e njė shoqėrie kulturore shqiptare. Nė Perandorinė Osmane pati funksione tė rėndėsishme administrative dhe u shqua shumė shpejt si personalitet me pikėpamje liberale. Postet e tij i pėrdori jo vetėm pėr tė ndihmuar lėvizjen ēlirimtare tė bashkatdhetarėve, par edhe pėr tė lehtėsuar sado pak gjendjen e vėshtirė tė popujve tė shtypur tė perandorisė duke luftuar kundėr obskurantizmit e dallimit racor dhe duke pėrkrahur pėrhapjen e kulturės e tė dijeve shkencore. Kėrkesat e Ismail Qemalit pėr zbatimin e reformave demokratike e ēuan nė konflikt me rrethet konservatore tė Stambollit. U dėnua nga Porta e Lartė me internim, tė cilin e vuajti pėr 7 vjet. Nė maj tė 1900, pėr t'u shpėtuar ndjekjeve tė Sulltanit, u arratis nga Stambolli dhe qėndroi nė vise tė ndryshme tė Evropės, ku vendosi lidhje dhe bashkėpunoi me rrethet politike tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare.

    Ismail Qemali zhvilloi njė aktivitet tė dendur politik pėr njohjen e Shqipėrisė nė opinionin evropian. Ai shpalli botėrisht programin e tij autonomist nė intervista e artikuj tė botuar nė shtypin shqiptar tė kohės dhe nė organe tė huaja. Platforma politike e Ismail Qemalit. nė pėrgjithėsi pėrputhej me atė tė ideologėve tė tjerė tė Rilindjes, por me disa veēori nė lidhje me rrugėt e mjetet pėr sigurimin e autonomisė. Nė kėtė etapė tė veprimtarisė sė tij ai mendonte tė vazhdohej rruga reformiste pėr sigurimin e autonomisė nga lart, i shqetėsuar se mos kryengritjet i jepnin shkas ndėrhyrjes sė huaj.


    Mori pjesė aktive nė lėvizjen xhonturke, nė krahun pėrparimtar tė saj qė ishte pėr njohjen e tė drejtave tė kombeve tė Perandorisė dhe u hodh kundėr xhonturqve kur kėta morėn pushtetin dhe vendosėn diktaturėn ushtarake. Nė dhjetor tė 1908, me gjithė luftėn qė i bėnė autoritetet xhonturke, u zgjodh deputet i sanxhakut tė Beratit nė parlamentin osman ku, sė bashku me grupin e deputetėve patriotė, mbrojti interesat e kombit shqiptar. Nė kėtė kohė ai kaloi nė pozitat mė tė pėrparuara duke e konsideruar kryengritjen e armatosur si mjet pėr sigurimin e autonomisė sė Shqipėrisė. U dallua si frymėzues dhe organizator i kryengritjeve antiosmane tė viteve 1910-1912. Sė bashku nie L. Gurakuqin e patriotė tė tjerė hartoi memorandumin e Greēės tė qershorit 1911 dhe nė fund tė atij viti mori nismėn pėr organizimin e kryengritjes sė pėrgjithshme tė 1912. I ngarkuar nga rrethet patriotike tė vendit shkoi nė Stamboll pėr ta bindur qeverinė osmane t'u jepte shqiptarėve autonominė. Pas fillimit tė Luftės sė Parė Ballkanike ndėrmori sė bashku me Luigj Gurakuqin njė aksion tė ri politik pėr tė shpėtuar atdheun. Nė mbledhjen e Bukureshtit mė 5 nėntor 1912 gjeti pėrkrahjen e kolonisė shqiptare tė atjeshme dhe prej andej shkoi nė Vjenė ku u takua me personalitete politike austro-hungareze dhe me pėrfaqėsues diplomatikė tė Fuqive pėr tė shtruar e mbrojtur ēėshtjen shqiptare duke pasur parasysh kontradiktat qė ekzistonin midis fuqive. Ai pėr ēlirimin e plotė tė vendit. Mė 19 nėntor 1912 njoftoi nė atdhe se do tė shpallej pavarėsia nga Kuvendi Kombėtar qė do tė mblidhej pėr tė vendosur mbi tė ardhmen e vendit. U kthye me bashkėpunėtorėt e tij nė Shqipėri. Nė Vlorė kryesoi mbledhjen e Kuvendit Kombėtar qė shpalli Pavarėsinė e Shqipėrisė mė 28 Nėntor 1912.


    28 nėntor, 1912U caktua kryetar i Qeverisė sė Pėrkohshme. Nė politikėn e brendshme dhe tė jashtme tė qeverisė kombėtare u tregua i prirur pėr kompromise me ēifligarėt, pėr tė pėrfituar nga ndikimi qė gėzonin kėta nė shtresat e pasura e tė mesme, por edhe i vendosur pėr demokratizimin e jetės sė vendit, i vėmendshėm kundrejt politikės sė Fuqive pėr tė shpėtuar atė qė mund tė shpėtohej nė dobi tė atdheut, por i papajtueshėm me ēdo cenim nga ana e tyre tė pavarėsisė e tė sovranitetit kombėtar, i lirė nga paragjykimet kundrejt fqinjėve me tė cilėt kėrkonte tė kishte marrėdhėnie miqėsore, por edhe kundėrshtar i rreptė i synimit tė tyre pėr tė copėtuar Shqipėrinė. Qeveria e kryesuar nga Ismail Qemali, ndonėse nė kushte shumė tė vėshtira tė brendshme e tė jashtme, mori njė varg masash nė fushėn e ekonomisė, tė ndėrtimit shtetėror dhe tė kulturės kombėtare qė hapnin rrugėn e zhvillimit demokratik tė atdheut. Mbrojti pranė Komisionit Ndėrkombėtar tė Kontrollit dhe pranė kancelarive tė Fuqive tė Mėdha tė drejtat e ligjshme tė popullit shqiptar, tėrėsinė territoriale tė vendit. Nė tė gjitha kėto veprime Ismail Qemali u tregua burrė shteti dhe diplomat largpamės. Me politikėn e tij ngjalli kundėrshtimin e rretheve konservatore e reaksionare ēifligare si edhe tė imperialistėve, tė cilėt e rrėzuan qeverinė kombėtare tė kryesuar prej tij nė janar 1914. Vitet e fundit tė jetės sė tij tė kaluara nė mėrgim Ismail Qemali i pėrdori nė dobi tė ēėshtjes shqiptare.

    Ajde ketu moj....mua nuk me iken dhia ne maje te malit...do me ikesh ti ne buze te trotuarit

  5. #25
    Super Moderatore Maska e shigjeta
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Postime
    5,086
    Faleminderit
    113
    122 falenderime nė 102 postime

    Jeta e panjohur e dy djemve tė Ismail Qemalit

    Ekskluzive/Darling Ismail Vlora, pasardhėsi Qemalit, sjell pėr gazetėn “Tirana Observer” historinė e Ismail Qemalit dhe tė familjes sė tij, me rastin e ditės sė Pavarėsisė. Darling Vlora sjell fakte tė panjohura dhe tė papublikuara mė parė pėr veprėn e Ismail Qemalit dhe tė dy djemve tė tij.

    Marr shkas tė shkruaj diēka pėr Familjen e Ismail Qemalit, pėr djemtė dhe vajzat e tij, veēanėrisht duke u ndalur nė dy prej tyre, jo vetėm thjesht pėr tė treguar njė aspekt tė panjohur tė jetės sė tij, por ngaqė historia jonė (nė kėtė rast historia e Atij qė Shpalli Pavarėsinė e Shqipėrisė, pavarėsinė e njė populli tė tėrė, atij qė sakrifikoi gjithēka pėr Atdheun), ėshtė shkruar dhe vazhdon tė shkruhet shtrembėr, njė paradoks i paparė, kur vendi po i afrohet 100-vjetorit tė Pavarėsisė!!! Nė ndonjė rast shkruhet shtrembėr, pėr mosdije; nė ndonjė rast qėllimisht. Rrallė ndodh nė histori qė kur shkruhet pėr njė figurė historike tė pėrmendet pak ose aspak familja e tij. Pėrkundrazi, historianėt «gėrmojnė» edhe nė skutat mė tė thella pėr tė hedhur dritė mbi paraardhėsit dhe pasardhėsit e njė figure historike. Me Ismail Qemalin historiografia jonė veproi krejt ndryshe. Pėr familjen e tij as qė u fol ndonjėherė!!! Por nėse atėherė historiografia ishte kthyer nė njė instrument, nė shėrbim tė regjimit nė fuqi, po sot? Pėrse «historianėt» nuk e shkruajnė historinė e Njeriut tė Pavarėsisė, Atij qė u krijoi shtetin? Nė veprėn «Collected Works», shteti indian, pėr tė nxjerrė nė pah, me tėrė madhėshtinė e mundshme, ka pėrmbledhur, nė 100 vėllime (me rreth 50.000 faqe), fjalimet, intervistat, shkrimet, artikuj gazetash, letra personale, etj., etj., pra gjithė aktivitetin e Njeriut tė madh, Gandi, duke i bėrė njė shėrbim tė jashtėzakonshėm historisė dhe duke respektuar me nderim sakrificat qė Gandi bėri pėr Kombin e tij. Ky ėshtė vlerėsimi qė meritojnė njerėzit e mėdhenj.
    Pėr Ismail Qemalin, Simbolin e Pavarėsisė, atė qė patriotėt, bashkėkohės tė tij, e kanė cilėsuar Cavour-in e Shqipėrisė apo Gladstone, dhe qė shqiptarėt, kudo nė botė, e kujtojnė me respekt nė Ditėn e Shenjtė tė Flamurit, nė kėtė ditė qė na bėn tė ndjehemi krenarė dhe shqiptarė, historiografia jonė s'ka bėrė asgjė: rreth 5-6 punime qė, ndoshta, po t'i mbledhėsh faqet e tyre, janė mė pak se vetė «Kujtimet» e Ismail Qemalit!!!
    Pra, nisur nga ky fakt, me dėshirėn pėr tė hedhur dritė, sado pak, mbi njė aspekt tė panjohur tė jetės sė Themeluesit tė shtetit shqiptar, duke shpresuar qė historianėt e ardhshėm, duke lėnė mėnjanė pasionet dhe skemat politike, tė studiojnė siē duhet jetėn dhe veprėn e tij, atėherė, padyshim qė do dali nė pah, me tėrė madhėshtinė, edhe kontributi i madh qė ka dhėnė Familja e tij, paraardhėsit dhe pasardhėsit, nė dobi tė ēėshtjes kombėtare.
    Mė 1867-ėn, siē shkruan edhe vetė nė «Kujtime», ndėrsa ndodhej me punė nė Rusēuk (Bullgari), atėherė pjesė e Perandorisė Osmane, Ismail Qemali u martua me Kleoniqi Surmeli, me tė cilėn, siē do tė shprehej edhe vetė, pati lumturinė tė kishte 10 fėmijė, gjashtė djem: Mahmud bej (1871-1920), Tahir bej (1875-1932), Et''hem bej (1884-1937), Xhevdet bej (1888-1910), Qazim bej (1893-1953), Qamil bej (1895-1950) dhe katė vajza: Mevedet (1873-1954), Alije (xx-1955), Ylvije (xx-1934), njė vajzė vdiq pak pas lindjes.
    Padyshim, njė njeri me njė pozitė tė lartė, me kulturė tė gjerė, reformator dhe liberal si ai, do tė tregonte njė kujdes tė veēantė pėr edukimin dhe shkollimin e fėmijėve tė tij. Tė nėntė fėmijėt e Ismail Qemalit ishin tė pajisur me njė kulturė tė gjerė, njohės tė shumė gjuhėve tė huaja, tė shkolluar e, mbi tė gjitha, atdhetarė. Gjatė pėrpjekjeve tė tij nė dobi tė ēėshtjes shqiptare, Ismail Qemali gjeti njė mbėshtetje tė madhe tek familja e tij, veēanėrisht tek djemtė, dy prej tė cilėve nuk ju ndanė, qė nga viti 1900, kur ai u arratis nga Turqia dhe deri ditėn qė vdiq, mė 24 janar 1919. Jo pak, por 19 vjet, ata e shoqėruan kudo.
    Mė 1900 Ismail Qemali u arratis nga Turqia, duke marrė me vete vetėm tre nga djemtė e tij: Et'hem bej, Xhevdet bej dhe Qazim bej. Pjesa tjetėr e familjes (dy djemtė e mėdhenj Mahmud bej dhe Tahir bej, punonin nė administratėn shtetėrore turke dhe, mė pas, Sulltani do t'i internonte; vajzat ishin tė martuara; djali i vogėl ishte 5-vjeēar dhe gruaja) do qėndronin nė Stamboll.
    Tė tre djemtė e tij, nė atė kohė, ishin akoma tė vegjėl. Siē shkruan Anslemo Lorecchio, nė gazetėn e tij «La Nazione Albanese», kur Ismail Qemali arriti nė Napoli, mė 18 maj 1900, «shoqėrohej nga tre djem tė tij, Ibrahim Ethem bej, gjashtėmbėdhjetė vjeē; Ahmed Djevdet beg, dymbėdhjetė vjeē dhe Kiazim beg, shtatė vjeē» (Catanzaro, Itali, 30 qershor 1900, f.1). Gjatė periudhės sė gjatė tė viteve tė emigrimit (8 vjet), ata do tė rriteshin vetėm me tė atin, duke krijuar kėshtu njė lidhje tė fortė, qė do tė vazhdonte pėrgjatė gjithė periudhės sė Lėvizjes Kombėtare, ku Ismail Qemali luajti njė rol kryesor. Xhevdet bej Vlora vdiq i ri, nga tuberkulozi, aty nga viti 1910, ndėrsa Et'hem beu dhe Qazim beu do t'i qėndronin pėrkrah deri mė 24 janar 1919, kur ai do tė mbyllte sytė nė Peruxhia tė Italisė, ndėrsa pėrgatitej, me tėrė energjitė e tij, pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes, nė Paris.

    Et'hem bej Vlora. Lindi nė Stamboll, mė 1884. Studimet fillore i mori nė vendlindje ndėrsa mė pas studioi nė qytete tė ndryshme tė Europės si Lozanė, Paris e Bruksel. Nė tetor 1912, pėrpara se Ismail Qemali tė nisej pėr Bukuresht, pėr tė filluar udhėtimin drejt Pavarėsisė, Et'hemi u nis pėr Vlorė dhe mori pjesė nė Komisionin pėrgatitor pėr Shpalljen e Pavarėsisė, duke qenė koordinator i kėtij Komisioni me Ismail Qemalin. Nė njė letėr qė Ibrahim Shyti i dėrgonte mėsuesit Musa Muho, mė 1969, lexojmė: «Sa pėr djalin e Ismail Beut, Et'hemin, ai ka qenė ushtarak dhe ato kohė erdhi nė Vlorė, me kėshillė tė Ismail Beut e tė Gurakuqit, dy muaj para se tė shpallej independenca. Ca kohė qėndroj nė shtėpinė e Hamza Isait e ca kohė nė atė tė Ymer Radhimės. Nė mbledhje me vlonjatėt transmetonte letrat qė i vinin nga Nica e Francės dhe me telegraf komunikonte me Ismail Ben. Et'hem Beu ishte i urtė e me plot fjalė tė menēura. Ai kishte pasur shokė nė Stamboll Toto Hosen nga Bolena. Po atė nuk e poqi do tė sepse autoritetet turke e kishin larguar nga ushtria. Gjithė Paria e Vlorės, nuk bėnte gjė pa pyetur Et'hem Beun» («Nga Epistolari i Ibrahim Shytit nė Vlorė», Tiranė 2000, f. 241). Mė 9 nėntor 1912, nga Vjena, Ismail Qemali dėrgoi dy telegramet e njohura historike, njėrin drejtuar Et'hemit dhe tjetrin parisė sė Vlorės: «Vij me vaporin mė tė parė. E ardhmja e Shqipėrisė ėshtė siguruar. Telegrafoni kudo tė kenė besim tė plotė pėr fatin e atdheut. Duke u rekomanduar marrėveshje vėllazėrore, bashkėpunim, ecje nė rregull tė punėrave shtetėrore, ruajtje tė rendit publik, pėrshėndetje atėrore, Qemal» («Ismail Qemali -pėrmbledhje dokumentesh», Tiranė 1982, dok.183). Mė 13 nėntor 1912 Et'hemi i pėrgjigjet tė atit nga Vlora: «Falėnderime tė sinqerta pėr tė ardhmen e Shqipėrisė. Kemi ftuar kudo bashkatdhetarėt tė dėrgojnė nė Vlorė delegatė pėr Asamblenė. Delegatėt e emėruar presin udhėzime pas komunikimit tė telegramit tuaj. Na udhėzoni nėse ėshtė e nevojshme tė bėhet mbledhja. Shpejtoni ardhjen nė qoftė se Durrėsi nuk ėshtė i bllokuar. Qetėsi e plotė. Presim me padurim sqarimin e gjendjes. Tė fala me respekt nė emėr tė bashkatdhetarėve, Et'hem» (po aty, dok.185). Nė krye tė trupave ushtarakė rezervistė, me gradėn e kapitenit, Et'hemi organizoi pritjen e delegatėve nė Vlorė dhe, gjatė periudhės sė Qeverisė sė Vlorės, e gjejmė sė bashku me Luigj Gurakuqin dhe Hysen Vrionin nė pėrpjekje pėr njohjen e Qeverisė sė Vlorės nė Veri tė vendit (po aty, dok.291/295). Mori pjesė nė delegacionin e Qeverisė sė Vlorės, kryesuar nga Ismail Qemali, pranė Konferencės sė Ambasadorėve, nė Londėr (1913). Mė 1914, pas dorėheqjes sė Ismail Qemalit nga Qeveria, u largua nga Shqipėria, sė bashku me tė atin. Nė dhjetor 1918 Qeveria italiane e ftoi Ismail Qemalin nė Romė, pėr tė koordinuar veprimet mbi tė ardhmen e Shqipėrisė. Nga Spanja, ku ndodhej me familjen, Ismail Qemali, shoqėruar nga Et'hemi dhe Qazimi, u nis pėr Itali. Pas vdekjes sė Ismail Qemalit, Et'hem beu u zgjodh nga shqiptarėt e Amerikės, tė grumbulluar rreth «Partisė Politike», delegat nė Konferencėn e Paqes, nė Paris, midis emrave tė dėgjuar si Hasan Prishtina, Aqif Pashė Elbasani, Pandeli Cale, Mit'hat Frashėri, Ali bej Klisyra, Nuredin bej Vlora, etj., Mė pas u vendos nė Tiranė dhe nuk u mor me politikė. Mė 1932, me rastin e 20-vjetorit tė Pavarėsisė, ku u zhvillua edhe ceremonia e zhvendosjes sė eshtrave tė Ismail Qemalit, nga Kanina nė Vlorė, Et'hemi dorėzoi, gjatė ceremonisė, Flamurin dy krenar qė u ngrit nė Vlorė, Ditėn e Shpalljes sė Pavarėsisė. Pėr kėtė, gazeta «Besa», mė 29 nėntor 1932, do shkruante: «Me Flamurin qė ėshtė ngritur nė Vlorė, mė 28 nėntor 1912, janė bėrė fotografitė e rastit dhe flamuri, nga Et'hem Vlora, i dorėzohet prefektit i cili ja jep ministrit tė Arsimit Hilė Mosi, i cili do ta dorėzonte nė Muzeun Kombėtar...».
    Mė 7 maj 1937, krejt papritur, Et'hem bej Vlora vdiq nė Spitalin «Zog I», nė Tiranė. Shtypi i kohės e pėrcolli me dhimbje vdekjen e tij. Gazeta «Shtypi», qė dilte nė Tiranė, shkruante: «Zhdukja e njė patrioti fisnik» (Tiranė, 10 maj 1937, f. 4); Gazeta «Jeta e Re», qė dilte nė Vlorė, midis tė tjerash shkruante: «Dje na erdhi lajmi i vdekjes sė kapiten Et'hem Vlorės. I ndjeri ishte njė burrė i urtė, i matur dhe i ndershėm. Tė ndjerin e kujtojmė me mallėngjim gjithė Vlora dhe veēanėrisht shokėt e tij vlonjatė tė 1912ės» (Vlorė, 10 maj 1937, f. 4). Ceremonia e varrimit u krye me nderime tė mėdha. Gazeta «Drita», nėn titullin «Njė shumicė e madhe autoritetesh civile dhe ushtarake e shoqėruan kufomėn e Et'hem Vlorės», e jep tė plotė kėtė ceremoni mortore, nė faqe tė parė tė saj, shoqėruar edhe me njė foto tė ceremonisė (Tiranė, 9 maj 1937, f. 1). Et'hem bej Vlora u martua me Ismete Ohri (Toptani), me tė cilėn nuk pati fėmijė.

    Qazim bej Vlora. Lindi nė Stamboll mė 1893. Qė nga viti 1900, kur Ismail Qemali u arratis nga Stambolli, qėndroi gjithmonė pranė tė atit. Ka qenė i pranishėm nė ēdo aktivitet, takim, udhėtim tė kryer nga Ismail Qemali, duke e shoqėruar kudo, gjė qė vihet re, jo vetėm nė «Kujtimet» e Ismail Qemalit, por edhe nė dokumentet dhe fotot e kohės. Gjithmonė kur e prezantonte tek miqtė Ismail Qemali shprehej: «Ky ėshtė arkiva ime e gjallė, ruan nė kokė ēdo material tė botuar ose tė folur, qė mė hyn nė punė pėr problemin e madh shqiptar. Ėshtė im bir, Qazimi». Pas fitores sė Revolucionit xhonturk, mė 1908, shoqėroi tė atin nė Vlorė ku, siē dihet, Ismail Qemali u zgjodh deputet i Beratit nė Parlamentin e Perandorisė Osmane. Ishte i pranishėm nė takimet e Ismail Qemalit me Hasan Prishtinėn, pėr organizimin e kryengritjes sė pėrgjithshme, gjatė viteve 1909-12, gjė qė vėrtetohet edhe nga foto tė kohės. Gjatė viteve 1910-12 zhvilloi njė aktivitet tė gjerė pėr furnizimin e kryengritėsve shqiptarė me armė: «...akuzohet njė shoqėri gjoja klandestine, -lexojmė nė njė relacion tė konsujve nė Vlorė, -e cila gjendet nėn drejtimin suprem tė Qazim beut (djalit tė Ismail Qemalit) qė, ndėr tė tjera, pėrfshika pėrsėri edhe personat e komprometuar nė ēėshtjen shkollore, sepse mbledh tė holla pėr tu ndihmuar shqiptarėve tė Veriut kundėr trupave osmane si dhe importon fshehurazi armė dhe municione pėr njė kryengritje tė mundshme...» («Ismail Qemali -Pėrmbledhje Dokumentesh», Tiranė 1982, dok. 114). Ishte i pranishėm nė Podgoricė, gjatė pėrgatitjeve pėr Kuvendin e Gėrēes (23 qershor 1911) dhe ėshtė autori i pėrkthimit nė shqip tė kėtij Memorandumi («Le Figaro», Paris, 8 korrik 1911, f.2). Pėr t'u shpėrndarė kryengritėsve Memorandumin, shtypur si libėr mė vete, dhe pėr tė marrė aprovimin e tyre, Ismail Qemali e dėrgoi nė Podgoricė, sė bashku me Qazim Kokoshin (Bardhosh Gaēe, «Lėvizja Kombėtare nė Vlorė, 1878-1912», Tiranė 1999, f. 155). Mė 25 tetor shoqėroi tė atin pėr Bukuresht. Mori pjesė nė mbledhjet e kolonisė shqiptare tė Bukureshtit si dhe nė tė gjitha takimet qė Ismail Qemali zhvilloi pėrgjatė gjithė udhėtimit tė tij pėr Shpalljen e Pavarėsisė. Mori pjesė nė delegacionin diplomatik, drejtuar nga Ismail Qemali, nė mbrojtje tė ēėshtjes shqiptare, pranė Konferencės sė Ambasadorėve, nė Londėr (1913). Gjatė Luftės I-rė Botėrore qėndroi nė Francė, Itali e Spanjė. Sė bashku me tė vėllanė, Et'hemin, shoqėroi tė atin nė Peruxhia (Itali). Mė 1921 Qazim bej Vlora hodhi kandidaturėn pėr deputet, nė Vlorė, por nuk fitoi. Mbase nė kėtė kohė gėzonin mė shumė simpati nė popull luftėtarėt e shquar tė Luftės sė Vlorės si, Qazim Koculi, Qazim Kokoshi, etj. Nė ato pak rreshta tė prezantimit tė tij si kandidat lexojmė:
    «Duke parė se gjithė Zotėrinjtė kandidatė kanė botuar programin e tyre e pashė tė nevojshme tė them edhe un disa fjalė: Nuk shoh asnjė nevojė pėr tė paraqitur njė program; sepse le ta lemė mėnjanė qė nuk ėshtė e mundur tė shtrėngohet ky me nja dy shtylla tė njė gazete, por edhe duhet qė tė gjithė bashkatdhetarėt e mi tė dinė mendimin qė kam pasur si udhėheqės gjithnjė e do ta kem ku ėshtė pėrpjekja me tė tėrė mjetet e mėnyrat: tė mbrojturit e Atdheut e tė drejtat e tij. E akoma unė nė ėshtė se e vura kandidaturėn time kjo nuk ėshtė nga asnjė ndjenjė e interesit tė veēantė por nga patriotizmi i thjeshtė, me qėllim qė tė jem ndėrmjetės midis popullit e Qeverisė sė tij e kėshtu tė mundem tė mbroj e tė pėrkrah interesat dhe hallet e tij, tė siguroj lumturin e fatbardhėsinė e tij me mjetet qė sot qytetėrimi dhe pėrparimi na shtron pėrpara.
    Me kėtė rast pėrfitoj t'i paraqes falėnderimet e mia shumė Zotėrinjve qė mė kanė dhėnė kurajo e veēanėrisht bashkėqytetarėt e mi tė cilėt gjithnjė mė tregojnė njė dashuri tė vėrtetė, lavdi emrit qė mbaj i cili pėrmend kujtimet e tė palodhurit mbrojtėsit tė tyre.
    Pra, ėshtė me plot besim qė paraqitem pėrpara jush duke shpresuar se ky popull qė e kam dashur nė gjithė jetėn time, qė i kam vrapuar nė mė tė voglat rreziqe duke hyrė gjithnjė nė rreshtat e tij, do tė mė gjej tė meritueshėm pėr besimin e tij. Kiazim Kemal Vlora, Vlorė, 17.02.1912» («Mbrojtja Kombėtare», Vlorė, 20 shkurt 1921, f. 1).
    Rreth vitit 1936 u martua me Behije Masllafin, e veja e Inajet bej Ohrit, me tė cilėn nuk pati fėmijė. Pas «ēlirimit» tė Shqipėrisė u vendos nė Strugė dhe pas prishjes sė marrėdhėnieve shqiptaro-jugosllave, mė 1949, nuk u kthye mė nė atdhe. Mė 1949 policia maqedonase i sekuestroi njė pjesė tė dokumentacionit, qė kishte me vete. Sipas historianėve struganė ai kishte njė dokumentacion tė pasur dhe njė bibliotekė shumė tė madhe, fati i tė cilave nuk dihet. Mbetur nė vetmi tė plotė, larg familjes e atdheut, Qazim bej Vlora vdiq nė dhjetor 1953. Shoqata e Historianėve Strugan, pas kėrkimeve tė shumta, mė 1997-ėn, zbuloi vendin ku preheshin eshtrat e Qazim bej Vlorės, duke i vendosur dhe njė pllakė mbi varr. «Me kėtė akt, -ka theksuar Kryetari i Forumit Intelektual tė Strugės, - pastruam ndėrgjegjen tonė prej shqiptari, qė pėr shumė vjet, pėr arsye objektive, nuk e kemi ditur se nė varrezat tona tė Strugės prehen, jo vetėm eshtrat e njėrit nga djemtė mė tė mirė tė Ismail Qemalit, Qazim bej Vlora, por bashkė me to edhe njė pjesė e ndritur e historisė tonė kombėtare, pėr tė cilėn ne jemi krenarė».

    Darling Ismail Vlora - Tirana Observer
    Mos shkruaj gjė kur je me nerva, sepse, ndėrsa plaga e gjuhės ėshtė mė e keqe se e shpatės, mendo ē’ka mund tė jetė ajo e pendės

  6. #26
    SHQIPĖRIA ėshtė GJAKU im Maska e fano
    Anėtarėsuar
    11-05-2009
    Vendndodhja
    Shkup
    Mosha
    47
    Postime
    194
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Post Vdekja dhe varrimet e Ismail Qemalit

    Vdekja dhe varrimet e Ismail Qemalit


    Kur mbaroi Lufta e Parė Botėrore, mė 11 nėntor 1918, Ismail Qemali ndodhej jashtė Shqipėrisė. Ai ishte larguar nga Atdheu fill pasi mė 22 janar 1913 dha dorėheqjen si kryetar i qeverisė sė pėrkohshme shqiptare tė krijuar nga Kuvendi Kombėtar i Vlorės mė 28 Nėntor 1912. Ai qėndroi nė mėrgim edhe gjatė viteve tė Luftės sė Parė Botėrore, pėr arsye se Shqipėria qe pushtuar prej fuqive ndėrluftuese.

    Shkruan: Fatjon BALLIU

    Nė mėrgim ai qėndroi nė vendet perėndimore. Gjatė luftės mbajti anėn e Antantės. Megjithatė, nė mbarim tė luftės, ai u zemėrua nga fuqitė e Antantės. Kjo, pėr arsye se mė 1918-n, pa mbaruar ende lufta, u mor vesh se anėtaret e saj - Anglia, Franca, Rusia dhe Italia - kishin nėnshkruar mė 26 prill 1915 Traktatin e fshehtė tė Londrės. Dihet se me kėtė traktat ato merrnin pėrsipėr se po ta fitonin luftėn do ta copėtonin Shqipėrinė duke e kėnaqur Serbinė dhe Malin e Zi me njė pjesė tė viseve veriore, Greqinė me njė pjesė tė viseve jugore dhe juglindore, Italinė me qytetin e Vlorės sė bashku me rrethinėn e saj. Me pjesėn qė do tė mbetej nė Shqipėrinė Qendrore do tė formohej njė principatė e vogėl myslimane nėn protektoratin e Italisė. Vetėkuptohet se me zbatimin e kėtij traktati, vepra kryesore e Ismail Qemalit, Shqipėria e Pavarur, fshihej nga historia. Ismail Qemali
    Nga fuqitė qė fituan luftėn, vetėm Shtetet e Bashkuara tė Amerikės nuk e kishin nėnshkruar Traktatin e Londrės, pra nuk ishin tė detyruara pėr zbatimin e tij. Veē kėsaj, nga nėnshkruesit e traktatit Rusia, tani pas fitores sė Revolucionit tė Tetorit, kishte hequr dorė nga Traktati i Londrės. Kėshtu, ēėshtja shqiptare tani varej kryesisht nga vullneti i Anglisė, Francės, Italisė, sidomos nga kjo e fundit, e cila pėrfitonte prej tij.
    Nė kohėn kur Traktati i Londrės mbahej ende i fshehtė, Roma, me oreksin e saj pėr ta gllabėruar krejt Shqipėrinė, kishte shpallur nė Gjirokastėr mė 3 qershor 1917 njė proklamatė me tė cilėn deklaronte se ajo do ta ruante pavarėsinė dhe tėrėsinė tokėsore tė Shqipėrisė, por nėn protektoratin e Italisė. Me kėtė projekt, Roma shpresonte tė gjente mbėshtetjen e shqiptarėve, tė cilėt, sipas saj, pėrballė copėtimit tė thellė tė Atdheut, copėtim i barabartė me zhdukjen, do tė mbėshtetnin protektoratin e Italisė.
    Sapo nė verėn e vitit 1918 ranė nė dijeni tė Traktatit tė fshehtė tė Londrės, qarqet patriotike shqiptare u vunė nė lėvizje. Nė atė kohė, Ismail Qemali ndodhej nė Spanjė. Aty kishte zėnė miqėsi tė ngushtė me ambasadorin e ShBA-sė. Nė themel tė miqėsisė ishte simpatia qė po tregonte ambasadori amerikan nė Madrid pėr ēėshtjen shqiptare. Meqenėse qarqet politike shqiptare, brenda dhe jashtė Shqipėrisė po pėrgatiteshin tė dėrgonin delegacione nė Paris, ku do tė mblidhej Konferenca e Paqes edhe Ismail Qemali u vu nė lėvizje. Pėr tė siguruar njė mandat pėrfaqėsimi, Ismail Qemali u lidh me shoqėrinė patriotike "Partia politike" e emigrantėve shqiptarė, e cila vepronte nė ShBA, me qendėr nė Worcester, Massachussets dhe kishte pėr kryetar Kristo Dakon. Ajo nxirrte organin periodik "Koha", me drejtor Mihal Gramenon. "Partia politike" kishte ngritur njė organizėm tė veēantė me emrin "Komiteti pėr shpėtimin e Shqipėrisė". Komiteti kryesohej nga Sevasti Qiriaz Dako, themeluesja e Shkollės Shqipe tė vashave nė Korēė, mė 1892. Ajo ishte njė intelektuale e rrallė nga radhėt e gruas shqiptare, publiciste dhe aktiviste e palodhur e ēėshtjes kombėtare. Gjatė luftės ajo drejtonte revistėn patriotike kulturore "Ylli i mėngjesit".
    Sapo u nėnshkrua, mė 11 nėntor 1918, armėpushimi, Ismail Qemali u nis pėr nė Paris, ku do tė mblidhej sė afėrmi Konferenca e Paqes. Por, qeveria franceze, e cila nė atė kohė pėrkrahte qeverinė fantazmė tė Esat Pashė Toptanit, pėrveēse e pengoi Ismail Qemalin tė zhvillonte korrespondencė me "Partinė politike" nė Amerikė, e detyroi atė tė largohej nga Franca. Pėr mė tepėr, edhe ambasadori i ShBA-sė nė Paris nuk pranoi qė korrespondencėn midis tij dhe Sevasti Dakos nė ShBA ta kalonte nėpėrmjet postės sė ambasadės amerikane. Atėherė, Ismail Qemali vrapoi nė Madrid. Atje, korrespondenca midis Ismail Qemalit dhe Sevasti Dakos u zhvillua nėpėrmjet mikut tė tij, ambasadorit tė ShBA-sė. Midis akteve qė Plaku i Vlorės i drejtoi zonjės Dako ėshtė dhe programi qė Ismail Qemali do tė mbronte nė Konferencėn e Paqes, nė favor tė ēėshtjes shqiptare. Thelbi i saj parashihte pavarėsinė e plotė tė Shqipėrisė. Synimi pėr pavarėsinė e plotė tė Shqipėrisė binte nė kundėrshtim tė plotė me programin qė kishte pėrpunuar qeveria italiane, e cila sikurse u tha, pėrmbajtjen e Traktatit tė Londrės pėrpiqej ta zėvendėsonte me formulėn e shpallur nė Gjirokastėr mė 3 qershor 1917. Madje, qeveria e Romės kishte siguruar pėrkrahjen nė favor tė platformės sė shpallur nė Gjirokastėr, tė disa personaliteteve shqiptare, si Mehmet Konica, Myfit Libohova, Medi Frashėri, Feizi Alizoti, Mustafa Kruja e tė tjerė. Madje, ata po pėrgatiteshin tė krijonin njė organ politik nė Shqipėri, i cili tė miratonte platformėn e Romės - Shqipėri autonome nėn mandatin italian, pa Vlorėn dhe krahinėn e saj.
    Ismail Qemali ishte kategorikisht kundėr synimeve italiane, tė cilat binin nė kundėrshtim me veprėn qė ai kishte shpallur vetė mė 28 Nėntor 1912, pavarėsinė e plotė tė Shqipėrisė. Me pėlqimin e "Partisė politike", Ismail Qemali vendosi tė ndėrmerrte njė udhėtim pėr nė Romė. Qėllimin e udhėtimit na e thotė shkoqur drejtori i gazetės "Koha", Mihal Grameno, i cili shkruante mė 12 dhjetor 1918: udhėtimi i Ismail Qemalit nė Romė na gėzon shumė, pasi atje ai do tė ketė mundėsi t‘i parashtrojė qeverisė italiane dėshirat e kombit shqiptar dhe ta largojė synimin e Romės pėr njė protektorat italian mbi Shqipėrinė dhe ta bindė qė Italia tė pėrkrahė tė drejtat e shqiptarėve duke e siguruar atė se kombi shqiptar do t‘i jetė asaj mirėnjohės pėrjetė. Sikurse del nga pėrmbajtja e artikullit, luftėtari rilindės Mihal Grameno kishte besim vetėm tek Ismail Qemali, tek aftėsitė e tij diplomatike, mbasi nga tė tjerėt, theksonte ai, deri atėherė kishin dėgjuar vetėm gjepura (Artikulli "Ē‘thotė Plaku i Shqipėrisė", nė "Koha", Boston, Mass., 12 dhjetor 1918).
    Nė Romė, Ismail Qemali nuk arriti kurrė. Kur hyri nė Itali, Roma e njoftoi tė qėndronte nė qytetin Peruxha e tė priste atje pėrgjigjen e kėrkesės sė tij. Ai bujti nė hotelin "Brufani".
    Ndėrsa priste pėrgjigjen nga Roma, kundėrshtarėt e platformės sė Ismail Qemalit, pra pėrkrahėsit shqiptarė tė platformės sė Romės, e kritikuan ashpėr misionin e tij. Me kėtė rast, Mihal Grameno njoftonte, mė 15 janar 1919, se Ismail Qemali nė njė letėr qė u kishte drejtuar krerėve tė "Partisė politike", u thoshte ndėr tė tjera: "Lėrini tė tjerėt me ėndrrat e tyre qė tė punojnė ashtu siē u pėlqen, pėr mbrojtjen e Shqipėrisė dhe patriotėt e vėrtetė duhet sot qė tė mos humbasin asnjė sekondė pėr shpėtimin e sė dashurės Shqipėri se koha ėshtė shumė kritike" ("Koha", Boston, Mass., 15 janar 1919).
    Qartėsia diplomatike e Ismail Qemalit detyroi krerėt e federatės "Vatra" tė hiqnin dorė nga kritikat e ashpra qė kishin zhvilluar deri atėherė kundėr Plakut tė Vlorės dhe tė pranonin se vetėm ai po ua "rrokulliste planet e bukura" miqve tė Italisė.

    Sidney Sonnino Vittorio Emauele Orlando

    Nga Peruxha, Ismail Qemali i nisi njė letėr mė 15 janar 1919 Kryeministrit italian V. E. Orlando, tė cilin ndėrsa e njoftonte se priste me padurim takimin me tė, e lajmėronte se kishte pėrgatitur njė parashtresė ose njė punim, sikurse e quan ai, pėr ta paraqitur nė Konferencėn e Paqes nė Paris, nė emėr tė shoqėrisė shqiptare tė Amerikės. Parashtresėn ia dorėzoi prefektit tė Peruxhės pėr t‘ia pėrcjellė Romės. Sipas njoftimit qė na jep Renzo Fallaschi, bashkėshorti i Nermin Vlora Fallaschi-t, kjo njė stėrmbesė nga vija amėsore e Ismail Qemalit, letra arriti nė Romė pas tri ditėsh, mbrėmjen e 18 janarit dhe nė kancelarinė e Kryeministrit mbėrritja e saj u regjistrua tė nesėrmen, mė 19 janar. Pikėrisht atė ditė Kryeministri italian Orlando u nis sė bashku me ministrin e Jashtėm, S. Sonnino, pėr nė Paris pėr tė marrė pjesė nė Konferencėn e Paqes.
    Njėri nga djemtė e Ismail Qemalit ka deklaruar nė ato ditė se qėndrimi i Romės e dėshpėroi shumė babanė e tyre. Pėr tė mos e lėnė nė harresė misionin e tij, Ismail Qemali ftoi mė 23 janar 1919 nė hotelin "Brufani" ku kishte bujtur, korrespondentėt e disa gazetave italiane qė ndodheshin nė Peruxha. Ismail Qemali, Luigj Gurakuqi dhe dy djemtė e Ismailit.
    Sipas tė birit, Et‘hemit, kur Ismail Qemali, pasi kishte ngrėnė drekė doli para gazetarėve qė po e prisnin, sapo filloi tė fliste u zverdh dhe filloi tė dridhej e tė belbėzonte. Ali Asllani, kryetari i Bashkisė sė Vlorės, tregon se Ethemi i kishte thėnė qė Ismail Qemali "kėrkoi ta shoqėronin nė banjė. Atje e mbyti shkuma e tė vjellėt". Pas tri ditė sėmundjeje ai vdiq mė 26 janar 1919.
    Vdekjen e tij e njoftoi, ndėr tė tjera, me njė komunikatė tė veēantė gazeta italiane "L‘Unione Liberale", organ i Partisė Liberale tė Italisė, e qendrės sė djathtė, me kėto fjalė:
    "Dje nė mbrėmje, mė 26 janar, nė orėn 23.30 pushoi sė jetuari nė hotel ‘Brufani‘ mysafiri i shquar i qytetit, Ismail Qemal Bej Vlora.
    Ai pėrfaqėsonte denjėsisht njė familje tė madhe dhe tė lashtė nga Vlora. Meqenėse ishte patriot i flaktė, mik i Italisė sonė, i frymėzuar nga parimet e lirisė dhe drejtėsisė, shihej me sy tė keq nga qeveria turke, e cila e kishte dėnuar dhe detyruar tė kėrkonte shpėtim nė mėrgim.
    Ishte 75 vjeē, ruante mendimin e kthjellėt dhe fuqinė trupore, i palodhur nė punė, sikur tė ishte i ri dhe i pėrzemėrt me tė gjithė.
    Hemorragjia cerebrale e goditi mė 23 janar dhe si pasojė paralizimi. Pėr tė pėrballuar sėmundjen nuk patėn dobi as mjekimi mė i kujdesshėm i mjekut qė e kuroi, doktor Leone Pernossi dhe tė konsulentėve, prof. Silvestrini dhe prof. Righetti dhe as prania e dhembshur e djemve, tė cilėve po u dėrgojmė me zemėr tė pikėlluar ngushėllimet tona".
    Lajmėrimi i gazetės "L‘Unione Liberale".
    Kjo radhė ngjarjesh - ndalesa me urdhėr qeveritar nė Peruxha, refuzimi i takimit me tė me ministrin e Jashtėm italian, veshin e shurdhėr qė bėri Kryeministri i Italisė Orlando, i cili nuk iu pėrgjigj po ose jo kėrkesės sė Ismail Qemalit, udhėtimi i tyre pėr nė Paris pa e njoftuar diplomatin shqiptar, mė nė fund vdekja e tij e papritur, kur nuk ishte ankuar asnjėherė mė parė pėr shqetėsime shėndetėsore - dhanė rast pėr tė lindur dyshime se pėr t‘ia mbyllur gojėn Plakut tė Vlorės, e kishin helmuar. Kėtė tezė, e cila mė parė qarkullonte nė heshtje, e shpalli publikisht Skėnder Luarasi nė biografinė qė ai botoi pėr Ismail Qemalin nė vitin 1962. Skėnder Luarasi shkruan tekstualisht se kur I. Qemali mori vesh se edhe Kryeministri italian u largua pėr nė Paris pa iu pėrgjigjur fare kėrkesės sė tij, u revoltua jashtė mase. "Mė prenė nė besė", paskėsh thėnė plaku i prekur thellė nė sedrėn e vet. Sipas Ismail Qemalit, urdhri pėr tė pritur nė Peruxha pėrgjigjen ishte njė mashtrim. Megjithatė, vazhdon S. Luarasi, shkaku i vėrtetė i vdekjes duhet tė ketė qenė njė dozė helmi e dhėnė nga njė dorė e fshehtė para konferencės sė shtypit.
    Tezėn e helmimit tė Ismail Qemalit nga organet e sigurimit italian e ka kundėrshtuar diplomati italian Renzo Fallaschi, sikurse u tha, bashkėshorti i Nermin Vlora Fallaschi-t. Nė jetėshkrimin qė ai ka hartuar pėr Ismail Qemalin, si shtojcė nė vėllimin e kujtimeve qė ka diktuar vetė Plaku i Vlorės, ai pranon se shkaku i vdekjes sė Ismail Qemalit ishte njė hemorragji cerebrale e shkaktuar nga njė vrull i furishėm zemėrimi, i krijuar tek ai nga njohja e papritur e njė lajmi, qė ai kishte qenė viktimė e njė mashtrimi tė rėndė. Mbetet tė zbulohet - vazhdon ai - se cili ishte shkaku i emocionit qė e shpėrtheu zemėrimin e tij e qė sigurisht lidhet me thirrjen pėrbuzėse pėr "njerėzit e pabesė". Por - vazhdon R. Fallaschi - rrethanat e pėrjashtojnė qė Ismail Qemali t‘i drejtohej pėr pabesi Orlandos. Sipas tij, mungesa e pėrgjigjes nga Orlandoja nuk mund tė ishte arsyeja e zemėrimit tė Plakut tė Vlorės, mbasi dihej se Kryeministri italian do tė shkonte nė Paris, pra nuk kishte kohė tė takohej me tė. Ai shton se edhe ministri i Jashtėm italian, Sonnino, nuk kishte mundėsi t‘i pėrgjigjej, pasi edhe ai u nis pėr nė Paris pėr pėrgatitjen e Konferencės sė Paqes. Si rrjedhim - pėrfundon ai - shkaku i zemėrimit tė thellė duhej kėrkuar gjetkė. Me kėtė rast, ai supozon se revoltimi mund tė jetė shkaktuar, ngase Ismail Qemali mund tė ketė zbuluar kėtė pabesi tė re nga po ata kundėrshtarė tė vjetėr. Renzo Fallaschi shkruan tekstualisht: Ismail Qemali mund tė ketė zbuluar njė pabesi tė re nga kundėrshtarėt e tij tė vjetėr, gjė qė zemra e tij fisnike tė mos e ketė pėrballuar dot.

    Raporti i vdekjes sė Ismail Qemalit
    Pėr kundėrshtarėt e vjetėr tė Plakut tė Vlorės, ndoshta R. Fallaschi e ka fjalėn pėr personalitetet shqiptare, tė cilat shkaktuan mė 1913-n dorėheqjen e Ismail Qemalit si kryetar i qeverisė sė parė tė Shqipėrisė dhe qė tani ishin miq tė Italisė.
    Qė atėherė kanė kaluar 90 vjet. Pėrveē S. Luarasit dhe R. Fallaschi-t, me shkaqet e vdekjes sė tij nuk ėshtė marrė mė njeri. Ne, sigurisht, nuk jemi nė gjendje tė merremi me tė. Pėr ne, mė tepėr se dyshimet e tė parit dhe hamendjet e tė dytit, hėpėrhė mbetet pėr t‘u marrė nė konsideratė raporti mjekėsor i hartuar nga profesorėt e spitalit tė Peruxhas, nė tė cilin mbi vdekjen e Ismail Qemalit flitet thjesht pėr hemorragji cerebrale.

    Mbi varrimin e parė

    Ismail Qemali vdiq nė njė kohė kur nė Shqipėri, pėr shkak tė okupacioneve tė huaja, nuk ekzistonte shtypi i lirė shqiptar. Nuk ka dyshim se vdekja e tij shkaktoi njė dhimbje tė pėrgjithshme nė mbarė bashkatdhetarėt. Kėtė e dėshmojnė pak organe shtypi qė botoheshin atė vit, ndonjėra nė Shqipėri e tė tjerat jashtė.
    Nikolla Ivanaj nė gazetėn "Koha e Re", qė nxirrte nė Shkodėr, kur qyteti ndodhej nėn pushtimin ushtarak frėng, shkruante pesė ditė pas vdekjes sė Ismail Qemalit, mė 31 janar 1919: "Na mbėrriti lajmi i zi si korbi, i ftohtė si akulli e i mprehtė si shpata e mejdanit: Vdiq Ismail Qemali i Vlorės." Mė tej: "Historia e Shqipėrisė sė re, nė kohėn e vet do tė flasė mė gjerė e gjatė pėr kėtė burrė tė shkėlqyeshėm tė atdheut tonė." N. Ivanaj e mbyllte fjalėn e tij: "Ne, sot i lutemi shpirtit tė tij qė tė na ndihmojė nė kėtė kohė tė vėshtirė e kritike, ku na lypej ende trupi e mendja e tij, mė tepėr se kurrė deri sot."
    Gazeta "Kuvendi", organ qė dilte njė herė nė javė nė Romė, nėn drejtimin e Sotir Gjikės, nė shqip e italisht, njoftonte mė 8 shkurt 1919, vdekjen e Ismail Qemalit, me kėto fjalė:
    "Mė 26 tė janarit 1919, nė hotel Brufani tė qytetit Perugia (Itali), vdiq nė duart e tė bijve, Etem e Qazim, Ismail Qemal Bej Vlora, ish-kryetar i Qeverisė sė Pėrkohshme tė Shqipėrisė e tani pėrfaqėsues nė Europė i ‘Partisė Politike‘".
    Shumėsia e lėndės nuk na jep leje sot tė merremi gjatė me biografinė e burrit tė shtetit shqiptar. Padyshim, Ismail Qemali do tė zėrė njė faqe tė gjerė nė historinė e Pėrlindjes shqiptare, se veēanėrisht i shquar ėshtė roli qė luajti ky burrė me mendje tė madhe i farės sonė.
    Ai pati fatin tė ngrejė nė Vlorė mė 28 Nėntor 1912 flamurin e mėvetėsisė shqiptare, ngjarje qė e bėri tė mbetet fytyrė historike, meritė tė cilėn nuk do t‘ia hedhin dot poshtė as kundėrshtarėt e tij mė tė rreptė.
    Kuvendi merr pjesė nė kėtė zi kombėtare e i dėrgon sė fort tė helmuarės familje tė ndjesėpastit ngushėllime tė pėrzemėrta.
    Qeveria italiane bėri, nga ana e saj, fort fisnikėrisht, ē‘duhej pėr ta shpėnė trupin e Ismail Qemalit nė Vlorė".
    Mihal Grameno, nė njė artikull me titull "Humbja e Ismail Qemalit", botuar mė 12 mars 1919, nė gazetėn e tij "Koha" (Boston, Mass.), shkruante ndėr tė tjera:
    "Si vetėtima u pėrhap lajmi i hidhur pėr humbjen e Plakut tė Shqipėrisė, Ismail Qemalit, jo vetėm nė Shqipėri, por nė tė gjithė anėt e botės.
    Ky lajm ishte si rrufeja edhe njė nga mė tė mėdhatė goditje pėr kombin shqiptar, se humbi burrin mė tė madh qė kishte nxjerrė, pas Skėnderbeut, Shqipėria. Humbi diplomatin e madh e tė famshėm, humbi shtyllėn e ēelniktė tė programit kombėtar, humbi Atin e kombit, i cili e shpėtoi nga rreziku, humbi luanin qė dėrrmoi zinxhirėt e robėrisė dhe qė ngriti flamurin e Skėnderbeut e shpalli vetėqeverimin e Shqipėrisė.
    Jemi shumė tė vegjėl edhe fuqia jonė ėshtė e dobėt qė tė mund tė pėrshkruajmė veprat e larta dhe tė shenjta qė ka sjellė Plaku i pavdekur, pėrmbi altarin e atdheut."
    Luftėtari rilindės pėrvijon nė artikullin e tij kėtė portret njerėzor pėr Plakun e Vlorės: "Tek Ismail Qemali pėrmblidheshin gjithė virtytet e mira, tė cilat mund tė gjenden nė botė." (Gazeta "Koha", Boston, Mass., 12 mars 1919).
    Pėr tė treguar se kishte respekt ndaj Ismail Qemalit, qeveria e Romės mori pėrsipėr ta zhvillonte varrimin e Plakut tė Vlorės me ceremoni zyrtare dhe me shpenzimet e veta. Ajo iu pėrgjigj menjėherė ftesės sė Bashkisė sė Vlorės pėr ta pėrcjellė trupin e Ismail Qemalit pėr nė qytetin e tij tė lindjes, nė Vlorė. Varrimi i burrit tė shquar nė Vlorė, qė konsiderohej si Ati i Pavarėsisė sė Shqipėrisė, pėrveē rėndėsisė politike pėrmbante me vete edhe probleme politike. Vlora ndodhej nėn pushtimin ushtarak italian. Veē kėsaj, Roma e ndiente veten tė sigurt, se me vendimin qė do tė merrte Konferenca e Paqes qė po zhvillohej nė Paris do ta aneksonte, nė bazė tė Traktatit tė Londrės, qytetin e Vlorės sė bashku me rrethinėn e saj. Pasi ta aneksonte, ajo mendonte ta pėrfshinte krahinėn e Vlorės nė provincėn italiane tė Puljes. Por, nė Vlorė ekzistonte njė frymė e theksuar patriotike pėr rezistencė kundėr synimeve italiane. Sikurse pohon njė dėshmitar i kohės, Sali Hallkokondi, nė njė punim tė botuar nė vitin 1923, komanda italiane e pushtimit e kishte ndaluar qė mė 17 maj 1916 pėrdorimin e flamurit shqiptar nė Vlorė, kurse mė 20 gusht 1916 e kishte nxjerrė jashtė ligjit (Sali Hallkokondi, "Historia e Shqipėrisė sė Re", Vlorė 1923, fq. 241).
    Dy muaj para vdekjes sė Ismail Qemalit, mė 28 Nėntor 1918, nė pėrvjetorin e shpalljes sė pavarėsisė Kombėtare, nė Vlorė shpėrtheu njė demonstratė patriotike, gjatė sė cilės Avni Rustemi dhe Bajram Hallkoja nė fjalimet qė mbajtėn dėnuan synimet imperialiste tė Romės ndaj Vlorės (Sali Hallkokondi, "Historia e Shqipėrisė sė Re", Vlorė 1923, fq. 241-242). Si pasojė e kėsaj demonstrate, me dhjetėra qytetarė qenė burgosur dhe jo pak figura tė shquara ishin internuar nė ishullin e Sazanit. Nė mėnyrė tė veēantė, komanda e trup-ekspeditės ushtarake italiane nė Vlorė me nė krye gjeneralin Settimio Piacentini druheshin se ardhja e arkivolit me trupin e Ismail Qemalit nė Vlorė do tė shėrbente si shkėndijė pėr manifestime tė reja patriotike. Si rrjedhim, ajo tregonte shumė kujdes nė organizimin e procesionit tė varrimit tė trupit tė Ismail Qemalit nė vendlindje dhe nė qytetin ku ai kishte shpallur pavarėsinė e Shqipėrisė. Kėshilli bashkiak i qytetit, ku mbisundonin patriotėt, propozoi qė varri i Ismail Qemalit tė vendosej nė sheshin qendror tė qytetit, pranė selisė ku ishte shpallur mė 28 Nėntor 1912 Pavarėsia Kombėtare e Shqipėrisė. Por, komanda ushtarake italiane, duke u kapur pas projektit ende nė studim tė rregullimit tė sheshit qendror tė qytetit, nguli kėmbė qė trupi tė vendosej nė kalanė e Kaninės, tė paktėn pėrkohėsisht, aty ku qenė vendosur stėrgjyshėrit e Ismail Qemalit, pinjollėt e familjes Sinanaj apo tė Sinanpashallarėve, gjatė shekujve tė kaluar. Madje, ajo vetė mori pėrsipėr organizimin e ceremonisė sė varrimit, por vuri si kusht qė gjatė procesionit tė mos shpalosej asnjė flamur kombėtar shqiptar dhe tė mos kishte shpėrthime patriotike. Ajo kėrkoi gjithashtu tė censuronte dhe fjalimet e pėrmortshme qė do tė mbaheshin. Pas disa debatesh u arrit marrėveshja e komandės italiane me kėshillin bashkiak shqiptar, qė gjatė kortezhit vetėm arkivoli tė ishte i mbuluar me flamurin shqiptar. Kryesia e bashkisė, nga ana e saj, me qėllim qė t‘i kryente homazh tė madh birit tė shquar tė Vlorės dhe tė Shqipėrisė, njė homazh tė madh pa incidente, tė cilat mund tė prishnin varrimin, u lėshoi njė thirrje qytetarėve dhe fshatarėve tė zonės sė okupuar qė tė merrnin pjesė nė varrim jo me flamurin kombėtar nė dorė, por ta nderonin nė heshtje patriotin e madh me praninė e tyre sa mė tė shumtė gjatė ceremonisė sė varrimit.
    Nė tė vėrtetė, kėshtu ndodhi. Nga Peruxha, trupi i pajetė i Ismail Qemalit, i cili fill pas vdekjes u balsamos, i shoqėruar nga djemtė e tij, u nis drejt Brindisit. Aty u vendos mbi luftanijen italiane "Alpino" dhe arriti nė Vlorė nė mbrėmjen e 10 shkurtit 1919. Atė natė arkivoli u vendos nė komandėn ushtarake italiane qė ndodhej nė skelė. Aty qėndroi dy ditė.
    Ceremonia e varrimit u krye dy ditė mė pas, ditėn e mėrkurė mė 12 shkurt 1919. Pėrcjellja e trupit nga skela filloi nė orėn 10.00 paradite. Aty qenė tė grumbulluar gjithė popullsia e Vlorės, si edhe reparte ushtarake italiane me bandėn e tyre muzikore. Kortezhin e prinin 12 kurora lulesh tė dėrguara nga populli i Vlorės, organet e qarkut e tė krahinės sė Vlorės, shkollat fillore tė qytetit, qyteti i Fierit, shoqėria "Djelmoshat e Vlorės". Njė nga kurorat ishte e gazetės "Kuvendi", nė tė cilėn thuhej: "Ismail Qemal Vlorės! Diplomatit tė vlerėt". Edhe nė kėtė formulim shihej censura italiane, e cila lejonte qė Ismail Qemali tė nderohej jo si patriot, as si Ati i Pavarėsisė sė Shqipėrisė, por si "diplomat i vlerėt".
    Kur kortezhi u nis nga skela pėr nė qytet, nė krye qėndronin anėtarėt e shoqėrisė "Djelmoshat e Vlorės", qė mbanin kurorat. Pas kurorave vinin anėtarė tė tjerė tė "Shoqėrisė djaloshare". Pas tyre vinte banda ushtarake, e cila ekzekutonte melodinė e pėrmortshme "Jone" tė kompozitorit italian Petrella. Mė tutje, njė grup ushtarėsh tė regjimentit tė 86, si dhe njė repart italian mitraljerėsh. Pas tyre vinte karroca qė mbante arkivolin e mbėshtjellė me flamurin kombėtar. Karrocėn e tėrhiqnin gjashtė kuaj tė murrmė. Anės karrocės ecnin dy rreshta ushtarėsh. Mė pas vinin hoxhallarėt. Pas tyre tre djemtė e Ismail Qemalit. Pastaj vinte gjenerali Settimio Piacentini, kundėradmirali Lubetti, autoritetet ushtarake e civile tė krahinės, parėsia e qytetit dhe e qarkut, qytetarėt, nxėnėsit e shkollave fillore tė qytetit dhe njė tufė ushtarėsh kalorėsie.
    Duke ecur me hap tė ngadalshėm, kortezhi i pėrmortshėm arriti nė qytet. Atė ditė, thotė korrespondenti i gazetės "Kuvendi", Vlora ishte nė zi. Tregu ishte mbyllur. Nė dyqane qenė ngjitur letra nekrologjie me rrip tė zi anash, ku ishte shkruar: "Zi kombėtare pėr tė madhin patriot Ismail Qemalin." Duket se flamurin kombėtar tė ndaluar nga komanda e pushtimit, qytetarėt vlonjatė e zėvendėsuan me nderimin nėpėrmjet shpalljeve nekrologjike pėr Ismail Qemalin, "patriotin e madh".
    Nėpėr dyert dhe dritaret e shtėpive, shkruante korrespondenti, kishin dalė gra dhe vajza, pėr tė nderuar "Plakun e Shqipėrisė", disa nga tė cilat e kishin njohur nė rini. Kur arriti nė tregun e qytetit kortezhi u ndal. Aty u mbajtėn dy fjalime tė pėrmortshme. Mbi ceremoninė e varrimit kemi dy burime historike - njė nga autoritetet ushtarake italiane tė pushtimit, tjetrėn nga kujtime qytetarėsh vlonjatė tė atyre kohėve.
    Nė lidhje me kėtė ceremoni, gjenerali S. Piacentini i raportonte Ministrisė sė Jashtme tė Romės po atė mbrėmje: se anija luftarake "Alpino" arriti nė skelė mbrėmjen e ditės sė hėnė mė 10 shkurt 1919; se mė 12 shkurt ora 10.00 paradite u krye ceremonia e varrimit; se arkivoli me trupin e Ismail Qemalit u nis nga skela nė orėn 10.00 paradite; se sipas programit tė parashikuar, mori pjesė batalioni i kėmbėsorisė sė ushtrisė italiane me muzikė e flamuj.
    Ai nėnvizonte se nuk pati "asnjė flamur shqiptar, pėrveē atij qė mbulonte arkivolin. U mbajtėn dy fjalime nga paria shqiptare, tė cilat, theksonte gjenerali italian, mė ishin bėrė tė njohura mė parė (sigurisht pėr t‘i censuruar - F. B.). Pjesėmarrja ishte e madhe. Rregulli qe maksimal. Nuk pati asnjė incident."
    Autori R. Fallaschi, i cili ka botuar relacionin e S. Piacentini-t, shėnon nga ana e vet se "mbushesh me hidhėrim mbi varrimin e Ismail Qemalit, kur mendon se nė qytetin e tij tė lindjes, ku vetėm gjashtė vjet mė parė patrioti i madh shpalli pavarėsinė e Shqipėrisė me entuziazmin e kombit dhe me pėlqimin e Italisė, tani ai nderohej jo nga ushtarė tė vendit tė tij, por nga trupat ushtarake italiane e qė i vetmi flamur shqiptar i pranishėm ishte ai qė mbulonte arkivolin e tij." Pjesė nga ditari i komandės italiane nė Vlorė.
    Edhe pse mungonte aty ushtria shqiptare, nė orėn e varrimit tėrė popullsia e qytetit dhe e rrethit qe rreshtuar anės rrugės nga skela nė Kaninė nga do tė kalonte arkivoli, ndėrsa fshatarėt mbushėn dhe kodrat. Sipas dėshmitarėve nga mizėria e fshatarėve kodrat dukeshin si koshere bletėsh.
    Gjenerali italian nuk na thotė se cilėt qenė dy personalitetet qė mbajtėn fjalimet e pėrmortshme nė tregun e qytetit. Emrat e tyre i njofton korrespondenti i gazetės "Kuvendi". Ata qenė Jani Minga dhe Qazim Kokoshi, dy delegatė qė kishin marrė pjesė bashkė me Ismail Qemalin si pėrfaqėsues tė Vlorės nė Kuvendin Historik qė shpalli Pavarėsinė Kombėtare, mė 28 Nėntor 1912. Madje, ai na jep edhe fjalimet e tyre.
    Vlorė, 12 shkurt 1919. Pamje nga ceremonia e varrimit tė Ismail Qemalit.
    Jani Minga tha ndėr tė tjera: "Popull i pėrzishėm!
    Shumė tė brengosur dhe shumė tė vrenjtur tė shoh sot. Jani Minga
    Vallė ē‘gjėmė e tmerrshme tė ka ngjarė e ē‘mandatė tė zezė ke dėgjuar? Pyes me pikėllim shpirti. Pyes me zemėr tė dridhur. Po mjerisht kudo ku rrotulloj sytė, kudo ku mbaj veshėt njė zė pėrgjigjet pėr ēdo anė, nga ēdo fytyrė e venitur dhe e shkėmbyer e juaja del njė zė i helmueshėm dhe i shėmtuar dėgjohet "Vdiq Ismail Qemali! Vdiq Plaku i Vlorės! Plaku i Shqipėrisė!" Heu! Thuaj mė mirė o i mjerė popull "vdiq burri mė i madh i Shqipėrisė, luftėtari mė i fortė i mendjes, i ndjenjave dhe i mendimeve kombėtare, vdiq mburoja mė e fortė dhe mė e madhe e kombit, vdiq politikani ynė mė i madh dhe diplomati ynė mė i dėgjueshėm nė fushė tė politikės e tė diplomacisė europiane."
    Nga fjala qė mbajti Qazim Kokoshi pėrpara trupit tė Ismail Qemalit, shkėputim kėto rreshta: "Helmi dhe dėshpėrimi qė goditi gjithė bashkatdhetarėt nga kjo gjėmė ishin aq tė mėdha sa na pėlqente nė ditėn e shpalljes sė pavarėsisė Kombėtare,
    qė tė mos ta besonim, donim tė shpresonim qė lajmi tė mos ishte i vėrtetė dhe Ismail Qemali tė mos kishte vdekur qė kėsisoj ai me gjalljen e tij tė mund tė kryente plotėsisht qėllimin e shenjtė qė kishte filluar qė nė kohėn e djalėrisė dhe pėr tė cilin kishte marrė nė sy pėsimet e mėrgimin me shumė rreziqe, me shumė rruajtje e tė kėqija. Qazim Kokoshi. Por, mjerisht, kėto shpresa nuk u vėrtetuan pse thonjtė e tmerruar tė vdekjes e rrėmbyen Ismail Qemalin. Njė e tillė humbje, sidomos nė njė kohė kur atdheu i tij priste shėrbimin mė tė madh, priste nga fuqia e mendjes sė tij kurorėzimin e tė drejtave dhe tė dėshirave kombėtare, njė e tillė mynxyrė, nė njė kohė tė tillė, kur fati i tė gjorit komb shqiptar ėshtė duke u shqyer pėrjetė, na duket se e shton helmin e dėshpėrimin tonė mė shumė se ēdo herė."
    Qazim Kokoshi e mbylli fjalėn e tij kėshtu: "Ismail bej!
    Tė pėrunjemi dhe tė sigurojmė qė Shqipėria, ndonėse e vogėl, e varfėr dhe e paditur, tė ēmon dhe kujtimin tėnd do ta ketė si rrėnjė tė idealit tė saj."
    Pas fjalimit tė tyre, ushtria italiane i bėri nderimin e fundit Ismail Qemalit, duke ekzekutuar himnin mbretėror, sigurisht tė Italisė. Qė kėtej reparti i kalorėsisė italiane sė bashku me tė parėt e fesė, parėsinė e qytetit e njė masė e madhe qytetarėsh vlonjatė e shoqėruan arkivolin drejt e nė Kaninė, ku u varros. Nė kėtė mėnyrė mori fund dhe ceremonia e varrimit.

    Rivarrimi i trupit tė Ismail Qemalit

    Varrimi i Ismail Qemalit nė Kaninė u bė, sikurse u tha, nė kundėrshtim me dėshirėn e parisė sė Vlorės, e cila ngulte kėmbė qė varri tė vendosej nė qendėr tė qytetit. Nuk dimė nėse ishte i saktė apo pretekst argumenti qė pėrdori komanda italiane se Ismail Qemali nuk mund tė varrosej hėpėrhė nė qendėr tė qytetit tė Vlorės, sepse plani rregullues i qytetit ende nuk ishte miratuar. Nė tė vėrtetė, mė 1919-n nė emėr tė planit rregullues tė qytetit, nuk dimė bashkia apo komanda italiane, dha urdhėr qė tė prishej ndėrtesa ku qe mbajtur Kuvendi Kombėtar i Pavarėsisė mė 28 Nėntor 1912, dhe ta kthente truallin e saj nė sheshin qendror tė qytetit ose nė lulishte popullore. Kjo mbetet pėr t‘u sqaruar. Nė tė vėrtetė, edhe pasi u krijua sheshi qendror, i cili sot mban emrin Sheshi i Flamurit, ēėshtja e varrit tė Ismail Qemalit mbeti pėr mė tepėr se njė dhjetėvjeēar nė heshtje. Vetėm nė vitin 1932 qeveria e Tiranės vendosi ta rivarroste Ismail Qemalin nė qendėr tė qytetit. Rivarrimi u caktua tė bėhej mė 28 Nėntor 1932 me rastin e 20-vjetorit tė shpalljes sė pavarėsisė.
    Zyrtarisht nismėn e mori mbreti Zog. Varri i ri u caktua nė Sheshin e Flamurit, afėrsisht aty ku Ismail Qemali kishte shpalosur pėr tė parėn herė mė 28 Nėntor 1912 flamurin kombėtar. Me organizimin e varrimit u ngarkua prefekti i Vlorės, Abedin Nepravishta. Edhe pėr kėtė ceremoni kemi njė reportazh, pak a shumė tė plotė, drejtuar gazetės "Besa" qė botohej nė Tiranė, nga korrespondenti i saj nė Vlorė. Emri i korrespondentit edhe nė kėtė rast nuk thuhet.
    Ismail Qemali me nipėrit e tij
    Njoftimet qė pėrmban korrespondenca e botuar tė nesėrmen e ceremonisė, mė 29 Nėntor 1932 nė gazetėn "Besa" e ndriēojnė relativisht mirė madhėshtinė e shpėrnguljes sė eshtrave tė Ismail Qemalit nga kalaja e Kaninės nė qendėr tė Vlorės.

    Mė 28 Nėntor 1932 Vlora ishte zbukuruar nga tė katėr anėt me flamuj kombėtarė. Kėtė radhė kishte dy motive: tė pėrkujtonte 20-vjetorin e ngjarjes sė madhe historike dhe tė nderonte Plakun e Vlorės, emri i tė cilit ėshtė i lidhur sa askush tjetėr me shpalljen e pavarėsisė kombėtare. Vlorė, Monumenti pėr nder tė Ismail Qemalit
    Korrespondenti na njofton se kur autoritetet qeveritare zunė vend nė tribunėn e ngritur posaēėrisht nė Sheshin e Flamurit, brohoritje shpėrthyen nga populli i shumtė qė ishte mbledhur rreth e rrotull sheshit. Pas fjalės sė rastit nga prefekti dhe pas ekzekutimit nga banda muzikore e himneve kombėtare dhe mbretėrore, kortezhi i kryesuar nga autoritetet shtetėrore dhe pėrfaqėsitė e ndryshme tė qytetit, bashkė me nxėnėsit e shkollave dhe me qindra qytetarė, u nisėn nė pelegrinazh drejt Kaninės. Kur kortezhi arriti nė Kaninė, u hap varri dhe trupi i Ismail Qemalit, pjesėrisht i tretur, u rivendos nė njė arkivol tė pėrgatitur posaēėrisht. Nė atė ēast, biri i Ismail Qemalit, Et‘hem Vlora, ia dorėzoi prefektit tė qytetit flamurin qė kishte shpalosur Ismail Qemali mė 28 Nėntor 1912, pėr t‘ia dhuruar Ministrisė sė Arsimit, e cila do ta vendoste nė Muzeun Kombėtar. Pastaj, arkivoli i shoqėruar nga njė kortezh i madh
    njerėzish dhe nga 40 kurora tė dėrguara nga sovrani, qeveria, Parlamenti, prefektura, nga bashkitė dhe nga trupi
    konsullor, u nis pėr nė Vlorė.
    Rruga Vlorė - Skelė nga ka kaluar kortezhi i pėrmortshėm. Fotografi e vitit 1912
    Gjatė rrugės pėr nė Vlorė, kortezhin e paraprinte banda muzikore, e cila ekzekutonte marshe funebėr. Nė reportazh thuhet: "Kur kortezhi funeral arriti para ndėrtesės sė Teatrit tė Qytetit, trupat paraushtarake tė Vlorės e pritėn me nderime dhe pastaj duke u bashkuar edhe kėta me popullsinė e shumtė qė ishte mbledhur aty, morėn drejtimin pėr nė lulishten ku ishte pėrgatitur varri dhe pėrmendorja e veteranit, e cila pėrfytyronte ushtarin e panjohur tė kombit tonė si mbrojtės i flamurit."
    Para se arkivoli tė vihej nė varr, i dėrguari i posaēėm i mbretit, gjenerali Leon de Ghilardi, zbuloi monumentin e luftėtarit mbuluar me njė napė tė zezė. Dihet se monumentin e kishte realizuar skulptori i njohur Odhise Paskali. Paraqiste, sikurse shihet edhe sot, njė luftėtar, pėrfaqėsues i ēetave patriotike tė Rilindjes Kombėtare, nė njėrėn dorė flamurin dhe nė tjetrėn pushkėn. Sipas autorit tė skulpturės, luftėtari nė atė pozicion simbolizonte brezat shqiptarė, tė cilėt e sigurojnė Plakun e Vlorės tė prehet i qetė se ata janė tė vendosur ta mbrojnė me armė veprėn e tij madhore - Flamurin Kombėtar qė simbolizon pavarėsinė e Shqipėrisė.
    Pasi u zbulua monumenti, gjeneral Ghilardi mbajti njė fjalė, nė tė cilėn tha ndėr tė tjera:
    "Sot, kur populli shqiptar i pėrfaqėsuar nga tė gjitha anėt e Atdheut tonė, ėshtė mbledhur nė kėtė qytet historik pėrpara varrit tė Ismail Qemalit, patriotit tė shquar tė historisė sonė bashkėkohore, nė emėr tė Lartmadhėrisė sė Tij mbretit vij pėr tė shfaqur ndjenjat e mirėnjohjes pėr veprėn patriotike e madhėshtore qė tash njėzet vjet mė parė Ismail Qemali, i rrethuar prej shumė patriotėve shqiptarė, kreu duke ngritur nė kėtė qytet shenjėn e lirisė dhe tė pavarėsisė sė Atdheut tonė, flamurin e bekuar me tė cilin kėputi hekurat e robėrisė." Gjenerali Leon de Ghilardi
    Gjenerali e mbylli nderimin e tij me kėto fjalė: "Me respektin mė tė thellė, duke kujtuar edhe njė herė veprėn patriotike tė Ismail Qemalit, pėrpara hijes sė tij tė prekshme dhe tė kujtimit tė tij tė paharrueshėm, pėrulem edhe depozitoj kėtė tufė lule. Rroftė Shqipėria! Rroftė populli shqiptar!"
    Pas fjalės sė tij u krye ceremonia e varrimit dhe mbi varr u vendosėn gjithė kurorat me radhė. Pas varrimit fjalėn e mori ministri i Arsimit, Hilė Mosi, i cili nė rininė e tij i kishte qėndruar afėr Ismail Qemalit. Ai tha ndėr tė tjera: "Vėllezėr shqiptarė,
    Sot mbushen plot njėzet vjet qė kur se Ismail Qemali, njė nga bijtė mė tė ēmuar tė kėsaj Vlore trime, mu kėtu nė kėtė shesh shpalli vetėsundimin e Shqipėrisė edhe valėviti nė ajrin e lirė flamurin tonė tė shenjtė kombėtar.

    Vlorė. Kurorat e vendosura mbi Monumentin e Ismail Qemalit
    Me kėtė vepėr, Shqipėria, e cila pėr mė shumė se katėr shekuj kishte lėnguar nėn zgjedhėn e huaj, nė mes tė zjarrit tė luftės ballkanike, nėn udhėheqjen e njė plaku, i cili pėr sė afėrmi i kishte ndjekur lėvizjet kombėtare tė rilindjes, qysh mė 28 Nėntor 1912 u shpall si shtet i lirė e i pavarur."
    Mė tej vazhdoi: "Kėtė shtatore, qė hijeshon varrin e Ismail Qemalit e qė simbolizon flamurin kombėtar, si edhe ata luftėtarė qė ranė theror pėr nder tė tij, e deklarojmė monument kombėtar, edhe mirėmbajtjen e ruajtjen e saj ia ngarkojmė prefektit tė Vlorės si kryetar i kėshillit arsimor. Hilė Mosi
    Shqiptarė! Pėr njė ēast t‘i mbledhim zemrat tona rreth kėtij veterani dhe t‘i betohemi se atė flamur qė dora e tij shkundi nga pluhuri i robėrisė, ne do tė jemi gjithnjė gati ta mbrojmė e ta lartėsojmė me mendjen, me zemrėn edhe me gjakun tonė."
    Pas Hilė Mosit foli kryetari i Parlamentit, Eshref Frashėri, fjalėn e tė cilit gazeta nuk e ka riprodhuar. Mė pas fjalėn e mori prefekti i Vlorės, Abedin Nepravishta, i cili lexoi dhe mesazhin e mbretit drejtuar Bashkisė sė Vlorės, nė tė cilin thuhej:
    "Me kėnaqėsinė mė tė madhe marr pjesė nė gėzimin e popullit tė Vlorės, nė kėtė ditė tė shenjtė pėr kombin tonė. Sakrificat qė ka bėrė populli i Vlorės pėr pavarėsinė dhe pėr mbrojtjen e Atdheut, janė fakte patriotizmi tė paharrueshme. Siguroni popullin kreshnik tė Vlorės se bashkė me patriotin e madh tė Kombit tonė, Ismail Qemalin, tė gjithė dėshmorėt janė gjallė nė shpirtin tim."
    Abedin Nepravishta
    Ceremonia u mbyll me parakalimin e nxėnėsve dhe paraushtarakėve. Pastaj qytetarėt u shpėrndanė, e mbyll korrespondencėn e vet gazeta, duke kėnduar kėngė patriotike.
    Edhe pse nė reportazhin e gazetės "Besa" nuk thuhet, dihet nga burime tė tjera se ditėn e rivarrimit tė Ismail Qemalit, mė 28 Nėntor 1932, djaloshi i ri nga Dhėrmiu i Himarės, Petro Marko, i cili mė vonė do tė bėhet poet dhe shkrimtar i njohur, recitoi kėtė sonet prej 14 vargjesh kushtuar Ismail Qemalit:

    Petro Marko

    FATOS, burimi qė ēele po shtohet,
    Dhe nuk do shteret jo, bota t‘humbasė!
    Sa zėri i qiellit - fundi! - tė bėrtasė
    - Drita e diellit mbi dhe tė pushohet! -

    Vepra e jote, pėrdita ndriēohet!
    Po ti o Burrė, na ike pa gas,
    Na le pėrjetė, po ti le pas
    Lirinė, Lirinė qė Kombi lėvdohet.

    Heshtur ti prehesh mejtuar nė varr,
    Dhe shqipja e lirė flutron si e marrė,
    Vėrtitet nga brigjet nė fush‘ e nė mal,

    Zemrat shqiptare pėrvlohen si zjarr!
    Pa digjet dhe Vlora, djepi ku u shpall
    Idea jot‘ e shenjt‘ o Ismail Qemal!

    Qė nga ajo kohė e kėtej, varri i Ismail Qemalit nė Vlorė, nderohet ēdo vit me tufa lulesh nga qeveritarė dhe qytetarė, nga tė rinj dhe tė reja, me pėrulje para varrit tė tij. Para varrit tė tij pėrulen bashkatdhetarėt e tij dy herė nė vit - jo vetėm nė ditėlindjen e tij, mė 24 janar, por edhe nė ditėn e veprės sė tij historike, 28 Nėntor 1912.
    Mė 1972 u ngrit nė Sheshin e Flamurit nė Vlorė, njė tjetėr monument kombėtar, Monumenti i Pavarėsisė, vepėr e pėrbashkėt e skulptorėve Kristaq Rama, Muntaz Dhrami, Shaban Hadėri, nė qendėr tė sė cilės qėndron Ismail Qemali me patriotė tė tjerė.

    http://www.albaniapress.com/lajme/10...l-Qemalit.html
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  
    SHQIPĖRIA ėshtė GJAKU im qė nuk falet!

  7. #27
    i/e regjistruar Maska e gjirfabe
    Anėtarėsuar
    23-06-2004
    Vendndodhja
    Boston, MA
    Postime
    575
    Faleminderit
    6
    0 falenderime nė 0 postime

    “Kujtimet” nga Ismail Bej Qemal Vlora.

    Ju tregoj vlonjatin qė solli i pari nė gjuhėn shqipe “Kujtimet” e Ismail Bej Qemalit.

    Kujtimet e Ismail Qemalit u pėrkthyen nga origjinali nė shqip para 42 vitesh nė Kanada.

    Nga Dalip Greca



    Kėto ditė kur Shtėpia botuese “Toena” nė Tiranė hodhi nė qarkullim librin “Kujtimet” e Atit tė Pavarėsisė sė Shqipėrisė, Ismail Bej Qemalit, tė pėrkthyera prej origjinalit nga Abdurrahim Myftiu, media i mėshoi shumė faktit se ishte hera e parė qė kėto kujtime vinin nė shqip nga origjinali.Kjo nuk ėshtė e vėrtetė. Kujtimet e Ismail Qemalit nė gjuhėn shqipe janė botuar jashtė Shqipėrisė para 42 vitesh.Pėrkthyesi ishte Reshat Agaj nga Vlora, i cili ndėrroi jetė nė Kenosha tė shtetit Wiskons dhe u varros nė Detroit mė 1981.

    Botimi u realizua nė Kanada nga Shtėpia Botuse Harmoni Printing Limited. Libri ėshtė luksoz, me kopertinė tė fortė. Nė ballinėn me ngjyrė tė kuqe ėshtė shtrirė njė shqiponjė nė futurim. Libri ka 275 faqe, qė pėrbėjnė kujtimet dhe 52 faqe plus, ku pėrfshihet parathėnia, shėnimi i pėrkthyesit, albumi dhe kujtimet personale dhe familjare rreth Ismail Qemalit nga Sefa Vlora, qė nė kohėn e pėrkthimit tė “Kujtimeve” jetonte nė Romė. Nė faqen e parė ėshtė vendosur shėnimi:Pėrktheu nga Anglishtja Reshat Agaj. Libri ka dhe njė album nga jeta dhe aktiviteti i Ismail bej Qemalit, ku mbizotėrojnė fotografi tė aktit tė shpalljes sė pavarėsisė. Pėrkthysi ua kushton librin: “Dėshmorėve tė atdheut, dėshmorėve tė flamurit; atyre qė ranė nė ēdo vend dhe nė ēdo kohė pėr Shqipėrinė e lirė dhe tė pavarur, pėr Flamurin e shenjtė tė Skėnderbe Kastriotit dhe tė Ismail Qemalit”.

    Libri ka nė hyrje dy poezi, njėrėn nga poeti Duēe J. Baba, botuar nė “Kalendari Kombiar tė vitit 1900, kushtuar Ismail Qemalit dhe tjetra”Bjen Telat”-Rapsodi nga poeti Lasgush Poradeci, kushtuar Atit tė pavarėsisė sė Shqipėrisė.

    Para se tė shpalosė kujtimet e Ismail bej Qemalit nga origjinali nė shqip, pėrkthyesi ka sjellė shkrimin “Udhėtimi i Ismail Qemalit nė Sicili”, marrė nga libri i Pietro Scaglione”Historia e shqiptarėve tė Italisė.”, me pėrhyrje tė Lumo Skėndos,(Mid’hat Frashėri).Ky udhėtim i Ismail Bej Qemalit ėshtė realizuar nė majt tė vitit 1909, pra para aktit tė shpalljes sė pavarėsisė.

    “Kujtimet” e Ismail bej Qemalit paraprihen nga parathėnia e William Morton Fullerton, qė zėnė diēka mė shumė se 6 faqe tė librit.

    Historia e sjellejes nė shqip tė “Kujtimeve”

    Pėrkthyesi na ka lėnė shėnimet se si i lindi ideja e pėrkthimit nė gjuhėn shqipe tė “Kujtimeve”, qė ai e kishte lexuar nė anglisht prej kopjes sė vetme qė ndodhej nė bibliotekėn e qytetit tė Torontos. Rasti e solli qė Reshat Agaj nė vitin 1965 pėsoi njė aksident; njė autobus udhėtarėsh e goditi dhe e plagosi, duke e kthyer nė njė invalid tė pėrkohshėm. Mbeti shumė muaj pa punė pėr shkak tė dėmtimit tė krahut tė majtė. Menjėherė i shkoi nė mend libri me kujtime dhe iu fut punės. Pas disa muajėsh punė intensive ia arriti qė ta pėrkthente. Vėshtirėsia tjetėr ishte financimi i botimit.. Nė shėnimet e veta, Reshat Agaj shkruan:”Njė libėr i tillė kushtonte shumė dhe tė gjithė e dimė se sa e vėshtirė ėshtė njė nismė e tillė nė rrethin e emigracionit tonė tė varfėr dhe tė shpėrndarė nė tė katėr anėt e lėmshit toksor si zogjtt’ e korbit.Iu drejtova pėr ndihmė shokut tim tė vjetėr Nysret Bejkosalaj, vlonjat dhe ky si unė dhe i djegur nga malli pėr Vlorėn. Nysreti me zemėrgjėrsinė qė e karakterizon m’u pėrgjegj: Nise botimin se pėr mjetet financiare pėrgjigjem unė! Kėshtu u nis e u krye kjo ndėrmarrje: u deshėn dy vetė nė fillim qė kėto kujtime tė botoheshin nė anglisht; Story dhe Fullerton dhe tani dy bashkėqytetarė tė afėrt nė shpirt tė Plakut tė pavdekshėm tė Vlorės, ia nxuarėn nė dritė fjalėt, mendimet dhe veprat e jetės.”

    Pėrkthyesi ndjehej i ēliruar shpirtėrisht qė arriti t’ia dilte nė krye pėrkthimit dhe botimit. Pėrveē ndihmės qė i dha bashkėqytetari vlonjat Nysret Bejkosalaj, ai i bėri thirrje komunitetit shqiptar nė Kanada dhe nė ShBA pėr ta mbėshtetur kėtė botim. Thirrjes iu pėrgjigjėn me kontribute financiare: Prof. Miftar Spahija, Qemal Lepenica, Duro Ciniu, Elez Ndreu, Qani Lesko, Halim Begeja, Enver Risilija, Miftar Saliu, Ismail Kadiu, Xhevat Kallajxhiu(ish editor i Diellit), Islam Shehu, Petraq Ktona, Ruzhdi Daca, Qazim Emra, Fehmi Kokalari, Enver Shaska, Prof. Aleksander K. Vlora, Luan Isufi, Rexhep Hoxha, Jonuz Elezi dhe njė sposorizues qė shėnohet me inicialet T. K.

    Reshat Agaj kujton nė pėrcjelljen qė i bėn librit se “…nė rininė e vet Ismail Qemali vizitonte shpesh Smokthinėn, vendlindjen e Agajt, dhe kish rėnė nė dashuri me bukuritė e fushės sė Mesaplikut, qė pėrshkohej si gjarpėri nga Shushica e bardhė dhe e kulluar, rrethohet nga malet e Vetėtimės (akroqeraunėt e vjetėr tė Ilirėve) nga njė anė dhe nga ana tjetėr prej maleve tė Ēipinit, Kėndrevicės dhe Tartarit, duke patur mbi krye grykėn strategjike tė Kuēit. Agallarėt e Smokthinės duke shikuar kėtė bir tė Vlorės qė shprehte kaq dashuri pėr kėtė vend u mblodhėn dhe ia caktuan njė pjesė tė fushės, aty anės sė lumit tė mbushur me rrepe shekullorė, si pronė tė tij dhe sot e kėsaj dite qė ėshtė pėrdorur qė nė kohė tė lashta si vend mbledhjeje, si kuvend, quhet Rrepet e Ismail beut. Kjo copė tokė nė kohėn qė ne ishim nė Shqipėri, dhe besoj edhe sot, nderohet si njė vend i shenjtė dhe asnjėri nuk guxonte atėherė tė priste njė copė dru nė rrepet sepse besohej nga fshatarėt se kush vė dorė mbi tė prish njė vakėf tė perėndisė dhe pėson njė tė keqe nėse vė dorė.”

    Letėrkėmbimi me gazetėn Times tė Londrės

    Reshat Agaj nė shėnimin e titulluar ”Parafjala e pėrkthyesit” falenderon shpirtrat e Sommerville Story dhe William Morton Fullerton pėr pėrpjekjet dhe sakrificat qė morėn mbi vete pėr tė na lėnė Kujtimet e Atit tė Kombit. Ata me veprėn e tyre i bėnė Kombit tonė njė shėrbim tė shquar dhe pėr jetė duhet t’u jemi mirėnjohės.

    Reshati i shkroi gazetės Times tė Londrės, nė shėrbim tė sė cilės ishin tė dy autorėt nė kohėn qė redaktuan Kujtimet. Ai i kėrkoi redaksisė qė t’i jepte informacion rreth tyre. Times iu pėrgjigj kėrkesės sė tij duke i dėrguar kopjen e tre artikujve tė ndryshėm tė botuar nė vitin 1952, nga redaksia e gazetės me rastin e vdekjes sė William Fullerton, qė ndėrroi jetė nė Paris.Nė to i bėhej homazh jetės dhe veprės te Fullerton.

    William Morton Fullerton qe nėnshtetas amerikan, i lindur me 18 shtator 1866 nė Norwich tė shtetit Connecticut. Ai u arsimua dhe u edukua nė Philipps Academy, Andover, Massachussetts. U diplomua nė vitin 1886 nė Harward University. U mor me gazetari dhe hyri nė redaksinė e gazetės sė Bostonit, Advertiser dhe pas disa muajsh pėrvoje u dėrgua nė Paris si ndihmės i korrespondentit tė famshėm tė Times, De Blowitz, tė cilit i zuri vendin pasi Blwitz ndėrroi jetė.Mė pas Fullerton u tėrhoq duke u marr me gazetari tė lirė dhe krijimtari. Vepra mė e njohur e tij ėshtė “Problems of Power”(problem tė Fuqisė). Gjatė Luftės sė parė Botėrore Fullerton ish njė nga ndėrlidhėsit e shtabit amerikan me shtabet aleate tė Evropės.

    Lejėn e pėrkthimit nga Shtėpai Botuse Constable Publishers London, Reshat Agaj e siguroi me 9 janar 1968. Pėrkthyesi vlonjat pati letėrkėmbim gjatė punės sė vet edhe me Vandeleur Robinson, qė jetonte nė Londėr, i cili e ndihmoi me informacione.. Nė shėnimet e veta Agaj shkruan:” Dua ta shėnoj me mirėnjohje emrin e Z. V. Robinson i cili u mundua mjaft qė tė nxjerrė nga Times shėnimet e mėsipėrme dhe u vu nė kontakt me Shtėpinė Botuse tė Londrės”The Contables”, e cila mban tė drejtėn e botimit nė ēdo gjuhė.” Madje z. Robinson e njoftonte atė kohė se ndodhej nė Muzeun e Londrės koleksioni i gazetės”Le Salut Dela Albanie”(Shpėtimi i Shqipėrisė), qė Ismail Qemali botoi pėr disa kohė pasi u nda nga Albania e Faik Konicės.




    Kush ishte pėrkthyesi nė shqip i “Kujtimeve” tė I. Qemalit

    Reshat Agaj ishte lindur nė mars 1914 nė Ramicė tė Vlorės.Pasi mbaroi mėsimet fillore nė fshatin e lindjes, studio nė Shkollėn Tregtare tė Vlorės. Ishte bashknxėnės me Petro Markon, dy nxėnėsit mė tė mirė klasės. Nė vjeshtėn e vitit 1932 la Vlorėn dhe shkoi nė Bari tė Italisė, ku studio pėr katėr vjet nė Institutin e Kontabilitetit. U diplomua mė 1936. Pėr ta pėrballuar nga ana financiare shkollimin, e ndihmoi Lilly Vlora, e shoqja e Mahmut Vlorės, djalit tė Ismail Qemalit. Ajo ishte me origjinė nga Nica e Francės, por pas vdeksjes tė tė shoqit, u vendos nė Bari bashkė me fėmijėt. Djali i saj Ismaili(Aleksandro) studionte nė tė njėjtin Institut me Reshatin.

    Nė vitin 1936 sapo kthehet nga Bari u emrua nėpunės tatimesh nė Korēė. S’shkoi shumė kohė dhe e morėn ushtar. Pėr 9 muaj kreu detyrimin ushtarak nė shkollėn ushtarake qė ndodhej tek kazermat e Ali Rizajt. Aty u njoh me Mehmet Shehun, qė ashtu si ai stėrvitej si oficer rezervė. Mė pas filloi punė nė Bankėn e Shtetit. Jeta gjatė pushtimit fashist dhe nazist qe plot peripeci.Ai u rreshtua nė radhėt e Ballit Kombėtar.

    Ikja e gjermanėve, e gjeti nė mėdyshje; tė bashkohej me kolonat e tyre apo tė qėndronte nė Shqipėri. Fitoi dilema e dytė sepse kishet marrė njė Letėr nga Hysni Kapo se nuk do tė kishte pasoja. Qėndroi. Menjėherė e nsėn nė radhėt e Brigadės 23 partizane dhe u end nė tė ftohtit e dimrit tė egėr nėpėr Shalė, Shosh, Pukė, mė pas zbritėn nė Shkodėr pėr t’u ngjitur sėrish nė Dukagjin. I sulmuar nga tė ftohtit dhe morrat e ndjeu vet fatkeq. Kur brigada ishte hedhur nga Shala nė Pukė, Rashati e kishte ndjerė veten me fat se kishte takuar me Kadri Hazbiun, nipin, i cili e kishte qesėndisur:” - E more Reshat, a e fitove luftėn, a?
    I katandisur si mos mė keq, me kėmbė tė ėnjtura nga i ftohti, plot lyrė e morra, mori guxim e ia ktheu:
    - Nė qoftė se kam bėrė faje kundėr jush, mė merrni e mė futni nė burg e mė dėnoni sa tė jetė ligji, jo po lėromėni, tė lutem shumė, se kėshtu mė duket se jam i dėnuar me vdekje e se kjo jetė nuk durohet.
    Kadriu kur e pa nė atė gjendje, i premtoi:
    - Sa tė mbėrrij nė Tiranė, do t’i them Hysniut tė tė transferojė nė Tiranė.
    Kadri Hazbiu ishte kushėriri i largėt i Reshatit. Nėna e tij ishte mbesė tek Imerajt, nga fisi i Imer Agajt dhe Resul Imerit, qė ishin gjyshėrit e Agajve. Kadriu ishte ai djalė, qė hallė Xhevua, siē e thėrriste Reshati tė ėmėn e Kadriut, ia kishte lėnė kėtij nė kujdes nė kohėn e italianėve, kur ishte student nė Shkollėn Tregtare tė Vlorės dhe tani kishte rastin t’ia shpėrblente.

    Kadri Hazbiu do tė pėrpiqej qė ta sakrifikonte Reshatin pėr intersat e veta dhe tė partisė qė pėrfaqėsonte nė vitet e mė vonshme.

    Kadriu, nipi dhe Shefqet Musaraj, daja, e rikthyen Reshatin nė Tiranė. Ai duke qenė se ishte njė nga dy stenografėt qė kishte aso kohe Shqipėria, nisi punė si stenograf nė Gazetėn “Bashkimi’. Punoi me kėnaqėsi nėn urdhėrat e shkrimtarit Petro Marko, me tė cilin kishin studiuar bashkė nė Shkollėn Tregtare tė Vlorės, ndėrsa atė kohė ai ishte Kryeredaktor i Gazetės. Nuk kaloi shumė kohė dhe Reshatit i erdhi radha e arrestimit. Tortura dhe akuza tė kota e mė pas burg i vėshtirė. Pas qelisė dhe gjygjit pėrfundon nė kėnetėn e Maliqit ku pa vdekjen me sy.

    Kthehet nga burgu dhe me ndihmėn e miqėve nsi sėrish punėn si stenograf; kėtė herė nė radhėt e gazetės “Zėri i popullit”. Nuk kaloi shumė kohė dhe “Nipi”, Kadri hazbiu i pėrgatit kurthin:Vėllai i Reshatit, Pertefi ėshtė arrestuar si armik qė kėrkonte tė pėrmbyste pushtetin dhe gjyqi i ka dhėnė dėnim me vdekje. Pas torturave ēnjerėzore dhe pas vendimit tė Gjyqit, Kadri Hazbiu realizon takimin e Reshatit me vėllanė e katandisur kockė e lėkurė, ku merr pjesė edhe ai vetė, dhe i dikton alterntivėn:Ose na shėrbe, ose vėllain e prźt plumbi. Njė pjesė e tė gjykuarėve nė tė njėjtin grup me vėllanė ishin vrarė.

    Reshatit i dhimbet vėllai i katandisur kufomė dhe pranon qė tė arratiset nė Greqi pėr t’u shėrbyer interesave tė shtetit komunist. Mirėpo sapo shkon nė Greqi, ai kėrkon takim me zyrėn amerikane dhe u tregon se pėrse e kanė nsiur nga Shqipėria, ndėrkohė qė i mbanin peng vėllanė. Amerikanėt interesohen dhe pas disa kohėsh e kalojnė nė Itali dhe nga Italia nė Kanada. Punoi nė zyrat e Postės sė Torontos. Mė pas nsi veprimtarinė duke bashkėpunuar me Lėvizjen e Legalitetit, madje pėrgatiti dhe disa numra tė Gazetės “Atdheu”. I zhgėnjyer nga emigracioni politik shkoi nė Kenosha tė Wisconsit tek njė miku i tij, shqiptar nga Maqedonia me tė cilin kishin qenė bashkė nė kamp nė Greqi, derisa ndėrroi jetė.

    Reshat Agaj nuk bashkėpunoi me Sigurimin Shqiptar, edhe pse qe njė ndėr viktimat e tij. Ndoshta kjo ishte edhe arsyeja pėrse vėllain ia pushkatuan. Ai la pas njė emėr tė mirė dhe ishte veprimtar i diasporės shqiptare dhe shkroi e pėrktheu derisa vdiq. Firmėn e tij e gjejėm nė gazetėn Atdheu, Dielli dhe Flamuri. La pas njė Ditar qė e pat shkruar nė momentet e fundit tė jetės, ku sqaron tė gjitha peripecitė e jetės sė vet.

  8. #28
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,623
    Faleminderit
    28
    324 falenderime nė 247 postime
    Flamuri me tė cilėn u varros Ismail Qemali

    Nga Frederik Stamati dhe Ariola Prifti

    Mė 2 dhjetor 2011 u zbulua nė fondin etnografik tė Qendrės sė Studimeve Albanologjike flamuri me tė cilin u varros Ismail Qemali!

    Ismail Qemali vdiq nė Peruxhia, nė hotelin “Brufani” me 26 janar 1919, (FESH). Nė darkėn e 10 shkurtit tė atij viti luftanija italiane “Alpino” solli nė Skelė tė Vlorės arkivolin me trupin pa jetė tė burrit. Vlora ndodhej nėn pushtimin italian.

    U vendos qė Ismail Qemali tė varrosej nė Kaninė, nė varrezėn familjare tė familjes Vlora, meqė nė qytet nuk kishte mundėsi urbanistike. Komanda italiane, qė ia kishte frikėn rebelimit, urdhėroi qė nė ceremoni tė mos pėrdorej asnjė flamur shqiptar. Kjo ishte poshtėruese pėr ndjenjat e njė populli patriot.

    Kėshilli bashkiak i Vlorės kėmbėnguli nė pėrdorimin e simbolit shqiptar. Komanda italiane e kuptoi mirė ultimatumin atdhetar dhe lejoi qė gjatė ceremonisė arkivoli tė mbulohej me flamurin shqiptar. Dhe ashtu u bė. Arkivoli u mbulua me flamurin e kuq me shqiponjėn e zezė. Kėtė flamur ia kishte dhuruar Ismail Qemalit duka i Monpasiesė nė mars 1913, kur ai bėri njė vizitė nė Vlorė. Nė ato ditė flamurin e mbante me vete djali i madh i Ismail Qemalit, Et’hem Bej Vlora.

    Ceremonia e varrimit u bė me 12 shkurt 1919. Ishte e mėrkurė. U mbajtėn dy fjalime mbresėlėnėse nga Jani Minga dhe nga Qazim Kokoshi. Mbas heshtjes u ekzekutua hymni mbretėror italian. Pastaj kortezhi i gjatė u nis pėr nė Kaninė. Ishte ora dhjetė. Karroca ku ndodhej arkivoli tėrhiqej nga gjashtė kuaj. Anash ecnin me ngadalė dy rreshta ushtarėsh. Banda ushtarake ekzekutonte melodinė e pėrmortshme “Jone” tė kompozitorit italian Petrella.

    Kortezhi prihej nga dymbėdhjetė kurora qė mbaheshin nga “Djelmoshat e Vlorės”, tė shoqėrisė me po kėtė emėr. Kurorat ishin gjithė lule, nderim dhe dashuri nga populli i Vlorės, nga shkollat, nga shoqėria “Djelmoshat e Vlorės” dhe nga gazeta “Kuvendi”. Mbas kėtyre vinte “Shoqėria djaloshare”. Pastaj ecte banda ushtarake qė luante marshin funebėr. Mbas bandės ushtarake ishin ushtarėt e regjimentit 86 dhe reparti i mitralierėve italianė. Mbas kėtyre ecte karroca me arkivolin e mbuluar me flamurin e kuq dhe shqiponjėn e zezė, e nderuar dhe e ruajtur nga dy rreshta ushtarėsh. Mbas karrocės ecte grupi i hoxhallarėve dhe mbas tyre tė tre djemtė e Ismail Qemalit. Pastaj gjenerali Settimo Pacentini, kundėradmirali Lrubetti, autoritete ushtarake dhe civile tė krahinės, paria e qytetit dhe e qarkut, qytetarėt, nxėnėsit e shkollave dhe nė fund ushtarėt e kavalerisė.

    Pėrpara varrimit flamurin e morėn djemtė e Ismail Qemalit, tė cilin flamur e pėrdorėn pėrsėri nė rivarrimin e tij nė “Sheshin e Flamurit” me 28 nėntor 1932. Mbas kėsaj Et’hem Bej Vlora e dhuroi flamurin pėr Muzeun Kombėtar.



    Nė Arkivin e Shtetit ruhen disa dokumente qė vėrtetojnė ngjarjen. Po i paraqesim:

    Dokumenti: AQSH, fondi 195, viti 1933, dosja 173.

    “MBRETNIJA SHQIPTQRE

    PREFEKTURA MBRETNORE

    VLONЁ



    Nr. 172

    Vlonė me 21. Kallnuer. 1933

    P.T.

    Ministris Aresimit

    Tirane

    Kétu ngjitun kemi nderin me Ju paraqite process-verbalin e mbajtun me rastin e marrjes né dorézim té Flamurit qé ashte ngritun pér té parén here né Vlone, prej Patriotit Ismail Qemalit.

    Gjith ashtu né pako te veҫnté dhe po me kété shkresé dérgohet edhe Flamuri né fjalé.

    Shtojme se me gjithqe Z. Etéhem Vlora pretendon se ky Flamur ashte ngritur pér té parén here né ndértesén Qeveritare me doren Atit tij, por nga sa kemi hetue ky Flamur ashte ngritur me té vértet mem 28 Nanduer 1912, por jo né ndértesén Qeveritare, por né Zyren e doganave né Vlone.

    Lutemi me na njoftue marrjen né dorézim.

    Prefekti

    A. Nepravishta”



    Shkruar me dorė:

    “T’i dėrgohet ky flamur Bibliotekės”

    Nėn kėtė shėnim, ėshtė njė tjetėr, qė konfirmon marrjen e flamurit nė dorėzim:

    “asht kėtu nė bibliotekėn t’onė”

    (firma)

    28/10/33

    Vijojnė disa vula dhe firma dhe nė fund:

    “Marrė nė dorzim me 29-X-933”.

    Po paraqesim edhe proces-verbalin shoqėrues:

    “PROCES-VERBAL

    Sot mé 28 Nanduer 1932, ditén e Héné, me rrastin e transferimit té eshtravet té shénjtorit té Kombit té ndjerit Ismail Qemalit nga Kanina né Pemendoren kujtimore té ngrehun prej N.M. Tij Mbretit dhe né pranie té Pérfaqesuesit té N.M.Tij Mbretit Shkelqésis sé tij Gjeneral Leon De Gjilardi dhe té shkelqesave té tyne Z.Z. Hil Mosi, Ministér i Arésimit, Milto Tutulani, Ministér i Drejtésis dhe té Prefektit té Vlonés Z. Abedin Nepravishta, Zoti Ethem Bej Vlora, i biri i té ndjerit Ismail Qemal pér kujtim Kombétar i dorézoj Prefektit té Vlonés Flamurin Kombétar té cilin mé 28 Nanduer 1912 ati i tij Eroj i Kombit i ndjeri Ismail Qemal e ngriti né qytetin e Vlonés tue prokllamuar indinpendencén e Shqipnisé pas shumé shekujsh rrobnije.

    Kété Flamur té shenjté Prefekti i Vlonés ja dorézoj Ministrit té Arésimit Shk. tij Z. Hil Mosi pér t’a dépozituar né Muzeun Kombétar né Tirané.

    Pér sa ma nalté u redaktua ky Proces-Verbal i mbajtun né katér kopje dhe i nénéshkruem prej té gjithéve qe pérménden ma sipér.



    Nga shkresa e mėposhtme, e firmosur nga vetė ministri i arsimit Mirash Ivanaj, vėrtetohet se flamuri iu dorėzua Muzeut Kombėtar. E citojmė:



    Dokumenti: AQSH, fondi 195, viti 1933, dosja 173.

    “MINISTRI E ARSIMIT

    Nr. Prot. 1208. Dėrgohet Flamuri Komtar i ngrehun pėr herė tė parė nė Vlonė.

    Drejtoris sė Muzeut Komtar, Tiranė

    Kėtu ngjitun i dėrgojmė asajė Drejtorije kopjen e process-verbalit tė mbajtun me 28 Nanduer 1932 mbi flamurin komtar qi asht ngreh pėr herė tė parė nga i ndjeri Ismail Qemali nė Vlonė.

    Pėr njiherit me kėto shkresa ju dėrgojmė dhe kėt flamur historik pėr t’a ruejtun me kujdes nė muzeun komtar.

    Ministr’i Arsimit

    Mirash Ivanaj (firma)



    Nisur me 6/XI/1933”

    Kėshtu, nė bazė tė kėtij dokumenti, Shqipėria u bė me flamur kombėtar. Por kjo nuk ishte e vėrtetė. E vėrtetojnė mohimet qė i u bėnė faktit tė servirur nga dėshmitarėt e atyre ngjarjeve, qė detyruan autoritetet e kohės tė bėnin verifikime tė shumta, pėr tė sqaruar tė vėrtetėn. Mirėpo patriotizmi vulosi mendimin. Pėr shumė kohė u besua se flamuri i pavarėsisė ndodhej i ruajtur nė Muzeun Kombėtar. U desh kohė qė ngatėrresa tė shpėshtillej, por kjo ėshtė ҫėshtje qė nuk lidhet me kėtė shkrim, aq mė tepėr qė ėshtė sqaruar.



    Vijojmė tė paraqesim dokumente tė tjerė qė shkojnė mė pranė tė vėrtetės.

    “M.A.

    Nri 402/749

    Flamuri i Vlorėsė

    Mėnistėrijės’ sė Arėsimitė

    Q y t e t



    Bashkė me shkresėn’ Nri 1208 tė sė 6s’ sė kėtij muaji, tė shoqėruarė me verbalin’ e endur’nė Vlorė mė 28 tė Vjeshtės’ sė Tretė 1932. Muarėm’ nė dorėim:

    Flamurin’ kombėtar qė shtolli nė Vlorė vetė Ismail Qemal Vlora, mbė 28 tė Vjeshtės sė Tretė 1912.

    Ky flamur zu vėndin’ nė rjeshtėn’ e kujtimevet’ t’ tjerė, me vlejė tė jėstorijėtė, qė ruhen’ nė Tiranė, 9 Vjesht’ e Tretė 1933

    Drejtori

    (Firma dhe vula )



    Ngjitur’ pas kėsaj’ dorė-dėftesa

    e jonė Nri C. 208”

    Dokumenti: AQSH, Fondi 195, viti 1936, dosja 62.

    “Flamuri i Vlorėsė

    Pėr punėn, e flamurit’ kombėtar qė valoj nė Vlorė pėr here tė pare ditėn’ e tė lėēiturit’ tė Shqipėrijsė mbė krye tė vehtė, Zoti Et-hem Bej Vlora, bir i tė ndjerit Iamail Qemal Bej Vlora, pati mirėsijėn’ tė shtronjė kėta kujtime:

    1) flamuri upat nga shtėpija e Zotit’ Syreja Bej Vlora. (Shėnim nga F. Stamati: fjalėt, “nga shtėpija e Zotit’ Syreja Bej Vlora”, janė tė shuara me njė vijė pėrsipėr).

    2) Pėlhura e flamurit’ qe e leshtė dhe shkaba e shtampuarė; nuk’ mban mėnt tė ketė pasur,’ theka o kravatė.

    3) Tė madhėt’ tė tijė, gjer sa mund tė caktohet’ me tė maturė syri, munt tė qe afėro 0 m. 80 pėr sė gjati, dhe 0 m. 50 pėr sė gjėri.

    Sa pėr fundin ‘ e kėtij, flamuri Zoti Et-hem Bej Vlora ėsht’ i mejtimit’ se flamuri nuk’ ka qėnė shdukurė, po se ndodhet’ i ruajturė nė Shqipėrijė, ndėr duar’ qė do tė kujtohen’ ndofta ndonjė ditė t’i a falin’ Muzejės’ Kombėtare.

    Tiranė, 10 shkurt 1936”



    Mė poshtė, nė tė majtė, ėshtė vula e Bibliotekės dhe Muzeut Kombėtar, si dhe firma, ndėrsa nė tė djathtė, firma e Et’hem Bej Vlorės. Poshtė ka njė shėnim:

    (a) Zoti Et-hem Bej Vlora ndreqi me dorėn’ e vehtė:

    “nga shtėpija e Zotit’ Xhemil Bej Vlora”.

    Ёshtė me interes edhe njė dokument tjetėr nga AQSH, fondi 195, viti 1936, dosja 62. Po e citojmė:

    “Flamuri i Doganės’ sė Vlorėsė.

    Me shkresėn’ e Mėnistėrijės’ sė Arėsimitė Nri 1208 tė sė 6s’ sė Vjeshtės’ sė Tretė 1933, i u dorėzua Muzejės’ Kombėtare njė flamur i trajtuarė prej dy fijesh pėlhure tė leshtė, 1 m. 45 i gjatė dhe 0 m. 95 i gjėrė, me shkabėn’, me dy krerė dhe me krahė tė shtallurė mbė tė pėrpjetė, pa theka dhe pa kravatė.

    Pas shkresės’ qė i pėrsillte Muzejės’ Kombėare kėtė flamurė, janė mpėshteturė:

    1) njė verbal me ditė 28 tė Vjeshtės sė Tretė 1932, nė tė cilin’ kan’ vėnė duarėtė:

    Pėrfaqėsi I L. Madhėrijės’ sė Tijė Mbėretitė, Gjeneral Leon de Ghilardi,

    Ministri i Arėsimitė, Hil Mosi,

    Ministri i Drejtėsijėsė, Milto Tutulani,

    Zoti Et-hem bej Vlora, pėrfaqėsi i Fėmijės’ sė tė ndjerit’ Ismail Qemal Beutė, Prefekti i Vlorėsė, A. Nepravishta.

    Nė kėtė verbal ėshtė shėnuarė se flamuri i dhuruarė Muzejės’ Kombėtare ėshtė muu ay qė pati ngriturė nė Vlorė me dorėn’ e vehtė i ndjeri Ismail Qemal Beu, tė 28nė tė Vjeshtės’ sė tretė 1912.

    2) njė shkresė e Prefekturės’ sė Vlorėsė, Nri 172 me ditė 21 Jenar 1933, nė tė cilėn’, ndėr t’ jera, ėshtė shėnuarė se si pas kėrkim’ e hetimeve tė bėrė nga Prefektura e Vlorėsė, ky flamur nuk ‘ ka qėnė ngritur’ kurrė mbi ndėrtesėn’ qėverritare as ditėn’ qė ulėҫit tė krye-mbė-vehtėt’ tė Shqipėrijésė as mėė pas, po ka valuarė vetėmė pėr njė kohė tė gjatė mbi godinėn’ e Doganės’ sė detitė tė Vlorėsė.

    Pėr tė kthillurė kėtė pikė u kėrkuanė hollėsija nga Zoti Et’hem Bej Vlora, i cili pati mirėsijėn’ tė apinj’ kėta shėnime:

    1) flamurin’ qė i u dorėzua Muzejės’ Kombėtare, i a fali tė ndjerit’ Ismail Qemal Beutė Duku i Monpansierit’, kur pat’ ardhurė nė Vlorė, nga Marsi i vitit’ 1913.

    2) qėverrija e Shqipėrijėsė e pėrdori pėr Doganėn’ e Vlorėsė, mbi ndėrtesėn’ e sė cilėsė valoj gjer ditėn’ qė Ismail Qemal Beu hoqi dorė nga Kryesija e Qėverrijėsė.

    3) mbė t’ ularguarė nga Vlora Ismail Qemal Beu, kėrkoj tė ketė si kujtim njė nga flamuret’ tė Qėverrijėsė; usgjoth ky flamur dhe i udorėua Zotit’ Et-hem Bej Vlora, i cili e pati me vehte gjatė kohės’ qė bashkė me t’ anė undodhėn’ ndėpėr Evropė.

    4) ditėn’ qė i ndjeri Ismail Qemal Vlora ndėrroj jetė nė Perugia tė Italijėsė (25 Jenar 1919) Zoti Et-hem Bej Vlora mbuloj trupin’ e t’et me kėtė flamur.

    5) kur upru i vdekuri nė Vlorė dhe uvendos nė sallėn’ e fllugėrijės’ sė pėrmortėshme, qė pati navaturė Kumanda e Ushtėrijės’ Italjane, prapė ky flamur under mbi arqivolin’ e tė vdekuritė.

    6) gjatė pėrsjellės’ sė trupitė nga Vlora nė Kaninė, arqivoli qe mbuluarė me po kėtė flamur.

    7) edhe ditėn’ qė eshtėrat’ tė tė ndjerit’ Ismail Qemal Beutė umbartėn’ nga Kanina nė Vlorė, pėr t’ ukallurė nė varrin’-monoment, qė ngrehu Qėverrija Mbėretėrore e Shqipėrijėsė, ky flamur qe nderur’ mbi arqivolin’ edhe gjatė rrugėsė edhe gjer sa mori funt shėrbesa e tė kalluritė, pas sė cilėsė Zoti Et-hem Bej Vlora u a dorėzoj Pėrfaqėsvet’ tė Qėverrijėsė Mbėretėrore, si kujtim pėr t’ uruajtur’ nė Muzejėn’ Kombėtare.

    Tiranė, 10 Shkurt 1936”

    Mė poshtė, majtas, ėshtė firma dhe vula e Bibliotekės dhe Muzeut Kombėtar, ndėrsa djathtas firma e Et-hem Bej Vlorės.

    ………………………………………..

    Nė vitin 1946 materialet e Muzeut Kombėtar i kaluan Institutit tė Shkencave. Nė vitin 1957, kur u krijua Universiteti i Tiranės, mori jetė edhe Instituti i Histori-Gjuhėsisė, i cili pati nė vartėsi tė vet edhe Muzeun Arkeologjik-Etnografik, si edhe fondin etnografik. Nė kėtė fond kaluan edhe flamujt, qė ndodheshin dikur nė Bibliotekėn dhe Muzeun Kombėtar. Mirėpo nuk pati asnjė dokument pėr historinė e tyre. Kėshtu, ata mbetėn enigmė. Edhe i ndjeri Rrok Zojzi, themeluesi dhe shefi i etnografisė dhe i fondit etnografik, e kishte me tė dėgjuar se dikush i kishte dorėzuar flamujt pa dhėnė ndonjė sqarim pėr ta, duke thėnė: merrini dhe ruajini edhe kėta! Punonjėsja mė e vjetėr e fondit etnografik Znj. Pandora Plaku, kujton edhe nė ditėt e sotme porosinė e Rrok Zojzit pėr kujdesin ndaj kėtyre flamujve dhe punėn qė ka bėrė ajo me kolegėt e saj pėr t’i mbrojtur kėta flamuj nga infeksionet e insekteve dhe nga dėmtime tė tjera.

    Ishin tetėmbėdhjetė. Puna pėr identifikimin e tyre filloi dhjetė vjet mė parė. Mė 2 dhjetor 2011 i erdhi radha kėtij. Se si ndodhi mund ta tregojmė ndonjė herė tjetėr.

    Flamuri ėshtė i plotė, por ka dėmtime tė shumta. Ngjyra e kuqe ėshtė zbehur nga veprimi i diellit. Duket tė jetė pis. Duhet restauruar. Do tė jetė njė punė jo e lehtė nė gjendjen qė ėshtė ai!

    Pavarėsisht nga tė dhėnat e grumbulluara deri mė sot, rėndėsia e kėtij flamuri dikton domosdoshmėrinė e studimeve gjithnjė edhe mė tė gjera pėr tė ndriēuar maksimalisht kėtė simbol kombėtar.

    Edhe disa ditė dhe ky flamur do tė ekspozohet pėrkohėsisht nė mjediset e Qendrės sė Studimeve Albanologjike pėr tė kujtuar pėrvjetorin e vdekjes sė Ismail Qemalit.

    Shekulli
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura  

  9. #29
    Perjashtuar Maska e Marmara
    Anėtarėsuar
    12-06-2003
    Vendndodhja
    Ne Rrugen e Zotit
    Postime
    232
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime

    Ismail Qemali: Pa Kosovė e Ēamėri, s'ka qetėsi nė Ballkan

    TIRANE-Zbardhet letra e vitit 1918
    Kjo letėr e Ismail Qemali dėrguar Dhimitėr Balės, shpalos idetė dhe shqetėsimet e plakut tė urtė tė Vlorės pėr rrezikun qė i kanosej Shqipėrisė sė kohės nga tė tėra anėt. Aty flet me detaje se si duhet menduar pėr bashkimin e Ēamėrisė e Kosovės me Shqipėrinė dhe pėrpjekjet pėr tė takuar politikanėt amerikanė qė t'iu bėhet i ditur problemi shqiptar. Letra ėshtė shkėputur nga vėllimi dokumentar qė do botohet nga Arkivi i Shtetit dhe botohet me lejen e tij
    Paris 10 Mars 1918 I nderēmi Z.Dhimitėr Bala, shkronjėtarit "Partisė Politike" Mora letrėn tuaj tė sė 5-ės Shkurtit nė Worcester e cila mė gėzoj shumė dhe mė nxori nga dyshimi qė kisha, se mund tė kish humbur kur pas tė shkrojturat t'uaja do tė m'a kishit dėrguar bashkė me Credincial-in, tė cilin e mora mė parė.
    Si ju bėnja tė njojtur me telegrafin qė dėrgova 7 ditė mė parė, vendimet e mbledhjes qė u bė nė Worcester, me duken shumė tė pėlqyera dhe mė japin shpresė se pun' e "Partisė" do tė bėjė pėrparime tė mbėdhenj. E dini fort mirė se sot pėr sot, pėr fatkeqėsi, Shqipėria ndodhet nė atė mė tė madhin rezik, se ky shtet megjithėse i gdhendur nė tė gjitha anėt, ashtu si u njojt nga Konferenca e Londrės 1913, sot duke qenė i copėtuar dhe nė shumė duar tė huaja, nė ditėn e paqjes nuk dimė cili do tė na dalė mprojtė dhe cili do tė jetė miku i vėrtetė i Shqipėrisė. Shikoj se armiqtė t'anė kanė ndjenja dhe mendime tė ndara mes tyre, po nė vendet e huaja dhe nė luftėn kombėtare janė tė gjithė tok dhe dėftenen tė lidhur. Mjerėrisht, neve qė kemi atė mė tė madhen detyrė e tė dėftejmė atė mė tė madhen lidhje, pėr kundrazi jemi tė pėrēarė dhe tė kundėrshtuar njėri me tjetrin pėr zemėrime vetjakė, tė cilėt as nė kohėt e shtruara s'lipsej t'i kishim se nuk do tė nderonin aspak. Kjo mė bėn tė helmonem po me gjithė kam shpresė se reziku i math me tė cilin ndodhet atdhėu, reziku i cili na bėn tė dridhemi do tė japė fuqi me patriotėt e vėrtetė, kėshtu tė gjithė Shqipėtarėt brenda dhe jashtė Shqipėrisė, duke patur nder ment shpėtimin e Shqipėrisė, do tė bashkėdėgjojnė kėto porosi. Unė pa patur nderin tė jem delegat i "Partisė" punonja pėr Shqipėrinė, edhe me tė marė kėtė nder i shkrojta kryetarit tė komitetit "Pro Albania" nė Londrė Z.Aubrey Herbert, i cili ėshtė miku im i veēantė dhe miku i Shqipėrisė, dhe i shėnonja sa interes i math dotė ish njė bashkėpunim me delegatėt e tė dya anėvet. Pėrgjigjeja qė mora nga Z-a dhe Z-i Herbert, po ja u mbull bashkė me kėtė letrė. Nė letrėn e parė ju kisha shkruar ē'ė mėndonesha tė bėnja kėtu dhe me telegraf patt mirėsinė tė mė siguroni se pranoni kėshillat e mia. Banka mė pagoj 400 dhollarė qė kishit mirėsinė tė mė dėrgoni dhe pėr tė cilat, duket nga shkaku i delikatesės, as qė mė kishit lajmėruar. Si e dini, interesi i Shqipėrisė e do qė, pa humbur kohė aspak tė vemė nė vepėrim sendet e nevojshme duke mbajtur veten ashtu si lipset edhe duke qėnė nė marveshje tė pareshtur me qarket politikė e tė shtypit. Tri shkronjės pėr Buletin-in, pėr librat, kartat dhėshkronjėtare edhe pėr raportet e memuaret pėr ēėstjen kombėtare, janė qė sot tė pajtuar. I pari i kėtyre ėshtė Z.N.Lako, i cili pėrveē si patriot dhe shkrimtar, ėshtė i vetėmi pėr tė botuar kartat qė ka pregatitur e po pregatit, mbi kėtė ēėstje. Po atė gjė qė dua tė di, ėshtė tė mar vesh, cila ėshtė fuqia e "Partisė" pėr tė pėrkrahur kėtė punė? Pra kur tė di si dhe me sa mundet "Partia" ti dalė zot kėsaj pune atėherė do tė rregulloj punėn pas fuqisė, se si thotė fjala "sipas jorganit t'i shtrijmė kėmbėt". Me argumente historike, politike e gjeografike, lipset t'i dėftejmė botės sė qytetėruar cili ėshtė kombi Shqipėtar, cilat janė dėshirat dhe tė drejtat e kėti kombi edhe qysh pa iu shtuar Shqipėrisė, nga an e Verriut Kosova e nga an' e Jugės Ēamėria, nukė munt tė shtronet nė sinisin e Ballkanit. Pėr masat qė kemi pėr tė marė mbi kėrkesat nė mbledhjen e paqes, lipset njė marėveshje me hollėsira nė mes t'ėnė, pėr tė cilėn munt tė vij edhe vetė gjer nė Amerikė ku dotė kem rastin tė piqem dhe tė ēpjegoj punėn t'ėnė nė politikanėt e Amerikės. Xgjedhja e Z-ės Duko si kryetare ėshtė shumė e veēantė. Ju lutem t'e uroni nga ana ime ashtu edhe "Partinė" qė pati mejtimin e veēantė pėr kėtė xgjedhje. Sa pėr nipin tim Nuredin Bejnė, s'kam pėrveē se t'iu falem pėr kėtė xgjedhje qė ėshtė njė nder pėr shtėpinė t'ėnė. Do tė ishte fort e vlejtur tė gjendeshe bashkė me mua si delegat nė Europė. Dot'i shkruaj Nuredin Beut po kini mirėsinė t'ė bisedoni kėtė mejtim edhe pas njė marėveshje me atė tė mė lajmėroni. Mejtimi qė kini pėr njė fletė organ tė "Partisė" ėshtė i pėlqyher dhe dotė jem i lumtur tė kėndoj kėtė fletė tė re qė do tė na mprojė tė drejtat e "Partisė" si edhe tė Shqipėrisė.
    Duke pritur njė pėrgjigje tė shpetė ju pėrshėndosh me nder".

  10. #30
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,623
    Faleminderit
    28
    324 falenderime nė 247 postime
    Ismail Qemali, nga lindja nė vdekje, mes fotosh e kujtimesh

    U prezantua albumi fotografik kushtuar burrit tė shtetit.

    Historiani Kristo Frashėri sjell shėnime, faksimile e gravura qė lidhen me Pavarėsinė .
    Pa hyrė mirė viti, tė gjitha aktivitetet kulturore, me apo pa lidhje me historinė, u vunė nėn “markėn” “Me rastin e 100-vjetorit tė Pavarėsisė”.

    Dhe nė morinė e kėtyre aktiviteteve, vetėm dje u zhvillua njė syresh, mirėfilli pėr pėrvjetorin e Pavarėsisė. Nė ambientet e Akademisė sė Shkencave u prezantua albumi kushtuar Ismail Qemalit, pėrgatitur nga historiani Kristo Frashėri. Njė vėllim jo shumė voluminoz qė pėrfshin fotografi tė Ismail Qemalit, qysh nga vogėlia e deri nė vitet e fundit tė jetės. Janė pėrfshirė fotografi familjare e gravura shekullore tė sarajeve tė Vlorajve. Vetė Frashėri nuk ėshtė zgjatur shumė me komente nė kėtė botim. Ai ėshtė mjaftuar me shoqėrimin me njė parathėnie, qė e ka shkruar qysh nė nėntor tė vitit 1962 dhe e ka botuar nė gazetėn “Zėri i Popullit”. Ai e ka lėnė tė pacenuar kėtė botim dhe ka menduar ta pasurojė albumin e tij me shėnime tė Ismail Qemalit, telegrame, faksimile dokumentesh tė rėndėsishme, fjalimesh, Deklaratėn e Pavarėsisė apo njė faksimile tė Himnit tė Flamurit, firmosur nga Asdreni. Pėr vlerat qė sjell ky album foli nėnkryetari i Akademisė sė Shkencave, Myzafer Korkuti, akademik Emil Lafe, si dhe i biri i historianit, Gjergj Frashėri, qė pėrcolli pėrshėndetjet e tė atit, i cili nuk ishte i pranishėm. Nga albumi “Ismail Qemali” kemi shkėputur disa copa kujtimesh tė Ismail Qemalit nga momente tė ndryshme tė jetės sė tij, nga fėmijėria, te shėnimi mė i fundit i janarit tė vitit 1919.

    Pėr t’u dhėnė fund intrigave qė nxisnin krijimin e trazirave nė vend… kėrkesa ime pėr tė dhėnė dorėheqjen u pranua nga Fuqitė e Mėdha. Anėtarėt e Komisionit Ndėrkombėtar tė Kontrollit mė njoftuan se ishin autorizuar nga qeveritė e tyre pėr tė marrė pushtetin, po qe se unė isha i po atij mendimi pėr dobinė e njė hapi tė tillė. Pas kėsaj u nėnshkrua, mė 22 janar 1914, protokolli i dorėheqjes. Aty thuhej: ‘Sot, mė 22 janar 1914, Komisioni Ndėrkombėtar i Kontrollit u mblodh nė prani tė Ismail Qemalit, kryetar i Qeverisė sė Pėrkohshme, i bindur se e vetmja mėnyrė pėr t’u dhėnė fund mosmarrėveshjeve dhe anarkisė sė pėrhapur nė vend, si dhe pėr tė krijuar njė qeveri tė vetme pėr tė gjithė Shqipėrinė, e cila nė gjendjen e tanishme tė punėve mund tė arrihet vetėm duke dorėzuar pushtetin nė dorė tė Komisionit Ndėrkombėtar tė Kontrollit, i cili pėrfaqėson Fuqitė e Mėdha’

    “Pasi u shkarkua dhe u internua Mithat Pasha… shkova te veziri i madh dhe i kėrkova tė ndryshonte gjendjen, qoftė duke pranuar dorėheqjen time. Sapo u ktheva nė zyrėn time, u paraqit njė oficer qė mė ftoi tė shkoja menjėherė te ministri i Luftės. Shkova dhe mė shoqėruan nė sallėn e gjyqit ushtarak… qemė tre veta. Pas njė pritjeje disaorėshe, njė oficer tjetėr mė njoftoi urdhrin perandorak pėr t’u nisur menjėherė nė Bursė… Atje u morėm vesh se cili prej nesh do tė internohej nė lokalitete tė ndryshme tė Anadollit. Pėr mua ishte zgjedhur Qutahia… Pas shtatė vitesh internimi, mua mė liruan dhe mė emėruan qeveritar nė Mardin (Mesapotamia Veriore)”.

    “Sot ėshtė ditė vendimtare pėr Shqipėrinė: Do tė ngjallemi ose do tė vdesim. Sikur tė kisha tė holla, do tė isha hedhur deri nė Amerikė pėr njė marrėveshje tė plotė me atdhetarėt e atjeshėm. Po nė marrėveshje me qeverinė italiane, e quaj tė nevojshme tė shkoj nė Romė. Prej andej mund tė bėja njė marrėveshje me gjithė shqiptarėt e Shqipėrisė, pėr tė vendosur njė aksion kombėtar nė njė moment kaq kritik e tė rrezikshėm dhe tė pėrpilojmė programin pėrfundimtar. Nga Italia kėrkoj tė nxis nisjen nga Shqipėria veriore, qendrore e jugore tė tre ose gjashtė delegatėve, nė mėnyrė qė sė bashku me delegatėt qė vijnė nga Amerika, tė shkojmė nė Paris tė gjithė sė bashku, pėr t’i propozuar Konferencės sė Paqes kėrkesat dhe tė drejtat e Shqipėrisė”. (22 janar 1919)

    “Gjatė udhėtimit tim nga Stambolli pėr nė atdhe arrita nė Bukuresht, ku ishte njė koloni e madhe shqiptarėsh. Si pasojė e njė mbledhjeje, pesėmbėdhjetė bashkatdhetarė vendosėn tė vinin me mua nė Shqipėri. Unė telegrafova nė ēdo anė tė atdheut pėr tė njoftuar arritjen time tė afėrt dhe deklarova se kishte arritur pėr ne momenti pėr tė realizuar aspiratat tona kombėtare. Nė tė njėjtėn kohė kėrkova qė tė dėrgohen delegatė nga ēdo anė nė Vlorė, ku do tė mbahej Kuvendi Kombėtar”.

    Panorama
    ALMA MILE
    Fotografitė e Bashkėngjitura Fotografitė e Bashkėngjitura   

  11. #31
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    Ismail Qemali

    William Morton Fullerton: Me Ismail Qemalin nė Paris, duke shkruar "Kujtimet"



    -Rreth 70 vite pas botimit nė anglisht, nė duart e lexuesve shqiptarė vijnė "Kujtime" tė njėrės prej figurave mė tė ndritura tė historisė sė Shqipėrisė.
    Ismail Qemali, emri qė bėri historinė e Shqipėrisė sė pavarur, vjen nė prag tė 166 vjetorit tė lindjes dhe 91 vjetorit tė vdekjes me vėllimin "Kujtime" tė hedhur dje nė treg nga shtėpia botuese "Toena". I pėrkthyer nga anglishtja prej Abdurrahim Myftiut, "Kujtime" e Ismail Qemalit u botua nė Londėr mė 1920, njė vit pas vdekjes sė tij dhe pėr herė tė parė vjen nė duart e lexuesve shqiptarė nė shqip i pėrkthyer nga origjinali.
    Libri u botua pėr herė tė parė nė 1920, njė vit pas vdekjes sė themeluesit tė shtetit shqiptar, dhe bashkėpunėtori William Morton Fullerton nė parathėnien e librit thotė: "Nuk po bėj tjetėr veēse po mbaj njė premtim tė dhėnė gjatė atyre muajve, qė i kaluam sė bashku nė Paris mė 1917 dhe 1918. Pa dyshim, qe mjaft e natyrshme qė Ismail Qemal Beu tė jepte shkas njėfarėsoj pėr njė gjė tė tillė. Libri i tij, sigurisht, nuk do tė ishte shkruar pa kėmbėnguljen time tė fuqishme. Pėrveē kėsaj, edhe pse isha i zhytur tepėr drejtpėrdrejt e thellėsisht nė punėt e lidhura me ecurinė e luftės pėr tė qenė nė gjendje t'i ofroja mikut tim bashkėpunimin e pandėrprerė, qė mė kėrkonte - e qė, nė tė vėrtetė, i duhej medoemos - unė arrita t'ia jap ndihmėn e domosdoshme, tė cilėn e kėrkonte ky rast",-shkruan William Morton Fullerton.



    Kujtimet e William Morton Fullerton pėr bashkėpunimin me Ismail Qemalin pėr hartimin e librit


    Hartimi i kėtij libri qe punė me mund e lodhje tė madhe. Gjatė kėsaj pune Ismail Qemal Beun e trazuan si disa probleme vetjake tė rėnda, shpesh sfilitėse nė shpirt, ashtu edhe preokupimet atdhetare e intrigat, qė luheshin pėr tė ardhmen e mėmėdheut tė tij, Shqipėrisė. Hartimit tė kėtij libri ai nuk ia kushtoi, dhe pa dyshim nuk mund t'ia kushtonte, gjithė kohėn nė dorė tė tij. Interesimi dhe entusiazmi herė i lartė e herė i ulėt, rastet kur herė e gjeje pėr ta takuar e herė jo, e madje edhe ngurrimi pėr t'ia rinisur punės, kur kthehej, pėr tė rimbledhur kujtimet - tė gjitha kėto sė bashku pėrbėnin rrethana jashtėzakonisht tė pavolitshme pėr suksesin e njė zotimi, qė z. Story dhe unė patėm marrė pėrsipėr. Sepse lypset thėnė, se pa njė ndihmė tė tillė tė z. Story kėto "Kujtime" kurrė nuk do ta kishin parė dritėn e botimit. Bosėell-i pati zhvilluar takime e biseda me Johnson-in me qejf pėr vite me radhė.
    Por Johnson-i ishte ndryshe, ai zakonisht ndodhej aty kur linin takim. Kurse z. Story pati biseda me Ismail Qemal Beun pėr muaj tė tėrė, duke e kapur ku t'i binte hera. Pas njė sėrė takimesh me peshė e me gratė vinin periudha tė gjata ndėrprerjesh, nė tė cilat medoemos heroi i kėtij libri herė-herė do ta humbte fillin e rrėfimit. Me njė durim pėr t'u pasur zili, "redaktori" i kthehej punės, duke mbajtur shėnime, duke risistemuar me kujdes materialin, dhe mė pas, po aq me kujdes, duke ia dhėnė Ismail Qemal Beut pėr verifikim e rishikim ato kujtime, disi tė parenditura mirė, por gjithmonė jashtėzakonisht tė bollshme e tė ēmueshme, tė bashkėbiseduesit tė tij. Rezultati, pėr mendimin tim, brenda rrethanave, ėshtė i lartė. Mė duket se ky rezultat e pėrligj plotėsisht kėmbėnguljen time, qė Ismail Qemali tė zhbironte nė thellėsitė e mėdha tė pėrvojės sė gjatė si shtetar osman i shkollės sė vjetėr.
    Kėto "Kujtime" janė, madje, diēka mė tepėr se vrojtime tė njė zotnie shqiptar e plaku shumė tė urtė. Ato japin njė pasqyrė tepėr vetjake, jashtėzakonisht objektive, tė botės osmane, e cila, sado parahistorike tė jetė bėrė nė dukje, si pasojė e luftės, nuk ėshtė aq e largėt sa tė mos na flasė me kėshilla lloj-lloji pėr kohėn tonė e pėr tė ardhshmen e afėrt. Periudha, nė tė cilėn Ismail Qemal Beu luajti rolin kryesor e me interes nė jetėn dhe punėn e pėrshkruar nė kėtė libėr, ėshtė ajo e kohėve tė hershme kur lulėzonte "diplomacia e fshehtė", e cila mė vonė ėshtė parė me pėrēmim si e padenjė. Eprori im i vjetėr, zoti de Bloėitz, e kishte nė majė tė gjuhės shprehjen: "Les mémorialistes écartent les conséquences", me ēka nėnkuptonte, se njėfarė skepticizmi i njelmėt ėshtė mėlmesa e lezeti me tė cilat shėrbehen nė tryezė Kujtimet dhe Biografitė.
    Zoti de Bloėitz kishte tė drejtė. Detyra e parė e atij historiani, qė merr pėrsipėr tė pėrdorė autobiografitė si dokument, ėshtė tė zbulojė arsyen e vėrtetė tė qenies sė tyre, pikėrisht pėrse janė shkruar ato autobiografi. Tė vijmė te rasti ynė; duhet mbajtur parasysh se Ismail Qemal Beu, i cili ishte mik i tė madhit Mid'hat Pasha, si dhe personalitet i "Liberalizmit" tė vėrtetė, nė fund tė fundit shumė shpejt u bė figurė aq e veēantė ndėr personazhet e skenės osmane, saqė, nė rastin e tij sidoqoftė, ajo masė maturie, me tė cilėn zakonisht duhen kėnduar me vėmendje Kujtimet pėrgjithėsisht, mund t'ia lejojmė vetes tė jetė mė e vogėl, pa pasur frikė se mos gabojmė rėndė. Tė paktėn, mė lejoni tė shtoj atė qė di pėr besueshmėrinė e kėtyre Kujtimeve tė veēanta, duke dėshmuar me sytė e mi se ato nuk kanė qenė frymėzuar aspak nga ndonjė hije kotėsie vetjake: e theksoj edhe njė herė - autori nuk do ta kishte ndėrmarrė punėn me kėto Kujtime, po tė mos kishte pasur mbi krye trysninė energjike tė tė tjerėve pėr t'i shkruar.
    Sido qė tė jetė, "Kujtimet" e Ismail Qemal Beut tani janė nė dorėn e lexuesit dhe njė studim i kujdesshėm i kėtyre faqeve libri do tė bindė, besoj, ēdo studiues tė aftė tė ēėshtjeve ndėrkombėtare se, sikur eprori i Ismail Qemal Beut tė kishte ndjekur atė fener ndriēimi tė rrugės politike, tė ofruar mė se njė herė prej vartėsit tė tij tė zgjuar, njė veprim i tillė do tė kishte qenė nė dobi tė Perandorisė, e me gjasė tė Evropės. Ėshtė bėrė e modės tė merren me ēėshtje ndėrkombėtare njerėz qė nuk janė as amatorė; ndėrsa jo shumė kohė mė parė punė tė tilla kryheshin nga profesionistė. Njė nga pėrfitimet mė tė mėdha nga libri i Ismail Qemal Beut ėshtė mėnyra sesi ai ilustron tė vėrtetėn a priori, nė fund tė fundit, se metoda e vjetėr ėshtė pafundėsisht mė e mira. Nė ditėt e fundit tė jetės, vizioni konkret i Ismail Qemal Beut ishte bėrė, pa dyshim, vėshtrim disi i mjegullt e i pasaktė. Mė kujtohen njė dorė bisedash me tė nė Paris, nė disa ēaste kritike tė luftės me Gjermaninė, nė tė cilat ai parashikonte humbjen e sigurt tė Aleatėve. Por e kam detyrim ndaj tij tė them menjėherė, se dy argumentet kryesore tė tij ishin, sė pari, bindja se, nėse Perėndimi mbahej, Rusia do tė shembej ashtu sikundėr u shemb, dhe, sė dyti, shqyrtimi me kujdes e maturi i dėmeve rrėnimtare nė Evropėn kontinentale e nė Angli, dhe, nė fakt, nė krejt planetin, prej formulave tė ngatėrruara tė z. Ėilson. Kėsisoj, gjatė Luftės, Ismail Qemal Beu shpesh u bė shkurajues pėr njerėz si ne, qė kishim besim pėrherė tė palėkundur, se Gjermania do tė pėsonte disfatė. Mirėpo, nėse Ismail Qemal Beu qe shkurajues, a nuk ndodhte kjo ngaqė gjykimi i tij nė pėrgjithėsi dihej se qe aq rrėnjėsisht e plotėsisht i formuar?
    Si tė mos ndikoheshe sadopak nga verdiktet e njė burri, pėrvoja e tė cilit nė Stamboll, nė Evropėn Qendrore, nė Ballkan, nė Angli, e madje nė Francė, kishte qenė aq e larmishme, e gjatė dhe e pasur; e njė burri, i cili pėr vite me radhė kishte manovruar me aq shkathtėsi mes dallgėve qė ngriheshin pa prą nė detin e trazuar tė botės sė vjetėr kozmopolite osmane; e njė burri, i cili kishte pasur marrėdhėnie tė ngushta me Gordonin "kinez", Gordonin e Hartumit, dhe kishte qenė mik me njė sėrė shtetarėsh tė Evropės; e njė burri, i cili, si kryetar i Komisionit tė Danubit, kishte pasur mundėsinė tė zhbironte nė shkaqet e politikės sė njė gjysmė duzine Fuqish; e njė burri, me pak fjalė, qė kishte parė aq shumė nė jetė dhe kishte njohur aq shumė burra tė tjerė; qė, nė tė vėrtetė, kishte bėrė njė jetė aq aktive e tė pasur, saqė shprehia pėr tė pasur ide me vlera tė gjithmbarshme i ishte bėrė e natyrshme dhe qė kėnaqėsi kryesore intelektuale kishte tė vrojtonte sesi faktorėt njerėzorė puqen bashkė e harmonizohen pėr tė pėrcaktuar ato rezultante force, tė cilat rrallė pasqyrojnė synime tė vetėdijshme? Madje, gjatė njė periudhe miqėsie shumėvjeēare, unė nuk mbaj mend as edhe njė rast tė vetėm, kur Ismail Qemal Beu, duke analizuar situatėn ndėrkombėtare, tė ketė shfaqur atė pandershmėri tė njohur intelektuale, qė karakterizohet nga pėrshtatja e parallogaritur e dėshirave me vizionin real, tė ndjenjave me mendimin. Ai realist, i cili nė Prinkipo - mos harroni, nė Prinkipo! - i shkruante mė 1892 eprorit tė vet: "Nė ēėshtjet shtetėrore janė interesat ato qė udhėheqin politikėn dhe frymėzojnė qėndrimet", ėshtė diagnostikuesi symprehtė i analizės mjeshtėrore tė politikės Lindore tė Bismarkut, tė parė nė dritėn e planit tė plotė evropian tė atij shtetari tė madh.

    WILLIAM MORTON FULLERTON
    PARIS,
    17 shkurt 1920

  12. #32
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    Fjalimi i Ismail Qemalit, mbajtur mė 28 nėntor 1912

    Fjalimi i Ismail Qemalit i mbajtur mė 28 nėntor 1912 nė Mitingun e Madh nė Vlorė me rastin e ngritjes sė flamurit




    Nga Ismail Qemali




    Oh! Sa tė lumtur qė e ndiej vehten sot, qė shoh, kėtu nė Vlorė, kaqė burra Shqipėtarė tė mbledhur tok, tuke pritur me kureshti e padurim pėrfundimin e kėsaj mbledhjeje historike, pėr fatin e Atdheut tonė tė dashur. Plot me gaz e me lot ndėr sy, nga mallėngjimi, pra, po dal kėtu para jush qė t’ju gėzoj me sihariqin e madh, se sot, edhe kėtė minutė, Kongresi ēpalli mėvehtėsinė e Shqipėrisė, tuke lajmėruar gjithė botėn mbarė pėr kėtė punė e duke mė ngarkuar mua kryesin’ e qeveris sė pėrkohshme tė Shqipėrisė sė lirė.
    Porsi ėndėr mė duket ky ndryshim i madh i vendit t’onė, qė hoqi e voi tė zezat e tė lirit pesėqind vjet me radhė ndėnė sundimin turk, por qė tani nė kohėt e fundit, ishte gati tė jepte shpirtin pėrgjithėnjė, tė shuhej e tė ēfarrosej krejtėsisht nga faqia e dheut, kėjo Shqipėri, qė, dikur, shkėlqente nga trimėrija e pashoqe e bijve tė saj; kjo Shqipėri, qė kur i kėrcėnohej rreziku Europės nga pushtimet e Turqisė, ndėnė kryetrimin e pavdekur tė saj, Skėnderbejnė, u bė porta e hekurtė kundra sulmeve mė tė tėrbuara tė sulltanėve mė t’egėr qė ka pas Turqija. Mirėpo, desh Zoti, qė me punėn, me trimėrinė dhe guximin e pashoq tė Shqipėtarėvet, sot e tutje tė marrin fund mjerimet dhe vuajtjet e Atdheut t’onė, sepse, kėtu e kėshtu, jemi tė LIRĖ tė PAVARUR dhe MĖVEHTE, prandaj: qeshni e gėzoni! Pėr t’ia arrijtur kėsaj dite tė bardhė e tė madhe, na ka ndihmuar gjaku i dėshmorėvet dhe puna e vlefshme e patriotėve t’anė dhe e tė gjithė shokėve qė muarrnė pjesė nė kėtė mbledhje dhe e tė gjithė juve, qė tani po ju gufon zemėra nga gazi i madh qė ndieni; mirėpo mbledhja si mė plak qė jam, m’a ngarkoi mua Ngritjen e shėnjtė tė shėnjės t’onė Kombėtare, tė flamurit t’onė tė ėndėrruar e tė dashur (nxjerr Flamurin, tė cilin e ka tė vendosur nė njė shtizė hekuri, natyrisht tė vogėl, dhe tė pshehur nėn pallto dhe passi e mba njė sekondė nė dorė e ngul nė shtyllat e ballkonit. Amatorėt, posa e shohin Flamurin thėrrasin me gėzim e me zė tė lartė: Rroftė Flamuri, Rroftė Shqipėrija e Lirė).
    Ja, pra, ky ėshtė Flamuri Ynė i kuq e me shqiponjėn dykrenare tė zezė nė mest. Dhe tani, tė gjithė bashkė, si njė trup i tėrė dhe i pandarė, le tė punojmė pėr t’a mburuar, pėr t’a pėrparuar e pėr t’a qytetėruar si i ka hije Atdhenė t’onė tė Lirė.
    Tuke pėrfunduar, s’mė mbetet gjė, veēse t’i drejtoj njė lutje Zotit tė Madh, qė, bashkė me bekimet e Tij qė i lipij tė na japė pėr tė qenė tė denjė tė kėsaj dite, tė pranojė qė kėtej e tutje tė jem unė dėshmori mė i parė i Atdheut, ashtu siē pata nderin dhe fatin qė tė jem i pari ta puth e ta bėj tė valvitet i Lirė. Flamuri i ynė, n’atdhenė t’onė tė lirė.

    Rroftė Flamuri!

    Rroftė Shqipėrija!

  13. #33
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    Si e lashė Shqipėrinė - nga Ismail Qemali

    Si e lashė Shqipėrinė...



    Nga Ismail Qemal Bej Vlora



    Mbretėrimi i shkurtėr i Wilhelm Wiedit, qe mė i pasur nė episode groteske, se sa nė veprime pėr organizimin e njė shteti tė ri. Kjo ishte prova e kujdesit tė pakėt qė Fuqitė kishin pėrdorur nė zgjedhjen e njė sovrani pėr njė vend, lumturia e tė cilit varej nga njė zgjedhje e kujdesshme. Kishim shpresuar se takti dhe urtėsia e Princit, do tė shėrbenin si kundėrpeshė pėr humbjet e territorit, pėr tė cilat kishim vuajtur, dhe ngjitja e tij nė Fron, do ti jepte njė shtytje tė konsiderueshme zhvillimit tė vendit. Pėrkundrazi situata u bė mė e ngatėrruar dhe pėr pak kohė u bė kritike. Njė mėngjes mora njė telegram nga Vlora, qė mė shkaktoi njė tronditje tė thellė. Shtėpia e Esad Pashės ishte bombarduar dhe vetė ministri ishte arrestuar. Ky njoftim i shkurtėr pa asnjė shpjegim tjetėr, mu duk kaq i ēuditshėm, sa pėr njė ēast nuk e besova pėr tė vėrtetė. Sidoqoftė, nxitova tė shkoja tek konsujt italian e austriak nė Nicė e nė Vjenė pėr tė vėrtetuar informatėn nėse ishte e vėrtetė e pėr tė pėrcaktuar domethėnien. Pėrgjigjet qė mora, nuk lanė asnjė dyshim, e pas pak kohe mora vesh hollėsitė e ngjarjes.
    Kisha parashikuar gjithnjė se Esad Pasha do tė ndodhej nė njė pozitė jashtėzakonisht tė vėshtirė nė Durrės. Ky qytet me mė pak se pesė mijė banorė, kishte qenė qendėr intrigash e kundėrshtimesh pėr kandidaturėn e Ėiedit si princ evropian, si dhe qendėr e kryengritjes sė Esadit kundra Qeverisė sė Pėrkohshme tė Vlorės. Esadi, qė menjėherė pas njė kthimi tė dyshimtė, ishte vėnė ministėr pikėrisht i atij Princi qė ishte aq i padėshiruar pėr shokėt e tij, nuk mund tė kishte tjetėr veē mungesė popullariteti e pėrbuzje. Mllefi kundra tij u bė shpejt mė i thellė dhe demonstratat popullore nė vend, morėn njė karakter kėrcėnues. Princi, pėrkundrazi, nė vend qė tė qetėsonte popullin kur lėvizja ishte nė kulm, pėrdori topin. Nga ana tjetėr, nė vend qė tė pushonte ministrin e tij tė padėshirueshėm, me njė procedurė legjitime tė rregullt, Princi vetė, duke vepruar nėn njė influencė, qė nuk jam nė gjendje ta pėrcaktoj, pėrdori pėrsėri mjete tė dhunės. Ai adaptoi njė linjė veprimi tė pashembullt nė analet e qeverisjes. Shtėpia e Esadit u rrethua e u bombardua deri sa gruaja e tij doli nė njė dritare duke tundur njė ēarēaf tė bardhė si shenjė armėpushimi. Bombardimi u pezullua. Ndėrhyri ministri italian Carlo Aliotti, nė sajė tė tė cilit Esadi pati mundėsi tė dilte pa incidente tė tjera. Tė shoqėruar me marinarė e gjithė familja mundi tė largohej me njė anije vrojtimi austriake, nga ku u transferua nė anijen bazė tė Italisė, me tė cilėn Esadi shkoi nė Evropėn Perėndimore, pasi kishte dhėnė fjalėn e nderit, se nuk do tė kthehej mė nė Shqipėri.
    Duke patur parasysh kėto ngjarje tė ēuditshme, e quajta detyrė qė tė kthehesha menjėherė nė Vlorė. Pikėrisht kur po i hipja trenit nė Nicė, mė takoi konsulli italian, me njė telegram tė Ministrit tė Jashtėm, Markezit San Xhiuliano, qė mė kėrkonte tė njihte mendimin tim, pėr gjendjen nė Shqipėri dhe pėr masat qė duheshin marrė, duke pasur parasysh se gjendja po bėhej gjithnjė e mė alarmuese. Meqė kėrkonte, nėse ishte e mundur tė diskutonim argumentin me tė, ndalova nė Romė, ku San Xhuliano e unė u morėm vesh pėr masat qė do tė ishin tė pėrshtatshme tė merreshin. Nė Vlorė, sapo arrita, mora vesh hollėsitė e ngjarjeve qė isha njoftuar dhe se Durrėsi ishte i rrethuar nga tė gjitha anėt e nuk kishte komunikim me pjesėn tjetėr tė vendit. Autoriteti mė i lartė dhe juridiksioni i Mbretit tonė ishte kufizuar nė atė qytet tė vogėl. Pas disa ditėsh, u nisa pėr nė Durrės me pesėmbėdhjetė fisnikė tė krahinės, me qėllim qė ti parashtronim Princit opinionin tonė pėr situatėn, qė pėrputhej me atė tė ministrit San Xhuliano. Gjatė njė takimi tete-a-tete (kokė mė kokė) qė pata me tė, i paraqita konkluzionet qė kishim arritur dhe masat e nevojshme. Princi mė ēuditi pėr mungesėn e njė ideje pėr gjendjen dhe koshiencėn e vėshtirėsive tė jashtėzakonshme tė momentit. U tregua i paaftė tė bėnte njė vėrejtje, apo tė bėnte njė pyetje tė dalė nga arsyetimi i tij personal. Ndėrsa i ilustroja masat e ndryshme qė mund tė zgjidhte, pėr tė dalė nga gjendja e vėshtirė, nuk mė pyeti asnjėherė se si mund tė viheshin nė praktikė kėto masa.
    Tė nesėrmen Princi priti tė pesėmbėdhjetė fisnikėt e Vlorės. Nuk na la megjithatė, pa dhėnė mė parė ndonjė shenjė kujdesi pėr vendin. Nė Pallat u bė njė mbledhje e tė gjithė krerėve shqiptarė qė ndodheshin nė Durrės. Princi e hapi vetė mbledhjen me pak fjalė frėngjisht, duke shpjeguar qė na kishte mbledhur qė tė shprehnim mendimet tona personale mbi gjendjen nė vend. Nuk kishim pasur asnjė diskutim paraprak, siē ėshtė zakon kur ėshtė puna pėr tė dhėnė njė mendim nė rrethana tė kėtij lloji, por iu pėrshtatėm dėshirave tė tij. Nė vend qė tė mbyllja serinė e propozimeve, siē duhet tė bėja lidhur me pozitėn time, unė fola i pari. Nė fund Princi na falenderoi e tha se pasi tė pėrktheheshin vėrejtjet tona e ti studionte, do tė na njoftonte vendimin e tij. Pritėm disa ditė, dhe pastaj pėr shkak tė mungesės sė njoftimeve tė tjera, shkuam nė Vlorė.
    Duke parė rėndimin e gjendjes sė pėrgjithshme tė vendit dhe tė paaftėsisė sė dukshme tė Qeverisė sė Durrėsit, me qėllim qė tė merreshin masat pėrkatėse pėr tė shpėtuar Shqipėrinė, u caktua nė sheshin e madh tė Vlorės njė mbledhje e banorėve tė qytetit e tė krahinės, ashtu dhe tė gjithė refugjatėve tė krahinave tė tjera tė pushtuara nga armiku. Mbas njė diskutimi tė gjerė, u vendos tė formohej Komiteti i Shpėtimit Publik, nėn kryesinė time. Njoftuam Fuqitė e Mėdha dhe Princin me njė proklamatė, nė tė cilėn deklarohej se pėrfaqėsuesit e popullit tė Vlorės dhe tė njė duzine krahinash tė tjera, ishin mbledhur dhe kishin votuar krijimin e Komitetit tė Shpėtimit Publik me qėllim qė tu kėrkonin Fuqive garante tė princit, qė tia transferonin pėrkohėsisht pushtetin Komisionit Ndėrkombėtar tė Kontrollit, e tė merrnin tė gjitha masat qė kėrkonin rrethanat. Mesazhi i nėnshkruar nga tridhjetė delegatė, i bėnte thirrje drejtėsisė sė Fuqive, e i lutej ti besonte Komisionit kėtė detyrė pa vonesė, duke shtuar se ishte fjala pėr tė vetmen masė, sipas mendimit tonė, qė mund tė mbajė sovranin legjitim nė fron, tė sigurojė bashkimin kombėtar dhe tėrėsinė tokėsore e tė shpėtojė nga shkatėrrimi mbi njėqind mijė qenie njerėzore, qė duke u larguar nga hekuri e zjarri, iu desh tė braktisin pronat e tyre tė djegura e vatrat e tyre tė rrėnuara e tė mbroheshin nė tė vetme qoshe tė Shqipėrisė qė ende ishte e lirė, nė qytetin e Vlorės e nė rrethinat e saj.
    Arrita nė momentet e fundit tė kėtij mbretėrimi tė dhimbshėm e tė kotė. I mbyllur, siē kam thėnė, nė kryeqytetin e tij fatkeq Princi kishte humbur ēdo autoritet dhe sovraniteti i tij nuk ekzistonte mė. Nuk mbeti asgjė nga dhjetė milion frangat qė i kishin dhėnė paradhėnie dhe qė ai i kishte harxhuar marrėzisht nė gjėra si krijimi i njė gjykate Kasacioni, kur nė vend nuk kishte asnjė gjykatė, emėrimin e inspektorėve tė arsimit publik, kur nuk kishte shkolla, mbajtjen e ministrave tė plotfuqishėm tė akredituar nė vende tė huaja, por qė rrinin rehat nė shtėpi. Megjithėse dėrgonte Ministrin e Financave nė Romė pėr kontribute tė tjera, qoftė Roma, qoftė Vjena luajtėn pjesėn e shurdhit. Si njė spekulator i falimentuar Ėilhelm Ėiedi e kuptoi se nuk mbetej tjetėr veēse tė largohej. Lufta e madhe kishte filluar e do tė pėrmbyste shpejt Evropėn. Anijet e Fuqive e braktisėn Durrėsin dhe e lanė nė dorė tė ngjarjeve, kurse Princi i ndoqi me njė jaht tė vogėl italian, qė i ishte lėnė nė dispozicion.
    Me gjithė pėrvojėn e kėtyre tre muajve, bashkatdhetarėt e mi e panė me trishtim tė largohej, sikur ai tė pėrfaqėsonte njė shpresė qė merrte fund, njė ėndėrr qė zhdukej. Ai skishte bėrė asgjė pėr ti njohur e kuptuar, asnjė hap pėr tiu afruar zemrave tė tyre, qė i ishin hapur me aq besim.
    Tashti nuk mbetej tjetėr, veēse tė pritej dita kur pėrfaqėsuesit e njerėzimit tė mblidheshin e tė vendosnin tė njihnin tė drejtat tona qė deri nė kėtė moment fatkeqėsisht kishin mbetur tė harruara, me preteksin pėr tė evituar atė qė ishte e paevitueshme. Jemi tė bindur qė njė akt drejtėsie i dhėnė pėr ne, do tė jetė i dobishėm jo vetėm pėr ne vetė, por dhe pėr tė gjithė ata qė kanė kėrkuar zgjerimin e tyre me shkatėrrimin tonė. Rindėrtimi i bllokut ballkanik dhe garancia e pavarėsisė sė tij, do tė jetė njė nga faktorėt mė tė fuqishėm pėr paqen e Evropės Lindore dhe tė botės.
    Kjo ndėrtesė ballkanike mund tė forcohet, vetėm me forcimin e Shqipėrisė, qė pėrbėn kolonėn e katėrt qė e mban.

    *Paris, korrik 1917

  14. #34
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    Ismail Qemali

    Si u shkruan kujtimet e Ismail Qemalit?



    Shkruan: Astrit Lulushi - SHBA



    Pluhuri shpesh shoqėrohet me harresėn, por vetėm kur cėshtja mendohet thellė, del se ėshtė pluhuri nė sipėrfaqe qė zbulon tė padukshmen. Heminguei pėrdori njė parim tė ngjashėm, ashtu si Kadareja gėrvishtte pluhurin e diktaturė pėr t’a zbuluar atė. Eshtė i njėjti parim qė u pėrvetėsua nga arti fotografik, ku trupi lakuriq mbulohej me nje tyl tė hollė pėr t’a bėrė mė joshės a pėr tė shmangur censurėn ndaj pronografisė. Kjo tė shtyn tė mendosh se shprehja “pluhuri i harresės” apo i mbulesės krijohet nga ata qė e dinė qė nė njė periudhe tė caktuar tė sė kaluarės, dicka e keqe e turpshme ka ndodhur, ose nuk ka ndodhur asgjė pėr t’u regjistruar, dhe pėrpiqen qė mbi harresėn tė krijojnė njė histori tė rremė a tė shtrembėruar.
    Kur njeriu largohet, pas mbeten gjurmėt e tij, tė cilat si shenjat e gishtrinjėve, sa mė tė padukėshme nė kohėn e prekjes aq mė tė theksuara bėhen kur mbi to hidhet pluhur apo ndricohen nga njė dritė e re.
    Shpesh nevojitet vetėm njė vėshtrim i tillė pėr tė kuptuar se njeriu duhet vlerėsuar jo mė shumė pėr rezultatin sesa pėr punėn e mundin drejt kėtij rezultati. Kur Davincin e pėrgėzonin pėr pikturėn MonaLisa, ata nuk e dinin se pėr kėtė vepėr artisti kishte punuar pėr 4 vjet. “Falė Zotit, qė nuk e dijnė kėtė” thoshte da Vinci me vehte nga frika se mos tė tjerėt talleshin. Po ashtu kritikėt qeshnin me skulptorin Auguste Rodin kur ky u thoshte se kishte punuar 7 vjet pėr statujėn e Balzakut dhe ende nuk e quante tė pėrfunduar. Nė historinė e artit, Rodin sot renditet si skulptori mė i madh qė nga koha e Mikelanxhelos.
    Historianėt thonė se Enriko Karuzo, njė nga tenorėt mė tė mėdhenj qė ka njohur bota, kur dilte nė skenė admirohej nga tė gjithė, por kush e shikonte pas shfaqjes, nė mbrapaskenė, tė rraskapitur nė kulm, tė djersitur e mezi mbushej me frymė, mendonte ndryshe. Adhurimi ndaj njė personi ėshtė deri-diku dėshira pėr t’u bėrė njėsoj si ai, por pa u lodhur. Kjo ėshtė edhe arsyeja qė shumė njerėz ėndėrrojnė tė bėhen tė pasur por pak janė tė tillė. Shume e dėshirojnė suksesin, por jo tė gjithė e duan lodhjen, megjithatė prapė nuk heqin dorė e pėrpiqen tė gjejnė rrugėn tjera, mė tė shkurtrėn e mundur. Por kjo vijė midis njeriut dhe qėllimit, si ajo midis dy pikave, ėshtė e drejtė vetėm nė gjeomoetri, pasi nė jetė ėshtė e gjatė e me shumė kthesa, ngritje, rėnie e ndalesa tė shkaktuara nga mundimi e lodhja.
    “Kam njohur shumė njerėz tė mėdhenj, por tė rrallė janė ata qė mund tė krahasohen me plakun e urtė shqiptar, Ismail bej Qemalin”, shkruante gazetari britanik Somerville Story nė vitet 1920. Dhe ai pėrmend mjaft emra qė sot janė harruar, flet kalimthi mbi figura bashkėkohore si Pucini e Karuzo qė i kishte njohur personalisht, por pėrshkruan si njė figurė nga mė tėrheqėset, Ismail Qemalin, mbi shpatullat e tė cilit rėndonin shpifjet e kundėrshtarėve vendas a tė huaj, vitet e jetės, dhe halle tė gjithfarėshme, kombėtare e vetiake, qė nga ato pėr sigurimin e jetesės. Kėto pėrbėnin atė pluhurin qė zbulonte vlera tė cilat u vunė re nga shkrimtari britanik Sommerville Story.
    Nė vitin 1927, Sommerville Story, botoi librin “20 year in Paris with a pen”, ku flet rreth pervojės se tij si gazetar. Nė kapitullin “A few famous people”, Story thotė se nuk mund ta linte pa pėrfshirė nė kėtė libėr Ismail Qemalin, jo vetėm sepse ai ishte njė nga figurat mė interesante qė kishte njohur personalisht por edhe sepse bashkėpunoi me tė pėr 16 muaj pėr hartimin e librit “The Memoris of Ismail Kemal bey”.
    Nė vitin 1916, gazetari amerikan William Morton Fullerton nė atė kohė korrespondent i gazetės London Times nė Paris, hyri nė zyrėn e Storyt i shoqėruar nga njė burrė i rreth tė 70-ve; Ismail bej Qemalin, ish diplomat i perandorisė osmane, guvernator i Rumelisė, nxitėsi i lėvizjes xhonturke, njeriu qė bėri Shqipėrinė, dy herė president i saj dhe tani thuajse i dėbuar jetonte e nė mėrgim. Pėr kėta dy gazetarė tė huaj, historia e tij i ngjante asaj tė njė profeti i mohuar nė vendin e tij. Atė ditė ata u takuan, e biseduan gjatė dhe pėrshtypjet e para duket se ishin tė mira, pasi shėnuan “fillimin e njė bashkėpunimi tė suksesshėm, megjithėse tė vėshtirė”, tregon Sommerville Story nė librin; “20 vjet nė Paris me penė” Mė poshtė vijon tregimi i Storyt, shkėputur nga kapitulli “A few famous men”
    “Bisedat me Qemal beun ishin leksione, pasi ky plak i urtė qė kishte qenė pėr 50 vjet guvernator e guvernator i pėrgjithshėm nė disa provinca tė perandorisė osmane, dinte thuajse gjithēka qė njeriu ia vlente tė dinte rreth politikave, sjelljeve dhe mendėsive nė Lindjen e Afėrme. Ishte interesante dhe stimuluese tė dėgjoje diskutimet mbi politikat lindore e evropiane nga njė njeri qė kishte biseduar me sulltanin Abdyl Hamidin po aq familjarisht sa edhe me mua, qė kishte njohur nga afėr gjeneralin Charls Gordon i njohur si Gordoni i Khartumit - dhe nderonte kujtimin e tij - kishte qenė mik me kryeministra e kishte biseduar me monarkė evropianė e burra shteti gjatė jetės sė tij tė gjate politike…...
    Nė bisedė tė lirė Ismail Qemali ishte i kėndshėm e plot humor, ndėrsa kur fillonim punėn pėr tė regjistruar kujtimet ai bėhej tepėr serioz. Megjithė pėrvojėn dhe intelektin e tij, ai tregonte kujdesin e njė diplomati. I. Qemali nuk mbante me vete asnjė shėnim a dokument dhe shpesh shprehte keqardhje qė tė gjitha letrat e tij i kishte lėnė nė Stamboll. Kur ndonjėherė donte t’i referohej njė dokumenti diplomatik, ose tė gjente datėn e saktė tė njė ngjarjeje qė ai kishte pėrjetuar, ne na duhej tė shkonim nė librarinė Quai d’Orsay ose nė Bibliotheque Nationale…..
    Pėr tė punuar, pėrdornim njė tryezė tė madhe. Unė ulesha nė karrige nė njėrin skaj e Ismail Qemali nė skajin tjetėr tė tryezės dhe ai fillonte tė tregonte incidente e ngjarje tė ndryshme nga jeta e tij. Por atij nuk i pėlqente qė unė tė mbaja shėnime edhe as nuk donte qė ai tė diktonte e unė tė shkruaja. Kjo ma bėnte punėn shumė tė vėshtirė. Ndonjėherė ai fliste pėr njė orė a mė shumė, dhe nėse mė shikonte qė mbaja shėnime, nevrikosej, e ndėrpriste tregimin dhe ma hiqte letrėn nga dora. Ismail Qemali ishte shumė i pėrpiktė pėr ato qė donte tė pėrfshiheshin nė librin e kujtimeve dhe pėr ato qė duheshin lėnė jashtė. Kėto tė fundit, zakonisht ishin pjesėt mė interesante dhe pėrbėnin njė burim tė jashtėzakonshėm pėr njė shkrimtar. Po kujdesi i tij qė ato tė mos pėrfshiheshin nė libėr, ishte edhe mė i jashtėzakonshėm. Ismail Qemali ishte i mendimit se nė kujtimet politike duhet tė pėrfshihen vetėm ngjarje serioze.
    Kur mbaronim bisedėn dhe Qemal beu ikte, unė ulesha e shkruaja ato qė mbaja mend dhe kur vinte herėn tjetėr ia lexoja ēfarė kisha shkruar. Pasi i miratonte, unė i shtypja me makinė shkrimi dhe ai mė kėrkonte t’ia lexoja pėrsėri. Nė disa raste mė duhej tė bėja edhe ndryshime, sepse I. Qemali shpesh ndryshonte mendje e donte qė ndonjė pjesė tė tregohej ndryshe ose tė mos tregohej fare. Bisedat i zhvillonim nė frėngjisht, por unė shėnimet i mbaja nė anglisht dhe pastaj ia lexoja tė pėrkthyera nė frėngjisht, sepse nuk e kuptonte mirė anglishten.
    Ismail Qemali ishte shumė i kujdesshėm pėr ato qė tregonte dhe njė herė me tė qeshur thashė, “Ju keni ardhur tek njė gazetar e shkrimtar i cili pak-a-shumė i njeh shijet e publikut. Pėrse nuk mė lejoni ta shkruaj librin ashtu siē di vetė? Ndoshta do tė dilte mė interesant?” Sigurisht pėrgjigja e tij ishte se gjithmonė e njėjtė - “Nuk dua tė dėgjoj gjėra tė tilla”.
    Ismail Qemali ishte shumė i thjeshtė dhe gjithmonė ndjehej ngushtė kur e lėvdonin. Ndonjėherė mendoja se historia mund tė kishte qenė ndryshe, nėse ky njeri do tė kishte marrė vendime tė prera e tė rėndėsishme nė momentin e duhur dhe nė se do tė ishte treguar mė shumė ambicioz.
    Njė herė njė revistė e njohur franceze i kėrkoi Ismail Qemalit tė shkruante diēka “tė lehtė” rreth pėrvojės tė tij. Nė kėtė rast ai u shpreh lirshėm, duke e mbushur shkrimin me episode plot humor, pasi e dinte se publikut francez i pėlqenin gjėra tė tilla. Por ai nuk pranoi qė ky shkrim tė pėrfshihej nė “Kujtimet” nė anglisht, duke thėnė, si gjithmonė, se ato nuk ishin mjaft dinjitoze pėr tė zėnė vend nė librin e njė diplomati.
    Nisur nga pėrvoja, Ismail Qemali parashikoi shumė zhvillime qė mė pas edhe ndodhėn. Por vetėm pėr njė prej zhvillimeve mė tė rėndėsishme parashikimi i tij doli i gabuar. Ismail Qemali besonte se Lufta e parė Botėrore do tė pėrfundonte me fitoren e Gjermanisė. Kjo jo sepse Gjermania ishte ndėr fuqitė mė tė mėdha ushtarake tė kohės, por sepse Britania e Franca do tė mundeshin. Ai bėnte krahasim me tė kaluarėn kur politikat britanike e franceze ndaj Lindjes shumė herė kishin qenė tė gabuara. Ismail Qemali thoshte se Gjermania e Austro-Hungaria kishin hyrė aq thellė nė Ballkan vetėm falė pakujdesisė dhe indiferentizmit tė Britanisė dhe se kishte qenė frika ndaj Gjermanisė qė prej periudhės sė Bismarkut, qė ndikoi nė krijimin e aleancės franko - ruse dhe po ashtu frika ndaj Gjermanisė qė i shtyu sllavėt e jugut tė bashkoheshin nė njė federatė, duke menduar se vetėm kėshtu mund t’i bėnin ballė kėrcėnimit gjerman e austro-hungarez.
    Njė herė e pyeta Ismail Qemalin se pėrse pranoi tė largohej nga vendi dhe nuk e mbajti pushtetin me ēdo kusht e me forcė, siē do tė kishin bėrė shumė tė tjerė nė pozitat e tij. Ai tundi kokėn dhe me njė zė tė mendueshėm tha “Gjėra tė tilla nuk mund t’i bėnte njė njeri qė kishte luftuar pėr Liberalizim nė njė vend tė prapambetur”.
    Ismail Qemalit nuk i pėlqente tė fliste pėr veten pasi i dukej se mburrej, prandaj edhe puna pėr tė shkruar kujtimet e tij zgjati mė shumė sesa unė kisha parashikuar, pasi ndonjėherė mė duhej t’ia nxirrja fjalėt thuajse njė nga njė. Me ditė a javė tė tėra ai zhdukej dhe kur kthehej i lodhur, mė tregonte pėr takimet qė kishte zhvilluar me ministra, diplomatė, burra shteti e bashkatdhetarė pėr tė ndihmuar ēėshtjen shqiptare. Ndonjėherė preferonte tė ulej pranė zjarrit e tė bisedonte. Por libri i Kujtimeve kurrė nuk pėrfundoi si duhej; kapitulli rreth Shqipėrisė, kurrė nuk u skicua as nė vija tė trasha. Mė 1919, Ismail Qemali u nis pėr nė Spanjė, pasi duke qenė vend neutral, mendonte se ai mund tė ishte mė i pavarur nė punėn e tij pėr Shqipėrinė. Disa ditė para se tė nisej, mė pyeti nėse do ta ndihmoja mbi njė libėr tjetėr mė tė gjerė mbi gjeografinė, historinė dhe etnografinė e Shqipėrisė. Unė i thashė, po, por mė gjatė nuk e diskutuam. Shqetėsimi im i vetėm ishte se nėse puna do tė kryhej me ritmin e shkrimit tė “Kujtimeve”, qė kishte ecur shumė ngadalė, pėr njė libėr tė dytė do tė na duheshin disa vite.
    Nga Spanja, miku im i vjetėr, me ftesė tė qeverisė italiane shkoi nė Itali, dhe kur arriti atje, autoritetet e mbajtėn nėn mbikqyrje; dhe ashtu zemėrthyer e afro 80 vjeēar, Ismail Qemali vdiq nė Peruxhia.
    Gjithashtu pėr ata qė besojnė nė bestytni nuk mund tė lė pa treguar njė ngjarje qė ndodhi nė Parisi. Miku im Reginald Darcy, pianist i njohur qė jetonte nė Algjer, kishte ardhur pėr vizitė nė Paris. Njė mbrėmje, ai, Ismail Qemali dhe njė miku i tyre po hanin darkė dhe Qemal beu i pyeti nėse u besonin bestytnive. Ata u pėrgjigjėn se jo, dhe pastaj u befasuan kur Ismail Qemali tha se dėshironte tė dėgjonte Marshin Funebėr tė Shopenit. Darcy e luajti nė piano, tė gjithė pjesėn deri nė fund. Nė mė pak se njė vit pas kėsaj ngjarjeje, Ismail Qemali dhe Reginald Darcy vdiqėn, ndėrsa personi i tretė ndėrroi jetė disa muaj mė vonė”.
    Libri “Memoirs of Ismail Kemal bey” u botua mė 1920 nė Londėr e Nju Jork, me njė pamje e pėrmbajtje me tė vėrtetė serioze, siē e kishte dashur Ismail Qemali kur ishte gjallė. Sot ky libėr ėshtė njė nga veprat mė tė cituara nga studiues e historianė mbi ēėshtje tė Lindjes sė Afėrme e tė vendeve tė ish perandorisė osmane. Libri pėrmban edhe njė parathėnie shkruar nga W.M.F, akronim i pėrdorur nga Willam Morton Fullerton,(1865-1952) mik i Sommerville Storyt dhe nxitėsi kryesor qė Ismail Qemali tė hidhte nė letėr kujtimet e tij. Fullerton ka qenė njė prej gazetarėve dhe analistėve tė njohur tė gjysmės sė parė tė shekullit tė XX. Lindur nė Boston e i diplomuar nė Harvard, nė vitet 1890, Fullerton u vendos nė Paris, ku punoi si korrespondent pėr London Times. Ai ėshtė autor i disa librave si “Problems of Power’ edhe “Patriotism and Science” ku analizohen politikat e fuqive tė mėdha nė fillim tė shekulli tė kaluar. Shumė kritikė thonė se filmi i kohėve tė fundit “Wings of the Dove” bazohet nė jetėn e Fullertonit, tė paktėn gjatė rinisė sė tij.
    Ndėrsa tė dhėnat biografike rreth Sommerville Storyt janė tepėr tė pakta. Mendohet se ai lindi nė Britani aty nga mesi i viteve 1800, punoi si gazetar nė disa kryeqytete tė fuqive tė evropiane deri aty nga viti 1903, kur u vendos pėrfundimisht nė Paris, ku edhe vdiq para fillimit tė Luftės sė dytė Botėrore. Somerville Story la pas shumė shkrime, monografi e pėrshkrime, por mė shpesh emri i tij pėrmendet pėr librin “The Memoirs of Ismail Kemal bey”.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Askusho : 04-09-2012 mė 12:20

  15. #35
    Shpirt Shqiptari Maska e Albo
    Anėtarėsuar
    16-04-2002
    Vendndodhja
    Philadelphia
    Postime
    20,623
    Faleminderit
    28
    324 falenderime nė 247 postime
    Citim Postuar mė parė nga kaps'kapprape Lexo Postimin
    Fjalimi i Ismail Qemalit i mbajtur mė 28 nėntor 1912 nė Mitingun e Madh nė Vlorė me rastin e ngritjes sė flamurit




    Nga Ismail Qemali




    Oh! Sa tė lumtur qė e ndiej vehten sot, qė shoh, kėtu nė Vlorė, kaqė burra Shqipėtarė tė mbledhur tok, tuke pritur me kureshti e padurim pėrfundimin e kėsaj mbledhjeje historike, pėr fatin e Atdheut tonė tė dashur. Plot me gaz e me lot ndėr sy, nga mallėngjimi, pra, po dal kėtu para jush qė t’ju gėzoj me sihariqin e madh, se sot, edhe kėtė minutė, Kongresi ēpalli mėvehtėsinė e Shqipėrisė, tuke lajmėruar gjithė botėn mbarė pėr kėtė punė e duke mė ngarkuar mua kryesin’ e qeveris sė pėrkohshme tė Shqipėrisė sė lirė.
    Porsi ėndėr mė duket ky ndryshim i madh i vendit t’onė, qė hoqi e voi tė zezat e tė lirit pesėqind vjet me radhė ndėnė sundimin turk, por qė tani nė kohėt e fundit, ishte gati tė jepte shpirtin pėrgjithėnjė, tė shuhej e tė ēfarrosej krejtėsisht nga faqia e dheut, kėjo Shqipėri, qė, dikur, shkėlqente nga trimėrija e pashoqe e bijve tė saj; kjo Shqipėri, qė kur i kėrcėnohej rreziku Europės nga pushtimet e Turqisė, ndėnė kryetrimin e pavdekur tė saj, Skėnderbejnė, u bė porta e hekurtė kundra sulmeve mė tė tėrbuara tė sulltanėve mė t’egėr qė ka pas Turqija. Mirėpo, desh Zoti, qė me punėn, me trimėrinė dhe guximin e pashoq tė Shqipėtarėvet, sot e tutje tė marrin fund mjerimet dhe vuajtjet e Atdheut t’onė, sepse, kėtu e kėshtu, jemi tė LIRĖ tė PAVARUR dhe MĖVEHTE, prandaj: qeshni e gėzoni! Pėr t’ia arrijtur kėsaj dite tė bardhė e tė madhe, na ka ndihmuar gjaku i dėshmorėvet dhe puna e vlefshme e patriotėve t’anė dhe e tė gjithė shokėve qė muarrnė pjesė nė kėtė mbledhje dhe e tė gjithė juve, qė tani po ju gufon zemėra nga gazi i madh qė ndieni; mirėpo mbledhja si mė plak qė jam, m’a ngarkoi mua Ngritjen e shėnjtė tė shėnjės t’onė Kombėtare, tė flamurit t’onė tė ėndėrruar e tė dashur (nxjerr Flamurin, tė cilin e ka tė vendosur nė njė shtizė hekuri, natyrisht tė vogėl, dhe tė pshehur nėn pallto dhe passi e mba njė sekondė nė dorė e ngul nė shtyllat e ballkonit. Amatorėt, posa e shohin Flamurin thėrrasin me gėzim e me zė tė lartė: Rroftė Flamuri, Rroftė Shqipėrija e Lirė).
    Ja, pra, ky ėshtė Flamuri Ynė i kuq e me shqiponjėn dykrenare tė zezė nė mest. Dhe tani, tė gjithė bashkė, si njė trup i tėrė dhe i pandarė, le tė punojmė pėr t’a mburuar, pėr t’a pėrparuar e pėr t’a qytetėruar si i ka hije Atdhenė t’onė tė Lirė.
    Tuke pėrfunduar, s’mė mbetet gjė, veēse t’i drejtoj njė lutje Zotit tė Madh, qė, bashkė me bekimet e Tij qė i lipij tė na japė pėr tė qenė tė denjė tė kėsaj dite, tė pranojė qė kėtej e tutje tė jem unė dėshmori mė i parė i Atdheut, ashtu siē pata nderin dhe fatin qė tė jem i pari ta puth e ta bėj tė valvitet i Lirė. Flamuri i ynė, n’atdhenė t’onė tė lirė.

    Rroftė Flamuri!

    Rroftė Shqipėrija!

    Mjafton te lexosh kete fjalim te Ismail Bej Vlores qe te kuptosh urtesine, shpirtmadhesine, vizionin dhe besimin e ketij njeriu qe edhe pse u lind e u thinj ne nje nga epokat me te erreta te historise, arriti qe ti falte drite dhe shprese nje populli te tere, ne ditet me te veshtira te tij. Fjalet e tij me lart nuk jane fjale qe na bejne te ndihemi mire sot kur i lexojme 100 vjet me pas, fjalet e tij jane fjale profetike qe koha i beri realitet. Dhe qe te kuptoni vizionin e tij, duhet te kuptoni rrethanat e kohes ne te cilen u shpall pavaresia:

    - Vizioni: 90% e gjithe popullsise shqiptare, qe nga ai fshatari i pashkolle e analfabet, e deri tek intelektualet me te mire te vendit, askush nuk e imagjinonte dot Shqiperine te pavarur. Gjithe inteligjenca e kohes, e shihte te ardhmen e Shqiperise gjithmone te varur nga nje fuqi tjeter: nje grup i madh besonte ne autonomine e Shqiperise brenda Turqise Evropiane; grupi tjeter besonte se Shqiperia duhet ti bashkohej ne nje konfederate/mbreteri me popujt fqinje qe e kishin fituar pavaresine e tyre. Ismail Bej Vlora ishte i vetmi qe besonte ne nje Shqiperi te pavarur ne radhet e inteligjences shqiptare, dhe perkrahjen e vetme qe ai gjeti, ishte tek kolonite shqiptare ne Rumani. Dhe jo vetem qe shume patriote shqiptare nuk e mbrojten nismen e Ismail Bej Vlores para shpalljes se pavaresise, por shume prej tyre e sulmuan e minuan ate edhe pas shpalljes se pavaresise. Kjo nuk e ndali plakun e urte qe te bente histori.

    - Besimi ne Zot: Eshte nje gje t'i apelosh emocioneve te turmes si nje politikan e orator i mire, por eshte dicka tjeter te kthesh fjalimin historik te shpalljes se pavaresise se popullit tend, ne nje lutje drejtuar Zotit per popullin tend. Asnje njeri i mbledhur ne ate shesh, asnjeri prej delegateve, nuk e kishin idene me te vogel se cfare po realizonin ate dite. Te gjithe ishin te preokupuar vetem me situaten e momentit: renia e perandorise otomane dhe kercenimi i ushtrive te fqinjeve qe po marshonin ne trojet e shqiptareve. Ismail Bej Vlora kete akt nuk e shihte vetem si nje akt politik, por si nje akt shpirteror: ai ze ne goje te paret tane, ai nxjerr nga xhepi nje flamur qe asnje prej atyre te mbledhurve ne shesh nuk e kish pare me pare, ai u tregon atyre se ky eshte flamuri i te pareve tane. Nuk mjaftonte per Ismail Bej Vloren vetem akti i shkeputjes nga pushtuesi osman dhe mevehtesia, por ishte po aq i rendesishem rizgjimi i kujteses historise dhe tradites se te pareve tane, te cilen pushtuesi u mundua te fshinte plotesisht nga kujtesa shqiptare.

    - Guximi: Arsyeja perse shumica e patrioteve shqiptare nuk mbeshtesnin pavaresine e Shqiperise ishte se a) i trembeshin ndeshkimit te Portes se Larte dhe administrates se saj ne vend b) i trembeshin bejlereve shqiptare pasuria e pushteti i te cileve ishte i lidhur me ekzistencen e Perandorise Otomane. Ismail Bej Vlora thote me lart se le te jete ai deshmori i pari i pavaresise se vendit te tij. Ai ve jeten e tij ne rrezik per hir te Shqiperise. Gje qe shume nga bashkekohesit e tij nuk ishin gati ta benin. Por duke qene se ai ishte vete nga nje nga familjet me te pasura te bejlereve ne Shqiperi, familjen e Vlorajve, akti i tij ishte nje shembull i jashtezakonshem per kete klase. Gjithashtu, duke qene se ai kish punuar gjithe jeten e tij si nenpunes ne administraten osmane ne shume nivele, ai jepte shembullin e mire per te gjithe ata nenpunes se administrates osmane te shperndare ne cdo cep te Perandorise, qe te vinin e punonin per vendin e tyre.

    - Profecia: Le te jem une deshmori i pare i atdheut tim, shprehet Ismail Bej Vlora me lart. Zoti ia plotesoi edhe kete deshire, plaku i urte u helmua ne nje hotel ne Itali, ku interesat italiane hoqen qafe njeriun e vetem qe gezonte nje mbeshtetje te jashtezakonshme politike ne mbare vendin. Per aq kohe sa Ismail Bej Vlora do te ishte gjalle, ai do te ngrinte zerin e tij ne mbrojtje te interesave te popullit te tij. Dhe ky nuk ishte nje njeri ordiner qe mund te genjehej kollaj apo blihej me flori, sic qellonte me shume prej bashkekohesve shqiptare te kohes se tij. Thone qe Perendia i shperblen sherbetoret e vete te zgjedhur, duke u dhene atyre jete te ameshuar, por edhe duke perjetesuar kujtimin dhe nderimin e tyre nder te gjallet. Ceremonia e vdekjes se Ismail Bej Vlores e mbajtur ne Shqiperi kur sollen trupin e pajete nga Italia, ishte po aq historike, bile ne shume aspekte shume me historike, se vete akti i shpalljes se pavaresise. Nje popull i tere doli ne rruge qe ta nderonte.

    Bekimi i vertete i Perendise per shqiptaret ishte jeta dhe vepra e ketij njeriu qe sakrifikoi gjithcka per popullin e tij. Shume jane munduar te njollosin apo erresojne figuren e Ismail Bej Vlores, por ja tek jemi, 100 vjet me pas, dhe fjalet e tij kumbojne relevante sot si ne momentin qe qe u shpall pavaresia.

    Ismail Bej Vlora beri realitet amanetin e gjithe rilindasve tane qe per ate dite vetem enderronin e thurrnin vargje.

    Albo
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga Albo : 04-09-2012 mė 16:25

  16. #36
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    50 fakte tė rralla nga jeta e Ismail Qemalit

    Kush ėshtė Ismail Qemali. Edhe njė vogėlush 6-vjeēar e ka nė majė tė gjuhės pėrgjigjen: Plaku qė ngriti flamurin dhe shpalli Pavarėsinė. Problemi ėshtė se po aq sa ky vogėlush, ėshtė njė pjesė e madhe e popullsisė sė Shqipėrisė qė dinė vetėm kaq pėr plakun flokėbardhė qė kreu aktin mė tė rėndėsishėm nė historinė e shtetit shqiptar. Ka njė takėm njerėzisht qė dinė mė shumė. Ca tė tjerė qė dinė edhe pak mė shumė. Edhe Ismail Qemali ka lindur mė 16 tetor, nė tekstet e historisė ditėlindja e tij njihet 24 janari, pikėrisht pėr kėtė arsye edhe dje u festua 168 vjetori i lindjes sė tij. Pėrse i zhdukėn ditėlindjen mė 16 tetor, pse pėrkonte me atė tė Enver Hoxhės. Cili ėshtė arsimi i tij. Cilat ishin detyrat e tij mė tė larta nė hierarkinė e Perandorisė Osmane. e Si ngriti nė Stamboll klubin pėr pavarėsinė shqiptare dhe si u internua nga pushteti turk. Pėrse sulltani e emėroi kėshilltar tė tij. Si u emėrua Vali nė Libi, por ai nuk shkoi Tripoli, por nė Paris, nga ku nisi punėn pėr pavarėsinė e Shqipėrisė. Historia e 28 Nėntorit, me kė shkoi nė Vlorė dhe pėrse shkoi nė Vlorė. Cilin flamur ngriti dhe historia e dokumentit themeltar qė u falsifikua. Njė histori plot lavdi dhe kontradikta tė njė jete, qė, siē vetė Ismail Qemali e ka thėnė nė fjalimin e 28 Nėntorit, Zoti i donte qė tė ishte i pari shqiptar qė ngriti flamurin.

    1. Ismail Qemali, nė fakt quhej Ismail bej Vlora. Emri i tij u ndryshua gjatė kohės sė regjimit komunist mbi botėkuptime komuniste ndaj titullit “Bej”, por asnjėherė asnjė historian dhe personalitet nuk e ka shpjeguar kėtė ndryshim.

    2. Ismail Qemali ishte njė nga personazhet mė tė rėndėsishme tė familjes sė njohur Vlora, njė familje e pasur dhe me shumė tradita, dhe qė ka nxjerrė shumė personazhe tė rėndėsishėm nė jetėn politike shqiptare.

    3. Ismail Qemali lindi mė 16 tetor 1846 nė Kaninė tė Vlorės dhe vdiq mė 24 janar tė vitit 1919 nė Peruxha tė Italisė. Vetėm pas vitit 1990 ėshtė mėsuar nga historiani turk me orgjinė shqiptare, Nexhip Alpan, qė ditėlindja e Ismail Qemalit ishte nė njė ditė me atė tė Enver Hoxhės. Por ajo ėshtė mbajtur e fshehtė, duke mos u shkruar nė asnjė libėr historie. Nė tekstet e historisė sė Shqipėrisė dhe tekstet mėsimore datėlindja ėshtė shkruar mė 24 janar 1844. Nė fakt ajo ėshtė mė 16 tetor 1844.

    4. Ismail Qemali jetoi 72 vjet, 3 muaj e 8 ditė ose gjithsej 2628 ditė. Ai kishte njė shtat mesatar dhe me njė trup me peshė po mesatare. Ismail Qemali mbante njė veshje tė kohės, me kostum tė kohės, kravatė e kohės, flokė tė thinjur tė krehur me kujdes dhe me njė mjekėr tė bardhė tė krehur edhe atė. Ngjyra e kostumeve nė pėrgjithėsi ishte e zezė dhe nė kokė mbante kapele.

    5. Ismail Qemali gjatė gjithė jetės sė vet jetoi nė kėto shtete: Shqipėri, Greqi, Turqi, Itali, Bullgari, Siri dhe pėr pak kohė nė Francė, Angli, Zvicėr dhe Gjermani.

    6. Ismail Qemali u diplomua nė gjimnazin Zosimea nė Janinė dhe pas njė karrierė tė konsiderueshme nė administratėn turke. U arsimua nė Paris pėr Shkenca Juridike dhe Ekonomike. Me kėtė edukim ai ishte njė nga mė tė arsimuarit nė administratėn turke tė asaj kohe.

    7. Ismail Qemali njihej dhe si njė poliglot, njė armė qė atij i shėrbente nė tė gjithė aktivitetin e tij politik pėr ēėshtjen shqiptare. Ai njihte shkėlqyer gjuhėn shqipe, osmanishten, turqishten e re, greqishten e vjetėr, latinishten, italishten dhe frėngjishten.

    8. Ismail Qemali cilėsohet si babai i kombit, duke qenė se ka kryer aktin mė historik nė tė gjithė historinė e shtetit shqiptar. Ai ngriti flamurin e Pavarėsisė nė Vlorė, mė 28 Nėntor tė vitit 1912 dhe shpalli Shqipėrinė shtet tė pavarur duke i kėrkuar fuqive ndėrkombėtare ta njihnin kėtė vendim.

    9. Nė asnjė rrethanė dhe nė asnjė situatė, ai nuk e pėrdori kėtė moment sublim pėr tė pėrfituar dhe marrė vlerėsime. Madje, nė fjalimin e tij ditėn e Shpalljes sė Pavarėsisė, ai ėshtė shprehur, se, siē e donte Zoti qė tė ishte i pari tė ngrinte flamurin e pavarėsisė, ashtu tė bėhej edhe hero i parė i shtetit shqiptar.

    10. Ismail Qemali ėshtė kryeministri dhe kryetari i parė nė historinė e shtetit shqiptar. Ai qėndroi nė krye tė qeverisė nga data 28 Nėntor e vitit 1912 deri nė 22 janar 1914 pėr 12 muaj e 56 ditė.

    11. Ismail Qemali ngriti nė Vlorė flamurin e kuq me dy krena shqiponjash, njė flamur qė deri mė sot na vjen nė tre variante. I pari, se kėtė e qėndisi njė Marigo, njė nuse e shtėpisė ku fjeti Ismaili natėn e fundit, atė qė e solli Spiridon Ilo nga SHBA varianti i tretė i Eqrem bej Vlorės, sipas tė cilit ia dha ai flamurin qė ia kishte falur Aleadro Kasstriota burri i njė princeshe qė pretendonte se ishte pasardhėse e Skėnderbeut.

    12. Nė vlerėsimet e punės qė i kanė bėrė drejtuesit e administratės turke pėr Ismail Qemalin janė shėnuar kėto fjalė: Vali i denjė, diplomat, deputet, udhėheqės shteti, mendimtar dhe kryetari i parė i shtetit shqiptar.

    13. Ismail Qemali e nisi karrierėn e vet politike si pėrkthyes nė Ministrinė e Jashtme tė Turqisė Osmane nė vitin 1860. Detyra e dytė nė administratė e Ismail Qemalit ishte nė vitin 1868, drejtor i Sekretariatit nė Zyrėn Juridike nė Sofje tė Bullgarisė, qė nė atė kohė ishte pjesė e Turqisė Osmane.

    14. Ismail Qemali mė pas mori detyrėn e nėnprefektit tė rajonit tė Rusēuk, njė detyrė qė e mbajti pėr pesė vjet. Nė vitin 1873, ai jep dorėheqjen dhe largohet nga ajo detyrė.

    15. Ismail Qemali u emėrua sekretar i Pėrgjithshėm i Ministrisė sė Jashtme tė Turqisė nė vitin 1876, njė detyrė qė e ndihmoi shumė tė njihte diplomacinė turke nga brenda, por edhe atė tė huaj. Nė kėtė detyrė qėndroi pėr njė vit.

    16. Nė vitin 1877, ai pėson njė dėnim nė karrierėn e tij, pikėrisht pėr aktivitetin e tij patriotik ndaj Shqipėrisė. Me arsyetimin se kėrkoi autonominė e Shqipėrisė, ai internohet pėr shtatė vjet nė Kytahja tė Anadollit. Por presioni i njė pjesė tė administratės turke, por edhe tė patriotėve shqiptarė, bėri qė sulltan Avdylhamiti t’i hiqte internimin dhe ta emėronte madje Vali nė Bollu tė Turqisė.

    17. Ismail Qemali emėrohet Vali nė Siri, njė detyrė shumė e lartė nė atė kohė dhe pėr mė tepėr qė bėhej fjalė pėr njė krahinė qė mė vonė mori edhe ajo pavarėsinė si shtet i pavarur. Kėtė detyrė e mbajti deri nė 28 qershor tė vitit 1892.

    18. Pėr punė tė mirė Ismail Qemali arriti tė bėhej deri kėshilltar personal i sulltan Avdylhamitit, nė momentin kur Perandoria Osmane ishte nė fund tė saj. Njė detyrė qė e mbajti nga viti 1892 deri nė vitin 1900. Kjo e ndihmoi atė ta njihte nga brenda perandorinė.

    19. Nga e gjithė detyra e tij si kėshilltar i Sulltanit, mbahet mend se Ismail Qemali ishte ai qė i propozoi atij ndėrtimin e njė hekurudhe qė niste nė Durrės dhe mbaronte nė Stamboll. Njė vepėr qė nuk u ndėrtua as nė atė kohė dhe vazhdon tė mos jetė e ndėrtuar edhe sot.

    20. Mė 1 maj tė vitit 1900, sulltan Avdylhamiti pėr punė dhe cilėsi tė mira e emėron Vali i Pėrgjithshėm i Libisė, njė detyrė mjaft e lartė e asaj kohe. Por Ismail Qemali u nis pėr nė Tripoli, por rrugės kthehet dhe shkon nė Paris, Londėr e gjetkė, pėr tė punuar pėr ēėshtjen shqiptare.

    21. Mė 1908, me ndihmėn e shqiptarėve tė veriut tė Maqedonisė, Ismail Qemali zgjidhet deputet i rrethit tė Beratit, por nė fakt ishte pėrfaqėsues i gjithė Shqipėrisė. Gjatė kohės qė Ismail Qemali ishte deputet nė Parlamentin e parė tė Turqisė moderne, ai pati njė peshė tė konsiderueshme. Fjalimet e Ismail Qemalit nė Kuvend kanė qenė nga mė oratoriket dhe mė me mendim, duke nxitur kundėrshtarėt ta sulmojnė pa tė drejtė.

    22. Ismail Qemali ra nė sy nė vitin 1871, pikėrisht nė zemėr tė Turqisė osmane, se paraqiti tre kėrkesa tė njėpasnjėshme pėr hapjen e shkollave shqipe nė Shqipėri. Edhe pse punonte si pjesė e administratės osmane, mori pjesė nė njė mbledhje tė rilindėsve shqiptarė nė Stamboll pėr tė krijuar alfabetin shqip.

    23. Nė vitin 1865 Ismail Qemali nisi tė punonte pėr pavarėsinė e Shqipėrisė, duke krijuar pėr kėtė ēėshtje njė klub nė kryeqendrėn e perandorisė, Stamboll, bashkė me Konstandin Kristoforidhin.

    24. Shėrbimi i sigurisė sė administratės turke zbuloi se gjatė kohės qė Ismail Qemali punonte pėr Turqinė, kishte hartuar njė dokument pėr projektin e njė Shqipėrie tė pavarur. Ky ishte edhe njė nga shkaqet mė tė mėdha tė pėrndjekjes qė u ndėrmor ndaj atij.

    25. Ismail Qemali vdiq nė rrethana misterioze nė Peruxha tė Italisė, pak momente para se tė jepte njė konferencė pėr shtyp. Deri mė sot nuk ka nė fakt njė variant eksplicit tė vdekjes sė tij, por gjithmonė janė hedhur dyshime.

    26. Dyshimi mė i madh mendohet tė jetė se ai ėshtė helmuar nė ushqim nga qarqe greke dhe italiane antishqiptare, qė e shikonin Ismail Qemalin si njė personalitet me influencė tė madhe pėr ēėshtjen shqiptare.

    27. Kufoma e Ismail Qemalit ėshtė mbajtur nė Peruxha pėr dy javė pas vdekjes, me idenė e balsamosjes. Por kjo i shtoi edhe mė shumė dyshimet pėr helmim, pasi i kanė nxjerrė tė gjitha organet e brendshme pėr tė zhdukur ēdo shenjė pėr autopsinė.

    28. Ismail Qemali ėshtė varrosur dy herė. Herėn e parė nė shkurt tė vitit 1919 nė Kaninė, vendin e lindjes dhe tė paraardhėsve tė tij, dhe herėn e dytė mė 28 Nėntor nė Vlorė, viti 1932.

    29. Varrimi i dytė ėshtė bėrė me urdhėr posaēėrisht tė mbretit Ahmet Zogu, me rastin e 20-vjetorit tė Pavarėsisė. Zogu dhe partia e asaj kohe i kanė bėrė nderimet mė tė mėdha trupit tė Ismail Qemalit, duke ia vendosur eshtrat nė varrin qė ėshtė edhe sot nė Vlorė.

    30. Ceremonia pėr rivarrosjen e eshtrave tė Ismail Qemalit ėshtė cilėsuar si njė nga ceremonitė mė tė mėdha qė ka organizuar Ahmet Zogu gjatė gjithė kohės qė ai ka qenė nė pushtet. Ai i ka bėrė nderimet mė tė mėdha atij qė u quajt babai i kombit.

    31. Ismail Qemali ėshtė nga ata personalitete politike dhe shtetėrore qė ka shkruar kujtimet e veta. Por kujtimet e tij nuk janė botuar asnjėherė tė plota dhe kjo ėshtė ēudia qė e ka shoqėruar ēdo gjė nė jetėn e tij.

    32. Akuza mė e madhe qė ėshtė hedhur ndaj Ismail Qemalit, ėshtė ajo se ai ideoi pas pavarėsisė ndarjen e Shqipėrisė nė kantone njė model si Zvicra. Por sipas njerėzve qė e hodhėn kėtė akuzė, kjo do tė bėnte qė fqinjėt ta kishin mė tė lehtė ndarjen dhe copėtimin e Shqipėrisė.

    33. Pėr herė tė parė gjatė gjithė historisė sė shtetit shqiptar diskutohet qė tė hiqet emri i Ismail Qemalit nga njė institucion. Ky skandal ndodhi pikėrisht kur rektori i Universitetit tė Vlorės, Tanush Shaska, propozoi qė emri i Ismail Qemalit t’i hiqej Universitetit tė Vlorės. Propozim ky qė ngjalli njė reagim mjaft tė ashpėr si nga politika, media, intelektualėt dhe publiku.

    34. Pasardhėsit mė aktivė tė Ismail Qemalit nė ditėt e sotme janė Darling Vlora, Nedim Vlora dhe Ariana Vlora. Ndėrsa shumica e pasardhėsve tė tjerė kanė vdekur, kurse pjesa tjetėr ėshtė nė emigracion prej shumė vitesh.

    35. Qamil bej Vlora (1895-1950) ishte djali dhe fėmija i fundit i Ismail Qemalit. Qamili ishte i vetmi djalė i Ismail Qemalit qė nuk u largua nga Shqipėria. Edhe pse nuk u mor me politikė, mė 1946, pasi nuk pranoi bashkėpunimin me regjimin komunist, u arrestua me pretekstin “armėmbajtje pa leje”, pasi iu gjet njė revolver, mė shumė antik sesa funksional. Nė burg u bė me turbekuloz dhe vdiq nė moshėn 55-vjeēare.

    36. Ismail Vlora dhe Xhevdet Vlora ishin dy nipėrit e Ismail Qemalit. Ata ishin poliglotė qė punuan pėr bukėn e gojės. Dy nipėrit e Ismail Qemalit nuk pranuan tė bashkėpunonin me regjimin komunist dhe nė kėtė mėnyrė u detyruan tė punonin nėpėr fshatra tė ndryshėm me punė krahu.

    37. Ismail Qemali u martua dy herė dhe nė tė dy rastet me shtetase greke. Pėr herė tė parė me njė vejushė nga Konica, me tė cilėn nuk pati fėmijė, pasi vdiq gjatė lindjes sė bashku me vajzėn. Ndėrsa pėr herė tė dytė u martua nė vitin 1886, me Kleoniqi Surmeli, vajza e njė fisniku grek nga krahina e Edėrnesė.

    38. Ismail Qemali u detyrua ta rrėmbente gruan e dytė pėr arsye se ligjet e ndalonim martesėn e njė myslimani me njė ortodokse. Siē shkruan nė kujtimet e veta Ismail Qemali, me kėshillėn e vjehrrit e rrėmbeu nusen e ardhshme, ndėrsa martesa u njoh zyrtarisht nė 1886-n, ai ishte 23 vjeē.

    39. Nga martesa e dytė Ismail Qemali pati 9 fėmijė, tre vajza dhe gjashtė djem. Vajzat quheshin Myvedet, Alije, Ylvie. Ndėrsa djemtė ishin Mahmud Bej, Tahir Bej, Et’hem Bej, Xhevdet Bej, Qazim Bej dhe Qamil Bej.

    40. Fjalimi i Ismail Qemalit nė pasditen e 28 Nėntorit 1912, Vlorė, zgjati rreth pesė minuta. Fjalimi pėrmbante 450 fjalė dhe u ndėrpre disa herė nga thirrjet e njerėzve qė ishin mbledhur nė sheshin e qytetit. Ndėrprerja mė e gjatė e fjalimit tė Ismail Qemalit ėshtė nė momentin qė ai nxjerr flamurin dhe e valėvit atė nė ajėr dhe thotė “Rroftė Shqipėria e Lirė!”.

    41. Fjalimi i Ismail Qemalit nė Shpalljen e Pavarėsisė u lexua i gjithi nė gjuhėn shqipe. Nė tė pėrmendet Shpallja e Pavarėsisė, lufta e Skėnderbeut, vuajtjet e shqiptarėve dhe sė fundi, njė lutje drejtuar Zotit qė tė mbrojė shqiptarėt dhe Shqipėrinė e Lirė.

    42. Fjalia mė e veēantė e fjalimit tė Ismail Qemalit nė Vlorė ėshtė: “Zotit tė Madh,… tė pranojė qė kėtej e tutje tė jem unė dėshmori mė i parė i Atdheut, ashtu siē pata nderin dhe fatin qė tė jem i pari ta puth e ta bėj tė valėvitet i Lirė Flamuri i ynė, n’atdhenė t’onė tė lirė”.

    43. Vendimi i parė i Ismail Qemalit pas firmosjes sė deklaratės sė Pavarėsisė dhe marrjes sė detyrės si kryeministėr, ėshtė dėrgimi i lajmit nė tė gjitha qarqet e vendit dhe dėrgimi i telegrameve nė shtetet e mėdha pėr njohjen e pavarėsisė.

    44. Ismail Qemali ėshtė djali i Mahmut bej Vlorės qė disa herė u ndėshkua nga Porta e Lartė dhe i Hadije Hanėmit nga familja e njohur Alizoti e Gjirokastrės. Ismail Qemali kishte njė motėr dhe njė vėlla mė tė vogėl, Sulejmanin. Sulejmani vdiq gjatė internimit qė iu bė familjes nga turqit nė Selanik, rreth vitit 1871.

    45. Kopja e dokumentit tė Shpalljes sė Pavarėsisė, e publikuar nė vitin 2007, mendohet se i pėrket Lef Nosit, i cili nė qeverinė e parė shqiptare ishte ministėr i Postė-Telegrafės. Teksti shqip i Deklaratės sė Pavarėsisė pėrbėhet vetėm prej katėr rreshtash dhe janė ato ku thuhet: “Shqipėria tė jetė mė vete, e lirė dhe e mosvarme”. Mė pas vijojnė dy rreshta nė turqishten e vjetėr.

    46. Nga teksti dhe proklamata e Pavarėsisė, nga regjimi komunist janė hequr mjaft emra nga firmėtarėt e pavarėsisė. Por nė proklamatė janė hequr edhe disa pasazhe.

    47. Kabineti i qeverisė sė Vlorės pėrbėhej nga 10 anėtarė. Kryeministėr – Ismail Qemali, Zėvendėskryeministėr – Nikoll Kaēorri, Ministėr i Jashtėm – Myfit Libohova, i Luftės – Mehmet Pashė Dėrralla, i Drejtėsisė – Petro Poga, i Arsimit – Luigj Gurakuqi, i Financave – Abdi Toptani, i Bujqėsisė – Pandeli Cale, i Post Telegrafit – Lef Nosi.

    48. Deri mė sot nuk ekziston asnjė fotografi nga momenti i Shpalljes sė Pavarėsisė mė 28 Nėntor tė vitit 1912. Ende nuk dihen shkaqet sepse ajo foto mungon. Ndėrkohė qė fotografia qė paraqet ngritjen e flamurit nė Vlorė nga Ismail Qemali nuk i pėrket datės 28 Nėntor 1912, por datės 1 dhjetor 1912.

    49. Shpallja e Pavarėsisė sė Shqipėrisė nuk u njoh qė mė 28 Nėntor tė vitit 1912 nga Evropa. Pavarėsia e Shqipėrisė nga shtetet evropiane u njoh vetėm nė vitin 1913, gjithashtu nė kėtė vit u njoh edhe Ismail Qemali si kryeministėr i Shqipėrisė.

    50. Ismail Qemali e shpalli Pavarėsinė pėr tė gjitha trevat shqiptare. Nė kėtė akt hyn Kosova, njė pjesė e Maqedonisė, Ēamėria dhe pjesa qė u shkėput mė vonė nga Mali i Zi.

    (Tirana Observer)

  17. #37
    i/e regjistruar Maska e Brari
    Anėtarėsuar
    23-04-2002
    Postime
    19,386
    Faleminderit
    42
    31 falenderime nė 22 postime
    kaps ..thanks..

    per keto informacione.. per ismail beun..

    shum interesante..

    un po lexoj eqerem bej vloren..

    hajde kokė hajde..

    enciklopedi..

  18. #38
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    pergjigje

    Brari, rrofsh per falenderimet,

    sa per librin me kujtime te Eqerem Bej Vlores, qe e kam lexuar disa here,
    eshte nga librat me te bukur qe kam lexuar ne jete, duke perfshire edhe ato
    artistike te huaja dhe shqiptare.

    Nje letersi brilante. (megjithese historik)

    E c'kane me shume romanet e perjetshem?!

    Pastaj gjuha e rrefimit e jashtezakonshme, si dhe kendveshtrimi i historise,
    si nga lart, si perjashta saj, si ne nje gjendje te ftohte, as me nje pale nuk behet.

    I lumte perkthyesit! (pershtatesit, shqiperuesit, etj).

    p.s. Kur pershkruan renien e Perandorise Otomane (s'ka ku te veje me brilante).

  19. #39
    i/e regjistruar Maska e Brari
    Anėtarėsuar
    23-04-2002
    Postime
    19,386
    Faleminderit
    42
    31 falenderime nė 22 postime
    Po And, dhe un keshtu mendoj per at liber. Nje mrekulli e vertete. Aty mesova historine e vertete pa rrena e pallavra.
    Njeri i jashtzakonshem Eqerem bej Vlora.

  20. #40
    askushi Maska e Askusho
    Anėtarėsuar
    27-08-2012
    Postime
    668
    Faleminderit
    0
    6 falenderime nė 4 postime

    pergjigje

    Sikur ta benin nje film televiziv (si seriali i Borxhiave), qe u dha para pak kohe te TV Top Chanel-i, do te ishte shume i bukur! (po kush ta bej se, aty luante Xheremi Ajrons, pune Hollivudi thuaj).

    Amin!

Faqja 2 prej 3 FillimFillim 123 FunditFundit

Tema tė Ngjashme

  1. Premisa tė gabuara
    Nga Arrnubi nė forumin Komuniteti musliman
    Pėrgjigje: 3
    Postimi i Fundit: 30-04-2012, 19:25
  2. Festimi i 94 vjetorit tė pavarsisė
    Nga Fiori nė forumin Portali i forumit
    Pėrgjigje: 14
    Postimi i Fundit: 25-12-2006, 16:25
  3. Leter drejtuar Ismail Qemal bej Vlores
    Nga Brari nė forumin Problematika shqiptare
    Pėrgjigje: 0
    Postimi i Fundit: 28-11-2006, 14:14
  4. A po realizohet teoria e konspiracionit hebre?
    Nga DEN_Bossi nė forumin Problematika shqiptare
    Pėrgjigje: 9
    Postimi i Fundit: 20-11-2006, 12:27
  5. Udhetimi i panjohur i flamurit
    Nga Albo nė forumin Historia shqiptare
    Pėrgjigje: 1
    Postimi i Fundit: 12-02-2004, 06:02

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •