Close
Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit
Duke shfaqur rezultatin 1 deri 20 prej 24
  1. #1
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime

    Thumbs up Filozofet Ateiste me te medhej te kohrave

    Demokriti

    Demokriti lindi nė Thraki nė qytetin Abder rreth vitit 460 p.e.s. « I shtyrė nga dėshira pėr tė nxėnė », thot Aristoteli, udhtoi shum dhe ariti tė bėj spjegime racionale mbi natyrėn dhe u bė burim i rėndėsishėm pėr pasardhėsit e ndėr ta mė i njohuri ėshtė Epikuri. Besohet tė ketė shkruajtur pesėdhjetė e dy vepra por kjo duhet tė meret me shum kujdes sepse tė ruajtura janė vetėm dis kalime e nga citimet mbi tė qė gjejmė sot, janė tė njerėzve qė nuk pėrputheshin me idetė e Demokritit kėshtuqė, dėshmitė e tyre nuk janė tejet tė besueshme. Nga mungesa e byrimeve tė sigurta, nė kohėt vijuese tź antikės, sa nė Greqi aq sa edhe nė Romė u krijuan anekdota nga tė cilat sė paku arijmė tė krijojmė njė pasqyrė mbi atė se ē’qe Demokriti nė kohėt nė fjalė. Plutarku thot se ai ėshtė verbuar vet pėr tė ju shmangur shqetsimve dhe pengesave qė vijnė nga jashtė e sidomos nga femrat, tė cilat pėrndryshe dikur nė jetėn e vet ka dashur ti ketė tė gjitha.
    Sa i pėrket veprimtarisė mendimtare, Demokriti pranonte dy principe tė krijimit tė gjithėsisė dhe pėr hėrė tė parė, flitet pėr njė sistem tė krijimit tė gjithėsisė pa ndėrhyrje tė forcave mbinatyrore. Kėtu kemi me tė vėrtetė njė mundim, njė punė mendimit mė tė ri dhe jo pse pėr herė tė parė pėrmendet fjala atom, po pse bėhet njė hulumtim pėr ndėrtimin e asaj qė egziston me principe tė reja dhe mbėshtetur nė baza tė reja materiale. Demokriti pra zhvillon, do tė kisha thėnė njė teori materialiste mekanike ku materjen e quan tė formuar nga grimca tė pazzhdukshme dhe tė pandashme mė tej (atom). Ēdo trup formohet me lėvizjen e grimcave lirė nė shprazėtirėn qė egziston dhe qė mundėson kėtė levizshmėri. Pra kėshtu formohen trupėra mė komplekse dhe tė njėjtat grimcohen pas vdekjes.
    Dihet gjithashtu se Demokriti nuk ishte njė materialiste i shterur dhe pa idealizėm nė vehte. Ai me hutaqėri kėrkonte qetėsi shpirtėrore dhe morale. Kėrkonte pastrimin shpirtėror nga friga dhe bestytnitė. Pėr tu mbrojtur nga dėshirat e ndryshme, si qė pėrmenda edhe mė parė ai e verboi vehten…
    Nga veprat e tia (52 nė numėr) nuk gjemė vetem njė pakicė shum tė vogė se pjesa tjetėr ėshtė shkatruar ose humbur. Fragmente, citate dhe pjesė mbi jetėn e tij transmetohen mė vonė nga Aristoteli, Simpliciusi, Ciceroni, Plutarku…
    Njė shekull mė vonė, teorinė e bazuar mbi atomet e mer dhe e zhvillon
    Epikuri, qė njihet njiherit edhe si pasardhės mė i denjė dhe mė besnik i Demokritit.
    Disa citate tė Demokritit :
    « Asgjė nuk vjen nga hiēi, dhe asgjė, pasiqė tė jetė shkatėruarnuk i kėthehet hiēit. Atomet lėvizin nė gjithėsi duke prodhuar vorbulla dhe nga kjo formohen komponimet : zjarri, uji, ajri dhe toka. »
    «Krejt ēka egziston nė gjithėsi ėshtė frut i rastit dhe domosdoshmėrisė. »
    «Gjithėsia ėshtė e pafund pasiqė nuk ėshtė vepėr e asnjė krijuesi. »



    Empedokli


    Empedokli rradhitet ndėr figurat mė tė shquara tė filozofėve tė kohės parasokratiane tė shkollės sė Parmenidhit. Ėshtė i influencuar nga tri idetė tė cilat edhe i mėsoi, ata tė Pitagorės dhe besimet Orfeike ; idetė Eleatike : dhe ndikimet nga Herakliti. Mbron tezėn e Njėshes dhe mėtej, pasiqė nxen edhe mėsimet e vijuesve tė Pitagorės, pėrpilon kosmologjine e vet. Zjarri, toka uji dhe ajri janė elementet qė formojnė ēdo gjė nė gjithėsinė e paraqitur nė njė sferė ku bashkimi dhe ndarja e elementeve vihet nė lėvizje nga dy forca tė vetme : Dashuria dhe urrejtja. E para ėshtė forcė bashkuese kurse e dyta forcė qė sjellė ndarje. Pėrveē interesit mbi natyrėn Empedokli merret me jetėn politike dhe ėshtė mbrojtės i zjarrtė i demokracisė. Ėshtė poashtu i njohur si idhtar i doktrinės sė migrimit tė shpirtėrave dhe si shėrues, gjė qė bėri tė konsiderohet si hyjni nga bashkėkohanikėt e tij. Pėr tė vėrtetuar pavdekshmėrinė e tij, por mė tepėr nga krenaria joracionale, pas njė banketi ndėr besimtarė e miq, dėgjon njė zė qė e thėrret dhe ai zhduket pėrgjithmonė. U gjuajt nė flakėt e Etnės nga i ngelėn pa u djegur vetėm bronza e kėpucėve. Apotheozė pak edhe e stėrritur por sidoqoftė, dėshira Empedoklit u plotėsua mė sė miri… Pretendonte tė jetė Hyjni dhe i pavdekshėm ( « Pastrimet »… unė kam arrdhur tek ju si njė Perendi i pavdekshėm…) Kėtė e ariti gjatė jetės e sidomos duke ju sakrifikuar Etnės. Kjo ishte dėshira e tij…
    Empedokli fizikant dhe magjistar :
    Nė poemėn « Natyra » flet pėr ushtrimin e forcės sė magjisė mbi ēdo gjė. Aty i drejtohet nxėnėsit tė vet Posanias me fjalėt : « Ti do ti mėsosh tė gjitha ilaēet kundėr dhimbjeve dhe pleqėrisė. Ti do tė qetėsosh vrullin e errėrave tė palodhshme… Pėr tė mirėn e njeriut ti, kur do tė duhet, do tė bėshė qė thatėsia tė zėvendsoj shiun dhe tė kundėrtėn ».
    Pėrndryshe te Empedokli qė nė fillim verejmė vendosjen e materjes unike tė pėrhershme. Ēdo gjė e gjithkah ėshtė rrėnjė e tė qenurit. Asgjė nuk nuk vjen dhe asgjė nuk shkatrohet. Ēdo gjė qė ėshtė, ka qenė dhe do tė jetė. Katėr janė « rrėnjėt » qė kanė egsistuar dhe do tė egzistojnė : Zjarri (nė formėn e hyjnizuar Empedokli e quan Zeus), Uji, Ajri dhe Toka : kėto janė bazat e Qenies dhe qėndrojnė nė gjithėsi dhe qė kanė madhėsinė e tyre edhe pse ai nuk ka njohurinė e rėndėsisė sė tyre. Dielli dhe yjet janė aty nga djithėmonė dhe nuk ska ē’tė kėrkojmė jasht kėsaj. Tė gjithė kanė tė njejtėn moshė. Kanė qenė gjithmonė dhe do tė jenė pėrēdoherė.
    Shohim se nė njė mėnyrė Empedokli pranon shumėsin e vetive tė spcifikuara tė pandryshueshme dhe spjegon pėrzierjen e elementeve nėpėrmjet procesive mekanike. Pėrzierja bėhet mes elementeve me afinitete tė pėrafėrta dhe nuk ka asnjė lloj tranfsormimi. Lumenjt e mėdhej gjithashtu mund tė kalojnė nėpėr pore tė ngushta (kėtu Empedokle bėnė hapat e para nė fushėn e atomit). Toka mori lėndėt e shumta nga uji e zjarri dhe kėshtu u prodhuan eshtėrat, tuli, dyelli dhe gjaku.
    Principet dhe mekanizmi sipas sė cilit prodhohen kėta pėrzierje dhe ndėrrime, janė dy veti (elemente) tė rėndėsishme : Pėrēarja (armiqsia) dhe nga ana tjetėr : Dashuria (harmonia, gėzimi).
    Tash shtrohet pyetja a ėshtė Empedokle i bindur nė Njishen e materies apo pati tendenca tė ndėrlidh idetė e shumėfishit kaotik. A ėshtė pra Pėrēarja njė rrjedhė e Mėrisė dhe Dashuria njė betejė kundėr mbretėrisė sė Pėrēarjes ?


    Gorgias

    Gorgias, nxėnės i Empedolkit nga i cili e mėsoi retorikėn, ėshtė nga Leontium i Sicilisė dhe sipas disave jetoi 108-109 vjet. Njihet bashkė me Protagorėn, si njėri nga sofistėt e parė dhe mė tė njohurit nė historinė e filozofisė. Nė Athinė erdhi nė moshėn gjashtėdhjetė vjaēare me urdhėr tė qytetit tė vet si ambasador. Nė njė fjalim tė mbajtur para Kuvendit Popullor, ariti tė bind athinasit ta ndihmojnė kundėr Sirakuzės. Vdiq nė vitin 374 p.a.s. nė Larisė.

    « Fjala ėshtė despot i plotėfuqishėm » pat thėnė Gorgias nė njė fjalim tjetėr tė vetin nė Athinė. Pėr tė, arti i tė folurit dhe manipulimit janė « ēelsi i pushtetit politik ». Thėnia e tij se : Gojėtari ka mundėsinė e tė folurit qė tė gjithėve pa dallim dhe mbi ēdo pyetje, nė atė mėnyrė qė nė prani tė turmės tė jetė mė bindės se ēdokush tjetėr. » Tė kėtilla deklarime ngjallėn bujė nė Athinė dhe njėherit ndihmuan qė retorika, pra arti pėr tė bindur, tė pajiset me petk famėkeq. Sulmet mė tė « egra » erdhėn nga Sokrati dhe nxėnėsi i tij Platoni nė Dialogun e tij sa bėnė qė edhe sot fjala sofist tė ketė domethėnie fyese. Pėr Platonin, sofistėt, e nderonin (ēmonin) mė shum tė mundshmen se sa tė vėrtetėn , kjo ėshtė e pajelueshme. Por, edhe pa Platonin, retorika, vendin e ka nė nė mes tė lejueshmes dhe pėrēmimit. Ajo lindi krysisht si pasojė e nevojės dhe e dėshirės pėr mbisundim politik dhe pėr tė bindur gjykatėsit gjatė njė procesi gjyqėsor.

    Gorgias dhe sofizmi nė pėrgjithėsi mbrojnė « tezėn e tė fortit ». Pėr ta, drejtėsia ėshtė ēpikje e tė dobtive qė e pėrqafojnė njė masė e madhe, tė cytur nga friga se mos vallė do tė pėsojnė nga tė fortit. Pėr sofistėt drejtėsia ėshtė forcė dhe lejohet tė pėrdoret pėr epėrsim…

    Pėrfundimet kryesore dhe mė tė dalluara tė Gorgias janė :

    *

    a. E vėrteta nuk egziston ;
    *

    b. Qenia nuk egziston e « nėse diēka egziston, ėshtė qenia ose jo-qenia, ose njėherit qenia dhe jo-qenia. » ;
    *

    c. « Edhe nėse diē egziston, njeriu nuk mund ta dalloj e as ta spjegoj » ; n

    Gorgias, nxėnės mė tė famshėm pati Isokratin, qė u bė njėri ndėr gojėtarėt mė tė njohur tė Athinės por qė njėherit u sulmua shum ashpėr nga Plutarku « se kaloi njė tė nėntėn e jetės se vet pėr tė shkruar njė fjalim ».



    Herakliti


    Herakliti lindi nė Efez nė brigjet e Egjeut nė njė familje, sipas legjendės, priftėrinjsh dhe mbretėrish, por vet i la mbėnė titujt e klasės dhe rangut.
    Privilegjohet tė besohet se la pas tij njė libėr nga i cili neve na kanė aritur dis fragmente tė shkruara nė stil poetik ku mendimet janė vėshtirė tė kuptuesheme nga edhe e fitoi llagapin « i errėti ».
    Jean Brun e cilėson nė mėnyrė tė mrekulluar Heraklitin kur thot :
    « Filozofķ e pėrleshjes dhe harmonisė, Filozofķ e Bėrjes dhe Kėthimit tė Pėrjetshėm, filozofķ e jetės dhe katastrofės, filozofķ e Logosit qė flet dhe e numrit tė vulosur, mendimi i Heraklitit, ėshtė nė tė njėjtėn kohė edhe shumė i vjetėr edhe aktual, pėrbėn nė vehte shumė mė tepėr se sa qė pėrshkruan. Ajo ėshtė nė mėnyrė tė veten, filozofķ e limitit dhe pragut qė na ēon nė kėtė pėrpara qė ndalet. »
    Tri janė temat qė reflektojnė nė veprėn e Heraklitit : hulumtimi i themeleve tė vetme tė botės si njė e plotė ; njėsia e tė kundėrtės dhe rrjedhoja e gjėrave. Njėherit vėrrejmė se hulumtimet nė principe tė materjes dhe se ai mer pėr pėr elemnte kyqe tokėn, ujin ajrin dhe zjarrin. Pėr te, nė fillim ishte krejt zjarr por qė mėtej me dėshirėn hyjnore u shėndrrua nė det e nga gjysma e tė cilit u krijua dheu.
    Nė qėndrimin e tij mbi principin e tė njejtės dhe tė kundėrtės nė tė njejtėn njėsi, pason principi themelor i ndryshimit tė vazhdueshėm, e tė pėrhershėm. « Nuk lahemi dy herė nė tė njėjtin lum » ėshtė shkruar nga nga Herakliti qė na bėne tė kuptojmė se uji i lumit qė hyme njėherė, pėr sė dyti nuk ėshtė mė i njėjti megjithėse jemi nė tė njejtin lum. Ky princip ėshtė ai qė na shtin ti kundėrvėmė Heraklitin Parmenidhit dhe teorisė sė tij tė Njė Qenie, pandashmėri, i pėrjetshėm homogjen dhe pandryshueshėm.
    Sa i pėrket kohės, Herakliti ėshtė akoma nė fazėn e arkaizmit dhe nė kėtė epokė, jemi akoma nė mes tė ndjenjės dhe resonimit nga edhe mendimi i adoptuar mbi konceptin ciklik tė kohės e jo nė atė linear. Pra kėtu kemi tė bėjmė me njė dialektike tė hapur sepse ai injoron kohėn lineare tė zhvillimit, tė ecjes sepse kalimi i kohės nė formė spirale ėshtė rrikėthim i pafund nė kohė ciklike qė pėrfundon nė kaos tė hapur. Hegeli ėshtė ai qė u largua nga kjo kohė ciklike nė njė spjegim tė saktė modern tė kohės lineare
    Herakliti me idetė e veta, influencoi numėr tė madh mendimtarėsh nėpėr shekuj, ndėr ta Platonin dhe stoikėt si dhe Hegelin qė integroi sistemin e tij nė veprėn e vet.

  2. #2
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Orfeu


    Orfeu,ėshtė personazh mitologjik, djal i mbretit tė Thrakisė, Oeagre dhe i Kaliopės.

    Sipas legjendės, Orfeu ėshtė themelues dhe njėherit ngushtė i lidhur me bestytninė e mistereve. Ai me lirėn e tij ju fliste dhe i mahniste shtazėt ; trondiste tė vdekurit… Kėto dhunti, ia dhuroi Apolloni e nga kėtej, Orfeu ia shtoi dy kordha lirės pėr nderė tė nėntė muzave.

    Pas fitores sė Argonautėve mbi sirenat nė ishullin Lesbos, ai shkon nė Egjipt. Me tė kėthuer prap, themeloi Misteret e Eleuzisit dhe mė sė fundi u instalua nė mbretėrinė e atit tė vet nė Thraki.

    Miti i Orfeut dhe shkrimet pas tij, ngjallėn interes tė madh dhe sipas disa tė dhėnave, janė tė lidhura edhe me origjinėn e krishtenizmit.

    Pjesmarja nė ekspeditėn e Argonautėve dhe qėndrimi nė Egjipt, ishin rast i volitshėm pėr bariun Ariste qė ti afrohet Euridisė, grues sė Orfeut. Ajo i refuzoi ofertat dhe duke ikur, nuk pa gjarpėrin i cili e kafshoi kėmbė. E zbritur nė fer, Orfeu shkoi ta mar duke e venduar nė gjum me muzikėn e kėndshme tė tij, qenin-roje me tri kokė. Megjithate, duke dalur nga feri ai u kėthye pėr tė parė tė shoqen a e ndiqte dhe kushti i caktuar nga perėndia Hades pėr shpėtimin e tyre, nuk u plotėsua. Dėshprimi qe i shum i madh. Menadėt e pezmatuar, e coptuan dhe e hodhėn nė Hebros uji i tė cilit bartėn pjesėt e trupit dhe gjer nė brigjet e Lesbosit. Koka e tij notonte mbi valėt e detit duke kėnduar me lirė. Muzat i gjetėn pjesėt e trupit, i bashkuan dhe bėnė varimin nė malin Olimp.

    Edhe pse figure mitologjike, Orfeu dhe literatura e lėnė pas, meren si fillim i largimit nga tjeshtė irealja, pra nismė drejt mendimit shkencor dhe fillimit tė epokės sė filozofisė sot tė njohur me emrin « parasokratėt ».

    Ky mit, ngjallė interes gjatė gjithė shekujve gjer nė ditėt tona. Kompozitorė me famė, letrarė, regjisorė, piktorė dhe vizatues tė filmave tė animuar, krijuan vepra tė jashtėzakonshme pėr Orfeun dhe mitin mbi tė. Kėtu, mund tė premendim nė pikė tė parė kompozitorė me famė botėrore si Monteverdi-n, Hajdn-in Offenbach-un…

    Parmenidhi


    Parmenidhi, Mendimtar grek filozofinė e tė cilit nuk e njofim aq sa duhet e disa herė mbi tė janė shkruar gjėna thellėsisht tė pasakta.

    Nga vepra sot njohim me saktėsi vargjet « Mbi natyrėn » ėshtė e tepėrt dhe e pabazė pohimi se Parmenidi shkroi edhe nė prozė pasiqė pėr tė vėrtetuar kėtė, nuk kemi asnjė dokument tė besueshėm tė gjetur gjer mė tani.

    Lindi nė Ele nė njė familje tė pasur dhe mendohet se nė moshėn 65vj. Kaloi nė Athinė ku edhe pat takuar Sokratin.

    Pėr tė hapur mundėsitė e studimit tė Parmenidhit, ėshtė mirė tė tėrhiqet njė rezyme nė disa pika kyqe. Pėr te, Qenia ėshtė kryesore, e domosdoshme, pa zanafillė dhe e pėrjetshme, e vazhdimshme dhe jashtė ēdo dyndjeje kohore, e pandrysheshme dhe homogjene, njė… Krejt ėshtė mirė e lidhur dhe e arsyeshme, dhe si pėrfundim : Qenia Ėshtė e Mos Qenia nuk Ėshtė apo e kundėrta, Mos Qenia Ėshtė e Qenia nuk Ėshtė. Duke u nisur nga kjo se nuk qėndron Mos-Qenia, Parmenidhi arin tė vėrtetėn e pėrkryer tė mendimit tė tij mbi Qenien.

    Kėshtu, duke injoruar Hiēin, ai ngriti bazat e fjalės dhe logjikės racionale. Por kjo, nuk do tė thotė se Parmenidi nuk ėshtė jokeherent. Qenia ėshtė, koha Jo Ja nga ku edhe ideja e palėvizshmėrisė ; krejtė ē’ėshtė, do tė jetė pėrgjithmonė. Ja kėtu QENIA parmenid tejkalohet nga zanafilla dhe shpėrbėrja (shkatrimi) (genesis dhe phthora).

    Tė pa qenėn nuk mund ta njohim se ėshtė pamundur e pra as nuk mund ta shprehim me fjalė sepse mendimi ėshtė i njejtė me Qenien, qė do tė thotė se fjala dhe mendimi duhet tė jenė Qenie. Ata egzistojnė e hiēi jo, ai ėshtė asgjė.
    Parmenidi e konsideron Qenien si njė trung dhe pėr ta arsyetuar ėshtin e saj nė botė ai nuk lodhet shum e kjo sqarohet me Doksėn (greqisht : doxe,es*) e tij.

    Nė fund mund tė themi se Qenia a Parmenidit ėshtė grimcė e Kaosit e e me kėte ėshtė botė nė vehte pasiqė njėherit ėshtė njėshe e tjeshtė edhe njė gjithėsi e tėrė, me njė fjalė, Zot.

    Nė kaos nuk egziston koha, Qenia ėshtė njė ekstrem monolitik. Athua Parmenidi donte nė mendimet e tija tė quajtura pak sa me tė drejtė tė errėta, tė shoh qenien e tij mė lartė se qenien dhe hiēin mbi tė cilat flet.

    Pitagora


    Pitagora ėshtė matematicient e filozof grek qė jetoi nga fundi i shekullit VI p.e.s. Lindi nė ishullin Samos nga ku u largua pėr pėr tė bėrė shum udhtime e ndėr ta vizitoi edhe Egjiptin por pjesėn mė tė madfhe tė jetės e kaloi nė Crotone, (foto poshtė) nė jug i Italisė sė sotshme . Kėtu krijoi shkollėn e tij tė afėrt me njė sekt.

    Pitagora studjoi matematikėn, muzikėn dhe filozofinė. Njihet si kreator i filozofisė sepse e kuptoi dhe vu nė pah ndjenjėn pėr kėrkimin e pambarimit tė njeriut dhe njėherit ofron njė pėrfundim tė kėtij hulumtimi : realiteti i pėrjetshėm qė spjegon shfaqjen e tė qenurit relatif dhe nxitjen qė pėrbėn ajo pėr pėrkryrje. Pitagora pra, merret edhe me metempsikozė ; mundėsi pėr rilindje apo ringjallje pas vdekjes nė njė qenie tė ndryshuar dhe kėshtu nė vazhimėsi, qė do tė thotė, mundėsi pėr tė patur mė tepėr jetėra.

    Pėrndryshe, sot parashtrohet pyetja se ēfar do tė qe niveli dhe rruga e mendimit grek pa Pitagorėn? Ku do tė kishin aritur Parmenidi, Platoni apo Aristoteli?

    Tre dhunti, spiritualizmi, dija dhe filozofia harmonizohen nė vepren e Pitagorės dhe kjo ėshtė vetia kryesore, dhe elementi kryesor qė bėnte madhėshtinė e tij e qė lidhi pas tij njė numėr tė jashtėzakonshėm pasuesish pa lėnė asnjė gjurmė egėrsie por as edhe pengese pėr lulzimin e personaliteteve si Milon apo Fiasi.

    Nxėnėsit fillestar nė pesė vjetėt e para mėsonin dhe ushtronin heshtjen. Nė kėtė kohė ata quheshin auditorė (dėgjues). Pas pesė vjetėve, fillonte studimi i lėmive tė mjekėsisė, astronomisė dhe gjeografisė.

    Lufta kundėr qytetit tė afėrt Sibaris (foto djathtas) dhe suksesi i komuninetit tė Pitagorės ngjallėn armiq kėshtu ai u detyrua tė tėrhiqet nė Metapontė ku edhe vdiq. Besonte metampsikozėn por na nuk dijmė a u ringjall ndonjėherė… Dijmė vetėm se filozofė tė rėndėsishėm pas tij, nė Greqi, nė Romė e gjetiu, lanė dėshmi tė qarta pėr se frutet e urtėsisė sė Pitagorės jetonin akoma.

    Pas zbulimit tė blloqeve tė gravuara t’argjilit nga Babilonasit qė datojnė nga viti 1800 p.e.s., dijmė se Pitagora nuk ėshtė mė zbuluesi por thurrėsi i teoremės sė njohur « Shuma e katrorėve tė masave tė kateteve tė trekėndeshit kėndėdrejtė ėshtė e barabartė me katrorin e masės sė hipotenuzės ». Pitagora dhe nxėnėsit e tij zbuluan se seriali i numrave katrorė : 4, 9, 16, 25, 36 dhe me rradhė formohet nga shtimi i numrit tek qė vijon nė brėnda njėsisė pra : 1+3 ; 4+5 ; 9+7 ; 16+9 ; 25+11 e kėshtu me rradhė. Ky zbulim i rėndėsishėm, jo vetėm qė ka fuqine e njė ligji, po krijon edhe njė harmoni tė kėndėshme vizuale tė numrave nė shpirtin e njeriut.

    Nė muzikė, njohim « Gamėn e Pitagorės ». Gama natyrore qė pėrdorej nė mėnyrė empirike egzistonte ėshtė e qartė. Njeriu i njihte notat pa e ditur se i pėrdor gjatė rėnies sė instrumenteve (shqip dėndėneve) dhe kėndimit. Pitagora ka meritat pėr zbulimin dhe vendosjen e bazave tė teorisė se muzikės (gama) dhe tė fizikės sepse spjegoi bazat e intervaleve natyrore : oktavė, kintin dhe kvartetin qė janė nė pėrputhje me raportet numrave tė thjeshta.

    Kėto intervale themelore u zhvilluan gjatė shekujve dhe sot na kemi gamėn e njohur : do, re, mi, fa, sol, la.

    Stobe : « Pitagora thot se bota ka lindur (ėshtė krijuar) nga mendimi e jo nga koha ».

    Protagora


    Protagora lindi nė Abder tė Thrakisė nga viti 480 p.e.s. Njihet si sofisti i pėrkryer si dhe relativist e skeptik. Udhtoi shum, nga qyteti nė qytet ku ligjėronte tė pasurve si tė mbrojnė ēdo tezė, ēfarė do qoftė ajo si dhe si ti kundėrvihen tė njejtės tezė. Vizitoi edhe Athinėn, u largua dhe pėrsėri u kėthye aty nga viti 431. Besohet se kėtu ėshtė ngritur padi kundėr tij pasiqė mohoi perenditė. Nė tė vėrtetė Protagora nuk ėshtė ateist si qė pretendohet tė paraqitet nga disa studjues. Ai kėtu shpreh mė tepėr paftėsine e njeriut tė kohės pėr tė ditur dhe kuptuar ējanė perėnditė... Sidoqoftė, ai iku para procesit dhe duke lundruar pėr nė Sicili anija u fundos... Duhet vėnė re se kjo ėshtė mė tepėr gojėdhanė se njė e vėrtetė, e mė poshtė do tė parashtrojmė disa variante mė tė afėrta me tė vėrtetat historike rreth kėtij procesi.

    Pasi vizitoi pės tė disatėn herė Athinėn, aty edhe publikoi traktatin mbi perenditė qė shkaktoi tronditje dhe qė pasoi me procesin aq tė pėrfolur. « Mbi perėnditė une as nuk mund tė dis a egzistojnė e as se nuk egzistojnė ; pasiqė shum pengesa pamundėsojnė ta dijmė kėtė, errėsira e pyetjes dhe shkurtėsia e jetės sė njeriut. »

    Shumė shekuj. Kėrcėnimi pėr mbajtje tė procesit nuk u vėndua nė dyshim. Vetėm nga gjusma e qindveēarit tė XX historianėt filluen ta gjykojnė njė qėndrim tė tillė duke e quajtur tė pastudjuar mirė dhe naif. Nė fillim do tė ndalem nė njė kronologji kohore pėr tė lėvizur nė periudhė mė tė vonshme procesin eventual. Protagora ishte mik i Perikleut dhe ai e angazhoi ti krijoj ligjet e Turioit. Kjo daton nga viti 443 qė njiherit e vonon ndjekjen e diku gjer nga vitet 418-415.

    Mbi tė tjera duhet tė dijmė se gjithashtu se burimet janė pak tė besueshme kur tė kemi parasyshė se athinasit e ndoqėn nga qyteti me dekret tė sjellur nØče proces, kurse tė tjera burime thone se ai iku para procesit.

    Mėtej dyshimet mbi kėtė vijnė edhe nga fakti se gjatė kohė ėshtė heshtur pėr kėtė ngjarje. Ndoshta nga ajo se Protagora nuk pati nxėnės tė kalibrit tė nxėnėsve tė Sokratit pėr tė evidentuar njė gjė tė tillė si qė bėrė Platoni dhe Tucididhi pėr mėsusin e tyre. Mėtej mendohet gjithashtu se heshtja e procesit vjen edhe nga fakti se Protagora ishte vetėm njė i huaj nė Athinė !? Ndoshta heshtja ėshtė frut i mendimit tė asaj kohe se kjo ngjarje nuk pati rėndėsi pėr historinė dhe askush nuk mori mundimin tė shkruaj pasiqė nė kėtė kohė vėndin kyq tė interesave e zė Lufta e Peloponezit.

    Heshtja ndėrpritet nga Aristoteli njė shekull mė vonė. Ai pėrmend procesin dhe jep emrin e akuzuesit qė nė tė vėrtet ėshtė edhe prova mė e fortė se ngjarja ka ndodhur.

    Sa i pėrket shkatėrrimit tė librave faktet janė mė tė moēme se datojnė nga fillimi i shekullit III p.e.s. Filozofi skeptik Timoni thot se « kanė dashur ti asgjėsojnė nė hi veprat pasiqė kishte shkruajtur se nuk dinte dhe nuk mundeshte kuptoj si janė dhe kush janė perėnditė. »

    Nga « Koha Romake », nė shekullin e parė p.e.s., Ciceroni e pėrmend djegjen si njė gjė « reale ».

    Sido qė tė jetė unė, pėr tė pėrfunduar do tė them se krejtė procesi egzistoi apo jo, nuk ėshtė edhe aq i rėndėsishėm sa qė ėshtė i kėndshėm fakti se sofizmi i Protagorės qė qe shpesh i pėrbuzur si nga Sokrati, Platoni e gjer mė sot, nuk u ndal asnjėherė tė ngrej debate qė janė mė sofizėm se sofizmi i Protagorės e pėr mė tepėr, kur vetė kundėrsofistėt pėr tė thėnė tė vėrtetėn e tyre mbi kėtė ngjarje, kaplohen nga sofizmi Protagorian. Dhuratė mė tė madhe as qė nuk ka paramenduar Protagora…

    * * *
    Disa nga citatet mė famė tė Protagorės :

    Njeriu ėshtė mas e ēdo gjėje, pėr ē’janė, pėr egzistimin e tyre ; pėr ēka nuk janė, pėr mos egzistimin e tyre. »

    « Ē’quan njeriu tė vėrtetė, ėshtė e vėrteta e tij, do tė thot aspekti nga i cili atij i shfaqen gjėrat. »

    « Mbi ēdo gjė mund tė bėjmė dy pohime plotėsishtė tė kundėrta. »
    « Pėr ēdo subjekt ka dy ligjėrime tė kundėrta mes vehte. »

  3. #3
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Talesi


    Talesi lindi rreth vitit 624 p.e.s. nė Milet nė bregun mesdhetar tė Turqisė sė sotshme dhe ėshtė matematikant i parė nė historinė e civilizimin qė i njihet emri. Duhet theksuar se datat janė tė pasigurta si dhe zbulimet e bėra nga Talesi mund tė mos jenė tė gjitha tė tijat por tė mveshura nga tė tjerė zbulues qė e pėrmendin vijimisht nė tekstet e tyre. Nuk gjejmė shkrime tė tijat e nuk ishte e rrall nė kėtė kohė, kur dijetarė me mė pak renomeØ, ia lėnin shpikjet e tyre njerėzve mė tė famshėm.
    Pėrveē matematikės, Talesi njihet edhe si dijetar i gjithanshėm, interesohej pėr ēdo gjė, filozof, observator i patejkalueshėm, astronom. Dinte tė mendoj dhe ti analizoj e ti hulumtoj fenomenent, kėshtuqė rradhitet nė Shtatė tė Urtit.
    Tregtar me profesion, ai udhtoi shum, mes tjerash nė Egjipt ku edhe mėsoi shumė gjėra nga gjeometria dhe sipas legjendės, piramida dhe kėrliku bėnė qė tė filloj studimin mbi raportin mes hijes dhe trupit qė e pėrhedh, pėrshkrimi i trekandshit nė rreth, teorema tė shumta matematikore dhe aritje tė njohurive nė lėminė e magnetizmit. Talesi bėn spjegimet e tij mbi natyrėn duke u bazuar nė elementet nė tė dhe thot se uji luan rol tė pazėvendėsueshėm sepse nga ai rrjedhin gjėrat tjera.
    Tė marurit e Diellit (eklipsa) e paraparė
    Talesi kulmin e famės e ariti kur parshikoj marrjen e diellit Diellit pėr nė vitin 585 p.e.s. gjė qė ndodhi me saktėsi. Cilat ishin mundėsitė qė i lejuan tė parasheh kėtė janė tė panjohura akoma. Ndoshta arijti tė llogaris lėvizjen e yjeve apo u bazua nė intuitė (tė Sarosit) mbi kohėzgjatjen e rregullt nė mes tė dy eklipsave. Shumė mė vonė, Herodoti tregon se pėrleshja nė mes forcave tė mbretit Babilonas Nabushodonozorit dhe Lidiasve u ndėrpre pėr shkak tė kėsaj eklipse dhe u vendos paqa.
    Talesi si filozof ėshtė i njohur pėr pyetjet dhe pėrgjigjet qė parashtronte : Ē’ėshtė tė menduarit ? Nga ē’ėshtė e bėrė natyra ? Cilat janė lidhjet nė mes mendimit tim dhe asaj ē’ėshtė ? Meritat e Talesit janė se ai mė nuk pohon njė tė vėrteė duke u bazuar nė njė objekt si qė bėnin qer tani Babilonasit dhe Egjiptasit, por bazohej nė objekte tė numerikisht tė papėrkufizuara dhe nga aty mundohej dhe nxirte tė vėrtetėn.
    Mendohet se Talesi ėshtė autori i « njihe vetvehten » edhepse njė numėr i madh studjuesish ia mveshin kėtė thėnie tė famshme Sokratit.

    Sokrati


    Sokrati ,Bir i skulptorit Sofronisk dhe mamisė Fenaret, lindi nė Athinė nė vitin 470, pra shpejtė pas mbarimit tė luftėreva medike, p.e.s. dhe besohet tė ketė mar edukatėn e kohės, gjimnastikėn muzikėn dhe gramatikėn. Shumica e historianėve janė tė mendimit se nuk ka ndjekur ndonjė shkollė filozofike.
    Vdiq nė vitin 399 pasi pėrjetoi luftėn e Peloponezit dhe tiraninė e tė Tredhjetėve.
    Pėr sa i pėrket jetės sė Sokratit dijmė shum pak e sidomos nuk kemi njohuri mbi jetėn e tij te re. Ka tė dhėna t paqarta dhe mendime se ai nė fillim ushtroi artin e babait tė vet por se kėto janė vetėm hamendje tė pavėrtetuara me fakte.
    Pėrkundrazi njofim mirė pamjen e tij fizike si nga Ksenofoni ashtu edhe nga Platoni dhe Rabėleu qė e pėrshkruajnė si shum tė shėmtuar, tullac, hundėshtypur, qė i ngjante njė harapēiu apo njė silene (shkumės, lloj bime dikotiledone). Ai skandalizonte bashkėqytetarėt e vet si me pamjen e shėmtuar (pėr Athinasit bukuria fizike ishte simbol i bukurisė morale) ashtu edhe me veshjen e pashije. Ecte zbathur dhe shum rrallė mbathte kėpucė.
    Sipas Ksenofonit, u martua me Ksantiopė e vrazhdėt me tė cilėn pati tre djem.
    Edhe si personalitetSokrati ngeli njė enigmė. Bashkėkohanikėt e vet e ndėr ta edh edisipli i vet Ksenofoni e pėrshkruan si njeri i frustruar dhe banal, derisa disipli tjetėr, Platoni, e ngrė nė ideal e i mveshė edhe pikėpamjet e veta filozofike.
    Pėrpos kėsaj, nė mbjelljen e ideve tė veta, Sokrati qe i paorganizuar mirė. Shkolla e tij ishin vendet publike (agora) ku shetitej dhe bisedonte me tė gjithė. U parashtronte pyetje tė llojllojshme nga tė gjitha problemet e jetės qė haseshin nė Athinė e gjetiu. Shpeshherė pėrsėriste se ka pėr mision nga ana e Perėndive qė ti edukoj bashkėkohasit e vet. Jetonte nė varfėri dhe arsimonte falas. Nė kėtė aspekt edhe dallohej nga sofistėt (tjerė)se ata kėrkonin shuma tė majme pėr mėsimet e tyre.
    Pėrndryshe, njihet se ishte njėri i guximshėm dhe i pėrmbajtur nė ēdo situatė. Nuk e humbaste kontrollin e vehtes nė asnjė ēast nga edhe shum nxėnės tė tij i pėrkushtohen dhe nė njė masė edhe e adhurojnė.
    I akuzuar nga Anitosi dhe dy shokė tė tij se : « Sokrati ėshtė fajtor pėr krimet se nuk njeh perėnditė qė i njeh shteti dhe pėr pėrhapjen e hyjnive tė reja ; ėshtė fajtor prishjen e rinisė » dhe kėrkohet dėnim me vdekje. Sokrati refuzoi ndihmėn e Lisiasit dhe u shpall fajtor me 281 votė nga gjithesejtė 501 votuesė-porotė.
    Sokrati rrefuzoi planin e disiplave tė tij pėr ikje dhe ditėn e fundit tė jetės sė tij, para se tė pij helmin (sigė) qė dikur vet e ndalonte pėr tė bėrė vetvrasje. Momentet e fundit tė jetės sė vet, sipas Platonit, ai ua kushtoi nxėnėsve tė tij pėr tė ju folur mbi pavdekshmėrine e shpirtit.
    Sokrati filozof :- Pėr Sokratin se nuk ėshtė filozof me profesion. Ai nuk jetonte nga filozofia dhe nga mėsimet e tija si filozofėt dhe sofistėt. Ishte i afėrt me tė djithė pa dallim dhe nxiste biseda e dabate dhe gjurmonte tė vėrtetėn. Nuk kish pretendime tė mėsoj diēka tė tjerėve pasiqė e dinte se din vetėm njė gjė…, se nuk dinte asgjė! Qėllimi i Sokratit ishte tė vėndon bashkėbiseduesin nė koshiencė dhe nė vetqėndrim nė kėrkim e njohje tė vėrtetės tek njeriu.
    Ēdo i lig, ėshtė i tillė pa dashur, i lig ėshtė vetėm ai qė nuk njeh ē’ėshtė e mira dhe qė nuk di ta dalloj pėr shkak tė mungesės sė vullnetit pėr ta njohur. Njohja e vetvehtes ėshtė primare pėr Sokratin prandej edhe shpesh e pėrsėrit parimin nga e shkruar nė tempullin e Apollonit : « a e njeh vetvehten ».
    Pėrndryshe, Sokrati nė lėminė e fizikės duket se ka njohuri tė thella por ai , gjatė jetės sė vet preferoi tė meret me ēėshtje tė tjera. Deklaronte se janė tė kota dhe kundėrthėnese sqarimet e fiziologėve mbi njėsinė apo shumėsinė… Ai i ndante gjėrat nė dy : gjėrat njerėzore si bukuria, besimi dhe dashuria, drejtėsia, ēėshtja politike… Nė gjėrat hynore rradhiste krijimin e botės dhe hynitė.
    Sa i pėrket sofizmit dhe sofistėve, Sokrati thot se ky ėshtė njė art madhėshtor por hedh poshtė teorinė e sofistėve rreth perendive pasiqė sipas tij njeriu eshtė i kufizuar dhe tė kultivoj njohuritė e veta mė lartė se sa qė i ėshtė dhėne nga hyjnitė. Pėr Sokratin, mėsimet e sofistėve janė ushtrime dhe rutinė e asesi art.
    Termi majotikė vjen nga greqishtja, qė do tė thot aftėsi pėr tė ndihmuar lindjen (arti i mamisė). Sokrati ėshtė bir i njė mamie dhe shpesh pėrmend se nėna e tij asistonte kur gratė lindnin fėmijė e unė asistoj shpirtėrat qė tė lindin mendimet qė i posedin pa qenė koshient se i kanė nė vehte.
    Nė qindveēarin e XIX, shum filozofė, psikologė dhe profile tė ndryshme dijetarėsh, y zhytėn nė analizimin e personalitetit tė Sokratit. Shpesh e cilėsonin si rast patologjik. Nė tė vėrtetė, edhe Platoni flet pėr meditimet e gjata jo tė rėndomta tė mėsusit tė vet (Banketi) qė arinin kohėn prej 24 orėsh. Mjekėt e shekullit tė pėrmendur mė lartė, por edhe sot, janė tė mendimit se Sokrati paraqiste elemente tė ēartjes. Halucinimet dhe ndėrprerjet e shpeshta gjatė tė folurit, sjelljet e parėndomta nė prani tė tjerėve sikur tė ishte vet, bėjnė tė mendojmė se ai me tė vertetė, sė paku kohė pas kohe shprehte shenja tė njė njeriu tė ēmendur.
    Niēe mendon se Sokrati ėshtė njė rast i stėrngarkuar tė racionalizmit qė provokohej nga ērregullimi i instikteve… Ai shtiret si kundėrshtarė i sofistėve por vet ėshtė nė njė mėnyrė sofisti mė i madh sepse nėpėrmjet tė sofizmės, ai pėrul bashkėbisedusit me tendencė tė ngren vehten.
    Nė veprėn e tij Götzen-Dämmerung oder wie man mit dem Hammer philosophiert, Nietzsche, nė mes tjerash thot : « Sokrati deshi tė vdes : nuk ishte Athina, ish ai vet qė e mori sigėn, e detyroi Athinėn t’ia jep. »
    Kierkegaard thot se Sokrati u dha shum pas ironisė, tė cilės nuk i pėrballoi, pra ra fli i saj...

    Aristoteli


    Lindi nė vitin 384 nė Stragirė tė Maqedonisė nga edhe e muer nofkėn Stragirioti. Qė nė vegjėli e humbi babain Nikomak, qė ishte mjek i mbretit tė Maqedhonisė dhe pėr tė cilin besohet tė kishte shkruajtur shum libra tė mjekėsisė. Aristoteli, qė nė moshė tė re (17 vjeēar), u largua pėr nė Athinė ku ndoqi mėsimet e Platonit nė Akademi dhe njiherit njihet si mik i afėrt i mėsuesit tė vet por mė vonė edhe shum kritik ndaj tij. Pas njėzet vjetė studimi dhe pune nė Akademi, nė vitin 343, Aristoteli shkon nė Oborrin e Filipit, i zgjedhur nga ai pėr edukator tė djalit tė vet, qė do tė njihet me vonė si Leka i Madh. Mė 335, Aristoteli hap shkollėn e vet qė e quajti Lice apo Peripatos ku praktikonte bisedat filozofike duke shetitur nga edhe nxėnėsit e tij quhen peripatetistė. Kėtu zhvilloi mėsimet e veta pėr 13 vjetė. Por me vdekjen e Lekės sė Madh u detyrya tė largohet nga Athina pasiqė u ngritė njė fushatė kundėr tij pėr bashkėpunim me Maqedhoninė. Nga rreziku qė i kanosej u vendos nė Kalkidė nė ishullin Eube.

    Pėrndryshe nga veprimtaria e gjėrė e Aristotelit, nuk gjejmė asgjė tė shkruajtur me dorėn tė tij. Kopjet mė tė lashta datojnė nga fillimi i qindveēarit tė parė p.e.s. dhe dihet se atėherė shkrimet e mendimtarėve kopjoheshin nga tė tjerė por gabimet gjatė kėsaj pune janė gati tė paevitueshme. Mėtej, kėto kopje vazhdonin tė komentohen et tė pėrkthehen nė gjuhė tjera…

    Pėr tė rivendosur njė rend nė « ē’ėshtė e Aristotelit », punuan dijetarė me njohuri tė mėdha dhe arijtėn tė grumbullojnė tekstet mė tė vjetra dhe mė tė besueshme sa i pėrket kėtij filozofi dhe krijimtarisė sė tij tė jashtėzakonshme. Interpretimet e mėvonshme nė tė shumtėn e rasteve kishin pėr qėllim edhe devijimin e ujit nė mulli tė vet, si qė bėnė pėr shembull stoikėt kur pėrshkruanin opinionet e Aristotelit mbi fatin dhe fatalizmin. E vėrteta ėshtė krejtė ndryshe ; Aristoteli asnjeherė nuk shkroi pėr fatin e fatalitetin. Pėrkundėr kėtij fakti, ai gjatė kohė numėrohej nė rradhėt e stoikėve. I pari qė grumbulloi dorėshkrime tė ndryshme ėshtė Apelikon nga Teosi qė u reviduan mė vone nga Androniku i Rodosit por Evropa e njohu Aeistotelin mė sė miri duke i falenderuar arabėve e sidomos Ibėn Sinėn (Avicena) , mėtej vijnė Amoniusi, Alexandri nga Afrodizia ; kurse ngamesjeta pėrveē Avicenės qė u pėrmend mė parė., dallohen sidomos edhe Ibėn Rushd 1126-98 (Averoes) nga Kordoba, Alberti i Madh dhe Avempasi. Sa i pėrket jetėshkrimit mė tė hershėm mbi Aristotelin, ėshtė ai i Diogjen Laercit.

    Aristoteli ngriti pėr herė tė parė dhe me kėtė na solli disa diciplina tė panjohura ose tė papėrkryera gjer m’atėherė : Ai ėshtė vendosės i parė i ontologjisė ; ėshtė i pari praktikues dhe teoreticient i logjikės e i semantikės (péri hermeneias) dhe njėherit i pari qė ngriti brinjė filozofisė sė tij edhe pozitėn e vet nė histori dhe me kėtė themi se ėshtė krijues i historisė sė filozofisė.


    Platoni


    Lindi nė Athinė nė vitin –427 nė njė familje tė njohur aristokrate qė i mundėsonte njė angazhim politik. Por Platoni nė vitin 408 , takoi Sokratin dhe nga kjo kohė ai ngrė dorė nga politika duke u dhėnė pas filozofisė. Ai nga mėsuesi i tij nuk mėsoi njė doktrinė tė caktuar po njė formė tė lėvizurit para drejtė urtėsisė dhe tė vėrtetės nėpėrmjet parashtrimit tė pyetjeve dhe pėrgjigjeve. Vdekja e Sokratit duket e tronditi Platonin qė shkruajti : si mundet , qė nė qytet, i drejti tė dėnohet me vdekje e pra drejtėsia e vėrtetė dhe autentike tė nėpėrkėmbet? Nga qė, si nxėnės i Sokratit mund tė rrezikonte, ai u largua nė Megarė, mėtej nė Egjipt dhe Sicili ku edhe shpresoi tė kryej disa ndryshime politike nė qytetin e Sirakuzės. Kėtu punėt vajtėn keq; sunduesi tiranik Denisi e shiti si sklav. Blerėsit e liruan dhe ai kėthehet nė Athinė ku themeloi shkollėn e parė filozofike tė organizuar si univerzitet : me bibliotekė sallė, dhe banesa pėr studentė. Njėherit do tė theksoj se kjo shkollė funkcionoi gjer nė qindvjeēarin e gjashtė tė epokės sonė.
    Sokrati gjatė jetės sė vet qe shum i lidhur pas reformave, kjo e shtyri tėudhėtoj pėrsėri pėr nė Sirakuzė kur nė pushtet ishte tanimė Denisi i Riu por rishtazi punėt nuk i shkuan si deshi dhe vetėm pas intervenimit tė Arkitasit nga Tarenti u lirua nga skllavėrimi.
    Vdiq nė Athinė nė vitin –347.


    Platoni ishte nė fillim mik dhe nxėnės i Kratilit e ky pat mar mėsimet e veta nga Herakliti me opinionet e tė cilit u pajis gjatė kėsaj kohe dhe u mbeti besnik kėsaj doktrine. Megjithate rolin vendimtar nė formimin e Platonit e luajti takimi me Sokratin dhe i mahnitur nga ky, vendosi qė ti jepet filozofisė kėshtuqė ndoqi mėsimet e mėsuesit tė vet pėr 8 vjet rresht.

    Veprimtaria e Platonit ndahet kryesisht nė tri etapa kohore tė krijimtarisė qė do tė thotė :

    · Dialogjet e moshės sė re (fillestare) qė pėrfshijnė periudhėn e hershme pas vdekjes sė Sokratit si qė janė : Hipiasi, Lasheu, Lizisi, Sharmidhi, Protagora dhe Gorgiasi;

    · Dialogjet e moshės sė pjekur : Fedoni, Banketi, Fedri, dhe Time ;

    · Dialogjet e pleqėrisė : Parmenidhi, Teeteti, Sofistėt, Politika ; Filebi, Kritiasi dhe Ligjet.

    Vepra e Platonit ėshtė ruajtur e plotė : Bėhet fjalė pėr njėzet e tetė « Dialogjet » si dhe trembėdhjetė « Letra » nga tė cilat vetėm tri janė vėrtetuar tė jenė tė shkruara nga dora e Platonit (VI, VII dhe VIII). « Dalogjet » pėrfshijnė njė rreth tė gjėrė temash si : virtyti, guximi, detyra, dashuria, bukuria, drejtėsia, shkenca, gojėtaria, urėsia , njeriu, legjislatura…
    Duhet pėrmendur se idetė e Platonit ėshtė shum rėndė ti ndajmė nga ato tė mėsuesi tė tij Sokratit i cili, themi pas asnjė hamendje, luan rolin e zėdhėrėsit kėshtuqė nuk arijmė dot tė pėrkufizojmė me saktėsi c’ėshtė e mėsuesit e ē’ėshtė e nxėnėsit… Fiogėt kanė arijtur tė vėnė njė pėrkufizim por kjo akoma ėshtė ēėshtje mjaftė delikate. Unė nuk do tė ndalem nė kėtė lėmi fiogjike qė pėrbėn njėherit njė temė tė posaēme studimi.

    Pėr ta kuptuar Platonin, duhet mė parė tė kemi tė qartė se mendimet e tij nuk janė asesi njė doktrinė e ngritur nė njė far lloj sistemi tė posaēėm filozofik. Lėmia e tij ėshtė ecja para e mendimit, lėvizja e tė menduarit dhe mosizolimi nė njėkahshmėri i asaj qė shprehė. Tek Platoni ecja e mendimit pėrpara bėhet nė bashkėsi, miq dhe kundėrshtarė dhe kėtė ai e quan dialektikė (« Banketi » ; « Gorgias »).




    Gjatė kohės Platoni u muer edhe me ēėshtjen e shpirtit, kėshtu nė nxjer pohimin se ēdo dhimbje a hirėsi, pikėnisjen e ka nga shpirti i njeriu, prandaj ėshtė e rėndėsishme qė ēdokush tė kujdesohet pėr shpirtin e vet. Sidomos ėshtė i rėndėsishėm kujdesi pėr tė kur e dijmė se ai ėshtė i pavdekshėm… Me kėtė pohim tė pavdekshmėrisė sė shpirtit, Platoni pra rrahu edhe lėminė e religjionit.

    Njė vend tė rėndėsishėm nė veprimtarinė e Platonit zė edhe kritika e reptė kundrejtė sofistėve. Ne « Sofistėt » ai i quen ata « atletė tė fjalės » dhe « … magjistar qė ka rezervuar pėr vehte pjesėn verbale tė iluzionismit… ». Shihet faktikisht se Platoni kėrkon nga edukuesit pėrgjegjėsi thelle morale pasiqė nga ai varret fati i shpirtit tė nxėnėsit…
    Nė vitin –385, Platoni themeloi Akademinė qė e vendosi nė njė vend tė rrethuar me kopsht e qė gjėndej pranė qytetit. Disa e konsiderojnė si Universitet tė parė nė historinė e njerėzimit, por duhet tė themi se kjo nuk i ngjante univerziteteve tė mesjetės aq mė tepėr kur dihet se ishte i ngritur nė formė tė « tiasės », qė do tė thot, njė bashkėsi fetare e konsakruar Muzave . Kjo Akademi edhe pse pat jetė mjaftė tė gjatė (u mbyll pas nėntė shekujsh, nė vitin 592) dhe solli mjaft njerėzimit, nuk ariti tė qėndroj sikur qė nuk qėndroi as Platoni pėrkundrejt bindjeve tė ngritura dhe tė mbjellura nga dijetarėt qė jetuan pak kohė para tij si psh. Lao-Tseu (fund i shek VI – fillim i shek. V), Konfucius (Kung Fu Tsu; reth 551-497 p.e.r.) dhe Buda (550-480 p.er.).

  4. #4
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Charles Sanders Peirce


    Charles Sanders Peirce, filozof amerikan, qė nė fillim u muer me kimi, fizikė, matematikė dhe astronomie dhe vetėm mė vonė ju dha filozofisė dhe logjikės, (ndaras nga Frege) zbuloi kantifikatorėt. Punimet e tia i botoi nė pėrmbledhjen Collected Papers duke filluar nga viti 1931. Pėrndryshe njihet mė sė shumti si themelues i pragmatizmit qė e shtjellon nė artikullin e vitit 1882, « Si t'i qartėsojmė idetė tona ». Ėshtė nismėtar dhe themelues i semiotikės ku i klasifikon ikonat, shenjat dhe indicionet.

    Jeta

    Nė fillim e quajtėn talent i rrallė, dhe koshient pėr talentin qė kish. Megjithate, nuk arrijti asnjėherė tė emėrohet mėsimdhėnės univerziteti. Pavarėsia nga ēdo lloj sheme e jetės amerikane tė kohės se vet, nuk i pėrgjigjej moralit qė mbretėronte, paranoja qė e pėrcjellte gjatė jetės (disa thonė e arsyeshme) si dhe besimet inortodokse e shėndruan nė tė padėshiruashėm nė qarqet univerizitare. Gjatė 30 vjetė, punoi si laborant kurse 26 vitet e fundit i kaloi me gruan e tij tė dytė krejtėsisht i varfur nė njė fermė nė Pennsylvani, ku fitonte kohė pas kohe disa qindarka pėr tė mbijetuar, e kjo, nga konferenca qė i organizontepėr tė miku i tij James si dhe nga ndonjė artikull qė botonte kohėpaskohe.

    Vepra

    Punimet e tij u botuan shum pak gjatė jetės sė tij por vet vepra ėshtė shum e madhe; qindra mijė faqe nė dorėshkrim qė mbetėn gjatė kohė nė errėsirė. Pėr fat tė keq, nuk arrijti tė kompletoj sintezėn e filozofisė sė tij. Vdiq mė 1914 nė Milford

    Pragmatizmi

    Pragmatizmi ėshtė tema kyqe nė veprėn e Peirce qė shqyrton nė « Si t'i qartėsojmė idetė tona ». « Pragmatizmi -thot - ėshtė tė konsiderosh cilat janė efektet praktike qė na mendojmė se mund tė jenė tė prodhuara nga objekti i konceptit tonė. Konceptimi i tė gjitha efekteve ėshtė koncepti i plotė i objektit ». Pragmatizmi pra ėshtė filozofi e sinjifikimit ku koncepti definohet nga pėrgjithėshmėria e efekteve praktike. Kur dy koncepte me emėrtime tė ndryshme pėrbėjne efektet e njėjta praktike, formojnė njė koncept; kur dy koncepte kanė tė njėjtin emėr por kanė efekte tė ndryshme, na kemi dy koncepte tė ndryshme. Njė koncept sjell njė besim (bindje) mbi tė. Bindja ėshtė njė zakonshmėri mentale qė udhėheq akcionin. Nga kėtu edhe teksti tjetėr i Peirce ku spjegon kėtė gjendje, « Si tė fiksojmė bindjen ».

    Metafizika

    Nė veprėn e tij, Peirce, refuzon ēdo lloj* «metafizike ontologjike nga e kaluara» ku mendohet se bota spjegohet pavarėsisht nga eksperienca dhe intelligenca empirike. Pėr Peirce, ēdo egzistence ėshtė duale sepse pėrbėhet nga akcioni dhe reakcioni. Gjithėsia ėshtė proces i pafund, i bazuar nė ligje por megjithate ėshtė diēka evolutive. Kėtė koncept ai e quan tychisme.

    Semiotika ose teoria e arsyes

    Mendimet vijnė nga shenjat. Shenja ėshtė njė treshe: prezentimi (objekti i meditimit), objekti vet ėshtė i dyti, pra ajo qė egziston dhe mbi tė cilėn flasim, e e treta ėshtė virtyti i asaj (i objektit) qė interpretojmė. Kjo ėshtė vetėm njė raport i parė bazė sepse ēdo interpretim ngjalle spjegime dhe ide tė reja dhe kėshtu nė pafund. Peirce merr shembull qenin. Fjala qen paraqet diēka, objekti ėshtė ajo qė pėrcakton kjo fjalė kurse interpretimi i parė ėshtė koncepti « qen ». Por me kaq procesi semiotik nuk ka marr fund sepse duke filluar nga kėtu na ndajmė nė tru atė c'ėshtė qeni, por kjo ngjallė interpretime tė reja mbi kėtė gjer nė pambarim.

    Ndikimi i Pierce

    Ėshtė parardhės i Karl popper. Ndikoi drejtpėrsėdrejti mbi Wiliam James dhe John Dewey si dhe nbi Quinee, Hilary Putnam, Umberto Eco, dhe John Deely. Konsiderohet Aristoteli i Amerikės pėr shkak tė analitikės dhe njohurive enciklopedike qė pati. Gjatė jetės qė shum pak i kuptuar.

    Jean –Jacques Rousseau


    Jean –Jacques Rousseau lindi nė Gjenevė nė qershor tė vitit 1712 Mėma i vdiq gjatė lindjes sė tij : u rit pra nga babai, e mandej nga njė klerik gjenevas, gjer nė ditėn kur e muar Zonja de Warens nė Annecy (nė kėtė kohė Rousseau ka gjashtėmbėdhjetė vjet).
    Nė fillim qe lakej tek nė njė kont, mėtej muzikant dhe sekretar ambasade nė Venedik. Pas kėsaj, vendoset nė Paris (1742 ku prezenton njė metodė tė veten tė notave muzikore por pas sukses. Viziton shpesh mjediset letrare ku takohet , mes tjerash edhe me Diderot, Condillac, Grimm d’Alambert me tė cilin edhe lidhet mė sė shumti. Nė kėtė kohė, redakton artikuj mbi muzikėn pėr « Enciklopédie ». Gjitėmonė nė Paris, ai takon edhe Voltaire-in gjatė vitit 1744 me tė cilin prishet mė vonė.
    Mė 1749, ditėn kur shkonte pėr vizitė te Diderot i burgosur nė Vincennes, zbulon nė gazetėn "Le Mercure de France" njė konkurs tė organizuar nga Akademia e Dijon-it (Académie de Dijon), mer pjesė dhe fiton ēmimin. Teza e mbrojtur nga Rousseau ėshtė mbi antaganizmin mes civilizimit dhe virtytit. Ky ėshtė njėherit edhe fillimi i veprimtarisė filozofike tė tė Rousseau-sė. Gjatė vitit 1753, Akademia propozon njė subjekt tjetėr pėr nė konkurs : nga kėtu lind vepra « Diskurs mbi themelet e papabarazisė mes njerėzve » (Discours sur l'origine et les fondements de l'inégalité parmi les hommes). Kjo i sjellė sjellė famė dhe ai tėrhiqet nė Montmorency. Mė 1761, publikon "La Nouvelle Héloise" (« Heluaza e Re »), njė roman epistoler dhe mė 1762, botohen veprat madhore tė tij, « Kontratė sociale » (Du Contrat social) dhe « Emili » (Emile). Po kėtė vit, Parlamenti dėnoi "Emile" pėr idetė e tij fetare qė nuk pėrputheshin me pushtetin, kėshtuqė Rousseau iku nė Zvicėr. Veprat e tia u dogjėn publikisht. (Sa pėr koincidencė: nė shtėpinė nė qytetin e lashtė tė Bielit (Bienne) ku jetoi njė kohė Rousseau, ka jetuar gjatė viteve 2003-2004 edhe pėrkthyesi i kėtyre rreshtave).
    Tash fillon redaktimin e rrėfimeve „Confessions“ (1765) dhe mė 1770, pas njė qėndrimi nė Londėr, kėthehet nė Paris dhe shkruan « Ėndėrimet e shėtitėsit tė vetmuar » ("Rźveries du promeneur solitaire").
    Vdiq nė Ermenonville nė qershor tė vitit 1778 kurse mė 1794, me nderime tė mėdha, u rivarros nė Panthéon.

    Blaise Pascal



    Blaise Pascal mbeti qė nė fėmininė e hershme pa nėnė dhe u rit e edukua nga dy motrat e veta. Kishte shėndet tė dobėt por njė menēuri tė jashtėzakonshme, kureshtar pas dijes dhe me njė inteligjencė jashtė ēdo krahasimi. Qė nė rini njihet si dijetar nė lėminė tė matematikės dhe fizikės. Nė moshėn shtatėmbėdhjetė vjeēare publikoi njė traktat nė gjeometrķ, « Ese mbi konet » (1640). Zbuloi maqinėn pėr llogaritje, orėn e dorės dhe presėn hidraulike.Njė pėrjetim pėrjetim religjioz mė 23 nėntor 1954 (treguar nė « Mémorial » -in e tij)e shtyri tė angazhohet pėrkrah jansestėve dhe tė ndryshoj veprėn e tij.
    Mė kėrkesė tė jansenistit Antoine Arnauld, Pascali ju dha dha me tė gjitha forcat e veta retorikės duke pėrdorur nė kėtė betejė stilin e letrave, qė nė kėtė kohė ishte bėrė modė kryesore nė polemikat fetare. « Provincialet » (Les Provinciales – 1656-1657) pėrmbledhin 18 letra tė publikuara ditė mė dite sipas subtiliteteve teologjike e morale nė debatim e sipėr. Kėto letra janė njė ndėr veprat e para mė tė famshme tė prozės klasike franceze. Njėsaktėsi tė madhe argumentuese e pėrforcuar me retorikė tė sinqertė (« elokuenca e vertetė nuk merr parasyshė elokuencėn ») qė pėr qėllim kryesor ka qartėsinė e kuptimit dhe refuzon pedantizmin (gojtarinė e tepruar, citat e specialitetet tė shtjelluarit. Paskal, nė letrat e veta tregon aftėsi tė mėdha tė humorit dhe ironisė si dhe talent tė rralle drame nė shum dialogje pėrplot ironizma.
    Kryevepra e Pascal-it mbete njė libėr i pambaruar i paklasifikueshėm dhe unik (« letrat e njė tė vdekuri », Le Guern). « Mendime » ( Pensées) janė fragmente tė njė projekti tė gjėrė apologjetik, shkrimi i tė cilave fillon pa dyshim qä nga viti 1656 por vdekja ndėrpreu pėrfundimin: janė afėr 900 fletė e fletėza nė dorėshkrim tė rradhitura nė 27 tubėza ku vėnde vėnde gjinden disa shėnime mjaftė tė shkurta e disa herė zhvillime tė gjėra disa faqesh. Kėto shkrime tė selekcionuara, tė kontrolluara dhe tė korrigjuara, publikohen pėr sė pari herė pas vdekjes, mė vitin 1670 nga ana e "Messieurs de Port Royal".
    Qėllimi i pėrfundimtar i Pascal-it ėshtė tė bėjė njė « Apologji fésė sė krishterė » ("Apologie de la religion chrétienne") por ėshtė pėrshkrimi i tij « Miserja e njeriut pa Zot » ("Misčre de l'homme sans Dieu") qė konsiderohet sot si mė i mrehur ku shtjellon kushtet e njeriut qė anon humbjen e kohės dhe jetės sė vet nė asgjėsi. Ėshtė me rendėsi tė thuhet se edhe kėtu, Pascal-i flet me gjuhė tė thjeshtė natyrale, me njė prozė tė bukur poetike tė shumnduershme dhe me antiteza precize tė zgjedhura nga lėmia e shkencės sė kohės.

    Denis Diderot


    Denis Diderot (Dėni Didero) lindi mė 1713 nė Langres. Fėmi i parė i familjes sė thikaxhijve tė njė rangu tė mirė ekonomik. Hyn nė kolegjin jezuit mė 1723 e familja e gjėrė e drejtojnė nga profesioni fetar. Nxėnės i mrekullueshėm, vazhdon mėsimet nė kolegjin Louis Le Grand nė Paris, pėr tė studjuar pra, filozofinė, teologjinė dhe drejtėsinė. Mė 1732 titullohet mėsues i artit pranė univerzitetit tė Parisit.
    Prej vitit 1733 gjer mė 1736, punon tek prokurori Clément de Ris. Disa muaj, muaj ushtroi detyrėn e preceptorit (mėsuesit) tek tagrambledhėsi i pėrgjithėshėm nė Poitou, Randon dhe Massane.
    Nga shkrimet e para, Diderot boton njė pėrkthim nga anglishtja tė autorit Temple Stanyan, "Historia e Greqisė (l'Histoire de la Grčce). Mė 1742, njihet dhe bashkangjitet me Rousseau-nė (Ruso) dhe tij njihet edhe me Grimm-in. Nė kėtė kohė (1943) martohet, kundėr dėshirės sė prindit me teshalarėsen Antoinette Champion. Gjatė vitit 1745 publikon kėsaj rradhe, nė pėrkthim tė lirė, veprėn e filozofit anglez Shaftesbury: "Ese mbi meritėn dhe virtytin": Vitin vijues boton veprėn e tij tė parė filozofike: "Mendime filozofike" (Pensées philosophiques). Pasiqė nė kėtė veper ai sulmon nė tė njėjtėn kohė edhe ateizmin edhe misticizmin dhe nuk lė pas dore as themelet tradicionale tė fesė. Nga ky moment, ai konsiderohet si shkrimtar subverziv e vepra dėnohet nga parlamenti nė Paris. Tė njėjtin vit, Diderot bashkėpunon nė pėrkthimin e "Fjalorit tė Mjekėsisė" (Dictionnaire de Médecine) tė Robert James-it. Mė 1747 nė bashkėsi me Alambert-in, ngarkohet tė drejtoj Enciklopedinė (Encyclopédie (vepėr me famė botėrore) mbi tė cilėn punon pa ndėrprerje dhe me njė zell tė paparė gjer mė vitin 1772. Redakton "Shėtitja e Skeptikut" ( La Promenade du Sceptique) dhe mė 1749, shkroi "Letra mbi tė Verbėrit nė shėrbim tė atyre qė shofin" ( Lettre sur les Aveugles ą l'usage de ceux qui voient), qė i "shėrbeu" pėr burgosje pėrgjatė disa muajve nė Vincennes. Mė 1750 publikohet Prospekti i Enciklopedisė dhe po nė kėtė vit njihet me shkrimtarin dhe kritikun e njohur gjerman Friedrich Melchior Grimm me tė cilin bėhen miq shum tė mirė.
    Viti 1751 karakterizohet me njė Diplomė anėtarsie tė ndarė nga Akademia e Berlinit; Akademi ndėr mė prestigjiozet nė Europė. Diderot vazhdon krahas tė shkruaj dhe tė bėj jetė tė stuhishme, tė zhurmshme. Romanet, kritikat dhe esetė filozofikė, flasin pėr mundin e tij pėr tė definuar natyrėn e vėrtetė tė njeriun dhe vėndin e tij nė botė. Propozon njė lloj morali pėr tė gjithė njerėzimin, qė nuk bazohet nė Zotin por nė sentimentet e natyrale tė njeriut dhe menēurisė. Tanimė, fillon edhe betejat filozofike; shkruan eseun "Interpretimi i natyrės" ( L'interprétation de la Nature, 1754) ku vazzhdon tė ngrej vizionin e tij moralist mbi botėn. Mė 1756, lidhet me Sophie Volland, dhe kjo miqėsi zgjat gjer mė 1774. Nga kėtu na ngel njė letėrkėmbim i njohur si mė i adhuruari i gjithė historisė sė letėrsisė botėrore.
    Nė rrjedhėn e vitit 1757 Diderot bėhet i njohur si autor i dramės...; shkruan "Biri naturor" (Fils naturel) ku spjegon reformat qė don t'i shti nė gjininė e dramės. Vepra nuk pati aspak sukses, mirėpo menjėherė vitin e ardhshėm shkroi dramėn "Prindi i familjes" ( Le Pčre de famille) dhe njohu njė sukses tė dalluar.
    Me kėrkesė tė mikut tė vet Grimm (viti 1758) angazhohet si kritik i artit pranė revysė "Korespondenca letrare" ( La Correspondance littéraire). Dhe njėherit punon pa ndėrprerje mbi veprat "Le Neveu de Rameau" dhe "Jacques le Fataliste. "Endėrra e Alamberit" ( Le Rźve d'Alembert, 1769) ėshtė pėrgjigjje pytjeve tė bėra mė 1754 mbi prejardhjen e jetės. Struktura e materjes dhe organizimi i qenieve, shėnon kulmin e materializmit tė tij.
    1772, pėrfundon botimin e voulemeve tė fundit tė Enciklopedisė. Nė kėtė kohė, hyn nė kontakt me me mbretėreshėn e Rusisė Katrinėn e Dytė, e cila nė kohė ia pat blerė bibliotekėn e Diderot, vendosė mė 1773 tė udhėtoj pėr Petersburg. Kėthehet nga atje pas afro njė viti i raskapitur nga shėndeti. Duke filluar nga 1776, ai gati nuk shkruan mė, si qė u tha mė parė, se shėndeti i qe dobėsuar shum. Mė 1778 boton eseun mbi jetėn e Senekės. Mė 1782: "Ese mbi mbretėrimin e Klaudit dhe Neronit" ( L'Essai sur les rčgnes de Claude et de Néron) nga ku kritikėt vijnė nė pėrfundim se Diderot moralist, ngadhnjen mbi Diderot-nė filozof: "stoicizmi ėshtė qėndrimi i denjė i njeriut".
    Vdiq nga apopleksia mė vitin 1784.

    Veprat kryesore:

    -Mendime filozofike (Pensées philosophiques, 1746)
    -Shėtitja e skeptikut (Promenade du sceptique, 1747)
    -Letra mbi tė verbėrit, tė ju shėrbejnė tė atyre qė shofin (Lettre sur les aveugles ą l'usage de ceux qui voient, 1749)
    -Mendime mbi interpretimin e natyrės Pensées sur l'interprétation de la nature, 1753)
    -Murgesha (La Religieuse (1760)
    -Nipi i Rameau-sė (degėzės) (Le Neveu de Rameau, 1762)
    -Ėndėrra e Alamberit (Le rźve de D'Alembert, 1769)
    -Fatalisti Jacques (Jacques le fataliste, 1771)
    -Ese mbi jetėn (Essai sur la vie,1778)

  5. #5
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Calvin Jean


    Calvin Jean (emri i vėrtetė Cauvin), filozof frnacez, (1509-1564). Kreu nė mėnyrė tė shkėlqyeshme studimet e logjikės gramatikės dhe filozofisė.

    Babai i tij, dikur sekretar peshkopate, u shkishėrua dhe vdiq i tillė, gjė qė ndikoi nė gjithė familjen tė konvertohen nė luterizėm. Jeta e Calvinit, gjer nė kohėn e vendosjes nė Gjenevė, ėshtė njė rrugėtim ikjesh nga Inkuizicioni. Nė Gjenevė krijoi njė anė (parti) dhe i ndihmuar nga shum francez tė instaluar kėtu, fitoi shumicėn nė parlamentin e qytetit dhe pėrforcoi nė ekstrem autoritarizmin e tij.

    Ėshtė nxitėsi i calvinizmit (kalvinizmit) dhe pa dyshim teologu mė i madh frengfolės i protestantizmit dhe bashkė me Martin Lutherin, nismėtar i Reformės Protestante. Calvinizmi nė tė vėrtetė ėshtė njė zhvillim i luterizmit dhe dallohet nga ai kryesisht nė format e praktimit tė kultit.

    Shkroi shum vepra ku dominojnė disa traktate tė ndryshme si : Traité de la Cčne (1540), Traité des reliques (1543), Traité des scandales (1550), mandej Komente mbi Shkrimin e shejtė

    Franēois Marie Arouet


    Franēois Marie Arouet i quajtur Voltaire (1694-1778), ėshtė figura qė mishėrohet me tėrė madhėshtinė e saj nė qindvjeēarin e Dritėrave ("Ndriēuesit"). I quajtur gjithashtu « qindvjeēari i Voltaire-it ». Nxėnės i shkėlqyer nė retorikė dhe nė filozofi pranė kolegjit tė Clemont-it (Louis-le-Grand), ndoqi gjithashtu mėsimin pranė Jansenistėve (Janséniste) nė tė cilin sekt edhe u konvertua mė vonė.
    Goditja therėse dhe e gjallėrishme me ngjyrosje tė pashoqe, sa qė ca skeptik mes tė cilėve edhe Friedrich von Schiller (1759-1805) indinjoheshin pėr shkak tė mungesės sė thellėsisė Voltaire pėrgjigjej gjithėmonė me urtėsi se qėllimi i tij ishte theshtimi i veprave tė veta kėshtuqė ēdokush i ka pranė dore dhe jo tė pėrdorė njė gjuhė tė ditur nė shėrbim tė njė pakice. Luftoi nė favor tė shum shkaqeve qė janė pjesė e pėrsėritur nė plejadėn e veprave tė tij.
    Mė sė pari feja ose mė mirė tė themi fanatizmi fetar. Formula e famshme se « duhet shtypur poshtėrsinė » ėshtė pamflet kundėr jotolerancės dhe errėsisė fetare. Nga kėtu « Letrat filozofike » (Lettres philosophiques (1734), « Zemėrdėlirė » (Candide (1759), « Zadig » Zadig (1748), « Fanatizmi ose Profeti Muhammed » (Le Fanatisme ou Mahomet le prophčte (1741), dhe Traktat mbi tolerancėn me rastin e vdekjes sė Jean Calas-it (Traité sur la tolérance ą l'occasion de la mort de Jean Calas (1763) themi se janė njė model ideal i formulės sė pėrmendur mė parė.
    Mėtej, pėrhapja e diturisė qe poashtu «fushėbetejė » e tij: Veprat si « Fjalori filozofik » (Dictionnaire philosophique (1764), « Rreziku i tmerrshėm i leximit » (De l’horrible danger de la lecture (1765), e poashtu edhe kontributi i tij dhėnė « Enciklopedisė » (Encyclopédie (1751-1772) e karakterizojnė qartė luftėn e tij pėr arsimim.
    Mė nė fund, beteja e tij kundėr kartesianizmit, mbrojtja e newtonizmit dhe empirizmit tė tij: pėr Voltaire-in, tė kuptuarit (gjykuarit) vjente vetėm nga vėnja nė relacion tė ndjenjave tona e jo nga dituria qė e kemi tė lindur e qė Zoti ia paska dhėnė njeriut qė tė mundeshka tė zbuloj diturinėnėpėrmjet tė ushtruarit permanent tė mendimittė kėthyer nga brėndia (Descartes). Pėr Voltaire-in, Zoti ka rregulluar kėtė botė duke na lėnė gjykimin e lirė, por qė megjithatė, ai kontrollon vullnetin tonė. Duke druajtur materializmit ateist tė cilin e kualifikonte si tė rrezikshėm, afirmonte vehten si besimtar i plotė.
    Do tė pėrfundoj kėtė jetėshkrim qė vetėm mund tė pėrshkoj gjėrėsinė e veprės sė tij me kėtė formulim qė rezymon mendimin voltairian: « Nė njė Republikė tė denjė pėr emrin qė mban, liria e publikimit sė mendimeve tė veta ėshtė e drejtė natyrore e qytetarit ».

    Charles de Secondat


    Charles de Secondat, baron de la Brčde et de Montesquieu, rrjedh nga njė familje parlamentarėsh tė rėndėsishėm nga Bordeaux. U rit dhe edukua nė kėshtjellėn La Brčde e mėpas vazhdoi studimet nė drejtėsi, nė Bordeaux dhe pastaj nė Paris. Kėtu frekuentoi mjediset e dijetarėve dhe njerėzve tė shkrimit duke ndenjur nė tė njejtėn kohė shum i lidhur pas tokės sė vet, punėt e sė cilės i drejtoi personalisht gjer nė vdekje.
    Administrimi ti tokės nuk e pengoi aspak qė ai tė merret me shkrime dhe mendimtari. Qė nga viti 1717 fillon pasionimi i tij pas shkencės dhe si anėtarė i Akademisė sė shkencave ne Bordeaux, redakton njė numėr tė madh traktatesh sė pari nė fizikė, nė mjekėsi si dhe nė politikė e nė filozofi.nga ku mė e njohur ėshtė "Disertacion mbi politikėn e Romakėve nė religjion" (Dissertation sur la politique des Romains dans la religion, 1716). Qėnga kėto shkrime, duke marr parasyshė disa aspekte nga ta, parashifej njė vepėr si qė ėshtė "Letrat persiane" (Lettres persanes). Kėtė vepėr,qė njėherit ėshtė ndėr kryesoret, u botua nė Amsterdam me autor anonim. Anonimiteti nuk zgjati shum deh kjo vepėr i solli famė dhe i hapi autorit dyerėt e Akademisė franceze, tė saloneve pariziane, tė markizės Lambert dhe tė klubit Entresol.
    Udhėtimet e shumta, frekuentimet e saloneve tė Parisit, aspak nuk e larguan shirtin e tij nga vendlindja sė cilės i mbeti besnik gjer nė vdekje. Po kėto salone e inspiruen tė shkruaj romanin Tempulli i Gnidės (Temple de Gnide, 1728) q"ėshtė dėshmitarė i finesave te mėdha psikologjike dhe morale tė autorit. Udhėtimet brėnda viteve 1728/31, zbulojnė kuriozitetin e tij si observues i pėrpiktė i gjeografisė , ekonomisė dhe kutumeve politike nė udhėtimet e tija nė Hungari Itali, Holandė, dhe Angli. Kur u kėthye nė vendlindje, iu dha historisė dhe publikoi eseun " Shqyrtime mbi shkaqet e madhėshtinė sė Romakėve dhe dekadencės sė tyre" (Considérations sur les causes de la grandeur des Romains et de leur décadence). Ky ese nė fillim, duhej tė integrohej nė njė vepėr shum tė gjėrė tė filozofisė politike qė montesquieu ishte duke shkruar, qė e ndryshoi, pėrmirsoi lėvroi gjatė tėrė jetės sė vet, De l'esprit des lois (1748). Kjo vepėr u botua nė Gjenevė por anonim dhe menjėherė pati reakcione tė shumfishta dhe tejet tė rrepta nga ana e jesuitėve dhe jansenistėve qė kritikuan me ashpėrsi elozhin qė i bėnte kjo vepėr religjionit natyror. Montesquieu u pėrgjegj me Défense de l'"Esprit des lois" mė vitin 1750. Fakulteti i teologjise nė Paris gjithashtu dėnoi veprėn tė cilėn edhe papa e vėndoi nė shėnjestėr menjėherė pas daljes sė librit nė vitin 1748. Pas kėsaj, montesquieu nxori nė dritė edhe "Lysimaque" mė 1754 si dhe artikullin "Essai sur le goūt" qė publikohet pas vdekjes sė tij. Bashkėpunoi me Diderot nė redaktimin e Enciklopedisė ("Shija").
    Nė kėtė kohė, verbohet tėrėsisht dhe vdes mė 10 shkurt, tė vitit 1755.
    Veprat:-
    "Letrat persiane" ėshtė roman letėrkmbyes ku flitet pėr dy Persė (Usbeku dhe Rika) tė ardhur nė Paris dhe ku qėndrojnė tetė vjet. Ardhja e tyre kishte pėr qėllim observimin e jetės shoqėrore franceze: doket, traditat fetare e politike etj dhe kėshtu tė raportojnė bashkėbiseduesve tė tyre ne Persi. Autori nėpėrmjet tė letėrkėmbimit tė dy persianėve, bėn tė njohur lexuesve jetėn nė vendin e Usbekut e Rikait. Nė kėtė kohė, romani ne fprme letėrkimbimi nuk ishte i panjohur por 4'e dallon nga tė tjerėt kėtė vepėr, ėshtė shumngjyrshmėria e temave qė trajtohen, ironia e pasur ndaj despotizmit oriental dhe monarkizmit francez, bėnė leximin tejet tėrheqės. Mos tė harojmė se egzotizmat e shumta janė me siguri njė ndikim i thellė i " Njė mijė e njė netėve" tė pėrkthyer pėr herė tė parė nė gjuhėn frėnge nga Antoine Galland (1704-1717). qė ndikuan tek shumica e autorėve tė kėtij shekulli. Nė fund, sikur gati tė gjithė filozofėt e shkrimtarėt mė nė zė tė iluminizmit francez qė prekėn, dikush mė shum e dikush mė pak ēėshtjen e orientit, edhe Montesquieu, nė kėtė roman, qėllim kyq duket tė kish pasur ēėshtjen ndėrfetare nė mes tė islamizmit dhe krishterimit.
    "Fryma e ligjeve" ose Shpirti i ligjeve (pėr ti ikur keqkuptimit , jap dy variente tė pėrkthimit personal tė veprės mė tė madhe tė Montesqueiu-sė, De l'esprit des lois):-
    Edhe kėtu, disa pikėparje janė tė ngjajshme me "Letrat periane". Njė pėrmbledhje politike paraqitur me forma krahasuese tė dukurive, dokeve dhe ligjeve nėpėr vėnde tė ndryshme. Kjo vepėr ėshtė njė gjurmim i gjėrė i bazuar nė burime tė ndryshme si: vėrrejtjet e derejtpėrdrejta tė Montesquieu-sė gjatė udhėtimeve tė veta, pranė monarkisė konstitucionale angleze, Republikės sė Venedikut dhe dėshmi tė udhėtarėve nga mbarė bota qė vizitonin Parisin. Burim i pashtershėm pėr Montesquieu-nė janė librat e shumta qė lexonte dhe dihet se ishte lexues i palodhshėm. Pėrndryshe biblioteka e kėshtjellės La Brčde numėronte mbi tri mijė libra.
    Montesquieu dallonte tri lloj qeverisjesh; monarqike, despotike dhe republikane. Sė pari ndalet dhe spjegon raportet brenda sistemeve. Nderi nė monarki, friga nė despotizėm dhe virtyti nė republikė. Vetė ai ėshtė pėr njė sistem monarqik tė butė, me ndarje tė pushtetit nė legjislatif, ekzekutif dhe gjyqėsor. Dėnon skllavėrimin dhe torturėn. Disa nga principet e shtruara nė kėtė vepėr inspiruan edhe Kushtetutėn amrikane si dhe Kushtetutėn franceze tė vitit 1971.

    Charles Fourier


    Charles Fourier (Sharl Furie), lindi nė Besanēon (Bėzanson) nė njė familje tė pasur dhe pasiqė kreu studimet u pėrqėndrua nė Lyon. Revolucioni e dėmtoi gjer nė shkatėrrim, kėshtuqė ai u detyrua tė punoj njė kohė tė gjatė me rrogė nė tregti. Duke nisur nga viti 1830, arrin t’i jepet plotėsisht tė shkruarit dhe nxjer nė dritė veprėn e tij tė parė me mendime dhe stil plotėsisht tė vetanak.
    Vepra e tij e e ditėve tė para, ėshtė njė program i ekonomisė sociale dhe harmonisė sė pėrgjithshme, «Teoria e katėr lėvizjeve dhe e fateve tė pėrgjithshme» (Théorie des quatre mouvements et des destinées générales (1808), program apo ide qė e zhvilloi mė tej nė « Botä e Re industriale dhe shoqėrore » (1829) Nouveau Monde industriel et sociétaire), si dhe nė « Traktat i asociimit domestik bujqėsor » (1822) Traité de l'association domestique agricole.
    Filozofia e Fourier-sė
    Nė rradhė tė parė, pėr Fourier-in blerėsi – i nevojshmi ėshtė gjithėmonė viktimė i grabitur e i vjedhur. Punėtorėr relizojnė njė rendiment tė pėrgjysmuat nga ajo qė arrihet tek ata qė janė pronarė. Konkurenca ėshtė e dredhake dhe e rrejshme. Pėrtacia vlon e ēdokush kėrkon lumturi nė dembeli ose nė punėsim nėpėr vėnde tė rezervuara pėr klasėn e pasur. Varfėria, nuk lind vetėm tek shoqėritė e vrafura, ajo mė tepėr lind te civilizimet e pasur ku tė kamurit nga friga por sidomos nga dėshira pėr pasurim, ndihen tė varfėr pėr diē qė ju mungon e tė varfurit janė tė varfur pse nuk kanė asgjė. Njė mekanizėm shoqėror ku do tė mbretėronte morali, drejtėsia dhe e vėrteta, puna do tė paguhej nė mėnyrė adekuate dhe pas dredhira, aty, ai popull do tė arrinte lumturinė e duhur e puna, ēdo funkcion, do tė ishin tėrheqės pėr tė gjithė.
    Utopizmi i Fourier-sė
    Sistemi shoqėror i Furier-sė bazohet nė njė “rregull sipas rėndėsisė”. Tė gjithė pjesėtarėt pa pėrjashtim moshe dhe gjinie, kaplohet nė rradhė sipas “shijes” sė tyre, sipas kapaciteteve, karakterit dhe pasioneve qė kanė. Ēdo falangė, pėrmbėhet nga 1.500 gjer mė 2.000 personė tė ndėrlidhur mes vehte ku interesat janė tė kryqėzuara mes vehte e jo kundėrshtim. Ēdo aktivitet ėshtė i rregulluar sipas dėshirės dhe aftėsisė sė personit. Punėt e pėrkohshme kryhen me ndryshime tė personelit, tė cilėt bartėn nė njė punė tė ndryshme pėr njė kohė tė caktuar, kėshtuqė, mėnjanohet mbėrzia e shtohet gjallėria nė punė. Banesat dhe ushqimi janė nė bashkėsi nėpėr “Phalanstčre”. Rrogat janė tė bazuara nė bazė tė kapitalit dhe talentit. Detyrat janė gjithėmonė tė alternuara me qėllim tė ritjes sė tėrheqshmėrise ndaj punės dhe rolit tė dhėnė.

  6. #6
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Ludwig Andreas Feuerbach


    Ludwig Andreas Feuerbach lindi mė 28 korrik 1804 nė Rechenberg, vdiq mė 13 shtator 1872. Filloi studimet e teologjisė nė Heidelberg, i ndėrpret pas njė viti dhe bėhet disipėl (nxėnės) i Hegelit nė Berlin. Idhtar i profesorit tė vet, nė fillim, kreu punimet mbi Bacon-in dhe Spinozėn tė titulluar « Histori e filozofisė se re » dhe pas kėsaj vepre, u shkėput nga idetė hegeliane duke i quajtur si tepėr idealiste e mėsuesin e tij e konsideron si teolog. Nė veprėn e tij kryesore, « Esenca e krishtenizmit », bėn analizė mbi fenė si njė shtrembėrim mendor dhe thor se njeriu e ēpiku duke qenė koshient pėr dobėsitė e veta dhe kėshtu, nė Perendinė kėrkon horizontet e nevojave tė veta. Religjionin e vendon nė shkallė tė njė vizioni antropologjik ku vet Perendia s’ėshtė vetėm njė ideal. Kjo ndikoi nė masė mbi hegelianėt e majtė, si dhe mbi Engelsin et Marx-in (Marks). Filozofia e Feuerbach-ut sheh nė njeriun njė « esencė » dhe « sentiment » qė janė fillim dhe fund i ēdo realiteti.

    Mė 1837 u martua me pasaniken Bertha Loew e kjo i mundėsoi ti jepet plotėsisht filozofimit dhe shkrimit. Shkroi shum artikuj por si qė u tha mė lartė vepra qė bėri bujė ėshtė « Esenca e krishtenizmit » tė cilėn megjithate e « nxini Stirner-i me veprėn e vet « Njėshi dhe pasuria e tij ». Stirner arrin tė paraqes Feuerbachu tė ēorroditur nė vend tė religjionit tė ēorrditur qė e quante ky i fundit.

    Nė fund, pas mossuksesit nė zgjadhjet pėr Asamblenė Nacionale te Frankfurtit dhe pas debaklit tė revolucionit e rikthimit tė Restoracionit ne Gjermani, tezat e tia humbin plotėsisht ndikimin nė opinion.

    Dhjetė vjetėt e fundit te jetės iu zvogluen drastikisht tė ardhurat, kėshtuqė u detyrua tė largihet nga saraji i Bruckbergut pėr tė jetuar pranė Nurbergut ku edhe vdes mė 13 shtator tė vitit 1872.

    Libraria Univerzitare nė Heidelberg

    Citate :

    Misteret mė tė mėdha qėndrojnė mbi objektet mė tė thjeshta.
    ("Anti Hegeli")

    Individėt e njohin Zotin pėrmbi ēdo gjė vetėm pėr tė pasur pėr vete njė hapėsire tė pafund ku do tė munden tė shtrojnė nė amshueshmėri individualitetin e tyre tė pėrkufizuar, veēorinė vajtueshmėrinė… »
    (« Mendime mbi vdekjen dhe pavdekshmėrinė »).

    Hegeli


    Filozof me rrugėtim kompleks dhe kundėrthėnės, idealist, mendimtar i madh dhe zbulues i metodės sė guximshme tė dialektikės qė i mundėson filozofisė tė kuptuarit e ēdogjėje, duke involvuar pasqyrimin historik, teorinė e ecjes…

    Hegeli lindi nė njė familje borgjezisė mė 1770. Qė nė moshėn mė tė re, tregohet i zellshėm pėr nxėnie e ditari i tij na zbulon se ishte lexues i madh dhe i dhėnė pas marrjes shėnime. Mė 1788, ndjek studimet klasike nė seminarin teologjik protestant tė Tübungenit (Wörtemberg) dhe kėtu njihet dhe me civilizimin grek pas sė cilit lidhet ngushtė gjatė jetės. Kreu mė 1973 mirėpo refuzoi punėn kishtare e shkoi nė Bern e mandej nė Frankfurt si mėsues. Nga kjo kohė kemi meditimet e para mbi krishtenizmin dhe shkruan « Jeta e Jezuit » (1795/96) si dhe « Fryma e krishterė dhe fati i saj » (1798/99). Mė 1801 fillon tė jep mėsim nė univerzitetin e Jenės kur edhe bėn perbledhjen e « Mėsimeve tė Jenės ». Mė 1807 del nė dritė "Fenomenalogjia" qė shėndrohet, lirisht themi, nė tempull filozofik. Kėtu Hegel shpreh dashurinė ose pasionin e vet pėr histori dhe aktualitet. !eshtė e njohur se lexon pėr ēdo ditė gazetat dhe nga kjo nxjerrė pėrfitime nė kuptimin inspirues. Kėtė lexim e konsideron si lutje moderne tė mėngjezit. Gjatė kėsajė periudhe redakton akoma « Shkenca mbi logjikėn » (1812/16) dhe pas kėsaj (mė nė fund), emėrtohet profesor i filozofisė pranė univerzitetit tė Heidelbergut e menjėhere shkruan « Enzyklopädie der philosophischen Wissensschaften » (Enciklopedi e shkencave filozofike). Mė 1818 punėsohet nė nė katedrėn e univerzitetin tė Berlinit dhe ketu arrin famė dhe prestigj tė pakrahasueshėm. Gjatė kėsajė kohe , hartoi mėsimet e drejtėsisė : « Parimet e filozofisė sė tė Drejtės » (1821) si dhe shum tema tė ndryshme tė publikuara pas vdekjes nga ana e studentėve tė vet : « Mėsime mbi historinė e filozofisė », «Estetika », « Mėsime mbi filozofinė e historisė ».

    Vdiq mė 1831 nga kolera e cila bėnte kėrdi nė tėrė Evropėn.

    Rrėnjėt e filozofisė sė Hegelit :-

    I pajisur qėnga hapat e para tė studimeve, me kulture greke dhe romake dhe i ndikuar thellesisht, pėrbiron nė veprėn e tij idetė e Platonit krejt duke i dhėnė dinamizėm «fymės dhe historisė sė njerėzimit»*. I ndikuar nga kohėt e filozofėve modernė ai gjenė mundėsitė e tejkalimit tė formalizmit tė Kant-it dhe tė intuitės e sentimentit tė Schelling-ut qė i quant ė tepėrta : nė vend tė tyre., Hegeli ju jep hapėsirė dhe mbėshtetje koncepteve rigoroze. Por Hegeli nuk kenaqet vetėm me plotėsime dhe shėndrim tė e metafizikės dhe filozofisė sė gjerathershme. Ai kaplon trojet nga historia moderne dhe e largėt nga thithė lėndė pėr persiatje.

    Nocionet :-

    Hegeli krijon njė lloj rrezatimi pėrparues tė frymės, tė shpirit nga fillimet mė tė hershme drejtė ardhmėrisė nė mėnyrė dialektike. Nė kėtė drejtim ai zhvillon kuptime themelore tė rradhitura nė shkallė :

    Arsyja:- si parim qė ēon drejtė qėllimit ;
    Dialektika:- qė paraqet levizjen shpirtėrore (ideja) ;
    Koncepti:- i kuptuar si frymėzim i gjallė i realitetit dhe nevojė pėr tė ndėrtuar njohuri tė pėrgjithėshme ;
    Ideja:- paraqet formė mė tė lartė tė frymėzimit dhe sėshtė vetėm njė shprehje e thjeshtė subjektive ;
    Historia:- lėvizje shpirtėrore nėpėrmjet sė cilės arrijmė tek ideja racionale sepse Arsyeja udhėheq botėn;
    Shpirti:- i trajtuar si mendim-persiatje qė ēiltėrsohet hap pas hapi dhe arrin Absoluten ;
    Absolutja:- ajo qė posedon nė vetvete dhe arsyen e tė qenurit qė nėnkupton tė qenurit nė vete, vetvetiu ;
    Arti:- i sqaruar si bashkim i shpirtit dhe materjes.

    Martin Heidegger


    Martin Heidegger (1889-1976), lindi nė Messkirch,nė njė familje tė borgjezisė sė ulėt e nė gjendje tė mirė ekonomike, gjė qė i mundėsoi shkollim solid nė universitetin e Freiburg-ut ku kreu teologjine dhe filozofinė, ndoqi mėsime tė matematikės, tė shkencave natyrore si dhe histori. Emėrohet profesor dhe mė 1927 shkruan veprėn kryesore « Qenia dhe koha » (Sein und Zeit). Gjatė vitit 1933, kyqet nė krahun e social-nacionalistėve mirėpo pas disa muajėsh tėrhiqet dhe pėr shkak tė kėsaj, i ndalohen tekstet dhe mėsimdhėnia. Nga kjo kohė, ai do tė kėthehet mė nė univerzitet vetėm pas luftės, mė saktėsisht, nė vitin 1950/51. Heidegger ėshtė themeluesi i egzistencializmit e filozofia e tij, i ka themelet e veta nė ēėshtjen e qenies e kėtu nėn « qenie » nuk bėhet fjalė pėr njeriun si qė mendohej gjer vonė por pėr tė qenunit - jam - egzistencė, qė edhe ėshtė epiqendra e persiatjeve dhe platformės filozofike tė tij.

    Hapat e para nė qarkun e njohurive mė tė thella qė do ti japin kahje themelve tė tij filozof i kapi me leximin e veprės sė parė tė mendimtarisė duke lexuar Aristotelin. Duke u larguar ngadalė nga funkcioni fetar qė i pėrgatitej, kryen gjimnazin dhe si qė u permend mė parė, fakultetin nė Friburg dhe fillon tė lexoj Husserl-in, Nietsche-n, Dilthey-n, Höderlin-in, Dostojevski-n , Hegel-in... Mė 1915 kyen tezėn e vet « Trakata mbi kategoritė dhe sinjifikimet tek Duns Scot-i » dhe bėhet asistent i Husserrl-it kurse mė 1923 bėhet profesor univerziteti nė Marburg. Kėtu edhe publikon veprėn e tij tė parė madhore Sein und Zeit qė bėri bujė me mėnyrėn e thurrjes dhe parashtrimit tė problemeve mbi tė cilat flet dhe par largohet dukshėm nga stili i kohės e kjo ka njė ndikim tė madh nė opinion. Viti 1929 njihet si pėrfundim i njė kariere tė zakonshme intelektuale nė Gjermani. Ky vit krize shoqėrore nė tėrė Europėn bėri qė shum mendimtarė tė kėrkojnė zgjidhje radikale pėr dalje nga nyja e dekandencės ekonomike dhe shoqėrore.

    Heideggeri dhe nacizmi

    Nė kėto rrethana, Heidegger, pas hypjes nė pushtet tė Hitlerit mė 1933 zgjidhet rektor i univerzitetit te Freiburg-ut dhe anėtarėsohet nė partinė qė pushtet. Shum intelektual tė kohės janė kundėr tij e kjo duket se ndikoi tek ai sepse edhe vet pa se kjo nuk ishte ajo qė ai preferonte dhe shpejtė dha dorėheqje nga detyra e rektorit (shkurt, 1934). Kėshtu u «rikėthye» nga Nietzsche-s, mbi teknikėn, mbi veprat e artit dhe kohė pas kohe kritikonte pushtetin aktual.

    Akoma dhe sot debati mbi aderimin e tij partisė naciste nuk ėshtė mbyllur. Dihet se ndenji anėtarė gjer nė mbarim tė luftės dhe se kur nuk u distancua publikisht nga politika dhe tė bėrat e Hitlerit. Por kjo nuk do tė thor asesi se ai ndoqi njė politikė tė tillė pasiqė disa herė deklaroi se ka mundur tė dal nga kjo parti e cila nuk isht ajo qė priste ai. Duket se ndalesa nga ana e « Alencės » mė 1945 qė tė ligjėroj e hidhėroi Heideggerin qė tė vazhdoj heshtjen e tij ndaj tė kaluarės politike. Mė 1951, i hiqet ndalesa dhe Heidegger fillon mėsimdhėnien gjer mė 1958, vit kur pensionohet.

    Vdiq nė moshėn 87 vjeēare (1976) nė fshatin e lindjes.

    Emanuel Kanti


    Emanuel Kanti (1724-1804), lindi nė Königsberg ku edhe kaloi tėrė jetėn e vet. ėshtė njėri ndėr filozofėt mė nė zė gjermanė dhe themelues i kritikės filozofike. Nė fėmini pat ndikim tė fortė fetar nga e ėma protestante e thellė. Pėr shkollim, u ndihmua nga mixha i tij kėpucar, kėshtuqė mundi tė studjoj panderprerje gjer nė fund teologjinė, filozofinė dhe shkencat matematikore. Pas kryerjes kaloi disa vite jashtė qytetit tė vet i punėsuar si mėsimdhėnės. U kėthye nė Königsberg nė vitin 1755 dhe u punėsua nė univerzitet pėr tė ushtruar kėtu : logjikėn, metafizikėn dhe shkencat. Nga viti 1794, i jepet plotėsisht hulumtive filozofike pėr tėrė jetėn e vet me njė entuziazėm dhe regull tė pashoq.

    Nė filozofinė e Kantit, njohėsit e veprės sė tij, e ndajnė atė nė dy periudha kryesore. Nė kohėt fillimit ku parashtron njė metafizikė tė afėrt me atė tė Leibnitz-it e Wolf-it me tentim tė pėrgjigjes sė krijimit dhe origjinės sė botės. Duke filluar nga viti 1770, Kanti ndėrton filozofinė e tij tė pastėr duke iu qasur origjinės dhe kufijve tė njohurive teorike si dhe mundėsive tė tė ndėrmarrurit praktik.

    « Kritika e arsyes sė pastėr » (1781), ėshtė vepra e tij kryesore ku edhe njėherit lidhet pas teorisė sė Kopernikut (Toka rrotullohet rreth boshtit tė vet e jo qielli rreth tokės) pėr tė vėrtetuar se subjekti (njeriu) krijon objektet me dituritė dhe njohuritė e veta dhe s'ėshtė objekti ai qė pėrkufizon njohurinė. Kėshtu, krijon teorinė e arsyes sė kthjellėt si njė aftėsi pėr tė njohur e kuptuar natyrėn e sėndeve pa u kėthyer pas pėrvojės. Kanti ndalet posaēėrisht nė spjegimin se njeriu nuk i njeh gjėrat si tė tilla po i njeh ashtu si atij i duken pas njė vėshtrimi sipas principit dhe tė organizimit. Njeriu mendon pra dhe i sheh gjėrat ashtu si i sheh. , qė thėnė me fjalė tjera, dituritė e njeriut vijnė nga fenomenet egzistuese e me kėtė, njeriu nuk mund tė njoh e tė dij Zotin, pavdekshmėrinė e shpirtit, lirinė, unin qė janė kuptime dhe jashtė sensibiliteit tė pamunit. Metafizika qė i bėnė objekte pra ėshtė vetėmse iluzion. Kundėrshtimi i provave tė metafizicientėve mbi egzistimin e Zotit ėshtė i ndėrtuar nė pjesėn « ideli » tė vepres nė fjalė, ku Kanti trajton ēėshtjen e mbi perendinė. Prova ontologjike qė niset nga ideja mbi Zotin; prova kosmologjike qė ėshtė njė e duhur pėr qenie mbinjerėzore pėr tė spjeguar egzistencėn nė pėrgjithėsi dhe; prova fiziko-teologjike mbi pėrsosmerinė dhe fundin e botės. Mėtej thot se Zotin nuk mund ta spjegojm e as ta vertetzojmė egzistencėn por as nuk mund ta refuzojmė njė gjė tė tillė pasiqė ėshtė e pamundshme dhe pėr Kantin ai ėshtė ideal i pėrjashtuar nga ēdo veti e keqe, ėshtė ideal i pagabueshėm.

    Mė 1788 Kanti publikon veprėn « Kritikė mbi arsyen praktike », dhe kėtu tani flet mbi moralin dhe thot se njė punė ėshtė e mirė nėse bėhet nga respekti dhe pa u mbėshtetur aspak nė ndonjė lloj interesi ose shprese tjetėr pėr kėnaqje. Morali mbatet dhe mbėshtetet nė dėshirėn qė ēon drejtė njė vepre dhe jo me pikėparjen e saj tė jashtme. Morali ėshtė detyrė e dhe duhet shprehur me fjalėt: « ti duhet » se vetėm kėshtu ai merr pėrmasa univerzale.

    Nė veprėn « Kritikė mbi aftėsinė e tė gjukuarit », Kanti trajton tė gjykuarit estetik dhe teologjin!. Ai nuk beson as nė revelacion e as nė mishėrim tė Zotit nė Krishtin. Pėrndryshe ėshtė i mendimit dhe bindjes se feja luan rol nė shėrbim tė paqės shoqėrore.

    Kanti me veprėn dhe mėsimet qė zhvillon, njihet si njėri ndėr influencuesit kryesor, nė mbarė Eurpėn. Nė Gjermani ndikoi posaēėrisht mbi filozofėt idealistė si Fichte, Schelling dhe Hegel.

    Disa citate nga Kant-i:

    *

    "Dėgjoj bėrtimat nga ēdo anė: "Mos rezononi!"
    Oficeri thot: "Mos rezononi, egzekutoni!"
    Tagrambledhėsi thot: "Mos rezononi, paguani!"
    Prifti: "Mos rezononi, besoni!"
    "Nė ēdo vėnd kufizim i lirisė."
    *

    "Mendimet pa pėrmbajtje janė tė zbrasta, frymėzimet pas koncepte, tė verbėra."
    *

    "Konceptet pa materje janė tė zbrasta."
    *

    "Shkenca nuk mund tė vėrtetoj se Zoti nuk egziston, pasiqė ka diēka qė asaj i ik prej dore."
    *

    "Njė propozim (mendim) jokorekt ėshtė gjithėsesi i gabuar, por njė mendim korekt nuk ėshtė patjetėrsisht i vėrtetė."

  7. #7
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Nietzsche (Niēe)


    Nietzsche (Niēe) lindi nė Rocken mė 1844. Rridhte nga njė familje pastorėsh gjerman pour vet hoqi dorė nga kjo karierė dhe iu dha studimit tė fiogjisė dhe tregon interes tė madh pėr Arthur Schopenhauer-in. Mė vitin 1869, bėhet profesor i filozofisė pranė univerzitetit tė Bazelit (Basel) por detyrohet, pas dhjetė vjet, (1879) tė ndėrpres punėn pėr shkaqe shėndetsore. Brėnda kėsoj kohe, ai lidhet me Richard Wagnerin, miqėsi tė cilėn e ndėrpreu pėr ēėshtje pikėparjesh tė ndryshme mes vete.

    Filozofia e tij ėshtė e bartur qė nga fillimi nga pasioni pas saj aq shum sa qė shpesh mendimit tė tij i kanoset rreziku i humbjes dhe ngatėrrimit nė lėmsh. Filozofi qė nuk stėrngarkihet me sisteme dhe teorie tė pranuara gjer atherė. Parimet e filozofisė sė tij janė entuziazmi i jetės dhe kritikon moralin e ideve krishtere tė mėshirės dhe nėshtrimit. Pėr te, si qė thot "morali skllav" i krishtenizmit e vėndon njeriun nė pozitė tė dorės sė dytė dhe kėtė e quan dhe e bėn virtyt. Kjo krejt duhet zėvendėsuar me moral tjetėr tė lartė, nė zot tė vetvetes.

    Nė veprėn "Kėshtu fliste Zaratustra" (1883), Nietzsche thot se "Zoti ka vdekur" dhe mu kėtu, fenė e konsideron si alibi para dobėsisė dhe fatkeqsisė njerėzore. Hedh poshtė moralin kishtar si dhe vet Zotin pėr tė cilin thot se ėshte sajesė e zbuluar nga ana e njeriut pėr tė mposhtur dhe detyruar njeriun tė nėnshtrohet. Dhe pasi Zoti ėshtė mė i vdekur, njeriu i shtrembėruar dhe i ēmendur, ēlirohet nga tė gjitha kėta barrė e hyjni morale tė pavlefshme. Njeriu qė ka vrarė Zotin, konstaton Nietzsche, nuk ka arrijtur dhe nuk duhet tė jetė i kėnaqur kaq se ju shmang tė gjitha pasojave dhe se ndryshoi krishtenizmin me humanizėm ose ateizėm.

    Vepra e Nitzsche-s ėshtė betejė pėr tė "mbrojtur" njeriun nga rreziku i dobėsive dhe nihilizmit sė kulturės perendimore tė prodhuar nga krishtenizmi i cili shkatrron jetėn duke dashur ta shpėtoj. Forca e pandėrprerė pėr tė tejkaluar pesimizmin dhe shėndrimin e njeriut nė qenie tė fortė duhet tė jetė e jashtėzakonshme. Njeriu i ēliruar nga ēdo lloj skllavėrije do tė dijė pra tė pėrfitoj dhe ta ruaj cilėsinė e tij tė lartė. Duke kaluar nėpėr analiza tė holla psikologjike, Nietzsche mund tė konsiderohet si pararendės i Sigmund Freud-it.

    Nga viti 1879, gjendja shėndetsore i dobėsohet kėshtuqė nuk ėshtė nė gjendje mė tė punoj. Jeton gjithėmonė nė lėvizje nė mes Italisė dhe vendlindjes. Qėndron nė Alpe ku gjen inspirim pėr veprat e tij tė fundit por mė 1890, ēmendet krejtėsisht. Duket se pas vdekjes sė tij, motra e vet bėnė, disa ndryshime tė veprave tė tij, sidomos kur ajo mundohet tė tregoj vėllaun e vet me ide tė nacional-socializmit.

    Vdiq nė Weimar me 25 gusht tė vitit 1900.



    Disa citate nga Nietzsche:-

    *
    Rrėfimi.- E harrojmė gabimin kur i rrefehemi dikujt, zakonisht ai dikushi nuk e harron.
    *
    Nuk ka sa duhet dashuri e mirėsi nė botė qė t'i lejomė vehtes ti harxhojmė pas qenieve tė imagjinuara.
    *
    Ndėshkimi ėshtė bėrė pėr tė pėrmirsuar atė qė ndėshkon.


    Arthur Schopenhauer


    Arthur Schopenhauer lindi mė 1788 nė Dantzig, vdiq mė 1860 nė Frankfurt mbi Main. Babai i vet endėrronte qė nga djali i tij tė bėhej njė tregtar briljant e sidomos njė qytetar botėror.

    Nė rini tė hershme, Schopenhauer pėrjetoi shpėrnguljen e detyrueshme se familja iku nga okupimi Prus dhe u vendos nė Hamburg, qytet ky i lirė. Nė moshėn nėntevjeēare, babai e dėrgon nė Havėr ku mėson frengjishten. Pas dy vjet kėthehet nė Hamburg ku vazhdon mėsimet komercial dhe ngjatė tėre rininė nuk ndalet duke udhėtuar me prindin nėpėr Europė. Nė kėtė mėnyrė mėsoi edhe anglishten e kur kėthehet, duket se paskėsh tentuar vetėvrasje duke kėrcyer nga trari nė kanalin qė kalonte pas shtėpisė. Nga ky rast , me nėnėn e vet largohet pėr nė Weimar dhe mu kėtu takohet me Goethe dhe ku lexon poetėt e lashtė grekė e latinė. Mė 1809 fillon studimet nė univerzitetin e Göttingen-it, dhe pėrfundon studimet nė Berlin. Nė kėtė qytet edhe punoi pranė univerzitetit (dy pėrpjekje tė dėshtuara) por pės shkak tė mungesės sė studentėve u detyrua tė largohet. Duket se mbajtja e orėve nė tė njėjtėn kohė me Hegelin, i shkaktonte mungesė dėgjuesish. Mė 1833, largohet pėrgjithėmonė nga Berlini dhe pas shkrimit tė disa veprave, pra nga fundi i jetės sė vet, arrin tė kthejė interesin e publikut filozofik nga Hegeli nė dobi tė ideve tė veta.

    Vdiq nė moshėn shtatėdhjetė e dy vjeēare (1860) nga pneumonia qė i shkaktoi njė demtim tė zėmrės pa lėnė pasardhės duke lėnė pėr trashėgimtar qenin e vet Atma.

    Sot lirisht themi se Schopenhauer ėshtė njėri ndėr filozofėt mė tė mėdhej tė qindvjeēarit tė XIX, i bėrė i famshėm me mendimet e tija pesimiste dhe me rrafshin e tij tė gjėrė mbi vullnetin e dėshirėn. Shkaktoi njė pėrplasje tė madhe nė botėn e filozofisė dhe letėrsisė duke shkruajtur nė njė gjuhė krejtėsishtė tė lehtė gjė qė nuk ishte aspak e pėrbashkėt me filozofėt e tjerė. U muer me mundimet, me vuajtjen dhe tragjeditė e jetės sė pėrditėshme dhe la ndikim tė madh pesimist tek shumė mendimtarė tė kohės e gjer mė sot. Ėshtė njėherit filozofi i parė europian tė ketė studjuar Upanishad-in, degė indase e budizmit, qė ndikoi drejtpėrsėdrejti nė veprėn e tij. Pėrpos kėsaj, Schopenhaueri pat ndikim tė madh nga Platoni dhe Kanti.

    Tentativa e parė mė serioze pėr tė ndertuar filozofinė e vet tė pastėr ėshtė vepra e tij e vitit 1819, « Bota si vullnet dhe si reprezentim » (Die Welt als Wille und Vorstellung), qė nė vitet pas u bė shumė e famshme. Vullnetin e karkaterizonte si forcė qė s'ia vlen pasiqė, sė fundi nuk ndyshonte gjė nė jetė. Nės edhe do t'ia arrihet nė kėnaqjen e tė gjitha kėrkesave tė dėshiruara me vullnet, pėrsirė njeriu do tė jetė i vuajtur, i trishtuar dhe jo i lumtur. Kjo ėshtė teza e tij dhe ėshtė i pari tė ketė folur mbi jetėn si vuajtje. Edhe vet jeta e tij, pėr tė, qe njė vuajtje e pafund. Dhe sot, tė gjithė njohėsit dhe studjuesit e cilėsojnė kėtė mendimtarė si filozofin mė tė famshėm qė i bėri bujė pesimizmit.

    Veprat:

    Ditari nga udhėtimet, 1803
    Über die vierfache Wurzel des Satzes vom zureichenden Grunde 1813
    Die Welt als Wille und Vorstellung, 1818- 1844
    Über den Willen in der Natur, 1836
    Über die Freiheit des menschlichen Willens, 1839
    Über die Grundlage der Moral, 1840
    Parerga und Paralipomena, 1851
    Aphorismen zur Lebensweisheit, 1886
    Über die Weiber, 1854
    Nachlassband von Julius Frauenstedt,
    * * *

    Schopenhauer:

    Tė martohesh, ėshtė ndarje e drejtave tė juaja pėr dy dhe dyfishim i detyrave.

    Dy armiqėt e lumturisė sė njeriut janė dhimbja dhe mbėrzia (telashja).


    Marcus Tullius Cicero



    Marcus Tullius Cicero, lindi nė Arpinum tė Italisė dhe ėshtė i njohur nė histori si gojėtar i dytė menjėherė pas Demostenit, si filozof i parė latin dhe si pushtetar romak. Pėrndryshe rrjedh nga njė familje e panjohur gjer nė vdekjen e Imperarorit Silla kur Ciceroni filloi karierėn e tij tė mirėfilltė (cursus honorum). Nga veprimtaria, pjesa mė e madhe, pėr fat tė mirė, i qėndroi kohės dhe sot na njohim, nėpėrmjet tė saj edhe shum filozofė dhe ngjarje tjera historike tė para dhe tė periudhės sė tij. Ai ėshtė pėrcjellės i urtėsisė sė civilizimeve mė tė lashta, tė cilėn e pėrvehtėsuan dhe e zhvilluan mėtej mė parė grekėt e nėpėrmes tyre pra Ciceroni e pėrhapi dhe e ngriti nė shkallė mė tė lartė nė Romė e gjetiu nė Europė.
    Nė rininė e hershme i filloi studimet nėn drejtimin e gojėtarit tė njohur Krasus (Crasus) dhe tė Skaevolės (Scaevola). Pas luftės sociale ku muer pjesė kundėr Marsėve, vazhdoi tė ndjekė tani nė Romė mėsimet e retorit Molon dhe tė Akademikut Filon. Me ngritjen kundėr njė tė favorizuari tė Silės (Pro Quinctio) Ciceroni bėri hapat e par nė Forum dhe sė shpejti mėtej vazhdoi me mbrojtjen e Rosciusit qė paditej nga Krisogoni (Chrysogonus) pėr vrasjen e atit tė vet. Sukseisi qe i jashtėzakonshėm por i duhej gjithėqyshė tė largohej nga Roma dhe nga afėrsia e diktatorit Sila. Pas dy vjet qėndrimi nė Athinė e Azi ku edhe pėrforcua nė gojėtari, u kėthye nė Romė. Pas detyrės sė kryer nė Sicili nė nė punėt financiare (quaestor) dhe njė mbrojteje juridike tė sicilianėve tė dėrmuar nga Veresi, e afruan Ciceronin nė rradhėt Pompeut e Cezarit. Pėrndryshe vet Ciceroni, kishte dėshirė tė madhe ti afrohet Pompeut, ndahet nga Katalina dhe e shtėngon ta lėshoj Romėn, kurse bashkėpunėtorėt e tij ia denoi me vdekje. Sukseset e tilla por edhe kryelartėsia e lavdėrimet e tepruara pa masė, ngjallėn ndjenjėt e kujdesit nga tek Pompeu, Cezari dhe Krezusi kurse me Klaudin (Claudius) u bėnė armiq tė tėrbuar e ky i fundit e detyroi tė largohej pėr gati dy vjet nė Durrės. U kėthye nė vitin –57, kėsajė rradhe i kujdesshėm dhe u lidh akoma mė tepėr me Pompeun. U emėrua guvernator i Silicisė dhe pas njė ekspedite kundėr Partėve muer titullin Imperator.
    Pas ndarjes sė Pompeut e Cezarit, Ciceroni anoi nga Pompeu por dhe luftės civileqė pasoi e ku Cezari doli fitimtarė, Ciceroni u largua nga jeta politike, u ēkurorėzua nga gruaja pėr tu martuar me njė mė tė re dhe mjaft tė pasur. Sė shpejti i vdiq vajza Tulia dhe kjo e molisi shumė rėndė.
    Kur pas Cezarit, Antuani u vendos pasardhės, Ciceroni u ngrit kundėr e ngrinte pėrballė tij Oktavianin e ri. Megjithatė, Oktaviani, Antuani dhe Lepidi formuan triumviratin ( i njohur si Triumvirati i dytė ) e koj e detyroi tė largohej nė vilėn e tij ku edhe e gjetėn nė befasi dhe e egzekutuan.
    Veprimtaria
    Ciceroni filloi me poezi nga tė cilat pjesa dėrmuese janė humbur por pėrkundrazi veprat tjera janė tė ruajtura gati tė paprekura e kėtu nėnkuptojmė mbi tė gjitha fjalimet qė janė edhe pasqyra politike e tij, letrat e shkėmbyera me familjen dhe miqėt, teoritė dhe pikėpamjet e tij mbi moralin dhe politikėn ku shprehė adhurimin pėr ndėrtimin republikan dhe idealet e tij humane.
    Njė ilustrim tė bukur mbi Ciceronin na jep Voltaire sidomos kur e mbron nga sulmet qė i bėhen duke e numėruar atė si njeri tė paskrupullt qė mbronte ata qė ishin « njiqind herė mė tė rrezikshėm se Catilina » .Tė shohim pra ē’thotė Voltaire nė veprėn e vet "Dictionnaire philosophique" (Fjalor filozofik):
    « Ēka ! nė ditėt e sostshme guxojmė tė themi se Zoti e dėnoi Ciceronin se ka mbrojtur njė tribun ushtarak tė quajtur Popilius Lena, dhe se hakmarrja qiellore bėri qė tė vritet nga vet Popilius Lena !Askush nuk di ishte fajtor ose jo pėr krimin qė Ciceroni e justifikoi kur e mbronte ; por tė gjithė e dijnė se ky monstėr ishte fajtor pėr mosmirėnjohje mė tė ndyrė, pėr kopraci mė tė poshtėr e pėr barbarinė mė tė uryer, duke vrarė mirėbėrėsin e tij pėr tė fituar para nga tre pėrbindėsh si vet ai. Na qenka e rezervuer qindveēarit tonė pėr tė na shti tė shohim vrasjen e Ciceronit si njė akt i drejtėsisė hyjnore. Ata tė Triumviratit nuk patėn guxuar. Krejtė shekujtė gjer mė tani kanė uryer dhe kanė qarė vrasjen e tij.
    Ia zėmė pėr tė madhe Ciceronit pėr lavdėrimet e shpeshta se paska shpėtuar Romėn dhe se paska dashur shum lavdinė. Po pra armiqėt e tij donin ta njollosin kėtė lavdi. Njė grupazh tiranik e dėnoi me egzil, ia shembi shtėpinė, pasiqė kishte mbrojtur tė gjitha shtėpitė e Romės nga zjarri qė Catilina pėrgatiste. "Ju lejohet tė tė mburreni nga shėrbimet e juaja kur nuk ua ēmojnė e sidomos kur ju bėjnė krim."
    ...
    Nėse bėni njė pasqyrim se ky ėshtė i njėjti Romak qė e futi filozofinė nė Romė, se "Toskylanėt" dhe libri i tij "Natyra e perėndive" janė dy punimet mė tė bukura qė ndonjėherė janė shkruar mbi urtėsinė njerėzore, se "Traktati i Ofiqeve" ėshtė mė i dobishmi qė kemi mbi moralin, do tė jetė akoma mė vėshtirė ta pėrbuzim Ciceronin. "Hall pėr ata tė cilėt nuk e lexojnė, tė na vij keq akoma pėr ata qė nuk ia japin tė drejtėn qė i takon."
    ***
    Veprat kryesore :

    Letrat,
    Mbi oratorin,
    Mbi shtetin,
    Mbi miqėsinė.,
    Mbi miqėsinė (dy libra),
    Ligjeratat.

    Mbi artin e tė folurit tė bukur (gojėtari ) i njohim :

    Sajimi nė retorikė ;
    Retorikė C. Hereniusit ;
    Oratori ;
    Brutusi ose dialogje mbi gojėtarėt e shkėlqyer ;
    Topikėt ;
    Dialog mbi pėrkujdesjet gojore ;
    Lloji mė i mirė i elokuencės etj.
    Nga Fjalimet e shumta i dallojmė :

    Filipikėt ;
    Catalini ;
    Varini dhe
    Mbrojtja e Milonit etj.
    Citate:
    "Le tė mė urejnė, mjafton qė mė frikohen"
    "Tė mos njohėsh ngjarjet qė kanė ndodhur para lindjes suaj, do tė thotė tė ngelėsh gjithėmonė fėmij."
    "Tė mos lakmosh gjė ėshtė kursim; tė mos blesh gjė, ėshtė pasurim."
    "Ēka mė tė mirė; ku ka diē mė tė bukur; se tė jesh i mirė dhe tė bėsh mirė?" \

    Lukreci



    Sa i pėrket jetės sė Lukrecit (Titus Lucretius Carus) pėrveē vitit tė lindjes dhe vdekjes qė gjithashtu janė tė pasigurtė, nuk dijmė gati asgjė dhe lirisht themi se jeta e tij pėr ne ėshtė njė lėmsh i hamendjeve pasiqė tre rreshtat e shkruara mbi jetėn e tij qė i gjejmė sot datojnė nga fundi i shek IV – fillimi i shek. V nga Shėn Zheromi, dhe duhet thėnė se nuk mund ti besojmė aspak edhe atij pasiqė thot se Lukreci u ēmend nga njė filtrė dashurie dhe e mbyti vehten… Kur dijmė se nga veprat se ēka mendonte mbi dashurinė, ėshtė shum vėshtire t’i besohet kėtyre tri rreshtave aq mė tepėr kur dijmė se Lukreci ishte ateist i madh dhe se njė numėr i madh kishtarėsh gjithėmonė e sulmuan veprėn e tij.

    Hulumtuesit e kohėve mė tė reja janė kategorikė kur bėhet fjalė pėr njė ēmenduri tė Lukrecit dhe thonė se nuk ka aspak vend nė ndonjė dyshim mbi gjendjen e shėndoshė psiqike. Shumė studime tė veprave nga ana e psikiatėrve tė njohur nuk lejojnė aspak tė mendohet nė ndonjė ērregullim mendor.

    Megjithatė, nė disa vepra vėrrehet qartė se janė tė papėrfundura, se nuk e kanė akoma formėn e pėrfunduar, por kur dijmė se doktrina epikuriste nuk ishte kundėr vetėvrasjes, mund tė lejomė, se dhe ėshtė mjaftė e mundshme, teza e ndėrprjes sė jetės me dorė tė vet.(1)

    Kur flas pėr inatet e kishtarėve kundėr Lukrecit, kam parasyshė edhe njė marifet tjetėr tė Shėn Jeromit i cili tjot se Ciceroni paskėsh korrigjuar veprat e tij, thėnie qė nuk lidhet me asnjė provė e pėrkundrazi shkon kundėr asaj qė thot vet Ciceroni pėr Lukrecin dhe veprėn e tij : "Lukreci ka veti tė shkėqyera natyrore, e poashtu edhe shum art" (zeje).(2)

    Por, kur flitet pėr biografi, do tė them se teprohet nganjėherė kur thuhet se nuk dijmė gjė mbi jetėn e Lukrecit. Nėse nuk kemi njohuri tė sakta mbi prejardhjen e tij familjare dhe gjendjes klasore, kemi veprØn e tij tė jashtėzakonshme, e kjo ėshtė kryesorja se nga aty nxjerrim dobinė mė tė madhe dhe njiherit njohim ndriēimin e plotė tė kėtij poeti dhe filozofi tė madh.

    Nga vepra kuptojmė se ėshtė i mishėruar me Romėn dhe se ka njė edukatė greke. Njihemi me elanin dhe dashurinė e tij pėr tė vėrtetėn dhe pėr njeriun e pėr krejt ēka e rrethon. Dijmė se Epikuri(3) ėshtė frymėzuesi i tij kryesor e besoj se mėsheftėsitė mbi jetėn e tij pasojnė si frut i parimit mėsuesit tė vet Epikurit pėr "Jetė e mėsheftė".

    Vlen tė pėrmendet njė dukuri tjetėr gati mistike rreth Lukrecit. Poetėt e kohės sė tij nuk e pėrmendin aspak. Horaci, Tibuli, Augusti dhe as Virgjili qė ėshtė plot e pėrplot lukrecizėm, nuk e pėrmend asnjėherė. Nga bashkėkohorėt pėrjashtim bėnė vetėm Ovidi i cili e ngrė lartė veprėn e Lukrecit.

    Kur tė studjojmė rrethanat e kohės se Lukrecit, vijmė nė pėrfundim se idetė e palėvizshme ateiste, pengonin ripėrforcimin e ritualeve fetare nė Romė dhe si dhe pėrhapjen e krishtėrimit nga apostujtė. Dy erėra, njėra nė pushtet e tjetra qė vinte e pėrhapej e merte forcė. Idetė kundėrshtare tė pėrhapura me njė art tė fuqishėm tė Lukrecit, nuk i pėlqyen as Augustit e as tė krishterėve qė me siguri ndikuan qė Lukreci mos tė pėrmendej nga bashkėkohorėt por edhe as shumė shekuj mė vonė. Vepra e tij nuk gjindej mė askund. Nė qindvjeēarėt VIII-IX, mendohet se gjindej akoma vetėm njė dorėshkrim. Vetėm nė kohėn e Rilindjes, Lukreci u rizbulua dhe pėrmendet disa herė nga Montaigne, kurse filozofėt e shekujve XVIII e mė sot, e ngrejnė shpesh nė piedestal edhe mbi vet Virgjilin e famshėm.

    Trazirat e kohės

    Lukreci jetoi nė kohė tė trazirave dhe ndryshimeve tė mėdha historike : kryengritjet kundėr Romės, betejat e e Mariusit dhe Sillės, rebelimin e skllavėve me Spartakun, Triumviratin e parė… Ishte kjo periudhė e ngadalsimit dhe varfėrimit qė erdhi pas ngritjes sė lavdishme tė shekujve III dhe II p.e.r. Shkatėrrimi i krejt asaj qė ishte arritur mė parė, shlatėrrimi i Republikės dhe hypja nė fuqi e korupcionit dhe shpartallimi i etikės dhe moralit shoqėror ishte evident. Lukreci pra jetoi nė kohėn kur virtyti i punės zėvendėsuar me dembelinė dhe dredhinė. Feja dhe ritet mė nuk ngjallnin kėrshėri dhe pra nuk plotėsonin aspak jetėn shpirtėrore tė qytetarėve. Ajo nuk arrinte mė ti kėnaq kėrkesat mbrojtėse ndaj frigės, ndaj trazirave tė brėndshme e as kėrkesat e zemrės sė besimtarėve. Kjo bėri qė njeriu i rendomtė t’i kėthehet mendimeve freskuese qė vinin sidomos nga Greqia si qė ishin Stoicizmi, Epikurizmi si dhe dogma tė reja religjioze.

    Nė kėtė labirinth kalimtare dogmash fetare, u ngrit Lukreci me veprėn ateiste tė ndikuar kryekėput nga idetė e Epikurit. Poezia e tij i takon kohės paraklasike romake e huazuer nga grekėt por duke ruajtur kryekėput formėn latine, sidomos atė tė poetit tė lashtė Enius, prandaj edhe quhet "poet latin i Epikurizmit".

    Botėrat

    Epikurizmi ndėrton dallimin nė mes tė Gjithėsisė dhe Botės sonė pėrkufizimi i sė cilės pėrcaktohet nėpėrmjet tė fuqisė sė shqisave tona, nė rradhė tė parė nga shqisa e tė pamurit (toka, qielli, dielli hėna dhe dhe planetat e yjet) e kjo ėshtė vetėm njė pjesėz e « Gjithit » - Gjithėsisė.

    Atome tė panumėrta, gjithėmonė nė lėvizje e sipėr nė hapėsirė (« shprazėti »), lindėn botėrat. « …ka grupime tė tjera materjesh, analoge tė botės sonė » thotė Lukreci (Lucreci II-1064/1065) dhe shton se ka dikund nė gjithėsi, jashtė nga hapėsira jonė, raca tė ndryshme njerėzish si dhe lloje kafshėsh.

    Mėtej, Lukreci i shtron nė vendin e dyte vetitė vetitė e krijime dhe krijesave pasiqė atomet nuk kanė as erė, as shije e as ngjyrė. Krejtė vetitė e tyre si njelmėsia, yndyra… janė pasojė e kombinimeve tė atomeve qė e krijonė gjėnė dhe subjektin e sajė. Nė kėtė mėnyre spjegohet edhe vet jeta qė sipas Lukrecit rrjedh gjithashtu nga njė pėrzierje atomesh qė pa ndonjė pengesė krijojnė tė ndishmen (shqisėn) nga e pandjeshmja, ngjyrėn nga pangjyra erėn nga paera…

    Qeniet e gjalla

    Jeta ėshtė gjallėri dhe tė gjallėt jetojnė nė saje tė shpirtit (gjallėrisė) qė kanė dhe krejtė puna e organeve dhe shqisave varet nga shpirti i cili nuk ėshtė asesi diēka jomateriale. Ai ėshtė thjesht i krijuar nga atome mė tė lehta dhe mė tė lėvizshėm tė cilėt janė tė shpėrndarė nėpėr trupin si lėng dhe e bėjnė atė tė gjallė. Kur ky trup tė shkatrohet, pėrbėrja e atomeve tė lehta shpėrndahen nė ajėr duke u rikėthyer nė gjendjen e tyre tė parė qė do tė thotė se edhe shpirti pėrfundon njėsoj si trupi. Ne kėtė kontekst po pėrmend teorinė e Gjasmimeve qė ėshtė edhe njėra ndėr teoritė mė kurioze ku Lukreci flet pėr « membrana tė lehta » tė shkėputura dhe qė lėvizin nė tė gjitha drejtimet dhe kur hyjnė nė trupin e njeriut provokojnė senzacione. Kėta imagjinata, figura apo spektra janė gjithashtu materje me qėndrim jashtėzakonisht solid… :

    "Nga tė gjitha objektet, egzistojnė ata qė na i quajmė
    gjasmime : lloje membranash tė lehta tė shkėputura
    nga sipėrfaqja e trupave…


    Nuk besojmė mė gjatė mė se diēka nga na mund tė jetoj
    pas vdekjes : trupi dhe shpirti njėkohėsisht tė asgjėsuar,
    ndahen nga neri tjetri nė elemente gjegjėse." (Lucreci, IV, 33 –45)

    Gjasmimet, nuk mund pra as tė jenė dhe as tė pėrmenden si provė e pavdekshmėrisė sė shpirtit e as nuk duhet tė na mbjellin frigėn nga ndonjė ferr…

    Nga kjo edhe pėrfundimi se Zotrat egzistojnė por ata nuk meren me njeriun, me botėn e as me gjithėsinė. Janė krijesa materiale tė pėrbėra nga atome jashtėzakonisht tė lehtė dhe tė ndijshėm, akoma mė tė lehtė dhe tė ndijshėm se atomet e shpirtit. Ata nuk kanė ndėrmarė as nuk ndėrmarin kurrė ndonjė punė nė historinė e egzistencės. As zanafilla e as fenomenet nė natyrė nuk janė ndėrhyrje e tyre.

    Nga kjo pėrfundojmė se Lukreci, edhepse i quajtur ateist nga shum studjuesė, ai ėshtė besimtar politeist sepse si qė pamė edhe mė lartė, ai pranon egzistencėn e tyre por shkėputet na togu fetar sepse : « Perenditė nuk interesohen aspak pėr njerėzit dhe problemet e tyre : Ata nuk kanė krijuar njerėzit ; nuk meren me ta ; janė plotėsisht tė pandijshėm ndaj lutjeve tė tyre, ndaj flijimeve, ndaj hyjnishatėjtėsve apo ndaj atyre qė thėrrasin njohjen e tyre. » Bota e ynė ka lind dhe do tė vdes si edhe krejtė gjithėsia sepse nuk kanė asgjė tė pavdekshme nė vehte.

    Nė fund tė them se vepra e Lukrecit titullohet "De natura rerum" qė ėshtė njėherit pėrkthim i titullit tė veprės sė zhdukur tė Epikurit "Peri fiseos".



    1) Dr Logre, L'anxiété de Lucrčce, Paris, 1946.
    2) Lucreti poemata ut scribis ita sunt : multis luminibus ingenii, multae tamen artis.
    3) Epikuri ėshtė themeluesi i sistemit qė mban emrin e tij. Lindi nė Samos tė Azisė sė Vogėl por nga viti 306 jetoi nė Athinė ku edhe vdiq nė vitin 270.

    Lucius Annaeus Seneca


    Lucius Annaeus Seneca lindi nė Kordobė tė Spanjės por pjesėn dėrmuese tė jetės e kaloi nė Romė. Fėmininė e kaloi nėn Augustin dhe ndoqi njė shkollim tė bukur nė retorikė ku e dėrgoi babai i tij me qėllim qė ta pėrgatisė pėr karrierė publike. Por, Senekėn e tėrhiqte filozofia qė nė atė kohė me tė madhe pat kapluar shkollat e retorikės : Kėtu ai ndoqi mėsimet e pitagoristit Sotion i cili mes tjerash kėshillonte mosngrėnien e mishit, stoikun Atal, i njohur pėr predikimet e tij nga morali dhe cinikun Demetrius. I pasionuar nga kjo mėnyrė asketike e jetės u sėmua dhe qe i detyruar tė tėrhiqet nga kjo formė e tė jetuarit.

    Pas kėsaj kaloi njė kohė tė shkurtėr nė Egjipt e nė tė kėthyer nėn ndikimin e kėshillave tė prindit dhe filloi karierėn e avokatit. Arijti shpejtė tė shkėlqejė vet por tė zbehė imperatorin Klaud i cili nėn ndikimin e gruas sė vet e dėrgoi syrgjyn ne Korzikė pėr gjatė tetė vitesh. U kėthye vetėm kur gruaja e re e Klaudit e thiri nė Romė. Tani iu besua edukimi Neronit tė ri ku edhe e zėvendėsoi pėr gjatė pesė vitesh nė rolin e konzullit : Me ritjen e nxėnėsit, Seneca tėrhiqet dhe jepet pas studimit, mund tė thuhet, kultivimit shpirtėror.

    Fundi ėshtė pak sa i ngjajshėm me atė tė Sokratit… I pėrzier nė pėrgatitjen e njė komploti (fakte tė pasigurta) u dėnua nga Neroni me hapjen e venave por vdekja vonohej kėshtuqė ju dha helmi e vdiq duke diktuar mendimet e veta. Nė vdekje e pėrcolli edhe bashkėshortja e vet e cila nuk deshi tė jetoj pa tė.
    Veprimtaria

    Poezi dhe fjalime tė cilat janė tė zhdukura ; traktate shkencore, nga tė cilat i gjejmė sot vetėm shtatė libra dhe nė numėr mė tė madh qė posedojmė janė : tragjeditė dhe veprat filozofike. Kur flasim pėr tragjeditė do tė theksojmė se janė nė pjesėn mė tė madhe imitime nga Euripidi si Herkuli i zemėruar, Trojanėt, Fedri, Mede e qė janė plotė me stoicizėm dhe me pėrshkrime tė mrekullueshme qė arijnė kulminacion.

    Sa i pėrket veprave filozofike nė njohuri i kemi :

    *

    Ngushėllimet : Marciasit pėr vdekjen e djalit, Helvisė pra nėnės sė vet pėr t’ia zbutur dhimbjen e syrgjynosjet sė djalit dhe Polibit pėr vdekjene e vėllaut. Njė psesė e kėtyre ngushėllimeve vetanake pėrbėhet nga shembuj moral dhe sentenca tė cilat kanė akoma sot njė gjallėri aktive pasiqė mendimi i autorit ėshtė gjithėnjė nė lėvizje tė pandalshme gjatė shtjellimit.
    *

    Dialogjet : Qetėsia shpirtėrore, Zemėrimi, Pėrkohėshmėria e jetės, Jeta e hareshme, Qėndrueshmėria e tė urtit, Dėfrimi, Providenca.
    *

    Traktatet : Mėshira dhe Bėmirėsitė dhe 124 letrat qė pėrbėjnė veprėn mė madhėshtore tė autorit nga ku edhe e njohim si mė i madhi stoik i tė gjitha kohėrave, qė ndėrmori trajtimin dhe sublimimin vetėdijes njeriut.

    Seneka me "Letrat Luciliusit" siguroi pavdekshmėrinė e emrit dhe veprės sė tij. Mėnyra e mrekullueshme e kėshillimit mbi artin e jetės, shkėputjes nga pasuria, qėndrimit pa trazi nė fatkeqsi tė ndryshme dhe pėrballimit gjakfohtė me vdekjen, bėjnė tė dėshiruar pėr lexim dhe studim kėtė vepėr qė nė njė mėnyrė mėson njeriun tė bėjė njė jetė tė shėndoshė, sidomos nė stresin e shekullit tonė.

    Citate :

    *

    Jeta ėshtė pjesė teatri : nuk ia vlen kohėzgjatja e saj, por luajtja e mirė e saj.
    *

    Miqėsia ėshtė gjithėmonė e dobishme, dashuria ndonjėherė ėshtė dėmshme.

  8. #8
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Epikuri


    Epikuri (greq.Ἐπίκουρος, Epikouros) filozof grek (341-271 p.e.r.) u lind mė 341 para Jezu Krishtit nė ishullin e Samosit, ku kaloi edhe rininė. Prindėrit e tij, Neoklesi dhe Sherastrata, me prejardhje nga Athina, jetonin si kolonė nė ishull qė prej njėmbėdhjetė vjetėsh. Epikuri kishte tre vėllezėr, qė mė pas shkuan tė gjithė nė shkollėn e tij. Ai mori mėsime pranė platonikut Pamfilos, pastaj shkoi nė Teos, port i vogėl i bregut tė Azisė sė Vogėl, pėr tė ndjekur mėsimet e Nausifanesit, nxėnės i Demokritit tė Abderės, qė e futi nė teorinė e atomit, nė etikė dhe nė logjikė. Nė moshėn tetėmbėdhjetėvjeēare, Epikuri u nis tė kryente shėrbimin ushtarak nė Athinė. Duke frekuentuar paralelisht Akademinė, ndoqi aty mėsimet e drejtorit tė atėhershėm, Ksenokratit, rreth viteve 400-314 para Jezu Krishtit.

    Nė vitin 321 para Jezu Krishtit, banorėt vendas tė Samosit dėbuan kolonėt e ardhur nga Athina dhe Epikuri ndoqi familjen e tij nė Kolofon, pranė Efesit. Dhjetė vitet qė pasuan pėrbėjnė njė kohė tė errėt tė jetės se tij. Megjithatė kjo periudhė duhet tė jetė e rėndėsishme pėr pjekurinė e tij fiiozofike, pėrderisa nė vitin 310 para Jezu Krishtit, hapi njė shkollė sė bashku me vėllezerit e tij, nė fillim nė Mitilenė, nė ishullin Lesbos, pastaj nė Lampsakė, nė bregun aziatik tė Dardaneleve. Atje lidhi miqėsi tė mėdha, qė do ta shoqėronin gjatė tėrė jetės. I ndjekur nga shumė prej nxėnėsve tė tij, Epikuri u nis pėr nė Athinė nė vitin 306. Me tė mbėrritur nė kėtė qendėr filozofike, e vetme nė botėn greke, bleu njė shtėpi tė rrethuar nga njė kopsht (kepos), prej nga mori dhe emrin shkolla e tij. Aty dha mėsim pėr tridhjetė e pesė vjet. Pas vdekjes sė tij, mė 270 para Jezu Krishtit, Epikuri pothuaj u hyjnizua por pjesa mė e madhe e rreth treqind shkrimeve humbi. Prej tij janė ruajtur veēse tre letra vėrtetimi tė Herodotit,Pitoklesit dhe Menecit, si dhe njė pėrmbledhje e dyzet "sentencave". Filozofia e
    tij u paraqit nė mėnyrė mjaft tė plotė te De natura rerum (Natyra e gjėrave) e poetit romak Lukrecit (rreth viteve 98-55 para Jezu Krishtit), qė bazohet ndoshta mbi njė paraqitje tė pėrpiluar nga Epikuri dhe e ruajtur ende nė atė kohė, si dhe nė dialogėt filozofikė tė Ciceronit (106-43 para Jezu Krishtit). Ne gjejmė pjesė tė tij nė punimet kundėr epikurianėve tė Plutarkut (rreth viteve 146-125 pas Jezu Krishtit). Nė fund, kompiluesi grek, Diogjen Laėrci, i ka kushtuar Epikurit njė vėllim tė tėrė nga dhjetė qė pėrmban vepra e tij e titulluar Jeta dhe doktrina e filozofėve tė shquar.

    Demokriti i Abderės sistemoi teorinė e mėsuesit tė tij, bashkėkohės i Leucepitit (rreth viteve 460-370 para Jezu Krishtit), sipas sė cilės bota ėshtė e pėrbėrė nga atome. Ideja se nė njė fluks tė materies sė pandėrprerė, atomet kombinohen nė forma gjithmonė tė reja pėr tė dhėnė objekte tė ngulitura mirė, kishte patur njė ndikim tė madh tek Aristoteli Epikuri rimori nga Demokriti teorinė e atomeve, por jo atė tė pėrceptimit, sepse ishte skeptik pėr sa i takon aftėsisė sonė pėr t'i kapur me anėn e shqisave gjėrat nė mėnyrė tė vazhdueshme dhe tė saktė. Epikuri kishte zbutur nė ketė mėnyrė materializmin e tij: nėse universi lėndor dhe rrokja nuk pėrputhen, mes tė dyjave duhet tė ketė vend pėr jolėndoren.

    Filozofė tė natyrės, tė tillė si Lukreci dhe poetė si Ovidi (43 para jezu Krishtit -27 pas Jezu Krishtit), e gjetėn veten te doktrina e Epikurit. Tė krishterėt e morėn nėpėr kėmbė si "materialiste" dhe si "hedoniste". Me shekullin e Iluminizmit, pastaj me filozofėt materialistė tė shekullit XIX - tė tillė si **** Marksi - Epikurit iu kthye nderimi Cilėsori "epikurian", qė pėr shekuj shkaktoi fyerje dhe poshtėrime, sot mė shumė ėshtė njė urim.

    Pėr njerėzit ėshtė thelbėsore tė gėzohen sensualisht nga jeta, nė paqe dhe pa angėshtim. Kjo ėshtė arsyeja pėr tė cilėn e kapim dhe e kuptojmė natyrėn veēse si materie dhe nėpėrmjet ndėrmjetėsimit tė shqisave tona. Kjo kėrkon qė njerėzit tė kuptohen me njėri-tjetrin, duke u ēliruar nga frika e perėndive dhe e botės sė pėrtejme. Ky ėshtė tėrė sekreti i epikurizmit.
    Kur Epikuri filloi tė studionte nė Athinė, Aristoteli jetonte ende. Liceu i tij, i drejtuar nga Teofrasti (rreth viteve 372-287 para Jezu Krishtit, nxėnėsi mė i shquar i mėsuesit), vazhdonte tė lulėzonte, ashtu si ishte e frekuentuar edhe Akademia e Platonit. Por platonikėt dhe peripateticienėt nuk ishin tė vetmit filozofė tė kohės, as tė vetmit qė e mbanin veten pėr Sokrat. Diogjen Ciniku (rreth viteve 404-323 para Jezu Krishtit), pėr shembull, banonte nė njė kade, domethėnė nė njė skamje tė vullnetshme, pėr tė treguar pėrbuzjen e tij pėr qytetėrimin dhe nevojat jo tė natyrshme. Krahas nxėnėsve tė sektit tė "cinikėve" (fjalė pėr fjalė: "duke jetuar si qentė"), tė tjerėt pretendonin se u pėlqente rreptėsia e jetės sė Sokratit, kurse njė pjesė tjetėr, pėrkundrazi, kishin si model pėr tė jetuar gėzimin e vetė Sokratit, tė lumtur per t'ia shtruar me tė ngrėna dhe me tė pira nė ēdo rast tė mundshėm.
    Kėta tė fundit ishin ata qė afroheshin mė shumė nga ideali i jetės i Epikurit. Fakti i pakundėrshtueshėm se tė gjithė kemi njė prirje tė natyrshme pėr gėzimin dhe kėnaqėsinė e shqisave, ishte nė tė vėrtetė pikėnisja e teorisė sė Epikurit, e pėrftuar nga pėrvojat e ndryshme tė udhėtimeve tė tij tė gjata. Ėshtė pikėrisht kjo teori, qė ai e zbėrthente me njė sukses tė madh nė shkollėn e tij, tė pagėzuar thjesht "Kopshti". Nėse ajo qė ka me tė vėrtetė rėndėsi pėr ne ėshtė ajo qė kapim nėpėrmjet ndėrmjetėsisė sė shqisave, atėherė bota e prekshme nuk ėshtė njė botė dukjesh dhe gėnjeshtre, por bota e vetme e vėrtetė. Ajo qė shton mendimi, ėshtė gabimi. Ndėrkaq, nėse pėrvoja jonė ndjesore ėshtė e vėrteta e vetme, cila ėshtė ajo tėrėsi gjėrash tė dallueshme qė bota na ben t'i shohim? Fakti qė mund tė shquash dhe tė emėrtosh gjėrat sipas koncepteve, e kishin bindur Platonin dhe Aristotelin se jolėndorja dhe shpirtėrorja qėndrojnė tek ato ose kanė qenė nė zanafillėn e tyre.

    Kundėr kėtij idealizmi platonik dhe pasplatonik, Epikuri iu kthye teorisė atomiste tė Demokritit tė Abderės (rreth viteve 460-370 para Jezu Krishtit): ēdo materie ėshtė e pėrbėrė nga atome, domethėnė nga grimca fare tė vockla "tė pandashme", tė gjallėruara nga njė lėvizje e pėrhershme. Kėto grimca mblidhen nė bashkime rastėsore pak a shumė tė qėndrueshme ose pak a shumė jetėgjata - qė janė pikėrisht gjėrat qė kapim me anėn e shqisave tona. Rrokja e tyre ėshtė thjesht materiale, sa mė pak elemente shpirtėrore tė ketė tek ato. Epikuri lė tė kuptojė se atome shumė tė imėta (tė dritės) pėrhapen nga siperfaqja e gjėrave, qė i pėrcjellin pėrceptimit tonė "figura tė vogla" tė kėtyre gjėrave. Duke i cilėsuar "fotone" mė shumė se atome, grimcat qė mundėsojnė "projektimin" e figurave tė gjėrave nė retinėn tonė, kuptojmė se teoria e Epikurit nuk ėshtė mjaft larg nga psikologjia bashkėkohore e pėrceptimit. Mėnyra me tė cilėn shpjegon gjenezėn e koncepteve tė pėrgjithshme ėshtė gjithashtu "bashkėkohore", edhe kur ai flet pėr ngurtėsimin e figurave nė kujtesė. Epikuri vėren se bashkė me kohėn, kujtimi fiksohet mė pak nė hollėsi tė veēuar, por pėrbėn skema formale me anėn e tė cilave pėrceptimet e reja janė tė rregulluara dhe mund tė mobilizohen sa t'u lėshohet njė fjalė e vetme, pa ēlirimin e organeve tė ndijimit. Epikuri edhe kėtu nuk fut shpirtėroren, por vetėm kujtimin, tė cilin e mban pėr njė mjet material tė regjistrimit. Pėr shembull, ne dimė se ē'ėshtė njė qenie njerėzore, sepse kemi parė qenie tė tilla dhe se kemi njė pėrshkrim tė sigurt pėr to.

    Njohja - dhe kjo ėshtė ndoshta ndihmesa mė e rėndėsishme e Epikurit - megjithatė nuk ėshtė njė proces i thjeshtė i mbartjes dhe i arkivimit tė figurave nga figura; ky proces ėshtė i drejtuar mė shumė nga ndjeshmėria jonė, nga ndjenjat tona tė kėnaqėsisė dhe tė pakėnaqėsisė, shkurt nga interesi ynė fizik dhe ndjesor pėr njohjen. Pėr ē'qėllim duam ta njohim natyrėn? Kjo ėshtė pyetja e Epikurit, sė cilės ai i pėrgjigjet: pėr tė mposhtur frikėn qė vjen nga besėtytnia dhe me kėtė tė shmangim pakėnaqėsinė. Nė qoftė se dimė se vdekja nuk ekziston pėr sa kohė ndodhemi kėtu dhe ne nuk ekzistojmė kur ajo ndodhet kėtu, nuk kemi nevojė t'ia kemi frikėn, pėrderisa nuk "do ta pėsojmė" kurrė.

    Tė qetėsuar nė kėtė mėnyrė, mund t'i pėrkushtohemi jetės nė kėtė botė, me tė vetmin qėllim: qė ta gėzojmė sa mė mirė qė tė jetė e mundur. Kėnaqėsia (nė greqisht hedone), sigurisht qė nuk ėshtė ajo qė filozofėt e rreptėsisė e kanė qortuar nėn emrin e "hedonizmit", duke parė tek ajo njė shthurje tė trashė. Tė gėzohesh me tė drejtė, do tė thotė tė gėzohesh me zgjuarsi, nė mėnyrė qė tė kesh gjithmonė miq dhe tė mos kėrcėnohesh nga smira e tjetrit dhe tė kujdesesh pėr trupin tėnd. Tė gėzohesh me tė drejtė, do tė thotė gjithashtu tė gėzohesh me masė, tė dish tė kėnaqesh, pa dėshiren e dėmshme tė lavdisė dhe tė pushtetit. "Fshihe jetėn tėnde!" - e tillė ėshtė kėshilla e filozofit, qė me kėtė mendim ėshtė njė fėmijė i asaj kohe helenike nė tė cilėn politika nuk ėshtė mė ēėshtje e ēdo qytetari, por njė pasion i rrezikshėm, shpesh vdekatar, i princave dhe mbretėrve. Nė Greqinė klasike "E Mira", parimet e se cilės morali filozofik i kėshillonte pėr t'i dėshiruar me gjithė shpirt, shkonte shpesh bashkė me "Virtytin" - vendimi i palėkundur pėr tė dhėnė ēdo herė gjėnė mė tė mirė tė vetvetes, si nė luftė ashtu edhe nė paqe, si gjatė garave sportive ashtu edhe nė lojėrat mendore. Nė kthesė tė shekujve IV dhe III para Jezu Krishtit, kohė kur Epikuri jepte mėsim, virtyti i qytetarit qė merrte pjesė gjallėrisht nė fatin e bashkėsisė sė tij nuk ishte ende i domosdoshėm - nuk kishte mė bashkėsi urbane ( polis), me fatin e se cilės ishte lidhur natyrshėm lumturia e ēdo qvtetari. "Jeta vetjake" - nė kuptimin modern tė fjalės - zinte tashmė rreshtin e parė. Individi i pėrcaktonte vetė parimet e tij tė sė Mires, jo mė si me sofistėt, pėr tė arritur me ēdo kusht dhe pa skrupull pushtetin dhe lavdinė, por thjesht pėr tė bėrė deri nė fikje "njė jetė tė mirė" dhe pa frikėn e vdekjes.

    Veprat: Veprat e Epikurit nuk janė ruajtur pos disa fragmenteve, kurse Diogjen Laerti shėnon 41 vepra (Mbi natyrėn; Mbi atomet dhe hapėsirėn e zbrazėt; Kundėr Megaranėve; Mbi perėnditė; Mbi fatin; Mbi figurat; Mbi muzikėn e tjera).

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E EPIKURIT

    * Takimi i parė i Epikurit me filozofinė, kur ishte katėrmbėdhjetė vjeē, na jepet nėpėrmjet njė anekdote: njė ditė kur po lexonte nė shkollė Teogoninė e Hesiodit (shekulli VIII para Jezu Krishtit) dhe pjesėn qė kujton Kaosin kryesor tė Universit, pyeti mėsuesin se nga vinte Kaosi. Mėsuesi, duke mos ditur si t'i pėrgjigjej e kėshilloi t'ua bėnte kėtė pyetje filozofėve, ēka pėrcaktoi mė pas prirjen e djaloshit.

    * Epikuri theksonte se kur njeriu i njeh ligjet e natyrės, ai me vetė kėtė fakt ēlirohet nga frika prej perėndive, ngase natyra nuk ėshtė armik i njeriut dhe ēdo gjė qė ndodh nė tė, nuk i ngjanė ndėrmjetėsimit tė perėndive, por ka shkaqet vetjake natyrore. Andaj njohja e vėrtetė ėshtė e ēliruar nga tė gjitha mashtrimet njerėzore dhe paragjykimet dhe para sė gjithash nga frika religjioze. Madje as nga vdekja nuk duhet tė frikėsohemi dhe ndaj saj mund tė kemi qėndrim indiferent: «Derisa ne ekzistojmė nuk ka vdekje, kurse kur arrin vdekja, atėherė ne mė nuk jemi».

    * Aspektin progresiv dhe rėndėsinė e madhe e origjinalitetin e filozofisė sė Epikurit, sidomos vlerėn e tezės mbi deklinacionin e atomeve i theksoi edhe Marksi nė disertacionin e vet tė doktoratės: Ndryshimi ndėrmjet filozofisė sė natyrės sė Demokritit dhe tė Epikurit.

    * Sipas Epikurit, qėllimi themelor i filozofisė ėshtė lumturia e njeriut e cila nė esencė ėshtė identike me kėnaqėsinė. «Ne kėnaqėsinė e pranojmė si tė mirė tė parė dhe tė lindur, kjo na shėrben si pikėnisje pėr ēdo dėshirė dhe evitim dhe te kjo ne gjithmonė arrijmė si ndaj ndonjė qėllimi, sepse ēdo tė mirė ne e vlerėsojmė me ndjenjėn e kėnaqėsisė si masė». Pikėrisht pra, nėpėrmjet kėnaqėsisė ose pakėnaqėsisė ne pėrcaktohemi pėr pranimin ose refuzimin e ndonjė akti. Mirėpo, sipas Epikurit, njeriu nuk duhet tė kėrkojė kėnaqėsi tė rastit dhe kalimtare por vijimėsinė e saj, kėshtu qė njohja ka rol tė madh pėr zbulimin e rrugės drejt lumturisė sė vazhdueshme. Vetėm kafsha jeton nga rasti nė rast, pėr kėnaqėsinė momentale. Botėkuptimi i njeriut shkon mė larg dhe kujtesa dhe intelekti i tij mundėsojnė qė ai tė shqyrtojė jo vetėm tė tanishmen por edhe atė tė kaluarėn dhe tė ardhshmen. Njeriu jo meditativ jeton njėsoj si kafsha dhe i lihet rastit: gjithnjė nė gjueti pėr t'u kėnaqur momentalisht, sot i gėzueshėm, nesėr i pikėlluar dhe i demoralizuar. Ndėrkaq, lumturia qė ėshtė e denjė pėr njeriun si qenie e arsyeshme, ėshtė diēka tjetėr nga ēasti, dėfrimi i veēantė i kėnaqėsisė, nga kėnaqėsia e shkurtėr dhe e drejtpėrdrejtė. Lumturia ėshtė rezultat i tėrė jetės, i jetės nė tėrėsi qė udhėhiqet nga mendja praktike. Nė kėtė drejtim, vlera e madhe qė Epikuri i dha njohjes flet pėr elementet sokratike nė etikėn e tij. Tė privuarit e ndjenjės sė kėnaqėsisė do tė ishte vėrtet nė kundėrshtim me natyrėn njerėzore, mirėpo, njeriu si qenie intelektuale assesi nuk ėshtė e domosdoshme qė nė tė gjitha rastet tė pėrcaktohet nga kėnaqėsitė mė tė afėrta tė dhėna drejtpėrdrejtė, por me faktin se pėr shkak tė njė dėfrimi tė ardhshėm mė tė madh ėshtė nė gjendje tė heqė dorė nga kėnaqėsia momentale dhe kalimtare. Pikėrisht pėr kėtė shkak, duke evituar tė keqen, duhen injoruar tė mirat kalimtare. E mira mė e lartė ėshtė lumturia e plotė, e cila qėndron nė gjendjen pa dhembje dhe nė qetėsinė shpirtėrore (ataraksia). «Kur themi se kėnaqėsia ėshtė qėllim, ne nuk mendojmė pėr kėnaqėsinė e njeriut tė shfrenuar, as pėr kėnaqėsitė gastronomike, siē mendojnė disa tė painformuar, ose ata qė kanė pikėpamje tė tjera, ose ata qė janė tė disponuar keq ndaj nesh. Qėllimi ynė ėshtė: tė mos vuajmė fizikisht dhe tė mos shqetėsohemi shpirtėrisht. As orgjitė dhe lojėrat, as kėnaqėsitė me tė rinjtė dhe me gratė, as kėnaqėsia duke ngrėnė peshkun dhe ēdo gjė qė ofron tavolina e pasur me ushqim - kurrgjė nga kėto nuk jep jetė tė frytshme. Kėtė e jep arsyeja».


    Skipioni


    Skipioni (Publius Cornelius Scipio Africanus Major) lindi mė 236 dhe vdiq mė 183 p.e.s , gjeneral plot frymėzim, i cili mundi Kartagjenėn.Publi Kornel Skipion Afrikani shpesh ėshtė konsideruar si arkitekti i supremacisė sė Romės nė botė.Nėn komandėn e tij, gjatė Luftės sė Dytė Punike,ushtritė romake i pėrzunė kartagjenasit nga Spanja, e cila kaloi atėherė nėn mbrojtjen romake. Mė pas, ai filloi betejėn nė Greqi kundėr mbretit Filip V tė Maqedonisė, i cili mbėshteste Hanibalin.

    Skipioni e ndryshoi strategjinė e Fabius Maksimit, i cili kishte lufuar kundėr Hanibalit nė Itali: ai e zhvendosi frontin e luftės nė Afrikė. Fitorja vendimtare e Skipionit kundėr Hanibalit nė betejėn e Zamės i dha fund Luftės sė Dytė Punike dhe i dha Romės Afrikėn. Kur u kthye nė Romė, populli mirėnjohės e priti si ngadhnjimtar dhe e pėrshėndeti me nofkėn "Afrikani", e cila mbeti nė histori. Skipioni ka qenė, pa kundėrshtim, njė nga prijėsit ushtarakė romkė mė tė shkėlqyer dhe karizmatikė.

    Skipioni ishte anėtar i njerės prej familjeve mė tė mėdha romake, mori njė post drejtues nė moshė shumė tė re, pas vdekjes nė Spanjė tė babait dhe xhaxhait tė tij. Fitorja qė ai arriti nė Spanjė ishte prova e talentit tė tij si gjeneral. Skipioni i stėrviste luftėtarėt e tij me taktika, qė i kishte mėsuar nga vetė Hanibali. Zakonisht, ushtria romake sulmonte me njė rresht ballor, i pėrforcuar nga afėr nga tė dy krahėt, por dy herė radhazi, nė Bekule dhe nė Ilipia, fitorja u arrit duke e ndarė pjesėn mė tė madhe tė ushtrisė, pėr ta sulmuar armikun nga krahėt.

    Rastėsia e ndihmoi Skipionin kur ai sulmoi shtabin kryesor tė armikut nė Kartagjenė. Njė zbaticė jo e zakonshme e detit zbuloi murin verior tė qytetit. Ai e sulmoi dhe e pushtoi qytetin, zuri robėr, mblodhi rezerva tė ēmuara dhe furnizime pėr ushtrinė dhe mundi tė fillonte betejėn e ardhshme me epėrsi strategjike tė sigurt.

    Fitoret e Skipionit nė Spanjė dhe nė Maqedoni e bėnė atė shumė popullor nė tė gjithė Italinė, e cila ndodhej vazhdimisht nėn presionin e sulmeve tė Hanibalit. Atėherė, Skipioni nisi njė fushatė tė fuqishme nė favor tė transferimit tė luftės nga Italia nė tokėn kartagjenase. Kjo politikė ishte diametralisht nė kundėrshtim me atė tė Fabiu Maksimit, i cili drejtonte luftėn kundėr Kartagjenės qė prej disfatės sė mynxyrshme tė romakėve nė Kanė (Itali).

    Fabius Maksimi ishte i kujdesshėm nga natyra. Refuzimi i tij pėr t'u ndeshur me Hanibalin nė njė betejė tė organizuar e kishte bėrė jopopullor pėr shumė romakė. Pėrpara Kanės, pėr metodate tij qė synonin fitimin e kohės, atij i kishin vėnė nofkėn "sahanlėpirės i Hanibalit". Strategjia mė e guximshme e Skipionit, qė nuk i shmangej pėrballjes me armikun nė tokėn e tij, mori miratimin e romakėve, me gjitė kundėrshtimin e tėrbuar tė Fabiusit.

    Fitorja pėrfundimtare e Skipionit varej nga mbėshtetja e njė udhėheqėi numid,Masinisės. Negociatat e para tė Skipionit me numidėt u penguan nga njė zėnkė e brendshme ndėrmjet dy prijėsve tė Numidisė. Vetėm fitorja e tijė nė njė betejė kundėr tyre i bindi ata tė radhitehin nė anėn e Romės. Nė kėtė moment, Kartagjena do tė kishte kėrkuar paqen, nėse Hanibali nuk do tė ishte kthyer kur u largu nga Italia.

    Sidoqoftė, Hanibali e kishte tė humbur betejėn pėrfundimtare tė Zamės. E pėrforcuar nga kavaleria e Masinisės, ushtria romake kishte epėrsi nė numėr. Mercenarėt e pėrgatitur keq, prej tė cilėve pėrbėhej ushtria kartagjenase e mbledhur me nxitim, e humbėn toruan dhe e prishėn rreshtimin; sulmet e elefantėve nuk patėn efekt, sepse romakėt thjesht u shmangėn dhe i lanė ata tė kalonin.

    Prestigji i Skipionit nė botėn romake ishte shumė madh, kėshtu qė rivalėt e tij u munduan ta diskreditonin. Tė kėrcėnuar nga ndikimi i tij i gjerė ata nisėn njė fushatė shpifjesh. Rivalėte akuzuan se ai kishte braktisur praktikat tradicionale romake dhe kishte pėrqafuar kultet helenistike, tė cilat e kishin joshur. I akuzuar pėr korrupsion,ai u detyrua tė tėrhiqej nga jeta publike derisa vdiq.

    Tė gjitha dokumentet e lashta pėrmbajnė tė njėjtėn ide pėr talentin ushtarak tė Hanibalit. Si romak i mirė, Tit-Livi flet pėr "pabesinė punike" tė Hanibalit, por, gjithashtu, pohon se si luftėtar "nuk e kishte shokun". I rritur me urrejtje pėr romakėt, Hanibali e nisi Luftėn e Dytė Punike me sulmin kundėr Sagontės, nė Spanjė. Duke marrė iniciativėn,ai nisi sulmin kundėr Italisė, kaloi alpet, por gjatė kėtij udhėtimi ai humbi shumė njerėz dhe kafshė (shumica tė cilave ishin elefantė). Ai u shkaktoi disfata tė mėdha romakėve pranė liqenit tė Trasmenės, pastaj nė Kanė. Pasi luftoi 16 vjet nė Itali, ai u kthye nė Kartagjenė, kur romakėt zbarkuan nė Afrikė. Vdiq i dėbuar nga vendi i tij, duke parapėlqyer vetėvrasjen dhe jo robėrinė nė duart e romakėve.
    Historiani i lashtėsisė Polibi siguron se, nėse Hanibali do tė kishte nėnshtruar nė fillim pjesėn tjetėr tė botės, ai do ta kishte mundur Romėn. Kornel Neposi vlerėsonte se ai "ua kalonte nė parashikim tė gjithė gjeneralėve tė tjerė". Ai u mund, pasi Kartagjena, xheloze pėr autoritetin e gjeneralit tė saj, nuk e mbeshteti aq sa duhej gjatė fushatės sė nė Itali.


    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E SKIPIONIT

    * Karizma e Skipionit ishte e jashtėzakonshme pėr njė prijės romak. Tit-Livi tregon se sjellja e tij i shtynte njerėzit tė besonin se ai ishte nėn mbrojtjen e perėndive, prej tė cilave ai merrte kėshilla. Fama e tij ishte aq e madhe, saqė bėri qė pėr tė tė krijoheshin e tė qarkulloin lgjenda para dhe pas vdekjes. Shumė veta besonin se zbatica e jashtėzakonshme, qė e ndihmoi tė mundte Kartagjenėn, u realizua nga perėnditė; njė natė pėrpara, nė ėndėrr, Neptuni i kishte premtuar se do ta ndimonte. Sipas njė legjende akoma mė tė ēuditshme, Skipioni ishte djali i perėndisė Jupiter, i cili ishte shfaqur nė krevatin e nėnės sė tij, nė formėn e njė gjarpri.

    * Pėrgjithėsisht, nė publik Skipioni sillej sikur veprimet e tij ishin tė frymėzuara nga ėndrra paralajmėruese ose tė diktuara nga njė kėshillė hyjnore, qoftė sepse ai vetė ishte skllav i supersticioneve tė tij, qoftė se tė tjerėt duhej t'i bindeshin pa diskutuar, sikur urdhrat e tij tė ishin shqiptuar nga ndonjė orakull. Me dashje apo jo, kjo sjellje dukej se konfirmonte legjendėn shumė tė pėrhapur se ai kishte origjinė hyjnore. Kjo sjellje "e frymėzuar" u bė karakteristike pėr "Rrethin e Skipionėve", siē u quajt familja e tij. Ky rreth u dallua pėr mėnyrėn luksoze tė jetesės dhe pėr prirjen e theksuar pėr kulturėn greke. Elementėt mė konservatorė tė shoqėrisė romake nuk e miratonin sjelljen e tyre dhe njerėz, si Katoni Plak, nuk e fshehėn kundėrshtimin pėr tė. Nipi (i adoptuar) i Skipionit u dallua nė Luftėn e Tretė Punike. Edhe atij i vunė nofkėn "Afrikani". Njė historian i vjetėr ka thėnė se Skipioni i I-parė i hapi Romės rrugėn e fuqisė botėrore, ndėrsa i II-dyti i kishte hapur asaj rrugėn e luksit.

    Soloni


    Soloni (greq: Σόλων) lindi rreth viteve 630 dhe vdiq mė 560 p.e.s., ishte ligjvėnės dhe Aristoteli e cilėsonte Solonin si "babain e demokracisė athinase". Tė zhytur nė kaosin politik dhe social tė shekujve VII dhe VI para erės sonė, pjesa mė e madhe e qyteteve greke qeveriseshin nga tiranėt. Athina u pėrpoq ta shmangte kėtė regjim, duke zgjedhur Solonin pėr tė zgjidhur krizėn shoqėrore dhe ekonomike. Soloni vetėm sa e shtyu pėr disa vjet tiraninė, por reformate tij ishin fillimi i lėvizjes drejt demokracisė dhe i mbijetuan tiranit Pisistrat
    Soloni nuk ishte demokrat. Aristokrat qė nė lindje dhe nė zemėr, ai ishte humanist. Ai i lehtėsoi tė varfėrit prej borxheve tė tyre dhe vendosi njė kod, ku pasqyrohej humanizmi. Reformat e tij kishin si objektiv monopolin e aristokracisė mbi pushtetin dhe dy prej institucioneve tė saj: Bulea (senati i qyteteve greke) dhe gjykimi prej jurisė sė pėrbėrė nga disa gjykatės, luajtėn njė rol tė rėndėsishėm kur triumfoi demokracia.
    Pėr Athinėn, shekuili VI para erės sonė ka qenė njė shekull i trazuar. Shoqėria drejtohej nga eupatridėt, aristokratė tokash, tė cilėt me taksat e tokės i mbysnin pronarėt e vegjėl dhe i shndėrronin kėta pothuajse nė skllevėr tė vėrtetė. Pėr mė tepėr, kjo aristokraci, teknikat ushtarake tė tė cilės ishin tė tejkaluara, tregohej e paaftė tė mbronte Athinėn kundėr fqinjės sė saj, Megarės. Nė vitin 594 para erės sonė, Soloni u zgjodh arkond i vetėm dhe u ngarkua me riorganizimin e shtetit. Aristoteli ka thėnė pėr tė: "Ai mund tė ushtronte pushtet absolut, duke u lidhur me cilėndo parti, por ai parapėqeu, duke rrezikuar tė mos i pėlqente askujt tė bėhej shpėtmtari i vendit dhe ligjvėnės shembullor."
    Soloni ishte poet dhe pjesa mė e madhe e teorive tė tij politike janė tė njohura pėr poezinė e tyre, e cila nxjerr nė pah njė gjithashtu, edhe njė humanist. Soloni ishte mishrimi i moderacionit grek dhe ai vendosi njė kod tė ri pėr tė zėvendėsuar ligjet ēnjerėzore dhe tė rrepta, tė imponuara nga Drakoni nė shekullin paraardhės (kodi "drakonian". Ky kod isht aq i egėr, saqė thuhej se ishte shkruar me gjak). Plutarku tregon se edhe pėrtacia dėnohej me vdekje. Kodi i moderuar i Solonit vendosi parimet ligjore bazė tė athinasve pėr shekujt e ardhshėm. Ai ēliroi burrat dhe gratė, qė ishin skllavėruar pėr shkak tė borxheve tė tyre, duke anuluar borxhet dhe duke ndaluar huamarrėsit tė linin peng trupin e tyre. Ndonėse ishte racional dhe njerėzor, ky ligj u kundėrshtua nga kreditorėt qė humbnin nė kėtė mėnyrė kapitalin e tyre, por, gjithashtu, edhe nga tė varfėrit, qė nuk mund tė merrnin mė hua, duke mos pasur gjė tjetėr pėr tė lėnė peng pėrveē se trupin e tyre. Kundėrshtarėt mė radikal do tė dėshironin njė rindarje tė tokės.
    Soloni i atako problemet ekonomike nė shumė nivele dhe jo vetėm duke anuluar borxhet fiskale. Ai inkurajoi zhillimin e prodhimeve pėr eksport, siē ishin ulliri dhe rrushi. Eksporti i drithėrave u ndalua. Pėrtė lehtėsuar shkėmbimet me jashtė, u fut nė pėrdorim njė sistem i ri peshash dhe masash, si dhe njė para e re. Shteti inkurajoi arizanatin dhe tregtinė
    Pushteti ekonomik kishte rėndėsi tė veēantė pėr Solonin, qė u pasqyrua edhe nė konstitucionin e tij politik. Ai themeloi atė qė quhet timokraci: shtresėzimi i shoqėrisė dhe shpėndarja e pushtetit politik u vendosėn nė bazė tė pasurisė. Pėr funksionin mė tė lartė, atė tė arkondit, mund tė pretendonin vetėm familjet mė tė pasura. Kjo reformė e theu monopolin e aristokracisė, qė ishte e tillė qė nga lindja, dhe i lejoi klasės sė mesme, tė pasur dhe aktive, tė orientonte vendimet politike. Historia e shteteve tė tjera greke konfirmon urtėsinė e Solonit: duke i dhėnė njė rol politik mė tė madh klasės sė mesme, ai shmangu tiraninė. Legjislacioni i pėrpunuar nga Soloni nuk mund tė quhej, me tė vėrtetė, demokratik, por edhe qytetarėt qė nuk ishin nė gjendje tė mirė ekonomike, tetėt kishin vendin e tyre nė gjykatat e reja dhe nė Asamble, e cila nė atė kohė kishte pushtet tė kufizuar.
    Reformat e Solonit i zemėruan ata qė humbėn paratė pėr shkak tė anulimit tė borxheve. Tė tjerėt u zhgėnjyen, pasi ai nuk ua shpėrndau tokėn tė varfėrve, siē kishin bėrė tiranėt nė shtetet e tjera. Vetėm njė pjesė e vogėl e klasės sė mesme mbeti e kėnaqur. Nė fund tė mandatit tė tij, populli kishte Asamblenė, gjykatat dhe njė kėshill, Bulenė. Funksioni i vėrtetė i Bulesė nė kohėn e Solonit mbetej i paqartė, por nė shekullin V ajo u bė kėshilli politik mė i lartė dhe e zėvendėsoi Aeropagun e aristokratėve. Pasi mori nga bashkėqytetarėt premtimin se ligjet e tij nuk do tė ndryshoheshin gjatė 10 vjetėve, Soloni u largua nga Athina . Kur ai u kthye, tirani Pisistrat pėrfitoi prej rivalitetit tė grupazheve, pėr tė marrė pushtetin.
    Pas tri tentativave tė dėshtuara, nė saje tė pasurisė sė tij dhe dallavereve Breve, Pisistrati (fillimi i shekullittė 6-tė viti 527 p.e.s.) arriti tė mbretėronte si tiran nė Atinė. Pushteti i tij ishte i paligjshėm, por atinasit pėrfituan prej politikės sė tij. Pėr ironi tė fatit, Pisistrati ndihmoi nė zhvillimin e mėtejshėm tė demkracisė: meqenėse kishte nevojė pėr mbėshtejen e klasave tė mesme dhe tė ulta, ai e hoqi pėrfundimisht kontrollin e fisnikėrisė mbi shtetin. Ai ndėrmorri shpėrndarjen e tokave, qė kėrkohej nga tė varfėrit, duke konfiskuar tokat e kundėrshtarėve tė tij politikė. Njė program ndėrtimesh e zbukuroi qytetin dhe u siguroi punė tė papunėve . Gjithashtu, Pisistrati pėrkrahu kultete popullore tė Demeterit, tė Athinasė dhe tė Dionisit. Athina u bė njė kryeqytet kulturor dhe ekonomik i begatshėm.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E SOLONIT

    Poezia e Solonit pohon se ai nuk ishte demokrat.
    U kam dhėnė masave pozitėn, qė u pėrshtatet nevojave tė tyre.
    As nuk u kam vjedhur nderin, as nuk i jam nėnshtruar lakmisė sė tyre.
    E ata qė kishin shumė pushtet,
    Qė ishin tė lavdishėm dhe tė pasur,
    Kam gjykuar se asgjė nuk duhej t'i privonte
    Nga luksi dhe nga pozita e tyre.
    Atėherė u ngrita me mburojėn time
    Pėr tė mbrojtur tė varfėrit dhe tė pasurit,
    Kėshtu, populli do tė jetė mė i gatshėm pėr t'iu bindur
    Zėrit tė udhėheqėsve tė tij,
    Kur kapistra nuk ėshtė shumė e lirshme
    As shtrėngimi shumė i madh.

    Neroni


    Lutius Domitius Ahenobarbus Nero Claudius Caesar, i njohur si Neron,Perandor romak qė u dallua pėr aventurat dhe mizoritė e tij tė pėrbindshme.Neroni ka lindur 37-68, ishte perandori i fundit i dinastisė Jul-Klaude, e cila mbretėroi pas vdekjes sė Augustit. Qė nė moshė shumė tė re, nėna e tij, Agripina, e edukoi me mėsues tė mirė: Senekėn dhe Burhusin. Por sapo u ēlirua nga ndikimi i tyre, Neroni u shthur dhe u bė ekstravagant. Sjellja e tij e bėri jopopullor.
    Pasioni i Neronit pėr garat me karroca dhe pėr teatrin, nė tė cilat merrte pjesė si njė skllav vulgar, e ofendoi rėndė fisnikėrinė romake. Neronin e kanė bėrė pėrgjegjės pėr vrasjen e nėnės sė tij, pėr djegien e Romės dhe pėr persekutimin e krerėve tė tė Krishterėve. Mbretėrimi i tij pėrfundoi nė njė kaos revoltash dhe komplotesh, tė cilat e zhytėn Romėn pėrsėri nė luftė civile.
    Neroni u shpall perandor nga pretorianėt, kur ishte nė moshėn gjashtėmbėdhjetė vjeē. Nėna e tij, Agripina, kishte siguruar ngritjen politike tė djalit tė saj, duke helmuar rivalėt e tij dhe ka shumė tė ngjarė edhe burrin e saj, perandorin Klaud. Historiani romak Sueton thotė se Agripina donte tė kishte ndikim tė plotė mbi djalin e saj, Neronin. Ajo i vuri si tutor stoiukun Seneka. Seneka dhe Burhusi, tė cilėt ishin gjykatės, sigurojnė nė vitet e para tė principatės njė administrim tė efektshėm. Neroni e kalonte tė gjithė kohėn duke u marrė me aktivitetet e tij tė preferuara, kėngėn dhe teatrin, tė cilat aristokracia romake i gjykonte si tė padenja pėr njė princ.Por Neroni u lodh shpejt nga detyrimet qė impononte pushteti dhe vendosi tė bėnte sipas kokės sė tij.
    Neroni tentoi shumė herė tė vriste Agripinėn. Ai pėrdori pa sukses mėnyra shumė tė komplikuara, si tavane dhomash qė shemben ose anije qė mbyten. Nė fund ai dėrgoi ushtarė nė banesėn e nėnės sė tij. Edhe nė kėtė rast ekstrem, Agripina, e mori situatėn nė dorė. Ajo tregoi vendin ku vrasėsit e saj donin ta godisnin: barkun qė kishte mbajtur djalin e saj. Neroni urdhėroi ekzekutime tė shumta pa gjyq, disa pėr tė ndėshkuar komplotin e aristokracisė romake, tė drejtuar nga Pizoni, disa pa ndonjė arsye tjetėr, pėrveēse paranojės sė tij. Seneka ishte viktima mė e spikatur e komplotit tė Pizonit, sepse Neroni i dha urdhėr qė tė vriste veten. Sipas historianit romak, Taciti, Seneka u bind, duke ndjekur kėshtu traditėn stoike: ai preu damarėt, pastaj filloi tė diktonte njė kumtesė, ndėrsa gjaku i rridhte nga kyēet.
    Tashmė i papenguar nga askush, Neroni u la rrugė tė lirė pasioneve tė tij. Vendimet e tij politike inkurajuan ndjekjen e zakoneve helenistike dhe preferencėn pėr rreptėsinė romake. Ai krijoi lojėra nė stilin grek, madje, ngjitej edhe vetė nė skenė, si nė Romė, ashtu dhe nė Greqi. Tė gjithė dėshmitarėt tallen me aspiratat e tij artistike. Taciti lė tė kuptohet se poemat e Neronit pėrmbanin fjalėt qė thoshin, gjatė darkės, tė ftuarit e tij. Pilostrati e pikturon duke u dridhur nga frika para se tė luante pėrpara publikut grek.Suetoni siguron se zėri i tij ishte ”i dobėt dhe i paqartė”,me gjithė ushtrimet qė bėnte dhe regjimin qė mbante.Sidoqoftė, mbretėrimi i Neronit solli njė zhvillim tė ri tė letėrsisė, e cila pėrpiqej tė imitonte shekullin e Augustit.
    Suetoni thotė se njė nga imazhet mė mbresėlėnėse tė mbretėrimit tė Neronit ėshtė kur ai vėshtron Romėn tė pushtuar nga flakėt, ndėrsa kėndonte vargjet e djegjes sė Trojės. Ishte vetė Neroni qė dogji Romėn? Historianėt nuk kanė rėnė ende nė tė njėjtin mendim lidhur me kėtė. U duk se zjarri ishte duke u shuar, kur njė vatėr e dytė mė e fuqishme shpėrtheu nė kopshtet e njė miku tė Neronit.
    Taciti tregon se Neroni, i cili duhet tė gjente njė fajtor, ua hodhi fajin tė krishterėve dhe nė kėtė mėnyrė gjeti shkas pėr persekutimin e parė. Tradita e krishterė e paraqet Shėn Palin si njė nga viktimat. Pėrshkrimi mizor i vuajtjeve tė tyre bėn tė pamundur ēdo diskutim historik objektiv, por ngre shumė pyetje. Disa njerėz, tė cilėt nė emėr tė "njė autoriteti tė lartė" pėrpiqeshin tė ndalonin grupet qė luftonin kundėr zjarrit, me sa duket ishin tė krishterė. Tė krishterėt e parė besonin se kthimi i premtuar i Mesisė dhe Gjykimi i fundit ishin afėr. Djegia e Romės, kryeqyteti i tė gjitha shthurjeve, duhet tė pėrbėnte nė sytė e tyre pikėnisjen e Apokalipsit. Mizoria e dėnimeve qė iu dhanė tė krishterėve nuk ishte e justifikueshme, por, me sa duket, nė kėtė ēėshtje jo tė gjithė duhet tė ishin krejtėsisht tė pafajshėm.
    Nė kohėn kur sundonte Neroni Seneka u bė i famshėm pėr rolin e tij si kėshilltar, sa edhe pėr veprėn e tij letrare. Ai ka lėnė njė numėr tė habitshėm shkrimesh: dialogė filozofikė, letra morali dhe tragjedi. Kritikėt e tij bashkėkohės pėrēmonin nė veprėn e tij dashurinė pėr kulturėn greke dhe filozofinė e tij tė stoicizmit. I dėbuar pėr shkelje kurore me mbesėn e perandorit Klaud, ai u thirr nė Romė nga Agripina, pėr tė qenė mėsuesi i perandorit tė ardhshėm, Neronit. Gjatė viteve tė para tė mbretėrimit tė Neronit, ndihma e tij u shfaq nė reformat fiskale dhe gjyqėsore. Ai kėrkoi dhe mori lejėn pėr tė dalė nė pension dhe kaloi tre vjet sabatikė, gjatė tė cilėve ai krijoi traktatet e tij mė tė mira tė filozofisė. Pastaj Neroni i dha urdhėr tė vetėvritej dhe ai u bind.
    Tė krishterėt nuk qenė problemi i vetėm i Neronit. Nė Perandori shpėrthyen revolta tė shumta. Nė Britaninė e Madhe, mbretėresha Budika u ngrit kundėr romakėve dhe kryengritja e Judesė zgjati shumė yjet. Vindeks, guvernatori provincial i Galisė dhe homologu i tij nė Spanjė, Galba, arritėn tė siguronin mbėshtetjen e legjioneve, qė emėruan Galbėn perandor. Senati, i detyruar tė vepronte, e dėnoi Neronin me vdekjen mė tė padenjė, kryqėzimin. I braktisur nga garda pretoriane dhe nga miqtė e tij tė rrallė, Neroni u arratis nga qyteti dhe vrau veten, duke e lėnė pėrsėri Romėn nė prag tė luftės civile.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E NERONIT

    * Nė fillim tė karrierės sė tij Neroni sikur po i drejtonte mirė dhe me drejtėsi punėt e Romės. Mė pas nisi tė shoqėrohej me njerėz tė shthurur dhe tek ai u zgjuan instiktet mė tė ulėta njerėzore. Kalonte netėt nėpėr rrugė e taverna dhe dehej e bėnte ēdo lloj paturpėsie. Njė natė njė senator po kthehej nė shtėpi sė bashku me tė shoqen. Disa rrugaēė iu sulėn por senatori i detyroi qė t'ia mbathnin tė turpėruar. Nė pėrleshje me ta senatori kishte goditur edhe Neronin, tė cilin nuk e kishte njohur nė errėsirė. Tė nesėrmen, kur mori vesh se kishte qėlluar perandorin, ai i shkroi njė letėr ku i kėrkonte ndjesė. Neroni e lexoi letrėn dhe thirri:
    - Si? Ai mė ka qėlluar mua dhe rron ende?
    Ditėn tjetėr dha urdhėr qė tė vritej menjėherė.

    * Njė prej krimeve mė tė shėmtuara tė Neronit tė ri (posa kishte mbushur tetėmbėdhjetė vjeē ) ishte vrasja e Britanikut. Ky ishte djalė i mirė dhe do tė bėhej njė prej njrėzve mė tė urtė dhe mė tė mėnēur tė Romės. Meqenėse e ėma e Neronit, Agripina, pėr tė korigjuar veset e tė birit, e sillte shpesh si shembull virtyti, Neroni e mori mėri dhe e helmoi. Gjatė njė dreke Britaniku ktheu gotėn e pijes me helm, kurse Neroni shumė i kėnaqur shihte pėrpėlitjet e fundit tė djaloshit qė po vdiste.

    * Pasi vrau nėnėn e tij, Agripinėn, gjithė Roma u mbush me urrejtje tė pashoqe pėr Neronin. Njė mėngjes statuja e tij u shfaq e mbuluar me njė thes. Kjo ishte shenjė e dėnimit me vdekje, pėr ata qė kishin vrarė prindėrit.

    * Tė panumėrta qenė krimet mizore. Midis tė tjerave, ai e humbi jetėn gruas sė tij tė dytė, Popesė, ministrave e mėsuesve tė tij Seneka dhe Burro, kėshilltarit Petroni e tė tjerė.
    Pėr kėto vrasje mizore ai thoshte:
    - Paraardhėsit e mij nuk i kanė gėzuar kėshtu si unė tė drejtat e pushtetit absolut. Mė pėlqen mė mirė tė jem i urryer sesa i dashuruar, sepse pėr tė qenė i dashuruar nuk varet vetėm nga unė, ndėrsa pėr tė qenė i urryer varet krejtėsisht nga unė.

    * Neroni kujtonte se ishte artist i madh, veēanėrisht si kėngėtar. Ai kėndonte nėpėr teatro dhe rrugėve. Pėr tė ruajtur zėrin mbante dietė ushqimore dhe pinte purgativ rregullisht. Midis publikut kishte roje tė fshehta qė kapnin ata qė nuk duartrokisnin. Njė nga kėta ishte edhe Vespasiani, i cili pėr pak sa nuk la kokėn e tij sepse ishte duke fjetur kur Neroni po kėndonte. Njė grek bėri "padrejtėsi" njė herė sepse kėndoi mė mirė se Neroni. Pėr kėtė u arrestua dhe pėrfundoi nė gjyq.

    * Neroni trodhi njė herė njė djalė shumė tė bukur, njė farė Sporo, e veshi si grua dhe e martoi, Njė romak qė po shikonte kėtė dasmė tha:
    - Ah, sikur i ati i kėtij pėrbindėshi tė ishte martuar me njė grua tė kėtij lloji.

    * Kur po kalonte rrugės dėgjoi dikė qė bėrtiti:
    - Digje tė gjithė botėn, kur unė tė kem vdekur. Pėr mua s'do tė ketė asnjė rėndėsi.
    - Kurse mua, pėrkundrazi, - tha Neroni - do tė mė pėlqente ta shikoja duke u djegur tani qė jam ende i gjallė.
    Disa ditė mė vonė shpėrtheu zjarri i madh nė Romė, ndėrkohė qė perandori kėndonte kėngėn e djegies sė Trojės.

    * - Mbi truallin e djegur tė Romės, Neroni ndėrtoi pallatin e tij, njė pallat tė mrekullueshėm, me kolonata mermeri tė ēmuar, me lulishte, kopshte, shatėrvane, e parqe tė mėdha.

    * Senati u lodh me krimet dhe poshtėrsitė e Neronit, prandaj vendosi ta hiqte qafe duke e zėvendėsuar me Galbėn. Pėr kėtė nxori njė dekret qė e shpallte Neronin armik tė shtetit. Kryetar i kėsaj revolte ishte Vindiēe. Neroni i tėrbuar vuri ēmim pėr kokėn e Vindiēes. Ai kur e mori vesh thirri:
    - Neroni i premtoi dhjetė milionė sesterca atij qė do t'i shpjerė kokėn time, kurse unė jam gati tė jap edhe mė shume.
    Do t'i jap kokėn time qė do tė mė sjelle kokėn e Neronit.

    * - Neronit iu desh tė arratisej nga Roma dhe u fsheh ne shtėpinė njė skllavi tė liruar. Kėtu, nga qė nuk guxoi tė vriste veten iu lut mė kot njėrit prej miqve qė t'i merrte jetėn.
    Meqenėse asnjė nuk donte ta bėnte ketė shėrbim, ai bėrtiti:
    - A ėshtė e mundur qė unė tė mos kem miq qė tė mė shpėtojnė jetėn dhe as armiq qė tė ma marrin atė?

  9. #9
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    DIOGJENI


    DIOGJENI (Διογένης ὁ Σινωπεύς Diogenes ho Sinopeus) Sinopas, filozof grek (nga rreth 400 deri 323 p.e.r.). Njė nga pėrfaqėsuesit mė tė rėndėsishėm tė tė ashtuquajturės shkollės kinike. Kėrkoi kthimin nė gjendjen natyrore dhe hodhi poshtė ēdo kulturė dhe mohoi ēfarėdo nevoje. Jetoi si endacak, fjeti nė vozgė dhe refuzoi tė gjitha normat kulturore dhe shoqėrore si savurrė qė na pengojnė tė bėhemi indiferentė ndaj pasurisė, famės, nderit, familjes, politikės, religjionit dhe ēdo gjėje tjetėr tė panatyrshme. Mėsimin kinik mbi reduktimin e nevojave nė minimum e zbatoi nė jetė nė mėnyrė konsekuente pėr ēka flasin mbi tė edhe shumė anekdota, shpesh edhe tė pavėrtetuara. (Kur Aleksandri i Madh i premtoi se do t'ia plotėsojė ēdo dėshirė dhe e pyeti ē'dėshironte, ai iu pėrgjegj qė t'i largohet nga dielli, sepse po e pengon me rastin e rrezitjes).

    Fragmentet e veprave tė tij janė burime tė rėndėsishme pėr studimin e filozofisė kinike. Pėrveē
    me filozofi dhe retorikė u mor edhe me politikė si dhe me ēėshtje estetike. Sipas Diogjenit skulptori dhe piktori pėr nga koha mund tė paraqesin vetėm njė moment tė sendit dhe nė kėtė ēast tė vetmin mund tė sintetizojnė dhe tė shprehin tėrė esencėn e tij. Pėrkundra kėsaj, poeti mund tė paraqesė tėrė zhvillimin, tė ndodhurit, lėvizjen, ndryshimin edhe tė ndijimit edhe tė aktit natyror. Mbi kėtė ndryshim mė vonė diskutuan shumė Du Bos, Shaftsbėri dhe sidomos Lesingu.

    Kapėrcyell ndėr shekuj:
    Kėrkoj NJERIUN
    Filozofi i madh grek Diogjeni, kurdoherė kur e lexojmė pjesė- pjesė, apo shfletojmė fletėt e librit tė tij me ngadalė, vėrejmė se filozofia e tij njerėzore ėshtė ndėr mė aktualet, ndėr mė tė bukurat, ndėr mė njerėzoret, ndėr mė tė diskutuarat, ndėr mė madhėshtoret, njė ndėr filozofitė me mesazh kaq tė paqtė, sikur ky njeri gjeni tė jetonte sot nė kohėt moderrne, dhe jo disa mijėravjeēarė mė parė, kur bota nuk e njihte kompjuterin, televizorin, internetin. Si e kanė pėrcjellė Diogjenin dhe filozofinė e tij nė kohėt moderrne, historianėt, studiuesit, kritikėt, akademikėt e filozofisė?! Me shprehjen kaq njerėzore dhe mbi njerėzore, kaq tė thjeshtė, por po kaq tė ndėrlikuar, kaq tė shkurtėr, por me mendim tė pakonceptueshėm, dy fjalė, baraz me vepra tė tėra, me dy fjlaė tė urta por shumė poetike, qė kanė brenda gjithēka qė na duhet. Pra shprehja e tij brilante ėshtė dhe sot magjia
    njerėzore e fjalės; Kėrkoj NJERIUN! Me mjekrrėn e bardhė si dėbora, me veshjen e thjeshtė, me gjuhėn e bukur tė popullit, me zėrin e ėmbėl si kėngėtarė, me kokėn lartė dhe gjithmonė qėmtues Diogjeni nė mes tė ditės me diell, plot dritė, ku gjithēka duket saktė, me njė fener nė dorė gjezdiste nėpėr rrugėt e Greqisė tė kėrkontė NJERIUN. Lind pyetja, kė njeri? E pra, atė, NJERIUN e urtė dhe punėtor, atė qė punon shumė dhe flet pak (vepra flet mė shumė se fjala), atė qė bėn veprėn dhe rri nė fund tė turmės, atė qė nuk rreh gjoksin edhe kur ka bėrė shumė, atė qė nuk dinė tė ofendojė dhe vrasė, atė qė kėrkon tė vėrtetėn nė botėn e trazuar nga luftrat dhe etja pėr para…Diogjeni me fenerin e tij kėrkonte njeriun e ndershėm. Mos vallė feneri i tij kishte mė shumė ndriēim se vetė ndrēicimi diellor nė mesin e ditės tė Greqisė plot dritė?! A e gjeti Diogjeni “KĖRKOJ NJERIUN”, njeriun e ndershėm…?!

    Qeverisja e njė shteti dhe analogjia me fenerin e Diogjenit
    Lugji i XIV-tė
    Historitė e qeverisjeve ndėr shekuj janė nga mė tė pabesueshmet, nga mė tė padėgjuarat, nga mė tė shumdiskutuarat. Qeverisja e njė shteti, kurrė nuk i ka ngjarė qeverisjes sė njė shteti tjetėr fqinjė, tė njė shteti nė rajon, kontinent apo ndėrkontinental.
    Por…Historia e Francės, pėrmban ēudirat e veta dhe kėto, mė shumė se me ēdo gjė tjetėr lidhen me konceptet mbi shtetin. Kur nė Francė mori frenat e shtetit, qysh nė moshėn mė tė re, Luigji i 14-tė, njeriu qė u quajt “Monarku i Madh”, pas pak kohe, dolėn nė dritė dhe ambiciet e tij jo vetėm pėr pushtet tė pakufizuar, por edhe pėr shtimin marramendės tė pasurisė.. Shpenzimet e kryera pėr vete (dinastinė e rritur pa kufi) dhe pėr miqtė, simpatizantėt e mbretėrorėt si dhe pėr ēdo tjetėr qė rrinte pranė tij (lajkatarėt, servilėt, dallkaukėt, sahanlėpirėsitetj.) arritėn nivelet mė tė larata dhe kazma po i vihej ekonomisė sė vendit dhe nivelit tė jetesės sė popullit, i cili kishte arritur varfėrinė e tejskajshme. Mbreti thoshte: “Sa tė jem nė pushtet do tė bėj si tė dua, do tė shpenzoj pa kufi, nga tė ardhurat prej popullit se fondet i disponoj vetėm unė, “Mbreti Diell”. Ministrat e tij,
    tė pangopur, me nė krye kryetarin e tyre, u pasuruan e mbushėn vendin me vila e ēifliqe pėr llogari tė tyre. Nė krye qėndronte "sovrani mendjemadh e arrogant qė bėnte si i donte qejfi ". Njė ditė tė bukur gushti, sovrani absolut (si shumė sovranė qė mund tė mos jenė mbretėr), thirri ministrant, me nė krye atė qė i drejtonte, Mazarinin, dhe u tha: "Zotėrinj tani e tutje do tė bėni siē them unė, sepse unė do tė jem kryeministri im. Tė gjithė do tė rrini sus, sa pa urdhėrin e mendimin tim nuk do tė lėvizė qimja, se pastaj… e dini vetė". Mė tutje vazhdoi: "Aristidhi i Greqisė sė lashtė, u kritikua nė Ogora" (mbledhjen e popullit) se po ndryshonte rrugėn nė pushtetin e tij, duke u dhėnė privilegje njerėzve tė vet e duke i pėrkrahur tė pasuroheshin. Pasi i dėgjoi (si edhe unė juve), u tha tyre tė Ogorasė: "Mos e patsha atė fat, qė tė mos ndihmoja e pasuroja njerėzit e mi, miqtė,shokėt e ata qė mė bėjnė lajka". Ndėrsa nė Angli, mbretit i pritej koka, sepse po merrte nėpėr kėmbė ligjet e vendit, "Mbreti Diell" , i Francės, deklaronte botėrisht se…"Tani e tutje asgjė nuk do tė bėhej pa lejen time sepse unė jam monark i pakufizuar ". Nuk linte qiri e kandile pa ndezur nėpėr tė gjitha kishat e Parisit, saqė administratorėt e kishave kishin gjetur belanė. Kryqin e bėnte nga lulja e ballit, gjer poshtė kėrthizės, duke pėrshpėritur: "Zot, ti nė qiell, unė nė tokė!". Pėr gjenialitetet e Luigjit tė 14-tė, kanė shkruar shumė biografė e historianė. Ndėr tė tjerėt njė thotė.: "kur e pa veten atje lart, nė majėn mė tė lartė tė pushtetit, njerėzit i shikonte si miza dhe nuk pyeste, gėnjente natė e ditė, premtonte e betohej pėr Zotin, duke i bekuar "mizat" nė emėr tė tij gjė qė e bėnte qesharak e jargėvartės". Dhe mė nė fund, tha marrėzinė mė tė madhe: "shteti jam unė!" E pyetėn pėr ligjet e Francės, se ēfarė janė ato e ku hyjnė dhe Luigji i 14-tė, serbes-serbes tha (nga maja e pallatit): "Ligjet bėhen sipas qejfit tė atij qė qeverisė. Ato nuk vijnė nga qielli, bėhen kėtu, sipas "dėshirės sė popullit", shkurt "Edhe ligji jam unė", se ligjet janė derivate tė mendjes sė njeriut e asgjė tjetėr, se ato ndėrtohen sipas kėrkesės sė atyre qė administrojnė shtetin dhe jo sipas ndonjė shkence ekzakte, prandaj heshtni e dėgjoni ato qė thotė sovrani juaj!".
    Njeriu qė kėrkonte Diogjeni jam unė ...

    JETĖSHKRIMET - KURESHTI NGA JETA E DIOGJENIT

    * E pyetėn Diogjenin se cila ishte koha mė e mirė pėr tė ngrėnė.
    - Nė qoftė se je i varfėr, ha kur tė mundesh, - u pėrgjigj ai, - kurse po tė jesh i pasur ha kur tė duash.
    * Diogjeni pa njė tė ri qė u skuq nga turpi.
    - Mos ki frikė djalė, - i tha, - kjo ėshtė ngjyra e virtytit.

    * Diogjenin e qortuan sepse duke qenė i paditur ngatėrrohej me filozofi.
    - Ngatėrrohem pikėrisht sepse dua tė mėsoj, - u pėrgjigj Diogjeni.
    * Diogjenin e kapėn piratėt dhe si tė gjithė skllevėrit e tjerė e nxorėn nė treg pėr ta shitur.
    - Ēfarė di tė bėsh? - e pyetėn.
    Tė komandoj njerėzit, - u pėrgjigj filozofi. Pastaj iu drejtua atij qė i binte trumpetės, duke e urdhėruar se nė vend tė formulės sė zakonshme. "Kush do tė blejė njė skllav? - tė thoshte me zė tė lartė:
    - Kush do tė blejė pronarin e tij?"
    * Diogjeni admironte shumė njė harpist me duar tepėr tė shkathta, por e urrente shumė pėr karakterin e tij tė dobėt. Kur e pyetėn se pse ushqente gjithė atė admirim u pėrgjigj:
    - Sepse, duke pasur nė duar gjithė atė shkathtėsi pėr tė vepruar, ėshtė bėrė harpist nė vend tė bėhej vjedhės.
    * Dikush e pyeti Diogjenin nėse kishte shumė njerėz nė Lojėrat Olimpike. - Kishte shumė shikues dhe pak njerėz - u pėrgjigj filozofi.
    * E pyetėn Diogjenin:
    -Mė thoni si mund tė hakmerrem me armiqtė e mi?
    -Duke u bėrė njeri mė i virtytshėm se ata, - u pėrgjigj filozofi.
    * I thanė Diogjenit njė ditė:
    - Lum Kalisteni qė jeton nė oborrin e Aleksandrit dhe merr pjesė nė bankete madhėshtore.
    - Pėrkundrazi, - u pėrgjigj Diogjeni, - duhet vuajtur fati i Kalistenit, qė duhet tė hajė, vetėm kur ka dėshirė Aleksandri.
    * E gjetėn njėherė Diogjenin me duar tė shtrira pėrpara njė statuje, sikur i kėrkonte lėmoshė. E pyetėn pėrse e bėnte atė veprim.
    - I kėrkoj lėmoshė njė objekti qė nuk mund tė mė flasė, kėshtu do tė mėsohem tė mos fyhem kur tė mė refuzojnė ata qė flasin.
    * E pyetėn Diogjenin se si duhej sjellė ndaj tė fuqishmėve.
    - Duke qėndruar si ndaj zjarrit, - u pėrgjigj Diogjeni, - jo shumė larg dhe jo shumė afėr.

    Demosteni


    Demosteni (greq. Δημοσθένης, Dēmosthénēs, rreth 384 p.e.s. - 322 p.e.s.Ishte orator i Greqisė sė lashtė i lindur nė Athinė nė vitin 384 p.e.s. Demonsteni vdiq mė 322 p.e.s.Qė nė moshėn 20 vjeēare filloj tė mbajė fjalime me rėndėsi, sė pari fjalim para gjyqit dhe pastaj nė vitin 354 fjalim publik me pėrmbajtje politike. Mė vonė udhėhoqi partinė athinaseje pėr pavarėsi, qė luftonte kundėr Filipit II tė Maqedonisė. Ligjėratat e tij kundėr Filipit janė tė njohura si shembuj tė paarritshėm tė artit retorik.

    Nė vitin 345 p.e.s. sė bashku me Eskinin Morri pjesė nė delegacionin i cili nėnshkroi paqen e pafavorshme pėr Athinėn me Filipin e II tė Maqedonisė. Ndėrsa nė vitin 340 p.e.s. organizojė lidhjen anti maqedonase, mori pjesė edhe fisi ilirė i taulatėve.

    Mori pjesė personalisht nė luftėn e Keronesė dhe aty mbajti njė fjalim tė pėrmotshėm pėr tė varėt nė luftė.
    Demosteni, njė nga oratorėt mė tė mėdhenj tė Athinės, admirohej, sa pėr sinqeritetin politik, po aq edhe pėr gojėtarinė e tij tė jashtėzakonshme. Sipas legjendės, ai kishte kaluar njė defekt nė tė folur dhe e kishte eliminuar atė duke u ushtruar me guriēka nė gojė. Siē u pėrmend mė lartė Demosteni i pėrdori dhuntitė e tij si orator pėr tė ndezur popullin e Athinės kundėr maqedonasve, nė fillim kundėr Filipit II, pastaj kundėr Aleksandrit.
    Seria e fjalimeve tė Demostenit kundėr Filipit, frymėzoi Ciceronin, i cili u dha fjalimeve tė tij kundėr Mark Antonit tė njėjtin emėr. Demosteni jetoi shumė vjet nė mėrgim, pasi mbeti i pėrfshirė nė njė skandal financiar: ai u akuzua se kishte pėrvetėsuar fonde, tė cilati kishte sjellė nė Athinė sundimtari i Babilonisė, qė ishte kthyer kundėr Aleksandrit. Pas vdekjes sė Aleksandrit, atė e thirrėn nė Athinė. Demosteni piu njė dozė vdekjeprurėse helmi qė tė mos u dorėzohej oficerėve maqedonas, tė cilėt kėrkonin arrestimin e tij.

    JETĖSHKRIMET - KURESHTI NGA JETA E DEMOSTENIT

    * Eskini(orator imadh politik) rival i fortė dhe kundėrshtar i Demostenit, nuk pranoi qė athinasit ta dekoronin me medalje tė artė. Mė vonė fitoi gojtaria e Demostenit dhe Eskini u dėnua me mėrgim nė ishullin Rodi. Eskni ra nė gjėndje tė keqe dhe nuk kishte para nė xhep. Demosteni, i ofroi njė shumė tė hollash me mjaft pėrzemėrsi dhe me mirėsjellje. Eskni nuk mundi dot tė mos pranonte prandaj i mori paratė dhe tha:
    - Mendo se sa i trishtuar jam qė kam lėnė njė atdhe me njė armik kaq zemėrmadh sa tė imponon respekt. Nuk shpresoj tė gjej gjetkė njė mik qė mund t'i ngjajė.


    * Njė ditė nė mėrgim kur Eskini deklamoi para popullit fjalimin qė kishte mbajtur kundėr Demostenit dhe pėr tė cilin u dėnua, dėgjuesit e duartrokitėn nxehtėsisht. Ata deshėn tė dėgjonin edhe pėrgjigjen e Demostenit. Kur e dėgjuan atė, duartrokitjet ishin prapė tė shumta dhe tė pandėrprera sa qė oratorit iu desh tė ndėrhynte pėr t'i qetėsuar. Mė nė fund Eskni tha kėto fjalė:
    - Po ēfarė do tė bėnit sikur kėtė fjalim ta dėgjonit tė deklamuar nga goja e tij?


    * Njė athinas shkoi te Demosteni pėr t'i kėrkuar ndihmė kundėr dikujt qė e kishte sulmuar dhe trajtuar keq. Ai i tregoi oratorit tė madh ēėshtjen e tij. Demosteni e dėgjoi me vėmendje deri nė fund dhe pastaj i tha:
    - Mė fal, po unė nuk besoj aspak qė t'i tė jesh fyer ashtu si thua. Athinasi e rrėfeu ēėshtjen dhe njėherė nga e para dhe prapė pati tė njėjtin pėrfundim.
    - Si? - thirri athinasi gjithė zemėrim. - Nuk jam trajtuar keq? Nuk jam fyer?
    - Oh, - tha atėhere Demosteni, - tashti po tė besoj sepse tashti mė fole si njė njeri qė ėshtė fyer.
    * Njė rival i Demostenit, qė deshi ta kritikonte pėr fjalimet e tij tepėr tė pėrpunuara, i tha:
    - Demosten, fjalimet e tua...
    - Duket mirė, - ia priti Demosteni, - se ato tė tuat, pėrkundrazi, kanė bėrė qė tė mos harxhosh gjė.


    * E pyetėn njė ditė Demostenin se me ē'mjete mund tė bėhesh orator i madh.
    - Duke shpenzuar mė shumė vaj dhe mė pak verė, - u pėrgjigj oratori i madh, i cili me vajin nėnkuptonte llampėn e ndriēimit qė ishte e nevojshme pėr tė studiuar natėn.


    * Demosteni shkoi posaēėrisht nė Korint pėr tė parė bukuroshen Laide. Kur ai i kėrkoi dorėn, Laidja kėrkoi ēmim tė madh.
    - Unė nuk mund tė blej me njė ēmim kaq tė madh njė pendim, - pėrgjigj oratori i shquar.

    * Athinasit donin qė Demosteni tė mbėshteste akuzėn kundėr njė tė pafajshmi. Meqenėse ai nuk pranoi, athinasit nisėn tė flasin lart e poshtė kundėr tij.
    - O athinas, - u pėrgjigj ai, - unė jam gjithnjė gati qė t'ju jap kėshilla edhe atėherė kur juve nuk do t'ju pėlqejnė, por ama ju nuk mund tė mė detyroni qė unė tė shpif pėr njė qytetar.

    Arkimedi


    Arkimedi (greq: Αρχιμήδης - Arhimidhis) , jetoi rreth viteve (287 p.e.s. - 212 p.e.s. qe nė matematikan, fizikan, inxhinier, astronom dhe filozof i lashtė siēilian i lindur nė koloninė e portit sirakuzian. Mendohet nga disa historianė e matematikanė tė jetė matematikani mė i madh i lashtėsisė. Carl Friedrich Gauss (Karl Frederik Gaus) e mendonte atė si njė nga tre mė tė mėdhenjtė, qė kanė jetuar ndonjėherė

    Arkimedi u bė i njohur pasi mori pjesė nė mbrojtjen e Sirakuzės kundėr rrethimit romak nė Luftėn e Dytė Punike. Ka tė ngjarė qė ai i zmbrapsi romakėt me makineritė e tij tė luftės tė pėrpiluara me dorėn e tij. Thuhet se ai ka mundur tė lėvizė njė anije tė madhe gjithsej me ekipazh dhe ngarkesė vetėm me njė litar. Mendohet tė ketė zbuluar parimin e dendėsisė dhe pluskimit, i njohur edhe si "Parimi i Arkimedit" qė sipas gojėdhėnės e zbuloi ndėrsa ai po lahej nė njė vaskė (doli jashė nėpėr rrugė duke bėrtitur "Eureka (evrika)" - (E gjeta)). Atij i mvishet edhe shpikja e odometrit gjatė Luftės sė Parė Punike. Njė nga shpikjet e tij tė pėrdorura pėr mbrojtje ushtarake tė Sirakuzės kundėr pushtimit romak ishte grremēi i Arkimedit.
    Dėrguar nga V. Batalaku
    Arkimedi u vra nga njė ushtar romak nė plaēkitjen e Sirakuzės gjatė Luftė sė Dytė Punike megjithėse urdhėri i [Marēelusit] ishte qė ai tė mos lėndohej. Grekėt thonė se u vra ndėrsa vizatonte njė ekuacion nė rėrė: i zhytur nė punėn e tij dhe i padurimtė nga ndėrprerja e ushtarit, thuhet se tha fjalėt e tij tė fundit tė famshme para se tė therej nga ushtari romak: "Μη μου τους κύκλους τάραττε" (Mos mi trazo rrathėt). Kjo histori tregohet qė tė vihet nė pah mendja e lartė greke me dorėn-vrasėse romake. Megjithkėtė duhet tė shėnohet se Arkimedi shkatėrroi me makineritė e tij luftarake njė pjesė tė mirė tė fuqisė pushtuese romake, kėshtu qė vdekja e tij mund tė ketė qėnė njė ndėshkim.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E ARKIMEDIT

    * Romakėt u futėn nė Sirakuzė papritur e pakujtuar. Arkimedi ishte nė atė kohė aq i zhytur nė mendime pėr zgjidhjen e njė problemi gjeometrik sa qė nuk po merrte vesh asgjė. Njė ushtar u fut nė shtėpinė e tij dhe me shpatė zhveshur nė dorė shkoi deri nė dhomėn ku po punonte. Arkimedi iu lut ta linte tė qetė deri sa tė kryente veprimet qė kishte nė dorė. Pastaj u zhyt prapė nė punė pa u kujtuar fare pėr ushtarin qė i rrinte nė kėmbė. Kurse ai, pasi e kishte ngacmuar disa herė qė tė ngrihej, e humbi durimin dhe e shpoi me shpatė.

    * Thuhet se Arkmedi parandaloi njė sulm romak mbi Sirakuzėn duke pėrdorur njė grumbull tė madh pasqyrash (pėrflitet tė kenė qenė mburoja tė pastruara shumė mirė) qė pasqyronin dritėn e diellit dhe tė cilat shkaktuan qė anijet tė merrnin zjarr.

    DARVIN, Ēarls (DARWIN, Charles)



    DARVIN, Ēarls (DARWIN, Charles), natyralist anglez (1809-1882). Ndikoi shumė nė gjithė botėkuptimin e ri natyror dhe shkencor me teorinė e njohur dhe epokale tė tij mbi lindjen dhe ndryshimin e llojeve, me tė cilėn tre-goi evolucionin organik dhe shpjegoi historinė e qenieve tė gjalla nga format mė tė thjeshta tė jetės. Nga faktet e ndryshimeve tė jetės organike dhe tė kushteve tė vėshtira tė ruajtjes sė llojeve, Darvini paraqiti edhe parimin e seleksionit, tė zgjedhjes sė mė tė fuqishėmve nė luftė pėr jetė dhe pėr ekzistencė (struggle for life). Ky parim, i bartur nė mėnyrė jokritike nė tė gjitha fenomenet, dhe sidomos nė shoqėri, pati nė shumė koncepte evolucioniste dhe filozofike, para sė gjithash, nė koncepcionet sociologjike (i ashtuquajturi darvinizėm social) shumė ithtarė, madje dhe disa «teoricienė» racistė.

    Me problemin e tė bukurit Darvini u mor para sė gjithash nga aspekti i biologjisė. Njėkohėsisht ai theksoi sesi ndenja pėr tė bukurėn ėshtė jashtėzakonisht e fuqishme edhe te popujt primitivė, dhe kėshtu ėshtė e mbicaktuar edhe ndaj disa nevojave madje edhe themelore vituale. Kėshtu, te kėta edhe rrobat punohen mė tepėr pėr shkak tė stolisjes sesa pėr arsye tė mbrojtjes dhe nxehtėsisė.

    Veprat kryesore: On the Origin of Species by Means of Natural Selection (1839); The Variation of Animals and Plants under Domestication (1866); The Descent of Man and Selection in Relation to Sex (1871); The expression ofthe Emotion (1872).

  10. #10
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Anatole France


    Anatol Frans, lind mė 16 prill tė vitit 1844 dhe vdiq nė vitin 1924, ishte shkrimtar francez, njė nga penat mė tė fuqishme letrare tė fundit tė shekullit tė XIX dhe fillimit tė shekullit tė XX, autor i veprav: "Krimi i Silvestėr Bonarit", "Ishulli i pinguinėve", "Histori bashkėkohore", "Perėnditė kanė etje", etj.
    Filozofi i madh ka lene nje seri te madhe rrjeshtash filozofik qe kan mundesuar qe njerzit te mendojn thelle mbi realitetin e jetes dhe natyres


    Empedokli


    Empedokli ka lindur nė Agrigjentas tė Siēilisė, filozof grek (greq.Ἐμπεδοκλῆς) rreth 483 - 423 p.e.r. Kishte kulturė tė gjerė dhe veproi nė jetėn politike si ithtar i demokracisė, ndėrsa nė mesin e bashkėqytetarėve qė e ēmonin shumė, gėzonte famėn e njė poeti, tė njė oratori, tė njė profeti dhe tė njė mrekullibėrėsi. Nga ana e aristokracisė qė mori pushtetin u dėbua nė Peloponez ku sė shpejti vdiq.

    Per Empedoklin si argumentėt pro, po ashtu dhe ata kundra lėvizjes dhe ndryshimit, kanė disa merita. Nė vend qė tė merrte ndonjėrėn anė, ai me mendjemprehtėsi kombinoi tė dyja pikėpamjet. Kėtu ne shohim pėrpjekjen e parė pėr tė sintetizuar kontributet e mėdha filozofike tė paraardhėsve. Ai zbuloi njė mėnyrė tė qėndrueshme, duke thėnė se ndryshimi ekziston dhe nė tė njėjtėn kohė pohon se realiteti ėshtė, nė thelb, i pandryshueshėm. Ai ishte njė figurė e shquar e vendit tė tij tė lindjes, Agrigentum tė Siēilisė. Interesat e tij pėrfshijnė njė gamė tė gjerė; nga politika tek mjekėsia, nga feja tek filozofia. Ai e shkroi filozofinė e tij nė formėn e poezisė, nga e cila vetėm njė pjesė e vogėl ka mbijetuar. Nga kjo nuk zbulohet ndonjė filozofi origjinale ose e re, por mė shumė njė mėnyrė e re e vendosjes sė bashku tė asaj qė paraardhėsit e tij tashmė e kishin thėnė.

    Empedokli ishte dakort me Parmenidin, se qenia ėshtė e pakrijushme dhe e pashkatėrrueshme, se ajo thjesht ėshtė, duke thėnė se "derisa nuk ekziston urtėsi tjetėr, ashtu si ėshtė e pamundur qė diēka tė vijė nė qenie, po ashtu ėshtė e pamundur tė realizohet dhe tė mendohet qė qenia tė shkatėrrohet plotėsisht, sepse ajo do tė jetė gjithmonė atje ku ndonjė e vendos sipas rastit". Ndryshe nga Parmenidi, Empedokli nuk ėshtė dakort qė qenia pėrbėhet thjesht nga Njėshi. Pranimi i nocionit tė Njėshit do tė kėrkonte nga ai qė tė mohonte, realitetin e lėvizjes. Pėr Empedoklin fenomeni i lėvizjes ėshtė nė tė njėjtėn kohė po aq i dukshėm pėr t'u pranuar, sa edhe i detyruar pėr t'u mohuar. Ai mohoi idenė e Njėshit dhe argumentoi se, megjithėse Parmenidi kishte tė drejtė kur thoshte se qenia ėshtė e pakrijueshme dhe e pashkatėrrueshme, qenia nuk ėshtė Njė, por shumė. Ėshtė e shumta qė ėshtė e pandryshueshme dhe e pėrjetshme. Empedokli mendon se eksperienca dhe ajo ēfarė shikojmė, tregon se objektet lindin dhe gjithashtu shkatėrrohen, dhe ky ndryshim dhe kjo lėvizje ėshtė e mundur, sepse objektet janė tė pėrbėrė nga shumė pjesėza materiale. Kėshtu, megjithėse objektet mund tė ndryshojnė, ashtu siē thoshte Herakliti, pjesėzat, nga tė cilat ata janė tė pėrbėrė nuk ndryshojnė, por janė, ashtu siē Parmenidi thotė pėr qėnien, tė pandryshueshme. Nuk ka shumė objekte qė janė tė pandryshueshėm, por ka shumė pjesėza, nga tė cilat janė tė pėrbėrė objektet, tė cilat kanė kėtė atribut tė pandryshueshmėrisė. Por nga se janė tė pėrbėra kėto pjesėza?

    Empedokli i pėrshkruan pjesėzat si elementė materialė me natyrė tė pėrjetshme. Kėtė ide ai e zhvilloi duke riinterpretuar filozofėt e Miletit, Tales dhe Anaksimeni. Talesi thoshte se lėnda, nga e cila ėshtė e pėrbėrė ēdo gjė, ėshtė uji, ndėrsa Anaksimeni kish pėrcaktuar si lėndė tė tillė ajrin. Tė dy kėta filozofė u pėrpoqėn tė shpjegonin marrėdhėniet midis Njėshit dhe sė shumtės, duke e gjetur tė shumtėn tek Njėshi; duke thėnė pėr shembull, siē thoshte Thalesi, se llojet e ndryshėm tė objekteve e kanė burimin tek uji, ose se njė lloj e lėndės mund tė transformohet nė njė lloj tjetėr lėnde. Nė kundėrshtim me kėtė pikėpamje, Empedokli thotė se duhet tė jenė forma tė caktuara tė lėndės, siē janė uji dhe ajri, tė cilave ai u shtoi edhe zjarrin dhe tokėn, duke i bėrė katėr; tė ciiat janė tė pandryshueshme dhe tė pėrjetshme. Kėto asnjėherė nuk transformohen nė diēka tjetėr. Ky nocion, se janė katėr pjesėza elementare, nuk duhet tė ngatėrrohet me teorinė e mėvonshme tė Demokritit, i cili argumentoi se tė gjitha sendet pėrbėhen nga grupe tė ndryshme tė atomeve. Pra, ajo, qė shpjegon lindjen e objekteve, nuk ėshtė transformimi i ndonjė prej kėtyre katėr elementėve materialė bazė, por thjesht pėrzierja e tyre, sepse ekziston "vetėm njė pėrzierje dhe bashkėndryshim i asaj qė ka qėnė pėrzier". Toka, ajri, zjarri dhe uji, megjithėse janė pjesėza tė pandryshueshme, pėrzihen sė bashku pėr tė formuar objektet, duke bėrė tė mundur atė qė ne, nė eksperiencėn e pėrditshme, e shohim si ndryshim.

    Empedokli mendonte se ėshtė e nevojshme, qė jo vetėm tė shpjegohet baza e ndryshimit tė objekteve, nėpėrmjet pėrzierjes sė tipeve tė ndryshėm tė pjesėzave materiale tė pėrjetshme, por gjithashtu tė tregohen forcat specifike, qė e aktivizojnė procesin e ndryshimit. Jonianėt pohonin se lėnda e natyrės thjesht transformohet vetė nė objekte tė ndryshme. Vetėm Anaksimeni kishte bėrė ndonjė pėrpjekje specifike pėr tė analizuar procesin e ndryshimit me teorinė e tij: se ajri transformohet nė sende tė ndryshėm nėpėrmjet procesit tė kondesimit dhe tė rrallimit.

    Nė kundėrshtim me kėtė, Empedokli pohon se ekzistojnė nė natyrė forca pozitive, qė ai i quan Dashuria dhe Urrejtja, ose Harmonia dhe Disharmonia. Kėto forca fizike dhe materiale janė ato qė shkaktojnė pėrzierjen dhe mė vonė ndarjen e katėr elementėve. Forca e Dashurisė i bėn elementėt tė tėrhiqen me njėri-tjetrin dhe tė formojnė format ose personat e veēantė, ndėrsa forca e Urrejtjes shkakton prishjen e sendeve. Duke shprehur kėtė proces tė pafund nė stilin e tij poetik, Empedokli shkruan se "ky proēes duket qartė nė tė gjithė masėn e gjymtyrėve tė vdekshėm: ndonjėherė, nėpėrmjet dashurisė, tė gjithė gjymtyrėt, qė ka trupi, bashkohen nė njė, nė fillim tė lulėzimit tė jetės; nė njė kohė tjetėr ato pėrsėri shkėputen nga urrejtja, dhe enden disa herė nga valėt e bregut tė jetės. E njejta gjė ndodh me shkurret e fushave dhe peshqit ne strehinat e tyre ujore, me bishat nė strofullat malore dhe me zogjtė qė fluturojnė me krahė." Nė fillim tė ēdo cikli tė ndryshimit, tė katėr elementėt janė plotėsisht tė pėrzier sė bashku dhe janė nė harmoni, nė sajė tė veprimit tė parimit tė Dashurisė. Nė tė njejtėn kohė, forca e urrejtjes ėshtė e fshehur diku dhe, kur ajo pushton, sendet, pjesėzat bien nė disharmoni dhe fillojnė tė shpėrndahen, derisa tė katėr grupet e pjesėzave; tė ajrit, tė tokės, tė zjarrit dhe tė ujit veēohen nė grupet e tyre, duke u bėrė gati pėr tė filluar njė cikėl tė ri, sapo forca e Dashurisė kthehet pėr t'i tėrhequr elementėt nė kombinime harmonike, dhe ky proces vazhdon pa fund.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E EMPEDOKLIT

    * Pėr t'u kujtuar si i shenjtė, dėshira e Empedoklit ishte qė tė hap njė traditė tė re duke i dhėnė fund jetės me hedhjen nė kraterin e malit Etna, duke shpresuar se, duke mos lėnė gjurmė tė trupit tė tij njerėzit, do tė mendonin se ai ka shkuar nė qiell.

    * Sipas Empedoklit, bota u krijua nė mėnyrė qė dashuria pėr shkak tė elementeve tė ndara shkaktoi lėvjzjen, vorbullėn qė gradualisht pėrfshin mė shumė elemente. Kur dashuria pushton ēdo gjė, bota gjendet nė gjendjen e qetėsisė sė plotė tė "sferės botėrore", tė lumturisė fatbardhe. Por pas njė kohe tė caktuar nga periferia fillon pėr shkak tė urrejtjes ndarja graduale e elementeve. Pas disa periudhave tė caktuara, sėrish gjithmonė dhe nė distanca ciklike lindin krijime tė reja permanente tė botės.

    * Nė teorinė e njohjes Empedokli pėrkrah tezėn se e ngjashmja njihet me tė ngjashmen, subjekti dhe objekti nė esencė nuk janė tė ndryshme dhe kjo mundėson njohjen.

    * Sipas Empedoklit, qeniet organike janė krijuar me bashkimin e disa pjesėve organike (tė duarve, tė kėmbėve, tė kokės e tė tjera), dhe u ruajtėn vetėm ato pėrbėrje qė ishin tė afta pėr jetė.

    · Veprat kryesore: Empedoklit i atribuohen dy vepra kryesore: "Mbi natyrėn" dhe "Spastrimet " qė pėrmbanin afėr pesė mijė vargje nga tė cilat janė ruajtur afėr 450.


    ARISTIPI


    ARISTIPI, Kirenas, filozof i lashtėsisė greke (rreth 435-355 p.e.r.). Themelues i shkollės sė Kirenės dhe nxėnės i Sokratit. Nė teorinė e njohjes Aristipi ėshtė sensualist kurse nė etikė hedonist. Sendet nė vetvete janė tė panjohshme dhe njohim vetėm ndijimet tona nė to, d.m.th. njohim gjendjen e subjektit tė mallėngjyer. Ndijimet e papėlqyeshme qė shkaktojnė vuajtje janė tė kėqija, ndėrsa tė kėndshmet, qėllimi i tė cilave ėshtė kėnaqėsia, janė tė mira. Lumturia ėshtė ndjenjė e kėnaqėsisė dhe e ėndjes, mirėpo i menēuri nuk u nėnshtrohet kėnaqėsive por i sundon ato d.m.th. kupton nė mėnyrė racionale dobinė konkrete tė kėnaqėsisė sė veēantė. Pėr atė qė ndihet si e kėnaqshme nuk dihet, d.m.th. drejtpėrdrejt, por vetėm me anėn e meditimit, filozofimit. Pėrveē ndikimit tė Sokratit qė shprehet edhe nė disa postulate tė bazuara etike dhe racionaliste, nė Aristipin ndikoi para sė gjithash, doktrina senzualiste e Pitagores.


    JETESHKRIMET - KURESHTI NGA JETA E ARISTIPIT

    * Aristipin e qortuan njėherė se i ishte hedhur te kėmbėt tiranit Dioniz pėr t'i kėrkuar njė favor. Ai menjėherė ishte pėrgjigjur:
    - Nuk ėshtė faji im qė Dionisi i ka veshėt te kėmbėt.
    * Dikush po mburrej para Aristipit se kishte lexuar njė numėr tė pafund librash.
    - Nuk janė mė tė shėndoshė ata qė hanė mė shumė, - i tha Aristipi, - po ata qė tretin mė mirė.
    * Tirani i Sirakuzės, Diomsi, kėrkoi tė dinte pėrse filozofėt bėjnė mjaft vizita te princat dhe princat nuk shkojnė kurrė te filozofėt.
    - Sepse, - iu pėrgjigj Aristipi, - janė mjekėt qė venė pėr tė vizituar tė sėmurėt te mjeku.
    * Dionisi i Sirakuzės e kishte vėnė njėherė Aristipin nė vendin e fundit tė tryezės
    - Duket, - i tha Aristipi, - se paske vendosur ta rehabilitosh kėtė vend.
    * Njė ditė e pyetėn filozofinn Aristip, se ēfarė kishte tė mirė dhe tė bukur filozofia.
    - Ja, - u pėrgjigj Aristipi, - edhe nė qoftė se abrogohen tė gjitha ligjet qė rregullojnė marrėdhėniet midis njerėzve, filozofėt do tė vazhdojnė tė jetojnė me ndershmėri si mė parė sikur tė mos kishte ndodhur asgjė.
    ·Njė njeri shumė i pasur dhe dorėshtrėnguar donte qė Aristipi t'i jepte mėsime tė birit. Ai pyeti se sa duhej tė paguante per kėtė punė.
    -Do tė mė japėsh pesėdhjetė dhrahmi - i tha Aristipi.- Po me pesėdhjetė dhrahmi, - thirri kurnaci, - unė blej njė skllav. - E po atėherė blej skllavin, - pėrfundoi filozofi.Kėshtu do tė kesh dy, atė qė do tė blesh dhe tėt bir.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga EuroStar1 : 24-02-2011 mė 11:50

  11. #11
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Thalesi


    Thalesi (greq. Θαλής ο Μιλήσιος). Pėr Thalesin nga Mileti nuk dimė aq sa ēdo tė donim tė dinim dhe ajo qė dimė ėshtė mė shumė e njė natyre anektodash. Ai nuk ka lėnė shkrime. Rreth tij kemi referime fragmentare, tė bėra nga autorė tė mėvonshėm, tė cilėt kanė shkruar pėr episode tė paharrueshme tė karrierės sė tjj. Ishte bashkėkohės i Solonit dhe Kroesusit dhe vitet e jetės sė tij janė midis 624 dhe 546 para Krishtit. Gjatė njė fushate ushtarake kundėr Persisė, ai nė mėnyrė tė qartė zgjidhi njė problem tė vėshtirė logjistik, duke i dhėnė mundėsi ushtrisė sė mbretit Lydian tė kalonte lumin e gjerė Halys, duke hapur njė kanal qė shmangu njė pjesė tė rrjedhės sė lumit e duke bėrė tė krijoheshin dy lumenj tė ngushtė, mbi tė cilėt mund tė ndėrtohėshin ura. Kur udhėtonte nė Egjipt, Thalesi zgjidhi problemin e matjes sė lartėsisė sė piramidave, duke pėrdorur njė procedurė tė thjeshtė, matjen e hijes se piramidės nė atė orė tė ditės, kur hija e njėriut ėshtė e barabartė mė gjatėsinė e tij. Gjithashtu, gjatė kėtyre udhėtimeve nė Egjipt duhet tė ketė ndodhur popullariteti i njohurive tė tij kur parashikoi eklipsin e diellit mė 28 maj, 505 para Krishtit. Nė Milet ai ndėrtoi njė instrument pėr matjen e distancės sė anijeve nė det, gjithashtu ai i bindi marinarėt tė pėrdorin gjatė kundrimeve konstelacionin e Arushės sė Vogėl si njė orientues tė sigurt pėr tė pėrcaktuar veriun.

    Por Thalesi ėshte me famė jo pėr urtėsinė e tij, nė pėrgjithėsi, ose pėr mendjemprehtėsinė e tij praktike, por sepse ai hapi njė epokė tė re tė mendimit pėr tė cilėn ai me tė drejtė fitoi titullin e filozofit tė parė.Hulumtimet e Thalesit kanė tė bėjnė me natyrėn e sendeve: Nga ēfarė pėrbėhet ēdo gjė, ose ē'lloj "lėnde"gjendet nė pėrbėrjen e sendeve? Ajo, qė Thalesi pėrpiqej tė zbulonte me kėto pyetje, ėshtė gjetja e ndonjė mėnyre pėr tė shpjeguor faktin, se ka shumė lloje tė ndryshme sendesh, siē janė toka, retė dhe oqeanet, tė cilat edhe pse herė pas here kthehen nė diēka tjetėr, kanė, nė njė farė mėnyre, njė ngjasim midis fyre. Kontributi unik i Thalesit nė fushėn e mendimit ėshtė koncepti i tij, se pavarėsisht nga ndryshimet midis sendeve tė ndryshėm, prapėsėprapė ka njė bazė ngjashmėrie midis tė gjithė atyre; se tė shumtėt janė tė lidhur me njėri tjetrin me anėn e njėshif. Ai supozoi se njė element i vetėm, njė "lėndė", njė lėndė e cila pėrmban parimin e vet tė veprimif ose tė ndryshimit, gjendet nė bazė tė fė gjithė realitetit fizik. Pėr tė ky ishte Njėsh ose kjo lėndė, ishte uji.

    Megjithėse nuk ka dėshmi se si Thalesi arriti nė konkluzionin, se uji ėshtė shkaku i tė gjitha sendeve, Aristofeli shkruan se Thalesi mund ta ketė nxjerrė kėtė konkluzion nga vėzhgimi i ngjarjeve tė thjeshfa, "ndoshta nga vėzhgimi se lagėshtia ėshtė substanca ushqyese e tė gjifha qenieve, dhe se lagėshtia prodhon nxehtėsi dhe e ruan atė'..." Ai arriti nė nocionin e tij edhe nga fakti, se farėrat e tė gjitha gjėrave kanė njė natyrė tė lagėsht, dhe se uji ėshtė origjina e lagėshtisė. Fenomene tė tjera, siē jonė avullimi ose ngrirja, tė sugjerojnė, gjithashtu, tė mendosh se uji merr forma tė ndryshme. Por, saktėsia e analizės sė Thalesit, mbi pėrbėrjen e sendeve, ėshtė shumė pak e rėndėsishme nė krahasim me faktin se ai ngriti ēėshtjėn qė ka tė' bėjė me natyrėn e botės. Kjo ēėshfje hapi etapėn pėr njė lloj tė ri hulumtimi, i cili mund tė diskutohet pėr meritat e fij dhe, gjithashtu, mund tė konfirmohet ose tė refuzohet nga analizat e mėtejshme. Pavarėsisht, me nocionin e tij se "sendet janė plot me zotėr", nocion qė pėr tė nuk kishfe rėndėsi teologjike, por qė ai u pėrpoq ta pėrdorė pėr tė shpjeguar forcėn nė sendet, siē ėshtė fuqia manjetike nė gurėt, Thalesi zėvendėsoi bazėn e tė menduarit; nga njė bazė mitologjike nė njė hulumtim shkencor. Dhe, pėr mė tepėr, nga pika e tij primitive e startit, tė fjerėt e ndoqėn atė me zgjidhje tė tjera, por gjithnjė duke patur pėrpara problemin e tij.


    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E THALESIT


    * Duhet tė ketė qenė e paevitueshme, qė, njė njeriu tė jashtėzakonshėm si Thalesi, tė mos i visheshin anektoda. Platoni ne veprėn e tij "Theatetus" shkruante se "anektoda mbi shėrbėtorin e zgjuar mendjemprehtė thracian, qė ra nė pus ndėrsa ishte duke vėshtruar yjet, ėshtė pėr Thalesin. Ai ishte aq i etur te dinte ēfarė po ndodhte nė qiell, sa nuk mund tė shihte ēfarė kish pėrpara kėmbėve tė tij". Platoni shton se "kjo ėshtė njė anektodė e cila mund tė aplikohet pėr tė gjthė filozofėt".

    • Nė kundėrshtim me kėtė anektodė nė njė incident tjetėr, nga jeta e Thalesit, tregohet mbi dijeninė e plotė tė tij pėr ēfarė ndodhte rreth tij. Nė veprėn e tij "Politika" Aristoteli shkruan se "ka ... njė histori pėr Thalesin nga Mileti. Ėshtė njė histori qė tregon se si fitohen para, e cila i atribuohet Thalesit qė zotėronte njė reputacion pėr urtėsi... Ai qortohej pėr varfėrinė e tij, gjė e cila supozonte padobishmėrinė e filozofisė. Duke u bazuar nė njohuritė ė tij mbi metereologjinė, sipas tė cilave do tė kish prodhim tė mbarė tė ullinjve (gjatė verės sė ardhshme), dhe duke patur njė shumė tė vogėl parash, ai mori paradhėnie pėr tė marrė me qira, nė fillim tė vitit, tė gjitha presat e ullinjve tė Miletit dhe tė Kiosit. Nė mungesė tė ndonjė oferte tė lartė, ai i siguroi me njė qira tė ulėt. Kur erdhi stina, dhe kishte njė kėrkesė tė papritur dhe tė njėkohėshme pėr presa, ai i dha me qira rezervėn qė kishte krijuar me ēmime qė i vendoste vetė, dhe duke u bėrė kėshtu me fat. Ai ia arriti qėllimit duke provuar se ėshtė e lehtė pėr filozofėt tė bėhen tė pasur, n.q.se e dėshirojnė kėtė, megjithėse bisnesi nuk ėshtė mjeshtėria e tyre".

    Anaksimandri


    Anaksimandri,(greq.Ἀναξίμανδρος),ka jetuar rreth viteve 610-546 para Krishtit.Anaksimandri ishte njė bashkėkohės mė i ri dhe nxėnėsi i Thalesit. Ai ishte dakort me mėsuesin e tij, se ka njė lėndė tė vetme bazė nga e cila rrjedh ēdo gjė. Por ndryshe nga Thalesi, Anaksimandri thoshte se kjo lėndė bazė nuk ėshtė as uji dhe as ndonjė element tjetėr specifik ose i pėrcaktuar, duke argumentuar se uji dhe tė gjitha sendet e tjera tė pėrcaktuara janė vetėm variacione ose degėzime tė diēkaje qė ėshtė vetėm njė gjė specifike midis shumė elementėve tė tėrė; dhe tė gjitha kėto gjėra specifike rrjedhin nga nijė lėndė akoma mė elementare, qė shpjegon origjinėn e tyre. Substanca primare, nga e cila rrjedhin tė gjitha kėto sende specifike, thotė Anaksimandri ėshtė njė gjė e papėrcaktuar ose e pafundme. Kėshtu, Anaksimandri diferencoi sendet specifike dhe tė pėrcaktuara nga origjina e tyre e quajtur substancėn primare, pafundėsi e papėrcaktuar. Meqėnėse sendet aktuale janė specifike, burimi i tyre ėshtė i papėrcaktuar, dhe, meqenėse sendet janė tė fundme, lėnda e origjinės ėshtė e pafundmė ose e pakufishme.

    Pėrveē dhėnies sė njė ideje tė re rreth substancės sė origjinės sė sendeve, Anaksimandri avancoi nė filozofi duke u pėrpjekur tė japė disa shpjegime pėr idenė e tij tė re. Ndėrsa Thalesi nuk u muar me ndonjė detaj tė shpjegimit tė problemit, se si lėnda primare transformohet nė sende shumė tė ndryshme, qė ne shohim nė botė, Anaksimandri e adresoi veten pikėrisht nė kėtė ēėshtje. Shpjegimi i tij mund tė duket i ēuditshėm, megjithatė ai pėrfaqėson njė pėrparim drejt shkencės, nė kuptimin se ėshtė njė pėrpjekje qė merret me fakte tė njohura, mbi tė cilat mund tė formulohen hipoteza nė vend tė shpjegimit tė fenomeneve natyrore me terma mitikė dhe tė padebatueshėm.

    Pėr mė tej, ajo, qė Anaksimandri thotė rreth origjinės sė sendeve, ka shijen e njė mendimi tė guximshėm, sepse nė pėrshkrimin e tė papėrcaktuarės sė pakufishme, si njė substancė primare, qė nuk rrjedh nga diēka tjetėr dhe qė ėshtė e pashkatėrrueshme, ai thotė giithashtu se ajo zotėron lėvizje tė pėrjetshme. Si pasojė e kėsaj lėvizjeje, elementėt e ndryshėm specifikė marrin qenie si "shkėputje" nga instanca primare dhe kėshtu "kemi njė lėvizje tė pėrjetshme, nė tė cilėn janė pėrfshirė edhe qiejt". Por, nė fillim, u shkėputėn ngrohtėsia dhe ftohtėsia, dhe nga kėto tė dyja doli lagėshtira; pastaj nga kėto doli toka dhe ajri. Anaksimandri u pėrpoq tė shpjegojė mė tej trupat qiellorė dhe rrymat ajrore rreth tokės; ku duket se kemi njė shpjegim mekanik tė lėvizjes sė rregullt tė yjeve.Nė kontrast me Thalesin, qė mendonte se toka ėshtė e sheshtė si njė disk dhe noton nė ujė, Anaksimandri mendonte se toka ėshtė nė formė cilindrike.

    Duke u kthyer pėrsėri nė skenėn e pamatur kozmike, Anaksimandri mendon se ekzistojnė, nė tė njėtėn kohė, shumė botė dhe shumė sisteme tė universit, tė cilėt janė tė gjithė tė paqėndrueshėm, pasi tek ta ekziston njė alternativė konstante midis krijimit dhe shkatėrrimit tė tyre. Ky proces ciklik ishte pėr tė njė "nevojė" rigoroze, siē janė kontradiktat e forcave tė kundėrta nė natyrė, qė shkaktojnė atė qė ai poetikisht e quan "padrejttėsi", sepse kėrkojnė shkatėrrimin pėrfundimtar tė tyre.



    JETĖSHKRIMET- KURESHTI NGA JETA E ANAKSIMANDRIT


    * Duke komentuar shpjegimet e Anaksimandrit pėr origjinėn e njeriut, Plutarku shkruan se sirianėt "aktualisht" e nderojnė peshkun dhe e ushqejnė si tė ishte i sė njėjtės racė me ta. Me kėtė, ata filozofojnė nė mėnyrė mė tė pėrshtatshme, sesa Anaksimandri, i cili deklaron se peshqit dhe njerėzit nuk kanė marrė qenie nga tė parė tė njėjtė, por origjina e njeriut fiton qenie brenda peshqve, duke u bėrė i pėrshtatshėm pėr tu kujdesur pėr vete; ata dolėn jashtė dhe morėn dhenė".

    * Duke folur pėr origjinėn e njeriut, Anaksimandri thoshte se gjithė jeta, duke pėrfshirė dhe jetėn e njeriut, vjen nga deti, dhe me kalimin e kohės qeniet e gjalla dolėn nga deti nė tokėn e thatė. Ai mendonte se njeriu ėshfė zhvilluar nga krijesa tė njė lloji tė ndryshėm, duke pėrdorur si argument faktin, se krijesat e tjera bėhen shumė shpejt tė pavarura, ndėrsa vetėm njeriu ka nevojė pėr kujdesje mė tė gjatė, prandaj njeriu nuk do tė kish mbijetuar n.q.se do tė kish patur tė njejtėn formė tė origjinės si to.

    * Me fjalinė e vetme, qė ka mbijetuar nga shkrimet e ti, Anaksimandri mbledh mendimin e tij kryesor duke thėnė pėrsėri diēka poetikisht, se "nga ai burim qė lindin sendet, po atje kthehen nga domosdoshmėria kur shkatėrrohen, sepse ata vuajnė dėnimin dhe riparojnė njėri-tjetrin pėr padrejtėsitė e tyre sipas rregullit fė kohės".

    Zenoni


    Zenoni ka lindur ne Elea rreth vitit 490-430 p.e.s. Kur mėsuesi i tij Parmenidi ishte rreth tė gjashtėdhjetave dhe Sokrati ishte akoma i ri, Zenoni ishte mbi dyzet vjeē. Si njė filozof eleat kryesor, Zenoni u interesua kryesisht t'u jepte pėrgjigje kritikave qė i bėheshin Parmenidit, duke treguar se supozimet e tyre tė ēojnė nė konkluzione edhe mė qesharake, se sa ato qė kritikojnė. Pitagorasit pėr shembull, mohonin konceptin bazė tė Parmenidit, se realiteti ėshtė Njė. Nė vend tė kesaj ata besonin nė pluralitetin e sendeve, besonin se ekziston njė sasi sendesh tė ndara dhe tė shkėputura dhe, pėr pasojė, lėvizja dhe ndryshimi janė reale. Argumentimi i tyre duket se ėshtė mė afėr kuptimit tė zakonshėm ose dėshmisė sė shqisave. Por vizioni i eleatėve, qė ndoqi Zenoni, kėrkonte njė dallim tė qartė midis dukjes dhe realitetit. Tė filozofosh, sipas Parmenidit dhe Zenonit, nuk duhet thjesht tė shikosh botėn, por duhet gjithashtu tė mendosh rreth saj, me qėllim qė ta kuptosh atė. Ky theksim i lidhjeve logjike tė ideve me njėra-tjetrėn ėshte karakteristika qėndrore e filozofėve eleatė, por kjo ėshtė veēanėrisht e qartė nė argumentimet e Zenonit.

    Fakti, qė shqisat nuk na ēojnė tek realiteti, por vetem tek dukja dhe pėr pasojė nuk na japin dije tė besueshme, por vetėm opinione ėshtė provuar nga Zenoni me anėn e shembullit tė farave tė melit. Nė qoftė se marim njė farė meli dhe e hedhim nė tokė, atėherė, ajo nuk do tė bėjė zhurmė. Nga ky ndryshim, Zenoni nxjerr konkluzionin se shqisat tona na gėnjejnė, sepse ose kemi zhurmė kur hedhim njė farė, ose nuk kemi zhurmė kur hedhim shumė fara. Pėr tė arritur tė vėrtetėn, ėshtė, mė e sigurt tė ndjekėsh rrugėn e arsyes sesa atė tė shqisave.
    Katėr argumentat ose paradokset e Zenonit. Nė pergjigje tė kritikave, qė i bėheshin Parmenidit, Zenoni i rregulloi argumentat e tij nė formėn e paradokseve. Ai donte tė tregonte se ėshtė me pak e mundur tė provosh realitetin e lėvizjes dhe ndryshimit, nė njė botė me shumė sende, sesa nė njė botė me Njė. Secila mėnyrė, thotė Zenoni, ka vėshtirėsi tė pakapėrcyeshme, por vėshtirėsitė qė lidhen me dhėnien e provave tė realitetit nė lėvizje mbi bazėn e konceptit tė ekzistencės sė shumė sendeve, janė mė tė mėdha, sesa ato qė lidhen me pikėpamjet e Parmenidit. Tė jeni tė sigurt, thotė Zenoni, se kur njė vėzhgues i rastit ėshtė duke parė njė ngjarje, ai mendon se ėshtė duke parė lėvizjen e vėrtetė. Pėr shembull, kur ai ėshtė spektator nė njė garė ose kur ai sheh dikė qė lėshon shigjetėn. Por, thotė Zenoni, kjo e gjitha ėshtė njė iluzion, sepse edhe pse duket se ka lėvizje, ėshtė e pamundur tė mendohet se ēfarė ėshtė nė tė vėrtetė lėvizja, ose ta vlersosh atė racionalisht. Pėr tė provuar pamundėsinė e lėvizjes nė njė botė tė pėrbėrė nga realitete tė ndara ose nga njėsi tė shumta, Zenoni formuloi katėr argumentėt e mėposhtėm:

    1. Hipodromi. Parmenidi thoshte se Njėshi eshtė i pandarė dhe si rrjedhim pėrbėhet nga njė plenum (gr. i tėrė) i pėrveēėm, i vazhdueshėm. Nė kundėrshtim me kėtė, pitagorasit argumentonin pėr njė botė pluraliste, duke thėnė se bota ėshtė e ndarė nė njėsi tė ndashme. Nė qoftė se dikush do tė llogariste distancėn rreth njė hipodromi, siē e bėnin pitagorasit, ai do tė thoshte se kjo distancė duhet tė ndahet nė njėsi. Sipas kėtij shembulli tė lėvizjes, vrapuesi kalon njė sėrė njėsish tė distancės nga fillimi nė fund tė hipodromit. Por, Zenoni pyet:, "Ēfarė tregon ky shembull? A ka atje me tė vėrtetė ndonjė lėvizje?" Pėr tė realizuar garėn, sipas hipotezės sė Pitagorės, vrapuesi duhet tė kalojė njė numėr tė pafundėm momentesh. Por pyetja kritike ėshtė: si mundet ai tė kalojė njė numėr tė pafundėm pikash nė njė numėr tė fundėm kohe? Arsyeja pse ai do tė kalojė njė numur tė pafundėm pikash ėshtė se, sipas konceptit pitagorian, ēdo gjė ėshtė e ndashme; pra, distanca nga fillimi nė fund tė garės ėshtė e ndashme. Kėshtu qė vrapuesi nuk mund tė arrijė nė fund tė gares, pa arritur mė parė pikėn qė ėshtė nė gjysmėn e rrugės; por, distanca nga fillimi tek gjysma e rrugės mund tė ndahet gjithashtu pėr gjysmė, dhe ai duhet tė arrijė mė parė kėtė pikė, qė eshtė nė njė tė katėrtėn e rrugės, pėrpara se tė arrijė pikėn nė gjysmėn e rrugės. Po kėshtu distanca midis fillimit dhe pikės, nė njė tė katėrtėn e distancės, ėshtė e ndashme, dhe ky proces i ndarjes mund tė shkojė nė pafundėsi, derisa ka diēka qė mbetet: e cila gjithashtu ėshtė njė njėsi e ndashme. Atėherė, nė qoftė se, vrapuesi nuk mund tė arrijė njė pikė pa arritur mė parė nė pikėn e gjysmes sė rrugės, dhe derisa ka njė numur tė pafundėm pikash, ėshtė e pamundur tė kalohet ky numur pikash nė njė numur tė fundėm kohe. Pėr kėtė arsye, Zenoni konkludon se lėvizja nuk ekziston.

    2. Akilidhe breshka. Nė kėtė shembull, Zenoni nuk paraqet ndonjė argument konstruktiv nga ana e tij, por thjesht provon se ku tė ēon premisa pitagoriane e njėsive tė shumta. Imagjinoni njė garė midis Akilit tė shpejtė dhe breshkės sė ngadaltė, ku Akili ėshtė duke ndjekur breshkėn. Duke qėnė se Akili ėshtė sportist, ai e lejon breshkėn tė niset njė start mė pėrpara. Zenoni argumenton se Akili nuk mund t'ia kalojė kurrė breshkės, sepse ai gjithmonė duhet tė arrijė nė pikėn nė tė cilėn breshka e lė, kėshtu qė logjikisht breshka do tė jetė gjithmonė mė pėrpara. Distanca midis Akilit dhe breshkės do tė jetė gjithmonė e ndashme dhe, si nė rastin e hipodromit, asnjė pikė nuk mund tė arrihet pa u arritur mė parė pika e mėparshme dhe, pėr pasojė, nuk do tė kemi lėvizje. Akili, nė supozimin tonė, nuk mundet kurrė ta kalojė breshkėn. Ajo, qė Zenoni mendon se ka provuar kėtu, ėshtė se, megjithėse pitagorasit pretendojnė pėr realitetin e lėvizjes, teoria e tyre e pluralitetit tė botės e bėn tė pamundur tė menduarin e idesė sė lėvizjes nė njė menyrė koherente.

    3. Shigjeta. A lėviz shigjeta kur shigjetari godet shenjėn? Kėtu pėrsėri pitagorasit, tė cilėt kishin argumentuar realitetin e hapėsirės dhe pėr rrjedhojė edhe ndashmėrinė e saj, do tė thoshin se shigjeta duhet tė zėrė njė pozicion tė caktuar nė hapėsirė. Por, qė njė shigjetė tė zėrė njė vend nė hapėsirė tė barabartė me gjatėsinė e saj, ėshtė e njėjta gjė sikur tė thuash se shigjeta ėshtė nė qetėsi. Derisa, shigjeta duhet gjithmonė tė zerė njė pozicion nė hapėsirė tė barabartė me gjatėsinė e saj, shigjeta duhet gjithmonė tė jetė nė qetėsi. Pėr mė tepėr, derisa ēdo sasi ėshtė e ndashme, hapėsira, qė zė shigjeta, ėshtė e pafundme dhe, si e tillė, mund tė krahasohet me ēdo gjė tjetėr, ku nė ēdo rast ēdo gjė duhet tė jetė Njė nė vend tė shumė. Pra, lėvizja ėshtė njė iluzion.

    4. Relativiteti i lėvizjes. Imagjinoni tre karroca me pasagjerė me gjatėsi tė barabartė, qė janė vendosur paralelisht me njera-tjetrėn, ku secila karrocė ka nga tetė dritare anash. Njėra karrocė ka qėndruar ndėrsa dy tė tjerat lėvizin nė drejtime tė kundėrta me tė njejtėn shpejtėsi.

    A 12345678 A 12345678
    B 87654321→ B 87654321
    C ←12345678 C 12345678

    Figura 1 Figura 2

    Nė figurėn 1, karroca A ka qėndruar, ndėrsa karrocat B dhe C lėvizin nė drejtime tė kundėrta me tė njejtėn shpejtėsi, derisa ato tė arrijnė nė pozicionet e treguara nė figurėn 2; pjesa e pėrparme e karrocės B do tė kalojė katėr dritare tė karrocės A, ndėrsa pjesa e pėrparme e karrocės C do tė kalojė tetė dritare tė karrocės B. Ēdo dritare pėrfaqėson njė njėsi tė distancės, dhe ēdo njėsi e tillė kalohet nė njėsi tė barabartė tė kohės. Derisa karroca B kalon vetėm katėr dritare tė karrocės A, ndėrsa karroca C kalon tetė dritare tė karrocės B, dhe derisa ēdo dritare pėrfaqeson tė njejtėn njėsi tė kohės, del se katėr njėsi tė distancės janė tė barabarta me tetė njėsi tė distancės, gjė e cila ėshtė absurde. Cilatdo qofshin komplikimet e brendshme tė kėtij argumenti, pika kryesore e Zenonit ėshtė se lėvizja nuk ka njė pėrcaktim tė qartė, se ajo ėshtė njė koncept relativ.

    Nė tė gjitha kėto argumente, Zenoni thjesht kundėrsulmon kundėrshtarėt e Parmenidit, qė i marrin seriozisht konceptet e tyre pėr njė botė pluraliste, tė njė bote ku, pėr shembull, njė vizė ose koha ėshtė e pandashme. Nė vend qė tė provojė se bota ėshtė reale, Zenoni mendon se ai ka treguar se koncepti i njė bote pluraliste tė ēon nė absurditete dhe paradokse tė pazgjidhshme. Ai pėrsėrit tezėn e eleatėve, se ndryshimi dhe lėvizja janė iluzione dhe se ekziston vetėm njė qenie, e vazhdueshme, materiale dhe e palėvizshme. Megjithatė, kėmbėngulja nė kuptimin e zakonshėm tė tė parit tė sendeve qė realisht lėvizin dhe se me tė vėrtetė ndryshimi ekziston, ēoi nė lindjen e njė pėrpjekjeje tė re pėr tu marrė me problemin e Njėshit dhe tė sė tėrės, dhe kjo pėrpjekje u gjet nė filozofinė e Empedoklit.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E ZENONIT

    * Zenoni kur e hapi shkollėn e tij ēdo ditė mbushej me shumė studentė. Ai ishte shumė i ashpėr me ta dhe kėrkonte qetėsi. Zenoni thoshte:
    - Natyra na ka dhėnė dy veshė dhe vetėm njė gojė qė tė dėgjojmė shumė dhe tė flasim pak.

    * Njė prej parimeve themelore tė filozofisė se Zenonit ishte se, njeriu i nėnshtrohej fatit tė paracaktuar dhe tė pashmangshėm. Njė shėrbėtor i tij vodhi dhe filozofi dha urdhėr qė ta rrihnin.
    - Po unė jam i papėrgjegjshėm, - kėrkoi tė shfajėsohej shėrbėtori, fati e do qė unė tė vjedh.
    - Ėshtė e vėrtetė, - u pėrgjigj Zenoni, - fati e do qė ti tė vjedhėsh dhe po fati e do qė ti tė rrihesh mirė.

    * E pyetėn filozofin Zenon nė se duhej tė dashuronin njerėzit e ditur. - Pėr tė bukurat do tė na vinte shumė keq, - u pėrgjigj filozofi, - po tė dashuroheshin vetėm nga budallenjtė.

    * Ambasadorėt e mbretit tė Persisė, tė ftuar njė njė banket po tregonin pėr zotėsitė e tyre. Vetėm filozofi Zenon nuk tha asnjė fjalė. Atėhere ambasadorėt i thanė:
    - Por nė qoftė se ti nuk thua asnjė fjalė, atėherė ēdo t'i themi pėr ty mbretit tonė?
    - I thoni, - u pėrgjigj Zenoni, - se keni parė njė plak qė dinte tė heshtte mirė nė tryezė.

    * Zenoni filozofinė e vėshtirė dhe abstrakte tė mėsuesit e vėrtetoi me aporitė e njohura tė tij, kėshtuqė sa ishte gjallė, fitoi famė oratori tė shkathėt dhe mėsuesi tė talentuar. Sipas disa burimeve tė pavėrtetuara, u ngrit kundėr tiranit Isarkut, dhe u kap, u torturua dhe u vra.

    * Nė aporitė e tij jashtėzakonisht spirituoze Zenoni, mjeshtėr dhe "inisiator i dialektikės" (Hegeli), i cili tė menduarit e pastėr tė shkollės elease e shndėrroi nė lėvizje tė nocionit nė vetvete, provoi, nė realitet, jo vetėm kundėrthėniet nė njėmendėsi por edhe nė nocion, duke mos zgjidhur kurrė brenda tė menduarit tė tij abstrakt, dhe pėr kėtė arsye Hegeli ka pasur tė drejtė kur duke e krahasuar me Kantin, tha: "Antinomitė e Kantit nuk janė gjė tjetėr veēse ajo qė Zenoni e bėri kėtu". Aporitė e Zenonit zbuluan disa kundėrthėnie nė proceset e ndryshme, dhe mu me kėtė fakt u vėrtetua edhe dialektika e tyre e brendshme, tė cilėn ai ia atribuoi iluzionit subjektiv, opinionit mashtrues, joadekuatitetit tė njohjes shqisore.

    ALEKSANDRI i Maqedonisė


    ALEKSANDRI i Maqedonisė, Greq.: Ἀλέξανδρος ὁ Μέγας ose Μέγας Ἀλέξανδρος (356-323 p.e.r), strateg ushtarak dhė burrė shteti i shquar i lashtėsisė, mbret i Maqedonisė. Aleksandri konsiderohet nga brezat pasardhės si pushtuesi legjendar i Perandorisė sė Vjetėr Perse (qė pėrfshinte nė atė kohė edhe Egjiptin), i cili pėrparoi, i shtyrė nga vrulli i tij i furishėm, deri nė brigjete Indisė. Ai donte tė shkonte deri nė kufijtė e Tokės, e cila imagjinohej e sheshtė dhe e rrethuar nga lumi Oqean. Megjithėse vdiq shumė i ri, vetėm 33 vjeē, ai krijoi perandorinė mė tė madhe qė ka njohur bota ndonjėherė.
    Nė vitin 334 para erės sonė, Aleksandri kaloi Helespontin (emri i vjetėr i Dardaneleve) e Europės, shkoi drejt Azisė dhe bota ndryshoi pėrgjithmonė. Polisin (qytetin) grek e pasoi kozmopolisi: qytete sipas modelit grek u krijuan nė tė gjithė Orientin, madje, edhe vetė Greqia u bė kozmopolite. Njė art i ri "helenist" (mė humanist) zėvendėsoi stilin klasik (mė idealist).
    Shumė legjenda janė thurur rreth kėtij pushtuesi tė ri dhe tėrheqės. Thuhej se nėna e tij, Olimpia, kishte gjetur nė djepin e foshnjės njė gjarpėr, shenjė e qartė e madhėshtisė sė tij tė ardhshme. Tė dy, nėnė e bir, janė pėrzier nė vrasjen e babait tė Aleksandrit, Filipit II, nė prag tė njė martese qė kėrcėnonte pozitėn dhe pushtetin e tyre. Bysefali, kali i Aleksandrit, thotė Herodoti, iu dhurua kur ai ishte adoleshent, sepse hazdisur. Martesae Aleksandrit me Roksanėn na ėshtė paraqitur si pasion dashurie, por ka shumė tė ngjarė qė ajo tė ishte njė aleancė politike. Pretendohet se ai e kishte formuar karakterin e tij sipas modelit tė Akilit.
    Jo vetėm nė legjendė, por edhe realisht Aleksandri mbetet njė nga udhėheqėsit ushtarakė mė tė mėdhenj tė historisė. Ai mposhti armikun mė tė vjetėr tė grekėve, Perandorinė Perse, dhe mbeti i pamundur nė 10 vjet luftime, edhe pse ushtria e tij ishte gjithmonė mė e vogėl nė numėr se ajo e mbretit pers, Darit III. Strategjia e guximshme qė vuri nė jetė Aleksandri qėndronte nė mbajtjen e ushtrisė me ushqimet qė ajo mund tė siguronte gjatė rrugės dhe jo duke u furnizuar nga prapavija; kjo i lejoi Aleksandrit tė pėrparonte shumė shpejt. Mbreti i Madh i persėve nuk pati asnjėherė mundėsi tė mblidhte tė gjitha forcat qė dispononte dhe humbja e tij nė betejėn e Isysit i dha mundėsi Aleksandrit tė pėrfshinte edhe Persinė nė perandorinė e vet.
    Sipas persėve, Aleksandri ėshtė fajtor pėr djegien e Pallatit tė Persepolit. Diodori i Sicilisė lė tė kuptohet se ky veprim qe rezultati i njė nate dehjeje dhe se nuk bėhej fjalė pėr njė akt tė paramenduar. Ndėrsa Arrieni ėshtė i mendimit se djegia e Persepolit ishte njė veprim i menduar mirė, si hakmarrje pėr shkatėrrimin e Athinės nga persėt nė shekullin e 5-tė.
    Gjetjet arkeologjike tregojnė se djegia e Persepolit ishte njė akt i paramenduar, sepse tė gjitha sendet e lara nė ar i patėn hequr nga qyteti pak kohė pėrpara se ti vihej flaka qytetit. Shkatėrrimi i kėtij qyteti, qė simbolizonte unitetin e mbretėrisė perse, bėnte pjesė nė strategjinė e pushtimit tė grekėve. Pėrsa kohė qė qyteti ekzistoi, ai shėrbeu si qendėr ku mblidheshin kundėrshtarė tė regjimit tė ri.
    Aristoteli, mėsuesi i shquar i Aleksandrit, i kishte mėsuar atij se grekėt qėndrojnė mė lart se tė gjithė popujt e tjerė, tė cilėt ai i quante "barbaroi" (barbarė). Ndėrsa pushtuesi i ri kėrkoi tė impononte vizionin e tij tė njė bote tė bashkuar. Nė vend qė ti trajtonte grekėt si miq dhe jo-grekėt si armiq, ai i zgjidhte njerėzit sipas meritės dhe kishte arritur deri aty sa tė linte nė postet e tyre edhe administratorė persė tė Perandorisė Perse, tashmė tė pushtuar prej tij. Mund tė shtrohet pyetja nėse kjo politikė ėshtė njė provė qė tregon humanizmin dhe kulturėn e Aleksandrit apo mungesėn e interesit pėr administrimin praktik. Nė fakt, maqedonasit nuk i vlerėsonin pėrpjekjet pėr tė krijuar njė ushtri tė pėrbėrė nga batalione kozmopolite dhe, pėr mė tepėr, kur Aleksandri u pėrpoq ti detyronte ushtarėt e tij tė martoheshin me gra tė vendeve tė tjera, ai ndeshi nė ngurrimin e tyre.
    Vizioni kozmopolit i Aleksandrit dhe adoptimi prej tij i veshjeve dhe i zakoneve orientale bėnė qė disa grekė ta akuzonin se ai po ēmendej dhe se e konsideronte veten perėndi. Mbretėrit e hyjnizuar nuk ishin tė rrallė nė kulturat e tjera, por kjo ide ishte mjaft lėnduese dhe tronditėse pėr grekėt. Ndonėse ishte prijės, Aleksandri hidhej i pari nė betejė, duke e vėnė veten nė rrezik shumė tė madh, por asgjė nuk na lejon tė dalin nė pėrfundimin se ai ishte i ēmendur. Aleksandri pėrpiqej tė krijonte rreth personit tė tij njė legjendė. Ai kishte si model heronjtė e Homerit. Kur kėrkoi tė dėnonte guvernatorin e Gazės, e tėrhoqi atė pas karrocės sė tij, siē kishte bėrė Akili me Hektorin, pas fitores. Ndonjėherė i ndodhte tė vepronte pa u menduar, nėn pushtetin e pasionit. Nė njė ēast zemėrimi tė shkaktuar nga pija, ai vrau mikun e tij Kleitos, por mė vonė u pendua pėr kėtė akt me po tė njėjtin zemėrim ndaj vetes.
    Vdekja e parakohshme e Aleksandrit e bėn tė vėshtirė vlerėsimin e rolit tė tij si burrė shteti. Ai ishte ende duke zgjeruar perandorinė e tij, kur vdiq nga malarja. Asgjė nuk provon se ai kishte njė plan tė qartė pėr tė qeverisur territoret e gjera qė kishte pushtuar. Pas vdekjes sė tij, perandoria u nda nė tri provinca tė mėdha, qė administroheshin nė mėnyrė tė veēantė. Kjo nuk do tė thotė qė ndikimi i Aleksandrit qe jetėshkurtėr. Nga pėrzierja e kulturave greke dhe orientale lindi qytetėrimi helenistik. Arkitektura u bė mė e pėrpunuar dhe arti mė humanist, duke paraqitur njerėz mė pak tė pėrkryer dhe duke shprehur shpesh dhimbjen. Nė disa biblioteka, si, pėrshembull, nė atė tė Aleksandrisė, u mblodh dhe u klasifikua letėrsia,qė mė vonė do tė ndikonte te romakėt.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E ALAKSANDRIT TĖ MADH

    * Aleksandri ishte ende fėmijė kur i thanė se babai i tij, Filipi i Maqedonisė, kishte fituar njė betejė. Fėmija plot ambicie thirri:
    - Po qe se baba i fiton tė gjitha betejat, ēfarė do tė mė mbetet mua pėr tė bėrė?

    * Babai i Aleksandrit, Filipi i Maqedonisė, po ankohej pėr njė plagė qė kishte marrė nė luftė. Ngaqė kishte dhimbje tė madhe, ecte duke ēaluar. Aleksandri atėherė i tha:
    - Baba, nuk duhet tė dėshpėrohesh nga kjo plagė qė nė ēdo hap tė kujton lavdinė dhe trimėrinė tėnde.

    * Pėrpara se tė nisej pėr nė Azi, Aristoteli i tha Aleksandrit tė Madh qė tė priste pėr kėtė ekspeditė sa tė arrinte njė moshė tė rritur. Ashtu ai do tė luftonte mė me pjekuri.
    - Kjo ėshtė e vėrtetė, - iu pėrgjigj Aleksandri, - por nuk duhet harruar se nė tė njėjtėn kohė do tė humbisja vrullin rinor.

    * Aleksandri nė njė takim me tė dėrguarit e Persisė, deshi tė mėsonte jo pėr pasurinė dhe jetėn luksoze qė bėnte mbreti i tyre, por pėr qėndrimin qė mbante dhe forcat e tij ushtarake. Tė dėrguarit e Darit i thanė mbretit tė tyre kur u kthyen:
    - Ju jeni i pasur, por Aleksandri do tė bėhet i madh.

    * Kur i thanė Aleksandrit tė Madh se mbreti i Persisė, Dari, ishte duke pėrgatitur njė ushtri shumė tė madhe, ai u pėrgjigj:
    - Ujku nuk e vret mendjen fare pėr tė ditur nėse ėshtė apo nuk ėshtė e madhe kopeja qė do tė sulmojė.

    * Kur nisi fushatėn e Azisė, Aleksandri ua shpėrndau gjithė pasurinė kapitenėve tė ushtrisė sė tij.
    - Po pėr vete ēfarė mbajte? - e pyeti njėri prej tyre. -Shpresėn, - u pėrgjigj Aleksandri.

    * Pėrpara betejės sė Arbelės(beteja e Arbelės 331 p.e.s. qytet i Asirisė sė lashtė,ku Aleksandri mundi Darin e III tė Persisė), Dari i bėri tė ditur Aleksandrit se, po tė pranonte miqėsinė me tė, do t'i dhuronte gjysmėn e mbretėrisė sė tij. Aleksandri e pyeti tregtarin Parmenion, qė e mori vesh ofertėn, se ēfarė mendonte:
    - Nė qoftė se unė do tė isha Aleksandėr, do tė pranoja - tha Parmenioni. - Edhe unė, - tha Aleksandri, - do tė pranoja, nė qoftė se do tė isha Parmenion. Po unė jam mbret, nuk jam tregtar.

    * Dari kishte mbledhur gjithė ushtrinė e tij pranė gytetit Arbela. Natėn para betejės, Aleksandri bėri gjumė tė thellė dhe nė mėngjes gjeneralėt mezi e zgjuan. Ndėrkohė trupat persiane po afroheshin nė kampin maqedonas.
    -Po si ėshtė e mundur, - i thanė, - qė t'i tė flesh kaq i shkujdesur?
    -Sepse mė qetėsoi shumė mbreti Dar, duke mbledhur tė gjithė trupat e tij vetėm nė njė pikė. Kėshtu vetėm me njė betejė mund t'i shkatėrroj krejt.

    * Gjenerali Polisperkonte e kėshilloi Aleksandrin ta sulmonte Darin gjatė natės, sepse kėshtu do ta gjente nė befasi dhe do ta shkatėrronte lehtė.
    - Nuk e kam zakon qė t'i vjedh fitoret natėn si hajdutėt, - tha Aleksandri.

    * Kur Aleksandri donte tė kalonte lumin Idapse , iu mblodhėn tė gjitha rreziqet: njė furtunė e tmerrshme me bubullima e rrufe, lumi tej pėr tej mbushur me ujė, ushtria e armikut e vendosur nė pozicione dhe e pajisur me elefantė e mjete tė tjera. Aleksandri i qetė dhe i kthjellėt tha:
    - Ja mė nė fund njė betejė e denjė pėr mua.

    * Aleksandri i Madh mori vesh se njė prej ushtarėve kishte marrė emrin e tij. E thirri dhe i tha:
    - Ti do tė mbash emrin tim? Mbaje meqė tė pėlqen, por mos harro se edhe nė beteja e ke emrin Aleksandėr.

    * Njė ditė oborrtarėt ishin duke e nxitur kundėr njė njeriu qė kishte folur pėr tė. Aleksandri nuk donte nė asnjė mėnyrė tė ndėshkonte atė njeri ndaj u tha:
    - Tė pėrgojohen mbretėrit, kjo ėshtė njė gjė e zakonshme. Edhe kur ata bėjnė mirė janė tė detyruar tė dėgjojnė fjalė tė kėqija.

    * Njė ditė Aleksandri i Madh pėr tė shpėrblyer filozofin, Ksenokrat, qė e admironte, deshi t'i dhuronte njėqindmijė lira. Por filozofi i fyer nė sedėr nuk pranoi. Aleksandri i Madh e kuptoi se shkaku i mospranimit ishte kryelartėsia e krenaria dhe duke u treguar kėtė radhė mė shumė filozof se filozofi i tha:
    - Po si nuk ke ndonjė mik qė tė ketė nevojė pėr kėtė shumė. Mua nuk mė mjaftojnė thesaret pėr tė shpėrblyer miqtė e mi, kurse ti nuk di si tė shpėrndash midis miqve tė tu vetėm njėqindmijė lira?

    * E pyetėn njėherė Aleksandrin se pėrse nderonte mė shumė Aristotelin, mėsuesin e tij, sesa babanė e vet?
    - Sepse, - u pėrgjigj Aleksandri - mbreti Filip duke mė dhėnė jetėn mė zbriti nga qielli nė tokė, ndėrsa Aristoteli me mėsimet e tij, mė bėri tė ngjitem nga toka nė qiell.

    * Njė i ri maqedonas kishte sjellė nė ballo njė vajzė shumė tė bukur. Aleksandri qė ishte i pranishėm e vėshtroi dhe deshi ta bėnte tė vetėn. Kur mori vesh se djaloshi qė i rrinte pranė e dashuronte shumė dhe do tė martohej me tė, e mori mė njė anė dhe i tha:
    Meqenėse e do kaq shumė kėtė vajzė, merre dhe ik shpejt bashkė me tė pėr t'i shpėtuar ēdo rreziku.

    * Kur Aleksandri i madh po qortonte njė pirat pėr grabitjet qė kishte bėrė, ai iu pėrgjigj:
    - Jam pirat sepse kam vetėm njė anije. Po tė kisha shumė, do tė isha mbret.

    * Kur kishte marrė njė plagė nė betejė, Aleksandri, iu drejtua oborrtarėve tė tij duke u thėnė:
    - Vėshtroni mirė tani se ēfarė duhet tė mendojnė ata qė pėr tė mė bėrė lajka tė neveritshme, shkojnė edhe thonė se unė jam veēse njė njeri i zakonshėm i kėsaj bote si edhe ju.

    * Aleksandri u ndodh njė herė nė Athinė, ku donte tė takonte Diogjenin. Shkoi pėr tė vizituar filozofin e futur nė fuēinė e tij, duke qėnė i rrethuar nga e gjithė shpura e tij. Kur po qėndronte pėrballė, i tha se ē'mund tė bėnte pėr tė.
    - Tė mos mė zėsh diellin, - i tha i indinjuar nga kjo pėrgjigje e pasjellshme, por Aleksandri gjithė admirim i tha:
    - Nė qoftė se unė nuk do tė isha Aleksandėr, do tė doja tė isha Diogjen.

    * Pėrpara se tė vdiste Aleksandri tha:- Po i lė perandorisė sime mė tė merituarit, por parashikoj qė miqtė e mi do tė bėjnė nderimet e fundit me armė nė dorė kundėr njėri-tjetrit.

    * Kur Aleksandri ishte duke vdekur, njerėzit e familjes e pyetėn se ku i kishte fshehur thesaret e tij. Aleksandri u pėrgjigj:
    - Do t'i gjeni nė kuletat e miqve tė mi.


    Adriani


    Adriani, si Imperator Caesar Divi Traiani filius Traianus Hadrianus Augustus, dhe Divus Hadrianus, i njohur si Hadrian (Publius Aelius Hadrianus, 76-138), kishte dashuri pėr gjithēka qė vinte nga Greqia. Mbretėrimi i Adrianit ishte njė nga periudhat mė tė qėndrueshme dhe mė tė mbara tė Perandorisė Romake. Pa dyshim, ndihmesa e tij mė e madhe ishte politika e kufijve. Duke braktisur politikėn e pushtimit qė kishin ndjekur paraardhėsit e tij, ai punoi pėr konsolidimin dhe unifikimin e njė perandorie shumė tė madhe. Ai udhėtonte pa pushim pėr tė kontrolluar fortifikimet dhe garnizonet.

    Administrator i efektshėm, Adriani ndėrmori riorganizimin e plotė tė efektivave ushtarake dhe shpalli reforma administrative tė rėndėsishme. I pasionuar pas artit, letėrsisė dhe arkitekturės, ai u akuzua nga aristokracia romake se shpenzonte shumė dhe se e donte nė mėnyrė tė tepruar kulturėn greke.

    Adriani erdhi nė pushtet si rrjedhim i veprimit tė fundit tė kushėririt tė tij, perandorit Trajan, i cili e adoptoi atė si djalin e tij kur ishte nė shtratin e vdekjes. Adriani e mėsoi kėtė lajm me anė tė njė letre, kur ishte guvernator i Sirisė. Sipas zhurmės sė pėrhapur, autorja e vėrtetė e letrės ishte Plotina, gruaja e Trajanit. Me gjithė aftėsinė dhe shkathtėsinė e tij, Adriani nuk e mori pushtetin pa vėshtirėsi. Senati reagoi ndaj zhurmave qė thonin se bėhej fjalė pėr njė komplot, duke ekzekutuar menjėherė katėr gjeneralė tė Trajanit.

    Adriani i dėrgoi njė letėr Senatit, pėr t'i kėrkuar falje qė nuk ishte kėshilluar me tė, duke i dhėnė siguri tė plota se asnjė anėtar i Senatit nuk do tė dėnohej me vdekje pa u gjykuar nė fillim nga perėt e Senatit. Ai dėrgoi nė Romė mikun e vet besnik, Antinou, ndėrkohė qė vetė merrej personalisht me trazirat qė shpėrthyen nė rajonin e Danubit.

    Gjeneralėt e kritikonin Adrianin se kishte braktisur politikėn e pushtimit, tė ndėrmarrė nga Trajani nė Armeni dhe Mesopotami, duke e zėvendėsuar atė me nėnshkrimin e traktateve tė paqes. Adriani ndėrmori njė politikė paqesimi dhe konsolidimi dhe i caktoi ushtrisė njė rol kryesisht mbrojtės. Ai filloi realizimin e njė linje mbrojtjeje (lime) tė pėrhershme nė kufijtė. Atje ku relievi nuk siguronte pengesa natyrore, nė rajonet qė i nėnshtroheshin presionit tė vazhdueshėm tė barbarėve, u ngritėn fortifikata. Madje, edhe lumenjtė e rėndėsishėm, si Rini dhe Danubi, u fortifikuan nė vendet e pasigurta. Muri i famshėm i Adrianit, qė shtrihej midis Anglisė dhe Skocisė, pėrbėnte vetėm njė pjesė tė njė programi tė gjerė fortifikimesh.

    Fortifikatat e Adrianit pėrforcoheshin nga patrulla ushtarėsh tė vendosur nė kampe tė pėrhershme. Strukturat e brendshme tė ushtrisė u perfeksionuan dhe disiplina u bė mė e rreptė. Ushtarė tė pėrkohshėm, tė cilėve u ishte mėsuar pėrdorimi i armėve tė rėnda, ruanin nė vazhdimėsi postat kufitare, ndėrkohė qė legjionet qėndronin tė pozicionuara nė brendėsi tė kufirit. Nė afėrsi tė kėtyre bazave dhe fortifikatave filluan tė formoheshin koloni civile. Adriani u jepte kėtyre kolonive statusin e komunave dhe i nderonte shpesh me vizita tė tij. Gjatė njė mbretėrimi pothuajse paqėsor, atij iu desh tė nėnshtronte hebrenjtė, tė cilėt ngritėn krye, kur ai themeloi njė koloni pagane nė Jeruzalem dhe u pėrpoq tė ndalonte tė bėrit synet.

    Adriani shpresonte qė mbretėrimi i tij tė ishte njė periudhė si ajo e Augustit dhe e shpalli kėtė nė monedhėn e tij. Nėn autoritetin e tij, perandoria arriti njė nivel paqeje dhe stabiliteti, tė cilat nuk i kishte provuar qė prej kohės sė Augustit. Adriani diti tė ruante popullaritetin e tij nė Romė duke organizuar lojėra cirku, me luftime gladiatorėsh dhe me anė tė reformave fiskale bujare, nga tė cilat mund tė pėrmendet anulimi i borxheve ndaj shtetit.

    Dashuria e tij pėr arkitekturėn shprehet plotėsisht nė tempujt e shumtė dhe nė ndėrtesat private, qė u ndėrtuan me urdhrin e tij nė Athinėn e dashur e, madje, edhe nė Romė. Pa dyshim qė veprat mė tė njohura tė mbretėrimit tė tij janė Panteoni, Tempulli i Venusit dhe vila e tij e mrekullueshme e Tivolit. Zemėrgjerėsia e tij bėri qė klasa senatoriale tė mos e mbėshteste.
    Shkrimtari i krishterė Tertulieni e ka quajtur Adrianin omnium curiositatum explorator, eksplorues i gjithēkaje qė ėshtė kurioze. Adriani udhėtonte nė tė gjithė perandorinė qė tė plotėsonte dėshirėn e tij pėr tė mėsuar. Ai kishte interesa tė gjera dhe shumė talent qė bashkonin tek ai shpirtin praktik tė romakėve me zhdėrvjelltėsinė e mendjes sė grekėve. Gjeneral i aftė, ai nuk sprapsej asnjėherė pėrpara ashpėrsisė sė jetės sė kampit. Adriani ishte, gjithashtu, edhe njė administrator i zoti. Pėr shkaktė edukimit grek, ai ishte i pasionuar pas artit, letėrsisė, shkencės, gjė qė ishte e rrallė te romakėt. Ai themeloi Atheneumin e Romės, shkruante poema dhe kėndonte. Talenti dhe cilėsitė qė ai kishte nuk mundėn ta bėnin atė tė tėrhiqte simpatinė e aristokracisė romake, e cila i hidhte poshtė me pėrbuzje kėto aktivitete intelektuale dhe i konsideronte si jo tė denja pėr njė romak tė vėrtetė.

    Pėr ta fyer, Adrianit i vunė nofkėn "Greku". Arsyeja e vėnies sė kėsaj nofke ishte dashuria e tij pėr kulturėn greke, por, gjithashtu, edhe ajo qė romakėt e konsideronin si "sensualitetin e tij tė tepruar". A nuk kishte qarė ai si njė grua, kur, i rrėmbyer nga Nili, vdiq i preferuari i tij Antinou? Adriani e hyjnizoi atė dhe themeloi nė vendin e vdekjes sė tij njė qytet, tė cilin e quajti Antinoe. Monedha e Mantinesė, ku Antinou kishte njė tempull, u stampua me portretin e tij. Ende ekzistojnė shumė buste tė kėtij djali tė ri, me tipare tė ėmbla dhe shumė i bukur.


    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E ADRIANIT

    * Meqenėse ishte admirues i zjarrtė i kulturės greke, Adriani iu fut njohjes sė mistereve tė Eleusisit, ashtu siē kishte bėrė edhe Augusti pėrpara tij. Kėto liturgji tė fshehta, prej tė cilave mė e njohura ėshtė kulti i Demeterit nė Eleusis, u dhuronin atyre qė njiheshin me kėto mistere (mistėve) njė pėrvojė fetare individuale, qė mungonte nė fenė zyrtare. Ato premtonin jetėn e amshuar dhe lumturinė pas vdekjes. Ata qė njiheshin me misteret betoheshin se do ta ruanin sekretin, kėshtu qė ne dimė pak gjėra mbi ritet qė zhvilloheshin nė Telesterion ose salla e mėsimit. Kandidati recitonte formula dhe pėrjetonte njė lloj zbulimi pasi pinte njė pije tė shenjtė. Njė himn i Demeterit vendos njė lidhje ndėrmjet origjinės sė Mistereve dhe legjendės sė perėndeshės sė tė korrave, qė niset nė kėrkim tė vajzės sė saj, Kore, tė rrėmbyer nė mėnyrė tė mistershme.

  12. #12
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Ju lutem mos e prishni temen me komente pa vlere dhe do ju ftoja te sillni nga ana juaj te tjera postime per filozofet me te medhej te kohrave.

    Pershendetje

  13. #13
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    04-02-2011
    Postime
    24
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Keta filozof kan egzistuar ne kohen kur kan egzistuar nga 30 zotera, dhe kjo i shtyre drejt ateizmit. Po te ishin gjall pas ardhjes ne shprehje te fese katolike dhe sidomos asaj islame me siguri qe nuk do ishin ateist.
    Me shum do te me intersonin te dija per filozofet qe kan jetuar me von dhe qe kan qene ateist.

  14. #14
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Citim Postuar mė parė nga H.A.M Lexo Postimin
    Keta filozof kan egzistuar ne kohen kur kan egzistuar nga 30 zotera, dhe kjo i shtyre drejt ateizmit. Po te ishin gjall pas ardhjes ne shprehje te fese katolike dhe sidomos asaj islame me siguri qe nuk do ishin ateist.
    Me shum do te me intersonin te dija per filozofet qe kan jetuar me von dhe qe kan qene ateist.
    Po mire, ato 29 Zotat qe nuk jan me, nga se vdiqen ? Po ky i fundit kur do vdese ?

    Ju kerkova me mirsjellje te mos e prishni temen me postime te pavlera ... Nese keni ndonje postim per filozofet mire, ne te kundert, kurseni komentet

    Pershendetje

  15. #15
    i/e regjistruar
    Anėtarėsuar
    17-07-2009
    Postime
    567
    Faleminderit
    0
    0 falenderime nė 0 postime
    Eurostari e ka mir se ketu s'ka t'bej pune Zoti, por edhe nese ka te beje pune Zoti mendoni ne menyren Estetike, Etike, Filozofike, Fizike, Ontologjike, Biologjike. Sepse ne Filozofi dhe termnet e ndryshme besomi Zoti shume ma pak permendet e kjo tregon faktin me te rendesishem se nuk vjen gjithcka prej Zotit, sepse me ardh gjithcka prej Zotit atehere ky Zot kufizohet dhe nje ashtu e din gjithcka cka ndodh, nje ashtu e din edhe te ardhmen sa qe pastaj as e ardhmja s'ka efekt sepse ai e din. Atehere s'ka efekt, s'ka efekt as koha, as hapesira, as njeriu, as besimi. Sepse kto kan t'bejne me Gjithckajen dhe kur o Gjithcka dmth eshte Perfekte, e kur eshte Perfekete atehere per cfar ekziston Kozmosi dhe Njeriu? Pra ju kisha lute lexoni keta Filozof me thellesi te mendimit sepse jane disa gjera se s'kan t'bejn gjithcka me Zotin. Mos i humbi turit me lexu veq Emrin e Krishtit dhe t'Allahut sepse s'perfundon me keta dy gjithcka, por fillon me kta gjithcka, atehere mendoni, kur mendoni mundeni edhe me besu, kur s'mendoni s'ki Ekzistenc o dajkusha se t'hup gjithcka ne jete qe ke ate te te menduarit.

    Une keto shkrime s'i kam lexu ende por jam tu i lexu dhe qe ke ksi shkrime Eurostar te kisha lut posotoj qe te jen te vlerfshme per te gjithe.

    Me t'mira burra

  16. #16
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Charles Sanders Peirce

    Charles Sanders Peirce, filozof amerikan, qė nė fillim u muer me kimi, fizikė, matematikė dhe astronomie dhe vetėm mė vonė ju dha filozofisė dhe logjikės, (ndaras nga Frege) zbuloi kantifikatorėt. Punimet e tia i botoi nė pėrmbledhjen Collected Papers duke filluar nga viti 1931. Pėrndryshe njihet mė sė shumti si themelues i pragmatizmit qė e shtjellon nė artikullin e vitit 1882, « Si t'i qartėsojmė idetė tona ». Ėshtė nismėtar dhe themelues i semiotikės ku i klasifikon ikonat, shenjat dhe indicionet.

    Jeta

    Nė fillim e quajtėn talent i rrallė, dhe koshient pėr talentin qė kish. Megjithate, nuk arrijti asnjėherė tė emėrohet mėsimdhėnės univerziteti. Pavarėsia nga ēdo lloj sheme e jetės amerikane tė kohės se vet, nuk i pėrgjigjej moralit qė mbretėronte, paranoja qė e pėrcjellte gjatė jetės (disa thonė e arsyeshme) si dhe besimet inortodokse e shėndruan nė tė padėshiruashėm nė qarqet univerizitare. Gjatė 30 vjetė, punoi si laborant kurse 26 vitet e fundit i kaloi me gruan e tij tė dytė krejtėsisht i varfur nė njė fermė nė Pennsylvani, ku fitonte kohė pas kohe disa qindarka pėr tė mbijetuar, e kjo, nga konferenca qė i organizontepėr tė miku i tij James si dhe nga ndonjė artikull qė botonte kohėpaskohe.

    Vepra

    Punimet e tij u botuan shum pak gjatė jetės sė tij por vet vepra ėshtė shum e madhe; qindra mijė faqe nė dorėshkrim qė mbetėn gjatė kohė nė errėsirė. Pėr fat tė keq, nuk arrijti tė kompletoj sintezėn e filozofisė sė tij. Vdiq mė 1914 nė Milford

    Pragmatizmi

    Pragmatizmi ėshtė tema kyqe nė veprėn e Peirce qė shqyrton nė « Si t'i qartėsojmė idetė tona ». « Pragmatizmi -thot - ėshtė tė konsiderosh cilat janė efektet praktike qė na mendojmė se mund tė jenė tė prodhuara nga objekti i konceptit tonė. Konceptimi i tė gjitha efekteve ėshtė koncepti i plotė i objektit ». Pragmatizmi pra ėshtė filozofi e sinjifikimit ku koncepti definohet nga pėrgjithėshmėria e efekteve praktike. Kur dy koncepte me emėrtime tė ndryshme pėrbėjne efektet e njėjta praktike, formojnė njė koncept; kur dy koncepte kanė tė njėjtin emėr por kanė efekte tė ndryshme, na kemi dy koncepte tė ndryshme. Njė koncept sjell njė besim (bindje) mbi tė. Bindja ėshtė njė zakonshmėri mentale qė udhėheq akcionin. Nga kėtu edhe teksti tjetėr i Peirce ku spjegon kėtė gjendje, « Si tė fiksojmė bindjen ».

    Metafizika

    Nė veprėn e tij, Peirce, refuzon ēdo lloj* «metafizike ontologjike nga e kaluara» ku mendohet se bota spjegohet pavarėsisht nga eksperienca dhe intelligenca empirike. Pėr Peirce, ēdo egzistence ėshtė duale sepse pėrbėhet nga akcioni dhe reakcioni. Gjithėsia ėshtė proces i pafund, i bazuar nė ligje por megjithate ėshtė diēka evolutive. Kėtė koncept ai e quan tychisme.

    Semiotika ose teoria e arsyes

    Mendimet vijnė nga shenjat. Shenja ėshtė njė treshe: prezentimi (objekti i meditimit), objekti vet ėshtė i dyti, pra ajo qė egziston dhe mbi tė cilėn flasim, e e treta ėshtė virtyti i asaj (i objektit) qė interpretojmė. Kjo ėshtė vetėm njė raport i parė bazė sepse ēdo interpretim ngjalle spjegime dhe ide tė reja dhe kėshtu nė pafund. Peirce merr shembull qenin. Fjala qen paraqet diēka, objekti ėshtė ajo qė pėrcakton kjo fjalė kurse interpretimi i parė ėshtė koncepti « qen ». Por me kaq procesi semiotik nuk ka marr fund sepse duke filluar nga kėtu na ndajmė nė tru atė c'ėshtė qeni, por kjo ngjallė interpretime tė reja mbi kėtė gjer nė pambarim.

    Ndikimi i Pierce

    Ėshtė parardhės i Karl popper. Ndikoi drejtpėrsėdrejti mbi Wiliam James dhe John Dewey si dhe nbi Quinee, Hilary Putnam, Umberto Eco, dhe John Deely. Konsiderohet Aristoteli i Amerikės pėr shkak tė analitikės dhe njohurive enciklopedike qė pati. Gjatė jetės qė shum pak i kuptuar.

    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga EuroStar1 : 03-03-2011 mė 06:26

  17. #17
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    ARKIMEDI


    Arkimedi jetoi rreth viteve (287 p.e.s. - 212 p.e.s. qe nė matematikan, fizikan, inxhinier, astronom dhe filozof i lashtė . Mendohet nga disa historianė e matematikanė tė jetė matematikani mė i madh i lashtėsisė. Carl Friedrich Gauss (Karl Frederik Gaus) e mendonte atė si njė nga tre mė tė mėdhenjtė, qė kanė jetuar ndonjėherė

    Arkimedi u bė i njohur pasi mori pjesė nė mbrojtjen e Sirakuzės kundėr rrethimit romak nė Luftėn e Dytė Punike. Ka tė ngjarė qė ai i zmbrapsi romakėt me makineritė e tij tė luftės tė pėrpiluara me dorėn e tij. Thuhet se ai ka mundur tė lėvizė njė anije tė madhe gjithsej me ekipazh dhe ngarkesė vetėm me njė litar. Mendohet tė ketė zbuluar parimin e dendėsisė dhe pluskimit, i njohur edhe si "Parimi i Arkimedit" qė sipas gojėdhėnės e zbuloi ndėrsa ai po lahej nė njė vaskė (doli jashė nėpėr rrugė duke bėrtitur "Eureka (evrika)" - (E gjeta)). Atij i mvishet edhe shpikja e odometrit gjatė Luftės sė Parė Punike. Njė nga shpikjet e tij tė pėrdorura pėr mbrojtje ushtarake tė Sirakuzės kundėr pushtimit romak ishte grremēi i Arkimedit.
    Dėrguar nga V. Batalaku
    Arkimedi u vra nga njė ushtar romak nė plaēkitjen e Sirakuzės gjatė Luftė sė Dytė Punike megjithėse urdhėri i [Marēelusit] ishte qė ai tė mos lėndohej. Grekėt thonė se u vra ndėrsa vizatonte njė ekuacion nė rėrė: i zhytur nė punėn e tij dhe i padurimtė nga ndėrprerja e ushtarit, thuhet se tha fjalėt e tij tė fundit tė famshme para se tė therej nga ushtari romak: "?? (Mos mi trazo rrathėt). Kjo histori tregohet qė tė vihet nė pah mendja e lartė greke me dorėn-vrasėse romake. Megjithkėtė duhet tė shėnohet se Arkimedi shkatėrroi me makineritė e tij luftarake njė pjesė tė mirė tė fuqisė pushtuese romake, kėshtu qė vdekja e tij mund tė ketė qėnė njė ndėshkim.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E ARKIMEDIT

    * Romakėt u futėn nė Sirakuzė papritur e pakujtuar. Arkimedi ishte nė atė kohė aq i zhytur nė mendime pėr zgjidhjen e njė problemi gjeometrik sa qė nuk po merrte vesh asgjė. Njė ushtar u fut nė shtėpinė e tij dhe me shpatė zhveshur nė dorė shkoi deri nė dhomėn ku po punonte. Arkimedi iu lut ta linte tė qetė deri sa tė kryente veprimet qė kishte nė dorė. Pastaj u zhyt prapė nė punė pa u kujtuar fare pėr ushtarin qė i rrinte nė kėmbė. Kurse ai, pasi e kishte ngacmuar disa herė qė tė ngrihej, e humbi durimin dhe e shpoi me shpatė.

    * Thuhet se Arkmedi parandaloi njė sulm romak mbi Sirakuzėn duke pėrdorur njė grumbull tė madh pasqyrash (pėrflitet tė kenė qenė mburoja tė pastruara shumė mirė) qė pasqyronin dritėn e diellit dhe tė cilat shkaktuan qė anijet tė merrnin zjarr.



    Voltaire

    Franēois Marie Arouet i quajtur Voltaire (1694-1778), ėshtė figura qė mishėrohet me tėrė madhėshtinė e saj nė qindvjeēarin e Dritėrave ("Ndriēuesit"). I quajtur gjithashtu « qindvjeēari i Voltaire-it ». Nxėnės i shkėlqyer nė retorikė dhe nė filozofi pranė kolegjit tė Clemont-it (Louis-le-Grand), ndoqi gjithashtu mėsimin pranė Jansenistėve (Janséniste) nė tė cilin sekt edhe u konvertua mė vonė.
    Goditja therėse dhe e gjallėrishme me ngjyrosje tė pashoqe, sa qė ca skeptik mes tė cilėve edhe Friedrich von Schiller (1759-1805) indinjoheshin pėr shkak tė mungesės sė thellėsisė Voltaire pėrgjigjej gjithėmonė me urtėsi se qėllimi i tij ishte theshtimi i veprave tė veta kėshtuqė ēdokush i ka pranė dore dhe jo tė pėrdorė njė gjuhė tė ditur nė shėrbim tė njė pakice. Luftoi nė favor tė shum shkaqeve qė janė pjesė e pėrsėritur nė plejadėn e veprave tė tij.
    Mė sė pari feja ose mė mirė tė themi fanatizmi fetar. Formula e famshme se « duhet shtypur poshtėrsinė » ėshtė pamflet kundėr jotolerancės dhe errėsisė fetare. Nga kėtu « Letrat filozofike » (Lettres philosophiques (1734), « Zemėrdėlirė » (Candide (1759), « Zadig » Zadig (1748), « Fanatizmi ose Profeti Muhammed » (Le Fanatisme ou Mahomet le prophčte (1741), dhe Traktat mbi tolerancėn me rastin e vdekjes sė Jean Calas-it (Traité sur la tolérance ą l'occasion de la mort de Jean Calas (1763) themi se janė njė model ideal i formulės sė pėrmendur mė parė.
    Mėtej, pėrhapja e diturisė qe poashtu «fushėbetejė » e tij: Veprat si « Fjalori filozofik » (Dictionnaire philosophique (1764), « Rreziku i tmerrshėm i leximit » (De l’horrible danger de la lecture (1765), e poashtu edhe kontributi i tij dhėnė « Enciklopedisė » (Encyclopédie (1751-1772) e karakterizojnė qartė luftėn e tij pėr arsimim.
    Mė nė fund, beteja e tij kundėr kartesianizmit, mbrojtja e newtonizmit dhe empirizmit tė tij: pėr Voltaire-in, tė kuptuarit (gjykuarit) vjente vetėm nga vėnja nė relacion tė ndjenjave tona e jo nga dituria qė e kemi tė lindur e qė Zoti ia paska dhėnė njeriut qė tė mundeshka tė zbuloj diturinėnėpėrmjet tė ushtruarit permanent tė mendimittė kėthyer nga brėndia (Descartes). Pėr Voltaire-in, Zoti ka rregulluar kėtė botė duke na lėnė gjykimin e lirė, por qė megjithatė, ai kontrollon vullnetin tonė. Duke druajtur materializmit ateist tė cilin e kualifikonte si tė rrezikshėm, afirmonte vehten si besimtar i plotė.
    Do tė pėrfundoj kėtė jetėshkrim qė vetėm mund tė pėrshkoj gjėrėsinė e veprės sė tij me kėtė formulim qė rezymon mendimin voltairian: « Nė njė Republikė tė denjė pėr emrin qė mban, liria e publikimit sė mendimeve tė veta ėshtė e drejtė natyrore e qytetarit ».
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga EuroStar1 : 03-03-2011 mė 06:35

  18. #18
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Xhordano Bruno (1548 – 1600)

    Jeta e tije


    Mendimtari i djegur i gjallė mbi turrėn e druve kishte pėrgatitur njė projekt pėr paqen mes besimeve
    "Nga Roma, mė 19 shkurt 1600... Tė enjten u dogj i gjallė mbi turrėn e druve nė Fushėn e Luleve murgu i Shėn Dominikut nga Nola, heretiku i betuar me gjuhėn therėse pėr shkak tė fjalėve qė thoshte, pa pranuar t‘u vinte veshin atyre qė thoshin tė tjerėt pas 12 vitesh dėnim nė burgun S. Officio, nga i cili u lirua njė herė".

    Ėshtė njė ndėr dokumentet mjaft tė rrallė tė kohės qė pėrshkruajnė nė njėfarė mėnyre djegien mbi turrėn e druve tė filozofit tė madh Xhordano Bruno. Mendimtari u dogj i gjallė nė sheshin e quajtur "Fusha e Luleve" mė 17 shkurt tė vitit 1600. Nė krye tė Romės nė atė kohė ishte Papa Klementi VIII (1592-1605), njė klerik me origjinė fiorentine, mjaft i dyzuar ndaj protestantizmit. Sė pari u shqua pėr masa mjaft tė ashpra represive mbi tė gjithė ata qė pėrqafonin idetė qė kishin tė bėnin me ndryshimin e kishės katolike, por nga ana tjetėr, falė nuhatjes sė fortė politike nė vitin 1958, pranoi tė njihte zyrtarisht si mbret tė Francės Erikun IV tė Burbonėve, e bashkė me tė -duhet thėnė se jo pa vėshtirėsi- edhe ediktin e Nantės, ose me fjalė tė tjera ediktin qė lejonte protestantizmin kalvinist nė Francė. Viti jubilar 1600 pėrfaqėson edhe kulmin e suksesit tė tij si Papė dhe Roma e asokohe, ku u dogj i gjallė Xhordano Bruno, ishte njė qytet i ndritshėm, ku ngrihej madhėshtore kupola e Shėn Pjetrit e ndėrtuar nga skulptori gjenial Mikelanxhelo, njė qytet ku vėrshojnė papushim turma pelegrinėsh, tė cilėt vizitojnė kishat e saj pėr tė shtėnė nė dorė indulgjencat e famshme (sipas protestantėve njė ndėr padrejtėsitė mė tė mėdha qė bėnte kisha katolike ishte pikėrisht shitja e indulgjencave, falja e mėkateve kundrejt pagesės. Pėr Martin Luterin, njeriu i parė qė foli zyrtarisht pėr reformimin e kishės, falja ishte atribut vetėm i Zotit dhe jo i klerikėve tė saj). Faljet e bėra gjatė kėtij viti jubilar nuk preknin administrimin e pėrditshėm tė gjyqėsorit. Ekzekutimet kapitale, qoftė tė kriminelėve, qoftė tė heretikėve, vazhduan tė kryheshin pa asnjė ndėrprerje edhe gjatė jubileut. Roma e atij viti ishte njė teatėr ku gėrshetoheshin festimet e ceremonitė fetare me turrat e druve e masat represive qė ndėrmerrte kisha katolike kundėr reformės sė kėrkuar me aq forcė nga protestantėt.

    Ekzekutimet me vdekje nė Romėn e vitit 1600 ishin ngjarje mė se normale, diēka qė ndodhte rėndom, nė mos ritual qė pėrsėritej pėrditė, njė eveniment ku njerėzit shkonin nė tė njėjtėn mėnyrė siē mund tė shkohej pėr tė ndjekur njė shfaqje artistike.

    Nė burgjet e kishės, qė nga gjysma e viteve 1500, heretikėt e dėnuar duhej t‘i nėnshtroheshin aktit tė famshėm tė besimit tė quajtur "autodafč", ose e thėnė ndryshe pranimi nė publik i herezisė sė tyre. Tė dėnuarit nxirreshin pėrpara turmės sė sehirxhinjve me veshjet e burgut dhe recitonin njė formulė ku pranonin herezitė. Vetėm pas kėtij akti dhe pranimit zyrtar tė gabimeve tė tyre, mund tė dėgjonin edhe dėnimin e lėshuar nga gjykata.

    Jo tė gjithė ata qė gjykoheshin nėn akuzėn e herezisė dėnoheshin me vdekje (nė periudhėn e represionit mė tė egėr pėrqindja e tyre nuk e kaloi shifrėn 20%). Ata qė gjykoheshin si tė tillė, heretikėt qė nuk pranonin tė pendoheshin apo ata qė e pėrsėrisnin mėkatin e herezisė ose edhe raste tė tjera tė rėnda, u dorėzoheshin strukturave qė merreshin me ekzekutimin e tyre. Nė fakt, nė teori kisha nuk mund tė derdhte gjak; qė kėtu merrte jetė edhe formula hipokrite qė pėrdoreshin pėr tė dėrguar tė dėnuarit nė duart e xhelatėve, tė cilat u pėrdorėn edhe nė rastin e Xhordano Brunos: "Kėshtu po tė lėmė nė duart e imzot Guvernatorit tė Romės, tė pranishėm kėtu, pėr tė tė dėnuar mbi fajet e tua, por nga ana tjetėr duke u lutur qė dėnimi ndaj personit tėnd tė mos jetė shumė i ashpėr, qė tė mos bartė mbi vete rrezik vdekjeje apo gjymtimi...".

    Por kush ishte Xhordano Bruno? Ishte padyshim njė filozof me famė nė tė gjithė Evropėn, mjaft i vetėdijshėm pėr fuqinė qė bartte dhe fshihte brenda tij mendimi. Por si ka mundėsi qė nė vitin 1952 i dha fund pelegrinazhit qė kishte ndėrmarrė prej vitesh dhe u ndal nė Venecia, praktikisht duke u dorėzuar me vullnetin e tij nė duart e inkuizicionit? Sipas studiuesve mė nė zė tė figurės sė Xhordano Brunos, mes planeve tė mendimtarit ishte edhe njė projekt politiko-fetar, i cili synonte tė vendoste nė Evropė njė paqe fetare tė bazuar nė vendosjen e njė feje tė vetme nė tė gjithė Evropėn. Por cila duhet tė ishte ajo fe?

    Pėr Brunon, i cili asokohe kishte gjetur strehim nė Gjermaninė protestante, kjo fe nuk mund tė ishte protestantizmi. Nė rast se nė njė ēast tė parė vėrtet kishte menduar t‘i zbatonte projektet e tij nėn hijen e protestantizmit, ishin tė shumta motive teologjike dhe filozofike qė e vinin ndesh me luterianėt e kalvinistėt, nė radhė tė parė pėr shkak tė doktrinės sė justifikimit tė besimit, siē dėshmojnė edhe dokumentet e shkruara nga ai vetė, tė shqyrtuara pėrgjatė akteve gjyqėsore. Kėshtu pra, ky bashkim nuk mund tė bėhej nė njė fe tjetėr, pėrveē asaj katolike, por pėr mendimtarin ky katolicizėm i ri duhej tė kishte shumė pak gjėra tė pėrbashkėta me atė tė atėhershmin: bėhej fjalė pėr njė katolicizėm tė reformuar nė njė optikė politike qė nuk shihte pėrballjen, por qė hidhte njė ide tė ngjashme me atė tė "rrugės sė tretė" pėr zgjidhjen e konfliktit mes katolikėve e protestantėve.

    Bruno ishte i bindur se ngjarjet po rridhnin nė mėnyrė shumė tė favorshme pėr tė, se mund tė kthehej dhe mund tė merrte nė Romė njė rol politik tė dorės sė parė, ndoshta edhe si kėshilltar i Papės. Por ishte paraprirė nė kėtė iluzion nga njė tjetėr personazh mjaft i ngjashėm me atė vetė, Franēesko Puēi, edhe ky pre e njė utopie tė tillė pajtuese, i gėnjyer nga bindja se do tė gėzonte mbėshtetjen e plotė tė Papės Klementi VIII. Puēi fillimisht ishte kalvinist i flaktė, mė pas iu kthye sėrish katolicizmit, por me nota mjaft tė forta herezie. U kthye nė Romė nė vitin 1954, ku u mbyll menjėherė nė burgjet e inkuizicionit (ku njohu Kampanelėn, por jo Brunon) pėr t‘u dėnuar mė pas me prerje koke e me djegie nė vitin 1957.

    Siē dihet mirė nga tė gjithė, Bruno nuk pati fat mė tė mirė. Nė shtator tė vitit 1959 gjykata i kėrkoi ndryshimin e pozicioneve. Nė rast se do tė kishte pranuar ta bėnte kėtė me siguri nuk do dėnohej me vdekje (duke qenė se nuk ishte dėnuar mė parė pėr krime tė kėsaj natyre). E shumta do tė dėrgohej deri nė fund tė jetės nė ndonjė manastir, ku me shumė gjasa mund edhe tė lejohej tė vazhdonte tė shkruante. Nė rast se nuk do tė pranonte tė hiqte dorė nga idetė e tij, merrej me mend lehtė se do tė pėrfundonte nė duart e xhelatėve. Nė fakt gjithēka donte tė arrinte gjykata ishte dorėzimi i tij, qė do tė thoshte fitoren e sė vėrtetės mbi tė gabuarėn, tė besimit mbi herezinė. Pa pendesė, gjykata ishte e mposhtur.

    Por Xhordano Bruno, pas disa hezitimesh, refuzoi tė hiqte dorė nga idetė e tij dhe mėngjesin e 17 shkurtit tė vitit 1600 u ngjit mbi turrėn e druve nė sheshin "Fusha e Luleve".



    XHORDANO BRUNO FILOZOFI I HARRUAR

    Megjithėse pjesėn mė tė madhe tė jetės e kaloi nė vende tė huaja, u kthye nė vendlindje nė fund tė udhėtimeve tė gjata dhe gjatė gjithė aktivitetit si mendimtar shkroi 20 libra. U largua nga shkolla, nga qyteti dhe nė fund dhe nga vendi pėr tė gjetur mes tė huajve atė integritet intelektual qė nuk mund ta gjente nė vendlindje. Ėshtė njė fakt mjaft interesant qė shumė pranė shekullit XVI njė njeri i kufizuar nga tė gjitha drejtimet prej traditės klerikale, arrin tė krijojė atė qė mund tė quhet njė vėzhgim filozofik mbi botėn, nė tė cilėn sapo kishin nisur tė lulėzonin shkencat. Bruno jetoi nė njė periudhė kur filozofia ndahej me forcė nga shkenca.

    Njė ekzaminim i detajuar i trashėgimisė filozofike tė Brunos zbulon njė figurė mjaft komplekse tė ndikuar nga prirjet e ndryshme intelektuale tė kohės, nė njė periudhė nė tė cilėn shkenca moderne sapo kishte nisur tė shfaqej. Polemikat e tij entuziaste fituan admirimin e mendimtarėve mė nė zė tė asaj periudhe, por njėherėsh edhe mėrinė e kishės katolike, autoriteti i sė cilės po lėkundej fort pėr shkak tė njė serie sulmesh tė kėsaj natyre. Bruno lindi nė Nola tė Napolit nė vitin 1548, nė agimin e revolucionit astronomik, flamuri i tė cilit mbahej nga Koperniku. Sipas tij, jo Toka, por Dielli ishte nė qendėr tė njė universi qė kishte njė fund dhe tė gjithė planetėt silleshin pėrreth tij. Sistemi i Kopernikut sfidonte jo vetėm pikėpamjet kozmologjike tė kishės, por edhe hierarkinė e ngurtė sociale tė feudalizmit. Kėndvėshtrimet e mėparshme mbi natyrėn e universit me Tokėn nė qendėr shėrbenin veē pėr tė pėrforcuar rregullin e ngurtė feudal qė shihte shėrbyesit tė vėrtiteshin rreth njė Pape qė pėrbėnte edhe qendrėn e tyre tė gravitetit. Rreziku qė pėrmbante nė vete teoria e Kopernikut kishte tė bėnte me faktin se nė rast se cenohej pagabueshmėria e kishės, mund tė sfidohej edhe pozicionimi social i njerėzve nė raport me tė. Kisha nė atė kohė goditej fort nga tė gjitha krahėt. Nė vitin 1517 Martin Luteri kishte gozhduar tė famshmet 95 teza nė derėn e njė kishe tė Gjermanisė, tė cilat denonconin praktikat e kishės katolike romane, si shpėrthim i reformės protestante qė pėrfshiu mė pas gjithė Evropėn. Vatikani u pėrgjigj me njė kundėrsulm tė ashpėr "Kundėr Reforma" mbi tė gjithė ata qė sfidonin doktrinėn katolike. Nė vitin 1542 u instalua edhe inkuizicioni i shenjtė qė duhej tė bindte me forcė kėdo tė hiqte dorė nga ēdo lloj doktrine qė binte ndesh me ato tė kishės. Bruno u shfaq nė njė botė ku gjėrat prej kohėsh ishin mjaft tė trazuara. Nė vitin 1573 hyri nė njė manastir dominikan, ku ra nė sy tė autoriteteve kishtare pėr kėndvėshtrimet e tij mjaft liberale. Gjatė studimeve, pėrveē punėve tė filozofėve tė lashtė grekė, tregoi mjaft interes edhe ndaj mendimtarėve modernė evropianė. Nė fakt, pikėrisht nė kėtė periudhė u njoh edhe me veprėn e Kopernikut, e cila la shenjė mjaft tė fortė nė tė gjithė jetėn e tij. Nga Urdhri Domenikan u shkėput nė vitin 1576, pasi u zbulua qė lexonte tekstet e filozofit humanist holandez Erazmus, duke arritur kėshtu tė largohej pėrpara se tė denoncohej nga autoritetet kishtare. Pas kėsaj, pėr vite me radhė mrekulloi gjithė Evropėn me diskutimet e tij dhe duke publikuar idetė filozofike. Pas tri vitesh qėndrimi nė Itali u zhvendos nė Gjenevė, e cila nė atė kohė dominohej nga protestantėt e udhėhequr nga Kalvini. Shumė shpejt u pėrfshi nė njė konflikt me autoritetet akademike tė qytetit, pasi publikoi njė pamflet ku tregohej se si njė profesor filozofie kishte bėrė 20 gabime nė njė lekturė tė vetme. U burgos nga autoritetet kalviniste dhe u la i lirė vetėm pasi tėrhoqi ofezėn publike. 26 vite mė parė kalvinistėt kishin djegur tė gjallė nė turrėn e druve Servetusin, njė mjek dhe mendimtar spanjoll, pikėrisht pėr shkak tė pikėpamjeve tė tij shkencore. Mė pas Bruno udhėtoi nė Tuluzė tė Francės, ku dha mėsime mbi "de Anima" tė Aristotelit, si dhe shkroi njė libėr mbi mėnyrat pėr tė stėrvitur kujtesėn. Nė vitin 1581 mbėrriti nė Paris, ku tėrhoqi vėmendjen e Mbretit Henriku III, i cili kishte mbetur gojėhapur nga kujtesa e jashtėzakonshme e mendimtarit italian. Mbreti i siguroi njė vend nė "College de France", pasi Brunos iu ndalua hyrja nė Sorbonė nga autoritetet kishtare. Dy vite mė pas u detyra tė linte Francėn dhe tė udhėtonte drejt Anglisė, ku do tė qėndronte pėr tri vite, tė cilat do tė ishin edhe mė tė shlyerat e mė tė frytshmet e gjithė jetės sė tij. Aty gjeti njė shoqėri mjaft tė hapur ndaj ideve qė vinin nga Italia, ku jetonte edhe njė komunitet tė dėbuarish italianė mjaft i konsiderueshėm. Shumė prej pjesėtarėve tė kėtij komuniteti ishin larguar nga vend-lindja pėr t‘u shpėtuar persekutimeve pėr shkak tė ideve filozofike dhe teologjike mjaft tė avancuara qė kishin pėrqafuar. Bruno pati biseda tė gjata me Mbretėreshėn Elisabeta I, sė cilės i pėlqente shumė tė diskutonte mbi problemet e filozofisė nė gjuhėn italiane. Shumė shpejt rreth tij u mblodhėn njė numėr i madh intelektualėsh, tė cilėt gjithashtu pėrqafonin idetė e avancuara tė kohės. Nė Angli Bruno publikoi gjashtė libra, qė tė gjithė nė italisht, duke pėrpunuar pėr herė tė parė nė tėrėsinė e saj tė gjithė doktrinėn e tij politike. Do tė ishte ai i pari ndėr tė gjithė filozofėt qė do tė arrinte t‘i diskutonte problemet shkencore dhe filozofike nė gjuhėn e vendlindjes. Por, pėr kishėn katolike thjesht akti i publikimit nė italisht pėrbėnte njė sfidė tė drejtpėrdrejtė ndaj saj, duke qenė se sipas saj gjuha nė tė cilėn duheshin mbajtur diskutimet intelektuale ishte latinishtja, gjė qė limitonte ndjeshėm pėrhapjen gjerėsisht tė ideve. Aq frikė kishin botuesit e Brunos, sa askush nuk guxoi ta identifikonte veten nė tekstet e botuara.



    Galileo Galilei

    Mė 13 shkurt 1633, filozofi italian, astronomi dhe matematicieni Galileo Galilei arriti nė Romė pėr tu ballafaquar me akuzat pėr herezi, pėr mbrojten qė ai i kishte bėrė teorisė sė Kopernikut, qė konkludonte se Toka rrotullohej rreth Diellit. Galileo u akuzua zyrtarisht nga Inkuizicioni nė prill tė atij viti dhe pranoi akuzėn nė shkėmbim tė njė dėnimi mė tė butė. I vendosur pėrfundimisht nė arrest shtėpie nga Papa Urbani VIII, Galileo kaloi pjesėn e mbetur tė jetės ne vilėn e tij nė Arcetri, pranė Firences, para se tė vdiste mė 8 janar 1642.

    Galileo Galilei, djali i njė muzikanti, u lind mė 15 shkurt 1564, nė Piza, Itali. Ai hyri nė Universitetin e Pizės pėr tė studiuar mjekesi, por e ndėroi degėn dhe u fokusua nė filozofi e matematikė. Mė 1589 ai u bė profesor nė Piza pėr disa vite, gjatė tė cilave demonstroi se shpejtėsia e rėnies sė objekteve nuk ishte nė proporcion me peshėn e tyre, sic Aristoteli kishte argumentuar. Sipas disa raporteve, Galileo e realizoi kėrkimin e tij duke hedhur objekte tė peshave tė ndryshme nga Kulla e pjerrėt e Pizės. Nga 1592 deri 1633, ai ishte profesor matematike nė Universitetin e Padovės, ku bėri njė teleskop qė i dha mundėsi tė observonte objekte qiellore, katėr Hėnat e Jupiterit dhe vetė Jupiterin. Ai gjithashtu zbuloi se Rruga e Qumėshtit pėrbėhej nga yje. Nė vijim tė publikimeve tė studimeve tė tij, mė 1610 u emėrua matematicien i oborrit tė Firences.

    Zbulimet e Galileot e bėnė atė tė pranoj studimin e astronomit polak Nicolaus Copernicus (1473-1573), megjithėse teoria e Kopernikut binte ndesh me mėsimet e Kishės Katolike tė Romės, qė drejtonte Italinė nė atė kohė. Sipas kishės, jo Dielli por Toka ishte qendra e Universit. Mė 1633, Galileo u dėrgua para Inkuisicionit tė Romės, njė sistem gjyqėsor i themeluar nga Pushteti Papal mė 1542, pėr tė rregulluar doktrinėn kishtare. Kjo doktrinė pėrfshinte dhe ndalimin e librave qė ishin nė konflikt me mėsimet e kishės. Inkuisicioni romak i kishte rrėnjėt e tij nė Inkuisicionin e Mesjetės, qėllimi e sė cilės ishte kėrkėmi dhe dėnimi i heretikėve, tė konsideruar si armiq tė shtetit.

    Sot Galileo njihet pėr kontributin e tij tė rėndėsishėm nė fushėn e lėvizjes dhe astronomisė. Zbulimet e tij influencuan mė vonė shkencėtarėt, tė tille si matematicienin dhe filozofin anglez Isaac Newton, qė zhvilloi ligjin universal tė gravitetit. Mė 1992, Vatikani njohu formalisht gabimin e tij nė dėnimin e Galileos.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga EuroStar1 : 03-03-2011 mė 11:00

  19. #19
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Perikliu

    Perikliu (Pericles ,Perikles),rreth 462-429 p.e.s., greq: Περικλῆς, dmth. "i rrethuar nga lavdia", ishte njė burrė shteti i shquar dhe me ndikim, udhėheqės i shtetit demokratik tė Athinės nė epokėn e lulėzimit tė saj mė tė lartė, orator,demokrat dhe gjeneral.
    Perikliu, demokrat i zjarrtė, ėshtė zgjedhur strateg pėr mė shumė se 20 vjet. Vendimet e tij politike e shtrinė ndikimin e Athinės pėrtej kufijve tė saj dhe ndihmuan nė zhvillimin e njė perandorie athinase. Ambicia e tij imperialiste pati si rezultat luftėn e Peloponezit kundėr Spartės dhe aleatėve tė saj. Ai vdiq nė vitin e parė tė konfliktit, si viktimė e murtajės.
    Qeveria jonė ėshtė origjinale. Ajo nuk ndjek shembullin e asnjėrit prej fqinjėve tanė. Po, tė tjerėt na kanė kopjuar, ne nuk kemi kopjuar nga askush. Na quajnė demokraci, pasi i gjithė populli dhe jo vetėm njė pakicė merr pjesė nė jetėn politike. Edhe nė drejtėsinė tonė ndiqet parimi se tė gjithė janė tė barabartė pėrpara ligjit. Ne i emėrojmė administratorėt tanė nė funksionet e tyre sipas meritės dhe aftėsisė qė kanė dhe jo duke u ndikuar nga origjina e tyre. Asnjė qytetar, qoftė edhe i varfėr, nuk lihet jashtė punėve tė qytetit, nėse ai mund tė kontribuojė sado pak. Mos harroni asnjėherė se lumturia mbėshtetet te liria dhe se vetėm kuraja mund tė sjellė pak liri nė kėtė betejė.
    Perikliu mbizotėroi nė skenėn politike nė kulmin e periudhės klasike, kur Athina u bė njė kryeqytet ku lulėzonin kultura dhe artet. Ai ėndėrronte tė fillonte njė lėvizje tė gjerė rindėrtimi nė shtetet e tjera greke, ku tempujt dhe ndėrtesat publike ishin dėmtuar nga luftėrat kundėr persėve, por iu desh tė mjaftohej me zbukurimin e Athinės.
    Posti i gjeneralit ose i strategut ishte i vetmi ku mund tė rizgjidheshe ēdo vit. Prandaj ai lakmohej nga tė gjithė ata qė kishin ambicie politike, si Perikliu. Strategu kishte tė drejtėn ekskluzive marrjen e vendimeve dhe dhėnien e urdhrave nė periudhė konfliktesh. Pasi vendimet tė miratoheshin nga Asambleja, ushtrimi i ndikimit politik kėrkonte mbėshtetjen pa rezerva tė popullit. Nė fakt, titulli i strategut tė jepte njė status dhe ndikim, por jo njė pushtet tė vėrtetė.
    Perikliu, me ndihmėn e njė aleati politik, Efialtit, pėrfundoi reformat demokratike tė Klistenit, duke vendosur parimin e shpėrblimit tė tė zgjedhurve. Tashmė, Athina ishte njė demokraci e kompletuar, nė tė cilėn asnjė qytetar nuk mund tė mėnjanohej nga ushtrimi i funksionit publik me pretekstin se ishte i varfėr. Tuqididi pretendon se Athina vetėm emrin kishte demokraci dhe se nė tė vėrtetė "qeverisej nga qytetari i parė". Kjo ėshtė krejtėsishte pavėrtetė, sepse Perikliu ishte vetėm njėri nga 10 strategė tė zgjedhur dhe sepse asnjėri prej tyre nuk mund tė qeveriste pa mbėshtjetjen e tė gjithė popullit. Ēdo vit ai duhej tė rizgjidhej. Aty nga fundi i karrierės, kundėrshtarėt e tij politikė u pėrpoqėn t'ia lėkundnin popullaritetin, duke sulmuar miqtė e tij. Ai e humbi postin njė herė, por mė vonė u rizgjodh dhe vdiq duke ushtruar funksionin e tij.
    Reformat e Klistenit, tė bazuara nė parimet e Solonit, vendosėn nė Athinė njė demokraci tė vėrtetė. Pėrveē krijimit tė funksionit tė strategut, Klisteni ishte autori i vendosjes sė ostrakizmit, sistem i dėbimit politik, qė bėnte tė mundur shmangien e konflikteve tė pushtetit me njė opozitė tė vazhdueshme. Me votėn e dy tė tretave tė qytetarėve, personi qė "dėbohej" duhej tė largohej nga Athina pėr 10 vjet. Ostrakizmi bėri tė mundur qė Perikliu dhe shumė tė tjerė tė eliminonin rivalėt politikė.
    I cilėsuar si "historiani i pare shkencor", Tuqididi shkroi njė histori tė mrekullueshme tė luftės sė Peloponezit. Ai ėshtė historiani i parė qė e ka tejkaluar tregimin e thjeshtė tė ngjarjeve, duke u interesuar mė tepėr pėr shkaqet qė qėndrojnė pas tyre. Nė analizėn qė u bėn shkaqeve tė luftės, ai nėnvizon rėndėsinė e krijimit tė dy blloqeve influencash brenda Greqisė, situatė, qė, sipas tij, e bėnte konfliktin tė pashmangshėm. Ai e admironte Perikliun pikėrisht pėr talentin qė ai kishte pėr ta kthyer Asamblenė nė anėn e vet.
    Aspasia, e dashura e Perikliut, Anaksagora, profesori i tij, dhe Fidiasi, skulptori i Partenonit, kanė dalė pėrpara drejtėsisė pothuajse nė tė njėjtėn kohė, pėr shkaqe tė ndryshme. Perikliu u pėrfshi drejtpėrsėdrejti vetėm nė procesin e Fidiasit, i akuzuar se kishte gdhendur nė mburojėn e Athinasė portretet e tij dhe tė strategut akt qė u konsiderua si sakrilegj nga akuzuesit e tij. Kjo fushatė shpifjesh pati efektet e saj, pasi Perikliu nuk arriti tė rizgjidhej atė vit. Ai e rifitoi titullin e strategut njė vit mė pas.
    Dėshtimi elektoral i Perikliut atė vit pati si shkak zhgėnjimin e athinasve nė luftėn kundėr Spartės, si edhe mospranimin e politikės sė tij. Nė shumė aspekte kjo luftė ishte pasojė e drejtpėrdrejtė e dėshirės sė Perikliut pėr tė transformuar Lidhjen e Delosit nė Perandorinė Athinase. Korinti, rivali tregtar i Athinės, i kėrcėnuar nga vullneti ekspansionist i Perikliut, thirri Spartėn nė ndihmė. Kur Perikliu ua ndaloi anijeve tė Megarės hyrjen nė portet e qyteteve aleate tė Athinės, lufta u bė e pashmangshme. Strategjia e Perikliut qėndronte nė shmangien e ēdo konfrontimi me armikun, duke u mbėshtetur nė fuqinė detare tė Athinės. Kjo do tė thoshte qė popullsia e fshatrave duhej tė shkonte nė qytet dhe tė kėqyrte, e pafuqishme pėr tė vepruar, vjedhjen dhe shkatėrrimin e tė korrave dhe tė fermave nga armiku.
    Epidemia e murtajės, nga e cila vdiq edhe Perikliu, ishte pasojė e mbipopullimit urban. Vdekja e strategut tė madh e la Athinėn tė ndarė. Ėshtė e kotė tė shtrohet pyetja se si do tė kishte ndikuar Perikliu nė rrjedhėn e historisė, nėse do tė kishte jetuar mė gjatė. Por duket se ndarjet politike, qė dolėn nė pah pas vdekjes sė tij, e bėnė vazhdimin e luftės tė vėshtirė dhe ēuan nė disfatėn pėrfundimtare tė Athinės.
    Demokratėt e bindur, si Perikliu, donin ta vazhdonin luftėn, por disa elementė mė konservatorė ishin pėr bisedime me Spartėn dhe qenė gati tė pranonin njė Kėshill tė ndikuar nga spartanėt. Pas Perikliut, asnjė strateg nuk bėri pėrpjekje pėr tė patur njė ndikim tė qėndrueshėm mbi politikėn.
    Nuk ėshtė rastėsi qė periudha kur Perikliu mbizotėroi nė skenėn politike, u konsiderua Epoka e Artė e kulturės athinase. Perikliu erdhi nė pushtet nė momentin kur Athina po rindėrtohej, pas plaēkitjes sė qytetit nga persėt. Tė gjitha monumentet duhej tė restauroheshin. Athinės Nike (Fitimtare) iu ngrit njė tempull dhe Akropoli u pajis me njė hyrje madhėshtore (Propiletė). Por vepra mė prestigjioze qe Partenoni, qė i kushtohej perėndeshės mbrojtėse tė qytetit, Athinasė, statuja e tė cilės, e lartė 12 metra, ishte prej fildishi dhe ari. Athina, me tė drejtėn e krenarisė pėr rolin e saj nė mposhtjen e fuqive tė huaja, donte t'i thurte lavde madhėshtisė sė vet. Teatri u zhvillua dhe arriti pikėn kulmore me tragjeditė e Eskilit dhe tė Sofokliut dhe me komeditė e Aristofanit. Filozofėve, si profesori i Perikliut, Anaksagora, u bėheshin pyetje mbi natyrėn e universit. Skulpturat klasike, ashtu si edhe mendimi filozofik, i thurnin lavde Njeriut, nė tė gjithė madhėshtinė e tij.
    Kleoni u pėrpoq, pas vdekjes sė Perikliut, tė orientonte politikėn athinase. Demokrat si edhe ai, Kleoni rriti rrogėn e heliastėve (anėtarė gjyqi) nga 2 nė 3 obole nė ditė. Si edhe Perikliu, Kleoni e konsideronte si shumė tė rėndėsishme sigurimin nga ana e Athinės tė njė aleance tė fortė greke dhe trefishoi haraēin e aleatėve. Ai kėshilloi qė tė jepeshin dėnime shumė tė ashpra pėr qytetet qė nuk do t'i qėndronin besnike Athinės, ndėrsa pėr Mitilenėn, veēanėrisht, kėrkoi dėnimin me vdekje tė tė gjithė qytetarėve tė saj meshkuj dhe kthimin nė skllevėr tė grave dhe tė fėmijėve. Fitorja e tij kryesore ushtarake nė Sfakteri u pasua nga njė humbje e mynxyrshme detare nė Amfipolis, ku edhe gjeti vdekjen. Kleoni ėshtė keqtrajtuar shumė nė dėshmitė historike. Komeditė e Aristofanit, pėr shembull, e paraqesin si njė personazh tė ndyrė dhe arrogant. Ndonėse demokrat, populli athinas ushqente admirim dhe respekt pėr klasėn aristokratike. Ėshtė aristokrati Perikli dhe jo Kleoni, qė ka mbetur i lidhur me imazhin e demokracisė athinase.

    JETĖSHKRIMET – KURESHTI NGA JETA E PERIKLIUT

    * Kundėrshtarin politik tė Perikliut, Tuqididin, e pyeti njėherė mbreti i Spartės, se kush nga tė dy ishte mė i fortė nė gojtari dhe nė luftė. Tuqididi upėrgjigj:
    - Po tė luftoj unė me Perikliun e mund dhe e shtrij pėr tokė, ndėrsa kur tė ngrihet ai do tė dijė tė tregojė me tė tillė elokuencė sikur tė ishte ai fituesi qė mė ka mundur mua. Tė gjithė tė pranishmit do ta besojnė, edhe pse e kanė parė me sytė e tyre tė kundėrtėn.
    Perikliu bėri ndėrtime publike madhėshtore nė Athinė.
    Atje punuan artistėt mė tė shquar tė kohės nėn drejtimin e Fidias. Qytetarėve tė Athinės u dukej se Perikliu kishte shpenzuar pa masė pėr tė zbukuruar qytetin. Gjatė njė mbledhjeje ai u kritikua shumė. Perikliu qetė-qetė u pėrgjigj:
    - Po mirė. Nė qoftė se ju duket qė unė kam shpenzuar shumė nga fondi publik, atėherė do t'i paguaj vetė tė gjitha shpenzimet e mia.
    Kjo bėri shumė pėrshtypje dhe qytetarėt e Athinės nuk e pėrmendėn mė ēėshtjen e shpenzimeve.

    * Njė mbledhje zgjati deri natėn vonė nga njė fjalim i gjatė i Perikliut, njė qytetar fare i panjohur, qė kishte njė ēėshtje personale kundėr athinasit tė madh, ia ndėrpreu me ashpėrsi fjalėn disa herė. Kur mbaroi fjalimin e ndoqi prapa deri nė shtėpi duke e sharė dhe duke e kėrcėnuar. Perikliu nuk e prishi fare qetėsinė, madje nuk i hodhi asnjė shikim pėr ta parė. Kur arriti te pragu i shtėpisė iu drejtua shėrbėtorėve qė po e shoqėronin me pishtare nė dorė:
    - Shoqėrojeni me pishtarė kėtė njeri deri nė shtėpinė e tij.
    Kjo ishte hakmarrja e Perikliut ndaj kėtij njeriu.

    * Perikliu ishte nisur me anijet e tij tė luftės pėr njė ekspeditė tė vėshtirė kundėr anijeve tė Samos. Njė eklips i diellit i shqetėsoi shumė ushtarėt dhe detarėt. Pėr t'i bindur ata se nuk kishte asgjė tė jashtėzakonshme dhe tė rrezikshme nga errėsimi i papritur i diellit, thirri personelin e shėrbimit tė anijes dhe nė sytė e te gjithėve i hodhi mantelin e tij nė kokė njė detari.
    - Sheh tashti? - e pyeti.
    Tjetri u pėrgjigj se nuk shihte. Pastaj Perikliu i tha:
    - Ke frikė?
    - Jo, se ėshtė manteli juaj qė nuk mė lejon tė shoh.
    - Atėherė ēfarė ndryshimi ka midis kėsaj dhe asaj qė ju habit aq shumė?!

    * Kur Perikliu ishte nė shtratin e vdekjes tė gjithė miqtė e kishin rrethuar dhe flisnin pėr punėt e mira qė kishte bėrė pėr atdheun dhe pėr cilėsitė pozitive tė karakterit tė tij.
    Dikush lavdėronte madhėshtinė e ndėrtimeve qė ishin bėrė me urdhrin e tij, dikush paqen dhe sigurinė e madhe tė Athinės, dhe dikush tjetėr ndihmat pėr tė varfėrit.
    Perikliu duke dėgjuar kėto lavde, u ngrit dhe tha:
    - Ka edhe njė gjė tjetėr qė unė mburrem mė shumė.
    Dhe kjo ėshtė se pėr shkakun tim asnjė nuk ka mbajtur zi nė Athinė.
    Ndryshuar pėr herė tė fundit nga EuroStar1 : 03-03-2011 mė 12:26

  20. #20
    Perjashtuar
    Anėtarėsuar
    11-11-2002
    Postime
    6,398
    Faleminderit
    0
    3 falenderime nė 3 postime
    Pjesa e II nga jeta e Aristotelit


    ARISTOTELI , filozof grek (384-322 p.e.r.). Lindi nė Stagirė tė Trakisė, nxėnės i Platonit. Me ftesėn e mbretit tė Maqedonisė Filipit bėhet mėsues dhe edukator i Aleksandrit (qė mė vonė u quajt i Madh). Nė kohėn kur Aleksandri filloi pushtimet e veta jashtė Evropės, Aristoteli u kthye nė Athinė dhe kėtu, duke ligjėruar nė Lice, shkroi veprat kryesore tė tij. Ėshtė themelues i shkollės peripatetike nė Athinė. I akuzuar pėr ateizėm ikėn nga Athina nė Haleks («qė athinasit pėr herė tė dytė tė mos e fyejnė filozofinė»), ku sė shpejti edhe vdes.
    Aristoteli hyn nė radhėn e filozofėve mė tė mėdhenj tė tė gjitha kohėve. Ėshtė mendja sintetike mė e rėndėsishme dhe nė pėrgjithėsi gjeniu mė i gjithanshėm i antikės. Duke rishqyrtuar nė mėnyrė kritike filozofinė e mėsuesit tė vet Platonit, ai sistematikisht zhvilloi nė njė sėrė veprash kapitale filozofinė e re origjinale dhe grumbulloi njėkohėsisht nė mėnyrė enciklopedike tė gjitha rezultatet e rėndėsishme tė filozofisė sė vjetėr greke dhe tė shkencave tė veēanta. Tė gjitha fushat deri atėherė tė njohura si dhe njė sėrė fushash tė reja tė aktivitetit mendor dhe tė njohurive njerėzore tė disiplinave filozofike (logjika, metafizika, fizika, psikologjia, etika, politika, astronomia, meteorologjia, zoologjia, poetika e tjera) janė objekt i hulumtimeve gjeniale tė Aristotelit.
    Logjika e Aristotelit me disa teza tė veta themelore ka ruajtur vlerėn e vet dhe deri sot ajo merret si model pėr themelimin e logjikės elemetare, kėshtu qė edhe Kanti mundi tė vėrtetonte se si logjika e Aristotelit mori njė formė aq tė pėrsosur saqė pas saj nuk ka mundur tė bėjė njė hap pėrpara, as nuk ka qenė e detyruar tė bėjė njė hap prapa. Logjika e tij, nė radhė tė parė, shqyrton ēėshtjet lidhur me nocionet, gjykimet (deklaratat, fjalitė), pėrfundimet dhe argumentet. Nocionet janė esencė ose formė e sendit, njohja e tė cilit ėshtė qėllim themelor i tė menduarit. Nocionet mė tė larta tė gjinisė, qė pėrfshijnė nė vėte tė gjitha nocionet tjera janė kategoritė. Kategori tė tilla, sipas Aristotelit ka dhjetė: substanca, kuantiteti, kualiteti, relacioni, vendi, koha, pozita, posedimi, veprimi dhe durimi. Nė veprat logjike tė Aristotelit (tė grumbulluara mė vonė nga nxėnėsit e tij me titull Organon) janė shqyrtuar hollėsisht dhe jashtėzakonisht nė mėnyrė ekzakte edhe disa probleme logjike fundamentale si janė parimet e tė menduarit, induksioni dhe deduksioni, pėrkufizimi, teoria e silogjizmave, argumentimi, gabimet logjike etj.
    Aristoteli konsideron se ekzistojnė tri parime tė pėrgjitshme tė tė menduarit: Parimi i identitetit, parimi i kontradiksionit dhe parimi i pėrjashtimit tė sė tretės. Kushdo qė dėshiron tė mendojė nė mėnyrė konsekuente nuk mund tė mendojė nė kundėrshtim me kuptimin e kėtyre tri parimeve, sepse kėto nuk janė farė zbulimesh rasti, por vlejnė pėr vetė njėmendėsinė. Pėrveē shpjegimit tė hollėsishėm tė teori-sė sė silogjizmit kategorik-asertorik (ēka konsiderohet kontribut mė i madh i tij nė logjikė), nė veprat e tij e gjejmė edhe logjikėn shumė tė ndėrlikuar modale si dhe fillimet e shumė teorive logjike tė mėvonshme. Dhe ndonėse Aristoteli nė themel pėrpunoi parimet e logjikės rreptėsisht formale, prapėseprapė ai nuk i ndau nė mėnyrė abstrakte format e tė menduarit tė logjikshėm dhe tė drejtė nga vetė qenia. Pėr tė p.sh. edhe kategoritė janė jo vetėm predikatet mė tė pėrgjithshme tė tė menduarit por njėkohėsisht edhe pėrcaktimet mė tė pėrgjithshme tė ēdo gjėje ekzistuese. Logjika pėr A. nuk ėshtė ndonjė qėllim i vetvetes dhe nuk merret me abstraksione boshe, me for-ma «tė kulluara» tė mendimit, por niset nga sendi real dhe e studion ashtu si shprehet nė tė menduarit. Lidhur me ketė, Aristoteli nė Hermeneutikė tregon se theniet e gjykimit janė nė raport tė njėjtė sikurse sendet nė njėmendėsi, kėshtu qė lidhja e nocioneve ėshtė tregues i lidhjeve tė vetė sendeve. Ndonėse fillimet e logjikės, madje edhe tė zgjidhjes sė ēėshtjeve tė caktuara logjike mund t'i kėrkojmė edhe te Sokrati e Platoni, prapėseprapė, Aristoteli pėrgjithėsisht konsiderohet themelues i logjikės si disiplinė e veēahtė. «Filozofia e parė» (ose mė vonė e quajtur metafizikė pėr arsye se nė pėrmbledhjen e veprave tė tij ėshtė «pas fizikės») studion parimet e fundme, mė tė larta dhe mė tė pėrgjithshme tė ēdo gjėje ekzistuese, andaj ėshtė mė-sim mbi shkakun e parė, mbi qenien nė pėrgjithėsi. Shkencat e veēanta studiojnė aspektin e caktuar tė qėnies, por jo edhe qenien nė vetvete. Prandaj, sipas Aristotelit, duhet tė ekzistojė shkenca e cila duhet tė merret me parimet qė janė themel pėr tėrė kuptimin dhe njohjen e tė gjitha pėrcaktimeve tė veēanta. Pikėrisht kėto parime i studion metafizika ose filozofia e parė, kėshtu qė objekt i saj i studimit ėshtė materia, forma, shkaku i lėvizjes, qėllimi i ekzistimit e tė tjera. Kjo disiplinė ėshtė njėkohėsisht edhe mė e vėshtira, sepse ėshtė mė abstraktja, por me vetė kėtė fakt ajo ėshtė edhe shkenca mė ekzakte. Shumė teza metafizike tė Aristotelit provojnė tendencėn realiste-materialiste me tė cilėn iu kundėrvu botės sė ideve tė Platonit, duke konsideruar se idetė janė imanente pėr vetė sendet dhe jo modele transcendentale tė sendeve. Me njė varg argumentesh bindėse dhe spirituoze A. nė pėrgjithėsi i hedh poshtė bazat e doktrinės sė Platonit mbi idetė. Do tė duhej tė kishte mė shumė ide sesa sėnde tė veēanta meqė do tė duhej tė ekzistonin idetė edhe mbi marrėdhėniet e tyre; do tė duhej tė ekzistonin idetė e drobitjes, kurse kjo ėshtė nė kundėrshtim me vetė pėrkufizimin e idesė; si mund tė ekzistojė veēmas substanca dhe ajo nga e cila pėrbėhet substanca; nė qoftė se nė tė gjitha idetė qėndron burimi i lėvizjes, atėherė edhe ato lėvizin, ndėrsa nėse nuk lėvizin, prej nga atėherė lėvizja e tė tjera.
    Nė njėmendėsi, sipas Aristotelit, ekzistojnė vetėm sendet e veēanta, vetėm kėto pėrbėjnė substancėn e parė. E pėrgjithshmja nuk ekziston pranė ose mbi sendet por nė to. Nocionet e pėrgjithshme (gjenerike), qė shprehin cilėsitė e pėrbashkėta tė sendeve tė veēanta vetėm janė substanca tė rendit tė dytė. Mirėpo edhe e veēanta ekziston pikėrisht aq sa realizohet nė tė e pėrgjithshmja. Sepse nė qoftė se pėrveē sendeve tė veēanta nuk ekziston kurrgjė, atėherė nuk ekziston asgjė qė do tė mund tė arrihej vetėm me njohje, por tėrė kuptimi do tė varej nga perceptimi ndijor. Dhe ne nė mėnyrė ndijore njėmend, pėr shembull,. nuk vėrejmė se ekziston ndonjė shtėpi nė pėrgjithėsi pranė shtėpive tė veēanta. Mirėpo sendet e veēanta megjithatė manifestojnė unitetin e tyre, dhe kategoritė e mendjes, tė cilat tregojnė pėr kėtė, njėkohėsisht reflektojnė raportet objektive tė vetė sendeve. Substanca bėn unitetin e tė veēantes dhe tė pėrgjithshmes dhe sė kėtejmi (nė «Metafizikė» 1,3) ajo «pėrse» reduktohet nė nocion, sepse ajo qė ėshtė vetėm ėshtė ngaqė nė tė realizohet e pėrgjithshmja. Mirėpo pėr ta njohur tė veēanten dhe pėr tė folur pėr tė mendueshėm, nevojitet tė theksohen katėr shkaqe: materia, forma, shkaku i lėvizjes dhe qėllimi.
    Forma (morfė) me materien e pazhdukur (hyle) pėrbėjnė tėrė ekzistimin. Ndėrkaq, materia e pa kurrfarė forme nuk ekziston nė njėmendėsi (por vetėm nė mendime). Qėllimisht lėvizja paraqitet nė faktin se forma zhvillohet gjithnjė mė shumė nė llogari tė materiales, deri te mbarimi nė «formė tė formės», nė tė menduarit e kulluar qė ka vetėm veten pėr objekt tė vet. Materia e pacaktuar ėshtė vetėm mundėsi e sendit, potencialitet, ndėrsa forma ėshtė aktualitet, realizim. Mirėpo kundėrshtia ndėrmjet formės dhe materies gjithmonė ėshtė relative. Ajo qė ėshtė ndaj diēkahit tė papėrkryer forma, ndaj diēkahit tė pėrkryer ėshtė materia. Guri i pėrpunuar, pėr shembull, ėshtė formė ndaj gurit qė gjendet nė mal, qė nuk ėshtė i pėrpunuar, por ėshtė materie ndaj gurit qė ėshtė murosur nė shtėpi. Realizimi i mundėsisė, kalimi dhe zhvillimi i formės nga materia bazohet nė lėvizje. Ēdo lėvizje, ndėrkaq, domethėnė ajo qė lėviz, supozon atė qė e vė nė lėvizje, dhe kėshtu nė fund e supozon njė shkak tė fundit, shkakun e palėvizshėm. Tė gjitha sendet ndryshojnė, mirėpo duhet tė ekzistojė edhe diēka qė ėshtė shkak i ndryshimit. Ky shtytės i parė, qė duhet tė jetė i palėvizshėm dhe sė kėtejmi vetėm njė, ėshtė formė e kulluar pa materie, akt i kulluar (actus parus), qenie jomateriale, mė e pėrsosur, hyjni.
    Meqė lėnda e metafizikės ėshtė jomaterialja, qenia e amshueshme, atėherė edhe lėnda e fizikės sė Aristotelit ėshtė ajo qė lėviz, domethėnė qenia materiale. Sipas Aristotelit ekzistojnė katėr lloje tė lėvizjes: lėvizja substanciale (domethėnė ekzistimi dhe shkatėrrimi), kuantitative (rritja dhe rėnia), kualitative (shndėrrimi i njė materie nė tjetrėn) dhe lėvizja hapėsinore (dornethėnė ndryshimi i vendit). Hapėsira e pakufi ekziston vetėm potencialisht (pėr shembull nė numėrimin) por jo aktualisht, njėmendsisht. Lėvizja nė hapėsirė ėshtė e vazhdueshme, e amshueshme, kurse vetėm qeniet e veēanta krijohen dhe zhduken.
    Nė veprėn e tij «Mbi shpirtin» A. theksoi se njeriu nuk mund ta njohė botėn e jashtme sikur tė mos kishte shpirtin. Pastaj as ndijat nuk mund tė pėrceptojnė kurrgjė nė qoftė se nuk i kanė para vetes objektet e jashtme. Nė psikologjinė e Aristotelit ose nė shkencėn mbi shpirtin dominon mendimi se vetė shpirti ėshtė i palėvizshėm, mirėpo njėkohėsisht ai vė nė lėvizje trupin si formė dhe qėllim tė tij tė brendshėm dhe substancial, ai ėshtė «entelehia e parė» e tij, parim i jetės dhe i organizimit. Ekzistojnė tri lloje tė shpirtit: shpirti vegjetativ (qė konsiston nė aftėsinė e tė ushqyerit dhe tė shumimit), pastaj shpirti animal (qė ka edhe aftėsinė e sensibilitetit ndijor dhe tė vetėlėvizjes nė hapėsirė) dhe sė fundi shpirti njerėzor (qė ka aftėsinė e tė menduarit, arsyen, mendjen). Mendja pasive, qė ėshtė e lidhur me aspektin material ėshtė tabelė e zbrazėt (tabula rasa), mbi tė cilėn ndijat regjistrojnė thjeshtėsisht atė qė pranojnė. Kjo mendje ėshtė kaluese sikurse edhe individėt, ndėrsa mendja aktive ėshtė e pavdekshme. Fryma aktive nė shpirtin njerėzor, fryma qė krijon format, qė bėn ēdo gjė (dhe jo qė pranon nė mėnyrė pasive) dhe qė i vėren drejtpėrdrejt tė vėrtetat mė tė larta, ėshtė me origjinė hyjnore.
    Nė parimet etike tė tij, A. i kundėrvihet rigorizmit idealist tė Platonit dhe virtytin e pėrkufizon si mes ndėrmjet dy ekstremeve (pėr shembull pavarėsia dhe dinjiteti i frymės ėshtė mes ndėrmjet kryelartėsisė dhe vetėpėruljes). Pos virtyteve etike (qė kanė karakter tė vullnetshėm), A. analizoi edhe tė ashtuquajturat virtyte dianoetike (virtytet intelektuale si ėshtė pėr shembull menēuria). Pikėpamjes sė Sokratit dhe tė Platonit se ne vazhdimisht dėshirojmė medoemos tė mirėn, A. kundėrvė pohimin se shtytėsit dhe instinktet njerėzore, pėr tė arritur tė mirėn, duhet vazhdimisht tė drejtohen nga konkluzionet e arsyes dhe se vetvetiu nuk duhet tė jenė medoemos tė mirė. Nė shqyrtimin e njohur mbi nocionin e miqėsisė, Aristoteli theksoi tri lloje tė miqėsisė: miqėsinė e dobishme, tė kėndshme dhe tė virtytshme.
    Dhe derisa e para manifestohet mė shpesh tė njerėzit e vjetėr, e dyta te tė rinjtė, e treta, miqėsia e vėrtetė nė tė cilėn miku pėrqafohet pėr shkak tė vetė atij, ėshtė karakteristike pėr moshėn e pjekur tė mashkullit. Realist dhe racionalist, A. nė etikė ėshtė edhe pėrfaqėsues i imanentizmit, domethėnė i tezės se nga vetė njeriu varet se a do tė bėhet i lumtur ose jo, a do tė bėhet i virtytshėm apo shpirtlig.
    Pikėpamjet politike dhe sociale tė Aristotelit themelohen nė tezėn se njeriu ėshtė pėr nga natyra qenie shoqėrore, politike (zoon politikon). Pas analizės sė hollėsishme tė formacioneve politike (monarkisė, oligarkisė, demokracisė e tjera), Aristoteli nxjerr pėrfundimin se rregullimi mė i mirė ėshtė republika demokratike e matur. Nė shqyrtimet e veta politike dhe shoqėrore ai megjithatė e ruan nė dimensionin tė plotė institucionin e skllavėrisė, duke konsideruar se skllevėrit janė tė domosdoshėm pėr jetėn e «njerėzve tė vėrtetė», domethėnė pėr pjesėtarėt e qytetarėve tė lirė. Ndėrkaq, pėr Aristotelin, pėrsosuria e shtetit nuk bazohet nė aspektin teorik, por para sė gjithash, nė atė empirik. Me fjalė tė tjera, ai konsideron se dėshmi e vėrtetė pėr atė nėse shteti ėshtė rregulluar mirė qėndron, para sė gjithash, nė faktin se «populli me vullnetin e vet mbetet nė kėtė rregullim shtetėror», domethėnė se nuk ka shpėrthyer kurrfarė «kryengritjeje qė meriton tė pėrmendet» as nuk ka pasur tirani dhe keqpėrdorim tė pushtetit.
    Nė Poetikėn e njohur tė tij, Aristoteli pėrkundėr Platonit, ēmon lart krijimtarinė e vėrtetė artistike tė kohės sė tij sidomos autorėt e mėdhenj tė tragjedive greke Eskilin, Sofokliun dhe Euripidin) dhe konsideron se vlera e plotė e krijimtarisė artistike dramatike shprehet nė katarsėn e cila pastron dhe fisnikon shpirtin e shikuesit. Arti qė tregon atė qė ka mundur tė ndodhė (pra, qė ka gjasė se ka ndodhur), ėshtė «mė i rėndėsishėm pėr tė se historia qė tregon vetėm pėr atė qė njėmend ka ndodhur. Lidhur me kėtė, A. tregon ligjėsitė e veēanta tė sferės estetike tė cilat janė tė pavarura nga njėmendė-sia historike, kėshtu qė shumė interpretues (E. Grasi p.sh.) konsiderojnė se, pėrkundėr Platonit qė pohonte lidhjen e ngushtė tė artit me realitetin politik, Aristoteli ėshtė themelues i estetikės si shkencė mbi njė veprimtari njerėzore tė veēantė dhe autonome qė ka normat dhe ligjsitė imanente. Nga Aristoteli rrjedhin edhe normat mbi tri unitetet klasike tė tragjedisė greke (uniteti i vendit, i kohės dhe i veprimit) mbi tė cilat mė vonė u bėnė polemika tė ashpra ndėrmjet teoricienėve francezė dhe gjermanė (Lesingu pėr shembull konsideronte se Aristoteli theksonte vetėm nevojėn pėr unitetin e veprimit, ndėrsa unitetet e kohės dhe tė vendit janė tė kushtėzuara vetėm nga mundėsitė teknike tė skenės sė atėhershme greke). Klasik ėshtė edhe pėrkufizimi i tij i tragjedisė mbi tė cilin u shkruan studime dhe monografi tė shumta; «Tragjedia ėshtė imitim i veprimit serioz dhe tė kryer qė ka madhėsi tė caktuar, me tė folur qė ėshtė elegant dhe i veēantė pėr secilin lloj nė pjesėt e veēanta, nė personat qė veprojnė dhe nuk rrėfejnė, ndėrsa duke shkaktuar dhimbsuri dhe frikė kryen pastrimin e afekteve tė tilla». Shkallėn mė tė lartė tė mėshirės e nxitin ato ngjarje nė tė cilat miku i ka bėrė keq mikut, ndėrsa mė mirė zhvillohet ai veprim tragjik kur vepra bėhet nga mungesa e diturisė, domethė-nė nė qoftė se faji nė tragjedi ėshtė pikėrisht faj pa faj. Rruga e analizės sė veprave artistike e Aristotelit dhe, para sė gjithash, e njė sėrė veprimeve dramatike tė kohės sė tij, niset nga kėto vepra kah pėrfundimet e pėrgjithshme teorike. Andaj Poetika e Aristotelit edhe sot mbetet model pėr ata estetė dhe sidomos pėr teoricienėt dramatikė qė kėrkojnė burimet e normave estetike nė vetė artin.
    Me gjithė njoskonsekuencat dhe kundėrthėniet e veta, konstruksionet teologjike dhe idealiste, vepra filozofike madhėshtore e Aristotelit ėshtė e pashoqe nė tėrė antikėn jo vetėm pėr nga zgjidhjet e thella, aspekti sistematik dhe gjithanshmėria e paraqitjes sė disiplinave tė veēanta, por, para sė gjithash, pėr nga shtruarja e njė serė ēėshtjeve fundamentale filozofike, tė cilat pikėrisht si ēėshtje janė edhe sot aktuale dhe paraqesin vlerė tė pėrhershme tė trashėgimit mendor botėror.

    Veprat: veprat e Aristotelit mund tė ndahen nė veprat egzoterike, (kushtuar publikut tė gjerė) dhe ezoterike ose akroanetike (tė brendshme, pėrkatėsisht vepra pėr tė dėgjuar). Veprat e para egzoterike, qė me siguri u shkruan nė formė dialogėsh, nuk janė ruajtur. Gjithashtu nuk janė ruajtur as tė gjitha veprat ezoterike, ndėrsa tė ruajturat mund tė ndahen nė kėto grupe: i.Veprat logjike tė pėrmbledhura sė bashku me titullin O r g a n o n (domethėnė vegėl), qė pėrmban kėto vepra: Mbi kategoritė, Mbi interpretimin, Analitika e parė, Analitika e dytė, Topika dhe Mbi pėrgėnjeshtrimet sofistike. 2. Veprat nga fusha e shkencave natyrore: Fizika, 8 libra; Mbi qiellin, 41ibra; Mbi ekzis-tencėn dhe mbi zhdukjen, 2 libra; Mbi shpirtin si dhe di-sa vepra tė tjera qė nuk janė relevante ( M eteoro1ogjia , Shtazė-r i a e tjera) ose veprat autenticiteti i tė cilave nuk ėshtė vėrtetuar. 3. Vepra metafizike ėshtė Metafizika (ose filozofia e parė e cila sipas renditjes nė anuarin e Andronikut u quajt kėshtu), 14 libra 4. Veprat etike: E t i ka e NikomakutlO libra (u quajt sipas Nikomakut, tė birit tė Aristotelit); Etika e Eudemit, 7 libra (u quajt sipas Eudemit nga Rodosi, nxėnės i Aristotelit); Etika e m a d h e , 2 libra (ekstrakt nga dy veprat e para, por mė shumė nga vepra e dytė); Mbi virtytet dhe m b i v e s e t (pėr tė cilėn nuk dihet a ėshtė autentike); 5. Prej veprave politike mė e rėndėsishmja ėshtė P o 1 i t i k a (8 libra, e pakryer) dhe Kushtetutat shtetėrore (Politike, 158 libra nė tė cilėt paraqiti kushtetutat e 158 shteteve 6. Veprat retorike: R e t o r i k a , 3 libra (mirėpo pėr autencitetin e 3 librave dyshohet). Poetika (e cila me siguri ka 2 libra, mirėpo nuk ėshtė ruajtur nė tėrėsi). Tė gjitha veprat e rėndėsishme filozofike tė Aristotelit (pėrveē Fizikės) janė pėrkthyer edhe nė kroatishte.

Faqja 1 prej 2 12 FunditFundit

Ruaj Lidhjet

Regullat e Postimit

  • Ju nuk mund tė hapni tema tė reja.
  • Ju nuk mund tė postoni nė tema.
  • Ju nuk mund tė bashkėngjitni skedarė.
  • Ju nuk mund tė ndryshoni postimet tuaja.
  •